Categories
NUOMONĖS

Putinas, Carlsonas ir gudai. Ar Lietuva turi savo išpopuliarintą istorijos versiją?

Ar Lietuva turi savo išpopuliarintą istorijos versiją? Baiminimasis, kad gudai skleidžia savo istorijos versijas, rodo, jog tokio populiarinimo šioje kartoje tikriausiai dar nėra buvę.

Tinklalapyje www.bernardinai.lt galime perskaityti Putino tezių apie Lietuvos istoriją apžvalgą. Ji pradedama citata:

„[Kyjivo Rusios] skaidymasis sustiprėjo po niokojančios Batu Khano invazijos, nusiaubusios daugybę miestų, įskaitant Kyjivą. Šiaurės rytinė Rusijos dalis pateko į Aukso ordos kontrolę, tačiau išlaikė ribotą suverenitetą. Pietinės ir vakarinės Rusijos žemės didžiąja dalimi tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi, kuri – svarbiausia – istoriniuose dokumentuose buvo vadinama Didžiąja Lietuvos ir Rusijos kunigaikštyste. (Šitaip šalis niekuomet nevadinta. LDK savo oficialioje titulatūroje vardino visas užimtas teritorijas pabaigdama vardinimą „bei kitų žemių Kunigaikštystė“).“

Autorius toliau apibendrina:

„Lietuva yra tik pavadinimas, vienoms iš istoriškai slaviškų (suprask, rusiškų) žemių. Bendra kalba, religija, gimynystės ryšiai su Maskva. Lietuviai pakeliui kažkur nubyra (tikėtina, jog ateities vadovėlyje taip ir bus parašyta – „prie jūros dar buvo žmudai ir Žmudija“). Lenkai kalti dėl to, kad LDK žemės tapo katalikiškomis, o stačiatikiškų sumažėjo. Lenkai kalti, kad vietoj kirilicos pradėjo dominuoti lotyniška abėcėlė. LDK iš esmės yra ne kas kita kaip Kyjivo Rusios ir jos teisių perėmėjos – rossijos istorijos dalis ir paveldas.

Taigi reikia suvokti, kad 30 metų kuriamas pseudoistorinis naratyvas apie baltarusišką Lietuvos kilmę yra Kremliaus naudai. Tai, kad yra politologų, istorikų ir ar šiaip naudingų naivuolių, kurie bando teigti, jog „kuo daugiau LDK Baltarusijoje, tuo ten mažiau Kremliaus“, nesąmoningai kenkia mums, nes Kremlius inkorporavo visa tai į savo naratyvus bei planus… ir lietuviams juose vietos nėra.“

Tai, ką pasakė Putinas, yra Rusijos naratyvas. Norėtųsi paklausti, o kur yra Lietuvos naratyvas? Nuolat skųstis, kad viską gadina gudai, kurie, naudodamiesi „litvinizmu“, skleidžia Rusijos naratyvą, tūkstantmetę istoriją turinčiai tautai tikrai nepakanka.

Kodėl žiniasklaidoje (nekalbu apie mokslines knygas) negirdime apie šiandieninių gudų baltišką kilmę (mokslinė baltų substrato teorija), apie lietuviškas pilis Krėvoje ir Lydoje, apie žemių prie Dniepro ir Dvinos baltiškumą, apie katalikišką šių žemių istoriją?

Šių mokslinių ir neginčijamų faktų populiarinimo ir Lietuvos istorinio naratyvo propagavimo ir Lietuvoje ir pasaulyje yra per mažai. Kalbant apie šį naratyvą, akivaizdu, kad šiandien negalima apsiriboti vien anglų kalba. Šis naratyvas turi būti prieinamas ir rusų kalba visiems skaitytojams, klausytojams ir žiūrovams Rytuose.

Rašydamas šiuos žodžius, viena vertus, galvoju apie priemones, kurių turėjo imtis Lietuvos valstybė, tiesiogiai suinteresuota šio naratyvo kūrimu. Tačiau ko galima tikėtis iš Lietuvos valstybės, kai ji per dešimtmetį nesugeba pastatyti nacionalinio stadiono?

Tokiu atveju šiuos klausimus reikėtų adresuoti žiniasklaidai ir tinklaraštininkams, skatinant juos nušviesti šią temą. Lietuvai reikia savo istorinio naratyvo populiaria forma, juolab kad istorinių šaltinių netrūksta.

Galbūt tada taip nebijotų gudų, skleidžiančių vienokią ar kitokią istorijos versiją? Juk esame tūkstantmetę istoriją turinti tauta….

Jonas Šaulys

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Kodėl mes giname dekadentinius Vakarus?

Žlugus pokario liberaliajai tvarkai, tikėtina, kad gali kilti didelio masto konfliktas. Taip gali atsitikti, jei dabartiniai konfliktų židiniai Ukrainoje, Izraelyje, Šiaurės Korėjoje ir Taivane išsiplės ir apims didžiąsias valstybes bei jų įtakos sferas.

Štai kodėl daugelis analitikų teisingai apibūdina Amerikos dalyvavimą šiandieniniuose konfliktuose kaip Vakarų gynybą. Statymai iš tiesų yra dideli, nes bet koks konflikto paūmėjimas kelia grėsmę ne atskiroms valstybėms, o dabartinei pasaulio padėčiai.

Vakarų gynimas

Tačiau kai kurie sluoksniai į karą žvelgia kitaip. Jie abejoja, ar tikslinga ginti Vakarus dabartinėje jų dekadanso būklėje. Jie netgi gali simpatizuoti Irano ajatoloms ir kitiems Vakarų priešininkams, kurie laiko Ameriką “didžiuoju šėtonu”, atsakingu už visą blogį pasaulyje.

Iš tiesų atrodo, kad Vakarų tautos savo globalizuotomis struktūromis, amoralia mada ir dekadentiška kultūra daug prisidėjo prie pasaulio sugedimo. Davoso institucijos visur propaguoja “pabudusių” (woke) ir aplinkosaugininkų darbotvarkę. Kitos antivakarietiškos valstybės, tokios kaip Rusija ir Kinija, teigia atstovaujančios kultūroms, kurios priešinasi šioms nerimą keliančioms tendencijoms.

Todėl kai kurie klaidingai teigia, kad dėl šio dekadanso negalima ginti Vakarų. Jie mano, kad geriau atsitraukti į izoliacionizmą ir leisti globalizuotai sistemai su jos korumpuotu elitu žlugti.

Visuotinė revoliucija, paliečianti visus

Toks požiūris yra klaidingas, nes ignoruoja tris pagrindinius dalykus, kurie parodo šios didžiosios kovos perspektyvą.

Pirmasis dalykas yra tai, kad visuotinė pasaulinė krizė daro poveikį visam pasauliui. Nei Rytai, nei Vakarai nėra laisvi nuo jos dominavimo. Ji skirtingu mastu atakuoja visas valstybes, kultūras ir sistemas.

Brazilų mąstytojas ir veiklus žmogus profesorius Plinio Corrêa de Oliveira šią krizę pavadino Revoliucija – istoriniu procesu, prasidėjusiu nuo protestantiškosios revoliucijos ir pasistūmėjusiu į priekį su Prancūzijos ir komunistine revoliucijomis. Šiandien ji pasireiškia kaip kultūrinė revoliucija. Jos tikslas – panaikinti visus krikščionybės pėdsakus.

Šią moralinę krizę, giliai glūdinčią šiuolaikinio žmogaus sieloje, skatina išdidumo ir juslingumo proveržiai. Tai visa apimantis maištas prieš Dievą. Šiuolaikiniai globalizuoti tinklai palengvina jos plitimą visame pasaulyje, nepalikdami nė vieno nepaliesto.

Teiginys, kad kai kurie regionai, pavyzdžiui, Rusija, Kinija ar Iranas, yra laisvi nuo šios įtakos, yra iliuzija. Iš tikrųjų moralinė abortų, pornografijos ir paleistuvystės rykštė egzistuoja visur, taip pat ir šiose vietose. Abiejose šių konfliktų pusėse taip pat klesti nereligingumas, egalitarizmas ir nihilizmas.

Taigi į kovą reikia žvelgti šiame kontekste, kai abi pusės yra užsikrėtusios tais pačiais revoliucijos daigeliais, nors ir pasireiškiančiais skirtingais būdais.

Revoliucija nėra Vakarai

Antra, šios Revoliucijos negalima tapatinti su Vakarais. Atvirkščiai, pagrindinis Revoliucijos priešas yra Vakarų krikščioniškoji civilizacija. Ji įsitvirtina pasaulyje dominuojančiose Vakarų struktūrose. Kaip vėžinis auglys, jos ideologiniai daigai užkrečia ir metastazuoja visame pasaulyje.

Taigi tikroji krizė labiau slypi šiose Vakarų struktūrose, o ne Rytų ir Vakarų priešpriešoje. Pasaulis stebi XIX a. filosofijų, tokių kaip socializmas, liberalizmas ir hegelizmas, kurios sunaikino visų tautų – tiek Rytų, tiek Vakarų – sielas, nuniokojimą. Nihilizmas ir “pabudimo” (woke) idėjos puola ir griauna Vakarų naratyvus, tapatybės sampratas ir socialines struktūras visur, kur tik jų pasitaiko.

Ta pati revoliucija skatina ir kitas kultūras pulti Vakarus. Jos raginamos sunaikinti ne Revoliuciją (tai būtų labai gerai), bet krikščioniškąją civilizaciją, kuriai kadaise taip ryškiai atstovavo Vakarai.

Jei norime, kad pasaulyje vėl įsivyrautų tvarka, visi turi pulti bendrą priešą – šią moralinę revoliuciją. Norint tai padaryti, tikroji kova yra nustatyti ir pasipriešinti radikaliausioms Revoliucijos apraiškoms, kurios tęsia jos griaunamąjį procesą.

Ginti Vakarus – arba tai, kas iš jų liko

Štai kodėl Jungtinės Valstijos turi ginti Vakarus – arba tai, kas iš jų liko. Kol egzistuoja Vakarai kaip idealas, jie kelia grėsmę Revoliucijai.

Vakarai, kaip ideologinė sąvoka, reiškia tautų šeimą, ypač Europoje, kuriai įtaką daro krikščioniškoji moralė ir tikėjimas. Vakarų dinaminės vienybės taškas buvo krikščionybė, vadovaujama Katalikų Bažnyčios. Šios tautos susivienijo aplink mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus asmenį ir Jo Evangelija perkeitė pasaulį.

Tie patys Vakarai sukūrė krikščioniškas institucijas, filosofijas, menus, kultūrą ir buvimo būdus, kurie vis dar gyvuoja kasdienybėje. Dabartinė revoliucijos valstybė siekia šiuos dalykus sunaikinti. Šios socialinės struktūros yra kur kas didesnis Rusijos, Kinijos ir Irano priešiškumo taikinys nei teisingai smerkiamas moralinis nuosmukis, kuris taip pat susiduria su dideliu aktyvistų Vakaruose pasipriešinimu.

Dėl šios priežasties Vakarų šalys turi geresnes sąlygas kovoti su Revoliucija su savo krikščioniškosios civilizacijos likučiais nei antivakarietiškos šalys, kurios kartu su Vakarais nuslopintų ir visus šiuos likučius. Be to, Vakaruose vis dar yra sielų, norinčių kovoti už šiuos idealus, priešintis Revoliucijai ir prašyti Dievo malonės pagalbos.

Kinijos komunizmo, Irano politinio islamo ir Rusijos mistinės valdymo filosofijos sąjunga, pavadinta “Ketvirtąja politine teorija”, yra revoliucinio proceso pažanga. Jos tamsus triumfas keltų rimtą grėsmę kontrrevoliucinei reakcijai.

Todėl Jungtinės Valstijos privalo ginti šią miglotą krikščioniškųjų Vakarų idėją, net ir dabartinę jos irimo būklę. Vakarai išlieka platforma, ant kurios pasipriešinimas, padedamas Dievo malonės, gali būti toliau žadinamas ir maitinamas.

Kol yra bent kiek krikščioniškosios civilizacijos žarijų, kontrrevoliucija gali jas vėl pakurstyti į siautulingą ugnį, atimdama iš revoliucijos bet kokias sąlygas pergalei ir taip užtikrindama grįžimą prie tvarkos.

www.tfp.org

Categories
NUOMONĖS

Nyderlandų primas: nepritariame LGBT porų palaiminimui!

Šventoji Dvasia veikia Bažnyčioje, todėl galima būti ramiems dėl ateities. Dauguma vyskupų atmeta su Evangelija nesuderinamus pokyčius. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie homoseksualių porų palaiminimą, – Nyderlandų primas kardinolas Vilemas Eikas (Willem Eijk).

Nyderlandų primas atkreipė dėmesį, kad didelė dalis pasaulio vyskupų atmetė doktrininėje deklaracijoje Fiducia supplicans siūlomą homoseksualių porų palaiminimą.

– Dokumente, deklaracijoje Fiducia supplicans, kalbama apie nereguliarių porų, pavyzdžiui, vienalyčių porų, palaiminimą. Šią deklaraciją komentavo daugelis Afrikos, Rytų Europos vyskupų konferencijų, taip pat Nyderlandų vyskupų konferencija. Olandijos tik pareiškė, kad visada galima laiminti, melstis už nusidėjėlį, Bažnyčioje tai nėra naujiena, mes visada tai darėme. Tačiau priklauso nuo to, ko iš to tikimasi. Siūlome melstis, kad šis žmogus atrastų objektyvią Dievo valią savo asmeniniam gyvenimui ir galėtų jame augti”, – sakė kardinolas.

– Nieko nepasakėme apie porų palaiminimą, tai palikome nuošalyje. Tačiau manau, kad kai kalbame apie maldą už konkretų asmenį, kad jis atrastų tikrąją, objektyvią Dievo valią savo gyvenimui, tai reiškia, kad jis atrastų, kaip Dievas nori, kad jis gyventų – pagal tai, kaip Jis jį sukūrė ir kaip sukūrė santuoką. Taigi manau, kad tai, žinoma, objektyviai reiškia, kokia yra mūsų pozicija dėl porų palaiminimo”, – pridūrė jis.

Kaip jis paaiškino, olandai nerimauja, kad poros palaiminimas būtų suprastas kaip pritarimas jų santykiams.

– Mūsų šalyje homoseksualų sąjungos jau buvo įteisintos 2001 m. Mes buvome pirmoji šalis visame pasaulyje, kuri tai padarė, ir kaip Olandijos vyskupai esame susirūpinę, kad šių porų palaiminimas gali būti suprastas kaip jų homoseksualių santykių palaiminimas. Buvome susirūpinę, kad Bažnyčia leis palaiminti tos pačios lyties asmenų sąjungas. Dėl šios priežasties pasakėme: nekalbėsime apie tos pačios lyties porų palaiminimą, tačiau kai sakome, kad galima melstis už asmenį, kad jis rastų, atrastų objektyvią Dievo valią savo gyvenime, tai akivaizdžiai rodo mūsų ketinimus”, – sakė jis.

Paklaustas apie situaciją pasaulyje sinodo proceso kontekste, jis pažymėjo, kad dauguma vyskupų atmeta nekatalikiškus pokyčius.

– Užtenka pažvelgti į šių metų spalį vykusį vyskupų sinodą, ir susipažinę su išvadomis pamatysite, kad dauguma pasaulio vyskupų nepripažįsta nuomonių, kurios neatitinka tradicinės Bažnyčios doktrinos. Esu nuramintas. Šventoji Dvasia ir šiandien aktyviai veikia Bažnyčioje”, – teigė jis.

Nyderlandų primas taip pat buvo paklaustas apie lyčių ideologiją.

– Kaip katalikai turime žinoti, kad lyčių teorija ne visada atitinka Bažnyčios doktriną, sakė jis. – Problema iškyla, kai kalbame apie toliaregiškiausią gender teoriją, kuri teigia, kad galima visiškai atskirti socialinį vyro ir žmonos, vyro ir moters vaidmenį nuo biologinės lyties. Tai neatitinka Bažnyčios tradicijos, nes tai reiškia, kad galima gyventi kaip homoseksualui, lesbietei, transseksualui, transseksualui, nebinariniam asmeniui – tai yra jūsų pasirinkimas, galite pasirinkti savo lytinę tapatybę, kuri nepriklauso nuo biologinės lyties. O tai neįmanoma pagal Bažnyčios mokymą”, – pabrėžė jis. Kaip paaiškino kardinolas, žmogus yra sielos ir kūno junginys, o tai reiškia, kad neįmanoma visiškai atskirti savo socialinio vaidmens nuo biologinės lyties.

Toliau kardinolas kalbėjo apie kontracepciją, atsižvelgdamas į Popiežiškosios gyvybės akademijos idėjas paskelbti ją kartais leistina. Kaip jis pabrėžė, kontracepcijos nedorumas yra de facto neklystantis mokymas.

– Bažnyčios mokymas apie kontracepciją niekada nepasikeis, tai neįmanoma. Tai Bažnyčios tradicijoje įtvirtinta doktrina. Tiesa, dogmos apie kontracepciją niekada nebuvo, tačiau kai tam tikros doktrinos kategoriškai mokoma ilgą laiką – pavyzdžiui, teigiama, kad kontracepcija savaime yra blogis, – tai rodo, kad ši doktrina nekinta. Taigi autentiškas Magisteriumas, kuris nėra dogma, gali būti lygiai taip pat nekintantis. Taip yra ir kontracepcijos atveju”, – sakė jis.

www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Arkivyskupas Hektoras Agueras: Dievo Apvaizda rodo naujus kelius Afrikoje ir Azijoje!

“Fiducia supplicans” deklaracija ir jos išprovokuotos reakcijos leidžia matyti Bažnyčioje vykstantį žemyninį susiskaldymą: Europoje – pritarimas, Afrikoje ir Azijoje – nepritarimas, – rašė arkivyskupas Hektoras Agueras (Hector Aguer).

Arkivyskupas Hectoras Agueras yra į pensiją išėjęs La Platos metropolitas Argentinoje. Jau kelerius metus hierarchas pasisako bažnytiniuose debatuose, kritikuodamas daugelį pažangių Pranciškaus ir jo žmonių sprendimų. Agueras gerai pažįsta kardinolo Victoro Fernándezo figūrą, nes būtent Fernándezas buvo jo įpėdinis La Platoje.

Europoje prieš Fiducia supplicans pasisakė Ukrainos, Baltarusijos, Vengrijos ir netiesiogiai Lenkijos episkopatai, tačiau deklaracijai pritariančių episkopatų buvo daug daugiau – nuo Vokietijos iki Prancūzijos, nuo Belgijos iki Ispanijos ir Italijos. Iš esmės didžioji Vakarų Europos dalis, išskyrus Nyderlandus, pritarė homoseksualių porų palaiminimui.

“Jei taip bus ir toliau, gražios katedros, krikščioniškojo pasaulio liekanos, per kelis dešimtmečius bus paverstos mečetėmis. […] Gyvybinė Bažnyčios tikrovė keičiasi, katalikybė klesti Afrikoje ir Azijoje. Tai sakau su apgailestavimu: esu europiečių anūkas ir kultūra, kurią perėmiau, yra europietiška. Tačiau revoliucijos dvasia susidūrė su krikščioniškąja kultūra; krizė reiškiasi bažnytiniu progresyvizmu, revoliucijos, griaunančios natūralią kūrinijos tvarką, bendrininku”, – sakė arkivyskupas.

Po to arkivyskupas Agueras pacitavo dviejų Italijos kardinolų – vyskupijos vadovo Matteo Zuppi ir Florencijos metropolito Giuseppe Betori – žodžius. Jų nuomone, homoseksualių porų palaiminimas būtų išeitis nusidėjėliams.

“Šie prelatai tikinčiuosius laiko kvailiais”, – komentavo arkivyskupas. “Tėvo meilė neturi ribų, todėl Jis gali palaiminti homoseksualų asmenį, ragindamas jį gyventi skaistybėje, tačiau Jis negali turėti prielankumo to asmens nuolatiniams santykiams su tos pačios lyties asmeniu, o tai reiškia pasilikimą nuodėmėje”, – sakė jis.

Nors Vakarų Europoje teigiama kažkas kita, Afrikoje ir Azijoje išliko sveikas tikėjimas. “Dievo apvaizda istorijoje atvėrė naujus kelius Bažnyčios misijai. Tame slypi Dievo slėpinys, kuris atnaujins ir pagražins Bažnyčios veidą”, – pabrėžė hierarchas.

www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Bernardinai.lt reklamuoja antikrikščionišką “įžymybę”!

Retkarčiais skaitydamas www.bernardinai.lt man atrodė, kad tai katalikiškam požiūriui atstovaujanti svetainė. Taip, tam tikrą šiuolaikinę “liberalią katalikybę”, bet vis dėlto katalikybę.

Kol nepamačiau ir neperskaičiau straipsnio apie Taylor Swift ir nepaklausiau savęs: “Gal aš skaitau delfi arba LRT?”. Ne, vis dar http://www.bernardinai.lt. Antikrikščioniškai nusiteikusios žvaigždutės reklama liejosi iš “katalikiško žurnalo” visu garsu:

“Katalikiškam žurnalui”, matyt, netrukdo tai, kad garsenybė padarė tokį pareiškimą dėl JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo abortų klausimu:

“Man be galo baisu, kad esame tokioje padėtyje – po tiek dešimtmečių, kai žmonės kovojo už moterų teises į savo kūną, šiandienos sprendimas jas atėmė.”

Jo netrikdo tai, kad Taylor Swift aktyviai remia organizacijas, skleidžiančias tariamas “LGBT teises”, skirdama didžiules aukas. Taip pat netrukdo ir tai, kad ši žvaigždė per savo gyvenimą pakeitė kelis “partnerius”, iš ko galima padaryti daug nesuklydus išvadą, kad nei Dievo, nei žmogišku požiūriu ji nėra laiminga. Būtent tai propaguoja didžiausias “katalikiškas” portalas Lietuvoje.

Taylor Swift yra tipiškos įžymybės, skleidžiančios antikultūrą šiuolaikinėje Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenėje, pavyzdys. Nors praktiškai visas pasaulis yra veikiamas Amerikos kultūros, šie neigiami pavyzdžiai skinasi kelią ir pas mus.

Tikrai, kaip galima to nesuprasti? O gal  http://www.bernardinai.lt  interneto svetainių ir socialinių tinklų pasiekiamumas svarbesnis už įsakymus? Galbūt klausimas daug paprastesnis – reklamuokite įžymybes ir turėsite pinigų. Nesvarbu, ką šie žmonės sako ar kam atstovauja.

Ponios Taylor Swift elgesio propagavimas yra būtent ne tai, ko reikia šiandieninei Lietuvai. Mums gresia karas, turime didžiulę demografinę krizę, šeimos krizę, bet visa tai yra niekis, nes viso to pagrindas yra moralinė krizė. Kad visa tai ištaisytų, Lietuvai reikia šventų kunigų.

O už Taylor Swift atsivertimą sukalbėkime kokią nors maldą ir taip bent iš dalies atsilyginsime už savo ir jos nuodėmes.

Jonas Šaulys

Categories
LIETUVOS ISTORIJA NUOMONĖS

Sovietų valdžia teigiamai vertino Bažnyčios liturginę reformą!

Nesutinkame su daugeliu šio straipsnio išvadų, tačiau norime atkreipti dėmesį į faktus: “Siekdamas įgyvendinti Bažnyčios atsinaujinimo idėją Vatikano II Susirinkimas ypač daug dėmesio skyrė liturgijos atnaujinimui ir ugdymui. Liturgijos reformavimo pagrindai buvo išdėstyti jau pirmajame Susirinkimo dokumente – Liturginėje konstitucijoje Sacrosantum Concilium (priimtoje 1963 m.). Šią reformą įgyvendinti Lietuvoje sovietų valdžia leido, nes valstybinis aparatas buvo įsitikinęs, kad liturginių apeigų reformavimas dėl skeptiško daugumos dvasininkų nusistatymo šiuo klausimu netaps religinės veiklos aktyvėjimo priežastimi. Todėl buvo gautas sovietų valdžios sutikimas oficialiai išleisti liturginei reformai reikalingą literatūrą lietuvių kalba”.

Egidijus Jaseliūnas:

“Vatikano II Susirinkimo nutarimų įtaka katalikiškojo pasipriešinimo”

ĮVADAS

Negausioje istoriografijoje, nagrinėjančioje katalikiškojo pasipriešinimo sovietų valdžiai judėjimą Lietuvoje, Vatikano II Susirinkimo įtaka nesulaukė deramo dėmesio. Algirdas Jakubčionis, apžvelgdamas atviros Bažnyčios opozicijos susiformavimo priežastis ir jos raidą XX a. aštuntajame dešimtmetyje, tik paminėjo kai kuriuos aktualesnius Susirinkimo iškeltus reikalavimus ir nurodė, jog sovietų valdžia stengėsi užkirsti kelią tokių reikalavimų įgyvendinimui. Arūnas Streikus, pabrėžęs, jog atviras katalikiškas pasipriešinimas subrendo reflektuojant Bažnyčios padėties raidą per visą sovietų okupacijos laikotarpį, teigė, kad tam tikrą poveikį šio pasipriešinimo kilimui turėjo ir Vatikano II Susirinkimas; jis šį poveikį priskyrė prie septintojo dešimtmečio pabaigoje pasipriešinimą „išlaisvinusių faktorių“. Vis dėlto ir šio istoriko darbuose tiesioginė Susirinkimo įtaka tikinčiųjų bendruomenės laikysenai sovietinės sistemos atžvilgiu nebuvo plačiau aptarta. Tačiau A. Streikus, nuodugniai tyrinėdamas sovietų valdžios politiką Bažnyčios atžvilgiu (taip pat SSRS ir Vatikano santykių poveikį šiai politikai), daug dėmesio skyrė komunistinės sistemos laikysenos pokyčiams dėl Susirinkimo įtakos ir pabrėžė, kad sovietų režimo požiūris į Susirinkimo iškeltą Bažnyčios atsinaujinimo idėją nebuvo vienprasmis, t. y. nors tikėtasi palankesnio Bažnyčios požiūrio į komunizmą, sovietų valdžią gąsdino Bažnyčios pastangos aktyvinti bei plėsti veiklą visuomenėje.

Apibendrinant istoriografiją šia tema galima teigti, kad katalikiškojo pasipriešinimo judėjimą, jo tikslus bei pobūdį nulėmę veiksniai istoriniuose tyrimuose yra traktuojami per Bažnyčios ir valstybės santykių prizmę ar yra siejami su tarptautinės situacijos, vidaus politinės padėties pokyčiais bei visuomenės raidos tendencijomis. Bažnyčios kaip atskiro instituto, išsiskiriančio savo vidaus sandara bei specifiniu vaidmeniu visuomenės gyvenime, raidos veiksnys juose atskleistas nepakankamai. Tam įtakos turėjo ir istoriografijoje vyraujanti nuostata, kad pasipriešinimas sovietinei sistemai (tiek katalikiškasis, tiek tautinis), egzistavęs Lietuvoje per visą sovietų okupacijos laikotarpį, buvo vietinio pobūdžio reiškinys.

Nagrinėjamu klausimu vertingi yra ir bendresnio pobūdžio veikalai, kuriuose tiriama Rytų ir Vidurio Europos sovietinių šalių Bažnyčių laikysena komunistinių režimų atžvilgiu. Išskirtinas G. Weigelio darbas; jame, remiantis Lenkijos Bažnyčios hierarchijos po 1989 m. viešai išsakytomis mintimis, aptartas ir Vatikano II Susirinkimo poveikis Lenkijos Bažnyčios gyvenimui bei jos kovai su sovietine sistema. Apibendrindamas šį poveikį ir pritaikydamas jį bendrai katalikų judėjimo už žmogaus teises raidai, G. Weigelis pažymėjo, kad Bažnyčios požiūriui į komunizmą tiesiogiai svarbūs buvo du Susirinkimo dokumentai: „Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje“ ir „Tikėjimo laisvės deklaracija“. Pastarąją deklaraciją autorius išskyrė kaip turėjusį didesnę bei ilgalaikę įtaką dokumentą, kuris, įtvirtindamas naują Bažnyčios vaidmens visuomenėse traktavimą (Bažnyčios kaip defensor hominis) bei naują Bažnyčios požiūrį į tikėjimo laisvę, suteikė tvirtesnį teologinį ir moralinį pagrindą katalikiškajam žmogaus teisių judėjimui moderniaisiais laikais; dėl to tikėjimo laisvės principas įgijo realią galią žmonių ir tautų gyvenime.

Atskirai paminėtini ir Vatikano II Susirinkimo atgarsių Lietuvoje vertinimai, kuriuos pateikė bei masiškai tiražavo sovietinė propaganda jau nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios. Remdamiesi tokiais ateistinės propagandos ideologizuotais vertinimais, kai kurie Lietuvos dvasininkai Susirinkimo nutarimų įgyvendinimą laikė galimybe pasinaudoti Susirinkimo nubrėžtais veiksmingesniais veiklos būdais bei priemonėmis siekiant prisitaikyti prie naujų sąlygų. Be to, Susirinkimo paskelbtos atsinaujinimo idėjos poveikis buvo traktuojamas ir kaip Vatikano siekimas sustiprinti Bažnyčios pozicijas Lietuvoje remiantis būtent dvasininkija, todėl ateistinėje propagandoje daugiausia dėmesio buvo skiriama liturginės reformos, kuri vertinta kaip plačiausiai Lietuvoje vykdoma atsinaujinimo reforma, eigai (nors ir buvo teigiama, kad šių idėjų įgyvendinimas Lietuvoje nelabai tepadėjo suaktyvinti tikinčiųjų religinį gyvenimą).

BAŽNYČIOS ATSINAUJINIMO IDĖJOS VAIDMUO KATALIKIŠKOJO PASIPRIEŠINIMO RAIDOJE

Atsinaujinimo samprata

Vatikano II Susirinkimas buvo pastoracinio pobūdžio. Pastoracinis tikslas buvo suvokiamas kaip apimantis vidinį Bažnyčios atsinaujinimą, Evangelijos paskleidimą visame pasaulyje ir dialogo su dabartiniu pasauliu užmezgimą. Nubrėžęs vidinio atsinaujinimo proceso, kaip Bažnyčios ištikimybės savo pašaukimui ugdymo, sampratą, Susirinkimas įtvirtino ir Bažnyčios, kaip pačia savo esme pašauktos nuolatinei reformai, traktavimą. Susirinkimas nurodė, kad atsinaujinimas yra pasiekiamas „gyvo ir brandaus tikėjimo, išmokyto aiškiai įžvelgti sunkumus ir sugebančio juos nugalėti, liudijimu“. Taigi Vatikano II Susirinkimo nutarimuose išryškėjo pagrindinis Bažnyčios siekis įgyvendinti atsinaujinimo idėją, kurios tikslas – kuo giliau ir plačiau skleisti dabartinėse visuomenėse krikščionybės doktriną. Todėl Bažnyčiai neišvengiamai iškilo būtinybė Visuotinio Susirinkimo mastu įvertinti dabarties laikais susidariusias naujas gyvenimo sąlygas ir, atsižvelgiant į visuomenių pokyčius, pakeisti savo veiklos formas bei pobūdį šiose visuomenėse, o tai savaime turėjo keisti Bažnyčios sampratą, jos vaidmenį politinėse, socialinėse ir kultūrinėse bendruomenėse.

Liturginės reformos atgarsiai pasipriešinimo judėjime 

Siekdamas įgyvendinti Bažnyčios atsinaujinimo idėją Vatikano II Susirinkimas ypač daug dėmesio skyrė liturgijos atnaujinimui ir ugdymui. Liturgijos reformavimo pagrindai buvo išdėstyti jau pirmajame Susirinkimo dokumente – Liturginėje konstitucijoje Sacrosantum Concilium (priimtoje 1963 m.).

Šią reformą įgyvendinti Lietuvoje sovietų valdžia leido, nes valstybinis aparatas buvo įsitikinęs, kad liturginių apeigų reformavimas dėl skeptiško daugumos dvasininkų nusistatymo šiuo klausimu netaps religinės veiklos aktyvėjimo priežastimi. Todėl buvo gautas sovietų valdžios sutikimas oficialiai išleisti liturginei reformai reikalingą literatūrą lietuvių kalba; tuo pat metu valdžia šiek tiek susilpnino ir pastoracinės veiklos kontrolę (nors bandymai legaliai spausdinti katechetinio ar teologinio pobūdžio literatūrą ir toliau buvo atmetami).

Tačiau ši liturginių apeigų atnaujinimo idėja sukėlė valdžiai nelauktą kai kurių dvasininkų reakciją: dvasininkai reikalavo ir kitų reformų bei iškėlė būtinybę imtis naujų, įvairiapusiškesnių priemonių tiems pokyčiams Bažnyčioje vykdyti.

Antai vysk. Liudvikas Povilonis teigė, kad „Lietuvoje svarbiausias rūpestis turi būti ne liturginė reforma, o kunigijos ateitis“.

Kun. Stasys Mažeika sutiko, kad ši reforma yra reikalinga, tačiau, pasak jo, „ji turi eiti išvien su kunigo gyvenimo reforma“ ir jai „reikia gero paruošimo: per mokyklas, per spaudą [oficialiajai Bažnyčiai tai buvo neprieinama. – E. J.]“. Tokį liturginės reformos, kaip neatsiejamos nuo kitų Bažnyčios gyvenimo reformų dalies, suvokimą daugiausia nulėmė Susirinkimo priimta liturgijos atnaujinimo traktuotė. Liturginėje konstitucijoje buvo nurodyta, kad liturgija yra „Bažnyčios gyvenimo viršūnė ir versmė“, o jos atnaujinimo tikslas – aktyvus ir pilnas dalyvavimas apeigose, taigi Bažnyčios vidaus gyvenime šis atsinaujinimas turėjo pabrėžti krikščioniškojo tikinčiųjų gyvenimo ugdymo būtinybę. Visuomeniniame gyvenime liturgijos reformavimas turėjo suaktyvinti Bažnyčią kaip bendruomenę ir padidinti jos vaidmenį visuomenėje, o tai neišvengiamai kirtosi su sovietų valdžios laikysena Bažnyčios atžvilgiu.

Taigi Susirinkimo iškelta atsinaujinančios Bažnyčios samprata, kurios esmę sudaro aktyvus, tikėjimu besiremiantis gyvenimas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios raidoje stiprų atgar- sį sukėlė jau liturginės reformos metu. „LKB kronikos“ leidėjai, žvelgdami iš beveik dviejų dešimtmečių perspektyvos, Lietuvos Katali- kų Bažnyčios atgimimo pradžią datavo 1964– 1965 m., nes, anot jų, būtent tuomet kunigai pradėjo aktyviai veikti. Tačiau kalbant apie atsinaujinimo procesų įtaką katalikiškojo pasipriešinimo kilimui reikia pabrėžti, kad šią įtaką tiesiogiai nulėmė ar prie jos įtvirtinimo prisidėjo kiti Susirinkimo priimti nutarimai (tam sąlygas palengvino ir tas faktas, jog Susirinkimo nutarimai sovietų valdžios leidimu oficialiai buvo išspausdinti kartu su liturginei reformai reikalinga literatūra).

Kunigų vaidmuo Bažnyčios atsinaujinimo procese ir pasipriešinimo formavimasis 

Vatikano II Susirinkimas, pabrėždamas Bažnyčios bendruomeninį (ne tik institucinį) pobūdį, priimtuose dokumentuose vis dėlto akcentavo hierarchijos vaidmens svarbą Bažnyčios atsinaujinimo procese. Dekrete dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam Actuositatem pasauliečių apaštalavimas įvardytas kaip sąlyga veiksmingam Bažnyčios apaštalavimui, bet šis pasauliečių veikimas turėjo būti skatinamas ir reguliuojamas hierarchijos. Dekrete dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum Ordinis pabrėžta, kad kunigų „pareigos nesiriboja rūpinimusi pavieniais tikinčiaisiais, bet apima ir tikrai krikščioniškos bendruomenės kūrimą“, tokios bendruomenės, kuri rūpintųsi ne tik savo nariais, bet ir skleistų tikėjimą už savo ribų. Taigi Susirinkimas iškėlė kunigų atsakomybės vadovaujant Bažnyčios atsinaujinimui bendruomenėse klausimą, ir toks dvasininkijos veiklos traktavimas plačiai nuskambėjo Lietuvoje.

1978 m. kunigams skirtame savilaidos leidinyje „Tiesos kelias“ buvo paskelbtas straipsnis „Atsinaujinimo Bažnyčioje teikiamos galimybės ir rizika“. Straipsnį pasirašęs „Jūsų Vyskupas“, kreipdamasis į Lietuvos kunigus, tiesiogiai nurodė, kad „Vaticanum II pradėtas pasauliečių iškėlimas ir įjungimas į aktyvią bažnytinę veiklą bus nesėkmingas ir bergždžias, jei mes jų nepamokysime ir neišmokysime“. 1979 m. „Tiesos kelyje“ buvo pabrėžta, jog „atsinaujinimas turi prasidėti nuo dvasiškių“, ir „tik tada atsinaujins visi jos [Bažnyčios. – E. J.] nariai“. 1973 m. kun. Sigitas Tamkevičius, pateikdamas pastabas vysk. L. Povilonio ganytojinio laiško dėl Šventųjų Metų, kurie turėjo simbolizuoti Bažnyčios dvasinį atsinaujinimą, projektui, pabrėžė: „[…] jeigu norime, kad tikintieji atsinaujintų, reikia, kad jų vadai – vyskupai ir kunigai – būtų atsinaujinę, kitaip visos kalbos (ganytojiniai laiškai, pamokslai) bus vien tuščiažodžiavimas“.

Dvasininkų vaidmens atsinaujinančioje bendruomenėje pabrėžimas Susirinkimo nutarimuose turėjo įtakos Lietuvoje vykstantiems procesams. Kunigų veikla septintajame dešimtmetyje suaktyvėjo, apėmė naujas ir veiksmingesnes pasipriešinimo sovietinei sistemai formas. 1968 m. prasidėjo organizuota kunigų pareiškimų rašymo kampanija (1968–1974 m. Lietuvos kunigai parengė net 21 kolektyvinę peticiją), kuri vėliau peraugo į tikinčiųjų masinių pareiškimų siuntimą įvairioms valdžios instancijoms bei organizacijoms (1972 m. Lietuvos katalikų memorandumą SSKP CK generaliniam sekretoriui pasirašė jau 17 tūkst. tikinčiųjų). Kunigai buvo ir aštuntajame dešimtmetyje pasirodžiusios pogrindžio katalikiškos periodikos („LKB kronikos“, „Aušros“, „Dievo ir Tėvynės“, „Tiesos kelio“, „Ateities“) leidimo iniciatoriai, redaktoriai ir leidybos darbų organizatoriai, nors nuo pat savilaidos pradžios į šį pogrindinį darbą buvo įtraukiami pasauliečiai bei vienuolių atstovai. Sąlyginai būtų galima išskirti tik 1977 m. pasirodžiusį katalikišką periodinį leidinį „Rūpintojėlis“, kurio išleidimo idėją iškėlė ir įgyvendino pranciškonė Ada Urbonaitė, tačiau ir prie „Rūpintojėlio“ leidimo aktyviai prisidėjo kunigai, o vienas jo bendraleidėjų kun. Juozapas Šalčius A. Urbonaitės buvo apibūdintas kaip „žurnalo krikštatėvis ir išlaikytojas“.

Lietuvoje konkretų pavidalą greitai įgijo Susirinkimo iškeltas raginimas kunigams veikti kartu ir tam reikalui puoselėti įvairias tarpusavio bendravimo formas: 1966–1968 m. pradėta organizuoti slaptus kelių vyskupijų kunigų bendrus susirinkimus, kurie ilgainiui virto atskirų vyskupijų kunigų susirinkimais. Antai Vilkaviškio vyskupijos pasitarimuose, pasak vieno iš jų dalyvio kun. Prano Račiūno, buvo svarstomos aktualios to meto Bažnyčios gyvenimo problemos, jų iniciatyva suorganizuotas kolektyvinių pareiškimų rašymas, misijų vykdymas, slaptas kunigų ruošimas, savilaidos leidinių (tarp jų ir periodinių) leidyba.

Taigi kalbant apie kunigų aplinkoje brendusią aktyvios veiklos, nukreiptos prieš sovietų valdžios vykdomus persekiojimus, idėją, būtina pažymėti, kad šiai idėjai įgaunant konkrečias raiškos formas didelę įtaką turėjo Susirinkimo iškeltas Bažnyčios atsinaujinimo principas. Ryškiausiu tokio poveikio pavyzdžiu tapo 1979 m. Lietuvoje pradėtos kurti kunigų tarybos, kurias Susirinkimo dokumentuose buvo numatyta ir raginta steigti kiekvienoje vyskupijoje. Nors Susirinkimas detaliau neaptarė tarybų veiklos pobūdžio ir tikslų, tačiau, kaip rašė „LKB kronika“, Lietuvoje „kunigai su džiaugsmu išklausė apie šias tarybas kelias Vatikano radijo laidas, įnešusias rūpimu klausimu daug šviesos“, o „Tiesos kelio“ leidėjai pabrėžė: „[…] mes su šviesiomis viltimis sutinkame kuriamas Kunigų tarybas Lietuvos vyskupijose“. Susirinkimas šių institucijų kūrimu siekė paskatinti kunigus labiau įsitraukti į diecezijos ganytojinę veiklą ir, suteikdamas jiems platesnes iniciatyvos galimybes, plėtoti vyskupų (kurie turėjo vadovauti taryboms) ir kunigų bendradarbiavimą sprendžiant Bažnyčios problemas. Tuo tarpu Lietuvos Katalikų Bažnyčioje kunigų tarybų kūrimo idėjos rėmėjai tokių Susirinkimo nutarimų įgyvendinimą visų pirma laikė galimybe sutrukdyti sovietų valdžiai administruoti Bažnyčios veiklą ir neleisti jos kišimąsi į Bažnyčios vidaus reikalus maskuoti „savarankiškais“ vyskupijų valdytojų ar administratorių veiksmais. „LKB kronikoje“ buvo pabrėžiama, kad „veikiant Kunigų taryboms, vyskupas ar vyskupijos valdytojas lengviau galėtų spirtis prieš šią [sovietų valdžios. – E. J.] prievartą“, o „visa, kas iki šiol buvo daroma slapta, turėtų išeiti į dienos šviesą“.

Sovietų valdžios verčiami beveik visi pareigas einantys Lietuvos ordinarai, išskyrus Telšių vyskupijos valdytoją, kunigų tarybų sukūrimo idėjai nepritarė (ištremti vyskupai davė sutikimus organizuoti šias tarybas). Susidarius tokiai padėčiai, kunigų tarybos pradėjo funkcionuoti kaip pogrindinės Bažnyčios dalis. Ordinarų atsisakymas pripažinti tikrąsias šių tarybų funkcijas bei tikslus ir tarybų veikla pogrindyje nulėmė tą faktą, jog katalikiškajame pasipriešinimo judėjime šių institucijų funkcijos pamažu buvo transformuojamos. Antai „Tiesos kelyje“ kunigų tarybos vertintos kaip galimybė suvienyti katalikišką „partizaninę nesukontroliuojamą ir nesuvaldomą veiklą“.

1968 m. pasirodžius pirmiesiems kunigų pareiškimams sovietų valdžiai dėl tikėjimo varžymo Lietuvoje, anot „LKB kronikos“, daugelis kunigų bei tikinčiųjų ne tik pritarė minčiai, jog dėl tikėjimo reikia kovoti, bet ir apgailestavo, kad per ilgai buvo laukta ir nieko neveikta. Taigi Susirinkimo paskelbtos idėjos, pasiekusios persekiojamą Lietuvos Katalikų Bažnyčią, įgydavo ir kitokį atspalvį: aktyvėjanti kunigų veikla atnaujinant Bažnyčios gyvenimą įtvirtino septintajame dešimtmetyje plačiau įsivyraujančią mintį, kad „negalima sėdėti susidėjus rankas, nes sovietinė valdžia visus uždusins“. Sovietų valdžios vykdomiems varžymams besipriešinanti pogrindinė Bažnyčia ir funkcionavo remdamasi Susirinkimo priimta atsinaujinančios Bažnyčios idėja. Antai ištremti vyskupai Vincentas Sladkevičius ir Julijonas Steponavičius, kurių represavimas reiškė naują pogrindinės Bažnyčios raidos etapą, bei kiti vyskupai, pasirinkę ne tokį atvirą pasipriešinimo būdą, pritarė periodinei katalikiškai savilaidai ir ją rėmė, o tai atitiko vyskupams Susirinkimo iškeltus reikalavimus ne tik skleisti krikščionybės doktriną, bet ir raginti tikinčiuosius ją ginti bei platinti. (Tiesa, dvasininkų veiklos aktyvėjimas įgydavo ir kitokį pobūdį: antai LKP Šiaulių rajono komitetas 1965 m. užfiksuotą faktą, jog kun. Bunkus prašėsi priimamas į profsąjungos narius, o kun. Pranskus norėjo kolūkyje dirbti buhalteriu, vertino kaip stengimąsi įvairiais būdais išlaikyti ar sustiprinti Bažnyčios įtaką vietos gyventojams.)

Pasauliečių vieta atsinaujinančioje Bažnyčioje ir pasipriešinimo raidoje 

Susirinkimo priimtoje dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen Gentium įtvirtinant naują Bažnyčios sampratą, daug dėmesio skirta ir pasauliečio vietai Bažnyčioje apibūdinti. Susirinkimas atmetė vyravusią sampratą, kad pasauliečiai Bažnyčioje yra pasyvi, neiniciatyvi, neveikli masė, kuri tėra kunigų pastoracinės veiklos objektas ir neprisiima jokios atsakomybės už Bažnyčios padėtį. Ši nauja samprata įtvirtinta ir kituose Susirinkimo dokumentuose, o pasauliečių apaštalavimui skirtas net atskiras dekretas (Apostolicam Actuositatem, priimtas 1965 m.). Juose Susirinkimas tiesiogiai nurodė: „Bažnytinėse bendruomenėse jų [pasauliečių. – E. J.] veikla tokia reikalinga, kad be jos net ganytojų apaštalavimas dažniausiai negali pasiekti savo galutinio tikslo“. Be to, plačiai aptartas pasauliečių vaidmuo šalyse, kur Bažnyčios veiklos laisvė varžoma, pabrėžiant, kad tokiomis sąlygomis Bažnyčios veikimas be pasauliečių yra sunkiai įmanomas.

Susirinkime įtvirtintas reformuotas pasauliečio vaidmens nusakymas sukėlė stiprų atgarsį Lietuvoje. Septintajame dešimtmetyje išryškėjo tokia tendencija: pasauliečiai, perimdami naują Bažnyčios sampratą, pamažu aktyviai įsitraukė į Bažnyčios veiklą (tokį procesą daugiausia inicijavo ir skatino kunigai). „Tiesos kelio“ leidėjai pasauliečių pasyvumą tiesiai įvardijo kaip vieną iš priežasčių, kodėl „mūsų tauta, gindama savo tikėjimą ir moralines vertybes, parodė tokį mažą atsparumą prieš ateistų moralinį spaudimą“ ir kodėl „ir dabar kunigo pastangos dažnai pasilieka tik dykumoje šaukiančiojo balsas“. 1970 m. KGB Kauno miesto skyrius, konstatavęs religinės veiklos aktyvėjimą, pabrėžė, kad, „kaip rodo gaunami duomenys, dvasininkai pradeda veikti religinių fanatikų iš pasauliečių tarpo rankomis“. KGB Šakių rajono poskyris tų metų pabaigoje pranešė: 1970 m. dvasininkai „ypatingo aktyvumo tarp tikinčiųjų nerodė, o naudojo asmenis iš buvusių vienuolių ir fanatiškai tikinčiųjų tarpo siekdami pritraukti jaunimą į bažnyčias patarnauti. Užfiksuota atvejų, kai kunigai ragino mokytojus mokyti vaikus katekizmo. Anot kunigų, ši kategorija asmenų gali greitai ir sėkmingai parengti vaikus pirmosios komunijos priėmimui“ (sovietų saugumas Šakių rajone 1970 m. nustatė du atvejus, kai bažnyčiose vaikus tikėjimo žinių mokė mokytojai). Didėjantį katalikų pasauliečių aktyvumą, jų įsitraukimą į Bažnyčios gyvenimą rodė ir KGB pastangos telkti agentūrą iš pasauliečių, tuo siekiant labiau kontroliuoti dvasininkų veiklą. Antai KGB Alytaus rajono poskyrio vadovas, apžvelgdamas poskyrio operatyvinį darbą 1971 ir 1972 m., nurodė, kad „ateityje yra būtina ir tikslinga įgyti agentūros iš pasauliečių, palaikančių ryšius su kulto tarnautojais“ (1970 m. KGB Alytaus poskyrio agentūrą, dirbančią su dvasininkais, sudarė 4 kunigai ir 3 pasauliečiai).

Taigi pasauliečiai aktyviai įsitraukė į pas-toracinį darbą, kuris totalitarinėje sovietinės valstybės sistemoje tapo sudedamąja katalikų pogrindinės veiklos dalimi. Tokie pokyčiai sudarė sąlygas ir didesnei pasauliečių daliai įsitraukti į katalikiškosios savilaidos darbą, nors pasauliečiai pogrindžio religinės spaudos leidyboje aktyviai dalyvavo nuo pat jos atsiradimo. Štai Panevėžio vyskupijos kunigai, atsakydami į 1974 m. rugsėjį pasirodžiusį anoniminį laišką, kuriame buvo smerkiama „reakcinga“ Bažnyčios veikla, pabrėžė, kad pasauliečiai „mums parūpindavo maldaknygių, katekizmų ir religinės literatūros, […] atmesk jų darbą – ir didžiulė parapija liks su keliolika maldaknygių, visiškai be katekizmų“. Periodinėje savilaidoje pasigirsdavo minčių, jog ir masiniai protestų pareiškimai bei „LKB kronika“ yra ne tik kunigų darbas, tai – „galingas ir vis drąsėjantis tikinčiųjų pasauliečių protestas prieš jų teisių varžymą“ (simboliška tai, kad „LKB kronikos“ leidimo idėją iškėlė dvasininkai, o ją įgyvendinti ir pirmą numerį išleisti kun. S. Tamkevičiui padėjo pasaulietis Petras Plumpa ir Šv. Šeimos kongregacijos sesuo Genovaitė Navickaitė).

Susirinkimo įtvirtintos naujos Bažnyčios sampratos įtaka pogrindinės Bažnyčios raidai rodė kylantį tikinčiųjų religinį sąmoningumą, jų prisiimamą atsakomybę už Bažnyčios padėtį. Tokiame kontekste galima tyrinėti ir vieną būdingiausių pogrindinės Bažnyčios aspektų – pogrindinę (dar vadinamą neakivaizdine) seminariją. Dekrete dėl kunigų ugdymo Optatam Totius Susirinkimas pabrėžė, kad kunigystės ugdymas yra visos krikščionių bendruomenės pareiga ir rūpestis. Tokia kunigų rengimo problemos formuluotė Lietuvos Katalikų Bažnyčiai buvo ypač aktuali, ir 1970–1972 m. Lietuvoje pradėta organizuoti pogrindinę seminariją. Tai buvo atsakas į sovietų valdžios vykdytą oficialiai veikusios kunigų seminarijos įvairiapusį ribojimą. Marijonas kun. P. Račiūnas, kuris, marijonams ir jėzuitams perėmus vadovavimą slaptam kunigų rengimui, buvo vienas pagrindinių šio darbo organizatorių, teigė, kad pirmutinis pogrindinės kunigų seminarijos klausimą iškėlė pas jį atvykęs pasaulietis P. Plumpa. Apie kun. Juozo Zdebskio 1971 m. įgyvendintą pogrindinės kunigų seminarijos idėją kun. P. Račiūnas rašė: „Atsirado būrys jaunuolių, kurie patys ėmė studijuoti kolektyviai teologiją. […] Juos globoti ėmėsi kun. J. Zdebskis ir manė, kad tokiu būdu galės būti kolektyviai ruošiami kunigai“ (vienas šios seminarijos organizatorių ir dėstytojų Jonas Stašaitis atsiminimuose rašė, kad būtent kun. J. Zdebskis, atrinkęs kandidatus, subūrė pirmuosius pogrindžio seminaristus). Didelį pasauliečių vaidmenį įsteigiant pogrindinę seminariją pabrėžė ir „LKB kronikos“ leidėjai, paminėdami, kad jos „įkūrimo iniciatoriais buvo sovietinės valdžios į oficialiąją seminariją neprileisti jaunuoliai“. Be to, „LKB kronikoje“ irgi buvo išsakyta mintis, kad šiuo Bažnyčiai gyvybiškai svarbiu klausimu, t. y. kunigų rengimu, Lietuvoje turi rūpintis visi – tiek vyskupai, tiek kunigai, tiek tikintieji.

Susirinkimo iškelta pasauliečių aktyvaus įsitraukimo į Bažnyčios veiklą idėja ryškiausią formą įgijo septintojo dešimtmečio pabaigoje kilusiame Eucharistijos bičiulių sąjūdyje (dokumente Apostolicam Actuositatem Susirinkimas buvo pabrėžęs Eucharistijos svarbą pasauliečių gyvenime). 1969 m. Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Jadvyga Stanelytė, gavusi ištremtų vyskupų V. Sladkevičiaus ir J. Steponavičiaus, kurie šią kongregaciją globojo nuo 1968 m., leidimą, kongregacijos įkūrėjo jėzuito Pranciškaus Masilionio palaikoma bei skatinama subūrė Eucharistijos bičiulių sąjūdį. Šis sąjūdis, išplitęs daugelyje Lietuvos vietovių, apėmė plačius pasauliečių sluoksnius (nors daugiausia orientuotasi į jaunimą); žmonės stojo į slaptus būrelius ir juose studijavo Bažnyčios ir Lietuvos istoriją, krikščionybės doktrinos pagrindus, psichologiją, gilinosi į asmenybės ugdymo problemas. Buvo rengiamos slaptos uždaros rekolekcijos jaunimo ir suaugusiųjų grupėms. Dvasingumo ir sąmoningumo ugdymas Eucharistijos bičiulių sąjūdyje turėjo paskatinti pasauliečius aktyviau bei plačiau įsitraukti į Bažnyčios gyvenimą. „Tiesos kelias“ rašė, kad Eucharistijos bičiuliai „stengiasi geriau pažinti savo luomo pareigas ir jas uoliau atlikti“. Sąjūdžio dalyviai ne tik organizavo studijas ir dvasines pratybas pogrindyje, bet ir aktyviai įsiliejo į judėjimą už Bažnyčios teises (Eucharistijos bičiulių įstatuose net buvo pabrėžta, kad „reikia iš naujo atgaivinti pirmųjų krikščionių dvasią“). Jų iniciatyva ir su jų pagalba buvo atstatytas sunaikintas Kryžių kalnas, statomi ir atstatomi kryžiai pakelėse, organizuojamos maldininkų atgailos kelionės. Taigi vienas pagrindinių šio sąjūdžio tikslų – katalikiškosios tradicijos atgaivinimas – buvo traktuojamas kaip glaudžiai susijęs su pasauliečių įsitraukimu į Bažnyčios veiklą (nors Eucharistijos bičiulių sąjūdžiui ir toliau vadovavo jo organizatorė vienuolė J. Stanelytė), o tai rodė, kad Lietuvoje plinta Susirinkimo įtvirtinta Bažnyčios samprata.

Pasauliečius aktyviau įsitraukti į Bažnyčios gyvenimą bei katalikiškojo pasipriešinimo judėjimą skatino ir tai, jog Susirinkimas, siekdamas Bažnyčios veikimą suderinti su šiuolaikinių visuomenių poreikiais, daug dėmesio skyrė tautiniam Bažnyčios veiklos aspektui. Susirinkimas pareiškė, kad krikščionių bendruomenė, „pasipuošusi savo tautos kultūriniais turtais, tebūnie giliai įsišaknijusi žmonėse“. Pabrėžiant, kad pasaulietiniai uždaviniai ir kūryba (nors ir ne vieninteliai) tiesiogiai priklauso pasauliečių veiklos laukui, dar kartą akcentuota mintis, jog pasauliečių veikla neturi apsiriboti tik religiniais reikalais, bet apimti ir „žemiškojo gyvenimo“ atnaujinimo darbą, siekiant suderinti šį gyvenimą su krikščionybės principais. Tokios Susirinkimo paskelbtos idėjos įtvirtino Lietuvoje vyravusią tendenciją, kurios esmė ta, kad katalikybė buvo glaudžiai siejama su tautiškumo idėja ar net traktuojama kaip viena pagrindinių tautiškumo išlaikymo sąlygų. „LKB kronika“ 1978 m. rašė: „Vieši ir drąsūs kunigų pasisakymai aktualiausiais dabarties klausimais yra geri ženklai, liudijantys, kad Lietuvos Kat. Bažnyčia yra pajėgi atsinaujinti ir vadovauti tautos atgimimui“. Tačiau jau kitais metais „LKB kronikos“ publikacijoje „Prikelkime Lietuvą“ buvo išsakyta mintis, jog „išgelbėti mus nuo pražūties gali tik visos tautos dvasinis atgimimas“; tuo tarsi nurodyta, kad tautinis klausimas yra susiejamas su atsinaujinančios Bažnyčios idėja, t. y. ir su reikalavimu platiems pasauliečių sluoksniams aktyviai vykdyti naujai nusakytas jų pareigas. Pasauliečių dalyvavimas sprendžiant visuomenės gyvenimo problemas, tarp kurių tautinis klausimas per visą sovietų okupacijos laikotarpį išliko vienas svarbiausių bei opiausių, įgydavo įvairias formas. Štai 1974 m. pabaigoje KGB Lazdijų rajono poskyris pranešė, kad 1974 m. rajone „nacionalistiniai elementai“ pradėjo remontuoti senus religinius paminklus ir atstatyti „ideologiškai žalingus nacionalistinius“ užrašus; saugumiečių manymu, tokią jų veiklą paskatino „reakcinė katalikų dvasininkija“. 1969 m. KGB Kauno miesto skyrius atskleidė „Krikščionių demokratų sąjungą“, kurios nariai išplatino daug antisovietinių dokumentų. Vis dėlto prie tautinio klausimo sprendimo daugiausia prisidėjo kunigai. Antai 1979 m. „Rūpintojėlyje“ buvo teigiama, kad „mūsų dabartinėse sąlygose niekas tiek daug nepatarnauja lietuvių tautai, kaip geras kunigas“, kuris „palaikydamas tautoje gyvą tikėjimą, drauge kelia ir jos moralę“.

