Autorius: Lituania Catholica

Kategorijos
NUOMONĖS

LGBT ideologijos priešininkai piketavo Vilniuje: „Nedelsiant stabdyti „Gyvenimo įgūdžių“ programą“!

Ragina nedelsiant nutraukti šį ugdymą. „Stabdykime Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą: NE ideologijai švietime!“, – su tokiu šūkiu šįryt Vilniuje protestavo Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, Lietuvos tėvų forumas ir Rengimo šeimai asociacija.

Susirinkusieji prie Martyno Mažvydo bibliotekos Vilniuje rankose laikė plakatus, kuriais išsakė savo poziciją: „Stop LGBT ideologijai“, „Tikiu mokslu! XX ir XY“, „Nedelsiant stabdyti „Gyvenimo įgūdžių“ programą“, „Reikalaujame įgalinti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymą“, „Tėvai turi pirmumo teisę parinkti vaikams mokymą“, „Reikalaujame nutraukti neomarksistų eksperimentą su mūsų vaikais“, „Gyvūną valdo instinktai, žmogų – valia“, „Ugdyti, o ne seksualizuoti“.

„Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai ignoruoja šeimų organizacijų pasiūlymus ir net neįtraukia jų į diskusijas“, – teigia protesto organizatoriai. Be to programa parengta pagal vieną ideologiją, dažniausiai pabrėžiama, kad LGBT.

Protesto rengėjai reikalauja stabdyti gyvenimo įgūdžių pamokas, kurios bendrojo ugdymo mokyklose startavo šį rugsėjį.

Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos vadovė Violeta Vasiliauskienė sakė, kad naujoji programa kelia daug klausimų. Pasak jos, programos turinys „skleidžia gender – lyties tapatybės – ideologiją, teigiančią, kad lytis gali būti pasirenkama“.

„Programos turinys pažeidžia Konstitucinę teisę ugdyti savo vaikus pagal dorovinius ir moralinius įsitikinimus. Ir prieštarauja švietimo įstatyme numatytai galimybei dalyvauti parenkant vaiko ugdymo programos formą“, – sakė asociacijos vadovė.

JŠ pagal www.lrt.lt

J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Kategorijos
NUOMONĖS

Stabdykime Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą: NE ideologijai „Gender” švietime!

Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa (GĮUP) pradėta įgyvendinti pirmiau, nei parengti šio dalyko mokytojai. Tai reiškia, kad su mūsų vaikais yra eksperimentuojama– pedagogai gyvenimo įgūdžių dalyko mokys be tinkamo pasirengimo ir mokysis iš savo bei kolegų klaidų. 

Visuomenei svetima pasaulėžiūra grįstas mokomasis dalykas atsirado privalomame ugdymo turinyje, o Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai ignoruoja šeimų organizacijų pasiūlymus ir net neįtraukia jų į diskusijas. Tai reiškia valstybės sankcionuotą moralinį diktatą, tuo pačiu ignoruojant net tėvų prigimtinę ir LR Konstitucijoje įtvirtintą (26 str.) teisę auklėti vaikus pagal savo moralinius įsitikinimus. 

Todėl mes, šeimas ir tėvus atstovaujančios organizacijos, reikalaujame nedelsiant stabdyti GĮUP ir nutraukti neteisėtą socialinį– ideologinį eksperimentą su mūsų vaikais. 

Kviečiame ir kitas NVO bei visus GĮUP nepritariančius tėvus, globėjus, senelius š.m. rugsėjo 28 d. 9.30 val. atvykti prie LR Seimo ir pasakyti: Stabdykime Gyvenimo įgūdžių ugdymo programą: NE ideologijai „GENDER” švietime! 

JŠ

Kategorijos
NUOMONĖS

Dėl gyvenimo įgūdžių ugdymo programos

VšĮ Krikščioniškosios Kultūros Institutas gavo nuo Gedemino Gemskio – pedagogo – laišką, kuriame jis išreiškia, mūsų nuomone, protingą nuomonę apie naująją vadinamosios „gyvenimo įgūdžių ugdymo programos” versiją ir šiuo klausimu kreipiasi į Lietuvos valdžios institucijas.

Prezidentūrai
Premjerei
Vyriausybei
Seimo pirmininkei
Seimo švietimo ir mokslo komitetui
Švietimo ir mokslo ministrui
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Lietuvos Bažnyčios vadovybei

Laba diena,

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 2022 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-1541 nuo šių mokslo metų mokyklose įvedama privaloma Gyvenimo įgūdžių ugdymo pamoka. Ši pamoka yra nepriimtina.
Švietimas yra be galo svarbus yra nuo vaiko iki seno žmogaus, neteisingos švietimo programos ,,sugadina” žmogų visam gyvenimui.

Baikite ,,gadinti” Lietuvos vaikus, jų sąmonę, nes vaikai yra nykstančios Lietuvos ateitis, kurie gali išgelbėti Lietuvą, kuri yra paskutinėse vietose pagal statistiką, be karo šalis prarado maždaug milijoną lietuvių ir lietuviai nemato jokios šviesios ateities Lietuvoje.

Tačiau Lietuvos vaikai, kurie bus Lietuvos ateitis turi būti mokomi tikrų vertybių (krikščioniškų vertybių, moralės, šeimos vertybių ir t.t.), o ne amoralios LGBTQ ideologijos, kaip švietimo sistema pakreips vaikų mąstymą, toks jis ir bus, kitaip vaikai ir į Lietuvą ir tikras vertybes atitinkamai žiūrės ir Lietuvos destrukcija toliau tęsis. Jeigu kažkas dirbtinai padaro vaikų kartai moralinę auklėjimo ir vertybių diegimo destrukciją, tai tie vaikai jau būna ,,sugadinti”, jie ir užauga ,,sugadintais” žmonėmis ir tą ištaisyti yra labai sunku ar neįmanoma.

Internete pateikiama tokia informacija:

Tarp Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamo projekto Nr. 09.2.1-ESFA-V-726-03-0001 lėšomis ministerijos ir Nacionalinės švietimo agentūros parengtų Gyvenimo įgūdžių ugdymo bendrosios programos įgyvendinimo rekomendacijų autorių vienintelė lytiškumo specialistė yra VŠĮ „Edukacijos ir įvairovės namai” vadovė Lina Januškevičiūtė. Pagal interneto šaltinius, ši organizacija atvirai propaguoja genderizmo ir LGBT ideologijos diegimą mokyklose ir yra pagarsėjusi dėl skandalingų lytinio švietimo pamokų Baisogaloje, Plungės rajone ir kitur, sukėlusių masinį tėvų pasipriešinimą.

Šiose rekomendacijose pateikiamos metodinės medžiagos, kuria būtina vadovautis, autoriai lytiškumo klausimais nurodomos vien tik LGBT ir genderizmo ideologiją propaguojančios organizacijos: ta pati VŠĮ „Edukacijos ir įvairovės namai”, VŠĮ „Ugdymo meistrai”, VšĮ Lygių galimybių plėtros centras, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Nacionalinė LGTB teisių organizacija, Lietuvos žmogaus teisių centras, leidinys „Lygybės laboratorija: saugios aplinkos mokykloje kūrimo vadovas“, portalas visureikalas.lt, vadovas „ĮVAIRI VAIKYSTĖ: Keičiant socialines nuostatas apie vaikų tapatumo įvairovę Europoje“, VŠĮ LIONS QUEST LIETUVA ir kt.

Prigimtinių šeimų ir tėvų organizacijų ar jų dokumentų šiose rekomendacijose nenurodoma nei vieno.Todėl, vykdant gyvenimo įgūdžių ugdymo programą, bus pažeidžiama Konstitucijos 26 straipsnio garantuojama nevaržoma tėvų ir globėjų teisė rūpintis vaikų ir globotinių auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 16 punktu nepilnamečiams draudžiama teikti informaciją, kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.

Šeimų ir tėvų teisės dalyvauti parenkant (ar prireikus parinkti) vaikui ugdymo programą ir turinį aiškiai apibrėžtos Švietimo įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte, o taip pat ir JTO Žmogaus teisių deklaracijoje. Šeimos stiprinimo įstatymo 4 straipsnis savivaldybių institucijas įpareigoja užtikrinti visaverčio šeimų funkcionavimo sąlygas įgyvendinant prokreacines, ugdymo ir socializacijos funkcijas, kurti šeimai palankią aplinką, apimančią švietimo ir vaikų ugdymo sritis.

Aš skaičiau ir girdėjau tėvų pasipiktinimą ir baimes dėl to, kad jų vaikams bus ,,plaunamos smegenys” dėl LGBTQ ideologijos, kas yra amoralu ir absoliučiai nepriimtina, tėvai nesutinka su tuo ir jie nenori kad protu nesubrendusių vaikų sąmonę ,,sugadintų” LGBTQ ideologija ateinanti iš Europos.

Aš pats turiu pedagoginį išsilavinimą, baigiau Vilniaus pedagoginį išsilavinimą ir tai kas daroma su vaikais yra baisu ir nepriimtina ir tokios švietimo programos yra žalingos vaikams, jų psichikai, vertybių ir mąstymo formavimuisi.

Aš negalėčiau dirbti tokioje neteisingoje švietimo ir mokslo sistemoje, mokant vaikus arba ,,gadinant” vaikus neteisingų dalykų. Švietimas turi mokyti šviesių, gerų dalykų, o ne plauti smegenis vaikams kažkokiais tamsiais dalykais. Primenu, kad sovietų ir vokiečių nacių švietimo sistema paruošdavo nuo vaikų sau žmones, kurie ištikimai tarnaudavo jų ideologijai ir kokia iš to destrukciją buvo mes iš istorijos žinome. Be to aš manau, kad dabar mokytojui suteikiama per mažai valdžios mokiniams, o tuo vaikai piktnaudžiauja, nesimoko ir gadina psichinę sveikatą, nervus, mokytojams.

Švietimas žmogui nuo vaiko yra be galo svarbus, o vaikai yra kaip ,,tuščias popieriaus lapas”, ką į tą ,,lapą” parašysi tuo jie ir tikės, vaikai kaip beždžioniukai atkartoja suaugusiųjų žodžius ir elgesį, todėl visa atsakomybė už vaiką mąstymą, auklėjimą ir vertybių formavimą, tenka vaikų tėvams ir vaiko aplinkos žmonėms bei vaikų darželio ir mokyklų švietimo sistemai, kuri turi būti tinkama ir mokyti šviesių dalykų krikščioniškų ir šeimos vertybių, o ne tamsių LGBTQ ideologijos vertybių. Kaip būna mokomas ir auklėjamas vaikas, tokiu paskui ir tampa savo valstybės piliečiu, todėl kiekviena valstybė privalo koncentruotis tik į teisingą vaikų švietimą ir tikrų vertybių diegimą vaikams.

Manau, tie kas palaiko, patvirtina ir skleidžia LGBTQ ideologijos propogandą vaikams, tiesiog daro nusikaltimą, juo labiau kad tam priešinasi jų tėvai, kurie aiškiai išreiškė tokių pamokų nepageidavimą.
Todėl Lietuvos švietimo sistema darosi ydinga ir žalinga vaikų sąmonei ir už tai atsakomybę privalo prisiimti valdžia.

Reikalauju, kad mūsų valstybėje, įskaitant švietimo srityje būtų prioritetu išlaikyti tikėjimo į Dievą, krikščioniški ir šeimos vertybių prioritetai ir vaikams ir jų tėvams nebūtų grūdama per prievartą nepriimtina LGBTQ ideologijos informacija. Jeigu Europa morališkai degradavo ir atsisako krikščioniškų ir šeimos vertybių, tai nereiškia, kad Lietuvos visuomenė turi priimti ir sekti šia moraline degradacija.

Reikalauju iš Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės nedelsiant atšaukti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 2022 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. V-1541 1 priedo 1.2.46 punkto galiojimą ir Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos vykdymą.

Surengus Švietimo, sporto ir mokslo ministerijoje viešas visuomenei diskusijas su prigimtinių šeimų ir tėvų interesus atstovaujančiomis organizacijomis dėl programos turinio.

Blogiausiu atveju, įvedant mokyklose kaip neprivalomas, laisvai pasirenkamas programas, bet jokiu būdu ne kaip privalomas vaikams programas.

Primenu valdžiai savo ultimatumą, jeigu Lietuvoje bus diegiama amorali LGBTQ ideologija, priimami LGBTQ palankūs įstatymai ir vaikus ,,gadins”, mokys LGBTQ ideologijos (o juk vaikai yra Lietuvos ateitis), tai aš atsisakau kariauti prieš Rusiją galimo karo atveju, nes aš už LGBTQ ideologijos valstybę nekariausiu, aš ginčiau tik krikščioniškas, šeimos ir kitas šviesias vertybes. Ir pyksiu už tai jeigu valstybės institucijos ,,sugadins” būsimą Lietuvos kartą su LGBTQ ir kita nepriimtina ideologija.

Vaikai yra kiekvienos tautos ateitis ir jeigu buvusi karta ,,sugadinta” sovietų,dabartinė karta ,,sugadinta” nes nemokoma netikrų vertybių, tai dabartinė karta bus dar daugiau ,,sugadinta” LGBTQ ideologijos, nepasmerkite Lietuvos ateities – ko išmokysite Lietuvos, tokia ir bus visa ateities Lietuva.

Aš girdėjau, kad kai kurie tėvai net svarsto emigruoti iš Lietuvos, kad jų vaikų nemokytų LGBTQ ideologijos propogandos. Manau, nusikalstama versti per prievartą vaikus ir jų tėvus mokyti LGBTQ ideologijos ir taip gali būti sudarytos priežastys, kad iš Lietuvos emigruos dar daugiau lietuvių, tai skaudi yra tema, o valdžios žmonės ir valdininkai yra bjaurūs ir be sąžinės, jeigu tyčia sudaro Lietuvos piliečiams blogas gyventi sąlygas, nepriimtiną jiems LGBTQ informacinę aplinką ir dėl to Lietuvos piliečiai emigruoja, o likę Lietuvos piliečiai yra neviltyje ir depresijoje, nes jie tam nepritaria, tačiau jie nieko negali pakeisti.

Raginu Lietuvos Bažnyčios vadovybę netylėti, reaguoti į Lietuvos švietimo ydas ir kovoti už vaikų krikščionišką ir šeimos vertybių auklėjimą ir neleisti valstybės švietimo sistemai iškreipti vaikų sąmonę, ,,sugadinti” vaikus LGBTQ ideologija, nes tai Jus įpareigoja Dievas ir Biblija.

Jeigu nedirbsite kaip Bažnyčia su vaikais, tai LGBTQ ideologija ,,pasiims” sau tuos vaikus, prarasite tuos vaikus, tai pavojus jų sieloms, pažiūrėkite į Vakarus, tas tikrai ateis pas mus į Lietuvą su laiku ir tam priešintis reikia jau dabar. Mano el. laiškus dėl priešinimosi LGBTQ ideologijos gavote, žinote situaciją, paskui nepasiteisinsite prieš Dievą, kad nežinojote ir kodėl nekovojote prieš tamsią ir amoralią LGBTQ ideologiją,kuri yra pavojus mūsų vaikams ir visai Lietuvos visuomenei.
Tai ką Vakaruose daro su vaikais yra baisu, JAV ir Europa iš krikščioniškų kraštų morališkai degradavo ir pas mus Lietuvoje tas pats gresia.

Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos ir visos LGBTQ ideologijos propogandos mokant vaikus visam laikui. Reikia suprasti, kad tai nėra vaikų mokymas apie žmogaus teises, kaip LGBTQ palaikytojai už to ,,dengiasi”, tai yra LGBTQ ideologijos propogandos skleidimas ir įrašymas į vaikų sąmonę ir pasąmonę, už ką atsakingi tėvai ir valstybės švietimo ir mokslo sistema, nes šita LGBTQ ideologija yra daug blogesnė ir pavojingesnė už komunizmo ideologiją, aš absoliučiai pritariu Lenkijos Prezidento nuomonei
Perrinkimo siekiantis Lenkijos prezidentas: LGBT „ideologija“ yra blogesnė už komunizmą – DELFI

Pagarbiai,


Gediminas Gemskis

Kategorijos
NUOMONĖS

Europos vyskupai protestuoja prieš naujus ES reglamentus

Dvasininkai pažymi, kad “SoHO reglamentas” gali turėti rimtų pasekmių dėl plačios “žmogiškosios medžiagos” apibrėžties.

Šiandien Europos Parlamentas balsavo už pranešimą dėl naujų taisyklių, reglamentuojančių žmogaus kilmės medžiagų naudojimą Europos Sąjungoje. Europos bendrijos vyskupų komisija (COMECE) ir Katalikų biuras Berlyne dar prieš balsavimą įspėjo dėl jame pateiktų nuostatų.

Už Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto (ENVI) pranešimą balsavo 483 EP nariai, 52 buvo prieš ir 89 susilaikė.

Bendrame pareiškime COMECE sekretoriatas ir Katalikų biuras nurodė, kad šis vadinamasis SoHO reglamentas gali turėti rimtų pasekmių dėl projekte pateiktos plačios “žmogaus medžiagos” apibrėžties, kuri gali apimti žmogaus embrionus ir vaisius.

– Pavojus yra tas, kad toks apibrėžimas gali sumenkinti žmogaus gyvybės orumą ir vertę, sukurdamas nepriimtiną lygiavertiškumą tarp embrionų ir vaisių ir paprastų odos ląstelių ar kraujo plazmos, paaiškino COMECE generalinis sekretorius t. Manuel Barrios Prieto.

Be to, dviejų bažnytinių institucijų pareiškime išreiškiamos abejonės dėl projekto 58 straipsnio, kuriame leidžiama ir nurodoma atlikti preliminarius genetinius embrionų ir vaisių tyrimus, “galinčius atverti kelią žmogaus gyvybės selekcijai”.

Jame taip pat pabrėžiama, kad reikia didesnio skaidrumo, susijusio su “atskirų ES valstybių narių įgaliojimais reguliuoti šią itin etinę sritį”. Jame pabrėžiama, kad “kiekviena valstybė narė turi išlaikyti galimybę atsisakyti leisti [ir] pripažinti SoHO preparatus”.

Europos Parlamentui patvirtinus tekstą, jis bus jo pozicija rengiantis būsimoms trišalėms deryboms su Europos Komisija ir Europos Sąjungos Taryba.

JŠ pagal www.dorzeczy.pl

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

APIE MARIJOS GIMIMĄ

Marija gimė šventąja, ir didžia šventąja; nes didi buvo malonė, kuria Dievas praturtino ją iš pat pradžių, ir didi ištikimybė, su kuria Marija iš karto į ją atsakė.

Paprastai žmonės savo vaikų gimimą švenčia džiaugsmingai ir iškilmingai, bet verčiau jie jų gailėtų ir verktų iš liūdesio, prisimindami, kad jų atžalos gimė ne tik be malonės ir proto, bet dar blogiau – užsikrėtę nuodėme ir rūstybės vaikai, taigi pasmerkti vargui ir mirčiai. Tačiau visiškai pagrįstai mes su džiaugsmu ir visuotinėmis iškilmėmis švenčiame Marijos gimimą, nes, nors ji į šį pasaulį atėjo būdama maža amžiumi, bet didi nuopelnais ir dorybe. Marija gimė šventąja ir didžia šventąja. Tačiau norėdami suvokti jos šventumo didybę, netgi šiame ankstyvame amžiuje, pirmiausia turime prisiminti, kokia didi buvo malonė, kuria Dievas praturtino Mariją, o antra – su kokia didžia ištikimybe Marija iš karto atsakė Dievui.

I

Neabejotina, kad Marijos siela buvo pati gražiausia, kokią tik Dievas kada nors buvo sukūręs; maža to, išskyrus Žodžio įsikūnijimą, tai buvo didingiausias ir paties Kūrėjo verčiausias veiksmas, kurį Visagalis Dievas padarė šiame pasaulyje – darbas, kurį, kaip teigia šv. Petras Damijonas, pranoksta tik pats Dievas. Dieviškoji malonė ant Marijos nusileido ne lašeliais, kaip ant kitų šventųjų, bet, Dovydo žodžiais, kaip „lietus ant vilnos“ (Ps 71, 6). Marijos siela buvo lyg vilna, kuri noriai sugėrė visą didelį malonių lietų, neprarasdama nė lašo. Šventoji Mergelė, sako šv. Bazilijus, suėmė į save visas Šventosios Dvasios malones. Tai ji pati ištarė Siracido lūpomis: „Mano buveinė yra šventųjų pilnatvėje“. Šiuos žodžius šv. Bonaventūra aiškina taip: aš turiu pilnutinai viską, ką kiti šventieji turi tik dalinai; o šv. Vincentas Fereras, ypač kalbėdamas apie Marijos šventumą prieš jos gimimą, pasakė, kad „dar savo motinos įsčiose šventumu ji pranoko visus šventuosius ir angelus“.

Šv. Mergelė Marija savo malone pranoko ne tik kiekvieno šventojo malonę atskirai, bet visų šventųjų ir angelų malonę kartu, kaip įrodinėja mokytasis Jėzaus draugijos tėvas Pranciškus Pepe savo puikiame veikale apie Jėzaus ir Marijos didybę. Jis tvirtina, kad ši nuomonė, teikianti didžią garbę mūsų karalienei, dabar yra visų pripažįstama ir jos laikosi tokie modernieji teologai, kaip Kartagena, Suaresas, Spineli, Rekupito, Guera ir kiti, išnagrinėję ją taip išsamiai, kaip niekada nėra padarę senovės teologai. Toliau jis pasakoja, kad dieviškoji Motina pasiuntė tėvą Martiną Gutjeresą jos vardu padėkoti tėvui Suaresui už tai, kad jis taip drąsiai apgynė šią itin tikėtiną nuomonę, kurią, kaip tėvas Senjeris tvirtina savo veikale, pavadintame „Marijos tarnas“, vėliau gynė Salamankos universitetas.

Jei ši nuomonė yra visuotinė ir neabejotina, kita nuomonė taip pat yra labai tikėtina, būtent: šią malonę, viršijančią visų šventųjų ir angelų kartu, Marija gavo nuo pirmosios savo Nekaltojo prasidėjimo akimirkos. Tai ryžtingai gina tas pats tėvas Suaresas, juo seka tėvas Spineli, Rekupito ir Kolumbjeras. Tačiau be šių teologų autoriteto egzistuoja dvi rimtos ir įtikinamos priežastys, kurių pakanka įrodyti čia paminėtą nuomonę.

Pirmoji priežastis yra ta, kad Mariją Dievas išrinko būti dieviškojo Žodžio Motina; taigi, kaip sako pal. Denisas Kartūzas, būdama išrinkta tvarkai, pranokstančiai visus kūrinius (nes tam tikra prasme Dievo Motinos orumas, kaip tvirtina tėvas Suarezas, priklauso hipostatinės vienybės tvarkai), ji teisėtai gavo aukštesnės tvarkos dovanas nuo pat savo gyvenimo pradžios; todėl jos malonės žymiai pranoko visų kitų tvarinių malones. Ir iš tiesų negalima abejoti, kad tuo pačiu metu, kai pagal dieviškus potvarkius amžinojo Žodžio asmeniui buvo nulemta tapti žmogumi, jam taip pat buvo paskirta ir motina, iš kurios jis turėjo gauti žmogišką prigimtį. Šv. Tomas moko, kad Viešpats kiekvienam duoda malonę priklausomai nuo jam skiriamo orumo. Šv. Paulius teigia tą patį sakydamas: „…Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros“, tai yra, apaštalai iš Dievo gavo dovanas, proporcingas didžiai tarnystei, kuriai buvo išrinkti. Šv. Bernardas Sienietis priduria: „Teologijoje egzistuoja akivaizdi tiesa, kad kai žmogus išrenkamas kokiam nors luomui, jis ne tik gauna tam reikalingą polinkį, bet ir dovanas, reikalingas tai tarnystei deramai atlikti.“ Tad jeigu Marija buvo išrinkta būti Dievo Motina, derėjo, kad Dievas nuo pirmos akimirkos papuoštų ją didžia malone, kuri būtų aukštesnės tvarkos nei visų kitų žmonių ir angelų: ši malonė turėjo atitikti tą aukščiausią ir begalinį orumą, į kurį Dievas ją iškėlė. Šiuo klausimu visi teologai sutinka su šv. Tomu, teigiančiu, jog „Mergelė buvo išrinkta būti Dievo Motina, todėl negali būti abejonės, kad Dievas savo malone padarė ją tam tinkamą.“ Tad Marija prieš tapdama Dievo Motina buvo papuošta tobulu šventumu, dėl kurio ji tapo verta šio didžio prakilnumo.

Šv. Tomas taip pat pažymėjo, kad Marija buvo malonės pilnoji ne dėl pačios malonės – Švč. Mergelė neturėjo jos pačiu aukščiausiu laipsniu, nes netgi pašvenčiamoji Jėzaus Kristaus malonė (kaip sako tas pats daktaras) nebuvo tokia didi, kad Dievas savo absoliučia galia negalėtų jos dar padidinti; tai buvo malonė, pakankama tam tikslui, kuris buvo dieviškosios Išminties skirtas Jo žmogystei, būtent: susivienyti su Amžinojo Žodžio asmeniu. Nors Dieviškoji galia gali sukurti kai ką dar didingesnio ir tobulesnio nei pašvenčiamoji Kristaus malonė, ji negalėjo sukurti nieko, kas būtų skirta didingesniam tikslui nei hipostatinė unija su Tėvo vienatiniu Sūnumi. Pagal Dieviškosios Išminties nustatytą ribą, toks malonės laipsnis šiam tikslui buvo pakankamas.

Tas pats Angeliškasis daktaras moko, kad dieviškoji galybė yra tokia didi, jog kad ir kiek ji duotų, visada gali duoti dar daugiau; ir nors kūrinių prigimtinis pajėgumas priimti [malonę] yra ribotas ir gali būti visiškai pripildytas, jų paklusnumo Dieviškajai Valiai galia yra neribota, ir Dievas visada gali juos dar labiau pripildyti, padarydamas juos pajėgesnius priimti. „Kūrinio prigimtinė galia [lot. potentia] priimti gali būti pripildyta, bet jo galia paklusti negali būti pripildyta.“[1] Ir štai, šv. Tomas teigia, kad Švenčiausioji Mergelė buvo malonės pilnoji ne malonės, kaip tokios, atžvilgiu, o savo pačios atžvilgiu, nes ji turėjo didžiulę, bet pakankamą malonę, atitinkančią jos didį orumą ir darančią ją tinkamą tapti Dievo Motina. Todėl palaimintasis Fernandesas sako, kad matas, kuriuo galime išmatuoti Marijai suteiktos malonės dydį yra jos, kaip Dievo motinos, prakilnumas.

Vadinasi, teisingai Dovydas sako, kad Dievo miesto, kuris yra Marija, pamatai turi būti padėti ant kalnų viršūnių: „Jo pamatai šventuosiuose kalnuose.“ (Ps 86, 1.) Iš to turime suprasti, kad Marijos gyvenimo pradžia buvo labiau išaukštinta nei visų šventųjų gyvenimo pabaiga kartu paėmus. „Viešpats myli Siono vartus, – tęsia pranašas, – labiau už visas Jokūbo padangtes.“ Karalius Dovydas paaiškina, kodėl Dievas taip ją myli: nes Jis rengėsi tapti žmogumi jos mergeliškose įsčiose: „Žmogus gimė joje“. Todėl derėjo Dievui duoti šiai Mergelei nuo pat pirmos jos sukūrimo akimirkos malonę, atitinkančią jos prakilnumą būti Dievo Motina.

Izaijas tą patį išpranašavo sakydamas, kad ateityje Viešpaties namų kalnas, Švč. Mergelės simbolis, turėtų iškilti ant visų kitų kalnų viršūnės, ir visos tautos turi skubėti prie to kalno, norėdamos gauti dieviškų malonių: „Paskutinėmis dienomis Viešpaties namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų ir bus už kalvas aukštesnis. Visos tautos plūs jo linkui.“ (Iz 2, 2.) Šv. Grigalius, komentuodamas šią ištrauką, sako: „Taip, kalnas ant kalnų viršūnės, nes Marijos garbė švietė labiau nei visų šventųjų.“ O šv. Jonas Damaskietis priduria: „Kalnas, kuriame Dievui patiko gyventi.“ Todėl Marija buvo vadinama ne šiaip kiparisu, o Siono kalno kiparisu; ne šiaip kedru, o Libano kedru; ne šiaip alyvmedžiu, o gražiu alyvmedžiu; ne šiaip skaisčia, o skaisčia kaip saulė, nes, pasak šv. Petro Damijono, kaip saulė savo šviesa taip nustelbia visą žvaigždžių grožybę, jog jų nebesimato jai pasirodžius, taip Mergelė Marija savo šventumu viršija viso dangiškojo dvaro nuopelnus.  Ir šv. Bernardas gražiai pastebi, kad Marijos šventumas buvo toks didis, jog „jokia kita motina išskyrus Mariją nebuvo tinkama Dievui ir joks kitas sūnus išskyrus Dievą nebuvo tinkamas Marijai“.

Antrasis argumentas, įrodantis, kad Marija nuo pirmos savo gyvenimo akimirkos buvo šventesnė už visus šventuosius kartu paėmus, yra paremtas didinga pasiuntinybe, kurią ji turėjo nuo pradžios – būti žmonių tarpininke. Tam buvo reikalinga, kad ji turėtų didesnį malonės lobį negu visa žmonija kartu. Labai gerai žinoma, kaip vieningai teologai ir Šventieji Tėvai taiko Marijai šį Tarpininkės titulą, nes savo galingu tarpininkavimu ir „deramais“ [lot. de congruo] nuopelnais ji gavo išganymą visiems, šitaip įgydama pasauliui didį atpirkimo palaiminimą. Sakau „deramais“ nuopelnais, nes vien Jėzus Kristus yra mūsų Tarpininkas pagal teisingumą – kaip sako scholastikai, dėl savo „vertų“ [lot. de condigno] nuopelnų, kuriuos Jis dėl mūsų išganymo paaukojo amžinajam Tėvui. O Marija yra malonių tarpininkė dėl savo užtarimo ir „deramumo“ nuopelnų: ji paaukojo Dievui savo nuopelnus visų žmonių išganymui, ir Dievas vien iš savo gerumo juos priėmė kartu su Jėzaus Kristaus nuopelnais. Todėl Arnoldas Šartrietis sako: „Ji įvykdė mūsų išganymą išvien su Kristumi.“ Ričardas Viktorietis priduria: „Ji troško, siekė ir gavo išganymą visiems; maža to, visų išganymas buvo pasiektas per ją.“ Tad kiekvienas palaiminimas ir kiekviena amžinojo gyvenimo dovana, kurią kiekvienas šventasis yra gavęs iš Dievo, buvo išgauta jiems Marijos.

Ir Šventoji Bažnyčia trokšta, kad mes tai suprastume – šiuo tikslu ji, pagerbdama Dieviškąją Motiną, taiko jai šiuos Siracido žodžius: „Manyje yra visa kelio ir tiesos malonė; manyje visa gyvenimo ir dorybės viltis.“ (Sir 24, 25.) „Kelio“, nes per Mariją visos malonės dalinamos tiems, kurie tebėra kelyje į dangų; „tiesos“, nes per Mariją yra duota tiesos šviesa; „gyvenimo“, nes per Mariją mes tikimės pasiekti malonės gyvenimą žemėje ir šlovės gyvenimą danguje; „dorybės“, nes per Mariją įgyjama dorybė, ypač teologinės dorybės, būdingos šventiesiems. „Aš esu gražios meilės, baimės, pažinimo ir šventosios vilties motina.“ (Ten pat, 24.) Marija savo tarpininkavimu įgyja savo tarnams dieviškosios meilės, šventos baimės, dangiškos šviesos ir švento pasitikėjimo dovanų. Iš to šv. Bernardas daro išvadą, kad Bažnyčia moko, jog Marija yra visapusiška mūsų išganymo tarpininkė. Jis rašo: „Garbink Malonės radėją, Išganymo tarpininkę ir Amžių atstatytoją. Taip Bažnyčia man apie ją gieda ir išmokė mane giedoti tą patį.“

Todėl, kaip tvirtina Jeruzalės patriarchas šv. Sofronijus, arkangelas Gabrielius pavadino ją malonės pilnąja: „Sveika, malonės pilnoji.“ Jei kitiems buvo duota ribota malonė, Marijai buvo duota visa malonės pilnatvė. Šv. Bazilijus iš Seleukijos teigia, jog ji gavo malonės pilnatvę tam, kad galėtų tapti verta tarpininke tarp Dievo ir žmonių: „Sveika, malonės pilnoji, Tarpininke tarp Dievo ir žmonių, per kurią dangus ir žemė susijungia ir susivienija.“ „Antra vertus, – sako šv. Laurynas Justinijonas, – jei Mergelė nebūtų buvusi pilna malonės, kaip ji būtų galėjusi tapti Dangaus Kopėčiomis, Pasaulio Apgynėja ir tikrąja Tarpininke tarp Dievo ir žmonių?“

Taigi antrasis argumentas tampa visiškai aiškus: jeigu Marija, kaip paskirtoji Atpirkėjo Motina, nuo pat pradžių gavo visų žmonių ir visų šventųjų tarpininkės tarnystę, reikėjo, kad ji nuo pradžios turėtų didesnę malonę negu visi šventieji, kuriuos ji turėjo užtarti. Pasakysiu paprasčiau: jeigu per Mariją visi žmonės turėjo pasidaryti brangūs Dievui, Marija turėjo būti šventesnė ir brangesnė Dievui negu visi žmonės kartu. Antraip kaip ji būtų galėjusi užtarti visus žmones? Kad tarpininkas galėtų išprašyti iš savo valdovo malonę visiems jo pavaldiniams, buvo absoliučiai būtina, kad jis būtų brangesnis monarchui nei visi kiti pavaldiniai. Todėl Marija, kaip padaro išvadą šv. Anzelmas, nusipelnė būti verta sugriauto pasaulio atstatytoja, nes ji buvo švenčiausia ir tyriausia iš visų tvarinių: „Dėl tyro savo širdies šventumo, viršijančio visų kitų kūrinių tyrumą ir šventumą, ji nusipelnė tapti pražuvusio pasaulio atstatytoja.“

Vadinasi, Marija yra žmonių tarpininkė pas Dievą. Bet kas nors paklaus, ar ji gali būti vadinama angelų tarpininke. Daugelis teologų laikosi nuomonės, kad Jėzus Kristus savo nuopelnais nupelnė angelams ištvermės malonę; taigi, kaip Jėzus Kristus buvo jų tarpininkas de condigno, Marija taip pat gali būti vadinama jų tarpininke de congruo, savo maldomis pagreitinusi Atpirkėjo atėjimą. Bent jau de congruo nusipelniusi būti Mesijo motina, ji nupelnė angelams malonę užimti sostus, kurios prarado demonai. Taigi ji nupelnė jiems bent šią neesminę garbę. Ričardas Viktorietis sako: „Per ją atstatoma kiekviena būtybė; per ją atitaisomas angelų nuopuolis; per ją sutaikoma žmogiška prigimtis.“ Panašiai anksčiau yra kalbėjęs šv. Anzelmas: „Per šią Mergelę visi dalykai yra atkuriami ir grąžinami į savo pirmapradį tyrumą.“

Taigi, kadangi mūsų dangiškajam kūdikiui buvo skirta tapti Pasaulio Tarpininke ir Atpirkėjo Motina, nuo pirmos savo gyvenimo akimirkos jis gavo didesnę malonę negu visų šventųjų malonė kartu paėmus. Tad koks nuostabus reginys dangui ir žemei turėjo būti graži šio laimingo, nors dar ir tebesančio motinos įsčiose, vaiko siela! Ji buvo pats mylimiausias kūrinys Dievo akyse, nes jau buvo pilna malonės bei nuopelnų ir galėjo sakyti: „Kai buvau mažas vaikas, patikau Aukščiausiajam.“ (Offic. B. V. Resp. 2.) Kartu ji buvo būtybė, mylinti Dievą labiau nei visos kitos, iki šiol gimusios pasaulyje. Ir jeigu Marija būtų gimusi iškart po savo Nekaltojo Prasidėjimo, ji būtų atėjusi į pasaulį turtingesnė nuopelnų ir daug šventesnė, nei visi šventieji kartu paėmus. Tad pamėginkime įsivaizduoti jos šventumą gimimo metu, kai ji atėjo į šį pasaulį su nuopelnais, sukauptais per tuos devynis mėnesius motinos įsčiose.

II

Dabar apsvarstykime antrąjį punktą, būtent: kokia didelė buvo ištikimybė, su kuria Marija iš karto atsiliepė į dieviškąją malonę.

Tai nėra kieno nors asmeninė nuomonė, sako tėvas Kolombjeras, o viso pasaulio nuomonė, kad šventasis kūdikis, gavęs pašvenčiamąją malonę šv. Onos įsčiose, tuo pačiu metu gavo malonę tobulai naudotis protu ir buvo dieviškai apšviestas tiek, kiek leido ją praturtinusi malonė. Tad mes galime tikėti, kad nuo tos akimirkos, kai jos nuostabi siela susijungė su tyriausiu jos kūnu, ji, apšviesta dieviškosios išminties, pažino amžinąsias tiesas, dorybės grožį, o svarbiausia – begalinį Dievo gerumą ir tai, kaip labai Jis vertas visų žmonių meilės; ypač jos meilės dėl ypatingų malonių, kuriomis Jis ją išpuošė ir išskyrė iš visų būtybių, apsaugodamas nuo gimtosios nuodėmės sutepties, suteikdamas jai tokią gausią malonę ir paskirdamas ją Žodžio Motina bei Visatos Karaliene.[2]

Tad nuo pirmos savo egzistencijos minutės Marija, būdama dėkinga Dievui, ėmė daryti viską ką galėjo, ištikimai naudodama visą tą didžiulį malonės turtą, kurį buvo gavusi, ir uoliai stengdamasi patenkinti ir mylėti dieviškąjį gerumą. Nuo tos akimirkos ji mylėjo Jį visomis jėgomis ir nenustojo Jo mylėti visus tuos devynis mėnesius, kuriuos ji praleido prieš savo gimimą, kiekvieną akimirką vienydamasi su Dievu karštais meilės aktais. Ji buvo laisva nuo gimtosios nuodėmės ir todėl laisva nuo bet kokio žemiško prisirišimo, nuo bet kokio netvarkingo polinkio, nuo bet kokio išsiblaškymo, nuo bet kokio pojūčių priešinimosi, kuris būtų galėjęs jai sutrukdyti nuolat augti dieviškoje meilėje. Visi jos pojūčiai išvien su palaimintąja jos dvasia linko prie Dievo. Todėl jos siela, laisva nuo bet kokio trukdymo, niekada nesvyravo, bet nuolat kilo į Dievą, visada Jį mylėjo ir augo Jo meilėje.

Dėl šios priežasties ji vadino save klevalapiu platanu, pasodintu prie vandenų: „Kaip klevas prie vandens pakelėje.“ (Sir 24, 19.) Ji tikrai buvo tas kilnus Dievo medis, visada augantis prie dieviškosios malonės versmės. Ji taip pat save vadino vynmedžiu: „Kaip vynmedis aš kroviau žiedus su skaniu kvapu“ (Ten pat, 23) – ne tik todėl, kad buvo nuolanki pasaulio akyse, bet ir todėl, kad kaip vynmedis niekada nesiliovė augti. „Vynmedis niekada nesustoja augti“, – byloja sena patarlė. Kiti medžiai: apelsinas, šilkmedis, kriaušė ir t. t. liaujasi augti pasiekę tam tikrą aukštį, bet vynmedis auga visada; jis auga tol, kol pasiekia medžio, prie kurio yra prisirišęs, viršūnę. Lygiai taip pat Švenčiausioji Mergelė visada augo tobulume. „Būk pasveikintas, o nuolatos augantis vynmedi!“ – taria jai šv. Grigalius Stebukladarys; nes ji visada buvo susijungusi su savo Dievu, vieninteliu jos ramsčiu. Tad jai buvo skirti šie Šventosios Dvasios žodžiai: „Kas yra toji, kuri ateina iš dykumos, kupina džiaugsmo, pasirėmusi į savo mylimąjį?“ (Gg 8, 5.) Komentuodamas šiuos žodžius, šv. Ambraziejus sako: „Kas yra ta, kuri, lydima dieviškojo Žodžio, auga kaip vynmedis, atsirėmęs į didingą medį?“

Daug mokytų teologų sako, kad kokį nors dorą įprotį turinčios sielos veiksmai – su sąlyga, kad ji ištikimai bendradarbiauja su iš Dievo gautomis veikiančiosiomis malonėmis – visada intensyvumu prilygsta tai jos turimai dorybei; todėl kiekvieną kartą ji įgyja naują, dvigubą nuopelną, lygų visų anksčiau įgytų nuopelnų sumai. Tokio pagausėjimo galimybė, teigia jie, buvo suteikta angelams per jų išbandymą. Jeigu ji buvo duota angelams, kas paneigs, kad ji taip pat buvo suteikta Dieviškajai Motinai, kai ji gyveno šioje žemėje – ypač mūsų aptariamu laiku, kuomet ji, būdama dar motinos įsčiose, ištikimiau bendradarbiavo su malone negu angelai? Tad Marija visą tą laiką, kiekvieną sekundę dvigubino tą didžią malonę, kurią turėjo nuo pirmos akimirkos. Atitinkamai ji, iš visų jėgų bendradarbiaudama su ta malone ir tobulai atlikdama kiekvieną valios veiksmą, kas sekundę dvigubino ir savo nuopelnus. Tad jeigu tarsime, kad pirmąją akimirką ji gavo tūkstančio laipsnių malonę, antrąją ji turėjo jau dviejų tūkstančių, trečiąją – keturių tūkstančių, ketvirtąją – aštuonių tūkstančių, penktąją – šešiolikos tūkstančių, šeštąją – trisdešimt dviejų tūkstančių laipsnių malonę. Ir čia mes priėjome tik šeštąją akimirką… Padauginkite tuo būdu visos dienos akimirkas, po to padauginkite šį skaičių iš devynių mėnesių ir apsvarstykite, kokį malonės, nuopelnų ir šventumo lobį Marija atsinešė į pasaulį gimimo metu.

Todėl džiūgaukime kartu su savo kūdikiu, kuris gimė toks šventas, toks brangus Dievui ir toks pilnas malonės; džiūgaukime ne tik dėl jo, bet ir dėl savęs, nes jis atėjo į pasaulį pilnas malonės ne tik savo šlovei, bet ir mūsų gerovei. Šv. Tomas sako, kad švenčiausioji Mergelė buvo pilna malonės trejopai: pirma, ji buvo pilna malonės siela, tad nuo pat pradžių jos šventa siela priklausė vien Dievui. Antra, ji buvo pilna malonės kūnu, todėl nusipelnė duoti amžinajam Žodžiui savo tyrą kūną. Trečia, ji buvo pilna malonės visų labui, kad visi žmonės galėtų juo dalytis. Kai kurie šventieji, priduria Angeliškasis Daktaras, turi tiek daug malonės, kad jos užtenka ne tik jiems patiems, bet ir kitų išgelbėjimui, nors ir ne visų. Tik Jėzui Kristui ir Marijai buvo duota tokia didi malonė, kad jos užteko išgelbėti visus žmones. „Jeigu kas nors turėtų tiek malonės, kad jos pakaktų visiems išgelbėti, ji būtų pati didžiausia; būtent tokią turėjo Jėzus Kristus ir Švenčiausioji Mergelė“, – rašo šv. Tomas. Tai, ką šv. Jonas pasakė apie Jėzų – „iš jo pilnatvės visi esame gavę“, – šventieji sako apie Mariją. Šv. Tomas Vilanovietis sako: „Pilna malonės, iš kurios pilnatvės visi gauname.“ Šv. Anzelmas netgi teigia, kad „nėra nė vieno, kuris neturėtų dalies Marijos malonėje“. Ar yra nors vienas pasaulyje, kuriam Marija nėra gailestinga ar kuriam ji nesuteikia kokios nors malonės?

Tiesa, iš Jėzaus mes gauname malonę kaip iš malonės teikėjo, o iš Marijos – kaip iš tarpininkės; iš Jėzaus – kaip iš Išganytojo, iš Marijos – kaip iš Užtarėjos; iš Jėzaus – kaip iš šaltinio, iš Marijos – kaip iš kanalo. Todėl šv. Bernardas sako, kad Dievas paskyrė Mariją būti malonių, kurias Jis nori išdalyti žmonėms, kanalu ir pripildė ją malonės, kad kiekvienas galėtų gauti dalį iš jos pilnatvės: „Pilnu kanalu, kad visi galėtų gauti dalį iš jos pilnatvės, bet ne pačią pilnatvę.“ Todėl šventieji ragina mus pamąstyti apie tai, su kokia meile Dievas nori, kad mes gerbtume šią didžią Mergelę, į kurią Jis sudėjo visą savo palaiminimų lobį. Kad ir kiek turime vilties, malonės ir išganymo, už viską turime dėkoti savo mieliausiai Karalienei, nes visai tai mums ateina per jos rankas ir jos užtarimu.

Vargšė yra ta siela, kuri uždaro sau šį malonės šaltinį nesistengdama pasivesti Marijai! Kai Holofernas norėjo tapti Betulijos miesto šeimininku, jis įsakė užgrobti šaltinius, tiekiančius miestui vandenį. (Jdt 7, 6.). Taip pat daro ir velnias, kai nori tapti sielos šeimininku. Jis priverčia ją apleisti pamaldumą Švenčiausiajai Marijai. Kai šis kanalas uždaromas, siela iš karto netenka šviesos, Dievo baimės ir pagaliau amžinojo išganymo. Pateiksime pavyzdį, kuris parodys, kokia didi Marijos širdies užuojauta ir į kokią pražūtį patenka žmogus, uždarantis šį kanalą ir atsisakantis pamaldumo šiai Dangaus Karalienei.

PAVYZDYS

Tritemijus, Kanizijus ir kiti pasakoja, kad Magdeburge, Saksonijos mieste, gyveno žmogus, vardu Udas, kuris nuo pat jaunystės buvo toks negabus, jog tapo visų savo bendramokslių pajuokos objektu. Vieną dieną, būdamas labiau nei įprasta nuliūdęs, jis nuėjo melstis švenčiausiajai Mergelei Marijai prieš jos paveikslą. Vėliau jam sapne pasirodė Marija ir pasakė: Udai, aš tave paguosiu ir ne tik gausiu tau iš Dievo gabumų, kurie tave apgins nuo pajuokos, bet netgi talentų, dėl kurių tavimi žavėsis; be to, pažadu, kad po vyskupo mirties būsi išrinktas į jo vietą.“ Taip Marija pasakė, ir taip įvyko. Udas padarė didelę pažangą moksluose ir gavo vyskupystę tame mieste. Bet jis buvo toks nedėkingas Dievui ir savo geradarei už šias malones, jog atmetė savo religines pareigas ir tapo vietos papiktinimu. Vieną naktį jam gulint lovoje su nedora moterimi jis išgirdo balsą: „Udai, atsisakyk šios nuodėmingos pramogos, tu jau pakankamai nusidėjai.“ Pradžioje jis susierzino dėl šių žodžių, galvodamas, kad taip jam kažkas priekaištauja, bet išgirdęs tą patį antrą ir trečią kartą jis sudrebėjo, bijodamas, kad tai nebūtų balsas iš dangaus. Vis dėlto jis ir toliau gyveno savo nedorybėje. Tačiau po trijų mėnesių, Dievo duotų atgailai, atėjo bausmė! Vieną vakarą pamaldus kanauninkas Frydrichas šv. Moriso bažnyčioje meldė Dievo pašalinti Udo sukeltą papiktinimą. Staiga bažnyčios durys atsidarė nuo stipraus vėjo. Įėjo du jaunuoliai su degančiais žibintais rankose ir atsistojo abiejose altoriaus pusėse. Tada iš paskos atėjo dar du ir patiesė prieš altorių kilimą, ant kurio pastatė du aukso sostus. Dar vienas jaunuolis karine uniforma įėjo su kardu rankoje ir sustojęs bažnyčios viduryje sušuko: „O jūs, dangaus šventieji, kurių relikvijos saugomos šioje bažnyčioje, ateikite ir dalyvaukite didingame teismo nuosprendyje, kurį vienvaldis Teisėjas ruošiasi įvykdyti.“ Sulig šiais žodžiais pasirodė daug šventųjų ir dvylika apaštalų, pagalbininkų šiame teisme. Pagaliau įėjo Jėzus Kristus ir atsisėdo į vieną iš šių sostų. Po to pasirodė Marija, lydima daugybės šventų mergelių, ir atsisėdo į kitą sostą šalia savo Sūnaus. Teisėjas paliepė, kad būtų įvestas kaltininkas ir tai buvo vargšas Udas. Šv. Morisas prabilo Udo papiktintų žmonių vardu ir pareikalavo teisingumo jo negarbingam gyvenimui. Visi ten buvusieji pakėlė balsus ir tarė: „O, Viešpatie, jis nusipelno mirties“. „Tegul miršta“, – pasakė amžinasis Teisėjas. Bet dar neįvykdžius nuosprendžio (žiūrėk, koks didelis Marijos gailestingumas), geroji Motina išėjo iš bažnyčios, kad nedalyvautų šiame baisiame teisingumo akte. Tada dangiškasis ministras, įėjęs tarp pirmųjų su kardu rankose, prisiartino prie Udo ir vienu kirčiu nukirto galvą nuo kūno. Vizija išnyko. Bažnyčioje pasidarė tamsu. Kanauninkas drebėdamas nuėjo ieškoti žibinto ir sugrįžęs pamatė Udo kūną nukirsta galva ir slenkstį, nutaškytą krauju. Išaušus dienai, minia žmonių užplūdo bažnyčią, o kanauninkas papasakojo visą regėjimą ir šios bauginančios tragedijos aplinkybes. Tą pačią dieną vargšas Udas, buvęs pasmerktas į pragarą, pasirodė vienam iš kapelionų, nieko nežinojusiam apie tai, kas nutiko bažnyčioje. Udo kūnas buvo įmestas į pelkę, o jo kraujas buvo paliktas kaip atminimas ant ano slenksčio, kuris nuo šiol visada buvo uždengtas kilimu. Nuo to laiko atsirado paprotys atidengti kilimą, kai naujas vyskupas perimdavo bažnyčią, kad regėdamas tokią bausmę jis nepamirštų dorai gyventi ir būti dėkingas už Viešpaties ir Jo švenčiausios Motinos malones.

Malda

O šventas ir dangiškas kūdiki Marija! Tu, kuri esi paskirta būti Atpirkėjo Motina ir didi vargšų nusidėjėlių Užtarėja, pasigailėk manęs. Štai prie Tavo kojų dar viena nedėkinga būtybė, besišaukianti Tavęs ir maldaujanti tavo gailestingumo. Tiesa, dėl savo nedėkingumo Dievui ir Tau nusipelniau, kad Dievas ir Tu mane apleistum. Bet tikiu, žinodamas, koks didis tavo gailestingumas ir kad neatsisakysi padėti tam, kuris su pasitikėjimu į tave kreipsis. Tu esi labiausiai išaukštinta iš visų būtybių, ir nėra nieko aukštesnio už tave, tik Dievas. Palyginti su tavimi, didžiausieji danguje yra tik menki tvariniai. O šventųjų šventoji, o Marija, malonės bedugne, pilna malonės, padėk vargingam nusidėjėliui, praradusiam malonę per savo kaltę. Žinau, kad esi brangi Dievui ir kad Jis negali tau nieko atsakyti. Taip pat žinau, jog Tu džiūgauji galėdama panaudoti savo didybę tam, kad nuramintum liūdintį. O Marija, parodyk, kokia didi Tavo malonė pas Dievą ir išmelsk man dieviškos šviesos ir tokios galingos ugnies, kad ji mane iš nusidėjėlio padaryti šventuoju ir, atitraukdama nuo manęs kiekvieną žemišką prisirišimą, šventai uždegtų mane dieviška meile. Padaryk tai, o šv. Mergele, nes Tu gali tai padaryti; padaryk tai iš meilės Dievui, kuris padarė Tave tokią didingą, galingą ir gailestingą. To viliuosi. Amen.

Iš šv. Alfonso Liguorio knygos „Marijos šlovė“

JŠ pagal www.fsspx.lt

[1] De Veritate, Q. 20, a. 3, ad 3.

[2] Kaip paaiškėja iš kitų autoriaus teiginių, Švč. Mergelė pradžioje neturėjo aiškaus žinojimo apie savo didingą paskirtį.

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?

Kodėl gerasis Viešpats Dievas siunčia žmonijai bausmes nelaimių, epidemijų ir karų pavidalu? Apie tai skaitykite knygoje „Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?”

Tebūnie pagarbintas Jėzus Kristus ir visada Mergelė Marija!

Gerbiamieji, 

norime Jums pristatyti pasaulinio garso knygą – Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?

Knygos autorius – Antonio A. Borelli – aukščiausio lygio šios srities ekspertas, žinomas visame pasaulyje.

Knygoje priimtinai ir paprastai aprašyti Švč. Mergelės Marijos apsireiškimai Fatimoje 1917 m. Marijos apsireiškimai palietė visą pasaulį. Marijos atskleista žinia Fatimoje šialis laikais yra daug aktualesnė, nes mes esame gyvi liudininkai visų Jos pranašysčių, su kaupu išsipildžiusių XX amžiuje.

Jau daugiau nei 100-tas metų nuo pasaulį nustebinusio ir nuostabiausiu XX a. antgamtiniu reiškiniu tapusio įvykio, kurio metu Marija, Dievo ir visų mūsų Motina, pakvietė atsiverti Jos motiniškai meilei per Dievišką Gailestingumą.

Labai svarbu perskaityti šios knygos turinį būtent mūsų laikais. Karo prie Lietuvos sienų sukeltas neramumas turėtų dar labiau paskatinti mus pažinti Dievo valią, kurią Viešpats Dievas panorėjo paskelbti per Dievo Motiną – Švenčiausiąją Mergelę Mariją.

Labai dažnai nesuprantame, kodėl Viešpats Dievas siunčia į Žemę vienokias ar kitokias bausmes nelaimių, epidemijų ir karų pavidalu. Būtent tam, kad tai geriau suprastume platesniame nei vien asmeniniame kontekste, reikėtų perskaityti šią knygą.

Knyga isversta į 18 kalbų ir išplatinta daugiau kasp 4,7 milijonų kopijų tiražu. Išsamiai dokumentuota, sulaukusi pagyrimų iš gausybės kardinolų ir vyskupų, mielai skaitoma ir mūsų tautiečių.

Knyga turi daugiau kaip 100 puslapių ir daugybę iliustracijų, o jos parengimo ir platinimo išlaidos – tik 5 Eurai.

Užsisakykite knygą jau šiandien!

Kategorijos
NUOMONĖS

Vysk. J. Stricklando pastoracinis laiškas tikintiesiems dėl Sinodo apie sinodiškumą

Tailerio (Teksasas, JAV) vyskupas Josephas E. Stricklandas, visame pasaulyje žinomas uolus ganytojas ir katalikų tikėjimo gynėjas, rugpjūčio 22 d. savo vyskupijos tikintiesiems parašė pastoracinį laišką, kuriame perspėja dėl Sinodo apie sinodiškumą keliamų pavojų ir ragina tvirtai laikytis visų laikų katalikų tikėjimo. Dalinamės šiuo laišku su savo skaitytojais.

Dėl drąsaus tradicinio katalikų tikėjimo gynimo vysk. Stricklandas jau susilaukia Vatikano sankcijų – neseniai tirti jo valdomai vyskupijai popiežius Pranciškus atsiuntė apaštalinį vizitatorių. Tuo pačiu metu kai kurie JAV vyskupai, atvirai palaikantys tos pačios lyties porų laiminimus ir kitokius skandalingus siūlymus, apaštalinių vizitatorių nesusilaukia. Melskimės už vysk. Josephą Stricklandą, kuriam mūsų maldų dabar labai reikia.

***

Mano brangūs sūnūs ir dukterys Kristuje,

Tegul mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus meilė ir malonė visada būna su jumis!

Šiuo didžiulių neramumų Bažnyčioje ir pasaulyje metu privalau kalbėti jums iš tėvo širdies, kad įspėčiau jus apie mums gresiančias blogybes ir sutvirtinčiau jus džiaugsme bei viltyje, kurią visada turime Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Bloga ir klaidinga žinia įsiveržė į Bažnyčią, Kristaus Sužadėtinę, kuri teigia, kad Jėzus yra tik vienas iš daugelio ir neva visai nebūtina, kad Jo žinia būtų dalijamasi su visa žmonija. Šios minties reikia vengti ir ją paneiginėti kiekviena proga. Privalome dalintis džiugia Gerąja žinia, kad Jėzus yra mūsų vienintelis Viešpats, trokštantis, kad visa žmonija visais laikais priimtų Jame amžinąjį gyvenimą.

Kai suprasime, kad Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, yra apreiškimo pilnatvė ir Tėvo išganymo plano, skirto visai žmonijai visiems laikams, išsipildymas, ir visa širdimi tai priimsime, tada galėsime atkreipti dėmesį į kitas klaidas, kurios siaučia mūsų Bažnyčioje ir mūsų pasaulyje, ir kurias lėmė nukrypimas nuo Tiesos.

Šventasis Paulius Laiške galatams rašo: „Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos, nors iš tikro kitos nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją. Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas! Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 6-9)

Kaip jūsų dvasinis tėvas, jaučiu pareigą pakartoti šias pagrindines tiesas, kurias Bažnyčia visada suprato nuo neatmenamų laikų, ir pabrėžti, kad Bažnyčia egzistuoja ne tam, kad iš naujo apibrėžtų tikėjimo dalykus, o tam, kad apsaugotų Tikėjimo paveldą (lot. depositum fidei), kurį mums perdavė pats mūsų Viešpats per apaštalus, šventuosius ir kankinius. Vėlgi, atsižvelgiant į šventojo Pauliaus įspėjimą galatams, bet kokie bandymai iškreipti tikrąją Evangelijos žinią privalo būti kategoriškai atmesti kaip žalingi Kristaus Sužadėtinei ir atskiriems jos nariams.

1. Kristus įsteigė vieną Bažnyčią – Katalikų Bažnyčią, todėl tik Katalikų Bažnyčia suteikia Kristaus tiesos pilnatvę ir autentišką kelią į Jo išganymą mums visiems.

