Author: Lituania Catholica

Akivaizdu, kad dirbtinio apvaisinimo metodas, dar klaidinančiai vadinamas nevaisingumo gydymu, yra nepriimtinas dėl moralinių priežasčių.

Vienas olandas neįtikintiems pateikia papildomų argumentų. Iš tiesų apvaisinimo dirbtiniu būdu procedūrai sukčiai negali atsispirti, o jų veiksmų pasekmės yra apgailėtinos.

Žiniasklaidos pranešimais, tam tikras Džonatanas Jokūbas Meijeris (Jonathan Jacob Meijer) gali būti iki 550 vaikų, gimusių taikant dirbtinio apvaisinimo procedūrą, tėvas. Taip atsitiko todėl, kad šis vyras suklaidino šimtus moterų ir 10 vadinamųjų klinikų.

Olandas apibūdinamas kaip “serijinis spermos donoras”. Nyderlandų akušerių ir ginekologų draugija pirmą kartą aliarmą dėl 41-erių metų vyro sukėlė dar 2017 m. Jau tada Mejeris buvo 10 “klinikų” donoras ir 102 vaikų tėvas Nyderlanduose. Tuo tarpu taisyklėse nustatytas 25 vaikų limitas, o donorai gali dovanoti spermą 12 moterų.

Šis apribojimas sugundė olandą ieškoti pelno už šalies ribų. Šiandien manoma, kad jis gali būti iki 550 vaikų tėvas visame pasaulyje.

Meijeriui jau iškelta byla ir jis gali sulaukti pasekmių dėl savo veiklos. Kas iš to, kad jo vaikų motinos traumuojamos. Tačiau viena iš vadinamųjų in vitro apvaisinimo klinikų klienčių sakė, kad jai darosi bloga vien pagalvojus apie tai, kokias pasekmes Jonathano veiksmai gali turėti jos vaikui.

Tuo viskas nesibaigia, nes jau yra tyrimų, rodančių, kad “serijinių donorų” vaikų psichinei sveikatai gali kilti pavojus. Tai susiję su didėjančiu susirūpinimu dėl galimo incesto ir inbrydingo.

Jonas Šaulys pagal www.kontrastas.lt

Religinės bendruomenės piktinasi įstatymo Nr. 9103 projektu, kuriuo siūloma registruotą partnerystę prilyginti santuokai, vadinant ją “šeimos sąjunga” ir keičiant galiojančias Ukrainos šeimos kodekso normas.

Visos Ukrainos bažnyčių ir religinių organizacijų taryba kreipėsi į Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininką, prieštaraudama dar vienam bandymui įteisinti Ukrainoje vadinamąją “tos pačios lyties asmenų santuoką” prisidengiant registruota partneryste.

“Galima numatyti, kad jei minėtas įstatymo projektas bus priimtas, kitas tos pačios lyties asmenų sąjungų lobistų žingsnis bus inicijuoti galimybę tos pačios lyties asmenų poroms įsivaikinti vaikus su visomis itin neigiamomis pasekmėmis tokių vaikų asmenybės formavimuisi ir atimti iš jų prigimtinę teisę augti visavertėje šeimoje – turėti ir tėvą, ir motiną”, – pabrėžiama Tarybos kreipimesi.

Dabartinė demografinė situacija, remiantis Ukrainos nacionalinio saugumo strategija, patvirtinta 2020 m. rugsėjo 14 d. prezidento dekretu Nr. 392, kvalifikuojama kaip grėsmė Ukrainos nacionaliniam saugumui ir nacionaliniams interesams. Bažnyčių taryba mano, kad registruotos tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimas niekaip neprisidės prie demografinės krizės, ypač kylančios dėl natūralaus tos pačios lyties porų nesugebėjimo susilaukti vaikų, įveikimo.

“Reagavimo į demografinę krizę problema ypač aktuali atsižvelgiant į dabartinę Rusijos ginkluotą agresiją prieš Ukrainą, dėl kurios tūkstančiai vaikų Ukrainoje neteko tėvo ir (arba) motinos ir tapo našlaičiais, beveik pusė tūkstančio vaikų žuvo ir beveik tūkstantis buvo sužeisti. Tuo pat metu ukrainiečių šeimų su vaikais migracijos į užsienį banga dar labiau apsunkina Ukrainos demografines perspektyvas, atsižvelgiant į pokario sugriautos infrastruktūros atstatymo iššūkius”, – rašoma pareiškime.

Religinė vadovybė įsitikinusi, kad šiuo metu Ukrainoje dedami vertingi pamatai tiek pergalei šiame kare, tiek tolesniam jos atkūrimui ir vystymuisi. Akivaizdu, kad vienas iš šių pamatų ir toliau turėtų būti sveika šeima, o tai lemia būtinybę formuoti ir įgyvendinti valstybės politiką, skirtą šeimoms remti, santuokiniams santykiams stiprinti, atsakingai tėvystei ir motinystei.

Taryba laiko nepriimtinomis bet kokias teisėkūros iniciatyvas, keliančias grėsmę tiek šeimos institutui, tiek visos Ukrainos visuomenės vertybiniams pagrindams, jos moraliniams ir dvasiniams pamatams.

Taryba ragina parlamentą atmesti įstatymo Nr. 9103 dėl registruotos partnerystės instituto projektą, nes jis kelia grėsmę vaikų moralinei ir psichinei sveikatai bei jų teisei būti auklėjamiems vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtoje šeimoje ir blogina demografinę padėtį Ukrainoje.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Šios kovos: už gyvybės apsaugą, santuokos apibrėžimą, tėvų teises, religijos ir žodžio laisvę ir netgi už laisvą mokslą bei gydymą apima vis daugiau pasaulio ir vis labiau įsismarkauja.

Ten, kur jos prasidėjo anksčiausiai – taip vadinamose senosiose Vakarų demokratijose, kultūrinį homoseksualizacijos karą genderistai jau laimėjo. Ši tema net nebėra svarstoma, dabar įnirtingiausiai vyksta kova prieš vaikų labai ankstyvą seksualizavimą darželiuose bei mokyklose bei prieš tai, kad jie galėtų mediciniškai keisti lytį be tėvų žinios. Svarbi ir eutanazijos tema. JAV tebevyksta mūšiai dėl abortų. Dažniausia tema – medikamentiniai abortai. Na, o naujienos ten – pedofilijos, poliamorijos normalizavimas. Tokie “pažangiausieji” kaip ispanai jau beveik visiškai legalizavo zoofiliją.

Ypač įnirtingas karas vyksta JAV. Per teismus, protestus, kartais net per susirėmimus, suėmimus, slaptųjų tarnybų (FBI) į visą šį procesą įsikišimą ir t.t., ir pan. Skirtingai skirtingose valstijose, priklausomai nuo to, kas ten ką labiau valdo – respublikonai ar demokratai. Žinoma, dar ir patys respublikonai ar net demokratai nėra visur vienodi. Tai vienose valstijose labiau atakuoja vieni, ginasi kiti, kitose – atvirkščiai.

Kodėl tai vadinu karu? Na, įprastinės politikos tai nė iš tolo neprimena. Atvirkščiai, tarp JAV apžvalgininkų nėra reta mintis, kad kada nors tai gali peraugti ir į tokį pilietinį karą, koks buvo 1861 m.

Tuo tarpu homoseksualizavimo ir to įteisinimo banga vis labiau kyla Azijoje – vadinamose vakarietiškose jos šalyse.

Afrikoje gi homoseksualizmas daug kur vis dar draudžiamas baudžiamaisiais įstatymais, ypač katalikiškose šalyse. Tai prieš tų šalių vadovus ir Bažnyčias nusprendė kovoti netgi mūsų popiežius.

Lietuviai blogąja prasme yra pažengę toliau nei Afrika ir yra, sakyčiau, Azijos padėtyje. Tie, kurie daugiau apie tai žino ir supranta, kartoja, kad pas mus dar nėra taip blogai. Tas tiesa. Bet pasidaryti taip pat blogai kaip “senuose” Vakaruose gali labai staigiai. JAV federaliniu lygmeniu visur vienalytes santuokas įteisino tik 2015 m. ir štai kas ten jau dabar darosi!

Spaudimas tokiems dalykams didėja toli gražu ne vien iš mūsų popiežiaus. Milžiniškas spaudimas, nors ir netiesiogiai, dabar ateina per JAV bei per tarptautines viršvalstybines organizacijas – ypač UN, WHO, UNICEF ir UNESCO. Tiesioginis – per Europos Sąjungos institucijas, įskaitant ir Europos Žmogaus Teisių Teismą. Sumoje ten vyksta su tuo susijęs 21 atvejis, galimai tiesiogiai paliesiantis ir Lietuvą. Pažadėjau kada nors apie tai padaryti laidą pas Orlauską.

Na o mūsų valdžioje sėdi patys tiesioginiausi to spaudimo įrankiai pedošurajevcai. Ir šią sesiją su tuo spaudimu jie ketina grįžti dviguba jėga. Greitai laukia ne tik vėl bandymai legalizuoti narkotikus ir vienalytes sąjungas, bet ir vėl neapykantos kalbos bausmių sugriežtinimo projektai, pan. Kitos dalies sprendimų jie laukia ateinant tiesiai iš ES.

Ką darysime? Štai apie ką mums ir vertėtų pasitart.

Tomas Senūta

Pagal https://www.facebook.com/tomas.senuta

Markas Surmanas, “Mozilla” įkūrėjas ir vienos populiariausių interneto naršyklių kūrėjas, perspėja dėl šiuolaikinių dirbtinio intelekto (DI) sprendimų monopolizavimo.

Jo nuomone, labai įmanomas scenarijus, kad dirbtinis intelektas bus naudojamas kaip informacinis ginklas, reikalingas nuolat eskaluoti konfliktus. Kita vertus, per didelės galios perdavimas technologijoms gali lemti, kad žmonės bus savanoriškai pašalinti iš svarbiausių sprendimų priėmimo procesų.

“Dirbtinis intelektas yra tai, kas prieš 25 metus buvo internetas,” – teigė Surmanas interviu “Forbes”. “Tai medžiaga, iš kurios sukursime viską aplink mus”, – pabrėžė jis.

Jo nuomone, didžiausia revoliucinės technologijos paplitimo rizika yra pirmaujančių žaidėjų rinkos monopolizavimas. Kaip jis pabrėžė, šiuo metu “labai maža žaidėjų grupė, kontroliuojanti visą mūsų ekonomiką”, skuba kurti nenumatytų pasekmių turinčius produktus, vadovaudamasi pagrindiniu principu – kuo didesniu pelnu.

“Kai kurios didžiausios kada nors žmonijos sukurtos bendrovės veržiasi su visomis šiomis dirbtinio intelekto naujovėmis, įtvirtindamos kontrolę, o tam jos ir buvo sukurtos, kad veiktų su mumis visais”, – technologines ginklavimosi varžybas tarp didžiausių “BigTech” bendrovių komentavo jis.

Jo nuomone, jei dirbtinio intelekto inovacijų darbui neužtikrinsime tinkamų saugumo priemonių, didesnio skaidrumo ir platesnės prieigos, patys sau sukelsime rimtą pavojų. “Blogiausias scenarijus, neįtikėtinai trivialus, bet kuo tikriausias, šiek tiek primena “Matricą”, – pastebi Surmanas.

“Būtent, technologijos tampa vis galingesnės, kasdienė veikla vis labiau automatizuojama, mes patenkame į patogumo sūkurį ir galiausiai atsisakome kontrolės, nes visi išsiregistruojame”, – teigia jis.

Kita vertus, masinių konfliktų apimtame pasaulyje dirbtinio intelekto pasiekimai gali paskatinti sprendimų priėmėjus eskaluoti informacinį karą. Tokio scenarijaus atveju “nereikia būti Terminatoriumi”. “Viskas, ko jums reikia, yra blogiukas su šiuolaikiniais žaislais”, – pabrėžia jis.

Reaguodama į naujausius “Microsoft” ir “Google” veiksmus, pelno nesiekianti organizacija “Mozilla” steigia į dirbtinį intelektą orientuotą startuolį, kurio misija – grąžinti naudotojams pirminį kodą ir sukurti patikimą alternatyvą kylančioms milžinėms, tokioms kaip “ChatGPT”.

Prieš 25 metus “Mozilla” buvo įkurta kaip atsakas į, kaip pripažino JAV teisingumo departamentas, monopolinę “Microsoft” veiklą, susijusią su “Internet Explorer” plitimu. Tuomet “Mozilla” bendruomenė sukūrė nemokamą atskirą naršyklę “Firefox”. Šiandien “Mozilla Corporation” tebėra nemokamų naršyklių, programų, kodo ir atvirojo kodo priemonių kūrėja.

JŠ pagal www.pch24.pl

“Ar tikrai gender ideologija ir LGBTQ judėjimas ištaiso Biblijos ir du tūkstantmečius trukusio Bažnyčios mokymo klaidas?” – klausia neokonservatyvusis amerikiečių analitikas George’as Weigelis.

“Sinodo kelias” yra judėjimas, prasidėjęs Vokietijoje 2019 m. Pirminė jo idėja buvo atkurti po piktnaudžiavimo valdžia ir seksualinio išnaudojimo skandalo prarastą Bažnyčios patikimumą ir užkirsti kelią to paties pasikartojimui ateityje. Tačiau vėliau iškilo daug kitų klausimų: pasiekti lyčių teisingumą bažnyčioje, leisti moterims būti įšventintoms į bažnytines pareigas ir leisti bendruomenėms dalyvauti priimant bažnytinius sprendimus.

Roma atsargiai žiūri į “sinodo kelio” politiką – kai kas ją net vadina “savižudiška”, o ne “sinodine”, – o pernai popiežius Pranciškus Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkui pasakė, kad Vokietija jau turi protestantų bažnyčią ir “mums nereikia dviejų”.

Paskutinė Sinodo kelio asamblėja vyko kovo 9-11 d. Frankfurte. Daugiau kaip du šimtai žmonių aptarė tokius klausimus kaip homoseksualių porų palaiminimas (tikimasi, kad tai bus įmanoma nuo 2026 m.), moterų įšventinimas į diakonus, kunigams privalomo celibato taisyklės sušvelninimas ir kitus. “Sinodo kelias” taip pat patvirtino keletą potvarkių, kuriais pakeista galios struktūra Vokietijos bažnyčioje, apribojant vyskupų galią ir padidinant paprastų tikinčiųjų iš kongregacijų galią.

Amerikiečių katalikų konservatyvusis rašytojas ir Etikos ir viešosios politikos centro tyrėjas Džordžas Veigelis (George Weigel) tai, kas vyksta, vadina “apostazija”, nes pagal tai, ką nustatė Vatikano II Susirinkimas, tikėjimą apibrėžia Šventasis Raštas ir tradicija, o jo pagrindus aiškina popiežius ir visuotinis vyskupų susirinkimas ekumeniniame susirinkime. Patvirtintais katalikų tikėjimo ir moralinės praktikos principais reikia tikėti ir pagal juos gyventi, o atkritusieji turi būti ekskomunikuoti.

“Būtent apostazija apibūdina ‘Sinodo kelio’ Bažnyčią”, – sako George’as Weigelis. Jo nuomone, dabartinė katalikybė Vokietijoje “primena liberalųjį protestantizmą, nes yra blyškus bažnytinis dabartinės laiko dvasios atvaizdas”.

“Ar dvidešimt pirmojo amžiaus lyčių ideologija ir LGBTQ judėjimas ištaiso per du tūkstantmečius padarytas Biblijos ir Bažnyčios mokymo klaidas, kaip teigia daugelis Sinodo kelio dalyvių? Ar mes geriau už Dievą žinome, kas prisideda prie žmogaus klestėjimo, jo laimės ir galiausiai palaimos?

Vokiečių katalikų teologai dešimtmečius siūlė teigiamą atsakymą. Tą atsakymą, kuris neabejotinai yra apaštalavimas, dabar patvirtino Vokietijos vyskupų balsų dauguma”, – rašo Weigelis.

Jis taip pat atkreipia dėmesį į paradoksą: Vokietijos Bažnyčia, nepaprastai turtinga dėl bažnytinio mokesčio, investavo milžiniškas sumas į paramą jaunoms bažnyčioms trečiojo pasaulio šalyse, ypač Afrikoje. Tačiau Afrikos bažnyčios nedomina “Sinodo kelio” kultūrinė ir seksualinė programa – pasak Weigelio, jai nėra prasmės mėgdžioti “nykstantį liberalųjį protestantizmą”.

Tikimasi, kad “Sinodo kelio” rinkimai bus svarstomi spalio mėnesį Romoje vyksiančiame Pasauliniame vyskupų sinode. Galbūt Romos Katalikų Bažnyčioje dar niekada nebuvo taip susibūrę skirtingus požiūrius palaikantys skirtingų teologijų atstovai.

Jonas Šaulys

Teisinės kultūros institutas ORDO IURIS – savo tarptautiniame komunikate įspėja apie naują Pasaulinės sveikatos organizacijos bandymą įvesti totalitarinę nepriklausomų valstybių kontrolę sveikatos apsaugos srityje, suteikiant sau viršvalstybinius įgaliojimus pandemijų skelbimo ir valdymo srityje.

Ar PSO perims pasaulinės sveikatos ir gyvybės apsaugos kontrolę?

PSO ir ES diktuoja naują pandemijos sutartį

Brangūs draugai,

Kovo 3 d. baigėsi PSO pandemijų prevencijos, parengties ir reagavimo į jas priemonės tarpvyriausybinio derybų organo posėdis. Tai specialus Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) organas, kuris paskelbė vadinamosios “pandeminės sutarties“ principus. Tai pranašauja revoliucinius pokyčius pasaulinėje sveikatos sistemoje. PSO reikalauja sau įgaliojimų skelbti pandemijas, nustatyti “mokslinę tiesą“ ir kovoti su “dezinformacija“ ir netgi nori priversti visas pasaulio šalis perduoti PSO kontrolei nustatytą savo biudžeto dalį.

Kol kas beveik visi sprendimai šiuo klausimu priimami oficialiuose kabinetuose. Tačiau šio proveržio padarinius pajusime visi.

PSO sutarčių pakeitimas – tai dar viena grėsmė valstybių suverenitetui ir efektyviai sveikatos politikai, dėl kurios bus įvestos blokados, uždarytos mokyklos, bažnyčios, darbo vietos, o dėl planinio gydymo ligoninėse apribojimų spręs PSO pareigūnai, priklausomi nuo stambių lobistų aukų.

Statistiniai duomenys apie perteklinių mirčių skaičių Covid-19 pandemijos metu liudija, koks neveiksmingas yra pasaulinis ir vieningas sveikatos krizės valdymas. Skirtingi tokių šalių, kaip Lenkija, Vokietija, Italija ir Švedija, požiūriai šiandien leidžia mokslininkams nustatyti gerus ir blogus atsakus į grėsmę sveikatai. Be to, EBPO surinkti apibendrinti duomenys rodo, kad PSO rekomendacijų besilaikančioms šalims nesisekė gerai apsaugoti piliečius nuo mirtino pandemijos poveikio.

2021 m. lapkritį įspėjome, kad kovojant su Covid-19 pandemija vyksta tarptautinės teisės konstitucionalizavimo procesas, kai tarptautinės organizacijos, tokios kaip Pasaulio sveikatos organizacija, savo rekomendacijomis perima nacionalinių vyriausybių įgaliojimus valdyti epidemijos režimą.

Dalyvavome viešose konsultacijose dėl PSO siūlomos “kovos su pandemija sutarties“. Priminėme, kad turi būti saugomas valstybių suverenitetas ir laisvos mokslinės diskusijos, be kurių neįmanoma sukurti veiksmingų ligų kontrolės metodų. Atkreipėme PSO dėmesį į neveiksmingą pasaulinį Covid-19 pandemijos valdymą ir į tai, kad tokias tarptautines organizacijas kaip PSO turi finansuoti tik valstybės narės, o ne pasaulinės korporacijos, kurios tokiu būdu gali daryti joms spaudimą.

Daugumoje konsultacijomis pateiktų nuomonių buvo išreikštas griežtas nepritarimas vyriausybių kompetencijos perdavimui PSO. Nepaisant to, naujajame sutarties projekte dar kartą siūlomas centralizuoto būsimų ekstremalių sveikatai situacijų koordinavimo mechanizmas, kuriam vadovautų PSO.

Projekte teigiama, kad valstybės suverenitetas gali būti apribotas, jei jos sprendimai “kenkia jos gyventojams ar kitoms valstybėms“. Projekto rengėjai nepaaiškina, kas ir kaip turi apibrėžti “žalą“.

Į projektą įtraukti įsipareigojimai kovoti su dezinformacija. PSO gairės jau anksčiau buvo pagrindas kovai su racionaliais medikų pasisakymais. Dabar PSO ekspertų diktuojamai cenzūrai ketinama suteikti įstatymo galią pasauliniu mastu.

Galiausiai dokumente siūloma dalį visų šalių bendrojo vidaus produkto skirti tarptautiniam bendradarbiavimui ir pagalbai kovojant su epidemijomis, t. y. PSO finansavimui.

Mūsų analizė rodo, kad pasaulinės sveikatos politikos valdymo sistemos sukūrimą remia Europos Sąjunga, kuri taip pat bando ja pasinaudoti, kad priverstų suverenias valstybes pripažinti “seksualinių ir reprodukcinių teisių“, tarp jų ir “teisės į abortą“, koncepciją.

ES taip pat bando išplėsti savo kompetenciją sveikatos politikos srityje. Tam gali pasitarnauti praėjusių metų pabaigoje Europos Komisijos priimta naujoji Bendrijos sveikatos strategija. Dokumente, kurio pavadinimas žada “geresnę sveikatą visiems besikeičiančiame pasaulyje“, daug kartų minimas pagrindinis Pasaulio sveikatos organizacijos vaidmuo ir raginama imtis “pasaulinės lyderystės“ sveikatos srityje.

Europos Sąjunga pasiūlė įsteigti specialią centrinę instituciją, kuri kontroliuotų nacionalines valdžios institucijas dėl reguliavimo veiksmų ir sveikatos politikos tobulinimo. Ji atliktų patikrinimus šalyse ir užmegztų ryšius su privačiu sektoriumi ir rėmėjais, siekdama sukurti naują tarptautinę finansavimo priemonę.

Mūsų vykstančios teisminės bylos gali būti pamokantis pavyzdys apie tokių pokyčių poveikį. Jos rodo, kokias pražūtingas pasekmes sukelia aklas “standartų“ ir “gairių“ laikymasis, kai nepaisoma jautrumo ir profesinio nepriklausomumo.

Ordo Iuris teikia teisinę pagalbą vyro, kuris mirė nuo širdies smūgio, kai gydytojai nepagrįstai delsė suteikti jam pagalbą dėl teigiamo Covid-19 testo, šeimai.

Atstovaujame gydytojai, kuri kritikavo Sveikatos apsaugos ministerijos gaires dėl pacientų gydymo pradiniame Covid-19 etape, nes, jos nuomone, dėl jų kai kurie pacientai buvo “pasmerkti būti negydomi kelias dienas“, o tai kartais baigdavosi jų mirtimi.

Atstovaujame gydytojai, kuri buvo apkaltinta medicinos žinių neatitinkančios informacijos skleidimu ir antivisuomeninėmis nuostatomis, nes pasirašė moksliškai komentuotą atvirą laišką valdžios institucijoms ir žiniasklaidai, kuriame ragino diskutuoti apie sanitarinių apribojimų racionalumą ir veiksmingumą.

Tuo tarpu naujoji pandemijos sutartis ketina suteikti PSO teisę savavališkai nustatyti “mokslinę tiesą“ ir įpareigoti visas valstybes kovoti su kitokiomis nuomonėmis, laikomomis “dezinformacija“.

Jei suverenios valstybės šiandien nesipriešins bandymams primesti PSO ekspertų diktatą dėl pandemijos virš jų galvų, rytoj jos gali prarasti savo šalių sveikatos politikos kontrolę.

Kova už žmogaus orumą, gyvybę, šeimą ir laisvę tęsiasi. Pakovokite už tai.

Jonas Šaulys pagal www.kaunoforumas.com

Rusai, baltarusiai, ukrainiečiai ir kiti rusakalbiai, deja, taip pat daug katalikų – lietuvių ir lenkų – švenčia vadinamąją “Moters dieną”. Ši tradicija Sovietų Rusijoje buvo įtvirtinta 1921 m. Antrosios moterų komunistų konferencijos sprendimu.

Ji rėmėsi įvairiais įvykiais ir versijomis: nuo Niujorko socialdemokračių moterų organizacijos mitingo 1908 m. iki 1917 m. Petrogrado demonstracijos ir moterų dalyvavimo joje. Kai kas “Kovo 8-osios” tradiciją sieja su romėnų matronalijomis arba žydų Purimo švente, kuri atitekdavo artimomis datomis. Tačiau esmė ne kilmė, ją nesunku surasti, jei tik norisi, bet reikėtų kalbėti apie kultūrinę “šventės” esmę.

Šiandien “Moters diena” – visų pirma yra vyrų meilės ir pagarbos moterims išraiška. Tačiau ar tokia visų vyrų pagarba ir meilė visoms moterims yra pagrįsta. Tikrai ne. Pagal krikščioniškąjį idealą, kurio šiandieninės posovietinės visuomenės nė kiek neatitinka, vyras turėtų atiduoti savo meilę vienintelei moteriai pasaulyje (iki mirties).

Žinoma, pagarba priklauso visiems, tačiau ir čia reikia išskirti, kad moteris motina ir sutuoktinė nusipelno didesnės pagarbos nei moteris, kuri tokios aukos nepadarė. Žinoma, mes nekalbame apie situacijas, kai bevaikystė atsiranda dėl fizinio neįgalumo, kalbame apie normalią sveikų žmonių situaciją.

“Moters diena” taip pat yra liberalių, kairiųjų ir komunistinių organizacijų, propaguojančių vadinamąją “laisvąją meilę”, politinė priemonė. Tiesą sakant, šiandien, kai šeima posovietinėse visuomenėse praktiškai sunaikinta (Lietuvoje 2022 m. skyrybos sudarė 43 proc. santuokų), “Moters diena” visada buvo surogatinė šventė – pusiau pagoniška “laisvos meilės” šventė.

Be abejo, pagarba motinai – šeimos židinio globėjai – turėtų būti didžiausia, todėl kai kuriose šalyse švenčiama ne “Moters diena”, o Motinos diena, taip pat senelių diena.

Didelis vaidmuo ir atsakomybė keičiant pokomunistinį mūsų švenčių apvalkalą ir turinį tenka ir šeimų galvoms – vyrams. Jei jie iš tiesų iš Dievo malonės yra vadovai, o ne vadinamojo “beprasmiško likimo” tarnai, jie turėtų čia parodyti savo charakterį ir nepasiduoti posovietinei propagandai. Tačiau iki to dar ilgas kelias.

Aleksandras Strelcovas

Nors atrodė, kad “kovidianų” beprotybės metas jau praeityje, realybė kartas nuo karto primena, kad yra priešingai. Šį kartą tai padarė Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios ir toliau draudžia neskiepytiems užsieniečiams įvažiuoti į šalį. Jokių išimčių. Novakas Džokovičius ką tik tai sužinojo.

Išskirtinis tenisininkas nežais artėjančiame “Indian Wells” turnyre būtent dėl JAV galiojančių apribojimų. Serbas nepasiskiepijo vakcina nuo Covid-19, o tai reiškia, kad jis negali įvažiuoti į JAV.

Sportininkas paprašė JAV vyriausybės specialaus leidimo žaisti ATP “Masters” turnyruose Indian Velse ir Majamyje. Savo ruožtu Floridos senatoriai Rickas Scottas ir Marco Rubio šiuo klausimu parašė laišką JAV prezidentui Joe Bidenui. Veltui. Tenisininkas jau pašalintas iš turnyro dalyvių sąrašų.

Taigi N. Džokovičius praleis kitus ATP “Masters” turnyrus Indian Velse ir Majamyje – tenisininkas juose nežaidė nuo 2019 m.

Jungtinės Valstijos draudžia neskiepytiems užsieniečiams atvykti į šalį. Teigiama, kad ši politika netrukus bus panaikinta. Gegužės 11 d. JAV turėtų baigtis nepaprastoji padėtis, įvesta dėl Covid-19.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Vasario 18 d. tūkstančiai protestuotojų šeštadienį susirinko Oksfordo centre, kad pasipriešintų naujiems itin prieštaringai vertinamiems transporto planams, pagal kuriuos miestas būtų padalytas į šešis rajonus.

Planuose siūloma blokuoti gyvenamųjų namų gatves, kad automobiliai nevažiuotų pro jas, ir sukurti šešis eismo filtrus, kad būtų sumažintas nereikalingų kelionių skaičius.

Kai kurie teigia, kad pasiūlymai neleis gyventojams išvykti iš savo vietovės, nes tai bus “klimato blokavimo” dalis, ir tvirtina, kad tai susiję su platesniu planu apriboti judėjimo laisvę ir kontroliuoti žmones.

Pasak “The OxStu”: Vienas iš protesto organizatorių, kuris sakė: “Mes susirinkome čia, kad pasakytume “ne” 15 minučių miestams, susirinkome, nes esame nepaprastai susirūpinę dėl pasikėsinimo į mūsų teises, judėjimo laisvę ir viską, kas kyla iš judėjimo laisvės… Dauguma žmonių, su kuriais čia kalbėsite, pasisakys už grįžimą prie vietinės ekonomikos. Bet tai nepadės to pasiekti, o tik apribos žmonių teises.”  

Kitas protestuotojas iš Jungtinės Karalystės organizacijos “Stand in the 

Park U.K.” teigė: “Mes norime, kad būtų leista laisvai judėti: “Mes akivaizdžiai nepritariame 15 minučių miestų įvedimui ir pasekmėms, kurias tai reiškia, kai žmonės faktiškai uždaromi į zonas savo gimtuosiuose miestuose. Tai skamba kaip nuostabi idėja, nes būtų fantastiška, jei turėtume visus šiuos gražius mažus bendruomenių centrus su patogumais, kurie būtų netoli, tačiau iš tikrųjų tai reiškia, kad esate stebimi ir sekami savo mieste. Norint išvykti iš zonos, kurioje atsidūrėte, reikės turėti leidimus.”

Šie komentarai atspindi nuotaikas, kurias dažnai išsako “Reclaim Party” lyderis, “GB News” laidų vedėjas ir buvęs aktorius Laurence’as Foxas (Laurence Fox), taip pat dalyvavęs protesto akcijoje. L. Foxas anksčiau yra išreiškęs susirūpinimą, kad 15 minučių kvartalai yra platesnio plano kontroliuoti žmones dalis, dažnai į šį planą įtraukdamas ir raginimą skiepytis. Oksfordas šioms idėjoms pritariančius asmenis ypač sudomino dėl šių naujų transporto planų, kurie buvo laikomi puikiu šio “išpuolio” prieš laisves pavyzdžiu.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Vaivorykštė, visų iš Šventojo Rašto kilusių religijų, įskaitant krikščionybę, šventasis simbolis, buvo LGBT šalininkų pasisavinta ir yra naudojama puolant Tikėjimą ir tradicinę šeimą. Ji tapo neomarksistinės pasaulėžiūros revoliucijos, paremtos vulgariu seksualumu alsuojančia propaganda, ženklu. Šio judėjimo nariai skelbia, kad spalvota vėliava yra jų simbolis. Iš tikrųjų gi jos spalvos neturi nieko bendra su tikrąja vaivorykšte – Dievo Sandoros su žmonėmis simboliu.

Biblinės vaivorykštės tikroji reikšmė

Nuo pat pradžių bandymai, pirma homoseksualų judėjimų, pasisavinti vaivorykštės simboliką buvo grindžiami apgaulingai ir melagingai prisidengiant tikrąja šio ženklo prasme. Nors įprasta sakyti „vaivorykštinė vėliava“, tačiau iš tikrųjų LGBT simbolį sudaro tik šešios spalvos, o ne – kaip tikrąją vaivorykštę – septynios. Krikščioniškojoje kultūroje vaivorykštė turi labai aiškiai apibrėžtą ir svarbią reikšmę. Pirmąkart ji minima Pradžios knygoje, kai Dievas sudaro sandorą su žmonėmis: „Tuomet Dievas tarė Nojui: „Tai yra sandoros ženklas, kurią Aš darau tarp savęs ir kiekvieno kūno, gyvenančio žemėje“ (Pr 9,17). Biblinis aprašymas byloja, kad vaivorykštė buvo Nojui ir jo šeimai visiškai naujas reiškinys ir būtent todėl ji buvo jam duota kaip išskirtinis ženklas. Vaivorykštė turi priminti Nojui, bet ir pačiam Dievui sandoros esmę. „Kai lankas bus debesyse, Aš jį pamatysiu ir atsiminsiu amžinąją sandorą tarp Dievo ir visų gyvų padarų, turinčių kūną, kurie yra ant žemės“ (Pr 9,16), – rašoma Šv. Rašte.

