Month: April 2023

Šeštadienį, balandžio 22 d., planuojama beatifikuoti kunigą Henrį Planšatą (Henri Planchat) ir dar keturis dvasininkus, kuriuos nužudė Paryžiaus komunos dalyviai. 2021 m. Šventasis Sostas pripažino jų kankinystę, nes jie buvo nužudyti iš neapykantos tikėjimui.

Paryžiaus komuna – taip buvo pavadinta Paryžiaus gyventojų revoliucija, kurią išprovokavo kairiosios grupuotės po Prancūzijos kapituliacijos kare su Prūsija. Ji truko nuo 1871 m. kovo 18 d. iki gegužės 28 d. Marksistai ją laikė pirmąja proletariato diktatūra. Ji taip pat buvo antibažnytinio charakterio. Revoliucionieriai, be kita ko, nužudė Paryžiaus arkivyskupą Georgesą Darboy.

Kartu su kunigu Planchatu palaimintaisiais bus paskelbti kunigai Frézalas Tardieu, Marcellinas Rouchouze, Polycarpe’as Tuffieris ir Ladislas Radigue.

Kunigas Henri Planchatas savo gyvenimą paskyrė patiems vargingiausiems iš vargšų. Jis buvo kilęs iš Vandėjos. Būdamas 19 metų, 1843 m. įstojo į Šventojo Vincento Pauliečio labdaros draugiją – pasauliečių grupę, kuri teikė pagalbą vargšams savo parapijose. Būdamas 27 metų jis buvo įšventintas kunigu. Jis buvo Paryžiaus darbininkų pastorius. Jis stengėsi sugrąžinti prie Dievo nuo Jo nutolusius jaunus žmones. 1871 m. Didįjį ketvirtadienį jį suėmė komunarai. Kadangi tuo metu už kiekvieną nužudytą komunarą jie sušaudydavo po tris įkaitus, tų pačių metų gegužės 26 d. jis buvo sušaudytas kartu su dar 50 žmonių. Iš viso tada buvo nužudyta 10 kunigų (tarp jų penki, kurie bus beatifikuoti balandžio 22 d.), 36 žandarai ir keturi civiliai.

Tėvas Planchatas buvo pavyzdinis kunigas, nuolankus, mylintis vargšus: graži figūra, kurios šiandien reikia Bažnyčiai, – pabrėžia beatifikacijos bylos postulatorius kunigas Yvonas Sabourinas.

Iš 22 kunigų, kuriuos 1871 m. gegužę nužudė komunarai, tik penki buvo įtraukti į 2008 m. pradėtą beatifikacijos procesą. Pasak prancūzų katalikų savaitraščio Le Pèlerin, tai susiję su Paryžiaus Komunos vieta kolektyvinėje prancūzų atmintyje kaip kairiojo mito – neliečiamos, broliškos “revoliucinės utopijos”. Nė žodžiu neužsimenama apie bažnyčių ir kapinių išniekinimą bei dvasininkų žudymą, kurį įvykdė komunarai. Kai 2021 m. viena Paryžiaus parapija surengė procesiją, skirtą pagerbti Komunos laikų kankinius, kairieji aktyvistai užsipuolė dalyvius, keldami tuos pačius revoliucinius šūkius, kaip ir komunistai prieš 150 metų.

JŠ pagal www.pch24.pl

Prancūzija. Kaip skaudu matyti trūkstant ryšius, šimtus metų jungusius šią šalį su Apaštalų Sostu. Bedieviškoji Paryžiaus valdžia atšaukė iš Vatikano savo pasiuntinį ir išvijo popiežiaus nuncijų. Už visa tai po mėnesio Pijus iškankintam kraštui kanonizavo pamaldųjį kleboną Joną Vianėjų.

Buvo gili naktis, kai Meris del Val, naujojo popiežiaus paskirtas kardinolas ir valstybės sekretorius, baigė savo pranešimą apie blogą Bažnyčios padėtį Prancūzijoje. Pijus X klausėsi užsimerkęs ir rankomis tvirtai suspaudęs kryžių, kabojusį ant krūtinės.

‒ Vadinasi, reikalas yra toks, ‒ tarė jis pagaliau, ‒ ar mes pripažįstame masonų valdžios siūlomas religines draugijas ir leidžiame kunigams su jomis bendradarbiauti, ar ne?

‒ Taip, reikalas toks. Reikia padaryti nepaprastai platų sprendimą. Nėra jokios abejonės, kad Prancūzijoje Bažnyčia bus įstumta į skurdą, jei mes uždrausime bendradarbiauti su tomis draugijomis. Jūsų šventenybė žino, kad konsistorijoje pasigirdo svarių balsų, jog reikia gelbėti Prancūzijos kunigus nuo gresiančio didžiulio skurdo. Bažnyčios atsiskyrimas nuo valstybės išplėšė iš Bažnyčios daugiau kaip 44 milijonus frankų metinių pajamų. Jei mes nepritarsime toms religinėms draugijoms, atimsime iš kunigų ir tuos paskutinius šešis milijonus, kuriuos valdžia žada duoti toms draugijoms.

‒ Jūs kalbate apie milijonus frankų, o aš galvoju apie milijonus sielų, kurių išganymui gresia pavojus. Ar žinote, kad pripažindama siūlomas draugijas Bažnyčia turės lankstytis tikėjimą persekiojančiai valstybės valdžiai? Jūs kalbate apie nuolaidas, bet ar žinote, kokiu nedėkingumu Prancūzija atsilygino už Rampolos nuolaidžiavimą politikai?

‒ Kai kas tvirtina, kad Italijos politikoje jūsų šventenybė pasirodė labai nuolaidus.

‒ Eminencija, ‒ nekantriai atsakė Pijus X, ‒ žinote, kad Romoje yra sprendžiamas žemiškojo gėrio klausimas, Bažnyčios valstybės klausimas, o čia žaidžiama nemirtingų sielų išganymu. Aš noriu taikos, noriu susitaikyti su Kvirinalu ir esu pasirengęs padaryti nuolaidų, kiek leidžia mano sąžinė. Tačiau aš nenoriu taikos, perkamos už Jėzaus Krauju nuplautų žmonių sielas. Tai didelis skirtumas, eminencija. Daug kas kalba apie Bažnyčios turtus, o užmiršta patį didžiausiąjį jos lobį ‒ sielų išganymą.

Popiežius uždėjo ranką ant Naujojo Testamento.

‒ Čia yra parašyta: „Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną, ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, taria: „Vis tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ Dabar vėl atėjo panaši valanda, eminencija, išmėginimo valanda. Ar mes turime pasirodyti silpni?

‒ Ar Prancūzijos kunigai pajėgs ištverti tokį bandymą?

‒ Pajėgs, aš tikrai tikiu. Kardinolas Ferata manęs paklausė, kaip Paryžiaus arkivyskupas galėsiąs atlikti savo pareigas, neturėdamas nei namų, nei pajamų, nei bažnyčios. O aš jam atsakiau: jei arkivyskupas negalėsiąs atlikti savo pareigų, aš į jo vietą paskirsiu pranciškoną, jau padariusį visiško neturto įžadą. Tačiau aš be galo pasitikiu prancūzų vyskupais ir kunigais.

‒ Aš jus klausinėju tiktai tam, kad paaiškėtų būsimo sprendimo galutinės išvados, o ne tam, kad jūsų šventenybę paskatinčiau tarti taip ar ne, ‒ atsakė Meris del Val, kuris būkštavo, kad nebūtų Šventojo Tėvo blogai suprastas.

‒ O jei aš dabar paklausiau jūsų nuomonės, kaip teisingiau atsakyti: taip ar ne?

‒ Jei mane, Šventasis Tėve, verčiate atsakyti į šį klausimą, tai aš patariu atsakyti neigiamai. Masonams mes negalime nusileisti nė vieno žingsnio, ‒ atsakė kardinolas, nenoromis sugniauždamas kumštį.

‒ Ačiū jums, eminencija, ‒ susijaudinęs atsakė popiežius. ‒ Ir aš taip manau. O dabar prašau palikti mane vieną. Prieš galutinę nutartį reikia gerai pagalvoti ir pasimelsti.

