Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Žydų podkasteris Ericas Weinsteinas diskusijoje apie lotyniškąsias mišias sako, kad “Vatikano II Susirinkimas galėjo būti didelė klaida!”

Žydų podkasto vedėjas Erikas Veinšteinas (Eric Weinstein) diskusijoje apie tradicines lotyniškas Mišias pareiškė, kad “Vatikano II Susirinkimas galėjo būti didelė klaida”.

Dalyvaudami Kriso Viljamsono (Chris Williamson) podkaste, E. Veinšteinas ir K. Viljamsonas diskutavo apie augantį tradicinių lotyniškų Mišių populiarumą tarp Jungtinių Valstijų jaunimo.

“Viena iš sparčiausiai augančių konfesijų (kalbant) apie bažnyčios lankomumą Amerikoje yra tai, kad visos jos yra lotyniškos. Ar esate apie tai girdėję?” paklausė Viljamsonas. “Ji masiškai auga jaunesnio nei 30 metų amžiaus demografinėje grupėje ar panašiai; visa tai vyksta lotyniškai!”

“O tai gali būti nuostabu, tiesa?” Veinšteinas atsakė.

“Vatikano II Susirinkimas galėjo būti savotiška didelė klaida”, – pareiškė jis.

“Kaip tai?” Viljamsonas paklausė.

“Nes kai esi priverstas iš tikrųjų kovoti su tuo, kokie tie žodžiai yra šiuolaikiniame kontekste, jie neturi tokios galios, kokią kartais turi kaip “užkeikimas”, – atsakė Vainšteinas.

Viljamsas sakė, kad “sunku išjungti labai specifinį kritiškai budrų analitinį protą, kai tai, ką tu nori pabandyti padaryti, yra leisti patirčiai tave nuplauti, todėl galbūt… nebent laisvai moki lotynų kalbą, (ne)sugebi tiesiog mėgautis patirtimi, o galbūt tai ir yra didžioji dalis to, ką darė religinės apeigos; galbūt tai iš tikrųjų nebuvo susiję su žodžiais”.

1963 m. gruodį paskelbus Vatikano II Susirinkimo konstituciją apie šventąją liturgiją “Sacrosanctum Concilium”, iš teologų sudaryta institucija, vadinama “konsiliumu”, buvo įsteigta Romos apeigynui reformuoti. 1969 m. popiežius Paulius VI paskelbė naująsias Mišias (Novus Ordo Missea), kurios daugelyje katalikų vyskupijų faktiškai pakeitė Tradicines Lotyniškąsias Mišias (TLM).

Be to, kad didžioji dalis Mišių kalbama ne lotyniškai, o vietine kalba, Naujosiose Mišiose taip pat daug mažiau oracijų ir kitų pamaldumo ženklų. Tik apie 13 % senųjų Mišių maldų buvo perkelta į Naująjį mišiolą be pakeitimų. Išbraukta daug nuorodų į pragarą, nuodėmę ir malonę. Naujosios Mišios buvo kritikuojamos dėl to, kad jose šventųjų Mišių, kaip aukos, pobūdis tapo mažiau akivaizdus nei TLM. Liturginių pakeitimų ir jų kritikos laikas apibendrintas antrojoje trilogijos “Amžių Mišios” dalyje, pavadintoje “Tobula audra”.

Pastaraisiais dešimtmečiais tiek katalikai, tiek nekatalikai pasisakė prieš TLM panaikinimą. Garsiausias pavyzdys – kreipimasis į popiežių Paulių VI leisti naudoti TLM grupei intelektualų ir menininkų, tarp kurių buvo daug nekatalikų. Šis laiškas paskatino Paulių VI pasirašyti vadinamąjį “Agatha Christie indultą”, pavadintą garsiausios kreipimosi signatarės vardu, kuriuo buvo suteiktas leidimas švęsti senosios formos Mišias Anglijoje ir Velse.

2007 m. popiežius Benediktas XVI paskelbė motu proprio Summorum Pontificum, kuriuo leido plačiai naudoti Tridento Mišias ir patvirtino, kad Naujosios Mišios niekada nepanaikino TLM.

Aiškinamajame laiške, lydinčiame Summorum Pontificum, Benediktas garsiai rašė apie TLM: “Tai, ką ankstesnės kartos laikė šventa, išlieka šventa ir didinga ir mums, ir tai negali būti staiga visiškai uždrausta ar net laikoma žalinga.”

2021 m. liepą popiežius Pranciškus panaikino popiežiaus Benedikto visuotinį leidimą švęsti senąsias Mišias, paskelbdamas prieštaringai vertinamą motu proprio Traditionis Custodes, kuriuo apribojo TLM naudojimą.

Pagal www.lifesitenews.com

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Homoseksualumas Šv. Rašte ir katalikiškoje tradicijoje

Lietuvos katalikai eilinį kartą susiduria su iš išorės primetama brutalia ideologija. Homoseksualų buvo visais laikais ir visose kultūrose, tačiau po II pasaulinio karo atsiradusi gėjų ideologija ir ja besiremiantis klubų, lobistinių grupių, visuomeninių organizacijų ir žiniasklaidos tinklas yra unikalus reiškinys žmonijos istorijoje.

Niekuomet nebuvo taip agresyviai ir begėdiškai skleidžiama tokia akivaizdžiai klaidinga ir amorali idėjų sistema, kurią popiežius Jonas Paulius II pavadino „blogio ideologijos dalimi“[1]. Nors po nacizmo ir komunizmo žlugimo buvo kalbama apie ideologijų (kaip dirbtinių, totalių, realybę iškreipiančių ir jėga platinamų religijos pakaitalų) mirtį, tačiau gėjų ideologijos iškilimas rodo, kad visuomenės dauguma mąsto ideologiškai ir pasiduoda manipuliacijai. Šiai tendencijai galime pasipriešinti tik prisiminę sveikos filosofijos principus, o ypač Šv. Rašto ir Bažnyčios mokymą.

„Blogio ideologija“

Visais laikais buvo žmonių, jaučiančių lytinį potraukį tos pačios lyties asmenims (homoseksualus polinkis); atliekančių iškreiptus lytinius aktus su savo ar kitos lyties žmonėmis (sodomija); dėl organinių ar grynai psichinių priežasčių nepakenčiančių savo lytiškumo ir norinčių pakeisti lytį (transseksualumas, kuris nebūtinai yra homoseksualus); pasidavusių obsesiniam, įkyriam rafinuotų lytinių potyrių ieškojimui. Šie reiškiniai, priešingi sveikai prigimčiai ir lytiškumo paskirčiai, sveikos sąžinės visuomet laikyti amoraliais ir smerktinais, jiems nepritaria nė viena iš didžiųjų pasaulio religijų.

Modernioji psichologija ir psichiatrija nuo pat homoseksualaus polinkio tyrimų pradžios XIX a. viduryje jį laikė psichinio pobūdžio anomalija, asmenybės sutrikimu, „sindromu“, kurį galima ir reikia gydyti. Tačiau XX a. pabaigoje šis polinkis ne tik „reabilituotas“, bet ir apipintas įvairiomis pateisinančiomis idėjomis.

Gėjų ideologija skelbia dvi teorijas: „esencializmą“ (nepriklausomai nuo kultūros dalis žmonių turi genų, smegenų veiklos nulemtą, įgimtą orientaciją, kuri lemia lyt. elgseną) ir „konstrukcionizmą“ (visi žmonės turi daugiau ar mažiau homoseksualumo, seksualinis elgesys yra be galo įvairus, visuomenės kultūrinės ir moralinės nuostatos „konstruoja“ įvairius to elgesio tipus, vienus laiko „normaliais“, kitus smerkia, bet tai tik paprotys ir susitarimas). Abi teorijos sutaria, kad homoseksualus polinkis priklauso sveikai žmogaus prigimčiai ir esąs normalus psichiniu bei moraliniu požiūriu. Remiantis esencializmu, sukurta teisinė „seksualinės orientacijos“ sąvoka, susikūrė specifinė gėjų subkultūra, o remiantis konstrukcionizmu, neigiama nekintamos žmogaus prigimties ir kartu prigimtinės teisės samprata, homoseksualus elgesys platinamas viso jaunimo tarpe, pvz., propaguojant Unisex madą, skatinamas „laisvas eksperimentavimas“ su savo lytiškumu. Šių teorijų paneigimas yra daugiau filosofijos ir kitų mokslų užduotis, apsiribosime tik citatomis iš Šv. Sosto dokumentų, natūralioje plotmėje ginančių sveiką žmogaus prigimties supratimą.

Kalbant apie bandymus psichologiškai paaiškinti homoseksualumą, tik paminėsime profesorius Popiežiškajame Laterano un-te Gianfrancesco Zuanazzi dėstomą[2] daugelio tyrinėtojų (Miller, Socarides, Giese ir kt.) įsitikinimą, kad homoseksualus polinkis kyla iš „narcisizmo“[3], nesveiko giluminio koncentravimosi į save, trukdančio užmegzti papildantį ryšį su kita lytimi. Seniau tai vadinta „inversiniu seksualumu“. Šis sutrikimas savo pobūdžiu skiriasi nuo paprasto egoizmo, tokio dažno ir tarp heteroseksualų. Dėl narcisizmo homoseksualai ypač linkę į autoerotizmą, pedofiliją, dažną partnerių keitimą, fetišizmą, jie negali sukurti į šeimą panašios sąjungos, kurioje iš tiesų mylėtų „kitą“, o ne vien save. Tai paaiškina faktą, kad jokioje kultūroje, toleravusioje homoseksualumą, nėra buvę pastovių homoseksualių „santuokų“ – savo geismui patenkinti nuolatinė socialinė institucija nereikalinga. Net ir daugelis šiandieninių gėjų pripažįsta, kad „santuokos“ įteisinimas jiems nereikalingas, jie pratę ieškoti atsitiktinių ir neįpareigojančių ryšių. Gėjų subkultūra plečiasi nuolatinio verbavimo, ypač paauglių suvedžiojimo keliu.

Nesigilinsime ir į homoseksualumo istoriją įvairiose pasaulio kultūrose, tik paminėsime žinomiausius faktus, kuriais mėgsta „didžiuotis“ gėjai. Jie turi sutikti, kad daugumoje pasaulio kultūrų homoseksualūs santykiai smerkti ar laikyti anomalija. Žinomos tik kelios išimtys, kurias galima paaiškinti pagonybės tamsos skatinamu nukrypimu nuo prigimtinės teisės (panašiu į žmonių aukas, kanibalizmą, vergiją). Tarp Amerikos indėnų buvo vyrų ir moterų transseksualų, vadintų „turinčiais dvi sielas“ (angl. two-spirit). Europos tyrinėtojai juos pavadino „berdašais“ (isp. bardaxa, pranc. bardache). Jie perimdavo kitos lyties aprangą, elgseną ir darbus, dažnai užsiimdavo šamanizmu. Moterys berdašės kariaudavo ir medžiodavo – jas XVI a. Brazilijoje stebėjo portugalai, todėl Amazonės upė pavadinta legendinių graikų moterų-karių vardu. Iš esmės tai nereiškė homoseksualumo pripažinimo: indėnai berdašus laikė trečiąja lytimi, jų elgesys buvo aiškiai reglamentuotas. Neberdašai homoseksualių santykių nepalaikydavo.

Kai kuriose primityviose kultūrose gyvavo pederastija kaip berniukų įvesdinimo į vyrus paprotys, esą skatinantis berniukų subrendimą. Pabrėžtina, kad tai buvo homoseksuali elgsena, o ne nuolatinė „orientacija“, suaugę berniukai sukurdavo šeimas, vyrai nepalaikydavo homoseksualių santykių su suaugusiais. Be to, iniciacija būdavo griežtai reglamentuota ir ritualizuota, niekur nebūdavo pripažįstamas nevaržomas lytinis palaidumas, skelbiamas gėjų ideologijos.

Panaši iniciacija dėl nežinomų priežasčių išliko ir klasikinėje Graikijoje. Berniukų (pais) auklėjimas (pedagogika) buvo siejama su erotiniais santykiais tarp vyro (erastes) ir 12–17 m. paauglio (eromenos). Paiderasteia buvo griežtai reglamentuota: neleisti santykiai su jaunesniais berniukais, santykiai vykdavo tik tarp laisvųjų piliečių, su berniuko tėvo sutikimu. Erastes dažniausiai būdavo vedęs, eromenos pasiekęs brandos taip pat vesdavo, todėl jų negalima laikyti „gėjais“ šiandienine prasme – tai ne homoseksuali „orientacija“, o tik elgsena. Vyrų prostitucija būdavo baudžiama. Apie moterų homoseksualumą nieko nežinoma, tėra spėliojimų remiantis Sapfo (VI a. pr. Kr.) poezija. Platono filosofija, klasikinė graikų literatūra ir mitologija aukština vyrišką „meilę“ kaip tobulesnę už įprastą šeimyninę. Šis papročių ir filosofijos iškrypimas senovės krikščionių apologetams pasitarnavo kaip argumentas prieš pagonybę.

„Romėnai vadino vyrų homoseksualizmą, praktikuotą su paaugliais… „graikiška yda“ (Horacijus, Ep. 2, 1, 156). Jie teisingai sakė, kad ji nežinota senesniais Romos laikais. Ji buvo kažkas visiškai svetima tradiciniam romėniškam mentalitetui, todėl jie absoliučiai ją smerkė. Tačiau jau Horacijaus laikais ji ėmė įsitvirtinti Romoje…“[4]. Senoji Romos teisė (Lex Scatinia) draudė pederastiją ir vyrų prostituciją, homoseksualumas gyvavo kaip visuomenės smerkiama blogybė.

Gėjų ideologai godžiai rankioja visus homoseksualumą bent primenančius atvejus iš pasaulio istorijos, valdovų, menininkų gyvenimo, siekdami sudaryti įspūdį, kad iškrypimas buvo visuotinai pripažįstamas, o jo smerkimas – greičiau išimtis. Žvelgdami per savo idėjos akinius, jie visur mato tai, kuo patys serga, nepagrįstais įtarinėjimais nesidrovi suteršti žymių žmonių ir net šventųjų atminimą. Kaip tendencingos, antikrikščioniškos gėjų propagandinės literatūros pavyzdį galima pateikti knygą „Homoseksualumo prigimties istorija“[5], beje, mūsų šalyje išleistą finansuojant Atviros Lietuvos Fondui.

Gėjų ideologija yra neatskiriama vadinamosios 1968-ųjų „kultūrinės revoliucijos“ dalis. Šios revoliucijos veikėjai kovai prieš krikščionybę, šeimą, dorovę ir socialinę tvarką mobilizavo marksizmą, psichoanalizę, sociologiją, seksologiją, feminizmą, budizmą, kovą už aplinkos apsaugą ir gyvūnų teises, ezoteriką, neopagonybę, roko muziką, jaunimo subkultūras, „neautoritetinę“ pedagogiką ir kitus reiškinius. Revoliucionieriai ėmėsi „žygio per institucijas“ ir dabar įtvirtina savo pasiekimus tarptautinėje bei nacionalinėje teisėje. Katalikų Bažnyčia (žr. Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumentus) teigia, kad šiai revoliucijai „katalikas privalo prieštarauti visomis galimomis priemonėmis ir viešai reikšti savo nepritarimą“. Šiam pasipriešinimui gali būti naudojamos visos moralinės teologijos ir tarptautinės teisės leidžiamos pilietinio nepaklusnumo formos.

Moralinė teologija apie gašlumą ir sodomiją

Homoseksualizmas pirmiausia yra moralinė problema, ir principus teisingam jos sprendimui gali duoti tik sveika etika bei Apreiškimu besiremianti moralinė teologija.

Pirmiausia turime skirti homoseksualų asmenį kaip žmogų ir kaip nusidėjėlį, po to – pirminį, iš dvasinio sutrikimo kylantį homoseksualų potraukį ir vidinį pritarimą jam, iš kurio kyla nuodėmė. Visi žmonės yra sutverti Dievo, už visus juos savo Kraują išliejo Jėzus Kristus, todėl jie verti pagarbos. Taigi gerbiame homoseksualą kaip žmogų, bet ne kaip gėjų. Gėjus kaip gėjus nusipelno tik pasmerkimo, tačiau visų žmonių, taip pat ir nusidėjėlių atžvilgiu galioja artimo meilės įsakymas bei pareiga jiems padėti atsiversti. Šia prasme galime pripažinti „homofobijos“[6] nekrikščioniškumą – negalima homoseksualų „nurašyti“ ir prakeikti, nieko nepadės emocinga neapykanta prieš „vištgaidžius“ ar „fags“. Homoseksualas yra ypatingas nusidėjėlis, jo nuodėmė kelia pavojų visuomenei, tačiau jis yra ir savo nuodėmės auka, nelaimingas žmogus. „Homofobijos“ skleidimas tik stiprina gėjų ideologiją, gėjai gali save vaizduoti kultūringu, pažangiu elitu, padugnių ir radikalų persekiojama mažuma, kurią visuomenė turi ginti taip pat, kaip žydus nuo antisemitų ar juodaodžius nuo rasistų.

Pradinis, dažniausiai paauglystėje pajuntamas ir savaime praeinantis potraukio tos pačios lyties žmonėms „atradimas“ dar nėra nuodėmė, tai tik sutrikimas, kurį privaloma tuoj pat pradėti koreguoti dvasinėmis ir psichoterapinėmis priemonėmis. Vidinis sutikimas su šia tendencija, pritarimas homoseksualioms mintims, jų išreiškimas elgsena ir bendravimu jau yra nuodėmingi veiksmai, už kuriuos žmogus atsakingas. Tai veda į sodomijos aktus ir įpratimą prie jų – sodomijos ydą.

Homoseksualus aktas yra nuodėmė, kuri priklauso gašlumo arba palaidumo, ištvirkimo (luxuria) ydai. Gašlumas yra priešingas vienai iš keturių pagrindinių (kardinalinių) dorybių – saikingumui arba susivaldymui. Saikingumas (temperantia) randa teisingą vidurį žmogui naudojantis savo geismais ir troškimais, ypač lyties, valgio, gėrimo, juslinių malonumų srityse. Žinoma, saikingumas nėra pati aukščiausia ir svarbiausia dorybė: daug svarbesnės taip vadinamos dieviškosios, mūsų santykius su Dievu reguliuojančios tikėjimo, vilties ir meilės dorybės, o iš kardinalinių dorybių svarbesnis protingumas ir teisingumas. Todėl luxuria pati savaime nėra didžiausia yda, jos aktai – ne sunkiausios nuodėmės: nuodėmės prieš Dievą (netikėjimas, stabmeldystė, vilties netekimas ir kt.) yra daug sunkesnės, o žmonių tarpusavio santykiuose didesnės nuodėmės yra žmogžudystė, didelis neteisingumas ir kt. Tačiau dėl gimtosios nuodėmės, kuri sužeidė mūsų prigimtį, ištvirkimas turi savyje nepaprastą galią užvaldyti visą žmogaus esybę, įtraukti į visų kitų rūšių nuodėmes. Todėl šventieji įsitikinę, kad būtent dėl šios ydos daugiausia sielų, net iš krikščionių tarpo, patenka į pragarą.

Šv. Grigalius Didysis[7] ir juo sekdamas šv. Tomas Akvinietis[8] skiria septynias didžiąsias arba kapitalines (iš lot. caput – galva) ydas: puikybę, gobšumą, gašlumą, pavydą, godumą, rūstumą ir tingumą. Iš šių ydų kaip slibino galvos auga visos kitos nuodėmės ir ydos. Ištvirkimas ar gašlumas, priešingas saikingumo dorybei priklausančiam skaistumui (castitas), yra netvarkingas lytinio malonumo geidimas. Lytinis geismas yra Dievo duotas potraukis, skirtas lengvesniam Jo palaiminimo vykdymui: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją“ (Pr 1,28). Tvarkingas, Dievo valią atitinkantis lyties naudojimas vyksta tik teisėtoje vieno vyro ir vienos moters santuokoje, kai aktas vykdomas natūraliai ir nedarant kliūčių naujos gyvybės pradėjimui. Visoks kitoks lyties geismo sužadinimas ir panaudojimas yra nuodėmė, dažniausiai sunki (mirtina). Tai nuodėmė prieš skaistumą, o kartais ir prieš teisingumą (svetimavimo atveju), sunkus nusižengimas šeštajam ir devintajam Dievo Įsakymams.

Katalikų moralės teologas Dominicus M. Prümmer OP perduoda visuotinį katalikišką mokymą, kad „tiesiogiai norimas lytinis geidimas ne teisėtoje santuokoje yra mirtina nuodėmė visa savo apimtimi, kurioje negali būti menkos materijos“[9]. Ką tai reiškia?

– Nuodėmė yra mirtina, kai žmogus atlieka dieviškajai teisei priešingą aktą gerai suprasdamas protu, norėdamas valia ir sunkiame dalyke (materijoje). Pavyzdžiui, pasisavinti kelis centus nėra mirtina vagystės nuodėmė, o didelę sumą – sunkus nusižengimas. Kiek supykus pastumti – lengvoji nuodėmė, o išmušti dantis ar net suluošinti – sunki. Lyties srityje tokio materijos menkumo ar lengvumo nėra, kadangi lytinis potraukis yra pats stipriausias žmogaus instinktas ir dėl gimtosios nuodėmės atnešto silpnumo greičiausiai išsprūstantis iš proto ir valios kontrolės, greičiausiai pavergiantis visą asmenį. „Kūno darbai žinomi: tai ištvirkavimas, gašlumas… Tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės“ (Gal 5,19–21).

– „Netiesiogiai norimas“ lytinis geidimas yra sunkiai apibrėžiamas. Tai valios aktas ir veiksmas, neturintis tiesioginio tikslo sužadinti lytinį geismą, tačiau žinant, kad tai bus betarpiška proga tokiam pavojui kilti, pvz., ėmimas skaityti blogos knygos ar laikraščio, ėjimas į blogą draugiją ar pasimatymą, nekuklumas aprangoje ar elgesyje ir kt. Tokiais atvejais gali būti menka materija, nesunki nuodėmė, tačiau ji panaši į vaikščiojimą bedugnės pakraščiu.

– Tiesiogiai norimas neleistino lytinio geismo sužadinimas net mintyse ilgesnį laiką, jau nekalbant apie įvykdytus aktus, ne santuokoje (arba ir santuokoje, jei sąmoningai užkertamas kelias gyvybės pradėjimui, pvz., naudojant kontracepciją), yra mirtina nuodėmė. Kas yra mirtina nuodėmė? Tai sunkus Dievo valios pažeidimas, žmogų sukūrusio ir savo Krauju atpirkusio Viešpaties Dievo atmetimas ir paniekinimas, kurio tiesioginė pasekmė – dvasinė sielos mirtis, visiškas malonės ir visų antgamtinių dorybių (išskyrus tikėjimo ir vilties, jei nuodėmė ne tiesiogiai prieš šias dorybes) praradimas. Jei žmogus padaro vieną vienintelę mirtiną nuodėmę ir tokioje būsenoje miršta be atgailos, jis pats save pasmerkia amžinai pragaro bausmei – amžinam ir neatšaukiamam atsiskyrimui nuo Dievo ir baisioms fizinėms bei dvasinėms kančioms.

„Kas tada galės išsigelbėti?“ (Mk 10,26). Taip, visi mes turime sieloje „geismo žaizdą“ (vulnus concupiscentiae), kuri mus nuo paauglystės iki senatvės traukia į gašlumo nuodėmes, ir kova prieš šią ydą yra viena iš sunkiausių dvasinio gyvenimo kovų. Ją laimėti galime tik su nuolatine Viešpaties malonės, Jo sakramentų (Sutvirtinimo, Atgailos, Santuokos, o ypač Eucharistijos) pagalba: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“ (Mk 10,27). Deja, šiandien skelbiama idėja, kad nežabotas ir santuokos nevaržomas lytinių geidulių kurstymas yra pats natūraliausias dalykas, priklausantis žmogaus prigimčiai ir būtinas psichinei sveikatai.

Teorinis seksualinio palaidumo teisinimas ir ypač gėjų ideologija iš esmės remiasi religine klaida, erezija, neigiančia vieną iš esminių krikščionybės dogmų – tikėjimą į gimtąją nuodėmę. „Aš gimęs su kalte, ir mano motina mane pradėjo su nuodėme“ (Ps 51,7) – visais laikais žmonės jautė, kad visų jų nuodėmių ir kaip bausmė už jas ateinančių nelaimių bei kančių priežastis yra esminis žmonių giminės nuodėmingumas. Mūsų prigimties sugedimas ir ligotumas yra betarpiška kiekvieno žmogaus patirtis, ją neigti gali tik apakęs, puikybe paremtai filosofijai pasidavęs žmogus. Dievo Apreiškimas paaiškino šio nuodėmingumo kilmę – tai pirmųjų žmonijos tėvų Adomo ir Ievos nuodėmė rojuje, dėl kurios jie neteko Dievo malonės ne tik sau, bet ir visiems savo palikuonims. „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5,12). Žinoma, šios gimtosios nuodėmės kiekvienas žmogus nepadaro suprasdamas protu ir norėdamas valia, tačiau tai yra „jo“ nuodėmė, nes jis negavo iš pirmųjų tėvų tos malonės, kurią galėjo gauti. Šv. Anzelmas rašo: „Asmuo [Adomas] padarė prigimtį nusidėjėle, o prigimtis daro asmenis [jo palikuonis] nusidėjėliais“[10]. Vos gimęs kūdikis jau yra nusidėjėlis, kuris negali patekti į amžinąjį gyvenimą su Dievu, jei nebus per Krikštą Jėzaus Kristaus išvaduotas nuo šios nuodėmės. Užaugęs jis tuoj pajus gimtosios nuodėmės pasekmes – kūno ir sielos galių nusilpimą, vidinę netvarką, su kuria reikia nuolat kovoti malda ir apsimarinimu. Visi turime „darbuotis savo išganymui su baime ir drebėdami“ (Fil 2,12). Kiekvienas esame įtrauktas į šią kovą, bet visais laikais daugelis žmonių ją pralaimėdavo, o šiandien imtas neigti net jos reikalingumas. Todėl reikia priminti, kad griežtas Bažnyčios požiūris į visas su lytimi susijusias gyvenimo sritis kyla ne iš „paniekos kūnui“, „nesveiko puritonizmo“, o iš realistinio suvokimo, kad kiekvienas iš mūsų nešiojamės savyje bombą, kuri gresia sprogti.

Jei bet koks paleistuvavimas yra mirtina nuodėmė, tai gal homoseksualūs aktai nėra kažkoks ypatingas blogis? Ne, mirtinos nuodėmės taip pat skiriasi viena nuo kitos sunkumu, priešinimosi Dievo valiai lygiu, taip pat savo pasekmėmis nusidėjėliui ir kitiems žmonėms. Visiškai aišku, kad tarp gašlumo nuodėmių veiksmai yra sunkesnė nuodėmė už netyras mintis ar žodžius, kad nuodėmės pagal lyties prigimtį (tarp vyro ir moters) nėra tokios sunkios kaip nuodėmės prieš prigimtį, iš kurių labiausiai paplitusi yra sodomos nuodėmė. Šv. Tomas rašo[11]:

Yda prieš prigimtį yra didžiausia iš gašlumo nuodėmių. Taip sako jau Augustinas: „Iš visų tų [nuodėmių] blogiausia yra ta, kuri vyksta prieš prigimtį“[12]… Prigimties tvarka yra iš paties Dievo. Todėl nuodėmėse prieš prigimtį, kuriose pažeidžiama pati gamtos tvarka, padaroma neteisybė pačiam Dievui, gamtos Tvarkytojui“.

Sodomos nuodėmę galima pavadinti įžūliausiu spjūviu Dievui į veidą, nes ji nukreipta prieš pačius žmogaus būties pamatus, švenčiausią sritį, betarpiškai susijusią su Dievo Sūnaus Įsikūnijimo paslaptimi. Todėl sodomija priskiriama ypatingai grupei nuodėmių, kurios pagal Šv. Rašto liudijimą „šaukiasi dangaus keršto“. Šios nuodėmės yra keturios: žmogžudystė (Pr 4,10), sodomija (Pr 18,20), našlių ir našlaičių engimas (Iš 22,22) ir nesumokėjimas algos už darbą vargšui (Iš 24,15). „Jos vadinamos nuodėmėmis, besišaukiančiomis dangaus, kadangi jų blogis ir ypač dėl jų daromas visuomenės tvarkos griovimas šaukia dangaus, prašydami teisingo keršto, ir būtent jau šioje žemėje“[13]. Sodomija tiesiogiai provokuoja Dievo bausmę dar šiame gyvenime, šiomis dienomis tokia bausme nedvejodami galime vadinti nepagydomą AIDS ligą, išplitusią pirmiausia dėl prigimčiai priešingų santykių. Žinoma, dabar AIDS suserga ir nekalti vaikai, bet tai tik viena iš baisių visuomenės sugedimo pasekmių. Deja, žmonės panaudoja šią ligą kitos nuodėmės – kontracepcijos naudojimo – propagavimui.

Šv. Tomas Akvinietis[14], sekdamas šv. Grigaliumi Didžiuoju[15], skiria aštuonias „gašlumo dukras“, šios ydos pasekmes: 1. Proto užtemimas; 2. Skubotumas veiksmuose; 3. Veiksmų neapgalvojimas; 4. Valios nepastovumas ir neatsparumas pagundoms; 5. Besaikė savimeilė; 6. Neapykanta Dievui, draudžiančiam nuodėmę; 7. Aistringa šio pasaulio meilė ir 8. Amžinojo gyvenimo baimė. Šios dukros ypač matomos sodomijai pasidavusio žmogaus sieloje: kažkoks užsispyręs apakimas, nenoras pripažinti savo ydos blogumo, nors jis akivaizdus; visiškas valios nusilpimas, pasinėrimas į vis rafinuotesnių geidulių bedugnę; narciziška savęs meilė, savo kūno ir grynai fizinio pasitenkinimo pavertimas gyvenimo tikslu; begalinė neapykanta Dievui ir visai Jo nustatytai pasaulio tvarkai, o ypač „normalams“, šeimoje gyvenantiems žmonėms.

Senasis Testamentas smerkia Sodomos nuodėmę

„Pradžios knygoje pateikiama kūrimo teologija duoda pagrindą tinkamam homoseksualumo problemų supratimui… Pagal savo paveikslą ir panašumą jis [Dievas] padaro žmogų kaip vyrą ir moterį. Taigi žmonės yra ne kas kita, kaip paties Dievo darbas, o per savo lyčių papildomumą jie yra pašaukti atspindėti vidinę Kūrėjo vienybę. Jie vykdo šį uždavinį ypatingu būdu: bendradarbiauja su juo perduodami gyvybę, kaip sutuoktiniai atiduodami save vienas kitam“[16].

„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos. Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!““ (Pr 1,27–28).

Šis palaiminimas nereiškia įsakymo tuoktis – Dievui pašvęsta mergystė krikščionių visuomet laikyta kilnesne už santuoką, nes ji daro žmogų panašesnį į Viešpatį Jėzų Kristų ir Nekaltąją Mergelę Mariją[17]. Bažnyčia nuo seniausių laikų įsakė visiems gavusiems aukštesniuosius (subdiakonato, anksčiau – diakonato) šventimus laikytis celibato – nebegyventi su žmona (jei buvo anksčiau vedę; žinoma, reikalingas žmonos sutikimas) ir nebeturėti su ja lytinių santykių. Visuomet drausta jau įšventintiesiems vesti. Dievui pašvęstas vienuolių ir dvasininkų luomas visais laikais buvo didžiausias Bažnyčios šventumo šaltinis, pasitaikydavusios dvasininkų nuodėmės, taip pat ir homoseksualizmas, tebuvo laikino nuosmukio ženklas, su kuriuo griežtai kovota. Šiandieninis homoseksualizmo išplitimas klero tarpe yra ne celibato, o destruktyvios Vatikano II Susirinkimo „reformos“, ypač visuotinio disciplinos nuosmukio vaisius. Protestantų naudojami „bibliniai“ argumentai prieš „celibatą, vedantį į homoseksualizmą“ reiškia Biblijos supriešinimą su visa krikščionijos tradicija, jie netiesiogiai skatina šventvagiškas gėjų teorijas, kad ir „celibato“ besilaikę Jėzus Kristus bei apaštalas Jonas linko į tai[18].

Dievas nuodėmes prieš prigimtį baudė ypač griežtai:

„Tuomet Viešpats tarė: „Šauksmo prieš Sodomą ir Gomorą taip padaugėjo, ir jų nuodėmė tokia sunki, kad turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgiasi, kaip skelbia mane pasiekęs šauksmas“ (Pr 18,20–21).

„Jiems dar nesugulus, miesto vyrai – Sodomos vyrai, jauni ir seni, visi žmonės iki paskutinio – apsupo namus ir šaukė Lotui: „Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti“… Tuomet anie vyrai klausė Lotą: „Ką daugiau iš savųjų čia turi?.. Mes šią vietą tuojau sunaikinsime. Šauksmas prieš Sodomos žmones, pasiekęs Viešpatį, pasidarė toks garsus, kad Viešpats atsiuntė mus jos sunaikinti“… Tuomet Viešpats liejo ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį. Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija“ (Pr 19,4–25).

„Nėra jokios abejonės, kad čia morališkai pasmerkiami homoseksualiniai santykiai“, – moko Bažnyčia[19]. Tai vieninga žydų[20] ir krikščionių tradicija, nors gėjų teologai bando sumenkinti šios vietos reikšmę (esą Dievas baudė nesvetingumą, seksualinę prievartą apskritai). Sodoma ir Gomora tampa priešingumo Dievui simboliu visose ST knygose, nuolatiniu įspėjimu išrinktajai tauta ir jos kaimynams:

„Jeruzalė klumpa, ir Judas krinta… jie didžiuojasi savo nuodėmėmis kaip Sodoma ir neslepia jų. Vargas jiems! Jie patys užsitraukia nelaimę“ (Iz 3,8–9).

„Babilonas, karalysčių pažiba, chaldėjų šlovė ir pasididžiavimas, bus Dievo sunaikintas kaip Sodoma ir Gomora“ (Iz 13,19).

„Bet ką matau tarp Jeruzalės pranašų, tai tikrai baisu: jie svetimauja, veidmainiauja… Man jie visi kaip Sodoma, jos gyventojai kaip Gomora“ (Jer 23,14).

„Kaltė dukters, mano tautos, buvo didesnė už Sodomos nuodėmę. O ji buvo sugriauta vienu akimirksniu, nepakėlus prieš ją rankos“ (Raud 4, 6).

„Todėl, kaip aš gyvas, – tai Galybių Viešpaties, Izraelio Dievo žodis, – Moabas bus kaip Sodoma, o Amonas kaip Gomora: dilgėlių laukas, druskos dauba, amžina dykynė… Tai bus už jų išdidumą, nes jie tyčiojosi ir didžiavosi prieš Galybių Viešpaties tautą“ (Sof 2,9)[21].

Gėjų teologai teigia, kad nei vienoje iš šių įspėjančių vietų aiškiai nepasakyta, kad Sodoma bausta už homoseksualius santykius, kalbama apie „svetimavimą, veidmainiavimą“ (Jer 23,14), „išdidumą, tyčiojimąsi iš žydų tautos“ (Sof 2,9), neišmintingumą (Išm 10,6–8). Taip pat jie cituoja:

„Tavo vyresnioji sesuo yra Samarija…, o tavo jaunesnioji sesuo, gyvenusi į pietus nuo tavęs, yra Sodoma ir jos dukterys. Tu ne tik ėjai jų keliais ir elgeisi pagal jų bjauriuosius nusikaltimus, bet ir bemat tapai labiau ištvirkusi negu jos visuose savo keliuose. Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties Dievo žodis, – tavo sesuo Sodoma ir jos dukterys nedarė taip, kaip tu ir tavo dukterys. Išties tavo sesers Sodomos kaltė buvo įžūlus išdidumas! Ji ir jos dukterys buvo pertekusios duonos ir lengvai gyveno, bet neištiesė rankos vargšui ir beturčiui. Būdamos išdidžios, jos darė mano akyse bjaurius nusikaltimus, todėl ir pašalinau jas, kaip matei… Sugrąžinsiu jų tremtinius, Sodomos bei jos dukterų tremtinius, Samarijos bei jos dukterų tremtinius… Argi tavo sesuo Sodoma nebuvo priežodis tavo lūpose tavo įžūlaus išdidumo dieną, kol dar nebuvo žinomas tavo išdidumas?“ (Ezech 16, 46–57).

Taip, čia kalbama apie „išdidumą“, tačiau ir apie „ištvirkimą, bjaurius nusikaltimus“, apie kuriuos detaliai gėda ir kalbėti. Sodoma gyveno pertekliuje (todėl Lotas joje ir apsigyveno), iš kurio kilo puikybė ir pasileidimas, vedęs iki iškrypusių veiksmų – ir šiandien homoseksualizmas yra daugiausia turtingųjų šalių liga. Tai, kad Sodomoje neatsirado nė dešimties teisiųjų (Pr 18,32), žodžiai „visi žmonės iki paskutinio“ (Pr 19,4) tikriausiai nereiškia, kad visi Penkių miestų žmonės buvo homoseksualūs, tiesiog ši yda buvo priimtina visuomenės nesmerkiamai grupei, kuri grasino seksualine prievarta vyrams. Tai buvo lyg visų šios sugedusios visuomenės ydų (puikybės, negailestingumo vargšams ir kt.) viršūnė, Dievo kantrybės viršijimas.

Tai, kad išrinktosios tautos nuodėmės (tikriausiai turima omeny ir Baalio kulte praktikuota vyrų prostitucija[22]) virš ydavo (plg. Raud 4, 6; Ezech 16, 47) Sodomos nuodėmes, bet Izraelis nebūdavo taip baisiai nubaudžiamas, liudija tik begalinį Dievo gailestingumą. Tiesa, kai buvo atliktas analogiškas nusikaltimas Gibėjoje, bausmė įvyko, nors ir ne betarpiškai iš Dievo:

„Įsismaginus jų [levito iš Betliejaus ir jį vaišinančio šeimininko] širdims, žiūri, miesto vyrai, šlykštūs niekšai, apsupo namus ir ėmė belstis į duris. Senajam vyrui, namų šeimininkui, jie šaukė: „Išvesk tą vyrą, kuris įžengė į tavo namus, kad galėtume jį pažinti!“ O vyras… tarė: „Ne, mano broliai, nesielkite taip nedorai! Tas vyras – mano svečias, tad nedarykite jam šlykštaus smurto. Žiūrėkite, štai mano duktė ir jo sugulovė. Leiskite jas man jums atvesti… Tad vyras stvėrė savo sugulovę ir išvarė pas juos. O jie prievartavo ją, elgdamiesi su ja ištvirkėliškai visą naktį iki pat ryto“ (Teis 19, 22–25).

Sugulovė mirė, levitas pasipiktinęs ją supjaustė ir gabalus išsiuntinėjo po visą Izraelio žemę. Izraelitai pakilo į karą su Benjaminu ir jį sumušė. Tai gera iliustracija tų laikų visuomenės būklei: „Tomis dienomis nebuvo Izraelyje karaliaus. Kiekvienas taip elgėsi, kaip jam patiko“ (Teis 21, 25). Panašūs laikai šiandien, kai Sodomos gyventojų sekėjai nevaržomai skelbia savo „išdidumą“ (Gay Pride), lyg provokuodami Dievą įsikišti.

Senojo Testamento įstatymas vienareikšmis:

„Nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi; tai pasibjaurėtina. Neturėsi lytinių santykių su jokiu gyvuliu ir nesuterši savęs gyvuliu… Tai begėdiškas iškrypimas. Nepasidarysite nešvarūs nė vienu šių papročių, nes tokiais papročiais susiteršusios tautos, kurias išvarau jūsų akyse. Taip buvo suterštas kraštas, todėl nubaudžiau jį už jo kaltę, ir pats kraštas išvėmė savo gyventojus… Kas padaro vieną šių pasibjaurėtinų dalykų, bus pašalintas iš savo tautos… Aš esu Viešpats, jūsų Dievas“ (Kun 18,22–30).

„Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalto bjauriu iškrypimu ir mirs mirtimi, jie užsitraukė kraujo kaltę“ (Kun 20,13).

„Moteris nevilkės vyriško apdaro nei vyras rengsis moteriškais drabužiais, nes, kas taip daro, kelia pasibjaurėjimą Viešpačiui, tavo Dievui“ (Pak 22, 5).

Nors šiuose įstatymuose pirmiausia matomas Dievo rūpinimasis religiniu išrinktosios tautos atskyrimu nuo kaimynų ir jų papročių, taip pat ritualiniu, kultiniu švarumu, aišku, kad šiam švarumui pirmiausia kenkia pačiai prigimčiai priešingi dalykai – būtent todėl Dievas juos ir uždraudžia. Todėl aiškiai nepagrįstas gėjų argumentas, kad jei nebegalioja kai kurie ritualinio švarumo draudimai (plg. Kun 15), tai negalioja ir įsakymas „nesugulsi su vyriškiu“.

Dovydas ir Jonatanas

Gėjų teologai su pasimėgavimu cituoja šias Šv. Rašto vietas:

„Jis [Dovydas] buvo raudonskruostis, žvalių akių ir gražios išvaizdos“ (1 Sam 16,12).

„Dovydui kalbantis su Sauliumi, Jonatano [karaliaus Sauliaus sūnaus] širdis prisirišo prie Dovydo širdies. Pamilo Jonatanas jį kaip save patį. Saulius paėmė jį į savo tarnybą tą dieną ir nenorėjo leisti jam grįžti į tėvo namus. O Jonatanas sudarė sandorą su Dovydu, nes pamilo jį kaip save patį. Jonatanas nusiėmė skraistę ir drabužius, kuriuos dėvėjo, ir atidavė juos Dovydui drauge su savo kalaviju, lanku ir diržu“ (1 Sam 18,1–4).

„Iš meilės Dovydui Jonatanas vėl prisaikdino jį, nes mylėjo jį kaip save patį“ (1 Sam 20,17).

„Saulius įtūžo ant Jonatano. „Esi suktos ir maištingos moters sūnus! – šaukė jis. – Argi aš nežinau, kad tu palaikai Jesės sūnaus pusę savo gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai? Juk kol žemėje gyvas Jesės sūnus, nei tu, nei tavo karaliavimas nebus saugus…“ Pykčio įniršyje Jonatanas pakilo nuo stalo ir… nevalgė, nes sielojosi dėl Dovydo, kurį jo tėvas buvo taip paniekinęs“ (1 Sam 20,30–34).

„Jis [Dovydas] puolė kniūbsčias ant žemės ir tris kartus žemai nusilenkė [Jonatanui]. Pasibučiavę jiedu drauge verkė. Dovydas verkė ilgiau“ (1 Sam 20,41).

„Jonatanas guli nužudytas tavo aukštumose. Sielvartauju dėl tavęs, mano broli Jonatanai! Be galo brangus tu man buvai, nuostabi man buvo tavo meilė, viršijanti moters meilę“ (2 Sam 1,25–26).

Bučiavimasis yra įprastas draugiškumo ženklas tarp vyrų Rytų kultūrose, be to, čia jis vyksta ritualizuoto viršenybės pripažinimo scenoje (puolimas ant žemės, nusilenkimas), o ne šiaip intymiai bendraujant. Skraistė, rūbai ir ginklai yra princo statuso ženklai, jų perdavimas yra ritualizuotas politinės sąjungos liudijimas. Šv. Raštas ir panaši kitų orientalinių tautų raštija hiperbolizuotai naudoja žodį „meilė, mylėjo“ skaisčiai draugystei pažymėti. Ši draugystė čia pabrėžiama norint pagrįsti Sauliaus įpėdinio Jonatano valdžios atsisakymą naujo karaliaus Dovydo naudai. Sauliaus žodžiai „savo gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai“ nereiškia aliuzijų į Dovydo ir Jonatano santykių dviprasmiškumą, tai nuoroda į jo karališką kilmę, kuria esą pasinaudoja konkurentas Dovydas.

Nėra jokių kitų nuorodų į Dovydo homoseksualumą, jis buvo vedęs daug žmonų, viena iš jų – Jonatano sesuo Mikalė. Dovydas griežtai paiso ritualinio švarumo įstatymų: 1 Sam 21 skaitome, kaip Dovydas iškart po susitikimo su Jonatanu prašo kunigo pašventintos šventyklos duonos. Kunigas sutinka duoti, jei kariai yra susilaikę nuo moterų. Dovydas tai garantuoja: „Kada tik leisdavausi į žygį, net į paprastą kelionę, visų mano vyrų indai būdavo pašventinti“ (21, 6) – juo labiau jis negalėjo būti susitepęs santykiais su vyru, kuriuos draudžia Įstatymas.

„Reikia pažymėti, kad senojoje žydų tradicijoje nėra jokių užuominų į homoseksualią šios istorijos interpretaciją. Trumpai tariant, tekstai, kalbantys apie santykius tarp Dovydo ir Jonatano, yra liudijimas stiprios, nuoširdžios draugystės patyrimo, kuris nesiskiria nuo kitų klasikinių tekstų apie Oresto ir Pylado, Euryalo ir Niso, Cloridano ir Medoro draugystę, o pačiame Senajame Testamente – nuo dviejų moterų Naomės ir Rūtos (plg. Rut 1,16) sąjungos. Kita vertus, santykiai tarp Dovydo ir Jonatano yra paremti ir karine sąjunga, sudaryta Viešpaties vardu (Plg. 1 Sam 18, 4; 20, 8; 20, 14–16)“[23].

Viešpaties Jėzaus Kristaus ir apaštalų žodis

Gėjai sugeba pasiremti net Jėzaus autoritetu: Jis esą niekada nesmerkęs homoseksualių santykių ir Sodomą pateikia ne kaip palaidumo, o kaip netikėjimo nuodėmės simbolį:

„Jei kur jūsų nepriimtų ir jūsų žodžių neklausytų, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų. Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną negu tokiam miestui“ (Mt 10,14–15,analogiškaiLk10,11–12).

„Ir tu, Kafarnaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus? Tu nugarmėsi iki mirusiųjų pasaulio! Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji stovėtų dar ir šiandien. Todėl sakau jums: Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau“ (Mt 11,23–24).

Viešpaties Evangelija yra ne kriminalinis teisynas, kaip dalis ST Įstatymo, joje nebūtinai minimos visos nuodėmės. Šie žodžiai tik parodo mūsų minėtą principą, kad netikėjimo nuodėmė savyje yra sunkesnė už gašlumo nuodėmes, neteigiama, kad Sodoma nusidėjo tik netikėjimu. Kiti Viešpaties žodžiai skamba kaip aiškus įspėjimas šių laikų savimi pasitikintiems iškrypėliams, ypač vaikų suvedžiotojams:

„Ar ne taip dėjosi ir Loto laikais? Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi. O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis ir siera ir visus sunaikino. Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus“ (Lk 17,28–30).

„Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje. Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina. Jei tavo ranka ar koja gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar raišam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ar abiem kojom būti įmestam į amžiną ugnį“ (Mt 18,6–8).

Apaštalas Paulius autoritetingai moko, kad ir Naujajame Testamente sodomitai yra verti mirties:

„Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam netyrumui, kad jie patys teršė savo kūnus… Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir už iškrypimą jiems patiems būdavo vertai atlyginama… Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius“ (Rom 1,24–32).

„Laiške romiečiams (Rom 1,18–32), tebesiremdamas moraline savo protėvių tradicija, tačiau atsižvelgdamas į naują savo dienų krikščionių ir pagonių visuomenės susidūrimo kontekstą, šv. Paulius traktuoja homoseksualų elgesį kaip žmoniją užvaldžiusio aklumo pavyzdį. Stiprus stabmeldystės iškrypimas, pakeitęs pirmapradę darną tarp Kūrėjo ir kūrinių, nuvedė į visokeriopą moralinį nesaikingumą. Šv. Paulius įžvelgia aiškiausią šios nedarnos pavyzdį homoseksualiniuose ryšiuose“[24]. Tai jis kartoja daugelyje savo laiškų:

„Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei sanguliautojai su vyrais… nepaveldės Dievo karalystės… Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui… Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Viešpaties nariai?“ (1 Kor 5,9–15).

„Ištvirkimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip dera šventiesiems… Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės… Ištirkite, kas patinka Viešpačiui, ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos. Juk ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti“ (Ef 5,3–12).

„Įstatymas skirtas ne teisiajam, bet nusikaltėliams ir maištininkams…, paleistuviams, sanguliautojams su vyrais, vergų pirkliams… ir visiems, kurie priešinasi sveikam mokslui“ (1 Tim 1,8–10).

Šventasis Petras negaili rūsčių žodžių kalbėdamas apie „netikrus pranašus“, bet taip pat ir apie gašlumo skatintojus:

„Paversdamas pelenais Sodomos ir Gomoros miestus, [Dievas] pasmerkė juos žlugti ir taip davė pavyzdį ateities bedieviams. Išgelbėjo teisųjį Lotą, varginamą nedorėlių palaido elgesio; mat tarp jų gyvenantis teisusis, tai regėdamas ir girdėdamas, diena iš dienos turėjo varginti savo teisią sielą dėl nuodėmingų darbų. Taigi Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus žmones iš mėginimo ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei, ypač tuos, kurie, pasidavę kūnui, pasineria nešvankiuose geismuose ir paniekina Viešpatystę. Įžūlūs akiplėšos!.. Jie, kaip neprotingi gyvuliai, tarsi iš prigimties skirti sugavimui ir užmušimui, piktžodžiauja tam, ko nesupranta, ir todėl pražus savo sugedime… Jie purvini ir iškrypę, kai, vaišindamiesi su jumis, mėgaujasi apgavystėmis. Jų akys kupinos svetimavimo, nepasotinamos nuodėmės. Jie suvedžioja svyruojančias sielas“ (2 Pt 2,1–14).

Jiems pritaria ir apaštalas Judas:

„Vogčiomis įsiskverbė tarp jūsų žmonių, kuriems nuo seno surašytas toks kaltinimas: jie bedieviai, nes mūsų Dievo malonę iškreipia į palaidumą… Aš norėčiau jums priminti, nors jūs jau viską žinote, kad Viešpats, pirmiau išgelbėjęs tautą iš Egipto, paskui pražudė netikinčius… Taip pat ir Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmes. Taip ir šitie apsvaigę suteršia kūną, niekina Viešpatystę, piktžodžiauja šlovingiesiems“ (Jud 4–8).

Homoseksualumo smerkimas ankstyvojoje Bažnyčioje

Gėjų teologai tvirtina, kad katalikybė „homofobišką“ nusistatymą perėmė ne iš Senojo Testamento ar Kristaus mokymo, o iš lytiškumui ir apskritai jausmams priešiškos stoicizmo filosofijos. Tiesa, kad stoicizmas įtakojo II–III a. Romos visuomenę ir imperatorius, tuo metu buvo bandoma grįžti prie senųjų romėniškų dorybių ir šeimos vertybių, atsikratyti morališkai gadinančios Rytų įtakos, tame tarpe ir „graikiškos ydos“. Bažnyčios tėvai aiškiai kritikavo klaidingas stoicizmo koncepcijas, iš visos antikinės filosofijos perėmė tik tai, kas sutinka su Apreiškimu.

Romos imperatoriai Konstancijus ir Konstantas 342 12 06 išleido įstatymą: „Jei vyras veda, atsiduodamas vyrui moterišku būdu (quum vir nubit in feminam viris porrecturam)…, mes įsakome, kad būtų laikomasi normos, jog įstatymas naudotų baudžiantį kalaviją ir šie nedori asmenys… gautų aukščiausią bausmę“[25]. Imperatoriaus Valentinijono II 390 08 06 įstatymas: „Visi asmenys, turintys gėdingą įprotį pasmerkti vyrišką kūną moters vaidmeniui… (jie atrodo nesiskiriantys nuo moterų) išpirks tokios rūšies nusikaltimą baudžiančiose liepsnose priešais liaudį“[26], t. y. pasyvūs sodomitai, ypač vyrai prostitutės, baudžiami sudeginimu. 438 m. šie įstatymai perimti į krikščionio imp. Teodozijaus kodeksą, romėnų teisė tapo bažnytinės kanonų teisės pagrindu.

Su „graikiška yda“ kovota ir graikiškoje Rytų Romos imperijoje. Krikščioniškasis imperatorius Justinijonas 533 12 30 paskelbė įstatymą: „Baudžiamųjų bylų atveju, viešas persekiojimas vadovausis įvairiais statutais, įskaitant įstatymu Julia de adulteris…, kuris baudžia nukirsdinimu ne tik tuos, kurie pažeidžia kitų santuoką, bet ir tuos, kurie įvykdo gėdingo geismo aktus su kitais vyrais“[27]. Kitame, 538 m. Justinijono įstatyme sakoma:

„Kadangi kai kurie vyrai, nugalėti velniškos pagundos, vykdo tarp savęs labiausiai gėdingas nešvankybes ir aktus, priešingus prigimčiai, mes juos raginame bijoti Dievo bei ateinančio teismo ir susilaikyti nuo tokių neleistinų ir velniškų praktikų, kad teisingas Dievo pyktis nekristų ant jų dėl šių pagoniškų aktų ir miestai nežūtų su visais jų gyventojais… Kadangi tokios nuodėmės yra bado, žemės drebėjimų ir maro priežastis, mes įspėjame vyrus susilaikyti nuo šių veiksmų ir nepražudyti savo sielų. Tačiau jei po šio mūsų įspėjimo bus rasta, kad kuris nors lieka tokioje nedorybėje, jis pasirodys nebevertas Dievo gailestingumo ir toliau bus skirtas įstatymo numatytai bausmei. Todėl mes įsakome šviesiausiajam sostinės prefektui suimti tuos, kurie pasilieka minėtuose neleistinuose ir nedoruose veiksmuose… ir skirti jiems pačias griežčiausias bausmes…“[28]. Ši bausmė paprastai reikšdavo kastraciją ir viešą sudeginimą. Tais laikais valdovai rimtai manė, kad „dangaus keršto besišaukiančios“ nuodėmės gresia valstybės išlikimui ir Sodomos bausmė gali pasikartoti.

Bažnyčios mokymas taip pat buvo griežtas. Elviros sinodas (305–306) draudžia suteikti Komuniją, net mirties valandą, berniukų gadintojams (stupratores puerorum). Ankyros sinodo (314) 17 kanonas pasmerkia tuos, „kurie… susiteršia su gyvuliais ar vyrais“[29]. Sinodas nutaria:

„Tie, kurie padarė tokius nusikaltimus prieš sulaukę dvidešimties, po penkiolikos metų atgailavimo bus priimti atgal į maldos bendrystę. Tuomet, jiems išbuvus penkis metus bendrystėje, leiskite jiems priimti aukos paslaptis [šv. Komuniją]. Tačiau ištirkite jų gyvenimą, kad nustatytumėte, kokio ilgio atgailą jie turėtų atlikti, kad gautų atleidimą. Jeigu jie nesusilaikydami atsiduodavo šiems nusikaltimams, liepkite jiems skirti daugiau laiko atgailos darymui. Tačiau tiems, kurie sulaukę dvidešimties metų ar daugiau ir yra vedę, jeigu jie padaro šiuos nusikaltimus, liepkite jiems atgailauti dvidešimt penkis metus, prieš priimdami į maldos bendrystę. Jiems išbuvus joje penkis metus, galiausiai leiskite jiems priimti aukos paslaptis. Toliau, jei tie, kurie yra vedę bei daugiau kaip penkiasdešimties metų ir padaro šiuos nusikaltimus, suteikite jiems bendrystės malonę tik jų gyvenimo pabaigoje“[30].

Pop. Siricijus (384–399) uždraudė priimti į klero tarpą ir suteikti šventimus žmonėms, buvusiems atgailautojo būklėje, taigi ir buvusiems sodomitams. Toledo XVI susirinkimo (693) atidarymo kalboje vestgotas Ispanijos karalius Egica kalba: „Žiūrėkite, kad nutartumėte išrauti tą begėdišką nusikaltimą, atliekamą tų, kurie guli su vyrais, kurių pasibaisėtinas elgesys suteršia padoraus gyvenimo grožį ir šaukiasi iš dangaus Aukščiausiojo Teisėjo pyktį“[31].

Kelios citatos iš Bažnyčios tėvų raštų.

Dar Evangelijų rašymo laikais (74 m.) Pseudo-Barnabo laiškas (10) ragina: „Nepasidarysi, sako, berniukų tvirkintojas, nei panašus į tokius… Nepasidarysi nei ištvirkėlis, nei vyrų mylėtojas, nei panašus į tokius“. 90 metais parašyta Didache (2, 2) taip pat įsako: „Nedarysi žmogžudystės, nesvetimausi, neužsiimsi pederastija, neužsiimsi paleistuvyste, nevogsi, neužsiimsi magija, neraganausi, nežudysi kūdikio abortu ir nežudysi to, kuris yra gimęs“.

Pirmieji bažnytiniai rašytojai buvo krikščionybės apologetai, todėl smerkia iškrypimus pirmiausia norėdami parodyti pagonybės nedorumą, ragindami atsiversti. II a. rašytojas Tertulijonas pabrėžia krikščionių skaistumą: „Visokį kitokį geismo siautėjimą, peržengiantį prigimties įstatymus ir paniekinantį tiek kūnus, tiek pačią lytį, mes išvejame… iš Bažnyčios pastogės, nes tai ne šiaip nuodėmės, o greičiau išsigimimas“[32]. Apie 150 m. šv. Justinas rašo:

„Mes sužinojome, kad atiduoti naujagimius yra nedorų žmonių darbas… Beveik visi atiduotieji (ne tik mergaitės, bet ir berniukai), yra užauginami prostitucijai. Ir šiam susiteršimui kiekvienoje tautoje randame daugybę moterų ir hermafroditų, ir tokių, kurie daro žodžiais nenusakomas nedorybes. Ir jūs už juos gaunate samdos mokestį, prievoles ir mokesčius iš jų, nors turėtumėte juos išnaikinti iš savo valdų… Yra tokių, kurie naudoja prostitucijai net savo vaikus ir žmonas, o kai kas yra kastruojami dėl sodomijos – ir jie susieja tai su misterijomis dievų motinai“[33].

Apie 190 m. šv. Klemensas Aleksandrietis tyčiojasi iš graikų mitologijos:

„Tuomet nėra neprotinga, kad poetai vadina jį [Heraklį] žiauriu niekšu ir gėdingu nenaudėliu. Būtų pernelyg bjauru vardinti visokias jo paleistuvystes ir ištvirkavimus su berniukais. Nes jūsų dievai nesusilaiko net nuo berniukų, vienas mylėdamas Hilą, kitas Hiacintą, kitas Pelopą, kitas Chrisipą, kitas Ganimedą. Tegul tokius dievus pagarbina jūsų žmonos, tegul jos meldžiasi, kad jų vyrai būtų į juos panašūs, tokie susivaldantys, kaip jie! Tuomet, mėgdžiodami juos tokiuose veiksmuose, jie taps kaip dievai. Mokykite savo berniukus garbinti tokius dievus, kad jie užaugtų vyrai su iš dievų gautu prakeiktu polinkiu, kad su jais būtų ištvirkaujama“[34].

„Netikintiems, kurie su panieka neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, įklimpdami svetimavime, paleistuvystėse, ištvirkavime su vyrais, nedoroje stabmeldystėje, godulyje, teks pyktis, rūstybė, sielvartas ir suspaudimas (Iš 4,11). Tokių laukia galas amžinoje ugnyje“, – grasina II a. pabaigoje šv. Teofilis Aleksandrietis[35].

Deja, pagoniškos ydos nebuvo lengvai išraunamos. Kaip ir šiandien, jas labiausiai platino pramogų industrija – tuomet tai buvo iš antikos paveldėtas teatras. Šv. Kiprijonas Kartaginietis rašo:

„Atkreipkite žvilgsnius į ne mažiau apverktinas baisybes kituose vaidinimuose… Vyrams atimamas vyriškumas, visas jų lyties pasididžiavimas ir galia yra sumoteriškėjusi, paniekinant jų suglebusius kūnus. Čia [teatre] labiausiai mėgstamas tas, kuris labiau palaužė savo vyriškumą ir sumoteriškėjo. Jis tuo labiau giriamas, kuo didesnis jo nusikaltimas, ir kuo labiau jis smukęs, tuo meistriškesniu jis laikomas. Būtent į tokį žiūrima ir – kokia gėda! – žiūrima su malonumu… Ir šiai baisybei netrūksta gundančio autoriteto…, nes jų Jupiteris yra aukščiausias ne tik valdyme, bet ir ydoje, degdamas žemiška meile tarp visų savo griausmų…, padedamas paukščių, jis išvyksta gadinti berniukų skaistumo. O dabar paklauskime: ar gali žiūrintis į tokius dalykus būti sveikos nuovokos ar padorus? Žmonės mėgdžioja dievus, kuriuos jie garbina, ir tokiems niekingiems nusikaltimams skatina jų religija“[36].

Šventoji Bažnyčia nuo pat pradžių savo tarpe turėjo ir nusidėjėlių, netgi pačių baisiausių. Bijodami pragaro, daugelis jų patys bėgo į tyrus, tapdavo uoliais atgailautojais atsiskyrėliais. Vėliau vienuolių uolumas mažėjo, jau dykumos tėvų tarpe pasitaikydavo sodomijos atvejų. IV a. Bažnyčios mokytojas šv. Bazilijus, vienos seniausių vienuolių regulų autorius, bando palaikyti discipliną:

„Klieriką ar vienuolį, kuris tvirkina jaunuolius ar berniukus, arba buvo pagautas bučiuojantis ar atliekant kokią begėdystę, reikia viešai išplakti, atimti jam tonzūrą [priklausymo dvasininkų ar vienuolių luomui ženklą] ir, nuskutus galvą, jo veidą apspjaudyti. Jis turi būti surištas geležies grandinėmis, pasmerktas šešiems mėnesiams kalėjimo, maitinamas tik sausa duona vienąkart per dieną vakare, triskart per savaitę. Praleidęs tuos šešis mėnesius atskiroje celėje, saugomas išmintingo vyresniojo su didele dvasine patirtimi, jis turi gauti maldų, vigilijų [bemiegių naktų] ir rankų darbo, visuomet saugomas dviejų dvasinių brolių, ir jam neturi būti leidžiama turėti jokių santykių… su jaunuoliais“[37].

Gėjai savo ydos atstovų ieško net šventųjų tarpe. John E. Boswell nesidrovi teršti, pvz., šventųjų kankinių Sergijaus ir Bakcho atminimo – šie 303 m. Sirijoje nukankinti romėnų armijos karininkai buvo draugai, palaikę vienas kito tikėjimą, nėra nė menkiausių nuorodų, kad jie buvo homoseksualūs. Gėjai perima kai kurių psichoanalizės atstovų „panseksizmą“, bet kokiuose draugystės ar meilės santykiuose (ne tik tarp vienos lyties draugų, bet net ir tarp vaikų ir tėvų) įžvelgia „lytinę dimensiją“. Geriausias pavyzdys – Bažnyčios mokytojo šv. Augustino šmeižimas. Savo apie 400 m. parašytuose „Išpažinimuose“ Augustinas kaltina save paauglystėje pasidavus ištvirkavimo nuodėmei (I, 13; II; III, 3 ir kt.). „Užsidegiau kitados jaunystėje troškimu pasisotinti pragariškais dalykais, ir drįsau apaugti įvairiausiomis tamsiomis meilėmis, ir išnyko man grožis, ir tapau puvėsiu tavo akyse, norėdamas patikti sau ir žmonėms“ (II, 1). Kai kurie autoriai paskutinį žodį (hominibus, žmonėms) net cituodami iškreipia į „vyrams“. Nė iš vienos „Išpažinimų“ citatos negalima daryti prielaidos, kad jaunojo Augustino ištvirkimo nuodėmės buvo homoseksualios, tokia mintis nekilo nė vienam jo komentatoriui. IV, 2 Augustinas rašo, kaip susirado moterį sugyventinę, ir tai atliko „vedamas beprotiškos aistros“. IV, 4 jis pasakoja apie savo nuoširdžią draugystę su krikščioniu Alipijumi ir savo liūdesį jam mirus – jis aukština šią draugystę ir niekaip nesieja jos su ką tik išpažintomis ištvirkavimo nuodėmėmis. Tiesa, Augustinas tai draugystei aprašyti naudoja jausmingus žodžius: „mano siela negalėjo būti be jo“, „mūsų draugystė vos tebuvo trukusi metus, kurie man buvo saldesni už visas ankstesnio mano gyvenimo saldybes“, „jis yra mano sielos dalis“ ir pan., tačiau visi komentatoriai sutaria, kad tiek aprašydamas savo nuodėmes, tiek šią draugystę, Augustinas – profesionalus oratorius – naudoja aiškiai perdėtus, oratoriškai hiperbolizuotus posakius. Ar jo pasileidimo nuodėmės tikrai buvo tokios baisios, galime spręsti jau iš to, kokiais tragiškais žodžiais jis čia pat aprašo „siaubingą“ kriaušių vagystės nusikaltimą (II, 4).

Šv. Augustinas „Išpažinimuose“ (III, 8) griežtai pasmerkia sodomijos nuodėmę (ir niekur nesako, kad pats buvęs dėl jos kaltas):

„O begėdiški poelgiai, kurie prieštarauja prigimčiai (tokie buvo Sodomos nusikaltimai) visur ir visada laikomi smerktinais ir baustinais. Jeigu visos tautos tai būtų dariusios, pagal dievišką įstatymą už tokį nusikaltimą būtų buvusios nubaustos, nes Dievas sukūrė žmones ne tam, kad jie taip elgtųsi. Mat tokiu būdu pažeidžiamas pats bendradarbiavimas, kuris mus privalo sieti su Dievu, nes iškreipta aistra išniekina prigimtį, kurią [Dievas] sukūrė… Tu baudi žmones už tai, ką jie padaro prieš save, nes kai nusideda tau, jie nedorai pakenkia savo sieloms, gadindami ir iškreipdami savo prigimtį, kurią tu sukūrei ir sutvarkei. [Jie kenkia sau] ir nesaikingai naudodamiesi leistinais dalykais arba degdami noru naudotis tuo, kas neleistina ir kas prieštarauja prigimčiai (Rom 1,26)“.

„Antikinis pasaulis, kuriame augo ir vystėsi krikščionybė, žinojo pedofiliją, homoseksualumą, lesbianizmą, bet toks elgesys niekuomet nebuvo laikomas draugyste. Tarp patristinės eros krikščionių randame šių nuodėmių liudijimų, dažnai net tarp pačių asketų, bet jos laikytos iškrypimu ir nemestas net menkiausias įtarimo šešėlis koinobitiniam [vienuoliškam bendruomeniniam] vyrų ir moterų gyvenimui. Tarp krikščioniškųjų Rytų, o taip pat Vakarų vienuolių koinobitų meilė artimui buvo bendro gyvenimo taisyklė, ir ji dažnai tapdavo tvirta draugyste. Bazilijaus Didžiojo ir Grigaliaus Nazianziečio draugystė, Makrinos (Bazilijaus sesers) ir jos pasekėjų, Jono Auksaburnio ir Olimpijaus draugystės tapo krikščioniško sugyvenimo simboliais Rytų Bažnyčioje… Augustinas draugystės sampratą pakylėjo į antropologinį pačios žmogaus egzistencijos lygmenį: […] „Žemiškuose dalykuose žmogui nėra nieko brangaus, jeigu jis neturi žmogaus draugo“ (Ep. 130, 4), „Niekas nepažįsta savęs kitaip, kaip per draugystę“ (Ep. 83, q. 71, 5)“[38].

„Tikra draugystė yra tik ten, kur tu [Dieve] ją įtvirtini tarp susijusių tarpusavyje žmonių, paskleidęs mūsų širdyse meilę, atneštą Šventosios Dvasios, kuri mums yra duota (Rom 5,5)“[39], – įsitikinęs šv. Augustinas. Kovodami prieš gėjų ideologiją, giname ne tik santuoką ir šeimos instituciją, bet ir paprastą sveiką draugystę tarp žmonių.

Galiausiai pacituosime IV a. Bažnyčios mokytoją šv. Joną Auksaburnį. Komentuodamas Laišką Romiečiams (Rom 1,26–27)[40], jis teigia, kad sodomijos geismai yra neatleistinas nusižengimas prigimčiai ir yra dvejopai destruktyvus, nes skatina naudoti lytį prieš jos tikslą pratęsti žmonių giminę ir griauna harmoningą vyrų ir moterų gyvenimą visuomenėje, šeimą. Savo pamoksle apie šį Laišką jis sako:

„Visos aistros yra gėdingos, nes nuodėmė dar labiau sužaloja ir pažemina sielą, nei liga kūną. Tačiau blogiausia iš visų aistrų yra geismas tarp vyrų… Nuodėmės prieš prigimtį yra sunkesnės ir labiau neatleistinos, netgi negalima sakyti, kad jos teikia malonumą, nes tikras malonumas gali būti tik pagal prigimtį. Tačiau kai Dievas apleidžia žmogų, viskas apverčiama aukštyn kojomis. Todėl ne tik jų [homoseksualų] aistros yra šėtoniškos, bet ir jų gyvenimai velniški… Todėl aš sakau jums, kad jie yra blogesni už žmogžudžius, kad geriau būtų mirti, nei gyventi tokioje negarbėje. Žmogžudys tik atskiria sielą nuo kūno, o jie sunaikina sielą kūne… Nieko nėra, visiškai nieko nėra labiau beprotiško ar labiau žalingo kaip šis iškrypimas“[41].

Bažnyčios laikysena nuo viduramžių

John E. Boswell buvo iškėlęs absurdišką tezę, kad homoseksualumas Bažnyčioje nebuvo smerkiamas iki pat inkvizicijos įvedimo XI a. Jis net teigia suradęs „gėjų santuokos“ palaiminimo apeigas Rytų Bažnyčioje! Jis turi omeny graikų ir slavų bizantinio ritualo apeigynuose nuo IX a. randamą adelfopoiesis (gr. darymas broliais) ceremoniją. Tačiau visiškai aišku, kad tai tėra dviejų ar grupės vyrų dvasinės, krikščioniškos draugystės, sąjungos kokiems nors tikslams siekti palaiminimas. Jį galima paaiškinti kaip pagonybėje paplitusios „kraujo brolystės“ pakaitalą. Šiomis apeigomis būdavo laiminami religinių brolijų nariai, jos buvo veiksminga priemonė sutaikyti priešams, kad nebūtų vykdomas kerštas, taip pat sudarant valdovų politines sąjungas.

Viduramžiais nebūta daug Bažnyčios įstatymų sodomijos klausimu. Daugelis viduramžių vietinių bažnytinių sinodų nutarė, kad išrišimą nuo sodomijos nuodėmės gali suteikti tik popiežius, tik kai kada vyskupas[42]. Įsigalėjo paprotys tokius nusidėjėlius išduoti „pasaulietinei rankai“, kuri dažnai būdavo negailestinga. Ankstyvųjų viduramžių Ispanijos Lex Visigothica už sodomiją numatė kastracijos ir įkalinimo bausmę, frankų Ansegizijaus ir Benedikto Levito kapituliarijai – mirties bausmę nukirsdinant, Liudviko Pamaldžiojo kapituliarijai – sudeginimą ant laužo, kadangi „to reikalauja res publica gerovė, kad dėl tokių nuodėmių ir mes nežlugtume su visa karalyste“.

Išsamiausiai šią temą nagrinėjo 1120 01 23 susirinkęs Naplouse sinodas[43], vedamas Jeruzalės lotynų patriarcho Garmundo ir Jeruzalės karaliaus Baldvino. Žemės drebėjimai, epidemijos ir saracėnų puolimai buvo laikomi Dievo bausme už kryžiuočių prasižengimus, todėl priimti 25 kanonai prieš gašlumo nuodėmes, iš kurių 4 skirti sodomijai. Nutarta sodomijos nuodėmę padariusiems skirti sudeginimo ant laužo bausmę. 1307 Prancūzijos karalius Pilypas pradėjo persekioti tamplierių ordiną, jo nariai kaltinti erezija, baisiomis šventvagystėmis, taip pat sodomija. Jų prisipažinimai išgauti kankinant. 1312 pop. Klemensas V dėl politinio spaudimo paleido tamplierių ordiną (iš esmės sujungė su joanitais), bet jo kaip vienuolijos nepasmerkė. Daugelį amžių vyko istorikų ginčai dėl tamplierių kaltės, ji yra neįrodyta. Nepaisant to, masonai, o šiandien ir gėjų ideologija tamplierius laiko savo „kankiniais“.

Laterano III Susirinkimas (1179) savo 11 kanone skiria gana švelnias bausmes:

„Kiekvienas, pagautas atliekant nuodėmę prieš prigimtį, dėl kurios ant neklusnumo vaikų buvo išlietas Dievo pyktis (Ef 5,6), jeigu jis klierikas, tebūna pašalintas iš savo luomo ir uždarytas į vienuolyną atlikti atgailai; jeigu pasaulietis, tebūna ekskomunikuotas ir laikomas griežtai atskirtas nuo tikinčiųjų bendrystės“[44].

Atradus Ameriką, kolonistai ispanai ir portugalai negailestingai naikino transseksualus berdašus, berdašizmo reiškinys praktiškai išnyko. 1583 Peru III provincialinis sinodas nusprendė:

„Sodomija, ar su kitu vyru, ar su berniuku, ar su gyvuliu… užsitraukia mirties bausmę… Priežastis, kodėl Dievas leido, kad jūs, indėnai, būtumėte nubausti ir varginami kitų tautų, yra ši yda, kurią turėjo jūsų protėviai ir daugelis iš jūsų dar turite“.

Renesanso epocha, susižavėjusi antika, atnešė ir „graikiškosios ydos“ atgimimą, todėl prireikė nuosekliai kovoti prieš sodomiją. 1453 pop. Mikalojus V įgalioja Ispanijos inkviziciją persekioti sodomitus, prasideda procesai ir Italijoje bei kitose šalyse. Ypač uoliai prieš sodomiją kovojo didysis Bažnyčios reformatorius popiežius šv. Pijus V (1566–1572). „Pirmaisiais savo pontifikato metais popiežius pirmiausia rūpinosi dviem dalykais: Inkvizicijos uolumu ir kova prieš „tą pasibaisėtiną nuodėmę, kuria susitepusius miestus Dievo teisingumas sunaikino ugnimi“. 1566 balandžio 1 d. jis įsakė, kad sodomitai būtų atiduodami pasaulietinei rankai… Kai kurių sodomitų įkalinimas… padarė įspūdį Romoje ir ypač išgąsdino pasiturinčius žmones, nes buvo žinoma, jog popiežius nori savo įstatymą vykdyti net ir galingųjų atžvilgiu. Iš tiesų, baudžiant už ydas prieš prigimtį, viso šventojo Pijaus V pontifikato metu buvo taikoma sudeginimo ant laužo bausmė“[45]. Šv. Pijaus V laikais šv. Inkvizicija išleido dvi konstitucijas tuo klausimu. Konstitucijoje Cum primum (1566 04 01) popiežius kaip Inkvizicijos vadovas rašo:

„Savo širdyje nusprendę pašalinti visa, kas kokiu nors būdu galėtų įžeisti Dievo didybę, Mes nutarėme bausti, pirmiausia ir be pasigailėjimo, už tuos dalykus, kurie, remiantis Šventųjų Raštų autoritetu ir rimtais pavyzdžiais, yra labiausiai atstumiantys Dievui ir sukelia jo pyktį: tai yra aplaidumą Dievo garbinime, pražūtingą simoniją, šventvagystės nusikaltimą ir šlykščią geismo prieš prigimtį ydą. Dėl šių kalčių žmonės ir tautos yra baudžiami Dievo, pagal Jo teisingą nuosprendį, katastrofomis, karais, badu ir maru… Tegul teisėjai žino, kad jei po šios Mūsų Konstitucijos jie bus aplaidūs bausti už šiuos nusikaltimus, jie bus dėl jų kalti Dievo teisme ir taip pat užsitrauks Mūsų rūstybę… Jei kas atliks tą niekingą nusikaltimą prieš prigimtį, dėl kurio ant neklusnumo vaikų buvo išlietas Dievo pyktis, jis bus atiduotas pasaulietinei rankai nubaudimui; o jei jis klierikas, jam bus skirta tokia pat bausmė, prieš tai atėmus iš jo visus [bažnytinio luomo] laipsnius“[46].

Konstitucijoje Horrendum illud scelus (1568 08 30) popiežius nutaria:

„Tas baisus nusikaltimas, dėl kurio sugedę ir begėdiški miestai buvo sudeginti dievišku pasmerkimu, sukelia skaudų Mūsų apmaudą ir sukrečia Mūsų sielą, todėl turime malšinti tokį nusikaltimą su didžiausiu galimu uolumu. Visai teisingai Laterano V Susirinkimas [1512–1517] nutaria: „Tegul kiekvienas klero narys, pagautas toje ydoje prieš prigimtį… bus pašalintas iš dvasininkų luomo ir priverstas atlikti atgailą vienuolyne“ (c. 4, X, V, 31). Kad tokio sunkaus prasižengimo užkratas neplistų su dar didesniu įžūlumu, pasinaudojęs nebaudžiamumu, kuris labiausiai paskatintų nusidėti, ir kad dar griežčiau būtų baudžiami šį niekingą nusikaltimą padarę klierikai, nebijantys savo sielų mirties, Mes nutariame, kad jie turi būti išduoti pasaulietinei valdžiai, kuri vykdo civilinį įstatymą. Todėl, norėdami griežčiau užsiimti tuo, ką nutarėme jau Mūsų pontifikato pradžioje, Mes nusprendžiame, kad kiekvienas kunigas ar klero, pasaulietinio ar reguliaraus, narys, padaręs tokį bjaurų nusikaltimą, šio įstatymo galia netektų visų klerikalinių privilegijų, visų postų, titulų bei bažnytinių beneficijų [teisės į pajamas] ir, bažnytinio teisėjo degraduotas, būtų nedelsiant atiduotas pasaulietiniam autoritetui, kad būtų įvykdyta egzekucija, kaip nurodyta įstatyme, vykdant tinkamą bausmę, taikomą pasauliečiams, prasmegusiems į šią prarają“[47].

Pasaulietinė valdžia bendradarbiavo su Bažnyčia. 1561 Bolonijos statutai, 1566 Feraros statutai, XVII a. Romos, Markos provincijos statutai, 1542, 1558 ir 1699 Florencijos įstatymų sąvadai, Karališkoji Portugalijos Ordinacija, Naujoji Ispanijos Rekompiliacija ir kiti Europos įstatymų rinkiniai taip pat numatė mirties bausmę[48]. 1532 imp. Karolio V Imperijos įstatymų knygoje 116 str. už sodomiją numato mirties bausmę sudeginant. Panašios sankcijos galiojo ir protestantų kraštuose. Pagal 1533 Henriko VIII įstatymą, kuris galiojo Anglijoje ir visose kolonijose iki 1861, sodomitams skiriama mirties bausmė pakariant. Nuo XVIII a. pab. beveik visur skiriamos tik įkalinimo bausmės. 1794 Prūsijos įstatymų rinkinio §1064 numato įkalinimo bausmę. 1871 m. Prūsijos teisė įsigali visoje Vokietijoje, §175 numato įkalinimo bausmę. Šis paragrafas buvo sugriežtintas 1935, sušvelnintas 1969, visai panaikintas 1994 m.

Po Prancūzų revoliucijos Bažnyčia prarado valstybės paramą, todėl galėdavo skirti tik dvasines bausmes ar „išmetimą iš darbo“. 1917 m. pop. Benedikto XV paskelbtas ir iki 1983 m. galiojęs Kanonų teisės kodeksas nustato štai ką:

Kan. 2357 §1: „Pasauliečiai, teisėtai pasmerkti dėl nusikaltimų prieš šeštąjį [Dievo Įsakymą], atliktų su nepilnamečiais, jaunesniais kaip šešiolika metų, arba dėl išžaginimo, sodomijos, kraujomaišos ar sąvadavimo, yra ipso facto [iškart po veiksmo, be atskiro nuosprendžio] turintys blogą vardą (infames), neskaitant kitų bausmių, kurias priteisė ordinaras [pvz., vietos vyskupas]“.

Ši teisinio blogo vardo užsitraukimo (infamia iuris) bausmė reiškia, kad kol ji galioja, pasaulietis negali priimti šv. Komunijos (kan. 855), negali būti Krikšto ir Sutvirtinimo tėvu (kan. 766, 796), užimti kokias nors pasauliečiams leistinas bažnytines pareigas, liudyti, būti patarėju ir t. t. Nuo šios bausmės gali atleisti tik Apaštalų Sostas (kan. 2295). Be to, aišku, galioja nuodėmklausio skirta atgaila.

Kan. 2358: „Klierikai, gavę žemuosius šventimus [iki subdiakonato], kalti dėl kokio nors nusikaltimo prieš šeštąjį Dekalogo Įsakymą, priklausomai nuo kaltės sunkumo, baudžiami net pašalinimu iš dvasinio luomo, jei tai daryti skatina nusikaltimo aplinkybės, taip pat bausmėmis, apie kurias kalbama kan. 2357, jei jis taikytinas“.

Kan. 2359 §2: „Jei [klierikai, gavę aukštuosius, t.y. subdiakonato, diakonato, kunigystės ar vyskupo šventimus] padarys nusikaltimą prieš šeštąjį Dekalogo Įsakymą su nepilnamečiais iki šešiolikos metų amžiaus arba atliks svetimavimą, išžaginimą, bestialiją, sodomiją, sąvadavimą, kraujomaišą su giminaičiais ar pirmojo laipsnio svainiais, jie suspenduojami, paskelbiami turinčiais blogą vardą, netenka bet kurių pareigų, beneficijų, titulų ar tarnybos, jei kokią turėjo, o rimtesniais atvejais ir deponuojami“.

Suspendavimas reiškia draudimą laikyti šv. Mišias, teikti visus sakramentus ir sakramentalijas. Deponavimas yra, paprastai tariant, galutinis atleidimas iš dvasininko darbo. Deponuotas dvasininkas netampa pasauliečiu, jis privalo kalbėti brevijorių, dėvėti dvasinį rūbą ir vykdyti kitas pareigas, bet nebeužima jokių pareigų ir nebegauna išlaikymo.

1983 m. pop. Jono Pauliaus II įvestas Kanonų teisės kodeksas apie sodomiją nebekalba. Tačiau kan. 1395 sako:

„§1. Klierikas [juo laikomas turintis diakono šventimus], gyvenantis konkubinate… bei klierikas, pasiliekantis kitoje išorinėje nuodėmėje prieš šeštąjį Dekalogo Įsakymą ir sukeliantis papiktinimą, baudžiamas suspendavimu, prie kurio gali būti palaipsniui pridedamos kitos bausmės iki atleidimo iš klieriko luomo, jei nepaisant perspėjimo lieka nusikaltimas. §2. Klierikas, kuris kitaip nusidėjo prieš šeštąjį Dekalogo Įsakymą, jei nusikaltimas padarytas naudojant prievartą, grasinimus, viešai arba su nepilnamečiu, neturinčiu šešiolikos metų, baudžiamas teisingomis bausmėmis, neišskiriant ir atleidimo iš klierikų luomo, jei to reikalauja atvejis“.