Susirinkimo priimtas naujas pasauliečių vaidmens Bažnyčioje vertinimas tapo ir vienu svarbiausių argumentų, kuriais tiek pasauliečiai, tiek dalis kunigų pagrindė reikalavimą dvasininkijai aktyviai, nepaisant sovietų valdžios varžymų, rūpintis Bažnyčios reikalais. Remiantis Susirinkimo priimtais dokumentais, paklusnumo principas Bažnyčioje jau buvo traktuotas ne tik kaip pasauliečių paklusnumas hierarchijai, bet ir kaip hierarchijos paklusnumas pasauliečiams: „Turimos žinios, kompetencija ir prestižas pasauliečiams leidžia, o kartais net juos įpareigoja pareikšti savo nuomonę apie dalykus, liečiančius Bažnyčios gerovę“. Be to, Susirinkimas nurodė, kad hierarchija turi ne tik išklausyti pasauliečių patarimų, bet ir naudotis jais savo darbuose. Taip suvokdami pasauliečių santykius su hierarchija aktyvūs kunigai ragino tiek vyskupus, tiek eilinius kunigus, nepaisant sovietų valdžios varžymų, vykdyti savo pareigas ir kovoti dėl Bažnyčios teisių. Analogiški pasauliečių reikalavimai ryškiausią formą pasipriešinimo raidoje įgijo 1976 m. pasirodžiusiame leidinyje „Laisvės šauklys“, kurio vienas iš tikslų buvo stiprinti dvasininkų ir pasauliečių santarvę. „Laisvės šauklio“ leidėjai programinėje publikacijoje rašė: „[…] mes vadovausimės Vatikano II Susirinkimo priimtu „Dekretu apie pasauliečių apaštalavimą“, kuriame pasauliečiai traktuojami pilnateisiais Bažnyčios nariais, o dvasininkai įpareigoti […] su atidumu Kristuje ir tėviška meile svarstyti pasauliečių pateiktus projektus, sugestijas, norus, pagarbiai pripažinti tą tikrąją laisvę, priklausančią kiekvienam šiame pasaulyje“ (nors nė viename iš penkių šio leidinio numerių nebuvo tiesiogiai pateikta jokių pasiūlymų ar patarimų aktualiais Bažnyčios klausimais).

Vienuolijų atsinaujinimo poveikis pasipriešinimo judėjimui. 

Septintojo dešimtmečio viduriu galima datuoti pogrindinių Lietuvos vienuolijų atsinaujinimą; tada jos sėkmingai plėtojo savo veiklą pogrindyje ir aktyviai ėmėsi spręsti iškilusias Bažnyčios problemas. Vienas svarbiausių šį procesą inspiravusių veiksnių buvo Vatikano II Susirinkimo priimti nutarimai bei kiti Šventojo Sosto dokumentai, kuriais remdamosi vienuolijos iš naujo apsvarstė savo konstitucijas ir instrukcijas. Bendri vienuolinio gyvenimo ir drausmės pritaikymo dabarties laikams bei atsinaujinimo principai buvo nurodyti Susirinkimo 1965 m. priimtame dekrete dėl vienuoliškojo gyvenimo tinkamo atnaujinimo Perfectae Caritatis. Susirinkimas laikėsi nuostatos, jog vienuolijos turi dalyvauti Bažnyčios gyvenime, ir pabrėžė, kad jos „deramai tesupažindina savo narius su šių laikų žmonių būkle bei Bažnyčios reikmėmis“, tada galės sėkmingiau ir efektyviau įsitraukti į Bažnyčios veiklą.

Nors pagal Vatikano II Susirinkimo dvasią moterų vienuolijų (toliau kalbėsime tik apie jas) įstatai buvo atnaujinti tik atkūrus Lietuvos valstybingumą, tačiau, kaip teigia kun. P. Račiūnas, globojęs slaptai veikusias moterų vienuolijas, jų vadovės su tokiais Susirinkimo nutarimais buvo supažindintos septintajame dešimtmetyje, kai vienuolijų konstitucijos bei instrukcijos ir buvo pritaikytos Susirinkimo reikalavimams. Šis procesas ne tik atspindėjo Susirinkimo nutarimų įgyvendinimo šioje Bažnyčios struktūroje pradžią, bet ir tapo vienuolijų veiklos atnaujinimo elementu. Kun. P. Račiūnas net tiesiogiai nurodė, kad iki 1965 m. vienuolinis gyvenimas Lietuvoje buvo tarsi paralyžiuotas65. Tuo tarpu Susirinkimo nutarimų veikiamos vienuolijos septintojo dešimtmečio viduryje vis plačiau ir įvairiapusiškiau ėmė įsitraukti į apaštalinį darbą, tapo aktyvia pogrindinės Bažnyčios struktūros dalimi. Antai KGB įgaliotinis Kauno mieste 1965 m. pranešime pabrėžė, kad „neigiamą įtaką tam tikroms gyventojų grupėms ir toliau daro reakcinė dvasininkijos dalis, kuri pastaraisiais metais, vykdydama ideologiškai kenksmingą veiklą, stengiasi plačiau panaudoti savo aktyvą iš vienuolių tarpo“. KGB Šakių rajono poskyris 1971 m. ataskaitoje rašė: „Rajono reakcinė dvasininkija įstatymo iš esmės nepažeidė. […] Turimais duomenimis, vaikus religijos mokė fanatiškai tikinčios vienuolės. Duomenų apie kunigų dalyvavimą vaikų mokyme negauta“. „LKB kronikos“ leidėjai, 1977 m. aptardami religinio gyvenimo Sovietų Sąjungoje problemas, teigė, kad „daugumai Latvijos moterų vienuolynų trūksta apaštalavimo dvasios“, jų narės „beveik nekatechizuoja vaikų, neįsijungia į pastoracinį darbą“. Toliau „LKB kronikos“ leidėjai, lyg žvelgdami į to priežastis, pažymėjo, kad „jos nėra išstudijavę Vatikano II Susirinkimo nutarimų ir nesirūpina jų vykdyti“.

Kun. P. Račiūno teigimu, moterų vienuo-lijos Lietuvoje kasmet katechizuodavo apie 10 tūkst. vaikų, aktyviai dalyvaudavo misijų veikloje; be to, sovietų okupacijos laikotarpiu (iki 1988 m.) jos parengė daugiau kaip 2 tūkst. pavadinimų knygų, tarp jų ir išverstų iš kitų kalbų ar originaliai parašytų. Istorikė Regina Laukaitytė, apžvelgdama vienuolijų raidą sovietmečiu, aktyvų vienuolių dalyvavimą pogrindžio spaudos leidyboje aiškino būtent tuo, kad leisti spaudą galėjo tik išsilavinę, Vatikano II Susirinkimo reformas išmanantys asmenys. Vienuolijos, kurios gyvavo kaip pogrindinės Bažnyčios elementas, atsinaujinimo proceso veikiamos įsitraukė ir į atvirą katalikiškojo pasipriešinimo judėjimą. Antai Šv. Marijos Tarnaičių kongregacijos sesuo Z. Peknieriūtė, siekdama Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčios sugrąžinimo tikintiesiems, net 19 kartų organizavo parašų rinkimo akcijas visoje Lietuvoje (už tai ji 11 kartų buvo tardoma sovietų saugumo). KGB nagrinėjant Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariams iškeltas bylas ir vykdant su jomis susijusį profilaktinį darbą, buvo patikrinta ir kai kurių moterų vienuolių veikla.

Taigi Susirinkimo priimti nutarimai turėjo įtakos ir vienuolijų gyvenimo vidaus pokyčiams, nulėmusiems šios pogrindinės Bažnyčios dalies stiprėjimą sovietų okupacijos sąlygomis. Susirinkimo dokumentuose buvo pabrėžta, kad vienuolijų prisitaikymas prie epochos reikalavimų ir atsinaujinimas daug priklauso nuo tinkamo jų narių išsilavinimo. Todėl Lietuvoje susirūpinta vienuolių parengimu vienuoliniam gyvenimui bei apaštalavimui: buvo sudaryta teologinių žinių programa ir 1979 m. Vargdienių kongregacijos seserys kartu su marijonais pradėjo organizuoti teologines studijas (dar vadintas „katakombų universitetais“) visų Lietuvos vienuolijų seserims.

SUSIRINKIMO NUTARIMŲ DĖL ATEIZMO IR TIKĖJIMO LAISVĖS ĮTAKA PASIPRIEŠINIMO RAIDAI

Susirinkimo įtvirtinta pozicija ateizmo ir persekiojamų Bažnyčių atžvilgiu

Popiežius Jonas XXIII 1962 m. paskelbtoje apaštalinėje Visuotinio Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Humanae Salutis nurodė, kad Bažnyčia turi veikti pakitusiame, greitai besivystančiame pasaulyje, kuriame iškilo ir „visai naujas, pasibaisėtinas reiškinys – kovingas ateizmas, užvaldęs daugelį tautų“. Ateizmo klausimas buvo aptartas 1965 m. Susirinkimo priimtoje pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et Spes; joje Bažnyčia savo poziciją šiuo klausimu deklaravo taip: „Ateizmas priskirtinas prie opiausių mūsų meto klausimų ir turi būti nuodugniau išnagrinėtas“. Dokumente „kovingojo ateizmo“ sąvoka pakeista „moderniu sisteminiu ateizmu“. Jame rašoma: „Tokio mokslo sekėjai, paėmę į savo rankas valdžią, smurtingai puola religiją ir ateizmo skleidimui, ypač auklėdami jaunimą, panaudoja net viešosios valdžios turimas spaudimo priemones“.

Tačiau Susirinkimo priimti nutarimai ateizmo klausimu nebuvo tik deklaratyvaus pobūdžio. Išsakyta Visuotinės Bažnyčios pozicija turėjo praktinį tikslą – suteikti aiškų pagrindą valstybinio ateizmo persekiojamoms Bažnyčioms, tolesnei jų veiklai. 1964 m. spalio mėn., pastoracinės konstitucijos apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje svarstymo metu, Susirinkimo plenume kalbėjęs Vokietijos Augsburgo vysk. Stimpfle ne tik pasmerkė marksistinį ateizmą, bet ir nurodė, jog Bažnyčios Susirinkimas turi duoti Tylos Bažnyčiai aiškų teologinį atsakymą dėl materializmo, kad persekiojami tikintieji turėtų pagrindą atremti materializmo puolimus. Jugoslavijos vysk. Franicas pabrėžė, kad Bažnyčia turi parodyti, kaip ji rūpinasi šių dienų žmonių problemomis, ir kad tikintieji, kurie yra ateistų kaltinami atgyvenusių idėjų sekimu, turi iš Susirinkimo gauti naujos dvasios, drąsos ir paguodos.

1965 m. Susirinkimo sekretoriatui buvo įteiktas 450 Susirinkimo Tėvų (t. y. balso teisę turinčių Susirinkimo dalyvių) pasirašytas prašymas paskelbti atskirą specialią deklaraciją ateistinio komunizmo klausimu. Taigi Vatikano II Susirinkimas, dialogo su šiuolaikiniu pasauliu užmezgimą iškėlęs kaip vieną svarbiausių savo tikslų, negalėjo neskirti ypatingo dėmesio sovietų valdžios persekiojamoms Bažnyčioms (nors konkrečių nutarimų šiais klausimais dėl Visuotinių Susirinkimų pobūdžio ir kitų priežasčių nebuvo priimta). Italų vysk. Barbieri net pareiškė, kad daugelis tikinčiųjų pasipiktintų, jei Bažnyčios Susirinkimas neturėtų drąsos aiškiai pasmerkti mokslinį-teorinį ir praktinį-materialistinį ateizmą. Didelį vaidmenį sprendžiant persekiojamų Bažnyčių klausimą suvaidino ir pačių persekiojamų bendruomenių atstovai. Susirinkimo diskusijose dėl Bažnyčios veiklos šių dienų pasaulyje aktyviai dalyvavęs Krokuvos vysk. Karolis Wojtyla išreiškė pageidavimą, kad ypatingas dėmesys būtų atkreiptas į sąlygas tų kraštų, kuriuose religija yra persekiojama. 1963 m. balandžio mėn. iš įkalinimo paleistas Lvovo arkivysk. Josifas Slipyj 1965 m. Susirinkimo posėdyje kalbėjo: „Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas tai [Bažnyčios persekiojimus. – E. J.] privalo turėti prieš akis, jei jis nenori atitrūkti nuo tikrovės. Susirinkimas tepakelia savo balsą, gindamas religiją šiais skausmo kupinais laikais. Susirinkimo tėvų veikla turi būti pritaikyta mūsų laikų reikalavimams. O mūsų laikai yra Bažnyčios priespaudos laikai“.

Persekiojamų Bažnyčių pozicijos turėjo įtakos ir sprendžiant kitas aktualias problemas. Svarstant diakonato įsteigimo klausimą, itin aktualų tiems kraštams, kuriuose persekiojant Bažnyčią trukdytas ir kunigų rengimo darbas, buvo atsižvelgta į sovietų okupuotų bei kontroliuojamų kraštų vyskupų mintis, ir Susirinkimo nutarimais šis bažnytinės hierarchijos laipsnis buvo atnaujintas.

Tikėjimo laisvės principo ir teisės ginti šį principą traktavimo poveikis pasipriešinimo formavimuisi

Vatikano II Susirinkimas, remdamasis ankstesnių popiežių doktrinomis, tikėjimo laisvės principą įtvirtino atskira deklaracija Dignitatis Humanae. Joje nubrėžtas visuotinis tikėjimo laisvės dėsnis skelbė ne tik asmens teisę į šią laisvę, bet ir religinių bendruomenių teisę savo tikėjimą nekliudomai viešai skelbti žodžiu ir raštu, Bažnyčios laisvę iškeliant kaip pagrindinį Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios santykių principą. Susirinkimas, atsižvelgdamas į tai, kad ištisų bendruomenių tikėjimo laisvė buvo varžoma valstybinės politinės valdžios, net keliuose dokumentuose aptarė ir teisę ginti šią laisvę bei ja rūpintis. Pareiga rūpintis tikėjimo laisve buvo priskirta piliečiams ir socialinėms grupėms, Bažnyčiai ir kitoms religinėms bendruomenėms. Pripažinęs veikimo laisvę kaip esminę ir neatimamą iš Bažnyčios, Susirinkimas dokumente Gaudium et Spes tiesiogiai pabrėžė, kad piliečiai turi teisę „ginti savo bei savo bendrapiliečių teises nuo valdžios piktnaudžiavimo, laikantis prigimtinio ir evangelinio įstatymo nubrėžtų ribų“. Be to, Bažnyčiai buvo pripažinta teisė ne tik laisvai visur ir visuomet skelbti savo tikėjimą, doktriną apie visuomenę, bet ir „priimti moralinį sprendimą net politinės srities klausimais, kai to reikalauja pagrindinės asmens teisės arba sielų išganymas“. Susirinkimas reikalaujamos laisvės sąvokoje pabrėžė veikimo aspektą: nutarimais buvo akcentuotas Bažnyčios reikalavimas tikintiesiems „veiklos ir galimybės šiame pasaulyje statyti ir Dievo šventovę“. Iškeldamas tikėjimo laisvės svarbą, Susirinkimas dekrete dėl vyskupų pastoracinių pareigų bažnyčioje Christus Dominus atskirai paragino ypatingą dėmesį skirti tiems dvasiniams vadovams, kurie dėl tikėjimo yra šmeižiami, kalinami, kurių veikla varžoma ar kuriems iš viso neleidžiama atlikti savo tarnybos.

Taigi Susirinkimas, naujai įtvirtindamas tikėjimo laisvės principą ir iškeldamas būtinybę įvairiomis priemonėmis bei būdais ginti šią laisvę, visuotinės Bažnyčios mastu davė idėjinį pagrindą persekiojamų Bažnyčių veiklai. Tai sukėlė stiprų atgarsį ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios pasipriešinimo raidoje. Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas 1978 m. susikūrė kaip bažnytinės hierarchijos dalies – kunigų – junginys, iškėlęs tikslą ginti Bažnyčios teises. Komitetas 1978 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į popiežių pirmuoju dokumentu, kuriame rašė: „[…] suvokdami savo atsakomybę prieš Dievą ir Bažnyčią, […] mes, Lietuvos kunigai, ryžomės kalbėti ir ginti švenčiausios Bažnyčios ir tikinčiųjų teises [išskirta mano. – E. J.], nes mūsų tyla ir laukimas sudaro palankiausią dirvą ateistams griauti Bažnyčią iš vidaus ir išorės“.

Katalikiškajame pasipriešinimo judėjime įsitvirtino ir Susirinkimo nubrėžta tikėjimo laisvės (taip pat Bažnyčios teisių) gynimo traktuotė. Jau aštuntojo dešimtmečio Lietuvos pogrindžio spaudoje gausu tokia traktuote besiremiančių apmąstymų. 1974 m. „LKB kronikos“ puslapiuose buvo teigiama, kad „iš ateistų negalima sulaukti nuolaidų derybų keliu – Lietuvos katalikai tiek turės laisvės, kiek jos išsikovos“. 1980 m. ši spauda atvirai rašė, kad „kunigui ginti Bažnyčios ir žmogaus teises – šventa pareiga“. Vladas Lapienis, 1976 m. parengtame laiške SSKP CK generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui gindamas nuteistus nelegalios religinės literatūros leidėjus, teigė, kad „jie kalti tik dėl to, kad bandė atlikti krikščionišką pareigą – norėjo parūpinti maldaknygių tikintiesiems, kad apmalšintų tikinčiųjų dvasinį alkį“. 1977 m. jau teisiamas V. Lapienis, jam suteikus paskutinį žodį, taip pat išsakė tokią nuostatą: „[…] be pareigų valstybei, aš, kaip katalikas, turiu pareigų religijai ir Bažnyčiai, įpareigojančių mano sąžinę. Ginti tikinčiųjų ir Bažnyčios teises yra ne politika, o kiekvieno kataliko šventa pareiga“.

Taigi katalikiškasis pasipriešinimo judėjimas Lietuvoje Susirinkimo suformuluotą Bažnyčios teisių gynimo principą priėmė kaip savo veiklos idėjinį pagrindimą, netgi galima teigti, kad būtent remiantis šiuo principu ir kilo atvira katalikiška opozicija, 1968 m. prasidėjusi viešų pareiškimų rašymu sovietų valdžios institucijoms. Tokią Susirinkimo nutarimų įtaką patvirtina ir 1972 m. pradėjusi eiti „LKB kronika“ – viena būdingiausių organizuoto atviro pasipriešinimo veiklos formų. „Aušros“ leidėjai 1982 m. teigė, kad „„LKB Kronika“ – visų pirma religinės kovos metraštis“. Pasak pačios „LKB kronikos“ leidėjų, svarbiausias impulsas šiam periodiniam leidiniui atsirasti buvo 1970–1972 m. įvykę teismai, kurių metu už kunigiškų pareigų atlikimą (vaikų katechizavimą) buvo nuteisti kunigai Antanas Šeškevičius, J. Zdebskis ir Prosperas Bubnys. 1-asis leidinio numeris buvo skirtas sovietų valdžios represiniams veiksmams prieš kunigus (išskyrus straipsnį apie 1972 m. pradžioje už vaikų katechizavimą nuteistą K. Baučiučaitę), o visi jame paskelbti pareiškimai nukreipti prieš šiuos valdžios veiksmus.

Vatikano II Susirinkimo kalbose buvo išsakyta bendra idėja, kad negana kovingąjį ateizmą pasmerkti ar ekskomunikuoti, o reikia tyrinėti ateizmo atsiradimo priežastis, studijuoti įvairias jo raiškos formas ir ieškoti būdų, kaip jį įveikti. Tokia laikysena ateizmo atžvilgiu ir tapo viena iš vyraujančių katalikiškajame pasipriešinimo judėjime; tai labiausiai atsispindėjo periodinės savilaidos raidoje. Antai kaip vieną iš savo tikslų leidinys „Dievas ir Tėvynė“ išskyrė siekimą „parodyti, kokia iš tikrųjų yra sovietinė bedievybė Lietuvoje, nes kol visapusiškai nepažinsime priešo, kova bus sunki, gal net bevaisė, nusineš daugybę aukų“. Jaunimui skirtos „Ateities“ leidėjai, lygindami sovietinę sistemą su griuvėsiais, kreipimesi į skaitytojus rašė: „Kuo daugiau griuvėsių pamatysi, tuo darysis aiškesnė Lietuvos ateitis“. Taip besiklostančią padėtį patvirtino atskirų kunigų veikla ir pozicija šiuo klausimu. Antai LKP Molėtų rajono komitetas 1965 m. informavo Centro komitetą, jog kun. Bulika ir kun. Česlovas Kavaliauskas, stengdamiesi „savo žiniomis neatsilikti nuo gyvenimo, […] studijuoja marksizmo-leninizmo teoriją, labai domisi ateistinėmis priemonėmis, įsigyja ir skaito visą ateistinę literatūrą“ (beje, septintojo dešimtmečio pabaigoje Daugų ryšių skyriaus aptarnaujamoje zonoje pagrindinį ateistinės propagandos žurnalą „Nauka i religija“ prenumeravo tik vienas asmuo – Daugų bažnyčios klebonas).

Kita vertus, Susirinkimo dokumente Gaudium et Spes nurodyta, kad „nors Bažnyčia visiškai atmeta ateizmą, ji nuoširdžiai skelbia, kad visi žmonės, tikintys ir netikintys, turi savo darbu tinkamai statyti šį pasaulį, kuriame bendrai gyvena. Aišku, tai negali vykti ne nuoširdaus ir apdairaus pokalbio“. Todėl 1972 m. pradėta leisti „LKB kronika“, kaip viena iš atviros religinės opozicijos dalių, iš karto neatmetė sovietinės sistemos ir nedeklaravo pozicijos, nepripažįstančios šios sistemos teisėtumo. 1974 m. pabaigoje perdavus religinės savilaidos bei „LKB kronikos“ gaminimo ir platinimo bylą nagrinėti LSSR Aukščiausiajam Teismui, „LKB kronikos“ leidėjai aiškino, kad „LKB Kronika neturi tikslo susilpninti ar pakirsti Tarybų valdžią, o vien iškelti viešumon įstatymų pažeidimo faktus, kad jie būtų pataisyti“, ir kad „tokiu būdu LKB Kronika ne tik kad nekenkia visuomenei ir tarybinei santvarkai, bet jai padeda“. Panevėžio vyskupijos kunigai, gindami valdžios puolamą aktyvią Bažnyčios veiklą, viešame pareiškime pabrėžė: „[…] mes nekovojame prieš esamą santvarką, bet prieš sauvalę“. Panašios pozicijos laikėsi, t. y. deklaravo nesiekianti politinių tikslų, ir nuo 1975 m. pradėta leisti katalikiška periodika. Tokios periodinės savilaidos, kaip Bažnyčios teisių gynimo formos, atsiradimą lėmė ir Susirinkimo nutarimais iškeltas žiniasklaidos priemonių panaudojimo klausimas.

Žiniasklaidos vaidmens iškilimas pasipriešinimo judėjime. 1963 m. priimtu dekretu dėl visuomenės komunikavimo priemonių Inter Mirifica Visuotinis Susirinkimas pirmą kartą istorijoje oficialiai išdėstė savo požiūrį į šių priemonių panaudojimą Bažnyčios gyvenime. Bažnyčios teisė disponuoti ir naudotis visomis informavimo priemonėmis (spauda, kinu, radiju, televizija ir kt.) šiame dekrete įvardyta kaip prigimtinė teisė. Susirinkimas pabrėžė, kad katalikiškos spaudos, kino, radijo, televizijos „pagrindinis tikslas – skleisti ir ginti tiesą bei rūpintis visuomenės krikščioniškuoju auklėjimu“, bei primygtinai įspėjo, kad tikintieji turi pareigą palaikyti ir remti šias informavimo priemones. Tokios Susirinkimo nutarimuose naujai nubrėžtos veiklos kryptys paskatino ieškoti naujų veiklos priemonių katalikiškajame pasipriešinimo judėjime Lietuvoje. Antai kun. A. Šeškevičius, pasinaudodamas vysk. L. Povilonio ryšiais su Vakarais, stengėsi gauti religinės tematikos 8 mm pločio kino juostų. 1967 m. KGB institucijos Lazdijų rajone užfiksavo faktą, kad kun. S. Tamkevičius „aktyviai dirbo religinį darbą tarp jaunimo“, taip pat savo namuose moksleiviams pradėjo rodyti diafilmus (už tokią antisovietinę veiklą tais pačiais metais jis buvo perkeltas į kitą parapiją). Anot KGB padalinio pranešimų, daugybę tokių diafilmų turėjo ir kun. P. Račiūnas, kuris juos rodydavo jaunimui (be to, jaunimui duodavo skaityti iš užsienio gautas religinio turinio knygas bei emigracinę spaudą). Remiantis sovietų saugumo duomenimis, 1972 m. į Savanorių kaimą (Lazdijų r.) buvo atvykusi žmonių grupė, vadovaujama kunigo, ir rodė vaidinimą „Šv. Agnė“.

Apie žiniasklaidos priemonių vaidmenį kraštuose, kur religija yra varžoma, nemažai kalbėta ir Susirinkimo posėdžiuose (nors dekrete Inter Mirifica minėtu klausimu nieko tiesiogiai nepriimta). 1962 m. lapkričio 24 d. diskusijose buvo išsakytos mintys, kad naudojantis komunikacijos priemonėmis galima peržengti visas užtvaras ir skelbti tikėjimą ten, kur tikybos mokymas ir religinė spauda yra uždrausti ar trukdomi, todėl visi krikščionys ga-li ir privalo sutartinai platinti bei ginti dvasios vertybes nuo visokių materializmo formų. 1965 m. spalio mėn. ukrainiečių vysk. Sapelekas kalbėdamas apie persekiojamas Bažnyčias (tarp jų ir Ukrainos) pabrėžė, kad „vienintelė priemonė skelbti Kristaus Evangeliją šioms persekiojamoms tautoms yra radijas ir kitos moderniosios socialinės komunikacijos priemonės“. Jo manymu, Evangelijos skelbimo misijos anapus „geležinės uždangos“ ypač turėtų imtis Vatikano radijas.

Vatikano radijo įtaka katalikiškajam pasipriešinimui Lietuvoje yra akivaizdi. Sovietų saugumo dokumentuose rašoma, jog dalis kunigų darydavo Vatikano radijo lietuviškų laidų įrašus (taip pat magnetofoninius) ir jų pateikiamą medžiagą naudodavo pastoracinei veiklai. Antai KGB duomenimis, medžiagą iš užsienio radijo laidų pamokslams 1970 m. naudojo kun. S. Tamkevičius, 1968 m. – kun. J. Jakaitis. Be to, Vatikano radijas kartu su kitomis Vakarų radijo stotimis buvo vieni pagrindinių bei efektyviausiai veikusių sovietų valdžios necenzūruojamos informacijos skleidimo šaltinių šeštajame–devintajame dešimtmečiais (tai patvirtina ir faktas, jog 1975 m. visi asmenys, įtraukti į KGB Kapsuko rajono poskyrio operatyvinę įskaitą, aktyviai klausėsi užsienio radijo laidų). „LKB kronikos“ puslapiuose buvo džiaugiamasi, jog sovietų valdžiai nepavyko pasiekti, kad ši stotis pasitenkintų tik krikščioniškojo mokymo skleidimu, ir kad Vatikano radijo laidos sudaro galimybę Lietuvos visuomenei sužinoti „Lietuvos gyvenimo faktus, kuriuos sužinoti kitu būdu yra neįmanoma“. Daug dėmesio šių laidų medžiagos tyrimams skyrė ir pačios sovietų institucijos, tuo siekdamos disponuoti įvairiapuse informacija apie pokyčius Bažnyčios veikloje. Vakarų radijo stočių poveikis katalikiškajame pasipriešinimo judėjime įgijo konkrečias formas; tam prielaidas sudarė ir Susirinkimo nutarimuose iškeltas teisės į informaciją klausimas.

Susirinkimas jau minėtu dekretu dėl visuomenės komunikavimo priemonių Inter Mirifica įtvirtino visuomenės teisės į informaciją principą, pabrėždamas, kad viešas ir greitas įvykių bei faktų paskelbimas yra prielaida rezultatyviems žmonių veiksmams kuriant visuomenės gerovę, t. y. šį principą traktavo kaip visuomenės pažangos sąlygą. Šiame kontekste taip pat buvo pabrėžta būtinybė su žiniasklaidos pagalba formuoti viešąją nuomonę, kurios „įtaka ir autoritetas visų luomų piliečių privačiame bei viešajame gyvenime šiandien labai padidėję“. Tokiu teisės į informaciją principu bei jo interpretacija ir rėmėsi periodinės pogrindžio spaudos leidyba. Viešoji nuomonė ir teisė į informaciją katalikiškoje savilaidoje buvo traktuojami kaip glaudžiai tarpusavyje susiję veiklos objektai ir buvo priešinami sovietinės sistemos skleidžiamai dezinformacijai, kuri funkcionavo kaip viena iš neatsiejamų valdžios vykdomos prievartinės politikos dalių. „Aušra“ pažymėjo, kad sovietinėje sistemoje „prievarta ir melas vienas be kito negali išsiversti“. „LKB kronikos“ leidėjai savo puslapiuose teigė, kad sovietų valdžios tikslas yra „tylos naktyje uždusinti Lietuvos katalikus“, todėl siekiant pasipriešinti tokiai politikai būtina „visomis priemonėmis kelti viešumon persekiojimo faktus, nuplėšti melo šydą, kuriuo dengiama prievarta“. 1972 m. pasirodžiusi „LKB kronika“ ir užsibrėžė tikslą skleisti informaciją Lietuvos tikintiesiems, Vatikanui bei plačiajai pasaulio visuomenei.

Įsitvirtinti Lietuvoje nuostatai, jog konkretūs laimėjimai yra galimi tik remiantis viešąja nuomone ir necenzūruotos informacijos disponavimu, padėjo pokyčiai visuomenės vidaus bei užsienio politikos raidoje. Būtinybė apie tikrąją Bažnyčios padėtį Lietuvoje informuoti Vatikaną (to padaryti nesugebėjo ar nepajėgė viešai veikusi Bažnyčia) nauju mastu iškilo būtent septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai normalizavosi SSRS vadovybės ir Vatikano santykiai (šio proceso kulminacija – SSRS AT prezidiumo pirmininko Nikolajaus Podgorno vizitas pas popiežių 1967 m.). Jau 1966 m. sovietų saugumo padalinys Vilkaviškio rajone pradėjo operatyvinio stebėjimo bylą Vilkaviškio parapijos klebonui kun. Konstantinui Ambrasui, kuris stengėsi išsiųsti į užsienį „reakcingo turinio“ laišką ir kuris, anot jo brolio Kazimiero Ambraso, buvo vienas iš pradininkų, sumaniusių žinias siųsti į užsienį. Informacijos teikimas Vatikanui ir Vakarų visuomenei pogrindinės veiklos kanalais naują pobūdį įgavo aštuntajame dešimtmetyje; tuomet tokiu nelegaliu informacijos perdavimu pradėta siekti formuoti tiek Lietuvos, tiek Vakarų visuomenės viešąją nuomonę. Šioje veikloje remtasi Vakarų radijo stotimis, kurios skleisdavo Vakarus pasiekusią necenzūruotą informaciją („LKB kronika“ rašė, kad „pogrindinės spaudos reikšmė būtų nedidelė, jei jos neišpopuliarintų „Vatikano“ ir „Laisvės“ radijo laidos“). Tokiai veiklos krypčiai susiformuoti didelę įtaką turėjo Simo Kudirkos bylos nušvietimas Vakarų pasaulyje 1971 m. ir Vakarų pasaulio reakcija į šį teismo procesą, nulėmusi tolesnį S. Kudirkos likimą (Lietuva apie tai buvo informuojama tų pačių Vakarų radijo stočių). Katalikų pasipriešinimo judėjime atsirado naujos veiklos kryptys, t. y. galimybė pateikiant informaciją pasinaudoti Vakarų viešąja nuomone. 1971–1972 m. 17 tūkst. Lietuvos tikinčiųjų pasirašytą kreipimąsi į JTO bei „LKB kronikos“ išleidimą kun. S. Tamkevičius ir traktavo kaip pagalbos šauksmą, kaip vieną iš pirmųjų žingsnių siekiant į viešumą iškelti sovietų valdžios kovą su Bažnyčia.

Pasirinkta veiklos kryptis, t. y. siekimas teikti sovietų valdžios necenzūruotą informaciją ir kartu remtis tokios informacijos formuojama viešąja nuomone, katalikiškajame pasipriešinimo judėjime greitai davė laukiamų rezultatų. Kaip teigė Jonas Jurašas 1975 m. įvykusiame Tarptautiniame akademiko Andrejaus Sacharovo apklausinėjime apie žmogaus teisių pažeidimus SSRS, būtent teisiamų kunigų A. Šeškevičiaus, J. Zdebskio ir P. Bubnio drąsus apgynimas „LKB kronikos“ puslapiuose nulėmė tai, kad „visuomenės akyse buvo nuteistas ne kulto tarnas, kaip to norėjo valdžia, bet Bažnyčios persekiotojų nesiskaitymas su įstatymais ir savivalė“. „LKB kronika“ savo informacija sugebėjo užpildyti Vakaruose egzistavusią informacijos apie Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje spragą. Išeivis kun. Vytautas Kazlauskas pažymėjo, kad faktinė medžiaga apie padėtį Lietuvoje iki „LKB kronikos“ išleidimo Vakaruose buvo beveik nepasiekiama; jos pasirodymą jis apibūdino kaip naują erą „post Chronica nata“. Anot Juozo Brazaičio, nuo 1973 m. pradžios šis pogrindžio leidinys tapo „dokumentu, iš kurio padėtį Lietuvoje vaizdavo [Vakarų] opinijos formuotojai“.

Taigi pamažu katalikiškojo pasipriešinimo judėjimo dalyviai suprato, kokia „galinga jėga yra šių laikų masinės informacijos priemonės“, kurios gali būti naudojamos „ne tik tikėjimui platinti, bet ir jį ginti“. Tačiau nelegali spauda kartu su kitais pogrindinės Bažnyčios veiklos elementais (slapta pastoracija, vienuolijomis) Lietuvoje plėtojosi remdamasi būtent Susirinkimo priimta ateizmo įveikimo traktuote. Susirinkimas nurodė, kad būdas ateizmui įveikti yra deramai nušviestas Bažnyčios mokymas ir visos Bažnyčios bei jos narių gyvenimas, t. y. Bažnyčios atsinaujinimas. Taip pat pabrėžta, jog toks Bažnyčios atsinaujinimas yra pasiekiamas „gyvo ir subrendusio tikėjimo, išmokyto aiškiai įžvelgti sunkumus ir sugebančio juos nugalėti, liudijimu“. Periodinė savilaida Lietuvoje rėmėsi šia atsinaujinimo, kaip pasipriešinimo ateizmui sąlygos, idėja. „Rūpintojėlyje“ buvo pabrėžta, kad „vienintelė kova prieš materializmą yra atbudimas“, kad reikia „pirmiausia pačiam atsibusti iš miego, apsvarstyti, kaip prieita prie materializmo, kokios yra to priežastys, ir pradėti kovą ne nuo kitų, bet nuo savęs paties“. Šitokiu aspektu reikėtų vertinti ir „LKB kronikos“ leidybą, nors leidžiant ją ir buvo orientuojamasi į Bažnyčios persekiojimo faktų dokumentavimą. 1980 m. kun. Z. Navickas Aukščiausiojo Teismo teisėjui adresuotame atvirame laiške, ginančiame dėl „LKB kronikos“ dauginimo bei platinimo nuteistas Genovaitę Navickaitę ir Oną Vitkauskaitę, rašė: „„LKB Kronika“ yra Lietuvos tikinčiųjų pagalbos šauksmas, kad jie galėtų gyventi pagal įsitikinimus, kad turėtų tvirtus moralinius pagrindus“. Pasak „LKB kronikos“ leidėjų, šiuo leidiniu nuo pat pradžių buvo siekiama „žadinti katalikų sąmoningumą, kelti iš susnūdimo [išskirta mano. – E. J.], raginti kovoti už Dievo, Bažnyčios ir tikinčiųjų teises“. Todėl pirmiausia planuota „LKB kroniką“ leisti panašią į 1976 m. pasirodžiusį leidinį „Dievas ir Tėvynė“ ir tik vėliau apsistota prie informacinio pobūdžio leidinio („faktų kalbos“) idėjos. Tuo tarpu „Dievas ir Tėvynė“ bei kiti katalikiški periodiniai leidiniai („Aušra“, „Tiesos kelias“, „Rūpintojėlis“, „Ateitis“) jau buvo tiesiogiai orientuoti į religinio sąmoningumo žadinimą bei kultūros plačiąja prasme kėlimą; tai rodė ir jų pasirinktų publikacijų formų bei jose liečiamų temų įvairovė, apėmusi tiek meninius kūrinius, tiek analitinius straipsnius, tiek tikėjimo klausimų, problemų svarstymus, tiek draudžiamų istorijos faktų skelbimą.

Aštuntajame dešimtmetyje pradėtoje leisti periodinėje spaudoje išryškėjo naujos veiklos kryptys, tačiau jos taip pat funkcionavo kaip religinio sąmoningumo puoselėjimo sudedamosios dalys. Viena ryškiausia šių krypčių, glaudžiai susiejusi religinio ir tautinio sąmoningumo kėlimo klausimus, apaštalavimo veiklą plėtojo tautinių aspiracijų kontekste (pažymėtina, kad visi periodiniai pogrindžio leidiniai daugiau ar mažiau gvildeno tautinius klausimus). Antai „LKB kronikos“ leidėjų grupės (daugiausia kunigų P. Račiūno, S. Tamkevičiaus ir Liongino Kunevičiaus) iniciatyva 1975 m. pradėtos leisti „Aušros“ tikslas buvo „gaivinti lietuvio dvasią, ugdyti tautinį susipratimą, tautos dorovingumą, skatinti visokeriopą pažangą“. Leidžiant katalikišką spaudą, kurioje ypač akcentuotas tautinis klausimas, remtasi idėja, kad religija yra tautos kultūrinės egzistencijos pagrindas, taigi tautinių idealų iškėlimas buvo suvokiamas kaip bendras visaverčio religinio gyvenimo puoselėjimo elementas. Pirmajame „Dievas ir Tėvynė“ numeryje teigta, jog tautos nepriklausomybė yra sąlyga, kad „galė- tume siekti kaip tauta savo galutinio tikslo – Dievo“. Kultūros klausimų sprendimas periodinėje savilaidoje taip pat buvo glaudžiai susijęs su religinių bei tautinių tikslų iškėlimu: kultūra traktuota kaip būtina sąlyga tiek religinės, tiek tautinės bendruomenės visavertei raidai ar net jų išlikimui (todėl periodinės savilaidos negalima griežtai grupuoti pagal joje vyraujančią problematiką). Jau 1971 m. vysk. L. Povilonis aplinkraščio kunigams „Kurkime naują gyvenimą“ projekte pabrėžė: „Yra klaidinga manyti, kad šiuo metu kultūrinis gyvenimas nesiriša su religiniu. Priešingai, kultūra šiuo metu yra mūsų priemonė galutiniam tikslui siekti“. 1975 m. pradėtoje leisti „Aušroje“ taip pat teigta, kad „dabar laisvės kovos barai – mūsų moralė, kultūra“. Jaunimui skirto leidinio „Ateitis“ įvadiniame straipsnyje pabrėžta, jog žurnalas dirbs „tikrą kūrybinį darbą Tėvynės ir Bažnyčios naudai“.

Spaudos, kaip vienos iš pagrindinių religinio sąmoningumo puoselėjimo Lietuvoje priemonių, pasirinkimui įtakos turėjo ir tas faktas, jog Susirinkimas tiesiogiai pabrėžė katalikiškos spaudos kūrimo ir jos tobulinimo reikšmę, kad „skaitytojai visiškai persiimtų krikščioniška dvasia“ ir kad su jos pagalba „apie visus įvykius būtų galima susidaryti krikščionišką nuomonę“. Be to, Susirinkimas, aptardamas teisės į krikščioniškąjį auklėjimą klausimą, taip nusakė bažnytinės hierarchijos pareigą: „Daryti visa, kad šiuo krikščioniškuoju auklėjimu galėtų naudotis visi tikintieji ir pirmiausia jaunuoliai“, o visuomenės komunikavimo priemones įvardijo kaip pagalbinę – šalia katechetinio mokymo – auklėjimo priemonę (tuo tarpu Lietuvoje spauda ir buvo tinkamiausia komunikacijos priemonė).

Susirinkimo nutarimai katalikiškos savilaidos raidą veikė ir kitais aspektais. 1977 m. pradžioje pasirodė naujas periodinis pogrindžio leidinys „Tiesos kelias“ (iš viso išėjo 22 numeriai), skirtas dvasininkams; jame buvo plačiai aptariami Vatikano II Susirinkimo nutarimai, jų idėjų platinimas ir įgyvendinimas Lietuvoje. „Rūpintojėlis“ rašė, jog leidinyje „Tiesos kelias“ „jaučiama nauja dvasia, išplaukianti iš Vatikano II Susirinkimo nutarimų“. Be to, kitų pogrindžio leidinių publikacijose taip pat buvo remiamasi Susirinkimo nutarimais, jie buvo cituojami, o „Rūpintojėlio“ programiniame straipsnyje teigta, kad „balsas, kuriuo prabilo Bažnyčia į pasaulį per Vatikano II Susirinkimą, nurodo gaires, vedančias iš klystkelių į tikrąjį kelią“.

IŠVADOS

1. Vienas iš katalikiškąjį pasipriešinimo judėjimą Lietuvoje formavusių veiksnių buvo Vatikano II Susirinkimas, kurio priimti nutarimai tapo Visuotinės Bažnyčios raidos gairėmis.

2. Vatikano II Susirinkimo įtvirtintos Bažnyčios raidos tendencijos kylančiame Lietuvos katalikiškojo pasipriešinimo judėjime tiesioginį atgarsį įgavo jau sovietų valdžios oficialiai aprobuotos liturginės reformos įgyvendinimo metu. Tačiau Susirinkimo iškeltos atsinaujinančios Bažnyčios sampratos diegimas neišvengiamai kirtosi su sovietinės sistemos laikysena Bažnyčios atžvilgiu, todėl šios idėjos tolesnis įgyvendinimas totalitarinio režimo sąlygomis turėjo dvejopą pobūdį:

a) Susirinkimo priimtus nutarimus realizuoti buvo įmanoma tik pogrindinėje veikloje, todėl atsinaujinimo idėjos įgyvendinimas tapo pagrindu, kuriuo remdamasi septintajame–aštuntajame dešimtmečiais formavosi sovietų valdžios suvaržymams besipriešinanti pogrindinė Bažnyčia. Tokio proceso eigą ryškiausiai atspindėjo pasauliečių ir vienuolijų laipsniškas tapimas aktyvia pogrindinės Bažnyčios struktūros dalimi;

b) dėl sovietinės sistemos iškeltų kliūčių dalis įgyvendintų Susirinkimo nutarimų savo pobūdžiu buvo transformuoti, o tai lėmė pogrindinės Bažnyčios veiklos sričių plėtimąsi bei veiklos formų gausėjimą (pvz., tokiu aspektu galima tyrinėti slaptus kunigų susirinkimus, pogrindinės seminarijos organizavimą, kunigų tarybų funkcijas).

3. Susirinkimas, naujai įtvirtindamas tikėjimo laisvės principą bei iškeldamas būtinybę įvairiomis priemonėmis ir būdais ginti šią laisvę, Visuotinės Bažnyčios mastu davė idėjinį pagrindą persekiojamų Bažnyčių veiklai. Katalikiškasis pasipriešinimo judėjimas Lietuvoje Susirinkimo suformuluotą Bažnyčios teisių gynimo principą priėmė kaip savo veiklos idėjinį pagrindimą; netgi galima teigti, kad būtent remiantis šiuo principu ir formavosi atvira katalikiška opozicija, kurios kilimą, be kitų veiksnių, lėmė sovietų valdžios represijos prieš suaktyvėjusią pogrindinės Bažnyčios pastoracinę veiklą.

4. Susirinkimo nubrėžtos veiklos kryptys skatino ieškoti naujų veiklos priemonių ir krypčių katalikiškajame pasipriešinimo judėjime Lietuvoje. Susirinkimo nutarimais iškelta žiniasklaidos priemonių naudojimo problema ir kitos nuostatos aktualiais to meto klausimais tiesiogiai veikė katalikiškos periodinės savilaidos susiformavimą, jos leidybos pobūdį bei raidą aštuntajame–devintajame dešimtmečiais.

Jonas Šaulys pagal www.genocid.lt

Categories
NUOMONĖS

Baltarusijoje nebus laiminamos homoseksualios poros!

Katalikų Bažnyčia Baltarusijoje neketina įgyvendinti Deklaracijoje siūlomos galimybės laiminti nereguliariose sąjungose gyvenančias poras ir tos pačios lyties asmenų poras.

Baltarusijos katalikų vyskupų konferencijos “Pranešimas dėl Tikėjimo mokymo dikasterijos doktrininės deklaracijos Fiducia Supplicans”

2023 m. gruodžio 18 d. paskelbta Tikėjimo mokymo dikasterijos doktrininė deklaracija Fiducia supplicans, kurioje svarstoma ir aiškinama Palaiminimų pastoracinė prasmė. Dokumente svarstoma jų platesnio naudojimo galimybė, visų pirma neliturginiu aspektu. Dokumente pabrėžiama, kad liturginis palaiminimas gali būti teikiamas tik tada, kai “tai, kas laiminama, atitinka Dievo sumanymą, esantį kūrinijoje ir visiškai apreikštą Kristaus Viešpaties” (FS 11).

Nors deklaracijoje patvirtinama, kad tradicinis katalikų mokymas apie santuoką kaip vyro ir moters sąjungą nesikeičia ir nėra jokio “leidimo” ar “palaiminimo” tos pačios lyties asmenų sąjungoms ar bet kokiam kitam nuodėmės gyvenimui, joje leidžiama ne liturgiškai palaiminti nereguliarias ar tos pačios lyties asmenų poras.

Todėl mes, Baltarusijos katalikų vyskupų konferencija, kreipiamės į Baltarusijos Katalikų Bažnyčios kunigus ir visus tikinčiuosius su šia žinia.

1. Minėta Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaracija nekeičia amžino Katalikų Bažnyčios mokymo apie santuoką ir lytinę moralę. Vienintelė Katalikų Bažnyčios pripažįstama santuokinė sąjunga yra vyro ir moters sąjunga kaip gyvenimo bendruomenė, savo prigimtimi nukreipta į sutuoktinių gerovę ir palikuonių gimdymą bei auklėjimą (1983 m. Kanonų teisės kodeksas, kan. 1055).

2. Katalikų Bažnyčia Baltarusijoje neketina įgyvendinti Deklaracijoje siūlomos galimybės laiminti nereguliariose sąjungose gyvenančias poras ir tos pačios lyties asmenų poras.

3. Vyskupų konferencija primena kunigams ir diakonams, kad neliturginis palaiminimas gali būti suteiktas bet kuriam jo prašančiam asmeniui. Tačiau visada reikėtų vengti teikti palaiminimą būtent poroms, gyvenančioms vadinamosiose “civilinėse santuokose”, taip pat asmenims, gyvenantiems kanoniškai negaliojančioje santuokoje, arba tos pačios lyties poroms. Tokį palaiminimą kiti tikintieji gali suprasti kaip pritarimą nuodėmei.

4. Kartu atidžiai ir pagarbiai lydime ypatingose situacijose gyvenančius brolius ir seseris ir esame pasirengę padėti jiems giliau suprasti Dievo valią jų gyvenimo kelyje Kristaus ir šventumo link.

Su malda, Baltarusijos katalikų vyskupų konferencija

www.catholic.by

Categories
NUOMONĖS

Ar dvasininkas, norintis tarnauti visiems, neturėtų demonstruoti savo politinių pažiūrų?

Tinklalapyje www.bernardinai.lt pasirodė straipsnis “Dvasininkas, norintis tarnauti visiems, neturėtų demonstruoti savo politinių pažiūrų”, į kurio turinį norėčiau atsiremti.

XIX, XX ir XXI a. įvairių ideologijų sumaištyje politika iš esmės nustojo būti “politinė” ir tapo šių ar kitų ad hoc susitarimų deriniu. Atsižvelgiant į tai, kunigo dalyvavimas šiame mažai reikšmingame procese nėra nei tikslingas, nei būtinas.

Kita vertus, jei kalbame apie Politiką iš didžiosios “P”, tuomet turėtų dalyvauti visi konkrečios bendruomenės “politiniai žmonės”, įskaitant ir, galbūt, kiek įmanoma, kunigus. Ką čia turiu omenyje?

Kunigas neturi kištis į politiką grynai organizaciniais, techniniais ir dažnai asmeniniais klausimais (išskyrus atvejus, kai su tuo nėra susijęs viešas nuodėmės propagavimas). Tačiau kai kalbama apie vertybes, kunigo balsas yra labai sveikintinas. Kai valdžios institucijos sprendžia moraliai jautrius klausimus: abortus, eutanaziją, “civilinę partnerystę”, skyrybas, Bažnyčia turi griežtai pasisakyti.

Iš esmės nei Bažnyčia, nei katalikas negali pasisakyti už komunistų, socialistų, anarchistų ir daugelio liberalių bei pseudokonservatyvių partijų poziciją, galbūt tol, kol jų liberalizmas susijęs tik su ekonomine sritimi.

Tai reiškia, kad kunigas netgi turėtų turėti politines pažiūras, atitinkančias tradicinį Bažnyčios mokymą. Jokia valdžia negali uždrausti kunigui skelbti šį mokymą, taip pat ir politinių sprendimų srityje.

Šioje srityje kunigas gali nurodyti, kuri partija ar judėjimas arba kuris politikas laikosi Bažnyčios mokymą atitinkančios pozicijos arba tokios pozicijos nesilaiko.

Tariamas draudimas “kištis” į politiką neturi nieko bendra su Bažnyčios tradicija. Bažnyčia niekada nebuvo ir negali būti neutrali visais pasaulėžiūriniais klausimais praeityje ir dabar. Vadinamasis Bažnyčios “neutralumas” yra pasauliečių apaštalavimo ir atitinkamai Bažnyčios autoriteto pasaulyje erozijos bei komunistų ir liberalų siekio visiškai marginalizuoti Bažnyčią rezultatas.

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Ar būsimasis popiežius bus juodaodis? Kardinolas Ambongo turi “popiežiaus formatą”!

Kardinolas Fridolinas Ambongo, Kinšasos arkivyskupas, Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo pirmininkas, turi vis daugiau galimybių būti išrinktas būsimuoju popiežiumi, teigia Vatikano žurnalistas Johnas L. Allenas jaunesnysis. Leidinyje Crux žurnalistas pažymi, kad Ambongo, kaip Afrikos pasipriešinimo Fiducia supplicans organizatorius, daugeliui kardinolų gali atrodyti kaip žmogus, galintis nuraminti nervingą padėtį Katalikų Bažnyčioje.

Pasak Alleno, dėl daugelio pasaulio vyskupų pasipriešinimo kardinolo Victoro Fernándezo doktrininei deklaracijai kardinolo Fridolino Ambongo šansai gerokai išaugo. Italų Vatikano tyrinėtoja Franca Giansoldati pirmoji atkreipė dėmesį į šį reiškinį įtakingo dienraščio “Il Messaggero” puslapiuose. Būtent ji atkreipė dėmesį į tai, kad Ambongo užėmė svarbią vietą tarp papabilių, organizuodamas pasipriešinimą Fiducia supplicans.

Allen nuomone, Ambongo įrodė, kad gali būti veiksmingas vadovas. Tarptautiniu mastu daugelis vyskupų kritiškai reagavo į Fiducia supplicans, tačiau jo veiksmų dėka Afrikoje tai padarė visas žemynas. Tai rodo puikius kardinolo vadovavimo įgūdžius. Be to, pabrėžia Vatikanas, Afrikos dokumentas prieš Fiducia supplicans buvo labai gerai parengtas – jis nėra tik, taip sakant, autonomiškas Afrikos balsas, bet buvo parengtas dalyvaujant kardinolui Fernándezui ir pačiam popiežiui. Todėl tai reiškia, kad Afrikos pozicija dėl deklaracijos “de facto” turi popiežiaus pritarimą.

“Kitaip tariant, Ambongo rado būdą, kaip Afrikos vyskupai gali prieštarauti popiežiui – bent jau netiesiogiai – ir kartu išlaikyti lojalumą”, – rašo Allenas. Būdas, kuriuo Ambongo atliko šią sunkią užduotį, kelia pagarbą.

Įdomu, pažymi Allenas, kad Fridolinas Ambongo yra žmogus, kuris turi Pranciškaus pasitikėjimą. 2020 m. jis tapo popiežiui patarinėjančios elitinės Kardinolų tarybos nariu; 2023 m. Pranciškus patvirtino jį šiose pareigose. Nepaisant tokių santykių su Šventuoju Tėvu, Ambongo parodė, kad gali nutraukti priklausomybę, kai kalbama apie esminius klausimus.

“Ambongo gali pritraukti permainų siekiančius konservatyvius kardinolus, tačiau jis taip pat užsitarnavo Pranciškui ištikimų kardinolų pagarbą dėl dialogiško klausimo sprendimo būdo”, – pažymi žurnalistas.

Kaip primena jis, Ambongo turi ir kitų privalumų: jis gerai pažįsta Romos kuriją, palaiko puikius santykius su vyskupais visoje Afrikoje ir yra patyręs sudėtinguose politiniuose santykiuose, kurie būdingi jo tėvynei Konge.

“Nesvarbu, ar visa tai yra būsimo popiežiaus receptas, ar ne – to, žinoma, šiandien dar niekas negali atspėti, – tikrai galima pasakyti, kad tai yra prelato profilis, kuris yra svarbus – ir dabar, ir ateityje”, – užbaigė Allenas.

www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

“Nevilties šauksmas”. Prancūzijos vyskupai palaiko protestuojančius ūkininkus!

Prancūzijos vyskupai stoja į protestuojančių ūkininkų pusę. Keliuose viešuose pareiškimuose jie užtikrina jiems visišką solidarumą.

Šeštadienį Prancūzijos ūkininkai paskelbė, kad protestas keliuose bus tęsiamas, nors jie nusprendė pašalinti kai kurias blokadas. Penktadienį jie suplanavo Paryžiaus blokadą.

Pagrindinė protestų priežastis – Briuselio stumiama ideologinė Žaliojo kurso politika. Didžiausia Prancūzijos ūkininkų sąjunga FNSEA pareiškė, kad ministro pirmininko Gabrielio Attalio pasiūlymų: išlaikyti subsidijuojamas degalų kainas ir neleisti pasirašyti Europos Sąjungos ir Pietų Amerikos laisvosios prekybos zonos Mercosur laisvosios prekybos susitarimo, nepakanka.

Prancūzija. Vyskupai remia ūkininkus

“Bičiuliai ūkininkai, norime palaikyti jus, kurie visoje šalyje demonstruojate, reikalaudami teisingumo ir pagarbos jūsų profesijai”, – sakė vysk. – rašė Montpeljė bažnytinės provincijos vyskupai bendrame pareiškime. “Kiekvienoje iš penkių mūsų vyskupijų (Karkasonos ir Narbono, Mendės, Monpeljė, Nimo, Perpinjano-Elno) jūs nesate mums nežinomi; susitinkame su jumis jūsų ūkiuose, vynuogynuose ir fermose. Dirbdami su jumis išmokome jus vertinti. Žavimės kiekvienu iš jūsų už aistringą sunkios profesijos siekimą”, – pripažino hierarchai.

“Tačiau šiandien taurė perpildyta!” – sakė vyskupai, pabrėždami, kad, užgriuvus “didėjančioms išlaidoms, vis griežtėjančioms taisyklėms, nuolatinei kontrolei, perteklinėms administracinėms procedūroms”, ūkininkai kenčia iki “nevilties šauksmo”. Be to, jie susiduria su sunkumais drėkindami savo laukus, o jų pajamos nuolat mažėja. Todėl hierarchai nori, kad būtų pripažinta gyvybiškai svarbi ūkininko profesijos svarba “mūsų šeimoms, mūsų šaliai”.

Vyskupai: reikia skubių priemonių nacionaliniu ir Europos lygmeniu

Vyskupai išreiškė viltį, kad “nacionaliniu ir Europos lygmeniu dialogo ir susitarimo keliu bus priimtos skubios priemonės”, kuriomis bus pripažinta teisinga jų reikalavimų priežastis ir sudarytos gyvenimo sąlygos, užtikrinančios pagarbą jiems ir jų profesijai. “Tai reiškia, kad jūs ir jūsų šeimos gaus padorias pajamas”. – rašė Montpeljė bažnytinės provincijos vyskupai.

Bretanės vyskupai (iš Rennes, Vannes, Quimper ir Saint-Brieuc vyskupijų) taip pat išreiškė paramą regiono ūkininkams, bendrame komunikate patikindami, kad girdi jų pyktį. Jie reikalauja, kad jie būtų išgirsti ir kad kartu su jais būtų priimami politiniai sprendimai, palankūs “sąžiningam žemės ūkiui”.

