Revoliucija spartėja sulig kiekvienu žingsniu. Jai tarnaujančios jėgos nori visiškai sugriauti Bažnyčios vienybę, kad katalikų universalumą pakeistų barbariška gentinė įvairovė. Šiam tikslui tarnauja naujų liturginių apeigų – amazonių ir majų – propagavimas; šiam tikslui tarnauja kova prieš tradicines lotyniškas Mišias. Revoliucijos agentai nori visuotinio chaoso, iš kurio turi atsirasti nauja bedieviška sistema. Tačiau Kristus užgesins neteisybę vienu “savo burnos dvelksmu”.
Vatikano II Susirinkimo piktnaudžiavimas
Katalikiškoji žiniasklaida jau kelis dešimtmečius rašo apie intensyvius dviejų naujų indėnų liturginių apeigų – Amazonės ir Majų – kūrimo darbus. Naujų liturginių apeigų kūrimo ideologinį pagrindą, pasak Pranciškaus, suteiktų Vatikano II Susirinkimo konstitucija Sacrosanctum concilium. Susirinkimo Tėvai 37-40 punktuose atkreipė dėmesį į įkultūrinimo problemą, rašydami: Bažnyčia nenori primesti griežtų, vienodų formų net ir liturgijoje: “Dalykuose, kurie nesusiję su tikėjimu ar visuotiniu gėriu, Bažnyčia nenori primesti griežtų, vienodų formų. Priešingai, ji supranta ir plėtoja įvairių genčių ir tautų dvasines savybes bei vertybes. Ji palankiai žiūri į visa, kas tautų papročiuose nėra neatsiejamai susiję su prietarais ir klaidomis, ir, jei gali, išsaugo tai nepaliesta, o kartais net perima į liturgiją, jei tai atitinka tikros ir autentiškos liturginės dvasios principus.”
Visiškai akivaizdu, kad piktnaudžiaujama, kai pasinaudojant Susirinkimo mokymu apie galimybę į liturgiją perimti kai kuriuos vietinių tradicijų elementus prie rašomojo stalo kuriamas visiškai naujas apeigynas. Iki Pranciškaus tai plačiu mastu buvo padaryta tik vieną kartą, kai buvo sukurtas Zairo apeigynas, kuriam 1988 m. galutinai pritarė Šventasis Sostas. Tokią padėtį Pranciškus savo paraginime Querida Amazonia apibūdino kaip nepatenkinamą, rašydamas, kad Bažnyčia liturgijos įkultūrinimo srityje padarė “nedidelę pažangą” (QA 82). Prie šio teiginio Popiežius pridėjo trumpo turinio išnašą: Sinode buvo pasiūlyta sukurti “Amazonijos apeigyną”. Tai praktiškai reiškė Popiežiaus pritarimą pasiūlymui, kurį 2019 m. spalio mėn. sinodo tėvai įtraukė į baigiamąjį Amazonijos sinodo dokumentą.
Amazonės apeigos, arba Pačamama ir Ketsalkoatlas
Dėl to buvo sudaryta speciali Amazonės apeigyno komisija. Kol kas nėra jokios informacijos apie konkretų būsimos Amazonijos liturgijos pavidalą. Žinome, kad ji gali apimti labai įvairius sprendimus, pavyzdžiui, dėl celibato. Naujasis Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas arkivyskupas Victoras Manuelis Fernandezas 2020 m. sakė, kad įsivaizduoja vedusių kunigų – vadinamųjų viri probati – įvedimą Amazonijoje kaip Amazonijos apeigyno dalį.
Kiti pokyčiai, susiję su specifiniais Amazonijos čiabuvių papročiais, taip pat gali būti potencialiai labai prieštaringi ar net pavojingi. Jų žemės ar protėvių dvasių garbinimą sunku atskirti nuo pagoniškų vaizdinių ir politeizmo. Pavyzdį, kaip lengva pasiklysti, deja, pateikė pats Vatikanas per Amazonijos sinodą. Kalbėta, žinoma, apie Pačamamos statulą, kuri buvo pristatyta kaip tariama Mergelės Marijos statula. Laikantis tos pačios linijos, galima teigti, kad plunksnuotoji gyvatė Ketsalkoatlis yra Kristaus figūra. Kvetzalkoatlio mitologijoje esama tam tikrų pasiaukojimo dėl žmonijos motyvų, kuriuos, vadovaujantis “pachamamos” aiškinimo dvasia, būtų galima skaityti kaip Kryžiaus aukos alegoriją. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jei sutiksime, kad visos pasaulio religijos pasakoja tą pačią istoriją ir kad Ketzalkoatlis, Pačamama, Jėzus Kristus, Dievo Motina – tai tiesiog skirtingi vietiniai tos pačios “nepažinios tikrovės” “vardai”. Jei amazonių liturgija turėtų tokios ideologijos elementų, ji galėtų būti tiesiog stabmeldiška.
