Kategorijos
NUOMONĖS

JAV gali būti atnaujinta teisinė praktika, draudžianti abortus!

JAV žiniasklaidoje jau kelias dienas svarbiausia tema – nutekintas Aukščiausiojo Teismo sprendimas panaikinti 1973 metais to paties teismo įsteigtą „teisę į abortą“.

Paviešintame dokumente nedviprasmiškai sakoma, kad niekur Konstitucijoje nei tiesiogiai, nei tarp eilučių nėra prielaidų teisei į abortą, priešingai, visa JAV teisės istorija nuo bendrosios teisės iki sukuriant valstybę iki pat 1973 metų traktavo abortą kaip nusikaltimą ir numatė už jį bausmes. Paskelbti abortą žmogaus teise tad yra visiškas Konstitucijos iškraipymas, sako teismas. Tokiu sprendimu būtų visiškai perrašomas (overruled) ankstesnio teismo sprendimo precedentas, o tai daroma labai retai. Visgi panašu, kad teismas įsitikinęs.

Oficialaus sprendimo laukiama birželio pabaigoje, teoriškai jis dar gali keistis, jeigu kuris iš penkių jį palaikančių teisėjų atsimestų nuo dabartinės savo pozicijos, tačiau tai mažai tikėtina ir jau dabar šis klausimas tampa vienu svarbiausių rinkimų artėjančių lapkričio JAV Kongreso rinkimų klausimų.

Tampa, nes „teisės į abortą“ panaikinimas jokiu būdu nereiškia, kad Aukščiausiasis Teismas visoje JAV uždraudžia abortus. Jis išvis nieko neuždraudžia. Būtent abortų paskelbimas teise draudė valstybei ar atskiroms valstijoms spręsti, kaip reguliuoti abortų klausimą. Dabar šiuo sprendimu abortai grąžinami įstatymų leidėjams – skirtingos valstijos laisvos juos drausti, riboti ar leisti pagal pageidavimą. Jau dabar aišku, kad apie pusę valstijų abortus draus arba itin griežtai ribos, kita pusė – leis kaip leidusi. Devynios demokratų amžiais valdomos valstijos leidžia abortus iki pat kūdikio gimimo. Dėl numatomo Aukščiausiojo Teismo sprendimo tai niekaip nepasikeis.

Tačiau amerikiečiams, kuriems abortų klausimas svarbus, dabar tai tampa svarbu ir rinkimuose – nuo to, ką išrinksi, priklauso, ar valstijoje bus leidžiami abortai. Kad abortai būtų įteisinti visų JAV mastu, tam reikėtų 60-ties palaikančių balsų JAV Senate. Jokios rinkimų prognozės nežada, kad galėtų taip nutikti. Tad spręs valstijos ir spręs labai įvairiai.

Pati JAV visuomenė irgi yra šiuo klausimu pasidalinusi faktiškai per pusę: vos daugiau nei pusė gyventojų yra už abortus pagal pageidavimą, kaip yra dabar, likusiųjų didesnė dalis už griežtus ribojimus (abortai tik kraujomaišos, išprievartavimo, pavojaus sveikatai atveju) ir mažesnė dalis už visišką draudimą.

Vytautas Sinica

www.facebook.com/SinicaVytautas

Kategorijos
NUOMONĖS

Ar „suveikė“ atliktas Rusijos paaukojimas Nekaltajai Marijos širdžiai?

Žmonės klausia ar „suveikė“ Popiežiaus ir pasaulio vyskupų atliktas Rusijos paaukojimas Nekaltajai Marijos širdžiai arba kada jis „suveiks“?

Tiesą sakant, kai atsakinėdamas suvedžiau į analizę tuos skaičius ir datas ir mane patį pritrenkė jų paralelės ir simbolizmas, iki tol apie tai nepagalvodavau – paskaitykite. Tik Dievas žino tiksliai, kiek paaukojimas „suveikė“, o mes ar mūsų vaikai nors ir apytiksliai, bet tikriausiai įspūdingai tai pamatysime, tačiau galbūt ir po kelių mėnesių ar metų. Tokią išvadą galime daryti iš buvusių Rusijos ar pasaulio „pusiau pašventimų“ pasekmių:

1) 1952 Rusijos „pusiau pašventimas“ (neįvykdant visų Dievo Motinos sąlygų – be visų vyskupų ir t.t.) Nekaltajai Marijos Širdžiai, [Pijaus XII apaštaliniame laiške „Sacro vergente anno“, skirtame Rusijos tautoms 1952 liepos 7 d.] ko gero „suveikė“ per beveik metus 1953 m. kovo 5 pačių komunistų nužudytas Stalinas, siekęs visą pasaulį paversti savo ateistine imperija ir arčiausiai priartėjęs prie šio tikslo;

2) 1982 gegužės 13 d. „pusiau pašventimas“ (neįvykdant visų Dievo Motinos sąlygų) – tais pat metais lapkričio 10 miršta Brežnevas – baigiasi paskutinis SSRS stabilumo laikotarpis ir prasideda etapas, kurį anglų Wikipedia vadina „1982–1991: Decline and collapse“ („Nuosmukis ir žlugimas“) ;

3) 1984 m. – 1982 m. PASAULIO paaukojimo ir pašventimo akto atnaujinimas 1984 kovo 25 d. aikštėje priešais Šv. Petro baziliką Romoje – abu pastarieji aktai vyko, net neminint Rusijos vardo ir neįvykdant daug sąlygų. Bet vis dėlto Paskutinis SSRS lyderis pats prisipažinęs esąs ateistu, greičiausiai masonų struktūrų narys, nenorom sugriovęs ateistinę imperiją M. Gorbačiovas tampa komunistų partijos generaliniu sekretoriumi beveik lygiai po metų 1985 m. KOVO 11 (!).

Lygiai po 5 metų (!) 1990 m. KOVO 11 pirmoji respublika, vienintelė katalikiška respublika Sovietų Sąjungoje ima griauti šią blogio imperiją pradėdama „nepriklausomybių paradą“. 