2. Eucharistija ir visi sakramentai yra įsteigti Dievo įsteigti, o ne sukurti žmogaus. Eucharistija iš tikrųjų yra Kristaus Kūnas ir Kraujas, Siela ir Dievystė, o priimti Jį Komunijoje nevertai (t. y. turint sunkią neišpažintą nuodėmę) yra pražūtinga šventvagystė asmeniui ir visai Bažnyčiai (1 Kor 11, 27–29).

3. Santuokos sakramentą įsteigė Dievas. Per prigimtinį įstatymą Dievas sukūrė santuoką tarp vieno vyro ir vienos moters, kurie turi būti ištikimi vienas kitam visą gyvenimą ir likti atviri vaikų atėjimui. Žmonija neturi teisės ar tikros galios iš naujo apibrėžti santuoką.

4. Kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, sukurtas vyru arba moterimi, ir visiems žmonėms turi būti padedama atrasti tikrąją savo, kaip Dievo vaikų, tapatybę, jie negali būti raginami netvarkingiems bandymams atmesti savo nepaneigiamą biologinę ir Dievo suteiktą tapatybę.

5. Seksualinė veikla už santuokos ribų visada yra sunkiai nuodėminga ir Bažnyčios vyresnybės negali būti toleruojama, laiminama ar laikoma leistina.

6. Manymas, kad visi vyrai ir moterys bus išgelbėti, nepaisant to, kaip jie gyvena (ši sąvoka paprastai vadinama universalizmu), yra klaidingas ir pavojingas, nes prieštarauja tam, ką Jėzus mums ne kartą sakė Evangelijoje. Jėzus sako, kad turime „išsižadėti savęs, imti savo kryžių ir sekti Juo“ (Mt 16, 24). Per savo malonę Jis davė mums kelią į pergalę prieš nuodėmę ir mirtį, šis kelias veda per atgailą ir sakramentinę išpažintį. Labai svarbu, kad priimtume džiaugsmą ir viltį, taip pat laisvę, kylančią iš atgailos ir nuolankaus nuodėmių išpažinimo. Per atgailą ir sakramentinę išpažintį kiekviena kova su pagunda ir nuodėme gali tapti maža pergale, skatinančia mus priimti didžiąją pergalę, kurią Kristus mums iškovojo.

7. Norėdami sekti Jėzumi Kristumi, turime valingai pasirinkti paimti savo kryžių, o ne stengtis išvengti kryžiaus ir kančios, kurią mūsų Viešpats kiekvienam iš mūsų leidžia kasdieniame gyvenime. Atperkamosios kančios slėpinys – t. y. kančia, kurią Viešpats leidžia mums patirti ir priimti šiame pasaulyje, o paskui Jam grąžinti jungiant tai su Jo kentėjimais – mus padaro nuolankiais, apvalo ir giliau įtraukia į gyvenimo, nugyvento Kristuje, džiaugsmą. Tai nereiškia, kad turime mėgautis kančia ar jos ieškoti, bet jei esame susivieniję su Kristumi, kasdien neišvengiamai patiriamose kančiose galime rasti viltį ir džiaugsmą ir ištverti iki galo visuose savo kentėjimuose (plg. 2 Tim 4, 6-8).

Ateinančiomis savaitėmis ir mėnesiais daugelis šių tiesų bus nagrinėjamos Sinode apie sinodiškumą. Turime tvirtai laikytis šių tiesų ir atsargiai žiūrėti į bet kokius bandymus mums pateikti alternatyvą Jėzaus Kristaus Evangelijai arba tikėjimą, kuriame kalbama apie dialogą ir brolystę, kartu stengiantis panaikinti Dievo tėvystę. Kai siekiame atnaujinti tai, ką Dievas mums davė iš savo didelio gailestingumo, atsiduriame klastingoje vietoje. Pats patikimiausias pagrindas, kurį galime rasti, yra tvirtai laikytis amžinųjų tikėjimo mokymų.

Deja, gali būti, kad kai kurie schizmatikais vadins tuos, kurie nesutinka su siūlomais pakeitimais. Tačiau būkite tikri, kad nei vienas, kuris tvirtai laikosi mūsų katalikų tikėjimo, nėra schizmatikas. Privalome išlikti besąlygiškais ir tikrais katalikais, nepaisant to, kas įvyktų. Taip pat privalome žinoti, kad tvirtai pasipriešinti šiems siūlomiems pakeitimams nėra tas pats, kas palikti Bažnyčią. Kaip sakė šventasis Petras: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“ (Jn 6, 68) Todėl tvirta laikysena nereiškia, kad mes siekiame palikti Bažnyčią. Iš tikrųjų tai tie, kurie siūlytų pakeisti tai, ko negalima pakeisti, norėtų vadovauti Kristaus Bažnyčiai būdami tikraisiais schizmatikais.

Sakau jums, mano sūnūs ir dukterys Kristuje, kad dabar pats laikas pasitikrinti, ar tvirtai laikotės amžinojo katalikų tikėjimo. Mes visi buvome sukurti ieškoti Kelio, Tiesos ir Gyvenimo, ir šiame sumaišties amžiuje tikrasis kelias yra tas, kurį apšviečia Jėzaus Kristaus šviesa, nes Tiesa turi veidą ir iš tikrųjų tai yra Jo veidas. Būkite tikri, kad Jis neapleis savo Nuotakos.

Lieku jūsų nuolankiu tėvu ir tarnu,

J. E. Tailerio vyskupas Josephas E. Stricklandas

Vertė Darius Biliūnas.

JS pagal www.katalikutradicija.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Roberto de Mattei: Ginkime Vakarus. Mūsų civilizacija gali atsigauti!

Vakarai yra erdvėje ir laike įsišaknijusi civilizacija, besiskirianti nuo visų kitų dėl savo universalaus pašaukimo. Vakarai serga, bet jie nėra blogi. Jie gali atsigauti nuo patologinės būklės, kurioje yra atsidūrę. Gydymas – tai grįžimas į sveiką būseną, kurią jie patyrė savo istorijos aušroje, kai gimė krikščioniškoji Europa. Dievui viskas įmanoma (Mt 19, 26), – rašo profesorius Roberto de Mattei.

Lėktuvo, kuriuo keliavo “Wagner Group” vadovas Jevgenijus Prigožinas, sunaikinimas pasaulio žiniasklaidoje sukėlė beveik tiek pat triukšmo, kiek prieš du mėnesius bandymas sukilti prieš V. Putiną. Abiem atvejais įvykiui paaiškinti buvo iškeltos pačios išradingiausios hipotezės. Yra tokių, kurie lėktuvo susprogdinimą priskiria ne rusams, o ukrainiečiams arba amerikiečiams. Kiti įsitikinę, kad lėktuve buvo Prigožino antrininkas, o pats Prigožinas tebėra gyvas Afrikoje. Yra ir tokių, kurie abejoja sprogimu, teigdami, kad viskas buvo surežisuota taip, kad Prigožinas dingtų, o Putinas galėtų pademonstruoti savo galią. Pasaulyje, kuriame ant tikrovės uždedami skirtingi pasakojimai, sukuriantys niūraus netikrumo atmosferą, kur nieko negalima aiškiai ir galutinai teigti, hipotezė, kad Prigožiną nužudė Putinas iš keršto, atrodo pernelyg akivaizdi ir normali. Mes taip pripratome prie to, kas “nenormalu”, kad tai, kas “normalu”, mums atrodo pernelyg banalu. Dažnai todėl, kad įvykiai mums atrodo prieštaringi, chaotiški.

Šiandien Rusijoje ir pasaulyje loginė tvarka pasikeitė. Neracionalumas triumfuoja, kaip matėme birželio mėnesį V. Prigožino mestame iššūkyje V. Putinui – taip pat ir tame, kaip V. Putinas norėjo nubausti savo oponentą. V. Putinas patvirtino, kad Vakarų viešosios nuomonės akyse jis yra negailestingas diktatorius – dar daugiau, jis pažeidė pusiau diktatūros, kurios dalimi yra, taisykles.

Rusijoje vyksta konfliktas, kurį toks mokslininkas kaip O. Stefano Caprio vadina gopnikų, gatvės banditų, kaip sakydavo sovietmečio mafijos žargonu, karu. Pusiau raštingi žmonės sutinka su žmogžudyste, bet ne su tam tikro žodžio, kuris laikomas šventu, pažeidimu. Pasak kitos politologės Nonos Michelidzės, razborka (gaujų karas), kurioje Putinas yra vienas iš veikėjų, nusprendė atleisti Prigožinui. Atrodo, kad šeimininkas Kremliuje nesilaikė duoto žodžio, pažeisdamas žaidimo sąlygas. O kadangi Rusiją valdo nusikalstamo pasaulio įstatymai, tai šalyje sukels naują chaosą ir konfliktą.

Putinas turėjo pasiųsti žinią – ne tiek Vakarams, kiek BRICS šalių (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrikos Respublika) aukščiausiojo lygio susitikimui, kuris prasidėjo Johanesburge rugpjūčio 23 d., išpuolio dieną. Aukščiausiojo lygio susitikime turėjo būti nuspręsta, ką įsileisti į klubą. BRICS yra tarptautinė organizacija, kurioje dominuoja Rusija ir Kinija, siekianti sukurti ekonominę ir politinę galią, kuri būtų opozicija Vakarams. V. Putinas negalėjo asmeniškai dalyvauti aukščiausiojo lygio susitikime dėl Tarptautinio baudžiamojo teismo išduoto arešto orderio. Todėl jis nusiuntė pranešimą, kuriame karą Ukrainoje apibūdino kaip neokolonializmo išraišką, taip kalbėdamas apie Vakarus, o ne apie Rusijos invaziją. Atrodo, kad logika čia visiškai priešinga. Daniel Hannan rugpjūčio 26 d. laikraštyje “Telegraph” priminė, kad 1916 m. Vladimiras Leninas parašė garsųjį pamfletą “Imperializmas kaip aukščiausia kapitalizmo stadija”, kuriame išdėstė socialinę ir politinę viziją, kuri, atrodo, įkvėpė BRICS grupę. Leninui imperializmas – tai kapitalizmas, pasiekęs tokią raidos stadiją, kai įsitvirtino monopolijų ir finansinio kapitalo dominavimas, kai pasaulis pradėtas dalyti tarptautiniams trestams ir kai visas žemės plotas padalytas didžiosioms kapitalistinėms šalims. Lenino politinė filosofija, apibendrinusi ir išpopuliarinusi K. Marksą, paplito visame pasaulyje, o Rusijoje ir kitur jos laikosi tie, kurie Vladimirą Putiną laiko kovos su globaliais ir imperialistiniais Vakarais didvyriu.

Tuo tarpu politinis, ekonominis ir karinis Vakarų žlugimas būtų didesnė katastrofa nei Romos imperijos žlugimas. Tada Bažnyčia sukrikščionino barbarų tautas ir taip davė pradžią viduramžių krikščioniškajai civilizacijai. Šiandien pati Bažnyčios vadovybė prisideda prie visuomenių nukrikščioninimo darbo. Tai, kas pasirodys horizonte, nesvarbu, ar tai bus Eurabija, ar Eurazija, bus susiję su nacionalinių valstybių pabaiga, Katalikų Bažnyčios išnykimu, visų civilizacijos pėdsakų ištrynimu ir pasaulio nugrimzdimu į barbarizmą, daug žiauresnį už bet kokį istorijoje žinomą barbarizmą.

Štai kodėl Putino ir Xi Jinpingo raginimai sukurti naują pasaulio tvarką turi būti atmesti. Jų tikslas – ne daugiapolis pasaulis, o Rusijos ir Kinijos hegemonija kultūriškai ir materialiai pažeistų Vakarų atžvilgiu. Didžiausi Vakarų priešai yra tie, kurie pasiduoda šioms paskatoms, “hibridinio karo”, dėl kurio žmonės praranda realybės jausmą, aukos.

Vakarai nėra globalistinis elitas ar anglakalbis lobizmas. Tai erdvėje ir laike įsišaknijusi civilizacija, kuri skiriasi nuo visų kitų dėl savo universalaus pašaukimo. Vakarų ir Europos pavyzdžiai yra jų įkūrėjai: Prancūzijos karalius šventasis Liudvikas, Kastilijos šventasis Ferdinandas, Portugalijos šventoji Elžbieta, Anglijos šventasis Edvardas, Škotijos šventoji Margaretė, imperatorius Henrikas, Vengrijos šventieji Stefanas ir Elžbieta, Šv. Vaclovas Bohemijos, šventasis Erikas Švedijos, šventasis Olafas Norvegijos, šventasis Vladimiras Kijevo ir daugelis kitų krikščionių kunigaikščių, kurie savo tautoms troško ne tik materialinių, bet ir antgamtinių gėrybių, paklusdami Dievo ir Bažnyčios įstatymams.

Visa viduramžių visuomenė darniai derinosi prie natūralios tvarkos, kurią Dievas parengė kurdamas visatą, ir prie antgamtinės tvarkos, prasidėjusios su Atpirkimu ir inicijuotos Bažnyčios. Tai buvo didinga civilizacija, lėtai, bet galingai iškilusi iš barbariškojo amžiaus griuvėsių, veikiama prigimtinių ir antgamtinių jėgų, kurias veikė pakrikštyti ir Kristui atsidavę žmonės. Vakarai buvo Vakarai prieš revoliuciją, nes humanizmas ir protestantizmas pradėjo savo sugedimo darbą. Negalima painioti su jo dekadansu, krize, kultūriniu ir moraliniu silpnumu.

Vakarai serga, bet jie nėra blogi. Jis gali atsigauti nuo patologinės būklės, kurioje yra atsidūręs. Gydymas – tai grįžimas į sveiką būseną, kurią jis patyrė savo istorijos aušroje, kai gimė krikščioniškoji Europa. Dievui viskas įmanoma (Mt 19, 26). Chaoso laikais užteks tik nedaugelio žmonių, kurie visiškai atsilieps į Dievo malonės veikimą, kad atgimtų niekada neišnykusi civilizacija, kad svajonė taptų tikrove.

Roberto de Mattei

JS pagal www.pch24.pl

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Tridentinės Mišių reikšmė

Tradicinėse lotyniškose Mišiose kiekvienas kunigo žodis ir veiksmas turi savo reikšmę. Nėra nė vieno žodžio ar frazės, nė vieno celebranto veiksmo ar altoriaus papuošimo, kuris neturėtų reikšmės. Iš tiesų tradicinės Mišios puikiai perteikia visą Atpirkimo istoriją.

Pavyzdžiui, kai daromi 33 kryžiaus ženklai, taip paminimas mūsų Viešpaties gyvenimo žemėje metų skaičius. Kai kunigas, kalbėdamas “Hanc Igitur”, ištiesia rankas virš taurės, jis atkartoja žydų vyriausiojo kunigo veiksmą, kai jis uždėdavo rankas ant aukojamo ožio, kad perkeltų ant jo žmonių nuodėmes. Kristaus pirmavaizdis atpirkimo ožys buvo papuoštas raudonu kaspinu, nes Kristus per savo teismą buvo pašaipiai pridengtas raudonu apsiaustu.

Kai kunigas aukojimo metu yra atsisukęs veidu į altorių, taip yra todėl, kad tai yra Tekančios saulės, kuri kaip “pasaulio šviesa” simbolizuoja mūsų Viešpatį, kuris yra tikroji “pasaulio šviesa”, kryptis.
Altorius, kaip žinome iš Tradicinės katalikiškos altoriaus pašventinimo apeigos, yra susijęs su Mozės ir Jokūbo altoriumi (Jokūbo pagalve). Pats amžinasis altorius yra Kristaus kūnas, kuris yra padėtas axis mundi (pasaulio centre), todėl visa kūrinija yra tarsi “amžinųjų” Mišių periferija ir todėl gali būti integruota dieviškuoju veikimu.

Per didžiąsias Mišias naudojamos 6 žvakės reiškia žydų Menoros, arba septynių šakų žvakidės, integraciją į Kristaus Auką, kurioje mūsų Viešpats yra ir pakeičia centrinę arba septintąją žvakę.
Kai kunigas apsirengęs karališkais drabužiais, taip yra todėl, kad jis atstovauja Kristui Karaliui. Tada kunigas nebėra individas.

Jis yra alter Christus – kitas Kristus.
Nė vienas iš šių veiksmų nėra žmonių išradimas.
Šios apeigos siekia Apaštalų laikus”.

Ir nors kartais į Tradicines Mišias būdavo įtraukiamos tam tikros maldos, gerai žinoma, kad jų centrinė šerdis, arba “kanonas”, nuo pat pirmųjų dienų išliko pastovus ir nepakitęs.
Tiesą sakant, istoriniai tiek katalikų, tiek protestantų tyrimai parodė, kad Tradicinės Mišios atsirado bent jau IV amžiuje. (Iki to laiko Bažnyčia buvo smarkiai persekiojama, todėl istorinių duomenų yra nedaug). Nuo to laiko iki 1962 m., kai popiežius Jonas XXIII į Mišių kanoną įtraukė šventojo Juozapo vardą, popiežiai Leonas (440-461 m.) ir Grigalius Didysis (590-604 m.) į Tradicinį kanoną iš viso įtraukė 26 žodžius. Taigi, kaip tiksliai teigia Tridento Susirinkimas, Kanonas “sudarytas iš pačių Viešpaties žodžių, Apaštalų tradicijos ir šventųjų pontifikų pamaldžių institucijų”.

Taigi tai yra Tradicinės Mišios.
Tai yra “visų laikų Mišios”.
“Gražiausias dalykas šioje dangaus pusėje”.

Tai yra Mišios, kurios buvo “paskelbtos” (arba “kodifikuotos”) popiežiaus šventojo Pijaus V 1570 m. po Tridento Susirinkimo. Tai Mišios, kurias saugo Apaštališkoji Bulė Quo Primum.

JŠ pagal www.facebook.com

Kategorijos
NUOMONĖS

Amazonės liturgija. Barbariška tribalybė vietoj Bažnyčios universalumo!

Revoliucija spartėja sulig kiekvienu žingsniu. Jai tarnaujančios jėgos nori visiškai sugriauti Bažnyčios vienybę, kad katalikų universalumą pakeistų barbariška gentinė įvairovė. Šiam tikslui tarnauja naujų liturginių apeigų – amazonių ir majų – propagavimas; šiam tikslui tarnauja kova prieš tradicines lotyniškas Mišias. Revoliucijos agentai nori visuotinio chaoso, iš kurio turi atsirasti nauja bedieviška sistema. Tačiau Kristus užgesins neteisybę vienu “savo burnos dvelksmu”.

Vatikano II Susirinkimo piktnaudžiavimas

Katalikiškoji žiniasklaida jau kelis dešimtmečius rašo apie intensyvius dviejų naujų indėnų liturginių apeigų – Amazonės ir Majų – kūrimo darbus. Naujų liturginių apeigų kūrimo ideologinį pagrindą, pasak Pranciškaus, suteiktų Vatikano II Susirinkimo konstitucija Sacrosanctum concilium. Susirinkimo Tėvai 37-40 punktuose atkreipė dėmesį į įkultūrinimo problemą, rašydami: Bažnyčia nenori primesti griežtų, vienodų formų net ir liturgijoje: “Dalykuose, kurie nesusiję su tikėjimu ar visuotiniu gėriu, Bažnyčia nenori primesti griežtų, vienodų formų. Priešingai, ji supranta ir plėtoja įvairių genčių ir tautų dvasines savybes bei vertybes. Ji palankiai žiūri į visa, kas tautų papročiuose nėra neatsiejamai susiję su prietarais ir klaidomis, ir, jei gali, išsaugo tai nepaliesta, o kartais net perima į liturgiją, jei tai atitinka tikros ir autentiškos liturginės dvasios principus.”

Visiškai akivaizdu, kad piktnaudžiaujama, kai pasinaudojant Susirinkimo mokymu apie galimybę į liturgiją perimti kai kuriuos vietinių tradicijų elementus prie rašomojo stalo kuriamas visiškai naujas apeigynas. Iki Pranciškaus tai plačiu mastu buvo padaryta tik vieną kartą, kai buvo sukurtas Zairo apeigynas, kuriam 1988 m. galutinai pritarė Šventasis Sostas. Tokią padėtį Pranciškus savo paraginime Querida Amazonia apibūdino kaip nepatenkinamą, rašydamas, kad Bažnyčia liturgijos įkultūrinimo srityje padarė “nedidelę pažangą” (QA 82). Prie šio teiginio Popiežius pridėjo trumpo turinio išnašą: Sinode buvo pasiūlyta sukurti “Amazonijos apeigyną”. Tai praktiškai reiškė Popiežiaus pritarimą pasiūlymui, kurį 2019 m. spalio mėn. sinodo tėvai įtraukė į baigiamąjį Amazonijos sinodo dokumentą.

Amazonės apeigos, arba Pačamama ir Ketsalkoatlas

Dėl to buvo sudaryta speciali Amazonės apeigyno komisija. Kol kas nėra jokios informacijos apie konkretų būsimos Amazonijos liturgijos pavidalą. Žinome, kad ji gali apimti labai įvairius sprendimus, pavyzdžiui, dėl celibato. Naujasis Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas arkivyskupas Victoras Manuelis Fernandezas 2020 m. sakė, kad įsivaizduoja vedusių kunigų – vadinamųjų viri probati – įvedimą Amazonijoje kaip Amazonijos apeigyno dalį.

Kiti pokyčiai, susiję su specifiniais Amazonijos čiabuvių papročiais, taip pat gali būti potencialiai labai prieštaringi ar net pavojingi. Jų žemės ar protėvių dvasių garbinimą sunku atskirti nuo pagoniškų vaizdinių ir politeizmo. Pavyzdį, kaip lengva pasiklysti, deja, pateikė pats Vatikanas per Amazonijos sinodą. Kalbėta, žinoma, apie Pačamamos statulą, kuri buvo pristatyta kaip tariama Mergelės Marijos statula. Laikantis tos pačios linijos, galima teigti, kad plunksnuotoji gyvatė Ketsalkoatlis yra Kristaus figūra. Kvetzalkoatlio mitologijoje esama tam tikrų pasiaukojimo dėl žmonijos motyvų, kuriuos, vadovaujantis “pachamamos” aiškinimo dvasia, būtų galima skaityti kaip Kryžiaus aukos alegoriją. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jei sutiksime, kad visos pasaulio religijos pasakoja tą pačią istoriją ir kad Ketzalkoatlis, Pačamama, Jėzus Kristus, Dievo Motina – tai tiesiog skirtingi vietiniai tos pačios “nepažinios tikrovės” “vardai”. Jei amazonių liturgija turėtų tokios ideologijos elementų, ji galėtų būti tiesiog stabmeldiška.

Neaišku, kiek laiko gali užtrukti Amazonės apeigynas. Kolumbijos Florencijos vyskupas Omaras de Jesus Mejia Giraldo, kuris 2023 m. kovą kartu su kitais savo šalies hierarchais susitiko su Popiežiumi ir svarbiais kurijos pareigūnais vizito ad limina Apostolorum metu, kalbėjo apie ilgą laiką. Pasak vyskupo, Pranciškus paragino Kolumbijos vyskupus tęsti darbą prie Amazonės apeigyno, bendradarbiaujant su kitais Amazonės regiono vyskupais; tačiau hierarchas priminė, kad darbas prie Zairo apeigyno iš viso truko 27 metus. Todėl, pabrėžė jis, galima sakyti, kad darbas prie Amazonės apeigyno yra tik pradėtas.

Majų apeigos. Liturginis diakonų žmonų vaidmuo ir pasaulio elementų garbinimas

Pažangesnis darbas atliekamas Meksikos indėnų apeigyne, atsižvelgiant į majų kultūrą. Žinomas kaip majų arba majų apeigynas, jis sukurtas remiantis dešimtmečius kaupta patirtimi pietų Meksikos San Kristobalio de las Kasaso vyskupijoje. Ši vyskupija garsėja itin dideliu skaičiumi nuolatinių diakonų, kurie jau anksčiau buvo rengiami vedusiais kunigais. Majų liturgijoje, kurios projektas jau žinomas ir pateiktas Vatikanui, nuolatiniai diakonai atlieka didžiulį vaidmenį, kaip ir jų žmonos, kurios tarsi savaime laikomos asmenimis, turinčiais ypatingą teisę į įvairius aktyvius liturginius vaidmenis. Be to, majų liturgijoje yra daug vietinės kultūros elementų, kuriuos sunku interpretuoti ne pagoniškame kontekste: tai pasakytina ir apie protėvių garbinimą, ir visų pirma apie žemės kaip gyvosios deivės traktavimą, taip pat vėjo, vandens ar kitų stichijų personifikavimą. Ar Šventasis Sostas pateiks palankią nuomonę dėl jam atsiųsto majų ritualo projekto, ar šis dalykas dar bus perdarytas, nežinome.

Indėnų apeigas, arba Bažnyčios liturgijos vienybės naikinimą

Tiek amazonių, tiek majų apeigos, tiek ir kitos galimos naujos vietinės apeigos puikiai atitinka sinodinės Bažnyčios viziją. Specifinė regioninė liturgija, švenčiama nesuprantama to regiono žmonėms kalba, su neaiškiomis pašaliečiams apeigomis, su ikikrikščioniškųjų tradicijų elementais – juk tai tinkama liturgija atomizuotai, itin įvairialypei Bažnyčiai, kuri atsisako vienybės vardan ypatingumo triumfo. Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia atsisakė lotynų kalbos, kuri anksčiau vienijo katalikus beveik visame pasaulyje. Sinodo proceso vaisius gali būti tolesnis ėjimas tuo pačiu vienijančio principo nuvertinimo keliu. Sinodinis “vienybės įvairovėje” principas, kuriuo iškeliamas bet koks partikuliarizmas, net doktrininis partikuliarizmas, sudaro pernelyg palankią dirvą liturginei sklaidai gilėti.

Traditionis custodes – veiksminga revoliucijos priemonė

Šį liturginį partikuliarizmą patvirtina ir Pranciškaus požiūris į Tridento liturgiją. 2007 m. Benediktas XVI, paskelbdamas motu proprio Summorum pontificum, pareiškė, kad Bažnyčioje egzistuoja dvi vienos Romos apeigyno apraiškos, ir išreiškė norą, kad jos viena iš kitos semtųsi patirties. Galutinis tokio sambūvio rezultatas galėtų būti liturginės vienybės atkūrimas Mišiolu, kuris išvalytų reformuotąjį Mišiolą nuo to, kas revoliucinga, atkurtų jo tęstinumą su Tradicija ir taip įgyvendintų tikrąsias Susirinkimo tėvų intencijas, išreikštas dokumente Sacrosanctum concilium. Pranciškus 2021 m. Traditionis custodes paskelbė, kad Romos apeigynas turi tik vieną formą ir tai yra naujoji forma; visi turėtų ją priimti. Nors teoriškai atrodo, kad taip einama link universalizmo, praktiškai tai turi priešingą poveikį. Norint pasiekti Pranciškaus liturginę vienybę, iš tradicinės liturgijos išaugusios bendruomenės turėtų ištirpti, o tradicinę liturgiją turėtų visiškai atmesti visi Bažnyčios nariai. Tai netinkama ir neįmanoma, o tai reiškia, kad – priešingai Benedikto ketinimams – Bažnyčios liturgija taps vis labiau susiskaldžiusi.

Solve et coagula (tirpsmo ir krešėjimo)

Tokia raida išplaukia iš pačios revoliucinių procesų ir jų tikslų logikos. Revoliucinei epochai, sutartinai prasidėjusiai 1789 m., būdingas grįžimas prie genties, arba kitaip tariant: prie barbariško gentainizmo. Visiškas atsisakymas universalizmo principo, kurį atrado graikų filosofija, ištobulino Roma, iki idealo atvedė krikščionybė. Kiekvienas turi savo tiesą, – taip skamba postmodernizmo credo, – ir būtent taip atrodytų šiuolaikinė Katalikų Bažnyčia. Visa, kas joje universalistiška, turėtų būti įveikta ir paversta partikuliarizmu.

Žinoma, ne tam, kad tokia išliktų amžinai. Tai paaiškina vokiečių filosofo Heraklito iš Efezo perimta Nyčės (Nietzsche’s) koncepcija apie istorijos ratą; Nyčės mintis, ypač išplėtota Martino Heideggerio, tapo savotiška dabarties intelektualine sistema. Nietzsche’s ir Heideggerio istorijos eigos periodizacija numato ciklinį stabilumą. Nietzsche’s koncepciją traktuojant netradiciškai, kaip tai daro postmodernioji mintis, galima teigti, kad atomizacija turi būti pereinamasis etapas tarp vienos civilizacinės formos nuosmukio ir kitos atsiradimo. Apie tai savaip, kaip apie sąmoningą procesą, byloja du gerai žinomi masonų šūkiai. Solve et coagula –  “tirpsmo ir krešėjimo”; ordo ab chao, tvarka iš chaoso. Neįmanoma pastatyti Antikristo Bažnyčios, jei Kristaus Bažnyčia stovi norimoje vietoje. Antikristo Bažnyčią galima pastatyti tik ant katalikiškosios Bažnyčios griuvėsių. Štai kodėl reikalingas Bažnyčios ištirpimas – masonų ištirpdymo proceso padarinys; štai kodėl reikalingas chaosas. Nietzsche’s-Heideggerio postmodernistinės “savos tiesos”, visiškai panardintos į vietines tradicijas, stūmimo procesą turi vainikuoti koaguliacija, naujos iškreiptos sistemos įvedimas.

Zeitgeist, arba piktosios dvasios valdžia

Ne visi, kurie pridėjo ranką prie šios monumentalios Antikristo bazilikos statybos, yra sąmoningi išdavikai. Daugelį jų tiesiog užvaldė didieji civilizacijos procesai, vykstantys jau dešimtmečius ar net šimtmečius. Dėl visiško dvasinio dominavimo labai sunku išsivaduoti iš šių procesų įtakos: jiems pasiduoda net didieji. Zeitgeist, laiko dvasia, nėra tuščias Hegelio išradimas: tai realiai egzistuojančio reiškinio apibūdinimas, kolektyvinis įsitikinimas, kad dabar daiktų eigai reikia suteikti vienokią, o ne kitokią kryptį. Praėjusio šimtmečio dvasią suformavo Bažnyčia, t. y. netiesiogiai pats Kristus. Jis buvo Vakarų civilizacijos Viešpats; į jį buvo nukreiptos visos kolektyvinės tautų ir visuomenių pastangos. Tačiau revoliucionieriai nuvertė Kristų ir pasodino save į jo sostą. Jau du šimtus metų žmogus, sakantis Dievui “ne”, vis sparčiau pasiduoda savo sugedusiai prigimčiai. Sugedimo šaltinis yra velnias. Taip hegeliškasis Zeitgeist praktiškai tampa Der böse Geist, piktąja dvasia. Būtent jam tarnauja modernybė ir juo seka tie, kurie nereflektuodami prisijungia prie kolektyvinės valios, kuriančios civilizacijos raidos kryptį.

Mūsų tikslas ir uždavinys – sustabdyti naikinimo procesą. Išgelbėti tai, ką galima išgelbėti, – ir atkurti tinkamą daiktų tvarką. Tai nebus ordo ab chao, masoniška tvarka iš chaoso. Tai bus ordo ab Christo, tvarka iš Kristaus. Juk Jis pats apie save sako: “Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinis, Pradžia ir Pabaiga. Kristus yra “galutinė tvarka”. Amazonės ir majų liturgijos, sinodų šališkumas ir vienybės išsklaidymas – visa tai yra įrankiai revoliucijos, šėtoniškojo Zeitgeist rankose, kuriais siekiama atstumti Alfos ir Omegos triumfą. Ir vis dėlto Kristus vis tiek užgesins netvarką “savo burnos kvėpavimu ir pavers ją niekais savo atėjimo apreiškimu”. Būkime Jo bendradarbiai.

JS pagal www.pch24.pl

Kategorijos
NUOMONĖS

Man 18 metų ir man leidžiama viskas – liberali dogma!

Vienas svarbiausių argumentų prieš LGBTQ+ darbotvarkę yra mažų vaikų žlugdymas. Žmonės, ypač tėvai, pagrįstai prieštarauja, kad jų mažamečiams vaikams būtų rodomos itin seksualizuotos „Drag Queen“ istorijos valandėlės.

Kiti kaltina miestų ir mokyklų valdymo institucijas dėl pornografinių knygų bibliotekose, teršiančių nekaltus vaikų protus.

„Pasididžiavimo paradai“ su nuogais dalyviais smerkiami dėl juos stebinčių vaikų. Dar didesnį susirūpinimą kelia tai, kad prekybos tinklas „Target“ JAV prekiavo vaikiškais produktais, tarp kurių buvo ir satanistinė prekių linija.

Tai itin svarūs ir emocingi argumentai, kuriais siekiama pasipriešinti purvo srautui, plūstančiam į visas gyvenimo sritis. Jų labai reikia, nes šis agresyvus poveikis buvo ypač akivaizdus birželio mėnesį, kuris klaidingai pavadintas „pasididžiavimo mėnesiu“.

Tačiau šiuose argumentuose yra akivaizdus prieštaravimas, kurį reikia pašalinti, jei norime veiksmingiau kovoti už krikščioniškuosius principus.

Liberalų dogma apie laisvą aistrų leidimą sulaukus 18 metų

Prieštaravimas slypi liberalizmo atsisakyme šį susirūpinimą išplėsti už vaikų ribų. Liberalizmas laikosi nuomonės, kad viskas turėtų būti leidžiama, jei tik tai yra teisėta ir tiesiogiai nekenkia kitiems. Tokiomis sąlygomis žmonės turėtų duoti laisvę savo aistroms ir nuslopinti tuos, kurie reikalauja susivaldymo. Taigi tarp leidimo ir suvaržymo srovių nuolat tvyro įtampa.

Ši liberalioji dogma (kol kas) leidžia tam tikrą vaikų suvaržymą, prisidengiant tuo, kad jie nepajėgūs priimti visiškai racionalius ar informuotus sprendimus. Tačiau, kai jiems sukanka 18 metų, visi tie poveikiai, kurie laikomi žalingais, staiga tampa priimtini. Suaugusieji gali užsiimti bet kokia teisėta seksualine veikla savo nuožiūra, o žmonėms liepiama nekritikuoti jų už tai, kad jie naudojasi savo laisve.

Liberalusis režimas visada siekia išlikti „vertybiškai neutralus“. Tokioje perspektyvoje nėra absoliutaus gėrio ar blogio – yra tik racionalūs sprendimai, kuriuos priima suaugusieji.

Bažnyčia priešinasi tokiam liberalizmui

Šis leidimas sulaukus 18 metų daryti bet ką, visada buvo konfliktų su Bažnyčia priežastis.

Bažnyčia moko priešingos doktrinos. Egzistuoja absoliutūs dalykai, kurie taikomi gėriui ir blogiui, teisingumui ir klaidingumui. Pavyzdžiui, visi seksualiniai veiksmai, vaizdiniai ar troškimai už santuokos ribų yra nuodėmingi ir griaunantys asmenybę. Tai nepriklauso nuo amžiaus. Visi šiuos veiksmus praktikuojantys žmonės daro neigiamą poveikį bendrajam gėriui. Visuomenė turėtų turėti teisę gintis nuo visuomenės moralės degradacijos. Valstybė gali neleisti tam tikriems žalingiems dalykams rastis viešojoje erdvėje.

Bet toks teiginys sukelia trumpą jungimą protuose daugybės krikščionių, kurie nori apsaugoti savo vaikus ir tuo pat metu gina liberalią dogmą, kad sulaukę 18 metų asmenys gali laisvai rinktis Dievo įstatymui prieštaraujančius nuodėmingus veiksmus. Ši liberalioji dogma taip įsišaknijusi, kad jie nepripažįsta, jog toks leidimas yra destruktyvus ir socialiai žalingas. Tačiau jie laikosi nuomonės, kad amoralumas sulaukus 18 metų turi būti leidžiamas ir skatinamas, nors jis žlugdo visą visuomenę ir daro įtaką jų gyvenimo kokybei bei jų vaikams.

Pornografija visada blogai

Toks samprotavimas yra klaidingas. Daugelis veiklų yra objektyviai žalingos. Pavyzdžiui, pornografija visada yra nuodėminga ir žalinga kitiems, nepriklausomai nuo amžiaus ar aplinkybių. Nepaisant liberalų teiginių, kad yra priešingai, suaugusieji negali žiūrėti pornografijos be žalos sau ir visuomenei; ji žemina tuos, kurie ją kuria ir parduoda.

Todėl visuomenė gali imtis priemonių, pavyzdžiui, pornografijai priskirti gėdos ženklą, kuris natūraliai atgrasytų nuo tokio ištvirkimo. Valstybė taip pat visada turėjo ir tebeturi teisę užkirsti kelią pornografijos platinimui, nes jos demonstravimas yra blogis ir kenkia bendrajam gėriui.

Iš pornografijos, nepadoraus elgesio viešumoje ir nenatūralių ydų propagavimo niekas neturi naudos. Tokia praktika visada griauna visuomenę. Ji niekada nėra tinkama, net ir suaugusiems žmonėms.

Prieštaravimas prigimtinei teisei

Dėl šios priežasties liberalai nekenčia prigimtinės teisės idėjos, nes jos sistema apibrėžia gėrį ir blogį, teisingumą ir klaidingumą taip, kad tai galioja visais laikais, visose vietose ir visoms tautoms.

Liberalusis režimas džiaugiasi gėrio ir blogio koegzistavimu. Jis parduoda melą, kad laisvė daryti, ką nori, įstatymo ribose niekada nekenkia kitam žmogui. Liberalai taip pat nekenčia bendrojo gėrio sąvokos, nes laiko ją kliūtimi individo savirealizacijai. Iš tiesų tokia vizija neigia blogio prigimtį, kuris visada siekia sugadinti aplinkinius, kad gautų jų pritarimą ir bendrininkavimą.

Taigi erotinio elgesio „Drag Queen“ istorijos valandėlės ar viešo nuogybių demonstravimo „pasididžiavimo parade“ poveikis reiškiasi ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Suaugusieji turi daug daugiau galimybių susidoroti su šiuo poveikiu ir jį atmesti. Tačiau visi šie dalykai yra nuodėmės proga ir jų reikia vengti. Nėra jokios priežasties, kodėl toks nepadorus elgesys turėtų būti leidžiamas viešojoje bibliotekoje ar viešoje gatvėje, žinant tai, kad juo propaguojama LGBTQ darbotvarkė ir veiksmai, kuriuos Bažnyčia ir jos šventieji objektyviai apibrėžia kaip blogus pačia savo esme.

Pažvelkime į mokslą

Nors ne visi bibliotekos lankytojai yra katalikai, „Drag Queen“ istorijos valandėlės ir pornografinės knygos vaikams objektyviai žaloja visuomenę. Moksliniai tyrimai rodo, kad nepadori medžiaga griauna šeimas, ardo santuokas ir traumuoja vaikus. Dėl šios priežasties visuomenės visada ribojo jų platinimą ir net šiandien draudžia vaikų pornografiją – bet ar ilgam?

Ypač blogai, kad vaikai susiduria su „Drag Queen“ arba nepadoriomis knygomis. Šiais būdais, prisidengiant švietimu ir tolerancija, pašalinama paskutinė liberali kliūtis, trukdanti sugadinti vaikus. Kadaise apsaugoti vaikai dabar susiduria su knygomis, kurių dėl jų nepadorumo negalima pacituoti net mokyklos tarybos posėdžiuose. Jie verčiami stebėti nepadorų elgesį, kuriuo šlovinamos prieš prigimtį nukreiptos ydos.

Visi susirūpinę tėvai turi griežtai pasipriešinti, kad jų vaikai nebūtų veikiami šios žalingos įtakos. Tačiau pats metas atmesti absurdą, kad moralinis sugedimas baigiasi sulaukus 18 metų. Nuodėmė ir sugedimas yra puolusios žmogaus prigimties dalis, su kuria reikia nuolat kovoti iki pat mirties. Niekas neturi teisės naudotis valstybinėmis institucijomis ar viešomis erdvėmis, kad skatintų amoralų elgesį, kuris kenkia visiems ir įžeidžia Dievą.

Jonas Šaulys pagal www.tfp.org www.katalikutradicija.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Vyskupas Athanasius Schneider: Malda už katalikų tikėjimo triumfą!

Visagali amžinasis Dieve, Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia, atsiklaupę prieš Tavo Didybę, iš visos širdies dėkojame Tau už neįkainojamą katalikų tikėjimo dovaną, kurią Tu panorėjai mums apreikšti per Jėzų Kristų, tikrąjį Dievą ir tikrąjį žmogų. Šią dieviškąją šviesą gavome per Krikštą ir pasižadėjome Tau išlaikyti šį tikėjimą nepaliestą iki pat mirties.

Padaugink mumyse katalikų tikėjimo dovaną. Tegul jis būna sustiprintas ir patvirtintas Tavo malonės. Kasdien gilink mumyse katalikų tikėjimo grožio ir gelmės pažinimą, kad gyventume giliame Tavo dieviškosios Tiesos džiaugsme ir būtume pasirengę paaukoti viską, jei tik nesileisime į kompromisus ar neišduosime šio tikėjimo. Suteik mums malonę būti pasiryžusiems kentėti tūkstanteriopą mirtį nors už vieną Tikėjimo išpažinimo straipsnį.

Maloningai priimk mūsų nuolankios atgailos aktą už visas nuodėmes, kurias katalikų tikėjimui padarė pasauliečiai ir dvasininkai, ypač aukšto rango dvasininkai, kurie, priešingai savo iškilmingam šventimų metu duotam pasižadėjimui būti katalikų tikėjimo vientisumo mokytojais ir gynėjais, tapo erezijos šalininkais, taip užnuodydami jiems patikėtą kaimenę ir sunkiai įžeisdami Jėzaus Kristaus, Įsikūnijusios Tiesos, dieviškąją didybę.

Suteik mums malonę antgamtinėje tikėjimo šviesoje suvokti visus mūsų gyvenimo įvykius ir didžiulius išbandymus, kuriuos šiuo metu patiria mūsų šventoji Motina Bažnyčia. Padaryk, kad tikėtume, jog iš beribės mūsų laikų dvasinės dykumos Tu išauginsi naują tikėjimo žydėjimą, kuris papuoš Bažnyčios sodą naujais tikėjimo darbais ir pradės naują tikėjimo epochą.

Tvirtai tikime, kad katalikų tikėjimas yra vienintelis tikrasis tikėjimas ir religija, į kurią Tu kvieti kiekvieną žmogų savanoriškai įsitraukti. Tegul šventasis, katalikiškasis ir apaštališkasis tikėjimas vėl triumfuoja Bažnyčioje ir pasaulyje, užtariant Švenčiausiajai Mergelei Marijai, visų erezijų žudikei, didiesiems kankiniams ir tikėjimo išpažinėjams, kad nė viena siela nenueitų į pražūtį, veikiau, teisingu tikėjimu ir teisingu gyvenimu pasiekusios Jėzaus Kristaus, vienintelio žmonijos Gelbėtojo, pažinimą, pasiektų amžinąją palaimą Tavyje, Švenčiausioji Trejybe, Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia. Tau visa garbė ir šlovė per amžių amžius. Amen.

+ Athanasius Schneider, Astanos Švenčiausiosios Mergelės Marijos arkivyskupijos pagalbinis vyskupasupas

Kategorijos
NUOMONĖS

Italijoje „pandemija” baigėsi? Šalyje panaikintas paskutinis „covid” reikalavimas, nes jo nebuvo laikomasi …

Praėjus daugiau nei trejiems metams Italija nusprendė baigti kovą su vadinamąja „pandemija” ir panaikino paskutinį reikalavimą kovoje su COVID-19. Tai įpareigojimas izoliuoti sergančius žmones. Kaip paaiškėjo, įsakymo vis tiek nebuvo laikomasi.

Apie tai netrukus po vyriausybės posėdžio pranešė Sveikatos apsaugos ministerijos vadovas Orazio Schillaci, paskelbdamas, kad „paskutinis gyvybingas kovidų reikalavimas buvo panaikintas”.

Kaip jis pripažino, pastaruoju metu šiai nuostatai buvo „plačiai nepaklūstama” – pagal ankstesnį reglamentą izoliacija turėjo trukti penkias dienas.

Kaip sakė ministras, dėl epidemiologinės situacijos, vakcinacijos ir vaistų „šis standartas, kurio plačiai nesilaikoma, nebėra būtinas”. Tačiau jis patikino, kad Sveikatos apsaugos ministerija „stebės situaciją ir, jei reikės, imsis visų būtinų priemonių”.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
NUOMONĖS

Už “LGBT+ žmonių” atsivertimą Pasaulio Jaunimo Dienose neleidžiama melstis?

Pasaulinės Jaunimo Dienos proga Lisabonos bažnyčioje buvo surengtos mišios už LGBT asmenis. Tuo pat metu grupė žmonių meldėsi prie bažnyčios, kad atsilygintų Viešpačiui Dievui už homoseksualumo nuodėmes. Tačiau tikinčiuosius išvaikė policija, o vėliau juos apkaltino “tvarkos trikdymu pamaldų vietoje”.

Mišias už homoseksualus ir su LGBT judėjimu susijusius asmenis organizavo Arco Iris centras – organizacija, remianti LGBT aktyvistus, kurie save laiko katalikais. Liturgija buvo švenčiama kaip Pasaulinės Jaunimo Dienos dalis ir vyko Lisabonos Ameixoeira rajone. Mišių metu – priešais bažnyčią – maldai vadovavo 12 žmonių grupė, kuri meldėsi už atsivertimą nuo homoseksualumo nuodėmės ir kaip atgailą už nuodėmes prieš prigimtį.

Priešais bažnyčią besimeldžiantys jauni tikintieji su savimi turėjo kryželius. Jie pasiliko melstis klūpėdami priešais bažnyčios įėjimą.

Grupė maldininkų, besimeldžiančių priešais bažnyčią, buvo laikoma nepageidaujama. Žiniasklaidos pranešimais, apie tai policijai turėjo pranešti LGBT liturgiją švenčiantis kunigas. Į Dievo Motinos įsikūnijimo bažnyčią atvykę pareigūnai įsikišo. Tikintieji buvo apkaltinti “tvarkos sutrikdymu maldos vietoje”.

Policija teigė gavusi pranešimą, kad prie bažnyčios maldininkai per garsiai meldžiasi. Sulaikyti maldininkai taip pat paaiškino, kad jų malda taip pat buvo “atgaila už sunkią nuodėmę, padarytą bažnyčioje surengus pamaldas tiems, kurie šlovina Šventajam Raštui prieštaraujančius veiksmus”.

Policija teigė gavusi pranešimą, kad prie bažnyčios maldininkai per garsiai meldžiasi. Sulaikyti maldininkai taip pat paaiškino, kad jų malda taip pat buvo “atgaila už sunkią nuodėmę, padarytą bažnyčioje surengus pamaldas tiems, kurie šlovina Šventajam Raštui prieštaraujančius veiksmus”.

Pažymėtina, kad, nepaisant protesto, vadinamosios LGBT+ “bendruomenės” ir nežinomų tapatybių nariai “katalikiškose” Pasaulio Jaunimo Dienose jaučiasi puikiai:

Jonas Šaulys

Kategorijos
NUOMONĖS

Šokiruojantis eucharistinis piktnaudžiavimas Pasaulio Jaunimo Dienose

epa10781316 Pope Francis is welcomed by the crowd during the route between Belem Palace and the Belem Cultural Center after a meeting with Portugal's president in Lisbon, Portugal, 02 August 2023. The Pontiff is in Portugal on the occasion of World Youth Day (WYD), one of the main events of the Church that gathers the Pope with youngsters from around the world, that takes place until 06 August. EPA/JOSE SENA GOULAO / POOL Dostawca: PAP/EPA.

Dalyvių religinio ugdymo stoka ir šokiruojantis eucharistinis piktnaudžiavimas – taip vienas Pasaulio Jaunimo Dienos Lisabonoje dalyvis apibūdina atmosferą, tvyrojusią renginyje: Ji apgailestauja: „Trūksta apmąstymų ir susikaupimo, kurie turėtų būti tikėjimo gilinimo pagrindas”, – apgailestauja ji.

„Jauniems žmonėms skirta žinia pirmiausia ir beveik išimtinai grindžiama sušildančiomis emocijomis ir tarpusavio pripažinimo jausmu. Tai nebūtų neigiama (…), jei ne tai, kad joje beveik nėra religinio turinio”, – rašo mūsų informatorė.

Pasak vieno vidurinės mokyklos moksleivio pasakojimo, panašaus pobūdžio buvo ir renginio atidarymo Mišios. „Pamokslas, kurį pasakė (…) celebrantas, nuvylė: jį sudarė padėka jaunimui už dalyvavimą ir pasigėrėjimas jų gyvybingumu. Per renginio atidarymo šventąją auką jaunimas buvo informuotas, kad jie turėtų užmegzti draugišką dialogą vieni su kitais ir kad renginys yra „ekumeninio” pobūdžio.

Labiausiai sukrečiantis vaizdas buvo nerūpestingumo liudijimas Eucharistijos garbinimo metu. Šventosios Komunijos dalijimas, pasak jaunos moters, buvo patikėtas iš dalyvių atrinktiems jaunuoliams – taigi jie net nebuvo „nepaprastieji tarnautojai” – kurių veikla bet kuriuo atveju yra kontroversiška.

Pasak Pasaulio jaunimo dienų dalyvės, dėl to buvo padaryta rimtų piktnaudžiavimų – jaunimo renginio dalyviai nemokėjo tinkamai elgtis su Švenčiausiuoju Sakramentu, kuris nukrisdavo ant žemės arba vėjas jį išmušdavo iš rankų Eucharistiją dalijantiems ir priimantiems asmenims. „Tokiomis akimirkomis būta įvairių reakcijų: mačiau patarnautoją, kuris pakėlė Komuniją nuo žemės ir greitai ją suvartojo, ir patarnautoją, kuris įdėjo Kristaus Kūną atgal į dubenėlį”, – prisimena viena dalyvė.

„Vakarėlių atmosfera ir meilės apsvaigimas taip pat turi įtakos elgesiui per ceremoniją”, – priduria ji. „Jaunuoliai nejautė Mišių iškilmingumo. Mano kompanijoje buvo kalbamasi, juokiamasi, snaudžiama, piknikaujama ir žaidžiama kortomis (taip pat ir per Pakylėjimą)”, – praneša PCh24.pl skaitytoja.

Pasaulio jaunimo diena Portugalijos sostinėje prasidėjo rugpjūčio 1 d. vakare. Renginio programa nuo pat pradžių buvo kontroversiška, nes jos pagrindiniu akcentu tapo pasaulietinis „klimato apsaugos” klausimas. Organizatoriai taip pat paskelbė, kad neketina „atversti nė vieno dalyvio”.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
NUOMONĖS

Aš buvau translytis…

Walt Heyer: Mano nuomonė apie vaikus, kurie laiko save translyčiais.

Kaip rašoma svetainėje „Buzzfeed“, kai vienas devynerių metų berniukas, laikantis save mergaite Stormi, savo rajone ėmė pardavinėti skaučių sausainius, vienam kaimynui tai pasirodė anaiptol nelinksma.

Į jo duris pasibeldusiam jaunajam pardavėjui jis atkirto: „Niekam nesinori pirkti skaučių sausainių iš berniuko su suknele“.

Vyras buvo išvadintas transfobu – bet galbūt jis pamanė, kad berniukas krečia išdaigas ir todėl taip sureagavo. Ne kiekvienas supras, kad suknele vilkintis berniukas, pardavinėjantis skaučių sausainius, yra translytis.

Žmonės gali būti genderfobai

Stormi kaimynui atrodė kaip berniukas, nes iš tikrųjų tai ir buvo berniukas. Translyčiai gali apgaudinėti save, bet jie negali apgauti kitų.

Gyvenimas visuomenėje nėra kažkoks fantazijų pasaulis, kur berniukai gali stebuklingai virsti mergaitėmis vien ištarę žodžius „Aš esu mergaitė“ ir užsidėdami suknelę.

Žmonės, griežtai smerkiantys nuoširdžią reakciją žmogaus, ištarusio „Niekam nesinori pirkti skaučių sausainių iš berniuko su suknele“ turbūt yra „genderfobai“ [nuo angl. žodžio „gender“ – lytis], atmetantys ir išjuokiantys vyrų ir moterų lyčių tikrovę.

Tie, kurie skatina mažus vaikus apsimetinėti, įsijausti į kitą lytį ir gyventi įsivaizduojamą gyvenimą, turi suvokti, kad Stormi galėjo kentėti nuo disociacinio asmenybės sutrikimo, kaip buvo atsitikę ir man. Mano nenoras būti berniuku gimė ankstyvoje vaikystėje, kai močiutė ėmė mane rengti mergaitiškais drabužiais.

Stormi galbūt reikia psichoterapijos, o ne suknelės.

Gimdytojai dažniausiai palaiko psichinį nukrypimą, užuot jį gydę. Pasakyti vaikui, turinčiam psichologinę problemą, kad jis pasikeitė lytį, yra ne užuojauta, o neatsakingas auklėjimas. Atsisakydami psichoterapijos, tėvai galbūt labai pakenkia vaikui.

Mano, kaip translyčio, istorija

Gyventi savo paties susikurtame lyties fantazijų pasaulyje, neatitinkančiame tikrovės, nėra psichologiškai ar emociškai sveika.

Žinau, kad tai tiesa. Aš buvau translytis vaikas nuo 4 metų. Ištisus dešimtmečius stengiausi gyventi kaip vyriškos lyties atstovas, bet jausmas, kad esu moteris, tik stiprėjo.

Kreipiausi pagalbos į garsų lyčių psichologijos specialistą, jis man pasakė, kad mano atvejis aiškus: lyties disforija, pasireiškianti nuolatiniais stipriais susitapatinimo su priešinga lytimi jausmais ir nejaukumu būnant su savo lyties atstovais. Jis sakė, kad vienintelis būdas patirti palengvėjimą yra pasikeisti lytį, atliekant lyties keitimo operaciją.

Kuomet sulaukiau 42 metų, man buvo atlikta lyties keitimo operacija. Prieš tai visą gyvenimą mėgau rengtis moteriškais rūbais.

Po to aštuonerius metus gyvenau kaip translytė moteris Laura Jensen. Studijuodamas psichologiją universite sužinojau, kad translyčiai vaikai dažniausiai kenčia nuo daugybės sutrikimų, pradedant depresija – tai esą asmeninių praradimų, tėvų skyrybų, seksualinės prievartos bei nestabilios atmosferos namuose pasekmė. Gili depresija verčia vaikus norėti būti ne tuo, kuo jie yra.

Ši informacija mane sudomino.

Galiausiai aš supratau translyčio gyvenimo beprotystę. Tai yra klastotė, paskatinta psichikos sukrėtimų.

O, kad konsultantas, į kurį kreipiausi pagalbos, būtų pasakęs, jog iš tikrųjų negaliu pasikeisti lyties, nes tai biologiškai neįmanoma! Vietoje to jis pritarė mano lyties pakeitimo operacijai, kurios niekada nebūtų prireikę, jei man būtų buvusi suteikta tinkama psichoterapija.

Vaidmuo, kurį gali suvaidinti trauma ar psichologiniai sutrikimai

Translyčio gyvenimas dažnai yra tiesioginis ankstyvosios vaikystės sunkumų ar traumų pasekmė. Padėdami vaikui perimti dirbtinai sukurtą translyčių gyvenimo ideologiją, nepadėsime jam išsiaiškinti, kas yra tikra, o kas yra fikcija.

Negalima atmesti prielaidos, kad vaikas, vadinamas Stormi, kenčia nuo atsiskyrimo nerimo ar kito psichinio sutrikimo. Stormi gyvena globos namuose. Nors jam galbūt čia saugu, globa siekiama atskirti vaiką nuo tėvų. Tai gali sukelti psichologinių sutrikimų, pavyzdžiui, atsiskyrimo nerimą.

Atsiskyrimo nerimas atsiranda ką nors praradus ar atsiskyrus nuo tikrųjų tėvų. Namų aplinkos pasikeitimas gali sukelti stresą, depresiją ir nerimą. Gyvenimas globos namuose net geriausiomis sąlygomis jaunam žmogui gali kelti stresą.

Atsiskyrimo nerimas ir kiti psichiniai sutrikimai gali pasireikšti kaip lyties disforija, todėl globėjai ir gydytojai gali neteisingai juos diagnozuoti ir nesuteikti tinkamos ar veiksmingos psichoterapijos.

Bręstant Stormi gyvenimas keisis. Tikėtina, kad po 15 ar 20 metų jis sugrįš į tikrovę ir supras, kad iš tikrųjų niekada nekeitė lyties. Dažniausiai lūžis įvyksta tada, kai translyčio gyvenimas ima nebeatrodyti toks geras, kaip anksčiau.

Laimei, daugelis translyčių asmenų, kaip ir aš, sugrįžta į tą lytį, kurią anksčiau turėjo. Pamažu jie atkuria savo prarastą gyvenimą.

Trys vyrai, pasiūlę idėją pakeisti berniukus mergaitėmis ir paversti juos translyčiais – Alfredas Kinsey‘us, Harry‘s Benjaminas ir Johnas Money‘us – buvo pedofilijos propaguotojai. (Daugiau apie šią istoriją žr.: „Sex Change” Surgery: What Bruce Jenner, Diane Sawyer, and You Should Know“.)

Kaimynas buvo teisus dėl vieno dalyko: Skautė prie jo durų iš tiesų buvo berniukas su suknele, taip kaip aš buvau berniukas, kuris manė, kad yra mergaitė.

JŠ pagal www.fsspx.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

Lenkijos institutas „Ordo Iuris” kovoja už vaikų apsaugą nuo lyties keitimo grėsmės

Ordo Iuris institutas paskelbė įstatymo projektą, draudžiantį medicinines intervencijas, susijusias su lytinio brendimo blokatorių ir priešingos lyties hormonų vartojimu, taip pat chirurgines operacijas, kuriomis siekiama pakeisti lytį. Šiuo klausimu taip pat sukurta speciali peticija.

Pastaraisiais metais Lenkijoje ir visame pasaulyje daugėja nepilnamečių, kurie pareiškia, kad tapatina save su kita nei biologinė lytis. Radikalios lyties ideologijos lobistai ir aktyvistai teigia, kad jie veikia laisvės, tolerancijos ir meilės vardan. Iš tikrųjų už visos gender doktrinos slypi didelis verslas. Šiandien galima uždirbti milžiniškus pinigus iš manipuliavimo jaunais žmonėmis, kurie brendimo laikotarpiu ieško savo tapatybės (natūralu, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu).

