Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

„Šiuolaikinė kultūra ir pavojus šeimos vertybėms“ – Kviečiame visus į susitikimą su daktaru P. Cameronu Vilniuje!

Po maždaug 15 metų pertraukos Lietuvoje lankysis žinomas amerikiečių psichologas daktaras Paulas Cameronas.

Dr. P. Cameronas žinomas dėl savo nepriklausomų „homoseksualumo“ fenomeno tyrimų. Savo tyrimais daktaras P.Cameronas įrodo, kad homoseksualūs santykiai daro blogą poveikį juos praktikuojančių asmenų sveikatai ir psichinei būklei.

Gegužės 17 d. Vilniuje vyks daktaro Paulo Camerono paskaita „Šiuolaikinė kultūra ir pavojus šeimos vertybėms“. Mūsų nuomone, tai bus stiprus smūgis šios „bendruomenės“ Lietuvoje skleidžiamiems „teigiamiems“ stereotipams.

Kviečiame visus į susitikimą su daktaru P. Cameronu. Suprantame, kad ne visi, gyvendami toli nuo Vilniaus, gali dalyvauti šiame susitikime. Todėl ruošiame galimybę įrašyti pono daktaro paskaitą ir visi tie, kurie negalės dalyvauti asmeniškai, galės stebėti susitikimą vaizdo įrašo pavidalu.

Norint dalyvauti susitikime būtina užsiregistruoti, nes vietų skaičius ribotas.

Registracija yra čia: https://uzkatalikiskalietuva.wordpress.com/2024…

Šio susitikimo organizavimas iš dalies viršija mūsų galimybes, todėl maloniai prašome Jūsų, mūsų rėmėjai, paramos, dėdami viltis į Jūsų kilnumą ir mūsų bendrų tikslų suderinamumą.

Remk susitikimą su daktaru Paulu Cameronu!

Norint dalyvauti susitikime būtina užsiregistruoti, nes vietų skaičius ribotas.

Kristus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė! Ir Jis prikels Šventąją Lietuvą!

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Kardinolas Raymond Burke: Jie Mišias pavertė kažkuo “paprastu”!

Kardinolas Raymondas Leo Burke’as balandžio 23 d. kalbėjo Niujorko vyrų lyderystės forume. Hierarchas kalbėjo apie šeimą ir tradicines Mišias.

Amerikos purpurinis kunigas atkreipė dėmesį, kad pastaraisiais dešimtmečiais pagarba Eucharistijai labai sumažėjo. Kaip jis pabrėžė, tai lemia daugybė veiksnių. Viena iš esminių problemų – po Vatikano II Susirinkimo įvykę liturginiai pokyčiai, dėl kurių Mišios “atrodė kaip kažkas visiškai įprasto”.

Kita problema – politikų, pavyzdžiui, Amerikos politikų, elgesys; daugelis jų pritaria legaliam negimusių vaikų žudymui ar transseksualų ideologijai, tačiau vis tiek priima Šventąją Komuniją. Kardinolas pabrėžė, kad nebūtina minėti jų pavardžių, nes gerai žinoma, apie ką kalbama.

Pagrindinę savo kalbos dalį hierarchas skyrė šeimai, be kita ko, paminėdamas Leono XIII, šventojo Pijaus X ir Pijaus XI mokymą. Kaip jis pabrėžė, šeima turi savo ypatingas teises, kurios naudojasi didele nepriklausomybe nuo valstybės.

  • Popiežius Leonas XIII aiškino, kad šeima yra tikra visuomenė, todėl ji turi jai būdingų teisių ir pareigų, kurios yra visiškai nepriklausomos nuo valstybės. Šios teisės ir pareigos yra susijusios su žmogaus prigimtimi, pabrėžė jis.

Šio mokymo priminimas dar svarbesnis Amerikos kontekste, nes kairiosios partijos iš visų jėgų stengiasi apriboti ne tik pilietines laisves, bet ir elementarias tėvų teises, pavyzdžiui, auklėti vaikus pagal savo tikėjimą; tai dažnai daroma švietimo sistemoje diegiant įvairias ideologijas, ypač anksčiau kardinolo minėtą transseksualizmą.

Į forumą susirinkę vyrai taip pat klausė kardinolo apie praktinį paklusnumo principo įgyvendinimą Katalikų Bažnyčioje. Kaip jis pripažino, šiandien čia nėra paprastų atsakymų. Pasak jo, negalima sutikti su bandymu primesti “aklo paklusnumo” sąvoką, nes būna atvejų, kai tikrasis paklusnumas reikalauja pasipriešinimo. – Negalime paklusti niekam, kas prieštarauja Kristaus valiai, pabrėžė jis.

Pagal www.pch24.pl

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Šeima kuria valstybę! Šeima ir revoliucija.

Šis pranešimas buvo perskaitytas 2019 m. rugsėjo 6-8 d. organizacijos „Voice of the Family“ konferencijoje „Perduoti tikėjimo depozitą – katalikiškos šeimos misija šiandien“, vykusioje Newmano salėje, Kardifo universiteto katalikų kapelionato patalpose.

Fatimos regėtojos sesers Liucijos žodžiai

2017 m. gegužę Romos gyvybės forume sakytoje kalboje kardinolas Carlo Caffara patvirtino, kad 1983 ar 1984 m. gavo ilgą ranka rašytą sesers Liucijos laišką, kuris baigėsi šiais žodžiais:

„Tėve, ateis akimirka, kai lemiama kova tarp Kristaus karalystės ir šėtono vyks dėl šeimos. O tie, kurie dirbs šeimos labui, patirs persekiojimus ir suspaudimus. Tačiau nereikia bijoti, nes Švenčiausioji Motina jau sutriuškino gyvatės galvą.“

Kardinolas Caffarra mirė po kelių mėnesių, 2017 m. rugsėjį, kaip tik tuo metu, kai atsidūrė kovos dėl šeimos, atsivėrusios Bažnyčioje popiežiui Pranciškui paskelbus apaštališkąjį paraginimą Amoris Laetitia, centre. Tačiau šis mūšis – kurį mes ir šiandien išgyvename – yra tik vienas mūšis didesniame kare tarp dviejų miestų, kurie kovoja per visą istoriją; dviejų miestų, apie kuriuos rašė šventasis Augustinas iš Hipono: Dievo miesto ir šėtono miesto. Dievo miestą sudaro Jėzaus Kristaus Bažnyčia, o kitą – šėtono pasekėjai. Šie du miestai žemėje priešinasi vienas kitam kaip dvi armijos: kiekvieno jų tikslas – sunaikinti kitą, todėl jų konfliktas yra nuolatinis ir nesibaigiantis.

Šeima yra žemiškas Dievo miesto, kuris yra Bažnyčia, atvaizdas. Taigi šeimos sunaikinimas buvo nuolatinis Bažnyčios priešų tikslas.

Šeima kuria valstybę

Bažnyčia moko, kad šeima yra ne paprasta dviejų asmenų sąjunga, bet socialinė institucija. Ir ji nėra paprasta socialinė institucija, kaip daugelis kitų, bet socialinė institucija, pagrįsta sakramentu – Santuokos sakramentu. Tai turi daug pasekmių.

1946 m. Pijus XII savo kalboje patvirtino, kad du pilietinės tvarkos ramsčiai, kuriuos sumanė ir kurių nori Dievas, yra šeima ir valstybė.[1]

Tarp šeimos ir valstybės egzistuoja pastovus ryšys. Valstybių gerovė priklauso nuo šeimų klestėjimo ir atvirkščiai. Todėl tautų nuosmukis susijęs su šeimos institucijos nuosmukiu.

Šio ryšio egzistavimas yra logiškas ir akivaizdus. Nuo pat gimimo visi esame visuomenės nariai, nes, kaip sakoma Pradžios knygoje: „Negera žmogui būti vienam.“ (Pr 2, 18) Šeima gimsta kartu su žmogumi, kaip ir kiekviena bendruomenės forma: šeima, valstybė ir Bažnyčia, kuri, kadangi buvo įkurta Jėzaus Kristaus ir Jo vadovaujama, yra svarbiausia bendruomenė iš visų. Dėl šios priežasties Bažnyčios Magisteriumas visada kalbėjo apie šeimą kaip apie pirmąją valstybės ląstelę, kuri yra visos visuomenės, gimstančios iš šeimos ir besiplečiančios iš šeimos, įvaizdis ir modelis. Pijus XII rašo:

„Kiekviena šeima plečiasi ir didėja dėl santykių, kuriuos sieja kraujo ryšiai. O skirtingų šeimų sąjungos, sudarydamos darnius susitarimus, grandis po grandies sudaro tinklą, kurio darna ir solidarumas užtikrina gyvybiškai svarbią tautos, didžiųjų namų, kurie yra Tėvynė, didžiosios šeimos, vienybę.“[2]

Prancūzų istorikas Numa Denis Fustel de Coulanges (1830-1889) knygoje La città antica (1864 m.) įrodo, kad šeima buvo antikinės civilizacijos – tiek graikų, tiek romėnų – pamatinis elementas. Romos didybė grindžiama šeima, kurią Ciceronas apibrėžia kaip seminarium rei publicae.[3] Romos šeima buvo grindžiama fides, sutuoktinių vedybų sutartimi. Šeimų grupė sudarė gens, kuri buvo pripažįstama bendrais protėviais ir kuri saugojo mos majorum, senovės papročius ir moralinės tradicijos branduolį.

Krikščionybė santuoką iškėlė į sakramentą, patvirtindama jos neišardomumą. Žlugus Romos imperijai, vienintelė realybė, kuri išliko ir tapo naujos visuomenės pagrindu, buvo šeima. Viduramžių pradžia sutapo su šeimos institucijos raida. Kaip pastebi Régine Pernoud, norėdami suprasti Viduramžių visuomenę, turime studijuoti jos šeimyninę organizaciją. Būtent joje randame Viduramžių laikotarpio „raktą“ ir kartu jo išskirtinumą.[4]

Naujovė toje epochoje buvo Bažnyčios statusas ir autoritetas: ikikrikščioniškuoju laikotarpiu kiekviena šeima turėjo savo religinį kultą, o po Romos imperijos žlugimo kilusioje anarchijoje bažnytinės institucijos su popiežiumi priešakyje vadovavo visuomenės dvasiniam ir moraliniam atgimimui. Taip atsirado feodalizmas: baronas visų pirma buvo šeimos galva, kuriai pagarbą rodė kitų šeimų galvos. Feodų susivienijimas buvo karalysčių ištakos. Karaliaus teritorija yra patria, kurios pavadinimas kilęs iš žodžio pater – tėvas. Karalius yra tautos tėvas, o karalystė valdoma kaip šeima.

Daugiau nei tūkstantį metų šeima Europoje buvo politinės bendruomenės modelis. Prancūzijos revoliucija panaikino monarchiją, tačiau tėviškas monarchinio valdymo pobūdis išliko iki 1918 m. Austrijos imperija vis dar buvo valdoma pagal monarchinę ir šeimyninę sistemą. Tradicinėje monarchinėje teisėje karalius atliko viešąją misiją tarnaudamas žmonėms, kuriems jis buvo tarsi tėvas.

Santuoka taip pat yra sakramentas

Istoriniu požiūriu šeima yra ne tik pirmasis valstybės elementas. Cituodamas Pijaus XI encikliką Casti Connubii, Pijus XII teigia: „Šeima yra pagrindinė valstybės ląstelė, elementas, iš kurio ji susideda.“[5]

Šeima remiasi santuoka ir, kaip aiškina Pijus XI enciklikoje Casti connubii, santuoką sudaro trys didžiosios gėrybės: prolesfidessacramentum[6]: vaikai, ištikimybė ir sakramentas. Proles yra santuokos tikslas – vaikų gimdymas ir auklėjimas; tačiau proles suponuoja fides, sutuoktinių ištikimybės paktą. Santuoka yra sutartis, gimstanti iš laisvo dviejų sutuoktinių sutikimo, bet negalinti būti nutraukta jų valia, nes ją neišardomą padaro sakramentas. Sakramentas, dieviškosios kūrybos simbolis ir Bažnyčios kaip Kristaus Sutuoktinės atvaizdas, daro santuokinę sutartį neišardomą. Fides ir proles yra ir kitų tradicijų dalis, o sacramentum apibūdina tik krikščioniškąją šeimą ir daro ją šventą. Kadangi tarp prigimtinės ir antgamtinės tvarkos egzistuoja skirtingas, bet susijęs ryšys, sacramentumfides ir proles nėra atskiri elementai, bet sudaro vieną visumą.

Visas Bažnyčios gyvenimas organizuojamas aplink septynis sakramentus. Santuoka yra sakramentas, kuris neišardomai sujungia vyrą ir moterį ir suteikia jiems ypatingą malonę gyventi kartu bei auklėti vaikus. Kaip ir Šventimai, ji turi socialinį pobūdį. Ši socialinė paskirtis yra ne tik natūrali, bet ir antgamtinė: pradėti ir auklėti vaikus, skirtus dangui – antgamtiniam kiekvieno žmogaus likimui.

Taigi krikščioniškoji šeima yra ne tik seminarium rei publicae, kaip ją apibrėžė Ciceronas, bet ir seminarium ecclesiae. Ji yra pirmoji valstybės ir Bažnyčios ląstelė. Kovojančią Bažnyčią žemėje sudaro šeimos, tiek prigimtinės, tiek religinės, ir ji pati yra didžioji šeima, vadovaujama popiežiaus ir vyskupų.

Būtent dėl šios priežasties santuoka yra atiduota budriai Bažnyčios globai.

Revoliucijos išpuolis prieš šeimą

Šios krikščioniškosios šeimos vizijos priešingybė yra revoliucinis šeimos sunaikinimo projektas. Per pastaruosius du šimtus metų pagrindiniai šeimos priešai buvo Marksas ir Engelsas, Zigmundas Froidas ir 1968 m. intelektualai.

Pirmasis šeimos neigimas yra filosofinis – tai Karlo Markso (1818-1883) ir Frydricho Engelso (1820-1895) dialektinio materializmo pasekmė. Knygoje „Šeimos, privačios nuosavybės ir valstybės kilmė“[7] F. Engelsas pretenduoja moksliškai įrodyti, kad šeima yra ne natūrali tikrovė, o istorijos sukurtas savavališkas antstatas, kuriam lemta išnykti. Šeima, pasak Engelso, negali būti natūrali tikrovė, nes nėra pastovios ir stabilios žmogaus prigimties. Marksizmo požiūriu, visa, kas egzistuoja, yra materija, kurią gaivina nuolatinis judėjimas; nieko nėra pastovaus, viskas kinta ir transformuojasi. Primityviaisiais laikais, teigia Engelsas, žmonija gyveno ne tik gėrybių komunizmo, bet ir seksualinio palaidumo sąlygomis. Tik vėliau, klasių visuomenėje, gimusioje su privačia nuosavybe, atsirado šeima, kurioje moteris buvo auka, o vyras – išnaudotojas. Taip pat egzistuoja ryšys tarp šeimyninio susvetimėjimo ir proletariato, engiamosios klasės, išnaudojimo. Taigi judėjimas komunizmo link apima ir „moters išlaisvinimą“ per šeimos ir santuokos panaikinimą. Komunizmo socialinis modelis yra primityvių žmonių, pavyzdžiui, vis dar gyvenančių Amazonijoje, gyvenimas.

Antrasis šeimos neigimas yra etinio pobūdžio ir ateina iš Zigmundo Froido (1856-1939) bei jo pasekėjų. Jei marksizmas kėsinasi į filosofinius šeimos institucijos pagrindus, tai froidizmas kėsinasi į jos moralinį pagrindą. Iš tikrųjų šeima yra moralinių vertybių, kylančių iš kartų pastangų siekti moralinės ir materialinės pažangos, rezervuaras. Froidas krikščioniškąją moralę, pagrįstą pasiaukojimo dvasia, supriešino su hedonistine morale, paremta malonumu, libido, kuris sudaro psichoanalitinės teorijos šarnyrą. Austrų psichoanalitikas įvedė dvi naujas etines kategorijas: instinktų slopinimą ir išlaisvinimą. Žmogus turėtų išsilaisvinti iš represyvios moralės, trukdančios jam realizuoti save, kad galėtų duoti laisvę savo troškimams ir seksualiniams potraukiams. Froido mokinys Wilhelmas Reichas (1897-1957) siekė sujungti psichoanalizę su Marxo doktrinomis. Jis buvo vadinamojo freudomarksizmo, kuris yra 1968 m. studentų maišto ištakose, pradininkas. Pagrindinis jo teoretikas buvo Herbertas Marcuse (1898-1979). Pagrindinė 1968 m. tezė – marksizmas turi būti įveiktas, nes jis apsiriboja tik politine revoliucija, neigiant kultūros ir kasdienio gyvenimo vertybes.

Vienas iš pamatinių 1968 m. tekstų buvo Davido Cooperio (1931-1986) „Šeimos mirtis“[8]. Cooperio nuomone, buržuazinė „laiminga šeima“ yra neišardoma, todėl ji yra visų socialinių represijų pagrindas. „Beprotybė“ yra ne tik atsakas į tokias patologines institucijas kaip šeima, bet ir vertybė pati savaime, naujos politinės sąmonės pagrindas.

Reikėtų pridurti, kad 1968 m. šeimos naikinimo idėją rengę intelektualai neapsiribojo filosofinės teorijos darbais, bet, vadovaudamiesi marksizmo principais, savo idėjų tvirtumą pademonstravo inicijuodami konkrečius valdžios užkariavimo projektus.

Būtent komunistų teoretikas Antonio Gramsci (1891-1937) parengė valdžios užkariavimo Vakaruose strategiją, o amerikiečių rašytojas Saulius Alinskis (1909-1972) išdėstė jos radikaliausią koncepciją ir „ilgą žygį per institucijas“[9]. Tarp Alinskio mokinių yra Hillary Clinton, kurios 1968 m. Velslio koledže parašytas baigiamasis darbas vadinosi „Yra tik kova…: Alinskio modelio analizė“.

Kaip ir Gramsci, Alinskis taip pat laikėsi absoliutaus etinio reliatyvizmo. Reliatyvizmas yra mūsų laikais vyraujanti kultūrinė vizija. Nėra jokio prigimtinio įstatymo, jokių absoliučių ir universalių principų. Viskas priklauso nuo istorinių aplinkybių ir subjektyvių intencijų. Ši filosofija, įsiskverbusi net į Katalikų Bažnyčią, yra popiežiaus Pranciškaus siūlomos naujos moralinės paradigmos šaknys.[10]

„Nediskutuotinos“ vertybės

Benediktas XVI dažnai smerkė šiuolaikinę „reliatyvizmo diktatūrą“. Savo kalboje Europos liaudies partijai 2006 m. kovo 30 d. jis priminė, kad egzistuoja „principai, dėl kurių negalima derėtis“. Jis išvardijo šiuos principus:

„Gyvybės apsauga visais jos etapais, nuo pirmosios pastojimo akimirkos iki natūralios mirties; natūralios šeimos, kuri yra santuoka pagrįsta vyro ir moters sąjunga, struktūros pripažinimas ir skatinimas bei jos gynimas nuo bandymų ją teisiškai prilyginti iš esmės skirtingoms sąjungos formoms, kurios iš tikrųjų jai kenkia ir prisideda prie jos destabilizavimo; tėvų teisių auklėti savo vaikus apsauga.“

Taigi „nediskutuotinos“ vertybės yra teisė į gyvybę; teisė į prigimtinę šeimą; teisė į savo vaikų auklėjimą. Šios teisės tarpusavyje susijusios, nes būtent šeimoje gimsta gyvybė, o šeimai priklauso ugdyti gyvybę per ugdymą.

Apsiribosiu trumpa šiuolaikinio puolimo prieš šias tris nediskutuotinas vertybes – šeimą, gyvybę ir auklėjimą – analize.

Šeima

Pagrindinis išpuolis prieš šeimą yra skyrybos, kurios suardo jos struktūrą. Skyrybų ištakos siekia protestantiškąją revoliuciją, tačiau jos Europos visuomenėje atsirado Prancūzijos revoliucijos dėka. Visi protestantiškosios reformos lyderiai leido skyrybas, pradedant Martynu Liuteriu veikale De captivitate babylonica. Liuteris neigė, kad santuoka yra sakramentas, ir, laikydamasis šios pozicijos, neigė jos neišardomumą. Jis tvirtino, kad santuoką ipso facto galima nutraukti dėl vieno iš sutuoktinių neištikimybės. Vėlesniais amžiais skyrybos plačiai paplito liuteronų, kalvinistų ir anglikonų šalyse, tačiau civilinės skyrybos valstybinėse institucijose oficialiai įvestos tik po Prancūzijos revoliucijos. 1791 m. Konstitucijos 7 straipsnis santuoką laikė išskirtinai civiline sutartimi: „įstatymas santuoką laiko tik civiline sutartimi“. 1792 m. rugsėjo 20 d. įstatymu buvo įvestas civilinės santuokos institutas. Taip gimė iki tol nežinoma civilinės santuokos sąvoka. Nuo tos akimirkos, kai santuoka imta laikyti tik civiline sutartimi, valstybė pradėjo teigti turinti teisę ją reguliuoti. Bažnyčia, kuri dar Tridento Susirinkime patvirtino sakramentinį santuokos pobūdį, savo teises į santuoką pareiškė keliais svarbiais dokumentais, pavyzdžiui, 1880 m. vasario 10 d. Leono XIII enciklika Arcanum.

Prancūzijos revoliucijos principus visoje Europoje išplatino Napoleono 1805 m. Civilinis kodeksas, kuriame, be santuokos nutraukimo, buvo įtvirtintas privalomas vienodas tėvo palikimo padalijimas visiems vaikams. Nuo to momento, kai santuoka buvo laikoma tik civiline sutartimi, valstybė teigė turinti teisę ją reguliuoti. Tačiau su skyrybomis šeima nustojo būti prigimtine institucija ir tapo asmenų tarpusavio sutarimu sudarytu susitarimu, kurį galima nutraukti bet kada ir dėl bet kokios priežasties. Aukščiausia teise tapo individo apsisprendimo teisė. 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje žmogui suteikta galimybė daryti, ką tik nori, net savo paties nenaudai, ignoruojant ar paneigiant visus prigimtinius ir moralinius įstatymus, tik su vienintele riba – nedaryti žalos kitų laisvei. Laisvė, skelbia Deklaracijos 4 straipsnis, „susideda iš galimybės daryti viską, kas nekenkia kitiems: taigi kiekvieno žmogaus naudojimasis prigimtinėmis teisėmis turi tik tas ribas, kurios užtikrina kitiems visuomenės nariams naudojimąsi tomis pačiomis teisėmis“. Tokios ribos, patikslinama Deklaracijoje, „gali būti nustatytos tik įstatymu“, kuris, kaip teigiama teksto 6 straipsnyje, yra „bendrosios valios išraiška“.

Gyvybė

Tas pats apsisprendimo principas yra antrosios nediskutuotinos teisės – teisės į gyvybę – puolimo pagrindas. Abortai, t. y. nekalto žmogaus nužudymas motinos įsčiose, yra logiška kontraceptinio mentaliteto, XIX ir XX a. išplitusio visoje Europoje, pasekmė. Pagrindinis būtinybės mažinti gimstamumą šalininkas buvo anglikonų pastorius Thomas Robertas Malthusas (1776-1834). Tačiau Maltusas, priešingai nei jo pasekėjai, kaip vienintelę teisėtą gimstamumo ribojimo priemonę siūlė skaistumą. XIX a. pabaigoje Anglijoje išsivystė antinatalistinis neomaltusianizmas, kurį skatino su masonerija susijęs gydytojas ateistas Charlesas Bradlaughas (1833-1891) ir feministė Annie Besant (1847-1933), vėliau tapusi Teosofijos draugijos pirmininke. Jų idėjas Amerikoje paskleidė Margaret Higgins Sanger (1879-1966), anarchistė, judėjimo už moters teisę būti „absoliučia savo kūno šeimininke“ įkūrėja. Jei vardan absoliučios savo kūno viešpatystės galima riboti gimstamumą, kitas logiškas žingsnis po kontracepcijos yra abortas.

Pirmą kartą abortai Rusijoje buvo įteisinti 1920 m., kai politinė revoliucija transformavosi į seksualinę revoliuciją.[12] 1922 m. Markso ir Engelso institute Maskvoje įvyko konferencija, kuriai vadovavo Davidas Riazanovas (1870-1938) ir kurios tikslas buvo pagilinti kultūrinės revoliucijos, tiksliau, totalinės revoliucijos, kuri apimtų patį žmogų, jo prigimtį, papročius ir giliausią būtį, koncepciją. 1929 m. instituto vadovai pakvietė Wilhelmą Reichą į Maskvą surengti keletą konferencijų. Po jų išleistas traktatas „Dialektinis materializmas ir psichoanalizė“ – pamatinis freudomarksizmo tekstas. XX a. Vakaruose sparčiai plito kontracepcijos praktika, o vėliau ir teisė į abortą. Pijus XI veikale Casti Connubii galutinai ir privalomai pasmerkė šiuos nusikaltimus.

Auklėjimas

Trečioji neginčijama vertybė yra paneigiama lytiniu švietimu. Ugdymas yra žmogaus formavimas, suteikiantis jam priemonių siekti tikslo, kuriam jis buvo sukurtas. Jo objektas yra gimtosios nuodėmės prislėgtas žmogus, kuriam reikia ištaisyti savo blogus polinkius. Tėvai turi prigimtinę ir dieviškąją teisę auklėti savo vaikus. Ši teisė yra pirmesnė už pilietinės visuomenės teisę ir priklauso nuo Bažnyčios sprendimo. Iš tikrųjų Bažnyčia yra dvasinė motina, kuri savo Magisteriumu auklėja savo vaikus ir tik ji gali juos vesti į žemiškojo ir dangiškojo likimo pilnatvę.

Valstybė norėjo atimti iš Bažnyčios ir iš šeimų šią teisę, kad krikščioniškąjį ugdymą pakeistų antikrikščioniškuoju ugdymu. Vadinamasis lytinis švietimas iš tikrųjų yra kultūrinio ir moralinio sugedimo forma. Radikaliausia šios moralinės korupcijos išraiška yra vadinamoji lyčių teorija, kuri yra vaikų įšventinimas į moralinį iškrypimą. Pasak šios teorijos, žmogaus prigimtyje nėra jokios vyriškos ar moteriškos tapatybės, įsišaknijusios žmogaus prigimtyje, išskyrus tai, ką mes apibrėžiame kaip vyrišką ir moterišką. Vyras ir moteris tėra istoriniai konstruktai, visuomenės suteikti vaidmenys, neturintys nieko bendra su biologine lytimi. Lyčių teorijos šaknys glūdi Markso ir Engelso evoliucionizme, Froido ir Reicho psichoanalizėje ir tokių autorių kaip Michelis Foucault (1926-1984) feminizme ir homoseksualizme. Šių autorių požiūriu, žmogus neturi nei savo esmės, nei specifinės prigimties. Jo kūnas yra nesuformuota materija, kuria galima manipuliuoti, kaip kam patinka, pagal poreikį.

Jei abortas nužudo kūną, tai lytinis švietimas nužudo sielą. Todėl tėvai turi teisę ginti savo vaikus nuo šios agresijos, užtikrindami jiems autentišką religinį mokymą ir atsisakydami patikėti juos žlugdančiai valstybinio švietimo įtakai.

Šeimos atkūrimo darbas

Ką reikia daryti? Būtina pradėti nuo vieno taško. Negalime turėti iliuzijų, kad galime kovoti ir laimėti šią kovą vien natūraliomis jėgomis. Nieko negalima padaryti kitaip, kaip tik su malonės pagalba.

Atkūrimo darbas visų pirma turi remtis antgamtinėmis priemonėmis: malda, malone ir sakramentais. Visų pirma būtina malda – proto pakilimas į Dievą. O aukščiausia maldos forma yra šventosios Mišios. Tačiau mums reikia kunigų, kurie švęstų Mišias ir teiktų sakramentus, sudarančius gyvybiškai svarbų krikščionių maistą. Taigi turime daryti išvadą, kad visų pirma reikia kunigų. Nors tai tiesa, mums taip pat reikia motinų, nes be motinų nebus kunigų.

Mums taip pat reikia tėvų, nes be tėvų nėra nei motinų, nei vaikų, nei ateities. Mums reikia vyrų. Ir, kaip sako monsinjoras Delassusas, vyrų nebeturime, nes nebeturime šeimų, kurios juos sukurtų.[13]

Sakoma, kad už kiekvieno didžio vyro stovi didi moteris. Tai tiesa tik iš dalies, nes dažnai būna ir priešingai: už didžios moters stovi didis vyras.

Mums reikia ir vyrų, ir moterų, ir tėvų, ir motinų. Ir ne tiesiog biologinių tėvų ir motinų, bet tėvų ir motinų, kurie auklėtų savo vaikus, formuotų juos ir vestų į amžinąjį gyvenimą. „Motina, krikščionė moteris pašventina savo sūnų; dukra, ugdyk savo tėvą; sese, tobulink savo brolį; sutuoktini, pašventink savo sutuoktinę“, – rašo monsinjoras Delassusas (1836-1921).[14] „Heureux l’homme à qui Dieu donne une sainte mère!“, „Laimingas žmogus, kuriam Dievas duoda šventą motiną!“ – rašo poetas Alphonse‘as de Lamartine’as (1790-1869).[15]

„Ačiū tau, mano Dieve, tūkstantį kartų ačiū, kad davei man šventą motiną!“ – šaukė šventieji Bazilijus ir Grigalius Nazianzietis, mirus jų motinai šventajai Emilijai.

„Noriu, kad mano sūnus taptų šventuoju“, – sakydavo šventojo Atanazo motina.

Už šventojo Augustino buvo šventoji Monika, už šventojo Dominyko – palaimintoji Giovanna d’Aza, kurios trys sūnūs iškelti į altoriaus garbę; už šventojo Liudviko IX – Bianca di Castiglia; už šventojo Jono Bosko – Margherita Occhiena, „Mamma Margherita“. O kai jį pagirdavo už nuo vaikystės rodomą pamaldumą, Arso klebonas sakydavo: „Po Dievo, tai buvo mano motinos darbas.“

Mums reikia krikščioniškų šeimų, šventų šeimų, tokių kaip Martinų šeima, kuri Bažnyčiai padovanojo keturis karmelitus. Iš 1858 m. Louiso Martino ir Marie-Azélie (Zélie) Guérin santuokos gimė devyni vaikai, tačiau išgyveno tik penkios dukterys. Tėvai džiaugėsi visus penkis vaikus atidavę Viešpačiui: keturis – Lisjė karmelitėms ir vieną – Kano vizitiečių seserims. Garsiausia iš jų – šventoji Kūdikėlio Jėzaus ir Šventojo Veido Teresė. „Gerasis Dievas davė man tėvą ir motiną, labiau vertus dangaus nei žemės“, – 1897 m. liepos 26 d. laiške rašė šventoji Teresė.

Teresei buvo vos 14 metų, kai piligriminės kelionės į Romą metu ji suprato savo pašaukimą būti dvasine kunigų motina. Savo autobiografijoje ji rašo, kad Italijoje pažinusi daug šventų kunigų, ji taip pat suprato, jog, nepaisant jų didingo orumo, jie išlieka silpni ir trapūs žmonės. „Gyvenkime dėl sielų, esame apaštalai, gelbėkime pirmiausia kunigų sielas… Melskimės, kentėkime už jas, ir paskutinę dieną Jėzus bus dėkingas.“

Kai šventoji Teresė jau labai sirgo ir vaikščiojo labai pavargusi, gydytojas liepė jai kasdien vaikščioti sode. Nors ji netikėjo, kad ši mankšta turi prasmę, kasdien ištikimai ją atlikdavo. Kartą viena iš ją lydėjusių bičiulių seserų, matydama, kokias dideles kančias sukelia vaikščiojimas, pasakė jai: „Bet sese Terese, kodėl jūs vaikštote, jei tai jums sukelia daugiau kančių, nei palengvinimo?“ Šventoji atsakė: „Žinai, sesute, aš galvoju, kad galbūt kaip tik šią akimirką misionierius tolimoje šalyje jaučiasi labai pavargęs ir nusivylęs, todėl aš aukoju savo nuovargį už jį.“

Tokia yra šventųjų bendrystė, visus krikščionis jungianti antgamtiniu ryšiu, kurio pirmasis modelis yra šeima.

Prigimtinė ir dieviškoji šeimos idėja

Neįmanoma reformuoti visuomenės ir Bažnyčios be šventumo. Tačiau šventumas neįmanomas be modelio, į kurį galėtume atsiremti.

Per pastaruosius penkiasdešimt metų šeimos krizė įgavo gąsdinančius mastus. Padėtis dar rimtesnė dėl to, kad į šeimą kėsinamasi ne tik iš išorės, bet ir iš Bažnyčios vidaus. Tačiau pirmąjį vaistą nurodė Pijus XI veikale Casti Connubii: apmąstyti dieviškąją santuokos idėją ir, padedant Dievui, gyventi pagal šią idėją. Krikščioniškąją šeimą šiandien visų pirma reikia apibrėžti, nes negalima mylėti ar gyventi tuo, ko nepažįstame. Pijus XI primena sveikos filosofijos ir šventosios teologijos maksimą: „Taigi, norint atkurti nuo teisingumo nukrypusių dalykų pirmapradę būklę pagal jų prigimtį, nėra kito būdo, kaip tik sugrąžinti juos prie dieviškojo proto, kuris (kaip moko Angeliškasis daktaras) yra tobulo teisingumo pavyzdys.[16] Taigi, norint atkurti teisingą santuokos tvarką, būtina, kad visi atsižvelgtų į dieviškąjį santuokos sumanymą ir stengtųsi prie jo prisitaikyti.[17]

Pagal dieviškąjį planą šeima yra santuoka pagrįsta bendruomenė, kuri neišardomai sujungia vyrą ir moterį vaikų gimdymo ir auklėjimo tikslais.

Pasak Pijaus XI, „visų pirma būtina susigrąžinti prigimtinę ir dieviškąją šeimos idėją kaip nuolatinį ir stabilų modelį, kuris nesikeičia net amžiams bėgant; modelį, kuris gali patirti užtemimų ir krizių, bet kuriam būdingas vidinis tobulumas“.

Priešingu atveju esame priversti pasiduoti reliatyvizmui šeimos klausimais, pradedant vadinamąja „homoseksualia santuoka“ ir baigiant poligamija, kuri daugeliu atžvilgių atrodo esanti galutinis Vakarų likimas.

Šeima ir tradicija

Kadaise žodis „šeima“ tradicinėje visuomenėje reiškė ne tik tėvą, motiną ir vaikus, kaip šiandien, bet ir visus protėvius bei būsimus vaikus.

Mons. Louis Isoardas (1820-1901), Annecy vyskupas, pasakoja epizodą, padedantį suprasti, koks buvo gyvenimas Ancien Régime Prancūzijoje. Tai karališkosios šeimos princo ir vieno iš jo valstiečių pokalbis. Ūkininkas, žiūrėdamas į princą, sako jam: „Praėjusių metų gruodį sukako 347 metai, kai mus globojate.“ Kunigaikštis jam atsako: „Mes čia buvome anksčiau už jus; tikslaus skaičiaus nežinau, tik žinau, kad tai jau daugiau nei šeši šimtai metų.“ Ir ponas Isoardas komentuoja: „Štai du vyrai, kurių Tradicijos jausmas dar nebuvo deformuotas.“

Kas yra Tradicijos jausmas?

Kiekvienas iš mūsų, tvirtina prancūzų vyskupas, savo unikaliame gyvenime gyvena arba turėtų gyventi tris skirtingas egzistencijas.[18] Turėtume jausti, kad jau gyvenome ne tik savo tėvų, bet ir senelių bei prosenelių gyvenimą. Mūsų protėvių gyvenimas, apie kurį ne visada žinome, bet apie kurį kalbėjo mūsų tėvai, yra pirmasis gyvenimas, kurio mes dar negyvenome, bet kurį turėtume išgyventi iš naujo.

Yra antrasis gyvenimas, kuris yra mūsų dabartinis gyvenimas, kiekvienos dienos ir dabartinės akimirkos gyvenimas, kuris iš tikrųjų yra tik pirmojo gyvenimo žydėjimas arba spindesys. Aš tęsiu savo didžiojo senelio darbą, papildau jo mintį, darau tai, ką jis norėjo padaryti, taisau jo klaidas, ugdau jo dorybes, pratęsiu jo veikimą šiame pasaulyje.

Tada yra trečiasis gyvenimas, kuris projektuojamas į ateitį. Tai mano vaikų ir anūkų, tų, kuriuos pažįstu, ir tų, kurie dar tik ateis, kelias. Gyvename ne tik savo protėviais, bet ir savo vaikais, vaikaičiais ir provaikaičiais. Mes aukojamės dėl jų. Mūsų šeima yra daugelio kartų centras. Šeimos gyvenimas panašus į Bažnyčios gyvenimą, kuris sutampa su Tradicija.

Tradicija yra Bažnyčios tikėjimas, kurį popiežiai palaikė ir perdavinėjo per amžius; tai laike tvarkingai plėtojamas principas ar principų branduolys, kuris, kaip toks, yra nekintamas. Krizės metu vadovaujamasi Benedikto XV, kuris 1914 m. lapkričio 1 d. enciklikoje Ad beatissimo Apostolorum Principis taip pasisakė prieš modernistus: „Trokštame, kad išliktų nepažeistas senovinis įstatymas „Nieko nekeisti, pasitenkinti Tradicija (nihil innovetur nisi quod traditum est).“[19]

Tradicija yra gyvas ir nekintantis visuomenės elementas. Tradicija yra tai, kas amžinoje daiktų raidoje yra stabilu, ji yra tai, kas nekintama kintančiame pasaulyje, ir tokia ji yra todėl, kad savyje talpina amžinybės atspindį. O šeima yra Tradicijos užuomazga visuomenėje.

Taigi pranašas Jeremijas Raudų knygoje kreipiasi į Dievą: „Converte nos Domine ad te et convertemur; innova dies nostros sicut a principio“, „Padaryk, Viešpatie, kad mes sugrįžtume pas tave, ir mes sugrįšime; atnaujink mūsų dienas kaip pradžioje.“[20]

Tikra visuomenės reforma visada yra grįžimas prie pradžios tobulumo. Tradicija yra ne kas kita, kaip tik tai: ištikimybė pirminiams principams, tiems, kuriais remiasi visa kita, iš kurių viskas kyla. Esame vyrai ir moterys, kurie šioje sumaišties epochoje, kurioje gyvename, kaip Jeremijas pakelia akis į Dievą, ieškodami nekintančių principų, kuriais remiantis būtų galima kurti žmonių ir visuomenės gyvenimą. Mes giname šeimą, nes visų pirma giname principus, kuriuos šeima saugo ir perduoda. Tačiau šiuos principus saugo Bažnyčia. Šiandien Bažnyčia puolama, ir mes, jos vaikai, kovojame, kad ją apgintume, nes ji yra pirmoji ir kilniausia Motina.

Būtent šioje perspektyvoje apmąstome sesers Liucijos žodžius, kuriais pradėjome ir kuriais baigsime:

„Tėve, ateis akimirka, kai lemiama kova tarp Kristaus karalystės ir šėtono vyks dėl šeimos. O tie, kurie dirbs šeimos labui, patirs persekiojimus ir suspaudimus. Tačiau nereikia bijoti, nes Švenčiausioji Motina jau sutriuškino gyvatės galvą.“

Tai Fatimoje pažadėjo Madona, ir mes, turėdami didžiulį tikėjimą, ja pasitikime.

Roberto de Mattei

pagal www.katalikutradicija.lt

[1] Pius XII, Discourse of 20 February 1946.

[2] Pius XII, Radio Message to French families, 17 June 1945.

[3] Cicero, De Officiis, I, 54.

[4] Régine Pernoud, Lumières du Moyen Age, Grasset, Paris 1981, p. 10.

[5] Pius XI, Encyclical Casti connubi of 31 December 1930.

[6] St Augustine, De nuptiis et concupiscentia, II; PL 44, 421; De bono coniugali, 24, 32; ibid.40, 394.

[7] Friedrich Engels, L’origine della famiglia, della proprietà privata e dello Stato, Editori Riuniti, Rome 1970, p. 103.

[8] David Cooper, The Death of the Family, Penguin, New York-London 1971.

[9] Roger Kimball, The Long March: How the Cultural Revolution of the 1960s Changed America, Encounter Books, 2001.

[10] José Antonio Ureta, Pope Francis’s “Paradigm Shift”. Continuity or Rupture in the Mission of the Church?, The American Society for the Defense of Tradition, Family and Property, Spring Grove, PA, 2018.

[11] Cf. Giovanni Codevilla, Dalla Rivoluzione bolscevica alla Federazione Russa, Franco Angeli, Rome 1996.

[12] Gregory Carleton, The Sexual Revolution in Russia, Pittsburgh, University of Pittsburgh Press, 2005.

[13] Monsignor Henri Delassus, Il problema dell’ora presente. Antagonismo tra due civiltà, Desclée, Rome 1907, vol. II, p. 546.

[14] Ibid, p. 580.

[15] Alphonse de Lamartine, Harmonies poétiques et religieuses; Harmonie poetique, III, 9.

[16] St Thomas Aquinas, Summa theologiae, 1a–2ae, q. 91, a. 1-2.

[17] Pius XII, Encyclical Casti Connubii cit.

[18] Cit. from Monsignor Henri Delassus, Il problema dell’ora presente, vol. II, pp. 541-542.

[19] St Stephen I, Letter to Saint Cyprian, in Denz-H, n. 110. 4.

[20] Lamentations 5: 21.

Categories
NUOMONĖS

Nė vienas iš kandidatų į prezidentus nenori uždrausti sankcionuoto kūdikių žudymo Lietuvoje!

Po neseniai pasirodžiusio straipsnio, kuriame nušvietėme kandidatų į Lietuvos Respublikos Prezidentus pažiūras, LRT publikavo straipsnį, kuriame kandidatams užduodami klausimai, aktualūs ir katalikams. Susisteminę kandidatų atsakymus, supaprastintai orientacijai sudarėme šią lentelę.

„Paryškintu“ šriftu pažymėjome atsakymus, kurie 100 proc. atitinka Bažnyčios mokymą.

Deja, nors yra ir kandidatų, kurių pozicija kai kuriais klausimais atitinka Bažnyčios mokymą, nė vienas iš jų neužėmė drąsesnės pozicijos sankcionuoto kūdikių žudymo, t. y. abortų, klausimu. Todėl tikras katalikas negali palaikyti nė vieno iš rinkimuose dalyvaujančių kandidatų. Tikras katalikas yra tas, kuris tiki viskuo, kuo Bažnyčia įsakė tikėti visada ir visur ir kuo visada ir visur buvo tikima.

Jonas Šaulys

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Jei bent vieną dieną nebūtų daroma nuodėmių prieš gimusią gyvybę, Dievas mainais už tai suteiktų pasauliui taiką ir nutrauktų visus karus!

Skirtingai nei Lenkijoje, Lietuvoje užsimezgusios gyvybės gynimo klausimas praktiškai neegzistuoja. Išskyrus vieną bandymą, kurį prieš dešimtmetį atliko Lietuvos lenkų rinkimų akcija, šiandien nematome nė vieno politiko, ginančio pradėtų vaikų gyvybę.

Dievas savo gailestingumu ir teisingumu baudžia tautas, darančias nuodėmes, kurios šaukiasi Dangaus keršto. Apie tai kalbėjo ir šventasis tėvas Pijus iš Pietrelčinos:

I. “Tokios baisios nuodėmės reikia bijoti. “Kai žmonija praras abortų baimę, tai bus pati blogiausia diena žmonijai. Abortas yra ne tik žmogžudystė, bet ir savižudybė. Taip, žmonijos savižudybė. Galėsite tai suprasti, kai pamatysite žemę, apgyvendintą senais žmonėmis, ištuštėjusią nuo vaikų. Ištuštėjusią kaip dykuma”.

II. Abortų, kuriuos jis vadino “bjauriu nusikaltimu” ir “kūdikių žudymu”, akivaizdoje jis buvo bekompromisis. Kartą jis pasakė: “Jei bent vieną dieną nebūtų daroma nuodėmių prieš gimusią gyvybę, Dievas mainais už tai suteiktų pasauliui taiką ir nutrauktų visus karus”.

III. Per vienos moters, kuri leido nužudyti savo įsčiose esantį kūdikį, išpažintį šventasis tėvas Pijus paklausė: “Ar supranti, kam leidai žūti? “Ne, nežinau, tėve.” “Tas berniukas, kuris turėjo išeiti iš tavo įsčių, turėjo pašaukimą tapti šventojo Petro įpėdiniu”.

IV. Čia prieiname prie esmės, kas yra abortas. Tai ne tik nusikaltimas žmonijai, nusikaltimas, kuris yra žiaurus ir šaukiasi Dangaus keršto, bet ir nusikaltimas Dievo planui, nes kiekvienas žmogus yra kažkam pašauktas. Tik pagalvokite, kiek potencialių kareivių, kepėjų, mūrininkų, architektų, gydytojų, slaugytojų, gaisrininkų, kunigų, vienuolių ir dar ilgai būtų galima tęsti…. kiek jų buvo nužudyta atliekant abortą?

Viešpats Dievas sukūrė žmogų savo išorinei garbei, sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, sukūrė žmogų, kad jis atspindėtų konkrečias Dievo tobulybes. Šiame kontekste pagalvokite, kaip labai aborto nuodėmė įžeidžia Viešpatį Dievą.

Melskimės ir raginkime Lietuvos politikus pradėti ginti žmogaus gyvybę nuo pat prasidėjimo, kad Lietuva nesulauktų baisios Dievo bausmės už abortų nuodėmę.

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Nacionalinės eitynės už gyvybę Varšuvos gatvėmis praėjo tūkstančiai žmonių!

Dėl neseniai Lenkijos Seime vykusių svarstymų dėl teisės į abortą atkūrimo, Varšuvoje vyko daugiatūkstantinė Nacionalinė eisena už gyvybę, į kurią susirinko abortų draudimo palikimo šalininkai.

“Šis žygis taip pat yra mūsų solidarumo su vaikais, pradėtais dėl aborto pavojaus, ir šio nusikaltimo aukomis – vaikais, kurie niekada daugiau negims, taip pat su jų motinomis ir tėvais, kurie dažnai taip pat tampa šios dramos aukomis”, – rašoma oficialioje renginio interneto svetainėje.

Renginys Varšuvos Pilies aikštėje prasidėjo punktualiai 12.30 val. Prieš renginio dalyvių susitikimą Varšuvos arkikatedroje ir Varšuvos-Pragos katedroje buvo aukojamos šventosios Mišios. Kaip pabrėžė organizatoriai, renginyje dalyvavo žmonės, atvykę į žygį iš įvairių šalies vietovių. “Gyvybės banga”, “Tegyvuoja Lenkija”, “Už gyvybę” – tai tik keletas šūkių, kuriuos nešė renginio dalyviai. Taip pat buvo skanduojami šūkiai “Už gyvybę” ir šūkiai, primenantys lenkams pamatines vertybes.

Neįprastai gausus paradas ėjo per Krakowskie Przedmieście ir Nowy Świat, kol pasiekė Plac Trzech Krzyży, kur buvo numatytas Jaceko Kowalskio koncertas. Taip pat buvo sakomos atminimo kalbos. Be kitų, nuo scenos kalbėjo buvęs Seimo pirmininkas Marekas Jurekas (Marek Jurek).

-Priešgimdyminis infanticidas yra laisvė? Ne, tai yra abortų spaudimo moterims įteisinimas”, – teigė politikas, pabrėždamas, kad gyvybės apsauga yra moterų apsauga nuo jas supančio abortų spaudimo. – Prenatalinio infanticido įteisinimas reiškia, kad moterys patiria abortų spaudimą. Turime užtikrinti moterų laisvę nuo to”, – ragino buvęs Seimo pirmininkas.

– Teisė į gyvybę yra ne pasaulėžiūrinis postulatas, o pirmoji iš pagrindinių teisių”, – sakė Marekas Jurekas, pažymėdamas, kad pradėtų vaikų apsauga yra tautos gyvybės sąlyga. – Valstybė nėra demokratiška, jei išstumia pačius mažiausius ir kvestionuoja pačią prigimtiniausią teisę į gyvybę”, – pabrėžė jis.

Marekas Jurekas paragino prezidentą ir politikus imtis aktyvių gyvybės apsaugos veiksmų, taip pat ir Europos forume. “Tai, kas įvyko Prancūzijoje, yra žudymo, o ne laisvės įteisinimas”, – vertino jis. “Išgirskite tą balsą, kuris šiandien šaukiasi, Lenkijos krikšto balsą, mūsų tautos prisiimtus įsipareigojimus. Būkite jiems ištikimi”, – kreipėsi jis į Lenkiją valdančiuosius.

Pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Javieras Milei nori nutraukti abortų vykdytojų nebaudžiamumą!

Įstatymo projekte, kurį Argentinos kongrese pateikė prezidento Javiero Milia’os partija “Libertad Avanza” (Laisvės avansas), numatoma sugrąžinti bausmes už pradėto vaiko nužudymą. Argentinoje 2020 m. bus visiškai panaikinta baudžiamoji atsakomybė už abortų atlikimą ir padėjimą juos atlikti iki 14 nėštumo savaitės.

Per savo prezidentinę kampaniją A. Milia skelbė, kad jei ateis į valdžią, bandys panaikinti įstatymą, kurį Kongresas patvirtino 2020 m. gruodžio mėn. peronistui Alberto Fernandezui prezidentaujant. Dabartinis įstatymas taip pat leidžia atlikti abortą ir po šio termino, jei jis atliekamas dėl išprievartavimo arba kelia grėsmę moters gyvybei ar sveikatai.

Prezidento parengtas įstatymo projektas visiškai panaikina ankstesnio įstatymo nuostatas ir gerokai padidina bausmes už negimusio vaiko nužudymą. Už “procedūros atlikimą be moters sutikimo” bausmė gali siekti nuo trejų iki dešimties metų laisvės atėmimo, o moters mirties atveju – penkiolika metų laisvės atėmimo. Tik tuo atveju, jei nėštumo tęsimas “keltų neatšaukiamą grėsmę moters mirčiai”, medikams laisvės atėmimo bausmė negrėstų.

Šį mėnesį kalbėdama Pasaulio ekonomikos forume Davose Milei minėjo “kruviną abortų darbotvarkę” ir kritikavo feministinius judėjimus dėl jų potencialo pakenkti liberalioms, kapitalistinėms Vakarų šalims. Savo ruožtu sausio mėnesį Argentinos prezidentas paskelbė “Gyvybės, laisvės ir nuosavybės gynimo metus” ir nurodė, kad ši frazė būtų įrašyta visuose vyriausybės dokumentuose.

Pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Abortai, “Partnerystė” ir Stambulo konvencija – lakmuso popierėliai politikams. Už ką katalikas negali balsuoti?

Artėja Lietuvos prezidento rinkimai. Jau turime paskirtus kandidatus šiuose rinkimuose, kurių yra 8. Katalikas negali balsuoti už asmenį, kuris remia ir skleidžia viešą nuodėmę, tarp kurių yra ir nuodėmių, šaukiančių Dangaus keršto.

Pasak tradicinio katalikų katekizmo, tokių yra keturios:

Nuodėmės, kurios šaukiasi Dangaus keršto, yra šios:

a) sąmoningas nekalto žmogaus nužudymas;

b) sodomijos nuodėmė;

c) beturčių, našlių ir našlaičių skriaudimas;

d) atlyginimo nemokėjimas nekaltiems tarnams ir samdiniams.

Iš tų, kurias Lietuvoje matome viešai ir kurios šaukiasi Dangaus keršto, yra šios:

1. abortai
2. grėsmė ratifikuoti Stambulo konvenciją
3. grėsmė įteisinti vadinamąją “partnerystę”

Kandidatų pažiūrų nesuderinamumas su katalikų doktrina bent vienu klausimu diskvalifikuoja tokį kandidatą kataliko rinkėjo akyse. Į šiuos klausimus žvelgiame labai griežtai, nepaisydami iškraipytų vertimų.

Abortų klausimu tik reikalavimą uždrausti abortus laikome suderinamu su Katalikų Bažnyčios katekizmu.

Jei neigiama nuomonė bent vienu iš įvardytų klausimų diskvalifikuoja kandidatą, mes nenagrinėjome atitinkamo kandidato nuomonės kitais klausimais, nes tai nekeičia mūsų požiūrio, kad katalikas neturi balsuoti už tokį kandidatą.

Gitanas Nausėda apie abortus:

“Padaryčiau viską, kad būtų kiek galima mažiau tokių atvejų, kuomet moteris ryžtasi nutraukti kūdikio gyvybę, bet abortų draudimui aš nepritariu.“

Ingrida Šimonytė apie abortus:

Abortų draudimui nepritarčiau. Manau, kad tai moteriai yra labai sunkus moralinis pasirinkimas, bet mūsų, kaip visuomenės, pareiga yra padaryti taip, kad moteriai nereikėtų daryti tokių pasirinkimų. Draudimas yra paprasčiausias pasirinkimas, bet klausimas, ar draudimas sprendžia tas problemas, kurias mes norime spręsti.”

Andrius Mazuronis apie abortus:

“…ne draudimais turėtų būtų reguliuojamas abortų skaičius, o investuojant į jaunimo lytinį švietimą, šeimų informavimą šeimos planavimo klausimais, skatinant kontracepcijos prieinamumą.”

Eduardus Vaitkus apie abortus:

“Aš būsiu tos pozicijos, kad moteris turi teisę į savo kūną…ir tokiu atveju, kad moteris turi teisę nuspręsti atlikti abortą.” (nuo 59:00 min. – red.)

Neradome Dainiaus Žalimo pasisakymo apie abortus, tačiau jis ne kartą yra pasisakęs vadinamosios “civilinės partnerystės” tema, pavyzdžiui, čia:

Partnerystės įstatymas reikalingas tam, kad būtų įgyvendintas žmonių lygiateisiškumas, kad visos šeimos, visi vaikai, augantys visose šeimose, būtų traktuojami lygiai.

Taip pat neradome Giedrimo Jeglinsko pasisakymų apie abortus, tačiau jis teigiamai pasisakė apie “civilinę partnerystę”:

“Ar pritariate partnerystės įstatymui? Priklauso nuo įstatymo, bet iš principo taip.” (nuo 23:19 min. – red.)

Remigijus Žemaitaitis, atrodo, turi nepatvirtintas pažiūras, nes, nepaisant to, kad pasitaikė pasisakyti prieš tos pačios lyties asmenų partnerystę, kartu su A. Zuoku ir A. Paulausku vieną kartą pareiškė, kad ji yra:

Už homoseksualų partnerystę, bet ne už santuoką.”

Lieka tik Ignas Vėgėlė. Stambulo konvencijos ir “partnerystės” klausimais p. Igno pozicija yra pagirtina:

Ignas Vėgėlė ragina Gitaną Nausėdą atšaukti dekretą dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo

Deja, neradome jokio p. Igno pareiškimo dėl jo požiūrio į abortus. Šį klausimą uždavėme komentaruose, jo “Facebook” profilyje, deja, atsakymo kol kas negavome. Todėl prašome visų mūsų rėmėjų užduoti šį klausimą ponui Ignui. Nes be atsakymo į šį klausimą tikras katalikas negali galutinai apsispręsti, už ką galėtų balsuoti.

Jonas Šaulys

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Kristus prisikėlė! Ir Šventoji Lietuva prisikels!

Kristaus prisikėlimas suteikia nepaprastos stiprybės ir vilties, kad viskas galiausiai baigsis gerai. Todėl Prisikėlimo laikotarpiu verta realistiškai pasvajoti, kokia turėtų būti naujoji prisikėlusi Šventoji Lietuva.

Fatimos apsireiškimuose Dievo Motina sakė, kad „galiausiai Rusija atsivers ir pasauliui bus suteiktas taikos laikotarpis“. Šį taikos laikotarpį galėsime vadinti „Naujaisiais Viduramžiais“. Viduramžiais ta prasme, kad jame bus laikomasi katalikų religijos įstatymų. Naujaisiais ta prasme, kad ir šie katalikų religijos dėsniai bei visas žmonių sielų nusiteikimas šiuo laikotarpiu bus daug tobulesnis ir karščiau praktikuojantis savo tikėjimą nei senaisiais viduramžiais. Kitaip tariant, Naujaisiais Viduramžiais bus daugiau šventumo negu senaisiais.

Kokia turėtų būti naujoji Šventoji Lietuva? Pagal pavadinimą ji turėtų būti tikrai šventa. Tai nereiškia, kad joje gyvens vien šventieji. Akivaizdu, kad nuodėmė nuo žemės paviršiaus visiškai neišnyks. Tačiau jos atsiradimas ir veikimas bus toks ribotas, kad ji nebus vieša.

Tai reiškia, kad naujojoje Šventojoje Lietuvoje nebus tokių apgailėtinų dalykų, kokius šiandien matome mūsų Tėvynėje. Nebus teisiškai sankcionuotų abortų, nebus gėjų paradų, nebus civilinės partnerystės, nebus iškrypimus skleidžiančių „ugdymo“ programų, valdžioje nebus liberalių partijų, o pats liberalizmas bus pasmerktas kartu su kitomis „Renesanso“ ideologijomis – fašizmu ir komunizmu.

Naujojoje Šventojoje Lietuvoje bus asmens laisvė ir pagarba privačiai nuosavybei, nebus vykdomos ekspropriacijos. Klestės prekyba ir verslumas. Žinoma, tai visiškai nepanaikins skurdo, nes gyvenimas žemėje vis dėlto nėra rojus. Rūpintis vargšais ir ligoniais padės vienuolynai, kurie bus dosniai remiami aukomis.

Daugelis pasakys, kad aprašytas paveikslas neįmanomas, nes tai idealus paveikslas. Galbūt jis ir idealus, tačiau svarbiausia yra teisinga gėrybių ir vertybių hierarchija, leidžianti visuomenei funkcionuoti geriausiai. Nes viską pas Dievą gali!

Kodėl esame neturtingi? Todėl, kad darome nuodėmes, kurios šaukiasi dangaus keršto! Tokios nuodėmės, be kita ko, yra abortai (nekaltųjų žudymas) ir sodomija. Šias nuodėmes darome todėl, kad turime neteisingą vertybių hierarchiją. Savo žmogiškąją valią ir materialines gėrybes vertiname labiau nei katalikų tikėjimą. Be valstybinės katalikų religijos nebus ilgalaikės tvarios gerovės be karų! Pirmiausia Dievas, paskui žmogus, pirmiausia įsakymai, paskui gerovė!

Už savo nuodėmes, įskaitant ir tas, kurias viešai daro mūsų tautiečiai, turime viešai atgailauti. Už nuodėmes būtina atpirkimo bausmė.

Todėl, kad ši naujoji Šventoji Lietuva prisikeltų, reikia daug nuveikti. Tačiau gerasis Viešpats Dievas mums šias dovanas suteiks tik tada, jei matys, kad mes bent truputį stengiamės siekti geresnio.

Kristus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė! Ir Jis prikels Šventąją Lietuvą!

Jonas Šaulys

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Žydų podkasteris Ericas Weinsteinas diskusijoje apie lotyniškąsias mišias sako, kad “Vatikano II Susirinkimas galėjo būti didelė klaida!”

Žydų podkasto vedėjas Erikas Veinšteinas (Eric Weinstein) diskusijoje apie tradicines lotyniškas Mišias pareiškė, kad “Vatikano II Susirinkimas galėjo būti didelė klaida”.

Dalyvaudami Kriso Viljamsono (Chris Williamson) podkaste, E. Veinšteinas ir K. Viljamsonas diskutavo apie augantį tradicinių lotyniškų Mišių populiarumą tarp Jungtinių Valstijų jaunimo.

“Viena iš sparčiausiai augančių konfesijų (kalbant) apie bažnyčios lankomumą Amerikoje yra tai, kad visos jos yra lotyniškos. Ar esate apie tai girdėję?” paklausė Viljamsonas. “Ji masiškai auga jaunesnio nei 30 metų amžiaus demografinėje grupėje ar panašiai; visa tai vyksta lotyniškai!”

“O tai gali būti nuostabu, tiesa?” Veinšteinas atsakė.

“Vatikano II Susirinkimas galėjo būti savotiška didelė klaida”, – pareiškė jis.

“Kaip tai?” Viljamsonas paklausė.

“Nes kai esi priverstas iš tikrųjų kovoti su tuo, kokie tie žodžiai yra šiuolaikiniame kontekste, jie neturi tokios galios, kokią kartais turi kaip “užkeikimas”, – atsakė Vainšteinas.

Viljamsas sakė, kad “sunku išjungti labai specifinį kritiškai budrų analitinį protą, kai tai, ką tu nori pabandyti padaryti, yra leisti patirčiai tave nuplauti, todėl galbūt… nebent laisvai moki lotynų kalbą, (ne)sugebi tiesiog mėgautis patirtimi, o galbūt tai ir yra didžioji dalis to, ką darė religinės apeigos; galbūt tai iš tikrųjų nebuvo susiję su žodžiais”.

1963 m. gruodį paskelbus Vatikano II Susirinkimo konstituciją apie šventąją liturgiją “Sacrosanctum Concilium”, iš teologų sudaryta institucija, vadinama “konsiliumu”, buvo įsteigta Romos apeigynui reformuoti. 1969 m. popiežius Paulius VI paskelbė naująsias Mišias (Novus Ordo Missea), kurios daugelyje katalikų vyskupijų faktiškai pakeitė Tradicines Lotyniškąsias Mišias (TLM).

Be to, kad didžioji dalis Mišių kalbama ne lotyniškai, o vietine kalba, Naujosiose Mišiose taip pat daug mažiau oracijų ir kitų pamaldumo ženklų. Tik apie 13 % senųjų Mišių maldų buvo perkelta į Naująjį mišiolą be pakeitimų. Išbraukta daug nuorodų į pragarą, nuodėmę ir malonę. Naujosios Mišios buvo kritikuojamos dėl to, kad jose šventųjų Mišių, kaip aukos, pobūdis tapo mažiau akivaizdus nei TLM. Liturginių pakeitimų ir jų kritikos laikas apibendrintas antrojoje trilogijos “Amžių Mišios” dalyje, pavadintoje “Tobula audra”.

Pastaraisiais dešimtmečiais tiek katalikai, tiek nekatalikai pasisakė prieš TLM panaikinimą. Garsiausias pavyzdys – kreipimasis į popiežių Paulių VI leisti naudoti TLM grupei intelektualų ir menininkų, tarp kurių buvo daug nekatalikų. Šis laiškas paskatino Paulių VI pasirašyti vadinamąjį “Agatha Christie indultą”, pavadintą garsiausios kreipimosi signatarės vardu, kuriuo buvo suteiktas leidimas švęsti senosios formos Mišias Anglijoje ir Velse.

2007 m. popiežius Benediktas XVI paskelbė motu proprio Summorum Pontificum, kuriuo leido plačiai naudoti Tridento Mišias ir patvirtino, kad Naujosios Mišios niekada nepanaikino TLM.

Aiškinamajame laiške, lydinčiame Summorum Pontificum, Benediktas garsiai rašė apie TLM: “Tai, ką ankstesnės kartos laikė šventa, išlieka šventa ir didinga ir mums, ir tai negali būti staiga visiškai uždrausta ar net laikoma žalinga.”

2021 m. liepą popiežius Pranciškus panaikino popiežiaus Benedikto visuotinį leidimą švęsti senąsias Mišias, paskelbdamas prieštaringai vertinamą motu proprio Traditionis Custodes, kuriuo apribojo TLM naudojimą.

Pagal www.lifesitenews.com

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Homoseksualumas Šv. Rašte ir katalikiškoje tradicijoje

Lietuvos katalikai eilinį kartą susiduria su iš išorės primetama brutalia ideologija. Homoseksualų buvo visais laikais ir visose kultūrose, tačiau po II pasaulinio karo atsiradusi gėjų ideologija ir ja besiremiantis klubų, lobistinių grupių, visuomeninių organizacijų ir žiniasklaidos tinklas yra unikalus reiškinys žmonijos istorijoje.

Niekuomet nebuvo taip agresyviai ir begėdiškai skleidžiama tokia akivaizdžiai klaidinga ir amorali idėjų sistema, kurią popiežius Jonas Paulius II pavadino „blogio ideologijos dalimi“[1]. Nors po nacizmo ir komunizmo žlugimo buvo kalbama apie ideologijų (kaip dirbtinių, totalių, realybę iškreipiančių ir jėga platinamų religijos pakaitalų) mirtį, tačiau gėjų ideologijos iškilimas rodo, kad visuomenės dauguma mąsto ideologiškai ir pasiduoda manipuliacijai. Šiai tendencijai galime pasipriešinti tik prisiminę sveikos filosofijos principus, o ypač Šv. Rašto ir Bažnyčios mokymą.

„Blogio ideologija“

Visais laikais buvo žmonių, jaučiančių lytinį potraukį tos pačios lyties asmenims (homoseksualus polinkis); atliekančių iškreiptus lytinius aktus su savo ar kitos lyties žmonėmis (sodomija); dėl organinių ar grynai psichinių priežasčių nepakenčiančių savo lytiškumo ir norinčių pakeisti lytį (transseksualumas, kuris nebūtinai yra homoseksualus); pasidavusių obsesiniam, įkyriam rafinuotų lytinių potyrių ieškojimui. Šie reiškiniai, priešingi sveikai prigimčiai ir lytiškumo paskirčiai, sveikos sąžinės visuomet laikyti amoraliais ir smerktinais, jiems nepritaria nė viena iš didžiųjų pasaulio religijų.

Modernioji psichologija ir psichiatrija nuo pat homoseksualaus polinkio tyrimų pradžios XIX a. viduryje jį laikė psichinio pobūdžio anomalija, asmenybės sutrikimu, „sindromu“, kurį galima ir reikia gydyti. Tačiau XX a. pabaigoje šis polinkis ne tik „reabilituotas“, bet ir apipintas įvairiomis pateisinančiomis idėjomis.

Gėjų ideologija skelbia dvi teorijas: „esencializmą“ (nepriklausomai nuo kultūros dalis žmonių turi genų, smegenų veiklos nulemtą, įgimtą orientaciją, kuri lemia lyt. elgseną) ir „konstrukcionizmą“ (visi žmonės turi daugiau ar mažiau homoseksualumo, seksualinis elgesys yra be galo įvairus, visuomenės kultūrinės ir moralinės nuostatos „konstruoja“ įvairius to elgesio tipus, vienus laiko „normaliais“, kitus smerkia, bet tai tik paprotys ir susitarimas). Abi teorijos sutaria, kad homoseksualus polinkis priklauso sveikai žmogaus prigimčiai ir esąs normalus psichiniu bei moraliniu požiūriu. Remiantis esencializmu, sukurta teisinė „seksualinės orientacijos“ sąvoka, susikūrė specifinė gėjų subkultūra, o remiantis konstrukcionizmu, neigiama nekintamos žmogaus prigimties ir kartu prigimtinės teisės samprata, homoseksualus elgesys platinamas viso jaunimo tarpe, pvz., propaguojant Unisex madą, skatinamas „laisvas eksperimentavimas“ su savo lytiškumu. Šių teorijų paneigimas yra daugiau filosofijos ir kitų mokslų užduotis, apsiribosime tik citatomis iš Šv. Sosto dokumentų, natūralioje plotmėje ginančių sveiką žmogaus prigimties supratimą.