Taigi nors tai ir nebuvo tinkami Rusijos paaukojimai, Dievas atlygino net ir šias per silpnas pastangas. O kol jos „suveiks“ reikėjo laukti mėnesius, metus, o galutinio ateistinės imperijos sugriuvimo nuo 1984 m. paaukojimo reikėjo laukti beveik 7 metus (nors tokio masto lūžiui tai nedaug) – iki 1991 gruodžio 8 (!) d. susitarimų, pasirašytų ir ne bet kur, o Baltvyžių – Belovežo girioje, kur mėgo medžioti ir net rengti slaptus susitarimus prieš karo žygius Jogaila ir Vytautas Didysis,

Dar daugiau, gruodžio 8 – tai Švč. M. Marijos NEKALTOJO PRASIDĖJIMO ŠVENTĖ! Dievo Motina, kuri apsireiškusi Lurde pasakė „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“ – pati Nekaltybė, pats tyrumo ir nekaltumo principas, nugali šių laikų purvą ir blogį – liberalizmą ir jo atšakas įskaitant ir socializmą, sukėlusį pasaulinius karus istorijoje nebūtas dešimčių milijonų kūnų ir sielų skerdynes, blogį kuris kyla iš bedievystės.


Gruodžio 25 d. atsistatydino likęs prezidentu be valstybės Michailas Gorbačiovas – per Šv. Kalėdas, Dievo Sūnaus įsikūnijimo, kad išgelbėtų žmoniją, dieną.

Taigi dabar, kai Rusija paaukota, įvykdžius praktiškai visas Dievo Motinos sąlygas (išskyrus abejones ar įvykdyta sąlyga visoje Bažnyčioje įvesti privalomą atgailos pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai pirmaisiais mėnesių šeštadieniais), reikia tikėtis dar didesnio pasaulio istorijos lūžio nei Sovietų sąjungos žlugimas.

Jei Dievas laikys kad paskutinė sąlyga įvykdyta, tai turėtų būti galutinis Fatimos Dievo Motinos pranašysčių įvykdymas – Rusijos atsivertimas į katalikų tikėjimą ir jo skleidimas visame pasaulyje gydant liberalizmo klaidą ir jos žaizdas, o jei laikys dar neįvykdyta, tai ko gero vistiek vyks labai rimti poslinkiai ta linkme, kurie apsivainikuos galutine sėkme pašventus Rusiją paskutinį kartą ir tobulai.

Kaip ir buvusių (netobulų) pašventimų atveju tai gali būti gana ilgas procesas. Didingi procesai neretai vyksta ištisus mėnesius ir metus. Bet jau dabar vos po mėnesio po Rusijos pašventimo kovo 25 d. Jau ir dabar net visai nekrikščioniški analitikai kalba apie jau vykstantį ir ypač būsimą lūžį Rusijos ir viso pasaulio istorijoje. Dabar permąsto savo istoriją, praeitį dabartį ir ateitį ir daug iškilų Rusijos žmonių.

Šarūnas Pusčius

pagal publikaciją feisbuke.

Kategorijos
NUOMONĖS

„Susirinkimų laisvė“, matyt, ne visiems: Vilniaus savivaldybė uždraudė Didįjį šeimos gynimo maršą 2022

Vilniaus miesto savivaldybė uždraudė Lietuvos šeimų sąjūdžiui gegužės 15-tąją surengti Vingio parke Didįjį šeimos gynimo maršą 2022 – tradicinių šeimų šventę, paminint Tarptautinę šeimos dieną. Tačiau tą pačią gegužės 15-tąją organizacijai „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ renginiui „Visos šeimos – svarbios“ Katedros aikštėje visi reikiami suderinimai duoti.

Patyčios iš tradicinių vertybių, prigimtinės šeimos ir konstitucinių piliečių teisių tęsiasi. Lietuvos teritoriją laikinai administruojantys asmenys imasi grubaus teisinio nihilizmo ir dvigubų standartų taikymo, šiurkščiai pažeisdami konstitucines piliečių teises ir laisves.

Dar po poros savaičių, birželį Vilniuje numatomas 5 dienas truksiantis LGBT Pride festivalis su paradais, koncertais, eitynėmis, vakarėliais ir šokiais, filmų peržiūromis, ambasadų ir užsienio delegacijų dalyvavimais, konferencijomis. Suderinimai tam renginiui taip pat gauti, o Vilniaus miesto meras R.Šimašius asmeniškai jau užsiima reklama ir kviečia svečius iš viso pasaulio.

Neabejojame, kad būtent tuo metu, reklaminei propagandinės žiniasklaidos isterijai pasiekus piką, yra planuojamas ir „partnerystės“ bei kitų antikonstitucinių įstatymų, iki kritinės ribos supriešinsiančių visuomenę, svarstymas ir priėmimas Seime.

Valdantieji galvoja, kad Lietuvos šeimų sąjūdis, nubaustas didžiulėmis baudomis už Didįjį šeimos gynimo maršą 2021, kurios dar nebaigtos mokėti, tiesiog nebeturės renginiui lėšų. Jie tikisi, kad Lietuvos žmonės susitaikė su viskuo, išsigando, tylės ir ištvers tolesnes patyčias iš savo šeimų, savo vaikų ir savo valstybės ateities.

Remtis galime tik savo pačių turimais ištekliais ir pajėgomis, tačiau mūsų yra absoliuti dauguma ir visi kartu esame stiprūs. Pakilusios Tautos niekas negali nugalėti ir niekada nenugalės.

Lietuvos šeimų sąjūdis:

1. Kreipiasi į Lietuvos Respublikos Prezidentą, Seimą, Vyriausybę ir pareiškia, kad tokie ciniški bandymai pasinaudoti karo situacija piliečių laisvėms ir teisėms suvaržyti ir išorinės grėsmės pretekstu prastumti visuomenės daugumai kategoriškai nepriimtinus įstatyminius aktus yra antikonstituciniai ir kelia grėsmę valstybei, visuomenės rimčiai ir pilietinei taikai.

2. Informuoja visuomenę, kad tuo atveju, jeigu teismas neatšauks Vilniaus miesto savivaldybės antikonstitucinio sprendimo, gegužės 15-tąją pilietinio pasipriešinimo akcija „Didysis šeimos gynimo maršas 2022“ bus surengta privačiose erdvėse. Tai bus tradicinių šeimų šventė, laisva nuo biurokratinių leidimų, nesibaigiančio valdžios diktato, vienos globalistinės „tiesos“ žiniasklaidos, politikierių prisitaikėliškumo ir veidmainystės.

Apie piliečių susirinkimo vietą ir laiką informuosime papildomai. Stiprybės, Tikėjimo ir Vienybės. Susitiksime gegužės 15-tąją.

JŠ pagal www.infa.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

Dievas, o ne NATO, turėtų būti pagrindinis Ukrainos sąjungininkas!

Bataliono vadas Bohdan Chodakovskyi dalijasi mintimis apie karą ir jo perspektyvas, ypač dvasiniu aspektu.