Negrįžtamas vadinamųjų „lyties keitimo” procedūrų pobūdis, vis daugiau liudijimų apie žmones, kurie gailisi dėl savo sprendimo, ir daugybė pranešimų apie piktnaudžiavimą paskatino daugelį šalių ir mokslinių tyrimų centrų atlikti išsamius tyrimus šia tema. Jie parodė, kad daugeliu atvejų šios terapijos sukelia fizinių ir psichologinių problemų. Jų poveikis apima padidėjusią vėžio riziką, medžiagų apykaitos pokyčius ar depresiją. Po tokios terapijos žmonės taip pat dažniau bando nusižudyti. Vienas didžiausių šio reiškinio tyrimų, atliktas Karolinskos institute Švedijoje ir apėmęs trisdešimties metų laikotarpį, parodė, kad savižudybių skaičius tarp žmonių po „pereinamojo laikotarpio” buvo 19 kartų didesnis nei tarp bendros populiacijos.

Dėl įvairių problemų, kurias sukelia nepilnamečių lyties keitimas, įvairios šalys ėmėsi priimti teisės aktus, kuriais siekiama apriboti šį reiškinį. Tokių priemonių imtasi Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Iki 2023 m. birželio 18 JAV valstijų uždraudė vadinamuosius „perėjimus”.

JŠ pagal www.dorzeczy.pl

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Šv. Onos laimė, šventumas ir garbė

Kadangi žmogus po mirties danguje pjauna tai, ką čia, žemėje, pasėja, kadangi šiame gyvenime gautos Dievo malonės yra pomirtinės Dievo garbės saikas, todėl gali aiškiai matyti, kokia didelė laimė buvo suteikta šv. Onai.

I. Jos laimė

Dievo apvaizda padarė šv. Oną laimingą, duodama jai vyrą šv. Joakimą ir apdovanodama tokia nepaprasta dukterimi, kokia buvo Švenčiausioji Mergelė Marija, būsimoji Dievo Motina. Iš tų dviejų ypatingų malonių paskui išplaukia daugybė visokių šventosios kūno ir dvasios pareigų. Galima būti visiškai įsitikinusiam, jog šventoji, taip gausiai apdovanota Dievo apvaizdos rankos, mokėjo tinkamai už tai atidėkoti Dievui. Jos dėkingumą liudija dorybės, kuriomis ji papuošė savo gyvenimą. Apmąstyk, koks turi būti tavo dėkingumas Viešpačiui Dievui, kuris be jokio tavo gero darbo, dažniausiai ir be jokio prašymo, yra taip gausiai tau suteikęs savo malonių? Štai, pavyzdžiui, Dievas be tavo prašymo tave sutvėrė, atpirko, šventu Krikštu nuplovė tavo kaltes ir suteikė daugybę kitų savo malonių. O ar esi tinkamai už tai atsidėkojęs Dievui? Gal visai užmiršai Dievo malones. O mano nedėkingoji širdie, ką tu Dievui atiduosi už tai, ką Dievas yra tau suteikęs?

II. Jos šventumas

Šv. Ona turėjo būti apdovanota angelų dorybėmis, kad tinkamai išauklėtų Mariją, angelų Karalienę. Ir iš tikrųjų, jos nekaltybė, tikėjimas, meilė viršijo visas Senojo Įstatymo teisingiausiųjų vyrų dorybes. Koks jos karštumas maldoje, koks atsidavimas Dievo valiai, koks dosnumas dalijant beturčiams išmaldą? Tačiau šventoji nesididžiavo tomis dorybėmis, neniekino kitų, buvo ištikima savo vyrui šv. Joakimui. Taip gyvenant reikėjo, kad ir mirtis būtų šventa ir laiminga. Taip ir buvo. Ar tu, kuris neturi jokių nuopelnų, gali tikėtis sulauksiąs panašios laimingos mirties? Dėl ko gi neseki prakilniu šventųjų gyvenimu? Teisingai tave gali imti baimė, kad neidamas šventųjų pėdomis, gali būti nepriskirtas prie dangaus gyventojų.

III. Jos garbė

Kadangi žmogus po mirties danguje pjauna tai, ką čia, žemėje, pasėja, kadangi šiame gyvenime gautos Dievo malonės yra pomirtinės Dievo garbės saikas, todėl gali aiškiai matyti, kokia didelė laimė buvo suteikta šv. Onai. Dar viena ypatybė išskiria šv. Oną iš kitų šventųjų: ji yra Marijos motina. Kokia motinos laimė matyti šalia savęs dukterį, būsimąją dangaus Karalienę ir Galingiausiojo Dievo Motiną? Kiek turėjo garbės Marija, tiek ji atsispindi ir Onos gyvenime. O garbingoji motina, dabar suprantu, jog tik per tave galiu prieiti prie tavo dukters, taip, kaip prie Išganytojo galiu prisiartinti tik per Jo Motiną.

Kategorijos
NUOMONĖS

Revoliucinė Rusija kartu su Vakarais buvo genderizmo ideologijos židinys

Priešingai populiariam įsitikinimui apie nuolatinį Rusijos “konservatyvų vaidmenį”, būtent bolševikai Rusijoje pradėjo plėtoti vadinamąją “gender kultūrą”.

Savo straipsnyje “Kaip revoliucija suteikė Petrogrado gėjams 15 metų laisvės” Anna Kosinskaya išsamiai aprašo, kaip “tos pačios lyties asmenų santykių” antikultūra įsiskverbė į patriarchalinę Rusijos visuomenę.

Citata: “1917 m. revoliucija panaikino straipsnį už sodomiją ir suteikė Rusijos homoseksualams sąlyginę laisvę. Jie rengė vakarėlius ir net vestuves, apie kurias yra daug dokumentinių įrodymų….

….Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Rusijoje, rengiant naująjį Baudžiamąjį kodeksą, buvo aktyviai diskutuojama dėl baudžiamojo straipsnio už sodomiją panaikinimo. Panaikinimą inicijavo garsaus rašytojo tėvas Vladimiras Nabokovas. Tačiau diskusijos prie nieko neprivedė, ir straipsnis nebuvo panaikintas.

Po spalio revoliucijos bolševikams reikėjo kuo greičiau suformuoti naujus įstatymus, tarp jų ir baudžiamąjį kodeksą. Reikėjo nuspręsti, ką daryti su straipsniu apie sodomiją – palikti ar panaikinti, ir kaip apskritai traktuoti šį reiškinį.

Nei politikai, nei gydytojai, sprendžiantys šį klausimą, neturėjo vieningos nuomonės. Tačiau straipsnis nebuvo įtrauktas nei į 1922 m. Baudžiamąjį kodeksą, nei į jo 1926 m. redakciją.

Tam netiesioginę įtaką padarė vokiečių mokslininkas Magnusas Hiršfeldas (Magnus Hirschfeld), Berlyne įkūręs Seksologijos institutą. Sovietų medikai palaikė su juo ryšius ir susidomėję sekė jo besiplėtojančią veiklą Europoje.

Hirschfeldas pasakė daugybę kalbų, įsitikinęs, kad homoseksualumas nėra liga, kad tai tik viena iš žmogaus seksualumo apraiškų.

Kaip tik 1926 m., kai buvo priimama nauja Baudžiamojo kodekso redakcija, Hiršfeldas su paskaitomis lankėsi Maskvoje ir Leningrade.

Kaip sakoma, jis buvo visiškai patenkintas – homoseksualai, kaip jis suprato, Sovietų Rusijoje nebuvo persekiojami.”

1928 m. Pasaulinė seksualinių reformų lyga pripažino SSRS seksualinės tolerancijos pavyzdžiu.

Situacija pasikeitė 1930-aisiais, kai sovietų valdžia suprato, kad vadinamoji “gender” kultūra” yra žalinga hierarchinėms struktūroms, pavyzdžiui, kariuomenei, ir gali jas demoralizuoti. Buvo sugrąžintas baudžiamasis straipsnis, “gender kultūra” buvo išstumta į pogrindį.

Tai nereiškia, kad ji nesivystė pogrindyje, nes vėl iškilo į paviršių XX a. devintajame dešimtmetyje prasidėjus “Perestroikai”.

Rusijos komunistų svyravimai “gender tolerancijos” srityje buvo vadinamosios “revoliucijos taktikos” pasekmė. Marksistinės pažiūros, kurios reiškė santuokos instituto atmetimą, susidūrė su itin stipria patriarchalinės visuomenės reakcija, todėl komunistai kuriam laikui sustabdė “gender” propagandą.

XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje šeimos institucija taip susilpnėjo, kad tokia propaganda vėl tapo įmanoma.

Šiandieninė “putiniška reakcija” taip pat neturi gilaus religinio pagrindo ir “gender” ideologija su ja susidoros be jokių problemų.

Jonas Šaulys

Kategorijos
NUOMONĖS

Kanada: paaugliai mokykloje sutrypė LGBT vėliavą. Jie buvo apkaltinti neapykantos kurstymu

Šeši paaugliai iš Monrealio apylinkių Kanadoje buvo apkaltinti neapykantos kurstymu. Kaltinimai pateikti po to, kai grupė mokinių paprieštaravo, kad jų mokykloje būtų propaguojama LGBT darbotvarkė, ir viešoje vietoje sutrypė vaivorykštės vėliavą.

Kaip praneša „Rebel News”, kaltinimai pareikšti šešiems 13-16 metų amžiaus mokiniams iš Chêne-Bleu vidurinės mokyklos Pincourt mieste Kvebeke. Šių veiksmų priežastis – jų nepritarimas LGBT darbotvarkės propagavimui mokyklos teritorijoje. Jaunieji mokiniai, nepritariantys homopropagandai, nuo mokyklos pastato nuplėšė vaivorykštės vėliavą, o paskui ją sutrypė.

Incidentą užfiksavo ant mokyklos pastato įrengta kamera, kuri tapo policijos veiksmų pagrindu. Kvebeko policijos (Sûreté du Québec) pareigūnai atliko tyrimą ir apkaltino mokinius „neapykantos kurstymu”.

Verta atkreipti dėmesį į vieno iš kaltinamų paauglių žodžius, kuris „Rebel News” papasakojo, kas nutiko likus savaitei iki tos dienos, kai mokiniai nuėmė LGBT vėliavą. Pasirodo, kad grupė mokinių bandė nuimti paauglio kryželio vėrinį, kurį jis nešiojo ant kaklo. Moksleivis nurodė, kad buvo įžeisti jo įsitikinimai ir krikščioniškas tikėjimas. Tuo pat metu mokykla vertė mokinius „švęsti” LGBT darbotvarkę.

Užpultas berniukas taip pat nurodė, kad grupė mokinių ne tik jį įžeidinėjo ir tyčiojosi iš jo vertybių. Užpuolimo metu jie jam taip pat sakė, kad „visos pasaulio problemos kyla dėl jo religijos, kuri turi išnykti”, – prisipažino 16-metis vienos Kvebeko vidurinės mokyklos mokinys.

LGBT indoktrinacija Kanados mokyklose vyksta jau seniai. Tačiau pastaruoju metu pastebėta nemažai netikėtų prieštaravimų. Tėvai ir mokiniai pamažu priešinasi propagandai ir nepritaria LGBT propaguojantiems renginiams mokyklose. Šiais metais protestai virto masiniu „pravaikščiojimu” su tėvų sutikimu. Taip šeimos norėjo protestuoti prieš tai, kad mokiniai būtų verčiami priimti LGBT palankias pažiūras.

JŠ pagal www.lifesitenews.com ir www.pch24.pl

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Vieša rožančiaus malda Vilniuje

Liepos 19 d. Vilniuje vyko akcijos „Lietuva meldžiasi” organizuota vieša rožančiaus malda. Rožančiaus maldoje dalyvavo devyni žmonės. Malda prasidėjo prie Šv. Stanislovo katedros. Paskui maldininkų grupė praėjo Vilniaus centro gatvėmis iki Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios.

Kviečiame į kitus viešus akcijos „Lietuva meldžiasi” rožančius.

KADA: Paprastai trečiadieniais 18 val.

KUR: Norime melstis ne tik namie ar bažnyčioje, bet ypatingai viešose vietose visuose miestuose ir kaimuose

KAS: Visi, kuriems rūpi Lietuvos gerovė. Prašome pakviesti draugus, kaimynus ir pradėkime melstis! Atsineškite žibintų ir žvakių.

KAIP: Meldžiamės rožančių ir giedame giesmes; trukmė apie 30 minučių.

KIEK ILGAI: Tol kol mūsų šalis, kaip ir daug kitų, yra krizėje, viešai melsimės mūsų tėvynės intencijomis ir pašysime Mergelės Marijos užtarti pas Jos Dieviškąjį Sūnų. Po to toliau melsimės rožančių, kaip prieš mus gyvenę kartos.

Atsispausdinkite ir dalinkitės skrajutėmis.

Su akcijos organizatoriais galite susisiekti el. paštu lietuva.meldziasi@gmail.com.

Taip pat galite prisijungti prie Telegram kanalo @maldauzlietuva.

Jonas Šaulys

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Akcija „Lietuva meldžiasi“

Akcija „Lietuva meldžiasi“ – vieša Rožančiaus malda už mūsų Tėvynę. Šiuo metu daugybė įvairių pasaulio valstybių tikinčiųjų jungiasi į maldos grupes ir renkasi prie miestų, miestelių, bažnyčių ar kryžių viešai melstis Rožančių už savo valstybes ir katalikų tikėjimo išsaugojimą.

Sekdami jų pavyzdžiu, organizuojame akciją „Lietuva meldžiasi“, kurios metu kviečiame jungtis į viešą Rožančiaus maldą.

KODĖL: Kad pašvęstume mūsų šalį Dievo Motinai prašydami visiems piliečiams vienybės ir taikos.

KADA: Paprastai trečiadieniais 18 val.

KUR: Norime melstis ne tik namie ar bažnyčioje, bet ypatingai viešose vietose visuose miestuose ir kaimuose

KAS: Visi, kuriems rūpi Lietuvos gerovė. Prašome pakviesti draugus, kaimynus ir pradėkime melstis! Atsineškite žibintų ir žvakių.

KAIP: Meldžiamės rožančių ir giedame giesmes; trukmė apie 30 minučių.

KIEK ILGAI: Tol kol mūsų šalis, kaip ir daug kitų, yra krizėje, viešai melsimės mūsų tėvynės intencijomis ir pašysime Mergelės Marijos užtarti pas Jos Dieviškąjį Sūnų. Po to toliau melsimės rožančių, kaip prieš mus gyvenę kartos.

Atsispausdinkite ir dalinkitės skrajutėmis.

Su akcijos organizatoriais galite susisiekti el. paštu lietuva.meldziasi@gmail.com.

Taip pat galite prisijungti prie Telegram kanalo @maldauzlietuva.

Pagal www.rozancius.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Karmelio Švč. M. Marijos škaplierius

1251 metais anglų karmelitui šv. Simonui Stockui apsireiškė Marija su būriu šventųjų ir perdavė rudos gelumbės škaplierių kaip ypatingos malonės ženklą bei pažadėjo, kad kas mirs jį dėvėdamas, bus apsaugotas nuo pragaro liepsnų.

Nuo to laiko šią „Marijos riterio uniformą“ karmelitai išplatino tikinčiųjų tarpe. Įprasta šį škaplierių gauti pirmosios šv. Komunijos dieną kaip pasiaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai ženklą (taip škaplierių pavadino popiežius Pijus XII).

Fatimoje Dievo Motina nurodė pamaldumą Jos Nekaltajai Širdžiai ir rožančių kaip paskutinį išsigelbėjimą nuodėmėse žūstančiam šiuolaikiniam pasauliui. Fatimos regėtojai ses. Liucijai Dievo Motina pasakė norinti, kad visi nešiotų škaplierių, kuris neatskiriamas nuo rožančiaus. Ne veltui paskutinį kartą (1917 m. spalio 13 d.) Švč. Mergelė Fatimoje pasirodė kaip Karmelio Dievo Motina.

1322 metais popiežiui Jonui XXII apsireiškusi Marija pažadėjo ateiti pas škaplierių dėvėjusius mirusius pirmąjį šeštadienį po mirties ir išvaduoti iš skaistyklos kančių. Šią „Šeštadienio privilegiją“ (Privilegium sabbatinum) vėliau patvirtino dar devyni popiežiai. Tiesa, privilegiją gauna tik tapę škaplieriaus brolijos nariais, t. y. gavę škaplierių iš kunigo tam tikromis apeigomis ir pasižadėję: dėvėti jį nuolat, dieną ir naktį; ypatingai saugoti skaistumą savo luomo sąlygose; kasdien kalbėti Švč. M. Marijos mažąsias valandas (Officium parvum) arba bent vieną rožančiaus dalį. Taip pat rekomenduojama susilaikyti nuo mėsiškų valgių šeštadieniais. Karmelio škaplierius – viena svarbiausių sakramentalijų, jau pačiu savo buvimu primenantis Marijos globą ir saugantis nuo daugelio nuodėmių.

Škaplieriaus palaiminimas ir uždėjimas (trumpoji forma)

Priimantieji škaplierių atsiklaupia. Kunigas kalba:

V. Osténde nobis, Dómine, misericórdiam tuam. R. Et salutáre tuum da nobis. V. Dómine, exáudi oratiónem meam. R. Et clamor meus ad te véniat. V. Dóminus vobíscum. R. Et cum spíritu tuo.   Orémus. Dómine Iesu Christe, humáni géneris Salvátor, hunc hábitum, quem propter tuum tuǽque Genetrícis Vírginis Maríæ de Monte Carmélo amórem servi tui (ancíllæ tuæ) devóte sunt delatúri (-æ), déxtera tua sanctí+fica, ut eádem Genetríce tua intercedénte, ab hoste malígno defénsi (-æ), in tua grátia usque ad mortem persevérent: Qui vivis et regnas in sǽcula sæculórum. R. Amen.V. Viešpatie, parodyk mums savo gailestingumą. R. Ir suteik mums savo išganymą. V. Viešpatie, išklausyk mano maldą. R. Ir mano šauksmas Tave tepasiekia. V. Viešpats su jumis. R. Ir su tavo dvasia. Melskimės. Viešpatie Jėzau Kristau, žmonijos Išganytojau, savo dešine pašven+tink šį rūbą, kurį iš meilės Tau ir Tavo Gimdytojai, Karmelio kalno Mergelei Marijai, Tavo tarnai (tarnaitės) pamaldžiai nešios, kad šiai Tavo Gimdytojai užtariant, būtų apsaugoti (-os) nuo piktojo priešo ir Tavo malonėje ištvertų iki mirties. Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. R. Amen.

Kunigas apšlaksto škaplierius švęstu vandeniu. Po to uždeda juos, duodamas pabučiuoti ir kiekvienam atskirai kalbėdamas:

Accipe hunc hábitum benedíctum précans sanctíssimam Vírginem, ut eius méritis illum perféras sine mácula, et te ab omni adversitáte deféndat, atque ad vitam perdúcat ætérnam. R. Amen.Priimk šį pašventintą rūbą, prašydamas Švenčiausiąją Mergelę, kad jos nuopelnai padėtų tau jį nesuteptą nešioti, gintų tave nuo visokių nelaimų ir nuvestų į amžinąjį gyvenimą. R. Amen.

Po to kalba:

Ego, ex potestáte mihi concéssa, recípio vos ad participatiónem ómnium bonórum spirituálium, quæ, cooperánte misericórdia Iesu Christi, a Religiósis de Monte Carmélo peragúntur. In nómine Patris, et Fílii, + et Spíritus Sancti. R. Amen. Bene+dícat vos Cónditor cæli et terræ, Deus omnípotens, qui vos cooptáre dignátus est in Confraternitátem beátæ Maríæ Vírginis de Monte Carmélo: quam exorámus, ut in hora óbitus vestri cónterat caput serpéntis antíqui, atque palmam et corónam sempitérnæ hereditátis tandem consequámini. Per Christum Dóminum nostrum. R. Amen.Man suteikta galia aš priimu jus dalininkais visų dvasinių gėrybių, kurias, Jėzui Kristui gailestingai padedant, pelno Karmelio kalno vienuoliai. Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, + ir Šventosios Dvasios. R. Amen.   Tepalai+mina jus dangaus ir žemės Sutvėrėjas, visagalis Dievas, kuris teikėsi jus priimti į Karmelio kalno Švenčiausiosios Mergelės Marijos broliją. Meldžiame ją, kad jūsų mirties valandą sutraiškytų senojo žalčio galvą ir padėtų laimėti palmę bei amžinojo paveldo vainiką. Per Kristų, mūsų Viešpatį. R. Amen.

Ir apšlaksto priėmusius švęstu vandeniu, tardamas:

Pax et benedíctio Dei omnipoténtis, Patris, et Fílii, + et Spíritus Sancti, descéndat super vos, et máneat semper. R. Amen.Visagalio Dievo, Tėvo, ir Sūnaus, + ir Šventosios Dvasios ramybė ir palaima tenužengia ant jūsų ir visuomet tepasilieka. R. Amen.

Malda į Škaplieriaus Švč. Mergelę Mariją

Švenčiausioji Dievo Motina, Karmelio karaliene ir papuošale, pažvelk į mus, vargšus nusidėjėlius, kurie, apsaugoti Tavo škaplieriaus rūbu, su viltimi slepiamės po Tavosios globos apsiaustu. Mūsų Motina, Tu matai, kokie mes vargšai, kiek priešų tyko mūsų sielos, kaip sunkiai kovojame su pagundomis, kokie esame silpni, akli ir palinkę į bloga. Mūsų laukia baisi pražūtis, bet Tu, nusidėjėlių gynėja, puolusiųjų viltie, paskubėk mums į pagalbą, apgink mus nuo visų pagundų bei pavojų ir saugiai vesk mus išganymo keliu. Saugok mus nuo visokio blogio, stiprink dorybę visų tų, kuriuos apvilkai šiuo savo malonės drabužiu ir padėk jiems ištverti ligi galo. Gelbėk mus mirties valandą, apsaugok mus nuo pragaro ugnies, sutrumpink skaistyklos kančias ir dėl Tavųjų nuopelnų kuo greičiau nuvesk į amžinąją garbę, kur visą amžinybę galėsime šlovinti Dievą ir Tave, maloningoji Motina, bei Tau už visas malones dėkoti.

Pasiaukojimas gavus škaplierių

Šlovingoji Mergele Marija, šventojo škaplieriaus Motina! Štai aš, nevertas vadintis Tavo tarnu, Tavojo gerumo padrąsintas, renkuosi Tave savo vienintele Motina ir Globėja. Švenčiausiosios Trejybės, mano šventųjų Globėjų ir mano Angelo Sargo akivaizdoje aš pasišvenčiu Tau, švenčiausioji Karmelio Karaliene. Aš trokštu ištikimai ir uoliai tarnauti Tau ir Tavo dieviškajam Sūnui, mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui. Dėkoju Tau, kad išsirinkai mane savo globotiniu ir įskaitei mane į būrį savo mylimųjų vaikų, kurie vilki Tavo škaplieriaus rūbą. Prisiekiu būti klusniu Tavo vaiku, visa širdimi Tave mylėti ir sekti Tavo dorybėmis bei Dievo meile. Maloningoji Motina, priimk šį mano pasiaukojimą ir duok, kad šventasis škaplierius, kurį nešioju, būtų ypatingos Tavo globos ženklu, patikima apsauga nuo pagundų, skydu nuo priešo puolimų, pagalba ugdant dorybes ir amžinojo išganymo laidu. To prašau per Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, mūsų Viešpatį. Amen.

Pagal www.fsspx.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Priešingai įvairiems teiginiams, Mindaugas liko katalikas!

Krikščionybės įvedimas Lietuvoje sutapo ir su Lietuvos valstybės organizavimo pradžia. Dėl to Mindaugo rūpesčiai buvo dvejopi: stiprinti kirkščionybę ir pačiam išsilaikyti savo pozicijoje. Tada, be abejo, nestigo konkurentų, nenorinčių jam paklusti. Prie politinių jo priešų jungėsi ir užsikirtę senojo tikėjimo šalininkai. Be to, ir kalavijuočiai su kryžiuočiais nenustojo puldinėti Lietuvos.

Prieš 700 metų, 1251 metų pradžioje, Lietuvos valstybės kūrėjas didysis jos kunigaikštis Mindaugas apsikrikštijo su savo šeima ir dideliu lietuvių būru. Popiežius Inocentas IV savo bulėje nurodo, kad krikštą priėmė didelė daugybė lietuvių pagonių (numerosa multitudo paganorum).      

Apie savo krikštą Mindaugas painformavo popiežių, pasiųsdamas delegaciją ir prašydamas priimti jį bei visą lietuvių tautą į savo globą. Popiežius Inocentas IV 1251 metų liepos mėn 17 dienos raštu pareiškė, kad jis su džiaugsmu sutinka globoti Mindaugą ir visus jo krikščionis. Popiežius kreipėsi ir į kaimyninius vyskupus, kad jie paremtų Mndaugo pradėtą Lietuvos krikščioninimo darbą.

Pirmuoju Lietuvos vyskupu buvo paskirtas vokietis Kristijonas, o jam talkininkavo pranciškonai ir domininkonai. Maždaug tuo pačiu laiku buvo paskirtas ir kitas vyskupas domininkonas Vitas, kurį įšventino Gniezno arkivyskupas. Pirmoji vyskupija buvo įkurta Žemaitijoje Raseinių ir Betygalos srityse, o antroji pietinėje Lietuvoje, jotvingių žemėje, apie Veisiejus.      

Iš abiejų vyskupijų Mindaugas pasiryžo sudaryti Lietuvos bažnytinę provinciją, tiesiog priklausančią nuo šv. Sosto. Inocentas IV šį Mindaugo norą nuoširdžiai parėmė. Vyskupas Kristijonas prisiekė ištikimybę pačiam popiežiui. Popiežius įgaliojo vyskupą Kristijoną vainikuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi. Vainikavimo iškilmės įvyko 1253 metais.      

Šie faktai rodo, kad Lietuvos krikšto klausimas buvo išspręstas iš pačių pagrindų. Priimdamas krikštą ir karūnuodamasis Lietuvos karlium, Mindaugas įsijungė su visa tauta į Katalikų Bažnyčią ir krikščioniškųjų tautų šeimą. Taigi, formaliai viskas buvo atlikta, kad krikščionybė galėtų toliau plėstis Lietuvoje. 

Ar Mindaugas išliko katalikas?      

Krikščionybės įvedimas Lietuvoje sutapo ir su Lietuvos valstybės organizavimo pradžia. Dėl to Mindaugo rūpesčiai buvo dvejopi: stiprinti kirkščionybę ir pačiam išsilaikyti savo pozicijoje. Tada, be abejo, nestigo konkurentų, nenorinčių jam paklusti. Prie politinių jo priešų jungėsi ir užsikirtę senojo tikėjimo šalininkai. Be to, ir kalavijuočiai su kryžiuočiais nenustojo puldinėti Lietuvos.

Mindaugas turėjo grumtis su šiais savo priešais. Kai kurie istorikai mano, kad jis, leisdamasis į kovą su krikščioniškuoju ordinu, atkritęs ir nuo Katalikų Bažnyčios. Bet paskutiniųjų istorijos šaltinių tyrinėjimas tai paneigia. Mindaugas kovojo ir toliau su kryžiuočiais tik kaip su politiniais Lietuvos priešais. Ir nužudytas jis buvo ne tik kaip Lietuvos vienytojas — kas ne visiems patiko — bet ir kaip jos krikštytojas, valdovas katalikas. Po Mindaugo mirties popiežius Klemensas VI vienoje savo bulėje, rašytoje čekų karaliui Otokarui II, prisimena Mindaugą, kaip garbingos atminties Lietuvos karalių ir nurodo, kad jis buvo nužudytas nedorų žmonių. Popiežius ragina Otokarą rūpintis, kad Lietuvoje vėl būtų atstatyta tokia pat padėtis, kokia buvo prie Mindaugo ir kad į sostą, vėl būtų įkeltas karalius katalikas. Nėra jokio abejojimo, kad popiežius taip nebūtų rašęs, jei Mindaugas būtų atkritęs nuo Katalikų Bažnyčios.      

Taip pat ir tvirtas Mindaugo pasiryžimas įkurti nepriklausomą krikščionišką valstybę ir nuo pačios Romos priklausomą bažnytinę provinciją nerodo, kad savo nusistatymą jis būtų taip lengvai kaitaliojęs. Jis norėjo taip sutvarkyti sosto paveldėjimo reikalus, kad ir po jo valstybės priešakyje būtų valdovas katalikas. Tam tikslui jis buvo gavęs 1255 metais popiežiaus bulę, užtikrinančią, kad po jo mirties vienas jo apsikrikštijusių sūnų bus vainikuotas Lievos karalium. Mindaugo apostazijai būtų priešinga ir tai, kad jo žmona karalienė Morta išliko katalikė iki savo mirties. 

Ar krikščionybė nežuvo drauge su Mindaugu?      

Ne tik karalienė Morta liko ištikima savo naujam tikėjimui, bet ir kiti apkrikštytieji. Jų skaičius per dvyliką tolimesnio nekliudomo apaštalavimo metų turėjo išaugti gana didelis. Po Mindaugo mirties sąlygos, be abejo, pasikeitė. Lietuvoje prasidėjo atskirų kunigaikščių kivirčai ir varžytinės dėl sosto. Tose vietose, kur įsigalėjo smarkesni Mindaugo priešai, turėjo būti sukliudytas naujųjų vyskupijų veikimas. O tose srityse, kur vyravo Mindaugo šalininkai, vienuoliai pranciškonai ir domininkonai galėjo savo darbą tęsti toliau. Taigi, katalikų jėgos, mirus Mindaugui, nebuvo visiškai palaužtos. Pavyzdžiui, Mindaugo žudikas kunigaikštis Trainiota, persekiojęs Mindaugo šalininkus ir krikščionis, po dvejų metų pats buvo jų įveiktas ir pašalintas. Vadinas, Mindaugo įvesta tvarka ir krikščionybė stengėsi išsilaikyti.     

Po Mindaugo mirties ir po vidaus kivirčų visi didieji Lietuvos kunigaikščiai, pradedant Traideniu ir baigiant Kęstučiu, nebestatė klausimo, ar krikščionybę įvesti, bet rūpinosi, kaip ją krašte išplėsti. Jie nekovojo su krikščionybe valstybės viduje, priešingai, buvo susirūpinę, kaip gauti kunigų ir vienuolių, kurie skleistų naująjį tikėjimą, nesikėsindami į pačią valstybę, kaip darė kryžiuočiai. Pavyzdžiui, Vytenis po gero puskapio metų nuo Mindaugo mirties prašė ordiną atsiųsti į Lietuvą kunigų, bet šis atsiuntė ne kunigus, o kariuomenę. Maža to, ordinas net suiminėjo kunigus, vykstančius į Lietuvą.      

Naujo krikšto klausimas nebuvo aktualus, nes krikščionybė dar buvo gyva, reikėjo tik ją palaikyti ir plėsti. Bet politinės sąlygos tam buvo labai nepalankios. Net ir Gediminas, kurs rimtai svarstė pravesti Lietuvos krikščioninimą platesniu mastu, pagaliau turėjo nuleisti rankas. Popiežiaus pasiuntiniams jis tik tiek tepasakė, kad Lietuvoje krikščionims yra duota visiška laisvė ir čia yra daug vienuolių pranciškonų bei domininkonų, kurie turi savų bažnyčių ir laisvai skelbia krikščionybę. Jis prašė popiežių ir toliau siųsti į Lietuvą kunigų ir vienuolių, kuriems užtikrina visišką veikimo laisvę. Iš istorijos žinome, kad vienas kitas vienuolis dirbo net didžiųjų Lietuvos kunigaikščių raštinėse.      

Istorikas kan. A. Alekna tvirtina, kad panaši katalikų tikėjimo laisvė buvusi ir Kęstučio — Algirdo laikais. Algirdo didikas lietuvis Goštautas parvežęs iš Lenkijos 12 pranciškonų ir pastatęs jiems Vilniuje vienuolyną. Istorikai šiandien paneigia spėjimą, kad šie pranciškonai būtų buvę pagonių užpulti ir išžudyti. Bendrai apie tokius krikščionių persekiojimus, kokie yra buvę kituose kraštuose, istorijos šaltiniai ir kronikos nieko nesako.      

Tokia krikščionybės padėtis truko iki Vytauto ir Jogailos laikų, kai antrą kartą ir galutinai Lietuva buvo įjungta į Katalikų Bažnyčią. Tai nebuvo naujas krikštas, bet, anot mūsų istoriko Zenono Ivinskio, “antras Lietuvo krikšto etapas”. Tai buvo jau masinis, kiek pavėluotas, bet ne pirmasis tautos krikštas. Pirmasis kryžiaus ženklas lietuvių tautai buvo įspaustas karaliaus Mingo ir niekad jis nebuvo išnaikintas. Jis pasiliko apsikrikštijusių lietuvių sielose iki antrojo krikšto. Dėl to pirmuoju Lietuvos krikštu yra laikytinas Mindaugo krikštas. 

Kitų tautų pavyzdžiai      

Lenkai istorikai vis dar mums pakiša mintį laikyti Lietuvos krikščionybės pradžią nuo lietuvių — lenkų unijos užuomazgos. Bet patys lenkai savo tautos krikščionybės pradžią skaito nuo Mieszko I, apsikrikštijusio 967 metais, nors karaliaus vainiką yra gavę ir bažnytinę administraciją sutvarkę tik jo įpėdiniai. O pagonių kunigaikščių pasipriešinimas buvo įveiktas ir krikščionybė sustiprinta tik maždaug po šimto metų.      

Savo krikštą lenkai gavo iš čekų. Tačiau ir čekų krikščionybė turėjo panašių sunkenybių. Pirmą kartą aštuoniolika jų kunigaikščių su savo tarnais apsikrikštijo Regensburge (Vokietijoje) 845 metais. Šis įvykis laikoma oficialia krikščionybės pradžia čekų tautoje, nors dar turėjo praeiti 150 metų iki buvo įsteigta pirmoji čekų vyskupija Prahoje.      Net toks gerai žinomas Vengrijos karalius šv. Steponas, jų valstybės kūrėjas ir krikštytojas (997) turėjo nepaprastai daug kovoti su kitų kunigaikščių pasipriešinimu ir pagonių reakcija. Jam mirus, karalius Vladislovas I turėjo vėl daug ką pradėti iš naujo, kad krikščionybė galėtų išsilaikyti.      

Panašiai ir Danijos krikštas buvo pradėtas 850 metais vokiečių vyskupo šv. Ansgaro. Šie metai yra laikomi Danijos krikščionybės pradžia, nors antrą kartą teko ją su anglo saksų pagalba gaivinti ir galutinai sustiprinti tik po 185 metų.      Tokių pavyzdžių galima būtų rasti ir daugiau, nes krikščionybės kelias daugelyje tautų buvo panašus. Tai yra visiškai suprantama. Būtų neprotinga norėti, kad krikščionybė, atnešta į pagoniškus kraštus, staiga ir visu platumu išsiskleistų. Neišsiskleidė ji visu platumu ir Lietuvoj net po Vytauto— Jogailos krikšto. Turėjo dar praeiti apie pora šimtų metų iki visa tauta krikščionybę priėmė ir pradėjo su ja susigyventi.    

Kadangi Mindaugo įdiegta krikščionybė nebuvo visai nutraukta, tik įvairių sunkumų kliudoma išsiskleisti, dėl to jos ir nereikėtų mums atsisakyti. Mes turėtume pasekti kitas tautas ir savo krikščionybės pradžią jungti su Lietuvos valstybės pradžia. Reikėtų jungti dėl to, kad pirmasis sujungtos tautos valdovas buvo drauge ir pirmasis lietuvių tautos krikštytojas. 

Tautos krikštas mus įpareigoja      

Šv. Jono Apreiškime yra kalbama apie dideles minias iš visų tautų, giminių ir kalbų, susitelkusias ties Avinėlio sostu, apsivilkusias baltais rūbais ir garbinančias Viešpatį (7,9-10). Mūsų tauta, gavusi tą baltą rūbą Mindaugo laikais ir išnešiojusi jį savo kovose, kančiose ir sielvartuose, jau 700 m. dalyvauja Viešpaties garbinime. Ir lyg kokia milžiniška procesija nuo Mindaugo iki dabar išsitiesia per visą mūsų istoriją, vis gausėdama, vis plačiau išsiliedama. Tačiau jos kelias dažnai yra panašus Kristaus keliui į Kalvarijos kalną. Kankinių kraujas daug kartų laistė mūsų žemę. Pirmasis už katalikiškąjį tikėjimą žuvo pats tautos krikštytojas, du jo sūnūs ir daugelis valstybininkų. Daug kentėti turėjo ir pirmieji du vyskupai ir daugelis tikinčiųjų. Kraujo ir kančios kelias tebesitęsia ir dabar.      

Mes esame tolimi ainiai tos pirmosios mūsų krikščionybės. Esame paženklinti tuo pačiu tikėjimo ženklu ir net ta pačia kančia. Tautos krikštas yra ryšys, kurs jungia lietuvį su lietuviu ir visą lietuvių tautą su Dievu. Tokiu būdu pakrikštytoji tauta tampa nebeatskiriama nuo savo Dievo ir Bažnyčios. Ir dabar su kiekvienu žudomu lietuviu yra žudoma ir pati krikščionybė mūsų tautoje. Tautos krikšto ženklo nebeužtrinsi, jį gali sunaikinti, tik sunaikinęs gyvą tikintį lietuvį.      Mūsų atsakomybė, kurie jaučiame tą gyvą ryšį su krikščionybės pradžia savo tautoje, šiais laikais yra nepaprastai didelė. Nuo mūsų priklauso, ar tą krikščionybę. išlaikysime ir perduosime gyvą, gają ir veiklią tolimesnėms kartoms. Pirmojo tautos krikšto sukaktis mums turėtų priminti šimtmečių kartojamą įpareigojimą tęsti krikščioniškąją kovą toliau, nežiūrint kaip baisūs būtų mūsų priešai ir kaip sunkios kovos sąlygos bei nepalankios aplinkybės, kuriose esame.      

Mūsų parapijos, organizacijos ir laikraščiai neturėtų praleisti šios retos ir gražios sukakties, tinkamai jos nepaminėję.

JŠ pagal www.laiskailietuviams.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

PETICIJA PRIEŠ “CIVILINĖS SĄJUNGOS” ĮSTATYMO PROJEKTĄ! PAREMK VYSKUPUS – PADĖK KOVOTI PRIEŠ GENDERIZMĄ!

Situacija, susidariusi po gegužės mėnesį Seime įvykusio balsavimo dėl vadinamojo “Civilinių sąjungų” projekto, kelia nerimą. Šis įstatymas yra smūgis tradicinei Lietuvos šeimai. Todėl nusprendėme kreiptis į Lietuvos žmonių dvasinius vadovus – Lietuvos vyskupus – su sūnišku prašymu pamokyti Lietuvos politikus.

Paremkime Lietuvos vyskupus ir neleiskime priimti įstatymo projekto dėl vadinamųjų “civilinių sąjungų”!

Peticiją galite pasirašyti žemiau esančioje nuorodoje. Savo parašą taip pat patvirtinkite el. paštu, kuris bus pažymėtas formoje:

PAREMK VYSKUPUS – PADĖK KOVOTI PRIEŠ GENDERIZMĄ!

Kategorijos
NUOMONĖS

Bažnyčios nuniokojimas Vokietijoje. Nuostoliai beveik 40 000 eurų, nusikaltėliai tiesiog norėjo sunaikinti!

Vokietijos Heseno žemėje nežinomi nusikaltėliai išniekino šventojo Jokūbo bažnyčią Rüdesheime prie Reino. Buvo sunaikintas altorius ir vargonai; žala vertinama 40 000 eurų.

Nusikaltėliai į bažnyčią įsilaužė naktį iš šeštadienio į sekmadienį. Pirmiausia jie bandė patekti į bažnyčios vidų pro vitražinius langus. Juos sunaikino, tačiau, nepaisant to, šiuo keliu jiems nepavyko patekti į vidų. Todėl jie pateko pro galines duris, kurias taip pat sunaikino.

Viduryje jie atidarė visas duris ir spintas, išbarstydami aplink įvairius daiktus. Jie taip pat sunaikino pagrindines bažnyčios duris, išlauždami jas iš vidaus. Nusikaltėliai suniokojo altorių ir sugadino vargonus. Nežinoma, ar nusikaltėliai ieškojo kokių nors konkrečių daiktų: kol kas nėra jokios informacijos apie vagystę. Atrodo, kad jų tikslas buvo tik sugadinti bažnyčią.

JŠ pagal www.pch24.pl

Preliminariais skaičiavimais, nuostoliai siekia 38 500 eurų.

Bažnyčia, į kurią nusitaikė užpuolikai, pastatyta apie 1400 m., tačiau seniausi jos elementai datuojami XI a. Šventykla buvo sugriauta per 1944 m. lapkričio mėn. oro antskrydžius; atstatymas baigtas 1956 m.

Kategorijos
NUOMONĖS

Vyskupas Josephas Stricklandas – nepatogus hierarchas, reiškia tikras!

Amerikos vyskupas Josephas Stricklandas ne kartą gynė katalikų doktriną ir Bažnyčios tradiciją. Jis taip pat kritikavo kunigo Jameso Martino požiūrį ir jo propaguojamą LGBT darbotvarkę. Dabar hierarchui liepta eiti „ant kilimo”, kol jo vyskupijoje vyksta Vatikano apaštališkoji vizitacija.

Pasak LifeSiteNews.com, apaštališkoji vizitacija vyskupo Joseph Strickland vyskupijoje yra atsakas į jo atvirą progresyvistų ir liberalių vyskupų kritiką Bažnyčioje. Teksaso valstijos Tailerio vyskupijos ordinaras pastaruoju metu stojo tradicinio mokymo pusėn ir, be kita ko, kritikavo kai kuriuos liberalius kunigų ar vyskupų pasisakymus. Šiuos komentarus Vatikanas turėjo laikyti „neapdairiais”.

Apaštališkajai vizitacijai Tailerio vyskupijoje vadovauja Vatikano vyskupų dikasterijos dvasininkai. Kaip rašoma Bažnyčios kovotojų tinklalapyje, šiuo metu vyksta diskusijos su vyskupijos darbuotojais. Oficiali vizito tema nežinoma, tačiau spėjama, kad ji susijusi su įvairiais viešais vyskupo Stricklando pareiškimais.

„Neaišku, ar vizitas yra įspėjimas 63 metų vyskupui, ar įžanga į jo pašalinimą”, – priduria „Church Militant”. „Atrodo aišku, kad ir kokia būtų oficiali priežastis, ji greičiausiai yra pretekstas nutildyti vyskupo Stricklando komentarus”, – priduriama jame.

Tarp Tylerio vyskupijos vyskupo pasisakymų buvo ir raginimas popiežiui Pranciškui atsisakyti Komunijos buvusiai JAV Atstovų rūmų pirmininkei Nancy Pelosi. To priežastis – jos viešas pritarimas abortams. Hierarchas taip pat kritikavo kunigo Jameso Martino, kuris ne kartą palaikė LGBT darbotvarkę ir taip propagavo homoseksualumą, požiūrį.

Gegužės mėnesį hierarchas taip pat paskelbė nepritariantis popiežiaus Pranciškaus „tikėjimo indėlio kenkimo darbotvarkei”. Hierarchas rašė, kad laiko Pranciškų teisėtu šventojo Petro įpėdiniu, tačiau nesutinka su kai kuriais jo veiksmais.

Vyskupas Josephas Stricklandas taip pat griežtai pasisakė dėl moralinių nesutarimų JAV, politikos ir kultūros, taip pat dėl „šėtoniškomis” pasiskelbusių grupių viešų pasirodymų.

„Dažnai sakau, kad XXI amžiuje turime būti pirmojo amžiaus krikščionimis”. – Vyskupas Stricklandas pareiškė. „Tikėtina, kad dauguma iš mūsų nebus kviečiami pralieti kraujo, bet jei taip nutiks, turime būti pasirengę kaip kankiniai. Tačiau dar svarbiau, kad turime gyventi kankinyste. Turime gyventi kaip tie, kurie yra pasirengę mirti ir gyventi dėl kraujo, kuris buvo pralietas už mus visus”, – sakė hierarchas.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
NUOMONĖS

Elonas Muskas: visi tėvai turėtų pažiūrėti filmą “Kas yra moteris?”

Po pirminių diskusijų dėl “Twitter” paskelbto dokumentinio filmo, atskleidžiančio genderizmo absurdiškumą, filmo “Kas yra moteris?” kūrimą parėmė pats Elonas Muskas.

Iš pradžių “The Daily Wire” gavo leidimą 24 valandas transliuoti filmą per “Twitter” jo išleidimo metinių proga. Tačiau stoties direktorius Džeremis Boreingas (Jeremy Boreing) paskelbė, kad platforma pasitraukė iš susitarimo, motyvuodama vadinamuoju “misgenderingu” (lyčių įvardžių vartojimu, neatitinkančiu adresato pageidavimų) ir “neapykantos kalba”.

Boreingas paaiškino, kad peržiūrėjusi filmuotą medžiagą “Twitter” atšaukė filmo pirkimą, taip pat atkreipė dėmesį į galimybę apriboti aprėptį, jei prodiuseriai necenzūruos nurodytų scenų. Nors pati sąvoka “neteisingas lyties nustatymas” buvo pašalinta iš “Twitter” paslaugų teikimo sąlygų, platformos atstovai paaiškino, kad jiems nereikėjo būti tokiems “tiksliems”, kad vis dar galiotų standartai, kuriais kriminalizuojamas “neapykantos kupinas elgesys” LGBT+ bendruomenės žmonių atžvilgiu.

Twitter” vadovas Elonas Muskas atsakė Boreingui, sakydamas, kad transliacija buvo panaikinta dėl kelių platformos darbuotojų klaidų ir kad vaizdo įrašo turinys buvo visiškai priimtinas. Filmuką galima nemokamai peržiūrėti “Twitter” svetainėje.

Maža to, pats milijardierius pasidalijo vaizdo įrašu, tvirtindamas, kad “kiekvienas tėvas turėtų jį pažiūrėti”.

“Gebėdami priimti pagrįstus sprendimus, suaugusieji gali daryti viską, kas juos džiugina, jei tik tai nekenkia kitiems. Kita vertus, vaikas nesugeba duoti informuoto sutikimo, todėl turime įstatymus, kuriais siekiama apsaugoti nepilnamečius,” – jis aiškino toliau.

“Kas yra moteris?” Mattas Walshas parodo genderizmo absurdiškumą. Katalikų apžvalgininko kūrinį išgarsino anonsas, kuriame rodoma, kaip kalbėti pakviesti kairiųjų pažiūrų atstovai negali aiškiai apibrėžti, kas yra moteris.

Filme užfiksuota žurnalisto kelionė ieškant atsakymo į šį, atrodytų, itin paprastą klausimą. Filme dalyvauja akademikai, aktyvistai, gydytojai, vadinamojo “tranzitinio” žalojimo aukos, atsitiktiniai praeiviai ir net vietinių Afrikos genčių nariai. Atskleisdamas tamsią transseksualumo tikrovę, dokumentinis filmas tapo JAV plačiai nuskambėjusių diskusijų objektu.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Prancūzija – vieta, kur norėjo ateiti Švenčiausioji Jėzaus Širdis!

Šiandien, per Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventę, verta dar kartą prisiminti šio šlovingo ir visais laikais labai reikalingo kulto ištakas.

Pirmiausia turime grįžti į XVII a., kai dvidešimt ketverių metų notaro duktė šventoji Margarita Marija Alakok įstojo į Vizitiečių vienuolyną Paray-le Monial. Ji buvo viena iš tūkstančių kuklių vienuolių, norinčių savo gyvenimą atiduoti Dievui. Tačiau būtent ji 1673-1675 m. turėjo apsireiškimų, kuriuose Jėzus prašė jos perteikti tiesą apie Jo dieviškąją Širdį pripildžiusią didžiulę deginančią meilę žmonėms.

Išganytojas taip pat pasakė, kaip atlikti pamaldas Jo Širdžiai, pažadėjo daugybę malonių Savo garbintojams ir užtikrino, kad yra pasirengęs atleisti atgailaujančių nusidėjėlių kaltes. Jis taip pat liepė nutapyti paveikslą, vaizduojantį Jo Širdį, apsuptą erškėčiais, vainikuotą liepsna ir su įbestu kryžiumi.

Švenčiausiosios Širdies ir jos atvaizdo kultas sparčiai plito tiek Prancūzijoje, tiek visame katalikiškame pasaulyje, įskaitant Lietuvą, ir visiems laikams tapo savotišku prancūzų katalikybės ženklu.

Tačiau kukliai vienuolei Margaritai Marijai Alakok, besimeldžiančiai už savo vienuolyno klauzūros, buvo patikėta atlikti dar vieną svarbią misiją. 1689 m. ji patyrė apsireiškimą, per kurį Jėzus paprašė jos perduoti karaliui Liudvikui XIV norą: kad jis pašvęstų Prancūziją ir visą savo šeimą Jo Švenčiausiajai Širdžiai.

Karalius taip pat turėjo pastatyti bažnyčią pagal šį paliepimą, skleisti pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai tarp kariuomenės ir papuošti karališkąsias vėliavas degančios Jėzaus Širdies ženklu. Prancūzija turėjo skleisti Švenčiausiosios Širdies kultą visame pasaulyje, o Viešpats Dievas pažadėjo ją remti visose jos pastangose ir apdovanoti visomis reikalingomis malonėmis. Deja, karalius, vadinamas Saule, valdęs galingiausią to meto Europos šalį, neklausė šventosios Margaritos Marijos Alakok perduoto Dievo balso.

Tuo metu Prancūzijoje ėmė dygti antikrikščioniškos intelektualinės srovės, kurios vėliau iškilo su didžiule jėga, atvirai priešindamosi Dievui, Bažnyčiai ir katalikiškam savo tėvynės paveldui. Praėjus lygiai šimtui metų po šio apreiškimo, kilo žiauri revoliucija, paskandinusi kraujyje ne tik aristokratus ir su valdžia susijusius žmones, bet ir prasidėjo negailestingas dvasininkų bei vienuolių persekiojimas.

Šešiolika Compiegne karmeličių vienuolių, kurios pasiaukojo, kad sustabdytų terorą, patyrė kankinystę ant ešafoto. Nusikalstamą Saulės karaliaus dvasinį aklumą ištaisė jo vaikaitis Liudvikas XVI. Būdamas įkalintas Templės tvirtovėje, jis paaukojo Prancūziją Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Tačiau, kaip Dievo Motina pasakė Liucijai, vieninteliam Fatimos vaikui, sulaukusiam pilnametystės, – buvo per vėlu.

Prancūzija ne tik nesugebėjo paskleisti Švenčiausiosios Širdies kulto, bet, atvirkščiai, užnuodijo pasaulį visomis pagoniškosios (anti)prancūzų revoliucijos klaidomis. Šios klaidos lėmė vėlesnę bolševikų revoliuciją, kurios padariniai jaučiami ir šiandien.

Praėjus maždaug šimtmečiui po revoliucijos prancūzų katalikai pastatė Švenčiausiosios Jėzaus Širdies baziliką kaip votyvinę padėką už Paryžiaus išgelbėjimą Prancūzijos-Prūsijos karo metu. Graži intencija ir graži bazilika, bet kaip tai maža, lyginant su tuo, kad visas pasaulis šlovina Jo Švenčiausiąją Širdį?

Jonas Šaulys

Kategorijos
NUOMONĖS

Europos Vadovų Taryba nori, kad Stambulo konvencija būtų nedelsiant ratifikuota!

Birželio 1 d. Transporto, telekomunikacijų ir energetikos tarybos posėdyje Europos Vadovų Taryba be oficialaus balsavimo priėmė aktą dėl visos ES prisijungimo prie vadinamosios Stambulo konvencijos, kuria oficialiai siekiama kovoti su smurtu prieš moteris ir mergaites, o iš tikrųjų – skatinti ir diegti lyčių ideologiją. 2011 m. Stambule valstybių pasirašytas dokumentas, kurio neratifikavo 6 ES šalys, visoje ES bus taikomas ribotai, kol visos Europos valstybės jį galutinai pripažins.

Pagal ES teisę kiekviena iš 10 Tarybos sudėčių gali priimti aktą, priklausantį kitos sudėties Tarybos kompetencijai. Stambulo konvencijos priėmimo klausimas, kaip rašo euractiv.co.uk, “buvo įtrauktas į darbotvarkę kaip A punktas, t. y. paruoštas priėmimui ir nereikalaujantis diskusijų” ES transporto, telekomunikacijų ir energetikos ministrų susitikime.

Be to, buvo nuspręsta, kad dėl šio klausimo nereikia oficialaus balsavimo, nes, pasak Europos Parlamento spaudos tarnybos, valstybių narių valdžios institucijos anksčiau pranešė savo pozicijas Tarybos sekretoriatui.

Europos Tarybos konvencijoje dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo, kurios priėmimo į Europos teisinę sistemą jau seniai siekia ES institucijos, teigiama, kad smurtas, be kita ko, kyla iš socialinių vaidmenų pasidalijimo į moteriškus ir vyriškus.

Konvenciją ratifikavo 21 ES valstybė narė. Šešios valstybės narės, tarp jų ir Lietuva, atsisakė ją ratifikuoti.

2023 m. pradžioje. ES Taryba paprašė Europos Parlamento sutikimo sudaryti visą Stambulo konvenciją, turinčią privalomąjį poveikį jos institucijoms ir viešajam administravimui, ir dalį Stambulo konvencijos, turinčią privalomąjį poveikį valstybėms narėms. Gegužės mėnesį Europos Parlamentas balsavo už pritarimą, o birželio 1 d. Taryba oficialiai priėmė sprendimą dėl ES prisijungimo prie konvencijos, kuri taps ES teisinės tvarkos dalimi, kai bus paskelbta Oficialiajame leidinyje.

ES institucijos galės reikalauti, kad valstybės narės atsiskaitytų už Konvencijos nuostatų dėl prieglobsčio teisės, deportacijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose laikymąsi. be to, bus sprendžiami klausimai, susiję su Sąjungos institucijomis ir viešuoju administravimu. Už reikalavimų nesilaikymą bus taikomos finansinės sankcijos.

Klausimais, kurie priklauso valstybių narių kompetencijai, nacionalinės valdžios institucijos vis dar turi ratifikuoti Konvenciją. Iš ES šalių to dar nepadarė Bulgarija, Čekija, Vengrija, Latvija, Lietuva ir Slovakija. Europarlamentas primygtinai reikalauja, kad tai būtų padaryta kuo greičiau.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Corpus Christi – tai Viešpats Jėzus pareikalavo įsteigti Švenčiausiojo Kristaus Kūno šventę!

Dievo Kūno šventė yra viena svarbiausių Katalikų Bažnyčioje švenčiamų švenčių. Nors suvokimas apie nepaprastą stebuklą – konsekruotos duonos ir vyno perkeitimą į tikrąjį Kristaus Kūną ir Kraują – lydėjo tikinčiuosius nuo pat krikščionybės pradžios, prireikė dešimties šimtmečių, kol Bažnyčioje atsirado ir įsitvirtino išorinės šio kulto apraiškos. Tiesioginė Švenčiausiojo Kristaus Kūno iškilmės įsteigimo priežastis buvo apreiškimai, kuriuose to reikalavo pats Viešpats Jėzus.

Kūno šventės šventimo tradicija siekia XIII amžių. To šimtmečio pradžioje – Ketvirtajame Laterano susirinkime (1215 m.) – Katalikų Bažnyčia priėmė transsubstanciacijos dogmą, t. y. duonos ir vyno substancijos virtimą Kristaus Kūnu ir Krauju, išsaugant jų natūralias savybes, tokias kaip skonis, išvaizda, forma ir pan. Tai buvo susiję su didėjančia graikų filosofijos ir scholastinės tradicijos įtaka Vakarų Bažnyčios teologijai.

Paskelbus dogmą, išaugo susidomėjimas Eucharistijos garbinimu, kuri nustojo būti tik liturgijos elementas, bet vis dažniau buvo laikoma nuolatinio Kristaus buvimo žemėje įrodymu. Šiuo laikotarpiu Eucharistijos šventė paprastai būdavo Didžiojo ketvirtadienio diena, per kurią, pasak Evangelijos tradicijos, Jėzus pirmą kartą pavertė duoną ir vyną savo Kūnu ir Krauju.

Tiesioginė Švenčiausiojo Kristaus Kūno iškilmės įsteigimo priežastis buvo palaimintosios Julijonos iš Kornijono apreiškimai. Apie 1207 m., būdama šešiolikmetė, ji patyrė pirmuosius regėjimus, nors jie tebuvo migloti ir nesuprantami. Pasak hagiografinės tradicijos, tik po keliolikos metų, 1245 m., šventajai Julijonai esą apsireiškė Kristus, kuris regėjime pareikalavo įsteigti Eucharistijos šventę pirmąjį ketvirtadienį po Švenčiausiosios Trejybės šventės. Šių regėjimų paveiktas vyskupas Robertas 1246 m. įsteigė Kristaus Kūno šventę, iš pradžių Lježo vyskupijoje, ir pradėjo pirmąją eucharistinę procesiją miesto gatvėmis.

Tačiau netrukus Julijonai imta priekaištauti dėl erezijos ir sprendimas įvesti Kūno šventę Lježo vyskupijoje buvo laikomas per ankstyvu. Dėl šių kaltinimų šventė nustota švęsti.

Tačiau Eucharistijos šventės klausimas nebuvo pamirštas. Šią problemą sprendė vėlesnis Verdeno vyskupas, o nuo 1261 m. – popiežius Urbonas IV. Galutinai pripažinti Kūno šventę visuotine popiežių paskatino 1263 m. Bolsenoje (centrinėje Italijoje) įvykęs eucharistinis stebuklas. Per vienas iš transsubstanciacijos Mišių kunigas esą pastebėjo, kad nuo konsekruotos hostijos ėmė kristi kraujo lašai. Krauju sutepta uždanga buvo nusiųsta popiežiui, kuris tuo metu buvo Orvjete (Umbrijoje). Urbonas IV padėjo relikviją į vietos katedrą ir, susižavėjęs šiuo stebuklu, ėmė aktyviai stengtis įsteigti Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo šventę.

Pasirūpinti liturgija ir per šventę skaitomais tekstais popiežius pavedė pačiam šventajam Tomui Akviniečiui, kuris šiai progai sukūrė vieną gražiausių bažnytinių giesmių „Pange lingua”.