Neaišku, kiek laiko gali užtrukti Amazonės apeigynas. Kolumbijos Florencijos vyskupas Omaras de Jesus Mejia Giraldo, kuris 2023 m. kovą kartu su kitais savo šalies hierarchais susitiko su Popiežiumi ir svarbiais kurijos pareigūnais vizito ad limina Apostolorum metu, kalbėjo apie ilgą laiką. Pasak vyskupo, Pranciškus paragino Kolumbijos vyskupus tęsti darbą prie Amazonės apeigyno, bendradarbiaujant su kitais Amazonės regiono vyskupais; tačiau hierarchas priminė, kad darbas prie Zairo apeigyno iš viso truko 27 metus. Todėl, pabrėžė jis, galima sakyti, kad darbas prie Amazonės apeigyno yra tik pradėtas.
Majų apeigos. Liturginis diakonų žmonų vaidmuo ir pasaulio elementų garbinimas
Pažangesnis darbas atliekamas Meksikos indėnų apeigyne, atsižvelgiant į majų kultūrą. Žinomas kaip majų arba majų apeigynas, jis sukurtas remiantis dešimtmečius kaupta patirtimi pietų Meksikos San Kristobalio de las Kasaso vyskupijoje. Ši vyskupija garsėja itin dideliu skaičiumi nuolatinių diakonų, kurie jau anksčiau buvo rengiami vedusiais kunigais. Majų liturgijoje, kurios projektas jau žinomas ir pateiktas Vatikanui, nuolatiniai diakonai atlieka didžiulį vaidmenį, kaip ir jų žmonos, kurios tarsi savaime laikomos asmenimis, turinčiais ypatingą teisę į įvairius aktyvius liturginius vaidmenis. Be to, majų liturgijoje yra daug vietinės kultūros elementų, kuriuos sunku interpretuoti ne pagoniškame kontekste: tai pasakytina ir apie protėvių garbinimą, ir visų pirma apie žemės kaip gyvosios deivės traktavimą, taip pat vėjo, vandens ar kitų stichijų personifikavimą. Ar Šventasis Sostas pateiks palankią nuomonę dėl jam atsiųsto majų ritualo projekto, ar šis dalykas dar bus perdarytas, nežinome.
Indėnų apeigas, arba Bažnyčios liturgijos vienybės naikinimą
Tiek amazonių, tiek majų apeigos, tiek ir kitos galimos naujos vietinės apeigos puikiai atitinka sinodinės Bažnyčios viziją. Specifinė regioninė liturgija, švenčiama nesuprantama to regiono žmonėms kalba, su neaiškiomis pašaliečiams apeigomis, su ikikrikščioniškųjų tradicijų elementais – juk tai tinkama liturgija atomizuotai, itin įvairialypei Bažnyčiai, kuri atsisako vienybės vardan ypatingumo triumfo. Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia atsisakė lotynų kalbos, kuri anksčiau vienijo katalikus beveik visame pasaulyje. Sinodo proceso vaisius gali būti tolesnis ėjimas tuo pačiu vienijančio principo nuvertinimo keliu. Sinodinis “vienybės įvairovėje” principas, kuriuo iškeliamas bet koks partikuliarizmas, net doktrininis partikuliarizmas, sudaro pernelyg palankią dirvą liturginei sklaidai gilėti.
Traditionis custodes – veiksminga revoliucijos priemonė
Šį liturginį partikuliarizmą patvirtina ir Pranciškaus požiūris į Tridento liturgiją. 2007 m. Benediktas XVI, paskelbdamas motu proprio Summorum pontificum, pareiškė, kad Bažnyčioje egzistuoja dvi vienos Romos apeigyno apraiškos, ir išreiškė norą, kad jos viena iš kitos semtųsi patirties. Galutinis tokio sambūvio rezultatas galėtų būti liturginės vienybės atkūrimas Mišiolu, kuris išvalytų reformuotąjį Mišiolą nuo to, kas revoliucinga, atkurtų jo tęstinumą su Tradicija ir taip įgyvendintų tikrąsias Susirinkimo tėvų intencijas, išreikštas dokumente Sacrosanctum concilium. Pranciškus 2021 m. Traditionis custodes paskelbė, kad Romos apeigynas turi tik vieną formą ir tai yra naujoji forma; visi turėtų ją priimti. Nors teoriškai atrodo, kad taip einama link universalizmo, praktiškai tai turi priešingą poveikį. Norint pasiekti Pranciškaus liturginę vienybę, iš tradicinės liturgijos išaugusios bendruomenės turėtų ištirpti, o tradicinę liturgiją turėtų visiškai atmesti visi Bažnyčios nariai. Tai netinkama ir neįmanoma, o tai reiškia, kad – priešingai Benedikto ketinimams – Bažnyčios liturgija taps vis labiau susiskaldžiusi.