Kai vaikščiojau po nuniokotus kaimus, kuriuose išlikusieji atrodė panašūs į verkiančius šešėlius, nejaučiau didelės nevilties. Kažkurią antrąją karo savaitę mano smegenys paprasčiausiai įjungė apsauginę reakciją ir aš nustojau nerimauti. Bet kai ką permąsčiau, taika ir ramybė yra iliuzija ir apgaulė, visi mūsų planai dėl ramaus gyvenimo tėra tuštybė. Pasaulis, kaip ir prieš tūkstantį metų, yra blogio kalinys, o ašaros ir kančia – įprasta jo būsena.

Nuo kankintojo Bučos iki milijonų Holodomoro aukų yra arčiau, nei manėme. Lavonas toje vietoje, kur neseniai dar augo gėlės, nėra ypatingas atvejis. Gėlės ir lavonai čia kaitaliojasi jau šimtus metų.

Vienintelis, kuris gali sustabdyti šį ratą, yra Dievas.

Niekada neįveiksime velnio viešpatavimo remdamiesi mažesnėmis blogybėmis: keiksmažodžiais, neargumentuotu smurtu, raganavimo ritualais ir pan.

Geltonos ir mėlynos vėliavos nepakanka, kad būtų nugalėtas įsikūnijęs blogis, blogis turi tūkstančius vėliavų. Turime reikalų ne su buriatų ordomis, o su dvasine liga. Rusijos kariuomenė, pradedant eiliniais ir baigiant vyriausiuoju vadu, elgiasi kaip apsėsta. Jų kariuomenės beširdiškumas ir beveidiškumas rodo dvasinius trūkumus, kuriuos bent kiek atidesnė akis pastebi.

Deja, šis karas dar nesuteikė postūmio masiniam atsivertimui. Mūsų kasdieninė liturgija padalinio dislokacijos vietoje beveik tuščia. Kai kurie žmonės klaidingai mano, kad dienos tarnyba yra svarbesnė už Komuniją.

Mus remia patriotinis uolumas, bet kai suprasime, kad karą reikia ne tik sustabdyti, bet ir laimėti, suprasime, kad kova vyks ne tik mūšių laukuose ir miestuose. Tai dangaus ir pragaro kariuomenių karas.

Mums nepakanka vėliavų, mums reikia kryžiaus, mums nepakanka pulkininkų ir generolų, mums reikia angelų ir arkangelų. Jei žmonės ateina pas mus su velnio ryžtu, mes galime jiems pasipriešinti tik Dievo visagalybe.

Dievas, o ne NATO, turėtų būti pagrindinis Ukrainos sąjungininkas, tik tada ir tik tada turėtume šansą. Tai siaubingas pasirinkimas, bet vienintelis teisingas.

JŠ pagal kmc.media

Kategorijos
NUOMONĖS

Karas Ukrainoje užbaigė Fukuyamos „istorijos pabaigą“

Karas Ukrainoje rodo, kad istorija nesibaigė. Šis karas – tai išpuolis prieš Vakarų civilizaciją, kurios apsaugai visuomenėje vėl reikia atrasti Vakarų civilizacijos ramsčius – krikščioniškąją moralę, vertybes ir tikėjimą, rašo JAV organizacijos „Tradicija, šeima ir nuosavybė“ (TFP) viceprezidentas Johnas Horvatas II.

1992 m. amerikiečių politologas Francis Fukuyama išleido savo garsiąją knygą „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“. Autorius teigė, kad „geležinės uždangos“ griuvimas tapo nepaprastai svarbiu etapu Vakarams.

Pasak Fukuyamos, „Šaltojo karo“ pabaiga reiškė ne tik pokario istorijos laikotarpio, bet ir pačios istorijos pabaigą. Tai reiškė, kad žmonija „pasiekė savo raidos pabaigą, o Vakarų liberalioji demokratija įgijo galutinę žmonių valdymo formą“.

Iš Hegelio ir Markso pasiskolinęs istorijos vystymosi teoriją (vadinamąją „istorinę dvasią“), politologas skelbė, kad nuo šiol demokratija yra galutinė visų tautų valdymo forma. Po to nebeįmanoma pereiti prie bet kurios kitos konkuruojančios sistemos.

Senas naratyvas, naudojamas iš inercijos

Tačiau vėlesni įvykiai paneigė istorijos pabaigos teoriją. Atrodo, kad terorizmas, karai su islamistais ir visuomenių poliarizacija nusprendė surengti sąmokslą prieš profesorių Fukujamą ir papildyti jo knygą apie istorijos pabaigą naujais skyriais.

Visą laikotarpį po Šaltojo karo liberalioji demokratinė sistema, daugelio nuomone, išliko idealia valdymo forma. Globalizuotas pasaulis standartizavo ekonomiką, naudodamasis liberaliosios demokratijos sukurta sistema ir protokolais. Fukuyamos pasakojimas išsilaikė, nes jam neprieštaravo jokios patikimos alternatyvos.

Bet kartu su Rusijos įsiveržimu į Ukrainą baigėsi ir istorijos pabaiga.

Liberalioji demokratija pasirodė esanti beprotiška, save naikinanti ir betikslė. Tuo pat metu stiprios alternatyvos matomos ne tik už horizonto – jos vis labiau artėja tankų ir karinių dalinių pavidalu.

Ukrainos krizė yra vienas iš istorijos lūžio taškų, kai susiduria dvi pasaulėžiūros: liberalios demokratijos ir autokratiniai režimai.

Abi pusės patiria krizę

Atėjo momentas, kai abi pusės yra krizėje.

Viena vertus, liberalioji demokratija yra chaose. Pagrindinės vertybės, tokios kaip prigimtinė šeima, bendruomenė ir tikėjimas, virto dulkėmis ir sunaikino socialinius ryšius. Kraštutinis liberalizmo sparnas, griaudamas reikšmingas socialines struktūras, pasuko savižudišku keliu. Teisinės valstybės principų mechanizmai, leidžiantys problemas spręsti taikiomis ir teisėtomis procedūromis, žlunga. Todėl liberaliosios demokratijos sistema laikosi tik teisinės prievartos dėka ir tampa nestabili.

Autoritariniai režimai, kurie priešinasi liberalioms demokratijoms, išgyvena panašią krizę. Joms gresia demografinis nuosmukis dėl amoralios ir griežtos gyventojų skaičiaus ribojimo politikos. Be to, jų socialinėse struktūrose plačiai paplitusi korupcija. Siekiant išoriškai valdyti nykstančią visuomenę, taikomi vis griežtesni valdymo metodai.