1264 m. rugpjūčio 11 d. Urbonas IV paskelbė bulę „Transiturus de hoc Mundo”, kuria Kristaus Kūno šventė buvo paskelbta visos Bažnyčios švente. Tačiau popiežiaus mirtis sutrukdė bulę paskelbti. Tai padarė popiežius Jonas XXII (1334 m.), o popiežius Bonifacas IX 1391 m. įsakė įvesti Kristaus Kūno šventę visur, kur ji dar nebuvo švenčiama.

Eucharistinės procesijos per Kristaus Kūno šventę buvo įvestos vėliau nei pati šventė. Seniausias jų egzistavimo pėdsakas yra nuoroda į iškilmingą procesiją prieš mišias Kelne 1265-75 m. Procesijos metu buvo nešamas kryžius su Švenčiausiuoju Sakramentu. Taip buvo daroma nuoroda į senovinį paprotį pasiimti Eucharistiją į kelionę, kad ji apsaugotų nuo pavojų.

XV a. eucharistinės procesijos buvo rengiamos visoje Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Šiaurės Italijoje ir Lenkijoje. Vokietijoje Kristaus Kūno šventės procesija buvo derinama su maldavimų procesija už nelaimių išvengimą ir gerą orą, todėl prie keturių altorių buvo giedami įžanginiai Evangelijos tekstai ir teikiamas iškilmingas palaiminimas.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
NUOMONĖS

Teksasas saugo vaikus

Respublikonų gubernatorius Gregas Abbotas pasirašė įstatymą, kuriuo Teksasas tampa didžiausia valstija, kurioje vaikai apsaugomi nuo gyvybę keičiančių transseksualų procedūrų.

Įstatymo projektu (SB 14) draudžiama vaikams duoti brendimą stabdančių preparatų ir lytį keičiančių hormonų bei atlikti tokias chirurgines procedūras kaip dviguba mastektomija mergaitėms, kurios save identifikuoja kaip berniukus. Juo taip pat draudžiama naudoti valstybės lėšas tokioms procedūroms vaikams finansuoti.

“Jei ateina laikas, kai tokia profesija kaip medikai negali patys savęs reguliuoti, kad apsaugotų pacientus – apsaugotų vaikus – tuomet turi įsikišti vyriausybė”, – sakė įstatymo projekto autorė valstijos senatorė Donna Campbell per ankstesnius debatus šiuo klausimu.

“Mūsų vaikams reikia patarimų ir meilės, o ne peilių ir narkotikų”, – pridūrė ji.

Abbottui pasirašius šį dokumentą, Vienišosios žvaigždės valstija prisijungė prie mažiausiai 18 kitų valstijų, uždraudusių transseksualų operacijas nepilnamečiams, o daugelis jų draudžia tiek chirurgines, tiek chemines procedūras.

Teksaso įstatyme teigiama, kad procedūros draudžiamos “siekiant pakeisti vaiko biologinę lytį, kurią lemia vaiko lytiniai organai, chromosomos ir endogeniniai profiliai, arba patvirtinti vaiko lyties suvokimą, jei šis suvokimas neatitinka vaiko biologinės lyties”.

Teisės akto priėmimas užtruko abiejuose Teksaso įstatymų leidžiamosios valdžios rūmuose, nes demokratai, naudodamiesi parlamentine taktika, jį stabdė. Pažymėtina, kad demokratų atstovas Shawnas Thierry balsavo už įstatymo projektą, remdamasis moksliniais įrodymais, rodančiais ilgalaikį transseksualumo procedūrų poveikį.

Pareiškime Thierry teigė, kad po pokalbio su rinkėjais ir “išnagrinėjusi mokslinius duomenis šioje šalyje ir visame pasaulyje” ji balsavo už draudimą nepilnamečiams gauti “GnRH-analogus (t. y. “brendimo blokatorius”), kryžminės lyties hormonus ir atlikti negrįžtamas operacijas, kai patiriama lyties disforija”.

JŠ pagal www.dailywire.com

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Birželis – Švenčiausiosios Jėzaus Širdies mėnuo

Birželis – tradiciškai Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai skirtas mėnuo. Tuomet bažnyčiose susirenkame į birželio pamaldas ir Jėzaus Širdies litaniją. Penktadienį po Kristaus kūno oktavos yra Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilmė. Istoriškai Švenčiausiosios Jėzaus Širdies kultas susijęs su Nekaltosios Marijos Širdies kultu.

Šios dvi Širdys susijusios nuo pat Apreiškimo, kai Dievo Motina atsakė arkangelui Gabrieliui: Jis atsakė Elzbietai: „Fiat! Nuo tada Dievo Širdis pradėjo plakti po jos žmogiškąja Širdimi, o jos Sūnaus Širdis – po jos motiniškąja Širdimi. Tėvas Dolindo Ruotolo rašė apie šią unikalią Širdžių sąjungą: Per devynis mėnesius, kol nešiojo Jėzų savo įsčiose, Marija suteikė Jam gyvybę, ir Jis tapo Širdimi iš Jos Širdies, sudarydamas su Ja vienybę.

Taip buvo iki tol, kol Viešpats Jėzus ištarė žodžius ant kryžiaus: Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią! ir skausmo kalavijas pervėrė Marijos Širdį. Mirties akimirką Viešpaties Jėzaus Širdis plyšo iš skausmo, ir netrukus po to kareivis perdūrė Jį ietimi. Koks likimas tada ištiko Jo Motinos Širdį? – Ten, Kalvarijoje, Marija buvo nukryžiuota kartu su Jėzumi – ji patyrė Širdies kankinystę, – į šį klausimą atsako tėvas Dolindo.

Kitam italui – XX a. gyvenusiam vizionieriui t. Giuseppe Tomaselli – Dievo Motina pasakė: „T: – Matydamas pervertą Mano brangiausiojo Sūnaus Širdį, atrodė, tarsi būtų perverta Mano pačios Širdis. Ir pridūrė: – Kai Jėzus buvo paguldytas į kapą, jame buvo įdėtos dvi Širdys: Sūnaus Širdis ir Motinos Širdis, nes kur yra mūsų lobis, ten yra ir mūsų širdis. Tris dienas po Jėzaus mirties mano mintys ir jausmai buvo Jo kape. Pamaldi siela, įsiskverbk į Jėzaus ir mano sielą. Išmatuok, jei gali, liūdesio jūrą, kuri pripildė mano ir mano Sūnaus Širdį. Ar kada nors buvo visuotinesnė, visiškesnė ir tobulesnė auka?

Taigi Švenčiausiosios Jėzaus Širdies garbinimas tęsėsi nuo pat Apreiškimo ir nenutrūko net po Kristaus mirties. Juk pirmoji ir tobuliausia Išganytojo Širdies garbintoja buvo Jo Motina. Po jos prie Švenčiausiosios Širdies garbintojų prisijungė apaštalai ir daugelis palaimintųjų bei šventųjų. Pamažu plėtėsi ir Dievo Motinos Širdies garbinimas, jai pagarbą reiškė daugelis šventųjų.

Jėzaus ir Marijos Širdies liturginio garbinimo pradžia

XVII a., atrodo, buvo lūžis ne tik Jėzaus Širdies, bet ir Jo Motinos Nekaltosios Širdies kultui. Būtent tada Prancūzijoje gyveno ir dirbo šventasis kunigas Jonas Eudas, vėliau pavadintas Jėzaus ir Marijos Širdies liturginio kulto pradininku. Jis platino Jėzaus Širdies ir Marijos Širdies atvaizdus tarp pasauliečių ir dvasininkų, sudarė Mišias ir maldas abiejų Širdžių garbei, įkūrė Jėzaus ir Marijos ordiną.

Tėvas Eudesas savo užrašuose pažymėjo: „Niekada negalima atskirti to, ką Dievas taip tobulai sujungė. Jėzus ir Marija yra taip glaudžiai susiję, kad kas mato Jėzų, mato Mariją; kas myli Jėzų, myli Mariją; kas atiduoda save Jėzui, atiduoda save Marijai. Kunigas, turėjęs didelių nuopelnų skleidžiant Jėzaus ir Marijos Širdžių kultą, 1909 m. buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1925 m. kanonizuotas.

Jėzaus Širdies kulto įtvirtinimas

Tame pačiame XVII a. Viešpats Jėzus pasirodė Mergelės Marijos Apsilankymo seserų kongregacijos (seserų vizitiečių) vienuolei Margaritai Marijai Alacoque. Keliuose apsireiškimuose Viešpats Jėzus įsakė seseriai Margaretai garbinti Jo Širdies atvaizdą, skleisti iš jo sklindančius gailestingumo spindulius, rekomenduoti pamaldas, skirtas atlyginti Jėzaus Širdžiai už žmonių nuodėmes, ir galiausiai pareikalavo, kad pirmąjį penktadienį po Kristaus Kūno oktavos būtų švenčiama šventė Kristaus Širdies garbei, o tuo metu priimta Komunija būtų aukojama už šiai Širdžiai padarytus nusikaltimus. Savo Širdies garbintojams ir pamaldumo Jo Širdžiai skatintojams Viešpats Jėzus pažadėjo įtvirtinti taiką jų šeimose, paguosti juos jų varguose, būti neišsemiama priebėga jų gyvenime, ypač mirties valandą; išeiti iš šio pasaulio su pašvenčiamąja malone, būti palaimintiems jų sumanymuose, atrasti Gailestingumo šaltinį ir vandenyną Kristaus Širdyje, šaltas sielas paversti karštomis, karštas sielas atvesti į šventumą, palaiminti namus, kuriuose garbinamas Jėzaus Širdies atvaizdas, įrašyti į Jėzaus Širdį vardus tų, kurie plėtoja Jo pamaldumą, ir suteikti kunigams dovaną sujaudinti net labiausiai užkietėjusias širdis.

Po 12 metų Šventasis Sostas oficialiai leido garbinti Švenčiausiąją Jėzaus Širdį Prancūzijos Paray-le-Monial vienuolyne, kuriame gyveno sesuo Margaret Alacoque. Netrukus ten buvo pašventinta koplyčia Švenčiausiosios Širdies garbei, o seserų vizitiečių vienuolynas tapo garbinimo centru. Būtent šio ordino seserys sukūrė šiandien mums žinomą litaniją į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį. Sesuo Margarita mirė 1690 m., 1864 m. buvo paskelbta palaimintąja, o 1920 m. kanonizuota.

Fatima ir Marijos Širdies kultas

Po mažiau nei dviejų dešimtmečių Fatimoje (Portugalija) trims piemenėliams pasirodė Dievo Motina. 1917 m. birželį ji paskelbė regintiems vaikams: – Jėzus įsteigs pasaulyje pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai. Po mėnesio, parodžiusi vaikams pragaro viziją, Dievo Motina dar kartą paragino pamaldumą Jos Širdžiai, sakydama: – Dievas, norėdamas išgelbėti nusidėjėlių, patenkančių į pragarą, sielas, nori, kad pamaldumas mano Nekaltajai Širdžiai paplistų visame pasaulyje. Ji taip pat paskelbė: – Aš ateisiu prašyti pašvęsti Rusiją savo Nekaltajai Širdžiai.

Šie žodžiai pradėjo pildytis po kelerių metų. 1925 m. gruodžio 10 d. seseriai Liucijai pasirodė Dievo Motina, vienoje rankoje laikydama Kūdikėlį Jėzų, o kitoje – erškėčiais apsuptą Širdį. Tada pats Viešpats Jėzus pasakė regėtojai: – Tavo Švenčiausiosios Motinos Širdies, apsuptos erškėčiais, kuriais nedėkingi žmonės vis iš naujo Ją sužeidžia, ir nėra nė vieno, kuris atgailos aktu pašalintų šiuos erškėčius. Ir Marija tarė: „Tuomet, kai aš atnešiau jums savo širdį, jūs turite būti su ja: – Mano Širdį supa erškėčiai, kuriais nedėkingi žmonės, piktžodžiaudami ir nedėkodami, vis iš naujo Ją sužeidžia. Po to Ji pridūrė: „Tai yra, kad mes esame išsiilgę erškėčių: – Aš pažadu savo mirties valandą ateiti į pagalbą su visomis malonėmis tiems, kurie penkis mėnesius pirmaisiais šeštadieniais eis išpažinties, priims Komuniją, melsis vieną rožinį atgailos intencija ir 15 minučių lydės mane apmąstydami 15 Rožinio paslapčių.

Po ketverių metų, vėl pasirodžiusi seseriai Liucijai, Marija paprašė paaukoti Rusiją Jos Nekaltajai Širdžiai ir paskelbė, kad tai sustabdys tos šalies klaidas ir atves ją į atsivertimą. Tačiau po Fatimos apsireiškimų prireikė daugiau nei 100 metų, kad Rusijos paaukojimo Nekaltajai Dievo Motinos Širdžiai aktas būtų iki galo įvykdytas, ir tai padarė tik popiežius Pranciškus 2022 m. kovo 25 d.

Piktžodžiavimai prieš Jėzaus ir Marijos Širdis

Deja, tai įvyko per vėlai, ir Rusija jau paskleidė savo piktžodžiavimus po visą pasaulį. Naujausias šių piktžodžiavimų apraiškas galime stebėti didžiausių pasaulio miestų gatvėse, o pastaruosius kelerius metus – ir Lenkijoje, vadinamųjų „lygybės eitynių” pavidalu, kurių organizatoriai savo skandalingoms apraiškoms pasirinko birželį – Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai skirtą mėnesį. Vis dažniau viešojoje erdvėje galime išgirsti, kad šis mėnuo yra pasididžiavimo mėnuo: žmonės su seksualumo sutrikimais, kurie, užuot slėpę savo nuodėmingus polinkius, atvirkščiai, juos demonstruoja, tuo pačiu skandindami kitus.

Gatvėmis eina spalvingos procesijos, kurių dalyviai nesiliauja įžeidinėti Viešpatį Jėzų ir Jo Motiną. Šioje Lenkijoje gėdingai puolama Marija, įsakiusi vadintis Lenkijos karūnos Karaliene, išniekinami jos atvaizdai. Šių procesijų metu viešai įžeidžiamas Jos Dieviškasis Sūnus: vardan tariamos žodžio laisvės, t. y. laisvės laisvai reikšti savo nuomonę, išniekinama Viešpaties Jėzaus auka ant kryžiaus, išniekinamos Mišios.

Maža to: begėdiška minia ant savo plakatų nešioja Šventojo Rašto citatas, kad pateisintų savo nuodėmingus polinkius ir šauktųsi Dangaus keršto. Švenčiausioji Jėzaus Širdis; Dievo šventykla, Aukščiausiojo tabernakulis, mūsų gyvybė ir prisikėlimas, demonstratyviai įžeidžiama atvirai propaguojant paleistuvystę ir pataikaujant savo nešvariems polinkiams. Be to, vulgariai įžeidžiama nepadoriais grafiniais piešiniais Nekalčiausioji Mergelės Marijos Širdis, tyriausia ir nekalčiausia Motina, garbingoji ir ištikimoji Mergelė, mergelių ir šeimų Karalienė!

Dviejų kultų neatsiejamumas

Ir vis dėlto, kaip kartą apie Nekaltąją Marijos Širdį pasakė šventasis Padre Pio: – Tai vienintelė vieta pasaulyje, kur šėtonas nekėlė kojos ir niekada nekels, kad užgrobtų ten įžengusias sielas. Įeikite ten ir būsite saugūs! Savo ruožtu sesuo Liucija kartą išgirdo iš Dievo Motinos: Mano Nekaltoji Širdis bus jūsų prieglobstis ir kelias, kuris jus nuves pas Dievą.

Galiausiai pacituokime popiežiaus Pijaus XII žodžius, kuris pabrėžė Viešpaties Jėzaus Širdies ir Švenčiausiosios Motinos Širdies ryšį ir joms teikiamos pagarbos iškilmingumą, sakydamas – Kad pamaldumas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai duotų vaisingiausių vaisių krikščionių šeimoje ir visoje žmonijoje, tegul tikintieji stengiasi jį glaudžiai sujungti su pamaldumu Nekaltajai Dievo Motinos Širdžiai.

Jonušas Komenda

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
NUOMONĖS

“Twitter” prieš eurokratus…

Prancūzijos ministras Jeanas-Noelis Barrot, atsakingas už skaitmeninę transformaciją ir telekomunikacijas, pirmadienį interviu televizijai “France Info TV” pareiškė, kad “Twitter” bus išmestas iš ES, jei pažeis jos taisykles. Taip reaguojama į platformos ketinimą atsisakyti eurokratų rekomenduotų “kovos su dezinformacija” taisyklių. Praktiškai po šiuo terminu slepiasi nepatogaus ir politiškai nekorektiško turinio cenzūravimo politika.

Ministras reagavo į praėjusios savaitės “Twitter” sprendimą, kuriuo ji pranešė, kad pasitrauks iš savanoriško Europos geros praktikos kodekso. 2018 m. sukurto kodekso tikslas – “kovoti su dezinformacija” tinkle, be kita ko, kovojant su botais ir netikromis paskyromis; jame taip pat numatyta suteikti naudotojams priemones, kuriomis jie galėtų pranešti apie turinį, neatitinkantį scenos išminties arba politinio korektiškumo taisyklių.

J. Barrot pripažino, kad “Twitter” yra svarbi bendravimo platforma, tačiau rizika, kad joje dominuos nepriklausomi turinio transliuotojai “ir taip bus paveiktos mūsų viešosios diskusijos ir mūsų demokratija”, yra nepriimtina, sakė jis.

Ministras priminė, kad pasitraukimas iš savanoriško kodekso nekeičia fakto, jog nuo rugpjūčio 25 d. cenzūros politikos vykdymas taps teisine prievole Europos Sąjungoje. Už ES reikalavimų nesilaikymą įmonei gali būti skirta iki 6 proc. metinės apyvartos siekianti bauda.

“Jei iki rugpjūčio 25 d. “Twitter” nesilaikys Europos reglamentų, ji nebebus laukiama Europoje,” – perspėjo prancūzų politikas.

Iki šiol “Twitter” buvo viena iš platformų, vykdančių griežtą joje dalijamo turinio kontrolę. Konservatyvių profilių pašalinimas už nepatogių faktų atskleidimą (pavyzdžiui, “Tik Tok” libių ir net Donaldo Trumpo paskyros) sukėlė daugelio žiūrovų pasipiktinimą. Tačiau situaciją pakeitė milijardierius Elonas Muskas, perėmęs paslaugą ir, kaip skelbta, atkūręs kai kuriuos cenzūruotus skydelius bei nutolęs nuo cenzūros standartų.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
NUOMONĖS

Dar kartą priešinkimės „civilinėms sąjungoms”! Gindami Lietuvą ir Vakarų civilizaciją!

Gegužės 23 d., antradienį, į Seimo darbotvarkę grįžta Civilinių sąjungų įstatymo svarstymas. Prieš 5 dienas vadinamosios „Tolerancijos dienos” proga buvo paviešintas daugumos Vakarų šalių ambasadorių Lietuvoje pareiškimas, kuriuo raginama „LGBTQI+ bendruomenės” atstovams suteikti tokias pačias teises kaip ir visiems kitiems žmonėms. Tuomet sunku kalbėti apie „atsitiktinumą” pristatant būtent šį projektą Seime.

Su didele pagarba Vakarų civilizacijai, kuri pasauliui davė daugybę katalikų šventųjų ir nepaprastų politinių lyderių, vis dėlto reikia pasakyti, kad šiandieninė Vakarų civilizacijos būklė palieka daug ką, ko galima norėti.

XIX-XX a. revoliucinių smūgių ir pasaulinių karų įtakoje Europa, kuri yra Vakarų širdis ir smegenys, patyrė baisų nuosmukį, visų pirma religinį-filosofinį nuosmukį.

Šiuolaikinis Europos žmogus neranda savo gyvenimo prasmės ir jos ieško tamsoje, kaip aklas arba tarsi tamsoje. Tai darydamas, jis dažnai susiduria su klaidingais tikslais, reikalaujančiais pakeisti civilizacijos paradigmą.

Toks melagingas tikslas – susitapatinti su vadinamąja „LGBTQI+ bendruomene”, kuri nėra tikra bendruomenė, o tik grupė žmonių, kurių būklė kelia rimtą susirūpinimą dėl jų psichinės sveikatos.

Šiuo aspektu artėjimas prie Vakarų šalių reiškia ir Lietuvos įtraukimą į Vakarų degeneracijos procesą. Šiuo metu būtent šios civilizacijos labui būtina priešintis šioms tendencijoms ir neleisti priimti priešiškų įstatymų, kurie yra ypač pavojingi išorinio Rusijos puolimo prieš Vakarus situacijoje.

Lietuvos elito galvose tvyro keista sumaištis, kai mėtant įžeidimus Lietuvos civilizacinei degeneracijai besipriešinantiems asmenims ir organizacijoms, jie kaltinami tariamu „prorusiškumu” ar „nesąmoningais veiksmais Rusijos naudai”.

Visais atžvilgiais tie, kurie griauna Lietuvos katalikiškąją moralę ir taip silpnina jos kovinę dvasią, neabejotinai veikia Rusijos naudai.

Ką mes galime padaryti? Gerą mintį pateikė Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija:

1. Parašyti nuo savęs asmenišką, labai trumpą laiškelį bent savo vienmandatininkui su aiškia pozicija šiuo klausimu.

2. Melsti Viešpatį Dievą gailestingumo pasiklydusioms sieloms.

Būkime savo valstybės šeimininkais! Tegul Viešpats Dievas mums padeda, o Dievo Motina mus saugo!

Jonas Šaulys

Kategorijos
NUOMONĖS

Dėl genderizmo propagandos ir LGBT ideologijos sustabdymo savivaldybėje!

Lietuvos šeimų sąjūdžio žmonės, išrinkti į savivaldybių tarybas, pradeda dirbti. Pirmasis darbas, kuris bus padarytas – visose savivaldybėse, kur turime savo tarybos narių ar palaikymo iš kitų partijų, Lenkijos pavyzdžiu bus pateikta Lietuvos šeimų sąjūdžio parengta deklaracija dėl genderizmo propagandos ir LGBT ideologijos sustabdymo.

Priėmus šią deklaraciją, visi savivaldybės sprendimai dėl švietimo ir ugdymo savivaldybės ikimokyklinėse įstaigose ir mokyklose galėtų būti priimami tik sutinkamai su šios deklaracijos nuostatomis.

Lietuvos šeimų sąjūdžio tarybos narys Egidijus Visockas, išrinktas Prienų rajono savivaldybės tarybos nariu, jau įregistravo šios deklaracijos projektą ir ji bus svarstoma taryboje. Artimiausiu metu tai bus padaryta Marijampolėje, Kauno rajone ir daugelyje kitų savivaldybių.

Susipažinimui pateikiu siūlomą savivaldybių tarybų deklaraciją, nes jos konservatnikų užvaldyta žiniasklaida tikrai nepateiks:

Savivaldybės tarybos deklaracija

Dėl genderizmo propagandos ir LGBT ideologijos sustabdymo savivaldybėje

Agresyvi genderizmo propaganda ir LGBT ideologijos prievartinis diegimas, kuriam nepritaria didžioji dauguma Lietuvos Respublikos piliečių, supriešina visuomenę, silpnina valstybę ir kelia grėsmę pagrindiniams visuomeninio ir tautinio gyvenimo principams ir vertybėms.

Savivaldybės taryba priima šią deklaraciją:

Gindami vaikus, jaunimą, šeimas ir mokyklas nuo Konstitucijai prieštaraujančių vienalyčių ir translyčių šeimų diegimo, deklaruojame pasiryžimą sustabdyti antivalstybinį visuomeninio gyvenimo seksualizavimą. Neleisime kraštutinių mažumų bendruomenėms brukti nuostatų, svetimų mūsų tautos ilgaamžėms tradicijoms, vertybėms ir Dekalogu bei prieštaraujančių pagarba žmogaus orumui pagrįstai krikščioniškajai moralei. Užtikrinsime konstitucinę tėvų teisę auklėti vaikus pagal tėvų įsitikinimus.

Savivaldybės taryba prieštarauja:

1. Agresyviam homoseksualumo, translytiškumo ir genderistinio „socialinės lyties pasirinkimo“ skatinimui mokyklose. Laikome šią veiklą kenksminga ne tik Lietuvos mokykloms ir šeimoms, bet ir visai visuomeninio gyvenimo erdvei bei mūsų tautos ateičiai.

2. Ankstyvam vaikų seksualizavimui mokyklose, dangstantis lytiniu švietimu. Ginsime mūsų mokyklų mokinių teisę į vaikystę ir rūpinsimės, kad tėvai, padedant auklėtojams, galėtų atsakingai perduoti žinias apie žmonių meilę, šeimą ir prokreacijos grožį.

3. Spaudimui dėl genderizmo, translytiškumo ir LGBT ideologijos propagandos, apsimestinai motyvuojant tai kultūrinio ir politinio korektiškumo taikymu įvairiose visuomeninio, politinio ir ekonominio gyvenimo srityse. Remsime mokytojus, valstybės ir savivaldybės tarnautojus, verslininkus ir kitų profesijų atstovus kovoje su ideologiniu spaudimu ir konstitucinių tėvų teisių suvaržymais.

4. Moralinių normų nuosmukio ir natūralaus, sveiko šeimos, mokyklos ir visuomenės modelio sunaikinimo socialinei techninei praktikai, vykdomai prisidengiant laisvės, tolerancijos, nediskriminavimo, smurto ir vadinamosios neapykantos kalbos prevencijos šūkiais.

Savivaldybės taryba gins mūsų bendrojo gyvenimo principus, pagrįstus ištikimybe tautinėms ir valstybinėms tradicijoms, prisirišimu prie krikščioniškųjų vertybių ir laisvės idealų. Darysime tai didžiuodamiesi mūsų istorija, kurios šaltinis – Lietuvos Krikšto aktas, daugybės kartų lietuvių pasiaukojimas kuriant kultūrinę ir tautinę tapatybę, Nepriklausomybės siekimo veiksmai. Mokykla turi ugdyti vaikams ir jaunimui meilę Tėvynei ir Tautos kultūrai, šeimai ir savo namams.

Raginame Seimą, Vyriausybę ir visas savivaldybes:

1. Ryžtingai ginti Lietuvos šeimų teises bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą teisinę ir visuomeninę tvarką. Imtis darbų, siekiančių sustiprinti teisinę šeimos, kurią sudaro: Mama, Tėtis ir Vaikas, modelio apsaugą bei imtis ryžtingų veiksmų, stabdančių reikalavimus sutapatinti vienalyčių porų santykius su šeima ir santuoka.

2. Riboti įtaką ideologinio pobūdžio organizacijų, veikiančių prieš Lietuvos tautinius interesus ir diegiančių Lietuvos švietime, žiniasklaidoje ir viešajame gyvenime konstitucinei šeimos sampratai prieštaraujančius sprendimus.

3. Imtis veiksmų ir vykdyti programas, informuojančias visuomenę, o ypač tėvus ir mokytojus, apie pavojų, susijusį su genderistiniu ir diskriminuojančiu tėvų nuomonę bei prigimtines šeimas auklėjimu, tos pačios lyties partnerysčių skatinimu ir leidimu tos pačios lyties poroms įsivaikinti vaikus.

4. Sukurti „Nacionalinę Lietuvos šeimų apsaugos, skatinimo ir vystymosi programą“.

JŠ pagal Lietuvos Šeimų Sąjūdis

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA Lithuania Catholica TV

Šventasis Andžejus Bobola – taip pat Lietuvos šventasis!

Nors gimė Mažojoje Lenkijoje, šventasis Andriejus Bobola SJ didžiąją savo dvasinės tarnystės dalį atliko buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Todėl jį taip pat galime laikyti Lietuvos žemės šventuoju. Toliau pateikiame įdomų VšĮ „Aktualioji istorija” filmą apie šventojo Andriejaus Bobolos likimą ir jo ryšį su Lietuva.

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Šv. Andriejus Bobola – ar tik Lenkijos šventasis?

Šventasis Andžejus Bobola – vienas iš 23 jėzuitų kankinių, atidavusių gyvybę už tikėjimą. Per 1655 m. kilusį Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva Lietuvoje siautėję kazokai rodė ypatingą neapykantą tam, kas lenkiška/lietuviška ir katalikiška. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola kazokų buvo užkluptas ir nukankintas , nes atsisakė išsižadėti katalikų tikėjimo. Šv. Andžejus Babola šiuo metu labiau Lenkijoje žinomas šventasis, nors didesnį gyvenimo tarpsnį praleido būtent Vilniuje.

KELIAS Į ALTORIAUS GARBĘ

Kai 1702-ųjų balandžio 18-ąją Pinsko jėzuitų kolegijos rektorius Martynas Godebskis nusileido į bažnyčios kriptą ieškoti visiškai užmiršto tėvo Andriejaus Bobolos karsto, jis nė nenutuokė, kad pradeda ilgą ir kupiną netikėtumų šio jėzuito gerbimo istoriją. Nepraėjus nė dešimtmečiui, 1711-aisiais, Pinsko – Turovo unitų vyskupas Porfirijus Kulčyckis jau ėmėsi rinkti pirmąsias žinias apie Andriaus Bobolos kankinystę, o Lucko katalikų vyskupas Aleksandras Vychovskis 1712 m. pradėjo pirmą informacinį procesą savo vyskupijoje. Jo įpėdinis vysk. Joachimas Prebendovskis 1719 m. Pinske atliko antrąjį informacinį procesą, o įsitikinęs kankinystės tikrumu abiejų procesų aktus nusiuntė Romon.

Gausėjant stebuklams ir tirštėjant piligrimų srautui prie t. Andriaus kapo Pinske, 1720-aisiais į Romą pasipylė prašymai iš Lietuvos ir Lenkijos paskelbti t. Andriejų Bobolą palaimintuoju. 40 prašymų surašė valstybės senatoriai, net du prašymus Romon siuntė Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis, o Lenkijos bajorų vardu peticiją pasirašė LDK kancleris Mykolas Servacas Višnioveckis. 1726 ir 1727 metais prie šių prašymų prisidėjo karalius Augustas II, asmeniškai patyręs šio kankinio globą.

1727 m. Lucko vyskupo Stepono Rupnievskio nurodymu atliktas informacinis procesas Polesės Janove, Bobolos kankinystės vietoje. 104 liudininkų klausymas truko daugiau nei savaitę. Šią medžiagą nusiuntus Romon, Šventųjų Apeigų kongregacija paskyrė specialią komisiją Bobolos reikalui tirti, kuri patvirtino 1727-ųjų procesą ir nurodė atlikti Apaštalų Sosto tyrimą Pinske ir Vilniuje. Šiems procesams (1730-1732) vadovavo Lucko ir Vilniaus vyskupai. Pinske išklausyta 114 liudininkų parodymų, patikrinti dar 192 liudininkų parodymai, apžiūrėti kankinio palaikai. Vilniaus vyskupijos komisija tyrimą pradėjo Gardine, kur vyko seimas, idant čia būtų galima lengviau apklausti suvažiavusius bajorus. Vilniuje apklaustas 31 liudininkas; iš Lietuvos jėzuitų provincijos archyvo surinktos žinios apie Andriaus Bobolos gyvenimą. Nors popiežius Benediktas XIV jau 1755 m. vasario 9 d. patvirtino kankinystės dėl tikėjimo faktą, dėl įvairių priežasčių užsitęsusios beatifikacijos teko laukti ištisą šimtmetį. Tik 1853 m. spalio 30 d. Romoje,Šv. Petro bazilikoje, popiežius Pijus IX iškilmingai paskelbė Andriejų Bobolą palaimintuoju.

Pal. Andriejaus gerbimą Lenkijoje ypač sustiprino įvykis, 1819-aisiais nutikęs Vilniuje. Vieną vakarą dominikonas Aloyzas Koženieckis netikėtai išvydo Andrių Bobolą savo celės viduryje. Andriejus paliepė atidaryti langą. Pravėręs jį dominikonas išvydo ne vienuolyno kluatrą, o plačiai ligi pat horizonto nusidriekiančią lygumą, kurioje daugybė rusų, turkų, prancūzų, anglų ir kt. tautų batalionų neregėtai atkakliai kovėsi tarpusavyje. „Tai Pinsko apylinkės, kuriose aš buvau nukankintas, – paaiškino reginį Andrius Bobola. – Kai žmonės sulauks tokio karo, stojus taikai bus atkurta Lenkija, o aš būsiu pripažintas jos pagrindiniu globėju.“

Ši pranašystė, papasakota privačiame laiške ir 1855-aisiais pirmąsyk paskelbta viename italų žurnale, išsipildė po Pirmojo pasaulinio karo. Todel jau 1920-aisiais Lenkijos episkopatas kreipėsi į popiežių Benediktą XV, prašydamas pal. Andriejų paskelbti šventuoju ir paskirti pagrindiniu atgimusios Lenkijos globėju. Tų pat metų rugpjūtį, kai bolševikų kariuomenė buvo atsidūrusi prie pat Varšuvos, aidint priešo pabūklams Varšuvos gatvėmis nužygiavo procesija su palaimintojo relikvijomis, o bažnyčiose atlikta novena jo garbei. Pavojus praėjo. Prašydami Palaimintąjį kanonizuoti į popiežių kreipėsi Polesės gyventojai, maršalas Pilsudskis, lenkų jėzuitai.

1922 m. Ida Kopecka nukentėjo nuo pernelyg intensyvaus apšvitinimo Rentgeno spinduliais – išdegė ir smarkiai pūliavo jos pilvo ertmė. Sesuo Aloyza Dobrzyńska, sirgusi kasos vėžiu, 1933 m. buvo ruošiama operacijai, kurios taip ir neprireikė. Abi ligonės staiga ir visiškai pagijo. Kai 1937-aisiais šių stebuklų tikrumas buvo oficialiai patvirtintas, kliūčių kanonizacijai nebeliko. 1938 m. balandžio 17 d., per pačias Velykas, pal. Andriejus Bobola buvo paskelbtas šventuoju.

AR TIK LENKIJOS ŠVENTASIS?

Paradoksas, tačiau šiandien Lenkijoje itin gerbiamas (jo vardu dedikuota daugiau kaip šimtas bažnyčių) šventasis Andriejus savo žemiškąjį gyvenimą buvo labiau susiejęs būtent su Lietuva. Kilęs iš Mažosios Lenkijos, studijas pradėjo Braunsbergo jėzuitų kolegijoje, priklausiusioje Lietuvos jėzuitų provincijai. 1611-aisiais, baigęs kolegiją ir nusprendęs tapti jėzuitu, pasibeldė į Lietuvos provincijos naujokyno Vilniuje prie Šv. Ignaco bažnyčios duris. Visą likusį gyvenimą dirbo įvairiuose Lietuvos jėzuitų provincijos (ji apėmė Prūsiją ir dalį Lenkijos – Mozūriją su Varšuva ir Varmiją) namuose – Vilniuje, Braunsberge, Pultuske, Nesvyžiuje, Bobruiske, Plocke, Varšuvoje, Lomžoje, Pinske ir Polocke. Po mirties pagarsėjo stebuklais LDK pietuose esančiame Pinske, į kurį iš įvairių Lietuvos vietų prie jo kapo traukdavo piligrimai (pvz., jėzuitai iš Vilniaus akademijos).

Vien Vilniuje šventasis Andriejus praleido beveik trečdalį (virš dvidešimties) savo gyvenimo metų: dvejus metus (1611–1613) naujokyno namuose prie Šv. Ignaco bažnyčios, septynerius filosofijos ir teologijos studijų metus Vilniaus akademijoje (1613–1616, 1618–1622), galiausiai net dvylika metų (1624–1630, 1646–1652) Profesų namuose prie Šv. Kazimiero bažnyčios (čia dar sykį apsigyveno 1655-aisiais, tačiau neilgam – bėgti į Pinską privertė prie sostinės artėjanti Maskvos kariuomenė). Profesų namuose tėvas Bobola dirbo pamokslininku, nuodėmklausiu, bažnyčios rektoriumi, namų vyresniojo patarėju, aiškino Šv. Raštą ir tikėjimo tiesas, vadovavo miestiečių Marijos sodalicijai. Būtent Vilniuje 1622 m. kovo 12 d. (tą dieną pirmaisiais jėzuitų šventaisiais Romoje paskelbti Ignacas Lojola ir Pranciškus Ksaveras) vyskupo Eustachijaus Valavičiaus buvo įšventintas kunigu. Šv. Kazimiero bažnyčioje 1630-ųjų birželio 2 d. davė keturis iškilmingus profeso įžadus. Vilniuje profesas tėvas Andriejus trumpam apsilankydavo kas treji metai, dalyvaudamas Lietuvos jėzuitų provincijos kongregacijoje.

Nežinome, kodėl, būdamas lenkas, Andrius Bobola įstojo į Lietuvos jėzuitų provinciją. Galbūt paprasčiausias atsitiktinumas, kurių tais laikais pasitaikydavo itin dažnai. Sunkiau atsakyti, kodėl scholastiko Andriaus giminėms, panūdusiems susigrąžinti jį į Lenkijos jėzuitų provinciją, to padaryti nepavyko. 1621-aisiais, kai Andriejus dar tebestudijavo teologiją Vilniaus akademijoje, jėzuitų generolas Mucijus Vitelleschis giminėms prašant nurodė Lietuvos jėzuitų provincijolui nedelsiant išsiųsti Bobolą į Lenkijos provinciją, „jeigu tam nekliudys kokia nors rimta priežastis“ Matyt, tokios priežasties būta, kadangi Andriejus liko Lietuvos provincijoje visam gyvenimui. Kokia ji, galime tik spėlioti. Galbūt paties Andriejaus Bobolos nenoras?

Nors tėvo Andriejaus Bobolos biografiją dar 1868 m. lietuviškai paskelbė vyskupas Valančius savo „Šventųjų gyvenimuose“, šis šventasis Lietuvoje beveik nežinomas ir šiandien. Jo pėdsakus Vilniuje liudija atminimo lenta bei altoriaus paveikslas jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčioje. Čia per liturginį Šventojo minėjimą (gegužės 16 d.) ir artimiausią sekmadienį pagerbimui išstatoma šv. Andriejaus Bobolos relikvija.

KODĖL ŠVENTASIS?

Šv. Andriejus Bobola – vienas iš 23 jėzuitų kankinių, atidavusių gyvybę už tikėjimą. Per 1655 m. kilusį Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva Lietuvoje siautėję kazokai rodė ypatingą neapykantą tam, kas lenkiška/lietuviška ir katalikiška. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola kazokų buvo užkluptas Polesės Janovo apylinkėse, besiruošiantis vežimu trauktis nuo artėjančio priešų būrio. Atsisakęs atsižadėti katalikų tikėjimo, tėvas Bobola, pririštas tarp dviejų arklių, 4 kilometrus varytas į Polesės Janovą, kur egzekucija tęsėsi mėsininko skerdykloje. Paguldžius kankinį ant skerdiko stalo, ant galvos užspaustas jaunų ąžuolo šakelių vainikas. Kūnas svilintas ugnimi, po nagais suvarytos skiedros, nuo delnų peiliu nudirta oda. Tyčiojantis iš kunigo nuo viršugalvio nuluptas tonzūros pavidalo odos gabalas, nuo krūtinės ir nugaros – arnoto formos odos plotas. Nupjauta nosis ir lūpos, išdurta dešinė akis, per gilią skylę sprande ištrauktas liežuvis. Pakabinę kankinį už kojų žemyn galva, žiūrėdami į konvulsijų tampomą kūną, kankintojai juokėsi: „Žiūrėkite, kaip šoka!“ Kankynes užbaigė du mirtini kirčiai į kaklą trečią valandą dienos. Buvo 1657-ųjų gegužės 16-oji, Viešpaties Dangun žengimo šventės išvakarės.

Tėvas Bobola tapo 49-uoju iš eilės jėzuitų kankiniu vadinamojo „tvano“ (1655–61 m. karo su Maskva) metais; tuomet nužudyta daugybė kitų vienuolių, kunigų, pasauliečių. Kodėl iš jų visų tik Andrius Bobola šiandien gerbiamas kaip šventasis? Galbūt atsakymo ieškoti reikia jo žemiškajame gyvenime?
Panašu, kad šiam kankiniui dar esant gyvam niekas nebūtų ryžęsis pranašauti būsimos jo šventumo garbės – tėvas Andriejus visiškai niekuo neišsiskyrė. Niekada nėjo aukštų pareigų. Nepasižymėjo mokslo pasiekimais (neišlaikė baigiamojo teologijos egzamino).

„Vidutiniškumą“ liudija ir dvasinė tėvo Bobolos charakteristika, pateikta jam atlikus tercijatą 1622–23 m. Nesvyžiuje. Rekolekcijas tėvas Andriejus atliko naudingai, nors ir su didelėmis valios pastangomis. Patarnaudamas virtuvėje rodė didelį nuolankumą. Noriai atliko maldingą kelionę elgetaudamas. Katekizmo mokė su vidutinišku užsidegimu, užtat uoliai darbavosi misijose. Pamaldumas, maldos dvasia, nuolankumas, paklusnumas, kuklumas ir taisyklių laikymasis – vidutiniški; čia galima dar daug nuveikti. Neišgyvendintos ydos: lengvi suirzimo protrūkiai, vos vidutiniškai valdomas emocionalumas, per didelis aistringumas, silpnai valdomas liežuvis, per menkas abejingumas vyresniųjų nurodymams. Choleriško-sangviniško temperamento, menkai susivaldąs, bet sykiu labai nuoširdus ir pilnas užsidegimo.
Į klausimą, kodėl Andrius Bobola tapo šventuoju, vienas jo biografas atsako paprastai: nežinau. „Gal to žmogaus širdyje buvo kas nors labai giliai paslėpta ir neregima žmonėms, taip pat nepažeidžiama ydos – koks nors paslapčia švytintis kristalas. O gal nieko tokio ir nebuvo. Gal paprasčiausiai Viešpačiui Dievui patiko išsirinkti vieną iš daugelio, idant Dievo galybė pasirodytų netobulame, neišsiskiriančiame iš daugelio. Manau, kad nedera akiplėšiškai skverbtis į išrinkimo paslaptis. Telieka tai paslėpta ir nežinoma, nes koks gi būtų pasaulis be paslapties?“

REGIMOS PASLAPTYS

Paslaptingas Andriejaus Bobolos atradimas 1702-aisiais akivaizdžiai liudija, kad šventuosius parenka ne žmonės – juos parodo Dievas. Po kuklių laidotuvių (kūnas buvo įdėtas į juodai dažytą karstą su užrašu Pater Andreas Bobola Societatis Jesu („Jėzaus Draugijos tėvas Andrius Bobola“) ir nuleistas į kriptą po didžiuoju altoriumi), tėvas Andrius Bobola nugrimzdo į užmarštį. Kai Pinsko kolegijos rektorius Martynas Godebskis laužė galvą, kaip Šiaurės karo metu nuo priešų armijų apsaugoti kolegiją, į ką kreiptis pagalbos ir užtarimo, jam pasirodė nežinomas jėzuitas, iš kurio mielo ir patrauklaus veido sklido nežemiška šviesa. Nežinomasis papriekaištavo rektoriui, kam jis ieškąs gynėjų ne ten, kur būtų galima juos rasti, ir pažadėjo, kad jis pats, Andrius Bobola, apsaugos kolegiją, jei rektorius atras jo kūną, palaidotą bendroje kriptoje, ir padės atskirai. Po trijų dienų paieškų (nei rektorius, nei kas kitas jau nežinojo, kur palaidotas ir kas buvo Andrius Bobola) suradus karstą aptiktas tarsi vakar palaidotas kūnas. Nepaisant nuolatinės drėgmės ir šalia yrančių kūnų, kankinio palaikai nebuvo suirę, neskleidė jokio kvapo, buvo matyti aiškios kankinimų žymės, nuo sukrešėjusio kraujo raudonavo žaizdos, visos kūno dalys buvo minkštos, lanksčios ir elastingos. Pasklidus žiniai Pinsko ir apylinkių gyventojai ėmė rinktis ir melstis prie langelio kriptos, kurioje tėvo Bobolos palaikai ilsėjosi naujame karste ant pakylos. Kankinys pažadą ištesėjo – plėšikaujančios armijos aplenkė Pinsko kolegiją, o didysis 1709-10 m. maras aplenkė visą Pinsko kraštą. Tėvo Andriaus gerbimas sparčiai išaugo. 1739 m. sudėtas oficijumo tekstas ir litanija tėvo Andriaus Bobolos garbei.

Panaikinus Jėzaus draugiją 1773 m., Pinsko kolegijos bažnyčia 1784 m. perduota unitams kaip vyskupijos katedra, tačiau 1793 m. Rusijos imperatorė Kotryna II panaikino Pinsko unitų vyskupiją ir katedrą atidavė stačiatikių vienuolynui. Vienuoliai gerbė kankinio relikvijas, prie kurių melsdavosi ir vietiniai stačiatikiai, tačiau vėliau sumanyta užkasti stebuklingąjį kūną į žemę Apie tai sužinoję jėzuitai 1808 m. perkėlė kūną į savo bažnyčią Polocke. Ją perdavus stačiatikiams, 1830 m. palaikai darsyk perkelti – šiuokart į Polocko dominikonų bažnyčią.

Po Spalio perversmo į Palaimintojo relikvijas ėmė kėsintis bolševikų valdžia. 1919 m. darbo liaudžiai reikalaujant nesėkmingai norėta atlikti „relikvijų tyrimą“. 1922-ųjų birželį pasirodžius žiniai, kad atidarius Polocke esantį stačiatikių šventosios Eufrozinos relikvijorių buvo rasti tik sudūlėję kaulai, nutarta demaskuoti ir katalikų „prietarus“. Birželio 23 d. atvykusi valdžios komisija nuėmė karsto antspaudus, nuvilko arnotą, albą ir biretą ir nuogą kūną kone vertikalioje padėtyje smarkiai trenkė žemėn. Visų nuostabai palaikai nesubyrėjo; komisija, palikusi kūną atvirame karste, išsinešdino. Vis dėlto, nepaisydama katalikų protestų, valdžia nutarė kūną išgabenti. Liepos 20 d. ginkluoti asmenys įsiveržė į bažnyčią ir pagrobė relikvijas. Palaimintojo kūnas išvežtas į Maskvą ir padėtas Liaudies sveikatos komisariato Higienos muziejuje.

Dėl žemės reformos kilus badui, bolševikų valdžiai humanitarinę pagalbą javais suteikė Apaštalų Sostas. Tuo pat metu popiežius Pijus XI griežtai pareikalavo grąžinti Palaimintojo relikvijas. Valdžia sutiko su sąlyga, kad bus laikomasi didžiausio slaptumo ir kad relikvijos nebus gabenamos per Lenkiją. 1923 m. spalį relikvijorius, rastas muziejaus užkaboriuose, krovininiu geležinkelio vagonu pervežtas į Odesą, o iš ten – laivu į Italiją. Patvirtinus relikvijų autentiškumą, Palaimintojo kūnas padėtas jėzuitų Il Gesu bažnyčioje. 1938 m. Andrių Bobolą paskelbus šventuoju, jo palaikai iškilmingai pervežti į Varšuvą. Relikvijos, pakeliui pagerbtos Liublijanoje, Budapešte, Bratislavoje, birželio 20 d. pasiekė galutinį tikslą – jėzuitų namus Rakowiecka gatvėje nr. 61. Išskyrus trumpą evakuaciją karo metais (1939–1945), ten jos gerbiamos iki šiandien.

JŠ pagal www.sventumogarsas.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Fatimos Dievo Motina suteikia vilties šiandienos pasauliui!

Gegužės 13 d. minimos dar vienos Fatimoje įvykusių Dievo Motinos apsireiškimų metinės. Šias metines išgyvename labai neramiais laikais, kai pilno masto karas yra tiesiog „už tvoros”, kai socialiniai ir ekonominiai mechanizmai visame pasaulyje buvo sugriauti arba įtempti dėl „Pandemija” operacijos.

Fatimoje Dievo Motina turėjo žmonijai perduoti mintį, kaip įveikti pasaulines krizes ir dramas, su kuriomis susiduriame.

Ji sakė, kad Dievo bausmės įvyksta tada, kai žmonija nukrypsta nuo Dievo įstatymų.

Prie to galima pridėti Katalikų Bažnyčios katekizmo punktus apie „nuodėmes, šaukiančias Dievo keršto”, kurie dabar minimi labai retai arba visai neminimi. Labai tikėtina, kad būtent šias nuodėmes turėjo omenyje Dievo Motina, kalbėdama vaikams Fatimoje.

Pirmoji tokia nuodėmė yra Homicidium voluntarium – savanoriška, tyčinė žmogžudystė. Dabartiniame mainstreame žmonės tai supranta kaip paprastą žmogžudystę ir dažnai pamiršta, kad tokia pat žmogžudystė yra abortas. Verta prisiminti, kad 2022 m. visame pasaulyje per „abortus” buvo nužudyta daugiau kaip 70 mln. žmonių. Šis rodiklis per vienerius metus viršija mirčių skaičių per visus didžiuosius XX a. karus!

Antrasis yra Peccatum Sodomitarum – sodomijos nuodėmė. Vėlgi ne paslaptis, kad plačiųjų Vakarų šalys, su retomis išimtimis, ne tik įteisina šią nuodėmę kaip įprastą teisinę praktiką, bet ir skatina ar leidžia propaguoti tokį elgesį naudodamosi visomis masinės informacijos priemonėmis, negailėdamos finansinių išteklių įvairioms šia kryptimi veikiančioms agentūroms remti.

Lietuva šiuo metu šioje srityje elgiasi pakankamai santūriai, tačiau tendencija homoseksualius santykius teisiniu požiūriu prilyginti normaliai šeimai akivaizdi ir čia.

Trečiasis – Clamor populi oppressi – paprastai apibūdinamas kaip vargšų, našlių ir našlaičių engimas, nors pažodžiui iš lotynų kalbos jis reiškia „engiamų žmonių šauksmas”. Ši nuodėmė esamuoju laiku gali tiesiogine prasme neatrodyti taip, kaip pateikta jos tiesioginiame aprašyme. Vis dėlto galima matyti, kad 2020-2021 m. vykdyta operacija „Pandemija” turėjo įtakos tam, kad gerokai sumažino viduriniosios klasės turtą ir taip sumažino gyventojų daugumos įtaką valstybėse priimamiems sprendimams.

Ketvirtoji nuodėmė, šaukianti dangaus keršto, yra Iniustitia in mercenarium – pabrėžiant, kad „nemokamas deramas darbo užmokestis darbininkams”. Pažodinis vertimas iš lotynų kalbos yra „neteisingumas prekyboje ar tvarkant reikalus”. Šioje platesnėje sąvokoje nesunku pateikti pavyzdžių. Afera po aferos Rusijoje, JAV ar Europos šalyse.

Verta paminėti, kad Dievo Motina taip pat tiksliai nurodė vadinamąsias „Rusijos klaidas”. Šiandien gali atrodyti, kad šios „klaidos” mus pasiekia iš Vakarų. Tai tiesa, tačiau iš kur šios „klaidos” atsirado Vakaruose? Juk dar XX a. septintajame dešimtmetyje jų ten iš esmės nebuvo. O skyrybos, abortai ir LGBTQ+ – visa tai yra XX a. paskutinio ketvirčio istorija. Priešingai, Rusijoje pirma grožinė apysaka, kurioje pozityviai aprašytas homoseksualumas, pasirodė 1906 m. – Michailo Aleksejevičiaus Kuzmino apsakyme „Krylja”, kuris buvo atviras homoseksualas. Sovietų Rusijoje – pirmojoje pasaulio šalyje – 1920 m. buvo įteisinti abortai. Būtent Rusijoje buvo kuo labiau išgirstas „karo komunizmo ir kolchozų engiamų žmonių balsas”.

Matome, kad nuodėmių, šaukiančių dangaus keršto, vis dar gausu. Dievo Motina mums duoda tokią gelbėjimosi priemonę: „Atgaila! Atgaila! Atgaila!” ir pirmųjų mėnesio šeštadienių pamaldumas.

Kad pasuktume istorijos tėkmę, turime atsigręžti į Fatimos Dievo Motiną su rožinio malda ir Komunija pirmaisiais mėnesio šeštadieniais. Pasaulyje nėra tokios problemos, kurios nebūtų galima išspręsti rožinio pagalba. Kreipkimės į savo Motiną, į Nekaltąją, ir nedelskime, juk Lietuva – Marijos Žemė!

Aleksandras Stralcovas

Kategorijos
NUOMONĖS

Populiariausias berniuko vardas Berlyne? Mohammed!

Dar 2021 m. berniukų vardas Mohammedas buvo trečias pagal populiarumą Berlyne. Vos per dvejus metus šis vardas jau karaliavo reitingo viršūnėje, už nugaros palikdamas anksčiau populiariausius Nojaus ir Adomo vardus.

Tačiau kad nereikėtų susitelkti į šį vieną Vokietijos miestą, pažvelkime, pavyzdžiui, į Brėmeną. Ten vardas Mohamedas yra tas, kurį tėvai dažniausiai duoda naujagimiams iškart po Matheo.

Hesene taip pat įvyko tiesioginis Mohamedų sprogimas – šis vardas iš aštuntosios vietos pakilo tiesiai į trečiąją. Mohamedų šalyje toliau daugėja dar ir todėl, kad ir toliau yra daug jau suaugusių šio vardo nešiotojų.

Tai pradžiugino, pavyzdžiui, vokiečių-iranėnų rašytoją ir komentatorių Behzadą Karimą Chaną, kuris pareiškė: “… esame pasiekę tašką, kai turėtume sąžiningai pažvelgti į situaciją. Pradėkime nuo paprasto pareiškimo, kad mes, migrantai, užsieniečiai, vadinkite mus kaip norite, neišnyksime. Ir jūs, brangūs vietiniai vokiečiai, taip pat neišnyksite, nors demografine prasme jūs tikrai išvyksite. Jūs išmirštate, o jūsų šaliai reikia maždaug milijono migrantų per metus. Mes, migrantai, tikriausiai paveldėsime šią šalį”.

Musulmonų pranašo vardas vis dažniau ir suvereniau vartojamas ir visoje Europoje, pavyzdžiui, Osle (Norvegija) tai buvo aktualu dar 2014 metais. Prancūzijoje kas penktas naujagimis turi islamišką vardą, o minėtasis Mahometas tampa vis populiaresnis.

Briuselyje tai taip pat jau yra populiariausias berniukų vardas. Ir net kadaise katalikiškoje Airijoje Mohamedas jau yra tarp populiariausių berniukų vardų.

JŠ pagal www.christianitas.sk

Kategorijos
NUOMONĖS

Eva Vlaardingerbroek: nėra didesnių degeneratų už tuos, kurie skatina abortus!

Žymi Nyderlandų žiniasklaidos komentatorė, neseniai džiugiai paskelbusi apie savo atsivertimą į katalikybę, griežtai užsipuolė tuos, kurie nebaudžiamai skatina prenatalinę žmogžudystę. Įdomu, kad Elonas Muskas po jos įrašu paliko komentarą ir parašė… „tai tiesa”.

„Nėra nieko narciziškesnio, degeneratyvesnio ir blogesnio už žmones, kurie skatina daryti abortus arba neturėti vaikų dėl „klimato kaitos” ar „dabartinės pasaulio padėties”, – socialiniame tinkle „Twitter” parašė Eva Vlaardingerbroek ir ta proga pasidalijo straipsniu apie moterį, kuri nužudė savo vaiką, nes, jos žodžiais tariant, „dauguma jaunų suaugusiųjų yra susirūpinę savo vaikų ateitimi dėl klimato krizės”.

Jei manote, kad jūsų gyvenimas yra „sunkus” arba pasaulis per daug „neteisingas”, kad į jį atvestumėte vaiką, bent akimirką pagalvokite apie mūsų protėvių gyvenimus ir apie tai, kad jiems nė akimirkai nebūtų atėję į galvą nužudyti savo vaikų. Susitvarkykite, kvailiai! – negailėdama žodžių pridūrė Eva.

Po įrašu komentarą paliko „Twitter” savininkas Elonas Muskas, kuris rašė: „Tai tiesa”. Tai, kas iš tikrųjų vyksta daugumoje šalių, yra demografinė katastrofa! Labai svarbu skirti naujų žmonių. Nėra naujų žmonių, vadinasi, nėra žmonijos.

Vlaardingerbroekas neseniai buvo tarp tų, kuriuos Viktoras Orbanas pakvietė į vakarienę, skirtą konservatyviosios iniciatyvos CPAC Vengrijoje dalyviams.

Socialiniame tinkle Facebook Vlaardingerbroekas rašė:
„Buvo malonu vakar susitikti su Ministru Pirmininku @orbanviktor pietų „Karmelita”. Vengrija yra labai reikalingas laisvės, krikščioniškų vertybių ir sveiko proto bastionas Europoje; ir nesustabdoma jėga kovoje su tironiškomis Briuselio jėgomis.

Btw, kam dar patinka džentelmeniškas rankos pabučiavimas? Vyrai, atkreipkite dėmesį.”

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Tikėjimo krizė šiandieninėje Bažnyčioje

Šiandieninio pasaulio mąstymą formuoja racionalizmo, natūralizmo ir antropocentrizmo doktrinos. Nuo Prancūzų revoliucijos laikų jos užkariavo beveik visas viešojo gyvenimo sferas ir palaipsniui užėmė reikšmingas Bažnyčios gyvenimo sritis. XXI a. pradžioje mes stebime pilietinės visuomenės apostazę, primenančią tiesioginį, kone apokaliptinį maištą prieš patį Dievą ir prieš dieviškai nustatytą prigimtinio įstatymo tvarką.

Ankstesniais laikais tikėjimo krizės, net jei ir paliesdavo visą visuomenę, apsiribodavo kokia nors konkrečia tikėjimo tiesa (kaip, pavyzdžiui, arijonizmas IV amžiuje). Didelių moralinių nusižengimų laikais nuodėmė nebuvo teisinama teoriškai, prisidengiant „sielovadinėmis“ priežastimis ar Dievo gailestingumu, kaip dažnai galima girdėti mūsų dienomis.