Kalbant apie bandymus psichologiškai paaiškinti homoseksualumą, tik paminėsime profesorius Popiežiškajame Laterano un-te Gianfrancesco Zuanazzi dėstomą[2] daugelio tyrinėtojų (Miller, Socarides, Giese ir kt.) įsitikinimą, kad homoseksualus polinkis kyla iš „narcisizmo“[3], nesveiko giluminio koncentravimosi į save, trukdančio užmegzti papildantį ryšį su kita lytimi. Seniau tai vadinta „inversiniu seksualumu“. Šis sutrikimas savo pobūdžiu skiriasi nuo paprasto egoizmo, tokio dažno ir tarp heteroseksualų. Dėl narcisizmo homoseksualai ypač linkę į autoerotizmą, pedofiliją, dažną partnerių keitimą, fetišizmą, jie negali sukurti į šeimą panašios sąjungos, kurioje iš tiesų mylėtų „kitą“, o ne vien save. Tai paaiškina faktą, kad jokioje kultūroje, toleravusioje homoseksualumą, nėra buvę pastovių homoseksualių „santuokų“ – savo geismui patenkinti nuolatinė socialinė institucija nereikalinga. Net ir daugelis šiandieninių gėjų pripažįsta, kad „santuokos“ įteisinimas jiems nereikalingas, jie pratę ieškoti atsitiktinių ir neįpareigojančių ryšių. Gėjų subkultūra plečiasi nuolatinio verbavimo, ypač paauglių suvedžiojimo keliu.

Nesigilinsime ir į homoseksualumo istoriją įvairiose pasaulio kultūrose, tik paminėsime žinomiausius faktus, kuriais mėgsta „didžiuotis“ gėjai. Jie turi sutikti, kad daugumoje pasaulio kultūrų homoseksualūs santykiai smerkti ar laikyti anomalija. Žinomos tik kelios išimtys, kurias galima paaiškinti pagonybės tamsos skatinamu nukrypimu nuo prigimtinės teisės (panašiu į žmonių aukas, kanibalizmą, vergiją). Tarp Amerikos indėnų buvo vyrų ir moterų transseksualų, vadintų „turinčiais dvi sielas“ (angl. two-spirit). Europos tyrinėtojai juos pavadino „berdašais“ (isp. bardaxa, pranc. bardache). Jie perimdavo kitos lyties aprangą, elgseną ir darbus, dažnai užsiimdavo šamanizmu. Moterys berdašės kariaudavo ir medžiodavo – jas XVI a. Brazilijoje stebėjo portugalai, todėl Amazonės upė pavadinta legendinių graikų moterų-karių vardu. Iš esmės tai nereiškė homoseksualumo pripažinimo: indėnai berdašus laikė trečiąja lytimi, jų elgesys buvo aiškiai reglamentuotas. Neberdašai homoseksualių santykių nepalaikydavo.

Kai kuriose primityviose kultūrose gyvavo pederastija kaip berniukų įvesdinimo į vyrus paprotys, esą skatinantis berniukų subrendimą. Pabrėžtina, kad tai buvo homoseksuali elgsena, o ne nuolatinė „orientacija“, suaugę berniukai sukurdavo šeimas, vyrai nepalaikydavo homoseksualių santykių su suaugusiais. Be to, iniciacija būdavo griežtai reglamentuota ir ritualizuota, niekur nebūdavo pripažįstamas nevaržomas lytinis palaidumas, skelbiamas gėjų ideologijos.

Panaši iniciacija dėl nežinomų priežasčių išliko ir klasikinėje Graikijoje. Berniukų (pais) auklėjimas (pedagogika) buvo siejama su erotiniais santykiais tarp vyro (erastes) ir 12–17 m. paauglio (eromenos). Paiderasteia buvo griežtai reglamentuota: neleisti santykiai su jaunesniais berniukais, santykiai vykdavo tik tarp laisvųjų piliečių, su berniuko tėvo sutikimu. Erastes dažniausiai būdavo vedęs, eromenos pasiekęs brandos taip pat vesdavo, todėl jų negalima laikyti „gėjais“ šiandienine prasme – tai ne homoseksuali „orientacija“, o tik elgsena. Vyrų prostitucija būdavo baudžiama. Apie moterų homoseksualumą nieko nežinoma, tėra spėliojimų remiantis Sapfo (VI a. pr. Kr.) poezija. Platono filosofija, klasikinė graikų literatūra ir mitologija aukština vyrišką „meilę“ kaip tobulesnę už įprastą šeimyninę. Šis papročių ir filosofijos iškrypimas senovės krikščionių apologetams pasitarnavo kaip argumentas prieš pagonybę.

„Romėnai vadino vyrų homoseksualizmą, praktikuotą su paaugliais… „graikiška yda“ (Horacijus, Ep. 2, 1, 156). Jie teisingai sakė, kad ji nežinota senesniais Romos laikais. Ji buvo kažkas visiškai svetima tradiciniam romėniškam mentalitetui, todėl jie absoliučiai ją smerkė. Tačiau jau Horacijaus laikais ji ėmė įsitvirtinti Romoje…“[4]. Senoji Romos teisė (Lex Scatinia) draudė pederastiją ir vyrų prostituciją, homoseksualumas gyvavo kaip visuomenės smerkiama blogybė.

Gėjų ideologai godžiai rankioja visus homoseksualumą bent primenančius atvejus iš pasaulio istorijos, valdovų, menininkų gyvenimo, siekdami sudaryti įspūdį, kad iškrypimas buvo visuotinai pripažįstamas, o jo smerkimas – greičiau išimtis. Žvelgdami per savo idėjos akinius, jie visur mato tai, kuo patys serga, nepagrįstais įtarinėjimais nesidrovi suteršti žymių žmonių ir net šventųjų atminimą. Kaip tendencingos, antikrikščioniškos gėjų propagandinės literatūros pavyzdį galima pateikti knygą „Homoseksualumo prigimties istorija“[5], beje, mūsų šalyje išleistą finansuojant Atviros Lietuvos Fondui.

Gėjų ideologija yra neatskiriama vadinamosios 1968-ųjų „kultūrinės revoliucijos“ dalis. Šios revoliucijos veikėjai kovai prieš krikščionybę, šeimą, dorovę ir socialinę tvarką mobilizavo marksizmą, psichoanalizę, sociologiją, seksologiją, feminizmą, budizmą, kovą už aplinkos apsaugą ir gyvūnų teises, ezoteriką, neopagonybę, roko muziką, jaunimo subkultūras, „neautoritetinę“ pedagogiką ir kitus reiškinius. Revoliucionieriai ėmėsi „žygio per institucijas“ ir dabar įtvirtina savo pasiekimus tarptautinėje bei nacionalinėje teisėje. Katalikų Bažnyčia (žr. Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumentus) teigia, kad šiai revoliucijai „katalikas privalo prieštarauti visomis galimomis priemonėmis ir viešai reikšti savo nepritarimą“. Šiam pasipriešinimui gali būti naudojamos visos moralinės teologijos ir tarptautinės teisės leidžiamos pilietinio nepaklusnumo formos.

Moralinė teologija apie gašlumą ir sodomiją

Homoseksualizmas pirmiausia yra moralinė problema, ir principus teisingam jos sprendimui gali duoti tik sveika etika bei Apreiškimu besiremianti moralinė teologija.

Pirmiausia turime skirti homoseksualų asmenį kaip žmogų ir kaip nusidėjėlį, po to – pirminį, iš dvasinio sutrikimo kylantį homoseksualų potraukį ir vidinį pritarimą jam, iš kurio kyla nuodėmė. Visi žmonės yra sutverti Dievo, už visus juos savo Kraują išliejo Jėzus Kristus, todėl jie verti pagarbos. Taigi gerbiame homoseksualą kaip žmogų, bet ne kaip gėjų. Gėjus kaip gėjus nusipelno tik pasmerkimo, tačiau visų žmonių, taip pat ir nusidėjėlių atžvilgiu galioja artimo meilės įsakymas bei pareiga jiems padėti atsiversti. Šia prasme galime pripažinti „homofobijos“[6] nekrikščioniškumą – negalima homoseksualų „nurašyti“ ir prakeikti, nieko nepadės emocinga neapykanta prieš „vištgaidžius“ ar „fags“. Homoseksualas yra ypatingas nusidėjėlis, jo nuodėmė kelia pavojų visuomenei, tačiau jis yra ir savo nuodėmės auka, nelaimingas žmogus. „Homofobijos“ skleidimas tik stiprina gėjų ideologiją, gėjai gali save vaizduoti kultūringu, pažangiu elitu, padugnių ir radikalų persekiojama mažuma, kurią visuomenė turi ginti taip pat, kaip žydus nuo antisemitų ar juodaodžius nuo rasistų.

Pradinis, dažniausiai paauglystėje pajuntamas ir savaime praeinantis potraukio tos pačios lyties žmonėms „atradimas“ dar nėra nuodėmė, tai tik sutrikimas, kurį privaloma tuoj pat pradėti koreguoti dvasinėmis ir psichoterapinėmis priemonėmis. Vidinis sutikimas su šia tendencija, pritarimas homoseksualioms mintims, jų išreiškimas elgsena ir bendravimu jau yra nuodėmingi veiksmai, už kuriuos žmogus atsakingas. Tai veda į sodomijos aktus ir įpratimą prie jų – sodomijos ydą.

Homoseksualus aktas yra nuodėmė, kuri priklauso gašlumo arba palaidumo, ištvirkimo (luxuria) ydai. Gašlumas yra priešingas vienai iš keturių pagrindinių (kardinalinių) dorybių – saikingumui arba susivaldymui. Saikingumas (temperantia) randa teisingą vidurį žmogui naudojantis savo geismais ir troškimais, ypač lyties, valgio, gėrimo, juslinių malonumų srityse. Žinoma, saikingumas nėra pati aukščiausia ir svarbiausia dorybė: daug svarbesnės taip vadinamos dieviškosios, mūsų santykius su Dievu reguliuojančios tikėjimo, vilties ir meilės dorybės, o iš kardinalinių dorybių svarbesnis protingumas ir teisingumas. Todėl luxuria pati savaime nėra didžiausia yda, jos aktai – ne sunkiausios nuodėmės: nuodėmės prieš Dievą (netikėjimas, stabmeldystė, vilties netekimas ir kt.) yra daug sunkesnės, o žmonių tarpusavio santykiuose didesnės nuodėmės yra žmogžudystė, didelis neteisingumas ir kt. Tačiau dėl gimtosios nuodėmės, kuri sužeidė mūsų prigimtį, ištvirkimas turi savyje nepaprastą galią užvaldyti visą žmogaus esybę, įtraukti į visų kitų rūšių nuodėmes. Todėl šventieji įsitikinę, kad būtent dėl šios ydos daugiausia sielų, net iš krikščionių tarpo, patenka į pragarą.

Šv. Grigalius Didysis[7] ir juo sekdamas šv. Tomas Akvinietis[8] skiria septynias didžiąsias arba kapitalines (iš lot. caput – galva) ydas: puikybę, gobšumą, gašlumą, pavydą, godumą, rūstumą ir tingumą. Iš šių ydų kaip slibino galvos auga visos kitos nuodėmės ir ydos. Ištvirkimas ar gašlumas, priešingas saikingumo dorybei priklausančiam skaistumui (castitas), yra netvarkingas lytinio malonumo geidimas. Lytinis geismas yra Dievo duotas potraukis, skirtas lengvesniam Jo palaiminimo vykdymui: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją“ (Pr 1,28). Tvarkingas, Dievo valią atitinkantis lyties naudojimas vyksta tik teisėtoje vieno vyro ir vienos moters santuokoje, kai aktas vykdomas natūraliai ir nedarant kliūčių naujos gyvybės pradėjimui. Visoks kitoks lyties geismo sužadinimas ir panaudojimas yra nuodėmė, dažniausiai sunki (mirtina). Tai nuodėmė prieš skaistumą, o kartais ir prieš teisingumą (svetimavimo atveju), sunkus nusižengimas šeštajam ir devintajam Dievo Įsakymams.

Katalikų moralės teologas Dominicus M. Prümmer OP perduoda visuotinį katalikišką mokymą, kad „tiesiogiai norimas lytinis geidimas ne teisėtoje santuokoje yra mirtina nuodėmė visa savo apimtimi, kurioje negali būti menkos materijos“[9]. Ką tai reiškia?

– Nuodėmė yra mirtina, kai žmogus atlieka dieviškajai teisei priešingą aktą gerai suprasdamas protu, norėdamas valia ir sunkiame dalyke (materijoje). Pavyzdžiui, pasisavinti kelis centus nėra mirtina vagystės nuodėmė, o didelę sumą – sunkus nusižengimas. Kiek supykus pastumti – lengvoji nuodėmė, o išmušti dantis ar net suluošinti – sunki. Lyties srityje tokio materijos menkumo ar lengvumo nėra, kadangi lytinis potraukis yra pats stipriausias žmogaus instinktas ir dėl gimtosios nuodėmės atnešto silpnumo greičiausiai išsprūstantis iš proto ir valios kontrolės, greičiausiai pavergiantis visą asmenį. „Kūno darbai žinomi: tai ištvirkavimas, gašlumas… Tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės“ (Gal 5,19–21).

– „Netiesiogiai norimas“ lytinis geidimas yra sunkiai apibrėžiamas. Tai valios aktas ir veiksmas, neturintis tiesioginio tikslo sužadinti lytinį geismą, tačiau žinant, kad tai bus betarpiška proga tokiam pavojui kilti, pvz., ėmimas skaityti blogos knygos ar laikraščio, ėjimas į blogą draugiją ar pasimatymą, nekuklumas aprangoje ar elgesyje ir kt. Tokiais atvejais gali būti menka materija, nesunki nuodėmė, tačiau ji panaši į vaikščiojimą bedugnės pakraščiu.

– Tiesiogiai norimas neleistino lytinio geismo sužadinimas net mintyse ilgesnį laiką, jau nekalbant apie įvykdytus aktus, ne santuokoje (arba ir santuokoje, jei sąmoningai užkertamas kelias gyvybės pradėjimui, pvz., naudojant kontracepciją), yra mirtina nuodėmė. Kas yra mirtina nuodėmė? Tai sunkus Dievo valios pažeidimas, žmogų sukūrusio ir savo Krauju atpirkusio Viešpaties Dievo atmetimas ir paniekinimas, kurio tiesioginė pasekmė – dvasinė sielos mirtis, visiškas malonės ir visų antgamtinių dorybių (išskyrus tikėjimo ir vilties, jei nuodėmė ne tiesiogiai prieš šias dorybes) praradimas. Jei žmogus padaro vieną vienintelę mirtiną nuodėmę ir tokioje būsenoje miršta be atgailos, jis pats save pasmerkia amžinai pragaro bausmei – amžinam ir neatšaukiamam atsiskyrimui nuo Dievo ir baisioms fizinėms bei dvasinėms kančioms.

„Kas tada galės išsigelbėti?“ (Mk 10,26). Taip, visi mes turime sieloje „geismo žaizdą“ (vulnus concupiscentiae), kuri mus nuo paauglystės iki senatvės traukia į gašlumo nuodėmes, ir kova prieš šią ydą yra viena iš sunkiausių dvasinio gyvenimo kovų. Ją laimėti galime tik su nuolatine Viešpaties malonės, Jo sakramentų (Sutvirtinimo, Atgailos, Santuokos, o ypač Eucharistijos) pagalba: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“ (Mk 10,27). Deja, šiandien skelbiama idėja, kad nežabotas ir santuokos nevaržomas lytinių geidulių kurstymas yra pats natūraliausias dalykas, priklausantis žmogaus prigimčiai ir būtinas psichinei sveikatai.

Teorinis seksualinio palaidumo teisinimas ir ypač gėjų ideologija iš esmės remiasi religine klaida, erezija, neigiančia vieną iš esminių krikščionybės dogmų – tikėjimą į gimtąją nuodėmę. „Aš gimęs su kalte, ir mano motina mane pradėjo su nuodėme“ (Ps 51,7) – visais laikais žmonės jautė, kad visų jų nuodėmių ir kaip bausmė už jas ateinančių nelaimių bei kančių priežastis yra esminis žmonių giminės nuodėmingumas. Mūsų prigimties sugedimas ir ligotumas yra betarpiška kiekvieno žmogaus patirtis, ją neigti gali tik apakęs, puikybe paremtai filosofijai pasidavęs žmogus. Dievo Apreiškimas paaiškino šio nuodėmingumo kilmę – tai pirmųjų žmonijos tėvų Adomo ir Ievos nuodėmė rojuje, dėl kurios jie neteko Dievo malonės ne tik sau, bet ir visiems savo palikuonims. „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5,12). Žinoma, šios gimtosios nuodėmės kiekvienas žmogus nepadaro suprasdamas protu ir norėdamas valia, tačiau tai yra „jo“ nuodėmė, nes jis negavo iš pirmųjų tėvų tos malonės, kurią galėjo gauti. Šv. Anzelmas rašo: „Asmuo [Adomas] padarė prigimtį nusidėjėle, o prigimtis daro asmenis [jo palikuonis] nusidėjėliais“[10]. Vos gimęs kūdikis jau yra nusidėjėlis, kuris negali patekti į amžinąjį gyvenimą su Dievu, jei nebus per Krikštą Jėzaus Kristaus išvaduotas nuo šios nuodėmės. Užaugęs jis tuoj pajus gimtosios nuodėmės pasekmes – kūno ir sielos galių nusilpimą, vidinę netvarką, su kuria reikia nuolat kovoti malda ir apsimarinimu. Visi turime „darbuotis savo išganymui su baime ir drebėdami“ (Fil 2,12). Kiekvienas esame įtrauktas į šią kovą, bet visais laikais daugelis žmonių ją pralaimėdavo, o šiandien imtas neigti net jos reikalingumas. Todėl reikia priminti, kad griežtas Bažnyčios požiūris į visas su lytimi susijusias gyvenimo sritis kyla ne iš „paniekos kūnui“, „nesveiko puritonizmo“, o iš realistinio suvokimo, kad kiekvienas iš mūsų nešiojamės savyje bombą, kuri gresia sprogti.

Jei bet koks paleistuvavimas yra mirtina nuodėmė, tai gal homoseksualūs aktai nėra kažkoks ypatingas blogis? Ne, mirtinos nuodėmės taip pat skiriasi viena nuo kitos sunkumu, priešinimosi Dievo valiai lygiu, taip pat savo pasekmėmis nusidėjėliui ir kitiems žmonėms. Visiškai aišku, kad tarp gašlumo nuodėmių veiksmai yra sunkesnė nuodėmė už netyras mintis ar žodžius, kad nuodėmės pagal lyties prigimtį (tarp vyro ir moters) nėra tokios sunkios kaip nuodėmės prieš prigimtį, iš kurių labiausiai paplitusi yra sodomos nuodėmė. Šv. Tomas rašo[11]:

Yda prieš prigimtį yra didžiausia iš gašlumo nuodėmių. Taip sako jau Augustinas: „Iš visų tų [nuodėmių] blogiausia yra ta, kuri vyksta prieš prigimtį“[12]… Prigimties tvarka yra iš paties Dievo. Todėl nuodėmėse prieš prigimtį, kuriose pažeidžiama pati gamtos tvarka, padaroma neteisybė pačiam Dievui, gamtos Tvarkytojui“.

Sodomos nuodėmę galima pavadinti įžūliausiu spjūviu Dievui į veidą, nes ji nukreipta prieš pačius žmogaus būties pamatus, švenčiausią sritį, betarpiškai susijusią su Dievo Sūnaus Įsikūnijimo paslaptimi. Todėl sodomija priskiriama ypatingai grupei nuodėmių, kurios pagal Šv. Rašto liudijimą „šaukiasi dangaus keršto“. Šios nuodėmės yra keturios: žmogžudystė (Pr 4,10), sodomija (Pr 18,20), našlių ir našlaičių engimas (Iš 22,22) ir nesumokėjimas algos už darbą vargšui (Iš 24,15). „Jos vadinamos nuodėmėmis, besišaukiančiomis dangaus, kadangi jų blogis ir ypač dėl jų daromas visuomenės tvarkos griovimas šaukia dangaus, prašydami teisingo keršto, ir būtent jau šioje žemėje“[13]. Sodomija tiesiogiai provokuoja Dievo bausmę dar šiame gyvenime, šiomis dienomis tokia bausme nedvejodami galime vadinti nepagydomą AIDS ligą, išplitusią pirmiausia dėl prigimčiai priešingų santykių. Žinoma, dabar AIDS suserga ir nekalti vaikai, bet tai tik viena iš baisių visuomenės sugedimo pasekmių. Deja, žmonės panaudoja šią ligą kitos nuodėmės – kontracepcijos naudojimo – propagavimui.

Šv. Tomas Akvinietis[14], sekdamas šv. Grigaliumi Didžiuoju[15], skiria aštuonias „gašlumo dukras“, šios ydos pasekmes: 1. Proto užtemimas; 2. Skubotumas veiksmuose; 3. Veiksmų neapgalvojimas; 4. Valios nepastovumas ir neatsparumas pagundoms; 5. Besaikė savimeilė; 6. Neapykanta Dievui, draudžiančiam nuodėmę; 7. Aistringa šio pasaulio meilė ir 8. Amžinojo gyvenimo baimė. Šios dukros ypač matomos sodomijai pasidavusio žmogaus sieloje: kažkoks užsispyręs apakimas, nenoras pripažinti savo ydos blogumo, nors jis akivaizdus; visiškas valios nusilpimas, pasinėrimas į vis rafinuotesnių geidulių bedugnę; narciziška savęs meilė, savo kūno ir grynai fizinio pasitenkinimo pavertimas gyvenimo tikslu; begalinė neapykanta Dievui ir visai Jo nustatytai pasaulio tvarkai, o ypač „normalams“, šeimoje gyvenantiems žmonėms.

Senasis Testamentas smerkia Sodomos nuodėmę

„Pradžios knygoje pateikiama kūrimo teologija duoda pagrindą tinkamam homoseksualumo problemų supratimui… Pagal savo paveikslą ir panašumą jis [Dievas] padaro žmogų kaip vyrą ir moterį. Taigi žmonės yra ne kas kita, kaip paties Dievo darbas, o per savo lyčių papildomumą jie yra pašaukti atspindėti vidinę Kūrėjo vienybę. Jie vykdo šį uždavinį ypatingu būdu: bendradarbiauja su juo perduodami gyvybę, kaip sutuoktiniai atiduodami save vienas kitam“[16].

„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos. Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!““ (Pr 1,27–28).

Šis palaiminimas nereiškia įsakymo tuoktis – Dievui pašvęsta mergystė krikščionių visuomet laikyta kilnesne už santuoką, nes ji daro žmogų panašesnį į Viešpatį Jėzų Kristų ir Nekaltąją Mergelę Mariją[17]. Bažnyčia nuo seniausių laikų įsakė visiems gavusiems aukštesniuosius (subdiakonato, anksčiau – diakonato) šventimus laikytis celibato – nebegyventi su žmona (jei buvo anksčiau vedę; žinoma, reikalingas žmonos sutikimas) ir nebeturėti su ja lytinių santykių. Visuomet drausta jau įšventintiesiems vesti. Dievui pašvęstas vienuolių ir dvasininkų luomas visais laikais buvo didžiausias Bažnyčios šventumo šaltinis, pasitaikydavusios dvasininkų nuodėmės, taip pat ir homoseksualizmas, tebuvo laikino nuosmukio ženklas, su kuriuo griežtai kovota. Šiandieninis homoseksualizmo išplitimas klero tarpe yra ne celibato, o destruktyvios Vatikano II Susirinkimo „reformos“, ypač visuotinio disciplinos nuosmukio vaisius. Protestantų naudojami „bibliniai“ argumentai prieš „celibatą, vedantį į homoseksualizmą“ reiškia Biblijos supriešinimą su visa krikščionijos tradicija, jie netiesiogiai skatina šventvagiškas gėjų teorijas, kad ir „celibato“ besilaikę Jėzus Kristus bei apaštalas Jonas linko į tai[18].

Dievas nuodėmes prieš prigimtį baudė ypač griežtai:

„Tuomet Viešpats tarė: „Šauksmo prieš Sodomą ir Gomorą taip padaugėjo, ir jų nuodėmė tokia sunki, kad turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgiasi, kaip skelbia mane pasiekęs šauksmas“ (Pr 18,20–21).

„Jiems dar nesugulus, miesto vyrai – Sodomos vyrai, jauni ir seni, visi žmonės iki paskutinio – apsupo namus ir šaukė Lotui: „Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti“… Tuomet anie vyrai klausė Lotą: „Ką daugiau iš savųjų čia turi?.. Mes šią vietą tuojau sunaikinsime. Šauksmas prieš Sodomos žmones, pasiekęs Viešpatį, pasidarė toks garsus, kad Viešpats atsiuntė mus jos sunaikinti“… Tuomet Viešpats liejo ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį. Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija“ (Pr 19,4–25).

„Nėra jokios abejonės, kad čia morališkai pasmerkiami homoseksualiniai santykiai“, – moko Bažnyčia[19]. Tai vieninga žydų[20] ir krikščionių tradicija, nors gėjų teologai bando sumenkinti šios vietos reikšmę (esą Dievas baudė nesvetingumą, seksualinę prievartą apskritai). Sodoma ir Gomora tampa priešingumo Dievui simboliu visose ST knygose, nuolatiniu įspėjimu išrinktajai tauta ir jos kaimynams:

„Jeruzalė klumpa, ir Judas krinta… jie didžiuojasi savo nuodėmėmis kaip Sodoma ir neslepia jų. Vargas jiems! Jie patys užsitraukia nelaimę“ (Iz 3,8–9).

„Babilonas, karalysčių pažiba, chaldėjų šlovė ir pasididžiavimas, bus Dievo sunaikintas kaip Sodoma ir Gomora“ (Iz 13,19).

„Bet ką matau tarp Jeruzalės pranašų, tai tikrai baisu: jie svetimauja, veidmainiauja… Man jie visi kaip Sodoma, jos gyventojai kaip Gomora“ (Jer 23,14).

„Kaltė dukters, mano tautos, buvo didesnė už Sodomos nuodėmę. O ji buvo sugriauta vienu akimirksniu, nepakėlus prieš ją rankos“ (Raud 4, 6).

„Todėl, kaip aš gyvas, – tai Galybių Viešpaties, Izraelio Dievo žodis, – Moabas bus kaip Sodoma, o Amonas kaip Gomora: dilgėlių laukas, druskos dauba, amžina dykynė… Tai bus už jų išdidumą, nes jie tyčiojosi ir didžiavosi prieš Galybių Viešpaties tautą“ (Sof 2,9)[21].

Gėjų teologai teigia, kad nei vienoje iš šių įspėjančių vietų aiškiai nepasakyta, kad Sodoma bausta už homoseksualius santykius, kalbama apie „svetimavimą, veidmainiavimą“ (Jer 23,14), „išdidumą, tyčiojimąsi iš žydų tautos“ (Sof 2,9), neišmintingumą (Išm 10,6–8). Taip pat jie cituoja:

„Tavo vyresnioji sesuo yra Samarija…, o tavo jaunesnioji sesuo, gyvenusi į pietus nuo tavęs, yra Sodoma ir jos dukterys. Tu ne tik ėjai jų keliais ir elgeisi pagal jų bjauriuosius nusikaltimus, bet ir bemat tapai labiau ištvirkusi negu jos visuose savo keliuose. Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties Dievo žodis, – tavo sesuo Sodoma ir jos dukterys nedarė taip, kaip tu ir tavo dukterys. Išties tavo sesers Sodomos kaltė buvo įžūlus išdidumas! Ji ir jos dukterys buvo pertekusios duonos ir lengvai gyveno, bet neištiesė rankos vargšui ir beturčiui. Būdamos išdidžios, jos darė mano akyse bjaurius nusikaltimus, todėl ir pašalinau jas, kaip matei… Sugrąžinsiu jų tremtinius, Sodomos bei jos dukterų tremtinius, Samarijos bei jos dukterų tremtinius… Argi tavo sesuo Sodoma nebuvo priežodis tavo lūpose tavo įžūlaus išdidumo dieną, kol dar nebuvo žinomas tavo išdidumas?“ (Ezech 16, 46–57).

Taip, čia kalbama apie „išdidumą“, tačiau ir apie „ištvirkimą, bjaurius nusikaltimus“, apie kuriuos detaliai gėda ir kalbėti. Sodoma gyveno pertekliuje (todėl Lotas joje ir apsigyveno), iš kurio kilo puikybė ir pasileidimas, vedęs iki iškrypusių veiksmų – ir šiandien homoseksualizmas yra daugiausia turtingųjų šalių liga. Tai, kad Sodomoje neatsirado nė dešimties teisiųjų (Pr 18,32), žodžiai „visi žmonės iki paskutinio“ (Pr 19,4) tikriausiai nereiškia, kad visi Penkių miestų žmonės buvo homoseksualūs, tiesiog ši yda buvo priimtina visuomenės nesmerkiamai grupei, kuri grasino seksualine prievarta vyrams. Tai buvo lyg visų šios sugedusios visuomenės ydų (puikybės, negailestingumo vargšams ir kt.) viršūnė, Dievo kantrybės viršijimas.

Tai, kad išrinktosios tautos nuodėmės (tikriausiai turima omeny ir Baalio kulte praktikuota vyrų prostitucija[22]) virš ydavo (plg. Raud 4, 6; Ezech 16, 47) Sodomos nuodėmes, bet Izraelis nebūdavo taip baisiai nubaudžiamas, liudija tik begalinį Dievo gailestingumą. Tiesa, kai buvo atliktas analogiškas nusikaltimas Gibėjoje, bausmė įvyko, nors ir ne betarpiškai iš Dievo:

„Įsismaginus jų [levito iš Betliejaus ir jį vaišinančio šeimininko] širdims, žiūri, miesto vyrai, šlykštūs niekšai, apsupo namus ir ėmė belstis į duris. Senajam vyrui, namų šeimininkui, jie šaukė: „Išvesk tą vyrą, kuris įžengė į tavo namus, kad galėtume jį pažinti!“ O vyras… tarė: „Ne, mano broliai, nesielkite taip nedorai! Tas vyras – mano svečias, tad nedarykite jam šlykštaus smurto. Žiūrėkite, štai mano duktė ir jo sugulovė. Leiskite jas man jums atvesti… Tad vyras stvėrė savo sugulovę ir išvarė pas juos. O jie prievartavo ją, elgdamiesi su ja ištvirkėliškai visą naktį iki pat ryto“ (Teis 19, 22–25).

Sugulovė mirė, levitas pasipiktinęs ją supjaustė ir gabalus išsiuntinėjo po visą Izraelio žemę. Izraelitai pakilo į karą su Benjaminu ir jį sumušė. Tai gera iliustracija tų laikų visuomenės būklei: „Tomis dienomis nebuvo Izraelyje karaliaus. Kiekvienas taip elgėsi, kaip jam patiko“ (Teis 21, 25). Panašūs laikai šiandien, kai Sodomos gyventojų sekėjai nevaržomai skelbia savo „išdidumą“ (Gay Pride), lyg provokuodami Dievą įsikišti.

Senojo Testamento įstatymas vienareikšmis:

„Nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi; tai pasibjaurėtina. Neturėsi lytinių santykių su jokiu gyvuliu ir nesuterši savęs gyvuliu… Tai begėdiškas iškrypimas. Nepasidarysite nešvarūs nė vienu šių papročių, nes tokiais papročiais susiteršusios tautos, kurias išvarau jūsų akyse. Taip buvo suterštas kraštas, todėl nubaudžiau jį už jo kaltę, ir pats kraštas išvėmė savo gyventojus… Kas padaro vieną šių pasibjaurėtinų dalykų, bus pašalintas iš savo tautos… Aš esu Viešpats, jūsų Dievas“ (Kun 18,22–30).

„Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalto bjauriu iškrypimu ir mirs mirtimi, jie užsitraukė kraujo kaltę“ (Kun 20,13).

„Moteris nevilkės vyriško apdaro nei vyras rengsis moteriškais drabužiais, nes, kas taip daro, kelia pasibjaurėjimą Viešpačiui, tavo Dievui“ (Pak 22, 5).

Nors šiuose įstatymuose pirmiausia matomas Dievo rūpinimasis religiniu išrinktosios tautos atskyrimu nuo kaimynų ir jų papročių, taip pat ritualiniu, kultiniu švarumu, aišku, kad šiam švarumui pirmiausia kenkia pačiai prigimčiai priešingi dalykai – būtent todėl Dievas juos ir uždraudžia. Todėl aiškiai nepagrįstas gėjų argumentas, kad jei nebegalioja kai kurie ritualinio švarumo draudimai (plg. Kun 15), tai negalioja ir įsakymas „nesugulsi su vyriškiu“.

Dovydas ir Jonatanas

Gėjų teologai su pasimėgavimu cituoja šias Šv. Rašto vietas:

„Jis [Dovydas] buvo raudonskruostis, žvalių akių ir gražios išvaizdos“ (1 Sam 16,12).

„Dovydui kalbantis su Sauliumi, Jonatano [karaliaus Sauliaus sūnaus] širdis prisirišo prie Dovydo širdies. Pamilo Jonatanas jį kaip save patį. Saulius paėmė jį į savo tarnybą tą dieną ir nenorėjo leisti jam grįžti į tėvo namus. O Jonatanas sudarė sandorą su Dovydu, nes pamilo jį kaip save patį. Jonatanas nusiėmė skraistę ir drabužius, kuriuos dėvėjo, ir atidavė juos Dovydui drauge su savo kalaviju, lanku ir diržu“ (1 Sam 18,1–4).

„Iš meilės Dovydui Jonatanas vėl prisaikdino jį, nes mylėjo jį kaip save patį“ (1 Sam 20,17).

„Saulius įtūžo ant Jonatano. „Esi suktos ir maištingos moters sūnus! – šaukė jis. – Argi aš nežinau, kad tu palaikai Jesės sūnaus pusę savo gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai? Juk kol žemėje gyvas Jesės sūnus, nei tu, nei tavo karaliavimas nebus saugus…“ Pykčio įniršyje Jonatanas pakilo nuo stalo ir… nevalgė, nes sielojosi dėl Dovydo, kurį jo tėvas buvo taip paniekinęs“ (1 Sam 20,30–34).

„Jis [Dovydas] puolė kniūbsčias ant žemės ir tris kartus žemai nusilenkė [Jonatanui]. Pasibučiavę jiedu drauge verkė. Dovydas verkė ilgiau“ (1 Sam 20,41).

„Jonatanas guli nužudytas tavo aukštumose. Sielvartauju dėl tavęs, mano broli Jonatanai! Be galo brangus tu man buvai, nuostabi man buvo tavo meilė, viršijanti moters meilę“ (2 Sam 1,25–26).

Bučiavimasis yra įprastas draugiškumo ženklas tarp vyrų Rytų kultūrose, be to, čia jis vyksta ritualizuoto viršenybės pripažinimo scenoje (puolimas ant žemės, nusilenkimas), o ne šiaip intymiai bendraujant. Skraistė, rūbai ir ginklai yra princo statuso ženklai, jų perdavimas yra ritualizuotas politinės sąjungos liudijimas. Šv. Raštas ir panaši kitų orientalinių tautų raštija hiperbolizuotai naudoja žodį „meilė, mylėjo“ skaisčiai draugystei pažymėti. Ši draugystė čia pabrėžiama norint pagrįsti Sauliaus įpėdinio Jonatano valdžios atsisakymą naujo karaliaus Dovydo naudai. Sauliaus žodžiai „savo gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai“ nereiškia aliuzijų į Dovydo ir Jonatano santykių dviprasmiškumą, tai nuoroda į jo karališką kilmę, kuria esą pasinaudoja konkurentas Dovydas.

Nėra jokių kitų nuorodų į Dovydo homoseksualumą, jis buvo vedęs daug žmonų, viena iš jų – Jonatano sesuo Mikalė. Dovydas griežtai paiso ritualinio švarumo įstatymų: 1 Sam 21 skaitome, kaip Dovydas iškart po susitikimo su Jonatanu prašo kunigo pašventintos šventyklos duonos. Kunigas sutinka duoti, jei kariai yra susilaikę nuo moterų. Dovydas tai garantuoja: „Kada tik leisdavausi į žygį, net į paprastą kelionę, visų mano vyrų indai būdavo pašventinti“ (21, 6) – juo labiau jis negalėjo būti susitepęs santykiais su vyru, kuriuos draudžia Įstatymas.

„Reikia pažymėti, kad senojoje žydų tradicijoje nėra jokių užuominų į homoseksualią šios istorijos interpretaciją. Trumpai tariant, tekstai, kalbantys apie santykius tarp Dovydo ir Jonatano, yra liudijimas stiprios, nuoširdžios draugystės patyrimo, kuris nesiskiria nuo kitų klasikinių tekstų apie Oresto ir Pylado, Euryalo ir Niso, Cloridano ir Medoro draugystę, o pačiame Senajame Testamente – nuo dviejų moterų Naomės ir Rūtos (plg. Rut 1,16) sąjungos. Kita vertus, santykiai tarp Dovydo ir Jonatano yra paremti ir karine sąjunga, sudaryta Viešpaties vardu (Plg. 1 Sam 18, 4; 20, 8; 20, 14–16)“[23].

Viešpaties Jėzaus Kristaus ir apaštalų žodis

Gėjai sugeba pasiremti net Jėzaus autoritetu: Jis esą niekada nesmerkęs homoseksualių santykių ir Sodomą pateikia ne kaip palaidumo, o kaip netikėjimo nuodėmės simbolį:

„Jei kur jūsų nepriimtų ir jūsų žodžių neklausytų, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų. Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną negu tokiam miestui“ (Mt 10,14–15,analogiškaiLk10,11–12).

„Ir tu, Kafarnaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus? Tu nugarmėsi iki mirusiųjų pasaulio! Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji stovėtų dar ir šiandien. Todėl sakau jums: Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau“ (Mt 11,23–24).

Viešpaties Evangelija yra ne kriminalinis teisynas, kaip dalis ST Įstatymo, joje nebūtinai minimos visos nuodėmės. Šie žodžiai tik parodo mūsų minėtą principą, kad netikėjimo nuodėmė savyje yra sunkesnė už gašlumo nuodėmes, neteigiama, kad Sodoma nusidėjo tik netikėjimu. Kiti Viešpaties žodžiai skamba kaip aiškus įspėjimas šių laikų savimi pasitikintiems iškrypėliams, ypač vaikų suvedžiotojams:

„Ar ne taip dėjosi ir Loto laikais? Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi. O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis ir siera ir visus sunaikino. Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus“ (Lk 17,28–30).

„Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje. Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina. Jei tavo ranka ar koja gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar raišam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ar abiem kojom būti įmestam į amžiną ugnį“ (Mt 18,6–8).

Apaštalas Paulius autoritetingai moko, kad ir Naujajame Testamente sodomitai yra verti mirties:

„Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam netyrumui, kad jie patys teršė savo kūnus… Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir už iškrypimą jiems patiems būdavo vertai atlyginama… Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius“ (Rom 1,24–32).

„Laiške romiečiams (Rom 1,18–32), tebesiremdamas moraline savo protėvių tradicija, tačiau atsižvelgdamas į naują savo dienų krikščionių ir pagonių visuomenės susidūrimo kontekstą, šv. Paulius traktuoja homoseksualų elgesį kaip žmoniją užvaldžiusio aklumo pavyzdį. Stiprus stabmeldystės iškrypimas, pakeitęs pirmapradę darną tarp Kūrėjo ir kūrinių, nuvedė į visokeriopą moralinį nesaikingumą. Šv. Paulius įžvelgia aiškiausią šios nedarnos pavyzdį homoseksualiniuose ryšiuose“[24]. Tai jis kartoja daugelyje savo laiškų:

„Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei sanguliautojai su vyrais… nepaveldės Dievo karalystės… Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui… Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Viešpaties nariai?“ (1 Kor 5,9–15).

„Ištvirkimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip dera šventiesiems… Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės… Ištirkite, kas patinka Viešpačiui, ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos. Juk ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti“ (Ef 5,3–12).

„Įstatymas skirtas ne teisiajam, bet nusikaltėliams ir maištininkams…, paleistuviams, sanguliautojams su vyrais, vergų pirkliams… ir visiems, kurie priešinasi sveikam mokslui“ (1 Tim 1,8–10).

Šventasis Petras negaili rūsčių žodžių kalbėdamas apie „netikrus pranašus“, bet taip pat ir apie gašlumo skatintojus:

„Paversdamas pelenais Sodomos ir Gomoros miestus, [Dievas] pasmerkė juos žlugti ir taip davė pavyzdį ateities bedieviams. Išgelbėjo teisųjį Lotą, varginamą nedorėlių palaido elgesio; mat tarp jų gyvenantis teisusis, tai regėdamas ir girdėdamas, diena iš dienos turėjo varginti savo teisią sielą dėl nuodėmingų darbų. Taigi Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus žmones iš mėginimo ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei, ypač tuos, kurie, pasidavę kūnui, pasineria nešvankiuose geismuose ir paniekina Viešpatystę. Įžūlūs akiplėšos!.. Jie, kaip neprotingi gyvuliai, tarsi iš prigimties skirti sugavimui ir užmušimui, piktžodžiauja tam, ko nesupranta, ir todėl pražus savo sugedime… Jie purvini ir iškrypę, kai, vaišindamiesi su jumis, mėgaujasi apgavystėmis. Jų akys kupinos svetimavimo, nepasotinamos nuodėmės. Jie suvedžioja svyruojančias sielas“ (2 Pt 2,1–14).

Jiems pritaria ir apaštalas Judas:

„Vogčiomis įsiskverbė tarp jūsų žmonių, kuriems nuo seno surašytas toks kaltinimas: jie bedieviai, nes mūsų Dievo malonę iškreipia į palaidumą… Aš norėčiau jums priminti, nors jūs jau viską žinote, kad Viešpats, pirmiau išgelbėjęs tautą iš Egipto, paskui pražudė netikinčius… Taip pat ir Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmes. Taip ir šitie apsvaigę suteršia kūną, niekina Viešpatystę, piktžodžiauja šlovingiesiems“ (Jud 4–8).

Homoseksualumo smerkimas ankstyvojoje Bažnyčioje

Gėjų teologai tvirtina, kad katalikybė „homofobišką“ nusistatymą perėmė ne iš Senojo Testamento ar Kristaus mokymo, o iš lytiškumui ir apskritai jausmams priešiškos stoicizmo filosofijos. Tiesa, kad stoicizmas įtakojo II–III a. Romos visuomenę ir imperatorius, tuo metu buvo bandoma grįžti prie senųjų romėniškų dorybių ir šeimos vertybių, atsikratyti morališkai gadinančios Rytų įtakos, tame tarpe ir „graikiškos ydos“. Bažnyčios tėvai aiškiai kritikavo klaidingas stoicizmo koncepcijas, iš visos antikinės filosofijos perėmė tik tai, kas sutinka su Apreiškimu.

Romos imperatoriai Konstancijus ir Konstantas 342 12 06 išleido įstatymą: „Jei vyras veda, atsiduodamas vyrui moterišku būdu (quum vir nubit in feminam viris porrecturam)…, mes įsakome, kad būtų laikomasi normos, jog įstatymas naudotų baudžiantį kalaviją ir šie nedori asmenys… gautų aukščiausią bausmę“[25]. Imperatoriaus Valentinijono II 390 08 06 įstatymas: „Visi asmenys, turintys gėdingą įprotį pasmerkti vyrišką kūną moters vaidmeniui… (jie atrodo nesiskiriantys nuo moterų) išpirks tokios rūšies nusikaltimą baudžiančiose liepsnose priešais liaudį“[26], t. y. pasyvūs sodomitai, ypač vyrai prostitutės, baudžiami sudeginimu. 438 m. šie įstatymai perimti į krikščionio imp. Teodozijaus kodeksą, romėnų teisė tapo bažnytinės kanonų teisės pagrindu.

Su „graikiška yda“ kovota ir graikiškoje Rytų Romos imperijoje. Krikščioniškasis imperatorius Justinijonas 533 12 30 paskelbė įstatymą: „Baudžiamųjų bylų atveju, viešas persekiojimas vadovausis įvairiais statutais, įskaitant įstatymu Julia de adulteris…, kuris baudžia nukirsdinimu ne tik tuos, kurie pažeidžia kitų santuoką, bet ir tuos, kurie įvykdo gėdingo geismo aktus su kitais vyrais“[27]. Kitame, 538 m. Justinijono įstatyme sakoma:

„Kadangi kai kurie vyrai, nugalėti velniškos pagundos, vykdo tarp savęs labiausiai gėdingas nešvankybes ir aktus, priešingus prigimčiai, mes juos raginame bijoti Dievo bei ateinančio teismo ir susilaikyti nuo tokių neleistinų ir velniškų praktikų, kad teisingas Dievo pyktis nekristų ant jų dėl šių pagoniškų aktų ir miestai nežūtų su visais jų gyventojais… Kadangi tokios nuodėmės yra bado, žemės drebėjimų ir maro priežastis, mes įspėjame vyrus susilaikyti nuo šių veiksmų ir nepražudyti savo sielų. Tačiau jei po šio mūsų įspėjimo bus rasta, kad kuris nors lieka tokioje nedorybėje, jis pasirodys nebevertas Dievo gailestingumo ir toliau bus skirtas įstatymo numatytai bausmei. Todėl mes įsakome šviesiausiajam sostinės prefektui suimti tuos, kurie pasilieka minėtuose neleistinuose ir nedoruose veiksmuose… ir skirti jiems pačias griežčiausias bausmes…“[28]. Ši bausmė paprastai reikšdavo kastraciją ir viešą sudeginimą. Tais laikais valdovai rimtai manė, kad „dangaus keršto besišaukiančios“ nuodėmės gresia valstybės išlikimui ir Sodomos bausmė gali pasikartoti.

Bažnyčios mokymas taip pat buvo griežtas. Elviros sinodas (305–306) draudžia suteikti Komuniją, net mirties valandą, berniukų gadintojams (stupratores puerorum). Ankyros sinodo (314) 17 kanonas pasmerkia tuos, „kurie… susiteršia su gyvuliais ar vyrais“[29]. Sinodas nutaria:

„Tie, kurie padarė tokius nusikaltimus prieš sulaukę dvidešimties, po penkiolikos metų atgailavimo bus priimti atgal į maldos bendrystę. Tuomet, jiems išbuvus penkis metus bendrystėje, leiskite jiems priimti aukos paslaptis [šv. Komuniją]. Tačiau ištirkite jų gyvenimą, kad nustatytumėte, kokio ilgio atgailą jie turėtų atlikti, kad gautų atleidimą. Jeigu jie nesusilaikydami atsiduodavo šiems nusikaltimams, liepkite jiems skirti daugiau laiko atgailos darymui. Tačiau tiems, kurie sulaukę dvidešimties metų ar daugiau ir yra vedę, jeigu jie padaro šiuos nusikaltimus, liepkite jiems atgailauti dvidešimt penkis metus, prieš priimdami į maldos bendrystę. Jiems išbuvus joje penkis metus, galiausiai leiskite jiems priimti aukos paslaptis. Toliau, jei tie, kurie yra vedę bei daugiau kaip penkiasdešimties metų ir padaro šiuos nusikaltimus, suteikite jiems bendrystės malonę tik jų gyvenimo pabaigoje“[30].

Pop. Siricijus (384–399) uždraudė priimti į klero tarpą ir suteikti šventimus žmonėms, buvusiems atgailautojo būklėje, taigi ir buvusiems sodomitams. Toledo XVI susirinkimo (693) atidarymo kalboje vestgotas Ispanijos karalius Egica kalba: „Žiūrėkite, kad nutartumėte išrauti tą begėdišką nusikaltimą, atliekamą tų, kurie guli su vyrais, kurių pasibaisėtinas elgesys suteršia padoraus gyvenimo grožį ir šaukiasi iš dangaus Aukščiausiojo Teisėjo pyktį“[31].

Kelios citatos iš Bažnyčios tėvų raštų.

Dar Evangelijų rašymo laikais (74 m.) Pseudo-Barnabo laiškas (10) ragina: „Nepasidarysi, sako, berniukų tvirkintojas, nei panašus į tokius… Nepasidarysi nei ištvirkėlis, nei vyrų mylėtojas, nei panašus į tokius“. 90 metais parašyta Didache (2, 2) taip pat įsako: „Nedarysi žmogžudystės, nesvetimausi, neužsiimsi pederastija, neužsiimsi paleistuvyste, nevogsi, neužsiimsi magija, neraganausi, nežudysi kūdikio abortu ir nežudysi to, kuris yra gimęs“.

Pirmieji bažnytiniai rašytojai buvo krikščionybės apologetai, todėl smerkia iškrypimus pirmiausia norėdami parodyti pagonybės nedorumą, ragindami atsiversti. II a. rašytojas Tertulijonas pabrėžia krikščionių skaistumą: „Visokį kitokį geismo siautėjimą, peržengiantį prigimties įstatymus ir paniekinantį tiek kūnus, tiek pačią lytį, mes išvejame… iš Bažnyčios pastogės, nes tai ne šiaip nuodėmės, o greičiau išsigimimas“[32]. Apie 150 m. šv. Justinas rašo:

„Mes sužinojome, kad atiduoti naujagimius yra nedorų žmonių darbas… Beveik visi atiduotieji (ne tik mergaitės, bet ir berniukai), yra užauginami prostitucijai. Ir šiam susiteršimui kiekvienoje tautoje randame daugybę moterų ir hermafroditų, ir tokių, kurie daro žodžiais nenusakomas nedorybes. Ir jūs už juos gaunate samdos mokestį, prievoles ir mokesčius iš jų, nors turėtumėte juos išnaikinti iš savo valdų… Yra tokių, kurie naudoja prostitucijai net savo vaikus ir žmonas, o kai kas yra kastruojami dėl sodomijos – ir jie susieja tai su misterijomis dievų motinai“[33].

Apie 190 m. šv. Klemensas Aleksandrietis tyčiojasi iš graikų mitologijos:

„Tuomet nėra neprotinga, kad poetai vadina jį [Heraklį] žiauriu niekšu ir gėdingu nenaudėliu. Būtų pernelyg bjauru vardinti visokias jo paleistuvystes ir ištvirkavimus su berniukais. Nes jūsų dievai nesusilaiko net nuo berniukų, vienas mylėdamas Hilą, kitas Hiacintą, kitas Pelopą, kitas Chrisipą, kitas Ganimedą. Tegul tokius dievus pagarbina jūsų žmonos, tegul jos meldžiasi, kad jų vyrai būtų į juos panašūs, tokie susivaldantys, kaip jie! Tuomet, mėgdžiodami juos tokiuose veiksmuose, jie taps kaip dievai. Mokykite savo berniukus garbinti tokius dievus, kad jie užaugtų vyrai su iš dievų gautu prakeiktu polinkiu, kad su jais būtų ištvirkaujama“[34].

„Netikintiems, kurie su panieka neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, įklimpdami svetimavime, paleistuvystėse, ištvirkavime su vyrais, nedoroje stabmeldystėje, godulyje, teks pyktis, rūstybė, sielvartas ir suspaudimas (Iš 4,11). Tokių laukia galas amžinoje ugnyje“, – grasina II a. pabaigoje šv. Teofilis Aleksandrietis[35].

Deja, pagoniškos ydos nebuvo lengvai išraunamos. Kaip ir šiandien, jas labiausiai platino pramogų industrija – tuomet tai buvo iš antikos paveldėtas teatras. Šv. Kiprijonas Kartaginietis rašo:

„Atkreipkite žvilgsnius į ne mažiau apverktinas baisybes kituose vaidinimuose… Vyrams atimamas vyriškumas, visas jų lyties pasididžiavimas ir galia yra sumoteriškėjusi, paniekinant jų suglebusius kūnus. Čia [teatre] labiausiai mėgstamas tas, kuris labiau palaužė savo vyriškumą ir sumoteriškėjo. Jis tuo labiau giriamas, kuo didesnis jo nusikaltimas, ir kuo labiau jis smukęs, tuo meistriškesniu jis laikomas. Būtent į tokį žiūrima ir – kokia gėda! – žiūrima su malonumu… Ir šiai baisybei netrūksta gundančio autoriteto…, nes jų Jupiteris yra aukščiausias ne tik valdyme, bet ir ydoje, degdamas žemiška meile tarp visų savo griausmų…, padedamas paukščių, jis išvyksta gadinti berniukų skaistumo. O dabar paklauskime: ar gali žiūrintis į tokius dalykus būti sveikos nuovokos ar padorus? Žmonės mėgdžioja dievus, kuriuos jie garbina, ir tokiems niekingiems nusikaltimams skatina jų religija“[36].

Šventoji Bažnyčia nuo pat pradžių savo tarpe turėjo ir nusidėjėlių, netgi pačių baisiausių. Bijodami pragaro, daugelis jų patys bėgo į tyrus, tapdavo uoliais atgailautojais atsiskyrėliais. Vėliau vienuolių uolumas mažėjo, jau dykumos tėvų tarpe pasitaikydavo sodomijos atvejų. IV a. Bažnyčios mokytojas šv. Bazilijus, vienos seniausių vienuolių regulų autorius, bando palaikyti discipliną:

„Klieriką ar vienuolį, kuris tvirkina jaunuolius ar berniukus, arba buvo pagautas bučiuojantis ar atliekant kokią begėdystę, reikia viešai išplakti, atimti jam tonzūrą [priklausymo dvasininkų ar vienuolių luomui ženklą] ir, nuskutus galvą, jo veidą apspjaudyti. Jis turi būti surištas geležies grandinėmis, pasmerktas šešiems mėnesiams kalėjimo, maitinamas tik sausa duona vienąkart per dieną vakare, triskart per savaitę. Praleidęs tuos šešis mėnesius atskiroje celėje, saugomas išmintingo vyresniojo su didele dvasine patirtimi, jis turi gauti maldų, vigilijų [bemiegių naktų] ir rankų darbo, visuomet saugomas dviejų dvasinių brolių, ir jam neturi būti leidžiama turėti jokių santykių… su jaunuoliais“[37].

Gėjai savo ydos atstovų ieško net šventųjų tarpe. John E. Boswell nesidrovi teršti, pvz., šventųjų kankinių Sergijaus ir Bakcho atminimo – šie 303 m. Sirijoje nukankinti romėnų armijos karininkai buvo draugai, palaikę vienas kito tikėjimą, nėra nė menkiausių nuorodų, kad jie buvo homoseksualūs. Gėjai perima kai kurių psichoanalizės atstovų „panseksizmą“, bet kokiuose draugystės ar meilės santykiuose (ne tik tarp vienos lyties draugų, bet net ir tarp vaikų ir tėvų) įžvelgia „lytinę dimensiją“. Geriausias pavyzdys – Bažnyčios mokytojo šv. Augustino šmeižimas. Savo apie 400 m. parašytuose „Išpažinimuose“ Augustinas kaltina save paauglystėje pasidavus ištvirkavimo nuodėmei (I, 13; II; III, 3 ir kt.). „Užsidegiau kitados jaunystėje troškimu pasisotinti pragariškais dalykais, ir drįsau apaugti įvairiausiomis tamsiomis meilėmis, ir išnyko man grožis, ir tapau puvėsiu tavo akyse, norėdamas patikti sau ir žmonėms“ (II, 1). Kai kurie autoriai paskutinį žodį (hominibus, žmonėms) net cituodami iškreipia į „vyrams“. Nė iš vienos „Išpažinimų“ citatos negalima daryti prielaidos, kad jaunojo Augustino ištvirkimo nuodėmės buvo homoseksualios, tokia mintis nekilo nė vienam jo komentatoriui. IV, 2 Augustinas rašo, kaip susirado moterį sugyventinę, ir tai atliko „vedamas beprotiškos aistros“. IV, 4 jis pasakoja apie savo nuoširdžią draugystę su krikščioniu Alipijumi ir savo liūdesį jam mirus – jis aukština šią draugystę ir niekaip nesieja jos su ką tik išpažintomis ištvirkavimo nuodėmėmis. Tiesa, Augustinas tai draugystei aprašyti naudoja jausmingus žodžius: „mano siela negalėjo būti be jo“, „mūsų draugystė vos tebuvo trukusi metus, kurie man buvo saldesni už visas ankstesnio mano gyvenimo saldybes“, „jis yra mano sielos dalis“ ir pan., tačiau visi komentatoriai sutaria, kad tiek aprašydamas savo nuodėmes, tiek šią draugystę, Augustinas – profesionalus oratorius – naudoja aiškiai perdėtus, oratoriškai hiperbolizuotus posakius. Ar jo pasileidimo nuodėmės tikrai buvo tokios baisios, galime spręsti jau iš to, kokiais tragiškais žodžiais jis čia pat aprašo „siaubingą“ kriaušių vagystės nusikaltimą (II, 4).

Šv. Augustinas „Išpažinimuose“ (III, 8) griežtai pasmerkia sodomijos nuodėmę (ir niekur nesako, kad pats buvęs dėl jos kaltas):

„O begėdiški poelgiai, kurie prieštarauja prigimčiai (tokie buvo Sodomos nusikaltimai) visur ir visada laikomi smerktinais ir baustinais. Jeigu visos tautos tai būtų dariusios, pagal dievišką įstatymą už tokį nusikaltimą būtų buvusios nubaustos, nes Dievas sukūrė žmones ne tam, kad jie taip elgtųsi. Mat tokiu būdu pažeidžiamas pats bendradarbiavimas, kuris mus privalo sieti su Dievu, nes iškreipta aistra išniekina prigimtį, kurią [Dievas] sukūrė… Tu baudi žmones už tai, ką jie padaro prieš save, nes kai nusideda tau, jie nedorai pakenkia savo sieloms, gadindami ir iškreipdami savo prigimtį, kurią tu sukūrei ir sutvarkei. [Jie kenkia sau] ir nesaikingai naudodamiesi leistinais dalykais arba degdami noru naudotis tuo, kas neleistina ir kas prieštarauja prigimčiai (Rom 1,26)“.

„Antikinis pasaulis, kuriame augo ir vystėsi krikščionybė, žinojo pedofiliją, homoseksualumą, lesbianizmą, bet toks elgesys niekuomet nebuvo laikomas draugyste. Tarp patristinės eros krikščionių randame šių nuodėmių liudijimų, dažnai net tarp pačių asketų, bet jos laikytos iškrypimu ir nemestas net menkiausias įtarimo šešėlis koinobitiniam [vienuoliškam bendruomeniniam] vyrų ir moterų gyvenimui. Tarp krikščioniškųjų Rytų, o taip pat Vakarų vienuolių koinobitų meilė artimui buvo bendro gyvenimo taisyklė, ir ji dažnai tapdavo tvirta draugyste. Bazilijaus Didžiojo ir Grigaliaus Nazianziečio draugystė, Makrinos (Bazilijaus sesers) ir jos pasekėjų, Jono Auksaburnio ir Olimpijaus draugystės tapo krikščioniško sugyvenimo simboliais Rytų Bažnyčioje… Augustinas draugystės sampratą pakylėjo į antropologinį pačios žmogaus egzistencijos lygmenį: […] „Žemiškuose dalykuose žmogui nėra nieko brangaus, jeigu jis neturi žmogaus draugo“ (Ep. 130, 4), „Niekas nepažįsta savęs kitaip, kaip per draugystę“ (Ep. 83, q. 71, 5)“[38].

„Tikra draugystė yra tik ten, kur tu [Dieve] ją įtvirtini tarp susijusių tarpusavyje žmonių, paskleidęs mūsų širdyse meilę, atneštą Šventosios Dvasios, kuri mums yra duota (Rom 5,5)“[39], – įsitikinęs šv. Augustinas. Kovodami prieš gėjų ideologiją, giname ne tik santuoką ir šeimos instituciją, bet ir paprastą sveiką draugystę tarp žmonių.

Galiausiai pacituosime IV a. Bažnyčios mokytoją šv. Joną Auksaburnį. Komentuodamas Laišką Romiečiams (Rom 1,26–27)[40], jis teigia, kad sodomijos geismai yra neatleistinas nusižengimas prigimčiai ir yra dvejopai destruktyvus, nes skatina naudoti lytį prieš jos tikslą pratęsti žmonių giminę ir griauna harmoningą vyrų ir moterų gyvenimą visuomenėje, šeimą. Savo pamoksle apie šį Laišką jis sako:

„Visos aistros yra gėdingos, nes nuodėmė dar labiau sužaloja ir pažemina sielą, nei liga kūną. Tačiau blogiausia iš visų aistrų yra geismas tarp vyrų… Nuodėmės prieš prigimtį yra sunkesnės ir labiau neatleistinos, netgi negalima sakyti, kad jos teikia malonumą, nes tikras malonumas gali būti tik pagal prigimtį. Tačiau kai Dievas apleidžia žmogų, viskas apverčiama aukštyn kojomis. Todėl ne tik jų [homoseksualų] aistros yra šėtoniškos, bet ir jų gyvenimai velniški… Todėl aš sakau jums, kad jie yra blogesni už žmogžudžius, kad geriau būtų mirti, nei gyventi tokioje negarbėje. Žmogžudys tik atskiria sielą nuo kūno, o jie sunaikina sielą kūne… Nieko nėra, visiškai nieko nėra labiau beprotiško ar labiau žalingo kaip šis iškrypimas“[41].

Bažnyčios laikysena nuo viduramžių

John E. Boswell buvo iškėlęs absurdišką tezę, kad homoseksualumas Bažnyčioje nebuvo smerkiamas iki pat inkvizicijos įvedimo XI a. Jis net teigia suradęs „gėjų santuokos“ palaiminimo apeigas Rytų Bažnyčioje! Jis turi omeny graikų ir slavų bizantinio ritualo apeigynuose nuo IX a. randamą adelfopoiesis (gr. darymas broliais) ceremoniją. Tačiau visiškai aišku, kad tai tėra dviejų ar grupės vyrų dvasinės, krikščioniškos draugystės, sąjungos kokiems nors tikslams siekti palaiminimas. Jį galima paaiškinti kaip pagonybėje paplitusios „kraujo brolystės“ pakaitalą. Šiomis apeigomis būdavo laiminami religinių brolijų nariai, jos buvo veiksminga priemonė sutaikyti priešams, kad nebūtų vykdomas kerštas, taip pat sudarant valdovų politines sąjungas.

Viduramžiais nebūta daug Bažnyčios įstatymų sodomijos klausimu. Daugelis viduramžių vietinių bažnytinių sinodų nutarė, kad išrišimą nuo sodomijos nuodėmės gali suteikti tik popiežius, tik kai kada vyskupas[42]. Įsigalėjo paprotys tokius nusidėjėlius išduoti „pasaulietinei rankai“, kuri dažnai būdavo negailestinga. Ankstyvųjų viduramžių Ispanijos Lex Visigothica už sodomiją numatė kastracijos ir įkalinimo bausmę, frankų Ansegizijaus ir Benedikto Levito kapituliarijai – mirties bausmę nukirsdinant, Liudviko Pamaldžiojo kapituliarijai – sudeginimą ant laužo, kadangi „to reikalauja res publica gerovė, kad dėl tokių nuodėmių ir mes nežlugtume su visa karalyste“.

Išsamiausiai šią temą nagrinėjo 1120 01 23 susirinkęs Naplouse sinodas[43], vedamas Jeruzalės lotynų patriarcho Garmundo ir Jeruzalės karaliaus Baldvino. Žemės drebėjimai, epidemijos ir saracėnų puolimai buvo laikomi Dievo bausme už kryžiuočių prasižengimus, todėl priimti 25 kanonai prieš gašlumo nuodėmes, iš kurių 4 skirti sodomijai. Nutarta sodomijos nuodėmę padariusiems skirti sudeginimo ant laužo bausmę. 1307 Prancūzijos karalius Pilypas pradėjo persekioti tamplierių ordiną, jo nariai kaltinti erezija, baisiomis šventvagystėmis, taip pat sodomija. Jų prisipažinimai išgauti kankinant. 1312 pop. Klemensas V dėl politinio spaudimo paleido tamplierių ordiną (iš esmės sujungė su joanitais), bet jo kaip vienuolijos nepasmerkė. Daugelį amžių vyko istorikų ginčai dėl tamplierių kaltės, ji yra neįrodyta. Nepaisant to, masonai, o šiandien ir gėjų ideologija tamplierius laiko savo „kankiniais“.

Laterano III Susirinkimas (1179) savo 11 kanone skiria gana švelnias bausmes:

„Kiekvienas, pagautas atliekant nuodėmę prieš prigimtį, dėl kurios ant neklusnumo vaikų buvo išlietas Dievo pyktis (Ef 5,6), jeigu jis klierikas, tebūna pašalintas iš savo luomo ir uždarytas į vienuolyną atlikti atgailai; jeigu pasaulietis, tebūna ekskomunikuotas ir laikomas griežtai atskirtas nuo tikinčiųjų bendrystės“[44].

Atradus Ameriką, kolonistai ispanai ir portugalai negailestingai naikino transseksualus berdašus, berdašizmo reiškinys praktiškai išnyko. 1583 Peru III provincialinis sinodas nusprendė:

„Sodomija, ar su kitu vyru, ar su berniuku, ar su gyvuliu… užsitraukia mirties bausmę… Priežastis, kodėl Dievas leido, kad jūs, indėnai, būtumėte nubausti ir varginami kitų tautų, yra ši yda, kurią turėjo jūsų protėviai ir daugelis iš jūsų dar turite“.

Renesanso epocha, susižavėjusi antika, atnešė ir „graikiškosios ydos“ atgimimą, todėl prireikė nuosekliai kovoti prieš sodomiją. 1453 pop. Mikalojus V įgalioja Ispanijos inkviziciją persekioti sodomitus, prasideda procesai ir Italijoje bei kitose šalyse. Ypač uoliai prieš sodomiją kovojo didysis Bažnyčios reformatorius popiežius šv. Pijus V (1566–1572). „Pirmaisiais savo pontifikato metais popiežius pirmiausia rūpinosi dviem dalykais: Inkvizicijos uolumu ir kova prieš „tą pasibaisėtiną nuodėmę, kuria susitepusius miestus Dievo teisingumas sunaikino ugnimi“. 1566 balandžio 1 d. jis įsakė, kad sodomitai būtų atiduodami pasaulietinei rankai… Kai kurių sodomitų įkalinimas… padarė įspūdį Romoje ir ypač išgąsdino pasiturinčius žmones, nes buvo žinoma, jog popiežius nori savo įstatymą vykdyti net ir galingųjų atžvilgiu. Iš tiesų, baudžiant už ydas prieš prigimtį, viso šventojo Pijaus V pontifikato metu buvo taikoma sudeginimo ant laužo bausmė“[45]. Šv. Pijaus V laikais šv. Inkvizicija išleido dvi konstitucijas tuo klausimu. Konstitucijoje Cum primum (1566 04 01) popiežius kaip Inkvizicijos vadovas rašo:

„Savo širdyje nusprendę pašalinti visa, kas kokiu nors būdu galėtų įžeisti Dievo didybę, Mes nutarėme bausti, pirmiausia ir be pasigailėjimo, už tuos dalykus, kurie, remiantis Šventųjų Raštų autoritetu ir rimtais pavyzdžiais, yra labiausiai atstumiantys Dievui ir sukelia jo pyktį: tai yra aplaidumą Dievo garbinime, pražūtingą simoniją, šventvagystės nusikaltimą ir šlykščią geismo prieš prigimtį ydą. Dėl šių kalčių žmonės ir tautos yra baudžiami Dievo, pagal Jo teisingą nuosprendį, katastrofomis, karais, badu ir maru… Tegul teisėjai žino, kad jei po šios Mūsų Konstitucijos jie bus aplaidūs bausti už šiuos nusikaltimus, jie bus dėl jų kalti Dievo teisme ir taip pat užsitrauks Mūsų rūstybę… Jei kas atliks tą niekingą nusikaltimą prieš prigimtį, dėl kurio ant neklusnumo vaikų buvo išlietas Dievo pyktis, jis bus atiduotas pasaulietinei rankai nubaudimui; o jei jis klierikas, jam bus skirta tokia pat bausmė, prieš tai atėmus iš jo visus [bažnytinio luomo] laipsnius“[46].

