Categories
BAŽNYČIA

Gegužės mėnesį siųsk rožę Fatimos Dievo Motinai!

Mieli skaitytojai ir aukotojai,

gyvename neramiu laiku. Mums gresia karas, kuris jau trejus metus vyksta visai netoli mūsų. Esame baudžiami už savo nuodėmes. Ką galime padaryti, kad mūsų neištiktų dar sunkesnė bausmė?

Prieš 108 metus Fatimoje trims piemenėliams apsireiškusi Dievo Motina davė mums gerą patarimą: malda ir atgaila atsilyginti Jos Nekaltajai Širdžiai.

Antras svarbus dalykas yra Rusijos atsivertimas. Neseniai miręs popiežius Pranciškus paaukojo Rusiją ir Ukrainą Nekaltajai Marijos Širdžiai. Kad šio paaukojimo vaisiai pasirodytų kuo greičiau, turime melstis ypatinga malda už Rusijos atsivertimą.

Bet tai dar ne viskas! Mes galime atsilyginti Nekaltajai Marijos Širdžiai visiškai nepaprastu būdu.

Kviečiame jus atsilyginti Nekaltajai Marijos Širdžiai siunčiant rožes į Jos šventovę Fatimoje. Galite siųsti vieną ar kelias rožes.

Galite pasirinkti vieną arba daug rožių – kiekviena rožė tampa malda, dvasine žinia Mergelei Marijai, perduodama iš širdies.

Kiekviena rožė bus padėta jūsų vardu. Tai gražus būdas pagerbti Fatimos Dievo Motiną.

Pateikiame pasiūlymus dėl jūsų puokštės Dievo Motinai:

1 rožė (10 ) – jos, kaip Dievo Motinos, vaidmeniui pagerbti

2 rožės (18 ) – jos meilei Dievui Sūnui pagerbti

3 rožės (26 – Motinos, dukters ir sutuoktinės vaidmeniui pagerbti

7 rožės (58 ) – tiek skausmų ji patyrė per savo gyvenimą

10 rožių (80 – skaičius „Sveika, Marija“, kuriuo meldžiamasi mažiausioje Rožančiaus dalyje

12 rožių (95 ) – žvaigždžių skaičius jos karūnoje

30 rožių (170 ) – metų, kuriuos ji praleido paslėptame gyvenime su mūsų Viešpačiu Jėzumi, skaičius

Norėdami užsakyti atitinkamą skaičių rožių Fatimos šventovei, mokėjimo pavedime nurodykite „1 rožė“, „2 rožės“, „3 rožės“ ir t. t.

Mokėjimus prašome atlikti į šią sąskaitą arba naudodami toliau esantį mygtuką:

VšĮ Krikščioniškosios Kultūros Institutas – įmonės kodas 126324423

banko sąskaitą: LT 70 7300 0101 5445 0053

Švenčiausiajai Mergelei Marijai labai reikia mūsų maldų už Rusijos atsivertimą, kad jis įvyktų ir pasauliui būtų suteiktas taikos laikotarpis!

Malda už Rusijos atsivertimą

Suklaupę priešais Tavąjį malonės sostą, šventojo Rožančiaus Karaliene, mes norime, kiek tai nuo mūsų priklauso, išpildyti reikalavimus, kuriuos Tu perdavei, apsireiškusi Fatimoje.

Siaubingos pasaulio nuodėmės, Jėzaus Kristaus Bažnyčios persekiojimai, o dar labiau tautų ir krikščionių sielų atkritimas, daugybei žmonių užmiršus Tavo maloningąją motinystę, perpildė Tavo Sopulingąją ir Nekaltąją Širdį, kurią užuojauta taip artimai susiejo su Švenčiausiosios Tavo dieviškojo Sūnaus Širdies kančia.

Kad būtų atlyginta už tokią gausybę nusikaltimų, Tu nurodei įvesti atgailos Tavo Nekaltajai Širdžiai pamaldumą. Kad būtų sulaikytos Tavo pačios išpranašautos Dievo bausmės, Tu tapai Aukščiausiojo pasiuntine ir pareikalavai, kad Kristaus vietininkas, vienybėje su visais pasaulio vyskupais, paaukotų Rusiją Tavo Nekaltajai Širdžiai.