Tarbo-Lurdo vyskupijai vadovaujantis vyskupas Jean-Marc Micas pakvietė tikinčiuosius apsilankyti kovo 7-10 d. Tarbe vyksiančiame Žemės ūkio salone, kad suprastų, kas skatina ūkininkus protestuoti, sužinotų apie jų kasdienio gyvenimo sąlygas ir paremtų jų darbą bei deramą atlyginimą.

Ūkininkus palaikančias žinutes taip pat paskelbė Bordo arkivyskupas ir Valensijos bei Šartro vyskupai.

JŠ pagal www.dorzeczy.pl

Categories
NUOMONĖS

Vadovaujantis Vatikano teologas teigia, kad “Fiducia Supplicans” nėra “autentiško Magisteriumo” dalis!

Popiežius Pranciškus turėtų atšaukti Fiducia Supplicans ir pakeisti prefektą “tikros, sveikos ir grynos doktrinos” žmogumi, jei pasitelksime apaštalo Titui skirtus žodžius, – sakė t. Nicola Bux.

Gerbiamas Vatikano teologas t. Nicola Buxas pareiškė, kad Fiducia Supplicans (FS) “nepriklauso autentiškam Magisteriumui”, ir paragino dokumento autorių kardinolą Victorą Fernandezą atsistatydinti.

Monsinjoras Buxas, buvęs Tikėjimo mokymo kongregacijos (dabar Tikėjimo mokymo dikasterijos) konsultantas, mirusio popiežiaus Benedikto XVI draugas ir bendradarbis, savo pastabas apie FS išsakė neseniai Vatikano žurnalistui Edvardui Pentinui duotame interviu.

Vyskupas Josephas Stricklandas, buvęs Tylerio (Teksaso valstija) vyskupas, pasidalijo Pentino interviu su Buxu X, buvusiame Twitteryje, teigdamas, kad “šį straipsnį turėtų perskaityti kiekvienas katalikas, kuris pažįsta ir myli Bažnyčią, ji yra Kristaus nuotaka ir skelbia Tiesą su logika ir meile”.

Buxas Pentinui sakė: “Žinoma, “Fiducia Supplicans” nepriklauso “autentiškam Magisteriumui” ir todėl nėra privalomas, nes tai, kas jame tvirtinama, nėra užrašytame ar perduotame Dievo žodyje ir ką Bažnyčia, Romos popiežius ar Vyskupų kolegija arba galutinai, t. y. iškilmingu sprendimu, arba paprastuoju ir visuotiniu Magisteriumu siūlo tikėti kaip dieviškai apreikštą.”

“Negalima jo laikytis net religiniu valios ir intelekto sutikimu”, – pridūrė jis.

Buxas aiškino, kad dabar išryškėja Katalikų Bažnyčioje jau buvęs susiskaldymas.

“Benediktas XVI 2019 m. balandžio 11 d. užrašuose apibūdino katalikų moralės, o kartu ir susiskaldymo tarp katalikų ištakas dėl to, kad tiek heteroseksualios, tiek homoseksualios poros sugyvenimas nelaikomas nuodėmingu”, – teigė jis. “Skirtumas arba schizma, anksčiau buvusi panirusi, dabar išryškėjo”.

Tėvas Buxas atkreipė dėmesį į tai, kad FS smerkia kitos, labiau tradicinės konfesijos ir religijos.

“Vienas draugas žydas, išgirdęs apie Fiducia Supplicans, [manęs paklausė]: “Argi popiežius nežino Biblijos? Jau nekalbant apie musulmonų pašaipą ir stačiatikių, kurie dabar paskelbė, kad vienybė su katalikais neįmanoma, atsiribojimą. Fiducia Supplicans ir vėlesni komunikatai yra prefekto Fernandezo neišmanymo rezultatas”, – sakė monsinjoras Buxas.

Paklaustas, kaip būtų galima išspręsti FS sukeltą sumaištį, teologas atsakė: “Ne, ne:

“Paaiškinkite, kad nėra nieko pastoracinio be “pasto” (valgio), nes “doktrina iš tikrųjų yra kaip maistas, kurio turėtojas yra tas, kuris jį dalina” (šv. Grigalius Nazianzietis). Taigi doktrina yra pastoracinė, bet jei ganytojas jos neturi, jis negali atlikti pastoracinio darbo”.

“Dabartinės Bažnyčios drama yra pastoracinės veiklos atskyrimas nuo doktrinos, t. y. meilės nuo tiesos. Ir mes už tai brangiai mokame, kaip ir numatė Jonas Paulius II.”

“Popiežius Pranciškus turėtų atšaukti Fiducia Supplicans ir prefektą pakeisti žmogumi, turinčiu “patikimą, sveiką ir tyrą doktriną”, jei pasitelksime apaštalo Titui skirtus žodžius”, – užbaigė jis.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

2024 m. JAV žygis už gyvybę: Kodėl judėjimas “Už gyvybę” negali pasiduoti ir nepasiduos!

2024 m. sausio 19 d. tūkstančiai tūkstančių už gyvybę pasisakančių amerikiečių susirinko šalies sostinėje į kasmetinį “Maršą už gyvybę”, skirtą paminėti 51 metus nuo liūdnai pagarsėjusio sprendimo Roe prieš Wade’ą, kuriuo Amerikoje buvo įteisinti abortai.

Renginyje dalyvavo Amerikos tradicijų, šeimos ir nuosavybės gynimo draugijos (TFP) nariai, kurie drąsino ir ragino gyvybės gynėjus tęsti kovą už abortų panaikinimą Amerikoje ir grįžimą prie krikščioniškos tvarkos.

Spaudžiant puolimą

Dalyvaujant amerikiečių TFP dalyvavo jos Šventųjų angelų chorų orkestras, grojantis dūdomis, pučiamaisiais, mušamaisiais ir būgnais. Muzika buvo nuotaikinga ir tvirta, skatinanti žygiuojančius stiprinti savo ryžtą nugalėti abortus.

TFP kampanijos “Amerikai reikia Fatimos” nariai nešė Fatimos Dievo Motinos statulėlę, prašydami antgamtinės pagalbos šioje kovoje. Taip pat gausiai dalyvavo ir TFP vadovaujama Švento Liudviko de Monforto akademija.

TFP plakate buvo užrašyta: “Liberalai sukasi apie naujausias nesėkmes, kad atgrasytų pasisakančius už gyvybę. TFP sako: “Kovokite toliau, su pasitikėjimu! Su Dievu mes laimėsime!”

Nepaisant šalčio ir sniego, gatves užpildė didžiulė minia žmonių, tarp kurių buvo daugybė jaunų žmonių, kupinų entuziazmo dėl negimusiųjų ir šeimos ateities. Prasidėjus atidarymo mitingui, Nacionalinę alėją užklojo tikra jūra plakatų ir ženklų, kuriuos demonstravo visos tautos grupės.

Minioje buvo ne tik amerikiečių grupės, bet ir gyvybės gynėjai iš kitų šalių, pavyzdžiui, Kanados, Meksikos, Airijos, Brazilijos, Ekvadoro ir kitų.

Svarbiausias šių metų “Maršo už gyvybę” akcentas buvo už gyvybę ir šeimą pasisakančio Atstovų Rūmų pirmininko Mike’o Johnsono dalyvavimas. Prieš prasidedant eitynėms Nacionalinėje alėjoje jis išsirikiavusiai miniai tarė padrąsinimo žodžius.

Per dešimtmečius “Maršas už gyvybę” suvienijo judėjimą ir privertė visas šalis pasijusti didžiulės vieningos jėgos, dalyvaujančios kovoje už kultūrą, dalimi. Kiekvienas už gyvybę pasisakantis žmogus tampa kažko didesnio dalimi, sinchroniškai judančia link naujų metų kovų.

Kasmet Vašingtone žygiuojančių šimtų tūkstančių žmonių vaizdas negali nekelti baimės abortų šalininkams. Žygis yra kur kas daugiau nei mitingas ar protestas. Ši judanti jaunatviška jėga sukuria nenugalimumo įspūdį.

Sausio 20 d. Vašingtone įvyks moterų, pasisakančių už abortus, eitynės. Priešingai nei didžiulės už gyvybę pasisakančiųjų minios, eitynių interneto svetainėje prognozuojamas 591 patvirtintas dalyvis. Moterų eitynių tema – “Didesnis nei Roe”, kuri abortų problemą sieja su socializmu, LGBTQ darbotvarke ir kitais kairiųjų tikslais.

Keturi dalykai, kuriuos reikia prisiminti, kai judėjimas už gyvybę yra išbandomas

Amerikos TFP savanoriai išplatino lankstinuką “Keturi dalykai, kuriuos reikia atsiminti, nes judėjimas už gyvybę yra išbandymas”.

Pranešime daugiausia dėmesio skiriama keturiems patarimams, kuriuos už gyvybę pasisakantys žmonės turėtų žinoti ateityje. “Turime visada prisiminti didžiąją pergalę, pasiektą panaikinus Roe v. Wade sprendimą. Ji sukrėtė pasaulį ir pasiekė neįmanomą… Roe pralaimėjimas tik įrodo, kad neįtikėtina pergalė yra įmanoma.”

TFP pareiškime taip pat pabrėžiama, kad abortai yra moralinė problema, o ne moterų teisių klausimas. Jame aiškinama, kad ši kova yra religinė ir žiaurus dviejų mąstysenų susidūrimas už Dievą ir prieš Jį.

“Privalome atsispirti pagundai apriboti debatus pasaulietine diskusija dėl žmogaus gyvybės vertės. Svarbiausia priežastis, kodėl užsakomasis abortas yra blogas, yra ta, kad jis įžeidžia be galo teisingą ir gailestingą Dievą. Kiekvienas negimęs vaikas, paaukotas šiandieniniams postmodernistiniams stabams, panaikina vieną Dievo planą, kuris niekada nebus įgyvendintas. Dievo įstatymo pažeidimas yra maišto prieš Jo gerumą aktas”.

Galiausiai teigiama, kad judėjimas už gyvybę turi pasitikėti Dievu. “Apsiginklavę pasitikėjimu, drąsiai žygiuokime pirmyn prieš šių tamsių ir sugedusių laikų piktąsias dvasias, pakeisdami diskusiją antgamtine Dievo pagalbos tikrove.”

Kovoti kupini pasitikėjimo

“Už abortus pasisakantis judėjimas norėtų, kad pamirštume savo pergales ir nusiviltume, – sakė TFP Studentų akcijos vadovas Džonas Ričis (John Ritchie). “Tačiau mes to nedarysime ir, pasitikėdami Dievu bei Jo Šventąja Motina, nugalėsime mirties kultūrą!”

Sėkmė ypač akivaizdi valstijos lygmeniu. Nuo tada, kai buvo panaikintas sprendimas Roe v. Wade byloje, 14 valstijų įgyvendino visiškus draudimus, o keliose kitose valstijose taikomi apribojimai.

“Šis žygis ragina pasitikėti”, – komentavo 20-metis TFP Studentų akcijos savanoris Jonas Paulas Fabrizio. “Dabar laikas padvigubinti mūsų pastangas.”

Judėjimas už gyvybę turi pritaikyti savo taktiką, žvelgdamas į moralią ir nuo abortų laisvą Ameriką. Amerikos gyvybės gynėjai negali ilsėtis tol, kol įsigytas abortas taps neįsivaizduojamas, o Dievas ir Jo Švenčiausioji Motina bus mylimi ir jiems bus paklūstama.

“Dabar laikas kovoti! Dabar ne laikas pusvelčiui!” – teigė Prestonas Noellas iš “Tradicijų, šeimos ir nuosavybės” biuro Vašingtone.

“Už abortus pasisakantieji lipa ant kulnų. Turime išlaikyti spaudimą ir daryti viską, ką galime, kad laimėtume savo tautiečius, kad jie klausytų, o ne pabodusios žiniasklaidos, kuri nori, kad jie pasiduotų. Dar kartą pakartosiu: dabar yra laikas kovoti! Visada turėtume prisiminti, kad žinome likusią istorijos dalį, o likusi istorijos dalis yra ta, kad Dievas laimi! Deus Vult!”

JŠ pagal www.tfp.org

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Ar gali trukdyti mus išauginusi krikščionybė?

Šiandien galima ginčytis dėl reikšmingiausio Vakarų civilizacijos paskutinių dviejų tūkstantmečių dvasinio gyvenimo įvykio. Vieni juo laiko krikščionybę, kiti – jos modernųjį neigimą.

Pranešimas skaitytas 2023 m. rugsėjo 7 d. Šiluvoje vykusioje nacionalinėje mokslinėje konferencijoje „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“.

Lietuvoje viskas aiškiau. Šalies krikštas yra reikšmingiausias paskutinio tūkstantmečio įvykis, be kurio negalėtume kalbėti apie Lietuvos priklausomybę Vakarų civilizacijai. Po Jėzaus nukryžiavimo ir Prisikėlimo jo sekėjai suformavo politiką pakeitusią dvasinio gyvenimo formą. Be savo prigimtimi apolitiškos krikščionybės neįsivaizduojamas politinis gyvenimas. Dar daugiau, be jos neįsivaizduojamas dabartinis maištas prieš jos sukurtą civilizaciją. Net krikščionybės nemėgstantys lietuviai toliau gyvena jos suformuotame pasaulyje.

Dabartinė lietuvių tauta ir valstybė yra krikščionybės, o tiksliau katalikybės, kūrinys. Senovės Graikijos ir Romos kultūrai nepriklausiusi Lietuva krikšto metu gavo tris viename – Atėnus, Romą ir Jeruzalę. Šią tautos įvedimo į Vakarų pasaulį misiją atliko Katalikų Bažnyčia. Ji pakeitė Lietuvos politinį gyvenimą, keisdama nepolitinių dalykų supratimą. Bažnyčia išmokė lietuvius mąstyti apie naują, gilesnę žmonių bendriją. Iki krikščionybės religija buvo tik viena iš visuomenės institucijų, panašiai kaip ją norima padaryti dabar. Krikščionybė atnešė visiškai nuo politikos nepriklausomos Dievo Karalystės supratimą. Bažnyčia kaip institucija negali išvengti sąlyčio su politika, tačiau reikalavimas mylėti savo artimą, įskaitant priešus, netelpa į politikos supratimą. Krikščionybė išmokė suprasti, kad žmogus negali mylėti visų, tik artimus. Už gražių politikų kalbų apie meilę partijai ar tautai visada rasime bėgimą nuo visuomenės.

Su krikščionybe į Lietuvą atėjo žmogiškam valdžios, pagyrų ir pripažinimo siekiui suvaržyti skirta nematoma institucija – sąžinė. Įsitvirtino nauja žmogaus gyvenimo prasmės samprata. Lietuviai mirdavo ir iki krikščionybės, tačiau tik su ja gavo naują mirties prasmės supratimą. Su krikščionybe Lietuvoje pasirodė vadinamasis vidinis arba dvasinis žmogus, artimo meilė, draudimas teisti kitus, nuodėmė ir jos atleidimas. Krikščionybė išmokė mažinti žmogaus kelyje pasitaikančias kančias, o prireikus jas oriai pakelti. Šios religijos tikslas nėra būti vadinamuoju įnašu į kultūrą, tačiau ją išėmus iš kultūros pastaroji pasidaro nesuprantama. Pagrindinė krikščionio drama vyksta ne kultūroje, o sieloje, laisvai formuojant gyvenimo istoriją.

Per mažiau negu šimtą oponavimo krikščionybei metų jos priešininkai pasiekė įspūdingus rezultatus. Laimėjimais gali didžiuotis ne tik sovietiniai, bet ir dabartiniai ateistai. Kol kas niekas negali pralenkti sovietinės valdžios sprendimo Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje įkurti Ateizmo muziejų. Su juo konkuruoja nebent pokomunistiniai teisininkų eksperimentai su šeima. Pokomunistiniai ateistai nenori turėti nieko bendro su sovietiniais komunistais, tačiau objektyviai jie yra to paties proceso dalis.

Jeigu sovietmečiu buvo kalbama apie ateizmą, dabar tai vadinama sekuliarizacija. Pasikeitė žodžiai, tačiau procesas išliko. Tiek tada, tiek dabar gyvename naujos visuomenės ir naujo žmogaus statybos aikštelėje. Dviejų tūkstančių metų senumo katalikybė šio perdėto susižavėjimo pažanga kontekste negali netrukdyti. Vakar vienas kitą aukojome komunizmo, dabar demokratijos statybai. Demokratija yra geras dalykas, tačiau reikia mąstyti apie meilės jai ypatybes ir jos nestatyti kaip komunizmo. Jaunieji demokratijos statytojai net nesusimąsto apie savo panašumą į komjaunuolius.

Šiandien norima pašalinti Katalikų Bažnyčios tarpininkavimą ir krikščionis paversti savo pačių kunigais. Tai įgyvendinus, politinė valdžia išstumtų dvasinę valdžią. Nesusimąstome, kokiame pavojingame kelyje stovime. Savo prasmės netenka garsusis „kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Nevyriausybinės organizacijos net norėdamos negali atlikti dvasinio autoriteto vaidmens. Žiniasklaida turi problemų su Tiesos Dvasia ir įžengė į epochą „po tiesos“. Mokiniai girdi apie šunkeliais nuvesti galinčią žmogaus ištikimybę sau. Universitetai tapo funkcinio mąstymo vietomis be dvasinės misijos. Menininkai nebegali sukurti kūrinio, nes visi įprato matyti ne jį, o kalbėti apie menininkus. Šalies užsienio politika pompastiškai vadinama „vertybine“, nors akivaizdu, kad net pikčiausi nusikaltėliai turi savo vertybes.

Vyksta tokia greita dvasinė revoliucija, kad net patys jos kūrėjai nesusigaudo permainose. Kartojasi sovietinių ateistų sukurti prieštaravimai. Sovietiniuose universitetuose buvo dėstoma „mokslinio ateizmo“ disciplina. Sunku sugalvoti kokį nors keistesnį pseudomokslą. Studentai klausė paskaitas apie tai, kas, jų dėstytojų nuomone, neegzistuoja. Kitais žodžiais, tai buvo mokslas apie, jo kūrėjų nuomone, neegzistuojantį Dievą, t. y. mokslas apie nieką. Šiandien susiduriame su nauja šio pseudomokslo versija. Panašiai kaip mokslinio ateizmo kūrėjai sukūrė keistą mokslą apie Dievo nebuvimą, dabar kuriamas mokslas apie skirtumo tarp vyro ir moters nebuvimą. Jeigu Dievo nėra, tai kam įrodinėti jo nebuvimą? Lygiai tas pat su dabartiniais lyčių svarstymais. Jeigu nėra skirtumo tarp lyčių, kam įrodinėti jo nebuvimą?

Šiandien samprotaujama apie žmogaus prigimtines teises, tačiau neliko prigimties supratimo. Tai dar vienas maišto prieš krikščionybę nenuoseklumas. Jeigu dabar kas nors įsivaizduoja esąs vabalas, mes verčiami gerbti jo vaizduotę, o ne prigimtį. Pastaroji tapo lyg pasakų ragana. Garsusis Kaligulos pažadas savo arklį padaryti konsulu šiandien yra arti įgyvendinimo. Tai tarp kitų dalykų rodo išpopuliarėjusi „socialinės lyties“ sąvoka. Jos kūrėjų nuomone, žmogaus lytis yra ne prigimtis, o socialinis konstruktas, pramanas ir fantazija. Tai rodo jos panašumą į Kaligulos arklį. Žirgui taip pat neįprasta būti senato nariu ir, galima sakyti, prieštarauja jo prigimčiai. Tik atsisakius prigimties supratimo net arklį galima padaryti senatoriumi.

Liberalioji demokratija siūlo visuomenę, pagrįstą principu „žmogus žmogui yra žmogus“. Apaštalo Pauliaus žodžiai „nebėra nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei laisvojo, nei vyro, nei moters“ privesti iki absurdo. Dabar jau neturi likti skirtumo ne tik tarp tautų, lyčių ir socialinės padėties, bet privalo būti panaikinti skirtumai tarp civilizacijų, kultūrų, religijų, suaugusiųjų ir vaikų, vietinių gyventojų ir atvykėlių, žmonių ir gyvūnų. Apaštalas Paulius tikrai nesitikėjo tokio radikalaus savo vieno laiško minties išvystymo. Galutiniu lygybės įgyvendinimo tikslu tampa aritmetinė lygybė, kai visi kaip vienetai pasidaro lygūs vienas kitam. Tačiau tai ir vėl sukuria nenuoseklumą. Visi turi būti lygūs, bet kartu privalo būti pripažintas visų išskirtinumas. Niekas nežino, kaip tai suderinti, nes skirtingi niekada nebūna lygūs.

Dabartiniai krikščionybės kritikai nesupranta tikrojo savo priklausomybės nuo šios religijos masto. Dabartinio Vakarų mokslo nebūtų be krikščioniškos nematomos pasaulio sampratos. Dar stipriau ji pakeitė politikos supratimą. Formuodama dvasios tvarką, ji įtvirtino visuomenės supratimą. Šalia graikams ir romėnams pažįstamo žmogaus miesto atsirado Dievo miestas. Jėzus sutiko būti vadinamas karaliumi, tačiau pridūrė, kad Jo karalystė ne šio pasaulio. Ši krikščioniška mintis apie Dievo karalystę toliau valdo dabartinę Lietuvos politiką. Tiek liberalams, tiek kitų politinių ideologijų išpažintojams matomas pasaulis yra žemesnio statuso už nematomą. Tiek vieni, tiek kiti gyvena geresnio pasaulio laukimu, nors to ir nesieja su Dievu.

Visų politinių ideologijų atstovai šiandien toliau gyvena krikščionybės palikimu. Komunistai ir liberalai jaučiasi turį savo apreiškimus, tikėjimo išpažinimus ir tiesos įkūnijimus. Žemiškasis pasaulis jiems atrodo netobulas, neleistinai atsilikęs ir reikalaujantis radikalaus atsinaujinimo. Nuolatos kritikuodami krikščionių nematomo pasaulio idėją, krikščionybės kritikai įvedė daugybę naujų pramanų. Vietoj šviesaus komunizmo idėjos dabar veikia žmogaus tapimo bekūniu angelu idėja. Vyras gali tapti moterimi, moteris gali būti vyru, ir kūnas yra tik atsilikėlių pramanas. Nė viena iš religijų neturėjo tiek daug fikcijų kaip dabartinė politika.

Dabartiniai krikščionybės kritikai yra pusiau krikščioniškos erezijos išpažintojai. Pusiau, nes tik iš dalies remiasi į krikščionybę. Pašalinus Dievą, politika virto sapnų įgyvendinimu. Bet kuria kaina norima paneigti tai, kas žmonėms atrodo savaime suprantama. Tai daroma remiantis iš krikščionybės pasiskolinta kito – anapusinio ir geresnio – pasaulio samprata. Kito pasaulio ilgesys pasidarė toks stiprus, kad šis pasaulis paverstas nesibaigiančių eksperimentų objektu. Dejuojama dėl gamtos nualinimo, tačiau nematomas vis didėjantis sielos nualinimas. Kalbama apie nesėkmę patiriančią gamtos ekologiją, tačiau užmirštama sielos ekologija.

Kunigai, vienuoliai ir atsiskyrėliai buvo ypatingo, Dievui atsidavusio, gyvenimo būdo saugotojai. Dabartiniai Vakarų visuomenių piliečiai vis mažiau nori ką nors išsaugoti ir vis labiau mėgaujasi griovimu. Pažvelgus į istoriją, Katalikų Bažnyčia dažnai susitaikydavo su socialine nelygybe, tačiau palyginus su ja dabartiniai politikai linkę į milžiniškus kompromisus su ja. Šalis turi didelių sveikatos apsaugos problemų, nekalbant apie švietimą, tačiau ne jų sprendimui metamos jėgos. Labiau vilioja kultūriniai karai su katalikais.

Lengva nuo mokyklos sienos nuplėšti krikščionišką kryžių, bet daug sunkiau sukurti už jo buvusio dvasingumo atitikmenį. Literatūros ir meno pamokos bejėgės pasiūlyti religinio dvasingumo analogą. Pati mintis poeziją ir menus padaryti dvasinės pastoracijos įrankiu nusižiūrėta iš krikščionybės.

Niekas savo akimis nematė Dievo, ir kartu niekas nematė Lietuvos Konstitucijos preambulėje minimos tautos. Be iš krikščionybės pasiskolintos Viešpaties idėjos negalėtume kalbėti apie tautos suverenitetą. Katalikiškas tikėjimas lietuvius išmokė suprasti, kaip galima tikėti tauta. Katalikybę su savimi turėję moderniosios Lietuvos kūrėjai stipriai skiriasi nuo dabar jos neturinčiųjų. Ne mažiau svarbi yra ir iš krikščionybės pasiskolinta asmens idėja. Apaštalas Paulius sakė, kad tik Dievas pažįsta vidinį žmogų. Ši krikščioniška idėja tapo moderniojo Vakarų individualizmo pagrindu. Liberalai iš vidinio žmogaus idėjos sukūrė modernųjį individualizmą. Tai krikščioniškos asmens sampratos nususinimas, nes individais gali būti ir gyvūnai. Ne laisvamaniai, o apaštalas Paulius lietuvius išmokė suprasti žmogaus pašaukimą būti laisvam. Katalikų Bažnyčia Pauliaus laisvės supratimą apsaugojo nuo rusiškos Bizantijos.

Susidaro įspūdis, kad Dievo patraukimas į šalį sukuria daugiau politinių problemų, negu jų išsprendžia. Panašiai kaip kiekvienas žmogus turi mokėti į save pažvelgti iš šalies, visuomenei reikalinga Dievo perspektyva. Būtent ją Lietuvoje įtvirtino katalikybė. Praradę dieviškąją distanciją gyvenimo atžvilgiu, paskęstame nesibaigiančiuose ginčuose ir nesutarimuose. Krikščioniškas tikėjimas rodo, kad paklusdami politinei tvarkai piliečiai turi paklusti ne tik jai. Už kasdienių politinių sutarimų ir nesutarimų turi būti kažkas gerokai daugiau. Politinis gyvenimas nesusiveda vien tik į demokratinių rinkimų balsų skaičiavimą. Politika nėra aritmetika, nes už jos stovi sudėtinga ir paini žmogaus prigimtis. Matant dabartinius eksperimentus su ja, demokratiją galima vadinti vis labiau savęs nesuprantančia politine santvarka. Ten, kur viskas laikina ir reliatyvu, neįmanoma įrodyti jokios santvarkos pranašumo.

Krikščionys visada kam nors trukdė, ir tai jiems yra įprastas dalykas. Jiems dažnai priekaištaujama dėl kryžiaus žygių, inkvizicijos, dvasininkų ydų ir pasitaikančio moralinio pakrikimo. Tikrai būtų daug geriau, jeigu to nebūtų. Tačiau ne mažiau svarbus yra kitas atminties praradimo aspektas. Dabartiniai krikščionybės kritikai vis labiau praranda savo intelektualinių šaknų supratimą. Jie gyvena krikščionybės sukurtame pasaulyje, tačiau to nebesuvokia, ir todėl jiems pradeda trukdyti jų dvasios formuotoja. Išnaudoję dvasinius krikščionybės resursus, jie neturi savo pačių resursų. Krikščionybė gali trukdyti, tačiau net trukdydama ji toliau lieka mūsų dvasios ugdytoja. Net didžiausi jos kritikai gyvena naudodamiesi jos sukauptu kapitalu, kuris nėra begalinis. Vieną dieną gali paaiškėti, kad mes jį iššvaistėme, ir tikėdami esantys pažangiausi pasaulyje nebenorime ir nebemokame jame gyventi.

Sunku atpažinti krikščionį gatvėje, o kartais net ir bažnyčioje, nes jis yra vidinis žmogus. Kaip krikščionybė gali trukdyti tiems, kurie su ja nesusiduria sieloje? Ji trukdo turintiesiems minėtą sovietinį Dievo nebuvimo pažinimą ir bandantiesiems sukurti naują žmogų. Atrodė, žlugus Sovietų Sąjungai tai pasibaigs, tačiau kito pasaulio statyba niekaip nesibaigia.

Toliau nenorima suprasti, kad didžiausias ir neįveikiamas žmogaus priešas yra jis pats. Anksčiau tautą buvo norima išvaduoti nuo nedorybių, t. y. nuodėmės, dabar lieka tik politiniai tikslai. Krikščionybė, ir ypač katalikybė, šiame iki bukumo supaprastintame pasaulyje negali netrukdyti. Būtų blogai, jeigu ji netrukdytų. Katalikų prisitaikymas prie kultūros nėra beribis. Norėdama patikti net sąmoningai kelią į ją ardantiems, Katalikų Bažnyčia gali pavirsti prisitaikėle. Kai universitetai pradėjo stovėti ne visuomenės priekyje, o jai pataikauti, žuvo jų autoritetas.

Prof. Alvydas Jokubaitis

JŠ pagal www.bernardinai.lt

Categories
NUOMONĖS

Bažnyčia ir homoseksualizmas

Francis Magister žurnale “Crisis” uždavė tokį klausimą: Kas traukia homoseksualus į Bažnyčią? Maždaug prieš mėnesį žurnalas Crisis paskelbė Kevino Wellso straipsnį, kuriame jis svarsto, ar viena iš vyskupo Stricklando atleidimo iš pareigų priežasčių buvo kitų vyskupų pyktis dėl to, kad jis viešai iškėlė homoseksualų kunigystės klausimą. Darant prielaidą, kad tarp kunigų yra nemažai homoseksualų ar homoseksualumui simpatizuojančių žmonių, kuo šiandien jau nebegalima rimtai abejoti, reikėtų kelti klausimą ne tiek, kodėl taip atsitiko, kiek kodėl taip yra iki šiol. Kitaip tariant, kodėl jaunas homoseksualas šiandien renkasi kunigo karjerą?

Magister atliko pusiau anoniminę gerai informuotų šaltinių apklausą. Įdomu tai, kad niekas nenorėjo nurodyti savo vardo ir pavardės, nes baiminosi pasekmių. Pasak Magisterio, tai visiškai sąžiningi ir dorybingi kunigai, tačiau panašu, kad būtent šiuo klausimu krenta galvos. Be to, Franciso Magisterio vardas taip pat yra pseudonimas, po kuriuo dėl tų pačių priežasčių slepiasi vienos Amerikos katalikiškos mokyklos mokytojas. Jis tikriausiai taip pat nenori ieškoti naujo darbo.

Taigi, kaip mes priėjome iki šios vietos? Panašią situaciją Bažnyčioje jau turėjome, kai šv. Vienareikšmis atsakymas – velnias. Juk koks geresnis būdas paralyžiuoti Bažnyčią? Su klaidomis ir erezijomis galima kovoti, tiesą galima įrodyti argumentais, samprotavimais, iš filosofijos ar išvesti iš dogmų, Tradicijos ir Bažnyčios tėvų, ir galiausiai ją galima pažinti. Tačiau čia reikia sunaikinti tikėjimą arba tiesiog pasitikėjimą pačiais žmonėmis. Kardinolas XYZ gali būti daug geresnis teologas ir filosofas, nei kada nors buvo Tomas Akvinietis, bet jei jis yra iškrypėlis, niekas jo neklausys. O seksualinė ištikimybė, ypač slapta, visada stipresnė už ideologinę ištikimybę. Profesorius Aidas savo knygoje pateikia daugybę to įrodymų.

Homoseksualumo, kaip tokio, priežastys tikriausiai yra įvairios ir daugialypės. Ir visai tikėtina, kad ir praeityje kunigystė nebuvo visiškai apsaugota nuo šios dėmės, tai aiškiai liudija šv. petro Damiani kova. Tačiau kodėl šiandien homoseksualumas yra didesnė problema nei ankstesniais laikais?

Po Pirmojo pasaulinio karo Europos vyrų populiacija buvo labai išretėjusi. Per Antrąjį pasaulinį karą tai pasikartojo, o prie to prisidėjo dideli Amerikos vyriškumo nuostoliai. Katalikiški vyrai, kurie išgyveno šiuos karus ir norėjo tuoktis, turėjo pasirinkimo galimybę, moterų buvo kur kas daugiau nei vyrų. Tiems katalikams vyrams, kurie “buvo ne visai santuokiniai tipai (t. y. homoseksualai)”, bet norėjo padorios karjeros, kunigystė buvo gera alternatyva. Tai tikrai nebuvo taisyklė, bet tereikėjo šen bei ten padaryti išimtį, kad kai kurie dalykai įsivažiuotų. Be to, kaip žinome, Šėtonas nesilaiko taisyklių. Tačiau yra pranešimų, kurie verti kritiško nagrinėjimo, būtent, kad jau Pijaus XI laikais į Vatikano įstaigas buvo bandoma prakišti vis daugiau homoseksualų.

Septintajame dešimtmetyje buvo pilamas benzinas į ugnį. Seksualinė revoliucija buvo užvaldžiusi pasaulį, o Bažnyčia praktiškai buvo atvėrusi jai duris. Ji pusiau lengvabūdiškai bandė kontratakuoti Humanae vitae, bet buvo atstumta, o jos gretose taip pat atsirado išdavikų. Kai kurių svarbių katalikiškų šalių vyskupai viešai atmetė Humanae Vitae, kitose šalyse jie tyliai ją ignoravo, seminarijos aggiornamento priepuolio apimtos nei studijavo, nei mokė lytinio tyrumo.

XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje, reaguojant į “naują Bažnyčios pavasarį ir naują Šventosios Dvasios nužengimą”, Bažnyčią užgriuvo perbėgimų banga. Dešimtys tūkstančių kunigų paliko dvasininkiją, o pašaukimų ėmė smarkiai mažėti. Daug kunigų taip pat paliko Bažnyčią, kad galėtų vesti; taip padidėjo “ne visai tinkamų vedyboms” kunigų dalis bendrame dvasininkų skaičiuje. Septintajame dešimtmetyje pašaukimų desperatiškai ieškančios vyskupijos neklausinėjo apie pretendentų seksualinius polinkius ir priimdavo bet ką; be to, tie, kurių reikėjo klausti, dažnai pritarė specifinei “Vatikano II Susirinkimo dvasiai”, kuri taip pat turėjo gniuždantį poveikį. Faktas tas, kad šiuo laikotarpiu Vakaruose pretendentai, kurie laikėsi tradicinių pažiūrų ne tik teologijos, bet ir seksualinės moralės srityje, dažnai būdavo sąmoningai atmetami. Seksualinė ištikimybė yra stipri.

Taigi iki devintojo dešimtmečio vidurio gana didelis homoseksualių dvasininkų blokas sustiprėjo ir įsitvirtino tarp dvasininkų. Jonas Paulius II šio klausimo nesprendė, o jei ir sprendė, tai beviltiškai neveiksmingai ir be dantų. Reikia pripažinti, kad jis įkvėpė jaunų vyrų kartą ir uždegė juose aistrą tikėjimui. Vidurio ir Rytų Europoje tai matėme po dešimtmečio, žlugus komunistiniams režimams, seminarijose staiga atsirado janapiliečių entuziastų, vėliau įšventintų dešimtajame dešimtmetyje, ir dabar jie sudaro daugumą regiono dvasininkų. Tai iš dalies atkūrė antrojo tūkstantmečio pabaigoje buvusią dvasininkų skaičiaus pusiausvyrą, tačiau lemiamą reikšmę turi ne skaičius ir skaičiai, o įtaka ir galia.

Tačiau kokios yra pastarųjų 25 metų aplinkybės? Kodėl šiandien jaunas homoseksualus žmogus renkasi kunigystę ir karjerą? Kokios su kunigyste susijusios traukos gali patikti homoseksualiam vyrui? Homoseksualumas šiandien pasaulyje plačiai pripažįstamas. Šiandien pokrikščioniškame Vakarų pasaulyje beveik nėra atvejų, kai homoseksualumas jaunam žmogui trukdo kurti karjerą; kai kuriose srityse ir profesijose, priešingai, homoseksualumas labai padeda ir atveria duris į spindinčią sėkmę. Kunigystė, bent jau teoriškai, tebėra viena iš nedaugelio sričių, kur prisipažinimas apie tokį “gyvenimo būdą” vis dar kelia tam tikrą gėdos ir kaltinimų baimę. Tad kodėl jie ją renkasi?

Pranciškus Magistras įžvelgia tris galimus atsakymus. Pasak jo, kai kurie gali tikėti, kad Dievas juos kviečia nepaisant jų homoseksualumo. Jie tiki, kad Dievas suteiks jiems malonę išlikti tyriems, kol jie ganys Jo kaimenę. Jie netgi gali tikėti, kad siekdami šio pašaukimo bus “išgydyti” nuo savo homoseksualumo. Kiti gali tikėti, kad jie pašaukti į kunigystę būtent dėl savo homoseksualumo; kad jie bus “pionieriai”, kurie parodys pasauliui, jog atvirai homoseksualus vyras gali būti geras kunigas ir kad jis gali paskatinti Bažnyčią pripažinti homoseksualių santykių teisėtumą. Jei kalbama apie vieną iš šių dviejų galimybių, tie, kurie padeda jaunuoliui apsispręsti, turi pasakyti jam “ne”.

Tačiau, pasak magistro, yra ir kita galimybė. Nors tai yra jo spėjimas ir jį reikia tinkamai ištirti, atrodo, kad jis turi tam tikrą realų pagrindą. Tai susiję su tuo, kaip po Vatikano II Susirinkimo ėmėme vertinti kunigystę ir kunigus ir kodėl šiandien Vakaruose kunigystė vadinama “gėjų profesija”. Gali būti, kad iki Vatikano II Susirinkimo į kunigus žiūrėjome su didele pagarba ir laikėme juos beveik pusdieviais. Kunigas buvo paslaptinga figūra sutana ir biretu, gyvenanti atskirai nuo kitų, Dievo tarnystei aukojanti savo gyvenimą, patogumus, net šeimą ir vaikus. Per Mišias svarbiausia buvo jo pareigos, o ne jo asmuo. Per pamaldas pagal tradicinį apeigyną buvo nesvarbu, ar tarnavo tėvas A, ar tėvas B. Jie įsijautę į apeigyną, jie švenčia Dievo link, jie nekalba savais žodžiais ir net nevartoja savo gimtosios kalbos, bet vartoja senosios kalbos žodžius, kurių jiems neleidžiama klastoti. Rubrikų nesilaikymas buvo mirtina nuodėmė. Už homilijos ribų susirinkusiesiems nerūpėjo, kas celebruoja, o celebrantui taip pat nerūpėjo, kas Mišių metu yra susirinkusiuose. Nesvarbu, ar buvo du, ar du šimtai tikinčiųjų, ar tai buvo mokyklos klasė, ar parlamentas, ar generalinis personalas. Psichologiškai celebrantas iš jų beveik nieko negaudavo, nes beveik visą laiką buvo atsisukęs ad orientem, į Dievą; jis nežiūrėjo į žmones, žmonės nematė jo veido, o dalį maldų kalbėjo žemu balsu.

Dėl to, kad Mišių žodžių negirdėjo ir jie akivaizdžiai buvo sakomi ne susirinkusiesiems, o Kažkam, esančiam “kitoje pusėje” priešais jį, jo paties asmenybė Mišių metu nedalyvavo veiksme. Atrodė, kad jis stengėsi kuo labiau atsidurti antrame plane, kad užleistų vietą Kristui, kuris celebranto rankomis ir lūpomis aukojo savo auką. Jei anuomet taip žvelgėme į kunigą, tai šiandien taip nebėra.

Nesvarbu, ar kai kam tai atrodo teisinga ir geriau, ar klaidinga ir blogiau, dabar dėl posusirinkiminių liturgijos ir požiūrio į kunigą pokyčių matome bendruomenės “prezidentą”, parapijos vadovą ir koncelebruotoją. Tai yra Novus ordo missae pasekmė, kurią dar labiau apsunkina visi nukrypimai, įterpti į “oficialią” Novus ordo missae versiją. Tyčia ar netyčia, sąmoningai ar nesąmoningai kunigo asmenybė tampa svarbiu elementu. Tarnyba nebeturi tokios didelės reikšmės. Pusvalandį kasdien ir valandą sekmadieniais, du ar tris kartus per savaitę per vestuves ir laidotuves kunigas tampa – kaip oficialiai įvardijama daugelyje parapijų ir kaip sakoma katalikiškoje žiniasklaidoje – mišių vedėju ir tarpininku. Jis yra oficiantas.

Anksčiau gražiai švenčiamos Mišios buvo tokios, kai kunigas tiksliai laikydavosi kiekvienos liturginių rubrikų detalės, viską atlikdavo ir ištardavo itin tiksliai, rūpestingai ir oriai, o dabar gražiai švenčiamos Mišios yra tokios, kuriose yra kuo daugiau išsiblaškymo ir pramogų. Graži ir šmaikšti homilija bei pasveikinimas pradžioje, jaudinanti ir įtikinama homilija, naujoviški tikinčiųjų prašymai, kuo veiksmingiau artikuliuojamos maldos, dramatiškai išgyvenamas Atsimainymas, matomas celebranto veide, linksmas taikos ženklo davimas, pabaigoje – padrąsinantis užtarimas, ir visa tai perpinta įvairia muzika – čia kunigas gieda kartu su vargonais ir žmonėmis, ten jis prisijungia prie mažų vaikų plojimų kartu su žavinga giesme apie angeliukus, ten pritaria pimpaluotiems paaugliams su gitaromis priedainyje, o gal net būgnu. Visa tai dengia kunigas kaip moderatorius ir tikrasis kokio nors susirinkimo pirmininkas. Be to, jis vyksta nebe ant altoriaus, o prie stalo, taip pabrėžiant ne dalyvavimo Kalvarijos aukoje, o tarnavimo kokiai nors džiaugsmingai šventei matmenį. Žmonės savo “šoumeną” ir “atlikėją” atitinkamais momentais apdovanoja plojimais.

Ar dėl to kalti kunigai, ar jie patys tapo aukomis? Sunku pasakyti, bet jei žmogus susiduria su kitu žmogumi ar žmonėmis, jis turi pradėti svarstyti, kaip jis žiūri, kaip artikuliuoja, kaip į juos kreipiasi, kaip elgiasi su savo klausytojais. Kunigui per Mišias neatsižvelgti į tų, su kuriais jis susiduria, reakcijas reiškia didžiulį nuolankumą ir susikaupimą. Patirtis moko, kad tie, kurie buvo (ir yra) gundomi homoseksualumo, dažnai turi gilų patvirtinimo ir dėmesio poreikį; jie trokšta būti priimti ir pripažinti. Štai kodėl jie žygiuoja su vaivorykštinėmis vėliavomis ir, nepaisant visuotinio pasaulietinės visuomenės pritarimo, vis dar reikalauja pripažinimo. Galbūt taip yra dėl žaizdos, kurios jie negali kontroliuoti. Štai kodėl juos traukia teatras ir kinas, kodėl jie mėgsta dėvėti pastebimus ar bent jau kruopščiai parinktus drabužius. Jie gali būti drovūs, bet tuo labiau trokšta komforto.

Magisteris teigia, kad daugelį homoseksualių vyrų į kunigystę traukia tai, kad Novus Ordo Mišios siūlo saugų, dažną ir betarpišką šio dėmesio ir patvirtinimo, susižavėjimo ir pripažinimo poreikio patenkinimą. Kažkas panašaus į gražų spektaklį teatre.

Be aktyvių homoseksualų, yra ir tokių, kuriuos tėvas Paulius Mankovskis (Paul Mankowski) vadino “tamsuoliais”. 1996 m. esė, skirtoje “The Latin Mass”, jis apibūdina “tamerius” kaip pasaulietiškus, bijančius izoliacijos, pernelyg draugiškus, bet nesugebančius užmegzti tikros draugystės. Jiems aiškiai nesvarbūs “pirmieji principai”, pavyzdžiui, metafizika ir dogmos, nes tokie dalykai sukelia susiskaldymą. Jų religiniai įsitikinimai paklūsta įtakingiausioms aplinkos, kurioje jie gyvena, jėgoms. Jie yra “visuomenės žmonės”, itin imlūs emociniam šantažui. Jie ambicingi ir karjeristai, reikalaujantys asmeninės ištikimybės tiek, kiek patys negali laikytis principų.

Taigi, nors jie patys ir nėra aktyvūs homoseksualai, jie stoja į homoseksualaus kunigijos elemento pusę, kad neatrodytų neatitinkantys laikmečio reikalavimų ir nerizikuotų atskleisti savo praeities nuodėmių. P. Mankovskis nurodo atvejus, kai kunigai nemėgsta nieko kito, kaip tik kuo dažniau atsidurti dėmesio centre.

Magistras patikslina, kad jis jokiu būdu neteigia, jog visi Novus Ordo missae palaikantys kunigai yra homoseksualūs. Jis taip pat neteigia, kad Novus ordo missae buvo parengtas atsižvelgiant į homoseksualus. Novus ordo missae kilmė yra labai problemiška net ir be šios papildomos naštos, o problemų dėl homoseksualumo būta net tarp dvasininkų, kurie švenčia lotyniškąsias Mišias. Nors statistiškai tai pasitaiko kur kas rečiau, gali būti, kad taip yra tiesiog todėl, jog lotyniškąsias Mišias švenčiantys kunigai yra kilę iš tradiciškai orientuotų šeimų ir seminarijų, kuriose į skaistumo ir tyrumo idėją žiūrima rimčiau nei šiuolaikinėse seminarijose ir šeimose. Magisteris taip pat niekur neskelbia, kad visuomeniški ar populiarūs kunigai automatiškai yra homoseksualūs. Veikiau jis vadovaujasi samprotavimu, kad jaunuolį, nenormaliai trokštantį dėmesio ir pripažinimo, traukia karjera, kuri gali – bet nebūtinai – suteikti pasitenkinimą, kaip ir kitos profesijos, – kasdien sulaukti pripažinimo ir dėmesio bei daug daugiau. Magistras mano, kad Novus Ordo Missae leidžia patenkinti šiuos troškimus daug, daug labiau nei lotyniškosios Mišios vien todėl, kad įveda frontalų bendravimą su žmonėmis ir jų kalba.

Visi esame patyrę siaubą dėl kunigų, kurie nepaiso rubrikų; kurie savavališkai trumpina maldas; kurie homilijos metu klaidžioja tarp susirinkusiųjų kaip pokalbių laidų vedėjai; kurie užduoda klausimus ir priima atsakymus į mikrofoną; kurie, atrodo, nesugeba švęsti Mišių be humoro intarpų arba kokiu nors būdu neatkreipia į save dėmesio. Novus Ordo Missae variantai – vaikų liturgijos, paauglių liturgijos, jaunimo liturgijos, liaudies mišios, roko mišios, hiphopo mišios, mišios su klounais, mišios su kaukėmis, Helovino mišios su vaiduokliais – suteikia daug erdvės ekshibicionizmui. Galbūt Novus Ordo Missae architektai to ir nenorėjo, Dievas tebūnie teisėjas, tačiau Novus Ordo Missae tai tikrai įmanoma, esama ir nebaudžiama, o tradicinėse Mišiose tai buvo draudžiama.

Ar iš to seka būtina išvada, kad panaikinus Novus ordo missae ir visur sugrįžus Tradicinėms Mišioms, levandų mafijos problema bus išspręsta? Žinoma, ne. Problema yra daug platesnė ir kaip vėžys persmelkusi daugelį Bažnyčios kampelių. Tačiau Tradicinės lotyniškosios Mišios siūlo – ir, galima sakyti, reikalauja – savęs išsižadančios ir save naikinančios kunigystės idėją. Kiekvienam siekiančiajam ji sako: “Tu esi įrankis Dievo rankose ir nieko daugiau. Tavo asmuo nevaidina jokio vaidmens. Jei trokšti dėmesio, pripažinimo ir pagyrimų, ieškok kito darbo”.

Magistro teorija nusipelnytų išsamesnio nagrinėjimo, tačiau jau dabar atrodo akivaizdu tai, kad jei negrįšime prie kunigystės vizijos, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas maksimaliai pirmenybei Dievui vykdant savo tarnystę, net ir visiško savojo “aš” nuslopinimo kaina, turėsime problemų su tais, kurie dėl kokių nors priežasčių nori išaukštinti, pristatyti ar patvirtinti savo egoistinius ar net net netvarkingus polinkius ir tendencijas.

JŠ pagal www.christianitas.sk

Categories
NUOMONĖS

Olandijos vyskupai nepritaria “nereguliarių porų” laiminimui!

Nyderlandų vyskupai nurodė, kad dvasininkai negali laiminti “nereguliarių porų”, nes tai gali būti laikoma Katalikų Bažnyčios moraliniam mokymui prieštaraujančio gyvenimo būdo palaikymu. Vietoj to jie rekomenduoja melstis tik už atskirus tikinčiuosius, gyvenančius tokiose sąjungose, ir prašyti Dievo pagalbos atpažįstant Dievo valią asmeniui.

“Svarbu, ko prašome maldoje ir kaip meldžiamės. Už asmenį, gyvenantį nereguliarioje ar homoseksualioje santuokoje, klebonas gali sukalbėti paprastą maldą ne liturginio šventimo kontekste. Šioje maldoje galima prašyti Dievo stiprybės ir pagalbos, šauktis Jo Dvasios, kad asmuo suprastų Dievo valią savo gyvenimui ir galėtų toliau augti.” – teigė Nyderlandų vyskupai.

Jie pabrėžė, kad tai nėra skirta palaiminimui ar nereguliarių santykių patvirtinimui. Jie pabrėžė, kad niekam neturėtų būti suteikta priežastis tokį palaiminimą painioti su santuoka, kuri, pasak Katalikų Bažnyčios, gali būti tik tarp vyro ir moters. Tokia malda turėtų suteikti žmogui jėgų priartėti prie Dievo ir gyventi pagal tą tikslą, kuriam Jis sukūrė vyrą ir moterį, taip pat pagal santuokos tikslus, pabrėžė Nyderlandų vyskupai.

Šis pareiškimas šiek tiek prieštarauja trečiadienį paskelbtai Nyderlandų episkopato pozicijai. Joje rašoma, kad Nyderlandų Katalikų Bažnyčios vyskupai pritaria homoseksualų santykių palaiminimui. “Nenorime iš nieko atimti Dievo paramos ir galios”, – sakoma jo ištraukoje.

JŠ pagal www.misyjne.pl

Categories
NUOMONĖS

Istorinė Chavjero Milei kalba Davose. Frontalus išpuolis prieš socialistų kastą: “Atvykau čia sėti laisvės idėjų”!

Kitas socialistų kurstomas konfliktas yra konfliktas tarp žmogaus ir gamtos. Jie tvirtina, kad žmonės naikina planetą ir kad ją reikia saugoti bet kokia kaina, netgi einant taip toli, kad imamasi įgyvendinti populiacijos kontrolės priemones ar kruviną abortų programą.

Galima drąsiai teigti, kad Argentinos prezidentas Chavjeras Milei vakar Davose vykusiame Pasaulio ekonomikos forumo susitikime “sudaužė banką”. Nė vienas lyderis nėra priartėjęs prie tokio peržiūrų skaičiaus “YouTube”, taip pat niekas nėra sulaukęs tokio žiniasklaidos atgarsio ir aplodismentų. Taip pat niekas neabejoja, kad jis pats buvo kalbos turinio autorius, o tai vis dėlto gana retas reiškinys tarp dabartinės aukščiausius postus užimančios politinės klasės.

Kiek reikia drąsos, kad, kaip Milei, frontaliai užsipultum naujųjų architektus. “tobulą” pasaulį:

Atvykau čia sėti laisvės idėjų į socialistinį forumą, suterštą Darbotvarkės 2030, ir pradėjau nuo perspėjimo:

Vakarams gresia pavojus, nes tie, kurie neva gina Vakarų vertybes, iš tiesų yra išsiilgę pasaulėžiūros, kuri nenumaldomai veda į socializmą, o kartu ir į skurdą. (…) Kolektyvistiniai eksperimentai niekada neišsprendžia pasaulio gyventojus kamuojančių problemų, priešingai, jie yra jų priežastis.

Publicistai kalba apie daugybę novatoriškų šūkių jo pranešime, kurie sugriovė šios Europos ir pasaulio socialistų, grojančių pirmuoju smuiku, tarpusavio garbinimo girliandos tabu.

Tuo tarpu Milei metė jiems iššūkį teigdamas, kad niekada negalima pamiršti, jog socializmas visada ir visur buvo rykštė, kuri žlugo visose šalyse, kuriose buvo bandoma jį įgyvendinti:

Tai buvo ekonominė, socialinė ir kultūrinė nesėkmė, dėl kurios žuvo daugiau kaip 100 milijonų žmonių!

– pasakė jis, tikriausiai sukeldamas ne vieną nepatogumą klausytojams, įpratusiems pritarti kairiųjų šūkiams.

Milei taip pat kalbėjo apie abortus:

Kitas socialistų kurstomas konfliktas yra konfliktas tarp žmogaus ir gamtos. Jie tvirtina, kad žmonės naikina planetą ir kad ją reikia saugoti bet kokia kaina, netgi einant taip toli, kad imamasi įgyvendinti populiacijos kontrolės priemones ar kruviną abortų programą.

Jis neliko skolingas ir Argentiną siaubusiam radikaliam feminizmui:

Pirmoji iš šių naujų kovų buvo absurdiška ir nenatūrali kova tarp vyro ir moters (…). Vienintelis dalykas, prie kurio privedė ši radikalaus feminizmo darbotvarkė, – tai dar didesnis valstybės įsikišimas, siekiant stabdyti ekonominius procesus ir suteikti darbo vietų nieko visuomenei neduodantiems biurokratams, tokiems kaip Moterų ministerija ar šią darbotvarkę propaguojančios tarptautinės organizacijos.

Tiesą sakant, jo žinią verslininkams galima adresuoti visiems:

Jis gali būti skirtas verslininkams: “Nesileiskite įbauginami politinės kastos ar parazitų, kurie gyvena iš valstybės. Nepasiduokite politinei klasei, kuri nori tik išlikti valdžioje ir išsaugoti savo privilegijas. Jūs esate visuomenės geradariai. Nepasiduokite.

JŠ pagal www.wpolityce.pl

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA NUOMONĖS

Prof. Alvydas Jokubaitis: Lietuviška neviltis ir krikščionybė

Samprotavimai apie krikščionišką vilties sampratą yra vieni sunkiausių šiais laikais. Auditorija įsitikinusi, kad kalbėjimas apie viltį būtinai reiškia kalbėjimą apie durnių motiną. Šiandien Lietuvoje sutiksime daug nusivylusių žmonių, ypač tarp pagyvenusių. Jaunieji jiems siūlo savo viltį. Šis vilčių keitimas pasižymi dėsningumu – krikščionybės išstūmimas į pakraštį sutampa su noru pabėgti nuo įsipareigojimų tautai. 

Jaunieji nenori ne tik krikščionybės ir tautos, bet su pareigos joms abiem pasitraukimu nori pradėti gyventi be moralės, anapus gėrio ir blogio. Jeigu moralė ir išlieka, tai daugiau vien tik kaip kažkas neaiškaus, reliatyvaus ir  beveik antraeilio. Lietuvių politinis elitas tris paskutinius dešimtmečius vengia rimtai kalbėti apie tautą. Vyresnės kartos žmonės dar prisimena rūpestį tauta, tačiau jaunimas žiūri į ateitį, kuri jau yra ne Lietuvos, bet kito politinio darinio ateitis. Integracija į Europos Sąjungą įdiegė įsitikinimą, kad Lietuva pati nekuria permainų, bet priklauso nuo už ją daug didesnių veikėjų. Šiandien nesutaria dviejų rūšių donkichotai – vieni gyvena visiškai nesenos tautinės praeities, o kiti – virštautinės ateities vizijomis.

Nyksta moderniąją lietuvių tautą išauginusi asmeninio ir visuomeninio gyvenimo etika. Šiandien jau manoma, kad žmogaus dvasia gali susitvarkyti savaime, spontaniškai, be kokių nors didesnių ugdymosi pastangų. Lietuvos mokytojai jau negali būti moralės ugdytojais, nes juos finansuojanti valstybė yra neutrali moralei. Dar labiau to negali daryti universitetai, nes suaugusių žmonių ugdymas yra jų pačių reikalas. Masinės komunikacijos priemonės veikia pagal savo „tinka bet kas“ logiką, ir geriausiu atveju užsiima ne ugdymu, o reklama ir propaganda. Taip nebuvo XIX amžiuje, kai atsirado viltis sukurti lietuvių nepriklausomą valstybę. Tuomet ši viltis reiškė norą apginti katalikų tikėjimą, kalbą ir kultūrinį savitumą. Šiandien nei vienas iš šių dalykų nėra prioritetinis, nebent turizmo industrijai dar rūpi kultūros savitumas.

1918 metų Lietuvos valstybė atsirado su kultūrinio ir moralinio atsinaujinimo pažadu. Buvo kalbama apie aukštesnes kultūros formas, turinčias išugdyti ne tik apsišvietusius, bet ir aukštesnės dorovės žmones. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nepateisino į ją dėtų vilčių ir buvo sukurta nauja politinė tauta. Lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio veikėjų akimis Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nuo pat pradžių buvo nesėkmei pasmerktas sumanymas. Lietuvos bajorai kovojo už politinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą bendroje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, bet pasidavė labiau vakarietiškos lenkų kultūros įtakai. Lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjams bajorų savęs vadinimas lietuviais atrodė mažai pagrįstas. Jų nuomone, tik apgynus lietuvių kalbą ir kultūrą galima laimėti politinius mūšius. Kovą už žmogaus dvasią jie suvokė kaip politikos pagrindą. Jų nuomone, apgailėtinai atrodė senoji bajorų tauta. Jos politikai kalbėjo lenkiškai, rašė rusiškai, o mokyklose mokėsi lotyniškai. Savarankiška tauta turi šiuos dalykus daryti savo gimtąja kalba. Šis požiūris nebuvo vien tik nacionalizmas. Visuotinis raštingumas, mokykla ir universitetas tapo pagrindiniais tautos tikslais.

