Mūsų reklama neatitinka jokios jų „politikos“. Liberalų koncentracijos stovykla Europoje gyvuoja toliau. Laukiame Donaldo Trumpo bangos….
Aleksandras Stralcou
Author: Lituania Catholica
Gegužės 13 dieną Žmonių grupės meldėsi prie Konstitucinio Teismo (KT) dėl jo priimamų sprendimų.
„Susirinkome vienuolio kunigo Pauliaus Vaineikio kvietimu (…) melstis, kad antikonstitucinis teismas taptų Konstituciniu Teismu, (…) kad Dievas jiems apšviestų protą, nes jie priima sprendimus spiritizmo seanso metu pasikvietę piktąsias dvasias, išeina kreivi sprendimai“, – „Youtube“ kanalui „OpTV“ sakė europarlamentaras Petras Gražulis.
Prie KT buvo ir P. Gražulio bendražygis, buvęs parlamentaras Naglis Puteikis, kitas buvęs Seimo narys Rimantas Jonas Dagys, buvęs kariuomenės vadas, neseniai įkurtos asociacijos „Alternatyva Lietuvai“ vadovas Valdas Tutkus.
„2017 metais gegužės 13 dieną Mergelė Marija apsireiškė Portugalijoje trims piemenėliams. (…) Taip pat perspėjo, kad ateis tokie laikai, kada blogis per valstybines institucijas įstatymiškai bandys sugriauti Bažnyčią, tautas, visuomenes, griaudami šeimą, iškreipdami šeimos sampratą. Mes esame tos pranašystės išsipildymo apogėjuje“, – sakė P. Vaineikis.
Jis sakė, kad KT teisėjai pažeidė Konstituciją ją interpretuodami ir bandydami iškreipti šeimos sampratą.
„Mes esame čia tam, kad Dievas palaimintų mūsų KT teisėjus“, – kalbėjo vienuolis.
Po KT, ta pačia intencija maldos-laiminimo akcijos dalyviai apėjo ir aplink Seimą.
KT uždegė žalią šviesą registruoti lyčiai neutralią partnerystę, kai paskelbė, jog Seimas pažeidė Konstituciją, 24 metus neįvykdęs Civiliniame kodekse įrašyto įsipareigojimo patvirtinti atskirą įstatymą su detalesniu partnerystės reguliavimu, kad įsigaliotų kodekso normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos.
Nors Civiliniame kodekse buvo numatyta tik vyro ir moters partnerystė, KT konstatavo, jog tokia nuostata prieštarauja Konstitucijai, nes diskriminuoja poras dėl seksualinės orientacijos.
Įpareigojęs Seimą teisiškai sureguliuoti partnerystės klausimą, KT nurodė, kad kol jis nėra priimtas, nesusituokusios poros turi teisę registruoti bendrą gyvenimą krepiantis į teismą.
Praėjusią kadenciją Seime pradėti svarstyti du įstatymų projektai, susiję su skirtingų ir vienos lyties porų santykių reguliavimu – Civilinės sąjungos įstatymas ir Civilinio kodekso pataisos, įvedančios „artimojo ryšio“ sąvoką.
Pagal pirmąjį projektą civilinę sąjungą sudarę partneriai kurtų bendrą dalinę nuosavybę, tačiau turėtų galimybę atskiru susitarimu nustatyti ir kitokį turto teisinį režimą, paveldėtų pagal įstatymą ir nemokėtų paveldėjimo mokesčių, turėtų galimybę veikti vienas kito vardu ir interesais, atstovautų vienas kitam sveikatos priežiūros srityje, galėtų gauti su sveikata susijusią informaciją.
Šiame projekte numatyta, kad „partneriai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai ir materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų galimybes, prisidėti prie bendro jų gyvenimo ar kito partnerio poreikių tenkinimo“.
Tuo metu praėjusios Seimo kadencijos konservatoriaus Pauliaus Saudargo siūlymas numato įteisinti „artimojo ryšio“ sąvoką ir per ją reguliuoti ūkinius žmonių santykius. Šis projektas laikomas konservatyvesniu, nes jame artimą ryšį turintys žmonės nėra susiejami su santykiais poroje.
Pagal www.laikmetis.lt
Mūsų reklama neatitinka jokios jų „politikos“. Liberalų koncentracijos stovykla Europoje gyvuoja toliau. Laukiame Donaldo Trumpo bangos….
Aleksandras Stralcou
Birželio 7 d. jie vėl išeis į Vilniaus gatves įžeisti Dievo, prieštaraudami Jo nustatytiems aukščiausiems įstatymams.
Pastaruoju metu šie genderizmo išpuoliai ypač suaktyvėjo. Konstitucinio Teismo sprendimas atvėrė Pandoros skrynią. Apie šiuos ir kitus įvykius galite paskaityti specialiame mūsų puslapyje: STOP LGBT.
Kad nemanytume, jog visi su tuo sutinkame, birželio 7 d. ir mes išeisime į Vilniaus gatves melstis, permaldauti Dievo teisingumo ir taikiai protestuoti prieš tokį elgesį.
Birželio 7 d. Odminių aikštėje surengsime maldos, atgailos ir protesto akciją prieš vadinamąją eiseną „Už lygybę“. Kviečiame visus dalyvauti šioje akcijoje. Kiekvienam ten bus ką veikti. Labai svarbu, kiek mūsų bus – kuo daugiau, tuo didesnis mūsų pažiūrų teisėtumas visuomenėje. Todėl labai kviečiame atvykti į akciją birželio 7 d. nuo 13.00 iki 18.00 val.
Nežinome, ar kontrrevoliucijos banga iš JAV šiuo metu pasieks Lietuvą. Bet kuriuo atveju mes patys turime būti šios bangos dalimi. Todėl jau dabar kviečiu jus prisijungti prie mūsų birželio 7 d. maldos-protesto akcijos Vilniuje.
Kad akcija būtų gerai įvykdyta, pasiruošimą reikia pradėti jau dabar. Turime pasirūpinti gera akcijos garso sistema, kad mūsų akcija būtų pakankamai girdima tūkstančių vargšų, vedamų klaidinga kryptimi, fone.
Prisimename, kad praėjusiais metais neapsieita be incidentų, todėl nuoširdžiai kviečiame visus aktyviai dalyvauti. Kuo daugiau mūsų bus, tuo sunkiau bus provokatoriams ir vadinamajai liberaliajai žiniasklaidai sugadinti vaizdą:
Prašome paremti mus finansiškai, nes tokio renginio organizavimas reikalauja daug darbo ir papildomų išlaidų. Mes egzistuojame tik jūsų aukų dėka. Žinoma, mūsų neremia USAID, o jūs galite pamatyti, kiek milijonų dolerių jie nukreipė genderizmo ideologijai propaguoti.
Turime tam pasipriešinti – atėjo laikas tai padaryti!
Aleksandras Stralcou
Birželio 7 d. jie vėl išeis į Vilniaus gatves įžeisti Dievo, prieštaraudami Jo nustatytiems aukščiausiems įstatymams.
Pastaruoju metu šie genderizmo išpuoliai ypač suaktyvėjo. Konstitucinio Teismo sprendimas atvėrė Pandoros skrynią. Apie šiuos ir kitus įvykius galite paskaityti specialiame mūsų puslapyje: STOP LGBT.
Kad nemanytume, jog visi su tuo sutinkame, birželio 7 d. ir mes išeisime į Vilniaus gatves melstis, permaldauti Dievo teisingumo ir taikiai protestuoti prieš tokį elgesį.
Birželio 7 d. Odminių aikštėje surengsime maldos, atgailos ir protesto akciją prieš vadinamąją eiseną „Už lygybę“. Kviečiame visus dalyvauti šioje akcijoje. Kiekvienam ten bus ką veikti. Labai svarbu, kiek mūsų bus – kuo daugiau, tuo didesnis mūsų pažiūrų teisėtumas visuomenėje. Todėl labai kviečiame atvykti į akciją birželio 7 d. nuo 13.00 iki 18.00 val.
Nežinome, ar kontrrevoliucijos banga iš JAV šiuo metu pasieks Lietuvą. Bet kuriuo atveju mes patys turime būti šios bangos dalimi. Todėl jau dabar kviečiu jus prisijungti prie mūsų birželio 7 d. maldos-protesto akcijos Vilniuje.
Kad akcija būtų gerai įvykdyta, pasiruošimą reikia pradėti jau dabar. Turime pasirūpinti gera akcijos garso sistema, kad mūsų akcija būtų pakankamai girdima tūkstančių vargšų, vedamų klaidinga kryptimi, fone.
Prisimename, kad praėjusiais metais neapsieita be incidentų, todėl nuoširdžiai kviečiame visus aktyviai dalyvauti. Kuo daugiau mūsų bus, tuo sunkiau bus provokatoriams ir vadinamajai liberaliajai žiniasklaidai sugadinti vaizdą:
Prašome paremti mus finansiškai, nes tokio renginio organizavimas reikalauja daug darbo ir papildomų išlaidų. Mes egzistuojame tik jūsų aukų dėka. Žinoma, mūsų neremia USAID, o jūs galite pamatyti, kiek milijonų dolerių jie nukreipė genderizmo ideologijai propaguoti.
Turime tam pasipriešinti – atėjo laikas tai padaryti!
Aleksandras Stralcou
Mieli skaitytojai ir aukotojai,
gyvename neramiu laiku. Mums gresia karas, kuris jau trejus metus vyksta visai netoli mūsų. Esame baudžiami už savo nuodėmes. Ką galime padaryti, kad mūsų neištiktų dar sunkesnė bausmė?
Prieš 108 metus Fatimoje trims piemenėliams apsireiškusi Dievo Motina davė mums gerą patarimą: malda ir atgaila atsilyginti Jos Nekaltajai Širdžiai.
Antras svarbus dalykas yra Rusijos atsivertimas. Neseniai miręs popiežius Pranciškus paaukojo Rusiją ir Ukrainą Nekaltajai Marijos Širdžiai. Kad šio paaukojimo vaisiai pasirodytų kuo greičiau, turime melstis ypatinga malda už Rusijos atsivertimą.
Bet tai dar ne viskas! Mes galime atsilyginti Nekaltajai Marijos Širdžiai visiškai nepaprastu būdu.
Kviečiame jus atsilyginti Nekaltajai Marijos Širdžiai siunčiant rožes į Jos šventovę Fatimoje. Galite siųsti vieną ar kelias rožes.
Galite pasirinkti vieną arba daug rožių – kiekviena rožė tampa malda, dvasine žinia Mergelei Marijai, perduodama iš širdies.
Kiekviena rožė bus padėta jūsų vardu. Tai gražus būdas pagerbti Fatimos Dievo Motiną.
Pateikiame pasiūlymus dėl jūsų puokštės Dievo Motinai:
1 rožė (10 €) – jos, kaip Dievo Motinos, vaidmeniui pagerbti
2 rožės (18 €) – jos meilei Dievui Sūnui pagerbti
3 rožės (26 €) – Motinos, dukters ir sutuoktinės vaidmeniui pagerbti
7 rožės (58 €) – tiek skausmų ji patyrė per savo gyvenimą
10 rožių (80 €) – skaičius „Sveika, Marija“, kuriuo meldžiamasi mažiausioje Rožančiaus dalyje
12 rožių (95 €) – žvaigždžių skaičius jos karūnoje
30 rožių (170 €) – metų, kuriuos ji praleido paslėptame gyvenime su mūsų Viešpačiu Jėzumi, skaičius
Norėdami užsakyti atitinkamą skaičių rožių Fatimos šventovei, mokėjimo pavedime nurodykite „1 rožė“, „2 rožės“, „3 rožės“ ir t. t.
Mokėjimus prašome atlikti į šią sąskaitą arba naudodami toliau esantį mygtuką:
VšĮ Krikščioniškosios Kultūros Institutas – įmonės kodas 126324423
banko sąskaitą: LT 70 7300 0101 5445 0053
Švenčiausiajai Mergelei Marijai labai reikia mūsų maldų už Rusijos atsivertimą, kad jis įvyktų ir pasauliui būtų suteiktas taikos laikotarpis!
Malda už Rusijos atsivertimą
Suklaupę priešais Tavąjį malonės sostą, šventojo Rožančiaus Karaliene, mes norime, kiek tai nuo mūsų priklauso, išpildyti reikalavimus, kuriuos Tu perdavei, apsireiškusi Fatimoje.
Siaubingos pasaulio nuodėmės, Jėzaus Kristaus Bažnyčios persekiojimai, o dar labiau tautų ir krikščionių sielų atkritimas, daugybei žmonių užmiršus Tavo maloningąją motinystę, perpildė Tavo Sopulingąją ir Nekaltąją Širdį, kurią užuojauta taip artimai susiejo su Švenčiausiosios Tavo dieviškojo Sūnaus Širdies kančia.
Kad būtų atlyginta už tokią gausybę nusikaltimų, Tu nurodei įvesti atgailos Tavo Nekaltajai Širdžiai pamaldumą. Kad būtų sulaikytos Tavo pačios išpranašautos Dievo bausmės, Tu tapai Aukščiausiojo pasiuntine ir pareikalavai, kad Kristaus vietininkas, vienybėje su visais pasaulio vyskupais, paaukotų Rusiją Tavo Nekaltajai Širdžiai.
Galiausiai Viešpaties Apsireiškimo šventėje Aukščiausiasis Pontifikas kartu su viso pasaulio vyskupais ir kunigais iškilmingai paaukojo Tavo Nekaltajai Širdžiai „mus pačius, Bažnyčią ir visą žmoniją, ypač Rusiją ir Ukrainą“: dabar norime dar kartą suvienyti savo balsus šia malda Tavo motiniškos galios didybei.
Priimk, Dievo Motina, pirmiausia iškilmingą atsilyginimą, kurį mes aukojame Tavo Nekaltajai Širdžiai už visus įžeidimus, kuriais nusidėjėliai ir bedieviai perpildė Tavo Širdį kartu su Jėzaus Širdimi.
Antra, mes dovanojame, perduodame ir pašvenčiame, kiek tai nuo mūsų priklauso, Rusiją Tavo Nekaltajai Širdžiai. Mes maldaujame Tave, su motinišku gailestingumu paimk šią tautą į savo galingą apsaugą ir paversk ją savo karalyste, kurioje Tu viešpatautum lyg Karalienė. Padaryk šią persekiojimų šalį Tavo išsirinktu ir palaimintu kraštu. Mes karštai Tave prašome, visiškai užvaldyk šią tautą, kad ji, atversta iš valstybinės bedievystės, taptų nauja mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalyste, nauju paveldu jo švelniajam skeptrui. Tegul jinai sugrįžta vienybėn iš savo senosios schizmos į amžinojo Ganytojo vienintelę avidę, kad paklusdama Tavo dieviškojo Sūnaus vietininkui, visose žemės tautose taptų uolia Jėzaus Kristaus apaštale, skelbiančia jo karališkumą.
Galiausiai meldžiame Tave, Gailestingumo Motina, kad tokiu visiems matomu savo užtariančios visagalybės stebuklu įrodytum pasauliui, jog esi visų malonių Tarpininkė. Taikos Karaliene, dovanok pasauliui taiką, kurios pasaulis negali duoti, ramybę ginklams ir ramybę sieloms, duok Kristaus taiką Kristaus karalystei ir Kristaus karalystę per Tavo Nekaltosios Širdies viešpatavimą, o Marija. Amen.
Daugiau straipsnių apie Dievo Motinos apsireiškimus Fatimoje rasite specialiame mūsų puslapyje: FATIMOS ŽINIA.
Aleksandras Stralcou
Prieš 108 metus Fatimoje Dievo Motina pasirodė trims piemenėliams. Per vienas po kito vykusius apsireiškimus Ji kalbėjo apie dideles viso pasaulio žmonių nuodėmes, Dangaus bausmę karų pavidalu, tautų naikinimą, Rusijos klaidas, paaukojimą ir atsivertimą.
Pastaroji apsireiškimų turinio dalis buvo ypač nesuprantama neraštingiems piemenėliams, kurie suprato, kad tai reiškia kažkokią ponią, vadinamą „Rusija“.
Ši paskutinė dalis liudija apsireiškimų tikrumą, nes piemenys negalėjo nei iš anksto žinoti apie Rusiją, nei patys sugalvoti kažkokią Rusiją, kad ji atitiktų visą apsireiškimų kontekstą.
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, galima teigti, kad nė vienas XX a. popiežius nesiėmė tiksliai vykdyti Švenčiausiosios Mergelės Marijos įsakymo paaukoti Rusiją.
Nežinome, kokios baisios vizijos, esančios apsireiškimuose ir perduotos sesers Liucijos, ar politiniai motyvai galėjo išgąsdinti vėlesnius popiežius, kad jie nedrįso paminėti žodžio „Rusija“ bandydami paaukoti Rusiją.
Faktas tas, kad Rusija nebuvo laiku paaukota, o kaip Dievo bausmė įvyko dar vienas baisus karas – Antrasis pasaulinis karas. Rusija paskleidė savo klaidas – komunizmo klaidas – visam pasauliui.
„Daugelis tautų bus sunaikintos“, – taip Fatimoje sakė Dievo Motina. Visų pirma matome lėtą Europos tautų savarankišką naikinimą. Galbūt ne mūsų kartai, bet dar po kelių kartų rasime tik likutinį skaičių žmonių, vadinamų „baltuoju žmogumi“. Tai vyksta todėl, kad Europos civilizacijos tautos apleido tikrąjį tikėjimą, nuklydo į pagonybę ir, apimtos hedonistinio svaigulio, nesugeba gimdyti vaikų.
Susidūręs su šiais įvykiais ir nauju karu Ukrainoje, popiežius Pranciškus gavo pranašišką viziją ir paaukojo Rusiją, pavadindamas ją ir Ukrainą vardu.
Jei aprašytas paveikslas yra tikras, nes negaliu būti 100 proc. tikras – tai tik mano pamąstymai, tai dabar turime melstis už Rusijos atsivertimą kuo greičiau.
Mes nežinome, kokiu tiksliai būdu Rusija atsivers. Tačiau iš bendrų pastebėjimų galime iškelti tezę, kad rusų tauta turi tam tikrų įgimtų savybių, kurios leidžia jai vykdyti misionierišką darbą.
Šiuo metu šios savybės yra jų priešingybė tiek, kiek Rusiją valdo demoniškos jėgos. Ji skleidžia ne gerąją naujieną, bet neteisybę, brutalumą, naikinimą. Tačiau nuostabu, kiek, esant tokiam demoniškam pasiaukojimui, rusai sugeba savęs atsižadėti net dėl tokių apgailėtinų idėjų.
Todėl karštai melskimės už Rusijos atsivertimą, po kurio pasauliui bus suteiktas taikos laikotarpis! Taip pat melskimės, kad Lietuva nebūtų sunaikinta, nors šiuo metu ji yra toje pačioje nuopuolio spiralėje kaip ir visa Europa!
Šią dieną pradedame neįprastą akciją. Galite paaukoti rožę ar rožių puokštę Fatimos Dievo Motinai, derindami su ja tam tikrą intenciją ir, žinoma, Rusijos atsivertimo intenciją.
Aleksandras Stralcou
Categories
Habemus Papam!
Jis pasivadino katalikų popiežių vardu, priėmė katalikų popiežių drabužius, asmeniškai daro labai malonų įspūdį – tiek kol kas žinome apie Leoną XIV.
Tegu pagal šiuos išorinius požymius jis būna geras Kristaus vietininkas. Visų Dievo malonių, Šventasis Tėve!
Aleksandras Stralcou, KKI
Pagal paramos pobūdį galima suprasti, kad „Baltic Pride“ nėra renginys, kurį remia didelė grupė individualių rėmėjų. Tarp rėmėjų pagrindinį vaidmenį atlieka stambios valstybinės agentūros (daugiausia užsienio), bankai ir įmonės. Deja, Baltic Pride taip pat remia Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Baltic Pride yra verslo elito, norinčio susikurti sau visuomenę taip, kaip jie nori, projektas. Šia prasme visa genderizmo sąvoka yra dirbtinis, iš viršaus į visuomenes įdiegtas produktas. Jokia visuomenė negalėjo pati išrasti tokio produkto, kol jis nebuvo primestas.
Žinoma, visada buvo žmonių su psichikos nukrypimais, kurie turėjo savęs apibrėžimo problemų seksualumo srityje. Tačiau jie niekada nebuvo susivieniję į vieną grupę ir niekada nereikalavo sau jokių visuomeninių ar politinių teisių. Niekada anksčiau šeimos samprata nebuvo kvestionuojama dėl kokių nors nukrypimų nuo normos.
Šia prasme „Baltic Pride“ yra dar viena marksizmo versija. Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas svajojo formaliai sunaikinti šeimą, tačiau tuo metu jiems net į galvą neatėjo, kad galima sunaikinti šeimą kaip vyro ir moters sąjungą natūraliu lygmeniu. Jie iš esmės pasisakė už „laisvą vyro ir moters meilę“.
Šiam tikslui įgyvendinti prireikė maždaug 150 metų. Sovietų Sąjunga suvaidino svarbų vaidmenį šiame procese mūsų regione, taip pat ir Lietuvoje, įvesdama skyrybas ir naikindama santuokos neišardomumą. Norėčiau priminti, kad tarpukario Lietuvoje galiojo poimperinės Rusijos įstatymai, pagal kuriuos santuoka buvo registruojama Bažnyčioje, o skyrybų sąvokos kaip tokios nebuvo.
Dabar Revoliucija (revoliucija su didžiąja „R“ – t. y. revoliucija, suprantama kaip šimtmečių senumo procesas, Vakaruose prasidėjęs nuo Renesanso) turi kitą užduotį: sugriauti Viešpaties Dievo sukurtą prigimtinį ir fizinį pamatą vyro ir moters santykių pagrindus.
Kam to reikia didžiosioms tarptautinėms korporacijoms ir masoniškoms liberalioms vyriausybėms? Na, joms šeima yra kliūtis, trukdanti reklamuoti vis naujesnius ir naujesnius produktus. Šių produktų reklamos ypatybė ta, kad manipuliuoti atsiskyrusiu asmeniu yra daug lengviau nei šeima, kurioje kiekvienas turi savo pareigas, privalo išlaikyti nepilnamečius vaikus ir negali sau leisti taip laisvai valdyti biudžeto, kaip žmogus, gyvenantis tik „sau“.
Taigi genderizmo ideologijai turime priešintis ne tik dėl religinių priežasčių, nors jos yra svarbiausios, bet ir dėl prigimtinės teisės, taip pat sukurtos Dievo.
Aleksandras Stralcou
P.S. Taip pat atkreipdamas dėmesį į tai, kad, kaip matote, genderizmo propagavimą didžiuliu mastu organizuoja korporacijos ir vyriausybės, finansuojančios tokius renginius, norėčiau paraginti jus paremti mūsų maldos, atgailos ir protesto akciją.
Priešingai nei genderizmo adeptai, už mūsų stovi ne korporacijos ir vyriausybės, o tik jūs – mūsų brangūs aukotojai. Tradicinės lotynų apeigų Mišios jūsų intencijomis aukojamos kiekvieno mėnesio 13 d. Todėl kovoti su genderizmu galime tik tiek, kiek jūs mums padedate.
Jau žinoma, kad birželio 7 d. Odminių aikštėje surengsime maldos, atgailos ir protesto akciją prieš vadinamąją eiseną „Už lygybę“. Kviečiame visus dalyvauti šioje akcijoje. Kiekvienam ten bus ką veikti. Labai svarbu, kiek mūsų bus – kuo daugiau, tuo didesnis mūsų pažiūrų teisėtumas visuomenėje. Todėl labai kviečiame atvykti į akciją birželio 7 d. nuo 13.00 iki 18.00 val. Odminių aikštėje, Vilniuje – VšĮ Krikščioniškosios Kultūros Institutas
Nežinome, ar kontrrevoliucijos banga iš JAV šiuo metu pasieks Lietuvą. Bet kuriuo atveju mes patys turime būti šios bangos dalimi. Todėl jau dabar kviečiu jus prisijungti prie mūsų birželio 7 d. maldos-protesto akcijos Vilniuje.
Kad akcija būtų gerai įvykdyta, pasiruošimą reikia pradėti jau dabar. Turime pasirūpinti gera akcijos garso sistema, kad mūsų akcija būtų pakankamai girdima tūkstančių vargšų, vedamų klaidinga kryptimi, fone.
Prisimename, kad praėjusiais metais neapsieita be incidentų, todėl nuoširdžiai kviečiame visus aktyviai dalyvauti. Kuo daugiau mūsų bus, tuo sunkiau bus provokatoriams ir vadinamajai liberaliajai žiniasklaidai sugadinti vaizdą:
Civiliniame kodekse numatytas partnerystės institutas prieštarauja Konstitucijai, nes jame įrašyta tik sąjunga tarp vyro ir moters, o tos pačios lyties asmenų santykiai nėra įtvirtinti, ketvirtadienį paskelbė Konstitucinis Teismas.
„Civilinio kodekso 3.229 straipsnis tiek, kiek pagal jį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, prieštarauja (Konstitucijai – BNS), (…) konstituciniam teisinės valstybės principui“, – paskelbė KT pirmininkas Gintaras Goda.
Prieštaraujančiu pagrindiniam įstatymui pripažinta ir Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostata, jog normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo atskiro įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento.
Skirtingos lyties porų partnerystę Seimas Civiliniame kodekse numatė dar prieš 24 metus, tačiau ją detaliau apibrėžiančio įstatymo nepriėmė iki šiol. Pasak KT, tai yra netoleruotina situacija.
Todėl KT pažymėjo, jog paskelbtus jo nutarimą pradės galioti partnerystės santykius reglamentuojančios Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus nuostatos, reglamentuojančios bendrą asmenų gyvenimą neįregistravus santuokos.
Anot nutarimo, kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos, asmenys dėl tokių santykių įteisinimo turės kreiptis į teismą.
„Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog teismų galimybė užpildyti teisės spragas nereiškia, jog įstatymų leidėjas neturi pareigos per protingą laiką, paisydamas Konstitucijos, įstatymu nustatyti deramą atitinkamų santykių teisinį reguliavimą“, – pabrėžė KT.
JŠ
Ministras pirmininkas Gintautas Paluckas žurnalistams patvirtino, kad Teisingumo ministerija rengia pasiūlymus dėl partnerystės. Tiesa, jis užsimena, jog jų turinys turėtų būti toks, kad sulauktų mažiausio įmanomo pasipriešinimo Seime.
„Aišku, matau tai kaip problemą, nes tai yra mūsų Lietuvos piliečiai, tai yra mūsų tam tikra visuomenės grupė, kuri šiandien dėl savo teisių nerealizavimo yra pastumta tam tikra prasme į užribį. Tai tuos dalykus ir Konstitucinis Teismas mus įpareigoja spręsti, ir tam tikrus pasiūlymus Teisingumo ministerija tikrai paruoš“, – ketvirtadienį žurnalistams sakė G. Paluckas, skelbia ELTA.
Jis patikslino, kad nėra tikras ar Seime bus pakankamai balsų priimti bet kokius pakeitimus. „Na, o ar bus Seime ta politinė valia išspręsti šios asmenų grupės teisių klausimus – na, mes matysime. Bet Teisingumo ministerija ir Vyriausybė savo darbą padarys“, – pridūrė premjeras.
Socialdemokrato nuomone, reikia sukurti tokius pasiūlymus, kurie būtų priimtini kuo platesniam Seimo narių ratui. O tai gali reikšti, kad jie bus minimalūs bei toliau pastatantys LGBTQ+ poras į nelygiavertę poziciją heteroseksualių porų atžvilgiu.
„Čia nereikia improvizuoti. Tiesą pasakius, reikia pasistengti surasti kuo platesnį politinį konsensusą, nes ir prezidentas yra minėjęs – reikia surasti tokį teisių realizavimo variantą, kad būtų mažiausiai pykčio ar mėginimo stabdyti procesą, nuversti arba vėl jį kažkam skųsti.
Tiesiog reikia surasti tokius instrumentus, kurie realizuotų tas teises mažiausio politinio pasipriešinimo būdu“, – aiškino politikas nubrėždamas gaires kaip partnerystė turėtų būti įtvirtinta.
JŠ
Lietuva po genderizmo ideologijos smūgiais. Iš „savų“…Teisingumo ministras Rimantas Mockus teigia, kad šiuo metu vyksta konsultacijos su įvairiomis Seimo politinėmis frakcijomis ir renkama informacija kokį partnerystės įstatymą jos galėtų palaikyti. Jo teigimu, iki vasaros klausimo nebus spėta išspręsti.
„Premjero pavedimu turime išnagrinėti pozicijas, kurios yra Seime, tuo pačiu konstruojame, kaip tai turėtų atrodyti (…) Kiek man žinoma, didesnę iniciatyvą rodys pats Seimas ir spręs šį klausimą“, – BNS sakė teisingumo ministras.
Anot R. Mockaus, įstatymą turėtų priimti pats Seimas. Projektas neturėtų būti svarstomas Vyriausybėje, nes parlamentas jau yra svarstęs kelis pasiūlymus ir dabar turi apsispręsti. „Seimas jau turi du pateiktus projektus. Jeigu grįžtų prie jų, reikėtų tik apsispręsti“, – BNS tvirtino ministras.
GayLine.LT primena, kad praėjęs Seimas atmetė LGBTQ+ bendruomenę žeminantį Artimo ryšio projektą, kuris šeimos santykius prilygintų įmonių sudaromoms sutartims. Tuo metu liko tik civilinės sąjungos įstatymas dėl kurio dar liko vieną kartą balsuoti. Atsižvelgiant į ministro pasisakymą, Artimo ryšio projektas vėl „reabilituojamas“.
Rimantas Mockus mano, kad Vyriausybės neįtraukimas į priėmimo projektą galėtų paspartinti procesą. „Rudens sesija būtų idealus laikas“, – sakė jis.
JŠ
Paluckas paaiškino kas laukia partnerystės. Pasisakė dėl LGBTQ+ porų įsivaikinimo!
Premjeras Gintautas Paluckas teigia, kad Teisingumo ministerija šiuo metu analizuoja įvairius variantus kaip reikėtų elgtis dėl partnerystės įteisinimo. Duodamas interviu BNS jis pasakė ką mano dėl leidimo tos pačios lyties poroms įsivaikinti vaikus.
„Teisingumo ministerija išanalizuos visas galimas alternatyvas. Tai yra, ar turi būti Civilinio kodekso pataisymai, kurioje knygoje, ar tai yra atskiro įstatymo perspektyvos, ar tai yra dabar registruotų ir tam tikrą eigą įgijusių projektų tolesnis įgyvendinimas. Ir atitinkamai mes šituos dalykus privalėsime svarstyti, įvertinti ir galų gale koalicijos formatu apie tai šnekėsimės, nes tai yra Konstitucinio Teismo nutarimas.
Na, ir tas projektas arba tas siūlymas, kuris gebės sukaupti, sutelkti politinę valią sprendimų priėmimui, gali būti paleistas į Seimo salę. Kitu atveju aš tikrai nematau prasmės dar ir dar, ir dar kartą erzinti Lietuvos ir tam tikros atskiros visuomenės grupės bei kelti nereikalingų lūkesčių, jeigu negalime to įgyvendinti, nes Seimas nepasirengęs už tai balsuoti“, – BNS aiškindamas kokius žingsnius ketinama atlikti po Konstitucinio Teismo nutarimo sakė ministras pirmininkas .
Gintauto Palucko teigimu, ministerijai parengus kelias alternatyvas bus bandoma įsitikinti ar Seime yra pakankamai balsų vienai ar kitai iniciatyvai. Jis sakė, kad dabartinis prioritetas yra užtikrinti socialines teises, o kitus klausimus norima palikti ateičiai.
„Šiandien, mano asmeniniu įsitikinimu, tai prieštarautų pačių vaikų teisėms ir poreikiams, nes mes turime visuomenę, kuri nėra pribrendusi tokiems sprendimams“, – apie planus įteisinti tos pačios lyties poros įsivaikinimą kalbėjo premjeras.
Jis patikslino, kad tokios pozicijos laikosi dėl galimo visuomenės priešiškumo tos pačios lyties asmenų tėvams, kuris paveiktų ir vaikus.
JS
Gedulo dienomis po popiežiaus Pranciškaus mirties geriausias receptas yra malda. Malda už mirusio popiežiaus sielą ir malda už šventojo popiežiaus išrinkimą.
Todėl kviečiame prisijungti prie maldos ir žinoti, kad meldžiamės ne vieni, o kartu.
„Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ Mt 18.
Nepraėjus nė mėnesiui nuo naujojo pontifikato pradžios, popiežius Pranciškus grupei jaunų žmonių Paragvajuje pareiškė: „Eikite ir darykite netvarką.“ Mįslinga šv. Petro įpėdinio pastaba. Bėgant jo pontifikato metams tapome liudininkais, ką jis turėjo omenyje. Metai po metų jis tesėjo savo pažadą.
O Bažnyčia nugrimzdo į neregėtą chaosą.
Prisiminkime klasikinį šv. Augustino taikos apibrėžimą: tranquillitas ordinis (ramybė tvarkoje). Popiežiaus Pranciškaus valdymo laikotarpiu nebuvo jokios tvarkos ir tikrai jokios ramybės. Sukrėtimai sekė po sukrėtimų; šokas keitė dar didesnį šoką; dviprasmiškumą didino dviprasmiškumas. Kiekvieną epizodą sutikdavo tikinčiųjų katalikų cri de coeur. Ne vienas prestižinis teologas, kitaip garsėjantis knyginiu atsainumu ir akademiniu rezervuotumu, pasirašinėjo po tarptautiniais pareiškimais, baimindamasis, kad popiežius Pranciškus puolė į ereziją.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Paskelbus jo pirmąją encikliką „Amoris Laetitia“, visuotinę Bažnyčią apėmė šaltis. Atrodė, kad depozito saugotojas, leisdamas išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems katalikams priimti šventąją Komuniją, keičia nuo seno galiojusį Bažnyčios mokymą.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Popiežiaus apologetai išsijuosę dirbo, mėgindami įkišti kvadratinį skyrybų kuoliuką į apvalią ortodoksijos skylę. Nieko nepavyko. Žodžiai reiškė tai, kas juose parašyta. Popiežius Pranciškus taip pat neatsitraukė.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Popiežius Pranciškus nenuspaudė stabdžių ir oficialiame dokumente Acta Apostolicae Sedis paskelbė pakartotinį pareiškimą, kuriuo abejotinam nukrypimui nuo tradicinės doktrinos apie santuoką suteikė kvazimagisterinį pritarimą. Šis pavojingas pripažinimas pagreitino dabar jau istoriškai garsų vadinamųjų Dubijos kardinolų – Walterio Brandmüllerio, Raymonde‘o Burke’o, Carlo Caffarros ir Joachimo Meisnerio – įsikišimą. Toks rūpestingas ne vieno, o keturių garsių kardinolų prašymas paaiškinti doktriną buvo kažkas naujo. Atrodė, kad katalikų nerimas buvo pagrįstas. Ir jie laukė. Ir laukė. Po daugelio mėnesių pontifikas pateikė atsakymą, bet jis buvo toks pat painus, kaip ir susijusi enciklika.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Be to, popiežius Pranciškus buvo linkęs taikyti drakoniškas drausmines nuobaudas. Net jo apologetai sutriko. Progresyvesnių pažiūrų dvasininkai ilgai manė, kad šios priemonės nemadingos „dialogiškoje“ Bažnyčioje. Ypač pasižyminčioje laissez-faire sinodalumo atmosfera. Vis dėlto jis be paliovos baudė, tildė ir atleidinėjo vyskupus bei kunigus. Atrodė keista, kad tokio tariamo neteisimo popiežius elgėsi kaip vienas iš labiausiai teisiančių. Jo modus operandi buvo panašus į viduramžių popiežių. Mažų mažiausiai keista.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Net ir nešališkiausias stebėtojas galėjo pastebėti, kad popiežius Pranciškus mieliau mėgavosi šių dienų ideologinėmis madomis, o ne nemadingu tikėjimo depozito griežtumu.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Nė vienas popiežius pastaruoju metu nebuvo pašalinęs tiek daug vyskupų iš savo vyskupijų, net ekskomunikuodamas iš pažiūros nekaltus kunigus. Atrodė, kad jo taikiklyje atsidūrė tik tie, kurie palaikė Apreikštąjį mokymą. Tai buvo sunku pateisinti, turint galvoje jo pasyvumą, kai Vokietijos vyskupai ir kiti panašūs prelatai visame pasaulyje demonstravo atkritimą nuo tikėjimo.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Katalikai kraipė galvas, kai jis į Šventojo Petro baziliką įnešė pagoniškus stabus. Jis mielai priimdavo žinomus Bažnyčios priešus į savo audiencijas ir propagavo progresyvias temas, tokias kaip ekologinis teisingumas ir transseksualų teisės. Taip, įtraukime Bažnyčios priešus. Bet kaip su viešumu? Visi žino, kad nuotrauka verta daugiau nei tūkstantis žodžių.
Katalikus apėmė sumišimas, nes jis rodė neįprastą aistrą mažytėms, seksualinėms nišinėms mažumoms, tuo pat metu būdamas visiškai abejingas ištikimiems katalikams, kenčiantiems nuo bažnytinių sukrėtimų. Į galvą ateina vienas dramatiškas pavyzdys: Kinijos katalikai, tarp jų kardinolai, vyskupai ir pasauliečiai, kurie šiuo metu kenčia persekiojimus ir pūva požemiuose.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Apstulbimas apėmė katalikus, kai jis propagavo religijų lygybę ir klaidingai aiškino, kad tautos neturi teisės ginti savo sienų nuo svetimšalių. Jis trimituodavo apie įvairias kairiosioms partijoms brangias temas ir dažnai peikdavo katalikus dėl pernelyg didelio „prozelitizmo“, palikdamas juos apstulbusius. Kieno įgaliojimais jie turėtų vadovautis – Kristaus ar jo?
Ir vėl atrodė, kad už nesutikimą atlyginama, o už ištikimybę baudžiama. Popiežius Pranciškus atrodė pasiryžęs užgniaužti bet kokį autentiško tikėjimo augimą.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Didžiausią nerimą kėlė jo nesiliaujantis puolimas prieš tradicines Mišias, kurios dabar Bažnyčioje plinta neįtikėtinu greičiu. Judėjimas už tradicines Mišias tampa gausių šeimų, tvirtos ištikimybės tikėjimui ir daugybės pašaukimų į kunigystę bei religinį gyvenimą namais. Nuoširdūs katalikai buvo suglumę, kai popiežius Pranciškus surengė visišką pogromą prieš grupę katalikų, kurie rodė didžiausią pagarbą jo tarnystei ir besąlygišką ištikimybę katalikiškai doktrinai.
Ši naikinanti programa reiškė ryžtingą ir ryškų lūžį tiek su Ecclesia Dei Adflicta, tiek su Summorum Pontificum, jo pirmtakų ištaisytais Montinio/Bugninio draudimais senųjų Tradicinių Mišių atžvilgiu.
Jis buvo aiškiai prisirišęs prie diskredituotos liturginės paradigmos, kuri veikė kaip XX a. pirmosios pusės laukinių sekuliarizmo motyvų nešėja. Kaip tik tuo metu, kai ėmė formuotis Jono Pauliaus ir Benedikto liturgijos perkvalifikavimas, popiežius Pranciškus nusprendė jį palaidoti.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Kalba po kalbos jis piktinosi seminaristais ir kunigais, kurie pirmenybę teikė klasikiniam drabužiui per šventąsias Mišias arba sutanai. Ir vėl keista. Pirma, kad jis mielai užgožė naujų seminaristų ir ką tik įšventintų kunigų entuziazmą (kurių, jei nepastebėjo, labai trūksta). Antra, jis išreiškė neslepiamą panieką šimtmečiais Bažnyčioje gyvavusiai liturginei išraiškai.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Jis skatino vyskupus, kurie prieš tradicines tikėjimo apraiškas ėmėsi represyvios disciplinos ir kartu agresyviai propagavo tikėjimui prieštaraujančias ideologijas. Popiežius Pranciškus pritarė naujoms liturginėms formoms, pavyzdžiui, Amazonijos apeigynui, kuris mažų mažiausiai užgožė tikėjimą. Atrodo, kad popiežius Pranciškus mus paliko užgriuvusioje šachtoje, iš kurios išsikasti galima tik šaukšteliais.
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Popiežius Pranciškus iš tiesų ištesėjo savo pažadą „sukurti netvarką“. Su ta „netvarka“ atėjo ir taikos Bažnyčioje žlugimas. Prasidėjo frakcionizmas. Augo įtampa. Nemažai katalikų priėmė ekscentriškas sedevakantizmo idėjas.
Tačiau viena didžiausių šio laikotarpio tragedijų yra tyla. Ganytojų tyla. Kenčiantys katalikai žvelgė į juos ieškodami patarimo, o sulaukė neaiškių, išskydusių pamokymų. Ganytojai arba apskritai vengė kalbėti apie neramumus, arba intonavo „viskas gerai“. Jų gėdinga tyla paliko Kristaus „mažutėlius“ bejėgiškai klajoti, brendant pro doktrininės sumaišties sukeltus plyšius. Ar istorija su šiais nebyliais prelatais pasielgs taip, kaip su vyskupais Henriko VIII laikų Anglijoje ar 1930 metų Vokietijoje?
Geri katalikai jautėsi sutrikę.
Nors daugelis katalikų jautėsi dreifuojantys nesusipratimų jūroje, Dievo malonė išsilaikė. Įspūdingas skaičius žavių katalikų leido laisvam kritimui išstangrinti savo tikėjimą. Su didvyrišku atkaklumu jie liko ištikimi nekintamam Motinos Bažnyčios mokymui ir amžinoms pamaldumo praktikoms. Ateities kartos plos šioms didvyriškoms sieloms ir rašys jas šlovinančius testamentus. Jie buvo ištikimi, kai neištikimybė buvo karalystės moneta.
Ar galėjo juos įkvėpti paveiki T. S. Elioto Keturių kvartetų poezija: „Mums yra tik bandymas, / visa kita – ne mūsų reikalas“?
Arba, galbūt, šv. Džonas Henris Niumanas, sakydamas savo tvirtus žodžius:
„Krikščionybė nuo pat pradžių yra tik viena bėdų ir sutrikimų virtinė. Kiekvienas šimtmetis panašus į kitą, ir tiems, kurie jame gyvena, atrodo blogesnis už visus prieš tai buvusius laikus. Bažnyčia nuolat serga, religija, regis, vis labiau nyksta, vyrauja skilimai, tiesos šviesa gęsta. Jos šalininkai išsibarstę. Kristaus reikalas nuolat išgyvena paskutinę agoniją… Tačiau Bažnyčia panaši į Nojaus arką, kuri nesustabdė ir nesunaikino tvano, bet plaukė pasroviui, išsaugodama žmonių giminės viltis savo trapiame plane.“
Visi melskimės už nemirtingą popiežiaus Pranciškaus sielą. Pagarbiai laikykimės devynių dienų, skirtų jo palaikų laidotuvėms. Mišias po Mišių aukokime už jo laimingą poilsį.
Tačiau po viso to popiežius Pranciškus vis dar palieka mus sutrikusius.
Bet ne Dievas.
Autorius: Kun. John A. Perricone Versta iš: Crisismagazine.com
Pagal www.katalikutradicija.lt
Popiežiui Pranciškui, kaip greičiausiai ir mums visiems, Paskutiniame teisme nebus lengvai. Ne kartą pontifikas atvirai propagavo abejotiną mokymą apie santuokos faktinį išardomumą arba tos pačios lyties asmenų sąjungų faktinį pripažinimą. Dar labiau viso pasaulio tikinčiuosius nuliūdino Vatikane atiduota pagarba liaudies pseudodievaitei Pachamamai arba teiginys, kad krikščionys yra tikrieji komunistai. Tačiau visi esame nuodėmingi, ir nors negalime to pamiršti, tačiau čia verta paminėti ir gerus pastarojo pontifiko darbus.
Pirma, Rusijos paaukojimas Nekaltajai Marijos Širdžiai. Tai, ko neišdrįso padaryti nei Pijus XII, nei Paulius VI, nei Jonas Paulius I, nei Jonas Paulius II, nei Benediktas XVI, išdrįso padaryti „liaudiškas, lotynų-amerikietiškas” popiežius iš Argentinos.
Antra, nepaisant sumaišties, kurią sukėlė sielovadoje, popiežius Pranciškus abortus nuosekliai vadina „pasamdytu žudiku“.
Trečia, popiežius Pranciškus iki galo atkakliai ėjo savo nepaprastai sunkias pareigas. Kaip ištikimas Kristaus kareivis jis vykdė įsakymą. Nesuteikdamas jokios galimybės liberalams vėl sukti savo samprotavimus, kad jis turėtų atsistatydinti ir užleisti vietą „jaunesniam“, „veiksmingesniam“ ir pan.
Todėl melskimės už popiežiaus Pranciškaus sielą, kad Viešpats Dievas maloningai susidorotų su jo klaidomis teologinėje ir sielovadinėje srityse, tačiau atsižvelgtų į didelį gėrį, kuris neabejotinai bus pasiektas dėl Rusijos paaukojimo.
Dabar įvairios žiniasklaidos priemonės rašo apie tuos, kurie gali būti išrinkti kitu popiežiumi. Mes neteikiame ypatingos reikšmės šioms spėlionėms, nes tai tik žmogiški svarstymai. Šventoji Bažnyčia vadovaujasi Šventąja Dvasia.
Todėl karštai melskimės, kad būtų išrinktas toks popiežius, kuris drąsiai vestų Bažnyčią į ateitį pagal amžiną tradicinę doktriną.
Aleksandras Stralcou
Kristus prisikėlė! Aleliuja! Jis tikrai prisikėlė! Aleliuja! Visiems Lietuvos katalikams linkime visų prisikėlusio Kristaus malonių per Švenčiausiąją Mergelę Mariją!
Tegul šią džiugią dieną pasitraukia mūsų vargai ir rūpesčiai, nors dažnai būna labai sunku. Tačiau prisikėlęs Kristus teikia mums viltį dėl mūsų ir mūsų brangios Tėvynės – Lietuvos išganymo.
Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!
Rom 8, Himnas Dievo meilei
31 Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! 32 Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! 33 Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! 34 Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?! 35 Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?
36 Parašyta: Dėl tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi pjautinomis avimis.
37 Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. 38 Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, 39 nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.
Todėl esame pateisinami Dieve, jei gyvename su Dievu. Švenčių laikotarpiu melskimės, kad prisikėlęs Kristus sujaudintų netikinčiųjų, prieš Jį kovojančiųjų širdis, kad tada Jis galėtų viešpatauti mūsų žemiškajame pasaulyje kaip Kristus Karalius!
Pakartokime meksikiečių Cristeros pavyzdžiu – Tegyvuoja Kristus Karalius! Viva Cristo Rey!
Aleksandras Stralcou
SKIRK 1,2 PROC. SAVO GPM KATALIKIŠKAI LIETUVAI! DAUGIAU APIE MŪSŲ VEIKLĄ VAIZDO ĮRAŠE!
Pasirinkite patogiausią būdą prisijungimui. Prisijungę prie deklaravimo sistemos puslapio apačioje paspauskite Forma elektroniniam pildymui (t. y. paspauskite ant mėlynos gaublio ikonėlės).
Pildydami formą įveskite pavadinimą: VšĮ Krikščioniškosios Kultūros Institutas – arba Paramos gavėjo kodą: 126324423
Skiltyje Mokesčio dalies dydis (procentais) įrašykite 1,2.
DAUGIAU APIE MŪSŲ VEIKLĄ VAIZDO ĮRAŠE!
Šiais tamsiais ir liūdnais laikais ištvermingai puoselėkime viltį. Tačiau, norėdami viską atnaujinti Kristaus Karalystėje, savo viltį dėkime ne į kokį nors žmogų, jėgą ar ideologinę srovę, bet į Dievo Apvaizdą, kuri, jei reikia, gali vėl priversti jūrą suskilti, perkelti kalnus ir priversti sudrebėti visą žemę, kad išsipildytų dieviškasis pažadas: „Pragaro vartai Jos nenugalės!“
Prisikėlimas yra amžinas ir galutinis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus triumfas, visiškas priešininkų pralaimėjimas ir aukščiausias mūsų tikėjimo argumentas. Šventasis Paulius sakė, kad jei Kristus nebūtų prisikėlęs, mūsų tikėjimas būtų tuščias. Visas mūsų tikėjimo statinys remiasi ant antgamtinio Prisikėlimo pamato. Taigi apmąstykime šią didžiąją temą.
Kristus nebuvo prikeltas. Kristus prisikėlė. Lozorius buvo prikeltas – tai kažkas kitas, šiuo atveju Viešpats Jėzus, jį vėl pašaukė į gyvenimą. Kalbant apie dieviškąjį Atpirkėją, Jo niekas neprikėlė. Jis prisikėlė pats, Jam nereikėjo, kad kas nors Jį prikeltų naujam gyvenimui. Jis susigrąžino savo gyvybę, kai pats to norėjo.
Visa, kas pasakyta apie Viešpatį Jėzų, galima analogiškai pritaikyti ir Šventajai Katalikų Bažnyčiai. Katalikų Bažnyčios istorijoje dažnai matome, kad kaip tik tada, kai ji atrodė negrįžtamai prarasta ir kai atrodė, kad baisūs katastrofos simptomai ją galutinai pakirs, vyko įvykiai, kurie, priešingai nei tikėjosi jos priešininkai, išlaikė Bažnyčią gyvą.
Įdomu tai, kad kartais į pagalbą Bažnyčiai ateina jos priešai, o ne draugai. Taip buvo, pavyzdžiui, labai jautriu katalikybei laikotarpiu – Napoleono laikais. Ką gi, įvyko itin neįprastas epizodas: buvo sušaukta konklava, turėjusi išrinkti Pijų VII. Ši konklava vyko saugoma rusų kariuomenės, kuri visa buvo schizmatinė ir kuriai vadovavo schizmatinė valdžia.
Pačioje Rusijoje katalikų religijos praktikavimas buvo varžomas tūkstančiais būdų. Tačiau Italijoje būtent rusų kariuomenė užtikrino laisvą popiežiaus išrinkimą tuo metu, kai Šventojo Sosto vakavimas būtų padariusi tokią didelę žalą Šventajai Bažnyčiai, kad, žmogiškai kalbant, niekada nebebūtų buvę įmanoma jos atstatyti.
Paminėjau tai, kad prisimintume, jog esama stebuklingų priemonių, kurias dieviškoji Apvaizda pasitelkia, kad parodytų, jog Dievas turi aukščiausią galią visiems dalykams. Taigi nemanykime, kad Bažnyčia už savo išgelbėjimą skolinga Konstantinui, Karoliui Didžiajam ar rusų kariuomenei.
Net tada, kai atrodo, kad ji visiškai apleista ir kai jai trūksta būtiniausių išteklių išgyventi, būkime tikri, kad Šventoji Bažnyčia nemirs. Kaip ir Viešpats Jėzus, ji prisikels savo dieviškomis jėgomis. Ir kuo labiau nepaaiškinamas žmogiškuoju požiūriu atrodys Bažnyčios prisikėlimas (priešingai nei Viešpats Jėzus, Bažnyčia vis dėlto niekada nemirs tikra mirtimi), tuo šlovingesnė bus jos pergalė.
Šiais tamsiais ir liūdnais laikais ištvermingai puoselėkime viltį. Tačiau, norėdami viską atnaujinti Kristaus Karalystėje, savo viltį dėkime ne į kokį nors žmogų, jėgą ar ideologinę srovę, bet į Dievo Apvaizdą, kuri, jei reikia, gali vėl priversti jūrą suskilti, perkelti kalnus ir priversti sudrebėti visą žemę, kad išsipildytų dieviškasis pažadas: „Pragaro vartai Jos nenugalės!“
Kančios ir Velykų laikotarpiu svarbu giliai apmąstyti mūsų brangios ir vargšės Tėvynės Lietuvos likimą. Žinoma, šį mūsų Tėvynės likimą sudaro milijonai mūsų tautiečių ir už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių likimų. Todėl šis apmąstymas yra ir mūsų pačių asmeninio likimo apmąstymas.
Jei Fatimoje prieš Dievo Motiną ėjo Portugalijos angelas, tai galime daryti prielaidą, kad kiekvienai šaliai yra paskirtas savas angelas. Tautas čia suprantame pilietine, o ne etnine prasme. Ši, siaurai etninė, yra „(Anti)Prancūzijos Revoliucijos“ rezultatas ir XIX a. vaikas.
Taigi galime melstis ir Lietuvos angelui, kuris tikriausiai egzistuoja. Tačiau prieš melsdamiesi turime apibrėžti intenciją. Ko Viešpats Dievas nori pasiekti su Lietuva ir ko iš jos reikalauja? Iš esmės šie reikalavimai yra skirti mums visiems.
Šie reikalavimai niekuo nesiskiria nuo Dekalogo, skirtumas tik tas, kad jie taikomi socialinei, o ne individualiai sferai. Nors kiekviena asmeninė nuodėmė turi poveikį socialinei sferai, jos sunkumas, jei ji daroma slapta, ne visada, bet dažnai būna mažesnis, nes ji neturi papildomų padarinių: kitų žmonių gundymo ir piktžodžiavimo įžeidžiant mūsų Viešpaties viešpatavimą čia, žemėje, kaip Kristaus Karaliaus, pavidalu.
Todėl socialiniuose reikaluose, kurie liečia visą Lietuvą, labai svarbus viešasis aspektas. Čia įžengiame ir į teisės sritį, nes visuomeninius santykius reguliuoja teisė. Būtent dėl to mūsų Šventasis Katalikų Tikėjimas yra aukštesnis už kitus tikėjimus, nes netoleruoja teisinio nuodėmės pripažinimo, kuri nuo šiol tampa viešąja nuodėme.
Šį aspektą labai dažnai klausimų forma kelia ateistai ir kitų tikėjimų žmonės: „Kodėl jums, katalikams, visada reikia daugiau? Kodėl negalite pripažinti, kad kiti žmonės ir grupės taip pat turi teisę viešai reikšti savo įsitikinimus, kaip ir jūs? Kodėl jus taip piktina viešos LGBTQ+ grupių eitynės? Kuo ji skiriasi nuo, pavyzdžiui, jūsų Kristaus Kūno procesijos?“
Visi šie klausimai yra pagrįsti, jei darytume prielaidą, kad šalyje galioja grynai sekuliarinė teisinė ir viešoji tvarka. Tačiau mes, katalikai, kaip tik negalime sutikti su tokia tvarka, nes tai prieštarauja Viešpaties Jėzaus reikalavimui socialiai viešpatauti kaip Kristui Karaliui. Štai kodėl esame „tolerantiški“ tik privačiai padarytoms nuodėmėms, kuriose mes ir valstybė, kaip mūsų įgaliota institucija, nedalyvauja.
Taip suprasdami valstybę, galime daryti išvadą, kad esama sričių, kuriose nuodėmė masiškai vykdoma su valdžios institucijų pritarimu. Lietuvoje aktualiausia nuodėmė, žinoma, yra abortai. Abortas – tai žmogaus nužudymas ir Dievo, sukūrusio šį žmogų – davusio jam sielą, įžeidimas.
Nuo 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Lietuva prarado apie 520 000 žmonių – savo potencialių bendrapiliečių! Tai yra kraupus Lietuvos visuomenės degradacijos masto rodiklis.
Antroji visuomenės nuodėmės sritis – leidimas neribotai viešai propaguoti sodomijos nuodėmę genderizmo ideologijos pavidalu. Mūsų oponentai sako, kad „tai ne ideologija – tai žmonės“. Taip, žmonės, kurie laikosi tam tikros ideologijos, neparemtos mokslu. Ši ideologija teigia, kad Dievo nustatytą santuokos instituciją prilygina vadinamajai partnerystei. Tai ne tik nevaisinga gamtiniu požiūriu, bet ir įžeidžia Dievo planą, kuris sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį žmonijos dauginimosi tikslais.
Trečioji viešosios nuodėmės sritis yra Dievo kaip įstatymo šaltinio atmetimas. Teisingą valstybę galima sukurti tik katalikišku pagrindu. Jėzus Kristus – Visatos Karalius – turi viešpatauti ir atskirose valstybėse. Deja, fanatiški „formalios demokratijos“ ar net mediakratijos šalininkai to nepripažįsta. Dėl to valstybę dažnai valdo nekompetentingi žmonės, o jei kompetentingi, tai labai trumpą laiko tarpą, nes dabartinės santvarkos principas yra kadencijos – neva tam, kad rinkėjai galėtų įvertinti išrinktų politikų rezultatus. Tik ką galima pasiekti per 4-5 metų laikotarpį? Ar galima sukurti stiprią kariuomenę? Ne. Ar galima reformuoti ekonomiką? Ne. Ar galima pagerinti švietimo ir ugdymo sistemą? Ne. Tiesą sakant, jokių rimtų dalykų neįmanoma padaryti. Negalima pastatyti net futbolo stadiono.
Atsižvelgiant į tai, ar nereikėtų atsisakyti šios neveiksmingos sistemos ir pereiti prie šimtmečiais pasiteisinusios monarchijos?
Grįžkime prie einamųjų reikalų. Įvardytos viešosios nuodėmės sritys neabejotinai gali užtraukti mūsų šaliai baisią, bet pelnytą Dievo bausmę. Kad taip neatsitiktų, turime nuolat atlikti atsilyginimo ir permaldavimo darbus, kol situacijos kaip katalikai negalime pakeisti. Ir, žinoma, melstis už mūsų brangios Tėvynės atsivertimą – už mūsų tautiečių atsivertimą ir už tai, kad bent šiame etape būtų atsisakyta gyventi valstybės sankcionuotomis viešomis nuodėmėmis.
Todėl tegul mūsų intencijos šiuo Velykų laikotarpiu būna tokios:
1. Už abortų draudimą Lietuvos valstybėje
2. Už genderizmo ideologijos propagavimo draudimą Lietuvos valstybėje
3. Kad Lietuvoje būtų pripažintas Kristaus Karaliaus viešpatavimas
Linksmų ir palaimintų Velykų visiems mūsų skaitytojams!
Aleksandras Stralcou
Mąstykime Viešpaties Jėzaus Kristaus kančią
Klausyti šio apmąstymo galite čia.
Įžanga
Skausmo kelią išėjęs Jėzau, Kankinių Karaliene, visi dangaus ir žemės kankiniai ir kentėtojai – padėkite man suprasti mūsų išganytojo kančios ir meilės esmę. Padėkite man, mano mylimiesiems ir visai mūsų tautai atrasti savo kelią.
Pirmoji stotis. Jėzus pasmerkiamas mirti.
Neteiskite, kad nebūtumėt teisiami.
Aš teisiu, smerkiu, pajuokiu, tyčiojuos, pykstu, keikiu, kerštą nešiojuos, išpasakoju kitų ydas, paslaptis. Taisykime viską tik gerumu. Meilė – geriausia mokytoja. Jai nėra kliūčių. Nėra didesnės meilės už tą, kas guldo gyvybę už savo prietelius. Jėzau, pasigailėk smerkėjų, neteisingų teisėjų, apsaugok nuo brovimosi į kitų reikalus.
Antroji stotis. Jėzus ima kryžių.
Mane Dievas užmiršo, maldų neišklauso.
Už ką kenčiu? Nepavogiau, neužmušiau. Už ką vargai? Alkis, šaltis, kaulų gėla, panieka, stumdymas, nepatogumai, užmiršimas. Visi, kurie einate keliu, pažiūrėkite, ar yra didesnis skausmas kaip mano? Jėzau, ką nori pasakyti šituo vargu? Duok man gerai suprasti visišką tavo norą visose sąlygose. Štai aš Viešpaties tarnaitė.
Trečioji stotis. Jėzus pirmą kartą krenta po kryžiumi.
Papratimas – antras prigimimas.
Padėkime vaikams, jaunimui švelniu patarimu, pavyzdžiu, apsauga. Sklaidykime piktams sąlygas. Jėzau, saugok mūsų jaunimą nuo pirmo puolimo, o suklupusiems padėk prisikelti. Duok man meilės ir gerumo spinduliavimo.
Ketvirtoji stotis. Jėzus susitinka su savo motina.
Du žibintai – saulė ir mėnuo.
Mylimiausias sūnus ir kilniausioji motina susitinka išganymo kely. Dvi širdys išgyvena visą kančios, skausmo kartumą. Dvi širdys yra jautriausios mūsų vargui, nelaimėms. Skausmingoji motina, padėki mums suprasti dabartinio vargo esmę. Padėk mums greitai sugrįžti į tavo numylėtą žemę ir kiekvienam atrasti kelią į laimingą amžinybę.
Penktoji stotis. Simonos Kirėnietis padeda nešti kryžių,
Kai lankau sergantį, kai padedu liūdinčiam, kai meldžiuos už mirusius, klystančius, kai padedu našlėms, našlaičiams, seneliams, kai savo gyvenimu spinduliuoju. Ir šiandieną padedu Jėzui nešti kryžių. Šventoji Dvasia, duoki man minčių, jėgos, išminties, gerą daryti, sudvasinti save ir kilniai pagarbinti išganytojo kančią. Šventoji Dvasia, leiski kasdien pajusti Dievo mintį.
Šeštoji stotis. Veronika nušluosto Jėzaus veidą.
Savo širdyje tapykime Jėzaus paveikslą, kovodamos už tiesą, gėrį ir grožį. Jėzau, padėki man teisingai suprasti tiesos, gėrio ir grožio vertybes. Leiski man nenuilstamai jų siekti, kad savo asmenybe tarnaučiau Dievui ir tėvynei.
Septintoji stotis. Jėzus antrą kartą krenta po kryžium.
Saugokimės neskaisčių minčių, jausmų. Sudarykime sąlygas klestėti skaistumo dorybei. Padėkime jaunimui pavyzdingu savo gyvenimu. Jėzau, numylėjęs skaistybę, padėk žalių rūtų, lelijų, tulpių kraštui, Marijos žemės vaikams auginti nemarius skaistumo idealus.
Aštuntoji stotis. Jėzus ramina verkiančias moteris.
Padėti apleistiems kenčiantiems kūno ir sielos sielvartus, padėti sergantiems – reiškia užjausti kenčiantį išganytoją. Jėzau, guodęs Jeruzalės moteris, paguoski šiandien mūsų seseris, dukteris, sužadėtines, žmonas, motinas, skausmo suspaustas dėl savo mylimųjų kančių.
Devintoji stotis. Jėzus trečią kartą krenta po kryžium.
Visiška neviltis. Begalinis dvasinis sausumas, kūno visiškas nusilpimas, senatvės negalios, jėgos, pakerpančios dvasinio skrydžio sparnus. Visiškai nusilpęs Jėzau, padėki man ir maniesiems didžiausiose dvasios ir kūno negaliose.
Dešimtoji stotis. Jėzus išvelkamas iš rūbų.
Kūno begėdystės, dvasios apnuoginimai, visko netekimas – tai mūsų išvilkimas. Išganytojau, apsaugok mus nuo didelio skurdo, kuris veda į nusikaltimus, kuris trukdo dvasinę pažangą.
Vienuoliktoji stotis. Jėzų prikala prie kryžiaus.
įžeidimais, blogomis nuotaikomis, pykčiu, neapykanta, kerštu, apkalbomis žudome kitų sielas. Jėzau, mokyki mane kitų laisvės nevaržyti. Duok ištvermės iškęsti visus sielvartus, skausmus, paniekas, užmiršimą. O jei reikės ir karčią mirtį, tik nebausk aimžinuoju pasmerkimu manęs ir mano tautos.
Dvyliktoji stotis. Jėzus miršta ant kryžiaus.
Aš nieko šiame pasaulyje neturiu, kalba Kristus. Šio pasaulio dvasia – puikybė, savimeilė, garbėtroška, godumas, pavydas. Išganytojau, padėk mirti šio pasaulio dvasiai, o padėk pajusti džiaugsmą gyventi nuolankiai, dosniai, pamaldžiai, skaičiai,
Tryliktoji stotis. Jėzaus nuėmimas nuo kryžiaus.
Neatstumkime ištiestos į mus rankos.
Išganytojau, maldauju pagalbos artimiesiems, mirusiems. Maldauju paguodos kenčiantiems dėl artimųjų mirties. Maldauju išklausyti šaukiančiųjų prašymus.
Keturioliktoji stotis. Jėzų deda į kapą.
Jėzau, pagelbėk tiems, kurie miršta svetimuose kraštuose be bažnyčios, artimųjų, draugų paguodos ir pagalbos.
Pabaiga
Jėzau, savo kančios nuopelnais, Kankinių Karalienės, visų kankinių bei kentėtojų aukomis, mano ir mano tautos troškimais uždenki mano ir mano tautos kaltes ir duok mums visiems atrasti kelią į tave, kad nežūtumėm vargo, bado ir nevilties skurde. Jėzau, išgelbėk pražūtin žengiantį pasaulį. Amen.
Pasimelsti šventojo tėvo reikalais.
Pagal www.katalikutradicija.lt
Įdomu patyrinėti, kaip keitėsi gavėnios pasninkas amžiams bėgant. Nors įvairiose vietose gavėnios pasninkas skyrėsi savo trukme ir smulkmenomis, įmanoma nustatyti bendrus jo bruožus katalikiškose šalyse įvairiais laikotarpiais. Vaikai, besilaukiančios moterys, ligoniai ir sunkiai dirbantys žmonės paprastai būdavo atleidžiami nuo pasninko. Antra vertus, vienuoliai gavėnios pasninko laikydavosi griežčiau nei pasauliečiai.
Nuo Kristaus iki IV a.
Apie šį laikotarpį nėra išlikę daug žinių. Žinoma tik tiek, kad prieš Velykas krikščionys pasninkaudavo ir susilaikydavo nuo daugelio dalykų, tačiau pasninko trukmė nebuvo nustatyta ir labai skyrėsi priklausomai nuo vietos.
Nuo IV a. iki VIII a.
Pasninkas – visomis gavėnios dienomis: leidžiama valgyti tik vieną kartą į dieną ir tik saulei nusileidus.
Abstinencija (santūra, susilaikymas) – visomis gavėnios dienomis: Draudžiama mėsa, žuvis, kiaušiniai ir bet kokie gyvuliniai produktai. Draudžiamas vynas ir bet koks alkoholis. (Šie draudimai buvo paremti prielaida, kad prieš tvaną žmonės nevalgė mėsos ir negėrė alkoholio.) Draudžiami lytiniai santykiai tarp sutuoktinių.
Nuo IX a. iki XIII a.
Pasikeitimai: pamažu, atsižvelgiant į sunkų vienuolių darbą, pagrindinis valgis per gavėnią buvo perkeltas iš vakaro į maždaug trečią valandą dienos. Taip pat leista šiek tiek užkąsti vakare. Sekmadieniai tapo išimtimi nuo pasninko. Leista vartoti alkoholį. Antra vertus, kai kuriomis dienomis buvo įvestas juodasis pasninkas, kai visą parą nevalgoma nieko.
Pasninkas – visomis gavėnios dienomis išskyrus sekmadienius: leidžiama valgyti iki soties tik vieną kartą į dieną apie 15 valandą ir vieną lengvą užkandį vakare. Pelenų trečiadienį ir Didįjį Penktadienį – juodasis pasninkas,.
Abstinencija – visomis gavėnios dienomis: draudžiama mėsa, žuvis, kiaušiniai ir bet kokie gyvuliniai produktai, taip pat pieno produktai. Draudžiami lytiniai santykiai tarp sutuoktinių.
Per Didžiąją savaitę abstinencija būdavo dar griežtesnė: leidžiama valgyti tik duoną, žoleles, druską ir vandenį.
Nuo XIV a. iki XVIII a.
Prasidėjus renesansui krikščionių uolumas sumažėjo. Tose šalyse, kur įsigalėjo protestantizmas, pasninko laikymasis apskritai beveik išnyko. Antra vertus, kontrreformacija ir barokas katalikiškose šalyse uolumą atgaivino. Pasikeitimai: pagrindinis dienos valgis buvo perkeltas iš 15 valandos į vidurdienį. Panaikintas lytinių santykių draudimas. Panaikintas juodasis pasninkas.
Pasninkas – visomis gavėnios dienomis išskyrus sekmadienius: leidžiama valgyti iki soties tik vieną kartą į dieną apie vidurdienį ir vieną lengvą užkandį vakare.
Abstinencija – visomis gavėnios dienomis: draudžiama mėsa, žuvis, kiaušiniai ir bet kokie gyvuliniai produktai, taip pat pieno produktai.
Nuo XVIII a. vidurio iki 1917 m.
Prasidėjus pramoninei revoliucijai dėl darbininkų gėrio buvo įvesta papildomų palengvinimų. Pasikeitimai: leista užkąsti du kartus, ryte ir vakare, abstinencija liko privaloma tik dviem savaitės dienomis.
Pasninkas – visomis gavėnios dienomis išskyrus sekmadienius: leidžiama valgyti iki soties tik vieną kartą į dieną apie vidurdienį ir du kartus užkąsti: ryte ir vakare.
Abstinencija – gavėnios trečiadieniais ir penktadieniais: draudžiama mėsa, žuvis, kiaušiniai ir bet kokie gyvuliniai produktai, taip pat pieno produktai.
Nuo 1917 m. iki 1966 m.
Jau nuo XIX a. vidurio Vatikanas ėmė vyskupijoms suteikti daug nuolaidų bei išimčių. Galiausiai 1917 m. Kanonų teisės kodeksas šias nuolaidas pritaikė visai Bažnyčiai. Pasikeitimai: pasninkauti liko privaloma tik dvi dienas per savaitę. Abstinencija ėmė reikšti tik susilaikymą nuo mėsos. Leista žuvis ir pieno produktai.
Pasninkas – gavėnios penktadieniais ir šeštadieniais (Lietuvoje – visą gavėnią, išskyrus sekmadienius), taip pat metų ketvirčio dienomis: leidžiama valgyti iki soties tik vieną kartą į dieną apie vidurdienį ir du kartus užkąsti: ryte ir vakare.
Abstinencija – gavėnios penktadieniais ir šeštadieniais, taip pat metų ketvirčio dienomis: draudžiama mėsa.
Nuo 1966 m. iki dabar
Po Vatikano II Susirinkimo pasninkas pamažu buvo panaikintas beveik visiškai. Tai įtvirtino 1983 m. naujasis Kanonų teisės kodeksas. Pasikeitimai: pasninkas liko privalomas tik dviem gavėnios dienomis. Abstinencija (susilaikymas nuo mėsos) kai kuriose šalyse (tarp jų ir Lietuvoje) išliko galioti penktadieniais, o kai kuriose pakeistas laisvai pasirenkama auka.
Pasninkas – tik Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį: leidžiama valgyti iki soties tik vieną kartą į dieną apie vidurdienį ir du kartus užkąsti: ryte ir vakare.
Abstinencija – daugumoje šalių tik Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį: draudžiama mėsa. Kitais gavėnios penktadieniais rekomenduojama laisva nuožiūra nuo ko nors susilaikyti. Vis dėlto Lietuvoje išlaikytas draudimas valgyti mėsą visais metų penktadieniais.
Taigi matome, kad pasninko ir santūros praktika nuo pirmųjų amžių pamažu švelnėjo, kol galų gale XX a. pabaigoje išnyko beveik visiškai. Taip pat reikia turėti galvoje, kad anksčiau pasninko dienos buvo ne tik per gavėnią. Jei viduramžiais katalikai pasninkaudavo kone ketvirtį metų (kai kurie vienuolynai – ir pusę metų), tai dabar liko tik dvi pasninko dienos metuose, o ir tų mažai kas besilaiko. Vadinamieji katalikai „tradicionalistai“ per gavėnią paprastai stengiasi laikytis bent jau 1917 m. Kanonų teisės kodekso įsakyto pasninko.
Šiandien minimos trečiosios Rusijos ir Ukrainos paaukojimo Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai metinės, kurį bendrai atliko popiežius Pranciškus ir visi pasaulio vyskupai.
Apie šio akto veiksmingumo sąlygų įvykdymo klausimus rašėme čia: Sąlygos, kad Rusijos paaukojimas būtų visiškai veiksmingas! ir čia: Ar „suveikė“ atliktas Rusijos paaukojimas Nekaltajai Marijos širdžiai?
Žinome, kad Dievui tūkstantis metų – kaip viena diena, o viena diena – kaip tūkstantis metų, todėl vieneri metai yra pernelyg trumpas laikotarpis, kad būtų galima daryti rimtas išvadas.
Vis dėlto kai kurias galime padaryti. Faktai kalba patys už save: 2022 m. kovo 24 d. rusai paskutinį kartą pabandė apsupti Ukrainos sostinę Kijevą, o 2022 m. kovo 25 d. prasidėjo ukrainiečių kontrpuolimas prie Kijevo.
Atsitiktinumų nėra – yra tik ženklai. Čia pateikiame du žemėlapius – 2022 m. kovo 24 d. ir 2022 m. balandžio 6 d.
Skirtumas akivaizdus. Turime pilną teisę tikėti, kad būtent dėl antgamtinio Švenčiausiosios Mergelės Marijos įsikišimo Ukrainos kariai laimėjo mūšį prie Kijevo.
O jei taip, tai reiškia, kad Viešpats Dievas panorėjo išgelbėti Ukrainą, kad pažemintų Rusiją. Labai tikėtina, kad Rusijos atsivertimas įvyks po didžiulio Rusijos politinės scenos pertvarkymo, nes dabartinis Rusijos politinis elitas neatsiliepia į Fatimos Dievo Motinos prašymą atsiversti ir tam trukdo.