Tais laikais visi žinojo, kad nuodėmė yra nuodėmė, ir daiktai buvo vadinami savo tikraisiais vardais. Tačiau mūsų dienomis dogminis, dorovinis ir liturginis reliatyvizmas Bažnyčios viduje pasiekė iki šiol neregėtą mastą. Galbūt todėl kai kurie radikalūs ir aiškūs moderniųjų laikų (XIX–XX a.) popiežių žodžiai šiandien atrodo tikrai pranašiški. Šioje painioje situacijoje, kai dėl savivalės kultūros išplitimo Bažnyčioje tikintieji neretai gauna beskonį dvasinį maistą, tokie moderniųjų laikų popiežių žodžiai veikia kaip sveika, soti kaimiška duona ir gaivaus palengvėjimo atodūsis. Iš tiesų, juose juntama tikra Evangelijos ir apaštalų dvasia, pripildanti mūsų protus bei sielas dangiškos atgaivos ir suteikianti mums antgamtinio tikrumo bei tvirtumo.

Ištraukos iš Vatikano I Susirinkimo

(Dogminė konstitucija „Dei Filius“, 4 sk.):

KATALIKŲ TIKĖJIMO NEKINTAMUMAS

„Atsirado ir visame pasaulyje plačiai pasklido racionalizmo ir natūralizmo doktrinos – visiškai priešingos antgamtinei krikščionių religijai. Jų sekėjai deda visas pastangas, kad Kristus, vienintelis mūsų Viešpats ir Išganytojas, būtų pašalintas iš žmonių protų ir moralinio tautų gyvenimo. Taip jie tikisi sukurti tai, ką jie vadina vien proto ar prigimties viešpatavimu. Krikščionių religijos atmetimas ir Dievo bei Jo Kristaus neigimas paskandino daugelio protus panteizmo, materializmo ir ateizmo bedugnėje, dėl to jie stengiasi sunaikinti pačią racionalią prigimtį, paneigti bet kokį teisingumo kriterijų ir sugriauti pačius žmonių visuomenės pamatus.

Šiam bedieviškumui plintant visomis kryptimis, deja, atsitiko taip, kad daug net ir Katalikų Bažnyčios vaikų nuklydo nuo tikrojo pamaldumo kelio, o jų katalikiškas jautrumas nusilpo. Suvedžioti įvairių keistų mokslų (Žyd 13, 9) ir painiodami prigimtį su malone, žmonių žinias su dieviškuoju tikėjimu, jie iškreipia tikrąją dogmų, kurių Šventoji Motina Bažnyčia laikosi ir moko, prasmę ir kelia grėsmę tikėjimo vientisumui bei tikrumui.“

PAKLUSIMAS TIKĖJIMUI

„Kadangi žmonės yra visiškai priklausomi nuo Dievo, kaip savo Kūrėjo ir Viešpaties, o sukurtasis protas yra visiškai pavaldus nesukurtai tiesai, mes privalome tikėjimu visiškai pavesti savo protą ir valią Dievui Apreiškėjui. Šį tikėjimą, žmogaus išganymo pradžią, Katalikų Bažnyčia skelbia esant antgamtine dorybe, dėl kurios mes, Dievo malonės įkvėpti ir padedami, tikime, jog tai, ką Jis apreiškė, yra tiesa – ne todėl, kad mes suvokiame vidinę Apreiškimo tiesą prigimtine proto šviesa, bet dėl paties apreiškiančio Dievo autoriteto, Dievo, kuris negali nei apgauti, nei būti apgautas.

Todėl situacija tų, kurie dangiška tikėjimo dovana priėmė katalikų tiesą, jokiu būdu nėra tokia pati kaip tų, kurie žmonių nuomonių vedami, seka klaidinga religija; nes tie, kurie Bažnyčios vadovaujami priėmė tikėjimą, niekada negali turėti pagrįstos priežasties pakeisti šį tikėjimą arba juo suabejoti.

Taigi visiems ištikimiems krikščionims draudžiama kaip teisėtas mokslo išvadas ginti tas nuomones, kurios aiškiai prieštarauja tikėjimo doktrinai, ypač jeigu jos yra Bažnyčios pasmerktos; maža to, jie yra absoliučiai įpareigoti laikyti jas klaidomis, besidangstančiomis apgaulingu panašumu į tiesą.

Nes Dievo apreikštas tikėjimo mokslas nėra pateiktas kaip koks nors filosofinis atradimas, kurį žmogaus protas galėtų patobulinti, bet kaip dieviškasis lobis, įteiktas Kristaus sutuoktinei, kad būtų ištikimai saugomas ir neklystamai skelbiamas. Todėl ir šventųjų dogmų prasmė, kartą paskelbta Šventosios Motinos Bažnyčios, turi būti išlaikyta ir niekada nekeičiama vardan tariamai gilesnio supratimo. „Todėl ir pavieniuose žmonėse, ir visoje Bažnyčioje turi augti ir daryti kuo didesnės pažangos tiek atskirų dalykų, tiek visumos supratimas, pažinimas ir išmintis – tačiau vien tik savo rūšyje, tai yra toje pačioje dogmoje, viena dvasia ir viena mintimi.“ (Vincentas Lerinietis, „Priminimas“, 28.)

Atlikdami aukščiausią pastoracinę tarnystę, Mes prašome dėl Jėzaus Kristaus meilės ir įsakome autoritetu To, kuris taip pat yra mūsų Dievas ir Gelbėtojas, visiems ištikimiems krikščionims, ypač tiems, kurie vadovauja arba kurie turi pareigą mokyti, kad jie savo uolumu ir darbu stengtųsi pašalinti šias klaidas iš Bažnyčios ir skleistų gryno tikėjimo šviesą.“

Ištraukos iš popiežiaus šv. Pijaus X enciklikos „E supremi apostolatus“ (1903)

„Norėdami pašalinti visas tuščias iliuzijas, Mes pabrėžtinai sakome, kad nenorime būti, ir su Dievo pagalba niekada žmonių visuomenei nebūsime kas nors kitas, o ne Dievo tarnas, turintis Jo įgaliojimus. Dievo interesai bus Mūsų interesai, ir jiems Mes pasiryžę atiduoti visas jėgas ir gyvybę. <…> Šiandien beveik visur siaučia šventvagiškas karas prieš Dievą. „Gentys niršta ir tautos tuščiai maištauja“ (Ps 2, 1) prieš savo Kūrėją; dažnai girdėti Dievo priešų šauksmas: „Atstok nuo mūsų“ (Job 21, 14). Ir, kaip galima tikėtis, pas daugumą žmonių randame išblėsusią bet kokią pagarbą Amžinajam Dievui; nei viešajame, nei privačiame gyvenime nepaisoma Aukščiausiojo Valios – ne, kiekviena pastanga ir kiekviena išmonė yra panaudojama tam, kad visiškai išblėstų Dievo atminimas ir Jo pažinimas.“ (4.)

„Visur rodomas toks įžūlumas ir pyktis persekiojant religiją, kovojant su tikėjimo dogmomis ir begėdiškai stengiantis išrauti ir sunaikinti visus santykius tarp žmogaus ir Dievo! Kita vertus, tai yra skiriamasis Antikristo ženklas (plg. 2 Tes 2, 3): žmogus su begaliniu įžūlumu užėmė Dievo vietą, iškeldamas save virš viso, kas vadinama Dievu. Nors ir negali savyje visiškai sunaikinti visų žinių apie Dievą, jis paniekino Dievo didybę ir tarsi padarė iš visatos šventovę, kurioje pats turi būti garbinamas. „Jis pats sėdasi Dievo šventovėje, dėdamasis Dievu.“ (2 Tes 2, 4) (5.)

„Kad ir kaip stengtumėmės, mums nepavyks sugrąžinti žmonių atgal prie Dievo didybės kitaip, kaip tik per Jėzų Kristų. „Niekas, – įspėja Apaštalas, – negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus.“ (1 Kor 3, 2) Vien tik Kristus… tikras Dievas ir tikras žmogus, be kurio niekas negali pažinti Dievo taip, kad būtų išganytas, nes „niekas nepažįsta Tėvo, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti (Mt 11, 27). Iš to plaukia, kad viską atstatyti Kristuje ir atvesti žmogų atgal į paklusnumą Dievui yra vienas ir tas pats tikslas. Tai turi būti Mūsų rūpestis – parvesti žmoniją atgal į Kristaus viešpatavimą. Sakydami „Dievas“, turime galvoje ne kažkokią pasyvią būtybę, abejingą visiems žmogiškiems dalykams, kaip ją įsivaizduoja materialistai, bet tikrąjį ir gyvąjį Dievą, vienos prigimties trijuose asmenyse, pasaulio Kūrėją, išmintingiausią visų dalykų Tvarkytoją, teisingiausią įstatymų Davėją, baudžiantį nedorėlius ir atlyginantį už dorybę.“ (8.)

„Mums ir visiems vyskupams pavesta pareiga sugrąžinti prie Bažnyčios drausmės žmonių visuomenę. <…> Siekdami šio mūsų troškimo išsipildymo, turime pasinaudoti visomis priemonėmis ir atiduoti visas jėgas tam, kad visiškai išnyktų šis didžiulis ir pasibjaurėtinas nedorumas, toks būdingas mūsų laikams, būtent – žmogaus iškėlimą į Dievo vietą. Tai padarius, beliks grąžinti Švenčiausiuosius įstatymus ir Evangelijos patarimus į jiems nuo senovės priderančią garbingą vietą; garsiai skelbti Bažnyčios tiesas ir jos mokymą apie santuokos šventumą, apie jaunimo švietimą ir drausmę <…> Mes atiduosime visas savo jėgas, kad tai pasiektume.“

„Dėl nepakankamo ir netobulo tikybos mokymo daugelis prarado tikėjimą. Netiesa, kad žinių pažanga užgesina tikėjimą; tai daro neišmanymas; ir kuo didesnis tikėjimo doktrinos neišmanymas, tuo didesnę sumaištį sukelia netikėjimas. Todėl Kristus liepė apaštalams: „Eikite ir mokykite visų tautų žmones.“ (Mt 28, 19) (12.)

„Laikai, kuriais gyvename, reikalauja veikti ­– ištikimai ir uoliai laikytis Dievo ir Bažnyčios įsakymų, nuoširdžiai ir atvirai išpažinti tikėjimą, nesavanaudiškai daryti įvairiausius gerus darbus, neatsižvelgiant į pasaulietišką naudą. Tokie didžiulės Kristaus karių armijos duodami šviesūs pavyzdžiai daug labiau sujaudins ir patrauks žmones, nei žodžiai ir didingiausios disertacijos. <…> O! Kai kiekviename mieste ir kaime bus ištikimai laikomasi Viešpaties įstatymo, kai bus rodoma pagarba šventenybėms, kai sakramentai bus dažnai priimami su teisingu nusiteikimu ir krikščioniškojo gyvenimo potvarkiai vykdomi – tuomet mums nebereikės stengtis viską atstatyti Kristuje <…> Be to, tai labai prisidės prie laikinosios gerovės ir žmonių visuomenės naudos. <…> Visiems bus aišku, kad tokia Bažnyčia, kokią ją įsteigė Kristus, turi džiaugtis pilna ir visiška laisve ir būti nepriklausoma nuo visko, kas jai svetima; reikalaudami tos pačios laisvės, Mes ne tik giname šventas religijos teises, tačiau taip pat patariame, kaip siekti visuotinės gerovės ir tautų saugumo. Nes tebėra teisinga, kad „maldingumas yra naudingas viskam“ (1 Tim 4, 8) Kai jis stiprus ir klestintis, „tauta taikos buveinėje gyvens“ (Iz 32, 18).“ (14.)

Ištraukos iš Popiežiaus Pijaus XII enciklikos „Summi pontificatus“ (1939)

KRISTAUS NUVAINIKAVIMAS

„Kelio, vedančio į mūsų dienų dvasinį ir moralinį bankrotą, priešaky stovi daugelio nuodėmingos pastangos nuvainikuoti Kristų; atsisakymas Jo skelbto tiesos įsakymo ir meilės įstatymo, kuris yra Jo Karalystės gyvybės kvapas.“ (21.)

„Vienintelis būdas išsigelbėti yra Kristaus karališkųjų privilegijų pripažinimas, asmenų ir visuomenės grįžimas prie Jo tiesos ir meilės įstatymo.“ (22.)

MORALINIO ĮSTATYMO PANEIGIMAS GRIAUNA EUROPOS VIENYBĘ

„Šis amžius, praeities doktrininius nukrypimus papildydamas naujomis klaidomis, juos dar labiau radikalizavo, ir tai neišvengiamai atvedė prie chaoso. Visų pirma, akivaizdu, kad esminė ir galutinė blogybių priežastis, kurią Mes smerkiame šiuolaikinėje visuomenėje, yra visuotinės moralės normų tiek individualiame ir visuomeniniam gyvenime, tiek tarptautiniuose santykiuose, paneigimas ir atmetimas; turime omenyje šiandien taip įprastą prigimtinio įstatymo, turinčio savo pagrindą Dievuje, nepaisymą ir užmiršimą <…> Nekenčiant Dievo pakertamas bet koks moralės pagrindas; nutildomas arba bent jau tampa labai silpnas sąžinės balsas, tas balsas, kuris net neraštingas ir necivilizuotas gentis moko, kas gera, o kas bloga, kas teisėta, o kas draudžiama, ir verčia žmones jausti atsakomybę už savo veiksmus prieš Aukščiausiąjį Teisėją.“ (28.)

„Moralės pagrindų neigimas prasidėjo Europoje apleidus krikščionių mokymą, kurio saugotojas ir aiškintojas yra Petro Sostas. Tas mokymas kadaise dvasiškai suvienijo Europą; Kryžiaus išlavinta, sutaurinta ir civilizuota, ji pasiekė tokį pilietinės pažangos laipsnį, kad taptų kitų tautų ir žemynų mokytoja. Bet, atkirsti nuo neklystančio Bažnyčios autoriteto, nemažai atsiskyrusių broliai nuėjo taip toli, jog atmetė pagrindinę krikščionybės dogmą, Išganytojo dieviškumą, ir taip pagreitino savo dvasinį žlugimą.“ (29.)

DIEVO IŠSTŪMIMAS IŠ VIEŠOJO GYVENIMO

„Šventoji Evangelija pasakoja, kad nukryžiavus Jėzų, „visą žemę apgaubė tamsa“ (Mt 27, 45). Tai bauginantis simbolis to, kas nutiko ir kas vis dar dvasiškai vyksta ten, kur aklam ir išpuikusiam netikėjimui pavyko išstumti Kristų iš šiandieninio, ypač viešojo, gyvenimo, ir kur jis pakirto tikėjimą Dievu ir Kristumi. To pasekmė – nustota laikytis moralinių vertybių, kuriomis kitados buvo matuojamas viešasis ir privatus elgesys. Dėl taip išliaupsintos visuomenės civilizacijos, kuri padarė itin sparčią pažangą, atitraukdama žmogų, šeimą ir valstybę nuo naudingo ir atnaujinančio Dievo idėjos ir Bažnyčios mokymo veikimo, kraštuose, kur daugelį šimtmečių švietė krikščioniškosios civilizacijos grožybės, vis aiškiau, vis labiau neraminančiai vėl pasirodė sugedusios ir tvirkinančios pagonybės ženklai: „Kai jie nukryžiavo Jėzų, buvo tamsu.“ (30.)

„Galbūt daugelis, atsisakydami Kristaus mokymo, ne visiškai suprato, kad yra klaidinami viliojančių frazių miražo, frazių, kurios tokį atsitolinimą skelbė pabėgimu iš vergijos, kurioje jie iki šiol neva buvo laikomi; galbūt jie nenumatė karčių išlaisvinančios tiesos išmainymo į pavergiančią klaidą pasekmių. Jie nesuprato, kad atsisakant be galo išmintingų ir tėviškų Dievo įstatymų ir vienijančių bei pakylėjančių Kristaus meilės doktrinų, jie atsidavė varganos, nepastovios žmogiškosios išminties užgaidoms; jie kalbėjo apie pažangą, o iš tikrųjų grįžo atgal; jie kalbėjo apie pakylėjimą, o iš tikrųjų šliaužiojo žeme; jie kalbėjo žmonijos brandą, o iš tikrųjų tapo vergais. Jie nesuvokė, kad visos žmogiškos pastangos negali pakeisti Kristaus įstatymo kuo nors lygiaverčiu; „Jie tuščiai svarstydami paklydo“ (Rom 1, 21). (31.)

„Nusilpus tikėjimui į Dievą ir į Jėzų Kristų ir susilpnėjus moralinių principų šviesai žmonių protuose, išnyko nepakeičiamas vidinės ir išorinės, privačios ir viešosios tvarkos stabilumo ir ramybės pagrindas, kuris vienintelis gali palaikyti ir apsaugoti valstybių gerovę.“ (32.)

„Katalikų Bažnyčia, Dievo Miestas, kurio karalius yra Tiesa, kurio įstatymas yra meilė ir kurios matas yra amžinybė“ (Šv. Augustinas, EP. 138 „Ad Marcellinum“, 3, 17), bebaimiškai skelbdama visą tiesą apie Kristų ir triūsdama su motinos uolumu, kaip reikalauja Kristaus meilė, stovi kaip palaiminta taikos vizija virš klaidų ir aistrų audros, laukdama tos akimirkos, kai Kristaus Karaliaus visagalė ranka nuramins audrą ir ištrems ją sukėlusias nesantaikos dvasias.“ (110.)

„Ir jūs taip pat melskitės, jūs, kurių drąsus tikėjimo išpažinimas pareikalauja šiandien sunkių, skausmingų ir neretai didvyriškų aukų; melskitės jūs, kenčiantys ir išgyvenantys agoniją Bažnyčios nariai, kai Jėzus ateina jūsų paguosti ir išgydyti jūsų skausmų; ir nepamirškite su tikra apsimarinimo dvasia ir vertinga atgaila padaryti, kad jūsų maldos būtų labiau priimtinos Jo akyse, kad Jis ir Jo malonė sutrumpintų išbandymo dienas ir tokiu būdu pasitvirtintų Psalmininkas žodžiai: „Tada jie, būdami varge, šaukėsi Viešpaties, ir jis išgelbėjo juos iš jų nelaimės“ (Ps 106, 13).“ (113.)

„O jūs, balti vaikų legionai, taip mylimi ir brangūs Jėzui, kai priimsite šventojoje Komunijoje gyvenimo duoną, kelkite aukštyn savo paprastas ir nekaltas maldas ir suvienykite jas su Visuotinės Bažnyčios maldomis. Jus mylinti Jėzaus Širdis neatsilaikys prieš jūsų maldaujantį nekaltumą. Melskitės kiekvienas, melskitės nepaliaudami: „Be paliovos melskitės” (1 Tes 5, 17).“ (114.)  

Didis mūsų laikų vyskupas, garbingasis Dievo tarnas arkivysk. Fultonas Sheenas, pateikė keletą labai stulbinančių pastabų, tobulai patvirtinančių pranašišką Aukščiausiojo magisteriumo balsą XIX a. (Pijus IX ir Vatikano I Susirinkimas) ir XX a. pirmoje pusėje (šv. Pijus X ir Pijus XII).

Ištraukos iš arkivyskupo Fultono Sheeno raštų

„Antikristas nesivadins šiuo vardu, kitaip jis neturėtų pasekėjų. Jis nedėvės raudono triko, nesispjaudys siera, nenešios su savimi trišakio, nemosikuos uodega kaip Mefistofelis iš „Fausto“. Šis maskaradas padėjo velniui įtikinti žmones, kad jis neegzistuoja. Jis turi daugiau galios, kai niekas jo neatpažįsta. Dievas vadino save: „Aš esu tas, kuris esu“, o velnias: „Aš esu tas, kurio nėra“. Šventajame Rašte nerasime jokio pagrindo tikėti populiariu velnio, kaip raudonai apsirengusio juokdario, mitu. Jis veikiau apibūdinamas kaip iš dangaus nupuolęs angelas,  kaip „šio pasaulio kunigaikštis“, kurio tikslas – įtikinti mus, kad nėra kito pasaulio. Jo logika paprasta: jei nėra dangaus, nėra pragaro; jei nėra pragaro, nėra nuodėmės; jei nėra nuodėmės, nėra teisėjo, ir jei nėra teismo, tada blogis yra gėris ir gėris yra blogis. <…> Tačiau visų svarbiausia Antikristo savybė yra ta, kad, pasak Mūsų Viešpaties, jis bus taip panašus į Kristų, kad suvedžios net išrinktuosius – o joks knygų paveikslėliuose vaizduojamas velnias negalėtų suklaidinti išrinktųjų. Kaip jis ateis į šį naująjį amžių laimėti pasekėjų savo religijai? Dar prieš įsigalint komunizmui, Rusijoje buvo paplitusi nuomonė, kad Antikristas ateis užsimaskavęs kaip Didysis humanistas; jis kalbės apie taiką, klestėjimą ir gerovę ne kaip apie priemones, vedančias mus prie Dievo, bet kaip apie tikslus. <…> Trečiasis Kristaus gundymas, kai šėtonas paprašė Viešpaties jį pagarbinti ir už tai pažadėjo visas pasaulio karalystes, taps pagunda turėti naują religiją be Kryžiaus, liturgiją be būsimojo pasaulio, religiją, kuri sunaikintų tikrąją religiją, arba politiką, pavirtusią religija ir priskiriančia ciesoriui tai, kas priklauso Dievui. Nežiūrint visos jo tariamos meilės žmonijai ir gražbyliavimo apie laisvę ir lygybę, jis turės vieną didelę paslaptį, kurios niekam neatskleis: jis netikės į Dievą. Kadangi jo religija bus brolybė be Dievo tėvystės, jis apgaus net išrinktuosius. Jis įkurs antibažnyčią, kuri pamėgdžios tikrąją Bažnyčią, nes jis, velnias, yra Dievo beždžionė. Ji turės visas Bažnyčios savybes, tik atvirkščiai ir be jos dieviškojo turinio. Tai bus mistinis Antikristo kūnas, kuris visais išorės požymiais bus panašus į mistinį Kristaus kūną.“ („Komunizmas ir Vakarų sąžinė“.)

„Jei būčiau ne katalikas ir ieškočiau tikrosios Bažnyčios šiandieniniame pasaulyje, ieškočiau tokios Bažnyčios, kuri nesugyventų su pasauliu; kitaip tariant, ieškočiau Bažnyčios, kurios pasaulis nekenčia. Taip daryčiau dėl to, kad jei Kristus šiandien būtų kurioje nors iš pasaulio bažnyčių, jis turėtų būti nekenčiamas kaip ir tada, kai gyveno žemėje. Jei norite rasti Kristų šiandien, raskite Bažnyčią, kuri nesugyvena su pasauliu. Ieškokite Bažnyčios, kuri buvo nekenčiama pasaulyje taip, kaip Kristus. Ieškokite Bažnyčios, kurią pasaulis atmeta, nes ji skelbiasi esanti neklystanti, kaip Pilotas atmetė Kristų, nes Jis pasivadino Tiesa. Jei Bažnyčia yra nepriimtina pasaulio dvasiai, vadinasi, ji yra nepasaulietiška, o jei ji yra nepasaulietiška, vadinasi, ji yra iš kito pasaulio. Kadangi ji iš kito pasaulio, ji yra be galo mylima ir be galo nekenčiama, kaip Kristus“. (Interviu radijui)

„Pasaulis gali nesutikti su Bažnyčia, bet jis labai aiškiai žino, su kuo nesutinka. Ateityje, kaip ir praeityje, Bažnyčia bus netolerantiška dėl santuokos šventumo, nes tų, kuriuos Dievas sujungė, niekas negali išskirti; ji bus netolerantiška dėl savo tikėjimo ir pasiruošusi mirti už jį, nes ji nebijo tų, kurie žudo kūną, bet tų, kurie turi galią įmesti kūną ir sielą į pragarą.“(„Nuotaikos ir Tiesos“)

„Tolerancija skirta klystantiesiems, netolerancija – klaidai… Architektai netoleruoja smėlio, kaip pamatų dangoraižiams, o gydytojai netoleruoja mikrobų laboratorijoje. Tolerancija netaikoma tiesai ar principams. Šiems dalykams mes turime būti netolerantiški ir būtent šitokios netolerancijos, išvaduojančios mus iš sentimentalumo potvynio, aš prašau. Šitokia netolerancija yra bet kokio stabilumo pagrindas.“  („Senos klaidos ir naujos etiketės”.)

JŠ pagal www.tradicija.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Kinijos katalikai švenčia Marijos mėnesį

Šventojo Sosto evangelizacijos dikasterijos misijų žinių agentūra „Fides“ atkreipia dėmesį į liaudies pamaldumo tradicijas Kinijoje, susijusias su Dievo Motinai skirtu gegužės mėnesiu.

Kinijos katalikų gausiai lankomoje Lušano Dievo Motinos šventovėje, esančioje Lušano kalnuose, Dziangsi provincijoje, Kinijos pietrytinėje dalyje, kasmet gegužės pradžioje palaiminamos Švč. M. Marijos statulėlės, kurios po to nešamos į parapijų bažnyčias. Šiomis „kelionėmis“ atkartojama Mergelės Marijos kelionė iš Nazareto pas „Judėjos kalnyno mieste“ gyvenusią jos giminaitę Elzbietą. Pirmąjį gegužės šeštadienį ir sekmadienį Kinijoje taip pat paprastai teikiami diakonato ir kunigystės šventimai.

Svarbiausia Kinijos katalikams Dievo Motinos šventė – tai gegužės 24 d. švenčiama Marijos – Krikščionių pagalbos šventė. Ji minima ne tik Kinijoje, bet ir kitur, kaip viso pasaulio katalikų solidarumo su Kinijos katalikais diena. Šią dieną daug Kinijos katalikų susirenka melstis į pagrindinę Dievo Motinos šventovę – Šešano mažąją baziliką, prie Šanchajaus.

Šešano šventovę maldininkai gausiai lanko visą Mergelei Marijai skirtą gegužės mėnesį. Anksčiau Kinijos valdžia leisdavo tik iš Šanchajaus vyskupijos organizuotoms maldininkų grupėms keliauti į Šešano šventovę, tačiau vėliau suvaržymai buvo panaikinti. Tiesa, pastaruoju metu maldininkų kelionės buvo kurį laiką uždraustos ir vėliau ribojamos dėl COVID-19 pandemijos, tačiau dabar ir šie apribojimai jau atšaukti.

Kasmet gegužės 24 d. minimą maldos ir solidarumo su Kinijos katalikais dieną įvedė popiežius Benediktas XVI. 2007 m. jis paskelbė laišką Kinijos katalikams. Reikšdamas visos Bažnyčios solidarumą su katalikais Kinijoje, ta proga popiežius paragino tikinčiuosius visame pasaulyje kasmet gegužės 24 d. melstis už tikėjimo brolius ir seseris Kinijoje.

(jm / Vatican News) JŠ pagal www.budas.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

Jėzus apsuptas LGBTQ+ žmonių – dar viena šventvagystė Europos Parlamente!

Švedijos pirmininkavimo Europos Vadovų Tarybai proga Europos Parlamente surengto renginio reklaminiame plakate apaštalai vaizduojami kaip sadomazochistinių seksualinių praktikų dalyviai.

Apie tai socialinėje žiniasklaidoje pranešė Europos Parlamento narė Izabela Kloc. Kvietimą į renginį visiems EP nariams pasirašė kairiųjų pažiūrų Švedijos europarlamentarė Malin Björk.

Europarlamentarė rašė, kad „Švedijos pirmininkavimo Europos Vadovų Tarybai proga pakvietė fotografijos menininkę Elisabeth Ohlson, kad ji pristatytų keletą savo darbų”. Ji pridūrė, kad „visi jos šiai parodai atrinkti darbai yra susiję su LGBTQI ar kita įtraukiančia, žmogaus teisių tema”.

Ohlson pseudomeno karjera prasidėjo 1998 m., kai ji pirmą kartą eksponavo darbų seriją „Ecce Homo”, kurioje buvo pavaizduota Paskutinės vakarienės scena su numanomos LGBTQ+ orientacijos Kristumi ir apaštalais.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Gegužinių pamaldų kilmė ir tradicijos

Gegužės mėnuo tradiciškai skiriamas Švč. Mergelei Marijai. Kviečiame asmeniškai praktikuoti šią gražią Dievo Motinos garbinimo tradiciją.

Gegužinių pamaldų ištakos

Gegužinės pamaldos, skirtos Švč. Mergelės Marijos garbei, turi labai senas religines ištakas. Jau XII amžiuje aptinkami aiškūs gegužinių pamaldų pėdsakai Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. XVIII amžiuje Italijoje atsiranda gegužinės pamaldos, panašios į dabartines mūsiškes. Pradžią joms davė šv. Pilypas Nėris. To amžiaus pabaigoje jos jau gyvavo Prancūzijoje, Ispanijoje, o kiek vėliau – Belgijoje ir Šveicarijoje. Apie 1840 metus įsigalėjo Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Ypač greitai ėmė plisti, kai popiežius Pijus VII skyrė atlaidus visiems, kurie maldingai gieda ar bent kalba Švč. Mergelės Marijos litaniją ir paragino tikinčiuosius gausiai jose dalyvauti.

Lietuvoje, palyginus su kitais katalikiškais kraštais, gegužinės pamaldos įvestos gana vėlai, apie XIX a., pirmiausia Seinų vyskupijoje. Tos vyskupijos valdytojas prelatas Butkevičius, kilęs iš Kretingos bajorų, ką tik išrinktas šioms pareigoms, buvo nuvykęs į Romą. Ten jis prisižiūrėjo gegužinių pamaldų, laikomų su visu iškilmingumu. Grįžęs 1853 m. spalio mėnesį ir perėmęs vyskupijos valdymą, pirmiausia gegužines pamaldas jis įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje. Žemaičių vyskupiją tuo metu valdė vyskupas Motiejus Valančius, išplatinęs gegužines pamaldas ir savo vyskupijoje.

Gegužinėms pamaldoms nėra nustatyta privalomų maldų. Lietuvoje jos susideda iš skaitomos ar giedamos Švč. Mergelės Marijos litanijos, Šv. Bernardo maldos ir giesmės „Sveika, Marija“. Po jų gali būti giedamos ir kitos Marijos garbei skirtos giesmės. Gegužinės pamaldos vykdavo ne tik bažnyčiose, bet ir laukuose prie kryžių, koplytėlių, privačiuose namuose, kur temstant, suskambinus varpu ar kitu instrumentu, žmonės rinkdavosi giedoti Marijos litanijos ir giesmių. Atokiau gyvenantys pamaldas atlikdavo savo šeimos ratelyje.

Lietuvos kaime tai buvo ypatinga liaudies pamaldumo praktika. Į šias pamaldas įsijungdavo visi: vaikai, rinkdami laukų gėles Marijos paveikslui papuošti, jaunimas, pindamas vainikus ir kitaip puošdamas Marijos altorėlį ar paveikslą. Mergaitės išimdavo iš kraičio skrynių gražiausius savo rankdarbius ir juos meniškai pritaikydavo išpuošti seklyčiai, kurioje būdavo atliekamos gegužinės pamaldos. Moterys sunešdavo vaškines žvakes, vyrai vadovaudavo giedojimui. Tai buvo graži, sava kaimo bendruomenės dvasinio pakilimo šventė. Maldos baigdavosi ir laukais pasklisdavo dainos, armonikos garsai, žemę drebindavo rateliai. Senosios lietuviškos mojavos ypatingos ir tuo, jog šalia maldos būdavo vakarojama.

Tekstas parengtas pagal laikraščio „Voruta“ straipsnį „Gegužinių pamaldų tradicija“.

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

Vengrijos teisingumo ministras: Jokių kompromisų dėl vaikų apsaugos nuo LGBT ideologijos!

Hungary's Justice Minister Judit Varga gives a joint press conference during a General Affairs Council in Luxembourg, June 22, 2021,Image: 617206027, License: Rights-managed, Restrictions: , Model Release: no, Credit line: POOL / Reuters / Forum

Viktoro Orbano vyriausybė vėl konfliktuoja su Briuselio eurokratais. Vengrijos teisingumo ministrė paskelbė, kad jos šalyje netrukus bus priimtas griežčiausias įstatymas, skirtas apsaugoti vaikų moralę nuo LGBT ideologų ištvirkimo. Europos Komisija nusprendė, kad gairės neatitinka ES reglamentuojančių teisės aktų.

Ministrė Judit Varga paskelbė, kad rudenį bus baigtas rengti naujas teisės aktas, skirtas apsaugoti vaikus nuo deviantinių ir lytinių psichikos sutrikimų propagavimo. – Vengrija turės griežčiausius vaikų apsaugos teisės aktus Europoje, nes vaikų apsaugos srityje nėra jokių kompromisų, pabrėžė ji.

Ji taip pat reagavo į Europos Komisijos nuomonę, išreikšdama supratimą, kad Vengrijos įstatymai prieštaraus ES teisės aktų nuostatoms. – Tačiau mes žinome, kad jie iš tikrųjų kenkia mūsų Konstitucijos vertybėms, pabrėžė ji.

Pirmadienį Briuselyje vykusioje konferencijoje apie vaiko teisių apsaugą ministrė Varga gynė teisinę apibrėžtį, kad vaiko lytis nustatoma gimimo metu ir kad tėvais gali būti pripažinti tik vyras ir moteris.

Ji taip pat paminėjo neoficialų 15 valstybių narių aljansą, kuris sudarė sąmokslą prieš Vengriją, siekdamas ją “nubausti” už normalumo gynimą. – Tačiau viskas, ką jie tuo pasiekė, yra tai, kad gilus Europos Sąjungos susiskaldymas tapo akivaizdus, vertino ji.

Kita proga teisingumo ministrė atskleidė, kad Vengrijos kairioji opozicija, kaip įtariama, iš “paslaptingų” užsienio šaltinių priėmė 4 mlrd. forintų homoseksualumo ir lyties ideologijai propaguoti. – Atstovauti užsienio jėgų interesams pinigais prilygsta demokratijos trypimui, poveikiui rinkimų sąžiningumui ir kišimuisi į suverenios valstybės vidaus reikalus, sakė ji.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
NUOMONĖS

Ispanijos vyskupas kritikuoja “tvarų vystymąsi” ir globalistinę JT darbotvarkę

Katalikiška interneto svetainė Life Site News išvertė iš ispanų kalbos ir paskelbė visą Santandero katalikų hierarcho Manuelio Sanchezo Monge komentaro tekstą. “Nedažnai pasitaiko, kad einantis pareigas vyskupas kritikuoja vadinamąjį darnų vystymąsi ir jo tikslus, kuriuos 2015 m. kodifikavo Jungtinės Tautos,” – pabrėžia LSN.

Regioniniame dienraštyje “El diario Montañés” išspausdintame trumpame straipsnyje pavadinimu “Darbotvarkė iki 2030 m. ir naujoji pasaulio tvarka” vyskupas Monge perspėjo, kad JT tikslai yra spąstai. Autorius pabrėžė antikrikščionišką pobūdį ir reliatyvizmą, glūdintį globalistinėje darbotvarkėje, siekiančioje “pakeisti visų be išimties žmonių įsitikinimus”.

Projekto spąstai, be kita ko, slypi dviprasmiškose, iš pažiūros draugiškai skambančiose frazėse, tokiose kaip darnus vystymasis, skurdo mažinimas, vandens prieinamumo visiems užtikrinimas. Tai madingi žodžiai, vis dažniau sutinkami ir Vatikano pasirašytuose oficialiuose dokumentuose. Tačiau ispanų vyskupas juos iš esmės kritikuoja.

“Už Darbotvarkės iki 2030 m. slypi bandymas pakeisti civilizaciją, nauja pasaulio tvarka, kuri pakeis individų įsitikinimus. Tai globalistinė sistema (…), kuria siekiama sukurti nerenkamą ir nedemokratinę pasaulinę vyriausybę”, – rašė jis.

Projekto rengėjų optikoje tokios pamatinės vertybės kaip šeima ir religija laikomos problemiškomis, kaip ir sutuoktinių atsakomybė bei tėvų – pagrindinių savo vaikų auklėtojų – teisės.

Skatinant abortus, kontracepciją, lyčių lygybę, sekuliarizmą ar etatizmą, “valstybė nustato gyvenimo būdą, taip kurdama reliatyvizmą, dėl kurio tolerancija tampa moraline vertybe par excellence”, – pažymėjo vyskupas Sánchezas Monge, remdamasis JT planu.

Hierarchas perspėjo tikinčiuosius neprisijungti prie darbotvarkės, kuri prieštarauja mūsų tikėjimui. Kaip jis pabrėžė, net ir dėl patogumo ar tam, kad “nebūtume išstumti iš viešų diskusijų”, negalima prisijungti prie Darbotvarkės 2030: Jis pabrėžė: “Vadinimasis krikščionimi kelia reikalavimus, kurių negalima išvengti”.

“Mūsų visuomenės šiandien yra negrįžtamai poliarizuotos. Egzistuoja dvi Vakarų versijos, kurios tampa vis labiau priešiškos. Artėjame prie taško, kai skirtingos pasaulėžiūros turi tiek mažai bendro, kad vos galime kalbėti bendromis kalbomis”, – pažymėjo autorius.

Aukšto rango dvasininko tekstas įlieja vilties į katalikų širdis, kurių neturėtų nuliūdinti bedievių globalistų mums siūloma perspektyva. Vilties teikia ne tik pasitikėjimas Dievu, bet ir regimi ženklai: pavyzdžiui, jaunos krikščionių šeimos, kasdien gyvenančios su džiaugsmu, kuris kyla puoselėjant tikrąsias vertybes. Šis džiaugsmas turi didžiulę galią ir gali perkeisti kitus.

Jonas Šaulys pagal www.pch24.pl

Kategorijos
NUOMONĖS

Florida: įvestas visiškas LGBT propagandos draudimas mokyklose!

Gubernatorius Ronas DeSantisas nuosekliai siekė švietimo rekonkistos, vadovaudamasis savo pareiškimu, kad „Florida yra valstija, kurioje LGBT laukia mirtis”. Draudimas propaguoti šią pavojingą neomarksistinę ideologiją išplėstas į visus švietimo programos etapus.

Vadovaudamasis katalikiškojo gubernatoriaus DeSantiso nurodymais, Floridos valstijos Švietimo departamentas pakeitė savo nuostatus ir uždraudė mokyklose propaguoti kairiąją ideologiją. Iki šiol vadinamojo „lytinio švietimo”, ypač homoseksualumo ir genderizmo temų propagavimo draudimas buvo taikomas nuo vaikų darželio iki trečios pradinės mokyklos klasės – dabar jis išplėstas į visas pradinių ir vidurinių mokyklų klases.

Esame įsitikinę, kad kalbant apie tokias temas kaip seksualinė orientacija ar lytinė tapatybė, švietimas turėtų būti labiau orientuotas į matematikos, gamtos mokslų, istorijos ir kt. pagrindų mokymą. – pabrėžė Floridos piliečių aljanso atstovas Ryanas Kennedy, dalyvavęs valstijos administracijos posėdyje.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Prancūzija: rytoj vyks antikrikščioniškos Paryžiaus komunos aukų beatifikacija

Rally to celebrating 150th anniversary of the Paris Commune of 1871 at the wall of the federes of Pere Lachaise, in Paris, France, on May 29, 2021. The "communards" seized control of the city and then refused to accept the authority of the French government, instead attempting to establish an independent government which lasted for two months. Several thousand people to travel from Place de la Republique to Pere Lachaise cemetery.,Image: 613250730, License: Rights-managed, Restrictions: , Model Release: no, Credit line: Villette Pierrick/Avenir Pictures/ABACA / Abaca Press / Forum

Šeštadienį, balandžio 22 d., planuojama beatifikuoti kunigą Henrį Planšatą (Henri Planchat) ir dar keturis dvasininkus, kuriuos nužudė Paryžiaus komunos dalyviai. 2021 m. Šventasis Sostas pripažino jų kankinystę, nes jie buvo nužudyti iš neapykantos tikėjimui.

Paryžiaus komuna – taip buvo pavadinta Paryžiaus gyventojų revoliucija, kurią išprovokavo kairiosios grupuotės po Prancūzijos kapituliacijos kare su Prūsija. Ji truko nuo 1871 m. kovo 18 d. iki gegužės 28 d. Marksistai ją laikė pirmąja proletariato diktatūra. Ji taip pat buvo antibažnytinio charakterio. Revoliucionieriai, be kita ko, nužudė Paryžiaus arkivyskupą Georgesą Darboy.

Kartu su kunigu Planchatu palaimintaisiais bus paskelbti kunigai Frézalas Tardieu, Marcellinas Rouchouze, Polycarpe’as Tuffieris ir Ladislas Radigue.

Kunigas Henri Planchatas savo gyvenimą paskyrė patiems vargingiausiems iš vargšų. Jis buvo kilęs iš Vandėjos. Būdamas 19 metų, 1843 m. įstojo į Šventojo Vincento Pauliečio labdaros draugiją – pasauliečių grupę, kuri teikė pagalbą vargšams savo parapijose. Būdamas 27 metų jis buvo įšventintas kunigu. Jis buvo Paryžiaus darbininkų pastorius. Jis stengėsi sugrąžinti prie Dievo nuo Jo nutolusius jaunus žmones. 1871 m. Didįjį ketvirtadienį jį suėmė komunarai. Kadangi tuo metu už kiekvieną nužudytą komunarą jie sušaudydavo po tris įkaitus, tų pačių metų gegužės 26 d. jis buvo sušaudytas kartu su dar 50 žmonių. Iš viso tada buvo nužudyta 10 kunigų (tarp jų penki, kurie bus beatifikuoti balandžio 22 d.), 36 žandarai ir keturi civiliai.

Tėvas Planchatas buvo pavyzdinis kunigas, nuolankus, mylintis vargšus: graži figūra, kurios šiandien reikia Bažnyčiai, – pabrėžia beatifikacijos bylos postulatorius kunigas Yvonas Sabourinas.

Iš 22 kunigų, kuriuos 1871 m. gegužę nužudė komunarai, tik penki buvo įtraukti į 2008 m. pradėtą beatifikacijos procesą. Pasak prancūzų katalikų savaitraščio Le Pèlerin, tai susiję su Paryžiaus Komunos vieta kolektyvinėje prancūzų atmintyje kaip kairiojo mito – neliečiamos, broliškos „revoliucinės utopijos”. Nė žodžiu neužsimenama apie bažnyčių ir kapinių išniekinimą bei dvasininkų žudymą, kurį įvykdė komunarai. Kai 2021 m. viena Paryžiaus parapija surengė procesiją, skirtą pagerbti Komunos laikų kankinius, kairieji aktyvistai užsipuolė dalyvius, keldami tuos pačius revoliucinius šūkius, kaip ir komunistai prieš 150 metų.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
NUOMONĖS

Elonas Muskas: “Google” vadovas pavadino mane “biologinės rūšies šovinistu”!

Vienu metu Larry Page’o paklausiau apie pačios žmonijos saugumą, o jis apkaltino mane… biologinės rūšies šovinizmu (red.). Jis pavartojo būtent šį žodį. Tuo metu pagalvojau: “gerai – aš esu rūšinis šovinistas… tai kas tada esi tu?”. Tai buvo paskutinis mūsų pokalbis”, – prisimena Elonas Muskas interviu Tuckeriui Carlsonui apie dirbtinio intelekto keliamus pavojus.

“- Apie dirbtinio intelekto problemą mąstau nuo studijų laikų. Tai vienas iš keturių ar penkių dalykų, kurie radikaliai paveiks ateitį. Protingiausios būtybės Žemėje yra žmonės, intelektas apibrėžia mūsų rūšį. Yra būtybių, kurios yra stipresnės ar atsparesnės, bet ne protingesnės”, – pabrėžė “Twitter” savininkas ir antras pagal turtingumą žmogus pasaulyje.

Kaip jis pabrėžė, nors nežinome, kokių pasekmių gali turėti kažko, kas bus daug protingesnis už žmogų, atsiradimas, šiandien didžiosios “BigTech” bendrovės stengiasi sukurti technologijas, kurios šiuo požiūriu prilygtų žmonėms ar net juos pranoktų. – To šiandien ir siekiame, ir sunku nuspėti, kur tai mus nuves. Mes tai vadiname singuliarumu, ir, kaip ir juodoji skylė, nežinome, kas bus toliau, – teigė jis.

Elonas Muskas dar kartą paragino atsargiai dirbti su dirbtiniu intelektu, nurodydamas, kad reikalinga vyriausybinė priežiūros sistema. – Kai susiduriama su situacija, kuri potencialiai gali kelti grėsmę visuomenės gerovei, pavyzdžiui, vaistų platinimas, įsteigiama speciali priežiūros institucija. Nenorite, kad korporacijos imtųsi saugumo priemonių, nes dėl to gali nukentėti žmonės, – pabrėžė jis.

Jo nuomone, naujai įsteigta institucija pirmiausia turėtų susipažinti su dirbtinio intelekto kūrimo darbais, o tada pasiūlyti bendradarbiavimo principus ir atitinkamas taisykles, dėl kurių susitartų visi pagrindiniai šios srities dalyviai. – Tik taip dirbtinio intelekto vystymasis bus naudingas žmonijai, tvirtino jis.

Teslos savininko nuomone, pats dirbtinis intelektas greičiausiai yra kur kas pavojingesnis nei ,,netinkama lėktuvų ar automobilių gamyba”. – Jis gali – žinau, kad tai skamba siaubingai banaliai, bet taip yra – sunaikinti civilizaciją, pridūrė jis. E. Muskas priminė, kad pernelyg dažnai pasitaiko, jog reguliavimas įvedamas tik reaguojant į kokį nors baisų įvykį. Su dirbtiniu intelektu tokios galimybės nebus. Kai dirbtinis intelektas sukels kokią nors didelę tragediją, tuo metu mes greičiausiai nebegalėsime jo kontroliuoti.

“- Galbūt pasieksime etapą, kai AI bus neįmanoma atjungti ir jis priims sprendimus už žmones. Mes neabejotinai siekiame šio taško”, – tvirtino E. Muskas.

Svečias Tuckerio Carlsono taip pat papasakojo apie bendrovės “OpenAI”, atsakingos už šiandien populiarius įrankius, tokius kaip “ChatGPT”, prie kurių kūrimo Muskas atliko vieną iš svarbiausių vaidmenų, ištakas. Jo teigimu, dirbtinio intelekto kūrimu užsiimanti pradedančioji įmonė buvo sukurta kaip atsakas į “Google” monopolinį siekį.

“- Aš ir Larry Page’as (Google vadovas) buvome geri kolegos. Vienos viešnagės pas jį metu papasakojau jam apie savo abejones dėl dirbtinio intelekto saugumo. Laris dėl to visiškai nesijaudino. Jis pasisakė už tai, kad reikia kuo greičiau sukurti skaitmeninį superintelektą, kitaip tariant, skaitmeninį “dievą”, – pranešė Muskas.

“- Apie tai jis užsiminė daugelyje viešų pareiškimų. Pagrindinis “Google” tikslas – sukurti dirbtinį bendrąjį intelektą (AGI). Žinoma, sutinku su juo, kad dirbtinis intelektas turi didžiulį gėrio potencialą, bet, kita vertus, ir didžiulį blogio potencialą. Kai atsiranda revoliucinė technologija, norisi imtis veiksmų, kurie maksimaliai padidintų pirmąją naudą ir kartu apribotų antrąją. Negalima tiesiog pasinerti į darbą su mintimi, kad “kažkaip pavyks”, – jis pridūrė.

“Twitter” savininkas taip pat pasidalijo įžvalgomis apie paties Page’o pasaulėžiūrą. – Vienu metu paklausiau Page’o apie pačios žmonijos saugumą, o jis apkaltino mane… rūšiniu (speciesism – red.) šovinizmu. Jis pavartojo būtent šį žodį. Tuo metu pagalvojau: “gerai – aš esu rūšinis šovinistas… tai kas tada esi tu?”. Tai buvo paskutinis mūsų pokalbis”, – teigė Muskas.

“- Vienu metu “Google” ir “DeepMind” dirbo apie 3/4 talentingiausių pasaulyje dirbtinio intelekto inžinierių, žinoma, jie turėjo visus pinigus ir galingiausius kompiuterius. Pabudome pasaulyje, kuriame viena bendrovė gauna beveik monopolinę teisę dirbti su perversmą sukeliančiomis technologijomis, o tos bendrovės vadovui, atrodo, visiškai nerūpi saugumas. Taigi “Google” priešprieša buvo sukurti atvirojo kodo bendrovę, kurios pasiekimai būtų prieinami visiems ir pagrįsti skaidriomis technologijomis. Mes pasisakėme už prožmogišką požiūrį, dirbtinį intelektą naudojant žmonijos labui”, – prisimena E. Muskas.

Paklaustas apie pagrindinius nekontroliuojamos dirbtinio intelekto plėtros pavojus, jis atkreipė dėmesį į neįtikėtinas galimybes daryti įtaką visuomenės nuomonei. – Cituojant žinomą posakį, “plunksna galingesnė už kalaviją”. Jei turime itin protingą dirbtinį intelektą, gebantį puikiai naudotis rašytiniu ir sakytiniu žodžiu, kuris gali būti beprotiškai įtikinamas, tai prijungę jį, pavyzdžiui, prie socialinės žiniasklaidos, gausime, net patys nežinome, kokias dideles galimybes manipuliuoti viešąja nuomone, – reziumavo amerikietis.

Jonas Šaulys pagal www.pch24.pl

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Šventojo Pijaus X kova už Prancūzijos sielą

Prancūzija. Kaip skaudu matyti trūkstant ryšius, šimtus metų jungusius šią šalį su Apaštalų Sostu. Bedieviškoji Paryžiaus valdžia atšaukė iš Vatikano savo pasiuntinį ir išvijo popiežiaus nuncijų. Už visa tai po mėnesio Pijus iškankintam kraštui kanonizavo pamaldųjį kleboną Joną Vianėjų.

Buvo gili naktis, kai Meris del Val, naujojo popiežiaus paskirtas kardinolas ir valstybės sekretorius, baigė savo pranešimą apie blogą Bažnyčios padėtį Prancūzijoje. Pijus X klausėsi užsimerkęs ir rankomis tvirtai suspaudęs kryžių, kabojusį ant krūtinės.

‒ Vadinasi, reikalas yra toks, ‒ tarė jis pagaliau, ‒ ar mes pripažįstame masonų valdžios siūlomas religines draugijas ir leidžiame kunigams su jomis bendradarbiauti, ar ne?

‒ Taip, reikalas toks. Reikia padaryti nepaprastai platų sprendimą. Nėra jokios abejonės, kad Prancūzijoje Bažnyčia bus įstumta į skurdą, jei mes uždrausime bendradarbiauti su tomis draugijomis. Jūsų šventenybė žino, kad konsistorijoje pasigirdo svarių balsų, jog reikia gelbėti Prancūzijos kunigus nuo gresiančio didžiulio skurdo. Bažnyčios atsiskyrimas nuo valstybės išplėšė iš Bažnyčios daugiau kaip 44 milijonus frankų metinių pajamų. Jei mes nepritarsime toms religinėms draugijoms, atimsime iš kunigų ir tuos paskutinius šešis milijonus, kuriuos valdžia žada duoti toms draugijoms.

‒ Jūs kalbate apie milijonus frankų, o aš galvoju apie milijonus sielų, kurių išganymui gresia pavojus. Ar žinote, kad pripažindama siūlomas draugijas Bažnyčia turės lankstytis tikėjimą persekiojančiai valstybės valdžiai? Jūs kalbate apie nuolaidas, bet ar žinote, kokiu nedėkingumu Prancūzija atsilygino už Rampolos nuolaidžiavimą politikai?

‒ Kai kas tvirtina, kad Italijos politikoje jūsų šventenybė pasirodė labai nuolaidus.

‒ Eminencija, ‒ nekantriai atsakė Pijus X, ‒ žinote, kad Romoje yra sprendžiamas žemiškojo gėrio klausimas, Bažnyčios valstybės klausimas, o čia žaidžiama nemirtingų sielų išganymu. Aš noriu taikos, noriu susitaikyti su Kvirinalu ir esu pasirengęs padaryti nuolaidų, kiek leidžia mano sąžinė. Tačiau aš nenoriu taikos, perkamos už Jėzaus Krauju nuplautų žmonių sielas. Tai didelis skirtumas, eminencija. Daug kas kalba apie Bažnyčios turtus, o užmiršta patį didžiausiąjį jos lobį ‒ sielų išganymą.

Popiežius uždėjo ranką ant Naujojo Testamento.

‒ Čia yra parašyta: „Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną, ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, taria: „Vis tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ Dabar vėl atėjo panaši valanda, eminencija, išmėginimo valanda. Ar mes turime pasirodyti silpni?

‒ Ar Prancūzijos kunigai pajėgs ištverti tokį bandymą?

‒ Pajėgs, aš tikrai tikiu. Kardinolas Ferata manęs paklausė, kaip Paryžiaus arkivyskupas galėsiąs atlikti savo pareigas, neturėdamas nei namų, nei pajamų, nei bažnyčios. O aš jam atsakiau: jei arkivyskupas negalėsiąs atlikti savo pareigų, aš į jo vietą paskirsiu pranciškoną, jau padariusį visiško neturto įžadą. Tačiau aš be galo pasitikiu prancūzų vyskupais ir kunigais.

‒ Aš jus klausinėju tiktai tam, kad paaiškėtų būsimo sprendimo galutinės išvados, o ne tam, kad jūsų šventenybę paskatinčiau tarti taip ar ne, ‒ atsakė Meris del Val, kuris būkštavo, kad nebūtų Šventojo Tėvo blogai suprastas.

‒ O jei aš dabar paklausiau jūsų nuomonės, kaip teisingiau atsakyti: taip ar ne?

‒ Jei mane, Šventasis Tėve, verčiate atsakyti į šį klausimą, tai aš patariu atsakyti neigiamai. Masonams mes negalime nusileisti nė vieno žingsnio, ‒ atsakė kardinolas, nenoromis sugniauždamas kumštį.

‒ Ačiū jums, eminencija, ‒ susijaudinęs atsakė popiežius. ‒ Ir aš taip manau. O dabar prašau palikti mane vieną. Prieš galutinę nutartį reikia gerai pagalvoti ir pasimelsti.

Meriui del Val išėjus, Pijus X dar ilgai sėdėjo susimąstęs. Trejetą metų jis jau nešė popiežiaus naštą. Jo plaukai pražilo, pavargo širdis. Neseniai jis pajuto mėtų svorį. Jis tikėjosi nugalėsiąs kankinusį tėviškės ilgesį, tačiau atsakomybė kasdien didėjo ir tarsi spaudė jį prie žemės.

Prancūzija. Kaip skaudu matyti trūkstant ryšius, šimtus metų jungusius šią šalį su Apaštalų Sostu. Bedieviškoji Paryžiaus valdžia atšaukė iš Vatikano savo pasiuntinį ir išvijo popiežiaus nuncijų. Už visa tai po mėnesio Pijus iškankintam kraštui kanonizavo pamaldųjį kleboną Joną Vianėjų.

Popiežius ilgai žiūrėjo į didžiojo Arso sielų ganytojo atvaizdą, stovintį ant stalo. „Kaip tu nuspręstumei?“ ‒ šnabždėjo Pijus X. ‒ „Jei tau reiktų pasirinkti Bažnyčios turtus ar jos laisvę, ką tu pasirinktumei? Ne, nereikia tavęs klausti, nes žinau tavo atsakymą. Juk tu atsakytumei: „Pasiimkite viską, ką turiu. Man užteks tik mažo puoduko, kuriame galėčiau išsivirti bulvių. O Bažnyčia turi būti laisva…“

Pijus X atsistojo, praėjo prieškambaryje pro nustebusį adjutantą, paskui koridoriais, laiptais pro sargybinius, atsisakęs palydovo, nuėjo į Šv. Petro baziliką. Ten atsiklaupė ant grindų ir meldė pirmąjį popiežių apšvietimo ir stiprybės.

Bazilikoje buvo tamsu. Tik ant altoriaus spingsėjo raudoni žiburėliai. Sargybiniai šveicarai, popiežiui davus ženklą, pasišalino. Pijus X liko vienas, vienas su savo mintimis ir abejonėmis, kankinančiomis jo širdį.

Jam rodėsi, kad šią valandą jis regi tūkstančius neturtingų kunigų, apsivilkusių nudriskusiomis sutanomis, einančių pas jį ir tiesiančių į jį tuščias rankas. Ar jis gali leisti jiems grimzti į neapsakomą skurdą? Ar tada jis nebus kaltas dėl ją kančių? Ar neįstums jis jų į begalines kankynes? Ar nepražus jie, dėl Dievo tapę elgetomis? Ar jis gali uždėti ant jų pečių tokią kančią?

Bet ar jiems netinka guodžiantys Jėzaus žodžiai: „Aš jums kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“

Baigėsi trumpa vasaros naktis. Blėso paskutinės žvaigždės. Į bažnyčią jau skverbėsi pirmieji ryto aušros spinduliai. Popiežius tebeklūpojo ir meldėsi. Šv. Petro bazilikos laikrodis išmušė keturias. Pijus atsistojo. Jis šiek tiek sušalo, bet jo širdis buvo rami ir tvirta. Brėkštančios dienos šviesoje sublizgo auksinės raidės ant pirmojo popiežiaus kapo: „Non praevalebunt“ ‒ „Pragaro vartai jos nenugalės“.

‒ Aš jau nusprendžiau, ‒ po keleto valandų tarė jis kardinolui Meriui del Val. ‒ Mano atsakymas yra „ne“.

‒ Deo gratias, ‒ linktelėjo kardinolas, o paskui atsiklaupė ir pabučiavo Šventajam Tėvui ranką.

1906 m. rugpjūčio 10 d. pasirodė enciklika „Gravissimo officii munere“, kuri visam pasauliui paskelbė, jog Bažnyčia nesilankstysianti pasaulinei valdžiai. Prancūzijos vyskupams ir kunigams jis uždraudė bendradarbiauti su valstybinėmis religinėmis draugijomis.

Bažnyčia Prancūzijoje neteko savo turto ir nugrimzdo skurdą, tačiau laisvė buvo išgelbėta. Prancūzijos katalikai karštai pritarė popiežiaus nutarimui. Jie mielai padėjo savo kunigams, ir visi krašto kunigai atsižadėjo žemiškųjų turtų ir ryžosi gyventi iš tikinčiųjų aukų.

Pijus X džiaugsmingai stebėjo didvyrišką persekiojamųjų tvirtumą. Tas džiaugsmas tryško iš kiekvieno jo pasakyto šūkio:

„Aš niekados nesiliausiu dėkoti Dievui, kad Jis mane įkvėpė patarti savo vaikams Prancūzijoje: kentėkite kartu su manimi Man tik rūpi, kad negaliu būti kartu su jumis, kad kartu su jumis kentėčiau ir kartu kovočiau Dievo kovą. Savo broliams vyskupams aš esu pasakęs: „Palikite savo rūmus. Atleiskite iš seminarijų jaunuolius, Bažnyčios viltį. Savo alkiui numalšinti neimkite nei vieno sū iš tų, kurie nori Bažnyčią pavergti.