Lietuvių tautinio sąjūdžio lyderiai žadėjo sukurti naują žmogų, visuomenę ir kultūrą. Šiuo požiūriu jie nesiskyrė nuo kitų revoliucionierių, pradedant jakobinais ir baigiant dabartiniais liberalais. Paprastiems Lietuvos kaimo žmonėms buvo žadamas priėjimas prie anksčiau vien tik aukštesniems visuomenės sluoksniams prieinamos kultūros. Lietuvos nacionalistams rūpėjo ne tik tautos praeitis, bet ir jos modernizacija.

Pagrindinis lietuvių tautinio sąjūdžio pažadas buvo kultūra. Tautinis atgimimas reiškė kultūrinę revoliuciją. Šio sąjūdžio pradžioje buvo žadama sukurti moraliai kilnesnį žmogų. Tačiau šiandien jau galima klausti, ar tai įgyvendinamas uždavinys? Kultūrinė Lietuvos tautos modernizacija pasirodė esanti daug sudėtingesnis, tiesiog save naikinantis procesas. Po vieno modernizmo atsirasdavo kitas modernizmas, kol pagaliau pasirodė atviras maištas prieš krikščionybę kaip ilgametę tautos ugdytoją. Tai galima vadinti Motiejaus Valančiaus, Maironio ir Sladkevičiaus kartos žmonių vilčių žlugimu. Gudrusis istorijos protas, kaip pasakytų Georgas Hegelis, eilinį kartą visus pergudravo. Lietuviai norėjo būti pripažinti kaip kultūringa tauta, tačiau paaiškėjo, kad tai saviapgaulė. Mokslu grindžiama kultūra siūlo informaciją, tačiau neveikia kaip sužmoginanti jėga.

Nesunku pastebėti, dabartinė Lietuvos valstybė vis labiau atitrūksta nuo ją įkvėpusių kultūrinių ir moralinių idealų. Dėl kultūros permainų ji pasirodė negalinti įgyvendinti savo pažadų. Dar  galima bandyti sakyti, kad tautinė valstybė niekada nedavė jokių pažadų, arba įrodinėti, kad jų įgyvendinimas laukia ateityje. Tačiau abu šie argumentai silpni. Tautinių sąjūdžių pažadus nesunku aptikti istoriniuose dokumentuose – knygose, straipsniuose, organizacijų pareiškimuose ir atskirų veikėjų memuaruose, o jų įgyvendinimo problemas įrodyti dar lengviau – užtenka palyginti prieš šimtą metų skelbtas ir dabartines kultūros sampratas. Tikėjimo Dievu menkėjimas keistai sutampa su tikėjimu tautos vaidmeniu nuvertėjimu. Tai paskutinio šimtmečio paradoksas.

Krikščioniška tauta neprivalėjo būti nacionalistinė,  ir net turėjo būti kosmopolitinė, tačiau būtent ji netikėtai tapo pagrindine lietuvių bendro moralinio vardiklio saugotoja. Dabartinė Lietuva jį praranda. Pradėjome nebežinoti elementarių dalykų. Diskusija dėl šeimos yra tik milžiniško aisbergo viršūnė. Nebežinome, kas yra moteris, vyras, vaikas, laisvė, išmintis, normalumas, tauta ir tautinė valstybė. Užaugo jaunų žmonių karta, žinanti tik vieną dorovės principą – sutarti dėl teisės nesutarti.

Vokiečių filosofas Güntheris Andersas paliko apmąstymams apie Lietuvos ateitį svarbią biblinio tvano siužeto interpretaciją. Remiantis šiuo autoriumi, dar iki tvano pradžios Nojus visus nustebino pasirodydamas gedulo drabužiais. Žmonės klausinėjo „kas mirė?“, ir Nojus atsakė, kad mirė labai daug žmonių, įskaitant ir dabar klausinėjančius. Kada žmonės klausė apie neregėtos nelaimės dieną, Nojus atsakė „rytoj“, pridurdamas šiam pasakojimui svarbius žodžius: „poryt gyvensime po tvano, ir kai tvanas jau bus įvykęs, visa tai, kas dabar egzistuoja nustos egzistuoti, ir nebus skirtumo tarp mirusiųjų ir gedinčiųjų“. Žmonės suprato, kad Nojus iš anksto gedi žuvusiųjų, nes vėliau nebus kam jų gedėti. Tačiau tai dar ne šio išmintingo pasakojimo apie liūdną žmonijos ateitį pabaiga. Parėjęs namo, Nojus apsibarstė galvą pelenais ir ėmėsi darbo. Į jo namo duris pasibeldė stalius, ir pasakė „Padėsiu tau pastatyti arką, ir tai tavo pranašystę padarys klaidinga“. Pritaikius dabartinei Lietuvai, verta atkreipti dėmesį į du parabolės aspektus: (1) kai gyvensime po tautos pabaigos, nebus kam jos apraudoti, ir (2) reikia rimtai mąstyti apie ateitį be tautos, nes tik taip kyla mintis apie galimą išsigelbėjimą.

Mūsų dienų lietuvis į tautą žiūri kaip į vieną iš daugelio asmeninių pasirinkimų, šalia specialybės, pomėgio ir automobilio. Tai nesėkmei pasmerktos politinės vilties ateičiai siūlymas ir eilinis savęs apgaudinėjimas. Mūsų mokytojai toliau moko, gydytojai gydo, mokslininkai tyrinėja, bet nyksta bendrumo dvasia, kurios šiandien jau net negalima vadinti dvasia, nes kai kam tai primena atgyvenusia vadinamą krikščionybę. Šiandien sunku suprasti, kaip žemo luomo, menko išsilavinimo ir grubaus charakterio žmonės sugebėjo tapti lietuvių tauta. Kai dabartiniai Lietuvos politikai kalba apie tautos ateitį, jie mato tik pagerintą dabartį. Tačiau ateitis nėra pagerinta dabartis. Kaip rodo Anderso parabolė, reikia apraudoti ateitį. Ne todėl, kad būtume pesimistai, bet todėl, kad ateitis nuo mūsų nepriklauso. Dauguma Vakaruose išpažįstamų monoteistinių religijų mokė galvoti apie gyvenimą po mirties. Dabartinių lietuvių viltys kuklesnės, apsiriboja gyvenimu nuo vienų rinkimų iki kitų.

Net ir toldami nuo religinio mąstymo tradicijų, tautiniai sąjūdžiai ilgą laiką toliau mėgdžiojo krikščionišką žmonių sielų pastoraciją. Jeigu lietuviai nebūtų pažinę tikėjimo Dievu ir su tuo susijusių pareigų jie tikriausiai nebūtų sukūrę savo tautinės valstybės. Bažnyčia kalbėjo apie žmonių moralės ugdymą ir todėl skirtingų politinių ideologijų atstovai ilgą laiką nedrįso atmesti šio dalyko. Tik sovietiniu ir posovietiniu laikotarpiu išplito įsitikinimas, kad krikščionybė ir tauta prieštarauja viena kitai. Liberalų nuomone, tautinės nepriklausomybės siekis nėra vertas laisvės vardo. Tai laisvei giminiškas dalykas, bet ne laisvė. Tarp liberalų ginamų politinių principų nerasime tautos. Jie nesupranta, kodėl už tautą reikėtų aukotis labiau, negu, tarkime, už teisę gyventi nepriklausomai nuo tautos. Juos domina universalūs politiniai principai, tinkantys bet kuriai bendruomenei ir visuomenei. Stiprindama kovą už individo laisves, liberalioji demokratija pradėjo atvirai naikinti kultūrinius tautinio atgimimo pažadus. Tautinis tapatumas pradėtas suvokti kaip grynai asmeninis reikalas, be kokių nors bendrų įsipareigojimų. Perėjus prie bendro gyvenimo nesusituokus, šis dalykas greitai iš lytinio tapo politiniu. Šeima, tauta ir valstybė vis labiau darosi antraeiliais asmeninės savirealizacijos reiškiniais. Vietoj senųjų nepajudinamų moralinių pamatų siūlomi patogūs laikini kilnojami pamatai.

Tautinės valstybės idėjai prieš šimtą ir daugiau metų reikėjo tautos kaip absoliutaus atskaitos taško. Paradoksalu, tačiau mokslus išėjusi lietuvių tauta šiandien ją netikėtai paverčia estetinio skonio reikalu. Tautinio atgimimo lyderiai rodė pagarbą švietimui, tačiau sukūrus valstybinę švietimo sistemą, paaiškėjo, kad mokyklos ir universitetai nemoka ugdyti tautinės ištikimybės. Paaiškėjo ir kitas netikėtas dalykas – mokslinis istorijos aiškinimas gali  prieštarauti tautos idėjai. Krikščionybė su šia idėja susitaikė lengviau, nes  absoliutūs principai yra metafizikos ir teologijos, o ne mokslo reikalas. Išsimokslinę lietuviai tautą iš tikėjimo objekto pavertė kažkuo kitu, negu apie ją galvojo jos kūrėjai – bendruoju vidaus produktu, technikos pažanga ir turizmo industrija. Tautinio atgimimo laikais buvo manoma, kad tauta apibrėžia visas gyvenimo sritis. Dabar vyrauja požiūris, kad ekonomika ir kitos sritys apibrėžia tautos egzistavimą, ir pagaliau atvirai pripažįstama, kad svarbi yra ne tauta, o atskirų individų gerovė. Jeigu individas sako, kad kas nors prasminga, tarkime, lengvųjų narkotikų vartojimas, niekas dabar to negali ginčyti, nes tik  individas turi teisę nustatyti, kas prasminga, o kas neturi prasmės. Tai akivaizdi nesąmonė, tačiau tokios nesąmonės yra dažnas žmonijos istorijos reiškinys.

Šiandien kaip niekada gerai matosi, kad tautiškumas yra tikėjimo, o ne mokslinio įrodymo dalykas. Mokslu tikintys žmonės nebūtinai tiki Dievu ir tauta. Krikščionys patį tikėjimo reikalą supranta geriau, negu ateistai ir agnostikai. Lietuvių perėjimas nuo tikėjimo Dievu prie politinių ideologijų panašus į save pačią ryjančią gyvatę. Nesibaigiantis tautos modernizavimas kažkokiu iki galo nesuprantamu būdu virto tautą eliminuojančia jėga. Dabartinius Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėjimus valdo noras plėsti žinojimą ir gauti finansinį naujų politinių lūkesčių formuotojų palaikymą. Pradėję nuo lietuvių tautinio tapatumo puoselėjimo mokslininkai šiandien veikia priešinga – tautinės valstybės kritikos – kryptimi. Nuo tautos kultūrinio tapatumo puoselėjimo vis labiau pereinama prie niekatrosios giminės Lietuvos istorijos. Nuo perdėto tarpukario Lietuvos žmonių susižavėjimo tautine kultūra puolama prie jos vaidmens neigimo.

Paskutinius tris dešimtmečius Vakarų Europa pokomunistinį regioną moko užmiršti senuosius kultūrinius Vakarus. Pradėjusi nuo kultūrinio ir moralinio žmogaus atsitiesimo vilčių skatinimo, dabartinė Lietuvos valstybė vystosi link vis didesnės samprotavimų apie žmogaus moralinį tobulėjimą užmaršties.

Tautinė valstybė šiandien egzistuoja be ją įkvėpusių vilčių. Samprotavimai apie kilnesnę dvasinio gyvenimo formą atsidūrė nuošalyje. Prasidėjusi pažadais ugdyti ir šviesti žemiausius visuomenės sluoksnius Lietuvos valstybė pasidarė neutrali moralei. Prasidėjusi kaip dorovinio ugdymo programa, ji šiandien dorovę suvokia kaip neleistiną šališkumą. Modernioji Lietuvos valstybė atsirado iš krikščioniškos moralinio ugdymo tradicijos. Dabar reikalaujama valstybę atskirti nuo piliečių moralinių, religinių ir filosofinių įsitikinimų.

Žvelgiant dabarties akimis, tautinio atgimimo veikėjai buvo romantikai. Jie dėl savo romantiško nusiteikimo šalies modernizaciją įsuko į nesibaigiančią vilčių kaitaliojimo karuselę: „Visos kombinacijos įmanomos, vienintelis kombinavimo reikalavimas niekada nesiliauti kombinavus.“ Laikantis šio principo sunku prisiimti kokius nors tvirtus ir ilgalaikius įsipareigojimus. Tautinė valstybė pradeda veikti kaip save naikinanti jėga. Vardan modernizacijos ji atitrūksta nuo tautinį sąjūdį įkvėpusių idealų. Piliečiai darosi abejingi ne tik liaudies, bet ir elementaraus padorumo kultūrai. Bet kurią naujovę turi pakeisti dar naujesnis dalykas. Šalis per kelis dešimtmečius virto didele parduotuve, kur pridėjus užrašą „naujiena“ viskas parduodama greičiau. Tarpukario Lietuva buvo panaši į gimnaziją, o dabartinė – į prekybos centrą „Minimum“. Tai ne mūsų kaltė, o bendra raidos tendencija. Tačiau, kam tada Lietuva?

Bet kuris tautinis sąjūdis reikalauja tikėjimo. Jo dabartinė politinė filosofija statoma ant metafiziką neigiančių pamatų. Pagrindinės Lietuvos tautinės valstybės problemos šiandien sugrąžina prie proto ir tikėjimo santykio klausimo. Atidžiau įsižiūrėjus, tauta reikalauja tikėjimo, o ne mokslo pažangos. Tautinio atgimimo sąjūdžiai tik mėgdžioja religinius sąjūdžius, ir būtent tai sąlygojo palyginti ilgai išsilaikiusį įsitikinimą apie piliečių moralinio ugdymo būtinybę. Visų šalių nacionalistai iš pradžių siekė religinio mąstymo tradicijų palaikymo. Jie kartu rūpinosi žmogaus dvasiniu ugdymu. Praradusios ryšį su krikščionybe, moderniosios tautos neatlaiko modernizacijos iššūkių. Religijai atsidūrus pakraštyje, tikėjimas tauta pradeda gęsti.  Nereikia budinti visiems atgrasaus tarpukario vokiško stiliaus nacionalizmo, tačiau būtina prisiminti, kad tauta nėra mechanizmas, kurį galima užvesti, pagreitinti ir suremontuoti valdžios pinigais.

Kultūriniai laimėjimai, ekonominė ir karinė galia yra svarbūs tautos išlikimo aspektai, tačiau ne jie formuoja moralinius tautinės ištikimybės pagrindus. Tik metafizika ir teologija gali kalbėti apie kažką absoliutaus.  Tautinė ištikimybė savo struktūra artima religinio, o ne mokslinio mąstymo tradicijoms. Praradusi absoliučius orientyrus, tautinė valstybė praranda prasmę. Ekonominiai, techniniai, sportiniai ir politiniai tautos laimėjimai nepajėgūs ištaisyti moralinės ištikimybės nuosmukio. Religijai ir tautiniams sąjūdžiams vienodai būdinga  „neturėk kitų dievų“ taisyklė. Valstybė jautriai reaguoja į bet kokias piliečių moralinės ir kultūrinės savivokos permainas. Pasikeitus šeimos, santuokos, draugystės ir giminystės ryšiams, neišvengiamai keičiasi pilietinių ryšių pobūdis. Tautinės valstybės šalininkai negali rūpintis vien tik politika, bet turi rimtai galvoti apie piliečių moralinio ir kultūrinio ugdymo uždavinius. Tačiau to neleidžia daryti liberalios valstybės neutralumas ir atsiribojimas nuo moralės.

Mokslininkams būdingas siekis pašalinti teologinį mąstymą, pagrįstą pasaulio tikslų ir prigimties ieškojimais, konfliktuoja su tautine valstybe. Tarpukario Lietuvoje nenutilo kalbos apie lietuvių tautos pašaukimą. Juo labiau įsigalėjo mokslinis mąstymas, juo mažiau vietos liko šioms kalboms. Norėdami išlikti, tautiniai sąjūdžiai dabar turi formuoti nuo mokslo nepriklausomas moralinio mąstymo salas, tačiau tai dar viena utopija ir neįgyvendinamas uždavinys. Mokslas įmontuotas į pačią tautinių sąjūdžių prigimtį, ir be jo jie negali išlikti. Šiuo atveju ir vėl susiduriame su paradoksu – tautos ateitis priklauso nuo ją griaunančio kultūrinio veiksnio. Tam tikrame tautinių sąjūdžių istorijos etape mokslas pradeda veikti kaip tautą griaunantis veiksnys. Friedrichas Nietzsche klausė, ar žmogui neįmanoma duoti dvejopų smegenų, „…Tarsi dvi smegenų kameras: vieną mokslui, o kitą ne mokslui priimti, jos turi būti greta…“. Šis Nietzschės sumanymas neįgyvendinamas, ir todėl toliau veikia tik viena smegenų kamera.

Tautinių valstybių piliečiai šiandien iš įpratimo kalba apie solidarumą. Didėja suvokimas, jog tai saviapgaulė ir melas. Kiekvienos tautinės šventės metu kalbama apie bendrystę, tačiau tai tik gražūs žodžiai. Tautos bendrumas yra didelė saviapgaulė, kurios įtvirtinimui ministerijos samdo apmokamus viešųjų ryšių specialistus. Sukurta daug politinio bendrumo manifestacijų, tačiau žmonės vis labiau darosi vienas kitam svetimi. Ne visiškai, aišku, nes toliau turi tėvus, brolius ir seseris, tačiau jeigu koks nors darbo kolektyvas dar nesusipjovė, tai toks pat stebuklas, kaip vyšnios pražydėjimas žiemą. Net Bažnyčioje lietuviai atlieka tik būtinas kulto priedermes. Didysis Lietuvos Katalikų Bažnyčios paradoksas – katalikai turėtų džiaugtis savo  mažuma, tačiau jie ieško daugumos, tarytum būtų nevyriausybinė organizacija, o ne bendruomenė.

Ten, kur kalbama apie viltį žmogiškas nerimas visada sumišęs su numatomo didelio džiaugsmo laukimu. Net sovietiniai komunistai vaizdavo jaučiantys artėjančios komunizmo epochos džiaugsmą. Jų viltys žlugo, nes lietuviams reikėjo laisvės, pilnų parduotuvių lentynų ir kelionių į užsienį. Tautinio atgimimo sąjūdžio viltys taip pat žlunga, nes parduotuves taip pat galima užpildyti be tautos. Kiekvienas lietuvis dabar turi savo nuomonę ir viltį. Visiškai nebeaišku, kas yra mus visus siejanti viltis. Didžiausia lietuvių problema dabar yra tikėjimo kažkuo daugiau negu šis laikinas pasaulis praradimas. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, NATO ir kitas organizacijas, tačiau tai nesukuria tikėjimo. Lietuviai neatsitiktinai dabar net krepšinį vadina religija. Prieš šimtą ir daugiau metų krikščionybė leido suprasti, kuo tikras tikėjimas skiriasi nuo surogato. Dabar žodį „tikėjimas“ galima pridurti prie bet kurio netikėtai patikusio dalyko.

Šiandien lietuviai turi daug priežasčių pulti į neviltį. Paaiškėjo, kad jų sukurta tauta ir valstybė yra gyvenimo atsitiktinumai.  Tai neįveikiama žmogiškosios egzistencijos neviltis. Tik Dievo transcendencija gali būti vilties pagrindas. Krikščionys žino, ar bent jau dar visai neseniai  žinojo, kad nepataisomai sugedusios sielos gali patekti į pačią beviltiškiausią vietą pasaulyje – pragarą.

Artėjančios tautinės valstybės griuvimo akivaizdoje būtina prisiminti šią už bet ką baisiausią vietą. Krikščionybė nėra pramogai sukurta religija, kaip dažnai vaizduojama, bet apima ir tokį šiuolaikinėms žmonių sieloms sunkiai suprantamą dalyką kaip pragaras. Krikščionys gyvena viltimi į jį nepatekti. Jie gali prarasti tautą ir valstybę, tačiau blogiausias dalykas atsidurti pragare, kuris reiškia visišką ir nepataisomą žmogaus ryšio su Dievu praradimą. Šiandien tuo nesirūpinama ir net kalbėti apie tai „pažangių“ žmonių kompanijoje yra nepadoru. Be atskiro Seimo balsavimo lietuviai panaikino vieną seniausių žmonijos institucijų.

Remiantis krikščionybe, mūsų dabartiniai politiniai ir kiti gyvenimo įvykiai yra tik pasiruošimas tikrajam gyvenimui. Tikintieji žino, kad jų likimas nėra jų pačių rankose, kaip sako dabartiniai išminčiai.  Žmogaus gyvenimas yra daug labiau komplikuotas, negu politinės  permainos. Vieną dieną net pačių pažangiausių pažiūrų Lietuvos piliečiai nustoja būti pažangesni už jų po Žalgirio mūšio ar po 1863 sukilimo mirusius giminaičius. Apaštalas Paulius apie tai kalba aiškiai: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties“ (1Tes 4:13). Moderniųjų tautų pažangos lenktynės baigiasi netikėtai – seniai mirusių susilyginimu su dabar mirštančiais. Kol lietuviai buvo Krikščionijos dalis, jie buvo kažkas daugiau, negu savo pačių pramanas ir įsivaizduojama bendruomenė.

Būti krikščioniu yra prasmingiau, negu kokios nors politinės ideologijos išpažintoju. Ideologija visada siūlo apgaulingą viltį. Krikščionys neturi pergyventi dėl statistinio jų tikėjimą išpažįstančių žmonių mažėjimo, nes jie visada yra geriausi ateities prognozuotojai – viskas nesibaigia mirtimi.

Tai mūsų laikų žmonėms labiausiai svetimas požiūris, kurį net krikščionys pradeda nutylėti. Kadangi didesnė šio straipsnio dalis buvo skirta lietuvių politinių vilčių ateičiai žlugimui aptarti, galima nurodyti pagrindinę šio dalyko priežastį – istorija niekada neteikia vilties. Ten, kur susilpnėja krikščionybės vaidmuo, ją pakeičia ideologizuotos utopijos ir fantazijos. Ankstesnių laikų krikščionys savo mintis ir darbus kreipė į pasaulį po jo pabaigos.  Dabar tai daroma vis mažiau.

Daugybė faktų rodo, kad žmonės patys nutarė sunaikinti civilizaciją. Jie tai daro savo ideologijomis, utopijomis, politinėmis kalbomis ir didėjančia neviltimi.

Jeigu neišliksime lietuviais, o tai nėra garantuotas dalykas, turime bent jau viltį išgelbėti savo sielas. Tai vienintelė amžina viltis, nors šiandien ji dažniausiai suvokiama kaip nieko vertas dalykas.  Į praeitį traukiasi apie Dievą ir amžinybę galvojusi lietuvių tauta. Šalia Lietuvoje įvairiausiose pakampėse besiveisiančių musių rūšių netikėtai gali atsirasti į jas besilygiuojantys pažangūs žmonės. Kaip savo darbe apie Hegelį pranašauja Alexandre Kojeve, meno kūriniai bus kuriami, kaip paukščiai suka lizdus arba vorai pina tinklus, žmonių koncertai pasidarys panašūs į vasarinį varlių kurkimą ir cikadų svirpimą, o jų meilė bus panaši į gyvūnų kergimą. Kartu su tuo ateis filosofijos pabaiga. Filosofinės diskusijos nesiskirs nuo bičių dūzgimo. Po ilgų ir kankinančių pastangų sukurti dvasios imperiją Vakarai artėja prie didelio nusivylimo. Norėtųsi manyti, kad Kojeve klydo, tačiau daug požymių rodo, kad jis gali būti teisus.

JŠ pagal www.krikscioniuprofsajunga.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

“Tyčinis vandalizmas”. Meno mylėtojai pasipiktinę planais pakeisti Notre Dame katedros vitražus!

2019 m. gaisro apgadintoje Notre-Dame katedroje šalinami nuostoliai ir atliekami darbai, kuriais siekiama atkurti bažnyčios tinkamumą naudoti. Deja – pavidalas, kuriuo gotikos perlas atgims iš liepsnų, iliustruoja civilizacinį atstumą tarp jos statytojų ir amžininkų.

Gruodį sužinojome apie pasibaisėtinus pastato atnaujinimo pagal “laiko dvasią” planus – kaip skelbia žiniasklaida, vienas iš jų elementų taip pat turėtų būti senųjų katedros vitražų pašalinimas. Nors šie nuostabūs meno kūriniai išgyveno gaisrą, juos ketinama pakeisti “šiuolaikiniais”.

Kalbama apie puošnius vienos iš šoninių koplyčių langus. Paryžiaus arkivyskupas dar praėjusiais metais pranešė Emanueliui Makronui, kad nori, jog 6 vitražai būtų pakeisti šiuolaikiniais.

“Arkivyskupas Ulrichas pasisako už vitražus, kurie bus neabejotinai šiuolaikiško stiliaus, bet kartu ir figūriniai, išsaugant dalį tradicinio krikščioniškojo meno – kontempliuojančias figūras ir veidus, – kaip jis sakė”, – sužinome iš anglų kalba leidžiamo portalo.

Vos praėjusį mėnesį Prancūzijos prezidentas paskelbė, kad pritarė sostinės vyskupijos ordinaro pageidavimui, ir paskelbė konkurso pradžią. Nauji vitražai turi būti pažymėti “XXI a. ženklu”…..

Pasak ncregister.com, planai pakeisti XIX a. vitražus sukėlė tradicinio meno mylėtojų pasipiktinimą. Žurnalo “La Tribune de l’art” bendruomenės sukurta peticija. surinko 130 000 žmonių palaikymą, prašydama atsisakyti sumanymo pristatyti šiuolaikinius vitražus.

Žurnalo įkūrėjas, meno kritikas Didjė Rykneris (Didier Rykner) interviu savaitraščiui “Famille chrétienne” pasiūlymą keisti langų ornamentus pavadino “sąmoningu vandalizmu”.

Arkivyskupas Laurentas Ulrichas “siūlo skelbti konkursą šiuolaikiniams menininkams. Laimėjęs darbas pakeistų XIX a. pirmtakus”, – rašoma interneto svetainėje europeanconservative.com. Kaip priduria žiniasklaidos priemonė, dvasininkas nori, kad buvusios dekoracijos būtų patalpintos dar tik statomame katedros muziejuje.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Peru priimtas įstatymas, kuriuo negimę vaikai pripažįstami žmonėmis!

Naujajame Peru įstatyme nustatyta, kad gyvybė prasideda nuo pradėjimo, ir pripažįstama, kad įsčiose esantį vaiką saugo įstatymas.

Nepaisant nesėkmių, judėjimas už gyvybę Pietų Amerikoje ir toliau pasiekia reikšmingų pergalių kovoje už tai, kad būtų įgyvendinti ir įtvirtinti įstatymai, saugantys negimusius vaikus įsčiose nuo abortų.

Pavyzdžiui, Peru neseniai sulaukė kritikos dėl savo už gyvybę pasisakančių įstatymų, o praėjusį mėnesį “Open Democracy” paskelbė pranešimą “Kaip Peru feministės rizikuoja savo saugumu, kad padėtų moterims gauti abortą”, kuriame teigiama, kad “beveik visiškas abortų draudimas šalyje verčia moteris ir mergaites kreiptis į juodąją rinką dėl nėštumo nutraukimo”.

Ši propagandos linija, kad jei abortai bus draudžiami, moterys mirs, yra stipri, tačiau neseniai ją paneigė daktaras Calumas Milleris, kuris sausio mėn. žurnale “National Review” paskelbė pranešimą, kuriame pastebėjo, kad “Abortų legalizavimas neapsaugo moterų nuo mirties nuo abortų”. Jo tyrimą verta perskaityti tiems, kurie nori sužinoti, kaip paneigti šį paplitusį argumentą.

Tačiau Peru imasi tolesnių veiksmų, kad apsaugotų dar negimusius vaikus. Lapkričio 9 d. Peru Kongresas patvirtino Įstatymą Nr. 785, kuriuo nustatoma, kad gyvybė prasideda nuo pradėjimo, ir pripažįstama, kad įsčiose esantis vaikas yra saugomas įstatymo. Kaip pažymima viename pranešime, vyriausybė nustatė, kad “tiek gimęs, tiek negimęs vaikas turi savo tapatybę, įskaitant unikalią ir nepakartojamą genetinę tapatybę ir nuo motinos nepriklausomą asmenybę”.

Įstatymu nepanaikinamas Baudžiamojo kodekso 119 straipsnis, leidžiantis abortą, jei kyla pavojus motinos gyvybei, tačiau nurodoma, kad “bet kuris vaikas iki gimimo turi teisę į orumą, gyvybę ir neliečiamybę, kaip ir bet kuris kitas žmogus”. Įstatymą prieš dvejus metus pasiūlė konservatyvios partijos “Renovación Popular” kongresmenė Milagros Aguayo, o praėjusių metų balandį jis buvo patvirtintas.

Po kelių vykdomosios valdžios pakeitimų įstatymas Nr. 785, dar vadinamas “Įstatymu, pripažįstančiu teises į pradėtus kūdikius”, buvo priimtas 72 balsais prieš 26 ir 6 susilaikius. Kaip ir Hondūro įstatymas “Skydas prieš abortus”, šis įstatymas neįtvirtina naujų teisių, tačiau sustiprina Peru gyvybę ginančią tvarką nuo abortų aktyvistų išpuolių.

“Šio įstatymo tikslas – sukurti normą, kurioje būtų aiškiai ir aiškiai pripažįstamos konstitucinės teisės, suteiktos įsivaizduojamam žmogui, kaip nustatyta mūsų Magna Carta 2 straipsnyje, pradedant teisės į gyvybę, iš kurios kyla visos kitos teisės, pripažinimu”, – sakoma Peru Kongreso atstovų spaudai pareiškime.

Už gyvybę pasisakantys politikai daugelyje šalių pripažino, kad po abortų šalininkų pergalių tokiose šalyse kaip Meksika ir Argentina būtina užtikrinti, kad įstatymai už gyvybę būtų pakankamai tvirti, kad neleistų pasipriešinti teismų ir progresyvių politikų machinacijoms. (Tačiau Argentinoje ką tik buvo išrinktas griežtai prieš abortus nusistatęs prezidentas Javieras Milei, kuris nurodė, kad gali svarstyti galimybę surengti referendumą dėl abortų, kad persvarstytų jų legalizavimą.

Abortų aktyvistai manė, kad po Argentinos domino pradės kristi visame žemyne. Tačiau daugelis šalių, tarp jų Peru, Hondūras, Salvadoras, Gvatemala, Dominikos Respublika ir kitos, laikėsi visiškai priešingo požiūrio.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Karibų jūros regiono vyskupas atmetė palaiminimus homoseksualioms “poroms” ir kitiems, atsidūrusiems “nereguliariose situacijose”!

Kingstauno (Sent Vinsentas ir Grenadinai) vyskupas Gerardas County sakė, kad palaiminimai “nereguliarioms sąjungoms” nebus teikiami, tačiau turėtų būti teikiama “pastoracinė meilė”.

Kingstauno (Sent Vinsentas ir Grenadinai) vyskupas Gerardas M. Kaunietis pareiškė, kad jo vyskupijoje nebus teikiami palaiminimai poroms, esančioms “nereguliariose sąjungose”, įskaitant homoseksualų sąjungas.

Sausio 2 d. pareiškime, remdamasis gruodžio mėnesį Vatikano Tikėjimo doktrinos dikasterijos paskelbta deklaracija “Fiducia Supplicans”, leidžiančia laiminti tos pačios lyties “poras”, grafas rašė, kad “mes nešventinsime porų, esančių nereguliariose situacijose, įskaitant tos pačios lyties asmenų sąjungas”.

Vyskupas pažymėjo, kad palaiminimai turėtų būti teikiami kaip įprasta, prieš paskelbiant “Fiducia Supplicans”, ir kartu pripažino, kad “mes visada vykdome pastoracinį gailestingumą tarnaudami VISIEMS žmonėms”.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Keli Prancūzijos vyskupai reikalauja, kad kunigai negalėtų laiminti homoseksualių “porų”!

Bajonės vyskupas Marcas Aillet paskelbė pareiškimą, kuriame pabrėžė, kad kunigai gali laiminti tik pavienius asmenis. Tą patį pareiškė ir Rennes bažnytinė provincija, kuriai priklauso devynios vyskupijos. Tačiau beveik visi kiti Prancūzijos vyskupai tylėjo.

Prancūzijoje viena pirmųjų vyskupų reakcijų į gruodžio 18 d. deklaraciją “Fiducia Supplicans”, kuria Tikėjimo doktrinos dikasterijos (TDD) prefektas kardinolas Victoras Manuelis Fernandezas leido laiminti “nereguliarias” ir “tos pačios lyties asmenų poras” su visišku popiežiaus Pranciškaus pritarimu, buvo kritiška. Jis taip pat buvo netikėtas tiek, kiek beveik visi Prancūzijos vyskupai tylėjo.

Gruodžio 27 d. Bayonne vyskupas Marc Aillet paskelbė ilgą pareiškimą, kuriame aiškiai nurodė, kad ir tie, kurie pasisako už, ir tie, kurie pasisako prieš Fiducia Supplicans, “beveik vienbalsiai” mano, jog šis dokumentas yra “Bažnyčios homoseksualių santykių pripažinimas”. Jis suabejojo prieštaringiausiais dokumento aspektais ir paragino savo vyskupijos kunigus “geranoriškai” priimti visus tuos, kurie palaiko nereguliarius santykius, supažindinti juos su Dievo meile visiems žmonėms, taktiškai papasakoti jiems “tiesą, kurios Bažnyčia moko apie jų padėtį”, ir, jei paprašys, palaiminti juos. Tačiau kunigai turi juos laiminti tik individualiai, kviesdami atsiversti ir kviesdami prašyti “malonės, kurią Dievas suteikia visiems, kurie jos prašo, kad jų gyvenimas atitiktų Dievo valią”.

Sausio 1 d. Renno bažnytinė provincija, kuriai priklauso devynios Bretanės, Vandėjos ir Majeno vyskupijos, paskelbė trumpesnį Renno arkivyskupo Pierre’o d’Ornellaso ir kitų vyskupų pareiškimą, kuriame prieita prie tos pačios išvados: palaiminimai gali būti teikiami tik pavieniams asmenims, o ne pačioms “nereguliarioms poroms”.

Priešingai, Poitiers vyskupas Pascalis Wintzeris gruodžio 29 d. entuziastingai pagyrė “Fiducia Supplicans”. Jis netgi bandė paaiškinti “nereguliarios padėties” paminėjimą, kuris papiktino progresyvųjį Bažnyčios sparną ir pagrindinę žiniasklaidą, nes, anot jų, tai buvo būdas “marginalizuoti” joje esančius asmenis. Vyskupas Wintzeris primygtinai tvirtino, kad šis terminas yra grynai teisinis ir susijęs su teisiniais santuokos aspektais. “Tai aiškiai teisės, o ne jausmų, o juo labiau geros moralės klausimas”, – rašė jis.

Kalbėdamas apie “antrą kartą susituokusius” išsiskyrusius asmenis ir aktyvius homoseksualus, Wintzeris pridūrė: “Atverdama galimybę suteikti palaiminimą žmonėms, kurie priima tokius žmogiškus sprendimus, Katalikų Bažnyčia mano, kad Dievas jų nesmerkia ir nelaiko užkietėjusiais nusidėjėliais; ji renkasi būti Dievo pasiuntine, kuri “gerai kalba” apie šiuos žmones ir lydi jų santykius. Būtų veidmainystė daryti skirtumą tarp žmonių, į kuriuos žiūrima tik kaip į asmenis, ir to, kas lemia jų gyvenimą, šiuo atveju pasirinkimą gyventi kaip pora ar šeima.”

Vyskupo Wintzerio nuomone, “Fiducia Supplicans” aiškiai “lydi” “nereguliarių” ir “tos pačios lyties porų” gyvenimo būdą, ir jis kritikavo Afrikos vyskupų pasipriešinimą jos turiniui. “Homoseksualumas toli gražu nėra iškrypimas – iškrypimas yra psichinė liga arba moralinė yda – homoseksualumas yra faktas”, – teigė jis. Wintzeris taip pat paragino savo vyskupijos kunigus ir pasauliečius pastoracijos atstovus būti “kūrybingus”.

Kita vertus, Bajonės vyskupas Aillet kalbėjo apie daugelio tikinčiųjų, neseniai į religinę praktiką sugrįžusių žmonių ir kunigų, kurie stengiasi likti ištikimi Bažnyčios magisteriumui, “sutrikimą” ir “nesupratimą”. Protestuodamas, kad nori jiems parodyti, kaip “išlikti bendrystės su Apaštalų Sostu dvasioje”, jis “pagarbiai” patikslino, kad kai kuriuos deklaracijos punktus reikia “paaiškinti”.

Aptaręs pirmąją “Fiducia Supplicans” dalį, kurioje daug primenama apie tradicinį mokymą apie santuoką, Ailletas pareiškė “Trečiojoje deklaracijos dalyje slapta pereinama nuo galimybės palaiminti asmenį, nepriklausomai nuo jo padėties, prie palaiminimo, suteikiamo nereguliariai ar tos pačios lyties asmenų “porai”. Jis taip pat apgailestavo, kad kai kur, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Belgijoje, tokie palaiminimai jau teikiami, ir nuogąstavo, kad deklaracija tik paskatins tokią praktiką.

Dėl “pastoracinių” ir “liturginių” palaiminimų skirtumo, kurį kaip doktrinos plėtotę pateikė Fiducia Supplicans, vyskupas Aillet pabrėžė, kad tuometinės Tikėjimo mokslo kongregacijos 2021 m. responsume šie palaiminimai nebuvo laikomi “liturginiu kontekstu”, bet “sakramentiniu”, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo konteksto”, ir kad egzistuojantys palaiminimai, net ir teikiami tokioms grupėms kaip piligrimai ar katechetai, yra skirti atskiriems asmenims.

Tuomet jis patikslino: “Čia prieiname prie Fiducia upplicans deklaracijos naujumo, kuris glūdi ne galimybėje palaiminti vieną asmenį nereguliarioje ar homoseksualioje situacijoje, bet palaiminti du asmenis, kurie prisistato kaip “pora”. Todėl palaiminimo prašo “pora” kaip subjektas. Tačiau nors tekste atsargiai nevartojami terminai “sąjunga”, “partnerystė” ar “santykiai”, kuriuos ankstesnis Susirinkimas vartojo savo draudimui, jame nepateikiamas sąvokos “pora”, kuri čia tapo nauju palaiminimo objektu, apibrėžimas.”

Jis taip pat suabejojo, ar žodis “pora” vartojamas homoseksualų porai įvardyti: “Argi lytinis skirtumas nėra esminis poros konstitucijai? Tai antropologinis klausimas, kurį reikia išsiaiškinti, kad būtų išvengta painiavos ir dviprasmybių, nes jei pasaulis šią sąvoką išplėtė iki realijų, kurios neįeina į Kūrėjo sumanymą, argi magisterinis žodis neturėtų įgyti tam tikro terminijos griežtumo, kad kuo labiau atitiktų apreikštąją, antropologinę ir teologinę tiesą?”

Toliau jis priminė, kad homoseksualių santykių moralinis statusas yra “iš esmės netvarkingas”. “Suteikdami palaiminimą homoseksualų “porai”, o ne tik dviem asmenims, mes tarsi pritariame juos siejančiai homoseksualiai veiklai, net jei dar kartą aiškiai pabrėžiame, kad šios sąjungos negalima prilyginti santuokai”, – rašė jis. Šiuo klausimu vyskupas Aillet pacitavo Veritatis splendor, kuriame aiškiai nurodoma, kad tam tikri veiksmai yra “iš prigimties blogi”, kurie visada, “bet kokiomis aplinkybėmis” yra draudžiami, nors subjektyvioje plotmėje jų autoriai ne visada gali būti patraukti atsakomybėn. Vyskupas Aillet pažymėjo, kad Fiducia Supplicans “tyli apie konkrečią nuodėmę, būdingą šioms situacijoms”.

“Be to, patirtis rodo, kad nėra tikra, jog ši “besąlygiško” palaiminimo galimybė padeda atsiversti”, – sakė jis. Kunigai turėtų atsiliepti į savo “pranašišką” pareigą mokyti ir priminė, kad “Jėzus, rodydamas savo gailestingumą nusidėjėliams, visada ragino juos keisti savo gyvenimą”. Jis pridūrė, kad laiminant nereguliarias ar homoseksualias poras gali kilti “rizika priversti juos patikėti, kad jų sąjunga yra teisėtas jų kelionės etapas”.

Vyskupas Ailletas taip pat pažymėjo, kad “pastoracinis rūpinimasis” ir “doktrininis mokymas” neturėtų būti priešinami, ir priminė Jėzaus “bekompromisį” elgesį su fariziejų klausimu apie skyrybas. Visiems žmonėms pasakojant apie Dievo meilę – “kurios įrodymas yra tai, kad Kristus mirė ir prisikėlė už visus”, – taip pat būtina pasakoti apie “išganymo Evangelijos tiesą”, kuri apima kryžiaus pakėlimą ir sekimą paskui mūsų Viešpatį. Baigdamas jis pacitavo šventojo Pauliaus pamokymą: “Neprisitaikykite prie šio amžiaus, bet pasikeiskite atnaujindami savo protą, kad atpažintumėte, kokia yra Dievo valia, kas gera, malonu ir tobula”, ir priminė, kad neįmanoma padėti nusidėjėliams atrasti Dievo valią ir prisitaikyti prie jos “be kryžiaus”.

Vyskupo Marko Ailje (Marc Aillet) apgalvota ir išsami analizė sukėlė didelį LGBT asociacijų ir didžiosios žiniasklaidos atgarsį. SOS-Homofobija paprašė atšaukti jo tekstą arba bent jau “išvalyti” visas nuorodas į “atsivertimą”.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

2023 m. nuo abortų pasaulyje mirė 44,6 mln. žmonių – daugiau nei nuo bet kurios kitos mirties priežasties!

2023 m. penktus metus iš eilės abortai išliko pagrindine mirties priežastimi pasaulyje, nepaisant to, kad 2022 m. panaikinus Roe v. Wade sprendimą, Jungtinių Valstijų indėlis į šį skaičių sumažėjo.

Praėjusiais metais visoje planetoje buvo atlikta daugiau nei 44,6 mln. abortų, rodo “Worldometer” – nešališkas šaltinis, kuris realiuoju laiku stebi ir vertina statistinius duomenis įvairiais klausimais, remdamasis duomenimis iš tokių šaltinių kaip Jungtinės Tautos, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir kt.

Šis skaičius yra didesnis nei mirčių, susijusių su kitomis septyniomis mirties priežastimis – užkrečiamosiomis ligomis, vėžiu, rūkymu, alkoholio vartojimu, ŽIV/AIDS, kelių eismo įvykiais ir savižudybėmis – kartu sudėjus.

“Worldometer” nustatė, kad 2023 m. iš viso mirs daugiau nei 60,6 mln. žmonių”, – rašo “Christian Post”. “Tačiau į šį skaičių neįtraukti abortai kaip viena iš mirties formų. Jei abortai statistikoje būtų įskaičiuoti į mirčių skaičių, mirčių skaičius pernai būtų viršijęs 100 milijonų, o abortai sudarytų daugiau nei 40 % jų.”

JAV šiuo metu 14 valstijų draudžia visus arba didžiąją dalį abortų, o iki šiol turimi duomenys rodo, kad dabar įsigalioję už gyvybę pasisakantys įstatymai galėtų veiksmingai panaikinti apie 200 000 abortų per metus.

Reaguodami į tai, abortų sąjungininkai taiko įvairias taktikas, siekdami išsaugoti abortų “prieinamumą”, pavyzdžiui, įtvirtina “teises” į abortus valstijų konstitucijose, palengvina prieigą prie abortų tablečių, teisiškai apsaugo ir finansiškai remia tarpvalstybines keliones abortų tikslais, stato naujas abortų įstaigas prie gyvybę ginančių ir už abortus pasisakančių valstybių sienų ir paverčia liberalias valstybes prieglobsčiu tiems, kurie nori apeiti ar pažeisti už gyvybę labiau pasisakančių kaimyninių valstybių įstatymus.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Kardinolas Robertas Sarah: Dėkojame už nepritarimą “Fiducia supplicans”. Tai pasipriešinimas erezijai!

Buvęs Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos prefektas, knygos “Iš mūsų širdžių gelmių” bendraautorius su Benediktu XVI kardinolas Robertas Sarah padėkojo pasaulio vyskupams už pasipriešinimą kardinolo Victoro Manuelio Fernándezo doktrininei deklaracijai “Fiducia supplicans”.

“Noriu padėkoti vyskupų konferencijoms, kurios tarnavo tiesai, ypač Kamerūne, Čade ir Nigerijoje. Dalijuosi ir pats pritariu jų sprendimams ir pasipriešinimui deklaracijai Fiducia supplicans”, – rašė kardinolas portale X.com.

Kardinolas sakė, kad kyla pavojus, jog Bažnyčia susitelks į taikos pasaulyje ir laikino populiarumo siekį melo ir dviprasmybių sąskaita. “Melas, kompromisai ir sumaištis sukelia susiskaldymą, įtarimus ir karus tarp brolių”, – rašė jis. Tuo tarpu Kalėdas temdė būtent tokia sumaištis. Doktrininė deklaracija Fiducia supplicans, pasak jo, “savo aiškumo stoka dar labiau padidino sumaištį širdyse”.

Kardinolas Sarah rašė, kad negalima ginčytis su velniu, nes velnias stipresnis už mus, – jam reikia priešintis Dievo žodžiu. Vadovaudamasis šia logika, jis sakė, kad “mes nesileidžiame į diskusiją su Fiducia supplicans deklaracija ar įvairiais jos taikymais”. “Tiesiog atsakome Dievo žodžiu, Magisteriumu ir tradiciniu Bažnyčios mokymu”. Toliau kardinolas citavo Šventąjį Raštą, Magisteriumą ir Katekizmą, pabrėždamas, kad homoseksualūs veiksmai yra rimtas sugedimas ir netvarka. “Bet koks pastoracinis požiūris, nesiremiantis šia objektyvia tiesa, lemia pirmojo gailestingumo darbo – tiesos – nesėkmę.

“Turiu padėkoti tiesai tarnaujančioms vyskupų konferencijoms, ypač Kamerūno, Čado, Nigerijos ir t. t. konferencijoms, kurių sprendimams ir tvirtam pasipriešinimui “Fiducia supplicans” deklaracijai pritariu ir pripažįstu kaip savo. Turime paraginti ir kitas nacionalines ar regionines vyskupų konferencijas bei kiekvieną vyskupą daryti tą patį. Taip elgdamiesi neprieštaraujame popiežiui Pranciškui, bet griežtai ir radikaliai pasisakome prieš ereziją, kuri rimtai kenkia Bažnyčiai, Kristaus Kūnui, nes prieštarauja katalikų tikėjimui ir Tradicijai”, – rašė kardinolas.

Kalbėdamas apie nusidėjėlių palaiminimą, jis pabrėžė, kad visada galima palaiminti žmogų, kuris pamažu atsigręžia į Dievą, nes maldos niekas neatmeta; tačiau niekada negalima pateisinti nuodėmės, jos struktūros ar net nuodėmės progos. Kietumo ir atsisakymo atgailauti atveju palaiminimas yra ne palaiminimas, bet įspėjimas.

Jis taip pat paragino visus Bažnyčioje būti ištikimus tiesai.

“Nuo mūsų, vyskupų, kunigų ir pakrikštytųjų, savo ruožtu priklauso liudyti tiesą. Jei nedrįstame būti ištikimi Dievo žodžiui, išduodame ne tik Jį, bet ir tuos, į kuriuos kreipiamės. Laisvė, kurią turime pasiūlyti homoseksualių santykių gyvenantiems žmonėms, remiasi Dievo žodžio tiesa”, – rašė hierarchas.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Vokiečių teologas: Fiducia Supplicans prieštarauja Šventajam Raštui ir stumia Bažnyčią į “laisvąjį kritimą”!

Hubertas Windischas prisijungė prie didėjančios katalikų mokslininkų, viešai pasmerkusių “Fiducia Supplicans” – heterodoksinį dokumentą, kuriuo tam tikromis sąlygomis leidžiama “palaiminti” tos pačios lyties poras, grupės.

Vokiečių teologijos profesorius pareiškė, kad prieštaringai vertinama Vatikano deklaracija Fiducia Supplicans “reiškia precedento neturintį Vatikano ištvirkimo didėjimą” ir yra “atitrūkimas nuo Šventojo Rašto bei Tradicijos”.

Katalikų pastoracinės teologijos profesorius emeritas Hubertas Windischas, anksčiau dirbęs Freiburgo universitete Vokietijoje, pareiškime rašė, kad Fiducia Supplicans “yra ir žalinga, ir gėdinga” ir reiškia “atitrūkimą nuo Šventojo Rašto bei Bažnyčios Tradicijos ir stumia Katalikų Bažnyčią į laisvąjį kritimą”.

Jis teigė, kad “visame laiške jaučiamas sofistinis (jėzuitiškas?) požiūris, kuris jau buvo smulkiai įpakuotas Amoris Laetitia, būtent kaip “taip” tampa “ne”, o “ne” – “taip”, visiškai priešingai Viešpaties žodžiams Mt 5, 37″.

“Deklaracija yra žalinga, nes šis laiškas bus skaitomas ir tvarkomas socialinėje visuomenėje ir parapijose kaip nereguliarių situacijų įteisinimas”, – teigė Windischas.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Vengrijos vyskupas ragina kunigus nešventinti homoseksualių “porų!

“Vadovaudamasis Vengrijos katalikų vyskupų konferencijos sprendimu, raginu Szombathely vyskupijos klebonus neteikti palaiminimų tos pačios lyties poroms”, – rašė vyskupas János Székely.

Vengrijos Szombathely vyskupas Jánosas Székely paskelbė pareiškimą, kuriame paragino savo vyskupijos kunigus neteikti palaiminimų homoseksualioms “poroms”.

“Kai tos pačios lyties pora prašo palaiminimo, būtent prašydami kartu jie išreiškia savo troškimą gauti Dievo palaiminimą ir Bažnyčios moralinį pritarimą jų santykiams, jų gyvenimo sprendimui. Iškreiptume Kristaus Evangeliją ir nepaisytume savo pastoracinės pareigos tokios poros atžvilgiu, jei ją palaimintume”, – gruodžio 28 d. rašė Székely.

“Todėl, vadovaudamasis Vengrijos katalikų vyskupų konferencijos sprendimu, raginu Szombathely vyskupijos klebonus neteikti palaiminimų tos pačios lyties poroms. Su didele meile ir pagarba priimame savo brolius ir seseris, jaučiančius potraukį tai pačiai lyčiai, tačiau nepritariame jų neteisingiems gyvenimo sprendimams. Priešingai, turėtume padėti jiems eiti gyvenimo keliu pagal Kristaus Evangeliją. Taip elgdamiesi būsime tikri, autentiški jų ganytojai ir broliai”, – pridūrė vyskupas.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Togo vyskupai liepė kunigams susilaikyti nuo homoseksualių “porų” laiminimo!

Savo pareiškime Togo vyskupai citavo paties popiežiaus Pranciškaus žodžius, pasakytus praėjusių metų liepos mėnesį, kai jis sakė, kad “neleistinos apeigos ir maldos, galinčios supainioti tai, kas sudaro santuoką”.

Vakarų Afrikoje esančio Togo katalikų vyskupai paskelbė pareiškimą, kuriame šalies kunigai raginami nešventinti homoseksualių “porų”.

Savo pareiškime Togo vyskupai kaip priežastį, dėl kurios jie negali atlikti homoseksualių “porų” palaiminimų, nurodė paties popiežiaus Pranciškaus žodžius, pasakytus praėjusių metų liepą, taip užsimindami apie prieštaravimą tarp to, ką Pranciškus sakė liepą, ir to, ką gruodžio 18 d. paskelbė Vatikanas, paskelbęs Fiducia Supplicans.

“2023 m. liepos 11 d. atsakyme dviejų kardinolų dubiacijai popiežius Pranciškus rašė: “Neleistinos apeigos ir maldos, galinčios supainioti tai, kas sudaro santuoką, būtent “išskirtinę, stabilią ir neišardomą vyro ir moters sąjungą, natūraliai atvirą vaikų gimdymui”, su tuo, kas jai prieštarauja. Dėl šios priežasties, kalbant apie homoseksualių porų palaiminimą, Togo vyskupai nurodo kunigams nuo to susilaikyti”, – rašoma gruodžio 20 d. vyskupų pareiškime.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Tradicinė redemptoristų bendruomenė pasisako prieš homoseksualių “porų” palaiminimą!

Mes turime mylėti nusidėjėlį, ir mes nuoširdžiausiai mylime nusidėjėlius, tačiau turime nekęsti nuodėmės ir laikytis nuolatinio ir nekintamo Bažnyčios mokymo tiek tikėjimo, tiek moralės srityje, – rašė Švenčiausiojo Atpirkėjo sūnų kongregacija.

Švenčiausiojo Atpirkėjo sūnų kongregacija paskelbė pareiškimą, kuriame apgailestauja dėl neseniai paskelbtos Vatikano deklaracijos, suteikiančios kunigams leidimą laiminti homoseksualias “poras”, prieštaraujančios nekintamam Katalikų Bažnyčios mokymui.

“Švenčiausiojo Atpirkėjo sūnų kongregacija palaiko kardinolą Miulerį, Malavio, Kazachstano, Zambijos ir Nigerijos vyskupus, arkivyskupą Vigano, vyskupą Stricklandą ir visus vyskupus, kunigus bei tikinčiuosius, kurie pripažįsta, kad kunigų palaiminimas “nereguliarių santykių” porų ir “homoseksualių porų” palaiminimas prieštarauja katalikų tikėjimui ir moralei; prieštarauja pastarųjų dviejų tūkstančių metų Bažnyčios mokymui; ir jam turime priešintis mes ir visi katalikai”, – gruodžio 22 d. rašė kongregacija po to, kai Vatikanas gruodžio 18 d. paskelbė “Fiducia Supplicans”.

“Turime mylėti nusidėjėlį, ir mes nuoširdžiausiai mylime nusidėjėlius, tačiau turime nekęsti nuodėmės ir laikytis nuolatinio ir nekintamo Bažnyčios mokymo tiek tikėjimo, tiek moralės srityje. Bažnyčioje yra vietos visiems. Jėzus mus visus suvienija su savimi, nuplaudamas mus savo brangiuoju Krauju per Išpažinties sakramentą. Šiuo sakramentu gauname tiesos ir gailestingumo, taikos ir tikros meilės palaiminimą”, – pridūrė susirinkusieji.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Kitas episkopatas prieš “Fiducia supplicans”. Angolos vyskupai uždraudė laiminti homoseksualus!

Angolos bei San Tomė ir Prinsipės vyskupų konferencija (CEAST) išreiškė “sumišimą” dėl 2023 m. gruodžio 18 d. Vatikano Tikėjimo doktrinos dikasterijos paskelbtos deklaracijos “Fiducia supplicans” dėl palaiminimų pastoracinės reikšmės. Ji patikslino, kad šis dokumentas nebus įgyvendinamas šiose šalyse dėl tos pačios lyties porų palaiminimo.

CEAST vyskupai paaiškino, kad jie nepritaria “Fiducia supplicans” įvestiems neformaliems palaiminimams homoseksualioms poroms, ir paskelbė, kad jie nebus teikiami nė vienoje iš šių šalių.

“Toks veiksmas sukeltų didžiulį skandalą ir sumaištį tarp tikinčiųjų. Neformalūs palaiminimai nereguliarioms tos pačios lyties poroms (…) mūsų kultūriniame ir bažnytiniame kontekste sukeltų didžiulį skandalą ir sumaištį tarp tikinčiųjų. Būtent dėl šios priežasties nusprendėme, kad tai neturėtų būti vykdoma Angoloje ir San Tomė ir Prinsipėje”. – nurodė vyskupai išplatintame pareiškime.

Pasak buvusių Portugalijos kolonijų hierarchų, užuot “laiminę tos pačios lyties poras”, jie rekomenduoja vietos kunigams homoseksualų atžvilgiu taikyti Vatikano Tikėjimo doktrinos kongregacijos 2021 m. vasario 22 d. pateiktą atsakymą šiuo klausimu. Laiške, pridūrė jie, yra raginimas “su pastoracine meile lydėti šiose sudėtingose situacijose gyvenančius tikinčiuosius”. 2021 m. Susirinkimo dokumente Vokietijos vyskupams uždrausta teikti tokius palaiminimus, nes “Bažnyčiai neleidžiama prašyti Dievo palaiminti nuodėmę”.

Fiducia supplicans – tai 2023 m. gruodį paskelbtas Tikėjimo mokymo ir tikėjimo dikasterijos dokumentas, leidžiantis laiminti nereguliarius santykius turinčių žmonių ir tos pačios lyties asmenų poras. Kritikai atkreipia dėmesį, kad nors dokumentas neįveda doktrininių pakeitimų, jis atveria galimybę patvirtinti kvazi-ritualines palaiminimų formules, dėl kurių ateityje Katalikų Bažnyčia gali palaiminti nereguliariose situacijose esančias poras ir homoseksualias poras liturgijos kontekste, t. y. tiesiogiai patvirtinti Dievo įstatymui prieštaraujančias sąjungas.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Žiniasklaida: per Pranciškaus gimtadienį žaibas trenkė į šventojo Petro statulą. Įspėjimas dėl “Fiducia Supplicans”?

Gruodžio 17 d., Jorge Mario Bergoglio gimtadienio dieną, žaibas trenkė į šventojo Petro statulą ant bažnyčios Argentinos sostinėje Buenos Airėse, kur Bergoglio daug metų buvo arkivyskupas, pranešė Lotynų Amerikos žiniasklaida. 