Galiausiai Viešpaties Apsireiškimo šventėje Aukščiausiasis Pontifikas kartu su viso pasaulio vyskupais ir kunigais iškilmingai paaukojo Tavo Nekaltajai Širdžiai „mus pačius, Bažnyčią ir visą žmoniją, ypač Rusiją ir Ukrainą“: dabar norime dar kartą suvienyti savo balsus šia malda Tavo motiniškos galios didybei.

Priimk, Dievo Motina, pirmiausia iškilmingą atsilyginimą, kurį mes aukojame Tavo Nekaltajai Širdžiai už visus įžeidimus, kuriais nusidėjėliai ir bedieviai perpildė Tavo Širdį kartu su Jėzaus Širdimi.

Antra, mes dovanojame, perduodame ir pašvenčiame, kiek tai nuo mūsų priklauso, Rusiją Tavo Nekaltajai Širdžiai. Mes maldaujame Tave, su motinišku gailestingumu paimk šią tautą į savo galingą apsaugą ir paversk ją savo karalyste, kurioje Tu viešpatautum lyg Karalienė. Padaryk šią persekiojimų šalį Tavo išsirinktu ir palaimintu kraštu. Mes karštai Tave prašome, visiškai užvaldyk šią tautą, kad ji, atversta iš valstybinės bedievystės, taptų nauja mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalyste, nauju paveldu jo švelniajam skeptrui. Tegul jinai sugrįžta vienybėn iš savo senosios schizmos į amžinojo Ganytojo vienintelę avidę, kad paklusdama Tavo dieviškojo Sūnaus vietininkui, visose žemės tautose taptų uolia Jėzaus Kristaus apaštale, skelbiančia jo karališkumą.

Galiausiai meldžiame Tave, Gailestingumo Motina, kad tokiu visiems matomu savo užtariančios visagalybės stebuklu įrodytum pasauliui, jog esi visų malonių Tarpininkė. Taikos Karaliene, dovanok pasauliui taiką, kurios pasaulis negali duoti, ramybę ginklams ir ramybę sieloms, duok Kristaus taiką Kristaus karalystei ir Kristaus karalystę per Tavo Nekaltosios Širdies viešpatavimą, o Marija. Amen.

Daugiau straipsnių apie Dievo Motinos apsireiškimus Fatimoje rasite specialiame mūsų puslapyje: FATIMOS ŽINIA.

Aleksandras Stralcou

Categories
BAŽNYČIA

Habemus Papam!

Jis pasivadino katalikų popiežių vardu, priėmė katalikų popiežių drabužius, asmeniškai daro labai malonų įspūdį – tiek kol kas žinome apie Leoną XIV.

Tegu pagal šiuos išorinius požymius jis būna geras Kristaus vietininkas. Visų Dievo malonių, Šventasis Tėve!

Aleksandras Stralcou, KKI

Categories
BAŽNYČIA KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Malda už mirusio popiežiaus sielą ir malda už šventojo popiežiaus išrinkimą

Gedulo dienomis po popiežiaus Pranciškaus mirties geriausias receptas yra malda. Malda už mirusio popiežiaus sielą ir malda už šventojo popiežiaus išrinkimą.

Todėl kviečiame prisijungti prie maldos ir žinoti, kad meldžiamės ne vieni, o kartu.

„Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ Mt 18.

Categories
BAŽNYČIA NUOMONĖS

Tesiilsi ramybėje Popiežius Pranciškus ir tesugrįžta ramybė į Bažnyčią po jo valdymo

Nepraėjus nė mėnesiui nuo naujojo pontifikato pradžios, popiežius Pranciškus grupei jaunų žmonių Paragvajuje pareiškė: „Eikite ir darykite netvarką.“ Mįslinga šv. Petro įpėdinio pastaba. Bėgant jo pontifikato metams tapome liudininkais, ką jis turėjo omenyje. Metai po metų jis tesėjo savo pažadą. 

O Bažnyčia nugrimzdo į neregėtą chaosą.