Meriui del Val išėjus, Pijus X dar ilgai sėdėjo susimąstęs. Trejetą metų jis jau nešė popiežiaus naštą. Jo plaukai pražilo, pavargo širdis. Neseniai jis pajuto mėtų svorį. Jis tikėjosi nugalėsiąs kankinusį tėviškės ilgesį, tačiau atsakomybė kasdien didėjo ir tarsi spaudė jį prie žemės.

Prancūzija. Kaip skaudu matyti trūkstant ryšius, šimtus metų jungusius šią šalį su Apaštalų Sostu. Bedieviškoji Paryžiaus valdžia atšaukė iš Vatikano savo pasiuntinį ir išvijo popiežiaus nuncijų. Už visa tai po mėnesio Pijus iškankintam kraštui kanonizavo pamaldųjį kleboną Joną Vianėjų.

Popiežius ilgai žiūrėjo į didžiojo Arso sielų ganytojo atvaizdą, stovintį ant stalo. „Kaip tu nuspręstumei?“ ‒ šnabždėjo Pijus X. ‒ „Jei tau reiktų pasirinkti Bažnyčios turtus ar jos laisvę, ką tu pasirinktumei? Ne, nereikia tavęs klausti, nes žinau tavo atsakymą. Juk tu atsakytumei: „Pasiimkite viską, ką turiu. Man užteks tik mažo puoduko, kuriame galėčiau išsivirti bulvių. O Bažnyčia turi būti laisva…“

Pijus X atsistojo, praėjo prieškambaryje pro nustebusį adjutantą, paskui koridoriais, laiptais pro sargybinius, atsisakęs palydovo, nuėjo į Šv. Petro baziliką. Ten atsiklaupė ant grindų ir meldė pirmąjį popiežių apšvietimo ir stiprybės.

Bazilikoje buvo tamsu. Tik ant altoriaus spingsėjo raudoni žiburėliai. Sargybiniai šveicarai, popiežiui davus ženklą, pasišalino. Pijus X liko vienas, vienas su savo mintimis ir abejonėmis, kankinančiomis jo širdį.

Jam rodėsi, kad šią valandą jis regi tūkstančius neturtingų kunigų, apsivilkusių nudriskusiomis sutanomis, einančių pas jį ir tiesiančių į jį tuščias rankas. Ar jis gali leisti jiems grimzti į neapsakomą skurdą? Ar tada jis nebus kaltas dėl ją kančių? Ar neįstums jis jų į begalines kankynes? Ar nepražus jie, dėl Dievo tapę elgetomis? Ar jis gali uždėti ant jų pečių tokią kančią?

Bet ar jiems netinka guodžiantys Jėzaus žodžiai: „Aš jums kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“

Baigėsi trumpa vasaros naktis. Blėso paskutinės žvaigždės. Į bažnyčią jau skverbėsi pirmieji ryto aušros spinduliai. Popiežius tebeklūpojo ir meldėsi. Šv. Petro bazilikos laikrodis išmušė keturias. Pijus atsistojo. Jis šiek tiek sušalo, bet jo širdis buvo rami ir tvirta. Brėkštančios dienos šviesoje sublizgo auksinės raidės ant pirmojo popiežiaus kapo: „Non praevalebunt“ ‒ „Pragaro vartai jos nenugalės“.

‒ Aš jau nusprendžiau, ‒ po keleto valandų tarė jis kardinolui Meriui del Val. ‒ Mano atsakymas yra „ne“.

‒ Deo gratias, ‒ linktelėjo kardinolas, o paskui atsiklaupė ir pabučiavo Šventajam Tėvui ranką.

1906 m. rugpjūčio 10 d. pasirodė enciklika „Gravissimo officii munere“, kuri visam pasauliui paskelbė, jog Bažnyčia nesilankstysianti pasaulinei valdžiai. Prancūzijos vyskupams ir kunigams jis uždraudė bendradarbiauti su valstybinėmis religinėmis draugijomis.

Bažnyčia Prancūzijoje neteko savo turto ir nugrimzdo skurdą, tačiau laisvė buvo išgelbėta. Prancūzijos katalikai karštai pritarė popiežiaus nutarimui. Jie mielai padėjo savo kunigams, ir visi krašto kunigai atsižadėjo žemiškųjų turtų ir ryžosi gyventi iš tikinčiųjų aukų.

Pijus X džiaugsmingai stebėjo didvyrišką persekiojamųjų tvirtumą. Tas džiaugsmas tryško iš kiekvieno jo pasakyto šūkio:

„Aš niekados nesiliausiu dėkoti Dievui, kad Jis mane įkvėpė patarti savo vaikams Prancūzijoje: kentėkite kartu su manimi Man tik rūpi, kad negaliu būti kartu su jumis, kad kartu su jumis kentėčiau ir kartu kovočiau Dievo kovą. Savo broliams vyskupams aš esu pasakęs: „Palikite savo rūmus. Atleiskite iš seminarijų jaunuolius, Bažnyčios viltį. Savo alkiui numalšinti neimkite nei vieno sū iš tų, kurie nori Bažnyčią pavergti.

Ir tie brangūs mano sūnūs, kurie liko ištikimi ir skausme, ir neviltyje, matė, kaip jaunuoliai išėjo iš seminarijų, iš tų maldingumo mokyklų. Jie matė, kaip nuo ligonių lovų buvo nustumtos gailestingosios seserys, kur jos iki tol sėkmingai darbavosi. Jie regėjo, kaip daug jaunuomenės auklėjimui nusipelnę vienuoliai paliko savo tėvynę ir ieškojo prieglaudos užsienyje, nes išsigimėlė motina juos atstūmė.

Jie visa matė ir parodė tokį pavyzdį, kokio nėra buvę per visą Bažnyčios istoriją. Visi vyskupai popiežiaus žodžio paklausė kaip Dievo žodžio. Visi kunigai pagarbiai klausė savo vyskupų. Ir tikintieji visi vienu balsu tvirtino: „Remkitės mūsų jėga ir noru aukotis. Jūs neturėsite puikių rūmų, bet turėsite namus, kur galėsite pailsėti. Jūs neturėsite patogių ir erdvių seminarijų, užtai turėsite kitų vietų, kur galėsite auklėti savo klierikus. Neturėsite vienuolių, bet apaštalaus visi tikintieji. Jūs negausite algų, bet jums niekada netrūks nieko, ko reikia tikėjimo apeigoms.“

Jei su ašaromis kalbėjau „Miserere“ dėl bandymų, užplūdusių Prancūzijos Bažnyčią, ta dabar turiu giedoti „Te Deum“ dėl džiaugsmo, kurį patiriu galvodamas apie aukas, aukojamas Prancūzijos tikinčiųjų iš meilės Bažnyčiai. Aš visą laiką turiu giedoti džiaugsmo ir padėkos giesmę.“

Šventojo Tėvo pasitenkinimas buvo toks didelis, kad jis, nors ir labai užsiėmęs, išmoko prancūzų kalbą, kad Prancūzijos maldininkams galėtų kalbėti jų gimtąja kalba. Kai prancūzai katalikai atvyko į Romą padėkoti popiežiui už Orleano mergelės paskelbimą palaimintąja, popiežius jiems atsakė jų gimtąja kalba, o tai juos labai nudžiugino.

Dar daug kas slėgė Šventojo Tėvo širdį. Jau pirmoje savo kalboje kardinolams jis pareiškė, kad laikantis šūkio „Viską atnaujinti Kristuje“ jam ypač rūpėsią skelbti ir saugoti tiesą. Tuo metu būta silpnadvasių, manančių, jog Kristaus mokslą reikią suderinti su moderniaisiais mokslais. Pritardami liberaliai protestantų teologijai, jie tvirtino, jog tikėjimo dogmos esančios tik simboliai. Jie net nesigėdijo skelbti, kad Jėzų Dievu laikiusios tik susižavėjusios minios, o Jis toks nebuvęs. Jie taip pat neigė Jėzaus stebuklus.