Nuo smūgio statula neteko aureolės ir raktų. Kitą dieną Pranciškus pasirašė deklaraciją Fiducia supplicans, įvedančią palaiminimus tos pačios lyties poroms.

Žinią apie Šventojo Petro statulos sunaikinimą pranešė Kolumbijos radijas “Rosa Mistica”, paskelbdamas nuotrauką. Teigiama, kad nuotrauką radijui atsiuntė argentinietis kunigas Justo Lo Feudo.

Buvo teigiama, kad žaibas trenkė į šventojo Petro statulą Buenos Airėse esančioje Rožinio Dievo Motinos šventovėje (Nuestra Señora del Rosario de San Nicolás).

Šioje bažnyčioje yra Dievo Motinos statula, siejama su privačiais apsireiškimais, kuriuos 2016 m. šios vietos vyskupas pripažino antgamtiniais.

Iš pradžių statula turėjo aureolę, o Petras dešinėje rankoje laikė raktą, kairėje – pastoralą. Kaip matyti iš nuotraukos, po smūgio nei aureolės, nei rakto nėra. Raktai buvo nuplėšti kartu su dešine ranka.

Įvykį komentavę interneto vartotojai priminė, kad žaibas į Šventojo Petro bazilikos kupolą trenkė tą pačią naktį, kai popiežius Benediktas XVI paskelbė apie ketinimą atsistatydinti iš pareigų.

Šventovės vadovybė šio klausimo nesureikšmino. Jos nepranešė apie įvykį savo žiniasklaidoje, o pasak tinklaraštininko Ronaldo L. Conte’o, katalikų teologo ir biblisto, jie neatsakė į pateiktus klausimus šiuo klausimu.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Kenijos vyskupas uždraudė laiminti tos pačios lyties “poras”!

“Draudžiu visiems Wote katalikų vyskupijos kunigams laiminti nereguliarias poras arba tos pačios lyties poras”, – rašė Paul Kariuki Njiru, pirmasis naujai įsteigtos Wote vyskupijos Kenijoje vyskupas.

Wote, Kenija (LifeSiteNews) – Paul Kariuki Njiru, pirmasis naujai sukurtos Wote vyskupijos Kenijoje vyskupas, uždraudė visiems savo vyskupijos dvasininkams laiminti tos pačios lyties “poras” ir paragino katalikus “visiškai atmesti” neseniai priimtą Vatikano dokumentą, kuriame pritariama tokiems palaiminimams.

“Tikėjimo doktrinos dikasterijos deklaraciją “FIDUCIA SUPPLICANS” reikia visiškai atmesti, o mes ištikimai laikomės Evangelijos mokymo ir katalikų tradicijos mokymo apie santuoką ir lytiškumą”, – gruodžio 27 d. laiške sakė Kariuki.

“Kadangi šis pareiškimas visiškai prieštarauja tam, ką pats popiežius Pranciškus 2021 m. patvirtino dėl tos pačios lyties asmenų sąjungų – kurios jokiu būdu negali būti laiminamos, nes Bažnyčia negali prašyti Dievo palaiminti nuodėmės – šiuo pareiškimu uždraudžiu visiems Wote katalikų vyskupijos kunigams laiminti nereguliarias poras arba tos pačios lyties asmenų poras”, – pridūrė Kariuki.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Kardinolas Mülleris: Europoje, Kanadoje ar JAV Jėzus šiandien sėdėtų kalėjime!

Šiandien Jėzus būtų kalėjime, nes kalbėjo tiesą apie vyro ir moters santuoką, – sakė kardinolas Gerhardas Miuleris (Gerhard Müller).

Buvęs Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Gerhardas Ludwigas Mülleris davė interviu GBNews, kuriame, be kita ko, kalbėjo apie išsigimusią laisvės sampratą.

– Tikiu, kad Jėzus šiandien nebūtų pasmerktas vien dėl to, kad sakė esąs Mesijas. Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Europos šalyse jis būtų įkalintas už tai, kad kalbėjo apie vyro ir moters santuokos tiesą, – sakė violetinis kunigas.

Kardinolas taip pat komentavo sankcijas, kurios palietė kardinolą Raymondą Leo Burke’ą. Jis paragino popiežių būti pagarbesnį Bažnyčios vidaus diskusijose. Šventasis Tėvas turėtų kitus ganytojus laikyti savo broliais. Pasak kardinolo Miulerio, kardinolo Raymondo Burke’o, netekusio Romos buto ir Vatikano algos, nubaudimas prieštarauja Bažnyčios vertybėms.

– Vadinti [kritikus] popiežiaus priešais rodo nekrikščionišką dvasią, – sakė jis. – Popiežiaus padėtį Bažnyčioje lemia ne ideologija, pabrėžė jis.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Popiežiaus patarėjas, svarbiausias Afrikos kardinolas: “Fiducia supplicans” sukėlė šoką ir susierzinimą!

Kinšasos (Kongas) arkivyskupas ir popiežiaus Pranciškaus patarėjas kardinolas Firdolinas Ambongo laukia paaiškinimų dėl Tikėjimo doktrinos dikasterijos doktrininės deklaracijos “Fiducia supplicans”, leidžiančios laiminti homoseksualias poras. Apie tai purpuratas kalbėjo interviu Vatikano radijui.

Kardinolas Fridolinas Ambongo yra elitinės Kardinolų tarybos, kuri pataria popiežiui Pranciškui, narys. Paskelbus doktrininę deklaraciją Fiducia supplicans, kardinolas Ambongo paragino visą Afriką parengti bendrą dokumentą, paaiškinantį šią deklaraciją. Kardinolas Ambongo yra Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumo (SECAM) pirmininkas.

– Iškart po šio dokumento paskelbimo pasipylė įnirtinga, nusivylusi mūsų tikinčiųjų reakcija. Aš pats gavau daugybę tikinčiųjų žinučių, kuriose buvo klausiama, ar gali būti tiesa, kad šį dokumentą pasirašė Jo Šventenybė. Iš tiesų buvo daug, labai daug įsiūčio. Būdamas Afrikos vyskupų tarybos SECAM pirmininkas, iškart pastebėjau, kad įvairios vyskupų konferencijos ėmė skelbti paaiškinimus šiuo klausimu. Viskas vyko ta pačia kryptimi – dokumento atmetimo link”, – sakė jis. Todėl, pridūrė jis, pasiūlė parengti bendrą visos Afrikos aiškinimą.

Pasak kardinolo, teologiniu požiūriu dokumentui negalima nieko priekaištauti. Visiškai kitaip yra iš pastoracinės perspektyvos. “Žvelgiant iš tokios perspektyvos, dokumentas sukėlė daug nesusipratimų, nesusikalbėjimo ir šoko tarp tikinčiųjų”,- sakė jis.

Jis pridūrė, kad tikisi, jog netrukus galės pasikalbėti su atsakingais žmonėmis Romoje, kad galėtų gauti atitinkamus paaiškinimus.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Peru vyskupas López-Brea: tos pačios lyties porų palaiminimas prieštarauja Apreiškimui!

Peru vyskupas Rafaelis Escudero López-Brea paskelbė pareiškimą dėl Tikėjimo mokymo dikasterijos doktrininės deklaracijos “Fiducia supplicans”. Hierarchas uždraudė laiminti vadinamąsias nereguliarias ir homoseksualias poras, nurodydamas, kad tokie palaiminimai “tiesiogiai ir rimtai prieštarauja Dievo apreiškimui ir nepertraukiamai Katalikų Bažnyčios doktrinai bei praktikai”. Vyskupo įsakymas buvo pasirašytas 2024 m. sausio 2 d.

Vyskupas López-Brea nuo 2007 m. yra Moyobambos (Peru) teritorinis prelatas. Jis gimė 1962 m. Savo laišką jis adresavo prelatūros kunigams ir pasauliečiams. Vyskupas rašė, kad paskelbus Fiducia supplicans, jis kelias dienas skyrė maldai ir apmąstymams, norėdamas gerai parengti savo pareiškimą.

Vyskupas rašė, kad Fiducia supplicans įveda vadinamųjų nereguliariųjų porų ir tos pačios lyties porų palaiminimą, kartu – labai painiai – sakydamas, kad jų statusas nėra oficialiai patvirtintas. “Šis dokumentas kenkia Bažnyčios vienybei, nes tokie palaiminimai tiesiogiai ir rimtai prieštarauja Dievo apreiškimui ir nepertraukiamai Katalikų Bažnyčios tradicijai bei praktikai, įskaitant neseniai paskelbtą popiežiaus Pranciškaus magisteriumą”, – pažymėjo jis.

Hierarchas pažymėjo, kad deklaracijoje nėra jokių nuorodų į ankstesnį Bažnyčios mokymą. Jis priminė, kad dar 2021 m. Tikėjimo mokymo kongregacija aiškiai pasakė, kad Bažnyčia neturi ir negali turėti teisės laiminti homoseksualių asmenų sąjungų.

“Netaisyklingose situacijose esančių porų ir tos pačios lyties porų laiminimas yra sunkus piktnaudžiavimas šventuoju Dievo vardu”, – rašė jis, pabrėždamas, kad vis dėlto kalbama apie objektyviai nuodėmingus santykius – svetimavimą arba pagrįstus homoseksualiais veiksmais.

Jis priminė, kad pagal Bažnyčios mokymą, išreikštą, pavyzdžiui, Katekizme, homoseksualūs aktai yra netvarkingi ir prieštarauja prigimtiniam įstatymui. “Dievas niekada nepalaimina nuodėmės. Dievas neprieštarauja pats sau. Dievas mums nemeluoja. Todėl Dievas, kuris visada besąlygiškai myli nusidėjėlį, siekia, kad nusidėjėlis atgailautų, atsiverstų ir gyventų”. – rašė Peru vyskupas.

Hierarchas taip pat atkreipė dėmesį į “Fiducia supplicans” autoriaus kardinolo Victoro Manuelio Fernándezo idėją dėl naujos palaiminimo rūšies, vadinamojo pastoracinio palaiminimo, įvedimo. Vyskupas teigė, kad tai yra klaidinantis teiginys, nes kiekvienas palaiminimas yra to paties pobūdžio, nesvarbu, ar jis būtų teikiamas viešai liturgijoje, ar tarsi privačiai už liturgijos ribų. Logiškai neįmanoma atskirti vieno nuo kito.

Hierarchas pažymėjo, kad deklaracijoje nėra jokių nuorodų į ankstesnį Bažnyčios mokymą. Jis priminė, kad dar 2021 m. Tikėjimo mokymo kongregacija aiškiai pasakė, kad Bažnyčia neturi ir negali turėti teisės laiminti homoseksualių asmenų sąjungų.

“Netaisyklingose situacijose esančių porų ir tos pačios lyties porų laiminimas yra sunkus piktnaudžiavimas šventuoju Dievo vardu”, – rašė jis, pabrėždamas, kad vis dėlto kalbama apie objektyviai nuodėmingus santykius – svetimavimą arba pagrįstus homoseksualiais veiksmais.

Jis priminė, kad pagal Bažnyčios mokymą, išreikštą, pavyzdžiui, Katekizme, homoseksualūs aktai yra netvarkingi ir prieštarauja prigimtiniam įstatymui. “Dievas niekada nepalaimina nuodėmės. Dievas neprieštarauja pats sau. Dievas mums nemeluoja. Todėl Dievas, kuris visada besąlygiškai myli nusidėjėlį, siekia, kad nusidėjėlis atgailautų, atsiverstų ir gyventų”. – rašė Peru vyskupas.

Hierarchas taip pat atkreipė dėmesį į “Fiducia supplicans” autoriaus kardinolo Victoro Manuelio Fernándezo idėją dėl naujos palaiminimo rūšies, vadinamojo pastoracinio palaiminimo, įvedimo. Vyskupas teigė, kad tai yra klaidinantis teiginys, nes kiekvienas palaiminimas yra to paties pobūdžio, nesvarbu, ar jis būtų teikiamas viešai liturgijoje, ar tarsi privačiai už liturgijos ribų. Logiškai neįmanoma atskirti vieno nuo kito.

Jis priminė, kad palaiminimų problema kyla dėl to, kad ilgą laiką kai kurie vyskupai ir kunigai laimino nuodėmingus santykius, taip “darydami baisią šventvagystę”.

Galiausiai hierarchas pareiškė, kad Bažnyčia visada laimino ir tebegali laiminti vienišus žmones, net jei jie yra nusidėjėliai, tačiau niekada negali laiminti nuodėmingų santykių. Nusidėjėlius reikia kviesti atsiversti, kiekvienam siūlant šventąją išpažintį, o atsivertus – atleidimą ir šventąją Komuniją.

“Savo vyskupo šventimų dieną iškilmingai prisiekiau “grynai ir sąžiningai saugoti tikėjimo depozitą pagal Tradiciją, Bažnyčioje išsaugotą visada ir visur nuo apaštalų laikų”. Atsižvelgdamas į tai, įspėju Moyobambos prelatūros kunigus jokia forma neteikti palaiminimų nereguliarioms poroms ar homoseksualioms poroms”, – rašė jis.

Galiausiai jis paragino kunigus ir pasauliečius išlaikyti sūnišką vienybę su popiežiumi Pranciškumi, jo pirmtakais ir įpėdiniais.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Taip veikia “Fiducia supplicans”. Buvęs Naujojo Džersio gubernatorius pritaria homosantuokoms, nes “Bažnyčia keičiasi!

Krisas Kristis (Chris Christie), respublikonų kandidatas į prezidentus ir buvęs Naujojo Džersio gubernatorius, remdamas vadinamąsias homoseksualų santuokas, remiasi popiežiumi Pranciškumi.

Christie formaliai yra katalikas; viešame pareiškime jis teigė, kad nors anksčiau kritiškai vertino vadinamąsias homoseksualų santuokas, tačiau, paveiktas jaunų žmonių, pakeitė nuomonę. Dabar jis rėmėsi Šventojo Sosto dokumentu Fiducia supplicans, kuriame pristatoma homoseksualių porų palaiminimo galimybė.

– Popiežius Pranciškus leidžia laiminti vienalytes poras. Netgi Bažnyčia keičiasi, – sakė Christie per kalbą Naujajame Hampšyre. – Visuomenė pasikeitė. Šiandien žmonės priima kitokius dalykus nei tada, kai aš buvau jaunas, – pridūrė jis. – Aš nebeturiu tam jokių prieštaravimų. Manau, kad mane įtikino, – pabrėžė jis.

Chrisas Christie Naujojo Džersio gubernatoriumi buvo 2010-2018 m.; prieš tai, 2002-2008 m., jis buvo valstijos generalinis prokuroras.

Nuo 2013 m. daugelis liberalių katalikų, pasisakydami už LGBT judėjimą, remiasi popiežiumi Pranciškumi. Iki šiol jie galėjo remtis tik įvairiais “lėktuvo” pareiškimais. Dabar tai pasikeitė; Tikėjimo doktrinos dikasterijos dokumentą Fiducia supplicans progresyvieji sluoksniai sveikino kaip aiškų paramos homoseksualams gestą ir žingsnį link sodomijos pripažinimo.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Nairobio arkivyskupas uždraudė laiminti tos pačios lyties “poras”!

Visiems Nairobio arkivyskupijoje gyvenantiems ir tarnaujantiems dvasininkams draudžiama laiminti nereguliarius santykius, sąjungas ar tos pačios lyties poras, – teigiama gruodžio 23 d. paskelbtame viešame arkivyskupo Anyolo laiške.

Nairobio arkivyskupas metropolitas Philip Anyolo uždraudė visiems jo arkivyskupijos dvasininkams laiminti tos pačios lyties “poras”.

“Siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi Deklaracijoje patvirtintų pagrindinių doktrininių nuostatų ir Bažnyčios amžinojo mokymo apie santuoką, visiems Nairobio arkivyskupijoje gyvenantiems ir tarnaujantiems dvasininkams draudžiama laiminti nereguliarius santykius, sąjungas ar tos pačios lyties poras”, – teigiama gruodžio 23 d. paskelbtame viešame laiške Anyolo.

Anyolo tvirtino, kad “bet kokia tos pačios lyties asmenų sąjungų ir veiklos palaiminimo forma prieštarautų Dievo žodžiui, Bažnyčios mokymui, Afrikos kultūrinėms tradicijoms, mūsų tautų įstatymams ir būtų skandalinga tikintiesiems”. 

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Pasakykite savo vyskupui, kad jis uždraustų nuodėmingų sąjungų “palaiminimą” jūsų vyskupijoje!

Popiežius Pranciškus ir kardinolas Victoras Manuelis Fernándezas išleido dokumentą Fiducia supplicans, kuriuo leidžiama “laiminti nereguliariose situacijose esančias poras ir tos pačios lyties poras”, prieštaraujantį nekintamam katalikų mokymui, kad Bažnyčia negali laiminti nuodėmingų santykių.

Turime prašyti savo vyskupų uždrausti tokius “palaiminimus” savo vyskupijose, kad ši Dievo akyse bjaurastis neįsitvirtintų vietos lygmeniu.

Pažeidžiant dieviškąjį Apreiškimą ir nuolatinį Katalikų Bažnyčios magisterinį mokymą, deklaracija “Fiducia Supplicans” leidžia katalikų dvasininkams teikti “palaiminimus” tos pačios lyties poroms kartu su kardinolo ir popiežiaus išdėstytomis normomis.

Tačiau tokie santykiai negali gauti Dievo palaiminimo, nes jie susiję su objektyviai nuodėmingais veiksmais, prieštaraujančiais Dievo žodžiui.

Iš tiesų šventasis Paulius pirmajame laiške korintiečiams teigia, kad homoseksualūs veiksmai yra nuodėmingi, aiškindamas, kad “nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai” “nepaveldės Dievo karalystės”, bet, pasak jo laiško romiečiams, tie, kurie praktikuoja homoseksualumą, gaus “savo pačių asmenyje deramą bausmę už savo klaidą”.

Vadovaujant kardinolui Ratzingeriui 1986 m. Tikėjimo mokymo kongregacija (CDF) įspėjo vyskupus užtikrinti, kad jie ir bet kuri vyskupijos “pastoracinė programa” “aiškiai nurodytų, jog homoseksualūs santykiai yra amoralūs”:

“Tačiau norime aiškiai pasakyti, kad nukrypimas nuo Bažnyčios mokymo ar tylėjimas apie jį, siekiant teikti pastoracinę pagalbą, nėra nei rūpestingas, nei pastoracinis. Galiausiai pastoracinis gali būti tik tai, kas teisinga. Bažnyčios pozicijos nepaisymas neleidžia homoseksualiems vyrams ir moterims gauti rūpinimosi, kurio jiems reikia ir kurio jie nusipelno.

“Todėl ypatingas rūpestis ir pastoracinis dėmesys turėtų būti nukreiptas į tuos, kurie turi šią būklę, kad jiems nebūtų įteigta, jog šios orientacijos išgyvenimas homoseksualia veikla yra moraliai priimtinas pasirinkimas. Taip nėra.”

Dar 2021 m. CDF aiškiai pareiškė, kad Bažnyčia neturi “galios teikti palaiminimą tos pačios lyties asmenų sąjungoms”.

CDF teigė, kad “neleistina teikti palaiminimą santykiams ar partnerystei, net ir stabiliai, kai lytinė veikla vykdoma už santuokos ribų (t. y. už neišardomos vyro ir moters sąjungos, savaime atviros gyvybės perdavimui), kaip yra tos pačios lyties asmenų sąjungų atveju”.

Turime pasipriešinti popiežiaus Pranciškaus klaidai, kol ši velniška praktika neįsitvirtino mūsų parapijose ir vyskupijose.

Peticijos sklaidai reikalinga reklama, o ji galima tik su
jūsų parama. Pagal išgales skirkite pasirinktą sumą šiai peticijai
 paremti. Patys spręskime, kam ir kaip panaudojami mūsų pinigai!


Pasakykite savo vyskupui, kad uždraustų nuodėmingų sąjungų “palaiminimą” jūsų vyskupijoje!

Categories
NUOMONĖS

Arkivyskupas Aguer: Nebūtina laikytis Fiducia Supplicans!

“Nebūtina laikytis Fiducia Supplicans. Ir visiškai tinkama atsisakyti palaiminti homoseksualų “santuokas” ir asmenis, gyvenančius ne Bažnyčios santuokoje”.

Tikėjimo doktrinos dikasterija tapo Sumaišties dikasterija. Būtent prie to prisideda Argentinos kardinolas Victoras Manuelis Fernandezas. Tai ne tik sumaištis tikinčiųjų gretose, bet ir sumaištis pasaulio opinijoje.

Dabar popiežius vėl duoda pretekstą diskusijoms, paskelbdamas Fiducia supplicans pareiškimą dėl homoseksualių porų ir ne santuokoje gyvenančių porų palaiminimo. Skandalinga tai, kad šis pareiškimas prieštarauja tam, ką prieš dvejus metus patvirtino kardinolo Luiso Ladarijos pasirašyta dikasterija. Tame pareiškime sakoma, kad homoseksuali pora negali būti palaiminta, nes Dievas negali palaiminti nuodėmės. Ir tai tiesa. Bet koks palaiminimas reiškia Dievo palankumą asmeniui ar palaiminimo objektui.

Negalėdami paneigti tiesos, Fiducia supplicans daugina pasiteisinimus ir paaiškinimus, kurie tiesiog atskleidžia akivaizdų kaltinimą. Popiežiui Pranciškui būdingas disimuliacijos stilius: viskas sakoma puse lūpų, kad būtų iki galo suprasta priešingai Tradicijai.

Įžangoje sakoma, kad galima suprasti galimybę laiminti poras nestandartinėse situacijose ir tos pačios lyties poras, nes prieš palaiminimą negalima atlikti išankstinės moralinės analizės.

Kartojamas pretekstas, kad Bažnyčia turėtų būti labiau “įtraukianti”, o šio identifikavimo kriterijus yra sociologinis, arba socialinis-psichologinis, sukurtas spaudžiant pasauliui: mada ir modelių primetimas pagal neva “naujas teises”.

Bažnyčia yra įtraukianti iš prigimties, nes ji susiformavo dėl Kristaus įsakymo apaštalams: pasiekti visas tautas. Ir Bažnyčios istorija rodo, kad nuo pat pradžių visos tautos buvo įtrauktos. Ši deklaracija yra tikras skandalas, kuris, pagražintas pretekstais, atspindi sekuliarią santuokos doktriną.

Fiducia supplicans leidžia mums pamatyti, į ką buvo nukreiptas aštuntasis paraginimo Amoris laetitia skyrius, kur diskretiškai teigiama, kad tokiose nereguliariose situacijose gyvenantys žmonės kartais gali priimti sakramentus. Tai buvo pradžia, kuri dabar atsiskleidžia visa savo pilnatve. Tačiau tai yra popiežiaus Pranciškaus disimuliacijos metodo pasekmė. Būtent tokiu būdu dabartinis pontifikatas daugeliu klausimų siūlo naują poziciją, “koreguojančią” Bažnyčios mokymą ir nekintančią Tradiciją apie ją.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Šimtai Jungtinės Karalystės kunigų atmeta tos pačios lyties asmenų palaiminimus kaip “nepriimtinus”

Didžiosios Britanijos katalikų dvasininkų brolija pareiškė, kad jos tekstas buvo išleistas kaip atsakas į “plačiai paplitusią painiavą dėl katalikų doktrinos apie tos pačios lyties asmenų sąjungas ir seksualinį elgesį už santuokos ribų”.

Jungtinės Karalystės katalikų dvasininkų grupė išleido pozicijos dokumentą, kuriame skelbiama, kad bet kokie tos pačios lyties porų palaiminimai “yra pastoraciniu ir praktiniu požiūriu nepriimtini”.

Gruodžio 21 d. paskelbtame pareiškime, kurio juodraštis buvo nutekintas gruodžio 20 d., grupė, atstovaujanti šimtams Jungtinės Karalystės dvasininkų, griežtai atmetė galimybę teikti palaiminimus tos pačios lyties poroms po to, kai gruodžio 18 d. Vatikanas paskelbė “Fiducia Supplicans”.

“Su sąžininga parrezija ir remdamiesi savo, kaip pastorių, patirtimi darome išvadą, kad tokie palaiminimai [tos pačios lyties poroms] yra pastoraciniu ir praktiniu požiūriu nepriimtini”, – sakoma pareiškime.

Didžiosios Britanijos katalikų dvasininkų brolija (BCCC) pareiškė, kad jos tekstas buvo paskelbtas kaip atsakas į “plačiai paplitusią painiavą dėl katalikų doktrinos apie tos pačios lyties asmenų sąjungas ir seksualinį elgesį už santuokos ribų”. Todėl jų tekste pakartotas “tradicinis Katalikų Bažnyčios mokymas (iš Katalikų Bažnyčios katekizmo), kuris lieka nepakitęs ir nekeičiamas”. 

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Arkivyskupas Čaputas: “Fiducia Supplicans” yra “dviveidiškas užsiėmimas”, kuriuo “patvirtinamas ir paneigiamas katalikų mokymas”

BažnyčiaNuomonėsPasaulis

Arkivyskupas Čaputas: “Fiducia Supplicans” yra “dviveidiškas užsiėmimas”, kuriuo “patvirtinamas ir paneigiamas katalikų mokymas”

26 gruodžio, 2023

Tyčinis ar nuolatinis dviprasmiškumas – viskas, kas skatina nesusipratimus ar tarsi palieka galimybę objektyviai nuodėmingam elgesiui, – nėra iš Dievo, – sakė Filadelfijos arkivyskupas emeritas Charlesas J. Chaputas.

Filadelfijos arkivyskupas emeritas Čarlzas Čaputas (Charles J. Chaput) griežtai sukritikavo Fiducia Supplicans, sakydamas, kad “tyčinis ar nuolatinis dviprasmiškumas – bet kas, kas skatina nesusipratimus ar, atrodo, palieka galimybę objektyviai nuodėmingam elgesiui, – nėra iš Dievo”.

Arkivyskupas Chaputas šiandien amerikiečių žurnale “First Things” paskelbė esė, kurioje labai kritiškai vertina ir deklaraciją, ir popiežių Pranciškų.

“Dokumentas yra dviveidis, vienu metu ir patvirtinantis, ir paneigiantis katalikų mokymą apie palaiminimų prigimtį ir jų taikymą “nereguliariems” santykiams”, – rašė arkivyskupas emeritas.

Čaputas pastebėjo, kad vos tik paskelbus “Fiducia Supplicans”, ji “greitai buvo interpretuota kaip reikšmingas Bažnyčios praktikos pokytis”. Jis pažymėjo, kad tėvas Jamesas Martinas ir kiti katalikų LGBT gynėjai pasveikino šį dokumentą kaip pergalę. Jis pastebėjo, kad “New York Times” straipsnio, kuriame buvo išspausdinta Martino, laiminančio tos pačios lyties asmenų porą, nuotrauka, “vyraujantį atspalvį ir pagrindinį tikslą” geriausiai atspindėjo įvairūs interviu davę gėjai, kurie kalbėjo apie tai, kad Bažnyčia “susitaiko” su tos pačios lyties asmenų santykių teisėtumu.

Nors Bažnyčia negali pakeisti savo mokymo, Čaputas pareiškė, kad Fiducia Supplicans “atrodo” bando tai padaryti homoseksualių santykių nuodėmingumo atžvilgiu.

Čaputas kritikavo popiežiaus Pranciškaus pareiškimą, kuriuo jis reagavo į viso pasaulio vyskupų “pasipriešinimą”, sakydamas, kad jo perspėjimas dėl “griežtų ideologinių pozicijų” dabar yra “numatytoji Šventojo Sosto reakcija į bet kokias pagrįstas abejones ar sąžiningą jo veiksmų kritiką”.

Arkivyskupas emeritas pridūrė, kad popiežiaus Pranciškaus “viešas skundimasis menkina Petro pareigų ir jas užimančio žmogaus orumą”, yra nepagarbus jo broliams vyskupams ir “nėra iš Dievo”.

JŠ pagal www.lifesitenews.com

Categories
NUOMONĖS

Kun. E. Naujokaitis: Kai kunigas „spontaniškai“ laimina žmones, tai yra liturginis veiksmas!

Kun. Edmundas Naujokaitis (FSSPX): „Spontaniški, paprasti, pastoraciniai, neliturginiai“ – tai įvairūs apibūdinimai, bet aišku, kad bet koks laiminimas, kuriame yra išoriniai gestai (pvz., žegnojimas, rankų uždėjimas) ir kokie nors žodžiai, yra apeiga.

Ji nėra fiksuota liturginėse knygose, bet vis tiek religinė apeiga, Dievo malonės šaukimosi tiems konkretiems asmenims aktas. Tad dabar kunigai prisigalvos savo kvazi-ritualų ir tekstų ir jais kaip kas norės laimins.

Kaip jau pastebėjo kai kurie užsienio autoriai, taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į deklaracijoje vartojamą kalbą, kuri iškraipo katalikišką palaiminimų supratimą, kuomet sakoma, pavyzdžiui: „Iš grynai liturginio žiūros taško“. Tačiau neturėtų būti jokio atskyrimo tarp liturgijos ir gyvenimo. Kai kunigas „spontaniškai“ laimina žmones ar daiktus, tai yra liturginis veiksmas, net jeigu jis nėra apibrėžtas Bažnyčios rubrikose. Liturgija yra viešas Dievo garbinimas, į kurį įeina ir veiksmas, kuomet kunigas laimina žmogų, daiktą ar porą. Deklaracija tarsi siekia išardyti liturgijos ir gyvenimo vienovę, paversdama liturgiją tik kažkuo, ką darome Bažnyčioje ir kitais specifiniais atvejais, tik mirusia raide vietoje to, kas teikia mums gyvybę.

Be to, pagal katalikišką supratimą, laiminama tai, kas yra gera ar turi esminį gerumo aspektą. Pvz., kunigas laimina penitentą prieš išpažintį, nors jis dar nusidėjėlis, kad Dievas jam duotų gailesčio malonę. Galima laiminti pagonį ar eretiką, kad jis atsiverstų, jei jis rodo gerą valią. Analogiškai galima laiminti pavienį homoseksualą, jei jis atgailauja, nori taisytis. Bet čia kalbama apie porų, sąjungų, kurios ateina kaip tokios su valia toliau likti toje poroje, laiminimą. Tad aišku, kad atliekama religinė apeiga ir ji laimina tai, kas savaime amoralu. Kai laiminama pora, laiminami ne tik pavieniai asmenys, bet ir juos jungiantis santykis. Tačiau negali būti atpirkta tai, kas pačia savo esme yra bloga ir kelia papiktinimą.

Be to, tai genderizmo politinės ideologijos manifestacija, ir tam pirmiausia bus naudojama, nes daugumai homoseksualų iš tikrųjų visai nerūpi visokie laiminimai.“

JŠ pagal Katalikų Tradicija

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Christus natus est nobis!

Po akimirkos Tas, kuris yra amžinas, ateis į mūsų nuodėmingą pasaulį. Verta įvertinti, kiek mąstėme ir veikėme Jo dvasia, tikėdamiesi Jo pagalbos.

Jis panorėjo ateiti į šį pasaulį per žmonių šeimą, žinoma, Švenčiausiąją, bet vis dėlto žmonių šeimą, per Švenčiausiąją Mergelę Mariją – antrąją Ievą, malonių tarpininkę. Mes galime naudotis Jo malonėmis tik per Švenčiausiąją Mergelę Mariją.

Todėl prašykime Švenčiausiąją Dievo Motiną ir per Ją Kūdikį Jėzų palaiminimo mums, mūsų šeimoms, mūsų reikalams ir mūsų Tėvynei. Juk Lietuva yra Marijos žemė!

Savo ruožtu norime padėkoti visiems aukotojams ir draugams už paramą mūsų bendram darbui. Linkime išlikti ištikimiems Kristui šioje nelengvoje žemiškoje kelionėje, o Švenčiausioji Mergelė Marija tegul Jus visada lydi! 

Visų mūsų aukotojų intencijomis kas mėnesį 13-ąją mėnesio dieną – Fatimos apsireiškimų dieną – švenčiamos Mišios senąja tradicine lotynų apeiga.

Krikščioniškosios Kultūros Institutas


Categories
NUOMONĖS

Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčia: palaiminimas negali prieštarauti Katalikų Bažnyčios mokymui!

Gruodžio 23 d. Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčia paskelbė komunikatą dėl Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios pozicijos dėl Fiducia Supplicans doktrinos dikasterijos deklaracijos dėl palaiminimų pastoracinės reikšmės.

Ukrainos Graikų katalikų Bažnyčios pareiškime dėl Deklaracijos randame:

1. Minėtoje Deklaracijoje aiškinama palaiminimų pastoracinė reikšmė Lotynų Bažnyčioje, o ne Rytų Katalikų Bažnyčiose. Joje nenagrinėjami katalikų tikėjimo ar moralės klausimai, nesiremiama jokiais Rytų Bažnyčių kanonų kodekso (CCEO) priesakais ir nekalbama apie Rytų krikščionis. Taigi, remiantis kan. 1492 CCEO, ši deklaracija taikoma tik Lotynų Bažnyčiai ir neturi teisinės galios Ukrainos graikų katalikų Bažnyčios tikintiesiems.

2. Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčia yra viena iš Rytų katalikų Bažnyčių. Todėl ji turi savo liturginį, teologinį, kanoninį ir dvasinį paveldą, kurio visi tikintieji privalo laikytis ir puoselėti (CCEO, kan. 39-41). “Palaiminimo” reikšmė UGKB ir Lotynų Bažnyčioje skiriasi.

3. Pagal mūsų Bažnyčios liturginę tradiciją kunigo ar vyskupo palaiminimas yra liturginis gestas, kurio negalima atskirti nuo likusio liturginių apeigų turinio ir redukuoti iki privataus pamaldumo aplinkybių ir poreikių (UGKC katekizmas “Kristus yra mūsų Pascha”, par. 505-509).

4. Pagal bizantiškojo apeigyno tradicijas “palaiminimo” sąvoka reiškia pritarimą, leidimą ar net įsakymą atlikti tam tikros rūšies veiksmus, maldą ir asketines praktikas, įskaitant tam tikras pasninko ir maldos rūšis. Be abejo, kunigo palaiminimas visada turi evangelizacinį ir katechetinį matmenį, todėl niekaip negali prieštarauti Katalikų Bažnyčios mokymui apie šeimą kaip ištikimą, neišardomą ir vaisingą vyro ir moters meilės sąjungą, kurią mūsų Viešpats Jėzus Kristus iškėlė iki šventojo Santuokos sakramento orumo. Pastoracinis įžvalgumas ragina mus vengti dviprasmiškų gestų, pareiškimų ir sąvokų, kurios iškreiptų ar iškraipytų Dievo žodį ir Bažnyčios mokymą.

Viešpaties palaiminimas tebūna jums!

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Katalikiškos santuokos griūtis

„Ateis akimirka, kai lemiama kova tarp Kristaus karalystės ir šėtono vyks dėl šeimos. O tie, kurie dirbs šeimos labui, patirs persekiojimus ir suspaudimus. Tačiau nereikia bijoti, nes Švenčiausioji Motina jau sutriuškino gyvatės galvą.“

Fatimos regėtoja sesuo Liucija laiške kardinolui Caffara

Ar žinojote, kad šiuo metu oficialiai Bažnyčia kasmet negaliojančiomis paskelbia ir anuliuoja daugiau nei 50 tūkst. santuokų, o tai yra šimtus kartų daugiau nei prieš kelis dešimtmečius, kai tų santuokų sudaroma buvo net daugiau? Ar žinojote, kad daugiau nei 90 % santuokų anuliavimų prašymų patenkinama, o daugelyje šalių tai tapę beveik automatine ir nesudėtinga procedūra? Pažvelkime į visą šią statistiką naujojo dokumento, kuriuo leidžiamas tos pačios lyties porų laiminimas, šviesoje ir pamatysime, kaip jau kelis dešimtmečius Katalikų Bažnyčios nuosekliai griaunamas tikrasis mokymas apie sakramentinę santuoką. Naujasis dokumentas – tik vyšnia ant torto, kuris žingsnis po žingsnio gaminamas jau kelis dešimtmečius, pirmiausia faktiškai įteisinus katalikiškas skyrybas, po to faktiškai įteisinus antrą civilinę sąjungą, o galiausiai ėmusis normalizuoti tos pačios lyties sąjungas.

Įteisintos katalikiškos skyrybos

2018 m. visame pasaulyje buvo anuliuota 56 780 katalikiškų santuokų. Šis skaičius jau yra mažėjantis, nes nors skyrybų nemažėja, bet mažėjant tikėjimui vis mažiau formalių katalikų apskritai rūpi, kad jų iširusios santuokos būtų anuliuotos. Dar viena priežastis – sudaroma vis mažiau bažnytinių santuokų, tad ir anuliavimų skaičius mažėja. Pažvelkime į Jungtines Valstijas, kur šiuo metu anuliuojama daugiausia santuokų: 1968 m. buvo anuliuotos vos 338 santuokos, o 1991 m. – 63 933. 2004 m. šis skaičius jau sumažėjo iki 46 330, o 2018 m. JAV buvo anuliuotos 27 654 santuokos. Iš visų svarstomų prašymų anuliuoti santuokas, patenkinama net apie 95 %.

Iš visų šalių, kur vykdomi anuliavimų teismai, tik keliose Trečiojo pasaulio šalyse 50 ar daugiau procentų prašymų nepatenkinami. Dauguma pasaulio šalių patenkina 93-97 % prašymų, daugiausia – Kanada (99,5 %) ir Australija (98%) (2011 metų duomenys).

Ši santuokų anuliavimo krizė didžiojoje pasaulio dalyje prasidėjo po 1983 m. Kanonų teisės kodekso atnaujinimo, nors JAV ji prasidėjo anksčiau, santuokos anuliavimo procedūras specialiu Vatikano leidimu palengvinus jau 8 dešimtmetyje. Naujajame kodekse aukštyn kojomis apverčiami santuokos tikslai ir stipriai praplečiamos sąlygos, kurioms esant santuoka gali būti paskelbta negaliojančia. Nors, kaip žinome, šį kodeksą patvirtinęs Jonas Paulius II karštai gynė katalikišką santuoką ir jos neišardomumą, vis tik kodekse atsiradusi galimybė labai plačiai interpretuoti, kada gali būti anuliuojama santuoka, faktiškai lėmė katalikiškų skyrybų įteisinimą.

Bažnyčia visada mokė, kad pirminis santuokos tikslas yra prokreacija, vaikų auginimas ir auklėjimas, o papildomas santuokos tikslas – bendras sutuoktinių gėris, kurį jie gauna iš santuokos. Tačiau 1983 m. Kanonų teisės kodekse šie tikslai apversti, 1055 kanone pirmiausia minimas tikslas, kuris anksčiau būdavo minimas antroje vietoje: „Moterystės sutartis, kuria vyras ir moteris visam gyvenimui sudaro sąjungą ir kuri savo prigimtimi skirta sutuoktinių gerovei ir palikuonių prokreacijai ir auklėjimui […].“

Vienas problemiškiausių kanonų, kuriuo pateisinamas toks lengvas santuokos anuliavimas, yra 1095 §3, kuriame sakoma: „Toliau išvardinti negali sudaryti santuokos […] tie, kurie negali atlikti esminių santuokos pareigų dėl priežasčių, turinčių psichologinę prigimtį.“ Taip pat labai problematiškas 1095 §2 kanonas, kuriame kalbama apie „diskrecijos trūkumą“ priimant sprendimą tuoktis, ką galima interpretuoti plačiai.

1098 kanone teigiama: „Sutartį negaliojančiai sudaro asmuo, kuris santuoką sudaro apgautas, nuslepiant kažkokią būsimo partnerio savybę, kuri pačia savo prigimtimi gali stipriai apsunkinti santuokinį gyvenimą.“ Ką tai reiškia? Tai gali reikšti daugybę dalykų, kaip ir tiesiog tai, kad vyras ar moteris prieš santuoką nuslėpė apie savo polinkį į pyktį ar į pernelyg dažną alkoholio vartojimą. Palikta tiek vietos interpretacijai, kad bet kokią didesnę sutuoktinio ydą, apie kurią sužinota po santuokos, galima laikyti kliūtimi, dėl kurios santuoka sudaryta negaliojančiai.

Ir absoliuti dauguma santuokų anuliuojama remiantis būtent šiais pagrindais (pvz., Jungtinėse Valstijose daugiau nei 99 proc.).

Įteisinta antra civilinė santuoka

Antrasis didelis smūgis katalikiškai santuokai po faktiško katalikų skyrybų įteisinimo buvo suduotas popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo Amoris laetitia. Prieš paskelbiant šį dokumentą buvo aršiai diskutuojama dėl to, ar sudarę antrą (civilinę) santuoką asmenys gali priimti Eucharistijos sakramentą. Bažnyčia visada į šį klausimą kategoriškai atsakydavo „ne“. Išsiskyrę ir antrą kartą susituokę negali priimti Komunijos, nes jų gyvenimo situacija objektyviai prieštarauja prigimtinei ir krikščioniškai tiesai apie santuoką.

Amoris laetitia nepateikė griežto atsakymo, bet įvedė praktiką, kuri jau pati savaime yra atsakymas. Dokumente atsakyta maždaug taip: bendrai – ne, tokie asmenys priimti Eucharistijos negali, bet „tam tikrais atvejais“ – taip. (Nr. 305, išnaša 351.) Išsiskyrę ir antrą kartą susituokę žmonės turį būti „integruoti“, o ne išskirti. (Nr. 299.) Jų integracija „gali būti išreikšta įvairiomis bažnytinėmis tarnystėmis, o tai neišvengiamai reikalauja ištirti, kokias išskyrimo formas, šiandien taikomas liturgijos, sielovados, pedagogikos ir institucinėse srityse, reikėtų įveikti“ (Nr. 299), neišskiriant nė sakramentų teikimo tvarkos (Išnaša 336).

Amoris laetitia pasiuntė žinią, kad draudimas išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems priimti sakramentinę Komuniją nebėra absoliutus. Popiežius neįvedė ­– kaip bendros taisyklės – Komunijos išsiskyrusiems, bet jos ir neuždraudė, o net paskatino „tam tikrais atvejais“. A.A. kardinolas Caffara 2014 m. interviu taip komentavo šias aktualijas: „Šiuo pasiūlymu būtų įvedamas paprotys, kuris ilgainiui krikščionių – ir ne tik krikščionių – protuose įtvirtintų idėją, kad jokia santuoka nėra absoliučiai neišardoma. O tai, be abejo, prieštarauja Viešpaties valiai. Dėl to negali būti jokių abejonių.“

Kard. Raymondas Burke’as savo ruožtu situaciją komentavo taip: „Jei Bažnyčia leistų teikti sakramentus (net ir vienu atveju) asmeniui, kuris gyvena netvarkingoje sąjungoje, tai reikštų, kad arba santuoka nėra neišardoma, arba Šventoji Komunija nėra Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimas, reikalaujantis tinkamos asmens nuostatos, t. y. gailesčio už sunkias nuodėmes ir tvirto pasiryžimo nebenusidėti.“

Kaip išaiškino prof. Roberto de Mattei, „Pagal katalikų moralinį mokymą, veiksmo aplinkybės negali pakeisti jo moralinės prigimties, t. y. negali savaime blogo veiksmo padaryti geru ir teisingu. Tačiau Amoris laetitia atmetė mokymą apie absoliučią moralę bei savaiminį blogį ir priėmė „naująją moralę“, kurią pasmerkė Pijus XII daugelyje savo dokumentų ir Jonas Paulius II enciklikoje „Veritatis splendor“. Vadinamoji situacinė etika leidžia aplinkybėms ir subjektyviai žmogaus sąžinei apspręsti, kas yra gera ar bloga. Nesantuokiniai lytiniai santykiai, jei kyla iš meilės, nelaikomi iš esmės neteisėtais, bet vertinami pagal aplinkybes. Apskritai savaiminis blogis ir mirtina nuodėmė neegzistuoja.“

Tad matome, kaip pradžioje faktiškai įteisinus katalikiškas skyrybas, dabar faktiškai įteisinta ir civilinė antra santuoka. Ribos, kas yra katalikiška sakramentinė santuoka, beveik visiškai ištrintos. Nors ir teigiama, kad Bažnyčios mokymas nekeičiamas, bet skatinamas praktinis to mokymo nesilaikymas. Čia kaip valstybės įstatymas, kurio vykdymo niekas neužtikrina ir į jo laužymą nekreipia dėmesio. Ar galima būtų sakyti, kad draudžiama viršyti greitį, jeigu matuodama greitį policija už jo viršijimą nebaustų? O ar galima sakyti, kad draudžiamos skyrybos ir gyvenimas kartu be sakramentinės santuokos, jeigu skatinama elgtis priešingai? Greičio ribojimo ženklai vis dar gali stovėti savo vietose, bet jeigu niekam nerūpės, kaip to laikomasi, tada jie tebus dekoracija. Lygiai taip amžinas Bažnyčios mokymas lieka savo vietoje, bet jeigu praktiškai skatinamas priešingas elgesys, tada iš to mokymo lieka tik dekoracija.

Amoris laetitia žala buvo plačiai įvertinta: 2017 m. grupė dvasininkų, teologijos specialistų ir religijos ekspertų įteikė pop. Pranciškui skirtą „Sūnišką pataisymą“ (lot. correctio filialis). Jame jie nurodė septynias erezijas, slypinčias apaštališkajame paraginime „Amoris laetitia“. Prieš tai, 2016 m. keturi kardinolai popiežiui nusiuntė išsamiai dokumentuotą kritiką ir vadinamuosius dubia, kur prašė popiežiaus išaiškinti penkis eretiškai skambančius Amoris laetitia teiginius. Pranciškus į nei vieną iš šių kreipimųsi neatsakė ir net nesuteikė to prašiusiems kardinolams audiencijos. 2016 m. 45 teologai įteikė kardinolui Angelo Sodano, kardinolų kolegijos dekanui, kitą kritinę studiją, nagrinėjančią 19 Amoris laetitia teiginių. Į šią kritiką taip pat buvo neatsakyta.

Normalizuotas transgenderizmas

Jau šiais metais Tikėjimo doktrinos dikasterijos prefektas pasirašė, o popiežius Pranciškus patvirtino dokumentą, kuriame pareiškiama, kad suaugę „translyčiai“ asmenys gali gauti Krikšto sakramentą, kaip ir homoseksualių porų auginami ir iš surogatinės motinos gimę vaikai. Taip pat dokumente teigiama, kad „translyčiai“ asmenys gali tapti krikšto tėvais. „Translytiškumas“ nėra laikomas kliūtimi Krikštui, homoseksualių porų vaikai taip pat gali būti krikštijami, net jei gimė iš surogatinės motinos, o „translyčiai“ asmenys net gali tapti krikšto tėvais ar motinomis.

Šis dokumentas atvėrė kelią Krikšto sakramentą priimti viešai sunkios nuodėmės būklėje gyvenantiems ir katalikų mokymui nesiruošiantiems paklusti asmenims, nes neįmanoma situacija, kad „translytis“ asmuo atsižadėtų visų šėtono darbų ir išpažintų katalikų tikėjimą, bet tuo pat metu ir toliau pasirinktų gyventi kaip „translytis“. Dokumentas taip pat atvėrė kelią krikšto tėvais tapti sunkios nuodėmės būklėje gyvenantiems ir katalikų mokymui nesiruošiantiems paklusti, taigi savo krikšto vaikus jau vien tuo papiktinantiems asmenims. Neįmanoma, kad „translytis“ asmuo atitiktų krikšto tėvams keliamas sąlygas ir pareigas, bet tuo pat metu ir toliau pasirinktų gyventi kaip „translytis“. Be to, dokumentas atvėrė kelią tos pačios lyties poroms pakrikštyti savo vaikus ir toliau gyventi sunkios nuodėmės būklėje, nes neįmanoma, kad kartu gyvenantys ir vaiką auginantys tos pačios lyties asmenys jį auklėtų katalikiškai. Tai nesuderinami dalykai – katalikiškam auklėjimui pirmiausia reikėtų nutraukti nuodėmingą gyvenimo būdą.

Naujuoju dokumentu, nepaisant jame įvardijamų „saugiklių“, sutryptas ankstesnis Bažnyčios mokymas apie Krikšto sakramentą. Nors teoriškai gali būti daug kalbama apie tai, kad visa tai galima daryti tik nepapiktinant tikinčiųjų, praktiškai tokia situacija neįmanoma – jeigu bus paklūstama naujajam dokumentui, visada bus papiktinami tikintieji, nes dokumente įvardijamos situacijos niekada negali būti nenuodėmingos ir nepapiktinančios, jeigu asmenys nepasižada tų situacijų nutraukti ir pradėti gyventi katalikiškai.

Popiežius šiais leidimais pasaulio akyse normalizavo vadinamąjį translytiškumą. Pavyzdžiui, įtraukė kunigus į praktines dilemas: pagal kokią lytį bus vertinamas „translyčio“ asmens pasirinkimas būti krikšto tėvu ar motina – biologinę ar vadinamąją socialinę, pagal kurią asmuo teigia gyvenąs? Jeigu vyras pasirenka gyventi kaip moteris, ar jis galės būti krikšto motina? O jeigu vis tik jis galėtų būti tik krikšto tėvu, tai ar nebūtų skandalingas ir papiktinantis vien pats faktas, kad krikšto tėvas rengiasi ir elgiasi kaip moteris, tikriausiai net yra atlikęs daugybę vadinamųjų lyties keitimo operacijų? Tokie atvejai neišvengiamai skleis žinią, kad Bažnyčia remia vadinamąją transgenderizmo ideologiją. Faktiškai įteisinus skyrybas ir civilines santuokas, kas reiškia pastoviai nuodėmingą gyvenimą kartu, dabar, sekant logine seka, tarsi normalizuojamas ir tos pačios lyties asmenų gyvenimas kartu ir net vaikų, išnešiotų surogatinės motinos, auginimas. O visa tai logiškai veda prie kito punkto.

Normalizuoti tos pačios lyties asmenų santykiai

Ir galiausiai tai, apie ką visi kalba šiomis dienomis. Išleista Tikėjimo doktrinos dikasterijos deklaracija Fiducia supplicans, vėlgi patvirtinta popiežiaus, kuria leidžiama „laiminti nereguliariose situacijose esančias poras ir tos pačios lyties poras“, taip prieštaraujant nekintamam katalikų mokymui, kad Bažnyčia negali laiminti nuodėmingų santykių. Jeigu du kartu gyvenantys homoseksualai gali būti krikšto tėvais, kodėl jie negali gauti ir palaiminimo?

Deklaracijoje pabrėžiama, kad visos „apeigos ir maldos, galinčios sukelti painiavą tarp to, kas sudaro santuoką – kuri yra „išskirtinė, stabili ir neišardoma vyro ir moters sąjunga, natūraliai atvira vaikų gimdymui“ – ir to, kas jai prieštarauja, yra neleistinos.“ Deklaracija uždraudžia kurti naujas apeigas ar ritualus, specialiai pritaikytus laiminti tos pačios lyties poras, ir tarsi sudeda daug visokių „saugiklių“, kad tos pačios lyties porų santykiai nebūtų prilyginami „normaliems“ santykiams. Būtent todėl daugybė katalikų jau puolė teisinti dokumentą ir sakyti, kad iš tikrųjų jame nėra leidžiamas tos pačios lyties porų laiminimas, o tik tam tikras spontaniškas palaiminimas pavieniams asmenims, kuris teikiamas visada.

Tačiau dokumente kalbama būtent apie porą (tos pačios lyties asmenų ar kitų asmenų, esančių „nereguliariuose santykiuose“) kaip palaiminimo objektą. Kai laiminama pora, laiminamas santykis tarp dviejų žmonių. Tai didelis posūkis nuo 2021 m. Tikėjimo doktrinos kongregacijos išleisto dokumento, kuriame nedviprasmiškai sakoma, kad Bažnyčia gali suteikti palaiminimą asmenims, turintiems potraukį tai pačiai lyčiai, tik ir tik tada, kai laiminamas individualus asmuo, o ne santykiai, ir kai asmuo parodo troškimą gyventi skaisčiai pagal „Dievo planą“.“ Čia rašoma:

„Nėra leistina laiminti santykių ar partnerysčių, net stabilių, kurios susijusios su seksualine veikla už santuokos ribų (t. y. už neišardomos sąjungos tarp vyro ir moters, atviros gyvybės perdavimui), kaip kad yra tos pačios lyties asmenų sąjungų atveju. […] Tai neužkerta kelio individualių asmenų su homoseksualiais polinkiais laiminimui, jeigu jie parodo valią gyventi ištikimai apreikštiems Dievo planams, kaip juos apibrėžia Bažnyčios mokymas. Tačiau negalimas palaiminimas jokia forma, kuris linktų pripažinti šias sąjungas kaip tokias. Tokiu atveju palaiminimas parodytų ne intenciją patikėti šiuos individualius asmenis Dievo apsaugai ir pagalbai, bet patvirtinti ir paskatinti gyvenimo būdo pasirinkimą, kuris negali būti pripažintas kaip objektyviai atitinkantis apreikštus Dievo planus.“

Pasvarstykime. Ar būtų suteikiamas laiminimas žmogui, kuris į bažnyčią ateitų nuogas? Tai būtų palaikyta sunkia nuodėme, jis būtų išprašytas iš bažnyčios, o palaiminimas jam geriausiu atveju būtų suteiktas tik apsirengus. Aktyvūs homoseksualūs santykiai yra kur kas sunkesnė nuodėmė, tačiau iš palaiminimą norinčios gauti poros nebereikalaujama turėti „troškimo gyventi skaisčiai pagal Dievo planą“. Net paprasta logika sako, kad jeigu nebūtų norėta leisti laiminti tokių porų, būtų užtekę pakartoti 2021 m. dokumente išsakytas sąlygas ar net iš viso nieko nekartoti.

Kaip šiame dokumente neva sudedama daug „saugiklių“, lygiai taip ankstesniame dokumente dėl krikšto pabrėžta, kad turi būti vengiama situacijų, kurios „sukeltų viešą papiktinimą ir tikinčiųjų dezorientaciją“, ir kad „translytis“ asmuo gali būti krikšto tėvu ar motina tik tam tikrais atvejais, kuomet nesukeliamas papiktinimo pavojus.

Lygiai taip ir Amoris laetitia gražiai pabrėžta, kad „aiškiai nebesuvokiama, kad tik išskirtinė ir neišardoma vyro ir moters vienybė, būdama tvirtas įsipareigojimas ir įgalindama vaisingumą, atlieka pilnutinę socialinę funkciją. […] faktinių sąjungų ar sąjungų tarp tos paties lyties asmenų nevalia tiesiog prilyginti santuokai. Nė viena netvirta ar naujai gyvybei uždara sąjunga nelaiduoja visuomenės ateities.“

Katalikams reikia pagaliau atsisakyti naivumo, kuriam užtenka kelių gražių žodžių, kad žmogus jaustųsi nuramintas. Žinomiausi eretikai, tokie kaip Arijus, irgi rašė pamaldžiai ir gražiai. Kadangi nekintamo Bažnyčios mokymo formaliai pakeisti neįmanoma, modernistai visada griebiasi kitos taktikos: teoriškai kalbėti apie tradicinį katalikų mokymą ir juo prisidengti, net pabrėžti pavojų papiktinti tikinčiuosius, bet nustatyta praktine, pastoracine kryptimi ramiai šį mokymą mindyti.

Vysk. Stricklandas, jau nukentėjęs dėl tradicinio mokymo ginimo, pakvietė visus pasaulio vyskupus, o ir tikinčiuosius, nepaklusti naujajam dokumentui. Paskelbus Amoris laetitia kitas vyskupas, Athanasius Schneideris pasakė šiuos įsimintinus žodžius, kuriais ir baigsiu straipsnį: „Non possumus! Aš nepriimsiu miglotos kalbos ar meistriškai paslėptų durų, vedančių į Santuokos ir Eucharistijos sakramentų išniekinimą. Taip pat aš nepritarsiu pasityčiojimui iš Šeštojo Dievo įsakymo. Aš verčiau būsiu išjuokiamas ir persekiojamas, nei pritarsiu dviprasmiškiems tekstams ir nesąžiningiems metodams. Aš renkuosi aiškų „Kristaus, Tiesos, paveikslą vietoj brangakmeniais apsirėdžiusios lapės atvaizdo“ (Šv. Ireniejus), nes „aš žinau, kuo įtikėjau“ (2 Tim 1, 12).“

Marius Parčiauskas

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
NUOMONĖS

Pranciškus ir gėjų laiminimas

Dešiniųjų pažiūrų politikas ir visuomenės veikėjas Vytautas Sinica analizuoja ir vertina situaciją Lietuvos kontekste, atsižvelgdamas į naujausią popiežiaus Pranciškaus sprendimą.

Brangūs broliai katalikai Lietuvoje akivaizdžiai išgyvena neigimo stadiją tragedijos akivaizdoje. Bažnyčia yra valdoma žmogaus, kuris labai sąmoningai nori pakeisti Bažnyčią, jos esmę ir, panašu, net jos tikslą. Geriausiu atveju, jis nuoširdžiai, bet klaidingai tiki, kad Bažnyčia gali išlikti tik jeigu prisitaikys prie jai absoliučiai priešiškos laikmečio dvasios ir priims sekuliaraus pasaulio šiandien (t.y. vos kelis dešimtmečius) pasirinktą moralinę įvairovės ir prigimties neigimo kryptį. Blogiausiu atveju jis tiesiog netiki Bažnyčios skelbiama moraline tiesa, tiki kita ar išvis moralinės tiesos nebuvimu. Tai per daug niūrus vaizdas dažnam mūsų šalies katalikui. Renkamės neigimo taktiką.