Sandora, nors ir buvo sudaryta su Nojumi dėl jo tikėjimo, apėmė visus gyvus padarus, iki pat žemės pabaigos. Pastebėtina, kad tai buvo besąlygiška sandora, kurioje nė karto neminimas sąlygą reiškiantis žodis „jeigu“. Dievas sako: „Aš darau savo sandorą su jumis: jokio kūno nebepražudysiu tvano vandenimis, ir tvanas nebesunaikins žemės“ (Pr 9,11). Todėl danguje pasirodanti vaivorykštė rodo beribį gailestingumą ne tik žmogui, bet ir visoms žemiškoms būtybėms. Tikroji vaivorykštė yra Dievo teisingumo simbolis. Tai matomas ženklas, kuris primena mums apie tvano priežastis, t.y. didžiulį žmonių piktavališkumą ir moralinį nuosmukį žymintį seksualinį palaidumą. Už moralinį nuosmukį, kuris įgaus po tam tikro laiko su žmogaus prigimtimi nederančių Sodomos nuodėmių formą, Dievas dar kartą įtikinamai įspės žmones, kai „paversdamas Sodomos bei Gomoros miestus pelenais, pasmerkė juos nuvertimu, padarydamas juos pavyzdžiu tiems, kurie po to gyvens bedieviškai ir išgelbėjo teisųjį Lotą“ (2 Pt 2, 4-7,9).

Svarbią vaivorykštės reikšmę krikščionybei pabrėžia ir šv. Jonas savo apokaliptinėje knygoje „Apreiškimas“, kurioje vaivorykštę pristato juosiančią danguje Dievo sostą: „Jo išvaizda buvo panaši į jaspio ir sardžio brangakmenius, o vaivorykštė, juosianti sostą, buvo panaši į smaragdą“ (Apr 4,3), ji yra vaizduojama ir virš Kristaus galvos: „Aš išvydau dar vieną galingą angelą, nužengiantį iš dangaus, apsisiautusį debesimi. Jo galvą supo vaivorykštė, veidas švytėjo kaip saulė ir kojos-tarsi ugnies stulpai“ (Apr 10,1). Tai Dievo Gailestingumo simbolis, užtikrinantis, kad Jėzus Kristus užtaria kiekvieną žmogų ir nurodo debesį supančią vaivorykštę kaip beribio Dievo Gailestingumo ir atjautos kiekvienam pasiklydusiajam įrodymą. Jėzus Kristus nieko nesmerkia ir kiekvienam suteikia dar vieną galimybę gyventi be nuodėmės. Mes, krikščionys, taip pat nesmerkiame LGBT asmenų ir broliškai užjaučiame kiekvieną. Tačiau negalime tylėti ir leisti, kad LGBT bendruomenė akivaizdžiai pažeistų Sandoros, kurią Dievas sudarė su žmonėmis, simbolį. Mūsų krikščioniškoji pareiga yra perspėti apie vieną ar kitą klystkelį – nieko nevertinant ir nesmerkiant. Tokios pozityvios nuomonės, atveriančios akis į klausimo esmę, laikosi Vilniaus krašto gyventojai. Vaivorykštės simbolis yra savo esme teigiamas ženklas, nes suteikia tikintiesiems saugumo garantiją. Laisvė nuo nuodėmės tiesiogiai sietina su žmonių išganymu. Kadangi vaivorykštė vaizduojama šalia Kristaus sosto, ją reikėtų vertinti kaip vieną iš išganymo ženklų, tuo tarpu septynios vaivorykštės spalvos simbolizuoja Šventąją Dvasią ir jos septynias dovanas.

LGBT išniekino vaivorykštę – Dievo Sandoros ir moralinio atsinaujinimo simbolį

LGBT veikėjai, t.y. „lesbietės, gėjai, biseksualai ir transvestitai“, pasisavindami vaivorykštės simboliką, apgaulingai, melagingai ir tikslingai iškreipė jos pirminę esmę i reikšmę, išniekino Sandoros ženklą. Šiuo klausimu oficialų pareiškimą išplatino ir Lenkijos žydų forumas, pareikšdamas, jog „Argumentas, kad LGBT judėjimą simbolizuojanti vaivorykštė kokiu nors būdu yra suderinama su biblinės Sandoros simboliu, yra melagingas arba mažiausiai klaidinantis; šiuos du simbolius skiria kultūrinis konfliktas“. Vaivorykštė juk reiškė naujus, geresnius laikus, kurie atėjo po moralinio nuosmukio, seksualinio iškreipimo ir paleistuvystės eros. Prisidengė ja, gerumo ir moralinės skaistybės ženklą paversdami jo priešingybe, t.y. amoralumo ženklu, skatindami ir reklamuodami viešojoje erdvėje įvairiausių atmainų netinkamą elgesį, kuriam Dievas nepritarė prieš tvaną ir Sodomoje.

Štai tokiu būdu vėlyvaisiais XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio metais padirbta vaivorykštė tapo homoseksualių organizacijų simboliu. Jai greitai pavyko įleisti šaknis į vakariečių sąmonę. Lyg to būtų maža, LGBT agitatoriai bolševikiniais metodais, žingsnis po žingsnio, dešimtmetis po dešimtmečio, primetė žiniasklaidai ir politikams savo naratyvą ir politinį korektiškumą, kiekvieną kitamintį vadindami homofobu. Įžūlios propagandos priemonėmis jie kovoja su krikščioniškosiomis vertybėmis, puola santuokos institutą ir tradicinę šeimą. Su savo pažiūromis įkyriai ir begėdiškai braunasi į darželius ir mokyklas, demoralizuodami vaikus ir jaunimą. Smogia visuomenės moralei rengdami „juoduosius maršus“, taip vadinamuosius lygybės paradus, kurių metu skatina ir primeta amoralų elgesį, ištvirkusį seksualumą, pažeisdami tokiu būdu galiojančias etikos normas. O iki šiol galiojusią taisyklę, kad intymus gyvenimas yra privatus reikalas, paverta gatvės orgijomis.

Apie tikruosius LGBT judėjimo ketinimus naikinant krikščioniškojo pasaulio vertybes, liudija gėdingi pavyzdžiai iš daugelio valstybių: dvasininkų puolimai, bažnyčių niokojimai, Dievo Motinos vaizdavimas su šešiaspalve aureole tualetuose ir kitos nesąmonės. Toks elgesys yra agresyvus ir diskriminuoja tikinčiuosius. Jis liudija LGBT judėjimo bei asmenų, laikančių rankose šešiaspalves šiuolaikinių revoliucionierių vėliavas, mėgdžiojančias vaivorykštę, sulaukėjusią dorovę ir moralės nuopuolį. Privalome pasipriešinti šiam netinkamam elgesiui. Juk tai yra dalis amžinos gėrio ir blogio dvikovos, kovos už vaikų ir jaunimo sielas, nes juk tai nuo jų priklausys pasaulio ateitis. Negalime pasyviai stebėti šios kovos, privalome rodyti gerumą ir tiesą, saugoti vertybes ir principus, kurie suformavo mūsų civilizaciją. O pradėti reikėtų nuo tiesos sakymo apie LGBT pasisavintą vaivorykštės simbolį. Būtina visų pirma pabrėžti, kad LGBT simbolika neturi nieko bendra su vaivorykšte, kurią stebime danguje baigus lyti ir kuri daug kartų minima Šv. Rašte kaip Dievo šlovės ir Gailestingumo simbolis, kaip Dievo sandoros su žmonėmis ženklas. Dar kartą būtina pabrėžti, kad mes netgi mintyse nesikišame į kitų žmonių, įskaitant LGBT, intymų gyvenimą, tačiau ir nenorime, kad per viešą demonstravimą, skatinimą ar netgi per savo pasaulėžiūros primetimą būtų demoralizuojami mūsų vaikai.

Waldemar Tomaszewski

Skelbiama pirmą kartą: www.l24.lt

Ideologiškai motyvuota automobilių pramonės revoliucija pirmiausia paveiks ne visuotinio atšilimo padarinius, o mūsų pinigines, mobilumą kaip tokį ir mūsų prisirišimo prie privačios nuosavybės jausmą.

Padrąsinimas kuriant bjaurų įvaizdį

Esame verčiami atsisakyti savo automobilių klastingais ir gana niekingais būdais. Vienas iš jų – administraciniais sprendimais, pavyzdžiui, sąmoningai susiaurinant gatves miestų centruose arba panaikinant automobilių stovėjimo aikšteles, apsunkinti gyvenimą. Susidaro spūstys, ilgiau užtrunka važiuoti. Todėl žmonės pradeda ieškoti alternatyvų. Tokia yra “žaliojo mobilumo” entuziastų logika.

Kita vertus, jie kalba apie “fiskalinių mokesčių mechanizmų” poreikį, t. y. užslėptą terminą, kuriuo paprasčiausiai didinami mokesčiai, smogiantys degimo varikliams. Galima paminėti Norvegiją, kur nuo 2025 m. vyriausybė nori padaryti taip, kad nuo to laiko tradicinių automobilių naudojimas taptų tiesiog nepelningas. Na, galbūt gyventojai, uždirbantys vidutiniškai 35 000 kronų per mėnesį (3 400 eurų), gali sau tai leisti. O mes?

Kitas argumentas – išlaidos. Susiduriame su didžiausia per daugelį metų ekonomikos krize. Šiuo metu net 10 metų senumo automobilių kaina yra tam tikras absurdas, jau nekalbant apie visiškai naujus iš salono ar elektrinius automobilius. Ir jei ES iš tikrųjų uždraus nuo 2035 m. gaminti vidaus degimo varikliais varomus automobilius, keturračiai tikrai taps prabangos preke.

Apskritai su šia elektra yra tik problemų. Pavyzdžiui, elektros energijos tiekimo klausimas. Jei vairuotojas neturi privačios vietos garaže, jis turi naudotis greitojo įkrovimo stotimi. Be to, reikia žinoti, kad greitasis įkrovimas yra “daug brangesnis”.

Žinoma, pirmiausia turite pasiekti įkroviklį. Automobilį vis tiek galite įkrauti įmonėje (jei viršininkas sutinka) arba prekybos centre. Tačiau problema ta, kad naktį, kai tai būtų patogiausia, ir vienas, ir kitas paprastai lieka uždaryti.

Tačiau nenusimink, žaliojo automobilio vairuotojas! Kaip pranešama, miestuose bus įrengtos specialios automobilių stovėjimo aikštelės, kuriose “bus galima užsisakyti vietą su įkrovimo stotele”. Žinoma, už atitinkamą mokestį.

Nieko neturėsi ir būsi laimingas!

Pasirodo, visas minėtas problemas tarsi stebuklingai išsprendžia labai paprastas sprendimas: atsisakyti automobilio, net ir elektrinio.

Visiškai atsisakysime nuosavybės. Išsinuomosime automobilį iš gatvės, juo pasinaudosime ir pastatysime ten. Įkrovimu rūpinsis kas nors kitas.

Klientai pirmiausia naudoja ilgalaikę nuomą. Po trejų metų jie grąžins automobilį, kuris bus išnuomotas kaip naudotas automobilis už mažesnę kainą, o vėliau jis tikriausiai bus naudojamas trečią kartą. Tai vadinama “uždaro ciklo ekonomika”.

Net ir elektromobiliai nebus privačių asmenų nuosavybė. Jie bus nuomojami pagal prenumeratos principą, panašiai kaip šiandien srautinio transliavimo platformose nuomojami filmai ir serialai. Tai yra ateitis, tačiau ji bus greičiau evoliucija nei revoliucija. Šiuo metu tai yra per daug finansiškai sudėtinga, kad ši prenumeratos kainodara būtų pakankamai konkurencinga.

Ką apie tai mano žmonės?

Taigi, ar tai, kad žmonės prievarta išstumiami iš automobilių rinkos ir kartu pasmerkiami vadinamojo “kolektyv-komo” (kuris gali veikti jų poreikius atitinkančiu lygiu arba ne) malonei, nesukels neigiamos visuomenės reakcijos? Pasirodo, revoliucijos dainininkai rado atsakymą ir į šį klausimą.

Paklausti, ar nori turėti nuosavą automobilį, Z kartos atstovai atsako: Niekada gyvenime! Jie nenori turėti, jie nori naudotis. Jei jiems lengviau grįžti namo iš vakarėlio naktiniu autobusu, jie važiuos atgal autobusu arba užsisakys transportą per programėlę. Požiūrio į nuosavybę skirtumai tarp kartų yra didžiuliai!

Kaip matote, ilgametis mokymas ir socialinė inžinerija atsiperka. Tačiau visuotinis smegenų plovimas yra būtinas, jei norima įtikinti žmones sprendimais, kurie net neatitinka savo pagrindinio tikslo.

Šiandieniniai elektromobiliai yra ekologiški tik tuo atveju, jei atsižvelgiame tik į išmetamųjų teršalų kiekį. Tačiau vadinamasis anglies dioksido pėdsakas, kurį palieka jų gamyba, jau dabar gerokai viršija net ir seniausių benzininių automobilių rodiklius. Ekologiškiausios yra jūsų kojos arba dviračio ratai. Elektromobiliai nėra ekologiškas sprendimas – tai pripažįsta net “ekologiško mobilumo” šalininkai.

Už dolerį per dieną

Baterijų perdirbimas taip pat kelia problemų. Šiuo atveju sąnaudos dažnai viršija išgautos žaliavos vertę. Kalbant apie žaliavas: be aplinkosaugos problemų, į dangų verčia vergiškas ir nežmoniškas elementų, kurie yra ličio jonų akumuliatorių sudedamosios dalys, gavybos būdas. Pavyzdžiui, Kongo Demokratinėje Respublikoje, kur pagaminama beveik 70 proc. viso pasaulio kobalto, suaugusieji ir vaikai kenksmingas medžiagas išgauna plikomis rankomis.

Iš Afrikos žaliava keliauja į Kinijos gamyklas, kur ji perdirbama ir parduodama Vakarų gamintojams. Didžioji dauguma jų, paklausti apie savo baterijų prietaisų sudedamųjų dalių kilmę, negali įrodyti jų šaltinio.

Atrodo, kad Vakarai nemato problemos. Europos Sąjunga dar tik rengia “kilmės sertifikatą”, pagal kurį bus galima platinti ir perdirbti, jei bus laikomasi tam tikrų standartų. Kol kas tai tik popieriuje. Kaip bus praktiškai – nežinome.

Tačiau aplinkosaugininkai atleidžia gamintojus nuo “aplinkosauginių nuodėmių”. Jie sako: kol pasieksime technologiškai įmanomų galimybių ribą, didelę visuomenės dalį pavyks nukreipti į viešąjį transportą. Taigi galiausiai “iš šių automobilių ir akumuliatorių nebereikės išspausti paskutinių prakaito lašų”.

Ir problema išspręsta!

Piotr Relich, www.pch24.pl

Prasidėjo žemyninis Sinodo apie sinodalumą etapas. Vyskupai ir pasauliečiai iš visos Europos susirinko apibrėžti Bažnyčios krypties, kuria ji eis ateinančiais metais. Šalia vyksta diskusijos dėl LGBT, moterų diakonato ir kunigystės ar celibato. Deja, didžioji žiniasklaida išsamiai nepraneša apie sinodo posėdžius.

Metraštis

Vasario 5-12 d. Prahoje vyks kontinentinis Sinodo apie sinodalumą etapas. Iš viso dalyvauja keli šimtai žmonių. Tai 39 Europos vyskupų konferencijų pirmininkai ir atskirų šalių delegatai, tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai.

Kontinentinis etapas yra antrasis iš trijų viso Sinodo dėl sinodalumo etapų. Sinodo procesas prasidėjo 2021 m. rudenį. Keletą mėnesių visame pasaulyje vyko vyskupų ir ganytojų organizuotos konsultacijos su tikinčiaisiais. Vėliau šių konsultacijų rašytiniai rezultatai buvo išsiųsti episkopatams, kurie turėjo parengti galutinį dokumentą, apibendrinantį kiekvienoje šalyje vykusius svarstymus. Šie dokumentai buvo išsiųsti į Vatikaną. Jų pagrindu Šventasis Sostas parengė dokumentą, kuriame būtų apibendrintos diskusijos visame pasaulyje. Šis tekstas, vadinamas žemyno dokumentu, yra atspirties taškas apmąstymams Prahoje ir panašiuose susitikimuose kituose žemynuose.

Sinodo susitikimas Čekijos sostinėje vyks dviem etapais. Pirmiausia visi dalyviai parengs bendrą dokumentą. Tai bus tekstas, kurį iki vasario 9 d. parengs 200 susirinkime dalyvaujančių dvasininkų ir pasauliečių delegatų, o beveik 400 delegatų susitikime dalyvaus nuotoliniu būdu. Ši dalis bus atvira žiniasklaidai. Vėliau 39 vyskupų pirmininkai svarstys šį dokumentą ir parengs bendrą komentarą. Abu tekstai bus skelbiami kartu.

Šis modus operandi skirtas išreikšti sinodalumą. Viena vertus, „klausomasi” visų, įskaitant pasauliečius, balso, ištikimai perteikiant tai, ką jie sako; kita vertus, vyskupai „išsiskiria” ir taip išryškėja jų atsakomybė už Bažnyčios judėjimo kryptį.

Remdamasis taip parengta žemyno medžiaga, Šventasis Sostas parengs atskirą dokumentą, kuriuo bus grindžiami Sinodo svarstymai Romoje šių metų spalio mėnesį. Sinodas parengs savo tekstą, kad galėtų vėl susirinkti 2024 m. spalio mėn., ir tuomet priims galutines išvadas.

Grėsmės

Problemų, susijusių su kontinentiniu Sinodo dėl sinodalumo etapu, yra daug. Dauguma jų yra susijusios ne tiek su šiuo konkrečiu Sinodo proceso etapu, kiek su jo ideologiniais pagrindais. Sinodo proceso teorinį pagrindą apibrėžia dokumentai, kuriuos Vatikano sinodo sekretoriatas paskelbė 2021 m. rugsėjį.

Pagrindinė jo idėja yra Dievo tautos įgalinimas. Idėja yra ta, kad praktiškai „visa Dievo tauta” turės teisę spręsti Bažnyčios krypties klausimus, turint omenyje tiek administracinę ir drausminę, tiek pastoracinę ir doktrininę erdvę. Esminis sunkumas yra „Dievo tautos” apibrėžimas. Atsižvelgiant į 2021 m. rugsėjo mėn. sinodo dokumentus, galima suprasti, kad tai iš dalies reiškia visus katalikus ir net visus geros valios žmones. Tai yra problema, nes, remiantis Katalikų Bažnyčios mokymu, egzistuoja tam tikra nuostata atpažinti, kas atitinka tikėjimą, o kas ne: sensus fidei fidelium, tikinčiojo tikėjimo jausmas. 

Ortodoksiškai sensus fidei fidelium įgyja tie katalikai, kurie gyvena intensyvų sakramentinį ir maldos gyvenimą ir priima visą Katalikų Bažnyčios mokymą. Tačiau pagrindinė sinodo proceso prielaida yra visų katalikų, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena pagal Bažnyčios įstatymus, ar ne, „įtraukimas” į „Dievo tautą”, turinčią sensus fidei fidelium. Teoriškai siekiama, kad hierarchinė Bažnyčia „įsiklausytų” į visų balsus, kad vėliau galėtų atskirti, kas šiuose balsuose yra autentiška ir atitinka tikėjimą, o kas – ne; kitaip tariant, kuriuose „išplėstinės” Dievo tautos balsuose girdimas pačios Šventosios Dvasios kvietimas, o kuriuose – tik laiko dvasios kvietimas.

Ar toks atskyrimas iš tiesų bus įmanomas? Šis klausimas lieka atviras, turint omenyje daugumos pasaulio episkopatų, ypač Europos, būklę. Mūsų žemyne netrūksta vyskupų, pasisakančių už gilų Bažnyčios doktrininio ir moralinio mokymo, taip pat jos pastoracinės ir drausminės praktikos pakeitimą. Tai gali nelikti nepaneigtas gebėjimas tinkamai „įžvelgti”, juo labiau kad Sinodo sekretoriato parengtas žemyno dokumentas gali suteikti daug peno radikaliems judėjimams.

Čia primenu, kad Sinodo sekretoriato tekste išryškėja nemažai revoliuciniams sluoksniams artimų klausimų. Tarp jų buvo pasiūlymų dėl naujo požiūrio į „LGBT asmenis” arba išsiskyrusius asmenis, taip pat poligamistus. Dokumente kalbama apie tai, kad daugelyje pasaulio šalių jaučiamas poreikis labiau „įtraukti” tokias grupes į Bažnyčią. Kilo klausimas, kaip tai atrodys praktiškai?

Pačioje Europoje per pirmąjį sinodo etapą buvo iškelti konkretūs reikalavimai. Tarp tokių atvejų būtų šventosios Komunijos teikimas homoseksualistams ir išsiskyrusiems asmenims, gyvenantiems santuokoje, ar net tokių santykių laiminimas. Viena iš problemų yra ta, kad kardinolas Jean-Claude Hollerich, Sinodo dėl sinodiškumo generalinis relatorius ir sinodo proceso Europos dalies vicepirmininkas, be kita ko, pasisako už pakeitimus šioje srityje. Hollerichas taip pat pritaria moterų sakramentiniam diakonatui; ši tema taip pat pateikta Kontinentiniame dokumente.

Be to, dokumente siūloma iš esmės keisti kunigystės gyvenimo būdą, kuris praktiškai galėtų būti įgyvendinamas keičiant celibatą arba atimant iš kunigų kai kurias administracines, pastoracines, mokymo ar net liturgines galias – tiesiogiai, taikant apribojimus, arba netiesiogiai, skatinant pasauliečius eiti pareigas ir eiti pareigas, susijusias su užduotimis, kurios iki šiol buvo skirtos tik kunigams.

Be abejo, Hollericho parama tokioms idėjoms nėra pakankama. Tačiau minėtoms idėjoms pritaria ir daugelis vyskupų tokiose šalyse kaip Vokietija, Austrija, Šveicarija, Belgija ir Nyderlandai, taip pat iš dalies Italijos, Prancūzijos, Ispanijos ar Jungtinės Karalystės hierarchai.

„Vatikano „išlygos

Sausio 28 d. viso pasaulio vyskupams buvo išsiųstas dviejų svarbiausių kardinolų laiškas dėl sinodalumo. Tai buvo Vyskupų sinodo sekretoriato pirmininkas Mario Grechas ir ką tik paskirtas Jeanas-Claude’as Hollerichas. Laiške jie įspėjo apie keletą spąstų, į kuriuos, jų manymu, kai kurie katalikai gali pakliūti arba jau pakliuvo.

Pirma, jie pabrėžė esminį vyskupo, kaip „šventosios Dievo tautos” vienybės principo ir pagrindo, vaidmenį. Jie taip pat pareiškė, kad vyskupai neturėtų primesti sinodui jokios darbotvarkės ir nesinaudoti sinodu tam tikroms idėjoms ar reikalavimams prastumti. Iš tiesų sinodas pirmiausia būtų skirtas pačiam sinodalumui. Todėl šis įsipareigojimas būtų veikiau ekleziologinio pobūdžio. Kardinolai rašė, kad Bažnyčia pirmiausia turi atsakyti į klausimą, kuris buvo keliamas nuo Vatikano II Susirinkimo: „Bažnyčia, ką tu sakai apie save?”.

Skaitytojas pastebės, kad visą Sinodą apie sinodalumą susiaurinti tik iki paties „sinodalumo” klausimo yra absurdiška, nes sinodalumas galiausiai turi kaip nors reikštis.

Daug vyskupų tai supranta taip: jei Bažnyčia turi būti sinodinė, tai reiškia, kad ji turi tapti atviresnė žmonių situacijų įvairovei, turi mažiau teisti, labiau priimti ir teikti gailestingumą kiekvienam, kuris į ją kreipiasi. Kaip tai būtų galima išreikšti? Ypač per eucharistinę discipliną.

Tai neseniai nuoširdžiai parodė San Diego (JAV) kardinolas Robertas McElroy, laikomas popiežiaus Pranciškaus žmogumi Jungtinėse Valstijose. Plačiai nuskambėjusiame straipsnyje McElroy’us ragino, kad sinodo atvirumas konkrečiai pasireikštų seksualiai aktyvių homoseksualų ir antrą kartą santuoką sudariusių išsiskyrusiųjų pripažinimu prie šventosios Komunijos; jis taip pat pasireikštų įvedant naują moterų vaidmenį Bažnyčioje pripažįstančią formą – sakramentinį diakonatą.

Ar tokie reikalavimai sulauks daugumos per sinodo svarstymus Prahoje? Pamatysime. Žvelgiant iš sinodinės mechanikos perspektyvos, kalbant apie formalų principą, tai nėra svarbiausia. Galiausiai svarbiausia bus du Romos sinodai šį rudenį ir kitais metais, kaip bus suformuluotas galutinis dokumentas ir kokius tolesnius sprendimus priims popiežius. Tačiau diskusijų eiga nėra nesvarbi.

Akivaizdi analogija iš naujausios Katalikų Bažnyčios istorijos. Jei vyskupai, kunigai ir pasauliečiai būtų kruopščiai vykdę Susirinkimo tėvų valią, užfiksuotą dokumentuose po Vatikano II Susirinkimo, Bažnyčioje nebūtų kilęs toks chaosas.

Tačiau vyravo ne Susirinkimo raidė, o jo dvasia. Gali būti, kad ši istorija pasikartos – juo labiau kad sinodalumo sąvoka neturi tikslaus apibrėžimo ir kiekvienas dar gali ją užpildyti turiniu. Daug kas jau vyksta sinodalumo dvasios vardan, pavyzdžiui, Belgijoje, kur įvestas tos pačios lyties porų liturginis palaiminimas. Galime nesunkiai įsivaizduoti, kam sinodaliai nusiteikę hierarchai panaudos naująją dvasią.

Po Vatikano II Susirinkimo Šventajam Sostui trūko gebėjimų imtis posusirinkiminių procesų. Buvo smarkiai sugriauta liturginė praktika. Nors popiežius Benediktas XVI puikiai matė šią problemą, jis vis dėlto nesiėmė jokių ryžtingų veiksmų padėčiai ištaisyti.

Manau, kad, atsižvelgiant į vis stiprėjantį vietinį bažnytinį partikuliarizmą ir didėjantį Vatikano pasyvumą ginant tam tikras esmines moralines ir doktrinines tiesas, iš sinodo dvasios kylantis chaosas savo mastu dar gali nustelbti posusirinkiminį chaosą. Ar taip ir bus, dar neaišku; tačiau daug kas priklauso ir nuo to, kaip vyks šios „dvasios” formavimas, taigi ir nuo to, kokie reikalavimai ir lūkesčiai bus išreikšti sinodo susitikimo Prahoje dokumentuose.

Tyla… ir malda

Deja, Sinodas dėl sinodalumo nebuvo lydimas išsamių diskusijų. Sinodo procesas sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio, daugiausia jo pradžioje ir paskelbus nacionalinę sinodo sintezę. Kontinentinis procesas lieka beveik nepastebėtas, nors yra labai svarbus.

Pagrindinėje katalikiškoje spaudoje pasirodė nedaug straipsnių, ir net ir jie jokiu būdu nepateikė viso reiškinio: juose sinodo istorija pasakojama tik iš techninės pusės, visiškai nekalbant apie esminius pavojus ir problemas. Tai tik didina sunkumus, nes kyla pavojus, kad Lenkijos balsas sinode bus išgirstas kur kas mažiau nei kitų šalių, kurių darbotvarkėje yra revoliucinių tikslų, balsai.

Šiomis dienomis būtina karštai melstis už žemyno sinodo proceso pažangą. Reikia melstis už sinodo dalyvius, kad jie „turėtų drąsos ginti mūsų tikėjimo pagrindus”. Duok Dieve, kad žemyninis Sinodo dėl sinodalumo etapas netaptų dar vienos didelės krizės ir užsitęsusio chaoso raugu….

Paweł Chmielewski, www.kontrastas.lt

Autorius – Andrew Klavanas yra „The Daily Wire” laidos „The Andrew Klavan Show” vedėjas. Populiarus politinis satyrikas ir Holivudo scenaristas, taip pat apdovanojimų pelnęs rašytojas. Naujausias jo romanas – „Keistas proto įprotis” (A Strange Habit of Mind), antroji serijos „Kamerono Vinterio paslaptys” (Cameron Winter Mystery) knyga.

Pagrindinis šio podkasto tikslas – suvienyti mūsų tautos žmones ir gydyti mūsų susiskaldymo žaizdas pasitelkiant užuojautą ir supratimą. Ne visai taip. Bet smagu įsivaizduoti.

Ir kartais, žinau, mūsų politinių nesutarimų įkarštyje gali imti atrodyti, kad kairėje politinės arenos pusėje stovintys žmonės yra ne kas kita, kaip degradavusi ir save apgaudinėjanti moralinių iškrypėlių gauja, murkdanti savo iškrypimo purve ir kurianti beprotiškas teorijas, kad paaiškintų savo demonišką blogį, kai juos į isteriško iracionalumo aukštumas skatina intrigantai lyderiai, meistriškai grojantys jų emocinių sutrikimų klaviatūra, kad įtikintų juos, jog dorybė slypi destruktyvioje politikoje, kuri pripildo politikų kišenes geresnių žmonių sunkiai uždirbtais pinigais ir kartu didina korumpuotos valdžios galią, kol Amerikos laisvė išnyks ir žmonija nugrimzta į tūkstantį metų trukusią tamsą, kol vėl bandys įžiebti šventą laisvės liepsną.

Bet kai nusiraminate ir truputį atsitraukiate, galite pradėti suprasti, kad kairieji turi ir gerų dalykų. Kai kurie iš jų dėvi labai gražias kojines. Ir kai kurių jų moterų vardai yra gražūs, pavyzdžiui, Honorija… arba Džimas.

Tačiau jei norite siekti tikro kompromiso ir vienybės, manau, kad padės rimtas ir objektyvus žvilgsnis į kairiųjų filosofiją, kad pradėtumėte suprasti, apie ką šie toksiški dundukai šneka.

Pavyzdžiui, kuo iš tikrųjų tiki kairieji, kai kalbama apie lytį? Kodėl kairieji vyrai dėvi sukneles ir imituoja mėnesines? Kodėl kairiosios moterys neatneša jums sumuštinio, kad nereikėtų nuolat keltis vidury žaidimo? Be to, visas šis vaikų viliojimas? Apie ką tai? Kas jie, iškrypėliai?

Na, taip, jie yra iškrypėliai. Bet taip pat jie turi teoriją, kurią sukūrė didžiausi akademiniai protai, o paskui užrašė pieštuku ant pietų padėklo, kai jau išgėrė vaistų ir atėjo laikas miegoti dienos kambaryje. Pagal kairiųjų lyčių teoriją tarp vyrų ir moterų nėra absoliučiai jokio skirtumo, o vyrai gali tapti moterimis, jei jaučiasi moterimis, kurios yra absoliučiai tokios pat kaip vyrai, todėl jei jie jaučiasi moterimis, jie yra tokie patys kaip vyrai ir gali sutaupyti pinigų nagų lakui. Gėjai yra vyrai, kuriems patinka kiti vyrai, kurie yra tokie patys kaip moterys, todėl gėjai yra heteroseksualūs. Nebent jie yra translyčiai, tokiu atveju jie yra gėjai, kuriems patinka kitos moterys, kurios yra tokios pat kaip vyrai, taigi iš esmės jie yra vyrai, kuriems patinka moterys, ir galėtų tiesiog sukurti šeimą, nekalbėdami viso to lyčių teorijos šlamšto.

O kaip dėl rasės? Esu tikras, kad girdėjote daugelį kairiųjų sakant – mūsų mokyklose nėra dėstoma kritinė rasių teorija. Ir jūs tikriausiai susimąstėte: Kas yra kritinė rasių teorija ir kodėl jie nuolat apie ją meluoja? Na, kritinė rasių teorija teigia, kad rasė yra socialinis konstruktas, kuris iš tikrųjų neegzistuoja ir dėl visko kalti baltieji. CRT teigia, kad su žmonėmis turėtų būti elgiamasi vienodai ir jie neturėtų būti verčiami priimti baltųjų žmonių idėjų, kaip kad „žmonės turėtų būti traktuojami vienodai”.

