Kategorijos
NUOMONĖS

JAV gali būti atnaujinta teisinė praktika, draudžianti abortus!

JAV žiniasklaidoje jau kelias dienas svarbiausia tema – nutekintas Aukščiausiojo Teismo sprendimas panaikinti 1973 metais to paties teismo įsteigtą „teisę į abortą“.

Paviešintame dokumente nedviprasmiškai sakoma, kad niekur Konstitucijoje nei tiesiogiai, nei tarp eilučių nėra prielaidų teisei į abortą, priešingai, visa JAV teisės istorija nuo bendrosios teisės iki sukuriant valstybę iki pat 1973 metų traktavo abortą kaip nusikaltimą ir numatė už jį bausmes. Paskelbti abortą žmogaus teise tad yra visiškas Konstitucijos iškraipymas, sako teismas. Tokiu sprendimu būtų visiškai perrašomas (overruled) ankstesnio teismo sprendimo precedentas, o tai daroma labai retai. Visgi panašu, kad teismas įsitikinęs.

Oficialaus sprendimo laukiama birželio pabaigoje, teoriškai jis dar gali keistis, jeigu kuris iš penkių jį palaikančių teisėjų atsimestų nuo dabartinės savo pozicijos, tačiau tai mažai tikėtina ir jau dabar šis klausimas tampa vienu svarbiausių rinkimų artėjančių lapkričio JAV Kongreso rinkimų klausimų.

Tampa, nes „teisės į abortą“ panaikinimas jokiu būdu nereiškia, kad Aukščiausiasis Teismas visoje JAV uždraudžia abortus. Jis išvis nieko neuždraudžia. Būtent abortų paskelbimas teise draudė valstybei ar atskiroms valstijoms spręsti, kaip reguliuoti abortų klausimą. Dabar šiuo sprendimu abortai grąžinami įstatymų leidėjams – skirtingos valstijos laisvos juos drausti, riboti ar leisti pagal pageidavimą. Jau dabar aišku, kad apie pusę valstijų abortus draus arba itin griežtai ribos, kita pusė – leis kaip leidusi. Devynios demokratų amžiais valdomos valstijos leidžia abortus iki pat kūdikio gimimo. Dėl numatomo Aukščiausiojo Teismo sprendimo tai niekaip nepasikeis.

Tačiau amerikiečiams, kuriems abortų klausimas svarbus, dabar tai tampa svarbu ir rinkimuose – nuo to, ką išrinksi, priklauso, ar valstijoje bus leidžiami abortai. Kad abortai būtų įteisinti visų JAV mastu, tam reikėtų 60-ties palaikančių balsų JAV Senate. Jokios rinkimų prognozės nežada, kad galėtų taip nutikti. Tad spręs valstijos ir spręs labai įvairiai.

Pati JAV visuomenė irgi yra šiuo klausimu pasidalinusi faktiškai per pusę: vos daugiau nei pusė gyventojų yra už abortus pagal pageidavimą, kaip yra dabar, likusiųjų didesnė dalis už griežtus ribojimus (abortai tik kraujomaišos, išprievartavimo, pavojaus sveikatai atveju) ir mažesnė dalis už visišką draudimą.

Vytautas Sinica

www.facebook.com/SinicaVytautas

Kategorijos
Bez kategorii

Algimantas Rusteika: „Patyčios iš tradicinių vertybių, prigimtinės šeimos ir konstitucinių piliečių teisių tęsiasi.“

Dvigubų standartų, teisinio nihilizmo ir pripučiamos moralės fiesta vyksta toliau. Vilniaus miesto savivaldybė uždraudė Lietuvos šeimų sąjūdžiui gegužės 15-tąją surengti Vingio parke Didįjį šeimos gynimo maršą 2022 – tradicinių šeimų šventę, paminint Tarptautinę šeimos dieną.

Tačiau tą pačią gegužės 15-tąją visi suderinimai duoti organizacijai „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ renginiui „Visos šeimos – svarbios“ Katedros aikštėje. O birželį Vilniuje numatomas 5 dienas truksiantis LGBT Pride festivalis su paradais, koncertais, eitynėmis, vakarėliais ir šokiais, filmų peržiūromis, ambasadų dalyvavimais, konferencijomis.

Savaime aišku, leidimai seniai gauti, R.Šimašius jau užsiima renginio programa ir kviečia svečius iš viso pasaulio. Tuo metu, reklaminei žiniasklaidos isterijai pasiekus piką, neabejotinai planuojamas ir „partnerystės“ bei kitų antikonstitucinių įstatymų, iki kritinės ribos supriešinsiančių visuomenę, svarstymas ir priėmimas Seime.

Tokie ciniški bandymai pasinaudoti karo situacija visuomenės laisvėms ir teisėms suvaržyti ir išorinės grėsmės pretekstu prastumti visuomenės daugumai kategoriškai nepriimtinus įstatyminius aktus kelia grėsmę valstybei, visuomenės rimčiai ir konstitucinėms piliečių teisėms.

Jie galvoja, kad Lietuvos šeimų sąjūdis, nubaustas didžiulėmis baudomis už Didįjį šeimos gynimo maršą 2021, kurios dar nebaigtos mokėti, tiesiog nebeturės renginiui lėšų. Jie tikisi, kad žmonės susitaikė su viskuo, išsigando, patylės ir ištvers tolesnes patyčias iš savo šeimų, vaikų ir valstybės ateities.

Remtis galime tik savo pačių turimais ištekliais ir pajėgomis, tačiau mūsų yra absoliuti dauguma ir visi kartu esame stiprūs. Mūsų niekas nenugalės, kol patys nepripažinsime savo pralaimėjimo. Nejaugi kas nors ruošiasi tą daryti? Nejaugi jie teisūs? Nejaugi pasiduosime?