Kai visai neseniai naujasis Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas su popiežiaus palaiminimu paskelbė, jog dvasininkai gali laiminti homoseksualias poras, daugybė katalikų Lietuvoje vėl renkasi neigimo taktiką. Tą daro ir kunigai, ir pasauliečiai. Labai retas džiaugiasi šio dokumento pasekmėmis, bet gana retas ir jas atvirai pripažįsta. Dokumentas surašytas suktu stiliumi – iš pradžių patvirtina visą Bažnyčios mokymą apie tik vyro ir moters santuoką, draudimą laiminti homoseksualias sąjungas ir t.t. O tada pasako, kad ne santuokos ceremonijos metu tokias (kaip ir persituokusias) poras laiminti galima. Esą tai atvers galimybę malonės plyšeliui net ir nuodėmėje gyvenančiam žmogui. Kas čia nauja?

Bažnyčia visada mokė, kad galima laiminti kiekvieną asmenį, tačiau ne nuodėmę.

Homoseksualų atveju šis mokymas reiškė, kad galima laiminti homoseksualus kaip asmenis, bet ne kaip porą, nes laiminant porą palaiminama jų sąjunga, kurią Bažnyčia laiko ir skelbia esant ydinga, prieštaraujančia žmogaus prigimčiai ir jokiais atvejais negalima (apsieisime be Švento Rašto citatų). Kaip ir visais atvejais, taip ir šiuo, Bažnyčia niekada nenusisuka nuo asmens, bet privalo jam aiškiai sakyti, ką laiko nuodėme. Dokumentas sukuria prieštaravimą ir chaosą – visą tai patvirtina, o tada pasako, kad visgi laiminti porą galima, bet tai ne santykio laiminimas ir ne pritarimas tokiai sąjungai. Yra, bet nėra. Negalima, bet galima. Sąmoningai kuriamas chaosas, dviprasmybės ir penkiasdešimt pilkų atspalvių moralės teologijoje, kuri dėl pačios savo paskirties privalo būti kuo tikslesnė ir aiškesnė, kuo mažiau dviprasmiška ir reikalaujanti paaiškinimų.

Tai nieko nauja. Tą patį išgyvenome prieš metus, kai popiežius vieną po kito skelbė siaubingus geopolitinius pareiškimus, dėl Rusijos imperializmo ir vykdomos okupacijos kaltindamas NATO, šlovindamas senuosius Rusijos imperatorius, atsisakė įvardyti vieną aiškią kaltą karo Ukrainoje pusę ir kvietė taikai bet kokiomis sąlygomis. Giliai širdyje, broliai katalikai, jau tada supratote, kad kažkas negerai šioje karalystėje, bet pripažinti yra per sunku, nes problema per didelė.

Aš tą išgyvenau dar 2016 metais per vadinamąjį šeimos sinodą, kuriame popiežius labai norėjo pakeisti Bažnyčios mokymą apie antrąją santuoką ir homoseksualus, bet susidūrė su tokiu vyskupų pasipriešinimu, kad homoseksualų klausimą visai atidėjo, o antrąją santuoką nukišo į dviprasmišką formuluotę Amoris Laetitia išnašoje ir po to aiškino ją (nes dviprasmybę neišvengiamai tenka aiškinti) atskirais neviešais laiškais skirtingų šalių vyskupų konferencijoms.

Viena problema, kad joks popiežius neturi teisės keisti Bažnyčios Mokymo taip, kad jis prieštarautų ankstesniam Bažnyčios mokymui ar juo labiau tiesiogiai apreiškimui. Atskira problema, kai tai bandoma daryti išties niekingu būdu – ne atvirai pasakant, ko siekiama, o apylankomis, dviprasmybėmis ir „lėtai verdant varlę“ – pratinant prie pokyčių labai mažais žingsneliais, siūlant „pastoracinę prieigą“. Kadangi popiežius suvokia negalintis pakeisti Bažnyčios atviru perversmu, jis daro tai subtiliai, mažais žingsneliais. Jis vieną po kitos kuria painiavas, talpius prasmėms teiginius, reikalaujančius jo mokymą taikančiųjų interpretacijos ir jo paties atskirų išaiškinimų. Taip judama link protestantiškos Bažnyčios decentralizacijos – štai vokiečiai aiškins tą pačią moralę vienaip, lenkai kitaip, o lietuviai – atspėjote – laviruos per vidurį.

Nereikia apsimetinėti, kad popiežius to nedaro. Daro jau dešimt metų, sistemingai įšventindamas daugiausia progresyvius kardinolus, skirdamas ties erezija laviruojančius ar tą ribą peržengiančius asmenis į aukščiausius Vatikano postus ir dabar net doktrinos aiškintojo poziciją, o paraleliai valydamas Bažnyčią ir ypač Vatikaną nuo doktriną gerbiančių hierarchų. Nuolatos duodami interviu ir skelbiami dokumentai, kurie žiniasklaidos „neteisingai suprantami“, bet popiežius nei pasimoko kalbėti aiškiau, nei kada nors aiškiai paneigia tuos „neteisingus supratimus“. Nes tokia komunikacija sąmoninga. Jis nori duoti pasauliui tai, ką šis nori girdėti, ir palikti katalikams galimybę meluoti sau, kad jis to nepasakė.

Tai baisi žala Bažnyčiai, bet baisi žala ir viso to neigimas. Problemos pripažinimas yra pirma adekvačios reakcijos sąlyga. Šiandien Bažnyčios moralinis mokymas, o su juo ir visas jos autoritetas griaunamas turbūt nuo renesanso Bordžijų neregėtais tempais. Neigimas nepadės – pati Bažnyčia moko siekti tiesos pažinimo ir drąsiai ją pasitikti. Kurie apsispręs nebeneigti problemos, tikiu, bus įdomus Mariaus Parčiausko naujausias tekstas aptariamo naujojo Vatikano dokumento tema. O norintiems toliau neigti problemą, niekas negali uždrausti.

P.S. Reaguodami į dokumentą kai kurių šalių vyskupai jau paskelbė draudžiantys laiminti homoseksualias sąjungas, remdamiesi pačiame dokumente nurodytais argumentais. Kas trukdytų tą patį padaryti Lietuvos vyskupams?

Vytautas Sinica

JŠ pagal www.propatria.lt

Categories
NUOMONĖS

Surinkta daugiau nei 100 000 parašų prieš Gyvenimo įgūdžių programą

Remk katalikišką žiniasklaidą

Peticiją prieš Gyvenimo įgūdžių programą jau pasirašė daugiau nei 100 tūkst. šalies piliečių. Spaudos konferencijos metu paskelbta, kad į šią iniciatyvą įsitraukė ženkli dalis Lietuvos visuomenės.

Antradienio rytą Seimo narys Mindaugas Puidokas surengė spaudos konferenciją, kurios metu visuomenei pristatyti bei aptarti Gyvenimo įgūdžių programos (GĮP) stabdymo rezultatai. Šioje apžvelgiamojoje spaudos konferencijoje be parlamentaro M. Puidoko taip pat dalyvauja Seimo narė Beata Pietkiewicz bei trijų vaikų mama Meida Šabūnienė.

Kaip teigia M. Šabūnienė, iš įvairių Lietuvos miestų, kaip aktyviausius būtų galima išskirti Klaipėdos, Kauno, Vilniaus, Alytaus ir Šiaulių gyventojus. Prie didelio aktyvumo prisidėjo Priekulės ir Vilkijos gyventojai.

„Tai didelis ačiū visiems, dėl bendrystės, bendrumo ir bendrų tikslų, kad šios Gyvenimo įgūdžių programos nebūtų mūsų vaikų mokyklose“, – sako M. Šabūnienė.

Parlamentaras M. Puidokas teigia, kad atliktas didelis darbas, o virš 100 tūkst. žmonių pareiškus savo nuomonę, švietimo ministrui atsiranda galimybė, be teismų sprendimų, išgirsti piliečių nuomonę ir atšaukti neteisėtą savo įsakymą.

Savo ruožtu Seimo narė B. Pietkiewicz pažymėjo, kad dabar po švietimu yra paslepiama ideologija, kuri mums netinka: Lietuva yra katalikiška bendruomenė, o vaikus siekiama auklėti pagal bažnytinį mokestį. Politikės teigimu, šiuo metu nėra nusistatyta tik prieš GĮP, tačiau yra prieštaraujama paslėptai ideologijai.

Peticija prieš GĮP pristatyta vos prieš kelis mėnesius, buvo sulaukta didelio visuomenės aktyvumo

Parašai peticijoje surinkti itin sparčiai. Primename, kad lapkričio mėnesį prieš Gyvenimo įgūdžių programos diegimą šalies mokyklose buvo pasirašę apie 75 tūkst. žmonių, o spalio mėnesį – daugiau nei 50 tūkst. šalies piliečių.

Taip pat buvo skelbta, kad 34 Seimo nariai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausiąjį administracinį teismą, kad jis tirtų, ar Gyvenimo įgūdžių bendroji programa atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Iniciatyva prieš Gyvenimo įgūdžių programos pamokų dėstymą šalies vaikams ir paaugliams buvo pradėta rugsėjo mėnesį.

Apie ją paskelbė parlamentaras M. Puidokas, savo organizuojamoje spaudos konferencijoje „Ne Gyvenimo įgūdžiams ir vaikų seksualizacijai Lietuvoje“.

Jos metu, politikas ir būrys visuomenininkų pasakė tvirtą „ne“ šios programos įgyvendinimui bei pasiūlė teisinius žingsnius, kaip šią privalomą tapusią programą sustabdyti, užtikrinti, kad vaikai nebūtų veikiami genderinės ideologijos ir seksualizacijos.

Konferencijos metu pristatyti oficialūs dokumentai, kuriais kreipiamasi į Lietuvos valdžią dėl Gyvenimo įgūdžių programos pašalinimo iš bendrųjų programų sąrašo.

Politikai, visuomenininkai ir net patys moksleiviai pasisako prieš Gyvenimo įgūdžių pamokas

Didelė dalis aktyvių Lietuvos žmonių yra nusiteikę prieš GĮP pamokas paaugliams bei vaikams. Kaip jau anksčiau teigė teisininkas Alvis Mozeris, Gyvenimo įgūdžių programoje galima pastebėti tuos dalykus, kurie turėtų būti sudedamojoje neformalaus švietimo sistemos dalyje, paversti juos privalomu dalyku yra neteisėta.

„Basų mamų“ judėjimo organizatorė Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė sakė, kad ši prieštaringa Gyvenimo įgūdžių programa yra pristatyta be poreikio: tėvų nuomonės, ar toks švietimas yra reikalingas, niekas neklausė. Veikiau priešingai: moters teigimu, šeimų tarpe dabar daug nerimo, nes valstybė nori permesti tėvų vaidmenį mokyklai.

„Petys už laisvę“ įkūrėjas ir „Gustuko picerijos“ vadovas Mantas Zaveckas, kaip tėvas, auginantis penktokę dukrą, teigė, kad mažamečių vaikų auklėjimas turi būti paliktas tėvų kompetencijai, o tėvai turi konstitucinę teisę į savo atžalų dorovinį, religinį ir moralinį ugdymą. Kitu atveju, tėvai turi teisę atskiru prašymu reikalauti mokyklų, kad jų atžaloms nepageidaujama Gyvenimo įgūdžių pamoka nebūtų dėstoma.

O savo nuomonę prieštaringos programos klausimu vienoje spaudos konferencijoje išreiškė ir patys moksleiviai.

Vilnietė devintokė Milana Gabrilavičiūtė kvestionavo, kodėl mokyklose yra taikoma ši programa, tačiau nėra mokoma sveikos gyvensenos. Savo ruožtu devintokas kaunietis Ignas Pavlovičius teigė, kad vienų asmenų laisvė žinoti, negali varžyti kitų laisvės tokios informacijos negauti.

„Leiskite mokytis tai, ko mums reikia, nesinaudokite mumis kaip politinėmis priemonėmis“, – teigė moksleivis.


Gabrielė Butkutė


JŠ pagal www.77.lt

Categories
NUOMONĖS

Už sodomiją Šv. Raštas liepia bausti mirtimi!

Remk katalikišką žiniasklaidą

Šventajame Rašte homoseksualų lytiniai santykiai vadinami pasibjaurėtinu dalyku

Bėgant metams netradicinės orientacijos apraiškos visuomenėje tampa vis normalesniu reiškiniu, kuriam reikalaujama vis daugiau teisių. Kai kur teisių reikalavimas peržengia sveiko proto ribas, nes jau yra vietovių, kuriose leidžiama nepilnamečiams be tėvų sutikimo keisti lytį arba gyventojai yra baudžiami vien už kritiką LGBTQ bendruomenės inicijuojamiems pokyčiams. Kol kas šis buldozeris dar pilnai nepasiekė religijų, tačiau veikiausiai tik laiko klausimas, kada tai įvyks. Juk vien Šventajame Rašte yra daugybė vietų, kuriose neigiamai aprašomi homoseksualūs santykiai, pasmerkiant tokį elgesį.

Žinoma, oficialaus homoseksualumo termino Šventajame Rašte nėra. Šis terminas nebuvo sukurtas iki pat XIX a. pabaigos, todėl tokio žodžio religiniuose raštuose tikrai neįmanoma rasti. Tačiau Šventajame Rašte minimas geismas, sanguliavimas su tos pačios lyties asmenimis ir tai tapatinama su paleistuvyste bei rimta nuodėme.

Pavyzdžiui, Senajame Testamente yra užsiminta apie vyro sanguliavimą su vyru ir tai įvardijama kaip pasibjaurėtinas reiškinys. Kunigų knyga 18, 22:

„Nesugulk su vyru kaip su moterimi, nes tai pasibjaurėtina.“

Senajame Testamente galima rasti tik du kartus pavartotą hebrajišką žodis „tebel“. Aukščiau nurodytoje eilutėje jis verčiamas kaip „pasibjaurėtina“. Tačiau šis žodis taip pat turi ir kitas reikšmes: „sumaištis“, „gamtos, dieviškosios tvarkos pažeidimas“. Vadinasi, kad ir kaip būtų verčiamas šis žodis, lytiniai santykiai tarp tos pačios lyties asmenų Senajame Testamente sulyginami su ėjimu „prieš prigimtį“.

Šventajame Rašte yra ir daugiau vietų, kur pasakojama apie ėjimą prieš prigimtį ar laukiančias bausmes. Pavyzdžiui, Laiškas Romiečiams 1, 26-27:

„26 Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai.
27 Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo paklydimą vertą atpildą.“

Kitoje vietoje žodis „tebel“ taip pat siejamas su kraujomaiša. Kunigų knyga 20, 12: „Jei kas suguls su savo marčia, tai jie abu turi būti nubausti mirtim: jie bus įvykdę pasibjaurėtiną kraujomaišą; jie mirties kalti.“ Tad religiniuose raštuose jis visur turi neigiamą reikšmę ir vargu ar galima interpretuoti kažkaip kitaip.

Verta paminėti ir tai, jog lytiniai santykiai su tos pačios lyties asmenimis religiniuose raštuose įvardijami kaip dalykas, už kurį net verta bausti itin žiauriai – mirtimi ir amžinomis kančiomis. Kunigų knygos 20, 13:

„Jei vyras suguls su vyru, kaip kad sugula su moterimi, jie bus padarę pasibjaurėtiną dalyką. Jie abu turi būti nubausti mirtim; jie mirties kalti.“

Judo laiškas 1, 7:

„7 Taip pat Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmę.“

Nors Kunigų knygos 20, 13 eilutėje lietuviškas vertimas ir vėl naudoja žodį „pasibjaurėtinas“, originaliame variante vartojamas ne aukščiau paminėtas hebrajiškas žodis „tebel“, o kitas – „toebah“. Šis žodis Senajame Testamente vartojamas net 118 kartų. Šioje eilutėje jis verčiamas „pasibjaurėtinas“, tačiau turi ir kitas reikšmes. Tai „bjaurastis“, o ritualine prasme žodis gali reikšti tokius dalykus kaip „pasibjaurėtinos aukos“, „fizinis pasibjaurėjimas“, taip pat gali būti naudojamas, apibūdinant tokius dalykus kaip „nešvarus maistas“, „stabų garbintojas“, „įvairūs smerktini veiksmai“, „stabmeldiška praktika“ ir panašiai. Taigi, ir vėl vargu ar įmanoma įžvelgti kokią nors teigiamą reikšmę.

Biblija smerkia ištvirkavimą ir geismą tai pačiai lyčiai

Krikščioniškuose raštuose galima rasti daugybę vietų, kuriose tos pačios lyties santykiai laikomi ištvirkimu ir aprašomi drauge su kitomis nedorybėmis. Nors iš esmės lytinis potraukis ar geismas yra visiškai kitokie reiškiniai nei, pavyzdžiui, vagiliavimas, tačiau tos pačios lyties santykiai Šventajame Rašte minimi šalia vagių, taip pat stabmeldžių, svetimautojų, girtuoklių ir kitų, kurie esą nepateks į Dievo karalystę.

Skaitant tam tikras ištraukas, vargu ar galima jas interpretuoti kažkaip kitaip, nei kaip akivaizdų smerkimą ir homoseksualių santykių sulyginimą su kitomis rimtomis nuodėmėmis. Kai kuriose vietose vyrų sugulovai net vardijami šalia tokių baisių nusidėjėlių kaip žmogžudžiai ir vergų prekeiviai. Pavyzdžiui, 1 Laiškas Timotiejui 1, 8-11:

„8 O mes žinome, kad Įstatymas geras, jeigu jis teisingai taikomas, 9 suvokiant, jog Įstatymas skirtas ne teisiajam, bet savivaliautojams ir neklusniesiems, bedieviams ir nusidėjėliams, nešventiems ir nešvariems, tėvažudžiams ir motinžudžiams, žmogžudžiams, 10 pasileidėliams, vyrų sugulovams, vergų prekeiviams, melagiams, priesaikos laužytojams ir visiems, darantiems ką nors priešinga sveikam mokslui, – 11 pagal palaiminto Dievo šlovės Evangeliją, kuri man patikėta.“

1 laiškas Timotiejui 1, 10:

„10 paleistuviams, homoseksualistams, vergų pirkliams, melagiams, priesaikos laužytojams ir viskam, kas priešinga sveikam mokymui.“

Taip pat religiniuose raštuose yra nuorodų, kurios tarsi nupasakoja, jog nukrypimai nuo Dievo apgalvotos normos yra jau prieš tai išnaikintų tautų pasikartojantys bjaurūs darbai. Štai 1 Karalių knygoje 14, 24 rašoma:

„24 Krašte buvo ir iškrypėlių. Jie darė visus bjaurius darbus tautų, kurias Viešpats išnaikino prieš Izraeliui užimant kraštą.“

O Pakartoto Įstatymo knygoje 22, 5 net užsimenama, jog Viešpats bjaurisi panašiais reiškiniais:

„5 Moteris nesivilks vyro rūbais, ir vyras-moters; Viešpats bjaurisi tokiais, kurie taip daro.“

Vis garsiau siekiama įrodyti, kad Biblija nesmerkia homoseksualumo

Nepaisant gausių citatų, kurios įrodo tai, kad pagal religiją homoseksualūs santykiai laikomi nuodėme, atsiranda vis daugiau žmonių, bandančių teigti priešingai. Vieni iš jų tikina, jog Biblija tiesiog neteisingai interpretuojama, o kiti samprotauja, jog visuose Raštuose minimi ne meile, o aistra grįsti homoseksualūs santykiai. Tuo tarpu meile grįsti tos pačios lyties santykiai esą nėra nuodėmė ir Viešpats to nesmerkia.

Pavyzdžiui, amerikietis Matthew Vinesas, visada buvęs karštu kataliku, galiausiai ėmė stipriai gilintis į Bibliją. Kadangi vyras yra homoseksualus, jam nedavė ramybės tai, jog krikščionių mokymas pasmerkia netradicinės seksualinės pakraipos asmenis. Tuo tarpu pats M. Vinesas jau ne vienerius metus aiškina priešingą filosofiją, teigdamas, jog Šventasis Raštas nesmerkia iš meilės gimusių intymių santykių tarp tos pačios lyties asmenų. Šia tema LGBT aktyvistas nufilmavo į keletą kalbų išverstą paskaitą ir netgi parašė knygą, pavadinimu „Dievas ir gėjus krikščionis“.

Net ir kai kurie teologai, nors tokių dar nėra labai daug, jau pradėjo dvejoti, ar Biblija tikrai įvardina homoseksualumą kaip nuodėmę. Tiesa, didesnė dalis katalikų ir evangelikų teologojų vis dar laikosi požiūrio, jog krikščioniškoji moralė negali būti suderinama su homoseksualumu. Tačiau keičiantis laikams, vis labiau tolerantiškėjant visuomenei, Šventojo Rašto interpretacijos gali tapti visiškai priešingomis nei seniau. O galbūt kažkam net ateis idėja perrašyti religinius raštus LGBTQ bendruomenės naudai arba uždrausti tam tikras raštų citatas, siejamas su homoseksualumu?

Biblijos citavimas sukėlė nemalonumų net ir Suomijos eksministrei

Žinant kiek daug Šventojo Rašto vietų smerkia homoseksualumą, vargu ar kažką nustebins, jei Laisvės partija ar kitos LGBTQ ideologiją propaguojančios politinės bei visuomeninės jėgos ims reikalauti keisti religinius raštus arba bausti už jų citavimą. Kol Lietuvoje tai kol kas atrodo kaip neįmanoma ar itin tolima ateitis, užsienio valstybėse jau galima pastebėti tokio elgesio apraiškų. Štai praėjusiais metais Suomijos krikščionių demokratų parlamentarė Paivi Rasanen turėjo stoti prieš teismą dėl kaltinimų neapykantos kurstymu.

Suomijos eksministrė dar 2019 metais savo tviterio paskyroje pasidalino Naujojo Testamento citata, smerkiančia homoseksualumą. Ištraukoje homoseksualūs aktai buvo vadinami „gėdingais“ ir „nenormaliais“. Žinoma Suomijos politikė pasidalino citata kritikuodama LGBT „Pride“ renginiui paramą išreiškusią Suomijos evangelikų bažnyčią, kaltindama, jog ši „prilygino gėdą ir nuodėmę pasididžiavimui“.

Ji taip pat neigiamai pasisakė vienoje radijo laidoje. Politikė homoseksualumą apibūdino kaip „psichoseksualinės raidos sutrikimą“ ir sakė, kad homoseksualūs žmonės yra „disfunkciški“. Už tokius pasisakymus ir Biblijos citavimą politikei grėsė net 13 000 Eur viršijanti bauda ar laisvės atėmimas keleriems metams.

Tiesa, ji pati net ir teisiamųjų suole laikėsi nuomonės, jog nebandė nieko įžeisti ir tiesiog viešino religines citatas. Tad jos advokatai iš karto bandė užginčyti kaltinimus sakydami, jog tai prieštarauja teisei į religijos laisvę, kuri įtvirtinta Europos žmogaus teisių konvencijoje. Politikę taip pat rėmė liuteronų bažnyčia, Europos evangelikų aljansas ir Ispanijos evangelikų aljansas. Penki JAV senatoriai įspėjo JAV vyriausiąjį ambasadorių, kad sprendimas patraukti baudžiamojot atsakomybėn už religinių citatų naudojimą ir rėmimąsi religiniais raštais, gali sukurti „pasaulietinį šventvagystės įstatymą“, leidžiantį teismuose teisti krikščionis, musulmonus ir žydus.

Praėjusiais metais P. Rasanen buvo pripažinta nekalta, tačiau prokuratūra pateikė apeliaciją ir kol kas vis dar nėra žinoma, ar antrasis teisminio proceso dublis ir vėl baigsis politikės naudai. Tačiau bet kuriuo atveju, tokie procesai rodo, jog pasaulis iš tiesų keičiasi. Jis vis labiau artėja prie taško, kai senieji religiniai raštai taps tabu, už kurį gali būti baudžiama, arba jie bus pradėti interpretuoti visiškai priešingai, nei daugelį metų iki šiol.

Raimonda Jonaitienė

JŠ pagal www.77.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

“Rorate caeli” ar “Last Christmas”? Kaip bedieviškas pasaulis vagia iš mūsų adventą…

Prasideda adventas. Gatvės prisipildo kalėdinių blizgučių, o iš garsiakalbių skamba daina… ” Last Christmas”. Ar taip mūsų protėviai laukė Viešpaties atėjimo ir ar dvasia, kadaise gražiai pasireiškusi liaudies ir tautinėje kultūroje, kartais nepasiklysta tarp šių spalvų ir garsų?

Visi advento papročių tyrinėjimai sutaria, kad nors tai buvo laikas, kuriame netrūko atgailos veiksmų (pavyzdžiui, pasninko trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais), jis visų pirma buvo kupinas apmąstymų ir dvasinio džiaugsmo. Nors buvo sakoma, kad adventas susijęs su pasninku ir šventėmis, tai nebuvo vienintelis Viešpaties gimimo laukimo laikotarpio turinys.

Jau tuo metu kaimuose ir miestų gatvėse pasirodydavo linksmos, spalvingos procesijos žmonių, persirengusių išganymo istorijos personažais ar net čigonais ir žydais.

Pasiruošimas šventiniam laikotarpiui ir žiemai, sutampančiai su adventu, buvo pačiame įkarštyje. Kilmingieji medžiojo, valstiečiai penėjo naminius paukščius, o kaimų namuose merginos, dainuodamos dainas, verpė vilną ant verpimo ratelių.

Gražus paprotys kasdienybės akimirkas praturtinti muzika paįvairindavo šiuos pasiruošimus ir rodo, kad ne taip seniai Lietuvoje dar gyvavo itin ritualizuota, su liturginiu kalendoriumi ir metų laikais harmoningai deranti visuomenė.

Last Christmas vietoj Rorate Caeli…

Koks kadaise buvo advento žavesys? Dėl to, kad jungė tai, kas sudaro unikalų tautinio ar liaudiškojo dvasingumo bruožų rinkinį, su tuo, kas ateina iš šio pasaulio. Grįždamas prie sentikių veiklos ir religinės meninės išraiškos, bet kuris neabejingas protas galėtų apmąstyti tiesą, kad mus sukūrė ir atpirko Dievas, atėjęs Kūdikio pavidalu.

Kai kurie papročiai buvo pasiskolinti ir daugiausia iš Vokietijos. Pavyzdžiui, advento vainikas su 24 žvakėmis buvo ką tik atvežtas iš už vakarų sienos, kaip ir advento kalendoriai (šiandien vaikams žinomi kaip šokoladiniai saldainiai), jau nekalbant apie Kalėdų eglutę. Sakoma, kad net kalėdinių mugių tradicija kilo iš germanų šalių.

Tačiau tai tik istorinės detalės, ir nėra abejonių, kad Kalėdų laukimo būdas – kai buvo valomi rūmai ir sąžinė – giliai įleido šaknis į lenkų tautinę sielą, kurie iki šiol yra pasirengę atsisakyti brangaus žiemos miego, kad galėtų dalyvauti Kalėdų ryto mišiose prieš saulėtekio pradžią.

Tačiau tuo tarpu iš mūsų buvo atimta nacionalinė kultūra, o dabar bandoma išnaikinti religingumo likučius. Jau lapkritį skamba žodžiai “Paskutines Kalėdas aš tau dovanojau savo širdį”, o miestai ir prekybos centrai prisipildo blizgučių – tarsi pasaulis norėtų laukti Kristaus, atmesdamas šventąjį Joną Krikštytoją, raginusį atgailauti, ir tarsi norėtų sėsti prie Paskutinės vakarienės, atmesdamas kančią.

Adventas, bent jau viešojoje erdvėje, virto pseudokalėdine komercija, tarsi viskas, kas liko iš populiariosios kultūros, būtų blizgučiai ir “atmosfera”, redukuota į amerikietiškas klišes. Manau, kad prieš šimtą metų vidutinį kaimo gyventoją šis blizgesys galėjo apakinti, tačiau pažvelgęs giliau į šiuolaikinio žmogaus sielą paklaustų: kas čia tokio tuščio?

Kalbama ne tiek apie tai, koks paprotys gimė mūsų kraštuose ir koks buvo pasiskolintas, kiek apie tai, ką išreiškė mūsų Viešpats, kurio žodžius užrašė evangelistas Lukas… Bet ar Žmogaus Sūnus, kai ateis, ras tikėjimą žemėje?

Verta tai prisiminti ir bandyti savo jėgomis atkurti advento dvasią. Ne bėgti avinėliais į “prekybos centrą”, bet intonuoti pamaldžią giesmę privačioje namų erdvėje, susirinkti į rikiuotę, o svarbiausia – klausti savęs: kaip “de-ritualizuotoje” tikrovėje, kurioje sakralumas neturi teisės egzistuoti (taip pat ir Bažnyčioje, jei pažvelgsime į šiuolaikinę estetiką, dvasininkų elgesį ir naujųjų Mišių pobūdį), vis dėlto galime pasiekti, kad atsirastų tam tikrų viešo atminimo elementų apie tą, kuris gimė ir kuris ateis.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

I Advento sekmadienis: Visi, kurie Tavęs laukia, nebus sugėdyti

Ps 24, 1–3. Į tave pakėliau savo sielą; mano Dieve, tavimi pasitikiu, lai nerausiu iš gėdos; ir lai neišjuokia manęs mano priešai; juk visi, kurie tavęs laukia, nebus sugėdyti.

Ps 24, 4. Kelius savuosius, Viešpatie, man parodyk ir takais savaisiais mane žengti išmokyk.

(Introitas)

Pradedame naujus liturginius metus – Advento laikotarpį, kurio pavadinimas reiškia atėjimą ir taip nusako viso šio laikotarpio nuotaiką. Mes esame kviečiami budėti ir laukti To, kuris ateina. Prisimename Jo pirmąjį atėjimą, laukiame antrojo laikų pabaigoje ir stengiamės atpažinti kasdieninius Viešpaties apsilankymus mūsų sielose. Šio liturginio laiko spalva yra violetinė, tuo mums primenama, kad tik atgailaudami ir taisydamiesi mes galime pasirengti Viešpaties apsilankymui.

Tad pradėdama šventą Advento metą, Motina Bažnyčia kolektoje prašo, kad Dievas parodytų savo galybę ir atėjęs išlaisvintų mus iš mūsų nuodėmių vergijos, į kurią per savo nedorumą esame pakliuvę. Juk Dievas tam ir tapo žmogumi, kad mus išgelbėtų, nes be Jo mes buvo pražuvę ir nepataisomai pasiligoję.

Adventas yra pabudimo iš nuodėmės tamsos ir blogų įpročių metas. Tautų Apaštalas šventasis Paulius epistolėje mus ragina ir primena, jog mes esame šviesos, o ne tamsos vaikai, todėl ir mūsų gyvensena turi atspindėti Kristaus, o ne pasaulio dvasios mokymą: „Kaip dieną, elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių.“ Pasaulio malonumai apsvaigina mūsų sielas ir mes nebegalime teisingai mąstyti bei elgtis, todėl privalome būti santūrūs, kad sugebėtume būti laisvi Kristuje.

Pasakojama, kad popiežiaus Grigaliaus Didžiojo dienomis (590-604 m.), Romą lapkričio pabaigoje ištiko gamtinė katastrofa. Norėdamas nuraminti ir padrąsinti tikinčiuosius, sekmadienį jis perskaitė ir komentavo Evangelijos pagal Luką pasakojimą apie būsimąsias negandas. Taip ši Evangelijos ištrauka prigijo ir yra visada skaitoma pirmą Advento sekmadienį.

Taigi, Šventoji Evangelija mums atskleidžia šio pasaulio ir kūrinijos laikinumą ir trapumą: nelaimės, suirutės, karai, nesantaika, – visa tai trikdo ir neramina kiekvieną sielą. Tačiau mes turime tvirčiausią Viešpaties pažadą, kad Dangus ir žemė praeis, o Jo žodžiai nepraeis. Todėl su pasitikėjimu glauskimės prie mūsų Atpirkėjo ir ruoškime savo širdis Jo apsilankymo metui.

Adventas – tai metas, kai galime nebijoti savo tuštumos, nemokėjimo mylėti ir tikėti, tai metas, kai vėl galime šaukti kartu su pranašais: „Ateik, ateik, Emanueli, atrišk belaisvį Izraelį, kuris dejuoja tremtyje, neturėdamas Dievo Sūnaus.“ (himnas Veni, veni, Emmanuel)

Į tave, Viešpatie, pakėliau savo sielą;

mano Dieve, tavimi pasitikiu,

lai nerausiu iš gėdos;

ir lai neišjuokia manęs mano priešai;

juk visi, kurie tavęs laukia,

nebus sugėdyti.

(Ofertorijus)

Kun. Robertas Urbonavičius

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
NUOMONĖS

“Niekada nepalikite Bažnyčios”, – vyskupas Stricklandas rašo laišką tikintiesiems

Popiežiaus Pranciškaus represuotas vyskupas Josephas Stricklandas kreipėsi pastoraciniu laišku į tikinčiuosius, kurių globą iš jo atėmė dabartinis popiežius. Atėjo metas, kad visa, kas dabar uždengta, būtų atidengta, ir visa, kas dabar paslėpta, taptų aišku… – rašoma jame.

Savo laiške buvęs Tylerio vyskupijos (Teksaso valstija) ordinaras aprašo nepagrįstas Vatikano represijas jo atžvilgiu. Per susitikimą su popiežiaus nuncijumi jam buvo perskaitytas atleidimo priežasčių sąrašas, tačiau jokio oficialaus dokumento, konstatuojančio jo nušalinimą, jis taip ir negavo. Nepaisant daugkartinių prašymų, jam net nebuvo leista susipažinti su susitikimo metu perskaitytu priežasčių sąrašu.

Man perskaitytose priežastyse nebuvo paminėtos administracinės problemos ar netinkamas vyskupijos valdymas kaip mano pašalinimo priežastis, pabrėžia hierarchas. – Atrodo, kad nurodytos priežastys daugiausia buvo susijusios su tuo, kad skelbiu mūsų katalikų tikėjimo tiesą, ir su mano perspėjimais dėl visko, kas kelia grėsmę šiai tiesai (įskaitant Sinode dėl sinodalumo iškeltus klausimus), pranešė jis.

Tarp popiežiaus Pranciškaus vardu pateiktų priežasčių buvo ir tokiais atvejais pareigingas kaltinimas, kad vyskupas Stricklandas “neina koja kojon su savo broliais vyskupais”.

Tariamos vienybės su vyskupais trūkumas esą pasireiškė, be kita ko, tuo, kad hierarchas savo vyskupijoje neįvedė motu proprio Traditionus custodes, ribojančio galimybę naudotis Mišiomis senąja apeiga.

Būdamas savo vyskupijos ganytojas ir globėjas, negalėjau imtis veiksmų, kurie, kaip tvirtai žinojau, pakenktų daliai mano kaimenės ir atimtų iš jos dvasines gėrybes, kurias Kristus patikėjo savo Bažnyčiai. Pasilieku prie savo veiksmų, nes jie buvo būtini siekiant apsaugoti savo kaimenę ir apginti Šventąjį Tikėjimo Depozitą”, – aiškina laiško autorius.

Kaip tikina pats vyskupas Strickalndas, jo nušalinimas nuo pareigų taip pat susijęs su jo nepakantumu seksualiniam išnaudojimui. Atėjo laikas, kad viskas, kas dabar uždengta, būtų atidengta, ir viskas, kas dabar slepiama, taptų aišku, – rašo jis. Tiesą sakant, atrodo, kad pirmą kartą į Vatikano akiratį patekau tada, kai buvo slepiami klausimai, susiję su dabar gėdą užsitraukusiu buvusiu kardinolu Teodoru Makarriku (Theodore McCarrick) ir seksualinio išnaudojimo skandalais Bažnyčioje. Atrodo, kad pagrindinis mano nusikaltimas tiek tada, tiek dabar ir visada buvo iškelti į dienos šviesą tai, ką kiti norėjo palikti paslėpta, – rašoma jame.

Deja, dabar atrodo, kad daugelis nori nuslėpti pačią Tiesą, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, – priduria vyskupijos nusižeminęs ganytojas.

Nors nebeturiu vyskupijos, vis dar esu Bažnyčios vyskupas, taigi apaštalų įpėdinis, todėl privalau ir toliau skelbti Tiesą, net jei tam reikia paaukoti savo gyvybę. Šiandien noriu jums visiems pasakyti – niekada, niekada nepalikite Bažnyčios! Ji yra Kristaus nuotaka! Dabar ji išgyvena savo išbandymus, ir jūs turite ryžtingai stovėti kryžiaus papėdėje! Svarbu kiekvieną sekmadienį ir kuo dažniau dalyvauti Mišiose, skirti laiko adoracijai, kasdien melstis Rožančių, reguliariai eiti išpažinties ir visada kreiptis pagalbos į šventuosius! Raginu jus ištvermingai stengtis, kad galiausiai galėtumėte pasakyti: “Gerai pasirodžiau bėgime; baigiau bėgimą; išlaikiau tikėjimą”. – rašo vyskupas Josephas Stricklandas.

Tegul visagalis Dievas jus laimina, o mūsų šventoji ir palaimintoji Motina tegul jus užtaria ir visada nurodo į savo dieviškąjį Sūnų Jėzų, kai įžengiame į šį advento laikotarpį. Lieku nuolankus jūsų tėvas ir tarnas”, – baigė jis.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Vatikanas: “Kunigystės šventimai rezervuoti vyrams, o objektyvus tos pačios lyties asmenų lytinių santykių moralinis vertinimas yra tiksliai ir neabejotinai nustatytas!”

Kardinolas valstybės sekretorius Pietro Parolinas informuoja Vokietijos vyskupus, kad tik vyrams skirti kunigų šventimai ir Bažnyčios mokymas apie homoseksualumą yra nediskutuotini – todėl Vokietijos specialusis kelias yra atmestinas

Vokietijos vyskupai gavo aiškią kardinolo valstybės sekretoriaus Pietro Parolino žinią, kad Vatikanas būsimose derybose su Vokietijos vyskupų delegacija nesvarsto galimybės derėtis dėl laiško “Ordinatio Sacerdotalis”, kuriuo popiežius Jonas Paulius II 1994 m. patvirtino, kad moterys negali būti įšventinamos į kunigus, ar Bažnyčios mokymo apie homoseksualumą. Spalio 23 d. laiške, adresuotame Vokietijos vyskupų generalinei sekretorei Beate Gilles, su kuriuo redakcija gali susipažinti, Parolinas patikslina Vokietijos ir Romos dialogo raundo sinodo kelyje tvarką ir turinį.

Citatos iš Valstybės sekretoriato 2023 m. spalio 23 d. rašto:

“…a) Kunigystės šventimai rezervuoti vyrams:

Nors doktrina apie tik vyrams rezervuotą kunigystės šventimus yra išlaikyta tiek nuolatinės ir išsamios Bažnyčios tradicijos, tiek nuosekliai dėstoma Magisteriumo netolimos praeities dokumentuose, vis dėlto mūsų laikais įvairiose vietose ji laikoma diskutuotina arba Bažnyčios sprendimui nepripažinti moterų šiuo šventimu priskiriama tik drausminė reikšmė. Todėl, siekdamas išsklaidyti bet kokias abejones dėl šio svarbaus klausimo, susijusio su pačios Bažnyčios dieviškąja konstitucija, remdamasis savo pareigomis stiprinti brolius (plg. Lk 22, 32), pareiškiu, kad Bažnyčia neturi teisės įšventinti moterų į kunigystę ir kad visi Bažnyčios tikintieji turi galutinai laikytis šio sprendimo.

Popiežius Pranciškus kelis kartus aiškiai patvirtino šventojo Jono Pauliaus II pareiškimą. Pavyzdžiui:

“Dėl moterų įšventinimo į kunigus Bažnyčia pasakė savo žodį ir sako: “Ne – taip sakė Jonas Paulius II, bet galutinai. Šios durys yra uždarytos”

“Dėl moterų šventimų Katalikų Bažnyčioje šventasis Jonas Paulius II tarė paskutinį aiškų žodį, ir jis lieka. Tai galioja.”

“Tai nėra dogmatinis apibrėžimas, nors jam turi pritarti visi. Niekas negali jam viešai prieštarauti…”

“… b) Kita tema, dėl kurios vietinė Bažnyčia neturi galimybės laikytis kitokio požiūrio, susijusi su homoseksualiais veiksmais. Mat net jei ir pripažįstame, kad subjektyviu požiūriu gali būti įvairių veiksnių, raginančių nesmerkti žmonių, tai jokiu būdu nekeičia objektyvaus šių veiksmų moralumo vertinimo.

Nuolatinis Bažnyčios mokymas pabrėžia, kad “objektyvus tos pačios lyties asmenų lytinių santykių moralinis vertinimas yra tiksliai ir neabejotinai nustatytas. Kitas klausimas, kuris čia nenagrinėjamas, yra subjektyvus tokių santykių moralinio įtikinamumo laipsnis kiekvienu konkrečiu atveju”.

JŠ pagal Die Tagespost

Categories
NUOMONĖS

Stokite kartu su vyskupu Stricklandu, kol šis ištikimas ir Bažnyčią mylintis ganytojas yra pašalintas!

Popiežius Pranciškus žiauriai šalina vyskupą Josephą Stricklandą iš jo vyskupijos, nors jis yra ištikimiausias Amerikos ganytojas.

Šis negailestingas popiežiaus Pranciškaus išpuolis prieš katalikų ortodoksiją reikalauja maldos atsako jau šiandien, todėl prašome pasirašyti mūsų peticiją, kuria įsipareigojame melstis už vyskupą Stricklandą, kai popiežius Pranciškus šalina jį iš Tylerio vyskupijos Teksase. Vyskupui Stricklandui įteiksime jūsų maldos pažadus, tad pasirašykite dabar. Parodykime, kiek daug žmonių palaiko garbingą amerikiečių vyskupą Lietuvoje!

Peticiją galite pasirašyti naudodamiesi šia nuoroda:

Stokite kartu su vyskupu Stricklandu!

Categories
NUOMONĖS

Bažnyčios autoritetų „demonarchizavimas“

Šiandien norėtume pateikti ištrauką iš knygos, kurioje aiškinamos krikščioniškąją civilizaciją sukrėtusios šiuolaikinės krizės priežastys. Bet ne tik. Atsižvelgiant į tai, kas vyksta po Romoje vykusio Sinodo dėl sinodiškumo, verta daugiau dėmesio skirti Bažnyčios autoritetų demonarchizavimo temai. Skaitykite ištrauką iš brazilų katalikų mąstytojo daktaro Plinio Correa de Oliveiros knygos “Revoliucija ir Kontrrevoliucija”.

Bažnyčios autoritetų „demonarchizavimas“

Esant tokiai istorinei (hipotetinei) perspektyvai, tam tikros savęs pačių modifikacijos, svetimos šiam procesui, gali būti suprantamos kaip tam tikri žingsniai pereinant nuo status quo, buvusios iki Susirinkimo (II Vatikano – red.), į jau minėtą kraštutinę priešingą poziciją. 

To pavyzdys galėtų būti paimta kryptis link kolegialumo, suprantamo kaip:

1) vienintelės priimtinos priemonės panaudoti Bažnyčios vidinę galią ir 2) „demonarchizacijos“ bažnytinės valdžios, kurios įvairūs lygiai būtų ipso facto daug stipriau sąlygoti žemiau esančių lygių.

Visa tai iki paskutinių pasekmių galėtų vesti link stabilios visuotinio balsavimo teisės Bažnyčios viduje įgyvendinimo ne todėl, kad ji, Bažnyčia, kartais nepanaudodavo tos teisės tada, kai reikėdavo užpildyti tuščias darbo vietas tam tikrose hierarchų kontorose.

Pagal tribalizmo propaguotojų svajonę, galiausiai tai gali nuvesti į visos bažnytinės hierarchijos nepataisomą priklausomybę nuo pasauliečių, laikomų Dievo balsu. Ar tikrai Dievo?

Tikimasi, kad pasauliečiai tribalistai šią “Dievo valią” atpažins per “mistinius” šamano, charizmatinio vadovo ar burtininko apreiškimus. Gal Bažnyčia, vykdydama paties Dievo valią, turėtų paklusti tokiems pasauliečiams ir tik taip vykdyti savo misiją? 

JŠ pagal Revoliucija ir Kontrrevoliucija

Categories
NUOMONĖS

Lenkija dar nepražuvo!

Lapkričio 11 d. 14-asis Nepriklausomybės Maršas praėjo centrine Varšuvos gatve (Aleje Jerozolimskie). Įvairių šaltinių duomenimis, joje dalyvavo apie 90 000 dalyvių. Jau daugelį metų tai nuolat yra didžiausia patriotinė demonstracija Europoje.

Pagrindinis šio žygio šūkis buvo „Lenkija dar nepražuvo!”.

Be to, eitynių dalyviai šaukė šūkius: „Dievas, Garbė ir Tėvynė!”, „Ne vaivorykštinė (arba kaip variantas – islamiška), ne sekuliari – Lenkija tik katalikiška!”, „Laisvė, tikėjimas, nacionalizmas!” ir kt.

Žygio dalyviai taip pat minėjo katalikų pergalę prie Lepanto, žadėdami laimėti prieš islamą ir šiandien.

Savo kalbose eitynių organizatoriai pabrėžė suverenios ir nepriklausomos Lenkijos svarbą, tradicinių visuomenės pagrindų išsaugojimo svarbą:

Kiekvienas iš mūsų šiandien turi imtis veiklos, veiksmų, kad nepriklausomybė nebūtų prarasta. Rusija vykdo žiaurų karą Ukrainoje. Puikiai žinome, kad Rusija pretenduoja ir į Lenkijos valstybę. Iš mūsų pusės nėra jokio sutikimo! Mes matome grėsmę iš Vakarų. Matome, kad Europos Sąjunga vis agresyviau žengia federalizacijos link. O tai reiškia nacionalinių valstybių likvidavimą. Tai reiškia suvereniteto praradimą”, – mitinge kalbėjo Nepriklausomybės Maršo asociacijos prezidentas Bartoszas Malewskis. – Mes sakome griežtą “ne” šioms pagundoms”, – pridūrė jis.

Nuo scenos kalbėjo ir vienas iš “Konfederacijos” (politinės partijos) lyderių, Nacionalinio Judėjimo pirmininkas, parlamento narys Krzysztofas Bosakas. –

Mus vienija prisirišimas prie Lenkijos spalvų ir Lenkijos valstybės, mūsų tikėjimas, pagarba katalikų tikėjimui ir krikščioniškoms vertybėms, kurios suformavo mūsų šalies kultūros ir įstatymų leidybos pagrindus, – sakė politikas.

Taip pat buvo daug plakatų, vaizduojančių kūdikių žudymą abortais. Drastiškomis nuotraukomis siekiama, kad neapsisprendusieji žinotų, kas iš tikrųjų yra ši vadinamoji “procedūra”.

6 fanatiški klimato revoliucionieriai bandė sustabdyti Nepriklausomybės Maršą 2023 m. Jie tai padarė, nes klimato krizė kursto fašizmą 🙂 Juos pašalino policija.

JŠ pagal lenkų spaudą

Categories
NUOMONĖS

Helovinas – tai blogio sutramdymas!

Helovinas – tai blogio sutramdymas. Tai blogio, kuris yra nuvertinamas ir laikomas linksmybėmis, sutramdymas. Pasakysiu trumpai ir glaustai: per šį “žaidimą” vaikas visiškai nesusidurs su mirtimi ar nemirtingumu, bet gali įsisavinti blogį jį banalizuodamas”, – interviu portalui PCh24.pl sako kunigas profesorius Pawelas Bortkiewiczius TChr.

Kunige profesoriau Bortkiewicziau, leiskite pradėti nuo provokacijos: Ar Helovinas labiau reiškia žmogaus sutramdymą mirtimi, ar nemirtingumu?

Sunku ką nors supažindinti su nemirtingumu, kai atmetamos tikėjimo tiesos. Vienintelė žinia, kuri realiai, rimtai ir rimtai skelbia tiesą apie prisikėlimą ir nemirtingumą žmogaus gyvenimo orumo matu, yra krikščionybė. Jei žmogus abejoja krikščionybe, jam lieka tam tikra iliuzija, ironija ar cinizmas.

Helovinas iš esmės yra mėginimas ciniškai pažvelgti į gyvenimą ir nesutramdo žmogaus nei su mirtimi, nei su nemirtingumu, jis tik mėgina užmušti žmoguje klausimus apie gyvenimo prasmę.

Bet juk daugelis vaikų ir net suaugusiųjų Vakaruose, kurie aktyviai dalyvauja Helovine, tiki, kad vaiduokliai yra nemirtingi ir kad jie vieną dieną po visko bus vaiduokliai….

Tikėjimas vaiduokliais arba pati vaiduoklio sąvoka turi labai turtingą filosofinę ir religinę tradiciją, tačiau kartu yra labai dviprasmiška. Tai, su kuo susiduriame, yra, švelniai tariant, tam tikros pasakos, fikcijos ar haliucinacijos pasaulis. Jis neturi nieko bendra su dvasios sąvoka griežtai filosofine ar religine prasme, ir tikrai ne krikščioniškąja prasme. Todėl čia šis dvasios, kaip tam tikro būsimąjį gyvenimą lemiančio veiksnio, sutramdymas yra, dar kartą pabrėžiu, visiškas miražas.

Katalikų tikėjimas atmeta bet ką panašaus į tikėjimą dvasiomis taip, kaip mums tai parduoda popkultūra. Deja, atrodo, kad daugelis žmonių, įskaitant katalikus, tiki vaiduokliais, poltergeistais ir kitomis panašiomis būtybėmis….

Mano nuomone, tai gali rodyti bent kelis dalykus. Pirma, kad žmoguje yra nemirtingumo alkis, kad jis trokšta nemirtingumo ir net ateizacijos ir sekuliarizacijos procesai šio alkio nepanaikina. Jis išlieka.

Tačiau kyla klausimas, ar šis alkis yra prasmingai, realiai patenkinamas, ar jį patenkina koks nors pakaitalas. Taigi, viena vertus, turime reikalą su tikru alkiu, kita vertus, su visiškai fiktyviu, iliuziniu jo patenkinimo pakaitalu, pavyzdžiui, Helovinu, vaiduokliais ir visa su jais susijusia rinkodaros ir kultūros industrija.

Problema ta, kad žmonės turi po ranka tikrą nemirtingumo alkio patenkinimo pasiūlymą krikščionybės pavidalu; jie turi tikrus žodžius To, kuris vienintelis istorijoje yra pasakęs: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas mane tiki, nemirs per amžius, bet gyvens”, o paskui savo prisikėlimu įrodė jų teisingumą. Turėdami, liaudiškai tariant, tikrumą – daugelis mieliau jį atmeta ir priima kažką, kas yra absurdas, ir dar labai ironiškas ir ciniškas, nes įžeidžia žmogaus orumą.

Helovine dominuoja, arba bent jau popkultūroje taip vaizduojama, makabriški kostiumai: zombiai, vaiduokliai, velniai ir kitos monstriškos būtybės ir… monstriški žmonės, pavyzdžiui, serijiniai žudikai. Man atrodo, kad normalų žmogų turėtų trikdyti tokie dalykai. Deja, vietoj susirūpinimo girdisi kvailas juokas ir kartojimas, kad tai juk linksmybės….

Pokalbį pradėjome nuo klausimo, ar Helovinas skirtas sutramdyti žmones mirčiai, ar nemirtingumui. Mano nuomone, Helovinas yra apie blogio sutramdymą. Blogio sutramdymą, kuris yra sureikšminamas ir traktuojamas kaip linksmybė. Pasakysiu trumpai ir glaustai: per šią “pramogą” vaikas visiškai nesusidurs su mirtimi ar nemirtingumu, bet gali įsisavinti blogį jį banalizuodamas. Nes, kaip sakote, vaikai persirenginėja serijiniais žudikais, ir niekam dėl to nekyla problemų… Tačiau tai yra lengvas blogio banalizavimo kelias, ir nenuostabu, kad toks susitapatinimas su blogiu gali lemti tolesnius žingsnius, vedančius prie realios agresijos veiksmų.

Blogio sureikšminimas, išjuokimas, gera pramoga – visa tai simbolizuoja Helovinas. Kodėl tuomet Vakaruose tiek daug dekadanso ar net egzistencinio nihilizmo? Jei žmonės viską sutramdo, kodėl galiausiai lieka beviltiškumas?

Dabartiniai Vakarai yra siaubingai apleistos tikrovės paveikslas. Viena vertus, turime visais įmanomais būdais projektuojamą iliuzijų pasaulį, kurį nuolat pabrėžiu. Kita vertus, turime “pažangų” pasaulį, propaguojantį įvairias ideologijas, dekonstruojančias žmogaus tapatybę ir griaunančias tai, kas jame yra vieninga. Galiausiai turime pasaulį, kuriame projektuojamas visiškai naujas žmogus, kuriam bandoma dar kartą pasakyti, kad “jis bus kaip Dievas” – jis ne tik pažins gėrį ir blogį, bet ir bus nemirtingas – jis bus “homo deus”, “dievo žmogus”, kaip skelbia Hararis.

Visa tai vyksta, bet tai yra fikcija. Jei iš tiesų fikcija išstūmė tikrąją Gerosios Naujienos žinią, tikrąją krikščionybės, kuri įkūrė Vakarų civilizaciją, žinią, tuomet negalima apgaudinėti, kad šioje iliuzijos ir egzistencinės tikrovės konfrontacijoje žmogų, netekusį Dievo ir Jo buvimo, Jo Žodžio ir Gerosios Naujienos, ištinka katastrofa. Priešingai, žmogų valdo krūva iliuzijų, neturinčių jokios tikros prasmės – nei išgelbėti žmogų, nei užtikrinti jo nemirtingumą, nei išlaisvinti jį iš blogio, nei atvesti į autentiško gėrio pasaulį. Visa tai turi baigtis.

Tegul Dievas jums atlygina!

Tomasz D. Kolanek

Categories
NUOMONĖS

Nekilnojamojo turto mokestis iš katalikiškos perspektyvos

Klasikinį socialinių klausimų nagrinėjimą galima rasti popiežiaus Leono XIII enciklikoje “Rerum Novarum”. Joje popiežius, be kita ko, teigia: “Privačios nuosavybės neturėtų alinti pernelyg dideli mokesčiai ir viešoji našta. Juk valstybės valdžia negali sunaikinti privačios nuosavybės teisės, nes jos šaltinis yra prigimtis, o ne žmogaus valia; ji gali tik apriboti jos naudojimą ir pritaikyti ją visos visuomenės gerovei. Todėl ji elgtųsi neteisingai ir nedorai, jei iš privačios nuosavybės mokesčių pavidalu paimtų daugiau, negu priklauso.”

Valdžia privalo rinkti mokesčius protingai, kad jie netaptų našta visuomenei. Šventajame Rašte smerkiami valdovai, kurie apiplėšinėja žmones už dideles duokles. Saliamonas Patarlių knygoje pabrėžia: “Nedoras valdovas neturtingai tautai yra kaip riaumojantis liūtas ir alkanas lokys.” Ir priduria: “Teisingai valdydamas, karalius sustiprina kraštą, o kas ima kyšius, griauna jį.” Mokesčių teisingumas atitinka valdovo protingumo matą: “Neprotingas valdovas griebiasi žiaurios priespaudos, kas nekenčia godumo, prailgins savo dienas. ”

Popiežius Leonas XIII tai suprato: “Todėl pirmasis ir svarbiausias principas, jei imamasi gerinti masių padėtį, turi būti privačios nuosavybės neliečiamumas”, – rašė jis, aiškindamas, kad ne perskirstymas, o privačios nuosavybės ir galimybės praturtėti išsaugojimas yra būdas įveikti skurdą. Nuosavybės teisė tarnauja visiems ir viskam, nes ji aukščiausiu laipsniu atitinka žmogaus prigimtį ir neabejotinai veda į taiką ir ramybę žmogaus egzistencijoje. Priešingai, valdžia, kuri mokesčiais engia žmones, veda į visuotinį nuskurdimą ir veikia prieš bendrąjį gėrį.

Atsižvelgiant į tai, ar planuojamas nekilnojamojo turto mokestis yra teisingas mokestis. Laisvė nustatyti jį nuo 0,5 proc. iki 4 proc. iš esmės atriša valdžios rankas nustatyti kuo didesnį tarifą, net jei ne 4 proc. Dabartinis šio mokesčio tarifas paprastiems būstams, kuriems taikomas lengvatinis tarifas, yra 0,6 proc., todėl vienu momentu padidinus šį mokestį, jis gali būti drastiškas – 3-5 kartus.

Reikia atsižvelgti ir į bendrą mokesčių naštą Lietuvoje, kuri nėra maža. Sakydami našta turime omenyje visą socialinių įmokų naštą, ne tik “mokestį” grynąja prasme. Taigi ši našta yra kosmiškai didelė, palyginti su krikščioniškaisiais 10 proc. ir jau daugelį metų sudaro apie 60 proc. grynojo darbo užmokesčio. Pridėkime dar PVM, kuris yra atviras visuomenės apiplėšimas, nes yra paprastas Karlo Markso minties tęsinys. PVM neatneša visuomenei jokios gerovės, o yra tik tiesioginė aukštų kainų priežastis ir našta verslui, kuris dažnai neatlaiko šio iš viršaus nuleisto mokesčio. Papildomai padidinus dar vieną mokestį, visa sistema tampa dar nesąžiningesnė. Prie to reikia pridėti ir nusavinimo klausimą. Nes jei mokestis nebus mokamas, tokia perspektyva gali tapti realybe.

Apibendrinant reikia sutikti su mitingo prieš naujo nekilnojamojo turto mokesčio įvedimą organizatoriaus Raimondo Šimaičio teiginiu, kad

“ši, dabartinė Lietuvos valdžia, primena tuometinę rusų valdžią: ėmė nusavinti nuosavybę lygiai tokiu pačius principu, pradėjo tai daryti per mokesčius ir pan. Ta Tėvynės Sąjunga primena man Sovietų Sąjungos pradžią”.