Taigi bažnytinė teisė tapo labiau neapibrėžta, paliekanti laisvę švelniam tokių nusidėjėlių traktavimui. Praėjusiais metais uždrausta priimti į seminarijas kandidatus, turinčius įsišaknijusį polinkį į homoseksualumą, tačiau nesiimama jokių priemonių prieš šimtus dvasininkų visame pasaulyje, atvirai pateisinančių homoseksualumą ar net įsitraukusių į gėjų veiklą. Vatikanas jaučiasi bejėgis prieš viską leidžiančias vyskupų konferencijas. Pvz., 2005 vasarį Anglijos vyskupų konferencija išleido direktyvą „Skirtingumas ir lygybė. Gairės“:

„Katalikų organizacijos turi garantuoti, kad joks prašantysis darbo ar darbuotojas nebūtų nepalankiau traktuojamas dėl savo rasės, gender, negalios, religijos ar tikėjimo, seksualinės orientacijos ar amžiaus… Kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokia būtų jo ar jos seksualinė orientacija, turi teisę gyventi laisvai nuo diskriminacijos ar priekabiavimo, ir mes sveikiname įstatymus, kurie saugo šią teisę. Dar daugiau, visų seksualinių orientacijų žmonės turi teisę pilnai ir aktyviai dalyvauti katalikų bendruomenės gyvenime“.

Šventieji prieš Sodomos nuodėmę

Žymusis viduramžių teologas ir benediktinų reformuotojas šv. Petras Damijanis (1007–1072), Ostijos kardinolas, 1823 m. popiežiaus Leono XII paskelbtas Bažnyčios mokytoju, 1051 metais parašė baisų veikalą apie to meto dvasininkijos ydas – „Gomoros knygą“[49], kuri buvo dedikuota popiežiui Leonui IX ir susilaukė jo pagyrimo rašto. Tai pirmas ir svarbiausias viduramžių veikalas šia tema. Savo pagyrimo rašte popiežius sako:

„Tu nugalėjai tą kūnišką barbarybę, iškėlei dvasios ranką prieš geismų begėdystę. Tai prakeikta yda, visiškai atskirianti nuo dorybių Šaltinio, kuris, būdamas tyras, nepakenčia nieko netyro… Klierikai, kurių suterštą gyvenimą tavo išmintis verksmingai ir protingai aptarė, tikrai ir iš tiesų nepriklauso Jo paveldui. Tokie klierikai, jei ne žodžiais, tai darbų liudijimu pripažįsta, kad nėra tuo, kuo laikomi[50]… Tam, ką parašei… suteikiame mūsų apaštalinį autoritetą… Todėl visi, kurie susitepė aptartų keturių rūšių bjaurastimi… tiek šventųjų kanonų, tiek mūsų sprendimu išvaromi iš visų nesuteptosios Bažnyčios laipsnių“.

Šv. Petras Damijanis atskleidžia ir šiandien pastebimą homoseksualų polinkį savo yda suteršti visas gyvenimo sritis, istoriją, meną, teisę:

„Ši yda tikrai negali būti palyginta su jokia kita yda, nes pranoksta visų ydų baisumą. Ši yda yra kūnų mirtis, sielų pražuvimas, ji sutepa kūną, užgesina sielos šviesą, išveja Šventąją Dvasią iš žmogaus krūtinės šventovės, įsiveda gašlumo kurstytoją velnią, stumia į klaidą, visiškai atima iš apgauto proto tiesą, parengia einančiam pinkles, įkritusiam į šulinį uždengia dangtį, kad jis neišliptų, atveria pragarą, uždaro rojaus vartus, dangiškosios Jeruzalės pilietį padaro Babilono paveldėtoju, iš dangaus žvaigždės padaro šiaudą amžinajai ugniai, nukerta Bažnyčios narį ir įmeta į liepsnojančio pragaro viską ryjantį gaisrą… Ji viską suteršia, viską sutepa, viską supurvina, ji neleidžia šalia savęs išlikti nieko tyro, nieko nesuteršto, nieko švaraus: „Tyriems viskas tyra, – kaip sako Apaštalas, – o susitepusiems ir netikintiems nieko nėra tyro, bet jų protas bei sąžinė suteršti“ (Tit 1,15)“[51].

Šv. Petras vaizdingai aprašo dvasines sodomijos ydai pasidavusio žmogaus kančias:

„Ji [dvasiniams] kariams atima dorybių ginklus ir išstato juos visų ydų strėlėms, kad jie būtų perverti. Ji pažemina Bažnyčioje, pasmerkia visuomenėje, suteršia slaptumoje, atima garbę viešumoje, graužia sąžinę kaip kirminas, degina kūną kaip ugnis. Ji pučia, kad išplėstų geismo ugnį, bet kita vertus bijo, kad netaptų vieša, kad neišeitų aikštėn, kad netaptų žinoma žmonėms. Ko gi nebijo tasai, kuris drebėdamas iš įtarumo bijo net paties jų abiejų nuosmukio bendrininko?.. Vargšas kūnas dega dėl niekingo geidulio šėlsmo, o šaltas protas dreba dėl pagiežingo įtarumo – taip vargšo žmogaus kūne įsiliepsnoja lyg pragaro chaosas, nes kiek tik kartų jį perveria minčių strėlės, tiek kartų jis kenčia dėl bausmės kankynės. Jei į nelaimingą sielą jau kartą suleido dantis ta nuodingoji gyvatė, tai nuo tada dingsta suvokimas, prarandama atmintis, aptemsta proto aštrumas – žmogus pamiršta Dievą, pamiršta net save. Tada tasai maras sugriauna tikėjimo pamatus, pakerta jėgas vilčiai, sutrauko meilės ryšį, pašalina teisingumą, sugriauna tvirtumą, atima saikingumą, atšipina išmintingumo smaigalį“[52].

Galiausiai šventasis ragina nusidėjėlį:

„Pakilk, pakilk, maldauju, pabusk, žmogau, kurį slegia niekingo geidulio miegas! Galų gale atsigauk, kuris kritai nuo mirtino kalavijo savo priešų akivaizdoje! Juk yra apaštalas Paulius – išgirsk, kaip jis šaukia, beldžiasi, purto tave, garsiu balsu tave kviesdamas: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus!“ (Ef 5,14). Jei girdi Kristų atgaivintoją, kodėl neturi vilties, kad ir tu būsi atgaivintas? Klausykis iš jo paties lūpų: „Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11,25). Jei gaivinančioji Gyvybė nori tave prikelti, kodėl nori toliau gulėti savo mirtyje? Saugokis, saugokis, kad tavęs neprarytų desperacijos bedugnė! Tavo siela tegul su pasitikėjimu priima Dievo gerumą, kad dėl kaltės dydžio neaptemtų be atgailos. Juk vilties netenka ne nusidėjėliai, o netikėliai, ir į desperaciją sielą veda ne nusikaltimų didumas, o netikėjimas. Jeigu velnias pajėgė tave panardinti į šios ydos gelmes, tai juo labiau Kristaus galia pajėgs tave pašaukti atgal į tą viršūnę, nuo kurios nukritai“[53].

Kitas Bažnyčios mokytojas, šv. Tomas Akvinietis (1224–1274) rašo apie nuodėmes prieš prigimtį:

„Jos vadinamos gėdingomis (lot. ignominiae – pažodžiui „nežinotino vardo“) aistromis, nes jos nevertos, kad būtų minimos, kaip sako žodžiai Laiške Efeziečiams (5, 12): „Juk ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti“. Jeigu kūno nuodėmės yra paprastai smerkiamos, nes veda žmogų link to, kas jame yra gyvuliška, tai juo labiau nuodėmės prieš prigimtį, kuriomis žmogus nusmukdo save net žemiau už savo gyvulišką prigimtį“[54].

Savo „Teologijos sumoje“[55] šv. Tomas teigia, kad nors kai kurios nuodėmės, pvz., žmogžudystė ar šventvagystė (blasphemia), yra didesnės nuodėmės už nesusivaldymą, bet nesusivaldymas yra labiausiai peiktina ir gėdinga yda:

„Pirma, kadangi ji labiausiai priešinga žmogaus kilnumui, nes siejasi su geiduliais, kurie yra bendri mums ir gyvuliams, kaip sakyta anksčiau. Todėl Ps 48, 21 sakoma: „Žmogus nesuprato savo garbės, susilygino su neprotingais gyvuliais ir tapo į juos panašus“. Antra, nes ji labiausiai priešinga jo orumui (claritas) arba grožiui, kadangi nesusivaldymo geiduliuose mažiausiai matoma proto šviesos, iš kurio dorybė gauna visą savo orumą ir grožį. Todėl tokie geiduliai vadinami labiausiai vergiškais“.

Kai kurie gėjai netgi bando cituoti šv. Tomą, esą jis pripažįsta, jog homoseksualumas gali tiesiog faktiškai priklausyti kai kurių žmonių prigimčiai. Tačiau šv. Tomas moko:

„Kalbant apie malonumus (delectationes), pasitaiko, kad kai kurie yra paprastai tariant nenatūralūs, tačiau tam tikru atžvilgiu natūralūs… Todėl atsitinka, kad tai, kas yra prieš žmogaus prigimtį… tampa konkrečiam žmogui natūralu dėl tam tikro jame esančio prigimties sugedimo. Toks sugedimas gali būti kūne…, arba dėl blogos kompleksijos…, arba ir sieloje, kai dėl įpratimo kai kurie jaučia malonumą valgyti žmones arba sueiti su gyvuliais ar vyrais, ar dėl kitų dalykų, kurie neatitinka žmogaus prigimties“[56].

Aišku, kad šv. Tomas nelaiko visų jo vardijamų nenormalumų priklausančiais žmogaus prigimčiai, jie „natūralūs“ tik kaip įsišakniję įpročiai ar ligos. Kalbėdamas apie homoseksualumą, Tomas aiškiai mano, jog jo aktai vyksta „dėl įpratimo“, o šiandieninės psichiatrijos pripažįstamą dar iki įpročio esantį homoseksualų polinkį jis tikrai priskirtų aukščiau jo minimoms kūno ligoms ar blogai „kompleksijai“ – kūno ir sielos „jungties“ pažeidimui.

Teologams pritaria šventieji. Garsioji viduramžių mistikė šv. Hildegarda veikale Scivias (1151), patvirtintame pop. Eugenijaus III, perduoda Viešpaties žodžius, smerkiančius sodomiją:

„Moteris, pasiduodanti velniškiems keliams ir atliekanti vyro vaidmenį sąjungoje su kita moterimi, yra labiausiai pasibjaurėtina Mano akyse“. „Vyras, kuris nusideda su kitu vyru kaip su moterimi, baisiai nusideda prieš Dievą ir prieš tą sąjungą, kuria Dievas suvienijo vyrą ir moterį“.

XIV a. mistikė šv. Kotryna Sienietė perduoda jai apsireiškusio Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius apie smukusią to meto dvasininkiją:

„Jie ne tik nesipriešina tai silpnybei…, bet daro dar blogiau, atlikdami prakeiktą nuodėmę prieš prigimtį. Lyg apakę ir išprotėję, aptemdę savo proto šviesą, jie nesuvokia, kokioje ligoje ir varge jie yra. Tai ne tik sukelia mano pasibjaurėjimą, bet nepatinka net patiems demonams, kuriuos šie niekingi kūriniai pasirinko savo valdovais. Man ši nuodėmė yra tokia pasibaisėtina, kad dėl jos buvo nuskandinti penki miestai, vykdant Mano dieviškojo teisingumo, nebegalėjusio jų pakęsti, nuosprendį… Tai nepatinka demonams – ne dėl to, kad jie nemėgtų blogio ir jaustų džiaugsmą dėl gėrio, bet todėl, kad jų prigimtis angeliška ir todėl bjaurisi, kai atliekama tokia baisinga nuodėmė. Tiesa, kad būtent demonas sužeidžia nusidėjėlį užnuodyta geidulio strėle, bet kai žmogus atlieka tokį nuodėmingą aktą, demonas pasitraukia“[57].

Didysis XV a. pranciškonų pamokslininkas šv. Bernardinas Sienietis kalba apie pražūtingas dvasines tuo metu jau paplitusios nuodėmės pasekmes:

„Jokia nuodėmė neturi didesnės galios sielai, kaip prakeiktoji sodomija, kurios visais laikais nekentė visi, gyvenę pagal Dievo valią… Tokia aistra dėl savo pobūdžio ribojasi su beprotyste. Ši yda sujaukia protą, sugriauna kilnią ir nuoširdžią sielos būklę, dideles mintis sumenkina iki niekingų, padaro žmogų silpnadvasiu ir irzliu, užsispyrusiu ir užkietėjusiu, vergiškai suglebusiu ir nepajėgiu nieko daryti. Dar daugiau, valia, genama nepasotinamo malonumų ieškojimo, seka ne paskui protą, o paskui beprotybę… Žmogus, gyvenęs praktikuodamas sodomijos ydą, patirs daugiau pragaro kančių nei bet kas kitas, kadangi tai blogiausia nuodėmė, kokia gali būti“[58].

Kaip ir daugelio blogybių, gėjų ideologijos šiais prieš Dievą sukilusiais laikais neįmanoma įveikti vien politinėmis ar „viešosios nuomonės formavimo“ priemonėmis. Kristaus atperkančios malonės priėmimas yra vienintelis tikras vaistas nuo visų puolusios žmogaus prigimties silpnybių, tai liudija ir sėkminga gėjų „išėjimą“ iš ydingo gyvenimo ir atsivertimą skatinančių organizacijų veikla.

Naujausias Bažnyčios mokymas homoseksualumo klausimu

(kai kurios vietos išskirtos E. N.)

Tikėjimo doktrinos kongregacijos 1986 spalio 1 d. Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl homoseksualių asmenų pastoracijos Homosexualitatis problema („Bažnyčios žinios”, 2001 10 25)

„3. Išskirtinai ši problema buvo aptarta šios Kongregacijos 1975 m. gruodžio 29 d. Deklaracijoje dėl kai kurių seksualinės etikos klausimų. Šis dokumentas pabrėžė pareigą stengtis suprasti homoseksualumo būklę ir pažymėjo, kad apie kaltumą dėl homoseksualinių veiksmų reikia spręsti labai apdairiai. Kartu Kongregacija pritarė paprastai daromam skirtumui tarp homoseksualumo būsenos ar polinkio jam ir homoseksualinių veiksmų. Pastarieji buvo apibūdinti kaip neatitinkantys savo esminio tikslo bei „iš esmės netvarkingi”, kurių niekaip negalima pateisinti (plg. 8, §4). Tačiau po Deklaracijos paskelbimo prasidėjusioje diskusijoje pasirodė perdėm palankių homoseksualumo būsenos interpretacijų, net tokių, kur homoseksualumo būsena apibrėžta kaip neutrali ar tiesiog gera. Čia dera patikslinti, kad nors pats homoseksualaus asmens ypatingas potraukis ir nėra nuodėmė, jis vis dėlto sudaro stipresnį ar silpnesnį polinkį į moraliniu požiūriu iš esmės blogą elgesį. Todėl pats polinkis turi būti laikomas objektyviai netvarkingu. Todėl tokios būklės žmonėms reikia skirti ypatingą pastoracinį dėmesį, kad jie nemanytų, jog tokio polinkio įgyvendinimas homoseksualiniais veiksmais yra morališkai priimtinas.

4. Vienas iš esminių tikro pastoracinio rūpinimosi dalykų – nustatyti atvejus, įnešusius sumaišties į Bažnyčios mokymą. Tarp jų minėtina viena nauja Šventojo Rašto egzegezės forma, pagal kurią teigiama, kad Biblijoje nekalbama apie homoseksualumo problemą arba kad joje homoseksualumas tylomis pateisinamas, taigi visi čia minimi moraliniai įsakymai yra tiek sąlygoti kultūriniu bei istoriniu aspektu, kad jų nebeįmanoma pritaikyti šiems laikams. Tokios nuomonės yra labai klaidingos ir klaidinančios, todėl jos reikalauja ypatingo dėmesio.

5. […] Reikia pabrėžti, kad, nepaisant šios stebėtinos įvairovės, Šventajame Rašte išlaikytas aiškus nuoseklumas homoseksualaus elgesio požiūriu. Taigi Bažnyčios mokymas apie homoseksualumą grindžiamas ne atskirtomis nuo konteksto citatomis, iš kurių gali būti išvedamos abejotinos teologinės argumentacijos, bet tvirtu ir pastoviu Biblijos liudijimo pamatu. […]

7. Bažnyčia, klusni ją įkūrusiam ir sakramentinį gyvenimą davusiam Viešpačiui, švenčia meilės vienybės dieviškąjį užmojį, kai vyras ir moteris dovanoja vienas kitam savo gyvenimą. Tik santuokos ryšyje lytinių galių panaudojimas gali būti moraliai teisingas. Todėl homoseksualinis žmogaus elgesys yra amoralus. […] Homoseksualiniai santykiai nėra papildanti sąjunga, per kurią galima perduoti gyvybę, todėl tai prieštarauja pašaukimui gyventi tokia atsidavimo forma, kurią Evangelija vadina krikščioniškojo gyvenimo esme. Tai nereiškia, kad homoseksualūs asmenys nėra kilnūs ar atsidavę, kaip dažnai būna; tačiau jiems įsitraukus į homoseksualinius santykius įtvirtinamas jų netvarkingas seksualinis polinkis, kuriam būdingas savo paties patenkinimas. Kaip ir kiekviena moralinė netvarka, homoseksualiniai veiksmai kliudo savisklaidai ir laimei, nes priešinamasi kūrybinei Dievo išminčiai. Atmesdama klaidingas nuomones apie homoseksualumą, Bažnyčia ne riboja, o gina realistiškai ir autentiškai suvokiamą asmeninę laisvę bei orumą. […]

9. Pačioje Bažnyčioje yra susiformavusi tendencija, kurią sudaro įvairiai pasivadinusios spaudimo grupės. Taip siekiama sudaryti įspūdį, kad jos atstovauja visiems homoseksualams katalikams. Tačiau jų šalininkai daugiausiai yra tie asmenys, kurie arba ignoruoja Bažnyčios mokymą, arba siekia kaip nors jį griauti. Taip po katalikiškumo ženklu stengiamasi suburti tuos homoseksualus, kurie neketina atsisakyti savo homoseksualaus elgesio. […]

10. Apgailėtina, kad prieš homoseksualus buvo ir tebėra nukreipta priešiškos kalbos ir veiksmai. Bažnyčios ganytojai turi pasmerkti tokį elgesį, nesvarbu kada jis imtų reikštis. Toks elgesys rodo tam tikrą kitų žmonių niekinimą, o tai kelia grėsmę patiems pagrindiniams sveikos visuomenės principams. Tiek žodžiai, tiek veiksmai, tiek ir įstatymai turi gerbti kiekvieno žmogaus vidinį orumą. Tačiau netinka reaguoti į nusikaltimus homoseksualų atžvilgiu teigiant, kad homoseksualumo būklė nėra netvarkingas dalykas. Kai taip tvirtinama ir kartu homoseksualūs aktai priimami kaip geri arba kai priimami civiliniai įstatymai, kuriais globojamas jokios pagrįstos teisės neturintis elgesys, nei Bažnyčia, nei visuomenė neturėtų nustebti, kad suaktyvėja ir kitokie iškreipti požiūriai bei veiksmai ir sustiprėja neprotingos ir smurtinės reakcijos.

11. Kartais teigiama, kad tam tikrais atvejais homoseksualinė orientacija nėra apgalvoto žmogaus pasirinkimo rezultatas ir tuomet homoseksualus žmogus tarsi neturi alternatyvos ir yra priverstas elgtis homoseksualiai. Tad stokodamas laisvės, net ir įsitraukęs į homoseksualinius santykius, jis nebūtų kaltas. Čia svarbu atsiminti išmintingą Bažnyčios moralinę tradiciją, įspėjančią nedaryti apibendrinimų smerkiant atskirus atvejus. Kai kurios dabartinės ar praeities aplinkybės kai kada gali sumažinti arba panaikinti žmogaus kaltę, kitos – ją padidinti. Tačiau bet kokia kaina reikia vengti nepagrįstų ir žeminančių prielaidų, jog homoseksualus homoseksualų elgesys niekuomet nėra pasirenkamas laisva valia, todėl nepakaltinamas. Labai svarbu, kad pagrindinė žmogų apibūdinanti ir jį orų daranti laisvė būtų pripažinta ir homoseksualaus polinkio asmenims. Kaip ir kiekvienu nusigręžimo nuo blogio atveju, homoseksualinių santykių atsisakantis žmogus privalo tvirtai bendradarbiauti su išlaisvinančia Dievo malone.

12. Taigi ką turi daryti Viešpačiu sekantys homoseksualai? Svarbiausia, jie yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, visais dėl savo polinkių patiriamais skausmais ir sunkumais vienydamiesi su Viešpaties kryžiaus kančia. Kryžius tikinčiajam yra vaisinga auka, nes iš šios mirties kyla gyvybė ir išganymas. Nors kai kurie kvietimą nešti kryžių ar taip suprasti krikščionio kančią tikriausiai sutiks su karčia pašaipa, verta atsiminti, kad toks yra visų sekančiųjų Kristumi kelias į amžinąjį gyvenimą. […] Lygiai taip, išsižadėdami savęs, homoseksualūs vyrai ir moterys panašėja su kenčiančiu Viešpačiu, ir šis savęs paaukojimas išgelbės nuo nuolat sunaikinti juos grasinančio gyvenimo būdo. Kaip ir mes visi, homoseksualūs krikščionys yra pašaukti gyventi skaisčiai. […]”

1992 m. paskelbtas „Katalikų Bažnyčios Katekizmas“ (cit. pagal katekizmas.lcn.lt):

„Skaistumas ir homoseksualizmas

2357 […] Bažnyčios Tradicija, pasiremdama Šventuoju Raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu[61], visada skelbė, kad „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“[62]. Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną. Jie nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir seksualumą. Jokiu atveju negalima jų pateisinti.

2358 Nemažai vyrų ir moterų jaučia stiprų potraukį į homoseksualizmą. Šis, žiūrint objektyviai, netvarkingas potraukis daugeliui yra sunkus išmėginimas. Su jais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti. Tie asmenys yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, o jeigu yra krikščionys, sunkumus, su kuriais gali susidurti dėl savojo polinkio, turi jungti su Išganytojo kryžiaus auka.

2359 Homoseksualūs žmonės yra pašaukti į skaistumą. Vidinę laisvę ugdančių susitvardymo dorybių, galbūt ir nesavanaudiškos draugystės, taip pat maldos ir sakramentinės malonės padedami, jie gali ir privalo palaipsniui ir atkakliai siekti krikščioniško tobulumo.”

Tikėjimo Mokslo Kongregacijos Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų, 2003 birželio 3 d. („Bažnyčios žinios”, 2003 08 14)

„[…] 2. Bažnyčios mokymas apie santuoką ir lyčių tarpusavio papildomumą kartoja tiesą, kuri akivaizdi teisingam protui ir kaip tokia pripažįstama visų didžiųjų pasaulio kultūrų. Santuoka nėra viena iš kokių nors žmogiškųjų asmenų sąjungų. Ji yra Kūrėjo įsteigta ir apdovanota sava prigimtimi, savais tikslais ir esminėmis savybėmis. Jokia ideologija negali iš žmogaus dvasios atimti tikrumo, jog santuoka būna tik tarp dviejų skirtingos lyties asmenų, kurie, dovanodami save vienas kitam savitu ir išskirtiniu būdu, siekia savo asmenų bendrystės. Taip jie abipusiškai tobulėja tam, kad bendradarbiautų su Dievu gimdydami ir ugdydami naują gyvybę.

4. […] Šventajame Rašte homoseksualūs santykiai „smerkiami kaip didelis iškrypimas <…> (plg. Rom 1,24–271 Kor 6,101 Tim 1,10). Toks Rašto vertinimas neleidžia daryti išvados, kad visi, kurie dėl šios anomalijos kenčia, yra už tai asmeniškai atsakingi, bet patvirtina, kad homoseksualūs aktai netvarkingi pačia savo prigimtimi[63]. Toks pats moralinis vertinimas buvo būdingas daugeliui pirmųjų amžių Bažnyčios rašytojų[64] ir vieningai įimtas į katalikiškąją Tradiciją. […]

5. […] Homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui ar jų teisiniam sulyginimui su santuoka, kai joms suteikiamos santuokai būdingos teisės, privalu aiškiai ir griežtai prieštarauti. Būtina susilaikyti nuo bet kurio formalaus bendradarbiavimo skelbiant ar taikant tokius labai neteisingus įstatymus ir, kiek įmanoma, nuo materialaus bendradarbiavimo juos taikant. Šioje srityje kiekvienas gali apeliuoti į sąžinės prieštaros teisę.

6. Norint suvokti, kodėl būtina prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui, atsižvelgtina į įvairių lygmenų etinius sumetimus.

Teisingo proto lygmuo

Pilietinio įstatymo tikslas palyginti su dorovės įstatymo tikslu neabejotinai ribotesnis[65]. Nepaisant to, pilietinis įstatymas negali prieštarauti teisingam protui, neprarasdamas sąžinę saistančios galios[66]. Tad kiekvienas žmogaus įstatymas turi įstatymo galią tiek, kiek jis atitinka teisingo proto pažintą prigimtinį dorovės įstatymą ir gerbia neatimamas kiekvieno asmens teises[67]. Įstatymai homoseksualiųjų sąjungų naudai prieštarauja teisingam protui, nes dviejų tos pačios lyties asmenų sąjungai suteikia tokias pačias teisines garantijas, kokias turi santuokos institucija. Dėl pavojaus tokioms vertybėms valstybė negali įteisinti šių sąjungų, nenusižengdama pareigai skatinti ir ginti santuoką kaip bendrajam gėriui esmingai svarbią instituciją.

Galima klausti, kaip bendrajam gėriui gali prieštarauti įstatymas, kuris nė vieno kam nors neįpareigoja, bet tiesiog įteisina niekam, regis, žalos nedarančią faktinę realybę. Čia pirmiausia pravartu apmąstyti skirtumą tarp homoseksualaus elgesio kaip privataus reiškinio ir to paties elgesio kaip įstatymiškai numatyto ir patvirtinto socialinio santykio, galinčio tapti viena iš teisinės sistemos institucijų. Šis antrasis reiškinys yra ne tik rimtesnis, jo poveikis būtų platesnis ir gilesnis, ir galiausiai jis taip pakeistų visą socialinę struktūrą, kad ši imtų prieštarauti bendrajam gėriui. Pilietiniai įstatymai yra žmogaus gyvenimo visuomenėje struktūriniai principai, kreipiantys tą gyvenimą į gera ar bloga. Jie „vaidina labai svarbų, o kartais lemiamą vaidmenį“, veikdami „mąstysenos ir elgsenos modelius“[68]. Gyvenimo formos ir jas atspindintys modeliai ne tik formuoja išorinį socialinį gyvenimą, bet linksta diegti jaunosioms kartoms kitokį elgesio formų supratimą bei vertinimą. Todėl homoseksualiųjų sąjungų įteisinimas aptemdytų tam tikrų pamatinių dorovinių vertybių suvokimą ir nuvertintų santuokos instituciją.

Biologinis ir antropologinis lygmuo

7. Homoseksualiosioms sąjungoms visiškai nebūdingi biologiniai bei antropologiniai santuokos ir šeimos elementai, kurie galėtų deramai pagrįsti jų teisinį pripažinimą. Šios sąjungos neįgalios tinkamai laiduoti gyvybės pratęsimo ir žmonių giminės išlikimo. […] Patyrimas rodo, kad lytinio dvipoliškumo nebuvimas trukdo normaliai vaikų, atiduotų tokių sąjungų globai, raidai. Jiems trūksta motiniškumo ar tėviškumo patirties. Leisti homoseksualiosioms sąjungoms įsivaikinti vaikus reikštų juos prievartauti tuo požiūriu, kad, pasinaudojant jų silpnumu, jie būtų įkeliami į aplinką, neskatinančią jų visiškos žmogiškos sklaidos. […]

Socialinis lygmuo

8. Visuomenė išlieka santuoka grįstos šeimos dėka. Neišvengiamas homoseksualiųjų sąjungų teisinio pripažinimo padarinys būtų naujas santuokos apibrėžimas paverčiant ją institucija, kuri savo teisiniu pavidalu nebeturėtų esminio ryšio su tokiais nuo heteroseksualumo neatsiejamais veiksniais, kaip gyvybės pratęsimo ir auklėjimo pareiga. Jei dviejų skirtingos lyties asmenų santuoka teisės požiūriu tebūtų laikoma viena iš kelių galimų santuokos formų, tai santuokos idėja iš pagrindų pakistų, ir pakistų didelei bendrojo gėrio nenaudai. Homoseksualiąsias sąjungas pakeldama į santuokos ar šeimos lygmenį, valstybė elgiasi savavališkai ir prieštarauja savo pačios pareigoms. […] Homoseksualiosios sąjungos nė iš tolo negali atlikti užduočių, dėl kurių santuoka ir šeima nusipelno ypatingo ir kompetentingo teisinio pripažinimo. Priešingai, daug kas leidžia teigti, kad tokios poros trukdo sveikai žmonių visuomenės raidai ir bus juo žalingesnės, juo jų veiksminga įtaka socialiniam audiniui bus didesnė. […]

10. Prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui įpareigoti visi tikintieji ir dėl jiems tenkančios atsakomybės pirmiausia politikai katalikai. […] Tada, kai homoseksualiąsias sąjungas pripažįstantis įstatymas jau galioja, parlamentaras katalikas privalo prieštarauti jam visomis galimomis priemonėmis ir viešai reikšti savo nepritarimą: čia kalbama apie pareigą liudyti tiesą. Jei neįmanoma tokio įstatymo visiškai anuliuoti, jis, remdamasis enciklikoje Evangelium vitae pateiktais nurodymais, gali „teisėtai remti pasiūlymus, skirtus apriboti tokio įstatymo daromą žalą ir sumažinti neigiamas jo pasekmes kultūros bei viešosios moralės plotmėje“, su sąlyga, kad jo „asmeniškas absoliutus pasipriešinimas“ tokio pobūdžio įstatymams „gerai žinomas“ ir vengiama papiktinimo pavojaus[69]. Tai nereiškia, kad labiau varžantis įstatymas šioje srityje galėtų būti laikomas teisingu ar bent priimtinu; čia kalbama apie teisėtą ir būtiną mėginimą bent iš dalies anuliuoti neteisingą įstatymą, kurį visiškai anuliuoti dar neįmanoma. […]”

Pagal www.katalikutradicija.lt


[1] „Atmintis ir tapatybė“, 2005.

[2] Christian Anthropology and Homosexuality VII // „L‘Osservatore Romano, Ed. in English“, 1997 04 30, p. 9.

[3] Narcizas – save įsimylėjęs graikų mitologijos herojus.

[4] Angelo di Bernardino, O.S.A., Christian Anthropology and Homosexuality II // „L‘Osservatore Romano, Ed. in English“, 1997 03 19, p. 10.

[5] Francis M. Mondimore, Homoseksualumo prigimties istorija, Eugrimas, V., 2000.

[6] NARTH savo Position statements, 4, nustato principą: homofobija yra fobija, t. y. iracionali homoseksualų baimė ir neapykanta jiems. Joks racionaliai pagrįstas ir teisėtai ginamas nepritarimas iš moralinės ar medicininės pusės nelaikytinas homofobija.

[7] Moral. l. 31, c. 45.

[8] Summa th. I-II, q. 84.

[9] Manuale theologiae moralis, Herder, Freiburg i. B., t. II, 1936, p. 528.

[10] De conceptu virg. 23.

[11] Summa th., II–II, q. 154 a. 12.

[12] De adulterinis coniugis, c. 8, 11 // PL 40, 382.

[13] Prümmer, Manuale theologiae moralis, Herder, Freiburg i. B., t. I, 1935, p. 244.

[14] Summa th. II–II, q. 153 a. 5.

[15] Moral. l. 31, c. 45.

[16] Tikėjimo Mokslo Kongregacijos 1986 10 01 Laiškas Homosexualitatis problema, 6.

[17] Taip pat plg. Mt 19, 12; 1 Kor 7.

[18] New Ways Ministry steigėja ses. J. Gramick yra pasakiusi: „Gėjai ir lesbietės taip pat žvelgia į Dovydo ir Jonatano bei Jėzaus ir Jono draugystes. Šios istorijos lesbietėms ir gėjams palieka viltį, kad bus laiminamos ir tos pačios lyties asmenų sąjungos ar draugystės“. Sr. Jeannine Gramick, Can Gays and Lesbians Come Out to be Faithful Catholics? // „U. S. Catholic“, August 1992, p. 11.

[19] Tikėjimo Mokslo Kongregacijos 1986 10 01 Laiškas Homosexualitatis problema, 6.

[20] Plg. Josephus, Antiquitates, I, 11, 1.

[21] Kitos vietos: Pak 29, 22; 32, 32–33; Iz 1, 7–10 (Rom 9,29); Jer 49, 17–18; 50, 40; Am 4, 11; Sir 16, 8; Apr 11, 8.

[22] „Judas darė, kas nedora Viešpaties akyse… Ir jie statėsi aukštumų alkus, akmenis ir šventuosius stulpus ant kiekvienos kalvos ir po kiekvienu lapuotu medžiu. Krašte buvo ir vyriškių – šventyklų kekšių. Judas kartojo visas pasibjaurėtinas apeigas tautų, kurias Viešpats buvo pašalinęs iš kelio izraelitams“ (1 Kar 14,22–24).

[23] Enzo Cortese, Christian Anthropology and Homosexuality III // „L‘Osservatore Romano, Ed. in English“, 1997 03 26, p.10.

[24] Tikėjimo Mokslo Kongregacijos 1986 10 01 Laiškas Homosexualitatis problema, 6.

[25] Codex Theodosii, IX, VII, 3.

[26] Codex Theodosii, IX, VII, 6.

[27] Corpus Iuris Civilis, Institutae IV, 18, 4.

[28] Novella 77 (358 CE).

[29] C. H. Turner, Ecclesiae occidentalis monumenta iuris antiquisima, Oxford, 1909, t. 11, p. 19.

[30] Cituojama šv. Petro Damijanio knygoje Liber Gomorrhianus // PL 145, 172.

[31] Conc. Tolitanum XVI, 3 // Mansi 12, 71.

[32] De pudicitia, 4.

[33] I apologija, 27.

[34] Prakalba graikams, 2.

[35] Trys knygos Autolikui I, 14.

[36] Laiškas 1, 8; 253 m.

[37] Cituojama šv. Petro Damijanio knygoje Liber Gomorrhianus // PL 145, 174.

[38] Vittorino Grossi, Christian Anthropology and Homosexuality V // „L‘Osservatore Romano, Ed. in English“, 1997 04 09, p. 10.

[39] Confes. IV, 4.

[40] In Epistulam ad Romanos IV.

[41] Homilia in Epistula Pauli ad Romanos // PG 47, 360 ir toliau.

[42] Synodus constitutiva Odonis episcopi Parisiensis (1196 m.), 4, 5 // Mansi 23, 678; Conc. provinciale Fritzlar (1287 m.), 4 // Mansi 23, 726; S. Synodus Ecclesiae Leodicae (1287 m.), 4 // Mansi 24, 891; Conc. Ramense (1408 m.) // Mansi 26, 1073.

[43] Conc. Neapolitanum, 8 // Mansi 21, 261–264.

[44] Conc. Lateranense, 11 // Mansi 22, 224.

[45] Ludovico von Pastor, Historia de los Papas, Gustavo Gilli, Barcelona, t. 17, p. 299 ir toliau.

[46] Bullarium Romanum, Roma, t. 4, c. 2, p. 284.

[47] Ten pat, t. 4, c. 3, p. 33.

[48] Pietro Agostino d‘Avack, L‘omosessualita nel Diritto Canonico // „Ulisse“, 1953 pavasaris, p. 682–685.

[49] Liber Gomorrhianus // PL 145, 159 ir toliau.

[50] Graikiškas žodis kleros reiškia burtas, burtu tekusi paveldo dalis. Klierikas – Dievo dalis, paveldas, nuosavybė.

[51] C. 16 // PL 145, 175–176.

[52] Ten pat.

[53] C. 23 // PL 145, 184–185.

[54] Super epistulas sancti Pauli ad Romanum I, 26.

[55] II-II q. 143 a. 4.

[56] I-II q. 31 a. 7.

[57] El dialogo // Obras de Santa Catarina de Siena, BAC, Madrid, 1991, p. 292.

[58] Predica 39 // Le prediche volgari, Rizzoli, Milano, 1936, p. 869 ir toliau.

[59] Žr. jo knygos Die Rolle der Erotik in der männlichen Gesellschaft apžvalgą knygoje Wojciech Kunicki, Rewolucja konserwatywna w Niemczech 1918–1933, Poznan, 1999, p. 623.

[60] Katolieke Stemmen, 1983 birželis-liepa, p. 275.

[61] Plg. Pr 19, 1–29; Rom 1, 24–27; 1 Kor 6, 10; 1 Tim 1, 10.

[62] TMK, dekl. Persona humana 8.

[63] Tikėjimo mokslo kongregacija, Deklaracija Persona humana (1975 12 29), 8.

[64] Plg., pavyzdžiui, šv. Polikarpas, Laiškas filipiečiams, V, 3; šv. Justinas, Pirmoji apologija, 27, 1–4; Atenagoras, Maldavimai už krikščionis, 34.

[65] Plg. Jonas Paulius II, Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 71.

[66] Plg. ten pat, 72.

[67] Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa Theologiae, I–II, q. 95, a. 2.

[68] Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 90.

[69] Jonas Paulius II, Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 73.

Categories
NUOMONĖS

Airijos gyventojai gynė šeimą nuo viso establišmento!

Dechristianizacijos procesas vyksta, tačiau penktadienio balsavimas žymi cezūrą. Jis žymi liberalių reformų dešimtmečio pabaigą, kurios apėmė ne tik naują santuokos apibrėžimą 2015 m., atvirumą homoseksualų poroms ir abortų įteisinimą 2018 m., bet ir visą eilę įstatymų ir politinių sprendimų, pabrėžia Angelo Bottone, vienas iš judėjimo, lėmusio sėkmingą Airijos referendumo dėl šeimos rezultatą, lyderių.

Priešingai apklausoms ir visų pagrindinių Airijos politinių partijų bei didžiosios žiniasklaidos pozicijai, Žaliosios salos gyventojai visuotiniu balsavimu pasipriešino tam, kad iš Konstitucijos būtų išbrauktos nuostatos dėl moters teisės likti namuose ir rūpintis šeima bei dėl ypatingo šeimos statuso, prieš ketinimus ją prilyginti kohabitacijai ir deviantiniams santykiams.

„Airijos vyriausybės vadovas Leo Erikas Varadkaras ketino jį paversti būdu gausiai švęsti Kovo 8-ąją“, – apie referendumą rašo italų katalikų apžvalgininkas Paolo Gulisano. „Iš tikrųjų tai pasirodė esąs savotiškas pasiruošimas švento Patriko, šalies globėjo, minėjimui“. – jis priduria.

Nepaisant revoliucinių partijų ketinimų visiškai ateizuoti kadaise stipriai katalikišką šalį, 67,7 proc. gyventojų nepritarė „santuokos ir ilgalaikių santykių“ pripažinimui šeima. Dar daugiau, trys ketvirtadaliai dalyvių pritarė moterų teisei likti namuose ir rūpintis vaikais. Ši konstitucinė nuostata, be kita ko, reiškia, kad valdžios institucijos motinoms moka pinigines išmokas.

„Referendumo rezultatas buvo – visiškai netikėtas ir stebinantis – triuškinanti „ne“ pergalė. Beveik šokiruojantis rezultatas net tarptautiniu lygmeniu“, – vertina Gulisano. Jis kalbėjosi su italų kilmės airių filosofu Angelo Bottonu, taip pat šeimą remiančių organizacijų aktyvistu ir referendumo „Ne“ socialinio komiteto vadovu, portalui La Nuova Bussola Quotidiana. Be kita ko, jis prisipažino, kad nesitikėjo tokios sėkmės. Iš tiesų apklausos sekmadienį prieš balsavimą rodė – arba veikiau klaidino – kad tik kas ketvirtas airis pasisakys už šeimą, o kiek daugiau nei kas trečias abejojo dėl savo sprendimo.

Nepaisant revoliucinių partijų ketinimų visiškai ateizuoti kadaise stipriai katalikišką šalį, 67,7 proc. gyventojų nepritarė „santuokos ir ilgalaikių santykių“ pripažinimui šeima. Dar daugiau, trys ketvirtadaliai dalyvių pritarė moterų teisei likti namuose ir rūpintis vaikais. Ši konstitucinė nuostata, be kita ko, reiškia, kad valdžios institucijos motinoms moka pinigines išmokas.

„Referendumo rezultatas buvo – visiškai netikėtas ir stebinantis – triuškinanti „ne“ pergalė. Beveik šokiruojantis rezultatas net tarptautiniu lygmeniu“, – vertina Gulisano. Jis kalbėjosi su italų kilmės airių filosofu Angelo Bottonu, taip pat šeimą remiančių organizacijų aktyvistu ir referendumo „Ne“ socialinio komiteto vadovu, portalui La Nuova Bussola Quotidiana. Be kita ko, jis prisipažino, kad nesitikėjo tokios sėkmės. Iš tiesų apklausos sekmadienį prieš balsavimą rodė – arba veikiau klaidino – kad tik kas ketvirtas airis pasisakys už šeimą, o kiek daugiau nei kas trečias abejojo dėl savo sprendimo.

Pasak Bottone, pergalę lėmė paskutinės kampanijos dienos, įskaitant paskutinius debatus.

– Antrojo klausimo „ne“ procentinė dalis (74,4 proc.) yra didžiausia per visą referendumų istoriją, o pirmojo klausimo procentinė dalis pasiekė trečią pagal dydį rezultatą (67,7 proc.). Kitaip tariant, dar niekada anksčiau žmonės taip aiškiai neapibrėžė savęs, kaip šį kartą, pabrėžė LNBQ pašnekovas.

„Kaip visada, jūs ėjote prieš visus: pagrindinę spaudą ir beveik visas partijas, išskyrus Aontù, nedidelę formaciją, kuri atsiskyrė nuo Sinn Fein būtent dėl radikalaus istorinio nacionalistinio darinio sekuliarizavimo“, – sakė – pabrėžė italų žurnalistas.

– Tai tiesa, ir dėl to rezultatas tampa dar reikšmingesnis. Visos partijos – ir vyriausybė, ir opozicija – pritarė „taip“ abiem klausimais. Aontù, vienintelė partija, nepritarianti pakeitimams, turi tik vieną išrinktą atstovą parlamente ir, skirtingai nei kitos, negauna valstybės finansavimo, nes neperžengė reikiamo slenksčio. Tai buvo tikra Dovydo ir Galijoto kova. Juo labiau kad „Taip“ kampanijai vadovavo kelios pelno nesiekiančios organizacijos, kurias daugiausia finansavo valstybė. Mūsų pusėje buvo nedidelės krikščionių įkvėptos grupės ir keli nepriklausomi senatoriai – visi jie buvo įkvėpti geros valios, bet turėjo ribotus išteklius, – pripažino Bottone.

Kaip jis pažymėjo, kai kurios radikalios feministinės organizacijos kampanijos metu taip pat palaikė „ne“ variantą. Jos daugiausia prieštaravo dėl to, kad naujoji nuostata, panaikinanti valstybės paramą slaugai namuose, iš Konstitucijos pašalino sąvokas „motina“ ir „moteris“ pagal gender ideologijos dvasią.

„Vyriausybė pasirinko Pasaulinę moters dieną kaip simbolinę datą, bandydama lengviau apeiti šiuos du klausimus, o vietoj to įvyko priešingai. Kovo 8-ąją prisiminsime kaip dieną, kai Airijos žmonės neišbraukė moterų iš savo Konstitucijos“, – pabrėžė Gulisano. Jis taip pat klausė, kodėl iš religinių organizacijų tik Bažnyčia ir protestantų presbiterionų bendruomenė pasisakė už šeimą. Tuo tarpu anglikonai, musulmonai ir žydai liko priešingoje pusėje – gal taip nutiko dėl vadinamojo politinio korektiškumo?

– Katalikų vyskupai parašė gražų laišką, kuriame paaiškino abiejų pasiūlymų pasekmes. Presbiterionai buvo vieninteliai iš protestantų konfesijų, viešai pasisakę prieš. Islamo organizacijos apie tokį balsavimą nepranešė, tačiau sakyčiau, kad tai buvo padaryta dėl konkrečios priežasties. Pirmuoju klausimu buvo siekiama „nuolatines sąjungas“ prilyginti santuokai ir taip sudaryti sąlygas teisiškai pripažinti [neoficialias] poligamines sąjungas. Musulmonų pripažįstama poligaminė santuoka liktų neteisėta, nes Konstitucijoje aiškiai numatyta, kad gali būti tik du sutuoktiniai. Tačiau užsienyje susituokęs musulmonas, turintis daugiau nei vieną žmoną, gali legaliai atvykti ir kartu gyventi Airijoje. Vienas iš Konstitucijos pakeitimo padarinių būtų poligaminių šeimų prilyginimas santuoka grįstoms šeimoms. Nenuostabu, kad musulmonai tam neprieštaravo“, – pažymėjo Bottone.

Kitas klausimas – kaip normalumo gynėjams pavyko išspręsti balsavimo klausimą, nepaisant tokios nepalankios politinės ir žiniasklaidos konfigūracijos. Na, kadangi įspūdingai rinkimų kampanijai trūko lėšų, šeimą palaikantys sluoksniai daugiausia dėmesio skyrė debatams per radiją ir televiziją. Svarbiausias įvykis čia buvo antradienio diskusija per visuomeninę televiziją. Joje dalyvavo Maria Steen iš Iona Instituto, katalikė, penkių vaikų motina, architektė ir teisininkė, labai aktyviai įsitraukusi į 2018 m. kampaniją prieš abortus. Jai oponavo Michaelas Martinas, ministro pirmininko pavaduotojas ir daugumą turinčios Fianna Fail partijos lyderis.

– Sunku kiekybiškai įvertinti šių debatų veiksmingumą, tačiau, atsižvelgiant į rezultatus, nėra abejonių, kad Marijos Steen dalyvavimas buvo veiksmingas, – vertino iniciatyvos „Ne“ lyderis.

Šioje vietoje Gulisano pažymėjo, kad balsavimo rezultatai reiškia rūgštų airių tautos spjūvį į veidą įsitvirtinusioms partijoms, įskaitant ir tas, kurios laikomos dešiniosiomis, tačiau iš tikrųjų toli gražu neatitiko patriotiškos ir tradicinės tautos dalies lūkesčių.

– Tai buvo žemės drebėjimas, paveikęs visą politinę klasę. Žmonės pasuko visiškai priešinga kryptimi nei partijos. Tai nebuvo vien tik balsavimas prieš vyriausybę, nes pokyčiams pritarė ir opozicija. Atstumas tarp tikrovės, tarp žmonių ir jų politinio atstovavimo, tiksliau, politinio atstovavimo nebuvimo, negalėjo būti aiškesnis. Tai buvo visiškai antisisteminis balsavimas, kurio komentatoriai nesitikėjo“, – sakė Bottone.

Taigi ar galima pagrįstai žvelgti į Aontù frakciją su viltimi?

– Šiuo metu ji vis dar maža, tačiau ji yra vienintelė alternatyva dominuojančiai vieningai minčiai, vertino Italijos portalo pašnekovas. – Referendumo kampanija suteikė daug dėmesio jų lyderiui Peadarui Tóibinui ir, atsižvelgdamas į puikius rezultatus, esu įsitikinęs, kad partija iš to taip pat turės naudos, sakė jis.

„Ar referendumo rezultatai gali būti tas stabdis, kuriuo airiai norėjo pristabdyti pastarųjų metų dechristianizacijos tendenciją?“ – klausė Gulisano.

– Būčiau atsargus darydamas tokias išvadas. Dechristianizacijos procesas tęsiasi, tačiau penktadienio balsavimas yra tarsi cezūra. Jis žymi liberalių reformų dešimtmečio pabaigą, kurios apėmė ne tik santuokos apibrėžimo pakeitimą 2015 m., atsivėrimą homoseksualų poroms ir abortų įteisinimą 2018 m., bet ir visą eilę įstatymų ir politinių sprendimų, atsakymas buvo.

– Neseniai parlamento komitetas pasiūlė įteisinti eutanaziją. Atrodo, kad Airijos politinė klasė – tarsi norėdama kompensuoti nepilnavertiškumo jausmą, atsiradusį dėl „pernelyg religingos praeities“ – jautriais klausimais daro viską, kad prisistatytų kuo labiau antikrikščioniška. Referendumų rezultatai neabejotinai rodo kitokią kryptį. Bent jau šį kartą žmonės pasakė „ne“, – pridūrė filosofas.

Bottone pabrėžė, kad šiuo metu Žaliojoje saloje nėra nė vienos partijos, kuri būtų aiškiai katalikiškai įkvėpta. Tiesa, kai kurie politikai viešai išpažįsta savo tikėjimą ir religinės nuotaikos vis dar plačiai paplitusios, tačiau tai neturi jokios įtakos politiniam pasiūlymui. – Vakar vakare per iškilmes svarstėme, kaip plėtoti šią sėkmę. Yra apie ką pamąstyti, bet kol kas džiaukimės šia gražia pergale“, – užbaigė profesorius Bottone.

Pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Ispanija: Madrido gatvėmis žygiavo tūkstančiai gyvybės gynėjų!

Sekmadienio popietę Madrido centre dešimtys tūkstančių katalikiškų organizacijų ir gyvybės gynėjų asociacijų narių dalyvavo demonstracijoje prieš prenatalinės žmogžudystės nusikaltimą. Į renginį, vykusį su šūkiu “Taip gyvybei”, susirinko daugybė šeimų.

Kaip pranešė viena iš demonstracijos organizatorių Leticia Salinero, sekmadienio eisena siekiama skatinti egzistencijos kultūrą, suprantamą kaip gyvybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties. – Kad ir kas būtų žmogaus gyvybė, ji turi būti ginama. Esame čia tam, kad pasakytume, jog gyvybė yra dovana, kad ir kokios būtų aplinkybės, ir kad apgintume kiekvieno žmogaus teisę į gyvybę, – sakė Salinero.

Ispanų aktyvistas pabrėžė, kad demonstracijoje dalyvavę žmonės nori pasipriešinti negimusių vaikų žudymo įstatymams. – Šie įstatymai prieštarauja prigimtinei teisei, pridūrė ji.

Sekmadienio renginyje dalyvavę aktyvistai atkreipė dėmesį į paradoksalią situaciją, kai Ispanijos Pedro Sančeso vyriausybė daugiau lėšų skiria vadinamiesiems abortams remti, nei padėti nėščioms moterims. Jų skaičiavimais, 2023 m. Ispanijos valstybė negimusių vaikų žudymui įstatymo didenybe skyrė iš viso 40 mln. eurų, o pagalbai nėščioms moterims – tik 20 mln. eurų.

Įstatymas, kuriuo įteisinamas negimusių vaikų žudymas Ispanijoje ir kurį parlamentas priėmė 2010 m. vasario mėn., leidžia vadinamuosius abortus moters prašymu per pirmąsias 14 nėštumo savaičių. Jame taip pat nustatyta, kad vadinamieji abortai leidžiami iki 22-osios nėštumo savaitės, jei tariamai kyla grėsmė motinos sveikatai ar gyvybei. 2023 m. šalyje buvo nužudyta 98 000 negimusių vaikų, t. y. 9 proc. daugiau nei ankstesniais metais.

Pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Referendumas dėl šeimos ir moterų vaidmens Airijoje baigėsi pergalingai!

Balsuok NE, palik ponią Doyle namuose! Airijoje dvigubas referendumas dėl siūlomų šalies konstitucijos pataisų, susijusių su šeimos ir moterų vaidmenimis, laimėjo katalikų tikėjimo, tradicijų ir kultūros žmonės!

Referendume buvo siūloma iš dalies pakeisti Konstitucijos 41 straipsnį, kuriame kalbama apie šeimos pakeitimą ir siūloma išplėsti šeimos apibrėžtį nuo santuoka grindžiamų santykių iki „ilgalaikių santykių“, pavyzdžiui, kartu gyvenančių porų ir jų vaikų. Nuostatos dėl šeimos priežiūros pakeitimu siūloma pakeisti nuorodą į „motinos pareigas namuose“ nuostata, kuria pripažįstama šeimos narių teikiama priežiūra.

Pakeitimu Nr. 40 buvo siekiama pakeisti 41 straipsnio 2 dalies formuluotę, kurioje teigiama, kad „valstybė pripažįsta, jog savo gyvenimu namuose moteris teikia paramą valstybei, be kurios neįmanoma pasiekti bendrojo gėrio“ ir kad „motinos nebus verčiamos dėl ekonominės būtinybės įsitraukti į darbą, apleidžiant savo pareigas namuose“. Vyriausybė siūlė išbraukti abi šias ištraukas ir pakeisti jas žodžiais: „Valstybė pripažįsta, kad šeimos narių tarpusavio rūpinimasis vienas kitu dėl tarp jų egzistuojančių ryšių suteikia visuomenei paramą, be kurios neįmanoma pasiekti bendrojo gėrio, ir sieks skatinti tokį rūpinimąsi“.

Abu pakeitimai buvo atmesti! Remiantis šeštadienio vakarą paskelbtais rezultatais, už 39 pataisą balsavo 32,3 proc. referendumo dalyvių, prieš – 67,7 proc., o rinkėjų aktyvumas siekė 44,4 proc. Išsamūs balsavimo dėl 40 pataisos rezultatai dar nepateikti, tačiau daliniai rezultatai rodo, kad ji buvo atmesta panašiu balsų santykiu, tik vyriausybė jau pripažino, kad ir šiuo klausimu pralaimėjo!

Airijos pavyzdys gerai parodo, kad verta kovoti, kad katalikų viešosios nuomonės mobilizavimas turi prasmę. Melskimės ir veikime, kad tokią situaciją pasiektume ir Lietuvoje.

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Koptai nutraukia „dialogą“ su Roma. Tai reakcija į „Fiducia Supplicans“!

Koptų stačiatikių bažnyčia nutraukė „dialogą“ su Šventuoju Sostu. Tai reakcija, patvirtino Egipto „Rytų Bažnyčios“ aukštieji pareigūnai, į Tikėjimo doktrinos dikasterijos išleistą dokumentą, leidžiantį laiminti homoseksualias poras. Pasak Aleksandrijos, katalikai „pakeitė savo poziciją“ homoseksualumo atžvilgiu.

Kovo 8 d. vaizdo įraše koptų stačiatikių atstovas spaudai t. Moussa Ibrahimas sakė, kad „labiausiai vertas dėmesio“ iš devynių dekretų, kuriuos paskelbė kasmetinis Šventasis sinodas Vadi El-Natrūno mieste Egipte, buvo „teologinio dialogo su Katalikų Bažnyčia sustabdymas po to, kai ji pakeitė savo poziciją dėl homoseksualumo“.

Kovo 7 d. šios bažnyčios vyskupų pareiškime rašoma, kad „pasitarus su seserimis Rytų stačiatikių šeimos bažnyčiomis, nuspręsta sustabdyti teologinį dialogą su Katalikų Bažnyčia, iš naujo įvertinti nuo dialogo pradžios prieš dvidešimt metų pasiektus rezultatus ir nustatyti naujus būsimo dialogo standartus bei mechanizmus“.

Koptų vyskupai taip pat dar kartą patvirtino, kad jie atmeta „bet kokias homoseksualių santykių formas, nes jos pažeidžia Šventąjį Raštą ir įstatymą, pagal kurį Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį“. Jie pridūrė, kad koptų stačiatikių bažnyčia „bet kokį tokių santykių palaiminimą, nesvarbu, kokio pobūdžio, laiko nuodėmės palaiminimu, ir tai yra nepriimtina“.

Pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Kasmet po „Tarptautinės moters dienos“ minėjimo tenka susimąstyti, kiek tai teisėta?

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad pagrindiniai reikalavimai, už kuriuos sufražistės kovojo JAV, būtent ten, kur 1908 m. įvyko pirmoji demonstracija, formaliai buvo įvykdyti. Šiuo metu formaliai moterų darbo sąlygos ir darbo užmokestis nedaug skiriasi nuo vyrų darbo sąlygų ir darbo užmokesčio.

Galima pasidomėti dar kai kuo. Ar moteris, iškeitusi šeimą į darbą korporacijose, tapo laimingesnė? Ar įsipareigojimas ir pastangos dėl savo šeimos narių turėtų būti mažiau motyvuojantys, mažiau vertinami nei dėl anoniminės korporacijos?

Žinoma, šeimyninis gyvenimas dažnai yra kryžkelė, tačiau ir darbas korporacijose anaiptol nėra rojus. Atrodo, kad išskirtinai teigiamą profesinės savirealizacijos įvaizdį sukūrė „melasklaida“, kurioje ji vaizduojama kaip sklandus kelias į sėkmę, pamirštant, kiek tai kainuoja.

Ši kaina – tai būtinybė negailestingai kovoti dėl valdžios arba kovoti dėl atlyginimo, atsisakymas turėti vaikų ir dažnai su tuo susiję abortai, didesnis ištekėjusių moterų nuovargis, nes nuo pareigų namuose taip pat neįmanoma pabėgti, o be to, dar ir atsakomybė įmonėje, reikalavimas būti „stipria moterimi“, kuris paprastai netaikomas didžiajai daugumai moterų.

Žinoma, atsakydami į visus šiuos komentarus išgirsime bambėjimą apie moterų „lygias teises“ ir „nepriklausomybę“, tačiau žinome, kaip yra iš tikrųjų. Kitas argumentas – „tikrovę reikia keisti“. Tik bėda ta, kad dar šimtas naujų įstatymų čia nieko nepakeis, nes moteris pagal Dievo viziją yra orientuota į tai, kad būtų namų šeimininkė ir gimdytų palikuonis. Visos jos fizinės ir psichinės savybės yra į tai orientuotos.

Todėl švęskime ne „Moters dieną“, nes ne nuo mūsų priklauso, ar pagimdėme moterį, ar vyrą, bet švęskime Motinos dieną. – nes tai yra tikrasis moters pašaukimas.

Jonas Šaulys

Apie tikrąją “Tarptautinės moters dienos” kilmę galite paskaityti straipsnyje: „Kovo 8-osios“ visada buvo surogatinė – pusiau pagoniška „laisvos meilės“ šventė

Categories
NUOMONĖS

Airijos vyskupų balsas ginant šeimos tapatybę!

Šį penktadienį, kovo 8 d., Airijos piliečiai dalyvaus konstituciniame referendume. Jis bus susijęs su nuostatų, susijusių su šeimos identitetu visuomenėje ir privilegijuotu moterų vaidmeniu auklėjimo procese šeimos aplinkoje, pakeitimais.

Išplatintame pareiškime Airijos vyskupai atkreipia dėmesį į siūlomų teisės aktų pakeitimų keliamą pavojų.

Pagrįsdami savo abejones dėl siūlomų pakeitimų, vyskupai primena 2018 m. Airijoje viešėjusio popiežiaus Pranciškaus žodžius, kad jis atvyko į šalį liudyti išskirtinio šeimos vaidmens auklėjant jos narius ir kuriant sveiką socialinę struktūrą, ir priduria, kad šeimos yra visuomenės klijai, todėl jų gerovė turi būti skatinama ir saugoma visomis tinkamomis priemonėmis.

Pareiškime vyskupai įspėja, kad iš Konstitucijos pašalinus nuorodą į šeimą, grindžiamą santuoka, ir ją pakeitus “ilgalaikių santykių” sąvoka, socialiniame gyvenime gali kilti sunkiai nuspėjamų pasekmių.

Kalbėdami apie siūlymą iš Konstitucijos išbraukti sąvokas “moteris” ir “motina”, kuriai šiuo metu Konstitucija suteikia privilegijuotą statusą dėl jos indėlio į valstybės gyvenimą, vyskupai pabrėžia būtinybę Pagrindiniame įstatyme išlaikyti nuorodą į motinų atliekamą socialinį vaidmenį.

Baigdami savo pareiškimą vyskupai primena 1979 m. Airijoje pasakytus šventojo Jono Pauliaus II žodžius, kuris teigė, kad šeima yra tikrasis didybės matas.

Pagal www.info.wiara.pl

Categories
NUOMONĖS

Revoliucija iš Rytų: Minsko-Mogiliavo arkivyskupas Juozapas Stanievskis leido nesilaikyti pasninko per vadinamąją “Moters dieną” kovo 8-ąją?!

Penktadienį, kovo 8-ąją, vadinamąją „Tarptautinę moters dieną“, Minsko-Mogiliavo arkivyskupija suteiks dispensą (atleidimą) nuo prievolės susilaikyti nuo mėsos patiekalų valgymo.

Remdamasis kan. 87 § 1, Minsko-Mogiliavos arkivyskupas metropolitas Juozapas Stanievskis (Jazep Stanieuski, Józef Staniewski) suteikia atleidimą nuo susilaikymo nuo mėsos patiekalų valgymo kovo 8 d., penktadienį, arkivyskupijoje vyresniems nei 14 metų tikintiesiems , 2024 m.

Kaip žinoma, vadinamoji „Tarptautinė moters diena“ nėra jokia katalikiška iškilmė, o pusiau pagoniška „laisvos meilės šventė“, kurią įvedė bolševikų valdžia Sovietų Rusijoje („Kovo 8-osios“ visada buvo surogatinė – pusiau pagoniška „laisvos meilės“ šventė).

.Pagal www.catholic.by

Categories
NUOMONĖS

Revoliucija iš Vakarų: Kardinolas Coccopalmiero susitikime su Italijos masonų ložių vadovais – ragina užmegzti nuolatinį dialogą?

Italijos violetinės spalvos kardinolas Francesco Coccopalmiero dalyvavo susitikime su masonų ložių atstovais. Hierarchas turėjo paraginti užmegzti “nuolatinį” dialogą su masonais. Jis taip pat pripažino, kad per pastaruosius 50 metų tarp Bažnyčios ir ložių atstovų įvyko “abipusio supratimo evoliucija”.

Kaip rašoma National Catholic Register interneto svetainėje, kardinolo Francesco Coccopalmiero ir masonų atstovų susitikimas vyko “už uždarų durų”. Pokalbiai vyko Milane. Po susitikimo hierarchas sakė, kad per pastarąjį pusšimtį metų įvyko “abipusio supratimo evoliucija”.

Pasak Italijos dienraščio “Il Messaggero”, tikėtasi, kad purpurinis kunigas paskelbs, jog netrukus įvyks tolesni dvišaliai susitikimai. “Dalykai pasistūmėjo į priekį ir tikiuosi, kad šie susitikimai čia nesibaigs”, – turėjo pasakyti kardinolas Coccopalmiero.

Pasak “La Nuova Bussola Quotidiana” kalbintų šaltinių, susitikime dalyvavo visi trys Italijos ložių didieji meistrai – Italijos Didžiojo Oriento Stefano Bisi, Italijos Didžiosios ložės Luciano Romoli ir Italijos Didžiosios reguliariosios ložės Fabio Venzi. Du iš jų netgi viešai paskelbė savo kalbas.

“Visi jie skirtingai gynė masonerijos suderinamumą su katalikų tikėjimu”, – praneša laikraščio “La Nuova Bussola Quotidiana” vyriausiasis redaktorius Riccardo Cascioli.

Kartu su kardinolu Coccopalmiero Katalikų Bažnyčiai atstovavo Milano arkivyskupas Mario Delpini, taip pat pranciškonas teologas t. Zbigniewas Suchecki ir vyskupas Antonio Staglianò, Popiežiškosios teologijos akademijos prezidentas.

Portalas National Catholic Register primena, kad 1983 m. Tikėjimo doktrinos kongregacijos paskelbtame dokumente teigiama, jog masoniški principai “visada buvo laikomi nesuderinamais su Bažnyčios doktrina”.

Praėjusių metų lapkritį Tikėjimo doktrinos dikasterija dar kartą patvirtino šią poziciją, cituodama 1983 m. dokumentą, kuriame teigiama, kad “aktyvi tikinčiųjų narystė masonerijoje draudžiama dėl katalikų ir masonų doktrinos nesuderinamumo”.

Pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Arkivyskupas Salvatore Cordileone nori pagerbti komunizmo kankinių atminimą

JAV San Francisko vyskupijos arkivyskupas Salvatorė Kordiljonė (Salvatore Cordileone) pradėjo iniciatyvą, skirtą “komunizmo kankinių” atminimui įamžinti. Hierarchas nori priminti Katalikų Bažnyčiai apie didelę auką, kurią praeityje – ir šiandien – atnešė tikintieji, kenčiantys nuo komunistinės totalitarinės sistemos. Tai, kas kadaise ištiko tikinčiuosius SSRS ar Kuboje, šiandien dalijasi Kinijos ar Nikaragvos katalikai.

– Bažnyčia visada yra šių [komunistinių] režimų taikinys, nes Bažnyčia nori suteikti balsą tiems, kurie jo neturi; ji nori ginti vargšus. Kaip parodė šventasis Jonas Paulius II, tikėjimo galia gali pasipriešinti šiems žiauriems režimams; ji gali juos nuversti. Tai vienintelis dalykas, kuris stovi [komunistiniams] diktatoriams skersai kelio. Štai kodėl jie visada stengiasi sunaikinti Bažnyčią”, – sakė jis interviu portalui “The Pillar”.

Hierarchas pabrėžė, kad Bažnyčia griežtai atmeta komunizmą, tačiau taip pat atmeta ir patologinį kapitalizmą, kuriame vienintelis tikslas būtų pelnas. Taip daugeliu atžvilgių yra JAV, kur, pavyzdžiui, klesti milijardinės vertės abortų pramonė.

Paklaustas apie tuos, apie kuriuos ypač galvoja kalbėdamas apie komunizmo kankinius, jis nurodė lenkų kilmės amerikietį jėzuitą Walterį Ciszeką, vadinamą “Sibiro apaštalu”.

Dar vienas iš persekiotojų, pavyzdžiui, kunigas iš Albanijos t. Antonas Lullas, apie 20 metų praleidęs komunistiniame kalėjime, didžiąją laiko dalį – vienutėje. Jis taip pat atkreipė dėmesį į vokiškojo nacizmo aukas, primindamas, kad nors nacizmas laikomas dešiniąja ideologija, iš tiesų jis buvo nacionalsocializmas, taigi principų erdvėje toks pat kaip ir komunistiniai totalitarizmai.

Pagal www.pch24.pl

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Diak. Beno Ulevičiaus ir Katalikų Tradicijos komandos diskusija apie Vatikano II Susirinkimą ir paklusnumą

Vasario 26 d. Katalikų Tradicijos Facebook paskyroje įvyko ilga diskusija tarp VDU Katalikų teologijos fakulteto dekano diak. Beno UIevičiaus ir Katalikų Tradicijos komandos. Su skaitytojais dalinamės pilnu, netaisytu diskusijos tekstu – diak. Beno Ulevičiaus mums keliamais priekaištais ir mūsų atsakymais. Manome, kad prasminga šia diskusija pasidalinti plačiau, nes klausimai, panašūs į diak. B. Ulevičiaus keliamus klausimus, mums užduodami dažnai, todėl mūsų atsakymai gali būti įdomūs ir, tikimės, naudingi ne vienam skaitytojui.

Diskusija įvyko po to, kai pasidalinome šiuo straipsniu apie tikrąjį paklusnumą ir vienybę su popiežiumi.

DIAK. BENAS ULEVIČIUS:

Broliai, sesės, po to kai tiek priekaištauta, neva dabartinio popiežiaus magisteriumą reikia papildomai komentuoti… Tokia akrobatika apie galiojančius ir nelabai galiojančius Visuotinius Bažnyčios susirinkimus!

Pirmą kartą girdžiu, kad Bažnyčios Visuotinis Susirinkimas gali būti kažkaip katalikų neįpareigojantis (nes neva pastoracinis) ir kiekvienas galime pasirinkti, laikytis jo nurodymų ar ne. Pasirodo, kiekvienas savo nuožiūra galime nuspręsti, kurį Bažnyčios Susirinkimą malonėsime patvirtinti kaip „tikrai katalikišką“. Ir kokios akrobatikos tenka griebtis, kad paaiškinti, kaip čia tame „pastoraciniame“ Vatikano II Susirinkime yra dogminės konstitucijos apie Bažnyčią ir Dievo žodį.

Visi, atsiskyrę nuo Katalikų Bažnyčios mąstė panašiai. Manote jie neprakaitavo, mėgindami pagrįsti savo ištikimybę „tradicijai“ šventųjų ir teologų citatomis?

O atsiskyrę jau tarpusavyje keitėsi dogminėmis formuluotėmis be galo. Tik kas iš to. Katalikų Bažnyčią sukišę į savo mylimą kultūrinę ir doktrininę formą, paverčiame ją tik dar viena religija tarp kitų religijų. Tai dar vienas dogmų ir kanonų rinkinys, tik kitoks nei kitų.

Ir tas gluminantis negebėjimas skirti pelus nuo grūdų. Negebėjimas prisiminti, kad Viešpats vienu atveju sakė „kas ne su manimi, tas prieš mane“, o kitu – „kas ne prieš mus, tas už mus“. Negebėjimas suprasti, kad Bažnyčia beveik visada kalba „viena vertus…, kita vertus…“ būdu; kad galima priimti kai kurias giliai evangelines de Chardin’o įžvalgas (kaip tą darė Ratzinger’is), pripažįstant jo teorijos trūkumus ir nepriimant jos pilno pavidalo; kad galima tikrai bendradarbiauti su nekatalikais krikščionimis ir net nekrikščionimis esminėse gėrio siekio srityse, neišduodant katalikybės; kad „be Bažnyčios nėra išgelbėjimo“ reiškia daugiau nei tai, kad Dievas gelbėja tik tuos, kurių vardai įrašyti katalikiškų parapijų krikšto knygose. Dogmos svarbios, kad suteiktų mąstymui tvirtus Apreiškimo pamatus, o ne kad mąstymą nužudytų.

Koks kazusas! Pasak „tradicijos“ gynėjų, galiu būti išgelbėtas tik Katalikų Bažnyčioje, kurios pagrindinis skiriamasis bruožas – popiežiaus pirmumas… kurį galima ignoruoti, kai popiežius nepritaria mano tradicijos supratimui… Pasirodo, aš išgelbėtas, jei priklausau Bažnyčiai, kurią veda Petrui duotas Jėzaus pažadas, bet ar tas pažadas veikia, nusprendžiu… aš pats.

Tai nėra katalikiškas požiūris. Jo baigtis ilgainiui – kažkas panašaus į Palmaros bažnyčią su „tikruoju“ popiežium Petru III. Sakau tai su nuoširdžia užuojauta, nes pats kadaise esu išgyvenęs net dvi tokios pasaulėžiūros versijas. Kūlversčiai, kuriuos tenka daryti, aiškinant tikrovę iš tokio požiūrio kampelio, įspūdingi, bet skausmingi. Tikrai paprasčiau pamėginti nuoširdžiai suprasti, ką magisteriumas kalba šiandien.

Ir patikėti, kad Jėzaus pažadas veikia. Kaip vis dėlto arogantiška dėl magisteriumo įsivaizduojamų klaidų kaltinti Kristų: „Petras išgirdo, kad „tu būsi uola; bet ne tuo pačiu būdu kaip Kristus. Kristus yra tikrai nepajudinama uola. Petras yra nepajudinamas tik Jo jėga…“ Atseit, Kristui trūksta jėgos pažadą tesėti. Atseit, Kristaus pažadas – „pažadėjau patiešijau, netesėjau negriešijau“.

Priminsiu čia itin vertinamo pop. Pijaus X-ojo žodžius:

„Todėl, kai mylime popiežių, nelieka vietos diskusijoms apie tai, ką jis įsako ar ko reikalauja, kiek reikia paklusti ar kokiais klausimais reikia paklusti. Kai mylime popiežių, nesakome, kad jis kalbėjo nepakankamai aiškiai, tarsi jis privalėtų kiekvienam į ausį pakartoti tai, kas buvo tiek daug kartų išreikšta ne tik žodžiu, bet ir laiškuose bei kituose dokumentuose. Neabejojame jo įsakymais, pasinaudodami lengvu nenorinčių paklusti pretekstu, kad įsako ne popiežius, bet tie, kurie jį supa. Nemėginame apriboti, kiek siekia jo autoritetinga valdžia. Neiškeliame aukščiau popiežiaus autoriteto kitų asmenų autoriteto, kurie, kad ir mokyti, nėra šventi, nes šventas negali prieštarauti popiežiui.“

KATALIKŲ TRADICIJA::

Visiškai atvirkščiai – tai dabartinių klaidų priėmimas teisinant visa tai paklusnumu yra neįtikėtina proto akrobatika, paneigianti pačią Bažnyčios esmę. Paklusnumas vienam popiežiui, nepaklūstant visiems buvusiems, paklusnumas susirinkimui, nepaklūstant ankstesniems susirinkimams ir pastoviam mokymui.

Rašote: „Pirmą kartą girdžiu, kad Bažnyčios Visuotinis Susirinkimas gali būti kažkaip katalikų neįpareigojantis (nes neva pastoracinis) ir kiekvienas galime pasirinkti, laikytis jo nurodymų ar ne.“

Ne „neva“ pastoracinis, o tikrai pastoracinis. Tvirtinti kitaip reikštų fakto klaidą.

Jonas XXIII, Susirinkimo atidarymo kalba, 1962:

„Svarbiausias šio Susirinkimo tikslas nėra vieno ar kito pagrindinio Bažnyčios mokymo, kurio pastoviai mokė Tėvai ir senovės bei šiuolaikiniai teologai ir kuris, kaip manoma, yra visiems gerai žinomas ir pažįstamas, punkto aptarimas. Tam nebuvo būtinas Susirinkimas. […] Vienas dalykas yra senovinės tikėjimo depozito doktrinos turinys, o kitas – jos pateikimo būdas. Būtent į pastarąjį reikia labai atsižvelgti, prireikus kantriai, viską matuojant formomis ir proporcijomis magisteriumo, kuris pagrinde yra pastoracinio pobūdžio.“

Paulius VI tai patvirtino ne kartą. 1963 laiške kardinolui Tisserant jis rašė: „Peržiūrėdami schemas, mes rūpinomės pabrėžti pastoracinį šio Susirinkimo pobūdį.“

Kardinolas Tisserant, 1964, iš Acta Synodalia: „Turime dartą kartą patvirtinti, kad šis ekumeninis Susirinkimas, kaip aukščiausiasis pontifikas Jonas XXIII daugybę kartų patvirtino, neturi intencijos pasisakyti apie naujus doktrininius klausimus; jo specifinė užduotis yra Bažnyčios pastoraciniam uolumui suteikti naujos jėgos […].“

Kardinolas Ratzingeris (1988 liepos 13, Čilė): „Tiesa ta, kad šis konkretus susirinkimas neapibrėžė jokios dogmos ir sąmoningai pasirinko likti kukliame lygmenyje, kaip paprasčiausias pastoracinis susirinkimas; ir vis tik daugelis jį traktuoja kaip kokią superdogmą, atimančią visų kitų [susirinkimų] svarbą.“

Vatikano II Susirinkimas buvo teisėtas visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas ir 100% pastoracinis. Taip teigė pats Susirinkimas, mes neturime teisės teigti kitaip. Taip, tai pirmas toks atvejis Bažnyčios istorijoje, visi prieš tai buvę visuotiniai susirinkimai buvo dogmatiniai, t. y. dogmatiškai apibrėžę tam tikras tikėjimo tiesas. Vatikano II Susirinkimas to nedarė ir buvo ne dogmatinis, o pastoracinis. Šis statusas reiškia, kad privalome priimti tai iš Vatikano II Susirinkimo, kas neprieštarauja ankstesniam autoritetingam Bažnyčios mokymui (t. y. kai Susirinkimas pakartoja doktriną, apibrėžtą anksčiau), ir atmesti teiginius, kurie prieštarauja – jeigų tokių yra. Tai niekaip nepaneigia Susirinkimo teisėtumo, bet pripažįsta jo pastoracinį pobūdį ir todėl galimybę, kad jame gali būti klaidų.

Rašote: „Visi, atsiskyrę nuo Katalikų Bažnyčios mąstė panašiai. Manote jie neprakaitavo, mėgindami pagrįsti savo ištikimybę „tradicijai“ šventųjų ir teologų citatomis?“

Jūs tikrai prakaituojate bandydamas pagrįsti savo neištikimybę Tradicijai. Atkartodamas šimtmečiais skelbtą katalikišką doktriną, Vatikano I Susirinkimas neklystamai moko: „Tegul bėgant metams ir amžiams auga ir didžiai tobulėja tiek kiekvieno, tiek visų, tiek atskirų tikinčiųjų, tiek visos Bažnyčios supratimas, pažinimas ir išmintis; bet tik savo rūšyje, tai yra toje pačioje doktrinoje, toje pačioje prasmėje ir tame pačiame supratime.“

Ne tik mes, bet ir daugybė Susirinkimo tėvų ir patarėjų nedviprasmiškai teigė, kad Susirinkimas yra priešprieša Pijaus IX paskelbtam Syllabus – pagrindinių klaidų sąrašui. Pavyzdžiui, kun. Yve‘as Congaras, garsusis Susirinkimo patarėjas, džiūgavo, kad Susirinkimas buvo „Kontrsąrašas“. Remdamasis vadinamuoju „istorijos judėjimu“, tarsi istorinės aplinkybės galėtų kaip nors pakeisti objektyvią katalikišką tiesą, Congaras rašo: „Negalima paneigti, kad toks tekstas [Susirinkimo dokumentas apie religinę laisvę] sako visai ką kita, nei 1864-ųjų „Sąrašas“, ir netgi priešingai šio dokumento 15-am, 77-am ir 79-am teiginiams.“

Neįmanoma, kad žmogus, besilaikantis Vatikano II Susirinkimo „Kontrsąrašo“, galėtų tvirtinti išlaikęs tikėjimą „ta pačia prasme ir reikšme“, kaip Bažnyčia jo visada laikėsi (kaip turi būti, remiantis Vatikano I Susirinkimu). Neįmanoma, kad kas nors, priimantis naują Susirinkimo programą dėl ekumenizmo ir religinės laisvės, galėtų tvirtinti „išsaugojęs“ aiškų popiežių iki Vatikano II Susirinkimo skelbtą mokymą apie religinį indiferentizmą ir socialinį Kristaus karališkumą ir „jokiu būdu nuo jo nenukrypęs”. Tai aišku visiems, skaičiusiems ikisusirinkimes enciklikas, kuriose ekumenizmas smerkiamas griežčiausiais įmanomais žodžiais.

Rašote: „Katalikų Bažnyčią sukišę į savo mylimą kultūrinę ir doktrininę formą, paverčiame ją tik dar viena religija tarp kitų religijų. Tai dar vienas dogmų ir kanonų rinkinys, tik kitoks nei kitų.“

Taip, pritariame, nesukiškite Katalikų Bažnyčios į savo mylimą kultūrinę ir doktrininę formą. Remkitės ir skelbkite amžiną Bažnyčios doktriną, nekintamą ir nepriklausomą nuo kultūrinių ir socialinių sąlygų. Gi pagrindinis dabartinio „Pranciškaus magisteriumo“ teiginys yra dogmų evoliucijos teiginys, tikrai paverčiantis katalikybę tik viena iš daugelio, o ne tikrąjį ir nekintamą Dievo apreiškimą gavusia religija. Dogmos ir yra paaiškintas Dievo apreiškimas – tai mūsų tikėjimo pagrindas. Būtent tai ir skiria katalikybę nuo kitų religijų, būtent tai ir daro ją vienintele teisinga. Jeigu išklimba tikėjimo tiesos (dogmos), tuomet prasideda ir visų kitų dalykų griūtis.

Rašote: „Koks kazusas! Pasak „tradicijos“ gynėjų, galiu būti išgelbėtas tik Katalikų Bažnyčioje, kurios pagrindinis skiriamasis bruožas – popiežiaus pirmumas… kurį galima ignoruoti, kai popiežius nepritaria mano tradicijos supratimui… Pasirodo, aš išgelbėtas, jei priklausau Bažnyčiai, kurią veda Petrui duotas Jėzaus pažadas, bet ar tas pažadas veikia, nusprendžiu… aš pats.“

Vatikano I Susirinkime aiškiai apibrėžtas ir dogmatizuotas popiežiaus neklystamumas, šia dogma privalo sekti visi katalikai. Sekti – reiškia priimti tai, kas apibrėžta, o ne tai aiškinti per daug siaurai arba per daug plačiai. Jūsų klaida – dogmos aiškinimas per daug plačiai – yra lygiai taip pat bloga, kaip kad jos aiškinimas per daug siaurai. Per daug platus dogmos aiškinimas yra šią dogmą paneigianti klaida.

Vatikano I Susirinkimas moko: „Kai Romos vyskupas kalba ex cathedra, tai yra kai jis, eidamas savo, kaip visų krikščionių ganytojo ir mokytojo, pareigas, savo aukščiausio apaštališkojo autoriteto galia nusprendžia, kad tam tikro tikėjimo ar moralės mokymo turi būti laikomasi visoje Bažnyčioje, tuomet jis, dėl palaimintojo Petro įpėdiniui pažadėtos dieviškosios pagalbos, turi tą neklaidingumą, kuriuo, apibrėžiant tikėjimo arba moralės mokymą, mūsų Išganytojas norėjo aprūpinti savo Bažnyčią; ir todėl tokie Romos vyskupo sprendimai yra nekeistini dėl savo prigimties, o ne dėl Bažnyčios sutikimo.“ (Vatikano I Susirinkimas, Dz. 1839)

Taip pat Vatikano I Susirinkimas moko: „Šventoji Dvasia Petro įpėdiniams buvo pažadėta ne tam, kad jai apreiškus jie skelbtų naują doktriną, bet tam, kad jai padedant šventai saugotų ir ištikimai perteiktų apaštalų perduotą apreiškimą, tai yra tikėjimo depozitą.“

Šiais laikais yra paplitusios dvi klaidos. Pirmoji pagunda yra drįsti laikyti Šventąjį Tėvą formaliu eretiku – tokia situacija, pasak taip teigiančių, tikrąjį popiežių paverstų antipopiežiumi, neturinčiu jokios tikros jurisdikcijos. Nors istorijos bėgyje kai kurie teologai tai pateikė kaip teorinę galimybę, šitokia teorija negali paaiškinti, kas atsitinka su tokiomis doktrinomis, kaip Bažnyčios regimumas arba Kristaus pažadas būti su savo Bažnyčia iki laikų pabaigos. Šitoks supaprastintas požiūris iš tiesų yra pagrįstas ta pačia prielaida kaip ir priešinga pagunda: kad popiežių nuo klaidos apsaugo „absoliutus“ neklystamumas, niekada negalintis suklaidinti.

Antroji klaida yra žymiai labiau paplitusi ir teigia, kad visa, ką popiežius daro ar moko, yra teisinga. Tačiau istorijoje būta daug pavyzdžių, kai popiežiai mokė arba darė netinkamus dalykus. Pavyzdžiui, popiežius Liberijus pasirašė pusiau arijonišką dokumentą, o popiežius Jonas XXII kurį laiką mokė, kad išgelbėtųjų sielos nemato Dievo iki Paskutiniojo Teismo pabaigos. Kai kurie Renesanso popiežiai gyveno nemoralų gyvenimą. Visi šie atvejai yra nesusiję su popiežiaus neklystamumu.

Iš tikrųjų, jeigu įprastiniam popiežiaus mokymui būtų būdingas tam tikras asmeninis neklaidingumas, nebūtų buvę reikalo apibrėžti popiežiaus neklystamumo ribas. „Neklystantis“ reiškia nekintantis ir nekeičiamas, bet susirinkiminių popiežių, panašiai, kaip ir modernistų, bruožas yra evoliucijos dvasia. Kiek šie žmonės gali norėti nereformuojamai apibrėžti arba absoliučiai nustatyti?