Jei teismas neatšauks R.Šimašiaus antikonstitucinio sprendimo – gegužės 15-tąją surenkime savo Šeimų šventę privačiose erdvėse. Šventę, laisvą nuo biurokratinių leidimų, nesibaigiančio valdžios diktato, vienos globalistinės „tiesos“ žiniasklaidos, politikierių prisitaikėliškumo ir veidmainystės.

Algimantas Rusteika

https://www.facebook.com/100008069227879/videos/768465057893441/

Kategorijos
NUOMONĖS

Ar „suveikė“ atliktas Rusijos paaukojimas Nekaltajai Marijos širdžiai?

Žmonės klausia ar „suveikė“ Popiežiaus ir pasaulio vyskupų atliktas Rusijos paaukojimas Nekaltajai Marijos širdžiai arba kada jis „suveiks“?

Tiesą sakant, kai atsakinėdamas suvedžiau į analizę tuos skaičius ir datas ir mane patį pritrenkė jų paralelės ir simbolizmas, iki tol apie tai nepagalvodavau – paskaitykite. Tik Dievas žino tiksliai, kiek paaukojimas „suveikė“, o mes ar mūsų vaikai nors ir apytiksliai, bet tikriausiai įspūdingai tai pamatysime, tačiau galbūt ir po kelių mėnesių ar metų. Tokią išvadą galime daryti iš buvusių Rusijos ar pasaulio „pusiau pašventimų“ pasekmių:

1) 1952 Rusijos „pusiau pašventimas“ (neįvykdant visų Dievo Motinos sąlygų – be visų vyskupų ir t.t.) Nekaltajai Marijos Širdžiai, [Pijaus XII apaštaliniame laiške „Sacro vergente anno“, skirtame Rusijos tautoms 1952 liepos 7 d.] ko gero „suveikė“ per beveik metus 1953 m. kovo 5 pačių komunistų nužudytas Stalinas, siekęs visą pasaulį paversti savo ateistine imperija ir arčiausiai priartėjęs prie šio tikslo;

2) 1982 gegužės 13 d. „pusiau pašventimas“ (neįvykdant visų Dievo Motinos sąlygų) – tais pat metais lapkričio 10 miršta Brežnevas – baigiasi paskutinis SSRS stabilumo laikotarpis ir prasideda etapas, kurį anglų Wikipedia vadina „1982–1991: Decline and collapse“ („Nuosmukis ir žlugimas“) ;

3) 1984 m. – 1982 m. PASAULIO paaukojimo ir pašventimo akto atnaujinimas 1984 kovo 25 d. aikštėje priešais Šv. Petro baziliką Romoje – abu pastarieji aktai vyko, net neminint Rusijos vardo ir neįvykdant daug sąlygų. Bet vis dėlto Paskutinis SSRS lyderis pats prisipažinęs esąs ateistu, greičiausiai masonų struktūrų narys, nenorom sugriovęs ateistinę imperiją M. Gorbačiovas tampa komunistų partijos generaliniu sekretoriumi beveik lygiai po metų 1985 m. KOVO 11 (!).

Lygiai po 5 metų (!) 1990 m. KOVO 11 pirmoji respublika, vienintelė katalikiška respublika Sovietų Sąjungoje ima griauti šią blogio imperiją pradėdama „nepriklausomybių paradą“. 

Taigi nors tai ir nebuvo tinkami Rusijos paaukojimai, Dievas atlygino net ir šias per silpnas pastangas. O kol jos „suveiks“ reikėjo laukti mėnesius, metus, o galutinio ateistinės imperijos sugriuvimo nuo 1984 m. paaukojimo reikėjo laukti beveik 7 metus (nors tokio masto lūžiui tai nedaug) – iki 1991 gruodžio 8 (!) d. susitarimų, pasirašytų ir ne bet kur, o Baltvyžių – Belovežo girioje, kur mėgo medžioti ir net rengti slaptus susitarimus prieš karo žygius Jogaila ir Vytautas Didysis,

Dar daugiau, gruodžio 8 – tai Švč. M. Marijos NEKALTOJO PRASIDĖJIMO ŠVENTĖ! Dievo Motina, kuri apsireiškusi Lurde pasakė „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“ – pati Nekaltybė, pats tyrumo ir nekaltumo principas, nugali šių laikų purvą ir blogį – liberalizmą ir jo atšakas įskaitant ir socializmą, sukėlusį pasaulinius karus istorijoje nebūtas dešimčių milijonų kūnų ir sielų skerdynes, blogį kuris kyla iš bedievystės.


Gruodžio 25 d. atsistatydino likęs prezidentu be valstybės Michailas Gorbačiovas – per Šv. Kalėdas, Dievo Sūnaus įsikūnijimo, kad išgelbėtų žmoniją, dieną.

Taigi dabar, kai Rusija paaukota, įvykdžius praktiškai visas Dievo Motinos sąlygas (išskyrus abejones ar įvykdyta sąlyga visoje Bažnyčioje įvesti privalomą atgailos pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai pirmaisiais mėnesių šeštadieniais), reikia tikėtis dar didesnio pasaulio istorijos lūžio nei Sovietų sąjungos žlugimas.

Jei Dievas laikys kad paskutinė sąlyga įvykdyta, tai turėtų būti galutinis Fatimos Dievo Motinos pranašysčių įvykdymas – Rusijos atsivertimas į katalikų tikėjimą ir jo skleidimas visame pasaulyje gydant liberalizmo klaidą ir jos žaizdas, o jei laikys dar neįvykdyta, tai ko gero vistiek vyks labai rimti poslinkiai ta linkme, kurie apsivainikuos galutine sėkme pašventus Rusiją paskutinį kartą ir tobulai.