Svarbiausia, kritinės teorijos šalininkai nurodo, kad kai kurie mirę baltieji žmonės, socialinis konstruktas, kuris neegzistuoja, laikė vergais kai kuriuos mirusius juodaodžius, kurie taip pat neegzistuoja, todėl gyvi baltieji žmonės, kurie neegzistuoja, turėtų duoti gyviems juodaodžiams, kurie neegzistuoja, pinigų, nes mirusiems juodaodžiams jų nereikia, o gyvi juodaodžiai norėtų šiek tiek pinigų.

Galiausiai yra abortų klausimas. Kairieji mano, kad moralu daryti abortą iki pat gimimo, nes po gimimo matai kūdikio veidą ir nebegali sau meluoti dėl to, ką darai. Jie mano, kad abortas yra sprendimas dėl sveikatos, nors, aišku, ne dėl kūdikio. Tačiau kūdikis netampa tikru žmogumi, kol negali paskambinti 9-1-1 ir pasakyti: „Padėkite, mano motina bando mane nužudyti.” Prieš tai jis yra tik moters kūno dalis. Tai dalis, kuri yra kūdikis, tikintis, kad jo motina atsitiktinai atsisės ant telefono, kad jis galėtų surinkti 9-1-1 numerį.

Dabar, kai supratote kairiųjų teoriją, esu įsitikinęs, kad kitą kartą, kai pamatysite leftistą, galėsite jį pasveikinti šypsena ir dideliu mojavimu, kuris, tikėkimės, atitrauks jo dėmesį, kol jūs šonu pasišalinsite pro duris ir bėgsite gelbėdami savo gyvybę.

Šiame satyriniame straipsnyje išsakytos autoriaus nuomonės ir nebūtinai atitinka „The Daily Wire” nuomonę.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Buvęs Honkongo vyskupas, 91 metų kardinolas Jozefas Zenas Ze-kiunas, kartu su kitais penkiais žmogaus teisių aktyvistais buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. 

Juos prestižiniam apdovanojimui nominavo grupė JAV politikų, motyvuodami tuo, kad jie yra „aistringi žmogaus teisių gynėjai” Kinijos specialiajame administraciniame regione, pranešė laikraštis „Hon Kong Free Press”.

Pasak JAV politikų, šia nominacija siekiama „pagerbti visus Honkongo gyventojus, kurių drąsa ir ryžtas represijų akivaizdoje įkvėpė pasaulį”.

Be kardinolo Zeno, buvo siūlomi: vienas iš demokratinio judėjimo lyderių Joshua Wongas, katalikų leidėjas Jimmy Lai, tyliosios demonstracijos Tiananmenio aikštėje organizatorius Chow Hang-tungas, žurnalistė Gwyneth Ho ir advokatas Lee Cheuk-yanas. Jų kandidatūras pateikė respublikonų politikai Marco Rubio ir Christopheris Smithas bei demokratai Jamesas McGovernas ir Jeffas Markley.

„Kandidatai atstovauja milijonams Honkongo gyventojų, kurie taikiai pasipriešino Honkongo vyriausybės ir Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybės vykdomam nuolatiniam miesto demokratinių laisvių naikinimui”. – teigė politikai.

Visi kandidatai, išskyrus kardinolą Zeno, atlieka laisvės atėmimo bausmę arba yra sulaikyti iki teismo, kaltinami nusikaltimais nacionaliniam saugumui. Tarp jų – 1989 m. Tiananmenio aikštės žudynių aukų pagerbimo tylos demonstracijų organizavimas.

Kardinolas Zenas, Honkongo vyskupas 2002-2009 m., 2022 m. gegužės mėn. taip pat buvo suimtas pagal Nacionalinio saugumo įstatymą ir paleistas už užstatą. Lapkričio mėn. kartu su kitais penkiais žmogaus teisių aktyvistais jis buvo nubaustas už tai, kad tariamai tinkamai neužregistravo fondo, skirto padėti 2019 m. demokratinių protestų dalyviams. Jis apskundė šį nuosprendį. Kardinolas tebėra stebimas policijos.

Kadangi jo atžvilgiu atliekamas tyrimas dėl galimų Kinijos nacionalinio saugumo įstatymo pažeidimų, teismas neseniai nurodė jam grąžinti pasą. Sausio pirmosiomis dienomis kardinolas Zenas lankėsi Romoje, kur dalyvavo popiežiaus Benedikto XVI laidotuvių iškilmėse. Kelias dienas trukusios viešnagės metu jį privačioje audiencijoje priėmė popiežius Pranciškus.

Kardinolas Zenas, vienas ryškiausių Kinijos Katalikų Bažnyčios atstovų, ne kartą kritikavo Šventojo Sosto politiką Kinijos atžvilgiu, ypač 2018 m. slaptą susitarimą dėl abipusio vyskupų skyrimų pripažinimo, sakydamas, kad jis „kenkia, o ne duoda naudos vietos katalikams”. Šiuo metu jis gydomas ligoninėje dėl kvėpavimo problemų.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Davose (Šveicarija) suintensyvėjo klimato moralizmo ginklavimosi varžybos, nes aktyvistė Greta Thunberg apkaltino Pasaulio ekonomikos forumo dalyvius veidmainyste dėl aplinkos apsaugos.

Dvidešimtmetė švedė dalyvavo CNBC moderuojamoje diskusijoje kurortiniame mieste, kuriame šiuo metu vyksta šimtai vyriausybių pareigūnų ir įmonių vadovų, dalyvaujančių Pasaulio ekonomikos forumo metinėje konferencijoje. Greta Thunberg tvirtino, kad dalyviams svarbiau žalias doleris nei žalia planeta.

„Šiuo metu esame Davose, kur iš esmės dalyvauja žmonės, kurie labiausiai skatina planetos naikinimą, žmonės, kurie yra klimato krizės pagrindas, žmonės, kurie investuoja į iškastinį kurą, tačiau kažkodėl atrodo, kad būtent šiais žmonėmis pasikliaujame spręsdami savo problemas”, – pastebėjo ji. „Jie ne kartą įrodė, kad neteikia tam pirmenybės. Jie teikia pirmenybę savanaudiškumui, įmonių godumui ir trumpalaikiam ekonominiam pelnui, o ne žmonėms ir planetai.”

Vokietijos valdžios institucijos neseniai sulaikė Thunburg po to, kai ji ir kiti aktyvistai protestavo prieš anglies kasyklos plėtrą Lutzerato mieste. Nors vėliau pasirodė vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip policija faktiškai leido žiniasklaidai fotografuoti ir filmuoti dvidešimtmetę merginą, prieš išvesdama ją iš teritorijos, Thunberg pridūrė, kad pasaulis turėtų įsiklausyti į ją ir kitus aktyvistus, o ne į politikus ir vadovus.

„Šie žmonės ketina eiti taip toli, kaip tik gali, kol jiems pavyks išsisukti nuo atsakomybės”, – tęsė ji. „Jie ir toliau investuos į fosilinį kurą, jie ir toliau mėtys žmones po autobusu, siekdami sau naudos.”

Klimato politika buvo viena svarbiausių Pasaulio ekonomikos forumo temų net ir tuo metu, kai dėl Rusijos invazijos į Ukrainą sutriko pasaulinis energijos tiekimas. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen savo kalboje konferencijoje patvirtino, kad „Europa visada palaikys Ukrainos žmones”, ir pažymėjo, kad politikos formuotojai stengsis „pasiekti grynąjį nulinį” anglies dioksido išmetimą, nepaisant energijos trūkumo. Buvęs viceprezidentas Alas Goras pradėjo kalbą, kurioje teigė, kad šiuo metu vandenynai verda.

Thunberg nebuvo vienintelė aktyvistė, kaltinusi Pasaulio ekonomikos forumą veidmainyste. Tarptautinė klimato kaitos propagavimo organizacija „Greenpeace” griežtai papriekaištavo dalyviams, kad jie į konferenciją keliavo šimtais privačių lėktuvų. Didžioji dauguma iš daugiau kaip 1 000 lėktuvų, kurie praėjusiais metais įskrido į Davosą per konferenciją, leidosi į trumpalaikius skrydžius, trumpesnius nei 500 mylių, kurie „lengvai galėjo būti kelionė traukiniu ar automobiliu”, kaip rodo grupės paskelbti tyrimai, o vienas lėktuvas į renginį įveikė tik 13 mylių.

„Europa išgyvena šilčiausias kada nors užfiksuotas sausio dienas, o bendruomenės visame pasaulyje susiduria su ekstremaliais klimato reiškiniais, kuriuos dar labiau sustiprino klimato krizė”, – pareiškime teigė „Greenpeace” kampanijos organizatorė Klara Maria Schenk. „Tuo tarpu turtingieji ir galingieji plūsta į Davosą itin taršiais, socialiai nelygiaverčiais privačiais lėktuvais, kad už uždarų durų aptartų klimato kaitos ir nelygybės klausimus. Davose yra puikiai tinkama geležinkelio stotis, tačiau šie žmonės net nesivargina važiuoti traukiniu.”

Tyrimo išvadose teigiama, kad pernai per konferenciją privačiais lėktuvais keliaujant į Davosą ir iš jo buvo išmesta tiek pat teršalų, kiek per savaitę išmeta 350 000 automobilių. Su Davosu susijusių privačių lėktuvų išmetamų teršalų kiekis per susitikimo savaitę išaugo keturis kartus.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Daugiau nei 100 000 žmonių žygiavo Vašingtono gatvėmis gindami gyvybę. Šiais metais jie šventė Aukščiausiojo Teismo sprendimą paneigti teisę į abortą.

Popiežius per Valstybės sekretoriatą išreiškė gilią padėką „už ištikimą viešą liudijimą, kurį per daugelį metų parodė visi tie, kurie skatina ir gina nekalčiausių ir beginklių mūsų žmonių šeimos narių teisę į gyvybę”.

Pirmą kartą „Maršas už gyvybę” susirinko praėjus metams po 1973 m. Aukščiausiojo Teismo sprendimo vadinamojoje Roe prieš Wade byloje, kuriuo buvo pripažinta teisė į abortą. Šiemet sueina pusšimtis metų nuo šio įvykio. Gyvybės gynėjai gali jausti, kad jų ilgalaikės pastangos duoda vaisių, nes birželį Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad Konstitucija vis dėlto negarantuoja teisės į abortą. Taigi šis klausimas buvo perkeltas į valstybės teisės aktų lygmenį.

Tačiau vyskupas Michaelas Burbidge’as, JAV episkopate atsakingas už gyvybės gynimą, pabrėžia, kad tai tik negimusiųjų teisių gerbimo darbo pradžia. Jis taip pat labai dėkoja ir žavisi tūkstančiais žmonių iš visų Jungtinių Valstijų, kurie iš pradžių susirinko į visą naktį trukusį maldos budėjimą, o paskui į eitynes. Tai darydami jie davė tikrą evangelinį liudijimą.

„Manau, kad dabar judėjime už gyvybę susiklostė nauja situacija. Mes žinome tiesą ir visada gyvenome pagal tiesą: gyvybė yra šventa nuo pradėjimo iki natūralios mirties ir turi būti saugoma. Tačiau dabar, žinodami tiesą, susiduriame su nauja situacija, todėl turėtume apsvarstyti, kokios yra galimybės, kokius kelius reikėtų pasirinkti, kokių strategijų reikėtų griebtis. Siekiama ne tik pakeisti įstatymą, bet ir paskatinti protų ir širdžių transformaciją. Svarbu prisiminti, kad nors vyskupams tenka ypatingas vaidmuo ginant gyvybę, visų pirma kiekvienam, sekančiam Kristumi, suteikta atsakomybė. Ji vadinama gyvenimo Evangelija. Tai reiškia, kad švenčiame dėl gyvybės ir ją saugome. Ypač dabar, kai abortai vis dar legalūs ir kasdien priimami agresyvūs įstatymai, turime ginti gyvybę”, – sakė vyskupas Burbidge’as.

Ir dar vienas foto reportažas iš Maršo už gyvybę:

DATE-2023

pobrane

_128368853_gettyimages-1458045669-1

Anti-abortion demonstrators take part in the annual "March for Life" in WashingtonAnti-abortion demonstrators take part in the annual "March for Life" for the first time since the U.S. Supreme Court overturned Roe v Wade abortion decision, in Washington, U.S. January 20, 2023. REUTERS/Evelyn Hockstein

1200x0

ratio3x2_2400

ratio3x2_24002

3

ratio3x2_24004

ratio3x2_24005

ratio3x2_24006

ratio3x2_24007

ratio3x2_24008

banner-front-view-1080x720

two-signs-1024x683

birthday-1024x683

multiple-signs-1024x683

90-kopia

901-kopia

902-kopia

903-kopia

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Teksaso vyskupas Josephas Stricklandas pasmerkė Pasaulio ekonomikos forumo „bedievišką darbotvarkę” ir priminė, kad žmonėms taikomi įstatymai yra Dievo dovana ir kyla iš prigimtinės teisės.

Panašią kritiką galima buvo perskaityti ir Elono Musko „Twitter” paskyroje, kuris Klauso Schwabo darbotvarkę pavadino „šėtoniška”.

„Kas išrinko Pasaulio ekonomikos forumo dalyvius? Jų darbotvarkė yra bedieviška ir negerbia mūsų, kaip žmonių, Dievo duotų teisių. Išrinkti pareigūnai, kurie jiems nusilenkia, išduoda juos išrinkusias tautas. Turime grįžti prie prigimtinio įstatymo, kuris mus veda į tiesą”, – socialiniame tinkle „Twitter” rašė vyskupas Stricklandas.

Hierarchas yra žinomas dėl savo griežtų tiesos žodžių, nukreiptų prieš globalistus ir abortų šalininkus, taip pat dėl to, kad prieštarauja Kovidianos darbotvarkei ir Bažnyčios kompromisui su šiuolaikinėmis neomarksistinėmis ideologijomis.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Jennifer dalijasi savo gyvenimo liudijimu su moterimis, kurios nori atimti gyvybę savo vaikams. Ji pabrėžia, kad nė vienai iš motinų, pagimdžiusių vaikus, pradėtus po išprievartavimo, nebuvo priminta apie traumą, o tik apie gėrio pergalę prieš blogį.

Prieš kelerius metus Jennifer Christie buvo išprievartauta verslo kelionės metu. Sužinojusi, kad yra nėščia, ji nenutraukė nėštumo.

„Jis yra mano sūnus. Mano sūnus niekada nebuvo „prievartautojo vaikas” ar „prievartos produktas”. Jis yra mano sūnus. Jis yra mano dabartinio vyro sūnus. Jis yra Dievo vaikas”, – sakė ji.

Jennifer pabrėžia, kad abortų organizacijos siekia įteisinti abortus.

Ji pabrėžė, kad kalbama apie vaikus, pradėtus dėl išprievartavimo, nors jie sudaro tik 1 proc. vaikų, ir taip siekiama pateisinti kitų 99 proc. vaikų žudymą abortais.

Amerikietė atkreipia dėmesį, kad mes žinome, jog žmogus dažnai gali padaryti didelį blogį kitam žmogui. Tačiau koks būtų sprendimas nužudyti kitą žmogų? Nekaltas žmogus? Šiuo metu, pasak Jennifer, kiekviena moteris turėtų atkreipti dėmesį į motinos ir vaiko santykių jausmą.

Niekada negirdėjau, kad motina, pagimdžiusi vaiką, pradėtą po išprievartavimo, sakytų, jog šis vaikas jai primena patirtą traumą ir prievartą. Mano sūnus man tiesiog primena, kad gėris visada nugali blogį, kad meilė stipresnė už neapykantą ir kad mūsų žmogiškumas nepriklauso nuo to, kaip buvome pradėti”, – sako Jennifer.

Jennifer sako, kad dažnai girdi, jog yra nuostabi, nuostabi ir gera, nes pasirinko nedaryti aborto. Amerikietė pabrėžia, kad ji yra ydingas žmogus, kuris nelabai skiriasi nuo daugelio kitų.

„Savo sūnų matau ne kitaip nei bet kuri kita motina, kuri žiūri į savo vaiką. Ir tai nėra kažkoks ypatingas dalykas, tiesiog akivaizdu, kad motina myli savo vaiką”, – pabrėžia ji.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Gubernatorius DeSantis vaistininkams: pardavinėjate aborto tabletes – mes jus persekiosime kaip nusikaltėlius.

Džo Baideno administracija išleido valstijos mastu galiojančią taisyklę, pagal kurią vaistinėms leidžiama pardavinėti mirtinai pavojingas aborto tabletes. Reaguodama į tai, Floridos gubernatoriaus administracija išleido gaires vaistininkams, kuriose grasino, kad už „nusikalstamą veiklą” (aborto tablečių pardavinėjimą) bus taikomos „baudžiamosios sankcijos”.

Vašingtono valdžia vėl įsivelia į konfliktą su Floridos katalikiškojo gubernatoriaus Rono DeSantiso valdžia – po to, kai Federalinė maisto ir vaistų administracija (FDA) įvedė taisyklę, leidžiančią vaistinėms pardavinėti „vaistą” Mifepristoną (tabletę, skatinančią vaisiaus nužudymą ankstyvoje jo vystymosi stadijoje).

Todėl Floridos agentūra, administruojanti sveikatos priežiūros klausimus, išleido nurodymą vaistininkams. „Atsižvelgdama į neseniai priimtą JAV Maisto ir vaistų administracijos (FDA) sprendimą leisti mažmeninės prekybos vaistinėms išduoti Mifepristoną, Agentūra skelbia šį įspėjimą, norėdama priminti paslaugų teikėjams, kad jie ir toliau privalo laikytis Floridos įstatymų, reglamentuojančių abortų atlikimą”, – rašoma įspėjime.

„Agentūra prašys vietos teisėsaugos institucijų pateikti bet kokius paslaugų teikėjo duomenyse aptiktus nusikalstamos veiklos įrodymus. Sąmoningas šių įstatymų pažeidimas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę”, – įspėjo valstijos agentūra savo pareiškime.

Mirtinos tabletės, kurias abortų pramonė reklamuoja kaip „vaistą nuo visų ligų”, kaip dalį savo kūdikių žudymo verslo, kurį neomarksistinė kairė vadina „reprodukcine priežiūra”, jau sukėlė daugiau nei 20 patvirtintų mirčių ir tūkstančius komplikacijų.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

„Velnias naudoja įvairius metodus. Jis stumia žmones į žiaurius, absurdiškus karus, bet taip pat gali su šypsena pasiūlyti žmonėms naujų, tariamai šviesių perspektyvų. Viena vertus, jis veikia herodais žudydamas vaikus, kita vertus, apgaulingai, kaip gyvatė rojuje, skleidžia geresnio gyvenimo miražus”, – savaitraštyje „Idziemy” rašo kun. prof. Dariusz Kowalczykas.

Kunigas atkreipia dėmesį, kad kaskart, kai socialiniuose tinkluose paskelbia kritišką nuomonę apie Vakarų ideologiją ar Briuselio pareigūnų požiūrį, tuoj pat atsiranda komentatorių, kurie užsipuola jį už tai, kad jis palaiko Putiną. „Na, nes jei man nepatinka ES, tai Maskva man tikrai patinka. Beprasmiška argumentacija. (…) Tai, kad Putino politika yra velniška, nereiškia, kad Vakaruose nėra velnių. Jų yra ir jie labai intensyviai veikia”, – aiškina jis.

„Rusija ciniškai manipuliuoja, kad pateisintų savo nusikaltimus, tačiau iš to neišplaukia, kad Vakaruose nėra neomarksistinės ideologijos. (…) Bažnyčia privalo atkreipti dėmesį į įvairias blogio formas. Ne tam, kad galutinai pasmerktų kai kuriuos žmones, bet priešingai – kad visus atvertų Dievo gailestingumui”, – skaitome toliau.

„Smerkime, įvairiais būdais kovokime su V. Putino paleistu blogiu. Taip pat parodykime realias grėsmes, kylančias iš anoniminių jėgų Vakaruose. Tačiau visame tame prisiminkime Jėzaus žodžius: Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulis pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas (Jn 3, 17)”, – užbaigia kun. prof. Dariusz Kowalczykas.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

„Tai velniška”. Vyskupas Stricklandas apie Harari tezę, kad „žmonės yra įsilaužimui skirti gyvūnai”.

Yuval Noah Harari, globalistų „pranašo” ir Pasaulio ekonomikos forumo vadovo Klauso Schwabo dešiniosios rankos, žinią pakomentavo Teksaso vyskupas Josephas Stricklandas, pabrėždamas, su kokiu velnišku Dievo sukurtos žmogaus prigimties neigimu turime reikalą.

Vyskupas Stricklandas socialiniame tinkle „Twitter” atsakė į pranešimą su Harario citata, kurioje jis teigia, kad „žmonės yra gyvūnai, kuriuos galima nulaužti”, ir pridūrė, kad „visa idėja, jog žmonės turi kažkokią „sielą” ar „dvasią” ir niekas nežino, kas vyksta jų viduje, ir kad jie turi laisvą valią – tai jau praeitis”.

„Tai išties velniška, tiesiog velniška. Tokia arogancija yra destruktyvi ir gali vesti tik prie to, kad diktatoriai naudosis savo laisva valia, norėdami valdyti kitus”, – rašė hierarchas. „Esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, nesame gyvūnai, į kuriuos galima įsilaužti”, – pabrėžė jis.

Šiuos žodžius Harari paskelbė 2020 m. ir nuo to laiko tobulino savo idėjas apie „visišką biometrinę priežiūrą”, kurios įvedimui bandymas visiškai kontroliuoti visuomenę prisidengiant vadinamąja koronaviruso pandemija buvo puiki preliudija.

Jonas Šaulys pagal www.pch24.pl ir twitter

Turtingiausias pasaulio žmogus ir „Twitter” savininkas dar kartą pasmerkė depopuliacijos darbotvarkę, labai populiarią tarp kovotojų su klimato kaita. Šį kartą jis komentavo aplinkosaugos guru Jane Godall prieš gimstamumą nukreiptus pasisakymus, pristatytus Pasaulio ekonomikos forumo aukščiausiojo lygio susitikime.

„Negalime slėpti pernelyg didelio žmonių populiacijos augimo problemos, nes ji yra daugelio šiandienos problemų priežastis. Visos problemos, apie kurias kalbame šiandien (klimato kaita, grėsmė biologinei įvairovei – red.), nebūtų problema, jei šiandieninė populiacija būtų tokia pat didelė kaip prieš 500 metų.” – sakė britų antropologė, garsėjanti savo primatų, pirmiausia bonobo šimpanzių, tyrimais.

Savo pareiškimą Godall padarė per vieną iš Pasaulio ekonomikos forumo aukščiausiojo lygio susitikimų Davose (Šveicarija).

„Ši filosofija yra žmonijos mirtis”, – vaizdo įrašą komentavo E. Muskas.

Prisiminkime, kad 1500 m. Žemėje gyveno… 461 mln. žmonių. Šiandien pasaulyje gyvena kiek daugiau nei 8 mlrd. žmonių. JT modeliai ir prognozės rodo, kad 2100 m. mūsų iš viso bus 10 mlrd., ir, organizacijos vertinimu, šį skaičių reikės išlaikyti „atsižvelgiant į darnaus vystymosi principus”.

Kai kurie ekspertai nesutinka su JT prognozėmis. Jų nuomone, gimstamumo kontrolės politikos skatinimas, ypač besivystančiose šalyse, sukels milžinišką demografinę krizę su visomis neigiamomis jos pasekmėmis pasauliniu mastu. Panašios nuomonės laikosi ir vienas amerikiečių milijardierius, kuris mano, kad pasauliui reikia dar daugiau žmonių ir kad gyventojų perteklius yra seniai paneigtas mitas.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Apie A. Smetoną, kaip apie žiaurų diktatorių skiedė CCCP tarnybos. O be to, tuo laikmečiu autoritarinis valdymas buvo norma – šiandieninis noras pritempti mūsų “jautrumo” standartus istorijai yra juokingas. Dar juokingiau, kad patys, būdami tokie jautrūs, gyvename tikroje politinių partijų diktatūroje. T.y. dar blogiau.

Kas buvo svarbiausia?

Valdant A. Smetonai pražydo lietuviška kultūra, menas, pati Valstybė sukalta ant šito.

Sukurti bendrinės lietuvių kalbos – (valstybinės kalbos) pamatai.4. Tvirta valiuta, tvirta finansinė sistema.

Be jokios ultra technikos, plikomis rankomis nutiesta Lietuvos susisiekimo arterija – Žemaičių plentas.

Ir šalis demografiškai augo, o ne mažėjo, kaip XXIa. “gerovės Lietuva”.

1940 m. birzelio 15 d. naktį (Lietuvos Vyriausybės posėdyje), Prezidentas A. Smetona siūlė priešintis sovietų agresijai. Bet su juo nesutiko dauguma ministrų, prieštaravo premjeras A. Merkys, abu pavaduotojai. O lemiama buvo abiejų generolų nuomonė – kad sovietams nėra galimybių priešintis.

Bet užtat A. Smetonos Lietuva išauklėjo tautą, kuri be ministrų ir generolų, ilgiausiai pati priešinosi okupacijai. Ištempė nenutautėjusi iki Sąjūdžio. Ir ne Smetonos kaltė, kad “gerovės Lietuva” išsivaikščiojo, nuleftėjo ir nutautėjo. Ką jau čia, nebežino net savo lyties…

Tai ne A. Smetonos mes šiandien bijome, o anuometinės Lietuvos savasties, pačios lietuvybės ir tautiškumo. Per 20 metų suklestėjusios valstybės, galimybės palyginti ją su komunizmo ubagyno statybomis ir leftizmo noru “build back better”.

JŠ pagal www.facebook.com

Prieš tris dienas Kroatija tapo dar viena euro zonos nare. Nors nuo valiutos pasikeitimo praėjo tik kelios dienos, nuotaikos Adrijos valstybėje jau gerokai pablogėjo. Gyventojai susiduria su smarkiai išaugusiomis kainomis.

Trečiąją Kroatijos narystės euro zonoje dieną plačiai paplito pyktis dėl kainų augimo. Vyriausybė mano, kad dėl to kalti šalies verslininkai, „klastingai išnaudojantys ir nesąžiningai spekuliuojantys”. Priešingai nei žadėjo vyriausybė, atsisakius savos valiutos, kainos nepasikeitė.

Mažmeninės prekybos tinklai kas mėnesį didino kainas, o dabar, įvedus eurą, jie vėl kelia kainas ir bando apgauti piliečius, sakė ūkio ministras, kuris skubiai sukvietė mažmeninės prekybos tinklus į susitikimą.

Kainų didėjimas jaučiamas ir parduodant paslaugas: „Vyrų kirpimas pas vietinį kirpėją kainuodavo 60 kunų. Į tą pačią vietą patekau prieš kelias dienas. Kirpėjas pasakė, kad suapvalins kainą iki 10 eurų (pagal dabartinį valiutos kursą tai yra beveik 77 kunos), kad visiems būtų lengviau,” – rašė pasibaisėjęs kroatas.

Kaip pranešė kroatų apžvalgininkas Goranas Andrijanićius, labiausiai išaugo pagrindinių prekių, įskaitant maistą ir kasdienio vartojimo prekes, kainos.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

JAV Aukščiausiajam Teismui priėmus sprendimą, teisės aktai, priimti siekiant kovoti su pandemijos plitimu ir palengvinti kovą su nelegalia migracija, liks galioti ir toliau. Taigi teismas panaikino Bideno administracijos politiką, palankią migracijai.

Nors amerikiečiams apribojimai ir lokautai liko tik nemalonus prisiminimas, pasienio valstijų valdžios institucijos ragino juos palikti, nes baiminosi, kad dėl užsieniečių antplūdžio vėl susidurtų su bejėgiškumo situacija.

Teismas nusprendė palikti galioti galiojančius teisės aktus, vadinamus 42-uoju įstatymu, kol bus išnagrinėta byla, kurią iškėlė 19 valstijų respublikonų valdžios institucijos, prieštaraujančios apribojimų panaikinimui.

Prezidento Donaldo Trumpo administracija, reaguodama į pandemiją, priėmė XIX a. teisės aktais pagrįstą įstatymą, pagal kurį beveik neįmanoma pateikti prieglobsčio prašymų teisėtai kertant sieną, o sulaikyti migrantai gali būti nedelsiant grąžinami į Meksiką.

Ieškinį pateikusios valstybės teigė, kad panaikinus apribojimus joms tektų patirti išlaidų, susijusių su migrantų krizės gilinimu. Joe Bideno administracija, kuri iš pradžių palaikė taisykles, bet planavo grįžti prie ankstesnių taisyklių, pareiškė, kad pripažins teismo sprendimą, nors vis dar ruošiasi keisti taisykles.

„42-asis įstatymas yra visuomenės sveikatos, o ne imigracijos apsaugos priemonė, todėl neturėtų būti pratęstas neribotam laikui”, – rašė Baltųjų rūmų atstovė spaudai Karine Jean-Pierre. Taip ji paragino Kongresą imtis visapusiškos imigracijos teisės reformos.

Anksčiau du žemesnės instancijos federaliniai teismai priėmė prieštaringus sprendimus dėl šių taisyklių: viename iš jų teigiama, kad taisyklės nuo pat pradžių buvo neteisėtos, o kitame – kad jos gali būti taikomos neribotą laiką.

Tuo pat metu federalinės administracijos atstovė Elizabeth Prologer teisme pripažino, kad panaikinus apribojimus gali laikinai padidėti migrantų srautas.

Laukdami sprendimo šiuo klausimu prie JAV sienos susirinko daugiau kaip 20 000 migrantų. Tuo pat metu Teksaso gubernatorius Gregas Abbotas į pasienį pasiuntė Nacionalinės gvardijos karius ir įsakė pastatyti papildomų skustuvo vielos užtvarų. Vietoj to nelegalūs atvykėliai reguliariai siunčiami atgal į šiaurę, kad toliau nuo sienos esančių regionų gyventojai suprastų, su kokia didele problema susiduria Teksasas.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Praėjusių metų „Australian Open” buvo vienas išskirtinių turnyrų – blogiausia šio žodžio prasme. Vietoj to, kad teniso gerbėjai visame pasaulyje džiaugtųsi sąžiningomis varžybomis dėl pergalės, šis renginys praėjo po represijų, kurių buvo imtasi prieš vieną geriausių pasaulio žaidėjų, ženklu.

Praėjus mažiau nei metams po žiauraus išsiuntimo iš Australijos, serbų maestro vėl grįžo kovoti dėl pergalės turnyre.

Sausio 16 d. antrajame pagal dydį šalies mieste Melburne prasideda „Australian Open” turnyras „Grand Slam” serijos varžybos. N. Džokovičius šiame turnyre dalyvaus 18-ąjį kartą ir į aikštę žengs kovoti dėl 10-ojo titulo. Šį pirmąjį iš keturių per metus vykstančių didžiųjų teniso turnyrų serbas laimėjo devynis kartus: 2008, 2011, 2012, 2013, 2015, 2016, 2020 ir 2021 m.

N. Džokovičius, kuris šiuo metu pasaulio teniso reitinge užima 5-ąją vietą, negalėjo papildyti savo pergalių serijos prieš metus pasiektu triumfu. Jis buvo diskvalifikuotas iš turnyro po to, kai Australijos valdžios institucijos du kartus atšaukė jo įvažiavimo vizą. Represijos prieš garsųjį sportininką buvo taikomos dėl to, kad jis nepasiskiepijo nuo koronaviruso.

Iš pradžių N. Džokovičius jau paraiškos teikimo etape buvo informuotas, kad jis negalės atvykti į šalį, tačiau lapkričio mėn. sanitarijos institucijos pripažino, kad tenisininkas yra atleistas nuo skiepų reikalavimo, ir leido jam atvykti į Australiją. Nemaloni staigmena žaidėjo laukė atvykus į šalį – pasienio tarnybos atšaukė jo vizą, užginčijo leidimą įvažiuoti ir čempionas buvo deportuotas.

Kelias dienas praleidęs areštinėje, pirmosios instancijos teismas priėmė N. Džokovičiui palankų sprendimą ir paleido žaidėją į laisvę, leisdamas jam pradėti ruoštis turnyrui. Tačiau byla buvo apskųsta federaliniam teismui ir įsikišo imigracijos ministras, kuris vėl panaikino tenisininko vizą. Galiausiai N. Džokovičiui teko skristi namo, švenčiant taškų, kuriuos jis galėjo pelnyti už dalyvavimą turnyre, skonį.

Šių metų COVID apribojimai Australijos gyventojams ir žaidėjams – tik juodas prisiminimas, todėl atrodo, kad serbas galės varžytis dėl kito titulo be apribojimų. Viltis, kad sporto gerbėjai jį šiltai sutiks, be kita ko, išreiškė ir „Grand Slam” renginio direktorius Craigas Tiley.