Tad kaip turėtume vertinti popiežių?

Pirma, reikia suprasti, kad privalome melstis už Šventąjį Tėvą ir jo intencijas.

Antrą, ne mums spręsti apie jo kaltumą griaunant Bažnyčią. Tik Dievas gali jį teisti.

Trečia, taip pat ne mums jį teisti juridiškai – popiežius žemėje neturi vyresniojo – arba visus jo aktus neginčytinai paskelbti negaliojančiais.

Ketvirta, tačiau privalome įvertinti jo žodžius ir veiksmus tiek, kiek jie liečia mūsų amžinąjį išganymą, kaip sakė mūsų Išganytojas: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių.“ (Mt 7, 15)

Neturime aklai prisidėti prie Bažnyčios griovimo, pakęsdami naujos religijos įvedimą arba nedarydami to, ką galime, katalikiškam tikėjimui ginti. Šv. Paulius sako: „Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 8 )

Rašote: „Kūlversčiai, kuriuos tenka daryti, aiškinant tikrovę iš tokio požiūrio kampelio, įspūdingi, bet skausmingi. Tikrai paprasčiau pamėginti nuoširdžiai suprasti, ką magisteriumas kalba šiandien.“

O mums atrodo nepaprastai skausmingi ir liūdni kūlversčiai, mėginant kiekvieną popiežiaus asmeninę nuomonę paversti dogma ir vis iš naujo ir iš naujo aiškinti katalikų tikėjimą, derinant jį prie nuolatos besikeičiančių aplinkybių. Tos aplinkybės taip greitai keičiasi, kad Vatikano II Susirinkimas jau atrodo kaip gili senovė, tačiau seneliai Susirinkimo tėvai vis dar kartoja tuos pačius banalius, nuvalkiotus, nieko nesakančius teiginius, išreiškinčius jų svajones, bet jau nieko bendro nebeturinčius su šiuolaikiniu pasauliu. Gaunasi paradoksas – taip stengiamasi prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio, o jaunimui ta Bažnyčia vis tiek neįdomi, jaunų žmonių Bažnyčioje tik mažėja. Gi tradicinėse parapijose pilna jaunimo, jos – nesistengdamos nuolat pritaikyti mokymo prie besikeičiančių aplinkybių – yra gyvos, pilnos jaunų šeimų ir turinčios ateitį.

Rašote: „Ir patikėti, kad Jėzaus pažadas veikia. Kaip vis dėlto arogantiška dėl magisteriumo įsivaizduojamų klaidų kaltinti Kristų: „Petras išgirdo, kad „tu būsi uola; bet ne tuo pačiu būdu kaip Kristus. Kristus yra tikrai nepajudinama uola. Petras yra nepajudinamas tik Jo jėga…“ Atseit, Kristui trūksta jėgos pažadą tesėti. Atseit, Kristaus pažadas – „pažadėjau patiešijau, netesėjau negriešijau“.“

Jeigu netikėtume, kad Jėzaus pažadas veikia, nebūtume Katalikų Bažnyčioje ir nekovotume už Jos mokymą. Tai, kad pragaro vartai Bažnyčios nenugalės, nereiškia, kad ji negali susitraukti ir dėl to negali pražūti daug sielų. Būtent tai ir įpareigoja mus kovoti. Kovoti viltingai, žinant, kad kovojame po Kristaus Karaliaus vėliava, kuriai priklausys galutinė pergalė. O jūsų išskirta citata kaip tik kalba apie tai, kad Petras yra nepajudinama uola tik Kristaus jėga, o be jos yra niekas. Čia kaip tik išaukštinama Kristaus jėga. Bet jūs puikiai žinote, kad Bažnyčioje yra buvę daugybė krizių – Renesanso popiežių nemoralumas, du ir net trys popiežiai vienu metu Vakarų schizmos metu (tai tęsėsi net 39 metus) ir t. t.

Dievui tikrai netrūksta jėgos, bet Dievas leidžia šią Bažnyčios krizę. Dievo jėga pasireiškia tuo, kad net didžiausios žmogiškos silpnybės ir didžiausių krizių akivaizdoje Bažnyčia ir Petro institucija nežlunga. Dėl klaidų mes kaltiname tikrai ne Kristų, o žmogaus silpnumą ir nuodėmingumą. Gi Kristus Bažnyčią nesugriuvusią išveda net šio nuodėmingumo akivaizdoje. Tai nereiškia, kad veda per šį nuodėmingumą, o nepaisant jo. Todėl, nepaisydami to nuodėmingumo ir silpnumo, turime sekti Kristumi ir Jo mokymu.

Galiausiai, kiekvienos popiežiaus klaidos pateisinimas griauna Petro Sosto autoritetą, o ne jį stiprina. Taip teigė ir garsusis Tridento Susirinkimo teologas vysk. Melchioras Cano tuo metu, kai kaip tik buvo stengiamasi apginti Petro primatą prieš protestantų puolimus (!): „[Šv.] Petrui nereikia mūsų melo ar meilikavimų. Kaip tik tie, kurie aklai ir beatodairiškai gina kiekvieną popiežiaus sprendimą, labiausiai pakenkia Šventojo Sosto autoritetui – jie ne stiprina, o griauna jo pamatus.“

DIAK. BENAS ULEVIČIUS:

Netiesa. Popiežių laiškai, teologai… Tai nesaisto, tai nėra magisteriumas. Katekizmas ir Denzingerio dogmų sąvadas aiškiai moko, kaip katalikai turi priimti net ir ordinarinį popiežiaus magisteriumą, nekalbu apie visuotinį Susirinkimą.

Supratau. Vatikano II Susirinkimas teisėtas, bet…jam nepritariam. Kas nusprendžia, kurie Susirinkimo teiginiai saistantys, kurie ne? Jūs? Ta ar ana grupė teologų, vyskupų? Jūsų Sinodas, ar vokiečių Sinodas?

Gerai pažįstu šį mentalitetą, žinau, kad jūsų požiūrio šis susirašinėjimas nepakeis. Ir neturiu teisės pykti dėl požiūrio. Labiau gaila tikinčiųjų, kuriuos viliojate nuo Katalikų Bažnyčios ir Petro, kuris, nors žmogiškas ir netobulas, bet turi Jėzaus aiškiai jam patikėtą raktų galią.

P.S. ar patiko pop. Pijaus X-ojo citata?

KATALIKŲ TRADICIJA:

Kas netiesa? Viskas, ar kažkurie konkretūs teiginiai? Netiesa, kad Susirinkimas pastoracinis, nors taip teigė patys jį atidaręs ir uždaręs popiežiai? Jeigu žinotume, kurie mūsų teiginiai, jūsų nuomone, neteisingi, tada galėtume atsakyti. Jeigu manote, kad viskas, ką parašėme, neteisinga, tada tolimesnė diskusija negalima, nes argumentai jau išsakyti.

Kas liečia šį jūsų komentarą. Tiesa, kad neklystamumas neapsiriboja vien ekstraordinariniu magisteriumu. Tačiau popiežiaus teiginiai, aiškiai prieštaraujantys ankstesniam Bažnyčios mokymui, nėra ordinarinio magisteriumo dalis. Be to, ordinarinis magisteriumas neapima ir paprasčiausių popiežiaus kalbų susirinkusiems piligrimams ar interviu lėktuvuose.

Popiežiais pabūti nenorėtume. Tiesa, kad situacija, kai tikintieji turi priešintis kai kuriems popiežiaus teiginiams, nėra normali. Norėtume, kad būtų kitaip. Bet kai „norėtume“ ir realybė skiriasi, belieka priimti realybę ir veikti tokiame laikmetyje, kokiame Viešpats mums paskyrė gyventi.

Tikinčiųjų nuo Katalikų Bažnyčios neviliojame. Juos nuo Katalikų Bažnyčios tolyn vilioja popiežius Pranciškus savo nuolatiniais skandalais. Atvirkščiai – giname Katalikų Bažnyčios mokymą, supažindiname su šventųjų gyvenimais ir nuostabiais Bažnyčios gyvenimo puslapiais, leidžiame šventųjų knygas ir t. t. Manome, kad tai, ką darome, yra vienintelis kelias atstatyti Bažnyčios šlovę. Tai rodo vaisiai – posusirininkiminė Bažnyčia su naująja teologija miršta, o parapijos ir kongregacijos, išlaikiusios ištikimybę Tradicijai – klesti. Todėl Tradicijos gynimas neatitraukia tikinčiųjų nuo Bažnyčios, o kaip tik pritraukia minias tikinčiųjų į Bažnyčią.

DIAK. BENAS ULEVIČIUS:

„Be to, ordinarinis magisteriumas neapima ir paprasčiausių popiežiaus kalbų susirinkusiems piligrimams ar interviu lėktuvuose.“ Apie tai net nekalbame, tai akivaizdu.

Visiškai nesuprantu, ką šiuo atveju keičia Susirinkimo pastoraciškumas ar nepastoraciškumas (net jei tokia skirtis egzistuotų). Jūs teigiate, kad būtina laikytis tik iškilmingai paskelbto dogminio magisteriumo turinio. Visą kitą Bažnyčios Susirinkimų turinį neva galima viešai kritikuoti, neigti. Tai nėra kataliko laikysena. Ir visgi tuomet nesuprantu, ar konstitucija apie Bažnyčią „Lumen gentium“ – dogminė, ar nedogminė?

Bet ir tai ne svarbiausia. Vatikano II Susirinkimas ir povatikaniniai popiežiai nepakeitė nei vienos dogmos. Tačiau dogminių teiginių supratimas privalo būti gilinamas, turtinamas. Jūs duodate suprasti, kad Bažnyčios mokymas buvo pakeistas (antraip – kam atsiskirti nuo povatikaninių popiežių, jei jie nepakeitė doktrinos? Kam nepriimti kažkokių neva dogmoms prieštaraujančių Susirinkimo teiginių?).

Jūs norite gyventi povatikaninėje Bažnyčioje taip, it jos paskutinis Susirinkimas būtų toks pusiau neįvykęs, pusiau negaliojantis, kurį galima kažkaip nepastebėtai „apeiti“. Taip paprasčiausiai nėra.

Ne viskas ir man vienodai miela povatikaninėje Bažnyčioje, ne viskas miela visų popiežių mokyme, ne su viskuo mano mąstymas vienodai sutinka. Bet vienintelis kataliko pasirinkimas po Visuotinio Susirinkimo – mėginti įgyvendinti Susirinkimo nutarimus kaip įmanoma ištikimiau, įsiklausyti, nepiktnaudžiauti, nesavivaliauti. Asmeniškai ir aš ne šventasis šiuo požiūriu. Bet mokyti kitaip reikštų griauti pasitikėjimą visais Susirinkimais ir raktų galia apskritai.

KATALIKŲ TRADICIJA:

Gerbiamas Benai, trumpai tariant – Bažnyčios mokymas negali pasikeisti. Jeigu popiežius bandytų iškilmingai paskelbti kažką, kas tikrai priešinga apreiškimui, jis nustotų būti popiežiumi. Tačiau keičiamos praktikos, kurios galiausiai faktiškai neigia tą mokymą, jis kasdienybėje praranda reikšmę. Pavyzdžiui, Amoris laetitia, leidusi teikti šv. Komuniją sudariusiems antrąją (civilinę) sąjungą asmenims, oficialiai nepakeitė Bažnyčios mokymo, bet įvedė praktiką, kuri faktiškai neigia mokymą apie išpažintį, santuokos neišardomumą ir vertą šv. Komunijos priėmimą. Nuolatos viskas pridengiama pastoracija, nes dogmatizuoti to jie negali. Bet faktinės pasekmės baisios.

Klausėte, koks skirtumas, ar susirinkimas tik pastoracinis, ar dogmatinis. Skirtumas didžiulis – pastoraciniame susirinkime nesistengiama apibrėžti, dogmatizuoti jokių tiesų, todėl jo dokumentų raidės reikia (!) laikytis tiek, kiek tai neprieštarauja ankstesniam Bažnyčios mokymui, o jeigu kažkas prieštarauja – tai reikia atmesti. Jeigu susirinkimas būtų dogmatinis, t. y. iškilmingai apibrėžtų kažkokias tiesas, tas tiesas būtų privaloma priimti visiems katalikams, kitaip jie negalėtų vadintis katalikais. Tai atspindi ir formuluotės, pavyzdžiui, Vatikano I Susirinkime, apibrėžiant popiežiaus neklystamumą:

„[…] būdami ištikimai prisirišę prie tradicijos, gautos nuo pat krikščioniškojo tikėjimo pradžios, dėl mūsų Gelbėtojo Dievo garbės, dėl katalikų religijos išaukštinimo ir krikščioniškosios liaudies išganymo, su šventojo Susirinkimo pritarimu Mes mokome ir apibrėžiame kaip Dievo apreikštą dogmą:“. Ir pridedama: „Jei kas nors, neduok Dieve, turėtų įžūlumo prieštarauti Mūsų definicijai, tebūna atskirtas.“

Na, faktiškai taip, lyg Vatikano II Susirinkimas būtų neįvykęs, gyvena kad ir liturginės reformos šalininkai, nes tokio masto reformos visai neprašė Susirinkimo tėvai. Neprašė nei Komunijos į rankas, nei daugelio kitų dalykų, kuriuos kritikuojame. Mes nesiūlome ignoruoti Susirinkimo – mes manome, kad kažkada vėliau kažkuris popiežius ar susirinkimas turės atšaukti kai kurias Vatikano II Susirinkimo dokumentuose esančias klaidas. Pavyzdžiui, Konstancos Susirinkimas (1414–1418) yra vienas iš Visuotinių Bažnyčios susirinkimų, bet jo dekretas „Haec Sancta“, paskelbtas 1415 m. balandžio 6 d. ir ratifikuotas trijų popiežių, yra laikomas eretišku, nes teigia Susirinkimo viršenybę prieš Romos Pontifiką. Jį eretišku paskelbė Florencijos Susirinkimas. Istorikai ir teologai aiškina, kad „Haec Sancta“ galima pasmerkti, nes tai nebuvo dogmatinis apibrėžimas – jame trūksta tokių tipiškų formulių, kaip „anathema sit“ [tebūna atskirtas] ir veiksmažodžių „įsakyti, apibrėžti, nustatyti, paskelbti ar pranešti“. Dekreto tikroji reikšmė yra disciplinarinio ir pastoracinio pobūdžio ir nereiškia neklystamumo. Lygiai taip yra su Vatikano II Susirinkimo formuluotėmis.

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
NUOMONĖS

Ko turime reikalauti iš politikų artėjant rinkimams?

Artėja įvairių lygių rinkimai: Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimai. Kaip rašiau straipsnyje „Kaip kovoti su kultūrine revoliucija Lietuvoje?“, nereikėtų dėti vilčių į konkrečią politinę jėgą, nes ne ji keičia tikrovę, priklausomai nuo rinkėjų masės ir žiniasklaidos, bandančios sumaniai manipuliuoti šia rinkėjų mase, sprendimų.

Mūsų kova turėtų būti nukreipta būtent į politinės minties formavimą rinkėjų tarpe ir politikų privertimą imtis vienokių ar kitokių pokyčių. Mes veikiame ne iš „pirmosios“, o iš „antrosios“ politinės eilės. Mes veikiame pirmiausia kultūriniu, o ne tiesioginiu politiniu lygmeniu, tačiau taip daug veiksmingiau darome įtaką politikai.

Kodėl taip yra? Todėl, kad politikai susiduria su labai sunkia užduotimi – kaip įtikti kuo didesniam skaičiui rinkėjų arba vienai ar kitai žiniasklaidos grupei, oligarchams ir pan. Siekdami išplėsti savo įtaką, jie daro kompromisus principiniais klausimais.

Tačiau neretai pasitaiko ir taip, kad palyginti nedidelė, bet labai aktyvi rinkėjų grupė pastato politikus į nepatogią šviesą, parodydama jų oportunizmą. Tada sėkmę lemia šios grupės garsumas.

Būtent dėl to nereikia statyti ant partijos ar lyderio, nes lyderis ar bet kuri partija visada bus linkusi būti oportunistinė, išduoti savo principus vardan tariamos įtakos. Kita vertus, geriausia garantija – garsiai reikalauti, kad bet kuri politinė jėga vykdytų mūsų reikalavimus.

Mūsų poveikio priemonė yra žiniasklaida. Todėl prašome jūsų paramos, kad žiniasklaida būtų laisva nuo politikų, oligarchų ir įvairių liberalių agendų, bet priklausoma tik nuo jūsų – mūsų rėmėjų. Žinoma, šiandien mums sunku varžytis su Lietuvos informacinę erdvę užvaldžiusiais žiniasklaidos holdingais, tačiau interneto dėka galime neproporcingai padidinti savo įtaką, todėl prašome ir Jūsų paramos, nes kiekvienas euras, skirtas mūsų žiniasklaidai, yra kelis kartus reikšmingesnis už tą eurą, kuris iš mūsų atimamas iš mokesčių žiniasklaidos holdingams.

Dabar pereikime prie reikalavimų, už kuriuos kovojame, klausimo. Juos galima apibrėžti keliais klausimais, kurie susiję su tikėjimo ir moralės klausimais, taip pat su mūsų tėvynės reikalais. Jūsų požiūrį į šias ar kitas politines jėgas siūlome apibrėžti pagal jūsų atsakymus į šiuos klausimus. Raginame tuos iš Jūsų, kurie eina į priešrinkiminius susitikimus su politikais, užduoti šiuos klausimus ir išklausyti atsakymus, kad susidarytų nuomonę, ar verta balsuoti už vieną ar kitą politiką. Verta pažymėti, kad neatsakymas ar vengimas atsakyti į klausimą iš esmės reiškia neigiamą atsakymą ir taip turėtų būti traktuojamas.

Klausimai bet kurių rinkimų kandidatams:

  1. Ar katalikybė Lietuvoje turėtų būti pripažinta kaip valstybę formuojanti religija?
  2. Ar Lietuvoje žmogaus gyvybė turėtų būti saugoma nuo pat atsiradimo uždraudžiant abortus pagal pareikalavimą?
  3. Ar Lietuvoje reikėtų saugoti vyro ir moters santuoka pagrįstos šeimos sampratą ir turėtų būti neleidžiama įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę?
  4. Ar Lietuvoje turėtų būti neleidžiama įteisinti galimybę įsivaikinti tos pačios lyties asmenų poroms?
  5. Ar Lietuvoje reikėtų saugoti vaikus nuo propagandos apie homoseksualumą viešojoje erdvėje, mokyklose ir žiniasklaidoje?
  6. Ar Lietuvoje neturėtų būti keičiama vaiko paėmimo iš tėvų įtariant grėsmę vaiko gerovei tvarka?
  7. Ar Europos Sąjunga turėtų būti federacinė valstybė ar suverenių valstybių sąjunga ir laisvos prekybos zona?
  8. Ar skelbti Rožančiaus Kryžiaus Žygį Lietuvai ginti ir visomis priemonėmis ginkluotis ir ruoštis karui?

Pateikiami klausimai susiję su trimis žmogaus veiklos sritimis: tikėjimu, šeima ir saugumu. Daugiausia klausimų (penki) susiję su šeimos tema, nes būtent šeima šiandien yra labiausiai apšaudoma liberalių programų.

Kartu šeima iš tiesų yra pagrindinė ląstelė, kurioje žmogus ateina į šį pasaulį ir kurią palieka. Šia prasme šeima yra svarbesnė už valstybę. Valstybė gali egzistuoti arba neegzistuoti, bet šeima ir kartu su ja tauta egzistuos.

Antroji klausimų grupė susijusi su saugumu dviem aspektais. Teisiniu aspektu – kaip Lietuva gali funkcionuoti Europos Sąjungoje. Gynybiniu aspektu – kaip pasirengti galimai agresijai iš Rytų.

Kartu tikime, kad, nepataisius Lietuvos moralinės būklės, neatsigręžus į Visagalį per Švenčiausiąją Mergelę Mariją, mūsų žmogiškosios pastangos pasmerktos žlugti. Šios žmogiškosios pastangos yra labai reikalingos, tačiau tik su sąlyga, kad bus malda, o svarbiausia – didelės dalies gyventojų malda ir vieša malda.

Ir dar vienas klausimas, kuris yra svarbiausias ir susijęs su mūsų tikėjimu. Ar mūsų katalikų tikėjimas ras pripažinimą mūsų šalyje? Jei taip, tuomet Dievo akyse šios valstybės egzistavimas turi prasmę. Viešpats Dievas nori būti garbinamas ne tik altoriuose, bet ir viešose erdvėse – visuomenėje ir valstybėje.

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

“Kardinolai nebijo Dievo, bet žiniasklaida jo bijo” – Ką jie išrinks naujuoju popiežiumi?

Kardinolai nebijo Dievo, jie bijo žiniasklaidos – jie nori turėti šventą ramybę ir mėgautis purpuru. Todėl jie bus linkę popiežiumi išrinkti žmogų, kuris gerai žada – žmogų, iš kurio tikisi santūraus popiežiaus valdymo stiliaus. Tokią tezę išsakė vienas argentiniečių tinklaraštininkas, kuris jau kelerius metus įžvalgiai nušviečia Pranciškaus pontifikatą.

Autorius publikuoja slapyvardžiu Caminante Wanderer. Kaip jis teigė neseniai tradicionalistiniame Vokietijos portale “Katholisches.info” paskelbtame straipsnyje, dar prieš kelis mėnesius atrodė, kad pagrindinis kandidatas į popiežiaus Pranciškaus įpėdinius yra Bolonijos arkivyskupas kardinolas Matteo Zuppi. Šiandien jo šansai atrodo kur kas mažesni dėl dviejų priežasčių: dėl akivaizdžios nesėkmės Rusijos ir Ukrainos tarpininkavimo procese ir dėl to, kad Zuppi tvirtai palaiko Pranciškaus liniją, mano autorius. Būtent pastarasis aspektas turėtų būti lemiamas. Pasak Camintante Wanderer, dauguma kitos konklavos dalyvių “bet kokia kaina norės išvengti naujojo Bergoglio”. Taip yra daugiausia dėl situacijos, susidariusios dėl Tikėjimo doktrinos dikasterijos prefekto kardinolo Victoro Manuelio Fernándezo veiksmų. Pasak argentiniečių tinklaraštininko, Fernándezo paskyrimas buvo didžiausia klaida per visą Pranciškaus pontifikatą.

Caminante Wanderer pirmiausia nurodo du dalykus: deklaracijos Fiducia supplicans paskelbimą ir ankstesnių Fernándezo publikacijų, kuriose jis rašė apie orgazmą ir misticizmą, atradimą. Šie įvykiai “paženklino jį likusios Kardinolų kolegijos akyse”. Purpuriniai žiūri į jį “su dideliu įtarumu”, mano tinklaraštininkas. Kardinolai mano, kad jis yra akivaizdžiai neįveikiamos seksualinės fiksacijos žmogus. Todėl jie norės Pranciškaus įpėdiniu išrinkti žmogų, iš kurio tikisi didesnės atsakomybės, t. y. tokį, kuris vargu ar priims panašius personalo sprendimus, kokie buvo paskirti Fernándezui.

Problemų su kardinolais, be to, Pranciškus visada turėjo. Caminante Wanderer primena, kad vienintelė reguliari konsistorija per dabartinį pontifikatą įvyko 2014 m. Tuomet kardinolas Walteris Kasperis pateikė savo progresyvias tezes, kurias vėliau paneigė kardinolas Carlo Caffarra. “Štai kodėl Pranciškus – sinodalumo, dialogo ir įsiklausymo popiežius – priėmė sprendimą nešaukti naujos generalinės konsistorijos. Jis suprato, kad kariuomenė prieš jį maištauja”, – pabrėžia tinklaraštininkas.

Kadangi konsistorijos nebuvo, kardinolai vieni kitų nepažįsta; o tai reiškia, kad daugiausia šansų būti išrinktiems turi tie, kurie yra pažįstami. Vatikano atstovas Marco Tosatti neseniai atkreipė dėmesį į kardinolą valstybės sekretorių Pietro Paroliną – žmogų, kuris tiktų ir kurijos kardinolams, ir kai kuriems konservatoriams, galintiems jį priimti kaip “mažesnį blogį”.

Kitu labai gerai žinomu kardinolu netikėtai tapo Kinšasos arkivyskupas Fridolinas Ambongo, organizavęs Afrikos pasipriešinimą Fiducia supplicans. “Nesakau, kad Ambongo turi šansų tapti popiežiumi; tik sakau, kad dabar jį pažįsta visi kardinolai – anksčiau to nebuvo. Kaip [Ambongo] kėlė panieką tarp vokiečių ir belgų, taip jis sukėlė dideles simpatijas kituose pasaulio kraštuose”, – pažymi Caminante Wanderer.

Toliau tinklaraštininkas daro išvadą, kad dauguma kardinolų yra oportunistai (nors pasitaiko ir išimčių): kardinolystė jiems suteikta ne dėl tikėjimo ir pamaldumo, bet dėl to, kad jie patenka į gerus sandėrius. “Jie nori gerai praleisti laiką ir mėgautis purpuru. Jie nebebijo Dievo, tik žiniasklaidos, todėl, kiek įmanoma, išrinks popiežių, kuris nekeltų problemų”, – sakė jis. – rašo jis. Jie ieškos žmogaus, kuris po Pranciškaus pontifikato žada rimtai žiūrėti į savo pareigas; pageidautina, kad tai būtų nepastebimas ir nereikšmingas žmogus, garantuojantis vieną dalyką – taiką.

Jei pasirinkimas būtų toks, mano tinklaraštininkas, įvyktų “Bažnyčios balkanizacija”. Vienuose regionuose būtų laiminamos “net labai nereguliarios poros”, kituose – ne; vienur būtų palaikoma tradicinė liturgija, kitur naująsias Mišias pakeistų diakonių vedama “Žodžio liturgija”. “Trumpai tariant, savotiška pasaulinė anglikonų bendruomenė […], arba “panortodoksija”, kur kiekvienas patriarchatas veikia savarankiškai ir daro daugiau ar mažiau tai, ką nori, geriausiu atveju rodydamas tam tikrą pagarbą ekumeniniam Konstantinopolio patriarchui.”

Tačiau visa tai, daro išvadą Caminante Wanderer, tėra trumpalaikės hipotezės. Juk Pranciškus netrukus Bažnyčioje įves diakoniją, o tai sukels tam tikrą vyskupų ir kunigų mobilizaciją. Galiausiai “pamatysime, kas pasirodys Šventojo Petro bazilikos balkone, kai Viešpats suteiks savo Bažnyčiai malonę, kurios visi tikimės”.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Kardinolas Sarah: “Labai didžiuojuosi Afrikos vyskupais, atmetusiais popiežiaus Pranciškaus homoseksualų palaiminimus!

Šias pastabas kardinolas Sarah išsakė vasario 23 d. Rytų Afrikos katalikiškame universitete Nairobyje, teologinio simpoziumo klausimų ir atsakymų metu.

Kardinolas Robertas Sarah, buvęs Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas, sakė, kad “labai didžiuojasi”, jog Afrikos vyskupai “visiškai” atmetė prieštaringai vertinamą Vatikano dokumentą “Fiducia Supplicans”, kuriame siūloma kunigais laiminti nereguliariose situacijose esančias poras ir tos pačios lyties poras.

“Manau, kad Fiducia Supplicans turi Afrikos vyskupų atsakymą – labai aiškų, – sakė Sarah. Pabrėžęs, kad dokumentas neturi jokio Šventojo Rašto pagrindo, jis tęsė: “Ir ne tik Afrikos vyskupai, bet ir daugelis Europoje, Kazachstane, Lenkijoje, atsisakė, nes dokumentas neturi jokio Šventojo Rašto pagrindo, jokio teologinio pagrindo.”

“Aš labai didžiavausi girdėdamas, kad Afrikos vyskupai visiškai atmetė šį tekstą. O daugelis kitų vyskupų net Brazilijoje atsisakė, todėl manau, kad man atrodė, jog jo neįmanoma priimti”, – užbaigė jis.

Šias pastabas Sarah išsakė vasario 23 d. Rytų Afrikos katalikiškajame universitete Nairobyje per teologiniam simpoziumui skirtą klausimų ir atsakymų konferenciją. Šia dogmatikos katedros surengta konferencija siekta nušviesti Kristaus misionieriškąjį mandatą šiandienos Afrikos religiniame, kultūriniame ir socialiniame kontekste. Pagrindinė pranešėja buvo Sara, tvirtai ginanti katalikiškąją ortodoksiją tiek mokymo, tiek sakramentinės disciplinos srityje.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Kaip kovoti su kultūrine revoliucija Lietuvoje?

Seniai žinoma, kad dar prieš 50 metų, nepaisant sovietinės okupacijos, Lietuvos visuomenės moralinė būklė buvo geresnė. Ji buvo geresnė ne todėl, kad vyravo komunizmas, nes būtent tada buvo nutiestas kelias šiandieniniam ateizmui ir liberalizmui. Ji buvo geresnė todėl, kad bent dalis visuomenės nuolat kovojo su antikrikščionišku komunistiniu režimu ir taip tobulino krikščioniškas dorybes.

Kita vertus, paaiškėjo (išmintingesnieji tai visada žinojo), kad išsaugoti, perduoti ir skleisti tikėjimą vadinamojoje laisvoje visuomenėje yra daug sunkiau. Visų pirma tikėjimo nepavyko perduoti kitai kartai, kuri, užsikrėtusi liberalia ideologija, nejautė poreikio skleisti tikėjimą.

Prie to labai prisidėjo Vatikano II Susirinkimas, kuris skelbė ne Evangeliją, bet „prisitaikymą prie pasaulio“, o tai akivaizdžiai prieštarauja Evangelijai. Liturginė reforma lėmė tikėjimo nykimą iš pradžių kunigų, paskui tikinčiųjų tarpe. Katalikų tikėjimo nykimas visuomenėje lėmė liberaliosios ideologijos pergalę, kurios rezultatas – tokia politinės sistemos konfigūracija, kokia ji yra dabar.

Užduokime amžiną klausimą: ką daryti? Čia dažnai siūlomi politiniai problemos sprendimo keliai – kurti ar remti vieną ar kitą politinę jėgą, vienus ar kitus kandidatus į Lietuvos Respublikos Prezidentus. Šie pasiūlymai nėra vaistas nuo susidariusios padėties, nes jie tik priešinasi matomoms pasekmėms.

Vadinamojoje atstovaujamosios demokratijos sistemoje jokia politinė jėga negali vienu metu eiti prieš rinkėjus ir prieš masinę žiniasklaidą. Kol rinkėjais efektyviai manipuliuoja didžioji žiniasklaida, tol nėra galimybės, kad į valdžią ateitų nekorektiška politinė jėga.

Kažkur šiame ydingame rate turi įvykti proveržis. Tinkamiausia vieta – dirbti su žmonėmis – rinkėjais, tačiau ne politiniu, o kultūriniu lygmeniu. Katalikams tai yra kova Bažnyčioje, kur įvyko Vatikano II Susirinkimo pradėta revoliucija Bažnyčioje, kurios logiškos pasekmės šiandien yra baisūs dalykai, apie kuriuos pastaruoju metu dažnai girdime ir kurių net nesinori įvardyti.

Pasaulietinėje sferoje būtina skatinti tradicinius modelius – tradicinę šeimą, kultūrą ir civilizaciją, pagrįstą krikščionybe, romėnų teise ir graikų filosofija. Tai darant, šių užduočių nereikėtų skirstyti. Krikščioniškųjų simbolių buvimas viešojoje erdvėje yra labai reikalingas, nes primena mums mūsų šaknis. Požiūris, atskiriantis religinę sritį nuo socialinės, yra klaidingas.

Čia verta pacituoti brazilų katalikų mąstytojo daktaro Plinio Correa de Oliveiros žodžius:

„Revoliucijoje galime išskirti tris lygius, kurie tam tikru laipsniu persipynę. Pirmasis, giliausias lygis, glūdi tendencijų krizėje. Netvarkos tendencijos pagal savo esmę grumiasi dėl savo realizavimo. Nebesitaikydamos prie nusistovėjusios dalykų tvarkos, kuriai jos yra priešiškos, tos tendencijos pradeda veikti, keisdamos mentalitetą, gyvenimo ir būties būdą, meno raišką, papročius, kol kas ir tik kol kas dar neliesdamos idėjų.

Krizė pereina nuo šių gilių klodų į ideologinę plotmę. Iš tikrųjų, kaip Paul Bourget sako savo garsiame darbe Le Démon de Midi, reikia gyventi taip, kaip galvoji, kas anksčiau ar vėliau baigsis tuo, jog imsi galvoti taip, kaip gyvenai. Gavusios gilių netvarkos tendencijų postūmį, naujosios doktrinos ima klestėti. Pradžioje jos nors retkarčiais siekia taikaus sambūvio su senosiomis doktrinomis, reikšdamosi tokiu būdu, kad palaikytų bent išorinį panašumą į harmoniją. Tačiau galiausiai tai baigiasi atvira priešprieša.

Idėjų transformacija savo ruožtu skverbiasi į faktų zoną. Čia, naudojant kruvinas ar taikesnes priemones, yra transformuojamos šalies institucijos, įstatymai, papročiai tiek tikėjimo srityse, tiek ir pasaulietiškoje visuomenėje. Tai trečioji krizė, dabar jau visiškai įsibrovusi į faktų sritį.“

Žvelgdami į šią gilią analizę, turime ir savo veiksmus pirmiausia turime nukreipti į kovą su tendencijomis ir idėjomis, nes tik tada bus įmanoma ką nors pakeisti faktinėje situacijoje.

Jonas Šaulys

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Ar patriotizmas be tikėjimo gali išgelbėti Tėvynę?

Svarbus dalykas, apie kurį reikėtų kalbėti, – ar patriotizmas be tikėjimo gali išgelbėti Tėvynę? Mano nuomone, negali. Katalikas turi būti patriotas, bet tai nereiškia, kad jis turi viskuo mėgdžioti nekataliką patriotą. Lietuva kaip valstybė ir tauta istoriškai išliko tik dėl katalikų tikėjimo. Jei Lietuva nebūtų priėmusi katalikybės, šiandien apie baltiškumą kalbėtume tik archeologine prasme. Todėl lietuvių nacionalistai turėtų būti dėkingi Katalikų Bažnyčiai iki grabo lentos.

Tikra tautinė dvasia – kaip sakė ispanų karlistai „pirmiau esu katalikas, po to ispanas“. Lietuviškumo jie neneigia, priešingai – perfrazuoju jų kitus žodžius: tikra lietuviškumo didybė ir yra katalikiškoje tos tautos šalies tradicijoje, jos išlaikyme ir manifestavime. Tautiškumas negali būti atskiras nuo Kristaus, jo tiesos mylėjimo ir viešo deklaravimo.

Čia galima pacituoti daktarą Plinio Correa de Oliveirą, kuris savo knygoje „Revoliucija ir kontrrevoliucija“ aprašo, kas yra tikra civilizacija:

„…katalikiška kultūra ir civilizacija yra tikroji kultūra ir tikroji civilizacija. Reikia pažymėti, kad jos negali egzistuoti nekatalikiškose tautose. Nors žmogus ir gali pats, iš savo žinojimo pripažinti gamtos dėsnius, tačiau jis be Bažnyčios autoriteto negali visiškai ir amžinai to žinojimo išlaikyti. Dėl to tas žmogus, kuris neišpažįsta tikrosios religijos, negali praktikuoti visų Dievo įsakymų. Esant tokioms sąlygoms, kadangi be žinojimo ir Dievo įstatymų laikymosi krikščioniškos tvarkos negali būti, tikroji civilizacija ir kultūra įmanomos tiktai šventosios Bažnyčios tikinčiųjų šeimoje. Kaip yra pasakęs šv. Pijus X, civilizacija yra tuo tikresnė, tuo ilgaamžiškesnė, tuo vaisingesnė, kuo ji yra giliau krikščioniška. Ir kuo smarkiau ji tolsta nuo krikščionybės idealų, tuo, didžiai visuomenės nelaimei, ji tampa dekadentiškesnė. Taigi pagal daiktų prigimties logiką Bažnyčia tampa krikščioniškos civilizacijos saugotoja ir gynėja.”


Deja, XX a. Lietuvos valstybės atgimimo veikėjai ją kūrė ne ant katalikiškų, o ant masoniškų (kaip šiandien visas valstybes), pagražintų pagoniškomis legendomis, pamatų. Tarpukario vyriausybės toleravo katalikų tikėjimą, bet nuoširdžiai jo nerėmė. Panašiai elgiasi ir kai kurie šiandieniniai tautiniai patriotai, slėpdami savo katalikybę. Katalikai taip elgtis neturėtų, o vieša malda turėtų paskatinti prisijungti ir tuos „drungnus katalikus”.

Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų aspektą, kylantį iš šiuolaikinio klaidingo požiūrio, kad religija turėtų būti atskirta nuo pasaulietinių dalykų ir kad visos religijos yra lygiavertės.

Pagal klasikinę teologiją katalikų religijos laisvė yra aukštesnė už valstybinę ar visuomeninę tvarką. Klasikinė teologija nežino jokios „autonomijos“ žmogaus gyvenime. Nėra individo ar institucijos, kuri galėtų egzistuoti be Kristaus: „Žmonių visuomenė gali būti pagydyta tik grįžtant prie krikščioniškojo gyvenimo ir institucijų“ (Leonas XIII, enciklika Rerum novarum). „Katalikų tikėjimo dogma yra ta, kad Kristus turi įstatymų leidybos, teismo ir valdymo galią visiems žmonėms ir valstybėms“ (Pijus XI, Quas primas). Visas pasaulis turi vienintelį „svorio centrą“ – Kristų Karalių, kuriam viskas turi būti pavaldu.

Viena iš modernistinių klaidų, kai visi tikėjimai sudedami į vieną lygį. Katalikų tikėjimas yra vienintelis tikras tikėjimas ir, skirtingai nuo kitų prigimtinių tikėjimų (kurie gali būti tik toleruojami), negali būti traktuojamas kaip kiti. O viešas katalikų tikėjimo išpažinimas labiausiai tinka visuomeninių ar valstybinių švenčių rėmuose.

Dar vienas klausimas yra susijęs su vieša malda. Kodėl viešos maldos yra būtinos? Nors mūsų laikais daug nuodėmių daroma viešai, nesvarbu, ar tai būtų abortai, ar skyrybos, ar sodomijos nuodėmė ir t.t., siekiant sumažinti bausmę, kuri neabejotinai bus skirta visai lietuvių tautai (taip pat ir kitoms tautoms) už šias nuodėmes, būtina už tokias nuodėmes atsilyginti ir viešai. Pavyzdžiui, Lietuvos valstybės atkūrimo diena yra tinkama data ir vieta atsilyginti už nuodėmes, padarytas mūsų Tėvynėje. Taip pat ir mūsų Tėvynės labui. Deja, šiemet šią dieną, šioje eisenoje, nepastebėjome jokios katalikų tikėjimo išraiškos.

Būtent, taip, ir turime veikti, derindami tikėjimą su tautiniais bei patriotiniais jausmais ir šį tikėjimą rodydami viešai pagerbdami Kristų Karalių bei atsilygindami už nesuskaičiuojamą daugybę šiandien viešai daromų nuodėmių. Tik taip galime apginti gerą Lietuvos vardą Dievo akyse. Tikiuosi, kad ji vėl taps Šventąja Lietuva, ir tegul Švenčiausioji Mergelė Marija mums padeda!

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Putinas, Carlsonas ir gudai. Ar Lietuva turi savo išpopuliarintą istorijos versiją?

Ar Lietuva turi savo išpopuliarintą istorijos versiją? Baiminimasis, kad gudai skleidžia savo istorijos versijas, rodo, jog tokio populiarinimo šioje kartoje tikriausiai dar nėra buvę.

Tinklalapyje www.bernardinai.lt galime perskaityti Putino tezių apie Lietuvos istoriją apžvalgą. Ji pradedama citata:

„[Kyjivo Rusios] skaidymasis sustiprėjo po niokojančios Batu Khano invazijos, nusiaubusios daugybę miestų, įskaitant Kyjivą. Šiaurės rytinė Rusijos dalis pateko į Aukso ordos kontrolę, tačiau išlaikė ribotą suverenitetą. Pietinės ir vakarinės Rusijos žemės didžiąja dalimi tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi, kuri – svarbiausia – istoriniuose dokumentuose buvo vadinama Didžiąja Lietuvos ir Rusijos kunigaikštyste. (Šitaip šalis niekuomet nevadinta. LDK savo oficialioje titulatūroje vardino visas užimtas teritorijas pabaigdama vardinimą „bei kitų žemių Kunigaikštystė“).“

Autorius toliau apibendrina:

„Lietuva yra tik pavadinimas, vienoms iš istoriškai slaviškų (suprask, rusiškų) žemių. Bendra kalba, religija, gimynystės ryšiai su Maskva. Lietuviai pakeliui kažkur nubyra (tikėtina, jog ateities vadovėlyje taip ir bus parašyta – „prie jūros dar buvo žmudai ir Žmudija“). Lenkai kalti dėl to, kad LDK žemės tapo katalikiškomis, o stačiatikiškų sumažėjo. Lenkai kalti, kad vietoj kirilicos pradėjo dominuoti lotyniška abėcėlė. LDK iš esmės yra ne kas kita kaip Kyjivo Rusios ir jos teisių perėmėjos – rossijos istorijos dalis ir paveldas.

Taigi reikia suvokti, kad 30 metų kuriamas pseudoistorinis naratyvas apie baltarusišką Lietuvos kilmę yra Kremliaus naudai. Tai, kad yra politologų, istorikų ir ar šiaip naudingų naivuolių, kurie bando teigti, jog „kuo daugiau LDK Baltarusijoje, tuo ten mažiau Kremliaus“, nesąmoningai kenkia mums, nes Kremlius inkorporavo visa tai į savo naratyvus bei planus… ir lietuviams juose vietos nėra.“

Tai, ką pasakė Putinas, yra Rusijos naratyvas. Norėtųsi paklausti, o kur yra Lietuvos naratyvas? Nuolat skųstis, kad viską gadina gudai, kurie, naudodamiesi „litvinizmu“, skleidžia Rusijos naratyvą, tūkstantmetę istoriją turinčiai tautai tikrai nepakanka.

Kodėl žiniasklaidoje (nekalbu apie mokslines knygas) negirdime apie šiandieninių gudų baltišką kilmę (mokslinė baltų substrato teorija), apie lietuviškas pilis Krėvoje ir Lydoje, apie žemių prie Dniepro ir Dvinos baltiškumą, apie katalikišką šių žemių istoriją?

Šių mokslinių ir neginčijamų faktų populiarinimo ir Lietuvos istorinio naratyvo propagavimo ir Lietuvoje ir pasaulyje yra per mažai. Kalbant apie šį naratyvą, akivaizdu, kad šiandien negalima apsiriboti vien anglų kalba. Šis naratyvas turi būti prieinamas ir rusų kalba visiems skaitytojams, klausytojams ir žiūrovams Rytuose.

Rašydamas šiuos žodžius, viena vertus, galvoju apie priemones, kurių turėjo imtis Lietuvos valstybė, tiesiogiai suinteresuota šio naratyvo kūrimu. Tačiau ko galima tikėtis iš Lietuvos valstybės, kai ji per dešimtmetį nesugeba pastatyti nacionalinio stadiono?

Tokiu atveju šiuos klausimus reikėtų adresuoti žiniasklaidai ir tinklaraštininkams, skatinant juos nušviesti šią temą. Lietuvai reikia savo istorinio naratyvo populiaria forma, juolab kad istorinių šaltinių netrūksta.

Galbūt tada taip nebijotų gudų, skleidžiančių vienokią ar kitokią istorijos versiją? Juk esame tūkstantmetę istoriją turinti tauta….

Jonas Šaulys

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Kodėl mes giname dekadentinius Vakarus?

Žlugus pokario liberaliajai tvarkai, tikėtina, kad gali kilti didelio masto konfliktas. Taip gali atsitikti, jei dabartiniai konfliktų židiniai Ukrainoje, Izraelyje, Šiaurės Korėjoje ir Taivane išsiplės ir apims didžiąsias valstybes bei jų įtakos sferas.

Štai kodėl daugelis analitikų teisingai apibūdina Amerikos dalyvavimą šiandieniniuose konfliktuose kaip Vakarų gynybą. Statymai iš tiesų yra dideli, nes bet koks konflikto paūmėjimas kelia grėsmę ne atskiroms valstybėms, o dabartinei pasaulio padėčiai.

Vakarų gynimas

Tačiau kai kurie sluoksniai į karą žvelgia kitaip. Jie abejoja, ar tikslinga ginti Vakarus dabartinėje jų dekadanso būklėje. Jie netgi gali simpatizuoti Irano ajatoloms ir kitiems Vakarų priešininkams, kurie laiko Ameriką “didžiuoju šėtonu”, atsakingu už visą blogį pasaulyje.

Iš tiesų atrodo, kad Vakarų tautos savo globalizuotomis struktūromis, amoralia mada ir dekadentiška kultūra daug prisidėjo prie pasaulio sugedimo. Davoso institucijos visur propaguoja “pabudusių” (woke) ir aplinkosaugininkų darbotvarkę. Kitos antivakarietiškos valstybės, tokios kaip Rusija ir Kinija, teigia atstovaujančios kultūroms, kurios priešinasi šioms nerimą keliančioms tendencijoms.

Todėl kai kurie klaidingai teigia, kad dėl šio dekadanso negalima ginti Vakarų. Jie mano, kad geriau atsitraukti į izoliacionizmą ir leisti globalizuotai sistemai su jos korumpuotu elitu žlugti.

Visuotinė revoliucija, paliečianti visus

Toks požiūris yra klaidingas, nes ignoruoja tris pagrindinius dalykus, kurie parodo šios didžiosios kovos perspektyvą.

Pirmasis dalykas yra tai, kad visuotinė pasaulinė krizė daro poveikį visam pasauliui. Nei Rytai, nei Vakarai nėra laisvi nuo jos dominavimo. Ji skirtingu mastu atakuoja visas valstybes, kultūras ir sistemas.

Brazilų mąstytojas ir veiklus žmogus profesorius Plinio Corrêa de Oliveira šią krizę pavadino Revoliucija – istoriniu procesu, prasidėjusiu nuo protestantiškosios revoliucijos ir pasistūmėjusiu į priekį su Prancūzijos ir komunistine revoliucijomis. Šiandien ji pasireiškia kaip kultūrinė revoliucija. Jos tikslas – panaikinti visus krikščionybės pėdsakus.

Šią moralinę krizę, giliai glūdinčią šiuolaikinio žmogaus sieloje, skatina išdidumo ir juslingumo proveržiai. Tai visa apimantis maištas prieš Dievą. Šiuolaikiniai globalizuoti tinklai palengvina jos plitimą visame pasaulyje, nepalikdami nė vieno nepaliesto.

Teiginys, kad kai kurie regionai, pavyzdžiui, Rusija, Kinija ar Iranas, yra laisvi nuo šios įtakos, yra iliuzija. Iš tikrųjų moralinė abortų, pornografijos ir paleistuvystės rykštė egzistuoja visur, taip pat ir šiose vietose. Abiejose šių konfliktų pusėse taip pat klesti nereligingumas, egalitarizmas ir nihilizmas.

Taigi į kovą reikia žvelgti šiame kontekste, kai abi pusės yra užsikrėtusios tais pačiais revoliucijos daigeliais, nors ir pasireiškiančiais skirtingais būdais.

Revoliucija nėra Vakarai

Antra, šios Revoliucijos negalima tapatinti su Vakarais. Atvirkščiai, pagrindinis Revoliucijos priešas yra Vakarų krikščioniškoji civilizacija. Ji įsitvirtina pasaulyje dominuojančiose Vakarų struktūrose. Kaip vėžinis auglys, jos ideologiniai daigai užkrečia ir metastazuoja visame pasaulyje.

Taigi tikroji krizė labiau slypi šiose Vakarų struktūrose, o ne Rytų ir Vakarų priešpriešoje. Pasaulis stebi XIX a. filosofijų, tokių kaip socializmas, liberalizmas ir hegelizmas, kurios sunaikino visų tautų – tiek Rytų, tiek Vakarų – sielas, nuniokojimą. Nihilizmas ir “pabudimo” (woke) idėjos puola ir griauna Vakarų naratyvus, tapatybės sampratas ir socialines struktūras visur, kur tik jų pasitaiko.

Ta pati revoliucija skatina ir kitas kultūras pulti Vakarus. Jos raginamos sunaikinti ne Revoliuciją (tai būtų labai gerai), bet krikščioniškąją civilizaciją, kuriai kadaise taip ryškiai atstovavo Vakarai.

Jei norime, kad pasaulyje vėl įsivyrautų tvarka, visi turi pulti bendrą priešą – šią moralinę revoliuciją. Norint tai padaryti, tikroji kova yra nustatyti ir pasipriešinti radikaliausioms Revoliucijos apraiškoms, kurios tęsia jos griaunamąjį procesą.

Ginti Vakarus – arba tai, kas iš jų liko

Štai kodėl Jungtinės Valstijos turi ginti Vakarus – arba tai, kas iš jų liko. Kol egzistuoja Vakarai kaip idealas, jie kelia grėsmę Revoliucijai.

Vakarai, kaip ideologinė sąvoka, reiškia tautų šeimą, ypač Europoje, kuriai įtaką daro krikščioniškoji moralė ir tikėjimas. Vakarų dinaminės vienybės taškas buvo krikščionybė, vadovaujama Katalikų Bažnyčios. Šios tautos susivienijo aplink mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus asmenį ir Jo Evangelija perkeitė pasaulį.

Tie patys Vakarai sukūrė krikščioniškas institucijas, filosofijas, menus, kultūrą ir buvimo būdus, kurie vis dar gyvuoja kasdienybėje. Dabartinė revoliucijos valstybė siekia šiuos dalykus sunaikinti. Šios socialinės struktūros yra kur kas didesnis Rusijos, Kinijos ir Irano priešiškumo taikinys nei teisingai smerkiamas moralinis nuosmukis, kuris taip pat susiduria su dideliu aktyvistų Vakaruose pasipriešinimu.

Dėl šios priežasties Vakarų šalys turi geresnes sąlygas kovoti su Revoliucija su savo krikščioniškosios civilizacijos likučiais nei antivakarietiškos šalys, kurios kartu su Vakarais nuslopintų ir visus šiuos likučius. Be to, Vakaruose vis dar yra sielų, norinčių kovoti už šiuos idealus, priešintis Revoliucijai ir prašyti Dievo malonės pagalbos.

Kinijos komunizmo, Irano politinio islamo ir Rusijos mistinės valdymo filosofijos sąjunga, pavadinta “Ketvirtąja politine teorija”, yra revoliucinio proceso pažanga. Jos tamsus triumfas keltų rimtą grėsmę kontrrevoliucinei reakcijai.

Todėl Jungtinės Valstijos privalo ginti šią miglotą krikščioniškųjų Vakarų idėją, net ir dabartinę jos irimo būklę. Vakarai išlieka platforma, ant kurios pasipriešinimas, padedamas Dievo malonės, gali būti toliau žadinamas ir maitinamas.

Kol yra bent kiek krikščioniškosios civilizacijos žarijų, kontrrevoliucija gali jas vėl pakurstyti į siautulingą ugnį, atimdama iš revoliucijos bet kokias sąlygas pergalei ir taip užtikrindama grįžimą prie tvarkos.

www.tfp.org

Categories
NUOMONĖS

Nyderlandų primas: nepritariame LGBT porų palaiminimui!

Šventoji Dvasia veikia Bažnyčioje, todėl galima būti ramiems dėl ateities. Dauguma vyskupų atmeta su Evangelija nesuderinamus pokyčius. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie homoseksualių porų palaiminimą, – Nyderlandų primas kardinolas Vilemas Eikas (Willem Eijk).

Nyderlandų primas atkreipė dėmesį, kad didelė dalis pasaulio vyskupų atmetė doktrininėje deklaracijoje Fiducia supplicans siūlomą homoseksualių porų palaiminimą.

– Dokumente, deklaracijoje Fiducia supplicans, kalbama apie nereguliarių porų, pavyzdžiui, vienalyčių porų, palaiminimą. Šią deklaraciją komentavo daugelis Afrikos, Rytų Europos vyskupų konferencijų, taip pat Nyderlandų vyskupų konferencija. Olandijos tik pareiškė, kad visada galima laiminti, melstis už nusidėjėlį, Bažnyčioje tai nėra naujiena, mes visada tai darėme. Tačiau priklauso nuo to, ko iš to tikimasi. Siūlome melstis, kad šis žmogus atrastų objektyvią Dievo valią savo asmeniniam gyvenimui ir galėtų jame augti”, – sakė kardinolas.

– Nieko nepasakėme apie porų palaiminimą, tai palikome nuošalyje. Tačiau manau, kad kai kalbame apie maldą už konkretų asmenį, kad jis atrastų tikrąją, objektyvią Dievo valią savo gyvenimui, tai reiškia, kad jis atrastų, kaip Dievas nori, kad jis gyventų – pagal tai, kaip Jis jį sukūrė ir kaip sukūrė santuoką. Taigi manau, kad tai, žinoma, objektyviai reiškia, kokia yra mūsų pozicija dėl porų palaiminimo”, – pridūrė jis.

Kaip jis paaiškino, olandai nerimauja, kad poros palaiminimas būtų suprastas kaip pritarimas jų santykiams.

– Mūsų šalyje homoseksualų sąjungos jau buvo įteisintos 2001 m. Mes buvome pirmoji šalis visame pasaulyje, kuri tai padarė, ir kaip Olandijos vyskupai esame susirūpinę, kad šių porų palaiminimas gali būti suprastas kaip jų homoseksualių santykių palaiminimas. Buvome susirūpinę, kad Bažnyčia leis palaiminti tos pačios lyties asmenų sąjungas. Dėl šios priežasties pasakėme: nekalbėsime apie tos pačios lyties porų palaiminimą, tačiau kai sakome, kad galima melstis už asmenį, kad jis rastų, atrastų objektyvią Dievo valią savo gyvenime, tai akivaizdžiai rodo mūsų ketinimus”, – sakė jis.

Paklaustas apie situaciją pasaulyje sinodo proceso kontekste, jis pažymėjo, kad dauguma vyskupų atmeta nekatalikiškus pokyčius.

– Užtenka pažvelgti į šių metų spalį vykusį vyskupų sinodą, ir susipažinę su išvadomis pamatysite, kad dauguma pasaulio vyskupų nepripažįsta nuomonių, kurios neatitinka tradicinės Bažnyčios doktrinos. Esu nuramintas. Šventoji Dvasia ir šiandien aktyviai veikia Bažnyčioje”, – teigė jis.

Nyderlandų primas taip pat buvo paklaustas apie lyčių ideologiją.

– Kaip katalikai turime žinoti, kad lyčių teorija ne visada atitinka Bažnyčios doktriną, sakė jis. – Problema iškyla, kai kalbame apie toliaregiškiausią gender teoriją, kuri teigia, kad galima visiškai atskirti socialinį vyro ir žmonos, vyro ir moters vaidmenį nuo biologinės lyties. Tai neatitinka Bažnyčios tradicijos, nes tai reiškia, kad galima gyventi kaip homoseksualui, lesbietei, transseksualui, transseksualui, nebinariniam asmeniui – tai yra jūsų pasirinkimas, galite pasirinkti savo lytinę tapatybę, kuri nepriklauso nuo biologinės lyties. O tai neįmanoma pagal Bažnyčios mokymą”, – pabrėžė jis. Kaip paaiškino kardinolas, žmogus yra sielos ir kūno junginys, o tai reiškia, kad neįmanoma visiškai atskirti savo socialinio vaidmens nuo biologinės lyties.

Toliau kardinolas kalbėjo apie kontracepciją, atsižvelgdamas į Popiežiškosios gyvybės akademijos idėjas paskelbti ją kartais leistina. Kaip jis pabrėžė, kontracepcijos nedorumas yra de facto neklystantis mokymas.

– Bažnyčios mokymas apie kontracepciją niekada nepasikeis, tai neįmanoma. Tai Bažnyčios tradicijoje įtvirtinta doktrina. Tiesa, dogmos apie kontracepciją niekada nebuvo, tačiau kai tam tikros doktrinos kategoriškai mokoma ilgą laiką – pavyzdžiui, teigiama, kad kontracepcija savaime yra blogis, – tai rodo, kad ši doktrina nekinta. Taigi autentiškas Magisteriumas, kuris nėra dogma, gali būti lygiai taip pat nekintantis. Taip yra ir kontracepcijos atveju”, – sakė jis.

www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Arkivyskupas Hektoras Agueras: Dievo Apvaizda rodo naujus kelius Afrikoje ir Azijoje!

“Fiducia supplicans” deklaracija ir jos išprovokuotos reakcijos leidžia matyti Bažnyčioje vykstantį žemyninį susiskaldymą: Europoje – pritarimas, Afrikoje ir Azijoje – nepritarimas, – rašė arkivyskupas Hektoras Agueras (Hector Aguer).

Arkivyskupas Hectoras Agueras yra į pensiją išėjęs La Platos metropolitas Argentinoje. Jau kelerius metus hierarchas pasisako bažnytiniuose debatuose, kritikuodamas daugelį pažangių Pranciškaus ir jo žmonių sprendimų. Agueras gerai pažįsta kardinolo Victoro Fernándezo figūrą, nes būtent Fernándezas buvo jo įpėdinis La Platoje.

Europoje prieš Fiducia supplicans pasisakė Ukrainos, Baltarusijos, Vengrijos ir netiesiogiai Lenkijos episkopatai, tačiau deklaracijai pritariančių episkopatų buvo daug daugiau – nuo Vokietijos iki Prancūzijos, nuo Belgijos iki Ispanijos ir Italijos. Iš esmės didžioji Vakarų Europos dalis, išskyrus Nyderlandus, pritarė homoseksualių porų palaiminimui.

“Jei taip bus ir toliau, gražios katedros, krikščioniškojo pasaulio liekanos, per kelis dešimtmečius bus paverstos mečetėmis. […] Gyvybinė Bažnyčios tikrovė keičiasi, katalikybė klesti Afrikoje ir Azijoje. Tai sakau su apgailestavimu: esu europiečių anūkas ir kultūra, kurią perėmiau, yra europietiška. Tačiau revoliucijos dvasia susidūrė su krikščioniškąja kultūra; krizė reiškiasi bažnytiniu progresyvizmu, revoliucijos, griaunančios natūralią kūrinijos tvarką, bendrininku”, – sakė arkivyskupas.

Po to arkivyskupas Agueras pacitavo dviejų Italijos kardinolų – vyskupijos vadovo Matteo Zuppi ir Florencijos metropolito Giuseppe Betori – žodžius. Jų nuomone, homoseksualių porų palaiminimas būtų išeitis nusidėjėliams.

“Šie prelatai tikinčiuosius laiko kvailiais”, – komentavo arkivyskupas. “Tėvo meilė neturi ribų, todėl Jis gali palaiminti homoseksualų asmenį, ragindamas jį gyventi skaistybėje, tačiau Jis negali turėti prielankumo to asmens nuolatiniams santykiams su tos pačios lyties asmeniu, o tai reiškia pasilikimą nuodėmėje”, – sakė jis.

Nors Vakarų Europoje teigiama kažkas kita, Afrikoje ir Azijoje išliko sveikas tikėjimas. “Dievo apvaizda istorijoje atvėrė naujus kelius Bažnyčios misijai. Tame slypi Dievo slėpinys, kuris atnaujins ir pagražins Bažnyčios veidą”, – pabrėžė hierarchas.

www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Bernardinai.lt reklamuoja antikrikščionišką “įžymybę”!

Retkarčiais skaitydamas www.bernardinai.lt man atrodė, kad tai katalikiškam požiūriui atstovaujanti svetainė. Taip, tam tikrą šiuolaikinę “liberalią katalikybę”, bet vis dėlto katalikybę.

Kol nepamačiau ir neperskaičiau straipsnio apie Taylor Swift ir nepaklausiau savęs: “Gal aš skaitau delfi arba LRT?”. Ne, vis dar http://www.bernardinai.lt. Antikrikščioniškai nusiteikusios žvaigždutės reklama liejosi iš “katalikiško žurnalo” visu garsu:

“Katalikiškam žurnalui”, matyt, netrukdo tai, kad garsenybė padarė tokį pareiškimą dėl JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo abortų klausimu:

“Man be galo baisu, kad esame tokioje padėtyje – po tiek dešimtmečių, kai žmonės kovojo už moterų teises į savo kūną, šiandienos sprendimas jas atėmė.”

Jo netrikdo tai, kad Taylor Swift aktyviai remia organizacijas, skleidžiančias tariamas “LGBT teises”, skirdama didžiules aukas. Taip pat netrukdo ir tai, kad ši žvaigždė per savo gyvenimą pakeitė kelis “partnerius”, iš ko galima padaryti daug nesuklydus išvadą, kad nei Dievo, nei žmogišku požiūriu ji nėra laiminga. Būtent tai propaguoja didžiausias “katalikiškas” portalas Lietuvoje.

Taylor Swift yra tipiškos įžymybės, skleidžiančios antikultūrą šiuolaikinėje Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenėje, pavyzdys. Nors praktiškai visas pasaulis yra veikiamas Amerikos kultūros, šie neigiami pavyzdžiai skinasi kelią ir pas mus.

Tikrai, kaip galima to nesuprasti? O gal  http://www.bernardinai.lt  interneto svetainių ir socialinių tinklų pasiekiamumas svarbesnis už įsakymus? Galbūt klausimas daug paprastesnis – reklamuokite įžymybes ir turėsite pinigų. Nesvarbu, ką šie žmonės sako ar kam atstovauja.

Ponios Taylor Swift elgesio propagavimas yra būtent ne tai, ko reikia šiandieninei Lietuvai. Mums gresia karas, turime didžiulę demografinę krizę, šeimos krizę, bet visa tai yra niekis, nes viso to pagrindas yra moralinė krizė. Kad visa tai ištaisytų, Lietuvai reikia šventų kunigų.

O už Taylor Swift atsivertimą sukalbėkime kokią nors maldą ir taip bent iš dalies atsilyginsime už savo ir jos nuodėmes.

Jonas Šaulys

Categories
LIETUVOS ISTORIJA NUOMONĖS

Sovietų valdžia teigiamai vertino Bažnyčios liturginę reformą!

Nesutinkame su daugeliu šio straipsnio išvadų, tačiau norime atkreipti dėmesį į faktus: “Siekdamas įgyvendinti Bažnyčios atsinaujinimo idėją Vatikano II Susirinkimas ypač daug dėmesio skyrė liturgijos atnaujinimui ir ugdymui. Liturgijos reformavimo pagrindai buvo išdėstyti jau pirmajame Susirinkimo dokumente – Liturginėje konstitucijoje Sacrosantum Concilium (priimtoje 1963 m.). Šią reformą įgyvendinti Lietuvoje sovietų valdžia leido, nes valstybinis aparatas buvo įsitikinęs, kad liturginių apeigų reformavimas dėl skeptiško daugumos dvasininkų nusistatymo šiuo klausimu netaps religinės veiklos aktyvėjimo priežastimi. Todėl buvo gautas sovietų valdžios sutikimas oficialiai išleisti liturginei reformai reikalingą literatūrą lietuvių kalba”.

Egidijus Jaseliūnas:

“Vatikano II Susirinkimo nutarimų įtaka katalikiškojo pasipriešinimo”

ĮVADAS

Negausioje istoriografijoje, nagrinėjančioje katalikiškojo pasipriešinimo sovietų valdžiai judėjimą Lietuvoje, Vatikano II Susirinkimo įtaka nesulaukė deramo dėmesio. Algirdas Jakubčionis, apžvelgdamas atviros Bažnyčios opozicijos susiformavimo priežastis ir jos raidą XX a. aštuntajame dešimtmetyje, tik paminėjo kai kuriuos aktualesnius Susirinkimo iškeltus reikalavimus ir nurodė, jog sovietų valdžia stengėsi užkirsti kelią tokių reikalavimų įgyvendinimui. Arūnas Streikus, pabrėžęs, jog atviras katalikiškas pasipriešinimas subrendo reflektuojant Bažnyčios padėties raidą per visą sovietų okupacijos laikotarpį, teigė, kad tam tikrą poveikį šio pasipriešinimo kilimui turėjo ir Vatikano II Susirinkimas; jis šį poveikį priskyrė prie septintojo dešimtmečio pabaigoje pasipriešinimą „išlaisvinusių faktorių“. Vis dėlto ir šio istoriko darbuose tiesioginė Susirinkimo įtaka tikinčiųjų bendruomenės laikysenai sovietinės sistemos atžvilgiu nebuvo plačiau aptarta. Tačiau A. Streikus, nuodugniai tyrinėdamas sovietų valdžios politiką Bažnyčios atžvilgiu (taip pat SSRS ir Vatikano santykių poveikį šiai politikai), daug dėmesio skyrė komunistinės sistemos laikysenos pokyčiams dėl Susirinkimo įtakos ir pabrėžė, kad sovietų režimo požiūris į Susirinkimo iškeltą Bažnyčios atsinaujinimo idėją nebuvo vienprasmis, t. y. nors tikėtasi palankesnio Bažnyčios požiūrio į komunizmą, sovietų valdžią gąsdino Bažnyčios pastangos aktyvinti bei plėsti veiklą visuomenėje.

Apibendrinant istoriografiją šia tema galima teigti, kad katalikiškojo pasipriešinimo judėjimą, jo tikslus bei pobūdį nulėmę veiksniai istoriniuose tyrimuose yra traktuojami per Bažnyčios ir valstybės santykių prizmę ar yra siejami su tarptautinės situacijos, vidaus politinės padėties pokyčiais bei visuomenės raidos tendencijomis. Bažnyčios kaip atskiro instituto, išsiskiriančio savo vidaus sandara bei specifiniu vaidmeniu visuomenės gyvenime, raidos veiksnys juose atskleistas nepakankamai. Tam įtakos turėjo ir istoriografijoje vyraujanti nuostata, kad pasipriešinimas sovietinei sistemai (tiek katalikiškasis, tiek tautinis), egzistavęs Lietuvoje per visą sovietų okupacijos laikotarpį, buvo vietinio pobūdžio reiškinys.

Nagrinėjamu klausimu vertingi yra ir bendresnio pobūdžio veikalai, kuriuose tiriama Rytų ir Vidurio Europos sovietinių šalių Bažnyčių laikysena komunistinių režimų atžvilgiu. Išskirtinas G. Weigelio darbas; jame, remiantis Lenkijos Bažnyčios hierarchijos po 1989 m. viešai išsakytomis mintimis, aptartas ir Vatikano II Susirinkimo poveikis Lenkijos Bažnyčios gyvenimui bei jos kovai su sovietine sistema. Apibendrindamas šį poveikį ir pritaikydamas jį bendrai katalikų judėjimo už žmogaus teises raidai, G. Weigelis pažymėjo, kad Bažnyčios požiūriui į komunizmą tiesiogiai svarbūs buvo du Susirinkimo dokumentai: „Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje“ ir „Tikėjimo laisvės deklaracija“. Pastarąją deklaraciją autorius išskyrė kaip turėjusį didesnę bei ilgalaikę įtaką dokumentą, kuris, įtvirtindamas naują Bažnyčios vaidmens visuomenėse traktavimą (Bažnyčios kaip defensor hominis) bei naują Bažnyčios požiūrį į tikėjimo laisvę, suteikė tvirtesnį teologinį ir moralinį pagrindą katalikiškajam žmogaus teisių judėjimui moderniaisiais laikais; dėl to tikėjimo laisvės principas įgijo realią galią žmonių ir tautų gyvenime.

Atskirai paminėtini ir Vatikano II Susirinkimo atgarsių Lietuvoje vertinimai, kuriuos pateikė bei masiškai tiražavo sovietinė propaganda jau nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios. Remdamiesi tokiais ateistinės propagandos ideologizuotais vertinimais, kai kurie Lietuvos dvasininkai Susirinkimo nutarimų įgyvendinimą laikė galimybe pasinaudoti Susirinkimo nubrėžtais veiksmingesniais veiklos būdais bei priemonėmis siekiant prisitaikyti prie naujų sąlygų. Be to, Susirinkimo paskelbtos atsinaujinimo idėjos poveikis buvo traktuojamas ir kaip Vatikano siekimas sustiprinti Bažnyčios pozicijas Lietuvoje remiantis būtent dvasininkija, todėl ateistinėje propagandoje daugiausia dėmesio buvo skiriama liturginės reformos, kuri vertinta kaip plačiausiai Lietuvoje vykdoma atsinaujinimo reforma, eigai (nors ir buvo teigiama, kad šių idėjų įgyvendinimas Lietuvoje nelabai tepadėjo suaktyvinti tikinčiųjų religinį gyvenimą).

BAŽNYČIOS ATSINAUJINIMO IDĖJOS VAIDMUO KATALIKIŠKOJO PASIPRIEŠINIMO RAIDOJE

Atsinaujinimo samprata

Vatikano II Susirinkimas buvo pastoracinio pobūdžio. Pastoracinis tikslas buvo suvokiamas kaip apimantis vidinį Bažnyčios atsinaujinimą, Evangelijos paskleidimą visame pasaulyje ir dialogo su dabartiniu pasauliu užmezgimą. Nubrėžęs vidinio atsinaujinimo proceso, kaip Bažnyčios ištikimybės savo pašaukimui ugdymo, sampratą, Susirinkimas įtvirtino ir Bažnyčios, kaip pačia savo esme pašauktos nuolatinei reformai, traktavimą. Susirinkimas nurodė, kad atsinaujinimas yra pasiekiamas „gyvo ir brandaus tikėjimo, išmokyto aiškiai įžvelgti sunkumus ir sugebančio juos nugalėti, liudijimu“. Taigi Vatikano II Susirinkimo nutarimuose išryškėjo pagrindinis Bažnyčios siekis įgyvendinti atsinaujinimo idėją, kurios tikslas – kuo giliau ir plačiau skleisti dabartinėse visuomenėse krikščionybės doktriną. Todėl Bažnyčiai neišvengiamai iškilo būtinybė Visuotinio Susirinkimo mastu įvertinti dabarties laikais susidariusias naujas gyvenimo sąlygas ir, atsižvelgiant į visuomenių pokyčius, pakeisti savo veiklos formas bei pobūdį šiose visuomenėse, o tai savaime turėjo keisti Bažnyčios sampratą, jos vaidmenį politinėse, socialinėse ir kultūrinėse bendruomenėse.

Liturginės reformos atgarsiai pasipriešinimo judėjime 

Siekdamas įgyvendinti Bažnyčios atsinaujinimo idėją Vatikano II Susirinkimas ypač daug dėmesio skyrė liturgijos atnaujinimui ir ugdymui. Liturgijos reformavimo pagrindai buvo išdėstyti jau pirmajame Susirinkimo dokumente – Liturginėje konstitucijoje Sacrosantum Concilium (priimtoje 1963 m.).

Šią reformą įgyvendinti Lietuvoje sovietų valdžia leido, nes valstybinis aparatas buvo įsitikinęs, kad liturginių apeigų reformavimas dėl skeptiško daugumos dvasininkų nusistatymo šiuo klausimu netaps religinės veiklos aktyvėjimo priežastimi. Todėl buvo gautas sovietų valdžios sutikimas oficialiai išleisti liturginei reformai reikalingą literatūrą lietuvių kalba; tuo pat metu valdžia šiek tiek susilpnino ir pastoracinės veiklos kontrolę (nors bandymai legaliai spausdinti katechetinio ar teologinio pobūdžio literatūrą ir toliau buvo atmetami).

Tačiau ši liturginių apeigų atnaujinimo idėja sukėlė valdžiai nelauktą kai kurių dvasininkų reakciją: dvasininkai reikalavo ir kitų reformų bei iškėlė būtinybę imtis naujų, įvairiapusiškesnių priemonių tiems pokyčiams Bažnyčioje vykdyti.

Antai vysk. Liudvikas Povilonis teigė, kad „Lietuvoje svarbiausias rūpestis turi būti ne liturginė reforma, o kunigijos ateitis“.

Kun. Stasys Mažeika sutiko, kad ši reforma yra reikalinga, tačiau, pasak jo, „ji turi eiti išvien su kunigo gyvenimo reforma“ ir jai „reikia gero paruošimo: per mokyklas, per spaudą [oficialiajai Bažnyčiai tai buvo neprieinama. – E. J.]“. Tokį liturginės reformos, kaip neatsiejamos nuo kitų Bažnyčios gyvenimo reformų dalies, suvokimą daugiausia nulėmė Susirinkimo priimta liturgijos atnaujinimo traktuotė. Liturginėje konstitucijoje buvo nurodyta, kad liturgija yra „Bažnyčios gyvenimo viršūnė ir versmė“, o jos atnaujinimo tikslas – aktyvus ir pilnas dalyvavimas apeigose, taigi Bažnyčios vidaus gyvenime šis atsinaujinimas turėjo pabrėžti krikščioniškojo tikinčiųjų gyvenimo ugdymo būtinybę. Visuomeniniame gyvenime liturgijos reformavimas turėjo suaktyvinti Bažnyčią kaip bendruomenę ir padidinti jos vaidmenį visuomenėje, o tai neišvengiamai kirtosi su sovietų valdžios laikysena Bažnyčios atžvilgiu.

Taigi Susirinkimo iškelta atsinaujinančios Bažnyčios samprata, kurios esmę sudaro aktyvus, tikėjimu besiremiantis gyvenimas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios raidoje stiprų atgar- sį sukėlė jau liturginės reformos metu. „LKB kronikos“ leidėjai, žvelgdami iš beveik dviejų dešimtmečių perspektyvos, Lietuvos Katali- kų Bažnyčios atgimimo pradžią datavo 1964– 1965 m., nes, anot jų, būtent tuomet kunigai pradėjo aktyviai veikti. Tačiau kalbant apie atsinaujinimo procesų įtaką katalikiškojo pasipriešinimo kilimui reikia pabrėžti, kad šią įtaką tiesiogiai nulėmė ar prie jos įtvirtinimo prisidėjo kiti Susirinkimo priimti nutarimai (tam sąlygas palengvino ir tas faktas, jog Susirinkimo nutarimai sovietų valdžios leidimu oficialiai buvo išspausdinti kartu su liturginei reformai reikalinga literatūra).

Kunigų vaidmuo Bažnyčios atsinaujinimo procese ir pasipriešinimo formavimasis 

Vatikano II Susirinkimas, pabrėždamas Bažnyčios bendruomeninį (ne tik institucinį) pobūdį, priimtuose dokumentuose vis dėlto akcentavo hierarchijos vaidmens svarbą Bažnyčios atsinaujinimo procese. Dekrete dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam Actuositatem pasauliečių apaštalavimas įvardytas kaip sąlyga veiksmingam Bažnyčios apaštalavimui, bet šis pasauliečių veikimas turėjo būti skatinamas ir reguliuojamas hierarchijos. Dekrete dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum Ordinis pabrėžta, kad kunigų „pareigos nesiriboja rūpinimusi pavieniais tikinčiaisiais, bet apima ir tikrai krikščioniškos bendruomenės kūrimą“, tokios bendruomenės, kuri rūpintųsi ne tik savo nariais, bet ir skleistų tikėjimą už savo ribų. Taigi Susirinkimas iškėlė kunigų atsakomybės vadovaujant Bažnyčios atsinaujinimui bendruomenėse klausimą, ir toks dvasininkijos veiklos traktavimas plačiai nuskambėjo Lietuvoje.

1978 m. kunigams skirtame savilaidos leidinyje „Tiesos kelias“ buvo paskelbtas straipsnis „Atsinaujinimo Bažnyčioje teikiamos galimybės ir rizika“. Straipsnį pasirašęs „Jūsų Vyskupas“, kreipdamasis į Lietuvos kunigus, tiesiogiai nurodė, kad „Vaticanum II pradėtas pasauliečių iškėlimas ir įjungimas į aktyvią bažnytinę veiklą bus nesėkmingas ir bergždžias, jei mes jų nepamokysime ir neišmokysime“. 1979 m. „Tiesos kelyje“ buvo pabrėžta, jog „atsinaujinimas turi prasidėti nuo dvasiškių“, ir „tik tada atsinaujins visi jos [Bažnyčios. – E. J.] nariai“. 1973 m. kun. Sigitas Tamkevičius, pateikdamas pastabas vysk. L. Povilonio ganytojinio laiško dėl Šventųjų Metų, kurie turėjo simbolizuoti Bažnyčios dvasinį atsinaujinimą, projektui, pabrėžė: „[…] jeigu norime, kad tikintieji atsinaujintų, reikia, kad jų vadai – vyskupai ir kunigai – būtų atsinaujinę, kitaip visos kalbos (ganytojiniai laiškai, pamokslai) bus vien tuščiažodžiavimas“.

Dvasininkų vaidmens atsinaujinančioje bendruomenėje pabrėžimas Susirinkimo nutarimuose turėjo įtakos Lietuvoje vykstantiems procesams. Kunigų veikla septintajame dešimtmetyje suaktyvėjo, apėmė naujas ir veiksmingesnes pasipriešinimo sovietinei sistemai formas. 1968 m. prasidėjo organizuota kunigų pareiškimų rašymo kampanija (1968–1974 m. Lietuvos kunigai parengė net 21 kolektyvinę peticiją), kuri vėliau peraugo į tikinčiųjų masinių pareiškimų siuntimą įvairioms valdžios instancijoms bei organizacijoms (1972 m. Lietuvos katalikų memorandumą SSKP CK generaliniam sekretoriui pasirašė jau 17 tūkst. tikinčiųjų). Kunigai buvo ir aštuntajame dešimtmetyje pasirodžiusios pogrindžio katalikiškos periodikos („LKB kronikos“, „Aušros“, „Dievo ir Tėvynės“, „Tiesos kelio“, „Ateities“) leidimo iniciatoriai, redaktoriai ir leidybos darbų organizatoriai, nors nuo pat savilaidos pradžios į šį pogrindinį darbą buvo įtraukiami pasauliečiai bei vienuolių atstovai. Sąlyginai būtų galima išskirti tik 1977 m. pasirodžiusį katalikišką periodinį leidinį „Rūpintojėlis“, kurio išleidimo idėją iškėlė ir įgyvendino pranciškonė Ada Urbonaitė, tačiau ir prie „Rūpintojėlio“ leidimo aktyviai prisidėjo kunigai, o vienas jo bendraleidėjų kun. Juozapas Šalčius A. Urbonaitės buvo apibūdintas kaip „žurnalo krikštatėvis ir išlaikytojas“.

Lietuvoje konkretų pavidalą greitai įgijo Susirinkimo iškeltas raginimas kunigams veikti kartu ir tam reikalui puoselėti įvairias tarpusavio bendravimo formas: 1966–1968 m. pradėta organizuoti slaptus kelių vyskupijų kunigų bendrus susirinkimus, kurie ilgainiui virto atskirų vyskupijų kunigų susirinkimais. Antai Vilkaviškio vyskupijos pasitarimuose, pasak vieno iš jų dalyvio kun. Prano Račiūno, buvo svarstomos aktualios to meto Bažnyčios gyvenimo problemos, jų iniciatyva suorganizuotas kolektyvinių pareiškimų rašymas, misijų vykdymas, slaptas kunigų ruošimas, savilaidos leidinių (tarp jų ir periodinių) leidyba.

Taigi kalbant apie kunigų aplinkoje brendusią aktyvios veiklos, nukreiptos prieš sovietų valdžios vykdomus persekiojimus, idėją, būtina pažymėti, kad šiai idėjai įgaunant konkrečias raiškos formas didelę įtaką turėjo Susirinkimo iškeltas Bažnyčios atsinaujinimo principas. Ryškiausiu tokio poveikio pavyzdžiu tapo 1979 m. Lietuvoje pradėtos kurti kunigų tarybos, kurias Susirinkimo dokumentuose buvo numatyta ir raginta steigti kiekvienoje vyskupijoje. Nors Susirinkimas detaliau neaptarė tarybų veiklos pobūdžio ir tikslų, tačiau, kaip rašė „LKB kronika“, Lietuvoje „kunigai su džiaugsmu išklausė apie šias tarybas kelias Vatikano radijo laidas, įnešusias rūpimu klausimu daug šviesos“, o „Tiesos kelio“ leidėjai pabrėžė: „[…] mes su šviesiomis viltimis sutinkame kuriamas Kunigų tarybas Lietuvos vyskupijose“. Susirinkimas šių institucijų kūrimu siekė paskatinti kunigus labiau įsitraukti į diecezijos ganytojinę veiklą ir, suteikdamas jiems platesnes iniciatyvos galimybes, plėtoti vyskupų (kurie turėjo vadovauti taryboms) ir kunigų bendradarbiavimą sprendžiant Bažnyčios problemas. Tuo tarpu Lietuvos Katalikų Bažnyčioje kunigų tarybų kūrimo idėjos rėmėjai tokių Susirinkimo nutarimų įgyvendinimą visų pirma laikė galimybe sutrukdyti sovietų valdžiai administruoti Bažnyčios veiklą ir neleisti jos kišimąsi į Bažnyčios vidaus reikalus maskuoti „savarankiškais“ vyskupijų valdytojų ar administratorių veiksmais. „LKB kronikoje“ buvo pabrėžiama, kad „veikiant Kunigų taryboms, vyskupas ar vyskupijos valdytojas lengviau galėtų spirtis prieš šią [sovietų valdžios. – E. J.] prievartą“, o „visa, kas iki šiol buvo daroma slapta, turėtų išeiti į dienos šviesą“.

Sovietų valdžios verčiami beveik visi pareigas einantys Lietuvos ordinarai, išskyrus Telšių vyskupijos valdytoją, kunigų tarybų sukūrimo idėjai nepritarė (ištremti vyskupai davė sutikimus organizuoti šias tarybas). Susidarius tokiai padėčiai, kunigų tarybos pradėjo funkcionuoti kaip pogrindinės Bažnyčios dalis. Ordinarų atsisakymas pripažinti tikrąsias šių tarybų funkcijas bei tikslus ir tarybų veikla pogrindyje nulėmė tą faktą, jog katalikiškajame pasipriešinimo judėjime šių institucijų funkcijos pamažu buvo transformuojamos. Antai „Tiesos kelyje“ kunigų tarybos vertintos kaip galimybė suvienyti katalikišką „partizaninę nesukontroliuojamą ir nesuvaldomą veiklą“.

1968 m. pasirodžius pirmiesiems kunigų pareiškimams sovietų valdžiai dėl tikėjimo varžymo Lietuvoje, anot „LKB kronikos“, daugelis kunigų bei tikinčiųjų ne tik pritarė minčiai, jog dėl tikėjimo reikia kovoti, bet ir apgailestavo, kad per ilgai buvo laukta ir nieko neveikta. Taigi Susirinkimo paskelbtos idėjos, pasiekusios persekiojamą Lietuvos Katalikų Bažnyčią, įgydavo ir kitokį atspalvį: aktyvėjanti kunigų veikla atnaujinant Bažnyčios gyvenimą įtvirtino septintajame dešimtmetyje plačiau įsivyraujančią mintį, kad „negalima sėdėti susidėjus rankas, nes sovietinė valdžia visus uždusins“. Sovietų valdžios vykdomiems varžymams besipriešinanti pogrindinė Bažnyčia ir funkcionavo remdamasi Susirinkimo priimta atsinaujinančios Bažnyčios idėja. Antai ištremti vyskupai Vincentas Sladkevičius ir Julijonas Steponavičius, kurių represavimas reiškė naują pogrindinės Bažnyčios raidos etapą, bei kiti vyskupai, pasirinkę ne tokį atvirą pasipriešinimo būdą, pritarė periodinei katalikiškai savilaidai ir ją rėmė, o tai atitiko vyskupams Susirinkimo iškeltus reikalavimus ne tik skleisti krikščionybės doktriną, bet ir raginti tikinčiuosius ją ginti bei platinti. (Tiesa, dvasininkų veiklos aktyvėjimas įgydavo ir kitokį pobūdį: antai LKP Šiaulių rajono komitetas 1965 m. užfiksuotą faktą, jog kun. Bunkus prašėsi priimamas į profsąjungos narius, o kun. Pranskus norėjo kolūkyje dirbti buhalteriu, vertino kaip stengimąsi įvairiais būdais išlaikyti ar sustiprinti Bažnyčios įtaką vietos gyventojams.)