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Rinkimai Lenkijoje: per mažai apie tikėjimą ir religiją, per daug apie pinigus….

Iki rinkimų kaimyninėje Lenkijoje liko vos kelios dienos. Vis dėlto dar neaišku, kokie gali būti galutiniai šių rinkimų rezultatai. Naujausių apklausų duomenimis, Jungtinė Dešiniųjų partija (Teisė ir teisingumas ir Solidaria Lenkija) pirmauja su didele persvara prieš liberalią Pilietinę koaliciją.

39 proc. respondentų pareiškė norintys balsuoti už Jungtinę Dešiniųjų partiją. Už Pilietinę Koaliciją ketina balsuoti 30 proc. respondentų. Kairieji (“Lewica”) gali tikėtis 11 proc. paramos. Labiau dešiniąją Konfederaciją nurodė 9 proc. respondentų. Trečiojo Kelio koaliciją – 8 proc. ir šis rezultatas yra ties riba.

Daug kas priklausys nuo to, ar Trečiasis Kelias pateks į Seimą. Jei pateks, ji atims balsus iš Jungtinės Dešiniųjų ir Pilietinės Koalicijos. Jei ne, Jungtinė Dešiniųjų partija greičiausiai sugebės suformuoti nepriklausomą vyriausybę.

Kaip atrodo Lenkijos politinių jėgų pozicijos iš katalikiškos perspektyvos. Jungtinė Dešiniųjų partija yra nuosaikiai prokatalikiška partija. Deja, ji gana dažnai eina į kompromisus, tačiau vienu svarbiu klausimu – abortų draudimo – iki šiol laikėsi tvirtai. Suprantama, kad Bažnyčia Lenkijoje prarastų savo privilegijuotą padėtį visuomenėje, jei laimėtų Jungtinės dešinės konkurentai. Partija Rusijos ir Ukrainos kare vienareikšmiškai yra Ukrainos pusėje.

Konfederacija, nors anksčiau atrodė labiau dešinioji nei Jungtinė Dešinioji, pastaruoju metu beveik išimtinai susitelkė ties lenkus kamuojančiais biudžeto ir mokesčių naštos klausimais. Identiteto, tradicionalistinių ir konservatyvių klausimų, kurie buvo viešinami vos prieš kelerius metus, šiuo metu partijos programose nematome.

Konfederacijos antimigracinė pozicija Lenkijoje prieglobstį radusių ukrainiečių atžvilgiu yra gana aiški. Tai suprantama dėl to, kad tiek ukrainiečių skaičius Lenkijoje (įvairiais vertinimais – daugiau nei 2 mln. žmonių), tiek beprecedentė parama, kurią jiems teikia dabartinė Jungtinių Dešiniųjų vyriausybė, nesulaukia valdžios palaikymo tarp lenkų, kovojančių už savo pinigus.

Deja, šiandien Lenkijoje vykstančios politinės diskusijos labai panašios į kitų vadinamųjų “modernių ir išsivysčiusių” šalių diskusijas ir beveik neliečia religinių ir tapatybės klausimų, o tai labai svarbu kiekvienam tikram katalikui. Visų pirma dėmesys sutelkiamas į materialinius klausimus, o ne į sielų išganymą. Šioje kampanijoje neišgirsime, kokia yra Lenkijos misija ir pašaukimas istorijos teologijoje.

Žinoma, nemaža dalis lenkų, nors jų kasmet mažėja, vis dar gyvena ir mąsto konservatyviai. Bet ar tai rodo geras perspektyvas? Greičiau ne. Neseniai šalyje buvo paskleista informacija, kad Lenkijoje yra tik 27 milijonai tikinčių katalikų iš šiek tiek mažiau nei 40 milijonų.

Matome, kad Lenkijos ir jos gyventojų sekuliarizacija vyksta labai sparčiai. Ar po 10 metų turėsime katalikybės bastioną prie Vyslos? Abejoju. Ir, deja, horizonte nematyti jokios sociopolitinės jėgos, kuri galėtų tai ištaisyti. Tad sudėkime viltis į Švenčiausiąją Mergelę Mariją ir Jėzų Kristų, nes, matyt, atėjo laikas antgamtiniam veiksmui.

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Karas ir “gender”is

Nuo 2023 m. spalio 1 d. tam tikrų kategorijų Ukrainos moterys turės registruotis į karinę tarnybą. Šis sprendimas sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą ir paskatino vėl atkreipti dėmesį į vyrų ir moterų lyčių vaidmenis didelio karo metu.

Ne paslaptis, kad Rusijos agresija ir visuotinė mobilizacija skirtingai paveikė Ukrainos vyrus ir moteris. Tam tikra prasme skirtingų lyčių žmonės atsidūrė skirtingose istorinėse epochose.

Po 2022 02 24 dauguma ukrainiečių moterų ir toliau gyvena liberalioje XXI a. realybėje, kai asmeninės teisės yra pirmoje vietoje, o atsakomybė šaliai ir tautai – antroje. Vidutinė Ukrainos moteris turi teisę pasirinkti, ar stoti į ginkluotąsias pajėgas, ar ne. Ar likti Ukrainoje, ar išvykti į taikią Europą. Dalytis konservatyviomis šeimos vertybėmis ar atsisakyti turėti vaikų ir visiškai atsiduoti karjerai ar menui.

Jei neskaičiuosime okupuotų teritorijų, asmeninė laisvė ir nepriklausomybė, iškovota modernaus feministinio judėjimo dėka, per daug nenukentėjo nuo visiško karo.

Tačiau daugumos vyrų gyvenimas po 2022 02 24 tapo gerokai archajiškesnis ir artimesnis XX a. pirmosios pusės realijoms, kai individo pareigos šaliai ir tautai reiškė daug daugiau nei jo asmeninės teisės.

Vidutinis Ukrainos vyras neturi teisės rinktis, ar tarnauti kariuomenėje, ar ne. Jis neturi teisės rinktis, ar likti namuose, ar išvykti į užsienį. Valstybė pasirenka už jį, o neteisėti bandymai išvengti šio pasirinkimo yra smerkiami ir persekiojami.

Tai griežtas laikmečio reikalavimas: Rusijos agresija sugrąžino ukrainiečius į totalinių karų su milijoninėmis kariuomenėmis ir milžiniškomis žmonių aukomis laikus.

Problema ta, kad konservatyvus požiūris į vyrų lyties vaidmenį nelabai dera su šiuolaikiniu liberaliu požiūriu į moterų lyties vaidmenį.

Tais laikais, kai kiekvienas vyras buvo laikomas potencialiu kareiviu, kiekvienai moteriai buvo priskirta labai konkreti socialinė funkcija – naujų kareivių gamyba. Jei karinė tarnyba vyrui buvo ne pasirinkimas, o pareiga, tai kuo daugiau vaikų gimdymas taip pat buvo laikomas ne moters pasirinkimu, o pareiga.

Bandymai atsisakyti šio vaidmens ir pasirinkti kitokį gyvenimo kelią sulaukdavo viešo pasmerkimo. Šioje žiaurioje realybėje nebuvo tokio dalyko kaip principas “mano kūnas – mano reikalas”. Sveikos moters kūnas a priori priklausė šaliai ir tautai, kaip ir vyro, privalančio atlikti karinę tarnybą, kūnas.

Būtent XXI amžiuje abortų draudimas Lenkijoje atrodo kaip archajiškas laukiniškumas, darantis gėdą kaimyninei šaliai civilizuoto pasaulio akyse. Tačiau XX a. pirmoje pusėje negalėjimas laisvai disponuoti savo kūnu buvo ne totalitarinių režimų, tokių kaip Stalino ar Hitlerio, bruožas, o įprasta pasaulinė praktika.

Čerčilio laikų britė ar Mannerheimo laikų suomė negalėjo teisėtai nutraukti nėštumo savo noru. O 1920 m. demokratinėje Prancūzijoje priimti įstatymai ne tik sugriežtino bausmes už abortus, bet ir uždraudė naudoti kontraceptines priemones: manyta, kad tai padės kompensuoti respublikos patirtus nuostolius prie Marnos ir Verdeno. Kontracepcija prancūzėms vėl buvo įteisinta tik 1967 m.

Šie tamsūs istorijos puslapiai Ukrainoje retai minimi, nors priešų invazija mums virto demografine katastrofa, o būsimų gynėjų kūrimas šaliai ir tautai ne mažiau svarbus nei nepriklausomybės gynimas ginklu. Tačiau kai griežtosios linijos šalininkai rašo apie tai, kaip Ukraina ateinančiais dešimtmečiais taps vienu dideliu kariniu lageriu, archajiškas moterų vaidmuo paprastai lieka nepaminėtas.

Šią vasarą daug triukšmo sukėlė Ukrainos ateities instituto direktorius Vadimas Denisenka, pareiškęs, kad siekiant išsaugoti tautą, vyrų išvykimas iš Ukrainos turės būti ribojamas net ir po karo. Ši tezė prieštaravo ne tik liberalioms vertybėms, bet ir elementariai logikai: akivaizdu, kad pratęsus draudimą vyrams išvykti vidaus problemų neišspręsime, nes Ukrainos vyrai nesidaugina atžalomis. Tačiau J. Denisenko nedrįso rašyti apie sienų uždarymą ukrainiečių moterims.

Karo įkarštyje mūsų socialiniuose tinkluose gana dažnai pasitaiko fantazijų, panašių į Heinleino “Žvaigždžių laivo desantininkus”: nuo 2022 m. vasario 24 d. siūloma apriboti pilietines teises vyrams, kurie nekovojo ir negynė savo šalies.

Jei ši antiliberali logika bus plėtojama toliau, bus reikalaujama diskriminuoti bevaikes moteris, kurios netarnavo ginkluotosiose pajėgose, nes jos taip pat nepakankamai prisidėjo prie nacionalinio reikalo.

Tačiau kol kas tokių raginimų negirdėti. Veikia liberalizmo, feminizmo ir pastaraisiais dešimtmečiais pasiektos socialinės pažangos inercija.

Viena iš pilno masto karo intrigų – kiek ši liberali inercija bus tvari. Ar išsiplės konservatyvusis Overtono langas?

Ar dabartinė papročių archaizacija paveiks milijonus Ukrainos moterų? Ar įsivyraus suvokimas, kad bet kurios jaunos ukrainietės pagrindinis tikslas ir pilietinė pareiga – papildyti didžiulius demografinius nuostolius, kuriuos sukėlė Rusijos agresija?

Daug kas priklauso nuo atsakymo į šį klausimą.

Jei vyraus XXI a. liberalios vertybės, Ukrainos moterys išsaugos dabartinį statusą ir niekas nebandys pažeisti jų asmeninių teisių. Po karo valstybė gelbės nacionalinę demografinę situaciją migracija iš Azijos ir Afrikos šalių, kuriose natūralus gimstamumas yra didelis.

Tačiau tokiu atveju turėsime visiems laikams atsisveikinti su svajonėmis apie mononacionalinę ir monokultūrinę ateities Ukrainą. Turėsime susitaikyti su tuo, kad mūsų šalyje gyvens skirtingų etninių šaknų ir skirtingų odos spalvų žmonės, kalbantys skirtingomis kalbomis ir besimeldžiantys skirtingiems dievams.

Tačiau jei vyraus konservatyvus XX a. pirmosios pusės požiūris, ne tik ukrainiečiai, bet ir ukrainiečių moterys susidurs su dideliais apribojimais. Tokiu atveju demografijos temą perims dešinieji populistai, nepaisant to, kokie veiksmingi bus jų receptai. Ukrainoje jie stengsis uždrausti abortus ir kuo labiau apsunkinti kontracepcijos prieinamumą, remdamiesi kaimyninės Lenkijos patirtimi ir nepaisydami ES kritikos. Moterų bevaikystė bus stigmatizuojama taip pat, kaip ir vyrų kariuomenės vengimas, o bevaikystės filosofija bus prilyginama tautos išdavystei.

Žinoma, šiandien toks scenarijus atrodo kaip kažkas fantastiško. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad prieš kelerius metus didysis karas, visuotinė mobilizacija ir sienų uždarymas Ukrainos vyrams taip pat atrodė fantastiški.

Mychailo Dubyniansky

JŠ pagal “УКРАЇНСЬКА ПРАВДА”

Categories
NUOMONĖS

LGBT ideologijos priešininkai piketavo Vilniuje: „Nedelsiant stabdyti „Gyvenimo įgūdžių“ programą“!

Ragina nedelsiant nutraukti šį ugdymą. „Stabdykime Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą: NE ideologijai švietime!“, – su tokiu šūkiu šįryt Vilniuje protestavo Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, Lietuvos tėvų forumas ir Rengimo šeimai asociacija.

Susirinkusieji prie Martyno Mažvydo bibliotekos Vilniuje rankose laikė plakatus, kuriais išsakė savo poziciją: „Stop LGBT ideologijai“, „Tikiu mokslu! XX ir XY“, „Nedelsiant stabdyti „Gyvenimo įgūdžių“ programą“, „Reikalaujame įgalinti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymą“, „Tėvai turi pirmumo teisę parinkti vaikams mokymą“, „Reikalaujame nutraukti neomarksistų eksperimentą su mūsų vaikais“, „Gyvūną valdo instinktai, žmogų – valia“, „Ugdyti, o ne seksualizuoti“.

„Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai ignoruoja šeimų organizacijų pasiūlymus ir net neįtraukia jų į diskusijas“, – teigia protesto organizatoriai. Be to programa parengta pagal vieną ideologiją, dažniausiai pabrėžiama, kad LGBT.

Protesto rengėjai reikalauja stabdyti gyvenimo įgūdžių pamokas, kurios bendrojo ugdymo mokyklose startavo šį rugsėjį.

Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos vadovė Violeta Vasiliauskienė sakė, kad naujoji programa kelia daug klausimų. Pasak jos, programos turinys „skleidžia gender – lyties tapatybės – ideologiją, teigiančią, kad lytis gali būti pasirenkama“.

„Programos turinys pažeidžia Konstitucinę teisę ugdyti savo vaikus pagal dorovinius ir moralinius įsitikinimus. Ir prieštarauja švietimo įstatyme numatytai galimybei dalyvauti parenkant vaiko ugdymo programos formą“, – sakė asociacijos vadovė.

JŠ pagal www.lrt.lt

J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Categories
NUOMONĖS

Stabdykime Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą: NE ideologijai “Gender” švietime!

Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa (GĮUP) pradėta įgyvendinti pirmiau, nei parengti šio dalyko mokytojai. Tai reiškia, kad su mūsų vaikais yra eksperimentuojama– pedagogai gyvenimo įgūdžių dalyko mokys be tinkamo pasirengimo ir mokysis iš savo bei kolegų klaidų. 

Visuomenei svetima pasaulėžiūra grįstas mokomasis dalykas atsirado privalomame ugdymo turinyje, o Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai ignoruoja šeimų organizacijų pasiūlymus ir net neįtraukia jų į diskusijas. Tai reiškia valstybės sankcionuotą moralinį diktatą, tuo pačiu ignoruojant net tėvų prigimtinę ir LR Konstitucijoje įtvirtintą (26 str.) teisę auklėti vaikus pagal savo moralinius įsitikinimus. 

Todėl mes, šeimas ir tėvus atstovaujančios organizacijos, reikalaujame nedelsiant stabdyti GĮUP ir nutraukti neteisėtą socialinį– ideologinį eksperimentą su mūsų vaikais. 

Kviečiame ir kitas NVO bei visus GĮUP nepritariančius tėvus, globėjus, senelius š.m. rugsėjo 28 d. 9.30 val. atvykti prie LR Seimo ir pasakyti: Stabdykime Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą: NE ideologijai “GENDER” švietime! 

Categories
NUOMONĖS

Dėl gyvenimo įgūdžių ugdymo programos

VšĮ Krikščioniškosios Kultūros Institutas gavo nuo Gedemino Gemskio – pedagogo – laišką, kuriame jis išreiškia, mūsų nuomone, protingą nuomonę apie naująją vadinamosios “gyvenimo įgūdžių ugdymo programos” versiją ir šiuo klausimu kreipiasi į Lietuvos valdžios institucijas.

Prezidentūrai
Premjerei
Vyriausybei
Seimo pirmininkei
Seimo švietimo ir mokslo komitetui
Švietimo ir mokslo ministrui
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Lietuvos Bažnyčios vadovybei

Laba diena,

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 2022 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-1541 nuo šių mokslo metų mokyklose įvedama privaloma Gyvenimo įgūdžių ugdymo pamoka. Ši pamoka yra nepriimtina.
Švietimas yra be galo svarbus yra nuo vaiko iki seno žmogaus, neteisingos švietimo programos ,,sugadina” žmogų visam gyvenimui.

Baikite ,,gadinti” Lietuvos vaikus, jų sąmonę, nes vaikai yra nykstančios Lietuvos ateitis, kurie gali išgelbėti Lietuvą, kuri yra paskutinėse vietose pagal statistiką, be karo šalis prarado maždaug milijoną lietuvių ir lietuviai nemato jokios šviesios ateities Lietuvoje.

Tačiau Lietuvos vaikai, kurie bus Lietuvos ateitis turi būti mokomi tikrų vertybių (krikščioniškų vertybių, moralės, šeimos vertybių ir t.t.), o ne amoralios LGBTQ ideologijos, kaip švietimo sistema pakreips vaikų mąstymą, toks jis ir bus, kitaip vaikai ir į Lietuvą ir tikras vertybes atitinkamai žiūrės ir Lietuvos destrukcija toliau tęsis. Jeigu kažkas dirbtinai padaro vaikų kartai moralinę auklėjimo ir vertybių diegimo destrukciją, tai tie vaikai jau būna ,,sugadinti”, jie ir užauga ,,sugadintais” žmonėmis ir tą ištaisyti yra labai sunku ar neįmanoma.

Internete pateikiama tokia informacija:

Tarp Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamo projekto Nr. 09.2.1-ESFA-V-726-03-0001 lėšomis ministerijos ir Nacionalinės švietimo agentūros parengtų Gyvenimo įgūdžių ugdymo bendrosios programos įgyvendinimo rekomendacijų autorių vienintelė lytiškumo specialistė yra VŠĮ “Edukacijos ir įvairovės namai” vadovė Lina Januškevičiūtė. Pagal interneto šaltinius, ši organizacija atvirai propaguoja genderizmo ir LGBT ideologijos diegimą mokyklose ir yra pagarsėjusi dėl skandalingų lytinio švietimo pamokų Baisogaloje, Plungės rajone ir kitur, sukėlusių masinį tėvų pasipriešinimą.

Šiose rekomendacijose pateikiamos metodinės medžiagos, kuria būtina vadovautis, autoriai lytiškumo klausimais nurodomos vien tik LGBT ir genderizmo ideologiją propaguojančios organizacijos: ta pati VŠĮ “Edukacijos ir įvairovės namai”, VŠĮ “Ugdymo meistrai”, VšĮ Lygių galimybių plėtros centras, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Nacionalinė LGTB teisių organizacija, Lietuvos žmogaus teisių centras, leidinys „Lygybės laboratorija: saugios aplinkos mokykloje kūrimo vadovas“, portalas visureikalas.lt, vadovas „ĮVAIRI VAIKYSTĖ: Keičiant socialines nuostatas apie vaikų tapatumo įvairovę Europoje“, VŠĮ LIONS QUEST LIETUVA ir kt.

Prigimtinių šeimų ir tėvų organizacijų ar jų dokumentų šiose rekomendacijose nenurodoma nei vieno.Todėl, vykdant gyvenimo įgūdžių ugdymo programą, bus pažeidžiama Konstitucijos 26 straipsnio garantuojama nevaržoma tėvų ir globėjų teisė rūpintis vaikų ir globotinių auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 16 punktu nepilnamečiams draudžiama teikti informaciją, kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.

Šeimų ir tėvų teisės dalyvauti parenkant (ar prireikus parinkti) vaikui ugdymo programą ir turinį aiškiai apibrėžtos Švietimo įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte, o taip pat ir JTO Žmogaus teisių deklaracijoje. Šeimos stiprinimo įstatymo 4 straipsnis savivaldybių institucijas įpareigoja užtikrinti visaverčio šeimų funkcionavimo sąlygas įgyvendinant prokreacines, ugdymo ir socializacijos funkcijas, kurti šeimai palankią aplinką, apimančią švietimo ir vaikų ugdymo sritis.

Aš skaičiau ir girdėjau tėvų pasipiktinimą ir baimes dėl to, kad jų vaikams bus ,,plaunamos smegenys” dėl LGBTQ ideologijos, kas yra amoralu ir absoliučiai nepriimtina, tėvai nesutinka su tuo ir jie nenori kad protu nesubrendusių vaikų sąmonę ,,sugadintų” LGBTQ ideologija ateinanti iš Europos.

Aš pats turiu pedagoginį išsilavinimą, baigiau Vilniaus pedagoginį išsilavinimą ir tai kas daroma su vaikais yra baisu ir nepriimtina ir tokios švietimo programos yra žalingos vaikams, jų psichikai, vertybių ir mąstymo formavimuisi.

Aš negalėčiau dirbti tokioje neteisingoje švietimo ir mokslo sistemoje, mokant vaikus arba ,,gadinant” vaikus neteisingų dalykų. Švietimas turi mokyti šviesių, gerų dalykų, o ne plauti smegenis vaikams kažkokiais tamsiais dalykais. Primenu, kad sovietų ir vokiečių nacių švietimo sistema paruošdavo nuo vaikų sau žmones, kurie ištikimai tarnaudavo jų ideologijai ir kokia iš to destrukciją buvo mes iš istorijos žinome. Be to aš manau, kad dabar mokytojui suteikiama per mažai valdžios mokiniams, o tuo vaikai piktnaudžiauja, nesimoko ir gadina psichinę sveikatą, nervus, mokytojams.

Švietimas žmogui nuo vaiko yra be galo svarbus, o vaikai yra kaip ,,tuščias popieriaus lapas”, ką į tą ,,lapą” parašysi tuo jie ir tikės, vaikai kaip beždžioniukai atkartoja suaugusiųjų žodžius ir elgesį, todėl visa atsakomybė už vaiką mąstymą, auklėjimą ir vertybių formavimą, tenka vaikų tėvams ir vaiko aplinkos žmonėms bei vaikų darželio ir mokyklų švietimo sistemai, kuri turi būti tinkama ir mokyti šviesių dalykų krikščioniškų ir šeimos vertybių, o ne tamsių LGBTQ ideologijos vertybių. Kaip būna mokomas ir auklėjamas vaikas, tokiu paskui ir tampa savo valstybės piliečiu, todėl kiekviena valstybė privalo koncentruotis tik į teisingą vaikų švietimą ir tikrų vertybių diegimą vaikams.

Manau, tie kas palaiko, patvirtina ir skleidžia LGBTQ ideologijos propogandą vaikams, tiesiog daro nusikaltimą, juo labiau kad tam priešinasi jų tėvai, kurie aiškiai išreiškė tokių pamokų nepageidavimą.
Todėl Lietuvos švietimo sistema darosi ydinga ir žalinga vaikų sąmonei ir už tai atsakomybę privalo prisiimti valdžia.

Reikalauju, kad mūsų valstybėje, įskaitant švietimo srityje būtų prioritetu išlaikyti tikėjimo į Dievą, krikščioniški ir šeimos vertybių prioritetai ir vaikams ir jų tėvams nebūtų grūdama per prievartą nepriimtina LGBTQ ideologijos informacija. Jeigu Europa morališkai degradavo ir atsisako krikščioniškų ir šeimos vertybių, tai nereiškia, kad Lietuvos visuomenė turi priimti ir sekti šia moraline degradacija.

Reikalauju iš Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės nedelsiant atšaukti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 2022 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. V-1541 1 priedo 1.2.46 punkto galiojimą ir Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos vykdymą.

Surengus Švietimo, sporto ir mokslo ministerijoje viešas visuomenei diskusijas su prigimtinių šeimų ir tėvų interesus atstovaujančiomis organizacijomis dėl programos turinio.

Blogiausiu atveju, įvedant mokyklose kaip neprivalomas, laisvai pasirenkamas programas, bet jokiu būdu ne kaip privalomas vaikams programas.

Primenu valdžiai savo ultimatumą, jeigu Lietuvoje bus diegiama amorali LGBTQ ideologija, priimami LGBTQ palankūs įstatymai ir vaikus ,,gadins”, mokys LGBTQ ideologijos (o juk vaikai yra Lietuvos ateitis), tai aš atsisakau kariauti prieš Rusiją galimo karo atveju, nes aš už LGBTQ ideologijos valstybę nekariausiu, aš ginčiau tik krikščioniškas, šeimos ir kitas šviesias vertybes. Ir pyksiu už tai jeigu valstybės institucijos ,,sugadins” būsimą Lietuvos kartą su LGBTQ ir kita nepriimtina ideologija.

Vaikai yra kiekvienos tautos ateitis ir jeigu buvusi karta ,,sugadinta” sovietų,dabartinė karta ,,sugadinta” nes nemokoma netikrų vertybių, tai dabartinė karta bus dar daugiau ,,sugadinta” LGBTQ ideologijos, nepasmerkite Lietuvos ateities – ko išmokysite Lietuvos, tokia ir bus visa ateities Lietuva.

Aš girdėjau, kad kai kurie tėvai net svarsto emigruoti iš Lietuvos, kad jų vaikų nemokytų LGBTQ ideologijos propogandos. Manau, nusikalstama versti per prievartą vaikus ir jų tėvus mokyti LGBTQ ideologijos ir taip gali būti sudarytos priežastys, kad iš Lietuvos emigruos dar daugiau lietuvių, tai skaudi yra tema, o valdžios žmonės ir valdininkai yra bjaurūs ir be sąžinės, jeigu tyčia sudaro Lietuvos piliečiams blogas gyventi sąlygas, nepriimtiną jiems LGBTQ informacinę aplinką ir dėl to Lietuvos piliečiai emigruoja, o likę Lietuvos piliečiai yra neviltyje ir depresijoje, nes jie tam nepritaria, tačiau jie nieko negali pakeisti.

Raginu Lietuvos Bažnyčios vadovybę netylėti, reaguoti į Lietuvos švietimo ydas ir kovoti už vaikų krikščionišką ir šeimos vertybių auklėjimą ir neleisti valstybės švietimo sistemai iškreipti vaikų sąmonę, ,,sugadinti” vaikus LGBTQ ideologija, nes tai Jus įpareigoja Dievas ir Biblija.

Jeigu nedirbsite kaip Bažnyčia su vaikais, tai LGBTQ ideologija ,,pasiims” sau tuos vaikus, prarasite tuos vaikus, tai pavojus jų sieloms, pažiūrėkite į Vakarus, tas tikrai ateis pas mus į Lietuvą su laiku ir tam priešintis reikia jau dabar. Mano el. laiškus dėl priešinimosi LGBTQ ideologijos gavote, žinote situaciją, paskui nepasiteisinsite prieš Dievą, kad nežinojote ir kodėl nekovojote prieš tamsią ir amoralią LGBTQ ideologiją,kuri yra pavojus mūsų vaikams ir visai Lietuvos visuomenei.
Tai ką Vakaruose daro su vaikais yra baisu, JAV ir Europa iš krikščioniškų kraštų morališkai degradavo ir pas mus Lietuvoje tas pats gresia.

Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos ir visos LGBTQ ideologijos propogandos mokant vaikus visam laikui. Reikia suprasti, kad tai nėra vaikų mokymas apie žmogaus teises, kaip LGBTQ palaikytojai už to ,,dengiasi”, tai yra LGBTQ ideologijos propogandos skleidimas ir įrašymas į vaikų sąmonę ir pasąmonę, už ką atsakingi tėvai ir valstybės švietimo ir mokslo sistema, nes šita LGBTQ ideologija yra daug blogesnė ir pavojingesnė už komunizmo ideologiją, aš absoliučiai pritariu Lenkijos Prezidento nuomonei
Perrinkimo siekiantis Lenkijos prezidentas: LGBT „ideologija“ yra blogesnė už komunizmą – DELFI

Pagarbiai,


Gediminas Gemskis

Categories
NUOMONĖS

Europos vyskupai protestuoja prieš naujus ES reglamentus

Dvasininkai pažymi, kad “SoHO reglamentas” gali turėti rimtų pasekmių dėl plačios “žmogiškosios medžiagos” apibrėžties.

Šiandien Europos Parlamentas balsavo už pranešimą dėl naujų taisyklių, reglamentuojančių žmogaus kilmės medžiagų naudojimą Europos Sąjungoje. Europos bendrijos vyskupų komisija (COMECE) ir Katalikų biuras Berlyne dar prieš balsavimą įspėjo dėl jame pateiktų nuostatų.

Už Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto (ENVI) pranešimą balsavo 483 EP nariai, 52 buvo prieš ir 89 susilaikė.

Bendrame pareiškime COMECE sekretoriatas ir Katalikų biuras nurodė, kad šis vadinamasis SoHO reglamentas gali turėti rimtų pasekmių dėl projekte pateiktos plačios “žmogaus medžiagos” apibrėžties, kuri gali apimti žmogaus embrionus ir vaisius.

– Pavojus yra tas, kad toks apibrėžimas gali sumenkinti žmogaus gyvybės orumą ir vertę, sukurdamas nepriimtiną lygiavertiškumą tarp embrionų ir vaisių ir paprastų odos ląstelių ar kraujo plazmos, paaiškino COMECE generalinis sekretorius t. Manuel Barrios Prieto.

Be to, dviejų bažnytinių institucijų pareiškime išreiškiamos abejonės dėl projekto 58 straipsnio, kuriame leidžiama ir nurodoma atlikti preliminarius genetinius embrionų ir vaisių tyrimus, “galinčius atverti kelią žmogaus gyvybės selekcijai”.

Jame taip pat pabrėžiama, kad reikia didesnio skaidrumo, susijusio su “atskirų ES valstybių narių įgaliojimais reguliuoti šią itin etinę sritį”. Jame pabrėžiama, kad “kiekviena valstybė narė turi išlaikyti galimybę atsisakyti leisti [ir] pripažinti SoHO preparatus”.

Europos Parlamentui patvirtinus tekstą, jis bus jo pozicija rengiantis būsimoms trišalėms deryboms su Europos Komisija ir Europos Sąjungos Taryba.

JŠ pagal www.dorzeczy.pl

Categories
NUOMONĖS

Vysk. J. Stricklando pastoracinis laiškas tikintiesiems dėl Sinodo apie sinodiškumą

Tailerio (Teksasas, JAV) vyskupas Josephas E. Stricklandas, visame pasaulyje žinomas uolus ganytojas ir katalikų tikėjimo gynėjas, rugpjūčio 22 d. savo vyskupijos tikintiesiems parašė pastoracinį laišką, kuriame perspėja dėl Sinodo apie sinodiškumą keliamų pavojų ir ragina tvirtai laikytis visų laikų katalikų tikėjimo. Dalinamės šiuo laišku su savo skaitytojais.

Dėl drąsaus tradicinio katalikų tikėjimo gynimo vysk. Stricklandas jau susilaukia Vatikano sankcijų – neseniai tirti jo valdomai vyskupijai popiežius Pranciškus atsiuntė apaštalinį vizitatorių. Tuo pačiu metu kai kurie JAV vyskupai, atvirai palaikantys tos pačios lyties porų laiminimus ir kitokius skandalingus siūlymus, apaštalinių vizitatorių nesusilaukia. Melskimės už vysk. Josephą Stricklandą, kuriam mūsų maldų dabar labai reikia.

***

Mano brangūs sūnūs ir dukterys Kristuje,

Tegul mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus meilė ir malonė visada būna su jumis!

Šiuo didžiulių neramumų Bažnyčioje ir pasaulyje metu privalau kalbėti jums iš tėvo širdies, kad įspėčiau jus apie mums gresiančias blogybes ir sutvirtinčiau jus džiaugsme bei viltyje, kurią visada turime Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Bloga ir klaidinga žinia įsiveržė į Bažnyčią, Kristaus Sužadėtinę, kuri teigia, kad Jėzus yra tik vienas iš daugelio ir neva visai nebūtina, kad Jo žinia būtų dalijamasi su visa žmonija. Šios minties reikia vengti ir ją paneiginėti kiekviena proga. Privalome dalintis džiugia Gerąja žinia, kad Jėzus yra mūsų vienintelis Viešpats, trokštantis, kad visa žmonija visais laikais priimtų Jame amžinąjį gyvenimą.

Kai suprasime, kad Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, yra apreiškimo pilnatvė ir Tėvo išganymo plano, skirto visai žmonijai visiems laikams, išsipildymas, ir visa širdimi tai priimsime, tada galėsime atkreipti dėmesį į kitas klaidas, kurios siaučia mūsų Bažnyčioje ir mūsų pasaulyje, ir kurias lėmė nukrypimas nuo Tiesos.

Šventasis Paulius Laiške galatams rašo: „Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos, nors iš tikro kitos nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją. Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas! Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 6-9)

Kaip jūsų dvasinis tėvas, jaučiu pareigą pakartoti šias pagrindines tiesas, kurias Bažnyčia visada suprato nuo neatmenamų laikų, ir pabrėžti, kad Bažnyčia egzistuoja ne tam, kad iš naujo apibrėžtų tikėjimo dalykus, o tam, kad apsaugotų Tikėjimo paveldą (lot. depositum fidei), kurį mums perdavė pats mūsų Viešpats per apaštalus, šventuosius ir kankinius. Vėlgi, atsižvelgiant į šventojo Pauliaus įspėjimą galatams, bet kokie bandymai iškreipti tikrąją Evangelijos žinią privalo būti kategoriškai atmesti kaip žalingi Kristaus Sužadėtinei ir atskiriems jos nariams.

1. Kristus įsteigė vieną Bažnyčią – Katalikų Bažnyčią, todėl tik Katalikų Bažnyčia suteikia Kristaus tiesos pilnatvę ir autentišką kelią į Jo išganymą mums visiems.

2. Eucharistija ir visi sakramentai yra įsteigti Dievo įsteigti, o ne sukurti žmogaus. Eucharistija iš tikrųjų yra Kristaus Kūnas ir Kraujas, Siela ir Dievystė, o priimti Jį Komunijoje nevertai (t. y. turint sunkią neišpažintą nuodėmę) yra pražūtinga šventvagystė asmeniui ir visai Bažnyčiai (1 Kor 11, 27–29).

3. Santuokos sakramentą įsteigė Dievas. Per prigimtinį įstatymą Dievas sukūrė santuoką tarp vieno vyro ir vienos moters, kurie turi būti ištikimi vienas kitam visą gyvenimą ir likti atviri vaikų atėjimui. Žmonija neturi teisės ar tikros galios iš naujo apibrėžti santuoką.

4. Kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, sukurtas vyru arba moterimi, ir visiems žmonėms turi būti padedama atrasti tikrąją savo, kaip Dievo vaikų, tapatybę, jie negali būti raginami netvarkingiems bandymams atmesti savo nepaneigiamą biologinę ir Dievo suteiktą tapatybę.

5. Seksualinė veikla už santuokos ribų visada yra sunkiai nuodėminga ir Bažnyčios vyresnybės negali būti toleruojama, laiminama ar laikoma leistina.

6. Manymas, kad visi vyrai ir moterys bus išgelbėti, nepaisant to, kaip jie gyvena (ši sąvoka paprastai vadinama universalizmu), yra klaidingas ir pavojingas, nes prieštarauja tam, ką Jėzus mums ne kartą sakė Evangelijoje. Jėzus sako, kad turime „išsižadėti savęs, imti savo kryžių ir sekti Juo“ (Mt 16, 24). Per savo malonę Jis davė mums kelią į pergalę prieš nuodėmę ir mirtį, šis kelias veda per atgailą ir sakramentinę išpažintį. Labai svarbu, kad priimtume džiaugsmą ir viltį, taip pat laisvę, kylančią iš atgailos ir nuolankaus nuodėmių išpažinimo. Per atgailą ir sakramentinę išpažintį kiekviena kova su pagunda ir nuodėme gali tapti maža pergale, skatinančia mus priimti didžiąją pergalę, kurią Kristus mums iškovojo.

7. Norėdami sekti Jėzumi Kristumi, turime valingai pasirinkti paimti savo kryžių, o ne stengtis išvengti kryžiaus ir kančios, kurią mūsų Viešpats kiekvienam iš mūsų leidžia kasdieniame gyvenime. Atperkamosios kančios slėpinys – t. y. kančia, kurią Viešpats leidžia mums patirti ir priimti šiame pasaulyje, o paskui Jam grąžinti jungiant tai su Jo kentėjimais – mus padaro nuolankiais, apvalo ir giliau įtraukia į gyvenimo, nugyvento Kristuje, džiaugsmą. Tai nereiškia, kad turime mėgautis kančia ar jos ieškoti, bet jei esame susivieniję su Kristumi, kasdien neišvengiamai patiriamose kančiose galime rasti viltį ir džiaugsmą ir ištverti iki galo visuose savo kentėjimuose (plg. 2 Tim 4, 6-8).

Ateinančiomis savaitėmis ir mėnesiais daugelis šių tiesų bus nagrinėjamos Sinode apie sinodiškumą. Turime tvirtai laikytis šių tiesų ir atsargiai žiūrėti į bet kokius bandymus mums pateikti alternatyvą Jėzaus Kristaus Evangelijai arba tikėjimą, kuriame kalbama apie dialogą ir brolystę, kartu stengiantis panaikinti Dievo tėvystę. Kai siekiame atnaujinti tai, ką Dievas mums davė iš savo didelio gailestingumo, atsiduriame klastingoje vietoje. Pats patikimiausias pagrindas, kurį galime rasti, yra tvirtai laikytis amžinųjų tikėjimo mokymų.

Deja, gali būti, kad kai kurie schizmatikais vadins tuos, kurie nesutinka su siūlomais pakeitimais. Tačiau būkite tikri, kad nei vienas, kuris tvirtai laikosi mūsų katalikų tikėjimo, nėra schizmatikas. Privalome išlikti besąlygiškais ir tikrais katalikais, nepaisant to, kas įvyktų. Taip pat privalome žinoti, kad tvirtai pasipriešinti šiems siūlomiems pakeitimams nėra tas pats, kas palikti Bažnyčią. Kaip sakė šventasis Petras: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“ (Jn 6, 68) Todėl tvirta laikysena nereiškia, kad mes siekiame palikti Bažnyčią. Iš tikrųjų tai tie, kurie siūlytų pakeisti tai, ko negalima pakeisti, norėtų vadovauti Kristaus Bažnyčiai būdami tikraisiais schizmatikais.

Sakau jums, mano sūnūs ir dukterys Kristuje, kad dabar pats laikas pasitikrinti, ar tvirtai laikotės amžinojo katalikų tikėjimo. Mes visi buvome sukurti ieškoti Kelio, Tiesos ir Gyvenimo, ir šiame sumaišties amžiuje tikrasis kelias yra tas, kurį apšviečia Jėzaus Kristaus šviesa, nes Tiesa turi veidą ir iš tikrųjų tai yra Jo veidas. Būkite tikri, kad Jis neapleis savo Nuotakos.

Lieku jūsų nuolankiu tėvu ir tarnu,

J. E. Tailerio vyskupas Josephas E. Stricklandas

Vertė Darius Biliūnas.

JS pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
NUOMONĖS

Amazonės liturgija. Barbariška tribalybė vietoj Bažnyčios universalumo!

Revoliucija spartėja sulig kiekvienu žingsniu. Jai tarnaujančios jėgos nori visiškai sugriauti Bažnyčios vienybę, kad katalikų universalumą pakeistų barbariška gentinė įvairovė. Šiam tikslui tarnauja naujų liturginių apeigų – amazonių ir majų – propagavimas; šiam tikslui tarnauja kova prieš tradicines lotyniškas Mišias. Revoliucijos agentai nori visuotinio chaoso, iš kurio turi atsirasti nauja bedieviška sistema. Tačiau Kristus užgesins neteisybę vienu “savo burnos dvelksmu”.

Vatikano II Susirinkimo piktnaudžiavimas

Katalikiškoji žiniasklaida jau kelis dešimtmečius rašo apie intensyvius dviejų naujų indėnų liturginių apeigų – Amazonės ir Majų – kūrimo darbus. Naujų liturginių apeigų kūrimo ideologinį pagrindą, pasak Pranciškaus, suteiktų Vatikano II Susirinkimo konstitucija Sacrosanctum concilium. Susirinkimo Tėvai 37-40 punktuose atkreipė dėmesį į įkultūrinimo problemą, rašydami: Bažnyčia nenori primesti griežtų, vienodų formų net ir liturgijoje: “Dalykuose, kurie nesusiję su tikėjimu ar visuotiniu gėriu, Bažnyčia nenori primesti griežtų, vienodų formų. Priešingai, ji supranta ir plėtoja įvairių genčių ir tautų dvasines savybes bei vertybes. Ji palankiai žiūri į visa, kas tautų papročiuose nėra neatsiejamai susiję su prietarais ir klaidomis, ir, jei gali, išsaugo tai nepaliesta, o kartais net perima į liturgiją, jei tai atitinka tikros ir autentiškos liturginės dvasios principus.”

Visiškai akivaizdu, kad piktnaudžiaujama, kai pasinaudojant Susirinkimo mokymu apie galimybę į liturgiją perimti kai kuriuos vietinių tradicijų elementus prie rašomojo stalo kuriamas visiškai naujas apeigynas. Iki Pranciškaus tai plačiu mastu buvo padaryta tik vieną kartą, kai buvo sukurtas Zairo apeigynas, kuriam 1988 m. galutinai pritarė Šventasis Sostas. Tokią padėtį Pranciškus savo paraginime Querida Amazonia apibūdino kaip nepatenkinamą, rašydamas, kad Bažnyčia liturgijos įkultūrinimo srityje padarė “nedidelę pažangą” (QA 82). Prie šio teiginio Popiežius pridėjo trumpo turinio išnašą: Sinode buvo pasiūlyta sukurti “Amazonijos apeigyną”. Tai praktiškai reiškė Popiežiaus pritarimą pasiūlymui, kurį 2019 m. spalio mėn. sinodo tėvai įtraukė į baigiamąjį Amazonijos sinodo dokumentą.

Amazonės apeigos, arba Pačamama ir Ketsalkoatlas

Dėl to buvo sudaryta speciali Amazonės apeigyno komisija. Kol kas nėra jokios informacijos apie konkretų būsimos Amazonijos liturgijos pavidalą. Žinome, kad ji gali apimti labai įvairius sprendimus, pavyzdžiui, dėl celibato. Naujasis Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas arkivyskupas Victoras Manuelis Fernandezas 2020 m. sakė, kad įsivaizduoja vedusių kunigų – vadinamųjų viri probati – įvedimą Amazonijoje kaip Amazonijos apeigyno dalį.

Kiti pokyčiai, susiję su specifiniais Amazonijos čiabuvių papročiais, taip pat gali būti potencialiai labai prieštaringi ar net pavojingi. Jų žemės ar protėvių dvasių garbinimą sunku atskirti nuo pagoniškų vaizdinių ir politeizmo. Pavyzdį, kaip lengva pasiklysti, deja, pateikė pats Vatikanas per Amazonijos sinodą. Kalbėta, žinoma, apie Pačamamos statulą, kuri buvo pristatyta kaip tariama Mergelės Marijos statula. Laikantis tos pačios linijos, galima teigti, kad plunksnuotoji gyvatė Ketsalkoatlis yra Kristaus figūra. Kvetzalkoatlio mitologijoje esama tam tikrų pasiaukojimo dėl žmonijos motyvų, kuriuos, vadovaujantis “pachamamos” aiškinimo dvasia, būtų galima skaityti kaip Kryžiaus aukos alegoriją. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jei sutiksime, kad visos pasaulio religijos pasakoja tą pačią istoriją ir kad Ketzalkoatlis, Pačamama, Jėzus Kristus, Dievo Motina – tai tiesiog skirtingi vietiniai tos pačios “nepažinios tikrovės” “vardai”. Jei amazonių liturgija turėtų tokios ideologijos elementų, ji galėtų būti tiesiog stabmeldiška.

Neaišku, kiek laiko gali užtrukti Amazonės apeigynas. Kolumbijos Florencijos vyskupas Omaras de Jesus Mejia Giraldo, kuris 2023 m. kovą kartu su kitais savo šalies hierarchais susitiko su Popiežiumi ir svarbiais kurijos pareigūnais vizito ad limina Apostolorum metu, kalbėjo apie ilgą laiką. Pasak vyskupo, Pranciškus paragino Kolumbijos vyskupus tęsti darbą prie Amazonės apeigyno, bendradarbiaujant su kitais Amazonės regiono vyskupais; tačiau hierarchas priminė, kad darbas prie Zairo apeigyno iš viso truko 27 metus. Todėl, pabrėžė jis, galima sakyti, kad darbas prie Amazonės apeigyno yra tik pradėtas.

Majų apeigos. Liturginis diakonų žmonų vaidmuo ir pasaulio elementų garbinimas

Pažangesnis darbas atliekamas Meksikos indėnų apeigyne, atsižvelgiant į majų kultūrą. Žinomas kaip majų arba majų apeigynas, jis sukurtas remiantis dešimtmečius kaupta patirtimi pietų Meksikos San Kristobalio de las Kasaso vyskupijoje. Ši vyskupija garsėja itin dideliu skaičiumi nuolatinių diakonų, kurie jau anksčiau buvo rengiami vedusiais kunigais. Majų liturgijoje, kurios projektas jau žinomas ir pateiktas Vatikanui, nuolatiniai diakonai atlieka didžiulį vaidmenį, kaip ir jų žmonos, kurios tarsi savaime laikomos asmenimis, turinčiais ypatingą teisę į įvairius aktyvius liturginius vaidmenis. Be to, majų liturgijoje yra daug vietinės kultūros elementų, kuriuos sunku interpretuoti ne pagoniškame kontekste: tai pasakytina ir apie protėvių garbinimą, ir visų pirma apie žemės kaip gyvosios deivės traktavimą, taip pat vėjo, vandens ar kitų stichijų personifikavimą. Ar Šventasis Sostas pateiks palankią nuomonę dėl jam atsiųsto majų ritualo projekto, ar šis dalykas dar bus perdarytas, nežinome.

Indėnų apeigas, arba Bažnyčios liturgijos vienybės naikinimą

Tiek amazonių, tiek majų apeigos, tiek ir kitos galimos naujos vietinės apeigos puikiai atitinka sinodinės Bažnyčios viziją. Specifinė regioninė liturgija, švenčiama nesuprantama to regiono žmonėms kalba, su neaiškiomis pašaliečiams apeigomis, su ikikrikščioniškųjų tradicijų elementais – juk tai tinkama liturgija atomizuotai, itin įvairialypei Bažnyčiai, kuri atsisako vienybės vardan ypatingumo triumfo. Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia atsisakė lotynų kalbos, kuri anksčiau vienijo katalikus beveik visame pasaulyje. Sinodo proceso vaisius gali būti tolesnis ėjimas tuo pačiu vienijančio principo nuvertinimo keliu. Sinodinis “vienybės įvairovėje” principas, kuriuo iškeliamas bet koks partikuliarizmas, net doktrininis partikuliarizmas, sudaro pernelyg palankią dirvą liturginei sklaidai gilėti.

Traditionis custodes – veiksminga revoliucijos priemonė

Šį liturginį partikuliarizmą patvirtina ir Pranciškaus požiūris į Tridento liturgiją. 2007 m. Benediktas XVI, paskelbdamas motu proprio Summorum pontificum, pareiškė, kad Bažnyčioje egzistuoja dvi vienos Romos apeigyno apraiškos, ir išreiškė norą, kad jos viena iš kitos semtųsi patirties. Galutinis tokio sambūvio rezultatas galėtų būti liturginės vienybės atkūrimas Mišiolu, kuris išvalytų reformuotąjį Mišiolą nuo to, kas revoliucinga, atkurtų jo tęstinumą su Tradicija ir taip įgyvendintų tikrąsias Susirinkimo tėvų intencijas, išreikštas dokumente Sacrosanctum concilium. Pranciškus 2021 m. Traditionis custodes paskelbė, kad Romos apeigynas turi tik vieną formą ir tai yra naujoji forma; visi turėtų ją priimti. Nors teoriškai atrodo, kad taip einama link universalizmo, praktiškai tai turi priešingą poveikį. Norint pasiekti Pranciškaus liturginę vienybę, iš tradicinės liturgijos išaugusios bendruomenės turėtų ištirpti, o tradicinę liturgiją turėtų visiškai atmesti visi Bažnyčios nariai. Tai netinkama ir neįmanoma, o tai reiškia, kad – priešingai Benedikto ketinimams – Bažnyčios liturgija taps vis labiau susiskaldžiusi.

Solve et coagula (tirpsmo ir krešėjimo)

Tokia raida išplaukia iš pačios revoliucinių procesų ir jų tikslų logikos. Revoliucinei epochai, sutartinai prasidėjusiai 1789 m., būdingas grįžimas prie genties, arba kitaip tariant: prie barbariško gentainizmo. Visiškas atsisakymas universalizmo principo, kurį atrado graikų filosofija, ištobulino Roma, iki idealo atvedė krikščionybė. Kiekvienas turi savo tiesą, – taip skamba postmodernizmo credo, – ir būtent taip atrodytų šiuolaikinė Katalikų Bažnyčia. Visa, kas joje universalistiška, turėtų būti įveikta ir paversta partikuliarizmu.

Žinoma, ne tam, kad tokia išliktų amžinai. Tai paaiškina vokiečių filosofo Heraklito iš Efezo perimta Nyčės (Nietzsche’s) koncepcija apie istorijos ratą; Nyčės mintis, ypač išplėtota Martino Heideggerio, tapo savotiška dabarties intelektualine sistema. Nietzsche’s ir Heideggerio istorijos eigos periodizacija numato ciklinį stabilumą. Nietzsche’s koncepciją traktuojant netradiciškai, kaip tai daro postmodernioji mintis, galima teigti, kad atomizacija turi būti pereinamasis etapas tarp vienos civilizacinės formos nuosmukio ir kitos atsiradimo. Apie tai savaip, kaip apie sąmoningą procesą, byloja du gerai žinomi masonų šūkiai. Solve et coagula –  “tirpsmo ir krešėjimo”; ordo ab chao, tvarka iš chaoso. Neįmanoma pastatyti Antikristo Bažnyčios, jei Kristaus Bažnyčia stovi norimoje vietoje. Antikristo Bažnyčią galima pastatyti tik ant katalikiškosios Bažnyčios griuvėsių. Štai kodėl reikalingas Bažnyčios ištirpimas – masonų ištirpdymo proceso padarinys; štai kodėl reikalingas chaosas. Nietzsche’s-Heideggerio postmodernistinės “savos tiesos”, visiškai panardintos į vietines tradicijas, stūmimo procesą turi vainikuoti koaguliacija, naujos iškreiptos sistemos įvedimas.

Zeitgeist, arba piktosios dvasios valdžia

Ne visi, kurie pridėjo ranką prie šios monumentalios Antikristo bazilikos statybos, yra sąmoningi išdavikai. Daugelį jų tiesiog užvaldė didieji civilizacijos procesai, vykstantys jau dešimtmečius ar net šimtmečius. Dėl visiško dvasinio dominavimo labai sunku išsivaduoti iš šių procesų įtakos: jiems pasiduoda net didieji. Zeitgeist, laiko dvasia, nėra tuščias Hegelio išradimas: tai realiai egzistuojančio reiškinio apibūdinimas, kolektyvinis įsitikinimas, kad dabar daiktų eigai reikia suteikti vienokią, o ne kitokią kryptį. Praėjusio šimtmečio dvasią suformavo Bažnyčia, t. y. netiesiogiai pats Kristus. Jis buvo Vakarų civilizacijos Viešpats; į jį buvo nukreiptos visos kolektyvinės tautų ir visuomenių pastangos. Tačiau revoliucionieriai nuvertė Kristų ir pasodino save į jo sostą. Jau du šimtus metų žmogus, sakantis Dievui “ne”, vis sparčiau pasiduoda savo sugedusiai prigimčiai. Sugedimo šaltinis yra velnias. Taip hegeliškasis Zeitgeist praktiškai tampa Der böse Geist, piktąja dvasia. Būtent jam tarnauja modernybė ir juo seka tie, kurie nereflektuodami prisijungia prie kolektyvinės valios, kuriančios civilizacijos raidos kryptį.

Mūsų tikslas ir uždavinys – sustabdyti naikinimo procesą. Išgelbėti tai, ką galima išgelbėti, – ir atkurti tinkamą daiktų tvarką. Tai nebus ordo ab chao, masoniška tvarka iš chaoso. Tai bus ordo ab Christo, tvarka iš Kristaus. Juk Jis pats apie save sako: “Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinis, Pradžia ir Pabaiga. Kristus yra “galutinė tvarka”. Amazonės ir majų liturgijos, sinodų šališkumas ir vienybės išsklaidymas – visa tai yra įrankiai revoliucijos, šėtoniškojo Zeitgeist rankose, kuriais siekiama atstumti Alfos ir Omegos triumfą. Ir vis dėlto Kristus vis tiek užgesins netvarką “savo burnos kvėpavimu ir pavers ją niekais savo atėjimo apreiškimu”. Būkime Jo bendradarbiai.

JS pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Man 18 metų ir man leidžiama viskas – liberali dogma!

Vienas svarbiausių argumentų prieš LGBTQ+ darbotvarkę yra mažų vaikų žlugdymas. Žmonės, ypač tėvai, pagrįstai prieštarauja, kad jų mažamečiams vaikams būtų rodomos itin seksualizuotos „Drag Queen“ istorijos valandėlės.

Kiti kaltina miestų ir mokyklų valdymo institucijas dėl pornografinių knygų bibliotekose, teršiančių nekaltus vaikų protus.

„Pasididžiavimo paradai“ su nuogais dalyviais smerkiami dėl juos stebinčių vaikų. Dar didesnį susirūpinimą kelia tai, kad prekybos tinklas „Target“ JAV prekiavo vaikiškais produktais, tarp kurių buvo ir satanistinė prekių linija.

Tai itin svarūs ir emocingi argumentai, kuriais siekiama pasipriešinti purvo srautui, plūstančiam į visas gyvenimo sritis. Jų labai reikia, nes šis agresyvus poveikis buvo ypač akivaizdus birželio mėnesį, kuris klaidingai pavadintas „pasididžiavimo mėnesiu“.

Tačiau šiuose argumentuose yra akivaizdus prieštaravimas, kurį reikia pašalinti, jei norime veiksmingiau kovoti už krikščioniškuosius principus.

Liberalų dogma apie laisvą aistrų leidimą sulaukus 18 metų

Prieštaravimas slypi liberalizmo atsisakyme šį susirūpinimą išplėsti už vaikų ribų. Liberalizmas laikosi nuomonės, kad viskas turėtų būti leidžiama, jei tik tai yra teisėta ir tiesiogiai nekenkia kitiems. Tokiomis sąlygomis žmonės turėtų duoti laisvę savo aistroms ir nuslopinti tuos, kurie reikalauja susivaldymo. Taigi tarp leidimo ir suvaržymo srovių nuolat tvyro įtampa.

Ši liberalioji dogma (kol kas) leidžia tam tikrą vaikų suvaržymą, prisidengiant tuo, kad jie nepajėgūs priimti visiškai racionalius ar informuotus sprendimus. Tačiau, kai jiems sukanka 18 metų, visi tie poveikiai, kurie laikomi žalingais, staiga tampa priimtini. Suaugusieji gali užsiimti bet kokia teisėta seksualine veikla savo nuožiūra, o žmonėms liepiama nekritikuoti jų už tai, kad jie naudojasi savo laisve.

Liberalusis režimas visada siekia išlikti „vertybiškai neutralus“. Tokioje perspektyvoje nėra absoliutaus gėrio ar blogio – yra tik racionalūs sprendimai, kuriuos priima suaugusieji.

Bažnyčia priešinasi tokiam liberalizmui

Šis leidimas sulaukus 18 metų daryti bet ką, visada buvo konfliktų su Bažnyčia priežastis.

Bažnyčia moko priešingos doktrinos. Egzistuoja absoliutūs dalykai, kurie taikomi gėriui ir blogiui, teisingumui ir klaidingumui. Pavyzdžiui, visi seksualiniai veiksmai, vaizdiniai ar troškimai už santuokos ribų yra nuodėmingi ir griaunantys asmenybę. Tai nepriklauso nuo amžiaus. Visi šiuos veiksmus praktikuojantys žmonės daro neigiamą poveikį bendrajam gėriui. Visuomenė turėtų turėti teisę gintis nuo visuomenės moralės degradacijos. Valstybė gali neleisti tam tikriems žalingiems dalykams rastis viešojoje erdvėje.

Bet toks teiginys sukelia trumpą jungimą protuose daugybės krikščionių, kurie nori apsaugoti savo vaikus ir tuo pat metu gina liberalią dogmą, kad sulaukę 18 metų asmenys gali laisvai rinktis Dievo įstatymui prieštaraujančius nuodėmingus veiksmus. Ši liberalioji dogma taip įsišaknijusi, kad jie nepripažįsta, jog toks leidimas yra destruktyvus ir socialiai žalingas. Tačiau jie laikosi nuomonės, kad amoralumas sulaukus 18 metų turi būti leidžiamas ir skatinamas, nors jis žlugdo visą visuomenę ir daro įtaką jų gyvenimo kokybei bei jų vaikams.

Pornografija visada blogai

Toks samprotavimas yra klaidingas. Daugelis veiklų yra objektyviai žalingos. Pavyzdžiui, pornografija visada yra nuodėminga ir žalinga kitiems, nepriklausomai nuo amžiaus ar aplinkybių. Nepaisant liberalų teiginių, kad yra priešingai, suaugusieji negali žiūrėti pornografijos be žalos sau ir visuomenei; ji žemina tuos, kurie ją kuria ir parduoda.