Ir tie brangūs mano sūnūs, kurie liko ištikimi ir skausme, ir neviltyje, matė, kaip jaunuoliai išėjo iš seminarijų, iš tų maldingumo mokyklų. Jie matė, kaip nuo ligonių lovų buvo nustumtos gailestingosios seserys, kur jos iki tol sėkmingai darbavosi. Jie regėjo, kaip daug jaunuomenės auklėjimui nusipelnę vienuoliai paliko savo tėvynę ir ieškojo prieglaudos užsienyje, nes išsigimėlė motina juos atstūmė.

Jie visa matė ir parodė tokį pavyzdį, kokio nėra buvę per visą Bažnyčios istoriją. Visi vyskupai popiežiaus žodžio paklausė kaip Dievo žodžio. Visi kunigai pagarbiai klausė savo vyskupų. Ir tikintieji visi vienu balsu tvirtino: „Remkitės mūsų jėga ir noru aukotis. Jūs neturėsite puikių rūmų, bet turėsite namus, kur galėsite pailsėti. Jūs neturėsite patogių ir erdvių seminarijų, užtai turėsite kitų vietų, kur galėsite auklėti savo klierikus. Neturėsite vienuolių, bet apaštalaus visi tikintieji. Jūs negausite algų, bet jums niekada netrūks nieko, ko reikia tikėjimo apeigoms.“

Jei su ašaromis kalbėjau „Miserere“ dėl bandymų, užplūdusių Prancūzijos Bažnyčią, ta dabar turiu giedoti „Te Deum“ dėl džiaugsmo, kurį patiriu galvodamas apie aukas, aukojamas Prancūzijos tikinčiųjų iš meilės Bažnyčiai. Aš visą laiką turiu giedoti džiaugsmo ir padėkos giesmę.“

Šventojo Tėvo pasitenkinimas buvo toks didelis, kad jis, nors ir labai užsiėmęs, išmoko prancūzų kalbą, kad Prancūzijos maldininkams galėtų kalbėti jų gimtąja kalba. Kai prancūzai katalikai atvyko į Romą padėkoti popiežiui už Orleano mergelės paskelbimą palaimintąja, popiežius jiems atsakė jų gimtąja kalba, o tai juos labai nudžiugino.

Dar daug kas slėgė Šventojo Tėvo širdį. Jau pirmoje savo kalboje kardinolams jis pareiškė, kad laikantis šūkio „Viską atnaujinti Kristuje“ jam ypač rūpėsią skelbti ir saugoti tiesą. Tuo metu būta silpnadvasių, manančių, jog Kristaus mokslą reikią suderinti su moderniaisiais mokslais. Pritardami liberaliai protestantų teologijai, jie tvirtino, jog tikėjimo dogmos esančios tik simboliai. Jie net nesigėdijo skelbti, kad Jėzų Dievu laikiusios tik susižavėjusios minios, o Jis toks nebuvęs. Jie taip pat neigė Jėzaus stebuklus.

Su dideliu skausmu Pijus X matė, kad tos klaidos, vadinamos modernizmu, brovėsi į kunigų seminarijas, į teologijos fakulteto auditorijas, net į bažnytinę hierarchiją. Ilgiau nebuvo galima tylėti.

1907 m. rugsėjo 8 d. enciklika „Pascendi“ labai griežtai pasmerkė tas klaidas ir pačioje Katalikų Bažnyčioje įsigalėjusiam modernizmui sudavė mirtiną smūgį. Popiežius pasmerkė 65 klaidingus teiginius ir uždraudė juos skelbti, pagrasindamas ekskomunika.

Ne vienam, kas be piktos valios buvo pasidavęs toms klaidoms, tai atvėrė akis, ir tokie rado kelią į tikrąjį tikėjimą.

Taip pat ne vienas profesorius, manęs daug nuveikti nuolaidžiaudamas laiko dvasiai, dabar nuolankiai mušėsi į krūtinę ir nusileido neklaidingam Bažnyčios sprendimui. Kiti, be abejo, liko užsispyrę, ir popiežius, nors ir su skaudama širdimi, turėjo juos ekskomunikuoti. Nepataisomi modernizmo šalininkai, masonai ir laisvamaniai, visokiais būdais reiškė savo neapykantą ir panieką popiežiui ir jo sekretoriui.

Popiežių jie vadino puikiu, bet nieko neišmanančiu kaimo klebonu, kuriam geriau būtų buvę likti pas savo kaimiečius. Jis nieko neišmanąs apie naujųjų amžių mokslus ir jų reikalavimus. Kiti kalbėjo dar šiurkščiau ‒ jį ir Merį del Val vadino fanatikais, norinčiais užgniaužti bet kokią dvasios laisvę.

O dar kiti ėmė tyčiotis iš jo būdo taurumo ir gerumo.

„Pijus yra tik veidmainis, nepaprastas garbėtroška ir barnininkas, jis tariamu nuolankumu pasiekė tokias aukštumas ir dabar nusimetė savo kaukę“, ‒ rašė laikraščiai. Tairelis, Anglijos modernistų vadas, niršdamas rašė: „Modernistų judėjimas pavertė skaisčiomis viltimis daugelį neaiškių svajonių, bet staiga išlindo Pijus X, vienoje rankoje laikydamas skorpioną, o kitoje akmenį.“

Pijus X juokėsi iš visų tų užgauliojimų, jo nė kiek nejaudino nė didžiausi keiksmai, nei bekraštės pagyros. Supykdavo popiežius tik tada, kai kas nors užkabindavo jo valstybės sekretorių.

‒ Aš nepakęsiu tokios neteisybės, ‒ pareiškė jis kardinolui Meriui del Val. ‒ Tegul jie viską prikaišioja man, jeigu jiems patinka. Bet už ką jie turi kaltinti jus?

‒ O, Šventasis Tėve, jei ir į mane pataiko keli akmenys iš tų, kuriuos svaido į jūsų šventenybę, aš didžiuojuosi.

Vatikaną užplūdo šmeižikiškų laiškų tvanas.

‒ Na, ką jie vėl rašo apie mane? ‒ paklausė jis, pastebėjęs, kad mons. Bresanas padėjo į šalį ryšulėlį laiškų.

‒ Juose prirašyta negirdėtų šmeižtų, ‒ atsakė susirūpinęs sekretorius. ‒ Ar jūsų šventenybė norite juos skaityti?

‒ Ne, ne, ‒ pakratė popiežius galvą.

Paskui jis peržegnojo tuos laiškus ir tarė:

‒ Parce sepultis [lot. netrukdyk lavonams ilsėtis].

Nors popiežius griežtai smerkė klaidą, labai gailėjosi klystančiųjų. Jis bausdavo tik tada, kai kitaip pasielgti nebegalėdavo ir kai priešingumai buvo vieši, ir nebūdavo galima jų nepastebėti.

‒ Modernistai patys kasasi duobę, ‒ sakydavo jis.

Jau pirmoje konsistorijoje jis pareiškė:

‒ Nors mus verčia kovoti už tiesą, bet mes su meile apkabiname tiesos priešus, nes mes nepaprastai juos užjaučiame ir pavedame Dievo gailestingumui.

Vieną dieną jis buvo priverstas pasikviesti ir rimtai perspėti kunigą, praradusį bet kokį saiką.

‒ Sukalbėkite, eminencija, už mane „Sveika, Marija“, ‒ paprašė jis Merį del Val, ‒ kad Dievas palaimintų šitą audienciją ir tas vargšas nustotų priešintis, ir neverstų manęs griebtis griežčiausių priemonių.

Kitą rytą jis atėjo į kambarį labai susirūpinęs ir nuvargęs. Rūpestis beveik visą naktį neleido jam užmigti. O po audiencijos jo veidas spindėjo džiaugsmu.

‒ Žinote, eminencija, ‒ tarė jis kardinolui, ‒ viskas praėjo gerai. Vargšas suprato mano žodžių teisingumą. Galėjau jo nepasigailėti, bet jis nusileido. Dabar mes turime pasistengti jam padėti.

Pijui X daug metų nedavė ramybės bažnytinės muzikos reforma. Dievo namai ir šventųjų paslapčių didingumas jam atrodė per kilnūs dalykai, kad prie jų būtų galima šlieti kasdieniškus dalykus arba tokius, kurie tinka tik teatrui. Todėl jis paskelbė laišką motu proprio, kuriame nurodė, kad liturginei muzikai, ypač grigališkajame giedojimui, reikia grąžinti pirmykštį grožį ir didingumą.

„Tarp apaštalavimo uždavinių, ‒ rašė jis, ‒ be abejo, žymią vietą užima pareiga saugoti ir puoselėti Dievo namų, kuriuose atliekamos šventosios mūsų religijos paslaptys, kilnumą. Todėl Dievo namuose neturi būti nieko, kas trukdytų ar nors kiek kliudytų susitelkti, kas nesiderintų su šventųjų veiksmų kilnumu ir didingumu.“

Jis taip pat nurodė gaires, pagal kurias buvo sutvarkyta bažnytinė muzika ir pašalintos negerovės.

Šiame darbe jam daug patarė ir padėjo kompozitorius Perozis.

Wilhelm Hünermann, publikuota iš: Wilhelm Hünermann, Liepsnojanti ugnis (Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992)

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Kaip politikai turime savo gyvenime vadovautis Dekalogu

„Nors visi darome klaidų, kaip politikai ir katalikai turime rodyti pavyzdį ir savo gyvenime vadovautis Dekalogu,” – sako parlamento narė Beata Petkevič, vadovaujanti parlamentinei maldos grupei.

Politika ir tikėjimas – tai klausimai, kuriuos, atrodytų, skiria praraja. Ar politikai turi laiko ar noro melstis?

Manau, kad tikinčiam žmogui noras visada yra. Nors tikėjimas ir politika atrodo sunkiai suderinami dalykai, juos galima suderinti. Jau socialiniame Bažnyčios mokyme sakoma, kad politinė veikla yra viena iš daugelio socialinės veiklos formų. Katalikas privalo dalyvauti šiame socialiniame ir politiniame gyvenime, kitaip jis nebus matomas. Krikščioniškosios vertybės nebus matomos, nebus matomas šiomis vertybėmis grindžiamas troškimas tarnauti visuomenei. Kai kalbame apie krikščioniškąsias vertybes, dažnai manome, kad tai pasaulėžiūriniai klausimai, susiję tik su šeima.

Tačiau Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas sako, kad tai platesnė sąvoka. Ji apima tiesą kaip vertybę, teisingumą, taip pat asmens laisvę ir meilę, suprantamą kaip gėrio darymą. Tai keturios pagrindinės krikščioniškosios vertybės, kuriomis turėtų būti grindžiama valstybės tarnyba, politika. Kaip sakė popiežius Pranciškus, katalikas turi būti matomas socialiniame ir politiniame gyvenime. Esame atsakingi už savo visuomenę ir kitaip negali būti.

Ar Lietuvos Respublikos Seimo nariai noriai naudojasi dalyvavimo maldos grupėje teikiamomis galimybėmis?

Politikas, kuris nori, visada ras tam laiko. Visada susitinkame ryte, kartą per mėnesį, prieš prasidedant darbo dienai. Tie, kurie gali, visada ateina. Tai mus džiugina. Iš 141 Lietuvos Respublikos Seimo nario man pavyko suburti 33 žmonių grupę. Prisijungia ir Seimo kanceliarijos darbuotojai. Jono Pauliaus II salėje susitinkame kartu pasimelsti ir pasikalbėti įvairiais mums svarbiais klausimais. Visada skaitome Šventąjį Raštą, jis yra atramos taškas mums ir mūsų politiniam gyvenimui. Šios gairės, kurių laikomės, yra nepaprastai pamokančios.

Kokios aplinkybės paskatino parlamentinės maldos grupės susikūrimą?

Maldos grupė buvo įkurta 2008 m. iš vidinio kelių parlamento kanceliarijos darbuotojų poreikio, vėliau prie jos prisijungė parlamento nariai. Be to, Prezidento Valdo Adamkaus laikais buvo pradėta nacionalinių maldos pusryčių tradicija – ją dar 1953 m. JAV pradėjo prezidentas Dwightas Eisenhoweris. Ši tradicija rado derlingą dirvą ir Lietuvos Seime.

Kaip Jums kilo pasiūlymas į maldos grupę įtraukti daugiau parlamentarų?

Iš pradžių gavau Astos Kubilienės pasiūlymą imtis vadovauti šiai grupei. Labai noriai sutikau. Iš pradžių nežinojau, kaip jai vadovausiu, bet kreipiausi į kiekvieną Seimo narį, pakviečiau kartu pasimelsti. Tai buvo labai įvairiai priimta. Kažkas iš karto pareiškė esąs netikintis, kažkas dvejojo, o kažkas labai noriai prisijungė.

Man pavyko pradėti tradiciją prieš Kalėdas melstis kartu. Ši malda pasirodė esanti labai reikalinga. Toks bendras susitikimas pirmą kartą įvyko 2021 m., ir iškart po jo sulaukiau tikrai daug padėkų ir labai daug asmeninių apmąstymų. Darbuotojai tai giliai išgyveno. Tai suteikė man jėgų tokį susitikimą organizuoti ir kitais metais, 2022 m. Kai matau, kad žmonėms to reikia, labai džiaugiuosi.

Kas paprastai vadovauja maldos susitikimams Seime?

Tai dominikonas t. Bernardas Verbickas, kurį mums rekomendavo Vilniaus arkivyskupas. Tai labai atsakingas žmogus, jis mus drąsina, motyvuoja ir, nepaisant jauno amžiaus, duoda vertingų patarimų. Džiaugiamės turėdami tokį kunigą, kuris supranta vietos, kurioje meldžiasi, specifiką. Žinome, kad atvykti į tokią vietą kaip Seimas ir duoti patarimų nėra lengva užduotis ir tikrai ne kiekvienas kunigas imtųsi tokios užduoties. Tai sunki misija.

O žvelgiant iš politiko pozicijų – kaip jums pavyksta suderinti politiką ir tikėjimą?

Sunku, esame vieši asmenys. Tai priklauso ir nuo to, kaip norime būti suvokiami. Pasak kai kurių, malda yra intymi ir asmeninė sritis, aš taip visiškai nemanau. Žmonės taip pat atkreipia dėmesį į tai, koks yra politiko dvasinis gyvenimas. Jie tikisi, kad jei politikas yra tikintis žmogus, pavyzdžiui, katalikas, jis savo gyvenime vadovausis krikščioniškais principais. Kartais būna sunku atitikti rinkėjų ar Katalikų Bažnyčios reikalavimus. Nors visi darome klaidų, kaip politikai ir katalikai turime rodyti pavyzdį ir savo gyvenime vadovautis Dekalogu.

Ar savo prisirišimą prie tikėjimo kildinote iš šeimos namų?

Žmogus, kuris mus supažindino su malda ir suvienijo visą mūsų šeimą aplink maldą, buvo mano mirusi močiutė. Būtent ji man ir kitiems šeimos nariams įskiepijo tikėjimo poreikį. Nors močiutės nebėra su mumis, o mes visi užaugome ir sukūrėme savo šeimas, vis dar jaučiame bendrumą.

Anna Pieszko

JŠ pagal www.kurierwilenski.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Dvasinės pratybos liturginiu Velykų metu

Šis šventas laikotarpis turėtų sukelti dvasinį džiaugsmą kiekvienoje su Jėzumi prisikėlusioje sieloje. Šis džiaugsmas yra tarsi amžinosios laimės nuojauta, todėl krikščionis privalo saugoti jį savo sieloje, karštai siekdamas to gyvenimo, kuris slypi mūsų dieviškojoje Galvoje, ir apdairiai saugodamasis mirtinos nuodėmės.

Paskutines devynias savaites mes apgailėjome savo kaltes ir darėme už jas atgailą. Mes sekėme paskui Jėzų į Kalvariją, bet dabar mūsų šventoji Motina Bažnyčia primygtinai ragina mus džiaugtis. Ji pati nustojo liūdėti; jos rauda virto giesme savo maloniajam Sužadėtiniui.

Norėdama perduoti šį džiaugsmą visiems savo vaikams, ji atsižvelgia į jų silpnumą. Priminusi jiems apie būtinybę atsiteisti, ji skyrė jiems keturiasdešimt atgailos dienų. Po to, panaikinusi Gavėnios apsimarinimo suvaržymus, ji veda mus į Velykas, kaip į šalį, kur viešpatauja vien linksmybė, šviesa, gyvenimas, džiaugsmas, ramybė ir saldi nemirtingumo viltis.

Taip ji savo vaikuose, kurių sielos prisirišusios prie žemės, sužadina jausmus, harmoningai derančius su didžia švente, tokius, kokius išgyvena patys tobuliausieji; šitaip visi ‒ ir uolieji, ir drungnieji, vienu balsu gieda tą patį šlovės himną mūsų prisikėlusiam Jėzui.

Didysis XII a. liturgistas abatas Rupertas iš Doico (Deutz) taip kalba apie Bažnyčios naudojamą religinę išmonę Velykų dvasiai sužadinti:

„Esama tokių žemiškų protų, kurie, atrodo, yra nepajėgūs atsiverti dvasiniams dalykams, jeigu nėra apimti kokio nors neįprasto susijaudinimo, todėl Bažnyčia naudojasi tokiomis priemonėmis. Tad Gavėnios pasninkas, kurį aukojame Dievui kaip savo kasmetinę dešimtinę, tęsiasi iki švenčiausios Velykų nakties. Po jos einančios penkiasdešimt dienų praeina kaip viena šventė. Kai kūno apsimarinamas tęsiasi iki pat Velykų nakties, šios šventos nakties nekantriai laukia net žemiškiausiai mąstantys žmonės; jie jos laukia ir įdėmiai skaičiuoja visas keturiasdešimt dienų, kaip pavargęs keliautojas mylias. Todėl ši šventa iškilmė yra visiems maloni, brangi ir visų trokštama, kaip šviesa vaikščiojantiems tamsoje, kaip gaivaus vandens šaltinis ištroškusiems ir kaip „palapinė“, kurią Viešpats pastatė pavargusiems keliauninkams.“ (De divinis oficiis, lib. VI, cap. XXVII)

Kokie buvo laimingi laikai, kai, pasak šv. Bernardo, visoje krikščionių armijoje nebuvo nė vieno, apleidžiančio savo velykinę pareigą, ir kai visi, tiek teisieji, tiek nusidėjėliai, laikėsi Gavėnios reikalavimų! Deja, tos dienos praėjo, ir Velykos nebedaro tokio poveikio mūsų kartos žmonėmis.

Priežastis yra ta, kad patogumų meilė ir klaidinga sąžinė daugelį krikščionių verčia taip abejingai žiūrėti į Gavėnios įstatymą, tarsi jis visai neegzistuotų. Todėl Velykos jiems ateina kaip eilinė šventė – galbūt viena iš didžiausių švenčių, ‒ bet nieko daugiau. Jie beveik nepatiria to jaudinančio džiaugsmo, kuris šiuo laikotarpiu pripildo Bažnyčios širdį ir kuris sklinda iš visų jos veiksmų.

Net jeigu jie jį ir pajustų tą šlovingąją dieną, kaip galima tikėtis, kad jie visas penkiasdešimt dienų išlaikys tą džiaugsmo dvasią, kuri yra pati Velykų esmė? Jie nesilaikė Gavėnios pasninko nei susilaikymo: ta sušvelninta forma, kuria Bažnyčia šiandien liepia savo vaikams jo laikytis, atsižvelgdama į jų silpnumą, jiems buvo per griežta!

Jie siekė būti atleisti nuo šio Gavėnios apsimarinimo reikalavimo arba tiesiog pasinaudojo šia galimybe, ir padarė tai be jokio apgailestavimo ar sąžinės graužimo. Ir štai, „Aleliuja“ grįžta ir neranda atsako jų sielose: kaip galėjo būti kitaip? Atgaila jų neapvalė ir nesudvasino. Tad kaip jie galėjo sekti prisikėlusiu Jėzumi, kurio gyvenimas nuo šiol yra labiau dangiškas negu žemiškas?

Tačiau tokie pamąstymai pernelyg liūdni šiam laikui: maldaukime mūsų prisikėlusį Viešpatį, kad Jis apšviestų šias sielas savo pergale prieš pasaulį bei kūną ir pakeltų juos iki savęs. Ne, niekas dabar nebeturi užtemdyti mūsų džiaugsmo. „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis?“ (Mt 9, 15) Jėzus bus su mumis keturiasdešimt dienų; jis daugiau nebekentės ir nebemirs; tegul mūsų jausmai atitinka Jo begalinę šlovę ir palaimą.

Tiesa, Jis mus paliks, įžengs į Dangų ir atsisės Savo Tėvo dešinėje, tačiau Jis nepaliks mūsų našlaičiais. Jis atsiųs mums Dieviškąjį Guodėją, kuris pasiliks su mumis per amžius (Jn 14, 16). Šie mieli ir guodžiantys žodžiai turi būti mūsų mintyse Velykų laikotarpiu: „Vestuvininkai negali liūdėti, kol su jais yra jaunikis“. Jie yra raktas į visą šio švento laikotarpio liturgiją.

Mes turime nuolat juos prisiminti ir įsitikinsime iš patirties, kad Velykų džiaugsmas yra taip pat išganingas, kaip ir Gavėnios atgaila. Jėzus ant Kryžiaus ir prisikėlęs Jėzus yra visada tas pats Jėzus; bet dabar Jis nori, kad mes būtume drauge su Jo palaimintąja Motina, Jo mokiniais ir Magdaliete, išgyvenančiais susižavėjimo ekstazę dėl Jo triumfo ir pamiršusiais liūdnas Jo kančios dienas.

Tačiau šios mūsų Velykos pasibaigs. Šviesi prisikėlusio Jėzaus vizija pranyks. Mums liks tik Jo neblėstančios šlovės ir nuostabaus Jo artumo prisiminimas. Ką mums daryti, kai Tas, kuris buvo pati mūsų gyvybė ir šviesa, paliks mus ir įžengs į Dangų? Neliūdėkite, krikščionys! Jūs turite laukti kitų Velykų. Kiekvieni metai leis jums vis iš naujo patirti tai, kuo dabar džiaugiatės. Vienas Velykas keis kitos, kol pagaliau nuves jus į dangiškąsias Velykas, kurios niekada nesibaigs ir kurių įžanga yra šios laimingos žemiškosios Velykos.

Bet ir tai dar ne viskas. Klausykite, ką sako Bažnyčia. Vienoje savo maldoje ji atskleidžia mums didžią paslaptį, kaip mes galime amžinai išsaugoti savo Velykas netgi čia, tremtyje. Joje sakoma: „Suteik savo tarnams, Viešpatie, kad jie savo gyvenimu galėtų išsaugoti Paslaptį, kurią gavo tikėjimu!“ Tada Velykų Paslaptis bus visada regima šioje žemėje; mūsų prisikėlęs Viešpats įžengia į Dangų, bet Jis palieka mumyse savo prisikėlimo antspaudą ir mes privalome jį išsaugoti savyje iki to laiko, kai Jis vėl mus aplankys.

Kaip galėtume neišsaugoti šio dieviško antspaudo savyje? Ar ne visos mūsų dieviškojo Mokytojo paslaptys taip pat yra ir mūsų? Nuo pat savo pirmojo atėjimo kūne Jis padarė mus visų savo darbų dalininkais. Jis gimė Betliejuje: mes gimėme kartu su Juo. Jis buvo nukryžiuotas: mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Juo (Rom 6, 6). Jis buvo palaidotas: mes buvome palaidoti su Juo (Rom 6, 4). Todėl, kai Jis prisikėlė iš kapo, mes taip pat gavome malonę gyventi atnaujintą gyvenimą.

Apaštalas moko: „Mes žinome, kad prisikėlęs iš numirusių Kristus daugiau nebemiršta, mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui.“ (Rom 6, 9‒10).  Jis yra mūsų Galva, o mes ‒ Jo nariai: mes esame dalininkai viso, kas Jam priklauso. Vėl mirti dėl nuodėmės ‒ tai Jo išsižadėti, atsiskirti nuo Jo, atsisakyti Jo mirties ir prisikėlimo, kuriuos Jis dėl savo gailestingumo norėjo mums duoti.

Todėl išsaugokime savyje tą gyvybę, kuri yra mūsų Jėzaus gyvybė ir kuri priklauso mums kaip mūsų lobis; nes Jis ją nupelnė, nugalėdamas mirtį ir atidavė mums kartu su kitais savo nuopelnais. Tad jūs, kurie prieš Velykas buvote nusidėjėliai, bet dabar sugrįžote į malonės gyvenimą, žiūrėkite, kad daugiau nebemirtumėte; tegul jūsų veiksmai liudija apie jūsų prisikėlimą. O jūs, kuriems Velykų iškilmė atnešė augimą malonėje, parodykite šio gyvenimo apstumo padidėjimą savo principais ir elgesiu. „Taip visi gyvens atnaujintą gyvenimą.“

Tuo kol kas baigiame Jėzaus prisikėlimo mums duotas pamokas; visa kita paliekame kukliems komentarams, kuriuos turėsime pateikti, kai aptarsime šio švento laikotarpio liturgiją. Tada mes vis aiškiau suprasime ne tik savo pareigą imituoti savo dieviškojo Mokytojo prisikėlimą, bet ir šios didingiausios Dievažmogio paslapties puikumą. Velykos su savo trimis pasigėrėtinais dieviškos meilės ir galios pasireiškimais ‒ Prisikėlimu, Įžengimu į dangų ir Šventosios Dvasios atsiuntimu – yra mūsų Atpirkimo darbo ištobulinimas. Viskas ‒ tiek laiko paskirstymas, tiek liturgijos veikimas ‒ buvo pasiruošimas Velykoms. Keturi tūkstančiai metų, kurie praėjo po mūsų pirmiesiems tėvams Dievo duotų pažadų, buvo apvainikuoti įvykiu, kurį dabar švęsime.

Visa, ką Bažnyčia darė dėl mūsų nuo Advento pradžios, susiję su šiuo šlovingu įvykiu. Dabar, kai jo sulaukėme, mūsų lūkesčiai daugiau nei išsipildė, ir Dievo galybė ir išmintis mums buvo taip aiškiai parodyti, kad mūsų ankstesnis pažinimas atrodo niekis, palyginti su dabartiniu supratimu ir meile. Net angelai yra apstulbinti didingosios Paslapties, kaip sako Bažnyčia viename himne: „Angelai su nuostaba žiūri į žmonijoje įvykusį pasikeitimą: ji buvo kūnas, darantis nuodėmes, o dabar Kūnas panaikina visas nuodėmes, ir Dievas, kuris viešpatauja, yra Dievas, prisiėmęs Kūną“ (Iš rytmetinių Žengimo Dangun maldų himno).

Velykų laikas taip pat priklauso vadinamajam apšvietimo gyvenimui, maža to, jis yra pati svarbiausia to gyvenimo dalis, nes jis ne tik atskleidžia Dievažmogio pažeminimus ir kančias, kaip matėme per paskutinius keturis liturginių metų laikus, bet ir parodo Jį visoje savo didingoje šlovėje. Šis laikas leidžia mums pamatyti, kaip Jis savo šventojoje žmogystėje išreiškia aukščiausią tvarinio virsmo į Dievą laipsnį. Šventosios Dvasios atėjimas padarys šį apšvietimą dar ryškesnį; jis parodo mums sielos ir Trečiojo Švenčiausiosios Trejybės asmens santykius. Čia mes matome ištikimos sielos kelią ir pažangą dvasiniame gyvenime.

Ji tapo Dangiškojo Tėvo įvaikiu; ji įsikūnijusio Žodžio pamokomis ir pavyzdžiais buvo įvesta į visas savo aukšto pašaukimo pareigas ir paslaptis; ji Šventosios Dvasios apsilankymu ir apsigyvenimu buvo ištobulinta. Iš čia išplaukia keletas krikščioniškų pratybų, padedančių jai sekti savo dieviškuoju Pavyzdžiu ir parengiančių ją susivienijimui, į kurią ji yra kviečiama To, kuris visiems, Jį priėmusiems, davė galią tapti Dievo vaikais, „kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, bet iš Dievo užgimę.“

Dom Prosper Gueranger

JŠ pagal www.fsspx.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Victoria! Victoria! Surrexit nostra Gloria!

Visiems mūsų portalo skaitytojams ir rėmėjams linkime visų Viešpaties malonių Prisikėlimo šventės proga!

Tegul Prisikėlęs Kristus ir Švenčiausioji Mergelė Marija lydi jus visuose mūsų „įdomių” ir sudėtingų laikų rūpesčiuose ir problemose! Tegul Prisikėlusio Kristaus džiaugsmas pripildo mūsų širdis, nepaisant kartais baisių šių „įdomių” laikų aplinkybių!

Portalo „Lituania Catholica” komanda

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Ką Viešpats Jėzus darė „pragaruose”? Prof. Dariuszas Kowalczykas apie Didžiojo šeštadienio paslaptį

Kai Viešpats Jėzus nusileido į pragarą, mirusieji turėjo šaukti iš džiaugsmo: Jėzus Kristus yra Viešpats! Gyvenimo ir mirties Viešpats! Pagaliau atėjo Tas, kuris išplėšė juos iš mirties valdžios. Jis nori visus iš jos išlaisvinti – tai nereiškia, kad pragaras tuščias.

Tomaszas Kolanekas, PCh24.pl: Tikėjimo išpažinime sakome: „Valdant Poncijui Pilotui, jis dėl mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus, nukankintas ir palaidotas. Kaip Šventajame Rašte išpranašauta”. Kas nutiko Viešpačiui Jėzui per tas tris dienas – nuo mirties ant kryžiaus iki prisikėlimo?

Prof. t. Dariuszas Kowalczykas SJ: Kalbame apie tris dienas, tačiau atkreipkime dėmesį, kad Viešpats Jėzus mirė penktadienio popietę, o Juozapas iš Arimatėjos pradėjo organizuoti laidotuves „į vakarą” (žr. Mt 27, 57), o prisikėlimas įvyko sekmadienio rytą. Trys dienos išplaukia iš to, kad iš tiesų Jėzaus mirtis susijusi su penktadieniu, šeštadieniu ir sekmadieniu, tik jei reikėtų skaičiuoti tiksliau, iš viso būtų apie 35 valandos. Tai, kas vyksta po mirties, išslysta iš mūsų žemiškojo, laiko ir erdvės suvokimo.

Dėl to Kristaus mirtis mums tampa dar didesniu slėpiniu. Vis dėlto reikia pasakyti, kad Jėzus iš tiesų mirė ir Jo kūnas buvo palaidotas. Taigi Kristaus žmogiškasis kūnas lieka kape, o Jėzus „tuo metu” atlieka tai, ką mes vadiname „nužengimu į pragarą”. Šį slėpinį apmąstome Didįjį šeštadienį, kuris labiau nei Didysis penktadienis yra diena be liturgijos. Juk tai, ką mes šnekamojoje kalboje, bet klaidingai, vadiname Didžiojo šeštadienio liturgija, priklauso ne šeštadieniui, bet sekmadieniui. Paschos vigilija prasideda Prisikėlimo sekmadienis. Šeštadienį turėtume išgyventi kapo tylą ir nusileidimo į pragarą slėpinį.

Ar Viešpaties Jėzaus „nužengimas į pragarą” buvo iš anksto paskelbtas?

Jėzus paskelbė apie savo mirtį ir prisikėlimą. Į pranešimą apie Jo mirtį įtrauktas ir pranešimas apie Jo nužengimą į pragarą, arba mirusiųjų šalį, Biblijoje vadinamą Šeolu arba Hadu. 89 psalmėje skaitome: „Ar yra kas, kas norėtų gyventi ir neragauti mirties, kas išplėštų savo gyvybę iš Šeolo valdžios” (49 eilutė).

Jėzus, kuris buvo tikras žmogus, o ne vaidino kokį nors „dievišką” teatrą, taip pat patyrė mirtį ir „Šeolo galybę”, tačiau, kita vertus, Jis nugalėjo mirtį ir išplėšė ne tik save, bet ir kitus iš mirties žemės valdžios. Kai mokiniai išgirdo Jėzų skelbiant apie jo mirtį ant kryžiaus, jiems tai buvo sinonimas nužengimui į pragarą, arba Šeolą.

Ką reiškia, kad Viešpats Jėzus „nusileido į pragarą”? Ar tai reiškia pragarą kaip amžinojo pasmerkimo vietą, ar veikiau kažkokią „mirusiųjų šalį”, į kurią po mirties buvo siunčiami teisieji, gyvenę iki Gelbėtojo atėjimo į pasaulį?

Pragarai, apie kuriuos kalbama posakyje „nusileidimas į pragarą”, nėra pragaras, kaip mes suprantame šį žodį, t. y. amžino, neatšaukiamo pasmerkimo vieta. Jei taip būtų buvę, Jėzus nebūtų nieko iš ten išvedęs. Katalikų Bažnyčios katekizmas, remdamasis įvairiais Bažnyčios magisteriumo nutarimais, tai aiškina taip: „Jėzus nusileido į pragarą ne tam, kad išlaisvintų pasmerktuosius, ir ne tam, kad sunaikintų pasmerktųjų pragarą, bet tam, kad išlaisvintų prieš Jį buvusius teisiuosius” (KBK 633).

Pragaras kaip amžinas pasmerkimas reiškia būseną, kurioje pasmerktieji galutinai atmetė Dievo gailestingumą, o „pragarai”, į kuriuos nusileidžia Jėzus, yra būsena, kurioje mirusieji laukė Gelbėtojo. Romos katekizme (1, 6, 3) skaitome: „Jėzus Kristus, nužengdamas į pragarus, išlaisvino teisiųjų sielas, kurios laukė savo Išlaisvintojo Abraomo glėbyje” (žr. KBK 633).

Atkreipkime dėmesį į dar vieną paradoksą, būtent į tai, kad iš tikrųjų tik po Kristaus galima kalbėti apie pragarą amžinojo pasmerkimo prasme. Juk jame Dievas mums galutinai siūlo savo gailestingumą, todėl tik tie, kurie sąmoningai atmeta Kristų, pasirenka gyvenimą toli nuo Dievo, t. y. pragarą.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Jėzaus prikalimas prie kryžiaus

Sprendžiant pagal saulės padėtį danguje, Jėzų nukryžiavo apie penkiolika minučių po dvyliktos. Kai budeliai ėmė kelti kryžių, iš šventyklos pusės atskambėjo garsus trimitų aidas, kuris reiškė, kad pagaliau paskerstas Velykų avinėlis.

Atitemptas prie kryžiaus, Jėzus, tikras kančios paveikslas, pats ant jo atsisėdo. Nieko nelaukę, budeliai parbloškė jį ant nugaros, čiupo jo dešinę ranką, pritraukė ją prie dešiniajame skersinyje išgręžtos skylės ir tvirtai pririšo.

Tuomet vienas keliais prispaudė jo šventą krūtinę, kitas suėmė pirštus, kad šie nesilenktų, o trečias pridėjo ilgą, storą, aštriai nuzulintą vinį prie jo rankos delno, arčiau riešo, tos rankos, kuri taip gausiai teikdavo palaiminimus, ir iš visų jėgų ėmė ją kalti geležiniu kūju.

Iš Viešpaties lūpų išsprūdo garsi, skausminga dejonė, o jo kraujas aptaškė budelių rankas. Delno raumenys įplyšo, ir triašmenė vinis įtraukė juos su savimi į siaurą skylę. Aš skaičiavau plaktuko smūgius, bet iš didelio sielvarto vėliau pamiršau, kiek jų buvo. Švč. Mergelė tyliai dejavo ir atrodė bealpstanti, o Magdalietė tiesiog ėjo iš proto.

Grąžtai buvo vientisos geležies, lotyniškos T raidės formos. Kūjai kartu su rankenomis taip pat buvo pagaminti iš vientisos geležies. Man jie buvo panašūs į medinius plaktukus, kokius pas mus naudoja staliai, dirbdami su kaltais.

Vinys, kurias pamačius Jėzų nukrėtė šiurpas, buvo tokios ilgos, kad sugniaužus jas į kumštį iš vienos ir iš kitos pusės lieka kyšoti maždaug po colį. Jų galvutė plokščia, maždaug kronentalerio  dydžio, uždengianti didelę dalį delno. Vinys buvo triašmenės, siaurėjančios per visą ilgį, viršuje nykščio storio, apačioje ‒ kaip mažasis pirštas, o pats smaigalys aštriai nuzulintas. Įkalus vinis į kryžių, jų galas šiek tiek išlindo kitoje skersinių pusėje.

Prikalę dešinę ranką, budeliai pamatė, kad kairioji beveik per du colius nesiekia išgręžtos skylės. Taigi jie pririšo virvę prie jo kairiojo riešo ir spirdamiesi kojomis į kryžiaus liemenį ėmė iš visų jėgų ją traukti, kol delnas pasiekė skylę. Nuo baisaus skausmo Jėzus gailiai sudejavo. Jo rankos išniro iš sąnarių, pečiai ištįso ir persikreipė, pažastys įdubo, krūtinė iškilo, o alkūnių vietose matėsi išnirusių kaulų galai. Budeliai vėl prispaudė jo krūtinę ir pečius, pririšo kairę ranką prie kryžiaus ir prikalė ją kita baisiąja vinimi.

Vėl ištryško Jėzaus kraujas, ir vėl pasigirdo jo jausmingas, skardus dejavimas, pertraukiamas sunkaus plaktuko smūgių. Dabar Jėzaus rankos buvo ištemptos tiesia linija, ir jos nebeuždengė įstrižai kylančių kryžiaus skersinių. Tarp jų ir Viešpaties pažastų matėsi tarpas.

Švč. Mergelė jautė visą Jėzaus kančią. Ji išblyško kaip lavonas, tyli skausmo dejonė išsiveržė iš jos lūpų. Tai išgirdę, fariziejai ėmė iš jos tyčiotis ir plūstis, todėl Jėzaus bičiuliai nuvedė ją šiek tiek toliau nuo pylimo, prie kitų šventųjų moterų. Magdalietė atrodė kaip pamišusi. Jos akys ir skruostai buvo pasruvę krauju, nes iš skausmo ji nagais susidraskė sau veidą.

Tuo tarpu budeliai prie kryžiaus liemens, maždaug per trečdalį nuo jo apačios, didele vinimi pritvirtino medinę kaladėlę, prie kurios turėjo prikalti Jėzaus kojas, kad šitaip Išganytojas labiau stovėtų, nei kybotų, antraip jo rankos būtų neatlaikiusios kūno svorio, o ir kojų nebūtų įmanoma prikalti nesutrupinus kaulų. Toje kaladėlėje buvo išgręžta skylė viniai, o medyje išskaptuotos įdubos kulnims.

Apskritai tokių įdubų kryžiaus liemenyje buvo padaryta keletas, kad nuteistasis kuo ilgiau kankintųsi ir kad jo kūnas, trūkus rankų raiščiams, nenukristų ant žemės.

Taip baisiai ištempus Jėzaus rankas dėl per toli išgręžtų skylių, jo kūnas pasikėlė į viršų, o kojos susilenkė per kelius. Budeliai pamėgino jas pririšti prie kryžiaus, bet jo šventos pėdos toli gražu nesiekė kaladėlės. Tai pamatę, budeliai prapliupo keiktis. Vieni manė, kad reikia išgręžti naujas skyles rankoms, nes patraukti kaladėlę aukščiau bus pernelyg sunku, kiti tyčiodamiesi sugalvojo kraupią išeitį: girdi, jei jis nenorįs išsitiesti, jie jam padėsią.

Užnėrę virvę ant dešinės jo kojos, jie su siaubinga jėga patraukė ją link kaladėlės ir tvirtai pririšo prie kryžiaus. Jėzaus kūnas taip baisiai išsitempė, kad net jo krūtinė subraškėjo, o iš lūpų išsiveržė garsus šauksmas: „Dieve! O, Dieve!“ Atrodė, tarsi jo šonkauliai būtų atlūžę nuo krūtinkaulio. Tai buvo siaubinga kančia. Prieš tai budeliai buvo pririšę prie kryžiaus jo krūtinę ir pečius, kad rankos neištrūktų iš vinių.

Lygiai taip pat jie ištempė ir kairiąją koją, tvirtai pririšo ją virš dešinės, o kadangi buvo nepatogu kalti iš karto per abi kojas, jie plonesne vinimi tarsi kokia yla persmeigė kairiosios keltį, padarydami joje skylę. Tuomet budeliai paėmė nepaprastai ilgą, baisią vinį ir su didžia jėga įkalė ją pro kairiosios žaizdą ir per po ja prispaustos dešiniosios pėdą į kaladėlės skylę, o per ją ‒ dar toliau, į kryžiaus liemenį. Aš stovėjau prie kryžiaus ir iš šono mačiau, kaip vinis plėšydama raumenis ir laužydama kaulus pervėrė abi pėdas.

Kojų prikalimas buvo žiauresnė kankynė už visas kitas, ypač dėl to, kad Jėzaus kūnas buvo taip baisiai ištemptas. Iš viso aš suskaičiavau trisdešimt šešis kūjo smūgius, kurie skambėjo pakaitomis su gailia, skardžia, tyra vargšo Išganytojo dejone. Kita vertus, Jėzaus priešų keiksmai ir patyčios mano ausims skambėjo dusliai ir niūriai.

Švč. Mergelė vėl grįžo prie bausmės aikštelės, tačiau išvydusi, kaip budeliai tempia ir kala Jėzaus kojas prie kryžiaus, išgirdusi plaktuko smūgius, kaulų traškėjimą ir gailų savo sūnaus dejavimą, ji, persmelkta begalinės užuojautos, susmuko savo palydovių rankose. Prijoję fariziejai ėmė jas plūsti, todėl draugai vėl ją nunešė toliau. Kalant Jėzų prie kryžiaus, o ir vėliau, keliant kryžių, tai šen, tai ten, ypač tarp moterų pasigirsdavo užuojautos šūksniai: „O, kad šiuos niekšus žemė prarytų arba ugnis iš dangaus sunaikintų!“ Tačiau budeliai tik šaipėsi ir tyčiojosi.

Visos savo kančios metu iki pat mirties Jėzus nepaliaudamas meldėsi, kartodamas atskirus Psalmių posmus ir pranašų žodžius, kurie kaip tik dabar per jį pildėsi. Tik kartais jo maldą pertraukdavo skausminga dejonė. Aš viską girdėjau ir kartu su juo meldžiausi, o ir šiaip, kai kalbu Psalmes, tie posmai man visuomet iškyla atmintyje, tik dabar esu taip sukrėsta savo dangiškojo Sužadėtinio kančios, kad visų jų negalėsiu atkartoti. Šios siaubingos kankynės metu virš Jėzaus vis pasirodydavo verkiantys angelai.

Dar tik pradėjus kryžiuoti romėnų sargybos vadas liepė prie kryžiaus viršaus prikalti lentelę su Piloto užrašu. Pamatę žodžius „Žydų karalius“, Romos kariai ėmė garsiai juoktis, o fariziejai baisiai įniršo. Keletas jų nujojo į miestą dar kartą prašyti Piloto pakeisti užrašą.

Kiti budeliai tuo metu vargo platindami skylę Jėzaus kryžiui, nes ji buvo per maža, o uola ‒ labai kieta. Tie niekšai, kurie išgėrė Jėzui skirtą aromatizuotą Veronikos vyną, visai apgirto. Staiga jie pajuto baisų, deginantį skausmą viduriuose, varantį juos iš proto. Jie ėmė plūsti Jėzų, kad šis juos apkerėjęs, niršo dėl jo kantrybės ir vis bėgo į pakalnę maukti asilės pieno. Mat apačioje stovėjo kelios moterys iš atvykėlių stovyklos su melžiamomis asilėmis. Jos pardavinėjo pieną.

Sprendžiant pagal saulės padėtį danguje, Jėzų nukryžiavo apie penkiolika minučių po dvyliktos. Kai budeliai ėmė kelti kryžių, iš šventyklos pusės atskambėjo garsus trimitų aidas, kuris reiškė, kad pagaliau paskerstas Velykų avinėlis.

Pal. Ona Kotryna Emerich

JŠ pagal www.fsspx.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Aš esu Mirties jaunikis

Didįjį ketvirtadienį Ispanijos užsienio legionas Malagoje pagerbia nukryžiuotąjį Kristų. Kareiviai žygiuoja su dideliu kryžiumi ir gieda „Soy el novio de la Muerte” – „Aš esu Mirties jaunikis”.

Renginys vadinamas procesija su Gerosios Mirties Kristumi. Statulą XVII a. sukūrė Pedro de Mena. Ji buvo saugoma Švento Dominyko bažnyčioje; procesijos visada buvo labai populiarios, ypač nuo 1921 m., kai Kristus buvo paskelbtas Ispanijos legionierių ir Gerosios Mirties globėju. Skulptūra buvo sunaikinta 1931 m. per pilietinį karą. Išliko tik nedidelis jos fragmentas. Dabartinė kopija buvo pagaminta 1941 m.

Dabartinė Kristaus iš Menos kopija pagaminta 1941 m. Didįjį ketvirtadienį prieš vidurdienį ji įplaukia į Malagos uostą laivu, iš kurio ją išveža legionieriai. Jau išlipę į krantą jie gieda savo garsiąją giesmę „Mirties jaunikis”. Tada jie neša nukryžiuoto Kristaus statulą į koplyčią, iš kurios vakare pajuda kelias valandas trunkanti procesija.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Velykų tridienis

Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis ir Velykos, šios trys liturgijos viršūnės, sudaro vieno slėpinio, mūsų atpirkimo slėpinio, tris atskirus tarpsnius.

Šis trijų dienų laikotarpis dar vadinamas „Velykų tridieniu”. Liturgijoje stengiamasi kiek galint tiksliau sekti tokia istorijos raida, su kokia gali supažindinti sinoptinių evangelijų tradicija.

Ketvirtadienį Bažnyčia mini Eucharistijos įsteigimą Velykų vakarienėje, Jėzaus su mokiniais valgytoje Jeruzalėje.

Žinodamas, jog Kančios drama neišvengiama, Jėzus turbūt galėjo keliomis dienomis paankstinti Velykų vakarienę, kurią norėjo valgyti Jeruzalėje su savo mokiniais (tokią išvadą galima padaryti palyginus Evangeliją pagal Joną su sinoptinėmis evangelijomis).

Mišių Evangelijoje primenama, kad vakarienės metu Jėzus mazgojo kojas savo mokiniams ir aiškino, kodėl taip elgiasi: „Jei aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip ai jums dariau”. Todėl pagrindinis celebrantas mazgoja kojas dvylikai dalyvių, taip išreikšdamas pagarbą ir tarnystę. Krikščionims, kaip ir Jėzui, svarbiausia tarnauti bendruomenės bendrajam gėriui. (Palendrių šv. Benedikto vienuolynas).

Didįjį penktadienį niekur pasaulyje nėra aukojamos šv. Mišios, nes Jėzaus Auka yra vienintelė Didžiojo penktadienio centras – popietę ar vakare švenčiamos Viešpaties Kančios pamaldos, kurių metu pagerbiamas kryžius.

Didysis šeštadienis skirtas paminėti Viešpaties kapo tylą, paslaptingą perėjimą iš mirties į prisikėlimą. Velyknakčio šventimas yra Didžiosios savaitės širdis, kuriai visą gavėnią rengėmės ir jos laukėme.

JŠ pagal https://www.facebook.com/vienabaznycia

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Verbų sekmadienis – Gėlių sekmadienis arba Antrasis Viešpaties kančios sekmadienis!

Verbų sekmadienį Katalikų Bažnyčioje prasideda Didžioji savaitė. Šios dienos liturgija primena iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę likus penkioms dienoms iki jo nukryžiavimo.

Pasak evangelistų, tuo metu susirinkusi minia metė ant kelio apsiaustus, alyvmedžių ir palmių šakeles, šaukdama: „Osana Dovydo Sūnui: palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu”.

Verbų sekmadienio liturgija yra ištempta tarp dviejų momentų: džiaugsmingos procesijos su palmėmis ir Viešpaties kančios skaitymo ar giedojimo – kaip Evangelijoje – pasiskirsčius vaidmenimis pagal Matą.

Taip Bažnyčia pabrėžia, kad Kristaus triumfas ir Jo auka yra neatskiriamai susiję. Dalyvavimas Verbų sekmadienio liturgijoje reiškia sutikimą su kryžiumi, kentėti kartu su Kristumi ir su gyvenimo būdu, kurio nėra.

Verbų sekmadienio liturgijos šventimo ištakos siekia Jeruzalę IV amžiuje. Tuo metu buvo stengiamasi kuo tiksliau atkurti Jėzaus gyvenimo scenas. Bėgant metams procesijos darėsi vis dramatiškesnės – Egipte buvo nešamas kryžius, Jeruzalėje Kristų vaizduojantis vyskupas į miestą įvažiuodavo ant asilo.

Buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Verbų sekmadienis taip pat buvo vadinamas Gėlių sekmadieniu, nes paprastai jis būdavo tuo metu, kai pasirodo pirmosios gėlės.

Verbų sekmadienį po mišių bažnyčiose būdavo rengiami Pasijos vaidinimai. Valdant didžiajam kunigaikščiui Žygimantui IV, Lenkijoje jis buvo karalius Žygimantas III, veikė mėgėjų aktorių draugijos, kurios, įsikūnijusios į Kristaus, Kajafo, Piloto, Judo ir kt. vaidmenis, važinėdavo po miestelius ir kaimus ir vaidindavo Pasijos vaidinimą.

Jonas Šaulys

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Šiandien yra pirmasis mėnesio šeštadienis! Nekaltoji Marijos Širdis prašo atgailos!

Fatimoje trims piemenėliams – palaimintajai Jacintai, palaimintajam Pranciškui ir Liucijai – apsireiškusi Dievo Motina pasakė, kad mūsų Viešpats Jėzus norėjo pasaulyje įsteigti pamaldumą Jos Nekaltajai Širdžiai, kad žmonės geriau Ją pažintų ir pamiltų.

Šis pamaldumas taip pat yra atpildas Jos Nekaltajai Širdžiai už žmonių padarytus įžeidimus. Tiems, kurie jį praktikuoja su tikėjimu, Marija pažadėjo išgelbėjimą. Šiuo pamaldumu jie gali prisidėti prie daugelio žmonių išgelbėjimo nuo pasmerkimo ir civilizacijos katastrofų, kurias pranašavo Švenčiausioji Motina. Šis pamaldumas sulaukė bažnytinio pritarimo ir nuo to laiko plinta visame pasaulyje.

Fatimos žinia galutinai nesibaigė 1917 m. apsireiškimų ciklu Cova da Iria. 1925 m. gruodžio 10 d. Švenčiausioji Mergelė Marija pasirodė seseriai Liucijai Dorotėjos vienuolyno celėje Pontevedroje, o šalia jos – Kūdikėlis Jėzus, pasilenkęs ant švytinčio debesies. Kūdikis uždėjo jai ranką ant peties, o kitoje rankoje Marija parodė erškėčiais apsuptą Širdį. Rodydamas į ją, Kūdikis pamokė regėtoją šiais žodžiais: –

Pasigailėk savo Švenčiausiosios Motinos Širdies, apsuptos erškėčiais, kuriuos nedėkingi žmonės kiekvieną akimirką įkalina, ir nėra kas tuos erškėčius pašalintų atgailos aktu!

Marija pridūrė:

– Mano dukra, pažvelk į mano Širdį, apsuptą erškėčių, kuriuos nedėkingi žmonės, piktžodžiaudami ir nedėkingi, kiekvieną akimirką įkalina. Tu bent jau paguosk Mane ir pranešk, kad visiems, kurie per penkis mėnesius pirmaisiais šeštadieniais atlieka išpažintį, priima Komuniją, meldžiasi rožinį ir ketvirtį valandos lydi Mane, apmąstydami 15 Rožinio paslapčių, su intencija atsilyginti Man, mirties valandą pažadu ateiti į pagalbą su visomis išganymui reikalingomis malonėmis.

1926 m. vasario 15 d. seseriai Liucijai Pontevedroje iš naujo pasirodė Kūdikėlis Jėzus. Šio apsireiškimo metu sesuo Liucija pristatė Kūdikiui kai kuriuos sunkumus, su kuriais kai kurie žmonės šeštadienį eis išpažinties, ir paprašė, kad per kitas aštuonias dienas išpažintis būtų tokia pat svarbi. Viešpats Jėzus atsakė:

– Taip, išpažintis gali galioti dar daug dienų, jei priimdami Mane jie bus pašvenčiamosios malonės būklėje ir išreikš ketinimą atsilyginti už nusikaltimus Nekaltajai Marijos Širdžiai.

Toliau sesuo Liucija kėlė klausimą dėl situacijos, kai kas nors išpažinties metu pamiršta suformuluoti intenciją, į kurį Viešpats Jėzus atsakė taip:

– Jie gali tai padaryti kitos išpažinties metu, pasinaudodami pirma pasitaikiusia proga.

1930 m. gegužės 29-30 d. naktį per budėjimą Viešpats Jėzus kalbėjosi su seserimi Liucija, pateikdamas jai kitos problemos sprendimą:

– Šį pamaldumą bus galima praktikuoti ir sekmadienį po pirmojo šeštadienio, jei mano kunigai – dėl pateisinamų priežasčių – tai leis.

Ta pačia proga mūsų Viešpats davė Liucijai atsakymą į dar vieną klausimą: Kodėl penki šeštadieniai, o ne devyni ar septyni Dievo Motinos kančios garbei?

– Mano dukra, priežastis labai paprasta: yra penkios įžeidimų ir piktžodžiavimų prieš Nekaltąją Marijos Širdį rūšys:

1. Piktžodžiavimai prieš Nekaltąjį Prasidėjimą.

2. Prieš Dievo Motinos nekaltybę.

3. Prieš jos dieviškąją motinystę, kartu prieštaraujant jos pripažinimui žmonių giminės Motina.

4. Veiksmai tų, kurie siekia viešai įskiepyti vaikų širdyse abejingumą, panieką ir net neapykantą šiai Nekaltai Pradėtajai Motinai.

5. Veiksmai tų, kurie profanuoja Švenčiausiosios Mergelės atvaizdus.

Pamaldumo elementai

Atgailos išpažintis. Ją reikia atlikti su atgailos intencija pirmąjį mėnesio šeštadienį, prieš jį ar net po jo, jei tik priimama šventoji Komunija pašvenčiamosios malonės būklėje.

Kitus tris šio pamaldumo elementus reikėtų atlikti pirmąjį mėnesio šeštadienį, nors dėl pateisinamų priežasčių išpažinėjas gali leisti juos atlikti sekmadienį po pirmojo šeštadienio.

Šventoji Komunija kaip atgaila

Šventojo rožinio dalis. Penki slėpiniai turėtų būti kalbami atgailos intencija. Galima medituoti bet kurią Rožinio dalį.

Meditacija. Kitas šio pamaldumo elementas – bent 15 minučių medituoti vieną ar kelias rožinio paslaptis. Mergelė Marija šią maldos rūšį vadino „laikydamiesi jos draugijos”, o tai galima suprasti taip, kad turime medituoti kartu su Dievo Motina.

Kaip pagalbinę meditacijos priemonę galima perskaityti Šventojo Rašto ištrauką arba knygą, kuri glaudžiai siejasi su paslaptimi, arba pasiklausyti konferencijos ar pamokslo. Šį meditavimą taip pat turėtų lydėti atgailos intencija.

Švenčiausiosios Motinos pažadai

1.Tiems, kurie praktikuoja šį pamaldumą, pažadu išganymą. Mirties valandą ateisiu su visomis malonėmis, reikalingomis jų amžinajai laimei.

2.Šios sielos bus apdovanotos ypatinga dieviškąja malone; prieš Dievo sostą jas padėsiu kaip gėles.

Praktikuojant penkis šeštadienius, pirmiausia reikėtų pabrėžti atlygio intenciją, o ne asmeninį apsirūpinimą mirties valandą. Kaip ir praktikuojant pirmuosius penktadienius, taip ir pirmuosius šeštadienius, negalima pasitenkinti vien pažodiniu pažado priėmimu, remiantis teiginiu „švęsiu penkis šeštadienius ir esu užtikrintas amžinuoju išganymu”.

Visą likusį gyvenimą turėsime susidurti su pagundomis ir silpnybėmis, stumiančiomis mus iš teisingo kelio, tačiau šis pamaldumas labai padeda pasiekti amžinąją laimę. Norint jį gerai atlikti ir gauti nuolatinės dvasinės naudos, būtina, kad šias praktikas lydėtų nuoširdus troškimas kasdien gyventi pašvenčiamojoje malonėje, globojant Švenčiausiajai Motinai.

Jei į pirmą vietą iškeliame švelnią vaiko meilę, trokštančio numalšinti savo mylimų Tėvo ir Motinos širdies skausmą, skausmą, kurį sukelia abejingumas ir panieka tų, kurie nemyli, – būkime tikri, kad mums netrūks Švenčiausiosios Motinos pagalbos, malonės ir buvimo mirties valandą.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Vyriškumo savybės. Katalikiška perspektyva

Kokios yra vyriškumo savybės? Nurodykime kelias iš jų. Tos savybės yra ar bent jau buvo glaudžiai susiję su dviem vyro pašaukimais – būti kariu ir kunigu. Atidžiau pažvelgus, pamatysime, kad šie pašaukimai yra ne taip jau nutolę vienas nuo kito, kaip gali atrodyti mūsų sugedusiais laikais.

Šio straipsnio autorius to niekad netikrino, tačiau prieš kelis metus vienas žinomas dvasininkas man pasakė, kad velionis Niujorko arkivyskupas kardinolas Francis Spellmanas, kuris taip pat buvo JAV ginkluotųjų pajėgų karo kapelionas, vieną kartą įsakė ištirti kanonizuotų šventųjų kalendorių ir nustatyti pasaulietinius šventųjų pašaukimus. Jo Eminencija turėjo nuojautą, kurią patvirtino šis tyrimas: suskaičiavus karališkų šeimų asmenis, iš tų laikų, kai karališko kraujo žmonės vis dar asmeniškai vesdavo karius į mūšį, taip pat kilminguosius, kurių darbas buvo karas, daugiausiai kanonizuotų vyrų buvo ne kas kitas, o kariai.

