Jėzaus Širdis – tai tikra, gyva Širdis, kuri mylėjo ir kentėjo, kuri Jo gyvenime tokia svarbi, kaip ir mūsų širdis – mūsų gyvenime. Ši Širdis buvo ir yra neatsiejama gailestingumo ir meilės pilno gyvenimo dalis.
Atkreipdami savo žvilgsnį į mylinčiąją Jėzaus Širdį, randame visa tai, kas Jėzuje yra susiję su meile. Ar ne dėl šios meilės Kristus gyveno ir kentėjo? Ar ne šios meilės buvo kupinas Jo vidinis gyvenimas, net daugiau, nei išorinis? Pamaldumas Švč. Širdžiai, nukreiptas į gyvą Jėzaus Širdį, padeda mums geriau pažinti vidinį Mokytojo gyvenimą, visas jo dorybes ir jautrumą, pažinti Jėzų kaip begaliniai mylintį ir mielą.
Pasišvęsdami mylinčiam ir mielam Jėzui, negalime nepastebėti, kad Jo meilė yra atstumta. Dievas nuolat tuo skundžiasi Šventajame Rašte; ir šventieji jaučia savo širdyse skausmą dėl to, kad Viešpats nesulaukia atsako į savo meilę.
Iš tiesų vienas iš esminių šio pamaldumo bruožų yra pripažinimas, kad Jėzaus meilė yra niekinama, nevertinama. Jis pats dėl to su kartėliu skundėsi šventajai Marijai Margaritai Alakok (Alacoque).
Meilę matome pačiame Jėzuje ir visame Jo gyvenime. Tik ji viena gali paaiškinti Jį, Jo žodžius, Jo veiksmus. Ji ypač suspindi slėpiniuose, kuriuose Jėzus dosniausiai mums ją dalija, kuriuose visiškai dovanoja save – Įsikūnijime, Kančioje ir Eucharistijoje. Šie slėpiniai turi ypatingą vietą Švč. Širdies pamaldume. Ieškantys Jėzaus ir Jo meilės bei malonės ženklų, jų šiame pamaldume randa daugiau, nei kituose.
Švč. Širdies pamaldumas yra, anot šv. Marijos Margaritos pacituotų Jo paties žodžių, pirmiausia skirtas „Širdžiai, kuri taip mylėjo žmonės“.
Prancūzijoje šv. Jonas Eudas (1602–1680 m.) šį asmeninio pobūdžio pamaldumą pavertė viešu ir pagerbdamas jį įvedė šventę. Tėvas Eudas visų pirma buvo Marijos Širdies apaštalas, tačiau jo Skaisčiausiosios Širdies pamaldume svarbi buvo ir Jėzaus Širdis. Palaipsniui Švč. Širdies pamaldumas buvo atskirtas ir 1670 m. rugpjūčio 31 d. Didžiojoje Reno seminarijoje Prancūzijoje pirmą kartą labai iškilmingai buvo švenčiama Švenčiausiosios Širdies diena. Šventė greitai išplito po kitas Prancūzijos vyskupijas, pamaldumą perėmė įvairios religinės bendruomenės.
Šv. Marijai Margaritai Alakok (Alacoque) (1647–1690), kukliai vizitiečių vienuolei iš Paray le Monial buvo skirta ypatinga misija – Kristus jai atskleidė savo Širdies troškimus ir patikėjo atnaujinti šį pamaldumą XVII amžiaus Prancūzijoje. Tuo metu žmonių tikėjimas buvo pakirstas, prieš Bažnyčią buvo maištaujama, nepaisoma jos mokymo. Šimtmečius kurtą Bažnyčios struktūrą ardė stiprėjantis protestantizmas, jansenizmo erezijos, racionalizmas.
Šv. Marija Margarita Alakok
Nėra jokių duomenų, rodančių, kad ši vienuolė būtų ką nors žinojusi apie šį pamaldumą iki apreiškimo ar kad būtų atkreipusį į jį dėmesį.
Apreiškimų būta daug ir jie buvo ypatingi:
1. apreiškimas, įvykęs per šv. Jono šventę, kai Jėzus leido Marijai Margaritai, kaip kažkada šv. Gertrūdai, priglausti galvą prie Jo Širdies ir atskleidė jai savo meilės stebuklus, sakydamas, kaip Jis trokšta, kad visa žmonija apie tai sužinotų, kad Jo gerumo lobiai pasklistų, ir kad šiam darbui Jis išsirinko ją (gruodžio 27 d., turbūt 1673 m.);
2. apreiškimas, kuriame Jis paprašė, kad būtų pagerbtas per Jo Širdį; apreiškimo metu Jis pasirodė švytintis meile ir paprašė pamaldumo atpirkimo meilei dažnai priimant Komuniją (tais laikais Komuniją priimdavo tik kartą per metus), taip pat priimant Komuniją kiekvieną mėnesio pirmąjį penktadienį ir laikytis Šventosios valandos (turbūt 1674 m. birželį ar liepą);
3. apreiškimas vadinamas „didžiuoju“, įvykęs per Kristaus Kūno oktavą 1675 m., turbūt birželio 16 d., kai Jis pasakė:
„Štai Širdis, kuri taip mylėjo žmones … vietoj padėkos iš didesnės (žmonijos) dalies susilaukiu tik nedėkingumo…”
ir paprašė Marijos Margaritos atsilyginimo šventės penktadienį po Kristaus Kūno oktavos, liepdamas jai pasitarti su tėvu Klodu de la Kolombjeru, kuris tuo metu buvo nedidelių jėzuitų namų Paray miestelyje vyresnysis;
4. pagaliau apreiškimai, per kuriuos Marija Margarita buvo paprašyta, kad Švč. Širdį iškilmingai pagerbtų ir Prancūzijos karalius, o naujojo pamaldumo skleidimas buvo patikėtas vizitėms bei Jėzaus draugijos kunigams.