Prieš pradėdamas „Australian Open” turnyrą N. Džokovičius taip pat išbandys jėgas kiek žemesnio rango turnyre Adelaidėje. Būtent ten šiuo metu yra žaidėjo buvimo vieta.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Elonas Muskas apie save sakė, kad yra labai nepriklausomas nuo jokios ideologijos, ir bravūrišku stiliumi stojo į kovą su liberaliuoju isteblišmentu. Tačiau po dviejų dienų kovos jis pralaimėjo su kaupu. Buvo priverstas surengti vadinamąją skaitytojų apklausą.

Gerai žinoma, kad bet kokioje apklausoje laimi ne tas, kas dalyvauja, o tas, kas skaičiuoja balsus, kaip yra pasakęs nepamirštamasis Josifas Stalinas. Balsus, kaip visada, „skaičiavo” kairieji liberalai. Todėl prieš kelias dienas užblokuotos kairiųjų žurnalistų ir aktyvistų paskyros buvo atblokuotos.

Žinoma, žodį „suskaičiavo” rašau su kabutėmis. Kalbama ne apie techninį skaičiavimo metodą, dėl kurio šioje situacijoje sunku turėti kokių nors prieštaravimų.

Pirmiausia kalbama apie organizacijų ir žiniasklaidos galią, kuri iš karto sureagavo į Elono Musko veiksmus. Po tokios „artilerijos ugnies” iš galingiausių patrankų, t. y. Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos, nusilenkė net pasaulio milijardierius.

Visa tai liudija, kur iš tikrųjų yra dabartinių pasaulio galingųjų „galios centrai”. Milijardieriai yra tik marionetės jų rankose, o tų, kurie maištauja, pakanka įbauginti „viešąją nuomonę”.

Elonas Muskas pralaimėjo pirmąjį mūšį dėl „Twitter”, pamatysime, kaip tęsis karas. Ar įmanoma būti iš tiesų nepriklausomam ir kartu galingam? Liberalioji kairė negali sau to leisti, tam ir būtų jos mirtis.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kroatijos futbolo rinktinė, Katare vykusiame pasaulio futbolo čempionate iškovojusi bronzos medalius, dar kartą patraukė viso pasaulio ir, suprantama, visų pirma Tarpjūrio regiono futbolo gerbėjų dėmesį.

Ji sužavėjo savo charakteriu, nes buvo tikra komanda, kurioje vienas už visus ir visi už vieną. Šį charakterį kūrė keli kroatų treneriai, pradedant „patrijarchu” Miroslavu Balzevičiumi, o komanda niekada nebuvo tik „komanda”, bet tikra šeima.

Tam lemiamos įtakos turėjo katalikiškas trenerių ir žaidėjų požiūris.

„Už viską, ką pasiekiau gyvenime ir per visą savo karjerą, esu dėkingas Dievui, todėl sunkiomis akimirkomis griebiasi rožinio, kurį visada nešiojasi su savimi, ir po to ateina pagerėjimas”, – sakė Kroatijos futbolo rinktinės treneris Zlatko Daličius.

Prieš rungtynes su Maroku dėl trečiosios vietos pasaulio futbolo čempionate Katare jis davė interviu Lotynų Amerikos katalikiškai naujienų agentūrai „ACI Prensa”, kuriame, be kita ko, kalbėjo apie tai, kad tikėjimas atlieka didelį vaidmenį jo gyvenime ir kad jis stengiasi juo auklėti savo vaikus, taip pat apie permainingą sportinę karjerą – nuo didžiulės šlovės iki nesėkmių.

Dar prieš Pasaulio futbolo čempionatą Kroatijos futbolo rinktinės kapitonas Luka Modričius paskelbė, kad neketina čempionato metu dėvėti vaivorykštės juostos, taip išreikšdamas paramą LGBT asmenims.

Kaip žinoma, kai kurios Europos nacionalinės komandos jau prisijungė prie kampanijos „One Love”, kurios tikslas – „remti įtrauktį ir smerkti diskriminaciją”. Kroatai kartu su keliomis kitomis nacionalinėmis komandomis atsisakė dalyvauti akcijoje. Tai oficialiai patvirtino Kroatijos futbolo asociacija.

Interviu ACI Prensa Daličius prisipažino, kad augo „katalikiškoje šeimoje, mama mane mokė tikėjimo ir vedė tikybos pamokas, o vaikystėje ir jaunystėje buvau mūsų parapijos bažnyčios ministrantas”. Jis pabrėžė, kad visą gyvenimą buvo tikintis žmogus ir šia dvasia auklėja savo vaikus.

Komandos kapitonas Luka Modričius taip pat viešai prisipažįsta Kristų. Internete galima rasti nuotraukų, kuriose jis dėvi marškinėlius su Mergelės Marijos atvaizdu, taip pat nuotraukų, darytų po bažnytinių iškilmių. Jau per turnyrą Katare žaidėjai, vadovaujami Modrićiaus, dalyvavo mišiose, kurios buvo švenčiamos prieš pat pergalingas rungtynes su Japonija.

Anglijos Londono „Chelsea” žaidėjas Mateo Kovačičius taip pat viešai liudijo savo tikėjimą. Futbolininkas sakė, kad didžiuojasi, jog yra tikintis žmogus. „Didžiuojamės, kad esame tikintieji, kad esame katalikai”, – sakė jis.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Gruodžio 4 dieną – lygiai prieš dvi savaites – Maltoje įvyko milžiniška piliečių demonstracija prieš valdančiųjų bandymus įteisinti abortus šioje šalyje. Daugiau nei 20 000 žmonių išėjo į gatves šalies sostinėje Valetoje ir tai sudarė 4 procentus visos populiacijos. Lietuvoje tai atitiktų apie 120 000 žmonių.

Taip pat 20 000 maltiečių pasirašė peticiją, reikalaujančią vyriausybės atmesti siūlomą abortų įteisinimą ir palaikyti alternatyvų projektą, parengtą aštuoniasdešimties medicinos, teisės ir etikos mokslininkų grupės.

Proteste prie šalies ministro pirmininko Roberto Abelos ofiso dalyvavo vyskupas, opozicijos lyderiai, buvusi Maltos prezidentė Marie Louise Coleiro Preca, buvęs Maltos deleguotas Europos Sveikatos reikalų komisaras Tonio Borg, kiti ryškūs visuomenės veikėjai ir medikai.

Dabartinis šalies prezidentas George`as Vella yra viešai pareiškęs, kad verčiau atsistatydins iš pareigų nei pasirašys abortų įteisinimą
„Siūlomas įstatymas Maltoje įteisintų abortus pagal pageidavimą. Jei jis bus priimtas, Malta iš vienintelės Europos šalies, kur gyvybė saugoma absoliučiai, taptų šalimi, kurioje abortai visiškai legalūs. Reikalaujame vyriausybės skubiai pakeisti įstatymo tekstą pagal medicinos, teisės ir etikos ekspertų grupės pateiktus siūlymus“, – sakė Dr. Miriam Sciberras, Life Network Foundation pirmininkė.

Dabartiniai Maltos įstatymai saugo gyvybę ir užtikrina visų medicininių paslaugų nėščiosioms suteikimą. To rezultatas – nė vienos su nėštumu susijusios motinos mirties per pastaruosius dešimt metų. Įstatymai saugo medikus, jeigu jie gelbsti motinos gyvybę ir tai baigiasi kūdikio mirtimi. Pasiūlytos pataisos leistų abortus nesant pavojaus motinos gyvybei ir atvertų duris abortams pagal pageidavimą, kaip išsamiai paaiškino Oksfordo mokslininkas dr. Calumas Milleris.

Prie Life Network Foundation paskelbto pasmerkimo vyriausybės projektui prisijungė 81 akademikas, 450 gydytojų, 44 institucijos, Maltos medikų asociacija ir Maltos psichiatrijos asociacija.Skyrėme laiko stebėdami, ar ir kaip šią išskirtinio masto demonstraciją nušvies Lietuvos žiniasklaida.

Tačiau nė viena sekuliari ar krikščioniška žiniasklaidos priemonė nė nepaminėjo šių protestų, nederančių su Lietuvoje skleidžiamu mitu, jog abortas – žmogaus teisė, o pritarimas abortams pagal pageidavimą – būtina buvimo europiečiais ir vakariečiais sąlyga. Kviečiame skleisti šią nutylėtą žinią.

Jonas Šaulys pagal www.kontrastas.lt

Naujasis „Twitter” savininkas nenustoja kišti savo lazdos į skruzdėlyną, o tai įsiutina kairiųjų pusę ir kelia linksmybes dešiniųjų pusėje, kuri po daugelio metų nebeturi cenzoriaus ir netgi pastebi tam tikrus veiksmus prieš iki šiol neliečiamą pagrindinę srovę. Užblokavęs kelias liberalias paskyras, E. Muskas susidūrė su… Europos Sąjungos šantažu.

Po to, kai Elonas Muskas asmeniškai užblokavo kelių CNN, „Mashable”, „New York Times”, „Washington Post”, „Vox” ir buvusio MSNBC laidų vedėjo Keitho Olbermanno paskyras, Europos Sąjunga grasina „Twitter” sankcijomis valstybėse narėse.

Prieštaringai ne tik tarp eurokratų vertinama milijardieriaus nurodyta priežastis. Pagrindinės žiniasklaidos darbuotojai buvo įtariami pažeidę privačių duomenų skelbimo taisykles, nes atskleidė privataus lėktuvo, kuriuo keliavo E. Muskas, buvimo vietą.

Iki šiol ekscentriškasis „Tesla” ir „SpaceX” savininkas nustebino abi ideologinio ginčo puses, savo tviterio žinutėse siūlydamas, kad „”mentalinis virusas (ideologija) bus nugalėtas, arba niekas daugiau nebeturi reikšmės”, juokaudamas apie „”kovidianus”” arba nurodydamas, kad daktaras Anthony Fauci turėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Šį kartą, kaip pabrėžia konservatyviosios pusės atstovai, būtent kairieji, gyvenantys savo visagalybe ir teisumu, pradėjo patirti tuos pačius apribojimus, kuriuos anksčiau naudojo prieš savo oponentus.

Pradžioje minėta pagrindinė žiniasklaida neigė, kad jos darbuotojai pasidalijo E. Musko buvimo vieta. Programinės įrangos, kuri buvo naudojama privačiam lėktuvui sekti, autorius Jackas Sweeney pasisakė šiuo klausimu, teigdamas, kad ji leido atlikti tokią operaciją.

Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja Věra Jourová nedelsdama sureagavo į „Musk” sprendimą. „Neramu girdėti apie savavališką žurnalistų nušalinimą nuo darbo „Twitter” tinkle. ES Skaitmeninių paslaugų akte reikalaujama gerbti žiniasklaidos laisvę ir pagrindines teises. Tai patvirtina mūsų Žiniasklaidos laisvės įstatymas. Elonas Muskas turėtų tai žinoti. Yra keletas raudonų linijų. Netrukus bus taikomos sankcijos.” – ji rašė.

Keista, bet ta pati Europos Komisija neišreiškė „susirūpinimo”, kai ankstesnė „Twitter” valdyba, sudarydama korumpuotą sandorį su politikos formuotojais, masiškai blokavo konservatyvių žurnalistų ir kitų naudotojų, kurie dalijosi Bidenų šeimą kompromituojančia medžiaga, paskyras.

Kongreso narė Marjorie Taylor Greene, be kita ko, kalbėjo apie šį klausimą. „Tie patys spaudos politikos aktyvistai, kurie skundžiasi, kad buvo uždrausti dėl doxxing [dalijimosi privačiais duomenimis] ir grėsmės Elonui Muskui, anksčiau reikalavo uždrausti konservatyvius amerikiečius, prezidentą Trumpą ir mano asmeninę paskyrą. Jiems būtų naudinga nustoti būti politiniais aktyvistais ir tiesiog būti žurnalistais”, – rašė ji tviteryje.

Populiarus konservatyviųjų pažiūrų komentatorius Mattas Walshas, priešingai, pasirinko pašaipų toną ir parašė: „Šį rytą atsibudome į sugriautą šalį. Sukrėsti žvelgiame į nuolaužas. Mums skauda ir skauda širdį. Mes vis dar negalime suvokti, kokių baisybių buvome liudininkais praėjusią naktį. Keli liberalai buvo laikinai nušalinti nuo „Twitter”. Niekas nebebus taip, kaip anksčiau.”

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kaip įprasta per Kalėdas, Prancūzijoje prasidėjo kova prieš Betliejaus prakartėles viešosiose erdvėse.

Masonų Laisvosios Minties Asociacijos kreipiasi į teismus ir Valstybės Tarybą dėl merų, kurie tęsia šią gražią Kalėdų tradiciją ( pvz., Beziers, Beaucaire miestų). Visi požymiai rodo, kad jų „ginkluotoji jėga” jau pereina prie „tiesioginių” veiksmų, kaip rodo Bas-Rhin departamente padegta prakartėlė.

Įrenginys buvo padegtas trijose vietose. Gruodžio 13 d., antradienį, tai įvyko Ilkirch-Graffenstadeno miestelyje, esančiame į pietus nuo Strasbūro. Pasak visuomeninio televizijos transliuotojo „France 3”, gaisras kilo apie 22.00 val. Laimei, ugniagesiai jį gana greitai suvaldė.

Į įvykio vietą atvykęs miesto meras Thibaud Philipps pranešė, kad iš trijų gaisro šaltinių vienas padegimas tiesiogiai susijęs su Kūdikėlio Jėzaus statula. Jis pridūrė, kad „taip pat buvo atakuojamos medinės figūrėlės” ir „sunaikinta tvora, už kurios stovi prakartėlė”.

Pirminiais duomenimis, neabejojama, kad tai buvo tikslingas padegimas. Miestelio meras pranešė, kad pateiks oficialų skundą dėl padegėjų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Politikė socialiniame tinkle „Facebook” taip pat paskelbė suniokoto lopšelio nuotrauką ir parašė, kad šis padegimas yra „išpuolis prieš mūsų tradicijas ir vertybes”. Philipps taip pat pažadėjo padaryti viską, kad „būtų surastas šio bjauraus veiksmo vykdytojas”.

Savivaldybės tarnybos rūpinosi lopšelio-darželio atstatymu, kad Illkirch-Graffenstadeno gyventojai galėtų džiaugtis simboliniu Gerosios Naujienos atvaizdu.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

„Pagalbinė savižudybė Nyderlanduose tebėra neteisėta”, – trečiadienį nusprendė Hagos apygardos teismas. Teisėjas nusprendė atmesti asociacijos Laatste Wil (Paskutinė valia) prašymą, kuris, jos nuomone, buvo neteisėtas.

Asociacija, kuri pasisako už galimybę padėti žmonėms, norintiems sutrumpinti savo gyvenimą, teigė, kad dabartinis įstatymas dėl teisės į eutanaziją riboja asmens apsisprendimo teisę.

Nyderlanduose savižudybė nėra laikoma nusikaltimu, tačiau už pagalbą ar priemonių suteikimą savižudybei jau baudžiama. Šios taisyklės išimtis yra eutanazija: gydytojas gali taikyti pagalbinę savižudybę, jei tai susiję su pacientu, kuris kenčia „nepakeliamai” ir dėl medicininių priežasčių neturi jokių perspektyvų pasveikti.

Iš teismo pranešimo žiniasklaidai matyti, kad ieškovas manė, jog galiojantis įstatymas pažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK) 8 straipsnyje saugomą teisę į privataus gyvenimo gerbimą.

Teismas su tuo nesutiko ir nurodė, kad pagal EŽTK 2 straipsnį valstybė privalo saugoti teisę į gyvybę. „Tai reiškia, kad valstybė turi kiek įmanoma užkirsti kelią pažeidžiamiems asmenims nutraukti savo gyvenimą savo nuožiūra. Teismo nuomone, šiuo metu galiojančiais eutanaziją reglamentuojančiais teisės aktais valstybė tinkamai suderino įvairius interesus”, – rašoma pranešime.

Tuo tarpu Nyderlandų valdančiosios D66 partijos socialliberalai pateikė įstatymo projektą, pagal kurį vyresni nei 75 metų asmenys gali prašyti eutanazijos, net jei jiems nieko blogo nėra.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Naujasis socialinės žiniasklaidos platformos savininkas tesėjo duotą žodį ir atskleidė dalį „Twitter” bylų, t. y. vidinio susirašinėjimo, kuriame užfiksuoti cenzūros veiksmai, atlikti bendradarbiaujant su Demokratų partija ir asmenimis, atsakingais už Joe Bideno prezidentinę kampaniją.

Prieš kurį laiką Elonas Muskas „Twitter” surengė apklausą, kurioje klausė, ar turi būti atskleisti bendrovės vidaus dokumentai, rodantys, kad ji vykdo cenzūrą prieš politinius oponentus ir „draudžia” paskyras, kurios laikomos netinkamomis. Didžioji dauguma naudotojų atsakė „taip”, todėl ekscentriškasis milijardierius nurodė savo komandai surinkti atitinkamus duomenis.

Susirašinėjimo ištraukas kartu su pasakojimu, kuriame paaiškinta, kas ir kaip (iš viso 33 temos), paskelbė vienas „Twitter” darbuotojas, o baigtu įrašu pasidalijo E. Muskas:

Kaip apibendrina Mattas Taibbi, prieš 2020 m. prezidento rinkimų kampaniją „Twitter” vadovai gaudavo elektroninius laiškus iš Demokratų partijos žmonių, kurie „pradėjo prašyti bendrovės manipuliuoti pareiškimais: iš pradžių šiek tiek, paskui dažniau, o galiausiai nuolat”.

„Iki 2020 m. prijungtų sprendimų priėmėjų prašymai ištrinti tviterio žinutes buvo įprastas dalykas. Vienas režisierius rašė kitam: Daugiau Bideno komandos pranešimų. Po to sekė atsakymas: Tai padaryta”, – praneša darbuotojas, kuriam Muskas pavedė paviešinti kompromituojančią medžiagą, iš kurios matyti, kad jis darė įtaką rinkimų rezultatams cenzūruodamas nepatogų turinį.

Taip pat atskleista informacija, susijusi su „Twitter” vadovybės vykdomu vadinamojo „nešiojamojo kompiuterio iš pragaro” – Džo Baideno sūnaus Hunterio kompiuterio, kuriame atliekant aptarnavimą rasta medžiagos, liudijančios apie amoralų Bidenų klano gyvenimo būdą ir korupcinius ryšius, – slėpimu. Tuo metu „Twitter” nutildė „New York Times” paskelbtą straipsnį šia tema ir daugybę naudotojų, kurie norėjo, kad šis klausimas išvystų dienos šviesą, pranešimų.

Šiuo atveju platformos vadovybė elgėsi itin negailestingai. „Twitter” ėmėsi ypatingų priemonių, kad paslėptų šią istoriją, pašalino nuorodas ir paskelbė įspėjimus, kad ji gali būti pavojinga. Jie netgi užblokavo duomenų perdavimą privačiomis žinutėmis, naudodamiesi priemone, kuri anksčiau buvo skirta tik kraštutiniams atvejams, pavyzdžiui, vaikų pornografijai,” – jame rašoma. Kartu Elono Musko darbuotojas priduria, kad šiuo atveju vadovybė buvo santūresnė ir nebuvo rasta jokių įrodymų apie tiesioginį Demokratų partijos vadovybės nurodymą. Nepaisant to, sprendimas buvo priimtas vadovybės lygmeniu.

Taibbi atvirai prisipažįsta, kad bendrovėje „dirbo vienos politinės orientacijos žmonės”, kurie lengvai priimdavo bet kokius Demokratų partijos narių pranešimus ir vykdydavo nurodymus pašalinti medžiagą, liudijančią prieš ją.

Dar viena istorija, aprašyta pranešimų serijoje, yra prezidento D. Trumpo Baltųjų rūmų atstovės spaudai Kaleigh McEnany blokavimas, kurį vienas „Twitter” vadovų paaiškino kaip tariamą platformos taisyklių dėl „nulaužtos medžiagos” (kad ir ką tai reikštų) pažeidimą. Kaip aprašo Mattas Taibbi, apie šią storžievišką intrigą buvo komentarų pačioje komandoje, o vienas darbuotojas rašė: „Pasiteisinimas buvo įsilaužimas, tačiau per kelias valandas beveik visi suprato, kad tai bus nepadora. Tačiau niekas neturėjo drąsos jį pakeisti.”

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Jau dvejus su puse metų ne tik valstybei, bet ir Bažnyčiai Italijoje taikomi įvairūs pandeminiai apribojimai, kuriais neva siekiama sustabdyti koronaviruso plitimą.

Dabar, kai uždarymas ir jo absurdiškumas pamažu tampa prisiminimu, tikintieji Apeninų pusiasalio bažnyčiose taip pat gali pamiršti ankstesnes taisykles… Tačiau ne visi.

Šie sprendimai buvo paskelbti Vyskupų konferencijos prezidiumo laiške Italijos vyskupams.

Be kita ko, rekomenduojama, kad į gripą panašiais simptomais sergantys ir dėl koronavirusinės infekcijos izoliuoti asmenys neturėtų dalyvauti šventėse.

Vis dar rekomenduojama dezinfekuoti rankas įeinant į maldos vietas. Tai turėtų daryti ir kunigai prieš teikdami Komunijos sakramentą. Tačiau nebėra reikalavimo laikytis atstumo tarp Mišių dalyvių. Jiems patariama dėvėti kaukes.

Episkopatas nurodė, kad vyskupai, esant ypatingoms situacijoms, gali imtis papildomų priemonių savo vyskupijose.

Pirmuosius apribojimus dėl pandemijos Italijos episkopatas įvedė 2020 m. kovo mėn. Rimčiausias žingsnis buvo mišių ir pamaldų su tikinčiaisiais visoje šalyje sustabdymas. Po dviejų mėnesių, gegužės 18 d., jos buvo atnaujintos, taikant griežtą kovos su pandemija režimą.

Toks dvasininkų valdžios požiūris sukėlė didžiulę priešpriešą tarp tikinčiųjų, kurie liko be galimybės arba su labai apsunkinta galimybe gauti Šventąją Komuniją ir kitus sakramentus.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

„Deja, išmintingojo G. L. Čestertono posakis pasitvirtina: Kai žmogus nustoja tikėti Dievu, jis gali tikėti bet kuo. Iš tiesų, žmonės, ypač jaunimas, atmetęs Jėzaus Kristaus Dievą, gali būti priversti tikėti įvairiomis ideologijomis, viena už kitą kvailesnėmis”, – lenkų savaitraštyje „Idziemy” (Einame) rašo kunigas profesorius Dariuszas Kowalczykas.

Kunigas primena, kad žmogui reikia prasmės, vadinamųjų aukštesnių vertybių ir suvokimo, kad jis tarnauja kažkokiam gėriui. „Jei žmogus atmeta Dievą Kūrėją ir Gelbėtoją, kuris yra mūsų gyvenimo ir mirties Viešpats, atsiradusią tuštumą reikia kažkuo užpildyti. Kiek daug žmonių buvo priversti tikėti sovietiniu komunizmu – absurdų ir nusikaltimų pilna ideologija. Šiandien turime vadinamąjį kultūrinį marksizmą, kuris nekovoja prieš privačią nuosavybę, (…) bet nori visiškai perrašyti švietimą, kultūrą, filosofiją, religiją”, – aiškina jis.

Pasak dvasininko, „neomarksistinės revoliucijos smaigaliai” visų pirma yra ekologizmas ir genderizmas – LGBT ideologija.

„Kairiųjų liberaliųjų ideologijų šalininkams būdingas piktumas, fanatizmas ir agresija. Įvairių rūšių Dzeržinskių netrūksta, tik šiuolaikiniai Dzeržinskiai, priešingai nei jų sovietinis pavyzdys, atsisako fizinio smurto. Tačiau jie nevengia visų žodinio ir teisinio smurto formų. Nors jų lūpose skamba šūkiai apie demokratiją, toleranciją ir įvairovę, iš tikrųjų jie įnirtingai atmeta bet kokią nuomonę, kuri neatitinka jų religijos”, – pabrėžia savaitraščio „Idziemy” autorius.

„Reikia sutikti su Benedikto XVI diagnoze: Šiuolaikinė visuomenė yra arti to, kad suformuluotų antikrikščionišką tikėjimą, ir jei kas nors jam prieštaraus, bus nubaustas ekskomunika. Todėl baimė dėl šios dvasinės Antikristo jėgos yra suprantama”, – apibendrina kun. prof. Dariusz Kowalczykas.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Ispanijos kraštutinių kairiųjų valdžia skelbia atvirą karą šeimai. Valdžios institucijos nori padaryti revoliucinius teisinės kalbos pakeitimus, įskaitant naują apibrėžtį, apimančią 16 skirtingų šių artimiausių santykių rūšių. Socialinės organizacijos įspėja, kad tai didžiulė grėsmė ir valstybės išpuolis prieš svarbiausią žmonių bendruomenę.

Trečiadienio posėdyje vyriausybė turėjo patvirtinti projektą kaip karališkąjį dekretą. Vėliau dokumentą turėjo svarstyti ir ratifikuoti parlamentas. Likus kelioms valandoms iki susitikimo valdininkai atsisakė pirminio plano.

Ispanijos konstitucija leidžia priimti įstatymus ne parlamento lygmeniu, tačiau vykdomoji valdžia turi įgaliojimus priimti laikinus įstatymus tik esant „ypatingam ir neatidėliotinam poreikiui”.

Griežtą kritiką dėl įstatymo turinio išreiškė šeimą remiančios ir konservatyvios socialinės organizacijos. Madrido daugiavaikių šeimų asociacija savo išleistame manifeste pabrėžė, kad šeimos institutas yra svarbesnis už valstybę, kuri gali jį tik „saugoti ir skatinti”.

„Šie 16 šeimos tipų (…) yra šeimos situacijos, kurios jokiu būdu neatitinka šeimos apibrėžimo”, – pareiškime pabrėžė aktyvistai ir pridūrė, kad iš tikrųjų „šeima yra sudaryta iš vieno vyro ir vienos moters santuokinės sąjungos, kuri (…) užtikrina didžiausią stabilumą, būtiną vaikų gerovei”.

• Trejus metus „Podemos” (partija, priklausanti valdančiajai koalicijai – red. past.) audė šeimos dekonstravimo planą, padalydama ją pagal skirtingas aplinkybes, sumaišydama su ideologiniais ir sektantiškais atributais, pridėdama keletą socialinės politikos pasiūlymų ir viską sudėdama į vieną”, – vyriausybės iniciatyvos pobūdį apibūdino Daugiavaikių šeimų asociacijos pirmininkė Maria Mendez.

Vyriausybė siekia „sukurti groteskišką ir melagingą šeimos įvaizdį; teisės aktais siekiama iš naujo apibrėžti šeimą”, – tęsė devynių vaikų motina.

Kaip pabrėžė aktyvistas, visi žalingo dokumento priešininkai turi aiškiai protestuoti ir imtis reikiamų veiksmų kovai su šiuo įstatymu. – (…) Kad blogis triumfuotų, tereikia, kad geri žmonės pasyviai stovėtų ir nieko nedarytų”, – apibendrino Mendezas.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Teksaso įstatymas, saugantis negimusių vaikų gyvybes nuo širdies plakimo nustatymo, suvaidino svarbų vaidmenį gelbstint tūkstančius gyvybių.

Tai viena iš pagrindinių išvadų, padarytų daktaro Michaelo J. New iš Amerikos katalikiškojo universiteto ir Charlotte Lozier instituto atliktoje analizėje. Tyrėjas atkreipė dėmesį į Teksaso valstijos gimstamumo duomenis, pagal kuriuos 2022 m. kovo-liepos mėn., palyginti su panašiais ankstesnių metų laikotarpiais, gimstamumas padidėjo daugiau nei 5 000 vaikų.

Teksaso širdies plakimo įstatymas įsigaliojo 2021 m. rugsėjo 1 d. Tuo metu buvo daugybė bandymų jį sustabdyti teisminiu keliu, be abortus remiančių organizacijų, tai darė ir prezidento Joe Bideno administracija, Teisingumo departamentas. Tačiau visos šios iniciatyvos žlugo. Todėl Teksaso teisės aktas, kuris apsaugo kūdikius net nuo šeštos nėštumo savaitės, nes tuo metu jau galima aptikti širdies plakimą, tapo pirmuoju teisės aktu nuo 1973 m. Roe prieš Wade’ą, kuriuo veiksmingai ginama gyvybė, pradėta gerokai žemiau „gyvybingumo” ribos.

Dr. Michaelas J. New savo analizėje pažymi, kad praėjus keliems mėnesiams po „širdies plakimo įstatymo” priėmimo, Teksase atliktų abortų skaičius gerokai sumažėjo. Per penkis naujojo įstatymo galiojimo mėnesius vidutiniškai per mėnesį buvo atlikta 2760 negimusių vaikų abortų. Toks skirtumas grindžiamas palyginimu su ankstesniais penkiais mėnesiais (2021 m. balandžio-rugpjūčio mėn.), t. y. prieš įsigaliojant Teksaso širdies plakimo įstatymui. Tuo metu beveik 30 milijonų gyventojų turinčioje valstijoje per mėnesį buvo atliekama vidutiniškai beveik 5200 abortų.

Tačiau Amerikos katalikiškojo universiteto ir Charlotte Lozier instituto mokslininkė atkreipia dėmesį, kad toks palyginimas gali būti ne visai prasmingas, nes per pirmuosius tris mėnesius abortų atliekama kur kas daugiau nei per paskutinius tris metų mėnesius. Tai rodo Teksaso sveikatos paslaugų departamento duomenys.

Todėl, pasak analizės autoriaus, laikotarpį nuo 2021 m. rugsėjo mėn. iki 2022 m. sausio mėn. geriau lyginti su atitinkamu praeities laikotarpiu. Ir čia taip pat galima pastebėti aiškų nuosmukį. 2018/19 m., 2019/20 m. ir 2020 m. bei 2020/2021 m. rugsėjo-sausio mėn. laikotarpiu buvo atlikta apie 22 000 abortų. 2021/2022 m. Teksase buvo atimta šiek tiek daugiau nei 12 000 negimusių vaikų. Taigi, tai yra 10 000 mažiau nei ankstesniais metais.

Tačiau daktaras Michaelas J. New atkreipia dėmesį, kad šios statistikos tinkamumu galima suabejoti dėl to, kad nors Teksase abortų skaičius sumažėjo, kaimyninėse valstijose jis išaugo. Nepaisant to, šis padidėjimas neatsiliko nuo abortų mažėjimo tendencijos Vienišosios žvaigždės valstijoje. Todėl analizės autorius pateikia kitą statistiką, įrodančią vadinamąjį Teksaso širdies plakimo įstatymo poveikį – tai gimimų Teksase duomenų palyginimas.

Dr. Michaelas J. Newas, analizuodamas Teksaso širdies plakimo įstatymo poveikį gimstamumui, pradėjo 2022 m. kovo vidurį. Visa tai dėl to, kad, JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC) duomenimis, 83 proc. gyvų gimusių kūdikių gimsta 37-40 nėštumo savaitę.

Duomenys, gauti iš Teksaso sveikatos paslaugų departamento, rodo, kad 2022 m. kovo-liepos mėn. gimė vidutiniškai 5 000 kūdikių daugiau nei atitinkamais laikotarpiais 2019-2021 m. Absoliučiais skaičiais – per penkis analizuotus šių metų mėnesius gimė beveik 158 000 kūdikių, o trejų metų vidurkis buvo beveik 153 000. „Ši analizė rodo, kad beveik 50 proc. kūdikių, kuriems grėsė abortas ir kuriuos saugojo Teksaso širdies plakimo įstatymas, buvo pagimdyti iki termino greičiausiai dėl šio įstatymo priėmimo”, – daro išvadą daktaras Michaelas J. New. Kaip jis aiškina, net 3 proc. padidėjusio gimstamumo negalima visiškai paaiškinti vien tik gyventojų skaičiaus augimu, nelegalia imigracija ar nacionaline gimstamumo tendencija po vadinamosios COVID-19 pandemijos.

Dr. Michael J. New analizė yra viena iš pirmųjų apie valstijos įstatymą, kuriuo užtikrinama reikšminga negimusių kūdikių apsauga ir kuris buvo priimtas po Roe v. Wade bylos. 2022 m. birželio mėn. Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą byloje Dobbs v. Jackson Women’s Health Organisation, kuriuo panaikino sprendimą byloje Roe v. Wade ir leido valstijoms priimti negimusių kūdikių apsaugos įstatymus. Šiuo metu 13 valstijų galioja įstatymai, kuriais saugoma gyvybė, užsimezgusi per visus devynis nėštumo mėnesius. Panašus kataliko gubernatoriaus Grego Abbotto pasirašytas įstatymas įsigaliojo ir Teksase, kur už negimusio kūdikio nužudymą gresia laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Teksaso valstijos Tylerio vyskupijos vyskupas Josephas Stricklandas sureagavo į vaizdo įrašą, kuriame parodoma, kokio masto arogancija pasižymi Pasaulio Ekonomikos Forumo „dievai”.