Su dideliu skausmu Pijus X matė, kad tos klaidos, vadinamos modernizmu, brovėsi į kunigų seminarijas, į teologijos fakulteto auditorijas, net į bažnytinę hierarchiją. Ilgiau nebuvo galima tylėti.

1907 m. rugsėjo 8 d. enciklika „Pascendi“ labai griežtai pasmerkė tas klaidas ir pačioje Katalikų Bažnyčioje įsigalėjusiam modernizmui sudavė mirtiną smūgį. Popiežius pasmerkė 65 klaidingus teiginius ir uždraudė juos skelbti, pagrasindamas ekskomunika.

Ne vienam, kas be piktos valios buvo pasidavęs toms klaidoms, tai atvėrė akis, ir tokie rado kelią į tikrąjį tikėjimą.

Taip pat ne vienas profesorius, manęs daug nuveikti nuolaidžiaudamas laiko dvasiai, dabar nuolankiai mušėsi į krūtinę ir nusileido neklaidingam Bažnyčios sprendimui. Kiti, be abejo, liko užsispyrę, ir popiežius, nors ir su skaudama širdimi, turėjo juos ekskomunikuoti. Nepataisomi modernizmo šalininkai, masonai ir laisvamaniai, visokiais būdais reiškė savo neapykantą ir panieką popiežiui ir jo sekretoriui.

Popiežių jie vadino puikiu, bet nieko neišmanančiu kaimo klebonu, kuriam geriau būtų buvę likti pas savo kaimiečius. Jis nieko neišmanąs apie naujųjų amžių mokslus ir jų reikalavimus. Kiti kalbėjo dar šiurkščiau ‒ jį ir Merį del Val vadino fanatikais, norinčiais užgniaužti bet kokią dvasios laisvę.

O dar kiti ėmė tyčiotis iš jo būdo taurumo ir gerumo.

„Pijus yra tik veidmainis, nepaprastas garbėtroška ir barnininkas, jis tariamu nuolankumu pasiekė tokias aukštumas ir dabar nusimetė savo kaukę“, ‒ rašė laikraščiai. Tairelis, Anglijos modernistų vadas, niršdamas rašė: „Modernistų judėjimas pavertė skaisčiomis viltimis daugelį neaiškių svajonių, bet staiga išlindo Pijus X, vienoje rankoje laikydamas skorpioną, o kitoje akmenį.“

Pijus X juokėsi iš visų tų užgauliojimų, jo nė kiek nejaudino nė didžiausi keiksmai, nei bekraštės pagyros. Supykdavo popiežius tik tada, kai kas nors užkabindavo jo valstybės sekretorių.

‒ Aš nepakęsiu tokios neteisybės, ‒ pareiškė jis kardinolui Meriui del Val. ‒ Tegul jie viską prikaišioja man, jeigu jiems patinka. Bet už ką jie turi kaltinti jus?

‒ O, Šventasis Tėve, jei ir į mane pataiko keli akmenys iš tų, kuriuos svaido į jūsų šventenybę, aš didžiuojuosi.

Vatikaną užplūdo šmeižikiškų laiškų tvanas.

‒ Na, ką jie vėl rašo apie mane? ‒ paklausė jis, pastebėjęs, kad mons. Bresanas padėjo į šalį ryšulėlį laiškų.

‒ Juose prirašyta negirdėtų šmeižtų, ‒ atsakė susirūpinęs sekretorius. ‒ Ar jūsų šventenybė norite juos skaityti?

‒ Ne, ne, ‒ pakratė popiežius galvą.

Paskui jis peržegnojo tuos laiškus ir tarė:

‒ Parce sepultis [lot. netrukdyk lavonams ilsėtis].

Nors popiežius griežtai smerkė klaidą, labai gailėjosi klystančiųjų. Jis bausdavo tik tada, kai kitaip pasielgti nebegalėdavo ir kai priešingumai buvo vieši, ir nebūdavo galima jų nepastebėti.

‒ Modernistai patys kasasi duobę, ‒ sakydavo jis.

Jau pirmoje konsistorijoje jis pareiškė:

‒ Nors mus verčia kovoti už tiesą, bet mes su meile apkabiname tiesos priešus, nes mes nepaprastai juos užjaučiame ir pavedame Dievo gailestingumui.

Vieną dieną jis buvo priverstas pasikviesti ir rimtai perspėti kunigą, praradusį bet kokį saiką.

‒ Sukalbėkite, eminencija, už mane „Sveika, Marija“, ‒ paprašė jis Merį del Val, ‒ kad Dievas palaimintų šitą audienciją ir tas vargšas nustotų priešintis, ir neverstų manęs griebtis griežčiausių priemonių.

Kitą rytą jis atėjo į kambarį labai susirūpinęs ir nuvargęs. Rūpestis beveik visą naktį neleido jam užmigti. O po audiencijos jo veidas spindėjo džiaugsmu.

‒ Žinote, eminencija, ‒ tarė jis kardinolui, ‒ viskas praėjo gerai. Vargšas suprato mano žodžių teisingumą. Galėjau jo nepasigailėti, bet jis nusileido. Dabar mes turime pasistengti jam padėti.

Pijui X daug metų nedavė ramybės bažnytinės muzikos reforma. Dievo namai ir šventųjų paslapčių didingumas jam atrodė per kilnūs dalykai, kad prie jų būtų galima šlieti kasdieniškus dalykus arba tokius, kurie tinka tik teatrui. Todėl jis paskelbė laišką motu proprio, kuriame nurodė, kad liturginei muzikai, ypač grigališkajame giedojimui, reikia grąžinti pirmykštį grožį ir didingumą.

„Tarp apaštalavimo uždavinių, ‒ rašė jis, ‒ be abejo, žymią vietą užima pareiga saugoti ir puoselėti Dievo namų, kuriuose atliekamos šventosios mūsų religijos paslaptys, kilnumą. Todėl Dievo namuose neturi būti nieko, kas trukdytų ar nors kiek kliudytų susitelkti, kas nesiderintų su šventųjų veiksmų kilnumu ir didingumu.“

Jis taip pat nurodė gaires, pagal kurias buvo sutvarkyta bažnytinė muzika ir pašalintos negerovės.

Šiame darbe jam daug patarė ir padėjo kompozitorius Perozis.

Wilhelm Hünermann, publikuota iš: Wilhelm Hünermann, Liepsnojanti ugnis (Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992)

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Šis šventas laikotarpis turėtų sukelti dvasinį džiaugsmą kiekvienoje su Jėzumi prisikėlusioje sieloje. Šis džiaugsmas yra tarsi amžinosios laimės nuojauta, todėl krikščionis privalo saugoti jį savo sieloje, karštai siekdamas to gyvenimo, kuris slypi mūsų dieviškojoje Galvoje, ir apdairiai saugodamasis mirtinos nuodėmės.

Paskutines devynias savaites mes apgailėjome savo kaltes ir darėme už jas atgailą. Mes sekėme paskui Jėzų į Kalvariją, bet dabar mūsų šventoji Motina Bažnyčia primygtinai ragina mus džiaugtis. Ji pati nustojo liūdėti; jos rauda virto giesme savo maloniajam Sužadėtiniui.

Norėdama perduoti šį džiaugsmą visiems savo vaikams, ji atsižvelgia į jų silpnumą. Priminusi jiems apie būtinybę atsiteisti, ji skyrė jiems keturiasdešimt atgailos dienų. Po to, panaikinusi Gavėnios apsimarinimo suvaržymus, ji veda mus į Velykas, kaip į šalį, kur viešpatauja vien linksmybė, šviesa, gyvenimas, džiaugsmas, ramybė ir saldi nemirtingumo viltis.

Taip ji savo vaikuose, kurių sielos prisirišusios prie žemės, sužadina jausmus, harmoningai derančius su didžia švente, tokius, kokius išgyvena patys tobuliausieji; šitaip visi ‒ ir uolieji, ir drungnieji, vienu balsu gieda tą patį šlovės himną mūsų prisikėlusiam Jėzui.