Konstitucijoje Horrendum illud scelus (1568 08 30) popiežius nutaria:

„Tas baisus nusikaltimas, dėl kurio sugedę ir begėdiški miestai buvo sudeginti dievišku pasmerkimu, sukelia skaudų Mūsų apmaudą ir sukrečia Mūsų sielą, todėl turime malšinti tokį nusikaltimą su didžiausiu galimu uolumu. Visai teisingai Laterano V Susirinkimas [1512–1517] nutaria: „Tegul kiekvienas klero narys, pagautas toje ydoje prieš prigimtį… bus pašalintas iš dvasininkų luomo ir priverstas atlikti atgailą vienuolyne“ (c. 4, X, V, 31). Kad tokio sunkaus prasižengimo užkratas neplistų su dar didesniu įžūlumu, pasinaudojęs nebaudžiamumu, kuris labiausiai paskatintų nusidėti, ir kad dar griežčiau būtų baudžiami šį niekingą nusikaltimą padarę klierikai, nebijantys savo sielų mirties, Mes nutariame, kad jie turi būti išduoti pasaulietinei valdžiai, kuri vykdo civilinį įstatymą. Todėl, norėdami griežčiau užsiimti tuo, ką nutarėme jau Mūsų pontifikato pradžioje, Mes nusprendžiame, kad kiekvienas kunigas ar klero, pasaulietinio ar reguliaraus, narys, padaręs tokį bjaurų nusikaltimą, šio įstatymo galia netektų visų klerikalinių privilegijų, visų postų, titulų bei bažnytinių beneficijų [teisės į pajamas] ir, bažnytinio teisėjo degraduotas, būtų nedelsiant atiduotas pasaulietiniam autoritetui, kad būtų įvykdyta egzekucija, kaip nurodyta įstatyme, vykdant tinkamą bausmę, taikomą pasauliečiams, prasmegusiems į šią prarają“[47].

Pasaulietinė valdžia bendradarbiavo su Bažnyčia. 1561 Bolonijos statutai, 1566 Feraros statutai, XVII a. Romos, Markos provincijos statutai, 1542, 1558 ir 1699 Florencijos įstatymų sąvadai, Karališkoji Portugalijos Ordinacija, Naujoji Ispanijos Rekompiliacija ir kiti Europos įstatymų rinkiniai taip pat numatė mirties bausmę[48]. 1532 imp. Karolio V Imperijos įstatymų knygoje 116 str. už sodomiją numato mirties bausmę sudeginant. Panašios sankcijos galiojo ir protestantų kraštuose. Pagal 1533 Henriko VIII įstatymą, kuris galiojo Anglijoje ir visose kolonijose iki 1861, sodomitams skiriama mirties bausmė pakariant. Nuo XVIII a. pab. beveik visur skiriamos tik įkalinimo bausmės. 1794 Prūsijos įstatymų rinkinio §1064 numato įkalinimo bausmę. 1871 m. Prūsijos teisė įsigali visoje Vokietijoje, §175 numato įkalinimo bausmę. Šis paragrafas buvo sugriežtintas 1935, sušvelnintas 1969, visai panaikintas 1994 m.

Po Prancūzų revoliucijos Bažnyčia prarado valstybės paramą, todėl galėdavo skirti tik dvasines bausmes ar „išmetimą iš darbo“. 1917 m. pop. Benedikto XV paskelbtas ir iki 1983 m. galiojęs Kanonų teisės kodeksas nustato štai ką:

Kan. 2357 §1: „Pasauliečiai, teisėtai pasmerkti dėl nusikaltimų prieš šeštąjį [Dievo Įsakymą], atliktų su nepilnamečiais, jaunesniais kaip šešiolika metų, arba dėl išžaginimo, sodomijos, kraujomaišos ar sąvadavimo, yra ipso facto [iškart po veiksmo, be atskiro nuosprendžio] turintys blogą vardą (infames), neskaitant kitų bausmių, kurias priteisė ordinaras [pvz., vietos vyskupas]“.

Ši teisinio blogo vardo užsitraukimo (infamia iuris) bausmė reiškia, kad kol ji galioja, pasaulietis negali priimti šv. Komunijos (kan. 855), negali būti Krikšto ir Sutvirtinimo tėvu (kan. 766, 796), užimti kokias nors pasauliečiams leistinas bažnytines pareigas, liudyti, būti patarėju ir t. t. Nuo šios bausmės gali atleisti tik Apaštalų Sostas (kan. 2295). Be to, aišku, galioja nuodėmklausio skirta atgaila.

Kan. 2358: „Klierikai, gavę žemuosius šventimus [iki subdiakonato], kalti dėl kokio nors nusikaltimo prieš šeštąjį Dekalogo Įsakymą, priklausomai nuo kaltės sunkumo, baudžiami net pašalinimu iš dvasinio luomo, jei tai daryti skatina nusikaltimo aplinkybės, taip pat bausmėmis, apie kurias kalbama kan. 2357, jei jis taikytinas“.

Kan. 2359 §2: „Jei [klierikai, gavę aukštuosius, t.y. subdiakonato, diakonato, kunigystės ar vyskupo šventimus] padarys nusikaltimą prieš šeštąjį Dekalogo Įsakymą su nepilnamečiais iki šešiolikos metų amžiaus arba atliks svetimavimą, išžaginimą, bestialiją, sodomiją, sąvadavimą, kraujomaišą su giminaičiais ar pirmojo laipsnio svainiais, jie suspenduojami, paskelbiami turinčiais blogą vardą, netenka bet kurių pareigų, beneficijų, titulų ar tarnybos, jei kokią turėjo, o rimtesniais atvejais ir deponuojami“.

Suspendavimas reiškia draudimą laikyti šv. Mišias, teikti visus sakramentus ir sakramentalijas. Deponavimas yra, paprastai tariant, galutinis atleidimas iš dvasininko darbo. Deponuotas dvasininkas netampa pasauliečiu, jis privalo kalbėti brevijorių, dėvėti dvasinį rūbą ir vykdyti kitas pareigas, bet nebeužima jokių pareigų ir nebegauna išlaikymo.

1983 m. pop. Jono Pauliaus II įvestas Kanonų teisės kodeksas apie sodomiją nebekalba. Tačiau kan. 1395 sako:

„§1. Klierikas [juo laikomas turintis diakono šventimus], gyvenantis konkubinate… bei klierikas, pasiliekantis kitoje išorinėje nuodėmėje prieš šeštąjį Dekalogo Įsakymą ir sukeliantis papiktinimą, baudžiamas suspendavimu, prie kurio gali būti palaipsniui pridedamos kitos bausmės iki atleidimo iš klieriko luomo, jei nepaisant perspėjimo lieka nusikaltimas. §2. Klierikas, kuris kitaip nusidėjo prieš šeštąjį Dekalogo Įsakymą, jei nusikaltimas padarytas naudojant prievartą, grasinimus, viešai arba su nepilnamečiu, neturinčiu šešiolikos metų, baudžiamas teisingomis bausmėmis, neišskiriant ir atleidimo iš klierikų luomo, jei to reikalauja atvejis“.

Taigi bažnytinė teisė tapo labiau neapibrėžta, paliekanti laisvę švelniam tokių nusidėjėlių traktavimui. Praėjusiais metais uždrausta priimti į seminarijas kandidatus, turinčius įsišaknijusį polinkį į homoseksualumą, tačiau nesiimama jokių priemonių prieš šimtus dvasininkų visame pasaulyje, atvirai pateisinančių homoseksualumą ar net įsitraukusių į gėjų veiklą. Vatikanas jaučiasi bejėgis prieš viską leidžiančias vyskupų konferencijas. Pvz., 2005 vasarį Anglijos vyskupų konferencija išleido direktyvą „Skirtingumas ir lygybė. Gairės“:

„Katalikų organizacijos turi garantuoti, kad joks prašantysis darbo ar darbuotojas nebūtų nepalankiau traktuojamas dėl savo rasės, gender, negalios, religijos ar tikėjimo, seksualinės orientacijos ar amžiaus… Kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokia būtų jo ar jos seksualinė orientacija, turi teisę gyventi laisvai nuo diskriminacijos ar priekabiavimo, ir mes sveikiname įstatymus, kurie saugo šią teisę. Dar daugiau, visų seksualinių orientacijų žmonės turi teisę pilnai ir aktyviai dalyvauti katalikų bendruomenės gyvenime“.

Šventieji prieš Sodomos nuodėmę

Žymusis viduramžių teologas ir benediktinų reformuotojas šv. Petras Damijanis (1007–1072), Ostijos kardinolas, 1823 m. popiežiaus Leono XII paskelbtas Bažnyčios mokytoju, 1051 metais parašė baisų veikalą apie to meto dvasininkijos ydas – „Gomoros knygą“[49], kuri buvo dedikuota popiežiui Leonui IX ir susilaukė jo pagyrimo rašto. Tai pirmas ir svarbiausias viduramžių veikalas šia tema. Savo pagyrimo rašte popiežius sako:

„Tu nugalėjai tą kūnišką barbarybę, iškėlei dvasios ranką prieš geismų begėdystę. Tai prakeikta yda, visiškai atskirianti nuo dorybių Šaltinio, kuris, būdamas tyras, nepakenčia nieko netyro… Klierikai, kurių suterštą gyvenimą tavo išmintis verksmingai ir protingai aptarė, tikrai ir iš tiesų nepriklauso Jo paveldui. Tokie klierikai, jei ne žodžiais, tai darbų liudijimu pripažįsta, kad nėra tuo, kuo laikomi[50]… Tam, ką parašei… suteikiame mūsų apaštalinį autoritetą… Todėl visi, kurie susitepė aptartų keturių rūšių bjaurastimi… tiek šventųjų kanonų, tiek mūsų sprendimu išvaromi iš visų nesuteptosios Bažnyčios laipsnių“.

Šv. Petras Damijanis atskleidžia ir šiandien pastebimą homoseksualų polinkį savo yda suteršti visas gyvenimo sritis, istoriją, meną, teisę:

„Ši yda tikrai negali būti palyginta su jokia kita yda, nes pranoksta visų ydų baisumą. Ši yda yra kūnų mirtis, sielų pražuvimas, ji sutepa kūną, užgesina sielos šviesą, išveja Šventąją Dvasią iš žmogaus krūtinės šventovės, įsiveda gašlumo kurstytoją velnią, stumia į klaidą, visiškai atima iš apgauto proto tiesą, parengia einančiam pinkles, įkritusiam į šulinį uždengia dangtį, kad jis neišliptų, atveria pragarą, uždaro rojaus vartus, dangiškosios Jeruzalės pilietį padaro Babilono paveldėtoju, iš dangaus žvaigždės padaro šiaudą amžinajai ugniai, nukerta Bažnyčios narį ir įmeta į liepsnojančio pragaro viską ryjantį gaisrą… Ji viską suteršia, viską sutepa, viską supurvina, ji neleidžia šalia savęs išlikti nieko tyro, nieko nesuteršto, nieko švaraus: „Tyriems viskas tyra, – kaip sako Apaštalas, – o susitepusiems ir netikintiems nieko nėra tyro, bet jų protas bei sąžinė suteršti“ (Tit 1,15)“[51].

Šv. Petras vaizdingai aprašo dvasines sodomijos ydai pasidavusio žmogaus kančias:

„Ji [dvasiniams] kariams atima dorybių ginklus ir išstato juos visų ydų strėlėms, kad jie būtų perverti. Ji pažemina Bažnyčioje, pasmerkia visuomenėje, suteršia slaptumoje, atima garbę viešumoje, graužia sąžinę kaip kirminas, degina kūną kaip ugnis. Ji pučia, kad išplėstų geismo ugnį, bet kita vertus bijo, kad netaptų vieša, kad neišeitų aikštėn, kad netaptų žinoma žmonėms. Ko gi nebijo tasai, kuris drebėdamas iš įtarumo bijo net paties jų abiejų nuosmukio bendrininko?.. Vargšas kūnas dega dėl niekingo geidulio šėlsmo, o šaltas protas dreba dėl pagiežingo įtarumo – taip vargšo žmogaus kūne įsiliepsnoja lyg pragaro chaosas, nes kiek tik kartų jį perveria minčių strėlės, tiek kartų jis kenčia dėl bausmės kankynės. Jei į nelaimingą sielą jau kartą suleido dantis ta nuodingoji gyvatė, tai nuo tada dingsta suvokimas, prarandama atmintis, aptemsta proto aštrumas – žmogus pamiršta Dievą, pamiršta net save. Tada tasai maras sugriauna tikėjimo pamatus, pakerta jėgas vilčiai, sutrauko meilės ryšį, pašalina teisingumą, sugriauna tvirtumą, atima saikingumą, atšipina išmintingumo smaigalį“[52].

Galiausiai šventasis ragina nusidėjėlį:

„Pakilk, pakilk, maldauju, pabusk, žmogau, kurį slegia niekingo geidulio miegas! Galų gale atsigauk, kuris kritai nuo mirtino kalavijo savo priešų akivaizdoje! Juk yra apaštalas Paulius – išgirsk, kaip jis šaukia, beldžiasi, purto tave, garsiu balsu tave kviesdamas: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus!“ (Ef 5,14). Jei girdi Kristų atgaivintoją, kodėl neturi vilties, kad ir tu būsi atgaivintas? Klausykis iš jo paties lūpų: „Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11,25). Jei gaivinančioji Gyvybė nori tave prikelti, kodėl nori toliau gulėti savo mirtyje? Saugokis, saugokis, kad tavęs neprarytų desperacijos bedugnė! Tavo siela tegul su pasitikėjimu priima Dievo gerumą, kad dėl kaltės dydžio neaptemtų be atgailos. Juk vilties netenka ne nusidėjėliai, o netikėliai, ir į desperaciją sielą veda ne nusikaltimų didumas, o netikėjimas. Jeigu velnias pajėgė tave panardinti į šios ydos gelmes, tai juo labiau Kristaus galia pajėgs tave pašaukti atgal į tą viršūnę, nuo kurios nukritai“[53].

Kitas Bažnyčios mokytojas, šv. Tomas Akvinietis (1224–1274) rašo apie nuodėmes prieš prigimtį:

„Jos vadinamos gėdingomis (lot. ignominiae – pažodžiui „nežinotino vardo“) aistromis, nes jos nevertos, kad būtų minimos, kaip sako žodžiai Laiške Efeziečiams (5, 12): „Juk ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti“. Jeigu kūno nuodėmės yra paprastai smerkiamos, nes veda žmogų link to, kas jame yra gyvuliška, tai juo labiau nuodėmės prieš prigimtį, kuriomis žmogus nusmukdo save net žemiau už savo gyvulišką prigimtį“[54].

Savo „Teologijos sumoje“[55] šv. Tomas teigia, kad nors kai kurios nuodėmės, pvz., žmogžudystė ar šventvagystė (blasphemia), yra didesnės nuodėmės už nesusivaldymą, bet nesusivaldymas yra labiausiai peiktina ir gėdinga yda:

„Pirma, kadangi ji labiausiai priešinga žmogaus kilnumui, nes siejasi su geiduliais, kurie yra bendri mums ir gyvuliams, kaip sakyta anksčiau. Todėl Ps 48, 21 sakoma: „Žmogus nesuprato savo garbės, susilygino su neprotingais gyvuliais ir tapo į juos panašus“. Antra, nes ji labiausiai priešinga jo orumui (claritas) arba grožiui, kadangi nesusivaldymo geiduliuose mažiausiai matoma proto šviesos, iš kurio dorybė gauna visą savo orumą ir grožį. Todėl tokie geiduliai vadinami labiausiai vergiškais“.

Kai kurie gėjai netgi bando cituoti šv. Tomą, esą jis pripažįsta, jog homoseksualumas gali tiesiog faktiškai priklausyti kai kurių žmonių prigimčiai. Tačiau šv. Tomas moko:

„Kalbant apie malonumus (delectationes), pasitaiko, kad kai kurie yra paprastai tariant nenatūralūs, tačiau tam tikru atžvilgiu natūralūs… Todėl atsitinka, kad tai, kas yra prieš žmogaus prigimtį… tampa konkrečiam žmogui natūralu dėl tam tikro jame esančio prigimties sugedimo. Toks sugedimas gali būti kūne…, arba dėl blogos kompleksijos…, arba ir sieloje, kai dėl įpratimo kai kurie jaučia malonumą valgyti žmones arba sueiti su gyvuliais ar vyrais, ar dėl kitų dalykų, kurie neatitinka žmogaus prigimties“[56].

Aišku, kad šv. Tomas nelaiko visų jo vardijamų nenormalumų priklausančiais žmogaus prigimčiai, jie „natūralūs“ tik kaip įsišakniję įpročiai ar ligos. Kalbėdamas apie homoseksualumą, Tomas aiškiai mano, jog jo aktai vyksta „dėl įpratimo“, o šiandieninės psichiatrijos pripažįstamą dar iki įpročio esantį homoseksualų polinkį jis tikrai priskirtų aukščiau jo minimoms kūno ligoms ar blogai „kompleksijai“ – kūno ir sielos „jungties“ pažeidimui.

Teologams pritaria šventieji. Garsioji viduramžių mistikė šv. Hildegarda veikale Scivias (1151), patvirtintame pop. Eugenijaus III, perduoda Viešpaties žodžius, smerkiančius sodomiją:

„Moteris, pasiduodanti velniškiems keliams ir atliekanti vyro vaidmenį sąjungoje su kita moterimi, yra labiausiai pasibjaurėtina Mano akyse“. „Vyras, kuris nusideda su kitu vyru kaip su moterimi, baisiai nusideda prieš Dievą ir prieš tą sąjungą, kuria Dievas suvienijo vyrą ir moterį“.

XIV a. mistikė šv. Kotryna Sienietė perduoda jai apsireiškusio Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius apie smukusią to meto dvasininkiją:

„Jie ne tik nesipriešina tai silpnybei…, bet daro dar blogiau, atlikdami prakeiktą nuodėmę prieš prigimtį. Lyg apakę ir išprotėję, aptemdę savo proto šviesą, jie nesuvokia, kokioje ligoje ir varge jie yra. Tai ne tik sukelia mano pasibjaurėjimą, bet nepatinka net patiems demonams, kuriuos šie niekingi kūriniai pasirinko savo valdovais. Man ši nuodėmė yra tokia pasibaisėtina, kad dėl jos buvo nuskandinti penki miestai, vykdant Mano dieviškojo teisingumo, nebegalėjusio jų pakęsti, nuosprendį… Tai nepatinka demonams – ne dėl to, kad jie nemėgtų blogio ir jaustų džiaugsmą dėl gėrio, bet todėl, kad jų prigimtis angeliška ir todėl bjaurisi, kai atliekama tokia baisinga nuodėmė. Tiesa, kad būtent demonas sužeidžia nusidėjėlį užnuodyta geidulio strėle, bet kai žmogus atlieka tokį nuodėmingą aktą, demonas pasitraukia“[57].

Didysis XV a. pranciškonų pamokslininkas šv. Bernardinas Sienietis kalba apie pražūtingas dvasines tuo metu jau paplitusios nuodėmės pasekmes:

„Jokia nuodėmė neturi didesnės galios sielai, kaip prakeiktoji sodomija, kurios visais laikais nekentė visi, gyvenę pagal Dievo valią… Tokia aistra dėl savo pobūdžio ribojasi su beprotyste. Ši yda sujaukia protą, sugriauna kilnią ir nuoširdžią sielos būklę, dideles mintis sumenkina iki niekingų, padaro žmogų silpnadvasiu ir irzliu, užsispyrusiu ir užkietėjusiu, vergiškai suglebusiu ir nepajėgiu nieko daryti. Dar daugiau, valia, genama nepasotinamo malonumų ieškojimo, seka ne paskui protą, o paskui beprotybę… Žmogus, gyvenęs praktikuodamas sodomijos ydą, patirs daugiau pragaro kančių nei bet kas kitas, kadangi tai blogiausia nuodėmė, kokia gali būti“[58].

Kaip ir daugelio blogybių, gėjų ideologijos šiais prieš Dievą sukilusiais laikais neįmanoma įveikti vien politinėmis ar „viešosios nuomonės formavimo“ priemonėmis. Kristaus atperkančios malonės priėmimas yra vienintelis tikras vaistas nuo visų puolusios žmogaus prigimties silpnybių, tai liudija ir sėkminga gėjų „išėjimą“ iš ydingo gyvenimo ir atsivertimą skatinančių organizacijų veikla.

Naujausias Bažnyčios mokymas homoseksualumo klausimu

(kai kurios vietos išskirtos E. N.)

Tikėjimo doktrinos kongregacijos 1986 spalio 1 d. Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl homoseksualių asmenų pastoracijos Homosexualitatis problema („Bažnyčios žinios”, 2001 10 25)

„3. Išskirtinai ši problema buvo aptarta šios Kongregacijos 1975 m. gruodžio 29 d. Deklaracijoje dėl kai kurių seksualinės etikos klausimų. Šis dokumentas pabrėžė pareigą stengtis suprasti homoseksualumo būklę ir pažymėjo, kad apie kaltumą dėl homoseksualinių veiksmų reikia spręsti labai apdairiai. Kartu Kongregacija pritarė paprastai daromam skirtumui tarp homoseksualumo būsenos ar polinkio jam ir homoseksualinių veiksmų. Pastarieji buvo apibūdinti kaip neatitinkantys savo esminio tikslo bei „iš esmės netvarkingi”, kurių niekaip negalima pateisinti (plg. 8, §4). Tačiau po Deklaracijos paskelbimo prasidėjusioje diskusijoje pasirodė perdėm palankių homoseksualumo būsenos interpretacijų, net tokių, kur homoseksualumo būsena apibrėžta kaip neutrali ar tiesiog gera. Čia dera patikslinti, kad nors pats homoseksualaus asmens ypatingas potraukis ir nėra nuodėmė, jis vis dėlto sudaro stipresnį ar silpnesnį polinkį į moraliniu požiūriu iš esmės blogą elgesį. Todėl pats polinkis turi būti laikomas objektyviai netvarkingu. Todėl tokios būklės žmonėms reikia skirti ypatingą pastoracinį dėmesį, kad jie nemanytų, jog tokio polinkio įgyvendinimas homoseksualiniais veiksmais yra morališkai priimtinas.

4. Vienas iš esminių tikro pastoracinio rūpinimosi dalykų – nustatyti atvejus, įnešusius sumaišties į Bažnyčios mokymą. Tarp jų minėtina viena nauja Šventojo Rašto egzegezės forma, pagal kurią teigiama, kad Biblijoje nekalbama apie homoseksualumo problemą arba kad joje homoseksualumas tylomis pateisinamas, taigi visi čia minimi moraliniai įsakymai yra tiek sąlygoti kultūriniu bei istoriniu aspektu, kad jų nebeįmanoma pritaikyti šiems laikams. Tokios nuomonės yra labai klaidingos ir klaidinančios, todėl jos reikalauja ypatingo dėmesio.

5. […] Reikia pabrėžti, kad, nepaisant šios stebėtinos įvairovės, Šventajame Rašte išlaikytas aiškus nuoseklumas homoseksualaus elgesio požiūriu. Taigi Bažnyčios mokymas apie homoseksualumą grindžiamas ne atskirtomis nuo konteksto citatomis, iš kurių gali būti išvedamos abejotinos teologinės argumentacijos, bet tvirtu ir pastoviu Biblijos liudijimo pamatu. […]

7. Bažnyčia, klusni ją įkūrusiam ir sakramentinį gyvenimą davusiam Viešpačiui, švenčia meilės vienybės dieviškąjį užmojį, kai vyras ir moteris dovanoja vienas kitam savo gyvenimą. Tik santuokos ryšyje lytinių galių panaudojimas gali būti moraliai teisingas. Todėl homoseksualinis žmogaus elgesys yra amoralus. […] Homoseksualiniai santykiai nėra papildanti sąjunga, per kurią galima perduoti gyvybę, todėl tai prieštarauja pašaukimui gyventi tokia atsidavimo forma, kurią Evangelija vadina krikščioniškojo gyvenimo esme. Tai nereiškia, kad homoseksualūs asmenys nėra kilnūs ar atsidavę, kaip dažnai būna; tačiau jiems įsitraukus į homoseksualinius santykius įtvirtinamas jų netvarkingas seksualinis polinkis, kuriam būdingas savo paties patenkinimas. Kaip ir kiekviena moralinė netvarka, homoseksualiniai veiksmai kliudo savisklaidai ir laimei, nes priešinamasi kūrybinei Dievo išminčiai. Atmesdama klaidingas nuomones apie homoseksualumą, Bažnyčia ne riboja, o gina realistiškai ir autentiškai suvokiamą asmeninę laisvę bei orumą. […]

9. Pačioje Bažnyčioje yra susiformavusi tendencija, kurią sudaro įvairiai pasivadinusios spaudimo grupės. Taip siekiama sudaryti įspūdį, kad jos atstovauja visiems homoseksualams katalikams. Tačiau jų šalininkai daugiausiai yra tie asmenys, kurie arba ignoruoja Bažnyčios mokymą, arba siekia kaip nors jį griauti. Taip po katalikiškumo ženklu stengiamasi suburti tuos homoseksualus, kurie neketina atsisakyti savo homoseksualaus elgesio. […]

10. Apgailėtina, kad prieš homoseksualus buvo ir tebėra nukreipta priešiškos kalbos ir veiksmai. Bažnyčios ganytojai turi pasmerkti tokį elgesį, nesvarbu kada jis imtų reikštis. Toks elgesys rodo tam tikrą kitų žmonių niekinimą, o tai kelia grėsmę patiems pagrindiniams sveikos visuomenės principams. Tiek žodžiai, tiek veiksmai, tiek ir įstatymai turi gerbti kiekvieno žmogaus vidinį orumą. Tačiau netinka reaguoti į nusikaltimus homoseksualų atžvilgiu teigiant, kad homoseksualumo būklė nėra netvarkingas dalykas. Kai taip tvirtinama ir kartu homoseksualūs aktai priimami kaip geri arba kai priimami civiliniai įstatymai, kuriais globojamas jokios pagrįstos teisės neturintis elgesys, nei Bažnyčia, nei visuomenė neturėtų nustebti, kad suaktyvėja ir kitokie iškreipti požiūriai bei veiksmai ir sustiprėja neprotingos ir smurtinės reakcijos.

11. Kartais teigiama, kad tam tikrais atvejais homoseksualinė orientacija nėra apgalvoto žmogaus pasirinkimo rezultatas ir tuomet homoseksualus žmogus tarsi neturi alternatyvos ir yra priverstas elgtis homoseksualiai. Tad stokodamas laisvės, net ir įsitraukęs į homoseksualinius santykius, jis nebūtų kaltas. Čia svarbu atsiminti išmintingą Bažnyčios moralinę tradiciją, įspėjančią nedaryti apibendrinimų smerkiant atskirus atvejus. Kai kurios dabartinės ar praeities aplinkybės kai kada gali sumažinti arba panaikinti žmogaus kaltę, kitos – ją padidinti. Tačiau bet kokia kaina reikia vengti nepagrįstų ir žeminančių prielaidų, jog homoseksualus homoseksualų elgesys niekuomet nėra pasirenkamas laisva valia, todėl nepakaltinamas. Labai svarbu, kad pagrindinė žmogų apibūdinanti ir jį orų daranti laisvė būtų pripažinta ir homoseksualaus polinkio asmenims. Kaip ir kiekvienu nusigręžimo nuo blogio atveju, homoseksualinių santykių atsisakantis žmogus privalo tvirtai bendradarbiauti su išlaisvinančia Dievo malone.

12. Taigi ką turi daryti Viešpačiu sekantys homoseksualai? Svarbiausia, jie yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, visais dėl savo polinkių patiriamais skausmais ir sunkumais vienydamiesi su Viešpaties kryžiaus kančia. Kryžius tikinčiajam yra vaisinga auka, nes iš šios mirties kyla gyvybė ir išganymas. Nors kai kurie kvietimą nešti kryžių ar taip suprasti krikščionio kančią tikriausiai sutiks su karčia pašaipa, verta atsiminti, kad toks yra visų sekančiųjų Kristumi kelias į amžinąjį gyvenimą. […] Lygiai taip, išsižadėdami savęs, homoseksualūs vyrai ir moterys panašėja su kenčiančiu Viešpačiu, ir šis savęs paaukojimas išgelbės nuo nuolat sunaikinti juos grasinančio gyvenimo būdo. Kaip ir mes visi, homoseksualūs krikščionys yra pašaukti gyventi skaisčiai. […]”

1992 m. paskelbtas „Katalikų Bažnyčios Katekizmas“ (cit. pagal katekizmas.lcn.lt):

„Skaistumas ir homoseksualizmas

2357 […] Bažnyčios Tradicija, pasiremdama Šventuoju Raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu[61], visada skelbė, kad „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“[62]. Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną. Jie nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir seksualumą. Jokiu atveju negalima jų pateisinti.

2358 Nemažai vyrų ir moterų jaučia stiprų potraukį į homoseksualizmą. Šis, žiūrint objektyviai, netvarkingas potraukis daugeliui yra sunkus išmėginimas. Su jais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti. Tie asmenys yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, o jeigu yra krikščionys, sunkumus, su kuriais gali susidurti dėl savojo polinkio, turi jungti su Išganytojo kryžiaus auka.

2359 Homoseksualūs žmonės yra pašaukti į skaistumą. Vidinę laisvę ugdančių susitvardymo dorybių, galbūt ir nesavanaudiškos draugystės, taip pat maldos ir sakramentinės malonės padedami, jie gali ir privalo palaipsniui ir atkakliai siekti krikščioniško tobulumo.”

Tikėjimo Mokslo Kongregacijos Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų, 2003 birželio 3 d. („Bažnyčios žinios”, 2003 08 14)

„[…] 2. Bažnyčios mokymas apie santuoką ir lyčių tarpusavio papildomumą kartoja tiesą, kuri akivaizdi teisingam protui ir kaip tokia pripažįstama visų didžiųjų pasaulio kultūrų. Santuoka nėra viena iš kokių nors žmogiškųjų asmenų sąjungų. Ji yra Kūrėjo įsteigta ir apdovanota sava prigimtimi, savais tikslais ir esminėmis savybėmis. Jokia ideologija negali iš žmogaus dvasios atimti tikrumo, jog santuoka būna tik tarp dviejų skirtingos lyties asmenų, kurie, dovanodami save vienas kitam savitu ir išskirtiniu būdu, siekia savo asmenų bendrystės. Taip jie abipusiškai tobulėja tam, kad bendradarbiautų su Dievu gimdydami ir ugdydami naują gyvybę.

4. […] Šventajame Rašte homoseksualūs santykiai „smerkiami kaip didelis iškrypimas <…> (plg. Rom 1,24–271 Kor 6,101 Tim 1,10). Toks Rašto vertinimas neleidžia daryti išvados, kad visi, kurie dėl šios anomalijos kenčia, yra už tai asmeniškai atsakingi, bet patvirtina, kad homoseksualūs aktai netvarkingi pačia savo prigimtimi[63]. Toks pats moralinis vertinimas buvo būdingas daugeliui pirmųjų amžių Bažnyčios rašytojų[64] ir vieningai įimtas į katalikiškąją Tradiciją. […]

5. […] Homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui ar jų teisiniam sulyginimui su santuoka, kai joms suteikiamos santuokai būdingos teisės, privalu aiškiai ir griežtai prieštarauti. Būtina susilaikyti nuo bet kurio formalaus bendradarbiavimo skelbiant ar taikant tokius labai neteisingus įstatymus ir, kiek įmanoma, nuo materialaus bendradarbiavimo juos taikant. Šioje srityje kiekvienas gali apeliuoti į sąžinės prieštaros teisę.

6. Norint suvokti, kodėl būtina prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui, atsižvelgtina į įvairių lygmenų etinius sumetimus.

Teisingo proto lygmuo

Pilietinio įstatymo tikslas palyginti su dorovės įstatymo tikslu neabejotinai ribotesnis[65]. Nepaisant to, pilietinis įstatymas negali prieštarauti teisingam protui, neprarasdamas sąžinę saistančios galios[66]. Tad kiekvienas žmogaus įstatymas turi įstatymo galią tiek, kiek jis atitinka teisingo proto pažintą prigimtinį dorovės įstatymą ir gerbia neatimamas kiekvieno asmens teises[67]. Įstatymai homoseksualiųjų sąjungų naudai prieštarauja teisingam protui, nes dviejų tos pačios lyties asmenų sąjungai suteikia tokias pačias teisines garantijas, kokias turi santuokos institucija. Dėl pavojaus tokioms vertybėms valstybė negali įteisinti šių sąjungų, nenusižengdama pareigai skatinti ir ginti santuoką kaip bendrajam gėriui esmingai svarbią instituciją.

Galima klausti, kaip bendrajam gėriui gali prieštarauti įstatymas, kuris nė vieno kam nors neįpareigoja, bet tiesiog įteisina niekam, regis, žalos nedarančią faktinę realybę. Čia pirmiausia pravartu apmąstyti skirtumą tarp homoseksualaus elgesio kaip privataus reiškinio ir to paties elgesio kaip įstatymiškai numatyto ir patvirtinto socialinio santykio, galinčio tapti viena iš teisinės sistemos institucijų. Šis antrasis reiškinys yra ne tik rimtesnis, jo poveikis būtų platesnis ir gilesnis, ir galiausiai jis taip pakeistų visą socialinę struktūrą, kad ši imtų prieštarauti bendrajam gėriui. Pilietiniai įstatymai yra žmogaus gyvenimo visuomenėje struktūriniai principai, kreipiantys tą gyvenimą į gera ar bloga. Jie „vaidina labai svarbų, o kartais lemiamą vaidmenį“, veikdami „mąstysenos ir elgsenos modelius“[68]. Gyvenimo formos ir jas atspindintys modeliai ne tik formuoja išorinį socialinį gyvenimą, bet linksta diegti jaunosioms kartoms kitokį elgesio formų supratimą bei vertinimą. Todėl homoseksualiųjų sąjungų įteisinimas aptemdytų tam tikrų pamatinių dorovinių vertybių suvokimą ir nuvertintų santuokos instituciją.

Biologinis ir antropologinis lygmuo

7. Homoseksualiosioms sąjungoms visiškai nebūdingi biologiniai bei antropologiniai santuokos ir šeimos elementai, kurie galėtų deramai pagrįsti jų teisinį pripažinimą. Šios sąjungos neįgalios tinkamai laiduoti gyvybės pratęsimo ir žmonių giminės išlikimo. […] Patyrimas rodo, kad lytinio dvipoliškumo nebuvimas trukdo normaliai vaikų, atiduotų tokių sąjungų globai, raidai. Jiems trūksta motiniškumo ar tėviškumo patirties. Leisti homoseksualiosioms sąjungoms įsivaikinti vaikus reikštų juos prievartauti tuo požiūriu, kad, pasinaudojant jų silpnumu, jie būtų įkeliami į aplinką, neskatinančią jų visiškos žmogiškos sklaidos. […]

Socialinis lygmuo

8. Visuomenė išlieka santuoka grįstos šeimos dėka. Neišvengiamas homoseksualiųjų sąjungų teisinio pripažinimo padarinys būtų naujas santuokos apibrėžimas paverčiant ją institucija, kuri savo teisiniu pavidalu nebeturėtų esminio ryšio su tokiais nuo heteroseksualumo neatsiejamais veiksniais, kaip gyvybės pratęsimo ir auklėjimo pareiga. Jei dviejų skirtingos lyties asmenų santuoka teisės požiūriu tebūtų laikoma viena iš kelių galimų santuokos formų, tai santuokos idėja iš pagrindų pakistų, ir pakistų didelei bendrojo gėrio nenaudai. Homoseksualiąsias sąjungas pakeldama į santuokos ar šeimos lygmenį, valstybė elgiasi savavališkai ir prieštarauja savo pačios pareigoms. […] Homoseksualiosios sąjungos nė iš tolo negali atlikti užduočių, dėl kurių santuoka ir šeima nusipelno ypatingo ir kompetentingo teisinio pripažinimo. Priešingai, daug kas leidžia teigti, kad tokios poros trukdo sveikai žmonių visuomenės raidai ir bus juo žalingesnės, juo jų veiksminga įtaka socialiniam audiniui bus didesnė. […]

10. Prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui įpareigoti visi tikintieji ir dėl jiems tenkančios atsakomybės pirmiausia politikai katalikai. […] Tada, kai homoseksualiąsias sąjungas pripažįstantis įstatymas jau galioja, parlamentaras katalikas privalo prieštarauti jam visomis galimomis priemonėmis ir viešai reikšti savo nepritarimą: čia kalbama apie pareigą liudyti tiesą. Jei neįmanoma tokio įstatymo visiškai anuliuoti, jis, remdamasis enciklikoje Evangelium vitae pateiktais nurodymais, gali „teisėtai remti pasiūlymus, skirtus apriboti tokio įstatymo daromą žalą ir sumažinti neigiamas jo pasekmes kultūros bei viešosios moralės plotmėje“, su sąlyga, kad jo „asmeniškas absoliutus pasipriešinimas“ tokio pobūdžio įstatymams „gerai žinomas“ ir vengiama papiktinimo pavojaus[69]. Tai nereiškia, kad labiau varžantis įstatymas šioje srityje galėtų būti laikomas teisingu ar bent priimtinu; čia kalbama apie teisėtą ir būtiną mėginimą bent iš dalies anuliuoti neteisingą įstatymą, kurį visiškai anuliuoti dar neįmanoma. […]”

Pagal www.katalikutradicija.lt


[1] „Atmintis ir tapatybė“, 2005.

[2] Christian Anthropology and Homosexuality VII // „L‘Osservatore Romano, Ed. in English“, 1997 04 30, p. 9.

[3] Narcizas – save įsimylėjęs graikų mitologijos herojus.

[4] Angelo di Bernardino, O.S.A., Christian Anthropology and Homosexuality II // „L‘Osservatore Romano, Ed. in English“, 1997 03 19, p. 10.

[5] Francis M. Mondimore, Homoseksualumo prigimties istorija, Eugrimas, V., 2000.

[6] NARTH savo Position statements, 4, nustato principą: homofobija yra fobija, t. y. iracionali homoseksualų baimė ir neapykanta jiems. Joks racionaliai pagrįstas ir teisėtai ginamas nepritarimas iš moralinės ar medicininės pusės nelaikytinas homofobija.

[7] Moral. l. 31, c. 45.

[8] Summa th. I-II, q. 84.

[9] Manuale theologiae moralis, Herder, Freiburg i. B., t. II, 1936, p. 528.

[10] De conceptu virg. 23.

[11] Summa th., II–II, q. 154 a. 12.

[12] De adulterinis coniugis, c. 8, 11 // PL 40, 382.

[13] Prümmer, Manuale theologiae moralis, Herder, Freiburg i. B., t. I, 1935, p. 244.

[14] Summa th. II–II, q. 153 a. 5.

[15] Moral. l. 31, c. 45.

[16] Tikėjimo Mokslo Kongregacijos 1986 10 01 Laiškas Homosexualitatis problema, 6.

[17] Taip pat plg. Mt 19, 12; 1 Kor 7.

[18] New Ways Ministry steigėja ses. J. Gramick yra pasakiusi: „Gėjai ir lesbietės taip pat žvelgia į Dovydo ir Jonatano bei Jėzaus ir Jono draugystes. Šios istorijos lesbietėms ir gėjams palieka viltį, kad bus laiminamos ir tos pačios lyties asmenų sąjungos ar draugystės“. Sr. Jeannine Gramick, Can Gays and Lesbians Come Out to be Faithful Catholics? // „U. S. Catholic“, August 1992, p. 11.

[19] Tikėjimo Mokslo Kongregacijos 1986 10 01 Laiškas Homosexualitatis problema, 6.

[20] Plg. Josephus, Antiquitates, I, 11, 1.

[21] Kitos vietos: Pak 29, 22; 32, 32–33; Iz 1, 7–10 (Rom 9,29); Jer 49, 17–18; 50, 40; Am 4, 11; Sir 16, 8; Apr 11, 8.

[22] „Judas darė, kas nedora Viešpaties akyse… Ir jie statėsi aukštumų alkus, akmenis ir šventuosius stulpus ant kiekvienos kalvos ir po kiekvienu lapuotu medžiu. Krašte buvo ir vyriškių – šventyklų kekšių. Judas kartojo visas pasibjaurėtinas apeigas tautų, kurias Viešpats buvo pašalinęs iš kelio izraelitams“ (1 Kar 14,22–24).

[23] Enzo Cortese, Christian Anthropology and Homosexuality III // „L‘Osservatore Romano, Ed. in English“, 1997 03 26, p.10.

[24] Tikėjimo Mokslo Kongregacijos 1986 10 01 Laiškas Homosexualitatis problema, 6.

[25] Codex Theodosii, IX, VII, 3.

[26] Codex Theodosii, IX, VII, 6.

[27] Corpus Iuris Civilis, Institutae IV, 18, 4.

[28] Novella 77 (358 CE).

[29] C. H. Turner, Ecclesiae occidentalis monumenta iuris antiquisima, Oxford, 1909, t. 11, p. 19.

[30] Cituojama šv. Petro Damijanio knygoje Liber Gomorrhianus // PL 145, 172.

[31] Conc. Tolitanum XVI, 3 // Mansi 12, 71.

[32] De pudicitia, 4.

[33] I apologija, 27.

[34] Prakalba graikams, 2.

[35] Trys knygos Autolikui I, 14.

[36] Laiškas 1, 8; 253 m.

[37] Cituojama šv. Petro Damijanio knygoje Liber Gomorrhianus // PL 145, 174.

[38] Vittorino Grossi, Christian Anthropology and Homosexuality V // „L‘Osservatore Romano, Ed. in English“, 1997 04 09, p. 10.

[39] Confes. IV, 4.

[40] In Epistulam ad Romanos IV.

[41] Homilia in Epistula Pauli ad Romanos // PG 47, 360 ir toliau.

[42] Synodus constitutiva Odonis episcopi Parisiensis (1196 m.), 4, 5 // Mansi 23, 678; Conc. provinciale Fritzlar (1287 m.), 4 // Mansi 23, 726; S. Synodus Ecclesiae Leodicae (1287 m.), 4 // Mansi 24, 891; Conc. Ramense (1408 m.) // Mansi 26, 1073.

[43] Conc. Neapolitanum, 8 // Mansi 21, 261–264.

[44] Conc. Lateranense, 11 // Mansi 22, 224.

[45] Ludovico von Pastor, Historia de los Papas, Gustavo Gilli, Barcelona, t. 17, p. 299 ir toliau.

[46] Bullarium Romanum, Roma, t. 4, c. 2, p. 284.

[47] Ten pat, t. 4, c. 3, p. 33.

[48] Pietro Agostino d‘Avack, L‘omosessualita nel Diritto Canonico // „Ulisse“, 1953 pavasaris, p. 682–685.

[49] Liber Gomorrhianus // PL 145, 159 ir toliau.

[50] Graikiškas žodis kleros reiškia burtas, burtu tekusi paveldo dalis. Klierikas – Dievo dalis, paveldas, nuosavybė.

[51] C. 16 // PL 145, 175–176.

[52] Ten pat.

[53] C. 23 // PL 145, 184–185.

[54] Super epistulas sancti Pauli ad Romanum I, 26.

[55] II-II q. 143 a. 4.

[56] I-II q. 31 a. 7.

[57] El dialogo // Obras de Santa Catarina de Siena, BAC, Madrid, 1991, p. 292.

[58] Predica 39 // Le prediche volgari, Rizzoli, Milano, 1936, p. 869 ir toliau.

[59] Žr. jo knygos Die Rolle der Erotik in der männlichen Gesellschaft apžvalgą knygoje Wojciech Kunicki, Rewolucja konserwatywna w Niemczech 1918–1933, Poznan, 1999, p. 623.

[60] Katolieke Stemmen, 1983 birželis-liepa, p. 275.

[61] Plg. Pr 19, 1–29; Rom 1, 24–27; 1 Kor 6, 10; 1 Tim 1, 10.

[62] TMK, dekl. Persona humana 8.

[63] Tikėjimo mokslo kongregacija, Deklaracija Persona humana (1975 12 29), 8.

[64] Plg., pavyzdžiui, šv. Polikarpas, Laiškas filipiečiams, V, 3; šv. Justinas, Pirmoji apologija, 27, 1–4; Atenagoras, Maldavimai už krikščionis, 34.

[65] Plg. Jonas Paulius II, Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 71.

[66] Plg. ten pat, 72.

[67] Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa Theologiae, I–II, q. 95, a. 2.

[68] Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 90.

[69] Jonas Paulius II, Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 73.

Categories
NUOMONĖS

Airijos gyventojai gynė šeimą nuo viso establišmento!

Dechristianizacijos procesas vyksta, tačiau penktadienio balsavimas žymi cezūrą. Jis žymi liberalių reformų dešimtmečio pabaigą, kurios apėmė ne tik naują santuokos apibrėžimą 2015 m., atvirumą homoseksualų poroms ir abortų įteisinimą 2018 m., bet ir visą eilę įstatymų ir politinių sprendimų, pabrėžia Angelo Bottone, vienas iš judėjimo, lėmusio sėkmingą Airijos referendumo dėl šeimos rezultatą, lyderių.

Priešingai apklausoms ir visų pagrindinių Airijos politinių partijų bei didžiosios žiniasklaidos pozicijai, Žaliosios salos gyventojai visuotiniu balsavimu pasipriešino tam, kad iš Konstitucijos būtų išbrauktos nuostatos dėl moters teisės likti namuose ir rūpintis šeima bei dėl ypatingo šeimos statuso, prieš ketinimus ją prilyginti kohabitacijai ir deviantiniams santykiams.

„Airijos vyriausybės vadovas Leo Erikas Varadkaras ketino jį paversti būdu gausiai švęsti Kovo 8-ąją“, – apie referendumą rašo italų katalikų apžvalgininkas Paolo Gulisano. „Iš tikrųjų tai pasirodė esąs savotiškas pasiruošimas švento Patriko, šalies globėjo, minėjimui“. – jis priduria.

Nepaisant revoliucinių partijų ketinimų visiškai ateizuoti kadaise stipriai katalikišką šalį, 67,7 proc. gyventojų nepritarė „santuokos ir ilgalaikių santykių“ pripažinimui šeima. Dar daugiau, trys ketvirtadaliai dalyvių pritarė moterų teisei likti namuose ir rūpintis vaikais. Ši konstitucinė nuostata, be kita ko, reiškia, kad valdžios institucijos motinoms moka pinigines išmokas.

„Referendumo rezultatas buvo – visiškai netikėtas ir stebinantis – triuškinanti „ne“ pergalė. Beveik šokiruojantis rezultatas net tarptautiniu lygmeniu“, – vertina Gulisano. Jis kalbėjosi su italų kilmės airių filosofu Angelo Bottonu, taip pat šeimą remiančių organizacijų aktyvistu ir referendumo „Ne“ socialinio komiteto vadovu, portalui La Nuova Bussola Quotidiana. Be kita ko, jis prisipažino, kad nesitikėjo tokios sėkmės. Iš tiesų apklausos sekmadienį prieš balsavimą rodė – arba veikiau klaidino – kad tik kas ketvirtas airis pasisakys už šeimą, o kiek daugiau nei kas trečias abejojo dėl savo sprendimo.

Nepaisant revoliucinių partijų ketinimų visiškai ateizuoti kadaise stipriai katalikišką šalį, 67,7 proc. gyventojų nepritarė „santuokos ir ilgalaikių santykių“ pripažinimui šeima. Dar daugiau, trys ketvirtadaliai dalyvių pritarė moterų teisei likti namuose ir rūpintis vaikais. Ši konstitucinė nuostata, be kita ko, reiškia, kad valdžios institucijos motinoms moka pinigines išmokas.

„Referendumo rezultatas buvo – visiškai netikėtas ir stebinantis – triuškinanti „ne“ pergalė. Beveik šokiruojantis rezultatas net tarptautiniu lygmeniu“, – vertina Gulisano. Jis kalbėjosi su italų kilmės airių filosofu Angelo Bottonu, taip pat šeimą remiančių organizacijų aktyvistu ir referendumo „Ne“ socialinio komiteto vadovu, portalui La Nuova Bussola Quotidiana. Be kita ko, jis prisipažino, kad nesitikėjo tokios sėkmės. Iš tiesų apklausos sekmadienį prieš balsavimą rodė – arba veikiau klaidino – kad tik kas ketvirtas airis pasisakys už šeimą, o kiek daugiau nei kas trečias abejojo dėl savo sprendimo.

Pasak Bottone, pergalę lėmė paskutinės kampanijos dienos, įskaitant paskutinius debatus.

– Antrojo klausimo „ne“ procentinė dalis (74,4 proc.) yra didžiausia per visą referendumų istoriją, o pirmojo klausimo procentinė dalis pasiekė trečią pagal dydį rezultatą (67,7 proc.). Kitaip tariant, dar niekada anksčiau žmonės taip aiškiai neapibrėžė savęs, kaip šį kartą, pabrėžė LNBQ pašnekovas.

„Kaip visada, jūs ėjote prieš visus: pagrindinę spaudą ir beveik visas partijas, išskyrus Aontù, nedidelę formaciją, kuri atsiskyrė nuo Sinn Fein būtent dėl radikalaus istorinio nacionalistinio darinio sekuliarizavimo“, – sakė – pabrėžė italų žurnalistas.

– Tai tiesa, ir dėl to rezultatas tampa dar reikšmingesnis. Visos partijos – ir vyriausybė, ir opozicija – pritarė „taip“ abiem klausimais. Aontù, vienintelė partija, nepritarianti pakeitimams, turi tik vieną išrinktą atstovą parlamente ir, skirtingai nei kitos, negauna valstybės finansavimo, nes neperžengė reikiamo slenksčio. Tai buvo tikra Dovydo ir Galijoto kova. Juo labiau kad „Taip“ kampanijai vadovavo kelios pelno nesiekiančios organizacijos, kurias daugiausia finansavo valstybė. Mūsų pusėje buvo nedidelės krikščionių įkvėptos grupės ir keli nepriklausomi senatoriai – visi jie buvo įkvėpti geros valios, bet turėjo ribotus išteklius, – pripažino Bottone.

Kaip jis pažymėjo, kai kurios radikalios feministinės organizacijos kampanijos metu taip pat palaikė „ne“ variantą. Jos daugiausia prieštaravo dėl to, kad naujoji nuostata, panaikinanti valstybės paramą slaugai namuose, iš Konstitucijos pašalino sąvokas „motina“ ir „moteris“ pagal gender ideologijos dvasią.

„Vyriausybė pasirinko Pasaulinę moters dieną kaip simbolinę datą, bandydama lengviau apeiti šiuos du klausimus, o vietoj to įvyko priešingai. Kovo 8-ąją prisiminsime kaip dieną, kai Airijos žmonės neišbraukė moterų iš savo Konstitucijos“, – pabrėžė Gulisano. Jis taip pat klausė, kodėl iš religinių organizacijų tik Bažnyčia ir protestantų presbiterionų bendruomenė pasisakė už šeimą. Tuo tarpu anglikonai, musulmonai ir žydai liko priešingoje pusėje – gal taip nutiko dėl vadinamojo politinio korektiškumo?

– Katalikų vyskupai parašė gražų laišką, kuriame paaiškino abiejų pasiūlymų pasekmes. Presbiterionai buvo vieninteliai iš protestantų konfesijų, viešai pasisakę prieš. Islamo organizacijos apie tokį balsavimą nepranešė, tačiau sakyčiau, kad tai buvo padaryta dėl konkrečios priežasties. Pirmuoju klausimu buvo siekiama „nuolatines sąjungas“ prilyginti santuokai ir taip sudaryti sąlygas teisiškai pripažinti [neoficialias] poligamines sąjungas. Musulmonų pripažįstama poligaminė santuoka liktų neteisėta, nes Konstitucijoje aiškiai numatyta, kad gali būti tik du sutuoktiniai. Tačiau užsienyje susituokęs musulmonas, turintis daugiau nei vieną žmoną, gali legaliai atvykti ir kartu gyventi Airijoje. Vienas iš Konstitucijos pakeitimo padarinių būtų poligaminių šeimų prilyginimas santuoka grįstoms šeimoms. Nenuostabu, kad musulmonai tam neprieštaravo“, – pažymėjo Bottone.

Kitas klausimas – kaip normalumo gynėjams pavyko išspręsti balsavimo klausimą, nepaisant tokios nepalankios politinės ir žiniasklaidos konfigūracijos. Na, kadangi įspūdingai rinkimų kampanijai trūko lėšų, šeimą palaikantys sluoksniai daugiausia dėmesio skyrė debatams per radiją ir televiziją. Svarbiausias įvykis čia buvo antradienio diskusija per visuomeninę televiziją. Joje dalyvavo Maria Steen iš Iona Instituto, katalikė, penkių vaikų motina, architektė ir teisininkė, labai aktyviai įsitraukusi į 2018 m. kampaniją prieš abortus. Jai oponavo Michaelas Martinas, ministro pirmininko pavaduotojas ir daugumą turinčios Fianna Fail partijos lyderis.

– Sunku kiekybiškai įvertinti šių debatų veiksmingumą, tačiau, atsižvelgiant į rezultatus, nėra abejonių, kad Marijos Steen dalyvavimas buvo veiksmingas, – vertino iniciatyvos „Ne“ lyderis.

Šioje vietoje Gulisano pažymėjo, kad balsavimo rezultatai reiškia rūgštų airių tautos spjūvį į veidą įsitvirtinusioms partijoms, įskaitant ir tas, kurios laikomos dešiniosiomis, tačiau iš tikrųjų toli gražu neatitiko patriotiškos ir tradicinės tautos dalies lūkesčių.

– Tai buvo žemės drebėjimas, paveikęs visą politinę klasę. Žmonės pasuko visiškai priešinga kryptimi nei partijos. Tai nebuvo vien tik balsavimas prieš vyriausybę, nes pokyčiams pritarė ir opozicija. Atstumas tarp tikrovės, tarp žmonių ir jų politinio atstovavimo, tiksliau, politinio atstovavimo nebuvimo, negalėjo būti aiškesnis. Tai buvo visiškai antisisteminis balsavimas, kurio komentatoriai nesitikėjo“, – sakė Bottone.

Taigi ar galima pagrįstai žvelgti į Aontù frakciją su viltimi?

– Šiuo metu ji vis dar maža, tačiau ji yra vienintelė alternatyva dominuojančiai vieningai minčiai, vertino Italijos portalo pašnekovas. – Referendumo kampanija suteikė daug dėmesio jų lyderiui Peadarui Tóibinui ir, atsižvelgdamas į puikius rezultatus, esu įsitikinęs, kad partija iš to taip pat turės naudos, sakė jis.

„Ar referendumo rezultatai gali būti tas stabdis, kuriuo airiai norėjo pristabdyti pastarųjų metų dechristianizacijos tendenciją?“ – klausė Gulisano.

– Būčiau atsargus darydamas tokias išvadas. Dechristianizacijos procesas tęsiasi, tačiau penktadienio balsavimas yra tarsi cezūra. Jis žymi liberalių reformų dešimtmečio pabaigą, kurios apėmė ne tik santuokos apibrėžimo pakeitimą 2015 m., atsivėrimą homoseksualų poroms ir abortų įteisinimą 2018 m., bet ir visą eilę įstatymų ir politinių sprendimų, atsakymas buvo.

– Neseniai parlamento komitetas pasiūlė įteisinti eutanaziją. Atrodo, kad Airijos politinė klasė – tarsi norėdama kompensuoti nepilnavertiškumo jausmą, atsiradusį dėl „pernelyg religingos praeities“ – jautriais klausimais daro viską, kad prisistatytų kuo labiau antikrikščioniška. Referendumų rezultatai neabejotinai rodo kitokią kryptį. Bent jau šį kartą žmonės pasakė „ne“, – pridūrė filosofas.

Bottone pabrėžė, kad šiuo metu Žaliojoje saloje nėra nė vienos partijos, kuri būtų aiškiai katalikiškai įkvėpta. Tiesa, kai kurie politikai viešai išpažįsta savo tikėjimą ir religinės nuotaikos vis dar plačiai paplitusios, tačiau tai neturi jokios įtakos politiniam pasiūlymui. – Vakar vakare per iškilmes svarstėme, kaip plėtoti šią sėkmę. Yra apie ką pamąstyti, bet kol kas džiaukimės šia gražia pergale“, – užbaigė profesorius Bottone.

Pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Ispanija: Madrido gatvėmis žygiavo tūkstančiai gyvybės gynėjų!

Sekmadienio popietę Madrido centre dešimtys tūkstančių katalikiškų organizacijų ir gyvybės gynėjų asociacijų narių dalyvavo demonstracijoje prieš prenatalinės žmogžudystės nusikaltimą. Į renginį, vykusį su šūkiu “Taip gyvybei”, susirinko daugybė šeimų.

Kaip pranešė viena iš demonstracijos organizatorių Leticia Salinero, sekmadienio eisena siekiama skatinti egzistencijos kultūrą, suprantamą kaip gyvybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties. – Kad ir kas būtų žmogaus gyvybė, ji turi būti ginama. Esame čia tam, kad pasakytume, jog gyvybė yra dovana, kad ir kokios būtų aplinkybės, ir kad apgintume kiekvieno žmogaus teisę į gyvybę, – sakė Salinero.

Ispanų aktyvistas pabrėžė, kad demonstracijoje dalyvavę žmonės nori pasipriešinti negimusių vaikų žudymo įstatymams. – Šie įstatymai prieštarauja prigimtinei teisei, pridūrė ji.

Sekmadienio renginyje dalyvavę aktyvistai atkreipė dėmesį į paradoksalią situaciją, kai Ispanijos Pedro Sančeso vyriausybė daugiau lėšų skiria vadinamiesiems abortams remti, nei padėti nėščioms moterims. Jų skaičiavimais, 2023 m. Ispanijos valstybė negimusių vaikų žudymui įstatymo didenybe skyrė iš viso 40 mln. eurų, o pagalbai nėščioms moterims – tik 20 mln. eurų.

Įstatymas, kuriuo įteisinamas negimusių vaikų žudymas Ispanijoje ir kurį parlamentas priėmė 2010 m. vasario mėn., leidžia vadinamuosius abortus moters prašymu per pirmąsias 14 nėštumo savaičių. Jame taip pat nustatyta, kad vadinamieji abortai leidžiami iki 22-osios nėštumo savaitės, jei tariamai kyla grėsmė motinos sveikatai ar gyvybei. 2023 m. šalyje buvo nužudyta 98 000 negimusių vaikų, t. y. 9 proc. daugiau nei ankstesniais metais.

Pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Referendumas dėl šeimos ir moterų vaidmens Airijoje baigėsi pergalingai!

Balsuok NE, palik ponią Doyle namuose! Airijoje dvigubas referendumas dėl siūlomų šalies konstitucijos pataisų, susijusių su šeimos ir moterų vaidmenimis, laimėjo katalikų tikėjimo, tradicijų ir kultūros žmonės!

Referendume buvo siūloma iš dalies pakeisti Konstitucijos 41 straipsnį, kuriame kalbama apie šeimos pakeitimą ir siūloma išplėsti šeimos apibrėžtį nuo santuoka grindžiamų santykių iki „ilgalaikių santykių“, pavyzdžiui, kartu gyvenančių porų ir jų vaikų. Nuostatos dėl šeimos priežiūros pakeitimu siūloma pakeisti nuorodą į „motinos pareigas namuose“ nuostata, kuria pripažįstama šeimos narių teikiama priežiūra.

Pakeitimu Nr. 40 buvo siekiama pakeisti 41 straipsnio 2 dalies formuluotę, kurioje teigiama, kad „valstybė pripažįsta, jog savo gyvenimu namuose moteris teikia paramą valstybei, be kurios neįmanoma pasiekti bendrojo gėrio“ ir kad „motinos nebus verčiamos dėl ekonominės būtinybės įsitraukti į darbą, apleidžiant savo pareigas namuose“. Vyriausybė siūlė išbraukti abi šias ištraukas ir pakeisti jas žodžiais: „Valstybė pripažįsta, kad šeimos narių tarpusavio rūpinimasis vienas kitu dėl tarp jų egzistuojančių ryšių suteikia visuomenei paramą, be kurios neįmanoma pasiekti bendrojo gėrio, ir sieks skatinti tokį rūpinimąsi“.

Abu pakeitimai buvo atmesti! Remiantis šeštadienio vakarą paskelbtais rezultatais, už 39 pataisą balsavo 32,3 proc. referendumo dalyvių, prieš – 67,7 proc., o rinkėjų aktyvumas siekė 44,4 proc. Išsamūs balsavimo dėl 40 pataisos rezultatai dar nepateikti, tačiau daliniai rezultatai rodo, kad ji buvo atmesta panašiu balsų santykiu, tik vyriausybė jau pripažino, kad ir šiuo klausimu pralaimėjo!

Airijos pavyzdys gerai parodo, kad verta kovoti, kad katalikų viešosios nuomonės mobilizavimas turi prasmę. Melskimės ir veikime, kad tokią situaciją pasiektume ir Lietuvoje.

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Koptai nutraukia „dialogą“ su Roma. Tai reakcija į „Fiducia Supplicans“!

Koptų stačiatikių bažnyčia nutraukė „dialogą“ su Šventuoju Sostu. Tai reakcija, patvirtino Egipto „Rytų Bažnyčios“ aukštieji pareigūnai, į Tikėjimo doktrinos dikasterijos išleistą dokumentą, leidžiantį laiminti homoseksualias poras. Pasak Aleksandrijos, katalikai „pakeitė savo poziciją“ homoseksualumo atžvilgiu.

Kovo 8 d. vaizdo įraše koptų stačiatikių atstovas spaudai t. Moussa Ibrahimas sakė, kad „labiausiai vertas dėmesio“ iš devynių dekretų, kuriuos paskelbė kasmetinis Šventasis sinodas Vadi El-Natrūno mieste Egipte, buvo „teologinio dialogo su Katalikų Bažnyčia sustabdymas po to, kai ji pakeitė savo poziciją dėl homoseksualumo“.

Kovo 7 d. šios bažnyčios vyskupų pareiškime rašoma, kad „pasitarus su seserimis Rytų stačiatikių šeimos bažnyčiomis, nuspręsta sustabdyti teologinį dialogą su Katalikų Bažnyčia, iš naujo įvertinti nuo dialogo pradžios prieš dvidešimt metų pasiektus rezultatus ir nustatyti naujus būsimo dialogo standartus bei mechanizmus“.

Koptų vyskupai taip pat dar kartą patvirtino, kad jie atmeta „bet kokias homoseksualių santykių formas, nes jos pažeidžia Šventąjį Raštą ir įstatymą, pagal kurį Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį“. Jie pridūrė, kad koptų stačiatikių bažnyčia „bet kokį tokių santykių palaiminimą, nesvarbu, kokio pobūdžio, laiko nuodėmės palaiminimu, ir tai yra nepriimtina“.

Pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Kasmet po „Tarptautinės moters dienos“ minėjimo tenka susimąstyti, kiek tai teisėta?

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad pagrindiniai reikalavimai, už kuriuos sufražistės kovojo JAV, būtent ten, kur 1908 m. įvyko pirmoji demonstracija, formaliai buvo įvykdyti. Šiuo metu formaliai moterų darbo sąlygos ir darbo užmokestis nedaug skiriasi nuo vyrų darbo sąlygų ir darbo užmokesčio.

Galima pasidomėti dar kai kuo. Ar moteris, iškeitusi šeimą į darbą korporacijose, tapo laimingesnė? Ar įsipareigojimas ir pastangos dėl savo šeimos narių turėtų būti mažiau motyvuojantys, mažiau vertinami nei dėl anoniminės korporacijos?

Žinoma, šeimyninis gyvenimas dažnai yra kryžkelė, tačiau ir darbas korporacijose anaiptol nėra rojus. Atrodo, kad išskirtinai teigiamą profesinės savirealizacijos įvaizdį sukūrė „melasklaida“, kurioje ji vaizduojama kaip sklandus kelias į sėkmę, pamirštant, kiek tai kainuoja.

Ši kaina – tai būtinybė negailestingai kovoti dėl valdžios arba kovoti dėl atlyginimo, atsisakymas turėti vaikų ir dažnai su tuo susiję abortai, didesnis ištekėjusių moterų nuovargis, nes nuo pareigų namuose taip pat neįmanoma pabėgti, o be to, dar ir atsakomybė įmonėje, reikalavimas būti „stipria moterimi“, kuris paprastai netaikomas didžiajai daugumai moterų.

Žinoma, atsakydami į visus šiuos komentarus išgirsime bambėjimą apie moterų „lygias teises“ ir „nepriklausomybę“, tačiau žinome, kaip yra iš tikrųjų. Kitas argumentas – „tikrovę reikia keisti“. Tik bėda ta, kad dar šimtas naujų įstatymų čia nieko nepakeis, nes moteris pagal Dievo viziją yra orientuota į tai, kad būtų namų šeimininkė ir gimdytų palikuonis. Visos jos fizinės ir psichinės savybės yra į tai orientuotos.

Todėl švęskime ne „Moters dieną“, nes ne nuo mūsų priklauso, ar pagimdėme moterį, ar vyrą, bet švęskime Motinos dieną. – nes tai yra tikrasis moters pašaukimas.

Jonas Šaulys

Apie tikrąją “Tarptautinės moters dienos” kilmę galite paskaityti straipsnyje: „Kovo 8-osios“ visada buvo surogatinė – pusiau pagoniška „laisvos meilės“ šventė

Categories
NUOMONĖS

Airijos vyskupų balsas ginant šeimos tapatybę!

Šį penktadienį, kovo 8 d., Airijos piliečiai dalyvaus konstituciniame referendume. Jis bus susijęs su nuostatų, susijusių su šeimos identitetu visuomenėje ir privilegijuotu moterų vaidmeniu auklėjimo procese šeimos aplinkoje, pakeitimais.

Išplatintame pareiškime Airijos vyskupai atkreipia dėmesį į siūlomų teisės aktų pakeitimų keliamą pavojų.

Pagrįsdami savo abejones dėl siūlomų pakeitimų, vyskupai primena 2018 m. Airijoje viešėjusio popiežiaus Pranciškaus žodžius, kad jis atvyko į šalį liudyti išskirtinio šeimos vaidmens auklėjant jos narius ir kuriant sveiką socialinę struktūrą, ir priduria, kad šeimos yra visuomenės klijai, todėl jų gerovė turi būti skatinama ir saugoma visomis tinkamomis priemonėmis.

Pareiškime vyskupai įspėja, kad iš Konstitucijos pašalinus nuorodą į šeimą, grindžiamą santuoka, ir ją pakeitus “ilgalaikių santykių” sąvoka, socialiniame gyvenime gali kilti sunkiai nuspėjamų pasekmių.

Kalbėdami apie siūlymą iš Konstitucijos išbraukti sąvokas “moteris” ir “motina”, kuriai šiuo metu Konstitucija suteikia privilegijuotą statusą dėl jos indėlio į valstybės gyvenimą, vyskupai pabrėžia būtinybę Pagrindiniame įstatyme išlaikyti nuorodą į motinų atliekamą socialinį vaidmenį.

Baigdami savo pareiškimą vyskupai primena 1979 m. Airijoje pasakytus šventojo Jono Pauliaus II žodžius, kuris teigė, kad šeima yra tikrasis didybės matas.

Pagal www.info.wiara.pl

Categories
NUOMONĖS

Revoliucija iš Rytų: Minsko-Mogiliavo arkivyskupas Juozapas Stanievskis leido nesilaikyti pasninko per vadinamąją “Moters dieną” kovo 8-ąją?!

Penktadienį, kovo 8-ąją, vadinamąją „Tarptautinę moters dieną“, Minsko-Mogiliavo arkivyskupija suteiks dispensą (atleidimą) nuo prievolės susilaikyti nuo mėsos patiekalų valgymo.

Remdamasis kan. 87 § 1, Minsko-Mogiliavos arkivyskupas metropolitas Juozapas Stanievskis (Jazep Stanieuski, Józef Staniewski) suteikia atleidimą nuo susilaikymo nuo mėsos patiekalų valgymo kovo 8 d., penktadienį, arkivyskupijoje vyresniems nei 14 metų tikintiesiems , 2024 m.

Kaip žinoma, vadinamoji „Tarptautinė moters diena“ nėra jokia katalikiška iškilmė, o pusiau pagoniška „laisvos meilės šventė“, kurią įvedė bolševikų valdžia Sovietų Rusijoje („Kovo 8-osios“ visada buvo surogatinė – pusiau pagoniška „laisvos meilės“ šventė).

.Pagal www.catholic.by

Categories
NUOMONĖS

Revoliucija iš Vakarų: Kardinolas Coccopalmiero susitikime su Italijos masonų ložių vadovais – ragina užmegzti nuolatinį dialogą?

Italijos violetinės spalvos kardinolas Francesco Coccopalmiero dalyvavo susitikime su masonų ložių atstovais. Hierarchas turėjo paraginti užmegzti “nuolatinį” dialogą su masonais. Jis taip pat pripažino, kad per pastaruosius 50 metų tarp Bažnyčios ir ložių atstovų įvyko “abipusio supratimo evoliucija”.