Žinoma, tai nebūtinai įvyks artimiausiu metu, kova gali užtrukti ilgai. Tačiau įspūdingos Rytų Galijoto pergalės prieš Vakarų Dovydą nebuvimas yra labai aiškus ženklas, kurio negalima nepastebėti.
Baigiant galima pasakyti, kad turime pirmuosius Rusijos ir Ukrainos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai vaisius. Ir mes turėtume su dar didesniu užsidegimu melstis, kad Rusija kuo greičiau atsiverstų.
Todėl siūlome privačiai kalbėti šią maldą, kuri, mūsų manymu, geriausiai atitinka odėl siūlome privačiai sukalbėti šią maldą, kuri, mūsų manymu, geriausiai atitinka tikrąją Švenčiausiosios Mergelės Marijos intenciją:
Suklaupę priešais Tavąjį malonės sostą, šventojo Rožančiaus Karaliene, mes norime, kiek tai nuo mūsų priklauso, išpildyti reikalavimus, kuriuos Tu perdavei, apsireiškusi Fatimoje.
Siaubingos pasaulio nuodėmės, Jėzaus Kristaus Bažnyčios persekiojimai, o dar labiau tautų ir krikščionių sielų atkritimas, daugybei žmonių užmiršus Tavo maloningąją motinystę, perpildė Tavo Sopulingąją ir Nekaltąją Širdį, kurią užuojauta taip artimai susiejo su Švenčiausiosios Tavo dieviškojo Sūnaus Širdies kančia.
Kad būtų atlyginta už tokią gausybę nusikaltimų, Tu nurodei įvesti atgailos Tavo Nekaltajai Širdžiai pamaldumą. Kad būtų sulaikytos Tavo pačios išpranašautos Dievo bausmės, Tu tapai Aukščiausiojo pasiuntine ir pareikalavai, kad Kristaus vietininkas, vienybėje su visais pasaulio vyskupais, paaukotų Rusiją Tavo Nekaltajai Širdžiai.
Galiausiai, Apreiškimo šventės proga, Aukščiausiasis Ganytojas, vienybėje su viso pasaulio vyskupais ir kunigais, iškilmingai paaukojo Tavo Nekaltajai Širdžiai “save, Bažnyčią ir visą žmoniją, o ypač Rusiją ir Ukrainą”: ir dabar norėtume suvienyti savo balsus šia malda, pakelta į Tavo motiniškos galios didybę.
Priimk, Dievo Motina, pirmiausia iškilmingą atsilyginimą, kurį mes aukojame Tavo Nekaltajai Širdžiai už visus įžeidimus, kuriais nusidėjėliai ir bedieviai perpildė Tavo Širdį kartu su Jėzaus Širdimi.
Antra, mes dovanojame, perduodame ir pašvenčiame, kiek tai nuo mūsų priklauso, Rusiją Tavo Nekaltajai Širdžiai. Mes maldaujame Tave, su motinišku gailestingumu paimk šią tautą į savo galingą apsaugą ir paversk ją savo karalyste, kurioje Tu viešpatautum lyg Karalienė. Padaryk šią persekiojimų šalį Tavo išsirinktu ir palaimintu kraštu. Mes karštai Tave prašome, visiškai užvaldyk šią tautą, kad ji, atversta iš valstybinės bedievystės, taptų nauja mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalyste, nauju paveldu jo švelniajam skeptrui. Tegul jinai sugrįžta vienybėn iš savo senosios schizmos į amžinojo Ganytojo vienintelę avidę, kad paklusdama Tavo dieviškojo Sūnaus vietininkui, visose žemės tautose taptų uolia Jėzaus Kristaus apaštale, skelbiančia jo karališkumą.
Galiausiai meldžiame Tave, Gailestingumo Motina, kad tokiu visiems matomu savo užtariančios visagalybės stebuklu įrodytum pasauliui, jog esi visų malonių Tarpininkė. Taikos Karaliene, dovanok pasauliui taiką, kurios pasaulis negali duoti, ramybę ginklams ir ramybę sieloms, duok Kristaus taiką Kristaus karalystei ir Kristaus karalystę per Tavo Nekaltosios Širdies viešpatavimą, o Marija. Amen.
JŠ
Amžinojo Žodžio Įsikūnijime Marija negalėjo labiau nusižeminti, negu nusižemino, o Dievas negalėjo jos labiau išaukštinti, negu išaukštino.
„Kas save aukštins, bus pažemintas, o kas save pažemins, bus išaukštintas“ – tai mūsų Viešpaties žodžiai, ir jie negali klaidinti: Kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas (Mt 23, 12). Todėl Dievas, nusprendęs tapti žmogumi, kad galėtų atpirkti paklydusį žmogų ir taip parodyti pasauliui savo begalinį gerumą, turėdamas išsirinkti Motiną žemėje, ieškojo tarp moterų švenčiausios ir nuolankiausios. Bet tarp visų jis susižavėjo viena – Mergele Marija: kuo prakilnesnės buvo jos dorybės, tuo panašesnis į balandę buvo jos paprastumas ir nusižeminimas savo pačios akyse. Merginų be skaičiaus (kalbėjo Viešpats), bet tik ji viena yra mano balandė, mano tobuloji (Gg 6, 8–9), „todėl ji, – sako Dievas, – yra mano pasirinktoji Motina.“ Dabar pažiūrėkime, koks didis buvo Marijos nusižeminimas, dėl kurio Dievas taip ją išaukštino. Marija jau nebegalėjo labiau nusižeminti Žodžio Įsikūnijime – tai bus pirmas punktas. Kad Dievas nebegalėjo Marijos labiau išaukštinti – bus antras.
I punktas. Mūsų Viešpats, kalbėdamas apie nuolankiausios Mergelės nusižeminimą, šventose Giesmėse sako: Kol karalius ilsisi savo kambary, mano nardas pripildo orą kvepėjimo (Gg 1, 12). Šv. Antoninas, aiškindamas šiuos žodžius, sako, kad nardas, ta maža ir žema žolė, buvo Marijos provaizdis, jos saldus nuolankumo kvapas, kildamas į dangų, pažadino Dieviškąjį Žodį, besiilsintį Amžinojo Tėvo glėbyje, ir patraukė jį į jos nekaltas įsčias: Nardas yra maža žolelė, simbolizuojanti Švč. Mergelę, skleidžiančią nuolankumo kvapą. Tas kvapas pakilo iki pat dangaus, lyg pažadino Besiilsintįjį danguje ir pakvietė jį ilsėtis jos įsčiose (p. 4. tit. 15. c. 21. §. 2).[1] Taip mūsų Viešpats, panorėjęs tapti žmogumi, kad atpirktų pasaulį, tarsi patrauktas šios nuolankios Mergaitės malonaus kvapo, išsirinko ją savo Motina. Bet jis, savo Motinos didesnei garbei ir nuopelnui, nenorėjo tapti jos Sūnumi iš anksto negavęs jos sutikimo: Nenorėjo priimti iš jos kūno, jai pačiai jo nedavus, sako abatas Viljamas (in Cant. 3).[2] Tad kai ši nuolanki Mergaitė savo skurdžiame namelyje dūsavo ir dar uoliau bei su dar didesniu užsidegimu meldė Dievą atsiųsti Atpirkėją, kaip buvo apreikšta šv. Elzbietai Vengrei, šv. Benedikto vienuolei,[3] štai atvyko arkangelas Gabrielius, didžiosios naujienos nešėjas. Jis įėjo ir pasveikino ją: Sveika, malonės pilnoji! Viešpats su tavimi! Tu pagirta tarp moterų [Lk 1, 28 Vulg.]. „Sveika, Mergele, malonės pilnoji, nes visada buvai turtinga malonės, labiau nei visi kiti šventieji. Viešpats yra su Tavimi, nes esi tokia nuolanki. Tu esi palaiminta tarp moterų, nes visos kitos pateko į nuodėmės prakeiksmą, bet Tu, kadangi esi Palaimintojo Motina, visada būsi palaiminta ir laisva nuo kiekvienos dėmės.“
Bet ką atsako nuolankioji Marija į tokį pilną gyriaus pasveikinimą? Nieko, ji tyli, bet mąstydama apie tai sunerimsta: Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas [v. 29]. Kodėl ji sumišo? Ar ji baiminosi iliuzijos, o gal jos kuklumas vertė ją sutrikti matant vyrą, kaip mano kai kurie, tikėdami, kad angelas apsireiškė vyro išvaizdos? Ne, tekstas aiškus: Ji sumišo dėl jo žodžių (pabrėžia Euzebijus Emesietis)[4] – ne dėl jo išvaizdos, bet dėl jo žodžių. Vadinasi, jos susirūpinimas kilo iš jos nusižeminimo, kuris buvo sudrumstas išgirdus liaupses, taip labai viršijančias jos menką savęs vertinimą. Tad kuo labiau angelas ją aukštino, tuo labiau ji žeminosi ir mąstė apie savo niekingumą. Čia šv. Bernardinas pastebi, kad jei angelas būtų pasakęs, kad ji esanti didžiausia nusidėjėlė pasaulyje, Marijos nustebimas nebūtų buvęs toks didelis, bet išgirdus tokias dideles liaupses, ją apėmė baimė: Jei būtų taręs: „O Marija, tu esi didžiausia niekšė pasaulyje“, ji nebūtų taip nustebusi, bet sumišo dėl tokių jo liaupsių (Serm. 35. de Am. Inc. p. 3).[5] Ji sumišo, nes būdama tokia nusižeminusi bjaurėjosi kiekvienu pagyrimu ir jos vienintelis troškimas buvo, kad būtų giriamas ir laiminamas jos Sutvėrėjas, kiekvieno gėrio Davėjas. Tai pati Marija atskleidė šv. Brigitai, kalbėdama apie tą laiką, kai tapo Dievo Motina: Aš troškau pagyrimų ne sau, o tik Davėjui ir Kūrėjui (L. 1. Rev. c. 23).[6]
Švč. Mergelė, sakau, gerai žinojo iš Šventojo Rašto, kad jau Mesijo atėjimo laikas, apie kurį kalbėjo pranašai; kad Danieliaus savaitės baigėsi [Dan 9, 24]; kad pagal Jokūbo pranašystę [Pr 49, 10] Judo skeptras jau perėjo į Erodo, svetimo karaliaus, rankas; ji jau žinojo, kad Mesijo Motina turės būti Mergelė [Iz 7, 14]. Tada ji išgirdo angelo liaupses, kurios akivaizdžiai negalėjo būti skirtos niekam kitam, tik Dievo Motinai. Ar tada jai į galvą negalėjo ateiti mintis ar nors tolimas nujautimas, kad gal ji yra ši išrinktoji Dievo Motina? Ne, jos gilus nusižeminimas net neįsileido tokios minties. Šios liaupsės tik sukėlė didelę baimę, tokią didelę, kaip tvirtina šv. Petras Auksažodis,[7] kad kaip Kristui buvo maloni angelo paguoda [Lk 22, 43], taip reikėjo, kad angelas padrąsintų Mergelę. Kaip Išganytojas norėjo, kad jį paguostų angelas, taip reikėjo, kad šv. Gabrielius, pamatęs Mariją taip apstulbusią dėl to pasisveikinimo, ją padrąsintų sakydamas: Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! [Lk 1, 30] „Nebijok, Marija, ir tegu nestebina Tavęs didingi titulai, kuriais į Tave kreipiausi pasveikindamas. Tu savo pačios akyse esi tokia maža ir žema, todėl Dievas, kuris išaukština mažuosius [v. 52], padarė Tave vertą atgauti žmonių prarastą malonę; todėl jis apsaugojo Tave nuo visų Ievos vaikų sutepties; todėl nuo Tavo prasidėjimo akimirkos jis pagerbė Tave didesne malone negu visus šventuosius; todėl dabar jis pagaliau iškelia Tave į savo Motinos garbę: Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi [v. 31].“
Tai ko delsi? Angelas laukia Tavo atsakymo (sako šv. Bernardas), ir mes, o Valdove, laukiam pasigailėjimo žodžio, nes mus apgailėtinai slegia pasmerkiantis nuosprendis (Hom. 4. sup. Miss.)[8] „Valdove, angelas laukia Tavo atsakymo, laukiam ir mes, pasmerktieji mirčiai.“ Štai Tau siūloma mūsų išganymo kaina, mes tuoj būsime išvaduoti, jei Tu sutiksi, tęsia šv. Bernardas: „Štai, mūsų Motina, Tau jau pasiūlyta mūsų išganymo kaina; ta kaina bus Dieviškasis Žodis, tapęs žmogumi Tavyje. Kai tik Tu priimsi jį savo Sūnumi, mes būsime išvaduoti iš mirties.“ Nes pats Viešpats tiek geidžia Tavo grožio [Ps 44, 12], tiek trokšta teigiamo atsakymo, kad dėl jo nutarė išganyti pasaulį (S. Bern. loc. cit.).[9] „Pats Viešpats, įsimylėjęs Tavo grožį, trokšta Tavo sutikimo, nes dėl jo nutarė išganyti pasaulį.“ Jau atsakyk, šventoji Mergele (prašo šv. Augustinas), kodėl išsisukinėji ir neduodi gyvybės pasauliui? (Serm. 21. de Temp.)[10] „Atsakyk greitai, o Ponia, nebeatidėliok pasaulio išganymo, kuris dabar priklauso nuo Tavo sutikimo!“
Žiūrėkite, Marija jau atsako: Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie man pagal tavo žodį [Lk 1, 38]. O, kokį gražesnį, nuolankesnį ir protingesnį atsakymą galėtų sugalvoti visa žmonių ir angelų išmintis drauge, jei jie būtų galvoję nors ir milijoną metų? Galingas atsakymas, pradžiuginęs dangų ir atnešęs didžiulę malonių ir gėrybių jūrą į pasaulį! Tas atsakymas, vos išėjęs iš Marijos nuolankios Širdies, atitraukė vienatinį Sūnų iš jo Amžinojo Tėvo glėbio, kad jis taptų žmogumi jos tyriausiose įsčiose! Taip, tikrai, nes vos tik ji ištarė žodžius: Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie (fiat) man pagal tavo žodį, tą pačią akimirką Žodis tapo kūnu [Jn 1, 14], Dievo Sūnus tapo ir Marijos Sūnumi. O galingasis fiat (sušunka šv. Tomas Vilanovietis), veiksmingasis fiat! Tebūna šis fiat garbinamas labiau už visus kitus fiat! (Conc. 3. de Ann.).[11] Ištaręs „fiat“, Dievas sukūrė šviesą [Pr 1, 3], dangų, žemę, o per Marijos „fiat“ (sako šventasis) Dievas tapo žmogumi kaip mes.
Tačiau nenuklyskime nuo mūsų punkto, bet apmąstykime didelį Mergelės nuolankumą, pasireiškusį šiame atsakyme. Ji buvo apšviesta ir suprato, koks didis yra Dievo Motinos kilnumas. Angelas jau buvo ją įtikinęs, kad ji yra ši laimingoji Viešpaties pasirinkta Motina. Nepaisant to, ji jokiu būdu nepradeda savęs aukščiau vertinti, ji nestabteli pasidžiaugti savo išaukštinimu, bet matydama savo menkumą ir, kita vertus, begalinę didybę Dievo, pasirinkusio ją savo Motina, pripažįsta, kokia neverta ji yra tokios didžios garbės, bet nė kiek nesipriešina jo valiai. Taigi, ką ji daro, kai prašoma jos sutikimo? Ką ji atsako? Visiškai užmiršusi save, bet liepsnodama karštu troškimu dar artimiau susijungti su Dievu ir visiškai pasiduodama dieviškajai valiai, ji atsako: Štai aš Viešpaties tarnaitė. Štai Viešpaties vergė, kuri privalo daryti tai, ką jos Viešpats įsako. Tarsi ji norėtų pasakyti: „Dievas išsirenka savo Motina mane, kuri pati nieko neturiu, ir viskas, ką turiu, yra jo dovana, tad kas galėtų pagalvoti, kad jis taip pasielgė dėl mano nuopelnų? Štai aš Viešpaties tarnaitė! Kokį nuopelną galėtų turėti vergė, kad taptų savo Viešpaties Motina? Štai aš Viešpaties tarnaitė! Tebūna pašlovintas vien Viešpaties gerumas, o ne jo vergė, nes tik dėl savo gerumo jis žvelgia į tokį menką tvarinį kaip aš, norėdamas padaryti mane tokia didžia.“
O, nuolankumas (čia sušunka abatas Gerikas),[12] ankštas sau, platus Dievybei! Nepakankamas sau, pakankamas Tam, kurio negali aprėpti pasaulis! O, didis Marijos nuolankumas, paverčiantis ją menka savo, bet didžia Dievo akyse! Neverta savo pačios akyse, bet verta akyse to begalinio Viešpaties, kurio negali aprėpti visas pasaulis. Bet dar gražesnis šv. Bernardo sušukimas šia tema jo ketvirtajame pamoksle apie Marijos Paėmimą [į dangų],[13] kuriame, žavėdamasis Marijos nusižeminimu, jis sako: „Valdove, kaip galėjai savo Širdyje sujungti tokią kuklią nuomonę apie save su tokiu dideliu tyrumu, su tokiu nekaltumu ir su tokia didele malonės pilnybe, kurią tikrai turėjai?“ Tokia nuolankumo galybė, ir su tokiu tyrumu, tokiu nekaltumu ir tokia malonės pilnatve? „Kaip, o palaimintoji Mergele (tęsia šventasis), šis nuolankumas, ir dar koks nuolankumas taip įsišaknijo Tavyje, matant save taip Dievo pagerbtą ir išaukštintą?“ Iš kur Tavo nuolankumas, ir dar koks nuolankumas, o Palaimintoji? Liuciferis, matydamas esąs apdovanotas tokiu didžiu grožiu, troško iškelti savo sostą virš žvaigždžių ir pasidaryti kaip Dievas: Viršum Dievo žvaigždžių (sako jis) iškelsiu savo sostą… prilygsiu Aukščiausiajam! (Iz 14, 13–14). O ką būtų pasakęs tas išpuikėlis, jei būtų buvęs išpuoštas Marijos dovanomis? Nuolankioji Marija taip nesielgė; kuo labiau ji matė save aukštinamą, tuo labiau žeminosi. „Ak, Valdove, šiuo žaviu nusižeminimu (užbaigia šv. Bernardas) Tu tikrai pasidarei verta, kad Dievas Tave mylėtų ypatinga meile, verta savo grožiu pavergti Karalių, verta meiliu savo nuolankumo kvapu patraukti Amžinąjį Sūnų, besiilsintį Dievo glėbyje, į savo tyriausias įsčias“: Tikrai verta, kad Viešpats pažvelgtų į Tave, kurios grožio geidžia Karalius, kad Tavo meilus kvapas jį patrauktų iš poilsio Tėvo glėbyje (loc. cit.).[14] Čia Bernardinas de Bustis sako, kad Marija daugiau nusipelnė nuolankiai ištardama: Štai aš Viešpaties tarnaitė!, negu visi kūriniai kartu galėjo nusipelnyti visais savo gerais darbais: Palaimintoji Mergelė, nuolankiai pasakiusi: „Štai aš Viešpaties tarnaitė!“, daugiau nusipelnė, nei galėtų pelnyti visi paprasti kūriniai kartu (Mar. 12. p. 5. p. 2).[15]
Taip, sako šv. Bernardas, ši nekalta Mergelė, nors buvo brangi Dievui savo mergyste, tačiau tik savo nusižeminimu ji tapo verta, kiek tik kūrinys pajėgia, tapti Kūrėjo Motina: Nors patiko jam mergyste, bet ji pradėjo dėl nuolankumo (Hom. 1. sup. Miss.).[16] Šv. Jeronimas[17] tai patvirtina sakydamas, kad Dievas išsirinko ją būti savo Motina labiau dėl nusižeminimo nei dėl kitų prakilnių jos dorybių: Dievui labiau patiko įsikūnyti Mergelėje dėl jos nuolankumo nei dėl kurios nors kitos dorybės. Pati Marija patikino šv. Brigitą sakydama: „Kodėl aš pelniau tokią didžią malonę tapti savo Viešpaties Motina, jei ne todėl, kad pažinau savo niekingumą ir nusižeminau?“ Kuo nusipelniau tokios malonės, jei ne tuo, kad mąsčiau ir žinojau, jog iš savęs esu niekas ir nieko neturiu? (L. 2. Rev. c. 35).[18] Tai ji paskelbė savo nuolankioje giesmėje, sakydama: Nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę… didžių dalykų padarė man Galingasis (Lk 1, 48–49). Šv. Laurynas Justinijanis[19] atkreipia dėmesį, jog Švč. Mergelė nesakė, kad jis pažvelgė į mergystę ar nekaltumą, bet tik į nuolankumą. Būdama nuolanki, pastebi šv. Pranciškus Salezas,[20] Marija norėjo ne pasigirti savo nuolankumo dorybe, o tik pareikšti, kad Dievas pažvelgė į jos niekingumą (nuolankumą, tai yra niekingumą) ir kad vien dėl savo gerumo jam patiko taip ją išaukštinti.
Galiausiai šv. Augustinas sako, kad Marijos nusižeminimas buvo laiptai, kuriais Viešpats teikėsi nusileisti iš dangaus į žemę, kad taptų žmogumi jos įsčiose: Marijos nuolankumas tapo dangaus laiptais, kuriais Dievas nusileido į žemę (Sup. Magn.).[21] Tai patvirtina šv. Antoninas, sakydamas, kad Marijos nuolankumas buvo jos tobuliausia dorybė – ta, kuri bematant parengė ją tapti Dievo Motina: Ši paskutinė tobulumo malonė paruošė ją Dievo Sūnaus pradėjimui, o tas paruošimas – tai gilus nuolankumas (p. 5. titi. 15. c. 6. et 8).[22] Pranašas Izaijas pranašavo tą patį: Iš Jesės kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys žiedas (Iz 11, 1). Pal. Albertas Didysis,[23] kalbėdamas apie šiuos žodžius, pastebi, kad dieviškasis žiedas, tai yra Dievo Viengimis, kaip sako Izaijas, gims ne iš viršūnės, ne iš Jesės medžio kamieno, bet iš šaknies, pabrėžiant Motinos nuolankumą: „Iš jo šaknies“, o tai reiškia širdies nuolankumą. Abatas iš Celių[24] tai geriau paaiškina: Atkreipkite dėmesį, kad žiedas išauga ne iš viršūnės, bet iš šaknies. Dėl to Viešpats tarė savo mylimai dukteriai: Nugręžk savo akis nuo manęs, nes jos verčia mane bėgti (Gg 6, 5 Vulg.). Šv. Augustinas[25] klausia: Iš kur bėgti, jei ne iš Tėvo glėbio į Motinos įsčias? Apie tą pačią mintį mokytasis aiškintojas Fernandesas sako, kad nuolankiausios Marijos akys, kurias ji visada laikė įsmeigtas į dieviškąją Didybę, niekada neišleisdama iš akių savo niekingumo, privertė patį Dievą ir patraukė jį į jos įsčias: Jos nuolankiausios akys taip sulaikė Dievą, kad Mergelė tam tikra švelnia prievarta patį Dievo Tėvo Žodį patraukė į savo įsčias (In c. 14. Gen. sect. 1).[26] Tad suprantama, sako abatas Frankas, kodėl Šventoji Dvasia taip labai gyrė savo Sužadėtinės grožį dėl jos panašių į balandės akių: A, kokia tu graži, mano meile, kokia tu graži! Tavo akys kaip balandžių (Gg 4, 1). Marija, žiūrėdama į Dievą paprastos ir nuolankios balandės akimis, savo grožiu taip sužadino jo meilę, jog surišo meilės raiščiais ir padarė jį kaliniu savo mergeliškose įsčiose, sako abatas Frankas: Kur žemėje buvo galima rasti tokią gražią mergelę, kuri būtų galėjusi užburti dangaus Karalių akimis ir surakintą meilės grandinėmis šventa prievarta nuvesti jį į nelaisvę? (De Grat. Nov. Test. tr. 6).[27] Taigi (pažymėsime baigdami šį punktą), Amžinojo Žodžio Įsikūnijime, kaip jau matėme pradžioje, Marija nebegalėjo labiau nusižeminti. Dabar pažiūrėkime, kaip įvyko, kad Dievas, padaręs ją savo Motina, nebegalėjo jos labiau išaukštinti.
II punktas. Norint suprasti didybę, į kurią Marija buvo iškelta, reikėtų suvokti aukščiausią Dievo prakilnumą ir didingumą. Pakanka tiesiog pasakyti, kad Dievas padarė Mergelę savo Motina, idant suprastume, jog Dievas nebegalėjo jos išaukštinti labiau, negu išaukštino. Tad teisingai tvirtina šv. Arnoldas Šartrietis, kad Dievas, tapdamas Mergelės Sūnumi, suteikė jai daug aukštesnį rangą negu visiems angelams ir šventiesiems: Marija buvo pastatyta virš visų kūrinių (Tract. de L. V.).[28] Taigi, po Dievo, ji buvo iškelta nepalyginamai aukščiau už visas dangiškąsias dvasias, kaip sako šv. Efremas: Ji nepalyginamai šlovingesnė už visus aukštumų gyventojus (Or. de Laud. Deip.).[29] Tai patvirtina šv. Andriejus Kretietis: Neskaitant Dievo, ji yra už visus aukštesnė (Or. de Dorm. Deip.)[30] ir šv. Anzelmas: „Valdove, nėra Tau lygių, nes visi yra arba aukščiau, arba žemiau už Tave. Vien tik Dievas yra aukštesnis už Tave, o visi kiti yra žemesni“: Niekas nėra, Valdove, Tau lygus, nes visa, kas egzistuoja, yra arba virš Tavęs, arba žemiau Tavęs. Virš Tavęs – vienintelis Dievas, žemiau Tavęs – visa, kas nėra Dievas (ap. Pelb. Stellar. 1. p. 3. a. 2).[31] Šios Mergelės iškilumas (sako šv. Bernardinas) toks didis, kad tik Dievas gali jį suprasti: Mergelės tobulumas yra toks, kad tik vienam Dievui duota jį suvokti (To. 2. Serm. 51. a. 3. c. 2).[32]
Tai panaikina kai kurių nuostabą (sako šv. Tomas Vilanovietis), kodėl šventieji evangelistai, taip plačiai aprašę Krikštytojo ir Magdalenos šlovę, taip menkai apibūdino Marijos nuopelnus? Apie ją užteko pasakyti (atsako šventasis): „Iš kurios gimė Jėzus“ [Mt 1, 16]. Ką daugiau evangelistai galėjo pasakyti (tęsia jis) apie šios Mergelės didybę? Ar negana jų pareiškimų, kad ji buvo Dievo Motina? Šiais keliais žodžiais jie užrašė jos brangiausių dovanų didybės visumą, o kadangi čia tilpo visuma, nebuvo būtina leistis į detales: Ko dar klausinėji? Tepakanka tau to, kad ji yra Dievo Motina. Kur yra visuma, nėra reikalo aprašinėti dalį (Conc. 2. de Nat. Virg.).[33] O kodėl ne? Šv. Anzelmas atsako, kad kai pasakome vien tai, jog Marija yra Dievo Motina, tai viršija kiekvieną didybę, kurią galima pasakyti ar įsivaizduoti po Dievo didybės: Skelbti apie Švč. Mergelę vien tai, kad ji yra Dievo Motina, viršija bet kokias aukštybes, kokias galima būtų pasakyti ar pamąstyti po Dievo (De Exc. Virg. c. 4).[34] Petras iš Celių ta pačia tema priduria: „Kreipkitės į ją kaip į dangaus Karalienę, aukščiausią angelų Valdovę ar kitu jums patinkančiu garbės titulu, bet niekada negalėsite jos pagerbti taip, kaip pavadindami ją Dievo Motina“: Jei pavadinsi ją dangaus Karaliene, angelų Valdove ar kaip kitaip, nepakilsi iki tos garbės, kurią reiškia žodžiai „Dievo Gimdytoja“ (Lib. de Pan. c. 31).[35]
To priežastis akivaizdi, nes, kaip moko Angeliškasis mokytojas, kuo labiau padarinys priartėja prie savo priežasties, tuo didesnį tobulumą iš jos gauna, todėl Marija, būdama iš visų kūrinių arčiausiai Dievo, labiau nei visi kiti turėjo dalį jo malonėse, tobulumuose ir didybėje: Kai kas nors labiau dalyvauja jo padarinyje, ir t. t. Palaimintoji Mergelė Marija buvo artimiausia Kristui, nes iš jos jis gavo žmogiškąją prigimtį, todėl ji turėjo iš Kristaus gauti didesnę už kitus malonės pilnatvę (3. p. q. 27. a. 5).[36] Čia t. Suaresas atseka priežastį, dėl kurios Dievo Motinos prakilnumas yra aukštesnis už kiekvieną kitą sukurtą prakilnumą: tai tam tikru būdu priklauso sąjungos su dieviškuoju Asmeniu tvarkai, nes ji su šia tvarka neišvengiamai susijusi: Motinos kilnumas yra aukštesnės tvarkos, nes tam tikru būdu priklauso asmeninės sąjungos (unionis hypostaticae) tvarkai – tas kilnumas jau savyje jos siekia ir yra būtinai su ja susijęs (Tom. 2. in 3. p. D. 2. S. 2).[37] Tad šv. Dionizas Kartūzas teigia, kad po asmeninės sąjungos nėra nieko jam artimesnio už Dievo Motiną: Po asmeninės sąjungos nėra kito tokio glaudaus ryšio, kaip tarp Dievo Motinos ir jos Sūnaus (l. 2. de Laud. V.).[38] Tai (kaip moko šv. Tomas) yra aukščiausias vienybės laipsnis, kokį paprastas kūrinys gali turėti su Dievu: Tai aukščiausia galima sąjunga su begaliniu Asmeniu (1. p. q. 25. a. 6).[39] Pal. Albertas Didysis taip pat teigia, kad būti Dievo Motina yra aukščiausias kilnumas po buvimo Dievu prakilnumo: Iškart po buvimo Dievu yra buvimas Dievo Motina (Super Miss. c. 180).[40] Jis priduria, kad Marija negalėjo būti glaudžiau susijungusi su Dievu, negu buvo susijungusi pati nebūdama Dievu: Labiau susijungti su Dievu, pačiai netampant Dievu, ji negalėjo.
Šv. Bernardinas sako: kad Švč. Mergelė taptų Dievo Motina, ji turėjo būti pakelta į tam tikrą lygybę su dieviškaisiais Asmenimis beveik begaline malone: Kad moteris pradėtų ir pagimdytų Dievą, ją reikėjo pakylėti į tam tikrą lygybę su Dievybe, o tam reikėjo vos ne begalinių malonių (Tom. 1. Serm. 61. c. 16).[41] Kaip vaikai yra, morališkai kalbant, laikomi viena su savo tėvais, o jų nuosavybė ir kilmingumas yra bendri, taip, pasak šv. Petro Damijanio, Dievas, įvairiais būdais gyvenantis kūriniuose, apsigyveno Marijoje ypatingu būdu ir buvo ypatingai su ja susitapatinęs, tapdamas viena su Marija: Ketvirtu būdu Dievas yra kūrinyje, tai yra Mergelėje Marijoje, per susitapatinimą, nes jis tapo viena su ja (Serm. 1. de Nat. Virg.).[42] Čia jis sušunka šiais žinomais žodžiais: Čia tenutyla ir tesudreba kiekvienas kūrinys, tenedrįsta nė pažvelgti į tokį begalinį kilnumą: Dievas apsigyveno Mergelėje, su kuria įgijo vienos prigimties tapatybę! (Loc. cit.).
Todėl šv. Tomas tvirtina,[43] kad Marijai tapus Dievo Motina, dėl tokios artimos vienybės su begaliniu gėriu, ji gavo kilnumą, kurį t. Suaresas vadina „savo rūšyje begalinio pobūdžio“: Dievo Motinos kilnumas yra savo rūšyje begalinis (Tom. 3. in 3. p. D. 18. s. 4).[44] Dievo Motinos prakilnumas yra didžiausias, koks tik gali būti suteiktas paprastam kūriniui. Mat, nors Angeliškasis mokytojas teigia, kad net Jėzaus Kristaus žmogystė galėjo gauti didesnę habitualią malonę iš Dievo – kadangi habituali malonė (ir tai yra priežastis, kodėl ji teikiama) yra sukurta dovana, reikia pripažinti, kad ji turi baigtinę esmę. Ją riboja kiekvieno kūrinio imlumo saikas, bet tai nevaržo Dievo galybės, nes jis gali sutverti imlesnį kūrinį (Opusc. 2. Comp. Theol. c. 215)[45] – vis dėlto, kadangi ji buvo skirta sąjungai su dieviškuoju Asmeniu, ji negalėjo gauti didesnės vertės: Dievo galybė galėjo sukurti kažką didesnio ir geresnio už Kristaus habitualią malonę, bet negalėjo sutverti ko nors nukreipto į tikslą, didesnį už asmeninę sąjungą su Tėvo viengimiu Sūnumi (3. p. q. 7. a. 12. ad 2).[46] Taip ir Švč. Mergelės nebuvo galima iškelti į didesnį negu Dievo Motinos kilnumą: Švč. Mergelė, būdama Dievo Motina, turi tam tikrą begalinį kilnumą dėl begalinio gėrio, t. y. Dievo, ir ta prasme negali būti nieko geresnio (1. p. q. 25. a. 6. ad 4).[47] Šv. Tomas Vilanovietis rašo tą patį: Būti Begalinio Motina yra kažkas begalinio (Conc. 3. de Nat. Mar.).[48] Šv. Bernardinas taip pat sako, kad padėtis, į kurią Dievas iškėlė Mariją, padarydamas ją savo Motina, buvo aukščiausia, tad jis nebegalėjo jos labiau išaukštinti: Dievo Motinos statusas yra aukščiausias, kokį įmanoma suteikti paprastam kūriniui (Tom. 3. serm. 6. a. 3. c. 1).[49] Šiai nuomonei pritaria pal. Albertas Didysis: Viešpats Švč. Mergelei dovanojo aukščiausią dalyką, kokį pajėgus priimti paprastas kūrinys – Dievo motinystę (Lib. 1. de Laud. Virg. c. 178).[50]
Iš čia kilo garsusis šv. Bonaventūros posakis, kad Dievas galėjo sukurti didesnį pasaulį, didingesnį dangų, bet jis negali labiau išaukštinti savo kūrinio, nei padarydamas jį savo Motina: Būti Dievo Motina yra didžiausia malonė, įmanoma suteikti paprastam kūriniui. Ji yra ta, už kurią didesnės Dievas negalėjo sutverti. Dievas galėjo sukurti didesnį pasaulį, didesnį dangų, bet negalėjo padaryti nieko didingesnio už Dievo Motiną (Spec. B. V. Lect. 10).[51] Tačiau niekas taip gerai neišreiškė didybės, į kurią Dievas iškėlė Dievo Motiną, kaip ji pati: Didžių dalykų padarė man Galingasis [Lk 1, 49]. Kodėl Švč. Mergelė nepasakė, kokie buvo tie dideli dalykai, kuriuos Dievas jai padarė? Šv. Tomas Vilanovietis atsako, kad Marija jų nepaaiškino, nes jų nebuvo galima išreikšti: Ji nepaaiškino, kas buvo tie dideli dalykai, nes jie neišaiškinami (Conc. 3. de Nat. Virg.).[52]
Vadinasi, šv. Bernardas pagrįstai sako, kad Mergelei, kuri turėjo būti jo Motina, Dievas sukūrė visą pasaulį: Dėl jos buvo sutvertas visas pasaulis (Serm. 7. in Salve Reg.).[53] O šv. Bonaventūra tvirtina, kad pasaulis išlieka būtyje Marijos potvarkiu: Tavo potvarkiu, Švenčiausioji Mergele, išlieka pasaulis, nes Tu jį su Dievu nuo pradžios pagrindei [plg. Pat 8, 22 Vulg.] (Ap. il P. Pepe Lez. 371).[54] Šventasis čia laikosi Patarlių knygos žodžių, kuriuos Bažnyčia taiko Marijai: Aš buvau drauge su juo, visa tvarkydama [v. 30]. Šv. Bernardinas priduria, kad iš meilės Marijai Dievas nesunaikino žmogaus po Adomo nuodėmės: Dėl ypatingos meilės šiai Mergelei jį išsaugojo (Tom. 1. Ser. 61. c. 8).[55] Todėl šv. Bažnyčia ne be priežasties apie Mariją gieda: Ji išsirinko geriausiąją dalį [Lk 10, 42] (In Off. Ass. B. V.),[56] nes ši Mergelė Motina pasirinko ne tik geriausius dalykus, bet geriausių dalykų geriausią dalį, Viešpačiui jai davus aukščiausiu laipsniu (kaip sako pal. Albertas Didysis) visas malones ir dovanas, bendras ir atskiras, suteiktas kitiems kūriniams, ir tai dėl jai duoto Dievo Motinos kilnumo: Palaimintoji Mergelė buvo malonės pilnoji, nes aukščiausiu laipsniu turėjo visų kūrinių visas malones, bendras ir ypatingas (Bibl. Ma. in Luc. 13).[57] Marija buvo kūdikis, tačiau tik vaikišku nekaltumu, o ne galių trūkumu, nes nuo pirmosios savo gyvenimo akimirkos galėjo naudotis protu. Ji buvo Mergelė be nevaisingumo gėdos. Ji buvo Motina, bet kartu turėjo brangų turtą – mergystę. Ji buvo graži, netgi labai graži, kaip tvirtina Ričardas Sentviktorietis[58] su šv. Jurgiu iš Nikomedijos[59] ir šv. Dionizu Aeropagiečiu,[60] šis (kaip daugelis pripažįsta) patyrė laimę kartą išvysti jos grožį ir pareiškė, kad jei tikėjimas nebūtų jo išmokęs, kad ji yra tik tvarinys, jis būtų ją pagarbinęs kaip Dievą. Pats mūsų Viešpats šv. Brigitai apreiškė, kad jo Motina grožiu pralenkia visus žmones ir angelus. Jis leido šventajai išgirsti savo žodžius Marijai: Tavo grožis pralenkia visų angelų ir visų sutvertų dalykų grožį (Lib. 1. Rev. c. 51).[61] Ji buvo pati gražiausia, sakau, bet nepakenkdama tiems, kurie į ją žiūrėjo, nes jos grožis išsklaidydavo nešvarius polinkius ir kėlė tik tyras mintis, kaip liudija šv. Ambraziejus: Jos malonė buvo tokia, kad ji ne tik išsaugojo mergystę, bet ir suteikdavo nepaliestumo dovaną tiems, į kuriuos pažvelgdavo (De Inst. Virg. c. 7).[62] Tai patvirtina šv. Tomas: Pašvenčiamoji malonė ne tik nuslopino neleistinus polinkius Mergelėje, bet paveikdavo ir kitus, tad nors jos kūnas buvo gražus, ji niekam nežadindavo geidulių (in 3. Dist. disp. 2. q. 2. a. 2).[63] Todėl ji buvo vadinama „mira, apsaugančia nuo sugedimo“: Lyg rinktinė mira skleidžiau savo malonų kvapą [Sir 24, 20] – tuos žodžius šv. Bažnyčia taiko jai.[64] Veiklaus gyvenimo darbai, kai ji jais užsiimdavo, nenutraukė jos vienybės su Dievu. Kontempliatyviame gyvenime ji buvo susitelkusi į Dievą, bet ne taip, kad dėl to nepaisytų laikinų dalykų ir deramos artimo meilės. Ji turėjo mirti, bet be suspaudimo ir be kūno sugedimo.
Apibendrinant galima pasakyti, kad ši dieviškoji Motina yra neišmatuojamai žemesnė už Dievą, bet be galo aukštesnė už visus kūrinius. Kaip neįmanoma rasti sūnaus, kilnesnio už Jėzų, taip negalima rasti motinos, kilnesnės už Mariją. Ši mintis turėtų paskatinti tokios didžios Karalienės garbintojus ne tik džiaugtis jos didybe, bet ir labiau pasitikėti jos galingu užtarimu. Kadangi ji, pasak t. Suareso, yra Dievo Motina, ji turi tam tikrą ypatingą teisę į jo dovanas ir gali dalyti jas tiems, už kuriuos meldžiasi: Todėl ji turi ypatingą teisę į savo Sūnaus dovanas (To. 2. in 3. p. D. 1. 5. 2).[65] Šv. Germanas sako, kad Dievas negali pasielgti kitaip, kaip tik patenkinti savo Motinos prašymus, nes jis turi pripažinti ją savo tikra ir nesutepta Motina. Štai žodžiai, kuriais šventasis kreipėsi į Mergelę: Tu, kuri turi Dievui motinišką autoritetą, išprašai susitaikymo malonę net tiems, kurie baisiai nusideda. Tu negali neišklausyti, nes Dievas vykdo visus Tavo, kaip tikros ir nepaliestos savo Motinos, norus (de Zona Virg.).[66] Tau, o Dievo ir visų mūsų Motina, netrūksta galios mums padėti, netrūksta ir valios: Nei galios, nei noro jai negali pritrūkti (S. Bern. ser. de Ass.).[67] Juk Tu gerai žinai, sakau Abato iš Celių žodžiais, kad Dievas nesukūrė Tavęs vien tik sau; jis davė Tave angelams kaip jų atstatytoją, žmonėms – kaip jų pataisytoją, demonams – kaip jų nugalėtoją. Tau padedant mes atgauname dieviškąją malonę, Tavo galia priešą nugali ir sutriuškina: Ne tik sau Tave sutvėrė, bet ir angelams, suteikdamas Tave jiems kaip atstatytoją, žmonėms – kaip pataisytoją, demonams – kaip priešą. Tavo dėka Dievas sutaikomas su žmonėmis, velnias nugalimas ir sutriuškinamas (V. in Prot. Cont. Virg.).[68]
Jei mes tikrai trokštame patikti Dievo Motinai, dažnai sveikinkime ją Sveika, Marija malda. Kartą ji pasirodė šv. Matildai[69] ir patikino, kad niekas jos taip nepagerbia, kaip šis pasveikinimas. Per jį mes tikrai gausime ypatingų malonių iš šios gailestingumo Motinos, kaip matysime šiame pavyzdyje.
Pavyzdys
Žinomas įvykis, kurį užrašė t. Paulius Senjeri savo veikale „Pamokymai krikščioniui“ (P. 3. Rag. 34).[70] Vienas jaunuolis, prislėgtas nepadorių nuodėmių ir ydingų įpročių, Romoje nuėjo išpažinties pas t. Nikolą Cuki. Nuodėmklausys su meile jį priėmė ir užjausdamas dėl nelaimingos būklės patikino, kad pamaldumas Madonai gali jį išvaduoti iš tos prakeiktos ydos. Kaip atgailą paskyrė jam iki kitos išpažinties kalbėti Mergelei Sveika, Marija kiekvieną rytą atsikėlus ir kiekvieną vakarą prieš einant miegoti, o kartu pavesti jai savo akis, rankas ir visą kūną, meldžiant ją išsaugoti juos kaip priklausančius jai, ir pabučiuoti žemę tris kartus. Jaunuolis atliko atgailą, bet iš pradžių jam pagerėjo tik truputį. Tačiau tėvas vis iš naujo skiepijo jam šią praktiką, trokšdamas, kad jis niekada jos neapleistų, ir drauge drąsino jį pasitikėti Marijos globa. Tuo laiku penitentas kartu su savo draugais išvyko ir keletą metų keliavo po pasaulį. Grįžęs į Romą, jis vėl susirado savo nuodėmklausį, šis, savo didžiam džiaugsmui ir susižavėjimui, pamatė jį visiškai pasikeitusį ir laisvą nuo ankstesnių blogų įpročių. „Mano sūnau, – paklausė jis, – kaip tu gavai iš Dievo tokį nuostabų pasikeitimą?“ Jaunuolis atsakė: „Tėve, Madona išprašė man šios malonės, nes praktikavau tą nedidelį pamaldumą, kurio mane išmokėte.“ Tačiau čia stebuklai nesibaigia. Tas pats nuodėmklausys papasakojo tą įvykį iš sakyklos. Apie jį išgirdo kapitonas, daugelį metų turintis netinkamų ryšių su moterimi, ir jis pasiryžo praktikuoti tą patį pamaldumą, kad būtų išvaduotas iš baisių grandinių, kurios jį supančiojo ir padarė demono vergu (nes nusidėjėliai privalo turėti tokį norą, kad Mergelė galėtų jiems padėti). Jis taip pat atsisakė savo nedorybės ir pakeitė gyvenimą.
O kaip toliau? Po šešių mėnesių jis kvailai ir pasikliaudamas vien savo jėgomis nuėjo aplankyti tos moters ir pažiūrėti, ar ji taip pat atsivertė. Bet eidamas prie namo durų, kur jam vėl iškilo akivaizdus pavojus atkristi į nuodėmę, jis buvo nematomos jėgos nublokštas atgal ir atsidūrė kitame gatvės gale prie savo namų durų. Tada jam buvo duota aiškiai suprasti, kad taip Marija apsaugojo jį nuo pražūties. Iš to sužinome, kokia rūpestinga yra mūsų geroji Motina, kai reikia mus ištraukti iš nuodėmės, jei pasivedame jai tuo tikslu, ar kai reikia mus gelbėti nuo pavojaus į ją atkristi.
Malda
O nekaltai pradėtoji ir šventoji Mergele, nuolankiausias ir labiausiai išaukštintas kūriny Dievo akivaizdoje! Tu buvai tokia menka savo pačios, bet tokia didi Viešpaties akyse, tad jis taip išaukštino Tave, jog išsirinko būti savo Motina ir padarė Tave dangaus ir žemės Karaliene. Todėl dėkoju Dievui, kuris Tave taip išaukštino, ir džiaugiuosi matydamas Tave taip artimai su juo susivienijus, kaip nebuvo duota jokiam paprastam kūriniui. Tau, kuri esi tokia nuolanki, nors apdovanota tokiomis brangiomis dovanomis, man, tokiam išpuikusiam tarp daugybės savo nuodėmių, gėda pasirodyti. Bet kad ir koks vargšas esu, aš taip pat Tave sveikinsiu malda Sveika, Marija, malonės pilnoji. – Tu jau esi pilna malonės: perduok man jos dalį! Viešpats su Tavimi. – Tas Viešpats, kuris visada buvo su Tavimi nuo pirmosios Tavo sukūrimo akimirkos, dabar dar artimiau su Tavimi susijungė, tapdamas Tavo Sūnumi. Tu palaiminta tarp moterų. – O Ponia, palaiminta tarp visų moterų, išmelsk ir mums dieviško palaiminimo! Ir palaimintas Tavo įsčių vaisius. – O palaimintas augale, kuris davei pasauliui tokį kilnų ir šventą vaisių! Šventoji Marija, Dievo Motina. – O Marija, pripažįstu, kad Tu esi Dievo Motina, ir gindamas šią tiesą esu pasiruošęs atiduoti savo gyvybę tūkstantį kartų. Melsk už mus, nusidėjėlius. – Bet jei esi Dievo Motina, Tu taip pat esi mūsų išganymo Motina ir mūsų, vargšų nusidėjėlių, Motina, nes Dievas tapo žmogumi, kad išgelbėtų nusidėjėlius, ir padarė Tave savo Motina, kad Tavo maldos turėtų galios išgelbėti bet kurį nusidėjėlį. Tad paskubėk, Marija, ir melskis už mus dabar ir mūsų mirties valandą. – Melskis visada: dabar, kai mes gyvename apsupti tokios daugybės pagundų ir pavojų prarasti Dievą; bet dar labiau melski už mus mūsų mirties valandą, kai mes paliksime šį pasaulį ir ruošimės stoti prieš Dievo teismą, kad mes, išgelbėti Jėzaus Kristaus nuopelnais ir Tavo užtarimu, galėtume vieną dieną ateiti pas Tave be tolesnio pavojaus pražūti, sveikintume ir šlovintume Tave su Tavo Sūnumi danguje visą amžinybę. Amen.
Šv. Alfonsas Liguoris Publikuota iš: Fsspx.lt
Ištrauka iš knygos „Marijos šlovė“
Kovo 19 d. Bažnyčia mini šv. Tačiau tik nedaugelis prisimena, kad Šventosios Šeimos globėjas taip pat dalyvavo Fatimos saulės stebukle. Įvykiai, susiję su paskutiniu apsireiškimu Fatimoje, yra labai svarbūs norint suprasti šiandieninio pasaulio būklę, todėl šventojo Juozapo vaidmuo juose yra dar svarbesnis.
Po Saulės stebuklo ir Švenčiausiosios Mergelės apsireiškimo kulminacijos šventasis Juozapas taip pat pasirodė trims jauniems aiškiaregiams. Tėvas Džonas de Marčis (John de Marchi) savo knygoje “Tikroji Fatimos istorija” (The True Story of Fatima) tai aprašo taip:
“Kairėje saulės pusėje pasirodė šventasis Juozapas, kairėje rankoje laikydamas Kūdikėlį Jėzų. Šventasis Juozapas išniro iš šviesaus debesies vos krūtinės aukštyje, kad galėtų pakelti ranką ir kartu su Kūdikiu Jėzumi tris kartus padaryti kryžiaus ženklą virš pasaulio. Kol šventasis Juozapas darė kryžiaus ženklą, į dešinę nuo saulės spindėjo Švenčiausioji Mergelė, apsirengusi mėlynais ir baltais Rožinio Dievo Motinos drabužiais.
Tuo tarpu Pranciškus ir Jacinta maudėsi nuostabiose saulės spalvose ir ženkluose, o Liucija turėjo privilegiją žiūrėti į raudonai apsirengusį Dievo Atpirkėją, kaip Dievo Motina buvo išpranašavusi, laiminantį pasaulį. Kaip ir šventasis Juozapas, Jis buvo matomas tik nuo krūtinės į viršų. Šalia Jo stovėjo Švenčiausioji Mergelė, dabar apsirengusi violetiniais Dievo Motinos rūbais, bet be kalavijo. Galiausiai Švenčiausioji Mergelė vėl pasirodė Liucijai visoje savo nežemiškoje didybėje, apsirengusi paprastais rudais Karmelio kalno drabužiais.”
Šis paskutinis apsireiškimas Fatimoje nurodo tris konkrečias pamaldumo Dievo Motinai formas, kurias esame kviečiami praktikuoti per “paskutinę kovą” su šėtonu. Tai pamaldumas į Pilnutinę ir Nekaltąją Marijos Širdį, šventasis rožinis ir rudasis škaplierius.
Tačiau taip pat nepaprastai svarbu pažymėti, kad paskutinis Fatimos apsireiškimas taip pat nukreipia mus į šventojo Juozapo užtarimą, kurį mūsų Viešpats glaudžiai susiejo su savimi, teikdamas pasauliui palaiminimą.
Pagal www.pch24.pl
Apie šventąjį Juozapą žinome labai mažai, jis niekada nekalba Šventojoje Evangelijoje. Nepaisant to, jis yra veiksmingiausias šventasis pasaulio istorijoje. Pasiklausykime t. Edmundo Naujokaičio pamokslo, kuriame kalbama apie šį šventąjį.
Pagal www.fsspx.lt
Kovo 17 dieną viso pasaulio airiai (ir ne tik airiai) atšventė Šv. Patriko, dangiškojo Airijos globėjo ir krikštytojo, dieną.
Nors Šv. Patriko vardas yra siejamas su Airija, bet jis gimė 389 metais, Anglijos šiaurėje, kilmingo britų kelto Calpurnia šeimoje, kuris buvo ne tik diakonas, bet ir ėjo miesto pareigūno pareigas romėnų tarnyboje.
Iki 410 metų Britanija, kuomet iš ten buvo išvesti romėnų legionai, buvo viena iš Romos imperijos provincijų. Jo motinos vardas buvo Koncessa ir ji buvo artima Martino Tursko giminaitė.
Patriko senelis taip pat buvo kunigas – Poteet. Tiesą sakant, naujagimiui berniukui davė ganą keistą keltišką Sukkato vardą, o jo krikšto vardas buvo lotyniškas – Mahon.
Kartu su dviem seserimis Mahon mokėsi namuose įprastų to meto mokslų – lotynų kalbos, istorijos ir Švento Rašto. Jam negėda buvo prisipažinti, kad būdamas šešiolikos metų, nebuvo labai pamaldus.
405 metais įvyksta tai, kas palaipsniui, bet labai drastiškai, keičia jo visą gyvenimą. Airijos piratai, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo plėšimai ir prekyba vergais, užpuola turtingą Calpurnia vilą, kurios vaikus, įskaitant ir Mahon, plėšikai pagrobia ir išveža į Airiją.
Airijoje Mahon buvo parduotas vienam vietos genčių vadui, kuris, tarsi pasityčiodamasis iš aristokratiškos jaunuolio kilmės, davė jam pravardę Cothrige, kuris vietine tarme reiškia „kilnų žmogų“.
Laikui bėgant, šis pravardė asimiliavosi į lotynišką vardą Patrick (Patricius), nes turėjo tą pačią reikšmę. Patrikas šešerius metus gyveno nelaisvėje. Tačiau jaunuolis, atsidūręs svetimoje šalyje ir dar nelaisvėje, nepalūžo dvasia. Metų išbandymai, praleisti Airijoje, tapo jam dvasinės brandos ir maldos pažinimo metais.
Dievas neapleido jo einant šiuo išbandymo keliu – sapne paslaptingas balsas jam pasakė, kad pakrantėje jo laukia laivas – jaunuoliui šito pakako, jis atsikėlė ir nuėjo ten, kur kvietė balsas. Kur? Jis ir pats turbūt tiksliai nė nežinojo, kur jis eina. Neturėdamas pinigų, nesijausdamas saugus svetimoje šalyje, kurioje, jeigu sugaudavo bėglį vergą, jo laukdavo bausmė, tačiau Patrikas, vedamas Dievo balso, pasuko link jūros, nueidamas pėsčiomis ne vieną šimtą mylių.
Ten, kur jis atėjo, jo iš tikrųjų laukė parengtas kelionei laivas, Tačiau kapitonas kategoriškai atsisakė paimti jį į laivą – Patrikas neturėjo nei vieno cento, kad galėtų sumokėti už kelionę. Bet … argi ne pats Viešpats vedė savo tarną? Karštą jaunuolio maldą Dievas išgirdo – jis sutinka dirbti bet kokį darbą laive ir kapitionas jį paima. Laivas pamažu tolo nuo Airijos krantų, tačiau ši šalis paleido jį tik labai trumpam.
Patrikas atsiduria Galijos žemyne, nuniokotame karų ir maištų. Prasideda naujas jo klajonių metas, toli nuo gimtosios žemės, į kurią sugriš praėjus ilgiems septyneriems metams. Išvaikčiojęs skersai ir išilgai visą Galiją, Patrikas atsiduria Lerín saloje, įsikūrusioje už keletos mylių nuo Kanų miesto centro.
Čia V amžiaus pradžioje buvo įsikūręs garsus vienuolynas, apgyvendintas daugiausia vienuolių-keltų, kur buvo griežtai laikomasi rytų šalių įstatų. Būtent čia apsigyveno šv. Vikentijus Lerinskis (+450 metais), garsus švietėjas ir teologas, kuris, visai tikėtina, galėjo būti Patriko mokytoju.
Po kelerių metų nebuvimo, Patrikas grįžta į Britaniją ir vėl atsiduria tarp savo giminių ir ten, vieną naktį, jis pamato vyro, vardu Viktoras, viziją, tarsi atėjusio iš Airijos ir atnešusio daugybę rankraščių. Vieną iš jų – „Airių balsas“, jis padavė Patrikui. Ir daugybė balsų, atsklindančių iš Vakarų pakrantės, bet susiliejusių į vieną galingą balsą, skelbė jam: „Mes raginame tave, šventas jaunuoli, kad tu ateitum ir vėl būtum su mumis“.
Patrikas nė akimirkos neasuabejojo – jis suprato, Kas ir kur jį kviečia. Nesunku įsivaizduoti, koks sielvartas apėmė artimuosius, kurie net nespėję pasidžiaugti po daugelio metų grįžusiu Patriku, turėjo vėl su juo atsisveikinti. Jis turėjo juos palikti ir sugrįžti ten, iš kur jam vos pavyko pasprukti. Bet atsitiko taip, kaip dažniausiai ir atsitinka šventųjų gyvenime – ko nesupranto artimieji, tą puikiai suprato Patrikas – jis daugiau niekam nepriklausė, išskyrus Dievą.
Neteisinga būtų teigti, kad to meto Airija buvo visiškai pagoniška šalis – kai kuriose provincijose jau buvo įsikūrusios ir krikščionių bendruomenės, ir Evangelijos žodis buvo skelbiamas, tiesa, gal ne taip garsiai, bet jis buvo žinomas. Tačiau visi, kurie išdrįsdavo vykti ten ir skelbti Kristaus žodį, turėjo būti labai stiprūs.
Patrikas ne iš karto sugrįžta į Airiją. Iš pradžių jis užsuka į Galiją, kur Oserro mieste susitinka su šv. Hermanu, vyskupu-misionieriumi, įdėjusiu daug pastangų, krištijant britus. Patrikas kurį laiką pas jį mokėsi, o vėliau buvo įšventintas į diakonus.
Jis skuba kiek galima greičiau pasiekti į Airiją, tačiau bažnyčia nusprendžia kitaip ir į Airiją nusiunčia kitą misionierių – Paladijų, kuris, praėjęs visus mokymus, buvo įšventintas vyskupu. Tačiau jo misija Airijoje buvo trumpa ir nelabai sėkminga. Paladijus suserga ir grįžta į Britaniją, o netrukus ir miršta.
432 metais Patrikas, būdamas vyskupu, pagaliau išvyksta į Airiją. Šalis buvo niokojama ir draskoma nesibaigiančių genčių karų ir nesantaikų, žmonių, vadinusių save karaliais. Visi jie buvo pagonys ir šv. Patrikas, pagaliau pasiekęs Airijos krantus, buvo gana nedraugiškai sutiktas. Tačiau šiek tiek vėliau, nuoširdus jo kreipimasis į Kristų, atkreipė vieno iš vietinių lyderių dėmėsį ir jis padovanojo jam didelį klojimą, kuriame ir buvo įkurta pirmoji bažnyčia.
Po to įvykio šv. Patrikas su savo bendražygiais patraukė į buvusio šeimininko, kuris kažkada jį buvo pavertęs vergu, valdas. Valdovą apėmė siaubinga baimė, nes galvojo, kad šv. Patrikas ateina jam atkeršyti. Pagonių žyniai – druidai – išpranašavo jam, kad šv. Patrikas nugalės, ir jis, pagautas išankstinės baimės, padegė savo namus ir pats žuvo tose liepsnose.
Šv Patriko misija lėtai, bet užtikrintai pradėjo duoti vaisių. Jis pats nei akimirką neabejojo, kad jo gyvenimas ir veikla yra saugomi stiprios Viešpaties rankos, nors gyvenime jo tykojo nemažai pavojų.
Jo misijai atkaliai priešinosi ne tik vietiniai lyderiai-karaliai, bet galinga keltų-druidų kasta. Žyniai-druidai buvo laikomi dvasiniu elitu, keltų civilizacijos aristokratais… Jie turėjo didžiulę galią ir įtaką, jie kovojo su romėnais, dalyvavo sukilimuose ir užėmė aukštus politinius postus.
Druidai Airijoje savo paslaptingus ritualus atlikdavo šventose giraitėse, prie šaltinių. Žynius-druidus vienijo griežta hierarchinė sistema, jie iš tikrųjų turėjo didelę politinę ir dvasinę valdžią. Būtent su tais žmonėmis ir teko susigrumti šv. Patrikui – nuo šios pergalės priklausė visos jo šventos misijos likimas.
Artėjant pirmųjų pamokslavimo metų pabaigai, Velykų išvakarėse, šventasis išvyksta į Tarą – sakralinį Airijos centrą, kur buvo aukščiausiojo karaliaus būstinė ir kuriam paklusdavo visi vadai. Karalius Loegayre, apsuptas karių ir druidų, sutiko šv. Patriką labai priešiškai nusiteikęs.
Padavimas byloja, kad žudikai, atėję nužudyti šventąjį, savo akimis pamatė stebuklą – vos jie priartėjo prie šv. Patriko ir jo aštuonių beginklių palydovų, jis kreipėsi Dangaus pagalbos ir nustebę kariai pamatė, kad prieš juos stovi ne žmonės, o ramiai žingsniuojanti elnių kaimenė.
Šv. Patriko himnas – „Elnio giesmė“ – išliko iki šių dienų. Visi bandymai įbauginti šventąjį buvo beprasmiai – kuklus vyras, kurio rankose tebuvo medinė lazda, kalbėjo su karaliumi drąsiai ir entuziastingai.
Šv Patrikas perspėjo karalių Loegayre, kad jis praras Dievo malonę, jeigu laikysis pagonybės ir priešinsis Evangelijai. Druidai, naudodami visus magiškus kerus, visais būdais bandė trukdyti šventajam, tačiau jie buvo bejėgiai prieš tikruosius stebuklus, kuriuos šv. Patrikas, padedant Šventajai dvasiai, nuolat darydavo.
Pasikartojo Mozės dvasinio smurto istorija, kuomet jis kovėsi prieš Egipto žynius, tačiau šv. Patriko kova su druidais baigėsi absoliučia jo pergale – karaliaus Loegayre ir visa jo šeima priėmė krikštą.
Gyvendamas Airijoje ir atlikdamas čia savo pergalingą žygdarbį, šv. Patrikas yra padaręs daugybę stebuklų. Su juo vardu yra siejama legenda, kuomet jis išvedė iš šalies visas nuodingas gyvates. Apie šį jo stebuklą byloja ir ikonografija.
Misionieriška šventojo veikla Airijoje truko ne vieną dešimtmetį ir per tą laiką jam labai daug pavyko nuveikti. Jis kūrė naujas bendruomenes ir ugdė dvasininkus. Jis palaimino daugybę vyskupų, kurie sėkmingai ėjo tarnystę įvairiose Airijos bažnyčiose.
Krikštą priėmė daug paprastų žmonių ir klanų lyderių. Airija pasipuošė daugybe bažnyčių ir vienuolynų – visa tai suvaidins labai svarbų vaidmenį skleidžiant krikščionybę Europoje. Čia kalbama ne tik apie Vakarų šalis, bet ir Rytų Europos šalis.
Misionierių misijos taps išskirtiniu keltų, o ypač Airijos vienuolių bruožu, kurie, leisdamiesi į piligrimų keliones, atves prie Dievo sosto tūkstančius sielų.
Pėsčiomis, kartais plaukdami mažais savo darbo laiveliais, padarytais iš vytelių ir perpintų oda, kartais irdamiesi žvejų luotais jie pasieks pačius tolimiausius ir atokiausius Europos žemyno kampelius.
JŠ pagal www.lietuvis.ie
Lietuva tam tikra prasme buvo Šv. Romos imperijos dalis. Šv. Romos imperijos, Katalikų Bažnyčios ir katalikiškos civilizacijos naikintojai – laisvoji masonerija, satanistinė organizacija. Socializmas – irgi liberalizmas – tai nusikalstamos ideologijos. Masonai – liberalizmo „gamintojai“. Katalikų tikėjimo teisingumo įrodymai nuo pat Lietuvos krikšto valdyti LDK galėjo tik katalikai – katalikiški. Jogailos ir Vytauto įstatymai, pirminių šaltinių tekstų analizė. Kai valdo ne vien katalikai prasideda civilizacijos griovimas. Kodėl Vytautas Didysis – katalikiškos santvarkos kūrėjas? Nuostabiai ištapę Liublino pilies koplyčios skliautus rusinai… katalikai? Senovės (Kijevo) Rusia – katalikiška. Vytauto bandymas atkurti katalikišką Rusią 1415 – 19 ir vėliau įvykdytas 1439 m. Bulgaras – Lietuvos didvyris? „Graikai“ – daugybė rytų krikščionių grįžta į Katalikų Bažnyčią – 1439 m. Florencijos unija.
Mums svarbios ir įdomios Jūsų idėjos kaip atkurti katalikišką: valstybę, švietimą, įstatymus ir t.t. Rašykite: SarunasUni@gmail.com – Šarūnas Pusčius.
Nuostabi medžiaga apie tai, kodėl abortas yra blogas sprendimas ir kokias pasekmes jis sukelia. Ačiū Vadimui Zizui! Jo samprotavimų linija nėra susijusi su religiniais argumentais, ji skirta daugumai žmonių, neturinčių jokio ryšio su religija. Nes argumentus už abortus galima paneigti ir pasitelkus prigimtinę teisę bei sveiką protą.
Kol 266-asis Petro įpėdinis Gemelli ligoninės palatoje kovoja su mirtimi, du žemės galingieji – Donaldas Trumpas ir Vladimiras Putinas – derasi dėl Ukrainos ir Europos ateities.
Akivaizdus Jungtinių Valstijų prezidento ir Rusijos Federacijos vadovo dialogas iš tikrųjų yra parodomoji akcija. Amerikos prezidento tikslas – sukurti preferencinę ašį su Rusija, kad ji būtų atskirta nuo Kinijos, kuri yra pagrindinė Jungtinių Valstijų priešininkė pasauliniu mastu. V. Putino strateginis tikslas, atvirkščiai, yra pakenkti transatlantiniam aljansui, siekiant atskirti Europą nuo Jungtinių Valstijų ir susilpninti Vakarus. Abu lyderiai yra įsitikinę savo valstybių imperine misija. Savo inauguracinėje kalboje Baltuosiuose rūmuose 2025 m. sausio 20 d. D. Trumpas išreiškė Jungtinių Valstijų „akivaizdaus likimo“ pasaulyje idėją formuluote „Pirmiausia Amerika“.
Savo ruožtu V. Putinas visada reiškė norą sugrąžinti Rusiją į Sovietų Sąjungos, kurios iširimą jis visada laikė „didžiausia šimtmečio geopolitine katastrofa“, ribas ir įtakos sferas.
Skirtumas tarp šių dviejų vizijų glūdi ne tik tame, kad Trumpo strategiją dėl Ukrainos jo patarėjai parengė pastarosiomis savaitėmis, o Putino strategija išreiškia nuoseklumą asmens, kuris Rusijos Federacijai vadovavo dvidešimt penkerius metus. Pagrindinė asimetrija yra ta, kad D. Trumpo planas, pasižymintis šiurkščiu realizmu, politiką interpretuoja kaip galios žaidimą, kintantį pagal pozicijas pasaulinio dominavimo šachmatų lentoje. Šioje perspektyvoje Ukraina gali tapti derybine figūra, priklausančia nuo didžiųjų valstybių interesų.
Tuo tarpu V. Putinas laikosi tam tikros istorijos filosofijos, išdėstytos jo 2021 m. liepos 12 d. kalboje Valdajaus klube ir daugelyje kitų dokumentų. Jo geofilosofinėje vizijoje Ukrainai lemta būti absorbuotai teritorijos, kalbos, kultūros ir religinio tikėjimo požiūriu Rusijos, kuri atsigauna ne tik iki savo senųjų sienų, bet visų pirma dėl savo naujos imperinės misijos prieš mirštančius Vakarus.
V. Putinas samprotauja apie visuotinį civilizacijų susidūrimą, o D. Trumpas – apie sąlyginius politinius ir ekonominius interesus. Tačiau abu remiasi melu. Putinas savo pasakojimą grindžia falsifikacija, neigiančia tikrąją Kijevo kilmę, kuris per visą istoriją priklausė krikščioniškajai viduramžių civilizacijai, o ne Maskvėnų Rytams. D. Trumpas nori pateisinti savo politinį posūkį neigdamas tiesą apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą, kuri prasidėjo 2014 m. aneksavus Krymą.
Europos lyderiai sunerimę: demokratijų veidmainystė dėl žmogaus teisių ir tautų apsisprendimo vėl žlunga. Šiandien nuo V. Putino iki D. Trumpo, taip pat nuo Xi Jinpingo iki R. Erdogano galioja tik vadinamasis „stipresniojo įstatymas“, kurį suformulavo Atėnų istorikas Tukididas. Penktojoje savo „Peloponeso karo istorijos“ knygoje, skirtoje ilgo konflikto, kuriame V a. pabaigoje Sparta stojo prieš Atėnus, įvykiams, Tukididas pasakoja apie Atėnų ambasadorių dialogą su nedidelės Melo salos, apgultos įspūdingo Atėnų laivyno, ambasadoriais. Melo gyventojai atsisakė būti valdomais Atėnų ir buvo negailestingai sunaikinti. Taigi, patvirtinęs, kad įstatymas galioja tik tarp tų, kurie yra vienodos jėgos būklės, Tukididas tvirtina, kad egzistuoja gamtos dėsnis, taip pat priimtas dievų, pagal kurį stipresnis teisėtai pavergia silpnesnį.
Tukidido teiginyje yra tiesos. Gamtos reginys mums visada rodo jėgos vyravimą. Tačiau darant prielaidą, kad gamtoje vyrauja stipresniojo dėsnis, kyla tam tikrų klausimų: Iš ko susideda jėga? Ir ar tikrai jėga visada neatsiejama nuo teisingumo? Vienintelį teisingą atsakymą į šiuos klausimus pateikia aristotelinė-tomistinė philosophia perennis ir pirmiausia Katalikų Bažnyčios mokymas, aiškinantis, kad pirmenybė, kurią protingas žmogus priskiria tiesai ir teisingumui, nėra iliuzinė abstrakcija. Žmogus iš tiesų turi antgamtinį gyvenimą, kurio pradžia yra malonė, tikrovė, pranokstanti ir viršijanti visą prigimtį ir įvesdinanti mus į dieviškosios ir nesukurtosios būties sritį. Štai kodėl šventasis Tomas galėjo rašyti, kad menkiausias dalyvavimo pašvenčiamojoje malonėje laipsnis, vertinant vos vieną asmenį, yra pranašesnis už visos visatos prigimtinį gėrį (Summa Theologiae, I-II, 113, 9 ad 2).
Tas, kuris skaito žmonijos įvykius vien materialinės jėgos šviesoje, samprotauja panašiai kaip Stalinas, kuris Jaltoje, kai kažkas jam nurodė Pijaus XII reikalavimus dėl Europos sąrangos, paklausė: „Kiek divizijų turi popiežius?“. Tačiau 1953 m., paskelbus apie sovietų lyderio mirtį, Pijus XII, kaip sakoma, pastebėjo vienam iš savo patikėtinių: „Dabar Stalinas pamatys, kiek mes ten, viršuje, turime divizijų!“
Paskutinis žodis visada priklauso Dievui, prieš kurio teismą stoja kiekvienas žmogus, net popiežius. Štai kodėl popiežius Pranciškus, Kristaus vietininkas, šiandien yra viso pasaulio katalikų maldų objektas. Svarbiau yra ne jo kūno, bet sielos, kuri stovi prie amžinybės slenksčio, sveikata. Katalikų maldos šiuo metu taip pat susijusios su Bažnyčios ateitimi, nuo kurios priklauso pasaulio visuomenės ateitis būtent dėl dvasinės tvarkos viršenybės prieš prigimtinę.
Dvasios viršenybė materijos atžvilgiu mums sako, kad taika neįmanoma be pagarbos prigimtinės ir dieviškosios teisės principams, kurių negalima nebaudžiamai pažeisti. „Iš tikrųjų žinome, – perspėjo Pijus XII, – kad tai, kas daroma be dieviškojo patepimo, yra nepakankama ir nevaisinga, pagal psalmininko skelbiamą nutarimą: „Jei Viešpats nestato namų, veltui dirba tie, kurie juos stato“ (Optatissima pax, 1947 m. gruodžio 18 d.)“.
Pasak Šventojo Rašto, tas, kuris klausosi Išminties balso, „teis tautas“ (Sir 4, 16). O Išminties balsas mums sako, kad tikroji ir vienintelė visatą judinanti jėga yra ne ekonomika, kariuomenė ar energetikos pramonė, bet dvasinė. Kas semiasi šios jėgos iš Dievo, Dangaus ir žemės Kūrėjo bei valdovo, tas nieko nebijo. Dėl šios priežasties tikras katalikas šiandien neleidžia savęs suvilioti jokiam politiniam lyderiui ar ideologijai, bet žodžiais ir darbais siekia ištikimybės Evangelijai ir jos įstatymui. Jo šūkis – pirmiausia Dievas! Tik Dievas!
pagal www.katalikutradicija.lt
Šiandien minime 35-sias Lietuvos valstybės atkūrimo metines. Gerai žinomas pagrindinis to meto šūkis: „Lietuva būk laisva!” Nuotraukų galerijoje talpindami prisiminimus, norime priminti, kad Lietuva turi būti laisva ne tik nuo išorinių okupantų, bet ir dvasiškai – nuo velniškų šiandienos pasaulio įkvėpimų, nesvarbu, ar tai būtų 1.karas, 2.LGBTQ+, 3.beprasmiški sanitariniai apribojimai, 4.abortai, ar pokomunistinės šventės, tokios kaip „5.Kovo 8-oji”. Visa tai yra revoliucinės dvasios apraiškos, naikinančios tradicijas, šeimą ir nuosavybę.
Kun. Pierre Chaignon, S.J. Publikuota iš: Šventėse su šventaisiais: Dvasiški mąstymai visoms metų šventėms (III knyga). Šv. Kazimiero draugija, 1933.
I punktas. Gerai suprask, kokios yra tavo ypatingos šiuo laiku pareigos. – Kokios tai yra pareigos, aiškiai tave moko ir Bažnyčios įsakymai, ir pats Išganytojo pavyzdys.