Kaip ir buvusių (netobulų) pašventimų atveju tai gali būti gana ilgas procesas. Didingi procesai neretai vyksta ištisus mėnesius ir metus. Bet jau dabar vos po mėnesio po Rusijos pašventimo kovo 25 d. Jau ir dabar net visai nekrikščioniški analitikai kalba apie jau vykstantį ir ypač būsimą lūžį Rusijos ir viso pasaulio istorijoje. Dabar permąsto savo istoriją, praeitį dabartį ir ateitį ir daug iškilų Rusijos žmonių.

Šarūnas Pusčius

pagal publikaciją feisbuke.

Kategorijos
NUOMONĖS

„Susirinkimų laisvė“, matyt, ne visiems: Vilniaus savivaldybė uždraudė Didįjį šeimos gynimo maršą 2022

Vilniaus miesto savivaldybė uždraudė Lietuvos šeimų sąjūdžiui gegužės 15-tąją surengti Vingio parke Didįjį šeimos gynimo maršą 2022 – tradicinių šeimų šventę, paminint Tarptautinę šeimos dieną. Tačiau tą pačią gegužės 15-tąją organizacijai „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ renginiui „Visos šeimos – svarbios“ Katedros aikštėje visi reikiami suderinimai duoti.

Patyčios iš tradicinių vertybių, prigimtinės šeimos ir konstitucinių piliečių teisių tęsiasi. Lietuvos teritoriją laikinai administruojantys asmenys imasi grubaus teisinio nihilizmo ir dvigubų standartų taikymo, šiurkščiai pažeisdami konstitucines piliečių teises ir laisves.

Dar po poros savaičių, birželį Vilniuje numatomas 5 dienas truksiantis LGBT Pride festivalis su paradais, koncertais, eitynėmis, vakarėliais ir šokiais, filmų peržiūromis, ambasadų ir užsienio delegacijų dalyvavimais, konferencijomis. Suderinimai tam renginiui taip pat gauti, o Vilniaus miesto meras R.Šimašius asmeniškai jau užsiima reklama ir kviečia svečius iš viso pasaulio.

Neabejojame, kad būtent tuo metu, reklaminei propagandinės žiniasklaidos isterijai pasiekus piką, yra planuojamas ir „partnerystės“ bei kitų antikonstitucinių įstatymų, iki kritinės ribos supriešinsiančių visuomenę, svarstymas ir priėmimas Seime.

Valdantieji galvoja, kad Lietuvos šeimų sąjūdis, nubaustas didžiulėmis baudomis už Didįjį šeimos gynimo maršą 2021, kurios dar nebaigtos mokėti, tiesiog nebeturės renginiui lėšų. Jie tikisi, kad Lietuvos žmonės susitaikė su viskuo, išsigando, tylės ir ištvers tolesnes patyčias iš savo šeimų, savo vaikų ir savo valstybės ateities.

Remtis galime tik savo pačių turimais ištekliais ir pajėgomis, tačiau mūsų yra absoliuti dauguma ir visi kartu esame stiprūs. Pakilusios Tautos niekas negali nugalėti ir niekada nenugalės.

Lietuvos šeimų sąjūdis:

1. Kreipiasi į Lietuvos Respublikos Prezidentą, Seimą, Vyriausybę ir pareiškia, kad tokie ciniški bandymai pasinaudoti karo situacija piliečių laisvėms ir teisėms suvaržyti ir išorinės grėsmės pretekstu prastumti visuomenės daugumai kategoriškai nepriimtinus įstatyminius aktus yra antikonstituciniai ir kelia grėsmę valstybei, visuomenės rimčiai ir pilietinei taikai.

2. Informuoja visuomenę, kad tuo atveju, jeigu teismas neatšauks Vilniaus miesto savivaldybės antikonstitucinio sprendimo, gegužės 15-tąją pilietinio pasipriešinimo akcija „Didysis šeimos gynimo maršas 2022“ bus surengta privačiose erdvėse. Tai bus tradicinių šeimų šventė, laisva nuo biurokratinių leidimų, nesibaigiančio valdžios diktato, vienos globalistinės „tiesos“ žiniasklaidos, politikierių prisitaikėliškumo ir veidmainystės.

Apie piliečių susirinkimo vietą ir laiką informuosime papildomai. Stiprybės, Tikėjimo ir Vienybės. Susitiksime gegužės 15-tąją.

JŠ pagal www.infa.lt

Kategorijos
Bez kategorii

Kaune vyks mokslinė konferencija apie žmogaus gyvybės apsaugą

Balandžio 29 d. Kaune vyks mokslinė konferencija apie aktualiausius žmogaus gyvybės klausimus.

Šiandien, žiauraus karo, kasdien nusinešančio šimtus karių ir civilių gyvybių, metu, ypač svarbu kalbėti apie neįkainojamą žmogaus gyvybės vertę. Balandžio paskutinį sekmadienį minima Pasaulinė gyvybės diena. Ta proga balandžio 29 d. 10-15 val. VDU Didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7, Kaunas) organizuojama Respublikinė mokslinė konferencija „Nekintanti žmogaus gyvybės vertė: nuo natūralaus prasidėjimo iki natūralios mirties“.

Konferencijoje medicinos, teologijos ir teisės sričių mokslininkai nagrinės aktualiausius žmogaus gyvybės klausimus. Joje pranešimus skaitys žinomi savo sričių profesionalai kaip doc. dr. Regina Mačiulevičienė, prof. dr. Andrius Macas, prof. dr. Andrius Narbekovas, Vytis Turonis, prof. dr. Birutė Obelenienė, Ramūnas Aušrotas.