Kaip rašoma National Catholic Register interneto svetainėje, kardinolo Francesco Coccopalmiero ir masonų atstovų susitikimas vyko “už uždarų durų”. Pokalbiai vyko Milane. Po susitikimo hierarchas sakė, kad per pastarąjį pusšimtį metų įvyko “abipusio supratimo evoliucija”.

Pasak Italijos dienraščio “Il Messaggero”, tikėtasi, kad purpurinis kunigas paskelbs, jog netrukus įvyks tolesni dvišaliai susitikimai. “Dalykai pasistūmėjo į priekį ir tikiuosi, kad šie susitikimai čia nesibaigs”, – turėjo pasakyti kardinolas Coccopalmiero.

Pasak “La Nuova Bussola Quotidiana” kalbintų šaltinių, susitikime dalyvavo visi trys Italijos ložių didieji meistrai – Italijos Didžiojo Oriento Stefano Bisi, Italijos Didžiosios ložės Luciano Romoli ir Italijos Didžiosios reguliariosios ložės Fabio Venzi. Du iš jų netgi viešai paskelbė savo kalbas.

“Visi jie skirtingai gynė masonerijos suderinamumą su katalikų tikėjimu”, – praneša laikraščio “La Nuova Bussola Quotidiana” vyriausiasis redaktorius Riccardo Cascioli.

Kartu su kardinolu Coccopalmiero Katalikų Bažnyčiai atstovavo Milano arkivyskupas Mario Delpini, taip pat pranciškonas teologas t. Zbigniewas Suchecki ir vyskupas Antonio Staglianò, Popiežiškosios teologijos akademijos prezidentas.

Portalas National Catholic Register primena, kad 1983 m. Tikėjimo doktrinos kongregacijos paskelbtame dokumente teigiama, jog masoniški principai “visada buvo laikomi nesuderinamais su Bažnyčios doktrina”.

Praėjusių metų lapkritį Tikėjimo doktrinos dikasterija dar kartą patvirtino šią poziciją, cituodama 1983 m. dokumentą, kuriame teigiama, kad “aktyvi tikinčiųjų narystė masonerijoje draudžiama dėl katalikų ir masonų doktrinos nesuderinamumo”.

Pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Arkivyskupas Salvatore Cordileone nori pagerbti komunizmo kankinių atminimą

JAV San Francisko vyskupijos arkivyskupas Salvatorė Kordiljonė (Salvatore Cordileone) pradėjo iniciatyvą, skirtą “komunizmo kankinių” atminimui įamžinti. Hierarchas nori priminti Katalikų Bažnyčiai apie didelę auką, kurią praeityje – ir šiandien – atnešė tikintieji, kenčiantys nuo komunistinės totalitarinės sistemos. Tai, kas kadaise ištiko tikinčiuosius SSRS ar Kuboje, šiandien dalijasi Kinijos ar Nikaragvos katalikai.

– Bažnyčia visada yra šių [komunistinių] režimų taikinys, nes Bažnyčia nori suteikti balsą tiems, kurie jo neturi; ji nori ginti vargšus. Kaip parodė šventasis Jonas Paulius II, tikėjimo galia gali pasipriešinti šiems žiauriems režimams; ji gali juos nuversti. Tai vienintelis dalykas, kuris stovi [komunistiniams] diktatoriams skersai kelio. Štai kodėl jie visada stengiasi sunaikinti Bažnyčią”, – sakė jis interviu portalui “The Pillar”.

Hierarchas pabrėžė, kad Bažnyčia griežtai atmeta komunizmą, tačiau taip pat atmeta ir patologinį kapitalizmą, kuriame vienintelis tikslas būtų pelnas. Taip daugeliu atžvilgių yra JAV, kur, pavyzdžiui, klesti milijardinės vertės abortų pramonė.

Paklaustas apie tuos, apie kuriuos ypač galvoja kalbėdamas apie komunizmo kankinius, jis nurodė lenkų kilmės amerikietį jėzuitą Walterį Ciszeką, vadinamą “Sibiro apaštalu”.

Dar vienas iš persekiotojų, pavyzdžiui, kunigas iš Albanijos t. Antonas Lullas, apie 20 metų praleidęs komunistiniame kalėjime, didžiąją laiko dalį – vienutėje. Jis taip pat atkreipė dėmesį į vokiškojo nacizmo aukas, primindamas, kad nors nacizmas laikomas dešiniąja ideologija, iš tiesų jis buvo nacionalsocializmas, taigi principų erdvėje toks pat kaip ir komunistiniai totalitarizmai.

Pagal www.pch24.pl

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Diak. Beno Ulevičiaus ir Katalikų Tradicijos komandos diskusija apie Vatikano II Susirinkimą ir paklusnumą

Vasario 26 d. Katalikų Tradicijos Facebook paskyroje įvyko ilga diskusija tarp VDU Katalikų teologijos fakulteto dekano diak. Beno UIevičiaus ir Katalikų Tradicijos komandos. Su skaitytojais dalinamės pilnu, netaisytu diskusijos tekstu – diak. Beno Ulevičiaus mums keliamais priekaištais ir mūsų atsakymais. Manome, kad prasminga šia diskusija pasidalinti plačiau, nes klausimai, panašūs į diak. B. Ulevičiaus keliamus klausimus, mums užduodami dažnai, todėl mūsų atsakymai gali būti įdomūs ir, tikimės, naudingi ne vienam skaitytojui.

Diskusija įvyko po to, kai pasidalinome šiuo straipsniu apie tikrąjį paklusnumą ir vienybę su popiežiumi.

DIAK. BENAS ULEVIČIUS:

Broliai, sesės, po to kai tiek priekaištauta, neva dabartinio popiežiaus magisteriumą reikia papildomai komentuoti… Tokia akrobatika apie galiojančius ir nelabai galiojančius Visuotinius Bažnyčios susirinkimus!

Pirmą kartą girdžiu, kad Bažnyčios Visuotinis Susirinkimas gali būti kažkaip katalikų neįpareigojantis (nes neva pastoracinis) ir kiekvienas galime pasirinkti, laikytis jo nurodymų ar ne. Pasirodo, kiekvienas savo nuožiūra galime nuspręsti, kurį Bažnyčios Susirinkimą malonėsime patvirtinti kaip „tikrai katalikišką“. Ir kokios akrobatikos tenka griebtis, kad paaiškinti, kaip čia tame „pastoraciniame“ Vatikano II Susirinkime yra dogminės konstitucijos apie Bažnyčią ir Dievo žodį.

Visi, atsiskyrę nuo Katalikų Bažnyčios mąstė panašiai. Manote jie neprakaitavo, mėgindami pagrįsti savo ištikimybę „tradicijai“ šventųjų ir teologų citatomis?

O atsiskyrę jau tarpusavyje keitėsi dogminėmis formuluotėmis be galo. Tik kas iš to. Katalikų Bažnyčią sukišę į savo mylimą kultūrinę ir doktrininę formą, paverčiame ją tik dar viena religija tarp kitų religijų. Tai dar vienas dogmų ir kanonų rinkinys, tik kitoks nei kitų.

Ir tas gluminantis negebėjimas skirti pelus nuo grūdų. Negebėjimas prisiminti, kad Viešpats vienu atveju sakė „kas ne su manimi, tas prieš mane“, o kitu – „kas ne prieš mus, tas už mus“. Negebėjimas suprasti, kad Bažnyčia beveik visada kalba „viena vertus…, kita vertus…“ būdu; kad galima priimti kai kurias giliai evangelines de Chardin’o įžvalgas (kaip tą darė Ratzinger’is), pripažįstant jo teorijos trūkumus ir nepriimant jos pilno pavidalo; kad galima tikrai bendradarbiauti su nekatalikais krikščionimis ir net nekrikščionimis esminėse gėrio siekio srityse, neišduodant katalikybės; kad „be Bažnyčios nėra išgelbėjimo“ reiškia daugiau nei tai, kad Dievas gelbėja tik tuos, kurių vardai įrašyti katalikiškų parapijų krikšto knygose. Dogmos svarbios, kad suteiktų mąstymui tvirtus Apreiškimo pamatus, o ne kad mąstymą nužudytų.

Koks kazusas! Pasak „tradicijos“ gynėjų, galiu būti išgelbėtas tik Katalikų Bažnyčioje, kurios pagrindinis skiriamasis bruožas – popiežiaus pirmumas… kurį galima ignoruoti, kai popiežius nepritaria mano tradicijos supratimui… Pasirodo, aš išgelbėtas, jei priklausau Bažnyčiai, kurią veda Petrui duotas Jėzaus pažadas, bet ar tas pažadas veikia, nusprendžiu… aš pats.

Tai nėra katalikiškas požiūris. Jo baigtis ilgainiui – kažkas panašaus į Palmaros bažnyčią su „tikruoju“ popiežium Petru III. Sakau tai su nuoširdžia užuojauta, nes pats kadaise esu išgyvenęs net dvi tokios pasaulėžiūros versijas. Kūlversčiai, kuriuos tenka daryti, aiškinant tikrovę iš tokio požiūrio kampelio, įspūdingi, bet skausmingi. Tikrai paprasčiau pamėginti nuoširdžiai suprasti, ką magisteriumas kalba šiandien.

Ir patikėti, kad Jėzaus pažadas veikia. Kaip vis dėlto arogantiška dėl magisteriumo įsivaizduojamų klaidų kaltinti Kristų: „Petras išgirdo, kad „tu būsi uola; bet ne tuo pačiu būdu kaip Kristus. Kristus yra tikrai nepajudinama uola. Petras yra nepajudinamas tik Jo jėga…“ Atseit, Kristui trūksta jėgos pažadą tesėti. Atseit, Kristaus pažadas – „pažadėjau patiešijau, netesėjau negriešijau“.

Priminsiu čia itin vertinamo pop. Pijaus X-ojo žodžius:

„Todėl, kai mylime popiežių, nelieka vietos diskusijoms apie tai, ką jis įsako ar ko reikalauja, kiek reikia paklusti ar kokiais klausimais reikia paklusti. Kai mylime popiežių, nesakome, kad jis kalbėjo nepakankamai aiškiai, tarsi jis privalėtų kiekvienam į ausį pakartoti tai, kas buvo tiek daug kartų išreikšta ne tik žodžiu, bet ir laiškuose bei kituose dokumentuose. Neabejojame jo įsakymais, pasinaudodami lengvu nenorinčių paklusti pretekstu, kad įsako ne popiežius, bet tie, kurie jį supa. Nemėginame apriboti, kiek siekia jo autoritetinga valdžia. Neiškeliame aukščiau popiežiaus autoriteto kitų asmenų autoriteto, kurie, kad ir mokyti, nėra šventi, nes šventas negali prieštarauti popiežiui.“

KATALIKŲ TRADICIJA::

Visiškai atvirkščiai – tai dabartinių klaidų priėmimas teisinant visa tai paklusnumu yra neįtikėtina proto akrobatika, paneigianti pačią Bažnyčios esmę. Paklusnumas vienam popiežiui, nepaklūstant visiems buvusiems, paklusnumas susirinkimui, nepaklūstant ankstesniems susirinkimams ir pastoviam mokymui.

Rašote: „Pirmą kartą girdžiu, kad Bažnyčios Visuotinis Susirinkimas gali būti kažkaip katalikų neįpareigojantis (nes neva pastoracinis) ir kiekvienas galime pasirinkti, laikytis jo nurodymų ar ne.“

Ne „neva“ pastoracinis, o tikrai pastoracinis. Tvirtinti kitaip reikštų fakto klaidą.

Jonas XXIII, Susirinkimo atidarymo kalba, 1962:

„Svarbiausias šio Susirinkimo tikslas nėra vieno ar kito pagrindinio Bažnyčios mokymo, kurio pastoviai mokė Tėvai ir senovės bei šiuolaikiniai teologai ir kuris, kaip manoma, yra visiems gerai žinomas ir pažįstamas, punkto aptarimas. Tam nebuvo būtinas Susirinkimas. […] Vienas dalykas yra senovinės tikėjimo depozito doktrinos turinys, o kitas – jos pateikimo būdas. Būtent į pastarąjį reikia labai atsižvelgti, prireikus kantriai, viską matuojant formomis ir proporcijomis magisteriumo, kuris pagrinde yra pastoracinio pobūdžio.“

Paulius VI tai patvirtino ne kartą. 1963 laiške kardinolui Tisserant jis rašė: „Peržiūrėdami schemas, mes rūpinomės pabrėžti pastoracinį šio Susirinkimo pobūdį.“

Kardinolas Tisserant, 1964, iš Acta Synodalia: „Turime dartą kartą patvirtinti, kad šis ekumeninis Susirinkimas, kaip aukščiausiasis pontifikas Jonas XXIII daugybę kartų patvirtino, neturi intencijos pasisakyti apie naujus doktrininius klausimus; jo specifinė užduotis yra Bažnyčios pastoraciniam uolumui suteikti naujos jėgos […].“

Kardinolas Ratzingeris (1988 liepos 13, Čilė): „Tiesa ta, kad šis konkretus susirinkimas neapibrėžė jokios dogmos ir sąmoningai pasirinko likti kukliame lygmenyje, kaip paprasčiausias pastoracinis susirinkimas; ir vis tik daugelis jį traktuoja kaip kokią superdogmą, atimančią visų kitų [susirinkimų] svarbą.“

Vatikano II Susirinkimas buvo teisėtas visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas ir 100% pastoracinis. Taip teigė pats Susirinkimas, mes neturime teisės teigti kitaip. Taip, tai pirmas toks atvejis Bažnyčios istorijoje, visi prieš tai buvę visuotiniai susirinkimai buvo dogmatiniai, t. y. dogmatiškai apibrėžę tam tikras tikėjimo tiesas. Vatikano II Susirinkimas to nedarė ir buvo ne dogmatinis, o pastoracinis. Šis statusas reiškia, kad privalome priimti tai iš Vatikano II Susirinkimo, kas neprieštarauja ankstesniam autoritetingam Bažnyčios mokymui (t. y. kai Susirinkimas pakartoja doktriną, apibrėžtą anksčiau), ir atmesti teiginius, kurie prieštarauja – jeigų tokių yra. Tai niekaip nepaneigia Susirinkimo teisėtumo, bet pripažįsta jo pastoracinį pobūdį ir todėl galimybę, kad jame gali būti klaidų.

Rašote: „Visi, atsiskyrę nuo Katalikų Bažnyčios mąstė panašiai. Manote jie neprakaitavo, mėgindami pagrįsti savo ištikimybę „tradicijai“ šventųjų ir teologų citatomis?“

Jūs tikrai prakaituojate bandydamas pagrįsti savo neištikimybę Tradicijai. Atkartodamas šimtmečiais skelbtą katalikišką doktriną, Vatikano I Susirinkimas neklystamai moko: „Tegul bėgant metams ir amžiams auga ir didžiai tobulėja tiek kiekvieno, tiek visų, tiek atskirų tikinčiųjų, tiek visos Bažnyčios supratimas, pažinimas ir išmintis; bet tik savo rūšyje, tai yra toje pačioje doktrinoje, toje pačioje prasmėje ir tame pačiame supratime.“

Ne tik mes, bet ir daugybė Susirinkimo tėvų ir patarėjų nedviprasmiškai teigė, kad Susirinkimas yra priešprieša Pijaus IX paskelbtam Syllabus – pagrindinių klaidų sąrašui. Pavyzdžiui, kun. Yve‘as Congaras, garsusis Susirinkimo patarėjas, džiūgavo, kad Susirinkimas buvo „Kontrsąrašas“. Remdamasis vadinamuoju „istorijos judėjimu“, tarsi istorinės aplinkybės galėtų kaip nors pakeisti objektyvią katalikišką tiesą, Congaras rašo: „Negalima paneigti, kad toks tekstas [Susirinkimo dokumentas apie religinę laisvę] sako visai ką kita, nei 1864-ųjų „Sąrašas“, ir netgi priešingai šio dokumento 15-am, 77-am ir 79-am teiginiams.“

Neįmanoma, kad žmogus, besilaikantis Vatikano II Susirinkimo „Kontrsąrašo“, galėtų tvirtinti išlaikęs tikėjimą „ta pačia prasme ir reikšme“, kaip Bažnyčia jo visada laikėsi (kaip turi būti, remiantis Vatikano I Susirinkimu). Neįmanoma, kad kas nors, priimantis naują Susirinkimo programą dėl ekumenizmo ir religinės laisvės, galėtų tvirtinti „išsaugojęs“ aiškų popiežių iki Vatikano II Susirinkimo skelbtą mokymą apie religinį indiferentizmą ir socialinį Kristaus karališkumą ir „jokiu būdu nuo jo nenukrypęs”. Tai aišku visiems, skaičiusiems ikisusirinkimes enciklikas, kuriose ekumenizmas smerkiamas griežčiausiais įmanomais žodžiais.

Rašote: „Katalikų Bažnyčią sukišę į savo mylimą kultūrinę ir doktrininę formą, paverčiame ją tik dar viena religija tarp kitų religijų. Tai dar vienas dogmų ir kanonų rinkinys, tik kitoks nei kitų.“

Taip, pritariame, nesukiškite Katalikų Bažnyčios į savo mylimą kultūrinę ir doktrininę formą. Remkitės ir skelbkite amžiną Bažnyčios doktriną, nekintamą ir nepriklausomą nuo kultūrinių ir socialinių sąlygų. Gi pagrindinis dabartinio „Pranciškaus magisteriumo“ teiginys yra dogmų evoliucijos teiginys, tikrai paverčiantis katalikybę tik viena iš daugelio, o ne tikrąjį ir nekintamą Dievo apreiškimą gavusia religija. Dogmos ir yra paaiškintas Dievo apreiškimas – tai mūsų tikėjimo pagrindas. Būtent tai ir skiria katalikybę nuo kitų religijų, būtent tai ir daro ją vienintele teisinga. Jeigu išklimba tikėjimo tiesos (dogmos), tuomet prasideda ir visų kitų dalykų griūtis.

Rašote: „Koks kazusas! Pasak „tradicijos“ gynėjų, galiu būti išgelbėtas tik Katalikų Bažnyčioje, kurios pagrindinis skiriamasis bruožas – popiežiaus pirmumas… kurį galima ignoruoti, kai popiežius nepritaria mano tradicijos supratimui… Pasirodo, aš išgelbėtas, jei priklausau Bažnyčiai, kurią veda Petrui duotas Jėzaus pažadas, bet ar tas pažadas veikia, nusprendžiu… aš pats.“

Vatikano I Susirinkime aiškiai apibrėžtas ir dogmatizuotas popiežiaus neklystamumas, šia dogma privalo sekti visi katalikai. Sekti – reiškia priimti tai, kas apibrėžta, o ne tai aiškinti per daug siaurai arba per daug plačiai. Jūsų klaida – dogmos aiškinimas per daug plačiai – yra lygiai taip pat bloga, kaip kad jos aiškinimas per daug siaurai. Per daug platus dogmos aiškinimas yra šią dogmą paneigianti klaida.

Vatikano I Susirinkimas moko: „Kai Romos vyskupas kalba ex cathedra, tai yra kai jis, eidamas savo, kaip visų krikščionių ganytojo ir mokytojo, pareigas, savo aukščiausio apaštališkojo autoriteto galia nusprendžia, kad tam tikro tikėjimo ar moralės mokymo turi būti laikomasi visoje Bažnyčioje, tuomet jis, dėl palaimintojo Petro įpėdiniui pažadėtos dieviškosios pagalbos, turi tą neklaidingumą, kuriuo, apibrėžiant tikėjimo arba moralės mokymą, mūsų Išganytojas norėjo aprūpinti savo Bažnyčią; ir todėl tokie Romos vyskupo sprendimai yra nekeistini dėl savo prigimties, o ne dėl Bažnyčios sutikimo.“ (Vatikano I Susirinkimas, Dz. 1839)

Taip pat Vatikano I Susirinkimas moko: „Šventoji Dvasia Petro įpėdiniams buvo pažadėta ne tam, kad jai apreiškus jie skelbtų naują doktriną, bet tam, kad jai padedant šventai saugotų ir ištikimai perteiktų apaštalų perduotą apreiškimą, tai yra tikėjimo depozitą.“

Šiais laikais yra paplitusios dvi klaidos. Pirmoji pagunda yra drįsti laikyti Šventąjį Tėvą formaliu eretiku – tokia situacija, pasak taip teigiančių, tikrąjį popiežių paverstų antipopiežiumi, neturinčiu jokios tikros jurisdikcijos. Nors istorijos bėgyje kai kurie teologai tai pateikė kaip teorinę galimybę, šitokia teorija negali paaiškinti, kas atsitinka su tokiomis doktrinomis, kaip Bažnyčios regimumas arba Kristaus pažadas būti su savo Bažnyčia iki laikų pabaigos. Šitoks supaprastintas požiūris iš tiesų yra pagrįstas ta pačia prielaida kaip ir priešinga pagunda: kad popiežių nuo klaidos apsaugo „absoliutus“ neklystamumas, niekada negalintis suklaidinti.

Antroji klaida yra žymiai labiau paplitusi ir teigia, kad visa, ką popiežius daro ar moko, yra teisinga. Tačiau istorijoje būta daug pavyzdžių, kai popiežiai mokė arba darė netinkamus dalykus. Pavyzdžiui, popiežius Liberijus pasirašė pusiau arijonišką dokumentą, o popiežius Jonas XXII kurį laiką mokė, kad išgelbėtųjų sielos nemato Dievo iki Paskutiniojo Teismo pabaigos. Kai kurie Renesanso popiežiai gyveno nemoralų gyvenimą. Visi šie atvejai yra nesusiję su popiežiaus neklystamumu.

Iš tikrųjų, jeigu įprastiniam popiežiaus mokymui būtų būdingas tam tikras asmeninis neklaidingumas, nebūtų buvę reikalo apibrėžti popiežiaus neklystamumo ribas. „Neklystantis“ reiškia nekintantis ir nekeičiamas, bet susirinkiminių popiežių, panašiai, kaip ir modernistų, bruožas yra evoliucijos dvasia. Kiek šie žmonės gali norėti nereformuojamai apibrėžti arba absoliučiai nustatyti?

Tad kaip turėtume vertinti popiežių?

Pirma, reikia suprasti, kad privalome melstis už Šventąjį Tėvą ir jo intencijas.

Antrą, ne mums spręsti apie jo kaltumą griaunant Bažnyčią. Tik Dievas gali jį teisti.

Trečia, taip pat ne mums jį teisti juridiškai – popiežius žemėje neturi vyresniojo – arba visus jo aktus neginčytinai paskelbti negaliojančiais.

Ketvirta, tačiau privalome įvertinti jo žodžius ir veiksmus tiek, kiek jie liečia mūsų amžinąjį išganymą, kaip sakė mūsų Išganytojas: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių.“ (Mt 7, 15)

Neturime aklai prisidėti prie Bažnyčios griovimo, pakęsdami naujos religijos įvedimą arba nedarydami to, ką galime, katalikiškam tikėjimui ginti. Šv. Paulius sako: „Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 8 )

Rašote: „Kūlversčiai, kuriuos tenka daryti, aiškinant tikrovę iš tokio požiūrio kampelio, įspūdingi, bet skausmingi. Tikrai paprasčiau pamėginti nuoširdžiai suprasti, ką magisteriumas kalba šiandien.“

O mums atrodo nepaprastai skausmingi ir liūdni kūlversčiai, mėginant kiekvieną popiežiaus asmeninę nuomonę paversti dogma ir vis iš naujo ir iš naujo aiškinti katalikų tikėjimą, derinant jį prie nuolatos besikeičiančių aplinkybių. Tos aplinkybės taip greitai keičiasi, kad Vatikano II Susirinkimas jau atrodo kaip gili senovė, tačiau seneliai Susirinkimo tėvai vis dar kartoja tuos pačius banalius, nuvalkiotus, nieko nesakančius teiginius, išreiškinčius jų svajones, bet jau nieko bendro nebeturinčius su šiuolaikiniu pasauliu. Gaunasi paradoksas – taip stengiamasi prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio, o jaunimui ta Bažnyčia vis tiek neįdomi, jaunų žmonių Bažnyčioje tik mažėja. Gi tradicinėse parapijose pilna jaunimo, jos – nesistengdamos nuolat pritaikyti mokymo prie besikeičiančių aplinkybių – yra gyvos, pilnos jaunų šeimų ir turinčios ateitį.

Rašote: „Ir patikėti, kad Jėzaus pažadas veikia. Kaip vis dėlto arogantiška dėl magisteriumo įsivaizduojamų klaidų kaltinti Kristų: „Petras išgirdo, kad „tu būsi uola; bet ne tuo pačiu būdu kaip Kristus. Kristus yra tikrai nepajudinama uola. Petras yra nepajudinamas tik Jo jėga…“ Atseit, Kristui trūksta jėgos pažadą tesėti. Atseit, Kristaus pažadas – „pažadėjau patiešijau, netesėjau negriešijau“.“

Jeigu netikėtume, kad Jėzaus pažadas veikia, nebūtume Katalikų Bažnyčioje ir nekovotume už Jos mokymą. Tai, kad pragaro vartai Bažnyčios nenugalės, nereiškia, kad ji negali susitraukti ir dėl to negali pražūti daug sielų. Būtent tai ir įpareigoja mus kovoti. Kovoti viltingai, žinant, kad kovojame po Kristaus Karaliaus vėliava, kuriai priklausys galutinė pergalė. O jūsų išskirta citata kaip tik kalba apie tai, kad Petras yra nepajudinama uola tik Kristaus jėga, o be jos yra niekas. Čia kaip tik išaukštinama Kristaus jėga. Bet jūs puikiai žinote, kad Bažnyčioje yra buvę daugybė krizių – Renesanso popiežių nemoralumas, du ir net trys popiežiai vienu metu Vakarų schizmos metu (tai tęsėsi net 39 metus) ir t. t.

Dievui tikrai netrūksta jėgos, bet Dievas leidžia šią Bažnyčios krizę. Dievo jėga pasireiškia tuo, kad net didžiausios žmogiškos silpnybės ir didžiausių krizių akivaizdoje Bažnyčia ir Petro institucija nežlunga. Dėl klaidų mes kaltiname tikrai ne Kristų, o žmogaus silpnumą ir nuodėmingumą. Gi Kristus Bažnyčią nesugriuvusią išveda net šio nuodėmingumo akivaizdoje. Tai nereiškia, kad veda per šį nuodėmingumą, o nepaisant jo. Todėl, nepaisydami to nuodėmingumo ir silpnumo, turime sekti Kristumi ir Jo mokymu.

Galiausiai, kiekvienos popiežiaus klaidos pateisinimas griauna Petro Sosto autoritetą, o ne jį stiprina. Taip teigė ir garsusis Tridento Susirinkimo teologas vysk. Melchioras Cano tuo metu, kai kaip tik buvo stengiamasi apginti Petro primatą prieš protestantų puolimus (!): „[Šv.] Petrui nereikia mūsų melo ar meilikavimų. Kaip tik tie, kurie aklai ir beatodairiškai gina kiekvieną popiežiaus sprendimą, labiausiai pakenkia Šventojo Sosto autoritetui – jie ne stiprina, o griauna jo pamatus.“

DIAK. BENAS ULEVIČIUS:

Netiesa. Popiežių laiškai, teologai… Tai nesaisto, tai nėra magisteriumas. Katekizmas ir Denzingerio dogmų sąvadas aiškiai moko, kaip katalikai turi priimti net ir ordinarinį popiežiaus magisteriumą, nekalbu apie visuotinį Susirinkimą.

Supratau. Vatikano II Susirinkimas teisėtas, bet…jam nepritariam. Kas nusprendžia, kurie Susirinkimo teiginiai saistantys, kurie ne? Jūs? Ta ar ana grupė teologų, vyskupų? Jūsų Sinodas, ar vokiečių Sinodas?

Gerai pažįstu šį mentalitetą, žinau, kad jūsų požiūrio šis susirašinėjimas nepakeis. Ir neturiu teisės pykti dėl požiūrio. Labiau gaila tikinčiųjų, kuriuos viliojate nuo Katalikų Bažnyčios ir Petro, kuris, nors žmogiškas ir netobulas, bet turi Jėzaus aiškiai jam patikėtą raktų galią.

P.S. ar patiko pop. Pijaus X-ojo citata?

KATALIKŲ TRADICIJA:

Kas netiesa? Viskas, ar kažkurie konkretūs teiginiai? Netiesa, kad Susirinkimas pastoracinis, nors taip teigė patys jį atidaręs ir uždaręs popiežiai? Jeigu žinotume, kurie mūsų teiginiai, jūsų nuomone, neteisingi, tada galėtume atsakyti. Jeigu manote, kad viskas, ką parašėme, neteisinga, tada tolimesnė diskusija negalima, nes argumentai jau išsakyti.

Kas liečia šį jūsų komentarą. Tiesa, kad neklystamumas neapsiriboja vien ekstraordinariniu magisteriumu. Tačiau popiežiaus teiginiai, aiškiai prieštaraujantys ankstesniam Bažnyčios mokymui, nėra ordinarinio magisteriumo dalis. Be to, ordinarinis magisteriumas neapima ir paprasčiausių popiežiaus kalbų susirinkusiems piligrimams ar interviu lėktuvuose.

Popiežiais pabūti nenorėtume. Tiesa, kad situacija, kai tikintieji turi priešintis kai kuriems popiežiaus teiginiams, nėra normali. Norėtume, kad būtų kitaip. Bet kai „norėtume“ ir realybė skiriasi, belieka priimti realybę ir veikti tokiame laikmetyje, kokiame Viešpats mums paskyrė gyventi.

Tikinčiųjų nuo Katalikų Bažnyčios neviliojame. Juos nuo Katalikų Bažnyčios tolyn vilioja popiežius Pranciškus savo nuolatiniais skandalais. Atvirkščiai – giname Katalikų Bažnyčios mokymą, supažindiname su šventųjų gyvenimais ir nuostabiais Bažnyčios gyvenimo puslapiais, leidžiame šventųjų knygas ir t. t. Manome, kad tai, ką darome, yra vienintelis kelias atstatyti Bažnyčios šlovę. Tai rodo vaisiai – posusirininkiminė Bažnyčia su naująja teologija miršta, o parapijos ir kongregacijos, išlaikiusios ištikimybę Tradicijai – klesti. Todėl Tradicijos gynimas neatitraukia tikinčiųjų nuo Bažnyčios, o kaip tik pritraukia minias tikinčiųjų į Bažnyčią.

DIAK. BENAS ULEVIČIUS:

„Be to, ordinarinis magisteriumas neapima ir paprasčiausių popiežiaus kalbų susirinkusiems piligrimams ar interviu lėktuvuose.“ Apie tai net nekalbame, tai akivaizdu.

Visiškai nesuprantu, ką šiuo atveju keičia Susirinkimo pastoraciškumas ar nepastoraciškumas (net jei tokia skirtis egzistuotų). Jūs teigiate, kad būtina laikytis tik iškilmingai paskelbto dogminio magisteriumo turinio. Visą kitą Bažnyčios Susirinkimų turinį neva galima viešai kritikuoti, neigti. Tai nėra kataliko laikysena. Ir visgi tuomet nesuprantu, ar konstitucija apie Bažnyčią „Lumen gentium“ – dogminė, ar nedogminė?

Bet ir tai ne svarbiausia. Vatikano II Susirinkimas ir povatikaniniai popiežiai nepakeitė nei vienos dogmos. Tačiau dogminių teiginių supratimas privalo būti gilinamas, turtinamas. Jūs duodate suprasti, kad Bažnyčios mokymas buvo pakeistas (antraip – kam atsiskirti nuo povatikaninių popiežių, jei jie nepakeitė doktrinos? Kam nepriimti kažkokių neva dogmoms prieštaraujančių Susirinkimo teiginių?).

Jūs norite gyventi povatikaninėje Bažnyčioje taip, it jos paskutinis Susirinkimas būtų toks pusiau neįvykęs, pusiau negaliojantis, kurį galima kažkaip nepastebėtai „apeiti“. Taip paprasčiausiai nėra.

Ne viskas ir man vienodai miela povatikaninėje Bažnyčioje, ne viskas miela visų popiežių mokyme, ne su viskuo mano mąstymas vienodai sutinka. Bet vienintelis kataliko pasirinkimas po Visuotinio Susirinkimo – mėginti įgyvendinti Susirinkimo nutarimus kaip įmanoma ištikimiau, įsiklausyti, nepiktnaudžiauti, nesavivaliauti. Asmeniškai ir aš ne šventasis šiuo požiūriu. Bet mokyti kitaip reikštų griauti pasitikėjimą visais Susirinkimais ir raktų galia apskritai.

KATALIKŲ TRADICIJA:

Gerbiamas Benai, trumpai tariant – Bažnyčios mokymas negali pasikeisti. Jeigu popiežius bandytų iškilmingai paskelbti kažką, kas tikrai priešinga apreiškimui, jis nustotų būti popiežiumi. Tačiau keičiamos praktikos, kurios galiausiai faktiškai neigia tą mokymą, jis kasdienybėje praranda reikšmę. Pavyzdžiui, Amoris laetitia, leidusi teikti šv. Komuniją sudariusiems antrąją (civilinę) sąjungą asmenims, oficialiai nepakeitė Bažnyčios mokymo, bet įvedė praktiką, kuri faktiškai neigia mokymą apie išpažintį, santuokos neišardomumą ir vertą šv. Komunijos priėmimą. Nuolatos viskas pridengiama pastoracija, nes dogmatizuoti to jie negali. Bet faktinės pasekmės baisios.

Klausėte, koks skirtumas, ar susirinkimas tik pastoracinis, ar dogmatinis. Skirtumas didžiulis – pastoraciniame susirinkime nesistengiama apibrėžti, dogmatizuoti jokių tiesų, todėl jo dokumentų raidės reikia (!) laikytis tiek, kiek tai neprieštarauja ankstesniam Bažnyčios mokymui, o jeigu kažkas prieštarauja – tai reikia atmesti. Jeigu susirinkimas būtų dogmatinis, t. y. iškilmingai apibrėžtų kažkokias tiesas, tas tiesas būtų privaloma priimti visiems katalikams, kitaip jie negalėtų vadintis katalikais. Tai atspindi ir formuluotės, pavyzdžiui, Vatikano I Susirinkime, apibrėžiant popiežiaus neklystamumą:

„[…] būdami ištikimai prisirišę prie tradicijos, gautos nuo pat krikščioniškojo tikėjimo pradžios, dėl mūsų Gelbėtojo Dievo garbės, dėl katalikų religijos išaukštinimo ir krikščioniškosios liaudies išganymo, su šventojo Susirinkimo pritarimu Mes mokome ir apibrėžiame kaip Dievo apreikštą dogmą:“. Ir pridedama: „Jei kas nors, neduok Dieve, turėtų įžūlumo prieštarauti Mūsų definicijai, tebūna atskirtas.“

Na, faktiškai taip, lyg Vatikano II Susirinkimas būtų neįvykęs, gyvena kad ir liturginės reformos šalininkai, nes tokio masto reformos visai neprašė Susirinkimo tėvai. Neprašė nei Komunijos į rankas, nei daugelio kitų dalykų, kuriuos kritikuojame. Mes nesiūlome ignoruoti Susirinkimo – mes manome, kad kažkada vėliau kažkuris popiežius ar susirinkimas turės atšaukti kai kurias Vatikano II Susirinkimo dokumentuose esančias klaidas. Pavyzdžiui, Konstancos Susirinkimas (1414–1418) yra vienas iš Visuotinių Bažnyčios susirinkimų, bet jo dekretas „Haec Sancta“, paskelbtas 1415 m. balandžio 6 d. ir ratifikuotas trijų popiežių, yra laikomas eretišku, nes teigia Susirinkimo viršenybę prieš Romos Pontifiką. Jį eretišku paskelbė Florencijos Susirinkimas. Istorikai ir teologai aiškina, kad „Haec Sancta“ galima pasmerkti, nes tai nebuvo dogmatinis apibrėžimas – jame trūksta tokių tipiškų formulių, kaip „anathema sit“ [tebūna atskirtas] ir veiksmažodžių „įsakyti, apibrėžti, nustatyti, paskelbti ar pranešti“. Dekreto tikroji reikšmė yra disciplinarinio ir pastoracinio pobūdžio ir nereiškia neklystamumo. Lygiai taip yra su Vatikano II Susirinkimo formuluotėmis.

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
NUOMONĖS

Ko turime reikalauti iš politikų artėjant rinkimams?

Artėja įvairių lygių rinkimai: Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimai. Kaip rašiau straipsnyje „Kaip kovoti su kultūrine revoliucija Lietuvoje?“, nereikėtų dėti vilčių į konkrečią politinę jėgą, nes ne ji keičia tikrovę, priklausomai nuo rinkėjų masės ir žiniasklaidos, bandančios sumaniai manipuliuoti šia rinkėjų mase, sprendimų.

Mūsų kova turėtų būti nukreipta būtent į politinės minties formavimą rinkėjų tarpe ir politikų privertimą imtis vienokių ar kitokių pokyčių. Mes veikiame ne iš „pirmosios“, o iš „antrosios“ politinės eilės. Mes veikiame pirmiausia kultūriniu, o ne tiesioginiu politiniu lygmeniu, tačiau taip daug veiksmingiau darome įtaką politikai.

Kodėl taip yra? Todėl, kad politikai susiduria su labai sunkia užduotimi – kaip įtikti kuo didesniam skaičiui rinkėjų arba vienai ar kitai žiniasklaidos grupei, oligarchams ir pan. Siekdami išplėsti savo įtaką, jie daro kompromisus principiniais klausimais.

Tačiau neretai pasitaiko ir taip, kad palyginti nedidelė, bet labai aktyvi rinkėjų grupė pastato politikus į nepatogią šviesą, parodydama jų oportunizmą. Tada sėkmę lemia šios grupės garsumas.

Būtent dėl to nereikia statyti ant partijos ar lyderio, nes lyderis ar bet kuri partija visada bus linkusi būti oportunistinė, išduoti savo principus vardan tariamos įtakos. Kita vertus, geriausia garantija – garsiai reikalauti, kad bet kuri politinė jėga vykdytų mūsų reikalavimus.

Mūsų poveikio priemonė yra žiniasklaida. Todėl prašome jūsų paramos, kad žiniasklaida būtų laisva nuo politikų, oligarchų ir įvairių liberalių agendų, bet priklausoma tik nuo jūsų – mūsų rėmėjų. Žinoma, šiandien mums sunku varžytis su Lietuvos informacinę erdvę užvaldžiusiais žiniasklaidos holdingais, tačiau interneto dėka galime neproporcingai padidinti savo įtaką, todėl prašome ir Jūsų paramos, nes kiekvienas euras, skirtas mūsų žiniasklaidai, yra kelis kartus reikšmingesnis už tą eurą, kuris iš mūsų atimamas iš mokesčių žiniasklaidos holdingams.

Dabar pereikime prie reikalavimų, už kuriuos kovojame, klausimo. Juos galima apibrėžti keliais klausimais, kurie susiję su tikėjimo ir moralės klausimais, taip pat su mūsų tėvynės reikalais. Jūsų požiūrį į šias ar kitas politines jėgas siūlome apibrėžti pagal jūsų atsakymus į šiuos klausimus. Raginame tuos iš Jūsų, kurie eina į priešrinkiminius susitikimus su politikais, užduoti šiuos klausimus ir išklausyti atsakymus, kad susidarytų nuomonę, ar verta balsuoti už vieną ar kitą politiką. Verta pažymėti, kad neatsakymas ar vengimas atsakyti į klausimą iš esmės reiškia neigiamą atsakymą ir taip turėtų būti traktuojamas.

Klausimai bet kurių rinkimų kandidatams:

  1. Ar katalikybė Lietuvoje turėtų būti pripažinta kaip valstybę formuojanti religija?
  2. Ar Lietuvoje žmogaus gyvybė turėtų būti saugoma nuo pat atsiradimo uždraudžiant abortus pagal pareikalavimą?
  3. Ar Lietuvoje reikėtų saugoti vyro ir moters santuoka pagrįstos šeimos sampratą ir turėtų būti neleidžiama įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę?
  4. Ar Lietuvoje turėtų būti neleidžiama įteisinti galimybę įsivaikinti tos pačios lyties asmenų poroms?
  5. Ar Lietuvoje reikėtų saugoti vaikus nuo propagandos apie homoseksualumą viešojoje erdvėje, mokyklose ir žiniasklaidoje?
  6. Ar Lietuvoje neturėtų būti keičiama vaiko paėmimo iš tėvų įtariant grėsmę vaiko gerovei tvarka?
  7. Ar Europos Sąjunga turėtų būti federacinė valstybė ar suverenių valstybių sąjunga ir laisvos prekybos zona?
  8. Ar skelbti Rožančiaus Kryžiaus Žygį Lietuvai ginti ir visomis priemonėmis ginkluotis ir ruoštis karui?

Pateikiami klausimai susiję su trimis žmogaus veiklos sritimis: tikėjimu, šeima ir saugumu. Daugiausia klausimų (penki) susiję su šeimos tema, nes būtent šeima šiandien yra labiausiai apšaudoma liberalių programų.

Kartu šeima iš tiesų yra pagrindinė ląstelė, kurioje žmogus ateina į šį pasaulį ir kurią palieka. Šia prasme šeima yra svarbesnė už valstybę. Valstybė gali egzistuoti arba neegzistuoti, bet šeima ir kartu su ja tauta egzistuos.

Antroji klausimų grupė susijusi su saugumu dviem aspektais. Teisiniu aspektu – kaip Lietuva gali funkcionuoti Europos Sąjungoje. Gynybiniu aspektu – kaip pasirengti galimai agresijai iš Rytų.

Kartu tikime, kad, nepataisius Lietuvos moralinės būklės, neatsigręžus į Visagalį per Švenčiausiąją Mergelę Mariją, mūsų žmogiškosios pastangos pasmerktos žlugti. Šios žmogiškosios pastangos yra labai reikalingos, tačiau tik su sąlyga, kad bus malda, o svarbiausia – didelės dalies gyventojų malda ir vieša malda.

Ir dar vienas klausimas, kuris yra svarbiausias ir susijęs su mūsų tikėjimu. Ar mūsų katalikų tikėjimas ras pripažinimą mūsų šalyje? Jei taip, tuomet Dievo akyse šios valstybės egzistavimas turi prasmę. Viešpats Dievas nori būti garbinamas ne tik altoriuose, bet ir viešose erdvėse – visuomenėje ir valstybėje.

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

“Kardinolai nebijo Dievo, bet žiniasklaida jo bijo” – Ką jie išrinks naujuoju popiežiumi?

Kardinolai nebijo Dievo, jie bijo žiniasklaidos – jie nori turėti šventą ramybę ir mėgautis purpuru. Todėl jie bus linkę popiežiumi išrinkti žmogų, kuris gerai žada – žmogų, iš kurio tikisi santūraus popiežiaus valdymo stiliaus. Tokią tezę išsakė vienas argentiniečių tinklaraštininkas, kuris jau kelerius metus įžvalgiai nušviečia Pranciškaus pontifikatą.

Autorius publikuoja slapyvardžiu Caminante Wanderer. Kaip jis teigė neseniai tradicionalistiniame Vokietijos portale “Katholisches.info” paskelbtame straipsnyje, dar prieš kelis mėnesius atrodė, kad pagrindinis kandidatas į popiežiaus Pranciškaus įpėdinius yra Bolonijos arkivyskupas kardinolas Matteo Zuppi. Šiandien jo šansai atrodo kur kas mažesni dėl dviejų priežasčių: dėl akivaizdžios nesėkmės Rusijos ir Ukrainos tarpininkavimo procese ir dėl to, kad Zuppi tvirtai palaiko Pranciškaus liniją, mano autorius. Būtent pastarasis aspektas turėtų būti lemiamas. Pasak Camintante Wanderer, dauguma kitos konklavos dalyvių “bet kokia kaina norės išvengti naujojo Bergoglio”. Taip yra daugiausia dėl situacijos, susidariusios dėl Tikėjimo doktrinos dikasterijos prefekto kardinolo Victoro Manuelio Fernándezo veiksmų. Pasak argentiniečių tinklaraštininko, Fernándezo paskyrimas buvo didžiausia klaida per visą Pranciškaus pontifikatą.

Caminante Wanderer pirmiausia nurodo du dalykus: deklaracijos Fiducia supplicans paskelbimą ir ankstesnių Fernándezo publikacijų, kuriose jis rašė apie orgazmą ir misticizmą, atradimą. Šie įvykiai “paženklino jį likusios Kardinolų kolegijos akyse”. Purpuriniai žiūri į jį “su dideliu įtarumu”, mano tinklaraštininkas. Kardinolai mano, kad jis yra akivaizdžiai neįveikiamos seksualinės fiksacijos žmogus. Todėl jie norės Pranciškaus įpėdiniu išrinkti žmogų, iš kurio tikisi didesnės atsakomybės, t. y. tokį, kuris vargu ar priims panašius personalo sprendimus, kokie buvo paskirti Fernándezui.

Problemų su kardinolais, be to, Pranciškus visada turėjo. Caminante Wanderer primena, kad vienintelė reguliari konsistorija per dabartinį pontifikatą įvyko 2014 m. Tuomet kardinolas Walteris Kasperis pateikė savo progresyvias tezes, kurias vėliau paneigė kardinolas Carlo Caffarra. “Štai kodėl Pranciškus – sinodalumo, dialogo ir įsiklausymo popiežius – priėmė sprendimą nešaukti naujos generalinės konsistorijos. Jis suprato, kad kariuomenė prieš jį maištauja”, – pabrėžia tinklaraštininkas.

Kadangi konsistorijos nebuvo, kardinolai vieni kitų nepažįsta; o tai reiškia, kad daugiausia šansų būti išrinktiems turi tie, kurie yra pažįstami. Vatikano atstovas Marco Tosatti neseniai atkreipė dėmesį į kardinolą valstybės sekretorių Pietro Paroliną – žmogų, kuris tiktų ir kurijos kardinolams, ir kai kuriems konservatoriams, galintiems jį priimti kaip “mažesnį blogį”.

Kitu labai gerai žinomu kardinolu netikėtai tapo Kinšasos arkivyskupas Fridolinas Ambongo, organizavęs Afrikos pasipriešinimą Fiducia supplicans. “Nesakau, kad Ambongo turi šansų tapti popiežiumi; tik sakau, kad dabar jį pažįsta visi kardinolai – anksčiau to nebuvo. Kaip [Ambongo] kėlė panieką tarp vokiečių ir belgų, taip jis sukėlė dideles simpatijas kituose pasaulio kraštuose”, – pažymi Caminante Wanderer.

Toliau tinklaraštininkas daro išvadą, kad dauguma kardinolų yra oportunistai (nors pasitaiko ir išimčių): kardinolystė jiems suteikta ne dėl tikėjimo ir pamaldumo, bet dėl to, kad jie patenka į gerus sandėrius. “Jie nori gerai praleisti laiką ir mėgautis purpuru. Jie nebebijo Dievo, tik žiniasklaidos, todėl, kiek įmanoma, išrinks popiežių, kuris nekeltų problemų”, – sakė jis. – rašo jis. Jie ieškos žmogaus, kuris po Pranciškaus pontifikato žada rimtai žiūrėti į savo pareigas; pageidautina, kad tai būtų nepastebimas ir nereikšmingas žmogus, garantuojantis vieną dalyką – taiką.

Jei pasirinkimas būtų toks, mano tinklaraštininkas, įvyktų “Bažnyčios balkanizacija”. Vienuose regionuose būtų laiminamos “net labai nereguliarios poros”, kituose – ne; vienur būtų palaikoma tradicinė liturgija, kitur naująsias Mišias pakeistų diakonių vedama “Žodžio liturgija”. “Trumpai tariant, savotiška pasaulinė anglikonų bendruomenė […], arba “panortodoksija”, kur kiekvienas patriarchatas veikia savarankiškai ir daro daugiau ar mažiau tai, ką nori, geriausiu atveju rodydamas tam tikrą pagarbą ekumeniniam Konstantinopolio patriarchui.”

Tačiau visa tai, daro išvadą Caminante Wanderer, tėra trumpalaikės hipotezės. Juk Pranciškus netrukus Bažnyčioje įves diakoniją, o tai sukels tam tikrą vyskupų ir kunigų mobilizaciją. Galiausiai “pamatysime, kas pasirodys Šventojo Petro bazilikos balkone, kai Viešpats suteiks savo Bažnyčiai malonę, kurios visi tikimės”.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Kardinolas Sarah: “Labai didžiuojuosi Afrikos vyskupais, atmetusiais popiežiaus Pranciškaus homoseksualų palaiminimus!

Šias pastabas kardinolas Sarah išsakė vasario 23 d. Rytų Afrikos katalikiškame universitete Nairobyje, teologinio simpoziumo klausimų ir atsakymų metu.

Kardinolas Robertas Sarah, buvęs Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas, sakė, kad “labai didžiuojasi”, jog Afrikos vyskupai “visiškai” atmetė prieštaringai vertinamą Vatikano dokumentą “Fiducia Supplicans”, kuriame siūloma kunigais laiminti nereguliariose situacijose esančias poras ir tos pačios lyties poras.

“Manau, kad Fiducia Supplicans turi Afrikos vyskupų atsakymą – labai aiškų, – sakė Sarah. Pabrėžęs, kad dokumentas neturi jokio Šventojo Rašto pagrindo, jis tęsė: “Ir ne tik Afrikos vyskupai, bet ir daugelis Europoje, Kazachstane, Lenkijoje, atsisakė, nes dokumentas neturi jokio Šventojo Rašto pagrindo, jokio teologinio pagrindo.”

“Aš labai didžiavausi girdėdamas, kad Afrikos vyskupai visiškai atmetė šį tekstą. O daugelis kitų vyskupų net Brazilijoje atsisakė, todėl manau, kad man atrodė, jog jo neįmanoma priimti”, – užbaigė jis.

Šias pastabas Sarah išsakė vasario 23 d. Rytų Afrikos katalikiškajame universitete Nairobyje per teologiniam simpoziumui skirtą klausimų ir atsakymų konferenciją. Šia dogmatikos katedros surengta konferencija siekta nušviesti Kristaus misionieriškąjį mandatą šiandienos Afrikos religiniame, kultūriniame ir socialiniame kontekste. Pagrindinė pranešėja buvo Sara, tvirtai ginanti katalikiškąją ortodoksiją tiek mokymo, tiek sakramentinės disciplinos srityje.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Kaip kovoti su kultūrine revoliucija Lietuvoje?

Seniai žinoma, kad dar prieš 50 metų, nepaisant sovietinės okupacijos, Lietuvos visuomenės moralinė būklė buvo geresnė. Ji buvo geresnė ne todėl, kad vyravo komunizmas, nes būtent tada buvo nutiestas kelias šiandieniniam ateizmui ir liberalizmui. Ji buvo geresnė todėl, kad bent dalis visuomenės nuolat kovojo su antikrikščionišku komunistiniu režimu ir taip tobulino krikščioniškas dorybes.

Kita vertus, paaiškėjo (išmintingesnieji tai visada žinojo), kad išsaugoti, perduoti ir skleisti tikėjimą vadinamojoje laisvoje visuomenėje yra daug sunkiau. Visų pirma tikėjimo nepavyko perduoti kitai kartai, kuri, užsikrėtusi liberalia ideologija, nejautė poreikio skleisti tikėjimą.

Prie to labai prisidėjo Vatikano II Susirinkimas, kuris skelbė ne Evangeliją, bet „prisitaikymą prie pasaulio“, o tai akivaizdžiai prieštarauja Evangelijai. Liturginė reforma lėmė tikėjimo nykimą iš pradžių kunigų, paskui tikinčiųjų tarpe. Katalikų tikėjimo nykimas visuomenėje lėmė liberaliosios ideologijos pergalę, kurios rezultatas – tokia politinės sistemos konfigūracija, kokia ji yra dabar.

Užduokime amžiną klausimą: ką daryti? Čia dažnai siūlomi politiniai problemos sprendimo keliai – kurti ar remti vieną ar kitą politinę jėgą, vienus ar kitus kandidatus į Lietuvos Respublikos Prezidentus. Šie pasiūlymai nėra vaistas nuo susidariusios padėties, nes jie tik priešinasi matomoms pasekmėms.

Vadinamojoje atstovaujamosios demokratijos sistemoje jokia politinė jėga negali vienu metu eiti prieš rinkėjus ir prieš masinę žiniasklaidą. Kol rinkėjais efektyviai manipuliuoja didžioji žiniasklaida, tol nėra galimybės, kad į valdžią ateitų nekorektiška politinė jėga.

Kažkur šiame ydingame rate turi įvykti proveržis. Tinkamiausia vieta – dirbti su žmonėmis – rinkėjais, tačiau ne politiniu, o kultūriniu lygmeniu. Katalikams tai yra kova Bažnyčioje, kur įvyko Vatikano II Susirinkimo pradėta revoliucija Bažnyčioje, kurios logiškos pasekmės šiandien yra baisūs dalykai, apie kuriuos pastaruoju metu dažnai girdime ir kurių net nesinori įvardyti.

Pasaulietinėje sferoje būtina skatinti tradicinius modelius – tradicinę šeimą, kultūrą ir civilizaciją, pagrįstą krikščionybe, romėnų teise ir graikų filosofija. Tai darant, šių užduočių nereikėtų skirstyti. Krikščioniškųjų simbolių buvimas viešojoje erdvėje yra labai reikalingas, nes primena mums mūsų šaknis. Požiūris, atskiriantis religinę sritį nuo socialinės, yra klaidingas.

Čia verta pacituoti brazilų katalikų mąstytojo daktaro Plinio Correa de Oliveiros žodžius:

„Revoliucijoje galime išskirti tris lygius, kurie tam tikru laipsniu persipynę. Pirmasis, giliausias lygis, glūdi tendencijų krizėje. Netvarkos tendencijos pagal savo esmę grumiasi dėl savo realizavimo. Nebesitaikydamos prie nusistovėjusios dalykų tvarkos, kuriai jos yra priešiškos, tos tendencijos pradeda veikti, keisdamos mentalitetą, gyvenimo ir būties būdą, meno raišką, papročius, kol kas ir tik kol kas dar neliesdamos idėjų.

Krizė pereina nuo šių gilių klodų į ideologinę plotmę. Iš tikrųjų, kaip Paul Bourget sako savo garsiame darbe Le Démon de Midi, reikia gyventi taip, kaip galvoji, kas anksčiau ar vėliau baigsis tuo, jog imsi galvoti taip, kaip gyvenai. Gavusios gilių netvarkos tendencijų postūmį, naujosios doktrinos ima klestėti. Pradžioje jos nors retkarčiais siekia taikaus sambūvio su senosiomis doktrinomis, reikšdamosi tokiu būdu, kad palaikytų bent išorinį panašumą į harmoniją. Tačiau galiausiai tai baigiasi atvira priešprieša.

Idėjų transformacija savo ruožtu skverbiasi į faktų zoną. Čia, naudojant kruvinas ar taikesnes priemones, yra transformuojamos šalies institucijos, įstatymai, papročiai tiek tikėjimo srityse, tiek ir pasaulietiškoje visuomenėje. Tai trečioji krizė, dabar jau visiškai įsibrovusi į faktų sritį.“

Žvelgdami į šią gilią analizę, turime ir savo veiksmus pirmiausia turime nukreipti į kovą su tendencijomis ir idėjomis, nes tik tada bus įmanoma ką nors pakeisti faktinėje situacijoje.

Jonas Šaulys

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Ar patriotizmas be tikėjimo gali išgelbėti Tėvynę?

Svarbus dalykas, apie kurį reikėtų kalbėti, – ar patriotizmas be tikėjimo gali išgelbėti Tėvynę? Mano nuomone, negali. Katalikas turi būti patriotas, bet tai nereiškia, kad jis turi viskuo mėgdžioti nekataliką patriotą. Lietuva kaip valstybė ir tauta istoriškai išliko tik dėl katalikų tikėjimo. Jei Lietuva nebūtų priėmusi katalikybės, šiandien apie baltiškumą kalbėtume tik archeologine prasme. Todėl lietuvių nacionalistai turėtų būti dėkingi Katalikų Bažnyčiai iki grabo lentos.

Tikra tautinė dvasia – kaip sakė ispanų karlistai „pirmiau esu katalikas, po to ispanas“. Lietuviškumo jie neneigia, priešingai – perfrazuoju jų kitus žodžius: tikra lietuviškumo didybė ir yra katalikiškoje tos tautos šalies tradicijoje, jos išlaikyme ir manifestavime. Tautiškumas negali būti atskiras nuo Kristaus, jo tiesos mylėjimo ir viešo deklaravimo.

Čia galima pacituoti daktarą Plinio Correa de Oliveirą, kuris savo knygoje „Revoliucija ir kontrrevoliucija“ aprašo, kas yra tikra civilizacija:

„…katalikiška kultūra ir civilizacija yra tikroji kultūra ir tikroji civilizacija. Reikia pažymėti, kad jos negali egzistuoti nekatalikiškose tautose. Nors žmogus ir gali pats, iš savo žinojimo pripažinti gamtos dėsnius, tačiau jis be Bažnyčios autoriteto negali visiškai ir amžinai to žinojimo išlaikyti. Dėl to tas žmogus, kuris neišpažįsta tikrosios religijos, negali praktikuoti visų Dievo įsakymų. Esant tokioms sąlygoms, kadangi be žinojimo ir Dievo įstatymų laikymosi krikščioniškos tvarkos negali būti, tikroji civilizacija ir kultūra įmanomos tiktai šventosios Bažnyčios tikinčiųjų šeimoje. Kaip yra pasakęs šv. Pijus X, civilizacija yra tuo tikresnė, tuo ilgaamžiškesnė, tuo vaisingesnė, kuo ji yra giliau krikščioniška. Ir kuo smarkiau ji tolsta nuo krikščionybės idealų, tuo, didžiai visuomenės nelaimei, ji tampa dekadentiškesnė. Taigi pagal daiktų prigimties logiką Bažnyčia tampa krikščioniškos civilizacijos saugotoja ir gynėja.”


Deja, XX a. Lietuvos valstybės atgimimo veikėjai ją kūrė ne ant katalikiškų, o ant masoniškų (kaip šiandien visas valstybes), pagražintų pagoniškomis legendomis, pamatų. Tarpukario vyriausybės toleravo katalikų tikėjimą, bet nuoširdžiai jo nerėmė. Panašiai elgiasi ir kai kurie šiandieniniai tautiniai patriotai, slėpdami savo katalikybę. Katalikai taip elgtis neturėtų, o vieša malda turėtų paskatinti prisijungti ir tuos „drungnus katalikus”.

Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų aspektą, kylantį iš šiuolaikinio klaidingo požiūrio, kad religija turėtų būti atskirta nuo pasaulietinių dalykų ir kad visos religijos yra lygiavertės.

Pagal klasikinę teologiją katalikų religijos laisvė yra aukštesnė už valstybinę ar visuomeninę tvarką. Klasikinė teologija nežino jokios „autonomijos“ žmogaus gyvenime. Nėra individo ar institucijos, kuri galėtų egzistuoti be Kristaus: „Žmonių visuomenė gali būti pagydyta tik grįžtant prie krikščioniškojo gyvenimo ir institucijų“ (Leonas XIII, enciklika Rerum novarum). „Katalikų tikėjimo dogma yra ta, kad Kristus turi įstatymų leidybos, teismo ir valdymo galią visiems žmonėms ir valstybėms“ (Pijus XI, Quas primas). Visas pasaulis turi vienintelį „svorio centrą“ – Kristų Karalių, kuriam viskas turi būti pavaldu.

Viena iš modernistinių klaidų, kai visi tikėjimai sudedami į vieną lygį. Katalikų tikėjimas yra vienintelis tikras tikėjimas ir, skirtingai nuo kitų prigimtinių tikėjimų (kurie gali būti tik toleruojami), negali būti traktuojamas kaip kiti. O viešas katalikų tikėjimo išpažinimas labiausiai tinka visuomeninių ar valstybinių švenčių rėmuose.

Dar vienas klausimas yra susijęs su vieša malda. Kodėl viešos maldos yra būtinos? Nors mūsų laikais daug nuodėmių daroma viešai, nesvarbu, ar tai būtų abortai, ar skyrybos, ar sodomijos nuodėmė ir t.t., siekiant sumažinti bausmę, kuri neabejotinai bus skirta visai lietuvių tautai (taip pat ir kitoms tautoms) už šias nuodėmes, būtina už tokias nuodėmes atsilyginti ir viešai. Pavyzdžiui, Lietuvos valstybės atkūrimo diena yra tinkama data ir vieta atsilyginti už nuodėmes, padarytas mūsų Tėvynėje. Taip pat ir mūsų Tėvynės labui. Deja, šiemet šią dieną, šioje eisenoje, nepastebėjome jokios katalikų tikėjimo išraiškos.

Būtent, taip, ir turime veikti, derindami tikėjimą su tautiniais bei patriotiniais jausmais ir šį tikėjimą rodydami viešai pagerbdami Kristų Karalių bei atsilygindami už nesuskaičiuojamą daugybę šiandien viešai daromų nuodėmių. Tik taip galime apginti gerą Lietuvos vardą Dievo akyse. Tikiuosi, kad ji vėl taps Šventąja Lietuva, ir tegul Švenčiausioji Mergelė Marija mums padeda!

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Putinas, Carlsonas ir gudai. Ar Lietuva turi savo išpopuliarintą istorijos versiją?

Ar Lietuva turi savo išpopuliarintą istorijos versiją? Baiminimasis, kad gudai skleidžia savo istorijos versijas, rodo, jog tokio populiarinimo šioje kartoje tikriausiai dar nėra buvę.

Tinklalapyje www.bernardinai.lt galime perskaityti Putino tezių apie Lietuvos istoriją apžvalgą. Ji pradedama citata:

„[Kyjivo Rusios] skaidymasis sustiprėjo po niokojančios Batu Khano invazijos, nusiaubusios daugybę miestų, įskaitant Kyjivą. Šiaurės rytinė Rusijos dalis pateko į Aukso ordos kontrolę, tačiau išlaikė ribotą suverenitetą. Pietinės ir vakarinės Rusijos žemės didžiąja dalimi tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi, kuri – svarbiausia – istoriniuose dokumentuose buvo vadinama Didžiąja Lietuvos ir Rusijos kunigaikštyste. (Šitaip šalis niekuomet nevadinta. LDK savo oficialioje titulatūroje vardino visas užimtas teritorijas pabaigdama vardinimą „bei kitų žemių Kunigaikštystė“).“

Autorius toliau apibendrina:

„Lietuva yra tik pavadinimas, vienoms iš istoriškai slaviškų (suprask, rusiškų) žemių. Bendra kalba, religija, gimynystės ryšiai su Maskva. Lietuviai pakeliui kažkur nubyra (tikėtina, jog ateities vadovėlyje taip ir bus parašyta – „prie jūros dar buvo žmudai ir Žmudija“). Lenkai kalti dėl to, kad LDK žemės tapo katalikiškomis, o stačiatikiškų sumažėjo. Lenkai kalti, kad vietoj kirilicos pradėjo dominuoti lotyniška abėcėlė. LDK iš esmės yra ne kas kita kaip Kyjivo Rusios ir jos teisių perėmėjos – rossijos istorijos dalis ir paveldas.

Taigi reikia suvokti, kad 30 metų kuriamas pseudoistorinis naratyvas apie baltarusišką Lietuvos kilmę yra Kremliaus naudai. Tai, kad yra politologų, istorikų ir ar šiaip naudingų naivuolių, kurie bando teigti, jog „kuo daugiau LDK Baltarusijoje, tuo ten mažiau Kremliaus“, nesąmoningai kenkia mums, nes Kremlius inkorporavo visa tai į savo naratyvus bei planus… ir lietuviams juose vietos nėra.“

Tai, ką pasakė Putinas, yra Rusijos naratyvas. Norėtųsi paklausti, o kur yra Lietuvos naratyvas? Nuolat skųstis, kad viską gadina gudai, kurie, naudodamiesi „litvinizmu“, skleidžia Rusijos naratyvą, tūkstantmetę istoriją turinčiai tautai tikrai nepakanka.

Kodėl žiniasklaidoje (nekalbu apie mokslines knygas) negirdime apie šiandieninių gudų baltišką kilmę (mokslinė baltų substrato teorija), apie lietuviškas pilis Krėvoje ir Lydoje, apie žemių prie Dniepro ir Dvinos baltiškumą, apie katalikišką šių žemių istoriją?

Šių mokslinių ir neginčijamų faktų populiarinimo ir Lietuvos istorinio naratyvo propagavimo ir Lietuvoje ir pasaulyje yra per mažai. Kalbant apie šį naratyvą, akivaizdu, kad šiandien negalima apsiriboti vien anglų kalba. Šis naratyvas turi būti prieinamas ir rusų kalba visiems skaitytojams, klausytojams ir žiūrovams Rytuose.

Rašydamas šiuos žodžius, viena vertus, galvoju apie priemones, kurių turėjo imtis Lietuvos valstybė, tiesiogiai suinteresuota šio naratyvo kūrimu. Tačiau ko galima tikėtis iš Lietuvos valstybės, kai ji per dešimtmetį nesugeba pastatyti nacionalinio stadiono?

Tokiu atveju šiuos klausimus reikėtų adresuoti žiniasklaidai ir tinklaraštininkams, skatinant juos nušviesti šią temą. Lietuvai reikia savo istorinio naratyvo populiaria forma, juolab kad istorinių šaltinių netrūksta.

Galbūt tada taip nebijotų gudų, skleidžiančių vienokią ar kitokią istorijos versiją? Juk esame tūkstantmetę istoriją turinti tauta….

Jonas Šaulys

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Kodėl mes giname dekadentinius Vakarus?

Žlugus pokario liberaliajai tvarkai, tikėtina, kad gali kilti didelio masto konfliktas. Taip gali atsitikti, jei dabartiniai konfliktų židiniai Ukrainoje, Izraelyje, Šiaurės Korėjoje ir Taivane išsiplės ir apims didžiąsias valstybes bei jų įtakos sferas.

Štai kodėl daugelis analitikų teisingai apibūdina Amerikos dalyvavimą šiandieniniuose konfliktuose kaip Vakarų gynybą. Statymai iš tiesų yra dideli, nes bet koks konflikto paūmėjimas kelia grėsmę ne atskiroms valstybėms, o dabartinei pasaulio padėčiai.

Vakarų gynimas

Tačiau kai kurie sluoksniai į karą žvelgia kitaip. Jie abejoja, ar tikslinga ginti Vakarus dabartinėje jų dekadanso būklėje. Jie netgi gali simpatizuoti Irano ajatoloms ir kitiems Vakarų priešininkams, kurie laiko Ameriką “didžiuoju šėtonu”, atsakingu už visą blogį pasaulyje.

Iš tiesų atrodo, kad Vakarų tautos savo globalizuotomis struktūromis, amoralia mada ir dekadentiška kultūra daug prisidėjo prie pasaulio sugedimo. Davoso institucijos visur propaguoja “pabudusių” (woke) ir aplinkosaugininkų darbotvarkę. Kitos antivakarietiškos valstybės, tokios kaip Rusija ir Kinija, teigia atstovaujančios kultūroms, kurios priešinasi šioms nerimą keliančioms tendencijoms.

Todėl kai kurie klaidingai teigia, kad dėl šio dekadanso negalima ginti Vakarų. Jie mano, kad geriau atsitraukti į izoliacionizmą ir leisti globalizuotai sistemai su jos korumpuotu elitu žlugti.

Visuotinė revoliucija, paliečianti visus

Toks požiūris yra klaidingas, nes ignoruoja tris pagrindinius dalykus, kurie parodo šios didžiosios kovos perspektyvą.

Pirmasis dalykas yra tai, kad visuotinė pasaulinė krizė daro poveikį visam pasauliui. Nei Rytai, nei Vakarai nėra laisvi nuo jos dominavimo. Ji skirtingu mastu atakuoja visas valstybes, kultūras ir sistemas.