Dvi modernybės pagimdytos sistemos

Tačiau būtų klaidinga manyti, kad šios dvi sistemos yra diametraliai priešingos. Abi jos yra „modernybės“ (istorinis laiko po Antrojo pasaulinio karo pavadinimas) produktai ir turi tas pačias filosofijas. Jų metodai gali būti kitokie, bet jų žmonijos ir istorijos vizija atitinka naujuosius laikus.

Abi sistemos degraduoja ir bando sunaikinti jas ribojančias galios struktūras. Liberalios demokratijos stengiasi sunaikinti socialines struktūras, kurios, kairiųjų ekstremistų teigimu, yra atsakingos už sisteminę priespaudą. Autokratiniai režimai nori sunaikinti tarptautines politines struktūras (tokias kaip NATO), kuriomis grindžiama pokarinė tvarka.

Taigi prieštaravimų priežastis yra ne skirtingos politinės pozicijos, o paradigmų kaita. Dėl to pasaulyje didėja priešiškumas Vakarams.

Tikslas – Vakarai

Karo Ukrainoje tikslas – sunaikinti Vakarus kaip požiūrių sistemą. Korporacinė žiniasklaida vieningai rodo, kaip griaunama po Šaltojo karo susiklosčiusi pasaulio tvarka. Jie supranta, kad Vakarų hegemonijai metamas iššūkis. Ir niekas dėl to nediskutuoja.

Deja, dauguma žurnalistų nesuvokia, kokios pavojingos gali būti alternatyvos Vakarams. Kinija, Rusija ir jų vasalinės šalys mato Vakarus kaip represijų pasaulį, kurį turi pakeisti dekonstruotas pasaulis, pagrįstas senomis iliuzijomis, grindžiamomis nacionalizmu, marksizmu, gnosticizmu ir net misticizmu. Nesvarbu, ar tai būtų Rusijos panslavistinis eurazijizmas (a la Aleksandras Duginas), ar Xi Jinpingo „naujoji Kinijos socializmo era“, tačiau bet kuriuo atveju šie požiūriai bus pabrėžtinai antivakarietiški ir marksistiniai.

Savo ruožtu liberalios demokratinės visuomenės abejoja savo vakarietiška orientacija. Kritinė rasių teorija (ir panašios teorijos) nurodo Vakarus su visomis jų institucijomis kaip viso blogio šaltinį.

Taigi Vakarai susiduria su vidiniais ir išoriniais priešais, kurie siekia sugriauti geopolitines struktūras ir karinius aljansus, palaikančius Vakarų hegemoniją. Šie išpuoliai vyksta tuo metu, kai Vakarai patiria didelį dekadansą, apgailėtiną lyderystę ir pandeminę disharmoniją.

Kodėl reikia ginti Vakarus?

Vakarų puolimo esmė yra kur kas gilesnė. Tai nėra konkurencija tarp daugiau ar mažiau lygiaverčių geografinių regionų. Autokratiniai režimai nereaguoja į iškreiptą Vakarų moralę, o būtent tokią moralę reikėtų smerkti. Autokratiniai režimai turi savo iškreiptą moralę, nors ji išreiškiama kiek kitaip.

Priešiškumas Vakarams nukreiptas prieš mažus krikščioniškojo pasaulio likučius, davusio pradžią Vakarams. Vakarų civilizacijos šaknys glūdi krikščioniškose institucijose, moralėje ir pagrinduose, kurie leidžia užtikrinti tikrąją tvarką ir pažangą (nepainioti su progresyvizmu ir tikėjimu pažanga). Taigi dabartinis konfliktas kėsinasi į minėtą moralinę sistemą. Be to, kėsinamasi į Bažnyčios sukurtas struktūras, tokias kaip teisinė valstybė, socialinė hierarchija, klasikinė logika ir sisteminis mąstymas, kurios užėmė pirmaujančią vietą Vakarų pasaulyje ir tebedaro jam įtaką. Kol ši platforma išlieka, net ir nedidelė, ją reikia ginti bet kokia kaina.

Vakarus reikia ginti, tačiau to negalima daryti stojant į vieną ar kitą pusę, kurios abi yra dekadentiškas modernybės vaisius. Karas tarp jų nieko neišspręs. Pagrindinis tikslas turi būti Vakarų krikščioniškojo paveldo gynimas, kuris gali tapti atspirties tašku grįžtant prie tvarkos. Vakarai privalo tiek viduje, tiek išorėje kovoti su tomis dekonstruotomis iliuzijomis, kuriomis puolamas minėtas paveldas, o pasaulis grimzta į chaosą.

O Vakarai turi būti apginti tik per moralinį atgimimą, kuris turi būti susijęs su Dievo Apvaizda, kaip numatyta Mergelės Marijos apsireiškimuose Fatimoje.

Istorijos pabaiga baigėsi. Istorija vėl pradeda judėti. Ar Vakarai sugebės vėl pasiekti tvarką?

JŠ pagal www.tfp.org

Kategorijos
NUOMONĖS

Rusai sudaužė Fatimos Dievo Motinos statulą Vorzelio kunigų seminarijoje

Jo Ekscelencija Kijevo-Žytomyro vyskupijos vyskupas Vitalii Kryvytskyi papasakojo apie rusų kareivių padarytą žalą Vorzelio kunigų seminarijai. Be kita ko, buvo pavogta daug daiktų, išdaužyti langai ir sugadinti įvažiavimo vartai. Tačiau mus domina svarbus dvasinis aspektas. Okupantai sudaužė Fatimos Dievo Motinos statulą, o tai neabejotinai liudija velnišką jų antžmogiškos energijos kilmę.

Caritas – Spes Zhytomyr savo feisbuko paskyroje rašė: „Rusai ant bombų užrašo „už Donbaso vaikus“, bet jas meta į vaikus. Vaikų, pensininkų, neįgaliųjų vežimėliuose.

Jie skelbia visam pasauliui apie savo tikėjimą ir atlieka veiksmus, kurie prilygsta barbarų veiksmams.

Tai Fatimos Dievo Motinos statula, kuri išklausė tūkstančius nuoširdžių maldų. Tiksliau, kaip jis atrodo po to, kai Vorzelyje apsilankė rusai.

Fatimos Dievo Motinos statula bus atstatyta, šalis bus atkurta, žuvusieji bus palaidoti ir pagerbti. O po pergalės dėkosime Dievui už neįkainojamą taikos dovaną“.