Konferencijos dalyvius sveikins Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos pirmininkė Eglė Markūnienė ir kt. garbingi svečiai. Renginį vainikuos diskusijų forumas, kuriame pasisakyti (iki 5 min.) bus kviečiami visi dalyviai. Visą renginio programą galima rasti čia.

„Jeigu norime sukurti geresnę visuomenę, privalome su pagarba žvelgti į žmogų nuo pat jo prasidėjimo akimirkos iki natūralios mirties. Valstybės tvarumas ir klestėjimas priklauso nuo stiprių žmonių, kurie geba atlaikyti sunkius laikus, kurie suvokia (ne tik karo akivaizdoje) neįkainojamą žmogaus gyvybės vertę.

Šioje konferencijoje apie žmogaus gyvybės apsaugą ir su tuo susijusius iššūkius kalbės praktikai ir akademikai, įvairių sričių specialistai“, – teigia vienos iš renginį organizuojančių organizacijų Laisvos visuomenės instituto direktorė Diana Karvelienė.

„Šiandien per kalbą, vartojamą žiniasklaidos priemonėse, įtvirtinama vadinamoji „mirties kultūra“, juk norint pakeisti žmonių sąmonę, vertybes ir pasaulėžiūrą, tereikia pakeisti kalbą. Savo pranešime aptarsiu, kaip jau kelis dešimtmečius beveik visuotinai vartojama naujakalbė konstruoja ir naują realybę“, – sako viena iš renginio bendra organizatorių VDU Katalikų fakulteto Santuokos ir šeimos centro vyriausioji mokslo darbuotoja prof. dr. Birutė Obelenienė.

Konferencijos dalyviams bus išduodamas LSMU pažymėjimas (6 val.), skirtas visų specialybių gydytojams, akušeriams, slaugytojams, visuomenės sveikatos specialistams, socialiniams darbuotojams, dvasiniams asistentams, kapelionams ir  pedagogams.

Renginį organizuoja VDU Katalikų teologijos fakultetas, kartu su LSMU Anesteziologijos klinika bei Pasaulinės gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija, Laisvos visuomenės institutu ir Medicinos studentų Ateitininkų korporacija „Gaja“.

Registracija į konferenciją vyksta internetu (spauskite nuorodą) iki balandžio 22 d. Norinčius pasisakyti diskusijų forume prašoma tai pažymėti registracijos anketoje.

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

Dievas, o ne NATO, turėtų būti pagrindinis Ukrainos sąjungininkas!

Bataliono vadas Bohdan Chodakovskyi dalijasi mintimis apie karą ir jo perspektyvas, ypač dvasiniu aspektu.

Kai vaikščiojau po nuniokotus kaimus, kuriuose išlikusieji atrodė panašūs į verkiančius šešėlius, nejaučiau didelės nevilties. Kažkurią antrąją karo savaitę mano smegenys paprasčiausiai įjungė apsauginę reakciją ir aš nustojau nerimauti. Bet kai ką permąsčiau, taika ir ramybė yra iliuzija ir apgaulė, visi mūsų planai dėl ramaus gyvenimo tėra tuštybė. Pasaulis, kaip ir prieš tūkstantį metų, yra blogio kalinys, o ašaros ir kančia – įprasta jo būsena.

Nuo kankintojo Bučos iki milijonų Holodomoro aukų yra arčiau, nei manėme. Lavonas toje vietoje, kur neseniai dar augo gėlės, nėra ypatingas atvejis. Gėlės ir lavonai čia kaitaliojasi jau šimtus metų.

Vienintelis, kuris gali sustabdyti šį ratą, yra Dievas.

Niekada neįveiksime velnio viešpatavimo remdamiesi mažesnėmis blogybėmis: keiksmažodžiais, neargumentuotu smurtu, raganavimo ritualais ir pan.

Geltonos ir mėlynos vėliavos nepakanka, kad būtų nugalėtas įsikūnijęs blogis, blogis turi tūkstančius vėliavų. Turime reikalų ne su buriatų ordomis, o su dvasine liga. Rusijos kariuomenė, pradedant eiliniais ir baigiant vyriausiuoju vadu, elgiasi kaip apsėsta. Jų kariuomenės beširdiškumas ir beveidiškumas rodo dvasinius trūkumus, kuriuos bent kiek atidesnė akis pastebi.

Deja, šis karas dar nesuteikė postūmio masiniam atsivertimui. Mūsų kasdieninė liturgija padalinio dislokacijos vietoje beveik tuščia. Kai kurie žmonės klaidingai mano, kad dienos tarnyba yra svarbesnė už Komuniją.

Mus remia patriotinis uolumas, bet kai suprasime, kad karą reikia ne tik sustabdyti, bet ir laimėti, suprasime, kad kova vyks ne tik mūšių laukuose ir miestuose. Tai dangaus ir pragaro kariuomenių karas.

Mums nepakanka vėliavų, mums reikia kryžiaus, mums nepakanka pulkininkų ir generolų, mums reikia angelų ir arkangelų. Jei žmonės ateina pas mus su velnio ryžtu, mes galime jiems pasipriešinti tik Dievo visagalybe.

Dievas, o ne NATO, turėtų būti pagrindinis Ukrainos sąjungininkas, tik tada ir tik tada turėtume šansą. Tai siaubingas pasirinkimas, bet vienintelis teisingas.