Drąsiais pareiškimais garsėjantis hierarchas ragino visus krikščionis pasipriešinti organizuotam vadinamojo ” Didžiojo persitvarkymo” blogiui.

Britų kanalas „The People’s Voice” paskelbė „YouTub” įrašą apie „dieviškus” Pasaulio Ekonomikos Forumo (WEF) siekius. „Dievas mirė”, o WEF įgyja „dieviškų galių” – taip pranešėjas apibendrino dabartinę Klauso Schwabo ir jo palydovų, vadovaujamų „globalistų pranašo” sodomito Yuvalo Noah Harari, žinią.

Viename iš pareiškimų WEF prezidentas Klausas Schwabas interviu atvirai pasakoja, kaip jam pavyko įsiskverbti į pusę pasaulio vyriausybių, kurios vykdo jo forumo darbotvarkę. – Dabar šie tironai tampa arogantiški ir įsitikinę savo sėkme. Jie nebesislepia šešėlyje ir nebetraukia virvelių iš už uždangos, – komentuoja filmo pasakotojas.

Jame taip pat pateikiamos ištraukos iš Harario kalbų, įskaitant jo komentarą apie savo knygą, kuriame jis teigė, kad „Dievas yra miręs, tik jam sunku atsikratyti savo kūno”. Kad ir ką šis beprotis turėjo omenyje, atitinkami žodžiai nuskambėjo vėliau, kai jis pareiškė, kad būtent Pasaulio Ekonomikos Forumas dabar „įgyja dieviškų galių” ir „paverčia žmones dievais”.

Britų žiniasklaidos medžiaga savo „Twitter” paskyroje pasidalijo vyskupas Josephas Stricklandas.

„Kiekvienas tikintis krikščionis turėtų tai griežtai pasmerkti. Pasaulio ekonomikos forumo balsai piktžodžiauja prieš Visagalį Dievą, Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, todėl turi būti pasmerkti. Turime priešintis jiems ir „Didžiojo perkrovimo” blogiui kiekviename žingsnyje”, – rašė hierarchas.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Laiško autoriai hierarchui užduoda klausimus apie popiežiaus Pranciškaus susitikimus su abortus viešai remiančiais politikais, taip pat apie kai kuriuos paskyrimus Vatikane.

Laiško autoriai yra Ukrainos Katalikų Bažnyčioje veikiančių už gyvybę pasisakančių organizacijų ir bendruomenių atstovai: Genia Samborska (Visos Ukrainos labdaros fondas „Už žmogaus orumą”), Artur Pohorilenko (nevyriausybinė organizacija „Už gyvybę ir žmogaus orumą”), Valentyna Pavsiukova (Tarptautinis labdaros fondas „Gailestingumo taurė”), Myroslav Vozniak (nevyriausybinė organizacija „Krikščionių judėjimas už gyvybę”) ir Sviatoslav Pohliad (judėjimas „Gyvybės gladiatoriai”).

„Šį laišką parašėme dėl keleto neseniai įvykusių įvykių, kurie pasėjo didelę sumaištį daugelio tikinčiųjų širdyse. Kadangi kalbame apie žiniasklaidoje aprašomus faktus iš bažnytinio ir politinio gyvenimo, kreipiamės į Jus atviru laišku, kad Jūsų atviras atsakymas taptų paaiškinimu ir šviesa daugeliui sutrikusių krikščionių”, – rašo laiško autoriai.

Jie prašo paaiškinti Bažnyčios požiūrį į politikus ir visuomenės veikėjus, kurie daro ar remia abortus: ar jie gali priimti Komuniją? Ar jie gali būti katalikiškų organizacijų nariais? Kokias pasekmes Katalikų Bažnyčia numato tuo atveju, kai asmuo, būdamas Katalikų Bažnyčios narys, daro abortą arba aktyviai jį skatina?

Laiškas buvo parašytas tragiškos sukakties išvakarėse – lapkričio 18 d., minint 101-ąsias abortų įteisinimo metines SSRS, kuri buvo pirmoji valstybė, įteisinusi šią neteisybę.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Pasaulio futbolo čempionate islamas laimi kovą prieš LGBT ir tradicinį Europos gėrimą.

Politinio teisingumo pasaulis nėra monolitas. Ji taip pat turi savo vidinius nesutarimus, o atskiros revoliucinės grupuotės joje kovoja gyvybės ir mirties kovą.

Tai pasakytina ir apie Katare vykstantį pasaulio futbolo čempionatą.

Ginčas sukosi apie keletą ideologinių temų. Pirmoji – požiūris į alkoholį, kurio pardavimas per futbolo rungtynes stadionuose yra įprasta praktika Europoje ir Amerikoje. Gerai žinoma, kad islamas netoleruoja alkoholio, juo labiau viešose vietose.

Antroji tema – LGBT ideologija. Ar ant futbolo žaidėjų pečių turėtų atsirasti spalvota juostelė, rodanti jų palankų požiūrį į šią ideologiją ir faktinį jos propagavimą.

Mėnesiais vyko intensyvios propagandinės ir reklaminės kampanijos, kurių organizatoriai teigė, kad alaus bus galima įsigyti tiesiogiai arenose, o ant daugelio Europos komandų žaidėjų pečių atsiras spalvotos apyrankės.

Taip buvo iki lapkričio 18 d., kai FIFA staiga pakeitė savo nuomonę dėl alkoholio. O po dviejų dienų buvo paskelbta, kad spalvotos juostos ant futbolininkų pečių nepasirodys, o jei pasirodys, teisėjas tokį futbolininką turės bausti geltona kortele.

Puikiu stiliumi islamas pirmauja 2:0. Ne paslaptis, kad pasaulio kairieji jau dešimtmečius garbina islamą, kurį laiko jėga, galinčia sugriauti normalią tvarką. Mechanizmas – neribota imigracija, kuri sukrėtė Europos šalių vidaus saugumą. Kuriami getai, kuriuose islamas apibrėžia naują tikrovę. Kodėl jis turėtų pralaimėti alui?

Sudėtingesnė situacija su LGBT ideologija. Čia buvo tos pačios lygos žaidėjų. Be to, kaip ir islamas, LGBT bendruomenė yra mėgstama įvairių kairiųjų partijų ir yra propagandos kampanijos taikinys.

Tačiau paaiškėjo, kad islamas stipresnis už LGBT ideologiją. Viešas LGBT ideologijos žeminimas negali likti be atsako. Ką atsakys kairysis liberalizmas? Galbūt jie atgaivins Kovidą, kurį visi jau pamiršo?

Aleksandras Strelcovas

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Vadinamosios Šėtono šventyklos nariai dalyvavo vadinamajame Pagoniškojo pasididžiavimo festivalyje Teksase. Jie surengė vietinių pagonių krikšto panaikinimo ritualą, kurį lydėjo šūksniai „sveikas šėtonas”. Tylerio vyskupas Josephas Stricklandas prisijungė prie katalikų maldos piketo.

Pasak laisvai samdomo reporterio Tailerio Hanseno, kuris savo „Twitter” paskyroje paskelbė trumpą filmuotą medžiagą, satanistai per festivalį (Teksaso pagonių pasididžiavimo festivalis) įrengė savo palapinę. Artėjantiems pagonims jie ant kaktos pažymėdavo apverstą kryžių ir šaukdavo „tegyvuoja šėtonas”. Tai buvo šėtoniška „nekrikšto” ceremonija. Pabaigoje už 10 dolerių buvo pardavinėjami šio „antisakramento” priėmimo sertifikatai. Pasak Satanistų šventyklos pareiškimo, ši ceremonija turėjo būti „ritualinis, apvalantis išsilaisvinimas ir ryšių su ankstesnėmis religinėmis dogmomis nutraukimas”.

Kaip atsvara šiam niūriam įvykiui katalikai ir konservatyvūs protestantai susirinko kartu melstis ir išreikšti įsipareigojimą viešajame gyvenime būti Dievo, o ne šėtono akivaizdoje.

Prie protestuotojų prisijungė vyskupas Josephas Stricklandas, Tylerio vyskupijos Teksase ordinaras, žinomas dėl savo drąsos pasipriešinti moraliniam blogiui, keliančiam grėsmę Bažnyčiai ir visuomenei. Hierarchas vadovavo rožinio maldai aikštėje, kurioje vyko šventė.

Tarp protestuotojų buvo ir kitų dvasininkų bei tikinčiųjų su kryžiais ir maldomis. Vienas kunigas pašventino žemę, kurioje pagonys ir satanistai vykdė savo kultą ir propagavo bedievišką gyvenimo būdą.

Protestuojantys krikščionys laikraščiui „Tyler Morning Telegraph” pabrėžė, kad jie atvyko liudyti ir bandyti patraukti blogio suklaidintas sielas prie Kristaus. – Jei dalijatės Jėzumi, net ir tokioje tamsioje situacijoje, kas nors pamatys tą šviesą ir žengs jos link, – sakė Robas Coulteris.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

„Reikjaviko teismas išteisino Islandijos valstybę, kurią pilietis apkaltino pažeidus jo teisę į privatumą ir religinę laisvę, nes ji atsisakė oficialiai pakeisti jo vardą į Liuciferį”, – ketvirtadienį pranešė tinklalapis „Reykjavik Grapevine”.

Islandijos pavadinimų komisija naujus vardus, kuriuos piliečiai norėtų įtraukti į leksikoną, ir naujus vardus, kuriuos jie norėtų suteikti, vertina pagal tris pagrindinius kriterijus. Pagal pirmąją nuostatą turi būti istorinis precedentas, sąlygojantis vardo įvedimą, be to, vardą turi būti galima linksniuoti pagal islandų kalbos gramatiką, o jį turintis asmuo neturi tapti pajuokos objektu dėl šio vardo.

Komisija atmetė prašymą oficialiai pakeisti piliečio vardą į Liuciferį arba jo islandišką formą Lusifer, motyvuodama tuo, kad tai yra vienas iš velnio vardų ir todėl neatitinka paskutinio kriterijaus.

Vyras, kuris paprašė oficialiai pakeisti jo vardą, pasakojo, kad tarp draugų jau apie 20 metų yra žinomas kaip Liuciferis.

Kai pavadinimų komitetas atmetė jo prašymą, jis kreipėsi į teismą. Islandas teismui, be kita ko, teigė, kad asmens vardas nuo senų laikų yra svarbi jo tapatybės dalis. Tačiau teismas nustatė, kad pavadinimų komitetas pakankamai pagrindė atsisakymą suteikti pavadinimą. Ieškovas taip pat negalėjo įrodyti, kad naujasis pavadinimas negalėjo sukelti pasityčiojimo.

„Taigi, valstybė buvo išteisinta ir Liuciferis nebus teisiškai pripažintas vardas bent jau tol, kol egzistuos vardų suteikimo komisija”, – rašoma Islandijos portalo išvadose.

Jonas Šaulys pagal www.kontrastas.lt

Amerikos vyskupai išrinko naują komiteto už gyvybę pirmininką. Vyskupas Michaelas Burbidge’as buvo vienas iš hierarchų, pasisakiusių prieš „katalikų” politikų, remiančių abortus ir reikalaujančių teisės priimti šventąją Komuniją, veidmainystę.

Arlingtono (Virdžinija) vyskupas Burbidge’as buvo išrinktas didele balsų dauguma 174-63 ir pakeis arkivyskupą Williamą E. Lori iš Baltimorės, Merilando valstijos, kuris tapo vyskupijos vicepirmininku.

Naujasis Gyvybės apsaugos komiteto pirmininkas yra žinomas dėl savo konservatyvių pažiūrų ir priešinimosi kairiųjų darbotvarkei, įskaitant LGBT. Neseniai jis turėjo progą pasisakyti už gyvybę, kai prisijungė prie vyskupų, viešai paskelbusių, kad jų vyskupijoje Atstovų rūmų pirmininkas nepriims šventosios Komunijos.

Nancy Pelosi, kaip ir Joe Bidenas, bekompromisiškai skelbia tariamą „teisę” nebaudžiamai žudyti negimusius vaikus, į ką kelis kartus atsakė San Francisko arkivyskupijos, kuriai priklauso Pelosi, arkivyskupas Salvatore Cordileone.

Po to, kai arkivyskupas Cordileone pranešė apie Komunijos draudimą Atstovų rūmų vadovui, vyskupas Burbidge’as buvo tarp tų, kurie pasekė jo pėdomis ir išplėtė draudimą ir į savo vyskupijas.

Negalima nepabrėžti, kad sprendimai [uždrausti Komuniją] priimami dėl žmonių gėrio, siekiant apsaugoti tikinčiuosius nuo ištvirkimo, kuris atsiranda, kai viešąsias pareigas einantys katalikai laikosi Bažnyčios mokymui prieštaraujančios pozicijos. Visi žmonės, taip pat ir tie, kurie nėra vieši asmenys, turi priimti sakramentus tikrai bendrystėje su Bažnyčia ir mūsų Viešpačiu, tuomet sakė vyskupas Burbidge’as.

Hierarchas taip pat prieštaravo Joe Bideno veiksmams, kuriais jis remia Kongreso pastangas kodifikuoti neribotą „teisę” į prenatalinę žmogžudystę. – „Kongreso vaidmuo – priimti įstatymus, kurie tarnauja bendram labui, tačiau šis prezidento prioritetas atneša tik skausmą ir mirtį”, – vertino jis.

Jonas Šaulys pagal www.kontrastas.lt

„Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Berbock pareikalavo pašalinti istorinį kryžių iš Miunsterio rotušės Taikos salės, ruošiantis Didžiojo septyneto (G7) užsienio reikalų ministrų susitikimui”, – rašo „Deutschlandkurier”. Iš salės, kurioje 1648 m. buvo pasirašyta Vestfalijos taika, nulėmusi Trisdešimties metų karo pabaigą.

Pirmieji po šiuo kryžiumi pasirašyto dokumento žodžiai („Tebūnie krikščioniška, visuotinė ir amžina taika bei nuoširdi draugystė…”), sprendžiant iš ministrės poelgio, prarado aktualumą: nėra politiškai korektiška įžeidinėti kolegas iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Kanados, Japonijos ir JAV kažkokia nuoroda į krikščioniškąsias vertybes, teigia laikraštis.

Vokietijos užsienio reikalų ministerijos teigimu, kryžius iš salės buvo pašalintas protokolinei tarnybai ir Miunsterio vadovybei susitarus. Burmistras Markusas Leve (Krikščionių demokratų partija) teisinosi, kad Berboko vadovaujama Užsienio reikalų ministerija savo prašymą pašalinti kryžių grindė G7 atstovų religiniais skirtumais. „Tokio prašymo ar reikalavimo dar nebuvo!” – kiti miesto pareigūnai buvo pasipiktinę. Net ir pagoniško nacių valdymo laikais.

Miunsterio vyskupija į šią Berboko iniciatyvą reagavo su nuostaba: „Mūsų nuomone, tiek pats prašymas pašalinti kryžių, tiek jo pašalinimas yra nepaaiškinami. Tai rodo, kad iniciatyvos autoriai neteisingai suprato tolerancijos sąvoką. Kryžius yra taikos, meilės artimui, abipusės tolerancijos, smurto ir mirties įveikimo simbolis, taigi „tai tikslai, kurių siekia užsienio reikalų ministrai, dalyvaujantys Miunsterio susitikime”, – sakoma oficialiame vyskupijos pareiškime.

Tai, ką daro Vokietijos užsienio reikalų ministerija, vadovaujama tokių specialistų kaip Annalena Berbock, anot pasipiktinusių vokiečių, jokiu būdu negali rodyti taikos siekio, smurto įveikimo ir kitų vertingų tikslų, dėl kurių, kaip manoma, egzistuoja visos šios užsienio reikalų ministerijos. „Su kokiu įžūliu ekstaziu ne tik pati Annalena, bet ir jos bendraminčiai demonstruoja savo panieką krikščionybei, – rašo vienas komentatorius. – Galite būti tikri, kad ši kvailystė ir panieka Vokietijai nieko gero neduos”. Kitų komentatorių žodžiai greičiausiai nebus taikomi cenzūrai.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Tai turėjo būti karas, kuris užbaigs visus karus. Kai prieš šimtą ketverius metus, 1918 m. lapkričio 11 d., Kompjeno paliaubomis Vakarų fronte baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, amžininkų vadinamas Didžiuoju karu, atrodė, kad prasidėjo nauja era, grindžiama taikos, demokratijos, žmogaus teisių, tautų apsisprendimo teisės ir tarptautinio susitarimo principais.

Iš karto po šio karo praėjus dviem dešimtmečiams, ši nauja era visiškai nesivadovavo minėtais principais. Taip prasidėjo kitas, dar baisesnis karas.

Ar galima sutrumpinti karo laiką žmogaus pastangomis? Žinoma, šalys gali susėsti prie derybų stalo ir pasiekti taiką. Bet ar jie tikrai taip elgiasi savo noru? Labiau tikėtina, kad dėl išorinių aplinkybių, išsekimo, ir jie nenori derėtis, kol tiki ginklo galia.

Krikščionys karą paprastai suvokia remdamiesi prielaida, kad viskas, kas vyksta, priklauso nuo Dievo apvaizdos. Šiandien ne visi gali sau leisti susitaikyti su tokia žiauria realybe. Žinodami, kad Dievas leido tai padaryti, nes iš šios situacijos galima išpešti kažką gero.

Panašiai pasaulį suvokė ir Dievo Motina, kai pasirodė mažiesiems piemenėliams Fatimoje. Visuose Fatimos slėpiniuose Švenčiausioji Mergelė Marija atskleidžia sąlyginę perspektyvą: jei ne – jei taip:

Antroji Fatimos paslaptis – prašymas paaukoti Rusiją

„Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos. Kad jas išgelbėtų, Dievas nori pasaulyje įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai. Jei bus daroma, ką jums sakau, daug sielų bus išgelbėta, ir bus taika. [I pasaulinis] Karas artėja į pabaigą, tačiau jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI valdymo metu prasidės kitas, dar blogesnis karas. Kai pamatysite vieną naktį, nušviestą nežinomos šviesos, žinokite, kad tai didelis ženklas, duodamas jums Dievo, jog Jis dabar baus pasaulį už jo nusikaltimus karu, badu ir Bažnyčios bei Šventojo Tėvo persekiojimu.

Kad apsaugočiau nuo to, aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers, ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos. Bet galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers, ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis. Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“

Žvelgiant iš šios perspektyvos, matyti, kad Dievo Motina įtikina žmones atsiversti, šaukia Dievo gailestingumo, stabdo teisingumo vykdymą, kad vis dėlto būtų sulaikyta tam tikra dieviškoji bausmė.

Vadovaujantis šia logika, galima daryti išvadą, kad būtent Švenčiausioji Mergelė Marija užtikrino pasauliui Didžiojo karo pabaigą. Ji labiausiai troško vargšų nusidėjėlių atsivertimo, atsivertimo savo noru, be bausmės.

Deja, kaip žinome, žmogus vėl parodė baisų nedėkingumą. Atsivertimo nebuvo, ir pasauliui buvo lemta patirti dar baisesnį Antrąjį pasaulinį karą.

Šią dieną taip pat prisiminkime, kad Kompjeno paliaubos leido Lietuvos valstybei iškovoti nepriklausomybę, kuri taip pat yra netiesioginis Dievo Motinos darbas. Stenkimės būti geresni už savo pirmtakus prieš šimtą metų ir darykime atgailą, kol dar nevėlu, kol karas dar nepalietė mūsų sienų.

Galbūt ši malda, pasiekusi Švenčiausiosios Mergelės Marijos ausis, išgelbės mūsų brangią Lietuvą nuo didesnių nelaimių.

Aleksandras Strelcovas

JŠ pagal www.kontrastas.lt

XIX-jame Konservatyviųjų kongrese, vykusiame Niepolomicuose (Lenkija), dalyvavo žurnalistas Janas Pospieszalskis su pranešimu “Darnaus vystymosi darbotvarkė Bažnyčioje”. Redaktorius pristatė, kaip darnaus vystymosi darbotvarkė įgyvendinama Bažnyčioje popiežiaus Pranciškaus pontifikato metu.

Kaip pažymėjo pranešėjas, žinios apie globalistų darbotvarkę pradeda rodytis net pagrindiniuose šaltiniuose. Tai matyti iš Kovido režimo įvedimo. Žurnalas “Politico” paskelbė straipsnį, kurį perspausdino “Onet” ir kuris yra septynis mėnesius trukusio žurnalistinio tyrimo rezultatas. Autoriai įrodo, kad keturios nevyriausybinės organizacijos, susijusios su Billu Gatesu, perėmė “antikovido” politikos valdymą, neturėdamos tam jokio teisėtumo, tačiau darydamos įtaką oficialiai valstybių vyriausybių ir viršvalstybinių organizacijų, tokių kaip Europos Sąjungos ar Pasaulinė sveikatos organizacijos, darbotvarkei. Šis atvejis parodo, kaip veikia įtakos grupių “neformalaus valdžios užgrobimo mechanizmas ir logistika”.

Nevyriausybinės organizacijos (NVO), kartais net vietos valdžios institucijos, atlieka “pokyčių agentų” vaidmenį, tačiau bendras jų veiklos principas – nepastebėti suverenių vyriausybių, kurios priima sprendimus dėl konkrečios politikos. Deja, popiežiaus Pranciškaus pontifikato metu prie šios liūdnai pagarsėjusios grupės prisijungė ir Bažnyčios hierarchai.

Skandalingų įvykių, sprendimų, vizitų, kuriuos matėme per pastarąjį pontifikatą, – pareiškimų, kuriuos reikia paneigti, dokumentų, kurių nežinia kaip perskaityti, – yra tiek daug, kad kaskart, kai apie juos išgirstu, pagalvoju: kada pagaliau kas nors pasakys gana? Basta, tai erezija, tai prieštarauja Jėzaus Kristaus mokymui”, – sakė Janas Pospieszalskis.

Esminė tvaraus vystymosi darbotvarkės įgyvendinimo priemonė yra tai, kas šiandien vadinama “lyčių lygybe”, suprantama kaip “lygios galimybės gauti seksualinį pasitenkinimą”. Iš to daroma išvada, kad, kadangi moteris gali pastoti, reikalinga neribota galimybė pasidaryti abortą ir naudotis kontracepcijos priemonėmis. Tai prasidėjo nuo feminisčių bandymo ištrūkti iš “biologinio determinizmo” ir nuo “heteronormatyvumo”, į kurį dėmesį atkreipė homoseksualų judėjimas.

Tvarumo reikalavimai atsispindėjo ir 2023 m. Lisabonoje vyksiančios Pasaulio jaunimo dienos programoje. Popiežius Pranciškus siekia, kad šis renginys taptų šios ideologijos propagavimo platforma.

Ši ideologija yra tarsi proto liga, kuri pakelia jos paveiktų žmonių sąmonę iki tokio lygio, kad jie mano galintys kurti tikrovę kaip literatūrinį tekstą, pabrėžė kalbėtojas. Šios beprotybės išraiška yra teiginys, kad žmogus gali “pasirinkti” savo lytį.

Kai svarstome, kodėl Jungtinių Tautų darbotvarkėje yra nuostatų dėl “lyčių lygybės”, turime atkreipti dėmesį į tai, kur buvo nukreiptas jos pareigūnų žvilgsnis, t. y. į 1995 m. Pekino konferenciją. Jau ten buvo teigiama, kad norint išvengti įvairių moterų nelaimių, būtina įvesti “reprodukcinę priežiūrą”. 

Šios ideologijos žygis per institucijas dabar skatina “vaiko išlaisvinimą iš tėvų priespaudos”, kuris praktiškai pasireiškia reikalavimais atlikti abortus ir lyties keitimo operacijas be tėvų sutikimo.

Pasak Jano Pospieszalskio, negalima ignoruoti Vatikano, kuris šioje srityje bendradarbiauja su Jungtinėmis Tautomis, šių planų keliamos grėsmės. Juk greta “švarių vandenų ir pagarbos planetai” galėtų būti skatinama tai, kas neatsiejama nuo darnaus vystymosi darbotvarkės (t. y. abortų ir LGBT lobizmo reikalavimai), o tai jau pateko į ispanų kalba skelbiamą Pasaulio jaunimo dienų interneto svetainę. Jis pabrėžė, kad tai yra “šių nuostatų, šių idėjų krikštas, kurį vykdo pati Bažnyčia ir Vatikanas”. “Susidarė situacija, kai katalikų mokymas silpninamas, o žmonės nežino, ką apie tai galvoti”, – pridūrė jis.

Kairieji visada kreipėsi į vaikus. Įgyvendindami darnaus vystymosi tikslus turime sudaryti sąlygas jiems mokytis”, – taip pat pažymėjo redaktorius Pospieszalskis. Šiuo pretekstu dabar vykdomas išpuolis prieš vaikus, kurio vykdytojai – mokyklų sistemos.

Galiausiai kalbėtojas atkreipė dėmesį į iškalbingą faktą iš Lenkijos Bažnyčios gyvenimo: “Daugėja kunigų, ketinančių rinktis eremito gyvenimą. Taip yra dėl sąžinės konflikto, kuriame gyvena vis daugiau kunigų, negalinčių suderinti Evangelijos skelbimo su oficialia Šventojo Sosto darbotvarke. Tai taip pat yra plačiai paplitusio įsitikinimo “ką mes ten, Vatikane, galime padaryti” išraiška, bet kartu, kaip mano Janas Pospieszalskis, geras šių dvasininkų sąžinės liudijimas.

JŠ pagal www.pch24.pl

Dalinamės LVK Socialinių reikalų tarybos pirmininko arkivyskupo spalio 10 d. Kęstučio Kėvalo pranešimu „Kodėl Civilinės sąjungos įstatymo projektas yra nepriimtinas“.

Šių metų kovą ir pakartotinai birželį nepriklausoma visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų institucija UAB „Vilmorus“ atliko Lietuvos gyventojų apklausą dėl Civilinės sąjungos įstatymo projekto vertinimo. Abejose apklausose paaiškėjo, kad Civilinės sąjungos įstatymo projektui nepritaria ar visiškai nepritaria didžioji visuomenės dalis (apie 70 proc.). Galima daryti išvadą, kad Civilinės sąjungos įstatymo priėmimas padarytų visuomenei teisiškai privalomą šeimos sampratą, kuri prieštarautų didžiosios dalies piliečių įsitikinimams. Tai gali sudaryti prielaidą paneigti ir konstitucinę tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.

Bažnyčios požiūris

Bažnyčia moko, kad šeima gali būti laikoma tai, kas tiesiogiai kyla iš moters ir vyro ryšio. Be to, ji pabrėžia teisę į laisvę nei vieno žmogaus neversti laikyti šeima to, kas ja negalėtų būti laikoma dėl dorovinių įsitikinimų. Šiandien nesiginčijama, kad abipusiu įsipareigojimu grindžiama vyro ir moters sąjunga bei iš jos gimstantys vaikai yra šeima.

Tačiau grėsmė šio požiūrio laisvei kiltų tada, jei Seimas priimtų Civilinės sąjungos įstatymą. Tada didžioji dalis visuomenės būtų teisiškai įpareigota priimti jai svetimą šeimos sampratą. Tai reikštų, kad visi, kurie vadovaujasi Bažnyčios mokymu apie šeimą arba iš prigimtinio proto kylančiu įsitikinimu, jog šeimos santykiai kyla tik iš vyro ir moters, atsidurtų už įstatymo ribų. Atsiveria pavojus, kad šeimos sampratos pakeitimas neišvengiamai vestų į laisvių varžymą ar net teisinį persekiojimą tų, kurie nesutinka su Civilinės sąjungos įstatyme suponuojama šeimos samprata.

DIDŽIOJI DALIS VISUOMENĖS BŪTŲ TEISIŠKAI ĮPAREIGOTA PRIIMTI JAI SVETIMĄ ŠEIMOS SAMPRATĄ.

Kai kas sako, kad Civilinių sąjungų sampratą neva inspiravo pats popiežius Pranciškus. Tačiau, tiesa ta, kad rezonansą sukėlusiame interviu popiežius kalbėjo ne apie civilines sąjungas, bet apie civilinio sugyvenimo įstatymą (filmo originale ispanų k. ley de convivencia civil, italų k. legge di convivenza civile). O tai ne tas pats, kas civilinė sąjunga.

Dabar Seime yra priimtas svarstyti Artimo ryšio įstatymo projektas, kalbantis apie susitarimą dėl bendro gyvenimo nekuriant šeimos santykių. Tai yra atsiliepimas į popiežiaus pasiūlymą rasti civilinio sugyvenimo įstatymą žmonėms, kurie dėl kokių nors priežasčių negali kurti šeimos santykių. O kalbant apie tuos, kurie gali kurti šeimą, turi būti laikomasi šeimos sampratos, grįstos daugumos Lietuvos žmonių apsisprendimu ir įtvirtintos svarbiausiame šalies dokumente – Konstitucijoje, kai ji buvo priimta.

Konstitucija kaip visuomenės sutartis

Konstitucija buvo kuriama plačiu, visą visuomenę apimančiu sutarimu, kad Lietuvos visuomenės ir valstybės pagrindas yra šeima, kylanti iš vyro ir moters santuokos. Valstybė ją saugo ir globoja kaip ir motinystę, tėvystę ir vaikystę (str. 38). Įstatymu gali būti įtvirtinama tik tai, dėl ko visuomenė sutaria siekiant nesukelti joje priešpriešos. Čia tinka Jėzaus įspėjimas: kiekviena suskilusi karalystė bus nusiaubta, ir joks suskilęs miestas ar namas neišsilaikys (Mt 12, 25).

CIVILINĖS SĄJUNGOS ĮSTATYMAS NEIŠVENGIAMAI STEIGIA KITĄ ŠEIMOS SAMPRATĄ, KURI KELIA GRĖSMĘ VISUOMENĖS SUTARČIAI.

Civilinės sąjungos įstatymas neišvengiamai steigia kitą šeimos sampratą, kuri kelia grėsmę visuomenės sutarčiai. Civilinės sąjungos įstatymo projekto autoriai nori, kad su valstybės įstatymu būtų įtvirtinta tai, kas didesniajai visuomenės daliai nėra priimtina kaip šeima. Sklando klaidingas įsitikinimas, kad būtent tokio Civilinės sąjungos įstatymo reikalauja pagarba žmogaus teisėms, teisingumas ir asmens orumas. Tačiau tarptautiniai žmogaus teises įtvirtinantys dokumentai nereikalauja suteikti teisės į santuoką, partnerystę ar kitą panašų teisinį statusą tos pačios lyties asmenų poroms.

Sąžinės laisvė

Civilinės sąjungos įstatymo priėmimas teisinamas sąžinės laisve. Čia svarbu priminti, kad sąžinė veikia ne todėl, jog ji pati nusprendžia, kas yra tiesa ir gėris, bet todėl, kad ji mums nuolat primena, jog turime rinktis tiesą ir gėrį. Joks sąžiningas katalikas negali sąžinės laisve pateisinti kitų savo tikėjimo brolių ir seserų sąžinės ir tikėjimo laisvės varžymo. Tačiau Civilinės sąjungos įteisinimas kaip tik vestų prie tokių pasekmių. Pagarba vienų asmenų orumui negali būti įgyvendinama kitų asmenų orumo bei laisvės sąskaita.

Bažnyčia turi pareigą nuolat priminti, kas yra tiesa ir gėris. Ji tiki, kad perduoda Kristaus žodžius, kuris sakė: kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs (Lk 10, 16). Ji negali palaikyti to, kas yra iš Dievo kylančios tvarkos paneigimas. Atmesdami Bažnyčios išpažįstamas tiesas, mums perduodamas nuo pirmųjų Kristaus mokinių laikų, save tikinčiais katalikais laikantys politikai neišvengiamai paneigtų ne tik Bažnyčios saugomą krikščionių tikėjimą, bet ir jo autorių – Kristų. Bet Dievo žodis nesurakinamas! (2 Tim 2, 9).

JE Vysk. Kęstutis Kėvalas

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Italijoje atsirado partija, kuriai neturėtų būti vietos nuolat besišypsančioje ir savimi patenkintoje Briuselio Europoje. Tačiau būtent ji geriausiai atpažino savo šalių problemas.

“Taip” prigimtinei šeimai. “Ne” LGBT lobistams. “Taip” lytinei tapatybei. “Ne” lyčių ideologijai. “Taip” gyvybės kultūrai. “Ne” mirties gelmėms. “Taip” kryžiui. “Ne” islamo smurtui. “Taip” saugioms sienoms. “Ne” masinei imigracijai. “Taip” mūsų piliečių užimtumui. “Ne” dideliems tarptautiniams finansininkams. “Taip” žmonių suverenitetui. “Ne” Briuselio biurokratams. Ir “taip” mūsų civilizacijai. Ir “ne” tiems, kurie nori ją sunaikinti. (…) Tegyvuoja patriotų Europa!”