O mes turėtume kuo uoliausiai melstis, kad Rusija kuo greičiau atsiverstų!

Kategorijos
NUOMONĖS

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos politiniai reikalavimai

Ramūnas Aušrotas savo feisbuko paskyroje rašė: „Tai ir nesupratau, ar čia Lygių galimybių kontrolierės rekomendacijos ar politiniai reikalavimai („įtraukti“, „ratifikuoti“, „nedelsiant“) tautai ir Seimui?

Tuo metu, kai visų dėmesys sutelktas į didvyriškai kovojančią Ukrainą, į privačius reikalus besikišantys vietos biurokratai galvoja, kaip pasipelnyti iš sunkiai dirbančių mokesčių mokėtojų.

Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Raskevičius Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos konferencijos metu pabrėžė, kad praėjusiais metais tarnyboje buvo sulaukta rekordinio skaičiaus kreipimųsi nuo tarnybos įsteigimo 1999 metais.

Pasak T. V. Raskevičiaus, siekiant efektyvios tarnybos veiklos, būtina užtikrinti pakankamą finansavimą – nors tarnybai vis pridedamos naujos funkcijos, skiriamas finansavimas nėra sistemiškai peržiūrimas ir didinimas, taip pat fiksuojamas žmogiškųjų išteklių trūkumas, teigė Seimo narys.

Lygių galimybių kontrolierė taip pat atkreipė dėmesį į tarnybos galimybes bei finansavimą – jos teigimu, tarnybos komanda balansuoja ant visiškos galimybių ribos – nuo 2017 metų vis pildant tarnybos funkcijas ir neskiriant finansavimo žmogiškiesiems ištekliams, tarnyba nebegalės efektyviai įgyvendinti visų veiklų, teigė B. Sabatauskaitė.

B. Sabatauskaitė politikams nesutariant dėl Stambulo konvencijos siūlo dėl šio tarptautinio dokumento kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT): „Jeigu yra abejojama ir manoma, kad jos nuostatos gali prieštarauti Konstitucijai, Seimo nariai turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl galimo prieštaravimo ir arba pašalinti tuos dvejojimus, arba patvirtinti“, – sakė lygių galimybių kontrolierė.

Ramūno Aušroto komentaras: „Visiškai aišku, jog parnerystė yra tik visiškai mažas žingsnelis ir tarpinis žingsnelis link visiško tos pačios lyties porų lygiateisiškumo. Kitai tariant, to seks santuoka ir įvaikinimas. Dar naivių, apart liberalkatalikų, yra? Ir aišku, duoti pinigų“.

JŠ pagal Ramūnas Aušrotas ir www.lrt.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

Kovo 25 dienos Rusijos paaukojimo svarba ir pasekmės – Roberto de Mattei

Kokia yra popiežiaus Pranciškaus 2022 m. kovo 25 dieną Šv. Petro bazilikoje atlikto Rusijos ir Ukrainos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai svarba?

Apsireiškimo Fatimoje metu, 1917 m. liepos 13 d., Dievo Motina paskelbė trims piemenėliams: „…Aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais.“ 1929 m. birželio 13 d. Tuy vienuolyne, privataus apreiškimo vienai iš Fatimos regėtojų seseriai Liucijai metu, Dievo Motina paskelbė: „Atėjo akimirka, kurią Dievas skatina Šventąjį Tėvą vienybėje su visais pasaulio vyskupais atlikti Rusijos paaukojimą mano Nekaltajai širdžiai. Jis pažada šiuo būdu ją išgebėti.“

Nei Pijus XI, nei jo įpėdiniai neišpildė šio prašymo; kiekvienas vykdytas paaukojimas buvo tik dalinis. Pijus XII 1952 m. paaukojo Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai, bet šiame paaukojime nedalyvavo pasaulio vyskupai. Jonas Paulius II 1984 m. pavartojo neologizmą „pavedu“ vietoje termino „paaukoju“ ir konkrečiai nepaminėjo Rusijos. Tačiau Dievo Motinos išsakytos sąlygos išpildytos popiežiaus Pranciškaus atliktame akte, tokiais žodžiais:

„Todėl, Dievo Motina ir mūsų Motina, iškilmingai pavedame ir paaukojame save, Bažnyčią ir visą žmoniją, ypač Rusiją ir Ukrainą, tavo Nekalčiausiajai Širdžiai. Priimk šį mūsų pasiaukojimą, kurio žodžius tariame su pasitikėjimu ir meile; suteik, kad liautųsi karas ir pasaulyje įsiviešpatautų taika. Iš tavo Širdies išsiveržęs „Taip“ atvėrė istorijos duris Taikos Kunigaikščiui; tikime, kad per tavo Širdį vėl ateis taika. Tau mes paaukojame visos žmonių šeimos ateitį, tautų poreikius ir lūkesčius, pasaulio nerimą ir viltis.“

Ukrainos pridėjimas prie Rusijos yra visiškai tinkamas: viena vertus, Kijevas yra rusiškosios civilizacijos lopšys; antra vertus, 1917 m. Ukraina buvo Rusijos imperijos dalis. Termino „iškilmingai“ panaudojimas suteikia ypatingą svarbą Šventojo Tėvo aktui, atliktam Šv. Petro bazilikoje asketiškos atgailos ceremonijos metu. Bazilikos centre buvo ne popiežius, o Fatimos Dievo Motinos statula, su karūna ant galvos ir rožančiumi rankose, stovinti priešais ryškiai apšviestą altorių virš šv. Petro palaikų. Tie, kurie tikėjosi, jog į ceremoniją bus įterpta desakralizacijos ir nutolimo nuo Bažnyčios papročių bei tradicijų veiksmų, buvo nustebinti. Popiežius Pranciškus atliko šį aktą apsuptas kardinolų, vyskupų, diplomatinio pasaulio atstovų, kunigų, vyrų ir moterų vienuolių ir paprastų tikinčiųjų: tai buvo beveik katalikiškojo pasaulio mikrokosmosas. Tuo pačiu metu visur aplink pasaulį tūkstančiai vyskupų ir kunigų jungėsi kalbėdami paaukojimo žodžius. Šalia popiežiaus sosto nejudėdami stovintys šveicarų gvardiečiai gaivino ankstesnes istorines akimirkas – tolimas, bet niekada neištrintas iš istorijos.