Gavėnia, pagal Bažnyčios mokymą, yra atsiteisimo ir pasitaisymo laikas, ypatingai skiriamas maldai, atgailai, geriems darbams. Bažnyčia įkūrė Gavėnią, kad pagerbtų Jėzaus 40 atgailos ir gavėjimo dienų tyruose, o taip pat – kad, kaip Jėzus gavėjimu prisirengė skelbti Evangeliją, kuria atnaujino visą pasaulį, taip ir tikintieji, sekdami Jo atgaila ir gavėjimu, tinkamai prisirengtų švęsti Velykas, t. y. pereitų iš mirties į gyvenimą – iš užšalimo į dievobaimingumą. Gavėnia primena, jog jau ateina metas, kuriuo gausime išpildyti svarbų Bažnyčios įsakymą – vertai priimti velykinę Komuniją. Norint ją priimti, reikia atlikti gerą išpažintį. Ir ištikimieji Bažnyčios vaikai stengiasi dorai išpildyti Motinos įsaką. Laimingi jie! Bet bėda vaikams išsigimusiems, Motinos valios paniekintojams!
„Pasninkas”, – sako vienas dievobaimingas rašytojas, „yra tuo pačiu krikštas ir tvanas: yra krikštas kiekvienam, kuris dievobaimingai jo laikosi; bet, kuris veržiasi iš po išganomojo kietumo, tam pasninkas pasidarys tvanu. Nusidėjėlis, kaip anas Nojaus juodvarnis, limpa prie kūno ir kraujo: bet ištikimiesiems savo tarnams Dievo Sūnus siunčia savo Dvasią, kaip balandį, nešantį alyvos šakelę ir skelbiančią ramybę.“ (O. Nouet)
Atgailai būtinai reikia šių dviejų dalykų: širdies gailesčio ir kūno marinimo; ir kaip krikščioniškame gyvenime ne tik siela, bet ir kūnas privalo gyventi Evangelijos dvasia, taip ir krikščioniškoji atgaila negali būti nei visiška, nei Dievo akyse svarbi, jeigu atgailos drauge su siela nedaro ir kūnas. „Suprask iš to“, sako vienas mokytas Bažnyčios rašytojas, „kokioj didelėj klaidoj gyvena tiek tariamai dievobaimingų krikščionių, kurie, gyvendami lepiai ir minkštai, ir ramiai diena po dienos ragaudami visokių poilsių ir pasigėrėjimų, yra visai patenkinti savimi, ir net galvon jiems neateina, kas toks gyvenimas gali grūmoti kokiu amžinybei pavoju. Tiesa, jos praėjusiais savo amžiaus metais yra padarę ne vieną nuodėmę; bet paskui nuo širdies tas nuodėmes išpažino; taigi, ko čia dar rūpintis? Juolab, kad dabar gyvena visai padoriai ir be aiškių nusikaltimų; jau, tai reiškia, yra išpildę visokią teisybę ir atsistoję doriausiųjų eilėj, ir jau nebeturi skolos Dievo teisybei…Kam čia dar kamuotis atgaila? Ypač, kad susiturėjimas yra nemalonus dalykas, o pasninkas ir sveikatai kenkia, ir trukdo darbą, ir negalima jo suderinti su dabarties draugijinio gyvenimo sąlygomis…Taip tyčiomis save apgaudinėja ir, pasiduodami tokioms klaidoms, niekina Bažnyčios įsakymą ir nei pasninkauja, nei juo labiau jiems į galvą neateina kitais atgailos darbais pakeisti tą Bažnyčios skirtą atgailos būdą; o taip pamažu ir nejučiomis išdilsta juose ir dingsta net pėdsakai krikščioniško gyvenimo.“ (Dom Prosper Gueranger)
Negali būti Išganytojo mokiniu, kas nesirūpina sekti Jo pavyzdžiu. Įsižiūrėk, kaip šiandien atrodo tas Pavyzdys jau nebe Kūdikėlio, prakartėlėje paguldyto, pavidale, bet nusidėjėlio, nusižeminusio ir drebančio priešais aukščiausiąją Dievo galybę. Žmogus nusidėjo ir Dievą supykdė, o Dievo Sūnus atsiprašo! Žiūrėk – štai žengia ant kalno ir ten gyvena 40 parų, nevalgęs ir negėręs, ant plikos žemės gulėdamas! Taip, nors yra pats nekalčiausias, dėl tavęs marina savo kūną ir taip verkia už tavo nuodėmes, ir taip už jas kenčia ir atsiteisia, kaip kad pats būtų tas nuodėmes padaręs! Taip Jėzus savo pavyzdžiu sugėdino tavo išsikalbinėjimus; bet drauge pastiprino tavo silpnybę ir pašvelnino aštrybę to kelio, kuriuo tau eiti liepia.
II punktas. Pasižadėk praleisiąs kiek galėdamas dievobaimingiau tą šventąjį Gavėnios laiką.
Tai yra laikas, už visus brangiausias ir tinkamiausias didžiajame išganymo veikale, nes tuo laiku lengviau yra mums padaryti atgailą už nuodėmes, nes dabar patogiausia pelnyti nuopelnų. Atmink, kad tuo laiku ne tik pati Bažnyčia siunčia Dievop karštų ir graudingų maldų ir atodūsių, bet ir savo vaikus ragina, kad atsiprašytų Viešpaties, tikrai pas Jį sugrįždami. Atmink, kaip pailgina savo maldas ir savo tarnams liepia ne tik dažniau pamokslus sakyti, bet dar, puolus prieš Viešpatį ant veido, verkti tarp prieangio ir altoriaus ir tolydžio nusižeminus šaukti: „Pasigailėk, Viešpatie, pasigailėk savo tautos!“ Prisimink dar aną svarbią ir gilaus apmąstymo vertą apeigą, kuria Bažnyčia pradeda šį šventą laiką. „Išklausyk mane, Viešpatie“, – taip meldžiamasi šventinant pelenus, „kadangi maloningas yra Tavo gailestingumas! Dėl savo pasigailėjimų daugybės pažvelk į mane!“ Paskui, berdama pašvęstuosius pelenus ant tikinčiųjų galvų, sako kiekvienam tuos kilnius ir galingus žodžius: „Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir į dulkę pavirsi!“ Buvo tai kitados prakeikimo žodžiai, kada juos Dievas ištarė pirmajam nusidėjėliui. Bet šiandien Bažnyčia taria juos kita prasme, ir jos lūpose tai yra malonės žodžiai, kadangi nusidėjusiam žmogui rodo kelią į išganymą per nusižeminimą ir atgailą.
Tačiau ne tik pradžioje, bet ir per visą tą šventąjį pasninką, Dievas Bažnyčios lūpomis skelbia savo maloningumą: „Tegul bedievis pameta savo kelią ir neteisusis savo mintis, ir tegrįžta į Viešpatį, o Jis jo pasigailės; nes geras ir gailiaširdis yra ir lengvas atsiprašyti už piktybę Viešpats mūsų Dievas.“ (Brevijoriaus malda 1-ajam Gavėnios sekmadieniui) Nors nusidėjėliai sukėlė Jo rūstybę, tačiau Jis pats žada leisiąs atsiprašyti: „Ar Dievas užmirš pasigailėti? Ir ar savo rūstybėje sulaikys savo mielaširdystes?“
Pažink iš tų žodžių Dievo širdį! Žmogus nemoka sulaikyti savo pykčio; Dievas, priešingai, nemoka sulaikyti savo gailestingumo. Tartum upė, pasigailėjimas teka iš Jo širdies ypač tiems žmonėms, kurie šiuo atgailos laiku daro atgailą. Be to, ir pačios tos dienos, kuriomis Bažnyčia liepia apmąstyti Atpirkimo paslaptį, turi ypatingos malonės ir išganymo galios. Neabejotina, sako vienas dvasiškas rašytojas, kad, atėjus tam Jėzaus kančios minėjimo laikui, Dievas suteikia kiekvienai sielai gausių Jėzaus kraujo nuopelnų. Stok drąsiai į tą šventą nusigalėjimo karą, kaip kad vienas mokytojas yra praminęs Gavėnią. Eik su Jėzumi į tyrus ir pagyvenk vienumoj ir tyloj. Gerai žinai, kad dangaus įkvėpimų neduodama išsiblaškiusiai sielai. Sujunk savo menkutę atgailą su ta didžia atgaila, kokią yra už tave padaręs Išganytojas. Savo gavėjimą gaivink malda ir, jei gali, išmalda. Gerai suprask, ką reiškia tie trys dalykai: pasninkas, malda ir išmalda. Pasninkas, pagal Bažnyčios dvasią, reiškia visokias krikščioniškosios atgailos ir marinimosi rūšis; malda reiškia visokį dvasinį veikimą: dvasinį skaitymą, Švč. Sakramento priėmimą, šv. Mišių ir pamokslų klausymą. Galiausiai, išmalda vadinami visokie gailestingieji darbai. Ir tu taip gyvenk, kad, kaip sako Augustinas, tavo stalo trupiniais pasinaudotų neturtėliai; taip gavėk ir taip gyvenk, kad gerai pasinaudotumei tomis nesuskaitomomis puikiomis progomis, kurių atneša Gavėnia dangaus turtams susikrauti, kaip kad Viešpats ir liepia šios dienos Evangelijoje.
pagal www.katalikutradicija.lt
Šiandien švenčiame šventojo Kazimiero – Lietuvos ir Lenkijos, daugelio vyskupijų, miestų, parapijų, mokyklų, visuomeninių organizacijų ir Lietuvos jaunimo globėjo – šventę. Teigiama, kad Nepriklausomybės kovose dalyvavę lietuviai 1919 m. Jiezno kautynėse danguje išvydo šventąjį Kazimierą su kalaviju rankose ant žirgo. Tai lėmė pergalę prieš gausesnius bolševikų būrius. Nemažai yra kalbama ir apie Šv. Kazimiero padarytus stebuklus. Nemažai tokių stebuklų mini ir įvairūs raštai įžymių žmonių surašyti.
Kazimieras Jogailaitis gimė Krokuvoje, Vavelio karališkojoje pilyje, kaip trečiasis vaikas ir antrasis Kazimiero IV Jogailaičio ir Elžbietos Rakušankos sūnus. Jo, kaip ir kitų brolių, globėjas buvo Janas Długoszas.
Po nesėkmingos karinės-politinės ekspedicijos į Vengriją 1471 m. jis pradėjo ruoštis Lenkijos ir Lietuvos valdovo vaidmeniui. Karalius dalyvavo karūnos tarybos posėdžiuose. 1476 m. jis kartu su tėvu išvyko į Prūsiją. 1478-1481 m. karalius Kazimieras su savo kunigaikščiais Kazimieru ir Janu Olbrachtu gyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Beveik dvejus metus kunigaikštis Kazimieras buvo savo tėvo vietininkas Lenkijos karalystėje. Jis turėjo titulą “secundogentis Regis Poloniae” ir rezidavo Radome. Jo trumpą valdymą gerai vertino to meto žmonės.
Kunigaikštį vis dažniau ėmė varginti negalavimai. Paaiškėjo, kad jis sirgo tuberkulioze. Vėlyvą 1483 m. pavasarį jis buvo atšauktas į Vilnių. Nepaisydamas progresuojančios ligos, jis dalyvavo valstybės valdyme.
Iš to laiko yra dokumentai, kuriuos Kazimieras pasirašė vietoj pakanclerio. 1483 m. pabaigoje Kazimieras kartu su tėvu išvyko į Liubliną, kur vyko Lenkijos karalystės bajorų suvažiavimas.
Tačiau dėl sveikatos jis liko Gardine. 1484 m. vasario mėn. gavęs pranešimą apie sūnaus sunkią būklę, karalius nutraukė posėdį ir grįžo į Gardiną. Tėvo akivaizdoje Kazimieras, iš anksto numatęs savo mirties datą, mirė 1484 m. kovo 4 d. Jis buvo palaidotas Vilniaus katedros Šventojo Kazimiero koplyčioje.
Lietuviai apie Šv. Kazimierą sukūrė ne vieną gražų padavimą. Anot legendos šventasis turi savo asmeninę kariuomenę. Manoma, kad kareivių eilės glūdi giliai po žeme ties Vilniumi ir Kaunu. Tūkstančiai karių sėdi ant savo žirgų su žibančiais skydais ir geležiniais šarvais. Miega amžinu miegu ir laukia, kada bus pakviesti į pagalbą kovoti su Lietuvos priešais.
Teigiama, kad Nepriklausomybės kovose dalyvavę lietuviai 1919 m. Jiezno kautynėse danguje išvydo šventąjį Kazimierą su kalaviju rankose ant žirgo. Tai lėmė pergalę prieš gausesnius bolševikų būrius. Nemažai yra kalbama ir apie Šv. Kazimiero padarytus stebuklus. Nemažai tokių stebuklų mini ir įvairūs raštai įžymių žmonių surašyti.
Visur buvusiose Lietuvos ir Lenkijos žemėse, taip pat kai kuriuose kituose pasaulio kampeliuose šventojo Kazimiero kultas pasireiškia jo globojamais vyskupijomis, miestais ir bažnyčiomis.
Lietuvoje šventajam Kazimierui skirtų bažnyčių yra beveik visuose didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Utenoje ir kt. Įdomu pažymėti, kad egzistuoja pasauliečių Šventojo Kazimiero ordinas, kurio tikslas – daryti gera Lietuvos visuomenei pagal Šventojo Kazimiero pavyzdį. Ordinui suteikiamas Šv. Kazimiero vardas, pagerbiant Gediminaičių dinastijos karalaičio šv. Kazimiero asmenybę, siekiant jo šventų idealų įgyvendinimo Lietuvoje. Ordino įkūrėjai yra senų ir kilmingų Lietuvos giminių palikuonys (bajorai).
Lenkijoje jis yra Balstogės arkivyskupijos, Drohičino ir Radomo vyskupijos, Radomo miesto ir Poznanės Śródkos rajono globėjas. Šventajam Kazimierui skirtų parapijų Lenkijoje yra praktiškai visuose didžiuosiuose miestuose ir nesuskaičiuojamoje daugybėje mažesnių miestelių. Jis taip pat yra Balstogės ir Radomo mokyklų globėjas. Šventasis Kazimieras taip pat yra Lenkijos monarchistų organizacijos iš Vroclavo skiriamo apdovanojimo – “Šventojo Kazimiero Karaliaus kryžiaus” – globėjas.
Istorinėje Lietuvos dalyje – Baltarusijoje – šventasis Kazimieras yra Gardino ir Pinsko vyskupijų, Žlobino, Lohojsko, Lepelio, Lipniškių ir Riasno parapijų globėjas. Istoriškai šventojo Kazimiero parapijų būta ir Lietuvos Brastoje, Bišankovičiuose, Kamene bei Mohyliavoje.
Pasaulyje šventąjį Kazimierą globoja Maltos riterių ordinas, Palermo miestas Italijoje. Jis taip pat globoja Redemptoris Mater vyskupijos misionierių seminariją Nyderlanduose, Haarlemo-Amsterdamo vyskupijoje, Nieuwe-Niedorp miestelyje. Šventasis Kazimieras yra daugybės lietuvių ir lenkų diasporos bažnyčių Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose pasaulio šalyse globėjas.
Jonas Šaulys
Kovo mėnesio globėjas yra šventasis Juozapas. Šv. Juozapo garbinimas į Bažnyčios liturgiją buvo įvestas neseniai. Šventę, švenčiamą skirtingu laiku, XV a. pradėta švęsti kovo 19 dieną. Į bendrąjį bažnytinį kalendorių 1691 m. ją įtraukė popiežius Grigalius XV.
Šv. Juozapas, Švč. M. Marijos sužadėtinis ir Kūdikėlio Jėzaus įtėvis, su tikėjimu bei nuolankumu atliko sunkią, bet šlovingą Dievo jam pavestą misiją. Jis tapo pavyzdžiu ne tik šeimos tėvams, bet ir nuolankiai dirbantiems kasdienius darbus, taip pat dvasinio skaistumo sergėtoju ir krikščioniškų šeimų gynėju.
Šv. Juozapo privilegijos
I. Šv. Juozapui garbę suteikia giminystė su švenčiausiais asmenimis
Būti Jėzaus Kristaus globėju ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos sužadėtiniu yra daug garbingesnė nei kraujo giminystė. Toks likimas, t. y. būti Kristaus globėju ir Švč. Mergelės Marijos sužadėtiniu, teko šv. Juozapui. Tai atlyginimas už jo dorybes, jo išaukštinimo pamatas. Jis buvo išaukštintas dėl to, kad buvo šventas. Koks karštas jo tikėjimas! Koks jo šventumas! Koks nusižeminimas? Kokia išmintis nešiojant Kristų ant savo rankų, Jį gerbiant, Jam įsakinėti. Ar galima įsivaizduoti ką kitą, panašų į šv. Juozapą? Evangelija vadina jį teisinguoju, pripažindama teisingiausiu visų dorybių pavyzdžiu. O garbingiausiasis iš visų patriarchų! Priimk mus savo globon. Tu Šventosios Šeimos galva. Jėzus ir Marija nieko tau neatsakys. Todėl išprašyk man tos malonės, kad visuomet būčiau Jėzaus ir Marijos mylimas ir globojamas ir galėčiau sekti tavo dorybėmis.
II. Šv. Juozapas garbinamas už savo darbus
Šv. Juozapas pats savo akyse buvo žemiausias tarnas, gi iš tikrųjų savo darbais ir šventomis pareigomis stovėjo aukščiausioje ir garbingiausioje vietoje. Jam Dievas patikėjo, tarsi į jo rankas sudėjo rūpinimąsi Jėzaus ir Marijos likimu. Šv. Juozapas yra Viešpaties Jėzaus globėjas ir tarsi paties Ganytojo ganytojas. Jis yra Marijos nekaltybės gynėjas. Šv. Juozapas savo, kaip Globėjo ir Šventosios Šeimos galvos, darbais užima garbingiausią vietą tarp šventųjų. Negalima nutylėti apie tą laimę, kurios dalininkas buvo šv. Juozapas, galėjęs dalyvauti pašnekesiuose su Jėzumi ir Marija, sėdėti su jais prie vieno stalo, reikalauti jų meilės ir paklusnumo. Kiek šv. Juozapas galėjo semtis pamokymų iš tokios šventos draugystės? Kiek galėjo gauti naudingų patarimų? Iš šv. Juozapo mokykis eiti savo pašaukimo pareigas, savo darbus nudirbti taip, kad karščiau pamiltum Dievą, trokštum Jo garbės ir pagaliau pasiektum sielos tobulumą ir išganymą.
III. Šv. Juozapas yra garbinamas dėl laimingos ir šventos mirties
O, kokia graži, kokia laiminga mirtis. Niekam kitam, tik šventajam Juozapui buvo leista numirti ant Jėzaus ir Marijos rankų. Jėzus ir Marija buvo jo merdėjimo liudytojai, girdėjo paskutinį jo kvėpavimą, jam mirus užspaudė akis. O, kokia tai malonė! Koks suraminimas mirštančiam! Todėl šv. Juozapas ir yra pripažintas mirštančiųjų globėju. Dėl tos priežasties tavęs, o šv. Juozapai, prašome, būk mūsų gynėju sunkią mirties valandą. Savo užtarimu išprašyk, kad Švč. Sakramentu sustiprinti, glausdami prie širdies nukryžiuotąjį Jėzų, tardami tuos šv. žodžius: „Jėzus, Marija, Juozapas“, būdami Dievo malonėje persiskirtume su šiuo pasauliu ir Dievui atiduotume sielą.
Iš Jean Chapuis S.J., Kiekvienos metų dienos apmąstymai, Kaunas: Laetitia, 2011
JŠ pagal www.fsspx.lt
Katalikiškos valstybės požymių aptarimas ir analizė. Kodėl Lietuva buvo katalikiška valstybė tiek kiekybiniu tiek kokybiniu požiūriu – pačia savo santvarka Faktai rodo, kad didžiąją dalį LDK istorijos po Lietuvos krikšto dauguma LDK gyventojų buvo katalikai – tai įrodysime žemėlapiais, statistika, kitais faktais šioje ir vėlesnėse ciklo laidose.
Laidoje bus aptariami pirmieji iš nemažo jų sąrašo LDK santvarkos katalikiškumo bruožai – katalikiškas herbas, katalikiški valdovai ir jų karūnavimo ritualas – įpareigojantis ginti vienintelį tikrąjį tikėjimą, kurį Dievas davė žmonijai, kad ją išgelbėtų
Mūsų tauta, ir bet kuri tauta gali iš tiesų klestėti tik katalikiškoje valstybėje. Katalikiškos valstybės atstatymas turi būti mūsų tautos programa, visi intelektualai visų sričių specialistai turi galvoti ir tartis kaip savo srityje prie to prisidėti. Kol kas visa tauta vis dar aiškiai nesiekiame katalikiškos valstybės – todėl mums nepavyksta tautos atgimimas.
Mes, visos katalikiškos tautos – ir ypač Lietuva – bėgome nuo savo visų laikų svarbiausios misijos atversti Rusiją katalikų tikėjimą – todėl Rusija tapo ir išliko komunistinė ir todėl dabar pusiau komunistinė Rusija sukėlė karą Ukrainoje.
Didinga LDK, Lietuvos istorija – tai pasirengimas Rusijos atsivertimui – grįžimui į katalikų tikėjimą, kurį pranašavo Dievo Motina Fatimoje 1917 m. Laikas ištaisyti klaidas ir grįžti prie mūsų pagrindinės misijos – atkurti katalikišką Lietuva ir atkurti katalikiška Rusią.
Kodėl valstybė PRIVALO būti katalikiška? Kodėl politikai už tai griežtai atsakys prieš Dievą? Kaip antikos pagonys laukė Išgelbėtojo – Jėzaus Kristaus – gimimo, laukė Šv. Kalėdų? Antikos pagonių darytos baisios blogybės Kaip katalikiška civilizacija gydo žmonijos blogybes? Ar teisėtas buvo neopagonybės (“Romuvos”) “įteisinimas”? Kaip masonai įvykdė revoliuciją Katalikų Bažnyčioje? Kam ta katalikiška valstybė?! Kaip liberalizmas veda į tironiją? Liberalizmo nusikaltimai – tik keletas iš jų Šūkiai “Atkurkime katalikišką valstybę” tautos maršuose.
Šarūnas Pusčius
Lietuvai minint Valstybės atkūrimo dieną, nedaugelis tebeprisimena, kad Lietuvos Taryba 1918 metu liepos 11 d. Vokietijos didiką Vilhelmą Urachą paskelbė Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Į Lietuvą jis niekada neatvyko ir karūnuotas nebuvo, tačiau jo karūnavimui buvo gautas popiežiaus palaiminimas, o paskelbtasis karalius jau buvo pradėjęs mokytis lietuvių kalbos.
Jo išrinkimą karaliumi lėmė keli pagrindiniai veiksniai: jis išpažino katalikybę (dominuojančią religiją Lietuvoje), nepriklausė Hohencolernų dinastijai (šeimai, iš kurios kilęs vokiečių imperatorius Wilhelmas II, norėjęs Lietuvą paversti monarchija, gyvuojančia sąjungoje su Prūsija), buvo daug pasiekęs karininkas ir, jeigu Vokietija būtų laimėjusi karą, jo valdoma Lietuva būtų galėjusi tikėtis, kad turės patikimą apsaugą nuo Rusijos imperijos kėslų.
Kvietime buvo nustatytas Laikinasis konstitucinis pagrindas, pagal kurį karalius turėjo būti vykdomosios valdžios vadovas, o dviejų rūmų parlamentas, sudarytas iš Seimo ir Tarybos, – įstatymų leidžiamoji valdžia. Apie teisminę valdžią nieko neužsiminta, paliekant šį aspektą vėlesniam laikotarpiui.
Nors laikinuosiuose konstituciniuose pagrinduose buvo punktas VI. apie tai, kad „Karalius prižada valdydamas laikytis tikybinės tolerancijos“, šį punktą reikėtų suprasti atsižvelgiant į tuometinį žodžio „tolerancija“ supratimą, kuris iš tikrųjų numatė tik kitų religijų toleravimą, bet ne leidimą teikti viešąsias pamaldas ne katalikų religijoms.
Karaliaus veiksmus turėjo riboti konstitucija ir tam tikrais atvejais – parlamento pritarimas. Šia prasme tai būtų buvusi konstitucinė monarchija, tačiau, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, tai vis tiek nebūtų buvęs visiškai neveiksnus monarchas, kaip absoliuti dauguma dabartinių monarchų, išskyrus Lichtenšteino kunigaikštį, kuris kol kas naudojasi visiška valdžia su galimybe nutraukti parlamento įgaliojimus.
Lietuvos karalystė turėjo apimti daug didesnę teritoriją nei dabartinė Lietuvos Respublika – siekti Molodečno, Baranovičių, Balstogės ir beveik iki Lietuvos Bresto. Tai turėjo būti valstybė su 6 milijonais pavaldinių!
Pažymėtina, kad Lietuvos Tarybos sprendimas atkurti Lietuvą kaip konstitucinę monarchiją, nors daugumai jos narių tikriausiai buvo konjunktūrinis ir nepriimtinas kai kuriems iš Tarybos pasitraukusiems nariams, vis dėlto parodė, kad daugumai Lietuvos žmonių monarchija atrodo natūrali santvarka, kurioje jie jaučiasi gerai.
Deja, bet pralaimėjus Vidurio valstybėms, pralaimėjo ir monarchistinis variantas. Pirmąjį pasaulinį karą ryžtingai nugalėjusios Jungtinės Amerikos Valstijos skatino respublikų kūrimąsi Vidurio Europoje, o tai akivaizdžiai darė įtaką tolesniems Lietuvos Tarybos sprendimams, kurie anaiptol nebuvo monarchistiniai – vyravo liberalios ir respublikoniškos, iš dalies net socialistinės tendencijos.
Tačiau tolesni XX a. ketvirtojo dešimtmečio įvykiai parodė, kad Vidurio Europos visuomenėms artimesnė stipriai suasmenintos valdžios samprata, ir visose šiose valstybėse įsitvirtino daugiau ar mažiau autoritariniai režimai. Tačiau monarchija paprastai skiriasi nuo save apsiskelbusių diktatorių režimo.
Už monarchijos stovi aukštesnė sankcija – katalikiškose šalyse – karūnavimas popiežiaus vardu, jo legato. Vadinasi, karalius savo veiksmuose yra moraliai saistomas katalikų doktrinos, kuri iš esmės sušvelnina vienvaldystės režimą.
Deja, to meto Lietuvai nepavyko išlaikyti monarchinės santvarkos, o tai ir šiandien rodo Lietuvos valstybės silpnumą, kai valdo veikiau grupuotės ir klanai, pasinaudodami atstovaujamosios-parlamentinės sistemos silpnumu ir sisteminės žiniasklaidos visagalybe, manipuliuodami viešąja nuomone.
Aleksandras Stralcou
Keturiasdešimtą dieną po Viešpaties Gimimo, Bažnyčia iškilmingai švenčia Jo paaukojimo Šventykloje šventę, taip užbaigdamas kalėdinį laikotarpį. Tai viena iš seniausių krikščioniškų švenčių, atsiradusi IV a. pr., Jeruzalės Bažnyčioje.
Bizantijos Imperatorius Justinianas I 542 m. šią šventę įvedė visoje imperijoje, kaip padėką už pasibaigusį Konstantinopolio marą. Ši šventė Rytų Bažnyčioje imta vadinti Hypapante tou Kyriou (Viešpaties susitikimas su Simeonu). Armėnų krikščionys ją vadino Dievo Sūnaus Įžengimu į Šventyklą, o koptai – Kristaus paaukojimu.
Romos Bažnyčia šventę perėmė VII a. pavadindama ją Purificatione Beatae Mariae Virginis (Mergelės Marijos Apsivalymas).
Ši šventė slepia savyje daug simbolikos ir prasmės. Net skirtingi jos pavadinimai nurodo, kad ši šventė savyje apima daugybė slėpinių.
Išpirkimas – Išėjimo knygoje Viešpats nurodo, kad visi pirmagimiai (tiek gyvulio, tiek žmogaus) priklauso Jam, todėl juos reikia išpirkti, taip prisimenant, kad kai mirė visi Egipto pirmagimiai, izraelitų vaikai ir gyvuliai buvo apsaugoti. Pirmagimių išpirkimo auka buvo penki šekeliai, (apie 55 gramai sidabro) kuriuos tėvas turėdavo paaukoti levitų giminės kunigams, nes jis paaukodavo savo gyvenimą vien Dievui, vietoj pirmagimio. Pagal pirminį Dievo troškimą, visi pirmagimiai turėjo tapti kunigais, tačiau kuomet išrinktoji tauta suteršė save dykumoje garbindama Aukso veršį, ši privilegija atiteko vien levio giminės vyrams.
Šventasis Juozapas, kuris buvo laikomas Jėzaus tėvu žmonių akyse, ištikimai įvykdo Įstatyme jam numatytas priedermes. Aštuntą dieną, jis apipjausto vaikelį ir suteikia jam Jėzaus Vardą, o šiandien atlieka išpirkimo apeigą. Jeruzalės Šventykloje jau regimas kryžiaus šešėlis. Nuo Ziono kalno Kristaus kelias ves iki Golgotos kalno, kur Jis, kaip Amžinasis ir Vyriausiasis Kunigas pats save paaukos Tėvui, kaip išpirką už daugelį ir taps Naująja Šventykla, kur Dievas garbinamas dvasia ir tiesa.
Apsivalymas – pagal Įstatymo nuostatus, moteris pagimdžiusi berniuką buvo laikoma 40 dienų rituališkai nešvari, o paskui už apsivalymą turėdavo paaukoti ėriuką arba du balandžiukus. Mergelei Motinai nereikėjo apsivalyti, nes Ji buvo nesutepta, tačiau kaip Ištikimoji Tėvo dukra, Ji pakluso Įstatymui.
Simeono pranašystė Marijai atskleidžia, kad Jos Sūnaus misija bus nesuprasta ir Jis taps Prieštaravimo Ženklu. Simeono žadamas kalavijas, kuris perskros Marijos sielą, jau dabar sužeidžia Jos Nekaltąją Širdį. Kaip niekas kitas, Marija išgyvens Sūnaus atmetimą, kuris prasidėjo jau tada, kuomet jis nerado vietos kur gimti ir pasibaigusį nukryžiavimu. Šiandien Marijos Širdis jau nujaučia Kryžiaus kančią, tačiau lieka ištikima Apreiškimo dieną ištartam Tebūnie.
Susitikimas – Nuo šventojo Benedikto laikų, Bažnyčioje įsigalėjo paprotys Valandų liturgijos naktinę maldą užbaigti teisiojo Simeono giesme (Nunc dimitis). Simeonas, kartu su pranaše Ona, įkūnija tą Izraelio likutį, – teisiuosius, kurie lieko ištikimi Sandoros Dievui ir laukė Jo Aplankymo meto. Tai jų širdys yra tyros ir įstengia šiame kūdikėlyje atpažinti Mesiją.
Neapribokime šios kilnios šventės vien iki žvakių pašventinimo apeigos. Tegul Kristaus šviesa, kurią simbolizuoja Grabnyčių žvakė, nušviečia mūsų širdžių šventoves. Prašykime Mergelės Marijos, kad Ji padėtų mums susitikti su Kristumi. Tegul šios Gerosios Motinos vedami gyvenimo keliu būtume nušviesti tikėjimo Kristumi šviesos ir galiausiai išvystume Jo švytintį Veidą amžinybėje.
Simeonui buvo Šventosios Dvasios apreikšta,
kad jis nemirsiąs, kol nepamatysiąs Viešpaties Mesijo.
(Komunijos antifona)
Likus mėnesiui iki Lietuvos valstybės atkūrimo dienos ir kiek daugiau nei dviem mėnesiams iki Nepriklausomybės atkūrimo dienos, pradedame 30 dienų pamaldumą šv. Juozapo garbei.
Matome, kiek daug blogų dalykų vyksta aplink mus ir mumyse – mūsų Tėvynėje – Lietuvoje.
Matome, kiek daug blogų dalykų vyksta aplink mus ir mumyse – mūsų Tėvynėje Lietuvoje. Valstybė pripažino neopagonišką bendruomenę „Romuva“, vis dar masiškai daromi abortai ir skyrybos. Mums gresia karas.
Ar Viešpats Dievas – geras, bet kartu ir teisingas – nenubaus Lietuvos? Nesame tikri, todėl melskimės Šventajam Juozapui – Bažnyčios, šeimų, o kartu ir valstybių globėjui.
Ši labai galinga malda į šventąjį Juozapą yra gana intensyvi dvasinė praktika, reikalaujanti apie 15-20 minučių kasdien, tačiau ji tikrai turės išganingą poveikį.
Ją praktikuosime 2 mėnesius, siekdami sugrąžinti mūsų tėvynę Lietuvą į katalikų tikėjimą. O baigsime prieš šventojo Juozapo iškilmę kovo 19 d.
Prašome atsiųsti žinutę, kas melsis šventajam Juozapui šia intencija, elektroniniu adresu: epeticijos@kki.lt arba paštu: P.D. 3520 Vokiečių g. 7-13 Vilnius LT-01130
Įžanga
Ši Juozapo Apsiausto novena yra nepaprasta pamaldumo praktika šv. Juozapo garbei, skirta išmelsti jo ypatingo užtarimo svarbiu reikalu.
Visos šios maldos kalbamos kasdien per 30 dienų prisimenant tuos 30 metų, kuriuos šv. Juozapas praleido Nazarete kartu su Jėzumi – Dievo Sūnumi bei Švenčiausiąja Mergele Marija.
Nepaprastai didelių ir gausių malonių dovanojama tam, kas su pasitikėjimu artinasi prie šv. Juozapo. Šv. Teresė Avilietė yra pasakiusi: „Jei kas nelabai linkęs tuo tikėti, tegul pats pabando ir visiškai tuo įsitikins“.
Šv. Juozapas mums išmels daugiau malonių, jei mes pirmiau apvalysime savo sielą gera išpažintimi ir naujai papuošime ją pamaldžiai priimdami šv. Komuniją. Be to, ši novena bus vaisingesnė, jei jos metu būsime pasirengę padėti vargšams. Galime ramiai melsti net labai didelės malonės. Kartu patariama šią noveną paaukoti šv. Juozapo garbei už mirštančiuosius ir mirusiųjų vėles.
Jei mes stengsimės nušluostyti vargšų, kenčiančių bei mirusiųjų ašaras, tai ir šv. Juozapas padės bei paguos mus dabar ir mūsų mirties valandą. Jis meiliai priglaus mus savo apsiaustu. Šv. Juozapas maitino ir saugojo ne tik Šventąją Šeimą, jis myli ir laimina mus visus ir trokšta saugiai nuvesti į amžinąjį išganymą.
Patariama kasdienė malda į šv. Juozapą (galima kalbėti ir pabaigus noveną):
„O šventasis Juozapai, Jėzaus Kristaus maitintojau ir Dievo Motinos Sužadėtini, melski už mus ir už tuos, kurie šią dieną (arba: šią naktį) miršta.“
30 dienų pamaldumas šv. Juozapo garbei
meldžiant jo ypatingo užtarimo svarbiu reikalu
+ Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Jėzau, Marija, Juozapai, apšvieskite mus, padėkite mums, išgelbėkite mus. Amen.
Garbė Dievui Tėvui… (Tris kartus, dėkojant Švenčiausiajai Trejybei už nepaprastą šv. Juozapo išaukštinimą)
Paaukojimas
Štai, šventasis Juozapai, aš nuolankiai klaupiuosi prieš tave. Su didele pagarba aukoju tau šias Apsiausto maldas ir prašau visą dangiškąjį Dvarą prie manęs prisidėti. Kartu pasižadu būti vis pamaldesnis tau ir šį pamaldumą platinti tarp kitų. Padėk man, šventasis Juozapai, kad aš visą savo gyvenimą tave mylėčiau, tave garbinčiau ir likčiau tau ištikimas. Ypač padėk man mano mirties valandą taip, kaip Jėzus ir Marija tave išlydėjo iš šio pasaulio, kad galėčiau tave amžinai garbinti dangiškoje palaimoje. Amen.
O garbingasis šventasis Juozapai, nuolankiai ir džiugia širdimi dedu po tavo kojomis šį brangų maldų lobį ir mąstau apie gausias dorybes, puošusias tavo šventą asmenį.
Tavyje išsipildė tavo pirmtako, Egipto Juozapo, sapnas. Tave apsupo ne tik nuostabūs dieviškosios Saulės spinduliai, bet ir mistinio mėnulio – Marijos švelni šviesa.
Jokūbas iškeliavo į Egiptą pasveikinti savo sūnų, sėdintį karališkame soste. Jo pavyzdžiu pasekė visi jo sūnūs. Tačiau neapsakomai gražesnį pavyzdį mums paliko Jėzus ir Marija, apsupdami tave pagarba bei ištikimybe. Tai paskatina mane tau drąsiai paaukoti ir šias Apsiausto maldas, kad per tave įgyčiau Dievo palankumą.
Kaip Egipto Juozapas neatstūmė savo prasikaltusių brolių, bet juos meilingai priėmė, apsaugojo bei išgelbėjo nuo bado ir mirties, taip ir tu, šventasis Juozapai, neatstumk mano prašymo. Be to, išmelsk man malonę, kad tavo užtarimu Dievas niekada neapleistų manęs šiame ašarų klonyje ir priskaitytų mane prie tų, kurie gyvenime ir mirtyje slepiasi po tavo apsiaustu.
Maldos
Būk pasveikintas, šventasis Juozapai, neišmatuojamų dangaus bei žemės lobių valdytojau ir maitintojau to, kuris maitina visus pasaulio kūrinius. Po Marijos tu esi labiausiai vertas mūsų pagarbos ir meilės. Tarp visų šventųjų tu vienintelis turėjai garbę auklėti, vesti, maitinti bei globoti Mesiją – tą, kurį pranašai ir karaliai taip troško bent pamatyti. Šventasis Juozapai, išgelbėk mano sielą ir gauk man iš gailestingojo Dievo malonę …, kurios aš nuolankiai prašau.
Gauk taip pat vargšėms sieloms jų kančių palengvinimą. Amen.
Garbė Dievui Tėvui… (3 k.)
O šventasis Juozapai, visi tave žino kaip šventosios Bažnyčios Globėją. Kartu su visais šventaisiais šaukiuosi tavęs, galingiausias silpnųjų bei vargšų Gynėjau, ir noriu tūkstantį kartų šlovinti tavo širdies gerumą, kuri bet kokioje bėdoje yra visuomet pasiruošusi padėti.
Į tave, šventasis Juozapai, gręžiasi našlės, našlaičiai, apleistieji, liūdintieji bei visi beturčiai. Nėra tokio skausmo, tokio rūpesčio, tokios bėdos, į kuriuos tu neatsižvelgtum. Todėl ir man suteik pagalbą, kurią pats Dievas davė tavo rankoms, kad gaučiau malonę, kurios meldžiu.
Ir jūs, visos skaistyklos vėlės, melskite šventąjį Juozapą už mane. Amen.
Garbė Dievui Tėvui… (3 k.)
Nesuskaičiuojama daugybė žmonių yra kreipęsi į tave ir gavo tavo pagalbą. O mieliausias šventasis Juozapai, tu žinai mano bėdas ir mano troškimą nuo jų išsivaduoti. Joks žmogus, net pats geriausias, negali mano sunkumų suprasti ir man iš tikrųjų padėti. Su dideliu pasitikėjimu aš bėgu prie tavęs, nes didžioji šv. Teresė yra parašiusi: „Kiekviena malonė, kurios prašysime iš šv. Juozapo, bus tikrai suteikta“.
O šventasis Juozapai, nuliūdusiųjų Guodėjau, ateik man į pagalbą šiame prispaudime, ir priimk mano maldą ir už vargšes vėles, kad jos greičiau pasiektų džiaugsmą ir dangiškąją palaimą. Amen.
Garbė Dievui Tėvui… (3 k.)
O didysis šventasis, per tavo tobulą paklusnumą Dievui pasigailėk manęs.
Per tavo šventą ir turtingą nuopelnų gyvenimą išklausyk mano maldą.
Per tavo mieliausiąjį vardą padėk man.
Per tavo širdies gerumą ir galingumą apgink mane.
Per tavo šventas ašaras sustiprink mane.
Per tavo septynis sopulius pasigailėk manęs.
Per tavo septynis džiaugsmus paguosk mano širdį.
Nuo visokio kūno ir sielos blogio išlaisvink mane.
Iš bet kokio vargo ir bėdos ištrauk mane.
Išmelsk man paties reikalingiausio turto – Dievo malonės.
Vėlėms skaistykloje gauk greitą išlaisvinimą iš kančių. Amen.
Garbė Dievui Tėvui… (3 k.)
O garbingasis šventasis Juozapai, neįmanoma suskaityti malonių, kurių tu išprašai vargšams ir liūdintiems. Ligoniai, prispaustieji, apšmeižtieji, išduotieji, apleistieji, alkanieji ir esantys bėdoje ateina su savo reikalais pas tave, ir tu juos išklausai.
Prašau, neleisk, o mieliausias šventasis Juozapai, kad aš būčiau vienintelis tarp jų neišklausytas. Suteik ir man savo maloningą bei galingą pagalbą. Už tai aš būsiu dėkingas ir visada tave garbinsiu, o garbingasis šventasis Juozapai, mano gynėjau ir vargšių skaistyklos vėlių išlaisvintojau. Amen.
Garbė Dievui Tėvui… (3 k.)
O amžinasis Dieve Tėve, kuris esi danguje, per Tavo Sūnaus Jėzaus ir jo švenčiausiosios Motinos Marijos nuopelnus aš prašau Tave, kad suteiktum man šią ypatingą malonę. Jėzaus ir Marijos vardu aš puolu ant kelių Tavo nuostabioje akivaizdoje ir garbinu Tave. Prašau, priimk mano pasirengimą ir tvirtą nusistatymą ištikimai likti tarp tų, kurie nori gyventi Šventosios Šeimos maitintojo saugomi ir kurie per jį šaukiasi Tavęs. Dėl savo begalinio gerumo palaimink šį šventą pamaldumą ir išklausyk mano maldą. Amen.
Garbė Dievui Tėvui… (3 k.)
Šventasis Juozapai, gink šventąją Bažnyčią nuo visokių nemalonumų ir išskleisk savo apsiaustą virš mūsų visų.
Nuolankūs maldavimai prisimenant šv. Juozapo paslėptą gyvenimą su Jėzumi ir Marija
Šventasis Juozapai, prašyk Jėzaus, kad jis pašvęstų mano sielą.
Šventasis Juozapai, prašyk Jėzaus, kad jis uždegtų meile mano širdį.
Šventasis Juozapai, prašyk Jėzaus, kad jis apšviestų mano protą.
Šventasis Juozapai, prašyk Jėzaus, kad jis sustiprintų mano valią.
Šventasis Juozapai, prašyk Jėzaus, kad jis apvalytų mano mintis.
Šventasis Juozapai, prašyk Jėzaus, kad jis valdytų mano jausmus.
Šventasis Juozapai, prašyk Jėzaus, kad jis vadovautų mano norams.
Šventasis Juozapai, prašyk Jėzaus, kad jis palaimintų mano darbus.
Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus malonę sekti tavo dorybėmis.
Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus širdies ir dvasios nuolankumo malonę.
Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus romumo ir širdies gerumo malonę.
Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus taikos mano širdyje malonę.
Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus pamaldumo ir Dievo baimės malonę.
Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus malonę siekti tobulumo.
Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus širdies tyrumo malonę.
Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus malonę kantriai pakelti išbandymus ir vargus.
Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus būdo švelnumo malonę.
Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus malonę pažinti amžinąsias tiesas.
Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus dvasių skyrimo malonę.
Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus malonę ištverti gerame.
Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus malonę drąsiai nešti kryžių.
Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus malonę išsilaisvinti iš pasaulietiškų prisirišimų.
Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus malonę trokšti dangaus.
Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus malonę ryžtingai vengti progų, vedančių į nuodėmę.
Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus malonę trokšti ištverti iki galo.
Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus geros mirties malonę.
Šventasis Juozapai, neleisk man nuo tavęs atsiskirti.
Šventasis Juozapai, padėk man, kad mano širdis niekada nepavargtų tave mylėti ir girti.
Šventasis Juozapai, priimk mane kaip savo globotinį.
Šventasis Juozapai, padėk man mylėti Jėzų taip, kaip tu jį mylėjai.
Šventasis Juozapai, neapleisk manęs niekada, ypač mano mirties valandą.
Jėzau, Marija, šventasis Juozapai, jums pašvenčiu savo širdį ir sielą.
Jėzau, Marija, šventasis Juozapai, apšvieskite mane, padėkite man, išgelbėkite mane. Amen.
Garbė Dievui Tėvui… (3 k.)
Maldos į šv. Juozapą
Atmink, tyriausias Dievo Motinos Sužadėtini ir mano mylimiausias Globėjau, šventasis Juozapai, jog nėra girdėta, kad neišklausytum ir nepaguostum bent vieno, kas bėgo prie tavęs ieškodamas pagalbos ir apsaugos.
Garbingasis šventasis Juozapai, Marijos Sužadėtini ir skaistusis Jėzaus Tėve, atsimink ir saugok mane. Išmokyk mane daryti pažangą kelyje į šventumą. Priimk visus mano prašymus pamaldžiu rūpesčiu ir tėviška globa. Pašalink visas kliūtis ir sunkumus, kliudančius mano maldai, ir išklausyk mano prašymą didesnei Dievo garbei bei mano sielos išganymui. Amen.
Garbė Dievui Tėvui… (3 k.)
Šv. Juozapo litanija
Viešpatie, pasigailėk!
Kristau, pasigailėk!
Viešpatie, pasigailėk!
Kristau, išgirsk mus!
Kristau, išklausyk mus!
Tėve, dangaus Dieve, R. pasigailėk mūsų!
Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve,
Šventoji Dvasia, Dieve,
Šventoji Trejybe, vienas Dieve,
Šventoji Marija, R. melski už mus!
Šventasis Juozapai,
Garbingasis Dovydo palikuoni,
Patriarchų šviesybe,
Dievo Gimdytojos sužadėtini,
Drovusis Mergelės saugotojau,
Dievo Sūnaus maitintojau,
Stropusis Kristaus gynėjau,
Šventosios šeimos galva,
Juozapai teisingasis,
Juozapai tyrasis,
Juozapai išmintingasis,
Juozapai tvirtasis,
Juozapai klusnusis,
Juozapai ištikimasis,
Kantrybės paveiksle,
Neturto mylėtojau,
Darbininkų pavyzdy,
Šeimos gyvenimo puošmena,
Nekaltųjų saugotojau,
Šeimų stiprybe,
Vargdienių paguoda,
Ligonių viltie,
Mirštančiųjų užtarėjau,
Piktųjų dvasių baime,
Šventosios Bažnyčios globėjau, R. melski už mus!
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, R. atleisk mums, Viešpatie!
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, R. išklausyk mus, Viešpatie!
Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, R. pasigailėk mūsų!
V. Paskyrė jį savo namų viešpačiu. R. Ir visų savo turtų valdytoju.
Melskimės:
Dieve, savo nenusakoma Apvaizda Tu teikeisi išrinkti šventąjį Juozapą savo Švenčiausiajai Gimdytojai sužadėtiniu. Suteik, prašome, kad jį gerbdami kaip globėją žemėje, pelnytume jį turėti užtarėju danguje. Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. R. Amen.
Šventojo Apsiausto maldos užbaigimas
O garbingasis šventasis Juozapai, Dievas išrinko tave visų švenčiausios šeimos galva ir globėju – būki ir mano galinguoju gynėju danguje. Meldžiu tave, visuomet saugok mane po tavuoju apsiaustu.
Šiandien aš renkuosi tave tėvu, užtarėju, palydovu ir gynėju. Pavedu tau viską: savo kūną ir sielą, viską, kas esu ir ką turiu, visą savo gyvenimą ir mirtį.
Saugok mane kaip savo vaiką ir gink mane nuo regimų ir neregimų priešų. Būk prie manęs kiekviename mano varge. Guosk mane sunkiomis minutėmis ir ypač paskutinėje gyvenimo kovoje. Tark tik vieną žodį už mane mielajam Išganytojui, kurį tu galėjai kaip vaiką nešioti ant savo rankų, ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai, kurios mylimas Sužadėtinis tu buvai. Gauk man malonių, vedančių į amžinąjį išganymą. Aš seksiu tavo patarimu bei pavyzdžiu ir būsiu tau visuomet dėkingas.
Skaistusis, tyrasis šventasis Juozapai,
Priimk mane į savo globą.
Išlaikyk mane tyrą kūnu ir siela,
Kad visuomet likčiau Dievo malonėje.
Šventasis Juozapai, mano Globėjau,
Skaistusis Mergelės Sužadėtini.
Būk mano vadovu ir patarėju,
Padėk man likti ištikimam Dievui.
Amen.
Tėve mūsų…
Sveika, Marija…
Garbė Dievui Tėvui…
+ Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.
Garbė Jėzui Kristui.
Per amžius. Amen
Juk ne viena ar kita tauta, bet visos visų amžių tautos, barbariškos ir kultūringos, buvo visuotinai įsitikinusios, kad religija yra visų įstatymų pamatas. O tai, kuo visuotinai ir nuolatos įsitikinusi visa žmonija, akivaizdžiai rodo prigimtinę teisę.
Alfredo Ottaviani (1890–1979) buvo 1916 m. įšventintas kunigu, užėmė įvairias pareigas Vatikane. 1953 m. tapo kardinolu ir ėmė dirbti Šv. Oficijoje (tai aukščiausia katalikų doktrinos gynimo institucija, dar vadinama šv. Inkvizicija), 1959 m. tapo jos vadovu (sekretoriumi), 1962 m. įšventintas vyskupu. 1966–68 – vietoj Šv. Oficijos įkurtos Šv. Tikėjimo mokslo kongregacijos vadovas (proprefektas). Vienas iš Tradiciją gynusių hierarchų grupės Vatikano II Susirinkime (1962–1965) lyderių.
Pateikiamos ištraukos iš jo knygos: Alaphridus S. R. E. Card. Ottaviani, Compendium iuris publici ecclesiastici, ed. 4, Typis Polyglottis Vaticanis, 1954. Tai viešosios bažnytinės teisės vadovėlis Popiežiškojo abiejų teisių instituto studentams, parašytas prieš pat Vatikano II Susirinkimą. Jame išdėstytas visų laikų Bažnyčios mokymas apie Bažnyčios ir valstybės santykį, atsižvelgiant į naujausiųjų laikų problemas. Įdomu, kad šiame tikrai autoritetingo mokslininko – būsimo Šv. Oficijos vadovo – veikale negailestingai triuškinamos tos teorijos, kurios netrukus bus įteisintos II Vatikano dokumentuose.
I dalis
Valstybės ir religijos santykis
IV skyrius
Valstybė ir religija
[…] 168. Religija, remiantis tautų teise, yra visuomenės pagrindas. – Juk ne viena ar kita tauta, bet visos visų amžių tautos, barbariškos ir kultūringos, buvo visuotinai įsitikinusios, kad religija yra visų įstatymų pamatas. O tai, kuo visuotinai ir nuolatos įsitikinusi visa žmonija, akivaizdžiai rodo prigimtinę teisę.
Tai, kad visuomenei naudinga ir net būtina įtvirtinti bei palaikyti religiją, galime parodyti argumentu, kuris buvo žinomas ir pagonims: juk iš religijos teka visoks papročių tvarkingumas, santarvė ir socialinis teisingumas. Visi žino, „kiek daug religija sutvirtino priesaikų, kiek išsaugojo sutarčių, kiek daug žmonių dieviškos bausmės baimė sulaikė nuo nusikaltimo, kokia šventa yra piliečių tarpusavio bendrystė, jei joje kaip teisėjai ir liudytojai dalyvauja dievai“[1].
Platonas mokė, kad gerai sutvarkytoje valstybėje pirmiausia rūpinamasi tikrąja religija, kad religija yra tikrasis valstybės pamatas[2]. Plutarchas sakė esąs įsitikinęs, kad lengviau įsteigti miestą be saulės, nei kad, visiškai pašalinus religiją, susikurtų ir išliktų valstybė[3]. Eutropijus giria pamaldųjį Numą, romėnų religijos sutvarkytoją, kad jis „buvęs ne mažiau naudingas miestui nei Romulas, nes įvedė įstatymus ir gerus papročius romėnams, kurie dėl įpratimo kariauti jau buvo laikomi plėšikais ir pusiau barbarais“[4]. Ciceronas visą romėnų valstybės klestėjimą ir sėkmę priskiria religijai: „Mes nugalėjome ispanus ne skaičiumi, galus – ne tvirtumu, pūnus – ne klastingumu, graikus – ne menais… bet įveikėme visas gentis ir tautas pamaldumu, religija ir ta viena išmintimi, kuri mums parodė, jog viskam vadovauja ir viską veda nemirtingųjų dievų valia“[5].
169. Apreikštoji religija turi dar aukštesnę socialinę įtaką. – Jeigu taip galėjo kalbėti pagonys, tuomet su dar su didesniu įsitikinimu, remiantis faktais, tai galima teigti apie apreikštąją religiją, kurios moralinis mokymas yra žymiai vaisingesnis tiek asmeninėje, tiek šeimos ir visuomenės srityje. Ji savo Dievo duotais įsakymais ir antgamtine pagalba vykdant tuos įsakymus toli lenkia prigimtinę religiją[6].
Užtenka pažvelgti į kai kuriuos Šventojo Rašto tekstus (plg. toliau išnašoje), kad tuojau pamatytume, kaip labai Bažnyčia valstybei padeda 1. puoselėdama ir gindama įstatymų teisingumą, 2. teigdama dangišką palaimą pavieniams žmonėms ir bendruomenėms. Todėl ji tikrai pasirodo kaip visų dorybių šaltinis.
I. Iš tiesų, pastebi Cavagnisas, „laikinoji ramybė, kuri yra svarbiausia laikinosios laimės dalis, neįmanoma be tikros moralės, tai yra, jei žmonės nėra įsitikinę, kad valstybės įstatymų laikymasis ir kitų teisių gerbimas įpareigoja jų sąžines. Tačiau tikro sąžinės įpareigojimo nėra arba jis nėra veiksmingas, jei Dievas nepripažįstamas jo autoriumi ir gynėju. O to moko ir tam skatina tik religija“[7].
Dabar palyginkime veiksmingumą įpareigojimo, kurį gina vien civilinė sankcija, ir tokio, kurį sutvirtina religinė sąžinė.
Visų pirma, vien civilinė sankcija apima tik svarbius dalykus; ji skiriama tik už išorinius ir viešus nusikaltimus; ją galima lengvai pažeisti, pvz., bėgant, paperkant liudininkus, dėl teisėjo aplaidumo, nedorumo ar nežinojimo. Gi tas, kuris visame kame paklūsta pirmiausia dėl Dievo, stengiasi gerai elgtis net mažmožiuose; jis žino, kad nuo Dievo nieko nepaslėpsi; jis suvokia, kad aukščiausiasis Teisėjas už viską kada nors paskirs arba atlygį, arba bausmę, ir niekas negalės pabėgti nuo jo rankos[8].
Žinoma, pasakysi, kad galima žmones auklėjant paskatinti vykdyti pareigas dėl įsitikinimo, t. y. suformavus teisingą pilietinį sąmoningumą. Tačiau, kad ir nutylėdami abejonę, ar šis kelias įmanomas paprastiems žmonėms, liaudies visumai, turime paklausti: kokiais principais turėtų remtis nuoširdus ir pastovus pilietinis sąmoningumas? Jei nurodysi proto šviesą, naudingumo kriterijų ar etinio hedonizmo[9] teoriją, atsakysiu, kad šie dalykai yra praktiškai netinkami, bent jau paprastai liaudžiai, nebent tobuliems, aistrų neapakintiems, egoizmo nevaržomiems, idealizmo vedamiems žmonėms. Bet juk akivaizdu, kad tai iliuzija, ypač ten, kur niekinamas amžinasis atlygis ir ieškoma vien žemiškos laimės.
Tad nieko nuostabaus, jog yra daugybė rašytojų, kurie neturi pamaldumo Dievui ir net pagarbos Bažnyčiai, bet vis dėlto mato naudą, kylančią viešajai dorovei iš religijos ir pripažįsta, kad religija yra geriausia valstybės pagalbininkė ir žmogiškosios laisvės atrama.
II. Naudingumas visuomenei pirmiausia teka iš religijos ne kaip iš visų asmeninių dorybių šaltinio ir palaikytojos. Religija išmintingai nurodo kiekvienam jo pareigas ir teikia dangišką pagalbą jų laikytis. Tikroji religija ypač išmintingai bei teisingai tvarko sutuoktinių teises ir pareigas; geriausiai padeda vaikų apsaugai ir auklėjimui; suteikia piliečių tarpusavio santykiams bei pareigoms meilės, švelnumo ir dosnumo[10]. […]
170. Ateizmas, natūralizmas[11], valstybinis indiferentizmas[12], naujasis katalikiškasis liberalizmas. – Yra tokių, kurie mano, jog pakanka, jei dieviškieji įstatymai valdo pavienių žmonių gyvenimą ir elgesį, o valstybė turėtų palikti piliečiams laisvę išpažinti tokią religiją, kokią jie užsinori. Esą tuomet nebūtų trukdoma išganinga religinės praktikos įtaka viešiesiems papročiam. Tačiau, kita vertus, jie mano, kad pati valstybė visai neturėtų rūpintis religija. Geriausia valstybės santvarka ir visuomeninė pažanga esą reikalauja, kad žmonių visuomenė būtų kuriama ir vedama visai neatsižvelgiant į religiją, lyg ji neegzistuotų, arba bent nedarant jokio skirtumo tarp tikrosios religijos ir klaidingųjų[13].
1. Kraštutinė šios klaidos forma yra valstybinis ateizmas, tačiau jam prieštarauja pati valstybės prigimtis ir jos nauda bei tikslas.
Juk „prigimtis ir protas pavieniams žmonėms įsako šventai ir pamaldžiai garbinti Dievą, jei jie yra jo valdžioje, o jei nėra – prie jo sugrįžti. Tas pats įstatymas saisto ir pilietinę visuomenę. Juk žmonės, vienijami bendros visuomenės, yra ne mažiau Dievo galioje, nei būdami pavieniai. […] Todėl kaip niekam neleidžiama apleisti savo pareigas Dievui, ir kaip visi yra didžiai įpareigoti visa širdimi ir elgesiu priimti religiją… taip valstybės negali nenusikalsdamos taip elgtis, lyg Dievo visai nebūtų, ar atmesti rūpinimąsi religija, lyg ji būtų svetima ir nenaudinga…“[14]. […]
2. Natūralizmas paniekina dieviškąją religiją, nes ji peržengia žmogaus suvokimo ribas, ir mano, kad turi viešai ginti tik prigimtinę religiją, suprantamą protui ir kiekvieno savaip formuluojamą. Tai atlikus, sako natūralistai,valstybė patenkins natūralų religinį poreikį ir pasirūpins religijos moraline įtaka visuomenei, tačiau nepažeis sąžinės laisvės ir religinių nuomonių[15].
To siekė buvęs nacionalsocialistų režimas Vokietijoje, kuris skatino kažkokį miglotą piliečių, „tikinčiųjų Dievu“ (kaip juos vadino), religingumą. Jo forma buvo tautinė-natūralistinė, tikrai apgaulinga sieloms[16].
Tačiau kaip individas privalo sekti ne bet kokia ir ne vien prigimtine, bet Dievo įsakytąja religija, kurią jis iš aiškių ir neabejotinų ženklų atpažįsta esant vienintele tikrąja, taip ir valstybės turi priimti tą Dievybės garbinimo būdą, kurį pats Dievas nurodė kaip jam patinkantį. […]
3. Gi indiferentizmo sekėjai laikosi klaidingos prielaidos, esą nėra pakankamai aišku, kuri religija yra tikroji, ir nėra aukščiausio kompetentingo teisėjo, galinčio išspręsti šį ginčą. Todėl, anot jų, praktiškai reikia kiekvienam piliečiui palikti laisvę suvokti ir garbinti Dievą taip, kaip jam patinka. Ši sąžinės laisvė, sako jie, nebūtų išsaugota, jei valstybė laikytųsi tik vienos kurios religijos. Todėl, daro išvadą jie, valstybė turėtų vienodai rūpintis visomis religijomis, visas jas saugoti, kad jos visos kartu prisidėtų prie viešosios santarvės ir dorovės.
Tačiau prieš valstybinį ateizmą ir natūralizmą pateikti argumentai taip pat galioja ir prieš politinį indiferentizmą. Teisingumas ir protas draudžia ne tik kad valstybė būtų bedieviška, bet ir kad laikytųsi teizmo, vienodai tinkančio visoms religijoms, bei visoms teiktų vienodas teises[17].
Kadangi valstybėje yra būtina išpažinti vieną religiją, protas sako, kad tai turi būti tikroji religija. Religinio indiferentizmo išpažinėjai mano, kad teorijos srityje reikia vienodai priimti tiesą ir klaidą, o praktikos srityje – dorybę ir ydą. Tačiau teisingumas draudžia daryti žalą piliečiams, o ji neišvengiamai kyla iš valstybinio indiferentizmo: valstybė, vienodai žiūrėdama į visas religijas, taigi ir į klaidingas sektas, veikia prieš liaudies gerovę, nes skatina klaidos ir paklydimo mokytojus bei sukelia piliečiams pavijų prarasti visiems skirtą aukščiausiąjį gėrį. Taigi ji pašalina visuomeninės dorovės pagrindą ir paniekina dieviškus dalykus bei tikrosios pažangos dvasią.
4. Naujasis katalikiškasis liberalizmas. Ne mažiau pavojingos ir šiandieninio katalikiškojo liberalizmo klaidos – esą rūpindamasis demokratija, jis klaidingai pažeidžia katalikybės principus dėl valstybės pareigų Bažnyčios atžvilgiu. Katalikų liberalai aiškiai jaučia sunkumus, kuriuos kelia jų doktrinoms priešingas Bažnyčios mokymas, ypač Romos pontifikų enciklikos šia tema. Jie bando šių sunkumų nusikratyti teikdami, kad enciklikose reikia skirti nuolatinę dalį nuo kintančios pagal laiko ir istorijos aplinkybes. Taip jie teigia, kad ankstesniais laikais teologų ir Romos pontifikų mokymas buvo pritaikytas jau praėjusios epochos istorinėms aplinkybėms, todėl dabar yra pasenęs, anachronistinis ir nesutaikomas su šiandieninės demokratinės valstybės samprata[18].
Jie iškelia šį fundamentalų principą: esą žmonės visur turi tas pačias teises, nesvarbu, ar jie klysta, ar laikosi tiesos.
Šį principą jie pritaiko šiandieninei demokratinei valstybei, netgi katalikiškai: visos religinės bendrijos bei pavieniai piliečiai turi naudotis visiškai tokiomis pat teisėmis tiek privačiai praktikuodami, tiek vykdydami viešą savo religijos kultą ir net propaguodami savo doktriną.
Jie piešia konfesinę valstybę tamsiomis spalvomis, remdamiesi kai kuriais senų laikų perlenkimais, todėl aiškina, kad tokia valstybė mūsų laikais yra nepriimtina – ji reikštų grįžimą prie viduramžių prievartos. Jie tyčiojasi iš valstybės, kuri vykdo savo pareigas viešai išpažindama ir saugodama katalikų religiją, vadina ją „klerikaline“, kaip jau yra įpratę antikatalikai.
Todėl jie daro išvadą: valstybė turi būti pasaulietiška, nors ir būtų suformuota krikščioniškų papročių ir dvasios. Jie teigia, kad geriausia ir pačiai valstybei naudingiausia sistema būtų Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės, ir tai iškelia ne kaip hipotezę, o kaip tezę ir visuotinį principą.
Tačiau prieš visus šiuos teiginius galioja visi tie patys argumentai, kuriuos pateikėme prieš indiferentizmą. Katalikams neleistina Bažnyčios magisteriumo ir ypač enciklikų mokymo taip atskiesti, kad būtų teigiama, jog jis galiojo tik tų laikų aplinkybėms ir buvusių amžių sąlygoms. „Neleistina manyti, – teigia Pijus XII enciklikoje Humani generis, – kad tai, kas mokoma laiškuose enciklikose, savaime nereikalauja pritarimo, nes jose popiežiai nesinaudoja savo aukščiausio magisteriumo galia. Jose mokoma ordinarinio magisteriumo, kuriam ir čia galioja principas: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ [Lk 10, 16]. Juk dažniausiai tai, kas pateikiama ir pabrėžiama laiškuose enciklikose, jau kitur buvo priskirta katalikų doktrinai“[19].
Jeigu jie sako, kad demokratinėje valstybėje tas pačias teises turi ir pilietis, kuris laikosi klaidos, ir tas, kuris turi tiesą, jie teigia kažką, kas nepriimtina tiek prigimtinės, tiek pozityviosios dieviškosios teisės požiūriu[20]. Nebent susidarytų aplinkybės, kuriomis, arba siekiant gauti kokį nors didelį gėrį, arba išvengti didelio blogio, vyresnybė turėtų kantriai pakęsti ir toleruoti tai, ko kitaip negali sukliudyti[21]. Juk ir pats Dievas savo apvaizda neretai išlaiko blogį ar iš mūsų reikalauja jį išlaikyti dėl ypatingų aplinkybių. Tačiau tuomet galioja visuotinis principas, kad reikia daryti gera ir kiek įmanoma trukdyti bloga[22].
O jeigu jie teigia, kad demokratinėje valstybėje net tauta negali iš savo valdytojų reikalauti, kad jie oficialiai elgtųsi kaip katalikai, jie prieštarauja pačiai Bažnyčios doktrinai, kaip matome iš aukščiau pateiktų Aukščiausiojo pontifiko Leono XIII žodžių enciklikoje Immortale Dei, kuriuos patvirtino ir dabar valdančio Aukščiausiojo pontifiko Pijaus XII mokymas, matomas daugelyje jo kalbų ir aktų[23].
171. Kokia religija yra tikroji, galima nesunkiai pažinti, ypač katalikiškoje valstybėje, nes visiškai aiškiai pasirodo jos tikrumo požymiai, jei tik vertinama išmintingai ir nuoširdžiai: „Daugybė aiškių argumentų, būtent, daugelis tikrų pranašysčių, dažni stebuklai, greitas tikėjimo išplitimas, nepaisant priešų ir didžiausių kliūčių, kankinių liudijimas ir kiti įrodymai atskleidžia, kad tas tikėjimas yra vienintelis tikras, kurį įsteigė pats Jėzus Kristus ir įsakė savo Bažnyčiai saugoti bei platinti“[24].
172. Politikų prasimanymas: sąžinės laisvė. – Norint pateisinti indiferentizmą, buvo įvesta toji formulė, kuri po klaidinančia teisingumo ir tiesos skraiste slepia ateizmo užkratą: „įstatymo ginama sąžinės laisvė“. Žinoma, negalima paneigti, kad sąžinės laisvės principas turi ir tikrų bei teisingų aspektų, tačiau laicizmo[25] šalininkai jį taiko, norėdami pažymėti tam tikrą laisvę, ar greičiau savivalę, kurios pagrindinės apraiškos yra mąstymo laisvė, žodžio laisvė ir kulto laisvė.
Žinoma, jei kalbama apie fizinę laisvę, tuomet sąžinės laisvės principas teisingas: Dievas, duodamas žmonėms laisvą valią, paliko jiems fizinę laisvę rinktis ir daryti gėrį, kad jie gautų nuopelnų. Todėl Bažnyčia skelbia religiją ne besipriešinančioms, o jau pamokytoms ir norioms sieloms. Bausdama eretikus, ji tramdydavo viešosios tvarkos pažeidimus, ir tai darydavo remiantis visuomenine teise.
Tačiau apie moralinę laisvę kalbame kitaip. Jos lygmenyje teisėta sąžinės laisvė yra tik ta prasme, kad „žmogui dėl jo sąžinės visuomenėje leista be jokių trukdymų vykdyti Dievo valią ir įsakymus. Tai ir yra tikra, Dievo vaikų verta laisvė, sąžiningai sauganti žmogus asmens kilnumą – ji nepavaldi jokiai jėgai ir neteisingumui“[26]. Kita vertus, jei protas sutinka su klaidingomis nuomonėmis, jei valia priima blogį ir jį sau taiko, žmogaus laisva valia negali ginti savo teisės į moralinę laisvę.
Tačiau abiem žmogaus galioms trūksta tobulumo: iš tiesų, protas dažnai siūlo valiai blogį kaip kažką gera, kas miglotai primena gėrį, ir todėl valia jį priima; arba valia trokšta ko nors, kas priešinga proto nurodymams. Todėl žmogaus fizinę laisvę reikia saugoti įvairiomis priemonėmis, kad visi jos veiksmai kryptų į gėrį ir susilaikytų nuo blogio, kitaip valios laisvė žmogui labai pakenktų. Tvirčiausia apsauga yra ne tik Bažnyčia, bet ir valstybė, kurios pareiga įstatymais kreipti žmones link visko, kas yra teisinga ir gera.
Taigi valstybė nukryptų nuo savo tikslo, jei vietoj to, kad padėtų žmonėms teisingai naudotis jų laisve, apleistų bet kokį rūpestį tikrąja religija, ir tai darytų tos laisvės gynimo dingstimi. Tiesa labiau atsiskleis, jei ištirsime atskirai kiekvieną laicizmo skelbiamos sąžinės laisvės formą.
1. Minties laisvė. – Šis posakis teigia sąžinės laisvę spekuliatyvioje srityje,vertinant pažintus dalykus. Anot jo, reikia palikti laisvę protui, kuris subjektyviai mano, kad seka tiesa. Protas esą neprivalo pritarti jam pateiktai objektyviai tiesai.
Tačiau žmogaus intelektas pačia savo prigimtimi krypsta link tiesos ieškojimo ir link pažintos tiesos priėmimo. Jei jis apsigauna ir priima netiesą, jis neturi teisės ir tikros laisvės tos netiesos laikytis. Todėl protas neturi teisės reikalauti, kad kiti gerbtų jo mąstymo būdą.
Praktinėje srityje minties laisvė reiškia ir visišką laisvę elgtis taip, kaip savo praktiniu sprendimu protas nurodo veikti ar susilaikyti nuo veikimo. Juk jei esame laisvi spręsti, tai ir laisvi veikti, nes visuomet darome tai, ką manome esant teisinga. Todėl būtų neteisinga varžyti išorinę laisvę, kartu pripažįstant vidinę teisę: tai irgi būtų sąžinės pažeidimas, jei būtų jėga verčiama priešintis savo sąžinės balsui.
Ne mažiau iracionalus yra ir reikalavimas, kad kiekvienas galėtų pagal savo norą formuoti savo sąžinę, esą niekas kitas negali turėti autoritetingo sprendimo. Tačiau tiesos kriterijai yra ne vien vidiniai, bet ir išoriniai, ir natūrali pareiga yra prisitaikyti prie pažintos tiesos, nesvarbu, ar ji pažinta vidiniu, ar išoriniu keliu, ypač jei įsikiša apreiškimą duodančio Dievo autoritetas.
Visa tai galima apibendrinti šiais žodžiais: protas, priimantis tiesą, elgiasi teisėtai, būtinai ir yra gerbtinas; klystantis protas yra neteisėtas ir keistinas, jis ypač visuomeninėje srityje negali sau reikalauti jokių teisių, ypač jei dėl klaidos atsisako pripažinti savo Kūrėją, neigdamas proto pareigą paklusti.
2. Žodžio laisvė. – Šis posakis apima ir spaudos laisvę. Jei jis suprantamas laicistine prasme, jis yra ne mažiau nedoras, klaidingas ir absurdiškas, nei sąžinės laisvė.
Kadangi ne visi dalykai yra teisingi ir dori, žmogus įpareigotas ne tik teisingai spręsti, bet ir ypač kalbėti, ginti ir skelbti tik tai, kas yra teisinga ir atitinka tiesą. Juk žodžiai bei raštai yra ne kas kita, kaip minčių išraiška ar ženklas. Ypač žmogus privalo priimti visa, ką jis pakankamai suvokia iš apreiškimo: kalbėti ar rašyti prieš jį būtų nedora ir prieštarautų religijai.Todėl būtų absurdiška valdovams nustatyti pareigą gerbti žodį ir spaudą, net jei jie skelbtų klaidą ir nedorybę. Tai virstų tikra pražūtimi tautoms[27], jei įvertintume, kad žmonės ra įpratę siekti tik savo naudos ir kaip paprasta liaudis nesugeba atskleisti klastingų samprotavimų.
3. Kulto laisvė yra valstybės leidimas kiekvienam piliečiui išoriniais jam patinkančiais aktais garbinti Dievą. Taip civiliniais įstatymais viešai sulyginamos visų kultų teisės ir galios, nei vieno neiškeliant virš kitų, net jei tai būtų katalikiškas kultas katalikiškoje valstybėje[28].
Tad sakoma, kad valstybė, išlaikydama neutralumą religiniuose ginčuose, nedaro prievartos ir neįžeidžia nei vieno piliečio sąžinės. Tačiau čia tinka visi argumentai, pateikti prieš religinį indiferentizmą ir prieš naująjį katalikiškąjį liberalizmą (Nr. 170, 3 ir 4).
Kaip visuose dalykuose reikia ieškoti tiesos, taip ypač dieviškuose, ir kaip neišmintina sulyginti klaidą su tiesa, taip ir suteikti lygias teises klaidingoms religijoms. Juk kultas yra Dievui rodomos pagarbos aktas. O jam priešingais aktais Dievas nenori būti garbinamas[29]. Todėl valstybėje turi būti vienas kultas, būtent tas, kuriuo Dievas nori būti garbinamas.