Šiuos žodžius, kuriuos Ispanijos VOX partijos rinkiminiame mitinge pasakė būsimoji (dabartinė) Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni, Briuselio eurokratija turėtų išmokti atmintinai. Galbūt jie pranašauja naujos Europos atėjimą ir neabejotinai kvestionuoja dabartinę tvarką, kuria ES valdovai susaistė Senąjį Žemyną.

Kaip ir dešiniųjų pergalė Švedijoje, ypač Švedijos demokratų, iki šiol pasmerktų politiniam getui. Jau pasigirsta šūksnių, kad šią šalį, kuri iki šiol buvo kairiųjų, valdančių Europos Sąjungą ir jos žmones, pavyzdys, užvaldė rasistai, fašistai ir dar kas nors.

Eurokratiją ir ultraprogresyvųjį elitą apėmė panika. Nepadėjo ir tai, kad Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pagrasino, jog Italija, kaip ir Lenkija bei Vengrija, gali būti nubausta, jei neišrinks tinkamų partijų arba jei sudaryta vyriausybė nepaklus Briuseliui. Vokiečio žodžiai galbūt net pridėjo keletą taškų pergalingai dešiniųjų koalicijai.

Italai nelenkia kaklo

Italijos dešiniųjų triumfas didelis – jie laimėjo 235 vietas 400 vietų Deputatų rūmuose ir turės 112 iš 200 senatorių. Italija turi šansą turėti stiprią ir stabilią vyriausybę, kurią tradiciškai labai sunku suformuoti prie Tibero, nes pirmą kartą šalies istorijoje ministre pirmininke tapo moteris Giorgia Meloni.

Tai taip pat labai gera žinia Vidurio Europai. Galime įgyti galingą sąjungininkę – trečią pagal ekonominę galią ir dydį šalį Europos Sąjungoje. Net per televizijos transliuotus rinkimų debatus Meloni, kaip Italijos Brolių partijos vadovė, pareiškė, kad nesutinka su nuolatiniu baudų ir sankcijų skyrimu Lenkijai ir Vengrijai ir kad jos vyriausybė neleis to daryti eurokratams.

Taip pat galima nuraminti dėl griežtos naujosios vyriausybės pozicijos Rusijos atžvilgiu. Jos sąjungininko Matteo Salvini dilemos nejaudina Giorgia Meloni, kuri tvirtai pasisako už sankcijų kruvinam režimui išlaikymą. Be to, “Quorum” ir “YouTrend” apklausa rodo, kad 43 proc. italų jiems pritaria, o tik 37 proc. nepritaria. 20 % neturi nuomonės šiuo klausimu.

Kokia laimė, kad ponia von der Leyen išpūtė smegenis ir pagrasino italams. Ji nuvylė juos dėl dabartinės Europos Komisijos ir jos ideologizuotos, antidemokratinės, autoritarinės struktūros. Juo labiau, kad jie yra pasiryžę.

Giorgia skiriasi nuo visų kitų

Giorgia Meloni atmeta politkorektišką šlamštą ir kreipiasi į tikrąsias vertybes, o ne į jų menkaverčius “europietiškus” padirbinius.

Ji – personažas iš juodojo, o gal raudonojo košmaro, Briuselio sapno. Jis turi viską, ko trūksta ES pareigūnams: charizmą, drąsą, protą, atvirumą ir, svarbiausia, tvirtas konservatyvias pažiūras, kurių negali sutrikdyti kita kairiųjų mada.

Briuseliui dar neteko susidurti su tokiu aistringu, temperamentingu ir energingu politiku. Tikriausiai nė vienas Europos politikas negali taip aiškiai ir tvirtai kalbėti apie klausimus, kurie yra svarbūs daugybei įbaugintų ir nutildytų europiečių.

– Dabar jie aiškiai kalba apie tėvo/motinos langelio išbraukimą iš dokumentų”, – sakė ji per rinkiminį mitingą, ant tribūnos iškėlusi Italijos vėliavą. – Nes šeima yra priešas. Nes lytinė tapatybė yra priešas. Nes tautinė tapatybė yra priešas. Viskas, kas mus apibūdina, jiems yra priešai. Tai žaidimas, kuriuo siekiama primesti mums vieną mąstymo būdą. Jie turi atimti iš mūsų viską, kas esame, nes kai nebeturime tapatybės, nebeturime šaknų, netenkame sąmonės, tampame pažeidžiami. Tai jų žaidimas. Jie nori, kad būtume tėvai numeris 1, tėvai numeris 2, turėtume LGBT lytį, būtume X piliečiai, skaitmenys. Tačiau mes nesame skaičiai. Esame žmonės ir ginsime savo tapatybę. Esu Giorgia, esu moteris, motina, italė, krikščionė ir to iš manęs neatimsite… Man gėda dėl valstybės, kuri nieko nedaro dėl šeimų. Netikiu valstybe, kurioje homoseksualų noras teisėtai įsivaikinti vaiką yra svarbesnis už vaiko teisę turėti tėvą ir motiną tik todėl, kad homoseksualas balsuoja, o vaikas ne. Teisingoje valstybėje rūpinamasi silpniausiais, tais, kurie negali apsiginti, – Giorgia Meloni.

Tokie žodžiai kelia paniką. Tačiau kai CNN ir BBC mums sako, kad tokios kraštutinės dešiniosios vyriausybės Italijoje nebuvo nuo pat Musolinio laikų, jie tiesiog prabyla pro šalį.

Musolinis buvo socialistas, didžiausio socialistinio laikraščio, oficialaus Italijos socialistų partijos organo “Avanti” vadovas, kuris suprato, kad visų šalių proletarai, užuot susivieniję, Pirmojo pasaulinio karo tranšėjose žudė vieni kitus, todėl, priešingai nei skelbė Marksas, tautinė tapatybė buvo stipresnė už klasinę. Tačiau mažiau apie istoriją ir politines doktrinas. Nes tai reiškia, kad kiekvienas, kuris priešinasi Europą valdančiai autoritarinei kairei, tampa rasistu arba fašistu.

JŠ iš Dariuszo Matuszako straipsnio www.tygodnik.tvp.pl

Karo Ukrainoje pretekstu šalyje faktiškai įvesta ir kasdien stiprinama diktatūra, cenzūruojama spauda, ribojamos ir laužomos piliečių konstitucinės teisės ir laisvės. Nepaisant didžiosios visuomenės daugumos valios Seime planuojama priimti Konstitucijai prieštaraujantį civilinės sąjungos įstatymą. Iš neteisės negali kilti teisė, todėl įstatymai, pažeidžiantys Konstituciją, negali būti teisėti.

Slapta nuo visuomenės mūsų piliečių vardu Seime aprobuotas Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Tarybos direktyvos projektas. Priėmus šią direktyvą šalyje numatoma privalomai įvesti Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančios Stambulo konvencijos normas, laužyti konstitucinę žodžio laisvę įteisinant nuomonių cenzūrą, persekioti ir kriminaline tvarka bausti realiu laisvės atėmimu kitaip manančius piliečius.

Tai sustabdyti gali tik visuomenė – ateikime ir pareikškime žmonių valią. Kviečiame visus neabejingus savo vaikų, šeimų ir valstybės ateičiai žmones. Kviečiame šeimų, vartotojų ir tikrųjų žmogaus teisių organizacijas, visuomenininkus, politines partijas, regionų, kaimų, miestelių ir miestų, profesines bendruomenes su savo atributika ir vėliavomis. Tai turi tapti masine manifestacija už valstybę ir teisingumą. 

Kviečiame, kiek galite, prie protesto prisidėti visus piliečius. Lietuvos verslininkai, prisijunkite prie žmonių ir jūs! Neturėkite iliuzijų – vieni, be visuomenės, kreipdamiesi tik dėl savo verslo srities problemų jūs valdžiai neįdomūs, nepavojingi ir absoliučiai nieko nepasieksite. Laikas ir gera proga jums atkurti žmonių pasitikėjimą, didele dalimi prarastą pandemijos aferos metu, kada žmonės buvo persekiojami darbovietėse, atleidžiami iš darbo, neįleidžiami į paslaugų ir prekybos vietas.

Susitiksime Vilniuje, Katedros aikštėje, spalio 22 d.13 val.

JŠ pagal www.seimusajudis.lt

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas trečiadienį pritarė tos pačios lyties asmenų partnerystę įtvirtinančiam Civilinės sąjungos įstatymo projektui, jis grįš atgal į posėdžių salę.

„Balsavimo rezultatai: šeši už, du susilaikė, vienas – prieš. Taigi įstatymo projektui ir komiteto išvadoms yra pritarta“, – sakė komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras.

Per balsavimą plenarinių posėdžių salėje komitetas siūlys Seimui pritarti šiam projektui.

Už projektą balsavo Laisvės frakcijos narė Aušrinė Armonaitė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovai Irena Haase, Linas Slušnys, Andrius Vyšniauskas ir S. Šedbaras bei socialdemokratas Julius Sabatauskas.

Pseudokonservatorė Jurgita Sejonienė džiaugiasi, kad po svarstymo komitete įstatymo projektas iš esmės nebuvo pakeistas ir kelią Parlamente skinsis toks, koks buvo pateikimo stadijoje.

„Mano didžiausia baimė buvo, kadangi ir taip labai projektas daug pakeistas lyginant su buvusiais partnerystės projektais, kad jis bus stipriai pakeistas. Tai iš tiesų džiaugiuosi, kaip šiam projektui sekasi skintis kelią iki svarstymo plenariniame posėdyje ir neabejoju, kad bus priimtas dar šioje sesijoje“, – Eltai teigė Civilinės sąjungos įstatymo projektą Seimui pateikusi J. Sejonienė.

Nors absoliuti dauguma visuomenės tam nepritaria, bet Seimas sprendžia už mus.

Pasakykime jiems NE, pasirašykime peticiją: www.seimospeticija.lt

JŠ pagal www.lrt.lt

Karas, seksas, elektra. Šiandien tai trys svarbiausi klausimai. Ir neskubėkite juoktis dėl sekso.

Karas Ukrainoje yra ar bent turėtų būti svarbiausias klausimas visam pasauliui. Nors jame tiesiogiai dalyvauja vos dvi šalys, jo pasekmes įvairiais būdais jaučia visas pasaulis. Šiaurės Amerikos šalims tai resursų eksporto ir ginklų tiekimo laikas. Europai – energetinio karo iššūkiai ir dar viena pabėgėlių banga. Trečiajam pasauliui – uždarytų Ukrainos uostų sukeliama maisto krizė. Net Kinijai tai suvokimo metas. Suvokimo, kad Rusija, kurią laikė bent laikinu partneriu prieš JAV dominavimą, iš tiesų yra per silpna ir pačiai Kinijai nereikalinga.

Karas tad svarbus ir paliečiantis visus, net to nesuprantančius. Karo eigoje pastarosiomis savaitėmis vyksta labai reikšmingi pokyčiai. Ukraina ėmėsi labai sėkmingo puolimo ir labai greitai atgavo dešimtąją dalį Rusijos okupuotų teritorijų. Puolimas sustojo, bet dėl to, jog reikia išlaikyti tiekimo grandines ir užvaldyti atgautas žemes, o ne dėl Rusijos pasipriešinimo. Rusai bėgo palikdami ir garbę, ir techniką. Net Kremliaus propagandiniai kanalai negalėjo to nuslėpti, bet vadino žavingai – strateginiu atsitraukimu.

Rusijoje tuo tarpu prasidėjo mobilizacija, pavadinta daline, bet akivaizdžiai visuotinė – šaukiami ir kariuomenėje netarnavę, ir per seni ir kitaip neva nepapuolantys po daline mobilizacija. Prašosi keli akcentai. Pirma, Putinas labai nenorėjo mobilizacijos, kitaip nebūtų jos tiek atidėliojęs. Antra, nenorėjo, nes ji akivaizdžiai užkuria visai kitas, nebe visuotinio palaikymo, nuotaikas pačioje Rusijoje. Nors tai nereiškia režimui pavojingų protestų, bet iš šalies bėga milijonai (ir Lietuva neturėtų įsileisti nė vieno). Trečia, mobilizacija vyksta trūkstant visko, išskyrus žmones: nėra logistinių pajėgumų, nėra priemonių kariams kokybiškai apginkluoti, nėra karininkų jiems kokybiškai paruošti. Ketvirta, visgi žmonių netrūksta, tad kiek rusų bepabėgtų nuo mobilizacijos, Putinas surinks milžinišką masę ir tikriausiai paskubomis, be didelio parengimo siųs ją į Ukrainą.

Ukrainai tai bus milžiniškas iššūkis. Pati savaime ši karių masė negali laiduoti Rusijai pergalės ar net perimtos iniciatyvos. Tačiau karo eiga priklausys nuo NATO šalių reakcijos. Jos gali susigūžti prieš dar metus truksiančio karo perspektyvą ir šantažuodamos pagalba spausti Ukrainą daryti nuolaidų. Tai būtų išdavystė ir tragedija. Kita vertus, jos gali reaguoti adekvačiai ir apie penkis kartus padidinti siunčiamą karinę pagalbą. Nėra abejonių, kad ypač JAV karinės technikos turi užtektinai. Po Rusijos mobilizacijos galutinai pagrįsta mesti ją prieš Kremlių Ukrainoje.

Visai kitas karo frontas vyksta Europoje, kuri liko faktiškai be pigių Rusijos dujų, šių kainos šoko į viršų, o kartu nusitraukė ir elektros kainas. Daug kalbėta apie tai, kad jeigu dujų ir šildymo kainas Rusijos veiksmai ir jai taikomos sankcijos lemia tiesiogiai, tai elektros kainų ne. Elektros kainos paveikiamos iš esmės tik dėka ES elektros rinkos taisyklių, numatančių elektros pirkimą biržoje už brangiausio gamintojo kaštus. Tas brangiausias gamintojas visada kūrena dujas, o tie kaštai nulemti dujų kainos. ES gali ir privalo atsieti dujas nuo elektros, t.y. atsisakyti ribinių kaštų taisyklės. ES narių vyriausybės privalo to reikalauti.

Kol kas Europos Komisija paskelbė nesiimsianti šio būtino žingsnio ir ribinių kaštų taisyklės neatsisakysianti. Vietoje to siūloma įvesti dvišales sutartis, kurias pirkdamos elektrą tarpusavyje sudarinėtų ES valstybės. Potencialiai tai keli šimtai galimų sutarčių – visiškas chaosas, vietoje tvarkos ir aiškumo. Rusijos veiksmai toliau turės didžiulę įtaką elektros kainoms, nors buvo galima ir būtina to išvengti. Europos Komisija kol kas pralaimi energetinį karą grubiomis klaidomis.

Europos institucijoms miegant, šalys ieško sprendimų pačios: Lenkija degina mazutą, Estija skalūnus, Portugalija ir Ispanija kompensuoja dujas elektros gamybai (tai daug efektyviau nei tiesiog kompensuoti galutinę elektros kainą), kai kurios šalys tiesiog pačios pasigamina daug pigios elektros. Lietuva už gerą kainą pasigamina tik trečdalį reikiamos elektros, tad privalo pirkti ir priklauso nuo rinkos, kurią iškreipia ES taisyklės. Lietuva galėjo turėti savo pajėgumus ir ne tik dėl atominės. Dalinai privatizuota „Ignitis gamyba“ metų metus investavo į elektros gamybą kitose Europos šalyse, kur nusimatė didesnis pelnas. Ministras Kreivys kartoja, kad elektros rinkos liberalizavimas buvo naudingas gyventojams. Tiesa, priešinga – ji sudarė sąlygas kelti kainas visiems vartotojams, ką jie bepasirinktų.

Tačiau nei karas, nei elektros kainos nėra svarbiausios Seimo valdantiesiems problemos. Seimo valdantiesiems labiausiai rūpi gėjai ir seksas. Gėjai, nes vienalyčių „šeimų“ įteisinimo projektas, pramintas civiline sąjunga, buvo pats pirmasis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto rudens darbotvarkėje. Pirmo posėdžio, pirmas klausimas.

Sakytume, tai tik Raskevičiaus prioritetai, bet ir konservatorius Stasys Šedbaras antrina, kad valdantieji nori šį klausimą spręsti kuo greičiau ir, pageidautina, kuo tyliau. Tylos reikia, nes net trys ketvirčiai Lietuvos vienalytėms „šeimoms“ aiškiai nepritaria. Valdantieji šią problemą sprendžia kartodami demagogiją, kad būti prieš gėjų „šeimas“ reiškia būti už Putiną, Rusiją ir jų propagandą. Jeigu konservatyvus požiūris į šeimą būtų Rusijos propaganda, o ne sveikas protas, valdantieji galėtų paaiškinti, kodėl Ukrainoje vienalyčiams santykiams nepritaria apie 90 procentų žmonių. Ar ir ten lemia Rusijos propaganda?

ES vadovų, o konkrečiai Nyderlandų premjero spaudimas lėmė, jog ta pati Ukraina skubiai ratifikavo Stambulo konvenciją mainais į narystės ES perspektyvą. Ukraina dar turės rasti būdą, kaip apeiti šios konvencijos nuostatas. Ją seniausiai ratifikavusi, bet visiškai netaikanti Turkija galės pamokyti.

Būtent Stambulo konvencijos nuostatos yra perkeliamos į Lietuvos teisę liūdnai, nors su daug juoko nuskambėjusiu valdančiųjų siūlymu leisti seksą tik po aiškiai išreikšto sutikimo. Kaip komentavo minėtasis Raskevičius, siekiama, kad „galimai smurtavęs asmuo turėtų įrodyti, kur, kaip ir kada tą sutikimą [santykiauti] gavo.“ Kas reiškia, kad įrodymo našta tenka tam, kurį kaltina, nekaltumo prezumpcijos nėra, o žodinis sutikimas yra nieko vertas, mat jį visada galima paneigti ir liks tik kaltinamojo žodis prieš galimos aukos žodį.

Daugelis pagrįstai ir natūraliai juokėsi iš to, kaip iš nesąmonės, bet tai visiškai rimta. Kaip pripažino pati jo autorė Morgana Danielė, tai Stambulo konvencijos nuostatų perkėlimas į Lietuvos teisę. Karo ir artėjančios krizės fone valdantieji užsimoja dar neregėtam kišimuisi į privačiausius įmanomus santykius. Teisinga kovoti su seksualine prievarta, tačiau ne absurdiškomis priemonėmis.

Pagal siūlomą pataisą, „sutikimas“ bus toks pats teisiškai neapibrėžtas, kaip D. Šakalienės vaiko teisių reformoje buvo „smurtas“. Formuojamas mąstymas, kad vyrai yra savaiminiai smurtautojai, lygiai kaip Šakalienės reforma vaizdavo visus tėvus. Demonizuojami patys heteroseksualūs santykiai. Formalizuojami intymiausi santykiai, kur formalumui išvis negali būti vietos. Pararelės su Šakalienės reforma ne atsitiktinės – šis siūlymas (kaip ir „neapykantos kalba“) yra dar vienas žingsnis link vis didesnio valstybės kišimosi į piliečių privatų gyvenimą. Būtent privatų piliečių gyvenimą tenka vis labiau ginti nuo tariamai liberalios valdžios.

Vytautas Sinica, politologas, partijos Nacionalinis susivienijimas vicepirmininkas

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Rugsėjo 21 d. Lietuvos šeimų sąjūdis (toliau – LŠS) išplatino viešą pareikimą dėl ES Komisijos ir Tarybos bandymo priimti privalomas visoms šalims Stambulo konvencijos nuostatas.

ET Stambulo Konvencija „Dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo“ Nr. 1K-1315, (toliau – Konvencija) prieštarauja LR Konstitucijoje įtvirtintoms prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms bei yra nesuderinama konstitucine šeimos samprata. Šios konvencijos ratifikavimui prieštarauja didžioji dauguma Lietuvos Respublikos piliečių, teigia LŠS.

Jis primena, kad Konvencijos neratifikavo Lietuva, Bulgarija, Vengrija, Čekija, Slovakija, Latvija, iš jos pasitraukė Turkija. Nepavykstant priversti visų valstybių ir visuomenių sutikti Konvencija, šiuo metu centralizuotai imamasi teisinės prievartos priemonių tą padaryti Europos Sąjungos mastu.

Sąjūdis rašo, kad kovo 9 d. parengtas Europos Parlemento ir Tarybos direktyvos „Dėl kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje“ projektas, dėl kurio greitai bus balsuojama. Šioje direktyvoje aiškiai ir atvirai nurodoma, kad ji skirta Konvencijos įgyvendinimui. Direktyvoje „siekiama Konvencijos tikslų ES kompetencijos ribose papildant galiojantį ES acquis ir valstybių narių nacionalinės teisės aktus Konvencijos taikymo srityse“. Nustatoma, kad „veiksmų reikia imtis ir Stambulo konvenciją ratifikavusiose valstybėse narėse, ir valstybėse narėse, kurios to nepadarė“.

Pasak LŠS, direktyvoje įvedamos pasirenkamos „socialinės lyties“ (gender) ir „smurto pagal lytį“ sąvokos ir teigiama, kad „didesnė rizika patirti smurtą dėl lyties visų pirma kyla lesbietėms, biseksualioms, translytėms, nebinarinio seksualumo, interseksualioms ir queer (LBTIQ) moterims“. Įvedama „priekabiavimo kibernetinėje erdvėje“ sąvoka, pagal kurią „įžeidžiančios medžiagos“, padariusios „psichologinę žalą“ publikavimas laikomas kriminaliniu nusikaltimu ir tai „baudžiama maksimalia ne trumpesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme“.

Lygių galimybių institucijoms numatoma suteikti teisę veikti fizinių asmenų vardu ir juos remti teismo procese, teikti prašymus atlyginti žalą ir pašalinti turinį internete. Kad šios įstaigos galėtų veiksmingai vykdyti užduotis, valstybės narės įpareigojamos skirti joms „pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių“. Nurodymai blokuoti ir trinti turinį internete būtų teikiami „gavus pakankamai motyvuotą ir pagrįstą aukos prašymą“ ir net nelaukiant tyrimo užbaigimo. „Įsižeidusiems“ turėtų būti suteikta galimybė gauti žalos atlyginimą dar net nesibaigus teismui, baudžiamojo proceso metu, o mokamas žalos atlyginimas „neturėtų būti ribojamas nustatant maksimalią ribą“.

Nustatoma, kad „ES prisijungimo prie Konvencijos proceso užbaigimas tebėra Komisijos prioritetas“ ir numatoma griežtai kontroliuoti, kaip šalys vykdys šią direktyvą. „Valstybės narės turės perkelti direktyvą į nacionalinę teisę praėjus dvejiems metams nuo jos įsigaliojimo. Jos turės pranešti Komisijai apie nacionalines įgyvendinimo priemones. Be to, praėjus 7 metams nuo direktyvos įsigaliojimo, valstybės narės turės pateikti Komisijai jos įgyvendinimo ataskaitas. Pasibaigus šiam laikotarpiui, ataskaitos turi būti teikiamos reguliariai, pateikiant valstybėms narėms klausimyną.“

Direktyvos 39 straipsnyje nustatytas reikalavimas valstybėms narėms paskirti arba įsteigti oficialią įstaigą, kuri koordinuotų ir prižiūrėtų šios srities politiką. Reikalaujama, kad pagrindinę veiklą pagal šią direktyvą vykdytų nevyriausybinės organizacijos, kurios Lietuvoje daugiausia finansuojamos ir jų veikla kontroliuojama iš užsienio valstybių.

Visi tikrojo smurto prieš moteris klausimai yra išspręsti nacionalinėje teisėje ir esant būtinybei ją galima papildyti reikalingomis nuostatomis. Iš tikrųjų, prisidengiant karo sąlygomis, siūlomoje ES direktyvoje bandoma įteisinti skirtingas nuo biologinės lytis Lietuvos ir kitų valstybių teisinėse sistemose, nustatyti seksualinių mažumų teisių diktatūrą ir visuomenės nuomonės cenzūrą, faktiškai kriminalizuojant tradicinių ir prigimtinių pažiūrų reiškimą lyties tapatumo klausimais.

Anot LŠS, mūsų šalies institucijos žinojo apie šią direktyvą ir aktyviai dalyvavo ją rengiant, tačiau visuomenės apie tai neinformavo ir nuslėpė nuo savo piliečių jų esmines teises pažeidžiantį dokumentą. Direktyva slaptai buvo apsvarstyta 2022 m. birželio 15 d. Žmogaus teisių komiteto uždarame posėdyje (pateikėjas T. V. Raskevičius).Tai vienareikšmiškai galima vertinti kaip klastą ir apgaulę savo valstybės žmonių atžvilgiu.

LŠS konstatuoja, kad šeimos santykiai, kuriuos siekiama pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančia Stambulo konvencija, pagal Stojimo į Europos Sąjungą sutartį yra šalies narės prerogatyva ir negali būti reguliuojami Europos Sąjungos institucijų, todėl ES direktyva, kuria siekiama įteisinti Stambulo konvenciją be pačių valstybių konstitucinių valdžios organų sprendimo yra neteisėta.

LŠS teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos, priimtos Tautos referendumu, pagrindinės nuostatos dėl šeimos ir žmogaus teisių gali būti keičiamos tik referendumu.

Sąjūdis reikalauja Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininkės ir Ministrės pirmininkės besąlygiškai užtikrinti, kad Lietuvos atstovai Europos Sąjungoje balsuotų prieš Europos parlamento ir Tarybos direktyvą „Dėl kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje“

LŠS ragina šalies piliečius, Seimo ir savivaldybių tarybų narius, šeimų ir žmogaus teisių organizacijas, politines partijas paremti šį pareiškimą ir kreiptis į valdžios institucijas, reikalaujant padaryti viską, kad minėta Direktyva nebūtų priimta.

JŠ pagal LIETUVOS ŠEIMŲ SĄJŪDIS

Lietuvos demografinė situacija šiuo metu yra prasčiausia istorijoje. Dar niekada nuo pat tarpukario laikų nebuvo fiksuota tokio mažo gimstamumo. 2021 m. vienai moteriai teko 1,34 vaiko, kai tuo tarpu kartų kaitai užtikrinti reikalingas rodiklis – bent 2,1 vaiko. Tai – vienas žemiausių skaičių ir Europos Sąjungoje, esantis žemiau jos vidurkio.

Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, tai – bene pagrindiniai tautos gyvybingumą ir galimybę išlikti rodantys skaičiai. Akivaizdu, kad čia turi būti valstybės prioritetas ir visos politikos centras, apie kurį sukasi visi kiti sprendimai. Paprastai žiniasklaidos eterį užima mažareikšmiai vienadieniai skandalai arba politikų priimami trumpalaikiai sprendimai. Visa tai neturi didelės reikšmės, jeigu sparčiai senėjame ir nykstame. Palyginus su šia nykimo perspektyva, visa kita yra smulkmenos.

Valstybė vaikus auginančioms šeimoms skiria šiokią tokią finansinę paramą. Tai svarbu. Tačiau ne taip svarbu, kaip visuomenėje vyraujantis požiūris į šeimas ir vaikų auginimą. Kol požiūris į vaikų turėjimą ir auginimą bus išskirtinai neigiamas ir net smerkiantis, tol finansinės paskatos duos tik labai ribotą efektą.

Viešoje erdvėje pastoviai pateikiama tendencinga nuomonė, neva žmonės, nusprendžiantys neturėti vaikų, yra diskriminuojami ir ujami. Vienas tokių pavyzdžių – visai neseniai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, norėdama pabrėžti neva įsiviešėjusią diskriminaciją „dėl šeiminės padėties“, inicijavo įstatymo pakeitimą, pagal kurį šeimai skirtos mašinų statymo vietos prie prekybos centrų būtų laikomos įstatymo pažeidimu, nes esą diskriminuoja bevaikes šeimas. Nors akivaizdu, kad jau seniai yra atvirkščiai ir niekas bevaikių šeimų ar viengungių nebado pirštais ir neužgaulioja. Veikiau priešingai. Būtent vaikų turinčios šeimos, ypač auginančios keletą jų, pateikiamos kaip tokios, kurioms reikia užuojautos, mat vaikų auginimas siejamas su savirealizacijos, išsilavinimo, kompetencijų stoka.

Štai „Kauno dienos“ portale paskelbtas LNK reportažas su labai iškalbinga antraše: „Šeimų psichologas: vaikai yra skurdas – kuo jų daugiau, tuo prasčiau žmonės gyvena“. Straipsnyje pateikiama keletas trumpų fragmentinių vaikus auginančių šeimų istorijų ir daroma skubota ir vienkryptė išvada: kaip siaubinga yra turėti vaikų, mat jų auginimas siejamas išskirtinai su skurdu ir depresija, jame nepateikiamas nei vienas pozityvus vaikų auginimo aspektas.

Čia žinoma influencerė F. M. Leščiauskaitė dalinasi nuoskaudomis, kaip jai sunku gyventi visuomenėje, kur giminės vis klausinėja, kada gi ji turės vaikų, nors ji sąmoningai pasirinko jų neturėti. Toliau pateikiama baisi statistika (nors duomenų rinkimo, tyrimo atlikimo metodika abejotina), kad kas ketvirta gimdžiusi moteris serga pogimdyvine depresija, o šeimų psichologas aiškina, jog vaikai neišvengiamai reiškia skurdą. Publikacijoje vaikų auginimas supriešinamas su „ekonomiškai tvirtu pagrindu“, „savęs realizavimu“ bei laime apskritai.

Taigi sukeliamas įspūdis, kad vaikus auginantys tėvai yra pastoviai depresuoti, įkalinti tarp keturių sienų, neturintys „normalaus“ gyvenimo. Juk „normalus“ gyvenimas – sėdėjimas biure, kur taip pat leidi laiką tarp keturių sienų, bet gi kiekvieną dieną „realizuoji save“, 8-9 valandas per dieną praleidi ne su įgrisusia šeima, o su pastoviai stebinančiais kolegomis. Aišku, realybė kitokia ir mes visi tai žinome.

Iškreipta realybė

Siūlau nuoširdžiai užduoti sau kelis klausimus. Ar išauginti vaiką doru žmogumi nereikia ypatingo talento, išradingumo, nuolatinio mokymosi ir tobulėjimo? Negi tikrai daugiau išmonės reikia tipiniame biure – pildant lenteles, stumdant tarp įstaigų raštus, priimant prekes, jas rūšiuojant, bendraujant su piktais klientais?

Ar tikrai vaikų auginimas yra nuolatinis stresas, savo pomėgių išsižadėjimas, savo gyvenimo atsisakymas? O gal darbe tik ir užsiimi savo pomėgiais, gerai atsipalaiduoji, neišgyveni jokios nuobodžios rutinos? Tikriausiai dauguma žmonių dirba tik mėgstamą darbą, kur gali realizuoti savo talentus, kur šaunūs kolegos, jaukus kabinetas, lanksčios darbo valandos ir didelis atlyginimas? Būkime atviri – gerokai dažniau viskas yra atvirkščiai: aštuonias valandas reikia sėdėti mažame kabinete ir kęsti kolegas, su kuriais šiaip gyvenime nesiveržtum bendrauti, dirbti darbą iš būtinybės, o ne dėl „savęs realizavimo“, kentėti nedėkingą ir susireikšminusį vadovą.

Gal vaikų neauginantys žmonės neserga depresija, visada yra patenkinti savo gyvenimu? Ar pogimdyvinė depresija yra vienintelė depresijos forma? Vaikai niekada nepasako ačiū, yra egoistai, tik siurbiantys tėvų syvus? O karjeroje juk viskas kitaip? Kad kažko pasiektum, nereikia sunkiai dirbti, vadovas visada maloningai dėkoja už įdėtas pastangas ir negaili paskatinimų? Pelno siekiantis darbdavys tikrai nėra egoistas, jam nuoširdžiai labiausiai rūpi ne pelno didinimas, o jūsų gerovė?!

Aišku, kad darbe nėra visada taip blogai, kaip rašau. O ar šeimoje yra visada taip blogai, kaip rašoma kryptingai negatyviose publikacijose? Jauni žmonės viešosios erdvės formuojami brukant iliuziją, kad pasirinkę šeimą bus prislėgti, o pasirinkę karjerą – laimingiausi žmonės pasaulyje. Galime rankioti ekstremalius nelaimingumo ir nedarnos šeimoje atvejus ir juos eksponuoti, bet gal geriau tiesiog pripažinti – kiekviena šeima turi savo džiaugsmų ir savo vargų, vaikų auginime yra daug sunkių akimirkų, bet yra ir tokių laimės momentų, kurių niekada neišgyvens vaikų neturintys.