Brazilų mąstytojas ir veiklus žmogus profesorius Plinio Corrêa de Oliveira šią krizę pavadino Revoliucija – istoriniu procesu, prasidėjusiu nuo protestantiškosios revoliucijos ir pasistūmėjusiu į priekį su Prancūzijos ir komunistine revoliucijomis. Šiandien ji pasireiškia kaip kultūrinė revoliucija. Jos tikslas – panaikinti visus krikščionybės pėdsakus.

Šią moralinę krizę, giliai glūdinčią šiuolaikinio žmogaus sieloje, skatina išdidumo ir juslingumo proveržiai. Tai visa apimantis maištas prieš Dievą. Šiuolaikiniai globalizuoti tinklai palengvina jos plitimą visame pasaulyje, nepalikdami nė vieno nepaliesto.

Teiginys, kad kai kurie regionai, pavyzdžiui, Rusija, Kinija ar Iranas, yra laisvi nuo šios įtakos, yra iliuzija. Iš tikrųjų moralinė abortų, pornografijos ir paleistuvystės rykštė egzistuoja visur, taip pat ir šiose vietose. Abiejose šių konfliktų pusėse taip pat klesti nereligingumas, egalitarizmas ir nihilizmas.

Taigi į kovą reikia žvelgti šiame kontekste, kai abi pusės yra užsikrėtusios tais pačiais revoliucijos daigeliais, nors ir pasireiškiančiais skirtingais būdais.

Revoliucija nėra Vakarai

Antra, šios Revoliucijos negalima tapatinti su Vakarais. Atvirkščiai, pagrindinis Revoliucijos priešas yra Vakarų krikščioniškoji civilizacija. Ji įsitvirtina pasaulyje dominuojančiose Vakarų struktūrose. Kaip vėžinis auglys, jos ideologiniai daigai užkrečia ir metastazuoja visame pasaulyje.

Taigi tikroji krizė labiau slypi šiose Vakarų struktūrose, o ne Rytų ir Vakarų priešpriešoje. Pasaulis stebi XIX a. filosofijų, tokių kaip socializmas, liberalizmas ir hegelizmas, kurios sunaikino visų tautų – tiek Rytų, tiek Vakarų – sielas, nuniokojimą. Nihilizmas ir “pabudimo” (woke) idėjos puola ir griauna Vakarų naratyvus, tapatybės sampratas ir socialines struktūras visur, kur tik jų pasitaiko.

Ta pati revoliucija skatina ir kitas kultūras pulti Vakarus. Jos raginamos sunaikinti ne Revoliuciją (tai būtų labai gerai), bet krikščioniškąją civilizaciją, kuriai kadaise taip ryškiai atstovavo Vakarai.

Jei norime, kad pasaulyje vėl įsivyrautų tvarka, visi turi pulti bendrą priešą – šią moralinę revoliuciją. Norint tai padaryti, tikroji kova yra nustatyti ir pasipriešinti radikaliausioms Revoliucijos apraiškoms, kurios tęsia jos griaunamąjį procesą.

Ginti Vakarus – arba tai, kas iš jų liko

Štai kodėl Jungtinės Valstijos turi ginti Vakarus – arba tai, kas iš jų liko. Kol egzistuoja Vakarai kaip idealas, jie kelia grėsmę Revoliucijai.

Vakarai, kaip ideologinė sąvoka, reiškia tautų šeimą, ypač Europoje, kuriai įtaką daro krikščioniškoji moralė ir tikėjimas. Vakarų dinaminės vienybės taškas buvo krikščionybė, vadovaujama Katalikų Bažnyčios. Šios tautos susivienijo aplink mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus asmenį ir Jo Evangelija perkeitė pasaulį.

Tie patys Vakarai sukūrė krikščioniškas institucijas, filosofijas, menus, kultūrą ir buvimo būdus, kurie vis dar gyvuoja kasdienybėje. Dabartinė revoliucijos valstybė siekia šiuos dalykus sunaikinti. Šios socialinės struktūros yra kur kas didesnis Rusijos, Kinijos ir Irano priešiškumo taikinys nei teisingai smerkiamas moralinis nuosmukis, kuris taip pat susiduria su dideliu aktyvistų Vakaruose pasipriešinimu.

Dėl šios priežasties Vakarų šalys turi geresnes sąlygas kovoti su Revoliucija su savo krikščioniškosios civilizacijos likučiais nei antivakarietiškos šalys, kurios kartu su Vakarais nuslopintų ir visus šiuos likučius. Be to, Vakaruose vis dar yra sielų, norinčių kovoti už šiuos idealus, priešintis Revoliucijai ir prašyti Dievo malonės pagalbos.

Kinijos komunizmo, Irano politinio islamo ir Rusijos mistinės valdymo filosofijos sąjunga, pavadinta “Ketvirtąja politine teorija”, yra revoliucinio proceso pažanga. Jos tamsus triumfas keltų rimtą grėsmę kontrrevoliucinei reakcijai.

Todėl Jungtinės Valstijos privalo ginti šią miglotą krikščioniškųjų Vakarų idėją, net ir dabartinę jos irimo būklę. Vakarai išlieka platforma, ant kurios pasipriešinimas, padedamas Dievo malonės, gali būti toliau žadinamas ir maitinamas.

Kol yra bent kiek krikščioniškosios civilizacijos žarijų, kontrrevoliucija gali jas vėl pakurstyti į siautulingą ugnį, atimdama iš revoliucijos bet kokias sąlygas pergalei ir taip užtikrindama grįžimą prie tvarkos.

www.tfp.org

Categories
NUOMONĖS

Nyderlandų primas: nepritariame LGBT porų palaiminimui!

Šventoji Dvasia veikia Bažnyčioje, todėl galima būti ramiems dėl ateities. Dauguma vyskupų atmeta su Evangelija nesuderinamus pokyčius. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie homoseksualių porų palaiminimą, – Nyderlandų primas kardinolas Vilemas Eikas (Willem Eijk).

Nyderlandų primas atkreipė dėmesį, kad didelė dalis pasaulio vyskupų atmetė doktrininėje deklaracijoje Fiducia supplicans siūlomą homoseksualių porų palaiminimą.

– Dokumente, deklaracijoje Fiducia supplicans, kalbama apie nereguliarių porų, pavyzdžiui, vienalyčių porų, palaiminimą. Šią deklaraciją komentavo daugelis Afrikos, Rytų Europos vyskupų konferencijų, taip pat Nyderlandų vyskupų konferencija. Olandijos tik pareiškė, kad visada galima laiminti, melstis už nusidėjėlį, Bažnyčioje tai nėra naujiena, mes visada tai darėme. Tačiau priklauso nuo to, ko iš to tikimasi. Siūlome melstis, kad šis žmogus atrastų objektyvią Dievo valią savo asmeniniam gyvenimui ir galėtų jame augti”, – sakė kardinolas.

– Nieko nepasakėme apie porų palaiminimą, tai palikome nuošalyje. Tačiau manau, kad kai kalbame apie maldą už konkretų asmenį, kad jis atrastų tikrąją, objektyvią Dievo valią savo gyvenimui, tai reiškia, kad jis atrastų, kaip Dievas nori, kad jis gyventų – pagal tai, kaip Jis jį sukūrė ir kaip sukūrė santuoką. Taigi manau, kad tai, žinoma, objektyviai reiškia, kokia yra mūsų pozicija dėl porų palaiminimo”, – pridūrė jis.

Kaip jis paaiškino, olandai nerimauja, kad poros palaiminimas būtų suprastas kaip pritarimas jų santykiams.

– Mūsų šalyje homoseksualų sąjungos jau buvo įteisintos 2001 m. Mes buvome pirmoji šalis visame pasaulyje, kuri tai padarė, ir kaip Olandijos vyskupai esame susirūpinę, kad šių porų palaiminimas gali būti suprastas kaip jų homoseksualių santykių palaiminimas. Buvome susirūpinę, kad Bažnyčia leis palaiminti tos pačios lyties asmenų sąjungas. Dėl šios priežasties pasakėme: nekalbėsime apie tos pačios lyties porų palaiminimą, tačiau kai sakome, kad galima melstis už asmenį, kad jis rastų, atrastų objektyvią Dievo valią savo gyvenime, tai akivaizdžiai rodo mūsų ketinimus”, – sakė jis.

Paklaustas apie situaciją pasaulyje sinodo proceso kontekste, jis pažymėjo, kad dauguma vyskupų atmeta nekatalikiškus pokyčius.

– Užtenka pažvelgti į šių metų spalį vykusį vyskupų sinodą, ir susipažinę su išvadomis pamatysite, kad dauguma pasaulio vyskupų nepripažįsta nuomonių, kurios neatitinka tradicinės Bažnyčios doktrinos. Esu nuramintas. Šventoji Dvasia ir šiandien aktyviai veikia Bažnyčioje”, – teigė jis.

Nyderlandų primas taip pat buvo paklaustas apie lyčių ideologiją.

– Kaip katalikai turime žinoti, kad lyčių teorija ne visada atitinka Bažnyčios doktriną, sakė jis. – Problema iškyla, kai kalbame apie toliaregiškiausią gender teoriją, kuri teigia, kad galima visiškai atskirti socialinį vyro ir žmonos, vyro ir moters vaidmenį nuo biologinės lyties. Tai neatitinka Bažnyčios tradicijos, nes tai reiškia, kad galima gyventi kaip homoseksualui, lesbietei, transseksualui, transseksualui, nebinariniam asmeniui – tai yra jūsų pasirinkimas, galite pasirinkti savo lytinę tapatybę, kuri nepriklauso nuo biologinės lyties. O tai neįmanoma pagal Bažnyčios mokymą”, – pabrėžė jis. Kaip paaiškino kardinolas, žmogus yra sielos ir kūno junginys, o tai reiškia, kad neįmanoma visiškai atskirti savo socialinio vaidmens nuo biologinės lyties.

Toliau kardinolas kalbėjo apie kontracepciją, atsižvelgdamas į Popiežiškosios gyvybės akademijos idėjas paskelbti ją kartais leistina. Kaip jis pabrėžė, kontracepcijos nedorumas yra de facto neklystantis mokymas.

– Bažnyčios mokymas apie kontracepciją niekada nepasikeis, tai neįmanoma. Tai Bažnyčios tradicijoje įtvirtinta doktrina. Tiesa, dogmos apie kontracepciją niekada nebuvo, tačiau kai tam tikros doktrinos kategoriškai mokoma ilgą laiką – pavyzdžiui, teigiama, kad kontracepcija savaime yra blogis, – tai rodo, kad ši doktrina nekinta. Taigi autentiškas Magisteriumas, kuris nėra dogma, gali būti lygiai taip pat nekintantis. Taip yra ir kontracepcijos atveju”, – sakė jis.

www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Arkivyskupas Hektoras Agueras: Dievo Apvaizda rodo naujus kelius Afrikoje ir Azijoje!

“Fiducia supplicans” deklaracija ir jos išprovokuotos reakcijos leidžia matyti Bažnyčioje vykstantį žemyninį susiskaldymą: Europoje – pritarimas, Afrikoje ir Azijoje – nepritarimas, – rašė arkivyskupas Hektoras Agueras (Hector Aguer).

Arkivyskupas Hectoras Agueras yra į pensiją išėjęs La Platos metropolitas Argentinoje. Jau kelerius metus hierarchas pasisako bažnytiniuose debatuose, kritikuodamas daugelį pažangių Pranciškaus ir jo žmonių sprendimų. Agueras gerai pažįsta kardinolo Victoro Fernándezo figūrą, nes būtent Fernándezas buvo jo įpėdinis La Platoje.

Europoje prieš Fiducia supplicans pasisakė Ukrainos, Baltarusijos, Vengrijos ir netiesiogiai Lenkijos episkopatai, tačiau deklaracijai pritariančių episkopatų buvo daug daugiau – nuo Vokietijos iki Prancūzijos, nuo Belgijos iki Ispanijos ir Italijos. Iš esmės didžioji Vakarų Europos dalis, išskyrus Nyderlandus, pritarė homoseksualių porų palaiminimui.

“Jei taip bus ir toliau, gražios katedros, krikščioniškojo pasaulio liekanos, per kelis dešimtmečius bus paverstos mečetėmis. […] Gyvybinė Bažnyčios tikrovė keičiasi, katalikybė klesti Afrikoje ir Azijoje. Tai sakau su apgailestavimu: esu europiečių anūkas ir kultūra, kurią perėmiau, yra europietiška. Tačiau revoliucijos dvasia susidūrė su krikščioniškąja kultūra; krizė reiškiasi bažnytiniu progresyvizmu, revoliucijos, griaunančios natūralią kūrinijos tvarką, bendrininku”, – sakė arkivyskupas.

Po to arkivyskupas Agueras pacitavo dviejų Italijos kardinolų – vyskupijos vadovo Matteo Zuppi ir Florencijos metropolito Giuseppe Betori – žodžius. Jų nuomone, homoseksualių porų palaiminimas būtų išeitis nusidėjėliams.

“Šie prelatai tikinčiuosius laiko kvailiais”, – komentavo arkivyskupas. “Tėvo meilė neturi ribų, todėl Jis gali palaiminti homoseksualų asmenį, ragindamas jį gyventi skaistybėje, tačiau Jis negali turėti prielankumo to asmens nuolatiniams santykiams su tos pačios lyties asmeniu, o tai reiškia pasilikimą nuodėmėje”, – sakė jis.

Nors Vakarų Europoje teigiama kažkas kita, Afrikoje ir Azijoje išliko sveikas tikėjimas. “Dievo apvaizda istorijoje atvėrė naujus kelius Bažnyčios misijai. Tame slypi Dievo slėpinys, kuris atnaujins ir pagražins Bažnyčios veidą”, – pabrėžė hierarchas.

www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Bernardinai.lt reklamuoja antikrikščionišką “įžymybę”!

Retkarčiais skaitydamas www.bernardinai.lt man atrodė, kad tai katalikiškam požiūriui atstovaujanti svetainė. Taip, tam tikrą šiuolaikinę “liberalią katalikybę”, bet vis dėlto katalikybę.

Kol nepamačiau ir neperskaičiau straipsnio apie Taylor Swift ir nepaklausiau savęs: “Gal aš skaitau delfi arba LRT?”. Ne, vis dar http://www.bernardinai.lt. Antikrikščioniškai nusiteikusios žvaigždutės reklama liejosi iš “katalikiško žurnalo” visu garsu:

“Katalikiškam žurnalui”, matyt, netrukdo tai, kad garsenybė padarė tokį pareiškimą dėl JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo abortų klausimu:

“Man be galo baisu, kad esame tokioje padėtyje – po tiek dešimtmečių, kai žmonės kovojo už moterų teises į savo kūną, šiandienos sprendimas jas atėmė.”

Jo netrikdo tai, kad Taylor Swift aktyviai remia organizacijas, skleidžiančias tariamas “LGBT teises”, skirdama didžiules aukas. Taip pat netrukdo ir tai, kad ši žvaigždė per savo gyvenimą pakeitė kelis “partnerius”, iš ko galima padaryti daug nesuklydus išvadą, kad nei Dievo, nei žmogišku požiūriu ji nėra laiminga. Būtent tai propaguoja didžiausias “katalikiškas” portalas Lietuvoje.

Taylor Swift yra tipiškos įžymybės, skleidžiančios antikultūrą šiuolaikinėje Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenėje, pavyzdys. Nors praktiškai visas pasaulis yra veikiamas Amerikos kultūros, šie neigiami pavyzdžiai skinasi kelią ir pas mus.

Tikrai, kaip galima to nesuprasti? O gal  http://www.bernardinai.lt  interneto svetainių ir socialinių tinklų pasiekiamumas svarbesnis už įsakymus? Galbūt klausimas daug paprastesnis – reklamuokite įžymybes ir turėsite pinigų. Nesvarbu, ką šie žmonės sako ar kam atstovauja.

Ponios Taylor Swift elgesio propagavimas yra būtent ne tai, ko reikia šiandieninei Lietuvai. Mums gresia karas, turime didžiulę demografinę krizę, šeimos krizę, bet visa tai yra niekis, nes viso to pagrindas yra moralinė krizė. Kad visa tai ištaisytų, Lietuvai reikia šventų kunigų.

O už Taylor Swift atsivertimą sukalbėkime kokią nors maldą ir taip bent iš dalies atsilyginsime už savo ir jos nuodėmes.

Jonas Šaulys

Categories
LIETUVOS ISTORIJA NUOMONĖS

Sovietų valdžia teigiamai vertino Bažnyčios liturginę reformą!

Nesutinkame su daugeliu šio straipsnio išvadų, tačiau norime atkreipti dėmesį į faktus: “Siekdamas įgyvendinti Bažnyčios atsinaujinimo idėją Vatikano II Susirinkimas ypač daug dėmesio skyrė liturgijos atnaujinimui ir ugdymui. Liturgijos reformavimo pagrindai buvo išdėstyti jau pirmajame Susirinkimo dokumente – Liturginėje konstitucijoje Sacrosantum Concilium (priimtoje 1963 m.). Šią reformą įgyvendinti Lietuvoje sovietų valdžia leido, nes valstybinis aparatas buvo įsitikinęs, kad liturginių apeigų reformavimas dėl skeptiško daugumos dvasininkų nusistatymo šiuo klausimu netaps religinės veiklos aktyvėjimo priežastimi. Todėl buvo gautas sovietų valdžios sutikimas oficialiai išleisti liturginei reformai reikalingą literatūrą lietuvių kalba”.

Egidijus Jaseliūnas:

“Vatikano II Susirinkimo nutarimų įtaka katalikiškojo pasipriešinimo”

ĮVADAS

Negausioje istoriografijoje, nagrinėjančioje katalikiškojo pasipriešinimo sovietų valdžiai judėjimą Lietuvoje, Vatikano II Susirinkimo įtaka nesulaukė deramo dėmesio. Algirdas Jakubčionis, apžvelgdamas atviros Bažnyčios opozicijos susiformavimo priežastis ir jos raidą XX a. aštuntajame dešimtmetyje, tik paminėjo kai kuriuos aktualesnius Susirinkimo iškeltus reikalavimus ir nurodė, jog sovietų valdžia stengėsi užkirsti kelią tokių reikalavimų įgyvendinimui. Arūnas Streikus, pabrėžęs, jog atviras katalikiškas pasipriešinimas subrendo reflektuojant Bažnyčios padėties raidą per visą sovietų okupacijos laikotarpį, teigė, kad tam tikrą poveikį šio pasipriešinimo kilimui turėjo ir Vatikano II Susirinkimas; jis šį poveikį priskyrė prie septintojo dešimtmečio pabaigoje pasipriešinimą „išlaisvinusių faktorių“. Vis dėlto ir šio istoriko darbuose tiesioginė Susirinkimo įtaka tikinčiųjų bendruomenės laikysenai sovietinės sistemos atžvilgiu nebuvo plačiau aptarta. Tačiau A. Streikus, nuodugniai tyrinėdamas sovietų valdžios politiką Bažnyčios atžvilgiu (taip pat SSRS ir Vatikano santykių poveikį šiai politikai), daug dėmesio skyrė komunistinės sistemos laikysenos pokyčiams dėl Susirinkimo įtakos ir pabrėžė, kad sovietų režimo požiūris į Susirinkimo iškeltą Bažnyčios atsinaujinimo idėją nebuvo vienprasmis, t. y. nors tikėtasi palankesnio Bažnyčios požiūrio į komunizmą, sovietų valdžią gąsdino Bažnyčios pastangos aktyvinti bei plėsti veiklą visuomenėje.

Apibendrinant istoriografiją šia tema galima teigti, kad katalikiškojo pasipriešinimo judėjimą, jo tikslus bei pobūdį nulėmę veiksniai istoriniuose tyrimuose yra traktuojami per Bažnyčios ir valstybės santykių prizmę ar yra siejami su tarptautinės situacijos, vidaus politinės padėties pokyčiais bei visuomenės raidos tendencijomis. Bažnyčios kaip atskiro instituto, išsiskiriančio savo vidaus sandara bei specifiniu vaidmeniu visuomenės gyvenime, raidos veiksnys juose atskleistas nepakankamai. Tam įtakos turėjo ir istoriografijoje vyraujanti nuostata, kad pasipriešinimas sovietinei sistemai (tiek katalikiškasis, tiek tautinis), egzistavęs Lietuvoje per visą sovietų okupacijos laikotarpį, buvo vietinio pobūdžio reiškinys.

Nagrinėjamu klausimu vertingi yra ir bendresnio pobūdžio veikalai, kuriuose tiriama Rytų ir Vidurio Europos sovietinių šalių Bažnyčių laikysena komunistinių režimų atžvilgiu. Išskirtinas G. Weigelio darbas; jame, remiantis Lenkijos Bažnyčios hierarchijos po 1989 m. viešai išsakytomis mintimis, aptartas ir Vatikano II Susirinkimo poveikis Lenkijos Bažnyčios gyvenimui bei jos kovai su sovietine sistema. Apibendrindamas šį poveikį ir pritaikydamas jį bendrai katalikų judėjimo už žmogaus teises raidai, G. Weigelis pažymėjo, kad Bažnyčios požiūriui į komunizmą tiesiogiai svarbūs buvo du Susirinkimo dokumentai: „Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje“ ir „Tikėjimo laisvės deklaracija“. Pastarąją deklaraciją autorius išskyrė kaip turėjusį didesnę bei ilgalaikę įtaką dokumentą, kuris, įtvirtindamas naują Bažnyčios vaidmens visuomenėse traktavimą (Bažnyčios kaip defensor hominis) bei naują Bažnyčios požiūrį į tikėjimo laisvę, suteikė tvirtesnį teologinį ir moralinį pagrindą katalikiškajam žmogaus teisių judėjimui moderniaisiais laikais; dėl to tikėjimo laisvės principas įgijo realią galią žmonių ir tautų gyvenime.

Atskirai paminėtini ir Vatikano II Susirinkimo atgarsių Lietuvoje vertinimai, kuriuos pateikė bei masiškai tiražavo sovietinė propaganda jau nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios. Remdamiesi tokiais ateistinės propagandos ideologizuotais vertinimais, kai kurie Lietuvos dvasininkai Susirinkimo nutarimų įgyvendinimą laikė galimybe pasinaudoti Susirinkimo nubrėžtais veiksmingesniais veiklos būdais bei priemonėmis siekiant prisitaikyti prie naujų sąlygų. Be to, Susirinkimo paskelbtos atsinaujinimo idėjos poveikis buvo traktuojamas ir kaip Vatikano siekimas sustiprinti Bažnyčios pozicijas Lietuvoje remiantis būtent dvasininkija, todėl ateistinėje propagandoje daugiausia dėmesio buvo skiriama liturginės reformos, kuri vertinta kaip plačiausiai Lietuvoje vykdoma atsinaujinimo reforma, eigai (nors ir buvo teigiama, kad šių idėjų įgyvendinimas Lietuvoje nelabai tepadėjo suaktyvinti tikinčiųjų religinį gyvenimą).

BAŽNYČIOS ATSINAUJINIMO IDĖJOS VAIDMUO KATALIKIŠKOJO PASIPRIEŠINIMO RAIDOJE

Atsinaujinimo samprata

Vatikano II Susirinkimas buvo pastoracinio pobūdžio. Pastoracinis tikslas buvo suvokiamas kaip apimantis vidinį Bažnyčios atsinaujinimą, Evangelijos paskleidimą visame pasaulyje ir dialogo su dabartiniu pasauliu užmezgimą. Nubrėžęs vidinio atsinaujinimo proceso, kaip Bažnyčios ištikimybės savo pašaukimui ugdymo, sampratą, Susirinkimas įtvirtino ir Bažnyčios, kaip pačia savo esme pašauktos nuolatinei reformai, traktavimą. Susirinkimas nurodė, kad atsinaujinimas yra pasiekiamas „gyvo ir brandaus tikėjimo, išmokyto aiškiai įžvelgti sunkumus ir sugebančio juos nugalėti, liudijimu“. Taigi Vatikano II Susirinkimo nutarimuose išryškėjo pagrindinis Bažnyčios siekis įgyvendinti atsinaujinimo idėją, kurios tikslas – kuo giliau ir plačiau skleisti dabartinėse visuomenėse krikščionybės doktriną. Todėl Bažnyčiai neišvengiamai iškilo būtinybė Visuotinio Susirinkimo mastu įvertinti dabarties laikais susidariusias naujas gyvenimo sąlygas ir, atsižvelgiant į visuomenių pokyčius, pakeisti savo veiklos formas bei pobūdį šiose visuomenėse, o tai savaime turėjo keisti Bažnyčios sampratą, jos vaidmenį politinėse, socialinėse ir kultūrinėse bendruomenėse.

Liturginės reformos atgarsiai pasipriešinimo judėjime 

Siekdamas įgyvendinti Bažnyčios atsinaujinimo idėją Vatikano II Susirinkimas ypač daug dėmesio skyrė liturgijos atnaujinimui ir ugdymui. Liturgijos reformavimo pagrindai buvo išdėstyti jau pirmajame Susirinkimo dokumente – Liturginėje konstitucijoje Sacrosantum Concilium (priimtoje 1963 m.).

Šią reformą įgyvendinti Lietuvoje sovietų valdžia leido, nes valstybinis aparatas buvo įsitikinęs, kad liturginių apeigų reformavimas dėl skeptiško daugumos dvasininkų nusistatymo šiuo klausimu netaps religinės veiklos aktyvėjimo priežastimi. Todėl buvo gautas sovietų valdžios sutikimas oficialiai išleisti liturginei reformai reikalingą literatūrą lietuvių kalba; tuo pat metu valdžia šiek tiek susilpnino ir pastoracinės veiklos kontrolę (nors bandymai legaliai spausdinti katechetinio ar teologinio pobūdžio literatūrą ir toliau buvo atmetami).

Tačiau ši liturginių apeigų atnaujinimo idėja sukėlė valdžiai nelauktą kai kurių dvasininkų reakciją: dvasininkai reikalavo ir kitų reformų bei iškėlė būtinybę imtis naujų, įvairiapusiškesnių priemonių tiems pokyčiams Bažnyčioje vykdyti.

Antai vysk. Liudvikas Povilonis teigė, kad „Lietuvoje svarbiausias rūpestis turi būti ne liturginė reforma, o kunigijos ateitis“.

Kun. Stasys Mažeika sutiko, kad ši reforma yra reikalinga, tačiau, pasak jo, „ji turi eiti išvien su kunigo gyvenimo reforma“ ir jai „reikia gero paruošimo: per mokyklas, per spaudą [oficialiajai Bažnyčiai tai buvo neprieinama. – E. J.]“. Tokį liturginės reformos, kaip neatsiejamos nuo kitų Bažnyčios gyvenimo reformų dalies, suvokimą daugiausia nulėmė Susirinkimo priimta liturgijos atnaujinimo traktuotė. Liturginėje konstitucijoje buvo nurodyta, kad liturgija yra „Bažnyčios gyvenimo viršūnė ir versmė“, o jos atnaujinimo tikslas – aktyvus ir pilnas dalyvavimas apeigose, taigi Bažnyčios vidaus gyvenime šis atsinaujinimas turėjo pabrėžti krikščioniškojo tikinčiųjų gyvenimo ugdymo būtinybę. Visuomeniniame gyvenime liturgijos reformavimas turėjo suaktyvinti Bažnyčią kaip bendruomenę ir padidinti jos vaidmenį visuomenėje, o tai neišvengiamai kirtosi su sovietų valdžios laikysena Bažnyčios atžvilgiu.

Taigi Susirinkimo iškelta atsinaujinančios Bažnyčios samprata, kurios esmę sudaro aktyvus, tikėjimu besiremiantis gyvenimas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios raidoje stiprų atgar- sį sukėlė jau liturginės reformos metu. „LKB kronikos“ leidėjai, žvelgdami iš beveik dviejų dešimtmečių perspektyvos, Lietuvos Katali- kų Bažnyčios atgimimo pradžią datavo 1964– 1965 m., nes, anot jų, būtent tuomet kunigai pradėjo aktyviai veikti. Tačiau kalbant apie atsinaujinimo procesų įtaką katalikiškojo pasipriešinimo kilimui reikia pabrėžti, kad šią įtaką tiesiogiai nulėmė ar prie jos įtvirtinimo prisidėjo kiti Susirinkimo priimti nutarimai (tam sąlygas palengvino ir tas faktas, jog Susirinkimo nutarimai sovietų valdžios leidimu oficialiai buvo išspausdinti kartu su liturginei reformai reikalinga literatūra).

Kunigų vaidmuo Bažnyčios atsinaujinimo procese ir pasipriešinimo formavimasis 

Vatikano II Susirinkimas, pabrėždamas Bažnyčios bendruomeninį (ne tik institucinį) pobūdį, priimtuose dokumentuose vis dėlto akcentavo hierarchijos vaidmens svarbą Bažnyčios atsinaujinimo procese. Dekrete dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam Actuositatem pasauliečių apaštalavimas įvardytas kaip sąlyga veiksmingam Bažnyčios apaštalavimui, bet šis pasauliečių veikimas turėjo būti skatinamas ir reguliuojamas hierarchijos. Dekrete dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum Ordinis pabrėžta, kad kunigų „pareigos nesiriboja rūpinimusi pavieniais tikinčiaisiais, bet apima ir tikrai krikščioniškos bendruomenės kūrimą“, tokios bendruomenės, kuri rūpintųsi ne tik savo nariais, bet ir skleistų tikėjimą už savo ribų. Taigi Susirinkimas iškėlė kunigų atsakomybės vadovaujant Bažnyčios atsinaujinimui bendruomenėse klausimą, ir toks dvasininkijos veiklos traktavimas plačiai nuskambėjo Lietuvoje.

1978 m. kunigams skirtame savilaidos leidinyje „Tiesos kelias“ buvo paskelbtas straipsnis „Atsinaujinimo Bažnyčioje teikiamos galimybės ir rizika“. Straipsnį pasirašęs „Jūsų Vyskupas“, kreipdamasis į Lietuvos kunigus, tiesiogiai nurodė, kad „Vaticanum II pradėtas pasauliečių iškėlimas ir įjungimas į aktyvią bažnytinę veiklą bus nesėkmingas ir bergždžias, jei mes jų nepamokysime ir neišmokysime“. 1979 m. „Tiesos kelyje“ buvo pabrėžta, jog „atsinaujinimas turi prasidėti nuo dvasiškių“, ir „tik tada atsinaujins visi jos [Bažnyčios. – E. J.] nariai“. 1973 m. kun. Sigitas Tamkevičius, pateikdamas pastabas vysk. L. Povilonio ganytojinio laiško dėl Šventųjų Metų, kurie turėjo simbolizuoti Bažnyčios dvasinį atsinaujinimą, projektui, pabrėžė: „[…] jeigu norime, kad tikintieji atsinaujintų, reikia, kad jų vadai – vyskupai ir kunigai – būtų atsinaujinę, kitaip visos kalbos (ganytojiniai laiškai, pamokslai) bus vien tuščiažodžiavimas“.

Dvasininkų vaidmens atsinaujinančioje bendruomenėje pabrėžimas Susirinkimo nutarimuose turėjo įtakos Lietuvoje vykstantiems procesams. Kunigų veikla septintajame dešimtmetyje suaktyvėjo, apėmė naujas ir veiksmingesnes pasipriešinimo sovietinei sistemai formas. 1968 m. prasidėjo organizuota kunigų pareiškimų rašymo kampanija (1968–1974 m. Lietuvos kunigai parengė net 21 kolektyvinę peticiją), kuri vėliau peraugo į tikinčiųjų masinių pareiškimų siuntimą įvairioms valdžios instancijoms bei organizacijoms (1972 m. Lietuvos katalikų memorandumą SSKP CK generaliniam sekretoriui pasirašė jau 17 tūkst. tikinčiųjų). Kunigai buvo ir aštuntajame dešimtmetyje pasirodžiusios pogrindžio katalikiškos periodikos („LKB kronikos“, „Aušros“, „Dievo ir Tėvynės“, „Tiesos kelio“, „Ateities“) leidimo iniciatoriai, redaktoriai ir leidybos darbų organizatoriai, nors nuo pat savilaidos pradžios į šį pogrindinį darbą buvo įtraukiami pasauliečiai bei vienuolių atstovai. Sąlyginai būtų galima išskirti tik 1977 m. pasirodžiusį katalikišką periodinį leidinį „Rūpintojėlis“, kurio išleidimo idėją iškėlė ir įgyvendino pranciškonė Ada Urbonaitė, tačiau ir prie „Rūpintojėlio“ leidimo aktyviai prisidėjo kunigai, o vienas jo bendraleidėjų kun. Juozapas Šalčius A. Urbonaitės buvo apibūdintas kaip „žurnalo krikštatėvis ir išlaikytojas“.

Lietuvoje konkretų pavidalą greitai įgijo Susirinkimo iškeltas raginimas kunigams veikti kartu ir tam reikalui puoselėti įvairias tarpusavio bendravimo formas: 1966–1968 m. pradėta organizuoti slaptus kelių vyskupijų kunigų bendrus susirinkimus, kurie ilgainiui virto atskirų vyskupijų kunigų susirinkimais. Antai Vilkaviškio vyskupijos pasitarimuose, pasak vieno iš jų dalyvio kun. Prano Račiūno, buvo svarstomos aktualios to meto Bažnyčios gyvenimo problemos, jų iniciatyva suorganizuotas kolektyvinių pareiškimų rašymas, misijų vykdymas, slaptas kunigų ruošimas, savilaidos leidinių (tarp jų ir periodinių) leidyba.

Taigi kalbant apie kunigų aplinkoje brendusią aktyvios veiklos, nukreiptos prieš sovietų valdžios vykdomus persekiojimus, idėją, būtina pažymėti, kad šiai idėjai įgaunant konkrečias raiškos formas didelę įtaką turėjo Susirinkimo iškeltas Bažnyčios atsinaujinimo principas. Ryškiausiu tokio poveikio pavyzdžiu tapo 1979 m. Lietuvoje pradėtos kurti kunigų tarybos, kurias Susirinkimo dokumentuose buvo numatyta ir raginta steigti kiekvienoje vyskupijoje. Nors Susirinkimas detaliau neaptarė tarybų veiklos pobūdžio ir tikslų, tačiau, kaip rašė „LKB kronika“, Lietuvoje „kunigai su džiaugsmu išklausė apie šias tarybas kelias Vatikano radijo laidas, įnešusias rūpimu klausimu daug šviesos“, o „Tiesos kelio“ leidėjai pabrėžė: „[…] mes su šviesiomis viltimis sutinkame kuriamas Kunigų tarybas Lietuvos vyskupijose“. Susirinkimas šių institucijų kūrimu siekė paskatinti kunigus labiau įsitraukti į diecezijos ganytojinę veiklą ir, suteikdamas jiems platesnes iniciatyvos galimybes, plėtoti vyskupų (kurie turėjo vadovauti taryboms) ir kunigų bendradarbiavimą sprendžiant Bažnyčios problemas. Tuo tarpu Lietuvos Katalikų Bažnyčioje kunigų tarybų kūrimo idėjos rėmėjai tokių Susirinkimo nutarimų įgyvendinimą visų pirma laikė galimybe sutrukdyti sovietų valdžiai administruoti Bažnyčios veiklą ir neleisti jos kišimąsi į Bažnyčios vidaus reikalus maskuoti „savarankiškais“ vyskupijų valdytojų ar administratorių veiksmais. „LKB kronikoje“ buvo pabrėžiama, kad „veikiant Kunigų taryboms, vyskupas ar vyskupijos valdytojas lengviau galėtų spirtis prieš šią [sovietų valdžios. – E. J.] prievartą“, o „visa, kas iki šiol buvo daroma slapta, turėtų išeiti į dienos šviesą“.

Sovietų valdžios verčiami beveik visi pareigas einantys Lietuvos ordinarai, išskyrus Telšių vyskupijos valdytoją, kunigų tarybų sukūrimo idėjai nepritarė (ištremti vyskupai davė sutikimus organizuoti šias tarybas). Susidarius tokiai padėčiai, kunigų tarybos pradėjo funkcionuoti kaip pogrindinės Bažnyčios dalis. Ordinarų atsisakymas pripažinti tikrąsias šių tarybų funkcijas bei tikslus ir tarybų veikla pogrindyje nulėmė tą faktą, jog katalikiškajame pasipriešinimo judėjime šių institucijų funkcijos pamažu buvo transformuojamos. Antai „Tiesos kelyje“ kunigų tarybos vertintos kaip galimybė suvienyti katalikišką „partizaninę nesukontroliuojamą ir nesuvaldomą veiklą“.

1968 m. pasirodžius pirmiesiems kunigų pareiškimams sovietų valdžiai dėl tikėjimo varžymo Lietuvoje, anot „LKB kronikos“, daugelis kunigų bei tikinčiųjų ne tik pritarė minčiai, jog dėl tikėjimo reikia kovoti, bet ir apgailestavo, kad per ilgai buvo laukta ir nieko neveikta. Taigi Susirinkimo paskelbtos idėjos, pasiekusios persekiojamą Lietuvos Katalikų Bažnyčią, įgydavo ir kitokį atspalvį: aktyvėjanti kunigų veikla atnaujinant Bažnyčios gyvenimą įtvirtino septintajame dešimtmetyje plačiau įsivyraujančią mintį, kad „negalima sėdėti susidėjus rankas, nes sovietinė valdžia visus uždusins“. Sovietų valdžios vykdomiems varžymams besipriešinanti pogrindinė Bažnyčia ir funkcionavo remdamasi Susirinkimo priimta atsinaujinančios Bažnyčios idėja. Antai ištremti vyskupai Vincentas Sladkevičius ir Julijonas Steponavičius, kurių represavimas reiškė naują pogrindinės Bažnyčios raidos etapą, bei kiti vyskupai, pasirinkę ne tokį atvirą pasipriešinimo būdą, pritarė periodinei katalikiškai savilaidai ir ją rėmė, o tai atitiko vyskupams Susirinkimo iškeltus reikalavimus ne tik skleisti krikščionybės doktriną, bet ir raginti tikinčiuosius ją ginti bei platinti. (Tiesa, dvasininkų veiklos aktyvėjimas įgydavo ir kitokį pobūdį: antai LKP Šiaulių rajono komitetas 1965 m. užfiksuotą faktą, jog kun. Bunkus prašėsi priimamas į profsąjungos narius, o kun. Pranskus norėjo kolūkyje dirbti buhalteriu, vertino kaip stengimąsi įvairiais būdais išlaikyti ar sustiprinti Bažnyčios įtaką vietos gyventojams.)

Pasauliečių vieta atsinaujinančioje Bažnyčioje ir pasipriešinimo raidoje 

Susirinkimo priimtoje dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen Gentium įtvirtinant naują Bažnyčios sampratą, daug dėmesio skirta ir pasauliečio vietai Bažnyčioje apibūdinti. Susirinkimas atmetė vyravusią sampratą, kad pasauliečiai Bažnyčioje yra pasyvi, neiniciatyvi, neveikli masė, kuri tėra kunigų pastoracinės veiklos objektas ir neprisiima jokios atsakomybės už Bažnyčios padėtį. Ši nauja samprata įtvirtinta ir kituose Susirinkimo dokumentuose, o pasauliečių apaštalavimui skirtas net atskiras dekretas (Apostolicam Actuositatem, priimtas 1965 m.). Juose Susirinkimas tiesiogiai nurodė: „Bažnytinėse bendruomenėse jų [pasauliečių. – E. J.] veikla tokia reikalinga, kad be jos net ganytojų apaštalavimas dažniausiai negali pasiekti savo galutinio tikslo“. Be to, plačiai aptartas pasauliečių vaidmuo šalyse, kur Bažnyčios veiklos laisvė varžoma, pabrėžiant, kad tokiomis sąlygomis Bažnyčios veikimas be pasauliečių yra sunkiai įmanomas.

Susirinkime įtvirtintas reformuotas pasauliečio vaidmens nusakymas sukėlė stiprų atgarsį Lietuvoje. Septintajame dešimtmetyje išryškėjo tokia tendencija: pasauliečiai, perimdami naują Bažnyčios sampratą, pamažu aktyviai įsitraukė į Bažnyčios veiklą (tokį procesą daugiausia inicijavo ir skatino kunigai). „Tiesos kelio“ leidėjai pasauliečių pasyvumą tiesiai įvardijo kaip vieną iš priežasčių, kodėl „mūsų tauta, gindama savo tikėjimą ir moralines vertybes, parodė tokį mažą atsparumą prieš ateistų moralinį spaudimą“ ir kodėl „ir dabar kunigo pastangos dažnai pasilieka tik dykumoje šaukiančiojo balsas“. 1970 m. KGB Kauno miesto skyrius, konstatavęs religinės veiklos aktyvėjimą, pabrėžė, kad, „kaip rodo gaunami duomenys, dvasininkai pradeda veikti religinių fanatikų iš pasauliečių tarpo rankomis“. KGB Šakių rajono poskyris tų metų pabaigoje pranešė: 1970 m. dvasininkai „ypatingo aktyvumo tarp tikinčiųjų nerodė, o naudojo asmenis iš buvusių vienuolių ir fanatiškai tikinčiųjų tarpo siekdami pritraukti jaunimą į bažnyčias patarnauti. Užfiksuota atvejų, kai kunigai ragino mokytojus mokyti vaikus katekizmo. Anot kunigų, ši kategorija asmenų gali greitai ir sėkmingai parengti vaikus pirmosios komunijos priėmimui“ (sovietų saugumas Šakių rajone 1970 m. nustatė du atvejus, kai bažnyčiose vaikus tikėjimo žinių mokė mokytojai). Didėjantį katalikų pasauliečių aktyvumą, jų įsitraukimą į Bažnyčios gyvenimą rodė ir KGB pastangos telkti agentūrą iš pasauliečių, tuo siekiant labiau kontroliuoti dvasininkų veiklą. Antai KGB Alytaus rajono poskyrio vadovas, apžvelgdamas poskyrio operatyvinį darbą 1971 ir 1972 m., nurodė, kad „ateityje yra būtina ir tikslinga įgyti agentūros iš pasauliečių, palaikančių ryšius su kulto tarnautojais“ (1970 m. KGB Alytaus poskyrio agentūrą, dirbančią su dvasininkais, sudarė 4 kunigai ir 3 pasauliečiai).

Taigi pasauliečiai aktyviai įsitraukė į pas-toracinį darbą, kuris totalitarinėje sovietinės valstybės sistemoje tapo sudedamąja katalikų pogrindinės veiklos dalimi. Tokie pokyčiai sudarė sąlygas ir didesnei pasauliečių daliai įsitraukti į katalikiškosios savilaidos darbą, nors pasauliečiai pogrindžio religinės spaudos leidyboje aktyviai dalyvavo nuo pat jos atsiradimo. Štai Panevėžio vyskupijos kunigai, atsakydami į 1974 m. rugsėjį pasirodžiusį anoniminį laišką, kuriame buvo smerkiama „reakcinga“ Bažnyčios veikla, pabrėžė, kad pasauliečiai „mums parūpindavo maldaknygių, katekizmų ir religinės literatūros, […] atmesk jų darbą – ir didžiulė parapija liks su keliolika maldaknygių, visiškai be katekizmų“. Periodinėje savilaidoje pasigirsdavo minčių, jog ir masiniai protestų pareiškimai bei „LKB kronika“ yra ne tik kunigų darbas, tai – „galingas ir vis drąsėjantis tikinčiųjų pasauliečių protestas prieš jų teisių varžymą“ (simboliška tai, kad „LKB kronikos“ leidimo idėją iškėlė dvasininkai, o ją įgyvendinti ir pirmą numerį išleisti kun. S. Tamkevičiui padėjo pasaulietis Petras Plumpa ir Šv. Šeimos kongregacijos sesuo Genovaitė Navickaitė).

Susirinkimo įtvirtintos naujos Bažnyčios sampratos įtaka pogrindinės Bažnyčios raidai rodė kylantį tikinčiųjų religinį sąmoningumą, jų prisiimamą atsakomybę už Bažnyčios padėtį. Tokiame kontekste galima tyrinėti ir vieną būdingiausių pogrindinės Bažnyčios aspektų – pogrindinę (dar vadinamą neakivaizdine) seminariją. Dekrete dėl kunigų ugdymo Optatam Totius Susirinkimas pabrėžė, kad kunigystės ugdymas yra visos krikščionių bendruomenės pareiga ir rūpestis. Tokia kunigų rengimo problemos formuluotė Lietuvos Katalikų Bažnyčiai buvo ypač aktuali, ir 1970–1972 m. Lietuvoje pradėta organizuoti pogrindinę seminariją. Tai buvo atsakas į sovietų valdžios vykdytą oficialiai veikusios kunigų seminarijos įvairiapusį ribojimą. Marijonas kun. P. Račiūnas, kuris, marijonams ir jėzuitams perėmus vadovavimą slaptam kunigų rengimui, buvo vienas pagrindinių šio darbo organizatorių, teigė, kad pirmutinis pogrindinės kunigų seminarijos klausimą iškėlė pas jį atvykęs pasaulietis P. Plumpa. Apie kun. Juozo Zdebskio 1971 m. įgyvendintą pogrindinės kunigų seminarijos idėją kun. P. Račiūnas rašė: „Atsirado būrys jaunuolių, kurie patys ėmė studijuoti kolektyviai teologiją. […] Juos globoti ėmėsi kun. J. Zdebskis ir manė, kad tokiu būdu galės būti kolektyviai ruošiami kunigai“ (vienas šios seminarijos organizatorių ir dėstytojų Jonas Stašaitis atsiminimuose rašė, kad būtent kun. J. Zdebskis, atrinkęs kandidatus, subūrė pirmuosius pogrindžio seminaristus). Didelį pasauliečių vaidmenį įsteigiant pogrindinę seminariją pabrėžė ir „LKB kronikos“ leidėjai, paminėdami, kad jos „įkūrimo iniciatoriais buvo sovietinės valdžios į oficialiąją seminariją neprileisti jaunuoliai“. Be to, „LKB kronikoje“ irgi buvo išsakyta mintis, kad šiuo Bažnyčiai gyvybiškai svarbiu klausimu, t. y. kunigų rengimu, Lietuvoje turi rūpintis visi – tiek vyskupai, tiek kunigai, tiek tikintieji.

Susirinkimo iškelta pasauliečių aktyvaus įsitraukimo į Bažnyčios veiklą idėja ryškiausią formą įgijo septintojo dešimtmečio pabaigoje kilusiame Eucharistijos bičiulių sąjūdyje (dokumente Apostolicam Actuositatem Susirinkimas buvo pabrėžęs Eucharistijos svarbą pasauliečių gyvenime). 1969 m. Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Jadvyga Stanelytė, gavusi ištremtų vyskupų V. Sladkevičiaus ir J. Steponavičiaus, kurie šią kongregaciją globojo nuo 1968 m., leidimą, kongregacijos įkūrėjo jėzuito Pranciškaus Masilionio palaikoma bei skatinama subūrė Eucharistijos bičiulių sąjūdį. Šis sąjūdis, išplitęs daugelyje Lietuvos vietovių, apėmė plačius pasauliečių sluoksnius (nors daugiausia orientuotasi į jaunimą); žmonės stojo į slaptus būrelius ir juose studijavo Bažnyčios ir Lietuvos istoriją, krikščionybės doktrinos pagrindus, psichologiją, gilinosi į asmenybės ugdymo problemas. Buvo rengiamos slaptos uždaros rekolekcijos jaunimo ir suaugusiųjų grupėms. Dvasingumo ir sąmoningumo ugdymas Eucharistijos bičiulių sąjūdyje turėjo paskatinti pasauliečius aktyviau bei plačiau įsitraukti į Bažnyčios gyvenimą. „Tiesos kelias“ rašė, kad Eucharistijos bičiuliai „stengiasi geriau pažinti savo luomo pareigas ir jas uoliau atlikti“. Sąjūdžio dalyviai ne tik organizavo studijas ir dvasines pratybas pogrindyje, bet ir aktyviai įsiliejo į judėjimą už Bažnyčios teises (Eucharistijos bičiulių įstatuose net buvo pabrėžta, kad „reikia iš naujo atgaivinti pirmųjų krikščionių dvasią“). Jų iniciatyva ir su jų pagalba buvo atstatytas sunaikintas Kryžių kalnas, statomi ir atstatomi kryžiai pakelėse, organizuojamos maldininkų atgailos kelionės. Taigi vienas pagrindinių šio sąjūdžio tikslų – katalikiškosios tradicijos atgaivinimas – buvo traktuojamas kaip glaudžiai susijęs su pasauliečių įsitraukimu į Bažnyčios veiklą (nors Eucharistijos bičiulių sąjūdžiui ir toliau vadovavo jo organizatorė vienuolė J. Stanelytė), o tai rodė, kad Lietuvoje plinta Susirinkimo įtvirtinta Bažnyčios samprata.

Pasauliečius aktyviau įsitraukti į Bažnyčios gyvenimą bei katalikiškojo pasipriešinimo judėjimą skatino ir tai, jog Susirinkimas, siekdamas Bažnyčios veikimą suderinti su šiuolaikinių visuomenių poreikiais, daug dėmesio skyrė tautiniam Bažnyčios veiklos aspektui. Susirinkimas pareiškė, kad krikščionių bendruomenė, „pasipuošusi savo tautos kultūriniais turtais, tebūnie giliai įsišaknijusi žmonėse“. Pabrėžiant, kad pasaulietiniai uždaviniai ir kūryba (nors ir ne vieninteliai) tiesiogiai priklauso pasauliečių veiklos laukui, dar kartą akcentuota mintis, jog pasauliečių veikla neturi apsiriboti tik religiniais reikalais, bet apimti ir „žemiškojo gyvenimo“ atnaujinimo darbą, siekiant suderinti šį gyvenimą su krikščionybės principais. Tokios Susirinkimo paskelbtos idėjos įtvirtino Lietuvoje vyravusią tendenciją, kurios esmė ta, kad katalikybė buvo glaudžiai siejama su tautiškumo idėja ar net traktuojama kaip viena pagrindinių tautiškumo išlaikymo sąlygų. „LKB kronika“ 1978 m. rašė: „Vieši ir drąsūs kunigų pasisakymai aktualiausiais dabarties klausimais yra geri ženklai, liudijantys, kad Lietuvos Kat. Bažnyčia yra pajėgi atsinaujinti ir vadovauti tautos atgimimui“. Tačiau jau kitais metais „LKB kronikos“ publikacijoje „Prikelkime Lietuvą“ buvo išsakyta mintis, jog „išgelbėti mus nuo pražūties gali tik visos tautos dvasinis atgimimas“; tuo tarsi nurodyta, kad tautinis klausimas yra susiejamas su atsinaujinančios Bažnyčios idėja, t. y. ir su reikalavimu platiems pasauliečių sluoksniams aktyviai vykdyti naujai nusakytas jų pareigas. Pasauliečių dalyvavimas sprendžiant visuomenės gyvenimo problemas, tarp kurių tautinis klausimas per visą sovietų okupacijos laikotarpį išliko vienas svarbiausių bei opiausių, įgydavo įvairias formas. Štai 1974 m. pabaigoje KGB Lazdijų rajono poskyris pranešė, kad 1974 m. rajone „nacionalistiniai elementai“ pradėjo remontuoti senus religinius paminklus ir atstatyti „ideologiškai žalingus nacionalistinius“ užrašus; saugumiečių manymu, tokią jų veiklą paskatino „reakcinė katalikų dvasininkija“. 1969 m. KGB Kauno miesto skyrius atskleidė „Krikščionių demokratų sąjungą“, kurios nariai išplatino daug antisovietinių dokumentų. Vis dėlto prie tautinio klausimo sprendimo daugiausia prisidėjo kunigai. Antai 1979 m. „Rūpintojėlyje“ buvo teigiama, kad „mūsų dabartinėse sąlygose niekas tiek daug nepatarnauja lietuvių tautai, kaip geras kunigas“, kuris „palaikydamas tautoje gyvą tikėjimą, drauge kelia ir jos moralę“.

Susirinkimo priimtas naujas pasauliečių vaidmens Bažnyčioje vertinimas tapo ir vienu svarbiausių argumentų, kuriais tiek pasauliečiai, tiek dalis kunigų pagrindė reikalavimą dvasininkijai aktyviai, nepaisant sovietų valdžios varžymų, rūpintis Bažnyčios reikalais. Remiantis Susirinkimo priimtais dokumentais, paklusnumo principas Bažnyčioje jau buvo traktuotas ne tik kaip pasauliečių paklusnumas hierarchijai, bet ir kaip hierarchijos paklusnumas pasauliečiams: „Turimos žinios, kompetencija ir prestižas pasauliečiams leidžia, o kartais net juos įpareigoja pareikšti savo nuomonę apie dalykus, liečiančius Bažnyčios gerovę“. Be to, Susirinkimas nurodė, kad hierarchija turi ne tik išklausyti pasauliečių patarimų, bet ir naudotis jais savo darbuose. Taip suvokdami pasauliečių santykius su hierarchija aktyvūs kunigai ragino tiek vyskupus, tiek eilinius kunigus, nepaisant sovietų valdžios varžymų, vykdyti savo pareigas ir kovoti dėl Bažnyčios teisių. Analogiški pasauliečių reikalavimai ryškiausią formą pasipriešinimo raidoje įgijo 1976 m. pasirodžiusiame leidinyje „Laisvės šauklys“, kurio vienas iš tikslų buvo stiprinti dvasininkų ir pasauliečių santarvę. „Laisvės šauklio“ leidėjai programinėje publikacijoje rašė: „[…] mes vadovausimės Vatikano II Susirinkimo priimtu „Dekretu apie pasauliečių apaštalavimą“, kuriame pasauliečiai traktuojami pilnateisiais Bažnyčios nariais, o dvasininkai įpareigoti […] su atidumu Kristuje ir tėviška meile svarstyti pasauliečių pateiktus projektus, sugestijas, norus, pagarbiai pripažinti tą tikrąją laisvę, priklausančią kiekvienam šiame pasaulyje“ (nors nė viename iš penkių šio leidinio numerių nebuvo tiesiogiai pateikta jokių pasiūlymų ar patarimų aktualiais Bažnyčios klausimais).

Vienuolijų atsinaujinimo poveikis pasipriešinimo judėjimui. 

Septintojo dešimtmečio viduriu galima datuoti pogrindinių Lietuvos vienuolijų atsinaujinimą; tada jos sėkmingai plėtojo savo veiklą pogrindyje ir aktyviai ėmėsi spręsti iškilusias Bažnyčios problemas. Vienas svarbiausių šį procesą inspiravusių veiksnių buvo Vatikano II Susirinkimo priimti nutarimai bei kiti Šventojo Sosto dokumentai, kuriais remdamosi vienuolijos iš naujo apsvarstė savo konstitucijas ir instrukcijas. Bendri vienuolinio gyvenimo ir drausmės pritaikymo dabarties laikams bei atsinaujinimo principai buvo nurodyti Susirinkimo 1965 m. priimtame dekrete dėl vienuoliškojo gyvenimo tinkamo atnaujinimo Perfectae Caritatis. Susirinkimas laikėsi nuostatos, jog vienuolijos turi dalyvauti Bažnyčios gyvenime, ir pabrėžė, kad jos „deramai tesupažindina savo narius su šių laikų žmonių būkle bei Bažnyčios reikmėmis“, tada galės sėkmingiau ir efektyviau įsitraukti į Bažnyčios veiklą.

Nors pagal Vatikano II Susirinkimo dvasią moterų vienuolijų (toliau kalbėsime tik apie jas) įstatai buvo atnaujinti tik atkūrus Lietuvos valstybingumą, tačiau, kaip teigia kun. P. Račiūnas, globojęs slaptai veikusias moterų vienuolijas, jų vadovės su tokiais Susirinkimo nutarimais buvo supažindintos septintajame dešimtmetyje, kai vienuolijų konstitucijos bei instrukcijos ir buvo pritaikytos Susirinkimo reikalavimams. Šis procesas ne tik atspindėjo Susirinkimo nutarimų įgyvendinimo šioje Bažnyčios struktūroje pradžią, bet ir tapo vienuolijų veiklos atnaujinimo elementu. Kun. P. Račiūnas net tiesiogiai nurodė, kad iki 1965 m. vienuolinis gyvenimas Lietuvoje buvo tarsi paralyžiuotas65. Tuo tarpu Susirinkimo nutarimų veikiamos vienuolijos septintojo dešimtmečio viduryje vis plačiau ir įvairiapusiškiau ėmė įsitraukti į apaštalinį darbą, tapo aktyvia pogrindinės Bažnyčios struktūros dalimi. Antai KGB įgaliotinis Kauno mieste 1965 m. pranešime pabrėžė, kad „neigiamą įtaką tam tikroms gyventojų grupėms ir toliau daro reakcinė dvasininkijos dalis, kuri pastaraisiais metais, vykdydama ideologiškai kenksmingą veiklą, stengiasi plačiau panaudoti savo aktyvą iš vienuolių tarpo“. KGB Šakių rajono poskyris 1971 m. ataskaitoje rašė: „Rajono reakcinė dvasininkija įstatymo iš esmės nepažeidė. […] Turimais duomenimis, vaikus religijos mokė fanatiškai tikinčios vienuolės. Duomenų apie kunigų dalyvavimą vaikų mokyme negauta“. „LKB kronikos“ leidėjai, 1977 m. aptardami religinio gyvenimo Sovietų Sąjungoje problemas, teigė, kad „daugumai Latvijos moterų vienuolynų trūksta apaštalavimo dvasios“, jų narės „beveik nekatechizuoja vaikų, neįsijungia į pastoracinį darbą“. Toliau „LKB kronikos“ leidėjai, lyg žvelgdami į to priežastis, pažymėjo, kad „jos nėra išstudijavę Vatikano II Susirinkimo nutarimų ir nesirūpina jų vykdyti“.

Kun. P. Račiūno teigimu, moterų vienuo-lijos Lietuvoje kasmet katechizuodavo apie 10 tūkst. vaikų, aktyviai dalyvaudavo misijų veikloje; be to, sovietų okupacijos laikotarpiu (iki 1988 m.) jos parengė daugiau kaip 2 tūkst. pavadinimų knygų, tarp jų ir išverstų iš kitų kalbų ar originaliai parašytų. Istorikė Regina Laukaitytė, apžvelgdama vienuolijų raidą sovietmečiu, aktyvų vienuolių dalyvavimą pogrindžio spaudos leidyboje aiškino būtent tuo, kad leisti spaudą galėjo tik išsilavinę, Vatikano II Susirinkimo reformas išmanantys asmenys. Vienuolijos, kurios gyvavo kaip pogrindinės Bažnyčios elementas, atsinaujinimo proceso veikiamos įsitraukė ir į atvirą katalikiškojo pasipriešinimo judėjimą. Antai Šv. Marijos Tarnaičių kongregacijos sesuo Z. Peknieriūtė, siekdama Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčios sugrąžinimo tikintiesiems, net 19 kartų organizavo parašų rinkimo akcijas visoje Lietuvoje (už tai ji 11 kartų buvo tardoma sovietų saugumo). KGB nagrinėjant Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariams iškeltas bylas ir vykdant su jomis susijusį profilaktinį darbą, buvo patikrinta ir kai kurių moterų vienuolių veikla.

Taigi Susirinkimo priimti nutarimai turėjo įtakos ir vienuolijų gyvenimo vidaus pokyčiams, nulėmusiems šios pogrindinės Bažnyčios dalies stiprėjimą sovietų okupacijos sąlygomis. Susirinkimo dokumentuose buvo pabrėžta, kad vienuolijų prisitaikymas prie epochos reikalavimų ir atsinaujinimas daug priklauso nuo tinkamo jų narių išsilavinimo. Todėl Lietuvoje susirūpinta vienuolių parengimu vienuoliniam gyvenimui bei apaštalavimui: buvo sudaryta teologinių žinių programa ir 1979 m. Vargdienių kongregacijos seserys kartu su marijonais pradėjo organizuoti teologines studijas (dar vadintas „katakombų universitetais“) visų Lietuvos vienuolijų seserims.

SUSIRINKIMO NUTARIMŲ DĖL ATEIZMO IR TIKĖJIMO LAISVĖS ĮTAKA PASIPRIEŠINIMO RAIDAI

Susirinkimo įtvirtinta pozicija ateizmo ir persekiojamų Bažnyčių atžvilgiu

Popiežius Jonas XXIII 1962 m. paskelbtoje apaštalinėje Visuotinio Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Humanae Salutis nurodė, kad Bažnyčia turi veikti pakitusiame, greitai besivystančiame pasaulyje, kuriame iškilo ir „visai naujas, pasibaisėtinas reiškinys – kovingas ateizmas, užvaldęs daugelį tautų“. Ateizmo klausimas buvo aptartas 1965 m. Susirinkimo priimtoje pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et Spes; joje Bažnyčia savo poziciją šiuo klausimu deklaravo taip: „Ateizmas priskirtinas prie opiausių mūsų meto klausimų ir turi būti nuodugniau išnagrinėtas“. Dokumente „kovingojo ateizmo“ sąvoka pakeista „moderniu sisteminiu ateizmu“. Jame rašoma: „Tokio mokslo sekėjai, paėmę į savo rankas valdžią, smurtingai puola religiją ir ateizmo skleidimui, ypač auklėdami jaunimą, panaudoja net viešosios valdžios turimas spaudimo priemones“.

Tačiau Susirinkimo priimti nutarimai ateizmo klausimu nebuvo tik deklaratyvaus pobūdžio. Išsakyta Visuotinės Bažnyčios pozicija turėjo praktinį tikslą – suteikti aiškų pagrindą valstybinio ateizmo persekiojamoms Bažnyčioms, tolesnei jų veiklai. 1964 m. spalio mėn., pastoracinės konstitucijos apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje svarstymo metu, Susirinkimo plenume kalbėjęs Vokietijos Augsburgo vysk. Stimpfle ne tik pasmerkė marksistinį ateizmą, bet ir nurodė, jog Bažnyčios Susirinkimas turi duoti Tylos Bažnyčiai aiškų teologinį atsakymą dėl materializmo, kad persekiojami tikintieji turėtų pagrindą atremti materializmo puolimus. Jugoslavijos vysk. Franicas pabrėžė, kad Bažnyčia turi parodyti, kaip ji rūpinasi šių dienų žmonių problemomis, ir kad tikintieji, kurie yra ateistų kaltinami atgyvenusių idėjų sekimu, turi iš Susirinkimo gauti naujos dvasios, drąsos ir paguodos.

1965 m. Susirinkimo sekretoriatui buvo įteiktas 450 Susirinkimo Tėvų (t. y. balso teisę turinčių Susirinkimo dalyvių) pasirašytas prašymas paskelbti atskirą specialią deklaraciją ateistinio komunizmo klausimu. Taigi Vatikano II Susirinkimas, dialogo su šiuolaikiniu pasauliu užmezgimą iškėlęs kaip vieną svarbiausių savo tikslų, negalėjo neskirti ypatingo dėmesio sovietų valdžios persekiojamoms Bažnyčioms (nors konkrečių nutarimų šiais klausimais dėl Visuotinių Susirinkimų pobūdžio ir kitų priežasčių nebuvo priimta). Italų vysk. Barbieri net pareiškė, kad daugelis tikinčiųjų pasipiktintų, jei Bažnyčios Susirinkimas neturėtų drąsos aiškiai pasmerkti mokslinį-teorinį ir praktinį-materialistinį ateizmą. Didelį vaidmenį sprendžiant persekiojamų Bažnyčių klausimą suvaidino ir pačių persekiojamų bendruomenių atstovai. Susirinkimo diskusijose dėl Bažnyčios veiklos šių dienų pasaulyje aktyviai dalyvavęs Krokuvos vysk. Karolis Wojtyla išreiškė pageidavimą, kad ypatingas dėmesys būtų atkreiptas į sąlygas tų kraštų, kuriuose religija yra persekiojama. 1963 m. balandžio mėn. iš įkalinimo paleistas Lvovo arkivysk. Josifas Slipyj 1965 m. Susirinkimo posėdyje kalbėjo: „Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas tai [Bažnyčios persekiojimus. – E. J.] privalo turėti prieš akis, jei jis nenori atitrūkti nuo tikrovės. Susirinkimas tepakelia savo balsą, gindamas religiją šiais skausmo kupinais laikais. Susirinkimo tėvų veikla turi būti pritaikyta mūsų laikų reikalavimams. O mūsų laikai yra Bažnyčios priespaudos laikai“.

Persekiojamų Bažnyčių pozicijos turėjo įtakos ir sprendžiant kitas aktualias problemas. Svarstant diakonato įsteigimo klausimą, itin aktualų tiems kraštams, kuriuose persekiojant Bažnyčią trukdytas ir kunigų rengimo darbas, buvo atsižvelgta į sovietų okupuotų bei kontroliuojamų kraštų vyskupų mintis, ir Susirinkimo nutarimais šis bažnytinės hierarchijos laipsnis buvo atnaujintas.

Tikėjimo laisvės principo ir teisės ginti šį principą traktavimo poveikis pasipriešinimo formavimuisi

Vatikano II Susirinkimas, remdamasis ankstesnių popiežių doktrinomis, tikėjimo laisvės principą įtvirtino atskira deklaracija Dignitatis Humanae. Joje nubrėžtas visuotinis tikėjimo laisvės dėsnis skelbė ne tik asmens teisę į šią laisvę, bet ir religinių bendruomenių teisę savo tikėjimą nekliudomai viešai skelbti žodžiu ir raštu, Bažnyčios laisvę iškeliant kaip pagrindinį Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios santykių principą. Susirinkimas, atsižvelgdamas į tai, kad ištisų bendruomenių tikėjimo laisvė buvo varžoma valstybinės politinės valdžios, net keliuose dokumentuose aptarė ir teisę ginti šią laisvę bei ja rūpintis. Pareiga rūpintis tikėjimo laisve buvo priskirta piliečiams ir socialinėms grupėms, Bažnyčiai ir kitoms religinėms bendruomenėms. Pripažinęs veikimo laisvę kaip esminę ir neatimamą iš Bažnyčios, Susirinkimas dokumente Gaudium et Spes tiesiogiai pabrėžė, kad piliečiai turi teisę „ginti savo bei savo bendrapiliečių teises nuo valdžios piktnaudžiavimo, laikantis prigimtinio ir evangelinio įstatymo nubrėžtų ribų“. Be to, Bažnyčiai buvo pripažinta teisė ne tik laisvai visur ir visuomet skelbti savo tikėjimą, doktriną apie visuomenę, bet ir „priimti moralinį sprendimą net politinės srities klausimais, kai to reikalauja pagrindinės asmens teisės arba sielų išganymas“. Susirinkimas reikalaujamos laisvės sąvokoje pabrėžė veikimo aspektą: nutarimais buvo akcentuotas Bažnyčios reikalavimas tikintiesiems „veiklos ir galimybės šiame pasaulyje statyti ir Dievo šventovę“. Iškeldamas tikėjimo laisvės svarbą, Susirinkimas dekrete dėl vyskupų pastoracinių pareigų bažnyčioje Christus Dominus atskirai paragino ypatingą dėmesį skirti tiems dvasiniams vadovams, kurie dėl tikėjimo yra šmeižiami, kalinami, kurių veikla varžoma ar kuriems iš viso neleidžiama atlikti savo tarnybos.

Taigi Susirinkimas, naujai įtvirtindamas tikėjimo laisvės principą ir iškeldamas būtinybę įvairiomis priemonėmis bei būdais ginti šią laisvę, visuotinės Bažnyčios mastu davė idėjinį pagrindą persekiojamų Bažnyčių veiklai. Tai sukėlė stiprų atgarsį ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios pasipriešinimo raidoje. Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas 1978 m. susikūrė kaip bažnytinės hierarchijos dalies – kunigų – junginys, iškėlęs tikslą ginti Bažnyčios teises. Komitetas 1978 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į popiežių pirmuoju dokumentu, kuriame rašė: „[…] suvokdami savo atsakomybę prieš Dievą ir Bažnyčią, […] mes, Lietuvos kunigai, ryžomės kalbėti ir ginti švenčiausios Bažnyčios ir tikinčiųjų teises [išskirta mano. – E. J.], nes mūsų tyla ir laukimas sudaro palankiausią dirvą ateistams griauti Bažnyčią iš vidaus ir išorės“.