Laisvo kelio atvėrimas visiems kultams taip pat neatitinka valstybės valdymo naudos ir išmintingumo: toks atvėrimas leistų kilti piliečių nesutarimams ir kivirčams. Todėl pagirtina romėnų tautos politinė išmintis – romėnai laikė šventu dalyku laikytis to, kas buvo nustatyta jau Dvylikos lentelių įstatyme: „Niekas teneturi dievų atskirai“[30]. „Visą dievišką ir žmogišką teisę išmanantys vyrai, – rašo Livijus[31], – nusprendė, kad niekas labiau negriauna religijos, kaip aukojimas ne tėvų, o svetimomis apeigomis“. Iš tiesų, Europoje religijos vienybė ilgai buvo viešosios teisės pagrindas. Iš to kilo Europos vienybė, galėjusi atsilaikyti ir sutvirtėti kare prieš saracėnus. O ten, kur atsirado religiniai nesutarimai, ten kilo ir žiaurūs karai – jie dar kartą patvirtino, kad kulto vienybės puoselėjimas gimdo geriausią valstybinę tvarką.
Kulto laisvė ir oficialus visų religijų pripažinimas išstato pajuokai tikėjimą ir pamaldumą, skatina indiferentizmą ir galiausiai veda prie ateizmo.
V skyrius
Klaidingų kultų tolerancija
173. Pirmykštė tolerancijos samprata. – Tolerancija yra toks sielos nusiteikimas, kai dėl įvairių priežasčių kantriai pakeliame priešingumus ar vargus, kuriems nepritariame. Taip pat sakome, kad toleruojame tai, ko dėl svarbių priežasčių negalime ar neprivalome uždrausti arba išvengti, bet nesipriešindami leidžiame[32], nors ir mūsų sprendimu to nepatvirtindami[33]. Yra priežasčių, kiekvienoje srityje pateisinančių blogio leidimą: būtent, kokio nors didelio gėrio gavimas arba dar didesnio blogio sulaikymas. Todėl sakoma, kad tai vyksta palyginamuoju leidimu.
174. Palyginimas tarp religinės indiferencijos ir kultų tolerancijos. – Tie, kas laikosi religinio indiferentizmo politikoje, dažnai kalba apie privačią toleranciją, bet jie ne šiaip pakenčia klaidingus kultus, o skatina tokią įstatymų kryptį, kai daugeliui ar visiems kultams suteikiama tiek visiška laisvė religijos praktikavimui, tiek tam tikros pilietinės ir politinės teisės[34].
Taigi jiems pilietinės tolerancijos vardas priimtinas tik tuomet, kai ji suprantama kaip teisėta sąžinės laisvės išvada, t. y. kaip tokie įstatymai, kada kiekvienas žmogus gauna lygią teisę ir lygią laisvę vertinti visus kulto išpažinimui, skleidimui ir praktikavimui priklausančius dalykus. Dar daugiau, reikalaujama patvirtinti tokius valstybinius įstatymus, kurie neiškelia nei vienos religijos teisės virš kitų, bet visas pastato į tokią pat juridinę padėtį. Čia nuolat kalbama apie valstybės santykį su „bažnyčiomis“ bei apie „kultų“ lygybę.
Tačiau negalima vadinti tolerancija indiferencijos tiesos ir klaidos, gėrio ir blogio atžvilgiu. Nesakoma, kad kas nors toleruojama, jeigu tai saugojama, puoselėjama ir ginama. Negalima teigti, kad tiesa toleruojama kaip ir klaida[35].
Be to, kaip sakėme, formaliai žiūrint, tolerancija yra kažkas negatyvaus, svetimo bet kokiam priėmimui bei pozityviam skatinimui.
1. Nors kartais, kaip matėme, leidžiama toleruoti klaidingus kultus, bet niekuomet neleistina juos taip priimti, kaip to siekia indiferentai ir liberalai. Neleistina bendradarbiauti su klaidos skleidimu ir didinti pavojų pavaldinių sielų išganymui, prisidengiant laisvės puoselėjimu. Čia galioja prieš indiferentizmą pateikti argumentai (Nr. 170, 3).
2. Taigi tvarkingoje katalikiškos visuomenės valstybėje nėra vietos net politinei tolerancijai, išskyrus tuomet, kai yra toleranciją pateisinančių priežasčių. Nors tokių priežasčių, ypač šiandien, atsiranda vis dažniau, jos visuomet galioja anapus reguliarių krikščioniškos valstybinės tvarkos ribų.
Laikantis šio principo, kuris taikytinas visuomet, kai yra arba be didelių sunkumų valstybėje gali būti atkurta reguliari padėtis, akivaizdu, kad katalikiškoje visuomenėje civilinė vadovybė yra įpareigota uždrausti heterodoksiškus[36] kultus.
Ši labai rimta pareiga kyla: a) iš pilietinės visuomenės įpareigojimo priimti tikrąją religiją; b) iš valstybės įpareigojimo sergėti piliečių gėrybes – ne vien materialines, bet ypač dorovines ir dvasines; c) iš įpareigojimo globoti ir saugoti Bažnyčią, kuris galioja krikščionių valdovams dėl laikinosios tvarkos netiesioginio pavaldumo (subordinatio indirecta) dvasinei tvarkai, kaip bus išdėstyta vėliau; d) dėl pačios valstybės naudos, nes globodamas vien tik tikrąją religiją ir drausdamas klaidingus kultus, valdovas arba valstybės vadovas saugo socialinę taiką (garantuojamą religinės vienybės), taip pat skatina viešąją dorovę (ugdomą krikščioniškos gyvensenos).
3. Todėl aišku, kaip klaidingai ir žalingai liberalai teigia, kad nėra jokių ribų valstybei priimti įvairias religijas, nes jie nepripažįsta jokios iš to valstybei kylančios žalos ir nemato, koks kenksmingas jų pačių veikimas. Todėl Aukščiausieji pontifikai, sudarydami konkordatus su katalikų tautomis, paprastai siekia apsaugoti katalikų religinę vienybę, atmetant kitus kultus.
Syllabuse pasmerkiami šie teiginiai[37]: „Šiais mūsų laikais nebereikia daugiau laikyti katalikų religijos vienintele valstybės religija, atmetant visus kitus kultus“. Taip pat: „Pagirtina, kad kai kuriuose katalikiškuose kraštuose įstatymas garantuoja, jog visiems imigrantams leidžiama praktikuoti savus kultus“.
175. Kokiomis aplinkybėmis leistina politinė tolerancija. – Žinoma, yra rimtų priežasčių, dėl kurių ypač šiandien leidžiama politinė tolerancija. „Iš tiesų, – sako Leonas XIII, – Bažnyčia nusprendė, jog yra neleistina, kad įvairios Dievo kulto rūšys turėtų tas pačias teises kaip tikroji religija. Tačiau ji nepasmerkia valstybių vadovų, kurie, arba tikėdamiesi kokio nors didelio gėrio, arba norėdami užkirsti kelią dar didesniam blogiui, savo įprasta tvarka kantriai pakenčia, kad kiekvienas kitas kultas valstybėje turėtų savo vietą“[38].
Taigi gali būti remiamasi arba tuo, kad tai morališkai neįmanoma, nes be didelio pavojaus valstybei ir Bažnyčiai negalima taikyti draudžiančių priemonių prieš klaidingų kultų praktikavimą (pvz., kiltų karai, sukilimai, dideli tikinčiųjų persekiojimai); arba dėl didelės naudos, kurios tikimasi iš šio blogio pakentimo, kad nebūtų sukliudyta didesniam gėriui.
Kai šios aplinkybės egzistuoja, atsižvelgiant į Bažnyčios ir valstybės gerovę, klaidingos religijos toleravimas būtų mažesnis blogis nei netoleravimas, valdovas gali leisti tikrosios religijos nesilaikantiems pavaldiniams praktikuoti klaidingąją religiją. […]
II dalis
Bažnyčios ir valstybės santykis
I skyrius
Liberalizmas ir atskyrimo sistema
179. Negatyvioji sistema. – Visi, kurie mano, kad reikia skatinti Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, kalba dažniausiai ne apie juridinius santykius tarp abiejų bendruomenių, o apie Bažnyčios ir valstybės principų atskyrimą, todėl kovoja už visų juridinių kontaktų tarp šių galių nutraukimą. Valstybė turinti ignoruoti Bažnyčią kaip savą teisę turinčią bendruomenę, bet saugoti pavienių piliečių sąžinės laisvę, nepripažįstant jiems jokių teisių civilinėje tvarkoje, kurios jungtų juos lyg į vieną religinį kūną.
1. Teigiantieji, kad valstybė turėtų būti visiškai pasaulietinė, arba bedieviška, nuosekliai neigia ir bet kokį pagrindą valstybės ir religinių bendruomenių juridiniams santykiams. Jei valstybė yra visai laicistinė, ji turi visiškai nesirūpinti bažnyčiomis, kokios jos bebūtų, kadangi šios religija besirūpinančios bendruomenės tvarko reikalus, visai nerūpinčius valstybei.
2. Tie, kas išpažįsta santykinį indiferentizmą ir kultų laisvę, nebūtinai neigia juridinius ryšius tarp valstybės ir Bažnyčios: juk valstybė galinti vienodai bendrauti su įvairiomis religinėmis bendrijomis, užmegzti juridinius santykius, derėtis su kiekvienos konfesijos religiniais autoritetais. Tačiau iš tokio religinio indiferentizmo lengva pereiti į atskyrimo sistemą. Tuo atveju civilinė bendruomenė, išpažindama religinę laisvę, suteikia viešo vykdymo galimybę religiniams aktams, tačiau atsiriboja nuo bažnyčių kaip juridinių asmenų ir bendrauja su jų religiniais autoritetais kaip su kitais piliečiais[39].
3. Taip pat gali būti negatyvioji atskyrimo sistema, kai valstybė skatina religingumą, priimdama vieną kultą ir jį taikydama viešuose aktuose, tačiau atsiskiria nuo pačios Bažnyčios ar religinės organizacijos, nepripažindama jos socialinių teisių ir autoritetų. Valstybė nei reiškia teises, nei prisiima pareigų tos bendruomenės kaip religinės bendrijos atžvilgiu.
180. Pagrindinės liberalizmo formos. […]
1. Griežtieji liberalai tik valstybę laiko savo prigimtimi teisine bendruomene, iš jos esą kyla visos teisės. Todėl, „jei ji bendrauja su Bažnyčia, ji nepripažįsta jai tobulos bendruomenės[40] pobūdžio ir teisių, bet laiko ją viena iš kitų bendrijų, kurios gyvuoja valstybėje. Todėl teigiama, kad jei ji turi kokių nors teisių ar galių teisėtai veikti, tai jas turi tik dėl valstybės vadovų sutikimo ir leidimo“[41].
2. Nuosaikieji liberalai neneigia Bažnyčios juridinio pagrindo. Jie pripažįsta jos teisę tvarkytis ir veikti nepriklausomai nuo valstybės, bet mano, kad valstybė neturi jokių pareigų jos atžvilgiu ir gali ją ignoruoti. Nustatydama teises kiekvienam „institutui, papročiui ir įstatymui, valstybės pareigybei, jaunimo auklėjimo įstaigai, ji mano, kad gali visai neatsižvelgti į Bažnyčią. lyg jos visai nebūtų“ (ten pat).
3. Liberalieji katalikai teoriškai priima Bažnyčios viršenybę ir pilietinės bendruomenės pavaldumą jai, suprasdama, kad to reikalauja tos bendrijos galutinis tikslas, tačiau praktiškai remia abiejų atskyrimą. […]
181. Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės. A) samprata. – Atskyrimo sistema paprastai žinoma šia plačiai skelbiama formule: „Laisva Bažnyčia laisvoje valstybėje“.
Pabrėždami visišką valstybės autonomiją nuo bet kokios religinės teisės, atskyrimo šalininkai teigia, kad abi bendruomenės, bažnytinė ir civilinė, turi eiti kiekviena savo keliu. Valstybė savo veikloje esą remiasi teise, Bažnyčia – religija. Jei abiejų veikimas laikysis savo apibrėžtos srities, nebus pagrindo abiem bendruomenėms susidurti ir diskriminuoti kitos laisvę – jos yra atskiros ir nesuderinamos. […]
183. Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės. B) argumentai už. – Fundamentali klaida, kuria remiasi teisinis Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės statinys, yra iškreipta sąžinės laisvės samprata (Nr. 172). Jei manoma, kad valstybė įpareigota gerbti ir juridiškai saugoti kiekvieną piliečių nuomonę, netgi klaidingą, ir palikti pavaldiniams laisvę kalbėti ir daryti kas jiems patinka bei garbinti Dievą netgi klaidingomis apeigomis, logiška teigti, kad valstybė turi vengti visko, kas nuomonių ir religijų ginčuose galėtų atrodyti kaip pažeidimas to neutralumo, kurio valstybei privalu laikytis neskatinant vienos piliečių klasės daugiau už kitą, nes ji atstovauja visus. […]
184. 1. Pirmiausia sakoma, kad nėra pagrindo užmegzti juridinių santykių tarp Bažnyčios ir valstybės, nes abi bendruomenės turi skirtingus tikslus bei veikia visai skirtingose sferose: valstybė veikia išorinėje, teisinėje, laikinojoje, o Bažnyčia – sąžinės, religinėje, dvasinėje srityje. Todėl religija esąs privatus reikalas, priklausantis pavieniams piliečiams, bet ne jų bendruomenei.
2. Toliau sakoma, kad jei valstybė panorėtų užmegzti su Bažnyčia juridinius santykius, ji turėtų išsirinkti, kuri iš bažnyčių skelia tikrąją religiją. Tačiau visos bažnyčios ginčijasi, kad jos turi religinės tiesos monopolį. Todėl valstybė turėtų užimti teisėjo vaidmenį. Tačiau religiniuose dalykuose ji yra nekompetentinga – būtų juokinga, jei ji imtų veltis į apeigų ir skirtingų teologinių dogmų kovas.
3. Vėlgi teigiama, kad nėra teisinga, jei valstybė viešai priimtų netgi didžiosios piliečių dalis religiją – tai būtų įžeidimas likusiems piliečiams. Dar daugiau: laikantis šio principo, gali būti užkirstas kelias tikrajai religijai. O visų kultų lygiavertis priėmimas įžeistų tuos piliečius, kurie nori visai pasaulietinės valstybės.
4. Priešingą argumentą, kurį kelia katalikai Bažnyčios ir valstybės sąjungos naudai, išvedamą iš veiksmingo religijos ir Bažnyčios poveikio skatinant moralę, viešąją tvarką ir gerovę, liberalai bando susilpninti neigdami ryšio tarp religijos ir viešosios dorovės būtinumą, arba teigdami, kad pakanka moralinio ryšio tarp valstybės ir „religijos“. Juridinio ryšio tarp Bažnyčios ir valstybės visai nereikia.
5. Dar pridedama, kad atskyrimo reikia abiejų bendrijų gerovei ir praktinei naudai: jei Bažnyčios ir valstybės teisės bus sumaišytos, sako jie, jos bus pažemintos ir nebeaiškios, o jas atskyrus – taps laisvesnės ir veiksmingesnės. Ir pateikia pavyzdį tų kovų, kurios vyko tarp kunigystės ir imperijos viduramžiais ir netgi konkordatų laikais. Jie piešia Bažnyčią kaip besigviešiančią civilinės galios teisių, trokštančią nugalėti valstybę, paversti ją kokios nors piktos inkvizicijos įrankiu.
185. Liberalieji katalikai, žinoma, naudoja ne šiuos argumentus. Jie neįrodinėja, kad reikia atskirti šventus dalykus nuo pilietinių, tačiau siekia, kad Bažnyčia paklustų mūsų laikams, kad pasiduotų ir prisitaikytų prie to, ką valstybių valdyme siūlo šiandieninis išmintingumas.
Jų mokymas atsiriboja, sako jie, nuo abstrakčių principų. Konkrečiai, šiandieninio progreso sąlygomis, matant dabartinę valstybių padėtį, jie mano, kad būtų išmintingiau ir Bažnyčiai naudingiau, jei būtų prašoma jos visiško atskyrimo nuo valstybės. Norėdami tai pagrįsti, jie be saiko perdeda tą žalą, kurią Bažnyčiai padarė kai kurie krikščionių valdovai, vadinę save jos globėjais. Taip pat jie aukština tą Bažnyčios veiklos vaisingumą ir jai savą bei įgimtą galią skleistis bei sėkmingai veikti be visuomenės pagalbos. Bažnyčiai esą geriausia naudotis ta teise, kuri dėl liberalizmo principų bendrąja teise tenka ir Bažnyčiai. Jie pateikia Bažnyčios klestėjimo Jungtinėse Amerikos Valstijose pavyzdį, kur gyvuoja visiškas atskyrimas.
186. Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės yra visiškai atmestinas. – Tos sistemos taip susijusios su savo klaidingais principais teorinėje srityje, kad tiek savo pradmenimis, tiek išvadomis bei visa savo sandara yra visiškai klaidingos. Praktinėje srityje jos visai nesuderinamos su tikra ir įgimta Bažnyčios laisve. Aukščiausieji pontifikai solidžiais argumentais pasmerkė mokymo apie Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės sistemą kaip bedievišką, neprotingą ir neteisingą. Kaip praktinę sistemą Bažnyčia tik atitinkamomis aplinkybėmis toleravo ją, nes kitaip Bažnyčiai grėstų didesnis blogis. Net ir tuomet ji mokė, kad jos negalima toleruoti, jei visuose Katalikų Bažnyčios reikaluose nėra visiškai ir nuoširdžiai taikomi laisvės kriterijai, nes dažniausiai tokia sistema veda į bjauriausią Bažnyčios persekiojimą. […]
187. 1. Ši sistema vadinama bedieviška: a) nes jos pagrindas yra tie patys principai, kuriais remiasi valstybinis indiferentizmas ir ateizmas (Nr. 170 ir toliau). Ji visiškai atplėšia pilietinę visuomenę nuo to pamaldumo, kuriuo ji privalo viešai garbinti Dievą, taikydama tikrąjį kultą, šventai vykdomą tikrosios Bažnyčios (Nr. 170, 171)[42]. […] b) nes priešinasi išmintingam Dievo sutvarkymui: jei abi bendruomenės yra iš Dievo, tuomet aišku, kad jos turi būti jo tvarkomos ir išmintingu įstatymu susietos santarvėje. Juk visuose dalykuose „tai kas yra, yra Dievo nustatyta“ (Rom 13, 1). Valdovai taip pat neturi galios atplėšti Bažnyčią nuo valstybės, kaip ir pažeisti kitų prigimtinės ir antgamtinės tvarkos įstatymų bei apversti Dievo nustatytos tvarkos. Todėl čia galima pakartoti tai, ką dėl kitų dalykų [santuokos] pasakė Jėzus: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6). […]
2. Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės sistema taip pat vadinama neprotinga: a) nes pirmiausia neadekvačiai suvokia žmogaus prigimtį ir paskirtį, atskirdama jo kaip piliečio gėrį nuo jo kaip tikinčiojo gėrio. Bet tikrasis piliečių gėris negali būti kitoks kaip tas, kuris dera su jų aukščiausiu pašaukimu. Todėl valstybė negali, siekdama piliečių gėrio, atsiriboti nuo jų kaip tikinčiųjų gėrio, taip pat atsiskirti nuo tos bendruomenės, kuriai tiesiogiai pavesta rūpintis dvasiniu piliečių gėriu; b) nes neleidžia pilnai pasiekti ir laikinojo valstybės gėrio, darydama didelę žalą pilietinei visuomenei. Palikusi religiją, ji negali klestėti ir ilgai gyvuoti, nes religija yra aukščiausia vadovė ir mokytoja, skatinanti žmones šventai laikytis teisių ir pareigų[43]; c) nes kalbėdama apie abiejų bendrijų tarpusavio nepriklausomybę ir laisvę, ji turi omenyje Bažnyčios priklausomybę nuo valstybės. […]
3. Galiausiai pavadinome Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės sistemą neteisinga, nes ji siekia kitų sąžinės laisvės, o tikinčiųjų sąžinę įžeidžia. Šis neteisingumas akivaizdžiausias katalikiškoje valstybėje, kur ginamos laicistų teisės, o didžiosios piliečių dalies teisės pažeidžiamos. […]
4. Praktiškai atskyrimo sistema reiškia žalą sieloms ir Bažnyčios teisių suvaržymą. Tai pirmiausia teigiama apie tas atskyrimo sistemas, kurios populiariausios tarp Europos laicistų – jos yra ne kas kita, kaip nauja Bažnyčios engimo forma. Pavyzdys yra įstatymai, kuriais Bažnyčios ir valstybės reikalai buvo atskirti Prancūzijoje, Portugalijoje, vėliau Meksikoje ir Ispanijoje: tais įstatymais buvo paneigta Bažnyčiai ir jos korporacijoms, netgi įsteigtoms pagal bendruosius įstatymus, teisė mokyti, turėti laikinąsias gėrybes, viešai vykdyti daugumą kulto veiksmų ir t. t.
Bet ir ten, kur Bažnyčiai taikoma bendroji teisė be ypatingų suvaržymų, ji negali būti vadinama visiškai laisva. Tokioje valstybėje Bažnyčiai neleidžiama prižiūrėti viešąjį švietimą, nors tam ji turi teisę ir galią dėl dvasinės pasiuntinybės saugoti tikėjimą ir papročius; Bažnyčia negali reikalauti garantijų dėl mokytojų skyrimo ar krikščionių santuokos neišardomumo apsaugos; jai neleidžiama vykdyti savo priverčiamosios ir baudžiamosios galios pagal savo nuosprendžius, nes Bažnyčiai nesuteikiama reikiama ginkluotųjų struktūrų pagalba; galiausiai Bažnyčia nėra saugoma valstybės, nors tai yra švenčiausia valstybės pareiga. […]
189. Iš to, kas pasakyta, aišku, ką turime atsakyti į liberalų argumentus (Nr. 184):
1. Į pirmąjį atsakome, kad viena yra skyrimas (distinctio) tarp bendruomenių ir jų tikslų, o kita jų atskyrimas (separatio). Iš religijos bei Bažnyčios autoriteto žmonėms kyla tikrai juridinės pareigos. Būtent dėl to, kad abi bendruomenės valdo tuos pačius žmones, jos turi suderinti ir suvienyti savo galias, o ne jas atskirti (Nr. 187, 1 a ir 3).
Taip pat klaidinga, kad religija yra vien privatus dalykas: Dievas yra ne mažiau žmonių visuomenės, kaip pavienių žmonių Kūrėjas ir Palaikytojas, todėl turi būti garbinamas ne vien privačiai, bet ir viešai (Nr. 187, 1 b; Nr. 170).
2. […] Žinoma, valstybė neturi imtis dogmatizavimo, bet yra natūralūs kriterijai, iš kurių galima lengvai pažinti tikrąją religiją, ypač jei kalbama apie katalikišką valstybę (Nr. 171).
3. Netiesa, kas sakoma 4 punkte, kad valstybė gali puoselėti gėrybes, kylančias iš liaudies dorovės ir pamaldumo, jei ji skatins valdinių religingumą ir laisvą kultų praktikavimą be juridinių ryšių su Bažnyčia ar su bažnyčiomis: atskirtoje valstybėje religinės teisės kuo lengviausiai pažeidžiamos (Nr. 187, 1 a; Nr. 170), skatinamas indiferentizmas (Nr. 170), o pati kulto laisvė skatina religinę nesantaiką ir klaidų plitimą. Tai tikrai nepadeda moralei, ramybei ir liaudies gerovei.
4. […] Mes neteigiame, kad reikia sumaišyti ar supainioti valstybės ir Bažnyčios teises: jos yra skirtingos, kaip ir sielos bei kūno pareigos, bet negali būti atsietos ar atplėštos vienos nuo kitų, nes kitaip bus nutraukta visuomenės gyvybė.
Kad Bažnyčia gviešiasi valstybės teisių, yra visiška netiesa. Kaip tik yra priešingai, kaip aiškiai rodo ne vienas ciesorių įstatymas, daugelio imperatorių darbai bei tai, kaip daugelis atskyrimo šalininkų kad ir šiame amžiuje elgiasi su Bažnyčia.
190. Kalbant apie liberaliųjų katalikų argumentus, pirmiausia pažymėsime, kad jų teiginys, esą Bažnyčia turi prisitaikyti prie epochos reikalavimų ar pasiduoti šiandieninių valstybių santvarkai, yra dviprasmis.
Toks noras būtų pagrįstas, „jei jis reikštų blaivų požiūrį, suderinamą su tiesa ir teisingumu: kad ieškodama ir vildamasi kokio nors didelio gėrio, Bažnyčia būtų atlaidi ir leistų tiems laikams tai, ką ji gali, išsaugodama savo šventas pareigas. Taip būna su dalykais ir mokymais, kuriuos įveda pasikeitę papročiai ar nevykę sprendimai. Tačiau jokie laikai negali būti be religijos, tiesos ir teisingumo: kadangi šiuos didžiausius ir švenčiausius dalykus Dievas patikėjo Bažnyčios priežiūrai, nėra nieko jai svetimesnio nei kad ji abejingai pakęstų klaidą ar neteisybę arba pritartų žalai, kuri daroma religijai“[44].
Prisitaikymas, kurį siūlo liberalioji katalikybė, atrodo esantis tos antrosios, Leono XIII pasmerktosios rūšies. Juk Bažnyčiai siūloma prisitaikyti prie liberalų skelbiamo atskyrimo, anot kurio katalikai turėtų veikti kaip dvejopi asmenys – viena vertus, privatūs, pavaldūs religinėms pareigoms, kita vertus, vieši, visuomeniniai, neturintys jokių religinių pareigų ar ryšio su Bažnyčia.
Taip pat Bažnyčia turėtų paklusti atskyrimo šalininkų teiginiui, kad viešosios bažnytinės teisės principai nesuderinami su pažanga ir su valstybės juridine samprata. Kitaip tariant, ji turėtų sutikti, kad teisės mokslo progresas prieštarauja dieviškiems Bažnyčios konstitucijos ir galios principams, kurie derėjo tik su senųjų laikų trūkumais[45]. […]
191. Liberaliųjų katalikų teiginiuose yra tiesos: nors ne absoliučiai, bet santykinai atskyrimo sistema yra geresnė už likusias, egzistuojančias šiandieninėje visuomenėje. Šiandien valstybės yra arba užsikrėtusios perdėtu nacionalizmu, todėl persiėmusios jurisdikcionalizmo principais, kuriais Bažnyčia pavergiama ir suprantama kaip valstybės įrankis [plg. šiandieninę Kiniją], arba remiasi ultrademokratiniais pagrindais, todėl Bažnyčia jose užsipuolama, jei ji nepatenkinta bendrąja teise, nori apsaugos ir viršenybės [plg. ES įstatymus dėl homoseksualų]. Todėl Bažnyčia šmeižiama, esą ji nori dominuoti valstybėje ir naudotis privilegijomis, bei patiria minios neapykantą ir persekiojimus, dėl to kenčiant sieloms.
Todėl hipotezė, esą yra didesnis blogis, kurio galima išvengti toleruojant atskyrimą, ramiai svarstoma ir Bažnyčios. Tačiau tai lieka hipoteze, kuri visiškai skiriasi nuo liberaliųjų katalikų tezės, kuriančios visuotinai galiojančią sistemą [tokią sistemą ir įvedė II Vatikanas].
Liberalai sako: šiandien dėl mūsų laikų aplinkybių yra gerai, jei Bažnyčia visur būtų atskirta nuo valstybės ir liktų patenkinta laisve, visoms draugijoms bei kultams teikiama bendrosios teisės. Katalikiška hipotezė yra priešinga: jeigu kurioje nors valstybėje susidaro tokios sąlygos, kuriomis atskyrimo toleravimas būtų mažesnis blogis, naudingas Bažnyčiai kaip vienintelis praktiškas kelias išvengti esamo ar gręsiančio persekiojimo, tuomet katalikai gali sutikti su atskyrimu.
Liberalieji katalikai atskyrimą laiko ordinarine ir mūsų laikais gera sistema, o katalikai – paprasčiausiai katalikai – atskyrimą laiko mažesniu blogiu, kuris toleruotinas tik tuomet, kai nelieka jokio kito praktiško kelio ginti Bažnyčios teises ir laisvę.
Iš viso, kas pasakyta, tampa aišku, kodėl liberaliųjų katalikų sistema yra pasmerkta Bažnyčios[46]. […]
III dalis
Juridinė Bažnyčios ir valstybės santykių sistema
Atmetę negatyviosios, t. y. atskyrimo sistemos teisėtumą, pereiname prie pozityviosios teisinių santykių sistemos, kuri palaiko ryšio tarp abiejų bendrijų būtinumą. Prieš išdėstydami teisingą sistemą, nuneigsime klaidingus hierokratizmo, jurisdikcionalizmo ir valstybinio totalitarizmo mokymus.
I skyrius
Hierokratinė sistema
194. Tiesioginės Bažnyčios valdžios laikiniesiems dalykams teigėjai. – Tokios valdžios Bažnyčia niekuomet sau nepriskyrė: šmeižia Bažnyčią tie, kas teigia, kad jos juridinio dominavimo valstybei, net grynai civiliniuose ir politiniuose dalykuose, sistema buvo popiežių mokymas. Neteisūs ir bandantieji įrodyti, kad tokia buvo katalikų nuomonė, remiantis tais istoriniais faktais, kada kai kurie Romos pontifikai viduramžiais kišdavosi į politinius reikalus. Todėl jie vadina šią sistemą grynai pontifikaline, popiežiškąja, arba kurijine[47].
Priešingai, Bažnyčia ne kartą išreiškė savo nuomonę dėl to, teisingai apribodama savo valdžią.
Šv. Gelazijus I rašė imperatoriui Anastazijui: „Yra du dalykai, imperatoriau Augustai, kuriais pirmiausia valdomas šis pasaulis: šventasis pontifikų autoritetas ir karališkoji valdžia“[48]; vėlgi: „Kiek tai priklauso viešosios drausmės tvarkai, pripažindami tau iš aukštybių suteiktą valdžią, tavo įstatymams paklūsta netgi religiniai vadovai [vyskupai]“[49]. [Toliau pateikiamos popiežių Grigaliaus II, Inocento III, Laterano IV Susirikimo citatos.]
195. Negalime paneigti tiesos, kad viduramžiais iškilo ne vienas mokytas vyras, tiesa, labai netvirtais argumentais ėmęsis ginti Bažnyčios valdžią vien civiliniams dalykams, arba Bažnyčios tiesioginę valdžią laikiniesiems dalykams. Tarp jų yra: Egidijus Romietis, vadinamas doctor fundatissimus, Aleksandras iš San Elpidio, Jokūbas Viterbietis, Alvarezas Pelagijus, Augustinas Triumfas. Prie jų reikia priskirti Henriką Kremonietį, Joną Solsberietį ir keletą kitų.
Ypač tie iš jų, kurie rašė XIV amžiuje, siekdami paneigti Marsilijaus Paduviečio klaidas, gindami Apaštalų Sosto teises, peržengė teisėtas ribas: prie to tikrai prisidėjo tiek ginčų įkarštis, tiek ciesoriaus teises keliančių priešų įžūlumas, kenkiantis bažnytinei laisvei. […]
196. I principas: Bažnyčiai nepriklauso tiesioginė valdžia laikiniesiems dalykams. Tai galioja vien laikiniesiems, vien civilinių pasekmių turintiems dalykams – juos valstybė tvarko nepriklausomai nuo Bažnyčios. […] Ta doktrina aiškiai išdėstyta Leono XIII enciklikoje: „Tai, ką apima civilinė ir politinė sfera, – sako jis, – teisėtai priklauso civiliniam autoritetui, nes Jėzus Kristus įsakė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 15, 21)“[50].
[Toliau autorius aptaria jurisdikcionalizmą (viduramžių cezaropapizmą, galikanizmą, jozefinizmą, regalizmą), teigiantį tiesioginę valdovų jurisdikciją Bažnyčiai, bei modernųjį totalitarizmą, sudievinantį pačią valstybę ir jai pajungiantį visą religinę sferą.]
201. II principas: Pilietinė bendruomenė neturi jokios valdžios dvasiniuose dalykuose, nes juose išimtinai ir nepriklausomai kompetentinga tik Bažnyčia. […]
IV skyrius
Netiesioginis valstybės pavaldumas Bažnyčiai
206. III principas: Nors Bažnyčia ir valstybė yra dvi bendruomenės, kiekviena savo srityje aukščiausios ir nepriklausomos, aukštesnė ir kilnesnė, todėl ir viršesnė yra Bažnyčia.
Ši tiesa išvedama iš svarstymo apie abiejų bendruomenių tikslą: Bažnyčia siekia antgamtinio gėrio ir jį teikia tikintiesiems, nes jos tikslas yra aukščiausiojo Dievo kultas, sielų pašventinimas ir dangiškoji tikinčiųjų laimė. Valstybė teikia natūralią naudą, saugo teises, rūpinasi natūralaus gyvenimo poreikiais ir siekia tam tikros žemiškos laimės.
Taigi kiek dvasiniai dalykai aukštesni už žemiškuosius, tiek Bažnyčia siekia kilnesnio tikslo. Todėl labai skiriasi abiejų bendruomenių priemonės, teisės ir valdžia. […]
208. Netiesioginis laikinosios valdžios pavaldumas dvasinei yra betarpiška ir logiška išvada iš netiesioginio pavaldumo santykio tarp laikinojo (valstybės) ir dvasinio (Bažnyčios) tikslo. Juk bendruomenės veikia pagal savo tikslus.
Kaip tikslas, kurio siekia Bažnyčia, yra žymiai kilnesnis, taip ir jos valdžia visokeriopai aukštesnė, ir kaip visuomeninis valstybės tikslas yra netiesiogiai pavaldus Bažnyčios tikslui, taip ir jos valdžia. Juk neįmanoma, kad būtų pavaldūs tikslai, bet ne priemonės ir ne autoritetai, kurie naudojasi tomis priemonėmis.
1. Juk iš tiesų dvasinė valdžia yra duota Petrui, kartu su teisės surišti ir atrišti [Mt 16, 19] pilnatve, taip pat užduotis ganyti Kristaus kaimenę [Jn 21, 15–17]. Iš to kyla teisė taikyti ir reikalauti visko, ko reikia siekiant dvasinio, t. y. absoliučiai aukštesnio tikslo. Tai apima ir netiesiogines priemones, kurių reikalauja tas tikslas, tarp kurių yra ir laikinosios valdžios patarnavimas – tiek, kiek reikia dvasiniams dalykams. Todėl šv. Tomas sako: „Pasaulietinė valdžia pavaldi dvasinei kaip kūnas sielai, anot Grigaliaus Nazianziečio žodžių. Todėl tai nereiškia uzurpacijos, jei dvasinis prelatas kišasi į laikinuosius dalykus tiek, kiek pasaulietinė valdžia yra jam pavaldi“[51].
2. Be to, kaip pažymi Suarezas[52], krikščionis valdovas dvasiškai pavaldus aukščiausiajam Bažnyčios ganytojui, kurio dvasinė valdžia yra universali ir taikytina visiems valdinių veiksmams, nuo kurių priklauso amžinasis gyvenimas. Valdovas priklauso nuo Romos pontifiko ir todėl, kad laikinosios valdžios naudojimas gali būti ir žalingas, ir naudingas sielai.
3. Galiausiai, dėl savo ganytojiškos galios, Aukščiausiasis pontifikas turi nukreipti nuo jam pavestos liaudies dvasines blogybes, kurios gali kilti dėl laikinosios valdžios piktnaudžiavimų. Tad ir šiuo atžvilgiu civilinė valdžia yra pavaldi, kad netvarkytų laikinųjų dalykų taip, jog jie imtų kenkti dvasiniams.
Tad aišku, kad, pirma, netiesioginė Bažnyčios valdžia laikinuose reikaluose nėra vien politinė ar laikinoji, tačiau iš tiesų dvasinė, nes remiasi dvasine Bažnyčios pasiuntinybe, vykdoma dvasinio sielų vedimo galia ir nukreipta link tikinčiųjų dvasinio gėrio. Antra, iš to, kas pasakyta, aišku, kad ta netiesioginė priklausomybė jokiu būdu nepažeidžia valstybės juridinio tobulumo, nes ji visiškai gerbia valdovo nepriklausomybę jo srityje, t. y. vien laikinųjų dalykų sferoje. […]
(Iš lotynų k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis. Kai kurios išnašos praleidžiamos be ženklo […]).
[1] Ciceronas, De legibus, I, 7 ss.
[2] Ten pat, II ir X.
[3] Adv. colot. Epicur. Plg. taip pat Aristotelį, Pol., II.
[4] Brev. hist. rom., I, 3. Apie tai rašo ir Tacitas: „Numa pajungė sau tautą religija ir dieviška teise“ (Annal., III, 26).
[5] Orat. de haruspicum responsis, n. 9.
[6] Prigimtinė religija jokioje tautoje neišsilaikė nenusiritusi nuo teizmo iki ateizmo ar bent politeizmo bei nepatekusi į pasibaisėtinas teorines ir moralines klaidas, kaip teisingai parodo Audisio, Iuris naturae et gentium fundamenta, Romae, 1852, l. I, tit. X, n. 12, p. 87 ir toliau.
[7] Institutiones iuris publici ecclesiastici, Romae, 1906, t. I, n. 444. […]
[8] Štai, pvz., kaip Paulius skatina romiečių drausmę: „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą… Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės“ (Rom 13, 1, 2, 5). Taip pat ir šv. Petras: „Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek karaliui, kaip vyriausiajam, tiek valdytojams, kaip jo pasiųstiems bausti piktadarių, išaukštinti gerųjų“ (1 Pt 2, 13–14).
[9] Teorija, dorovės pagrindu laikanti malonumo, pasitenkinimo siekį (vert. past.)
[10] Leonas XIII, enc. Immortale Dei (1885 11 01), §29 ir §30.
[11] [Antgamtinės tvarkos, malonės neigimas, pripažįstant vien prigimtinę, natūros sferą. – vert. past.]
[12] [Skirtumų nedarymas, abejingumas prieštaravimams tarp religijų. – vert. past.]
[13] Pijus IX, enc. Quanta cura (1864 12 08).
[14] Immortale Dei, §12 ir §13, taip pat enc. Libertas (1888 06 20).
[15] Natūralizmas ir indiferentizmas praktiškai mažai skiriasi nuo ateizmo, kaip rodo pačių racionalistų žodžiai. […]
[16] Čia galime prisiminti, ką Pijus XI apie vadinamąjį Vokietijos „tikinčiųjų Dievu“ („Gottgläubigkeit“) tikėjimą aiškiai nurodė enciklikoje Mit brennender Sorge (1937 03 14). […]
[17] Enc. Libertas; Cavagnis, Institutiones iuris publici ecclesiastici, Romae, 1906, t. 1, n. 523.
[18] Šiuos klausimus vienaip ar kitaip svarsto, pvz., šie autoriai: Maritain, Du régime temporel et de la liberté, Paris, 1933; Humanisme intégral, Paris, 1934; Les droits de l‘homme et la loi naturelle, Paris, 1942; Christianisme et démocratie, Paris, 1943; Man and State, 1953; P. Congar, O. P., Lettre sur la liberté religieuse à propos de la situation des protestants en Espagne // La Revue Nouvelle, 1948; Leclerq, L‘Eglise et la liberté en 1948 // La Revue Nouvelle, 1948; L‘Etat chrétien et la liberté de l‘Eglise // Vie Intellectuelle, 1949; P. Pribilla, S. J., Dogmatische Intoleranz und bürgerliche Toleranz // Stimmen der Zeit, 1949; P. Murray, S. J., Governmental Repression of Heresy // Proceedings, Catholic Theological Society of America, 1948; Current theology on religious freedom // Theological Studies, 1949; On the Structure of the Church-State Problem // The Catholic Church in World‘s Affairs, University of Notre Dame, 1954. Šias klaidingas nuomones geriausiai paneigia Messineo, S. J., Civiltà Cattolica, 1950, t. II, III, IV; 1951, t. I, II, III, V; 1952, t. I. [Autorius atvirai išvardija katalikiškojo liberalizmo šauklius Jacques‘ą Maritainą (1882–1973), dominikoną Yves‘ą Congarą (1904–1995), Jacques‘ą Leclerqą, jėzuitą ekumenistą Maxą Pribillą (1874–1954) bei JAV liberalizmo apaštalą jėzuitą Johną Courtney‘ų Murray‘ų (1904–1967). Visi šie modernistai Pijaus XII laikais už savo tezes susilaukė bažnytinių bausmių, bet Vatikano II Susirinkime tapo religinės laisvės ir Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės šaukliais. Rašydamas šią knygą, Ottavianis net neįtaria, kad netrukus visuotinis susirinkimas savo deklaracija Dignitatis humanae (1965, pagrindinis autorius – J. C. Murrey‘us) paneigs visas jos tezes. – vert. past.]
[19] Humani generis, 1950 08 12, AAS t. 42, p. 563.
[20] „Tiek teisingumas, tiek protas draudžia valstybei būti bedieviškai, arba, kaip sakoma, laikytis vienodai palankiai įvairių religijų atžvilgiu bei visoms teikti vienodas teises, kas galiausiai vestų į bedievybę“ (Leonas XIII, enc. Libertas).
[21] Enc. Libertas, taip pat Immortale Dei.
[22] Pijus XII, kalba Ci riesce (1953 12 06). […]
[23] Pvz., matome jo encikliką Mediator Dei (1947 12 18). […]
[24] Enc. Immortale Dei, §15; Syllabus prop. 15 ir 16.
[25] [Pasaulietinės, nereliginės tvarkos pabrėžimas, religijos ir Bažnyčios išstūmimas iš viešosios sferos. – vert. past.]
[26] Enc. Libertas.
[27] Daug didesne už tą, kurios šiandien bijomasi iš daugelio valstybių, stipriai varžančių žodžio, spaudos ir veiksmų laisves. [Taigi autorius mano, kad visiška žodžio ir spaudos laisvė yra didesnė blogybė už galimus piktnaudžiavimus valstybine cenzūra! – vert. past.]
[28] Ta prasme kulto laisvė yra tas pat kaip kultų lygybė. Kitais atvejais valstybė nustato, kad yra vienas valstybinis kultas ar valstybinė religija, kitiems kultams paliekant vykdymo laisvę be tų privilegijų ar paramos, kuri teikiama valstybinei religijai.
[29] „Kas suvokia, kad Dievas yra, tas, nenorėdamas prieštarauti sau ir laikytis absurdo, turi būtinai suprasti, kad Dievas negali vienodai priimti bet kokio jam skiriamo kulto, nes tarp jų yra didžiulis skirtumas ir prieštaravimas… Todėl jie negali būti vienodai Dievui priimtini“ (enc. Immortale Dei, §42). Lk 11, 23: „Kas nerenka su manimi, tas barsto“.
[30] Ciceronas, De leg., II, 8.
[31] Hist., 39, 16. Mūsų padėtis būtų blogesnė nei romėnų – jie turėjo nors ir klaidingą, bet vieną valstybinę religiją, kuri palaikė imperiją. Romėnų valdžios nuosmukis prasidėjo tada, kai, priėmęs visų klaidingų kultų nedorybes ir blogybes ir drausdamas vien tikrąją ir šventąją Kristaus religiją, Romos miestas tapo „klaidos mokytoju“, kuris „viešpatavo beveik visoms tautoms, bet vergavo visų tautų klaidoms“ (šv. Leonas Didysis, Serm. in Nat. Ap.).
[32] „Vadinamoji tolerancija… gali būti tik blogio atžvilgiu“ (Augustinas, Enarr. in ps. 31). Todėl nereikia painioti visiškos kulto laisvės su tolerancija: „Gėris turi laisvę, blogis – toleruojamas. Skirtingai nei laisvės įstatymai, ediktai dėl tolerancijos tylomis pasmerkia ir nesutinka su tais dalykais, kuriuos leidžia“ (Vermeersch, La tolérance, Louvain, 1909, p. 6). […]
[33] Leonas XIII enciklikoje Libertas moko, kad gali būti, jog dėl bendrojo gėrio – ir tik dėl šios priežasties – žmonių įstatymai gali ar net privalo tolerantiškai pakęsti blogį. Taip pat enc. Immortale Dei, §51.
[34] Čia plg. Ruffini, La libertà religiosa, Torino, 1901, p. 10 – jis vadina toleranciją kilnia kaip privačią dorybę, bet laiko bjauria išmone, jei ji taikoma viešosios tvarkos juridiniams santykiams. Priešingai, žr. Billot, De habitudine Ecclesiae ad civilem societatem, Romae, 1922, p. 94 ir toliau.
[35] Aichner, Compendium iuris ecclesiastici, Brixiae, 1915, §52, n. 1; Billot, ten pat, p. 98.
[36] [Nukrypstančius nuo ortodoksinio, tikrojo tikėjimo. – vert. past.]
[37] Syll., prop. 77 ir 78. […]
[38] Enc. Immortale Dei, §54. Plg. enc. Libertas.
[39] Tokia padėtis yra, pvz., Šiaurės Amerikoje. Valstybė nėra ateistinė, netgi kartais viešai pareiškia besilaikanti krikščionybės; kasmet valstybėje krikščioniškomis apeigomis švenčiama Padėkos Dievui diena [Thankgivings day]; meldžiamasi įstatymų leidėjų susirinkime [vad. Maldos pusryčiai]; pripažįstami protestantų ir katalikų karo kapelionai; viešai pašvenčiamas sekmadienis; mokyklose skaitoma Evangelija, ir t. t. […] [Tokią padėtį, leidžiančią laisvai plėtotis Katalikų Bažnyčiai, kai kurie JAV teologai ir hierarchai ėmė laikyti idealia sistema. Šią nuomonę, vad. „amerikanizmą“, griežtai pasmerkė pop. Leonas XIII enciklika Longinqua Oceani (1895 01 06). J. C. Murray‘aus ir JAV vyskupų pastangomis amerikanizmas atgaivintas ir „palaimintas“ Vatikano II Susirinkimo deklaracijoje apie religinę laisvę Dignitatis humanae.]
[40] [Tobulos bendruomenės (societates perfectae) yra tos, kurios turi visas priemones savo galutiniam tikslui pasiekti. Tokios bendruomenės yra suvereni valstybė ir Katalikų Bažnyčia savo sferose. Netobulos bendruomenės: šeima, savivaldybė, įmonė… Taigi Bažnyčia yra ne viena iš „nevyriausybinių organizacijų“ valstybės viduje, o lygus valstybei ir net už ją aukštesnis teisės subjektas. Petras Malakauskis (Viešosios bažnytinės teisės, VDU, Kaunas, 1931) vardija šias, šiandien dažnai užmirštas, Katalikų Bažnyčios teises:
– įstatymų leidybos srityje: Bažnyčia gali leisti įstatymus Dievo kulto, tikėjimo ir dorovės srityje. Bažnyčiai priklauso kalendoriaus sudarymas, nedarbo dienų įvedimas, teisė skambinti varpais, rengti procesijas, steigti ir tvarkyti kapines, statyti kulto pastatus, steigti bažnytines organizacijas ir vienuolijas, rengti susirinkimus, žodžiu ir raštu visiems ir nekliudomai skelbti tikėjimą, įvesti religinių raštų cenzūrą, skirti ir atleisti vyskupus ir kitus dvasininkus. Bažnyčiai priklauso visa santuokos, šeimos, įvaikinimo, testamentų, skyrybų… sritis, taip pat tradiciškai – karitatyvinė rūpyba, švietimo ir viešosios nuomonės formavimo sritys, kiek jos susijusios su tikėjimu ir dorove. (Žinoma, visus tuos dalykus dėl bendrosios tvarkos ji gali derinti su valstybe). Bažnyčia gali leisti įstatymus dėl pasaulietinių dalykų, susijusių su religija. Ji gali paskelbti negaliojančiais savaime neteisingus valstybės įstatymus, atpalaiduoti nuo priesaikos tironiškam valdovui. Jei valstybė tyčia ar dėl silpnumo neleidžia dvasinei gerovei reikalingo pasaulietinio įstatymo, jį gali išleisti Bažnyčia.
– teisminėje srityje: Bažnyčia gali teisti visose srityse, kurios jai priklauso. Ji gali be valstybės kišimosi teisti dvasininkus net civilinėse ir kriminalinėse bylose (vad. privilegium fori). Negali nagrinėti nekrikštytų asmenų bylų.
– vykdomosios valdžios srityje: Visos Bažnyčios valdomos vietos, daiktai ir asmenys turi neliečiamumą. Dvasininkai laisvi nuo pasaulietinių teismų, arešto, bausmių, pareigos liudyti pasaulietiniuose teismuose, tarnavimo kariuomenėje. Valstybė negali suimti nusikaltėlio, ieškančio prieglobsčio bažnyčioje (vad. ius asyli). Grynai dvasinės paskirties turtas turi teisę į laisvę nuo mokesčių. Bažnyčios savaime nesaisto valstybiniai nuosavybės įstatymai. Bažnyčia gali įsakyti rinkliavas. Bažnyčia gali suimti, įkalinti, bausti ir dvasinėmis, ir pasaulietinėmis bausmėmis, išskyrus mirties bausmę. Popiežius, vyskupai metropolitai ir abatai gali turėti suverenias pasaulietines valdas, jose leisti visai pasaulietinius įstatymus, turėti ginkluotąsias pajėgas ir t. t. – vert. past.]
[41] Leonas XIII, enc. Libertas.
[42] [Plg. Leonas XIII, Humanum genus; Immortale Dei, §12 ir 13; Pijus X, Vehementer Nos, §12; Pijus XI, Dilectissima nobis, ir kt. – vert. past.]
[43] Leonas XIII, enc. Annum ingressi (1902 03 19); Benediktas XV, kalba In hac quidem (1921 11 21).
[44] Leonas XIII. enc. Libertas.
[45] De Luca, Institutiones iuris ecclesiastici publici, Romae, 1901, t. 1, p. 243. Čia paminėtina Pijaus IX pasmerkta tezė: „Romos pontifikas gali ir privalo susitaikyti su progresu, liberalizmu ir šiandienine civilizacija bei prie jos prisitaikyti“ (Syllabus, prop. 80).
[46] Be jau dažnai minėtų enciklikų Immortale Dei, Libertas, Vehementer Nos, žr. Pijus IX, enc. Quanta cura, kalba Acerbissimum (1852 09 27), Pijus X, laiškas Le siamo grati (1906 02 27).
[47] [Šiandien dažnai vartojamos teokratijos ir fundamentalizmo sąvokos. Teokratija (gr. „Dievo valdymas“) gali būti suprantama kaip bendras visa ko pavaldumas Dievo valiai ir įstatymui – ta prasme valstybė privalo būti teokratinė. Jei turimas omenyje tiesioginis regimas Dievo vadovavimas (kaip Izraelio tautai nuo išvedimo iš Egipto iki karalystės įvedimo), tai jo paprasčiausiai nebėra ir ne žmogaus galioje jį įvesti. Tikrą teokratiją stengiasi sukurti Jehovos liudytojų sekta, esą tiesiogiai vedama dievo Jehovos. Fundamentalizmas reiškia siekį viešąją tvarką tiesiogiai pagrįsti (lot. fundamentum – pagrindas) švento teksto (Biblijos, Korano, Talmudo, Vedantos ar kt.) nurodytomis teisinėmis normomis. Jis būdingas „knygos religijoms“: judaizmui, islamui, evangelikaliniam protestantizmui. Katalikybė nėra pirmiausia „knygos“ ar teisės, bet malonės, gyvos Tradicijos ir bažnytinio autoriteto religija, todėl „katalikiškas fundamentalizmas“ nebebūtų katalikiškas. Katalikybei santykyje su valstybe gresia tik hierokratijos – tiesioginės politinės kunigų (gr. hieros), t. y. popiežiaus ir vyskupų, valdžios – pagunda. – vert. past.]
[48] Laiškas Migne, Patrologia latina, t. 59, col. 42.
[49] Tame pačiame laiške; plg. taip pat pop. Mikalojaus I VIII laišką imperatoriui Mykolui (Denz. 333). […]
[50] Enc. Immortale Dei, §27.
[51] Summa th., II–II q. 60 a. 6 ad 3.
[52] Defensio fidei, l. 3, c. 22. […]
Epifanija, kuri, kaip pastebi šv. Augustinas, graikų kalboje reiškia pasirodymą ar apsireiškimą, yra šventė, skirta pagerbti Jėzaus Kristaus apsireiškimą magams arba išminčiams, kurie ypatingu Visagalio Dievo įkvėpimu netrukus po Kristaus gimimo atvyko Jo pagarbinti ir atnešti dovanų.
Kiti du mūsų Viešpaties apsireiškimai, kuriuos Bažnyčia švenčia šią dieną ‒ tai Jo krikštas, kai Šventoji Dvasia regimai nusileido ant Jo kaip balandis ir tuo pat metu iš Dangaus pasigirdo balsas: „Tai yra Mano mylimiausias Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“ (Mt 3, 17); ir Jo dieviškos galios pasireiškimas Kanos vestuvėse, kai Jis padarė savo pirmąjį stebuklą, paversdamas vandenį vynu ir tuo apreikšdamas savo šlovę mokiniams.
Taigi priežasčių yra daug, kodėl ši šventė turėtų sulaukti daugiau nei paprasto dėmesio ir pagarbos; ypač iš mūsų, pagonių, kurie išminčių, mūsų pirmtakų, asmenyje, buvome pašaukti įtikėti ir pagarbinti tikrąjį Dievą. Niekas taip neparodo šio gailestingumo, kaip apgailėtinas žmonijos išsigimimas. Šis sugedimas buvo toks didžiulis, jog joks gyvis nebuvo laikomas tokiu niekingu, kad nebūtų garbinamas kaip dievas, ir jokia yda nebuvo laikoma tokia pasibjaurėtina, kad jos neprimestų tų tamsių laikų religija, kaip sakoma šv. Rašte. Bausdamas žmones už atsimetimą nuo Jo į stabmeldystę, Dievas atidavė juos gėdingiausioms aistroms, kaip detaliai aprašo apaštalas: „…jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. Jie – Dievo nekenčiami šmeižikai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų, neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi…“ (Rom 1, 29‒31) Tokie buvo daugelis mūsų pagoniškų protėvių ir tokie mes būtume buvę, jeigu ne maloningas ir veiksmingas Dievo kvietimas į tikrąjį tikėjimą.
Pagonių pašaukimas buvo aiškiausiai išpranašautas prieš daugelį amžių. Dovydas ir Izaijas daug kartų pranašavo apie šio įvykio svarbą. Panašiai kalbėjo ir kiti pranašai. Tačiau tų pranašysčių išsipildymas buvo atidėtas iki Mesijo laikų. Jam, Dievo Sūnui, turinčiam vieną prigimtį su Tėvu, Amžinasis Tėvas pažadėjo, kad Jis bus visų tautų paveldėtojas (Ps 2, 8). Jis, gimęs būti viso pasaulio dvasiniu karaliumi ir atėjęs išganyti visų žmonių, apreikš savo atėjimą „jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti“, tai yra tiek pagonims, tiek žydams. Jam gimus, angelai buvo pasiųsti žydams, atstovaujamiems neturtingų piemenų, o žvaigždė buvo tas dieviškas pasiuntinys, kuris šią svarbią žinią pranešė pagonims iš Rytų; sutinkamai su Balaamo pranašyste, pagal kurią ji reiškė Mesijo atėjimą.
Kvietimui į Betliejų pagerbti Pasaulio Atpirkėją pakluso keletas pagonių, kuriuos šv. Raštas vadina magais arba išminčiais; tačiau jis nutyli jų skaičių. Bendra šv. Leono, Cezarijaus, Bedos ir kitų nuomone, jų buvo trys. Tai palyginti labai mažai, nes daugelis kitų ne blogiau nei išminčiai matė tą žvaigždę, bet nekreipė dėmesio į šį Dangaus balsą; jie žavėjosi jos nepaprasta šviesa, bet nusikalstamai nesuprato jos dieviško kvietimo arba, pavergti aistrų ir savimeilės, užkietino savo širdis jos išganingam poveikiui. Taip pat ir krikščionys dėl tų pačių priežasčių nebegirdi dieviškosios malonės balso savo širdyse, ir tokia daugybė užkietina jai savo širdis, kad, nepaisant kvietimo, malonių ir paslapčių, veikiančių jų naudai, tenka bijoti, jog netgi jų tarpe daug yra pašauktų, bet maža išrinktų. Taip nutiko žydams, kurių dauguma, kaip sako šv. Paulius, Dievas nebuvo patenkintas.
Kaip skirtingai elgėsi išminčiai! Užuot pasidavę savimeilei arba pasekę minios ir daugelio tariamai dorų žmonių pavyzdžiu, jie, vos tik išvydę dieviškąjį pasiuntinį, neprieštaraudami leidosi į kelionę ieškoti savo sielos Atpirkėjo. Įtikinti žvaigždės, kalbėjusios jų akims, ir vidinės malonės, kalbėjusios jų širdims, kad yra šaukiami paties dangaus, jie, atmetę visokius pasaulietiškus pasitarimus, žmogiškus samprotavimus ir atidėliojimus, viską pavedė Dievo valiai. Nei nebaigti reikalai, nei rūpestis savo karalystėmis ar šeimomis, nei ilgos, varginančios kelionės per dykumas ir beveik nepereinamus kalnus sunkumai ir pavojai, nei nepalankiausias metų laikas, nei kelionė per šalį, visais laikais garsėjusią plėšikais – nė vienas iš šių dalykų, kaip ir daug kitų klaidingų pasaulietiškos išminties ir sumanumo argumentų, kurių, be jokios abejonės, griebėsi jų patarėjai bei pavaldiniai ir dar labiau sustiprino sielų priešas, neįtikino jų atsisakyti ar atidėti kelionės. Visos šios kliūtys pasirodė jiems nevertos nė menkiausio dėmesio, kai Dievas šaukia. Jie gerai žinojo, kad paniekinus tokią didžiulę malonę ji gali būti amžinai prarasta. Kokią gėdą jų veiklus ir drąsus uolumas užtraukia mūsų tingumui ir bailumui!
Išminčiams atėjus paskui žvaigždę į Jeruzalę ar netoli jos, žvaigždė pranyksta: todėl jie pagrįstai mano pabaigę kelionę ir jau greitai patirsią palaimą, regėdami naujai gimusį karalių! Jie tikėjosi, kad, įžengę į karališkąjį miestą, kiekvienoje gatvėje ir už kiekvieno kampo girdės laimingų žmonių sveikinimo šūksnius ir lengvai sužinos kelią į karališkuosius rūmus, kuriuos amžiams išgarsino jų karaliaus ir Atpirkėjo gimimas. Bet su didžia nuostaba jie pamato, kad čia nėra nė menkiausio tokių iškilmių ženklo. Dvaras su miestu ir toliau ramiai gyvena, ieškodami malonumų ir naudos. Ką darys pavargę keliauninkai, atsidūrę tokioje netikėtoje padėtyje? Jeigu magai būtų vadovavęsi žmogiškąja išmintimi, jie iš nusivylimo būtų atsisakę savo tikslo ir tylomis pasišalinę, kad išsaugotų savo gerą vardą, išvengtų gyventojų pajuokos ir pavydžiausio tirono, jau pagarsėjusio kraugeriškumu, pykčio. Tačiau tikrai dorybei išmėginimai tėra proga pasiekti šlovingiausių pergalių. Tariamai apleisti Dievo ir netekę stebuklingo vedlio, jie turi remtis įprastomis informacijos priemonėmis. Tvirtai apsisprendę sekti dievišku kvietimu ir nebijodami pavojaus, su vienodu pasitikėjimu ir nusižeminimu jie apklausinėja miesto gyventojus ir teiraujasi paties Erodo rūmuose, kur yra gimusis žydų karalius. Ar jų elgesys nemoko mūsų iškilus visokiems dvasiniams sunkumams kreiptis į tuos, kuriuos Dievas paskyrė mūsų dvasiniais vadovais, ir prašyti jų patarimo bei vadovavimo? Turime paklusti jiems, kad Dievas galėtų vesti mus pas Save, kaip Jis vedė išminčius į Betliejų, vadovaujant žydų sinagogos kunigams.
Remdamasi Jokūbo ir Danielio pranašystėmis, visa žydų tauta karščiausiai laukė žmonių tarpe pasirodant Mesijo. Kadangi jo gimimo vieta taip pat buvo išpranašauta, išminčiai, tarpininkaujant Erodui, iš Aukščiausios žydų tarybos greitai sužinojo, kad Betliejus yra ta vieta, kurią išgarsins Mesijo gimimas, kaip prieš kelis šimtus metų nurodė pranašas Mikėjas. Koks mielas ir garbintinas Dievo apvaizdos elgesys! Jis moko šventuosius pažinti Jo Valią, kurią Jis apreiškia bedieviškų kunigų lūpomis, ir suteikia pagonims priemonių papeikti ir sugėdinti žydus už jų aklumą. Bet malonės nepasiekia kūniškų ir užkietėjusių sielų. Erodas karaliavo jau virš trisdešimt metų, jis buvo žiaurus, ambicingas, gudrus ir veidmainiškas išsigimėlis. Senatvė ir liga ypač suerzino jo pavydų protą. Jis nieko taip nebijojo, kaip Mesijo pasirodymo, mat daugelis Jo laukė kaip žemiško kunigaikščio, ir valdovas negalėjo apie jį galvoti kitaip, kaip tik apie varžovą ir pretendentą į savo sostą. Tad nenuostabu, kad jį pritrenkė naujiena apie Mesijo gimimą. Taip pat ir visa Jeruzalė, užuot apsidžiaugusi gerąja naujiena, kartu su juo buvo sunerimusi ir sutrikusi. Mes bjaurimės jų niekingumu, bet ar mūsų, esančių toli nuo rūmų, pražūtingai neveikia žmonių pagarba, prieštaraujanti mūsų pareigai? Erodo pavyzdys rodo, koks aklas ir kvailas yra garbės troškimas. Dieviškasis kūdikis atėjo ne atimti iš Erodo jo žemiškos karalystės, bet duoti jam amžinąją ir išmokyti jį šventai niekinti visą pasaulietišką pompastiką ir didybę. Kokia beprasmė ir ekstravagantiška kvailystė ‒ regzti planus, nukreiptus prieš patį Dievą, kuris sugėdina pasaulio išmintį, sugriauna tuščius žmonių sumanymus ir išjuokia jų darbus! Ar šiais laikais nėra erodų, žmonių, kurie savo širdyse yra dvasinės Kristaus karalystės priešai?
Tironas, norėdamas atremti tariamai jam gresiantį pavojų, imasi savo įprastų suktybių: gudrumo ir veidmainystės. Jis apsimeta ne mažiau karštai trokštąs pagerbti naujai gimusį karalių ir paslepia savo bedievišką ketinimą atimti jam gyvybę po palankia dingstimi pačiam vykti jo pagarbinti. Todėl išklausinėjęs apie laiką, kada išminčiai pirmą kartą pamatė žvaigždę, ir griežtai prisakęs jiems grįžti ir pranešti, kur rasti kūdikį, jis leidžia jiems vykti į aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų nurodytą vietą. Erodas tada buvo prie mirties, bet, kaip žmogus gyvena, taip ir miršta. Artėjanti amžinybė retai kada išganingai paveikia nepataisomus nusidėjėlius, retai kada sukelia tikrą ir nuoširdų jų širdžių pasikeitimą.
Išminčiai noriai paklauso Sinedriono patarimo, nors žydų vadovai menkai tepadrąsina juos savo pavyzdžiu: mat nė vienas kunigas ar Rašto aiškintojas nesutinka prie jų prisidėti ir drauge ieškoti, idant tinkamai pagerbtų savo karalių. Religijos tiesos ir principai nepriklauso nuo juos skelbiančiųjų dorovės, jie kyla iš aukštesnio šaltinio, iš Paties Dievo išminties ir teisingumo. Todėl, kai žinia neabejotinai ateina iš Dievo, ją mums perduodančio asmens nusižengimai negali pateisinti mūsų nepaklusnumo. Kita vertus, tikslus ir greitas paklusimas yra geresnis mūsų tikėjimo į Dievą ir pasitikėjimo Juo įrodymas ir dar labiau paskatina Jį ypatingai mus globoti ir ginti, kaip ir atsitiko išminčiams. Vos tik šie paliko Jeruzalę, Dievas, idant sužadintų juose didesnį tikėjimą bei uolumą ir vestų juos toliau, panoro vėl parodyti jiems žvaigždę, kurią jie buvo matę Rytuose. Ji rodė jiems kelią, kol nuvedė į vietą, kur jie turėjo pamatyti ir pagarbinti savo Dievą ir Išganytoją. Čia ji sustojo arba galbūt nusileido, o tai jos nebylia kalba reiškė: „Čia jūs rasite ką tik gimusį karalių“. Šventi vyrai su tvirtu ir pastoviu tikėjimu, apimti dvasinio džiaugsmo, įėjo į vargingą namelį, kuris šiuo gimimu tapo šlovingesnis negu ištaigingiausi rūmai visatoje, ir, atradę kūdikį su motina, parpuolę jį pagarbino ir išliejo jam giliausius šlovinimo, dėkojimo ir visiško pasiaukojimo jausmus. Užuot nustebintas vietos skurdumo ir nekarališkos kūdikio išvaizdos, išminčių tikėjimas tik auga ir stiprėja susidūręs su kliūtimis, kurios, žmogiškai kalbant, turėtų jį užgesinti. Šis tikėjimas patraukia jų protą, prasiskverbia pro skurdo, kūdikystės, silpnumo ir nusižeminimo uždangą; jis priverčia juos pulti ant žemės ir jaustis nevertais pakelti akis į šią žvaigždę, į šį Jokūbo Dievą. Regėdami Jį taip pasislėpusį, jie išpažįsta Jį esant vienintelį ir amžinąjį Dievą. Jie pripažįsta begalinį Jo gerumą tampant žmogumi, ir begalinį žmonijos skurdą, kuriam pašalinti prireikė tokio didelio Galybių Viešpaties nusižeminimo.
Šv. Leonas taip kalba apie išminčių tikėjimą ir atsidavimą: „Kai žvaigždė nuvedė juos pagarbinti Jėzaus, jie nerado Jo, įsakinėjančio velniams ar prikeliančio numirusiųjų, grąžinančio regėjimą akliesiems, kalbą nebyliams arba atliekančio kokius nors dieviškus veiksmus. Jie rado tylų kūdikį, globojamą rūpestingos motinos, nerodantį jokio galybės ženklo, tik nusižeminimo stebuklą.“ Kur mes rasime tokį tikėjimą Izraelyje – turiu omenyje, mūsų dienų krikščionių tarpe? Apšviesti tikėjimo, išminčiai suprato, jog Mesijas atėjo ne suteikti mums žemiškų turtų, o susilpninti mūsų meilę jiems ir sutramdyti mūsų puikybę. Jie jau buvo išmokę Kristaus įstatymų ir persismelkę Jo dvasia, o krikščionys dažniausiai būna jai tokie svetimi ir taip atsidavę pasauliui bei jo sugedusiems principams, jog gėdijasi skurdo ir pažeminimo ir nepriima į savo širdį Jėzaus Kristaus nusižeminimo ir kryžiaus. Savo veiksmais tokie krikščionys tarsi šaukia kartu su anais Evangelijos palyginimo žmonėmis: „Mes nenorime, kad šitas mums valdytų.“ (Lk 19, 14) Jų priešingas elgesys parodo, ką jie būtų pagalvoję apie Kristų ir jo kuklų pasirodymą Betliejuje.
Magai, sekdami Rytų papročiu, pagal kurį prie didžių valdovų nesiartinama be dovanų, kaip pagarbos ženklą atnešė Jėzui tai, ką vertingiausio galėjo duoti jų šalis ‒ aukso, smilkalų ir miros. Auksas yra Jo karališkos valdžios pripažinimas, smilkalai ‒ Jo dievystės išpažinimas, o mira ‒ liudijimas, kad Jis tapo žmogumi dėl pasaulio atpirkimo. Bet dar mielesnės dovanos buvo šventi jų sielų jausmai: karšta meilė, išreikšta auksu, atsidavimas, pavaizduotas smilkalais ir besąlygiškas pasiaukojimas, parodytas mira. Dieviškasis karalius, be abejo, gausiai atlygino jiems už jų dosnumą daug tobulesnėmis dvasinėmis Savo malonės dovanomis. Su tokiais pat meilės, šlovinimo, dėkingumo, gailesčio ir nusižeminimo jausmais mes turėtume dažnai ir ypač per šią šventę savo dvasia artintis prie kūdikėlio Jėzaus, leisdami Jam būti mielu mūsų širdžių, prieš tai nuplautų nuoširdžios atgailos ašaromis, valdovu.
Šventiesiems karaliams ruošiantis grįžti į namus, Dievas, matydamas Erodo veidmainystę ir piktus kėslus, ypatingais ženklais pakeitė jų nusistatymą grįžti į Jeruzalę ir pranešti visiems, kur galima rasti dieviškąjį kūdikį. Taigi, iki galo parodydami savo ištikimybę ir padidindami savo sielose pašvenčiamąją malonę, jie negrįžo į Erodo rūmus, bet, palikę savo širdis pas vaikelį Išganytoją, jie išvyko į savo šalis kitu keliu. Panašiai ir mes, jeigu norime išsaugoti mums suteiktąsias malones, turime nuo šios dienos pasiryžti neturėti ryšių su nuodėmingu pasauliu, nesutaikomu Jėzaus Kristaus priešu, bet eiti kitu keliu, tuo, kurį mums nurodo išganingos Evangelijos tiesos. Tvirtai pasitikėdami Jo malone ir nuopelnais, mes saugiai atvyksime į dangiškąją šalį.
Neabejotina, kad šventieji išminčiai visą likusį gyvenimą praleido karštai tarnaudami Dievui. Šv. Jonas Auksaburnis Mato evangelijos komentare sako, kad vėliau Persijoje juos pakrikštijo šv. apaštalas Tomas, ir jie ėmė skelbti Evangeliją. Kalbama, kad valdant pirmiesiems krikščionių imperatoriams jų kūnai buvo perkelti į Konstantinopolį. Iš ten jie buvo pervežti į Milaną. Miesto dominikonų bažnyčioje galima pamatyti vietą, kur jie buvo laikomi. XII a. imperatorius Frydrichas Barbarosa užėmęs Milaną privertė perkelti juos į Kelną Vokietijoje.
Iš knygos “Šventųjų gyvenimai”
Nenorėjome jūsų varginti naujienomis apie dabar jau žinomo LGBTQ+ aktyvisto, užpuolusio Šeimų Sąjūdžio atstovus ir VšĮ Krikščioniškosios Kultūros Instituto piketą prieš jo kolegų iškrypimą propaguojantį žygį birželio mėnesį, niekinius veiksmus. Todėl, nors apie teismo sprendimą žinojome iš anksto, nenorėjome jo skelbti per Kalėdas.
Gruodžio 23-ąją Vilniaus miesto apylinkės teismas kaltu dėl smurtavimo prieš Lietuvos šeimų sąjūdžio organizuoto susirinkimo dalyvius pripažino vasarą vykusių LGBTIQ eitynių dalyvį Lauryną Laurinavičių.
Jo veiksmus Katedros aikštėje ir Odminių skvere per šių metų vasarą vykusias LGBTIQ eitynes teismas įvertino kaip viešosios tvarkos pažeidimą ir skyrė laisvės apribojimo bausmę vieniems metams be intensyvios priežiūros.
L. Laurinavičius turės dalyvauti elgesio pataisos programoje, taip pat 40 valandų neatlygintinai dirbti socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijoje, kurios rūpinasi senyvo amžiaus žmonėmis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos stokojančiais asmenimis. Nuteistasis visą bausmės atlikimo laikotarpį taip pat įpareigotas dirbti ar registruotis Užimtumo tarnyboje, neišvykti iš gyvenamosios vietos.
Trims nukentėjusiems jis turės iš viso atlyginti daugiau nei 1,3 tūkst. eurų neturtinę ir turtinę žalą.
„Teismas nustatė, kad liudytojų – tarp jų buvo VšĮ Krikščioniškosios Kultūros Instituto atstovai Šarūnas Pusčius ir Aleksandras Stralcou, taip pat Šeimų Sąjūdžio atstovas Algimantas Rusteika – ir nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, jie atitinka vaizdo įrašuose užfiksuotą informaciją ir iš esmės iš dalies kaltinamojo duotus parodymus. Nors kaltinamasis nepripažino, kad savo elgesiu pažeidė viešąją tvarką, tai vertino kaip gynybinius veiksmus, kaip provokuojančius nukentėjusiųjų veiksmus, vis dėl to byloje nustatyta, kad kaltinamojo elgesys pasirodė nepriimtinas, įžūlus, nukentėjusieji išsigando, pasijuto šokiruoti.
Kaltinamojo veiksmai pasirodė ir plačiai buvo komentuojami visuomenės informavimo priemonėse, visi veiksmai buvo atlikti kitų žmonių akivaizdoje: vieni stovėjo ir žiūrėjo, kiti filmavo ir fotografavo, treti jautėsi šokiruoti. Kaltinamojo veiksmai buvo nulemti pačio nepasitenkinimo dėl deklaruojamų išsakymų, kitokių vertybių“, – sakė teisėja Kristina-Gelgotė.
Šį nuosprendį teismo salėje susirinkę nukentėjusieji pasitiko plojimais, viena nukentėjusioji atėjo apsigaubusi vėliava. Byloje nukentėjusiais pripažinti penki asmenys. Ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti trys civiliniai ieškiniai.
Nuosprendis dar nėra galutinis ir gali būti skundžiamas.