Pasauliečių vieta atsinaujinančioje Bažnyčioje ir pasipriešinimo raidoje 

Susirinkimo priimtoje dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen Gentium įtvirtinant naują Bažnyčios sampratą, daug dėmesio skirta ir pasauliečio vietai Bažnyčioje apibūdinti. Susirinkimas atmetė vyravusią sampratą, kad pasauliečiai Bažnyčioje yra pasyvi, neiniciatyvi, neveikli masė, kuri tėra kunigų pastoracinės veiklos objektas ir neprisiima jokios atsakomybės už Bažnyčios padėtį. Ši nauja samprata įtvirtinta ir kituose Susirinkimo dokumentuose, o pasauliečių apaštalavimui skirtas net atskiras dekretas (Apostolicam Actuositatem, priimtas 1965 m.). Juose Susirinkimas tiesiogiai nurodė: „Bažnytinėse bendruomenėse jų [pasauliečių. – E. J.] veikla tokia reikalinga, kad be jos net ganytojų apaštalavimas dažniausiai negali pasiekti savo galutinio tikslo“. Be to, plačiai aptartas pasauliečių vaidmuo šalyse, kur Bažnyčios veiklos laisvė varžoma, pabrėžiant, kad tokiomis sąlygomis Bažnyčios veikimas be pasauliečių yra sunkiai įmanomas.

Susirinkime įtvirtintas reformuotas pasauliečio vaidmens nusakymas sukėlė stiprų atgarsį Lietuvoje. Septintajame dešimtmetyje išryškėjo tokia tendencija: pasauliečiai, perimdami naują Bažnyčios sampratą, pamažu aktyviai įsitraukė į Bažnyčios veiklą (tokį procesą daugiausia inicijavo ir skatino kunigai). „Tiesos kelio“ leidėjai pasauliečių pasyvumą tiesiai įvardijo kaip vieną iš priežasčių, kodėl „mūsų tauta, gindama savo tikėjimą ir moralines vertybes, parodė tokį mažą atsparumą prieš ateistų moralinį spaudimą“ ir kodėl „ir dabar kunigo pastangos dažnai pasilieka tik dykumoje šaukiančiojo balsas“. 1970 m. KGB Kauno miesto skyrius, konstatavęs religinės veiklos aktyvėjimą, pabrėžė, kad, „kaip rodo gaunami duomenys, dvasininkai pradeda veikti religinių fanatikų iš pasauliečių tarpo rankomis“. KGB Šakių rajono poskyris tų metų pabaigoje pranešė: 1970 m. dvasininkai „ypatingo aktyvumo tarp tikinčiųjų nerodė, o naudojo asmenis iš buvusių vienuolių ir fanatiškai tikinčiųjų tarpo siekdami pritraukti jaunimą į bažnyčias patarnauti. Užfiksuota atvejų, kai kunigai ragino mokytojus mokyti vaikus katekizmo. Anot kunigų, ši kategorija asmenų gali greitai ir sėkmingai parengti vaikus pirmosios komunijos priėmimui“ (sovietų saugumas Šakių rajone 1970 m. nustatė du atvejus, kai bažnyčiose vaikus tikėjimo žinių mokė mokytojai). Didėjantį katalikų pasauliečių aktyvumą, jų įsitraukimą į Bažnyčios gyvenimą rodė ir KGB pastangos telkti agentūrą iš pasauliečių, tuo siekiant labiau kontroliuoti dvasininkų veiklą. Antai KGB Alytaus rajono poskyrio vadovas, apžvelgdamas poskyrio operatyvinį darbą 1971 ir 1972 m., nurodė, kad „ateityje yra būtina ir tikslinga įgyti agentūros iš pasauliečių, palaikančių ryšius su kulto tarnautojais“ (1970 m. KGB Alytaus poskyrio agentūrą, dirbančią su dvasininkais, sudarė 4 kunigai ir 3 pasauliečiai).

Taigi pasauliečiai aktyviai įsitraukė į pas-toracinį darbą, kuris totalitarinėje sovietinės valstybės sistemoje tapo sudedamąja katalikų pogrindinės veiklos dalimi. Tokie pokyčiai sudarė sąlygas ir didesnei pasauliečių daliai įsitraukti į katalikiškosios savilaidos darbą, nors pasauliečiai pogrindžio religinės spaudos leidyboje aktyviai dalyvavo nuo pat jos atsiradimo. Štai Panevėžio vyskupijos kunigai, atsakydami į 1974 m. rugsėjį pasirodžiusį anoniminį laišką, kuriame buvo smerkiama „reakcinga“ Bažnyčios veikla, pabrėžė, kad pasauliečiai „mums parūpindavo maldaknygių, katekizmų ir religinės literatūros, […] atmesk jų darbą – ir didžiulė parapija liks su keliolika maldaknygių, visiškai be katekizmų“. Periodinėje savilaidoje pasigirsdavo minčių, jog ir masiniai protestų pareiškimai bei „LKB kronika“ yra ne tik kunigų darbas, tai – „galingas ir vis drąsėjantis tikinčiųjų pasauliečių protestas prieš jų teisių varžymą“ (simboliška tai, kad „LKB kronikos“ leidimo idėją iškėlė dvasininkai, o ją įgyvendinti ir pirmą numerį išleisti kun. S. Tamkevičiui padėjo pasaulietis Petras Plumpa ir Šv. Šeimos kongregacijos sesuo Genovaitė Navickaitė).

Susirinkimo įtvirtintos naujos Bažnyčios sampratos įtaka pogrindinės Bažnyčios raidai rodė kylantį tikinčiųjų religinį sąmoningumą, jų prisiimamą atsakomybę už Bažnyčios padėtį. Tokiame kontekste galima tyrinėti ir vieną būdingiausių pogrindinės Bažnyčios aspektų – pogrindinę (dar vadinamą neakivaizdine) seminariją. Dekrete dėl kunigų ugdymo Optatam Totius Susirinkimas pabrėžė, kad kunigystės ugdymas yra visos krikščionių bendruomenės pareiga ir rūpestis. Tokia kunigų rengimo problemos formuluotė Lietuvos Katalikų Bažnyčiai buvo ypač aktuali, ir 1970–1972 m. Lietuvoje pradėta organizuoti pogrindinę seminariją. Tai buvo atsakas į sovietų valdžios vykdytą oficialiai veikusios kunigų seminarijos įvairiapusį ribojimą. Marijonas kun. P. Račiūnas, kuris, marijonams ir jėzuitams perėmus vadovavimą slaptam kunigų rengimui, buvo vienas pagrindinių šio darbo organizatorių, teigė, kad pirmutinis pogrindinės kunigų seminarijos klausimą iškėlė pas jį atvykęs pasaulietis P. Plumpa. Apie kun. Juozo Zdebskio 1971 m. įgyvendintą pogrindinės kunigų seminarijos idėją kun. P. Račiūnas rašė: „Atsirado būrys jaunuolių, kurie patys ėmė studijuoti kolektyviai teologiją. […] Juos globoti ėmėsi kun. J. Zdebskis ir manė, kad tokiu būdu galės būti kolektyviai ruošiami kunigai“ (vienas šios seminarijos organizatorių ir dėstytojų Jonas Stašaitis atsiminimuose rašė, kad būtent kun. J. Zdebskis, atrinkęs kandidatus, subūrė pirmuosius pogrindžio seminaristus). Didelį pasauliečių vaidmenį įsteigiant pogrindinę seminariją pabrėžė ir „LKB kronikos“ leidėjai, paminėdami, kad jos „įkūrimo iniciatoriais buvo sovietinės valdžios į oficialiąją seminariją neprileisti jaunuoliai“. Be to, „LKB kronikoje“ irgi buvo išsakyta mintis, kad šiuo Bažnyčiai gyvybiškai svarbiu klausimu, t. y. kunigų rengimu, Lietuvoje turi rūpintis visi – tiek vyskupai, tiek kunigai, tiek tikintieji.

Susirinkimo iškelta pasauliečių aktyvaus įsitraukimo į Bažnyčios veiklą idėja ryškiausią formą įgijo septintojo dešimtmečio pabaigoje kilusiame Eucharistijos bičiulių sąjūdyje (dokumente Apostolicam Actuositatem Susirinkimas buvo pabrėžęs Eucharistijos svarbą pasauliečių gyvenime). 1969 m. Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Jadvyga Stanelytė, gavusi ištremtų vyskupų V. Sladkevičiaus ir J. Steponavičiaus, kurie šią kongregaciją globojo nuo 1968 m., leidimą, kongregacijos įkūrėjo jėzuito Pranciškaus Masilionio palaikoma bei skatinama subūrė Eucharistijos bičiulių sąjūdį. Šis sąjūdis, išplitęs daugelyje Lietuvos vietovių, apėmė plačius pasauliečių sluoksnius (nors daugiausia orientuotasi į jaunimą); žmonės stojo į slaptus būrelius ir juose studijavo Bažnyčios ir Lietuvos istoriją, krikščionybės doktrinos pagrindus, psichologiją, gilinosi į asmenybės ugdymo problemas. Buvo rengiamos slaptos uždaros rekolekcijos jaunimo ir suaugusiųjų grupėms. Dvasingumo ir sąmoningumo ugdymas Eucharistijos bičiulių sąjūdyje turėjo paskatinti pasauliečius aktyviau bei plačiau įsitraukti į Bažnyčios gyvenimą. „Tiesos kelias“ rašė, kad Eucharistijos bičiuliai „stengiasi geriau pažinti savo luomo pareigas ir jas uoliau atlikti“. Sąjūdžio dalyviai ne tik organizavo studijas ir dvasines pratybas pogrindyje, bet ir aktyviai įsiliejo į judėjimą už Bažnyčios teises (Eucharistijos bičiulių įstatuose net buvo pabrėžta, kad „reikia iš naujo atgaivinti pirmųjų krikščionių dvasią“). Jų iniciatyva ir su jų pagalba buvo atstatytas sunaikintas Kryžių kalnas, statomi ir atstatomi kryžiai pakelėse, organizuojamos maldininkų atgailos kelionės. Taigi vienas pagrindinių šio sąjūdžio tikslų – katalikiškosios tradicijos atgaivinimas – buvo traktuojamas kaip glaudžiai susijęs su pasauliečių įsitraukimu į Bažnyčios veiklą (nors Eucharistijos bičiulių sąjūdžiui ir toliau vadovavo jo organizatorė vienuolė J. Stanelytė), o tai rodė, kad Lietuvoje plinta Susirinkimo įtvirtinta Bažnyčios samprata.

Pasauliečius aktyviau įsitraukti į Bažnyčios gyvenimą bei katalikiškojo pasipriešinimo judėjimą skatino ir tai, jog Susirinkimas, siekdamas Bažnyčios veikimą suderinti su šiuolaikinių visuomenių poreikiais, daug dėmesio skyrė tautiniam Bažnyčios veiklos aspektui. Susirinkimas pareiškė, kad krikščionių bendruomenė, „pasipuošusi savo tautos kultūriniais turtais, tebūnie giliai įsišaknijusi žmonėse“. Pabrėžiant, kad pasaulietiniai uždaviniai ir kūryba (nors ir ne vieninteliai) tiesiogiai priklauso pasauliečių veiklos laukui, dar kartą akcentuota mintis, jog pasauliečių veikla neturi apsiriboti tik religiniais reikalais, bet apimti ir „žemiškojo gyvenimo“ atnaujinimo darbą, siekiant suderinti šį gyvenimą su krikščionybės principais. Tokios Susirinkimo paskelbtos idėjos įtvirtino Lietuvoje vyravusią tendenciją, kurios esmė ta, kad katalikybė buvo glaudžiai siejama su tautiškumo idėja ar net traktuojama kaip viena pagrindinių tautiškumo išlaikymo sąlygų. „LKB kronika“ 1978 m. rašė: „Vieši ir drąsūs kunigų pasisakymai aktualiausiais dabarties klausimais yra geri ženklai, liudijantys, kad Lietuvos Kat. Bažnyčia yra pajėgi atsinaujinti ir vadovauti tautos atgimimui“. Tačiau jau kitais metais „LKB kronikos“ publikacijoje „Prikelkime Lietuvą“ buvo išsakyta mintis, jog „išgelbėti mus nuo pražūties gali tik visos tautos dvasinis atgimimas“; tuo tarsi nurodyta, kad tautinis klausimas yra susiejamas su atsinaujinančios Bažnyčios idėja, t. y. ir su reikalavimu platiems pasauliečių sluoksniams aktyviai vykdyti naujai nusakytas jų pareigas. Pasauliečių dalyvavimas sprendžiant visuomenės gyvenimo problemas, tarp kurių tautinis klausimas per visą sovietų okupacijos laikotarpį išliko vienas svarbiausių bei opiausių, įgydavo įvairias formas. Štai 1974 m. pabaigoje KGB Lazdijų rajono poskyris pranešė, kad 1974 m. rajone „nacionalistiniai elementai“ pradėjo remontuoti senus religinius paminklus ir atstatyti „ideologiškai žalingus nacionalistinius“ užrašus; saugumiečių manymu, tokią jų veiklą paskatino „reakcinė katalikų dvasininkija“. 1969 m. KGB Kauno miesto skyrius atskleidė „Krikščionių demokratų sąjungą“, kurios nariai išplatino daug antisovietinių dokumentų. Vis dėlto prie tautinio klausimo sprendimo daugiausia prisidėjo kunigai. Antai 1979 m. „Rūpintojėlyje“ buvo teigiama, kad „mūsų dabartinėse sąlygose niekas tiek daug nepatarnauja lietuvių tautai, kaip geras kunigas“, kuris „palaikydamas tautoje gyvą tikėjimą, drauge kelia ir jos moralę“.

Susirinkimo priimtas naujas pasauliečių vaidmens Bažnyčioje vertinimas tapo ir vienu svarbiausių argumentų, kuriais tiek pasauliečiai, tiek dalis kunigų pagrindė reikalavimą dvasininkijai aktyviai, nepaisant sovietų valdžios varžymų, rūpintis Bažnyčios reikalais. Remiantis Susirinkimo priimtais dokumentais, paklusnumo principas Bažnyčioje jau buvo traktuotas ne tik kaip pasauliečių paklusnumas hierarchijai, bet ir kaip hierarchijos paklusnumas pasauliečiams: „Turimos žinios, kompetencija ir prestižas pasauliečiams leidžia, o kartais net juos įpareigoja pareikšti savo nuomonę apie dalykus, liečiančius Bažnyčios gerovę“. Be to, Susirinkimas nurodė, kad hierarchija turi ne tik išklausyti pasauliečių patarimų, bet ir naudotis jais savo darbuose. Taip suvokdami pasauliečių santykius su hierarchija aktyvūs kunigai ragino tiek vyskupus, tiek eilinius kunigus, nepaisant sovietų valdžios varžymų, vykdyti savo pareigas ir kovoti dėl Bažnyčios teisių. Analogiški pasauliečių reikalavimai ryškiausią formą pasipriešinimo raidoje įgijo 1976 m. pasirodžiusiame leidinyje „Laisvės šauklys“, kurio vienas iš tikslų buvo stiprinti dvasininkų ir pasauliečių santarvę. „Laisvės šauklio“ leidėjai programinėje publikacijoje rašė: „[…] mes vadovausimės Vatikano II Susirinkimo priimtu „Dekretu apie pasauliečių apaštalavimą“, kuriame pasauliečiai traktuojami pilnateisiais Bažnyčios nariais, o dvasininkai įpareigoti […] su atidumu Kristuje ir tėviška meile svarstyti pasauliečių pateiktus projektus, sugestijas, norus, pagarbiai pripažinti tą tikrąją laisvę, priklausančią kiekvienam šiame pasaulyje“ (nors nė viename iš penkių šio leidinio numerių nebuvo tiesiogiai pateikta jokių pasiūlymų ar patarimų aktualiais Bažnyčios klausimais).

Vienuolijų atsinaujinimo poveikis pasipriešinimo judėjimui. 

Septintojo dešimtmečio viduriu galima datuoti pogrindinių Lietuvos vienuolijų atsinaujinimą; tada jos sėkmingai plėtojo savo veiklą pogrindyje ir aktyviai ėmėsi spręsti iškilusias Bažnyčios problemas. Vienas svarbiausių šį procesą inspiravusių veiksnių buvo Vatikano II Susirinkimo priimti nutarimai bei kiti Šventojo Sosto dokumentai, kuriais remdamosi vienuolijos iš naujo apsvarstė savo konstitucijas ir instrukcijas. Bendri vienuolinio gyvenimo ir drausmės pritaikymo dabarties laikams bei atsinaujinimo principai buvo nurodyti Susirinkimo 1965 m. priimtame dekrete dėl vienuoliškojo gyvenimo tinkamo atnaujinimo Perfectae Caritatis. Susirinkimas laikėsi nuostatos, jog vienuolijos turi dalyvauti Bažnyčios gyvenime, ir pabrėžė, kad jos „deramai tesupažindina savo narius su šių laikų žmonių būkle bei Bažnyčios reikmėmis“, tada galės sėkmingiau ir efektyviau įsitraukti į Bažnyčios veiklą.

Nors pagal Vatikano II Susirinkimo dvasią moterų vienuolijų (toliau kalbėsime tik apie jas) įstatai buvo atnaujinti tik atkūrus Lietuvos valstybingumą, tačiau, kaip teigia kun. P. Račiūnas, globojęs slaptai veikusias moterų vienuolijas, jų vadovės su tokiais Susirinkimo nutarimais buvo supažindintos septintajame dešimtmetyje, kai vienuolijų konstitucijos bei instrukcijos ir buvo pritaikytos Susirinkimo reikalavimams. Šis procesas ne tik atspindėjo Susirinkimo nutarimų įgyvendinimo šioje Bažnyčios struktūroje pradžią, bet ir tapo vienuolijų veiklos atnaujinimo elementu. Kun. P. Račiūnas net tiesiogiai nurodė, kad iki 1965 m. vienuolinis gyvenimas Lietuvoje buvo tarsi paralyžiuotas65. Tuo tarpu Susirinkimo nutarimų veikiamos vienuolijos septintojo dešimtmečio viduryje vis plačiau ir įvairiapusiškiau ėmė įsitraukti į apaštalinį darbą, tapo aktyvia pogrindinės Bažnyčios struktūros dalimi. Antai KGB įgaliotinis Kauno mieste 1965 m. pranešime pabrėžė, kad „neigiamą įtaką tam tikroms gyventojų grupėms ir toliau daro reakcinė dvasininkijos dalis, kuri pastaraisiais metais, vykdydama ideologiškai kenksmingą veiklą, stengiasi plačiau panaudoti savo aktyvą iš vienuolių tarpo“. KGB Šakių rajono poskyris 1971 m. ataskaitoje rašė: „Rajono reakcinė dvasininkija įstatymo iš esmės nepažeidė. […] Turimais duomenimis, vaikus religijos mokė fanatiškai tikinčios vienuolės. Duomenų apie kunigų dalyvavimą vaikų mokyme negauta“. „LKB kronikos“ leidėjai, 1977 m. aptardami religinio gyvenimo Sovietų Sąjungoje problemas, teigė, kad „daugumai Latvijos moterų vienuolynų trūksta apaštalavimo dvasios“, jų narės „beveik nekatechizuoja vaikų, neįsijungia į pastoracinį darbą“. Toliau „LKB kronikos“ leidėjai, lyg žvelgdami į to priežastis, pažymėjo, kad „jos nėra išstudijavę Vatikano II Susirinkimo nutarimų ir nesirūpina jų vykdyti“.

Kun. P. Račiūno teigimu, moterų vienuo-lijos Lietuvoje kasmet katechizuodavo apie 10 tūkst. vaikų, aktyviai dalyvaudavo misijų veikloje; be to, sovietų okupacijos laikotarpiu (iki 1988 m.) jos parengė daugiau kaip 2 tūkst. pavadinimų knygų, tarp jų ir išverstų iš kitų kalbų ar originaliai parašytų. Istorikė Regina Laukaitytė, apžvelgdama vienuolijų raidą sovietmečiu, aktyvų vienuolių dalyvavimą pogrindžio spaudos leidyboje aiškino būtent tuo, kad leisti spaudą galėjo tik išsilavinę, Vatikano II Susirinkimo reformas išmanantys asmenys. Vienuolijos, kurios gyvavo kaip pogrindinės Bažnyčios elementas, atsinaujinimo proceso veikiamos įsitraukė ir į atvirą katalikiškojo pasipriešinimo judėjimą. Antai Šv. Marijos Tarnaičių kongregacijos sesuo Z. Peknieriūtė, siekdama Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčios sugrąžinimo tikintiesiems, net 19 kartų organizavo parašų rinkimo akcijas visoje Lietuvoje (už tai ji 11 kartų buvo tardoma sovietų saugumo). KGB nagrinėjant Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariams iškeltas bylas ir vykdant su jomis susijusį profilaktinį darbą, buvo patikrinta ir kai kurių moterų vienuolių veikla.

Taigi Susirinkimo priimti nutarimai turėjo įtakos ir vienuolijų gyvenimo vidaus pokyčiams, nulėmusiems šios pogrindinės Bažnyčios dalies stiprėjimą sovietų okupacijos sąlygomis. Susirinkimo dokumentuose buvo pabrėžta, kad vienuolijų prisitaikymas prie epochos reikalavimų ir atsinaujinimas daug priklauso nuo tinkamo jų narių išsilavinimo. Todėl Lietuvoje susirūpinta vienuolių parengimu vienuoliniam gyvenimui bei apaštalavimui: buvo sudaryta teologinių žinių programa ir 1979 m. Vargdienių kongregacijos seserys kartu su marijonais pradėjo organizuoti teologines studijas (dar vadintas „katakombų universitetais“) visų Lietuvos vienuolijų seserims.

SUSIRINKIMO NUTARIMŲ DĖL ATEIZMO IR TIKĖJIMO LAISVĖS ĮTAKA PASIPRIEŠINIMO RAIDAI

Susirinkimo įtvirtinta pozicija ateizmo ir persekiojamų Bažnyčių atžvilgiu

Popiežius Jonas XXIII 1962 m. paskelbtoje apaštalinėje Visuotinio Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Humanae Salutis nurodė, kad Bažnyčia turi veikti pakitusiame, greitai besivystančiame pasaulyje, kuriame iškilo ir „visai naujas, pasibaisėtinas reiškinys – kovingas ateizmas, užvaldęs daugelį tautų“. Ateizmo klausimas buvo aptartas 1965 m. Susirinkimo priimtoje pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et Spes; joje Bažnyčia savo poziciją šiuo klausimu deklaravo taip: „Ateizmas priskirtinas prie opiausių mūsų meto klausimų ir turi būti nuodugniau išnagrinėtas“. Dokumente „kovingojo ateizmo“ sąvoka pakeista „moderniu sisteminiu ateizmu“. Jame rašoma: „Tokio mokslo sekėjai, paėmę į savo rankas valdžią, smurtingai puola religiją ir ateizmo skleidimui, ypač auklėdami jaunimą, panaudoja net viešosios valdžios turimas spaudimo priemones“.

Tačiau Susirinkimo priimti nutarimai ateizmo klausimu nebuvo tik deklaratyvaus pobūdžio. Išsakyta Visuotinės Bažnyčios pozicija turėjo praktinį tikslą – suteikti aiškų pagrindą valstybinio ateizmo persekiojamoms Bažnyčioms, tolesnei jų veiklai. 1964 m. spalio mėn., pastoracinės konstitucijos apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje svarstymo metu, Susirinkimo plenume kalbėjęs Vokietijos Augsburgo vysk. Stimpfle ne tik pasmerkė marksistinį ateizmą, bet ir nurodė, jog Bažnyčios Susirinkimas turi duoti Tylos Bažnyčiai aiškų teologinį atsakymą dėl materializmo, kad persekiojami tikintieji turėtų pagrindą atremti materializmo puolimus. Jugoslavijos vysk. Franicas pabrėžė, kad Bažnyčia turi parodyti, kaip ji rūpinasi šių dienų žmonių problemomis, ir kad tikintieji, kurie yra ateistų kaltinami atgyvenusių idėjų sekimu, turi iš Susirinkimo gauti naujos dvasios, drąsos ir paguodos.

1965 m. Susirinkimo sekretoriatui buvo įteiktas 450 Susirinkimo Tėvų (t. y. balso teisę turinčių Susirinkimo dalyvių) pasirašytas prašymas paskelbti atskirą specialią deklaraciją ateistinio komunizmo klausimu. Taigi Vatikano II Susirinkimas, dialogo su šiuolaikiniu pasauliu užmezgimą iškėlęs kaip vieną svarbiausių savo tikslų, negalėjo neskirti ypatingo dėmesio sovietų valdžios persekiojamoms Bažnyčioms (nors konkrečių nutarimų šiais klausimais dėl Visuotinių Susirinkimų pobūdžio ir kitų priežasčių nebuvo priimta). Italų vysk. Barbieri net pareiškė, kad daugelis tikinčiųjų pasipiktintų, jei Bažnyčios Susirinkimas neturėtų drąsos aiškiai pasmerkti mokslinį-teorinį ir praktinį-materialistinį ateizmą. Didelį vaidmenį sprendžiant persekiojamų Bažnyčių klausimą suvaidino ir pačių persekiojamų bendruomenių atstovai. Susirinkimo diskusijose dėl Bažnyčios veiklos šių dienų pasaulyje aktyviai dalyvavęs Krokuvos vysk. Karolis Wojtyla išreiškė pageidavimą, kad ypatingas dėmesys būtų atkreiptas į sąlygas tų kraštų, kuriuose religija yra persekiojama. 1963 m. balandžio mėn. iš įkalinimo paleistas Lvovo arkivysk. Josifas Slipyj 1965 m. Susirinkimo posėdyje kalbėjo: „Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas tai [Bažnyčios persekiojimus. – E. J.] privalo turėti prieš akis, jei jis nenori atitrūkti nuo tikrovės. Susirinkimas tepakelia savo balsą, gindamas religiją šiais skausmo kupinais laikais. Susirinkimo tėvų veikla turi būti pritaikyta mūsų laikų reikalavimams. O mūsų laikai yra Bažnyčios priespaudos laikai“.

Persekiojamų Bažnyčių pozicijos turėjo įtakos ir sprendžiant kitas aktualias problemas. Svarstant diakonato įsteigimo klausimą, itin aktualų tiems kraštams, kuriuose persekiojant Bažnyčią trukdytas ir kunigų rengimo darbas, buvo atsižvelgta į sovietų okupuotų bei kontroliuojamų kraštų vyskupų mintis, ir Susirinkimo nutarimais šis bažnytinės hierarchijos laipsnis buvo atnaujintas.

Tikėjimo laisvės principo ir teisės ginti šį principą traktavimo poveikis pasipriešinimo formavimuisi

Vatikano II Susirinkimas, remdamasis ankstesnių popiežių doktrinomis, tikėjimo laisvės principą įtvirtino atskira deklaracija Dignitatis Humanae. Joje nubrėžtas visuotinis tikėjimo laisvės dėsnis skelbė ne tik asmens teisę į šią laisvę, bet ir religinių bendruomenių teisę savo tikėjimą nekliudomai viešai skelbti žodžiu ir raštu, Bažnyčios laisvę iškeliant kaip pagrindinį Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios santykių principą. Susirinkimas, atsižvelgdamas į tai, kad ištisų bendruomenių tikėjimo laisvė buvo varžoma valstybinės politinės valdžios, net keliuose dokumentuose aptarė ir teisę ginti šią laisvę bei ja rūpintis. Pareiga rūpintis tikėjimo laisve buvo priskirta piliečiams ir socialinėms grupėms, Bažnyčiai ir kitoms religinėms bendruomenėms. Pripažinęs veikimo laisvę kaip esminę ir neatimamą iš Bažnyčios, Susirinkimas dokumente Gaudium et Spes tiesiogiai pabrėžė, kad piliečiai turi teisę „ginti savo bei savo bendrapiliečių teises nuo valdžios piktnaudžiavimo, laikantis prigimtinio ir evangelinio įstatymo nubrėžtų ribų“. Be to, Bažnyčiai buvo pripažinta teisė ne tik laisvai visur ir visuomet skelbti savo tikėjimą, doktriną apie visuomenę, bet ir „priimti moralinį sprendimą net politinės srities klausimais, kai to reikalauja pagrindinės asmens teisės arba sielų išganymas“. Susirinkimas reikalaujamos laisvės sąvokoje pabrėžė veikimo aspektą: nutarimais buvo akcentuotas Bažnyčios reikalavimas tikintiesiems „veiklos ir galimybės šiame pasaulyje statyti ir Dievo šventovę“. Iškeldamas tikėjimo laisvės svarbą, Susirinkimas dekrete dėl vyskupų pastoracinių pareigų bažnyčioje Christus Dominus atskirai paragino ypatingą dėmesį skirti tiems dvasiniams vadovams, kurie dėl tikėjimo yra šmeižiami, kalinami, kurių veikla varžoma ar kuriems iš viso neleidžiama atlikti savo tarnybos.

Taigi Susirinkimas, naujai įtvirtindamas tikėjimo laisvės principą ir iškeldamas būtinybę įvairiomis priemonėmis bei būdais ginti šią laisvę, visuotinės Bažnyčios mastu davė idėjinį pagrindą persekiojamų Bažnyčių veiklai. Tai sukėlė stiprų atgarsį ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios pasipriešinimo raidoje. Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas 1978 m. susikūrė kaip bažnytinės hierarchijos dalies – kunigų – junginys, iškėlęs tikslą ginti Bažnyčios teises. Komitetas 1978 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į popiežių pirmuoju dokumentu, kuriame rašė: „[…] suvokdami savo atsakomybę prieš Dievą ir Bažnyčią, […] mes, Lietuvos kunigai, ryžomės kalbėti ir ginti švenčiausios Bažnyčios ir tikinčiųjų teises [išskirta mano. – E. J.], nes mūsų tyla ir laukimas sudaro palankiausią dirvą ateistams griauti Bažnyčią iš vidaus ir išorės“.

Katalikiškajame pasipriešinimo judėjime įsitvirtino ir Susirinkimo nubrėžta tikėjimo laisvės (taip pat Bažnyčios teisių) gynimo traktuotė. Jau aštuntojo dešimtmečio Lietuvos pogrindžio spaudoje gausu tokia traktuote besiremiančių apmąstymų. 1974 m. „LKB kronikos“ puslapiuose buvo teigiama, kad „iš ateistų negalima sulaukti nuolaidų derybų keliu – Lietuvos katalikai tiek turės laisvės, kiek jos išsikovos“. 1980 m. ši spauda atvirai rašė, kad „kunigui ginti Bažnyčios ir žmogaus teises – šventa pareiga“. Vladas Lapienis, 1976 m. parengtame laiške SSKP CK generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui gindamas nuteistus nelegalios religinės literatūros leidėjus, teigė, kad „jie kalti tik dėl to, kad bandė atlikti krikščionišką pareigą – norėjo parūpinti maldaknygių tikintiesiems, kad apmalšintų tikinčiųjų dvasinį alkį“. 1977 m. jau teisiamas V. Lapienis, jam suteikus paskutinį žodį, taip pat išsakė tokią nuostatą: „[…] be pareigų valstybei, aš, kaip katalikas, turiu pareigų religijai ir Bažnyčiai, įpareigojančių mano sąžinę. Ginti tikinčiųjų ir Bažnyčios teises yra ne politika, o kiekvieno kataliko šventa pareiga“.

Taigi katalikiškasis pasipriešinimo judėjimas Lietuvoje Susirinkimo suformuluotą Bažnyčios teisių gynimo principą priėmė kaip savo veiklos idėjinį pagrindimą, netgi galima teigti, kad būtent remiantis šiuo principu ir kilo atvira katalikiška opozicija, 1968 m. prasidėjusi viešų pareiškimų rašymu sovietų valdžios institucijoms. Tokią Susirinkimo nutarimų įtaką patvirtina ir 1972 m. pradėjusi eiti „LKB kronika“ – viena būdingiausių organizuoto atviro pasipriešinimo veiklos formų. „Aušros“ leidėjai 1982 m. teigė, kad „„LKB Kronika“ – visų pirma religinės kovos metraštis“. Pasak pačios „LKB kronikos“ leidėjų, svarbiausias impulsas šiam periodiniam leidiniui atsirasti buvo 1970–1972 m. įvykę teismai, kurių metu už kunigiškų pareigų atlikimą (vaikų katechizavimą) buvo nuteisti kunigai Antanas Šeškevičius, J. Zdebskis ir Prosperas Bubnys. 1-asis leidinio numeris buvo skirtas sovietų valdžios represiniams veiksmams prieš kunigus (išskyrus straipsnį apie 1972 m. pradžioje už vaikų katechizavimą nuteistą K. Baučiučaitę), o visi jame paskelbti pareiškimai nukreipti prieš šiuos valdžios veiksmus.

Vatikano II Susirinkimo kalbose buvo išsakyta bendra idėja, kad negana kovingąjį ateizmą pasmerkti ar ekskomunikuoti, o reikia tyrinėti ateizmo atsiradimo priežastis, studijuoti įvairias jo raiškos formas ir ieškoti būdų, kaip jį įveikti. Tokia laikysena ateizmo atžvilgiu ir tapo viena iš vyraujančių katalikiškajame pasipriešinimo judėjime; tai labiausiai atsispindėjo periodinės savilaidos raidoje. Antai kaip vieną iš savo tikslų leidinys „Dievas ir Tėvynė“ išskyrė siekimą „parodyti, kokia iš tikrųjų yra sovietinė bedievybė Lietuvoje, nes kol visapusiškai nepažinsime priešo, kova bus sunki, gal net bevaisė, nusineš daugybę aukų“. Jaunimui skirtos „Ateities“ leidėjai, lygindami sovietinę sistemą su griuvėsiais, kreipimesi į skaitytojus rašė: „Kuo daugiau griuvėsių pamatysi, tuo darysis aiškesnė Lietuvos ateitis“. Taip besiklostančią padėtį patvirtino atskirų kunigų veikla ir pozicija šiuo klausimu. Antai LKP Molėtų rajono komitetas 1965 m. informavo Centro komitetą, jog kun. Bulika ir kun. Česlovas Kavaliauskas, stengdamiesi „savo žiniomis neatsilikti nuo gyvenimo, […] studijuoja marksizmo-leninizmo teoriją, labai domisi ateistinėmis priemonėmis, įsigyja ir skaito visą ateistinę literatūrą“ (beje, septintojo dešimtmečio pabaigoje Daugų ryšių skyriaus aptarnaujamoje zonoje pagrindinį ateistinės propagandos žurnalą „Nauka i religija“ prenumeravo tik vienas asmuo – Daugų bažnyčios klebonas).

Kita vertus, Susirinkimo dokumente Gaudium et Spes nurodyta, kad „nors Bažnyčia visiškai atmeta ateizmą, ji nuoširdžiai skelbia, kad visi žmonės, tikintys ir netikintys, turi savo darbu tinkamai statyti šį pasaulį, kuriame bendrai gyvena. Aišku, tai negali vykti ne nuoširdaus ir apdairaus pokalbio“. Todėl 1972 m. pradėta leisti „LKB kronika“, kaip viena iš atviros religinės opozicijos dalių, iš karto neatmetė sovietinės sistemos ir nedeklaravo pozicijos, nepripažįstančios šios sistemos teisėtumo. 1974 m. pabaigoje perdavus religinės savilaidos bei „LKB kronikos“ gaminimo ir platinimo bylą nagrinėti LSSR Aukščiausiajam Teismui, „LKB kronikos“ leidėjai aiškino, kad „LKB Kronika neturi tikslo susilpninti ar pakirsti Tarybų valdžią, o vien iškelti viešumon įstatymų pažeidimo faktus, kad jie būtų pataisyti“, ir kad „tokiu būdu LKB Kronika ne tik kad nekenkia visuomenei ir tarybinei santvarkai, bet jai padeda“. Panevėžio vyskupijos kunigai, gindami valdžios puolamą aktyvią Bažnyčios veiklą, viešame pareiškime pabrėžė: „[…] mes nekovojame prieš esamą santvarką, bet prieš sauvalę“. Panašios pozicijos laikėsi, t. y. deklaravo nesiekianti politinių tikslų, ir nuo 1975 m. pradėta leisti katalikiška periodika. Tokios periodinės savilaidos, kaip Bažnyčios teisių gynimo formos, atsiradimą lėmė ir Susirinkimo nutarimais iškeltas žiniasklaidos priemonių panaudojimo klausimas.

Žiniasklaidos vaidmens iškilimas pasipriešinimo judėjime. 1963 m. priimtu dekretu dėl visuomenės komunikavimo priemonių Inter Mirifica Visuotinis Susirinkimas pirmą kartą istorijoje oficialiai išdėstė savo požiūrį į šių priemonių panaudojimą Bažnyčios gyvenime. Bažnyčios teisė disponuoti ir naudotis visomis informavimo priemonėmis (spauda, kinu, radiju, televizija ir kt.) šiame dekrete įvardyta kaip prigimtinė teisė. Susirinkimas pabrėžė, kad katalikiškos spaudos, kino, radijo, televizijos „pagrindinis tikslas – skleisti ir ginti tiesą bei rūpintis visuomenės krikščioniškuoju auklėjimu“, bei primygtinai įspėjo, kad tikintieji turi pareigą palaikyti ir remti šias informavimo priemones. Tokios Susirinkimo nutarimuose naujai nubrėžtos veiklos kryptys paskatino ieškoti naujų veiklos priemonių katalikiškajame pasipriešinimo judėjime Lietuvoje. Antai kun. A. Šeškevičius, pasinaudodamas vysk. L. Povilonio ryšiais su Vakarais, stengėsi gauti religinės tematikos 8 mm pločio kino juostų. 1967 m. KGB institucijos Lazdijų rajone užfiksavo faktą, kad kun. S. Tamkevičius „aktyviai dirbo religinį darbą tarp jaunimo“, taip pat savo namuose moksleiviams pradėjo rodyti diafilmus (už tokią antisovietinę veiklą tais pačiais metais jis buvo perkeltas į kitą parapiją). Anot KGB padalinio pranešimų, daugybę tokių diafilmų turėjo ir kun. P. Račiūnas, kuris juos rodydavo jaunimui (be to, jaunimui duodavo skaityti iš užsienio gautas religinio turinio knygas bei emigracinę spaudą). Remiantis sovietų saugumo duomenimis, 1972 m. į Savanorių kaimą (Lazdijų r.) buvo atvykusi žmonių grupė, vadovaujama kunigo, ir rodė vaidinimą „Šv. Agnė“.

Apie žiniasklaidos priemonių vaidmenį kraštuose, kur religija yra varžoma, nemažai kalbėta ir Susirinkimo posėdžiuose (nors dekrete Inter Mirifica minėtu klausimu nieko tiesiogiai nepriimta). 1962 m. lapkričio 24 d. diskusijose buvo išsakytos mintys, kad naudojantis komunikacijos priemonėmis galima peržengti visas užtvaras ir skelbti tikėjimą ten, kur tikybos mokymas ir religinė spauda yra uždrausti ar trukdomi, todėl visi krikščionys ga-li ir privalo sutartinai platinti bei ginti dvasios vertybes nuo visokių materializmo formų. 1965 m. spalio mėn. ukrainiečių vysk. Sapelekas kalbėdamas apie persekiojamas Bažnyčias (tarp jų ir Ukrainos) pabrėžė, kad „vienintelė priemonė skelbti Kristaus Evangeliją šioms persekiojamoms tautoms yra radijas ir kitos moderniosios socialinės komunikacijos priemonės“. Jo manymu, Evangelijos skelbimo misijos anapus „geležinės uždangos“ ypač turėtų imtis Vatikano radijas.

Vatikano radijo įtaka katalikiškajam pasipriešinimui Lietuvoje yra akivaizdi. Sovietų saugumo dokumentuose rašoma, jog dalis kunigų darydavo Vatikano radijo lietuviškų laidų įrašus (taip pat magnetofoninius) ir jų pateikiamą medžiagą naudodavo pastoracinei veiklai. Antai KGB duomenimis, medžiagą iš užsienio radijo laidų pamokslams 1970 m. naudojo kun. S. Tamkevičius, 1968 m. – kun. J. Jakaitis. Be to, Vatikano radijas kartu su kitomis Vakarų radijo stotimis buvo vieni pagrindinių bei efektyviausiai veikusių sovietų valdžios necenzūruojamos informacijos skleidimo šaltinių šeštajame–devintajame dešimtmečiais (tai patvirtina ir faktas, jog 1975 m. visi asmenys, įtraukti į KGB Kapsuko rajono poskyrio operatyvinę įskaitą, aktyviai klausėsi užsienio radijo laidų). „LKB kronikos“ puslapiuose buvo džiaugiamasi, jog sovietų valdžiai nepavyko pasiekti, kad ši stotis pasitenkintų tik krikščioniškojo mokymo skleidimu, ir kad Vatikano radijo laidos sudaro galimybę Lietuvos visuomenei sužinoti „Lietuvos gyvenimo faktus, kuriuos sužinoti kitu būdu yra neįmanoma“. Daug dėmesio šių laidų medžiagos tyrimams skyrė ir pačios sovietų institucijos, tuo siekdamos disponuoti įvairiapuse informacija apie pokyčius Bažnyčios veikloje. Vakarų radijo stočių poveikis katalikiškajame pasipriešinimo judėjime įgijo konkrečias formas; tam prielaidas sudarė ir Susirinkimo nutarimuose iškeltas teisės į informaciją klausimas.

Susirinkimas jau minėtu dekretu dėl visuomenės komunikavimo priemonių Inter Mirifica įtvirtino visuomenės teisės į informaciją principą, pabrėždamas, kad viešas ir greitas įvykių bei faktų paskelbimas yra prielaida rezultatyviems žmonių veiksmams kuriant visuomenės gerovę, t. y. šį principą traktavo kaip visuomenės pažangos sąlygą. Šiame kontekste taip pat buvo pabrėžta būtinybė su žiniasklaidos pagalba formuoti viešąją nuomonę, kurios „įtaka ir autoritetas visų luomų piliečių privačiame bei viešajame gyvenime šiandien labai padidėję“. Tokiu teisės į informaciją principu bei jo interpretacija ir rėmėsi periodinės pogrindžio spaudos leidyba. Viešoji nuomonė ir teisė į informaciją katalikiškoje savilaidoje buvo traktuojami kaip glaudžiai tarpusavyje susiję veiklos objektai ir buvo priešinami sovietinės sistemos skleidžiamai dezinformacijai, kuri funkcionavo kaip viena iš neatsiejamų valdžios vykdomos prievartinės politikos dalių. „Aušra“ pažymėjo, kad sovietinėje sistemoje „prievarta ir melas vienas be kito negali išsiversti“. „LKB kronikos“ leidėjai savo puslapiuose teigė, kad sovietų valdžios tikslas yra „tylos naktyje uždusinti Lietuvos katalikus“, todėl siekiant pasipriešinti tokiai politikai būtina „visomis priemonėmis kelti viešumon persekiojimo faktus, nuplėšti melo šydą, kuriuo dengiama prievarta“. 1972 m. pasirodžiusi „LKB kronika“ ir užsibrėžė tikslą skleisti informaciją Lietuvos tikintiesiems, Vatikanui bei plačiajai pasaulio visuomenei.

Įsitvirtinti Lietuvoje nuostatai, jog konkretūs laimėjimai yra galimi tik remiantis viešąja nuomone ir necenzūruotos informacijos disponavimu, padėjo pokyčiai visuomenės vidaus bei užsienio politikos raidoje. Būtinybė apie tikrąją Bažnyčios padėtį Lietuvoje informuoti Vatikaną (to padaryti nesugebėjo ar nepajėgė viešai veikusi Bažnyčia) nauju mastu iškilo būtent septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai normalizavosi SSRS vadovybės ir Vatikano santykiai (šio proceso kulminacija – SSRS AT prezidiumo pirmininko Nikolajaus Podgorno vizitas pas popiežių 1967 m.). Jau 1966 m. sovietų saugumo padalinys Vilkaviškio rajone pradėjo operatyvinio stebėjimo bylą Vilkaviškio parapijos klebonui kun. Konstantinui Ambrasui, kuris stengėsi išsiųsti į užsienį „reakcingo turinio“ laišką ir kuris, anot jo brolio Kazimiero Ambraso, buvo vienas iš pradininkų, sumaniusių žinias siųsti į užsienį. Informacijos teikimas Vatikanui ir Vakarų visuomenei pogrindinės veiklos kanalais naują pobūdį įgavo aštuntajame dešimtmetyje; tuomet tokiu nelegaliu informacijos perdavimu pradėta siekti formuoti tiek Lietuvos, tiek Vakarų visuomenės viešąją nuomonę. Šioje veikloje remtasi Vakarų radijo stotimis, kurios skleisdavo Vakarus pasiekusią necenzūruotą informaciją („LKB kronika“ rašė, kad „pogrindinės spaudos reikšmė būtų nedidelė, jei jos neišpopuliarintų „Vatikano“ ir „Laisvės“ radijo laidos“). Tokiai veiklos krypčiai susiformuoti didelę įtaką turėjo Simo Kudirkos bylos nušvietimas Vakarų pasaulyje 1971 m. ir Vakarų pasaulio reakcija į šį teismo procesą, nulėmusi tolesnį S. Kudirkos likimą (Lietuva apie tai buvo informuojama tų pačių Vakarų radijo stočių). Katalikų pasipriešinimo judėjime atsirado naujos veiklos kryptys, t. y. galimybė pateikiant informaciją pasinaudoti Vakarų viešąja nuomone. 1971–1972 m. 17 tūkst. Lietuvos tikinčiųjų pasirašytą kreipimąsi į JTO bei „LKB kronikos“ išleidimą kun. S. Tamkevičius ir traktavo kaip pagalbos šauksmą, kaip vieną iš pirmųjų žingsnių siekiant į viešumą iškelti sovietų valdžios kovą su Bažnyčia.

Pasirinkta veiklos kryptis, t. y. siekimas teikti sovietų valdžios necenzūruotą informaciją ir kartu remtis tokios informacijos formuojama viešąja nuomone, katalikiškajame pasipriešinimo judėjime greitai davė laukiamų rezultatų. Kaip teigė Jonas Jurašas 1975 m. įvykusiame Tarptautiniame akademiko Andrejaus Sacharovo apklausinėjime apie žmogaus teisių pažeidimus SSRS, būtent teisiamų kunigų A. Šeškevičiaus, J. Zdebskio ir P. Bubnio drąsus apgynimas „LKB kronikos“ puslapiuose nulėmė tai, kad „visuomenės akyse buvo nuteistas ne kulto tarnas, kaip to norėjo valdžia, bet Bažnyčios persekiotojų nesiskaitymas su įstatymais ir savivalė“. „LKB kronika“ savo informacija sugebėjo užpildyti Vakaruose egzistavusią informacijos apie Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje spragą. Išeivis kun. Vytautas Kazlauskas pažymėjo, kad faktinė medžiaga apie padėtį Lietuvoje iki „LKB kronikos“ išleidimo Vakaruose buvo beveik nepasiekiama; jos pasirodymą jis apibūdino kaip naują erą „post Chronica nata“. Anot Juozo Brazaičio, nuo 1973 m. pradžios šis pogrindžio leidinys tapo „dokumentu, iš kurio padėtį Lietuvoje vaizdavo [Vakarų] opinijos formuotojai“.

Taigi pamažu katalikiškojo pasipriešinimo judėjimo dalyviai suprato, kokia „galinga jėga yra šių laikų masinės informacijos priemonės“, kurios gali būti naudojamos „ne tik tikėjimui platinti, bet ir jį ginti“. Tačiau nelegali spauda kartu su kitais pogrindinės Bažnyčios veiklos elementais (slapta pastoracija, vienuolijomis) Lietuvoje plėtojosi remdamasi būtent Susirinkimo priimta ateizmo įveikimo traktuote. Susirinkimas nurodė, kad būdas ateizmui įveikti yra deramai nušviestas Bažnyčios mokymas ir visos Bažnyčios bei jos narių gyvenimas, t. y. Bažnyčios atsinaujinimas. Taip pat pabrėžta, jog toks Bažnyčios atsinaujinimas yra pasiekiamas „gyvo ir subrendusio tikėjimo, išmokyto aiškiai įžvelgti sunkumus ir sugebančio juos nugalėti, liudijimu“. Periodinė savilaida Lietuvoje rėmėsi šia atsinaujinimo, kaip pasipriešinimo ateizmui sąlygos, idėja. „Rūpintojėlyje“ buvo pabrėžta, kad „vienintelė kova prieš materializmą yra atbudimas“, kad reikia „pirmiausia pačiam atsibusti iš miego, apsvarstyti, kaip prieita prie materializmo, kokios yra to priežastys, ir pradėti kovą ne nuo kitų, bet nuo savęs paties“. Šitokiu aspektu reikėtų vertinti ir „LKB kronikos“ leidybą, nors leidžiant ją ir buvo orientuojamasi į Bažnyčios persekiojimo faktų dokumentavimą. 1980 m. kun. Z. Navickas Aukščiausiojo Teismo teisėjui adresuotame atvirame laiške, ginančiame dėl „LKB kronikos“ dauginimo bei platinimo nuteistas Genovaitę Navickaitę ir Oną Vitkauskaitę, rašė: „„LKB Kronika“ yra Lietuvos tikinčiųjų pagalbos šauksmas, kad jie galėtų gyventi pagal įsitikinimus, kad turėtų tvirtus moralinius pagrindus“. Pasak „LKB kronikos“ leidėjų, šiuo leidiniu nuo pat pradžių buvo siekiama „žadinti katalikų sąmoningumą, kelti iš susnūdimo [išskirta mano. – E. J.], raginti kovoti už Dievo, Bažnyčios ir tikinčiųjų teises“. Todėl pirmiausia planuota „LKB kroniką“ leisti panašią į 1976 m. pasirodžiusį leidinį „Dievas ir Tėvynė“ ir tik vėliau apsistota prie informacinio pobūdžio leidinio („faktų kalbos“) idėjos. Tuo tarpu „Dievas ir Tėvynė“ bei kiti katalikiški periodiniai leidiniai („Aušra“, „Tiesos kelias“, „Rūpintojėlis“, „Ateitis“) jau buvo tiesiogiai orientuoti į religinio sąmoningumo žadinimą bei kultūros plačiąja prasme kėlimą; tai rodė ir jų pasirinktų publikacijų formų bei jose liečiamų temų įvairovė, apėmusi tiek meninius kūrinius, tiek analitinius straipsnius, tiek tikėjimo klausimų, problemų svarstymus, tiek draudžiamų istorijos faktų skelbimą.

Aštuntajame dešimtmetyje pradėtoje leisti periodinėje spaudoje išryškėjo naujos veiklos kryptys, tačiau jos taip pat funkcionavo kaip religinio sąmoningumo puoselėjimo sudedamosios dalys. Viena ryškiausia šių krypčių, glaudžiai susiejusi religinio ir tautinio sąmoningumo kėlimo klausimus, apaštalavimo veiklą plėtojo tautinių aspiracijų kontekste (pažymėtina, kad visi periodiniai pogrindžio leidiniai daugiau ar mažiau gvildeno tautinius klausimus). Antai „LKB kronikos“ leidėjų grupės (daugiausia kunigų P. Račiūno, S. Tamkevičiaus ir Liongino Kunevičiaus) iniciatyva 1975 m. pradėtos leisti „Aušros“ tikslas buvo „gaivinti lietuvio dvasią, ugdyti tautinį susipratimą, tautos dorovingumą, skatinti visokeriopą pažangą“. Leidžiant katalikišką spaudą, kurioje ypač akcentuotas tautinis klausimas, remtasi idėja, kad religija yra tautos kultūrinės egzistencijos pagrindas, taigi tautinių idealų iškėlimas buvo suvokiamas kaip bendras visaverčio religinio gyvenimo puoselėjimo elementas. Pirmajame „Dievas ir Tėvynė“ numeryje teigta, jog tautos nepriklausomybė yra sąlyga, kad „galė- tume siekti kaip tauta savo galutinio tikslo – Dievo“. Kultūros klausimų sprendimas periodinėje savilaidoje taip pat buvo glaudžiai susijęs su religinių bei tautinių tikslų iškėlimu: kultūra traktuota kaip būtina sąlyga tiek religinės, tiek tautinės bendruomenės visavertei raidai ar net jų išlikimui (todėl periodinės savilaidos negalima griežtai grupuoti pagal joje vyraujančią problematiką). Jau 1971 m. vysk. L. Povilonis aplinkraščio kunigams „Kurkime naują gyvenimą“ projekte pabrėžė: „Yra klaidinga manyti, kad šiuo metu kultūrinis gyvenimas nesiriša su religiniu. Priešingai, kultūra šiuo metu yra mūsų priemonė galutiniam tikslui siekti“. 1975 m. pradėtoje leisti „Aušroje“ taip pat teigta, kad „dabar laisvės kovos barai – mūsų moralė, kultūra“. Jaunimui skirto leidinio „Ateitis“ įvadiniame straipsnyje pabrėžta, jog žurnalas dirbs „tikrą kūrybinį darbą Tėvynės ir Bažnyčios naudai“.

Spaudos, kaip vienos iš pagrindinių religinio sąmoningumo puoselėjimo Lietuvoje priemonių, pasirinkimui įtakos turėjo ir tas faktas, jog Susirinkimas tiesiogiai pabrėžė katalikiškos spaudos kūrimo ir jos tobulinimo reikšmę, kad „skaitytojai visiškai persiimtų krikščioniška dvasia“ ir kad su jos pagalba „apie visus įvykius būtų galima susidaryti krikščionišką nuomonę“. Be to, Susirinkimas, aptardamas teisės į krikščioniškąjį auklėjimą klausimą, taip nusakė bažnytinės hierarchijos pareigą: „Daryti visa, kad šiuo krikščioniškuoju auklėjimu galėtų naudotis visi tikintieji ir pirmiausia jaunuoliai“, o visuomenės komunikavimo priemones įvardijo kaip pagalbinę – šalia katechetinio mokymo – auklėjimo priemonę (tuo tarpu Lietuvoje spauda ir buvo tinkamiausia komunikacijos priemonė).

Susirinkimo nutarimai katalikiškos savilaidos raidą veikė ir kitais aspektais. 1977 m. pradžioje pasirodė naujas periodinis pogrindžio leidinys „Tiesos kelias“ (iš viso išėjo 22 numeriai), skirtas dvasininkams; jame buvo plačiai aptariami Vatikano II Susirinkimo nutarimai, jų idėjų platinimas ir įgyvendinimas Lietuvoje. „Rūpintojėlis“ rašė, jog leidinyje „Tiesos kelias“ „jaučiama nauja dvasia, išplaukianti iš Vatikano II Susirinkimo nutarimų“. Be to, kitų pogrindžio leidinių publikacijose taip pat buvo remiamasi Susirinkimo nutarimais, jie buvo cituojami, o „Rūpintojėlio“ programiniame straipsnyje teigta, kad „balsas, kuriuo prabilo Bažnyčia į pasaulį per Vatikano II Susirinkimą, nurodo gaires, vedančias iš klystkelių į tikrąjį kelią“.

IŠVADOS

1. Vienas iš katalikiškąjį pasipriešinimo judėjimą Lietuvoje formavusių veiksnių buvo Vatikano II Susirinkimas, kurio priimti nutarimai tapo Visuotinės Bažnyčios raidos gairėmis.

2. Vatikano II Susirinkimo įtvirtintos Bažnyčios raidos tendencijos kylančiame Lietuvos katalikiškojo pasipriešinimo judėjime tiesioginį atgarsį įgavo jau sovietų valdžios oficialiai aprobuotos liturginės reformos įgyvendinimo metu. Tačiau Susirinkimo iškeltos atsinaujinančios Bažnyčios sampratos diegimas neišvengiamai kirtosi su sovietinės sistemos laikysena Bažnyčios atžvilgiu, todėl šios idėjos tolesnis įgyvendinimas totalitarinio režimo sąlygomis turėjo dvejopą pobūdį:

a) Susirinkimo priimtus nutarimus realizuoti buvo įmanoma tik pogrindinėje veikloje, todėl atsinaujinimo idėjos įgyvendinimas tapo pagrindu, kuriuo remdamasi septintajame–aštuntajame dešimtmečiais formavosi sovietų valdžios suvaržymams besipriešinanti pogrindinė Bažnyčia. Tokio proceso eigą ryškiausiai atspindėjo pasauliečių ir vienuolijų laipsniškas tapimas aktyvia pogrindinės Bažnyčios struktūros dalimi;

b) dėl sovietinės sistemos iškeltų kliūčių dalis įgyvendintų Susirinkimo nutarimų savo pobūdžiu buvo transformuoti, o tai lėmė pogrindinės Bažnyčios veiklos sričių plėtimąsi bei veiklos formų gausėjimą (pvz., tokiu aspektu galima tyrinėti slaptus kunigų susirinkimus, pogrindinės seminarijos organizavimą, kunigų tarybų funkcijas).

3. Susirinkimas, naujai įtvirtindamas tikėjimo laisvės principą bei iškeldamas būtinybę įvairiomis priemonėmis ir būdais ginti šią laisvę, Visuotinės Bažnyčios mastu davė idėjinį pagrindą persekiojamų Bažnyčių veiklai. Katalikiškasis pasipriešinimo judėjimas Lietuvoje Susirinkimo suformuluotą Bažnyčios teisių gynimo principą priėmė kaip savo veiklos idėjinį pagrindimą; netgi galima teigti, kad būtent remiantis šiuo principu ir formavosi atvira katalikiška opozicija, kurios kilimą, be kitų veiksnių, lėmė sovietų valdžios represijos prieš suaktyvėjusią pogrindinės Bažnyčios pastoracinę veiklą.

4. Susirinkimo nubrėžtos veiklos kryptys skatino ieškoti naujų veiklos priemonių ir krypčių katalikiškajame pasipriešinimo judėjime Lietuvoje. Susirinkimo nutarimais iškelta žiniasklaidos priemonių naudojimo problema ir kitos nuostatos aktualiais to meto klausimais tiesiogiai veikė katalikiškos periodinės savilaidos susiformavimą, jos leidybos pobūdį bei raidą aštuntajame–devintajame dešimtmečiais.

Jonas Šaulys pagal www.genocid.lt

Categories
NUOMONĖS

Baltarusijoje nebus laiminamos homoseksualios poros!

Katalikų Bažnyčia Baltarusijoje neketina įgyvendinti Deklaracijoje siūlomos galimybės laiminti nereguliariose sąjungose gyvenančias poras ir tos pačios lyties asmenų poras.

Baltarusijos katalikų vyskupų konferencijos “Pranešimas dėl Tikėjimo mokymo dikasterijos doktrininės deklaracijos Fiducia Supplicans”

2023 m. gruodžio 18 d. paskelbta Tikėjimo mokymo dikasterijos doktrininė deklaracija Fiducia supplicans, kurioje svarstoma ir aiškinama Palaiminimų pastoracinė prasmė. Dokumente svarstoma jų platesnio naudojimo galimybė, visų pirma neliturginiu aspektu. Dokumente pabrėžiama, kad liturginis palaiminimas gali būti teikiamas tik tada, kai “tai, kas laiminama, atitinka Dievo sumanymą, esantį kūrinijoje ir visiškai apreikštą Kristaus Viešpaties” (FS 11).

Nors deklaracijoje patvirtinama, kad tradicinis katalikų mokymas apie santuoką kaip vyro ir moters sąjungą nesikeičia ir nėra jokio “leidimo” ar “palaiminimo” tos pačios lyties asmenų sąjungoms ar bet kokiam kitam nuodėmės gyvenimui, joje leidžiama ne liturgiškai palaiminti nereguliarias ar tos pačios lyties asmenų poras.

Todėl mes, Baltarusijos katalikų vyskupų konferencija, kreipiamės į Baltarusijos Katalikų Bažnyčios kunigus ir visus tikinčiuosius su šia žinia.

1. Minėta Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaracija nekeičia amžino Katalikų Bažnyčios mokymo apie santuoką ir lytinę moralę. Vienintelė Katalikų Bažnyčios pripažįstama santuokinė sąjunga yra vyro ir moters sąjunga kaip gyvenimo bendruomenė, savo prigimtimi nukreipta į sutuoktinių gerovę ir palikuonių gimdymą bei auklėjimą (1983 m. Kanonų teisės kodeksas, kan. 1055).

2. Katalikų Bažnyčia Baltarusijoje neketina įgyvendinti Deklaracijoje siūlomos galimybės laiminti nereguliariose sąjungose gyvenančias poras ir tos pačios lyties asmenų poras.

3. Vyskupų konferencija primena kunigams ir diakonams, kad neliturginis palaiminimas gali būti suteiktas bet kuriam jo prašančiam asmeniui. Tačiau visada reikėtų vengti teikti palaiminimą būtent poroms, gyvenančioms vadinamosiose “civilinėse santuokose”, taip pat asmenims, gyvenantiems kanoniškai negaliojančioje santuokoje, arba tos pačios lyties poroms. Tokį palaiminimą kiti tikintieji gali suprasti kaip pritarimą nuodėmei.

4. Kartu atidžiai ir pagarbiai lydime ypatingose situacijose gyvenančius brolius ir seseris ir esame pasirengę padėti jiems giliau suprasti Dievo valią jų gyvenimo kelyje Kristaus ir šventumo link.

Su malda, Baltarusijos katalikų vyskupų konferencija

www.catholic.by

Categories
NUOMONĖS

Ar dvasininkas, norintis tarnauti visiems, neturėtų demonstruoti savo politinių pažiūrų?

Tinklalapyje www.bernardinai.lt pasirodė straipsnis “Dvasininkas, norintis tarnauti visiems, neturėtų demonstruoti savo politinių pažiūrų”, į kurio turinį norėčiau atsiremti.

XIX, XX ir XXI a. įvairių ideologijų sumaištyje politika iš esmės nustojo būti “politinė” ir tapo šių ar kitų ad hoc susitarimų deriniu. Atsižvelgiant į tai, kunigo dalyvavimas šiame mažai reikšmingame procese nėra nei tikslingas, nei būtinas.

Kita vertus, jei kalbame apie Politiką iš didžiosios “P”, tuomet turėtų dalyvauti visi konkrečios bendruomenės “politiniai žmonės”, įskaitant ir, galbūt, kiek įmanoma, kunigus. Ką čia turiu omenyje?

Kunigas neturi kištis į politiką grynai organizaciniais, techniniais ir dažnai asmeniniais klausimais (išskyrus atvejus, kai su tuo nėra susijęs viešas nuodėmės propagavimas). Tačiau kai kalbama apie vertybes, kunigo balsas yra labai sveikintinas. Kai valdžios institucijos sprendžia moraliai jautrius klausimus: abortus, eutanaziją, “civilinę partnerystę”, skyrybas, Bažnyčia turi griežtai pasisakyti.

Iš esmės nei Bažnyčia, nei katalikas negali pasisakyti už komunistų, socialistų, anarchistų ir daugelio liberalių bei pseudokonservatyvių partijų poziciją, galbūt tol, kol jų liberalizmas susijęs tik su ekonomine sritimi.

Tai reiškia, kad kunigas netgi turėtų turėti politines pažiūras, atitinkančias tradicinį Bažnyčios mokymą. Jokia valdžia negali uždrausti kunigui skelbti šį mokymą, taip pat ir politinių sprendimų srityje.

Šioje srityje kunigas gali nurodyti, kuri partija ar judėjimas arba kuris politikas laikosi Bažnyčios mokymą atitinkančios pozicijos arba tokios pozicijos nesilaiko.

Tariamas draudimas “kištis” į politiką neturi nieko bendra su Bažnyčios tradicija. Bažnyčia niekada nebuvo ir negali būti neutrali visais pasaulėžiūriniais klausimais praeityje ir dabar. Vadinamasis Bažnyčios “neutralumas” yra pasauliečių apaštalavimo ir atitinkamai Bažnyčios autoriteto pasaulyje erozijos bei komunistų ir liberalų siekio visiškai marginalizuoti Bažnyčią rezultatas.

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Ar būsimasis popiežius bus juodaodis? Kardinolas Ambongo turi “popiežiaus formatą”!

Kardinolas Fridolinas Ambongo, Kinšasos arkivyskupas, Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo pirmininkas, turi vis daugiau galimybių būti išrinktas būsimuoju popiežiumi, teigia Vatikano žurnalistas Johnas L. Allenas jaunesnysis. Leidinyje Crux žurnalistas pažymi, kad Ambongo, kaip Afrikos pasipriešinimo Fiducia supplicans organizatorius, daugeliui kardinolų gali atrodyti kaip žmogus, galintis nuraminti nervingą padėtį Katalikų Bažnyčioje.

Pasak Alleno, dėl daugelio pasaulio vyskupų pasipriešinimo kardinolo Victoro Fernándezo doktrininei deklaracijai kardinolo Fridolino Ambongo šansai gerokai išaugo. Italų Vatikano tyrinėtoja Franca Giansoldati pirmoji atkreipė dėmesį į šį reiškinį įtakingo dienraščio “Il Messaggero” puslapiuose. Būtent ji atkreipė dėmesį į tai, kad Ambongo užėmė svarbią vietą tarp papabilių, organizuodamas pasipriešinimą Fiducia supplicans.

Allen nuomone, Ambongo įrodė, kad gali būti veiksmingas vadovas. Tarptautiniu mastu daugelis vyskupų kritiškai reagavo į Fiducia supplicans, tačiau jo veiksmų dėka Afrikoje tai padarė visas žemynas. Tai rodo puikius kardinolo vadovavimo įgūdžius. Be to, pabrėžia Vatikanas, Afrikos dokumentas prieš Fiducia supplicans buvo labai gerai parengtas – jis nėra tik, taip sakant, autonomiškas Afrikos balsas, bet buvo parengtas dalyvaujant kardinolui Fernándezui ir pačiam popiežiui. Todėl tai reiškia, kad Afrikos pozicija dėl deklaracijos “de facto” turi popiežiaus pritarimą.

“Kitaip tariant, Ambongo rado būdą, kaip Afrikos vyskupai gali prieštarauti popiežiui – bent jau netiesiogiai – ir kartu išlaikyti lojalumą”, – rašo Allenas. Būdas, kuriuo Ambongo atliko šią sunkią užduotį, kelia pagarbą.

Įdomu, pažymi Allenas, kad Fridolinas Ambongo yra žmogus, kuris turi Pranciškaus pasitikėjimą. 2020 m. jis tapo popiežiui patarinėjančios elitinės Kardinolų tarybos nariu; 2023 m. Pranciškus patvirtino jį šiose pareigose. Nepaisant tokių santykių su Šventuoju Tėvu, Ambongo parodė, kad gali nutraukti priklausomybę, kai kalbama apie esminius klausimus.

“Ambongo gali pritraukti permainų siekiančius konservatyvius kardinolus, tačiau jis taip pat užsitarnavo Pranciškui ištikimų kardinolų pagarbą dėl dialogiško klausimo sprendimo būdo”, – pažymi žurnalistas.

Kaip primena jis, Ambongo turi ir kitų privalumų: jis gerai pažįsta Romos kuriją, palaiko puikius santykius su vyskupais visoje Afrikoje ir yra patyręs sudėtinguose politiniuose santykiuose, kurie būdingi jo tėvynei Konge.

“Nesvarbu, ar visa tai yra būsimo popiežiaus receptas, ar ne – to, žinoma, šiandien dar niekas negali atspėti, – tikrai galima pasakyti, kad tai yra prelato profilis, kuris yra svarbus – ir dabar, ir ateityje”, – užbaigė Allenas.

www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

“Nevilties šauksmas”. Prancūzijos vyskupai palaiko protestuojančius ūkininkus!

Prancūzijos vyskupai stoja į protestuojančių ūkininkų pusę. Keliuose viešuose pareiškimuose jie užtikrina jiems visišką solidarumą.

Šeštadienį Prancūzijos ūkininkai paskelbė, kad protestas keliuose bus tęsiamas, nors jie nusprendė pašalinti kai kurias blokadas. Penktadienį jie suplanavo Paryžiaus blokadą.

Pagrindinė protestų priežastis – Briuselio stumiama ideologinė Žaliojo kurso politika. Didžiausia Prancūzijos ūkininkų sąjunga FNSEA pareiškė, kad ministro pirmininko Gabrielio Attalio pasiūlymų: išlaikyti subsidijuojamas degalų kainas ir neleisti pasirašyti Europos Sąjungos ir Pietų Amerikos laisvosios prekybos zonos Mercosur laisvosios prekybos susitarimo, nepakanka.

Prancūzija. Vyskupai remia ūkininkus

“Bičiuliai ūkininkai, norime palaikyti jus, kurie visoje šalyje demonstruojate, reikalaudami teisingumo ir pagarbos jūsų profesijai”, – sakė vysk. – rašė Montpeljė bažnytinės provincijos vyskupai bendrame pareiškime. “Kiekvienoje iš penkių mūsų vyskupijų (Karkasonos ir Narbono, Mendės, Monpeljė, Nimo, Perpinjano-Elno) jūs nesate mums nežinomi; susitinkame su jumis jūsų ūkiuose, vynuogynuose ir fermose. Dirbdami su jumis išmokome jus vertinti. Žavimės kiekvienu iš jūsų už aistringą sunkios profesijos siekimą”, – pripažino hierarchai.

“Tačiau šiandien taurė perpildyta!” – sakė vyskupai, pabrėždami, kad, užgriuvus “didėjančioms išlaidoms, vis griežtėjančioms taisyklėms, nuolatinei kontrolei, perteklinėms administracinėms procedūroms”, ūkininkai kenčia iki “nevilties šauksmo”. Be to, jie susiduria su sunkumais drėkindami savo laukus, o jų pajamos nuolat mažėja. Todėl hierarchai nori, kad būtų pripažinta gyvybiškai svarbi ūkininko profesijos svarba “mūsų šeimoms, mūsų šaliai”.

Vyskupai: reikia skubių priemonių nacionaliniu ir Europos lygmeniu

Vyskupai išreiškė viltį, kad “nacionaliniu ir Europos lygmeniu dialogo ir susitarimo keliu bus priimtos skubios priemonės”, kuriomis bus pripažinta teisinga jų reikalavimų priežastis ir sudarytos gyvenimo sąlygos, užtikrinančios pagarbą jiems ir jų profesijai. “Tai reiškia, kad jūs ir jūsų šeimos gaus padorias pajamas”. – rašė Montpeljė bažnytinės provincijos vyskupai.

Bretanės vyskupai (iš Rennes, Vannes, Quimper ir Saint-Brieuc vyskupijų) taip pat išreiškė paramą regiono ūkininkams, bendrame komunikate patikindami, kad girdi jų pyktį. Jie reikalauja, kad jie būtų išgirsti ir kad kartu su jais būtų priimami politiniai sprendimai, palankūs “sąžiningam žemės ūkiui”.

Tarbo-Lurdo vyskupijai vadovaujantis vyskupas Jean-Marc Micas pakvietė tikinčiuosius apsilankyti kovo 7-10 d. Tarbe vyksiančiame Žemės ūkio salone, kad suprastų, kas skatina ūkininkus protestuoti, sužinotų apie jų kasdienio gyvenimo sąlygas ir paremtų jų darbą bei deramą atlyginimą.

Ūkininkus palaikančias žinutes taip pat paskelbė Bordo arkivyskupas ir Valensijos bei Šartro vyskupai.

JŠ pagal www.dorzeczy.pl

Categories
NUOMONĖS

Vadovaujantis Vatikano teologas teigia, kad “Fiducia Supplicans” nėra “autentiško Magisteriumo” dalis!

Popiežius Pranciškus turėtų atšaukti Fiducia Supplicans ir pakeisti prefektą “tikros, sveikos ir grynos doktrinos” žmogumi, jei pasitelksime apaštalo Titui skirtus žodžius, – sakė t. Nicola Bux.

Gerbiamas Vatikano teologas t. Nicola Buxas pareiškė, kad Fiducia Supplicans (FS) “nepriklauso autentiškam Magisteriumui”, ir paragino dokumento autorių kardinolą Victorą Fernandezą atsistatydinti.

Monsinjoras Buxas, buvęs Tikėjimo mokymo kongregacijos (dabar Tikėjimo mokymo dikasterijos) konsultantas, mirusio popiežiaus Benedikto XVI draugas ir bendradarbis, savo pastabas apie FS išsakė neseniai Vatikano žurnalistui Edvardui Pentinui duotame interviu.

Vyskupas Josephas Stricklandas, buvęs Tylerio (Teksaso valstija) vyskupas, pasidalijo Pentino interviu su Buxu X, buvusiame Twitteryje, teigdamas, kad “šį straipsnį turėtų perskaityti kiekvienas katalikas, kuris pažįsta ir myli Bažnyčią, ji yra Kristaus nuotaka ir skelbia Tiesą su logika ir meile”.

Buxas Pentinui sakė: “Žinoma, “Fiducia Supplicans” nepriklauso “autentiškam Magisteriumui” ir todėl nėra privalomas, nes tai, kas jame tvirtinama, nėra užrašytame ar perduotame Dievo žodyje ir ką Bažnyčia, Romos popiežius ar Vyskupų kolegija arba galutinai, t. y. iškilmingu sprendimu, arba paprastuoju ir visuotiniu Magisteriumu siūlo tikėti kaip dieviškai apreikštą.”

“Negalima jo laikytis net religiniu valios ir intelekto sutikimu”, – pridūrė jis.

Buxas aiškino, kad dabar išryškėja Katalikų Bažnyčioje jau buvęs susiskaldymas.

“Benediktas XVI 2019 m. balandžio 11 d. užrašuose apibūdino katalikų moralės, o kartu ir susiskaldymo tarp katalikų ištakas dėl to, kad tiek heteroseksualios, tiek homoseksualios poros sugyvenimas nelaikomas nuodėmingu”, – teigė jis. “Skirtumas arba schizma, anksčiau buvusi panirusi, dabar išryškėjo”.

Tėvas Buxas atkreipė dėmesį į tai, kad FS smerkia kitos, labiau tradicinės konfesijos ir religijos.

“Vienas draugas žydas, išgirdęs apie Fiducia Supplicans, [manęs paklausė]: “Argi popiežius nežino Biblijos? Jau nekalbant apie musulmonų pašaipą ir stačiatikių, kurie dabar paskelbė, kad vienybė su katalikais neįmanoma, atsiribojimą. Fiducia Supplicans ir vėlesni komunikatai yra prefekto Fernandezo neišmanymo rezultatas”, – sakė monsinjoras Buxas.

Paklaustas, kaip būtų galima išspręsti FS sukeltą sumaištį, teologas atsakė: “Ne, ne:

“Paaiškinkite, kad nėra nieko pastoracinio be “pasto” (valgio), nes “doktrina iš tikrųjų yra kaip maistas, kurio turėtojas yra tas, kuris jį dalina” (šv. Grigalius Nazianzietis). Taigi doktrina yra pastoracinė, bet jei ganytojas jos neturi, jis negali atlikti pastoracinio darbo”.

“Dabartinės Bažnyčios drama yra pastoracinės veiklos atskyrimas nuo doktrinos, t. y. meilės nuo tiesos. Ir mes už tai brangiai mokame, kaip ir numatė Jonas Paulius II.”

“Popiežius Pranciškus turėtų atšaukti Fiducia Supplicans ir prefektą pakeisti žmogumi, turinčiu “patikimą, sveiką ir tyrą doktriną”, jei pasitelksime apaštalo Titui skirtus žodžius”, – užbaigė jis.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

2024 m. JAV žygis už gyvybę: Kodėl judėjimas “Už gyvybę” negali pasiduoti ir nepasiduos!

2024 m. sausio 19 d. tūkstančiai tūkstančių už gyvybę pasisakančių amerikiečių susirinko šalies sostinėje į kasmetinį “Maršą už gyvybę”, skirtą paminėti 51 metus nuo liūdnai pagarsėjusio sprendimo Roe prieš Wade’ą, kuriuo Amerikoje buvo įteisinti abortai.

Renginyje dalyvavo Amerikos tradicijų, šeimos ir nuosavybės gynimo draugijos (TFP) nariai, kurie drąsino ir ragino gyvybės gynėjus tęsti kovą už abortų panaikinimą Amerikoje ir grįžimą prie krikščioniškos tvarkos.

Spaudžiant puolimą

Dalyvaujant amerikiečių TFP dalyvavo jos Šventųjų angelų chorų orkestras, grojantis dūdomis, pučiamaisiais, mušamaisiais ir būgnais. Muzika buvo nuotaikinga ir tvirta, skatinanti žygiuojančius stiprinti savo ryžtą nugalėti abortus.

TFP kampanijos “Amerikai reikia Fatimos” nariai nešė Fatimos Dievo Motinos statulėlę, prašydami antgamtinės pagalbos šioje kovoje. Taip pat gausiai dalyvavo ir TFP vadovaujama Švento Liudviko de Monforto akademija.

TFP plakate buvo užrašyta: “Liberalai sukasi apie naujausias nesėkmes, kad atgrasytų pasisakančius už gyvybę. TFP sako: “Kovokite toliau, su pasitikėjimu! Su Dievu mes laimėsime!”

Nepaisant šalčio ir sniego, gatves užpildė didžiulė minia žmonių, tarp kurių buvo daugybė jaunų žmonių, kupinų entuziazmo dėl negimusiųjų ir šeimos ateities. Prasidėjus atidarymo mitingui, Nacionalinę alėją užklojo tikra jūra plakatų ir ženklų, kuriuos demonstravo visos tautos grupės.

Minioje buvo ne tik amerikiečių grupės, bet ir gyvybės gynėjai iš kitų šalių, pavyzdžiui, Kanados, Meksikos, Airijos, Brazilijos, Ekvadoro ir kitų.

Svarbiausias šių metų “Maršo už gyvybę” akcentas buvo už gyvybę ir šeimą pasisakančio Atstovų Rūmų pirmininko Mike’o Johnsono dalyvavimas. Prieš prasidedant eitynėms Nacionalinėje alėjoje jis išsirikiavusiai miniai tarė padrąsinimo žodžius.

Per dešimtmečius “Maršas už gyvybę” suvienijo judėjimą ir privertė visas šalis pasijusti didžiulės vieningos jėgos, dalyvaujančios kovoje už kultūrą, dalimi. Kiekvienas už gyvybę pasisakantis žmogus tampa kažko didesnio dalimi, sinchroniškai judančia link naujų metų kovų.

Kasmet Vašingtone žygiuojančių šimtų tūkstančių žmonių vaizdas negali nekelti baimės abortų šalininkams. Žygis yra kur kas daugiau nei mitingas ar protestas. Ši judanti jaunatviška jėga sukuria nenugalimumo įspūdį.

Sausio 20 d. Vašingtone įvyks moterų, pasisakančių už abortus, eitynės. Priešingai nei didžiulės už gyvybę pasisakančiųjų minios, eitynių interneto svetainėje prognozuojamas 591 patvirtintas dalyvis. Moterų eitynių tema – “Didesnis nei Roe”, kuri abortų problemą sieja su socializmu, LGBTQ darbotvarke ir kitais kairiųjų tikslais.

Keturi dalykai, kuriuos reikia prisiminti, kai judėjimas už gyvybę yra išbandomas

Amerikos TFP savanoriai išplatino lankstinuką “Keturi dalykai, kuriuos reikia atsiminti, nes judėjimas už gyvybę yra išbandymas”.

Pranešime daugiausia dėmesio skiriama keturiems patarimams, kuriuos už gyvybę pasisakantys žmonės turėtų žinoti ateityje. “Turime visada prisiminti didžiąją pergalę, pasiektą panaikinus Roe v. Wade sprendimą. Ji sukrėtė pasaulį ir pasiekė neįmanomą… Roe pralaimėjimas tik įrodo, kad neįtikėtina pergalė yra įmanoma.”

TFP pareiškime taip pat pabrėžiama, kad abortai yra moralinė problema, o ne moterų teisių klausimas. Jame aiškinama, kad ši kova yra religinė ir žiaurus dviejų mąstysenų susidūrimas už Dievą ir prieš Jį.

“Privalome atsispirti pagundai apriboti debatus pasaulietine diskusija dėl žmogaus gyvybės vertės. Svarbiausia priežastis, kodėl užsakomasis abortas yra blogas, yra ta, kad jis įžeidžia be galo teisingą ir gailestingą Dievą. Kiekvienas negimęs vaikas, paaukotas šiandieniniams postmodernistiniams stabams, panaikina vieną Dievo planą, kuris niekada nebus įgyvendintas. Dievo įstatymo pažeidimas yra maišto prieš Jo gerumą aktas”.

Galiausiai teigiama, kad judėjimas už gyvybę turi pasitikėti Dievu. “Apsiginklavę pasitikėjimu, drąsiai žygiuokime pirmyn prieš šių tamsių ir sugedusių laikų piktąsias dvasias, pakeisdami diskusiją antgamtine Dievo pagalbos tikrove.”

Kovoti kupini pasitikėjimo

“Už abortus pasisakantis judėjimas norėtų, kad pamirštume savo pergales ir nusiviltume, – sakė TFP Studentų akcijos vadovas Džonas Ričis (John Ritchie). “Tačiau mes to nedarysime ir, pasitikėdami Dievu bei Jo Šventąja Motina, nugalėsime mirties kultūrą!”

Sėkmė ypač akivaizdi valstijos lygmeniu. Nuo tada, kai buvo panaikintas sprendimas Roe v. Wade byloje, 14 valstijų įgyvendino visiškus draudimus, o keliose kitose valstijose taikomi apribojimai.

“Šis žygis ragina pasitikėti”, – komentavo 20-metis TFP Studentų akcijos savanoris Jonas Paulas Fabrizio. “Dabar laikas padvigubinti mūsų pastangas.”

Judėjimas už gyvybę turi pritaikyti savo taktiką, žvelgdamas į moralią ir nuo abortų laisvą Ameriką. Amerikos gyvybės gynėjai negali ilsėtis tol, kol įsigytas abortas taps neįsivaizduojamas, o Dievas ir Jo Švenčiausioji Motina bus mylimi ir jiems bus paklūstama.

“Dabar laikas kovoti! Dabar ne laikas pusvelčiui!” – teigė Prestonas Noellas iš “Tradicijų, šeimos ir nuosavybės” biuro Vašingtone.

“Už abortus pasisakantieji lipa ant kulnų. Turime išlaikyti spaudimą ir daryti viską, ką galime, kad laimėtume savo tautiečius, kad jie klausytų, o ne pabodusios žiniasklaidos, kuri nori, kad jie pasiduotų. Dar kartą pakartosiu: dabar yra laikas kovoti! Visada turėtume prisiminti, kad žinome likusią istorijos dalį, o likusi istorijos dalis yra ta, kad Dievas laimi! Deus Vult!”

JŠ pagal www.tfp.org

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Ar gali trukdyti mus išauginusi krikščionybė?