JŠ pagal kmc.media

Kategorijos
NUOMONĖS

Karas Ukrainoje užbaigė Fukuyamos „istorijos pabaigą“

Karas Ukrainoje rodo, kad istorija nesibaigė. Šis karas – tai išpuolis prieš Vakarų civilizaciją, kurios apsaugai visuomenėje vėl reikia atrasti Vakarų civilizacijos ramsčius – krikščioniškąją moralę, vertybes ir tikėjimą, rašo JAV organizacijos „Tradicija, šeima ir nuosavybė“ (TFP) viceprezidentas Johnas Horvatas II.

1992 m. amerikiečių politologas Francis Fukuyama išleido savo garsiąją knygą „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“. Autorius teigė, kad „geležinės uždangos“ griuvimas tapo nepaprastai svarbiu etapu Vakarams.

Pasak Fukuyamos, „Šaltojo karo“ pabaiga reiškė ne tik pokario istorijos laikotarpio, bet ir pačios istorijos pabaigą. Tai reiškė, kad žmonija „pasiekė savo raidos pabaigą, o Vakarų liberalioji demokratija įgijo galutinę žmonių valdymo formą“.

Iš Hegelio ir Markso pasiskolinęs istorijos vystymosi teoriją (vadinamąją „istorinę dvasią“), politologas skelbė, kad nuo šiol demokratija yra galutinė visų tautų valdymo forma. Po to nebeįmanoma pereiti prie bet kurios kitos konkuruojančios sistemos.

Senas naratyvas, naudojamas iš inercijos

Tačiau vėlesni įvykiai paneigė istorijos pabaigos teoriją. Atrodo, kad terorizmas, karai su islamistais ir visuomenių poliarizacija nusprendė surengti sąmokslą prieš profesorių Fukujamą ir papildyti jo knygą apie istorijos pabaigą naujais skyriais.

Visą laikotarpį po Šaltojo karo liberalioji demokratinė sistema, daugelio nuomone, išliko idealia valdymo forma. Globalizuotas pasaulis standartizavo ekonomiką, naudodamasis liberaliosios demokratijos sukurta sistema ir protokolais. Fukuyamos pasakojimas išsilaikė, nes jam neprieštaravo jokios patikimos alternatyvos.

Bet kartu su Rusijos įsiveržimu į Ukrainą baigėsi ir istorijos pabaiga.

Liberalioji demokratija pasirodė esanti beprotiška, save naikinanti ir betikslė. Tuo pat metu stiprios alternatyvos matomos ne tik už horizonto – jos vis labiau artėja tankų ir karinių dalinių pavidalu.

Ukrainos krizė yra vienas iš istorijos lūžio taškų, kai susiduria dvi pasaulėžiūros: liberalios demokratijos ir autokratiniai režimai.

Abi pusės patiria krizę

Atėjo momentas, kai abi pusės yra krizėje.

Viena vertus, liberalioji demokratija yra chaose. Pagrindinės vertybės, tokios kaip prigimtinė šeima, bendruomenė ir tikėjimas, virto dulkėmis ir sunaikino socialinius ryšius. Kraštutinis liberalizmo sparnas, griaudamas reikšmingas socialines struktūras, pasuko savižudišku keliu. Teisinės valstybės principų mechanizmai, leidžiantys problemas spręsti taikiomis ir teisėtomis procedūromis, žlunga. Todėl liberaliosios demokratijos sistema laikosi tik teisinės prievartos dėka ir tampa nestabili.

Autoritariniai režimai, kurie priešinasi liberalioms demokratijoms, išgyvena panašią krizę. Joms gresia demografinis nuosmukis dėl amoralios ir griežtos gyventojų skaičiaus ribojimo politikos. Be to, jų socialinėse struktūrose plačiai paplitusi korupcija. Siekiant išoriškai valdyti nykstančią visuomenę, taikomi vis griežtesni valdymo metodai.

Dvi modernybės pagimdytos sistemos

Tačiau būtų klaidinga manyti, kad šios dvi sistemos yra diametraliai priešingos. Abi jos yra „modernybės“ (istorinis laiko po Antrojo pasaulinio karo pavadinimas) produktai ir turi tas pačias filosofijas. Jų metodai gali būti kitokie, bet jų žmonijos ir istorijos vizija atitinka naujuosius laikus.

Abi sistemos degraduoja ir bando sunaikinti jas ribojančias galios struktūras. Liberalios demokratijos stengiasi sunaikinti socialines struktūras, kurios, kairiųjų ekstremistų teigimu, yra atsakingos už sisteminę priespaudą. Autokratiniai režimai nori sunaikinti tarptautines politines struktūras (tokias kaip NATO), kuriomis grindžiama pokarinė tvarka.

Taigi prieštaravimų priežastis yra ne skirtingos politinės pozicijos, o paradigmų kaita. Dėl to pasaulyje didėja priešiškumas Vakarams.

Tikslas – Vakarai

Karo Ukrainoje tikslas – sunaikinti Vakarus kaip požiūrių sistemą. Korporacinė žiniasklaida vieningai rodo, kaip griaunama po Šaltojo karo susiklosčiusi pasaulio tvarka. Jie supranta, kad Vakarų hegemonijai metamas iššūkis. Ir niekas dėl to nediskutuoja.

Deja, dauguma žurnalistų nesuvokia, kokios pavojingos gali būti alternatyvos Vakarams. Kinija, Rusija ir jų vasalinės šalys mato Vakarus kaip represijų pasaulį, kurį turi pakeisti dekonstruotas pasaulis, pagrįstas senomis iliuzijomis, grindžiamomis nacionalizmu, marksizmu, gnosticizmu ir net misticizmu. Nesvarbu, ar tai būtų Rusijos panslavistinis eurazijizmas (a la Aleksandras Duginas), ar Xi Jinpingo „naujoji Kinijos socializmo era“, tačiau bet kuriuo atveju šie požiūriai bus pabrėžtinai antivakarietiški ir marksistiniai.