Bylos duomenimis, 29 metų L. Laurinavičius birželio 8 dieną, apie 16 val., viešoje vietoje, sostinės Katedros aikštėje priėjo prie Lietuvos šeimų sąjūdžio organizuoto susirinkimo dalyvių ir įžūliu elgesiu, pašalinių žmonių akivaizdoje, įtariama, tyčia vėliavos kotu smogė į išskleistą vienos moters rankose laikytą skėtį ir jį sugadino, tokiu būdu padarydamas jai turtinę žalą. Paskui, žodinio konflikto su kitu asmeniu metu, rankos kumščiu pastarajam sudavė smūgį į veidą, po ko žmogus nukrito ant žemės, taip sukeldamas jam fizinį skausmą.
Tęsdamas savo veiksmus, L. Laurinavičius viešoje vietoje, Vilniaus Odminių skvere, priėjo prie viešosios įstaigos ,,Krikščioniškosios kultūros institutas“ organizuoto susirinkimo dalyvių ir, matant kitiems asmenims, įžūliu, nepriimtinu, iššaukiančiu elgesiu, užgauliodamas susirinkimo dalyvius, juos provokavo:
Paskui, pribėgęs prie į Odminių skverą dviračiu atvažiavusio vyro, paėmė pastarąjį už kairės rankos ir, tempdamas į save, parvertė jį su dviračiu ant žemės. Vyrui atsikėlus, dar kartą pastarąjį pastūmė, pargriovė ant žemės bei dešinės rankos kumščiu smūgiavo jam į galvos sritį, tokiu būdu sukeldamas dviračiu atvažiavusiam vyrui fizinį skausmą.
Nukentėjusieji teisme nagrinėjant šią bylą pasakojo, kad L. Laurinavičius šaukė, kad visi kunigai yra pedofilai, šoko „labai nepadorų šokį“, šaukė „pederastai“, viešoje vietoje imitavo lytiną aktą ir masturbaciją.
Prokuratūra teigė, kad tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad savo akivaizdžiai agresyviu, įžūliu ir moralės požiūriu nepriimtinu elgesiu L. Laurinavičius demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Ikiteisminį tyrimą organizavo ir jam vadovavo Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorė, tyrimą atliko Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato pareigūnai.
Šis teismo sprendimas, nors ir nėra galutinis, yra labai svarbus įvykis, nes tai pirmas kartas Lietuvoje, kai Lietuvos valstybės teismas nuteisė iššaukiančius ir niekingus viešus LGBTQ+ aktyvisto veiksmus.
Pagal www.ve.lt
Šiandien yra Kalėdų išvakarės! Ši šventė kreipia mūsų mintis ir širdis į Jėzaus Kristaus įsikūnijimo paslaptį.
Viso Krikščioniškosios kultūros instituto komandos vardu norime Jums palinkėti:
Iš visos širdies linkime Jums palaimintos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo šventės!
Tegul Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, veda Jus tikrosios išminties ir begalinės meilės link.
Tegul Dievo Motina pripildys Jūsų širdis ramybės ir malonės, kad su džiaugsmu ir jėga vykdytumėte Dievo įsakymus.
Tegul laimė ir džiaugsmas, stiprybė ir išmintis, meilė ir taika viešpatauja jūsų širdyje ir jūsų Šeimos širdyse.
Linkime, kad katalikiški principai, kuriais tikite ir kuriuos perduodate kitiems, išliktų stiprūs ir gyvi mūsų Tėvynėje.
Tačiau tai dar ne viskas.
Deja, nuo praėjusių Kalėdų Lietuvoje vis dar yra daug įvykių, kurie mumyse žadina kartėlio jausmus ir norą atlyginti padarytą žalą:
1. Tikslios statistikos dar neturime, tačiau iš ankstesnių metų žinoma, kad Lietuvoje kasmet atliekama kiek mažiau nei 10 000 abortų
2. Birželio mėnesį Vilniaus gatvėmis vėl praūžė iškrypimą propaguojanti eisena
3. Galiausiai gruodžio mėnesį, prieš pat šias Kalėdas, Lietuvos Seimas priėmė nutarimą pripažinti pagonišką „Romuvos“ bendruomenę religine bendruomene.
Visa tai rodo, kad turime ir toliau karštai melsti naujagimį Kūdikėlį Jėzų, kad jis pasigailėtų mūsų vargšės Tėvynės ir sunaikintų šias mus visus kamuojančias blogio šaknis.
Tegul naujagimis Jėzus palaiko mus kovoje su tamsos jėgomis mūsų sielose ir mūsų šalyje.
Tegyvuoja Kristus Karalius!
Primename, kad vis dar galima užsisakyti mūsų kalendorių kitiems 2025 metams.
UŽSAKYK KALENDORIŲ!: https://kki.lt/2024/10/06/2025-m-fatimos-kalendoriaus-isankstinis-uzsakymas/
Per šimtmečius Dievo Motina ne kartą pranešė apie savo buvimą tarp mūsų. Tačiau tik per apsireiškimus Gvadalupėje ji mums pasirodė kaip palaimintoji (Vilniuje, Aušros Vartų koplyčioje, ji taip pat vaizduojama nėščia! – red.).
Ji buvo apsirengusi puošniais drabužiais: rausva tunika ir mėlynu apsiaustu, perjuostu juodu kaspinu, kuris actekams reiškė, kad ji nėščia. Marija savo įsčiose nešioja negimusį Kristų, skelbdama gyvybės įsčiose šventumą ir palaimingumą. Jos atsidavimas ir švelnumas rodo mums, su kokiu džiaugsmu ir pagarba turime elgtis su kiekviena užsimezgusia gyvybe.
Šis atvaizdas išlikęs ant Chuano Diego tilmos ir iki šiol kabo virš pagrindinio altoriaus Dievo Motinos šventovėje La Vilijoje, Meksiko priemiestyje, labiausiai lankomoje katalikų šventovėje pasaulyje.
Paveiksle Dievo Motina yra nėščia ir savo įsčiose nešioja Dievo Sūnų. Jos galva pagarbiai nulenkta, o tai rodo, kad ji ne deivė, o asmuo, nešiojantis ir garbinantis vienintelį tikrąjį Dievą.
Taip Marija jau XVI a. ypatingu būdu tapo gyvybės gynėja ir globėja. Šis faktas yra neverbalinė Marijos žinia, ypač šiuolaikiniams žmonėms.
Trumpa Gvadalupės Dievo Motinos istorija
1531 m. gruodžio 12 d. Švenčiausioji Mergelė Marija pasirodė nuolankiam indėnui Chuanui Diegui ir kalbėjo su juo jo gimtąja nahuatlų kalba. Žodžiai, kuriais Dievo Motina kreipėsi į Chuaną Diegą: Juozapas Diego kalbėjo: „Brangus sūnau, aš tave myliu. Aš esu Marija, visuomet Mergelė, tikrojo Dievo, duodančio ir saugančio gyvybę, Motina. Jis yra visų daiktų Kūrėjas, Jis yra visur esantis. Jis yra dangaus ir žemės Viešpats.“
Ji paprašė Chuano prieiti arčiau. Jis žengė kelis žingsnius ir atsiklaupė, priblokštas nuostabaus vaizdo.
Gražioji ponia tęsė: „Noriu šventyklos tokioje vietoje, kur galėčiau rodyti gailestingumą jūsų žmonėms ir visiems žmonėms, kurie nuoširdžiai prašo manęs pagalbos savo darbuose ir rūpesčiuose. Čia aš matysiu jų ašaras. Bet aš juos nuraminsiu ir paguosiu. Dabar eik ir papasakok vyskupui viską, ką čia matei ir girdėjai“.
Deja, vyskupas nepatikėjo, kad Dievo Motina galėjo pasirodyti tokiam vargšui, neraštingam meksikiečiui kaip Chuanas. Chuanas Diegas sugrįžo į apsireiškimo vietą, kur Dievo Motina jam pasirodė dar kartą. Ji liepė jam sugrįžti kitą rytą ir tada duos jam ženklą, kuris įtikins vyskupą Jos apsireiškimo ir prašymo tikrumu.
Kitą rytą Dievo Motina liepė Chuanui nueiti į kalvos viršūnę ir iš ten surinkti Kastilijos rožę. Nors jis žinojo, kad ten auga tik kaktusai, jis paklausė Dievo Motinos žodžių. Jo paprastas tikėjimas buvo atlygintas. Kaip Dievo Motina ir buvo išpranašavusi, Tepejako kalvos viršūnėje užaugo gražios gėlės.
Gyvatės galva sutraiškė
Kai Marija pirmą kartą pasirodė palaimintajam Chuanui Diegui, Meksikoje tebevyravo pagoniški ritualai, nors ji buvo krikščionių vadovų rankose. Ir toliau buvo aukojami žmonės, dažnai praliejant nekaltą kraują, kad būtų nuraminti senųjų ritualų ištroškę demonai. Kasmet actekų šventikai dievams paaukodavo mažiausiai 50 000 egzekucijų – vyrų, moterų ir vaikų. Vien 1487 m. per vieną keturias dienas trukusią naujos šventyklos Tenočtitlane pašventinimo ceremoniją buvo paaukota apie 80 000 belaisvių. Tokia pati praktika, kai paprastai kanibalizuojamos aukos galūnės, buvo paplitusi ankstesnėse Mezoamerikos kultūrose: olmekai, toltekai ir majai vykdė didelio masto žmonių aukojimo ritualus.
Manoma, kad vaikų aukojimas buvo paplitęs tarp pagoniškų indėnų, daugiausia dėl to, kad jie juos laikė tyrais ir nesuteptais. Meksikos istorikas Ixtlilxochitl apskaičiavo, kad Meksikoje buvo aukojamas kas penktas vaikas. Gvadalupės Dievo Motina atnešė motiniškos užuojautos žinią į šią tamsos ir kančios olą:
„Aš esu jūsų gailestingoji Motina ir visų šioje žemėje gyvenančių tautų motina, motina visų kitų įvairios kilmės žmonių, kurie mane mylės, kalbėsis su manimi, ieškos manęs ir pasitikės manimi. Čia aš išgirsiu jų šauksmą, jų sielvartą ir ištaisysiu bei palengvinsiu jų kančias, poreikius ir vargą.“
Atsivertimai
1541 m., praėjus vos dešimčiai metų po apsireiškimų, dešimt milijonų indėnų atsivertė iš pagonybės. Iki Mergelės Marijos atvykimo misionieriams buvo pavykę pakrikštyti tik milijoną čiabuvių, daugiausia našlaičių vaikų, karo aukų, kuriuos mylintys misionieriai įsivaikino ir išauklėjo. Tokio masinio atsivertimo neturėjo jokia kita pasaulio šalis.
Lietuvos žmonėms vis dar reikia Jos gailestingumo žinios! Kartu melskime Gvadalupės Dievo Motinos pagalbos ir globos. Jos veidas spinduliuoja Dievo šviesą, o jos pavyzdys rodo autentišką moteriškumą. Ji rodo neprilygstamą užuojautą vargšams ir beginkliams žmonėms, bet taip pat nepaliaujamą galią ir pergalę prieš piktąjį ir jo tarnus.
JŠ
Paryžiaus Dievo Motinos katedra yra lotynų civilizacijos, Vakarų civilizacijos, katalikiškos civilizacijos simbolis. Keistu sutapimu, veikiau Dievo valia, katedros atidarymo ceremonija tapo viduramžių dvasios apraiška. Kas galėjo to tikėtis nežaboto liberalizmo ir barbarybės laikais?
Neabejoju, kad tai buvo Dievo Neabejoju, kad tai buvo Dievo sumanymas. „Blogos“ oro sąlygos privertė apie pusšimtį valstybės vadovų įžengti į katedros vidų ir taip tapti tiesioginiais liturginių apeigų dalyviais.
Nežinau, kada paskutinį kartą šiuolaikinėje Europos istorijoje sosto ir altoriaus sąryšis buvo pristatytas tokiu būdu. Galbūt galima paminėti bendrą Prancūzijos prezidento De Golio ir Vokietijos kanclerio Adenauerio dalyvavimą 1962 m. tuometinėje Reimso katedroje vykusiose senosiose Mišiose.
Tądien Paryžiaus Dievo Motinos katedroje vyko ne Mišios, o liturginės pamaldos, ir jose dalyvavo kur kas daugiau valstybių vadovų. Nepaisant vyskupų primityvių spalvotų arnotų, pamaldos džiugino puikiu muzikiniu apipavidalinimu. Laimei, nebuvo nei gitarų, kaip dažnai matome mūsų bažnyčiose, nei vienišo „girgždančio“ vargonininkės balso, tik nuostabus choras ir tinkamos tradicinės giesmės.
Taip pat džiugino į katedrą įeinanti liturginė procesija. Būtent tą akimirką galėjai pasijusti tarsi atsidūręs, pavyzdžiui, XII amžiuje:
Netikėtai liturginės apeigos dominavo visoje ceremonijoje, užimdamos daugiau nei dvi valandas laiko. Nežinau, kaip tai patyrė vadovai, bet tikiuosi, kad prezidentui Donaldui Trumpui, neseniai išgyvenusiam pasikėsinimą į savo gyvybę, teigiančiam, kad jį apsaugojo Viešpats Dievas, taip pat Elonui Muskui, kuris kol kas kaip agnostikas priešinasi politiniam korektiškumui, tai gali padaryti stiprų įspūdį, lemiantį net atsivertimą, už kurį reikia melstis.
Bendras vadovų dalyvavimas liturginėse pamaldose daugiau kaip 800 metų senumo katedroje buvo reikšmingas ženklas ir jų priklausomybės katalikybe pagrįstai Vakarų kultūrai apraiška.
Atrodo, kad būtent šis katedros amžius privertė renginio organizatorius suteikti jai tokią tradicinę šių dienų aplinką. Dėl akivaizdžių priežasčių kitokio, labiau modernistinio pobūdžio pamaldos nebūtų derėjusios prie Paryžiaus Dievo Motinos katedros, nors pirminiuose planuose buvo numatyta atskirti pasaulietinę dalį už katedros sienų ir religinę dalį viduje.
Apskritai turiu pasakyti, kad buvau maloniai nustebintas, kaip pavyko ceremonija, kurioje įžvelgiu neabejotiną Dievo intervenciją. Tegu tokių įsikišimų būna kuo daugiau, kad jie išgelbėtų mus ir mūsų civilizaciją nuo tikėtino išnykimo. Kas kitas, jei ne Dievas!
Aleksandras Stralcou
Šiandien, kai švenčiame Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę, šia proga prisiminkime Švenčiausiosios Mergelės Marijos galią, kylančią iš jos užtarimo mūsų Išganytojui galios.
Kaip pavyzdį čia pateikiame įvykių prieš SSRS žlugimą aprašymą. Tai įvyko dėl popiežiaus Jono Pauliaus II akto, kuriuo jis paaukojo pasaulį Nekaltajai Marijos Širdžiai. Juo labiau galime tikėtis lemtingų pasekmių iš popiežiaus Pranciškaus Rusijos ir Ukrainos paaukojimo akto.
„Tai, kuo Rusija buvo nuo 1917 m., subyrėjo į mažus gabalėlius ir, regis, ji niekada nebesulipdė savęs (šiandien matome bandymą būtent „suklijuoti gabalėlius“ – red.). Išnyko įtampa tarp komunistinio bloko ir Vakarų šalių ir, svarbiausia, išnyko pasaulinio naikinamojo branduolinio karo grėsmė, kuri 1984-1985 m. tiesiog kabojo ant plauko. Trečiajame įšventinimo teksto punkte teigiama:
„Pavesdami Tau, Motina, pasaulį, visus žmones ir visas tautas, mes Tau patikime ir patį šį pašventimą pasauliui, atiduodami jį į Tavo motiniškąją Širdį.
O Nekalčiausioji Širdie! Padėk mums įveikti siaubą, kurį kelia blogis, taip lengvai įleidžiantis šaknis šiuolaikinių vyrų ir moterų širdyse, – blogis, kuris su savo nesuskaičiuojamais padariniais jau slegia mūsų dabartį ir, atrodo, užveria kelius į ateitį!
Nuo bado ir karo, gelbėk mus!
Nuo branduolinio karo, nuo nesuskaičiuojamo savęs naikinimo, nuo bet kokio karo, gelbėk mus!“
Istorikai sutaria, kad lemiamą reikšmę branduolinio karo grėsmės panaikinimui turėjo katastrofa Seviromorske, kur 1984 m. gegužės 13 d. (pirmojo apsireiškimo Fatimoje dieną – red.) sovietų Šiaurės laivyno sandėliuose kilo gaisras. Kadangi ginklai buvo saugomi nedidelėje erdvėje, ugnis persikėlė iš sandėlio į sandėlį, o jos gesinimas atnešė vis daugiau aukų, kurių skaičius siekė apie 200-300 žmonių. Gegužės 17 d. įvyksta didžiausi ginkluotės sprogimai. Sunaikinta beveik 1 000 įvairių tipų raketų, tarp jų – saugomų 80 SS-20 tipo raketų, galinčių nešti branduolinį krovinį, komplektas.
Sovietų Sąjungos Šiaurės laivynas, kuriam priklausė daugybė povandeninių laivų, branduolinių raketinių laivų ir tolimojo nuotolio lėktuvų ir kuris buvo numatytas kaip smogiamųjų pajėgų prieš Jungtines Valstijas stuburas, buvo praktiškai nuginkluotas. Visiškai atkurti smogiamąsias pajėgas turėjo prireikti dvejų metų. Ar buvo planuojamas branduolinis karas? Daugelis istorikų mano, kad buvome labai, labai arti jo ir kad jis buvo planuojamas 1985 m.
Kas atsitiko Rusijoje po šio įvykio? Arba, tiksliau, kas vyksta 1984 m. SSRS? Vos kelis mėnesius vadovavęs, 1984 m. vasario 9 d. miršta Komunistų partijos centrinio komiteto generalinis sekretorius Jurijus Andropovas, Brežnevo įpėdinis (o jis valdė daugiau kaip 18 metų!). Kitas pirmasis sekretorius, Konstantinas Černenka, vadovauja vos daugiau nei metus ir miršta 1985 m. kovo 10 d.
Per mažiau nei dvejus metus mirė dar trys pirmieji sekretoriai. 1985 m. kovo 11 d., per šventosios Jacintos – vienos iš trijų Fatimos regėtojų – 75-ąjį gimtadienį, pirmuoju sekretoriumi tampa Michailas Gorbačiovas, kurio pagrindinis indėlis buvo visos Sovietų Sąjungos žlugimas.
Branduolinio karo grėsmė galutinai palaidota 1987 m. gruodžio 8 d., Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės dieną, sudarius INF sutartį, arba „Sutartį dėl visiško vidutinio nuotolio raketų likvidavimo“. 1989 m. SSRS išveda savo kariuomenę iš Afganistano, o Lenkijoje įvyksta pirmieji beveik laisvi rinkimai. Gruodžio 1 d. M. Gorbačiovas ir jo žmona Raisa su oficialiu vizitu lankosi Vatikane.
Kitais metais sovietinės respublikos paskelbia suverenitetą, nors M. Gorbačiovas nepripažįsta Lietuvos nepriklausomybės deklaracijos ir vykdo karinę operaciją Lietuvoje. Per šiuos vadinamuosius Sausio įvykius (1991 m.) žūsta 14 žmonių ir daugiau kaip 700 sužeidžiama. M. Gorbačiovas vis labiau praranda paramą Rusijoje, todėl 1991 m. rugpjūčio mėn. įvyksta vadinamasis Maskvos pučas.
Tai buvo paskutinis mirštančios SSRS atodūsis. Borisas Jelcinas užgrobia valdžią Rusijoje ir 1991 m. per Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę kartu su Baltarusijos ir Ukrainos vadovais pasirašo po SSRS likvidavimu ir Nepriklausomų valstybių sandraugos sukūrimu.
JŠ pagal posada.parafia.net.pl
1-oji Advento savaitė, rytinis apmąstymas
Prieš ateinant mūsų Atpirkėjui, visa nelaiminga žmonijos giminė šioje žemėje kankinosi varguose: visi buvo rūstybės vaikai, ir nebuvo nė vieno, kuris galėtų nuraminti Dievą, teisingai besipiktinantį jų nuodėmėmis. O Gailestingumo Dieve, kad Tavo dieviškoji Išmintis negalėtų mums priekaištauti dėl mūsų nusikaltimų Tau, Tu pasislėpei po kūdikio pavidalu! Tu paslėpei savo Teisingumą po giliausiu nusižeminimu, kad jis negalėtų mūsų pasmerkti!
I apmąstymas
Pagalvokite, kaip nuodėmė paniekina Dievą. Laužydamas įstatymą tu paniekini Dievą (Rom 2, 23), sako šventasis Paulius. Kai nusidėjėlis svarsto, ar duoti sutikimą nuodėmei, ar jo atsisakyti, jis ima į rankas svarstykles ir sprendžia, kas vertingiau – Dievo palankumas ar kokia nors aistra, koks nors žemiškas interesas ar malonumas. Ką jis daro, kai pasiduoda pagundai? Jis nusprendžia, kad koks nors apgailėtinas pasitenkinimas yra geidžiamesnis už Dievo palankumą. Taip jis paniekina Dievą, savo sutikimu pareikšdamas, kad apgailėtinas malonumas yra geriau už Dievo draugystę. O Dieve, aš tiek kartų Tave paniekinau, laikydamas Tave menkesniu už savo apgailėtinas aistras!
Dėl to Visagalis skundžiasi per pranašą Ezechielį, sakydamas: „Išniekinote mane mano tautoje dėl miežių saujos ir duonos trupinių. (Ez 13, 19). Jei nusidėjėlis iškeistų Dievą į brangakmenių lobį ar karalystę, jis iš tiesų padarytų didelį blogį, nes Dievas yra be galo vertingas už visus žemės lobius ir karalystes. Tačiau į ką Jį iškeičia daugelis? Į rūką, į truputį purvo, į užnuodytą malonumą, kurio vos paragavus, jis išnyksta. O Dieve, kaip man galėjo užtekti širdies dėl tokių niekingų dalykų taip dažnai niekinti Tave, kuris parodei man tiek daug meilės! Bet štai, mano Atpirkėjau, kaip aš dabar Tave myliu labiau už viską; ir dėl to, kad Tave myliu, man labiau gaila, kad praradau Tave, savo Dievą, negu jei būčiau praradęs visas kitas savo gėrybes ir net gyvybę. Pasigailėk manęs ir atleisk man, daugiau niekada nepatirsiu Tavo nemalonės. Suteik, kad verčiau mirčiau, nei daugiau Tave įžeisčiau.
II apmąstymas
Viešpatie, kas gi gali tau prilygti? (Ps 34 (35), 10).
Kokios gėrybės, Dieve, gali būti palyginamos su Tavimi, begalinis Gerume? Ir kaip galėjau nusigręžti nuo Tavęs ir atsiduoti tiems niekingiems dalykams, kuriuos man siūlė nuodėmė? Tu pati mane atmetei, – tai VIEŠPATIES žodis, –tu pati man atgręžei nugarą. (Jer 14, 6). Dievas skundžiasi ir sako: Nedėkinga siela, tu mane apleidai! Niekada nebūčiau tavęs palikęs, jei pirma nebūtum man atsukusi nugaros! Tu atsitraukei atgal. O Dieve, koks siaubas pripildys nusidėjėlio sielą šiais žodžiais, kai jis stovės teisiamas prieš dieviškąjį tribunolą! O Jėzau, Tavo brangus Kraujas yra mano viltis. Tu pažadėjai išklausyti tą, kuris meldžiasi į Tave. Prašau Tave ne šio pasaulio gėrybių; prašau Tave atleidimo už nuodėmes, kurias Tau padariau ir dėl kurių gailiuosi labiau už visas kitas blogybes. Prašau Tavęs ištvermės Tavo malonėje iki mano gyvenimo pabaigos. Prašau Tave dovanoti savo šventą meilę; mano siela įsimylėjusi Tavo gerumą: išklausyk mane, Viešpatie. Tik duok, kad mylėčiau Tave ir čia, ir vėliau, o dėl viso kito daryk su manimi, kas Tau patinka. Mano Viešpatie ir mano vienintelis Gėri, neleisk man daugiau būti nuo Tavęs atskirtam! Marija, Dievo Motina, išklausyk mane ir išrūpink man, kad visada priklausyčiau Dievui ir kad Dievas būtų mano paveldas per amžius.
Pagal www.katalikutradicija.lt
Kai kurie iš jūsų galbūt prisimena šį įvykį. 2013 m. vasario 12 d. aštuonios pusnuogės feministės iš organizacijos Femen įsiveržė į Notre Dame katedrą Paryžiuje, norėdamos, jų pačių žodžiais tariant, atšvęsti Benedikto XVI abdikaciją, apie kurią buvo paskelbta dieną prieš tai. Kairiųjų pažiūrų aktyvistės su apnuogintomis krūtimis šventykloje atliko šventvagiškus veiksmus. Smūgiais lazdomis jie taip pat apgadino ten eksponuojamą auksinį varpą. Po dvejų metų Paryžiaus apeliacinis teismas išteisino „Femen“ aktyvistes, panaikindamas joms kaltinimus vandalizmu ir šventvagyste. Maža to, buvo priteista sumokėti kiekvienai iš feminisčių po 1 500 eurų žalos atlyginimo, nes apsaugos darbuotojai, jėga išvedę pusnuoges aktyvistes iš katedros, su jomis elgėsi pernelyg žiauriai.
Viena iš šių šventykloje protestavusių moterų buvo Marguerite Stern, kuriai tuo metu buvo 22 metai. Šiandien ji gailisi dėl savo poelgio. Jos pačios žodžiais tariant:
„Šūksniais įsiveržti į Paryžiaus Notre Dame buvo būdas sunaikinti dalį Prancūzijos, t. y. dalį savęs. Būdama 22-ejų metų to nesuvokiau“.
Kai 2019 m. Notre Dame katedra liepsnojo, Marguerite Stern verkė, jausdama, kad praranda kažką brangaus, kas buvo dalis jos pačios.
Netikėta metamorfozė
Iš kur atsirado toks jaunos prancūzės požiūrio pasikeitimas? 2012-2015 m. ji buvo viena iš „Femen“ spaudos sekretorių. Tuo metu ji sakė:
„Moterys yra fiziškai, protiškai ir morališkai engiamos religijų ir jų fundamentalistų, nes Prancūzijoje jų yra milijonai (…) Femen yra antireliginis judėjimas ir mano, kad ten, kur prasideda religija, baigiasi moterų laisvė“.
Jos pažiūrų evoliucija prasidėjo nuo to, kad ji pastebėjo lyčių ideologijos daromą žalą. Pirmiausia jaunoji Femen aktyvistė ėmė prieštarauti transseksualų dalyvavimui moterų sporto varžybose. Ji manė, kad tokia praktika yra labai nesąžininga ir neteisinga moterų atžvilgiu. Jai taip pat nepatiko tai, ką ji vadino „transseksualų operacijomis“ tarp nepilnamečių, t. y. nuolatiniu ir negrįžtamu vaikų žalojimu atliekant chirurgines operacijas, kuriomis siekiama pakeisti jų lytį.
Ilgainiui, pradėjusi nagrinėti šią problemą, ji suprato, kad lyčių ideologija kelia grėsmę ne tik moterims ir vaikams, bet ir mūsų civilizacijai. Neseniai žurnale „Famille Chretienne“ paskelbtame tekste ji rašė:
„Translytiškumas nekuria, jis griauna. Jis pasisako už kūnų naikinimą, nepagarbą gyviesiems, vyrų ir moterų skirtumų panaikinimą, mus vienijančios kultūros naikinimą. Savo pavadinimą jis gavo iš mirties ir neapykantos sau impulso“.
Šiandien Marguerite Stern prisipažįsta, kad priešinimasis transseksualumui pavertė ją prancūzų patriote ir konservatyvių pažiūrų žmogumi. Minėtame tekste ji viešai paprašė katalikų atleisti už tai, kaip ji elgėsi su jų religija. Ji prisipažino, kad puldama katalikybę pasinėrė į destrukcijos ir neapykantos sau logiką. Nors laiko save netikinčia, ji pripažįsta, kad tik krikščionybė gali išgelbėti mūsų civilizaciją nuo sunaikinimo ir griovimo. Todėl ji ragina Prancūziją išsaugoti katalikišką religiją, kultūrą, papročius ir moralę.
Ritualų poreikis
Neseniai Marguerite Stern buvo pakviesta į devyniolikmetės Philippine Le Noir, kurią žiauriai nužudė jaunas marokietis, jau suimtas už kitos moters išžaginimą ir turintis įsakymą išsiųsti iš šalies, tačiau, kaip bebūtų keista, neišsiųstas iš Prancūzijos ir esantis laisvėje, laidotuves. Buvusi „Femen“ aktyvistė prisiminė, kad per iškilmingą laidotuvių ceremoniją katedroje ji pasijuto esanti didelės bendruomenės, krikščioniškos civilizacijos dalis. Ji buvo sujaudinta, kai Mišias celebravęs kunigas pasakė, kad visi toje bažnyčioje esantys žmonės, net ir netikintys, buvo tobulai savo vietoje. Ji pasakė sau, kad mečetėje tokių žodžių niekada nebūtų išgirdusi.
Marguerite Stern mano, kad prancūzai turėtų išlaikyti savo katalikiškas apeigas. Jos žodžiais tariant:
Ritualai mus suvienija, nuramina, kartais užfiksuoja ir sureguliuoja mūsų emocijas, įtvirtina mus dabartyje, primindami tai, kas buvo prieš mus. „Gyvenimas kartu“ yra teorinė sąvoka, ritualai yra vienas iš jos taikymo būdų tikrovėje. Daug kas priklauso nuo Katalikų Bažnyčios ir net netikintieji turėtų kovoti už jų išsaugojimą.
Žmogus pakeičia Kūrėją
Marguerite Stern sako, kad labiausiai ją gąsdina transseksualizmas ir transhumanizmas – tai žmogaus noras tapti savo paties Kūrėju. Tai žmogaus uzurpavimas užimti paties Dievo vietą. Nors ji pati, kaip prisipažįsta, netiki Dievu, šiuo klausimu ji daro tokias pačias išvadas kaip ir katalikai.
Buvusiai Femen aktyvistei nebuvo suteikta tikėjimo malonė, tačiau ji žengia jos link. Ji yra pavyzdys žmogaus, kuris nelaiko savęs krikščionimi, bet yra krikščioniškosios civilizacijos vaikas; ji netiki Dievu, bet gerbia krikščionių tikėjimą. Tokių žmonių yra daug daugiau, ir jie yra Bažnyčios sąjungininkai. Nes, kaip sakė Kristus:
Kas ne prieš mus, tas su mumis.
Maugan Rambour
Pagal www.lejdd.fr
Ar Bažnyčia gerai daro, uždrausdama katalikams tapti masonais? Juk Masonija yra viena stipriausių pasaulio organizacijų, turinti apie 5-6 milijonus narių. Jai bus priklausę, bene, visi Amerikos prezidentai. Harry Truman yra 33-jo laipsnio masonas. Daugelis didelių ir įtakingų asmenybių prisipažįsta esą uolūs ir ištikimi masonai. Kiekvienoje šalyje aukštųjų pareigūnų ir idealiausių krašto piliečių eilėse rasi masonų. Įvairios masonų organizacijos kasmet vien tik Amerikoje skiria virš 9 milijonų dolerių labdarybės tikslams. Kodėl gi katalikas negalėtų tapti masonu? Argi Bažnyčia būtų tokia siaura? Negi ji pavydėtų masonams darbo, galios ir įtakos? Laikas nuo laiko mes girdim balsų, kad K. Bažnyčia smerkia ir ekskomunikuoja masonus. Tai ne tiesa, nes ši Bažnyčios bausmė skiriama ne masonams, bet katalikams, tampantiems masonais. 1738 metais popiežius Klemensas XII išleido dekretą, kuriame jis pasisako prieš Masonijos Konstituciją ir nurodo priežastis, dėl kurių katalikas negali būti masonu. Štai dekreto santrauka.
Pačių krikščionybės pagrindų griovimas
Masonijos religinė sistema siūlo abejingumą religinei tiesai ir neigia viršgamtinį pasaulį. Mat, Masonija yra ne tik brolija ar socialinė organizacija, kurioje buriasi geri ir malonūs žmonės. Ne tik labdarybės sąjunga, kuri rūpinasi senomis našlėmis, našlaičiais ir bendruoju visuomenės gėriu. Ji turi aukštesnių tikslų, kurie aiškiai apibrėžti dviejuose labai svarbiuose Masonijos veikaluose. Pirmasis: “Škotų Rito Masonijos Moralė ir Dogma” — Morais and Dogma of the Ancient and Accepted Scottish Rite of Freemasonry — paraše Albert Pike. Antrasis: “Masonijos Enciklopdija” — Encyclopedia of Freemasonry — parašė Albert Mackey. Enciklopedijos antroji laida — (vol. 2’792) — sako: “Masonija yra religinė institucija”. Jei ji yra religinė institucija, tai turi turėti savo religinę sistemą. Kas gi yra ta Masonijos religinė sistema? Į šį klausimą atsakyti nėra lengva, nes atsakymas priklauso prie vienos giliausių Masonijos paslapčių. Vienas didžiausių masonų autoritetų taip rašo: “Didelė masonų masė yra tyčia klaidinama neteisingais sistemos aiškinimais… Mėlynieji Masonų Laipsniai — The Blue Degrees — yra tik Šventyklos frontažas. Kandidatams į masonus patiekiama mūsų simbolių dalis, bet tai nėra mūsų noras, kad jie suprastų juos. Tikroji mūsų simbolių ir sąvokų prasmė yra suprantama tik Masonijos Princams.”
Visa masonų literatūra yra persunkta mintimis apie dievybę, religijos paslaptis apie sielos nemirtingumą, šventuosius simbolius, dorovę, apie vyriausius kunigus ir net duonos ir vyno konsekraciją. Bet visa šita suprantama ir aiškinama ne krikščioniška prasme. Masonija skelbia ir tvirtina kad ji turi savo rankose senąją religinę mitologiją, kuri kilo iš pirmojo dieviško apreiškimo, įvykusio Egipte. “Iš Egipto šis apreiškimas pasklido po visas kitas tautas, buvo priimtas ir nudažytas krašto mąstysena ir papročių spalvomis. Graikijoje randame Ceres kultą, Romoje — Bona Dea. Žydai pasisavino šitą apreiškimą, išreikšdami jį savo ritualu ir papročiais, sukurdami savitą religiją, kuri visą valdžią ir mokslą atidavė į kunigų ir levitų rankas. Masonija, kai ji tikrai ir teisingai suprantama ir aiškinama, yra gryniausioji pasaulio filosofija, saugiausias iždas, kuriame laikomos pirmojo apreiškimo didžiosios tiesos, atseit, visų religijų tikrasis pagrindas.” (Morais and Dogma, p. 624).
O kur Kristus?
Vadinasi, šitoje sistemoje nebelieka vietos nei Kristui nei Krikščionybei. Kristus tampa vienas iš pranašų ir reformatorių, lygus Sokratui, Platonui, Senekai ir Mahometui. Krikščionybė — tai tik viena iš daugelio religijų, turinti šiek tiek tiesos ir nemaža klaidų. “Masonija iš visų religijų renka, ką tik randa gero. Katalikybė buvo didžiulė tiesa pirmuose amžiuose, bet vėliau susmuko ir išsigimė. Kilo Protestantizmas, pražydo ir nuvyto. Zoroaster mokė persus. Kiniečiai turėjo Konfucijų. Mahometas nukreipė nuo pagonybės mahometonus. Kiekvienas turėjo tiesą saviems laikams, savo evangeliją ano meto žmonėms. Jei kiti žmonės ir šiandien pasitenkina tik pilnosios tiesos dalimi, kai kiti (vadinasi, masonai) priėjo prie pilnosios tiesos visumos, nepasmerkime pirmųjų. Tai jų nelaimė: ne klaida. Jų negalima persekioti: mums gaila jų. (Ibid. p. 525). Masonija yra dievybės garbinimas, kuriame gali dalyvauti kiekvienas: krikščionis, žydas, indas ir mahometonas”. “Toks galvojimo būdas — sako Leonas XIII — griauna bet kokios religijos pagrindus”. Masonija yra religinė sistema, kuri visas religijas sumala į savo idėjų šiupinį. Ji paneigia viršgamtinį pasaulį ir skelbia tik natūralųjį, medžiaginį.
Grįžkime į žilą senovę
“Virš plataus ir gilaus žmonių klaidų chaoso — rašo masonų autoritetas — šviečia graži, rami ir skaisti žmogiškosios religijos šviesa, apreiškianti mums Dievą, begalinį mūsų visų Gimdytoją. Jis yra visagalis, tobulai išmintingas, teisingas, mylintis ir tobulai šventas. Virš šito chaoso guli išsitiesęs gražusis pasaulis, didžioji Dievo Biblija. Medžiaginė prigimtis (gamta) yra Biblijos Senasis Testamentas. Tie milijonai metų, prikrauti amžinų tiesų, ilsisi po mūsų kojomis ir spinduliuoja amžina garbe virš mūsų galvų. Žmogaus prigimtis yra Naujasis Testamentas iš begalinio Dievo, kuris mums kiekvieną dieną atskleidžia naują puslapį… begalinį mylinčio Dievo gerumą, kuris viską į save suima ir viską laimina… kas buvo, yra ir bus”. Graži, šventa poezija, pasakytume, jei ne viena mintis, kuri atveria tikrąją prasmę: “Pradžioje visas pasaulis buvo viena Siela. Ji buvo viskas — viena su Laiku ir Erdve — begalinė taip, kaip ir jie.” (Ibid. p. 583).
Dažnai kalbama apie senąjį saulės, mėnulio ir žemės elementų garbinimą. Primityvioji mitologija keliama į padanges ir tvirtinama, kad mūsų pirmieji tėvai dievybę garbino kaip tik šituo būdu. Kitais žodžiais, Masonija grįžta prie primityviosios mitologijos ir “po aštuoniolikos amžių bando atgaivinti pagonių kultą ir papročius.” (Leonas XIII, “Humanum Genus”).
Kodėl katalikas negali būti masonu? Dėl to, kad jis negali būti mahometonu, protestantu, pagonimi. Mat, masonija yra religija.
Tegul man gerklę perpiaus
Masonija reikalauja priesaikos paslapčių išlaikymui. Bažnyčia nesmerkia Masoni-jos dėl jos turimų paslapčių. Eilė organizacijų turi paslapčių. Bet Popiežius pasmerkia iškilmingąją masonų priesaiką, šaukiančią Dievą liudininku be šventos ir svarbios priežasties. Tokia priesaikos forma — pagal Katalikų Bažnyčią — yra sunkus antrojo Dievo įsakymo pažeidimas. Štai viena iš masoniškųjų priesaikų: “Aš… Didžiojo Pasaulio Architekto akivaizdoje iškilmingiausiai ir nuoširdžiausiai prisiekiu visada laikyti paslaptį, ją ištikimai saugoti ir neišduoti nė vienos dalelės, kas man buvo, yra ar bus pasakyta. Už paslapties ar paslapčių išdavimą mano bausmė bus nemažesnė už gerklės perpiovimą arba liežuvio išrovimą su šaknimis. Tegul man Dievas taip padeda.”
Visi masonai, priimdami Masonijos laipsnius, daro priesaikas. Aukštesniųjų laipsnių masonai įsipareigoja skelbti Masonijos mokslą, klausyti jos įstatymų ir viršininkų. Katalikų Bažnyčia nesmerkia priesaikos, kada ji daroma Dievo garbei ar krašto gerovei teisėtų autoritetų akivaizdoje. Prisiekti be priežasties, šaukiant Dievą liudininku, yra Dievo švento vardo piktnaudojimas. Be to, prisiekiantysis turi žinoti priesaikos turinį ir galimybes jai įvykdyti. Kaip jis gali pildyti priesaiką, jei jis nežino, ką prisiekia? Pagaliau, dėl “gerklės perpiovimo etc.” prisiekiantysis neturi jokios teisės į savo gyvybę ir negali jos atiduoti į kitų žmonių rankas. Dievas yra gyvybės viešpats.
Bomba po religijos ir visuomenės pamatais
Klemensas XII savo dekrete sako, kad Masonija ir kitos panašios organizacijos yra didelis pavojus kiekvienos valstybės saugumui ir piliečių gerovei. Leonas XIII paaiškina: “Masonijos apsisprendimas sugriauti religinę ir politinę santvarką, užaugusią Krikščionybės prieglobstyje ir ją pakeisti nauja santvarka pagal masonų mintį ir principus yra pagrindinis Masonijos tikslas”. Nenuostabu, kad ir protestantų valdžios Olandijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje 1738 metais uždraudė Masoniją. Neatsiliko nė Austrija. Sovietų Rusijoje masonų neliko nė žymės. Ispanija suspendavo jų veikimą. Ir Hitleris buvo masonams neatlaidus: uždarė organizacijų centrus, susibūrimų vietas ir konfiskavo turtą.
Istorija liudija, kad šitie smarkūs veiksmai prieš Masoniją turėjo tam tikro pagrindo. Didžiojo politinio sąmyšio dalis XIX-jo amžiaus Europoje, XX-jo amžiaus revoliucijos tiek Rusijoje tiek Meksikoje tenka priskirti masonams, kaip liudija prof. John Robinson, masonas, savo knygoje, vardu: “Sąmokslo prieš visas Europos religijas ir valdžias įrodymai” — Proofs of a Conspiracy against all the Relegions and Governments of Europe. “Kiekvienoje Europos šalyje, kur įsisteigė Masonija, jos Ložės buvo politinės suirutės verdantys katilai.”
The New York Times — 1913 metų vasario 23 — rašo: “Didžiojo Oriento (Vyriausioji Masonų Ložė Prancūzijoje) tikslas yra sunaikinti kiekvieną religiją, o pirmiausia sutriuškinti Katalikų Bažnyčią Prancūzijoje; nuversti nuo sosto nepalankius karalius ir įsteigti pasaulinę respubliką, kurioje masonų vyriausieji kunigai būtų diktatoriais”. Kad šitas masonų nusistatymas nebuvo tik sentimentali svajonė, aiškiai parodė 1903-ji metai, kai naujieji Prancūzijos įstatymai išvijo iš visų mokyklų vienuolius ir pradėjo smaugti religijos įtaką auklėjime, moterystės klausimuose ir valdžios sluogsniuose. Amerikos masonams toks jų brolių pasišovimas Prancūzijoje buvo labai piktinantis. Pasigirdo balsų, reikalaujančių išskirti Didįjį Orientą iš pasaulinės masonų brolijos. Bet po kiek laiko jau anksčiau minėtasis Albert Pike, atsakydamas į Leono XIII-jo encikliką “Humanum Genus”, rašė: “Protestas (prieš Prancūzijos masonus) man atrodo beprasmiškas. Mes esame masonai ir pripažįstame prancūziškąją masonų brolybę Masonijos solidarumo vardan. Juk mūsų brolija yra tarptautinė.”
O kaip su Amerikos masonais?
Atrodytų, kad jie, vadovaujami tokių žmonių, kaip Harry Truman, McArthur, 33-jo laipsnio masonai, nepritartų Didžiojo Oriento fariziejiškam nusistatymui prieš katalikus. Bet Amerikoje, kaip ir Prancūzijoje, yra daug įrodymų, kad masonų tikslas visur pasilieka karo žygis prieš Katalikų Bažnyčią visišku Bažnyčios atskyrimu nuo Valstybės. 1921 metais “Naujasis Amžius” — The New Age — Amerikos masonų organas rašė: “Tegul būna visiškai aišku, kad mes kovojame prieš Katalikų Bažnyčią ir jos hierarchiją be jokių rezervų. Mes dėsime visas pastangas sustabdyti jos darbą ir apriboti jo įtaką šitame krašte, tikėdamiesi šitame žygyje visų tikrųjų Amerikos piliečių pagalbos”. 1949 metais tas pats žurnalas rašė: “Du Amerikos priešai — Maskva ir Roma”. Bet neužmiršo pridėti: “Kas galėtų pasmerkti Rusus, net Staliną, norinčius išpiauti Rasputiniškąjį Vėžį? Argi ne krikščioniškiau ir protingiau palikti kelias žmonių kartas Dievo gailestingumui, pasiunčiant jas per ateizmo ugnį, negu pamaldžiai pateisinti nežmoniškas gyvenimo sąlygas tik dėl Krikščionybės”. Ir dar viena citata: “Lygiai kaip Maskva, taip ir Vatikanas yra griežtai autokratinė ir civilinė valdžia po geležiniu Popiežiaus kumščiu”.
Vis dėlto, Katalikų Bažnyčia, aiškiai matydama Masonijos tikslus, neišeina j kovą prieš visus masonus. Ji tik įspėja katalikus, kad jie, tapdami masonais, laisva valia atsiskiria nuo Kristaus Mistinio Kūno. Pagaliau, pati ekskomunika yra tik šito fakto oficialus patvirtinimas ir iš Bažnyčios pusės. Įsidėmėtini Leono XIII-jo žodžiai: “Ką mes sakome, turi būti gerai suprasta, nes mes kalbame apie Masoniją, o ne apie atskirus jos narius. Masonija turi daug narių, kurie nedalyvauja jos inkriminuojančioje veikloje ir nežino jos paslaptingų tikslų. Yra visa eilė tokių, kurie nesutinka su Masonijos siūlomomis išvadomis. Todėl Masoniją reikia vertinti ne tiek pagal jos atliktus darbus, kiek pagal jos principus ir tikslus.”
Katalikas, tapdamas masonu — tuo pačiu faktu — užsitraukia ekskomunikos bausmę, kurią tik pats Popiežius gali nuimti.
Bruno Markaitis, S. J.
Lietuvoje paramasoninių „Rotary“ klubų tinklas dinamiškai auga. Per rekordiškai trumpą laiką sostinėje įregistruotas dar vienas klubas. Priminsime, kad Kauno klubo narys tarpukariu ir vienas iš jo atnaujintojų nepriklausomoje Lietuvoje 1990-aisiais buvo Vytautas Landsbergis-Žemkalnis – Vytauto Landsbergio tėvas ir Gabrieliaus Landsbergio protėvis.
Šį klubą kaip tarptautinę organizaciją 1905 m. Čikagoje įkūrė Paulas Harrisas. Šiandien visame pasaulyje yra daugiau kaip 20 000 klubų, kuriems priklauso daugiau kaip milijonas narių. Daugiausia rotariečių gyvena Prancūzijoje.
Dažnai užduodami klausimai apie „Rotary“ klubo sąsajas su masonerija.
Masonai buvo, pvz:
* Polas Harisas – „Rotary“ klubo įkūrėjas Polas Harisas.
* Homeras V. Vudas (Homer W. Wood) – antrojo San Francisko Rotary klubo įkūrėjas
* Ulysse Fabre – Prancūzijos Rotary klubo prezidentas
Annales du Grand Orient de France, 1976 m., Nr. l, – masonų žurnale išvardytos 93 masonų aplinkos brolijos. Tarp jų yra ir „Rotary“.
Masonerijos istorikas Liudvikas Hasas „Rotary“ vadina „masonų asociacija“ ir „masonų organizacija plačiąja šio žodžio prasme“. Adomas Wysockis – žinomas masonas viename interviu apie „Rotary“ ir „Lions“ klubą teigė, kad „šios organizacijos vykdo programas, panašias į masonerijos tikslus (…) turi būti tam tikra visuomeninės veiklos forma, kad kandidatas į masonus galėtų save įrodyti, parodyti, ką sugeba“.
Dauguma „Rotary“ narių neturi jokio supratimo apie kokias nors sąsajas su masonerija arba, tiksliau, išgirdę apie tai, griežtai neigia, nenorėdami pripažinti šios tiesos.
Rotary vienija savito mąstymo žmones. Dalyvaudami „Rotary“ veikloje nariai susieja save su bendruomene, užmezga ryšius. Ateityje patikrinti ir apmokyti žmonės bus jos varomoji jėga.
Panašiai ir masonerija savo narius supažindina su vis gilesnėmis paslaptimis, priklausomai nuo laipsnio. Todėl žemesniuose laipsniuose esantiems nariams dažnai atrodo, kad masonerija nėra kažkas blogo ir nėra nukreipta prieš Bažnyčią.
Hermanas Donsas – rotarietis 1927 m. rašė: „Rotariečių moralė nežino tautybės ar religijos ir nepriklauso jokiai partijai“.
Nuo 1995 m. Lietuvoje įkurti net 94 „Rotary“ klubai. Dabartiniai „rotariečiai“ taip pat neatskleidžia platesnių tikslų, prisidengdami filantropijos darbais, „visuomenės plėtra“, spręsdami vietos bendruomenės problemas. Nors išoriškai ši veikla pasižymi žemišku „gerumu“, tačiau kaip katalikai negalime nepastebėti Dievo nebuvimo jų veikloje.
Todėl kreipiamės į katalikus su įspėjimu – nesileiskite suklaidinami gražių žodžių. Visada verta savęs paklausti: kokios intencijos slypi už tų gražių žodžių. Ar tai, ką ketinama daryti, skirta Viešpaties garbei?
Aleksandras Stralcou
Vilniaus miesto apylinkės teismas toliau nagrinėja baudžiamąją bylą, kurioje Laurynas Laurinavičius kaltinamas viešosios tvarkos pažeidimu sostinės Katedros aikštėje ir Odminių skvere per šių metų vasarą vykusias LGBT eitynes.
2024 m. lapkričio 12 d. įvyko tolesnis teismo posėdis, kuriame buvo išklausyti liudytojai ir peržiūrėta dalis prie bylos pridėtos vaizdo medžiagos.
Prieš LGBTIQ paradą šių metų vasarą pasisakę protestuotojai sako, kad eitynėse dalyvavęs Laurynas Laurinavičius pats juos užsipuolė, įžeidinėjo, niekas jo neprovokavo.
Taip jie kalbėjo šią savaitę liudydami Vilniaus apylinkės teisme, kur nagrinėjama byla dėl galimo viešosios tvarkos pažeidimo.
Tuo metu pats L. Laurinavičius savo kaltę neigia ir tikina, kad tik gynėsi, nes buvo provokuojamas prieš eitynes pasisakančių žmonių.
1995 metais gimęs vyras kaltinamas, kad agresyviai elgėsi sostinės Katedros aikštėje ir Odminių skvere po LGBTIQ eitynių, smurtavo prieš susirinkusius žmones.
Ėmė nusirenginėti, šokti „nepadorų šokį“
Liudytojai buvo Algimantas Rusteika, Lietuvos šeimų sąjūdžio atstovas, Aleksandras Stralcou, VšĮ Krikščioniškosios Kultūros Instituto (KKI) direktorius, Šarūnas Pusčius, VšĮ Krikščioniškosios Kultūros Instituto savanoris.
Pasak liudytojos, L. Laurinavičius provokavo maldininkus, kaišiojo jiems prie veidų vaivorykštės vėliavą, paskui ją numetė ir ėmė žmonėms grasinti kumščiais.
Algimantas Rusteika papasakojo, kad prie L. Laurinavičius vienam vyrui smogė kumščiu į veidą, šūkavo, kad visi kunigai yra pedofilai.
Odminių skvere tuo pačiu metu prieš paradą protestavo Krikščioniškosios kultūros instituto pakviesti žmonės. Anot liudytojų, pamatę pusnuogį L. Laurinavičių „maldininkai ėmė melstis lotyniškai“.
Pasak Aleksandro Stralcovo L. Laurinavičius buvo nepadoriai apsirengęs, niekas jo neprovokavo, pats atbėgo su LGBTIQ vėliava: „Tai buvo įžeidimas Dievui, normaliai šeimai, katalikiškai Lietuvai ir protesto dalyviams“, – sakė KKI direktorius.
Krikščioniškosios kultūros instituto veikloje dalyvaujantis Šarūnas Pusčius pasakojo, kad meldėsi už parado dalyvius.
Pasak jo, L. Laurinavičius šoko „labai nepadorų šokį“, prikišęs savo veidą prie protestuotojų rėkė: „Pederastai!“ Protestuotojai per garsiakalbį bandė prisišaukti policiją, bet nesėkmingai.
Advokato paslaugomis nesinaudojantis L. Laurinavičius klausė liudytojo: „Kas jums davė teisę vadinti mane iškrypėliu teismo salėje?“ Į tai Š. Pusčius atsakė, kad nieko nėra pavadinęs iškrypėliu, tik paradą pavadino kaip „propaguojantį iškrypimus“, o L. Laurinavičiui sakė, kad „myli jį kaip Dievo vaiką“.
Prašo atlyginti žalą
Ikiteisminio tyrimo duomenimis, birželio 8 dieną Katedros aikštėje L. Laurinavičius priėjo prie Lietuvos šeimų sąjūdžio organizuoto susirinkimo dalyvių ir įžūliu elgesiu, įtariama, tyčia vėliavos kotu smogė į išskleistą vienos moters rankose laikytą skėtį ir jį sugadino, tokiu būdu padarydamas jai turtinę žalą.
Po to žodinio konflikto su kitu asmeniu metu jis dešinės rankos kumščiu pastarajam sudavė smūgį į veidą, dėl kurio žmogus nukrito ant žemės.
Tęsdamas savo veiksmus, L. Laurinavičius Odminių skvere priėjo prie „Krikščioniškosios kultūros instituto“ organizuoto susirinkimo dalyvių ir įžūliu, nepriimtinu, iššaukiančiu elgesiu, užgauliodamas susirinkimo dalyvius, juos provokavo.
Paskui, pribėgęs prie į Odminių skverą dviračiu atvažiavusio vyro, paėmė pastarąjį už kairės rankos ir, tempdamas į save, parvertė jį su dviračiu ant žemės. Vyrui atsikėlus, dar kartą pastarąjį pastūmė, pargriovė ant žemės bei dešinės rankos kumščiu smūgiavo jam į galvos sritį.
Anot prokurorų, surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad savo akivaizdžiai agresyviu, įžūliu ir moralės požiūriu nepriimtinu elgesiu L. Laurinavičius demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Byloje nukentėjusiais pripažinti penki asmenys. Ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti trys civiliniai ieškiniai. Juos pateikė trys iš penkių nukentėjusiųjų.
Nuo dviračio nuverstas ir sumuštas vyras prašo iš L. Laurinavičiaus priteisti 5 tūkst. eurų už moralinę žalą ir 70 eurų už sugadintą dviratininko inventorių.
Moteris, kurios skėtį sugadino L. Laurinavičius, nori gauti 5 tūkst. eurų už moralinę žalą ir šimtą eurų už skėtį.
Trečia nukentėjusioji už moralinę žalą norėtų 2 tūkst. eurų. Tačiau L. Laurinavičius sako, kad atlygins tik turtinę, o ne moralinę žalą.
Jonas Šaulys
pagal kauno.diena.lt ir 15min.lt
Gražus kalendorius „365 dienos su Marija” jau siunčiamas į spaustuvę – kviečiame susipažinti su maketo vaizdais!
Pirma, tai liturginis kalendorius, kuriame rasite visas svarbiausias metų šventes, minėtinas dienas ir atlaidus, išskirtinį dėmesį skiriant Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir su Ja susijusioms datoms.
Antra, jo vaizdai yra neįprasto turinio. Rodome katalikišką Didžiosios Lietuvos kelią. Šį kartą geografiškai apimame senąsias pietų Lietuvos žemes: Nesvyžių, Mirą, Gardiną, Naugarduką. Tai buvo valstybė, kuri tūkstančius kilometrų nuo savo sostinės Vilniaus nešė ir vėliau gynė mūsų Šventąjį Katalikų Tikėjimą!
Trečia, kalendorių puošia mūsų Tėvynės Lietuvos vaizdai, primenantys Dievo sukurto pasaulio grožį ir žmonių kūriniams. Šį kartą pristatome gražiausių Lietuvos pilių ir rūmų apžvalgą. Rūmai ir pilys – tai senosios kultūros, neatsiejamos nuo šventojo katalikų tikėjimo, vieta. Tiesą sakant, kultūra gali būti tik katalikiška. Ir jei dabar norime į ją sugrįžti, kelias veda tik per senąjį šios kultūros grožį, deja, beveik sunaikintą per XX ir XXI a. revoliucinius įvykius.
Kaip visada, vėl išskyremė kiekvieno mėnesio 13-tą dieną – Marijos dieną, švenčiamą po Fatimos Dievo Motinos apsireiškimų 1917 m. Kiekvieno mėnesio 13-tą dieną Jūsų lauks dovana – Tradicinė Romos Mišių Liturgija Jūsų intencijomis.
Šiais metais negalėsime išspausdinti kalendoriaus be Jūsų paramos. Deja, šį kartą spaustuvėms reikia tik pilno išankstinio apmokėjimo. Todėl pradedame išankstinio užsakymo kampaniją.
Norėdami užsisakyti kalendorių, užpildykite šią formą ir paaukokite pagal savo nuožiūrą. Tikimės, kad pirmąją kalendorių partiją paruošime iki lapkričio pabaigos. Tačiau tai priklauso ir nuo Jūsų, todėl prašome siųsti mums užsakymus kuo greičiau!
Esame tikri, kad šis kalendorius – puiki dovana Jūsų artimiesiems ir draugams, radusiems ar ieškantiems tikėjimo. Tai vienu metu namų puošmena ir praktiškas įrankis, naudingas kiekvieno kasdienybėje. Galiausiai tai priminimas, kad kiekvieną dieną mus lydi Viešpaties ir Marijos globa.
Neapleiski mūsų, Motinėle, Kuri neapleidi Aušros Vartų. Mums širdis sopančias išgėlė:
Užtark, užtarus mus tiek kartų.Taip daug gali pas Visagali, Užtark vargingą mūsų šalį.
Per amžius Vilniuj Stebuklingai Globojai mūs tėvus ir gynei, Būk ir vaikams jų maloninga,
Laisvės dienas grąžink tėvynei. Užtark, užtark, pas Visagali, Kad Jis palengvintų mūs dalią.
(Maironis)
Kai taurusis, švento gyvenimo vyras, Jurgis Matulevičius buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupu, ingreso dieną (1918 metų gruodžio 8 dieną, šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo šventėje) Vilniaus katedroje sakytąjį savo pirmąjį pamokslą taip užbaigė:
„Šventoji Nekaltai Pradėtoji Dievo Motina, kuri Aušros Vartuose švieti ir mus gini ir globoji! Pavedu Tau save ir savo aviją. Suteik, kad baigtųsi karas ir įvyktų ramybė! Kad išnyktų neapykanta ir įsiviešpatautų visuotinė meilė! Sutaikink mus su savo Sūnumi, kad amžinai linksmintumės danguje…“
Ne vien lietuvis arkivyskupas su tokiu pasitikėjimu, su tokia meile kalbėjo į Aušros Vartų Mariją. Ta šventovė yra brangi visai lietuvių tautai. Prie Aušros Vartų laisvėje plaukė maldininkų minios, gatvėje suklaupusios šventas giesmes giedojo. Pro Aušros Vartus nepraėjo nei žydas, nei maskolius kepurės nenusiėmęs. Aušros Vartų Paveikslėlis drauge su rūtų šakelėmis puošė lietuvaičių maldaknyges, prie Aušros Vartų skriejo ir tebeskrieja lietuvių maldos ir svajonės.
Iš Aušros Vartų Marija daug slaptų ašarų išdžiovino, daug atodūsių nuramino, daug dyglių iš širdies ištraukė; o jei kam ir ilgėliau pasiliko žaizda ir kančia krūtinėje, tai ir ta kentėjimų siela nekartą per Aušros Vartų Marijos užtarimą, maldų vizijose buvo paguodos pragiedruliais nušviesta.
Kun. Juozas Prunskis Publikuota iš: Kun. Juozo Prunskio knygos „Aušros Vartai Vilniuje“ (Čikaga, 1949 m.)
Pagal www.katalikutradicija.lt
I. Tavo uždavinys yra padėti skaistykloje kenčiančioms vėlėms
Užtenka prisiminti skaistyklos ugnį, kuri degina ten esančias vėles, kad mūsų širdyje sukiltų meilės ir gailestingumo jausmai. Skaistyklos kančios beveik prilygsta pragaro kančioms. Tavo uždavinys yra užgesinti tą ugnį, palengvinti tas kančias. Argi nepasigailėsi vėlių, esančių didžiausioje nelaimėje, ir jas apleisi?
Sunkiausia tų vėlių kančia yra ne ugnis, bet kas kita. Tai yra jų atskyrimas nuo Dievo, dangaus linksmybių šaltinio. Stipriau nei magnetas prie Dievo jas traukia nematoma jėga, kurios neįmanoma sulaikyti. Bet veltui, neišvys Dievo, kol neatsiteis už kaltes. O apgailėtinas jų likime!
Ar mes nebūtume apgailėtini, jeigu nenorėtume ateiti joms į pagalbą, kada jos pačios sau niekuo nebegali padėti? Jų padėtis yra labiau apgailėtina nei to stabo ištikto žmogaus, gulinčio prie gydančio vandens šaltinio: arti yra gydantis vaistas, bet jo pasiekti ligonis neįstengia. Pasiklausyk jų atodūsių ir dejavimų: „Neturime žmogaus. Nėra žmogaus, kuris sutraukytų mūsų kančių pančius. Negirdi jis mūsų šauksmų, nesugraudina jo mūsų dejavimai. Krikščioniškoji siela, pasigailėk mūsų!“
Tave prašo, tavo pagalbos šaukiasi tavo brolis, draugas, pagaliau tavo tėvas ir motina, kurie gal dėl tavo kaltės turi taip sunkiai kentėti. Tačiau tu nekreipi dėmesio į tuos šauksmus ir dejavimus, ir tavo širdis nė kiek nesusijaudina. Toks tu sūnus! Toks draugas! Nenori pasigailėti tų, kurie yra padarę tau tiek gera. Vėlėms iš skaistyklos išgelbėti nesigailėk nieko, ko iš tavęs reikalauja meilė ir teisingumas.
II. Yra naudinga gelbėti skaistykloje esančias vėles
1. Taip darydamas kilsi tobulume. Daugiau bijosi kasdienės nuodėmės, už kurią Dievas taip sunkiai baus. Su didesniu noru atgailausi už nusidėjimus, už kuriuos turėtum sunkiai kentėti skaistykloje. Dažniau mąstysi apie mirtį, todėl geriau atliksi savo pareigas.
2. Įsigysi daug draugų, nes kiek bus išgelbėta sielų, tiek turėsi draugų. Dievas nieko nepalieka be užmokesčio. Tavo maldomis iš skaistyklos išvaduotos vėlės, pasiekusios dangų, iš dėkingumo prašys Viešpatį Dievą, kad tau už tai gausiai atlygintų, ir Dievas išklausys jų prašymus. Jeigu užmirši tas skaistykloje esančias vėles, tai ir jos tave užmirš, jei tave ištiks toks pat likimas kaip ir jas. Tau bus atseikėta tokiu pat saiku, kokiu kitiems seikėjai. Jeigu turi nors kiek tikėjimo, eik į kapines, žiūrėk ir klausykis: matai tūkstančius į tave ištiestų rankų, girdi tūkstančius balsų, šaukiančių: „Pasigailėk mūsų! Būk mūsų išganytojas, ir mes būsime tavo užtarėjos!“ Nesipriešinkime jų prašymams. Jų gerovė mums turėtų rūpėti labiau negu mūsų pačių nauda.
Jean Chapuis, S.J. Publikuota iš: Kun. Jean Chapuis, Kiekvienos metų dienos apmąstymai
Pagal www.katalikutradicija.lt
Categories
Visų šventųjų šventė
Čia pateikiame ištrauką iš kun. Leonardo Goffine knygos „Bažnyčios metai“ su paaiškinimu apie Visų šventųjų šventę ir aštuonis palaiminimus.
Kodėl Bažnyčia įsteigė šią šventę?
1. Kad pašlovintų Dievą Jo šventuosiuose (101 psalmė) ir kad suteiktų patiems šventiesiems garbę, kurią jie pelnė savo gyvenimą paskirdami Dievo garbei.
2. Kad gyvai primintų mums, jog esame nariai Katalikų Bažnyčios, tikinčios šventųjų bendravimu, t. y. bendravimu visų tikrų krikščionių, priklausančių arba triumfuojančiai Bažnyčiai danguje, arba kenčiančiai Bažnyčiai skaistykloje, arba kovojančiai Bažnyčiai žemėje; o ypač ‒ kad paskatintų mus apmąstyti dangaus šventųjų bendravimą su mumis, vis dar kovojančiais šioje žemėje.
3. Kad paskatintų mus, ypač šią dieną, pakelti savo akis ir širdis į dangų, kur prieš Dievo sostą susirinkusi nesuskaičiuojama daugybė visų šalių, epochų, tautybių ir luomo šventųjų, ištikimai sekusių Kristų ir palikusių mums šlovingų dorybės pavyzdžių. Mes galime jais sekti, nes šventieji irgi buvo silpni žmonės, kovoję prieš savo ydas ir nugalėję jas tik padedami Dievo malonės, kuri nebus atsakyta nė mums.
4. Kad pagerbtume tuos šventuosius, kuriems Bažnyčia liturginiuose metuose nėra skyrusi atskiros šventės. Galiausiai, kad atsižvelgdamas į tiek daug užtarėjų Dievas suteiktų mums visišką atleidimą, leistų dalytis jų nuopelnais ir duotų malonę vieną dieną kartu su jais džiaugtis dangaus palaima.
Kas įsteigė šią šventę?
610 m. popiežius Bonifacas IV įsakė, kad Panteonas, pagoniška visoms dievybėms skirta Romos šventykla, būtų paversta krikščioniška bažnyčia ir kad šventųjų relikvijos, išsibarsčiusios po įvairias Romos kapines, būtų surinktos ir padėtos ten. Tada popiežius pašventino bažnyčią Švč. Mergelės Marijos ir visų kankinių garbei ir pirmą kartą šventė Visų Šventųjų šventę. Jis liepė nuo šiol ją švęsti Romoje kiekvienais metais. Popiežius Grigalius IV įsakė ją švęsti visai Katalikų Bažnyčiai ir paskyrė tam dieną ‒ lapkričio 1-ąją.
Per INTROITĄ Bažnyčia gieda:
Džiaukimės visi Viešpatyje, švęsdami šventę visų Šventųjų garbei; jų iškilme džiaugiasi Angelai ir drauge garbina Dievo Sūnų.
Ps 32, 1. Džiūgaukite, teisieji Viešpatyje: dera, kad dorieji jį šlovintų.
KOLEKTA:
Visagali amžinasis Dieve, kuris visų Šventųjų nuopelnus liepei minėti viena iškilme, meldžiame Tave, kad daugelio užtarimu suteiktumei mums trokštamą savo gailestingumo gausybę. Per mūsų Viešpatį…
SKAITINYS:
Skaitinys iš šventojo apaštalo Jono Apreiškimo knygos. (Apr 7, 2–12)
Anomis dienomis: Aš, Jonas, išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį Gyvojo Dievo antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai: „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!“ Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių: šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų giminių: Iš Judo giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų, iš Rubeno giminės dvylika tūkstančių, iš Gado giminės dvylika tūkstančių, iš Asero giminės dvylika tūkstančių, iš Netfalio giminės dvylika tūkstančių, iš Manaso giminės dvylika tūkstančių, iš Simeono giminės dvylika tūkstančių, iš Levio giminės dvylika tūkstančių, iš Isacharo giminės dvylika tūkstančių, iš Zabulono giminės dvylika tūkstančių, iš Juozapo giminės dvylika tūkstančių, iš Benjamino giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų. Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!
PAAIŠKINIMAS:
Šis skaitinys tiesiogiai kalba apie Dievo bausmę Jeruzalei ir žydų tautai ‒ taip, kaip tai buvo apreikšta Jonui. Tačiau gilesne, netiesiogine prasme jis kalba apie Paskutinį teismą. Tame teisme bus išrinktųjų iš visų dvylikos Izraelio giminių. Tačiau kad nebūtų pagalvota, jog išrinktieji bus tik krikščionių atsivertėliai iš judaizmo, šv. Jonui buvo parodyta nesuskaičiuojama minia krikščionių iš pagoniškų šalių, taip duodant suprasti, kad Kristaus Bažnyčią danguje daugiausia užpildys ne žydai.
Ši daugybė palaimintųjų, apsirengusių baltais drabužiais ir rankose laikančių palmių šakeles, stovi priešais Dievo sostą ir priešais Avinėlį, t. y. Kristų. Balti apsiaustai simbolizuoja jų skaistybę; palmių šakos reiškia jų šlovę ir pergalę prieš kūno, pasaulio bei velnio pagundas. Jie adoruos Dievą ir kartu su visomis dangiškomis dvasiomis per amžius giedos jam garbės giesmę, dėkodami Jam už tą galią ir šlovę, kurią Jis jiems suteikė.
Stenkimės gyventi taip, kad vieną dieną būtume tarp šių išrinktųjų.
GRADUALAS:
Ps 33, 10 ir 11. Bijokite Viešpaties, visi jo šventieji, nes nėra stokos tiems, kurie jo bijo. Ieškantiems gi Viešpaties nestinga jokio gerumo.
ALELIUJA
Aleliuja, aleliuja.
Mt 11, 28. V. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu. Aleliuja.
EVANGELIJA
Šventosios Evangelijos pagal Matą tęsinys. (Mt 5, 1–12)
Anuo metu: Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.
Kodėl šią dieną skaitoma Evangelija apie aštuonis palaiminimus?
Nes jie yra lyg laiptai, kuriais šventieji drąsiai užlipa į dangų.
Jei nori būti kartu su šventaisiais danguje, turi irgi kantriai bei ryžtingai kopti šiais laiptais, o Dievo ranka tikrai tau padės.
Aštuonių palaiminimų paaiškinimas
1. Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
Vargdienio dvasią turi tie, kurie, kaip apaštalai, dėl Kristaus palieka visus žemiškus dalykus ir tampa vargšai; tie, kurie dėl nelaimės ar neteisingumo prarado savo nuosavybę, bet kantriai ir atsidavę Dievo valiai kenčia šią stoką; tie, kurie pasitenkina savo vargana ir kuklia padėtimi gyvenime, nesiekia didesnių turtų ar aukštų pareigų ir yra pasirengę verčiau kentėti skurdą nei praturtėti neteisėtomis priemonėmis; tie, kurie būdami turtingi nemyli savo turto ir nėra prie jo prisirišę, bet naudoja jį vargšų labui; o ypač tie, kurie yra nusižeminę, kurie nemano pernelyg gerai apie save, bet puikiai suvokia savo silpnumą ir dvasinį skurdą, kurie menkai vertina save, visada jaučia dvasinį nepriteklių ir todėl kaip elgetos nuolat meldžia Dievą Jo malonės ir pagalbos.
2. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Čia minimi liūdintys yra ne tie, kurie verkia ir sielvartauja dėl savo artimųjų ar draugų mirties, ne tie, kurie sielojasi ištikus nesėkmei ar netekę laikinų gėrybių, bet tie, kurie liūdi, kad Dievas yra taip dažnai įžeidžiamas, taip mažai žmonių mylimas ir gerbiamas, kad pražūva tiek daug brangiuoju Kristaus krauju atpirktų sielų. Tarp šių liūdinčiųjų yra ir tie, kurie gyvena griežtą atgailos gyvenimą ir kantriai pakenčia vargą, nes nuodėmė yra vienintelis blogis, vienintelis dalykas, dėl kurio reikia verkti. Tik tos ašaros, kurios išliejamos dėl padarytų nuodėmių, yra naudingos ašaros. Už jas bus atlyginta amžinu džiaugsmu ir nesibaigiančia paguoda.
3. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Romus yra tas, kuris užgniaužia bet kokį kylantį pykčio, nekantrumo ar keršto jausmą ir mielai priima visa, ką Dievas, norėdamas jį išmėginti, pasiunčia ar leidžia nutikti. Tas, kas save valdo, yra lyg rami, lygi jūra, kurioje nuolat atsispindi dieviškoji Saulė ir kurios nesudrumsčia aistrų bangos. Tas, kas nugali save, yra galingesnis už tą, kuris užkariauja stiprius, įtvirtintus miestus (Pat 16, 32). Jis neabejotinai paveldės dangų bei žemę ir amžinai džiaugsis ramybe, kuria mėgaujasi jau šiame gyvenime (Ps 36, 11).
4. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.
Alkis ir troškulys čia reiškia karštą troškimą tų dorybių, kurios sudaro krikščionišką tobulumą. Tas, kas nuoširdžiai ir rimtai siekia šio tobulumo, bus pasotintas, t. y. bus Dievo papuoštas nuostabiausiomis dorybėmis ir gausiai apdovanotas danguje.
5. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Gailestingieji yra tie, kurie pagal išgales padeda vargšams, kurie atlieka dvasinius ir kūniškus gailestingumo darbus, kurie kiek įmanoma kantriai pakenčia kitų ydas, visada stengiasi juos pateisinti ir noriai atleidžia patirtas nuoskaudas. Ypač tie yra gailestingi, kurie atleidžia savo priešams ir daro jiems gera, kaip yra parašyta: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“ (Mt 5, 44) Gailiaširdžiams pažadėtas didžiulis atlygis, o negailestingųjų laukia griežtas teismas.
6. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Tyraširdžiai yra tie, kurie rūpestingai saugo per Krikštą gautą sielos nekaltybę; kurie stengiasi išlaikyti savo širdį nesuteptą, o sąžinę ‒ švarią; kurie vengia ne tik bet kokių nuodėmingų darbų bei žodžių, bet ir visokių blogų minčių bei troškimų; kurie visais savo veiksmais siekia tik gėrio. Jie jau šioje žemėje regi Dievą visuose Jo darbuose ir kūriniuose, o kitame pasaulyje regės Jį veidas į veidą. Ši kontempliacija teiks jiems ypatingą malonumą, skirtą tik tyroms sieloms, nes kaip akis turi būti švari, kad aiškiai matytų, taip ir sielos turi būti nesuteptos jokia dėmele, jei nori regėti Dievą.
7. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.
Taikdariai yra tie, kurie pažaboja savo netinkamus troškimus, kurie gyvena taikoje su savo sąžine ir visada siekia išsaugoti vidinę ramybę, kurie nesikivirčija su savo artimu ir noriai paklūsta Dievo valiai. Jie vadinami Dievo vaikais, nes seka ramybės Dievu (Rom 15, 33), kuris netgi atsidavė savo Sūnų, kad susitaikytų su pasauliu, ir siunčia į žemę ramybę, kurios pasaulis nežino ir negali duoti (Lk 2, 14; Jn 14, 27).
8. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.
Tie yra persekiojami dėl teisumo, kurie savo žodžiais, raštais ar gyvenimu gina tiesą, tikėjimą ir krikščioniškas dorybes; kurie tvirtai laikosi Dievo ir niekada nebėga nuo pareigos išpažinti krikščionių tikėjimą ir laikytis savo šventos religijos, nors dėl to iš pasaulio patiria neapykantą, panieką, negarbę, įžeidimus ar neteisybę. Jeigu jie visa tai ištvers kantriai ir ištvermingai ar net, kaip šventieji, džiaugsmingai, patys taps šventi ir gaus dangišką karūną. Jei norime su jais karaliauti, turime su jais kentėti: „Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.“ (2 Tim 3, 12)
OFERTORIJUS
Išm 3, 1, 2 ir 3. Teisiųjų sielos Dievo rankoje ir jų nepaliečia mirties kančios. Neišmintingųjų akims jie rodosi mirštą, tuo tarpu jie yra ramybėje, aleliuja.
SEKRETA
Mes Tau, Viešpatie, atnašaujame savo pamaldumo dovanas, ir tebūna jos Tau malonios visų teisiųjų garbei, o mums dėl Tavo gerumo išganingos. Per mūsų Viešpatį…
PREFACIJA
Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga, kad mes Tau visuomet ir visur dėkotume, Viešpatie, šventasis Tėve, visagali Dieve, per Kristų mūsų Viešpatį. Per Jį Tavo didybę šlovina angelai, garbina viešpatystės, dreba galybės. Dangūs ir dangiškosios kariaunos, taip pat ir palaimintieji serafimai vieningu džiūgavimu drauge aukština. Prašome, liepk, kad į jų tarpą būtų priimti ir mūsų balsai, su nuolankiu išpažinimu tariantys: Sanctus.
KOMUNIJA
Mt 5, 8–10. Palaiminti nesuteptos širdies, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikieji, nes juos vadins Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, nes jų dangaus karalystė.
POSTKOMUNIJA
Meldžiame Tave, Viešpatie, leisk ištikimoms Tau tautoms nuolatos linksmintis minint visus Šventuosius ir gauti paramos iš jų nuolatinio užtarimo. Per mūsų Viešpatį…
JŠ pagal www.fsspx.lt
Lietuvoje vyksta antrasis rinkimų turas. Jau dabar aišku, kad, nepriklausomai nuo rezultatų, Lietuvos Seime neatsiras reikšmingos katalikų frakcijos. Tiesą sakant, to ir nesitikėjau, nes visi matome, koks yra Lietuvos „elito“ moralinis lygis.
Čia norėtųsi priminti, kad be Dievo nieko nepasieksime. Juo labiau Lietuvai, kaip mažai šaliai, su kurios nuomone šio pasaulio didieji tikriausiai nesiskaitys, nederėtų puoselėti klaidingų vilčių, kad ji pasieks ką nors didingo. Arba net kažką vidutinio dydžio pasaulio perspektyvoje – savo mažos valstybės gynybą ir išsaugojimą.
Jokia „vokiečių brigada“ negali apginti Lietuvos… Ką tuomet galime padaryti mes? Kaip visada: melstis ir dirbti. Ir vykdyti Dievo valią. O tokia Dievo valia šią dieną, spalio 27-ąją – kadaise Kristaus Karaliaus šventę, yra viešpatauti visuomenėse.
Kodėl nepripažįstame Kristaus kaip Visatos ir Lietuvos Karaliaus? Kaip tada galime tikėtis pagalbos mums iš Dangaus? Ir nemanau, kad šiandien kas nors abejoja, jog tokiais laikais, kaip šie, kai jau trejus metus maždaug už 500 kilometrų nuo Lietuvos sienų vyksta plataus masto karas, mums reikia ypatingos Dangaus malonės, kad Lietuva išliktų.
Deja, mažai kas Lietuvoje supranta, apie ką aš kalbu. Mažai kas supranta, kad Viešpačiui Dievui norint išgelbėti Lietuvą, reikia dviejų dalykų: uždrausti abortus kaip nekaltųjų žudymą ir pripažinti Kristų Lietuvos Karaliumi.
Mažai kas supranta, kad žmonių čia, žemėje, priimami įstatymai liudija jų tikėjimą ir yra susiję su antgamtine tikrove. Daugumai ši antgamtinė tikrovė nerūpi. Jie gyvena tik šio pasaulio dalykais. Kokia bus staigmena po mirties, kad yra ir tas pasaulis.
Iš tiesų Viešpačiui Dievui ne bėda, jei maža bedieviška Lietuva išnyks, gaila tik žmonių – jų sielų, kurios, užuot išsigelbėjusios, masiškai keliaus į pragarą. Taigi atminkime, kad Dievas baudžia ne tik žmones, bet ir tautas. Tegyvuoja Kristus Karalius!
Aleksandras Stralcou
Šioje rinkimų kampanijoje buvo daug dalykų, bet jokios maldos. Nežinau, ar tarp kampanijos dalyvių yra bent vienas tikras katalikas… Jei toks būtų, jis tikrai žinotų apie viešo „Kristaus viešpatavimo“ sąvoką.
Kristus nenori būti tik tabernakulyje. Kristus nori dalyvauti visuose pasaulio katalikų reikaluose. Žmogus yra vientisa būtybė.
Negalima nubraukti žmogaus ir sakyti, kad jis yra „pasaulietis“ nuo 8 iki 16 val. ir „tikintysis“ nuo 16 iki 8 val. ryto. 24 valandas per parą žmogus yra tikintysis arba netikintysis, namuose ir darbe, versle ir privačiuose reikaluose.
Ar toks yra Lietuvos politikų požiūris? Vargu ar. Visai negirdėjome nei apie Kristaus viešpatavimą, nei apie abortų draudimą. Jei Kristus neviešpataus Lietuvoje – Lietuva neapsigins ir neįveiks jokios viešosios nuodėmės.
Todėl ženkime pirmą žingsnį, kad visuomeninis gyvenimas bent kiek pasitaisytų. Melskimės Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimu, kad šiuose rinkimuose būtų išrinkta kuo daugiau tikrų katalikų ir kad Viešpats Dievas suteiktų jiems reikiamos drąsos skelbti Seime Dangaus Karalystę.
Šia intencija prašome melstis vieną Rožančiaus paslaptį.
Aleksandras Stralcou
Spalio 7 d. minime žymiosios jungtinio katalikų laivyno pergalės prieš turkų laivyną prie Lepanto metines. Lepanto mūšis krikščioniškai Europai tapo civilizacijos gynimo simboliu, įkvėpusiu daugybę krikščionių kartų. Šis mūšis įdomus bent dviem labai svarbiais aspektais: 1) kaip krikščioniškos ir islamiškos civilizacijų susidūrimas ir svarbi krikščionių pergalė stabdant musulmonų ekspansiją į Europą; 2) kaip pamoka, kad dvasinius dalykus reikia saugoti ir materialiomis kovomis, o materialios kovos tėra dvasinių kovų atspindys.
Galerų mūšis prie Lepanto
Nuo XIII a. pab., iškilus galingai ir gerai organizuotai turkų Osmanų imperijai, musulmonų invazijos į krikščionišką Europą grėsmė stipriai išaugo ir praktiškai pasiekė VIII a. lygį, kuomet musulmonams užkariavus krikščionišką šiaurės Afriką ir Pirėnų pusiasalį, islamo invazija buvo sustabdyta tik Prancūzijoje, žymiajame Puatjė mūšyje, vadovaujant būsimo Europos statytojo Karolio Didžiojo seneliui Karoliui Marteliui.
Osmanų imperijos galybė augo, ir galiausiai ji sugebėjo užimti net Bizantijos imperijos ir Rytų krikščionijos dvasinį ir politinį simbolį Konstantinopolį (1453 m.). Konstantinopolio griūtis lėmė, kad krikščionys prarado svarbių Viduržemio jūros prekybinių kelių į Rytus kontrolę. Būtent šie prekybos keliai sukūrė vieną didžiausių Europos kultūros ir meno centrų – Venecijos respubliką, kuri iš prekybos finansavo tai, ką dabar kasmet lanko milijonai turistų. Venecijos galybė po truputį pradėjo braškėti, ir situacija dar labiau pablogėjo, kai 1522 m. turkams pavyko užimti strateginę Rodo salą.
1560-aisiais Osmanai atnaujino Viduržemio jūros užkariavimo kampaniją ir greitai užkariavo didžiąją dalį šios jūros rytuose esančių salų. 1570 m. užkariauta ir Kipro sala, tuo metu valdyta Venecijos respublikos. Turkai neslėpė savo tolesnių tikslų pulti Veneciją ir jai priklausiančias žemes bei Popiežiaus valstybę ir Romą. Kritus Kipro salai, Venecija 1570 m. kreipėsi pagalbos į popiežių Pijų V. Šventasis popiežius Pijus V, gerai suprasdamas gresiantį pavojų visai krikščionijai, tais pačiais metais kreipėsi į katalikus Europos valdovus, kviesdamas po ilgos pertraukos (nuo Kryžiaus žygių epochos) ir vėl susivienyti prieš bendrą priešą. Deja, skirtingai nei Kryžiaus žygių atveju, kvietimas nepasiekė didelių rezultatų. Europa buvo suskaldyta ir draskoma protestantų revoliucijos, o žvelgiant į ilgesnę perspektyvą – nuvarginta maro epidemijų ir Šimtamečio karo bei užsiėmusi naujai atrastomis žemėmis. Susitelkimas ties vidinėmis problemomis lėmė, kad Europos lyderiai Osmanų užkariavimuose neįžvelgė sau didelės grėsmės. Ispanija labiausiai rūpinosi savo naujosiomis žemėmis Amerikoje ir konkurencija su Anglija, o Prancūziją tuo metu valdė silpnos sveikatos ir valios karalius Karolis IX, net sudaręs trapų aljansą su turkais.
Ispanijos karalius Pilypas II vis dėlto atsakė į popiežiaus kvietimą ir pasiuntė savo brolį Chuaną Austrą bei skyrė keliasdešimt laivų. Chuanui Austrui, prisidedant ir kitoms Viduržemio valstybėms, pavyko suburti 208 galeras (žmonių irkluojamus laivus) ir 6 venecijiečių sukonstruotus didesnius laivus – galeasus. Ši sąjunga pavadinta Šventąją lyga, o ją sudarė Ispanija, Venecijos respublika, Popiežiaus valstybė, Genuja, Maltos ordinas, Toskana ir kai kurios kitos Italijos valstybėlės.
1571 m. spalio 7 d., ankstyvą sekmadienio rytą, Šventosios lygos ir Osmanų imperijos laivynai atsidūrė vienas prieš kitą į pietus nuo Lepanto miesto (dabartinis Naupaktas, Graikija). Šventosios lygos laivyną sudarė apie 214 laivų, o turkų laivyną – beveik 300 laivų; karių skaičius buvo panašus ir siekė po 25-30 tūkst. abiejose pusėse (nors kai kuriuose šaltiniuose nurodomi žymiai didesni karių skaičiai ir didesnis turkų pranašumas). Mūšis truko beveik visą dieną ir buvo kruvinas – sakoma, kad jūra raudonavo dar daug kilometrų nuo mūšio vietos. Nors ryte vėjas buvo palankus turkams, dienos eigoje jis staiga pakeitė kryptį ir tapo palankus krikščionims. Šventoji lyga laimėjo ir neteko apie 8-9 tūkst. karių, bet prarado tik apie 12 laivų. Tuo tarpu pralaimėjęs turkų laivynas neteko panašaus skaičiaus karių, bet dar tūkstančiai jų pateko į nelaisvę; be to, nuskandinta apie 50 turkų laivų ir dar daugiau nei 100 laivų perimti krikščionių. Nors krikščionims mūšis pareikalavo daug aukų, mūšio metu apie 10 tūkst. krikščionių buvo išlaisvinti iš vergijos turkų galerose.
Popiežius Pijus V apie pergalę sužinojo daug anksčiau, nei žinios apie ją galėjo pasiekti Romą, ir apie tai paskelbė viešai. Spalio 7 dienos vakare, susitikęs su savo iždininku, šventasis popiežius staiga pakilo nuo kėdės, pažvelgė pro langą ir tarė: „Dabar ne metas piniginių reikalų aptarinėjimui; skubėkime padėkoti Dievui, nes mūsų laivynas šią akimirką laimėjo pergalę prieš turkus.“
1573 m. turkams vis tik buvo perleistas Kipras, Venecijai ir Osmanų imperijai pasirašius taikos sutartį ir taip užbaigus 1570-1573 m. trukusį Kipro karą. Tad Kipras, dėl kurio formaliai įsiplieskė Lepanto mūšis, galiausiai atiteko turkams. Vis dėlto Lepanto mūšis buvo pirmoji didelė krikščionių laivyno pergalė prieš turkų laivyną ir turėjo toli siekiančių padarinių. Pralaimėtas mūšis sudavė smūgį turkų dominavimui Viduržemio jūroje ir neleido jiems čia galutinai įsigalėti. Be to – ir tai daug svarbiau – Lepanto mūšis palaidojo bet kokias turkų viltis tęsti invaziją į Europą iš pietų. Kaip žinome, Osmanų imperija vėliau bandė tai daryti kitu keliu – iš rytų, bet šiuos ketinimus sustabdė 1683 m. laimėta dar viena didi pergalė prie Vienos. Daugybės istorikų manymu, jeigu pergalę prie Lepanto būtų išplėšę turkai, jie būtų puolę toliau ir nuniokoję Europą.
Ši didi pergalė paliko atgarsį literatūroje ir dailėje. Pavyzdžiui, garsusis Migelis de Servantesas, sužeistas besikaudamas Lepanto mūšyje, buvo taip įkvėptas šios pergalės, kad mūšio elementus inkorporavo į savo literatūrinį šedevrą „Don Kichotas“. Vienas garsiausių anglų katalikų rašytojų G. K. Čestertonas 1915 m. sukūrė baladę apie Lepanto mūšį, o dailėje mūšį įamžino daugybė garsių dailininkų, iš kurių žymiausi yra Venecijos mokyklai atstovaujantys Ticianas, Tintoretas ir Paolas Veronezė.
Grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet už kūną ir kraują
„Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti. […] O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį. Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais.“ (Ef 6, 12-18)
1571 m. birželio 11 d. Markas Antonijus Kolona, Popiežiaus valstybės laivyno vadas, prieš išvykdamas į mūšį, popiežiaus koplyčioje davė ypatingą priesaiką ir iš šventojo popiežiaus rankų gavo raudono šilko vėliavą. Ant šios vėliavos buvo išsiuvinėtas Kristus, nukryžiuotas tarp apaštalų kunigaikščių Petro ir Pauliaus, o vėliavos apačioje buvo Pijaus V herbas ir toks šūkis: „In hoc signo vinces“ (šie žodžiai „su šiuo ženklu užkariausi“ kartu su kryžiaus ženklu prieš vieną mūšį buvo apreikšti Romos imperatoriui Konstantinui Didžiajam ir lėmė jo vėlesnį atsivertimą).
Savo ruožtu Genujos admirolas Giovanni Andrea, prieš išplaukdamas į mūšį, ant savo laivo stiebo pakabino vėliavą su Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdu, kuri prieš tai buvo priliesta prie originalaus Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdo. Laivynui pajudėjus iš Mesinos uosto rugsėjo 16 d., visi kariai su savimi turėjo rožančius. Žinoma, ne tik turėjo, bet ir kartu meldėsi Rožančių – net ir paskutinę naktį prieš mūšį, o, pasak kai kurių liudijimų, ritmingą maldą kartojo ir prieš pat laivų susidūrimą, kas išgąsdino turkus. Tuo tarpu Romoje likęs popiežius, kartu su miesto tikinčiaisiais, žygiavo Rožančiaus procesijoje, prašydamas Švč. Mergelės Marijos vadovauti krikščionių laivynui ir pelnyti pergalę Kristui. Popiežius taip pat pakvietė Rožančių melstis visus tikinčiuosius; šie išgirdo kvietimą ir mūšio dieną rinkosi į Europos miestų bei kaimų bažnyčias bendrai Rožančiaus maldai.
Šv. Pijus V, gavęs stebuklingą apreiškimą apie laimėtą pergalę, netruko ją priskirti ne vien krikščionių karių narsai (nors ja tikrai neabejojo), o pirmiausia Švč. Mergelei Marijai. Tais pačiais metais popiežius, siekdamas pagerbti stebuklingą pergalę, į katalikų kalendorių spalio 7 d. įvedė Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos šventę, taip pat į Loreto Švč. Mergelės Marijos litaniją įterpė naują titulą – Krikščionių Pagalba. Praėjus dviems metams, popiežius Grigalius XIII šventę pervadino Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės (Lietuvoje liaudyje vadinamos Rožančine) vardu. Nuo 1716 m. Romos kalendoriuje ji buvo nukelta į pirmąjį spalio sekmadienį, tačiau popiežius šv. Pijus X, siekdamas išsaugoti Lepanto mūšio ir Švč. Mergelės Marijos laimėtos pergalės atminimą, sugrąžino šventę į jos pirminę datą: spalio 7 dieną. Įdomu, kad Lepanto mūšio ilgalaikės pasekmės buvo ne vien karinės ar politinės. Dažnai pamirštama, jog būtent po Lepanto mūšio galutinai išpopuliarėjo šv. Rožančiaus malda, įvesta Rožančinės šventė, o spalio mėnuo paskirtas Rožančiui. Lepanto mūšis Dievui tapo įrankiu įtvirtinti Rožančių kaip efektyviausią paprastų tikinčiųjų dvasinį ginklą.
Pergalę Švč. Mergelei Marijai priskirti netruko ir pasaulietinė valdžia: ant Venecijos respublikos Senato pastato užrašyti tokie žodžiai: „Ne narsa, ne kariuomenės, ne vadai, o Švč. Rožančiaus Karalienė atnešė mums pergalę.“ Žinoma, kariai ir jūreiviai turėjo remtis ir savo ištverme, jėga bei sumanumu, bet lemiamą reikšmę turėjo dvasiniai ginklai. Tai sugrąžina mus prie apaštalo Pauliaus žodžių: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ Tikroji kova vyksta dvasinėje plotmėje, o kova šioje žemėje yra tik tos kovos atspindys. Tai reiškia, kad norėdami pasiekti fizinių pergalių šiame pasaulyje, turime kovoti ir dvasinę kovą, naudoti ir dvasinius ginklus. Tai labai svarbu atsiminti krikščionims politikams, aktyvistams, menininkams ir visiems, kovojantiems už tradicinių principų išsaugojimą. „Kaip danguje, taip ir žemėje.“
Mūsų dienomis katalikai kviečiami į kitokio pobūdžio kovą nei XVI a., bet tai taip pat yra kova už katalikišką civilizaciją. Galbūt, skirtingai nei XVI a., dabar jau kovojame nebe už katalikiškos civilizacijos, o greičiau už jos likučių išsaugojimą. Be to, išgyvename situaciją, kai pats Šventasis Tėvas kviečia ne į kovą, o į susitaikymą su pralaimėjimu ir persiėmimą pasaulio dvasia. Ar verta kovoti už tuos katalikiškos civilizacijos likučius, iš pirmo žvilgsnio tik išorinius jos atributus, galbūt nesudarančius katalikybės esmės?
Vatikano I Susirinkimas kaip mūsų tikėjimo tiesą apibrėžė tokį teiginį: „Žmogaus protui įmanoma įsisąmoninti Dievo egzistavimą ir Juo įtikėti einant keliu, kuris veda nuo sukurtųjų dalykų prie Dievo, kaip teigia šv. Paulius: „Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių.“ (Rom 1, 20)
Žymus Bažnyčios istorikas ir teologas Roberto de Mattei išveda tokią analogiją: „Žmogaus siela turi galimybę pažinti ir pamilti Bažnyčią per jos darbus, per krikščionišką civilizaciją, kurios Motina ji yra. Katedros grožio kontempliavimas, grigališkojo choralo ar polifoninės muzikos klausymasis, tokio šedevro, kaip „Dieviškoji komedija“, skaitymas į mūsų sielas įlieja galimybę suprasti, kad visas istorijoje žmonių sukurtas grožis, gėris ir tiesa antgamtiškai kyla iš Bažnyčios, kurią popiežius Pijus XII apibrėžė kaip „svarbiausią žmogiškosios visuomenės pagrindą“.
Vienas žymiausių XX a. katalikų autorių ir aktyvistų Plinio Corrêa de Oliveira savo veikale „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ teigia, jog mūsų civilizaciją griaunanti Revoliucija, prasidėjusi protestantizmo sukilimu, vėliau sukėlusi Prancūzų revoliuciją ir bolševikų siautėjimą, pirmiausia taikosi į ryšį, siejantį Bažnyčią su jos civilizacija. Pasak jo, Revoliucija yra procesas, siekiantis sunaikinti krikščionišką materialią tvarką, kad tokiu būdu suduotų mirtiną smūgį Bažnyčiai, kuri yra šios krikščioniškos tvarkos siela. Jo teigimu, Revoliucija stengiasi sutrukdyti Bažnyčiai vykdyti savo sielų išganymo misiją, kurią ji vykdo ne tik per savo tiesioginius dvasinius įrankius, bet ir netiesioginius materialius įrankius.
Didysis šventasis Pijus V ir Lepanto mūšio didvyriai suprato, kokią grėsmę pačiai Bažnyčiai kėlė musulmonų siekis sugriauti Bažnyčios kūną – krikščionišką civilizaciją. Lygiai taip mūsų dienomis kova už laikinuosius krikščionybės sukurtus gėrius reiškia kovą už pačią Bažnyčią ir sielų išganymą, nes kaip žmogų sudaro kūnas ir siela, taip Bažnyčia, būdama pirmiausia Mistinis Kristaus Kūnas, yra ir regima šio pasaulio institucija, besinaudojanti visais jai prieinamais laikinaisiais ginklais, kad nugalėtų savo priešus ir kuo daugiau žmonių atvestų prie Kristaus.
„Jeigu Revoliucija yra netvarka, tai Kontrrevoliucija yra tvarkos atstatymas. Sakydami „tvarka“, turime omenyje Kristaus taiką Kristaus Karalystėje, t. y. krikščionišką civilizaciją: asketišką ir hierarchišką, fundamentaliai šventą, antiegalitarinę ir antiliberalią“, – teigia Plinio Corrêa de Oliveira. Popiežius šv. Pijus X enciklikoje „Il fermo proposito“ prideda: „Viską atnaujinti Kristuje reiškia atnaujinti ne tik Bažnyčios dieviškąją misiją vesti sielas pas Dievą, bet ir tai, kas spontaniškai kyla iš šios dieviškosios misijos: krikščionišką civilizaciją su visais ją sudarančiais sudėtingais ar paprastais elementais.“
„Su visais ją sudarančiais elementais“ – reiškia, ginti reikia net katalikiškos civilizacijos likučius, o gal dėl to, kad tai yra likučiai, ginti ir išsaugoti juos reikia dar labiau. Pagalvokime, kodėl Katalikų Bažnyčiai mūsų dienomis taip sunkiai sekasi būti išgirstai, sudominti, atversti? Esu įsitikinęs, kad ne dėl to, jog Bažnyčia neranda modernių būdų komunikuoti ar per mažai prisitaiko prie šio pasaulio. Greičiau atvirkščiai – Bažnyčia nesaugo ir nenaudoja įrankių, kurie gali pakylėti sielas Dievop, o bando naudoti įrankius, kurie simbolizuoja ne katalikiškos civilizacijos Tvarką, o Revoliucijos Netvarką. Tokie ginklai negali pakylėti sielų, o tik jas apakinti. Šių laikų žmonės, savo kasdienybėje beveik nebematydami katalikiškos Tvarkos elementų, praranda tarpininką, visais amžiais vertusį susimąstyti apie dvasinius dalykus.
Keli pavyzdžiai. Architektūra: kokios bažnyčios statomos, ar jos statomos remiantis tūkstantmete Bažnyčios Tradicija ir Tvarka, ar perimant pačias blogiausias Revoliucijos primestas ideologines klišes? Ar moderniose bažnyčiose randame Grožį – vieną iš trijų (kartu su Gėriu ir Tiesa) dieviškų elementų? Dailė: ar ir koks menas remiamas Bažnyčios, koks randasi bažnyčiose, krikščionių namuose? Ar ne toks pats, koks eksponuojamas Šiuolaikinio meno centre? Politika: ar remiamasi prigimtine žmogaus ir jo teisių samprata bei palaikoma bendrojo gėrio idėja, ar verčiau perimami Revoliucijos primesti emocingi ir sentimentalūs argumentai bei individualistinis žvilgsnis į žmogų ir žmonių bendruomenę?
Pagrindinis mitas, įsivyravęs Europoje po Antrojo pasaulinio karo – tai nuolatinio progreso ir susitaikymo su juo mitas. Deja, ši klaidinga idėja modernizmo pavidalu atsidūrė ir Bažnyčioje. Atrodo, primiršti du fundamentalūs katalikų tikėjimo dalykai, kuriuos primena Lepanto mūšio metinės. Pirma, grumiamės ne su kūnu ir krauju, tad turime pasikliauti ne šio pasaulio įrankiais ir vyraujančiomis madomis, o dvasiniais ginklais ir jų organiškai išaugintais materialiais vaisiais. Akivaizdžiausias pavyzdys – turint nepajudinamą sielos tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje gimsta nuostabios katedros, nes kūnas valingai tarnauja kaip pamaldžios sielos įrankis. Į centrą čia pastatomas dvasinis sakramentas, tačiau pamaldžios sielos padaro viską, kad parodytų kuo didesnę pagarbą šiam sakramentui ir apvilktų jį jam deramu materialiu grožiu. Ir tai natūraliai veda prie antrojo dalyko, kurį mums primena Lepanto mūšis – turime grumtis dėl katalikybės kūno ir kraujo. Dvasiniai ginklai sukuria regimą katalikišką civilizaciją kaip savo ramstį, vedantį prie jų, todėl išlaikydami šį materialų ramstį taip pat dirbame sielų išganymo darbą. Bet, norėdami išlaikyti šį ramstį, turime naudotis dvasiniais ginklais. Kaip žmogus yra ir kūnas, ir siela, taip dvasiniai dalykai negali gyvuoti be regimos katalikiškos tvarkos visuomenėje, o katalikiška tvarka negali būti sukurta ar išsaugota pamirštant dvasinę kovą.
Marius Parčiauskas
JŠ pagal www.katalikutradicija.lt
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Austrija buvo padalinta į 4 okupacines zonas, užimtas amerikiečių, anglų, prancūzų ir sovietų. Rusai okupavo dalį su sostine Viena, turinčią daugiausiai iškasenų ir labiausiai išvystytą pramonę.
Nepaisant komunistų pralaimėjimo 1946 metų rinkimuose darėsi vis labiau aišku, kad Maskva ketina formaliai prisijungti jos užimtą dalį.
Tuo metu vienas pranciškonas, t. Peteris Pavliczekas, grįžęs iš nelaisvės, atliko padėkos maldinę kelionę į Marijos šventovę Mariazellį. Jis klausė Dievo Motinos, ką reikėtų daryti, kad šalis būtų išgelbėta, ir išgirdo vidinį balsą: „Kasdien kalbėkite Rožančių, ir ateis taika“.
1947 vasario 2 d. t. Pavliczekas pradėjo pamokslauti apie Rožančiaus kryžiaus žygį Fatimos dvasioje kaip atsilyginimą už nepagarbą Dievui, nusidėjėlių atsivertimo, taikos ir išsigelbėjimo visam pasauliui, o ypač Austrijai intencijomis. Tikintieji įsipareigodavo savo namuose kalbėti Rožančių prašant šalies išvadavimo, bažnyčiose buvo rengiamos viešos pamaldos, per miestus ir kaimus ėjo šimtų, o kartais ir tūkstančių žmonių procesijos kalbant Rožančių.
1949 metais būklė tapo kritiška: po sufalsifikuotų rinkimų Čekoslovakija ir Vengrija galutinai pateko į komunistų rankas, ten prasidėjo Bažnyčios persekiojimas (pvz. Vengrijos primas kardinolas Mindszenty buvo nuteistas ir pasodintas į kalėjimą). Artėjo nauji rinkimai Austrijoje.
Tokioje situacijoje t. Peteris nutarė suaktyvinti kryžiaus žygį: paskelbė penkias dienas viešų maldavimų. Jų rezultatas: rinkimuose komunistai laimėjo tik 5 mandatus. Tačiau Berlyne sovietų užsienio reikalų ministras Molotovas kancleriui Figeliui pareiškė: „Neturėkite iliuzijų. To, ką jau kartą užėmėme, neatiduosime niekad.“
Kancleris paprašė tėvą Peterį dar sustiprinti maldas. 1955 balandį Rožančiaus kryžiaus žygyje jau buvo 500 000 narių. Naujas kancleris Raabas buvo iškviestas į Maskvą, kur jį priėmė gegužės 13 d. Tos dienos vakare jis rašė: „Šiandien Fatimos diena. Rusai dar labiau užsispyrę. Meldžiuosi Dievo Motinai, kad padėtų austrų tautai“.
Žmogiškai mąstant, viskas buvo prarasta, bet kaip tik tuo momentu įsikišo Dievas. Priešingai visiems lūkesčiams, Maskva pripažino Austrijos nepriklausomybę. Paskutinis rusų kareivis paliko Austriją 1955 spalio 26 dieną. Vienoje buvo surengta didžiulė padėkos ceremonija, savo kalbose politikai ir dvasininkai vieningai kartojo, kad pergalės priežastimi buvo Švč. M. Marijos Rožančinės užtarimas.
Pagal www.fsspx.lt
P.S. Matyt, ir Lietuvą gali išgelbėti tik panašus stebuklas kaip Austrijoje. Kad lietuvių tauta nebūtų išnaikinta nuo žemės paviršiaus, kaip Fatimoje išpranašavo Dievo Motina, sakydama, kad „daugelis tautų bus išnaikintos“, turime pradėti tikrai masinį Rožančiaus kryžiaus žygį.
Viršuje esantis vaizdas iš video straipsnio anglų kalba apie rožinio stebuklą Austrijoje
Litkat redakcija
Šiuose Lietuvos rinkimuose, kaip visada, daug dėmesio skiriama materialiems dalykams: saugumui, šeimai, LGBTQ+ partnerystei, migracijai, demografijai, darbo užmokesčiui ir pašalpoms ir t. t.
Vienintelis klausimas, kurio nėra, yra tas, kuris tiesiogiai susijęs su pagrindine „žmogaus teise“, šeima, demografija, galiausiai civilizacija. Ne visiems Lietuvoje suteikiama teisė ir galimybė gimti. Lietuvoje yra „untermenšai“, kuriuos nelaimingos motinos nužudo savo įsčiose. Į tai abejingai, o neretai ir su palaikymu žiūri jų tėvai ir platesnė šeima.
Kaip tai galima suprasti? Mano nuomone, to neįmanoma suprasti. Įdomu tai, kad Lietuvos valstybė tam pritaria. Valstybė, kurios atstovai taip dažnai giriasi savo antikomunistine ir antisovietine pozicija. Šimtai tūkstančių būsimų Lietuvos piliečių, nužudytų nepriklausomoje Lietuvoje, liudija, kad toks požiūris yra tiesiog teatras.
Taip, panaikinsime išorinius simbolius, bet ten, kur patogu sovietinis įstatymas – palikime, juk tai „visos visuomenės labui“. Lietuvos visuomenė čia taip pat nėra nekalta. Juk valdantieji, svarstydami šį klausimą, visada sako, kad dauguma Lietuvos piliečių pasisako už tokią teisinę tvarką.
Baisiausia ir kartu juokingiausia, kai prasideda diskusijos apie demografiją ir migraciją. Abortų argumentas šiuose svarstymuose visiškai nefigūruoja, nors yra žinoma, kad Lietuvoje nuo 1990 m. (Lietuvos sveikatos statistika 2022 m.) buvo atlikta daugiau kaip 500.000 (!!!) abortų, t. y. žmogžudysčių motinų įsčiose. Prie to reikia pridėti daugiau nei 250.000 potencialiai negimusių vaikų, nes palaipsniui mažėjant Lietuvos piliečių skaičiui, dėl žmogžudysčių per vadinamuosius „abortus“.
Kur yra šie argumentai? Kodėl žmogžudyste laikomas kūdikio – žmogaus, kuris, tarkime, žemėje pragyveno 1 ar daugiau dienų – nužudymas? O „abortas“, atliktas keliomis savaitėmis anksčiau, tokiu nusikaltimu nelaikomas? Ar Lietuvos teisės pagrindai šioje srityje, šiuo svarbiausiu vadinamųjų „žmogaus teisių“ klausimu – teisės gimti, yra tikrai teisingi? Tegul kiekvienas pagal sąžinę tai įvertina pats.
Tačiau Lietuvos politikai šiuo klausimu nediskutuoja. Taip, jiems rūpi mažas Lietuvos šeimų gimstamumas. Kai kurie čia siūlo įvairias lengvatas ir pusiau priemones. Jie nesako, kad pirmoji priemonė – sustabdyti jaunų lietuvių žudymą!
Daugelis šalių taiko įvairias paskatas, kad padidintų šeimų gimstamumą. Tačiau dažnai tai neduoda reikšmingo efekto. Europa vis dar išmiršta.
Tačiau žinoma, kur ieškoti didelio gimstamumo. Kviečiu apsilankyti bažnyčiose, kuriose celebruojamos Tridento Mišios. Ten pamatysite daug daugiavaikių šeimų. Tai reiškia, kad pronatalistinis (pasisakantis už didelį vaikų skaičių) ir prieš abortus nukreiptas požiūris priklauso ne nuo finansinės paramos sumų, bet nuo sąmoningo žmogaus pasirinkimo, nuo to, kiek jis nori bendradarbiauti su Dievo valia teisingos tvarkos kūrimo darbe, tikros civilizacijos kūrimo darbe!
Nereikėtų pamiršti ir antgamtinių šios praktikos padarinių. Tai nuodėmė, šaukiasi Dangaus keršto. Tai nekaltųjų kraujas; Dievas už tai nubaus Lietuvą, ir Jis nubaus ją griežtai!
Austrijoje rožančiaus stebuklas panašioje situacijoje įvyko šeštajame dešimtmetyje, o tada t. Peteris Pavliczekas, grįžęs iš nelaisvės, atliko padėkos maldinę kelionę į Marijos šventovę Mariazellį. Jis klausė Dievo Motinos, ką reikėtų daryti, kad šalis būtų išgelbėta, ir išgirdo vidinį balsą: „Kasdien kalbėkite Rožančių, ir ateis taika“.
Ar norime išvengti karo? Sustabdykime liūdnai pagarsėjusį nekalto kraujo liejimą mūsų tėvynėje ir melskimės Rožančių!
Aleksandras Stralcou
„365 dienos su Marija” – taip pavadintas unikalus kalendorius, kurį kasmet advento laikotarpiu siunčiame mūsų aukotojams. Šis kalendorius leidžiamas jau šeštą kartą Lietuvoje ir ankstesniais metais jo tiražas siekė net iki 20 000 egzempliorių. Šis ypatingas kalendorius savyje suderina mažiausia tris dalykus, reikšmingus kiekvieno kataliko gyvenime.
Pirma, tai liturginis kalendorius, kuriame rasite visas svarbiausias metų šventes, minėtinas dienas ir atlaidus, išskirtinį dėmesį skiriant Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir su Ja susijusioms datoms.
Antra, jo vaizdai yra neįprasto turinio. Rodome katalikišką Didžiosios Lietuvos kelią. Šį kartą geografiškai apimame senąsias pietų Lietuvos žemes: Nesvyžių, Mirą, Gardiną, Naugarduką. Tai buvo valstybė, kuri tūkstančius kilometrų nuo savo sostinės Vilniaus nešė ir vėliau gynė mūsų Šventąjį Katalikų Tikėjimą!
Trečia, kalendorių puošia mūsų Tėvynės Lietuvos vaizdai, primenantys Dievo sukurto pasaulio grožį ir žmonių kūriniams. Šį kartą pristatome gražiausių Lietuvos pilių ir rūmų apžvalgą. Rūmai ir pilys – tai senosios kultūros, neatsiejamos nuo šventojo katalikų tikėjimo, vieta. Tiesą sakant, kultūra gali būti tik katalikiška. Ir jei dabar norime į ją sugrįžti, kelias veda tik per senąjį šios kultūros grožį, deja, beveik sunaikintą per XX ir XXI a. revoliucinius įvykius.
Kaip visada, vėl išskyremė kiekvieno mėnesio 13-tą dieną – Marijos dieną, švenčiamą po Fatimos Dievo Motinos apsireiškimų 1917 m. Kiekvieno mėnesio 13-tą dieną Jūsų lauks dovana – Tradicinė Romos Mišių Liturgija Jūsų intencijomis.
Šiais metais negalėsime išspausdinti kalendoriaus be Jūsų paramos. Deja, šį kartą spaustuvėms reikia tik pilno išankstinio apmokėjimo. Todėl pradedame išankstinio užsakymo kampaniją.
Norėdami užsisakyti kalendorių, užpildykite šią formą ir paaukokite pagal savo nuožiūrą. Tikimės, kad pirmąją kalendorių partiją paruošime iki lapkričio pabaigos. Tačiau tai priklauso ir nuo Jūsų, todėl prašome siųsti mums užsakymus kuo greičiau!
Esame tikri, kad šis kalendorius – puiki dovana Jūsų artimiesiems ir draugams, radusiems ar ieškantiems tikėjimo. Tai vienu metu namų puošmena ir praktiškas įrankis, naudingas kiekvieno kasdienybėje. Galiausiai tai priminimas, kad kiekvieną dieną mus lydi Viešpaties ir Marijos globa.
Šią dieną, jau nuo VI amžiaus Bažnyčia pagerbia vieną iš trijų arkangelų, kurių vardai žinomi, – šventąjį Mykolą. Jo vardas, hebrajiškai Michaelis, reiškia: kas toks kaip Dievas? Arkangelo Mykolo šaukiamasi kovoje su velniu, taip pat tikima, jog jis palydi sielas į Dangų.
Ps 102, 20. Šlovinkite Viešpatį, visi jo angelai, galingieji, vykdantys jo įsakymą, paklusnūs jo tartam žodžiui.
Ps 102, 1. Šlovink, mano siela, Viešpatį, ir visa, kas yra manyje, jo šventąjį vardą.
(Introitas)
Šventės kolekta Bažnyčios lūpomis šlovina Dievą už jo regimą ir neregimą tvariniją ir meldžia, kad Jos vaikai niekuomet nepristigtų šventųjų angelų pagalbos ir apgynimo, idant jų globojami, ginami ir vedami laimingai pasiektume Šventąją Jeruzalę, – mūsų amžinąją Tėvynę.
Epistolėje skaitinys iš Apreiškimo Jonui knygos atskleidžia, kad šventieji angelai tarnauja Dievui ir Jo pavedimu perduoda Jo Valią išrinktiesiems. Kiekvienas iš mūsų turime mus globojantį ir mylintį Angelą Sargą, tik dažnai pamirštame kasdienybėje prašyti jo pagalbos, patarimo, pamokymo. O juk jis visuomet pasirengęs mums pagelbėti.
Šventoji Evangelija pamoko, kad norint būti didžiu Kristaus Karalystėje, reikia tapti mažu kaip vaikas: ne amžiumi ar naivumu, bet paprastumu ir pasitikėjimu.
Išganytojas perspėja, kad labiausiai reikia vengti papiktinimų ir kiekvienos sąmoningai atliekamos nuodėmės.
Stiprus ir grėsmingas Jėzaus raginimas nusikapoti rankas, kojas ir išsidurti akis, yra anaiptol ne oratorystės ornamentas, nes šioji paprasčiausiai Jam nerūpėjo, bet rūpestingas troškimas atskleisti nuodėmės realybę.
Taip, nuodėmė tokia baisi, tokia pavojinga, tokia nuodinga, kad amžinojo gyvenimo atžvilgiu yra išties menkesnis nuostolis netekti rankos ar kojos, nei patekti į nuodėmės vergiją, kuri nuveda į pražūtį. Nuodėmė nėra saldi, nuodėmė nėra „nieko tokio“, nuodėmė nėra šaunus nuotykis. Ji yra tikrasis priešas, su kuriuo Viešpats mus kviečia kovoti. Nuodėmė yra jaukas, su kuriuo šėtonas žvejoja sielas.
Tačiau šioje kovoje nesame vieni, – šaukimės Arkangelo Mykolo, šaukimės savo Angelo Sargo, šaukimės visų šventųjų angelų, kad jie gintų mus kovoje, vaduotų iš velnio žabangų ir nuvestų mus į Rojų, kur kartu su nesuskaitomomis angelų ir šventųjų miniomis šlovinsime Dievą per visus amžių amžius. Amen.
Šventasis Mykolai arkangele,
gink mus kovoje,
kad nepražūtume baisiajame teisme.
(Evangelijos antifona)
pagal www.katalikutradicija.lt
Eretiško popiežiaus situacija ilgą laiką buvo katalikų teologų pokalbių tema. Į šią situaciją buvo atkreiptas dėmesys po Konstantinopolio III Susirinkimo, pasmerkusio monoteletų ereziją 681 metais, ir pomirtinio popiežiaus Honorijaus pasmerkimo dėl erezijos rėmimo; šį Honorijaus, kaip eretiko, pasmerkimą pakartojo popiežius šv. Leonas II, ratifikuodamas Susirinkimo aktus. Nuo to laiko katalikų teologai ir kanonų teisės specialistai pasiekė konsensusą keliais esminiais klausimais dėl situacijos, kai popiežius viešai laikosi erezijos. Čia trumpai pristatysime šiuos klausimus.
Yra sutariama, kad joks popiežius negali mokyti erezijos kalbėdamas būdu, atitinkančiu neklaidingo magisterinio pareiškimo sąlygas. Šie apribojimai nereiškia, kad popiežius negali nusikalsti erezija, nes popiežiai ir gali, ir daro viešus pareiškimus, kurie nėra neklaidinti. Tiesa yra ir tai, kad daug popiežių niekada nėra paskelbę neklaidingų pareiškimų.
Yra sutariama, kad Bažnyčia neturi jurisdikcijos popiežiui, todėl ji negali pašalinti popiežiaus iš tarnybos, remdamasi aukštesnio autoriteto viršenybe, net ir erezijos atveju.
Yra sutariama, kad eretiko popiežiaus blogis yra toks didelis, kad jis neturėtų būti toleruojamas dėl tariamo didesnio gėrio. Suarezas šį konsensusą apibūdina šitaip: „Būtų labai kenksminga Bažnyčiai turėti tokį ganytoją ir nepajėgti apginti savęs nuo tokio didelio pavojaus; maža to – būtų priešinga Bažnyčios orumui įpareigoti ją likti ištikima eretikui popiežiui nepajėgiant jo iš savęs pašalinti; nes kokie yra princas ir kunigai, tokie yra pratę būti ir žmonės.“ Šv. Belarminas teigia: „Apgailėtina būtų Bažnyčios būklė, jeigu ji būtų priversta turėti ganytoją, kuris akivaizdžiai elgiasi kaip vilkas.“ (Diskusijos, 3-oji diskusija, Bk. 2, cap. 30).
Yra sutariama, kad bažnytiniai autoritetai turi atsakomybę veikti, kad ištaisytų eretiko popiežiaus sukeliamą blogį. Dauguma teologų mano, kad autoritetai, turintys absoliučią pareigą veikti kartu, kad ištaisytų šį blogį, yra Bažnyčios vyskupai.
Teologai ir kanonų teisės specialistai aptaria šį klausimą kaip dalį temos apie popiežiaus posto praradimą. Popiežiaus posto praradimo priežastimis visada yra nurodoma mirtis, atsistatydinimas ir erezija. Šis konsensusas atitinka paprastą sveiką protą, kuris sako, kad tam, kad būtų popiežiumi, asmuo turi būti katalikas. Ši pozicija pagrįsta Bažnyčios Tėvų tradicija ir fundamentaliais teologiniais principais, liečiančiais bažnytinę tarnybą, ereziją ir narystę Bažnyčioje. Bažnyčios Tėvai paneigė, kad eretikas gali turėti kokią nors bažnytinę jurisdikciją. Vėlesni Bažnyčios Mokytojai suprato šį mokymą kalbant apie viešą ereziją, kuriai turi būti taikomos bažnytinės sankcijos, ir laikė, kad jis buvo pagrįstas greičiau dieviškuoju nei pozityviuoju bažnytiniu įstatymu. Jie patvirtino, kad šitoks eretikas negali vykdyti jurisdikcijos, nes jo erezija atskyrė jį nuo Bažnyčios ir niekas, atskirtas nuo Bažnyčios, negali užimti joje vadovaujančių pareigų.
Bažnyčios kanonų teisė palaiko šį teologinį konsensusą. Pirmasis kanonas, kuris pateikia aiškią popiežiaus erezijos galimybę, yra randamas Graciano dekrete. Dekreto XL dalis, 6 kanonas sako, kad niekas negali teisti popiežiaus, nebent jis būtų pripažintas nukrypęs nuo tikėjimo:
„Cunctos ipse iudicaturus a nemine est iudicandus, nisi deprehendatur a fide devius.“ („Tas, kuris teisia visus, nėra teisiamas niekieno, nebent būtų pripažinta, kad jis yra nuklydęs nuo tikėjimo.“)
Šio pareiškimo formuluotė atrodo įtakota kardinolo Humberto dokumento „De sancta Romana ecclesia“ (1053), kuris nurodė, jog popiežius turi imunitetą bet kokiam bet kieno vertinimui išskyrus tikėjimo klausimus: „A nemine est iudicandus nisi forte deprehendatur a fide devius.“ Teiginys, esantis kanone, išplėtoja popiežiaus Grigaliaus Didžiojo pareiškimą, kad blogi dvasininkai turi būti toleruojami savo pavaldinių, jei tik tai galima daryti išlaikant tikėjimą. (Moralia XXV c. 16: ‘Subditi praelatos etiam malos tolerant, si salva fide possint …’).
Kanoninis tvirtinimas, kad popiežius gali būti teisiamas dėl erezijos, atsirado kaip kanoninio principo, jog popiežius nėra niekieno teisiamas, interpretavimas. Šio kanono išdėstymas yra privilegijos suformulavimas; jos objektas yra patvirtinti, kad popiežius turi didžiausią įmanomą apsaugą nuo kitų vertinimo.
Šis kanonas kartu su kitais iš Graciano dekreto buvo įtrauktas į „Corpus iuris canonici“, kuris buvo Lotynų Bažnyčios kanonų teisės pagrindas iki 1917 m. Jo autoritetingumas yra pagrįstas paties popiežiaus autoritetu, nes Bažnyčios kanonų teisė yra palaikoma popiežiaus autoritetu. To mokė Popiežius Inocentas III, savo pamoksle per Aukščiausiojo Pontifiko konsekraciją, nurodydamas, kad „Dievas yra jo teisėjas dėl kitų nuodėmių“ ir kad „jis Bažnyčios gali būti teisiamas tik dėl nuodėmių, padarytų prieš tikėjimą“ [„In tantum enim fides mihi necessaria est, ut cum de caeteris peccatis solum Deum iudicium habeam, propter solum peccatum quod in fide committitur possem ab Ecclesia judicari.“] Kanono, esančio Dekrete, atmetimas, paneigtų kanoninį paties popiežiaus primato pagrindimą, nes šis kanonas yra teisėto pagrindo, kad popiežius nėra niekieno teisiamas, dalis.
Kanonas po Dekreto sudarymo ir publikavimo Bažnyčioje buvo visuotinai priimtas. Erezija, nurodoma šiame kanone yra praktiškai visų autorių suprantama kaip reiškianti viešai išreikštą ereziją. (Tezė, kad popiežius netenka posto dėl grynai privačios erezijos, buvo pasiūlyta Juano de Torquemados O.P., bet buvo įtikinamai paneigta ir nuo tada buvo atmesta visų kanonų teisės specialistų bei teologų.) Nei 1917 m. Kanonų teisės kodeksas, nei 1983 m. Kanonų teisės kodeksas neatmetė principo, kad eretikas popiežius turi prarasti popiežiaus postą. Su tuo sutinka visi šių kodeksų aiškintojai, nurodantys, kad pats principas yra teisingas.
Ankstyvoji kanoninė tradicija reikalauja, kad esant ypatingam popiežiaus erezijos atvejui, prieš pasielgiant su juo kaip su eretiku, popiežius turi būti kelis kartus perspėtas. Rufino „Summa antiquitate et tempore“ (1170) ir Johano Faventiuso „Summa“ (1171) abi tvirtina, kad prieš teisiant popiežių kaip eretiką, jis turi būti antrą ir trečią kartą perspėtas atsisakyti erezijos. Huguccio „Summa“ nurodo, kad norint popiežių teisti kaip eretiką, reikia, kad jis turi būti įspėtas atsisakyti erezijos ir atsakydamas į šį įspėjimą turėtų ją toliau užsispyręs ginti.
Sedevakantistų autoriai ginčijo, kad popiežius savaime praranda popiežiaus postą dėl viešos erezijos, be būtino ar galimo Bažnyčios įsikišimo. Ši pozicija nesuderinama su katalikų tradicija ir teologija, todėl turi būti atmesta. Kaip yra pastebėję daugelis teologų, jos priėmimas eretiko popiežiaus atveju nublokštų Bažnyčią į chaosą. Tai reikštų, kad bet kuriam katalikui būtų palikta spręsti, ar ir kada popiežius galėjo būti paskelbtas eretiku ir netekęs popiežiaus posto. Todėl turėtų būti priimta, kad popiežius negali prarasti posto be atitinkamo Bažnyčios vyskupų veiksmo. Toks veiksmas turėtų būti popiežius įspėjimas daugiau nei vieną kartą atsisakyti bet kokių erezijų, kurias jis priėmė, o Bažnyčios vyskupams paskelbus popiežių besilaikant erezijos, tai tampa juridiniu faktu, faktu, dėl kurio yra netenkama popiežiaus posto.
Tarp katalikų teologų esama nereikšmingų nuomonių skirtumų dėl priemonių, kurių turi imtis Bažnyčia, spręsdama eretiko popiežiaus situaciją. Kajetano ir šv. Tomo Jono mokykla tvirtina, kad tam, jog popiežius netektų posto, Bažnyčia, patvirtinusi ir paskelbusi popiežių eretiku, taip pat turi įsakyti tikintiesiems vengti jo dėl erezijos. Šv. Roberto Belarmino mokykla neatmeta žingsnio, kuriuo tikintieji būtų įspėjami vengti popiežiaus kaip eretiko, bet ji nelaiko jo būtina sąlyga popiežiaus posto praradimui. Mes neatmetame galimybės, kad popiežius, kuris viešai atmetė katalikų tikėjimą ir viešai atsivertė į ne katalikų religiją, tokiu būdu galėtų prarasti popiežiaus postą; bet tai yra hipotetinis atvejis ir jis nėra panašus į dabartinę situaciją. Abi šios mokyklos turėjo ir turi savų pasekėjų. Mes neužimame jokios pozicijos šiais klausimais, kurių sprendimas yra Bažnyčios vyskupų reikalas.
Pagal www.katalikutradicija.lt
Katalikų Tradicijoje iki šiol nebuvo sprendžiamas klausimas dėl tikslios elgesio su popiežiumi eretiku tvarkos, dėl kurios būtų pasiektas bent apytikris visuotinis susitarimas. Iki šiol nė vienas popiežius ar ekumeninis susirinkimas nesuformulavo nei atitinkamos doktrininės deklaracijos, nei neišleido privalomų kanoninių normų, apibrėžiančių elgesio su popiežiumi eretiku jo Petro tarnystės vykdymo metu tvarką.
Istorijoje nėra buvę atvejo, kad popiežius dėl erezijos ar kaltinimo erezija būtų netekęs Petro pareigų savo tarnystės metu. Popiežių Honorijų I (625-638 m.) po mirties ekskomunikavo trys ekumeniniai susirinkimai (Trečiasis Konstantinopolio susirinkimas 681 m., Antrasis Nikėjos susirinkimas 787 m. ir Ketvirtasis Konstantinopolio susirinkimas 870 m.) už tai, kad jis palaikė eretišką monotelitizmo skleidėjų doktriną ir taip padėjo šiai erezijai įsitvirtinti. Šventasis Leonas II, popiežius (+682-683 m.), savo laiške, patvirtinančiame Trečiojo Konstantinopolio Susirinkimo nutarimus, paskelbė anatemą popiežiui Honorijui („anathematizamus Honorium“), teigdamas, kad jo pirmtakas „Honorijus, užuot stengęsis apvalyti apaštališkąją Bažnyčią, leido sutepti nesuteptą tikėjimą šventvagiška išdavyste“ (Denzinger-Schönmetzer, Nr. 563).
O. Johnas Chapmanas savo knygoje „Popiežiaus Honorijaus pasmerkimas. „Popiežiaus Honorijaus pasmerkimas“ (The Condemnation of Pope Honorius) (Londonas, 1907) aiškino, kad minimas Konstantinopolio Trečiasis ekumeninis susirinkimas, kuris popiežiui Honorijui paskelbė anatemą, aiškiai atskyrė konkretaus popiežiaus klaidą nuo paties Šventojo Sosto neklaidingumo tikėjime. Laiške popiežiui Agatonui (678-681), prašydami priimti Susirinkimo sprendimus, Konstantinopolio trečiojo ekumeninio Susirinkimo tėvai rašo, kad Roma laikosi neklystančio tikėjimo, kurį visai Bažnyčiai autoritetingai skelbia Šventojo Sosto vyskupai, Petro įpėdiniai. Galima paklausti: kaip Konstantinopolio Trečiasis ekumeninis susirinkimas galėjo taip pareikšti ir kartu pasmerkti popiežių kaip eretiką? Atsakymas į šį klausimą pakankamai aiškus. Popiežius Honorijus I klydo, klydo, buvo eretikas būtent todėl, kad autoritetingai skelbė ne tai, ką turėjo skelbti: Petro tradiciją Romos Bažnyčioje. Jis nesikreipė į šią tradiciją, o tik pritarė klaidingai doktrinai ir prisidėjo prie jos plitimo. Popiežiaus Honorijaus I žodžiai, kai tik jų paneigė jo įpėdiniai, tapo nekenksmingi Šventojo Sosto neklystamumui tikėjime. Jų tikroji vertė sumažėjo, t. y. jie tapo tik popiežiaus asmeninės nuomonės išraiška.
Popiežius šventasis Agatonas neleido sumišti ir sukrėsti savo pirmtako Honorijaus I, prisidėjusio prie erezijos plitimo, apgailėtino elgesio, bet išlaikė savo antgamtinį įsitikinimą dėl Petro Sosto neklystamumo mokant tikėjimo, išreikštą laiške Konstantinopolio imperatoriams: „Štai tikrojo tikėjimo principas, kurio visada tvirtai laikėsi ir kurį visada gynė, džiaugsme ir varge, jūsų nesugriaunamos imperijos dvasinė motina, apaštališkoji Kristaus Bažnyčia (Romos Sostas), kuri, kaip bus įrodyta, visagalio Dievo malonės dėka niekada nenukrypo nuo apaštališkosios tradicijos kelio, ir nebuvo sugadinta pasiduodant eretiškoms naujovėms, bet nuo pat pradžių perėmė krikščioniškąjį tikėjimą iš savo steigėjų, Kristaus apaštalų kunigaikščių, ir išliko nesugadinta iki galo, pagal paties Viešpaties ir Gelbėtojo dieviškąjį pažadą, kurį Jis šventojoje Evangelijoje paskelbė kunigaikščiui iš savo mokinių, sakydamas „Petrai, Petrai, štai šėtonas pareikalavo, kad jūs būtumėte persijoti kaip kviečiai, bet aš už tave pasisakiau, kad tavo tikėjimas neišblėstų. Tu, savo ruožtu, patvirtink savo brolius“ (Ep. ‚Consideranti mihi‘ ad Imperatores).
„O. Prosperas Guerangeris trumpai ir aiškiai teologiškai bei dvasiškai paaiškino šį konkretų popiežiaus eretiko rašto atvejį: „Kokia euforija skambėjo bedugnėje, kai vieną liūdną dieną pamatėme, kaip [popiežius Honorijus], Vikaras To, kuris yra Šviesos esmė, akimirką pasirodė esąs šališkas tamsos jėgoms, atnešdamas debesį, pakibusį tarp Dangaus ir Dievo kalvų, kur Jis gyvena su savo Vikaru, tačiau labai tikėtina, kad kaip tik tada bendruomeninė užtarimo galia pasirodė esanti silpnesnė, nei turėjo būti“ (The Liturgical Year, London 1900, Vol. 12, p. 377).
Nepaisant to, labai reikšmingas faktas yra tai, kad per du tūkstančius metų nepasitaikė atvejo, kad popiežius būtų pašalintas iš pareigų už ereziją. Popiežiui Honorijui I anatemą uždėjo tik po jo mirties. Paskutinis eretiško ar pusiau eretiško popiežiaus atvejis buvo Jonas XXII (1316-1334 m.), kuris mokė savo teorijos, kad šventieji sulauks paėmimo į dangų regėjimo tik po Paskutiniojo teismo per antrąjį Kristaus atėjimą. Šio konkretaus atvejo nagrinėjimo procedūra buvo tokia: vyko vieši raginimai (Paryžiaus universiteto ir Prancūzijos karaliaus Pilypo IV), klaidingų popiežiaus teorijų atmetimas, pasitelkiant teologinius leidinius, ir broliškas kardinolo Jacques’o Fournier, kuris vėliau pakeitė Joną XXII kaip popiežius Benediktas XII (1334-1342), pataisymas.
Labai retais ir išskirtiniais atvejais Bažnyčia galėtų susitaikyti su tuo, kad popiežius klydo teologiškai ar erezijos srityje. Iki šiol Bažnyčia galutinį sprendimą dėl eretiško popiežiaus palikdavo jo įpėdiniams arba būsimam ekumeniniam susirinkimui, kaip buvo popiežiaus Honorijaus I atveju. Tas pats tikriausiai būtų nutikę ir popiežiui Jonui XXII, jei jis nebūtų atšaukęs savo klaidos.
Popiežius kelis kartus iš pareigų pašalino pasaulietinės jėgos arba nusikalstami klanai. Ypač tai atsitiko vadinamaisiais tamsiaisiais amžiais (X ir XI a.), kai vokiečių imperatoriai nuvertė kelis nevertus popiežius ne dėl jų erezijos, bet dėl jų skandalingo, amoralaus gyvenimo ir piktnaudžiavimo valdžia. Pažymėtina, kad jie niekada nebuvo pašalinti iš pareigų pagal kokią nors kanoninę procedūrą, nes dėl dieviškosios Bažnyčios struktūros tai neįmanoma. Popiežius savo valdžią gauna tiesiogiai iš Dievo, o ne iš Bažnyčios, todėl Bažnyčia dėl kokių nors priežasčių negali jo pašalinti iš pareigų.
Jei popiežius skleidžia doktrinines klaidas ar erezijas, dieviškoji Bažnyčios struktūra automatiškai numato prevencines priemones: vyskupų atstovų papildomą tarnystę ir nenugalimą tikinčiųjų sensus fidei. Mums pakanka, kad net keli vyskupai skelbtų tikėjimo doktrinos vientisumą ir taip taisytų eretiškojo popiežiaus klaidas. Pakanka, kad vyskupai pamokytų ir apsaugotų savo kaimenę nuo eretiškojo popiežiaus klaidų ir kad tą patį darytų kunigai bei tėvai katalikiškose šeimose. Be to, kadangi Bažnyčia taip pat yra antgamtinė ir mistinė tikrovė, unikalus antgamtinis organizmas, mistinis Kristaus Kūnas, vyskupai, kunigai ir tikintieji pasauliečiai – be pataisymų, kreipimųsi, tikėjimo išpažinimo ir viešo pasipriešinimo aktų – taip pat turi atlikti atgailos veiksmus dieviškajai Didybei ir atgailos aktus už eretiškus popiežiaus veiksmus.
Kai dėl neišreiškiamos Dievo malonės tam tikru istorijos momentu ir labai retais atvejais popiežius savo kasdieniniu ir įprastiniu neklaidingu magisteriumu skleidžia klaidas ir erezijas, dieviškoji Apvaizda tą pačią akimirką pažadina kai kurių vyskupų kolegijos narių ir tikinčiųjų liudijimą, kad kompensuotų laikinas popiežiaus magisteriumo klaidas. Reikia pasakyti, kad tokios situacijos pasitaiko labai retai, tačiau, kaip rodo Bažnyčios istorija, jos nėra neįmanomos. Bažnyčia iš tiesų yra vienas organiškas kūnas, ir kai susilpnėja ar trūksta kūno galvos (popiežiaus), likusioji kūno dalis (tikintieji) arba iškilios kūno dalys (vyskupai) kompensuoja laikinas popiežiaus klaidas. Vienas garsiausių ir tragiškiausių pavyzdžių įvyko per arijonų krizę IV a., kai tikėjimo grynumą, kaip taikliai pasakė palaimintasis Johnas Henry Newmanas, išsaugojo ne tiek ecclesia docens (popiežius ir episkopatas), kiek ecclesia docta (tikintieji).
Teorija ar teologinė nuostata, kad popiežius-eretikas gali būti nuverstas nuo sosto ar netekti savo pareigų, buvo svetima pirmajam tūkstantmečiui. Ji gimė tik vėlyvaisiais viduramžiais, kai papocentrizmas buvo pasiekęs tam tikrą viršūnę, kai popiežius buvo nesąmoningai tapatinamas su pačia Bažnyčia. Savo prielaidomis tai jau buvo absoliutaus valdovo laikinojo požiūrio apraiška pagal šūkį „L’État, c’est moi!“ arba, mutatis mutandis, „Bažnyčia – tai aš“.
Nuo vėlyvųjų viduramžių iki XX a. plačiai paplito nuomonė, kad popiežius eretikas ipso facto netenka savo pareigų. Ji tebėra teologinė nuomonė, o ne Bažnyčios mokymas, todėl negali pretenduoti į nekintamo, amžino Bažnyčios mokymo, kaip tokio, statusą, nes nė vienas ekumeninis Susirinkimas ir nė vienas popiežius aiškiai nepatvirtino tokios nuomonės. Tuo tarpu Bažnyčia pasmerkė eretiškąjį popiežių, tačiau tai padarė tik po jo mirties, o ne jam einant Petro pareigas. Net jei kai kurie šventieji Bažnyčios daktarai (pvz., šventasis Robertas Bellarminas, šventasis Pranciškus Salezas) pritarė minėtai nuomonei, tai neįrodo jos tikrumo ir neįrodo doktrininio sutarimo dėl jos. Yra žinoma, kad net Bažnyčios daktarai klydo; iškalbingas to pavyzdys yra šventasis Tomas Akvinietis, kuris klydo dėl Nekaltojo Prasidėjimo, kunigystės sakramento klausimo ar vyskupo šventimų sakramentinio pobūdžio.
Teorija, kad popiežius eretikas dėl erezijos ipso facto nuverčiamas nuo sosto ar netenka pareigų, tėra teologinė nuomonė, neatitinkanti būtinų teologinių senumo, visuotinumo ir visuotinio sutarimo kriterijų (semper, ubique, ad omnibus). Nėra jokių visuotinio ordinarinio magisteriumo ar popiežiaus magisteriumo pareiškimų, kurie patvirtintų popiežiaus-eretiko detronizacijos ar jo pareigų netekimo ipso facto dėl erezijos teorijas. Pagal viduramžių kanoninę tradiciją, kuri vėliau buvo surinkta Corpus Iuris Canonici (kanonų teisė, galiojusi Lotynų Bažnyčioje iki 1918 m.), popiežius galėjo būti teisiamas erezijos atveju: „Popiežius negali būti niekieno teisiamas, nebent būtų įrodyta, kad jis nukrypo nuo tikėjimo“ (Decretum Gratiani, Prima Pars, dist. 40, c. 6, 3 pars). Tačiau 1917 m. Kanonų teisės kodekse buvo panaikinta Corpus Iuris Canonici esanti norma, kurioje buvo kalbama apie popiežių eretiką. 1983 m. Kanonų teisės kodekse tokios normos taip pat nėra.
Bažnyčia visada mokė, kad net ir eretikas, automatiškai ekskomunikuotas dėl formalios erezijos, gali teisėtai švęsti sakramentus ir kad eretikas ar formaliai ekskomunikuotas kunigas ypatingais atvejais gali atlikti valdžios veiksmus suteikdamas sakramentinį atleidimą penitentui. Popiežiaus rinkimų normos, galiojusios iki Pauliaus VI pontifikato, leido net ekskomunikuotam kardinolui dalyvauti konklavoje ir jį išrinkti popiežiumi. „Nė iš vieno kardinolo rinkėjo negali būti atimta aktyvioji ir pasyvioji teisė rinkti Aukščiausiąjį Ganytoją dėl ekskomunikos, suspendavimo, interdikto ar kitos bažnytinės bausmės arba jų pretekstu. Visos šios cenzūros laikytinos sustabdytomis, kiek tai susiję su popiežiaus rinkimais (Paulius VI, Apaštališkoji konstitucija Romano Pontifice eligendo, Nr. 35). Šis teologinis principas taip pat turi būti taikomas vyskupui eretikui ar popiežiui eretikui, kurie, nors ir patekę į ereziją, gali teisėtai vykdyti bažnytinės valdžios veiksmus ir todėl dėl erezijos ipso facto nepraranda savo pareigų.
Teorijos ar teologinės nuomonės, leidžiančios popiežių-heretiką nuversti nuo sosto arba dėl erezijos ipso facto netekti pareigų, neįmanoma taikyti praktiškai. Jei ji būtų taikoma praktiškai, susidarytų situacija, panaši į Didžiąją schizmą, kurią Bažnyčia taip dramatiškai išgyveno XIV a. pabaigoje ir XV a. pradžioje. Iš tiesų visada bus dalis Kardinolų kolegijos ir didelė dalis pasaulio episkopato bei tikinčiųjų, kurie nesutiks, kad tam tikra popiežiaus klaida (ar klaidos) būtų priskirta (-os) oficialiai erezijai (-oms), ir dėl to ir toliau pripažins dabartinį popiežių vieninteliu teisėtu popiežiumi.
Formali schizma su dviem ar daugiau kandidatų į popiežiaus sostą – o tai visada bus neišvengiama popiežiaus nušalinimo nuo sosto pasekmė, net jei nušalinimas nuo Petro pareigų būtų atliktas kanoniškai – neišvengiamai padarys didesnę žalą Bažnyčiai kaip organizmui negu labai retas ir palyginti trumpas laikotarpis, kai konkretus popiežius skleidžia doktrinines klaidas ar erezijas. Eretiško popiežiaus pontifikatas visada bus palyginti trumpas, palyginti su dviem tūkstančiais Bažnyčios gyvavimo metų. Šiuo retu ir subtiliu atveju iniciatyvą reikia palikti dieviškosios apvaizdos rankose.
Bandymas bet kokia kaina pašalinti popiežių eretiką yra tipiškai žmogiško elgesio apraiška, kuri galiausiai pasireiškia nenoru nešti laikiną popiežiaus eretiko kryžių. Galbūt tai yra tipiškai žmogiškos pykčio emocijos vaisius. Bet kuriuo atveju tai yra tipiškai žmogiškas sprendimo būdas ir kaip toks šiek tiek primena elgesį, pažįstamą iš politikos. Bažnyčia ir popiežystė yra tikrovės, kurios yra ne tik žmogiškos, bet ir dieviškos. Popiežiaus eretiko kryžius – net jei ir ribotas laike – yra didžiausias įsivaizduojamas visos Bažnyčios kryžius.
Tragišku popiežiaus eretiko atveju visi Bažnyčios nariai, pradedant vyskupais ir baigiant eiliniais tikinčiaisiais, privalo panaudoti visas teisėtas priemones, pavyzdžiui, privačiai ir viešai pataisyti klystantį popiežių, nuolat karštai melstis ir viešai išpažinti tiesą, kad Šventasis Sostas galėtų iš naujo aiškiai išpažinti dieviškąsias tiesas, kurias Viešpats patikėjo Petrui ir visiems jo įpėdiniams: „Juk Šventoji Dvasia pažadėta šventojo Petro įpėdiniams ne tam, kad jie skelbtų naują doktriną su Jo apreiškimu, bet kad šventai saugotų ir ištikimai aiškintų apaštalų perduotą apreiškimą, tai yra tikėjimo depozitą“ (Vatikano Susirinkimas Petro įpėdiniams Šventoji Dvasia buvo pažadėta ne tam, kad jie su Jo apreiškimu skelbtų naują doktriną, bet kad su Jo pagalba šventai saugotų ir ištikimai aiškintų apaštalų perduotą apreiškimą, tai yra tikėjimo depozitą“ (Vatikano I Susirinkimas, Dogminė konstitucija Pastor aeternus, 4 skyrius).
Toleruoti popiežių-heretiką kaip kryžių tikrai nereiškia pasyvumo ar pritarimo jo netinkamam elgesiui. Reikia daryti viską, kas įmanoma, kad būtų išspręsta popiežiaus eretiko situacija. Nešti popiežiaus eretiko kryžių jokiu būdu nereiškia pritarti jo erezijoms ar likti pasyviam. Panašiai žmonės turi nešti kaip kryžių, pavyzdžiui, nedorą ar ateistinį režimą (kiek katalikų gyveno po tokio režimo batu Sovietų Sąjungoje ir atgailos dvasia kentė padėtį kaip kryžių), panašiai tėvai turi nešti kaip kryžių suaugusį vaiką, kuris nustojo tikėti į Dievą arba pradėjo gyventi amoraliai, panašiai šeimos nariai turi nešti, pavyzdžiui, tėvo alkoholiko kryžių. Tėvai negali „pašalinti“ klystančio vaiko iš šeimos, kaip ir vaikai negali „pašalinti“ klystančio tėvo iš šeimos ir negali atimti iš jo „tėvo“ titulo.
Tikresnis kelias nepašalinti popiežiaus eretiko atspindi antgamtiškesnį požiūrį į Bažnyčią. Toks kelias, pasižymintis praktinėmis, konkrečiomis priemonėmis ir taisomaisiais veiksmais, jokiu būdu nereiškia pasyvumo ar kolaboravimo su popiežiaus klaidomis, bet labai aktyvų įsipareigojimą ir nuoširdžią užuojautą Bažnyčiai, išgyvenančiai savo Golgotos valandas, kai ją valdo popiežius-heretikas ar pusiau heretikas. Kuo labiau popiežius skleidžia doktrinines dviprasmybes, klaidas ar net erezijas, tuo labiau Bažnyčioje spindi tikrasis mažųjų katalikų tikėjimas: nekaltų vaikų, vienuolių, ypač paslėptų Bažnyčios brangakmenių – klauzūrinių vienuolių tikėjimas, didvyriškų ir dorų tikinčiųjų pasauliečių iš visų visuomenės sluoksnių tikėjimas, atskirų kunigų ir vyskupų tikėjimas. Tyra katalikų tikėjimo liepsna, dažnai įžiebiama aukomis ir atgailos darbais, degs skaisčiau už popiežiaus ereto bailumą, neištikimybę, dvasinį bejėgiškumą ir aklumą.
Dėl dieviškosios Bažnyčios prigimties ji gali kurį laiką egzistuoti ir gyventi nepaisydama viešpataujančio popiežiaus-heretiko būtent dėl tiesos, kad popiežius nėra Bažnyčios sinonimas, nėra su ja tapatus. Dieviškoji Bažnyčios prigimtis yra tokia, kad net popiežius-heretikas negali sugriauti Bažnyčios, net jei jis labai griauna Bažnyčios gyvenimą; jo veiksmai yra apriboti laike. Visos Bažnyčios tikėjimas yra didesnis ir stipresnis už popiežiaus-heretiko klaidas, ir šio tikėjimo negali įveikti net popiežius-heretikas. Visos Bažnyčios nekintamumas yra didesnis ir patvaresnis už palyginti trumpalaikę nelaimę, kokia yra popiežius-heretikas. Tikroji uola, ant kurios pastatytas Bažnyčios tikėjimo ir šventumo nesunaikinamumas, yra pats Kristus; popiežius yra tik Jo įrankis, kaip ir kiekvienas kunigas ar vyskupas yra tik Kristaus, Vyriausiojo Kunigo, įrankis.
Bažnyčios doktrininė ir moralinė sveikata nepriklauso vien nuo popiežiaus, nes ypatingais popiežiaus eretiko atvejais Bažnyčios doktrininę ir moralinę sveikatą garantuoja vyskupų mokymo ištikimybė, o galiausiai ir visų tikinčiųjų pasauliečių ištikimybė, kaip veiksmingai įrodė palaimintasis Jonas Henrikas Niumanas (John Henry Newman) ir kaip įrodė istorija. Iš tiesų Bažnyčios doktrininė ir moralinė sveikata ne tiek jau daug priklauso nuo santykinai trumpalaikių vieno popiežiaus doktrininių klaidų, kad būtų galima jį nušalinti nuo pareigų. Kaip Bažnyčia gali išgyventi laiką be popiežiaus, kas istorijoje jau yra nutikę iki septynerių metų laikotarpio, taip ir Bažnyčia Dievo sprendimu yra pakankamai stipri, kad išgyventų trumpalaikį [pontifikatą] popiežiaus eretiko.