Praėjus kelioms dienoms po „didžiojo apreiškimo“ 1675 m. birželį, Marija Margarita visa papasakojo tėvui de la Kolombjerui, kuris, atpažinęs Dievo Dvasios veikimą, pasišventė Švenčiausiajai Širdžiai. Jis paliepė šventajai aprašyti apreiškimą ir išsiuntinėjo jos pasakojimą po visą Prancūziją ir Angliją.
Jam mirus 1682 m. vasario 15 d., jo dvasiniame dienoraštyje buvo rasta jo paties ranka perrašyta Marijos Margaritos pasakojimo kopija ir jo mintys apie pamaldumo naudą. Dienoraštis kartu su pasakojimu ir išsamiu pamaldumo paaiškinimu buvo išleistas Lijone 1684 m. Nedidelė knygelė buvo labai populiari, taip pat ir Paray vienuolyne – didžiuliam Marijos Margaritos sumišimui. Nepaisydama to, šventoji pasiryžo tai išnaudoti ir knygelės padedama skleidė jos širdžiai brangų pamaldumą. Prie jos prisijungė ir vienuolyno seserys, iš pradžių buvusios nusiteikę priešiškai.
Per apreiškimą 1674 m. Marijai Margaritai buvo parodyta Švč. Širdis liepsnose, akinanti labiau už saulę ir skaidri kaip krištolas, su garbinama žaizda. Širdį juosė erškėčių vainikas, simbolizuojantis žmonių nuodėmių sukeltas kančias. O ant Širdies uždėtas kryžius, reiškia, jog nuo pat pirmosios Įsikūnijimo akimirkos, nuo tos akimirkos, kai susiformavo Švč. Širdis, ant jos buvo uždėtas Kryžius.
Pagal šią viziją Marija Margarita nupiešė atvaizdą – liepsną, erškėčių vainiką ir Kryžių.
Ženkle, deganti liepsnose Širdis rodo didžiulę begalinę Jėzaus meilę mums. Viešpats nori aiškiai parodyti mums Jo meilės intensyvumą. Kartu Dievas ir žmogus, Jėzus turi širdį tokią kaip mūsų, jaučiančią meilę, džiaugsmą ir liūdesį, lygiai kaip ir mes galime, tik daug didesniu lygmeniu.
Jo meilė mums nesulyginama su niekuo kitu šiame pasaulyje – visa tai išlieta ant kryžiaus.
Šv.Paulius liudija: ” 7 Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. 8 O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.” Rom 5:7-8
Širdis taip pat yra ir Jo kančios simbolis: kryžius kaip Širdies karūna ir erškėčių vainikas gaubiantis ją. Erškėčių vainikas taip pat simbolizuoja Kristaus sielvartą dėl viso žmonijos nedėkingumo už jo kančią ir atpirkimą. Jo nukryžiuotojo Švč. Širdis taip pat buvo perverta ir ietimi.
Ir vis gi, tai yra ir Jo triumfo ženklas. Kryžius yra Kristaus pergalės nugalint mirtį ir nuodėmę ženklas. Aplink Širdį šviečia akinamos šviesos spinduliai – Dievo meilės, ramybės ir džiaugsmo spinduliai.
Tačiau kukliai vienuolei Margaritai Marijai Alakok, besimeldžiančiai už savo vienuolyno klauzūros, buvo patikėta atlikti dar vieną svarbią misiją. 1689 m. ji patyrė apsireiškimą, per kurį Jėzus paprašė jos perduoti karaliui Liudvikui XIV norą: kad jis pašvęstų Prancūziją ir visą savo šeimą Jo Švenčiausiajai Širdžiai.
Karalius taip pat turėjo pastatyti bažnyčią pagal šį paliepimą, skleisti pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai tarp kariuomenės ir papuošti karališkąsias vėliavas degančios Jėzaus Širdies ženklu. Prancūzija turėjo skleisti Švenčiausiosios Širdies kultą visame pasaulyje, o Viešpats Dievas pažadėjo ją remti visose jos pastangose ir apdovanoti visomis reikalingomis malonėmis. Deja, karalius, vadinamas Saule, valdęs galingiausią to meto Europos šalį, neklausė šventosios Margaritos Marijos Alakok perduoto Dievo balso.