Savo ruožtu liberalios demokratinės visuomenės abejoja savo vakarietiška orientacija. Kritinė rasių teorija (ir panašios teorijos) nurodo Vakarus su visomis jų institucijomis kaip viso blogio šaltinį.

Taigi Vakarai susiduria su vidiniais ir išoriniais priešais, kurie siekia sugriauti geopolitines struktūras ir karinius aljansus, palaikančius Vakarų hegemoniją. Šie išpuoliai vyksta tuo metu, kai Vakarai patiria didelį dekadansą, apgailėtiną lyderystę ir pandeminę disharmoniją.

Kodėl reikia ginti Vakarus?

Vakarų puolimo esmė yra kur kas gilesnė. Tai nėra konkurencija tarp daugiau ar mažiau lygiaverčių geografinių regionų. Autokratiniai režimai nereaguoja į iškreiptą Vakarų moralę, o būtent tokią moralę reikėtų smerkti. Autokratiniai režimai turi savo iškreiptą moralę, nors ji išreiškiama kiek kitaip.

Priešiškumas Vakarams nukreiptas prieš mažus krikščioniškojo pasaulio likučius, davusio pradžią Vakarams. Vakarų civilizacijos šaknys glūdi krikščioniškose institucijose, moralėje ir pagrinduose, kurie leidžia užtikrinti tikrąją tvarką ir pažangą (nepainioti su progresyvizmu ir tikėjimu pažanga). Taigi dabartinis konfliktas kėsinasi į minėtą moralinę sistemą. Be to, kėsinamasi į Bažnyčios sukurtas struktūras, tokias kaip teisinė valstybė, socialinė hierarchija, klasikinė logika ir sisteminis mąstymas, kurios užėmė pirmaujančią vietą Vakarų pasaulyje ir tebedaro jam įtaką. Kol ši platforma išlieka, net ir nedidelė, ją reikia ginti bet kokia kaina.

Vakarus reikia ginti, tačiau to negalima daryti stojant į vieną ar kitą pusę, kurios abi yra dekadentiškas modernybės vaisius. Karas tarp jų nieko neišspręs. Pagrindinis tikslas turi būti Vakarų krikščioniškojo paveldo gynimas, kuris gali tapti atspirties tašku grįžtant prie tvarkos. Vakarai privalo tiek viduje, tiek išorėje kovoti su tomis dekonstruotomis iliuzijomis, kuriomis puolamas minėtas paveldas, o pasaulis grimzta į chaosą.

O Vakarai turi būti apginti tik per moralinį atgimimą, kuris turi būti susijęs su Dievo Apvaizda, kaip numatyta Mergelės Marijos apsireiškimuose Fatimoje.

Istorijos pabaiga baigėsi. Istorija vėl pradeda judėti. Ar Vakarai sugebės vėl pasiekti tvarką?

JŠ pagal www.tfp.org

Kategorijos
Bez kategorii

Linksma diena mums nušvito!

Visiems mūsų brangiems svetainės skaitytojams linkime palaiminto Velykų laikotarpio! Tegul prisikėlęs Kristus suteikia jums visas reikalingas malones, o Dievo Motina tegul jus saugo!

Švenčiame svarbiausią liturginių metų šventę ir mūsų tikėjimo paslaptį – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusių, – šventąsias Velykas. Po liūdesio ir kančios laiko, Motina Bažnyčia nusivelka gedulo drabužius ir kaip spindinti Nuotaka pasipuošia džiaugsmingu „Aleliuja“.

Regėdami karo Ukrainoje baisumus bei blogio siautėjimą, esame gundomi pasiduoti nerimui, baimei, nevilčiai ir pesimizmui. Tačiau tai nėra krikščionio kelias. Mes privalome būti vilties ir džiaugsmo žmonėmis. Tais, kurie neša Kristaus Prisikėlimo žinią, net ir tada, kai, rodos, niekam ji nebeįdomi ir nebesuprantama.

Viešpats pasitikėjo mumis, tad ir mes turime pasitikėti Juo, kuris nepalieka ir neapleidžia. Nebijokime būti džiaugsmo žmonėmis, to džiaugsmo, kurio niekas iš mūsų neatims: kad Kristus yra su mumis ir mes su Juo, kad Jis yra mumyse ir mes Jame. Tik iš šios glaudžios vienybės ateina mūsų tvirtybės pamatas. Tik taip mes galime kartu su visa Bažnyčia giedoti: „šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes“.

Ps 75, 9–10. Sudrebėjo žemė ir nutilo, kai Dievas pakilo teisti, aleliuja.(Ofertoriumas)

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Kategorijos
Bez kategorii

Jėzaus prikalimas prie kryžiaus

Vinys, kurias pamačius Jėzų nukrėtė šiurpas, buvo tokios ilgos, kad sugniaužus jas į kumštį iš vienos ir iš kitos pusės lieka kyšoti maždaug po colį. Jų galvutė plokščia, maždaug kronentalerio  dydžio, uždengianti didelę dalį delno. Vinys buvo triašmenės, siaurėjančios per visą ilgį, viršuje nykščio storio, apačioje ‒ kaip mažasis pirštas, o pats smaigalys aštriai nuzulintas. Įkalus vinis į kryžių, jų galas šiek tiek išlindo kitoje skersinių pusėje.