Didysis XII a. liturgistas abatas Rupertas iš Doico (Deutz) taip kalba apie Bažnyčios naudojamą religinę išmonę Velykų dvasiai sužadinti:

„Esama tokių žemiškų protų, kurie, atrodo, yra nepajėgūs atsiverti dvasiniams dalykams, jeigu nėra apimti kokio nors neįprasto susijaudinimo, todėl Bažnyčia naudojasi tokiomis priemonėmis. Tad Gavėnios pasninkas, kurį aukojame Dievui kaip savo kasmetinę dešimtinę, tęsiasi iki švenčiausios Velykų nakties. Po jos einančios penkiasdešimt dienų praeina kaip viena šventė. Kai kūno apsimarinamas tęsiasi iki pat Velykų nakties, šios šventos nakties nekantriai laukia net žemiškiausiai mąstantys žmonės; jie jos laukia ir įdėmiai skaičiuoja visas keturiasdešimt dienų, kaip pavargęs keliautojas mylias. Todėl ši šventa iškilmė yra visiems maloni, brangi ir visų trokštama, kaip šviesa vaikščiojantiems tamsoje, kaip gaivaus vandens šaltinis ištroškusiems ir kaip „palapinė“, kurią Viešpats pastatė pavargusiems keliauninkams.“ (De divinis oficiis, lib. VI, cap. XXVII)

Kokie buvo laimingi laikai, kai, pasak šv. Bernardo, visoje krikščionių armijoje nebuvo nė vieno, apleidžiančio savo velykinę pareigą, ir kai visi, tiek teisieji, tiek nusidėjėliai, laikėsi Gavėnios reikalavimų! Deja, tos dienos praėjo, ir Velykos nebedaro tokio poveikio mūsų kartos žmonėmis.

Priežastis yra ta, kad patogumų meilė ir klaidinga sąžinė daugelį krikščionių verčia taip abejingai žiūrėti į Gavėnios įstatymą, tarsi jis visai neegzistuotų. Todėl Velykos jiems ateina kaip eilinė šventė – galbūt viena iš didžiausių švenčių, ‒ bet nieko daugiau. Jie beveik nepatiria to jaudinančio džiaugsmo, kuris šiuo laikotarpiu pripildo Bažnyčios širdį ir kuris sklinda iš visų jos veiksmų.

Net jeigu jie jį ir pajustų tą šlovingąją dieną, kaip galima tikėtis, kad jie visas penkiasdešimt dienų išlaikys tą džiaugsmo dvasią, kuri yra pati Velykų esmė? Jie nesilaikė Gavėnios pasninko nei susilaikymo: ta sušvelninta forma, kuria Bažnyčia šiandien liepia savo vaikams jo laikytis, atsižvelgdama į jų silpnumą, jiems buvo per griežta!

Jie siekė būti atleisti nuo šio Gavėnios apsimarinimo reikalavimo arba tiesiog pasinaudojo šia galimybe, ir padarė tai be jokio apgailestavimo ar sąžinės graužimo. Ir štai, „Aleliuja“ grįžta ir neranda atsako jų sielose: kaip galėjo būti kitaip? Atgaila jų neapvalė ir nesudvasino. Tad kaip jie galėjo sekti prisikėlusiu Jėzumi, kurio gyvenimas nuo šiol yra labiau dangiškas negu žemiškas?

Tačiau tokie pamąstymai pernelyg liūdni šiam laikui: maldaukime mūsų prisikėlusį Viešpatį, kad Jis apšviestų šias sielas savo pergale prieš pasaulį bei kūną ir pakeltų juos iki savęs. Ne, niekas dabar nebeturi užtemdyti mūsų džiaugsmo. „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis?“ (Mt 9, 15) Jėzus bus su mumis keturiasdešimt dienų; jis daugiau nebekentės ir nebemirs; tegul mūsų jausmai atitinka Jo begalinę šlovę ir palaimą.

Tiesa, Jis mus paliks, įžengs į Dangų ir atsisės Savo Tėvo dešinėje, tačiau Jis nepaliks mūsų našlaičiais. Jis atsiųs mums Dieviškąjį Guodėją, kuris pasiliks su mumis per amžius (Jn 14, 16). Šie mieli ir guodžiantys žodžiai turi būti mūsų mintyse Velykų laikotarpiu: „Vestuvininkai negali liūdėti, kol su jais yra jaunikis“. Jie yra raktas į visą šio švento laikotarpio liturgiją.

Mes turime nuolat juos prisiminti ir įsitikinsime iš patirties, kad Velykų džiaugsmas yra taip pat išganingas, kaip ir Gavėnios atgaila. Jėzus ant Kryžiaus ir prisikėlęs Jėzus yra visada tas pats Jėzus; bet dabar Jis nori, kad mes būtume drauge su Jo palaimintąja Motina, Jo mokiniais ir Magdaliete, išgyvenančiais susižavėjimo ekstazę dėl Jo triumfo ir pamiršusiais liūdnas Jo kančios dienas.

Tačiau šios mūsų Velykos pasibaigs. Šviesi prisikėlusio Jėzaus vizija pranyks. Mums liks tik Jo neblėstančios šlovės ir nuostabaus Jo artumo prisiminimas. Ką mums daryti, kai Tas, kuris buvo pati mūsų gyvybė ir šviesa, paliks mus ir įžengs į Dangų? Neliūdėkite, krikščionys! Jūs turite laukti kitų Velykų. Kiekvieni metai leis jums vis iš naujo patirti tai, kuo dabar džiaugiatės. Vienas Velykas keis kitos, kol pagaliau nuves jus į dangiškąsias Velykas, kurios niekada nesibaigs ir kurių įžanga yra šios laimingos žemiškosios Velykos.

Bet ir tai dar ne viskas. Klausykite, ką sako Bažnyčia. Vienoje savo maldoje ji atskleidžia mums didžią paslaptį, kaip mes galime amžinai išsaugoti savo Velykas netgi čia, tremtyje. Joje sakoma: „Suteik savo tarnams, Viešpatie, kad jie savo gyvenimu galėtų išsaugoti Paslaptį, kurią gavo tikėjimu!“ Tada Velykų Paslaptis bus visada regima šioje žemėje; mūsų prisikėlęs Viešpats įžengia į Dangų, bet Jis palieka mumyse savo prisikėlimo antspaudą ir mes privalome jį išsaugoti savyje iki to laiko, kai Jis vėl mus aplankys.

Kaip galėtume neišsaugoti šio dieviško antspaudo savyje? Ar ne visos mūsų dieviškojo Mokytojo paslaptys taip pat yra ir mūsų? Nuo pat savo pirmojo atėjimo kūne Jis padarė mus visų savo darbų dalininkais. Jis gimė Betliejuje: mes gimėme kartu su Juo. Jis buvo nukryžiuotas: mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Juo (Rom 6, 6). Jis buvo palaidotas: mes buvome palaidoti su Juo (Rom 6, 4). Todėl, kai Jis prisikėlė iš kapo, mes taip pat gavome malonę gyventi atnaujintą gyvenimą.

Apaštalas moko: „Mes žinome, kad prisikėlęs iš numirusių Kristus daugiau nebemiršta, mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui.“ (Rom 6, 9‒10).  Jis yra mūsų Galva, o mes ‒ Jo nariai: mes esame dalininkai viso, kas Jam priklauso. Vėl mirti dėl nuodėmės ‒ tai Jo išsižadėti, atsiskirti nuo Jo, atsisakyti Jo mirties ir prisikėlimo, kuriuos Jis dėl savo gailestingumo norėjo mums duoti.