Todėl visuomenė gali imtis priemonių, pavyzdžiui, pornografijai priskirti gėdos ženklą, kuris natūraliai atgrasytų nuo tokio ištvirkimo. Valstybė taip pat visada turėjo ir tebeturi teisę užkirsti kelią pornografijos platinimui, nes jos demonstravimas yra blogis ir kenkia bendrajam gėriui.

Iš pornografijos, nepadoraus elgesio viešumoje ir nenatūralių ydų propagavimo niekas neturi naudos. Tokia praktika visada griauna visuomenę. Ji niekada nėra tinkama, net ir suaugusiems žmonėms.

Prieštaravimas prigimtinei teisei

Dėl šios priežasties liberalai nekenčia prigimtinės teisės idėjos, nes jos sistema apibrėžia gėrį ir blogį, teisingumą ir klaidingumą taip, kad tai galioja visais laikais, visose vietose ir visoms tautoms.

Liberalusis režimas džiaugiasi gėrio ir blogio koegzistavimu. Jis parduoda melą, kad laisvė daryti, ką nori, įstatymo ribose niekada nekenkia kitam žmogui. Liberalai taip pat nekenčia bendrojo gėrio sąvokos, nes laiko ją kliūtimi individo savirealizacijai. Iš tiesų tokia vizija neigia blogio prigimtį, kuris visada siekia sugadinti aplinkinius, kad gautų jų pritarimą ir bendrininkavimą.

Taigi erotinio elgesio „Drag Queen“ istorijos valandėlės ar viešo nuogybių demonstravimo „pasididžiavimo parade“ poveikis reiškiasi ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Suaugusieji turi daug daugiau galimybių susidoroti su šiuo poveikiu ir jį atmesti. Tačiau visi šie dalykai yra nuodėmės proga ir jų reikia vengti. Nėra jokios priežasties, kodėl toks nepadorus elgesys turėtų būti leidžiamas viešojoje bibliotekoje ar viešoje gatvėje, žinant tai, kad juo propaguojama LGBTQ darbotvarkė ir veiksmai, kuriuos Bažnyčia ir jos šventieji objektyviai apibrėžia kaip blogus pačia savo esme.

Pažvelkime į mokslą

Nors ne visi bibliotekos lankytojai yra katalikai, „Drag Queen“ istorijos valandėlės ir pornografinės knygos vaikams objektyviai žaloja visuomenę. Moksliniai tyrimai rodo, kad nepadori medžiaga griauna šeimas, ardo santuokas ir traumuoja vaikus. Dėl šios priežasties visuomenės visada ribojo jų platinimą ir net šiandien draudžia vaikų pornografiją – bet ar ilgam?

Ypač blogai, kad vaikai susiduria su „Drag Queen“ arba nepadoriomis knygomis. Šiais būdais, prisidengiant švietimu ir tolerancija, pašalinama paskutinė liberali kliūtis, trukdanti sugadinti vaikus. Kadaise apsaugoti vaikai dabar susiduria su knygomis, kurių dėl jų nepadorumo negalima pacituoti net mokyklos tarybos posėdžiuose. Jie verčiami stebėti nepadorų elgesį, kuriuo šlovinamos prieš prigimtį nukreiptos ydos.

Visi susirūpinę tėvai turi griežtai pasipriešinti, kad jų vaikai nebūtų veikiami šios žalingos įtakos. Tačiau pats metas atmesti absurdą, kad moralinis sugedimas baigiasi sulaukus 18 metų. Nuodėmė ir sugedimas yra puolusios žmogaus prigimties dalis, su kuria reikia nuolat kovoti iki pat mirties. Niekas neturi teisės naudotis valstybinėmis institucijomis ar viešomis erdvėmis, kad skatintų amoralų elgesį, kuris kenkia visiems ir įžeidžia Dievą.

Jonas Šaulys pagal www.tfp.org www.katalikutradicija.lt

Categories
NUOMONĖS

Italijoje “pandemija” baigėsi? Šalyje panaikintas paskutinis “covid” reikalavimas, nes jo nebuvo laikomasi …

Praėjus daugiau nei trejiems metams Italija nusprendė baigti kovą su vadinamąja “pandemija” ir panaikino paskutinį reikalavimą kovoje su COVID-19. Tai įpareigojimas izoliuoti sergančius žmones. Kaip paaiškėjo, įsakymo vis tiek nebuvo laikomasi.

Apie tai netrukus po vyriausybės posėdžio pranešė Sveikatos apsaugos ministerijos vadovas Orazio Schillaci, paskelbdamas, kad “paskutinis gyvybingas kovidų reikalavimas buvo panaikintas”.

Kaip jis pripažino, pastaruoju metu šiai nuostatai buvo “plačiai nepaklūstama” – pagal ankstesnį reglamentą izoliacija turėjo trukti penkias dienas.

Kaip sakė ministras, dėl epidemiologinės situacijos, vakcinacijos ir vaistų “šis standartas, kurio plačiai nesilaikoma, nebėra būtinas”. Tačiau jis patikino, kad Sveikatos apsaugos ministerija “stebės situaciją ir, jei reikės, imsis visų būtinų priemonių”.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Už “LGBT+ žmonių” atsivertimą Pasaulio Jaunimo Dienose neleidžiama melstis?

Pasaulinės Jaunimo Dienos proga Lisabonos bažnyčioje buvo surengtos mišios už LGBT asmenis. Tuo pat metu grupė žmonių meldėsi prie bažnyčios, kad atsilygintų Viešpačiui Dievui už homoseksualumo nuodėmes. Tačiau tikinčiuosius išvaikė policija, o vėliau juos apkaltino “tvarkos trikdymu pamaldų vietoje”.

Mišias už homoseksualus ir su LGBT judėjimu susijusius asmenis organizavo Arco Iris centras – organizacija, remianti LGBT aktyvistus, kurie save laiko katalikais. Liturgija buvo švenčiama kaip Pasaulinės Jaunimo Dienos dalis ir vyko Lisabonos Ameixoeira rajone. Mišių metu – priešais bažnyčią – maldai vadovavo 12 žmonių grupė, kuri meldėsi už atsivertimą nuo homoseksualumo nuodėmės ir kaip atgailą už nuodėmes prieš prigimtį.

Priešais bažnyčią besimeldžiantys jauni tikintieji su savimi turėjo kryželius. Jie pasiliko melstis klūpėdami priešais bažnyčios įėjimą.

Grupė maldininkų, besimeldžiančių priešais bažnyčią, buvo laikoma nepageidaujama. Žiniasklaidos pranešimais, apie tai policijai turėjo pranešti LGBT liturgiją švenčiantis kunigas. Į Dievo Motinos įsikūnijimo bažnyčią atvykę pareigūnai įsikišo. Tikintieji buvo apkaltinti “tvarkos sutrikdymu maldos vietoje”.

Policija teigė gavusi pranešimą, kad prie bažnyčios maldininkai per garsiai meldžiasi. Sulaikyti maldininkai taip pat paaiškino, kad jų malda taip pat buvo “atgaila už sunkią nuodėmę, padarytą bažnyčioje surengus pamaldas tiems, kurie šlovina Šventajam Raštui prieštaraujančius veiksmus”.

Policija teigė gavusi pranešimą, kad prie bažnyčios maldininkai per garsiai meldžiasi. Sulaikyti maldininkai taip pat paaiškino, kad jų malda taip pat buvo “atgaila už sunkią nuodėmę, padarytą bažnyčioje surengus pamaldas tiems, kurie šlovina Šventajam Raštui prieštaraujančius veiksmus”.

Pažymėtina, kad, nepaisant protesto, vadinamosios LGBT+ “bendruomenės” ir nežinomų tapatybių nariai “katalikiškose” Pasaulio Jaunimo Dienose jaučiasi puikiai:

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Šokiruojantis eucharistinis piktnaudžiavimas Pasaulio Jaunimo Dienose

Dalyvių religinio ugdymo stoka ir šokiruojantis eucharistinis piktnaudžiavimas – taip vienas Pasaulio Jaunimo Dienos Lisabonoje dalyvis apibūdina atmosferą, tvyrojusią renginyje: Ji apgailestauja: “Trūksta apmąstymų ir susikaupimo, kurie turėtų būti tikėjimo gilinimo pagrindas”, – apgailestauja ji.

“Jauniems žmonėms skirta žinia pirmiausia ir beveik išimtinai grindžiama sušildančiomis emocijomis ir tarpusavio pripažinimo jausmu. Tai nebūtų neigiama (…), jei ne tai, kad joje beveik nėra religinio turinio”, – rašo mūsų informatorė.

Pasak vieno vidurinės mokyklos moksleivio pasakojimo, panašaus pobūdžio buvo ir renginio atidarymo Mišios. “Pamokslas, kurį pasakė (…) celebrantas, nuvylė: jį sudarė padėka jaunimui už dalyvavimą ir pasigėrėjimas jų gyvybingumu. Per renginio atidarymo šventąją auką jaunimas buvo informuotas, kad jie turėtų užmegzti draugišką dialogą vieni su kitais ir kad renginys yra “ekumeninio” pobūdžio.

Labiausiai sukrečiantis vaizdas buvo nerūpestingumo liudijimas Eucharistijos garbinimo metu. Šventosios Komunijos dalijimas, pasak jaunos moters, buvo patikėtas iš dalyvių atrinktiems jaunuoliams – taigi jie net nebuvo “nepaprastieji tarnautojai” – kurių veikla bet kuriuo atveju yra kontroversiška.

Pasak Pasaulio jaunimo dienų dalyvės, dėl to buvo padaryta rimtų piktnaudžiavimų – jaunimo renginio dalyviai nemokėjo tinkamai elgtis su Švenčiausiuoju Sakramentu, kuris nukrisdavo ant žemės arba vėjas jį išmušdavo iš rankų Eucharistiją dalijantiems ir priimantiems asmenims. “Tokiomis akimirkomis būta įvairių reakcijų: mačiau patarnautoją, kuris pakėlė Komuniją nuo žemės ir greitai ją suvartojo, ir patarnautoją, kuris įdėjo Kristaus Kūną atgal į dubenėlį”, – prisimena viena dalyvė.

“Vakarėlių atmosfera ir meilės apsvaigimas taip pat turi įtakos elgesiui per ceremoniją”, – priduria ji. “Jaunuoliai nejautė Mišių iškilmingumo. Mano kompanijoje buvo kalbamasi, juokiamasi, snaudžiama, piknikaujama ir žaidžiama kortomis (taip pat ir per Pakylėjimą)”, – praneša PCh24.pl skaitytoja.

Pasaulio jaunimo diena Portugalijos sostinėje prasidėjo rugpjūčio 1 d. vakare. Renginio programa nuo pat pradžių buvo kontroversiška, nes jos pagrindiniu akcentu tapo pasaulietinis “klimato apsaugos” klausimas. Organizatoriai taip pat paskelbė, kad neketina “atversti nė vieno dalyvio”.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Aš buvau translytis…

Walt Heyer: Mano nuomonė apie vaikus, kurie laiko save translyčiais.

Kaip rašoma svetainėje „Buzzfeed“, kai vienas devynerių metų berniukas, laikantis save mergaite Stormi, savo rajone ėmė pardavinėti skaučių sausainius, vienam kaimynui tai pasirodė anaiptol nelinksma.

Į jo duris pasibeldusiam jaunajam pardavėjui jis atkirto: „Niekam nesinori pirkti skaučių sausainių iš berniuko su suknele“.

Vyras buvo išvadintas transfobu – bet galbūt jis pamanė, kad berniukas krečia išdaigas ir todėl taip sureagavo. Ne kiekvienas supras, kad suknele vilkintis berniukas, pardavinėjantis skaučių sausainius, yra translytis.

Žmonės gali būti genderfobai

Stormi kaimynui atrodė kaip berniukas, nes iš tikrųjų tai ir buvo berniukas. Translyčiai gali apgaudinėti save, bet jie negali apgauti kitų.

Gyvenimas visuomenėje nėra kažkoks fantazijų pasaulis, kur berniukai gali stebuklingai virsti mergaitėmis vien ištarę žodžius „Aš esu mergaitė“ ir užsidėdami suknelę.

Žmonės, griežtai smerkiantys nuoširdžią reakciją žmogaus, ištarusio „Niekam nesinori pirkti skaučių sausainių iš berniuko su suknele“ turbūt yra „genderfobai“ [nuo angl. žodžio „gender“ – lytis], atmetantys ir išjuokiantys vyrų ir moterų lyčių tikrovę.

Tie, kurie skatina mažus vaikus apsimetinėti, įsijausti į kitą lytį ir gyventi įsivaizduojamą gyvenimą, turi suvokti, kad Stormi galėjo kentėti nuo disociacinio asmenybės sutrikimo, kaip buvo atsitikę ir man. Mano nenoras būti berniuku gimė ankstyvoje vaikystėje, kai močiutė ėmė mane rengti mergaitiškais drabužiais.

Stormi galbūt reikia psichoterapijos, o ne suknelės.

Gimdytojai dažniausiai palaiko psichinį nukrypimą, užuot jį gydę. Pasakyti vaikui, turinčiam psichologinę problemą, kad jis pasikeitė lytį, yra ne užuojauta, o neatsakingas auklėjimas. Atsisakydami psichoterapijos, tėvai galbūt labai pakenkia vaikui.

Mano, kaip translyčio, istorija

Gyventi savo paties susikurtame lyties fantazijų pasaulyje, neatitinkančiame tikrovės, nėra psichologiškai ar emociškai sveika.

Žinau, kad tai tiesa. Aš buvau translytis vaikas nuo 4 metų. Ištisus dešimtmečius stengiausi gyventi kaip vyriškos lyties atstovas, bet jausmas, kad esu moteris, tik stiprėjo.

Kreipiausi pagalbos į garsų lyčių psichologijos specialistą, jis man pasakė, kad mano atvejis aiškus: lyties disforija, pasireiškianti nuolatiniais stipriais susitapatinimo su priešinga lytimi jausmais ir nejaukumu būnant su savo lyties atstovais. Jis sakė, kad vienintelis būdas patirti palengvėjimą yra pasikeisti lytį, atliekant lyties keitimo operaciją.

Kuomet sulaukiau 42 metų, man buvo atlikta lyties keitimo operacija. Prieš tai visą gyvenimą mėgau rengtis moteriškais rūbais.

Po to aštuonerius metus gyvenau kaip translytė moteris Laura Jensen. Studijuodamas psichologiją universite sužinojau, kad translyčiai vaikai dažniausiai kenčia nuo daugybės sutrikimų, pradedant depresija – tai esą asmeninių praradimų, tėvų skyrybų, seksualinės prievartos bei nestabilios atmosferos namuose pasekmė. Gili depresija verčia vaikus norėti būti ne tuo, kuo jie yra.

Ši informacija mane sudomino.

Galiausiai aš supratau translyčio gyvenimo beprotystę. Tai yra klastotė, paskatinta psichikos sukrėtimų.

O, kad konsultantas, į kurį kreipiausi pagalbos, būtų pasakęs, jog iš tikrųjų negaliu pasikeisti lyties, nes tai biologiškai neįmanoma! Vietoje to jis pritarė mano lyties pakeitimo operacijai, kurios niekada nebūtų prireikę, jei man būtų buvusi suteikta tinkama psichoterapija.

Vaidmuo, kurį gali suvaidinti trauma ar psichologiniai sutrikimai

Translyčio gyvenimas dažnai yra tiesioginis ankstyvosios vaikystės sunkumų ar traumų pasekmė. Padėdami vaikui perimti dirbtinai sukurtą translyčių gyvenimo ideologiją, nepadėsime jam išsiaiškinti, kas yra tikra, o kas yra fikcija.

Negalima atmesti prielaidos, kad vaikas, vadinamas Stormi, kenčia nuo atsiskyrimo nerimo ar kito psichinio sutrikimo. Stormi gyvena globos namuose. Nors jam galbūt čia saugu, globa siekiama atskirti vaiką nuo tėvų. Tai gali sukelti psichologinių sutrikimų, pavyzdžiui, atsiskyrimo nerimą.

Atsiskyrimo nerimas atsiranda ką nors praradus ar atsiskyrus nuo tikrųjų tėvų. Namų aplinkos pasikeitimas gali sukelti stresą, depresiją ir nerimą. Gyvenimas globos namuose net geriausiomis sąlygomis jaunam žmogui gali kelti stresą.

Atsiskyrimo nerimas ir kiti psichiniai sutrikimai gali pasireikšti kaip lyties disforija, todėl globėjai ir gydytojai gali neteisingai juos diagnozuoti ir nesuteikti tinkamos ar veiksmingos psichoterapijos.

Bręstant Stormi gyvenimas keisis. Tikėtina, kad po 15 ar 20 metų jis sugrįš į tikrovę ir supras, kad iš tikrųjų niekada nekeitė lyties. Dažniausiai lūžis įvyksta tada, kai translyčio gyvenimas ima nebeatrodyti toks geras, kaip anksčiau.

Laimei, daugelis translyčių asmenų, kaip ir aš, sugrįžta į tą lytį, kurią anksčiau turėjo. Pamažu jie atkuria savo prarastą gyvenimą.

Trys vyrai, pasiūlę idėją pakeisti berniukus mergaitėmis ir paversti juos translyčiais – Alfredas Kinsey‘us, Harry‘s Benjaminas ir Johnas Money‘us – buvo pedofilijos propaguotojai. (Daugiau apie šią istoriją žr.: „Sex Change” Surgery: What Bruce Jenner, Diane Sawyer, and You Should Know“.)

Kaimynas buvo teisus dėl vieno dalyko: Skautė prie jo durų iš tiesų buvo berniukas su suknele, taip kaip aš buvau berniukas, kuris manė, kad yra mergaitė.

JŠ pagal www.fsspx.lt

Categories
NUOMONĖS

Lenkijos institutas “Ordo Iuris” kovoja už vaikų apsaugą nuo lyties keitimo grėsmės

Ordo Iuris institutas paskelbė įstatymo projektą, draudžiantį medicinines intervencijas, susijusias su lytinio brendimo blokatorių ir priešingos lyties hormonų vartojimu, taip pat chirurgines operacijas, kuriomis siekiama pakeisti lytį. Šiuo klausimu taip pat sukurta speciali peticija.

Pastaraisiais metais Lenkijoje ir visame pasaulyje daugėja nepilnamečių, kurie pareiškia, kad tapatina save su kita nei biologinė lytis. Radikalios lyties ideologijos lobistai ir aktyvistai teigia, kad jie veikia laisvės, tolerancijos ir meilės vardan. Iš tikrųjų už visos gender doktrinos slypi didelis verslas. Šiandien galima uždirbti milžiniškus pinigus iš manipuliavimo jaunais žmonėmis, kurie brendimo laikotarpiu ieško savo tapatybės (natūralu, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu).

Negrįžtamas vadinamųjų “lyties keitimo” procedūrų pobūdis, vis daugiau liudijimų apie žmones, kurie gailisi dėl savo sprendimo, ir daugybė pranešimų apie piktnaudžiavimą paskatino daugelį šalių ir mokslinių tyrimų centrų atlikti išsamius tyrimus šia tema. Jie parodė, kad daugeliu atvejų šios terapijos sukelia fizinių ir psichologinių problemų. Jų poveikis apima padidėjusią vėžio riziką, medžiagų apykaitos pokyčius ar depresiją. Po tokios terapijos žmonės taip pat dažniau bando nusižudyti. Vienas didžiausių šio reiškinio tyrimų, atliktas Karolinskos institute Švedijoje ir apėmęs trisdešimties metų laikotarpį, parodė, kad savižudybių skaičius tarp žmonių po “pereinamojo laikotarpio” buvo 19 kartų didesnis nei tarp bendros populiacijos.

Dėl įvairių problemų, kurias sukelia nepilnamečių lyties keitimas, įvairios šalys ėmėsi priimti teisės aktus, kuriais siekiama apriboti šį reiškinį. Tokių priemonių imtasi Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Iki 2023 m. birželio 18 JAV valstijų uždraudė vadinamuosius “perėjimus”.

JŠ pagal www.dorzeczy.pl

Categories
NUOMONĖS

Revoliucinė Rusija kartu su Vakarais buvo genderizmo ideologijos židinys

Priešingai populiariam įsitikinimui apie nuolatinį Rusijos “konservatyvų vaidmenį”, būtent bolševikai Rusijoje pradėjo plėtoti vadinamąją “gender kultūrą”.

Savo straipsnyje “Kaip revoliucija suteikė Petrogrado gėjams 15 metų laisvės” Anna Kosinskaya išsamiai aprašo, kaip “tos pačios lyties asmenų santykių” antikultūra įsiskverbė į patriarchalinę Rusijos visuomenę.

Citata: “1917 m. revoliucija panaikino straipsnį už sodomiją ir suteikė Rusijos homoseksualams sąlyginę laisvę. Jie rengė vakarėlius ir net vestuves, apie kurias yra daug dokumentinių įrodymų….

….Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Rusijoje, rengiant naująjį Baudžiamąjį kodeksą, buvo aktyviai diskutuojama dėl baudžiamojo straipsnio už sodomiją panaikinimo. Panaikinimą inicijavo garsaus rašytojo tėvas Vladimiras Nabokovas. Tačiau diskusijos prie nieko neprivedė, ir straipsnis nebuvo panaikintas.

Po spalio revoliucijos bolševikams reikėjo kuo greičiau suformuoti naujus įstatymus, tarp jų ir baudžiamąjį kodeksą. Reikėjo nuspręsti, ką daryti su straipsniu apie sodomiją – palikti ar panaikinti, ir kaip apskritai traktuoti šį reiškinį.

Nei politikai, nei gydytojai, sprendžiantys šį klausimą, neturėjo vieningos nuomonės. Tačiau straipsnis nebuvo įtrauktas nei į 1922 m. Baudžiamąjį kodeksą, nei į jo 1926 m. redakciją.

Tam netiesioginę įtaką padarė vokiečių mokslininkas Magnusas Hiršfeldas (Magnus Hirschfeld), Berlyne įkūręs Seksologijos institutą. Sovietų medikai palaikė su juo ryšius ir susidomėję sekė jo besiplėtojančią veiklą Europoje.

Hirschfeldas pasakė daugybę kalbų, įsitikinęs, kad homoseksualumas nėra liga, kad tai tik viena iš žmogaus seksualumo apraiškų.

Kaip tik 1926 m., kai buvo priimama nauja Baudžiamojo kodekso redakcija, Hiršfeldas su paskaitomis lankėsi Maskvoje ir Leningrade.

Kaip sakoma, jis buvo visiškai patenkintas – homoseksualai, kaip jis suprato, Sovietų Rusijoje nebuvo persekiojami.”

1928 m. Pasaulinė seksualinių reformų lyga pripažino SSRS seksualinės tolerancijos pavyzdžiu.

Situacija pasikeitė 1930-aisiais, kai sovietų valdžia suprato, kad vadinamoji “gender” kultūra” yra žalinga hierarchinėms struktūroms, pavyzdžiui, kariuomenei, ir gali jas demoralizuoti. Buvo sugrąžintas baudžiamasis straipsnis, “gender kultūra” buvo išstumta į pogrindį.

Tai nereiškia, kad ji nesivystė pogrindyje, nes vėl iškilo į paviršių XX a. devintajame dešimtmetyje prasidėjus “Perestroikai”.

Rusijos komunistų svyravimai “gender tolerancijos” srityje buvo vadinamosios “revoliucijos taktikos” pasekmė. Marksistinės pažiūros, kurios reiškė santuokos instituto atmetimą, susidūrė su itin stipria patriarchalinės visuomenės reakcija, todėl komunistai kuriam laikui sustabdė “gender” propagandą.

XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje šeimos institucija taip susilpnėjo, kad tokia propaganda vėl tapo įmanoma.

Šiandieninė “putiniška reakcija” taip pat neturi gilaus religinio pagrindo ir “gender” ideologija su ja susidoros be jokių problemų.

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Kanada: paaugliai mokykloje sutrypė LGBT vėliavą. Jie buvo apkaltinti neapykantos kurstymu

Šeši paaugliai iš Monrealio apylinkių Kanadoje buvo apkaltinti neapykantos kurstymu. Kaltinimai pateikti po to, kai grupė mokinių paprieštaravo, kad jų mokykloje būtų propaguojama LGBT darbotvarkė, ir viešoje vietoje sutrypė vaivorykštės vėliavą.

Kaip praneša “Rebel News”, kaltinimai pareikšti šešiems 13-16 metų amžiaus mokiniams iš Chêne-Bleu vidurinės mokyklos Pincourt mieste Kvebeke. Šių veiksmų priežastis – jų nepritarimas LGBT darbotvarkės propagavimui mokyklos teritorijoje. Jaunieji mokiniai, nepritariantys homopropagandai, nuo mokyklos pastato nuplėšė vaivorykštės vėliavą, o paskui ją sutrypė.

Incidentą užfiksavo ant mokyklos pastato įrengta kamera, kuri tapo policijos veiksmų pagrindu. Kvebeko policijos (Sûreté du Québec) pareigūnai atliko tyrimą ir apkaltino mokinius “neapykantos kurstymu”.

Verta atkreipti dėmesį į vieno iš kaltinamų paauglių žodžius, kuris “Rebel News” papasakojo, kas nutiko likus savaitei iki tos dienos, kai mokiniai nuėmė LGBT vėliavą. Pasirodo, kad grupė mokinių bandė nuimti paauglio kryželio vėrinį, kurį jis nešiojo ant kaklo. Moksleivis nurodė, kad buvo įžeisti jo įsitikinimai ir krikščioniškas tikėjimas. Tuo pat metu mokykla vertė mokinius “švęsti” LGBT darbotvarkę.

Užpultas berniukas taip pat nurodė, kad grupė mokinių ne tik jį įžeidinėjo ir tyčiojosi iš jo vertybių. Užpuolimo metu jie jam taip pat sakė, kad “visos pasaulio problemos kyla dėl jo religijos, kuri turi išnykti”, – prisipažino 16-metis vienos Kvebeko vidurinės mokyklos mokinys.

LGBT indoktrinacija Kanados mokyklose vyksta jau seniai. Tačiau pastaruoju metu pastebėta nemažai netikėtų prieštaravimų. Tėvai ir mokiniai pamažu priešinasi propagandai ir nepritaria LGBT propaguojantiems renginiams mokyklose. Šiais metais protestai virto masiniu “pravaikščiojimu” su tėvų sutikimu. Taip šeimos norėjo protestuoti prieš tai, kad mokiniai būtų verčiami priimti LGBT palankias pažiūras.

JŠ pagal www.lifesitenews.com ir www.pch24.pl

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

PETICIJA PRIEŠ “CIVILINĖS SĄJUNGOS” ĮSTATYMO PROJEKTĄ! PAREMK VYSKUPUS – PADĖK KOVOTI PRIEŠ GENDERIZMĄ!

Situacija, susidariusi po gegužės mėnesį Seime įvykusio balsavimo dėl vadinamojo “Civilinių sąjungų” projekto, kelia nerimą. Šis įstatymas yra smūgis tradicinei Lietuvos šeimai. Todėl nusprendėme kreiptis į Lietuvos žmonių dvasinius vadovus – Lietuvos vyskupus – su sūnišku prašymu pamokyti Lietuvos politikus.

Paremkime Lietuvos vyskupus ir neleiskime priimti įstatymo projekto dėl vadinamųjų “civilinių sąjungų”!

Peticiją galite pasirašyti žemiau esančioje nuorodoje. Savo parašą taip pat patvirtinkite el. paštu, kuris bus pažymėtas formoje:

PAREMK VYSKUPUS – PADĖK KOVOTI PRIEŠ GENDERIZMĄ!

Categories
NUOMONĖS

Bažnyčios nuniokojimas Vokietijoje. Nuostoliai beveik 40 000 eurų, nusikaltėliai tiesiog norėjo sunaikinti!

Vokietijos Heseno žemėje nežinomi nusikaltėliai išniekino šventojo Jokūbo bažnyčią Rüdesheime prie Reino. Buvo sunaikintas altorius ir vargonai; žala vertinama 40 000 eurų.

Nusikaltėliai į bažnyčią įsilaužė naktį iš šeštadienio į sekmadienį. Pirmiausia jie bandė patekti į bažnyčios vidų pro vitražinius langus. Juos sunaikino, tačiau, nepaisant to, šiuo keliu jiems nepavyko patekti į vidų. Todėl jie pateko pro galines duris, kurias taip pat sunaikino.

Viduryje jie atidarė visas duris ir spintas, išbarstydami aplink įvairius daiktus. Jie taip pat sunaikino pagrindines bažnyčios duris, išlauždami jas iš vidaus. Nusikaltėliai suniokojo altorių ir sugadino vargonus. Nežinoma, ar nusikaltėliai ieškojo kokių nors konkrečių daiktų: kol kas nėra jokios informacijos apie vagystę. Atrodo, kad jų tikslas buvo tik sugadinti bažnyčią.

JŠ pagal www.pch24.pl

Preliminariais skaičiavimais, nuostoliai siekia 38 500 eurų.

Bažnyčia, į kurią nusitaikė užpuolikai, pastatyta apie 1400 m., tačiau seniausi jos elementai datuojami XI a. Šventykla buvo sugriauta per 1944 m. lapkričio mėn. oro antskrydžius; atstatymas baigtas 1956 m.

Categories
NUOMONĖS

Vyskupas Josephas Stricklandas – nepatogus hierarchas, reiškia tikras!

Amerikos vyskupas Josephas Stricklandas ne kartą gynė katalikų doktriną ir Bažnyčios tradiciją. Jis taip pat kritikavo kunigo Jameso Martino požiūrį ir jo propaguojamą LGBT darbotvarkę. Dabar hierarchui liepta eiti “ant kilimo”, kol jo vyskupijoje vyksta Vatikano apaštališkoji vizitacija.

Pasak LifeSiteNews.com, apaštališkoji vizitacija vyskupo Joseph Strickland vyskupijoje yra atsakas į jo atvirą progresyvistų ir liberalių vyskupų kritiką Bažnyčioje. Teksaso valstijos Tailerio vyskupijos ordinaras pastaruoju metu stojo tradicinio mokymo pusėn ir, be kita ko, kritikavo kai kuriuos liberalius kunigų ar vyskupų pasisakymus. Šiuos komentarus Vatikanas turėjo laikyti “neapdairiais”.

Apaštališkajai vizitacijai Tailerio vyskupijoje vadovauja Vatikano vyskupų dikasterijos dvasininkai. Kaip rašoma Bažnyčios kovotojų tinklalapyje, šiuo metu vyksta diskusijos su vyskupijos darbuotojais. Oficiali vizito tema nežinoma, tačiau spėjama, kad ji susijusi su įvairiais viešais vyskupo Stricklando pareiškimais.

“Neaišku, ar vizitas yra įspėjimas 63 metų vyskupui, ar įžanga į jo pašalinimą”, – priduria “Church Militant”. “Atrodo aišku, kad ir kokia būtų oficiali priežastis, ji greičiausiai yra pretekstas nutildyti vyskupo Stricklando komentarus”, – priduriama jame.

Tarp Tylerio vyskupijos vyskupo pasisakymų buvo ir raginimas popiežiui Pranciškui atsisakyti Komunijos buvusiai JAV Atstovų rūmų pirmininkei Nancy Pelosi. To priežastis – jos viešas pritarimas abortams. Hierarchas taip pat kritikavo kunigo Jameso Martino, kuris ne kartą palaikė LGBT darbotvarkę ir taip propagavo homoseksualumą, požiūrį.

Gegužės mėnesį hierarchas taip pat paskelbė nepritariantis popiežiaus Pranciškaus “tikėjimo indėlio kenkimo darbotvarkei”. Hierarchas rašė, kad laiko Pranciškų teisėtu šventojo Petro įpėdiniu, tačiau nesutinka su kai kuriais jo veiksmais.

Vyskupas Josephas Stricklandas taip pat griežtai pasisakė dėl moralinių nesutarimų JAV, politikos ir kultūros, taip pat dėl “šėtoniškomis” pasiskelbusių grupių viešų pasirodymų.

“Dažnai sakau, kad XXI amžiuje turime būti pirmojo amžiaus krikščionimis”. – Vyskupas Stricklandas pareiškė. “Tikėtina, kad dauguma iš mūsų nebus kviečiami pralieti kraujo, bet jei taip nutiks, turime būti pasirengę kaip kankiniai. Tačiau dar svarbiau, kad turime gyventi kankinyste. Turime gyventi kaip tie, kurie yra pasirengę mirti ir gyventi dėl kraujo, kuris buvo pralietas už mus visus”, – sakė hierarchas.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Elonas Muskas: visi tėvai turėtų pažiūrėti filmą “Kas yra moteris?”

Po pirminių diskusijų dėl “Twitter” paskelbto dokumentinio filmo, atskleidžiančio genderizmo absurdiškumą, filmo “Kas yra moteris?” kūrimą parėmė pats Elonas Muskas.

Iš pradžių “The Daily Wire” gavo leidimą 24 valandas transliuoti filmą per “Twitter” jo išleidimo metinių proga. Tačiau stoties direktorius Džeremis Boreingas (Jeremy Boreing) paskelbė, kad platforma pasitraukė iš susitarimo, motyvuodama vadinamuoju “misgenderingu” (lyčių įvardžių vartojimu, neatitinkančiu adresato pageidavimų) ir “neapykantos kalba”.

Boreingas paaiškino, kad peržiūrėjusi filmuotą medžiagą “Twitter” atšaukė filmo pirkimą, taip pat atkreipė dėmesį į galimybę apriboti aprėptį, jei prodiuseriai necenzūruos nurodytų scenų. Nors pati sąvoka “neteisingas lyties nustatymas” buvo pašalinta iš “Twitter” paslaugų teikimo sąlygų, platformos atstovai paaiškino, kad jiems nereikėjo būti tokiems “tiksliems”, kad vis dar galiotų standartai, kuriais kriminalizuojamas “neapykantos kupinas elgesys” LGBT+ bendruomenės žmonių atžvilgiu.

Twitter” vadovas Elonas Muskas atsakė Boreingui, sakydamas, kad transliacija buvo panaikinta dėl kelių platformos darbuotojų klaidų ir kad vaizdo įrašo turinys buvo visiškai priimtinas. Filmuką galima nemokamai peržiūrėti “Twitter” svetainėje.

Maža to, pats milijardierius pasidalijo vaizdo įrašu, tvirtindamas, kad “kiekvienas tėvas turėtų jį pažiūrėti”.

“Gebėdami priimti pagrįstus sprendimus, suaugusieji gali daryti viską, kas juos džiugina, jei tik tai nekenkia kitiems. Kita vertus, vaikas nesugeba duoti informuoto sutikimo, todėl turime įstatymus, kuriais siekiama apsaugoti nepilnamečius,” – jis aiškino toliau.

“Kas yra moteris?” Mattas Walshas parodo genderizmo absurdiškumą. Katalikų apžvalgininko kūrinį išgarsino anonsas, kuriame rodoma, kaip kalbėti pakviesti kairiųjų pažiūrų atstovai negali aiškiai apibrėžti, kas yra moteris.

Filme užfiksuota žurnalisto kelionė ieškant atsakymo į šį, atrodytų, itin paprastą klausimą. Filme dalyvauja akademikai, aktyvistai, gydytojai, vadinamojo “tranzitinio” žalojimo aukos, atsitiktiniai praeiviai ir net vietinių Afrikos genčių nariai. Atskleisdamas tamsią transseksualumo tikrovę, dokumentinis filmas tapo JAV plačiai nuskambėjusių diskusijų objektu.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Europos Vadovų Taryba nori, kad Stambulo konvencija būtų nedelsiant ratifikuota!

Birželio 1 d. Transporto, telekomunikacijų ir energetikos tarybos posėdyje Europos Vadovų Taryba be oficialaus balsavimo priėmė aktą dėl visos ES prisijungimo prie vadinamosios Stambulo konvencijos, kuria oficialiai siekiama kovoti su smurtu prieš moteris ir mergaites, o iš tikrųjų – skatinti ir diegti lyčių ideologiją. 2011 m. Stambule valstybių pasirašytas dokumentas, kurio neratifikavo 6 ES šalys, visoje ES bus taikomas ribotai, kol visos Europos valstybės jį galutinai pripažins.

Pagal ES teisę kiekviena iš 10 Tarybos sudėčių gali priimti aktą, priklausantį kitos sudėties Tarybos kompetencijai. Stambulo konvencijos priėmimo klausimas, kaip rašo euractiv.co.uk, “buvo įtrauktas į darbotvarkę kaip A punktas, t. y. paruoštas priėmimui ir nereikalaujantis diskusijų” ES transporto, telekomunikacijų ir energetikos ministrų susitikime.

Be to, buvo nuspręsta, kad dėl šio klausimo nereikia oficialaus balsavimo, nes, pasak Europos Parlamento spaudos tarnybos, valstybių narių valdžios institucijos anksčiau pranešė savo pozicijas Tarybos sekretoriatui.

Europos Tarybos konvencijoje dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo, kurios priėmimo į Europos teisinę sistemą jau seniai siekia ES institucijos, teigiama, kad smurtas, be kita ko, kyla iš socialinių vaidmenų pasidalijimo į moteriškus ir vyriškus.

Konvenciją ratifikavo 21 ES valstybė narė. Šešios valstybės narės, tarp jų ir Lietuva, atsisakė ją ratifikuoti.

2023 m. pradžioje. ES Taryba paprašė Europos Parlamento sutikimo sudaryti visą Stambulo konvenciją, turinčią privalomąjį poveikį jos institucijoms ir viešajam administravimui, ir dalį Stambulo konvencijos, turinčią privalomąjį poveikį valstybėms narėms. Gegužės mėnesį Europos Parlamentas balsavo už pritarimą, o birželio 1 d. Taryba oficialiai priėmė sprendimą dėl ES prisijungimo prie konvencijos, kuri taps ES teisinės tvarkos dalimi, kai bus paskelbta Oficialiajame leidinyje.

ES institucijos galės reikalauti, kad valstybės narės atsiskaitytų už Konvencijos nuostatų dėl prieglobsčio teisės, deportacijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose laikymąsi. be to, bus sprendžiami klausimai, susiję su Sąjungos institucijomis ir viešuoju administravimu. Už reikalavimų nesilaikymą bus taikomos finansinės sankcijos.

Klausimais, kurie priklauso valstybių narių kompetencijai, nacionalinės valdžios institucijos vis dar turi ratifikuoti Konvenciją. Iš ES šalių to dar nepadarė Bulgarija, Čekija, Vengrija, Latvija, Lietuva ir Slovakija. Europarlamentas primygtinai reikalauja, kad tai būtų padaryta kuo greičiau.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Teksasas saugo vaikus

Respublikonų gubernatorius Gregas Abbotas pasirašė įstatymą, kuriuo Teksasas tampa didžiausia valstija, kurioje vaikai apsaugomi nuo gyvybę keičiančių transseksualų procedūrų.

Įstatymo projektu (SB 14) draudžiama vaikams duoti brendimą stabdančių preparatų ir lytį keičiančių hormonų bei atlikti tokias chirurgines procedūras kaip dviguba mastektomija mergaitėms, kurios save identifikuoja kaip berniukus. Juo taip pat draudžiama naudoti valstybės lėšas tokioms procedūroms vaikams finansuoti.

“Jei ateina laikas, kai tokia profesija kaip medikai negali patys savęs reguliuoti, kad apsaugotų pacientus – apsaugotų vaikus – tuomet turi įsikišti vyriausybė”, – sakė įstatymo projekto autorė valstijos senatorė Donna Campbell per ankstesnius debatus šiuo klausimu.

“Mūsų vaikams reikia patarimų ir meilės, o ne peilių ir narkotikų”, – pridūrė ji.

Abbottui pasirašius šį dokumentą, Vienišosios žvaigždės valstija prisijungė prie mažiausiai 18 kitų valstijų, uždraudusių transseksualų operacijas nepilnamečiams, o daugelis jų draudžia tiek chirurgines, tiek chemines procedūras.

Teksaso įstatyme teigiama, kad procedūros draudžiamos “siekiant pakeisti vaiko biologinę lytį, kurią lemia vaiko lytiniai organai, chromosomos ir endogeniniai profiliai, arba patvirtinti vaiko lyties suvokimą, jei šis suvokimas neatitinka vaiko biologinės lyties”.

Teisės akto priėmimas užtruko abiejuose Teksaso įstatymų leidžiamosios valdžios rūmuose, nes demokratai, naudodamiesi parlamentine taktika, jį stabdė. Pažymėtina, kad demokratų atstovas Shawnas Thierry balsavo už įstatymo projektą, remdamasis moksliniais įrodymais, rodančiais ilgalaikį transseksualumo procedūrų poveikį.

Pareiškime Thierry teigė, kad po pokalbio su rinkėjais ir “išnagrinėjusi mokslinius duomenis šioje šalyje ir visame pasaulyje” ji balsavo už draudimą nepilnamečiams gauti “GnRH-analogus (t. y. “brendimo blokatorius”), kryžminės lyties hormonus ir atlikti negrįžtamas operacijas, kai patiriama lyties disforija”.

JŠ pagal www.dailywire.com

Categories
NUOMONĖS

“Twitter” prieš eurokratus…

Prancūzijos ministras Jeanas-Noelis Barrot, atsakingas už skaitmeninę transformaciją ir telekomunikacijas, pirmadienį interviu televizijai “France Info TV” pareiškė, kad “Twitter” bus išmestas iš ES, jei pažeis jos taisykles. Taip reaguojama į platformos ketinimą atsisakyti eurokratų rekomenduotų “kovos su dezinformacija” taisyklių. Praktiškai po šiuo terminu slepiasi nepatogaus ir politiškai nekorektiško turinio cenzūravimo politika.

Ministras reagavo į praėjusios savaitės “Twitter” sprendimą, kuriuo ji pranešė, kad pasitrauks iš savanoriško Europos geros praktikos kodekso. 2018 m. sukurto kodekso tikslas – “kovoti su dezinformacija” tinkle, be kita ko, kovojant su botais ir netikromis paskyromis; jame taip pat numatyta suteikti naudotojams priemones, kuriomis jie galėtų pranešti apie turinį, neatitinkantį scenos išminties arba politinio korektiškumo taisyklių.

J. Barrot pripažino, kad “Twitter” yra svarbi bendravimo platforma, tačiau rizika, kad joje dominuos nepriklausomi turinio transliuotojai “ir taip bus paveiktos mūsų viešosios diskusijos ir mūsų demokratija”, yra nepriimtina, sakė jis.

Ministras priminė, kad pasitraukimas iš savanoriško kodekso nekeičia fakto, jog nuo rugpjūčio 25 d. cenzūros politikos vykdymas taps teisine prievole Europos Sąjungoje. Už ES reikalavimų nesilaikymą įmonei gali būti skirta iki 6 proc. metinės apyvartos siekianti bauda.

“Jei iki rugpjūčio 25 d. “Twitter” nesilaikys Europos reglamentų, ji nebebus laukiama Europoje,” – perspėjo prancūzų politikas.

Iki šiol “Twitter” buvo viena iš platformų, vykdančių griežtą joje dalijamo turinio kontrolę. Konservatyvių profilių pašalinimas už nepatogių faktų atskleidimą (pavyzdžiui, “Tik Tok” libių ir net Donaldo Trumpo paskyros) sukėlė daugelio žiūrovų pasipiktinimą. Tačiau situaciją pakeitė milijardierius Elonas Muskas, perėmęs paslaugą ir, kaip skelbta, atkūręs kai kuriuos cenzūruotus skydelius bei nutolęs nuo cenzūros standartų.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Dar kartą priešinkimės “civilinėms sąjungoms”! Gindami Lietuvą ir Vakarų civilizaciją!

Gegužės 23 d., antradienį, į Seimo darbotvarkę grįžta Civilinių sąjungų įstatymo svarstymas. Prieš 5 dienas vadinamosios “Tolerancijos dienos” proga buvo paviešintas daugumos Vakarų šalių ambasadorių Lietuvoje pareiškimas, kuriuo raginama “LGBTQI+ bendruomenės” atstovams suteikti tokias pačias teises kaip ir visiems kitiems žmonėms. Tuomet sunku kalbėti apie “atsitiktinumą” pristatant būtent šį projektą Seime.

Su didele pagarba Vakarų civilizacijai, kuri pasauliui davė daugybę katalikų šventųjų ir nepaprastų politinių lyderių, vis dėlto reikia pasakyti, kad šiandieninė Vakarų civilizacijos būklė palieka daug ką, ko galima norėti.

XIX-XX a. revoliucinių smūgių ir pasaulinių karų įtakoje Europa, kuri yra Vakarų širdis ir smegenys, patyrė baisų nuosmukį, visų pirma religinį-filosofinį nuosmukį.

Šiuolaikinis Europos žmogus neranda savo gyvenimo prasmės ir jos ieško tamsoje, kaip aklas arba tarsi tamsoje. Tai darydamas, jis dažnai susiduria su klaidingais tikslais, reikalaujančiais pakeisti civilizacijos paradigmą.

Toks melagingas tikslas – susitapatinti su vadinamąja “LGBTQI+ bendruomene”, kuri nėra tikra bendruomenė, o tik grupė žmonių, kurių būklė kelia rimtą susirūpinimą dėl jų psichinės sveikatos.

Šiuo aspektu artėjimas prie Vakarų šalių reiškia ir Lietuvos įtraukimą į Vakarų degeneracijos procesą. Šiuo metu būtent šios civilizacijos labui būtina priešintis šioms tendencijoms ir neleisti priimti priešiškų įstatymų, kurie yra ypač pavojingi išorinio Rusijos puolimo prieš Vakarus situacijoje.

Lietuvos elito galvose tvyro keista sumaištis, kai mėtant įžeidimus Lietuvos civilizacinei degeneracijai besipriešinantiems asmenims ir organizacijoms, jie kaltinami tariamu “prorusiškumu” ar “nesąmoningais veiksmais Rusijos naudai”.

Visais atžvilgiais tie, kurie griauna Lietuvos katalikiškąją moralę ir taip silpnina jos kovinę dvasią, neabejotinai veikia Rusijos naudai.

Ką mes galime padaryti? Gerą mintį pateikė Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija:

1. Parašyti nuo savęs asmenišką, labai trumpą laiškelį bent savo vienmandatininkui su aiškia pozicija šiuo klausimu.

2. Melsti Viešpatį Dievą gailestingumo pasiklydusioms sieloms.

Būkime savo valstybės šeimininkais! Tegul Viešpats Dievas mums padeda, o Dievo Motina mus saugo!

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Dėl genderizmo propagandos ir LGBT ideologijos sustabdymo savivaldybėje!

Lietuvos šeimų sąjūdžio žmonės, išrinkti į savivaldybių tarybas, pradeda dirbti. Pirmasis darbas, kuris bus padarytas – visose savivaldybėse, kur turime savo tarybos narių ar palaikymo iš kitų partijų, Lenkijos pavyzdžiu bus pateikta Lietuvos šeimų sąjūdžio parengta deklaracija dėl genderizmo propagandos ir LGBT ideologijos sustabdymo.

Priėmus šią deklaraciją, visi savivaldybės sprendimai dėl švietimo ir ugdymo savivaldybės ikimokyklinėse įstaigose ir mokyklose galėtų būti priimami tik sutinkamai su šios deklaracijos nuostatomis.

Lietuvos šeimų sąjūdžio tarybos narys Egidijus Visockas, išrinktas Prienų rajono savivaldybės tarybos nariu, jau įregistravo šios deklaracijos projektą ir ji bus svarstoma taryboje. Artimiausiu metu tai bus padaryta Marijampolėje, Kauno rajone ir daugelyje kitų savivaldybių.

Susipažinimui pateikiu siūlomą savivaldybių tarybų deklaraciją, nes jos konservatnikų užvaldyta žiniasklaida tikrai nepateiks:

Savivaldybės tarybos deklaracija

Dėl genderizmo propagandos ir LGBT ideologijos sustabdymo savivaldybėje

Agresyvi genderizmo propaganda ir LGBT ideologijos prievartinis diegimas, kuriam nepritaria didžioji dauguma Lietuvos Respublikos piliečių, supriešina visuomenę, silpnina valstybę ir kelia grėsmę pagrindiniams visuomeninio ir tautinio gyvenimo principams ir vertybėms.

Savivaldybės taryba priima šią deklaraciją:

Gindami vaikus, jaunimą, šeimas ir mokyklas nuo Konstitucijai prieštaraujančių vienalyčių ir translyčių šeimų diegimo, deklaruojame pasiryžimą sustabdyti antivalstybinį visuomeninio gyvenimo seksualizavimą. Neleisime kraštutinių mažumų bendruomenėms brukti nuostatų, svetimų mūsų tautos ilgaamžėms tradicijoms, vertybėms ir Dekalogu bei prieštaraujančių pagarba žmogaus orumui pagrįstai krikščioniškajai moralei. Užtikrinsime konstitucinę tėvų teisę auklėti vaikus pagal tėvų įsitikinimus.

Savivaldybės taryba prieštarauja:

1. Agresyviam homoseksualumo, translytiškumo ir genderistinio „socialinės lyties pasirinkimo“ skatinimui mokyklose. Laikome šią veiklą kenksminga ne tik Lietuvos mokykloms ir šeimoms, bet ir visai visuomeninio gyvenimo erdvei bei mūsų tautos ateičiai.

2. Ankstyvam vaikų seksualizavimui mokyklose, dangstantis lytiniu švietimu. Ginsime mūsų mokyklų mokinių teisę į vaikystę ir rūpinsimės, kad tėvai, padedant auklėtojams, galėtų atsakingai perduoti žinias apie žmonių meilę, šeimą ir prokreacijos grožį.

3. Spaudimui dėl genderizmo, translytiškumo ir LGBT ideologijos propagandos, apsimestinai motyvuojant tai kultūrinio ir politinio korektiškumo taikymu įvairiose visuomeninio, politinio ir ekonominio gyvenimo srityse. Remsime mokytojus, valstybės ir savivaldybės tarnautojus, verslininkus ir kitų profesijų atstovus kovoje su ideologiniu spaudimu ir konstitucinių tėvų teisių suvaržymais.

4. Moralinių normų nuosmukio ir natūralaus, sveiko šeimos, mokyklos ir visuomenės modelio sunaikinimo socialinei techninei praktikai, vykdomai prisidengiant laisvės, tolerancijos, nediskriminavimo, smurto ir vadinamosios neapykantos kalbos prevencijos šūkiais.

Savivaldybės taryba gins mūsų bendrojo gyvenimo principus, pagrįstus ištikimybe tautinėms ir valstybinėms tradicijoms, prisirišimu prie krikščioniškųjų vertybių ir laisvės idealų. Darysime tai didžiuodamiesi mūsų istorija, kurios šaltinis – Lietuvos Krikšto aktas, daugybės kartų lietuvių pasiaukojimas kuriant kultūrinę ir tautinę tapatybę, Nepriklausomybės siekimo veiksmai. Mokykla turi ugdyti vaikams ir jaunimui meilę Tėvynei ir Tautos kultūrai, šeimai ir savo namams.

Raginame Seimą, Vyriausybę ir visas savivaldybes:

1. Ryžtingai ginti Lietuvos šeimų teises bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą teisinę ir visuomeninę tvarką. Imtis darbų, siekiančių sustiprinti teisinę šeimos, kurią sudaro: Mama, Tėtis ir Vaikas, modelio apsaugą bei imtis ryžtingų veiksmų, stabdančių reikalavimus sutapatinti vienalyčių porų santykius su šeima ir santuoka.

2. Riboti įtaką ideologinio pobūdžio organizacijų, veikiančių prieš Lietuvos tautinius interesus ir diegiančių Lietuvos švietime, žiniasklaidoje ir viešajame gyvenime konstitucinei šeimos sampratai prieštaraujančius sprendimus.

3. Imtis veiksmų ir vykdyti programas, informuojančias visuomenę, o ypač tėvus ir mokytojus, apie pavojų, susijusį su genderistiniu ir diskriminuojančiu tėvų nuomonę bei prigimtines šeimas auklėjimu, tos pačios lyties partnerysčių skatinimu ir leidimu tos pačios lyties poroms įsivaikinti vaikus.

4. Sukurti „Nacionalinę Lietuvos šeimų apsaugos, skatinimo ir vystymosi programą“.

JŠ pagal Lietuvos Šeimų Sąjūdis

Categories
NUOMONĖS

Populiariausias berniuko vardas Berlyne? Mohammed!

Dar 2021 m. berniukų vardas Mohammedas buvo trečias pagal populiarumą Berlyne. Vos per dvejus metus šis vardas jau karaliavo reitingo viršūnėje, už nugaros palikdamas anksčiau populiariausius Nojaus ir Adomo vardus.

Tačiau kad nereikėtų susitelkti į šį vieną Vokietijos miestą, pažvelkime, pavyzdžiui, į Brėmeną. Ten vardas Mohamedas yra tas, kurį tėvai dažniausiai duoda naujagimiams iškart po Matheo.

Hesene taip pat įvyko tiesioginis Mohamedų sprogimas – šis vardas iš aštuntosios vietos pakilo tiesiai į trečiąją. Mohamedų šalyje toliau daugėja dar ir todėl, kad ir toliau yra daug jau suaugusių šio vardo nešiotojų.

Tai pradžiugino, pavyzdžiui, vokiečių-iranėnų rašytoją ir komentatorių Behzadą Karimą Chaną, kuris pareiškė: “… esame pasiekę tašką, kai turėtume sąžiningai pažvelgti į situaciją. Pradėkime nuo paprasto pareiškimo, kad mes, migrantai, užsieniečiai, vadinkite mus kaip norite, neišnyksime. Ir jūs, brangūs vietiniai vokiečiai, taip pat neišnyksite, nors demografine prasme jūs tikrai išvyksite. Jūs išmirštate, o jūsų šaliai reikia maždaug milijono migrantų per metus. Mes, migrantai, tikriausiai paveldėsime šią šalį”.

Musulmonų pranašo vardas vis dažniau ir suvereniau vartojamas ir visoje Europoje, pavyzdžiui, Osle (Norvegija) tai buvo aktualu dar 2014 metais. Prancūzijoje kas penktas naujagimis turi islamišką vardą, o minėtasis Mahometas tampa vis populiaresnis.

Briuselyje tai taip pat jau yra populiariausias berniukų vardas. Ir net kadaise katalikiškoje Airijoje Mohamedas jau yra tarp populiariausių berniukų vardų.

JŠ pagal www.christianitas.sk

Categories
NUOMONĖS

Eva Vlaardingerbroek: nėra didesnių degeneratų už tuos, kurie skatina abortus!

Žymi Nyderlandų žiniasklaidos komentatorė, neseniai džiugiai paskelbusi apie savo atsivertimą į katalikybę, griežtai užsipuolė tuos, kurie nebaudžiamai skatina prenatalinę žmogžudystę. Įdomu, kad Elonas Muskas po jos įrašu paliko komentarą ir parašė… “tai tiesa”.

“Nėra nieko narciziškesnio, degeneratyvesnio ir blogesnio už žmones, kurie skatina daryti abortus arba neturėti vaikų dėl “klimato kaitos” ar “dabartinės pasaulio padėties”, – socialiniame tinkle “Twitter” parašė Eva Vlaardingerbroek ir ta proga pasidalijo straipsniu apie moterį, kuri nužudė savo vaiką, nes, jos žodžiais tariant, “dauguma jaunų suaugusiųjų yra susirūpinę savo vaikų ateitimi dėl klimato krizės”.

Jei manote, kad jūsų gyvenimas yra “sunkus” arba pasaulis per daug “neteisingas”, kad į jį atvestumėte vaiką, bent akimirką pagalvokite apie mūsų protėvių gyvenimus ir apie tai, kad jiems nė akimirkai nebūtų atėję į galvą nužudyti savo vaikų. Susitvarkykite, kvailiai! – negailėdama žodžių pridūrė Eva.

Po įrašu komentarą paliko “Twitter” savininkas Elonas Muskas, kuris rašė: “Tai tiesa”. Tai, kas iš tikrųjų vyksta daugumoje šalių, yra demografinė katastrofa! Labai svarbu skirti naujų žmonių. Nėra naujų žmonių, vadinasi, nėra žmonijos.

Vlaardingerbroekas neseniai buvo tarp tų, kuriuos Viktoras Orbanas pakvietė į vakarienę, skirtą konservatyviosios iniciatyvos CPAC Vengrijoje dalyviams.

Socialiniame tinkle Facebook Vlaardingerbroekas rašė:
“Buvo malonu vakar susitikti su Ministru Pirmininku @orbanviktor pietų “Karmelita”. Vengrija yra labai reikalingas laisvės, krikščioniškų vertybių ir sveiko proto bastionas Europoje; ir nesustabdoma jėga kovoje su tironiškomis Briuselio jėgomis.

Btw, kam dar patinka džentelmeniškas rankos pabučiavimas? Vyrai, atkreipkite dėmesį.”

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
NUOMONĖS

Jėzus apsuptas LGBTQ+ žmonių – dar viena šventvagystė Europos Parlamente!

Švedijos pirmininkavimo Europos Vadovų Tarybai proga Europos Parlamente surengto renginio reklaminiame plakate apaštalai vaizduojami kaip sadomazochistinių seksualinių praktikų dalyviai.

Apie tai socialinėje žiniasklaidoje pranešė Europos Parlamento narė Izabela Kloc. Kvietimą į renginį visiems EP nariams pasirašė kairiųjų pažiūrų Švedijos europarlamentarė Malin Björk.

Europarlamentarė rašė, kad “Švedijos pirmininkavimo Europos Vadovų Tarybai proga pakvietė fotografijos menininkę Elisabeth Ohlson, kad ji pristatytų keletą savo darbų”. Ji pridūrė, kad “visi jos šiai parodai atrinkti darbai yra susiję su LGBTQI ar kita įtraukiančia, žmogaus teisių tema”.

Ohlson pseudomeno karjera prasidėjo 1998 m., kai ji pirmą kartą eksponavo darbų seriją “Ecce Homo”, kurioje buvo pavaizduota Paskutinės vakarienės scena su numanomos LGBTQ+ orientacijos Kristumi ir apaštalais.