Atitemptas prie kryžiaus, Jėzus, tikras kančios paveikslas, pats ant jo atsisėdo. Nieko nelaukę, budeliai parbloškė jį ant nugaros, čiupo jo dešinę ranką, pritraukė ją prie dešiniajame skersinyje išgręžtos skylės ir tvirtai pririšo. Tuomet vienas keliais prispaudė jo šventą krūtinę, kitas suėmė pirštus, kad šie nesilenktų, o trečias pridėjo ilgą, storą, aštriai nuzulintą vinį prie jo rankos delno, arčiau riešo, tos rankos, kuri taip gausiai teikdavo palaiminimus, ir iš visų jėgų ėmė ją kalti geležiniu kūju. Iš Viešpaties lūpų išsprūdo garsi, skausminga dejonė, o jo kraujas aptaškė budelių rankas. Delno raumenys įplyšo, ir triašmenė vinis įtraukė juos su savimi į siaurą skylę. Aš skaičiavau plaktuko smūgius, bet iš didelio sielvarto vėliau pamiršau, kiek jų buvo. Švč. Mergelė tyliai dejavo ir atrodė bealpstanti, o Magdalietė tiesiog ėjo iš proto.

Grąžtai buvo vientisos geležies, lotyniškos T raidės formos. Kūjai kartu su rankenomis taip pat buvo pagaminti iš vientisos geležies. Man jie buvo panašūs į medinius plaktukus, kokius pas mus naudoja staliai, dirbdami su kaltais.

Vinys, kurias pamačius Jėzų nukrėtė šiurpas, buvo tokios ilgos, kad sugniaužus jas į kumštį iš vienos ir iš kitos pusės lieka kyšoti maždaug po colį. Jų galvutė plokščia, maždaug kronentalerio  dydžio, uždengianti didelę dalį delno. Vinys buvo triašmenės, siaurėjančios per visą ilgį, viršuje nykščio storio, apačioje ‒ kaip mažasis pirštas, o pats smaigalys aštriai nuzulintas. Įkalus vinis į kryžių, jų galas šiek tiek išlindo kitoje skersinių pusėje.

Prikalę dešinę ranką, budeliai pamatė, kad kairioji beveik per du colius nesiekia išgręžtos skylės. Taigi jie pririšo virvę prie jo kairiojo riešo ir spirdamiesi kojomis į kryžiaus liemenį ėmė iš visų jėgų ją traukti, kol delnas pasiekė skylę. Nuo baisaus skausmo Jėzus gailiai sudejavo. Jo rankos išniro iš sąnarių, pečiai ištįso ir persikreipė, pažastys įdubo, krūtinė iškilo, o alkūnių vietose matėsi išnirusių kaulų galai. Budeliai vėl prispaudė jo krūtinę ir pečius, pririšo kairę ranką prie kryžiaus ir prikalė ją kita baisiąja vinimi. Vėl ištryško Jėzaus kraujas, ir vėl pasigirdo jo jausmingas, skardus dejavimas, pertraukiamas sunkaus plaktuko smūgių. Dabar Jėzaus rankos buvo ištemptos tiesia linija, ir jos nebeuždengė įstrižai kylančių kryžiaus skersinių. Tarp jų ir Viešpaties pažastų matėsi tarpas.

Švč. Mergelė jautė visą Jėzaus kančią. Ji išblyško kaip lavonas, tyli skausmo dejonė išsiveržė iš jos lūpų. Tai išgirdę, fariziejai ėmė iš jos tyčiotis ir plūstis, todėl Jėzaus bičiuliai nuvedė ją šiek tiek toliau nuo pylimo, prie kitų šventųjų moterų. Magdalietė atrodė kaip pamišusi. Jos akys ir skruostai buvo pasruvę krauju, nes iš skausmo ji nagais susidraskė sau veidą.

Tuo tarpu budeliai prie kryžiaus liemens, maždaug per trečdalį nuo jo apačios, didele vinimi pritvirtino medinę kaladėlę, prie kurios turėjo prikalti Jėzaus kojas, kad šitaip Išganytojas labiau stovėtų, nei kybotų, antraip jo rankos būtų neatlaikiusios kūno svorio, o ir kojų nebūtų įmanoma prikalti nesutrupinus kaulų. Toje kaladėlėje buvo išgręžta skylė viniai, o medyje išskaptuotos įdubos kulnims. Apskritai tokių įdubų kryžiaus liemenyje buvo padaryta keletas, kad nuteistasis kuo ilgiau kankintųsi ir kad jo kūnas, trūkus rankų raiščiams, nenukristų ant žemės.

Taip baisiai ištempus Jėzaus rankas dėl per toli išgręžtų skylių, jo kūnas pasikėlė į viršų, o kojos susilenkė per kelius. Budeliai pamėgino jas pririšti prie kryžiaus, bet jo šventos pėdos toli gražu nesiekė kaladėlės. Tai pamatę, budeliai prapliupo keiktis. Vieni manė, kad reikia išgręžti naujas skyles rankoms, nes patraukti kaladėlę aukščiau bus pernelyg sunku, kiti tyčiodamiesi sugalvojo kraupią išeitį: girdi, jei jis nenorįs išsitiesti, jie jam padėsią. Užnėrę virvę ant dešinės jo kojos, jie su siaubinga jėga patraukė ją link kaladėlės ir tvirtai pririšo prie kryžiaus. Jėzaus kūnas taip baisiai išsitempė, kad net jo krūtinė subraškėjo, o iš lūpų išsiveržė garsus šauksmas: „Dieve! O, Dieve!“ Atrodė, tarsi jo šonkauliai būtų atlūžę nuo krūtinkaulio. Tai buvo siaubinga kančia. Prieš tai budeliai buvo pririšę prie kryžiaus jo krūtinę ir pečius, kad rankos neištrūktų iš vinių.