Šiandien galima ginčytis dėl reikšmingiausio Vakarų civilizacijos paskutinių dviejų tūkstantmečių dvasinio gyvenimo įvykio. Vieni juo laiko krikščionybę, kiti – jos modernųjį neigimą.

Pranešimas skaitytas 2023 m. rugsėjo 7 d. Šiluvoje vykusioje nacionalinėje mokslinėje konferencijoje „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“.

Lietuvoje viskas aiškiau. Šalies krikštas yra reikšmingiausias paskutinio tūkstantmečio įvykis, be kurio negalėtume kalbėti apie Lietuvos priklausomybę Vakarų civilizacijai. Po Jėzaus nukryžiavimo ir Prisikėlimo jo sekėjai suformavo politiką pakeitusią dvasinio gyvenimo formą. Be savo prigimtimi apolitiškos krikščionybės neįsivaizduojamas politinis gyvenimas. Dar daugiau, be jos neįsivaizduojamas dabartinis maištas prieš jos sukurtą civilizaciją. Net krikščionybės nemėgstantys lietuviai toliau gyvena jos suformuotame pasaulyje.

Dabartinė lietuvių tauta ir valstybė yra krikščionybės, o tiksliau katalikybės, kūrinys. Senovės Graikijos ir Romos kultūrai nepriklausiusi Lietuva krikšto metu gavo tris viename – Atėnus, Romą ir Jeruzalę. Šią tautos įvedimo į Vakarų pasaulį misiją atliko Katalikų Bažnyčia. Ji pakeitė Lietuvos politinį gyvenimą, keisdama nepolitinių dalykų supratimą. Bažnyčia išmokė lietuvius mąstyti apie naują, gilesnę žmonių bendriją. Iki krikščionybės religija buvo tik viena iš visuomenės institucijų, panašiai kaip ją norima padaryti dabar. Krikščionybė atnešė visiškai nuo politikos nepriklausomos Dievo Karalystės supratimą. Bažnyčia kaip institucija negali išvengti sąlyčio su politika, tačiau reikalavimas mylėti savo artimą, įskaitant priešus, netelpa į politikos supratimą. Krikščionybė išmokė suprasti, kad žmogus negali mylėti visų, tik artimus. Už gražių politikų kalbų apie meilę partijai ar tautai visada rasime bėgimą nuo visuomenės.

Su krikščionybe į Lietuvą atėjo žmogiškam valdžios, pagyrų ir pripažinimo siekiui suvaržyti skirta nematoma institucija – sąžinė. Įsitvirtino nauja žmogaus gyvenimo prasmės samprata. Lietuviai mirdavo ir iki krikščionybės, tačiau tik su ja gavo naują mirties prasmės supratimą. Su krikščionybe Lietuvoje pasirodė vadinamasis vidinis arba dvasinis žmogus, artimo meilė, draudimas teisti kitus, nuodėmė ir jos atleidimas. Krikščionybė išmokė mažinti žmogaus kelyje pasitaikančias kančias, o prireikus jas oriai pakelti. Šios religijos tikslas nėra būti vadinamuoju įnašu į kultūrą, tačiau ją išėmus iš kultūros pastaroji pasidaro nesuprantama. Pagrindinė krikščionio drama vyksta ne kultūroje, o sieloje, laisvai formuojant gyvenimo istoriją.

Per mažiau negu šimtą oponavimo krikščionybei metų jos priešininkai pasiekė įspūdingus rezultatus. Laimėjimais gali didžiuotis ne tik sovietiniai, bet ir dabartiniai ateistai. Kol kas niekas negali pralenkti sovietinės valdžios sprendimo Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje įkurti Ateizmo muziejų. Su juo konkuruoja nebent pokomunistiniai teisininkų eksperimentai su šeima. Pokomunistiniai ateistai nenori turėti nieko bendro su sovietiniais komunistais, tačiau objektyviai jie yra to paties proceso dalis.

Jeigu sovietmečiu buvo kalbama apie ateizmą, dabar tai vadinama sekuliarizacija. Pasikeitė žodžiai, tačiau procesas išliko. Tiek tada, tiek dabar gyvename naujos visuomenės ir naujo žmogaus statybos aikštelėje. Dviejų tūkstančių metų senumo katalikybė šio perdėto susižavėjimo pažanga kontekste negali netrukdyti. Vakar vienas kitą aukojome komunizmo, dabar demokratijos statybai. Demokratija yra geras dalykas, tačiau reikia mąstyti apie meilės jai ypatybes ir jos nestatyti kaip komunizmo. Jaunieji demokratijos statytojai net nesusimąsto apie savo panašumą į komjaunuolius.

Šiandien norima pašalinti Katalikų Bažnyčios tarpininkavimą ir krikščionis paversti savo pačių kunigais. Tai įgyvendinus, politinė valdžia išstumtų dvasinę valdžią. Nesusimąstome, kokiame pavojingame kelyje stovime. Savo prasmės netenka garsusis „kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Nevyriausybinės organizacijos net norėdamos negali atlikti dvasinio autoriteto vaidmens. Žiniasklaida turi problemų su Tiesos Dvasia ir įžengė į epochą „po tiesos“. Mokiniai girdi apie šunkeliais nuvesti galinčią žmogaus ištikimybę sau. Universitetai tapo funkcinio mąstymo vietomis be dvasinės misijos. Menininkai nebegali sukurti kūrinio, nes visi įprato matyti ne jį, o kalbėti apie menininkus. Šalies užsienio politika pompastiškai vadinama „vertybine“, nors akivaizdu, kad net pikčiausi nusikaltėliai turi savo vertybes.

Vyksta tokia greita dvasinė revoliucija, kad net patys jos kūrėjai nesusigaudo permainose. Kartojasi sovietinių ateistų sukurti prieštaravimai. Sovietiniuose universitetuose buvo dėstoma „mokslinio ateizmo“ disciplina. Sunku sugalvoti kokį nors keistesnį pseudomokslą. Studentai klausė paskaitas apie tai, kas, jų dėstytojų nuomone, neegzistuoja. Kitais žodžiais, tai buvo mokslas apie, jo kūrėjų nuomone, neegzistuojantį Dievą, t. y. mokslas apie nieką. Šiandien susiduriame su nauja šio pseudomokslo versija. Panašiai kaip mokslinio ateizmo kūrėjai sukūrė keistą mokslą apie Dievo nebuvimą, dabar kuriamas mokslas apie skirtumo tarp vyro ir moters nebuvimą. Jeigu Dievo nėra, tai kam įrodinėti jo nebuvimą? Lygiai tas pat su dabartiniais lyčių svarstymais. Jeigu nėra skirtumo tarp lyčių, kam įrodinėti jo nebuvimą?

Šiandien samprotaujama apie žmogaus prigimtines teises, tačiau neliko prigimties supratimo. Tai dar vienas maišto prieš krikščionybę nenuoseklumas. Jeigu dabar kas nors įsivaizduoja esąs vabalas, mes verčiami gerbti jo vaizduotę, o ne prigimtį. Pastaroji tapo lyg pasakų ragana. Garsusis Kaligulos pažadas savo arklį padaryti konsulu šiandien yra arti įgyvendinimo. Tai tarp kitų dalykų rodo išpopuliarėjusi „socialinės lyties“ sąvoka. Jos kūrėjų nuomone, žmogaus lytis yra ne prigimtis, o socialinis konstruktas, pramanas ir fantazija. Tai rodo jos panašumą į Kaligulos arklį. Žirgui taip pat neįprasta būti senato nariu ir, galima sakyti, prieštarauja jo prigimčiai. Tik atsisakius prigimties supratimo net arklį galima padaryti senatoriumi.

Liberalioji demokratija siūlo visuomenę, pagrįstą principu „žmogus žmogui yra žmogus“. Apaštalo Pauliaus žodžiai „nebėra nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei laisvojo, nei vyro, nei moters“ privesti iki absurdo. Dabar jau neturi likti skirtumo ne tik tarp tautų, lyčių ir socialinės padėties, bet privalo būti panaikinti skirtumai tarp civilizacijų, kultūrų, religijų, suaugusiųjų ir vaikų, vietinių gyventojų ir atvykėlių, žmonių ir gyvūnų. Apaštalas Paulius tikrai nesitikėjo tokio radikalaus savo vieno laiško minties išvystymo. Galutiniu lygybės įgyvendinimo tikslu tampa aritmetinė lygybė, kai visi kaip vienetai pasidaro lygūs vienas kitam. Tačiau tai ir vėl sukuria nenuoseklumą. Visi turi būti lygūs, bet kartu privalo būti pripažintas visų išskirtinumas. Niekas nežino, kaip tai suderinti, nes skirtingi niekada nebūna lygūs.

Dabartiniai krikščionybės kritikai nesupranta tikrojo savo priklausomybės nuo šios religijos masto. Dabartinio Vakarų mokslo nebūtų be krikščioniškos nematomos pasaulio sampratos. Dar stipriau ji pakeitė politikos supratimą. Formuodama dvasios tvarką, ji įtvirtino visuomenės supratimą. Šalia graikams ir romėnams pažįstamo žmogaus miesto atsirado Dievo miestas. Jėzus sutiko būti vadinamas karaliumi, tačiau pridūrė, kad Jo karalystė ne šio pasaulio. Ši krikščioniška mintis apie Dievo karalystę toliau valdo dabartinę Lietuvos politiką. Tiek liberalams, tiek kitų politinių ideologijų išpažintojams matomas pasaulis yra žemesnio statuso už nematomą. Tiek vieni, tiek kiti gyvena geresnio pasaulio laukimu, nors to ir nesieja su Dievu.

Visų politinių ideologijų atstovai šiandien toliau gyvena krikščionybės palikimu. Komunistai ir liberalai jaučiasi turį savo apreiškimus, tikėjimo išpažinimus ir tiesos įkūnijimus. Žemiškasis pasaulis jiems atrodo netobulas, neleistinai atsilikęs ir reikalaujantis radikalaus atsinaujinimo. Nuolatos kritikuodami krikščionių nematomo pasaulio idėją, krikščionybės kritikai įvedė daugybę naujų pramanų. Vietoj šviesaus komunizmo idėjos dabar veikia žmogaus tapimo bekūniu angelu idėja. Vyras gali tapti moterimi, moteris gali būti vyru, ir kūnas yra tik atsilikėlių pramanas. Nė viena iš religijų neturėjo tiek daug fikcijų kaip dabartinė politika.

Dabartiniai krikščionybės kritikai yra pusiau krikščioniškos erezijos išpažintojai. Pusiau, nes tik iš dalies remiasi į krikščionybę. Pašalinus Dievą, politika virto sapnų įgyvendinimu. Bet kuria kaina norima paneigti tai, kas žmonėms atrodo savaime suprantama. Tai daroma remiantis iš krikščionybės pasiskolinta kito – anapusinio ir geresnio – pasaulio samprata. Kito pasaulio ilgesys pasidarė toks stiprus, kad šis pasaulis paverstas nesibaigiančių eksperimentų objektu. Dejuojama dėl gamtos nualinimo, tačiau nematomas vis didėjantis sielos nualinimas. Kalbama apie nesėkmę patiriančią gamtos ekologiją, tačiau užmirštama sielos ekologija.

Kunigai, vienuoliai ir atsiskyrėliai buvo ypatingo, Dievui atsidavusio, gyvenimo būdo saugotojai. Dabartiniai Vakarų visuomenių piliečiai vis mažiau nori ką nors išsaugoti ir vis labiau mėgaujasi griovimu. Pažvelgus į istoriją, Katalikų Bažnyčia dažnai susitaikydavo su socialine nelygybe, tačiau palyginus su ja dabartiniai politikai linkę į milžiniškus kompromisus su ja. Šalis turi didelių sveikatos apsaugos problemų, nekalbant apie švietimą, tačiau ne jų sprendimui metamos jėgos. Labiau vilioja kultūriniai karai su katalikais.

Lengva nuo mokyklos sienos nuplėšti krikščionišką kryžių, bet daug sunkiau sukurti už jo buvusio dvasingumo atitikmenį. Literatūros ir meno pamokos bejėgės pasiūlyti religinio dvasingumo analogą. Pati mintis poeziją ir menus padaryti dvasinės pastoracijos įrankiu nusižiūrėta iš krikščionybės.

Niekas savo akimis nematė Dievo, ir kartu niekas nematė Lietuvos Konstitucijos preambulėje minimos tautos. Be iš krikščionybės pasiskolintos Viešpaties idėjos negalėtume kalbėti apie tautos suverenitetą. Katalikiškas tikėjimas lietuvius išmokė suprasti, kaip galima tikėti tauta. Katalikybę su savimi turėję moderniosios Lietuvos kūrėjai stipriai skiriasi nuo dabar jos neturinčiųjų. Ne mažiau svarbi yra ir iš krikščionybės pasiskolinta asmens idėja. Apaštalas Paulius sakė, kad tik Dievas pažįsta vidinį žmogų. Ši krikščioniška idėja tapo moderniojo Vakarų individualizmo pagrindu. Liberalai iš vidinio žmogaus idėjos sukūrė modernųjį individualizmą. Tai krikščioniškos asmens sampratos nususinimas, nes individais gali būti ir gyvūnai. Ne laisvamaniai, o apaštalas Paulius lietuvius išmokė suprasti žmogaus pašaukimą būti laisvam. Katalikų Bažnyčia Pauliaus laisvės supratimą apsaugojo nuo rusiškos Bizantijos.

Susidaro įspūdis, kad Dievo patraukimas į šalį sukuria daugiau politinių problemų, negu jų išsprendžia. Panašiai kaip kiekvienas žmogus turi mokėti į save pažvelgti iš šalies, visuomenei reikalinga Dievo perspektyva. Būtent ją Lietuvoje įtvirtino katalikybė. Praradę dieviškąją distanciją gyvenimo atžvilgiu, paskęstame nesibaigiančiuose ginčuose ir nesutarimuose. Krikščioniškas tikėjimas rodo, kad paklusdami politinei tvarkai piliečiai turi paklusti ne tik jai. Už kasdienių politinių sutarimų ir nesutarimų turi būti kažkas gerokai daugiau. Politinis gyvenimas nesusiveda vien tik į demokratinių rinkimų balsų skaičiavimą. Politika nėra aritmetika, nes už jos stovi sudėtinga ir paini žmogaus prigimtis. Matant dabartinius eksperimentus su ja, demokratiją galima vadinti vis labiau savęs nesuprantančia politine santvarka. Ten, kur viskas laikina ir reliatyvu, neįmanoma įrodyti jokios santvarkos pranašumo.

Krikščionys visada kam nors trukdė, ir tai jiems yra įprastas dalykas. Jiems dažnai priekaištaujama dėl kryžiaus žygių, inkvizicijos, dvasininkų ydų ir pasitaikančio moralinio pakrikimo. Tikrai būtų daug geriau, jeigu to nebūtų. Tačiau ne mažiau svarbus yra kitas atminties praradimo aspektas. Dabartiniai krikščionybės kritikai vis labiau praranda savo intelektualinių šaknų supratimą. Jie gyvena krikščionybės sukurtame pasaulyje, tačiau to nebesuvokia, ir todėl jiems pradeda trukdyti jų dvasios formuotoja. Išnaudoję dvasinius krikščionybės resursus, jie neturi savo pačių resursų. Krikščionybė gali trukdyti, tačiau net trukdydama ji toliau lieka mūsų dvasios ugdytoja. Net didžiausi jos kritikai gyvena naudodamiesi jos sukauptu kapitalu, kuris nėra begalinis. Vieną dieną gali paaiškėti, kad mes jį iššvaistėme, ir tikėdami esantys pažangiausi pasaulyje nebenorime ir nebemokame jame gyventi.

Sunku atpažinti krikščionį gatvėje, o kartais net ir bažnyčioje, nes jis yra vidinis žmogus. Kaip krikščionybė gali trukdyti tiems, kurie su ja nesusiduria sieloje? Ji trukdo turintiesiems minėtą sovietinį Dievo nebuvimo pažinimą ir bandantiesiems sukurti naują žmogų. Atrodė, žlugus Sovietų Sąjungai tai pasibaigs, tačiau kito pasaulio statyba niekaip nesibaigia.

Toliau nenorima suprasti, kad didžiausias ir neįveikiamas žmogaus priešas yra jis pats. Anksčiau tautą buvo norima išvaduoti nuo nedorybių, t. y. nuodėmės, dabar lieka tik politiniai tikslai. Krikščionybė, ir ypač katalikybė, šiame iki bukumo supaprastintame pasaulyje negali netrukdyti. Būtų blogai, jeigu ji netrukdytų. Katalikų prisitaikymas prie kultūros nėra beribis. Norėdama patikti net sąmoningai kelią į ją ardantiems, Katalikų Bažnyčia gali pavirsti prisitaikėle. Kai universitetai pradėjo stovėti ne visuomenės priekyje, o jai pataikauti, žuvo jų autoritetas.

Prof. Alvydas Jokubaitis

JŠ pagal www.bernardinai.lt

Categories
NUOMONĖS

Bažnyčia ir homoseksualizmas

Francis Magister žurnale “Crisis” uždavė tokį klausimą: Kas traukia homoseksualus į Bažnyčią? Maždaug prieš mėnesį žurnalas Crisis paskelbė Kevino Wellso straipsnį, kuriame jis svarsto, ar viena iš vyskupo Stricklando atleidimo iš pareigų priežasčių buvo kitų vyskupų pyktis dėl to, kad jis viešai iškėlė homoseksualų kunigystės klausimą. Darant prielaidą, kad tarp kunigų yra nemažai homoseksualų ar homoseksualumui simpatizuojančių žmonių, kuo šiandien jau nebegalima rimtai abejoti, reikėtų kelti klausimą ne tiek, kodėl taip atsitiko, kiek kodėl taip yra iki šiol. Kitaip tariant, kodėl jaunas homoseksualas šiandien renkasi kunigo karjerą?

Magister atliko pusiau anoniminę gerai informuotų šaltinių apklausą. Įdomu tai, kad niekas nenorėjo nurodyti savo vardo ir pavardės, nes baiminosi pasekmių. Pasak Magisterio, tai visiškai sąžiningi ir dorybingi kunigai, tačiau panašu, kad būtent šiuo klausimu krenta galvos. Be to, Franciso Magisterio vardas taip pat yra pseudonimas, po kuriuo dėl tų pačių priežasčių slepiasi vienos Amerikos katalikiškos mokyklos mokytojas. Jis tikriausiai taip pat nenori ieškoti naujo darbo.

Taigi, kaip mes priėjome iki šios vietos? Panašią situaciją Bažnyčioje jau turėjome, kai šv. Vienareikšmis atsakymas – velnias. Juk koks geresnis būdas paralyžiuoti Bažnyčią? Su klaidomis ir erezijomis galima kovoti, tiesą galima įrodyti argumentais, samprotavimais, iš filosofijos ar išvesti iš dogmų, Tradicijos ir Bažnyčios tėvų, ir galiausiai ją galima pažinti. Tačiau čia reikia sunaikinti tikėjimą arba tiesiog pasitikėjimą pačiais žmonėmis. Kardinolas XYZ gali būti daug geresnis teologas ir filosofas, nei kada nors buvo Tomas Akvinietis, bet jei jis yra iškrypėlis, niekas jo neklausys. O seksualinė ištikimybė, ypač slapta, visada stipresnė už ideologinę ištikimybę. Profesorius Aidas savo knygoje pateikia daugybę to įrodymų.

Homoseksualumo, kaip tokio, priežastys tikriausiai yra įvairios ir daugialypės. Ir visai tikėtina, kad ir praeityje kunigystė nebuvo visiškai apsaugota nuo šios dėmės, tai aiškiai liudija šv. petro Damiani kova. Tačiau kodėl šiandien homoseksualumas yra didesnė problema nei ankstesniais laikais?

Po Pirmojo pasaulinio karo Europos vyrų populiacija buvo labai išretėjusi. Per Antrąjį pasaulinį karą tai pasikartojo, o prie to prisidėjo dideli Amerikos vyriškumo nuostoliai. Katalikiški vyrai, kurie išgyveno šiuos karus ir norėjo tuoktis, turėjo pasirinkimo galimybę, moterų buvo kur kas daugiau nei vyrų. Tiems katalikams vyrams, kurie “buvo ne visai santuokiniai tipai (t. y. homoseksualai)”, bet norėjo padorios karjeros, kunigystė buvo gera alternatyva. Tai tikrai nebuvo taisyklė, bet tereikėjo šen bei ten padaryti išimtį, kad kai kurie dalykai įsivažiuotų. Be to, kaip žinome, Šėtonas nesilaiko taisyklių. Tačiau yra pranešimų, kurie verti kritiško nagrinėjimo, būtent, kad jau Pijaus XI laikais į Vatikano įstaigas buvo bandoma prakišti vis daugiau homoseksualų.

Septintajame dešimtmetyje buvo pilamas benzinas į ugnį. Seksualinė revoliucija buvo užvaldžiusi pasaulį, o Bažnyčia praktiškai buvo atvėrusi jai duris. Ji pusiau lengvabūdiškai bandė kontratakuoti Humanae vitae, bet buvo atstumta, o jos gretose taip pat atsirado išdavikų. Kai kurių svarbių katalikiškų šalių vyskupai viešai atmetė Humanae Vitae, kitose šalyse jie tyliai ją ignoravo, seminarijos aggiornamento priepuolio apimtos nei studijavo, nei mokė lytinio tyrumo.

XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje, reaguojant į “naują Bažnyčios pavasarį ir naują Šventosios Dvasios nužengimą”, Bažnyčią užgriuvo perbėgimų banga. Dešimtys tūkstančių kunigų paliko dvasininkiją, o pašaukimų ėmė smarkiai mažėti. Daug kunigų taip pat paliko Bažnyčią, kad galėtų vesti; taip padidėjo “ne visai tinkamų vedyboms” kunigų dalis bendrame dvasininkų skaičiuje. Septintajame dešimtmetyje pašaukimų desperatiškai ieškančios vyskupijos neklausinėjo apie pretendentų seksualinius polinkius ir priimdavo bet ką; be to, tie, kurių reikėjo klausti, dažnai pritarė specifinei “Vatikano II Susirinkimo dvasiai”, kuri taip pat turėjo gniuždantį poveikį. Faktas tas, kad šiuo laikotarpiu Vakaruose pretendentai, kurie laikėsi tradicinių pažiūrų ne tik teologijos, bet ir seksualinės moralės srityje, dažnai būdavo sąmoningai atmetami. Seksualinė ištikimybė yra stipri.

Taigi iki devintojo dešimtmečio vidurio gana didelis homoseksualių dvasininkų blokas sustiprėjo ir įsitvirtino tarp dvasininkų. Jonas Paulius II šio klausimo nesprendė, o jei ir sprendė, tai beviltiškai neveiksmingai ir be dantų. Reikia pripažinti, kad jis įkvėpė jaunų vyrų kartą ir uždegė juose aistrą tikėjimui. Vidurio ir Rytų Europoje tai matėme po dešimtmečio, žlugus komunistiniams režimams, seminarijose staiga atsirado janapiliečių entuziastų, vėliau įšventintų dešimtajame dešimtmetyje, ir dabar jie sudaro daugumą regiono dvasininkų. Tai iš dalies atkūrė antrojo tūkstantmečio pabaigoje buvusią dvasininkų skaičiaus pusiausvyrą, tačiau lemiamą reikšmę turi ne skaičius ir skaičiai, o įtaka ir galia.

Tačiau kokios yra pastarųjų 25 metų aplinkybės? Kodėl šiandien jaunas homoseksualus žmogus renkasi kunigystę ir karjerą? Kokios su kunigyste susijusios traukos gali patikti homoseksualiam vyrui? Homoseksualumas šiandien pasaulyje plačiai pripažįstamas. Šiandien pokrikščioniškame Vakarų pasaulyje beveik nėra atvejų, kai homoseksualumas jaunam žmogui trukdo kurti karjerą; kai kuriose srityse ir profesijose, priešingai, homoseksualumas labai padeda ir atveria duris į spindinčią sėkmę. Kunigystė, bent jau teoriškai, tebėra viena iš nedaugelio sričių, kur prisipažinimas apie tokį “gyvenimo būdą” vis dar kelia tam tikrą gėdos ir kaltinimų baimę. Tad kodėl jie ją renkasi?

Pranciškus Magistras įžvelgia tris galimus atsakymus. Pasak jo, kai kurie gali tikėti, kad Dievas juos kviečia nepaisant jų homoseksualumo. Jie tiki, kad Dievas suteiks jiems malonę išlikti tyriems, kol jie ganys Jo kaimenę. Jie netgi gali tikėti, kad siekdami šio pašaukimo bus “išgydyti” nuo savo homoseksualumo. Kiti gali tikėti, kad jie pašaukti į kunigystę būtent dėl savo homoseksualumo; kad jie bus “pionieriai”, kurie parodys pasauliui, jog atvirai homoseksualus vyras gali būti geras kunigas ir kad jis gali paskatinti Bažnyčią pripažinti homoseksualių santykių teisėtumą. Jei kalbama apie vieną iš šių dviejų galimybių, tie, kurie padeda jaunuoliui apsispręsti, turi pasakyti jam “ne”.

Tačiau, pasak magistro, yra ir kita galimybė. Nors tai yra jo spėjimas ir jį reikia tinkamai ištirti, atrodo, kad jis turi tam tikrą realų pagrindą. Tai susiję su tuo, kaip po Vatikano II Susirinkimo ėmėme vertinti kunigystę ir kunigus ir kodėl šiandien Vakaruose kunigystė vadinama “gėjų profesija”. Gali būti, kad iki Vatikano II Susirinkimo į kunigus žiūrėjome su didele pagarba ir laikėme juos beveik pusdieviais. Kunigas buvo paslaptinga figūra sutana ir biretu, gyvenanti atskirai nuo kitų, Dievo tarnystei aukojanti savo gyvenimą, patogumus, net šeimą ir vaikus. Per Mišias svarbiausia buvo jo pareigos, o ne jo asmuo. Per pamaldas pagal tradicinį apeigyną buvo nesvarbu, ar tarnavo tėvas A, ar tėvas B. Jie įsijautę į apeigyną, jie švenčia Dievo link, jie nekalba savais žodžiais ir net nevartoja savo gimtosios kalbos, bet vartoja senosios kalbos žodžius, kurių jiems neleidžiama klastoti. Rubrikų nesilaikymas buvo mirtina nuodėmė. Už homilijos ribų susirinkusiesiems nerūpėjo, kas celebruoja, o celebrantui taip pat nerūpėjo, kas Mišių metu yra susirinkusiuose. Nesvarbu, ar buvo du, ar du šimtai tikinčiųjų, ar tai buvo mokyklos klasė, ar parlamentas, ar generalinis personalas. Psichologiškai celebrantas iš jų beveik nieko negaudavo, nes beveik visą laiką buvo atsisukęs ad orientem, į Dievą; jis nežiūrėjo į žmones, žmonės nematė jo veido, o dalį maldų kalbėjo žemu balsu.

Dėl to, kad Mišių žodžių negirdėjo ir jie akivaizdžiai buvo sakomi ne susirinkusiesiems, o Kažkam, esančiam “kitoje pusėje” priešais jį, jo paties asmenybė Mišių metu nedalyvavo veiksme. Atrodė, kad jis stengėsi kuo labiau atsidurti antrame plane, kad užleistų vietą Kristui, kuris celebranto rankomis ir lūpomis aukojo savo auką. Jei anuomet taip žvelgėme į kunigą, tai šiandien taip nebėra.

Nesvarbu, ar kai kam tai atrodo teisinga ir geriau, ar klaidinga ir blogiau, dabar dėl posusirinkiminių liturgijos ir požiūrio į kunigą pokyčių matome bendruomenės “prezidentą”, parapijos vadovą ir koncelebruotoją. Tai yra Novus ordo missae pasekmė, kurią dar labiau apsunkina visi nukrypimai, įterpti į “oficialią” Novus ordo missae versiją. Tyčia ar netyčia, sąmoningai ar nesąmoningai kunigo asmenybė tampa svarbiu elementu. Tarnyba nebeturi tokios didelės reikšmės. Pusvalandį kasdien ir valandą sekmadieniais, du ar tris kartus per savaitę per vestuves ir laidotuves kunigas tampa – kaip oficialiai įvardijama daugelyje parapijų ir kaip sakoma katalikiškoje žiniasklaidoje – mišių vedėju ir tarpininku. Jis yra oficiantas.

Anksčiau gražiai švenčiamos Mišios buvo tokios, kai kunigas tiksliai laikydavosi kiekvienos liturginių rubrikų detalės, viską atlikdavo ir ištardavo itin tiksliai, rūpestingai ir oriai, o dabar gražiai švenčiamos Mišios yra tokios, kuriose yra kuo daugiau išsiblaškymo ir pramogų. Graži ir šmaikšti homilija bei pasveikinimas pradžioje, jaudinanti ir įtikinama homilija, naujoviški tikinčiųjų prašymai, kuo veiksmingiau artikuliuojamos maldos, dramatiškai išgyvenamas Atsimainymas, matomas celebranto veide, linksmas taikos ženklo davimas, pabaigoje – padrąsinantis užtarimas, ir visa tai perpinta įvairia muzika – čia kunigas gieda kartu su vargonais ir žmonėmis, ten jis prisijungia prie mažų vaikų plojimų kartu su žavinga giesme apie angeliukus, ten pritaria pimpaluotiems paaugliams su gitaromis priedainyje, o gal net būgnu. Visa tai dengia kunigas kaip moderatorius ir tikrasis kokio nors susirinkimo pirmininkas. Be to, jis vyksta nebe ant altoriaus, o prie stalo, taip pabrėžiant ne dalyvavimo Kalvarijos aukoje, o tarnavimo kokiai nors džiaugsmingai šventei matmenį. Žmonės savo “šoumeną” ir “atlikėją” atitinkamais momentais apdovanoja plojimais.

Ar dėl to kalti kunigai, ar jie patys tapo aukomis? Sunku pasakyti, bet jei žmogus susiduria su kitu žmogumi ar žmonėmis, jis turi pradėti svarstyti, kaip jis žiūri, kaip artikuliuoja, kaip į juos kreipiasi, kaip elgiasi su savo klausytojais. Kunigui per Mišias neatsižvelgti į tų, su kuriais jis susiduria, reakcijas reiškia didžiulį nuolankumą ir susikaupimą. Patirtis moko, kad tie, kurie buvo (ir yra) gundomi homoseksualumo, dažnai turi gilų patvirtinimo ir dėmesio poreikį; jie trokšta būti priimti ir pripažinti. Štai kodėl jie žygiuoja su vaivorykštinėmis vėliavomis ir, nepaisant visuotinio pasaulietinės visuomenės pritarimo, vis dar reikalauja pripažinimo. Galbūt taip yra dėl žaizdos, kurios jie negali kontroliuoti. Štai kodėl juos traukia teatras ir kinas, kodėl jie mėgsta dėvėti pastebimus ar bent jau kruopščiai parinktus drabužius. Jie gali būti drovūs, bet tuo labiau trokšta komforto.

Magisteris teigia, kad daugelį homoseksualių vyrų į kunigystę traukia tai, kad Novus Ordo Mišios siūlo saugų, dažną ir betarpišką šio dėmesio ir patvirtinimo, susižavėjimo ir pripažinimo poreikio patenkinimą. Kažkas panašaus į gražų spektaklį teatre.

Be aktyvių homoseksualų, yra ir tokių, kuriuos tėvas Paulius Mankovskis (Paul Mankowski) vadino “tamsuoliais”. 1996 m. esė, skirtoje “The Latin Mass”, jis apibūdina “tamerius” kaip pasaulietiškus, bijančius izoliacijos, pernelyg draugiškus, bet nesugebančius užmegzti tikros draugystės. Jiems aiškiai nesvarbūs “pirmieji principai”, pavyzdžiui, metafizika ir dogmos, nes tokie dalykai sukelia susiskaldymą. Jų religiniai įsitikinimai paklūsta įtakingiausioms aplinkos, kurioje jie gyvena, jėgoms. Jie yra “visuomenės žmonės”, itin imlūs emociniam šantažui. Jie ambicingi ir karjeristai, reikalaujantys asmeninės ištikimybės tiek, kiek patys negali laikytis principų.

Taigi, nors jie patys ir nėra aktyvūs homoseksualai, jie stoja į homoseksualaus kunigijos elemento pusę, kad neatrodytų neatitinkantys laikmečio reikalavimų ir nerizikuotų atskleisti savo praeities nuodėmių. P. Mankovskis nurodo atvejus, kai kunigai nemėgsta nieko kito, kaip tik kuo dažniau atsidurti dėmesio centre.

Magistras patikslina, kad jis jokiu būdu neteigia, jog visi Novus Ordo missae palaikantys kunigai yra homoseksualūs. Jis taip pat neteigia, kad Novus ordo missae buvo parengtas atsižvelgiant į homoseksualus. Novus ordo missae kilmė yra labai problemiška net ir be šios papildomos naštos, o problemų dėl homoseksualumo būta net tarp dvasininkų, kurie švenčia lotyniškąsias Mišias. Nors statistiškai tai pasitaiko kur kas rečiau, gali būti, kad taip yra tiesiog todėl, jog lotyniškąsias Mišias švenčiantys kunigai yra kilę iš tradiciškai orientuotų šeimų ir seminarijų, kuriose į skaistumo ir tyrumo idėją žiūrima rimčiau nei šiuolaikinėse seminarijose ir šeimose. Magisteris taip pat niekur neskelbia, kad visuomeniški ar populiarūs kunigai automatiškai yra homoseksualūs. Veikiau jis vadovaujasi samprotavimu, kad jaunuolį, nenormaliai trokštantį dėmesio ir pripažinimo, traukia karjera, kuri gali – bet nebūtinai – suteikti pasitenkinimą, kaip ir kitos profesijos, – kasdien sulaukti pripažinimo ir dėmesio bei daug daugiau. Magistras mano, kad Novus Ordo Missae leidžia patenkinti šiuos troškimus daug, daug labiau nei lotyniškosios Mišios vien todėl, kad įveda frontalų bendravimą su žmonėmis ir jų kalba.

Visi esame patyrę siaubą dėl kunigų, kurie nepaiso rubrikų; kurie savavališkai trumpina maldas; kurie homilijos metu klaidžioja tarp susirinkusiųjų kaip pokalbių laidų vedėjai; kurie užduoda klausimus ir priima atsakymus į mikrofoną; kurie, atrodo, nesugeba švęsti Mišių be humoro intarpų arba kokiu nors būdu neatkreipia į save dėmesio. Novus Ordo Missae variantai – vaikų liturgijos, paauglių liturgijos, jaunimo liturgijos, liaudies mišios, roko mišios, hiphopo mišios, mišios su klounais, mišios su kaukėmis, Helovino mišios su vaiduokliais – suteikia daug erdvės ekshibicionizmui. Galbūt Novus Ordo Missae architektai to ir nenorėjo, Dievas tebūnie teisėjas, tačiau Novus Ordo Missae tai tikrai įmanoma, esama ir nebaudžiama, o tradicinėse Mišiose tai buvo draudžiama.

Ar iš to seka būtina išvada, kad panaikinus Novus ordo missae ir visur sugrįžus Tradicinėms Mišioms, levandų mafijos problema bus išspręsta? Žinoma, ne. Problema yra daug platesnė ir kaip vėžys persmelkusi daugelį Bažnyčios kampelių. Tačiau Tradicinės lotyniškosios Mišios siūlo – ir, galima sakyti, reikalauja – savęs išsižadančios ir save naikinančios kunigystės idėją. Kiekvienam siekiančiajam ji sako: “Tu esi įrankis Dievo rankose ir nieko daugiau. Tavo asmuo nevaidina jokio vaidmens. Jei trokšti dėmesio, pripažinimo ir pagyrimų, ieškok kito darbo”.

Magistro teorija nusipelnytų išsamesnio nagrinėjimo, tačiau jau dabar atrodo akivaizdu tai, kad jei negrįšime prie kunigystės vizijos, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas maksimaliai pirmenybei Dievui vykdant savo tarnystę, net ir visiško savojo “aš” nuslopinimo kaina, turėsime problemų su tais, kurie dėl kokių nors priežasčių nori išaukštinti, pristatyti ar patvirtinti savo egoistinius ar net net netvarkingus polinkius ir tendencijas.

JŠ pagal www.christianitas.sk

Categories
NUOMONĖS

Olandijos vyskupai nepritaria “nereguliarių porų” laiminimui!

Nyderlandų vyskupai nurodė, kad dvasininkai negali laiminti “nereguliarių porų”, nes tai gali būti laikoma Katalikų Bažnyčios moraliniam mokymui prieštaraujančio gyvenimo būdo palaikymu. Vietoj to jie rekomenduoja melstis tik už atskirus tikinčiuosius, gyvenančius tokiose sąjungose, ir prašyti Dievo pagalbos atpažįstant Dievo valią asmeniui.

“Svarbu, ko prašome maldoje ir kaip meldžiamės. Už asmenį, gyvenantį nereguliarioje ar homoseksualioje santuokoje, klebonas gali sukalbėti paprastą maldą ne liturginio šventimo kontekste. Šioje maldoje galima prašyti Dievo stiprybės ir pagalbos, šauktis Jo Dvasios, kad asmuo suprastų Dievo valią savo gyvenimui ir galėtų toliau augti.” – teigė Nyderlandų vyskupai.

Jie pabrėžė, kad tai nėra skirta palaiminimui ar nereguliarių santykių patvirtinimui. Jie pabrėžė, kad niekam neturėtų būti suteikta priežastis tokį palaiminimą painioti su santuoka, kuri, pasak Katalikų Bažnyčios, gali būti tik tarp vyro ir moters. Tokia malda turėtų suteikti žmogui jėgų priartėti prie Dievo ir gyventi pagal tą tikslą, kuriam Jis sukūrė vyrą ir moterį, taip pat pagal santuokos tikslus, pabrėžė Nyderlandų vyskupai.

Šis pareiškimas šiek tiek prieštarauja trečiadienį paskelbtai Nyderlandų episkopato pozicijai. Joje rašoma, kad Nyderlandų Katalikų Bažnyčios vyskupai pritaria homoseksualų santykių palaiminimui. “Nenorime iš nieko atimti Dievo paramos ir galios”, – sakoma jo ištraukoje.

JŠ pagal www.misyjne.pl

Categories
NUOMONĖS

Istorinė Chavjero Milei kalba Davose. Frontalus išpuolis prieš socialistų kastą: “Atvykau čia sėti laisvės idėjų”!

Kitas socialistų kurstomas konfliktas yra konfliktas tarp žmogaus ir gamtos. Jie tvirtina, kad žmonės naikina planetą ir kad ją reikia saugoti bet kokia kaina, netgi einant taip toli, kad imamasi įgyvendinti populiacijos kontrolės priemones ar kruviną abortų programą.

Galima drąsiai teigti, kad Argentinos prezidentas Chavjeras Milei vakar Davose vykusiame Pasaulio ekonomikos forumo susitikime “sudaužė banką”. Nė vienas lyderis nėra priartėjęs prie tokio peržiūrų skaičiaus “YouTube”, taip pat niekas nėra sulaukęs tokio žiniasklaidos atgarsio ir aplodismentų. Taip pat niekas neabejoja, kad jis pats buvo kalbos turinio autorius, o tai vis dėlto gana retas reiškinys tarp dabartinės aukščiausius postus užimančios politinės klasės.

Kiek reikia drąsos, kad, kaip Milei, frontaliai užsipultum naujųjų architektus. “tobulą” pasaulį:

Atvykau čia sėti laisvės idėjų į socialistinį forumą, suterštą Darbotvarkės 2030, ir pradėjau nuo perspėjimo:

Vakarams gresia pavojus, nes tie, kurie neva gina Vakarų vertybes, iš tiesų yra išsiilgę pasaulėžiūros, kuri nenumaldomai veda į socializmą, o kartu ir į skurdą. (…) Kolektyvistiniai eksperimentai niekada neišsprendžia pasaulio gyventojus kamuojančių problemų, priešingai, jie yra jų priežastis.

Publicistai kalba apie daugybę novatoriškų šūkių jo pranešime, kurie sugriovė šios Europos ir pasaulio socialistų, grojančių pirmuoju smuiku, tarpusavio garbinimo girliandos tabu.

Tuo tarpu Milei metė jiems iššūkį teigdamas, kad niekada negalima pamiršti, jog socializmas visada ir visur buvo rykštė, kuri žlugo visose šalyse, kuriose buvo bandoma jį įgyvendinti:

Tai buvo ekonominė, socialinė ir kultūrinė nesėkmė, dėl kurios žuvo daugiau kaip 100 milijonų žmonių!

– pasakė jis, tikriausiai sukeldamas ne vieną nepatogumą klausytojams, įpratusiems pritarti kairiųjų šūkiams.

Milei taip pat kalbėjo apie abortus:

Kitas socialistų kurstomas konfliktas yra konfliktas tarp žmogaus ir gamtos. Jie tvirtina, kad žmonės naikina planetą ir kad ją reikia saugoti bet kokia kaina, netgi einant taip toli, kad imamasi įgyvendinti populiacijos kontrolės priemones ar kruviną abortų programą.

Jis neliko skolingas ir Argentiną siaubusiam radikaliam feminizmui:

Pirmoji iš šių naujų kovų buvo absurdiška ir nenatūrali kova tarp vyro ir moters (…). Vienintelis dalykas, prie kurio privedė ši radikalaus feminizmo darbotvarkė, – tai dar didesnis valstybės įsikišimas, siekiant stabdyti ekonominius procesus ir suteikti darbo vietų nieko visuomenei neduodantiems biurokratams, tokiems kaip Moterų ministerija ar šią darbotvarkę propaguojančios tarptautinės organizacijos.

Tiesą sakant, jo žinią verslininkams galima adresuoti visiems:

Jis gali būti skirtas verslininkams: “Nesileiskite įbauginami politinės kastos ar parazitų, kurie gyvena iš valstybės. Nepasiduokite politinei klasei, kuri nori tik išlikti valdžioje ir išsaugoti savo privilegijas. Jūs esate visuomenės geradariai. Nepasiduokite.

JŠ pagal www.wpolityce.pl

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA NUOMONĖS

Prof. Alvydas Jokubaitis: Lietuviška neviltis ir krikščionybė

Samprotavimai apie krikščionišką vilties sampratą yra vieni sunkiausių šiais laikais. Auditorija įsitikinusi, kad kalbėjimas apie viltį būtinai reiškia kalbėjimą apie durnių motiną. Šiandien Lietuvoje sutiksime daug nusivylusių žmonių, ypač tarp pagyvenusių. Jaunieji jiems siūlo savo viltį. Šis vilčių keitimas pasižymi dėsningumu – krikščionybės išstūmimas į pakraštį sutampa su noru pabėgti nuo įsipareigojimų tautai. 

Jaunieji nenori ne tik krikščionybės ir tautos, bet su pareigos joms abiem pasitraukimu nori pradėti gyventi be moralės, anapus gėrio ir blogio. Jeigu moralė ir išlieka, tai daugiau vien tik kaip kažkas neaiškaus, reliatyvaus ir  beveik antraeilio. Lietuvių politinis elitas tris paskutinius dešimtmečius vengia rimtai kalbėti apie tautą. Vyresnės kartos žmonės dar prisimena rūpestį tauta, tačiau jaunimas žiūri į ateitį, kuri jau yra ne Lietuvos, bet kito politinio darinio ateitis. Integracija į Europos Sąjungą įdiegė įsitikinimą, kad Lietuva pati nekuria permainų, bet priklauso nuo už ją daug didesnių veikėjų. Šiandien nesutaria dviejų rūšių donkichotai – vieni gyvena visiškai nesenos tautinės praeities, o kiti – virštautinės ateities vizijomis.

Nyksta moderniąją lietuvių tautą išauginusi asmeninio ir visuomeninio gyvenimo etika. Šiandien jau manoma, kad žmogaus dvasia gali susitvarkyti savaime, spontaniškai, be kokių nors didesnių ugdymosi pastangų. Lietuvos mokytojai jau negali būti moralės ugdytojais, nes juos finansuojanti valstybė yra neutrali moralei. Dar labiau to negali daryti universitetai, nes suaugusių žmonių ugdymas yra jų pačių reikalas. Masinės komunikacijos priemonės veikia pagal savo „tinka bet kas“ logiką, ir geriausiu atveju užsiima ne ugdymu, o reklama ir propaganda. Taip nebuvo XIX amžiuje, kai atsirado viltis sukurti lietuvių nepriklausomą valstybę. Tuomet ši viltis reiškė norą apginti katalikų tikėjimą, kalbą ir kultūrinį savitumą. Šiandien nei vienas iš šių dalykų nėra prioritetinis, nebent turizmo industrijai dar rūpi kultūros savitumas.

1918 metų Lietuvos valstybė atsirado su kultūrinio ir moralinio atsinaujinimo pažadu. Buvo kalbama apie aukštesnes kultūros formas, turinčias išugdyti ne tik apsišvietusius, bet ir aukštesnės dorovės žmones. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nepateisino į ją dėtų vilčių ir buvo sukurta nauja politinė tauta. Lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio veikėjų akimis Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nuo pat pradžių buvo nesėkmei pasmerktas sumanymas. Lietuvos bajorai kovojo už politinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą bendroje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, bet pasidavė labiau vakarietiškos lenkų kultūros įtakai. Lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjams bajorų savęs vadinimas lietuviais atrodė mažai pagrįstas. Jų nuomone, tik apgynus lietuvių kalbą ir kultūrą galima laimėti politinius mūšius. Kovą už žmogaus dvasią jie suvokė kaip politikos pagrindą. Jų nuomone, apgailėtinai atrodė senoji bajorų tauta. Jos politikai kalbėjo lenkiškai, rašė rusiškai, o mokyklose mokėsi lotyniškai. Savarankiška tauta turi šiuos dalykus daryti savo gimtąja kalba. Šis požiūris nebuvo vien tik nacionalizmas. Visuotinis raštingumas, mokykla ir universitetas tapo pagrindiniais tautos tikslais.

Lietuvių tautinio sąjūdžio lyderiai žadėjo sukurti naują žmogų, visuomenę ir kultūrą. Šiuo požiūriu jie nesiskyrė nuo kitų revoliucionierių, pradedant jakobinais ir baigiant dabartiniais liberalais. Paprastiems Lietuvos kaimo žmonėms buvo žadamas priėjimas prie anksčiau vien tik aukštesniems visuomenės sluoksniams prieinamos kultūros. Lietuvos nacionalistams rūpėjo ne tik tautos praeitis, bet ir jos modernizacija.

Pagrindinis lietuvių tautinio sąjūdžio pažadas buvo kultūra. Tautinis atgimimas reiškė kultūrinę revoliuciją. Šio sąjūdžio pradžioje buvo žadama sukurti moraliai kilnesnį žmogų. Tačiau šiandien jau galima klausti, ar tai įgyvendinamas uždavinys? Kultūrinė Lietuvos tautos modernizacija pasirodė esanti daug sudėtingesnis, tiesiog save naikinantis procesas. Po vieno modernizmo atsirasdavo kitas modernizmas, kol pagaliau pasirodė atviras maištas prieš krikščionybę kaip ilgametę tautos ugdytoją. Tai galima vadinti Motiejaus Valančiaus, Maironio ir Sladkevičiaus kartos žmonių vilčių žlugimu. Gudrusis istorijos protas, kaip pasakytų Georgas Hegelis, eilinį kartą visus pergudravo. Lietuviai norėjo būti pripažinti kaip kultūringa tauta, tačiau paaiškėjo, kad tai saviapgaulė. Mokslu grindžiama kultūra siūlo informaciją, tačiau neveikia kaip sužmoginanti jėga.

Nesunku pastebėti, dabartinė Lietuvos valstybė vis labiau atitrūksta nuo ją įkvėpusių kultūrinių ir moralinių idealų. Dėl kultūros permainų ji pasirodė negalinti įgyvendinti savo pažadų. Dar  galima bandyti sakyti, kad tautinė valstybė niekada nedavė jokių pažadų, arba įrodinėti, kad jų įgyvendinimas laukia ateityje. Tačiau abu šie argumentai silpni. Tautinių sąjūdžių pažadus nesunku aptikti istoriniuose dokumentuose – knygose, straipsniuose, organizacijų pareiškimuose ir atskirų veikėjų memuaruose, o jų įgyvendinimo problemas įrodyti dar lengviau – užtenka palyginti prieš šimtą metų skelbtas ir dabartines kultūros sampratas. Tikėjimo Dievu menkėjimas keistai sutampa su tikėjimu tautos vaidmeniu nuvertėjimu. Tai paskutinio šimtmečio paradoksas.

Krikščioniška tauta neprivalėjo būti nacionalistinė,  ir net turėjo būti kosmopolitinė, tačiau būtent ji netikėtai tapo pagrindine lietuvių bendro moralinio vardiklio saugotoja. Dabartinė Lietuva jį praranda. Pradėjome nebežinoti elementarių dalykų. Diskusija dėl šeimos yra tik milžiniško aisbergo viršūnė. Nebežinome, kas yra moteris, vyras, vaikas, laisvė, išmintis, normalumas, tauta ir tautinė valstybė. Užaugo jaunų žmonių karta, žinanti tik vieną dorovės principą – sutarti dėl teisės nesutarti.

Vokiečių filosofas Güntheris Andersas paliko apmąstymams apie Lietuvos ateitį svarbią biblinio tvano siužeto interpretaciją. Remiantis šiuo autoriumi, dar iki tvano pradžios Nojus visus nustebino pasirodydamas gedulo drabužiais. Žmonės klausinėjo „kas mirė?“, ir Nojus atsakė, kad mirė labai daug žmonių, įskaitant ir dabar klausinėjančius. Kada žmonės klausė apie neregėtos nelaimės dieną, Nojus atsakė „rytoj“, pridurdamas šiam pasakojimui svarbius žodžius: „poryt gyvensime po tvano, ir kai tvanas jau bus įvykęs, visa tai, kas dabar egzistuoja nustos egzistuoti, ir nebus skirtumo tarp mirusiųjų ir gedinčiųjų“. Žmonės suprato, kad Nojus iš anksto gedi žuvusiųjų, nes vėliau nebus kam jų gedėti. Tačiau tai dar ne šio išmintingo pasakojimo apie liūdną žmonijos ateitį pabaiga. Parėjęs namo, Nojus apsibarstė galvą pelenais ir ėmėsi darbo. Į jo namo duris pasibeldė stalius, ir pasakė „Padėsiu tau pastatyti arką, ir tai tavo pranašystę padarys klaidinga“. Pritaikius dabartinei Lietuvai, verta atkreipti dėmesį į du parabolės aspektus: (1) kai gyvensime po tautos pabaigos, nebus kam jos apraudoti, ir (2) reikia rimtai mąstyti apie ateitį be tautos, nes tik taip kyla mintis apie galimą išsigelbėjimą.

Mūsų dienų lietuvis į tautą žiūri kaip į vieną iš daugelio asmeninių pasirinkimų, šalia specialybės, pomėgio ir automobilio. Tai nesėkmei pasmerktos politinės vilties ateičiai siūlymas ir eilinis savęs apgaudinėjimas. Mūsų mokytojai toliau moko, gydytojai gydo, mokslininkai tyrinėja, bet nyksta bendrumo dvasia, kurios šiandien jau net negalima vadinti dvasia, nes kai kam tai primena atgyvenusia vadinamą krikščionybę. Šiandien sunku suprasti, kaip žemo luomo, menko išsilavinimo ir grubaus charakterio žmonės sugebėjo tapti lietuvių tauta. Kai dabartiniai Lietuvos politikai kalba apie tautos ateitį, jie mato tik pagerintą dabartį. Tačiau ateitis nėra pagerinta dabartis. Kaip rodo Anderso parabolė, reikia apraudoti ateitį. Ne todėl, kad būtume pesimistai, bet todėl, kad ateitis nuo mūsų nepriklauso. Dauguma Vakaruose išpažįstamų monoteistinių religijų mokė galvoti apie gyvenimą po mirties. Dabartinių lietuvių viltys kuklesnės, apsiriboja gyvenimu nuo vienų rinkimų iki kitų.

Net ir toldami nuo religinio mąstymo tradicijų, tautiniai sąjūdžiai ilgą laiką toliau mėgdžiojo krikščionišką žmonių sielų pastoraciją. Jeigu lietuviai nebūtų pažinę tikėjimo Dievu ir su tuo susijusių pareigų jie tikriausiai nebūtų sukūrę savo tautinės valstybės. Bažnyčia kalbėjo apie žmonių moralės ugdymą ir todėl skirtingų politinių ideologijų atstovai ilgą laiką nedrįso atmesti šio dalyko. Tik sovietiniu ir posovietiniu laikotarpiu išplito įsitikinimas, kad krikščionybė ir tauta prieštarauja viena kitai. Liberalų nuomone, tautinės nepriklausomybės siekis nėra vertas laisvės vardo. Tai laisvei giminiškas dalykas, bet ne laisvė. Tarp liberalų ginamų politinių principų nerasime tautos. Jie nesupranta, kodėl už tautą reikėtų aukotis labiau, negu, tarkime, už teisę gyventi nepriklausomai nuo tautos. Juos domina universalūs politiniai principai, tinkantys bet kuriai bendruomenei ir visuomenei. Stiprindama kovą už individo laisves, liberalioji demokratija pradėjo atvirai naikinti kultūrinius tautinio atgimimo pažadus. Tautinis tapatumas pradėtas suvokti kaip grynai asmeninis reikalas, be kokių nors bendrų įsipareigojimų. Perėjus prie bendro gyvenimo nesusituokus, šis dalykas greitai iš lytinio tapo politiniu. Šeima, tauta ir valstybė vis labiau darosi antraeiliais asmeninės savirealizacijos reiškiniais. Vietoj senųjų nepajudinamų moralinių pamatų siūlomi patogūs laikini kilnojami pamatai.

Tautinės valstybės idėjai prieš šimtą ir daugiau metų reikėjo tautos kaip absoliutaus atskaitos taško. Paradoksalu, tačiau mokslus išėjusi lietuvių tauta šiandien ją netikėtai paverčia estetinio skonio reikalu. Tautinio atgimimo lyderiai rodė pagarbą švietimui, tačiau sukūrus valstybinę švietimo sistemą, paaiškėjo, kad mokyklos ir universitetai nemoka ugdyti tautinės ištikimybės. Paaiškėjo ir kitas netikėtas dalykas – mokslinis istorijos aiškinimas gali  prieštarauti tautos idėjai. Krikščionybė su šia idėja susitaikė lengviau, nes  absoliutūs principai yra metafizikos ir teologijos, o ne mokslo reikalas. Išsimokslinę lietuviai tautą iš tikėjimo objekto pavertė kažkuo kitu, negu apie ją galvojo jos kūrėjai – bendruoju vidaus produktu, technikos pažanga ir turizmo industrija. Tautinio atgimimo laikais buvo manoma, kad tauta apibrėžia visas gyvenimo sritis. Dabar vyrauja požiūris, kad ekonomika ir kitos sritys apibrėžia tautos egzistavimą, ir pagaliau atvirai pripažįstama, kad svarbi yra ne tauta, o atskirų individų gerovė. Jeigu individas sako, kad kas nors prasminga, tarkime, lengvųjų narkotikų vartojimas, niekas dabar to negali ginčyti, nes tik  individas turi teisę nustatyti, kas prasminga, o kas neturi prasmės. Tai akivaizdi nesąmonė, tačiau tokios nesąmonės yra dažnas žmonijos istorijos reiškinys.

Šiandien kaip niekada gerai matosi, kad tautiškumas yra tikėjimo, o ne mokslinio įrodymo dalykas. Mokslu tikintys žmonės nebūtinai tiki Dievu ir tauta. Krikščionys patį tikėjimo reikalą supranta geriau, negu ateistai ir agnostikai. Lietuvių perėjimas nuo tikėjimo Dievu prie politinių ideologijų panašus į save pačią ryjančią gyvatę. Nesibaigiantis tautos modernizavimas kažkokiu iki galo nesuprantamu būdu virto tautą eliminuojančia jėga. Dabartinius Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėjimus valdo noras plėsti žinojimą ir gauti finansinį naujų politinių lūkesčių formuotojų palaikymą. Pradėję nuo lietuvių tautinio tapatumo puoselėjimo mokslininkai šiandien veikia priešinga – tautinės valstybės kritikos – kryptimi. Nuo tautos kultūrinio tapatumo puoselėjimo vis labiau pereinama prie niekatrosios giminės Lietuvos istorijos. Nuo perdėto tarpukario Lietuvos žmonių susižavėjimo tautine kultūra puolama prie jos vaidmens neigimo.

Paskutinius tris dešimtmečius Vakarų Europa pokomunistinį regioną moko užmiršti senuosius kultūrinius Vakarus. Pradėjusi nuo kultūrinio ir moralinio žmogaus atsitiesimo vilčių skatinimo, dabartinė Lietuvos valstybė vystosi link vis didesnės samprotavimų apie žmogaus moralinį tobulėjimą užmaršties.

Tautinė valstybė šiandien egzistuoja be ją įkvėpusių vilčių. Samprotavimai apie kilnesnę dvasinio gyvenimo formą atsidūrė nuošalyje. Prasidėjusi pažadais ugdyti ir šviesti žemiausius visuomenės sluoksnius Lietuvos valstybė pasidarė neutrali moralei. Prasidėjusi kaip dorovinio ugdymo programa, ji šiandien dorovę suvokia kaip neleistiną šališkumą. Modernioji Lietuvos valstybė atsirado iš krikščioniškos moralinio ugdymo tradicijos. Dabar reikalaujama valstybę atskirti nuo piliečių moralinių, religinių ir filosofinių įsitikinimų.

Žvelgiant dabarties akimis, tautinio atgimimo veikėjai buvo romantikai. Jie dėl savo romantiško nusiteikimo šalies modernizaciją įsuko į nesibaigiančią vilčių kaitaliojimo karuselę: „Visos kombinacijos įmanomos, vienintelis kombinavimo reikalavimas niekada nesiliauti kombinavus.“ Laikantis šio principo sunku prisiimti kokius nors tvirtus ir ilgalaikius įsipareigojimus. Tautinė valstybė pradeda veikti kaip save naikinanti jėga. Vardan modernizacijos ji atitrūksta nuo tautinį sąjūdį įkvėpusių idealų. Piliečiai darosi abejingi ne tik liaudies, bet ir elementaraus padorumo kultūrai. Bet kurią naujovę turi pakeisti dar naujesnis dalykas. Šalis per kelis dešimtmečius virto didele parduotuve, kur pridėjus užrašą „naujiena“ viskas parduodama greičiau. Tarpukario Lietuva buvo panaši į gimnaziją, o dabartinė – į prekybos centrą „Minimum“. Tai ne mūsų kaltė, o bendra raidos tendencija. Tačiau, kam tada Lietuva?

Bet kuris tautinis sąjūdis reikalauja tikėjimo. Jo dabartinė politinė filosofija statoma ant metafiziką neigiančių pamatų. Pagrindinės Lietuvos tautinės valstybės problemos šiandien sugrąžina prie proto ir tikėjimo santykio klausimo. Atidžiau įsižiūrėjus, tauta reikalauja tikėjimo, o ne mokslo pažangos. Tautinio atgimimo sąjūdžiai tik mėgdžioja religinius sąjūdžius, ir būtent tai sąlygojo palyginti ilgai išsilaikiusį įsitikinimą apie piliečių moralinio ugdymo būtinybę. Visų šalių nacionalistai iš pradžių siekė religinio mąstymo tradicijų palaikymo. Jie kartu rūpinosi žmogaus dvasiniu ugdymu. Praradusios ryšį su krikščionybe, moderniosios tautos neatlaiko modernizacijos iššūkių. Religijai atsidūrus pakraštyje, tikėjimas tauta pradeda gęsti.  Nereikia budinti visiems atgrasaus tarpukario vokiško stiliaus nacionalizmo, tačiau būtina prisiminti, kad tauta nėra mechanizmas, kurį galima užvesti, pagreitinti ir suremontuoti valdžios pinigais.

Kultūriniai laimėjimai, ekonominė ir karinė galia yra svarbūs tautos išlikimo aspektai, tačiau ne jie formuoja moralinius tautinės ištikimybės pagrindus. Tik metafizika ir teologija gali kalbėti apie kažką absoliutaus.  Tautinė ištikimybė savo struktūra artima religinio, o ne mokslinio mąstymo tradicijoms. Praradusi absoliučius orientyrus, tautinė valstybė praranda prasmę. Ekonominiai, techniniai, sportiniai ir politiniai tautos laimėjimai nepajėgūs ištaisyti moralinės ištikimybės nuosmukio. Religijai ir tautiniams sąjūdžiams vienodai būdinga  „neturėk kitų dievų“ taisyklė. Valstybė jautriai reaguoja į bet kokias piliečių moralinės ir kultūrinės savivokos permainas. Pasikeitus šeimos, santuokos, draugystės ir giminystės ryšiams, neišvengiamai keičiasi pilietinių ryšių pobūdis. Tautinės valstybės šalininkai negali rūpintis vien tik politika, bet turi rimtai galvoti apie piliečių moralinio ir kultūrinio ugdymo uždavinius. Tačiau to neleidžia daryti liberalios valstybės neutralumas ir atsiribojimas nuo moralės.

Mokslininkams būdingas siekis pašalinti teologinį mąstymą, pagrįstą pasaulio tikslų ir prigimties ieškojimais, konfliktuoja su tautine valstybe. Tarpukario Lietuvoje nenutilo kalbos apie lietuvių tautos pašaukimą. Juo labiau įsigalėjo mokslinis mąstymas, juo mažiau vietos liko šioms kalboms. Norėdami išlikti, tautiniai sąjūdžiai dabar turi formuoti nuo mokslo nepriklausomas moralinio mąstymo salas, tačiau tai dar viena utopija ir neįgyvendinamas uždavinys. Mokslas įmontuotas į pačią tautinių sąjūdžių prigimtį, ir be jo jie negali išlikti. Šiuo atveju ir vėl susiduriame su paradoksu – tautos ateitis priklauso nuo ją griaunančio kultūrinio veiksnio. Tam tikrame tautinių sąjūdžių istorijos etape mokslas pradeda veikti kaip tautą griaunantis veiksnys. Friedrichas Nietzsche klausė, ar žmogui neįmanoma duoti dvejopų smegenų, „…Tarsi dvi smegenų kameras: vieną mokslui, o kitą ne mokslui priimti, jos turi būti greta…“. Šis Nietzschės sumanymas neįgyvendinamas, ir todėl toliau veikia tik viena smegenų kamera.

Tautinių valstybių piliečiai šiandien iš įpratimo kalba apie solidarumą. Didėja suvokimas, jog tai saviapgaulė ir melas. Kiekvienos tautinės šventės metu kalbama apie bendrystę, tačiau tai tik gražūs žodžiai. Tautos bendrumas yra didelė saviapgaulė, kurios įtvirtinimui ministerijos samdo apmokamus viešųjų ryšių specialistus. Sukurta daug politinio bendrumo manifestacijų, tačiau žmonės vis labiau darosi vienas kitam svetimi. Ne visiškai, aišku, nes toliau turi tėvus, brolius ir seseris, tačiau jeigu koks nors darbo kolektyvas dar nesusipjovė, tai toks pat stebuklas, kaip vyšnios pražydėjimas žiemą. Net Bažnyčioje lietuviai atlieka tik būtinas kulto priedermes. Didysis Lietuvos Katalikų Bažnyčios paradoksas – katalikai turėtų džiaugtis savo  mažuma, tačiau jie ieško daugumos, tarytum būtų nevyriausybinė organizacija, o ne bendruomenė.

Ten, kur kalbama apie viltį žmogiškas nerimas visada sumišęs su numatomo didelio džiaugsmo laukimu. Net sovietiniai komunistai vaizdavo jaučiantys artėjančios komunizmo epochos džiaugsmą. Jų viltys žlugo, nes lietuviams reikėjo laisvės, pilnų parduotuvių lentynų ir kelionių į užsienį. Tautinio atgimimo sąjūdžio viltys taip pat žlunga, nes parduotuves taip pat galima užpildyti be tautos. Kiekvienas lietuvis dabar turi savo nuomonę ir viltį. Visiškai nebeaišku, kas yra mus visus siejanti viltis. Didžiausia lietuvių problema dabar yra tikėjimo kažkuo daugiau negu šis laikinas pasaulis praradimas. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, NATO ir kitas organizacijas, tačiau tai nesukuria tikėjimo. Lietuviai neatsitiktinai dabar net krepšinį vadina religija. Prieš šimtą ir daugiau metų krikščionybė leido suprasti, kuo tikras tikėjimas skiriasi nuo surogato. Dabar žodį „tikėjimas“ galima pridurti prie bet kurio netikėtai patikusio dalyko.

Šiandien lietuviai turi daug priežasčių pulti į neviltį. Paaiškėjo, kad jų sukurta tauta ir valstybė yra gyvenimo atsitiktinumai.  Tai neįveikiama žmogiškosios egzistencijos neviltis. Tik Dievo transcendencija gali būti vilties pagrindas. Krikščionys žino, ar bent jau dar visai neseniai  žinojo, kad nepataisomai sugedusios sielos gali patekti į pačią beviltiškiausią vietą pasaulyje – pragarą.

Artėjančios tautinės valstybės griuvimo akivaizdoje būtina prisiminti šią už bet ką baisiausią vietą. Krikščionybė nėra pramogai sukurta religija, kaip dažnai vaizduojama, bet apima ir tokį šiuolaikinėms žmonių sieloms sunkiai suprantamą dalyką kaip pragaras. Krikščionys gyvena viltimi į jį nepatekti. Jie gali prarasti tautą ir valstybę, tačiau blogiausias dalykas atsidurti pragare, kuris reiškia visišką ir nepataisomą žmogaus ryšio su Dievu praradimą. Šiandien tuo nesirūpinama ir net kalbėti apie tai „pažangių“ žmonių kompanijoje yra nepadoru. Be atskiro Seimo balsavimo lietuviai panaikino vieną seniausių žmonijos institucijų.

Remiantis krikščionybe, mūsų dabartiniai politiniai ir kiti gyvenimo įvykiai yra tik pasiruošimas tikrajam gyvenimui. Tikintieji žino, kad jų likimas nėra jų pačių rankose, kaip sako dabartiniai išminčiai.  Žmogaus gyvenimas yra daug labiau komplikuotas, negu politinės  permainos. Vieną dieną net pačių pažangiausių pažiūrų Lietuvos piliečiai nustoja būti pažangesni už jų po Žalgirio mūšio ar po 1863 sukilimo mirusius giminaičius. Apaštalas Paulius apie tai kalba aiškiai: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties“ (1Tes 4:13). Moderniųjų tautų pažangos lenktynės baigiasi netikėtai – seniai mirusių susilyginimu su dabar mirštančiais. Kol lietuviai buvo Krikščionijos dalis, jie buvo kažkas daugiau, negu savo pačių pramanas ir įsivaizduojama bendruomenė.

Būti krikščioniu yra prasmingiau, negu kokios nors politinės ideologijos išpažintoju. Ideologija visada siūlo apgaulingą viltį. Krikščionys neturi pergyventi dėl statistinio jų tikėjimą išpažįstančių žmonių mažėjimo, nes jie visada yra geriausi ateities prognozuotojai – viskas nesibaigia mirtimi.

Tai mūsų laikų žmonėms labiausiai svetimas požiūris, kurį net krikščionys pradeda nutylėti. Kadangi didesnė šio straipsnio dalis buvo skirta lietuvių politinių vilčių ateičiai žlugimui aptarti, galima nurodyti pagrindinę šio dalyko priežastį – istorija niekada neteikia vilties. Ten, kur susilpnėja krikščionybės vaidmuo, ją pakeičia ideologizuotos utopijos ir fantazijos. Ankstesnių laikų krikščionys savo mintis ir darbus kreipė į pasaulį po jo pabaigos.  Dabar tai daroma vis mažiau.

Daugybė faktų rodo, kad žmonės patys nutarė sunaikinti civilizaciją. Jie tai daro savo ideologijomis, utopijomis, politinėmis kalbomis ir didėjančia neviltimi.

Jeigu neišliksime lietuviais, o tai nėra garantuotas dalykas, turime bent jau viltį išgelbėti savo sielas. Tai vienintelė amžina viltis, nors šiandien ji dažniausiai suvokiama kaip nieko vertas dalykas.  Į praeitį traukiasi apie Dievą ir amžinybę galvojusi lietuvių tauta. Šalia Lietuvoje įvairiausiose pakampėse besiveisiančių musių rūšių netikėtai gali atsirasti į jas besilygiuojantys pažangūs žmonės. Kaip savo darbe apie Hegelį pranašauja Alexandre Kojeve, meno kūriniai bus kuriami, kaip paukščiai suka lizdus arba vorai pina tinklus, žmonių koncertai pasidarys panašūs į vasarinį varlių kurkimą ir cikadų svirpimą, o jų meilė bus panaši į gyvūnų kergimą. Kartu su tuo ateis filosofijos pabaiga. Filosofinės diskusijos nesiskirs nuo bičių dūzgimo. Po ilgų ir kankinančių pastangų sukurti dvasios imperiją Vakarai artėja prie didelio nusivylimo. Norėtųsi manyti, kad Kojeve klydo, tačiau daug požymių rodo, kad jis gali būti teisus.

JŠ pagal www.krikscioniuprofsajunga.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

“Tyčinis vandalizmas”. Meno mylėtojai pasipiktinę planais pakeisti Notre Dame katedros vitražus!

2019 m. gaisro apgadintoje Notre-Dame katedroje šalinami nuostoliai ir atliekami darbai, kuriais siekiama atkurti bažnyčios tinkamumą naudoti. Deja – pavidalas, kuriuo gotikos perlas atgims iš liepsnų, iliustruoja civilizacinį atstumą tarp jos statytojų ir amžininkų.

Gruodį sužinojome apie pasibaisėtinus pastato atnaujinimo pagal “laiko dvasią” planus – kaip skelbia žiniasklaida, vienas iš jų elementų taip pat turėtų būti senųjų katedros vitražų pašalinimas. Nors šie nuostabūs meno kūriniai išgyveno gaisrą, juos ketinama pakeisti “šiuolaikiniais”.

Kalbama apie puošnius vienos iš šoninių koplyčių langus. Paryžiaus arkivyskupas dar praėjusiais metais pranešė Emanueliui Makronui, kad nori, jog 6 vitražai būtų pakeisti šiuolaikiniais.

“Arkivyskupas Ulrichas pasisako už vitražus, kurie bus neabejotinai šiuolaikiško stiliaus, bet kartu ir figūriniai, išsaugant dalį tradicinio krikščioniškojo meno – kontempliuojančias figūras ir veidus, – kaip jis sakė”, – sužinome iš anglų kalba leidžiamo portalo.

Vos praėjusį mėnesį Prancūzijos prezidentas paskelbė, kad pritarė sostinės vyskupijos ordinaro pageidavimui, ir paskelbė konkurso pradžią. Nauji vitražai turi būti pažymėti “XXI a. ženklu”…..

Pasak ncregister.com, planai pakeisti XIX a. vitražus sukėlė tradicinio meno mylėtojų pasipiktinimą. Žurnalo “La Tribune de l’art” bendruomenės sukurta peticija. surinko 130 000 žmonių palaikymą, prašydama atsisakyti sumanymo pristatyti šiuolaikinius vitražus.

Žurnalo įkūrėjas, meno kritikas Didjė Rykneris (Didier Rykner) interviu savaitraščiui “Famille chrétienne” pasiūlymą keisti langų ornamentus pavadino “sąmoningu vandalizmu”.

Arkivyskupas Laurentas Ulrichas “siūlo skelbti konkursą šiuolaikiniams menininkams. Laimėjęs darbas pakeistų XIX a. pirmtakus”, – rašoma interneto svetainėje europeanconservative.com. Kaip priduria žiniasklaidos priemonė, dvasininkas nori, kad buvusios dekoracijos būtų patalpintos dar tik statomame katedros muziejuje.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Peru priimtas įstatymas, kuriuo negimę vaikai pripažįstami žmonėmis!

Naujajame Peru įstatyme nustatyta, kad gyvybė prasideda nuo pradėjimo, ir pripažįstama, kad įsčiose esantį vaiką saugo įstatymas.

Nepaisant nesėkmių, judėjimas už gyvybę Pietų Amerikoje ir toliau pasiekia reikšmingų pergalių kovoje už tai, kad būtų įgyvendinti ir įtvirtinti įstatymai, saugantys negimusius vaikus įsčiose nuo abortų.

Pavyzdžiui, Peru neseniai sulaukė kritikos dėl savo už gyvybę pasisakančių įstatymų, o praėjusį mėnesį “Open Democracy” paskelbė pranešimą “Kaip Peru feministės rizikuoja savo saugumu, kad padėtų moterims gauti abortą”, kuriame teigiama, kad “beveik visiškas abortų draudimas šalyje verčia moteris ir mergaites kreiptis į juodąją rinką dėl nėštumo nutraukimo”.

Ši propagandos linija, kad jei abortai bus draudžiami, moterys mirs, yra stipri, tačiau neseniai ją paneigė daktaras Calumas Milleris, kuris sausio mėn. žurnale “National Review” paskelbė pranešimą, kuriame pastebėjo, kad “Abortų legalizavimas neapsaugo moterų nuo mirties nuo abortų”. Jo tyrimą verta perskaityti tiems, kurie nori sužinoti, kaip paneigti šį paplitusį argumentą.

Tačiau Peru imasi tolesnių veiksmų, kad apsaugotų dar negimusius vaikus. Lapkričio 9 d. Peru Kongresas patvirtino Įstatymą Nr. 785, kuriuo nustatoma, kad gyvybė prasideda nuo pradėjimo, ir pripažįstama, kad įsčiose esantis vaikas yra saugomas įstatymo. Kaip pažymima viename pranešime, vyriausybė nustatė, kad “tiek gimęs, tiek negimęs vaikas turi savo tapatybę, įskaitant unikalią ir nepakartojamą genetinę tapatybę ir nuo motinos nepriklausomą asmenybę”.

Įstatymu nepanaikinamas Baudžiamojo kodekso 119 straipsnis, leidžiantis abortą, jei kyla pavojus motinos gyvybei, tačiau nurodoma, kad “bet kuris vaikas iki gimimo turi teisę į orumą, gyvybę ir neliečiamybę, kaip ir bet kuris kitas žmogus”. Įstatymą prieš dvejus metus pasiūlė konservatyvios partijos “Renovación Popular” kongresmenė Milagros Aguayo, o praėjusių metų balandį jis buvo patvirtintas.

Po kelių vykdomosios valdžios pakeitimų įstatymas Nr. 785, dar vadinamas “Įstatymu, pripažįstančiu teises į pradėtus kūdikius”, buvo priimtas 72 balsais prieš 26 ir 6 susilaikius. Kaip ir Hondūro įstatymas “Skydas prieš abortus”, šis įstatymas neįtvirtina naujų teisių, tačiau sustiprina Peru gyvybę ginančią tvarką nuo abortų aktyvistų išpuolių.

“Šio įstatymo tikslas – sukurti normą, kurioje būtų aiškiai ir aiškiai pripažįstamos konstitucinės teisės, suteiktos įsivaizduojamam žmogui, kaip nustatyta mūsų Magna Carta 2 straipsnyje, pradedant teisės į gyvybę, iš kurios kyla visos kitos teisės, pripažinimu”, – sakoma Peru Kongreso atstovų spaudai pareiškime.

Už gyvybę pasisakantys politikai daugelyje šalių pripažino, kad po abortų šalininkų pergalių tokiose šalyse kaip Meksika ir Argentina būtina užtikrinti, kad įstatymai už gyvybę būtų pakankamai tvirti, kad neleistų pasipriešinti teismų ir progresyvių politikų machinacijoms. (Tačiau Argentinoje ką tik buvo išrinktas griežtai prieš abortus nusistatęs prezidentas Javieras Milei, kuris nurodė, kad gali svarstyti galimybę surengti referendumą dėl abortų, kad persvarstytų jų legalizavimą.

Abortų aktyvistai manė, kad po Argentinos domino pradės kristi visame žemyne. Tačiau daugelis šalių, tarp jų Peru, Hondūras, Salvadoras, Gvatemala, Dominikos Respublika ir kitos, laikėsi visiškai priešingo požiūrio.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Karibų jūros regiono vyskupas atmetė palaiminimus homoseksualioms “poroms” ir kitiems, atsidūrusiems “nereguliariose situacijose”!

Kingstauno (Sent Vinsentas ir Grenadinai) vyskupas Gerardas County sakė, kad palaiminimai “nereguliarioms sąjungoms” nebus teikiami, tačiau turėtų būti teikiama “pastoracinė meilė”.

Kingstauno (Sent Vinsentas ir Grenadinai) vyskupas Gerardas M. Kaunietis pareiškė, kad jo vyskupijoje nebus teikiami palaiminimai poroms, esančioms “nereguliariose sąjungose”, įskaitant homoseksualų sąjungas.

Sausio 2 d. pareiškime, remdamasis gruodžio mėnesį Vatikano Tikėjimo doktrinos dikasterijos paskelbta deklaracija “Fiducia Supplicans”, leidžiančia laiminti tos pačios lyties “poras”, grafas rašė, kad “mes nešventinsime porų, esančių nereguliariose situacijose, įskaitant tos pačios lyties asmenų sąjungas”.

Vyskupas pažymėjo, kad palaiminimai turėtų būti teikiami kaip įprasta, prieš paskelbiant “Fiducia Supplicans”, ir kartu pripažino, kad “mes visada vykdome pastoracinį gailestingumą tarnaudami VISIEMS žmonėms”.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Keli Prancūzijos vyskupai reikalauja, kad kunigai negalėtų laiminti homoseksualių “porų”!

Bajonės vyskupas Marcas Aillet paskelbė pareiškimą, kuriame pabrėžė, kad kunigai gali laiminti tik pavienius asmenis. Tą patį pareiškė ir Rennes bažnytinė provincija, kuriai priklauso devynios vyskupijos. Tačiau beveik visi kiti Prancūzijos vyskupai tylėjo.

Prancūzijoje viena pirmųjų vyskupų reakcijų į gruodžio 18 d. deklaraciją “Fiducia Supplicans”, kuria Tikėjimo doktrinos dikasterijos (TDD) prefektas kardinolas Victoras Manuelis Fernandezas leido laiminti “nereguliarias” ir “tos pačios lyties asmenų poras” su visišku popiežiaus Pranciškaus pritarimu, buvo kritiška. Jis taip pat buvo netikėtas tiek, kiek beveik visi Prancūzijos vyskupai tylėjo.

Gruodžio 27 d. Bayonne vyskupas Marc Aillet paskelbė ilgą pareiškimą, kuriame aiškiai nurodė, kad ir tie, kurie pasisako už, ir tie, kurie pasisako prieš Fiducia Supplicans, “beveik vienbalsiai” mano, jog šis dokumentas yra “Bažnyčios homoseksualių santykių pripažinimas”. Jis suabejojo prieštaringiausiais dokumento aspektais ir paragino savo vyskupijos kunigus “geranoriškai” priimti visus tuos, kurie palaiko nereguliarius santykius, supažindinti juos su Dievo meile visiems žmonėms, taktiškai papasakoti jiems “tiesą, kurios Bažnyčia moko apie jų padėtį”, ir, jei paprašys, palaiminti juos. Tačiau kunigai turi juos laiminti tik individualiai, kviesdami atsiversti ir kviesdami prašyti “malonės, kurią Dievas suteikia visiems, kurie jos prašo, kad jų gyvenimas atitiktų Dievo valią”.

Sausio 1 d. Renno bažnytinė provincija, kuriai priklauso devynios Bretanės, Vandėjos ir Majeno vyskupijos, paskelbė trumpesnį Renno arkivyskupo Pierre’o d’Ornellaso ir kitų vyskupų pareiškimą, kuriame prieita prie tos pačios išvados: palaiminimai gali būti teikiami tik pavieniams asmenims, o ne pačioms “nereguliarioms poroms”.

Priešingai, Poitiers vyskupas Pascalis Wintzeris gruodžio 29 d. entuziastingai pagyrė “Fiducia Supplicans”. Jis netgi bandė paaiškinti “nereguliarios padėties” paminėjimą, kuris papiktino progresyvųjį Bažnyčios sparną ir pagrindinę žiniasklaidą, nes, anot jų, tai buvo būdas “marginalizuoti” joje esančius asmenis. Vyskupas Wintzeris primygtinai tvirtino, kad šis terminas yra grynai teisinis ir susijęs su teisiniais santuokos aspektais. “Tai aiškiai teisės, o ne jausmų, o juo labiau geros moralės klausimas”, – rašė jis.

Kalbėdamas apie “antrą kartą susituokusius” išsiskyrusius asmenis ir aktyvius homoseksualus, Wintzeris pridūrė: “Atverdama galimybę suteikti palaiminimą žmonėms, kurie priima tokius žmogiškus sprendimus, Katalikų Bažnyčia mano, kad Dievas jų nesmerkia ir nelaiko užkietėjusiais nusidėjėliais; ji renkasi būti Dievo pasiuntine, kuri “gerai kalba” apie šiuos žmones ir lydi jų santykius. Būtų veidmainystė daryti skirtumą tarp žmonių, į kuriuos žiūrima tik kaip į asmenis, ir to, kas lemia jų gyvenimą, šiuo atveju pasirinkimą gyventi kaip pora ar šeima.”

Vyskupo Wintzerio nuomone, “Fiducia Supplicans” aiškiai “lydi” “nereguliarių” ir “tos pačios lyties porų” gyvenimo būdą, ir jis kritikavo Afrikos vyskupų pasipriešinimą jos turiniui. “Homoseksualumas toli gražu nėra iškrypimas – iškrypimas yra psichinė liga arba moralinė yda – homoseksualumas yra faktas”, – teigė jis. Wintzeris taip pat paragino savo vyskupijos kunigus ir pasauliečius pastoracijos atstovus būti “kūrybingus”.

Kita vertus, Bajonės vyskupas Aillet kalbėjo apie daugelio tikinčiųjų, neseniai į religinę praktiką sugrįžusių žmonių ir kunigų, kurie stengiasi likti ištikimi Bažnyčios magisteriumui, “sutrikimą” ir “nesupratimą”. Protestuodamas, kad nori jiems parodyti, kaip “išlikti bendrystės su Apaštalų Sostu dvasioje”, jis “pagarbiai” patikslino, kad kai kuriuos deklaracijos punktus reikia “paaiškinti”.

Aptaręs pirmąją “Fiducia Supplicans” dalį, kurioje daug primenama apie tradicinį mokymą apie santuoką, Ailletas pareiškė “Trečiojoje deklaracijos dalyje slapta pereinama nuo galimybės palaiminti asmenį, nepriklausomai nuo jo padėties, prie palaiminimo, suteikiamo nereguliariai ar tos pačios lyties asmenų “porai”. Jis taip pat apgailestavo, kad kai kur, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Belgijoje, tokie palaiminimai jau teikiami, ir nuogąstavo, kad deklaracija tik paskatins tokią praktiką.

Dėl “pastoracinių” ir “liturginių” palaiminimų skirtumo, kurį kaip doktrinos plėtotę pateikė Fiducia Supplicans, vyskupas Aillet pabrėžė, kad tuometinės Tikėjimo mokslo kongregacijos 2021 m. responsume šie palaiminimai nebuvo laikomi “liturginiu kontekstu”, bet “sakramentiniu”, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo konteksto”, ir kad egzistuojantys palaiminimai, net ir teikiami tokioms grupėms kaip piligrimai ar katechetai, yra skirti atskiriems asmenims.