Prisiminkime klasikinį šv. Augustino taikos apibrėžimą: tranquillitas ordinis (ramybė tvarkoje). Popiežiaus Pranciškaus valdymo laikotarpiu nebuvo jokios tvarkos ir tikrai jokios ramybės. Sukrėtimai sekė po sukrėtimų; šokas keitė dar didesnį šoką; dviprasmiškumą didino dviprasmiškumas. Kiekvieną epizodą sutikdavo tikinčiųjų katalikų cri de coeur. Ne vienas prestižinis teologas, kitaip garsėjantis knyginiu atsainumu ir akademiniu rezervuotumu, pasirašinėjo po tarptautiniais pareiškimais, baimindamasis, kad popiežius Pranciškus puolė į ereziją.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Paskelbus jo pirmąją encikliką „Amoris Laetitia“, visuotinę Bažnyčią apėmė šaltis. Atrodė, kad depozito saugotojas, leisdamas išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems katalikams priimti šventąją Komuniją, keičia nuo seno galiojusį Bažnyčios mokymą. 

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Popiežiaus apologetai išsijuosę dirbo, mėgindami įkišti kvadratinį skyrybų kuoliuką į apvalią ortodoksijos skylę. Nieko nepavyko. Žodžiai reiškė tai, kas juose parašyta. Popiežius Pranciškus taip pat neatsitraukė.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Popiežius Pranciškus nenuspaudė stabdžių ir oficialiame dokumente Acta Apostolicae Sedis paskelbė pakartotinį pareiškimą, kuriuo abejotinam nukrypimui nuo tradicinės doktrinos apie santuoką suteikė kvazimagisterinį pritarimą. Šis pavojingas pripažinimas pagreitino dabar jau istoriškai garsų vadinamųjų Dubijos kardinolų –  Walterio Brandmüllerio, Raymonde‘o Burke’o, Carlo Caffarros ir Joachimo Meisnerio – įsikišimą. Toks rūpestingas ne vieno, o keturių garsių kardinolų prašymas paaiškinti doktriną buvo kažkas naujo. Atrodė, kad katalikų nerimas buvo pagrįstas. Ir jie laukė. Ir laukė. Po daugelio mėnesių pontifikas pateikė atsakymą, bet jis buvo toks pat painus, kaip ir susijusi enciklika.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Be to, popiežius Pranciškus buvo linkęs taikyti drakoniškas drausmines nuobaudas. Net jo apologetai sutriko. Progresyvesnių pažiūrų dvasininkai ilgai manė, kad šios priemonės nemadingos „dialogiškoje“ Bažnyčioje. Ypač pasižyminčioje laissez-faire sinodalumo atmosfera. Vis dėlto jis be paliovos baudė, tildė ir atleidinėjo vyskupus bei kunigus. Atrodė keista, kad tokio tariamo neteisimo popiežius elgėsi kaip vienas iš labiausiai teisiančių. Jo modus operandi buvo panašus į viduramžių popiežių. Mažų mažiausiai keista.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Net ir nešališkiausias stebėtojas galėjo pastebėti, kad popiežius Pranciškus mieliau mėgavosi šių dienų ideologinėmis madomis, o ne nemadingu tikėjimo depozito griežtumu.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Nė vienas popiežius pastaruoju metu nebuvo pašalinęs tiek daug vyskupų iš savo vyskupijų, net ekskomunikuodamas iš pažiūros nekaltus kunigus. Atrodė, kad jo taikiklyje atsidūrė tik tie, kurie palaikė Apreikštąjį mokymą. Tai buvo sunku pateisinti, turint galvoje jo pasyvumą, kai Vokietijos vyskupai ir kiti panašūs prelatai visame pasaulyje demonstravo atkritimą nuo tikėjimo.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Katalikai kraipė galvas, kai jis į Šventojo Petro baziliką įnešė pagoniškus stabus. Jis mielai priimdavo žinomus Bažnyčios priešus į savo audiencijas ir propagavo progresyvias temas, tokias kaip ekologinis teisingumas ir transseksualų teisės. Taip, įtraukime Bažnyčios priešus. Bet kaip su viešumu? Visi žino, kad nuotrauka verta daugiau nei tūkstantis žodžių.

Katalikus apėmė sumišimas, nes jis rodė neįprastą aistrą mažytėms, seksualinėms nišinėms mažumoms, tuo pat metu būdamas visiškai abejingas ištikimiems katalikams, kenčiantiems nuo bažnytinių sukrėtimų. Į galvą ateina vienas dramatiškas pavyzdys: Kinijos katalikai, tarp jų kardinolai, vyskupai ir pasauliečiai, kurie šiuo metu kenčia persekiojimus ir pūva požemiuose.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Apstulbimas apėmė katalikus, kai jis propagavo religijų lygybę ir klaidingai aiškino, kad tautos neturi teisės ginti savo sienų nuo svetimšalių. Jis trimituodavo apie įvairias kairiosioms partijoms brangias temas ir dažnai peikdavo katalikus dėl pernelyg didelio „prozelitizmo“, palikdamas juos apstulbusius. Kieno įgaliojimais jie turėtų vadovautis – Kristaus ar jo?