Beveik visuotinai sutariama, kad paaukojimas atitiko Dievo Motinos sąlygas, išsakytas trims piemenėliams Fatimoje. Keli tam nepritariantys balsai daugiau kalba ne apie patį aktą, bet apie Pranciškaus asmenį, kuris laikomas netinkamu atlikti tokios antgamtinės svarbos veiksmą. Bet reikia pasakyti, kad kai kurių iš šių asmenų nuomone, popiežius Pranciškus nebėra popiežius. Jeigu Pranciškus nebėra teisėtas popiežius, akivaizdu, jog aktas yra nelegitimus ir negaliojantis. Ir atvirkščiai, jeigu nepaisant visų rezervacijų jo asmens atžvilgiu jis užima Šv. Petro Sostą teisėtai, jo atliktas aktas tikrai yra legitimus – aišku, priklausomai nuo jo turėtos intencijos, kurią žino tik Dievas.

Gali atrodyti paradoksalu, kad toks sekuliarizacijai atviras popiežius kaip Pranciškus atlieka aktą, kuris pačia savo esme neigia sekuliarizmo principus. Sekuliarizacija yra vis didesnio Dievo pašalinimo iš viešosios erdvės procesas. Tuo tarpu paaukojimas patvirtina Dievo valdžią tautoms ir visuomenei kaip tokiai. Tai yra priežastis, kodėl progresyvieji teologai ir „minimalistai“ mariologai visada priešinosi termino „paaukojimas“ naudojimui viešajame ir individualiame lygmenyje. Vatikano II susirinkimo metu kun. Yves Congaras (1904-1995) savo Dienoraštyje pažymėjo: „Vykdau sunkiausią įmanomą kampaniją prieš pasaulio paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai, nes matau, kad tai gali vesti į tam tikro judėjimo susiformavimą.“ (Diario del Concilio: 1966-1969, Edizioni San Paolo, 2005, p. 120)

Panašiai savo po mirties išleistame esė „Paaukojimas ar pavedimas“ rašė monfortietis kun. Stefano De Fiores (1933-2012): „sunku suprasti siūlančiuosius grįžti prie „paaukojimo Marijai ar nekaltajai Marijos širdžiai“ vien dėl to, kad Fatimoje Dievo Motina naudojo tokią kalbą.“ Jis prideda: „1917 m. buvo visiškai normalu kalbėti taip, kaip kalbėjo Dievo Motina. Neleidžiame sau kritikuoti kalbos, kurią ji pasitelkė tuo konkrečiu istorijos momentu. Tačiau šiandien Bažnyčia pasirinko biblinį-teologinį kelią, kuris reikalauja tikslesnio kalbos naudojimo, kuomet kalbama apie Kristų ar Mariją.“ (Viva Pastorale, Nr. 5, 2012, p. 30)

Praėjus dešimčiai metų po kun. De Fiores mirties, atrodo, kad Dievo Motina apvertė situaciją ir neatsižvelgė į jai dalinamas teologijos pamokas. Ir tam Ji pasirinko ne ką kitą, o popiežių, kuris atrodytų mažiausiai tinkamas nulemti „grįžimą prie paaukojimo Marijai“. Popiežius Pranciškus neatliko paaukojimo Nekaltajai Širdžiai, kuomet lankėsi Fatimoje 2017 m. gegužės 12-13 dienomis. Be to, 2019 m. gruodžio 12 d., Gvadelupės Dievo Motinai skirtų Mišių metu jis netgi paneigė Dievo Motinos kaip Bendraatpirkėjos titulą. Tačiau kovo 25 d. jis netikėtai išpildė Fatimos Dievo Motinos prašymus.

Ar popiežius Pranciškus supranta šio akto istorinę reikšmę? Ceremonijos metu ir po jos sekusiomis dienomis popiežius atrodė silpnos sveikatos ir beveik priblokštas įvykių. Faktas, kad paaukojimas išpildė Dievo Motinos išsakytas sąlygas, dar nereiškia, kad virš žmonijos pakibusi bausmė bus atitraukta. Kad tai įvyktų, paaukojimą turi sekti pirmųjų mėnesio šeštadienio atsilyginimo praktika ir – svarbiau už viską – stipri atgailos dvasia. Šių sąlygų išpildymo dar trūksta ir pasaulis vis dar grimzda į bedugnę, tačiau kovo 25 d. paaukojimas mums skelbia, jog Fatimos pranašystės išsipildymo laikas artėja. Tai reiškia didį apvalymą ir, labiau už viską, galutinį Nekaltosios Marijos Širdies triumfą.

Savo 1936 m. gegužės 18 dienos laiškė kun. Goncalvesui sesuo Liucija atsimena pokalbius su Dievo Motina Rusijos paaukojimo tema, vykusius 1929 m.:

„Artimai kalbėjau su Viešpačiu šia tema; ir visai neseniai klausiau Jo, kodėl Jis neatverčia Rusijos be Šventojo Tėvo atlikto paaukojimo. „Todėl, kad noriu, jog visa mano Bažnyčia pripažintų šį paaukojimą kaip Nekaltosios Marijos Širdies triumfą, taip išplečiant pamaldumą Jai ir greta pamaldumo mano Dieviškajai Širdžiai iškeliant pamaldumą šiai Nekaltajai Širdžiai.“ Bet, o Dieve, Šventasis Tėvas netikės manimi, jeigu Tu pats nesujudinsi jo ypatingu įkvėpimu. „Šventasis Tėvas! Labai daug melskis už Šventąjį Tėvą. Jis tai padarys, bet bus jau per vėlu! Nepaisant to, Nekaltoji Marijos Širdis išgelbės Rusiją. Ji buvo Jai patikėta.”

Fatima neskelbia pasaulio pabaigos ar antikristo atėjimo, bet Nekaltosios Marijos Širdies triumfą, o tai yra krikščioniškoji civilizacija – šventa, nes palenkta Dievui, ir taiki, nes nusilenkusi amžinajam Dievo Sūnui, tapusiam žmogumi, kurio vardas yra Taikos Kunigaikštis, kaip 1951 m. gruodžio 24 dieną Jį pavadino Pijus XII ir kaip kovo 25 dieną vėl tai padarė popiežius Pranciškus. Rusijos paaukojimas priartins Nekaltosios Širdies triumfo valandą, į pasaulį atnešdamas naujų atsivertimo malonių. To pakanka, kad pamaldieji Fatimos žinios sekėjai būtų pripildyti džiaugsmo šiuo tamsiu mūsų istorijos metu.