Solve et coagula (tirpsmo ir krešėjimo)
Tokia raida išplaukia iš pačios revoliucinių procesų ir jų tikslų logikos. Revoliucinei epochai, sutartinai prasidėjusiai 1789 m., būdingas grįžimas prie genties, arba kitaip tariant: prie barbariško gentainizmo. Visiškas atsisakymas universalizmo principo, kurį atrado graikų filosofija, ištobulino Roma, iki idealo atvedė krikščionybė. Kiekvienas turi savo tiesą, – taip skamba postmodernizmo credo, – ir būtent taip atrodytų šiuolaikinė Katalikų Bažnyčia. Visa, kas joje universalistiška, turėtų būti įveikta ir paversta partikuliarizmu.
Žinoma, ne tam, kad tokia išliktų amžinai. Tai paaiškina vokiečių filosofo Heraklito iš Efezo perimta Nyčės (Nietzsche’s) koncepcija apie istorijos ratą; Nyčės mintis, ypač išplėtota Martino Heideggerio, tapo savotiška dabarties intelektualine sistema. Nietzsche’s ir Heideggerio istorijos eigos periodizacija numato ciklinį stabilumą. Nietzsche’s koncepciją traktuojant netradiciškai, kaip tai daro postmodernioji mintis, galima teigti, kad atomizacija turi būti pereinamasis etapas tarp vienos civilizacinės formos nuosmukio ir kitos atsiradimo. Apie tai savaip, kaip apie sąmoningą procesą, byloja du gerai žinomi masonų šūkiai. Solve et coagula – “tirpsmo ir krešėjimo”; ordo ab chao, tvarka iš chaoso. Neįmanoma pastatyti Antikristo Bažnyčios, jei Kristaus Bažnyčia stovi norimoje vietoje. Antikristo Bažnyčią galima pastatyti tik ant katalikiškosios Bažnyčios griuvėsių. Štai kodėl reikalingas Bažnyčios ištirpimas – masonų ištirpdymo proceso padarinys; štai kodėl reikalingas chaosas. Nietzsche’s-Heideggerio postmodernistinės “savos tiesos”, visiškai panardintos į vietines tradicijas, stūmimo procesą turi vainikuoti koaguliacija, naujos iškreiptos sistemos įvedimas.
Zeitgeist, arba piktosios dvasios valdžia
Ne visi, kurie pridėjo ranką prie šios monumentalios Antikristo bazilikos statybos, yra sąmoningi išdavikai. Daugelį jų tiesiog užvaldė didieji civilizacijos procesai, vykstantys jau dešimtmečius ar net šimtmečius. Dėl visiško dvasinio dominavimo labai sunku išsivaduoti iš šių procesų įtakos: jiems pasiduoda net didieji. Zeitgeist, laiko dvasia, nėra tuščias Hegelio išradimas: tai realiai egzistuojančio reiškinio apibūdinimas, kolektyvinis įsitikinimas, kad dabar daiktų eigai reikia suteikti vienokią, o ne kitokią kryptį. Praėjusio šimtmečio dvasią suformavo Bažnyčia, t. y. netiesiogiai pats Kristus. Jis buvo Vakarų civilizacijos Viešpats; į jį buvo nukreiptos visos kolektyvinės tautų ir visuomenių pastangos. Tačiau revoliucionieriai nuvertė Kristų ir pasodino save į jo sostą. Jau du šimtus metų žmogus, sakantis Dievui “ne”, vis sparčiau pasiduoda savo sugedusiai prigimčiai. Sugedimo šaltinis yra velnias. Taip hegeliškasis Zeitgeist praktiškai tampa Der böse Geist, piktąja dvasia. Būtent jam tarnauja modernybė ir juo seka tie, kurie nereflektuodami prisijungia prie kolektyvinės valios, kuriančios civilizacijos raidos kryptį.
Mūsų tikslas ir uždavinys – sustabdyti naikinimo procesą. Išgelbėti tai, ką galima išgelbėti, – ir atkurti tinkamą daiktų tvarką. Tai nebus ordo ab chao, masoniška tvarka iš chaoso. Tai bus ordo ab Christo, tvarka iš Kristaus. Juk Jis pats apie save sako: “Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinis, Pradžia ir Pabaiga. Kristus yra “galutinė tvarka”. Amazonės ir majų liturgijos, sinodų šališkumas ir vienybės išsklaidymas – visa tai yra įrankiai revoliucijos, šėtoniškojo Zeitgeist rankose, kuriais siekiama atstumti Alfos ir Omegos triumfą. Ir vis dėlto Kristus vis tiek užgesins netvarką “savo burnos kvėpavimu ir pavers ją niekais savo atėjimo apreiškimu”. Būkime Jo bendradarbiai.
JS pagal www.pch24.pl