Todėl išsaugokime savyje tą gyvybę, kuri yra mūsų Jėzaus gyvybė ir kuri priklauso mums kaip mūsų lobis; nes Jis ją nupelnė, nugalėdamas mirtį ir atidavė mums kartu su kitais savo nuopelnais. Tad jūs, kurie prieš Velykas buvote nusidėjėliai, bet dabar sugrįžote į malonės gyvenimą, žiūrėkite, kad daugiau nebemirtumėte; tegul jūsų veiksmai liudija apie jūsų prisikėlimą. O jūs, kuriems Velykų iškilmė atnešė augimą malonėje, parodykite šio gyvenimo apstumo padidėjimą savo principais ir elgesiu. „Taip visi gyvens atnaujintą gyvenimą.“

Tuo kol kas baigiame Jėzaus prisikėlimo mums duotas pamokas; visa kita paliekame kukliems komentarams, kuriuos turėsime pateikti, kai aptarsime šio švento laikotarpio liturgiją. Tada mes vis aiškiau suprasime ne tik savo pareigą imituoti savo dieviškojo Mokytojo prisikėlimą, bet ir šios didingiausios Dievažmogio paslapties puikumą. Velykos su savo trimis pasigėrėtinais dieviškos meilės ir galios pasireiškimais ‒ Prisikėlimu, Įžengimu į dangų ir Šventosios Dvasios atsiuntimu – yra mūsų Atpirkimo darbo ištobulinimas. Viskas ‒ tiek laiko paskirstymas, tiek liturgijos veikimas ‒ buvo pasiruošimas Velykoms. Keturi tūkstančiai metų, kurie praėjo po mūsų pirmiesiems tėvams Dievo duotų pažadų, buvo apvainikuoti įvykiu, kurį dabar švęsime.

Visa, ką Bažnyčia darė dėl mūsų nuo Advento pradžios, susiję su šiuo šlovingu įvykiu. Dabar, kai jo sulaukėme, mūsų lūkesčiai daugiau nei išsipildė, ir Dievo galybė ir išmintis mums buvo taip aiškiai parodyti, kad mūsų ankstesnis pažinimas atrodo niekis, palyginti su dabartiniu supratimu ir meile. Net angelai yra apstulbinti didingosios Paslapties, kaip sako Bažnyčia viename himne: „Angelai su nuostaba žiūri į žmonijoje įvykusį pasikeitimą: ji buvo kūnas, darantis nuodėmes, o dabar Kūnas panaikina visas nuodėmes, ir Dievas, kuris viešpatauja, yra Dievas, prisiėmęs Kūną“ (Iš rytmetinių Žengimo Dangun maldų himno).

Velykų laikas taip pat priklauso vadinamajam apšvietimo gyvenimui, maža to, jis yra pati svarbiausia to gyvenimo dalis, nes jis ne tik atskleidžia Dievažmogio pažeminimus ir kančias, kaip matėme per paskutinius keturis liturginių metų laikus, bet ir parodo Jį visoje savo didingoje šlovėje. Šis laikas leidžia mums pamatyti, kaip Jis savo šventojoje žmogystėje išreiškia aukščiausią tvarinio virsmo į Dievą laipsnį. Šventosios Dvasios atėjimas padarys šį apšvietimą dar ryškesnį; jis parodo mums sielos ir Trečiojo Švenčiausiosios Trejybės asmens santykius. Čia mes matome ištikimos sielos kelią ir pažangą dvasiniame gyvenime.

Ji tapo Dangiškojo Tėvo įvaikiu; ji įsikūnijusio Žodžio pamokomis ir pavyzdžiais buvo įvesta į visas savo aukšto pašaukimo pareigas ir paslaptis; ji Šventosios Dvasios apsilankymu ir apsigyvenimu buvo ištobulinta. Iš čia išplaukia keletas krikščioniškų pratybų, padedančių jai sekti savo dieviškuoju Pavyzdžiu ir parengiančių ją susivienijimui, į kurią ji yra kviečiama To, kuris visiems, Jį priėmusiems, davė galią tapti Dievo vaikais, „kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, bet iš Dievo užgimę.“

Dom Prosper Gueranger

JŠ pagal www.fsspx.lt

Kai Viešpats Jėzus nusileido į pragarą, mirusieji turėjo šaukti iš džiaugsmo: Jėzus Kristus yra Viešpats! Gyvenimo ir mirties Viešpats! Pagaliau atėjo Tas, kuris išplėšė juos iš mirties valdžios. Jis nori visus iš jos išlaisvinti – tai nereiškia, kad pragaras tuščias.

Tomaszas Kolanekas, PCh24.pl: Tikėjimo išpažinime sakome: “Valdant Poncijui Pilotui, jis dėl mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus, nukankintas ir palaidotas. Kaip Šventajame Rašte išpranašauta”. Kas nutiko Viešpačiui Jėzui per tas tris dienas – nuo mirties ant kryžiaus iki prisikėlimo?

Prof. t. Dariuszas Kowalczykas SJ: Kalbame apie tris dienas, tačiau atkreipkime dėmesį, kad Viešpats Jėzus mirė penktadienio popietę, o Juozapas iš Arimatėjos pradėjo organizuoti laidotuves “į vakarą” (žr. Mt 27, 57), o prisikėlimas įvyko sekmadienio rytą. Trys dienos išplaukia iš to, kad iš tiesų Jėzaus mirtis susijusi su penktadieniu, šeštadieniu ir sekmadieniu, tik jei reikėtų skaičiuoti tiksliau, iš viso būtų apie 35 valandos. Tai, kas vyksta po mirties, išslysta iš mūsų žemiškojo, laiko ir erdvės suvokimo.

Dėl to Kristaus mirtis mums tampa dar didesniu slėpiniu. Vis dėlto reikia pasakyti, kad Jėzus iš tiesų mirė ir Jo kūnas buvo palaidotas. Taigi Kristaus žmogiškasis kūnas lieka kape, o Jėzus “tuo metu” atlieka tai, ką mes vadiname “nužengimu į pragarą”. Šį slėpinį apmąstome Didįjį šeštadienį, kuris labiau nei Didysis penktadienis yra diena be liturgijos. Juk tai, ką mes šnekamojoje kalboje, bet klaidingai, vadiname Didžiojo šeštadienio liturgija, priklauso ne šeštadieniui, bet sekmadieniui. Paschos vigilija prasideda Prisikėlimo sekmadienis. Šeštadienį turėtume išgyventi kapo tylą ir nusileidimo į pragarą slėpinį.

Ar Viešpaties Jėzaus “nužengimas į pragarą” buvo iš anksto paskelbtas?

Jėzus paskelbė apie savo mirtį ir prisikėlimą. Į pranešimą apie Jo mirtį įtrauktas ir pranešimas apie Jo nužengimą į pragarą, arba mirusiųjų šalį, Biblijoje vadinamą Šeolu arba Hadu. 89 psalmėje skaitome: “Ar yra kas, kas norėtų gyventi ir neragauti mirties, kas išplėštų savo gyvybę iš Šeolo valdžios” (49 eilutė).

Jėzus, kuris buvo tikras žmogus, o ne vaidino kokį nors “dievišką” teatrą, taip pat patyrė mirtį ir “Šeolo galybę”, tačiau, kita vertus, Jis nugalėjo mirtį ir išplėšė ne tik save, bet ir kitus iš mirties žemės valdžios. Kai mokiniai išgirdo Jėzų skelbiant apie jo mirtį ant kryžiaus, jiems tai buvo sinonimas nužengimui į pragarą, arba Šeolą.

Ką reiškia, kad Viešpats Jėzus “nusileido į pragarą”? Ar tai reiškia pragarą kaip amžinojo pasmerkimo vietą, ar veikiau kažkokią “mirusiųjų šalį”, į kurią po mirties buvo siunčiami teisieji, gyvenę iki Gelbėtojo atėjimo į pasaulį?

Pragarai, apie kuriuos kalbama posakyje “nusileidimas į pragarą”, nėra pragaras, kaip mes suprantame šį žodį, t. y. amžino, neatšaukiamo pasmerkimo vieta. Jei taip būtų buvę, Jėzus nebūtų nieko iš ten išvedęs. Katalikų Bažnyčios katekizmas, remdamasis įvairiais Bažnyčios magisteriumo nutarimais, tai aiškina taip: “Jėzus nusileido į pragarą ne tam, kad išlaisvintų pasmerktuosius, ir ne tam, kad sunaikintų pasmerktųjų pragarą, bet tam, kad išlaisvintų prieš Jį buvusius teisiuosius” (KBK 633).