Roberto de Mattei

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

RUSIJOS IR UKRAINOS PAAUKOJIMO NEKALTAJAI MARIJOS ŠIRDŽIAI AKTAS

Kovo 25-ąją, penktadienį, per atgailos pamaldas Šv. Petro bazilikoje popiežius Pranciškus paaukos Ukrainą ir Rusiją Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. Pamaldos Vatikano šv. Petro bazilikoje prasidės 17 val. Romos laiku (Lietuvos laiku – 18 val.). Tiesioginė transliacija iš Vatikano – per LRT Plius televiziją ir jutūbo Vatican Media Live kanale.

O Marija, Dievo Motina ir mūsų Motina, kreipiamės į tave šią sielvarto valandą. Tu esi mūsų Motina, tu mus myli ir pažįsti: niekas, kas mums svarbu, nėra nuo tavęs paslėpta. Gailestingumo Motina, daug kartų esame patyrę tavo švelnią globą, ramybę mums teikiantį tavo artumą. Tu visada vedi mus pas Jėzų, Taikos Kunigaikštį.

Tačiau mes nuklydome nuo taikos kelio. Pamiršome praėjusio šimtmečio tragedijų pamokas, milijonus žmonių, žuvusių pasauliniuose karuose. Nepaisome įsipareigojimų, kuriuos prisiėmėme kaip tautų bendrija, ir išduodame tautų taikos svajones bei jaunimo viltis. Susirgome godumu, užsisklendėme nacionalistiniuose interesuose, leidome, kad mus paralyžiuotų abejingumas ir savanaudiškumas. Ėmėme nepaisyti Dievo, gyventi su savo melu, kurstyti agresiją, naikinti gyvybes ir kaupti ginklus, pamiršdami, kad esame savo artimo ir mūsų bendrų namų sergėtojai. Karu išdarkėme žemės sodą, nuodėme sužeidėme Tėvo, kuris nori, kad būtume broliai ir seserys, širdį. Tapome abejingi visiems ir viskam, išskyrus save. Su gėda sakome: „Atleisk mums, Viešpatie!”

Nuodėmės skurde, mūsų nuovargyje ir silpnume, blogio ir karo neteisybės slėpinyje tu, šventoji Motina, mums primeni, kad Dievas mūsų neapleidžia, bet ir toliau žvelgia į mus su meile, trokšdamas mums atleisti ir mus prikelti. Tai jis davė mums tave ir tavo Nekalčiausiojoje Širdyje suteikė prieglobstį Bažnyčiai ir žmonijai. Dėl Dievo gerumo tu esi su mumis ir švelniai mus vedi net per tamsiausius istorijos vingius.

Tad bėgame pas tave, beldžiamės į tavo Širdies duris, mes, tavo mylimi vaikai, kurių niekada neapleidi ir kuriuos ragini atsiversti. Šią tamsią valandą ateik mums į pagalbą ir mus paguosk. Kartok kiekvienam iš mūsų: „Štai aš, tavo Motina“. Tu žinai, kaip atitirpinti mūsų širdis ir išnarplioti mūsų laikų mazgus. Į tave sudedame savo viltis. Žinome, kad ypač išmėginimų metu tu nepaniekini mūsų prašymų ir ateini mums į pagalbą.

Tu Galilėjos Kanoje paankstinai savo sūnaus veiklos pradžią ir pasaulis pamatė pirmąjį Jėzaus stebuklą. Kai šventė virto liūdesiu, tu jam pasakei: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). O Motina, sakyk tai dar kartą Dievui, nes šiandien baigėsi vilties vynas, džiaugsmas išblėso, išskydo brolybė. Mes iššvaistėme žmogiškumą, praradome taiką. Išmokome smurto ir naikinimo. Mums skubiai reikia tavo motiniškos pagalbos.

Tad priimk, Motina, šį mūsų maldavimą.
Tu, Jūros Žvaigžde, neleisk mums nuskęsti karo audroje.
Tu, Naujosios Sandoros Skrynia, įkvėpk susitaikymo projektus, rodyk į jį kelius.
Tu, Dangaus Žeme, sugrąžink į pasaulį dieviškąją darną.
Užgesink neapykantą, numalšink kerštą, išmokyk mus atleisti.
Išgelbėk mus nuo karo, apsaugok pasaulį nuo branduolinės grėsmės.
Rožinio Karaliene, pažadink mumyse troškimą melstis ir mylėti.
Žmonijos Karaliene, parodyk žmonėms brolybės kelią.
Taikos Karaliene, išmelsk pasauliui taiką.

Tavo ašaros, Motina, teišjudina mūsų užkietėjusias širdis. Tegul dėl tavo ašarų vėl pražysta šis slėnis, kurį mūsų neapykanta pavertė dykuma. Ginklų žvangesiui dar netylant, tegul tavo malda mus nuteikia taikai. Tegul tavo motiniškos rankos švelniai paliečia tuos, kurie kenčia ir bėga nuo bombų. Tegul tavo motiniškas apkabinimas paguodžia tuos, kurie buvo priversti palikti savo namus ir šalį. Tegul Tavo Sopulingoji Širdis mus paskatina atjausti, atverti duris ir rūpintis sužeistais bei atstumtais žmonėmis.

Šventoji Dievo Motina, kai tu stovėjai prie kryžiaus, Jėzus, matydamas šalia esantį mokinį, pasakė tau: „Štai tavo sūnus“ (Jn 19, 26): taip jis tau patikėjo kiekvieną iš mūsų. Paskui mokiniui ir kiekvienam iš mūsų jis tarė: „Štai tavo motina“ (27 eil.). Motina, mes norime priimti tave į savo gyvenimą ir istoriją. Šią valandą pavargusi ir nusiminusi žmonija kartu su tavimi stovi prie kryžiaus. Žmonija nori paaukoti save tau, o per tave – Kristui. Tave su meile gerbiančios ukrainiečių ir rusų tautos kreipiasi į tave, nes tavo Širdis plaka joms ir visoms karo, bado, neteisybės bei vargo draskomoms tautoms.

Todėl, Dievo Motina ir mūsų Motina, iškilmingai pavedame ir paaukojame save, Bažnyčią ir visą žmoniją, ypač Rusiją ir Ukrainą, tavo Nekalčiausiajai Širdžiai. Priimk šį mūsų pasiaukojimą, kurio žodžius tariame su pasitikėjimu ir meile; suteik, kad liautųsi karas ir pasaulyje įsiviešpatautų taika. Iš tavo Širdies išsiveržęs „Taip“ atvėrė istorijos duris Taikos Kunigaikščiui; tikime, kad per tavo Širdį vėl ateis taika. Tau mes paaukojame visos žmonių šeimos ateitį, tautų poreikius ir lūkesčius, pasaulio nerimą ir viltis.