Viena savybė, kurią turi turėti vyrai, ir kurios pavyzdį rodo (ar bent turėtų rodyti) kariai ir kunigai, yra tiek moralinė, tiek fizinė drąsa. Moralinė drąsa yra pasiruošimas tvirtai stovėti fizinės ar dvasinės (kuri, žinoma, taip pat yra reali) kovos lauke, iš kur kiti sprunka. Akivaizdu, kad kareiviai turi turėti fizinės drąsos, tačiau kunigams taip pat dažnai jos prireikia. Pagalvokime apie jėzuitus, dirbusius nepaisant persekiojimų karalienės Elzbietos I laikų Anglijoje (XVI a.). Pagalvokime apie šaudančios kareivių rikiuotės nužudytą palaimintąjį kun. Miguelį Pro, iš kurio lūpų mirštant išsiveržė šauksmas „Viva Christo Rey!“ – „Tegyvuoja Kristus Karalius!“ Taip pat prisiminkime Tomą Beketą, kuris buvo toli gražu ne vienintelis vyskupas, atidavęs gyvybę už tikėjimą. 1871 m. Paryžiaus arkivyskupas, pakirstas Paryžiaus Komunos revoliucionierių kulkų, pasitiko tą patį likimą, kaip ir palaimintasis tėvas Pro. Kitas arkivyskupas, rezidavęs Kigali, Ruandoje, užmokėjo savo gyvybe, kadangi tvirtai laikėsi savo pareigų, užuot pabėgęs ir užsitikrinęs saugumą.

Jeigu iš daugelio vyrų daugeliu atvejų ir nebus pareikalauta fizinės drąsos, tai šiais laikais dažnai jiems prireiks parodyti daug moralinės drąsos. Paimkime kad ir paprasčiausią išgyvenimą. Kiek daug šiandien dvasiškai išdžiūsta, patenka į klaidą ar visiškai pražudo savo sielas, kadangi, siekdami „saugumo“, dirba darbus, nevertus žmonių ir vyrų. Visuomenė yra pilna jų.

Kita vyriškumo savybė, kurios pavyzdį rodo karys arba kunigas, tačiau kurią turėtų turėti kiekvienas vyras, yra vidinė drausmė. Tai yra ne tik sau teikiamų malonumų apribojimas. Kunigui įmanomas tik vienas kelias įgyvendinti vidinę drausmę – visada atsisakyti tam tikrų malonumų. Kalbant apie fizinę drąsą, akivaizdu, kad kariui reikia vidinės drausmės. Be jos kariuomenė, kurioje jis tarnauja, tampa palaida minia. Kaip bebūtų, kiekvienas vyras, norintis nueiti į dangų, privalo disciplinuoti save, mažų mažiausiai prisiversdamas kasdien melstis.

„Meilė“ yra žodis, kuris nedingsta nuo šiuolaikinės visuomenės narių lūpų – taip turbūt yra dėl to, kad jie nesuvokia, kas iš tiesų yra meilė. Tą ištižusį jausmą, kurį jie turi omenyje, galima lengvai priskirti kunigams, kadangi daugelis šiuolaikinių kunigų yra dvasine prasme ištižę. Meilę iš pažiūros sunku priskirti kareiviui, nebent kalbėtume apie tikrą jausmą. Tikra meilė leidžia kareiviui atiduoti gyvybę už kovos draugą. Jos vedamas, Jėzus Kristus mirė, kad išgelbėtų visus žmones, visus vyrus. Jėzus Kristus – tikras Vyras ir tikras Dievas – iš tiesų mylėjo.

Meilė savo paprasčiausia forma reiškia norėti gero kam nors kitam. Kitaip sakant, būtent tai kadaise padarė Bažnyčią misionieriška, nešančia Evangeliją visam pasauliui. Ji tapo tokia, nes suprato, kad leisti žmogui likti klaidingoje, ne katalikų religijoje ar visiškoje dvasinėje tamsoje, reiškia jo nemylėti. Dabar įsivaizduojama, kad meilės pasireiškimas yra, pvz., nekalbėti apie pragarą ar bent jau nekalbėti apie jį kaip apie vietą, į kurią kas nors gali patekti.

Meilė mėgsta teisingumą. Kai tėvai dar būdavo pakankamai vyriški, kad baustų savo sūnus, būtent meilė kalbėjo jų lūpomis, kai jie sakydavo: „Ta bausmė žeidžia mane labiau nei tave“.

Kartais meilė įgauna gailestingumo pavidalą. Būtent šiuo vardu mes pažinome Dievo meilę po Adomo ir Ievos nuopuolio.

Bet kuriuo atveju meilė yra tai, ką visi vyrai, jei jie yra tikri vyrai, turi turėti. Yra ir kitų savybių, kurias turi turėti vyrai. Mes jų neišvardintume net ir dvigubai ilgesniame straipsnyje. Vis dėlto, turbūt nei viena iš jų nėra taip būtina, kaip pasiaukojimas. Neverta įrodinėti, kad jis būtinas abiem mūsų pavyzdžiams – kareiviui ir kunigui, tai pakankamai aišku. Likusiai mūsų daliai neturėti šios savybės reiškia pralaimėti ne tik kaip vyrams, – taigi, pralaimėti šiame gyvenime, – bet ir pralaimėti kovą dėl daug didesnio gyvenimo, kuris seks žemiškąjį.

Turbūt kiekvienas vyras, kuris yra tėvas, supranta pasiaukojimo būtinybę, jeigu jis yra sąmoningas tėvas. Dėl ko gi daugiau, jūs manote, „tėvas“ yra titulas, iš kurio pažįstame kunigą? Yra, aišku, ir kitų priežasčių, tačiau pagrindinė jų yra kunigo pareiga aukotis. Šeimos tėvas, kaip „namų bažnyčios“ galva, taip pat turi pareigą aukotis.

Kartais to prireikia mažuose dalykuose, pvz., pasėdėti mašinoje, stebint lietų, laukiant kol vaikas baigs muzikos pamoką. Arba tėvui tenka atsikelti valanda anksčiau nei jam pačiam reikia, kad, pagailėdamas žmonos, paruoštų vaikui gerus pusryčius. Galbūt prireiks visam gyvenimui atsisakyti užjūrio atostogų, kurias gali sau leisti poros be vaikų.

Sąmoningas tėvas noriai daro tokias ir dar didesnes aukas. Jis gali netgi praleisti visą savo brandų gyvenimą dvasiniame varge (mes jau nekalbame apie materialinį vargą). Paimkime kad ir šventojo Gumaro atvejį. VIII amžiaus riteris karaliaus Pipino dvare „vedė moterį tokią neprotingą ir nesugyvenamą, kad jo pastangos išgelbėti santuoką iškėlė jį iki herojiško šventumo laipsnio“ (pagal Coulsono „Biografinį žodyną“, str. „Šventieji“).

Šv. Gumaro gyvenimas ir auka būtų nesuprantami labai daugeliui šiais tikėjimą praradusiais laikais, visuomenėje, kurioje skyrybos tapo tokios įprastos, kad jos tapo kas antros šeimos likimu. Tai būtų nesuprantama, nes kas gi gali būti blogiau šiame gyvenime už blogą santuoką? Tačiau šv. Gumaras ištvėrė joje. Daugelis vyrų nebeištveria, nes jie nebeturi sugebėjimo aukotis.

Mes jau sakėme, kad dėl to jie pralaimi kaip vyrai, bet taip pat jie pralaimi kovą dėl daug didesnio gyvenimo, kuris bus pasibaigus šiam. Šv. Gumaras laimėjo. Toks turi būti ir kiekvienas vyras, kad būtų vyras tikrąja to žodžio prasme, ir kad vieną dieną galėtų pamatyti Dievą, nes joks vyras jo nepamato, išskyrus tą, kuris aukojasi dėl Jo.

Turbūt niekada nebuvo taip sunku būti vyrais kaip dabar, bet tie, kurie tikrai išliks jais, gaus nesuskaičiuojamą atpildą.

JŠ pagal www.fsspx.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

“In vitro” kelia chaosą ir teisės bei sveikatos srityje!

Akivaizdu, kad dirbtinio apvaisinimo metodas, dar klaidinančiai vadinamas nevaisingumo gydymu, yra nepriimtinas dėl moralinių priežasčių.

Vienas olandas neįtikintiems pateikia papildomų argumentų. Iš tiesų apvaisinimo dirbtiniu būdu procedūrai sukčiai negali atsispirti, o jų veiksmų pasekmės yra apgailėtinos.

Žiniasklaidos pranešimais, tam tikras Džonatanas Jokūbas Meijeris (Jonathan Jacob Meijer) gali būti iki 550 vaikų, gimusių taikant dirbtinio apvaisinimo procedūrą, tėvas. Taip atsitiko todėl, kad šis vyras suklaidino šimtus moterų ir 10 vadinamųjų klinikų.

Olandas apibūdinamas kaip “serijinis spermos donoras”. Nyderlandų akušerių ir ginekologų draugija pirmą kartą aliarmą dėl 41-erių metų vyro sukėlė dar 2017 m. Jau tada Mejeris buvo 10 “klinikų” donoras ir 102 vaikų tėvas Nyderlanduose. Tuo tarpu taisyklėse nustatytas 25 vaikų limitas, o donorai gali dovanoti spermą 12 moterų.

Šis apribojimas sugundė olandą ieškoti pelno už šalies ribų. Šiandien manoma, kad jis gali būti iki 550 vaikų tėvas visame pasaulyje.

Meijeriui jau iškelta byla ir jis gali sulaukti pasekmių dėl savo veiklos. Kas iš to, kad jo vaikų motinos traumuojamos. Tačiau viena iš vadinamųjų in vitro apvaisinimo klinikų klienčių sakė, kad jai darosi bloga vien pagalvojus apie tai, kokias pasekmes Jonathano veiksmai gali turėti jos vaikui.

Tuo viskas nesibaigia, nes jau yra tyrimų, rodančių, kad “serijinių donorų” vaikų psichinei sveikatai gali kilti pavojus. Tai susiję su didėjančiu susirūpinimu dėl galimo incesto ir inbrydingo.

Jonas Šaulys pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

Visos Ukrainos Bažnyčių taryba pasmerkė homosantuokas įteisinantį įstatymą!

Religinės bendruomenės piktinasi įstatymo Nr. 9103 projektu, kuriuo siūloma registruotą partnerystę prilyginti santuokai, vadinant ją “šeimos sąjunga” ir keičiant galiojančias Ukrainos šeimos kodekso normas.

Visos Ukrainos bažnyčių ir religinių organizacijų taryba kreipėsi į Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininką, prieštaraudama dar vienam bandymui įteisinti Ukrainoje vadinamąją “tos pačios lyties asmenų santuoką” prisidengiant registruota partneryste.

“Galima numatyti, kad jei minėtas įstatymo projektas bus priimtas, kitas tos pačios lyties asmenų sąjungų lobistų žingsnis bus inicijuoti galimybę tos pačios lyties asmenų poroms įsivaikinti vaikus su visomis itin neigiamomis pasekmėmis tokių vaikų asmenybės formavimuisi ir atimti iš jų prigimtinę teisę augti visavertėje šeimoje – turėti ir tėvą, ir motiną”, – pabrėžiama Tarybos kreipimesi.

Dabartinė demografinė situacija, remiantis Ukrainos nacionalinio saugumo strategija, patvirtinta 2020 m. rugsėjo 14 d. prezidento dekretu Nr. 392, kvalifikuojama kaip grėsmė Ukrainos nacionaliniam saugumui ir nacionaliniams interesams. Bažnyčių taryba mano, kad registruotos tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimas niekaip neprisidės prie demografinės krizės, ypač kylančios dėl natūralaus tos pačios lyties porų nesugebėjimo susilaukti vaikų, įveikimo.

“Reagavimo į demografinę krizę problema ypač aktuali atsižvelgiant į dabartinę Rusijos ginkluotą agresiją prieš Ukrainą, dėl kurios tūkstančiai vaikų Ukrainoje neteko tėvo ir (arba) motinos ir tapo našlaičiais, beveik pusė tūkstančio vaikų žuvo ir beveik tūkstantis buvo sužeisti. Tuo pat metu ukrainiečių šeimų su vaikais migracijos į užsienį banga dar labiau apsunkina Ukrainos demografines perspektyvas, atsižvelgiant į pokario sugriautos infrastruktūros atstatymo iššūkius”, – rašoma pareiškime.

Religinė vadovybė įsitikinusi, kad šiuo metu Ukrainoje dedami vertingi pamatai tiek pergalei šiame kare, tiek tolesniam jos atkūrimui ir vystymuisi. Akivaizdu, kad vienas iš šių pamatų ir toliau turėtų būti sveika šeima, o tai lemia būtinybę formuoti ir įgyvendinti valstybės politiką, skirtą šeimoms remti, santuokiniams santykiams stiprinti, atsakingai tėvystei ir motinystei.

Taryba laiko nepriimtinomis bet kokias teisėkūros iniciatyvas, keliančias grėsmę tiek šeimos institutui, tiek visos Ukrainos visuomenės vertybiniams pagrindams, jos moraliniams ir dvasiniams pamatams.

Taryba ragina parlamentą atmesti įstatymo Nr. 9103 dėl registruotos partnerystės instituto projektą, nes jis kelia grėsmę vaikų moralinei ir psichinei sveikatai bei jų teisei būti auklėjamiems vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtoje šeimoje ir blogina demografinę padėtį Ukrainoje.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

Truputį apie kovas dėl genderistų darbotvarkės visame pasaulyje

Šios kovos: už gyvybės apsaugą, santuokos apibrėžimą, tėvų teises, religijos ir žodžio laisvę ir netgi už laisvą mokslą bei gydymą apima vis daugiau pasaulio ir vis labiau įsismarkauja.

Ten, kur jos prasidėjo anksčiausiai – taip vadinamose senosiose Vakarų demokratijose, kultūrinį homoseksualizacijos karą genderistai jau laimėjo. Ši tema net nebėra svarstoma, dabar įnirtingiausiai vyksta kova prieš vaikų labai ankstyvą seksualizavimą darželiuose bei mokyklose bei prieš tai, kad jie galėtų mediciniškai keisti lytį be tėvų žinios. Svarbi ir eutanazijos tema. JAV tebevyksta mūšiai dėl abortų. Dažniausia tema – medikamentiniai abortai. Na, o naujienos ten – pedofilijos, poliamorijos normalizavimas. Tokie “pažangiausieji” kaip ispanai jau beveik visiškai legalizavo zoofiliją.

Ypač įnirtingas karas vyksta JAV. Per teismus, protestus, kartais net per susirėmimus, suėmimus, slaptųjų tarnybų (FBI) į visą šį procesą įsikišimą ir t.t., ir pan. Skirtingai skirtingose valstijose, priklausomai nuo to, kas ten ką labiau valdo – respublikonai ar demokratai. Žinoma, dar ir patys respublikonai ar net demokratai nėra visur vienodi. Tai vienose valstijose labiau atakuoja vieni, ginasi kiti, kitose – atvirkščiai.

Kodėl tai vadinu karu? Na, įprastinės politikos tai nė iš tolo neprimena. Atvirkščiai, tarp JAV apžvalgininkų nėra reta mintis, kad kada nors tai gali peraugti ir į tokį pilietinį karą, koks buvo 1861 m.

Tuo tarpu homoseksualizavimo ir to įteisinimo banga vis labiau kyla Azijoje – vadinamose vakarietiškose jos šalyse.

Afrikoje gi homoseksualizmas daug kur vis dar draudžiamas baudžiamaisiais įstatymais, ypač katalikiškose šalyse. Tai prieš tų šalių vadovus ir Bažnyčias nusprendė kovoti netgi mūsų popiežius.

Lietuviai blogąja prasme yra pažengę toliau nei Afrika ir yra, sakyčiau, Azijos padėtyje. Tie, kurie daugiau apie tai žino ir supranta, kartoja, kad pas mus dar nėra taip blogai. Tas tiesa. Bet pasidaryti taip pat blogai kaip “senuose” Vakaruose gali labai staigiai. JAV federaliniu lygmeniu visur vienalytes santuokas įteisino tik 2015 m. ir štai kas ten jau dabar darosi!

Spaudimas tokiems dalykams didėja toli gražu ne vien iš mūsų popiežiaus. Milžiniškas spaudimas, nors ir netiesiogiai, dabar ateina per JAV bei per tarptautines viršvalstybines organizacijas – ypač UN, WHO, UNICEF ir UNESCO. Tiesioginis – per Europos Sąjungos institucijas, įskaitant ir Europos Žmogaus Teisių Teismą. Sumoje ten vyksta su tuo susijęs 21 atvejis, galimai tiesiogiai paliesiantis ir Lietuvą. Pažadėjau kada nors apie tai padaryti laidą pas Orlauską.

Na o mūsų valdžioje sėdi patys tiesioginiausi to spaudimo įrankiai pedošurajevcai. Ir šią sesiją su tuo spaudimu jie ketina grįžti dviguba jėga. Greitai laukia ne tik vėl bandymai legalizuoti narkotikus ir vienalytes sąjungas, bet ir vėl neapykantos kalbos bausmių sugriežtinimo projektai, pan. Kitos dalies sprendimų jie laukia ateinant tiesiai iš ES.

Ką darysime? Štai apie ką mums ir vertėtų pasitart.

Tomas Senūta

Pagal https://www.facebook.com/tomas.senuta

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai

Liturginį Gavėnios laiką pertraukia tik dvi iškilmės – Šventojo Juozapo ir šiandien švenčiama Apreiškimo Mergelei Marijai (Lietuvoje dažniausiai dar ir Šv. Kazimiero). Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad abi šventės labiau tiktų Kalėdų laikui nei Gavėniai, kuri skirta atgailauti, atsiversti bei apmąstyti Kristaus kančią. Dėl šios priežasties, ankstyvaisiais Viduramžiais Ispanijos Bažnyčia Apreiškimo šventę buvo nukėlusi į savaitę prieš Kristaus Gimimą – gruodžio 18 d., tačiau Romos Bažnyčia ją visuomet šventė kovo 25 d.

Ps 44, 13, 15 ir 16. Tau meilinsis visi tautos turtingieji. Paskui ją atvedama Karaliui mergaičių; jos draugės tau atvedamos su linksmybe ir džiaugsmu. Aleliuja, aleliuja.

Ps 44, 2. Iš mano širdies veržiasi geras žodis; aš skiriu savo veikalą Karaliui.

(Introitas)

Kovo 25 diena – tai 9 mėnesiai iki šv. Kalėdų, todėl Apreiškimo šventė ir buvo švenčiama šią dieną. Be to, Bažnyčios Tėvams ir Viduramžių teologams bei rašytojams kovo 25 diena buvo ypač svarbi, nes buvo tikima, kad tai pasaulio sukūrimo (arba pirmojo žmogaus sukūrimo), Izaoko paaukojimo, žydų perėjimo per Raudonąją jūrą, Kristaus pradėjimo diena.

Dievo Dvasia, plevenanti virš bedugnės, pradeda kūrinijos egzistavimą, Šventoji Dvasia plevena virš Marijos ir Jos tyrose įsčiose užsimezga Žodis, tapsiantis Kūnu, o ant Kryžiaus – iš perverto Kristaus šono, gimsta Bažnyčia – kiekvienas iš mūsų.

Apreiškimo Marijai šventė – tai naujos Dievo kūrybos pradžia. Dievas ateina atkurti to, ką mes sugriovėme per nuodėmę. Jo atsakas į blogį – tai dar didesnis gėrio išliejimas. Dievas nekovoja su blogiu jo ginklais, nes taip blogis tik pasidaugina. Blogį galima įveikti tik meile. Neveltui mylimasis mokinys paliudijo: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo Viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jn 3, 16)

Idant Meilės ugnis pasklistų, jai reikia to, kuris būtų įsimylėjęs Mylintįjį. Ir štai, regime Ją, Viešpaties Tarnaitę, – Malonės ir Meilės pripildytąją ir perpildytą. Jos širdis jau nuo pat prasidėjimo buvo uždegta dieviška meile, tad dabar ji su džiaugsmu sutinka vykdyti savo misiją, – tapti Įsikūnijusios Meilės Tabernakuliu ir Sostu. Nazareto Mergelės TEBŪNIE tikrai tampa visų mūsų, visos kūrinijos linksmybės priežastimi.

Neveltui nuo seniausių laikų krikščioniškoji tauta, pilna nuostabos ir dėkingumo nebijojo Mergelę Mariją vadinti Naująja Ieva, Visų Malonių Tarpininke ir Bendraatpirkėja, nes be Jos „Tebūnie“ mes tebeskendėtume nuodėmės tamsybėse.

Ir mes, Mergelės Motinos pavyzdžio skatinami ir remiami, ryžkimės visuomet laisvu noru bendradarbiauti su Dievo malone ir taip atlikti savo misiją pasaulio Išganymo darbe.

Lk 1, 28 ir 42. Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi:
tu pagirta tarp moterų ir pagirtas tavo įsčių vaisius. Aleliuja.

(Ofertoriumas)

Kun. Robertas Urbonavičius

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Turime pirmuosius Rusijos ir Ukrainos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai vaisius!

Šiandien eina vieneri metai nuo Rusijos ir Ukrainos paaukojimo Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai, kurį bendrai atliko popiežius Pranciškus ir visi pasaulio vyskupai.

Apie šio akto veiksmingumo sąlygų įvykdymo klausimus rašėme čia: Sąlygos, kad Rusijos paaukojimas būtų visiškai veiksmingas! ir čia: Ar „suveikė“ atliktas Rusijos paaukojimas Nekaltajai Marijos širdžiai?

Žinome, kad Dievui tūkstantis metų – kaip viena diena, o viena diena – kaip tūkstantis metų, todėl vieneri metai yra pernelyg trumpas laikotarpis, kad būtų galima daryti rimtas išvadas.

Vis dėlto kai kurias galime padaryti. Faktai kalba patys už save: kovo 24 d. rusai paskutinį kartą pabandė apsupti Ukrainos sostinę Kijevą, o kovo 25 d. prasidėjo ukrainiečių kontrpuolimas prie Kijevo.

Atsitiktinumų nėra – yra tik ženklai. Čia pateikiame du žemėlapius – 2022 m. kovo 24 d. ir 2022 m. balandžio 6 d.

Skirtumas akivaizdus. Turime pilną teisę tikėti, kad būtent dėl antgamtinio Švenčiausiosios Mergelės Marijos įsikišimo Ukrainos kariai laimėjo mūšį prie Kijevo.

O jei taip, tai reiškia, kad Viešpats Dievas panorėjo išgelbėti Ukrainą, kad pažemintų Rusiją. Labai tikėtina, kad Rusijos atsivertimas įvyks po didžiulio Rusijos politinės scenos pertvarkymo, nes dabartinis Rusijos politinis elitas neatsiliepia į Fatimos Dievo Motinos prašymą atsiversti ir tam trukdo.

Žinoma, tai nebūtinai įvyks artimiausiu metu, kova gali užtrukti ilgai. Tačiau įspūdingos Rytų Galijoto pergalės prieš Vakarų Dovydą nebuvimas yra labai aiškus ženklas, kurio negalima nepastebėti.

Baigiant galima pasakyti, kad turime pirmuosius Rusijos ir Ukrainos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai vaisius. Ir mes turėtume su dar didesniu užsidegimu melstis, kad Rusija kuo greičiau atsiverstų.

Todėl siūlome privačiai kalbėti šią maldą, kuri, mūsų manymu, geriausiai atitinka odėl siūlome privačiai sukalbėti šią maldą, kuri, mūsų manymu, geriausiai atitinka tikrąją Švenčiausiosios Mergelės Marijos intenciją:

Suklaupę priešais Tavąjį malonės sostą, šventojo Rožančiaus Karaliene, mes norime, kiek tai nuo mūsų priklauso, išpildyti reikalavimus, kuriuos Tu perdavei, apsireiškusi Fatimoje.

Siaubingos pasaulio nuodėmės, Jėzaus Kristaus Bažnyčios persekiojimai, o dar labiau tautų ir krikščionių sielų atkritimas, daugybei žmonių užmiršus Tavo maloningąją motinystę, perpildė Tavo Sopulingąją ir Nekaltąją Širdį, kurią užuojauta taip artimai susiejo su Švenčiausiosios Tavo dieviškojo Sūnaus Širdies kančia.

Kad būtų atlyginta už tokią gausybę nusikaltimų, Tu nurodei įvesti atgailos Tavo Nekaltajai Širdžiai pamaldumą. Kad būtų sulaikytos Tavo pačios išpranašautos Dievo bausmės, Tu tapai Aukščiausiojo pasiuntine ir pareikalavai, kad Kristaus vietininkas, vienybėje su visais pasaulio vyskupais, paaukotų Rusiją Tavo Nekaltajai Širdžiai. Deja, Tavoji žinia dar nebuvo išgirsta.

Galiausiai, Apreiškimo šventės proga, Aukščiausiasis Ganytojas, vienybėje su viso pasaulio vyskupais ir kunigais, iškilmingai paaukojo Tavo Nekaltajai Širdžiai „save, Bažnyčią ir visą žmoniją, o ypač Rusiją ir Ukrainą”: ir dabar norėtume suvienyti savo balsus šia malda, pakelta į Tavo motiniškos galios didybę.

Priimk, Dievo Motina, pirmiausia iškilmingą atsilyginimą, kurį mes aukojame Tavo Nekaltajai Širdžiai už visus įžeidimus, kuriais nusidėjėliai ir bedieviai perpildė Tavo Širdį kartu su Jėzaus Širdimi.

Antra, mes dovanojame, perduodame ir pašvenčiame, kiek tai nuo mūsų priklauso, Rusiją Tavo Nekaltajai Širdžiai. Mes maldaujame Tave, su motinišku gailestingumu paimk šią tautą į savo galingą apsaugą ir paversk ją savo karalyste, kurioje Tu viešpatautum lyg Karalienė. Padaryk šią persekiojimų šalį Tavo išsirinktu ir palaimintu kraštu. Mes karštai Tave prašome, visiškai užvaldyk šią tautą, kad ji, atversta iš valstybinės bedievystės, taptų nauja mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalyste, nauju paveldu jo švelniajam skeptrui. Tegul jinai sugrįžta vienybėn iš savo senosios schizmos į amžinojo Ganytojo vienintelę avidę, kad paklusdama Tavo dieviškojo Sūnaus vietininkui, visose žemės tautose taptų uolia Jėzaus Kristaus apaštale, skelbiančia jo karališkumą.

Galiausiai meldžiame Tave, Gailestingumo Motina, kad tokiu visiems matomu savo užtariančios visagalybės stebuklu įrodytum pasauliui, jog esi visų malonių Tarpininkė. Taikos Karaliene, dovanok pasauliui taiką, kurios pasaulis negali duoti, ramybę ginklams ir ramybę sieloms, duok Kristaus taiką Kristaus karalystei ir Kristaus karalystę per Tavo Nekaltosios Širdies viešpatavimą, o Marija. Amen.

Jonas Šaulys

Kategorijos
NUOMONĖS

“Firefox” kūrėjas apie dirbtinį intelektą: kuriame Matricą. Ant kortos pastatyta žmonijos ateitis…

Markas Surmanas, “Mozilla” įkūrėjas ir vienos populiariausių interneto naršyklių kūrėjas, perspėja dėl šiuolaikinių dirbtinio intelekto (DI) sprendimų monopolizavimo.

Jo nuomone, labai įmanomas scenarijus, kad dirbtinis intelektas bus naudojamas kaip informacinis ginklas, reikalingas nuolat eskaluoti konfliktus. Kita vertus, per didelės galios perdavimas technologijoms gali lemti, kad žmonės bus savanoriškai pašalinti iš svarbiausių sprendimų priėmimo procesų.

“Dirbtinis intelektas yra tai, kas prieš 25 metus buvo internetas,” – teigė Surmanas interviu “Forbes”. “Tai medžiaga, iš kurios sukursime viską aplink mus”, – pabrėžė jis.

Jo nuomone, didžiausia revoliucinės technologijos paplitimo rizika yra pirmaujančių žaidėjų rinkos monopolizavimas. Kaip jis pabrėžė, šiuo metu “labai maža žaidėjų grupė, kontroliuojanti visą mūsų ekonomiką”, skuba kurti nenumatytų pasekmių turinčius produktus, vadovaudamasi pagrindiniu principu – kuo didesniu pelnu.

“Kai kurios didžiausios kada nors žmonijos sukurtos bendrovės veržiasi su visomis šiomis dirbtinio intelekto naujovėmis, įtvirtindamos kontrolę, o tam jos ir buvo sukurtos, kad veiktų su mumis visais”, – technologines ginklavimosi varžybas tarp didžiausių “BigTech” bendrovių komentavo jis.

Jo nuomone, jei dirbtinio intelekto inovacijų darbui neužtikrinsime tinkamų saugumo priemonių, didesnio skaidrumo ir platesnės prieigos, patys sau sukelsime rimtą pavojų. “Blogiausias scenarijus, neįtikėtinai trivialus, bet kuo tikriausias, šiek tiek primena “Matricą”, – pastebi Surmanas.

“Būtent, technologijos tampa vis galingesnės, kasdienė veikla vis labiau automatizuojama, mes patenkame į patogumo sūkurį ir galiausiai atsisakome kontrolės, nes visi išsiregistruojame”, – teigia jis.

Kita vertus, masinių konfliktų apimtame pasaulyje dirbtinio intelekto pasiekimai gali paskatinti sprendimų priėmėjus eskaluoti informacinį karą. Tokio scenarijaus atveju “nereikia būti Terminatoriumi”. “Viskas, ko jums reikia, yra blogiukas su šiuolaikiniais žaislais”, – pabrėžia jis.

Reaguodama į naujausius “Microsoft” ir “Google” veiksmus, pelno nesiekianti organizacija “Mozilla” steigia į dirbtinį intelektą orientuotą startuolį, kurio misija – grąžinti naudotojams pirminį kodą ir sukurti patikimą alternatyvą kylančioms milžinėms, tokioms kaip “ChatGPT”.

Prieš 25 metus “Mozilla” buvo įkurta kaip atsakas į, kaip pripažino JAV teisingumo departamentas, monopolinę “Microsoft” veiklą, susijusią su “Internet Explorer” plitimu. Tuomet “Mozilla” bendruomenė sukūrė nemokamą atskirą naršyklę “Firefox”. Šiandien “Mozilla Corporation” tebėra nemokamų naršyklių, programų, kodo ir atvirojo kodo priemonių kūrėja.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
NUOMONĖS

Vokietijos katalikų siūloma seksualinė revoliucija nutraukia ne tik Romą, bet ir tikėjimą – George Weigel

“Ar tikrai gender ideologija ir LGBTQ judėjimas ištaiso Biblijos ir du tūkstantmečius trukusio Bažnyčios mokymo klaidas?” – klausia neokonservatyvusis amerikiečių analitikas George’as Weigelis.

“Sinodo kelias” yra judėjimas, prasidėjęs Vokietijoje 2019 m. Pirminė jo idėja buvo atkurti po piktnaudžiavimo valdžia ir seksualinio išnaudojimo skandalo prarastą Bažnyčios patikimumą ir užkirsti kelią to paties pasikartojimui ateityje. Tačiau vėliau iškilo daug kitų klausimų: pasiekti lyčių teisingumą bažnyčioje, leisti moterims būti įšventintoms į bažnytines pareigas ir leisti bendruomenėms dalyvauti priimant bažnytinius sprendimus.

Roma atsargiai žiūri į “sinodo kelio” politiką – kai kas ją net vadina “savižudiška”, o ne “sinodine”, – o pernai popiežius Pranciškus Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkui pasakė, kad Vokietija jau turi protestantų bažnyčią ir “mums nereikia dviejų”.

Paskutinė Sinodo kelio asamblėja vyko kovo 9-11 d. Frankfurte. Daugiau kaip du šimtai žmonių aptarė tokius klausimus kaip homoseksualių porų palaiminimas (tikimasi, kad tai bus įmanoma nuo 2026 m.), moterų įšventinimas į diakonus, kunigams privalomo celibato taisyklės sušvelninimas ir kitus. “Sinodo kelias” taip pat patvirtino keletą potvarkių, kuriais pakeista galios struktūra Vokietijos bažnyčioje, apribojant vyskupų galią ir padidinant paprastų tikinčiųjų iš kongregacijų galią.

Amerikiečių katalikų konservatyvusis rašytojas ir Etikos ir viešosios politikos centro tyrėjas Džordžas Veigelis (George Weigel) tai, kas vyksta, vadina “apostazija”, nes pagal tai, ką nustatė Vatikano II Susirinkimas, tikėjimą apibrėžia Šventasis Raštas ir tradicija, o jo pagrindus aiškina popiežius ir visuotinis vyskupų susirinkimas ekumeniniame susirinkime. Patvirtintais katalikų tikėjimo ir moralinės praktikos principais reikia tikėti ir pagal juos gyventi, o atkritusieji turi būti ekskomunikuoti.

“Būtent apostazija apibūdina ‘Sinodo kelio’ Bažnyčią”, – sako George’as Weigelis. Jo nuomone, dabartinė katalikybė Vokietijoje “primena liberalųjį protestantizmą, nes yra blyškus bažnytinis dabartinės laiko dvasios atvaizdas”.

“Ar dvidešimt pirmojo amžiaus lyčių ideologija ir LGBTQ judėjimas ištaiso per du tūkstantmečius padarytas Biblijos ir Bažnyčios mokymo klaidas, kaip teigia daugelis Sinodo kelio dalyvių? Ar mes geriau už Dievą žinome, kas prisideda prie žmogaus klestėjimo, jo laimės ir galiausiai palaimos?

Vokiečių katalikų teologai dešimtmečius siūlė teigiamą atsakymą. Tą atsakymą, kuris neabejotinai yra apaštalavimas, dabar patvirtino Vokietijos vyskupų balsų dauguma”, – rašo Weigelis.

Jis taip pat atkreipia dėmesį į paradoksą: Vokietijos Bažnyčia, nepaprastai turtinga dėl bažnytinio mokesčio, investavo milžiniškas sumas į paramą jaunoms bažnyčioms trečiojo pasaulio šalyse, ypač Afrikoje. Tačiau Afrikos bažnyčios nedomina “Sinodo kelio” kultūrinė ir seksualinė programa – pasak Weigelio, jai nėra prasmės mėgdžioti “nykstantį liberalųjį protestantizmą”.

Tikimasi, kad “Sinodo kelio” rinkimai bus svarstomi spalio mėnesį Romoje vyksiančiame Pasauliniame vyskupų sinode. Galbūt Romos Katalikų Bažnyčioje dar niekada nebuvo taip susibūrę skirtingus požiūrius palaikantys skirtingų teologijų atstovai.

Jonas Šaulys

Kategorijos
NUOMONĖS

Žingsnis link pasaulinės nepriklausomų valstybių kontrolės?

Teisinės kultūros institutas ORDO IURIS – savo tarptautiniame komunikate įspėja apie naują Pasaulinės sveikatos organizacijos bandymą įvesti totalitarinę nepriklausomų valstybių kontrolę sveikatos apsaugos srityje, suteikiant sau viršvalstybinius įgaliojimus pandemijų skelbimo ir valdymo srityje.

Ar PSO perims pasaulinės sveikatos ir gyvybės apsaugos kontrolę?

PSO ir ES diktuoja naują pandemijos sutartį

Brangūs draugai,

Kovo 3 d. baigėsi PSO pandemijų prevencijos, parengties ir reagavimo į jas priemonės tarpvyriausybinio derybų organo posėdis. Tai specialus Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) organas, kuris paskelbė vadinamosios “pandeminės sutarties“ principus. Tai pranašauja revoliucinius pokyčius pasaulinėje sveikatos sistemoje. PSO reikalauja sau įgaliojimų skelbti pandemijas, nustatyti “mokslinę tiesą“ ir kovoti su “dezinformacija“ ir netgi nori priversti visas pasaulio šalis perduoti PSO kontrolei nustatytą savo biudžeto dalį.

Kol kas beveik visi sprendimai šiuo klausimu priimami oficialiuose kabinetuose. Tačiau šio proveržio padarinius pajusime visi.

PSO sutarčių pakeitimas – tai dar viena grėsmė valstybių suverenitetui ir efektyviai sveikatos politikai, dėl kurios bus įvestos blokados, uždarytos mokyklos, bažnyčios, darbo vietos, o dėl planinio gydymo ligoninėse apribojimų spręs PSO pareigūnai, priklausomi nuo stambių lobistų aukų.

Statistiniai duomenys apie perteklinių mirčių skaičių Covid-19 pandemijos metu liudija, koks neveiksmingas yra pasaulinis ir vieningas sveikatos krizės valdymas. Skirtingi tokių šalių, kaip Lenkija, Vokietija, Italija ir Švedija, požiūriai šiandien leidžia mokslininkams nustatyti gerus ir blogus atsakus į grėsmę sveikatai. Be to, EBPO surinkti apibendrinti duomenys rodo, kad PSO rekomendacijų besilaikančioms šalims nesisekė gerai apsaugoti piliečius nuo mirtino pandemijos poveikio.

2021 m. lapkritį įspėjome, kad kovojant su Covid-19 pandemija vyksta tarptautinės teisės konstitucionalizavimo procesas, kai tarptautinės organizacijos, tokios kaip Pasaulio sveikatos organizacija, savo rekomendacijomis perima nacionalinių vyriausybių įgaliojimus valdyti epidemijos režimą.

Dalyvavome viešose konsultacijose dėl PSO siūlomos “kovos su pandemija sutarties“. Priminėme, kad turi būti saugomas valstybių suverenitetas ir laisvos mokslinės diskusijos, be kurių neįmanoma sukurti veiksmingų ligų kontrolės metodų. Atkreipėme PSO dėmesį į neveiksmingą pasaulinį Covid-19 pandemijos valdymą ir į tai, kad tokias tarptautines organizacijas kaip PSO turi finansuoti tik valstybės narės, o ne pasaulinės korporacijos, kurios tokiu būdu gali daryti joms spaudimą.

Daugumoje konsultacijomis pateiktų nuomonių buvo išreikštas griežtas nepritarimas vyriausybių kompetencijos perdavimui PSO. Nepaisant to, naujajame sutarties projekte dar kartą siūlomas centralizuoto būsimų ekstremalių sveikatai situacijų koordinavimo mechanizmas, kuriam vadovautų PSO.

Projekte teigiama, kad valstybės suverenitetas gali būti apribotas, jei jos sprendimai “kenkia jos gyventojams ar kitoms valstybėms“. Projekto rengėjai nepaaiškina, kas ir kaip turi apibrėžti “žalą“.

Į projektą įtraukti įsipareigojimai kovoti su dezinformacija. PSO gairės jau anksčiau buvo pagrindas kovai su racionaliais medikų pasisakymais. Dabar PSO ekspertų diktuojamai cenzūrai ketinama suteikti įstatymo galią pasauliniu mastu.

Galiausiai dokumente siūloma dalį visų šalių bendrojo vidaus produkto skirti tarptautiniam bendradarbiavimui ir pagalbai kovojant su epidemijomis, t. y. PSO finansavimui.

Mūsų analizė rodo, kad pasaulinės sveikatos politikos valdymo sistemos sukūrimą remia Europos Sąjunga, kuri taip pat bando ja pasinaudoti, kad priverstų suverenias valstybes pripažinti “seksualinių ir reprodukcinių teisių“, tarp jų ir “teisės į abortą“, koncepciją.

ES taip pat bando išplėsti savo kompetenciją sveikatos politikos srityje. Tam gali pasitarnauti praėjusių metų pabaigoje Europos Komisijos priimta naujoji Bendrijos sveikatos strategija. Dokumente, kurio pavadinimas žada “geresnę sveikatą visiems besikeičiančiame pasaulyje“, daug kartų minimas pagrindinis Pasaulio sveikatos organizacijos vaidmuo ir raginama imtis “pasaulinės lyderystės“ sveikatos srityje.

Europos Sąjunga pasiūlė įsteigti specialią centrinę instituciją, kuri kontroliuotų nacionalines valdžios institucijas dėl reguliavimo veiksmų ir sveikatos politikos tobulinimo. Ji atliktų patikrinimus šalyse ir užmegztų ryšius su privačiu sektoriumi ir rėmėjais, siekdama sukurti naują tarptautinę finansavimo priemonę.

Mūsų vykstančios teisminės bylos gali būti pamokantis pavyzdys apie tokių pokyčių poveikį. Jos rodo, kokias pražūtingas pasekmes sukelia aklas “standartų“ ir “gairių“ laikymasis, kai nepaisoma jautrumo ir profesinio nepriklausomumo.

Ordo Iuris teikia teisinę pagalbą vyro, kuris mirė nuo širdies smūgio, kai gydytojai nepagrįstai delsė suteikti jam pagalbą dėl teigiamo Covid-19 testo, šeimai.

Atstovaujame gydytojai, kuri kritikavo Sveikatos apsaugos ministerijos gaires dėl pacientų gydymo pradiniame Covid-19 etape, nes, jos nuomone, dėl jų kai kurie pacientai buvo “pasmerkti būti negydomi kelias dienas“, o tai kartais baigdavosi jų mirtimi.

Atstovaujame gydytojai, kuri buvo apkaltinta medicinos žinių neatitinkančios informacijos skleidimu ir antivisuomeninėmis nuostatomis, nes pasirašė moksliškai komentuotą atvirą laišką valdžios institucijoms ir žiniasklaidai, kuriame ragino diskutuoti apie sanitarinių apribojimų racionalumą ir veiksmingumą.

Tuo tarpu naujoji pandemijos sutartis ketina suteikti PSO teisę savavališkai nustatyti “mokslinę tiesą“ ir įpareigoti visas valstybes kovoti su kitokiomis nuomonėmis, laikomomis “dezinformacija“.

Jei suverenios valstybės šiandien nesipriešins bandymams primesti PSO ekspertų diktatą dėl pandemijos virš jų galvų, rytoj jos gali prarasti savo šalių sveikatos politikos kontrolę.

Kova už žmogaus orumą, gyvybę, šeimą ir laisvę tęsiasi. Pakovokite už tai.

Jonas Šaulys pagal www.kaunoforumas.com

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Šv. Juozapas – Visuotinės Bažnyčios Globėjas

Šv. Juozapo garbinimas į Bažnyčios liturgiją buvo įvestas neseniai. Šventę, švenčiamą skirtingu laiku, XV a. pradėta švęsti kovo 19 dieną. Į bendrąjį bažnytinį kalendorių 1691 m. ją įtraukė popiežius Grigalius XV.

Šv. Juozapas, Švč. M. Marijos sužadėtinis ir Kūdikėlio Jėzaus įtėvis, su tikėjimu bei nuolankumu atliko sunkią, bet šlovingą Dievo jam pavestą misiją. Jis tapo pavyzdžiu ne tik šeimos tėvams, bet ir nuolankiai dirbantiems kasdienius darbus, taip pat dvasinio skaistumo sergėtoju ir krikščioniškų šeimų gynėju.

Šv. Juozapo privilegijos

I. Šv. Juozapui garbę suteikia giminystė su švenčiausiais asmenimis

Būti Jėzaus Kristaus globėju ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos sužadėtiniu yra daug garbingesnė nei kraujo giminystė. Toks likimas, t. y. būti Kristaus globėju ir Švč. Mergelės Marijos sužadėtiniu, teko šv. Juozapui. Tai atlyginimas už jo dorybes, jo išaukštinimo pamatas. Jis buvo išaukštintas dėl to, kad buvo šventas. Koks karštas jo tikėjimas! Koks jo šventumas! Koks nusižeminimas? Kokia išmintis nešiojant Kristų ant savo rankų, Jį gerbiant, Jam įsakinėti. Ar galima įsivaizduoti ką kitą, panašų į šv. Juozapą? Evangelija vadina jį teisinguoju, pripažindama teisingiausiu visų dorybių pavyzdžiu. O garbingiausiasis iš visų patriarchų! Priimk mus savo globon. Tu Šventosios Šeimos galva. Jėzus ir Marija nieko tau neatsakys. Todėl išprašyk man tos malonės, kad visuomet būčiau Jėzaus ir Marijos mylimas ir globojamas ir galėčiau sekti tavo dorybėmis.

II. Šv. Juozapas garbinamas už savo darbus

Šv. Juozapas pats savo akyse buvo žemiausias tarnas, gi iš tikrųjų savo darbais ir šventomis pareigomis stovėjo aukščiausioje ir garbingiausioje vietoje. Jam Dievas patikėjo, tarsi į jo rankas sudėjo rūpinimąsi Jėzaus ir Marijos likimu. Šv. Juozapas yra Viešpaties Jėzaus globėjas ir tarsi paties Ganytojo ganytojas. Jis yra Marijos nekaltybės gynėjas. Šv. Juozapas savo, kaip Globėjo ir Šventosios Šeimos galvos, darbais užima garbingiausią vietą tarp šventųjų. Negalima nutylėti apie tą laimę, kurios dalininkas buvo šv. Juozapas, galėjęs dalyvauti pašnekesiuose su Jėzumi ir Marija, sėdėti su jais prie vieno stalo, reikalauti jų meilės ir paklusnumo. Kiek šv. Juozapas galėjo semtis pamokymų iš tokios šventos draugystės? Kiek galėjo gauti naudingų patarimų? Iš šv. Juozapo mokykis eiti savo pašaukimo pareigas, savo darbus nudirbti taip, kad karščiau pamiltum Dievą, trokštum Jo garbės ir pagaliau pasiektum sielos tobulumą ir išganymą.

III. Šv. Juozapas yra garbinamas dėl laimingos ir šventos mirties

O, kokia graži, kokia laiminga mirtis. Niekam kitam, tik šventajam Juozapui buvo leista numirti ant Jėzaus ir Marijos rankų. Jėzus ir Marija buvo jo merdėjimo liudytojai, girdėjo paskutinį jo kvėpavimą, jam mirus užspaudė akis. O, kokia tai malonė! Koks suraminimas mirštančiam! Todėl šv. Juozapas ir yra pripažintas mirštančiųjų globėju. Dėl tos priežasties tavęs, o šv. Juozapai, prašome, būk mūsų gynėju sunkią mirties valandą. Savo užtarimu išprašyk, kad Švč. Sakramentu sustiprinti, glausdami prie širdies nukryžiuotąjį Jėzų, tardami tuos šv. žodžius: „Jėzus, Marija, Juozapas“, būdami Dievo malonėje persiskirtume su šiuo pasauliu ir Dievui atiduotume sielą.

Iš Jean Chapuis S.J., Kiekvienos metų dienos apmąstymai, Kaunas: Laetitia, 2011 

JŠ pagal www.fsspx.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Šventasis Patrikas – dangiškasis Airijos globėjas

Kovo 17 dieną viso pasaulio airiai (ir ne tik airiai) atšventė Šv. Patriko, dangiškojo Airijos globėjo ir krikštytojo, dieną.

Nors Šv. Patriko vardas yra siejamas su Airija, bet jis gimė 389 metais, Anglijos šiaurėje, kilmingo britų kelto Calpurnia šeimoje, kuris buvo ne tik diakonas, bet ir ėjo miesto pareigūno pareigas romėnų tarnyboje.

Iki 410 metų Britanija, kuomet iš ten buvo išvesti romėnų legionai, buvo viena iš Romos imperijos provincijų. Jo motinos vardas buvo Koncessa ir ji buvo artima Martino Tursko giminaitė.

Patriko senelis taip pat buvo kunigas – Poteet. Tiesą sakant, naujagimiui berniukui davė ganą keistą keltišką Sukkato vardą, o jo krikšto vardas buvo lotyniškas – Mahon.

Kartu su dviem seserimis Mahon mokėsi namuose įprastų to meto mokslų – lotynų kalbos, istorijos ir Švento Rašto. Jam negėda buvo prisipažinti, kad būdamas šešiolikos metų, nebuvo labai pamaldus.

405 metais įvyksta tai, kas palaipsniui, bet labai drastiškai, keičia jo visą gyvenimą. Airijos piratai, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo plėšimai ir prekyba vergais, užpuola turtingą Calpurnia vilą, kurios vaikus, įskaitant ir Mahon, plėšikai pagrobia ir išveža į Airiją.

Airijoje Mahon buvo parduotas vienam vietos genčių vadui, kuris, tarsi pasityčiodamasis iš aristokratiškos jaunuolio kilmės, davė jam pravardę Cothrige, kuris vietine tarme reiškia „kilnų žmogų“.

Laikui bėgant, šis pravardė asimiliavosi į lotynišką vardą Patrick (Patricius), nes turėjo tą pačią reikšmę. Patrikas šešerius metus gyveno nelaisvėje. Tačiau jaunuolis, atsidūręs svetimoje šalyje ir dar nelaisvėje, nepalūžo dvasia. Metų išbandymai, praleisti Airijoje, tapo jam dvasinės brandos ir maldos pažinimo metais.

Dievas neapleido jo einant šiuo išbandymo keliu – sapne paslaptingas balsas jam pasakė, kad pakrantėje jo laukia laivas – jaunuoliui šito pakako, jis atsikėlė ir nuėjo ten, kur kvietė balsas. Kur? Jis ir pats turbūt tiksliai nė nežinojo, kur jis eina. Neturėdamas pinigų, nesijausdamas saugus svetimoje šalyje, kurioje, jeigu sugaudavo bėglį vergą, jo laukdavo bausmė, tačiau Patrikas, vedamas Dievo balso, pasuko link jūros, nueidamas pėsčiomis ne vieną šimtą mylių.

Ten, kur jis atėjo, jo iš tikrųjų laukė parengtas kelionei laivas, Tačiau kapitonas kategoriškai atsisakė paimti jį į laivą – Patrikas neturėjo nei vieno cento, kad galėtų sumokėti už kelionę. Bet … argi ne pats Viešpats vedė savo tarną? Karštą jaunuolio maldą Dievas išgirdo – jis sutinka dirbti bet kokį darbą laive ir kapitionas jį paima. Laivas pamažu tolo nuo Airijos krantų, tačiau ši šalis paleido jį tik labai trumpam.

Patrikas atsiduria Galijos žemyne, nuniokotame karų ir maištų. Prasideda naujas jo klajonių metas, toli nuo gimtosios žemės, į kurią sugriš praėjus ilgiems septyneriems metams. Išvaikčiojęs skersai ir išilgai visą Galiją, Patrikas atsiduria Lerín saloje, įsikūrusioje už keletos mylių nuo Kanų miesto centro.

Čia V amžiaus pradžioje buvo įsikūręs garsus vienuolynas, apgyvendintas daugiausia vienuolių-keltų, kur buvo griežtai laikomasi rytų šalių įstatų. Būtent čia apsigyveno šv. Vikentijus Lerinskis (+450 metais), garsus švietėjas ir teologas, kuris, visai tikėtina, galėjo būti Patriko mokytoju.

Po kelerių metų nebuvimo, Patrikas grįžta į Britaniją ir vėl atsiduria tarp savo giminių ir ten, vieną naktį, jis pamato vyro, vardu Viktoras, viziją, tarsi atėjusio iš Airijos ir atnešusio daugybę rankraščių. Vieną iš jų – „Airių balsas“, jis padavė Patrikui. Ir daugybė balsų, atsklindančių iš Vakarų pakrantės, bet susiliejusių į vieną galingą balsą, skelbė jam: „Mes raginame tave, šventas jaunuoli, kad tu ateitum ir vėl būtum su mumis“.

Patrikas nė akimirkos neasuabejojo – jis suprato, Kas ir kur jį kviečia. Nesunku įsivaizduoti, koks sielvartas apėmė artimuosius, kurie net nespėję pasidžiaugti po daugelio metų grįžusiu Patriku, turėjo vėl su juo atsisveikinti. Jis turėjo juos palikti ir sugrįžti ten, iš kur jam vos pavyko pasprukti. Bet atsitiko taip, kaip dažniausiai ir atsitinka šventųjų gyvenime – ko nesupranto artimieji, tą puikiai suprato Patrikas – jis daugiau niekam nepriklausė, išskyrus Dievą.

Neteisinga būtų teigti, kad to meto Airija buvo visiškai pagoniška šalis – kai kuriose provincijose jau buvo įsikūrusios ir krikščionių bendruomenės, ir Evangelijos žodis buvo skelbiamas, tiesa, gal ne taip garsiai, bet jis buvo žinomas. Tačiau visi, kurie išdrįsdavo vykti ten ir skelbti Kristaus žodį, turėjo būti labai stiprūs.

Patrikas ne iš karto sugrįžta į Airiją. Iš pradžių jis užsuka į Galiją, kur Oserro mieste susitinka su šv. Hermanu, vyskupu-misionieriumi, įdėjusiu daug pastangų, krištijant britus. Patrikas kurį laiką pas jį mokėsi, o vėliau buvo įšventintas į diakonus.

Jis skuba kiek galima greičiau pasiekti į Airiją, tačiau bažnyčia nusprendžia kitaip ir į Airiją nusiunčia kitą misionierių – Paladijų, kuris, praėjęs visus mokymus, buvo įšventintas vyskupu. Tačiau jo misija Airijoje buvo trumpa ir nelabai sėkminga. Paladijus suserga ir grįžta į Britaniją, o netrukus ir miršta.

432 metais Patrikas, būdamas vyskupu, pagaliau išvyksta į Airiją. Šalis buvo niokojama ir draskoma nesibaigiančių genčių karų ir nesantaikų, žmonių, vadinusių save karaliais. Visi jie buvo pagonys ir šv. Patrikas, pagaliau pasiekęs Airijos krantus, buvo gana nedraugiškai sutiktas. Tačiau šiek tiek vėliau, nuoširdus jo kreipimasis į Kristų, atkreipė vieno iš vietinių lyderių dėmėsį ir jis padovanojo jam didelį klojimą, kuriame ir buvo įkurta pirmoji bažnyčia.

Po to įvykio šv. Patrikas su savo bendražygiais patraukė į buvusio šeimininko, kuris kažkada jį buvo pavertęs vergu, valdas. Valdovą apėmė siaubinga baimė, nes galvojo, kad šv. Patrikas ateina jam atkeršyti. Pagonių žyniai – druidai – išpranašavo jam, kad šv. Patrikas nugalės, ir jis, pagautas išankstinės baimės, padegė savo namus ir pats žuvo tose liepsnose.

Šv Patriko misija lėtai, bet užtikrintai pradėjo duoti vaisių. Jis pats nei akimirką neabejojo, kad jo gyvenimas ir veikla yra saugomi stiprios Viešpaties rankos, nors gyvenime jo tykojo nemažai pavojų.

Jo misijai atkaliai priešinosi ne tik vietiniai lyderiai-karaliai, bet galinga keltų-druidų kasta. Žyniai-druidai buvo laikomi dvasiniu elitu, keltų civilizacijos aristokratais… Jie turėjo didžiulę galią ir įtaką, jie kovojo su romėnais, dalyvavo sukilimuose ir užėmė aukštus politinius postus.

Druidai Airijoje savo paslaptingus ritualus atlikdavo šventose giraitėse, prie šaltinių. Žynius-druidus vienijo griežta hierarchinė sistema, jie iš tikrųjų turėjo didelę politinę ir dvasinę valdžią. Būtent su tais žmonėmis ir teko susigrumti šv. Patrikui – nuo šios pergalės priklausė visos jo šventos misijos likimas.

Artėjant pirmųjų pamokslavimo metų pabaigai, Velykų išvakarėse, šventasis išvyksta į Tarą – sakralinį Airijos centrą, kur buvo aukščiausiojo karaliaus būstinė ir kuriam paklusdavo visi vadai. Karalius Loegayre, apsuptas karių ir druidų, sutiko šv. Patriką labai priešiškai nusiteikęs.

Padavimas byloja, kad žudikai, atėję nužudyti šventąjį, savo akimis pamatė stebuklą – vos jie priartėjo prie šv. Patriko ir jo aštuonių beginklių palydovų, jis kreipėsi Dangaus pagalbos ir nustebę kariai pamatė, kad prieš juos stovi ne žmonės, o ramiai žingsniuojanti elnių kaimenė.

Šv. Patriko himnas – „Elnio giesmė“ – išliko iki šių dienų. Visi bandymai įbauginti šventąjį buvo beprasmiai – kuklus vyras, kurio rankose tebuvo medinė lazda, kalbėjo su karaliumi drąsiai ir entuziastingai.

Šv Patrikas perspėjo karalių Loegayre, kad jis praras Dievo malonę, jeigu laikysis pagonybės ir priešinsis Evangelijai. Druidai, naudodami visus magiškus kerus, visais būdais bandė trukdyti šventajam, tačiau jie buvo bejėgiai prieš tikruosius stebuklus, kuriuos šv. Patrikas, padedant Šventajai dvasiai, nuolat darydavo.

Pasikartojo Mozės dvasinio smurto istorija, kuomet jis kovėsi prieš Egipto žynius, tačiau šv. Patriko kova su druidais baigėsi absoliučia jo pergale – karaliaus Loegayre ir visa jo šeima priėmė krikštą.

Gyvendamas Airijoje ir atlikdamas čia savo pergalingą žygdarbį, šv. Patrikas yra padaręs daugybę stebuklų. Su juo vardu yra siejama legenda, kuomet jis išvedė iš šalies visas nuodingas gyvates. Apie šį jo stebuklą byloja ir ikonografija.

Misionieriška šventojo veikla Airijoje truko ne vieną dešimtmetį ir per tą laiką jam labai daug pavyko nuveikti. Jis kūrė naujas bendruomenes ir ugdė dvasininkus. Jis palaimino daugybę vyskupų, kurie sėkmingai ėjo tarnystę įvairiose Airijos bažnyčiose.

Krikštą priėmė daug paprastų žmonių ir klanų lyderių. Airija pasipuošė daugybe bažnyčių ir vienuolynų – visa tai suvaidins labai svarbų vaidmenį skleidžiant krikščionybę Europoje. Čia kalbama ne tik apie Vakarų šalis, bet ir Rytų Europos šalis.

Misionierių misijos taps išskirtiniu keltų, o ypač Airijos vienuolių bruožu, kurie, leisdamiesi į piligrimų keliones, atves prie Dievo sosto tūkstančius sielų.

Pėsčiomis, kartais plaukdami mažais savo darbo laiveliais, padarytais iš vytelių ir perpintų oda, kartais irdamiesi žvejų luotais jie pasieks pačius tolimiausius ir atokiausius Europos žemyno kampelius.

JŠ pagal www.lietuvis.ie

Kategorijos
LIETUVOS ISTORIJA

Lietuva – būk laisva! Ne tik nuo sovietų, bet ir nuo LGBT, abortų ir sanitarinio totalitarizmo!