Pragaras kaip amžinas pasmerkimas reiškia būseną, kurioje pasmerktieji galutinai atmetė Dievo gailestingumą, o “pragarai”, į kuriuos nusileidžia Jėzus, yra būsena, kurioje mirusieji laukė Gelbėtojo. Romos katekizme (1, 6, 3) skaitome: “Jėzus Kristus, nužengdamas į pragarus, išlaisvino teisiųjų sielas, kurios laukė savo Išlaisvintojo Abraomo glėbyje” (žr. KBK 633).

Atkreipkime dėmesį į dar vieną paradoksą, būtent į tai, kad iš tikrųjų tik po Kristaus galima kalbėti apie pragarą amžinojo pasmerkimo prasme. Juk jame Dievas mums galutinai siūlo savo gailestingumą, todėl tik tie, kurie sąmoningai atmeta Kristų, pasirenka gyvenimą toli nuo Dievo, t. y. pragarą.

JŠ pagal www.pch24.pl

Sprendžiant pagal saulės padėtį danguje, Jėzų nukryžiavo apie penkiolika minučių po dvyliktos. Kai budeliai ėmė kelti kryžių, iš šventyklos pusės atskambėjo garsus trimitų aidas, kuris reiškė, kad pagaliau paskerstas Velykų avinėlis.

Atitemptas prie kryžiaus, Jėzus, tikras kančios paveikslas, pats ant jo atsisėdo. Nieko nelaukę, budeliai parbloškė jį ant nugaros, čiupo jo dešinę ranką, pritraukė ją prie dešiniajame skersinyje išgręžtos skylės ir tvirtai pririšo.

Tuomet vienas keliais prispaudė jo šventą krūtinę, kitas suėmė pirštus, kad šie nesilenktų, o trečias pridėjo ilgą, storą, aštriai nuzulintą vinį prie jo rankos delno, arčiau riešo, tos rankos, kuri taip gausiai teikdavo palaiminimus, ir iš visų jėgų ėmė ją kalti geležiniu kūju.

Iš Viešpaties lūpų išsprūdo garsi, skausminga dejonė, o jo kraujas aptaškė budelių rankas. Delno raumenys įplyšo, ir triašmenė vinis įtraukė juos su savimi į siaurą skylę. Aš skaičiavau plaktuko smūgius, bet iš didelio sielvarto vėliau pamiršau, kiek jų buvo. Švč. Mergelė tyliai dejavo ir atrodė bealpstanti, o Magdalietė tiesiog ėjo iš proto.

Grąžtai buvo vientisos geležies, lotyniškos T raidės formos. Kūjai kartu su rankenomis taip pat buvo pagaminti iš vientisos geležies. Man jie buvo panašūs į medinius plaktukus, kokius pas mus naudoja staliai, dirbdami su kaltais.

Vinys, kurias pamačius Jėzų nukrėtė šiurpas, buvo tokios ilgos, kad sugniaužus jas į kumštį iš vienos ir iš kitos pusės lieka kyšoti maždaug po colį. Jų galvutė plokščia, maždaug kronentalerio  dydžio, uždengianti didelę dalį delno. Vinys buvo triašmenės, siaurėjančios per visą ilgį, viršuje nykščio storio, apačioje ‒ kaip mažasis pirštas, o pats smaigalys aštriai nuzulintas. Įkalus vinis į kryžių, jų galas šiek tiek išlindo kitoje skersinių pusėje.

Prikalę dešinę ranką, budeliai pamatė, kad kairioji beveik per du colius nesiekia išgręžtos skylės. Taigi jie pririšo virvę prie jo kairiojo riešo ir spirdamiesi kojomis į kryžiaus liemenį ėmė iš visų jėgų ją traukti, kol delnas pasiekė skylę. Nuo baisaus skausmo Jėzus gailiai sudejavo. Jo rankos išniro iš sąnarių, pečiai ištįso ir persikreipė, pažastys įdubo, krūtinė iškilo, o alkūnių vietose matėsi išnirusių kaulų galai. Budeliai vėl prispaudė jo krūtinę ir pečius, pririšo kairę ranką prie kryžiaus ir prikalė ją kita baisiąja vinimi.

Vėl ištryško Jėzaus kraujas, ir vėl pasigirdo jo jausmingas, skardus dejavimas, pertraukiamas sunkaus plaktuko smūgių. Dabar Jėzaus rankos buvo ištemptos tiesia linija, ir jos nebeuždengė įstrižai kylančių kryžiaus skersinių. Tarp jų ir Viešpaties pažastų matėsi tarpas.

Švč. Mergelė jautė visą Jėzaus kančią. Ji išblyško kaip lavonas, tyli skausmo dejonė išsiveržė iš jos lūpų. Tai išgirdę, fariziejai ėmė iš jos tyčiotis ir plūstis, todėl Jėzaus bičiuliai nuvedė ją šiek tiek toliau nuo pylimo, prie kitų šventųjų moterų. Magdalietė atrodė kaip pamišusi. Jos akys ir skruostai buvo pasruvę krauju, nes iš skausmo ji nagais susidraskė sau veidą.

Tuo tarpu budeliai prie kryžiaus liemens, maždaug per trečdalį nuo jo apačios, didele vinimi pritvirtino medinę kaladėlę, prie kurios turėjo prikalti Jėzaus kojas, kad šitaip Išganytojas labiau stovėtų, nei kybotų, antraip jo rankos būtų neatlaikiusios kūno svorio, o ir kojų nebūtų įmanoma prikalti nesutrupinus kaulų. Toje kaladėlėje buvo išgręžta skylė viniai, o medyje išskaptuotos įdubos kulnims.

Apskritai tokių įdubų kryžiaus liemenyje buvo padaryta keletas, kad nuteistasis kuo ilgiau kankintųsi ir kad jo kūnas, trūkus rankų raiščiams, nenukristų ant žemės.

Taip baisiai ištempus Jėzaus rankas dėl per toli išgręžtų skylių, jo kūnas pasikėlė į viršų, o kojos susilenkė per kelius. Budeliai pamėgino jas pririšti prie kryžiaus, bet jo šventos pėdos toli gražu nesiekė kaladėlės. Tai pamatę, budeliai prapliupo keiktis. Vieni manė, kad reikia išgręžti naujas skyles rankoms, nes patraukti kaladėlę aukščiau bus pernelyg sunku, kiti tyčiodamiesi sugalvojo kraupią išeitį: girdi, jei jis nenorįs išsitiesti, jie jam padėsią.

Užnėrę virvę ant dešinės jo kojos, jie su siaubinga jėga patraukė ją link kaladėlės ir tvirtai pririšo prie kryžiaus. Jėzaus kūnas taip baisiai išsitempė, kad net jo krūtinė subraškėjo, o iš lūpų išsiveržė garsus šauksmas: „Dieve! O, Dieve!“ Atrodė, tarsi jo šonkauliai būtų atlūžę nuo krūtinkaulio. Tai buvo siaubinga kančia. Prieš tai budeliai buvo pririšę prie kryžiaus jo krūtinę ir pečius, kad rankos neištrūktų iš vinių.

Lygiai taip pat jie ištempė ir kairiąją koją, tvirtai pririšo ją virš dešinės, o kadangi buvo nepatogu kalti iš karto per abi kojas, jie plonesne vinimi tarsi kokia yla persmeigė kairiosios keltį, padarydami joje skylę. Tuomet budeliai paėmė nepaprastai ilgą, baisią vinį ir su didžia jėga įkalė ją pro kairiosios žaizdą ir per po ja prispaustos dešiniosios pėdą į kaladėlės skylę, o per ją ‒ dar toliau, į kryžiaus liemenį. Aš stovėjau prie kryžiaus ir iš šono mačiau, kaip vinis plėšydama raumenis ir laužydama kaulus pervėrė abi pėdas.

Kojų prikalimas buvo žiauresnė kankynė už visas kitas, ypač dėl to, kad Jėzaus kūnas buvo taip baisiai ištemptas. Iš viso aš suskaičiavau trisdešimt šešis kūjo smūgius, kurie skambėjo pakaitomis su gailia, skardžia, tyra vargšo Išganytojo dejone. Kita vertus, Jėzaus priešų keiksmai ir patyčios mano ausims skambėjo dusliai ir niūriai.