Tuo metu Prancūzijoje ėmė dygti antikrikščioniškos intelektualinės srovės, kurios vėliau iškilo su didžiule jėga, atvirai priešindamosi Dievui, Bažnyčiai ir katalikiškam savo tėvynės paveldui. Praėjus lygiai šimtui metų po šio apreiškimo, kilo žiauri revoliucija, paskandinusi kraujyje ne tik aristokratus ir su valdžia susijusius žmones, bet ir prasidėjo negailestingas dvasininkų bei vienuolių persekiojimas.
Šešiolika Compiegne karmeličių vienuolių, kurios pasiaukojo, kad sustabdytų terorą, patyrė kankinystę ant ešafoto. Nusikalstamą Saulės karaliaus dvasinį aklumą ištaisė jo vaikaitis Liudvikas XVI. Būdamas įkalintas Templės tvirtovėje, jis paaukojo Prancūziją Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Tačiau, kaip Dievo Motina pasakė Liucijai, vieninteliam Fatimos vaikui, sulaukusiam pilnametystės, – buvo per vėlu.
Prancūzija ne tik nesugebėjo paskleisti Švenčiausiosios Širdies kulto, bet, atvirkščiai, užnuodijo pasaulį visomis pagoniškosios (anti)prancūzų revoliucijos klaidomis. Šios klaidos lėmė vėlesnę bolševikų revoliuciją, kurios padariniai jaučiami ir šiandien.
Viešpats Jėzus, norėdamas, kad plačiau pasklistų Jo Švenčiausiosios Širdies garbinimas, vizitietei vienuolei šv. Margaritai Marijai Alakok perdavė daug pažadų visiems Jo Švč. Širdies garbintojams. 1863 m. šie pažadai buvo išdėstyti dvylikoje punktų, taip juos išvardina ir popiežius Benediktas XV Margaritos Marijos kanonizacijos bulėje 1920 05 13.
Jėzaus pažadai Jo Švč. Širdies garbintojams
1. Aš duosiu jiems visų malonių, reikalingų jų gyvenime.
2. Aš suteiksiu ramybę jų šeimoms.
3. Aš paguosiu juos visuose jų varguose.
4. Aš būsiu jiems saugus prieglobstis jų gyvenime ir ypač jiems mirštant.
5. Aš išliesiu gausių palaiminimų visiems jų sumanymams.
6. Nusidėjėliai ras mano Širdyje gailestingumo šaltinį ir begalinį jo vandenyną.
7. Atšalusios sielos taps uolios.
8. Uolios sielos greitai pakils iki didžio tobulumo.
9. Aš laiminsiu tas vietas, kuriose bus išstatytas ir garbinamas mano Švenčiausiosios Širdies atvaizdas.
10. Aš suteiksiu kunigams galią sujaudinti net labiausiai užkietėjusias širdis.
11. Vardai tų, kurie platins šį pamaldumą, bus įrašyti mano Širdyje ir nebus iš jos ištrinti.
Didysis pažadas:
12. Iš savo Širdies gailestingumo pertekliaus, Aš tau pažadu, kad Mano visagalė meilė suteiks galutinės atgailos malonę visiems, kurie devynis kartus iš eilės pirmąjį mėnesio penktadienį priims šv. Komuniją: Jie nemirs mano nemalonėje ar nepriėmę sakramentų, o mano Širdis bus jiems užtikrinta prieglauda tą paskutinę valandą.
Dvyliktąjį, „Didįjį pažadą“ Viešpats apreiškė šventajai 1688 metais. Jėzus žada, kad tie, kas atliks šv. Komuniją pirmuosius 9 penktadienius, prieš mirtį gaus nuoširdaus gailesčio už savo nuodėmes malonę, turės galimybę priimti šv. sakramentus: išpažintį, Paskutinį patepimą bei Viatiką (šv. Komuniją mirštančiajam) ir taip pasieks išganymą.
Norint gauti šią didžiulę malonę, reikia:
- „Devynis kartus iš eilės pirmąjį mėnesio penktadienį priimti šv. Komuniją“.
Šv. Komunija turi būti priimama būtinai pirmaisiais penktadieniais, o ne kitomis dienomis. Tai reikia atlikti devynis kartus be pertraukos – dėl kokių nors priežasčių praleidus Komuniją, reikia pradėti skaičiuoti iš naujo. - Šv. Komuniją reikia priimti neturint sąžinėje neišpažintos mirtinos nuodėmės ir pamaldžiai.
Jei suvokiame, kad mirtinai nusidėjome, reikia tuojau sužadinti tobulą gailestį, tačiau jo neužtenka norint priimti šv. Komuniją – būtina atlikti sakramentinę išpažintį kunigui. Jei sunkių nuodėmių nepadaryta, išpažintis nebūtina prieš kiekvieną pirmojo penktadienio šv. Komuniją. - Nors tai neminima Didžiajame pažade, bet Viešpats nuolat ragindavo šv. Margaritą Mariją ypatingai aukoti pirmųjų penktadienių šv. Komunijas kaip atsiteisimą už žmonių abejingumą bei įžeidimus, daromus Jo Švč. Širdžiai Švč. Sakramente.
Jonas Šaulys pagal www.melskis.lt