2019 m. kovo 20 d.
Atanazijus Šneideris (Athanasius Schneider),
Švč. Marijos arkivyskupijos vyskupas augziliaras Astanoje
Pagal www.pch24.pl
Viena didžiausių klaidų, šiandien paplitusių net katalikų sluoksniuose, yra teiginys, kad visos religijos yra lygiavertės, nes visos garbina tą patį Dievą. Ši klaida yra pati rimčiausia, nes savo esme neigia svarbiausią tiesą apie Katalikų Bažnyčią. Deja, popiežiaus Pranciškaus pasisakymai Singapūro katalikiškajame jaunimo koledže 2024 m. rugsėjo 13 d. atitinka šią kryptį ir, su visa pagarba popiežiui, yra objektyviai skandalingi.
Oficialioje Vatikano paskyroje šios Pranciškaus frazės cituojamos pažodžiui: „Visos religijos yra keliai pas Dievą. Jos yra – pateikiu palyginimą – tarsi skirtingos kalbos, skirtingos idiomos, kad ten patektume. Tačiau Dievas yra Dievas visiems. O kadangi Dievas yra Dievas visiems, mes visi esame Dievo vaikai. „Bet mano Dievas yra svarbesnis už tavo!“ Ar tai tiesa? Dievas yra tik vienas, o mes, mūsų religijos – tai kalbos, keliai, kuriais einama pas Dievą. Vieni sikhai, kiti musulmonai, treti induistai, ketvirti krikščionys, bet tai skirtingi keliai. Suprantate?“
Atsakome iš karto: ne, Šventasis Tėve, nesupratome ir negalime suprasti. Mūsų religija, taip pat Jėzaus Draugijos, kuriai Jūs priklausote, istorija moko mus kitaip.
Singapūro vyskupija, kurioje išsakėte šiuos teiginius, turi žymų jėzuitą įkūrėją – šventąjį Pranciškų Ksaverą, kuris 1545 m. atvyko į Malaką, senovinį šios vietovės pavadinimą. 1558 m. ši teritorija buvo pakelta į vyskupiją, turinčią sufraganą Goa, Indijoje.
Pranciškus Ksaveras gimė kilmingų tėvų šeimoje 1506 m. Navaroje, studijavo Paryžiaus universitete, kur jo kambario draugas buvo Ignacas Lojolos, pavertęs jaunuolį iš pavyzdingo studento Evangelijos gynėju. 1537 m. birželio 24 d. jis buvo įšventintas kunigu, o 1539 m. pavasarį tapo vienu pirmųjų Jėzaus Draugijos steigėjų. Kitais metais, kai Portugalijos karalius Jonas III paprašė misionierių portugalų kolonijoms, popiežius jį pasiuntė į Indiją su „apaštališkojo nuncijaus“ titulu.
1542 m. atvykęs į Goa po ilgos ir varginančios kelionės, jis dvejus metus keliavo iš kaimo į kaimą pėsčiomis arba nepatogiomis valtimis, patyrė tūkstančius pavojų, krikštijo, steigė bažnyčias ir mokyklas, atvertė tūkstančius gyventojų, visur buvo vadinamas šventuoju ir stebukladariu. 1549 m. iš Goa jis išvyko į Japoniją, kur pasėjo katalikų tikėjimo sėklą. 1552 m. balandžio 17 d. jis išvyko vykdyti savo paskutinio projekto – nešti Evangeliją į Kiniją. Nuotykių kupinos kelionės metu jis išsilaipino Sančiano (Šančuano) saloje, piratų ir kontrabandininkų prieglobstyje, kur susirgo plaučių uždegimu ir, netekęs bet kokios priežiūros, tų pačių metų gruodžio 3 d. mirė viename namelyje, kelis kartus pakartojęs: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs! Mergele, Dievo Motina, atsimink mane!“
Po dvejų metų jo kūnas buvo pervežtas nepažeistas iš pradžių į Malaką, o paskui į Goa, kur yra garbinamas Gerojo Jėzaus bažnyčioje. Romoje esančioje Gesù bažnyčioje saugoma viena iš jo rankų, nuimta tam, kad būtų garbinama šalia šventojo Ignaco kapo. Jį 1619 m. beatifikavo Paulius V, o 1622 m. kanonizavo Grigalius XV. Bažnyčia nustatė jo liturginę šventę gruodžio 3 d. ir paskelbė jį misijų globėju.
Šventasis Pranciškus Ksaveras į gyvą krikščionybę perkėlė Jėzaus žodžius, skirtus apaštalams: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją kiekvienam kūriniui. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mt 16, 16). Mūsų Viešpaties žodžiai aiškūs: paprastai nėra išgelbėjimo be Kristaus vardo. Apskaičiuota, kad šventasis misionierius suteikė krikštą maždaug 40 000 pagonių, atverdamas jiems rojaus vartus.
Garsiajame 1544 m. sausio 15 d. laiške šventasis Pranciškus Ksaveras rašo iš Goa:
„Nuo tada, kai čia atvykau, nė akimirkai nesustojau: uoliai keliauju per kaimus, teikdamas krikštą vaikams, kurie jo dar nėra gavę. Taip išgelbėjau labai daug vaikų, kurie, kaip daug kas teigia, negali atskirti dešinės nuo kairės. Tada vaikai neleisdavo man nei sukalbėti brevijoriaus, nei pavalgyti, nei pailsėti, kol neišmokydavau jų bent kelių maldų; tada pradėjau suprasti, kad jiems priklauso Dangaus karalystė. (…) daugybė žmonių šiose vietovėse dabar netampa krikščionimis tik todėl, kad jiems trūksta tų, kurie juos krikščionimis padarytų. Labai dažnai man ateina į galvą eiti per Europos universitetus, ypač Paryžiaus, ir pradėti šen bei ten šaukti kaip pamišėliui ir purtyti tuos, kurie turi daugiau mokslo negu meilės, tokiais žodžiais: deja, kokia daugybė sielų dėl jūsų yra pašalintos iš dangaus ir įmestos į pragarą! O, jei jie, užsiimdami laiškais, galvotų ir apie tai, kad galėtų atsiskaityti Dievui už gautus mokslus ir talentus! Iš tiesų, daugelis jų, sunerimę dėl šios minties, atsidėję dieviškųjų dalykų apmąstymui, nusiteiktų klausytis, ką Viešpats kalba jų širdims, ir, atidėję į šalį savo geismus bei žmogiškuosius reikalus, visiškai atsiduotų Dievo valiai. Jie tikrai iš visos širdies šauktų: „Viešpatie, štai aš čia; ko Tu nori, kad aš daryčiau? Siųsk mane, kur tik nori, gal net į Indiją“.
Šventasis Pranciškus Ksaveras mums taip pat paliko Tikėjimo aktą, kurį šiais sumaišties kupinais laikais verta melstis ir giliai apmąstyti klūpant ant kelių:
„Visa širdimi tikiu viską, ką Šventoji katalikų, apaštališkoji, Romos Bažnyčia man liepia tikėti apie Tave, mano Dieve! Vieną Dievą trijuose asmenyse.
Tikiu visa, ką Bažnyčia tiki ir moko apie amžinąjį Tėvo Sūnų, panašų į Dievą, kuris dėl manęs tapo žmogumi, kentėjo, mirė, prisikėlė ir viešpatauja danguje su Tėvu ir Šventąja Dvasia.
Pagaliau tikiu viskuo, ką šventoji Bažnyčia, mūsų Motina, įsako man tikėti. Esu tvirtai pasiryžęs viską prarasti, viską iškentėti, atiduoti savo kraują ir gyvybę, užuot atsisakęs nors vieno savo tikėjimo, kuriame noriu gyventi ir mirti, punkto.
Kai ateis mano paskutinė valanda, mano šaltos burnos galbūt nesugebės atnaujinti mano tikėjimo išraiškos, tačiau nuo dabar, savo mirties akimirką, išpažįstu, kad pripažįstu Tave, Jėzau Gelbėtojau, Dievo Sūnumi. Tikiu į Tave, skiriu Tau savo širdį, sielą, gyvenimą, visą save. Amen.“
Roberto de Mattei
Pagal www.katalikutradicija.lt
Rugsėjo 13 d. dalyvaudamas tarpreliginiame jaunimo susitikime Singapūre, Šventasis Tėvas pareiškė, kad visos religijos yra keliai pas Dievą. Štai tikslūs jo žodžiai:
„Visos (sic!) religijos yra kelias nueiti pas Dievą. Jos – pasitelksiu palyginimą – yra lyg skirtingos kalbos Jį pasiekti. Tačiau Dievas yra Dievas visiems. O kadangi Dievas yra Dievas visiems, mes visi esame Dievo vaikai. „Bet mano Dievas svarbesnis už tavo!“ Ar tai tiesa? Yra tik vienas Dievas, ir mes, mūsų religijos yra kalbos, keliai pasiekti Dievą. Vieni yra sikhai, kiti musulmonai, kiti induistai, kiti krikščionys, bet visa tai tik skirtingi keliai.“
Tuos, kurie atidžiau stebi pop. Pranciškaus pontifikatą, jo žodžiai neturėtų nustebinti. Jis tik nuosekliai tęsia po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčioje vis labiau įsigalintį modernizmą, reliatyvizmą ir klaidingą humanizmą. Pranciškus daugybę kartų savo veiksmais ir kalbomis yra išreiškęs modernistines pažiūras, nuolatos pabrėžia, jog nereikia atversti kitatikių, aktyviai dalyvauja tarpreliginiuose renginiuose, tačiau dar niekada taip atvirai ir aiškiai neskelbė erezijos.
Bažnyčia visada mokė, kad katalikų religija yra vienintelė teisinga ir Dievo apreikšta religija, taigi ir vienintelis kelias pas Dievą. „Extra Ecclesiam nulla salus“ („Už Bažnyčios nėra išganymo“) – skelbia katalikų dogma, vis dar esanti katekizme. Tačiau popiežius nebijo prieštarauti ne tik katekizmui, bet ir paties mūsų Viešpaties, apaštalų, Bažnyčios mokytojų, misionierių ir visų ankstesnių popiežių žodžiams.
„Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ – Mt 28, 19.
„Jėzus yra akmuo, <…> kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.“ – Apd 4, 11.
„Juk visi tautų dievai yra tik stabai, [Vulgatoje rašoma: demonai] bet Viešpats dangus sukūrė.“ – Ps 96, 5.
„Kitados, dar nepažindami Dievo, jūs vergavote dievams, kurie iš tikro jokie dievai.“ – Gal 4, 8.
„Tokiems sumanymams katalikai jokiais būdais negali pritarti, kadangi jie paremti klaidinga teorija, jog visos religijos yra vienaip ar kitaip geros ir pagirtinos, nes visos jos vienodai, nors ir skirtingais būdais, parodo ir išreiškia natūralų bei įgimtą jausmą, vedantį mus prie Dievo ir skatinantį pagarbiai pripažinti Jo galybę. Iš tiesų šios teorijos šalininkai ne tik visiškai klysta, bet dar ir, iškreipdami tikrosios religijos sąvoką, jos išsižada ir pamažu nukrypsta į natūralizmą bei ateizmą. Išvada aiški: solidarizuotis su tokių mokymų šalininkais ir skleidėjais – vadinasi visiškai nutolti nuo dieviškai apreikštos religijos.“ – Pop. Pijus XI, Enciklika apie krikščionių vienybę „Mortalium animos“.
Taigi pop. Pranciškus „ne tik visiškai klysta, bet dar ir, iškreipdamas tikrosios religijos sąvoką, jos išsižada ir pamažu nukrypsta (ir kreipia kitus) į natūralizmą bei ateizmą“.
Reikia pridurti, kad teiginys, jog visos religijos yra keliai nueiti pas Dievą, yra dar ir absurdiškas. Religijos prieštarauja viena kitai, kai kurios išpažįsta daugybę dievų (induizmas ir kiti pagoniški tikėjimai), kai kurios apskritai nekalba apie Dievą ir jo nesiekia (budizmas). Be to, kadangi žmogaus elgesys plaukia iš jo įsitikinimų, iš tokio teologinio reliatyvizmo logiškai kyla ir moralinis reliatyvizmas. Juk jeigu visos religijos yra keliai pas Dievą, tai ir jų moralė, kaip viena iš sudedamųjų religijos dalių, yra gera ir veda pas Dievą. Tačiau žinome, kad skirtingų religijų moralinis kodeksas – neskaitant kai kurių bendražmogiškų principų –būna labai skirtingas. Pavyzdžiui, visos religijos, išskyrus katalikybę, leidžia skyrybas, islamas leidžia daugpatystę, daugelis pagoniškų religijų leidžia ištvirkavimą, šintoizmas ir džainizmas leidžia savižudybę, jau nekalbant apie žmonių aukojimus actekų ir Senovės Kartaginos religijose, juodąją magiją ir narkotikų vartojimą Afrikos pagoniškuose ritualuose, terorizmo pateisinimą radikaliajame islame. Ar visa tai yra keliai pas Dievą?
Jei taip, kam tada apskritai laikytis katalikiškos dorovės? Juk pagoniška moralė daug lengvesnė. Kam eiti į Bažnyčią? Juk Dievą galima garbinti ir mečetėje arba budistų šventykloje, arba prie aukuro, arba tiesiog miške. Kam baimintis, kad Europoje krikščionybę pakeis islamas, o bažnyčios bus paverstos mečetėmis? Juk tai tik kitoks – o gal ir lengvesnis – kelias pas Dievą. Taigi matome, kad iš teiginio apie visų religijų gerumą logiškai plaukia pačios absurdiškiausios ir pražūtingiausios išvados.
Ar atsiras nors vienas drąsus vyskupas, kuris, kaip kitados šv. Paulius apaštalui Petrui, į akis tars: „Tu neteisus.“ (Gal 2, 11)
Pagal www.katalikutradicija.lt
Dievas labai mėgsta tą didįjį savo garbės atstatymą. Širdimi tarytum gyvena ant Kalvarijos ir tavo širdį čia traukia; džiaugiasi tavimi, kai mato, kaip tu mąstai apie tą Sūnų, kurį tau paaukojo, idant galėtumei suprasti, koks yra Jo meilės plotis, ilgis, aukštis ir gylis (Ef 3, 18).
Iš knygos „Mąstymai apie šventuosius globėjus“
I. Mąstyti apie Kristaus kančią yra tikinčio žmogaus pareiga
Jėzus daug kartų kalbėjo mokiniams apie savo būsimą kančią, ir juo labiau ji artinosi, juo aiškiau Jėzus ją skelbė. Paskutinį kartą su mokiniais keliaudamas į Jeruzalę, Jėzus vėl kaip niekad aiškiai pranešė, kad ten bus išduotas ir mirs. „Jėzus pasiėmė, – sako Evangelija, – Dvylika ir jiems tarė: Štai, mes einame į Jeruzalę, ir įvyks visa, kas pranašų parašyta apie Žmogaus Sūnų“ (Lk 18, 31). Pasibaigs ir pasieks viršūnę visi Dievo Sūnaus kantrybės ir meilės stebuklai; pasieks savo viršūnę taipogi visos žmonių nedorybės, ir netrukus mirdamas ant kryžiaus, Kristus tars visam pasauliui: viskas pabaigta. Išganytojas labai geidžia, kad mokiniai gerai suprastų šventąjį kryžiaus mokslą ir persiimtų tąja paslaptimi, apie kurią nuolat jiems kalba. Net pačioje Atsimainymo ant Taboro kalno garbėje ir linksmybėje Jis kalbėjo apie kančias, kurias kentės Golgotoje (Lk 9).
Dvejopą dovaną, sako vienas Bažnyčios rašytojas, suteikė Jėzus savo tikintiesiems: savo kryžių ir savo sostą; savo sunaikinimą ir savo karalystę; savo paklusnumą iki mirties ir savo išaukštinimą iki nemirtingos garbės. Bet mokiniai, dar kūniški ir tamsūs, nenorėjo girdėti apie Jo kryžių, o tereikalavo tik Jo karalystės. Kad šie geriau suprastų Evangelijos paslaptį, karalystę Jėzus retai ir trumpai tepaminėdavo, tačiau ilgai ir dažnai kalbėdavo apie kryžių. Kada per Paskutinę Vakarienę duoda jiems valgyti savo Kūną ir gerti savo Kraują, tuo pačiu metu sako, kad tai tas pats Kūnas, kuris bus už juos išduotas, ir tas pats Kraujas, kuris bus už juos išlietas. Tai reiškia, kad kiekviena šv. Komunija turi būti ir Jo kančios paminklas. Pagaliau, Kristus Paskutinėje Vakarienėje duoda kunigams galią aukoti ant altoriaus tą patį Kūną ir Kraują bei įsako, kad aukodami tą Auką, atmintų Jį ir Jo mirtį: „Kiek kartų tai darysite, darykite mano atminimui“. O, mano siela, tokia Auka atpirktoji, kada prisiminsi tuos graudinančius žodžius, nejaugi nepajusi ir nešlovinsi tos Dievo meilės, kuri Jį privertė mirti už tave, kuri ir dabar tave prašo bei liepia, kad Jį atmintumei? Nejaugi nesigėdysi to žmonių širdies kietumo, kad išvis prireikė tokio liepimo? Bet ir jo, deja, dažnai neklausoma.
II. Dėl ko Kristus taip nori, kad minėtumėm Jo kryžių?
Dėl to, kad tas mąstymas suteikia sielai didelės naudos. Maldingas mąstymas apie Jėzaus kančią yra tarytum tikrojo dievobaimingumo branduolys. ,,Tikėk, – sako šv. Augustinas, – kad nieko nėra išganingesnio padarytoms nuodėmėms atitaisyti, visokioms dorybėms įgyti ir dangaus karalystei pasiekti už nuolatinį mąstymą apie Kryžiaus paslaptį. Nesakau to vien protu išmąstęs, bet liudiju, ką pats patyriau. Nežinau, kas vyksta kitų nusidėjėlių sielose, kada jiems ateina Viešpaties pasigailėjimo valanda, bet žinau, kas dėjosi manojoj sieloj. Žinau, kad už visas malones, kuriomis Dievas iš savo gailestingumo traukė mane prie savęs, ši buvo man pati sėkmingiausia. Dar ir vėliau, jau atsivertęs, ne kartą įsitikinau, kaip tas Viešpaties kančios atminimas suteikė nuostabiai sėkmingos pagalbos ir pagundoms įveikti, ir priešingybėms tvirtai iškentėti. Nuo visokio blogo geismo, kuris sukyla mano širdyje, pasislepiu Jėzaus Kristaus žaizdose ir sakau sau: Ką darai nelaimingasis? Ar dar nori atnaujinti savo Išganytojo kančias? O priešingybėse ir nuliūdime man nėra – drąsiai tai tvirtinu – sėkmingesnės paguodos už Kristaus kančios atminimą. Nėra kartybės, kurios Viešpaties Jėzaus mirtis nepasaldintų, nei silpnybės, kurios nesustiprintų, nei ligos, kurios neišgydytų“.
III. Mąstymas apie Kristaus kančią parūpina mums daugiau malonių pas Dievą – kas apie ją mąsto, atlieka darbą, ypatingai meilų Dievui
Pats Dievas tarytum nuo amžių būtų mąstęs apie tą paslaptį; visas Senasis Įstatymas yra jos rengimas ir užsakymas. Ką ypač skelbė visi pranašai? Jie skelbė ateinančio Mesijo kančią. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui Dovydas, Izaijas, Jeremijas, ne tik ją paskelbė, bet ir aprašė, tarytum evangelistai. Ką reiškia visi tie paveikslai, kurių pilnas visas Senasis Testamentas? Jėzaus kančią. Taip Izaokas reiškia Kristų, kurį Jo Tėvas atidavė paaukoti ir kursai ant savo paties pečių neša į kalną medį savo aukai. Juozapas reiškia Kristų, parduotą vieno iš tų, kuriuos jis pats teikėsi vadinti savo broliais. Varinis žaltys buvo paveikslas Kristaus, prikalto prie kryžiaus ir išgydančio sielas, mirtinos nuodėmės įgeltas, jei tik jos kreipiasi į Nukryžiuotąjį. Velykų avinėlis reiškia Dievo Avinėlį, kuris savo krauju išgelbsti sielas nuo mirties.
Taigi aišku, kad Dievas labai mėgsta tą didįjį savo garbės atstatymą. Širdimi tarytum gyvena ant Kalvarijos ir tavo širdį čia traukia; džiaugiasi tavimi, kai mato, kaip tu mąstai apie tą Sūnų, kurį tau paaukojo, idant galėtumei suprasti, koks yra Jo meilės plotis, ilgis, aukštis ir gylis (Ef 3, 18). Ir pačiam Jėzui suteiki didelį džiaugsmą, kai mąstai apie Jo mirtį. Į tą paslaptį buvo nuolat nukreiptos Jo mintys ir troškimai. Tuo tikslu Jis atėjo ant žemės, kad tave ir visus žmones atpirktų savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus. Kryžiumi tartum gyveno ir kryžiumi tartum kvėpavo. „Aš turiu būti pakrikštytas krikštu, – taip kalbėjo apie savo mirtį, – ir kaip nerimstu, iki tai bus atlikta“ (Lk 12, 50). O kai jau buvo arti ana geidžiamoji valanda, Kristus tartum nebegali jau sulaikyti savo karšto geismo ir ugnies: „Trokšte trokštu valgyti drauge su jumis šią Velykų vakarienę pirma nei kentėsiu“ (Lk 22, 15). Ant kryžiaus Jis visiškai išpildė tuos du dalykus, kuriuos angelai Jo vardu paskelbė pasauliui Jo gimimo valandą: „Garbė Dievui aukštybėje ir ramybė geros valios žmonėms“. Dievui tokia garbė, kokios yra vertas, o žmogui – išgelbėjimas nuo pražūties, Dievo sūnaus kilnumas ir Dievo laimės dalelė. Toks yra kryžiaus vaisius, todėl kryžius tikrai yra gyvenimo medis. Bet kad ir tau jis būtų gyvenimo medis, reikia, kad klausytumei pamokų, kurių jis teikia.
Jėzus geidžia, kad nuolat nešiotumei savo širdyje dėkingą Jo kančios atminimą. Todėl Bažnyčia, Jo Dvasios valdoma, visur prieš akis tau stato kryžių, padarytą iš medžio, akmens, nulietą iš aukso, sidabro. Todėl aukoja kasdien šv. Mišių auką, kuri yra ir gyvas kryžiaus aukos paminklas, ir dalija žmonėms tikrąjį Kristaus Kūną duonos pavidalu, kaip amžiną atminimą tos kančios, kuri buvo Jam tokia skausminga, o žmonėms yra tokia naudinga. Įkurdamas tą auką, Jėzus pats su meile liepė apaštalams minėti Jį ir Jo kančią, tardamas: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19). Tai liepia ir tau kasdieninėje švenčiausioje Aukoje, tardamas kunigo lūpomis: „Kada tik tai darysite, darykite mano atminimui“. Rodos, Jis tau sako: „Atmink mane, savo Dievą, kuris miriau, kad tave išgelbėčiau. Atminiau tave varguose ir kančioje. Tu bent dabar atmink mane, kai regi mane ant altoriaus, ir atmink mano mirtį, kad gautum jos nuopelnų dalį“. Ką gi į tai atsakysi, mano siela? Ar atsisakysi suteikti Jam džiaugsmo, kurio iš tavęs laukia? Argi nepanorėsi atminti Jo, kai žinai, kad tai yra būtina, norint nusipelnyti savo aukščiausiojo Viešpaties ir Teisėjo meilę?
IV. Mąstymas apie Viešpaties kančią padidina sieloje Dievo meilę
Tad koks be galo geras yra Dievas, kad, nors pats yra aukščiausias ir savyje pačiame turi begalinės laimės šaltinį, tačiau teikėsi, lyg būtų tavęs reikalingas, prašytis į tavo širdį, nors ir tą širdį Jis pats padarė! „Mano sūnau, atiduok man savo širdį“ (Pat 23, 26), sako tau kasdien nesiliaujančiu savo geradarybių balsu, o ypač tuo galinguoju savo kančios ir kryžiaus balsu.
Už meilę galima atsilyginti tik meile, o kryžiaus paslaptis yra besaikės Dievo meilės apsireiškimas. Jei Dievas tau būtų leidęs išsirinkti ženklą, kuris galėtų įtikinti, kaip Dievas tave myli, ar būtų tau net į galvą atėjusi mintis geisti Dievo Sūnaus mirties? Dievas iš savo gerumo pralenkė tavo norus ir davė tau nepalyginamai daugiau nei būtum išdrįsęs tikėtis! Rodos, tau kalba: „Kaip atsikelsi iš tos prapulties, kurioje save paskandinai, ir atnaujinsi meilės ryšius, kurie turi tave jungti su manimi ir kuriuos savo nuodėmėmis sutraukei? Pats jautiesi to pats negalįs padaryti. Klausyk: štai – vienintelis mano Sūnus, visai lygus Tėvui. Tą mieliausią Sūnų atiduodu tau, ir Jis pats atsiduoda tau ir nori mirti tavo išgelbėjimui“. Štai taip Dievas myli nedorėlius žmones. Ir Dievo Sūnus noriai išgėrė už juos kartybių taurę. Laisva valia pasidavė baudžiančiai Dievo teisingumo rankai. „Štai einu, Tėve, – tarė, – atlikti už žmones tai, ko jie patys negali padaryti, nes jų aukos nevertos begalinio Tavo šventumo ir didumo. Štai pasiduodu Tau kaip auka už visus žmones; ant manęs išliek visą savo rūstybę; mane bausk, nors esu Tavo Sūnus, tik atleisk nusidėjėliams!“ Prisimink Alyvų sodą ir tai, kas vyko aukščiausiajame žydų teisme ar ant Kalvarijos, ir suprask, kaip Tave mylėjo Jėzus. Argi nepridera, „kad ir tie, kurie yra gyvi, jau nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos yra miręs“ (2 Kor 5, 15). Kokių gi dar lauki geradarybių, jeigu po viso to dar nesi atsidavusi Dievui? Bijok nuliūdinti tokį gerą Viešpatį! Jeigu tik tiek manai padaryti Dievui, kiek tau Dievas yra įsakęs būtinai padaryti, argi tavo meilė bus tokia, kokią Jam už Jo meilę esi skolinga? Atmink, kokia dangiška ugnimi degdavo šventųjų širdys nuo mąstymo apie Kristaus kančią. Šv. Magdalena de Pazzi, žiūrėdama į kryžių, šaukdavo: „Meile, meile! Kodėl tavęs žmonės nepažįsta? Kodėl tavęs nemyli? Sielos, meilės ir meilei sutvertos, kaip gali būti, kad nemylėtumėt meilės?“ Šv. Pranciškus Asyžietis, negalėdamas iškęsti žmonių nejautrumo, šaukė akmenis, kad su juo apverktų Dievo Sūnaus mirtį. Kristaus žaizdos, kalbėjo šv. Bonaventūra, galėtų net akmenines širdis sužeisti, ledu pavirtusias sielas uždegti ir kietesnėse už titnagą dvasiose pažadinti meilę.
Žiūrėk į Kristaus kryžių, žiūrėk, kaip jis Dievo krauju sukruvintas! Matai, kaip stipriai tave yra pamilęs Išganytojas? Bet ar regi ant kryžiaus parašytą tavo silpnos meilės skundą? Iš tikrųjų, ar gali sakyti, kad myli Dievą, pažemintąjį ir apspjaudytąjį, kada pats ieškai šlovės pas žmones ir drebi prieš mažiausią paniekinimą?
Jėzau! Atversk mane galutinai! Tąja neapsakoma grožybe, kuria Tave yra papuošusios panieka ir žaizdos, perverk mano širdį lyg strėle iš stipriai įtempto lanko! Perverk ir valdyk visas mano kūno ir sielos jėgas! Valdyk tą menką mano širdį! Žinai, kaip ji kiekvieną valandą nori išsprūsti iš Tavo rankų, nors ką tik buvo pažadėjusi Tavęs niekad neapleisti.
Mano siela, gal šiandien galėsi priimti šv. Komuniją? Rūpinkis priimti ją šventai. Kviesk pagalbon mirštantį Jėzų, kad tave išmokytų mirti viskam, kas Jį žeidžia. Geisk mylėti Dievą, kuris tau savo kryžiumi dangų atidarė, kuris savo krauju nuplovė tavo nedorybes, kuris tau savo mirtimi sugrąžino gyvybę, kuris savo nuopelnais suteikė tau galią pasiekti tą laimę, kad Jį amžinai mylėtumei.
V. Maža tėra žmonių, kurie suprastų ir mylėtų tą Kristaus paslaptį
Nieko neaiškaus nebuvo žodžiuose, kuriais Išganytojas skelbė savo greitą mirtį. Jis kalbėjo ypač aiškiai, tačiau tie žodžiai klausytojams buvo nesuprantami. Evangelistas tarytum stebisi, rašydamas apie tą neišmanymą: „Jie nieko nesuprato. Tos kalbos prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma“ (Lk 18, 34).
Yra trys kliūtys, kurios slepia nuo žmogaus proto ir širdies tą išganingą tiesą.
Pirmoji kliūtis yra puikybė ir iš tos puikybė kylantis tikėjimo užtemimas. Pasidavęs puikybei žmogus nenori tikėti ta gausia Dievo meile, nenori pažinti tokio Dievo gerumo, kuris yra aukštesnis už jo protelį. Taip atsilygina Tau, geriausiasis Jėzau, kietoji žmogaus širdis! Tu karšta meile pamilai nedėkingąjį, o jis netikėjimu ir paniekinimu atstumia ir įžeidžia Tavo kilniąją Širdį.
Antroji kliūtis yra minčių išsiblaškymas. Retai kada ir tik apgraibomis mąstai apie tą paslaptį, apie kurią šventieji dieną ir naktį mąstydavo. Tad nieko nuostabaus, kad sugebi šaltai skaityti Viešpaties kančios istoriją ir taip pat šaltai kartą per savaitę dalyvauti Šv. Aukoje, tame Viešpaties kančios nesiliaujančiame pratęsime ir minėjime. Jo kryžiaus akivaizdoje ir net prie pat Jo altoriaus laiptų mūsų siela pasilieka kieta ir šalta. Visai kitaip jaučia vidinis žmogus. Vienas Kristaus kančios ir mirties atsiminimas, vienas žvilgtelėjimas į kryžių jam sujudina visą širdį, pažadina meilę ir dėkingumą… Duok, Dieve, kad ir mes mokėtume taip jausti, kad ir mes būtumėm vidiniais žmonėmis!
Trečioji kliūtis, kuri neleidžia kryžiaus paslapties kaip reikiant suprasti, yra apsimarinimo trūkumas. Mes nenorime suprasti kryžiaus paslapties, nes mylime savo patogų ir kūnišką gyvenimą, su tokia paslaptimi nesutinkantį. Apaštalai, sako šv. Bonaventūra, nesuprato tos tiesos, nes jos nemylėjo. Kada kryžiaus galybė ir Šv. Dvasios malonė permainė jų širdis, tuomet pamilo ją, suprato ir šaukė: „Gerasis kryžiau, kuris savo grožybę gavai iš ant tavęs kybančio Viešpaties narių! Kryžiau, seniai geistasis ir karštai pamiltasis, paimk mane nuo žmonių ir atiduok mane mano Mokytojui, idant per tave mane pasiimtų tas, kuris per tave mane atpirko!“ (šv. apaštalas Andriejus).
Pagal www.fsspx.lt
Dažnai tenka susidurti su nuomonėmis, kodėl šiandien Lietuvoje yra taip blogai. Girdime nusiskundimų: „Vyriausybė bloga, ministrai – išpardavikai arba kvailiai. Lietuvai gresia daug grėsmių, tarp jų ir karas, o valdantieji į tai nereaguoja. Šalį slegia abortai, skyrybos ir alkoholizmas. Migrantai kelia grėsmę mūsų tapatybei. Jokios išeities nematyti.“
Visa tai galima paaiškinti Fatimos apsireiškimų šviesoje. Sesers Liucijos „trečiosios paslapties“ aprašyme skaitome:
„Angelas, – rašo sesuo Liucija, – rankoje laiko ugnies kalaviją. Jis svaidė kibirkštis, o liepsnos taip liejosi iš jo, lyg būtų norėjusios uždegti visą pasaulį. Akivaizdu, kad Angelas taip veikia ne savo valia, o Dievo liepiamas. Tai rodo, jog pasaulis yra tokioje dvasinėje ir moralinėje būsenoje, kad nusipelno būti šitaip Dievo baudžiamas. Ir, regis, viskas rodo visišką sunaikinimą. Kardinolas Ratzingeris tai interpretuoja tokiu būdu: „Kad pasaulis galėtų sudegti liepsnų jūroje, šiandien jokiu būdu nebeatrodo tik kvaila fantazija. Savo išradimais žmogus pats nusikaldino sau liepsnojantį kalaviją“.
Pirmiausia privalu suvokti: žmonija taip nutolusi nuo Dievo ir jo Bažnyčios – tai rodo teorinis ir praktinis Dievo ir Bažnyčios doktrinų atmetimas bei žlugusi žmonijos moralė, – kad tai yra maištas prieš Die- vą, į kurį turi būti atsakyta sunkia bausme.“
Matome, kad Viešpats Dievas savo begaliniu teisingumu nori nubausti pasaulį ir konkrečias tautas, ir tik Švenčiausioji Mergelė Marija savo tobulu gailestingumu sustabdo šias bausmes arba didžiąją jų dalį. O štai dar viena citata:
„Vis dėlto įsikiša Dievo Motina ir pasiekia, kad Angelas neįvykdy- tų savo grasinimo, kuris reikštų pasaulio sunaikinimą. Angelo kalavijo liepsnos užgeso, susilietusios su iš mūsų mylimos Dievo Motinos dešinės ran- kos skilndančiais šviesos spinduliais, – pasakoja sesuo Liucija. Tai rodo, kad mūsų Dievo Motina puoselėja pasauliui gailestingus jausmus ir trokšta
suteikti jam galimybę išsigelbėti. Tačiau žmonija privalo atgailauti. To- dėl šios scenos pabaigoje pasirodo Angelas, kuris savo dešine ranka rodė į žemę ir šaukė garsiu balsu: atgailos, atgailos, atgailos!“
Neapgaudinėkime savęs, Lietuva taip pat nusipelnė šių bausmių. Kad mūsų neištiktų kas nors baisesnio, turime daryti atgailą ir atsilyginti Dievo teisingumui už žmonių, mūsų bendrakeleivių, nuodėmingus veiksmus:
„Regėtojai pakėlė akis į Dievo Motiną, kuri jiems meiliai ir liūdnai tarė:
– Jūs matėte pragarą, kur eina vargšų nusidėjėlių sielos. Šių sielų išgany- mui Dievas prašys visų kreiptis į Mano Nekalčiausiąją Širdį.
Jeigu jie darys taip, kaip Aš jums pasakysiu, daug sielų bus išganytos ir at- eis taika. Karas baigsis, tačiau Dievo užgauliojimai nesibaigs, ir prie Pijaus XI prasidės kitas karas, daug baisesnis už šitą. Kai pamatysite naktį, apšviestą ne- žinomos pašvaistės, žinokite, kad tai didelis ženklas, kurį siunčia Dievas, pra- nešdamas jums, kad tuo karu, badu ir Bažnyčios bei Popiežiaus persekiojimu Jis baus pasaulį už jo nusikaltimus. Norėdama tam sukliudyti, Aš prašysiu paaukoti Rusiją Mano Nekalčiau- siajai Širdžiai. Taip pat prašysiu, kad žmonės priimtų Komuniją kiekvieno mė- nesio pirmąjį šeštadienį. Jeigu mano prašymai bus išgirsti, Rusija atsivers ir bus taika, jeigu ne, jos klaidos paplis visame pasaulyje, bus sėjamas karas ir persekiojama Bažnyčia; teisieji taps kankiniais, daug kentės šventasis Tėvas, bus išnaikinta daug tautų. Bet galiausiai mano Nekalčiausioji Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos Man Rusiją, kuri atsivers, ir pasauliui bus su- teiktas taikos laikotarpis.“
Ką galime daryti, kad nebūtume tarp sunaikintų tautų? Atgaila, atsilyginimas dėl Dievo teisingumo, gailestingumo darbai: malda, išmalda, pasninkas.
Taip pat labai naudinga praktika aukoti savo kančias po galimų ligų ar įvykių, siekiant atlyginti už Lietuvoje įvykdytus šventvagiškus veiksmus. Taip kančia įgauna aukštesnę prasmę ir yra maloni Viešpačiui Dievui ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Taip galime prisidėti prie mūsų brangios Lietuvos išgelbėjimo.
Žinoma, reikia skatinti kuo daugiau žmonių laikytis šios praktikos. Skaičiai taip pat svarbūs. Atkreipkime dėmesį, kad per vadinamąjį „Austrijos stebuklą“, kai 1955 m. 500 000 tikinčiųjų meldė taikos ir nepriklausomybės Austrijai, tai sudarė 10 proc. visų katalikų. Lietuvos gyventojams tai būtų buvę apie 350 000 gyventojų.
Žinoma, šio skaičiaus vieni nepasieksime. Tik bendradarbiavimas su Fatimos Švenčiausiąja Mergele Marija leis tai padaryti. Tačiau žmogus taip pat turi prisidėti. Todėl manome, kad verta paskelbti atgailos rožančiaus kryžiaus žygį, siekiant atsilyginti dėl Dievo teisingumo ir išgelbėti Lietuvą. O ką manote jūs?
Aleksandras Stralcou
P.S. Citatos pagal: „Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės?“ 49-55 psl.
Turbūt niekada Bažnyčios istorijoje nebuvo žmogaus, kuris pasižymėtų tiek daug šventų dorybių: pamaldumu, artimo meile, giliu nuolankumu, ganytojišku uolumu ir paprastumu, kaip vienas iš paskutiniųjų Dievo išrinktųjų, šv. Pijus X.
Vis dėlto Tombolo klebonas, visą gyvenimą širdyje išlikęs kaimo kunigu, nesantaikos draskomo pasaulio problemas ir blogybes sutiko su dvasiniu tikro kryžiuočio užsidegimu. Užrašas ant jo kapo Šv. Petro bazilikos kriptoje iškalbingiausiai liudija apie gyvenimą, praleistą Dievo tarnybai:
„Gimęs vargšas ir nuolankios širdies,
Drąsus kovotojas už katalikų tikėjimą,
Uolus viską atstatyti Kristuje,
Vainikavęs šventą gyvenimą šventa mirtimi“.
Būsimasis popiežius Džiuzepė Melkioras Sartas (Giuseppe Melchiorre Sarto) gimė 1835 m. birželio 2 d. mažame Italijos miestelyje Riezėje (Riese), Trevizo provincijoje netoli Venecijos. Jo tėvas Džiovanis Sartas (Giovanni Sarto), iš profesijos batsiuvys, taip pat dirbo rotušės prižiūrėtoju ir miesto pašto viršininku. Jo motina buvo Margerita Sanson (Margherita Sanson), siuvėja. Šeima turėjo nedaug žemiškų gėrybių, ir ankstyvasis jaunojo Džiuzepės, vyriausiojo iš aštuonių gyvų išlikusių vaikų, gyvenimo laikotarpis buvo sunkus. Jis lankė parapijos mokyklą, ten jo protiniai gabumai ir aukšta moralė patraukė kunigo dėmesį, ir ganytojas pasirūpino, kad berniukui būtų skirta stipendija mokytis Kastelfranko (Castelfranco), didesnio miestelio už dviejų mylių nuo Riezės, vidurinėje mokykloje. Baigęs mokymo kursą kastelfranke, Džiuzepė prisipažino kurį laiką jautęs pašaukimą kunigystei, bet manęs, kad šis tikslas jam nepasiekiamas. Tačiau jo tėvai sūnaus pašaukime įžvelgė Dievo valią ir kiek galėdami stengėsi jį paskatinti. Riezės kunigas ir vėl atėjo į pagalbą – gavo berniukui stipendiją studijoms Padujos seminarijoje. 1850 m. lapkritį jaunasis Sartas atvyko į Padują ir iš karto uoliai įsitraukė į seminarijos gyvenimą bei studijas. Mokydamasis seminarijoje, vaikinas parodė tas pačias iškilias proto ir dvasios savybes, vėliau sužydėjusios jo, kaip vyskupo ir popiežiaus, darbe. Džiuzepė uoliai darbavosi ir pagaliau, 1858 m. rugsėjo 18 d., buvo įšventintas kunigu Kastelfranko katedroje.
Kunigas
Pirmiausia jaunasis kunigas buvo paskirtas Tombolo, 1500 tikinčiųjų turinčios parapijos Trentino rajone Italijoje, vikaru. Čia kun. Sartas aštuonerius metus darbavosi tarp savo mylimų parapijiečių, ypač tarp vargšų. Taip pat jis įkūrė vakarinę bendrojo lavinimo mokyklą suaugusiems ir išmokė parapijos chorą gerai giedoti grigališkąjį choralą. Jo klebonas, kunigas Konstantinis (Constantini), pripažindamas jaunojo kunigo vertę, parašė pranašišką savo padėjėjo charakteristiką: „Jie atsiuntė man vikarą, jauną kunigą, liepdami išmokyti jį ganytojo pareigų, tačiau iš tikrųjų yra priešingai – jis toks uolus, toks kupinas sveiko proto ir kitų neįkainojamų Dievo dovanų, kad ne jis, o aš galiu daug ko iš jo pasimokyti. Vieną dieną jis dėvės vyskupo mitrą, esu tuo tikras. O po to… kas žino?“
Klebonas
1867 m. liepą kunigas Sartas, tada turėjęs 32 metus, buvo paskirtas Salzano, vienos iš labiausiai vertinamų parapijų Trevizo vyskupijoje, klebonu. Greitai apie jo rūpinimąsi vargšais ir pagalbą jiems sužinojo visa parapija, o dvi jo seserys, dirbusios jo namų šeimininkėmis, dažnai nežinodavo ką daryti, nes jų brolis išdalydavo stokojantiems daugybę savo drabužių ir maisto. Naujasis klebonas pasirūpino, kad ir jauni, ir seni būtų išmokyti krikščionių tikėjimo pagrindų. Tvirtas būsimo popiežiaus įsitikinimas, kad iš pamaldumo maža naudos, jeigu žmonės nesupranta jo prasmės, vėliau atsispindės jo enciklikoje apie krikščionių tikėjimo mokymą „Acerbo nimis“. Po devynerių metų darbo Salzano parapijoje kunigui Sartui buvo atlyginta už jo tarnystę, paskiriant jį Trevizo katedros kanauninku ir tos vyskupijos kancleriu. Be to, jis tapo seminarijos dvasios vadovu. Kanauninkas Sartas giliai domėjosi šiuo jaunų kunigų ugdymo pagal Kristaus pavyzdį darbu. Tačiau nepaisant daugybės minėtų pareigų jis visada liko mokytoju – dažnai keliaudavo iš seminarijos į miestą mokyti vaikus katekizmo, taip pat rengė sekmadienines paskaitas vaikams, lankiusiems bendrojo lavinimo mokyklas, kuriose tikybos dėstymas buvo uždraustas. Kai 1884 m. atsilaisvino Mantujos vyskupo sostas, Popiežius Leonas XIII paskyrė kanauninką Sartą tos diecezijos vyskupu.
Vyskupas
Diecezija, kurioje turėjo pradėti savo darbą vyskupas Sartas, skendėjo problemose. Šalies valdžia buvo priešiška Bažnyčiai ir visaip ją varžė – uždraudė vienuolynus, kišosi į daugelio religinių institucijų valdymą, o Bažnyčios nuosavybę apdėjo dideliais mokesčiais. Visi šie politiniai neramumai stipriai veikė tiek dvasininkus, tiek pasauliečius. Mantujos seminarijos ištuštėjo, daug jaunesnių kunigų pasidavė aplaidumui, tarp dvasininkų plito pavojingos mąstymo klaidos, o ganytojų sugedimas persidavė jų kaimenei. Apskritai vyskupiją gaubė religinio abejingumo ir sekuliarizmo migla. Su sau būdinga energija ir dvasine jėga vyskupas Sartas ėmėsi darbo, siekdamas savo vyskupijoje įvesti tvarką. Pirmiausia jis pasirūpino seminarija ir, pats rodydamas uolumo ir teisingo mokymo pavyzdį, privertė kunigus vėl visokeriopai bei sąžiningai tarnauti Bažnyčiai. Naujasis vyskupas suprato, kad žmonių moralinio išglebimo priežastis ‒ parapijų klebonų aplaidumas tikinčiuosius mokant katekizmo. Vyskupas Sartas dažnai pats vesdavo katekizmo pamokas. Savo ganytojiškų vizitų metu ir savo laiškuose jis ragino visose parapijose kurti Krikščioniškojo mokymo broliją. Dievas palaimino šį vyskupo darbą visos jam patikėtos kaimenės labui, ir 1893 m. Jo Šventenybė popiežius Leonas XIII pakėlė vyskupą Sartą kardinolu, kartu paskirdamas jį Venecijos patriarchu.
Kardinolas ir Venecijos patriarchas
Būdamas Venecijos patriarchas, jis ir toliau dirbo panašiai kaip Tombole, Salzane ir Mantujoje, bet jo veiklos laukas dar labiau išsiplėtė. Jis lygiai taip pat rūpinosi dvasininkais ir seminarijomis, kaip visuomet atvira ranka ir širdimi padėjo vargšams, leido ilgas valandas mokydamas jaunus ir senus tikėjimo tiesų – tik naujosiose pareigose juodą ir violetinę jo prabėgusių dienų sutanos spalvą pakeitė raudona. Naujasis kardinolas labai domėjosi socialinėmis ir ekonominėmis problemomis ir bet kuri gerbtina socialinė organizacija susilaukdavo jo pagalbos. Venecijoje įkūrus Darbininkų draugiją, kardinolo Sarto vardas buvo jos narių sąrašo viršuje, ir jis reguliariai mokėjo nario mokestį! Kai kartą atrodė, jog bankrutuos svarbus vyskupijos laikraštis, kardinolas pareiškė: „Veikiau parduosiu savo vyskupo lazdą ir drabužius, nei leisiu, kad laikraštis žlugtų“.
Popiežius
1903 m. liepos 20 dieną Leono XIII pontifikatas baigėsi. Pasaulis gedėjo dėl didžiojo popiežiaus mirties. Kardinolai iš viso pasaulio atvyko į Romą, kad konklavoje išrinktų naują popiežių. Kaip buvo būdinga kardinolui Sartui, dėl nuolatinės labdaringos veiklos jam trūko lėšų kelionei į Romą. Iškilmingoje konklavos sesijoje prasidėjo balsavimas. Su kiekvienu nauju balsavimu kardinolas Sartas gavo vis daugiau balsų. Kuo labiau atrodė, kad bus pasirinkta jo kandidatūra, tuo daugiau jis prieštaravo, jog nėra vertas popiežiaus pareigų. Kai pagaliau buvo paskelbta, jog kard. Sartas surinko pakankamai balsų, kad būtų išrinktas, jis nulenkė galvą, apsipylė ašaromis ir sušnibždėjo: „Fiat Voluntas tua“ („Teesie Tavo valia“). Jis sutiko priimti naująsias pareigas, pasirinko Pijaus X vardą ir 1903 m. rugpjūčio 9 d. buvo karūnuotas Kristaus Vietininku žemėje.
Dabar naujojo popiežiaus „parapija“ tapo visas pasaulis, ir pirmojoje enciklikoje jis paskelbė savo pontifikato tikslą. Tai buvo noras, šv. Pauliaus žodžiais tariant, „visa atnaujinti Kristuje“ (Ef 1:10). Pijus buvo įsitikinęs, kad pagrindinis būdas pasiekti šį atnaujinimą yra veikti per dvasininkiją. Per visą savo pontifikatą Popiežius ragino vyskupus pertvarkyti seminarijas, kad jauni vyrai, turėsiantys padėti kitiems pažinti Dievą, būtų kuo geriausiai apmokyti. Popiežius paskelbė encikliką „Paraginimas Katalikų dvasininkijai”, kuriame nurodė, kad tik per apmokytus ir drausmingus dvasininkus įmanoma įvykdyti pasaulio sugrįžimo prie Kristaus programą.
Tikybos dėstymas jauniems ir seniems tapo antra pagal svarbą krikščioniškos visuomenės atstatymo priemone. Enciklikoje apie krikščionių tikėjimo mokymą „Acerbo nimis“ Pijus X tvirtai išreiškė savo poziciją. Pasaulio blogybės kyla iš Dievo nepažinimo, teigė jis, ir kunigai privalo amžinąsias tiesas skelbti visiems, tokia kalba, kad visi galėtų tai suprasti. Kaip visada rodydamas pavyzdį kitiems, jis pats sekmadieniais mokė žmones tikėjimo tiesų viename iš Vatikano kiemų.
Vis dėlto jokia kita Pijaus reforma nebuvo taip sveikinama kaip dekretai dėl Šventosios Komunijos. Šv. Pijus X dažnai vadinamas „Eucharistijos popiežiumi“. Šie dekretai, paskelbti nuo 1905 iki 1910 m., leido priimti Pirmąją Komuniją jaunesnio amžiaus vaikams, nei tai buvo leidžiama anksčiau, taip pat paskatino visus katalikus dažnai priimti šventąją Eucharistiją ir palengvino pasninko reikalavimus ligoniams.
Popiežius visada buvo ugningas kovotojas krikščioniškosios socialinės veiklos srityje. 1905 metais jis paskelbė encikliką apie katalikų socialinę veiklą Italijoje „Il Fermo proposito“. Šiame dokumente popiežius išdėstė praktines rekomendacijas, kaip reikėtų spręsti socialines problemas. Jis dar kartą pabrėžė maldos būtinybę ir galią, bet teigė, kad visuomenės neįmanoma sukrikščioninti vien malda. Reikia ir veiklos – pažymėjo jis – kaip tai parodė apaštalų ir tokių šventųjų kaip Pranciškus Ksaveras gyvenimas.
Popiežius taip pat energingai skatino reformas Bažnyčios liturgijoje, nes manė, kad jų jau seniai reikėjo imtis. Savo apaštaliniame laiške motu proprio dėl bažnytinės muzikos atkūrimo jis išvardijo tokios muzikos tikslus – šventumas, formos grožis ir universalumas. Popiežius buvo įsitikinęs, kad grigališkasis choralas geriausiai tinka šiems tikslams pasiekti. Tačiau jis manė, jog siekis bažnytinę muziką apriboti grigališkuoju choralu yra perdėtas, ir visada palankiai vertino šiuolaikinius kūrinius, jei tik jie atitinka bažnytinei muzikai keliamus reikalavimus.
Šv. Pijus X taip pat reformavo brevijorių ir, siekdamas gilinti Šventojo Rašto studijas, įkūrė Biblijos institutą. Dar svarbiau Bažnyčios vidaus struktūrai buvo tai, kad jis inicijavo ir atidžiai prižiūrėjo Kanonų teisės kodekso parengimą.
Daug kas šv. Pijų X laikė krikščioniškosios tiesos mokytoju, tvirtu vadovu ir nenumaldomu tikėjimo klaidų priešu. Šį įvaizdį patvirtino ryžtingi popiežiaus veiksmai 1907 metais, kai jis paskelbė daugiau nei keturiolika pareiškimų prieš modernizmo plitimą. Ta klastinga filosofija, kurioje, kaip įžvelgė Pijus X, glūdi visų erezijų nuodai, apsimetė norinti „modernizuoti“ Bažnyčią, kad ši žengtų koja kojon su besikeičiančiais laikais. Iš tikrųjų jos tikslas ‒ sugriauti pačius tikėjimo pamatus. Popiežiaus raštus ir pareiškimus, nukreiptus prieš šią filosofiją, karūnavo enciklika apie modernistų mokymus „Pascendi Dominici gregis“. Šiame veikale, kuris tuo metu smogė mirtiną smūgį modernizmui, popiežius sistemingai išdėstė modernistų skelbiamas klaidas, jų priežastis ir konkrečias atsargumo priemones, kurių reikia imtis kovojant su tomis klaidomis.
Pijus X tarnavo dieviškajam Mokytojui iki pat paskutiniųjų gyvenimo dienų. Septyniasdešimt devyneri pragyventi metai per daug jo nepalaužė, bet pervargimas ir nerimas dėl artėjančios bausmės – pasaulinio karo – darė savo. Šventasis Tėvas aiškiai matė artėjančio pasaulinio konflikto siaubingumą ir jautėsi bejėgis, negalėdamas jo sustabdyti. Praėjus šiek tiek daugiau nei mėnesiui po karo pradžios popiežius susirgo gripu. Jo nusilpęs kūnas nebegalėjo kovoti su liga. Visu kuo į Kristų panašus Pijus ramiai nukeliavo į amžinybę 1914 m. rugpjūčio 20 d., o pasaulis, nors ir blaškydamasis mirtinoje karo agonijoje, tarsi stabtelėjo apraudoti šį švelnų ir nuolankų vyrą, kurio paskutinė valia ir testamentas padėjo dar geriau suprasti jo charakterį. Ten be kita ko rašoma: „Gimiau vargšas, gyvenau kaip vargšas, mirštu kaip vargšas“.
Netrukus po Pijaus X mirties tikintieji pradėjo rengti piligrimines keliones prie jo kapo, atsinešdami gėles, maldas ir Dievo malonių prašymus. Buvo paskelbti ir daugelio žmonių patvirtinti gausūs pasakojimai apie Pijui X užtariant stebuklingai gautas Dievo malones bei išgydymus, kai kuriuos iš jų – net dar popiežiui esant gyvam. 1923 m. Bažnyčia, visada atsargi tokiais klausimais, pradėjo tyrimą dėl Pijaus X gyvenimo ir dorybių, o 1943 m. vasarį buvo žengtas pirmasis oficialus žingsnis jo byloje – tuometinis popiežius Pijus XII pasirašė atitinkamą dekretą. Krikščioniškojo mokymo brolija aktyviai prisidėjo vedant jo beatifikacijos ir kanonizacijos bylas, atsidėkodama už Pijaus X darbus jos labui. 1951 m. birželio 3 d Pijus X buvo paskelbtas palaimintuoju ir galiausiai 1954 m. gegužės 29 d., pagal tradiciją skambant didžiųjų Romos bažnyčių varpams, Džiuzepė Sartas, nuolankus viso pasaulio parapijos klebonas, buvo paskelbtas Dievo šventuoju.
Per Paryžiaus Olimpinių Žaidynių Atidarymo Ceremoniją milijonų žmonių, stebėjusių renginio transliaciją, akivaizdoje buvo tyčiojamasi iš krikščionybės, pristatant „vaivorykštinę“ Paskutinės vakarienės parodiją, kurioje dalyvavo vadinamieji „drag queens“. Tarp išdykusių personažų buvo ir vaikas.
Skandalinga inscenizacija sukėlė didžiulį daugelio žiūrovų pasipiktinimą. Nenorime, kad tuo viskas baigtųsi. Siunčiame kreipimąsi į Tarptautinį Olimpinį Komitetą, Prancūzijos Olimpinį Komitetą ir Prancūzijos ambasadorių Vilniuje, reikalaudami atsiprašymo ir atlyginimo. Tikimės, kad panašūs kreipimaisi ateis ir iš kitų pasaulio vietų ir privers organizatorius susimąstyti.
„Gerbiamasis pone Thomas Bach, Tarptautinio Olimpinio Komiteto prezidentas
Gerbiamasis pone David Lappartient, Prancūzijos Nacionalinio Olimpinio ir Sporto Komiteto prezidente
Gerbiamoji ponia Alix Everard, nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadore Vilniuje
Reiškiame pasipiktinimą dėl Paskutinės vakarienės išniekinimo per Olimpinių Žaidynių Atidarymo Ceremoniją. Paskutinė vakarienė yra nepaprastai svarbus krikščionių tikėjimo elementas – būtent tada Kristus įsteigė du sakramentus: Eucharistijos sakramentą ir kunigystės sakramentą. Parodijuodami šį įvykį žaidynių organizatoriai įžeidė milijonus krikščionių.
Olimpinės Žaidynės turėtų suburti viso pasaulio žmones sportinio varžymosi dvasia, prisidėti prie taikos pasaulyje kūrimo ir mokyti tarpusavio pagarbos. Apgailestaujame, kad vietoj to jos prasidėjo nuo diskriminacijos.
Reikalaujame :
– atsiprašyti už Paskutinės vakarienės parodiją ir krikščionių įžeidimą milijonų žiūrovų akivaizdoje;
– užtikrinti, kad Olimpinių Žaidynių metu daugiau neįvyktų jokių tikinčiuosius Kristumi įžeidžiančių incidentų;
– atlyginti žalą ir į Žaidynių Uždarymo Ceremoniją įtraukti elementus, kurie ugdytų pagarbą krikščioniškoms tradicijoms.“
Katalikišku laikomas vienas didžiausių tokio pobūdžio portalų Lietuvoje neįžvelgia nieko smerktino Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos koncepcijoje.
Įžangoje portalas rašo:
“Nors koncepcija buvo peikiama kaip pernelyg ambicinga, o pasirinkta vieta kritikuota kaip nesaugi, Prancūzija, kuri olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijai rengėsi ne vienus metus, šeštadienį gali lengviau atsikvėpti: jai pavyko sėkmingai ir įspūdingai pradėti Paryžiaus žaidynes.”
Dar blogiau, nes pagal politinio korektiškumo taisykles buvo paminėta lyčių lygybė:
“Lady Gaga pridėjo pasaulinių muzikos žvaigždžių galios. Taip pat pasirodė prancūzų ir maliečių ritmenbliuzo žvaigždė Aya Nakamura – nepaisant kraštutinių dešiniųjų politikų kritikos, kad jos pasirodymas esą pažemins Prancūziją.”
Nemokamoje straipsnio versijoje nė žodžiu neužsimenama nei apie šventvagišką vadinamųjų “drag queen” pasirodymą, nei apie politiškai korektišką istorijos versiją, kurioje Prancūzijos karalienės nupjovimas giljotina laikomas teigiamu istoriniu motyvu.
Apie tai, kokią žinią iš tikrųjų perteikė šios ceremonijos dalys, galite paskaityti čia: “Piktžodžiavimai tęsiasi! Olimpiada įžeidžia krikščionis!”
JS
LIEPOS 16 D. ŠVENTĖ
Vieną dieną, labai seniai, vaikščiodami Romos gatvėmis, susidūrė trys iškilūs Dievo vyrai. Brolis Dominykas Guzmanas, kuris verbavo narius į savo įkurtą pamokslininkų ordiną, vėliau pavadintą “dominikonais”. Brolis Pranciškus “Poverello” iš Asyžiaus kaip tik rinko vyrus tarnauti bažnyčiai, kurią jis vadino Skurdo Motinos bažnyčia. Trečiasis iš jų, didis pamokslininkas brolis Angelo, kilęs iš Karmelio kalno Palestinoje, buvo pašauktas į Romą.
Šie trys, Šventosios Dvasios apšviesti, atpažino vienas kitą ir per pokalbį išsakė daug pranašysčių. Pavyzdžiui, šventasis Angelas pranašavo, kad Dievas suteiks šventajam Pranciškui stigmas. O šventasis Dominykas pranašavo:
“Vieną dieną, broli Angele, mūsų Švenčiausioji Motina suteiks tavo karmelitų ordinui pamaldumą, kuris bus vadinamas ruduoju škaplieriumi, o mano pamokslininkų ordinui – pamaldumą, kuris bus vadinamas rožančiumi. Ir vieną dieną jis išgelbės pasaulį per rožinį ir škaplierių”.
Šio susitikimo vietoje buvo pastatyta koplyčia, kuri iki šiol tebestovi Romoje.
Karmelio motina ir didybė
Būtent ant garsiojo Karmelio kalno Palestinos pakrantėje šventasis Elijas, ” Ugnies pranašas”, pamatė mažą debesėlį, kuris didelės sausros metu pranašavo, kad ant išdžiūvusios žemės užklups taip trokštamas lietus.
Pasitelkęs antgamtinę intuiciją, jis atspėjo, kad paprastas debesėlis, turintis žmogaus pėdsako pavidalą, simbolizavo tą palaimintą moterį, kurią vėliau pranašas Izaijas paminėjo 7 skyriaus 14 eilutėje (“Štai mergelė pradės ir pagimdys Sūnų…”) ir kuri bus Atpirkėjo Motina.
Iš jos mergeliškų įsčių turėjo gimti Tas, kuris, savo krauju nuplovęs nuodėmės nusausintą žemę, atvers žmonijai malonės gyvenimą.
Pasak tradicijos, Karmelio ordinas, kurio Motina ir puošmena yra Marija, gimė iš Elijo ir jo įpėdinių sekėjų.
Ir pagal Izaijo žodžius: “Jai suteikta Libano šlovė, Karmelio ir Sarono papuošalas. (Iz 35, 2).
Iš Palestinos Karmelio kalno eremitai persikėlė į Europą, įleisdami šaknis keliose šalyse, tarp jų ir Anglijoje, kur gyveno šventasis Simonas Stockas.
Šventasis Simonas Stockas: kilnus ir šventas
Šventasis Simonas gimė 1165 m. Harfordo pilyje, Kento grafystėje, Anglijoje. Jis gimė pamaldžių tėvų, kurie abu buvo labai dorybingi ir kilę iš aukščiausios bajorų giminės, maldų dėka. Kai kurie autoriai mano, kad jie buvo susiję su karališkąja šeima.
Jo motina dar prieš jam gimstant paskyrė jį Švenčiausiajai Motinai. Prieš maitindama jį krūtimi, dėkodama už laimingą gimdymą ir prašydama ypatingos apsaugos savo sūnui, jaunoji motina paaukojo jį Dievo Motinai ir ant kelių sukalbėjo tris “Sveika, Marija”. Kokia graži tokios kilnios damos laikysena!
Berniukas išmoko skaityti būdamas labai jaunas. Kaip ir jo tėvai, jis pradėjo melstis Mažąja Dievo Motinos oficija, o netrukus ir Psalmynu. Būdamas septynerių metų, jaunasis genijus Oksfordo koledže pradėjo studijuoti vaizduojamuosius menus ir jam taip sekėsi, kad jo profesoriai buvo nustebę. Tuo metu jis taip pat priėmė Pirmąją Komuniją ir paaukojo savo nekaltybę Švenčiausiajai Motinai.
Simonas, persekiojamas pavydaus vyresniojo brolio ir klausydamasis vidinio balso, kuris jam kėlė troškimą palikti pasaulį, būdamas dvylikos metų paliko namus ir rado prieglobstį miške, kur dvidešimt metų gyveno visiškoje vienatvėje melsdamasis ir darydamas atgailą.
Karmelitų ordinas
Tada Dievo Motina apreiškė šventajam Simonui savo norą, kad jis prisijungtų prie vienuolių, kurie turėjo atvykti į Angliją iš Karmelio kalno Palestinoje, “ypač dėl to, kad šie vienuoliai buvo ypatingu būdu pasišventę Dievo Motinai”. Taigi Simonas paliko savo eremitiją ir, paklusdamas kitam Dangaus nurodymui, studijavo teologiją ir buvo įšventintas į kunigus.
Jis atsidėjo pamokslavimui iki 1213 m., kai pagaliau atvyko du karmelitų vienuoliai. Tuomet jis galėjo priimti šio ordino įžadus Aylesforde.
1215 m., kai šventojo Simono dorybių šlovė pasiekė karmelitų ordino lotyniškojo generolo šventojo Brocardo ausis, jis norėjo Simoną paskirti ordino generaliniu leitenantu. 1226 m. šventasis Brocardo paskyrė šventąjį Simoną visų Europos karmelitų provincijų generaliniu vikaru.
Šventajam Simonui teko susidurti su tikra prieš karmelitus Europoje sukelta audra, kurią velnias pakėlė padedamas žmonių, tariamai uoliai ginančių bažnytines teises. Įvairiais pretekstais šie vyrai norėjo bet kokia kaina panaikinti visą ordiną. Tačiau popiežius išleido bulę, kuria pripažino karmelitų ordino egzistavimą teisėtu ir atitinkančiu Laterano dekretus, ir leido jam toliau steigti naujus namus Europoje.
1237 m. šventasis Simonas dalyvavo ordino generalinėje kapituloje Šventojoje Žemėje. 1245 m. naujojoje kapituloje jis buvo išrinktas šeštuoju karmelitų generaliniu prioru.
TU NEPATEKSI Į PRAGARO UGNĮ
Nors popiežiaus bulė laikinai numalšino Karmelio priešų rūstybę, tačiau visiškai jos nesustabdė. Po tam tikro ramybės laikotarpio persekiojimas vėl prasidėjo dar intensyviau.
Netekęs žmogiškosios pagalbos, šventasis Simonas su visu širdies skausmu kreipėsi į Švenčiausiąją Motiną, prašydamas padėti jo apgultam ordinui ir atsiųsti savo sandoros su juo ženklą.
1251 m. liepos 16 d. rytą jis karštai meldė Karmelio Motinos globos, kalbėdamas savo sukurtą gražią maldą “Flos Carmeli”. Kaip jis pranešė savo sekretoriui ir išpažinėjui t. Peteriui Swayngtonui:
Staiga man pasirodė Mergelė su didžiule palyda ir, laikydama rankoje ordino drabužį, tarė man: “Priimk, mano mylimasis sūnau, šį savo ordino drabužį: tai bus privilegija tau ir visiems karmelitams, kad tas, kuris mirs juo apsivilkęs, niekada nepatirs amžinosios ugnies. . . Tai bus išganymo ženklas, apsauga pavojaus atveju ir taikos pažadas. Kas mirs apsivilkęs šiuo škaplieriumi, niekada nepatirs amžinosios ugnies”.
Ši ypatinga malonė tuojau pat pasklido po vietas, kur buvo įkurti nauji karmelitų ordinai, ir buvo patvirtinta daugybe stebuklų, kad Karmelio kalno Švenčiausiosios Mergelės brolių priešai nutilo.
Šventasis Simonas iki senatvės gyveno nepaprastai šventai, darė daug stebuklų ir gavo kalbų dovaną. Jis atidavė savo sielą Dievui 1265 m. gegužės 16 d.
Šeštadienio privilegija
IŠLAISVINIMAS IŠ SKAISTYKLOS PIRMĄJĮ ŠEŠTADIENĮ PO MIRTIES
Be šios ypatingos amžinojo išganymo malonės, susijusios su škaplieriumi, Dievo Motina suteikė dar vieną, kuri tapo žinoma kaip Šabato (šeštadienio) privilegija. Kitame šimtmetyje, 1322 m. kovo 3 d., Ji pasirodė popiežiui Jonui XXII ir perdavė ją tiems, kurie nešioja škaplierių: “Aš, kaip švelni motina, šeštadienį po jų mirties nužengsiu į skaistyklą, išlaisvinsiu juos ir nuvesiu į šventąjį kalną, kad laimingai gyventų amžinajame gyvenime”.
Kokie yra konkretūs Dievo Motinos pažadai?
1.Kas mirs apsivilkęs škaplieriumi, nepatirs pragaro ugnies.
Ką turėjo omenyje Dievo Motina, sakydama šiuos žodžius? Pirma, duodama šį pažadą, Dievo Motina neturi omenyje, kad mirštantis mirtinoje nuodėmėje žmogus bus išgelbėtas. Mirtis mirtinoje nuodėmėje ir pasmerkimas yra tas pats. Marijos pažadas neabejotinai reiškia šiuos žodžius: “Kas mirs apsivilkęs šiuo škaplieriumi, nemirs mirtinoje nuodėmėje”. Norėdama tai paaiškinti, Bažnyčia prie šio pažado dažnai prideda žodį “pamaldžiai”. “Kas miršta pamaldžiai, tas nekentės pragaro ugnies”.
2.Dievo Motina škaplieriaus nešiotoją iš skaistyklos išlaisvins pirmąjį šeštadienį po mirties.
Nors ši privilegija dažnai aiškinama pažodžiui, t. y. kad asmuo bus išlaisvintas iš skaistyklos pirmąjį šeštadienį po mirties, “Bažnyčia, siekdama paaiškinti šiuos žodžius, keletą kartų oficialiai pareiškė tik tiek, kad tie, kurie įvykdys škaplieriaus privilegijos sąlygas, Dievo Motinos užtarimu bus išlaisvinti iš skaistyklos netrukus po mirties, ypač šeštadienį”.
Bet kuriuo atveju, jei ištikimai laikysimės Dievo Motinos žodžių, Ji daug ištikimiau laikysis savo žodžių, kaip rodo šis pavyzdys:
Škaplierius
Per tam tikrų misijų pamokslavimą vienas malonės paliestas jaunuolis nusprendė atsisakyti savo nuodėmingo gyvenimo ir priimti Škaplierių. Po kurio laiko jis vėl pasinėrė į netvarkingas aistras ir tapo dar blogesnis. Nepaisant to, jis ir toliau nešiojo šventąjį škaplierių.
Švenčiausioji Mergelė, kaip Motina, palietė jį sunkia liga. Ligos metu jaunuolis sapnavo, kad atsidūrė prieš teisingiausią Dievo tribunolą, kuris pasmerkė jį amžinajam pasmerkimui už jo klastingumą ir apgailėtiną gyvenimą.
Veltui nelaimingas jaunuolis įtikinėjo Aukščiausiąjį teisėją, kad dėvi Jo Švenčiausiosios Motinos škaplierių.
“O kur yra papročiai, tinkantys šiam škaplieriui?” – klausė jis. – Dievas jo paklausė.
Nežinodamas, ką atsakyti, nelaimingas jaunuolis kreipėsi į Dievo Motiną.
“Aš negaliu atšaukti to, ką padarė mano Sūnus”, – atsakė Ji.
“Bet, Ponia!” – sušuko jaunuolis, – “aš pasikeisiu!”.
“Ar pažadate?”
“Taip.”
“Tada gyvenk.”
Tą akimirką jis pabudo mirtinai išsigandęs to, ką matė ir girdėjo, ir pasiryžo nuo šiol rimčiau nešioti Marijos škaplierių. Iš tiesų jis buvo išgydytas ir įstojo į premonstratiečių ordiną. Po garbingo gyvenimo jis atidavė savo sielą Dievui, rašoma ordino kronikoje.
Škaplierius ir Fatima
AR ŠKAPLIERIUS KAIP NORS SUSIJĘS SU FATIMA?
Taip. Po paskutinio Dievo Motinos apsireiškimo Cova da Iria piemenys matė tris skirtingas scenas. Pirmojoje Dievo Motina pasirodė kaip Rožinio Dievo Motina, stovinti šalia šventojo Juozapo ir laikanti ant kelių kūdikėlį Jėzų. Vėliau ji pasirodė kaip Skausmų Dievo Motina, stovinti šalia kenčiančio Kristaus pakeliui į Kalvariją. Ir galiausiai pasirodė šlovėje, karūnuota dangaus ir žemės Karaliene, kaip Karmelitų Dievo Motina su škaplieriumi rankoje.
“Kaip manote, kodėl Dievo Motina šiame paskutiniame regėjime pasirodė su škaplieriumi?” – 1950 m. buvo paklausta Liucija.
“Taip yra todėl, kad Dievo Motina nori, jog visi nešiotų škaplierius”, – atsakė ji.
“Štai kodėl Rožinis ir Škaplierius, seniausi, labiausiai privilegijuoti, universalūs ir brangūs Marijos sakramentai, šiandien yra svarbesni nei bet kuriuo ankstesniu istorijos laikotarpiu.”
Škaplieriaus kilmė ir istorinė raida
Tiek škaplierius (iš lot. scapulae – rankos), tiek religinė apranga ir liturginiai drabužiai išsivystė iš pasaulietinių drabužių.
Ilgainiui vienuolinis škaplierius evoliucionavo iki XII a., kai pasiekė dabartinę formą, tapdamas neatskiriama beveik visų vienuolinių apeigų, įskaitant karmelitų, dalimi. Tačiau jis neturėjo tokios reikšmės, kokią įgijo vėliau.
Plėtojantis pirmiesiems ordinams (vienuoliams arba broliams), atsirado antrieji ordinai (vienuolės), po jų – tretieji ordinai arba oblatai, kuriuos sudarė vieniši arba vedę pasauliečiai, gyvenantys su šeima.
Trečiųjų ordinų nariai, priklausomai nuo jų būklės, buvo susieti su pirmaisiais ordinais įžadais arba pasižadėjimais ir naudojosi dvasine ordino nauda.
Trečiojo ordino nariams buvo suteikiamas paprastesnis religinis drabužis, kurį jie dėvėjo kasdien arba, kas buvo dažniau, tik sekmadieniais ir švenčių dienomis.
Vėliau pasauliečiams, kurie negalėjo įstoti į Trečiąjį ordiną, buvo sukurtos brolijos.
Pasak t. María Simón Besalduch, Karmelio Dievo Motinos brolija yra tokia pat sena kaip ir škaplierius.
Škaplierius, apsaugojęs jauną moterį nuo velnio
Jauna moteris nuėjo išpažinties pas Arso parapijos kunigą, šventąjį Joną Vianėjų.