Švč. Mergelė vėl grįžo prie bausmės aikštelės, tačiau išvydusi, kaip budeliai tempia ir kala Jėzaus kojas prie kryžiaus, išgirdusi plaktuko smūgius, kaulų traškėjimą ir gailų savo sūnaus dejavimą, ji, persmelkta begalinės užuojautos, susmuko savo palydovių rankose. Prijoję fariziejai ėmė jas plūsti, todėl draugai vėl ją nunešė toliau. Kalant Jėzų prie kryžiaus, o ir vėliau, keliant kryžių, tai šen, tai ten, ypač tarp moterų pasigirsdavo užuojautos šūksniai: „O, kad šiuos niekšus žemė prarytų arba ugnis iš dangaus sunaikintų!“ Tačiau budeliai tik šaipėsi ir tyčiojosi.

Visos savo kančios metu iki pat mirties Jėzus nepaliaudamas meldėsi, kartodamas atskirus Psalmių posmus ir pranašų žodžius, kurie kaip tik dabar per jį pildėsi. Tik kartais jo maldą pertraukdavo skausminga dejonė. Aš viską girdėjau ir kartu su juo meldžiausi, o ir šiaip, kai kalbu Psalmes, tie posmai man visuomet iškyla atmintyje, tik dabar esu taip sukrėsta savo dangiškojo Sužadėtinio kančios, kad visų jų negalėsiu atkartoti. Šios siaubingos kankynės metu virš Jėzaus vis pasirodydavo verkiantys angelai.

Dar tik pradėjus kryžiuoti romėnų sargybos vadas liepė prie kryžiaus viršaus prikalti lentelę su Piloto užrašu. Pamatę žodžius „Žydų karalius“, Romos kariai ėmė garsiai juoktis, o fariziejai baisiai įniršo. Keletas jų nujojo į miestą dar kartą prašyti Piloto pakeisti užrašą.

Kiti budeliai tuo metu vargo platindami skylę Jėzaus kryžiui, nes ji buvo per maža, o uola ‒ labai kieta. Tie niekšai, kurie išgėrė Jėzui skirtą aromatizuotą Veronikos vyną, visai apgirto. Staiga jie pajuto baisų, deginantį skausmą viduriuose, varantį juos iš proto. Jie ėmė plūsti Jėzų, kad šis juos apkerėjęs, niršo dėl jo kantrybės ir vis bėgo į pakalnę maukti asilės pieno. Mat apačioje stovėjo kelios moterys iš atvykėlių stovyklos su melžiamomis asilėmis. Jos pardavinėjo pieną.

Sprendžiant pagal saulės padėtį danguje, Jėzų nukryžiavo apie penkiolika minučių po dvyliktos. Kai budeliai ėmė kelti kryžių, iš šventyklos pusės atskambėjo garsus trimitų aidas, kuris reiškė, kad pagaliau paskerstas Velykų avinėlis.

Pal. Ona Kotryna Emerich

JŠ pagal www.fsspx.lt

Didįjį ketvirtadienį Ispanijos užsienio legionas Malagoje pagerbia nukryžiuotąjį Kristų. Kareiviai žygiuoja su dideliu kryžiumi ir gieda “Soy el novio de la Muerte” – “Aš esu Mirties jaunikis”.

Renginys vadinamas procesija su Gerosios Mirties Kristumi. Statulą XVII a. sukūrė Pedro de Mena. Ji buvo saugoma Švento Dominyko bažnyčioje; procesijos visada buvo labai populiarios, ypač nuo 1921 m., kai Kristus buvo paskelbtas Ispanijos legionierių ir Gerosios Mirties globėju. Skulptūra buvo sunaikinta 1931 m. per pilietinį karą. Išliko tik nedidelis jos fragmentas. Dabartinė kopija buvo pagaminta 1941 m.

Dabartinė Kristaus iš Menos kopija pagaminta 1941 m. Didįjį ketvirtadienį prieš vidurdienį ji įplaukia į Malagos uostą laivu, iš kurio ją išveža legionieriai. Jau išlipę į krantą jie gieda savo garsiąją giesmę “Mirties jaunikis”. Tada jie neša nukryžiuoto Kristaus statulą į koplyčią, iš kurios vakare pajuda kelias valandas trunkanti procesija.

JŠ pagal www.pch24.pl

Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis ir Velykos, šios trys liturgijos viršūnės, sudaro vieno slėpinio, mūsų atpirkimo slėpinio, tris atskirus tarpsnius.

Šis trijų dienų laikotarpis dar vadinamas „Velykų tridieniu”. Liturgijoje stengiamasi kiek galint tiksliau sekti tokia istorijos raida, su kokia gali supažindinti sinoptinių evangelijų tradicija.

Ketvirtadienį Bažnyčia mini Eucharistijos įsteigimą Velykų vakarienėje, Jėzaus su mokiniais valgytoje Jeruzalėje.

Žinodamas, jog Kančios drama neišvengiama, Jėzus turbūt galėjo keliomis dienomis paankstinti Velykų vakarienę, kurią norėjo valgyti Jeruzalėje su savo mokiniais (tokią išvadą galima padaryti palyginus Evangeliją pagal Joną su sinoptinėmis evangelijomis).

Mišių Evangelijoje primenama, kad vakarienės metu Jėzus mazgojo kojas savo mokiniams ir aiškino, kodėl taip elgiasi: „Jei aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip ai jums dariau”. Todėl pagrindinis celebrantas mazgoja kojas dvylikai dalyvių, taip išreikšdamas pagarbą ir tarnystę. Krikščionims, kaip ir Jėzui, svarbiausia tarnauti bendruomenės bendrajam gėriui. (Palendrių šv. Benedikto vienuolynas).

Didįjį penktadienį niekur pasaulyje nėra aukojamos šv. Mišios, nes Jėzaus Auka yra vienintelė Didžiojo penktadienio centras – popietę ar vakare švenčiamos Viešpaties Kančios pamaldos, kurių metu pagerbiamas kryžius.

Didysis šeštadienis skirtas paminėti Viešpaties kapo tylą, paslaptingą perėjimą iš mirties į prisikėlimą. Velyknakčio šventimas yra Didžiosios savaitės širdis, kuriai visą gavėnią rengėmės ir jos laukėme.

JŠ pagal https://www.facebook.com/vienabaznycia

Verbų sekmadienį Katalikų Bažnyčioje prasideda Didžioji savaitė. Šios dienos liturgija primena iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę likus penkioms dienoms iki jo nukryžiavimo.

Pasak evangelistų, tuo metu susirinkusi minia metė ant kelio apsiaustus, alyvmedžių ir palmių šakeles, šaukdama: “Osana Dovydo Sūnui: palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu”.

Verbų sekmadienio liturgija yra ištempta tarp dviejų momentų: džiaugsmingos procesijos su palmėmis ir Viešpaties kančios skaitymo ar giedojimo – kaip Evangelijoje – pasiskirsčius vaidmenimis pagal Matą.

Taip Bažnyčia pabrėžia, kad Kristaus triumfas ir Jo auka yra neatskiriamai susiję. Dalyvavimas Verbų sekmadienio liturgijoje reiškia sutikimą su kryžiumi, kentėti kartu su Kristumi ir su gyvenimo būdu, kurio nėra.

Verbų sekmadienio liturgijos šventimo ištakos siekia Jeruzalę IV amžiuje. Tuo metu buvo stengiamasi kuo tiksliau atkurti Jėzaus gyvenimo scenas. Bėgant metams procesijos darėsi vis dramatiškesnės – Egipte buvo nešamas kryžius, Jeruzalėje Kristų vaizduojantis vyskupas į miestą įvažiuodavo ant asilo.

Buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Verbų sekmadienis taip pat buvo vadinamas Gėlių sekmadieniu, nes paprastai jis būdavo tuo metu, kai pasirodo pirmosios gėlės.