Lygiai taip pat jie ištempė ir kairiąją koją, tvirtai pririšo ją virš dešinės, o kadangi buvo nepatogu kalti iš karto per abi kojas, jie plonesne vinimi tarsi kokia yla persmeigė kairiosios keltį, padarydami joje skylę. Tuomet budeliai paėmė nepaprastai ilgą, baisią vinį ir su didžia jėga įkalė ją pro kairiosios žaizdą ir per po ja prispaustos dešiniosios pėdą į kaladėlės skylę, o per ją ‒ dar toliau, į kryžiaus liemenį. Aš stovėjau prie kryžiaus ir iš šono mačiau, kaip vinis plėšydama raumenis ir laužydama kaulus pervėrė abi pėdas.

Kojų prikalimas buvo žiauresnė kankynė už visas kitas, ypač dėl to, kad Jėzaus kūnas buvo taip baisiai ištemptas. Iš viso aš suskaičiavau trisdešimt šešis kūjo smūgius, kurie skambėjo pakaitomis su gailia, skardžia, tyra vargšo Išganytojo dejone. Kita vertus, Jėzaus priešų keiksmai ir patyčios mano ausims skambėjo dusliai ir niūriai.

Švč. Mergelė vėl grįžo prie bausmės aikštelės, tačiau išvydusi, kaip budeliai tempia ir kala Jėzaus kojas prie kryžiaus, išgirdusi plaktuko smūgius, kaulų traškėjimą ir gailų savo sūnaus dejavimą, ji, persmelkta begalinės užuojautos, susmuko savo palydovių rankose. Prijoję fariziejai ėmė jas plūsti, todėl draugai vėl ją nunešė toliau. Kalant Jėzų prie kryžiaus, o ir vėliau, keliant kryžių, tai šen, tai ten, ypač tarp moterų pasigirsdavo užuojautos šūksniai: „O, kad šiuos niekšus žemė prarytų arba ugnis iš dangaus sunaikintų!“ Tačiau budeliai tik šaipėsi ir tyčiojosi.

Visos savo kančios metu iki pat mirties Jėzus nepaliaudamas meldėsi, kartodamas atskirus Psalmių posmus ir pranašų žodžius, kurie kaip tik dabar per jį pildėsi. Tik kartais jo maldą pertraukdavo skausminga dejonė. Aš viską girdėjau ir kartu su juo meldžiausi, o ir šiaip, kai kalbu Psalmes, tie posmai man visuomet iškyla atmintyje, tik dabar esu taip sukrėsta savo dangiškojo Sužadėtinio kančios, kad visų jų negalėsiu atkartoti. Šios siaubingos kankynės metu virš Jėzaus vis pasirodydavo verkiantys angelai.

Dar tik pradėjus kryžiuoti romėnų sargybos vadas liepė prie kryžiaus viršaus prikalti lentelę su Piloto užrašu. Pamatę žodžius „Žydų karalius“, Romos kariai ėmė garsiai juoktis, o fariziejai baisiai įniršo. Keletas jų nujojo į miestą dar kartą prašyti Piloto pakeisti užrašą.

Kiti budeliai tuo metu vargo platindami skylę Jėzaus kryžiui, nes ji buvo per maža, o uola ‒ labai kieta. Tie niekšai, kurie išgėrė Jėzui skirtą aromatizuotą Veronikos vyną, visai apgirto. Staiga jie pajuto baisų, deginantį skausmą viduriuose, varantį juos iš proto. Jie ėmė plūsti Jėzų, kad šis juos apkerėjęs, niršo dėl jo kantrybės ir vis bėgo į pakalnę maukti asilės pieno. Mat apačioje stovėjo kelios moterys iš atvykėlių stovyklos su melžiamomis asilėmis. Jos pardavinėjo pieną.

Sprendžiant pagal saulės padėtį danguje, Jėzų nukryžiavo apie penkiolika minučių po dvyliktos. Kai budeliai ėmė kelti kryžių, iš šventyklos pusės atskambėjo garsus trimitų aidas, kuris reiškė, kad pagaliau paskerstas Velykų avinėlis.

Pal. Ona Kotryna Emerich   Publikuota iš: Knyga „Karti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

Rusai sudaužė Fatimos Dievo Motinos statulą Vorzelio kunigų seminarijoje

Jo Ekscelencija Kijevo-Žytomyro vyskupijos vyskupas Vitalii Kryvytskyi papasakojo apie rusų kareivių padarytą žalą Vorzelio kunigų seminarijai. Be kita ko, buvo pavogta daug daiktų, išdaužyti langai ir sugadinti įvažiavimo vartai. Tačiau mus domina svarbus dvasinis aspektas. Okupantai sudaužė Fatimos Dievo Motinos statulą, o tai neabejotinai liudija velnišką jų antžmogiškos energijos kilmę.

Caritas – Spes Zhytomyr savo feisbuko paskyroje rašė: „Rusai ant bombų užrašo „už Donbaso vaikus“, bet jas meta į vaikus. Vaikų, pensininkų, neįgaliųjų vežimėliuose.

Jie skelbia visam pasauliui apie savo tikėjimą ir atlieka veiksmus, kurie prilygsta barbarų veiksmams.

Tai Fatimos Dievo Motinos statula, kuri išklausė tūkstančius nuoširdžių maldų. Tiksliau, kaip jis atrodo po to, kai Vorzelyje apsilankė rusai.

Fatimos Dievo Motinos statula bus atstatyta, šalis bus atkurta, žuvusieji bus palaidoti ir pagerbti. O po pergalės dėkosime Dievui už neįkainojamą taikos dovaną“.

O mes turėtume kuo uoliausiai melstis, kad Rusija kuo greičiau atsiverstų!