Žmogus vertingas tol, kol yra darbo arklys?

Ši vienakryptė propaganda susijusi su platesniu požiūriu, kad žmogaus vertė yra proporcinga jo padarytai karjerai. Mūsų visuomenėje vyrauja madingas, bet nepaprastai kvailas įsitikinimas, jog tai, kas žmogui (ne tik moteriai) suteikia vertę ar pagarbą kitų žmonių, o taip pat ir valstybės akyse yra jo užimamos pareigos ir karjeros pasiekimai. Ši moteris yra ĮMONĖS DIREKTORĖ, o ne kokia nors ten penkių vaikų motina. Motinos, auginančios vaikus ir liekančios namuose, yra laikomos lyg kokiomis parazitėmis, siurbiančiomis mokesčių mokėtojų pinigus ir neįnešančiomis savo indėlio į bendrą valstybės katilą.

Negali būti nieko labiau apgailėtino ir neteisingesnio už tokį požiūrį. Pažvelkime į visa tai valstybės akimis. Gerai žinomi ir dažnai kartojami mūsų Konstitucijoje įrašyti žodžiai: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.“ Bet vis tiek raštus biure stumdančią moterį laikome dirbančia svarbesnį darbą nei vaikus namuose auginančią motiną. Arba daug pinigų uždirbantį ir su gera mašina važinėjantį vyrą laikome sėkmingu, o atsakomybę už savo šeimą prisiimantį, gal dėl to, kad daugiau laiko praleistų su šeima, verslo planų atsisakantį vyrą laikome silpnu.

Kas svarbiau valstybei – ar doro piliečio, kuris vėliau atsakingai atliks savo pareigas valstybei, užauginimas, ar kuo greitesnis motinos integravimasis į darbo rinką? Ar valstybė į savo piliečius žiūri kaip į žmones, kuriems išsiskleisti augant reikalingos tam tikros sąlygos, ar tik kaip į ekonominius vienetus? Juk žinome, kad vaikui tėvų nepakeis niekas. O bet koks darbuotojas – kad ir koks geras būtų – gali būti pakeistas įmonei nežlungant.

Taip, taip, tikrai mes visi dirbame ypatingai prasmingą darbą, be kurio pasaulis sugriūtų. O dėl nedarbo šeimoje, jos apleidimo tikrai gali sugriūti pasaulis bent jau keletui žmonių. Be to, aplaidžiai auginti vaikai užaugę dažniausiai griauna pasaulį toliau ir iš tiesų tampa našta valstybei. Taip valstybes, kurioms pagrindas yra darbo rinka ir jos sraigteliai, o ne šeima – kaip parašyta mūsų Konstitucijoje – ilgainiui ima sudaryti tokie piliečiai, kurie ir dirbti nebenori ar nebesugeba. Tai lyg užburtas ratas – jeigu investuojame (ne vien finansiškai) į šeimas, galiausiai tampame darbščia, atsakinga tauta. Jeigu investuojame į kuo ankstesnį vaikų pridavimą į darželius, negatyvų požiūrį į šeimą ir ciniškai ekonomistinį mąstymą, galiausiai nebetenkame ir tos normalios darbo rinkos, virstame senelių valstybe su didele socialine našta dar likusiems jauniesiems.

Auginti vaikus – prasmingiausias darbas

Tad ar ir toliau publikacijose bus kalbinamos influencerės, kurios net nebandė auginti vaikų, bet jau žino, kad tai vien našta, negatyvas ir gyvenimo žlugdymas, ar visgi bus suteiktas žodis ir, pavyzdžiui, kelis vaikus auginantiems tėvams, savo darbštumo dėka sugebantiems tiek pasirūpinti vaikais, tiek panaudoti savo talentus darbinėje veikloje?

Dabar įdiegtas požiūris yra toks: karjera – visiems, o vaikų auginimas – tik kai kuriems. O juk normalu yra atvirkščiai: visoms šeimoms auginti vaikus, nes toks yra pirminis šeimos tikslas, o darbui skirti tiek laiko, kiek yra būtina išlaikyti šeimai ir kiek nekenkia jos gerovei. Kai šeimą pastatysime į centrą, o visa kita orientuosime aplink ją, tuomet tikrai išlipsime iš demografinės duobės, į kurią įkritome.

Auginti vaikus – prasmingiausias darbas, kurį galime dirbti dėl savo valstybės, lyginant su kuriuo visos kitos užimamos pareigos yra nesvarbios.

Marius Parčiauskas, politologas

JŠ pagal www.kauno.diena.lt

Lichtenšteino piliečiai referendume atmetė 2-G įstatymą. Naujai įkurta partija “Mensch im Mittelpunkt” sėkmingai dalyvavo referendume.

Jei ateinančią žiemą dėl koronos situacijos prireiktų imtis drastiškų priemonių, Lichtenšteino vyriausybė nebegalės apriboti skiepytų ar sveikstančių asmenų patekimo į viešąsias erdves. Sekmadienį rinkėjai 2-G įstatymą atmetė nedideliu, bet ne netikėtu skirtumu.

Rinkėjų aktyvumas buvo nedidelis – 66,8 proc., 52,7 proc. balsavusiųjų nepritarė vyriausybės leidimui įvesti 2-G sertifikato reikalavimą nepaprastosios padėties atveju. Įstatymas, kuris turėjo nustoti galioti 2023 m. vasaros pradžioje, buvo skirtas tik tam, kad būtų galima taikyti 2-G apribojimus, jei to prireiktų dėl Covid-19 sukeltos epidemiologinės situacijos.

Referendumą dėl įstatymo, kurį vasaros pradžioje paskubomis priėmė vyriausybė ir parlamentas, reikėjo surengti dėl referendumo prieš nepaprastosios padėties apribojimus. Parašus prieš teisines nuostatas rinko naujai įkurta partija “Mensch im Mittelpunkt” (MiM partija).

MiM šalininkai balsavimą “prieš” motyvavo tuo, kad 2-G įstatymo atmetimas reikštų “svarbų žingsnį nuo diskriminacinių brutalios jėgos priemonių link tvaraus ir suderinamo požiūrio į Corona”.

Naujoji partija išaugo iš demonstracijų, kurias praėjusį rudenį ir žiemą pirmadieniais aikštėje priešais vyriausybės ir parlamento pastatą organizavo skiepų priešininkai ir “Corona” apribojimų priešininkai.

Daugumą rinkėjų įtikino MiM partijos argumentai, kad drastiškų priemonių, tokių kaip 2-G taisyklė, reikia bet kokia kaina išvengti, nes jos “akivaizdžiai sukelia didelę šalutinę ekonominę ir socialinę žalą”.

Pasak jų, kolektyvinė priemonė, pagal kurią neskiepyti asmenys priskiriami rizikos grupei, turi būti atmesta. 2-G įstatymo priešininkai taip pat propagavo: Tuo tarpu yra daugiau diferencijuotų sprendimų, kaip išvengti infekcijos pavojaus.

Güntheris Meieris

JŠ pagal Neue Zürcher Zeitung

Europai reikia konservatyvios revoliucijos, pirmadienį Bratislavoje pareiškė Lenkijos Ministras Pirmininkas Mateuszas Morawieckis ir išreiškė įsitikinimą, kad Vidurio Europa yra “energingoji” žemyno dalis, galinti suteikti vertybių likusiai Europai.

Apie revoliuciją dažnai kalbama kaip apie praeities nutraukimą. Manau, kad šiandien Europai reikia tikros konservatyvios revoliucijos, ir tai nėra oksimoronas”, – pirmadienį Bratislavoje vykusiame antrajame konservatorių aukščiausiojo lygio susitikime sakė M. Morawieckis. – Jis pridūrė, kad mums reikia grįžti prie tradicijų, normalumo, tradicinių normalių vertybių.

Tegul ši konservatyvi revoliucija Europoje įvyksta greičiau. Europa turi rasti drąsos pasukti iš klaidingų kelių ir grįžti prie savo šaknų, prie savęs pačios. Štai šiandien iš Bratislavos šiuos kelius galima pamatyti daug geriau nei iš daugelio kitų Europos šalių”, – vertino jis.

Ministras Pirmininkas išreiškė nuomonę, kad Vakaruose “laisvei iki šiol negrėsė pavojus, todėl jie negalėjo jos tinkamai įvertinti”. – Esu įsitikinęs, kad šiandien Europos sąžinė yra tik mieganti, o ne mirusi, ir kad kartu su geros valios žmonėmis iš Vakarų Europos galime ją atgaivinti, – sakė M. Morawieckis.

Pasak jo, “Lenkijai ir regiono šalims tenka didžiulė atsakomybės našta”, jos “didele dalimi yra graikų, romėnų ir krikščionių tradicijų saugotojos”, todėl “svarbu pripažinti šią didžiulę vertę, kurią Vidurio Europa gali suteikti kitiems”.

“Esame labai svarbi šiandieninės Europos dalis”, – pridūrė vyriausybės vadovas. – Šiandien mes stovime pirmojoje kovos už laisvę linijoje, kad Ukraina galėtų atsikratyti Rusijos, posovietinio, komunistinio jungo, – pareiškė M. Morawieckis.

JŠ pagal www.pch24.pl

“Žinių dienos” ir mokslo metų pradžios proga Vytautas Sinica savo fejsbuke išreiškė nuomonę apie lygių galimybių tarnybą.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba – tokia ideologinė kontora su 20 darbuotojų, kurių 17 moterys (lygios galimybės) – paskelbė raginimą mokyklų uniformų neskirstyti pagal lytis, ne tik mergaitėms leisti dėvėti kelnes (kas ir taip leidžiama), bet ir berniukams – sijonus. Juk gal berniukai nori sijonų.

Atrodo, pasijuoktume iš tokių „problemų“, bet Vilniaus miesto savivaldybė reaguoja rimtai ir viešai sako, kad būtinai atsižvelgs ir sieks, kad miesto mokyklose uniformos būtų laisvai pasirenkamos. Kad berniukai gautų teisę į savo sijonus.

Tiesa, net Laisvės partijos valdoma savivaldybė pripažįsta, kad tokios „problemos“ iki šiol per 10 Šimašiaus valdžios metų nesprendė, nes nebuvo jokių ženklų, kad kam nors to reiktų – niekas nesiskundė.

Bet gal reikia paskatinimo, gal ir noras atsiras. Kelios ideologijų pagraužtos influencerės, mačiau, jau ir Lietuvoje augina belyčius vaikus, berniukus sijonėliais nuo mažumės rengdamos. Poreikis tad priaugs.

Du dalykus reikia pastebėti šioje situacijoje:

1) savivaldos lygiu taip pat yra ne vien ūkiniai klausimai, šildymas ir šiukšlės, bet reiškiasi ir ideologinės kovos, ypač ryškiai švietimo klausimais. To lengva nepastebėti, bet tai labai svarbu. Bent kol kas nesugebėjus pakeisti mokymo programų pagrindiniai aktyvistų keliai į mokyklas su visokiom seksualinės įvairovės programom vyksta per projektukus ir „svečių paskaitas“. Savivaldybių rankose tai užkardyti.

2) Mažiausiai nuo 2020 metų sakau ir Nacionalinis susivienijimas sako, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą kaip vienos ydingos ideologijos įtvirtinimo kontorą, veikiančią už visų piliečių lėšas, reikia tiesiog likviduoti, uždaryti.

Atsidarius jos Facebook, nesunku įsitikinti, kad tai išimtinai kelių mažumų klausimų eskalavimo tarnyba, nors tikroji diskriminacija Lietuvoje susijusi daugiausia su amžiumi, negalia, finansine padėtimi ir vis dažniau su pažiūromis.

Kiek ši kontora atlieka tikrai prasmingų neideologinių funkcijų, jas galėtų ir turėtų pasidalinti kitos tarnybos. Mokslas ir lyčių kaitumo ideologija niekaip nėra suderinami. Rugsėjo 1-oji gera diena prisiminti rinktis mokslo ir tikrovės pažinimo, o ne neigimo kelią.

Vytautas Sinica

Žurnale „The Atlantic“ išspausdintame straipsnyje teigiama, kad rožinis Jungtinėse Valstijose tapo smurtinio dešiniojo ekstremizmo simboliu.

Straipsnis sukėlė katalikų reakcijų virtinę – nuo juoko iki didelio susirūpinimo dėl to, ką kai kurie laiko antikatalikiškomis nuotaikomis.

Vėliau žurnalas pakeitė straipsnio antraštę iš „Kaip rožinis tapo ekstremistiniu simboliu“ į „Kaip ekstremistinė ginkluota kultūra bando kooptuoti rožinį“. Be kitų teksto pakeitimų, kulkų skylių, sudarančių rožinio formą, vaizdas buvo pakeistas rožinio paveikslėliu.

Vis dėlto šie redakciniai pakeitimai paliko nepakeistą straipsnio tezę, kad egzistuoja ryšys tarp rožinio ir ekstremizmo.

Autoriaus tezė iš dalies buvo pagrįsta jo pastebėjimais apie rožinio naudojimą socialinėje medijoje bei rožinius, parduodamus internetu.

„Rožinis radikaliai tradiciniams (arba „rad trad“) katalikams įgijo militaristinę prasmę“, – rašo Danielis Pannetonas (Danielis Penetonas) apie šimtmečius katalikų maldai naudotą sakramentaliją.

„Karinga kultūra, Vakarų civilizacijos fetišizmas ir maskulinistinis nerimas tapo JAV kraštutinių dešiniųjų atramos taškais, o „rad-trad“ katalikai dabar apsigyveno šioje kompanijoje“, – rašo D. Pannetonas, kurio straipsnyje pateikiamos trys nuorodos į internetinę parduotuvę „Roman Catholic Gear“, kurioje prekiaujama rožiniais.

Jis aprašo rožinio karolių, „pagamintų iš šovinių dėžučių ir esančių su ginklų metalo apdailos kryželiais“, nuotraukas, taip pat karių tematikos memus ir turinį, skirtą besidomintiems išgyvenimo itin sudėtingomis sąlygomis tema.

Katalikų reakcija

Paprašytas pakomentuoti straipsnį, JAV Prinstono universiteto politinės teorijos profesorius, buvęs Jungtinių Valstijų Tarptautinės religijos laisvės komisijos (USCIRF) pirmininkas Robertas P. George’as žurnalistams sakė: „Man atrodo, kad žmogus, kuris politizuoja rožinį ir laiko jį ginklu kultūriniame kare, yra… Danielis Pannetonas. Apie šį vaikiną nežinau nieko, išskyrus tai, ką jis rašo straipsnyje. Anksčiau apie jį nebuvau girdėjęs. Nors straipsnyje sunku nepastebėti klasikinių antikatalikiškų tropų, galbūt iš tikrųjų jis nėra fanatikas. Gal jis tiesiog pervargęs ir jam reikia išgerti aspirino tabletę ar dvi ir kurį laiką pagulėti“.

Amerikos katalikų universiteto teologijos profesorius Chadas Pecknoldas (Čadas Peknoldas) sakė, kad straipsnio publikavimas rodo „teopolitinį“ konfliktą kultūroje.

„Kairiosios liberaliosios žiniasklaidos politinio elito branduolys nekenčia Vakarų civilizacijos ir ketina nuversti kiekvieną jos natūralų ir antgamtinį ženklą. Štai kodėl jiems nepakanka tiesiog paskelbti straipsnį apie dešiniųjų ginklų kultūrą, bet jie privalo jį susieti su kažkuo, kas teologiškai svarbiausia civilizacijai, kuri, jų manymu, kelia didžiausią grėsmę jų progresyviajam zikuratui. Tai ženklas teopolitinio konflikto, kuris dabar mus apėmęs; net ir šiuo atveju jie smarkiai nuvertina Dievo Motinos galią viešpatauti nugalint blogį“, – sakė Ch. Pecknoldas.

Tėvas Pijus Pietrzykas OP, dominikonų kunigas iš Šventojo Juozapo provincijos, sakė: „Straipsnis yra ilgai besitęsiantis netikslumų, loginių klaidų ir iškraipymų srautas“.

Pasak jo, autorius nesupranta, kad „dvasinės kovos“ sąvoka Bažnyčioje gyvuoja nuo neatmenamų laikų. Prisiminkime, kad tradicinis požiūris į Sutvirtinimą yra tas, kad jis žmogų padaro „Kristaus kareiviu“.

„Problema ta, kad „The Atlantic“, regis, nesupranta, ką reiškia metafora. Rožinio kaip „kovos“ sąvoka jokiu būdu nereiškia fizinio smurto“, – pridūrė P. Pietrzykas.

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Buvusi pirmoji pasaulio vyrų teniso raketė Novakas Djokovičius (Novakas Džokovičius) pareiškė, kad nežais pirmadienį prasidedančiame turnyre „US Open“, nes dėl reikalavimo būti pasiskiepijus nuo COVID-19 negali nuvykti į Jungtines Valstijas.

Tai jau antrasis „Didžiojo kirčio“ (Grand Slam) serijos turnyras, kurį 35 metų serbas praleis, nes nėra pasiskiepijęs nuo koronaviruso. Šių metų pradžioje jis buvo deportuotas iš Australijos prieš turnyrą „Australian Open“.

„Deja, šį kartą negalėsiu vykti į „US Open“ Niujorke“, – socialiniame tinkle „Twitter“ parašė triskart „US Open“ laimėjęs N. Djokovičius.

Apie tokį sprendimą, kurį nuspėjo daugelis apžvalgininkų, tenisininkas pranešė likus kelioms valandoms iki paskutinio sezono turnyro burtų traukimo.

Teniso legenda Johnas McEnroe (Džonas Makenro) pasmerkė draudimą atvykti N. Djokovičiui, pavadinęs jį „nesąmone“.

„Dabar, kai pandemija tęsiasi jau pustrečių metų, manau, kad žmonės visuose pasaulio kampeliuose daugiau apie ją žino, todėl faktas, kad jis negali atvykti čia žaisti, mano galva, yra nesąmonė“, – sakė J. McEnroe.

Ironiška, bet per patį pandemijos įkarštį 2020 ir 2021 metais N. Djokovičiui buvo leista varžytis Niujorke, kur jis tapo nugalėtoju 2011, 2015 ir 2018 metais.

Serbas nežaidžia nuo praėjusio mėnesio, kai iškovojo septintąjį čempiono titulą Vimbldone. Ta pergalė leido N. Djokovičiui pasiekti 21-ą pergalę „Didžiojo kirčio“ turnyruose ir šiuo metu jis vienu laimėjimu atsilieka nuo Rafaelio Nadalio rekordo – 22 pergalių.

Dar praėjusį mėnesį N. Djokovičius teigė, kad „ruošiasi žaisti“ „US Open“. Šio turnyro finalą jis pernai skaudžiai pralaimėjo Danilui Medvedevui, o tas rezultatas sužlugdė serbo viltis laimėti visus keturis „Didžiojo kirčio“ turnyrus.

N. Djokovičius savo „Twitter“ žinutėje išreiškė viltį artimiausiu metu sugrįžti į teniso kortą.

„Sėkmės mano kolegoms žaidėjams! Palaikysiu gerą formą ir teigiamą nuotaiką, laukdamas galimybės vėl varžytis, – parašė teniso žvaigždė. – Iki greito pasimatymo teniso pasaulyje!“

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Lenkijos teisinės kultūros institutas įspėja apie ES rengiamą prievartinį Stambulo konvencijos įdiegimą į valstybių teisines sistemas. ORDO IURIS atsiųstame mums laiške įspėjama dėl patyliukais rengiamos ES privalomos direktyvos, kuria bus faktiškai uždrausta žodžio laisvė. Laiške rašoma:

Galingas smūgis valstybių suverenitetui ir piliečių laisvei

Brangūs draugai,

šiuolaikiniai ideologai negali susitaikyti su tuo, kad kai kurios Europos tautos nenori sprendimų, prieštaraujančių nacionalinei kultūrai, tradicijoms ir normalumui. Todėl jie siekia apriboti valstybių suverenitetą ir sustiprinti ES institucijas, kad, nepaisant piliečių ir vyriausybių pasipriešinimo, būtų galima įvesti dar daugiau absurdiškų dalykų.

Gegužės mėn. konferencijoje dėl Europos ateities Europos Parlamentas pritarė “radikaliam Europos Sąjungos pertvarkymui“, ragindamas panaikinti veto teisę, sukurti ES kariuomenę ir viršvalstybinius Europos Parlamento rinkimų sąrašus. Birželio mėn. Europos Komisija patvirtino, kad ES lėšos bus skiriamos tik tuo atveju, jei bus pasiekti svarbiausi tikslai, tarp kurių – lyčių politikos įgyvendinimas kultūros, meno, televizijos ar teatro srityse. Anksčiau Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino įtraukti abortus į Pagrindinių teisių chartiją.

Dabar ES pareigūnai nusprendė palaužti daugelio šalių pasipriešinimą Stambulo konvencijai. Europos Komisija priėmė teisiškai privalomos direktyvos projektą, kuriuo siekiama “pro užpakalines duris“ įvesti Konvencijoje numatytus lyčių lygybės sprendimus.

Direktyvoje ne tik pakartojamas Stambulo konvencijos turinys. Tai priemonė, priimta virš mūsų galvų, pažeidžiant tautų apsisprendimo ir valstybių suverenumo principus, kuri leis Europos Komisijai taikyti finansines sankcijas už visų Konvencijos nuostatų neįgyvendinimą.

Be to, direktyvos projekte visos ES valstybės narės įpareigojamos bausti savo piliečius už lyčių doktrinos kritiką.

Todėl “Ordo Iuris“ parengė direktyvos projekto analizę, skirtą Europos Parlamento nariams, kurie balsuos dėl šio dokumento, ir Europos Sąjungos Tarybos nariams.

Be to, direktyvos projekte visos ES valstybės narės įpareigojamos bausti savo piliečius už lyčių doktrinos kritiką.

Mūsų pasipriešinimas ideologinei konvencijai nėra pavienis. Iki šiol jos nepasirašė, pavyzdžiui, Vengrija, Čekija, Slovakija, Lietuva ir Latvija. Bulgarijoje Konstitucinis Teismas pripažino Konvenciją nesuderinama su Pagrindiniu įstatymu dėl to, kad lytis suprantama kaip kintanti konstrukcija, priklausanti nuo subjektyvių jausmų.

– “Lyties“ kaip socialinio konstrukto (gender) įrėminimas lemia biologinės lyties reliatyvizavimą. Jei visuomenė praranda gebėjimą atskirti moterį nuo vyro, kova su smurtu prieš moteris tampa neįgyvendinama pareiga, sakoma Bulgarijos KT sprendime.

Tais atvejais, kai Konvencija buvo ratifikuota, prieš jos priėmimą dažnai kildavo didelis visuomenės pasipriešinimas. Keturis milijonus gyventojų turinčioje Kroatijoje į protestą prieš Konvenciją susirinko daugiau kaip 100 000 žmonių.

Todėl Europos Komisija nusprendė Konvencijos principus įtraukti į privalomą ES teisę. Jau įžangoje galima perskaityti, kad Stambulo konvencija yra “svarbus atskaitos taškas“ direktyvos projektui, kuriuo “siekiama Konvencijos tikslų“, ir kad “reikia imtis veiksmų tiek Stambulo konvenciją ratifikavusiose, tiek jos neratifikavusiose valstybėse narėse“. Tokiu būdu visos ES valstybės bus priverstos pritaikyti savo įstatymus prie lyčių požiūriu pagrįstos kovos su smurtu vizijos. 

Kaip ši vizija atrodo? Dokumente gausu teiginių, iš kurių išplaukia absurdiška “smurto prieš moteris“ kaip dešiniųjų ekstremistų, persekiojančių “LGBT asmenis“, smurto vizija. Vienintelis būdas sustabdyti šią “smurto bangą“ esą yra “panaikinti stereotipinius vyrų ir moterų vaidmenis“, pirmiausia motinos ir tėvo vaidmenį, ir pageidautina jau vaikų darželyje…..

Kiekvienai ideologijai reikia cenzūros, o tiesa ir sąžininga kritika jai kelia mirtiną grėsmę. Autoriai teigia, kad “viešai kurstoma smurtauti ir neapykantą internete dėl metrinės ar socialinės ir kultūrinės lyties“. Jie siūlo cenzūros priemones, gerai žinomas iš istorijos, ir nori, kad už tokį kurstymą būtų baudžiama kaip už nusikaltimą.

Iš patirties žinome, kad “neapykantos kalba“ arba “neapykantos kurstymas“ yra teisinė gudrybė siekiant cenzūruoti bet kokią kritiką. Ši sąvoka nėra tiksliai apibrėžta jokiame privalomame tarptautinės teisės akte, o Europos Komisija, rašydama savo dokumentuose apie “neapykantos kalbos“ reiškinio mastą, rėmėsi… “Facebook“ statistika, kurio “Bendrijos standartuose“ neapykantos kalba laikomi “išsireiškimai, kuriuose kalbama apie tai, kad esi mažiau nei tinkamas“, “išsireiškimai, kuriuose kalbama apie nukrypimą nuo normos“, “netolerancijos pripažinimas dėl saugomų savybių, įskaitant, bet neapsiribojant: “homofobija, islamofobija“ arba, galiausiai, “turinys, kuriuo išreiškiamas nepritarimas, įskaitant, bet neapsiribojant: nepripažįstu, nepatinka, nerūpi“.

Jei teiginys “man nerūpi“ bus laikomas neapykantos kalba, tuomet šios sąvokos aiškinimo laukas ir cenzūros galimybės bus neribotos. Į projektą taip pat įtrauktas šis sakinys:

“Tokio pobūdžio neapykantos kalbose vartojami žodžiai ne visada tiesiogiai susiję su asmenų, prieš kuriuos nukreipta neapykanta, metrika ar socialine ir kultūrine lytimi, tačiau apie šališkus motyvus galima spręsti iš bendro kalbos turinio ar konteksto.“

“Tokio pobūdžio neapykantos kalbose vartojami žodžiai ne visada tiesiogiai susiję su asmenų, prieš kuriuos nukreipta neapykanta, metrika ar socialine ir kultūrine lytimi, tačiau apie šališkus motyvus galima spręsti iš bendro kalbos turinio ar konteksto.“

Tai ne pokštas. ES nori apriboti žodžio laisvę, nes “spėja“ mūsų “šališkus motyvus“. Tai akivaizdi antiutopijos, aprašytos garsiojoje Orwello knygoje “1984“, kuri netrukus gali tapti įstatymu, pranašystė.

Visoje direktyvoje ne tik gausu absurdiško ir pavojingo turinio, bet ja taip pat bandoma apeiti ES sutartis, kuriose numatyta, kad valstybių narių baudžiamieji įstatymai turi būti suvienodinti vienbalsiai. Tuo tarpu direktyva priimta pagal įprastą teisėkūros procedūrą, o tai reiškia, kad valstybės narės neturi veto teisės.

Todėl siunčiame “Ordo Iuris“ memorandumą visiems Europos Parlamento nariams, kuriame atkreipiamas dėmesys į direktyvos keliamus pavojus ir ES institucijų piktnaudžiavimą įgaliojimais.

__________________________

Kviečiame pasirašyti Europos Sąjungos piliečių peticiją, reikalaujančią atmesti šį direktyvos projektą. Pasirašyti galima ČIA:

stophatespeechdirective.org/en

JŠ pagal www.kaunoforumas.com

Savo interviu buvęs lenkų europarlamentaras ir buvęs Seimo pirmininkas Marekas Jurekas aiškina, kodėl Lenkija turėjo paremti Ukrainą bei pasipriešinti ciniškam ES karo laikų spaudimui ratifikuoti Europos Tarybos „Stambulo konvenciją“, skatinančią lyčių ideologiją ir siekiančią sugriauti tradicinės šeimos modelį.

Birželio mėnesį Stambulo konvenciją, kuria skatinama lyčių ideologija, nepaisant visų Ukrainoje veikiančių Bažnyčių kritikos, ratifikavo Ukrainos parlamentas. Neseniai Lenkijos savaitraštyje „Do Rzeczy“ paskelbtame straipsnyje iš dalies dėl to kaltinate Lenkiją. Kodėl?

-Nekaltinu Lenkijos, kaltinu Europos Sąjungą, nors, žinoma, apgailestauju, kad neparėmėme Ukrainos pasipriešinti Europos spaudimui.

Ukraina 10 metų labai drąsiai priešinosi Stambulo konvencijai. Ukrainos vyriausybė iš tiesų pasirašė konvenciją prorusiško V. Janukovyčiaus prezidentavimo pradžioje, tačiau prezidentas P. Porošenka jos neratifikavo, kaip ir prezidentas V. Zelenskis iki pat karo pradžios.

Prieš Stambulo konvenciją griežtai ir su dideliu viešu rezonansu pasisakė krikščionių autoritetai, ypač atstovaujantys patriotiškiausioms Bažnyčioms, visų pirma Graikų katalikų Bažnyčiai ir autokefalinei Ortodoksų Bažnyčiai, kurios vadovas yra metropolitas Epifanijus.

EUROPOS SĄJUNGA ITIN CINIŠKAI PASINAUDOJO UŽPULTOS IR IŠ DALIES OKUPUOTOS ŠALIES, NUNIOKOTOS KARO IR REIKALAUJANČIOS PAGALBOS, DRAMA.

Politinė valdžia pritarė Ukrainos krikščionių nuomonės suformuluotiems argumentams, kol Europos Sąjunga itin ciniškai pasinaudojo užpultos ir iš dalies okupuotos šalies, nuniokotos karo ir reikalaujančios pagalbos, drama. Šį pagalbos poreikį Europos Sąjunga panaudojo spausdama Ukrainos valdžios institucijas atsisakyti savo ilgalaikės politikos.

Tačiau kokį vaidmenį čia galėjo suvaidinti Lenkija?

-Stambulo konvencijos neratifikavo beveik ketvirtadalis Europos Sąjungos šalių, įskaitant pusę Vidurio Europos šalių (Lietuvą, Latviją, Slovakiją, Vengriją, Čekiją ir Bulgariją).

Bulgarijos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad konvencija nesuderinama su konstitucinėmis šeimos teisėmis. Slovakijos parlamentas pareikalavo oficialaus Slovakijos prezidento pareiškimo, kad Slovakija galutinai atsisako ratifikuoti šį dokumentą. Ir Zuzana Čaputova, norėdama ar nenorėdama, turėjo tam paklusti.

Taigi yra nemaža grupė šalių, atsisakančių ratifikuoti šią konvenciją. Lenkija turėjo prisijungti prie tos grupės, ir tikiuosi, kad kada nors tai padarysime.

Mūsų šalyje konvenciją ratifikavo liberali Ewos Kopacz (Evos Kopač) vyriausybė prieš pat Teisės ir teisingumo partijai ateinant į valdžią 2015 m. Tai, kad ji kelia esminių konstitucinių prieštaravimų, rodo prieš dvejus metus ministro pirmininko Mateuszo Morawieckio (Mateušo Moravieckio) Konstituciniam Teismui pateikta byla.

Vien dėl šios priežasties mūsų valdžios institucijos turėjo paremti Ukrainą, prieštaraujančią konvencijai, aiškiai nurodydamos, kad Ukraina, kaip kandidatė į ES, turi teisę laikytis tokios pat pozicijos, kaip Bulgarija ar Slovakija arba turėti tokių pat abejonių kaip Lenkija. Lenkija iki šiol konvencijos nepasmerkė, kas būtų sustiprinę argumentą gerbti šalių, kurios formaliai laikosi kitokios nei mes, poziciją.

Nežinau, ar dėl mūsų paramos Ukraina būtų atsispyrusi ES spaudimui, tačiau aš, kaip lenkas, pirmiausia esu suinteresuotas, kad Lenkija darytų viską, ką gali, siekdama sukurti sveiką ir saugią geopolitinę aplinką mūsų šaliai, ir prisidėtų prie Europos, gerbiančios savo civilizacijos pamatus, skatinimo.

Kaip manote, ką, be Stambulo konvencijos pasmerkimo, Lenkija turėtų daryti dabar, kai ją ratifikavo ir Ukraina, kad ši šalis, jeigu įstos į ES, vis dėlto galėtų sustiprinti konservatyvią stovyklą?

-Pirmiausia reikia aiškiai deklaruoti, kad pasisakome už krikščioniškąją civilizaciją.

Prisiminkime, kad pokario laikotarpiu buvo laikai, kai, pavyzdžiui, Éamono de Valeros vadovaujama Airija oficialiai teigė, kad pagrindinis jos tarptautinės politikos principas – remti tautų teises ir krikščioniškąją civilizaciją, būtent tai Lenkija turėtų aiškiai pasakyti ir šiandien.