Tuomet jis patikslino: “Čia prieiname prie Fiducia upplicans deklaracijos naujumo, kuris glūdi ne galimybėje palaiminti vieną asmenį nereguliarioje ar homoseksualioje situacijoje, bet palaiminti du asmenis, kurie prisistato kaip “pora”. Todėl palaiminimo prašo “pora” kaip subjektas. Tačiau nors tekste atsargiai nevartojami terminai “sąjunga”, “partnerystė” ar “santykiai”, kuriuos ankstesnis Susirinkimas vartojo savo draudimui, jame nepateikiamas sąvokos “pora”, kuri čia tapo nauju palaiminimo objektu, apibrėžimas.”

Jis taip pat suabejojo, ar žodis “pora” vartojamas homoseksualų porai įvardyti: “Argi lytinis skirtumas nėra esminis poros konstitucijai? Tai antropologinis klausimas, kurį reikia išsiaiškinti, kad būtų išvengta painiavos ir dviprasmybių, nes jei pasaulis šią sąvoką išplėtė iki realijų, kurios neįeina į Kūrėjo sumanymą, argi magisterinis žodis neturėtų įgyti tam tikro terminijos griežtumo, kad kuo labiau atitiktų apreikštąją, antropologinę ir teologinę tiesą?”

Toliau jis priminė, kad homoseksualių santykių moralinis statusas yra “iš esmės netvarkingas”. “Suteikdami palaiminimą homoseksualų “porai”, o ne tik dviem asmenims, mes tarsi pritariame juos siejančiai homoseksualiai veiklai, net jei dar kartą aiškiai pabrėžiame, kad šios sąjungos negalima prilyginti santuokai”, – rašė jis. Šiuo klausimu vyskupas Aillet pacitavo Veritatis splendor, kuriame aiškiai nurodoma, kad tam tikri veiksmai yra “iš prigimties blogi”, kurie visada, “bet kokiomis aplinkybėmis” yra draudžiami, nors subjektyvioje plotmėje jų autoriai ne visada gali būti patraukti atsakomybėn. Vyskupas Aillet pažymėjo, kad Fiducia Supplicans “tyli apie konkrečią nuodėmę, būdingą šioms situacijoms”.

“Be to, patirtis rodo, kad nėra tikra, jog ši “besąlygiško” palaiminimo galimybė padeda atsiversti”, – sakė jis. Kunigai turėtų atsiliepti į savo “pranašišką” pareigą mokyti ir priminė, kad “Jėzus, rodydamas savo gailestingumą nusidėjėliams, visada ragino juos keisti savo gyvenimą”. Jis pridūrė, kad laiminant nereguliarias ar homoseksualias poras gali kilti “rizika priversti juos patikėti, kad jų sąjunga yra teisėtas jų kelionės etapas”.

Vyskupas Ailletas taip pat pažymėjo, kad “pastoracinis rūpinimasis” ir “doktrininis mokymas” neturėtų būti priešinami, ir priminė Jėzaus “bekompromisį” elgesį su fariziejų klausimu apie skyrybas. Visiems žmonėms pasakojant apie Dievo meilę – “kurios įrodymas yra tai, kad Kristus mirė ir prisikėlė už visus”, – taip pat būtina pasakoti apie “išganymo Evangelijos tiesą”, kuri apima kryžiaus pakėlimą ir sekimą paskui mūsų Viešpatį. Baigdamas jis pacitavo šventojo Pauliaus pamokymą: “Neprisitaikykite prie šio amžiaus, bet pasikeiskite atnaujindami savo protą, kad atpažintumėte, kokia yra Dievo valia, kas gera, malonu ir tobula”, ir priminė, kad neįmanoma padėti nusidėjėliams atrasti Dievo valią ir prisitaikyti prie jos “be kryžiaus”.

Vyskupo Marko Ailje (Marc Aillet) apgalvota ir išsami analizė sukėlė didelį LGBT asociacijų ir didžiosios žiniasklaidos atgarsį. SOS-Homofobija paprašė atšaukti jo tekstą arba bent jau “išvalyti” visas nuorodas į “atsivertimą”.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

2023 m. nuo abortų pasaulyje mirė 44,6 mln. žmonių – daugiau nei nuo bet kurios kitos mirties priežasties!

2023 m. penktus metus iš eilės abortai išliko pagrindine mirties priežastimi pasaulyje, nepaisant to, kad 2022 m. panaikinus Roe v. Wade sprendimą, Jungtinių Valstijų indėlis į šį skaičių sumažėjo.

Praėjusiais metais visoje planetoje buvo atlikta daugiau nei 44,6 mln. abortų, rodo “Worldometer” – nešališkas šaltinis, kuris realiuoju laiku stebi ir vertina statistinius duomenis įvairiais klausimais, remdamasis duomenimis iš tokių šaltinių kaip Jungtinės Tautos, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir kt.

Šis skaičius yra didesnis nei mirčių, susijusių su kitomis septyniomis mirties priežastimis – užkrečiamosiomis ligomis, vėžiu, rūkymu, alkoholio vartojimu, ŽIV/AIDS, kelių eismo įvykiais ir savižudybėmis – kartu sudėjus.

“Worldometer” nustatė, kad 2023 m. iš viso mirs daugiau nei 60,6 mln. žmonių”, – rašo “Christian Post”. “Tačiau į šį skaičių neįtraukti abortai kaip viena iš mirties formų. Jei abortai statistikoje būtų įskaičiuoti į mirčių skaičių, mirčių skaičius pernai būtų viršijęs 100 milijonų, o abortai sudarytų daugiau nei 40 % jų.”

JAV šiuo metu 14 valstijų draudžia visus arba didžiąją dalį abortų, o iki šiol turimi duomenys rodo, kad dabar įsigalioję už gyvybę pasisakantys įstatymai galėtų veiksmingai panaikinti apie 200 000 abortų per metus.

Reaguodami į tai, abortų sąjungininkai taiko įvairias taktikas, siekdami išsaugoti abortų “prieinamumą”, pavyzdžiui, įtvirtina “teises” į abortus valstijų konstitucijose, palengvina prieigą prie abortų tablečių, teisiškai apsaugo ir finansiškai remia tarpvalstybines keliones abortų tikslais, stato naujas abortų įstaigas prie gyvybę ginančių ir už abortus pasisakančių valstybių sienų ir paverčia liberalias valstybes prieglobsčiu tiems, kurie nori apeiti ar pažeisti už gyvybę labiau pasisakančių kaimyninių valstybių įstatymus.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Kardinolas Robertas Sarah: Dėkojame už nepritarimą “Fiducia supplicans”. Tai pasipriešinimas erezijai!

Buvęs Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos prefektas, knygos “Iš mūsų širdžių gelmių” bendraautorius su Benediktu XVI kardinolas Robertas Sarah padėkojo pasaulio vyskupams už pasipriešinimą kardinolo Victoro Manuelio Fernándezo doktrininei deklaracijai “Fiducia supplicans”.

“Noriu padėkoti vyskupų konferencijoms, kurios tarnavo tiesai, ypač Kamerūne, Čade ir Nigerijoje. Dalijuosi ir pats pritariu jų sprendimams ir pasipriešinimui deklaracijai Fiducia supplicans”, – rašė kardinolas portale X.com.

Kardinolas sakė, kad kyla pavojus, jog Bažnyčia susitelks į taikos pasaulyje ir laikino populiarumo siekį melo ir dviprasmybių sąskaita. “Melas, kompromisai ir sumaištis sukelia susiskaldymą, įtarimus ir karus tarp brolių”, – rašė jis. Tuo tarpu Kalėdas temdė būtent tokia sumaištis. Doktrininė deklaracija Fiducia supplicans, pasak jo, “savo aiškumo stoka dar labiau padidino sumaištį širdyse”.

Kardinolas Sarah rašė, kad negalima ginčytis su velniu, nes velnias stipresnis už mus, – jam reikia priešintis Dievo žodžiu. Vadovaudamasis šia logika, jis sakė, kad “mes nesileidžiame į diskusiją su Fiducia supplicans deklaracija ar įvairiais jos taikymais”. “Tiesiog atsakome Dievo žodžiu, Magisteriumu ir tradiciniu Bažnyčios mokymu”. Toliau kardinolas citavo Šventąjį Raštą, Magisteriumą ir Katekizmą, pabrėždamas, kad homoseksualūs veiksmai yra rimtas sugedimas ir netvarka. “Bet koks pastoracinis požiūris, nesiremiantis šia objektyvia tiesa, lemia pirmojo gailestingumo darbo – tiesos – nesėkmę.

“Turiu padėkoti tiesai tarnaujančioms vyskupų konferencijoms, ypač Kamerūno, Čado, Nigerijos ir t. t. konferencijoms, kurių sprendimams ir tvirtam pasipriešinimui “Fiducia supplicans” deklaracijai pritariu ir pripažįstu kaip savo. Turime paraginti ir kitas nacionalines ar regionines vyskupų konferencijas bei kiekvieną vyskupą daryti tą patį. Taip elgdamiesi neprieštaraujame popiežiui Pranciškui, bet griežtai ir radikaliai pasisakome prieš ereziją, kuri rimtai kenkia Bažnyčiai, Kristaus Kūnui, nes prieštarauja katalikų tikėjimui ir Tradicijai”, – rašė kardinolas.

Kalbėdamas apie nusidėjėlių palaiminimą, jis pabrėžė, kad visada galima palaiminti žmogų, kuris pamažu atsigręžia į Dievą, nes maldos niekas neatmeta; tačiau niekada negalima pateisinti nuodėmės, jos struktūros ar net nuodėmės progos. Kietumo ir atsisakymo atgailauti atveju palaiminimas yra ne palaiminimas, bet įspėjimas.

Jis taip pat paragino visus Bažnyčioje būti ištikimus tiesai.

“Nuo mūsų, vyskupų, kunigų ir pakrikštytųjų, savo ruožtu priklauso liudyti tiesą. Jei nedrįstame būti ištikimi Dievo žodžiui, išduodame ne tik Jį, bet ir tuos, į kuriuos kreipiamės. Laisvė, kurią turime pasiūlyti homoseksualių santykių gyvenantiems žmonėms, remiasi Dievo žodžio tiesa”, – rašė hierarchas.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Vokiečių teologas: Fiducia Supplicans prieštarauja Šventajam Raštui ir stumia Bažnyčią į “laisvąjį kritimą”!

Hubertas Windischas prisijungė prie didėjančios katalikų mokslininkų, viešai pasmerkusių “Fiducia Supplicans” – heterodoksinį dokumentą, kuriuo tam tikromis sąlygomis leidžiama “palaiminti” tos pačios lyties poras, grupės.

Vokiečių teologijos profesorius pareiškė, kad prieštaringai vertinama Vatikano deklaracija Fiducia Supplicans “reiškia precedento neturintį Vatikano ištvirkimo didėjimą” ir yra “atitrūkimas nuo Šventojo Rašto bei Tradicijos”.

Katalikų pastoracinės teologijos profesorius emeritas Hubertas Windischas, anksčiau dirbęs Freiburgo universitete Vokietijoje, pareiškime rašė, kad Fiducia Supplicans “yra ir žalinga, ir gėdinga” ir reiškia “atitrūkimą nuo Šventojo Rašto bei Bažnyčios Tradicijos ir stumia Katalikų Bažnyčią į laisvąjį kritimą”.

Jis teigė, kad “visame laiške jaučiamas sofistinis (jėzuitiškas?) požiūris, kuris jau buvo smulkiai įpakuotas Amoris Laetitia, būtent kaip “taip” tampa “ne”, o “ne” – “taip”, visiškai priešingai Viešpaties žodžiams Mt 5, 37″.

“Deklaracija yra žalinga, nes šis laiškas bus skaitomas ir tvarkomas socialinėje visuomenėje ir parapijose kaip nereguliarių situacijų įteisinimas”, – teigė Windischas.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Vengrijos vyskupas ragina kunigus nešventinti homoseksualių “porų!

“Vadovaudamasis Vengrijos katalikų vyskupų konferencijos sprendimu, raginu Szombathely vyskupijos klebonus neteikti palaiminimų tos pačios lyties poroms”, – rašė vyskupas János Székely.

Vengrijos Szombathely vyskupas Jánosas Székely paskelbė pareiškimą, kuriame paragino savo vyskupijos kunigus neteikti palaiminimų homoseksualioms “poroms”.

“Kai tos pačios lyties pora prašo palaiminimo, būtent prašydami kartu jie išreiškia savo troškimą gauti Dievo palaiminimą ir Bažnyčios moralinį pritarimą jų santykiams, jų gyvenimo sprendimui. Iškreiptume Kristaus Evangeliją ir nepaisytume savo pastoracinės pareigos tokios poros atžvilgiu, jei ją palaimintume”, – gruodžio 28 d. rašė Székely.

“Todėl, vadovaudamasis Vengrijos katalikų vyskupų konferencijos sprendimu, raginu Szombathely vyskupijos klebonus neteikti palaiminimų tos pačios lyties poroms. Su didele meile ir pagarba priimame savo brolius ir seseris, jaučiančius potraukį tai pačiai lyčiai, tačiau nepritariame jų neteisingiems gyvenimo sprendimams. Priešingai, turėtume padėti jiems eiti gyvenimo keliu pagal Kristaus Evangeliją. Taip elgdamiesi būsime tikri, autentiški jų ganytojai ir broliai”, – pridūrė vyskupas.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Togo vyskupai liepė kunigams susilaikyti nuo homoseksualių “porų” laiminimo!

Savo pareiškime Togo vyskupai citavo paties popiežiaus Pranciškaus žodžius, pasakytus praėjusių metų liepos mėnesį, kai jis sakė, kad “neleistinos apeigos ir maldos, galinčios supainioti tai, kas sudaro santuoką”.

Vakarų Afrikoje esančio Togo katalikų vyskupai paskelbė pareiškimą, kuriame šalies kunigai raginami nešventinti homoseksualių “porų”.

Savo pareiškime Togo vyskupai kaip priežastį, dėl kurios jie negali atlikti homoseksualių “porų” palaiminimų, nurodė paties popiežiaus Pranciškaus žodžius, pasakytus praėjusių metų liepą, taip užsimindami apie prieštaravimą tarp to, ką Pranciškus sakė liepą, ir to, ką gruodžio 18 d. paskelbė Vatikanas, paskelbęs Fiducia Supplicans.

“2023 m. liepos 11 d. atsakyme dviejų kardinolų dubiacijai popiežius Pranciškus rašė: “Neleistinos apeigos ir maldos, galinčios supainioti tai, kas sudaro santuoką, būtent “išskirtinę, stabilią ir neišardomą vyro ir moters sąjungą, natūraliai atvirą vaikų gimdymui”, su tuo, kas jai prieštarauja. Dėl šios priežasties, kalbant apie homoseksualių porų palaiminimą, Togo vyskupai nurodo kunigams nuo to susilaikyti”, – rašoma gruodžio 20 d. vyskupų pareiškime.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Tradicinė redemptoristų bendruomenė pasisako prieš homoseksualių “porų” palaiminimą!

Mes turime mylėti nusidėjėlį, ir mes nuoširdžiausiai mylime nusidėjėlius, tačiau turime nekęsti nuodėmės ir laikytis nuolatinio ir nekintamo Bažnyčios mokymo tiek tikėjimo, tiek moralės srityje, – rašė Švenčiausiojo Atpirkėjo sūnų kongregacija.

Švenčiausiojo Atpirkėjo sūnų kongregacija paskelbė pareiškimą, kuriame apgailestauja dėl neseniai paskelbtos Vatikano deklaracijos, suteikiančios kunigams leidimą laiminti homoseksualias “poras”, prieštaraujančios nekintamam Katalikų Bažnyčios mokymui.

“Švenčiausiojo Atpirkėjo sūnų kongregacija palaiko kardinolą Miulerį, Malavio, Kazachstano, Zambijos ir Nigerijos vyskupus, arkivyskupą Vigano, vyskupą Stricklandą ir visus vyskupus, kunigus bei tikinčiuosius, kurie pripažįsta, kad kunigų palaiminimas “nereguliarių santykių” porų ir “homoseksualių porų” palaiminimas prieštarauja katalikų tikėjimui ir moralei; prieštarauja pastarųjų dviejų tūkstančių metų Bažnyčios mokymui; ir jam turime priešintis mes ir visi katalikai”, – gruodžio 22 d. rašė kongregacija po to, kai Vatikanas gruodžio 18 d. paskelbė “Fiducia Supplicans”.

“Turime mylėti nusidėjėlį, ir mes nuoširdžiausiai mylime nusidėjėlius, tačiau turime nekęsti nuodėmės ir laikytis nuolatinio ir nekintamo Bažnyčios mokymo tiek tikėjimo, tiek moralės srityje. Bažnyčioje yra vietos visiems. Jėzus mus visus suvienija su savimi, nuplaudamas mus savo brangiuoju Krauju per Išpažinties sakramentą. Šiuo sakramentu gauname tiesos ir gailestingumo, taikos ir tikros meilės palaiminimą”, – pridūrė susirinkusieji.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Kitas episkopatas prieš “Fiducia supplicans”. Angolos vyskupai uždraudė laiminti homoseksualus!

Angolos bei San Tomė ir Prinsipės vyskupų konferencija (CEAST) išreiškė “sumišimą” dėl 2023 m. gruodžio 18 d. Vatikano Tikėjimo doktrinos dikasterijos paskelbtos deklaracijos “Fiducia supplicans” dėl palaiminimų pastoracinės reikšmės. Ji patikslino, kad šis dokumentas nebus įgyvendinamas šiose šalyse dėl tos pačios lyties porų palaiminimo.

CEAST vyskupai paaiškino, kad jie nepritaria “Fiducia supplicans” įvestiems neformaliems palaiminimams homoseksualioms poroms, ir paskelbė, kad jie nebus teikiami nė vienoje iš šių šalių.

“Toks veiksmas sukeltų didžiulį skandalą ir sumaištį tarp tikinčiųjų. Neformalūs palaiminimai nereguliarioms tos pačios lyties poroms (…) mūsų kultūriniame ir bažnytiniame kontekste sukeltų didžiulį skandalą ir sumaištį tarp tikinčiųjų. Būtent dėl šios priežasties nusprendėme, kad tai neturėtų būti vykdoma Angoloje ir San Tomė ir Prinsipėje”. – nurodė vyskupai išplatintame pareiškime.

Pasak buvusių Portugalijos kolonijų hierarchų, užuot “laiminę tos pačios lyties poras”, jie rekomenduoja vietos kunigams homoseksualų atžvilgiu taikyti Vatikano Tikėjimo doktrinos kongregacijos 2021 m. vasario 22 d. pateiktą atsakymą šiuo klausimu. Laiške, pridūrė jie, yra raginimas “su pastoracine meile lydėti šiose sudėtingose situacijose gyvenančius tikinčiuosius”. 2021 m. Susirinkimo dokumente Vokietijos vyskupams uždrausta teikti tokius palaiminimus, nes “Bažnyčiai neleidžiama prašyti Dievo palaiminti nuodėmę”.

Fiducia supplicans – tai 2023 m. gruodį paskelbtas Tikėjimo mokymo ir tikėjimo dikasterijos dokumentas, leidžiantis laiminti nereguliarius santykius turinčių žmonių ir tos pačios lyties asmenų poras. Kritikai atkreipia dėmesį, kad nors dokumentas neįveda doktrininių pakeitimų, jis atveria galimybę patvirtinti kvazi-ritualines palaiminimų formules, dėl kurių ateityje Katalikų Bažnyčia gali palaiminti nereguliariose situacijose esančias poras ir homoseksualias poras liturgijos kontekste, t. y. tiesiogiai patvirtinti Dievo įstatymui prieštaraujančias sąjungas.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Žiniasklaida: per Pranciškaus gimtadienį žaibas trenkė į šventojo Petro statulą. Įspėjimas dėl “Fiducia Supplicans”?

Gruodžio 17 d., Jorge Mario Bergoglio gimtadienio dieną, žaibas trenkė į šventojo Petro statulą ant bažnyčios Argentinos sostinėje Buenos Airėse, kur Bergoglio daug metų buvo arkivyskupas, pranešė Lotynų Amerikos žiniasklaida. 

Nuo smūgio statula neteko aureolės ir raktų. Kitą dieną Pranciškus pasirašė deklaraciją Fiducia supplicans, įvedančią palaiminimus tos pačios lyties poroms.

Žinią apie Šventojo Petro statulos sunaikinimą pranešė Kolumbijos radijas “Rosa Mistica”, paskelbdamas nuotrauką. Teigiama, kad nuotrauką radijui atsiuntė argentinietis kunigas Justo Lo Feudo.

Buvo teigiama, kad žaibas trenkė į šventojo Petro statulą Buenos Airėse esančioje Rožinio Dievo Motinos šventovėje (Nuestra Señora del Rosario de San Nicolás).

Šioje bažnyčioje yra Dievo Motinos statula, siejama su privačiais apsireiškimais, kuriuos 2016 m. šios vietos vyskupas pripažino antgamtiniais.

Iš pradžių statula turėjo aureolę, o Petras dešinėje rankoje laikė raktą, kairėje – pastoralą. Kaip matyti iš nuotraukos, po smūgio nei aureolės, nei rakto nėra. Raktai buvo nuplėšti kartu su dešine ranka.

Įvykį komentavę interneto vartotojai priminė, kad žaibas į Šventojo Petro bazilikos kupolą trenkė tą pačią naktį, kai popiežius Benediktas XVI paskelbė apie ketinimą atsistatydinti iš pareigų.

Šventovės vadovybė šio klausimo nesureikšmino. Jos nepranešė apie įvykį savo žiniasklaidoje, o pasak tinklaraštininko Ronaldo L. Conte’o, katalikų teologo ir biblisto, jie neatsakė į pateiktus klausimus šiuo klausimu.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Kenijos vyskupas uždraudė laiminti tos pačios lyties “poras”!

“Draudžiu visiems Wote katalikų vyskupijos kunigams laiminti nereguliarias poras arba tos pačios lyties poras”, – rašė Paul Kariuki Njiru, pirmasis naujai įsteigtos Wote vyskupijos Kenijoje vyskupas.

Wote, Kenija (LifeSiteNews) – Paul Kariuki Njiru, pirmasis naujai sukurtos Wote vyskupijos Kenijoje vyskupas, uždraudė visiems savo vyskupijos dvasininkams laiminti tos pačios lyties “poras” ir paragino katalikus “visiškai atmesti” neseniai priimtą Vatikano dokumentą, kuriame pritariama tokiems palaiminimams.

“Tikėjimo doktrinos dikasterijos deklaraciją “FIDUCIA SUPPLICANS” reikia visiškai atmesti, o mes ištikimai laikomės Evangelijos mokymo ir katalikų tradicijos mokymo apie santuoką ir lytiškumą”, – gruodžio 27 d. laiške sakė Kariuki.

“Kadangi šis pareiškimas visiškai prieštarauja tam, ką pats popiežius Pranciškus 2021 m. patvirtino dėl tos pačios lyties asmenų sąjungų – kurios jokiu būdu negali būti laiminamos, nes Bažnyčia negali prašyti Dievo palaiminti nuodėmės – šiuo pareiškimu uždraudžiu visiems Wote katalikų vyskupijos kunigams laiminti nereguliarias poras arba tos pačios lyties asmenų poras”, – pridūrė Kariuki.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Kardinolas Mülleris: Europoje, Kanadoje ar JAV Jėzus šiandien sėdėtų kalėjime!

Šiandien Jėzus būtų kalėjime, nes kalbėjo tiesą apie vyro ir moters santuoką, – sakė kardinolas Gerhardas Miuleris (Gerhard Müller).

Buvęs Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Gerhardas Ludwigas Mülleris davė interviu GBNews, kuriame, be kita ko, kalbėjo apie išsigimusią laisvės sampratą.

– Tikiu, kad Jėzus šiandien nebūtų pasmerktas vien dėl to, kad sakė esąs Mesijas. Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Europos šalyse jis būtų įkalintas už tai, kad kalbėjo apie vyro ir moters santuokos tiesą, – sakė violetinis kunigas.

Kardinolas taip pat komentavo sankcijas, kurios palietė kardinolą Raymondą Leo Burke’ą. Jis paragino popiežių būti pagarbesnį Bažnyčios vidaus diskusijose. Šventasis Tėvas turėtų kitus ganytojus laikyti savo broliais. Pasak kardinolo Miulerio, kardinolo Raymondo Burke’o, netekusio Romos buto ir Vatikano algos, nubaudimas prieštarauja Bažnyčios vertybėms.

– Vadinti [kritikus] popiežiaus priešais rodo nekrikščionišką dvasią, – sakė jis. – Popiežiaus padėtį Bažnyčioje lemia ne ideologija, pabrėžė jis.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Popiežiaus patarėjas, svarbiausias Afrikos kardinolas: “Fiducia supplicans” sukėlė šoką ir susierzinimą!

Kinšasos (Kongas) arkivyskupas ir popiežiaus Pranciškaus patarėjas kardinolas Firdolinas Ambongo laukia paaiškinimų dėl Tikėjimo doktrinos dikasterijos doktrininės deklaracijos “Fiducia supplicans”, leidžiančios laiminti homoseksualias poras. Apie tai purpuratas kalbėjo interviu Vatikano radijui.

Kardinolas Fridolinas Ambongo yra elitinės Kardinolų tarybos, kuri pataria popiežiui Pranciškui, narys. Paskelbus doktrininę deklaraciją Fiducia supplicans, kardinolas Ambongo paragino visą Afriką parengti bendrą dokumentą, paaiškinantį šią deklaraciją. Kardinolas Ambongo yra Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo (SECAM) pirmininkas.

– Iškart po šio dokumento paskelbimo pasipylė įnirtinga, nusivylusi mūsų tikinčiųjų reakcija. Aš pats gavau daugybę tikinčiųjų žinučių, kuriose buvo klausiama, ar gali būti tiesa, kad šį dokumentą pasirašė Jo Šventenybė. Iš tiesų buvo daug, labai daug įsiūčio. Būdamas Afrikos vyskupų tarybos SECAM pirmininkas, iškart pastebėjau, kad įvairios vyskupų konferencijos ėmė skelbti paaiškinimus šiuo klausimu. Viskas vyko ta pačia kryptimi – dokumento atmetimo link”, – sakė jis. Todėl, pridūrė jis, pasiūlė parengti bendrą visos Afrikos aiškinimą.

Pasak kardinolo, teologiniu požiūriu dokumentui negalima nieko priekaištauti. Visiškai kitaip yra iš pastoracinės perspektyvos. “Žvelgiant iš tokios perspektyvos, dokumentas sukėlė daug nesusipratimų, nesusikalbėjimo ir šoko tarp tikinčiųjų”,- sakė jis.

Jis pridūrė, kad tikisi, jog netrukus galės pasikalbėti su atsakingais žmonėmis Romoje, kad galėtų gauti atitinkamus paaiškinimus.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Peru vyskupas López-Brea: tos pačios lyties porų palaiminimas prieštarauja Apreiškimui!

Peru vyskupas Rafaelis Escudero López-Brea paskelbė pareiškimą dėl Tikėjimo mokymo dikasterijos doktrininės deklaracijos “Fiducia supplicans”. Hierarchas uždraudė laiminti vadinamąsias nereguliarias ir homoseksualias poras, nurodydamas, kad tokie palaiminimai “tiesiogiai ir rimtai prieštarauja Dievo apreiškimui ir nepertraukiamai Katalikų Bažnyčios doktrinai bei praktikai”. Vyskupo įsakymas buvo pasirašytas 2024 m. sausio 2 d.

Vyskupas López-Brea nuo 2007 m. yra Moyobambos (Peru) teritorinis prelatas. Jis gimė 1962 m. Savo laišką jis adresavo prelatūros kunigams ir pasauliečiams. Vyskupas rašė, kad paskelbus Fiducia supplicans, jis kelias dienas skyrė maldai ir apmąstymams, norėdamas gerai parengti savo pareiškimą.

Vyskupas rašė, kad Fiducia supplicans įveda vadinamųjų nereguliariųjų porų ir tos pačios lyties porų palaiminimą, kartu – labai painiai – sakydamas, kad jų statusas nėra oficialiai patvirtintas. “Šis dokumentas kenkia Bažnyčios vienybei, nes tokie palaiminimai tiesiogiai ir rimtai prieštarauja Dievo apreiškimui ir nepertraukiamai Katalikų Bažnyčios tradicijai bei praktikai, įskaitant neseniai paskelbtą popiežiaus Pranciškaus magisteriumą”, – pažymėjo jis.

Hierarchas pažymėjo, kad deklaracijoje nėra jokių nuorodų į ankstesnį Bažnyčios mokymą. Jis priminė, kad dar 2021 m. Tikėjimo mokymo kongregacija aiškiai pasakė, kad Bažnyčia neturi ir negali turėti teisės laiminti homoseksualių asmenų sąjungų.

“Netaisyklingose situacijose esančių porų ir tos pačios lyties porų laiminimas yra sunkus piktnaudžiavimas šventuoju Dievo vardu”, – rašė jis, pabrėždamas, kad vis dėlto kalbama apie objektyviai nuodėmingus santykius – svetimavimą arba pagrįstus homoseksualiais veiksmais.

Jis priminė, kad pagal Bažnyčios mokymą, išreikštą, pavyzdžiui, Katekizme, homoseksualūs aktai yra netvarkingi ir prieštarauja prigimtiniam įstatymui. “Dievas niekada nepalaimina nuodėmės. Dievas neprieštarauja pats sau. Dievas mums nemeluoja. Todėl Dievas, kuris visada besąlygiškai myli nusidėjėlį, siekia, kad nusidėjėlis atgailautų, atsiverstų ir gyventų”. – rašė Peru vyskupas.

Hierarchas taip pat atkreipė dėmesį į “Fiducia supplicans” autoriaus kardinolo Victoro Manuelio Fernándezo idėją dėl naujos palaiminimo rūšies, vadinamojo pastoracinio palaiminimo, įvedimo. Vyskupas teigė, kad tai yra klaidinantis teiginys, nes kiekvienas palaiminimas yra to paties pobūdžio, nesvarbu, ar jis būtų teikiamas viešai liturgijoje, ar tarsi privačiai už liturgijos ribų. Logiškai neįmanoma atskirti vieno nuo kito.

Hierarchas pažymėjo, kad deklaracijoje nėra jokių nuorodų į ankstesnį Bažnyčios mokymą. Jis priminė, kad dar 2021 m. Tikėjimo mokymo kongregacija aiškiai pasakė, kad Bažnyčia neturi ir negali turėti teisės laiminti homoseksualių asmenų sąjungų.

“Netaisyklingose situacijose esančių porų ir tos pačios lyties porų laiminimas yra sunkus piktnaudžiavimas šventuoju Dievo vardu”, – rašė jis, pabrėždamas, kad vis dėlto kalbama apie objektyviai nuodėmingus santykius – svetimavimą arba pagrįstus homoseksualiais veiksmais.

Jis priminė, kad pagal Bažnyčios mokymą, išreikštą, pavyzdžiui, Katekizme, homoseksualūs aktai yra netvarkingi ir prieštarauja prigimtiniam įstatymui. “Dievas niekada nepalaimina nuodėmės. Dievas neprieštarauja pats sau. Dievas mums nemeluoja. Todėl Dievas, kuris visada besąlygiškai myli nusidėjėlį, siekia, kad nusidėjėlis atgailautų, atsiverstų ir gyventų”. – rašė Peru vyskupas.

Hierarchas taip pat atkreipė dėmesį į “Fiducia supplicans” autoriaus kardinolo Victoro Manuelio Fernándezo idėją dėl naujos palaiminimo rūšies, vadinamojo pastoracinio palaiminimo, įvedimo. Vyskupas teigė, kad tai yra klaidinantis teiginys, nes kiekvienas palaiminimas yra to paties pobūdžio, nesvarbu, ar jis būtų teikiamas viešai liturgijoje, ar tarsi privačiai už liturgijos ribų. Logiškai neįmanoma atskirti vieno nuo kito.

Jis priminė, kad palaiminimų problema kyla dėl to, kad ilgą laiką kai kurie vyskupai ir kunigai laimino nuodėmingus santykius, taip “darydami baisią šventvagystę”.

Galiausiai hierarchas pareiškė, kad Bažnyčia visada laimino ir tebegali laiminti vienišus žmones, net jei jie yra nusidėjėliai, tačiau niekada negali laiminti nuodėmingų santykių. Nusidėjėlius reikia kviesti atsiversti, kiekvienam siūlant šventąją išpažintį, o atsivertus – atleidimą ir šventąją Komuniją.

“Savo vyskupo šventimų dieną iškilmingai prisiekiau “grynai ir sąžiningai saugoti tikėjimo depozitą pagal Tradiciją, Bažnyčioje išsaugotą visada ir visur nuo apaštalų laikų”. Atsižvelgdamas į tai, įspėju Moyobambos prelatūros kunigus jokia forma neteikti palaiminimų nereguliarioms poroms ar homoseksualioms poroms”, – rašė jis.

Galiausiai jis paragino kunigus ir pasauliečius išlaikyti sūnišką vienybę su popiežiumi Pranciškumi, jo pirmtakais ir įpėdiniais.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Taip veikia “Fiducia supplicans”. Buvęs Naujojo Džersio gubernatorius pritaria homosantuokoms, nes “Bažnyčia keičiasi!

Krisas Kristis (Chris Christie), respublikonų kandidatas į prezidentus ir buvęs Naujojo Džersio gubernatorius, remdamas vadinamąsias homoseksualų santuokas, remiasi popiežiumi Pranciškumi.

Christie formaliai yra katalikas; viešame pareiškime jis teigė, kad nors anksčiau kritiškai vertino vadinamąsias homoseksualų santuokas, tačiau, paveiktas jaunų žmonių, pakeitė nuomonę. Dabar jis rėmėsi Šventojo Sosto dokumentu Fiducia supplicans, kuriame pristatoma homoseksualių porų palaiminimo galimybė.

– Popiežius Pranciškus leidžia laiminti vienalytes poras. Netgi Bažnyčia keičiasi, – sakė Christie per kalbą Naujajame Hampšyre. – Visuomenė pasikeitė. Šiandien žmonės priima kitokius dalykus nei tada, kai aš buvau jaunas, – pridūrė jis. – Aš nebeturiu tam jokių prieštaravimų. Manau, kad mane įtikino, – pabrėžė jis.

Chrisas Christie Naujojo Džersio gubernatoriumi buvo 2010-2018 m.; prieš tai, 2002-2008 m., jis buvo valstijos generalinis prokuroras.

Nuo 2013 m. daugelis liberalių katalikų, pasisakydami už LGBT judėjimą, remiasi popiežiumi Pranciškumi. Iki šiol jie galėjo remtis tik įvairiais “lėktuvo” pareiškimais. Dabar tai pasikeitė; Tikėjimo doktrinos dikasterijos dokumentą Fiducia supplicans progresyvieji sluoksniai sveikino kaip aiškų paramos homoseksualams gestą ir žingsnį link sodomijos pripažinimo.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Nairobio arkivyskupas uždraudė laiminti tos pačios lyties “poras”!

Visiems Nairobio arkivyskupijoje gyvenantiems ir tarnaujantiems dvasininkams draudžiama laiminti nereguliarius santykius, sąjungas ar tos pačios lyties poras, – teigiama gruodžio 23 d. paskelbtame viešame arkivyskupo Anyolo laiške.

Nairobio arkivyskupas metropolitas Philip Anyolo uždraudė visiems jo arkivyskupijos dvasininkams laiminti tos pačios lyties “poras”.

“Siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi Deklaracijoje patvirtintų pagrindinių doktrininių nuostatų ir Bažnyčios amžinojo mokymo apie santuoką, visiems Nairobio arkivyskupijoje gyvenantiems ir tarnaujantiems dvasininkams draudžiama laiminti nereguliarius santykius, sąjungas ar tos pačios lyties poras”, – teigiama gruodžio 23 d. paskelbtame viešame laiške Anyolo.

Anyolo tvirtino, kad “bet kokia tos pačios lyties asmenų sąjungų ir veiklos palaiminimo forma prieštarautų Dievo žodžiui, Bažnyčios mokymui, Afrikos kultūrinėms tradicijoms, mūsų tautų įstatymams ir būtų skandalinga tikintiesiems”. 

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Pasakykite savo vyskupui, kad jis uždraustų nuodėmingų sąjungų “palaiminimą” jūsų vyskupijoje!

Popiežius Pranciškus ir kardinolas Victoras Manuelis Fernándezas išleido dokumentą Fiducia supplicans, kuriuo leidžiama “laiminti nereguliariose situacijose esančias poras ir tos pačios lyties poras”, prieštaraujantį nekintamam katalikų mokymui, kad Bažnyčia negali laiminti nuodėmingų santykių.

Turime prašyti savo vyskupų uždrausti tokius “palaiminimus” savo vyskupijose, kad ši Dievo akyse bjaurastis neįsitvirtintų vietos lygmeniu.

Pažeidžiant dieviškąjį Apreiškimą ir nuolatinį Katalikų Bažnyčios magisterinį mokymą, deklaracija “Fiducia Supplicans” leidžia katalikų dvasininkams teikti “palaiminimus” tos pačios lyties poroms kartu su kardinolo ir popiežiaus išdėstytomis normomis.

Tačiau tokie santykiai negali gauti Dievo palaiminimo, nes jie susiję su objektyviai nuodėmingais veiksmais, prieštaraujančiais Dievo žodžiui.

Iš tiesų šventasis Paulius pirmajame laiške korintiečiams teigia, kad homoseksualūs veiksmai yra nuodėmingi, aiškindamas, kad “nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai” “nepaveldės Dievo karalystės”, bet, pasak jo laiško romiečiams, tie, kurie praktikuoja homoseksualumą, gaus “savo pačių asmenyje deramą bausmę už savo klaidą”.

Vadovaujant kardinolui Ratzingeriui 1986 m. Tikėjimo mokymo kongregacija (CDF) įspėjo vyskupus užtikrinti, kad jie ir bet kuri vyskupijos “pastoracinė programa” “aiškiai nurodytų, jog homoseksualūs santykiai yra amoralūs”:

“Tačiau norime aiškiai pasakyti, kad nukrypimas nuo Bažnyčios mokymo ar tylėjimas apie jį, siekiant teikti pastoracinę pagalbą, nėra nei rūpestingas, nei pastoracinis. Galiausiai pastoracinis gali būti tik tai, kas teisinga. Bažnyčios pozicijos nepaisymas neleidžia homoseksualiems vyrams ir moterims gauti rūpinimosi, kurio jiems reikia ir kurio jie nusipelno.

“Todėl ypatingas rūpestis ir pastoracinis dėmesys turėtų būti nukreiptas į tuos, kurie turi šią būklę, kad jiems nebūtų įteigta, jog šios orientacijos išgyvenimas homoseksualia veikla yra moraliai priimtinas pasirinkimas. Taip nėra.”

Dar 2021 m. CDF aiškiai pareiškė, kad Bažnyčia neturi “galios teikti palaiminimą tos pačios lyties asmenų sąjungoms”.

CDF teigė, kad “neleistina teikti palaiminimą santykiams ar partnerystei, net ir stabiliai, kai lytinė veikla vykdoma už santuokos ribų (t. y. už neišardomos vyro ir moters sąjungos, savaime atviros gyvybės perdavimui), kaip yra tos pačios lyties asmenų sąjungų atveju”.

Turime pasipriešinti popiežiaus Pranciškaus klaidai, kol ši velniška praktika neįsitvirtino mūsų parapijose ir vyskupijose.

Peticijos sklaidai reikalinga reklama, o ji galima tik su
jūsų parama. Pagal išgales skirkite pasirinktą sumą šiai peticijai
 paremti. Patys spręskime, kam ir kaip panaudojami mūsų pinigai!


Pasakykite savo vyskupui, kad uždraustų nuodėmingų sąjungų “palaiminimą” jūsų vyskupijoje!

Categories
NUOMONĖS

Arkivyskupas Aguer: Nebūtina laikytis Fiducia Supplicans!

“Nebūtina laikytis Fiducia Supplicans. Ir visiškai tinkama atsisakyti palaiminti homoseksualų “santuokas” ir asmenis, gyvenančius ne Bažnyčios santuokoje”.

Tikėjimo doktrinos dikasterija tapo Sumaišties dikasterija. Būtent prie to prisideda Argentinos kardinolas Victoras Manuelis Fernandezas. Tai ne tik sumaištis tikinčiųjų gretose, bet ir sumaištis pasaulio opinijoje.

Dabar popiežius vėl duoda pretekstą diskusijoms, paskelbdamas Fiducia supplicans pareiškimą dėl homoseksualių porų ir ne santuokoje gyvenančių porų palaiminimo. Skandalinga tai, kad šis pareiškimas prieštarauja tam, ką prieš dvejus metus patvirtino kardinolo Luiso Ladarijos pasirašyta dikasterija. Tame pareiškime sakoma, kad homoseksuali pora negali būti palaiminta, nes Dievas negali palaiminti nuodėmės. Ir tai tiesa. Bet koks palaiminimas reiškia Dievo palankumą asmeniui ar palaiminimo objektui.

Negalėdami paneigti tiesos, Fiducia supplicans daugina pasiteisinimus ir paaiškinimus, kurie tiesiog atskleidžia akivaizdų kaltinimą. Popiežiui Pranciškui būdingas disimuliacijos stilius: viskas sakoma puse lūpų, kad būtų iki galo suprasta priešingai Tradicijai.

Įžangoje sakoma, kad galima suprasti galimybę laiminti poras nestandartinėse situacijose ir tos pačios lyties poras, nes prieš palaiminimą negalima atlikti išankstinės moralinės analizės.

Kartojamas pretekstas, kad Bažnyčia turėtų būti labiau “įtraukianti”, o šio identifikavimo kriterijus yra sociologinis, arba socialinis-psichologinis, sukurtas spaudžiant pasauliui: mada ir modelių primetimas pagal neva “naujas teises”.

Bažnyčia yra įtraukianti iš prigimties, nes ji susiformavo dėl Kristaus įsakymo apaštalams: pasiekti visas tautas. Ir Bažnyčios istorija rodo, kad nuo pat pradžių visos tautos buvo įtrauktos. Ši deklaracija yra tikras skandalas, kuris, pagražintas pretekstais, atspindi sekuliarią santuokos doktriną.

Fiducia supplicans leidžia mums pamatyti, į ką buvo nukreiptas aštuntasis paraginimo Amoris laetitia skyrius, kur diskretiškai teigiama, kad tokiose nereguliariose situacijose gyvenantys žmonės kartais gali priimti sakramentus. Tai buvo pradžia, kuri dabar atsiskleidžia visa savo pilnatve. Tačiau tai yra popiežiaus Pranciškaus disimuliacijos metodo pasekmė. Būtent tokiu būdu dabartinis pontifikatas daugeliu klausimų siūlo naują poziciją, “koreguojančią” Bažnyčios mokymą ir nekintančią Tradiciją apie ją.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Šimtai Jungtinės Karalystės kunigų atmeta tos pačios lyties asmenų palaiminimus kaip “nepriimtinus”

Didžiosios Britanijos katalikų dvasininkų brolija pareiškė, kad jos tekstas buvo išleistas kaip atsakas į “plačiai paplitusią painiavą dėl katalikų doktrinos apie tos pačios lyties asmenų sąjungas ir seksualinį elgesį už santuokos ribų”.

Jungtinės Karalystės katalikų dvasininkų grupė išleido pozicijos dokumentą, kuriame skelbiama, kad bet kokie tos pačios lyties porų palaiminimai “yra pastoraciniu ir praktiniu požiūriu nepriimtini”.

Gruodžio 21 d. paskelbtame pareiškime, kurio juodraštis buvo nutekintas gruodžio 20 d., grupė, atstovaujanti šimtams Jungtinės Karalystės dvasininkų, griežtai atmetė galimybę teikti palaiminimus tos pačios lyties poroms po to, kai gruodžio 18 d. Vatikanas paskelbė “Fiducia Supplicans”.

“Su sąžininga parrezija ir remdamiesi savo, kaip pastorių, patirtimi darome išvadą, kad tokie palaiminimai [tos pačios lyties poroms] yra pastoraciniu ir praktiniu požiūriu nepriimtini”, – sakoma pareiškime.

Didžiosios Britanijos katalikų dvasininkų brolija (BCCC) pareiškė, kad jos tekstas buvo paskelbtas kaip atsakas į “plačiai paplitusią painiavą dėl katalikų doktrinos apie tos pačios lyties asmenų sąjungas ir seksualinį elgesį už santuokos ribų”. Todėl jų tekste pakartotas “tradicinis Katalikų Bažnyčios mokymas (iš Katalikų Bažnyčios katekizmo), kuris lieka nepakitęs ir nekeičiamas”. 

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Arkivyskupas Čaputas: “Fiducia Supplicans” yra “dviveidiškas užsiėmimas”, kuriuo “patvirtinamas ir paneigiamas katalikų mokymas”

BažnyčiaNuomonėsPasaulis

Arkivyskupas Čaputas: “Fiducia Supplicans” yra “dviveidiškas užsiėmimas”, kuriuo “patvirtinamas ir paneigiamas katalikų mokymas”

26 gruodžio, 2023

Tyčinis ar nuolatinis dviprasmiškumas – viskas, kas skatina nesusipratimus ar tarsi palieka galimybę objektyviai nuodėmingam elgesiui, – nėra iš Dievo, – sakė Filadelfijos arkivyskupas emeritas Charlesas J. Chaputas.

Filadelfijos arkivyskupas emeritas Čarlzas Čaputas (Charles J. Chaput) griežtai sukritikavo Fiducia Supplicans, sakydamas, kad “tyčinis ar nuolatinis dviprasmiškumas – bet kas, kas skatina nesusipratimus ar, atrodo, palieka galimybę objektyviai nuodėmingam elgesiui, – nėra iš Dievo”.

Arkivyskupas Chaputas šiandien amerikiečių žurnale “First Things” paskelbė esė, kurioje labai kritiškai vertina ir deklaraciją, ir popiežių Pranciškų.

“Dokumentas yra dviveidis, vienu metu ir patvirtinantis, ir paneigiantis katalikų mokymą apie palaiminimų prigimtį ir jų taikymą “nereguliariems” santykiams”, – rašė arkivyskupas emeritas.

Čaputas pastebėjo, kad vos tik paskelbus “Fiducia Supplicans”, ji “greitai buvo interpretuota kaip reikšmingas Bažnyčios praktikos pokytis”. Jis pažymėjo, kad tėvas Jamesas Martinas ir kiti katalikų LGBT gynėjai pasveikino šį dokumentą kaip pergalę. Jis pastebėjo, kad “New York Times” straipsnio, kuriame buvo išspausdinta Martino, laiminančio tos pačios lyties asmenų porą, nuotrauka, “vyraujantį atspalvį ir pagrindinį tikslą” geriausiai atspindėjo įvairūs interviu davę gėjai, kurie kalbėjo apie tai, kad Bažnyčia “susitaiko” su tos pačios lyties asmenų santykių teisėtumu.

Nors Bažnyčia negali pakeisti savo mokymo, Čaputas pareiškė, kad Fiducia Supplicans “atrodo” bando tai padaryti homoseksualių santykių nuodėmingumo atžvilgiu.

Čaputas kritikavo popiežiaus Pranciškaus pareiškimą, kuriuo jis reagavo į viso pasaulio vyskupų “pasipriešinimą”, sakydamas, kad jo perspėjimas dėl “griežtų ideologinių pozicijų” dabar yra “numatytoji Šventojo Sosto reakcija į bet kokias pagrįstas abejones ar sąžiningą jo veiksmų kritiką”.

Arkivyskupas emeritas pridūrė, kad popiežiaus Pranciškaus “viešas skundimasis menkina Petro pareigų ir jas užimančio žmogaus orumą”, yra nepagarbus jo broliams vyskupams ir “nėra iš Dievo”.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Kun. E. Naujokaitis: Kai kunigas „spontaniškai“ laimina žmones, tai yra liturginis veiksmas!

Kun. Edmundas Naujokaitis (FSSPX): „Spontaniški, paprasti, pastoraciniai, neliturginiai“ – tai įvairūs apibūdinimai, bet aišku, kad bet koks laiminimas, kuriame yra išoriniai gestai (pvz., žegnojimas, rankų uždėjimas) ir kokie nors žodžiai, yra apeiga.

Ji nėra fiksuota liturginėse knygose, bet vis tiek religinė apeiga, Dievo malonės šaukimosi tiems konkretiems asmenims aktas. Tad dabar kunigai prisigalvos savo kvazi-ritualų ir tekstų ir jais kaip kas norės laimins.

Kaip jau pastebėjo kai kurie užsienio autoriai, taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į deklaracijoje vartojamą kalbą, kuri iškraipo katalikišką palaiminimų supratimą, kuomet sakoma, pavyzdžiui: „Iš grynai liturginio žiūros taško“. Tačiau neturėtų būti jokio atskyrimo tarp liturgijos ir gyvenimo. Kai kunigas „spontaniškai“ laimina žmones ar daiktus, tai yra liturginis veiksmas, net jeigu jis nėra apibrėžtas Bažnyčios rubrikose. Liturgija yra viešas Dievo garbinimas, į kurį įeina ir veiksmas, kuomet kunigas laimina žmogų, daiktą ar porą. Deklaracija tarsi siekia išardyti liturgijos ir gyvenimo vienovę, paversdama liturgiją tik kažkuo, ką darome Bažnyčioje ir kitais specifiniais atvejais, tik mirusia raide vietoje to, kas teikia mums gyvybę.

Be to, pagal katalikišką supratimą, laiminama tai, kas yra gera ar turi esminį gerumo aspektą. Pvz., kunigas laimina penitentą prieš išpažintį, nors jis dar nusidėjėlis, kad Dievas jam duotų gailesčio malonę. Galima laiminti pagonį ar eretiką, kad jis atsiverstų, jei jis rodo gerą valią. Analogiškai galima laiminti pavienį homoseksualą, jei jis atgailauja, nori taisytis. Bet čia kalbama apie porų, sąjungų, kurios ateina kaip tokios su valia toliau likti toje poroje, laiminimą. Tad aišku, kad atliekama religinė apeiga ir ji laimina tai, kas savaime amoralu. Kai laiminama pora, laiminami ne tik pavieniai asmenys, bet ir juos jungiantis santykis. Tačiau negali būti atpirkta tai, kas pačia savo esme yra bloga ir kelia papiktinimą.

Be to, tai genderizmo politinės ideologijos manifestacija, ir tam pirmiausia bus naudojama, nes daugumai homoseksualų iš tikrųjų visai nerūpi visokie laiminimai.“

JŠ pagal Katalikų Tradicija

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Christus natus est nobis!

Po akimirkos Tas, kuris yra amžinas, ateis į mūsų nuodėmingą pasaulį. Verta įvertinti, kiek mąstėme ir veikėme Jo dvasia, tikėdamiesi Jo pagalbos.

Jis panorėjo ateiti į šį pasaulį per žmonių šeimą, žinoma, Švenčiausiąją, bet vis dėlto žmonių šeimą, per Švenčiausiąją Mergelę Mariją – antrąją Ievą, malonių tarpininkę. Mes galime naudotis Jo malonėmis tik per Švenčiausiąją Mergelę Mariją.

Todėl prašykime Švenčiausiąją Dievo Motiną ir per Ją Kūdikį Jėzų palaiminimo mums, mūsų šeimoms, mūsų reikalams ir mūsų Tėvynei. Juk Lietuva yra Marijos žemė!

Savo ruožtu norime padėkoti visiems aukotojams ir draugams už paramą mūsų bendram darbui. Linkime išlikti ištikimiems Kristui šioje nelengvoje žemiškoje kelionėje, o Švenčiausioji Mergelė Marija tegul Jus visada lydi! 

Visų mūsų aukotojų intencijomis kas mėnesį 13-ąją mėnesio dieną – Fatimos apsireiškimų dieną – švenčiamos Mišios senąja tradicine lotynų apeiga.

Krikščioniškosios Kultūros Institutas


Categories
NUOMONĖS

Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčia: palaiminimas negali prieštarauti Katalikų Bažnyčios mokymui!

Gruodžio 23 d. Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčia paskelbė komunikatą dėl Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios pozicijos dėl Fiducia Supplicans doktrinos dikasterijos deklaracijos dėl palaiminimų pastoracinės reikšmės.

Ukrainos Graikų katalikų Bažnyčios pareiškime dėl Deklaracijos randame:

1. Minėtoje Deklaracijoje aiškinama palaiminimų pastoracinė reikšmė Lotynų Bažnyčioje, o ne Rytų Katalikų Bažnyčiose. Joje nenagrinėjami katalikų tikėjimo ar moralės klausimai, nesiremiama jokiais Rytų Bažnyčių kanonų kodekso (CCEO) priesakais ir nekalbama apie Rytų krikščionis. Taigi, remiantis kan. 1492 CCEO, ši deklaracija taikoma tik Lotynų Bažnyčiai ir neturi teisinės galios Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios tikintiesiems.

2. Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčia yra viena iš Rytų katalikų Bažnyčių. Todėl ji turi savo liturginį, teologinį, kanoninį ir dvasinį paveldą, kurio visi tikintieji privalo laikytis ir puoselėti (CCEO, kan. 39-41). “Palaiminimo” reikšmė UGKB ir Lotynų Bažnyčioje skiriasi.

3. Pagal mūsų Bažnyčios liturginę tradiciją kunigo ar vyskupo palaiminimas yra liturginis gestas, kurio negalima atskirti nuo likusio liturginių apeigų turinio ir redukuoti iki privataus pamaldumo aplinkybių ir poreikių (UGKC katekizmas “Kristus yra mūsų Pascha”, par. 505-509).

4. Pagal bizantiškojo apeigyno tradicijas “palaiminimo” sąvoka reiškia pritarimą, leidimą ar net įsakymą atlikti tam tikros rūšies veiksmus, maldą ir asketines praktikas, įskaitant tam tikras pasninko ir maldos rūšis. Be abejo, kunigo palaiminimas visada turi evangelizacinį ir katechetinį matmenį, todėl niekaip negali prieštarauti Katalikų Bažnyčios mokymui apie šeimą kaip ištikimą, neišardomą ir vaisingą vyro ir moters meilės sąjungą, kurią mūsų Viešpats Jėzus Kristus iškėlė iki šventojo Santuokos sakramento orumo. Pastoracinis įžvalgumas ragina mus vengti dviprasmiškų gestų, pareiškimų ir sąvokų, kurios iškreiptų ar iškraipytų Dievo žodį ir Bažnyčios mokymą.

Viešpaties palaiminimas tebūna jums!

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Katalikiškos santuokos griūtis

„Ateis akimirka, kai lemiama kova tarp Kristaus karalystės ir šėtono vyks dėl šeimos. O tie, kurie dirbs šeimos labui, patirs persekiojimus ir suspaudimus. Tačiau nereikia bijoti, nes Švenčiausioji Motina jau sutriuškino gyvatės galvą.“

Fatimos regėtoja sesuo Liucija laiške kardinolui Caffara

Ar žinojote, kad šiuo metu oficialiai Bažnyčia kasmet negaliojančiomis paskelbia ir anuliuoja daugiau nei 50 tūkst. santuokų, o tai yra šimtus kartų daugiau nei prieš kelis dešimtmečius, kai tų santuokų sudaroma buvo net daugiau? Ar žinojote, kad daugiau nei 90 % santuokų anuliavimų prašymų patenkinama, o daugelyje šalių tai tapę beveik automatine ir nesudėtinga procedūra? Pažvelkime į visą šią statistiką naujojo dokumento, kuriuo leidžiamas tos pačios lyties porų laiminimas, šviesoje ir pamatysime, kaip jau kelis dešimtmečius Katalikų Bažnyčios nuosekliai griaunamas tikrasis mokymas apie sakramentinę santuoką. Naujasis dokumentas – tik vyšnia ant torto, kuris žingsnis po žingsnio gaminamas jau kelis dešimtmečius, pirmiausia faktiškai įteisinus katalikiškas skyrybas, po to faktiškai įteisinus antrą civilinę sąjungą, o galiausiai ėmusis normalizuoti tos pačios lyties sąjungas.

Įteisintos katalikiškos skyrybos

2018 m. visame pasaulyje buvo anuliuota 56 780 katalikiškų santuokų. Šis skaičius jau yra mažėjantis, nes nors skyrybų nemažėja, bet mažėjant tikėjimui vis mažiau formalių katalikų apskritai rūpi, kad jų iširusios santuokos būtų anuliuotos. Dar viena priežastis – sudaroma vis mažiau bažnytinių santuokų, tad ir anuliavimų skaičius mažėja. Pažvelkime į Jungtines Valstijas, kur šiuo metu anuliuojama daugiausia santuokų: 1968 m. buvo anuliuotos vos 338 santuokos, o 1991 m. – 63 933. 2004 m. šis skaičius jau sumažėjo iki 46 330, o 2018 m. JAV buvo anuliuotos 27 654 santuokos. Iš visų svarstomų prašymų anuliuoti santuokas, patenkinama net apie 95 %.

Iš visų šalių, kur vykdomi anuliavimų teismai, tik keliose Trečiojo pasaulio šalyse 50 ar daugiau procentų prašymų nepatenkinami. Dauguma pasaulio šalių patenkina 93-97 % prašymų, daugiausia – Kanada (99,5 %) ir Australija (98%) (2011 metų duomenys).

Ši santuokų anuliavimo krizė didžiojoje pasaulio dalyje prasidėjo po 1983 m. Kanonų teisės kodekso atnaujinimo, nors JAV ji prasidėjo anksčiau, santuokos anuliavimo procedūras specialiu Vatikano leidimu palengvinus jau 8 dešimtmetyje. Naujajame kodekse aukštyn kojomis apverčiami santuokos tikslai ir stipriai praplečiamos sąlygos, kurioms esant santuoka gali būti paskelbta negaliojančia. Nors, kaip žinome, šį kodeksą patvirtinęs Jonas Paulius II karštai gynė katalikišką santuoką ir jos neišardomumą, vis tik kodekse atsiradusi galimybė labai plačiai interpretuoti, kada gali būti anuliuojama santuoka, faktiškai lėmė katalikiškų skyrybų įteisinimą.

Bažnyčia visada mokė, kad pirminis santuokos tikslas yra prokreacija, vaikų auginimas ir auklėjimas, o papildomas santuokos tikslas – bendras sutuoktinių gėris, kurį jie gauna iš santuokos. Tačiau 1983 m. Kanonų teisės kodekse šie tikslai apversti, 1055 kanone pirmiausia minimas tikslas, kuris anksčiau būdavo minimas antroje vietoje: „Moterystės sutartis, kuria vyras ir moteris visam gyvenimui sudaro sąjungą ir kuri savo prigimtimi skirta sutuoktinių gerovei ir palikuonių prokreacijai ir auklėjimui […].“

Vienas problemiškiausių kanonų, kuriuo pateisinamas toks lengvas santuokos anuliavimas, yra 1095 §3, kuriame sakoma: „Toliau išvardinti negali sudaryti santuokos […] tie, kurie negali atlikti esminių santuokos pareigų dėl priežasčių, turinčių psichologinę prigimtį.“ Taip pat labai problematiškas 1095 §2 kanonas, kuriame kalbama apie „diskrecijos trūkumą“ priimant sprendimą tuoktis, ką galima interpretuoti plačiai.

1098 kanone teigiama: „Sutartį negaliojančiai sudaro asmuo, kuris santuoką sudaro apgautas, nuslepiant kažkokią būsimo partnerio savybę, kuri pačia savo prigimtimi gali stipriai apsunkinti santuokinį gyvenimą.“ Ką tai reiškia? Tai gali reikšti daugybę dalykų, kaip ir tiesiog tai, kad vyras ar moteris prieš santuoką nuslėpė apie savo polinkį į pyktį ar į pernelyg dažną alkoholio vartojimą. Palikta tiek vietos interpretacijai, kad bet kokią didesnę sutuoktinio ydą, apie kurią sužinota po santuokos, galima laikyti kliūtimi, dėl kurios santuoka sudaryta negaliojančiai.

Ir absoliuti dauguma santuokų anuliuojama remiantis būtent šiais pagrindais (pvz., Jungtinėse Valstijose daugiau nei 99 proc.).

Įteisinta antra civilinė santuoka

Antrasis didelis smūgis katalikiškai santuokai po faktiško katalikų skyrybų įteisinimo buvo suduotas popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo Amoris laetitia. Prieš paskelbiant šį dokumentą buvo aršiai diskutuojama dėl to, ar sudarę antrą (civilinę) santuoką asmenys gali priimti Eucharistijos sakramentą. Bažnyčia visada į šį klausimą kategoriškai atsakydavo „ne“. Išsiskyrę ir antrą kartą susituokę negali priimti Komunijos, nes jų gyvenimo situacija objektyviai prieštarauja prigimtinei ir krikščioniškai tiesai apie santuoką.

Amoris laetitia nepateikė griežto atsakymo, bet įvedė praktiką, kuri jau pati savaime yra atsakymas. Dokumente atsakyta maždaug taip: bendrai – ne, tokie asmenys priimti Eucharistijos negali, bet „tam tikrais atvejais“ – taip. (Nr. 305, išnaša 351.) Išsiskyrę ir antrą kartą susituokę žmonės turį būti „integruoti“, o ne išskirti. (Nr. 299.) Jų integracija „gali būti išreikšta įvairiomis bažnytinėmis tarnystėmis, o tai neišvengiamai reikalauja ištirti, kokias išskyrimo formas, šiandien taikomas liturgijos, sielovados, pedagogikos ir institucinėse srityse, reikėtų įveikti“ (Nr. 299), neišskiriant nė sakramentų teikimo tvarkos (Išnaša 336).

Amoris laetitia pasiuntė žinią, kad draudimas išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems priimti sakramentinę Komuniją nebėra absoliutus. Popiežius neįvedė ­– kaip bendros taisyklės – Komunijos išsiskyrusiems, bet jos ir neuždraudė, o net paskatino „tam tikrais atvejais“. A.A. kardinolas Caffara 2014 m. interviu taip komentavo šias aktualijas: „Šiuo pasiūlymu būtų įvedamas paprotys, kuris ilgainiui krikščionių – ir ne tik krikščionių – protuose įtvirtintų idėją, kad jokia santuoka nėra absoliučiai neišardoma. O tai, be abejo, prieštarauja Viešpaties valiai. Dėl to negali būti jokių abejonių.“

Kard. Raymondas Burke’as savo ruožtu situaciją komentavo taip: „Jei Bažnyčia leistų teikti sakramentus (net ir vienu atveju) asmeniui, kuris gyvena netvarkingoje sąjungoje, tai reikštų, kad arba santuoka nėra neišardoma, arba Šventoji Komunija nėra Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimas, reikalaujantis tinkamos asmens nuostatos, t. y. gailesčio už sunkias nuodėmes ir tvirto pasiryžimo nebenusidėti.“

Kaip išaiškino prof. Roberto de Mattei, „Pagal katalikų moralinį mokymą, veiksmo aplinkybės negali pakeisti jo moralinės prigimties, t. y. negali savaime blogo veiksmo padaryti geru ir teisingu. Tačiau Amoris laetitia atmetė mokymą apie absoliučią moralę bei savaiminį blogį ir priėmė „naująją moralę“, kurią pasmerkė Pijus XII daugelyje savo dokumentų ir Jonas Paulius II enciklikoje „Veritatis splendor“. Vadinamoji situacinė etika leidžia aplinkybėms ir subjektyviai žmogaus sąžinei apspręsti, kas yra gera ar bloga. Nesantuokiniai lytiniai santykiai, jei kyla iš meilės, nelaikomi iš esmės neteisėtais, bet vertinami pagal aplinkybes. Apskritai savaiminis blogis ir mirtina nuodėmė neegzistuoja.“

Tad matome, kaip pradžioje faktiškai įteisinus katalikiškas skyrybas, dabar faktiškai įteisinta ir civilinė antra santuoka. Ribos, kas yra katalikiška sakramentinė santuoka, beveik visiškai ištrintos. Nors ir teigiama, kad Bažnyčios mokymas nekeičiamas, bet skatinamas praktinis to mokymo nesilaikymas. Čia kaip valstybės įstatymas, kurio vykdymo niekas neužtikrina ir į jo laužymą nekreipia dėmesio. Ar galima būtų sakyti, kad draudžiama viršyti greitį, jeigu matuodama greitį policija už jo viršijimą nebaustų? O ar galima sakyti, kad draudžiamos skyrybos ir gyvenimas kartu be sakramentinės santuokos, jeigu skatinama elgtis priešingai? Greičio ribojimo ženklai vis dar gali stovėti savo vietose, bet jeigu niekam nerūpės, kaip to laikomasi, tada jie tebus dekoracija. Lygiai taip amžinas Bažnyčios mokymas lieka savo vietoje, bet jeigu praktiškai skatinamas priešingas elgesys, tada iš to mokymo lieka tik dekoracija.

Amoris laetitia žala buvo plačiai įvertinta: 2017 m. grupė dvasininkų, teologijos specialistų ir religijos ekspertų įteikė pop. Pranciškui skirtą „Sūnišką pataisymą“ (lot. correctio filialis). Jame jie nurodė septynias erezijas, slypinčias apaštališkajame paraginime „Amoris laetitia“. Prieš tai, 2016 m. keturi kardinolai popiežiui nusiuntė išsamiai dokumentuotą kritiką ir vadinamuosius dubia, kur prašė popiežiaus išaiškinti penkis eretiškai skambančius Amoris laetitia teiginius. Pranciškus į nei vieną iš šių kreipimųsi neatsakė ir net nesuteikė to prašiusiems kardinolams audiencijos. 2016 m. 45 teologai įteikė kardinolui Angelo Sodano, kardinolų kolegijos dekanui, kitą kritinę studiją, nagrinėjančią 19 Amoris laetitia teiginių. Į šią kritiką taip pat buvo neatsakyta.

Normalizuotas transgenderizmas

Jau šiais metais Tikėjimo doktrinos dikasterijos prefektas pasirašė, o popiežius Pranciškus patvirtino dokumentą, kuriame pareiškiama, kad suaugę „translyčiai“ asmenys gali gauti Krikšto sakramentą, kaip ir homoseksualių porų auginami ir iš surogatinės motinos gimę vaikai. Taip pat dokumente teigiama, kad „translyčiai“ asmenys gali tapti krikšto tėvais. „Translytiškumas“ nėra laikomas kliūtimi Krikštui, homoseksualių porų vaikai taip pat gali būti krikštijami, net jei gimė iš surogatinės motinos, o „translyčiai“ asmenys net gali tapti krikšto tėvais ar motinomis.

Šis dokumentas atvėrė kelią Krikšto sakramentą priimti viešai sunkios nuodėmės būklėje gyvenantiems ir katalikų mokymui nesiruošiantiems paklusti asmenims, nes neįmanoma situacija, kad „translytis“ asmuo atsižadėtų visų šėtono darbų ir išpažintų katalikų tikėjimą, bet tuo pat metu ir toliau pasirinktų gyventi kaip „translytis“. Dokumentas taip pat atvėrė kelią krikšto tėvais tapti sunkios nuodėmės būklėje gyvenantiems ir katalikų mokymui nesiruošiantiems paklusti, taigi savo krikšto vaikus jau vien tuo papiktinantiems asmenims. Neįmanoma, kad „translytis“ asmuo atitiktų krikšto tėvams keliamas sąlygas ir pareigas, bet tuo pat metu ir toliau pasirinktų gyventi kaip „translytis“. Be to, dokumentas atvėrė kelią tos pačios lyties poroms pakrikštyti savo vaikus ir toliau gyventi sunkios nuodėmės būklėje, nes neįmanoma, kad kartu gyvenantys ir vaiką auginantys tos pačios lyties asmenys jį auklėtų katalikiškai. Tai nesuderinami dalykai – katalikiškam auklėjimui pirmiausia reikėtų nutraukti nuodėmingą gyvenimo būdą.

Naujuoju dokumentu, nepaisant jame įvardijamų „saugiklių“, sutryptas ankstesnis Bažnyčios mokymas apie Krikšto sakramentą. Nors teoriškai gali būti daug kalbama apie tai, kad visa tai galima daryti tik nepapiktinant tikinčiųjų, praktiškai tokia situacija neįmanoma – jeigu bus paklūstama naujajam dokumentui, visada bus papiktinami tikintieji, nes dokumente įvardijamos situacijos niekada negali būti nenuodėmingos ir nepapiktinančios, jeigu asmenys nepasižada tų situacijų nutraukti ir pradėti gyventi katalikiškai.

Popiežius šiais leidimais pasaulio akyse normalizavo vadinamąjį translytiškumą. Pavyzdžiui, įtraukė kunigus į praktines dilemas: pagal kokią lytį bus vertinamas „translyčio“ asmens pasirinkimas būti krikšto tėvu ar motina – biologinę ar vadinamąją socialinę, pagal kurią asmuo teigia gyvenąs? Jeigu vyras pasirenka gyventi kaip moteris, ar jis galės būti krikšto motina? O jeigu vis tik jis galėtų būti tik krikšto tėvu, tai ar nebūtų skandalingas ir papiktinantis vien pats faktas, kad krikšto tėvas rengiasi ir elgiasi kaip moteris, tikriausiai net yra atlikęs daugybę vadinamųjų lyties keitimo operacijų? Tokie atvejai neišvengiamai skleis žinią, kad Bažnyčia remia vadinamąją transgenderizmo ideologiją. Faktiškai įteisinus skyrybas ir civilines santuokas, kas reiškia pastoviai nuodėmingą gyvenimą kartu, dabar, sekant logine seka, tarsi normalizuojamas ir tos pačios lyties asmenų gyvenimas kartu ir net vaikų, išnešiotų surogatinės motinos, auginimas. O visa tai logiškai veda prie kito punkto.

Normalizuoti tos pačios lyties asmenų santykiai

Ir galiausiai tai, apie ką visi kalba šiomis dienomis. Išleista Tikėjimo doktrinos dikasterijos deklaracija Fiducia supplicans, vėlgi patvirtinta popiežiaus, kuria leidžiama „laiminti nereguliariose situacijose esančias poras ir tos pačios lyties poras“, taip prieštaraujant nekintamam katalikų mokymui, kad Bažnyčia negali laiminti nuodėmingų santykių. Jeigu du kartu gyvenantys homoseksualai gali būti krikšto tėvais, kodėl jie negali gauti ir palaiminimo?

Deklaracijoje pabrėžiama, kad visos „apeigos ir maldos, galinčios sukelti painiavą tarp to, kas sudaro santuoką – kuri yra „išskirtinė, stabili ir neišardoma vyro ir moters sąjunga, natūraliai atvira vaikų gimdymui“ – ir to, kas jai prieštarauja, yra neleistinos.“ Deklaracija uždraudžia kurti naujas apeigas ar ritualus, specialiai pritaikytus laiminti tos pačios lyties poras, ir tarsi sudeda daug visokių „saugiklių“, kad tos pačios lyties porų santykiai nebūtų prilyginami „normaliems“ santykiams. Būtent todėl daugybė katalikų jau puolė teisinti dokumentą ir sakyti, kad iš tikrųjų jame nėra leidžiamas tos pačios lyties porų laiminimas, o tik tam tikras spontaniškas palaiminimas pavieniams asmenims, kuris teikiamas visada.

Tačiau dokumente kalbama būtent apie porą (tos pačios lyties asmenų ar kitų asmenų, esančių „nereguliariuose santykiuose“) kaip palaiminimo objektą. Kai laiminama pora, laiminamas santykis tarp dviejų žmonių. Tai didelis posūkis nuo 2021 m. Tikėjimo doktrinos kongregacijos išleisto dokumento, kuriame nedviprasmiškai sakoma, kad Bažnyčia gali suteikti palaiminimą asmenims, turintiems potraukį tai pačiai lyčiai, tik ir tik tada, kai laiminamas individualus asmuo, o ne santykiai, ir kai asmuo parodo troškimą gyventi skaisčiai pagal „Dievo planą“.“ Čia rašoma:

„Nėra leistina laiminti santykių ar partnerysčių, net stabilių, kurios susijusios su seksualine veikla už santuokos ribų (t. y. už neišardomos sąjungos tarp vyro ir moters, atviros gyvybės perdavimui), kaip kad yra tos pačios lyties asmenų sąjungų atveju. […] Tai neužkerta kelio individualių asmenų su homoseksualiais polinkiais laiminimui, jeigu jie parodo valią gyventi ištikimai apreikštiems Dievo planams, kaip juos apibrėžia Bažnyčios mokymas. Tačiau negalimas palaiminimas jokia forma, kuris linktų pripažinti šias sąjungas kaip tokias. Tokiu atveju palaiminimas parodytų ne intenciją patikėti šiuos individualius asmenis Dievo apsaugai ir pagalbai, bet patvirtinti ir paskatinti gyvenimo būdo pasirinkimą, kuris negali būti pripažintas kaip objektyviai atitinkantis apreikštus Dievo planus.“

Pasvarstykime. Ar būtų suteikiamas laiminimas žmogui, kuris į bažnyčią ateitų nuogas? Tai būtų palaikyta sunkia nuodėme, jis būtų išprašytas iš bažnyčios, o palaiminimas jam geriausiu atveju būtų suteiktas tik apsirengus. Aktyvūs homoseksualūs santykiai yra kur kas sunkesnė nuodėmė, tačiau iš palaiminimą norinčios gauti poros nebereikalaujama turėti „troškimo gyventi skaisčiai pagal Dievo planą“. Net paprasta logika sako, kad jeigu nebūtų norėta leisti laiminti tokių porų, būtų užtekę pakartoti 2021 m. dokumente išsakytas sąlygas ar net iš viso nieko nekartoti.

Kaip šiame dokumente neva sudedama daug „saugiklių“, lygiai taip ankstesniame dokumente dėl krikšto pabrėžta, kad turi būti vengiama situacijų, kurios „sukeltų viešą papiktinimą ir tikinčiųjų dezorientaciją“, ir kad „translytis“ asmuo gali būti krikšto tėvu ar motina tik tam tikrais atvejais, kuomet nesukeliamas papiktinimo pavojus.

Lygiai taip ir Amoris laetitia gražiai pabrėžta, kad „aiškiai nebesuvokiama, kad tik išskirtinė ir neišardoma vyro ir moters vienybė, būdama tvirtas įsipareigojimas ir įgalindama vaisingumą, atlieka pilnutinę socialinę funkciją. […] faktinių sąjungų ar sąjungų tarp tos paties lyties asmenų nevalia tiesiog prilyginti santuokai. Nė viena netvirta ar naujai gyvybei uždara sąjunga nelaiduoja visuomenės ateities.“

Katalikams reikia pagaliau atsisakyti naivumo, kuriam užtenka kelių gražių žodžių, kad žmogus jaustųsi nuramintas. Žinomiausi eretikai, tokie kaip Arijus, irgi rašė pamaldžiai ir gražiai. Kadangi nekintamo Bažnyčios mokymo formaliai pakeisti neįmanoma, modernistai visada griebiasi kitos taktikos: teoriškai kalbėti apie tradicinį katalikų mokymą ir juo prisidengti, net pabrėžti pavojų papiktinti tikinčiuosius, bet nustatyta praktine, pastoracine kryptimi ramiai šį mokymą mindyti.

Vysk. Stricklandas, jau nukentėjęs dėl tradicinio mokymo ginimo, pakvietė visus pasaulio vyskupus, o ir tikinčiuosius, nepaklusti naujajam dokumentui. Paskelbus Amoris laetitia kitas vyskupas, Athanasius Schneideris pasakė šiuos įsimintinus žodžius, kuriais ir baigsiu straipsnį: „Non possumus! Aš nepriimsiu miglotos kalbos ar meistriškai paslėptų durų, vedančių į Santuokos ir Eucharistijos sakramentų išniekinimą. Taip pat aš nepritarsiu pasityčiojimui iš Šeštojo Dievo įsakymo. Aš verčiau būsiu išjuokiamas ir persekiojamas, nei pritarsiu dviprasmiškiems tekstams ir nesąžiningiems metodams. Aš renkuosi aiškų „Kristaus, Tiesos, paveikslą vietoj brangakmeniais apsirėdžiusios lapės atvaizdo“ (Šv. Ireniejus), nes „aš žinau, kuo įtikėjau“ (2 Tim 1, 12).“

Marius Parčiauskas

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
NUOMONĖS

Pranciškus ir gėjų laiminimas

Dešiniųjų pažiūrų politikas ir visuomenės veikėjas Vytautas Sinica analizuoja ir vertina situaciją Lietuvos kontekste, atsižvelgdamas į naujausią popiežiaus Pranciškaus sprendimą.

Brangūs broliai katalikai Lietuvoje akivaizdžiai išgyvena neigimo stadiją tragedijos akivaizdoje. Bažnyčia yra valdoma žmogaus, kuris labai sąmoningai nori pakeisti Bažnyčią, jos esmę ir, panašu, net jos tikslą. Geriausiu atveju, jis nuoširdžiai, bet klaidingai tiki, kad Bažnyčia gali išlikti tik jeigu prisitaikys prie jai absoliučiai priešiškos laikmečio dvasios ir priims sekuliaraus pasaulio šiandien (t.y. vos kelis dešimtmečius) pasirinktą moralinę įvairovės ir prigimties neigimo kryptį. Blogiausiu atveju jis tiesiog netiki Bažnyčios skelbiama moraline tiesa, tiki kita ar išvis moralinės tiesos nebuvimu. Tai per daug niūrus vaizdas dažnam mūsų šalies katalikui. Renkamės neigimo taktiką.

Kai visai neseniai naujasis Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas su popiežiaus palaiminimu paskelbė, jog dvasininkai gali laiminti homoseksualias poras, daugybė katalikų Lietuvoje vėl renkasi neigimo taktiką. Tą daro ir kunigai, ir pasauliečiai. Labai retas džiaugiasi šio dokumento pasekmėmis, bet gana retas ir jas atvirai pripažįsta. Dokumentas surašytas suktu stiliumi – iš pradžių patvirtina visą Bažnyčios mokymą apie tik vyro ir moters santuoką, draudimą laiminti homoseksualias sąjungas ir t.t. O tada pasako, kad ne santuokos ceremonijos metu tokias (kaip ir persituokusias) poras laiminti galima. Esą tai atvers galimybę malonės plyšeliui net ir nuodėmėje gyvenančiam žmogui. Kas čia nauja?

Bažnyčia visada mokė, kad galima laiminti kiekvieną asmenį, tačiau ne nuodėmę.

Homoseksualų atveju šis mokymas reiškė, kad galima laiminti homoseksualus kaip asmenis, bet ne kaip porą, nes laiminant porą palaiminama jų sąjunga, kurią Bažnyčia laiko ir skelbia esant ydinga, prieštaraujančia žmogaus prigimčiai ir jokiais atvejais negalima (apsieisime be Švento Rašto citatų). Kaip ir visais atvejais, taip ir šiuo, Bažnyčia niekada nenusisuka nuo asmens, bet privalo jam aiškiai sakyti, ką laiko nuodėme. Dokumentas sukuria prieštaravimą ir chaosą – visą tai patvirtina, o tada pasako, kad visgi laiminti porą galima, bet tai ne santykio laiminimas ir ne pritarimas tokiai sąjungai. Yra, bet nėra. Negalima, bet galima. Sąmoningai kuriamas chaosas, dviprasmybės ir penkiasdešimt pilkų atspalvių moralės teologijoje, kuri dėl pačios savo paskirties privalo būti kuo tikslesnė ir aiškesnė, kuo mažiau dviprasmiška ir reikalaujanti paaiškinimų.

Tai nieko nauja. Tą patį išgyvenome prieš metus, kai popiežius vieną po kito skelbė siaubingus geopolitinius pareiškimus, dėl Rusijos imperializmo ir vykdomos okupacijos kaltindamas NATO, šlovindamas senuosius Rusijos imperatorius, atsisakė įvardyti vieną aiškią kaltą karo Ukrainoje pusę ir kvietė taikai bet kokiomis sąlygomis. Giliai širdyje, broliai katalikai, jau tada supratote, kad kažkas negerai šioje karalystėje, bet pripažinti yra per sunku, nes problema per didelė.

Aš tą išgyvenau dar 2016 metais per vadinamąjį šeimos sinodą, kuriame popiežius labai norėjo pakeisti Bažnyčios mokymą apie antrąją santuoką ir homoseksualus, bet susidūrė su tokiu vyskupų pasipriešinimu, kad homoseksualų klausimą visai atidėjo, o antrąją santuoką nukišo į dviprasmišką formuluotę Amoris Laetitia išnašoje ir po to aiškino ją (nes dviprasmybę neišvengiamai tenka aiškinti) atskirais neviešais laiškais skirtingų šalių vyskupų konferencijoms.

Viena problema, kad joks popiežius neturi teisės keisti Bažnyčios Mokymo taip, kad jis prieštarautų ankstesniam Bažnyčios mokymui ar juo labiau tiesiogiai apreiškimui. Atskira problema, kai tai bandoma daryti išties niekingu būdu – ne atvirai pasakant, ko siekiama, o apylankomis, dviprasmybėmis ir „lėtai verdant varlę“ – pratinant prie pokyčių labai mažais žingsneliais, siūlant „pastoracinę prieigą“. Kadangi popiežius suvokia negalintis pakeisti Bažnyčios atviru perversmu, jis daro tai subtiliai, mažais žingsneliais. Jis vieną po kitos kuria painiavas, talpius prasmėms teiginius, reikalaujančius jo mokymą taikančiųjų interpretacijos ir jo paties atskirų išaiškinimų. Taip judama link protestantiškos Bažnyčios decentralizacijos – štai vokiečiai aiškins tą pačią moralę vienaip, lenkai kitaip, o lietuviai – atspėjote – laviruos per vidurį.

Nereikia apsimetinėti, kad popiežius to nedaro. Daro jau dešimt metų, sistemingai įšventindamas daugiausia progresyvius kardinolus, skirdamas ties erezija laviruojančius ar tą ribą peržengiančius asmenis į aukščiausius Vatikano postus ir dabar net doktrinos aiškintojo poziciją, o paraleliai valydamas Bažnyčią ir ypač Vatikaną nuo doktriną gerbiančių hierarchų. Nuolatos duodami interviu ir skelbiami dokumentai, kurie žiniasklaidos „neteisingai suprantami“, bet popiežius nei pasimoko kalbėti aiškiau, nei kada nors aiškiai paneigia tuos „neteisingus supratimus“. Nes tokia komunikacija sąmoninga. Jis nori duoti pasauliui tai, ką šis nori girdėti, ir palikti katalikams galimybę meluoti sau, kad jis to nepasakė.

Tai baisi žala Bažnyčiai, bet baisi žala ir viso to neigimas. Problemos pripažinimas yra pirma adekvačios reakcijos sąlyga. Šiandien Bažnyčios moralinis mokymas, o su juo ir visas jos autoritetas griaunamas turbūt nuo renesanso Bordžijų neregėtais tempais. Neigimas nepadės – pati Bažnyčia moko siekti tiesos pažinimo ir drąsiai ją pasitikti. Kurie apsispręs nebeneigti problemos, tikiu, bus įdomus Mariaus Parčiausko naujausias tekstas aptariamo naujojo Vatikano dokumento tema. O norintiems toliau neigti problemą, niekas negali uždrausti.

P.S. Reaguodami į dokumentą kai kurių šalių vyskupai jau paskelbė draudžiantys laiminti homoseksualias sąjungas, remdamiesi pačiame dokumente nurodytais argumentais. Kas trukdytų tą patį padaryti Lietuvos vyskupams?

Vytautas Sinica

JŠ pagal www.propatria.lt

Categories
NUOMONĖS

Surinkta daugiau nei 100 000 parašų prieš Gyvenimo įgūdžių programą

Remk katalikišką žiniasklaidą

Peticiją prieš Gyvenimo įgūdžių programą jau pasirašė daugiau nei 100 tūkst. šalies piliečių. Spaudos konferencijos metu paskelbta, kad į šią iniciatyvą įsitraukė ženkli dalis Lietuvos visuomenės.