Šiandien minime 33-iąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines. Gerai žinomas pagrindinis to meto šūkis: “Lietuva būk laisva!” Nuotraukų galerijoje talpindami prisiminimus, norime priminti, kad Lietuva turi būti laisva ne tik nuo išorinių okupantų, bet ir dvasiškai – nuo velniškų šiandienos pasaulio įkvėpimų, nesvarbu, ar tai būtų LGBT, beprasmiški sanitariniai apribojimai, abortai, ar pokomunistinės šventės, tokios kaip “Kovo 8-oji”. Visa tai yra revoliucinės dvasios apraiškos, naikinančios tradicijas, šeimą ir nuosavybę.

140337683-0aa02dfe-b935-49fc-8f76-daeb0253f957
140337683-0aa02dfe-b935-49fc-8f76-daeb0253f957
Kategorijos
NUOMONĖS

“Kovo 8-osios” visada buvo surogatinė – pusiau pagoniška “laisvos meilės” šventė

Rusai, baltarusiai, ukrainiečiai ir kiti rusakalbiai, deja, taip pat daug katalikų – lietuvių ir lenkų – švenčia vadinamąją “Moters dieną”. Ši tradicija Sovietų Rusijoje buvo įtvirtinta 1921 m. Antrosios moterų komunistų konferencijos sprendimu.

Ji rėmėsi įvairiais įvykiais ir versijomis: nuo Niujorko socialdemokračių moterų organizacijos mitingo 1908 m. iki 1917 m. Petrogrado demonstracijos ir moterų dalyvavimo joje. Kai kas “Kovo 8-osios” tradiciją sieja su romėnų matronalijomis arba žydų Purimo švente, kuri atitekdavo artimomis datomis. Tačiau esmė ne kilmė, ją nesunku surasti, jei tik norisi, bet reikėtų kalbėti apie kultūrinę “šventės” esmę.

Šiandien “Moters diena” – visų pirma yra vyrų meilės ir pagarbos moterims išraiška. Tačiau ar tokia visų vyrų pagarba ir meilė visoms moterims yra pagrįsta. Tikrai ne. Pagal krikščioniškąjį idealą, kurio šiandieninės posovietinės visuomenės nė kiek neatitinka, vyras turėtų atiduoti savo meilę vienintelei moteriai pasaulyje (iki mirties).

Žinoma, pagarba priklauso visiems, tačiau ir čia reikia išskirti, kad moteris motina ir sutuoktinė nusipelno didesnės pagarbos nei moteris, kuri tokios aukos nepadarė. Žinoma, mes nekalbame apie situacijas, kai bevaikystė atsiranda dėl fizinio neįgalumo, kalbame apie normalią sveikų žmonių situaciją.

“Moters diena” taip pat yra liberalių, kairiųjų ir komunistinių organizacijų, propaguojančių vadinamąją “laisvąją meilę”, politinė priemonė. Tiesą sakant, šiandien, kai šeima posovietinėse visuomenėse praktiškai sunaikinta (Lietuvoje 2022 m. skyrybos sudarė 43 proc. santuokų), “Moters diena” visada buvo surogatinė šventė – pusiau pagoniška “laisvos meilės” šventė.

Be abejo, pagarba motinai – šeimos židinio globėjai – turėtų būti didžiausia, todėl kai kuriose šalyse švenčiama ne “Moters diena”, o Motinos diena, taip pat senelių diena.

Didelis vaidmuo ir atsakomybė keičiant pokomunistinį mūsų švenčių apvalkalą ir turinį tenka ir šeimų galvoms – vyrams. Jei jie iš tiesų iš Dievo malonės yra vadovai, o ne vadinamojo “beprasmiško likimo” tarnai, jie turėtų čia parodyti savo charakterį ir nepasiduoti posovietinei propagandai. Tačiau iki to dar ilgas kelias.

Aleksandras Strelcovas

Kategorijos
NUOMONĖS

“Indian Wells” turnyras be N. Džokovičiaus. Priežastis: trūksta skiepų nuo Covid-19

2K4A9HJ Tennis - ATP 250 - Tel Aviv Open - Expo Tel Aviv, Tel Aviv, Israel - October 1, 2022 Serbia's Novak Djokovic reacts during his semi final match against Russia's Roman Safiullin REUTERS/Nir Elias

Nors atrodė, kad “kovidianų” beprotybės metas jau praeityje, realybė kartas nuo karto primena, kad yra priešingai. Šį kartą tai padarė Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios ir toliau draudžia neskiepytiems užsieniečiams įvažiuoti į šalį. Jokių išimčių. Novakas Džokovičius ką tik tai sužinojo.

Išskirtinis tenisininkas nežais artėjančiame “Indian Wells” turnyre būtent dėl JAV galiojančių apribojimų. Serbas nepasiskiepijo vakcina nuo Covid-19, o tai reiškia, kad jis negali įvažiuoti į JAV.

Sportininkas paprašė JAV vyriausybės specialaus leidimo žaisti ATP “Masters” turnyruose Indian Velse ir Majamyje. Savo ruožtu Floridos senatoriai Rickas Scottas ir Marco Rubio šiuo klausimu parašė laišką JAV prezidentui Joe Bidenui. Veltui. Tenisininkas jau pašalintas iš turnyro dalyvių sąrašų.

Taigi N. Džokovičius praleis kitus ATP “Masters” turnyrus Indian Velse ir Majamyje – tenisininkas juose nežaidė nuo 2019 m.

Jungtinės Valstijos draudžia neskiepytiems užsieniečiams atvykti į šalį. Teigiama, kad ši politika netrukus bus panaikinta. Gegužės 11 d. JAV turėtų baigtis nepaprastoji padėtis, įvesta dėl Covid-19.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Šventasis Kazimieras – didžiausias Lietuvos globėjas!

Šiandien švenčiame šventojo Kazimiero – Lietuvos ir Lenkijos, daugelio vyskupijų, miestų, parapijų, mokyklų, visuomeninių organizacijų ir Lietuvos jaunimo globėjo – šventę.

Kazimieras Jogailaitis gimė Krokuvoje, Vavelio karališkojoje pilyje, kaip trečiasis vaikas ir antrasis Kazimiero IV Jogailaičio ir Elžbietos Rakušankos sūnus. Jo, kaip ir kitų brolių, globėjas buvo Janas Długoszas.

Po nesėkmingos karinės-politinės ekspedicijos į Vengriją 1471 m. jis pradėjo ruoštis Lenkijos ir Lietuvos valdovo vaidmeniui. Karalius dalyvavo karūnos tarybos posėdžiuose. 1476 m. jis kartu su tėvu išvyko į Prūsiją. 1478-1481 m. karalius Kazimieras su savo kunigaikščiais Kazimieru ir Janu Olbrachtu gyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Beveik dvejus metus kunigaikštis Kazimieras buvo savo tėvo vietininkas Lenkijos karalystėje. Jis turėjo titulą „secundogentis Regis Poloniae” ir rezidavo Radome. Jo trumpą valdymą gerai vertino to meto žmonės.

Kunigaikštį vis dažniau ėmė varginti negalavimai. Paaiškėjo, kad jis sirgo tuberkulioze. Vėlyvą 1483 m. pavasarį jis buvo atšauktas į Vilnių. Nepaisydamas progresuojančios ligos, jis dalyvavo valstybės valdyme.

Iš to laiko yra dokumentai, kuriuos Kazimieras pasirašė vietoj pakanclerio. 1483 m. pabaigoje Kazimieras kartu su tėvu išvyko į Liubliną, kur vyko Lenkijos karalystės bajorų suvažiavimas.

Tačiau dėl sveikatos jis liko Gardine. 1484 m. vasario mėn. gavęs pranešimą apie sūnaus sunkią būklę, karalius nutraukė posėdį ir grįžo į Gardiną. Tėvo akivaizdoje Kazimieras, iš anksto numatęs savo mirties datą, mirė 1484 m. kovo 4 d. Jis buvo palaidotas Vilniaus katedros Šventojo Kazimiero koplyčioje.

Visur buvusiose Lietuvos ir Lenkijos žemėse, taip pat kai kuriuose kituose pasaulio kampeliuose šventojo Kazimiero kultas pasireiškia jo globojamais vyskupijomis, miestais ir bažnyčiomis.

Lietuvoje šventajam Kazimierui skirtų bažnyčių yra beveik visuose didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Olitoje, Utenoje ir kt. Įdomu pažymėti, kad egzistuoja pasauliečių Šventojo Kazimiero ordinas, kurio tikslas – daryti gera Lietuvos visuomenei pagal Šventojo Kazimiero pavyzdį. Ordinui suteikiamas Šv. Kazimiero vardas, pagerbiant Gediminaičių dinastijos karalaičio šv. Kazimiero asmenybę, siekiant jo šventų idealų įgyvendinimo Lietuvoje. Ordino įkūrėjai yra senų ir kilmingų Lietuvos giminių palikuonys (bajorai).

Lenkijoje jis yra Balstogės arkivyskupijos, Drohičino ir Radomo vyskupijos, Radomo miesto ir Poznanės Śródkos rajono globėjas. Šventajam Kazimierui skirtų parapijų Lenkijoje yra praktiškai visuose didžiuosiuose miestuose ir nesuskaičiuojamoje daugybėje mažesnių miestelių. Jis taip pat yra Balstogės ir Radomo mokyklų globėjas. Šventasis Kazimieras taip pat yra Lenkijos monarchistų organizacijos iš Vroclavo skiriamo apdovanojimo – „Šventojo Kazimiero Karaliaus kryžiaus” – globėjas.

Istorinėje Lietuvos dalyje – Baltarusijoje – šventasis Kazimieras yra Gardino ir Pinsko vyskupijų, Žlobino, Lohijsko, Lepelio, Lipniškių ir Riasno parapijų globėjas. Istoriškai šventojo Kazimiero parapijų būta ir Lietuvos Brastoje, Bišankovičiuose, Kamene bei Mohyliavoje.

Pasaulyje šventąjį Kazimierą globoja Maltos riterių ordinas, Palermo miestas Italijoje. Jis taip pat globoja Redemptoris Mater vyskupijos misionierių seminariją Nyderlanduose, Haarlemo-Amsterdamo vyskupijoje, Nieuwe-Niedorp miestelyje. Šventasis Kazimieras yra daugybės lietuvių ir lenkų diasporos bažnyčių Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose pasaulio šalyse globėjas.

Aleksandras Strelcovas

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Kovo mėnuo skirtas šv. Juozapui

Kovo mėnuo skirtas šv. Juozapui – kūdikėlio Jėzaus globėjui ir Švč. M. Marijos sužadėtiniui.

Po rožančiaus kovo mėn. kalbama šv. Juozapo litanija ir drauge galima pridėti šv. Juozapo maldą už Bažnyčią (Į Tave, palaimintasis Juozapai, kreipiamės vargų spaudžiami…).

Jis yra paskelbtas visuotinės Bažnyčios globėju, todėl jo įtaka bei užtarimas tiek mums, čia gyvenantiems, kovojantiems ant žemės, tiek prieš mirtį yra labai galingas.

Kas su pasitikėjimu artinasi prie šv. Juozapo, tam dovanojama nepaprastai didelių ir gausių malonių. Šv. Teresė Avilietė yra pasakiusi: „Jei kas nelabai linkęs tuo tikėti, tegul pats pabando ir visiškai tuo įsitikina“.

Patariama kasdienė, trumpa malda į šv. Juozapą:

„O šventasis Juozapai, Jėzaus Kristaus maitintojau ir Dievo Motinos Sužadėtini, melski už mus ir už tuos, kurie šią dieną (naktį) miršta“.

Pagal Katalikų Tradicija

Kategorijos
Bez kategorii

Giorgia Meloni: “Moterys yra pirmosios lyčių ideologijos aukos!”

La presidente del Consiglio Giorgia Meloni in copertina di Grazia, che sarà in edicola da domani. ''Oggi si rivendica il diritto unilaterale di proclamarsi donna oppure uomo al di là di qualsiasi percorso, chirurgico, farmacologico e anche amministrativo. Maschile e femminile sono radicati nei corpi ed è un dato incontrovertibile. Tutto questo andrà a discapito delle donne? Credo proprio di sì: oggi per essere donna, si pretende che basti proclamarsi tale, nel frattempo si lavora a cancellarne il corpo, l'essenza, la differenza. Le donne sono le prime vittime dell'ideologia gender. La pensano così anche molte femministe". Così la premier in una intervista a Grazia in edicola domani in occasione della Festa della donna. ANSA/ WEB +++ NO SALES, EDITORIAL USE ONLY +++

Ketvirtadienį, kovo 2 d., Italijos savaitraštis “Grazia” išspausdino interviu su Italijos ministre pirmininke Giorgia Meloni. Jame Ministrė Pirmininkė išdėstė savo poziciją šiuo metu aktualiausiais žmogaus tapatybės klausimais.

Giorgia Meloni ir lyčių ideologija: jos pasisakymai “Grazia”

2023 m. kovo 2 d., ketvirtadienį, naujienų kioskuose pasirodysiančiame interviu, duotame “Grazia”, Giorgia Meloni apie lyčių ideologiją pareiškė: “Šiandien žmonės reikalauja vienašališkos teisės skelbti save moterimi ar vyru neapsiribojant jokiais būdais – chirurginiais, farmakologiniais ar net administraciniais. Vyro ir moters šaknys glūdi kūnuose, ir tai yra neginčijamas faktas. Ar tai kenkia moterims? Manau, kad taip: šiandien, norint būti moterimi, apsimetama, kad užtenka pasiskelbti moterimi, tuo tarpu dirbama tam, kad būtų ištrintas kūnas, esmė, skirtumas”.

Ministro Pirmininko teigimu, “moterys yra pirmosios lyčių ideologijos aukos”.

Gimdos nuoma: ką apie tai mano Giorgia Meloni

Interviu Giorgia Meloni tuomet pavadino gimdą nuomai “trečiojo tūkstantmečio vergija”. Ji pridūrė: “Italijos įstatymai, o ne aš, sako, kad ši praktika yra neteisėta. Pasak premjerės, “moterų kūnų komercializavimas ir motinystės pavertimas verslu” negali būti “laikomas civilizacijos pasiekimu”.

Abortų klausimu Ministrė Pirmininkė Giorgia Meloni sakė: “Moteriai, kuri ketina pasidaryti abortą, norėčiau pasakyti, kad ji turėtų pabandyti suteikti sau šansą, kad ji nėra viena, kad valstybė suteiks jai priemones, kurių jai reikia, kad neatimtų iš savęs džiaugsmo auginti savo vaiką, atvesti jį į pasaulį geriausiomis sąlygomis”.

Meloni “Grazia”: “Vaikai turi teisę į tai, kas geriausia, į motiną ir tėvą”.

Giorgia Meloni interviu “Grazia” metu palietė ir asmeninius klausimus. Ministrė pirmininkė sakė: “Man pasisekė, kad turėjau motiną ir šeimą, kuri niekada neleido man nieko stokoti, tačiau negaliu sakyti, kad tėvo nebuvimas neturėjo įtakos mano gyvenimui. Tai visiškai suvokiau, kai jis mirė, ir supratau, kokią gilią kančią manyje sukėlė jo tuštuma. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris atsisakytų vieno iš tėvų arba rinktųsi būti auklėjamas tik tėvo ar motinos. Vaikai turi teisę turėti daugiausia: motiną ir tėvą”.

Taip Giorgia Meloni atsakė “Grazia” redaktorei Silvia Grilli, kuri paklausė, ar “vaikų labui svarbu turėti ir tėvą, ir motiną? Ar vaikų labui svarbu, kad tėvai būtų priešingos lyties?

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Lenkijos Seimas svarstys įstatymo projektą “Abortas – tai žmogžudystė”, nukreiptą prieš abortų pogrindį

Parlamentarai svarstys pilietinį projektą “Abortas – tai žmogžudystė”, kurį Seimui pateikė Gyvybės ir šeimos fondas. 

Tikimasi, kad pirmasis projekto, draudžiančio viešai propaguoti abortus, svarstymas įvyks iki kovo 28 d. Iniciatyva yra atsakas į viešojoje erdvėje atvirai propaguojamą informaciją apie tai, kaip įvykdyti nusikaltimą.

Ką apima projektas “Abortas yra žmogžudystė”? Gyvybės gynėjai ketina pakeisti 1993 m. sausio 7 d. įstatymą dėl šeimos planavimo, žmogaus vaisiaus apsaugos ir leistino aborto sąlygų. Jie reikalauja uždrausti: viešą bet kokių veiksmų, susijusių su galimybe nutraukti nėštumą, propagavimą šalyje ir už jos ribų; viešą raginimą nutraukti nėštumą šalyje ir už jos ribų; viešą informaciją apie galimybę nutraukti nėštumą šalyje ir už jos ribų; spaudinių, įrašų ar kitų objektų arba duomenų laikmenų, kurių turinys susijęs su abortais, gamybą, fiksavimą, importą, įsigijimą, saugojimą, laikymą, pateikimą, gabenimą ar perdavimą.

“Abortas yra žmogžudystė” įvedami įstatymo pakeitimai užtikrins, kad bjauri žmogžudystė – abortas – negalėtų būti skatinama, o už padėjimą daryti abortą būtų baudžiama. Tai reiškia, kad bet kokios organizacijos, kurios, apeidamos įstatymą ir tyčiodamosi iš Konstitucinio Tribunolo sprendimo dėl eugeninių abortų, užsiėmė vaikų žudymo skatinimu – negalės to daryti nebaudžiamai. Tai taip pat taikoma visoms abortų karštosioms linijoms ir pagalbai vadinamojo abortų turizmo srityje. – informuoja Gyvybės ir šeimos fondas.

Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad abortų šalininkai organizuoja budinčius telefono skambučius, kurių metu pataria, kaip pasidaryti abortą už šalies ribų arba naudojant į Lenkiją paštu atvežtas ir nėščiosioms išdalytas chemines medžiagas. “Taip pat rengiamos socialinės kampanijos, kuriomis siekiama parodyti negimusio vaiko nužudymą kaip normalų, būtiną veiksmą, priklausantį kiekvienai moteriai (pvz., kampanija “Abortas yra gerai”). Taigi susidaro situacija, kai valstybė toleruoja daugiau ar mažiau formalizuotų grupių, užsiimančių žmonių žudymo įgalinimu, buvimą socialinėje erdvėje ir taip pažeidžia visuotinai galiojančius įstatymus”, – rašoma projekto pagrindimo ištraukoje.

Pataisose numatytos įvairios sankcijos nusikaltėliams. Už abortų propagavimą, įskaitant lankstinukų apie abortus platinimą, projekte numatyta bauda, laisvės apribojimas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Tokia pati bausmė būtų skiriama ir tam, kas “turėdamas tikslą platinti gamina, įtvirtina arba importuoja, įgyja, saugo, laiko, turi, dovanoja, gabena ar perduoda spaudinį, įrašą ar kitą daiktą arba duomenų laikmeną”, kuriame yra už abortą pasisakančio turinio.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Dvasinės kovos pradžia

Įžengėme į atgailos, susikaupimo laiką – Gavėnią, kuomet pasninku, malda ir gerais darbais paruošime savo sielas ir kūnus Išganytojo kančios apmąstymui ir dvasiniam atgimimui Prisikėlimo rytą.

Ps 90, 15 ir 16. Šauksis manęs, ir aš jį išklausysiu; išvaduosiu jį ir garbe apdovanosiu; dienų ilgumo jį pripildysiu.

Ps 90, 1. Kas gyvena Aukščiausiojo padėjimu, tas pasiliks dangaus Dievo globoje.

(Introitas)

Lotyniškas Gavėnios pavadinimas – Quadragesima – reiškia skaičių keturiasdešimt ir taip nurodo ne tik Gavėnios trukmę, bet ir Kristaus buvimo dykumoje laiką. Pirmaisiais amžiais visi Kristų garbinantys tikintieji uoliai laikydavosi pasninko visas Gavėnios dienas, valgydami tik vieną kartą vakare. Deja, dabar, dėl mūsų dvasinio silpnumo ir begalinio išlepimo, Motina Bažnyčia yra ženkliai sumažinus pasninko dienų skaičių, tačiau ir jas mes vos ne vos pakeliame, o atlikę šiuos minimalius reikalavimus, save lyginame su didžiaisiais dykumų asketais. Dažnai mūsų Gavėnia apsiriboja minimaliomis pastangomis, kurių nekursto Kristaus meilė, o vien tradicijos laikymasis, todėl mūsų širdys lieka nepasikeitusios ir drungnos.

Gerai žinodama mūsų tingumą, Motina Bažnyčia šio pirmo Gavėnios sekmadienio kolektoje prašo, kad Viešpats mus apvalytų per šį atgailos laikotarpį ir padėtų gerais darbais gauti tai, ko Gavėnios praktikomis siekiame.

Lekcijoje iš Antrojo laiško korintiečiams Tautų Mokytojas įspėja neimti Dievo malonės veltui, tai yra nesitikėti, kad Dievas viską nuveiks už mus, o mes galėsime gyventi, kaip norime. Viešpats trokšta mūsų dvasinio augimo, mūsų žengimo pirmyn. Jeigu nededame pastangų, jei apsiribojame vien tuo, kas mums patogu, Dievas dažnai atitraukia savo malonę. Gavėnia yra tas palankus metas, toji Apaštalo minima malonės diena, kuomet turime apsiginkluoti Dievo duotais ginklais ir kovoti už savo sielos išganymą: „Jis sako: „Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną.“ Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena! Mes niekam jokiu atžvilgiu neduodame akstino nupulti, kad mūsų tarnystė nebūtų peiktina. Priešingai: visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose, plakimuose, kalėjimuose, sąmyšiuose, sunkiuose darbuose, budėjimuose, badavimuose; pasirodome tyrumu, išmintimi, pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmaininga meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš dešinės ir iš kairės.“

Šventoji Evangelija mus įveda į dykumą, kur mūsų Atpirkėjas praleido keturiasdešimt dienų ir naktų pasninkaudamas bei velnio gundomas. Dykumoje Viešpats susidūrė su senąja gyvate, kuri tikėjosi suvilioti Jį, kaip ir pirmuosius Tėvus, tačiau turėjo trauktis šalin sugėdinta.

Viena iš Pelenų dienos apeigų maldų mini, kad Gavėnios metas yra krikščionių karo tarnybos pradžia, – esame kviečiami Išganytojo pavyzdžiu atremti visus piktojo puolimus. Mūsų ginklai yra pasninkas, malda ir išmalda. Šioje kovoje nesame vieni: mus supa angelų ir šventųjų pulkai, galiausiai šiai kovai vadovauja pats Viešpats Jėzus, savo kryžiumi nugalėjęs piktąjį priešą, todėl mes visada laimime, jeigu tik nepabėgame iš mūšio lauko ar nepereiname į priešo pusę.

Savo pečiais uždengs tave Viešpats, 

ir jo sparnų paunksmėje turėsi viltį; 

skydu apsiaus tave jojo tiesa. 

(Ofertorijus)

Kun. Robertas Urbonavičius

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

Tūkstančiai žmonių prisijungė prie Oksfordo protesto prieš tironiškus ’15 minučių miestus’

Vasario 18 d. tūkstančiai protestuotojų šeštadienį susirinko Oksfordo centre, kad pasipriešintų naujiems itin prieštaringai vertinamiems transporto planams, pagal kuriuos miestas būtų padalytas į šešis rajonus.

Planuose siūloma blokuoti gyvenamųjų namų gatves, kad automobiliai nevažiuotų pro jas, ir sukurti šešis eismo filtrus, kad būtų sumažintas nereikalingų kelionių skaičius.

Kai kurie teigia, kad pasiūlymai neleis gyventojams išvykti iš savo vietovės, nes tai bus “klimato blokavimo” dalis, ir tvirtina, kad tai susiję su platesniu planu apriboti judėjimo laisvę ir kontroliuoti žmones.

Pasak “The OxStu”: Vienas iš protesto organizatorių, kuris sakė: “Mes susirinkome čia, kad pasakytume “ne” 15 minučių miestams, susirinkome, nes esame nepaprastai susirūpinę dėl pasikėsinimo į mūsų teises, judėjimo laisvę ir viską, kas kyla iš judėjimo laisvės… Dauguma žmonių, su kuriais čia kalbėsite, pasisakys už grįžimą prie vietinės ekonomikos. Bet tai nepadės to pasiekti, o tik apribos žmonių teises.”  

Kitas protestuotojas iš Jungtinės Karalystės organizacijos “Stand in the 

Park U.K.” teigė: “Mes norime, kad būtų leista laisvai judėti: “Mes akivaizdžiai nepritariame 15 minučių miestų įvedimui ir pasekmėms, kurias tai reiškia, kai žmonės faktiškai uždaromi į zonas savo gimtuosiuose miestuose. Tai skamba kaip nuostabi idėja, nes būtų fantastiška, jei turėtume visus šiuos gražius mažus bendruomenių centrus su patogumais, kurie būtų netoli, tačiau iš tikrųjų tai reiškia, kad esate stebimi ir sekami savo mieste. Norint išvykti iš zonos, kurioje atsidūrėte, reikės turėti leidimus.”

Šie komentarai atspindi nuotaikas, kurias dažnai išsako “Reclaim Party” lyderis, “GB News” laidų vedėjas ir buvęs aktorius Laurence’as Foxas (Laurence Fox), taip pat dalyvavęs protesto akcijoje. L. Foxas anksčiau yra išreiškęs susirūpinimą, kad 15 minučių kvartalai yra platesnio plano kontroliuoti žmones dalis, dažnai į šį planą įtraukdamas ir raginimą skiepytis. Oksfordas šioms idėjoms pritariančius asmenis ypač sudomino dėl šių naujų transporto planų, kurie buvo laikomi puikiu šio “išpuolio” prieš laisves pavyzdžiu.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

LGBT išniekino vaivorykštę – Dievo Sandoros ir moralinio atsinaujinimo simbolį!

Vaivorykštė, visų iš Šventojo Rašto kilusių religijų, įskaitant krikščionybę, šventasis simbolis, buvo LGBT šalininkų pasisavinta ir yra naudojama puolant Tikėjimą ir tradicinę šeimą. Ji tapo neomarksistinės pasaulėžiūros revoliucijos, paremtos vulgariu seksualumu alsuojančia propaganda, ženklu. Šio judėjimo nariai skelbia, kad spalvota vėliava yra jų simbolis. Iš tikrųjų gi jos spalvos neturi nieko bendra su tikrąja vaivorykšte – Dievo Sandoros su žmonėmis simboliu.

Biblinės vaivorykštės tikroji reikšmė

Nuo pat pradžių bandymai, pirma homoseksualų judėjimų, pasisavinti vaivorykštės simboliką buvo grindžiami apgaulingai ir melagingai prisidengiant tikrąja šio ženklo prasme. Nors įprasta sakyti „vaivorykštinė vėliava“, tačiau iš tikrųjų LGBT simbolį sudaro tik šešios spalvos, o ne – kaip tikrąją vaivorykštę – septynios. Krikščioniškojoje kultūroje vaivorykštė turi labai aiškiai apibrėžtą ir svarbią reikšmę. Pirmąkart ji minima Pradžios knygoje, kai Dievas sudaro sandorą su žmonėmis: „Tuomet Dievas tarė Nojui: „Tai yra sandoros ženklas, kurią Aš darau tarp savęs ir kiekvieno kūno, gyvenančio žemėje“ (Pr 9,17). Biblinis aprašymas byloja, kad vaivorykštė buvo Nojui ir jo šeimai visiškai naujas reiškinys ir būtent todėl ji buvo jam duota kaip išskirtinis ženklas. Vaivorykštė turi priminti Nojui, bet ir pačiam Dievui sandoros esmę. „Kai lankas bus debesyse, Aš jį pamatysiu ir atsiminsiu amžinąją sandorą tarp Dievo ir visų gyvų padarų, turinčių kūną, kurie yra ant žemės“ (Pr 9,16), – rašoma Šv. Rašte.

Sandora, nors ir buvo sudaryta su Nojumi dėl jo tikėjimo, apėmė visus gyvus padarus, iki pat žemės pabaigos. Pastebėtina, kad tai buvo besąlygiška sandora, kurioje nė karto neminimas sąlygą reiškiantis žodis „jeigu“. Dievas sako: „Aš darau savo sandorą su jumis: jokio kūno nebepražudysiu tvano vandenimis, ir tvanas nebesunaikins žemės“ (Pr 9,11). Todėl danguje pasirodanti vaivorykštė rodo beribį gailestingumą ne tik žmogui, bet ir visoms žemiškoms būtybėms. Tikroji vaivorykštė yra Dievo teisingumo simbolis. Tai matomas ženklas, kuris primena mums apie tvano priežastis, t.y. didžiulį žmonių piktavališkumą ir moralinį nuosmukį žymintį seksualinį palaidumą. Už moralinį nuosmukį, kuris įgaus po tam tikro laiko su žmogaus prigimtimi nederančių Sodomos nuodėmių formą, Dievas dar kartą įtikinamai įspės žmones, kai „paversdamas Sodomos bei Gomoros miestus pelenais, pasmerkė juos nuvertimu, padarydamas juos pavyzdžiu tiems, kurie po to gyvens bedieviškai ir išgelbėjo teisųjį Lotą“ (2 Pt 2, 4-7,9).

Svarbią vaivorykštės reikšmę krikščionybei pabrėžia ir šv. Jonas savo apokaliptinėje knygoje „Apreiškimas“, kurioje vaivorykštę pristato juosiančią danguje Dievo sostą: „Jo išvaizda buvo panaši į jaspio ir sardžio brangakmenius, o vaivorykštė, juosianti sostą, buvo panaši į smaragdą“ (Apr 4,3), ji yra vaizduojama ir virš Kristaus galvos: „Aš išvydau dar vieną galingą angelą, nužengiantį iš dangaus, apsisiautusį debesimi. Jo galvą supo vaivorykštė, veidas švytėjo kaip saulė ir kojos-tarsi ugnies stulpai“ (Apr 10,1). Tai Dievo Gailestingumo simbolis, užtikrinantis, kad Jėzus Kristus užtaria kiekvieną žmogų ir nurodo debesį supančią vaivorykštę kaip beribio Dievo Gailestingumo ir atjautos kiekvienam pasiklydusiajam įrodymą. Jėzus Kristus nieko nesmerkia ir kiekvienam suteikia dar vieną galimybę gyventi be nuodėmės. Mes, krikščionys, taip pat nesmerkiame LGBT asmenų ir broliškai užjaučiame kiekvieną. Tačiau negalime tylėti ir leisti, kad LGBT bendruomenė akivaizdžiai pažeistų Sandoros, kurią Dievas sudarė su žmonėmis, simbolį. Mūsų krikščioniškoji pareiga yra perspėti apie vieną ar kitą klystkelį – nieko nevertinant ir nesmerkiant. Tokios pozityvios nuomonės, atveriančios akis į klausimo esmę, laikosi Vilniaus krašto gyventojai. Vaivorykštės simbolis yra savo esme teigiamas ženklas, nes suteikia tikintiesiems saugumo garantiją. Laisvė nuo nuodėmės tiesiogiai sietina su žmonių išganymu. Kadangi vaivorykštė vaizduojama šalia Kristaus sosto, ją reikėtų vertinti kaip vieną iš išganymo ženklų, tuo tarpu septynios vaivorykštės spalvos simbolizuoja Šventąją Dvasią ir jos septynias dovanas.

LGBT išniekino vaivorykštę – Dievo Sandoros ir moralinio atsinaujinimo simbolį

LGBT veikėjai, t.y. „lesbietės, gėjai, biseksualai ir transvestitai“, pasisavindami vaivorykštės simboliką, apgaulingai, melagingai ir tikslingai iškreipė jos pirminę esmę i reikšmę, išniekino Sandoros ženklą. Šiuo klausimu oficialų pareiškimą išplatino ir Lenkijos žydų forumas, pareikšdamas, jog „Argumentas, kad LGBT judėjimą simbolizuojanti vaivorykštė kokiu nors būdu yra suderinama su biblinės Sandoros simboliu, yra melagingas arba mažiausiai klaidinantis; šiuos du simbolius skiria kultūrinis konfliktas“. Vaivorykštė juk reiškė naujus, geresnius laikus, kurie atėjo po moralinio nuosmukio, seksualinio iškreipimo ir paleistuvystės eros. Prisidengė ja, gerumo ir moralinės skaistybės ženklą paversdami jo priešingybe, t.y. amoralumo ženklu, skatindami ir reklamuodami viešojoje erdvėje įvairiausių atmainų netinkamą elgesį, kuriam Dievas nepritarė prieš tvaną ir Sodomoje.

Štai tokiu būdu vėlyvaisiais XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio metais padirbta vaivorykštė tapo homoseksualių organizacijų simboliu. Jai greitai pavyko įleisti šaknis į vakariečių sąmonę. Lyg to būtų maža, LGBT agitatoriai bolševikiniais metodais, žingsnis po žingsnio, dešimtmetis po dešimtmečio, primetė žiniasklaidai ir politikams savo naratyvą ir politinį korektiškumą, kiekvieną kitamintį vadindami homofobu. Įžūlios propagandos priemonėmis jie kovoja su krikščioniškosiomis vertybėmis, puola santuokos institutą ir tradicinę šeimą. Su savo pažiūromis įkyriai ir begėdiškai braunasi į darželius ir mokyklas, demoralizuodami vaikus ir jaunimą. Smogia visuomenės moralei rengdami „juoduosius maršus“, taip vadinamuosius lygybės paradus, kurių metu skatina ir primeta amoralų elgesį, ištvirkusį seksualumą, pažeisdami tokiu būdu galiojančias etikos normas. O iki šiol galiojusią taisyklę, kad intymus gyvenimas yra privatus reikalas, paverta gatvės orgijomis.

Apie tikruosius LGBT judėjimo ketinimus naikinant krikščioniškojo pasaulio vertybes, liudija gėdingi pavyzdžiai iš daugelio valstybių: dvasininkų puolimai, bažnyčių niokojimai, Dievo Motinos vaizdavimas su šešiaspalve aureole tualetuose ir kitos nesąmonės. Toks elgesys yra agresyvus ir diskriminuoja tikinčiuosius. Jis liudija LGBT judėjimo bei asmenų, laikančių rankose šešiaspalves šiuolaikinių revoliucionierių vėliavas, mėgdžiojančias vaivorykštę, sulaukėjusią dorovę ir moralės nuopuolį. Privalome pasipriešinti šiam netinkamam elgesiui. Juk tai yra dalis amžinos gėrio ir blogio dvikovos, kovos už vaikų ir jaunimo sielas, nes juk tai nuo jų priklausys pasaulio ateitis. Negalime pasyviai stebėti šios kovos, privalome rodyti gerumą ir tiesą, saugoti vertybes ir principus, kurie suformavo mūsų civilizaciją. O pradėti reikėtų nuo tiesos sakymo apie LGBT pasisavintą vaivorykštės simbolį. Būtina visų pirma pabrėžti, kad LGBT simbolika neturi nieko bendra su vaivorykšte, kurią stebime danguje baigus lyti ir kuri daug kartų minima Šv. Rašte kaip Dievo šlovės ir Gailestingumo simbolis, kaip Dievo sandoros su žmonėmis ženklas. Dar kartą būtina pabrėžti, kad mes netgi mintyse nesikišame į kitų žmonių, įskaitant LGBT, intymų gyvenimą, tačiau ir nenorime, kad per viešą demonstravimą, skatinimą ar netgi per savo pasaulėžiūros primetimą būtų demoralizuojami mūsų vaikai.

Waldemar Tomaszewski

Skelbiama pirmą kartą: www.l24.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

Elektromobilumas – tai išpuolis prieš mobilumą: Lenkijos patirtis

Ideologiškai motyvuota automobilių pramonės revoliucija pirmiausia paveiks ne visuotinio atšilimo padarinius, o mūsų pinigines, mobilumą kaip tokį ir mūsų prisirišimo prie privačios nuosavybės jausmą.

Padrąsinimas kuriant bjaurų įvaizdį

Esame verčiami atsisakyti savo automobilių klastingais ir gana niekingais būdais. Vienas iš jų – administraciniais sprendimais, pavyzdžiui, sąmoningai susiaurinant gatves miestų centruose arba panaikinant automobilių stovėjimo aikšteles, apsunkinti gyvenimą. Susidaro spūstys, ilgiau užtrunka važiuoti. Todėl žmonės pradeda ieškoti alternatyvų. Tokia yra “žaliojo mobilumo” entuziastų logika.

Kita vertus, jie kalba apie “fiskalinių mokesčių mechanizmų” poreikį, t. y. užslėptą terminą, kuriuo paprasčiausiai didinami mokesčiai, smogiantys degimo varikliams. Galima paminėti Norvegiją, kur nuo 2025 m. vyriausybė nori padaryti taip, kad nuo to laiko tradicinių automobilių naudojimas taptų tiesiog nepelningas. Na, galbūt gyventojai, uždirbantys vidutiniškai 35 000 kronų per mėnesį (3 400 eurų), gali sau tai leisti. O mes?

Kitas argumentas – išlaidos. Susiduriame su didžiausia per daugelį metų ekonomikos krize. Šiuo metu net 10 metų senumo automobilių kaina yra tam tikras absurdas, jau nekalbant apie visiškai naujus iš salono ar elektrinius automobilius. Ir jei ES iš tikrųjų uždraus nuo 2035 m. gaminti vidaus degimo varikliais varomus automobilius, keturračiai tikrai taps prabangos preke.

Apskritai su šia elektra yra tik problemų. Pavyzdžiui, elektros energijos tiekimo klausimas. Jei vairuotojas neturi privačios vietos garaže, jis turi naudotis greitojo įkrovimo stotimi. Be to, reikia žinoti, kad greitasis įkrovimas yra “daug brangesnis”.

Žinoma, pirmiausia turite pasiekti įkroviklį. Automobilį vis tiek galite įkrauti įmonėje (jei viršininkas sutinka) arba prekybos centre. Tačiau problema ta, kad naktį, kai tai būtų patogiausia, ir vienas, ir kitas paprastai lieka uždaryti.

Tačiau nenusimink, žaliojo automobilio vairuotojas! Kaip pranešama, miestuose bus įrengtos specialios automobilių stovėjimo aikštelės, kuriose “bus galima užsisakyti vietą su įkrovimo stotele”. Žinoma, už atitinkamą mokestį.

Nieko neturėsi ir būsi laimingas!

Pasirodo, visas minėtas problemas tarsi stebuklingai išsprendžia labai paprastas sprendimas: atsisakyti automobilio, net ir elektrinio.

Visiškai atsisakysime nuosavybės. Išsinuomosime automobilį iš gatvės, juo pasinaudosime ir pastatysime ten. Įkrovimu rūpinsis kas nors kitas.

Klientai pirmiausia naudoja ilgalaikę nuomą. Po trejų metų jie grąžins automobilį, kuris bus išnuomotas kaip naudotas automobilis už mažesnę kainą, o vėliau jis tikriausiai bus naudojamas trečią kartą. Tai vadinama “uždaro ciklo ekonomika”.

Net ir elektromobiliai nebus privačių asmenų nuosavybė. Jie bus nuomojami pagal prenumeratos principą, panašiai kaip šiandien srautinio transliavimo platformose nuomojami filmai ir serialai. Tai yra ateitis, tačiau ji bus greičiau evoliucija nei revoliucija. Šiuo metu tai yra per daug finansiškai sudėtinga, kad ši prenumeratos kainodara būtų pakankamai konkurencinga.

Ką apie tai mano žmonės?

Taigi, ar tai, kad žmonės prievarta išstumiami iš automobilių rinkos ir kartu pasmerkiami vadinamojo “kolektyv-komo” (kuris gali veikti jų poreikius atitinkančiu lygiu arba ne) malonei, nesukels neigiamos visuomenės reakcijos? Pasirodo, revoliucijos dainininkai rado atsakymą ir į šį klausimą.

Paklausti, ar nori turėti nuosavą automobilį, Z kartos atstovai atsako: Niekada gyvenime! Jie nenori turėti, jie nori naudotis. Jei jiems lengviau grįžti namo iš vakarėlio naktiniu autobusu, jie važiuos atgal autobusu arba užsisakys transportą per programėlę. Požiūrio į nuosavybę skirtumai tarp kartų yra didžiuliai!

Kaip matote, ilgametis mokymas ir socialinė inžinerija atsiperka. Tačiau visuotinis smegenų plovimas yra būtinas, jei norima įtikinti žmones sprendimais, kurie net neatitinka savo pagrindinio tikslo.

Šiandieniniai elektromobiliai yra ekologiški tik tuo atveju, jei atsižvelgiame tik į išmetamųjų teršalų kiekį. Tačiau vadinamasis anglies dioksido pėdsakas, kurį palieka jų gamyba, jau dabar gerokai viršija net ir seniausių benzininių automobilių rodiklius. Ekologiškiausios yra jūsų kojos arba dviračio ratai. Elektromobiliai nėra ekologiškas sprendimas – tai pripažįsta net “ekologiško mobilumo” šalininkai.

Už dolerį per dieną

Baterijų perdirbimas taip pat kelia problemų. Šiuo atveju sąnaudos dažnai viršija išgautos žaliavos vertę. Kalbant apie žaliavas: be aplinkosaugos problemų, į dangų verčia vergiškas ir nežmoniškas elementų, kurie yra ličio jonų akumuliatorių sudedamosios dalys, gavybos būdas. Pavyzdžiui, Kongo Demokratinėje Respublikoje, kur pagaminama beveik 70 proc. viso pasaulio kobalto, suaugusieji ir vaikai kenksmingas medžiagas išgauna plikomis rankomis.

Iš Afrikos žaliava keliauja į Kinijos gamyklas, kur ji perdirbama ir parduodama Vakarų gamintojams. Didžioji dauguma jų, paklausti apie savo baterijų prietaisų sudedamųjų dalių kilmę, negali įrodyti jų šaltinio.

Atrodo, kad Vakarai nemato problemos. Europos Sąjunga dar tik rengia “kilmės sertifikatą”, pagal kurį bus galima platinti ir perdirbti, jei bus laikomasi tam tikrų standartų. Kol kas tai tik popieriuje. Kaip bus praktiškai – nežinome.

Tačiau aplinkosaugininkai atleidžia gamintojus nuo “aplinkosauginių nuodėmių”. Jie sako: kol pasieksime technologiškai įmanomų galimybių ribą, didelę visuomenės dalį pavyks nukreipti į viešąjį transportą. Taigi galiausiai “iš šių automobilių ir akumuliatorių nebereikės išspausti paskutinių prakaito lašų”.

Ir problema išspręsta!

Piotr Relich, www.pch24.pl

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Pasipriešink sinodo revoliucijai!

Jei esi prieš celibato panaikinimą, moterų kunigystę, komuniją išsiskyrusiems ar tos pačios lyties asmenų sąjungų palaiminimą, prisijunk prie sūniškojo prašymo ir kreipkis į vyskupus, kad jie saugotų tikėjimo depozitą!

Peticiją galima pasirašyti čia www.change.org

Sūniškas prašymas Lietuvos vyskupams saugoti tikėjimo depozitą!

Artėjant žemyniniam „Sinodo dėl sinodiškumo” etapui, portalas „Lituania Catholica – Katalikiška Lietuva” kreipiasi į vyskupus, dvasininkus ir tikinčiuosius pasauliečius, ragindamas ginti mūsų tikėjimo pagrindus.

Mūsų sūniškas prašymas ginti katalikų tikėjimo depozitą Bažnyčioje, kurios ypatingi adresatai yra vyskupai: Jo Ekscelencija Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, pirmininkas, Jo Ekscelencija Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, Jo Ekscelencija Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, vicepirmininkas, Jo Ekscelencija Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Jo Ekscelencija Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, Jo Ekscelencija Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, Jo Ekscelencija Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, Jo Ekscelencija Vilniaus vyskupas augziliaras Darius Trijonis, Jo Ekscelencija Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, Jo Ekscelencija Arkivyskupas emeritas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Jo Eminencija arkivyskupas emeritas kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, Jo Ekscelencija arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas SJ, Jo Ekscelencija Vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Jo Ekscelencija Vyskupas emeritas Juozas Matulaitis.

Mūsų, kaip pasauliečių katalikų organizacijos, tikslas yra įtraukti į diskusiją dėl „Sinodo dėl sinodiškumo” stiprų katalikų tikinčiųjų, besilaikančių tradicinio Bažnyčios mokymo, balsą. Matome, kad nors pats Sinodas dar tebevyksta, pirmieji du jo etapai – vyskupijos ir nacionalinis – parodė Bažnyčios socialinės recepcijos krizę.

Šiandien, artėjant antrajam, žemyniniam „Sinodo dėl sinodiškumo” etapui, kreipiamės į Lietuvos vyskupus, ypač į Jo Ekscelenciją arkivyskupą Gintarą Grušą, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininką, prašydami ginti katalikų tikėjimo depozitą Bažnyčioje ir siekti, kad Lietuvos katalikų balsas būtų tvirtai girdimas žemyninio Sinodo etapo diskusijose.

Stebėdami pokyčius, vykstančius Visuotinės Bažnyčios organizme kai kurių šalių teritorijoje, Lietuvos katalikai pagrįstai nerimauja, kad nemaža dalis Europos vyskupų siekia radikalių permainų Bažnyčioje – permainų, kurios liečia ir mūsų tikėjimo tiesas.

Kaip žinoma, Vokietijos Bažnyčios struktūrose jau prasidėjęs sinodinis kelias lėmė, kad didelė dalis šios šalies hierarchų nutolo nuo katalikų tikėjimo pagrindų.

Mūsų nuomone, nepriimtina ir kai kurių dvasininkų Vokietijoje pasirinkta kryptis, pavojinga Katalikų Bažnyčios vienybei. Deja, Vokietijos vyskupai nenustojo „kartoti nuvalkiotų šūkių ir standartinių reikalavimų, tokių kaip celibato panaikinimas, moterų kunigystė, komunija išsiskyrusiems ar tos pačios lyties asmenų sąjungų palaiminimas”.

Deja, kai kurių Vokietijos hierarchų Bažnyčios doktrinos peržiūra ir nutolimas nuo Jėzaus Kristaus mokymo daro didžiulę įtaką ir kitų Vakarų Europos šalių dvasininkams.

Nes jie pasidavė pagundai ieškoti tiesos už Evangelijos ribų, pagundai tikėti socialinių mokslų neklystamumu, pagundai gyventi su nepilnavertiškumo kompleksu, verčiančiu juos reliatyvizuoti ar slėpti savo krikščioniškąją tapatybę ir įsitikinimus. Prie to prisideda ir korporatyvinis mąstymas bei pasidavimas spaudimui, kylančiam iš neigiamai Visuotinę Bažnyčią vertinančios aplinkos.

Dėl tokios painiavos, daugelyje nacionalinių sinodų sintezių atsirado pavojingų, šventvagiškų ar net eretiškų postulatų, mums pažįstamų iš Vokietijos sinodo kelio darbų. postulatai, iškreipiantys Bažnyčios mokymą ir krikščioniškąją žmogaus viziją.

Portalo „Lituania Catholica – Katalikiška Lietuva” nuomone, pasidavimas mirties civilizacijos emisarų vykdomai propagandai negali būti vadinamas kompromisu ar aiškinamas socialinio gyvenimo keistenybėmis. Mūsų pareiga yra laikytis nekintančio Gelbėtojo mokymo ir tikėjimo liudijimo.

Todėl tikimės, kad Lietuvos vyskupai laikysis tikėjimo principų, ypač per „Sinodą dėl sinodiškumo”, kuris mums yra išbandymas tuo metu, kai turime gyventi ir išreikšti savo ištikimybę Viešpačiui Dievui.

Užtikriname jus, kad meldžiamės už mūsų hierarchus, kad jie turėtų drąsos ginti mūsų tikėjimo pagrindus.

Taip pat kreipiamės į visus tikinčiuosius pasauliečius, kad šiuo sunkiu Bažnyčiai metu liudytų savo ištikimybę Viešpačiui, nes labiausiai kenkia nedrąsūs katalikai, mažos širdies žmonės, kurie nekursto teisingo ir švento pykčio gindami savo Dievo garbę, neturi uolumo ir stovi kaip paukščių gąsdintojai.

Portalas „Lituania Catholica – Katalikiška Lietuva”

Kategorijos
NUOMONĖS

Sinodas apie sinodalumą. Prasidėjo lemiamas mūšis.

Prasidėjo žemyninis Sinodo apie sinodalumą etapas. Vyskupai ir pasauliečiai iš visos Europos susirinko apibrėžti Bažnyčios krypties, kuria ji eis ateinančiais metais. Šalia vyksta diskusijos dėl LGBT, moterų diakonato ir kunigystės ar celibato. Deja, didžioji žiniasklaida išsamiai nepraneša apie sinodo posėdžius.

Metraštis

Vasario 5-12 d. Prahoje vyks kontinentinis Sinodo apie sinodalumą etapas. Iš viso dalyvauja keli šimtai žmonių. Tai 39 Europos vyskupų konferencijų pirmininkai ir atskirų šalių delegatai, tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai.

Kontinentinis etapas yra antrasis iš trijų viso Sinodo dėl sinodalumo etapų. Sinodo procesas prasidėjo 2021 m. rudenį. Keletą mėnesių visame pasaulyje vyko vyskupų ir ganytojų organizuotos konsultacijos su tikinčiaisiais. Vėliau šių konsultacijų rašytiniai rezultatai buvo išsiųsti episkopatams, kurie turėjo parengti galutinį dokumentą, apibendrinantį kiekvienoje šalyje vykusius svarstymus. Šie dokumentai buvo išsiųsti į Vatikaną. Jų pagrindu Šventasis Sostas parengė dokumentą, kuriame būtų apibendrintos diskusijos visame pasaulyje. Šis tekstas, vadinamas žemyno dokumentu, yra atspirties taškas apmąstymams Prahoje ir panašiuose susitikimuose kituose žemynuose.

Sinodo susitikimas Čekijos sostinėje vyks dviem etapais. Pirmiausia visi dalyviai parengs bendrą dokumentą. Tai bus tekstas, kurį iki vasario 9 d. parengs 200 susirinkime dalyvaujančių dvasininkų ir pasauliečių delegatų, o beveik 400 delegatų susitikime dalyvaus nuotoliniu būdu. Ši dalis bus atvira žiniasklaidai. Vėliau 39 vyskupų pirmininkai svarstys šį dokumentą ir parengs bendrą komentarą. Abu tekstai bus skelbiami kartu.

Šis modus operandi skirtas išreikšti sinodalumą. Viena vertus, „klausomasi” visų, įskaitant pasauliečius, balso, ištikimai perteikiant tai, ką jie sako; kita vertus, vyskupai „išsiskiria” ir taip išryškėja jų atsakomybė už Bažnyčios judėjimo kryptį.

Remdamasis taip parengta žemyno medžiaga, Šventasis Sostas parengs atskirą dokumentą, kuriuo bus grindžiami Sinodo svarstymai Romoje šių metų spalio mėnesį. Sinodas parengs savo tekstą, kad galėtų vėl susirinkti 2024 m. spalio mėn., ir tuomet priims galutines išvadas.

Grėsmės

Problemų, susijusių su kontinentiniu Sinodo dėl sinodalumo etapu, yra daug. Dauguma jų yra susijusios ne tiek su šiuo konkrečiu Sinodo proceso etapu, kiek su jo ideologiniais pagrindais. Sinodo proceso teorinį pagrindą apibrėžia dokumentai, kuriuos Vatikano sinodo sekretoriatas paskelbė 2021 m. rugsėjį.

Pagrindinė jo idėja yra Dievo tautos įgalinimas. Idėja yra ta, kad praktiškai „visa Dievo tauta” turės teisę spręsti Bažnyčios krypties klausimus, turint omenyje tiek administracinę ir drausminę, tiek pastoracinę ir doktrininę erdvę. Esminis sunkumas yra „Dievo tautos” apibrėžimas. Atsižvelgiant į 2021 m. rugsėjo mėn. sinodo dokumentus, galima suprasti, kad tai iš dalies reiškia visus katalikus ir net visus geros valios žmones. Tai yra problema, nes, remiantis Katalikų Bažnyčios mokymu, egzistuoja tam tikra nuostata atpažinti, kas atitinka tikėjimą, o kas ne: sensus fidei fidelium, tikinčiojo tikėjimo jausmas. 

Ortodoksiškai sensus fidei fidelium įgyja tie katalikai, kurie gyvena intensyvų sakramentinį ir maldos gyvenimą ir priima visą Katalikų Bažnyčios mokymą. Tačiau pagrindinė sinodo proceso prielaida yra visų katalikų, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena pagal Bažnyčios įstatymus, ar ne, „įtraukimas” į „Dievo tautą”, turinčią sensus fidei fidelium. Teoriškai siekiama, kad hierarchinė Bažnyčia „įsiklausytų” į visų balsus, kad vėliau galėtų atskirti, kas šiuose balsuose yra autentiška ir atitinka tikėjimą, o kas – ne; kitaip tariant, kuriuose „išplėstinės” Dievo tautos balsuose girdimas pačios Šventosios Dvasios kvietimas, o kuriuose – tik laiko dvasios kvietimas.

Ar toks atskyrimas iš tiesų bus įmanomas? Šis klausimas lieka atviras, turint omenyje daugumos pasaulio episkopatų, ypač Europos, būklę. Mūsų žemyne netrūksta vyskupų, pasisakančių už gilų Bažnyčios doktrininio ir moralinio mokymo, taip pat jos pastoracinės ir drausminės praktikos pakeitimą. Tai gali nelikti nepaneigtas gebėjimas tinkamai „įžvelgti”, juo labiau kad Sinodo sekretoriato parengtas žemyno dokumentas gali suteikti daug peno radikaliems judėjimams.

Čia primenu, kad Sinodo sekretoriato tekste išryškėja nemažai revoliuciniams sluoksniams artimų klausimų. Tarp jų buvo pasiūlymų dėl naujo požiūrio į „LGBT asmenis” arba išsiskyrusius asmenis, taip pat poligamistus. Dokumente kalbama apie tai, kad daugelyje pasaulio šalių jaučiamas poreikis labiau „įtraukti” tokias grupes į Bažnyčią. Kilo klausimas, kaip tai atrodys praktiškai?

Pačioje Europoje per pirmąjį sinodo etapą buvo iškelti konkretūs reikalavimai. Tarp tokių atvejų būtų šventosios Komunijos teikimas homoseksualistams ir išsiskyrusiems asmenims, gyvenantiems santuokoje, ar net tokių santykių laiminimas. Viena iš problemų yra ta, kad kardinolas Jean-Claude Hollerich, Sinodo dėl sinodiškumo generalinis relatorius ir sinodo proceso Europos dalies vicepirmininkas, be kita ko, pasisako už pakeitimus šioje srityje. Hollerichas taip pat pritaria moterų sakramentiniam diakonatui; ši tema taip pat pateikta Kontinentiniame dokumente.

Be to, dokumente siūloma iš esmės keisti kunigystės gyvenimo būdą, kuris praktiškai galėtų būti įgyvendinamas keičiant celibatą arba atimant iš kunigų kai kurias administracines, pastoracines, mokymo ar net liturgines galias – tiesiogiai, taikant apribojimus, arba netiesiogiai, skatinant pasauliečius eiti pareigas ir eiti pareigas, susijusias su užduotimis, kurios iki šiol buvo skirtos tik kunigams.

Be abejo, Hollericho parama tokioms idėjoms nėra pakankama. Tačiau minėtoms idėjoms pritaria ir daugelis vyskupų tokiose šalyse kaip Vokietija, Austrija, Šveicarija, Belgija ir Nyderlandai, taip pat iš dalies Italijos, Prancūzijos, Ispanijos ar Jungtinės Karalystės hierarchai.

„Vatikano „išlygos

Sausio 28 d. viso pasaulio vyskupams buvo išsiųstas dviejų svarbiausių kardinolų laiškas dėl sinodalumo. Tai buvo Vyskupų sinodo sekretoriato pirmininkas Mario Grechas ir ką tik paskirtas Jeanas-Claude’as Hollerichas. Laiške jie įspėjo apie keletą spąstų, į kuriuos, jų manymu, kai kurie katalikai gali pakliūti arba jau pakliuvo.

Pirma, jie pabrėžė esminį vyskupo, kaip „šventosios Dievo tautos” vienybės principo ir pagrindo, vaidmenį. Jie taip pat pareiškė, kad vyskupai neturėtų primesti sinodui jokios darbotvarkės ir nesinaudoti sinodu tam tikroms idėjoms ar reikalavimams prastumti. Iš tiesų sinodas pirmiausia būtų skirtas pačiam sinodalumui. Todėl šis įsipareigojimas būtų veikiau ekleziologinio pobūdžio. Kardinolai rašė, kad Bažnyčia pirmiausia turi atsakyti į klausimą, kuris buvo keliamas nuo Vatikano II Susirinkimo: „Bažnyčia, ką tu sakai apie save?”.

Skaitytojas pastebės, kad visą Sinodą apie sinodalumą susiaurinti tik iki paties „sinodalumo” klausimo yra absurdiška, nes sinodalumas galiausiai turi kaip nors reikštis.

Daug vyskupų tai supranta taip: jei Bažnyčia turi būti sinodinė, tai reiškia, kad ji turi tapti atviresnė žmonių situacijų įvairovei, turi mažiau teisti, labiau priimti ir teikti gailestingumą kiekvienam, kuris į ją kreipiasi. Kaip tai būtų galima išreikšti? Ypač per eucharistinę discipliną.

Tai neseniai nuoširdžiai parodė San Diego (JAV) kardinolas Robertas McElroy, laikomas popiežiaus Pranciškaus žmogumi Jungtinėse Valstijose. Plačiai nuskambėjusiame straipsnyje McElroy’us ragino, kad sinodo atvirumas konkrečiai pasireikštų seksualiai aktyvių homoseksualų ir antrą kartą santuoką sudariusių išsiskyrusiųjų pripažinimu prie šventosios Komunijos; jis taip pat pasireikštų įvedant naują moterų vaidmenį Bažnyčioje pripažįstančią formą – sakramentinį diakonatą.

Ar tokie reikalavimai sulauks daugumos per sinodo svarstymus Prahoje? Pamatysime. Žvelgiant iš sinodinės mechanikos perspektyvos, kalbant apie formalų principą, tai nėra svarbiausia. Galiausiai svarbiausia bus du Romos sinodai šį rudenį ir kitais metais, kaip bus suformuluotas galutinis dokumentas ir kokius tolesnius sprendimus priims popiežius. Tačiau diskusijų eiga nėra nesvarbi.