Tam tikra prasme mes iš tikrųjų tai darome. Tačiau taip pat reikia tai paaiškinti ir ieškoti praktinių krikščioniškosios civilizacijos principų įgyvendinimo formų, kad būtų sukurti tarptautiniai faktai ir tarptautinė nuomonė tam.

Geriausias būdas vykdyti tokią politiką šiandien būtų tarptautiniu mastu pristatyti ir sudaryti tarptautinę konvenciją dėl šeimos teisių kaip alternatyvą Stambulo konvencijai.

Tokio dokumento projektą parengė Respublikos dešiniųjų partija (Prawica Rzeczypospolitej) ir Ordo Iuris institutas, ir aš jį pristačiau konferencijoje Prancūzijos nacionalinėje asamblėjoje, Zagrebe, Europos Parlamente ir kt. Ministras Pirmininkas Morawiecki prieš dvejus metus paskelbė, kad Lenkija parengs ir pateiks konvencijos projektą ta pačia dvasia.

ŠEIMOS TEISĖS ŽIAURIAI PUOLAMOS TARPTAUTINIU MASTU, O VALSTYBĖMS, KURIOS JAS KONKREČIAI GINA SAVO ĮSTATYMAIS, REIKIA TEISINIO PAGRINDO IR ORGANIZACINĖS SISTEMOS, KAD JOS GALĖTŲ VIENINGAI VEIKTI TARPTAUTINĖSE ORGANIZACIJOSE.

To nereikėtų atidėlioti jau vien dėl to, kad, visų pirma, šeimos teisės žiauriai puolamos tarptautiniu mastu, o valstybėms, kurios jas konkrečiai gina savo įstatymais, reikia teisinio pagrindo ir organizacinės sistemos, kad jos galėtų vieningai veikti tarptautinėse organizacijose, kuriose esame ir kuriose šeimos teisės yra puolamos.

Todėl būtina veikti aktyviai, o ne tik reaguoti.

Man tik įdomu, ar Lenkija dar turi erdvės manevruoti ideologinėje srityje po to, kai Lenkijos vyriausybė sutiko su vadinamuoju teisinės valstybės mechanizmu ir, be to, dabar įsipareigojo įvykdyti 116 vadinamųjų orientyrų, kad gautų ES lėšas. Juk visi žinome, kad Europos Komisijos šantažas yra ideologiškai motyvuotas.

-Pirmiausia pagrindinių teisių sritis neturėtų būti traktuojama kaip ideologinis klausimas, nes tai nėra ideologijos sritis. Šeima nėra postulatas, ji yra tikrasis visuomenės pagrindas. Teisė į gyvybę yra visų kitų teisių įgyvendinimo sąlyga.

Ministras Pirmininkas Mateuszas Morawieckis 2020 m. labai teisingai pasakė, kad pasirinkimo laisvė yra svarbus principas, tačiau negimęs žmogus neturi pasirinkimo.

Tai reikėtų pabrėžti ir dėl to, kad mūsų oponentai, kvestionuojantys visuomenės pagrindus, nesako, kad jų pozicija yra ideologija, bet pateikia ją kaip akivaizdžią „žmogaus teisių“ išraišką. Jei taip, šioje srityje reikėtų pradėti esminę diskusiją ir idėjų konfrontaciją.

Antras dalykas – ekonominis šantažas, deja, tapo nuolatiniu Europos Sąjungos politikos principu.

Tai, žinoma, yra visiškas teisinės valstybės principo, apie kurį kalba ES, paneigimas. Lenkijos negalima kaltinti demokratinių principų ir Europos Sąjungos „vertybių“ pažeidimu, kai šių kaltinimų, nepaisant Europos Komisijos prašymo Lenkijai, nepatvirtino Europos Vadovų Taryba.

Europos Vadovų Taryba niekada nepradėjo preliminarios procedūros, kad nustatytų, ar iš viso kilo grėsmė šiems principams. Ji nenustatė, kad tokia grėsmė buvo iškilusi nei pirmininkaujant Donaldui Tuskui, nei šiuo metu pirmininkaujančiam Charlesui Micheliui.

Tai, kas vyksta, prieštarauja teisinės valstybės principams ir rodo, kad Europos Sąjungos politika vis labiau kenkia mūsų regiono šalių nepriklausomybei ir jų gebėjimui vykdyti savarankišką politiką.

Tai dar viena priežastis Vidurio Europos šalims imtis tiesioginio bendradarbiavimo. Vadinamasis tvirtesnis bendradarbiavimas yra viena iš Europos sutartyse numatytų institucijų, todėl šeimos teisių srityje ar kitose srityse, įskaitant infrastruktūrą ar užsienio politikos iniciatyvas, mūsų regiono šalys turėtų pasinaudoti šia sutartimis pagrįsta priemone.

Tai būtina sąlyga siekiant atkurti pusiausvyrą Europos Sąjungoje, užtikrinti normalų jos veikimą ir sustabdyti šiandien matomą destruktyvią beprotybę.

Vyksta karas, kai kurių ES šalių, ypač Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos, sienoms gali kilti grėsmė, tačiau Europos Sąjunga vykdo išpuolius prieš savo pačios valstybes nares.

Tai dar gėdingiau, turint omenyje, kad Prezidentas E. Macronas vykstant karui Ukrainoje ragino nesiekti „pažeminti“ Rusijos, nes ji yra didi tauta. O kaip dėl mūsų tautos, Lenkijos? Ar ji turėtų būti pažeminta?

Prezidentui E. Macronui ir Europos vadovams laikas pasakyti, kad bet kokie Lenkijos ir Europos Sąjungos valdžios institucijų nesutarimai negali baigtis mūsų šalies pažeminimu, nes Europos bendradarbiavimas negali būti susijęs su bet kurios tautos pažeminimu.

Kaip šiame kontekste vertinate neseniai Varšuvoje apsilankiusį Europos Parlamento Biudžeto kontrolės komitetą, kurio misija – pirmoji tokio pobūdžio per visą istoriją – buvo ištirti ES lėšų panaudojimą Lenkijoje?

-Visi šie veiksmai yra dalis spaudimo mūsų šaliai, todėl jau daugelį metų raginu mūsų valdžios institucijas tvirtai laikytis Sutartyje numatytų teisių ir nesutikti su jokiais neoficialiais ES veiksmais. Tyliai įteisindami tokią ekonominę prievartą, mes sutinkame, kad ji taptų ES veiklos principu. Turėtume nedelsdami pasitraukti iš šio kelio.

Jūsų nuomone, ar Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis teikia pakankamai reikšmės konservatyvioms ir krikščioniškoms vertybėms, kad iš tikrųjų sugriežtintų savo poziciją ir rizikuotų prarasti ES lėšas šioms vertybėms ginti?

-Tai pokytis, kurio katalikiška viešoji nuomonė ir jai atstovaujančios institucijos reikalauja jau daugelį metų.

Iki šiol pagrindinių teisių, susijusių su krikščioniškuoju identitetu, moraline tvarka, šeimos teisėmis ir teise į gyvybę, sritis buvo laikoma kultūriniais klausimais, neturinčiais realių politinių pasekmių. Tuo tarpu šios teisės paneigiamos, nes nėra realaus politinio atsako. Tai turi pasikeisti, ir šis pokytis dar laukia mūsų.

Mūsų valdžios institucijos mato ir supranta šią tikrovę, tačiau jos nepadarė reikiamų išvadų, ir atėjo laikas jas padaryti.

Geras akstinas tam yra pastarojo meto įvykiai Jungtinėse Valstijose, kai Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą byloje Roe vs Wade, kuriuo valstijoms sugrąžinta teisė saugoti gyvybę nuo pradėjimo.

Tai ilgalaikės ir nuoseklios politikos rezultatas. Žinoma, tai didelė pergalė ir Donaldo Trumpo prezidentavimo vainikavimas, nes jis paskyrė daugumą teisėjų, balsavusių už gyvybę, tačiau tai nebūtų buvę įmanoma, jei ne ankstesnių prezidentų ir Respublikonų partijos konservatorių politika.

Sprendimą parašė teisėjas Samuelis Alito, kurį paskyrė George’as W. Bushas, už sprendimą balsavo ir  teisėjas Clarence Thomas, kurį paskyrė dar George’as Bushas vyresnysis. Vertinant prezidento D. Trumpo nuopelnus ir pagrindinį vaidmenį, verta pažymėti, kad jis pasiekė savo tikslų, nes sugebėjo sustiprinti ir tęsti daugelį metų konservatorių vykdytą politiką.

TAI YRA PRIEŠINGA SITUACIJA, NEI MATOME EUROPOJE. DEŠINIEJI (ARBA TAI, KAS BUVO DEŠINIEJI) NUOLAT TRAUKIASI, O ES VALDŽIOS INSTITUCIJOS TAMPA VIS RADIKALESNĖS

Tai yra priešinga situacija, nei matome Europoje. Dešinieji (arba tai, kas buvo dešinieji) nuolat traukiasi, o ES valdžios institucijos tampa vis radikalesnės. Liepos 7 d. rezoliucijoje Europos Parlamentas ne tik nurodo Lenkijai ar Vengrijai, ką daryti, bet ir ragina pusę JAV valstijų įstatymų leidėjų atšaukti gyvybę saugančius teisės aktus.

Ir tai nėra tik parlamento retorika, nes šią rezoliuciją parėmė Europos Komisija. Komisijos narė Helena Dalli Europos Komisijos vardu aiškiai pasakė, kad, pirma, abortai, kaip ji sakė, yra Europos Sąjungos vertybių pagrindas, ir, antra, kad Europos Sąjunga vykdys įvairiapusę pasaulinę abortų politiką.

Žodis „daugialypė“ čia reiškia, kad ES abortų politika apjungia finansinę paramą abortų revoliucijai atskirose šalyse ir, žinoma, paramą panašiems tarptautinių institucijų veiksmams.

Taigi tai nėra teorinis ginčas, vykstantis laikraščiuose, mokslinėse konferencijose ar socialiniuose kongresuose. Tai realus ir politinis civilizacinio pasirinkimo klausimas, reikalaujantis politinio atsako, taigi ir konkrečių iniciatyvų bei veiksmų.

Štai kodėl taip svarbu įgyvendinti ministro pirmininko Morawieckio paskelbtą Lenkijos iniciatyvą sudaryti Tarptautinę šeimos teisių konvenciją.

Beje, kai dalyvavau susitikime Prancūzijos Nacionalinėje asamblėjoje, Louis Alliot, kuris šiuo metu kandidatuoja į Le Pen partijos (RN) vadovus, taigi yra vienas iš Prancūzijos opozicijos lyderių, paskelbė, kad jei vieną dieną jo partija ateis į valdžią, Prancūzija priims Tarptautinę šeimos teisių konvenciją. Kiekvienas toks pareiškimas yra mažas žingsnis atkuriant konservatyviąją nuomonę Europoje, tačiau pirmiausia iš mūsų, iš Vidurio Europos, turėtų kilti iniciatyvos, dėl kurių Europos konservatyvioji nuomonė galėtų susivienyti.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Dvi Danijos politinės partijos siekia išplėsti abortų apribojimus.

Pasak Raudonųjų ir žaliųjų partijos atstovės lygybės klausimais Pernille Skipper (Pernil Skiper), diskusijos yra būtinos, nes Danijoje ir kitose šalyse veikia „priešiškai nusiteikęs ir ultrakonservatyvus judėjimas, kuris prieštarauja LGBT teisėms, moterų teisėms į savo kūną ir abortus“. Todėl, pasak P. Skipper, politikams būtina aptarti, kur Danijos teisės aktuose turėtų būti nubrėžtos ribos, susijusios su abortų ribojimu.

Šiuo metu šalyje abortai leidžiami iki dvyliktos nėštumo savaitės.

Raudonųjų ir žaliųjų partija Enhedslisten ir liberalioji partija Venstre kartu per 2019 m. visuotinius rinkimus surinko 30,3 proc. balsų.

Danijos politikai seka Norvegijos pokyčius diskusijose dėl abortų. Ten vyriausybė neseniai paskyrė abortų komitetą, kuriam pavesta ištirti abortų apribojimų išplėtimo privalumus ir trūkumus.

Liberalų atstovė lygybės klausimais Maja Torp (Maja Torp) laikraščiui „Jyllands-Posten“ sakė, kad jai įdomūs komiteto argumentai ir kad partija stebės jo išvadas. Ji tikisi, kad komiteto išvada bus geras dabartinių laikų rodiklis.

Reakcija į pasaulinę diskusiją apie abortus

Dėl 12 savaičių apribojimo Danija turi vieną griežčiausių abortų įstatymų Vakarų Europoje, rašo „Jyllands-Posten“. Kai kuriose kitose šalyse, pavyzdžiui, Nyderlanduose, abortas leidžiamas iki 24 nėštumo savaitės. 2007 m. Danijos etikos taryba svarstė galimybę pratęsti šią ribą, tačiau buvo nuspręsta jos nekeisti. Nuo to laiko šis klausimas nebuvo keliamas.

Diskusiją Danijoje galima laikyti reakcija į pasaulines diskusijas dėl abortų po JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo. Pasak norvegų ekspertės Skandinavijos klausimais Hilde Sandvik (Hidės Sandvik), teologinė įtaka debatams dėl abortų Danijoje buvo gana didelė. Todėl, jos teigimu, ši šalis yra atsilikusi nuo kitų šalių abortų teisės aktų. „Danijos etikos taryba priėmė kritiką, kad abortų klausimu ji nebuvo priekyje. Jie 15 metų nesvarstė abortų klausimo“, – laikraštyje „Vart Land“ teigia Sandvik.

Skaldantis klausimas

Praėjusiais metais dėl abortų kilo vidinis Krikščionių demokratų partijos ginčas, kaip anksčiau pranešė „CNE.news“. Partijos lyderė Isabella Arendt (Izabela Arent) atsistatydino, nes nesutiko su partijos pozicija dėl teisės į abortą. Ji norėjo griežtesnio požiūrio, tuo tarpu kiti partijos nariai pasisakė labiau už pasirinkimo galimybę. Nors A. Arendt pasisakė už laisvą abortų prieinamumą, ji teigė, kad visuomenė turėtų labiau stengtis užkirsti kelią nepageidaujamam nėštumui. „Tobulame pasaulyje nėštumas visada yra aktyvus pasirinkimas. Tinkamai mokydami, naudodami kontracepciją ir pokalbius, galime nueiti labai toli“, – tada sakė ji.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Italijos kraštutinių dešiniųjų „Brolių“ partijos lyderė Giorgia Meloni, deklaruojanti vertybinį požiūrį, ir turinti didelį visuomenės palaikymą užtikrintai veda dešiniuosius jį valdžią. Apie tai rašo Euractiv.

Jos partija pirmauja nuomonių apklausose, o pačios G. Meloni reitingai yra aukščiausi tarp visų partijų vadovų, todėl ji iškėlė savo kandidatūrą į ministres pirmininkes, jei rugsėjo 25 d. rinkimuose „Italijos broliai“ užims pirmąją vietą.

Nedidelio ūgio, tiesių šviesių plaukų, gilaus balso ir ryžtingos kalbėjimo manieros 45 metų Meloni patraukė italus savo šūkiu „Dievas, valstybė ir šeima“.

2018 m. rinkimuose jos partija gavo vos kiek daugiau nei 4 proc. balsų, tačiau dabar ji renka apie 23 proc. balsų ir pirmauja savo dešiniajame aljanse, kurį sudaro Matteo Salvini „Lyga“ ir Silvio Berlusconi „Forza Italia“.

Ji patraukė daug rinkėjų, nepatenkintų esama padėtimi, Europos Sąjungos „diktatu“, didelėmis pragyvenimo išlaidomis ir ribotomis Italijos jaunimo vystymosi galimybėmis.

Meloni pažadėjo mažinti mokesčius ir biurokratiją, didinti išlaidas gynybai, uždaryti Italijos sienas, kad šalis būtų apsaugota nuo „islamizacijos“, iš naujo derėtis dėl Europos sutarčių, kad Romai būtų grąžinta daugiau galių, ir kovoti su „LGBT lobistais“.

Ji taip pat nori sustabdyti Italijos gyventojų skaičiaus mažėjimą skatindama gimstamumą, bet neleisdama natūralizuotis imigrantams, – dar 2016 m. ji įspėjo apie Italijoje vykstantį „etninį pakeitimą“.

„Apskritai, Meloni yra protesto, nepasitenkinimo atskaitos taškas“, – pareiškė Bolonijos universiteto politikos mokslų profesorė Sofija Ventura.

O kadangi kitos pagrindinės Italijos antisisteminės partijos – Penkių žvaigždučių judėjimas ir Lyga – praėjusiais metais prisijungė prie ministro pirmininko Mario Draghi vyriausybės, ji vienintelė į rinkimus eina pradėdama nuo švaraus lapo.

Kaltinimus fašizmu ji atremia taip: „Italijos dešinieji jau ne vieną dešimtmetį yra palikę fašizmą istorijai“, – sakė ji šią savaitę savo tarptautiniams kritikams skirtame vaizdo pranešime.

Krikščionė, motina, Italija

2006 m. ji buvo išrinkta į žemesniuosius parlamento rūmus, Deputatų rūmus, ir tapo pirmininko pavaduotoja. Po dvejų metų S. Meloni buvo paskirta S. Berlusconi vyriausybės jaunimo reikalų ministre, o būdama 31 metų tapo jauniausia ministre pokario Italijoje.

2012 m. ji įkūrė organizaciją „Italijos broliai“, o jos jaunystė ir pasitikėjimas savimi, taip pat tai, kad ji buvo moteris ir motina leido jai išsiskirti iš kitų.

„Aš esu Giorgia, aš esu moteris, aš esu motina, aš esu italė, aš esu krikščionė“, – pareiškė ji per 2019 m. mitingą Romoje, kuris visuotinai paplito paplitęs po to, kai buvo remiksuotas į šokių muzikos kūrinį.

Jos partija vienintelė iš pagrindinių partijų atsisakė prisijungti prie 2021 m. vasarį Mario Draghi sudarytos nacionalinės vienybės vyriausybės, ir ši opozicinė pozicija padėjo jos apklausų reitingams šoktelėti į viršų.

Meloni priešinosi griežtoms Draghi koronaviruso suvaldymo priemonėms, ypač vadinamajam „Žaliajam pasui“, kuriuo buvo reikalaujama, kad darbuotojai būtų suskiepyti.

Priešingai nei M. Salvini ir S. Berlusconi, kurie jau seniai palaiko ryšius su Maskva, ji palaikė tvirtą M. Draghi paramą Ukrainai po Rusijos invazijos.

Tačiau ji aštriai kritikuoja Europos Sąjungą ir yra Europos konservatorių ir reformistų partijos (ECR), kuriai priklauso Ispanijos „Vox“ ir Lenkijos „Teisės ir teisingumo“ partijos, pirmininkė.

Ir panašu, kad kraštutinių dešiniųjų atėjimas į valdžią nebus vien Italijos išimtis – pastaraisiais metais kairiųjų vykdyta politika ir jos apverktini rezultatai visoje Europoje ir kitur pasaulyje, privertė rinkėjus kitaip pažvelgti į jų deklaruojamas „demokratines Vakarų vertybes“, kurios nieko daugiau kaip nusivylimo neatnešė niekur.

JŠ pagal www.infa.lt

Džiūgaujant kai kuriems aktyvistams ir daugybės stebėtojų nuostabai, nepaisant tebesitęsiančio karo, tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimo klausimas atsidūrė ant prezidento Zelenskio stalo.

Internetinė peticija surinko daugiau nei 25 000 parašų ir sėkmingai pasiekė ribą, kuomet prezidentas privalo svarstyti pasiūlymą ir pateikti atsakymą. Peticijos autoriai apeliuoja į karo sukeltą netikrumo dėl ateities situaciją ir taip pat paliečia tos pačios lyties asmenų tėvystės klausimą:

„Šiuo metu kiekviena diena gali būti paskutinė. Suteikite tos pačios lyties asmenims galimybę sukurti šeimą ir įgyti tai patvirtinantį oficialų dokumentą. Jiems reikia tokių pačių teisių, kokias turi tradicinės poros.“

Tai ne vienintelė peticija, kuriai atsakymą privalėjo pateikti Zelenskis. Taip pat surinkta pakankamai parašų po peticijomis, prašančiomis panaikinti ribojimą vyrams iki 60 metų palikti šalį bei karo metu visą vaikų mokymą vykdyti nuotoliniu būdu, – abi šios peticijos buvo atmestos. Ant prezidento stalo nugulė ir peticijos, prašančios uždrausti fejerverkų ir pirotechnikos naudojimą (šis siūlymas buvo įvertintas teigiamai ir perduotas svarstyti atitinkamai valdžios šakai), pašalinti Jekaterinos II statulą ir pakeisti ją gėjų porno žvaigždės statula, taip neva „pasiunčiant aiškų signalą, kad Ukraina remia LGBT bendruomenę“. Belieka tik spėlioti, ar tokios peticijos vertinamos rimtai.

Ar tai triukas? Ar galėtų prezidentas Zelenskis prastumti vienalytes santuokas savo įsaku? Nematau, kaip tai būtų įmanoma. Šiuo metu Ukrainoje galiojantis karo stovis draudžia keisti Konstituciją, kurioje santuoka apibrėžiama kaip „paremta laisvu moters ir vyro sutikimu“. Ar toks veiksmas būtų spjūvis į veidą žiauriam Rusijos prezidentui? Taip. Ar Zelenskis spaudžiamas Bideno asministracijos rasti būdą už pažengusią ginkluotę sumokėti kultūrinėmis paslaugomis? Galbūt. Bet ar pasidavimas ideologinei kolonizacijai nebūtų smūgis jo paties tautai ir joje vyraujančiam požiūriui? Akivaizdu, kad būtų.

Ar Zelenskis spaudžiamas Bideno asministracijos rasti būdą už pažengusią ginkluotę sumokėti kultūrinėmis paslaugomis?

Išlieka skirianti linija, besitęsianti per centrinę Europą – nuo Baltijos sienos tarp Vokietijos ir Lenkijos iki pat Viduržemio sienos, skiriančios Prancūziją nuo Italijos. Europa pasidalinusi – beveik tiesiogine prasme – dėl požiūrio, ar du vyrai bei dvi moterys turi teisę į santuoką. Šios linijos nepajudino ir tai, kad pandemija bei regioninis konfliktas nukreipė dėmesį į skubesnius reikalus. Kai kuriose šalyse pasistūmėjo siūlymai dėl tam tikrų „sąjungų“ formų įteisinimo, bet kol kas ne dėl formalių santuokų. Ukraina tikrai atsiduria už šios skiriančios linijos.

Panagrinėję paskutinę Pasaulio vertybių apklausą – gerai vertinamą tarptautinės apklausos projektą, pasižymintį išvystyta metodika, tinkamomis imtimis ir vienodais klausimynais visoms šalims, – greitai galime sužinoti šį bei tą apie Ukrainos gyventojus. Paskutinė apklausa Ukrainoje buvo atlikta 2020-aisiais – neseniai, bet prieš 2022 m. vasarį prasidėjusį karą. Duomenys atskleidžia, kad dauguma ukrainiečių neigiamai vertina homoseksualumą ir tos pačios lyties asmenų santuokas – taip neigiamai, kaip tai jau dešimtmečius nematyta Jungtinėse Valstijose.

Respondentų buvo pirmiausia paklausta, ar jiems būtų priimtina turėti homoseksualius kaimynus – atsakymai į šį klausimą pasidalijo maždaug 50/50. Toliau buvo klausta, ar homoseksualumas yra „pateisinamas“, – šis klausimas užduotas šalia kitų 18 „veiksmų“, tokių kaip vagystė, mokesčių vengimas, politinis smurtas. Klausime turimas omenyje homoseksualus elgesys, o ne pati orientacija. Ukrainiečių nuomonė apie tokį elgesį neigiama: 42% atsakė, kad homoseksualus elgesys niekada nėra pateisinamas, ir tik 2% atsakė, jog toks elgesys visada pateisinamas. Tik beveik 12% respondentų pasirinko atsakymą 10 taškų skalėje, kuris rodytų manymą, kad homoseksualus elgesys yra daugiau ar mažiau pateisinamas. Tokie atsakymai gali nepatikti, bet svarbu tai, kad anksčiau minėtos peticijos subjektas nėra asmuo – kuris turi orumą ir teises kaip vienas iš mūsų, – bet tos pačios lyties asmenų santykių įteisinimas ir pritarimas valstybės mastu.

Labiau į temą yra klausimas, kuris apklausoje buvo užduotas toliau. Klausimas liečia tos pačios lyties asmenų tėvystę, minimą ir peticijoje. Respondentai turėjo pateikti savo pritarimą teiginiui „Homoseksualios poros vienodai geri tėvai kaip kitos poros“. Čia taip pat žymi dalis apklaustųjų nenorėjo pateikti savo pozicijos – 20% pasirinko atsakymą „nežinau“. Likusiųjų nuomonė gana aiški: 26% stipriai nepritaria teiginiui, 30% tiesiog nepritaria, 12,5% nei pritaria, nei nepritaria. Tik 8,5% išreiškė pritarimą, o kiek daugiau nei 2% teigė stipriai pritariantys minėtam teiginiui.

Aišku, gali būti nuomonių dėl tos pačios lyties asmenų tėvystės, nesutinkančių su šia apklausa. Bet man jau 10 metų keliaujant per ugnį ir gilinantis į šią temą, vis dar esu įsitikinęs, kad egzistuoja svarbūs skirtumai tarp motinų ir tėvų ir kad santykių tipas turi pasekmių vaikams, kurie šiuose santykiuose auginami. Kodėl?

Todėl, kad tariamas „konsensusas“, sakantis, jog tos pačios lyties asmenų auginami vaikai nesiskiria nuo skirtingų lyčių – ypač santuoką sudariusių šeimų – vaikų, yra tikrasis socialinis konstruktas. Istorija apie „skirtumų nebuvimą“ tarp tos pačios lyties ir skirtingų lyčių asmenų auginamų vaikų remiasi dvejomis publikuojamose tyrimuose pasikartojančiomis tendencijomis: (1) slepiamasi už mažų ir nereprezentatyvių imčių; (2) pasitelkiamos analitinės strategijos, garantuojančios šališkiems tyrėjams galimybę „nurašyti“ tuos įkyrius pasikartojančius skirtumus tarp vaikų iš tos pačios lyties ir skirtingų lyčių asmenų namų, pridedant kontroliuojamus kintamuosius.

Šie skirtumai yra svarbūs. Tai, kas pastebima prieš kontroliuojamus kintamuosius, yra svarbu. Statistinių modelių kūrimas, skirtas paslėpti šiuos skirtumus, yra dažna, bet problematiška praktika. 2020 m. atlikta 1,2 milijonų vaikų apklausa (LGBT palankiuose) Nyderlanduose, kurios pirminė žiniasklaidos žinutė skelbė, kad tos pačios lyties tėvai yra geresni nei skirtingų lyčių tėvai, vis tiek atskleidė, jog 55% vaikų, gyvenančių su tos pačios lyties tėvais, kurių dauguma buvo dvi moterys, išgyveno tėvų atstūmimą, kai tuo tarpu tą patį išgyveno tik 19% vaikų, augančių su dviem skirtingų lyčių tėvais. Nestabilumo faktoriaus „kontroliavimas“ siekiant paskelbti tos pačios lyties tėvų pranašumus, yra dažna statistinė praktika, bet dažnai klaidinanti.

Todėl visada naudinga pažvelgti į alternatyvias analizes. Pavyzdžiui, į 2020 m. paskelbtą trijų nacionaliniu mastu reprezentatyvių duomenų iš Jungtinių Valstijų ir Kanados pakartotinę analizę. Ji atskleidė tendenciją, kad vaikų buvimas stabilizuoja skirtingų lyčių porų santykius, bet destabilizuoja tos pačios lyties porų santykius. Santykių iširimas kaip to rezultatas įvyko 43% tos pačios lyties porų ir tik 8% skirtingų lyčių porų. Tyrimo autoriai sutinka, kad „tėvų nestabilumas yra svarbus faktorius, per kurį tėvų seksualinė orientacija daro poveikį vaikų vystymuisi“. Tačiau drąsių socialinių mokslų tyrėjų, įstengiančių eiti prieš konsensusą, yra mažai. Toks elgesys prišaukia bėdą.

Tyrimo autoriai sutinka, kad „tėvų nestabilumas yra svarbus faktorius, per kurį tėvų seksualinė orientacija daro poveikį vaikų vystymuisi“

Jeigu tos pačios lyties santuoka bus įteisinta Ukrainoje, ji bus peršokusi visas centrinės Europos valstybes – Italiją, Čekiją, Lenkiją, Vengriją, ir visas rytų Europos kaimynes, kur tokios santuokos neegzistuoja. Tai būtų prezidento noras įsiteikti agresyviems Vakarų kultūriniams imperialistams, siekiantiems susilpninti santuokos gynėjų stovyklą, susiejant ją su Vladimiru Putinu, kuris neabejotinai paverstų bet kokį tos pačios lyties asmenų santuokos skatinimą į simbolinę motyvaciją tęsti agresiją Donbase.

Nors tos pačios lyties asmenų santuoką galima laikyti LGBTQ teisių šventuoju graliu, tai nebėra galutinis platesnio judėjimo tikslas, bet tarnauja kaip taranas pradėti diegti seksualiai dimorfinį vyro ir moters suvokimą. Progresyviosios jėgos socialiniu konstruktu laiko ne tik santuoką, bet „vyrus“ bei „moteris“, kurie sudaro šias santuokas.

Laisvos Ukrainos išsaugojimas lieka pagirtinu siekiu. Nuteisti Rusijos vadovybę dėl civilių žudymo ir kitų žiaurybių yra teisingas tikslas. Bet didinti dabartinę Ukrainos priklausomybę nuo JAV ir ES vadovybių skatinant jos ideologinę kolonizaciją nepaisant pačių ukrainiečių nuomonės, nėra teisinga. Tai žiauru.

Jeigu karas Ukrainoje iš tiesų yra kultūrinis karas dėl „demokratijos, Ukrainos kultūros – praeities ir šiandienos“, prezidentas Zelenskis turėtų saugoti tai, ką išsaugoti nori jo paties žmonės: santuokos struktūrą ir prasmę, juk tai yra pati socialinės reprodukcijos ir tautų tęstinumo šerdis.

Autorius: Markas Danielis Regnerusas yra sociologas ir Teksaso universiteto Ostine profesorius. Jo pagrindinės interesų sritys yra seksualinis elgesys, santykių dinamika ir religija.

JŠ pagal www.pozicija.org

Pasakyti, kas yra moteris, demokratijų piliečiams darosi vis sunkiau. Iš pradžių šito negalėdavo pasakyti tik radikaliausi kairieji, šiemet tai tapo tiek įprastu iššūkiu, kad atsakyti, kas yra moteris, negalėjo net demokratų kandidatė į JAV Aukščiausiojo teismo teisėjas (paskirta). Sakė, aš ne biologė, kad pasakyčiau. Panašiai kartojo daugybė viešų asmenų, užimančių skiriamus ar renkamus postus. Moterį atpažinti nebedrįstama sporte, teismuose, kultūroje ir dar daug kur, nors tuo pačiu metu kovojama už jos (neatpažįstamos ir neapibrėžtos) teises.

Galiausiai dabar Anglijos bažnyčia oficialiai pareiškė, kad „neturi moters apibrėžimo“ (nuoroda komentare). Turėtų būti nelengva. Reaguodamas į šią beprotybę JAV autorius Mattas Walshas sukūrė filmą „Kas yra moteris?“, kuriame uždavė šį klausimą daugybei eilinių ir neeilinių amerikiečių. Atsakyti jiems sekėsi taip pat sunkiai, kaip ir anglikonų bažnyčiai.

Joks filmas iki šiol neturėjo tokių skirtingų „ekspertų“ ir žiūrovų vertinimų – žiūrovų ypač geri, o ekspertų ypač blogi. Ne vienas filmų recenzijas rašantis autorius pripažino, kad patyrė kitų kritikų spaudimą nerašyti apie šį filmą arba atstūmimą ir pasmerkimą, jeigu apie filmą visgi parašė, kad ir labai kritiškai.

To, kas neatitinka dogmos, negalima net kritikuoti, tai neturi būti aptarinėjama apskritai. Lietuvoje neturime tokio filmo ir dar tarytum neturime tokios problemos, nors per rinkimus kandidatai jau nebegalėjo atsakyti žmonėms gana susijusio klausimo „kiek yra lyčių?“.

Kol dar nepriėjome visiškos beprotybės, suprasti kas ir kodėl vyksta galima lengvai ir paprastai, perskaičius lietuviškai išleistą JAV autoriaus dr. Ryano Andersono knygą „Kai Haris tapo Sale“ (2018). Rekomenduoju. „Nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį.“ Mk 10, 1–12.

Vytautas Sinica