Antradienio rytą Seimo narys Mindaugas Puidokas surengė spaudos konferenciją, kurios metu visuomenei pristatyti bei aptarti Gyvenimo įgūdžių programos (GĮP) stabdymo rezultatai. Šioje apžvelgiamojoje spaudos konferencijoje be parlamentaro M. Puidoko taip pat dalyvauja Seimo narė Beata Pietkiewicz bei trijų vaikų mama Meida Šabūnienė.

Kaip teigia M. Šabūnienė, iš įvairių Lietuvos miestų, kaip aktyviausius būtų galima išskirti Klaipėdos, Kauno, Vilniaus, Alytaus ir Šiaulių gyventojus. Prie didelio aktyvumo prisidėjo Priekulės ir Vilkijos gyventojai.

„Tai didelis ačiū visiems, dėl bendrystės, bendrumo ir bendrų tikslų, kad šios Gyvenimo įgūdžių programos nebūtų mūsų vaikų mokyklose“, – sako M. Šabūnienė.

Parlamentaras M. Puidokas teigia, kad atliktas didelis darbas, o virš 100 tūkst. žmonių pareiškus savo nuomonę, švietimo ministrui atsiranda galimybė, be teismų sprendimų, išgirsti piliečių nuomonę ir atšaukti neteisėtą savo įsakymą.

Savo ruožtu Seimo narė B. Pietkiewicz pažymėjo, kad dabar po švietimu yra paslepiama ideologija, kuri mums netinka: Lietuva yra katalikiška bendruomenė, o vaikus siekiama auklėti pagal bažnytinį mokestį. Politikės teigimu, šiuo metu nėra nusistatyta tik prieš GĮP, tačiau yra prieštaraujama paslėptai ideologijai.

Peticija prieš GĮP pristatyta vos prieš kelis mėnesius, buvo sulaukta didelio visuomenės aktyvumo

Parašai peticijoje surinkti itin sparčiai. Primename, kad lapkričio mėnesį prieš Gyvenimo įgūdžių programos diegimą šalies mokyklose buvo pasirašę apie 75 tūkst. žmonių, o spalio mėnesį – daugiau nei 50 tūkst. šalies piliečių.

Taip pat buvo skelbta, kad 34 Seimo nariai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausiąjį administracinį teismą, kad jis tirtų, ar Gyvenimo įgūdžių bendroji programa atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Iniciatyva prieš Gyvenimo įgūdžių programos pamokų dėstymą šalies vaikams ir paaugliams buvo pradėta rugsėjo mėnesį.

Apie ją paskelbė parlamentaras M. Puidokas, savo organizuojamoje spaudos konferencijoje „Ne Gyvenimo įgūdžiams ir vaikų seksualizacijai Lietuvoje“.

Jos metu, politikas ir būrys visuomenininkų pasakė tvirtą „ne“ šios programos įgyvendinimui bei pasiūlė teisinius žingsnius, kaip šią privalomą tapusią programą sustabdyti, užtikrinti, kad vaikai nebūtų veikiami genderinės ideologijos ir seksualizacijos.

Konferencijos metu pristatyti oficialūs dokumentai, kuriais kreipiamasi į Lietuvos valdžią dėl Gyvenimo įgūdžių programos pašalinimo iš bendrųjų programų sąrašo.

Politikai, visuomenininkai ir net patys moksleiviai pasisako prieš Gyvenimo įgūdžių pamokas

Didelė dalis aktyvių Lietuvos žmonių yra nusiteikę prieš GĮP pamokas paaugliams bei vaikams. Kaip jau anksčiau teigė teisininkas Alvis Mozeris, Gyvenimo įgūdžių programoje galima pastebėti tuos dalykus, kurie turėtų būti sudedamojoje neformalaus švietimo sistemos dalyje, paversti juos privalomu dalyku yra neteisėta.

„Basų mamų“ judėjimo organizatorė Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė sakė, kad ši prieštaringa Gyvenimo įgūdžių programa yra pristatyta be poreikio: tėvų nuomonės, ar toks švietimas yra reikalingas, niekas neklausė. Veikiau priešingai: moters teigimu, šeimų tarpe dabar daug nerimo, nes valstybė nori permesti tėvų vaidmenį mokyklai.

„Petys už laisvę“ įkūrėjas ir „Gustuko picerijos“ vadovas Mantas Zaveckas, kaip tėvas, auginantis penktokę dukrą, teigė, kad mažamečių vaikų auklėjimas turi būti paliktas tėvų kompetencijai, o tėvai turi konstitucinę teisę į savo atžalų dorovinį, religinį ir moralinį ugdymą. Kitu atveju, tėvai turi teisę atskiru prašymu reikalauti mokyklų, kad jų atžaloms nepageidaujama Gyvenimo įgūdžių pamoka nebūtų dėstoma.

O savo nuomonę prieštaringos programos klausimu vienoje spaudos konferencijoje išreiškė ir patys moksleiviai.

Vilnietė devintokė Milana Gabrilavičiūtė kvestionavo, kodėl mokyklose yra taikoma ši programa, tačiau nėra mokoma sveikos gyvensenos. Savo ruožtu devintokas kaunietis Ignas Pavlovičius teigė, kad vienų asmenų laisvė žinoti, negali varžyti kitų laisvės tokios informacijos negauti.

„Leiskite mokytis tai, ko mums reikia, nesinaudokite mumis kaip politinėmis priemonėmis“, – teigė moksleivis.


Gabrielė Butkutė


JŠ pagal www.77.lt

Categories
NUOMONĖS

Už sodomiją Šv. Raštas liepia bausti mirtimi!

Remk katalikišką žiniasklaidą

Šventajame Rašte homoseksualų lytiniai santykiai vadinami pasibjaurėtinu dalyku

Bėgant metams netradicinės orientacijos apraiškos visuomenėje tampa vis normalesniu reiškiniu, kuriam reikalaujama vis daugiau teisių. Kai kur teisių reikalavimas peržengia sveiko proto ribas, nes jau yra vietovių, kuriose leidžiama nepilnamečiams be tėvų sutikimo keisti lytį arba gyventojai yra baudžiami vien už kritiką LGBTQ bendruomenės inicijuojamiems pokyčiams. Kol kas šis buldozeris dar pilnai nepasiekė religijų, tačiau veikiausiai tik laiko klausimas, kada tai įvyks. Juk vien Šventajame Rašte yra daugybė vietų, kuriose neigiamai aprašomi homoseksualūs santykiai, pasmerkiant tokį elgesį.

Žinoma, oficialaus homoseksualumo termino Šventajame Rašte nėra. Šis terminas nebuvo sukurtas iki pat XIX a. pabaigos, todėl tokio žodžio religiniuose raštuose tikrai neįmanoma rasti. Tačiau Šventajame Rašte minimas geismas, sanguliavimas su tos pačios lyties asmenimis ir tai tapatinama su paleistuvyste bei rimta nuodėme.

Pavyzdžiui, Senajame Testamente yra užsiminta apie vyro sanguliavimą su vyru ir tai įvardijama kaip pasibjaurėtinas reiškinys. Kunigų knyga 18, 22:

„Nesugulk su vyru kaip su moterimi, nes tai pasibjaurėtina.“

Senajame Testamente galima rasti tik du kartus pavartotą hebrajišką žodis „tebel“. Aukščiau nurodytoje eilutėje jis verčiamas kaip „pasibjaurėtina“. Tačiau šis žodis taip pat turi ir kitas reikšmes: „sumaištis“, „gamtos, dieviškosios tvarkos pažeidimas“. Vadinasi, kad ir kaip būtų verčiamas šis žodis, lytiniai santykiai tarp tos pačios lyties asmenų Senajame Testamente sulyginami su ėjimu „prieš prigimtį“.

Šventajame Rašte yra ir daugiau vietų, kur pasakojama apie ėjimą prieš prigimtį ar laukiančias bausmes. Pavyzdžiui, Laiškas Romiečiams 1, 26-27:

„26 Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai.
27 Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą.“

Kitoje vietoje žodis „tebel“ taip pat siejamas su kraujomaiša. Kunigų knyga 20, 12: „Jei kas suguls su savo marčia, tai jie abu turi būti nubausti mirtim: jie bus įvykdę pasibjaurėtiną kraujomaišą; jie mirties kalti.“ Tad religiniuose raštuose jis visur turi neigiamą reikšmę ir vargu ar galima interpretuoti kažkaip kitaip.

Verta paminėti ir tai, jog lytiniai santykiai su tos pačios lyties asmenimis religiniuose raštuose įvardijami kaip dalykas, už kurį net verta bausti itin žiauriai – mirtimi ir amžinomis kančiomis. Kunigų knygos 20, 13:

„Jei vyras suguls su vyru, kaip kad sugula su moterimi, jie bus padarę pasibjaurėtiną dalyką. Jie abu turi būti nubausti mirtim; jie mirties kalti.“

Judo laiškas 1, 7:

„7 Taip pat Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmę.“

Nors Kunigų knygos 20, 13 eilutėje lietuviškas vertimas ir vėl naudoja žodį „pasibjaurėtinas“, originaliame variante vartojamas ne aukščiau paminėtas hebrajiškas žodis „tebel“, o kitas – „toebah“. Šis žodis Senajame Testamente vartojamas net 118 kartų. Šioje eilutėje jis verčiamas „pasibjaurėtinas“, tačiau turi ir kitas reikšmes. Tai „bjaurastis“, o ritualine prasme žodis gali reikšti tokius dalykus kaip „pasibjaurėtinos aukos“, „fizinis pasibjaurėjimas“, taip pat gali būti naudojamas, apibūdinant tokius dalykus kaip „nešvarus maistas“, „stabų garbintojas“, „įvairūs smerktini veiksmai“, „stabmeldiška praktika“ ir panašiai. Taigi, ir vėl vargu ar įmanoma įžvelgti kokią nors teigiamą reikšmę.

Biblija smerkia ištvirkavimą ir geismą tai pačiai lyčiai

Krikščioniškuose raštuose galima rasti daugybę vietų, kuriose tos pačios lyties santykiai laikomi ištvirkimu ir aprašomi drauge su kitomis nedorybėmis. Nors iš esmės lytinis potraukis ar geismas yra visiškai kitokie reiškiniai nei, pavyzdžiui, vagiliavimas, tačiau tos pačios lyties santykiai Šventajame Rašte minimi šalia vagių, taip pat stabmeldžių, svetimautojų, girtuoklių ir kitų, kurie esą nepateks į Dievo karalystę.

Skaitant tam tikras ištraukas, vargu ar galima jas interpretuoti kažkaip kitaip, nei kaip akivaizdų smerkimą ir homoseksualių santykių sulyginimą su kitomis rimtomis nuodėmėmis. Kai kuriose vietose vyrų sugulovai net vardijami šalia tokių baisių nusidėjėlių kaip žmogžudžiai ir vergų prekeiviai. Pavyzdžiui, 1 Laiškas Timotiejui 1, 8-11:

„8 O mes žinome, kad Įstatymas geras, jeigu jis teisingai taikomas, 9 suvokiant, jog Įstatymas skirtas ne teisiajam, bet savivaliautojams ir neklusniesiems, bedieviams ir nusidėjėliams, nešventiems ir nešvariems, tėvažudžiams ir motinžudžiams, žmogžudžiams, 10 pasileidėliams, vyrų sugulovams, vergų prekeiviams, melagiams, priesaikos laužytojams ir visiems, darantiems ką nors priešinga sveikam mokslui, – 11 pagal palaiminto Dievo šlovės Evangeliją, kuri man patikėta.“

1 laiškas Timotiejui 1, 10:

„10 paleistuviams, homoseksualistams, vergų pirkliams, melagiams, priesaikos laužytojams ir viskam, kas priešinga sveikam mokymui.“

Taip pat religiniuose raštuose yra nuorodų, kurios tarsi nupasakoja, jog nukrypimai nuo Dievo apgalvotos normos yra jau prieš tai išnaikintų tautų pasikartojantys bjaurūs darbai. Štai 1 Karalių knygoje 14, 24 rašoma:

„24 Krašte buvo ir iškrypėlių. Jie darė visus bjaurius darbus tautų, kurias Viešpats išnaikino prieš Izraeliui užimant kraštą.“

O Pakartoto Įstatymo knygoje 22, 5 net užsimenama, jog Viešpats bjaurisi panašiais reiškiniais:

„5 Moteris nesivilks vyro rūbais, ir vyras-moters; Viešpats bjaurisi tokiais, kurie taip daro.“

Vis garsiau siekiama įrodyti, kad Biblija nesmerkia homoseksualumo

Nepaisant gausių citatų, kurios įrodo tai, kad pagal religiją homoseksualūs santykiai laikomi nuodėme, atsiranda vis daugiau žmonių, bandančių teigti priešingai. Vieni iš jų tikina, jog Biblija tiesiog neteisingai interpretuojama, o kiti samprotauja, jog visuose Raštuose minimi ne meile, o aistra grįsti homoseksualūs santykiai. Tuo tarpu meile grįsti tos pačios lyties santykiai esą nėra nuodėmė ir Viešpats to nesmerkia.

Pavyzdžiui, amerikietis Matthew Vinesas, visada buvęs karštu kataliku, galiausiai ėmė stipriai gilintis į Bibliją. Kadangi vyras yra homoseksualus, jam nedavė ramybės tai, jog krikščionių mokymas pasmerkia netradicinės seksualinės pakraipos asmenis. Tuo tarpu pats M. Vinesas jau ne vienerius metus aiškina priešingą filosofiją, teigdamas, jog Šventasis Raštas nesmerkia iš meilės gimusių intymių santykių tarp tos pačios lyties asmenų. Šia tema LGBT aktyvistas nufilmavo į keletą kalbų išverstą paskaitą ir netgi parašė knygą, pavadinimu „Dievas ir gėjus krikščionis“.

Net ir kai kurie teologai, nors tokių dar nėra labai daug, jau pradėjo dvejoti, ar Biblija tikrai įvardina homoseksualumą kaip nuodėmę. Tiesa, didesnė dalis katalikų ir evangelikų teologojų vis dar laikosi požiūrio, jog krikščioniškoji moralė negali būti suderinama su homoseksualumu. Tačiau keičiantis laikams, vis labiau tolerantiškėjant visuomenei, Šventojo Rašto interpretacijos gali tapti visiškai priešingomis nei seniau. O galbūt kažkam net ateis idėja perrašyti religinius raštus LGBTQ bendruomenės naudai arba uždrausti tam tikras raštų citatas, siejamas su homoseksualumu?

Biblijos citavimas sukėlė nemalonumų net ir Suomijos eksministrei

Žinant kiek daug Šventojo Rašto vietų smerkia homoseksualumą, vargu ar kažką nustebins, jei Laisvės partija ar kitos LGBTQ ideologiją propaguojančios politinės bei visuomeninės jėgos ims reikalauti keisti religinius raštus arba bausti už jų citavimą. Kol Lietuvoje tai kol kas atrodo kaip neįmanoma ar itin tolima ateitis, užsienio valstybėse jau galima pastebėti tokio elgesio apraiškų. Štai praėjusiais metais Suomijos krikščionių demokratų parlamentarė Paivi Rasanen turėjo stoti prieš teismą dėl kaltinimų neapykantos kurstymu.

Suomijos eksministrė dar 2019 metais savo tviterio paskyroje pasidalino Naujojo Testamento citata, smerkiančia homoseksualumą. Ištraukoje homoseksualūs aktai buvo vadinami „gėdingais“ ir „nenormaliais“. Žinoma Suomijos politikė pasidalino citata kritikuodama LGBT „Pride“ renginiui paramą išreiškusią Suomijos evangelikų bažnyčią, kaltindama, jog ši „prilygino gėdą ir nuodėmę pasididžiavimui“.

Ji taip pat neigiamai pasisakė vienoje radijo laidoje. Politikė homoseksualumą apibūdino kaip „psichoseksualinės raidos sutrikimą“ ir sakė, kad homoseksualūs žmonės yra „disfunkciški“. Už tokius pasisakymus ir Biblijos citavimą politikei grėsė net 13 000 Eur viršijanti bauda ar laisvės atėmimas keleriems metams.

Tiesa, ji pati net ir teisiamųjų suole laikėsi nuomonės, jog nebandė nieko įžeisti ir tiesiog viešino religines citatas. Tad jos advokatai iš karto bandė užginčyti kaltinimus sakydami, jog tai prieštarauja teisei į religijos laisvę, kuri įtvirtinta Europos žmogaus teisių konvencijoje. Politikę taip pat rėmė liuteronų bažnyčia, Europos evangelikų aljansas ir Ispanijos evangelikų aljansas. Penki JAV senatoriai įspėjo JAV vyriausiąjį ambasadorių, kad sprendimas patraukti baudžiamojot atsakomybėn už religinių citatų naudojimą ir rėmimąsi religiniais raštais, gali sukurti „pasaulietinį šventvagystės įstatymą“, leidžiantį teismuose teisti krikščionis, musulmonus ir žydus.

Praėjusiais metais P. Rasanen buvo pripažinta nekalta, tačiau prokuratūra pateikė apeliaciją ir kol kas vis dar nėra žinoma, ar antrasis teisminio proceso dublis ir vėl baigsis politikės naudai. Tačiau bet kuriuo atveju, tokie procesai rodo, jog pasaulis iš tiesų keičiasi. Jis vis labiau artėja prie taško, kai senieji religiniai raštai taps tabu, už kurį gali būti baudžiama, arba jie bus pradėti interpretuoti visiškai priešingai, nei daugelį metų iki šiol.

Raimonda Jonaitienė

JŠ pagal www.77.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

“Rorate caeli” ar “Last Christmas”? Kaip bedieviškas pasaulis vagia iš mūsų adventą…

Prasideda adventas. Gatvės prisipildo kalėdinių blizgučių, o iš garsiakalbių skamba daina… ” Last Christmas”. Ar taip mūsų protėviai laukė Viešpaties atėjimo ir ar dvasia, kadaise gražiai pasireiškusi liaudies ir tautinėje kultūroje, kartais nepasiklysta tarp šių spalvų ir garsų?

Visi advento papročių tyrinėjimai sutaria, kad nors tai buvo laikas, kuriame netrūko atgailos veiksmų (pavyzdžiui, pasninko trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais), jis visų pirma buvo kupinas apmąstymų ir dvasinio džiaugsmo. Nors buvo sakoma, kad adventas susijęs su pasninku ir šventėmis, tai nebuvo vienintelis Viešpaties gimimo laukimo laikotarpio turinys.

Jau tuo metu kaimuose ir miestų gatvėse pasirodydavo linksmos, spalvingos procesijos žmonių, persirengusių išganymo istorijos personažais ar net čigonais ir žydais.

Pasiruošimas šventiniam laikotarpiui ir žiemai, sutampančiai su adventu, buvo pačiame įkarštyje. Kilmingieji medžiojo, valstiečiai penėjo naminius paukščius, o kaimų namuose merginos, dainuodamos dainas, verpė vilną ant verpimo ratelių.

Gražus paprotys kasdienybės akimirkas praturtinti muzika paįvairindavo šiuos pasiruošimus ir rodo, kad ne taip seniai Lietuvoje dar gyvavo itin ritualizuota, su liturginiu kalendoriumi ir metų laikais harmoningai deranti visuomenė.

Last Christmas vietoj Rorate Caeli…

Koks kadaise buvo advento žavesys? Dėl to, kad jungė tai, kas sudaro unikalų tautinio ar liaudiškojo dvasingumo bruožų rinkinį, su tuo, kas ateina iš šio pasaulio. Grįždamas prie sentikių veiklos ir religinės meninės išraiškos, bet kuris neabejingas protas galėtų apmąstyti tiesą, kad mus sukūrė ir atpirko Dievas, atėjęs Kūdikio pavidalu.

Kai kurie papročiai buvo pasiskolinti ir daugiausia iš Vokietijos. Pavyzdžiui, advento vainikas su 24 žvakėmis buvo ką tik atvežtas iš už vakarų sienos, kaip ir advento kalendoriai (šiandien vaikams žinomi kaip šokoladiniai saldainiai), jau nekalbant apie Kalėdų eglutę. Sakoma, kad net kalėdinių mugių tradicija kilo iš germanų šalių.

Tačiau tai tik istorinės detalės, ir nėra abejonių, kad Kalėdų laukimo būdas – kai buvo valomi rūmai ir sąžinė – giliai įleido šaknis į lenkų tautinę sielą, kurie iki šiol yra pasirengę atsisakyti brangaus žiemos miego, kad galėtų dalyvauti Kalėdų ryto mišiose prieš saulėtekio pradžią.

Tačiau tuo tarpu iš mūsų buvo atimta nacionalinė kultūra, o dabar bandoma išnaikinti religingumo likučius. Jau lapkritį skamba žodžiai “Paskutines Kalėdas aš tau dovanojau savo širdį”, o miestai ir prekybos centrai prisipildo blizgučių – tarsi pasaulis norėtų laukti Kristaus, atmesdamas šventąjį Joną Krikštytoją, raginusį atgailauti, ir tarsi norėtų sėsti prie Paskutinės vakarienės, atmesdamas kančią.

Adventas, bent jau viešojoje erdvėje, virto pseudokalėdine komercija, tarsi viskas, kas liko iš populiariosios kultūros, būtų blizgučiai ir “atmosfera”, redukuota į amerikietiškas klišes. Manau, kad prieš šimtą metų vidutinį kaimo gyventoją šis blizgesys galėjo apakinti, tačiau pažvelgęs giliau į šiuolaikinio žmogaus sielą paklaustų: kas čia tokio tuščio?

Kalbama ne tiek apie tai, koks paprotys gimė mūsų kraštuose ir koks buvo pasiskolintas, kiek apie tai, ką išreiškė mūsų Viešpats, kurio žodžius užrašė evangelistas Lukas… Bet ar Žmogaus Sūnus, kai ateis, ras tikėjimą žemėje?

Verta tai prisiminti ir bandyti savo jėgomis atkurti advento dvasią. Ne bėgti avinėliais į “prekybos centrą”, bet intonuoti pamaldžią giesmę privačioje namų erdvėje, susirinkti į rikiuotę, o svarbiausia – klausti savęs: kaip “de-ritualizuotoje” tikrovėje, kurioje sakralumas neturi teisės egzistuoti (taip pat ir Bažnyčioje, jei pažvelgsime į šiuolaikinę estetiką, dvasininkų elgesį ir naujųjų Mišių pobūdį), vis dėlto galime pasiekti, kad atsirastų tam tikrų viešo atminimo elementų apie tą, kuris gimė ir kuris ateis.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

I Advento sekmadienis: Visi, kurie Tavęs laukia, nebus sugėdyti

Ps 24, 1–3. Į tave pakėliau savo sielą; mano Dieve, tavimi pasitikiu, lai nerausiu iš gėdos; ir lai neišjuokia manęs mano priešai; juk visi, kurie tavęs laukia, nebus sugėdyti.

Ps 24, 4. Kelius savuosius, Viešpatie, man parodyk ir takais savaisiais mane žengti išmokyk.

(Introitas)

Pradedame naujus liturginius metus – Advento laikotarpį, kurio pavadinimas reiškia atėjimą ir taip nusako viso šio laikotarpio nuotaiką. Mes esame kviečiami budėti ir laukti To, kuris ateina. Prisimename Jo pirmąjį atėjimą, laukiame antrojo laikų pabaigoje ir stengiamės atpažinti kasdieninius Viešpaties apsilankymus mūsų sielose. Šio liturginio laiko spalva yra violetinė, tuo mums primenama, kad tik atgailaudami ir taisydamiesi mes galime pasirengti Viešpaties apsilankymui.

Tad pradėdama šventą Advento metą, Motina Bažnyčia kolektoje prašo, kad Dievas parodytų savo galybę ir atėjęs išlaisvintų mus iš mūsų nuodėmių vergijos, į kurią per savo nedorumą esame pakliuvę. Juk Dievas tam ir tapo žmogumi, kad mus išgelbėtų, nes be Jo mes buvo pražuvę ir nepataisomai pasiligoję.

Adventas yra pabudimo iš nuodėmės tamsos ir blogų įpročių metas. Tautų Apaštalas šventasis Paulius epistolėje mus ragina ir primena, jog mes esame šviesos, o ne tamsos vaikai, todėl ir mūsų gyvensena turi atspindėti Kristaus, o ne pasaulio dvasios mokymą: „Kaip dieną, elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių.“ Pasaulio malonumai apsvaigina mūsų sielas ir mes nebegalime teisingai mąstyti bei elgtis, todėl privalome būti santūrūs, kad sugebėtume būti laisvi Kristuje.

Pasakojama, kad popiežiaus Grigaliaus Didžiojo dienomis (590-604 m.), Romą lapkričio pabaigoje ištiko gamtinė katastrofa. Norėdamas nuraminti ir padrąsinti tikinčiuosius, sekmadienį jis perskaitė ir komentavo Evangelijos pagal Luką pasakojimą apie būsimąsias negandas. Taip ši Evangelijos ištrauka prigijo ir yra visada skaitoma pirmą Advento sekmadienį.

Taigi, Šventoji Evangelija mums atskleidžia šio pasaulio ir kūrinijos laikinumą ir trapumą: nelaimės, suirutės, karai, nesantaika, – visa tai trikdo ir neramina kiekvieną sielą. Tačiau mes turime tvirčiausią Viešpaties pažadą, kad Dangus ir žemė praeis, o Jo žodžiai nepraeis. Todėl su pasitikėjimu glauskimės prie mūsų Atpirkėjo ir ruoškime savo širdis Jo apsilankymo metui.

Adventas – tai metas, kai galime nebijoti savo tuštumos, nemokėjimo mylėti ir tikėti, tai metas, kai vėl galime šaukti kartu su pranašais: „Ateik, ateik, Emanueli, atrišk belaisvį Izraelį, kuris dejuoja tremtyje, neturėdamas Dievo Sūnaus.“ (himnas Veni, veni, Emmanuel)

Į tave, Viešpatie, pakėliau savo sielą;

mano Dieve, tavimi pasitikiu,

lai nerausiu iš gėdos;

ir lai neišjuokia manęs mano priešai;

juk visi, kurie tavęs laukia,

nebus sugėdyti.

(Ofertorijus)

Kun. Robertas Urbonavičius

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
NUOMONĖS

“Niekada nepalikite Bažnyčios”, – vyskupas Stricklandas rašo laišką tikintiesiems

Popiežiaus Pranciškaus represuotas vyskupas Josephas Stricklandas kreipėsi pastoraciniu laišku į tikinčiuosius, kurių globą iš jo atėmė dabartinis popiežius. Atėjo metas, kad visa, kas dabar uždengta, būtų atidengta, ir visa, kas dabar paslėpta, taptų aišku… – rašoma jame.

Savo laiške buvęs Tylerio vyskupijos (Teksaso valstija) ordinaras aprašo nepagrįstas Vatikano represijas jo atžvilgiu. Per susitikimą su popiežiaus nuncijumi jam buvo perskaitytas atleidimo priežasčių sąrašas, tačiau jokio oficialaus dokumento, konstatuojančio jo nušalinimą, jis taip ir negavo. Nepaisant daugkartinių prašymų, jam net nebuvo leista susipažinti su susitikimo metu perskaitytu priežasčių sąrašu.

Man perskaitytose priežastyse nebuvo paminėtos administracinės problemos ar netinkamas vyskupijos valdymas kaip mano pašalinimo priežastis, pabrėžia hierarchas. – Atrodo, kad nurodytos priežastys daugiausia buvo susijusios su tuo, kad skelbiu mūsų katalikų tikėjimo tiesą, ir su mano perspėjimais dėl visko, kas kelia grėsmę šiai tiesai (įskaitant Sinode dėl sinodalumo iškeltus klausimus), pranešė jis.

Tarp popiežiaus Pranciškaus vardu pateiktų priežasčių buvo ir tokiais atvejais pareigingas kaltinimas, kad vyskupas Stricklandas “neina koja kojon su savo broliais vyskupais”.

Tariamos vienybės su vyskupais trūkumas esą pasireiškė, be kita ko, tuo, kad hierarchas savo vyskupijoje neįvedė motu proprio Traditionus custodes, ribojančio galimybę naudotis Mišiomis senąja apeiga.

Būdamas savo vyskupijos ganytojas ir globėjas, negalėjau imtis veiksmų, kurie, kaip tvirtai žinojau, pakenktų daliai mano kaimenės ir atimtų iš jos dvasines gėrybes, kurias Kristus patikėjo savo Bažnyčiai. Pasilieku prie savo veiksmų, nes jie buvo būtini siekiant apsaugoti savo kaimenę ir apginti Šventąjį Tikėjimo Depozitą”, – aiškina laiško autorius.

Kaip tikina pats vyskupas Strickalndas, jo nušalinimas nuo pareigų taip pat susijęs su jo nepakantumu seksualiniam išnaudojimui. Atėjo laikas, kad viskas, kas dabar uždengta, būtų atidengta, ir viskas, kas dabar slepiama, taptų aišku, – rašo jis. Tiesą sakant, atrodo, kad pirmą kartą į Vatikano akiratį patekau tada, kai buvo slepiami klausimai, susiję su dabar gėdą užsitraukusiu buvusiu kardinolu Teodoru Makarriku (Theodore McCarrick) ir seksualinio išnaudojimo skandalais Bažnyčioje. Atrodo, kad pagrindinis mano nusikaltimas tiek tada, tiek dabar ir visada buvo iškelti į dienos šviesą tai, ką kiti norėjo palikti paslėpta, – rašoma jame.

Deja, dabar atrodo, kad daugelis nori nuslėpti pačią Tiesą, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, – priduria vyskupijos nusižeminęs ganytojas.

Nors nebeturiu vyskupijos, vis dar esu Bažnyčios vyskupas, taigi apaštalų įpėdinis, todėl privalau ir toliau skelbti Tiesą, net jei tam reikia paaukoti savo gyvybę. Šiandien noriu jums visiems pasakyti – niekada, niekada nepalikite Bažnyčios! Ji yra Kristaus nuotaka! Dabar ji išgyvena savo išbandymus, ir jūs turite ryžtingai stovėti kryžiaus papėdėje! Svarbu kiekvieną sekmadienį ir kuo dažniau dalyvauti Mišiose, skirti laiko adoracijai, kasdien melstis Rožančių, reguliariai eiti išpažinties ir visada kreiptis pagalbos į šventuosius! Raginu jus ištvermingai stengtis, kad galiausiai galėtumėte pasakyti: “Gerai pasirodžiau bėgime; baigiau bėgimą; išlaikiau tikėjimą”. – rašo vyskupas Josephas Stricklandas.

Tegul visagalis Dievas jus laimina, o mūsų šventoji ir palaimintoji Motina tegul jus užtaria ir visada nurodo į savo dieviškąjį Sūnų Jėzų, kai įžengiame į šį advento laikotarpį. Lieku nuolankus jūsų tėvas ir tarnas”, – baigė jis.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Vatikanas: “Kunigystės šventimai rezervuoti vyrams, o objektyvus tos pačios lyties asmenų lytinių santykių moralinis vertinimas yra tiksliai ir neabejotinai nustatytas!”

Kardinolas valstybės sekretorius Pietro Parolinas informuoja Vokietijos vyskupus, kad tik vyrams skirti kunigų šventimai ir Bažnyčios mokymas apie homoseksualumą yra nediskutuotini – todėl Vokietijos specialusis kelias yra atmestinas

Vokietijos vyskupai gavo aiškią kardinolo valstybės sekretoriaus Pietro Parolino žinią, kad Vatikanas būsimose derybose su Vokietijos vyskupų delegacija nesvarsto galimybės derėtis dėl laiško “Ordinatio Sacerdotalis”, kuriuo popiežius Jonas Paulius II 1994 m. patvirtino, kad moterys negali būti įšventinamos į kunigus, ar Bažnyčios mokymo apie homoseksualumą. Spalio 23 d. laiške, adresuotame Vokietijos vyskupų generalinei sekretorei Beate Gilles, su kuriuo redakcija gali susipažinti, Parolinas patikslina Vokietijos ir Romos dialogo raundo sinodo kelyje tvarką ir turinį.

Citatos iš Valstybės sekretoriato 2023 m. spalio 23 d. rašto:

“…a) Kunigystės šventimai rezervuoti vyrams:

Nors doktrina apie tik vyrams rezervuotą kunigystės šventimus yra išlaikyta tiek nuolatinės ir išsamios Bažnyčios tradicijos, tiek nuosekliai dėstoma Magisteriumo netolimos praeities dokumentuose, vis dėlto mūsų laikais įvairiose vietose ji laikoma diskutuotina arba Bažnyčios sprendimui nepripažinti moterų šiuo šventimu priskiriama tik drausminė reikšmė. Todėl, siekdamas išsklaidyti bet kokias abejones dėl šio svarbaus klausimo, susijusio su pačios Bažnyčios dieviškąja konstitucija, remdamasis savo pareigomis stiprinti brolius (plg. Lk 22, 32), pareiškiu, kad Bažnyčia neturi teisės įšventinti moterų į kunigystę ir kad visi Bažnyčios tikintieji turi galutinai laikytis šio sprendimo.

Popiežius Pranciškus kelis kartus aiškiai patvirtino šventojo Jono Pauliaus II pareiškimą. Pavyzdžiui:

“Dėl moterų įšventinimo į kunigus Bažnyčia pasakė savo žodį ir sako: “Ne – taip sakė Jonas Paulius II, bet galutinai. Šios durys yra uždarytos”

“Dėl moterų šventimų Katalikų Bažnyčioje šventasis Jonas Paulius II tarė paskutinį aiškų žodį, ir jis lieka. Tai galioja.”

“Tai nėra dogmatinis apibrėžimas, nors jam turi pritarti visi. Niekas negali jam viešai prieštarauti…”

“… b) Kita tema, dėl kurios vietinė Bažnyčia neturi galimybės laikytis kitokio požiūrio, susijusi su homoseksualiais veiksmais. Mat net jei ir pripažįstame, kad subjektyviu požiūriu gali būti įvairių veiksnių, raginančių nesmerkti žmonių, tai jokiu būdu nekeičia objektyvaus šių veiksmų moralumo vertinimo.

Nuolatinis Bažnyčios mokymas pabrėžia, kad “objektyvus tos pačios lyties asmenų lytinių santykių moralinis vertinimas yra tiksliai ir neabejotinai nustatytas. Kitas klausimas, kuris čia nenagrinėjamas, yra subjektyvus tokių santykių moralinio įtikinamumo laipsnis kiekvienu konkrečiu atveju”.

JŠ pagal Die Tagespost

Categories
NUOMONĖS

Stokite kartu su vyskupu Stricklandu, kol šis ištikimas ir Bažnyčią mylintis ganytojas yra pašalintas!

Popiežius Pranciškus žiauriai šalina vyskupą Josephą Stricklandą iš jo vyskupijos, nors jis yra ištikimiausias Amerikos ganytojas.

Šis negailestingas popiežiaus Pranciškaus išpuolis prieš katalikų ortodoksiją reikalauja maldos atsako jau šiandien, todėl prašome pasirašyti mūsų peticiją, kuria įsipareigojame melstis už vyskupą Stricklandą, kai popiežius Pranciškus šalina jį iš Tylerio vyskupijos Teksase. Vyskupui Stricklandui įteiksime jūsų maldos pažadus, tad pasirašykite dabar. Parodykime, kiek daug žmonių palaiko garbingą amerikiečių vyskupą Lietuvoje!

Peticiją galite pasirašyti naudodamiesi šia nuoroda:

Stokite kartu su vyskupu Stricklandu!

Categories
NUOMONĖS

Bažnyčios autoritetų „demonarchizavimas“

Šiandien norėtume pateikti ištrauką iš knygos, kurioje aiškinamos krikščioniškąją civilizaciją sukrėtusios šiuolaikinės krizės priežastys. Bet ne tik. Atsižvelgiant į tai, kas vyksta po Romoje vykusio Sinodo dėl sinodiškumo, verta daugiau dėmesio skirti Bažnyčios autoritetų demonarchizavimo temai. Skaitykite ištrauką iš brazilų katalikų mąstytojo daktaro Plinio Correa de Oliveiros knygos “Revoliucija ir Kontrrevoliucija”.

Bažnyčios autoritetų „demonarchizavimas“

Esant tokiai istorinei (hipotetinei) perspektyvai, tam tikros savęs pačių modifikacijos, svetimos šiam procesui, gali būti suprantamos kaip tam tikri žingsniai pereinant nuo status quo, buvusios iki Susirinkimo (II Vatikano – red.), į jau minėtą kraštutinę priešingą poziciją. 

To pavyzdys galėtų būti paimta kryptis link kolegialumo, suprantamo kaip:

1) vienintelės priimtinos priemonės panaudoti Bažnyčios vidinę galią ir 2) „demonarchizacijos“ bažnytinės valdžios, kurios įvairūs lygiai būtų ipso facto daug stipriau sąlygoti žemiau esančių lygių.

Visa tai iki paskutinių pasekmių galėtų vesti link stabilios visuotinio balsavimo teisės Bažnyčios viduje įgyvendinimo ne todėl, kad ji, Bažnyčia, kartais nepanaudodavo tos teisės tada, kai reikėdavo užpildyti tuščias darbo vietas tam tikrose hierarchų kontorose.

Pagal tribalizmo propaguotojų svajonę, galiausiai tai gali nuvesti į visos bažnytinės hierarchijos nepataisomą priklausomybę nuo pasauliečių, laikomų Dievo balsu. Ar tikrai Dievo?

Tikimasi, kad pasauliečiai tribalistai šią “Dievo valią” atpažins per “mistinius” šamano, charizmatinio vadovo ar burtininko apreiškimus. Gal Bažnyčia, vykdydama paties Dievo valią, turėtų paklusti tokiems pasauliečiams ir tik taip vykdyti savo misiją? 

JŠ pagal Revoliucija ir Kontrrevoliucija

Categories
NUOMONĖS

Lenkija dar nepražuvo!

Lapkričio 11 d. 14-asis Nepriklausomybės Maršas praėjo centrine Varšuvos gatve (Aleje Jerozolimskie). Įvairių šaltinių duomenimis, joje dalyvavo apie 90 000 dalyvių. Jau daugelį metų tai nuolat yra didžiausia patriotinė demonstracija Europoje.

Pagrindinis šio žygio šūkis buvo „Lenkija dar nepražuvo!”.

Be to, eitynių dalyviai šaukė šūkius: „Dievas, Garbė ir Tėvynė!”, „Ne vaivorykštinė (arba kaip variantas – islamiška), ne sekuliari – Lenkija tik katalikiška!”, „Laisvė, tikėjimas, nacionalizmas!” ir kt.

Žygio dalyviai taip pat minėjo katalikų pergalę prie Lepanto, žadėdami laimėti prieš islamą ir šiandien.

Savo kalbose eitynių organizatoriai pabrėžė suverenios ir nepriklausomos Lenkijos svarbą, tradicinių visuomenės pagrindų išsaugojimo svarbą:

Kiekvienas iš mūsų šiandien turi imtis veiklos, veiksmų, kad nepriklausomybė nebūtų prarasta. Rusija vykdo žiaurų karą Ukrainoje. Puikiai žinome, kad Rusija pretenduoja ir į Lenkijos valstybę. Iš mūsų pusės nėra jokio sutikimo! Mes matome grėsmę iš Vakarų. Matome, kad Europos Sąjunga vis agresyviau žengia federalizacijos link. O tai reiškia nacionalinių valstybių likvidavimą. Tai reiškia suvereniteto praradimą”, – mitinge kalbėjo Nepriklausomybės Maršo asociacijos prezidentas Bartoszas Malewskis. – Mes sakome griežtą “ne” šioms pagundoms”, – pridūrė jis.

Nuo scenos kalbėjo ir vienas iš “Konfederacijos” (politinės partijos) lyderių, Nacionalinio Judėjimo pirmininkas, parlamento narys Krzysztofas Bosakas. –

Mus vienija prisirišimas prie Lenkijos spalvų ir Lenkijos valstybės, mūsų tikėjimas, pagarba katalikų tikėjimui ir krikščioniškoms vertybėms, kurios suformavo mūsų šalies kultūros ir įstatymų leidybos pagrindus, – sakė politikas.

Taip pat buvo daug plakatų, vaizduojančių kūdikių žudymą abortais. Drastiškomis nuotraukomis siekiama, kad neapsisprendusieji žinotų, kas iš tikrųjų yra ši vadinamoji “procedūra”.

6 fanatiški klimato revoliucionieriai bandė sustabdyti Nepriklausomybės Maršą 2023 m. Jie tai padarė, nes klimato krizė kursto fašizmą 🙂 Juos pašalino policija.

JŠ pagal lenkų spaudą

Categories
NUOMONĖS

Helovinas – tai blogio sutramdymas!

Helovinas – tai blogio sutramdymas. Tai blogio, kuris yra nuvertinamas ir laikomas linksmybėmis, sutramdymas. Pasakysiu trumpai ir glaustai: per šį “žaidimą” vaikas visiškai nesusidurs su mirtimi ar nemirtingumu, bet gali įsisavinti blogį jį banalizuodamas”, – interviu portalui PCh24.pl sako kunigas profesorius Pawelas Bortkiewiczius TChr.

Kunige profesoriau Bortkiewicziau, leiskite pradėti nuo provokacijos: Ar Helovinas labiau reiškia žmogaus sutramdymą mirtimi, ar nemirtingumu?

Sunku ką nors supažindinti su nemirtingumu, kai atmetamos tikėjimo tiesos. Vienintelė žinia, kuri realiai, rimtai ir rimtai skelbia tiesą apie prisikėlimą ir nemirtingumą žmogaus gyvenimo orumo matu, yra krikščionybė. Jei žmogus abejoja krikščionybe, jam lieka tam tikra iliuzija, ironija ar cinizmas.

Helovinas iš esmės yra mėginimas ciniškai pažvelgti į gyvenimą ir nesutramdo žmogaus nei su mirtimi, nei su nemirtingumu, jis tik mėgina užmušti žmoguje klausimus apie gyvenimo prasmę.

Bet juk daugelis vaikų ir net suaugusiųjų Vakaruose, kurie aktyviai dalyvauja Helovine, tiki, kad vaiduokliai yra nemirtingi ir kad jie vieną dieną po visko bus vaiduokliai….

Tikėjimas vaiduokliais arba pati vaiduoklio sąvoka turi labai turtingą filosofinę ir religinę tradiciją, tačiau kartu yra labai dviprasmiška. Tai, su kuo susiduriame, yra, švelniai tariant, tam tikros pasakos, fikcijos ar haliucinacijos pasaulis. Jis neturi nieko bendra su dvasios sąvoka griežtai filosofine ar religine prasme, ir tikrai ne krikščioniškąja prasme. Todėl čia šis dvasios, kaip tam tikro būsimąjį gyvenimą lemiančio veiksnio, sutramdymas yra, dar kartą pabrėžiu, visiškas miražas.

Katalikų tikėjimas atmeta bet ką panašaus į tikėjimą dvasiomis taip, kaip mums tai parduoda popkultūra. Deja, atrodo, kad daugelis žmonių, įskaitant katalikus, tiki vaiduokliais, poltergeistais ir kitomis panašiomis būtybėmis….

Mano nuomone, tai gali rodyti bent kelis dalykus. Pirma, kad žmoguje yra nemirtingumo alkis, kad jis trokšta nemirtingumo ir net ateizacijos ir sekuliarizacijos procesai šio alkio nepanaikina. Jis išlieka.

Tačiau kyla klausimas, ar šis alkis yra prasmingai, realiai patenkinamas, ar jį patenkina koks nors pakaitalas. Taigi, viena vertus, turime reikalą su tikru alkiu, kita vertus, su visiškai fiktyviu, iliuziniu jo patenkinimo pakaitalu, pavyzdžiui, Helovinu, vaiduokliais ir visa su jais susijusia rinkodaros ir kultūros industrija.

Problema ta, kad žmonės turi po ranka tikrą nemirtingumo alkio patenkinimo pasiūlymą krikščionybės pavidalu; jie turi tikrus žodžius To, kuris vienintelis istorijoje yra pasakęs: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas mane tiki, nemirs per amžius, bet gyvens”, o paskui savo prisikėlimu įrodė jų teisingumą. Turėdami, liaudiškai tariant, tikrumą – daugelis mieliau jį atmeta ir priima kažką, kas yra absurdas, ir dar labai ironiškas ir ciniškas, nes įžeidžia žmogaus orumą.

Helovine dominuoja, arba bent jau popkultūroje taip vaizduojama, makabriški kostiumai: zombiai, vaiduokliai, velniai ir kitos monstriškos būtybės ir… monstriški žmonės, pavyzdžiui, serijiniai žudikai. Man atrodo, kad normalų žmogų turėtų trikdyti tokie dalykai. Deja, vietoj susirūpinimo girdisi kvailas juokas ir kartojimas, kad tai juk linksmybės….

Pokalbį pradėjome nuo klausimo, ar Helovinas skirtas sutramdyti žmones mirčiai, ar nemirtingumui. Mano nuomone, Helovinas yra apie blogio sutramdymą. Blogio sutramdymą, kuris yra sureikšminamas ir traktuojamas kaip linksmybė. Pasakysiu trumpai ir glaustai: per šią “pramogą” vaikas visiškai nesusidurs su mirtimi ar nemirtingumu, bet gali įsisavinti blogį jį banalizuodamas. Nes, kaip sakote, vaikai persirenginėja serijiniais žudikais, ir niekam dėl to nekyla problemų… Tačiau tai yra lengvas blogio banalizavimo kelias, ir nenuostabu, kad toks susitapatinimas su blogiu gali lemti tolesnius žingsnius, vedančius prie realios agresijos veiksmų.

Blogio sureikšminimas, išjuokimas, gera pramoga – visa tai simbolizuoja Helovinas. Kodėl tuomet Vakaruose tiek daug dekadanso ar net egzistencinio nihilizmo? Jei žmonės viską sutramdo, kodėl galiausiai lieka beviltiškumas?

Dabartiniai Vakarai yra siaubingai apleistos tikrovės paveikslas. Viena vertus, turime visais įmanomais būdais projektuojamą iliuzijų pasaulį, kurį nuolat pabrėžiu. Kita vertus, turime “pažangų” pasaulį, propaguojantį įvairias ideologijas, dekonstruojančias žmogaus tapatybę ir griaunančias tai, kas jame yra vieninga. Galiausiai turime pasaulį, kuriame projektuojamas visiškai naujas žmogus, kuriam bandoma dar kartą pasakyti, kad “jis bus kaip Dievas” – jis ne tik pažins gėrį ir blogį, bet ir bus nemirtingas – jis bus “homo deus”, “dievo žmogus”, kaip skelbia Hararis.

Visa tai vyksta, bet tai yra fikcija. Jei iš tiesų fikcija išstūmė tikrąją Gerosios Naujienos žinią, tikrąją krikščionybės, kuri įkūrė Vakarų civilizaciją, žinią, tuomet negalima apgaudinėti, kad šioje iliuzijos ir egzistencinės tikrovės konfrontacijoje žmogų, netekusį Dievo ir Jo buvimo, Jo Žodžio ir Gerosios Naujienos, ištinka katastrofa. Priešingai, žmogų valdo krūva iliuzijų, neturinčių jokios tikros prasmės – nei išgelbėti žmogų, nei užtikrinti jo nemirtingumą, nei išlaisvinti jį iš blogio, nei atvesti į autentiško gėrio pasaulį. Visa tai turi baigtis.

Tegul Dievas jums atlygina!

Tomasz D. Kolanek

Categories
NUOMONĖS

Nekilnojamojo turto mokestis iš katalikiškos perspektyvos

Klasikinį socialinių klausimų nagrinėjimą galima rasti popiežiaus Leono XIII enciklikoje “Rerum Novarum”. Joje popiežius, be kita ko, teigia: “Privačios nuosavybės neturėtų alinti pernelyg dideli mokesčiai ir viešoji našta. Juk valstybės valdžia negali sunaikinti privačios nuosavybės teisės, nes jos šaltinis yra prigimtis, o ne žmogaus valia; ji gali tik apriboti jos naudojimą ir pritaikyti ją visos visuomenės gerovei. Todėl ji elgtųsi neteisingai ir nedorai, jei iš privačios nuosavybės mokesčių pavidalu paimtų daugiau, negu priklauso.”

Valdžia privalo rinkti mokesčius protingai, kad jie netaptų našta visuomenei. Šventajame Rašte smerkiami valdovai, kurie apiplėšinėja žmones už dideles duokles. Saliamonas Patarlių knygoje pabrėžia: “Nedoras valdovas neturtingai tautai yra kaip riaumojantis liūtas ir alkanas lokys.” Ir priduria: “Teisingai valdydamas, karalius sustiprina kraštą, o kas ima kyšius, griauna jį.” Mokesčių teisingumas atitinka valdovo protingumo matą: “Neprotingas valdovas griebiasi žiaurios priespaudos, kas nekenčia godumo, prailgins savo dienas. ”

Popiežius Leonas XIII tai suprato: “Todėl pirmasis ir svarbiausias principas, jei imamasi gerinti masių padėtį, turi būti privačios nuosavybės neliečiamumas”, – rašė jis, aiškindamas, kad ne perskirstymas, o privačios nuosavybės ir galimybės praturtėti išsaugojimas yra būdas įveikti skurdą. Nuosavybės teisė tarnauja visiems ir viskam, nes ji aukščiausiu laipsniu atitinka žmogaus prigimtį ir neabejotinai veda į taiką ir ramybę žmogaus egzistencijoje. Priešingai, valdžia, kuri mokesčiais engia žmones, veda į visuotinį nuskurdimą ir veikia prieš bendrąjį gėrį.

Atsižvelgiant į tai, ar planuojamas nekilnojamojo turto mokestis yra teisingas mokestis. Laisvė nustatyti jį nuo 0,5 proc. iki 4 proc. iš esmės atriša valdžios rankas nustatyti kuo didesnį tarifą, net jei ne 4 proc. Dabartinis šio mokesčio tarifas paprastiems būstams, kuriems taikomas lengvatinis tarifas, yra 0,6 proc., todėl vienu momentu padidinus šį mokestį, jis gali būti drastiškas – 3-5 kartus.

Reikia atsižvelgti ir į bendrą mokesčių naštą Lietuvoje, kuri nėra maža. Sakydami našta turime omenyje visą socialinių įmokų naštą, ne tik “mokestį” grynąja prasme. Taigi ši našta yra kosmiškai didelė, palyginti su krikščioniškaisiais 10 proc. ir jau daugelį metų sudaro apie 60 proc. grynojo darbo užmokesčio. Pridėkime dar PVM, kuris yra atviras visuomenės apiplėšimas, nes yra paprastas Karlo Markso minties tęsinys. PVM neatneša visuomenei jokios gerovės, o yra tik tiesioginė aukštų kainų priežastis ir našta verslui, kuris dažnai neatlaiko šio iš viršaus nuleisto mokesčio. Papildomai padidinus dar vieną mokestį, visa sistema tampa dar nesąžiningesnė. Prie to reikia pridėti ir nusavinimo klausimą. Nes jei mokestis nebus mokamas, tokia perspektyva gali tapti realybe.

Apibendrinant reikia sutikti su mitingo prieš naujo nekilnojamojo turto mokesčio įvedimą organizatoriaus Raimondo Šimaičio teiginiu, kad

“ši, dabartinė Lietuvos valdžia, primena tuometinę rusų valdžią: ėmė nusavinti nuosavybę lygiai tokiu pačius principu, pradėjo tai daryti per mokesčius ir pan. Ta Tėvynės Sąjunga primena man Sovietų Sąjungos pradžią”.

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Rinkimai Lenkijoje: per mažai apie tikėjimą ir religiją, per daug apie pinigus….

Iki rinkimų kaimyninėje Lenkijoje liko vos kelios dienos. Vis dėlto dar neaišku, kokie gali būti galutiniai šių rinkimų rezultatai. Naujausių apklausų duomenimis, Jungtinė Dešiniųjų partija (Teisė ir teisingumas ir Solidaria Lenkija) pirmauja su didele persvara prieš liberalią Pilietinę koaliciją.

39 proc. respondentų pareiškė norintys balsuoti už Jungtinę Dešiniųjų partiją. Už Pilietinę Koaliciją ketina balsuoti 30 proc. respondentų. Kairieji (“Lewica”) gali tikėtis 11 proc. paramos. Labiau dešiniąją Konfederaciją nurodė 9 proc. respondentų. Trečiojo Kelio koaliciją – 8 proc. ir šis rezultatas yra ties riba.

Daug kas priklausys nuo to, ar Trečiasis Kelias pateks į Seimą. Jei pateks, ji atims balsus iš Jungtinės Dešiniųjų ir Pilietinės Koalicijos. Jei ne, Jungtinė Dešiniųjų partija greičiausiai sugebės suformuoti nepriklausomą vyriausybę.

Kaip atrodo Lenkijos politinių jėgų pozicijos iš katalikiškos perspektyvos. Jungtinė Dešiniųjų partija yra nuosaikiai prokatalikiška partija. Deja, ji gana dažnai eina į kompromisus, tačiau vienu svarbiu klausimu – abortų draudimo – iki šiol laikėsi tvirtai. Suprantama, kad Bažnyčia Lenkijoje prarastų savo privilegijuotą padėtį visuomenėje, jei laimėtų Jungtinės dešinės konkurentai. Partija Rusijos ir Ukrainos kare vienareikšmiškai yra Ukrainos pusėje.

Konfederacija, nors anksčiau atrodė labiau dešinioji nei Jungtinė Dešinioji, pastaruoju metu beveik išimtinai susitelkė ties lenkus kamuojančiais biudžeto ir mokesčių naštos klausimais. Identiteto, tradicionalistinių ir konservatyvių klausimų, kurie buvo viešinami vos prieš kelerius metus, šiuo metu partijos programose nematome.

Konfederacijos antimigracinė pozicija Lenkijoje prieglobstį radusių ukrainiečių atžvilgiu yra gana aiški. Tai suprantama dėl to, kad tiek ukrainiečių skaičius Lenkijoje (įvairiais vertinimais – daugiau nei 2 mln. žmonių), tiek beprecedentė parama, kurią jiems teikia dabartinė Jungtinių Dešiniųjų vyriausybė, nesulaukia valdžios palaikymo tarp lenkų, kovojančių už savo pinigus.

Deja, šiandien Lenkijoje vykstančios politinės diskusijos labai panašios į kitų vadinamųjų “modernių ir išsivysčiusių” šalių diskusijas ir beveik neliečia religinių ir tapatybės klausimų, o tai labai svarbu kiekvienam tikram katalikui. Visų pirma dėmesys sutelkiamas į materialinius klausimus, o ne į sielų išganymą. Šioje kampanijoje neišgirsime, kokia yra Lenkijos misija ir pašaukimas istorijos teologijoje.

Žinoma, nemaža dalis lenkų, nors jų kasmet mažėja, vis dar gyvena ir mąsto konservatyviai. Bet ar tai rodo geras perspektyvas? Greičiau ne. Neseniai šalyje buvo paskleista informacija, kad Lenkijoje yra tik 27 milijonai tikinčių katalikų iš šiek tiek mažiau nei 40 milijonų.

Matome, kad Lenkijos ir jos gyventojų sekuliarizacija vyksta labai sparčiai. Ar po 10 metų turėsime katalikybės bastioną prie Vyslos? Abejoju. Ir, deja, horizonte nematyti jokios sociopolitinės jėgos, kuri galėtų tai ištaisyti. Tad sudėkime viltis į Švenčiausiąją Mergelę Mariją ir Jėzų Kristų, nes, matyt, atėjo laikas antgamtiniam veiksmui.

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Karas ir “gender”is

Nuo 2023 m. spalio 1 d. tam tikrų kategorijų Ukrainos moterys turės registruotis į karinę tarnybą. Šis sprendimas sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą ir paskatino vėl atkreipti dėmesį į vyrų ir moterų lyčių vaidmenis didelio karo metu.

Ne paslaptis, kad Rusijos agresija ir visuotinė mobilizacija skirtingai paveikė Ukrainos vyrus ir moteris. Tam tikra prasme skirtingų lyčių žmonės atsidūrė skirtingose istorinėse epochose.

Po 2022 02 24 dauguma ukrainiečių moterų ir toliau gyvena liberalioje XXI a. realybėje, kai asmeninės teisės yra pirmoje vietoje, o atsakomybė šaliai ir tautai – antroje. Vidutinė Ukrainos moteris turi teisę pasirinkti, ar stoti į ginkluotąsias pajėgas, ar ne. Ar likti Ukrainoje, ar išvykti į taikią Europą. Dalytis konservatyviomis šeimos vertybėmis ar atsisakyti turėti vaikų ir visiškai atsiduoti karjerai ar menui.

Jei neskaičiuosime okupuotų teritorijų, asmeninė laisvė ir nepriklausomybė, iškovota modernaus feministinio judėjimo dėka, per daug nenukentėjo nuo visiško karo.

Tačiau daugumos vyrų gyvenimas po 2022 02 24 tapo gerokai archajiškesnis ir artimesnis XX a. pirmosios pusės realijoms, kai individo pareigos šaliai ir tautai reiškė daug daugiau nei jo asmeninės teisės.

Vidutinis Ukrainos vyras neturi teisės rinktis, ar tarnauti kariuomenėje, ar ne. Jis neturi teisės rinktis, ar likti namuose, ar išvykti į užsienį. Valstybė pasirenka už jį, o neteisėti bandymai išvengti šio pasirinkimo yra smerkiami ir persekiojami.

Tai griežtas laikmečio reikalavimas: Rusijos agresija sugrąžino ukrainiečius į totalinių karų su milijoninėmis kariuomenėmis ir milžiniškomis žmonių aukomis laikus.

Problema ta, kad konservatyvus požiūris į vyrų lyties vaidmenį nelabai dera su šiuolaikiniu liberaliu požiūriu į moterų lyties vaidmenį.

Tais laikais, kai kiekvienas vyras buvo laikomas potencialiu kareiviu, kiekvienai moteriai buvo priskirta labai konkreti socialinė funkcija – naujų kareivių gamyba. Jei karinė tarnyba vyrui buvo ne pasirinkimas, o pareiga, tai kuo daugiau vaikų gimdymas taip pat buvo laikomas ne moters pasirinkimu, o pareiga.

Bandymai atsisakyti šio vaidmens ir pasirinkti kitokį gyvenimo kelią sulaukdavo viešo pasmerkimo. Šioje žiaurioje realybėje nebuvo tokio dalyko kaip principas “mano kūnas – mano reikalas”. Sveikos moters kūnas a priori priklausė šaliai ir tautai, kaip ir vyro, privalančio atlikti karinę tarnybą, kūnas.

Būtent XXI amžiuje abortų draudimas Lenkijoje atrodo kaip archajiškas laukiniškumas, darantis gėdą kaimyninei šaliai civilizuoto pasaulio akyse. Tačiau XX a. pirmoje pusėje negalėjimas laisvai disponuoti savo kūnu buvo ne totalitarinių režimų, tokių kaip Stalino ar Hitlerio, bruožas, o įprasta pasaulinė praktika.

Čerčilio laikų britė ar Mannerheimo laikų suomė negalėjo teisėtai nutraukti nėštumo savo noru. O 1920 m. demokratinėje Prancūzijoje priimti įstatymai ne tik sugriežtino bausmes už abortus, bet ir uždraudė naudoti kontraceptines priemones: manyta, kad tai padės kompensuoti respublikos patirtus nuostolius prie Marnos ir Verdeno. Kontracepcija prancūzėms vėl buvo įteisinta tik 1967 m.

Šie tamsūs istorijos puslapiai Ukrainoje retai minimi, nors priešų invazija mums virto demografine katastrofa, o būsimų gynėjų kūrimas šaliai ir tautai ne mažiau svarbus nei nepriklausomybės gynimas ginklu. Tačiau kai griežtosios linijos šalininkai rašo apie tai, kaip Ukraina ateinančiais dešimtmečiais taps vienu dideliu kariniu lageriu, archajiškas moterų vaidmuo paprastai lieka nepaminėtas.

Šią vasarą daug triukšmo sukėlė Ukrainos ateities instituto direktorius Vadimas Denisenka, pareiškęs, kad siekiant išsaugoti tautą, vyrų išvykimas iš Ukrainos turės būti ribojamas net ir po karo. Ši tezė prieštaravo ne tik liberalioms vertybėms, bet ir elementariai logikai: akivaizdu, kad pratęsus draudimą vyrams išvykti vidaus problemų neišspręsime, nes Ukrainos vyrai nesidaugina atžalomis. Tačiau J. Denisenko nedrįso rašyti apie sienų uždarymą ukrainiečių moterims.

Karo įkarštyje mūsų socialiniuose tinkluose gana dažnai pasitaiko fantazijų, panašių į Heinleino “Žvaigždžių laivo desantininkus”: nuo 2022 m. vasario 24 d. siūloma apriboti pilietines teises vyrams, kurie nekovojo ir negynė savo šalies.

Jei ši antiliberali logika bus plėtojama toliau, bus reikalaujama diskriminuoti bevaikes moteris, kurios netarnavo ginkluotosiose pajėgose, nes jos taip pat nepakankamai prisidėjo prie nacionalinio reikalo.

Tačiau kol kas tokių raginimų negirdėti. Veikia liberalizmo, feminizmo ir pastaraisiais dešimtmečiais pasiektos socialinės pažangos inercija.

Viena iš pilno masto karo intrigų – kiek ši liberali inercija bus tvari. Ar išsiplės konservatyvusis Overtono langas?

Ar dabartinė papročių archaizacija paveiks milijonus Ukrainos moterų? Ar įsivyraus suvokimas, kad bet kurios jaunos ukrainietės pagrindinis tikslas ir pilietinė pareiga – papildyti didžiulius demografinius nuostolius, kuriuos sukėlė Rusijos agresija?

Daug kas priklauso nuo atsakymo į šį klausimą.

Jei vyraus XXI a. liberalios vertybės, Ukrainos moterys išsaugos dabartinį statusą ir niekas nebandys pažeisti jų asmeninių teisių. Po karo valstybė gelbės nacionalinę demografinę situaciją migracija iš Azijos ir Afrikos šalių, kuriose natūralus gimstamumas yra didelis.

Tačiau tokiu atveju turėsime visiems laikams atsisveikinti su svajonėmis apie mononacionalinę ir monokultūrinę ateities Ukrainą. Turėsime susitaikyti su tuo, kad mūsų šalyje gyvens skirtingų etninių šaknų ir skirtingų odos spalvų žmonės, kalbantys skirtingomis kalbomis ir besimeldžiantys skirtingiems dievams.

Tačiau jei vyraus konservatyvus XX a. pirmosios pusės požiūris, ne tik ukrainiečiai, bet ir ukrainiečių moterys susidurs su dideliais apribojimais. Tokiu atveju demografijos temą perims dešinieji populistai, nepaisant to, kokie veiksmingi bus jų receptai. Ukrainoje jie stengsis uždrausti abortus ir kuo labiau apsunkinti kontracepcijos prieinamumą, remdamiesi kaimyninės Lenkijos patirtimi ir nepaisydami ES kritikos. Moterų bevaikystė bus stigmatizuojama taip pat, kaip ir vyrų kariuomenės vengimas, o bevaikystės filosofija bus prilyginama tautos išdavystei.

Žinoma, šiandien toks scenarijus atrodo kaip kažkas fantastiško. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad prieš kelerius metus didysis karas, visuotinė mobilizacija ir sienų uždarymas Ukrainos vyrams taip pat atrodė fantastiški.

Mychailo Dubyniansky

JŠ pagal “УКРАЇНСЬКА ПРАВДА”

Categories
NUOMONĖS

LGBT ideologijos priešininkai piketavo Vilniuje: „Nedelsiant stabdyti „Gyvenimo įgūdžių“ programą“!

Ragina nedelsiant nutraukti šį ugdymą. „Stabdykime Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą: NE ideologijai švietime!“, – su tokiu šūkiu šįryt Vilniuje protestavo Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, Lietuvos tėvų forumas ir Rengimo šeimai asociacija.

Susirinkusieji prie Martyno Mažvydo bibliotekos Vilniuje rankose laikė plakatus, kuriais išsakė savo poziciją: „Stop LGBT ideologijai“, „Tikiu mokslu! XX ir XY“, „Nedelsiant stabdyti „Gyvenimo įgūdžių“ programą“, „Reikalaujame įgalinti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymą“, „Tėvai turi pirmumo teisę parinkti vaikams mokymą“, „Reikalaujame nutraukti neomarksistų eksperimentą su mūsų vaikais“, „Gyvūną valdo instinktai, žmogų – valia“, „Ugdyti, o ne seksualizuoti“.

„Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai ignoruoja šeimų organizacijų pasiūlymus ir net neįtraukia jų į diskusijas“, – teigia protesto organizatoriai. Be to programa parengta pagal vieną ideologiją, dažniausiai pabrėžiama, kad LGBT.

Protesto rengėjai reikalauja stabdyti gyvenimo įgūdžių pamokas, kurios bendrojo ugdymo mokyklose startavo šį rugsėjį.

Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos vadovė Violeta Vasiliauskienė sakė, kad naujoji programa kelia daug klausimų. Pasak jos, programos turinys „skleidžia gender – lyties tapatybės – ideologiją, teigiančią, kad lytis gali būti pasirenkama“.

„Programos turinys pažeidžia Konstitucinę teisę ugdyti savo vaikus pagal dorovinius ir moralinius įsitikinimus. Ir prieštarauja švietimo įstatyme numatytai galimybei dalyvauti parenkant vaiko ugdymo programos formą“, – sakė asociacijos vadovė.

JŠ pagal www.lrt.lt

J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Categories
NUOMONĖS

Stabdykime Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą: NE ideologijai “Gender” švietime!

Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa (GĮUP) pradėta įgyvendinti pirmiau, nei parengti šio dalyko mokytojai. Tai reiškia, kad su mūsų vaikais yra eksperimentuojama– pedagogai gyvenimo įgūdžių dalyko mokys be tinkamo pasirengimo ir mokysis iš savo bei kolegų klaidų. 

Visuomenei svetima pasaulėžiūra grįstas mokomasis dalykas atsirado privalomame ugdymo turinyje, o Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai ignoruoja šeimų organizacijų pasiūlymus ir net neįtraukia jų į diskusijas. Tai reiškia valstybės sankcionuotą moralinį diktatą, tuo pačiu ignoruojant net tėvų prigimtinę ir LR Konstitucijoje įtvirtintą (26 str.) teisę auklėti vaikus pagal savo moralinius įsitikinimus. 

Todėl mes, šeimas ir tėvus atstovaujančios organizacijos, reikalaujame nedelsiant stabdyti GĮUP ir nutraukti neteisėtą socialinį– ideologinį eksperimentą su mūsų vaikais. 

Kviečiame ir kitas NVO bei visus GĮUP nepritariančius tėvus, globėjus, senelius š.m. rugsėjo 28 d. 9.30 val. atvykti prie LR Seimo ir pasakyti: Stabdykime Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą: NE ideologijai “GENDER” švietime! 

Categories
NUOMONĖS

Dėl gyvenimo įgūdžių ugdymo programos

VšĮ Krikščioniškosios Kultūros Institutas gavo nuo Gedemino Gemskio – pedagogo – laišką, kuriame jis išreiškia, mūsų nuomone, protingą nuomonę apie naująją vadinamosios “gyvenimo įgūdžių ugdymo programos” versiją ir šiuo klausimu kreipiasi į Lietuvos valdžios institucijas.

Prezidentūrai
Premjerei
Vyriausybei
Seimo pirmininkei
Seimo švietimo ir mokslo komitetui
Švietimo ir mokslo ministrui
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Lietuvos Bažnyčios vadovybei

Laba diena,

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 2022 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-1541 nuo šių mokslo metų mokyklose įvedama privaloma Gyvenimo įgūdžių ugdymo pamoka. Ši pamoka yra nepriimtina.
Švietimas yra be galo svarbus yra nuo vaiko iki seno žmogaus, neteisingos švietimo programos ,,sugadina” žmogų visam gyvenimui.

Baikite ,,gadinti” Lietuvos vaikus, jų sąmonę, nes vaikai yra nykstančios Lietuvos ateitis, kurie gali išgelbėti Lietuvą, kuri yra paskutinėse vietose pagal statistiką, be karo šalis prarado maždaug milijoną lietuvių ir lietuviai nemato jokios šviesios ateities Lietuvoje.

Tačiau Lietuvos vaikai, kurie bus Lietuvos ateitis turi būti mokomi tikrų vertybių (krikščioniškų vertybių, moralės, šeimos vertybių ir t.t.), o ne amoralios LGBTQ ideologijos, kaip švietimo sistema pakreips vaikų mąstymą, toks jis ir bus, kitaip vaikai ir į Lietuvą ir tikras vertybes atitinkamai žiūrės ir Lietuvos destrukcija toliau tęsis. Jeigu kažkas dirbtinai padaro vaikų kartai moralinę auklėjimo ir vertybių diegimo destrukciją, tai tie vaikai jau būna ,,sugadinti”, jie ir užauga ,,sugadintais” žmonėmis ir tą ištaisyti yra labai sunku ar neįmanoma.

Internete pateikiama tokia informacija:

Tarp Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamo projekto Nr. 09.2.1-ESFA-V-726-03-0001 lėšomis ministerijos ir Nacionalinės švietimo agentūros parengtų Gyvenimo įgūdžių ugdymo bendrosios programos įgyvendinimo rekomendacijų autorių vienintelė lytiškumo specialistė yra VŠĮ “Edukacijos ir įvairovės namai” vadovė Lina Januškevičiūtė. Pagal interneto šaltinius, ši organizacija atvirai propaguoja genderizmo ir LGBT ideologijos diegimą mokyklose ir yra pagarsėjusi dėl skandalingų lytinio švietimo pamokų Baisogaloje, Plungės rajone ir kitur, sukėlusių masinį tėvų pasipriešinimą.

Šiose rekomendacijose pateikiamos metodinės medžiagos, kuria būtina vadovautis, autoriai lytiškumo klausimais nurodomos vien tik LGBT ir genderizmo ideologiją propaguojančios organizacijos: ta pati VŠĮ “Edukacijos ir įvairovės namai”, VŠĮ “Ugdymo meistrai”, VšĮ Lygių galimybių plėtros centras, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Nacionalinė LGTB teisių organizacija, Lietuvos žmogaus teisių centras, leidinys „Lygybės laboratorija: saugios aplinkos mokykloje kūrimo vadovas“, portalas visureikalas.lt, vadovas „ĮVAIRI VAIKYSTĖ: Keičiant socialines nuostatas apie vaikų tapatumo įvairovę Europoje“, VŠĮ LIONS QUEST LIETUVA ir kt.

Prigimtinių šeimų ir tėvų organizacijų ar jų dokumentų šiose rekomendacijose nenurodoma nei vieno.Todėl, vykdant gyvenimo įgūdžių ugdymo programą, bus pažeidžiama Konstitucijos 26 straipsnio garantuojama nevaržoma tėvų ir globėjų teisė rūpintis vaikų ir globotinių auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 16 punktu nepilnamečiams draudžiama teikti informaciją, kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.

Šeimų ir tėvų teisės dalyvauti parenkant (ar prireikus parinkti) vaikui ugdymo programą ir turinį aiškiai apibrėžtos Švietimo įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte, o taip pat ir JTO Žmogaus teisių deklaracijoje. Šeimos stiprinimo įstatymo 4 straipsnis savivaldybių institucijas įpareigoja užtikrinti visaverčio šeimų funkcionavimo sąlygas įgyvendinant prokreacines, ugdymo ir socializacijos funkcijas, kurti šeimai palankią aplinką, apimančią švietimo ir vaikų ugdymo sritis.

Aš skaičiau ir girdėjau tėvų pasipiktinimą ir baimes dėl to, kad jų vaikams bus ,,plaunamos smegenys” dėl LGBTQ ideologijos, kas yra amoralu ir absoliučiai nepriimtina, tėvai nesutinka su tuo ir jie nenori kad protu nesubrendusių vaikų sąmonę ,,sugadintų” LGBTQ ideologija ateinanti iš Europos.

Aš pats turiu pedagoginį išsilavinimą, baigiau Vilniaus pedagoginį išsilavinimą ir tai kas daroma su vaikais yra baisu ir nepriimtina ir tokios švietimo programos yra žalingos vaikams, jų psichikai, vertybių ir mąstymo formavimuisi.

Aš negalėčiau dirbti tokioje neteisingoje švietimo ir mokslo sistemoje, mokant vaikus arba ,,gadinant” vaikus neteisingų dalykų. Švietimas turi mokyti šviesių, gerų dalykų, o ne plauti smegenis vaikams kažkokiais tamsiais dalykais. Primenu, kad sovietų ir vokiečių nacių švietimo sistema paruošdavo nuo vaikų sau žmones, kurie ištikimai tarnaudavo jų ideologijai ir kokia iš to destrukciją buvo mes iš istorijos žinome. Be to aš manau, kad dabar mokytojui suteikiama per mažai valdžios mokiniams, o tuo vaikai piktnaudžiauja, nesimoko ir gadina psichinę sveikatą, nervus, mokytojams.

Švietimas žmogui nuo vaiko yra be galo svarbus, o vaikai yra kaip ,,tuščias popieriaus lapas”, ką į tą ,,lapą” parašysi tuo jie ir tikės, vaikai kaip beždžioniukai atkartoja suaugusiųjų žodžius ir elgesį, todėl visa atsakomybė už vaiką mąstymą, auklėjimą ir vertybių formavimą, tenka vaikų tėvams ir vaiko aplinkos žmonėms bei vaikų darželio ir mokyklų švietimo sistemai, kuri turi būti tinkama ir mokyti šviesių dalykų krikščioniškų ir šeimos vertybių, o ne tamsių LGBTQ ideologijos vertybių. Kaip būna mokomas ir auklėjamas vaikas, tokiu paskui ir tampa savo valstybės piliečiu, todėl kiekviena valstybė privalo koncentruotis tik į teisingą vaikų švietimą ir tikrų vertybių diegimą vaikams.

Manau, tie kas palaiko, patvirtina ir skleidžia LGBTQ ideologijos propogandą vaikams, tiesiog daro nusikaltimą, juo labiau kad tam priešinasi jų tėvai, kurie aiškiai išreiškė tokių pamokų nepageidavimą.
Todėl Lietuvos švietimo sistema darosi ydinga ir žalinga vaikų sąmonei ir už tai atsakomybę privalo prisiimti valdžia.

Reikalauju, kad mūsų valstybėje, įskaitant švietimo srityje būtų prioritetu išlaikyti tikėjimo į Dievą, krikščioniški ir šeimos vertybių prioritetai ir vaikams ir jų tėvams nebūtų grūdama per prievartą nepriimtina LGBTQ ideologijos informacija. Jeigu Europa morališkai degradavo ir atsisako krikščioniškų ir šeimos vertybių, tai nereiškia, kad Lietuvos visuomenė turi priimti ir sekti šia moraline degradacija.

Reikalauju iš Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės nedelsiant atšaukti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 2022 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. V-1541 1 priedo 1.2.46 punkto galiojimą ir Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos vykdymą.

Surengus Švietimo, sporto ir mokslo ministerijoje viešas visuomenei diskusijas su prigimtinių šeimų ir tėvų interesus atstovaujančiomis organizacijomis dėl programos turinio.

Blogiausiu atveju, įvedant mokyklose kaip neprivalomas, laisvai pasirenkamas programas, bet jokiu būdu ne kaip privalomas vaikams programas.

Primenu valdžiai savo ultimatumą, jeigu Lietuvoje bus diegiama amorali LGBTQ ideologija, priimami LGBTQ palankūs įstatymai ir vaikus ,,gadins”, mokys LGBTQ ideologijos (o juk vaikai yra Lietuvos ateitis), tai aš atsisakau kariauti prieš Rusiją galimo karo atveju, nes aš už LGBTQ ideologijos valstybę nekariausiu, aš ginčiau tik krikščioniškas, šeimos ir kitas šviesias vertybes. Ir pyksiu už tai jeigu valstybės institucijos ,,sugadins” būsimą Lietuvos kartą su LGBTQ ir kita nepriimtina ideologija.

Vaikai yra kiekvienos tautos ateitis ir jeigu buvusi karta ,,sugadinta” sovietų,dabartinė karta ,,sugadinta” nes nemokoma netikrų vertybių, tai dabartinė karta bus dar daugiau ,,sugadinta” LGBTQ ideologijos, nepasmerkite Lietuvos ateities – ko išmokysite Lietuvos, tokia ir bus visa ateities Lietuva.

Aš girdėjau, kad kai kurie tėvai net svarsto emigruoti iš Lietuvos, kad jų vaikų nemokytų LGBTQ ideologijos propogandos. Manau, nusikalstama versti per prievartą vaikus ir jų tėvus mokyti LGBTQ ideologijos ir taip gali būti sudarytos priežastys, kad iš Lietuvos emigruos dar daugiau lietuvių, tai skaudi yra tema, o valdžios žmonės ir valdininkai yra bjaurūs ir be sąžinės, jeigu tyčia sudaro Lietuvos piliečiams blogas gyventi sąlygas, nepriimtiną jiems LGBTQ informacinę aplinką ir dėl to Lietuvos piliečiai emigruoja, o likę Lietuvos piliečiai yra neviltyje ir depresijoje, nes jie tam nepritaria, tačiau jie nieko negali pakeisti.

Raginu Lietuvos Bažnyčios vadovybę netylėti, reaguoti į Lietuvos švietimo ydas ir kovoti už vaikų krikščionišką ir šeimos vertybių auklėjimą ir neleisti valstybės švietimo sistemai iškreipti vaikų sąmonę, ,,sugadinti” vaikus LGBTQ ideologija, nes tai Jus įpareigoja Dievas ir Biblija.

Jeigu nedirbsite kaip Bažnyčia su vaikais, tai LGBTQ ideologija ,,pasiims” sau tuos vaikus, prarasite tuos vaikus, tai pavojus jų sieloms, pažiūrėkite į Vakarus, tas tikrai ateis pas mus į Lietuvą su laiku ir tam priešintis reikia jau dabar. Mano el. laiškus dėl priešinimosi LGBTQ ideologijos gavote, žinote situaciją, paskui nepasiteisinsite prieš Dievą, kad nežinojote ir kodėl nekovojote prieš tamsią ir amoralią LGBTQ ideologiją,kuri yra pavojus mūsų vaikams ir visai Lietuvos visuomenei.
Tai ką Vakaruose daro su vaikais yra baisu, JAV ir Europa iš krikščioniškų kraštų morališkai degradavo ir pas mus Lietuvoje tas pats gresia.

Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos ir visos LGBTQ ideologijos propogandos mokant vaikus visam laikui. Reikia suprasti, kad tai nėra vaikų mokymas apie žmogaus teises, kaip LGBTQ palaikytojai už to ,,dengiasi”, tai yra LGBTQ ideologijos propogandos skleidimas ir įrašymas į vaikų sąmonę ir pasąmonę, už ką atsakingi tėvai ir valstybės švietimo ir mokslo sistema, nes šita LGBTQ ideologija yra daug blogesnė ir pavojingesnė už komunizmo ideologiją, aš absoliučiai pritariu Lenkijos Prezidento nuomonei
Perrinkimo siekiantis Lenkijos prezidentas: LGBT „ideologija“ yra blogesnė už komunizmą – DELFI

Pagarbiai,


Gediminas Gemskis

Categories
NUOMONĖS

Europos vyskupai protestuoja prieš naujus ES reglamentus

Dvasininkai pažymi, kad “SoHO reglamentas” gali turėti rimtų pasekmių dėl plačios “žmogiškosios medžiagos” apibrėžties.

Šiandien Europos Parlamentas balsavo už pranešimą dėl naujų taisyklių, reglamentuojančių žmogaus kilmės medžiagų naudojimą Europos Sąjungoje. Europos bendrijos vyskupų komisija (COMECE) ir Katalikų biuras Berlyne dar prieš balsavimą įspėjo dėl jame pateiktų nuostatų.

Už Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto (ENVI) pranešimą balsavo 483 EP nariai, 52 buvo prieš ir 89 susilaikė.

Bendrame pareiškime COMECE sekretoriatas ir Katalikų biuras nurodė, kad šis vadinamasis SoHO reglamentas gali turėti rimtų pasekmių dėl projekte pateiktos plačios “žmogaus medžiagos” apibrėžties, kuri gali apimti žmogaus embrionus ir vaisius.

– Pavojus yra tas, kad toks apibrėžimas gali sumenkinti žmogaus gyvybės orumą ir vertę, sukurdamas nepriimtiną lygiavertiškumą tarp embrionų ir vaisių ir paprastų odos ląstelių ar kraujo plazmos, paaiškino COMECE generalinis sekretorius t. Manuel Barrios Prieto.

Be to, dviejų bažnytinių institucijų pareiškime išreiškiamos abejonės dėl projekto 58 straipsnio, kuriame leidžiama ir nurodoma atlikti preliminarius genetinius embrionų ir vaisių tyrimus, “galinčius atverti kelią žmogaus gyvybės selekcijai”.

Jame taip pat pabrėžiama, kad reikia didesnio skaidrumo, susijusio su “atskirų ES valstybių narių įgaliojimais reguliuoti šią itin etinę sritį”. Jame pabrėžiama, kad “kiekviena valstybė narė turi išlaikyti galimybę atsisakyti leisti [ir] pripažinti SoHO preparatus”.

Europos Parlamentui patvirtinus tekstą, jis bus jo pozicija rengiantis būsimoms trišalėms deryboms su Europos Komisija ir Europos Sąjungos Taryba.

JŠ pagal www.dorzeczy.pl

Categories
NUOMONĖS

Vysk. J. Stricklando pastoracinis laiškas tikintiesiems dėl Sinodo apie sinodiškumą

Tailerio (Teksasas, JAV) vyskupas Josephas E. Stricklandas, visame pasaulyje žinomas uolus ganytojas ir katalikų tikėjimo gynėjas, rugpjūčio 22 d. savo vyskupijos tikintiesiems parašė pastoracinį laišką, kuriame perspėja dėl Sinodo apie sinodiškumą keliamų pavojų ir ragina tvirtai laikytis visų laikų katalikų tikėjimo. Dalinamės šiuo laišku su savo skaitytojais.

Dėl drąsaus tradicinio katalikų tikėjimo gynimo vysk. Stricklandas jau susilaukia Vatikano sankcijų – neseniai tirti jo valdomai vyskupijai popiežius Pranciškus atsiuntė apaštalinį vizitatorių. Tuo pačiu metu kai kurie JAV vyskupai, atvirai palaikantys tos pačios lyties porų laiminimus ir kitokius skandalingus siūlymus, apaštalinių vizitatorių nesusilaukia. Melskimės už vysk. Josephą Stricklandą, kuriam mūsų maldų dabar labai reikia.

***

Mano brangūs sūnūs ir dukterys Kristuje,

Tegul mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus meilė ir malonė visada būna su jumis!

Šiuo didžiulių neramumų Bažnyčioje ir pasaulyje metu privalau kalbėti jums iš tėvo širdies, kad įspėčiau jus apie mums gresiančias blogybes ir sutvirtinčiau jus džiaugsme bei viltyje, kurią visada turime Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Bloga ir klaidinga žinia įsiveržė į Bažnyčią, Kristaus Sužadėtinę, kuri teigia, kad Jėzus yra tik vienas iš daugelio ir neva visai nebūtina, kad Jo žinia būtų dalijamasi su visa žmonija. Šios minties reikia vengti ir ją paneiginėti kiekviena proga. Privalome dalintis džiugia Gerąja žinia, kad Jėzus yra mūsų vienintelis Viešpats, trokštantis, kad visa žmonija visais laikais priimtų Jame amžinąjį gyvenimą.