Ir vėl atrodė, kad už nesutikimą atlyginama, o už ištikimybę baudžiama. Popiežius Pranciškus atrodė pasiryžęs užgniaužti bet kokį autentiško tikėjimo augimą. 

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Didžiausią nerimą kėlė jo nesiliaujantis puolimas prieš tradicines Mišias, kurios dabar Bažnyčioje plinta neįtikėtinu greičiu. Judėjimas už tradicines Mišias tampa gausių šeimų, tvirtos ištikimybės tikėjimui ir daugybės pašaukimų į kunigystę bei religinį gyvenimą namais. Nuoširdūs katalikai buvo suglumę, kai popiežius Pranciškus surengė visišką pogromą prieš grupę katalikų, kurie rodė didžiausią pagarbą jo tarnystei ir besąlygišką ištikimybę katalikiškai doktrinai. 

Ši naikinanti programa reiškė ryžtingą ir ryškų lūžį tiek su Ecclesia Dei Adflicta, tiek su Summorum Pontificum, jo pirmtakų ištaisytais Montinio/Bugninio draudimais senųjų Tradicinių Mišių atžvilgiu.   

Jis buvo aiškiai prisirišęs prie diskredituotos liturginės paradigmos, kuri veikė kaip XX a. pirmosios pusės laukinių sekuliarizmo motyvų nešėja. Kaip tik tuo metu, kai ėmė formuotis Jono Pauliaus ir Benedikto liturgijos perkvalifikavimas, popiežius Pranciškus nusprendė jį palaidoti.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Kalba po kalbos jis piktinosi seminaristais ir kunigais, kurie pirmenybę teikė klasikiniam drabužiui per šventąsias Mišias arba sutanai. Ir vėl keista. Pirma, kad jis mielai užgožė naujų seminaristų ir ką tik įšventintų kunigų entuziazmą (kurių, jei nepastebėjo, labai trūksta). Antra, jis išreiškė neslepiamą panieką šimtmečiais Bažnyčioje gyvavusiai liturginei išraiškai.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Jis skatino vyskupus, kurie prieš tradicines tikėjimo apraiškas ėmėsi represyvios disciplinos ir kartu agresyviai propagavo tikėjimui prieštaraujančias ideologijas. Popiežius Pranciškus pritarė naujoms liturginėms formoms, pavyzdžiui, Amazonijos apeigynui, kuris mažų mažiausiai užgožė tikėjimą. Atrodo, kad popiežius Pranciškus mus paliko užgriuvusioje šachtoje, iš kurios išsikasti galima tik šaukšteliais.

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Popiežius Pranciškus iš tiesų ištesėjo savo pažadą „sukurti netvarką“. Su ta „netvarka“ atėjo ir taikos Bažnyčioje žlugimas. Prasidėjo frakcionizmas. Augo įtampa. Nemažai katalikų priėmė ekscentriškas sedevakantizmo idėjas.

Tačiau viena didžiausių šio laikotarpio tragedijų yra tyla. Ganytojų tyla. Kenčiantys katalikai žvelgė į juos ieškodami patarimo, o sulaukė neaiškių, išskydusių pamokymų. Ganytojai arba apskritai vengė kalbėti apie neramumus, arba intonavo „viskas gerai“. Jų gėdinga tyla paliko Kristaus „mažutėlius“ bejėgiškai klajoti, brendant pro doktrininės sumaišties sukeltus plyšius. Ar istorija su šiais nebyliais prelatais pasielgs taip, kaip su vyskupais Henriko VIII laikų Anglijoje ar 1930 metų Vokietijoje?

Geri katalikai jautėsi sutrikę.