Verbų sekmadienį po mišių bažnyčiose būdavo rengiami Pasijos vaidinimai. Valdant didžiajam kunigaikščiui Žygimantui IV, Lenkijoje jis buvo karalius Žygimantas III, veikė mėgėjų aktorių draugijos, kurios, įsikūnijusios į Kristaus, Kajafo, Piloto, Judo ir kt. vaidmenis, važinėdavo po miestelius ir kaimus ir vaidindavo Pasijos vaidinimą.

Jonas Šaulys

Fatimoje trims piemenėliams – palaimintajai Jacintai, palaimintajam Pranciškui ir Liucijai – apsireiškusi Dievo Motina pasakė, kad mūsų Viešpats Jėzus norėjo pasaulyje įsteigti pamaldumą Jos Nekaltajai Širdžiai, kad žmonės geriau Ją pažintų ir pamiltų.

Šis pamaldumas taip pat yra atpildas Jos Nekaltajai Širdžiai už žmonių padarytus įžeidimus. Tiems, kurie jį praktikuoja su tikėjimu, Marija pažadėjo išgelbėjimą. Šiuo pamaldumu jie gali prisidėti prie daugelio žmonių išgelbėjimo nuo pasmerkimo ir civilizacijos katastrofų, kurias pranašavo Švenčiausioji Motina. Šis pamaldumas sulaukė bažnytinio pritarimo ir nuo to laiko plinta visame pasaulyje.

Fatimos žinia galutinai nesibaigė 1917 m. apsireiškimų ciklu Cova da Iria. 1925 m. gruodžio 10 d. Švenčiausioji Mergelė Marija pasirodė seseriai Liucijai Dorotėjos vienuolyno celėje Pontevedroje, o šalia jos – Kūdikėlis Jėzus, pasilenkęs ant švytinčio debesies. Kūdikis uždėjo jai ranką ant peties, o kitoje rankoje Marija parodė erškėčiais apsuptą Širdį. Rodydamas į ją, Kūdikis pamokė regėtoją šiais žodžiais: –

Pasigailėk savo Švenčiausiosios Motinos Širdies, apsuptos erškėčiais, kuriuos nedėkingi žmonės kiekvieną akimirką įkalina, ir nėra kas tuos erškėčius pašalintų atgailos aktu!

Marija pridūrė:

– Mano dukra, pažvelk į mano Širdį, apsuptą erškėčių, kuriuos nedėkingi žmonės, piktžodžiaudami ir nedėkingi, kiekvieną akimirką įkalina. Tu bent jau paguosk Mane ir pranešk, kad visiems, kurie per penkis mėnesius pirmaisiais šeštadieniais atlieka išpažintį, priima Komuniją, meldžiasi rožinį ir ketvirtį valandos lydi Mane, apmąstydami 15 Rožinio paslapčių, su intencija atsilyginti Man, mirties valandą pažadu ateiti į pagalbą su visomis išganymui reikalingomis malonėmis.

1926 m. vasario 15 d. seseriai Liucijai Pontevedroje iš naujo pasirodė Kūdikėlis Jėzus. Šio apsireiškimo metu sesuo Liucija pristatė Kūdikiui kai kuriuos sunkumus, su kuriais kai kurie žmonės šeštadienį eis išpažinties, ir paprašė, kad per kitas aštuonias dienas išpažintis būtų tokia pat svarbi. Viešpats Jėzus atsakė:

– Taip, išpažintis gali galioti dar daug dienų, jei priimdami Mane jie bus pašvenčiamosios malonės būklėje ir išreikš ketinimą atsilyginti už nusikaltimus Nekaltajai Marijos Širdžiai.

Toliau sesuo Liucija kėlė klausimą dėl situacijos, kai kas nors išpažinties metu pamiršta suformuluoti intenciją, į kurį Viešpats Jėzus atsakė taip:

– Jie gali tai padaryti kitos išpažinties metu, pasinaudodami pirma pasitaikiusia proga.

1930 m. gegužės 29-30 d. naktį per budėjimą Viešpats Jėzus kalbėjosi su seserimi Liucija, pateikdamas jai kitos problemos sprendimą:

– Šį pamaldumą bus galima praktikuoti ir sekmadienį po pirmojo šeštadienio, jei mano kunigai – dėl pateisinamų priežasčių – tai leis.

Ta pačia proga mūsų Viešpats davė Liucijai atsakymą į dar vieną klausimą: Kodėl penki šeštadieniai, o ne devyni ar septyni Dievo Motinos kančios garbei?

– Mano dukra, priežastis labai paprasta: yra penkios įžeidimų ir piktžodžiavimų prieš Nekaltąją Marijos Širdį rūšys:

1. Piktžodžiavimai prieš Nekaltąjį Prasidėjimą.

2. Prieš Dievo Motinos nekaltybę.

3. Prieš jos dieviškąją motinystę, kartu prieštaraujant jos pripažinimui žmonių giminės Motina.

4. Veiksmai tų, kurie siekia viešai įskiepyti vaikų širdyse abejingumą, panieką ir net neapykantą šiai Nekaltai Pradėtajai Motinai.

5. Veiksmai tų, kurie profanuoja Švenčiausiosios Mergelės atvaizdus.

Pamaldumo elementai

Atgailos išpažintis. Ją reikia atlikti su atgailos intencija pirmąjį mėnesio šeštadienį, prieš jį ar net po jo, jei tik priimama šventoji Komunija pašvenčiamosios malonės būklėje.

Kitus tris šio pamaldumo elementus reikėtų atlikti pirmąjį mėnesio šeštadienį, nors dėl pateisinamų priežasčių išpažinėjas gali leisti juos atlikti sekmadienį po pirmojo šeštadienio.

Šventoji Komunija kaip atgaila

Šventojo rožinio dalis. Penki slėpiniai turėtų būti kalbami atgailos intencija. Galima medituoti bet kurią Rožinio dalį.

Meditacija. Kitas šio pamaldumo elementas – bent 15 minučių medituoti vieną ar kelias rožinio paslaptis. Mergelė Marija šią maldos rūšį vadino “laikydamiesi jos draugijos”, o tai galima suprasti taip, kad turime medituoti kartu su Dievo Motina.

Kaip pagalbinę meditacijos priemonę galima perskaityti Šventojo Rašto ištrauką arba knygą, kuri glaudžiai siejasi su paslaptimi, arba pasiklausyti konferencijos ar pamokslo. Šį meditavimą taip pat turėtų lydėti atgailos intencija.

Švenčiausiosios Motinos pažadai

1.Tiems, kurie praktikuoja šį pamaldumą, pažadu išganymą. Mirties valandą ateisiu su visomis malonėmis, reikalingomis jų amžinajai laimei.

2.Šios sielos bus apdovanotos ypatinga dieviškąja malone; prieš Dievo sostą jas padėsiu kaip gėles.

Praktikuojant penkis šeštadienius, pirmiausia reikėtų pabrėžti atlygio intenciją, o ne asmeninį apsirūpinimą mirties valandą. Kaip ir praktikuojant pirmuosius penktadienius, taip ir pirmuosius šeštadienius, negalima pasitenkinti vien pažodiniu pažado priėmimu, remiantis teiginiu “švęsiu penkis šeštadienius ir esu užtikrintas amžinuoju išganymu”.

Visą likusį gyvenimą turėsime susidurti su pagundomis ir silpnybėmis, stumiančiomis mus iš teisingo kelio, tačiau šis pamaldumas labai padeda pasiekti amžinąją laimę. Norint jį gerai atlikti ir gauti nuolatinės dvasinės naudos, būtina, kad šias praktikas lydėtų nuoširdus troškimas kasdien gyventi pašvenčiamojoje malonėje, globojant Švenčiausiajai Motinai.

Jei į pirmą vietą iškeliame švelnią vaiko meilę, trokštančio numalšinti savo mylimų Tėvo ir Motinos širdies skausmą, skausmą, kurį sukelia abejingumas ir panieka tų, kurie nemyli, – būkime tikri, kad mums netrūks Švenčiausiosios Motinos pagalbos, malonės ir buvimo mirties valandą.

JŠ pagal www.pch24.pl