Kai suprasime, kad Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, yra apreiškimo pilnatvė ir Tėvo išganymo plano, skirto visai žmonijai visiems laikams, išsipildymas, ir visa širdimi tai priimsime, tada galėsime atkreipti dėmesį į kitas klaidas, kurios siaučia mūsų Bažnyčioje ir mūsų pasaulyje, ir kurias lėmė nukrypimas nuo Tiesos.

Šventasis Paulius Laiške galatams rašo: „Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos, nors iš tikro kitos nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją. Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas! Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 6-9)

Kaip jūsų dvasinis tėvas, jaučiu pareigą pakartoti šias pagrindines tiesas, kurias Bažnyčia visada suprato nuo neatmenamų laikų, ir pabrėžti, kad Bažnyčia egzistuoja ne tam, kad iš naujo apibrėžtų tikėjimo dalykus, o tam, kad apsaugotų Tikėjimo paveldą (lot. depositum fidei), kurį mums perdavė pats mūsų Viešpats per apaštalus, šventuosius ir kankinius. Vėlgi, atsižvelgiant į šventojo Pauliaus įspėjimą galatams, bet kokie bandymai iškreipti tikrąją Evangelijos žinią privalo būti kategoriškai atmesti kaip žalingi Kristaus Sužadėtinei ir atskiriems jos nariams.

1. Kristus įsteigė vieną Bažnyčią – Katalikų Bažnyčią, todėl tik Katalikų Bažnyčia suteikia Kristaus tiesos pilnatvę ir autentišką kelią į Jo išganymą mums visiems.

2. Eucharistija ir visi sakramentai yra įsteigti Dievo įsteigti, o ne sukurti žmogaus. Eucharistija iš tikrųjų yra Kristaus Kūnas ir Kraujas, Siela ir Dievystė, o priimti Jį Komunijoje nevertai (t. y. turint sunkią neišpažintą nuodėmę) yra pražūtinga šventvagystė asmeniui ir visai Bažnyčiai (1 Kor 11, 27–29).

3. Santuokos sakramentą įsteigė Dievas. Per prigimtinį įstatymą Dievas sukūrė santuoką tarp vieno vyro ir vienos moters, kurie turi būti ištikimi vienas kitam visą gyvenimą ir likti atviri vaikų atėjimui. Žmonija neturi teisės ar tikros galios iš naujo apibrėžti santuoką.

4. Kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, sukurtas vyru arba moterimi, ir visiems žmonėms turi būti padedama atrasti tikrąją savo, kaip Dievo vaikų, tapatybę, jie negali būti raginami netvarkingiems bandymams atmesti savo nepaneigiamą biologinę ir Dievo suteiktą tapatybę.

5. Seksualinė veikla už santuokos ribų visada yra sunkiai nuodėminga ir Bažnyčios vyresnybės negali būti toleruojama, laiminama ar laikoma leistina.

6. Manymas, kad visi vyrai ir moterys bus išgelbėti, nepaisant to, kaip jie gyvena (ši sąvoka paprastai vadinama universalizmu), yra klaidingas ir pavojingas, nes prieštarauja tam, ką Jėzus mums ne kartą sakė Evangelijoje. Jėzus sako, kad turime „išsižadėti savęs, imti savo kryžių ir sekti Juo“ (Mt 16, 24). Per savo malonę Jis davė mums kelią į pergalę prieš nuodėmę ir mirtį, šis kelias veda per atgailą ir sakramentinę išpažintį. Labai svarbu, kad priimtume džiaugsmą ir viltį, taip pat laisvę, kylančią iš atgailos ir nuolankaus nuodėmių išpažinimo. Per atgailą ir sakramentinę išpažintį kiekviena kova su pagunda ir nuodėme gali tapti maža pergale, skatinančia mus priimti didžiąją pergalę, kurią Kristus mums iškovojo.

7. Norėdami sekti Jėzumi Kristumi, turime valingai pasirinkti paimti savo kryžių, o ne stengtis išvengti kryžiaus ir kančios, kurią mūsų Viešpats kiekvienam iš mūsų leidžia kasdieniame gyvenime. Atperkamosios kančios slėpinys – t. y. kančia, kurią Viešpats leidžia mums patirti ir priimti šiame pasaulyje, o paskui Jam grąžinti jungiant tai su Jo kentėjimais – mus padaro nuolankiais, apvalo ir giliau įtraukia į gyvenimo, nugyvento Kristuje, džiaugsmą. Tai nereiškia, kad turime mėgautis kančia ar jos ieškoti, bet jei esame susivieniję su Kristumi, kasdien neišvengiamai patiriamose kančiose galime rasti viltį ir džiaugsmą ir ištverti iki galo visuose savo kentėjimuose (plg. 2 Tim 4, 6-8).

Ateinančiomis savaitėmis ir mėnesiais daugelis šių tiesų bus nagrinėjamos Sinode apie sinodiškumą. Turime tvirtai laikytis šių tiesų ir atsargiai žiūrėti į bet kokius bandymus mums pateikti alternatyvą Jėzaus Kristaus Evangelijai arba tikėjimą, kuriame kalbama apie dialogą ir brolystę, kartu stengiantis panaikinti Dievo tėvystę. Kai siekiame atnaujinti tai, ką Dievas mums davė iš savo didelio gailestingumo, atsiduriame klastingoje vietoje. Pats patikimiausias pagrindas, kurį galime rasti, yra tvirtai laikytis amžinųjų tikėjimo mokymų.

Deja, gali būti, kad kai kurie schizmatikais vadins tuos, kurie nesutinka su siūlomais pakeitimais. Tačiau būkite tikri, kad nei vienas, kuris tvirtai laikosi mūsų katalikų tikėjimo, nėra schizmatikas. Privalome išlikti besąlygiškais ir tikrais katalikais, nepaisant to, kas įvyktų. Taip pat privalome žinoti, kad tvirtai pasipriešinti šiems siūlomiems pakeitimams nėra tas pats, kas palikti Bažnyčią. Kaip sakė šventasis Petras: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“ (Jn 6, 68) Todėl tvirta laikysena nereiškia, kad mes siekiame palikti Bažnyčią. Iš tikrųjų tai tie, kurie siūlytų pakeisti tai, ko negalima pakeisti, norėtų vadovauti Kristaus Bažnyčiai būdami tikraisiais schizmatikais.

Sakau jums, mano sūnūs ir dukterys Kristuje, kad dabar pats laikas pasitikrinti, ar tvirtai laikotės amžinojo katalikų tikėjimo. Mes visi buvome sukurti ieškoti Kelio, Tiesos ir Gyvenimo, ir šiame sumaišties amžiuje tikrasis kelias yra tas, kurį apšviečia Jėzaus Kristaus šviesa, nes Tiesa turi veidą ir iš tikrųjų tai yra Jo veidas. Būkite tikri, kad Jis neapleis savo Nuotakos.

Lieku jūsų nuolankiu tėvu ir tarnu,

J. E. Tailerio vyskupas Josephas E. Stricklandas

Vertė Darius Biliūnas.

JS pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
NUOMONĖS

Amazonės liturgija. Barbariška tribalybė vietoj Bažnyčios universalumo!

Revoliucija spartėja sulig kiekvienu žingsniu. Jai tarnaujančios jėgos nori visiškai sugriauti Bažnyčios vienybę, kad katalikų universalumą pakeistų barbariška gentinė įvairovė. Šiam tikslui tarnauja naujų liturginių apeigų – amazonių ir majų – propagavimas; šiam tikslui tarnauja kova prieš tradicines lotyniškas Mišias. Revoliucijos agentai nori visuotinio chaoso, iš kurio turi atsirasti nauja bedieviška sistema. Tačiau Kristus užgesins neteisybę vienu “savo burnos dvelksmu”.

Vatikano II Susirinkimo piktnaudžiavimas

Katalikiškoji žiniasklaida jau kelis dešimtmečius rašo apie intensyvius dviejų naujų indėnų liturginių apeigų – Amazonės ir Majų – kūrimo darbus. Naujų liturginių apeigų kūrimo ideologinį pagrindą, pasak Pranciškaus, suteiktų Vatikano II Susirinkimo konstitucija Sacrosanctum concilium. Susirinkimo Tėvai 37-40 punktuose atkreipė dėmesį į įkultūrinimo problemą, rašydami: Bažnyčia nenori primesti griežtų, vienodų formų net ir liturgijoje: “Dalykuose, kurie nesusiję su tikėjimu ar visuotiniu gėriu, Bažnyčia nenori primesti griežtų, vienodų formų. Priešingai, ji supranta ir plėtoja įvairių genčių ir tautų dvasines savybes bei vertybes. Ji palankiai žiūri į visa, kas tautų papročiuose nėra neatsiejamai susiję su prietarais ir klaidomis, ir, jei gali, išsaugo tai nepaliesta, o kartais net perima į liturgiją, jei tai atitinka tikros ir autentiškos liturginės dvasios principus.”

Visiškai akivaizdu, kad piktnaudžiaujama, kai pasinaudojant Susirinkimo mokymu apie galimybę į liturgiją perimti kai kuriuos vietinių tradicijų elementus prie rašomojo stalo kuriamas visiškai naujas apeigynas. Iki Pranciškaus tai plačiu mastu buvo padaryta tik vieną kartą, kai buvo sukurtas Zairo apeigynas, kuriam 1988 m. galutinai pritarė Šventasis Sostas. Tokią padėtį Pranciškus savo paraginime Querida Amazonia apibūdino kaip nepatenkinamą, rašydamas, kad Bažnyčia liturgijos įkultūrinimo srityje padarė “nedidelę pažangą” (QA 82). Prie šio teiginio Popiežius pridėjo trumpo turinio išnašą: Sinode buvo pasiūlyta sukurti “Amazonijos apeigyną”. Tai praktiškai reiškė Popiežiaus pritarimą pasiūlymui, kurį 2019 m. spalio mėn. sinodo tėvai įtraukė į baigiamąjį Amazonijos sinodo dokumentą.

Amazonės apeigos, arba Pačamama ir Ketsalkoatlas

Dėl to buvo sudaryta speciali Amazonės apeigyno komisija. Kol kas nėra jokios informacijos apie konkretų būsimos Amazonijos liturgijos pavidalą. Žinome, kad ji gali apimti labai įvairius sprendimus, pavyzdžiui, dėl celibato. Naujasis Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas arkivyskupas Victoras Manuelis Fernandezas 2020 m. sakė, kad įsivaizduoja vedusių kunigų – vadinamųjų viri probati – įvedimą Amazonijoje kaip Amazonijos apeigyno dalį.

Kiti pokyčiai, susiję su specifiniais Amazonijos čiabuvių papročiais, taip pat gali būti potencialiai labai prieštaringi ar net pavojingi. Jų žemės ar protėvių dvasių garbinimą sunku atskirti nuo pagoniškų vaizdinių ir politeizmo. Pavyzdį, kaip lengva pasiklysti, deja, pateikė pats Vatikanas per Amazonijos sinodą. Kalbėta, žinoma, apie Pačamamos statulą, kuri buvo pristatyta kaip tariama Mergelės Marijos statula. Laikantis tos pačios linijos, galima teigti, kad plunksnuotoji gyvatė Ketsalkoatlis yra Kristaus figūra. Kvetzalkoatlio mitologijoje esama tam tikrų pasiaukojimo dėl žmonijos motyvų, kuriuos, vadovaujantis “pachamamos” aiškinimo dvasia, būtų galima skaityti kaip Kryžiaus aukos alegoriją. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jei sutiksime, kad visos pasaulio religijos pasakoja tą pačią istoriją ir kad Ketzalkoatlis, Pačamama, Jėzus Kristus, Dievo Motina – tai tiesiog skirtingi vietiniai tos pačios “nepažinios tikrovės” “vardai”. Jei amazonių liturgija turėtų tokios ideologijos elementų, ji galėtų būti tiesiog stabmeldiška.

Neaišku, kiek laiko gali užtrukti Amazonės apeigynas. Kolumbijos Florencijos vyskupas Omaras de Jesus Mejia Giraldo, kuris 2023 m. kovą kartu su kitais savo šalies hierarchais susitiko su Popiežiumi ir svarbiais kurijos pareigūnais vizito ad limina Apostolorum metu, kalbėjo apie ilgą laiką. Pasak vyskupo, Pranciškus paragino Kolumbijos vyskupus tęsti darbą prie Amazonės apeigyno, bendradarbiaujant su kitais Amazonės regiono vyskupais; tačiau hierarchas priminė, kad darbas prie Zairo apeigyno iš viso truko 27 metus. Todėl, pabrėžė jis, galima sakyti, kad darbas prie Amazonės apeigyno yra tik pradėtas.

Majų apeigos. Liturginis diakonų žmonų vaidmuo ir pasaulio elementų garbinimas

Pažangesnis darbas atliekamas Meksikos indėnų apeigyne, atsižvelgiant į majų kultūrą. Žinomas kaip majų arba majų apeigynas, jis sukurtas remiantis dešimtmečius kaupta patirtimi pietų Meksikos San Kristobalio de las Kasaso vyskupijoje. Ši vyskupija garsėja itin dideliu skaičiumi nuolatinių diakonų, kurie jau anksčiau buvo rengiami vedusiais kunigais. Majų liturgijoje, kurios projektas jau žinomas ir pateiktas Vatikanui, nuolatiniai diakonai atlieka didžiulį vaidmenį, kaip ir jų žmonos, kurios tarsi savaime laikomos asmenimis, turinčiais ypatingą teisę į įvairius aktyvius liturginius vaidmenis. Be to, majų liturgijoje yra daug vietinės kultūros elementų, kuriuos sunku interpretuoti ne pagoniškame kontekste: tai pasakytina ir apie protėvių garbinimą, ir visų pirma apie žemės kaip gyvosios deivės traktavimą, taip pat vėjo, vandens ar kitų stichijų personifikavimą. Ar Šventasis Sostas pateiks palankią nuomonę dėl jam atsiųsto majų ritualo projekto, ar šis dalykas dar bus perdarytas, nežinome.

Indėnų apeigas, arba Bažnyčios liturgijos vienybės naikinimą

Tiek amazonių, tiek majų apeigos, tiek ir kitos galimos naujos vietinės apeigos puikiai atitinka sinodinės Bažnyčios viziją. Specifinė regioninė liturgija, švenčiama nesuprantama to regiono žmonėms kalba, su neaiškiomis pašaliečiams apeigomis, su ikikrikščioniškųjų tradicijų elementais – juk tai tinkama liturgija atomizuotai, itin įvairialypei Bažnyčiai, kuri atsisako vienybės vardan ypatingumo triumfo. Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia atsisakė lotynų kalbos, kuri anksčiau vienijo katalikus beveik visame pasaulyje. Sinodo proceso vaisius gali būti tolesnis ėjimas tuo pačiu vienijančio principo nuvertinimo keliu. Sinodinis “vienybės įvairovėje” principas, kuriuo iškeliamas bet koks partikuliarizmas, net doktrininis partikuliarizmas, sudaro pernelyg palankią dirvą liturginei sklaidai gilėti.

Traditionis custodes – veiksminga revoliucijos priemonė

Šį liturginį partikuliarizmą patvirtina ir Pranciškaus požiūris į Tridento liturgiją. 2007 m. Benediktas XVI, paskelbdamas motu proprio Summorum pontificum, pareiškė, kad Bažnyčioje egzistuoja dvi vienos Romos apeigyno apraiškos, ir išreiškė norą, kad jos viena iš kitos semtųsi patirties. Galutinis tokio sambūvio rezultatas galėtų būti liturginės vienybės atkūrimas Mišiolu, kuris išvalytų reformuotąjį Mišiolą nuo to, kas revoliucinga, atkurtų jo tęstinumą su Tradicija ir taip įgyvendintų tikrąsias Susirinkimo tėvų intencijas, išreikštas dokumente Sacrosanctum concilium. Pranciškus 2021 m. Traditionis custodes paskelbė, kad Romos apeigynas turi tik vieną formą ir tai yra naujoji forma; visi turėtų ją priimti. Nors teoriškai atrodo, kad taip einama link universalizmo, praktiškai tai turi priešingą poveikį. Norint pasiekti Pranciškaus liturginę vienybę, iš tradicinės liturgijos išaugusios bendruomenės turėtų ištirpti, o tradicinę liturgiją turėtų visiškai atmesti visi Bažnyčios nariai. Tai netinkama ir neįmanoma, o tai reiškia, kad – priešingai Benedikto ketinimams – Bažnyčios liturgija taps vis labiau susiskaldžiusi.

Solve et coagula (tirpsmo ir krešėjimo)

Tokia raida išplaukia iš pačios revoliucinių procesų ir jų tikslų logikos. Revoliucinei epochai, sutartinai prasidėjusiai 1789 m., būdingas grįžimas prie genties, arba kitaip tariant: prie barbariško gentainizmo. Visiškas atsisakymas universalizmo principo, kurį atrado graikų filosofija, ištobulino Roma, iki idealo atvedė krikščionybė. Kiekvienas turi savo tiesą, – taip skamba postmodernizmo credo, – ir būtent taip atrodytų šiuolaikinė Katalikų Bažnyčia. Visa, kas joje universalistiška, turėtų būti įveikta ir paversta partikuliarizmu.

Žinoma, ne tam, kad tokia išliktų amžinai. Tai paaiškina vokiečių filosofo Heraklito iš Efezo perimta Nyčės (Nietzsche’s) koncepcija apie istorijos ratą; Nyčės mintis, ypač išplėtota Martino Heideggerio, tapo savotiška dabarties intelektualine sistema. Nietzsche’s ir Heideggerio istorijos eigos periodizacija numato ciklinį stabilumą. Nietzsche’s koncepciją traktuojant netradiciškai, kaip tai daro postmodernioji mintis, galima teigti, kad atomizacija turi būti pereinamasis etapas tarp vienos civilizacinės formos nuosmukio ir kitos atsiradimo. Apie tai savaip, kaip apie sąmoningą procesą, byloja du gerai žinomi masonų šūkiai. Solve et coagula –  “tirpsmo ir krešėjimo”; ordo ab chao, tvarka iš chaoso. Neįmanoma pastatyti Antikristo Bažnyčios, jei Kristaus Bažnyčia stovi norimoje vietoje. Antikristo Bažnyčią galima pastatyti tik ant katalikiškosios Bažnyčios griuvėsių. Štai kodėl reikalingas Bažnyčios ištirpimas – masonų ištirpdymo proceso padarinys; štai kodėl reikalingas chaosas. Nietzsche’s-Heideggerio postmodernistinės “savos tiesos”, visiškai panardintos į vietines tradicijas, stūmimo procesą turi vainikuoti koaguliacija, naujos iškreiptos sistemos įvedimas.

Zeitgeist, arba piktosios dvasios valdžia

Ne visi, kurie pridėjo ranką prie šios monumentalios Antikristo bazilikos statybos, yra sąmoningi išdavikai. Daugelį jų tiesiog užvaldė didieji civilizacijos procesai, vykstantys jau dešimtmečius ar net šimtmečius. Dėl visiško dvasinio dominavimo labai sunku išsivaduoti iš šių procesų įtakos: jiems pasiduoda net didieji. Zeitgeist, laiko dvasia, nėra tuščias Hegelio išradimas: tai realiai egzistuojančio reiškinio apibūdinimas, kolektyvinis įsitikinimas, kad dabar daiktų eigai reikia suteikti vienokią, o ne kitokią kryptį. Praėjusio šimtmečio dvasią suformavo Bažnyčia, t. y. netiesiogiai pats Kristus. Jis buvo Vakarų civilizacijos Viešpats; į jį buvo nukreiptos visos kolektyvinės tautų ir visuomenių pastangos. Tačiau revoliucionieriai nuvertė Kristų ir pasodino save į jo sostą. Jau du šimtus metų žmogus, sakantis Dievui “ne”, vis sparčiau pasiduoda savo sugedusiai prigimčiai. Sugedimo šaltinis yra velnias. Taip hegeliškasis Zeitgeist praktiškai tampa Der böse Geist, piktąja dvasia. Būtent jam tarnauja modernybė ir juo seka tie, kurie nereflektuodami prisijungia prie kolektyvinės valios, kuriančios civilizacijos raidos kryptį.

Mūsų tikslas ir uždavinys – sustabdyti naikinimo procesą. Išgelbėti tai, ką galima išgelbėti, – ir atkurti tinkamą daiktų tvarką. Tai nebus ordo ab chao, masoniška tvarka iš chaoso. Tai bus ordo ab Christo, tvarka iš Kristaus. Juk Jis pats apie save sako: “Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinis, Pradžia ir Pabaiga. Kristus yra “galutinė tvarka”. Amazonės ir majų liturgijos, sinodų šališkumas ir vienybės išsklaidymas – visa tai yra įrankiai revoliucijos, šėtoniškojo Zeitgeist rankose, kuriais siekiama atstumti Alfos ir Omegos triumfą. Ir vis dėlto Kristus vis tiek užgesins netvarką “savo burnos kvėpavimu ir pavers ją niekais savo atėjimo apreiškimu”. Būkime Jo bendradarbiai.

JS pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Man 18 metų ir man leidžiama viskas – liberali dogma!

Vienas svarbiausių argumentų prieš LGBTQ+ darbotvarkę yra mažų vaikų žlugdymas. Žmonės, ypač tėvai, pagrįstai prieštarauja, kad jų mažamečiams vaikams būtų rodomos itin seksualizuotos „Drag Queen“ istorijos valandėlės.

Kiti kaltina miestų ir mokyklų valdymo institucijas dėl pornografinių knygų bibliotekose, teršiančių nekaltus vaikų protus.

„Pasididžiavimo paradai“ su nuogais dalyviais smerkiami dėl juos stebinčių vaikų. Dar didesnį susirūpinimą kelia tai, kad prekybos tinklas „Target“ JAV prekiavo vaikiškais produktais, tarp kurių buvo ir satanistinė prekių linija.

Tai itin svarūs ir emocingi argumentai, kuriais siekiama pasipriešinti purvo srautui, plūstančiam į visas gyvenimo sritis. Jų labai reikia, nes šis agresyvus poveikis buvo ypač akivaizdus birželio mėnesį, kuris klaidingai pavadintas „pasididžiavimo mėnesiu“.

Tačiau šiuose argumentuose yra akivaizdus prieštaravimas, kurį reikia pašalinti, jei norime veiksmingiau kovoti už krikščioniškuosius principus.

Liberalų dogma apie laisvą aistrų leidimą sulaukus 18 metų

Prieštaravimas slypi liberalizmo atsisakyme šį susirūpinimą išplėsti už vaikų ribų. Liberalizmas laikosi nuomonės, kad viskas turėtų būti leidžiama, jei tik tai yra teisėta ir tiesiogiai nekenkia kitiems. Tokiomis sąlygomis žmonės turėtų duoti laisvę savo aistroms ir nuslopinti tuos, kurie reikalauja susivaldymo. Taigi tarp leidimo ir suvaržymo srovių nuolat tvyro įtampa.

Ši liberalioji dogma (kol kas) leidžia tam tikrą vaikų suvaržymą, prisidengiant tuo, kad jie nepajėgūs priimti visiškai racionalius ar informuotus sprendimus. Tačiau, kai jiems sukanka 18 metų, visi tie poveikiai, kurie laikomi žalingais, staiga tampa priimtini. Suaugusieji gali užsiimti bet kokia teisėta seksualine veikla savo nuožiūra, o žmonėms liepiama nekritikuoti jų už tai, kad jie naudojasi savo laisve.

Liberalusis režimas visada siekia išlikti „vertybiškai neutralus“. Tokioje perspektyvoje nėra absoliutaus gėrio ar blogio – yra tik racionalūs sprendimai, kuriuos priima suaugusieji.

Bažnyčia priešinasi tokiam liberalizmui

Šis leidimas sulaukus 18 metų daryti bet ką, visada buvo konfliktų su Bažnyčia priežastis.

Bažnyčia moko priešingos doktrinos. Egzistuoja absoliutūs dalykai, kurie taikomi gėriui ir blogiui, teisingumui ir klaidingumui. Pavyzdžiui, visi seksualiniai veiksmai, vaizdiniai ar troškimai už santuokos ribų yra nuodėmingi ir griaunantys asmenybę. Tai nepriklauso nuo amžiaus. Visi šiuos veiksmus praktikuojantys žmonės daro neigiamą poveikį bendrajam gėriui. Visuomenė turėtų turėti teisę gintis nuo visuomenės moralės degradacijos. Valstybė gali neleisti tam tikriems žalingiems dalykams rastis viešojoje erdvėje.

Bet toks teiginys sukelia trumpą jungimą protuose daugybės krikščionių, kurie nori apsaugoti savo vaikus ir tuo pat metu gina liberalią dogmą, kad sulaukę 18 metų asmenys gali laisvai rinktis Dievo įstatymui prieštaraujančius nuodėmingus veiksmus. Ši liberalioji dogma taip įsišaknijusi, kad jie nepripažįsta, jog toks leidimas yra destruktyvus ir socialiai žalingas. Tačiau jie laikosi nuomonės, kad amoralumas sulaukus 18 metų turi būti leidžiamas ir skatinamas, nors jis žlugdo visą visuomenę ir daro įtaką jų gyvenimo kokybei bei jų vaikams.

Pornografija visada blogai

Toks samprotavimas yra klaidingas. Daugelis veiklų yra objektyviai žalingos. Pavyzdžiui, pornografija visada yra nuodėminga ir žalinga kitiems, nepriklausomai nuo amžiaus ar aplinkybių. Nepaisant liberalų teiginių, kad yra priešingai, suaugusieji negali žiūrėti pornografijos be žalos sau ir visuomenei; ji žemina tuos, kurie ją kuria ir parduoda.

Todėl visuomenė gali imtis priemonių, pavyzdžiui, pornografijai priskirti gėdos ženklą, kuris natūraliai atgrasytų nuo tokio ištvirkimo. Valstybė taip pat visada turėjo ir tebeturi teisę užkirsti kelią pornografijos platinimui, nes jos demonstravimas yra blogis ir kenkia bendrajam gėriui.

Iš pornografijos, nepadoraus elgesio viešumoje ir nenatūralių ydų propagavimo niekas neturi naudos. Tokia praktika visada griauna visuomenę. Ji niekada nėra tinkama, net ir suaugusiems žmonėms.

Prieštaravimas prigimtinei teisei

Dėl šios priežasties liberalai nekenčia prigimtinės teisės idėjos, nes jos sistema apibrėžia gėrį ir blogį, teisingumą ir klaidingumą taip, kad tai galioja visais laikais, visose vietose ir visoms tautoms.

Liberalusis režimas džiaugiasi gėrio ir blogio koegzistavimu. Jis parduoda melą, kad laisvė daryti, ką nori, įstatymo ribose niekada nekenkia kitam žmogui. Liberalai taip pat nekenčia bendrojo gėrio sąvokos, nes laiko ją kliūtimi individo savirealizacijai. Iš tiesų tokia vizija neigia blogio prigimtį, kuris visada siekia sugadinti aplinkinius, kad gautų jų pritarimą ir bendrininkavimą.

Taigi erotinio elgesio „Drag Queen“ istorijos valandėlės ar viešo nuogybių demonstravimo „pasididžiavimo parade“ poveikis reiškiasi ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Suaugusieji turi daug daugiau galimybių susidoroti su šiuo poveikiu ir jį atmesti. Tačiau visi šie dalykai yra nuodėmės proga ir jų reikia vengti. Nėra jokios priežasties, kodėl toks nepadorus elgesys turėtų būti leidžiamas viešojoje bibliotekoje ar viešoje gatvėje, žinant tai, kad juo propaguojama LGBTQ darbotvarkė ir veiksmai, kuriuos Bažnyčia ir jos šventieji objektyviai apibrėžia kaip blogus pačia savo esme.

Pažvelkime į mokslą

Nors ne visi bibliotekos lankytojai yra katalikai, „Drag Queen“ istorijos valandėlės ir pornografinės knygos vaikams objektyviai žaloja visuomenę. Moksliniai tyrimai rodo, kad nepadori medžiaga griauna šeimas, ardo santuokas ir traumuoja vaikus. Dėl šios priežasties visuomenės visada ribojo jų platinimą ir net šiandien draudžia vaikų pornografiją – bet ar ilgam?

Ypač blogai, kad vaikai susiduria su „Drag Queen“ arba nepadoriomis knygomis. Šiais būdais, prisidengiant švietimu ir tolerancija, pašalinama paskutinė liberali kliūtis, trukdanti sugadinti vaikus. Kadaise apsaugoti vaikai dabar susiduria su knygomis, kurių dėl jų nepadorumo negalima pacituoti net mokyklos tarybos posėdžiuose. Jie verčiami stebėti nepadorų elgesį, kuriuo šlovinamos prieš prigimtį nukreiptos ydos.

Visi susirūpinę tėvai turi griežtai pasipriešinti, kad jų vaikai nebūtų veikiami šios žalingos įtakos. Tačiau pats metas atmesti absurdą, kad moralinis sugedimas baigiasi sulaukus 18 metų. Nuodėmė ir sugedimas yra puolusios žmogaus prigimties dalis, su kuria reikia nuolat kovoti iki pat mirties. Niekas neturi teisės naudotis valstybinėmis institucijomis ar viešomis erdvėmis, kad skatintų amoralų elgesį, kuris kenkia visiems ir įžeidžia Dievą.

Jonas Šaulys pagal www.tfp.org www.katalikutradicija.lt

Categories
NUOMONĖS

Italijoje “pandemija” baigėsi? Šalyje panaikintas paskutinis “covid” reikalavimas, nes jo nebuvo laikomasi …

Praėjus daugiau nei trejiems metams Italija nusprendė baigti kovą su vadinamąja “pandemija” ir panaikino paskutinį reikalavimą kovoje su COVID-19. Tai įpareigojimas izoliuoti sergančius žmones. Kaip paaiškėjo, įsakymo vis tiek nebuvo laikomasi.

Apie tai netrukus po vyriausybės posėdžio pranešė Sveikatos apsaugos ministerijos vadovas Orazio Schillaci, paskelbdamas, kad “paskutinis gyvybingas kovidų reikalavimas buvo panaikintas”.

Kaip jis pripažino, pastaruoju metu šiai nuostatai buvo “plačiai nepaklūstama” – pagal ankstesnį reglamentą izoliacija turėjo trukti penkias dienas.

Kaip sakė ministras, dėl epidemiologinės situacijos, vakcinacijos ir vaistų “šis standartas, kurio plačiai nesilaikoma, nebėra būtinas”. Tačiau jis patikino, kad Sveikatos apsaugos ministerija “stebės situaciją ir, jei reikės, imsis visų būtinų priemonių”.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Už “LGBT+ žmonių” atsivertimą Pasaulio Jaunimo Dienose neleidžiama melstis?

Pasaulinės Jaunimo Dienos proga Lisabonos bažnyčioje buvo surengtos mišios už LGBT asmenis. Tuo pat metu grupė žmonių meldėsi prie bažnyčios, kad atsilygintų Viešpačiui Dievui už homoseksualumo nuodėmes. Tačiau tikinčiuosius išvaikė policija, o vėliau juos apkaltino “tvarkos trikdymu pamaldų vietoje”.

Mišias už homoseksualus ir su LGBT judėjimu susijusius asmenis organizavo Arco Iris centras – organizacija, remianti LGBT aktyvistus, kurie save laiko katalikais. Liturgija buvo švenčiama kaip Pasaulinės Jaunimo Dienos dalis ir vyko Lisabonos Ameixoeira rajone. Mišių metu – priešais bažnyčią – maldai vadovavo 12 žmonių grupė, kuri meldėsi už atsivertimą nuo homoseksualumo nuodėmės ir kaip atgailą už nuodėmes prieš prigimtį.

Priešais bažnyčią besimeldžiantys jauni tikintieji su savimi turėjo kryželius. Jie pasiliko melstis klūpėdami priešais bažnyčios įėjimą.

Grupė maldininkų, besimeldžiančių priešais bažnyčią, buvo laikoma nepageidaujama. Žiniasklaidos pranešimais, apie tai policijai turėjo pranešti LGBT liturgiją švenčiantis kunigas. Į Dievo Motinos įsikūnijimo bažnyčią atvykę pareigūnai įsikišo. Tikintieji buvo apkaltinti “tvarkos sutrikdymu maldos vietoje”.

Policija teigė gavusi pranešimą, kad prie bažnyčios maldininkai per garsiai meldžiasi. Sulaikyti maldininkai taip pat paaiškino, kad jų malda taip pat buvo “atgaila už sunkią nuodėmę, padarytą bažnyčioje surengus pamaldas tiems, kurie šlovina Šventajam Raštui prieštaraujančius veiksmus”.

Policija teigė gavusi pranešimą, kad prie bažnyčios maldininkai per garsiai meldžiasi. Sulaikyti maldininkai taip pat paaiškino, kad jų malda taip pat buvo “atgaila už sunkią nuodėmę, padarytą bažnyčioje surengus pamaldas tiems, kurie šlovina Šventajam Raštui prieštaraujančius veiksmus”.

Pažymėtina, kad, nepaisant protesto, vadinamosios LGBT+ “bendruomenės” ir nežinomų tapatybių nariai “katalikiškose” Pasaulio Jaunimo Dienose jaučiasi puikiai:

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Šokiruojantis eucharistinis piktnaudžiavimas Pasaulio Jaunimo Dienose

Dalyvių religinio ugdymo stoka ir šokiruojantis eucharistinis piktnaudžiavimas – taip vienas Pasaulio Jaunimo Dienos Lisabonoje dalyvis apibūdina atmosferą, tvyrojusią renginyje: Ji apgailestauja: “Trūksta apmąstymų ir susikaupimo, kurie turėtų būti tikėjimo gilinimo pagrindas”, – apgailestauja ji.

“Jauniems žmonėms skirta žinia pirmiausia ir beveik išimtinai grindžiama sušildančiomis emocijomis ir tarpusavio pripažinimo jausmu. Tai nebūtų neigiama (…), jei ne tai, kad joje beveik nėra religinio turinio”, – rašo mūsų informatorė.

Pasak vieno vidurinės mokyklos moksleivio pasakojimo, panašaus pobūdžio buvo ir renginio atidarymo Mišios. “Pamokslas, kurį pasakė (…) celebrantas, nuvylė: jį sudarė padėka jaunimui už dalyvavimą ir pasigėrėjimas jų gyvybingumu. Per renginio atidarymo šventąją auką jaunimas buvo informuotas, kad jie turėtų užmegzti draugišką dialogą vieni su kitais ir kad renginys yra “ekumeninio” pobūdžio.

Labiausiai sukrečiantis vaizdas buvo nerūpestingumo liudijimas Eucharistijos garbinimo metu. Šventosios Komunijos dalijimas, pasak jaunos moters, buvo patikėtas iš dalyvių atrinktiems jaunuoliams – taigi jie net nebuvo “nepaprastieji tarnautojai” – kurių veikla bet kuriuo atveju yra kontroversiška.

Pasak Pasaulio jaunimo dienų dalyvės, dėl to buvo padaryta rimtų piktnaudžiavimų – jaunimo renginio dalyviai nemokėjo tinkamai elgtis su Švenčiausiuoju Sakramentu, kuris nukrisdavo ant žemės arba vėjas jį išmušdavo iš rankų Eucharistiją dalijantiems ir priimantiems asmenims. “Tokiomis akimirkomis būta įvairių reakcijų: mačiau patarnautoją, kuris pakėlė Komuniją nuo žemės ir greitai ją suvartojo, ir patarnautoją, kuris įdėjo Kristaus Kūną atgal į dubenėlį”, – prisimena viena dalyvė.

“Vakarėlių atmosfera ir meilės apsvaigimas taip pat turi įtakos elgesiui per ceremoniją”, – priduria ji. “Jaunuoliai nejautė Mišių iškilmingumo. Mano kompanijoje buvo kalbamasi, juokiamasi, snaudžiama, piknikaujama ir žaidžiama kortomis (taip pat ir per Pakylėjimą)”, – praneša PCh24.pl skaitytoja.

Pasaulio jaunimo diena Portugalijos sostinėje prasidėjo rugpjūčio 1 d. vakare. Renginio programa nuo pat pradžių buvo kontroversiška, nes jos pagrindiniu akcentu tapo pasaulietinis “klimato apsaugos” klausimas. Organizatoriai taip pat paskelbė, kad neketina “atversti nė vieno dalyvio”.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Aš buvau translytis…

Walt Heyer: Mano nuomonė apie vaikus, kurie laiko save translyčiais.

Kaip rašoma svetainėje „Buzzfeed“, kai vienas devynerių metų berniukas, laikantis save mergaite Stormi, savo rajone ėmė pardavinėti skaučių sausainius, vienam kaimynui tai pasirodė anaiptol nelinksma.

Į jo duris pasibeldusiam jaunajam pardavėjui jis atkirto: „Niekam nesinori pirkti skaučių sausainių iš berniuko su suknele“.

Vyras buvo išvadintas transfobu – bet galbūt jis pamanė, kad berniukas krečia išdaigas ir todėl taip sureagavo. Ne kiekvienas supras, kad suknele vilkintis berniukas, pardavinėjantis skaučių sausainius, yra translytis.

Žmonės gali būti genderfobai

Stormi kaimynui atrodė kaip berniukas, nes iš tikrųjų tai ir buvo berniukas. Translyčiai gali apgaudinėti save, bet jie negali apgauti kitų.

Gyvenimas visuomenėje nėra kažkoks fantazijų pasaulis, kur berniukai gali stebuklingai virsti mergaitėmis vien ištarę žodžius „Aš esu mergaitė“ ir užsidėdami suknelę.

Žmonės, griežtai smerkiantys nuoširdžią reakciją žmogaus, ištarusio „Niekam nesinori pirkti skaučių sausainių iš berniuko su suknele“ turbūt yra „genderfobai“ [nuo angl. žodžio „gender“ – lytis], atmetantys ir išjuokiantys vyrų ir moterų lyčių tikrovę.

Tie, kurie skatina mažus vaikus apsimetinėti, įsijausti į kitą lytį ir gyventi įsivaizduojamą gyvenimą, turi suvokti, kad Stormi galėjo kentėti nuo disociacinio asmenybės sutrikimo, kaip buvo atsitikę ir man. Mano nenoras būti berniuku gimė ankstyvoje vaikystėje, kai močiutė ėmė mane rengti mergaitiškais drabužiais.

Stormi galbūt reikia psichoterapijos, o ne suknelės.

Gimdytojai dažniausiai palaiko psichinį nukrypimą, užuot jį gydę. Pasakyti vaikui, turinčiam psichologinę problemą, kad jis pasikeitė lytį, yra ne užuojauta, o neatsakingas auklėjimas. Atsisakydami psichoterapijos, tėvai galbūt labai pakenkia vaikui.

Mano, kaip translyčio, istorija

Gyventi savo paties susikurtame lyties fantazijų pasaulyje, neatitinkančiame tikrovės, nėra psichologiškai ar emociškai sveika.

Žinau, kad tai tiesa. Aš buvau translytis vaikas nuo 4 metų. Ištisus dešimtmečius stengiausi gyventi kaip vyriškos lyties atstovas, bet jausmas, kad esu moteris, tik stiprėjo.

Kreipiausi pagalbos į garsų lyčių psichologijos specialistą, jis man pasakė, kad mano atvejis aiškus: lyties disforija, pasireiškianti nuolatiniais stipriais susitapatinimo su priešinga lytimi jausmais ir nejaukumu būnant su savo lyties atstovais. Jis sakė, kad vienintelis būdas patirti palengvėjimą yra pasikeisti lytį, atliekant lyties keitimo operaciją.

Kuomet sulaukiau 42 metų, man buvo atlikta lyties keitimo operacija. Prieš tai visą gyvenimą mėgau rengtis moteriškais rūbais.

Po to aštuonerius metus gyvenau kaip translytė moteris Laura Jensen. Studijuodamas psichologiją universite sužinojau, kad translyčiai vaikai dažniausiai kenčia nuo daugybės sutrikimų, pradedant depresija – tai esą asmeninių praradimų, tėvų skyrybų, seksualinės prievartos bei nestabilios atmosferos namuose pasekmė. Gili depresija verčia vaikus norėti būti ne tuo, kuo jie yra.

Ši informacija mane sudomino.

Galiausiai aš supratau translyčio gyvenimo beprotystę. Tai yra klastotė, paskatinta psichikos sukrėtimų.

O, kad konsultantas, į kurį kreipiausi pagalbos, būtų pasakęs, jog iš tikrųjų negaliu pasikeisti lyties, nes tai biologiškai neįmanoma! Vietoje to jis pritarė mano lyties pakeitimo operacijai, kurios niekada nebūtų prireikę, jei man būtų buvusi suteikta tinkama psichoterapija.

Vaidmuo, kurį gali suvaidinti trauma ar psichologiniai sutrikimai

Translyčio gyvenimas dažnai yra tiesioginis ankstyvosios vaikystės sunkumų ar traumų pasekmė. Padėdami vaikui perimti dirbtinai sukurtą translyčių gyvenimo ideologiją, nepadėsime jam išsiaiškinti, kas yra tikra, o kas yra fikcija.

Negalima atmesti prielaidos, kad vaikas, vadinamas Stormi, kenčia nuo atsiskyrimo nerimo ar kito psichinio sutrikimo. Stormi gyvena globos namuose. Nors jam galbūt čia saugu, globa siekiama atskirti vaiką nuo tėvų. Tai gali sukelti psichologinių sutrikimų, pavyzdžiui, atsiskyrimo nerimą.

Atsiskyrimo nerimas atsiranda ką nors praradus ar atsiskyrus nuo tikrųjų tėvų. Namų aplinkos pasikeitimas gali sukelti stresą, depresiją ir nerimą. Gyvenimas globos namuose net geriausiomis sąlygomis jaunam žmogui gali kelti stresą.

Atsiskyrimo nerimas ir kiti psichiniai sutrikimai gali pasireikšti kaip lyties disforija, todėl globėjai ir gydytojai gali neteisingai juos diagnozuoti ir nesuteikti tinkamos ar veiksmingos psichoterapijos.

Bręstant Stormi gyvenimas keisis. Tikėtina, kad po 15 ar 20 metų jis sugrįš į tikrovę ir supras, kad iš tikrųjų niekada nekeitė lyties. Dažniausiai lūžis įvyksta tada, kai translyčio gyvenimas ima nebeatrodyti toks geras, kaip anksčiau.

Laimei, daugelis translyčių asmenų, kaip ir aš, sugrįžta į tą lytį, kurią anksčiau turėjo. Pamažu jie atkuria savo prarastą gyvenimą.

Trys vyrai, pasiūlę idėją pakeisti berniukus mergaitėmis ir paversti juos translyčiais – Alfredas Kinsey‘us, Harry‘s Benjaminas ir Johnas Money‘us – buvo pedofilijos propaguotojai. (Daugiau apie šią istoriją žr.: „Sex Change” Surgery: What Bruce Jenner, Diane Sawyer, and You Should Know“.)

Kaimynas buvo teisus dėl vieno dalyko: Skautė prie jo durų iš tiesų buvo berniukas su suknele, taip kaip aš buvau berniukas, kuris manė, kad yra mergaitė.

JŠ pagal www.fsspx.lt

Categories
NUOMONĖS

Lenkijos institutas “Ordo Iuris” kovoja už vaikų apsaugą nuo lyties keitimo grėsmės

Ordo Iuris institutas paskelbė įstatymo projektą, draudžiantį medicinines intervencijas, susijusias su lytinio brendimo blokatorių ir priešingos lyties hormonų vartojimu, taip pat chirurgines operacijas, kuriomis siekiama pakeisti lytį. Šiuo klausimu taip pat sukurta speciali peticija.

Pastaraisiais metais Lenkijoje ir visame pasaulyje daugėja nepilnamečių, kurie pareiškia, kad tapatina save su kita nei biologinė lytis. Radikalios lyties ideologijos lobistai ir aktyvistai teigia, kad jie veikia laisvės, tolerancijos ir meilės vardan. Iš tikrųjų už visos gender doktrinos slypi didelis verslas. Šiandien galima uždirbti milžiniškus pinigus iš manipuliavimo jaunais žmonėmis, kurie brendimo laikotarpiu ieško savo tapatybės (natūralu, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu).

Negrįžtamas vadinamųjų “lyties keitimo” procedūrų pobūdis, vis daugiau liudijimų apie žmones, kurie gailisi dėl savo sprendimo, ir daugybė pranešimų apie piktnaudžiavimą paskatino daugelį šalių ir mokslinių tyrimų centrų atlikti išsamius tyrimus šia tema. Jie parodė, kad daugeliu atvejų šios terapijos sukelia fizinių ir psichologinių problemų. Jų poveikis apima padidėjusią vėžio riziką, medžiagų apykaitos pokyčius ar depresiją. Po tokios terapijos žmonės taip pat dažniau bando nusižudyti. Vienas didžiausių šio reiškinio tyrimų, atliktas Karolinskos institute Švedijoje ir apėmęs trisdešimties metų laikotarpį, parodė, kad savižudybių skaičius tarp žmonių po “pereinamojo laikotarpio” buvo 19 kartų didesnis nei tarp bendros populiacijos.

Dėl įvairių problemų, kurias sukelia nepilnamečių lyties keitimas, įvairios šalys ėmėsi priimti teisės aktus, kuriais siekiama apriboti šį reiškinį. Tokių priemonių imtasi Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Iki 2023 m. birželio 18 JAV valstijų uždraudė vadinamuosius “perėjimus”.

JŠ pagal www.dorzeczy.pl

Categories
NUOMONĖS

Revoliucinė Rusija kartu su Vakarais buvo genderizmo ideologijos židinys

Priešingai populiariam įsitikinimui apie nuolatinį Rusijos “konservatyvų vaidmenį”, būtent bolševikai Rusijoje pradėjo plėtoti vadinamąją “gender kultūrą”.

Savo straipsnyje “Kaip revoliucija suteikė Petrogrado gėjams 15 metų laisvės” Anna Kosinskaya išsamiai aprašo, kaip “tos pačios lyties asmenų santykių” antikultūra įsiskverbė į patriarchalinę Rusijos visuomenę.

Citata: “1917 m. revoliucija panaikino straipsnį už sodomiją ir suteikė Rusijos homoseksualams sąlyginę laisvę. Jie rengė vakarėlius ir net vestuves, apie kurias yra daug dokumentinių įrodymų….

….Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Rusijoje, rengiant naująjį Baudžiamąjį kodeksą, buvo aktyviai diskutuojama dėl baudžiamojo straipsnio už sodomiją panaikinimo. Panaikinimą inicijavo garsaus rašytojo tėvas Vladimiras Nabokovas. Tačiau diskusijos prie nieko neprivedė, ir straipsnis nebuvo panaikintas.

Po spalio revoliucijos bolševikams reikėjo kuo greičiau suformuoti naujus įstatymus, tarp jų ir baudžiamąjį kodeksą. Reikėjo nuspręsti, ką daryti su straipsniu apie sodomiją – palikti ar panaikinti, ir kaip apskritai traktuoti šį reiškinį.

Nei politikai, nei gydytojai, sprendžiantys šį klausimą, neturėjo vieningos nuomonės. Tačiau straipsnis nebuvo įtrauktas nei į 1922 m. Baudžiamąjį kodeksą, nei į jo 1926 m. redakciją.

Tam netiesioginę įtaką padarė vokiečių mokslininkas Magnusas Hiršfeldas (Magnus Hirschfeld), Berlyne įkūręs Seksologijos institutą. Sovietų medikai palaikė su juo ryšius ir susidomėję sekė jo besiplėtojančią veiklą Europoje.

Hirschfeldas pasakė daugybę kalbų, įsitikinęs, kad homoseksualumas nėra liga, kad tai tik viena iš žmogaus seksualumo apraiškų.

Kaip tik 1926 m., kai buvo priimama nauja Baudžiamojo kodekso redakcija, Hiršfeldas su paskaitomis lankėsi Maskvoje ir Leningrade.

Kaip sakoma, jis buvo visiškai patenkintas – homoseksualai, kaip jis suprato, Sovietų Rusijoje nebuvo persekiojami.”

1928 m. Pasaulinė seksualinių reformų lyga pripažino SSRS seksualinės tolerancijos pavyzdžiu.

Situacija pasikeitė 1930-aisiais, kai sovietų valdžia suprato, kad vadinamoji “gender” kultūra” yra žalinga hierarchinėms struktūroms, pavyzdžiui, kariuomenei, ir gali jas demoralizuoti. Buvo sugrąžintas baudžiamasis straipsnis, “gender kultūra” buvo išstumta į pogrindį.

Tai nereiškia, kad ji nesivystė pogrindyje, nes vėl iškilo į paviršių XX a. devintajame dešimtmetyje prasidėjus “Perestroikai”.

Rusijos komunistų svyravimai “gender tolerancijos” srityje buvo vadinamosios “revoliucijos taktikos” pasekmė. Marksistinės pažiūros, kurios reiškė santuokos instituto atmetimą, susidūrė su itin stipria patriarchalinės visuomenės reakcija, todėl komunistai kuriam laikui sustabdė “gender” propagandą.

XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje šeimos institucija taip susilpnėjo, kad tokia propaganda vėl tapo įmanoma.

Šiandieninė “putiniška reakcija” taip pat neturi gilaus religinio pagrindo ir “gender” ideologija su ja susidoros be jokių problemų.

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Kanada: paaugliai mokykloje sutrypė LGBT vėliavą. Jie buvo apkaltinti neapykantos kurstymu

Šeši paaugliai iš Monrealio apylinkių Kanadoje buvo apkaltinti neapykantos kurstymu. Kaltinimai pateikti po to, kai grupė mokinių paprieštaravo, kad jų mokykloje būtų propaguojama LGBT darbotvarkė, ir viešoje vietoje sutrypė vaivorykštės vėliavą.

Kaip praneša “Rebel News”, kaltinimai pareikšti šešiems 13-16 metų amžiaus mokiniams iš Chêne-Bleu vidurinės mokyklos Pincourt mieste Kvebeke. Šių veiksmų priežastis – jų nepritarimas LGBT darbotvarkės propagavimui mokyklos teritorijoje. Jaunieji mokiniai, nepritariantys homopropagandai, nuo mokyklos pastato nuplėšė vaivorykštės vėliavą, o paskui ją sutrypė.

Incidentą užfiksavo ant mokyklos pastato įrengta kamera, kuri tapo policijos veiksmų pagrindu. Kvebeko policijos (Sûreté du Québec) pareigūnai atliko tyrimą ir apkaltino mokinius “neapykantos kurstymu”.

Verta atkreipti dėmesį į vieno iš kaltinamų paauglių žodžius, kuris “Rebel News” papasakojo, kas nutiko likus savaitei iki tos dienos, kai mokiniai nuėmė LGBT vėliavą. Pasirodo, kad grupė mokinių bandė nuimti paauglio kryželio vėrinį, kurį jis nešiojo ant kaklo. Moksleivis nurodė, kad buvo įžeisti jo įsitikinimai ir krikščioniškas tikėjimas. Tuo pat metu mokykla vertė mokinius “švęsti” LGBT darbotvarkę.

Užpultas berniukas taip pat nurodė, kad grupė mokinių ne tik jį įžeidinėjo ir tyčiojosi iš jo vertybių. Užpuolimo metu jie jam taip pat sakė, kad “visos pasaulio problemos kyla dėl jo religijos, kuri turi išnykti”, – prisipažino 16-metis vienos Kvebeko vidurinės mokyklos mokinys.

LGBT indoktrinacija Kanados mokyklose vyksta jau seniai. Tačiau pastaruoju metu pastebėta nemažai netikėtų prieštaravimų. Tėvai ir mokiniai pamažu priešinasi propagandai ir nepritaria LGBT propaguojantiems renginiams mokyklose. Šiais metais protestai virto masiniu “pravaikščiojimu” su tėvų sutikimu. Taip šeimos norėjo protestuoti prieš tai, kad mokiniai būtų verčiami priimti LGBT palankias pažiūras.

JŠ pagal www.lifesitenews.com ir www.pch24.pl

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

PETICIJA PRIEŠ “CIVILINĖS SĄJUNGOS” ĮSTATYMO PROJEKTĄ! PAREMK VYSKUPUS – PADĖK KOVOTI PRIEŠ GENDERIZMĄ!

Situacija, susidariusi po gegužės mėnesį Seime įvykusio balsavimo dėl vadinamojo “Civilinių sąjungų” projekto, kelia nerimą. Šis įstatymas yra smūgis tradicinei Lietuvos šeimai. Todėl nusprendėme kreiptis į Lietuvos žmonių dvasinius vadovus – Lietuvos vyskupus – su sūnišku prašymu pamokyti Lietuvos politikus.

Paremkime Lietuvos vyskupus ir neleiskime priimti įstatymo projekto dėl vadinamųjų “civilinių sąjungų”!

Peticiją galite pasirašyti žemiau esančioje nuorodoje. Savo parašą taip pat patvirtinkite el. paštu, kuris bus pažymėtas formoje:

PAREMK VYSKUPUS – PADĖK KOVOTI PRIEŠ GENDERIZMĄ!

Categories
NUOMONĖS

Bažnyčios nuniokojimas Vokietijoje. Nuostoliai beveik 40 000 eurų, nusikaltėliai tiesiog norėjo sunaikinti!

Vokietijos Heseno žemėje nežinomi nusikaltėliai išniekino šventojo Jokūbo bažnyčią Rüdesheime prie Reino. Buvo sunaikintas altorius ir vargonai; žala vertinama 40 000 eurų.

Nusikaltėliai į bažnyčią įsilaužė naktį iš šeštadienio į sekmadienį. Pirmiausia jie bandė patekti į bažnyčios vidų pro vitražinius langus. Juos sunaikino, tačiau, nepaisant to, šiuo keliu jiems nepavyko patekti į vidų. Todėl jie pateko pro galines duris, kurias taip pat sunaikino.

Viduryje jie atidarė visas duris ir spintas, išbarstydami aplink įvairius daiktus. Jie taip pat sunaikino pagrindines bažnyčios duris, išlauždami jas iš vidaus. Nusikaltėliai suniokojo altorių ir sugadino vargonus. Nežinoma, ar nusikaltėliai ieškojo kokių nors konkrečių daiktų: kol kas nėra jokios informacijos apie vagystę. Atrodo, kad jų tikslas buvo tik sugadinti bažnyčią.

JŠ pagal www.pch24.pl

Preliminariais skaičiavimais, nuostoliai siekia 38 500 eurų.

Bažnyčia, į kurią nusitaikė užpuolikai, pastatyta apie 1400 m., tačiau seniausi jos elementai datuojami XI a. Šventykla buvo sugriauta per 1944 m. lapkričio mėn. oro antskrydžius; atstatymas baigtas 1956 m.

Categories
NUOMONĖS

Vyskupas Josephas Stricklandas – nepatogus hierarchas, reiškia tikras!

Amerikos vyskupas Josephas Stricklandas ne kartą gynė katalikų doktriną ir Bažnyčios tradiciją. Jis taip pat kritikavo kunigo Jameso Martino požiūrį ir jo propaguojamą LGBT darbotvarkę. Dabar hierarchui liepta eiti “ant kilimo”, kol jo vyskupijoje vyksta Vatikano apaštališkoji vizitacija.

Pasak LifeSiteNews.com, apaštališkoji vizitacija vyskupo Joseph Strickland vyskupijoje yra atsakas į jo atvirą progresyvistų ir liberalių vyskupų kritiką Bažnyčioje. Teksaso valstijos Tailerio vyskupijos ordinaras pastaruoju metu stojo tradicinio mokymo pusėn ir, be kita ko, kritikavo kai kuriuos liberalius kunigų ar vyskupų pasisakymus. Šiuos komentarus Vatikanas turėjo laikyti “neapdairiais”.

Apaštališkajai vizitacijai Tailerio vyskupijoje vadovauja Vatikano vyskupų dikasterijos dvasininkai. Kaip rašoma Bažnyčios kovotojų tinklalapyje, šiuo metu vyksta diskusijos su vyskupijos darbuotojais. Oficiali vizito tema nežinoma, tačiau spėjama, kad ji susijusi su įvairiais viešais vyskupo Stricklando pareiškimais.

“Neaišku, ar vizitas yra įspėjimas 63 metų vyskupui, ar įžanga į jo pašalinimą”, – priduria “Church Militant”. “Atrodo aišku, kad ir kokia būtų oficiali priežastis, ji greičiausiai yra pretekstas nutildyti vyskupo Stricklando komentarus”, – priduriama jame.

Tarp Tylerio vyskupijos vyskupo pasisakymų buvo ir raginimas popiežiui Pranciškui atsisakyti Komunijos buvusiai JAV Atstovų rūmų pirmininkei Nancy Pelosi. To priežastis – jos viešas pritarimas abortams. Hierarchas taip pat kritikavo kunigo Jameso Martino, kuris ne kartą palaikė LGBT darbotvarkę ir taip propagavo homoseksualumą, požiūrį.

Gegužės mėnesį hierarchas taip pat paskelbė nepritariantis popiežiaus Pranciškaus “tikėjimo indėlio kenkimo darbotvarkei”. Hierarchas rašė, kad laiko Pranciškų teisėtu šventojo Petro įpėdiniu, tačiau nesutinka su kai kuriais jo veiksmais.

Vyskupas Josephas Stricklandas taip pat griežtai pasisakė dėl moralinių nesutarimų JAV, politikos ir kultūros, taip pat dėl “šėtoniškomis” pasiskelbusių grupių viešų pasirodymų.

“Dažnai sakau, kad XXI amžiuje turime būti pirmojo amžiaus krikščionimis”. – Vyskupas Stricklandas pareiškė. “Tikėtina, kad dauguma iš mūsų nebus kviečiami pralieti kraujo, bet jei taip nutiks, turime būti pasirengę kaip kankiniai. Tačiau dar svarbiau, kad turime gyventi kankinyste. Turime gyventi kaip tie, kurie yra pasirengę mirti ir gyventi dėl kraujo, kuris buvo pralietas už mus visus”, – sakė hierarchas.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Elonas Muskas: visi tėvai turėtų pažiūrėti filmą “Kas yra moteris?”

Po pirminių diskusijų dėl “Twitter” paskelbto dokumentinio filmo, atskleidžiančio genderizmo absurdiškumą, filmo “Kas yra moteris?” kūrimą parėmė pats Elonas Muskas.

Iš pradžių “The Daily Wire” gavo leidimą 24 valandas transliuoti filmą per “Twitter” jo išleidimo metinių proga. Tačiau stoties direktorius Džeremis Boreingas (Jeremy Boreing) paskelbė, kad platforma pasitraukė iš susitarimo, motyvuodama vadinamuoju “misgenderingu” (lyčių įvardžių vartojimu, neatitinkančiu adresato pageidavimų) ir “neapykantos kalba”.

Boreingas paaiškino, kad peržiūrėjusi filmuotą medžiagą “Twitter” atšaukė filmo pirkimą, taip pat atkreipė dėmesį į galimybę apriboti aprėptį, jei prodiuseriai necenzūruos nurodytų scenų. Nors pati sąvoka “neteisingas lyties nustatymas” buvo pašalinta iš “Twitter” paslaugų teikimo sąlygų, platformos atstovai paaiškino, kad jiems nereikėjo būti tokiems “tiksliems”, kad vis dar galiotų standartai, kuriais kriminalizuojamas “neapykantos kupinas elgesys” LGBT+ bendruomenės žmonių atžvilgiu.

Twitter” vadovas Elonas Muskas atsakė Boreingui, sakydamas, kad transliacija buvo panaikinta dėl kelių platformos darbuotojų klaidų ir kad vaizdo įrašo turinys buvo visiškai priimtinas. Filmuką galima nemokamai peržiūrėti “Twitter” svetainėje.

Maža to, pats milijardierius pasidalijo vaizdo įrašu, tvirtindamas, kad “kiekvienas tėvas turėtų jį pažiūrėti”.

“Gebėdami priimti pagrįstus sprendimus, suaugusieji gali daryti viską, kas juos džiugina, jei tik tai nekenkia kitiems. Kita vertus, vaikas nesugeba duoti informuoto sutikimo, todėl turime įstatymus, kuriais siekiama apsaugoti nepilnamečius,” – jis aiškino toliau.

“Kas yra moteris?” Mattas Walshas parodo genderizmo absurdiškumą. Katalikų apžvalgininko kūrinį išgarsino anonsas, kuriame rodoma, kaip kalbėti pakviesti kairiųjų pažiūrų atstovai negali aiškiai apibrėžti, kas yra moteris.

Filme užfiksuota žurnalisto kelionė ieškant atsakymo į šį, atrodytų, itin paprastą klausimą. Filme dalyvauja akademikai, aktyvistai, gydytojai, vadinamojo “tranzitinio” žalojimo aukos, atsitiktiniai praeiviai ir net vietinių Afrikos genčių nariai. Atskleisdamas tamsią transseksualumo tikrovę, dokumentinis filmas tapo JAV plačiai nuskambėjusių diskusijų objektu.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Europos Vadovų Taryba nori, kad Stambulo konvencija būtų nedelsiant ratifikuota!

Birželio 1 d. Transporto, telekomunikacijų ir energetikos tarybos posėdyje Europos Vadovų Taryba be oficialaus balsavimo priėmė aktą dėl visos ES prisijungimo prie vadinamosios Stambulo konvencijos, kuria oficialiai siekiama kovoti su smurtu prieš moteris ir mergaites, o iš tikrųjų – skatinti ir diegti lyčių ideologiją. 2011 m. Stambule valstybių pasirašytas dokumentas, kurio neratifikavo 6 ES šalys, visoje ES bus taikomas ribotai, kol visos Europos valstybės jį galutinai pripažins.

Pagal ES teisę kiekviena iš 10 Tarybos sudėčių gali priimti aktą, priklausantį kitos sudėties Tarybos kompetencijai. Stambulo konvencijos priėmimo klausimas, kaip rašo euractiv.co.uk, “buvo įtrauktas į darbotvarkę kaip A punktas, t. y. paruoštas priėmimui ir nereikalaujantis diskusijų” ES transporto, telekomunikacijų ir energetikos ministrų susitikime.

Be to, buvo nuspręsta, kad dėl šio klausimo nereikia oficialaus balsavimo, nes, pasak Europos Parlamento spaudos tarnybos, valstybių narių valdžios institucijos anksčiau pranešė savo pozicijas Tarybos sekretoriatui.

Europos Tarybos konvencijoje dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo, kurios priėmimo į Europos teisinę sistemą jau seniai siekia ES institucijos, teigiama, kad smurtas, be kita ko, kyla iš socialinių vaidmenų pasidalijimo į moteriškus ir vyriškus.

Konvenciją ratifikavo 21 ES valstybė narė. Šešios valstybės narės, tarp jų ir Lietuva, atsisakė ją ratifikuoti.

2023 m. pradžioje. ES Taryba paprašė Europos Parlamento sutikimo sudaryti visą Stambulo konvenciją, turinčią privalomąjį poveikį jos institucijoms ir viešajam administravimui, ir dalį Stambulo konvencijos, turinčią privalomąjį poveikį valstybėms narėms. Gegužės mėnesį Europos Parlamentas balsavo už pritarimą, o birželio 1 d. Taryba oficialiai priėmė sprendimą dėl ES prisijungimo prie konvencijos, kuri taps ES teisinės tvarkos dalimi, kai bus paskelbta Oficialiajame leidinyje.

ES institucijos galės reikalauti, kad valstybės narės atsiskaitytų už Konvencijos nuostatų dėl prieglobsčio teisės, deportacijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose laikymąsi. be to, bus sprendžiami klausimai, susiję su Sąjungos institucijomis ir viešuoju administravimu. Už reikalavimų nesilaikymą bus taikomos finansinės sankcijos.

Klausimais, kurie priklauso valstybių narių kompetencijai, nacionalinės valdžios institucijos vis dar turi ratifikuoti Konvenciją. Iš ES šalių to dar nepadarė Bulgarija, Čekija, Vengrija, Latvija, Lietuva ir Slovakija. Europarlamentas primygtinai reikalauja, kad tai būtų padaryta kuo greičiau.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Teksasas saugo vaikus

Respublikonų gubernatorius Gregas Abbotas pasirašė įstatymą, kuriuo Teksasas tampa didžiausia valstija, kurioje vaikai apsaugomi nuo gyvybę keičiančių transseksualų procedūrų.

Įstatymo projektu (SB 14) draudžiama vaikams duoti brendimą stabdančių preparatų ir lytį keičiančių hormonų bei atlikti tokias chirurgines procedūras kaip dviguba mastektomija mergaitėms, kurios save identifikuoja kaip berniukus. Juo taip pat draudžiama naudoti valstybės lėšas tokioms procedūroms vaikams finansuoti.

“Jei ateina laikas, kai tokia profesija kaip medikai negali patys savęs reguliuoti, kad apsaugotų pacientus – apsaugotų vaikus – tuomet turi įsikišti vyriausybė”, – sakė įstatymo projekto autorė valstijos senatorė Donna Campbell per ankstesnius debatus šiuo klausimu.

“Mūsų vaikams reikia patarimų ir meilės, o ne peilių ir narkotikų”, – pridūrė ji.

Abbottui pasirašius šį dokumentą, Vienišosios žvaigždės valstija prisijungė prie mažiausiai 18 kitų valstijų, uždraudusių transseksualų operacijas nepilnamečiams, o daugelis jų draudžia tiek chirurgines, tiek chemines procedūras.

Teksaso įstatyme teigiama, kad procedūros draudžiamos “siekiant pakeisti vaiko biologinę lytį, kurią lemia vaiko lytiniai organai, chromosomos ir endogeniniai profiliai, arba patvirtinti vaiko lyties suvokimą, jei šis suvokimas neatitinka vaiko biologinės lyties”.

Teisės akto priėmimas užtruko abiejuose Teksaso įstatymų leidžiamosios valdžios rūmuose, nes demokratai, naudodamiesi parlamentine taktika, jį stabdė. Pažymėtina, kad demokratų atstovas Shawnas Thierry balsavo už įstatymo projektą, remdamasis moksliniais įrodymais, rodančiais ilgalaikį transseksualumo procedūrų poveikį.

Pareiškime Thierry teigė, kad po pokalbio su rinkėjais ir “išnagrinėjusi mokslinius duomenis šioje šalyje ir visame pasaulyje” ji balsavo už draudimą nepilnamečiams gauti “GnRH-analogus (t. y. “brendimo blokatorius”), kryžminės lyties hormonus ir atlikti negrįžtamas operacijas, kai patiriama lyties disforija”.

JŠ pagal www.dailywire.com

Categories
NUOMONĖS

“Twitter” prieš eurokratus…

Prancūzijos ministras Jeanas-Noelis Barrot, atsakingas už skaitmeninę transformaciją ir telekomunikacijas, pirmadienį interviu televizijai “France Info TV” pareiškė, kad “Twitter” bus išmestas iš ES, jei pažeis jos taisykles. Taip reaguojama į platformos ketinimą atsisakyti eurokratų rekomenduotų “kovos su dezinformacija” taisyklių. Praktiškai po šiuo terminu slepiasi nepatogaus ir politiškai nekorektiško turinio cenzūravimo politika.

Ministras reagavo į praėjusios savaitės “Twitter” sprendimą, kuriuo ji pranešė, kad pasitrauks iš savanoriško Europos geros praktikos kodekso. 2018 m. sukurto kodekso tikslas – “kovoti su dezinformacija” tinkle, be kita ko, kovojant su botais ir netikromis paskyromis; jame taip pat numatyta suteikti naudotojams priemones, kuriomis jie galėtų pranešti apie turinį, neatitinkantį scenos išminties arba politinio korektiškumo taisyklių.

J. Barrot pripažino, kad “Twitter” yra svarbi bendravimo platforma, tačiau rizika, kad joje dominuos nepriklausomi turinio transliuotojai “ir taip bus paveiktos mūsų viešosios diskusijos ir mūsų demokratija”, yra nepriimtina, sakė jis.

Ministras priminė, kad pasitraukimas iš savanoriško kodekso nekeičia fakto, jog nuo rugpjūčio 25 d. cenzūros politikos vykdymas taps teisine prievole Europos Sąjungoje. Už ES reikalavimų nesilaikymą įmonei gali būti skirta iki 6 proc. metinės apyvartos siekianti bauda.

“Jei iki rugpjūčio 25 d. “Twitter” nesilaikys Europos reglamentų, ji nebebus laukiama Europoje,” – perspėjo prancūzų politikas.

Iki šiol “Twitter” buvo viena iš platformų, vykdančių griežtą joje dalijamo turinio kontrolę. Konservatyvių profilių pašalinimas už nepatogių faktų atskleidimą (pavyzdžiui, “Tik Tok” libių ir net Donaldo Trumpo paskyros) sukėlė daugelio žiūrovų pasipiktinimą. Tačiau situaciją pakeitė milijardierius Elonas Muskas, perėmęs paslaugą ir, kaip skelbta, atkūręs kai kuriuos cenzūruotus skydelius bei nutolęs nuo cenzūros standartų.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Dar kartą priešinkimės “civilinėms sąjungoms”! Gindami Lietuvą ir Vakarų civilizaciją!

Gegužės 23 d., antradienį, į Seimo darbotvarkę grįžta Civilinių sąjungų įstatymo svarstymas. Prieš 5 dienas vadinamosios “Tolerancijos dienos” proga buvo paviešintas daugumos Vakarų šalių ambasadorių Lietuvoje pareiškimas, kuriuo raginama “LGBTQI+ bendruomenės” atstovams suteikti tokias pačias teises kaip ir visiems kitiems žmonėms. Tuomet sunku kalbėti apie “atsitiktinumą” pristatant būtent šį projektą Seime.

Su didele pagarba Vakarų civilizacijai, kuri pasauliui davė daugybę katalikų šventųjų ir nepaprastų politinių lyderių, vis dėlto reikia pasakyti, kad šiandieninė Vakarų civilizacijos būklė palieka daug ką, ko galima norėti.

XIX-XX a. revoliucinių smūgių ir pasaulinių karų įtakoje Europa, kuri yra Vakarų širdis ir smegenys, patyrė baisų nuosmukį, visų pirma religinį-filosofinį nuosmukį.

Šiuolaikinis Europos žmogus neranda savo gyvenimo prasmės ir jos ieško tamsoje, kaip aklas arba tarsi tamsoje. Tai darydamas, jis dažnai susiduria su klaidingais tikslais, reikalaujančiais pakeisti civilizacijos paradigmą.

Toks melagingas tikslas – susitapatinti su vadinamąja “LGBTQI+ bendruomene”, kuri nėra tikra bendruomenė, o tik grupė žmonių, kurių būklė kelia rimtą susirūpinimą dėl jų psichinės sveikatos.

Šiuo aspektu artėjimas prie Vakarų šalių reiškia ir Lietuvos įtraukimą į Vakarų degeneracijos procesą. Šiuo metu būtent šios civilizacijos labui būtina priešintis šioms tendencijoms ir neleisti priimti priešiškų įstatymų, kurie yra ypač pavojingi išorinio Rusijos puolimo prieš Vakarus situacijoje.

Lietuvos elito galvose tvyro keista sumaištis, kai mėtant įžeidimus Lietuvos civilizacinei degeneracijai besipriešinantiems asmenims ir organizacijoms, jie kaltinami tariamu “prorusiškumu” ar “nesąmoningais veiksmais Rusijos naudai”.

Visais atžvilgiais tie, kurie griauna Lietuvos katalikiškąją moralę ir taip silpnina jos kovinę dvasią, neabejotinai veikia Rusijos naudai.

Ką mes galime padaryti? Gerą mintį pateikė Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija:

1. Parašyti nuo savęs asmenišką, labai trumpą laiškelį bent savo vienmandatininkui su aiškia pozicija šiuo klausimu.

2. Melsti Viešpatį Dievą gailestingumo pasiklydusioms sieloms.

Būkime savo valstybės šeimininkais! Tegul Viešpats Dievas mums padeda, o Dievo Motina mus saugo!

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Dėl genderizmo propagandos ir LGBT ideologijos sustabdymo savivaldybėje!

Lietuvos šeimų sąjūdžio žmonės, išrinkti į savivaldybių tarybas, pradeda dirbti. Pirmasis darbas, kuris bus padarytas – visose savivaldybėse, kur turime savo tarybos narių ar palaikymo iš kitų partijų, Lenkijos pavyzdžiu bus pateikta Lietuvos šeimų sąjūdžio parengta deklaracija dėl genderizmo propagandos ir LGBT ideologijos sustabdymo.

Priėmus šią deklaraciją, visi savivaldybės sprendimai dėl švietimo ir ugdymo savivaldybės ikimokyklinėse įstaigose ir mokyklose galėtų būti priimami tik sutinkamai su šios deklaracijos nuostatomis.

Lietuvos šeimų sąjūdžio tarybos narys Egidijus Visockas, išrinktas Prienų rajono savivaldybės tarybos nariu, jau įregistravo šios deklaracijos projektą ir ji bus svarstoma taryboje. Artimiausiu metu tai bus padaryta Marijampolėje, Kauno rajone ir daugelyje kitų savivaldybių.

Susipažinimui pateikiu siūlomą savivaldybių tarybų deklaraciją, nes jos konservatnikų užvaldyta žiniasklaida tikrai nepateiks:

Savivaldybės tarybos deklaracija

Dėl genderizmo propagandos ir LGBT ideologijos sustabdymo savivaldybėje

Agresyvi genderizmo propaganda ir LGBT ideologijos prievartinis diegimas, kuriam nepritaria didžioji dauguma Lietuvos Respublikos piliečių, supriešina visuomenę, silpnina valstybę ir kelia grėsmę pagrindiniams visuomeninio ir tautinio gyvenimo principams ir vertybėms.

Savivaldybės taryba priima šią deklaraciją:

Gindami vaikus, jaunimą, šeimas ir mokyklas nuo Konstitucijai prieštaraujančių vienalyčių ir translyčių šeimų diegimo, deklaruojame pasiryžimą sustabdyti antivalstybinį visuomeninio gyvenimo seksualizavimą. Neleisime kraštutinių mažumų bendruomenėms brukti nuostatų, svetimų mūsų tautos ilgaamžėms tradicijoms, vertybėms ir Dekalogu bei prieštaraujančių pagarba žmogaus orumui pagrįstai krikščioniškajai moralei. Užtikrinsime konstitucinę tėvų teisę auklėti vaikus pagal tėvų įsitikinimus.

Savivaldybės taryba prieštarauja:

1. Agresyviam homoseksualumo, translytiškumo ir genderistinio „socialinės lyties pasirinkimo“ skatinimui mokyklose. Laikome šią veiklą kenksminga ne tik Lietuvos mokykloms ir šeimoms, bet ir visai visuomeninio gyvenimo erdvei bei mūsų tautos ateičiai.

2. Ankstyvam vaikų seksualizavimui mokyklose, dangstantis lytiniu švietimu. Ginsime mūsų mokyklų mokinių teisę į vaikystę ir rūpinsimės, kad tėvai, padedant auklėtojams, galėtų atsakingai perduoti žinias apie žmonių meilę, šeimą ir prokreacijos grožį.

3. Spaudimui dėl genderizmo, translytiškumo ir LGBT ideologijos propagandos, apsimestinai motyvuojant tai kultūrinio ir politinio korektiškumo taikymu įvairiose visuomeninio, politinio ir ekonominio gyvenimo srityse. Remsime mokytojus, valstybės ir savivaldybės tarnautojus, verslininkus ir kitų profesijų atstovus kovoje su ideologiniu spaudimu ir konstitucinių tėvų teisių suvaržymais.

4. Moralinių normų nuosmukio ir natūralaus, sveiko šeimos, mokyklos ir visuomenės modelio sunaikinimo socialinei techninei praktikai, vykdomai prisidengiant laisvės, tolerancijos, nediskriminavimo, smurto ir vadinamosios neapykantos kalbos prevencijos šūkiais.

Savivaldybės taryba gins mūsų bendrojo gyvenimo principus, pagrįstus ištikimybe tautinėms ir valstybinėms tradicijoms, prisirišimu prie krikščioniškųjų vertybių ir laisvės idealų. Darysime tai didžiuodamiesi mūsų istorija, kurios šaltinis – Lietuvos Krikšto aktas, daugybės kartų lietuvių pasiaukojimas kuriant kultūrinę ir tautinę tapatybę, Nepriklausomybės siekimo veiksmai. Mokykla turi ugdyti vaikams ir jaunimui meilę Tėvynei ir Tautos kultūrai, šeimai ir savo namams.

Raginame Seimą, Vyriausybę ir visas savivaldybes:

1. Ryžtingai ginti Lietuvos šeimų teises bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą teisinę ir visuomeninę tvarką. Imtis darbų, siekiančių sustiprinti teisinę šeimos, kurią sudaro: Mama, Tėtis ir Vaikas, modelio apsaugą bei imtis ryžtingų veiksmų, stabdančių reikalavimus sutapatinti vienalyčių porų santykius su šeima ir santuoka.

2. Riboti įtaką ideologinio pobūdžio organizacijų, veikiančių prieš Lietuvos tautinius interesus ir diegiančių Lietuvos švietime, žiniasklaidoje ir viešajame gyvenime konstitucinei šeimos sampratai prieštaraujančius sprendimus.

3. Imtis veiksmų ir vykdyti programas, informuojančias visuomenę, o ypač tėvus ir mokytojus, apie pavojų, susijusį su genderistiniu ir diskriminuojančiu tėvų nuomonę bei prigimtines šeimas auklėjimu, tos pačios lyties partnerysčių skatinimu ir leidimu tos pačios lyties poroms įsivaikinti vaikus.

4. Sukurti „Nacionalinę Lietuvos šeimų apsaugos, skatinimo ir vystymosi programą“.

JŠ pagal Lietuvos Šeimų Sąjūdis

Categories
NUOMONĖS

Populiariausias berniuko vardas Berlyne? Mohammed!

Dar 2021 m. berniukų vardas Mohammedas buvo trečias pagal populiarumą Berlyne. Vos per dvejus metus šis vardas jau karaliavo reitingo viršūnėje, už nugaros palikdamas anksčiau populiariausius Nojaus ir Adomo vardus.

Tačiau kad nereikėtų susitelkti į šį vieną Vokietijos miestą, pažvelkime, pavyzdžiui, į Brėmeną. Ten vardas Mohamedas yra tas, kurį tėvai dažniausiai duoda naujagimiams iškart po Matheo.

Hesene taip pat įvyko tiesioginis Mohamedų sprogimas – šis vardas iš aštuntosios vietos pakilo tiesiai į trečiąją. Mohamedų šalyje toliau daugėja dar ir todėl, kad ir toliau yra daug jau suaugusių šio vardo nešiotojų.

Tai pradžiugino, pavyzdžiui, vokiečių-iranėnų rašytoją ir komentatorių Behzadą Karimą Chaną, kuris pareiškė: “… esame pasiekę tašką, kai turėtume sąžiningai pažvelgti į situaciją. Pradėkime nuo paprasto pareiškimo, kad mes, migrantai, užsieniečiai, vadinkite mus kaip norite, neišnyksime. Ir jūs, brangūs vietiniai vokiečiai, taip pat neišnyksite, nors demografine prasme jūs tikrai išvyksite. Jūs išmirštate, o jūsų šaliai reikia maždaug milijono migrantų per metus. Mes, migrantai, tikriausiai paveldėsime šią šalį”.

Musulmonų pranašo vardas vis dažniau ir suvereniau vartojamas ir visoje Europoje, pavyzdžiui, Osle (Norvegija) tai buvo aktualu dar 2014 metais. Prancūzijoje kas penktas naujagimis turi islamišką vardą, o minėtasis Mahometas tampa vis populiaresnis.

Briuselyje tai taip pat jau yra populiariausias berniukų vardas. Ir net kadaise katalikiškoje Airijoje Mohamedas jau yra tarp populiariausių berniukų vardų.

JŠ pagal www.christianitas.sk

Categories
NUOMONĖS

Eva Vlaardingerbroek: nėra didesnių degeneratų už tuos, kurie skatina abortus!

Žymi Nyderlandų žiniasklaidos komentatorė, neseniai džiugiai paskelbusi apie savo atsivertimą į katalikybę, griežtai užsipuolė tuos, kurie nebaudžiamai skatina prenatalinę žmogžudystę. Įdomu, kad Elonas Muskas po jos įrašu paliko komentarą ir parašė… “tai tiesa”.

“Nėra nieko narciziškesnio, degeneratyvesnio ir blogesnio už žmones, kurie skatina daryti abortus arba neturėti vaikų dėl “klimato kaitos” ar “dabartinės pasaulio padėties”, – socialiniame tinkle “Twitter” parašė Eva Vlaardingerbroek ir ta proga pasidalijo straipsniu apie moterį, kuri nužudė savo vaiką, nes, jos žodžiais tariant, “dauguma jaunų suaugusiųjų yra susirūpinę savo vaikų ateitimi dėl klimato krizės”.

Jei manote, kad jūsų gyvenimas yra “sunkus” arba pasaulis per daug “neteisingas”, kad į jį atvestumėte vaiką, bent akimirką pagalvokite apie mūsų protėvių gyvenimus ir apie tai, kad jiems nė akimirkai nebūtų atėję į galvą nužudyti savo vaikų. Susitvarkykite, kvailiai! – negailėdama žodžių pridūrė Eva.

Po įrašu komentarą paliko “Twitter” savininkas Elonas Muskas, kuris rašė: “Tai tiesa”. Tai, kas iš tikrųjų vyksta daugumoje šalių, yra demografinė katastrofa! Labai svarbu skirti naujų žmonių. Nėra naujų žmonių, vadinasi, nėra žmonijos.

Vlaardingerbroekas neseniai buvo tarp tų, kuriuos Viktoras Orbanas pakvietė į vakarienę, skirtą konservatyviosios iniciatyvos CPAC Vengrijoje dalyviams.

Socialiniame tinkle Facebook Vlaardingerbroekas rašė:
“Buvo malonu vakar susitikti su Ministru Pirmininku @orbanviktor pietų “Karmelita”. Vengrija yra labai reikalingas laisvės, krikščioniškų vertybių ir sveiko proto bastionas Europoje; ir nesustabdoma jėga kovoje su tironiškomis Briuselio jėgomis.

Btw, kam dar patinka džentelmeniškas rankos pabučiavimas? Vyrai, atkreipkite dėmesį.”

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Jėzus apsuptas LGBTQ+ žmonių – dar viena šventvagystė Europos Parlamente!

Švedijos pirmininkavimo Europos Vadovų Tarybai proga Europos Parlamente surengto renginio reklaminiame plakate apaštalai vaizduojami kaip sadomazochistinių seksualinių praktikų dalyviai.

Apie tai socialinėje žiniasklaidoje pranešė Europos Parlamento narė Izabela Kloc. Kvietimą į renginį visiems EP nariams pasirašė kairiųjų pažiūrų Švedijos europarlamentarė Malin Björk.

Europarlamentarė rašė, kad “Švedijos pirmininkavimo Europos Vadovų Tarybai proga pakvietė fotografijos menininkę Elisabeth Ohlson, kad ji pristatytų keletą savo darbų”. Ji pridūrė, kad “visi jos šiai parodai atrinkti darbai yra susiję su LGBTQI ar kita įtraukiančia, žmogaus teisių tema”.

Ohlson pseudomeno karjera prasidėjo 1998 m., kai ji pirmą kartą eksponavo darbų seriją “Ecce Homo”, kurioje buvo pavaizduota Paskutinės vakarienės scena su numanomos LGBTQ+ orientacijos Kristumi ir apaštalais.

JŠ pagal www.pch24.pl