Nors daugelis katalikų jautėsi dreifuojantys nesusipratimų jūroje, Dievo malonė išsilaikė. Įspūdingas skaičius žavių katalikų leido laisvam kritimui išstangrinti savo tikėjimą. Su didvyrišku atkaklumu jie liko ištikimi nekintamam Motinos Bažnyčios mokymui ir amžinoms pamaldumo praktikoms. Ateities kartos plos šioms didvyriškoms sieloms ir rašys jas šlovinančius testamentus. Jie buvo ištikimi, kai neištikimybė buvo karalystės moneta. 

Ar galėjo juos įkvėpti paveiki T. S. Elioto Keturių kvartetų poezija: „Mums yra tik bandymas, / visa kita – ne mūsų reikalas“?

Arba, galbūt, šv. Džonas Henris Niumanas, sakydamas savo tvirtus žodžius:

„Krikščionybė nuo pat pradžių yra tik viena bėdų ir sutrikimų virtinė. Kiekvienas šimtmetis panašus į kitą, ir tiems, kurie jame gyvena, atrodo blogesnis už visus prieš tai buvusius laikus. Bažnyčia nuolat serga, religija, regis, vis labiau nyksta, vyrauja skilimai, tiesos šviesa gęsta. Jos šalininkai išsibarstę. Kristaus reikalas nuolat išgyvena paskutinę agoniją… Tačiau Bažnyčia panaši į Nojaus arką, kuri nesustabdė ir nesunaikino tvano, bet plaukė pasroviui, išsaugodama žmonių giminės viltis savo trapiame plane.“

Visi melskimės už nemirtingą popiežiaus Pranciškaus sielą. Pagarbiai laikykimės devynių dienų, skirtų jo palaikų laidotuvėms. Mišias po Mišių aukokime už jo laimingą poilsį.

Tačiau po viso to popiežius Pranciškus vis dar palieka mus sutrikusius.

Bet ne Dievas.

Autorius: Kun. John A. Perricone   Versta iš: Crisismagazine.com

Pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
BAŽNYČIA NUOMONĖS

Popiežius Pranciškus iškeliavo į Paskutinįjį teismą…

Popiežiui Pranciškui, kaip greičiausiai ir mums visiems, Paskutiniame teisme nebus lengvai. Ne kartą pontifikas atvirai propagavo abejotiną mokymą apie santuokos faktinį išardomumą arba tos pačios lyties asmenų sąjungų faktinį pripažinimą. Dar labiau viso pasaulio tikinčiuosius nuliūdino Vatikane atiduota pagarba liaudies pseudodievaitei Pachamamai arba teiginys, kad krikščionys yra tikrieji komunistai. Tačiau visi esame nuodėmingi, ir nors negalime to pamiršti, tačiau čia verta paminėti ir gerus pastarojo pontifiko darbus.

Pirma, Rusijos paaukojimas Nekaltajai Marijos Širdžiai. Tai, ko neišdrįso padaryti nei Pijus XII, nei Paulius VI, nei Jonas Paulius I, nei Jonas Paulius II, nei Benediktas XVI, išdrįso padaryti „liaudiškas, lotynų-amerikietiškas” popiežius iš Argentinos.

Antra, nepaisant sumaišties, kurią sukėlė sielovadoje, popiežius Pranciškus abortus nuosekliai vadina „pasamdytu žudiku“.

Trečia, popiežius Pranciškus iki galo atkakliai ėjo savo nepaprastai sunkias pareigas. Kaip ištikimas Kristaus kareivis jis vykdė įsakymą. Nesuteikdamas jokios galimybės liberalams vėl sukti savo samprotavimus, kad jis turėtų atsistatydinti ir užleisti vietą „jaunesniam“, „veiksmingesniam“ ir pan.

Todėl melskimės už popiežiaus Pranciškaus sielą, kad Viešpats Dievas maloningai susidorotų su jo klaidomis teologinėje ir sielovadinėje srityse, tačiau atsižvelgtų į didelį gėrį, kuris neabejotinai bus pasiektas dėl Rusijos paaukojimo.

Dabar įvairios žiniasklaidos priemonės rašo apie tuos, kurie gali būti išrinkti kitu popiežiumi. Mes neteikiame ypatingos reikšmės šioms spėlionėms, nes tai tik žmogiški svarstymai. Šventoji Bažnyčia vadovaujasi Šventąja Dvasia.

Todėl karštai melskimės, kad būtų išrinktas toks popiežius, kuris drąsiai vestų Bažnyčią į ateitį pagal amžiną tradicinę doktriną.

Aleksandras Stralcou