Tegul per tave žemėje išsilieja Dievo gailestingumas ir mūsų dienos vėl tegul slenka pagal švelnų taikos ritmą. Moterie, ištarusi „Taip“, ant kurios nužengė Šventoji Dvasia, sugrąžink į mūsų tarpą Dievo darną. Tu, kuri esi „gyvasis vilties šaltinis“, sudrėkink išdžiūvusias mūsų širdis. Tu, kuri savo įsčiose nuaudei Jėzaus žmogystę, padaryk mus bendrystės kūrėjais. Tu, kuri vaikščiojai mūsų keliais, vesk mus taikos takais. Amen.

JŠ pagal www.vatican.va

Kategorijos
NUOMONĖS

Sąlygos, kad Rusijos paaukojimas būtų visiškai veiksmingas!

Kovo 25 dieną Popiežius Pranciškus kartu su visais pasaulio vyskupais ruošiasi paaukoti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai. Kokios sąlygos turi būti įvykdytos, kad šis aktas būtų visiškai veiksmingas? Žinoma, kad popiežiai jau kelis kartus bandė paaukoti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai, tačiau visi šie bandymai buvo netikslūs.

Kad tiksliai suprastume, ko Dievo Motina prašo, palyginkime Jos prašymą Tuy, Ispanijoje su žodžiais, kuriuos Ji ištarė 1917 m. liepą. 1917 m. liepos 13 d. Dievo Motina paskelbė: „Ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais (mėnesių) šeštadieniais. Jei mano norai išsipildys, Rusija atsivers ir įsiviešpataus taika“.

Nekaltoji pasakė ne „Mano noras“, bet „Mano norai“, todėl reikia juos abu išpildyti…. Jei mano norai išsipildys, Rusija atsivers ir įsiviešpataus taika“. Nekaltoji pasakė ne „Mano noras“, bet „Mano norai“, todėl reikia išpildyti abu.

1929 m. birželio 13 d. Tuy mieste Dievo Motina pateikė keturias Rusijos konsekracijos sąlygas, prašydama, kad Šventasis Tėvas:

  1. vienybėje su visais pasaulio vyskupais
  2. paaukojo
  3. Rusiją
  4. Nekaltajai Marijos Širdžiai.

1930 m. gegužės 13 d. sesuo Liucija paaiškino dangaus valią ir nurodė dar dvi sąlygas:

  1. iškilmingas atgailos aktas ir Rusijos paaukojimas Švenčiausioms Jėzaus ir Marijos Širdims
  2. pažadas, kad pasibaigus persekiojimo laikotarpiui (kurį sukėlė Rusijos klaidos), Jis patvirtins ir rekomenduos praktikuoti atgailos pamaldumą

1942 m. sesuo Liucija atskleidė antrąją paslapties dalį bei prašymą paaukoti Rusiją. Nuo to laiko įvairūs popiežiai atliko konsekracijos aktus, kurie, nors iš dalies ir atitiko Dievo Motinos prašymą, tačiau ne visai išpildė Jos norus. Lentelėje parodyta, kiek Pijaus XII, Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II konsekracijos aktai susiję su šešiais pirmiau išvardytais reikalavimais.

Pastabos:

  1. Paulius VI nedavė jokio įsakymo vyskupams. Jonas Paulius II tik paskelbė, kad konsekracijos aktas buvo atliktas „dvasinėje bendrystėje“ su vyskupais.
  2. šių veiksmų metu buvo vartojami žodžiai „pasitikėti“, o ne „paaukoti“.
  3. Pijus XII naudojo formulę „[…] ypač tiems, kurie Tau rodo ypatingą pamaldumą ir kurių šalyse nėra namų, kuriuose nebūtų garbinami Tavo šventieji paveikslai“. Jonas Paulius II vartojo šiuos posakius:“Ypatingu būdu pavedame Tau ir pašvenčiame tuos žmones ir tas tautas, kurioms labiausiai reikia šio pavedimo ir pašventimo“ ir „ypač tas tautas, kurių pašventimo ir pavedimo Tu iš mūsų tikiesi“.

„Visiems šiems bandymams pašventinti Rusiją bendra tai, kad nė vienas iš jų nebuvo susijęs su viešu atgailos aktu ir nė vienas popiežius nepatvirtino atgailos komunijos pirmaisiais mėnesio šeštadieniais. Iš aštuonių paminėtų aktų tik penkiuose buvo pavartotas tinkamas žodis „paaukojimas“. (consecratio), tik Pijaus XII paaukojimas buvo skirta Nekaltajai Marijos Širdžiai, o Jonas Paulius II buvo vienintelis popiežius, kuris stengėsi įtraukti vyskupus. Rusija buvo paminėta tik vieną kartą – 1952 m.; septynis kartus ši šalis buvo pamiršta arba paminėta bendrais bruožais.

Darytina išvada, kad nors minėti pasaulio pašventinimai davė tam tikrų vaisių, Rusijos pašventinimas Nekaltajai Marijos Širdžiai dar nebuvo įvykdytas taip, kaip prašė Dievo Motina. Šią išvadą patvirtina du faktai. Pirma, praėjus 25 metams po paskutinio pašventinimo, Fatimoje paskelbtas Rusijos atsivertimas vis dar neįvyko. Antra, sesuo Liucija, nepaisant daugelio priešingų nuomonių, iki pat 1989 m. tvirtino, kad iki tol atlikti konsekracijos aktai neatitiko Dievo Motinos norų.“ – Karolis Stehlinas, „Paskutiniųjų laikų kelrodė žvaigždė“, III dalis

Ar popiežiaus Pranciškaus Rusijos paaukojimo aktas bus tobulas?

Kurdami šį straipsnį nežinojome popiežiaus Pranciškaus Rusijos ir Ukrainos paaukojimo akto turinio. Dabar jau žinome tekstą ir galime daryti ribotas išvadas. Atrodo, kad tai turėtų būti vienas tobuliausių tokio pobūdžio aktų.

Popiežius Pranciškus ištars žodį „Rusija“ kartu su žodžiu „Ukraina“, paaukos Rusiją ir Ukrainą Nekaltajai Marijos Širdžiai ir tai padarys pakvietęs visus pasaulio vyskupus dalyvauti šiame paaukojimo akte.

Jonas Šaulys