Katalikiškajame pasipriešinimo judėjime įsitvirtino ir Susirinkimo nubrėžta tikėjimo laisvės (taip pat Bažnyčios teisių) gynimo traktuotė. Jau aštuntojo dešimtmečio Lietuvos pogrindžio spaudoje gausu tokia traktuote besiremiančių apmąstymų. 1974 m. „LKB kronikos“ puslapiuose buvo teigiama, kad „iš ateistų negalima sulaukti nuolaidų derybų keliu – Lietuvos katalikai tiek turės laisvės, kiek jos išsikovos“. 1980 m. ši spauda atvirai rašė, kad „kunigui ginti Bažnyčios ir žmogaus teises – šventa pareiga“. Vladas Lapienis, 1976 m. parengtame laiške SSKP CK generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui gindamas nuteistus nelegalios religinės literatūros leidėjus, teigė, kad „jie kalti tik dėl to, kad bandė atlikti krikščionišką pareigą – norėjo parūpinti maldaknygių tikintiesiems, kad apmalšintų tikinčiųjų dvasinį alkį“. 1977 m. jau teisiamas V. Lapienis, jam suteikus paskutinį žodį, taip pat išsakė tokią nuostatą: „[…] be pareigų valstybei, aš, kaip katalikas, turiu pareigų religijai ir Bažnyčiai, įpareigojančių mano sąžinę. Ginti tikinčiųjų ir Bažnyčios teises yra ne politika, o kiekvieno kataliko šventa pareiga“.

Taigi katalikiškasis pasipriešinimo judėjimas Lietuvoje Susirinkimo suformuluotą Bažnyčios teisių gynimo principą priėmė kaip savo veiklos idėjinį pagrindimą, netgi galima teigti, kad būtent remiantis šiuo principu ir kilo atvira katalikiška opozicija, 1968 m. prasidėjusi viešų pareiškimų rašymu sovietų valdžios institucijoms. Tokią Susirinkimo nutarimų įtaką patvirtina ir 1972 m. pradėjusi eiti „LKB kronika“ – viena būdingiausių organizuoto atviro pasipriešinimo veiklos formų. „Aušros“ leidėjai 1982 m. teigė, kad „„LKB Kronika“ – visų pirma religinės kovos metraštis“. Pasak pačios „LKB kronikos“ leidėjų, svarbiausias impulsas šiam periodiniam leidiniui atsirasti buvo 1970–1972 m. įvykę teismai, kurių metu už kunigiškų pareigų atlikimą (vaikų katechizavimą) buvo nuteisti kunigai Antanas Šeškevičius, J. Zdebskis ir Prosperas Bubnys. 1-asis leidinio numeris buvo skirtas sovietų valdžios represiniams veiksmams prieš kunigus (išskyrus straipsnį apie 1972 m. pradžioje už vaikų katechizavimą nuteistą K. Baučiučaitę), o visi jame paskelbti pareiškimai nukreipti prieš šiuos valdžios veiksmus.

Vatikano II Susirinkimo kalbose buvo išsakyta bendra idėja, kad negana kovingąjį ateizmą pasmerkti ar ekskomunikuoti, o reikia tyrinėti ateizmo atsiradimo priežastis, studijuoti įvairias jo raiškos formas ir ieškoti būdų, kaip jį įveikti. Tokia laikysena ateizmo atžvilgiu ir tapo viena iš vyraujančių katalikiškajame pasipriešinimo judėjime; tai labiausiai atsispindėjo periodinės savilaidos raidoje. Antai kaip vieną iš savo tikslų leidinys „Dievas ir Tėvynė“ išskyrė siekimą „parodyti, kokia iš tikrųjų yra sovietinė bedievybė Lietuvoje, nes kol visapusiškai nepažinsime priešo, kova bus sunki, gal net bevaisė, nusineš daugybę aukų“. Jaunimui skirtos „Ateities“ leidėjai, lygindami sovietinę sistemą su griuvėsiais, kreipimesi į skaitytojus rašė: „Kuo daugiau griuvėsių pamatysi, tuo darysis aiškesnė Lietuvos ateitis“. Taip besiklostančią padėtį patvirtino atskirų kunigų veikla ir pozicija šiuo klausimu. Antai LKP Molėtų rajono komitetas 1965 m. informavo Centro komitetą, jog kun. Bulika ir kun. Česlovas Kavaliauskas, stengdamiesi „savo žiniomis neatsilikti nuo gyvenimo, […] studijuoja marksizmo-leninizmo teoriją, labai domisi ateistinėmis priemonėmis, įsigyja ir skaito visą ateistinę literatūrą“ (beje, septintojo dešimtmečio pabaigoje Daugų ryšių skyriaus aptarnaujamoje zonoje pagrindinį ateistinės propagandos žurnalą „Nauka i religija“ prenumeravo tik vienas asmuo – Daugų bažnyčios klebonas).

Kita vertus, Susirinkimo dokumente Gaudium et Spes nurodyta, kad „nors Bažnyčia visiškai atmeta ateizmą, ji nuoširdžiai skelbia, kad visi žmonės, tikintys ir netikintys, turi savo darbu tinkamai statyti šį pasaulį, kuriame bendrai gyvena. Aišku, tai negali vykti ne nuoširdaus ir apdairaus pokalbio“. Todėl 1972 m. pradėta leisti „LKB kronika“, kaip viena iš atviros religinės opozicijos dalių, iš karto neatmetė sovietinės sistemos ir nedeklaravo pozicijos, nepripažįstančios šios sistemos teisėtumo. 1974 m. pabaigoje perdavus religinės savilaidos bei „LKB kronikos“ gaminimo ir platinimo bylą nagrinėti LSSR Aukščiausiajam Teismui, „LKB kronikos“ leidėjai aiškino, kad „LKB Kronika neturi tikslo susilpninti ar pakirsti Tarybų valdžią, o vien iškelti viešumon įstatymų pažeidimo faktus, kad jie būtų pataisyti“, ir kad „tokiu būdu LKB Kronika ne tik kad nekenkia visuomenei ir tarybinei santvarkai, bet jai padeda“. Panevėžio vyskupijos kunigai, gindami valdžios puolamą aktyvią Bažnyčios veiklą, viešame pareiškime pabrėžė: „[…] mes nekovojame prieš esamą santvarką, bet prieš sauvalę“. Panašios pozicijos laikėsi, t. y. deklaravo nesiekianti politinių tikslų, ir nuo 1975 m. pradėta leisti katalikiška periodika. Tokios periodinės savilaidos, kaip Bažnyčios teisių gynimo formos, atsiradimą lėmė ir Susirinkimo nutarimais iškeltas žiniasklaidos priemonių panaudojimo klausimas.

Žiniasklaidos vaidmens iškilimas pasipriešinimo judėjime. 1963 m. priimtu dekretu dėl visuomenės komunikavimo priemonių Inter Mirifica Visuotinis Susirinkimas pirmą kartą istorijoje oficialiai išdėstė savo požiūrį į šių priemonių panaudojimą Bažnyčios gyvenime. Bažnyčios teisė disponuoti ir naudotis visomis informavimo priemonėmis (spauda, kinu, radiju, televizija ir kt.) šiame dekrete įvardyta kaip prigimtinė teisė. Susirinkimas pabrėžė, kad katalikiškos spaudos, kino, radijo, televizijos „pagrindinis tikslas – skleisti ir ginti tiesą bei rūpintis visuomenės krikščioniškuoju auklėjimu“, bei primygtinai įspėjo, kad tikintieji turi pareigą palaikyti ir remti šias informavimo priemones. Tokios Susirinkimo nutarimuose naujai nubrėžtos veiklos kryptys paskatino ieškoti naujų veiklos priemonių katalikiškajame pasipriešinimo judėjime Lietuvoje. Antai kun. A. Šeškevičius, pasinaudodamas vysk. L. Povilonio ryšiais su Vakarais, stengėsi gauti religinės tematikos 8 mm pločio kino juostų. 1967 m. KGB institucijos Lazdijų rajone užfiksavo faktą, kad kun. S. Tamkevičius „aktyviai dirbo religinį darbą tarp jaunimo“, taip pat savo namuose moksleiviams pradėjo rodyti diafilmus (už tokią antisovietinę veiklą tais pačiais metais jis buvo perkeltas į kitą parapiją). Anot KGB padalinio pranešimų, daugybę tokių diafilmų turėjo ir kun. P. Račiūnas, kuris juos rodydavo jaunimui (be to, jaunimui duodavo skaityti iš užsienio gautas religinio turinio knygas bei emigracinę spaudą). Remiantis sovietų saugumo duomenimis, 1972 m. į Savanorių kaimą (Lazdijų r.) buvo atvykusi žmonių grupė, vadovaujama kunigo, ir rodė vaidinimą „Šv. Agnė“.

Apie žiniasklaidos priemonių vaidmenį kraštuose, kur religija yra varžoma, nemažai kalbėta ir Susirinkimo posėdžiuose (nors dekrete Inter Mirifica minėtu klausimu nieko tiesiogiai nepriimta). 1962 m. lapkričio 24 d. diskusijose buvo išsakytos mintys, kad naudojantis komunikacijos priemonėmis galima peržengti visas užtvaras ir skelbti tikėjimą ten, kur tikybos mokymas ir religinė spauda yra uždrausti ar trukdomi, todėl visi krikščionys ga-li ir privalo sutartinai platinti bei ginti dvasios vertybes nuo visokių materializmo formų. 1965 m. spalio mėn. ukrainiečių vysk. Sapelekas kalbėdamas apie persekiojamas Bažnyčias (tarp jų ir Ukrainos) pabrėžė, kad „vienintelė priemonė skelbti Kristaus Evangeliją šioms persekiojamoms tautoms yra radijas ir kitos moderniosios socialinės komunikacijos priemonės“. Jo manymu, Evangelijos skelbimo misijos anapus „geležinės uždangos“ ypač turėtų imtis Vatikano radijas.

Vatikano radijo įtaka katalikiškajam pasipriešinimui Lietuvoje yra akivaizdi. Sovietų saugumo dokumentuose rašoma, jog dalis kunigų darydavo Vatikano radijo lietuviškų laidų įrašus (taip pat magnetofoninius) ir jų pateikiamą medžiagą naudodavo pastoracinei veiklai. Antai KGB duomenimis, medžiagą iš užsienio radijo laidų pamokslams 1970 m. naudojo kun. S. Tamkevičius, 1968 m. – kun. J. Jakaitis. Be to, Vatikano radijas kartu su kitomis Vakarų radijo stotimis buvo vieni pagrindinių bei efektyviausiai veikusių sovietų valdžios necenzūruojamos informacijos skleidimo šaltinių šeštajame–devintajame dešimtmečiais (tai patvirtina ir faktas, jog 1975 m. visi asmenys, įtraukti į KGB Kapsuko rajono poskyrio operatyvinę įskaitą, aktyviai klausėsi užsienio radijo laidų). „LKB kronikos“ puslapiuose buvo džiaugiamasi, jog sovietų valdžiai nepavyko pasiekti, kad ši stotis pasitenkintų tik krikščioniškojo mokymo skleidimu, ir kad Vatikano radijo laidos sudaro galimybę Lietuvos visuomenei sužinoti „Lietuvos gyvenimo faktus, kuriuos sužinoti kitu būdu yra neįmanoma“. Daug dėmesio šių laidų medžiagos tyrimams skyrė ir pačios sovietų institucijos, tuo siekdamos disponuoti įvairiapuse informacija apie pokyčius Bažnyčios veikloje. Vakarų radijo stočių poveikis katalikiškajame pasipriešinimo judėjime įgijo konkrečias formas; tam prielaidas sudarė ir Susirinkimo nutarimuose iškeltas teisės į informaciją klausimas.

Susirinkimas jau minėtu dekretu dėl visuomenės komunikavimo priemonių Inter Mirifica įtvirtino visuomenės teisės į informaciją principą, pabrėždamas, kad viešas ir greitas įvykių bei faktų paskelbimas yra prielaida rezultatyviems žmonių veiksmams kuriant visuomenės gerovę, t. y. šį principą traktavo kaip visuomenės pažangos sąlygą. Šiame kontekste taip pat buvo pabrėžta būtinybė su žiniasklaidos pagalba formuoti viešąją nuomonę, kurios „įtaka ir autoritetas visų luomų piliečių privačiame bei viešajame gyvenime šiandien labai padidėję“. Tokiu teisės į informaciją principu bei jo interpretacija ir rėmėsi periodinės pogrindžio spaudos leidyba. Viešoji nuomonė ir teisė į informaciją katalikiškoje savilaidoje buvo traktuojami kaip glaudžiai tarpusavyje susiję veiklos objektai ir buvo priešinami sovietinės sistemos skleidžiamai dezinformacijai, kuri funkcionavo kaip viena iš neatsiejamų valdžios vykdomos prievartinės politikos dalių. „Aušra“ pažymėjo, kad sovietinėje sistemoje „prievarta ir melas vienas be kito negali išsiversti“. „LKB kronikos“ leidėjai savo puslapiuose teigė, kad sovietų valdžios tikslas yra „tylos naktyje uždusinti Lietuvos katalikus“, todėl siekiant pasipriešinti tokiai politikai būtina „visomis priemonėmis kelti viešumon persekiojimo faktus, nuplėšti melo šydą, kuriuo dengiama prievarta“. 1972 m. pasirodžiusi „LKB kronika“ ir užsibrėžė tikslą skleisti informaciją Lietuvos tikintiesiems, Vatikanui bei plačiajai pasaulio visuomenei.

Įsitvirtinti Lietuvoje nuostatai, jog konkretūs laimėjimai yra galimi tik remiantis viešąja nuomone ir necenzūruotos informacijos disponavimu, padėjo pokyčiai visuomenės vidaus bei užsienio politikos raidoje. Būtinybė apie tikrąją Bažnyčios padėtį Lietuvoje informuoti Vatikaną (to padaryti nesugebėjo ar nepajėgė viešai veikusi Bažnyčia) nauju mastu iškilo būtent septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai normalizavosi SSRS vadovybės ir Vatikano santykiai (šio proceso kulminacija – SSRS AT prezidiumo pirmininko Nikolajaus Podgorno vizitas pas popiežių 1967 m.). Jau 1966 m. sovietų saugumo padalinys Vilkaviškio rajone pradėjo operatyvinio stebėjimo bylą Vilkaviškio parapijos klebonui kun. Konstantinui Ambrasui, kuris stengėsi išsiųsti į užsienį „reakcingo turinio“ laišką ir kuris, anot jo brolio Kazimiero Ambraso, buvo vienas iš pradininkų, sumaniusių žinias siųsti į užsienį. Informacijos teikimas Vatikanui ir Vakarų visuomenei pogrindinės veiklos kanalais naują pobūdį įgavo aštuntajame dešimtmetyje; tuomet tokiu nelegaliu informacijos perdavimu pradėta siekti formuoti tiek Lietuvos, tiek Vakarų visuomenės viešąją nuomonę. Šioje veikloje remtasi Vakarų radijo stotimis, kurios skleisdavo Vakarus pasiekusią necenzūruotą informaciją („LKB kronika“ rašė, kad „pogrindinės spaudos reikšmė būtų nedidelė, jei jos neišpopuliarintų „Vatikano“ ir „Laisvės“ radijo laidos“). Tokiai veiklos krypčiai susiformuoti didelę įtaką turėjo Simo Kudirkos bylos nušvietimas Vakarų pasaulyje 1971 m. ir Vakarų pasaulio reakcija į šį teismo procesą, nulėmusi tolesnį S. Kudirkos likimą (Lietuva apie tai buvo informuojama tų pačių Vakarų radijo stočių). Katalikų pasipriešinimo judėjime atsirado naujos veiklos kryptys, t. y. galimybė pateikiant informaciją pasinaudoti Vakarų viešąja nuomone. 1971–1972 m. 17 tūkst. Lietuvos tikinčiųjų pasirašytą kreipimąsi į JTO bei „LKB kronikos“ išleidimą kun. S. Tamkevičius ir traktavo kaip pagalbos šauksmą, kaip vieną iš pirmųjų žingsnių siekiant į viešumą iškelti sovietų valdžios kovą su Bažnyčia.

Pasirinkta veiklos kryptis, t. y. siekimas teikti sovietų valdžios necenzūruotą informaciją ir kartu remtis tokios informacijos formuojama viešąja nuomone, katalikiškajame pasipriešinimo judėjime greitai davė laukiamų rezultatų. Kaip teigė Jonas Jurašas 1975 m. įvykusiame Tarptautiniame akademiko Andrejaus Sacharovo apklausinėjime apie žmogaus teisių pažeidimus SSRS, būtent teisiamų kunigų A. Šeškevičiaus, J. Zdebskio ir P. Bubnio drąsus apgynimas „LKB kronikos“ puslapiuose nulėmė tai, kad „visuomenės akyse buvo nuteistas ne kulto tarnas, kaip to norėjo valdžia, bet Bažnyčios persekiotojų nesiskaitymas su įstatymais ir savivalė“. „LKB kronika“ savo informacija sugebėjo užpildyti Vakaruose egzistavusią informacijos apie Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje spragą. Išeivis kun. Vytautas Kazlauskas pažymėjo, kad faktinė medžiaga apie padėtį Lietuvoje iki „LKB kronikos“ išleidimo Vakaruose buvo beveik nepasiekiama; jos pasirodymą jis apibūdino kaip naują erą „post Chronica nata“. Anot Juozo Brazaičio, nuo 1973 m. pradžios šis pogrindžio leidinys tapo „dokumentu, iš kurio padėtį Lietuvoje vaizdavo [Vakarų] opinijos formuotojai“.

Taigi pamažu katalikiškojo pasipriešinimo judėjimo dalyviai suprato, kokia „galinga jėga yra šių laikų masinės informacijos priemonės“, kurios gali būti naudojamos „ne tik tikėjimui platinti, bet ir jį ginti“. Tačiau nelegali spauda kartu su kitais pogrindinės Bažnyčios veiklos elementais (slapta pastoracija, vienuolijomis) Lietuvoje plėtojosi remdamasi būtent Susirinkimo priimta ateizmo įveikimo traktuote. Susirinkimas nurodė, kad būdas ateizmui įveikti yra deramai nušviestas Bažnyčios mokymas ir visos Bažnyčios bei jos narių gyvenimas, t. y. Bažnyčios atsinaujinimas. Taip pat pabrėžta, jog toks Bažnyčios atsinaujinimas yra pasiekiamas „gyvo ir subrendusio tikėjimo, išmokyto aiškiai įžvelgti sunkumus ir sugebančio juos nugalėti, liudijimu“. Periodinė savilaida Lietuvoje rėmėsi šia atsinaujinimo, kaip pasipriešinimo ateizmui sąlygos, idėja. „Rūpintojėlyje“ buvo pabrėžta, kad „vienintelė kova prieš materializmą yra atbudimas“, kad reikia „pirmiausia pačiam atsibusti iš miego, apsvarstyti, kaip prieita prie materializmo, kokios yra to priežastys, ir pradėti kovą ne nuo kitų, bet nuo savęs paties“. Šitokiu aspektu reikėtų vertinti ir „LKB kronikos“ leidybą, nors leidžiant ją ir buvo orientuojamasi į Bažnyčios persekiojimo faktų dokumentavimą. 1980 m. kun. Z. Navickas Aukščiausiojo Teismo teisėjui adresuotame atvirame laiške, ginančiame dėl „LKB kronikos“ dauginimo bei platinimo nuteistas Genovaitę Navickaitę ir Oną Vitkauskaitę, rašė: „„LKB Kronika“ yra Lietuvos tikinčiųjų pagalbos šauksmas, kad jie galėtų gyventi pagal įsitikinimus, kad turėtų tvirtus moralinius pagrindus“. Pasak „LKB kronikos“ leidėjų, šiuo leidiniu nuo pat pradžių buvo siekiama „žadinti katalikų sąmoningumą, kelti iš susnūdimo [išskirta mano. – E. J.], raginti kovoti už Dievo, Bažnyčios ir tikinčiųjų teises“. Todėl pirmiausia planuota „LKB kroniką“ leisti panašią į 1976 m. pasirodžiusį leidinį „Dievas ir Tėvynė“ ir tik vėliau apsistota prie informacinio pobūdžio leidinio („faktų kalbos“) idėjos. Tuo tarpu „Dievas ir Tėvynė“ bei kiti katalikiški periodiniai leidiniai („Aušra“, „Tiesos kelias“, „Rūpintojėlis“, „Ateitis“) jau buvo tiesiogiai orientuoti į religinio sąmoningumo žadinimą bei kultūros plačiąja prasme kėlimą; tai rodė ir jų pasirinktų publikacijų formų bei jose liečiamų temų įvairovė, apėmusi tiek meninius kūrinius, tiek analitinius straipsnius, tiek tikėjimo klausimų, problemų svarstymus, tiek draudžiamų istorijos faktų skelbimą.

Aštuntajame dešimtmetyje pradėtoje leisti periodinėje spaudoje išryškėjo naujos veiklos kryptys, tačiau jos taip pat funkcionavo kaip religinio sąmoningumo puoselėjimo sudedamosios dalys. Viena ryškiausia šių krypčių, glaudžiai susiejusi religinio ir tautinio sąmoningumo kėlimo klausimus, apaštalavimo veiklą plėtojo tautinių aspiracijų kontekste (pažymėtina, kad visi periodiniai pogrindžio leidiniai daugiau ar mažiau gvildeno tautinius klausimus). Antai „LKB kronikos“ leidėjų grupės (daugiausia kunigų P. Račiūno, S. Tamkevičiaus ir Liongino Kunevičiaus) iniciatyva 1975 m. pradėtos leisti „Aušros“ tikslas buvo „gaivinti lietuvio dvasią, ugdyti tautinį susipratimą, tautos dorovingumą, skatinti visokeriopą pažangą“. Leidžiant katalikišką spaudą, kurioje ypač akcentuotas tautinis klausimas, remtasi idėja, kad religija yra tautos kultūrinės egzistencijos pagrindas, taigi tautinių idealų iškėlimas buvo suvokiamas kaip bendras visaverčio religinio gyvenimo puoselėjimo elementas. Pirmajame „Dievas ir Tėvynė“ numeryje teigta, jog tautos nepriklausomybė yra sąlyga, kad „galė- tume siekti kaip tauta savo galutinio tikslo – Dievo“. Kultūros klausimų sprendimas periodinėje savilaidoje taip pat buvo glaudžiai susijęs su religinių bei tautinių tikslų iškėlimu: kultūra traktuota kaip būtina sąlyga tiek religinės, tiek tautinės bendruomenės visavertei raidai ar net jų išlikimui (todėl periodinės savilaidos negalima griežtai grupuoti pagal joje vyraujančią problematiką). Jau 1971 m. vysk. L. Povilonis aplinkraščio kunigams „Kurkime naują gyvenimą“ projekte pabrėžė: „Yra klaidinga manyti, kad šiuo metu kultūrinis gyvenimas nesiriša su religiniu. Priešingai, kultūra šiuo metu yra mūsų priemonė galutiniam tikslui siekti“. 1975 m. pradėtoje leisti „Aušroje“ taip pat teigta, kad „dabar laisvės kovos barai – mūsų moralė, kultūra“. Jaunimui skirto leidinio „Ateitis“ įvadiniame straipsnyje pabrėžta, jog žurnalas dirbs „tikrą kūrybinį darbą Tėvynės ir Bažnyčios naudai“.

Spaudos, kaip vienos iš pagrindinių religinio sąmoningumo puoselėjimo Lietuvoje priemonių, pasirinkimui įtakos turėjo ir tas faktas, jog Susirinkimas tiesiogiai pabrėžė katalikiškos spaudos kūrimo ir jos tobulinimo reikšmę, kad „skaitytojai visiškai persiimtų krikščioniška dvasia“ ir kad su jos pagalba „apie visus įvykius būtų galima susidaryti krikščionišką nuomonę“. Be to, Susirinkimas, aptardamas teisės į krikščioniškąjį auklėjimą klausimą, taip nusakė bažnytinės hierarchijos pareigą: „Daryti visa, kad šiuo krikščioniškuoju auklėjimu galėtų naudotis visi tikintieji ir pirmiausia jaunuoliai“, o visuomenės komunikavimo priemones įvardijo kaip pagalbinę – šalia katechetinio mokymo – auklėjimo priemonę (tuo tarpu Lietuvoje spauda ir buvo tinkamiausia komunikacijos priemonė).

Susirinkimo nutarimai katalikiškos savilaidos raidą veikė ir kitais aspektais. 1977 m. pradžioje pasirodė naujas periodinis pogrindžio leidinys „Tiesos kelias“ (iš viso išėjo 22 numeriai), skirtas dvasininkams; jame buvo plačiai aptariami Vatikano II Susirinkimo nutarimai, jų idėjų platinimas ir įgyvendinimas Lietuvoje. „Rūpintojėlis“ rašė, jog leidinyje „Tiesos kelias“ „jaučiama nauja dvasia, išplaukianti iš Vatikano II Susirinkimo nutarimų“. Be to, kitų pogrindžio leidinių publikacijose taip pat buvo remiamasi Susirinkimo nutarimais, jie buvo cituojami, o „Rūpintojėlio“ programiniame straipsnyje teigta, kad „balsas, kuriuo prabilo Bažnyčia į pasaulį per Vatikano II Susirinkimą, nurodo gaires, vedančias iš klystkelių į tikrąjį kelią“.

IŠVADOS

1. Vienas iš katalikiškąjį pasipriešinimo judėjimą Lietuvoje formavusių veiksnių buvo Vatikano II Susirinkimas, kurio priimti nutarimai tapo Visuotinės Bažnyčios raidos gairėmis.

2. Vatikano II Susirinkimo įtvirtintos Bažnyčios raidos tendencijos kylančiame Lietuvos katalikiškojo pasipriešinimo judėjime tiesioginį atgarsį įgavo jau sovietų valdžios oficialiai aprobuotos liturginės reformos įgyvendinimo metu. Tačiau Susirinkimo iškeltos atsinaujinančios Bažnyčios sampratos diegimas neišvengiamai kirtosi su sovietinės sistemos laikysena Bažnyčios atžvilgiu, todėl šios idėjos tolesnis įgyvendinimas totalitarinio režimo sąlygomis turėjo dvejopą pobūdį:

a) Susirinkimo priimtus nutarimus realizuoti buvo įmanoma tik pogrindinėje veikloje, todėl atsinaujinimo idėjos įgyvendinimas tapo pagrindu, kuriuo remdamasi septintajame–aštuntajame dešimtmečiais formavosi sovietų valdžios suvaržymams besipriešinanti pogrindinė Bažnyčia. Tokio proceso eigą ryškiausiai atspindėjo pasauliečių ir vienuolijų laipsniškas tapimas aktyvia pogrindinės Bažnyčios struktūros dalimi;

b) dėl sovietinės sistemos iškeltų kliūčių dalis įgyvendintų Susirinkimo nutarimų savo pobūdžiu buvo transformuoti, o tai lėmė pogrindinės Bažnyčios veiklos sričių plėtimąsi bei veiklos formų gausėjimą (pvz., tokiu aspektu galima tyrinėti slaptus kunigų susirinkimus, pogrindinės seminarijos organizavimą, kunigų tarybų funkcijas).

3. Susirinkimas, naujai įtvirtindamas tikėjimo laisvės principą bei iškeldamas būtinybę įvairiomis priemonėmis ir būdais ginti šią laisvę, Visuotinės Bažnyčios mastu davė idėjinį pagrindą persekiojamų Bažnyčių veiklai. Katalikiškasis pasipriešinimo judėjimas Lietuvoje Susirinkimo suformuluotą Bažnyčios teisių gynimo principą priėmė kaip savo veiklos idėjinį pagrindimą; netgi galima teigti, kad būtent remiantis šiuo principu ir formavosi atvira katalikiška opozicija, kurios kilimą, be kitų veiksnių, lėmė sovietų valdžios represijos prieš suaktyvėjusią pogrindinės Bažnyčios pastoracinę veiklą.

4. Susirinkimo nubrėžtos veiklos kryptys skatino ieškoti naujų veiklos priemonių ir krypčių katalikiškajame pasipriešinimo judėjime Lietuvoje. Susirinkimo nutarimais iškelta žiniasklaidos priemonių naudojimo problema ir kitos nuostatos aktualiais to meto klausimais tiesiogiai veikė katalikiškos periodinės savilaidos susiformavimą, jos leidybos pobūdį bei raidą aštuntajame–devintajame dešimtmečiais.

Jonas Šaulys pagal www.genocid.lt

Categories
NUOMONĖS

Baltarusijoje nebus laiminamos homoseksualios poros!

Katalikų Bažnyčia Baltarusijoje neketina įgyvendinti Deklaracijoje siūlomos galimybės laiminti nereguliariose sąjungose gyvenančias poras ir tos pačios lyties asmenų poras.

Baltarusijos katalikų vyskupų konferencijos “Pranešimas dėl Tikėjimo mokymo dikasterijos doktrininės deklaracijos Fiducia Supplicans”

2023 m. gruodžio 18 d. paskelbta Tikėjimo mokymo dikasterijos doktrininė deklaracija Fiducia supplicans, kurioje svarstoma ir aiškinama Palaiminimų pastoracinė prasmė. Dokumente svarstoma jų platesnio naudojimo galimybė, visų pirma neliturginiu aspektu. Dokumente pabrėžiama, kad liturginis palaiminimas gali būti teikiamas tik tada, kai “tai, kas laiminama, atitinka Dievo sumanymą, esantį kūrinijoje ir visiškai apreikštą Kristaus Viešpaties” (FS 11).

Nors deklaracijoje patvirtinama, kad tradicinis katalikų mokymas apie santuoką kaip vyro ir moters sąjungą nesikeičia ir nėra jokio “leidimo” ar “palaiminimo” tos pačios lyties asmenų sąjungoms ar bet kokiam kitam nuodėmės gyvenimui, joje leidžiama ne liturgiškai palaiminti nereguliarias ar tos pačios lyties asmenų poras.

Todėl mes, Baltarusijos katalikų vyskupų konferencija, kreipiamės į Baltarusijos Katalikų Bažnyčios kunigus ir visus tikinčiuosius su šia žinia.

1. Minėta Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaracija nekeičia amžino Katalikų Bažnyčios mokymo apie santuoką ir lytinę moralę. Vienintelė Katalikų Bažnyčios pripažįstama santuokinė sąjunga yra vyro ir moters sąjunga kaip gyvenimo bendruomenė, savo prigimtimi nukreipta į sutuoktinių gerovę ir palikuonių gimdymą bei auklėjimą (1983 m. Kanonų teisės kodeksas, kan. 1055).

2. Katalikų Bažnyčia Baltarusijoje neketina įgyvendinti Deklaracijoje siūlomos galimybės laiminti nereguliariose sąjungose gyvenančias poras ir tos pačios lyties asmenų poras.

3. Vyskupų konferencija primena kunigams ir diakonams, kad neliturginis palaiminimas gali būti suteiktas bet kuriam jo prašančiam asmeniui. Tačiau visada reikėtų vengti teikti palaiminimą būtent poroms, gyvenančioms vadinamosiose “civilinėse santuokose”, taip pat asmenims, gyvenantiems kanoniškai negaliojančioje santuokoje, arba tos pačios lyties poroms. Tokį palaiminimą kiti tikintieji gali suprasti kaip pritarimą nuodėmei.

4. Kartu atidžiai ir pagarbiai lydime ypatingose situacijose gyvenančius brolius ir seseris ir esame pasirengę padėti jiems giliau suprasti Dievo valią jų gyvenimo kelyje Kristaus ir šventumo link.

Su malda, Baltarusijos katalikų vyskupų konferencija

www.catholic.by

Categories
NUOMONĖS

Ar dvasininkas, norintis tarnauti visiems, neturėtų demonstruoti savo politinių pažiūrų?

Tinklalapyje www.bernardinai.lt pasirodė straipsnis “Dvasininkas, norintis tarnauti visiems, neturėtų demonstruoti savo politinių pažiūrų”, į kurio turinį norėčiau atsiremti.

XIX, XX ir XXI a. įvairių ideologijų sumaištyje politika iš esmės nustojo būti “politinė” ir tapo šių ar kitų ad hoc susitarimų deriniu. Atsižvelgiant į tai, kunigo dalyvavimas šiame mažai reikšmingame procese nėra nei tikslingas, nei būtinas.

Kita vertus, jei kalbame apie Politiką iš didžiosios “P”, tuomet turėtų dalyvauti visi konkrečios bendruomenės “politiniai žmonės”, įskaitant ir, galbūt, kiek įmanoma, kunigus. Ką čia turiu omenyje?

Kunigas neturi kištis į politiką grynai organizaciniais, techniniais ir dažnai asmeniniais klausimais (išskyrus atvejus, kai su tuo nėra susijęs viešas nuodėmės propagavimas). Tačiau kai kalbama apie vertybes, kunigo balsas yra labai sveikintinas. Kai valdžios institucijos sprendžia moraliai jautrius klausimus: abortus, eutanaziją, “civilinę partnerystę”, skyrybas, Bažnyčia turi griežtai pasisakyti.

Iš esmės nei Bažnyčia, nei katalikas negali pasisakyti už komunistų, socialistų, anarchistų ir daugelio liberalių bei pseudokonservatyvių partijų poziciją, galbūt tol, kol jų liberalizmas susijęs tik su ekonomine sritimi.

Tai reiškia, kad kunigas netgi turėtų turėti politines pažiūras, atitinkančias tradicinį Bažnyčios mokymą. Jokia valdžia negali uždrausti kunigui skelbti šį mokymą, taip pat ir politinių sprendimų srityje.

Šioje srityje kunigas gali nurodyti, kuri partija ar judėjimas arba kuris politikas laikosi Bažnyčios mokymą atitinkančios pozicijos arba tokios pozicijos nesilaiko.

Tariamas draudimas “kištis” į politiką neturi nieko bendra su Bažnyčios tradicija. Bažnyčia niekada nebuvo ir negali būti neutrali visais pasaulėžiūriniais klausimais praeityje ir dabar. Vadinamasis Bažnyčios “neutralumas” yra pasauliečių apaštalavimo ir atitinkamai Bažnyčios autoriteto pasaulyje erozijos bei komunistų ir liberalų siekio visiškai marginalizuoti Bažnyčią rezultatas.

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Ar būsimasis popiežius bus juodaodis? Kardinolas Ambongo turi “popiežiaus formatą”!

Kardinolas Fridolinas Ambongo, Kinšasos arkivyskupas, Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo pirmininkas, turi vis daugiau galimybių būti išrinktas būsimuoju popiežiumi, teigia Vatikano žurnalistas Johnas L. Allenas jaunesnysis. Leidinyje Crux žurnalistas pažymi, kad Ambongo, kaip Afrikos pasipriešinimo Fiducia supplicans organizatorius, daugeliui kardinolų gali atrodyti kaip žmogus, galintis nuraminti nervingą padėtį Katalikų Bažnyčioje.

Pasak Alleno, dėl daugelio pasaulio vyskupų pasipriešinimo kardinolo Victoro Fernándezo doktrininei deklaracijai kardinolo Fridolino Ambongo šansai gerokai išaugo. Italų Vatikano tyrinėtoja Franca Giansoldati pirmoji atkreipė dėmesį į šį reiškinį įtakingo dienraščio “Il Messaggero” puslapiuose. Būtent ji atkreipė dėmesį į tai, kad Ambongo užėmė svarbią vietą tarp papabilių, organizuodamas pasipriešinimą Fiducia supplicans.

Allen nuomone, Ambongo įrodė, kad gali būti veiksmingas vadovas. Tarptautiniu mastu daugelis vyskupų kritiškai reagavo į Fiducia supplicans, tačiau jo veiksmų dėka Afrikoje tai padarė visas žemynas. Tai rodo puikius kardinolo vadovavimo įgūdžius. Be to, pabrėžia Vatikanas, Afrikos dokumentas prieš Fiducia supplicans buvo labai gerai parengtas – jis nėra tik, taip sakant, autonomiškas Afrikos balsas, bet buvo parengtas dalyvaujant kardinolui Fernándezui ir pačiam popiežiui. Todėl tai reiškia, kad Afrikos pozicija dėl deklaracijos “de facto” turi popiežiaus pritarimą.

“Kitaip tariant, Ambongo rado būdą, kaip Afrikos vyskupai gali prieštarauti popiežiui – bent jau netiesiogiai – ir kartu išlaikyti lojalumą”, – rašo Allenas. Būdas, kuriuo Ambongo atliko šią sunkią užduotį, kelia pagarbą.

Įdomu, pažymi Allenas, kad Fridolinas Ambongo yra žmogus, kuris turi Pranciškaus pasitikėjimą. 2020 m. jis tapo popiežiui patarinėjančios elitinės Kardinolų tarybos nariu; 2023 m. Pranciškus patvirtino jį šiose pareigose. Nepaisant tokių santykių su Šventuoju Tėvu, Ambongo parodė, kad gali nutraukti priklausomybę, kai kalbama apie esminius klausimus.

“Ambongo gali pritraukti permainų siekiančius konservatyvius kardinolus, tačiau jis taip pat užsitarnavo Pranciškui ištikimų kardinolų pagarbą dėl dialogiško klausimo sprendimo būdo”, – pažymi žurnalistas.

Kaip primena jis, Ambongo turi ir kitų privalumų: jis gerai pažįsta Romos kuriją, palaiko puikius santykius su vyskupais visoje Afrikoje ir yra patyręs sudėtinguose politiniuose santykiuose, kurie būdingi jo tėvynei Konge.

“Nesvarbu, ar visa tai yra būsimo popiežiaus receptas, ar ne – to, žinoma, šiandien dar niekas negali atspėti, – tikrai galima pasakyti, kad tai yra prelato profilis, kuris yra svarbus – ir dabar, ir ateityje”, – užbaigė Allenas.

www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

“Nevilties šauksmas”. Prancūzijos vyskupai palaiko protestuojančius ūkininkus!

Prancūzijos vyskupai stoja į protestuojančių ūkininkų pusę. Keliuose viešuose pareiškimuose jie užtikrina jiems visišką solidarumą.

Šeštadienį Prancūzijos ūkininkai paskelbė, kad protestas keliuose bus tęsiamas, nors jie nusprendė pašalinti kai kurias blokadas. Penktadienį jie suplanavo Paryžiaus blokadą.

Pagrindinė protestų priežastis – Briuselio stumiama ideologinė Žaliojo kurso politika. Didžiausia Prancūzijos ūkininkų sąjunga FNSEA pareiškė, kad ministro pirmininko Gabrielio Attalio pasiūlymų: išlaikyti subsidijuojamas degalų kainas ir neleisti pasirašyti Europos Sąjungos ir Pietų Amerikos laisvosios prekybos zonos Mercosur laisvosios prekybos susitarimo, nepakanka.

Prancūzija. Vyskupai remia ūkininkus

“Bičiuliai ūkininkai, norime palaikyti jus, kurie visoje šalyje demonstruojate, reikalaudami teisingumo ir pagarbos jūsų profesijai”, – sakė vysk. – rašė Montpeljė bažnytinės provincijos vyskupai bendrame pareiškime. “Kiekvienoje iš penkių mūsų vyskupijų (Karkasonos ir Narbono, Mendės, Monpeljė, Nimo, Perpinjano-Elno) jūs nesate mums nežinomi; susitinkame su jumis jūsų ūkiuose, vynuogynuose ir fermose. Dirbdami su jumis išmokome jus vertinti. Žavimės kiekvienu iš jūsų už aistringą sunkios profesijos siekimą”, – pripažino hierarchai.

“Tačiau šiandien taurė perpildyta!” – sakė vyskupai, pabrėždami, kad, užgriuvus “didėjančioms išlaidoms, vis griežtėjančioms taisyklėms, nuolatinei kontrolei, perteklinėms administracinėms procedūroms”, ūkininkai kenčia iki “nevilties šauksmo”. Be to, jie susiduria su sunkumais drėkindami savo laukus, o jų pajamos nuolat mažėja. Todėl hierarchai nori, kad būtų pripažinta gyvybiškai svarbi ūkininko profesijos svarba “mūsų šeimoms, mūsų šaliai”.

Vyskupai: reikia skubių priemonių nacionaliniu ir Europos lygmeniu

Vyskupai išreiškė viltį, kad “nacionaliniu ir Europos lygmeniu dialogo ir susitarimo keliu bus priimtos skubios priemonės”, kuriomis bus pripažinta teisinga jų reikalavimų priežastis ir sudarytos gyvenimo sąlygos, užtikrinančios pagarbą jiems ir jų profesijai. “Tai reiškia, kad jūs ir jūsų šeimos gaus padorias pajamas”. – rašė Montpeljė bažnytinės provincijos vyskupai.

Bretanės vyskupai (iš Rennes, Vannes, Quimper ir Saint-Brieuc vyskupijų) taip pat išreiškė paramą regiono ūkininkams, bendrame komunikate patikindami, kad girdi jų pyktį. Jie reikalauja, kad jie būtų išgirsti ir kad kartu su jais būtų priimami politiniai sprendimai, palankūs “sąžiningam žemės ūkiui”.

Tarbo-Lurdo vyskupijai vadovaujantis vyskupas Jean-Marc Micas pakvietė tikinčiuosius apsilankyti kovo 7-10 d. Tarbe vyksiančiame Žemės ūkio salone, kad suprastų, kas skatina ūkininkus protestuoti, sužinotų apie jų kasdienio gyvenimo sąlygas ir paremtų jų darbą bei deramą atlyginimą.

Ūkininkus palaikančias žinutes taip pat paskelbė Bordo arkivyskupas ir Valensijos bei Šartro vyskupai.

JŠ pagal www.dorzeczy.pl

Categories
NUOMONĖS

Vadovaujantis Vatikano teologas teigia, kad “Fiducia Supplicans” nėra “autentiško Magisteriumo” dalis!

Popiežius Pranciškus turėtų atšaukti Fiducia Supplicans ir pakeisti prefektą “tikros, sveikos ir grynos doktrinos” žmogumi, jei pasitelksime apaštalo Titui skirtus žodžius, – sakė t. Nicola Bux.

Gerbiamas Vatikano teologas t. Nicola Buxas pareiškė, kad Fiducia Supplicans (FS) “nepriklauso autentiškam Magisteriumui”, ir paragino dokumento autorių kardinolą Victorą Fernandezą atsistatydinti.

Monsinjoras Buxas, buvęs Tikėjimo mokymo kongregacijos (dabar Tikėjimo mokymo dikasterijos) konsultantas, mirusio popiežiaus Benedikto XVI draugas ir bendradarbis, savo pastabas apie FS išsakė neseniai Vatikano žurnalistui Edvardui Pentinui duotame interviu.

Vyskupas Josephas Stricklandas, buvęs Tylerio (Teksaso valstija) vyskupas, pasidalijo Pentino interviu su Buxu X, buvusiame Twitteryje, teigdamas, kad “šį straipsnį turėtų perskaityti kiekvienas katalikas, kuris pažįsta ir myli Bažnyčią, ji yra Kristaus nuotaka ir skelbia Tiesą su logika ir meile”.

Buxas Pentinui sakė: “Žinoma, “Fiducia Supplicans” nepriklauso “autentiškam Magisteriumui” ir todėl nėra privalomas, nes tai, kas jame tvirtinama, nėra užrašytame ar perduotame Dievo žodyje ir ką Bažnyčia, Romos popiežius ar Vyskupų kolegija arba galutinai, t. y. iškilmingu sprendimu, arba paprastuoju ir visuotiniu Magisteriumu siūlo tikėti kaip dieviškai apreikštą.”

“Negalima jo laikytis net religiniu valios ir intelekto sutikimu”, – pridūrė jis.

Buxas aiškino, kad dabar išryškėja Katalikų Bažnyčioje jau buvęs susiskaldymas.

“Benediktas XVI 2019 m. balandžio 11 d. užrašuose apibūdino katalikų moralės, o kartu ir susiskaldymo tarp katalikų ištakas dėl to, kad tiek heteroseksualios, tiek homoseksualios poros sugyvenimas nelaikomas nuodėmingu”, – teigė jis. “Skirtumas arba schizma, anksčiau buvusi panirusi, dabar išryškėjo”.

Tėvas Buxas atkreipė dėmesį į tai, kad FS smerkia kitos, labiau tradicinės konfesijos ir religijos.

“Vienas draugas žydas, išgirdęs apie Fiducia Supplicans, [manęs paklausė]: “Argi popiežius nežino Biblijos? Jau nekalbant apie musulmonų pašaipą ir stačiatikių, kurie dabar paskelbė, kad vienybė su katalikais neįmanoma, atsiribojimą. Fiducia Supplicans ir vėlesni komunikatai yra prefekto Fernandezo neišmanymo rezultatas”, – sakė monsinjoras Buxas.

Paklaustas, kaip būtų galima išspręsti FS sukeltą sumaištį, teologas atsakė: “Ne, ne:

“Paaiškinkite, kad nėra nieko pastoracinio be “pasto” (valgio), nes “doktrina iš tikrųjų yra kaip maistas, kurio turėtojas yra tas, kuris jį dalina” (šv. Grigalius Nazianzietis). Taigi doktrina yra pastoracinė, bet jei ganytojas jos neturi, jis negali atlikti pastoracinio darbo”.

“Dabartinės Bažnyčios drama yra pastoracinės veiklos atskyrimas nuo doktrinos, t. y. meilės nuo tiesos. Ir mes už tai brangiai mokame, kaip ir numatė Jonas Paulius II.”

“Popiežius Pranciškus turėtų atšaukti Fiducia Supplicans ir prefektą pakeisti žmogumi, turinčiu “patikimą, sveiką ir tyrą doktriną”, jei pasitelksime apaštalo Titui skirtus žodžius”, – užbaigė jis.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

2024 m. JAV žygis už gyvybę: Kodėl judėjimas “Už gyvybę” negali pasiduoti ir nepasiduos!

2024 m. sausio 19 d. tūkstančiai tūkstančių už gyvybę pasisakančių amerikiečių susirinko šalies sostinėje į kasmetinį “Maršą už gyvybę”, skirtą paminėti 51 metus nuo liūdnai pagarsėjusio sprendimo Roe prieš Wade’ą, kuriuo Amerikoje buvo įteisinti abortai.

Renginyje dalyvavo Amerikos tradicijų, šeimos ir nuosavybės gynimo draugijos (TFP) nariai, kurie drąsino ir ragino gyvybės gynėjus tęsti kovą už abortų panaikinimą Amerikoje ir grįžimą prie krikščioniškos tvarkos.

Spaudžiant puolimą

Dalyvaujant amerikiečių TFP dalyvavo jos Šventųjų angelų chorų orkestras, grojantis dūdomis, pučiamaisiais, mušamaisiais ir būgnais. Muzika buvo nuotaikinga ir tvirta, skatinanti žygiuojančius stiprinti savo ryžtą nugalėti abortus.

TFP kampanijos “Amerikai reikia Fatimos” nariai nešė Fatimos Dievo Motinos statulėlę, prašydami antgamtinės pagalbos šioje kovoje. Taip pat gausiai dalyvavo ir TFP vadovaujama Švento Liudviko de Monforto akademija.

TFP plakate buvo užrašyta: “Liberalai sukasi apie naujausias nesėkmes, kad atgrasytų pasisakančius už gyvybę. TFP sako: “Kovokite toliau, su pasitikėjimu! Su Dievu mes laimėsime!”

Nepaisant šalčio ir sniego, gatves užpildė didžiulė minia žmonių, tarp kurių buvo daugybė jaunų žmonių, kupinų entuziazmo dėl negimusiųjų ir šeimos ateities. Prasidėjus atidarymo mitingui, Nacionalinę alėją užklojo tikra jūra plakatų ir ženklų, kuriuos demonstravo visos tautos grupės.

Minioje buvo ne tik amerikiečių grupės, bet ir gyvybės gynėjai iš kitų šalių, pavyzdžiui, Kanados, Meksikos, Airijos, Brazilijos, Ekvadoro ir kitų.

Svarbiausias šių metų “Maršo už gyvybę” akcentas buvo už gyvybę ir šeimą pasisakančio Atstovų Rūmų pirmininko Mike’o Johnsono dalyvavimas. Prieš prasidedant eitynėms Nacionalinėje alėjoje jis išsirikiavusiai miniai tarė padrąsinimo žodžius.

Per dešimtmečius “Maršas už gyvybę” suvienijo judėjimą ir privertė visas šalis pasijusti didžiulės vieningos jėgos, dalyvaujančios kovoje už kultūrą, dalimi. Kiekvienas už gyvybę pasisakantis žmogus tampa kažko didesnio dalimi, sinchroniškai judančia link naujų metų kovų.

Kasmet Vašingtone žygiuojančių šimtų tūkstančių žmonių vaizdas negali nekelti baimės abortų šalininkams. Žygis yra kur kas daugiau nei mitingas ar protestas. Ši judanti jaunatviška jėga sukuria nenugalimumo įspūdį.

Sausio 20 d. Vašingtone įvyks moterų, pasisakančių už abortus, eitynės. Priešingai nei didžiulės už gyvybę pasisakančiųjų minios, eitynių interneto svetainėje prognozuojamas 591 patvirtintas dalyvis. Moterų eitynių tema – “Didesnis nei Roe”, kuri abortų problemą sieja su socializmu, LGBTQ darbotvarke ir kitais kairiųjų tikslais.

Keturi dalykai, kuriuos reikia prisiminti, kai judėjimas už gyvybę yra išbandomas

Amerikos TFP savanoriai išplatino lankstinuką “Keturi dalykai, kuriuos reikia atsiminti, nes judėjimas už gyvybę yra išbandymas”.

Pranešime daugiausia dėmesio skiriama keturiems patarimams, kuriuos už gyvybę pasisakantys žmonės turėtų žinoti ateityje. “Turime visada prisiminti didžiąją pergalę, pasiektą panaikinus Roe v. Wade sprendimą. Ji sukrėtė pasaulį ir pasiekė neįmanomą… Roe pralaimėjimas tik įrodo, kad neįtikėtina pergalė yra įmanoma.”

TFP pareiškime taip pat pabrėžiama, kad abortai yra moralinė problema, o ne moterų teisių klausimas. Jame aiškinama, kad ši kova yra religinė ir žiaurus dviejų mąstysenų susidūrimas už Dievą ir prieš Jį.

“Privalome atsispirti pagundai apriboti debatus pasaulietine diskusija dėl žmogaus gyvybės vertės. Svarbiausia priežastis, kodėl užsakomasis abortas yra blogas, yra ta, kad jis įžeidžia be galo teisingą ir gailestingą Dievą. Kiekvienas negimęs vaikas, paaukotas šiandieniniams postmodernistiniams stabams, panaikina vieną Dievo planą, kuris niekada nebus įgyvendintas. Dievo įstatymo pažeidimas yra maišto prieš Jo gerumą aktas”.

Galiausiai teigiama, kad judėjimas už gyvybę turi pasitikėti Dievu. “Apsiginklavę pasitikėjimu, drąsiai žygiuokime pirmyn prieš šių tamsių ir sugedusių laikų piktąsias dvasias, pakeisdami diskusiją antgamtine Dievo pagalbos tikrove.”

Kovoti kupini pasitikėjimo

“Už abortus pasisakantis judėjimas norėtų, kad pamirštume savo pergales ir nusiviltume, – sakė TFP Studentų akcijos vadovas Džonas Ričis (John Ritchie). “Tačiau mes to nedarysime ir, pasitikėdami Dievu bei Jo Šventąja Motina, nugalėsime mirties kultūrą!”

Sėkmė ypač akivaizdi valstijos lygmeniu. Nuo tada, kai buvo panaikintas sprendimas Roe v. Wade byloje, 14 valstijų įgyvendino visiškus draudimus, o keliose kitose valstijose taikomi apribojimai.

“Šis žygis ragina pasitikėti”, – komentavo 20-metis TFP Studentų akcijos savanoris Jonas Paulas Fabrizio. “Dabar laikas padvigubinti mūsų pastangas.”

Judėjimas už gyvybę turi pritaikyti savo taktiką, žvelgdamas į moralią ir nuo abortų laisvą Ameriką. Amerikos gyvybės gynėjai negali ilsėtis tol, kol įsigytas abortas taps neįsivaizduojamas, o Dievas ir Jo Švenčiausioji Motina bus mylimi ir jiems bus paklūstama.

“Dabar laikas kovoti! Dabar ne laikas pusvelčiui!” – teigė Prestonas Noellas iš “Tradicijų, šeimos ir nuosavybės” biuro Vašingtone.

“Už abortus pasisakantieji lipa ant kulnų. Turime išlaikyti spaudimą ir daryti viską, ką galime, kad laimėtume savo tautiečius, kad jie klausytų, o ne pabodusios žiniasklaidos, kuri nori, kad jie pasiduotų. Dar kartą pakartosiu: dabar yra laikas kovoti! Visada turėtume prisiminti, kad žinome likusią istorijos dalį, o likusi istorijos dalis yra ta, kad Dievas laimi! Deus Vult!”

JŠ pagal www.tfp.org

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Ar gali trukdyti mus išauginusi krikščionybė?

Šiandien galima ginčytis dėl reikšmingiausio Vakarų civilizacijos paskutinių dviejų tūkstantmečių dvasinio gyvenimo įvykio. Vieni juo laiko krikščionybę, kiti – jos modernųjį neigimą.

Pranešimas skaitytas 2023 m. rugsėjo 7 d. Šiluvoje vykusioje nacionalinėje mokslinėje konferencijoje „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“.

Lietuvoje viskas aiškiau. Šalies krikštas yra reikšmingiausias paskutinio tūkstantmečio įvykis, be kurio negalėtume kalbėti apie Lietuvos priklausomybę Vakarų civilizacijai. Po Jėzaus nukryžiavimo ir Prisikėlimo jo sekėjai suformavo politiką pakeitusią dvasinio gyvenimo formą. Be savo prigimtimi apolitiškos krikščionybės neįsivaizduojamas politinis gyvenimas. Dar daugiau, be jos neįsivaizduojamas dabartinis maištas prieš jos sukurtą civilizaciją. Net krikščionybės nemėgstantys lietuviai toliau gyvena jos suformuotame pasaulyje.

Dabartinė lietuvių tauta ir valstybė yra krikščionybės, o tiksliau katalikybės, kūrinys. Senovės Graikijos ir Romos kultūrai nepriklausiusi Lietuva krikšto metu gavo tris viename – Atėnus, Romą ir Jeruzalę. Šią tautos įvedimo į Vakarų pasaulį misiją atliko Katalikų Bažnyčia. Ji pakeitė Lietuvos politinį gyvenimą, keisdama nepolitinių dalykų supratimą. Bažnyčia išmokė lietuvius mąstyti apie naują, gilesnę žmonių bendriją. Iki krikščionybės religija buvo tik viena iš visuomenės institucijų, panašiai kaip ją norima padaryti dabar. Krikščionybė atnešė visiškai nuo politikos nepriklausomos Dievo Karalystės supratimą. Bažnyčia kaip institucija negali išvengti sąlyčio su politika, tačiau reikalavimas mylėti savo artimą, įskaitant priešus, netelpa į politikos supratimą. Krikščionybė išmokė suprasti, kad žmogus negali mylėti visų, tik artimus. Už gražių politikų kalbų apie meilę partijai ar tautai visada rasime bėgimą nuo visuomenės.

Su krikščionybe į Lietuvą atėjo žmogiškam valdžios, pagyrų ir pripažinimo siekiui suvaržyti skirta nematoma institucija – sąžinė. Įsitvirtino nauja žmogaus gyvenimo prasmės samprata. Lietuviai mirdavo ir iki krikščionybės, tačiau tik su ja gavo naują mirties prasmės supratimą. Su krikščionybe Lietuvoje pasirodė vadinamasis vidinis arba dvasinis žmogus, artimo meilė, draudimas teisti kitus, nuodėmė ir jos atleidimas. Krikščionybė išmokė mažinti žmogaus kelyje pasitaikančias kančias, o prireikus jas oriai pakelti. Šios religijos tikslas nėra būti vadinamuoju įnašu į kultūrą, tačiau ją išėmus iš kultūros pastaroji pasidaro nesuprantama. Pagrindinė krikščionio drama vyksta ne kultūroje, o sieloje, laisvai formuojant gyvenimo istoriją.

Per mažiau negu šimtą oponavimo krikščionybei metų jos priešininkai pasiekė įspūdingus rezultatus. Laimėjimais gali didžiuotis ne tik sovietiniai, bet ir dabartiniai ateistai. Kol kas niekas negali pralenkti sovietinės valdžios sprendimo Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje įkurti Ateizmo muziejų. Su juo konkuruoja nebent pokomunistiniai teisininkų eksperimentai su šeima. Pokomunistiniai ateistai nenori turėti nieko bendro su sovietiniais komunistais, tačiau objektyviai jie yra to paties proceso dalis.

Jeigu sovietmečiu buvo kalbama apie ateizmą, dabar tai vadinama sekuliarizacija. Pasikeitė žodžiai, tačiau procesas išliko. Tiek tada, tiek dabar gyvename naujos visuomenės ir naujo žmogaus statybos aikštelėje. Dviejų tūkstančių metų senumo katalikybė šio perdėto susižavėjimo pažanga kontekste negali netrukdyti. Vakar vienas kitą aukojome komunizmo, dabar demokratijos statybai. Demokratija yra geras dalykas, tačiau reikia mąstyti apie meilės jai ypatybes ir jos nestatyti kaip komunizmo. Jaunieji demokratijos statytojai net nesusimąsto apie savo panašumą į komjaunuolius.

Šiandien norima pašalinti Katalikų Bažnyčios tarpininkavimą ir krikščionis paversti savo pačių kunigais. Tai įgyvendinus, politinė valdžia išstumtų dvasinę valdžią. Nesusimąstome, kokiame pavojingame kelyje stovime. Savo prasmės netenka garsusis „kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Nevyriausybinės organizacijos net norėdamos negali atlikti dvasinio autoriteto vaidmens. Žiniasklaida turi problemų su Tiesos Dvasia ir įžengė į epochą „po tiesos“. Mokiniai girdi apie šunkeliais nuvesti galinčią žmogaus ištikimybę sau. Universitetai tapo funkcinio mąstymo vietomis be dvasinės misijos. Menininkai nebegali sukurti kūrinio, nes visi įprato matyti ne jį, o kalbėti apie menininkus. Šalies užsienio politika pompastiškai vadinama „vertybine“, nors akivaizdu, kad net pikčiausi nusikaltėliai turi savo vertybes.

Vyksta tokia greita dvasinė revoliucija, kad net patys jos kūrėjai nesusigaudo permainose. Kartojasi sovietinių ateistų sukurti prieštaravimai. Sovietiniuose universitetuose buvo dėstoma „mokslinio ateizmo“ disciplina. Sunku sugalvoti kokį nors keistesnį pseudomokslą. Studentai klausė paskaitas apie tai, kas, jų dėstytojų nuomone, neegzistuoja. Kitais žodžiais, tai buvo mokslas apie, jo kūrėjų nuomone, neegzistuojantį Dievą, t. y. mokslas apie nieką. Šiandien susiduriame su nauja šio pseudomokslo versija. Panašiai kaip mokslinio ateizmo kūrėjai sukūrė keistą mokslą apie Dievo nebuvimą, dabar kuriamas mokslas apie skirtumo tarp vyro ir moters nebuvimą. Jeigu Dievo nėra, tai kam įrodinėti jo nebuvimą? Lygiai tas pat su dabartiniais lyčių svarstymais. Jeigu nėra skirtumo tarp lyčių, kam įrodinėti jo nebuvimą?

Šiandien samprotaujama apie žmogaus prigimtines teises, tačiau neliko prigimties supratimo. Tai dar vienas maišto prieš krikščionybę nenuoseklumas. Jeigu dabar kas nors įsivaizduoja esąs vabalas, mes verčiami gerbti jo vaizduotę, o ne prigimtį. Pastaroji tapo lyg pasakų ragana. Garsusis Kaligulos pažadas savo arklį padaryti konsulu šiandien yra arti įgyvendinimo. Tai tarp kitų dalykų rodo išpopuliarėjusi „socialinės lyties“ sąvoka. Jos kūrėjų nuomone, žmogaus lytis yra ne prigimtis, o socialinis konstruktas, pramanas ir fantazija. Tai rodo jos panašumą į Kaligulos arklį. Žirgui taip pat neįprasta būti senato nariu ir, galima sakyti, prieštarauja jo prigimčiai. Tik atsisakius prigimties supratimo net arklį galima padaryti senatoriumi.

Liberalioji demokratija siūlo visuomenę, pagrįstą principu „žmogus žmogui yra žmogus“. Apaštalo Pauliaus žodžiai „nebėra nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei laisvojo, nei vyro, nei moters“ privesti iki absurdo. Dabar jau neturi likti skirtumo ne tik tarp tautų, lyčių ir socialinės padėties, bet privalo būti panaikinti skirtumai tarp civilizacijų, kultūrų, religijų, suaugusiųjų ir vaikų, vietinių gyventojų ir atvykėlių, žmonių ir gyvūnų. Apaštalas Paulius tikrai nesitikėjo tokio radikalaus savo vieno laiško minties išvystymo. Galutiniu lygybės įgyvendinimo tikslu tampa aritmetinė lygybė, kai visi kaip vienetai pasidaro lygūs vienas kitam. Tačiau tai ir vėl sukuria nenuoseklumą. Visi turi būti lygūs, bet kartu privalo būti pripažintas visų išskirtinumas. Niekas nežino, kaip tai suderinti, nes skirtingi niekada nebūna lygūs.

Dabartiniai krikščionybės kritikai nesupranta tikrojo savo priklausomybės nuo šios religijos masto. Dabartinio Vakarų mokslo nebūtų be krikščioniškos nematomos pasaulio sampratos. Dar stipriau ji pakeitė politikos supratimą. Formuodama dvasios tvarką, ji įtvirtino visuomenės supratimą. Šalia graikams ir romėnams pažįstamo žmogaus miesto atsirado Dievo miestas. Jėzus sutiko būti vadinamas karaliumi, tačiau pridūrė, kad Jo karalystė ne šio pasaulio. Ši krikščioniška mintis apie Dievo karalystę toliau valdo dabartinę Lietuvos politiką. Tiek liberalams, tiek kitų politinių ideologijų išpažintojams matomas pasaulis yra žemesnio statuso už nematomą. Tiek vieni, tiek kiti gyvena geresnio pasaulio laukimu, nors to ir nesieja su Dievu.

Visų politinių ideologijų atstovai šiandien toliau gyvena krikščionybės palikimu. Komunistai ir liberalai jaučiasi turį savo apreiškimus, tikėjimo išpažinimus ir tiesos įkūnijimus. Žemiškasis pasaulis jiems atrodo netobulas, neleistinai atsilikęs ir reikalaujantis radikalaus atsinaujinimo. Nuolatos kritikuodami krikščionių nematomo pasaulio idėją, krikščionybės kritikai įvedė daugybę naujų pramanų. Vietoj šviesaus komunizmo idėjos dabar veikia žmogaus tapimo bekūniu angelu idėja. Vyras gali tapti moterimi, moteris gali būti vyru, ir kūnas yra tik atsilikėlių pramanas. Nė viena iš religijų neturėjo tiek daug fikcijų kaip dabartinė politika.

Dabartiniai krikščionybės kritikai yra pusiau krikščioniškos erezijos išpažintojai. Pusiau, nes tik iš dalies remiasi į krikščionybę. Pašalinus Dievą, politika virto sapnų įgyvendinimu. Bet kuria kaina norima paneigti tai, kas žmonėms atrodo savaime suprantama. Tai daroma remiantis iš krikščionybės pasiskolinta kito – anapusinio ir geresnio – pasaulio samprata. Kito pasaulio ilgesys pasidarė toks stiprus, kad šis pasaulis paverstas nesibaigiančių eksperimentų objektu. Dejuojama dėl gamtos nualinimo, tačiau nematomas vis didėjantis sielos nualinimas. Kalbama apie nesėkmę patiriančią gamtos ekologiją, tačiau užmirštama sielos ekologija.

Kunigai, vienuoliai ir atsiskyrėliai buvo ypatingo, Dievui atsidavusio, gyvenimo būdo saugotojai. Dabartiniai Vakarų visuomenių piliečiai vis mažiau nori ką nors išsaugoti ir vis labiau mėgaujasi griovimu. Pažvelgus į istoriją, Katalikų Bažnyčia dažnai susitaikydavo su socialine nelygybe, tačiau palyginus su ja dabartiniai politikai linkę į milžiniškus kompromisus su ja. Šalis turi didelių sveikatos apsaugos problemų, nekalbant apie švietimą, tačiau ne jų sprendimui metamos jėgos. Labiau vilioja kultūriniai karai su katalikais.

Lengva nuo mokyklos sienos nuplėšti krikščionišką kryžių, bet daug sunkiau sukurti už jo buvusio dvasingumo atitikmenį. Literatūros ir meno pamokos bejėgės pasiūlyti religinio dvasingumo analogą. Pati mintis poeziją ir menus padaryti dvasinės pastoracijos įrankiu nusižiūrėta iš krikščionybės.

Niekas savo akimis nematė Dievo, ir kartu niekas nematė Lietuvos Konstitucijos preambulėje minimos tautos. Be iš krikščionybės pasiskolintos Viešpaties idėjos negalėtume kalbėti apie tautos suverenitetą. Katalikiškas tikėjimas lietuvius išmokė suprasti, kaip galima tikėti tauta. Katalikybę su savimi turėję moderniosios Lietuvos kūrėjai stipriai skiriasi nuo dabar jos neturinčiųjų. Ne mažiau svarbi yra ir iš krikščionybės pasiskolinta asmens idėja. Apaštalas Paulius sakė, kad tik Dievas pažįsta vidinį žmogų. Ši krikščioniška idėja tapo moderniojo Vakarų individualizmo pagrindu. Liberalai iš vidinio žmogaus idėjos sukūrė modernųjį individualizmą. Tai krikščioniškos asmens sampratos nususinimas, nes individais gali būti ir gyvūnai. Ne laisvamaniai, o apaštalas Paulius lietuvius išmokė suprasti žmogaus pašaukimą būti laisvam. Katalikų Bažnyčia Pauliaus laisvės supratimą apsaugojo nuo rusiškos Bizantijos.

Susidaro įspūdis, kad Dievo patraukimas į šalį sukuria daugiau politinių problemų, negu jų išsprendžia. Panašiai kaip kiekvienas žmogus turi mokėti į save pažvelgti iš šalies, visuomenei reikalinga Dievo perspektyva. Būtent ją Lietuvoje įtvirtino katalikybė. Praradę dieviškąją distanciją gyvenimo atžvilgiu, paskęstame nesibaigiančiuose ginčuose ir nesutarimuose. Krikščioniškas tikėjimas rodo, kad paklusdami politinei tvarkai piliečiai turi paklusti ne tik jai. Už kasdienių politinių sutarimų ir nesutarimų turi būti kažkas gerokai daugiau. Politinis gyvenimas nesusiveda vien tik į demokratinių rinkimų balsų skaičiavimą. Politika nėra aritmetika, nes už jos stovi sudėtinga ir paini žmogaus prigimtis. Matant dabartinius eksperimentus su ja, demokratiją galima vadinti vis labiau savęs nesuprantančia politine santvarka. Ten, kur viskas laikina ir reliatyvu, neįmanoma įrodyti jokios santvarkos pranašumo.

Krikščionys visada kam nors trukdė, ir tai jiems yra įprastas dalykas. Jiems dažnai priekaištaujama dėl kryžiaus žygių, inkvizicijos, dvasininkų ydų ir pasitaikančio moralinio pakrikimo. Tikrai būtų daug geriau, jeigu to nebūtų. Tačiau ne mažiau svarbus yra kitas atminties praradimo aspektas. Dabartiniai krikščionybės kritikai vis labiau praranda savo intelektualinių šaknų supratimą. Jie gyvena krikščionybės sukurtame pasaulyje, tačiau to nebesuvokia, ir todėl jiems pradeda trukdyti jų dvasios formuotoja. Išnaudoję dvasinius krikščionybės resursus, jie neturi savo pačių resursų. Krikščionybė gali trukdyti, tačiau net trukdydama ji toliau lieka mūsų dvasios ugdytoja. Net didžiausi jos kritikai gyvena naudodamiesi jos sukauptu kapitalu, kuris nėra begalinis. Vieną dieną gali paaiškėti, kad mes jį iššvaistėme, ir tikėdami esantys pažangiausi pasaulyje nebenorime ir nebemokame jame gyventi.

Sunku atpažinti krikščionį gatvėje, o kartais net ir bažnyčioje, nes jis yra vidinis žmogus. Kaip krikščionybė gali trukdyti tiems, kurie su ja nesusiduria sieloje? Ji trukdo turintiesiems minėtą sovietinį Dievo nebuvimo pažinimą ir bandantiesiems sukurti naują žmogų. Atrodė, žlugus Sovietų Sąjungai tai pasibaigs, tačiau kito pasaulio statyba niekaip nesibaigia.

Toliau nenorima suprasti, kad didžiausias ir neįveikiamas žmogaus priešas yra jis pats. Anksčiau tautą buvo norima išvaduoti nuo nedorybių, t. y. nuodėmės, dabar lieka tik politiniai tikslai. Krikščionybė, ir ypač katalikybė, šiame iki bukumo supaprastintame pasaulyje negali netrukdyti. Būtų blogai, jeigu ji netrukdytų. Katalikų prisitaikymas prie kultūros nėra beribis. Norėdama patikti net sąmoningai kelią į ją ardantiems, Katalikų Bažnyčia gali pavirsti prisitaikėle. Kai universitetai pradėjo stovėti ne visuomenės priekyje, o jai pataikauti, žuvo jų autoritetas.

Prof. Alvydas Jokubaitis

JŠ pagal www.bernardinai.lt

Categories
NUOMONĖS

Bažnyčia ir homoseksualizmas

Francis Magister žurnale “Crisis” uždavė tokį klausimą: Kas traukia homoseksualus į Bažnyčią? Maždaug prieš mėnesį žurnalas Crisis paskelbė Kevino Wellso straipsnį, kuriame jis svarsto, ar viena iš vyskupo Stricklando atleidimo iš pareigų priežasčių buvo kitų vyskupų pyktis dėl to, kad jis viešai iškėlė homoseksualų kunigystės klausimą. Darant prielaidą, kad tarp kunigų yra nemažai homoseksualų ar homoseksualumui simpatizuojančių žmonių, kuo šiandien jau nebegalima rimtai abejoti, reikėtų kelti klausimą ne tiek, kodėl taip atsitiko, kiek kodėl taip yra iki šiol. Kitaip tariant, kodėl jaunas homoseksualas šiandien renkasi kunigo karjerą?

Magister atliko pusiau anoniminę gerai informuotų šaltinių apklausą. Įdomu tai, kad niekas nenorėjo nurodyti savo vardo ir pavardės, nes baiminosi pasekmių. Pasak Magisterio, tai visiškai sąžiningi ir dorybingi kunigai, tačiau panašu, kad būtent šiuo klausimu krenta galvos. Be to, Franciso Magisterio vardas taip pat yra pseudonimas, po kuriuo dėl tų pačių priežasčių slepiasi vienos Amerikos katalikiškos mokyklos mokytojas. Jis tikriausiai taip pat nenori ieškoti naujo darbo.

Taigi, kaip mes priėjome iki šios vietos? Panašią situaciją Bažnyčioje jau turėjome, kai šv. Vienareikšmis atsakymas – velnias. Juk koks geresnis būdas paralyžiuoti Bažnyčią? Su klaidomis ir erezijomis galima kovoti, tiesą galima įrodyti argumentais, samprotavimais, iš filosofijos ar išvesti iš dogmų, Tradicijos ir Bažnyčios tėvų, ir galiausiai ją galima pažinti. Tačiau čia reikia sunaikinti tikėjimą arba tiesiog pasitikėjimą pačiais žmonėmis. Kardinolas XYZ gali būti daug geresnis teologas ir filosofas, nei kada nors buvo Tomas Akvinietis, bet jei jis yra iškrypėlis, niekas jo neklausys. O seksualinė ištikimybė, ypač slapta, visada stipresnė už ideologinę ištikimybę. Profesorius Aidas savo knygoje pateikia daugybę to įrodymų.

Homoseksualumo, kaip tokio, priežastys tikriausiai yra įvairios ir daugialypės. Ir visai tikėtina, kad ir praeityje kunigystė nebuvo visiškai apsaugota nuo šios dėmės, tai aiškiai liudija šv. petro Damiani kova. Tačiau kodėl šiandien homoseksualumas yra didesnė problema nei ankstesniais laikais?

Po Pirmojo pasaulinio karo Europos vyrų populiacija buvo labai išretėjusi. Per Antrąjį pasaulinį karą tai pasikartojo, o prie to prisidėjo dideli Amerikos vyriškumo nuostoliai. Katalikiški vyrai, kurie išgyveno šiuos karus ir norėjo tuoktis, turėjo pasirinkimo galimybę, moterų buvo kur kas daugiau nei vyrų. Tiems katalikams vyrams, kurie “buvo ne visai santuokiniai tipai (t. y. homoseksualai)”, bet norėjo padorios karjeros, kunigystė buvo gera alternatyva. Tai tikrai nebuvo taisyklė, bet tereikėjo šen bei ten padaryti išimtį, kad kai kurie dalykai įsivažiuotų. Be to, kaip žinome, Šėtonas nesilaiko taisyklių. Tačiau yra pranešimų, kurie verti kritiško nagrinėjimo, būtent, kad jau Pijaus XI laikais į Vatikano įstaigas buvo bandoma prakišti vis daugiau homoseksualų.

Septintajame dešimtmetyje buvo pilamas benzinas į ugnį. Seksualinė revoliucija buvo užvaldžiusi pasaulį, o Bažnyčia praktiškai buvo atvėrusi jai duris. Ji pusiau lengvabūdiškai bandė kontratakuoti Humanae vitae, bet buvo atstumta, o jos gretose taip pat atsirado išdavikų. Kai kurių svarbių katalikiškų šalių vyskupai viešai atmetė Humanae Vitae, kitose šalyse jie tyliai ją ignoravo, seminarijos aggiornamento priepuolio apimtos nei studijavo, nei mokė lytinio tyrumo.

XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje, reaguojant į “naują Bažnyčios pavasarį ir naują Šventosios Dvasios nužengimą”, Bažnyčią užgriuvo perbėgimų banga. Dešimtys tūkstančių kunigų paliko dvasininkiją, o pašaukimų ėmė smarkiai mažėti. Daug kunigų taip pat paliko Bažnyčią, kad galėtų vesti; taip padidėjo “ne visai tinkamų vedyboms” kunigų dalis bendrame dvasininkų skaičiuje. Septintajame dešimtmetyje pašaukimų desperatiškai ieškančios vyskupijos neklausinėjo apie pretendentų seksualinius polinkius ir priimdavo bet ką; be to, tie, kurių reikėjo klausti, dažnai pritarė specifinei “Vatikano II Susirinkimo dvasiai”, kuri taip pat turėjo gniuždantį poveikį. Faktas tas, kad šiuo laikotarpiu Vakaruose pretendentai, kurie laikėsi tradicinių pažiūrų ne tik teologijos, bet ir seksualinės moralės srityje, dažnai būdavo sąmoningai atmetami. Seksualinė ištikimybė yra stipri.

Taigi iki devintojo dešimtmečio vidurio gana didelis homoseksualių dvasininkų blokas sustiprėjo ir įsitvirtino tarp dvasininkų. Jonas Paulius II šio klausimo nesprendė, o jei ir sprendė, tai beviltiškai neveiksmingai ir be dantų. Reikia pripažinti, kad jis įkvėpė jaunų vyrų kartą ir uždegė juose aistrą tikėjimui. Vidurio ir Rytų Europoje tai matėme po dešimtmečio, žlugus komunistiniams režimams, seminarijose staiga atsirado janapiliečių entuziastų, vėliau įšventintų dešimtajame dešimtmetyje, ir dabar jie sudaro daugumą regiono dvasininkų. Tai iš dalies atkūrė antrojo tūkstantmečio pabaigoje buvusią dvasininkų skaičiaus pusiausvyrą, tačiau lemiamą reikšmę turi ne skaičius ir skaičiai, o įtaka ir galia.

Tačiau kokios yra pastarųjų 25 metų aplinkybės? Kodėl šiandien jaunas homoseksualus žmogus renkasi kunigystę ir karjerą? Kokios su kunigyste susijusios traukos gali patikti homoseksualiam vyrui? Homoseksualumas šiandien pasaulyje plačiai pripažįstamas. Šiandien pokrikščioniškame Vakarų pasaulyje beveik nėra atvejų, kai homoseksualumas jaunam žmogui trukdo kurti karjerą; kai kuriose srityse ir profesijose, priešingai, homoseksualumas labai padeda ir atveria duris į spindinčią sėkmę. Kunigystė, bent jau teoriškai, tebėra viena iš nedaugelio sričių, kur prisipažinimas apie tokį “gyvenimo būdą” vis dar kelia tam tikrą gėdos ir kaltinimų baimę. Tad kodėl jie ją renkasi?

Pranciškus Magistras įžvelgia tris galimus atsakymus. Pasak jo, kai kurie gali tikėti, kad Dievas juos kviečia nepaisant jų homoseksualumo. Jie tiki, kad Dievas suteiks jiems malonę išlikti tyriems, kol jie ganys Jo kaimenę. Jie netgi gali tikėti, kad siekdami šio pašaukimo bus “išgydyti” nuo savo homoseksualumo. Kiti gali tikėti, kad jie pašaukti į kunigystę būtent dėl savo homoseksualumo; kad jie bus “pionieriai”, kurie parodys pasauliui, jog atvirai homoseksualus vyras gali būti geras kunigas ir kad jis gali paskatinti Bažnyčią pripažinti homoseksualių santykių teisėtumą. Jei kalbama apie vieną iš šių dviejų galimybių, tie, kurie padeda jaunuoliui apsispręsti, turi pasakyti jam “ne”.

Tačiau, pasak magistro, yra ir kita galimybė. Nors tai yra jo spėjimas ir jį reikia tinkamai ištirti, atrodo, kad jis turi tam tikrą realų pagrindą. Tai susiję su tuo, kaip po Vatikano II Susirinkimo ėmėme vertinti kunigystę ir kunigus ir kodėl šiandien Vakaruose kunigystė vadinama “gėjų profesija”. Gali būti, kad iki Vatikano II Susirinkimo į kunigus žiūrėjome su didele pagarba ir laikėme juos beveik pusdieviais. Kunigas buvo paslaptinga figūra sutana ir biretu, gyvenanti atskirai nuo kitų, Dievo tarnystei aukojanti savo gyvenimą, patogumus, net šeimą ir vaikus. Per Mišias svarbiausia buvo jo pareigos, o ne jo asmuo. Per pamaldas pagal tradicinį apeigyną buvo nesvarbu, ar tarnavo tėvas A, ar tėvas B. Jie įsijautę į apeigyną, jie švenčia Dievo link, jie nekalba savais žodžiais ir net nevartoja savo gimtosios kalbos, bet vartoja senosios kalbos žodžius, kurių jiems neleidžiama klastoti. Rubrikų nesilaikymas buvo mirtina nuodėmė. Už homilijos ribų susirinkusiesiems nerūpėjo, kas celebruoja, o celebrantui taip pat nerūpėjo, kas Mišių metu yra susirinkusiuose. Nesvarbu, ar buvo du, ar du šimtai tikinčiųjų, ar tai buvo mokyklos klasė, ar parlamentas, ar generalinis personalas. Psichologiškai celebrantas iš jų beveik nieko negaudavo, nes beveik visą laiką buvo atsisukęs ad orientem, į Dievą; jis nežiūrėjo į žmones, žmonės nematė jo veido, o dalį maldų kalbėjo žemu balsu.

Dėl to, kad Mišių žodžių negirdėjo ir jie akivaizdžiai buvo sakomi ne susirinkusiesiems, o Kažkam, esančiam “kitoje pusėje” priešais jį, jo paties asmenybė Mišių metu nedalyvavo veiksme. Atrodė, kad jis stengėsi kuo labiau atsidurti antrame plane, kad užleistų vietą Kristui, kuris celebranto rankomis ir lūpomis aukojo savo auką. Jei anuomet taip žvelgėme į kunigą, tai šiandien taip nebėra.

Nesvarbu, ar kai kam tai atrodo teisinga ir geriau, ar klaidinga ir blogiau, dabar dėl posusirinkiminių liturgijos ir požiūrio į kunigą pokyčių matome bendruomenės “prezidentą”, parapijos vadovą ir koncelebruotoją. Tai yra Novus ordo missae pasekmė, kurią dar labiau apsunkina visi nukrypimai, įterpti į “oficialią” Novus ordo missae versiją. Tyčia ar netyčia, sąmoningai ar nesąmoningai kunigo asmenybė tampa svarbiu elementu. Tarnyba nebeturi tokios didelės reikšmės. Pusvalandį kasdien ir valandą sekmadieniais, du ar tris kartus per savaitę per vestuves ir laidotuves kunigas tampa – kaip oficialiai įvardijama daugelyje parapijų ir kaip sakoma katalikiškoje žiniasklaidoje – mišių vedėju ir tarpininku. Jis yra oficiantas.

Anksčiau gražiai švenčiamos Mišios buvo tokios, kai kunigas tiksliai laikydavosi kiekvienos liturginių rubrikų detalės, viską atlikdavo ir ištardavo itin tiksliai, rūpestingai ir oriai, o dabar gražiai švenčiamos Mišios yra tokios, kuriose yra kuo daugiau išsiblaškymo ir pramogų. Graži ir šmaikšti homilija bei pasveikinimas pradžioje, jaudinanti ir įtikinama homilija, naujoviški tikinčiųjų prašymai, kuo veiksmingiau artikuliuojamos maldos, dramatiškai išgyvenamas Atsimainymas, matomas celebranto veide, linksmas taikos ženklo davimas, pabaigoje – padrąsinantis užtarimas, ir visa tai perpinta įvairia muzika – čia kunigas gieda kartu su vargonais ir žmonėmis, ten jis prisijungia prie mažų vaikų plojimų kartu su žavinga giesme apie angeliukus, ten pritaria pimpaluotiems paaugliams su gitaromis priedainyje, o gal net būgnu. Visa tai dengia kunigas kaip moderatorius ir tikrasis kokio nors susirinkimo pirmininkas. Be to, jis vyksta nebe ant altoriaus, o prie stalo, taip pabrėžiant ne dalyvavimo Kalvarijos aukoje, o tarnavimo kokiai nors džiaugsmingai šventei matmenį. Žmonės savo “šoumeną” ir “atlikėją” atitinkamais momentais apdovanoja plojimais.

Ar dėl to kalti kunigai, ar jie patys tapo aukomis? Sunku pasakyti, bet jei žmogus susiduria su kitu žmogumi ar žmonėmis, jis turi pradėti svarstyti, kaip jis žiūri, kaip artikuliuoja, kaip į juos kreipiasi, kaip elgiasi su savo klausytojais. Kunigui per Mišias neatsižvelgti į tų, su kuriais jis susiduria, reakcijas reiškia didžiulį nuolankumą ir susikaupimą. Patirtis moko, kad tie, kurie buvo (ir yra) gundomi homoseksualumo, dažnai turi gilų patvirtinimo ir dėmesio poreikį; jie trokšta būti priimti ir pripažinti. Štai kodėl jie žygiuoja su vaivorykštinėmis vėliavomis ir, nepaisant visuotinio pasaulietinės visuomenės pritarimo, vis dar reikalauja pripažinimo. Galbūt taip yra dėl žaizdos, kurios jie negali kontroliuoti. Štai kodėl juos traukia teatras ir kinas, kodėl jie mėgsta dėvėti pastebimus ar bent jau kruopščiai parinktus drabužius. Jie gali būti drovūs, bet tuo labiau trokšta komforto.

Magisteris teigia, kad daugelį homoseksualių vyrų į kunigystę traukia tai, kad Novus Ordo Mišios siūlo saugų, dažną ir betarpišką šio dėmesio ir patvirtinimo, susižavėjimo ir pripažinimo poreikio patenkinimą. Kažkas panašaus į gražų spektaklį teatre.

Be aktyvių homoseksualų, yra ir tokių, kuriuos tėvas Paulius Mankovskis (Paul Mankowski) vadino “tamsuoliais”. 1996 m. esė, skirtoje “The Latin Mass”, jis apibūdina “tamerius” kaip pasaulietiškus, bijančius izoliacijos, pernelyg draugiškus, bet nesugebančius užmegzti tikros draugystės. Jiems aiškiai nesvarbūs “pirmieji principai”, pavyzdžiui, metafizika ir dogmos, nes tokie dalykai sukelia susiskaldymą. Jų religiniai įsitikinimai paklūsta įtakingiausioms aplinkos, kurioje jie gyvena, jėgoms. Jie yra “visuomenės žmonės”, itin imlūs emociniam šantažui. Jie ambicingi ir karjeristai, reikalaujantys asmeninės ištikimybės tiek, kiek patys negali laikytis principų.

Taigi, nors jie patys ir nėra aktyvūs homoseksualai, jie stoja į homoseksualaus kunigijos elemento pusę, kad neatrodytų neatitinkantys laikmečio reikalavimų ir nerizikuotų atskleisti savo praeities nuodėmių. P. Mankovskis nurodo atvejus, kai kunigai nemėgsta nieko kito, kaip tik kuo dažniau atsidurti dėmesio centre.

Magistras patikslina, kad jis jokiu būdu neteigia, jog visi Novus Ordo missae palaikantys kunigai yra homoseksualūs. Jis taip pat neteigia, kad Novus ordo missae buvo parengtas atsižvelgiant į homoseksualus. Novus ordo missae kilmė yra labai problemiška net ir be šios papildomos naštos, o problemų dėl homoseksualumo būta net tarp dvasininkų, kurie švenčia lotyniškąsias Mišias. Nors statistiškai tai pasitaiko kur kas rečiau, gali būti, kad taip yra tiesiog todėl, jog lotyniškąsias Mišias švenčiantys kunigai yra kilę iš tradiciškai orientuotų šeimų ir seminarijų, kuriose į skaistumo ir tyrumo idėją žiūrima rimčiau nei šiuolaikinėse seminarijose ir šeimose. Magisteris taip pat niekur neskelbia, kad visuomeniški ar populiarūs kunigai automatiškai yra homoseksualūs. Veikiau jis vadovaujasi samprotavimu, kad jaunuolį, nenormaliai trokštantį dėmesio ir pripažinimo, traukia karjera, kuri gali – bet nebūtinai – suteikti pasitenkinimą, kaip ir kitos profesijos, – kasdien sulaukti pripažinimo ir dėmesio bei daug daugiau. Magistras mano, kad Novus Ordo Missae leidžia patenkinti šiuos troškimus daug, daug labiau nei lotyniškosios Mišios vien todėl, kad įveda frontalų bendravimą su žmonėmis ir jų kalba.

Visi esame patyrę siaubą dėl kunigų, kurie nepaiso rubrikų; kurie savavališkai trumpina maldas; kurie homilijos metu klaidžioja tarp susirinkusiųjų kaip pokalbių laidų vedėjai; kurie užduoda klausimus ir priima atsakymus į mikrofoną; kurie, atrodo, nesugeba švęsti Mišių be humoro intarpų arba kokiu nors būdu neatkreipia į save dėmesio. Novus Ordo Missae variantai – vaikų liturgijos, paauglių liturgijos, jaunimo liturgijos, liaudies mišios, roko mišios, hiphopo mišios, mišios su klounais, mišios su kaukėmis, Helovino mišios su vaiduokliais – suteikia daug erdvės ekshibicionizmui. Galbūt Novus Ordo Missae architektai to ir nenorėjo, Dievas tebūnie teisėjas, tačiau Novus Ordo Missae tai tikrai įmanoma, esama ir nebaudžiama, o tradicinėse Mišiose tai buvo draudžiama.

Ar iš to seka būtina išvada, kad panaikinus Novus ordo missae ir visur sugrįžus Tradicinėms Mišioms, levandų mafijos problema bus išspręsta? Žinoma, ne. Problema yra daug platesnė ir kaip vėžys persmelkusi daugelį Bažnyčios kampelių. Tačiau Tradicinės lotyniškosios Mišios siūlo – ir, galima sakyti, reikalauja – savęs išsižadančios ir save naikinančios kunigystės idėją. Kiekvienam siekiančiajam ji sako: “Tu esi įrankis Dievo rankose ir nieko daugiau. Tavo asmuo nevaidina jokio vaidmens. Jei trokšti dėmesio, pripažinimo ir pagyrimų, ieškok kito darbo”.

Magistro teorija nusipelnytų išsamesnio nagrinėjimo, tačiau jau dabar atrodo akivaizdu tai, kad jei negrįšime prie kunigystės vizijos, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas maksimaliai pirmenybei Dievui vykdant savo tarnystę, net ir visiško savojo “aš” nuslopinimo kaina, turėsime problemų su tais, kurie dėl kokių nors priežasčių nori išaukštinti, pristatyti ar patvirtinti savo egoistinius ar net net netvarkingus polinkius ir tendencijas.

JŠ pagal www.christianitas.sk

Categories
NUOMONĖS

Olandijos vyskupai nepritaria “nereguliarių porų” laiminimui!

Nyderlandų vyskupai nurodė, kad dvasininkai negali laiminti “nereguliarių porų”, nes tai gali būti laikoma Katalikų Bažnyčios moraliniam mokymui prieštaraujančio gyvenimo būdo palaikymu. Vietoj to jie rekomenduoja melstis tik už atskirus tikinčiuosius, gyvenančius tokiose sąjungose, ir prašyti Dievo pagalbos atpažįstant Dievo valią asmeniui.

“Svarbu, ko prašome maldoje ir kaip meldžiamės. Už asmenį, gyvenantį nereguliarioje ar homoseksualioje santuokoje, klebonas gali sukalbėti paprastą maldą ne liturginio šventimo kontekste. Šioje maldoje galima prašyti Dievo stiprybės ir pagalbos, šauktis Jo Dvasios, kad asmuo suprastų Dievo valią savo gyvenimui ir galėtų toliau augti.” – teigė Nyderlandų vyskupai.

Jie pabrėžė, kad tai nėra skirta palaiminimui ar nereguliarių santykių patvirtinimui. Jie pabrėžė, kad niekam neturėtų būti suteikta priežastis tokį palaiminimą painioti su santuoka, kuri, pasak Katalikų Bažnyčios, gali būti tik tarp vyro ir moters. Tokia malda turėtų suteikti žmogui jėgų priartėti prie Dievo ir gyventi pagal tą tikslą, kuriam Jis sukūrė vyrą ir moterį, taip pat pagal santuokos tikslus, pabrėžė Nyderlandų vyskupai.

Šis pareiškimas šiek tiek prieštarauja trečiadienį paskelbtai Nyderlandų episkopato pozicijai. Joje rašoma, kad Nyderlandų Katalikų Bažnyčios vyskupai pritaria homoseksualų santykių palaiminimui. “Nenorime iš nieko atimti Dievo paramos ir galios”, – sakoma jo ištraukoje.

JŠ pagal www.misyjne.pl

Categories
NUOMONĖS

Istorinė Chavjero Milei kalba Davose. Frontalus išpuolis prieš socialistų kastą: “Atvykau čia sėti laisvės idėjų”!

Kitas socialistų kurstomas konfliktas yra konfliktas tarp žmogaus ir gamtos. Jie tvirtina, kad žmonės naikina planetą ir kad ją reikia saugoti bet kokia kaina, netgi einant taip toli, kad imamasi įgyvendinti populiacijos kontrolės priemones ar kruviną abortų programą.

Galima drąsiai teigti, kad Argentinos prezidentas Chavjeras Milei vakar Davose vykusiame Pasaulio ekonomikos forumo susitikime “sudaužė banką”. Nė vienas lyderis nėra priartėjęs prie tokio peržiūrų skaičiaus “YouTube”, taip pat niekas nėra sulaukęs tokio žiniasklaidos atgarsio ir aplodismentų. Taip pat niekas neabejoja, kad jis pats buvo kalbos turinio autorius, o tai vis dėlto gana retas reiškinys tarp dabartinės aukščiausius postus užimančios politinės klasės.

Kiek reikia drąsos, kad, kaip Milei, frontaliai užsipultum naujųjų architektus. “tobulą” pasaulį:

Atvykau čia sėti laisvės idėjų į socialistinį forumą, suterštą Darbotvarkės 2030, ir pradėjau nuo perspėjimo:

Vakarams gresia pavojus, nes tie, kurie neva gina Vakarų vertybes, iš tiesų yra išsiilgę pasaulėžiūros, kuri nenumaldomai veda į socializmą, o kartu ir į skurdą. (…) Kolektyvistiniai eksperimentai niekada neišsprendžia pasaulio gyventojus kamuojančių problemų, priešingai, jie yra jų priežastis.

Publicistai kalba apie daugybę novatoriškų šūkių jo pranešime, kurie sugriovė šios Europos ir pasaulio socialistų, grojančių pirmuoju smuiku, tarpusavio garbinimo girliandos tabu.

Tuo tarpu Milei metė jiems iššūkį teigdamas, kad niekada negalima pamiršti, jog socializmas visada ir visur buvo rykštė, kuri žlugo visose šalyse, kuriose buvo bandoma jį įgyvendinti:

Tai buvo ekonominė, socialinė ir kultūrinė nesėkmė, dėl kurios žuvo daugiau kaip 100 milijonų žmonių!

– pasakė jis, tikriausiai sukeldamas ne vieną nepatogumą klausytojams, įpratusiems pritarti kairiųjų šūkiams.

Milei taip pat kalbėjo apie abortus:

Kitas socialistų kurstomas konfliktas yra konfliktas tarp žmogaus ir gamtos. Jie tvirtina, kad žmonės naikina planetą ir kad ją reikia saugoti bet kokia kaina, netgi einant taip toli, kad imamasi įgyvendinti populiacijos kontrolės priemones ar kruviną abortų programą.

Jis neliko skolingas ir Argentiną siaubusiam radikaliam feminizmui:

Pirmoji iš šių naujų kovų buvo absurdiška ir nenatūrali kova tarp vyro ir moters (…). Vienintelis dalykas, prie kurio privedė ši radikalaus feminizmo darbotvarkė, – tai dar didesnis valstybės įsikišimas, siekiant stabdyti ekonominius procesus ir suteikti darbo vietų nieko visuomenei neduodantiems biurokratams, tokiems kaip Moterų ministerija ar šią darbotvarkę propaguojančios tarptautinės organizacijos.

Tiesą sakant, jo žinią verslininkams galima adresuoti visiems:

Jis gali būti skirtas verslininkams: “Nesileiskite įbauginami politinės kastos ar parazitų, kurie gyvena iš valstybės. Nepasiduokite politinei klasei, kuri nori tik išlikti valdžioje ir išsaugoti savo privilegijas. Jūs esate visuomenės geradariai. Nepasiduokite.

JŠ pagal www.wpolityce.pl

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA NUOMONĖS

Prof. Alvydas Jokubaitis: Lietuviška neviltis ir krikščionybė

Samprotavimai apie krikščionišką vilties sampratą yra vieni sunkiausių šiais laikais. Auditorija įsitikinusi, kad kalbėjimas apie viltį būtinai reiškia kalbėjimą apie durnių motiną. Šiandien Lietuvoje sutiksime daug nusivylusių žmonių, ypač tarp pagyvenusių. Jaunieji jiems siūlo savo viltį. Šis vilčių keitimas pasižymi dėsningumu – krikščionybės išstūmimas į pakraštį sutampa su noru pabėgti nuo įsipareigojimų tautai. 

Jaunieji nenori ne tik krikščionybės ir tautos, bet su pareigos joms abiem pasitraukimu nori pradėti gyventi be moralės, anapus gėrio ir blogio. Jeigu moralė ir išlieka, tai daugiau vien tik kaip kažkas neaiškaus, reliatyvaus ir  beveik antraeilio. Lietuvių politinis elitas tris paskutinius dešimtmečius vengia rimtai kalbėti apie tautą. Vyresnės kartos žmonės dar prisimena rūpestį tauta, tačiau jaunimas žiūri į ateitį, kuri jau yra ne Lietuvos, bet kito politinio darinio ateitis. Integracija į Europos Sąjungą įdiegė įsitikinimą, kad Lietuva pati nekuria permainų, bet priklauso nuo už ją daug didesnių veikėjų. Šiandien nesutaria dviejų rūšių donkichotai – vieni gyvena visiškai nesenos tautinės praeities, o kiti – virštautinės ateities vizijomis.

Nyksta moderniąją lietuvių tautą išauginusi asmeninio ir visuomeninio gyvenimo etika. Šiandien jau manoma, kad žmogaus dvasia gali susitvarkyti savaime, spontaniškai, be kokių nors didesnių ugdymosi pastangų. Lietuvos mokytojai jau negali būti moralės ugdytojais, nes juos finansuojanti valstybė yra neutrali moralei. Dar labiau to negali daryti universitetai, nes suaugusių žmonių ugdymas yra jų pačių reikalas. Masinės komunikacijos priemonės veikia pagal savo „tinka bet kas“ logiką, ir geriausiu atveju užsiima ne ugdymu, o reklama ir propaganda. Taip nebuvo XIX amžiuje, kai atsirado viltis sukurti lietuvių nepriklausomą valstybę. Tuomet ši viltis reiškė norą apginti katalikų tikėjimą, kalbą ir kultūrinį savitumą. Šiandien nei vienas iš šių dalykų nėra prioritetinis, nebent turizmo industrijai dar rūpi kultūros savitumas.

1918 metų Lietuvos valstybė atsirado su kultūrinio ir moralinio atsinaujinimo pažadu. Buvo kalbama apie aukštesnes kultūros formas, turinčias išugdyti ne tik apsišvietusius, bet ir aukštesnės dorovės žmones. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nepateisino į ją dėtų vilčių ir buvo sukurta nauja politinė tauta. Lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio veikėjų akimis Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nuo pat pradžių buvo nesėkmei pasmerktas sumanymas. Lietuvos bajorai kovojo už politinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą bendroje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, bet pasidavė labiau vakarietiškos lenkų kultūros įtakai. Lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjams bajorų savęs vadinimas lietuviais atrodė mažai pagrįstas. Jų nuomone, tik apgynus lietuvių kalbą ir kultūrą galima laimėti politinius mūšius. Kovą už žmogaus dvasią jie suvokė kaip politikos pagrindą. Jų nuomone, apgailėtinai atrodė senoji bajorų tauta. Jos politikai kalbėjo lenkiškai, rašė rusiškai, o mokyklose mokėsi lotyniškai. Savarankiška tauta turi šiuos dalykus daryti savo gimtąja kalba. Šis požiūris nebuvo vien tik nacionalizmas. Visuotinis raštingumas, mokykla ir universitetas tapo pagrindiniais tautos tikslais.

Lietuvių tautinio sąjūdžio lyderiai žadėjo sukurti naują žmogų, visuomenę ir kultūrą. Šiuo požiūriu jie nesiskyrė nuo kitų revoliucionierių, pradedant jakobinais ir baigiant dabartiniais liberalais. Paprastiems Lietuvos kaimo žmonėms buvo žadamas priėjimas prie anksčiau vien tik aukštesniems visuomenės sluoksniams prieinamos kultūros. Lietuvos nacionalistams rūpėjo ne tik tautos praeitis, bet ir jos modernizacija.

Pagrindinis lietuvių tautinio sąjūdžio pažadas buvo kultūra. Tautinis atgimimas reiškė kultūrinę revoliuciją. Šio sąjūdžio pradžioje buvo žadama sukurti moraliai kilnesnį žmogų. Tačiau šiandien jau galima klausti, ar tai įgyvendinamas uždavinys? Kultūrinė Lietuvos tautos modernizacija pasirodė esanti daug sudėtingesnis, tiesiog save naikinantis procesas. Po vieno modernizmo atsirasdavo kitas modernizmas, kol pagaliau pasirodė atviras maištas prieš krikščionybę kaip ilgametę tautos ugdytoją. Tai galima vadinti Motiejaus Valančiaus, Maironio ir Sladkevičiaus kartos žmonių vilčių žlugimu. Gudrusis istorijos protas, kaip pasakytų Georgas Hegelis, eilinį kartą visus pergudravo. Lietuviai norėjo būti pripažinti kaip kultūringa tauta, tačiau paaiškėjo, kad tai saviapgaulė. Mokslu grindžiama kultūra siūlo informaciją, tačiau neveikia kaip sužmoginanti jėga.

Nesunku pastebėti, dabartinė Lietuvos valstybė vis labiau atitrūksta nuo ją įkvėpusių kultūrinių ir moralinių idealų. Dėl kultūros permainų ji pasirodė negalinti įgyvendinti savo pažadų. Dar  galima bandyti sakyti, kad tautinė valstybė niekada nedavė jokių pažadų, arba įrodinėti, kad jų įgyvendinimas laukia ateityje. Tačiau abu šie argumentai silpni. Tautinių sąjūdžių pažadus nesunku aptikti istoriniuose dokumentuose – knygose, straipsniuose, organizacijų pareiškimuose ir atskirų veikėjų memuaruose, o jų įgyvendinimo problemas įrodyti dar lengviau – užtenka palyginti prieš šimtą metų skelbtas ir dabartines kultūros sampratas. Tikėjimo Dievu menkėjimas keistai sutampa su tikėjimu tautos vaidmeniu nuvertėjimu. Tai paskutinio šimtmečio paradoksas.

Krikščioniška tauta neprivalėjo būti nacionalistinė,  ir net turėjo būti kosmopolitinė, tačiau būtent ji netikėtai tapo pagrindine lietuvių bendro moralinio vardiklio saugotoja. Dabartinė Lietuva jį praranda. Pradėjome nebežinoti elementarių dalykų. Diskusija dėl šeimos yra tik milžiniško aisbergo viršūnė. Nebežinome, kas yra moteris, vyras, vaikas, laisvė, išmintis, normalumas, tauta ir tautinė valstybė. Užaugo jaunų žmonių karta, žinanti tik vieną dorovės principą – sutarti dėl teisės nesutarti.

Vokiečių filosofas Güntheris Andersas paliko apmąstymams apie Lietuvos ateitį svarbią biblinio tvano siužeto interpretaciją. Remiantis šiuo autoriumi, dar iki tvano pradžios Nojus visus nustebino pasirodydamas gedulo drabužiais. Žmonės klausinėjo „kas mirė?“, ir Nojus atsakė, kad mirė labai daug žmonių, įskaitant ir dabar klausinėjančius. Kada žmonės klausė apie neregėtos nelaimės dieną, Nojus atsakė „rytoj“, pridurdamas šiam pasakojimui svarbius žodžius: „poryt gyvensime po tvano, ir kai tvanas jau bus įvykęs, visa tai, kas dabar egzistuoja nustos egzistuoti, ir nebus skirtumo tarp mirusiųjų ir gedinčiųjų“. Žmonės suprato, kad Nojus iš anksto gedi žuvusiųjų, nes vėliau nebus kam jų gedėti. Tačiau tai dar ne šio išmintingo pasakojimo apie liūdną žmonijos ateitį pabaiga. Parėjęs namo, Nojus apsibarstė galvą pelenais ir ėmėsi darbo. Į jo namo duris pasibeldė stalius, ir pasakė „Padėsiu tau pastatyti arką, ir tai tavo pranašystę padarys klaidinga“. Pritaikius dabartinei Lietuvai, verta atkreipti dėmesį į du parabolės aspektus: (1) kai gyvensime po tautos pabaigos, nebus kam jos apraudoti, ir (2) reikia rimtai mąstyti apie ateitį be tautos, nes tik taip kyla mintis apie galimą išsigelbėjimą.

Mūsų dienų lietuvis į tautą žiūri kaip į vieną iš daugelio asmeninių pasirinkimų, šalia specialybės, pomėgio ir automobilio. Tai nesėkmei pasmerktos politinės vilties ateičiai siūlymas ir eilinis savęs apgaudinėjimas. Mūsų mokytojai toliau moko, gydytojai gydo, mokslininkai tyrinėja, bet nyksta bendrumo dvasia, kurios šiandien jau net negalima vadinti dvasia, nes kai kam tai primena atgyvenusia vadinamą krikščionybę. Šiandien sunku suprasti, kaip žemo luomo, menko išsilavinimo ir grubaus charakterio žmonės sugebėjo tapti lietuvių tauta. Kai dabartiniai Lietuvos politikai kalba apie tautos ateitį, jie mato tik pagerintą dabartį. Tačiau ateitis nėra pagerinta dabartis. Kaip rodo Anderso parabolė, reikia apraudoti ateitį. Ne todėl, kad būtume pesimistai, bet todėl, kad ateitis nuo mūsų nepriklauso. Dauguma Vakaruose išpažįstamų monoteistinių religijų mokė galvoti apie gyvenimą po mirties. Dabartinių lietuvių viltys kuklesnės, apsiriboja gyvenimu nuo vienų rinkimų iki kitų.

Net ir toldami nuo religinio mąstymo tradicijų, tautiniai sąjūdžiai ilgą laiką toliau mėgdžiojo krikščionišką žmonių sielų pastoraciją. Jeigu lietuviai nebūtų pažinę tikėjimo Dievu ir su tuo susijusių pareigų jie tikriausiai nebūtų sukūrę savo tautinės valstybės. Bažnyčia kalbėjo apie žmonių moralės ugdymą ir todėl skirtingų politinių ideologijų atstovai ilgą laiką nedrįso atmesti šio dalyko. Tik sovietiniu ir posovietiniu laikotarpiu išplito įsitikinimas, kad krikščionybė ir tauta prieštarauja viena kitai. Liberalų nuomone, tautinės nepriklausomybės siekis nėra vertas laisvės vardo. Tai laisvei giminiškas dalykas, bet ne laisvė. Tarp liberalų ginamų politinių principų nerasime tautos. Jie nesupranta, kodėl už tautą reikėtų aukotis labiau, negu, tarkime, už teisę gyventi nepriklausomai nuo tautos. Juos domina universalūs politiniai principai, tinkantys bet kuriai bendruomenei ir visuomenei. Stiprindama kovą už individo laisves, liberalioji demokratija pradėjo atvirai naikinti kultūrinius tautinio atgimimo pažadus. Tautinis tapatumas pradėtas suvokti kaip grynai asmeninis reikalas, be kokių nors bendrų įsipareigojimų. Perėjus prie bendro gyvenimo nesusituokus, šis dalykas greitai iš lytinio tapo politiniu. Šeima, tauta ir valstybė vis labiau darosi antraeiliais asmeninės savirealizacijos reiškiniais. Vietoj senųjų nepajudinamų moralinių pamatų siūlomi patogūs laikini kilnojami pamatai.

Tautinės valstybės idėjai prieš šimtą ir daugiau metų reikėjo tautos kaip absoliutaus atskaitos taško. Paradoksalu, tačiau mokslus išėjusi lietuvių tauta šiandien ją netikėtai paverčia estetinio skonio reikalu. Tautinio atgimimo lyderiai rodė pagarbą švietimui, tačiau sukūrus valstybinę švietimo sistemą, paaiškėjo, kad mokyklos ir universitetai nemoka ugdyti tautinės ištikimybės. Paaiškėjo ir kitas netikėtas dalykas – mokslinis istorijos aiškinimas gali  prieštarauti tautos idėjai. Krikščionybė su šia idėja susitaikė lengviau, nes  absoliutūs principai yra metafizikos ir teologijos, o ne mokslo reikalas. Išsimokslinę lietuviai tautą iš tikėjimo objekto pavertė kažkuo kitu, negu apie ją galvojo jos kūrėjai – bendruoju vidaus produktu, technikos pažanga ir turizmo industrija. Tautinio atgimimo laikais buvo manoma, kad tauta apibrėžia visas gyvenimo sritis. Dabar vyrauja požiūris, kad ekonomika ir kitos sritys apibrėžia tautos egzistavimą, ir pagaliau atvirai pripažįstama, kad svarbi yra ne tauta, o atskirų individų gerovė. Jeigu individas sako, kad kas nors prasminga, tarkime, lengvųjų narkotikų vartojimas, niekas dabar to negali ginčyti, nes tik  individas turi teisę nustatyti, kas prasminga, o kas neturi prasmės. Tai akivaizdi nesąmonė, tačiau tokios nesąmonės yra dažnas žmonijos istorijos reiškinys.

Šiandien kaip niekada gerai matosi, kad tautiškumas yra tikėjimo, o ne mokslinio įrodymo dalykas. Mokslu tikintys žmonės nebūtinai tiki Dievu ir tauta. Krikščionys patį tikėjimo reikalą supranta geriau, negu ateistai ir agnostikai. Lietuvių perėjimas nuo tikėjimo Dievu prie politinių ideologijų panašus į save pačią ryjančią gyvatę. Nesibaigiantis tautos modernizavimas kažkokiu iki galo nesuprantamu būdu virto tautą eliminuojančia jėga. Dabartinius Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėjimus valdo noras plėsti žinojimą ir gauti finansinį naujų politinių lūkesčių formuotojų palaikymą. Pradėję nuo lietuvių tautinio tapatumo puoselėjimo mokslininkai šiandien veikia priešinga – tautinės valstybės kritikos – kryptimi. Nuo tautos kultūrinio tapatumo puoselėjimo vis labiau pereinama prie niekatrosios giminės Lietuvos istorijos. Nuo perdėto tarpukario Lietuvos žmonių susižavėjimo tautine kultūra puolama prie jos vaidmens neigimo.

Paskutinius tris dešimtmečius Vakarų Europa pokomunistinį regioną moko užmiršti senuosius kultūrinius Vakarus. Pradėjusi nuo kultūrinio ir moralinio žmogaus atsitiesimo vilčių skatinimo, dabartinė Lietuvos valstybė vystosi link vis didesnės samprotavimų apie žmogaus moralinį tobulėjimą užmaršties.

Tautinė valstybė šiandien egzistuoja be ją įkvėpusių vilčių. Samprotavimai apie kilnesnę dvasinio gyvenimo formą atsidūrė nuošalyje. Prasidėjusi pažadais ugdyti ir šviesti žemiausius visuomenės sluoksnius Lietuvos valstybė pasidarė neutrali moralei. Prasidėjusi kaip dorovinio ugdymo programa, ji šiandien dorovę suvokia kaip neleistiną šališkumą. Modernioji Lietuvos valstybė atsirado iš krikščioniškos moralinio ugdymo tradicijos. Dabar reikalaujama valstybę atskirti nuo piliečių moralinių, religinių ir filosofinių įsitikinimų.

Žvelgiant dabarties akimis, tautinio atgimimo veikėjai buvo romantikai. Jie dėl savo romantiško nusiteikimo šalies modernizaciją įsuko į nesibaigiančią vilčių kaitaliojimo karuselę: „Visos kombinacijos įmanomos, vienintelis kombinavimo reikalavimas niekada nesiliauti kombinavus.“ Laikantis šio principo sunku prisiimti kokius nors tvirtus ir ilgalaikius įsipareigojimus. Tautinė valstybė pradeda veikti kaip save naikinanti jėga. Vardan modernizacijos ji atitrūksta nuo tautinį sąjūdį įkvėpusių idealų. Piliečiai darosi abejingi ne tik liaudies, bet ir elementaraus padorumo kultūrai. Bet kurią naujovę turi pakeisti dar naujesnis dalykas. Šalis per kelis dešimtmečius virto didele parduotuve, kur pridėjus užrašą „naujiena“ viskas parduodama greičiau. Tarpukario Lietuva buvo panaši į gimnaziją, o dabartinė – į prekybos centrą „Minimum“. Tai ne mūsų kaltė, o bendra raidos tendencija. Tačiau, kam tada Lietuva?

Bet kuris tautinis sąjūdis reikalauja tikėjimo. Jo dabartinė politinė filosofija statoma ant metafiziką neigiančių pamatų. Pagrindinės Lietuvos tautinės valstybės problemos šiandien sugrąžina prie proto ir tikėjimo santykio klausimo. Atidžiau įsižiūrėjus, tauta reikalauja tikėjimo, o ne mokslo pažangos. Tautinio atgimimo sąjūdžiai tik mėgdžioja religinius sąjūdžius, ir būtent tai sąlygojo palyginti ilgai išsilaikiusį įsitikinimą apie piliečių moralinio ugdymo būtinybę. Visų šalių nacionalistai iš pradžių siekė religinio mąstymo tradicijų palaikymo. Jie kartu rūpinosi žmogaus dvasiniu ugdymu. Praradusios ryšį su krikščionybe, moderniosios tautos neatlaiko modernizacijos iššūkių. Religijai atsidūrus pakraštyje, tikėjimas tauta pradeda gęsti.  Nereikia budinti visiems atgrasaus tarpukario vokiško stiliaus nacionalizmo, tačiau būtina prisiminti, kad tauta nėra mechanizmas, kurį galima užvesti, pagreitinti ir suremontuoti valdžios pinigais.

Kultūriniai laimėjimai, ekonominė ir karinė galia yra svarbūs tautos išlikimo aspektai, tačiau ne jie formuoja moralinius tautinės ištikimybės pagrindus. Tik metafizika ir teologija gali kalbėti apie kažką absoliutaus.  Tautinė ištikimybė savo struktūra artima religinio, o ne mokslinio mąstymo tradicijoms. Praradusi absoliučius orientyrus, tautinė valstybė praranda prasmę. Ekonominiai, techniniai, sportiniai ir politiniai tautos laimėjimai nepajėgūs ištaisyti moralinės ištikimybės nuosmukio. Religijai ir tautiniams sąjūdžiams vienodai būdinga  „neturėk kitų dievų“ taisyklė. Valstybė jautriai reaguoja į bet kokias piliečių moralinės ir kultūrinės savivokos permainas. Pasikeitus šeimos, santuokos, draugystės ir giminystės ryšiams, neišvengiamai keičiasi pilietinių ryšių pobūdis. Tautinės valstybės šalininkai negali rūpintis vien tik politika, bet turi rimtai galvoti apie piliečių moralinio ir kultūrinio ugdymo uždavinius. Tačiau to neleidžia daryti liberalios valstybės neutralumas ir atsiribojimas nuo moralės.

Mokslininkams būdingas siekis pašalinti teologinį mąstymą, pagrįstą pasaulio tikslų ir prigimties ieškojimais, konfliktuoja su tautine valstybe. Tarpukario Lietuvoje nenutilo kalbos apie lietuvių tautos pašaukimą. Juo labiau įsigalėjo mokslinis mąstymas, juo mažiau vietos liko šioms kalboms. Norėdami išlikti, tautiniai sąjūdžiai dabar turi formuoti nuo mokslo nepriklausomas moralinio mąstymo salas, tačiau tai dar viena utopija ir neįgyvendinamas uždavinys. Mokslas įmontuotas į pačią tautinių sąjūdžių prigimtį, ir be jo jie negali išlikti. Šiuo atveju ir vėl susiduriame su paradoksu – tautos ateitis priklauso nuo ją griaunančio kultūrinio veiksnio. Tam tikrame tautinių sąjūdžių istorijos etape mokslas pradeda veikti kaip tautą griaunantis veiksnys. Friedrichas Nietzsche klausė, ar žmogui neįmanoma duoti dvejopų smegenų, „…Tarsi dvi smegenų kameras: vieną mokslui, o kitą ne mokslui priimti, jos turi būti greta…“. Šis Nietzschės sumanymas neįgyvendinamas, ir todėl toliau veikia tik viena smegenų kamera.

Tautinių valstybių piliečiai šiandien iš įpratimo kalba apie solidarumą. Didėja suvokimas, jog tai saviapgaulė ir melas. Kiekvienos tautinės šventės metu kalbama apie bendrystę, tačiau tai tik gražūs žodžiai. Tautos bendrumas yra didelė saviapgaulė, kurios įtvirtinimui ministerijos samdo apmokamus viešųjų ryšių specialistus. Sukurta daug politinio bendrumo manifestacijų, tačiau žmonės vis labiau darosi vienas kitam svetimi. Ne visiškai, aišku, nes toliau turi tėvus, brolius ir seseris, tačiau jeigu koks nors darbo kolektyvas dar nesusipjovė, tai toks pat stebuklas, kaip vyšnios pražydėjimas žiemą. Net Bažnyčioje lietuviai atlieka tik būtinas kulto priedermes. Didysis Lietuvos Katalikų Bažnyčios paradoksas – katalikai turėtų džiaugtis savo  mažuma, tačiau jie ieško daugumos, tarytum būtų nevyriausybinė organizacija, o ne bendruomenė.

Ten, kur kalbama apie viltį žmogiškas nerimas visada sumišęs su numatomo didelio džiaugsmo laukimu. Net sovietiniai komunistai vaizdavo jaučiantys artėjančios komunizmo epochos džiaugsmą. Jų viltys žlugo, nes lietuviams reikėjo laisvės, pilnų parduotuvių lentynų ir kelionių į užsienį. Tautinio atgimimo sąjūdžio viltys taip pat žlunga, nes parduotuves taip pat galima užpildyti be tautos. Kiekvienas lietuvis dabar turi savo nuomonę ir viltį. Visiškai nebeaišku, kas yra mus visus siejanti viltis. Didžiausia lietuvių problema dabar yra tikėjimo kažkuo daugiau negu šis laikinas pasaulis praradimas. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, NATO ir kitas organizacijas, tačiau tai nesukuria tikėjimo. Lietuviai neatsitiktinai dabar net krepšinį vadina religija. Prieš šimtą ir daugiau metų krikščionybė leido suprasti, kuo tikras tikėjimas skiriasi nuo surogato. Dabar žodį „tikėjimas“ galima pridurti prie bet kurio netikėtai patikusio dalyko.

Šiandien lietuviai turi daug priežasčių pulti į neviltį. Paaiškėjo, kad jų sukurta tauta ir valstybė yra gyvenimo atsitiktinumai.  Tai neįveikiama žmogiškosios egzistencijos neviltis. Tik Dievo transcendencija gali būti vilties pagrindas. Krikščionys žino, ar bent jau dar visai neseniai  žinojo, kad nepataisomai sugedusios sielos gali patekti į pačią beviltiškiausią vietą pasaulyje – pragarą.

Artėjančios tautinės valstybės griuvimo akivaizdoje būtina prisiminti šią už bet ką baisiausią vietą. Krikščionybė nėra pramogai sukurta religija, kaip dažnai vaizduojama, bet apima ir tokį šiuolaikinėms žmonių sieloms sunkiai suprantamą dalyką kaip pragaras. Krikščionys gyvena viltimi į jį nepatekti. Jie gali prarasti tautą ir valstybę, tačiau blogiausias dalykas atsidurti pragare, kuris reiškia visišką ir nepataisomą žmogaus ryšio su Dievu praradimą. Šiandien tuo nesirūpinama ir net kalbėti apie tai „pažangių“ žmonių kompanijoje yra nepadoru. Be atskiro Seimo balsavimo lietuviai panaikino vieną seniausių žmonijos institucijų.

Remiantis krikščionybe, mūsų dabartiniai politiniai ir kiti gyvenimo įvykiai yra tik pasiruošimas tikrajam gyvenimui. Tikintieji žino, kad jų likimas nėra jų pačių rankose, kaip sako dabartiniai išminčiai.  Žmogaus gyvenimas yra daug labiau komplikuotas, negu politinės  permainos. Vieną dieną net pačių pažangiausių pažiūrų Lietuvos piliečiai nustoja būti pažangesni už jų po Žalgirio mūšio ar po 1863 sukilimo mirusius giminaičius. Apaštalas Paulius apie tai kalba aiškiai: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties“ (1Tes 4:13). Moderniųjų tautų pažangos lenktynės baigiasi netikėtai – seniai mirusių susilyginimu su dabar mirštančiais. Kol lietuviai buvo Krikščionijos dalis, jie buvo kažkas daugiau, negu savo pačių pramanas ir įsivaizduojama bendruomenė.

Būti krikščioniu yra prasmingiau, negu kokios nors politinės ideologijos išpažintoju. Ideologija visada siūlo apgaulingą viltį. Krikščionys neturi pergyventi dėl statistinio jų tikėjimą išpažįstančių žmonių mažėjimo, nes jie visada yra geriausi ateities prognozuotojai – viskas nesibaigia mirtimi.

Tai mūsų laikų žmonėms labiausiai svetimas požiūris, kurį net krikščionys pradeda nutylėti. Kadangi didesnė šio straipsnio dalis buvo skirta lietuvių politinių vilčių ateičiai žlugimui aptarti, galima nurodyti pagrindinę šio dalyko priežastį – istorija niekada neteikia vilties. Ten, kur susilpnėja krikščionybės vaidmuo, ją pakeičia ideologizuotos utopijos ir fantazijos. Ankstesnių laikų krikščionys savo mintis ir darbus kreipė į pasaulį po jo pabaigos.  Dabar tai daroma vis mažiau.

Daugybė faktų rodo, kad žmonės patys nutarė sunaikinti civilizaciją. Jie tai daro savo ideologijomis, utopijomis, politinėmis kalbomis ir didėjančia neviltimi.

Jeigu neišliksime lietuviais, o tai nėra garantuotas dalykas, turime bent jau viltį išgelbėti savo sielas. Tai vienintelė amžina viltis, nors šiandien ji dažniausiai suvokiama kaip nieko vertas dalykas.  Į praeitį traukiasi apie Dievą ir amžinybę galvojusi lietuvių tauta. Šalia Lietuvoje įvairiausiose pakampėse besiveisiančių musių rūšių netikėtai gali atsirasti į jas besilygiuojantys pažangūs žmonės. Kaip savo darbe apie Hegelį pranašauja Alexandre Kojeve, meno kūriniai bus kuriami, kaip paukščiai suka lizdus arba vorai pina tinklus, žmonių koncertai pasidarys panašūs į vasarinį varlių kurkimą ir cikadų svirpimą, o jų meilė bus panaši į gyvūnų kergimą. Kartu su tuo ateis filosofijos pabaiga. Filosofinės diskusijos nesiskirs nuo bičių dūzgimo. Po ilgų ir kankinančių pastangų sukurti dvasios imperiją Vakarai artėja prie didelio nusivylimo. Norėtųsi manyti, kad Kojeve klydo, tačiau daug požymių rodo, kad jis gali būti teisus.

JŠ pagal www.krikscioniuprofsajunga.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

“Tyčinis vandalizmas”. Meno mylėtojai pasipiktinę planais pakeisti Notre Dame katedros vitražus!

2019 m. gaisro apgadintoje Notre-Dame katedroje šalinami nuostoliai ir atliekami darbai, kuriais siekiama atkurti bažnyčios tinkamumą naudoti. Deja – pavidalas, kuriuo gotikos perlas atgims iš liepsnų, iliustruoja civilizacinį atstumą tarp jos statytojų ir amžininkų.

Gruodį sužinojome apie pasibaisėtinus pastato atnaujinimo pagal “laiko dvasią” planus – kaip skelbia žiniasklaida, vienas iš jų elementų taip pat turėtų būti senųjų katedros vitražų pašalinimas. Nors šie nuostabūs meno kūriniai išgyveno gaisrą, juos ketinama pakeisti “šiuolaikiniais”.

Kalbama apie puošnius vienos iš šoninių koplyčių langus. Paryžiaus arkivyskupas dar praėjusiais metais pranešė Emanueliui Makronui, kad nori, jog 6 vitražai būtų pakeisti šiuolaikiniais.

“Arkivyskupas Ulrichas pasisako už vitražus, kurie bus neabejotinai šiuolaikiško stiliaus, bet kartu ir figūriniai, išsaugant dalį tradicinio krikščioniškojo meno – kontempliuojančias figūras ir veidus, – kaip jis sakė”, – sužinome iš anglų kalba leidžiamo portalo.

Vos praėjusį mėnesį Prancūzijos prezidentas paskelbė, kad pritarė sostinės vyskupijos ordinaro pageidavimui, ir paskelbė konkurso pradžią. Nauji vitražai turi būti pažymėti “XXI a. ženklu”…..

Pasak ncregister.com, planai pakeisti XIX a. vitražus sukėlė tradicinio meno mylėtojų pasipiktinimą. Žurnalo “La Tribune de l’art” bendruomenės sukurta peticija. surinko 130 000 žmonių palaikymą, prašydama atsisakyti sumanymo pristatyti šiuolaikinius vitražus.

Žurnalo įkūrėjas, meno kritikas Didjė Rykneris (Didier Rykner) interviu savaitraščiui “Famille chrétienne” pasiūlymą keisti langų ornamentus pavadino “sąmoningu vandalizmu”.

Arkivyskupas Laurentas Ulrichas “siūlo skelbti konkursą šiuolaikiniams menininkams. Laimėjęs darbas pakeistų XIX a. pirmtakus”, – rašoma interneto svetainėje europeanconservative.com. Kaip priduria žiniasklaidos priemonė, dvasininkas nori, kad buvusios dekoracijos būtų patalpintos dar tik statomame katedros muziejuje.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Peru priimtas įstatymas, kuriuo negimę vaikai pripažįstami žmonėmis!

Naujajame Peru įstatyme nustatyta, kad gyvybė prasideda nuo pradėjimo, ir pripažįstama, kad įsčiose esantį vaiką saugo įstatymas.

Nepaisant nesėkmių, judėjimas už gyvybę Pietų Amerikoje ir toliau pasiekia reikšmingų pergalių kovoje už tai, kad būtų įgyvendinti ir įtvirtinti įstatymai, saugantys negimusius vaikus įsčiose nuo abortų.

Pavyzdžiui, Peru neseniai sulaukė kritikos dėl savo už gyvybę pasisakančių įstatymų, o praėjusį mėnesį “Open Democracy” paskelbė pranešimą “Kaip Peru feministės rizikuoja savo saugumu, kad padėtų moterims gauti abortą”, kuriame teigiama, kad “beveik visiškas abortų draudimas šalyje verčia moteris ir mergaites kreiptis į juodąją rinką dėl nėštumo nutraukimo”.

Ši propagandos linija, kad jei abortai bus draudžiami, moterys mirs, yra stipri, tačiau neseniai ją paneigė daktaras Calumas Milleris, kuris sausio mėn. žurnale “National Review” paskelbė pranešimą, kuriame pastebėjo, kad “Abortų legalizavimas neapsaugo moterų nuo mirties nuo abortų”. Jo tyrimą verta perskaityti tiems, kurie nori sužinoti, kaip paneigti šį paplitusį argumentą.

Tačiau Peru imasi tolesnių veiksmų, kad apsaugotų dar negimusius vaikus. Lapkričio 9 d. Peru Kongresas patvirtino Įstatymą Nr. 785, kuriuo nustatoma, kad gyvybė prasideda nuo pradėjimo, ir pripažįstama, kad įsčiose esantis vaikas yra saugomas įstatymo. Kaip pažymima viename pranešime, vyriausybė nustatė, kad “tiek gimęs, tiek negimęs vaikas turi savo tapatybę, įskaitant unikalią ir nepakartojamą genetinę tapatybę ir nuo motinos nepriklausomą asmenybę”.

Įstatymu nepanaikinamas Baudžiamojo kodekso 119 straipsnis, leidžiantis abortą, jei kyla pavojus motinos gyvybei, tačiau nurodoma, kad “bet kuris vaikas iki gimimo turi teisę į orumą, gyvybę ir neliečiamybę, kaip ir bet kuris kitas žmogus”. Įstatymą prieš dvejus metus pasiūlė konservatyvios partijos “Renovación Popular” kongresmenė Milagros Aguayo, o praėjusių metų balandį jis buvo patvirtintas.

Po kelių vykdomosios valdžios pakeitimų įstatymas Nr. 785, dar vadinamas “Įstatymu, pripažįstančiu teises į pradėtus kūdikius”, buvo priimtas 72 balsais prieš 26 ir 6 susilaikius. Kaip ir Hondūro įstatymas “Skydas prieš abortus”, šis įstatymas neįtvirtina naujų teisių, tačiau sustiprina Peru gyvybę ginančią tvarką nuo abortų aktyvistų išpuolių.

“Šio įstatymo tikslas – sukurti normą, kurioje būtų aiškiai ir aiškiai pripažįstamos konstitucinės teisės, suteiktos įsivaizduojamam žmogui, kaip nustatyta mūsų Magna Carta 2 straipsnyje, pradedant teisės į gyvybę, iš kurios kyla visos kitos teisės, pripažinimu”, – sakoma Peru Kongreso atstovų spaudai pareiškime.

Už gyvybę pasisakantys politikai daugelyje šalių pripažino, kad po abortų šalininkų pergalių tokiose šalyse kaip Meksika ir Argentina būtina užtikrinti, kad įstatymai už gyvybę būtų pakankamai tvirti, kad neleistų pasipriešinti teismų ir progresyvių politikų machinacijoms. (Tačiau Argentinoje ką tik buvo išrinktas griežtai prieš abortus nusistatęs prezidentas Javieras Milei, kuris nurodė, kad gali svarstyti galimybę surengti referendumą dėl abortų, kad persvarstytų jų legalizavimą.

Abortų aktyvistai manė, kad po Argentinos domino pradės kristi visame žemyne. Tačiau daugelis šalių, tarp jų Peru, Hondūras, Salvadoras, Gvatemala, Dominikos Respublika ir kitos, laikėsi visiškai priešingo požiūrio.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Karibų jūros regiono vyskupas atmetė palaiminimus homoseksualioms “poroms” ir kitiems, atsidūrusiems “nereguliariose situacijose”!

Kingstauno (Sent Vinsentas ir Grenadinai) vyskupas Gerardas County sakė, kad palaiminimai “nereguliarioms sąjungoms” nebus teikiami, tačiau turėtų būti teikiama “pastoracinė meilė”.

Kingstauno (Sent Vinsentas ir Grenadinai) vyskupas Gerardas M. Kaunietis pareiškė, kad jo vyskupijoje nebus teikiami palaiminimai poroms, esančioms “nereguliariose sąjungose”, įskaitant homoseksualų sąjungas.

Sausio 2 d. pareiškime, remdamasis gruodžio mėnesį Vatikano Tikėjimo doktrinos dikasterijos paskelbta deklaracija “Fiducia Supplicans”, leidžiančia laiminti tos pačios lyties “poras”, grafas rašė, kad “mes nešventinsime porų, esančių nereguliariose situacijose, įskaitant tos pačios lyties asmenų sąjungas”.

Vyskupas pažymėjo, kad palaiminimai turėtų būti teikiami kaip įprasta, prieš paskelbiant “Fiducia Supplicans”, ir kartu pripažino, kad “mes visada vykdome pastoracinį gailestingumą tarnaudami VISIEMS žmonėms”.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Keli Prancūzijos vyskupai reikalauja, kad kunigai negalėtų laiminti homoseksualių “porų”!

Bajonės vyskupas Marcas Aillet paskelbė pareiškimą, kuriame pabrėžė, kad kunigai gali laiminti tik pavienius asmenis. Tą patį pareiškė ir Rennes bažnytinė provincija, kuriai priklauso devynios vyskupijos. Tačiau beveik visi kiti Prancūzijos vyskupai tylėjo.

Prancūzijoje viena pirmųjų vyskupų reakcijų į gruodžio 18 d. deklaraciją “Fiducia Supplicans”, kuria Tikėjimo doktrinos dikasterijos (TDD) prefektas kardinolas Victoras Manuelis Fernandezas leido laiminti “nereguliarias” ir “tos pačios lyties asmenų poras” su visišku popiežiaus Pranciškaus pritarimu, buvo kritiška. Jis taip pat buvo netikėtas tiek, kiek beveik visi Prancūzijos vyskupai tylėjo.

Gruodžio 27 d. Bayonne vyskupas Marc Aillet paskelbė ilgą pareiškimą, kuriame aiškiai nurodė, kad ir tie, kurie pasisako už, ir tie, kurie pasisako prieš Fiducia Supplicans, “beveik vienbalsiai” mano, jog šis dokumentas yra “Bažnyčios homoseksualių santykių pripažinimas”. Jis suabejojo prieštaringiausiais dokumento aspektais ir paragino savo vyskupijos kunigus “geranoriškai” priimti visus tuos, kurie palaiko nereguliarius santykius, supažindinti juos su Dievo meile visiems žmonėms, taktiškai papasakoti jiems “tiesą, kurios Bažnyčia moko apie jų padėtį”, ir, jei paprašys, palaiminti juos. Tačiau kunigai turi juos laiminti tik individualiai, kviesdami atsiversti ir kviesdami prašyti “malonės, kurią Dievas suteikia visiems, kurie jos prašo, kad jų gyvenimas atitiktų Dievo valią”.

Sausio 1 d. Renno bažnytinė provincija, kuriai priklauso devynios Bretanės, Vandėjos ir Majeno vyskupijos, paskelbė trumpesnį Renno arkivyskupo Pierre’o d’Ornellaso ir kitų vyskupų pareiškimą, kuriame prieita prie tos pačios išvados: palaiminimai gali būti teikiami tik pavieniams asmenims, o ne pačioms “nereguliarioms poroms”.

Priešingai, Poitiers vyskupas Pascalis Wintzeris gruodžio 29 d. entuziastingai pagyrė “Fiducia Supplicans”. Jis netgi bandė paaiškinti “nereguliarios padėties” paminėjimą, kuris papiktino progresyvųjį Bažnyčios sparną ir pagrindinę žiniasklaidą, nes, anot jų, tai buvo būdas “marginalizuoti” joje esančius asmenis. Vyskupas Wintzeris primygtinai tvirtino, kad šis terminas yra grynai teisinis ir susijęs su teisiniais santuokos aspektais. “Tai aiškiai teisės, o ne jausmų, o juo labiau geros moralės klausimas”, – rašė jis.

Kalbėdamas apie “antrą kartą susituokusius” išsiskyrusius asmenis ir aktyvius homoseksualus, Wintzeris pridūrė: “Atverdama galimybę suteikti palaiminimą žmonėms, kurie priima tokius žmogiškus sprendimus, Katalikų Bažnyčia mano, kad Dievas jų nesmerkia ir nelaiko užkietėjusiais nusidėjėliais; ji renkasi būti Dievo pasiuntine, kuri “gerai kalba” apie šiuos žmones ir lydi jų santykius. Būtų veidmainystė daryti skirtumą tarp žmonių, į kuriuos žiūrima tik kaip į asmenis, ir to, kas lemia jų gyvenimą, šiuo atveju pasirinkimą gyventi kaip pora ar šeima.”

Vyskupo Wintzerio nuomone, “Fiducia Supplicans” aiškiai “lydi” “nereguliarių” ir “tos pačios lyties porų” gyvenimo būdą, ir jis kritikavo Afrikos vyskupų pasipriešinimą jos turiniui. “Homoseksualumas toli gražu nėra iškrypimas – iškrypimas yra psichinė liga arba moralinė yda – homoseksualumas yra faktas”, – teigė jis. Wintzeris taip pat paragino savo vyskupijos kunigus ir pasauliečius pastoracijos atstovus būti “kūrybingus”.

Kita vertus, Bajonės vyskupas Aillet kalbėjo apie daugelio tikinčiųjų, neseniai į religinę praktiką sugrįžusių žmonių ir kunigų, kurie stengiasi likti ištikimi Bažnyčios magisteriumui, “sutrikimą” ir “nesupratimą”. Protestuodamas, kad nori jiems parodyti, kaip “išlikti bendrystės su Apaštalų Sostu dvasioje”, jis “pagarbiai” patikslino, kad kai kuriuos deklaracijos punktus reikia “paaiškinti”.

Aptaręs pirmąją “Fiducia Supplicans” dalį, kurioje daug primenama apie tradicinį mokymą apie santuoką, Ailletas pareiškė “Trečiojoje deklaracijos dalyje slapta pereinama nuo galimybės palaiminti asmenį, nepriklausomai nuo jo padėties, prie palaiminimo, suteikiamo nereguliariai ar tos pačios lyties asmenų “porai”. Jis taip pat apgailestavo, kad kai kur, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Belgijoje, tokie palaiminimai jau teikiami, ir nuogąstavo, kad deklaracija tik paskatins tokią praktiką.

Dėl “pastoracinių” ir “liturginių” palaiminimų skirtumo, kurį kaip doktrinos plėtotę pateikė Fiducia Supplicans, vyskupas Aillet pabrėžė, kad tuometinės Tikėjimo mokslo kongregacijos 2021 m. responsume šie palaiminimai nebuvo laikomi “liturginiu kontekstu”, bet “sakramentiniu”, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo konteksto”, ir kad egzistuojantys palaiminimai, net ir teikiami tokioms grupėms kaip piligrimai ar katechetai, yra skirti atskiriems asmenims.

Tuomet jis patikslino: “Čia prieiname prie Fiducia upplicans deklaracijos naujumo, kuris glūdi ne galimybėje palaiminti vieną asmenį nereguliarioje ar homoseksualioje situacijoje, bet palaiminti du asmenis, kurie prisistato kaip “pora”. Todėl palaiminimo prašo “pora” kaip subjektas. Tačiau nors tekste atsargiai nevartojami terminai “sąjunga”, “partnerystė” ar “santykiai”, kuriuos ankstesnis Susirinkimas vartojo savo draudimui, jame nepateikiamas sąvokos “pora”, kuri čia tapo nauju palaiminimo objektu, apibrėžimas.”

Jis taip pat suabejojo, ar žodis “pora” vartojamas homoseksualų porai įvardyti: “Argi lytinis skirtumas nėra esminis poros konstitucijai? Tai antropologinis klausimas, kurį reikia išsiaiškinti, kad būtų išvengta painiavos ir dviprasmybių, nes jei pasaulis šią sąvoką išplėtė iki realijų, kurios neįeina į Kūrėjo sumanymą, argi magisterinis žodis neturėtų įgyti tam tikro terminijos griežtumo, kad kuo labiau atitiktų apreikštąją, antropologinę ir teologinę tiesą?”

Toliau jis priminė, kad homoseksualių santykių moralinis statusas yra “iš esmės netvarkingas”. “Suteikdami palaiminimą homoseksualų “porai”, o ne tik dviem asmenims, mes tarsi pritariame juos siejančiai homoseksualiai veiklai, net jei dar kartą aiškiai pabrėžiame, kad šios sąjungos negalima prilyginti santuokai”, – rašė jis. Šiuo klausimu vyskupas Aillet pacitavo Veritatis splendor, kuriame aiškiai nurodoma, kad tam tikri veiksmai yra “iš prigimties blogi”, kurie visada, “bet kokiomis aplinkybėmis” yra draudžiami, nors subjektyvioje plotmėje jų autoriai ne visada gali būti patraukti atsakomybėn. Vyskupas Aillet pažymėjo, kad Fiducia Supplicans “tyli apie konkrečią nuodėmę, būdingą šioms situacijoms”.

“Be to, patirtis rodo, kad nėra tikra, jog ši “besąlygiško” palaiminimo galimybė padeda atsiversti”, – sakė jis. Kunigai turėtų atsiliepti į savo “pranašišką” pareigą mokyti ir priminė, kad “Jėzus, rodydamas savo gailestingumą nusidėjėliams, visada ragino juos keisti savo gyvenimą”. Jis pridūrė, kad laiminant nereguliarias ar homoseksualias poras gali kilti “rizika priversti juos patikėti, kad jų sąjunga yra teisėtas jų kelionės etapas”.

Vyskupas Ailletas taip pat pažymėjo, kad “pastoracinis rūpinimasis” ir “doktrininis mokymas” neturėtų būti priešinami, ir priminė Jėzaus “bekompromisį” elgesį su fariziejų klausimu apie skyrybas. Visiems žmonėms pasakojant apie Dievo meilę – “kurios įrodymas yra tai, kad Kristus mirė ir prisikėlė už visus”, – taip pat būtina pasakoti apie “išganymo Evangelijos tiesą”, kuri apima kryžiaus pakėlimą ir sekimą paskui mūsų Viešpatį. Baigdamas jis pacitavo šventojo Pauliaus pamokymą: “Neprisitaikykite prie šio amžiaus, bet pasikeiskite atnaujindami savo protą, kad atpažintumėte, kokia yra Dievo valia, kas gera, malonu ir tobula”, ir priminė, kad neįmanoma padėti nusidėjėliams atrasti Dievo valią ir prisitaikyti prie jos “be kryžiaus”.

Vyskupo Marko Ailje (Marc Aillet) apgalvota ir išsami analizė sukėlė didelį LGBT asociacijų ir didžiosios žiniasklaidos atgarsį. SOS-Homofobija paprašė atšaukti jo tekstą arba bent jau “išvalyti” visas nuorodas į “atsivertimą”.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

2023 m. nuo abortų pasaulyje mirė 44,6 mln. žmonių – daugiau nei nuo bet kurios kitos mirties priežasties!

2023 m. penktus metus iš eilės abortai išliko pagrindine mirties priežastimi pasaulyje, nepaisant to, kad 2022 m. panaikinus Roe v. Wade sprendimą, Jungtinių Valstijų indėlis į šį skaičių sumažėjo.

Praėjusiais metais visoje planetoje buvo atlikta daugiau nei 44,6 mln. abortų, rodo “Worldometer” – nešališkas šaltinis, kuris realiuoju laiku stebi ir vertina statistinius duomenis įvairiais klausimais, remdamasis duomenimis iš tokių šaltinių kaip Jungtinės Tautos, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir kt.

Šis skaičius yra didesnis nei mirčių, susijusių su kitomis septyniomis mirties priežastimis – užkrečiamosiomis ligomis, vėžiu, rūkymu, alkoholio vartojimu, ŽIV/AIDS, kelių eismo įvykiais ir savižudybėmis – kartu sudėjus.

“Worldometer” nustatė, kad 2023 m. iš viso mirs daugiau nei 60,6 mln. žmonių”, – rašo “Christian Post”. “Tačiau į šį skaičių neįtraukti abortai kaip viena iš mirties formų. Jei abortai statistikoje būtų įskaičiuoti į mirčių skaičių, mirčių skaičius pernai būtų viršijęs 100 milijonų, o abortai sudarytų daugiau nei 40 % jų.”

JAV šiuo metu 14 valstijų draudžia visus arba didžiąją dalį abortų, o iki šiol turimi duomenys rodo, kad dabar įsigalioję už gyvybę pasisakantys įstatymai galėtų veiksmingai panaikinti apie 200 000 abortų per metus.

Reaguodami į tai, abortų sąjungininkai taiko įvairias taktikas, siekdami išsaugoti abortų “prieinamumą”, pavyzdžiui, įtvirtina “teises” į abortus valstijų konstitucijose, palengvina prieigą prie abortų tablečių, teisiškai apsaugo ir finansiškai remia tarpvalstybines keliones abortų tikslais, stato naujas abortų įstaigas prie gyvybę ginančių ir už abortus pasisakančių valstybių sienų ir paverčia liberalias valstybes prieglobsčiu tiems, kurie nori apeiti ar pažeisti už gyvybę labiau pasisakančių kaimyninių valstybių įstatymus.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Kardinolas Robertas Sarah: Dėkojame už nepritarimą “Fiducia supplicans”. Tai pasipriešinimas erezijai!

Buvęs Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos prefektas, knygos “Iš mūsų širdžių gelmių” bendraautorius su Benediktu XVI kardinolas Robertas Sarah padėkojo pasaulio vyskupams už pasipriešinimą kardinolo Victoro Manuelio Fernándezo doktrininei deklaracijai “Fiducia supplicans”.

“Noriu padėkoti vyskupų konferencijoms, kurios tarnavo tiesai, ypač Kamerūne, Čade ir Nigerijoje. Dalijuosi ir pats pritariu jų sprendimams ir pasipriešinimui deklaracijai Fiducia supplicans”, – rašė kardinolas portale X.com.

Kardinolas sakė, kad kyla pavojus, jog Bažnyčia susitelks į taikos pasaulyje ir laikino populiarumo siekį melo ir dviprasmybių sąskaita. “Melas, kompromisai ir sumaištis sukelia susiskaldymą, įtarimus ir karus tarp brolių”, – rašė jis. Tuo tarpu Kalėdas temdė būtent tokia sumaištis. Doktrininė deklaracija Fiducia supplicans, pasak jo, “savo aiškumo stoka dar labiau padidino sumaištį širdyse”.

Kardinolas Sarah rašė, kad negalima ginčytis su velniu, nes velnias stipresnis už mus, – jam reikia priešintis Dievo žodžiu. Vadovaudamasis šia logika, jis sakė, kad “mes nesileidžiame į diskusiją su Fiducia supplicans deklaracija ar įvairiais jos taikymais”. “Tiesiog atsakome Dievo žodžiu, Magisteriumu ir tradiciniu Bažnyčios mokymu”. Toliau kardinolas citavo Šventąjį Raštą, Magisteriumą ir Katekizmą, pabrėždamas, kad homoseksualūs veiksmai yra rimtas sugedimas ir netvarka. “Bet koks pastoracinis požiūris, nesiremiantis šia objektyvia tiesa, lemia pirmojo gailestingumo darbo – tiesos – nesėkmę.

“Turiu padėkoti tiesai tarnaujančioms vyskupų konferencijoms, ypač Kamerūno, Čado, Nigerijos ir t. t. konferencijoms, kurių sprendimams ir tvirtam pasipriešinimui “Fiducia supplicans” deklaracijai pritariu ir pripažįstu kaip savo. Turime paraginti ir kitas nacionalines ar regionines vyskupų konferencijas bei kiekvieną vyskupą daryti tą patį. Taip elgdamiesi neprieštaraujame popiežiui Pranciškui, bet griežtai ir radikaliai pasisakome prieš ereziją, kuri rimtai kenkia Bažnyčiai, Kristaus Kūnui, nes prieštarauja katalikų tikėjimui ir Tradicijai”, – rašė kardinolas.

Kalbėdamas apie nusidėjėlių palaiminimą, jis pabrėžė, kad visada galima palaiminti žmogų, kuris pamažu atsigręžia į Dievą, nes maldos niekas neatmeta; tačiau niekada negalima pateisinti nuodėmės, jos struktūros ar net nuodėmės progos. Kietumo ir atsisakymo atgailauti atveju palaiminimas yra ne palaiminimas, bet įspėjimas.

Jis taip pat paragino visus Bažnyčioje būti ištikimus tiesai.

“Nuo mūsų, vyskupų, kunigų ir pakrikštytųjų, savo ruožtu priklauso liudyti tiesą. Jei nedrįstame būti ištikimi Dievo žodžiui, išduodame ne tik Jį, bet ir tuos, į kuriuos kreipiamės. Laisvė, kurią turime pasiūlyti homoseksualių santykių gyvenantiems žmonėms, remiasi Dievo žodžio tiesa”, – rašė hierarchas.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Vokiečių teologas: Fiducia Supplicans prieštarauja Šventajam Raštui ir stumia Bažnyčią į “laisvąjį kritimą”!

Hubertas Windischas prisijungė prie didėjančios katalikų mokslininkų, viešai pasmerkusių “Fiducia Supplicans” – heterodoksinį dokumentą, kuriuo tam tikromis sąlygomis leidžiama “palaiminti” tos pačios lyties poras, grupės.

Vokiečių teologijos profesorius pareiškė, kad prieštaringai vertinama Vatikano deklaracija Fiducia Supplicans “reiškia precedento neturintį Vatikano ištvirkimo didėjimą” ir yra “atitrūkimas nuo Šventojo Rašto bei Tradicijos”.

Katalikų pastoracinės teologijos profesorius emeritas Hubertas Windischas, anksčiau dirbęs Freiburgo universitete Vokietijoje, pareiškime rašė, kad Fiducia Supplicans “yra ir žalinga, ir gėdinga” ir reiškia “atitrūkimą nuo Šventojo Rašto bei Bažnyčios Tradicijos ir stumia Katalikų Bažnyčią į laisvąjį kritimą”.

Jis teigė, kad “visame laiške jaučiamas sofistinis (jėzuitiškas?) požiūris, kuris jau buvo smulkiai įpakuotas Amoris Laetitia, būtent kaip “taip” tampa “ne”, o “ne” – “taip”, visiškai priešingai Viešpaties žodžiams Mt 5, 37″.

“Deklaracija yra žalinga, nes šis laiškas bus skaitomas ir tvarkomas socialinėje visuomenėje ir parapijose kaip nereguliarių situacijų įteisinimas”, – teigė Windischas.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Vengrijos vyskupas ragina kunigus nešventinti homoseksualių “porų!

“Vadovaudamasis Vengrijos katalikų vyskupų konferencijos sprendimu, raginu Szombathely vyskupijos klebonus neteikti palaiminimų tos pačios lyties poroms”, – rašė vyskupas János Székely.

Vengrijos Szombathely vyskupas Jánosas Székely paskelbė pareiškimą, kuriame paragino savo vyskupijos kunigus neteikti palaiminimų homoseksualioms “poroms”.

“Kai tos pačios lyties pora prašo palaiminimo, būtent prašydami kartu jie išreiškia savo troškimą gauti Dievo palaiminimą ir Bažnyčios moralinį pritarimą jų santykiams, jų gyvenimo sprendimui. Iškreiptume Kristaus Evangeliją ir nepaisytume savo pastoracinės pareigos tokios poros atžvilgiu, jei ją palaimintume”, – gruodžio 28 d. rašė Székely.

“Todėl, vadovaudamasis Vengrijos katalikų vyskupų konferencijos sprendimu, raginu Szombathely vyskupijos klebonus neteikti palaiminimų tos pačios lyties poroms. Su didele meile ir pagarba priimame savo brolius ir seseris, jaučiančius potraukį tai pačiai lyčiai, tačiau nepritariame jų neteisingiems gyvenimo sprendimams. Priešingai, turėtume padėti jiems eiti gyvenimo keliu pagal Kristaus Evangeliją. Taip elgdamiesi būsime tikri, autentiški jų ganytojai ir broliai”, – pridūrė vyskupas.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Togo vyskupai liepė kunigams susilaikyti nuo homoseksualių “porų” laiminimo!

Savo pareiškime Togo vyskupai citavo paties popiežiaus Pranciškaus žodžius, pasakytus praėjusių metų liepos mėnesį, kai jis sakė, kad “neleistinos apeigos ir maldos, galinčios supainioti tai, kas sudaro santuoką”.

Vakarų Afrikoje esančio Togo katalikų vyskupai paskelbė pareiškimą, kuriame šalies kunigai raginami nešventinti homoseksualių “porų”.

Savo pareiškime Togo vyskupai kaip priežastį, dėl kurios jie negali atlikti homoseksualių “porų” palaiminimų, nurodė paties popiežiaus Pranciškaus žodžius, pasakytus praėjusių metų liepą, taip užsimindami apie prieštaravimą tarp to, ką Pranciškus sakė liepą, ir to, ką gruodžio 18 d. paskelbė Vatikanas, paskelbęs Fiducia Supplicans.

“2023 m. liepos 11 d. atsakyme dviejų kardinolų dubiacijai popiežius Pranciškus rašė: “Neleistinos apeigos ir maldos, galinčios supainioti tai, kas sudaro santuoką, būtent “išskirtinę, stabilią ir neišardomą vyro ir moters sąjungą, natūraliai atvirą vaikų gimdymui”, su tuo, kas jai prieštarauja. Dėl šios priežasties, kalbant apie homoseksualių porų palaiminimą, Togo vyskupai nurodo kunigams nuo to susilaikyti”, – rašoma gruodžio 20 d. vyskupų pareiškime.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Tradicinė redemptoristų bendruomenė pasisako prieš homoseksualių “porų” palaiminimą!

Mes turime mylėti nusidėjėlį, ir mes nuoširdžiausiai mylime nusidėjėlius, tačiau turime nekęsti nuodėmės ir laikytis nuolatinio ir nekintamo Bažnyčios mokymo tiek tikėjimo, tiek moralės srityje, – rašė Švenčiausiojo Atpirkėjo sūnų kongregacija.

Švenčiausiojo Atpirkėjo sūnų kongregacija paskelbė pareiškimą, kuriame apgailestauja dėl neseniai paskelbtos Vatikano deklaracijos, suteikiančios kunigams leidimą laiminti homoseksualias “poras”, prieštaraujančios nekintamam Katalikų Bažnyčios mokymui.

“Švenčiausiojo Atpirkėjo sūnų kongregacija palaiko kardinolą Miulerį, Malavio, Kazachstano, Zambijos ir Nigerijos vyskupus, arkivyskupą Vigano, vyskupą Stricklandą ir visus vyskupus, kunigus bei tikinčiuosius, kurie pripažįsta, kad kunigų palaiminimas “nereguliarių santykių” porų ir “homoseksualių porų” palaiminimas prieštarauja katalikų tikėjimui ir moralei; prieštarauja pastarųjų dviejų tūkstančių metų Bažnyčios mokymui; ir jam turime priešintis mes ir visi katalikai”, – gruodžio 22 d. rašė kongregacija po to, kai Vatikanas gruodžio 18 d. paskelbė “Fiducia Supplicans”.

“Turime mylėti nusidėjėlį, ir mes nuoširdžiausiai mylime nusidėjėlius, tačiau turime nekęsti nuodėmės ir laikytis nuolatinio ir nekintamo Bažnyčios mokymo tiek tikėjimo, tiek moralės srityje. Bažnyčioje yra vietos visiems. Jėzus mus visus suvienija su savimi, nuplaudamas mus savo brangiuoju Krauju per Išpažinties sakramentą. Šiuo sakramentu gauname tiesos ir gailestingumo, taikos ir tikros meilės palaiminimą”, – pridūrė susirinkusieji.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Kitas episkopatas prieš “Fiducia supplicans”. Angolos vyskupai uždraudė laiminti homoseksualus!

Angolos bei San Tomė ir Prinsipės vyskupų konferencija (CEAST) išreiškė “sumišimą” dėl 2023 m. gruodžio 18 d. Vatikano Tikėjimo doktrinos dikasterijos paskelbtos deklaracijos “Fiducia supplicans” dėl palaiminimų pastoracinės reikšmės. Ji patikslino, kad šis dokumentas nebus įgyvendinamas šiose šalyse dėl tos pačios lyties porų palaiminimo.

CEAST vyskupai paaiškino, kad jie nepritaria “Fiducia supplicans” įvestiems neformaliems palaiminimams homoseksualioms poroms, ir paskelbė, kad jie nebus teikiami nė vienoje iš šių šalių.

“Toks veiksmas sukeltų didžiulį skandalą ir sumaištį tarp tikinčiųjų. Neformalūs palaiminimai nereguliarioms tos pačios lyties poroms (…) mūsų kultūriniame ir bažnytiniame kontekste sukeltų didžiulį skandalą ir sumaištį tarp tikinčiųjų. Būtent dėl šios priežasties nusprendėme, kad tai neturėtų būti vykdoma Angoloje ir San Tomė ir Prinsipėje”. – nurodė vyskupai išplatintame pareiškime.

Pasak buvusių Portugalijos kolonijų hierarchų, užuot “laiminę tos pačios lyties poras”, jie rekomenduoja vietos kunigams homoseksualų atžvilgiu taikyti Vatikano Tikėjimo doktrinos kongregacijos 2021 m. vasario 22 d. pateiktą atsakymą šiuo klausimu. Laiške, pridūrė jie, yra raginimas “su pastoracine meile lydėti šiose sudėtingose situacijose gyvenančius tikinčiuosius”. 2021 m. Susirinkimo dokumente Vokietijos vyskupams uždrausta teikti tokius palaiminimus, nes “Bažnyčiai neleidžiama prašyti Dievo palaiminti nuodėmę”.

Fiducia supplicans – tai 2023 m. gruodį paskelbtas Tikėjimo mokymo ir tikėjimo dikasterijos dokumentas, leidžiantis laiminti nereguliarius santykius turinčių žmonių ir tos pačios lyties asmenų poras. Kritikai atkreipia dėmesį, kad nors dokumentas neįveda doktrininių pakeitimų, jis atveria galimybę patvirtinti kvazi-ritualines palaiminimų formules, dėl kurių ateityje Katalikų Bažnyčia gali palaiminti nereguliariose situacijose esančias poras ir homoseksualias poras liturgijos kontekste, t. y. tiesiogiai patvirtinti Dievo įstatymui prieštaraujančias sąjungas.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Žiniasklaida: per Pranciškaus gimtadienį žaibas trenkė į šventojo Petro statulą. Įspėjimas dėl “Fiducia Supplicans”?

Gruodžio 17 d., Jorge Mario Bergoglio gimtadienio dieną, žaibas trenkė į šventojo Petro statulą ant bažnyčios Argentinos sostinėje Buenos Airėse, kur Bergoglio daug metų buvo arkivyskupas, pranešė Lotynų Amerikos žiniasklaida. 

Nuo smūgio statula neteko aureolės ir raktų. Kitą dieną Pranciškus pasirašė deklaraciją Fiducia supplicans, įvedančią palaiminimus tos pačios lyties poroms.

Žinią apie Šventojo Petro statulos sunaikinimą pranešė Kolumbijos radijas “Rosa Mistica”, paskelbdamas nuotrauką. Teigiama, kad nuotrauką radijui atsiuntė argentinietis kunigas Justo Lo Feudo.

Buvo teigiama, kad žaibas trenkė į šventojo Petro statulą Buenos Airėse esančioje Rožinio Dievo Motinos šventovėje (Nuestra Señora del Rosario de San Nicolás).

Šioje bažnyčioje yra Dievo Motinos statula, siejama su privačiais apsireiškimais, kuriuos 2016 m. šios vietos vyskupas pripažino antgamtiniais.

Iš pradžių statula turėjo aureolę, o Petras dešinėje rankoje laikė raktą, kairėje – pastoralą. Kaip matyti iš nuotraukos, po smūgio nei aureolės, nei rakto nėra. Raktai buvo nuplėšti kartu su dešine ranka.

Įvykį komentavę interneto vartotojai priminė, kad žaibas į Šventojo Petro bazilikos kupolą trenkė tą pačią naktį, kai popiežius Benediktas XVI paskelbė apie ketinimą atsistatydinti iš pareigų.

Šventovės vadovybė šio klausimo nesureikšmino. Jos nepranešė apie įvykį savo žiniasklaidoje, o pasak tinklaraštininko Ronaldo L. Conte’o, katalikų teologo ir biblisto, jie neatsakė į pateiktus klausimus šiuo klausimu.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Kenijos vyskupas uždraudė laiminti tos pačios lyties “poras”!

“Draudžiu visiems Wote katalikų vyskupijos kunigams laiminti nereguliarias poras arba tos pačios lyties poras”, – rašė Paul Kariuki Njiru, pirmasis naujai įsteigtos Wote vyskupijos Kenijoje vyskupas.

Wote, Kenija (LifeSiteNews) – Paul Kariuki Njiru, pirmasis naujai sukurtos Wote vyskupijos Kenijoje vyskupas, uždraudė visiems savo vyskupijos dvasininkams laiminti tos pačios lyties “poras” ir paragino katalikus “visiškai atmesti” neseniai priimtą Vatikano dokumentą, kuriame pritariama tokiems palaiminimams.

“Tikėjimo doktrinos dikasterijos deklaraciją “FIDUCIA SUPPLICANS” reikia visiškai atmesti, o mes ištikimai laikomės Evangelijos mokymo ir katalikų tradicijos mokymo apie santuoką ir lytiškumą”, – gruodžio 27 d. laiške sakė Kariuki.

“Kadangi šis pareiškimas visiškai prieštarauja tam, ką pats popiežius Pranciškus 2021 m. patvirtino dėl tos pačios lyties asmenų sąjungų – kurios jokiu būdu negali būti laiminamos, nes Bažnyčia negali prašyti Dievo palaiminti nuodėmės – šiuo pareiškimu uždraudžiu visiems Wote katalikų vyskupijos kunigams laiminti nereguliarias poras arba tos pačios lyties asmenų poras”, – pridūrė Kariuki.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Kardinolas Mülleris: Europoje, Kanadoje ar JAV Jėzus šiandien sėdėtų kalėjime!

Šiandien Jėzus būtų kalėjime, nes kalbėjo tiesą apie vyro ir moters santuoką, – sakė kardinolas Gerhardas Miuleris (Gerhard Müller).

Buvęs Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Gerhardas Ludwigas Mülleris davė interviu GBNews, kuriame, be kita ko, kalbėjo apie išsigimusią laisvės sampratą.

– Tikiu, kad Jėzus šiandien nebūtų pasmerktas vien dėl to, kad sakė esąs Mesijas. Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Europos šalyse jis būtų įkalintas už tai, kad kalbėjo apie vyro ir moters santuokos tiesą, – sakė violetinis kunigas.

Kardinolas taip pat komentavo sankcijas, kurios palietė kardinolą Raymondą Leo Burke’ą. Jis paragino popiežių būti pagarbesnį Bažnyčios vidaus diskusijose. Šventasis Tėvas turėtų kitus ganytojus laikyti savo broliais. Pasak kardinolo Miulerio, kardinolo Raymondo Burke’o, netekusio Romos buto ir Vatikano algos, nubaudimas prieštarauja Bažnyčios vertybėms.

– Vadinti [kritikus] popiežiaus priešais rodo nekrikščionišką dvasią, – sakė jis. – Popiežiaus padėtį Bažnyčioje lemia ne ideologija, pabrėžė jis.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Popiežiaus patarėjas, svarbiausias Afrikos kardinolas: “Fiducia supplicans” sukėlė šoką ir susierzinimą!

Kinšasos (Kongas) arkivyskupas ir popiežiaus Pranciškaus patarėjas kardinolas Firdolinas Ambongo laukia paaiškinimų dėl Tikėjimo doktrinos dikasterijos doktrininės deklaracijos “Fiducia supplicans”, leidžiančios laiminti homoseksualias poras. Apie tai purpuratas kalbėjo interviu Vatikano radijui.

Kardinolas Fridolinas Ambongo yra elitinės Kardinolų tarybos, kuri pataria popiežiui Pranciškui, narys. Paskelbus doktrininę deklaraciją Fiducia supplicans, kardinolas Ambongo paragino visą Afriką parengti bendrą dokumentą, paaiškinantį šią deklaraciją. Kardinolas Ambongo yra Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo (SECAM) pirmininkas.

– Iškart po šio dokumento paskelbimo pasipylė įnirtinga, nusivylusi mūsų tikinčiųjų reakcija. Aš pats gavau daugybę tikinčiųjų žinučių, kuriose buvo klausiama, ar gali būti tiesa, kad šį dokumentą pasirašė Jo Šventenybė. Iš tiesų buvo daug, labai daug įsiūčio. Būdamas Afrikos vyskupų tarybos SECAM pirmininkas, iškart pastebėjau, kad įvairios vyskupų konferencijos ėmė skelbti paaiškinimus šiuo klausimu. Viskas vyko ta pačia kryptimi – dokumento atmetimo link”, – sakė jis. Todėl, pridūrė jis, pasiūlė parengti bendrą visos Afrikos aiškinimą.

Pasak kardinolo, teologiniu požiūriu dokumentui negalima nieko priekaištauti. Visiškai kitaip yra iš pastoracinės perspektyvos. “Žvelgiant iš tokios perspektyvos, dokumentas sukėlė daug nesusipratimų, nesusikalbėjimo ir šoko tarp tikinčiųjų”,- sakė jis.

Jis pridūrė, kad tikisi, jog netrukus galės pasikalbėti su atsakingais žmonėmis Romoje, kad galėtų gauti atitinkamus paaiškinimus.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Peru vyskupas López-Brea: tos pačios lyties porų palaiminimas prieštarauja Apreiškimui!

Peru vyskupas Rafaelis Escudero López-Brea paskelbė pareiškimą dėl Tikėjimo mokymo dikasterijos doktrininės deklaracijos “Fiducia supplicans”. Hierarchas uždraudė laiminti vadinamąsias nereguliarias ir homoseksualias poras, nurodydamas, kad tokie palaiminimai “tiesiogiai ir rimtai prieštarauja Dievo apreiškimui ir nepertraukiamai Katalikų Bažnyčios doktrinai bei praktikai”. Vyskupo įsakymas buvo pasirašytas 2024 m. sausio 2 d.

Vyskupas López-Brea nuo 2007 m. yra Moyobambos (Peru) teritorinis prelatas. Jis gimė 1962 m. Savo laišką jis adresavo prelatūros kunigams ir pasauliečiams. Vyskupas rašė, kad paskelbus Fiducia supplicans, jis kelias dienas skyrė maldai ir apmąstymams, norėdamas gerai parengti savo pareiškimą.

Vyskupas rašė, kad Fiducia supplicans įveda vadinamųjų nereguliariųjų porų ir tos pačios lyties porų palaiminimą, kartu – labai painiai – sakydamas, kad jų statusas nėra oficialiai patvirtintas. “Šis dokumentas kenkia Bažnyčios vienybei, nes tokie palaiminimai tiesiogiai ir rimtai prieštarauja Dievo apreiškimui ir nepertraukiamai Katalikų Bažnyčios tradicijai bei praktikai, įskaitant neseniai paskelbtą popiežiaus Pranciškaus magisteriumą”, – pažymėjo jis.

Hierarchas pažymėjo, kad deklaracijoje nėra jokių nuorodų į ankstesnį Bažnyčios mokymą. Jis priminė, kad dar 2021 m. Tikėjimo mokymo kongregacija aiškiai pasakė, kad Bažnyčia neturi ir negali turėti teisės laiminti homoseksualių asmenų sąjungų.

“Netaisyklingose situacijose esančių porų ir tos pačios lyties porų laiminimas yra sunkus piktnaudžiavimas šventuoju Dievo vardu”, – rašė jis, pabrėždamas, kad vis dėlto kalbama apie objektyviai nuodėmingus santykius – svetimavimą arba pagrįstus homoseksualiais veiksmais.

Jis priminė, kad pagal Bažnyčios mokymą, išreikštą, pavyzdžiui, Katekizme, homoseksualūs aktai yra netvarkingi ir prieštarauja prigimtiniam įstatymui. “Dievas niekada nepalaimina nuodėmės. Dievas neprieštarauja pats sau. Dievas mums nemeluoja. Todėl Dievas, kuris visada besąlygiškai myli nusidėjėlį, siekia, kad nusidėjėlis atgailautų, atsiverstų ir gyventų”. – rašė Peru vyskupas.

Hierarchas taip pat atkreipė dėmesį į “Fiducia supplicans” autoriaus kardinolo Victoro Manuelio Fernándezo idėją dėl naujos palaiminimo rūšies, vadinamojo pastoracinio palaiminimo, įvedimo. Vyskupas teigė, kad tai yra klaidinantis teiginys, nes kiekvienas palaiminimas yra to paties pobūdžio, nesvarbu, ar jis būtų teikiamas viešai liturgijoje, ar tarsi privačiai už liturgijos ribų. Logiškai neįmanoma atskirti vieno nuo kito.

Hierarchas pažymėjo, kad deklaracijoje nėra jokių nuorodų į ankstesnį Bažnyčios mokymą. Jis priminė, kad dar 2021 m. Tikėjimo mokymo kongregacija aiškiai pasakė, kad Bažnyčia neturi ir negali turėti teisės laiminti homoseksualių asmenų sąjungų.

“Netaisyklingose situacijose esančių porų ir tos pačios lyties porų laiminimas yra sunkus piktnaudžiavimas šventuoju Dievo vardu”, – rašė jis, pabrėždamas, kad vis dėlto kalbama apie objektyviai nuodėmingus santykius – svetimavimą arba pagrįstus homoseksualiais veiksmais.

Jis priminė, kad pagal Bažnyčios mokymą, išreikštą, pavyzdžiui, Katekizme, homoseksualūs aktai yra netvarkingi ir prieštarauja prigimtiniam įstatymui. “Dievas niekada nepalaimina nuodėmės. Dievas neprieštarauja pats sau. Dievas mums nemeluoja. Todėl Dievas, kuris visada besąlygiškai myli nusidėjėlį, siekia, kad nusidėjėlis atgailautų, atsiverstų ir gyventų”. – rašė Peru vyskupas.

Hierarchas taip pat atkreipė dėmesį į “Fiducia supplicans” autoriaus kardinolo Victoro Manuelio Fernándezo idėją dėl naujos palaiminimo rūšies, vadinamojo pastoracinio palaiminimo, įvedimo. Vyskupas teigė, kad tai yra klaidinantis teiginys, nes kiekvienas palaiminimas yra to paties pobūdžio, nesvarbu, ar jis būtų teikiamas viešai liturgijoje, ar tarsi privačiai už liturgijos ribų. Logiškai neįmanoma atskirti vieno nuo kito.

Jis priminė, kad palaiminimų problema kyla dėl to, kad ilgą laiką kai kurie vyskupai ir kunigai laimino nuodėmingus santykius, taip “darydami baisią šventvagystę”.

Galiausiai hierarchas pareiškė, kad Bažnyčia visada laimino ir tebegali laiminti vienišus žmones, net jei jie yra nusidėjėliai, tačiau niekada negali laiminti nuodėmingų santykių. Nusidėjėlius reikia kviesti atsiversti, kiekvienam siūlant šventąją išpažintį, o atsivertus – atleidimą ir šventąją Komuniją.

“Savo vyskupo šventimų dieną iškilmingai prisiekiau “grynai ir sąžiningai saugoti tikėjimo depozitą pagal Tradiciją, Bažnyčioje išsaugotą visada ir visur nuo apaštalų laikų”. Atsižvelgdamas į tai, įspėju Moyobambos prelatūros kunigus jokia forma neteikti palaiminimų nereguliarioms poroms ar homoseksualioms poroms”, – rašė jis.

Galiausiai jis paragino kunigus ir pasauliečius išlaikyti sūnišką vienybę su popiežiumi Pranciškumi, jo pirmtakais ir įpėdiniais.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Taip veikia “Fiducia supplicans”. Buvęs Naujojo Džersio gubernatorius pritaria homosantuokoms, nes “Bažnyčia keičiasi!

Krisas Kristis (Chris Christie), respublikonų kandidatas į prezidentus ir buvęs Naujojo Džersio gubernatorius, remdamas vadinamąsias homoseksualų santuokas, remiasi popiežiumi Pranciškumi.

Christie formaliai yra katalikas; viešame pareiškime jis teigė, kad nors anksčiau kritiškai vertino vadinamąsias homoseksualų santuokas, tačiau, paveiktas jaunų žmonių, pakeitė nuomonę. Dabar jis rėmėsi Šventojo Sosto dokumentu Fiducia supplicans, kuriame pristatoma homoseksualių porų palaiminimo galimybė.

– Popiežius Pranciškus leidžia laiminti vienalytes poras. Netgi Bažnyčia keičiasi, – sakė Christie per kalbą Naujajame Hampšyre. – Visuomenė pasikeitė. Šiandien žmonės priima kitokius dalykus nei tada, kai aš buvau jaunas, – pridūrė jis. – Aš nebeturiu tam jokių prieštaravimų. Manau, kad mane įtikino, – pabrėžė jis.

Chrisas Christie Naujojo Džersio gubernatoriumi buvo 2010-2018 m.; prieš tai, 2002-2008 m., jis buvo valstijos generalinis prokuroras.

Nuo 2013 m. daugelis liberalių katalikų, pasisakydami už LGBT judėjimą, remiasi popiežiumi Pranciškumi. Iki šiol jie galėjo remtis tik įvairiais “lėktuvo” pareiškimais. Dabar tai pasikeitė; Tikėjimo doktrinos dikasterijos dokumentą Fiducia supplicans progresyvieji sluoksniai sveikino kaip aiškų paramos homoseksualams gestą ir žingsnį link sodomijos pripažinimo.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Nairobio arkivyskupas uždraudė laiminti tos pačios lyties “poras”!

Visiems Nairobio arkivyskupijoje gyvenantiems ir tarnaujantiems dvasininkams draudžiama laiminti nereguliarius santykius, sąjungas ar tos pačios lyties poras, – teigiama gruodžio 23 d. paskelbtame viešame arkivyskupo Anyolo laiške.

Nairobio arkivyskupas metropolitas Philip Anyolo uždraudė visiems jo arkivyskupijos dvasininkams laiminti tos pačios lyties “poras”.

“Siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi Deklaracijoje patvirtintų pagrindinių doktrininių nuostatų ir Bažnyčios amžinojo mokymo apie santuoką, visiems Nairobio arkivyskupijoje gyvenantiems ir tarnaujantiems dvasininkams draudžiama laiminti nereguliarius santykius, sąjungas ar tos pačios lyties poras”, – teigiama gruodžio 23 d. paskelbtame viešame laiške Anyolo.

Anyolo tvirtino, kad “bet kokia tos pačios lyties asmenų sąjungų ir veiklos palaiminimo forma prieštarautų Dievo žodžiui, Bažnyčios mokymui, Afrikos kultūrinėms tradicijoms, mūsų tautų įstatymams ir būtų skandalinga tikintiesiems”. 

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Pasakykite savo vyskupui, kad jis uždraustų nuodėmingų sąjungų “palaiminimą” jūsų vyskupijoje!

Popiežius Pranciškus ir kardinolas Victoras Manuelis Fernándezas išleido dokumentą Fiducia supplicans, kuriuo leidžiama “laiminti nereguliariose situacijose esančias poras ir tos pačios lyties poras”, prieštaraujantį nekintamam katalikų mokymui, kad Bažnyčia negali laiminti nuodėmingų santykių.

Turime prašyti savo vyskupų uždrausti tokius “palaiminimus” savo vyskupijose, kad ši Dievo akyse bjaurastis neįsitvirtintų vietos lygmeniu.

Pažeidžiant dieviškąjį Apreiškimą ir nuolatinį Katalikų Bažnyčios magisterinį mokymą, deklaracija “Fiducia Supplicans” leidžia katalikų dvasininkams teikti “palaiminimus” tos pačios lyties poroms kartu su kardinolo ir popiežiaus išdėstytomis normomis.

Tačiau tokie santykiai negali gauti Dievo palaiminimo, nes jie susiję su objektyviai nuodėmingais veiksmais, prieštaraujančiais Dievo žodžiui.

Iš tiesų šventasis Paulius pirmajame laiške korintiečiams teigia, kad homoseksualūs veiksmai yra nuodėmingi, aiškindamas, kad “nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai” “nepaveldės Dievo karalystės”, bet, pasak jo laiško romiečiams, tie, kurie praktikuoja homoseksualumą, gaus “savo pačių asmenyje deramą bausmę už savo klaidą”.

Vadovaujant kardinolui Ratzingeriui 1986 m. Tikėjimo mokymo kongregacija (CDF) įspėjo vyskupus užtikrinti, kad jie ir bet kuri vyskupijos “pastoracinė programa” “aiškiai nurodytų, jog homoseksualūs santykiai yra amoralūs”:

“Tačiau norime aiškiai pasakyti, kad nukrypimas nuo Bažnyčios mokymo ar tylėjimas apie jį, siekiant teikti pastoracinę pagalbą, nėra nei rūpestingas, nei pastoracinis. Galiausiai pastoracinis gali būti tik tai, kas teisinga. Bažnyčios pozicijos nepaisymas neleidžia homoseksualiems vyrams ir moterims gauti rūpinimosi, kurio jiems reikia ir kurio jie nusipelno.

“Todėl ypatingas rūpestis ir pastoracinis dėmesys turėtų būti nukreiptas į tuos, kurie turi šią būklę, kad jiems nebūtų įteigta, jog šios orientacijos išgyvenimas homoseksualia veikla yra moraliai priimtinas pasirinkimas. Taip nėra.”

Dar 2021 m. CDF aiškiai pareiškė, kad Bažnyčia neturi “galios teikti palaiminimą tos pačios lyties asmenų sąjungoms”.

CDF teigė, kad “neleistina teikti palaiminimą santykiams ar partnerystei, net ir stabiliai, kai lytinė veikla vykdoma už santuokos ribų (t. y. už neišardomos vyro ir moters sąjungos, savaime atviros gyvybės perdavimui), kaip yra tos pačios lyties asmenų sąjungų atveju”.

Turime pasipriešinti popiežiaus Pranciškaus klaidai, kol ši velniška praktika neįsitvirtino mūsų parapijose ir vyskupijose.

Peticijos sklaidai reikalinga reklama, o ji galima tik su
jūsų parama. Pagal išgales skirkite pasirinktą sumą šiai peticijai
 paremti. Patys spręskime, kam ir kaip panaudojami mūsų pinigai!


Pasakykite savo vyskupui, kad uždraustų nuodėmingų sąjungų “palaiminimą” jūsų vyskupijoje!

Categories
NUOMONĖS

Arkivyskupas Aguer: Nebūtina laikytis Fiducia Supplicans!

“Nebūtina laikytis Fiducia Supplicans. Ir visiškai tinkama atsisakyti palaiminti homoseksualų “santuokas” ir asmenis, gyvenančius ne Bažnyčios santuokoje”.

Tikėjimo doktrinos dikasterija tapo Sumaišties dikasterija. Būtent prie to prisideda Argentinos kardinolas Victoras Manuelis Fernandezas. Tai ne tik sumaištis tikinčiųjų gretose, bet ir sumaištis pasaulio opinijoje.

Dabar popiežius vėl duoda pretekstą diskusijoms, paskelbdamas Fiducia supplicans pareiškimą dėl homoseksualių porų ir ne santuokoje gyvenančių porų palaiminimo. Skandalinga tai, kad šis pareiškimas prieštarauja tam, ką prieš dvejus metus patvirtino kardinolo Luiso Ladarijos pasirašyta dikasterija. Tame pareiškime sakoma, kad homoseksuali pora negali būti palaiminta, nes Dievas negali palaiminti nuodėmės. Ir tai tiesa. Bet koks palaiminimas reiškia Dievo palankumą asmeniui ar palaiminimo objektui.

Negalėdami paneigti tiesos, Fiducia supplicans daugina pasiteisinimus ir paaiškinimus, kurie tiesiog atskleidžia akivaizdų kaltinimą. Popiežiui Pranciškui būdingas disimuliacijos stilius: viskas sakoma puse lūpų, kad būtų iki galo suprasta priešingai Tradicijai.

Įžangoje sakoma, kad galima suprasti galimybę laiminti poras nestandartinėse situacijose ir tos pačios lyties poras, nes prieš palaiminimą negalima atlikti išankstinės moralinės analizės.

Kartojamas pretekstas, kad Bažnyčia turėtų būti labiau “įtraukianti”, o šio identifikavimo kriterijus yra sociologinis, arba socialinis-psichologinis, sukurtas spaudžiant pasauliui: mada ir modelių primetimas pagal neva “naujas teises”.

Bažnyčia yra įtraukianti iš prigimties, nes ji susiformavo dėl Kristaus įsakymo apaštalams: pasiekti visas tautas. Ir Bažnyčios istorija rodo, kad nuo pat pradžių visos tautos buvo įtrauktos. Ši deklaracija yra tikras skandalas, kuris, pagražintas pretekstais, atspindi sekuliarią santuokos doktriną.

Fiducia supplicans leidžia mums pamatyti, į ką buvo nukreiptas aštuntasis paraginimo Amoris laetitia skyrius, kur diskretiškai teigiama, kad tokiose nereguliariose situacijose gyvenantys žmonės kartais gali priimti sakramentus. Tai buvo pradžia, kuri dabar atsiskleidžia visa savo pilnatve. Tačiau tai yra popiežiaus Pranciškaus disimuliacijos metodo pasekmė. Būtent tokiu būdu dabartinis pontifikatas daugeliu klausimų siūlo naują poziciją, “koreguojančią” Bažnyčios mokymą ir nekintančią Tradiciją apie ją.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Šimtai Jungtinės Karalystės kunigų atmeta tos pačios lyties asmenų palaiminimus kaip “nepriimtinus”

Didžiosios Britanijos katalikų dvasininkų brolija pareiškė, kad jos tekstas buvo išleistas kaip atsakas į “plačiai paplitusią painiavą dėl katalikų doktrinos apie tos pačios lyties asmenų sąjungas ir seksualinį elgesį už santuokos ribų”.

Jungtinės Karalystės katalikų dvasininkų grupė išleido pozicijos dokumentą, kuriame skelbiama, kad bet kokie tos pačios lyties porų palaiminimai “yra pastoraciniu ir praktiniu požiūriu nepriimtini”.

Gruodžio 21 d. paskelbtame pareiškime, kurio juodraštis buvo nutekintas gruodžio 20 d., grupė, atstovaujanti šimtams Jungtinės Karalystės dvasininkų, griežtai atmetė galimybę teikti palaiminimus tos pačios lyties poroms po to, kai gruodžio 18 d. Vatikanas paskelbė “Fiducia Supplicans”.

“Su sąžininga parrezija ir remdamiesi savo, kaip pastorių, patirtimi darome išvadą, kad tokie palaiminimai [tos pačios lyties poroms] yra pastoraciniu ir praktiniu požiūriu nepriimtini”, – sakoma pareiškime.

Didžiosios Britanijos katalikų dvasininkų brolija (BCCC) pareiškė, kad jos tekstas buvo paskelbtas kaip atsakas į “plačiai paplitusią painiavą dėl katalikų doktrinos apie tos pačios lyties asmenų sąjungas ir seksualinį elgesį už santuokos ribų”. Todėl jų tekste pakartotas “tradicinis Katalikų Bažnyčios mokymas (iš Katalikų Bažnyčios katekizmo), kuris lieka nepakitęs ir nekeičiamas”. 

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Arkivyskupas Čaputas: “Fiducia Supplicans” yra “dviveidiškas užsiėmimas”, kuriuo “patvirtinamas ir paneigiamas katalikų mokymas”

BažnyčiaNuomonėsPasaulis

Arkivyskupas Čaputas: “Fiducia Supplicans” yra “dviveidiškas užsiėmimas”, kuriuo “patvirtinamas ir paneigiamas katalikų mokymas”

26 gruodžio, 2023

Tyčinis ar nuolatinis dviprasmiškumas – viskas, kas skatina nesusipratimus ar tarsi palieka galimybę objektyviai nuodėmingam elgesiui, – nėra iš Dievo, – sakė Filadelfijos arkivyskupas emeritas Charlesas J. Chaputas.

Filadelfijos arkivyskupas emeritas Čarlzas Čaputas (Charles J. Chaput) griežtai sukritikavo Fiducia Supplicans, sakydamas, kad “tyčinis ar nuolatinis dviprasmiškumas – bet kas, kas skatina nesusipratimus ar, atrodo, palieka galimybę objektyviai nuodėmingam elgesiui, – nėra iš Dievo”.

Arkivyskupas Chaputas šiandien amerikiečių žurnale “First Things” paskelbė esė, kurioje labai kritiškai vertina ir deklaraciją, ir popiežių Pranciškų.

“Dokumentas yra dviveidis, vienu metu ir patvirtinantis, ir paneigiantis katalikų mokymą apie palaiminimų prigimtį ir jų taikymą “nereguliariems” santykiams”, – rašė arkivyskupas emeritas.

Čaputas pastebėjo, kad vos tik paskelbus “Fiducia Supplicans”, ji “greitai buvo interpretuota kaip reikšmingas Bažnyčios praktikos pokytis”. Jis pažymėjo, kad tėvas Jamesas Martinas ir kiti katalikų LGBT gynėjai pasveikino šį dokumentą kaip pergalę. Jis pastebėjo, kad “New York Times” straipsnio, kuriame buvo išspausdinta Martino, laiminančio tos pačios lyties asmenų porą, nuotrauka, “vyraujantį atspalvį ir pagrindinį tikslą” geriausiai atspindėjo įvairūs interviu davę gėjai, kurie kalbėjo apie tai, kad Bažnyčia “susitaiko” su tos pačios lyties asmenų santykių teisėtumu.

Nors Bažnyčia negali pakeisti savo mokymo, Čaputas pareiškė, kad Fiducia Supplicans “atrodo” bando tai padaryti homoseksualių santykių nuodėmingumo atžvilgiu.

Čaputas kritikavo popiežiaus Pranciškaus pareiškimą, kuriuo jis reagavo į viso pasaulio vyskupų “pasipriešinimą”, sakydamas, kad jo perspėjimas dėl “griežtų ideologinių pozicijų” dabar yra “numatytoji Šventojo Sosto reakcija į bet kokias pagrįstas abejones ar sąžiningą jo veiksmų kritiką”.

Arkivyskupas emeritas pridūrė, kad popiežiaus Pranciškaus “viešas skundimasis menkina Petro pareigų ir jas užimančio žmogaus orumą”, yra nepagarbus jo broliams vyskupams ir “nėra iš Dievo”.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Kun. E. Naujokaitis: Kai kunigas „spontaniškai“ laimina žmones, tai yra liturginis veiksmas!

Kun. Edmundas Naujokaitis (FSSPX): „Spontaniški, paprasti, pastoraciniai, neliturginiai“ – tai įvairūs apibūdinimai, bet aišku, kad bet koks laiminimas, kuriame yra išoriniai gestai (pvz., žegnojimas, rankų uždėjimas) ir kokie nors žodžiai, yra apeiga.

Ji nėra fiksuota liturginėse knygose, bet vis tiek religinė apeiga, Dievo malonės šaukimosi tiems konkretiems asmenims aktas. Tad dabar kunigai prisigalvos savo kvazi-ritualų ir tekstų ir jais kaip kas norės laimins.

Kaip jau pastebėjo kai kurie užsienio autoriai, taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į deklaracijoje vartojamą kalbą, kuri iškraipo katalikišką palaiminimų supratimą, kuomet sakoma, pavyzdžiui: „Iš grynai liturginio žiūros taško“. Tačiau neturėtų būti jokio atskyrimo tarp liturgijos ir gyvenimo. Kai kunigas „spontaniškai“ laimina žmones ar daiktus, tai yra liturginis veiksmas, net jeigu jis nėra apibrėžtas Bažnyčios rubrikose. Liturgija yra viešas Dievo garbinimas, į kurį įeina ir veiksmas, kuomet kunigas laimina žmogų, daiktą ar porą. Deklaracija tarsi siekia išardyti liturgijos ir gyvenimo vienovę, paversdama liturgiją tik kažkuo, ką darome Bažnyčioje ir kitais specifiniais atvejais, tik mirusia raide vietoje to, kas teikia mums gyvybę.

Be to, pagal katalikišką supratimą, laiminama tai, kas yra gera ar turi esminį gerumo aspektą. Pvz., kunigas laimina penitentą prieš išpažintį, nors jis dar nusidėjėlis, kad Dievas jam duotų gailesčio malonę. Galima laiminti pagonį ar eretiką, kad jis atsiverstų, jei jis rodo gerą valią. Analogiškai galima laiminti pavienį homoseksualą, jei jis atgailauja, nori taisytis. Bet čia kalbama apie porų, sąjungų, kurios ateina kaip tokios su valia toliau likti toje poroje, laiminimą. Tad aišku, kad atliekama religinė apeiga ir ji laimina tai, kas savaime amoralu. Kai laiminama pora, laiminami ne tik pavieniai asmenys, bet ir juos jungiantis santykis. Tačiau negali būti atpirkta tai, kas pačia savo esme yra bloga ir kelia papiktinimą.

Be to, tai genderizmo politinės ideologijos manifestacija, ir tam pirmiausia bus naudojama, nes daugumai homoseksualų iš tikrųjų visai nerūpi visokie laiminimai.“

JŠ pagal Katalikų Tradicija

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Christus natus est nobis!

Po akimirkos Tas, kuris yra amžinas, ateis į mūsų nuodėmingą pasaulį. Verta įvertinti, kiek mąstėme ir veikėme Jo dvasia, tikėdamiesi Jo pagalbos.

Jis panorėjo ateiti į šį pasaulį per žmonių šeimą, žinoma, Švenčiausiąją, bet vis dėlto žmonių šeimą, per Švenčiausiąją Mergelę Mariją – antrąją Ievą, malonių tarpininkę. Mes galime naudotis Jo malonėmis tik per Švenčiausiąją Mergelę Mariją.

Todėl prašykime Švenčiausiąją Dievo Motiną ir per Ją Kūdikį Jėzų palaiminimo mums, mūsų šeimoms, mūsų reikalams ir mūsų Tėvynei. Juk Lietuva yra Marijos žemė!

Savo ruožtu norime padėkoti visiems aukotojams ir draugams už paramą mūsų bendram darbui. Linkime išlikti ištikimiems Kristui šioje nelengvoje žemiškoje kelionėje, o Švenčiausioji Mergelė Marija tegul Jus visada lydi! 

Visų mūsų aukotojų intencijomis kas mėnesį 13-ąją mėnesio dieną – Fatimos apsireiškimų dieną – švenčiamos Mišios senąja tradicine lotynų apeiga.

Krikščioniškosios Kultūros Institutas


Categories
NUOMONĖS

Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčia: palaiminimas negali prieštarauti Katalikų Bažnyčios mokymui!

Gruodžio 23 d. Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčia paskelbė komunikatą dėl Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios pozicijos dėl Fiducia Supplicans doktrinos dikasterijos deklaracijos dėl palaiminimų pastoracinės reikšmės.

Ukrainos Graikų katalikų Bažnyčios pareiškime dėl Deklaracijos randame:

1. Minėtoje Deklaracijoje aiškinama palaiminimų pastoracinė reikšmė Lotynų Bažnyčioje, o ne Rytų Katalikų Bažnyčiose. Joje nenagrinėjami katalikų tikėjimo ar moralės klausimai, nesiremiama jokiais Rytų Bažnyčių kanonų kodekso (CCEO) priesakais ir nekalbama apie Rytų krikščionis. Taigi, remiantis kan. 1492 CCEO, ši deklaracija taikoma tik Lotynų Bažnyčiai ir neturi teisinės galios Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios tikintiesiems.

2. Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčia yra viena iš Rytų katalikų Bažnyčių. Todėl ji turi savo liturginį, teologinį, kanoninį ir dvasinį paveldą, kurio visi tikintieji privalo laikytis ir puoselėti (CCEO, kan. 39-41). “Palaiminimo” reikšmė UGKB ir Lotynų Bažnyčioje skiriasi.

3. Pagal mūsų Bažnyčios liturginę tradiciją kunigo ar vyskupo palaiminimas yra liturginis gestas, kurio negalima atskirti nuo likusio liturginių apeigų turinio ir redukuoti iki privataus pamaldumo aplinkybių ir poreikių (UGKC katekizmas “Kristus yra mūsų Pascha”, par. 505-509).

4. Pagal bizantiškojo apeigyno tradicijas “palaiminimo” sąvoka reiškia pritarimą, leidimą ar net įsakymą atlikti tam tikros rūšies veiksmus, maldą ir asketines praktikas, įskaitant tam tikras pasninko ir maldos rūšis. Be abejo, kunigo palaiminimas visada turi evangelizacinį ir katechetinį matmenį, todėl niekaip negali prieštarauti Katalikų Bažnyčios mokymui apie šeimą kaip ištikimą, neišardomą ir vaisingą vyro ir moters meilės sąjungą, kurią mūsų Viešpats Jėzus Kristus iškėlė iki šventojo Santuokos sakramento orumo. Pastoracinis įžvalgumas ragina mus vengti dviprasmiškų gestų, pareiškimų ir sąvokų, kurios iškreiptų ar iškraipytų Dievo žodį ir Bažnyčios mokymą.

Viešpaties palaiminimas tebūna jums!

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Katalikiškos santuokos griūtis

„Ateis akimirka, kai lemiama kova tarp Kristaus karalystės ir šėtono vyks dėl šeimos. O tie, kurie dirbs šeimos labui, patirs persekiojimus ir suspaudimus. Tačiau nereikia bijoti, nes Švenčiausioji Motina jau sutriuškino gyvatės galvą.“

Fatimos regėtoja sesuo Liucija laiške kardinolui Caffara

Ar žinojote, kad šiuo metu oficialiai Bažnyčia kasmet negaliojančiomis paskelbia ir anuliuoja daugiau nei 50 tūkst. santuokų, o tai yra šimtus kartų daugiau nei prieš kelis dešimtmečius, kai tų santuokų sudaroma buvo net daugiau? Ar žinojote, kad daugiau nei 90 % santuokų anuliavimų prašymų patenkinama, o daugelyje šalių tai tapę beveik automatine ir nesudėtinga procedūra? Pažvelkime į visą šią statistiką naujojo dokumento, kuriuo leidžiamas tos pačios lyties porų laiminimas, šviesoje ir pamatysime, kaip jau kelis dešimtmečius Katalikų Bažnyčios nuosekliai griaunamas tikrasis mokymas apie sakramentinę santuoką. Naujasis dokumentas – tik vyšnia ant torto, kuris žingsnis po žingsnio gaminamas jau kelis dešimtmečius, pirmiausia faktiškai įteisinus katalikiškas skyrybas, po to faktiškai įteisinus antrą civilinę sąjungą, o galiausiai ėmusis normalizuoti tos pačios lyties sąjungas.

Įteisintos katalikiškos skyrybos

2018 m. visame pasaulyje buvo anuliuota 56 780 katalikiškų santuokų. Šis skaičius jau yra mažėjantis, nes nors skyrybų nemažėja, bet mažėjant tikėjimui vis mažiau formalių katalikų apskritai rūpi, kad jų iširusios santuokos būtų anuliuotos. Dar viena priežastis – sudaroma vis mažiau bažnytinių santuokų, tad ir anuliavimų skaičius mažėja. Pažvelkime į Jungtines Valstijas, kur šiuo metu anuliuojama daugiausia santuokų: 1968 m. buvo anuliuotos vos 338 santuokos, o 1991 m. – 63 933. 2004 m. šis skaičius jau sumažėjo iki 46 330, o 2018 m. JAV buvo anuliuotos 27 654 santuokos. Iš visų svarstomų prašymų anuliuoti santuokas, patenkinama net apie 95 %.

Iš visų šalių, kur vykdomi anuliavimų teismai, tik keliose Trečiojo pasaulio šalyse 50 ar daugiau procentų prašymų nepatenkinami. Dauguma pasaulio šalių patenkina 93-97 % prašymų, daugiausia – Kanada (99,5 %) ir Australija (98%) (2011 metų duomenys).

Ši santuokų anuliavimo krizė didžiojoje pasaulio dalyje prasidėjo po 1983 m. Kanonų teisės kodekso atnaujinimo, nors JAV ji prasidėjo anksčiau, santuokos anuliavimo procedūras specialiu Vatikano leidimu palengvinus jau 8 dešimtmetyje. Naujajame kodekse aukštyn kojomis apverčiami santuokos tikslai ir stipriai praplečiamos sąlygos, kurioms esant santuoka gali būti paskelbta negaliojančia. Nors, kaip žinome, šį kodeksą patvirtinęs Jonas Paulius II karštai gynė katalikišką santuoką ir jos neišardomumą, vis tik kodekse atsiradusi galimybė labai plačiai interpretuoti, kada gali būti anuliuojama santuoka, faktiškai lėmė katalikiškų skyrybų įteisinimą.

Bažnyčia visada mokė, kad pirminis santuokos tikslas yra prokreacija, vaikų auginimas ir auklėjimas, o papildomas santuokos tikslas – bendras sutuoktinių gėris, kurį jie gauna iš santuokos. Tačiau 1983 m. Kanonų teisės kodekse šie tikslai apversti, 1055 kanone pirmiausia minimas tikslas, kuris anksčiau būdavo minimas antroje vietoje: „Moterystės sutartis, kuria vyras ir moteris visam gyvenimui sudaro sąjungą ir kuri savo prigimtimi skirta sutuoktinių gerovei ir palikuonių prokreacijai ir auklėjimui […].“

Vienas problemiškiausių kanonų, kuriuo pateisinamas toks lengvas santuokos anuliavimas, yra 1095 §3, kuriame sakoma: „Toliau išvardinti negali sudaryti santuokos […] tie, kurie negali atlikti esminių santuokos pareigų dėl priežasčių, turinčių psichologinę prigimtį.“ Taip pat labai problematiškas 1095 §2 kanonas, kuriame kalbama apie „diskrecijos trūkumą“ priimant sprendimą tuoktis, ką galima interpretuoti plačiai.

1098 kanone teigiama: „Sutartį negaliojančiai sudaro asmuo, kuris santuoką sudaro apgautas, nuslepiant kažkokią būsimo partnerio savybę, kuri pačia savo prigimtimi gali stipriai apsunkinti santuokinį gyvenimą.“ Ką tai reiškia? Tai gali reikšti daugybę dalykų, kaip ir tiesiog tai, kad vyras ar moteris prieš santuoką nuslėpė apie savo polinkį į pyktį ar į pernelyg dažną alkoholio vartojimą. Palikta tiek vietos interpretacijai, kad bet kokią didesnę sutuoktinio ydą, apie kurią sužinota po santuokos, galima laikyti kliūtimi, dėl kurios santuoka sudaryta negaliojančiai.

Ir absoliuti dauguma santuokų anuliuojama remiantis būtent šiais pagrindais (pvz., Jungtinėse Valstijose daugiau nei 99 proc.).

Įteisinta antra civilinė santuoka

Antrasis didelis smūgis katalikiškai santuokai po faktiško katalikų skyrybų įteisinimo buvo suduotas popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo Amoris laetitia. Prieš paskelbiant šį dokumentą buvo aršiai diskutuojama dėl to, ar sudarę antrą (civilinę) santuoką asmenys gali priimti Eucharistijos sakramentą. Bažnyčia visada į šį klausimą kategoriškai atsakydavo „ne“. Išsiskyrę ir antrą kartą susituokę negali priimti Komunijos, nes jų gyvenimo situacija objektyviai prieštarauja prigimtinei ir krikščioniškai tiesai apie santuoką.

Amoris laetitia nepateikė griežto atsakymo, bet įvedė praktiką, kuri jau pati savaime yra atsakymas. Dokumente atsakyta maždaug taip: bendrai – ne, tokie asmenys priimti Eucharistijos negali, bet „tam tikrais atvejais“ – taip. (Nr. 305, išnaša 351.) Išsiskyrę ir antrą kartą susituokę žmonės turį būti „integruoti“, o ne išskirti. (Nr. 299.) Jų integracija „gali būti išreikšta įvairiomis bažnytinėmis tarnystėmis, o tai neišvengiamai reikalauja ištirti, kokias išskyrimo formas, šiandien taikomas liturgijos, sielovados, pedagogikos ir institucinėse srityse, reikėtų įveikti“ (Nr. 299), neišskiriant nė sakramentų teikimo tvarkos (Išnaša 336).

Amoris laetitia pasiuntė žinią, kad draudimas išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems priimti sakramentinę Komuniją nebėra absoliutus. Popiežius neįvedė ­– kaip bendros taisyklės – Komunijos išsiskyrusiems, bet jos ir neuždraudė, o net paskatino „tam tikrais atvejais“. A.A. kardinolas Caffara 2014 m. interviu taip komentavo šias aktualijas: „Šiuo pasiūlymu būtų įvedamas paprotys, kuris ilgainiui krikščionių – ir ne tik krikščionių – protuose įtvirtintų idėją, kad jokia santuoka nėra absoliučiai neišardoma. O tai, be abejo, prieštarauja Viešpaties valiai. Dėl to negali būti jokių abejonių.“

Kard. Raymondas Burke’as savo ruožtu situaciją komentavo taip: „Jei Bažnyčia leistų teikti sakramentus (net ir vienu atveju) asmeniui, kuris gyvena netvarkingoje sąjungoje, tai reikštų, kad arba santuoka nėra neišardoma, arba Šventoji Komunija nėra Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimas, reikalaujantis tinkamos asmens nuostatos, t. y. gailesčio už sunkias nuodėmes ir tvirto pasiryžimo nebenusidėti.“

Kaip išaiškino prof. Roberto de Mattei, „Pagal katalikų moralinį mokymą, veiksmo aplinkybės negali pakeisti jo moralinės prigimties, t. y. negali savaime blogo veiksmo padaryti geru ir teisingu. Tačiau Amoris laetitia atmetė mokymą apie absoliučią moralę bei savaiminį blogį ir priėmė „naująją moralę“, kurią pasmerkė Pijus XII daugelyje savo dokumentų ir Jonas Paulius II enciklikoje „Veritatis splendor“. Vadinamoji situacinė etika leidžia aplinkybėms ir subjektyviai žmogaus sąžinei apspręsti, kas yra gera ar bloga. Nesantuokiniai lytiniai santykiai, jei kyla iš meilės, nelaikomi iš esmės neteisėtais, bet vertinami pagal aplinkybes. Apskritai savaiminis blogis ir mirtina nuodėmė neegzistuoja.“

Tad matome, kaip pradžioje faktiškai įteisinus katalikiškas skyrybas, dabar faktiškai įteisinta ir civilinė antra santuoka. Ribos, kas yra katalikiška sakramentinė santuoka, beveik visiškai ištrintos. Nors ir teigiama, kad Bažnyčios mokymas nekeičiamas, bet skatinamas praktinis to mokymo nesilaikymas. Čia kaip valstybės įstatymas, kurio vykdymo niekas neužtikrina ir į jo laužymą nekreipia dėmesio. Ar galima būtų sakyti, kad draudžiama viršyti greitį, jeigu matuodama greitį policija už jo viršijimą nebaustų? O ar galima sakyti, kad draudžiamos skyrybos ir gyvenimas kartu be sakramentinės santuokos, jeigu skatinama elgtis priešingai? Greičio ribojimo ženklai vis dar gali stovėti savo vietose, bet jeigu niekam nerūpės, kaip to laikomasi, tada jie tebus dekoracija. Lygiai taip amžinas Bažnyčios mokymas lieka savo vietoje, bet jeigu praktiškai skatinamas priešingas elgesys, tada iš to mokymo lieka tik dekoracija.

Amoris laetitia žala buvo plačiai įvertinta: 2017 m. grupė dvasininkų, teologijos specialistų ir religijos ekspertų įteikė pop. Pranciškui skirtą „Sūnišką pataisymą“ (lot. correctio filialis). Jame jie nurodė septynias erezijas, slypinčias apaštališkajame paraginime „Amoris laetitia“. Prieš tai, 2016 m. keturi kardinolai popiežiui nusiuntė išsamiai dokumentuotą kritiką ir vadinamuosius dubia, kur prašė popiežiaus išaiškinti penkis eretiškai skambančius Amoris laetitia teiginius. Pranciškus į nei vieną iš šių kreipimųsi neatsakė ir net nesuteikė to prašiusiems kardinolams audiencijos. 2016 m. 45 teologai įteikė kardinolui Angelo Sodano, kardinolų kolegijos dekanui, kitą kritinę studiją, nagrinėjančią 19 Amoris laetitia teiginių. Į šią kritiką taip pat buvo neatsakyta.

Normalizuotas transgenderizmas

Jau šiais metais Tikėjimo doktrinos dikasterijos prefektas pasirašė, o popiežius Pranciškus patvirtino dokumentą, kuriame pareiškiama, kad suaugę „translyčiai“ asmenys gali gauti Krikšto sakramentą, kaip ir homoseksualių porų auginami ir iš surogatinės motinos gimę vaikai. Taip pat dokumente teigiama, kad „translyčiai“ asmenys gali tapti krikšto tėvais. „Translytiškumas“ nėra laikomas kliūtimi Krikštui, homoseksualių porų vaikai taip pat gali būti krikštijami, net jei gimė iš surogatinės motinos, o „translyčiai“ asmenys net gali tapti krikšto tėvais ar motinomis.

Šis dokumentas atvėrė kelią Krikšto sakramentą priimti viešai sunkios nuodėmės būklėje gyvenantiems ir katalikų mokymui nesiruošiantiems paklusti asmenims, nes neįmanoma situacija, kad „translytis“ asmuo atsižadėtų visų šėtono darbų ir išpažintų katalikų tikėjimą, bet tuo pat metu ir toliau pasirinktų gyventi kaip „translytis“. Dokumentas taip pat atvėrė kelią krikšto tėvais tapti sunkios nuodėmės būklėje gyvenantiems ir katalikų mokymui nesiruošiantiems paklusti, taigi savo krikšto vaikus jau vien tuo papiktinantiems asmenims. Neįmanoma, kad „translytis“ asmuo atitiktų krikšto tėvams keliamas sąlygas ir pareigas, bet tuo pat metu ir toliau pasirinktų gyventi kaip „translytis“. Be to, dokumentas atvėrė kelią tos pačios lyties poroms pakrikštyti savo vaikus ir toliau gyventi sunkios nuodėmės būklėje, nes neįmanoma, kad kartu gyvenantys ir vaiką auginantys tos pačios lyties asmenys jį auklėtų katalikiškai. Tai nesuderinami dalykai – katalikiškam auklėjimui pirmiausia reikėtų nutraukti nuodėmingą gyvenimo būdą.

Naujuoju dokumentu, nepaisant jame įvardijamų „saugiklių“, sutryptas ankstesnis Bažnyčios mokymas apie Krikšto sakramentą. Nors teori