Prieš pradėdamas išpažintį šventasis Jonas Vianėjus jai pasakė: “Ar prisimeni, kaip prieš kelias dienas pokylių salėje vienas gražus jaunuolis šoko su visomis merginomis, išskyrus tave? Ir tau buvo gėda? Ir ar prisimeni, kaip matai, kad jam išeinant nuo kojų skriejo kibirkštys? Žinok, kad tai buvo velnias žmogaus pavidalu, o vienintelė priežastis, kodėl jis su tavimi nešoko, yra ta, kad tu dėvėjai škaplierių. Dėkok už tai Švenčiausiajai Motinai”.
Plinio Maria Solimeo
pagal www.polskakatolicka.org
„Tardama šiuos paskutinius žodžius, – pasakoja sesuo Liucija, – Ji atvėrė rankas, kaip ir du paskutinius kartus. Šviesos stulpas, kurį ji skleidė, atrodė, prakiurdė žemę, ir mes pamatėme ugnies jūrą. Šioje ugnyje velniai ir sielos lyg permatomi juodi ar bronziniai ugnies liežuviai, įgaunantys žmogiškus bruožus, blaškėsi gaisre, kuris ėjo iš jų pačių kartu su dūmų debesimis, kaip žiežirbos dideliame gaisre blaškėsi tartum be svorio ir netekę pusiausvyros. Girdėjosi šauksmai ir dejonės nuo skausmo ir nevilties, kas kėlė baimę, net siaubą. Velniai skyrėsi vienas nuo kito baisiomis, šlykščiomis nežinomų žvėrių formomis, permatomomis kaip įkaitusios juodos žarijos“.
Vizija truko akimirką, per kurią Liucija suspėjo sušukti „Ai!“. Ji pridūrė, kad jeigu Dievo Motina nebūtų žadėjusi pasiimti jų į Dangų, regėtojai būtų numirę iš siaubo.
Būtina pažymėti, kad tikėjimu žinome – kad įsivaizduotume, kas yra ši pragaro ugnis, – jog tai tikra ugnis. Todėl būtina atmesti modernistinę mintį, kad pragaro ugnis yra simbolinė išraiška, vaizduojanti moralinio pobūdžio kančią. Pragare yra moralinio pobūdžio kančia, ir ši kančia yra baisi. Tai Dievo atėmimas, tai amžina neviltis, kurioje žmogus jaučiasi atsidūręs visiškai už savo prigimties ribų, patekęs į baisų konfliktą su pačiu savimi. Tačiau kartu su šia moraline kančia sielai tenka ir fizinė kančia. Pragare yra tikra ugnis, kuri iš tikrųjų yra ugnis, ir ta ugnis degina sielą.
Kas nors gali pasakyti: „Bet aš negaliu suprasti, kaip dvasinė siela, būdama dvasinė siela, gali būti deginama ugnies“. Tai labai lengva suprasti: argi dvasinė siela nesusijusi su kūnu? Taigi ar ji nėra susieta su kuo nors materialaus pobūdžio? Jei ji susieta su materija, kodėl tada jos negali sudeginti kažkas materialaus? Tai akivaizdu!
Šventasis Alfonsas Liguoris sako, kad ši ugnis yra tokia baisi, jog baisiausia liepsna žemėje, palyginti su šia ugnimi, dega taip menkai, kaip „dega“ nudažyta liepsna, palyginti su tikra liepsna žemėje. Todėl supraskite, kad čia matomos baisiausios ugnys nėra tokios baisios kaip pragaro.
Tai labai gera meditacija, kurią reikia atlikti. Štai kodėl Dievo Motina norėjo, kad ta ugnis pasirodytų šiandienos nusidėjėliams. Dažnai, matydamas įspūdingesnę liepsną, prisimenu pragarą, ir tai yra gerai. Pavyzdžiui, kai nuvažiuoju į Santą ir matau tą Cubatão (naftos perdirbimo gamyklos) kaminą, iš kurio veržiasi įspūdinga liepsna, man smagu šiek tiek pagalvoti apie pragarą. Ta ugnis paruošta man, ji paruošta kiekvienam iš mūsų, jei nebūsime ištikimi.
Šventoji Teresė iš Avilos turėjo malonę pamatyti vietą, kuri jai buvo skirta pragare, jei ji nebus ištikima. Tai buvo didžiulė vieta su savotiška krosnies niša, į kurią jos kūnas turės įeiti sulinkęs visai amžinybei. Ir gerai, pavyzdžiui, kai eini pro tas remontuojamas gatves, kur savotiškoje keptuvėje dega asfaltas, ir matai, kaip ta ugnis liejasi kaip lietus, įdomu pagalvoti: „Jeigu man tektų visą naktį ten išbūti įkišus tik vieną pirštą, gal atsibusčiau negyvas iš nevilties ir skausmo“. Dabar taip atsitinka su ugnimi, kuri yra niekuo nepalyginama su pragaro ug
Pragaro vizijos poveikis mūsų dvasingumui
Pragaro ugnis yra baisi ir trunka amžinai. Apie tai verta susimąstyti! „Pagalvokite apie galutinius dalykus, ir niekada nenusidėsite“. Galutiniai dalykai yra šie: mirtis, teismas, pragaras ir rojus. Privalome juos prisiminti, nes jie visi mums svarbūs. Matome, kad Dievo Motina skatina mus apmąstyti pragarą.
Tęsiame viziją:
„…pakibęs ugnyje, pakeltas liepsnų, kurios veržiasi iš savęs…“.
Tai kelia siaubą: juos kelia liepsnos, kurios veržiasi iš savęs. Jie taip dega, kad liepsnos veržiasi iš jų pačių! Tai skiriasi nuo degimo iš išorės į vidų. Jie turi vidinę ugnį, kuri siaubingai dega jų nesunaikindama, ir dėl šios kaitros jie juda. Įsivaizduokite, kokią kančią tai reiškia.
„…kartu su dūmų debesimis, besiveržiančiais į visas puses…“.
Pragaro vizija buvo Dievo Motinos dovana. Ji norėjo, kad šią viziją turėtume savo sielų labui. Turėtume ja pasinaudoti ir medituoti šiuos dalykus, prašydami Dievo Motinos Dievo baimės dorybės.
Mąstymai apie mirtį ir pragarą bei pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai
Neseniai vienas gydytojas man pasakė, kad norint mirti nebūtina ilgai sirgti. Yra ligų, kurios užpuola staiga ir sukelia mirtį. Tai ne širdies priepuolis, kuris turi savo priežastis, tiek tiesiogines, tiek tolimas; jis yra staigus, bet turi ilgą genezę organizme. Tačiau yra liga, vadinama embolija – iš kažkurios kūno vietos atitrūksta dalelė – kuri gali žmogų nužudyti akimirksniu. Tai gali nutikti bet kuriam iš mūsų. Kas žino, ar kai kurie iš mūsų rytojaus rytą neatsibus negyvi? Kas žino, ar kuris nors iš mūsų atsibudęs bus gyvas? Dažnai tenka išgirsti: „Jis mirė! Jie beldėsi į duris, jis neatsakė. Tarnas susinervino, paskambino tėvui, jo motinai…. jie įėjo, jis buvo miręs!“ Tai nėra neįmanoma!
„Visa tai skambant skausmo ir nevilties dejonėms ir riksmams, kurie gąsdino ir kėlė šiurpą. Demonai išsiskyrė siaubingais ir šlykščiais gyvūnų pavidalais, baisiais, nepažįstamais, bet skaidriais kaip juodos žarijų žarijos“.
Bjauru sutraiškyti vikšrą ar panašų padarą. Iš jo išsiskiria baisus dvokas. Žmogus tada jaučia jam pasibjaurėjimą. Įsivaizduokite žmogų, kuriam tektų amžinybę praleisti panardintam į bjaurų vikšro tepalą! Tai būtų siaubinga! Tai mažiau atgrasu nei demonas, kuris visais atžvilgiais yra atgrasus, purvinas, deformuotas ir monstriškas. Būtent šis priešas traukia mus prie savęs ir dėl daugybės savo nuodėmių mes jam teikiame pirmenybę prieš mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Dievo Motina sakė Liucijai:
„Tu matei pragarą, į kurį patenka vargšų nusidėjėlių sielos. Norėdamas jas išgelbėti, Dievas nori pasaulyje įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai“.
Atkreipkite dėmesį: jei norime būti išgelbėti, turėtume turėti pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai.
„Jei bus įvykdyta, ką jums sakau, bus išgelbėta daug sielų ir įsiviešpataus ramybė“ ir t. t.
Atkreipiu dėmesį į tai, kad Mergelė Marija ypač pabrėžė pamaldumą Nekaltajai Širdžiai, kuris Bažnyčioje buvo santykinai nežinomas.
Tiesą sakant, jis atsirado XVI amžiuje. Tai viena iš stebuklingų malonių, kurias Dievo Motina išsaugojo šiam suspaudimo laikui. Ji ypač nurodo, kad turėtume turėti pamaldumą Jos Nekaltajai Širdžiai, kad išsigelbėtume nuo savo nuodėmių, ypač nuo Revoliucijos nuodėmės, kurios šaknys yra puikybė ir neskaistumas.
Jei žmogus nori įveikti puikybės ir netyrumo demoną, jis turėtų pasišvęsti Nekaltajai Marijos Širdžiai ir kalbėti trumpas maldas, kaip ir Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Yra graži malda:
„Jėzau, romusis ir nuolankiaširdi, Padaryk mūsų širdį panašią į savo širdį“.
Ją galime kalbėti Dievo Motinai:
„O Marija, klusni ir nuolankios širdies, padaryk mūsų širdis antirevoliucines ir nuolankias kaip Tavo“.
Arba
„O Marija, valinga ir nuolankios širdies, padaryk mūsų širdis valingas ir nuolankias kaip Tavo“.
Ir manau, kad geriausia malda būtų tokia:
„O Nekaltoji Marijos Širdie, kuri esi be dėmės, padaryk mane be dėmės, kaip Tu pati“.
Tai maldos, padedančios mums išrauti mumyse Revoliucijos demoną.
Plinio Correa de Oliveira
Katalikų Tradicijos piligriminis žygis pėsčiomis Trakai–Pivašiūnai
2024 rugpjūčio 9–11 d. Žygio intencijos: Už katalikų Tradicijos ir katalikiškos civilizacijos atstatymą Lietuvoje ir visame pasaulyje,
meldžiant Šventosios Dvasios malonių ir Švč. Mergelės Marijos, visų malonių Tarpininkės, užtarimo.
Tai puiki proga visiems katalikų Tradiciją palaikantiems Lietuvos katalikams kartą per metus susiburti bei drauge melstis.
Žygis einamas už katalikų Tradicijos ir katalikiškos kultūros atstatymą, meldžiant Šventosios Dvasios ir Marijos, Visų Malonių tarpininkės, įkvėpimo bei pagalbos. Jo metu giedamas šv. Rožančius, katalikiškos giesmės, kiekvieną žygio dieną aukojamos tradicinės šv. Mišios, klausoma išpažinčių.
Dalyviai nakvoja kaimo turizmo sodybose (jeigu neužtenka vietų – palapinėse), jie aprūpinami pusryčiais, pietumis ir vakariene. Kasdien einama po 20–25 kilometrus. Dalyvio mokestis (į jį įskaičiuota kelionė autobusu, nakvynė sodybose, maistas): 70 eurų, nepilnamečiams: 20 eurų.
Pradžia: rugpjūčio 9 d., penktadienį, 8.00. Pabaiga: rugpjūčio 11 d., sekmadienį, 18.30.
Norinčių dalyvauti prašome kuo greičiau registruotis el. paštu prioratas@fsspx.lt arba telefonu +370 686 32849. Šiais kontaktais galima gauti ir visą rūpimą informaciją.
Pagal www.katalikutradicija.lt
Keletas patikimų šaltinių tradicinei katalikiškai žiniasklaidai pranešė, kad Vatikanas planuoja paskelbti dokumentą, kuriuo būtų uždraustos tradicinės lotyniškos Mišios, o šaltinis LifeSiteNews informavo, kad tai greičiausiai įvyks liepos 16 d.
„Stengiamasi kuo greičiau įgyvendinti Vatikano dokumentą su griežtu, radikaliu ir galutiniu sprendimu, draudžiančiu tradicines lotyniškas Mišias“, – pirmadienį pranešė Rorate Caeli, kuris šią žinią priskyrė „patikimiausiems šaltiniams skirtinguose žemynuose“, taip pat „artimiems“ kardinolui Arturui Roche, Dieviškojo kulto dikasterijos prefektui.
Šie šaltiniai esą yra „tie patys… kurie pirmieji atskleidė, kad toks dokumentas kaip Traditionis Custodes bus“.
Planuojantys šį „galutinį“ tradicinių lotyniškų Mišių uždraudimą, pasak Rorate, yra „nusivylę“ popiežiaus Pranciškaus „akivaizdžiai lėtais rezultatais“, pasiektais įgyvendinant šias Mišias ribojantį dokumentą Traditionis Custodes, ypač JAV ir Prancūzijoje.
Kardinolas Raymondas Burke‘as neseniai pastebėjo, kad Traditionis Custodes politika daug kur davė priešingą rezultatą nei tikėtąsi – tik dar labiau padidino susidomėjimą tradicinėmis lotyniškomis Mišiomis. Pastaraisiais metais stebimas itin didelis šias Mišias lankančių tikinčiųjų, ypač jaunimo, skaičiaus augimas daugelyje šalių.
„Tai neturėtų stebinti. Užtenka tik pagalvoti, kad neįmanoma, jog būtų uždraustas ar iš Bažnyčios gyvenimo eliminuotas Romos ritualas, taip puoselėtas ir užauginęs tokią gausybę šventųjų“, teigė kardinolas.
Pats popiežius Benediktas XVI savo motu proprio Summorum Pontificum paaiškino, kad lotyniškosios Mišios niekada nebuvo panaikintos ir kad jokiam kunigui nereikia vyskupo leidimo jas aukoti: „Tai, ką ankstesnės kartos laikė šventa, išlieka šventa ir didinga ir mums, ir tai negali būti staiga visiškai uždrausta ar net laikoma žalinga.“
Vadovaudamasis šia mintimi, liturgijos tyrinėtojas dr. Peteris Kwasniewskis rašė, kad kunigai turi priešintis bandymams apriboti lotyniškąsias Mišias, įskaitant Traditionis Custodes ir ją lydinčius Responsa ad dubia, „nepaisant grasinimų ar bausmių“, nes paklusnumas šiems dokumentams pakenktų pačiai šventosios Katalikų Bažnyčios misijai.
„Tradicinės Mišios priklauso pačiai intymiausiai Bažnyčios bendrojo gėrio daliai. Jų ribojimas, stūmimas į getus ir galiausiai planavimas jas sunaikinti negali būti teisėtas. Šis įstatymas nėra Bažnyčios įstatymas, nes, kaip sako šventasis Tomas [Akvinietis], įstatymas, nukreiptas prieš bendrąjį gėrį, nėra galiojantis įstatymas“, – teigė dr. Kwasniewskis.
Tikrasis paklusnumas „visada yra paklusnumas DIEVUI, nesvarbu, ar jis būtų tiesioginis, ar netiesioginis“, – aiškino Kwasniewskis. Todėl, jei kokia nors valdžia įsako ką nors, kas prieštarauja dieviškajam ar prigimtiniam įstatymui, „turime labiau klausyti Dievo nei žmonių“.
Kwasniewskis pabrėžė, kad „tradicinis Bažnyčios liturginis kultas, jos lex orandi (maldos įstatymas)“, yra „esminė“ jos lex credendi (tikėjimo įstatymo) „išraiška, kuriai negalima prieštarauti, kurios negalima panaikinti ar smarkiai perrašyti, neatmetant Dvasios vadovaujamo visos Katalikų Bažnyčios tęstinumo“.
Pagal www.katalikutradicija.lt
Per Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventę, verta dar kartą prisiminti šio šlovingo ir visais laikais labai reikalingo kulto ištakas.
Pirmiausia turime grįžti į XVII a., kai dvidešimt ketverių metų notaro duktė šventoji Margarita Marija Alakok įstojo į Vizitiečių vienuolyną Paray-le Monial. Ji buvo viena iš tūkstančių kuklių vienuolių, norinčių savo gyvenimą atiduoti Dievui. Tačiau būtent ji 1673-1675 m. turėjo apsireiškimų, kuriuose Jėzus prašė jos perteikti tiesą apie Jo dieviškąją Širdį pripildžiusią didžiulę deginančią meilę žmonėms.
Išganytojas taip pat pasakė, kaip atlikti pamaldas Jo Širdžiai, pažadėjo daugybę malonių Savo garbintojams ir užtikrino, kad yra pasirengęs atleisti atgailaujančių nusidėjėlių kaltes. Jis taip pat liepė nutapyti paveikslą, vaizduojantį Jo Širdį, apsuptą erškėčiais, vainikuotą liepsna ir su įbestu kryžiumi.
Švenčiausiosios Širdies ir jos atvaizdo kultas sparčiai plito tiek Prancūzijoje, tiek visame katalikiškame pasaulyje, įskaitant Lietuvą, ir visiems laikams tapo savotišku prancūzų katalikybės ženklu.
Tačiau kukliai vienuolei Margaritai Marijai Alakok, besimeldžiančiai už savo vienuolyno klauzūros, buvo patikėta atlikti dar vieną svarbią misiją. 1689 m. ji patyrė apsireiškimą, per kurį Jėzus paprašė jos perduoti karaliui Liudvikui XIV norą: kad jis pašvęstų Prancūziją ir visą savo šeimą Jo Švenčiausiajai Širdžiai.
Karalius taip pat turėjo pastatyti bažnyčią pagal šį paliepimą, skleisti pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai tarp kariuomenės ir papuošti karališkąsias vėliavas degančios Jėzaus Širdies ženklu. Prancūzija turėjo skleisti Švenčiausiosios Širdies kultą visame pasaulyje, o Viešpats Dievas pažadėjo ją remti visose jos pastangose ir apdovanoti visomis reikalingomis malonėmis. Deja, karalius, vadinamas Saule, valdęs galingiausią to meto Europos šalį, neklausė šventosios Margaritos Marijos Alakok perduoto Dievo balso.
Tuo metu Prancūzijoje ėmė dygti antikrikščioniškos intelektualinės srovės, kurios vėliau iškilo su didžiule jėga, atvirai priešindamosi Dievui, Bažnyčiai ir katalikiškam savo tėvynės paveldui. Praėjus lygiai šimtui metų po šio apreiškimo, kilo žiauri revoliucija, paskandinusi kraujyje ne tik aristokratus ir su valdžia susijusius žmones, bet ir prasidėjo negailestingas dvasininkų bei vienuolių persekiojimas.
Šešiolika Compiegne karmeličių vienuolių, kurios pasiaukojo, kad sustabdytų terorą, patyrė kankinystę ant ešafoto. Nusikalstamą Saulės karaliaus dvasinį aklumą ištaisė jo vaikaitis Liudvikas XVI. Būdamas įkalintas Templės tvirtovėje, jis paaukojo Prancūziją Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Tačiau, kaip Dievo Motina pasakė Liucijai, vieninteliam Fatimos vaikui, sulaukusiam pilnametystės, – buvo per vėlu.
Prancūzija ne tik nesugebėjo paskleisti Švenčiausiosios Širdies kulto, bet, atvirkščiai, užnuodijo pasaulį visomis pagoniškosios (anti)prancūzų revoliucijos klaidomis. Šios klaidos lėmė vėlesnę bolševikų revoliuciją, kurios padariniai jaučiami ir šiandien.
Praėjus maždaug šimtmečiui po revoliucijos prancūzų katalikai pastatė Švenčiausiosios Jėzaus Širdies baziliką kaip votyvinę padėką už Paryžiaus išgelbėjimą Prancūzijos-Prūsijos karo metu. Graži intencija ir graži bazilika, bet kaip tai maža, lyginant su tuo, kad visas pasaulis šlovina Jo Švenčiausiąją Širdį?
Jonas Šaulys
Pamaldumas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai yra vienas geriausių būdų kovoti su sodomijos ideologija. Birželis yra mėnuo, kurį Šventoji Motina Bažnyčia skiria Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Tačiau pasaulis šį šventą ir gražų mėnesį taip pat išnaudoja didėjančiai sodomistinės ideologijos įtakai propaguoti, tiesiogiai prieštaraudamas tyriausiai meilei, kylančiai iš Švenčiausiosios Širdies.
Pamaldumas Švenčiausiajai Širdžiai
Pamaldumo į Švenčiausiąją Širdį įrodymų galima rasti Bažnyčios tėvų raštuose, pavyzdžiui, šventojo Ireniejaus “Adversus Haereses”, šventojo Justino Kankinio ir šventojo Jono Auksaburnio raštuose. Pamaldumas į Švenčiausiąją Širdį taip pat išaugo iš pamaldumo į Penkias Jėzaus žaizdas. Vieša pasauliečių ir dvasininkų praktika buvo tokia paplitusi, kad 1353 m. popiežius Inocentas VI įsteigė Mišias, skirtas gražiam Švenčiausiosios Širdies slėpiniui pagerbti.
Tačiau šventoji Margarita Marija Alacoque yra šventoji, kuri mums labiausiai asocijuojasi su pamaldumu į Švenčiausiąją Širdį. Nuo 1673 m. gruodžio mėn. ji patyrė keletą Jėzaus Kristaus regėjimų, kuris jai atskleidė šio pamaldumo prigimtį ir troškimą įsteigti šventę Jo Švenčiausiosios Širdies garbei. Po jos mirties 1690 m. šis pamaldumas vis labiau populiarėjo, kol 1765 m. Prancūzijoje jis buvo įteisintas kaip šventė. Galiausiai 1873 m. pamaldumą visame pasaulyje patvirtino popiežius Pijus IX, o 1899 m. popiežius Leonas XIII paragino Bažnyčios vyskupus švęsti šią šventę savo vyskupijose.
Popiežius Pijus XII, komentuodamas šio pamaldumo priežastis, mini, kad Kristaus Širdis yra didingiausia žmogaus prigimties dalis, hipostatiškai sujungta su Žodžio Asmeniu. Todėl Jo Širdžiai privalome atiduoti deramą pagarbą, kokią atiduotume pačiam Dievo Sūnui. Popiežius taip pat pamini, kad “Jo Širdis, labiau nei visi kiti Jo kūno nariai, yra natūralus Jo neišmatuojamos meilės žmonijai ženklas ir simbolis”.
Kaip ir kiekvieno žmogaus širdis laikoma meilės kitam žmogui simboliu; popiežius moko, kad tas pats pasakytina ir apie Kristų. Todėl pagrindinis Kristaus meilės Tėvui ir žmonijai ženklas yra Jo Švenčiausioji Širdis.
Šia plakančia širdimi, giliausios ir tobuliausios meilės simboliu, Kristus myli savo Tėvą ir paklydusį žmogų. Šios neišmatuojamos meilės neįmanoma nei suvaldyti, nei paslėpti. Todėl Jo Švenčiausioji Širdis yra šios meilės simbolis, kaip moko popiežius Pijus XII. Garbindami šią Širdį, mes garbiname Kristų ir tampame labiau su Juo susivieniję.
Meilė Švenčiausiajai Širdžiai grindžiama nuolankumu
Iš tiesų šis pamaldumas grindžiamas nuolankumu. Garbindami Švenčiausiąją Širdį pagerbiame tyriausią ir tobuliausią tikrosios meilės aktą – Kristaus mirtį ant kryžiaus, kuri buvo pagrįsta ne savanaudiškumu ar jausmingumu, bet nesavanaudišku pasiaukojimu. Mylėdami Švenčiausiąją Širdį, mylime “atperkamojo kraujo, kuris panaikino pasaulio nuodėmes, šaltinį”, – rašo t. Ewaldas Bierbaumas savo “Šešiuose pamoksluose apie pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai”.
Todėl Bažnyčia rekomenduoja pamaldumą tai plakančiai Širdžiai, kuri buvo perdurta ant kryžiaus ir kasdien lieja ant mūsų savo palaiminimus. Mylėti Švenčiausiąją Širdį yra tinkamiausias Bažnyčios atsakas į nukryžiavimą – meilė Tam, kuris mus mylėjo taip, kad už mus atidavė savo gyvybę.
Pasididžiavimo mėnuo iškreipia pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai
Tiesiogiai tam prieštaraudami liberalūs sluoksniai siūlo birželį skirti amoralių iškrypimų skatinimui, kaip tai propaguoja LGBT judėjimas. Iš tiesų neatsitiktinai šio judėjimo aktyvistai birželio mėnesį ėmė švęsti savo praktiką. Kaip ir visuose tokiuose šėtoniškuose siekiuose, skatinamas priešingas nusižengimas, veltui bandant nugalėti Bažnyčios siūlomas dorybes.
Todėl LGBTQ judėjimas taikliai apibūdina save ir savo priimtą mėnesį kaip “pasididžiavimą”, prieštaraujantį Bažnyčios apmąstomam nuolankumui ir pasiaukojančiai Švenčiausiosios Širdies meilei. Puikybė, pirminė žmogaus nuopuolio Edeno sode priežastis, tebėra yda, kuria postmodernus žmogus nuolat skatina nuodėmę ir mirtį.
Sodomijos nuodėmėje, vienoje iš keturių nuodėmių, kurios šaukiasi dangaus keršto, daugiausia dėmesio skiriama savanaudiškumui, geismui, jusliniam potraukiui ir laikinam “malonumui”. Ji nežada gyvenimo, bet jį atima; “puikybės” mėnuo neskatina dorybės, bet reikalauja nenatūralaus nusižengimo. Pasididžiavimo mėnuo nesuteikia “laisvės”, kaip tvirtina jo šalininkai, o tik atneša nuodėmės vergiją.
Pasididžiavimo ideologija grindžiama priešiškumu dvasiniam gyvenimui, prigimtinio proto ir tikrovės neigimu, nuodėmės ir mirties vergija. Pasididžiavimo mėnuo yra tikras šėtoniškas atsakas į Bažnyčios pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai. Pasididžiavimo ideologija priešinasi nesavanaudiškumui, tyrumui, uolumui dėl sielų ir atitikimui Švenčiausiosios Trejybės dieviškajai valiai.
Categories
Kristaus Kūno šventė
Brangūs tikintieji, šią ketvirtadienį šventėme nuostabią Švenčiausiojo Kristaus Kūno šventę. Kaip žinote, ši šventė yra nepaprastai graži, svarbi ir iškilminga. Katalikų Bažnyčia ją įsteigė XIII a. Per visą Bažnyčios istoriją ši iškilminga šventė visada būdavo švenčiama ketvirtadieniais (visuomet ketvirtadienį po Švenčiausiosios Trejybės šventės). Gaila, bet šiandieninėje Bažnyčioje ši šventė yra švenčiama sekmadieniais, o ne ketvirtadieniais. Kodėl ši šventė buvo švenčiama ketvirtadieniais? Nes ketvirtadienį mūsų Viešpats davė mums savo brangiausiąjį Kūną ir Kraują. Didįjį Ketvirtadienį.
Tačiau jeigu jau turime Didžiojo ketvirtadienio šventę, kodėl mums reikia dar vienos Eucharistijai skirtos šventės? Didįjį ketvirtadienį mes labiau apmąstome Kristaus kančią, be to, Didįjį ketvirtadienį švenčiame daug ir kitų dalykų: kunigystės įsteigimą, pirmąsias Mišias, artimo meilę ir t. t. Todėl Bažnyčia nusprendė įvesti šventę, per kurią galėtume švęsti ir garbinti tik Eucharistiją, tik Jėzaus Kūną ir Kraują. Štai kodėl Bažnyčia mums davė Corpus Christi šventę.
O kada tiksliai buvo įsteigta Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo šventė? Jos atsiradimo istorija yra labai įdomi. XIII a. Belgijoje gyveno viena vienuolė, šv. Julijona. Tais laikais dar nebuvo Kristaus Kūno šventės. Šv. Julijona puoselėjo didelį pamaldumą Švenčiausiajam Sakramentui ir visada labai norėjo Eucharistijai skirtos šventės.
Vieną dieną šv. Julijona turėjo antgamtinę viziją. Ji išvydo labai didelį ir gražų mėnulį danguje. Nors mėnulis švietė labai ryškiai, jame matėsi viena juoda dėmė. Šv. Julijona nepasitikėjo šia vizija ir manė, kad tai tik jos vaizduotės vaisius. Todėl ji pamėgino užmiršti regėjimą ir grįžo prie savo maldų.
Tačiau ši vizija grįžo vėl, ir šv. Julijona ėmė tikėti, kad regėjimas atėjo iš Dievo. Kaip ir dera, ji papasakojo vizijos detales savo vyresniajai. Bet ši negalėjo suprasti vizijos prasmės. Todėl šv. Julijona meldėsi, kad supratų vizijos prasmę.
Šiek tiek vėliau jai pasirodė mūsų Viešpats Jėzus ir pasakė, kad ši mėnulio vizija yra Bažnyčios liturginių metų simbolis. Šviesi mėnulio dalis reiškia liturgines šventes, o juoda dėmė reiškia, kad liturginiams metams trūksta ypatingos šventės. Jėzus paaiškino, kad reikia šventės, skirtos Švenčiausiajam Sakramentui iškilmingai pagarbinti. Todėl Jis skyrė jai užduotį siekti šios šventės įvedimo.
Taip pat mūsų Viešpats atskleidė jai tris šios šventės įsteigimo priežastis. Pirma, Jėzus norėjo sustiprinti žmonių tikėjimą Švenčiausiuoju Sakramentu, nes žinojo, kad vėliau daug blogų žmonių puls šį sakramentą. Antra, mūsų Viešpats norėjo, kad puoselėdami pamaldumą Švenčiausiajam Sakramentui katalikai įgytų stiprybės siekti doro gyvenimo. Trečia, Jėzus norėjo šią šventę įsteigti tam, kad mes atsilygintume už nuodėmes prieš Švenčiausiąjį Sakramentą.
Bet šv. Julijona buvo labai nuolanki ir bijojo imtis tokios misijos. Be to, ji abejojo, ar tik ši vizija nėra jos vaizduotės vaisius. Todėl ji nusprendė niekam apie ją nepasakoti.
Pagaliau po keleto metų šv. Julijona atskleidė savo viziją vienam kunigui, kuris taip pat jautė didžiulį pamaldumą Švenčiausiajam Sakramentui. Tas kunigas labai apsidžiaugė išgirdęs apie šią viziją ir šventę. Jis papasakojo apie tai kitiems kunigams Belgijoje. Daug kunigų ir netgi vyskupų taip pat panoro tokios šventės. Šv. Julijona pakalbėjo apie tai su vietiniu vyskupu, ir šis davė leidimą švęsti Kristaus Kūno šventę. Kartu su vyskupu buvo toks kunigas Jonas – šis faktas vėliau turės didelės reikšmės šventės istorijai.
Tačiau kaip visada velnias ėmė visaip trukdyti sumanymui. Šv. Julijoną ėmė persekioti kai kurie žmonės ir kunigai, bet ji kovojo, kad Kristaus Kūno šventė nugalėtų. Deja, vyskupas, kuris leido švęsti šią šventę, mirė. Taigi, oficialios šventės vis dar nebuvo. Vis dėlto vėliau vienas kardinolas įsakė visiems kunigams Belgijoje švęsti šią Kristaus Kūno šventę. Jie ją atšventė labai gražiai. Buvo surengtos procesijos, giedamos giesmės, nešamos vėliavos ir t. t. Šv. Julijona labai džiaugėsi šia maža pergale. Tačiau mūsų Viešpats norėjo, kad visa Bažnyčia švęstų tą šventę, o to vis dar nebuvo.
Deja, netrukus šv. Julijona mirė. Tačiau kita vienuolė, jos pažįstama, šv. Ieva, tęsė šv. Julijonos darbą. Ji taip pat labai mylėjo Jėzų švenčiausiame Sakramente. Šv. Ieva atsiminė, kad buvęs vyskupas labai džiaugėsi išgirdęs apie šv. Julijonos viziją ir kad su juo buvo kunigas Jonas. Taip pat ji žinojo, kad kaip tik tas kunigas neseniai tapo popiežiumi Urbonu IV! Ji pagalvojo, kad jis tikrai galėtų įsteigti šią šventę! Taip, tas popiežius pažinojo šv. Julijoną. Todėl šv. Ieva paprašė naujojo vyskupo parašyti popiežiui ir paprašyti jo pagalbos. Naujasis vyskupas parašė popiežiui, bet tuo metu Bažnyčioje buvo daug problemų, ir Popiežius neturėjo laiko.
Vis dėlto Apvaizda padėjo Popiežiui suprasti, kad šios šventės Dievas labai norėjo. Tuo metu pop. Urbonas IV gyveno Italijos mieste Orviete. Netoliese buvo Bolsenos miestelis. Vienas kunigas iš Bohemijos atliko maldinę kelionę į Romą ir pakeliui jam reikėjo pernakvoti tame Bolsenos miestelyje. Tas kunigas buvo pamaldus, bet turėjo kai kurių abejonių dėl Švenčiausiojo Sakramento. Iš ryto jis pradėjo aukoti šventąsias Mišias, bet jų metu atsitiko kai kas ypatinga. Vos tik jam ištarus Perkeitimo žodžius „Tai yra mano Kūnas“, iš konsekruotos Ostijos ėmė lašėti kraujas. Kraujas lašėjo iš Ostijos ant korporalo. Kunigas labai išsigando ir mėgino nuslėpti kraują, bet tikintieji jį pamatė. Jis iš karto iškeliavo į Orvieto miestą, norėdamas papasakoti Popiežiui, kas atsitiko.
Išgirdęs apie stebuklą, popiežius labai nustebo, jis prisiminė šv. Julijonos viziją bei jos prašymą įsteigti ypatingą Kristaus Kūno šventę. Dievo malonė įėjo į jo širdį. Jis nedelsdamas liepė savo teologams ištirti tą stebuklą. Vėliau pop. Urbonas IV įsteigė Kristaus Kūno šventę ir įsakė, kad visa Bažnyčia švęstų šią šventę ketvirtadienį po Trejybės šventės. Tai buvo šv. Julijonos pergalė.
Su šia švente susijęs kitas įdomus faktas. Popiežius norėjo, kad kas nors šiai šventei parašytų ypatingus Mišių tekstus. Reikia suprasti, kad tai labai sunki užduotis: gerai parašyti apie Eucharistiją. Todėl Popiežius paprašė dviejų labai protingų teologų: šv. Bonaventūro ir šv. Tomo, sukurti tekstą, o jis pats pasirinksiąs, kuris tekstas būsiąs naudojamas liturgijoje. Buvo paskelbtas lyg konkursas.
Taigi šventieji sėdo rašyti ir po kiek laiko abu kartu atėjo pas popiežių. Popiežius liepė šv. Tomui pirmam skaityti savo tekstą. Šis atsiklaupė prieš popiežių ir pradėjo skaityti, ką parašęs: „Pange lingua gloriosi…“ – „Apdainuok, liežuvi, garbingojo/Kūno paslaptį/ ir brangiojo kraujo/kurį kaip kainą už pasaulį/ kilniųjų įsčių vaisius/ tautų karalius išliejo.“
Paskui Popiežius liepė skaityti ir šv. Bonaventūrui. Tačiau šis dar nebaigus šv. Tomui suprato, kad šv. Tomo tekstas gražesnis ir geresnis nei jo. Todėl šv. Bonaventūras tyliai suplėšė savo tekstą į mažus skutelius. Kai Popiežius paprašė jo paskaityti savo tekstą, jis atsakė popiežiui, kad to visai nereikia. Jis prisipažino suplėšęs savo tekstą ir visiems pasakė, kad šv. Tomo tekstas yra daug geresnis ir turįs būti naudojamas liturgijoje. Taigi Popiežius įsakė šv. Tomui parašyti visų Kristaus Kūno šventės liturginių giesmių tekstus.
Kreipkimės į Marijos širdį, į šventąjį Juozapą ir į Jėzų šv. Eucharistijoje, prašydami, kad jie sustiprintų mūsų tikėjimą ir mes labiau tikėtume Jėzaus buvimu Švenčiausiame Sakramente. Amen.
Pagal www.katalikutradicija.lt
Šventasis Andžejus Bobola – vienas iš 23 jėzuitų kankinių, atidavusių gyvybę už tikėjimą. Per 1655 m. kilusį Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva Lietuvoje siautėję kazokai rodė ypatingą neapykantą tam, kas lenkiška/lietuviška ir katalikiška. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola kazokų buvo užkluptas ir nukankintas , nes atsisakė išsižadėti katalikų tikėjimo. Šv. Andžejus Babola šiuo metu labiau Lenkijoje žinomas šventasis, nors didesnį gyvenimo tarpsnį praleido būtent Vilniuje.
KELIAS Į ALTORIAUS GARBĘ
Kai 1702-ųjų balandžio 18-ąją Pinsko jėzuitų kolegijos rektorius Martynas Godebskis nusileido į bažnyčios kriptą ieškoti visiškai užmiršto tėvo Andriejaus Bobolos karsto, jis nė nenutuokė, kad pradeda ilgą ir kupiną netikėtumų šio jėzuito gerbimo istoriją. Nepraėjus nė dešimtmečiui, 1711-aisiais, Pinsko – Turovo unitų vyskupas Porfirijus Kulčyckis jau ėmėsi rinkti pirmąsias žinias apie Andriaus Bobolos kankinystę, o Lucko katalikų vyskupas Aleksandras Vychovskis 1712 m. pradėjo pirmą informacinį procesą savo vyskupijoje. Jo įpėdinis vysk. Joachimas Prebendovskis 1719 m. Pinske atliko antrąjį informacinį procesą, o įsitikinęs kankinystės tikrumu abiejų procesų aktus nusiuntė Romon.
Gausėjant stebuklams ir tirštėjant piligrimų srautui prie t. Andriaus kapo Pinske, 1720-aisiais į Romą pasipylė prašymai iš Lietuvos ir Lenkijos paskelbti t. Andriejų Bobolą palaimintuoju. 40 prašymų surašė valstybės senatoriai, net du prašymus Romon siuntė Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis, o Lenkijos bajorų vardu peticiją pasirašė LDK kancleris Mykolas Servacas Višnioveckis. 1726 ir 1727 metais prie šių prašymų prisidėjo karalius Augustas II, asmeniškai patyręs šio kankinio globą.
1727 m. Lucko vyskupo Stepono Rupnievskio nurodymu atliktas informacinis procesas Polesės Janove, Bobolos kankinystės vietoje. 104 liudininkų klausymas truko daugiau nei savaitę. Šią medžiagą nusiuntus Romon, Šventųjų Apeigų kongregacija paskyrė specialią komisiją Bobolos reikalui tirti, kuri patvirtino 1727-ųjų procesą ir nurodė atlikti Apaštalų Sosto tyrimą Pinske ir Vilniuje. Šiems procesams (1730-1732) vadovavo Lucko ir Vilniaus vyskupai. Pinske išklausyta 114 liudininkų parodymų, patikrinti dar 192 liudininkų parodymai, apžiūrėti kankinio palaikai. Vilniaus vyskupijos komisija tyrimą pradėjo Gardine, kur vyko seimas, idant čia būtų galima lengviau apklausti suvažiavusius bajorus. Vilniuje apklaustas 31 liudininkas; iš Lietuvos jėzuitų provincijos archyvo surinktos žinios apie Andriaus Bobolos gyvenimą. Nors popiežius Benediktas XIV jau 1755 m. vasario 9 d. patvirtino kankinystės dėl tikėjimo faktą, dėl įvairių priežasčių užsitęsusios beatifikacijos teko laukti ištisą šimtmetį. Tik 1853 m. spalio 30 d. Romoje,Šv. Petro bazilikoje, popiežius Pijus IX iškilmingai paskelbė Andriejų Bobolą palaimintuoju.
Pal. Andriejaus gerbimą Lenkijoje ypač sustiprino įvykis, 1819-aisiais nutikęs Vilniuje. Vieną vakarą dominikonas Aloyzas Koženieckis netikėtai išvydo Andrių Bobolą savo celės viduryje. Andriejus paliepė atidaryti langą. Pravėręs jį dominikonas išvydo ne vienuolyno kluatrą, o plačiai ligi pat horizonto nusidriekiančią lygumą, kurioje daugybė rusų, turkų, prancūzų, anglų ir kt. tautų batalionų neregėtai atkakliai kovėsi tarpusavyje. „Tai Pinsko apylinkės, kuriose aš buvau nukankintas, – paaiškino reginį Andrius Bobola. – Kai žmonės sulauks tokio karo, stojus taikai bus atkurta Lenkija, o aš būsiu pripažintas jos pagrindiniu globėju.“
Ši pranašystė, papasakota privačiame laiške ir 1855-aisiais pirmąsyk paskelbta viename italų žurnale, išsipildė po Pirmojo pasaulinio karo. Todel jau 1920-aisiais Lenkijos episkopatas kreipėsi į popiežių Benediktą XV, prašydamas pal. Andriejų paskelbti šventuoju ir paskirti pagrindiniu atgimusios Lenkijos globėju. Tų pat metų rugpjūtį, kai bolševikų kariuomenė buvo atsidūrusi prie pat Varšuvos, aidint priešo pabūklams Varšuvos gatvėmis nužygiavo procesija su palaimintojo relikvijomis, o bažnyčiose atlikta novena jo garbei. Pavojus praėjo. Prašydami Palaimintąjį kanonizuoti į popiežių kreipėsi Polesės gyventojai, maršalas Pilsudskis, lenkų jėzuitai.
1922 m. Ida Kopecka nukentėjo nuo pernelyg intensyvaus apšvitinimo Rentgeno spinduliais – išdegė ir smarkiai pūliavo jos pilvo ertmė. Sesuo Aloyza Dobrzyńska, sirgusi kasos vėžiu, 1933 m. buvo ruošiama operacijai, kurios taip ir neprireikė. Abi ligonės staiga ir visiškai pagijo. Kai 1937-aisiais šių stebuklų tikrumas buvo oficialiai patvirtintas, kliūčių kanonizacijai nebeliko. 1938 m. balandžio 17 d., per pačias Velykas, pal. Andriejus Bobola buvo paskelbtas šventuoju.
AR TIK LENKIJOS ŠVENTASIS?
Paradoksas, tačiau šiandien Lenkijoje itin gerbiamas (jo vardu dedikuota daugiau kaip šimtas bažnyčių) šventasis Andriejus savo žemiškąjį gyvenimą buvo labiau susiejęs būtent su Lietuva. Kilęs iš Mažosios Lenkijos, studijas pradėjo Braunsbergo jėzuitų kolegijoje, priklausiusioje Lietuvos jėzuitų provincijai. 1611-aisiais, baigęs kolegiją ir nusprendęs tapti jėzuitu, pasibeldė į Lietuvos provincijos naujokyno Vilniuje prie Šv. Ignaco bažnyčios duris. Visą likusį gyvenimą dirbo įvairiuose Lietuvos jėzuitų provincijos (ji apėmė Prūsiją ir dalį Lenkijos – Mozūriją su Varšuva ir Varmiją) namuose – Vilniuje, Braunsberge, Pultuske, Nesvyžiuje, Bobruiske, Plocke, Varšuvoje, Lomžoje, Pinske ir Polocke. Po mirties pagarsėjo stebuklais LDK pietuose esančiame Pinske, į kurį iš įvairių Lietuvos vietų prie jo kapo traukdavo piligrimai (pvz., jėzuitai iš Vilniaus akademijos).
Vien Vilniuje šventasis Andriejus praleido beveik trečdalį (virš dvidešimties) savo gyvenimo metų: dvejus metus (1611–1613) naujokyno namuose prie Šv. Ignaco bažnyčios, septynerius filosofijos ir teologijos studijų metus Vilniaus akademijoje (1613–1616, 1618–1622), galiausiai net dvylika metų (1624–1630, 1646–1652) Profesų namuose prie Šv. Kazimiero bažnyčios (čia dar sykį apsigyveno 1655-aisiais, tačiau neilgam – bėgti į Pinską privertė prie sostinės artėjanti Maskvos kariuomenė). Profesų namuose tėvas Bobola dirbo pamokslininku, nuodėmklausiu, bažnyčios rektoriumi, namų vyresniojo patarėju, aiškino Šv. Raštą ir tikėjimo tiesas, vadovavo miestiečių Marijos sodalicijai. Būtent Vilniuje 1622 m. kovo 12 d. (tą dieną pirmaisiais jėzuitų šventaisiais Romoje paskelbti Ignacas Lojola ir Pranciškus Ksaveras) vyskupo Eustachijaus Valavičiaus buvo įšventintas kunigu. Šv. Kazimiero bažnyčioje 1630-ųjų birželio 2 d. davė keturis iškilmingus profeso įžadus. Vilniuje profesas tėvas Andriejus trumpam apsilankydavo kas treji metai, dalyvaudamas Lietuvos jėzuitų provincijos kongregacijoje.
Nežinome, kodėl, būdamas lenkas, Andrius Bobola įstojo į Lietuvos jėzuitų provinciją. Galbūt paprasčiausias atsitiktinumas, kurių tais laikais pasitaikydavo itin dažnai. Sunkiau atsakyti, kodėl scholastiko Andriaus giminėms, panūdusiems susigrąžinti jį į Lenkijos jėzuitų provinciją, to padaryti nepavyko. 1621-aisiais, kai Andriejus dar tebestudijavo teologiją Vilniaus akademijoje, jėzuitų generolas Mucijus Vitelleschis giminėms prašant nurodė Lietuvos jėzuitų provincijolui nedelsiant išsiųsti Bobolą į Lenkijos provinciją, „jeigu tam nekliudys kokia nors rimta priežastis“ Matyt, tokios priežasties būta, kadangi Andriejus liko Lietuvos provincijoje visam gyvenimui. Kokia ji, galime tik spėlioti. Galbūt paties Andriejaus Bobolos nenoras?
Nors tėvo Andriejaus Bobolos biografiją dar 1868 m. lietuviškai paskelbė vyskupas Valančius savo „Šventųjų gyvenimuose“, šis šventasis Lietuvoje beveik nežinomas ir šiandien. Jo pėdsakus Vilniuje liudija atminimo lenta bei altoriaus paveikslas jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčioje. Čia per liturginį Šventojo minėjimą (gegužės 16 d.) ir artimiausią sekmadienį pagerbimui išstatoma šv. Andriejaus Bobolos relikvija.
KODĖL ŠVENTASIS?
Šv. Andriejus Bobola – vienas iš 23 jėzuitų kankinių, atidavusių gyvybę už tikėjimą. Per 1655 m. kilusį Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva Lietuvoje siautėję kazokai rodė ypatingą neapykantą tam, kas lenkiška/lietuviška ir katalikiška. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola kazokų buvo užkluptas Polesės Janovo apylinkėse, besiruošiantis vežimu trauktis nuo artėjančio priešų būrio. Atsisakęs atsižadėti katalikų tikėjimo, tėvas Bobola, pririštas tarp dviejų arklių, 4 kilometrus varytas į Polesės Janovą, kur egzekucija tęsėsi mėsininko skerdykloje. Paguldžius kankinį ant skerdiko stalo, ant galvos užspaustas jaunų ąžuolo šakelių vainikas. Kūnas svilintas ugnimi, po nagais suvarytos skiedros, nuo delnų peiliu nudirta oda. Tyčiojantis iš kunigo nuo viršugalvio nuluptas tonzūros pavidalo odos gabalas, nuo krūtinės ir nugaros – arnoto formos odos plotas. Nupjauta nosis ir lūpos, išdurta dešinė akis, per gilią skylę sprande ištrauktas liežuvis. Pakabinę kankinį už kojų žemyn galva, žiūrėdami į konvulsijų tampomą kūną, kankintojai juokėsi: „Žiūrėkite, kaip šoka!“ Kankynes užbaigė du mirtini kirčiai į kaklą trečią valandą dienos. Buvo 1657-ųjų gegužės 16-oji, Viešpaties Dangun žengimo šventės išvakarės.
Tėvas Bobola tapo 49-uoju iš eilės jėzuitų kankiniu vadinamojo „tvano“ (1655–61 m. karo su Maskva) metais; tuomet nužudyta daugybė kitų vienuolių, kunigų, pasauliečių. Kodėl iš jų visų tik Andrius Bobola šiandien gerbiamas kaip šventasis? Galbūt atsakymo ieškoti reikia jo žemiškajame gyvenime?
Panašu, kad šiam kankiniui dar esant gyvam niekas nebūtų ryžęsis pranašauti būsimos jo šventumo garbės – tėvas Andriejus visiškai niekuo neišsiskyrė. Niekada nėjo aukštų pareigų. Nepasižymėjo mokslo pasiekimais (neišlaikė baigiamojo teologijos egzamino).
„Vidutiniškumą“ liudija ir dvasinė tėvo Bobolos charakteristika, pateikta jam atlikus tercijatą 1622–23 m. Nesvyžiuje. Rekolekcijas tėvas Andriejus atliko naudingai, nors ir su didelėmis valios pastangomis. Patarnaudamas virtuvėje rodė didelį nuolankumą. Noriai atliko maldingą kelionę elgetaudamas. Katekizmo mokė su vidutinišku užsidegimu, užtat uoliai darbavosi misijose. Pamaldumas, maldos dvasia, nuolankumas, paklusnumas, kuklumas ir taisyklių laikymasis – vidutiniški; čia galima dar daug nuveikti. Neišgyvendintos ydos: lengvi suirzimo protrūkiai, vos vidutiniškai valdomas emocionalumas, per didelis aistringumas, silpnai valdomas liežuvis, per menkas abejingumas vyresniųjų nurodymams. Choleriško-sangviniško temperamento, menkai susivaldąs, bet sykiu labai nuoširdus ir pilnas užsidegimo.
Į klausimą, kodėl Andrius Bobola tapo šventuoju, vienas jo biografas atsako paprastai: nežinau. „Gal to žmogaus širdyje buvo kas nors labai giliai paslėpta ir neregima žmonėms, taip pat nepažeidžiama ydos – koks nors paslapčia švytintis kristalas. O gal nieko tokio ir nebuvo. Gal paprasčiausiai Viešpačiui Dievui patiko išsirinkti vieną iš daugelio, idant Dievo galybė pasirodytų netobulame, neišsiskiriančiame iš daugelio. Manau, kad nedera akiplėšiškai skverbtis į išrinkimo paslaptis. Telieka tai paslėpta ir nežinoma, nes koks gi būtų pasaulis be paslapties?“
REGIMOS PASLAPTYS
Paslaptingas Andriejaus Bobolos atradimas 1702-aisiais akivaizdžiai liudija, kad šventuosius parenka ne žmonės – juos parodo Dievas. Po kuklių laidotuvių (kūnas buvo įdėtas į juodai dažytą karstą su užrašu Pater Andreas Bobola Societatis Jesu („Jėzaus Draugijos tėvas Andrius Bobola“) ir nuleistas į kriptą po didžiuoju altoriumi), tėvas Andrius Bobola nugrimzdo į užmarštį. Kai Pinsko kolegijos rektorius Martynas Godebskis laužė galvą, kaip Šiaurės karo metu nuo priešų armijų apsaugoti kolegiją, į ką kreiptis pagalbos ir užtarimo, jam pasirodė nežinomas jėzuitas, iš kurio mielo ir patrauklaus veido sklido nežemiška šviesa. Nežinomasis papriekaištavo rektoriui, kam jis ieškąs gynėjų ne ten, kur būtų galima juos rasti, ir pažadėjo, kad jis pats, Andrius Bobola, apsaugos kolegiją, jei rektorius atras jo kūną, palaidotą bendroje kriptoje, ir padės atskirai. Po trijų dienų paieškų (nei rektorius, nei kas kitas jau nežinojo, kur palaidotas ir kas buvo Andrius Bobola) suradus karstą aptiktas tarsi vakar palaidotas kūnas. Nepaisant nuolatinės drėgmės ir šalia yrančių kūnų, kankinio palaikai nebuvo suirę, neskleidė jokio kvapo, buvo matyti aiškios kankinimų žymės, nuo sukrešėjusio kraujo raudonavo žaizdos, visos kūno dalys buvo minkštos, lanksčios ir elastingos. Pasklidus žiniai Pinsko ir apylinkių gyventojai ėmė rinktis ir melstis prie langelio kriptos, kurioje tėvo Bobolos palaikai ilsėjosi naujame karste ant pakylos. Kankinys pažadą ištesėjo – plėšikaujančios armijos aplenkė Pinsko kolegiją, o didysis 1709-10 m. maras aplenkė visą Pinsko kraštą. Tėvo Andriaus gerbimas sparčiai išaugo. 1739 m. sudėtas oficijumo tekstas ir litanija tėvo Andriaus Bobolos garbei.
Panaikinus Jėzaus draugiją 1773 m., Pinsko kolegijos bažnyčia 1784 m. perduota unitams kaip vyskupijos katedra, tačiau 1793 m. Rusijos imperatorė Kotryna II panaikino Pinsko unitų vyskupiją ir katedrą atidavė stačiatikių vienuolynui. Vienuoliai gerbė kankinio relikvijas, prie kurių melsdavosi ir vietiniai stačiatikiai, tačiau vėliau sumanyta užkasti stebuklingąjį kūną į žemę Apie tai sužinoję jėzuitai 1808 m. perkėlė kūną į savo bažnyčią Polocke. Ją perdavus stačiatikiams, 1830 m. palaikai darsyk perkelti – šiuokart į Polocko dominikonų bažnyčią.
Po Spalio perversmo į Palaimintojo relikvijas ėmė kėsintis bolševikų valdžia. 1919 m. darbo liaudžiai reikalaujant nesėkmingai norėta atlikti „relikvijų tyrimą“. 1922-ųjų birželį pasirodžius žiniai, kad atidarius Polocke esantį stačiatikių šventosios Eufrozinos relikvijorių buvo rasti tik sudūlėję kaulai, nutarta demaskuoti ir katalikų „prietarus“. Birželio 23 d. atvykusi valdžios komisija nuėmė karsto antspaudus, nuvilko arnotą, albą ir biretą ir nuogą kūną kone vertikalioje padėtyje smarkiai trenkė žemėn. Visų nuostabai palaikai nesubyrėjo; komisija, palikusi kūną atvirame karste, išsinešdino. Vis dėlto, nepaisydama katalikų protestų, valdžia nutarė kūną išgabenti. Liepos 20 d. ginkluoti asmenys įsiveržė į bažnyčią ir pagrobė relikvijas. Palaimintojo kūnas išvežtas į Maskvą ir padėtas Liaudies sveikatos komisariato Higienos muziejuje.
Dėl žemės reformos kilus badui, bolševikų valdžiai humanitarinę pagalbą javais suteikė Apaštalų Sostas. Tuo pat metu popiežius Pijus XI griežtai pareikalavo grąžinti Palaimintojo relikvijas. Valdžia sutiko su sąlyga, kad bus laikomasi didžiausio slaptumo ir kad relikvijos nebus gabenamos per Lenkiją. 1923 m. spalį relikvijorius, rastas muziejaus užkaboriuose, krovininiu geležinkelio vagonu pervežtas į Odesą, o iš ten – laivu į Italiją. Patvirtinus relikvijų autentiškumą, Palaimintojo kūnas padėtas jėzuitų Il Gesu bažnyčioje. 1938 m. Andrių Bobolą paskelbus šventuoju, jo palaikai iškilmingai pervežti į Varšuvą. Relikvijos, pakeliui pagerbtos Liublijanoje, Budapešte, Bratislavoje, birželio 20 d. pasiekė galutinį tikslą – jėzuitų namus Rakowiecka gatvėje nr. 61. Išskyrus trumpą evakuaciją karo metais (1939–1945), ten jos gerbiamos iki šiandien.
Dr. Liudas Jovaiša
Pagal www.sventumogarsas.lt
Dievo Motinos apsireiškimų istorija ir reikšmė
Fatimos žinią galime trumpai nusakyti šiais žodžiais: Nekaltosios Marijos Širdies apsireiškimas šių dienų pasaulio išgelbėjimui.
Kardinolas Cerejeira
Paprasti vaikai, kuriems dirbant, meldžiantis ir žaidžiant apsireiškia Dievo Motina Mergelė Marija… Koks tai įprastas, netgi „natūralus“ įvykis katalikiškame pasaulyje! Daugelį šimtmečių Viešpats Dievas ir Jo Motina panašiu būdu skelbdavo pasauliui didžiausias paslaptis ir Apvaizdos planus, pažadėdavo tikintiesiems nuostabių malonių. Šventoji Orleano mergelė Joana Arkietė girdėjo paslaptingą balsą ir tapo Prancūzijos išgelbėjimo įrankiu. Gvadelupės Marija apsireiškė indėnui Chuanui Diego ir paliko savo atvaizdą ant jo rūbo. Mergelė Marija kalbėjo Šiluvos piemenėliams, ta pati Mergelė pasirodė piemenims Melani ir Maksiminui ant La Saleto kalno, Bernadetai Lurdo grotoje.
Švč. Mergelė Marija, Portugalijos globėja
Vienas iš garsiausių ir svarbiausių apsireiškimų įvyko Fatimoje, iki tol niekam nežinomame Portugalijos miestelyje 1917 metais. Čia Marija savo žinios skelbėjais pasirinko tris neraštingus piemenėlius: dešimtmetę Liuciją duš Santuš (dos Santos), jos devynmetį pusbrolį Pranciškų Marto ir Pranciškaus septynių metų seserį Jacintą.
Liucija savo atsiminimuose pasakoja, kad ji ir Jacinta ganydamos mėgdavo dainuoti liaudies dainas bei giesmes. Tarp jų tikriausiai buvo ir visoje Portugalijoje populiari Salve Nobre Padroneira:
Sveika, o kilnioji Globėja,
Tautos, kurią Tu saugoji,
Tautos, kurią išsirinkai tarp kitų
Kaip Viešpaties tautą.
Iš tiesų, portugalai visais amžiais ypatingai garbino Mergelę Mariją, kuri saugojo šią tautą nuo sunaikinimo islamo vergijos metais, gynė nuo svetimšalių užkariautojų ir bedieviškos masonų valdžios priespaudos XX a. pradžioje. 1646 metais Portugalijos nepriklausomybės atstatytojas karalius Jonas IV iškilmingai paaukojo šią šalį Nekaltai Pradėtajai Mergelei, kaip jau buvo padaręs karalius Alfonsas Henrikas 1142 metais, po lemtingos pergalės prieš musulmonus maurus.
Jau pats apsireiškimų vietos vardas primena tuos tolimus kovų prieš islamą amžius. Fatima – toks buvo islamo kūrėjo Muhamedo dukros, kalifo Ali žmonos vardas. Fatima vadinosi ir galingo arabų kunigaikščio, įsitvirtinusio pietinėje Portugalijoje, duktė. Vieno žygio metu ją pagrobė portugalų armijos vadas Don Gonzalas (Gonçalo Hermingues). Mergaitė sutiko priimti katalikų tikėjimą ir buvo pakrikštyta Oureana (Auksės) vardu. Miestelis, kuriame atšvęstos Gonzalo ir Oureanos vestuvės, imtas vadinti Ourém. Gonzalas neilgai džiaugėsi savo šeimynine laime – Oureana mirė. Negalėdamas rasti ramybės, Gonzalas tapo vienuoliu cistersu. Žmonos kūną jis perkėlė į vieną kaimą už 6 km nuo Ouremo, kuriam prigijo vardas Fátima.
Fatimos miestelyje 1917 metais buvo apie 2500 gyventojų. Fatima priklauso Leirijos vyskupijai ir yra Portugalijos centrinėje dalyje, 130 km į šiaurę nuo sostinės Lisabonos. Visai šalia Fatimos, nedideliame Alžiustrelės (Aljustrel) kaimelyje gyveno duš Santuš ir Marto šeimos. Nieko nuostabaus, kad Dievo Motina savo apsireiškimo vieta pasirinko ne sostinę, ne pramoninį didmiestį, o šią paprastą kaimo apylinkę, kurioje klestėjo tikėjimas ir pamaldumas.
Antanas ir Marija Rožė duš Santuš turėjo šešis vaikus, iš kurių jauniausia buvo Liucija, gimusi 1907 metais. Antano sesuo Olimpija buvo ištekėjusi už Manuelio Pedro Marto ir susilaukė septynių vaikų, tarp kurių buvo Pranciškus (g. 1908 m.) ir Jacinta (g. 1910 m.). Šiems vaikams ir buvo lemta tapti liudininkais to, ką žymusis Fatimos tyrinėtojas brolis Michelis de la Sainte Trinité pagrįstai vadina „didžiausiu XX amžiaus įvykiu“. Brolio Michelio keturių tomų veikalo vertimu (The Whole Truth About Fatima, Immaculate Heart Publ., Buffalo NY, 1989) šiame straipsnyje daugiausiai ir remsimės.
Pirmieji angelo apsireiškimai
Prieš apsireikšdama regėtojams, Dievo Motina paruošė juos keliais angelo apsilankymais. Sesuo Liucija mini tris angelo pasirodymus 1915 metais ir tris 1916 m.
1915 pavasarį tėvai aštuonmetę Liuciją pirmąkart išleido ganyti bandos. Jos palydovėmis pirmiausia buvo trys kaimynų mergaitės: Teresė Matias, Marija Rosa ir Marija Justino. Liucija buvo linksmo būdo, ji mokė drauges dainuoti ir šokti. Šį nerūpestingą vaiką Dievas ir pasirinko savo didingiems planams.
Pirmasis angelo apsireiškimas, kaip pasakoja sesuo Liucija savo „Ketvirtuose prisiminimuose“ (1941), įvyko 1915 metais, tarp balandžio ir spalio. Liucijai su trimis draugėmis Galvos kalne (Loca do Cabeço) besimeldžiant rožančių, ji virš medžių slėnyje pamatė „lyg debesį, baltesnį už sniegą, permatomą ir žmogaus pavidalo“. Kiti vaikai paklausė, kas tai galėtų būti. Liucija nežinojo, ką atsakyti, tuo metu ji net nepagalvojo, kad tai angelas. Liucija mano, kad angelas „dar nedrįso pilnai apsireikšti“. Regėjimas pasirodė dar du kartus kitomis dienomis, jį matė ir kiti vaikai, taigi tai nebuvo vaizduotės vaisius.
Trys mažieji papasakojo apie keistus regėjimus tėvams. Liucijos motina nutarė: „Vaikiškos nesąmonės!“
Vaikai gėdijosi dėl šio sudraudimo, ir tai paaiškina, kodėl jie niekam nekalbėjo apie apsireiškimus, įvykusius kitais metais.
„Aš esu taikos angelas“
Jų taip pat buvo trys. Liucija rašo, kad pirmasis angelo apsireiškimas įvyko tikriausiai 1916 metų pavasarį. Tuo metu Liucija pradėjo ganyti kartu su Marto šeimos vaikais Jacinta ir Pranciškumi. Trys piemenėliai ganė savo bandą Cabeço kalno šlaituose. Oras buvo bjaurus, pūtė šaltas vėjas. Vaikai sulindo į netoliese esantį urvą tarp uolų, suvalgė kuklius pietus ir paskubomis kalbėjo rožančių – vietoj visų maldų „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ jie ištardavo tik pirmuosius jų žodžius. Greitai baigę maldą, jie skubėjo žaisti. Staiga pūstelėjo stiprus vėjas, ir vaikai pastebėjo artėjantį lyg baltą šešėlį. Saulė jį peršvietė, ir pasirodė nepaprastai gražus jaunuolis, apie 14–16 metų amžiaus.
– Nebijokite! – tarė jis. – Aš esu taikos angelas. Melskitės su manimi!
Tuomet angelas atsiklaupė, nulenkė galvą iki žemės ir tris kartus pakartojo:
– Mano Dieve, aš tikiu į Tave, aš garbinu Tave, aš pasitikiu Tavimi, aš myliu Tave. Prašau Tave atleisti visiems, kurie netiki į Tave, negarbina Tavęs, nepasitiki Tavimi ir nemyli Tavęs.
Vaikai, „lyg priversti antgamtinės galios“, parpuolę kalbėjo maldą kartu. Angelas dar paragino:
– Taip turite melstis! Jėzaus ir Marijos Širdys laukia jūsų karštų maldų! – Ir pradingo.
Liucija rašo: „Mus apgaubusi antgamtinė atmosfera buvo tokia stipri, kad ilgą laiką mes net buvome pamiršę savo pačių buvimą. Mes likome toje pačioje laikysenoje, kaip mums parodė angelas, ir vis kartojome maldą. Mes jautėme Dievo buvimą taip galingai veikiant viduje, jog net nedrįsome kalbėtis“.
Nežinome kodėl, tačiau tiek angelo, tiek Marijos apsilankymų metu Pranciškus tik matė apsireiškimus, bet negirdėdavo žodžių – juos jam turėdavo atpasakoti Liucija ir Jacinta.
Sukrėtimas buvo didžiulis, jis visiems laikams pakeitė mažųjų piemenėlių dvasinį gyvenimą. Jiems net į galvą neatėjo kam nors papasakoti apie apsireiškimą. Liucija angelo apsireiškimų istoriją užrašė tik 1937 metais, iki tol ji nebuvo žinoma niekam, išskyrus kelis kunigus ir Fatimos vyskupą da Silvą. Vyskupas da Silva, 1922 metais išgirdęs pasakojimą, liepė išlaikyti jį paslaptyje.
Angelas pradeda savo kalbą žodžiu „nebijokite!“ – kaip tai primena evangelinius apsireiškimus Zacharijui, Mergelei Marijai, Betliejaus piemenims! Vėliau kanauninko Barthaso paklausta, kaip atrodė angelas, Liucija lakoniškai atsakė: „Era de luz – jis buvo iš šviesos“. „Dievas yra šviesa, ir nėra jame tamsos“ (1 Jn 1,5), todėl ir Dievo pasiuntinys pasirodo apsigaubęs šviesa (plg. Ps 104,2).
Antrasis angelo apsireiškimas
Po kelių mėnesių, vasarą, piemenėliai nuo vidudienio kaitros pasislėpė vieno medžio pavėsyje prie namų šulinio. Pavargę nuo lakstymo paskui avis, vaikai prigulė pokaičio. Staiga pasirodė tas pats angelas ir ėmė juos barti:
– Ką darote? Melskitės, daug melskitės! Jėzaus ir Marijos Širdys turi jums parengusios gailestingumo planų. Skirkite Aukščiausiajam nepertraukiamas maldas ir aukas!
Liucija išdrįso paklausti:
– Kaip turime aukotis?
– Iš visų dalykų, kokius galite, padarykite auką, skirtą atgailai už nuodėmes, kuriomis Jis įžeidžiamas, ir melskite nusidėjėlių atsivertimo. Taip jūs laimėsite taiką savo tėvynei. Aš esu jos Angelas Sargas, Portugalijos angelas. O ypač atsidavę priimkite kentėjimus, kuriuos jums siųs Viešpats, ir kantriai juos neškite.
Liucija rašo: „Tie angelo žodžiai įsispaudė mūsų dvasioje kaip šviesa, kuri leido pažinti, kas yra Dievas, kaip Jis mus myli ir nori būti mūsų mylimas. Mes supratome aukos vertę ir kaip ji Jam patinka, kaip Jis dėl tos aukos atverčia nusidėjėlius. Nuo to laiko mes pradėjome Viešpačiui aukoti visa, kas mums buvo nemalonu, bet tuomet dar neieškojome kitokių apsimarinimų ir atgailos darbų, tik parpuolę kniūpsti ant žemės valandų valandas kartojome angelo maldą“.
Ar neprimena šis angelo pasirodymas Dievo balso pranašui Elijui: „Ką tu darai, Elijau?“ (1 Kar 19,9). Dieviškasis pasiuntinys lyg prižadina vaikų sielas iš paviršutiniškumo, nukreipia visą jų dėmesį į aukščiausią Dievo realybę.
Angelo tikybos pamokos
Tai nuostabi „katechezė“, paruošianti šiuos išrinktuosius vertam Dievo Motinos priėmimui. Pirmas religijos aktas yra adoracija, nusižeminimas prieš begalinę Dievo didybę ir Jo pagarbinimas, taip pat savo nevertumo ir nuodėmingumo suvokimas. Angelas savo žodžiais, laikysena, malda moko vaikus šios pagarbos Dievui, taip pat įtikina juos, kokia būtina yra malda už save ir kitus. Nejučiomis prisimename apaštalo Jono apokalipsės regėjimą: „Visi angelai, stovintys aplink sostą… parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir padėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“ (Apr 7,11–12).
Pirmoji angelo išmokytoji malda – tai kiekviename katekizme randamas trijų dieviškųjų, tai yra su Dievu suvienijančių, dorybių aktas: religija gimsta iš tikėjimo Dievo apreikštomis tiesomis, yra maitinama vilties pelnyti išganymą ir pasiekia savo viršūnę Dievo meilėje. Tridento Susirinkimo „Katekizmas klebonams“ ragina kunigus, kad jie mokytų tikinčiuosius dažnai sąmoningai sužadinti šiuos aktus, nes jie yra būtini išganymui.
Stebuklinga Pirmoji Komunija
Trečiasis angelo apsireiškimas įvyko 1916 metų rugsėjį ar spalį (Liucija tuomet dar nepažino kalendoriaus). Vaikai, ganydami avis Cabeço kalvoje, kalbėjo rožančių. Staiga juos vėl apšvietė dangiška šviesa. Vaikai pamatė Viešpaties angelą. Jis rankoje laikė taurę, virš kurios buvo Ostija. Iš Ostijos į taurę sruveno Kraujas. Angelas atsiklaupė ir paragino vaikus melstis drauge. Vaikai atsiklaupė ir kartu su angelu triskart sukalbėjo šią maldą:
– Švenčiausioji Trejybe, Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia, su giliausia pagarba aš šlovinu Tave ir aukoju Tau Brangiausiąjį Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę, esančius visuose žemės tabernakuliuose, kad atsilyginčiau už visus piktžodžiavimus, šventvagystes ir abejingumą, kuriais Jis įžeidžiamas. Dėl begalinių Jo Švenčiausiosios Širdies bei Nekaltosios Marijos Širdies nuopelnų aš prašau Tave vargšų nusidėjėlių atsivertimo.
Po to angelas atsistojo ir davė Liucijai valgyti Ostiją, o Jacintai ir Pranciškui davė gerti iš taurės. Angelas kalbėjo:
– Priimkite Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, kuriuos nedėkingi žmonės taip niekina. Atgailaukite už jų nuodėmes, guoskite savąjį Dievą!
Angelas vėl suklupo ir vėl su vaikais triskart sukalbėjo maldą „Švenčiausioji Trejybe“. Tuomet pradingo.
Vaikai dar ilgai kartojo abi angelo maldas. „Dievo buvimo galia buvo tokia stipri, kad ji mus beveik visiškai sukaustė ir sunaikino. Atrodė, kad ilgą laiką ji mums atėmė kūno pojūčius. Tomis dienomis mes dirbome savo darbus lyg nešami tos antgamtinės būtybės, kuri skatino mus veikti. Ramybė ir laimė, kuriuos jautėme, buvo didžiuliai, bet visiškai vidiniai ir kreipiantys sielą į Dievą“, – rašo Liucija.
Angelo suteikta Komunija sukėlė nemažai diskusijų teologų tarpe. Argi šv. Pavidalų konsekracija ir Komunijos dalinimas nėra įšventintų kunigų privilegija? Juk joks angelas neturi galios aukoti šv. Mišių! Tačiau daugelio šventųjų gyvenimai patvirtina mistinės Komunijos galimybę – Komuniją iš angelo rankų yra gavę ir šv. Stanislovas Kostka, ir šv. Raimundas Nonatas bei šv. Gerardas Majela. Kanauninkas Barthas paklausė Liuciją: „Ar manai, kad tą dieną tu tikrai priėmei Komuniją kaip ir prie Dievo stalo?“ Liucija be jokių abejonių patvirtino: „Manau, kad taip, nes aš jaučiau Ostijos prisilietimą, kaip ir įprastų komunikantų“. Taigi taurė ir Ostija angelo rankose nebuvo vien simbolis ar grynai dvasinė vizija, tai buvo tikri šv. Pavidalai, kuriuos angelas turėjo stebuklingu būdu gauti kuriose nors kunigo aukojamose šv. Mišiose.
Atrodo, lyg apsireiškęs angelas patvirtintų šv. popiežiaus Pijaus X 1910 m. dekretą Quam singulari, kuriuo leista Pirmąją Komuniją priimti vaikams iškart pasiekus sąmoningo amžiaus, tai yra maždaug šešių septynių metų. Fatimos klebonas Cruzas, paklusdamas šiam nutarimui, 1913 metais suteikė Pirmąją Komuniją šešiametei Liucijai. Tačiau naujasis klebonas Ferreira užsispyrusiai neduodavo Komunijos nesulaukusiems dešimties metų vaikams, todėl Pranciškus ir Jacinta dar nebuvo jos gavę.
Tradicinė angelo teologija
Trečiajame apsireiškime angelas nuostabiu būdu išmokė vaikus katekizmo tiesų apie Švenčiausiąją Trejybę, Kristaus Dievo-Žmogaus asmenį („Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę“), Tikrąjį Viešpaties buvimą šv. Eucharistijoje, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bei Nekaltosios Marijos Širdies tarpininkavimą. Visiškai aišku, kad šias tikėjimo tiesas, taip aiškiai išdėstytas, vaikai girdėjo pirmą kartą ir negalėjo tokių teologiškai tikslių maldų sugalvoti patys.
Kaip toli šie angelo apsireiškimai bei vėlesni Dievo Motinos apsilankymai nuo šių dienų modernistinio tikėjimo, naujosios Mišių teologijos! Čia niekur nerasime tos madingos „Velykų slėpinio“ teorijos, anot kurios Jėzus Kristus mus atpirko ne tiek kruvina atsilyginimo auka ant kryžiaus, kiek išaukštinimu per prisikėlimą. Šiandien girdime, kad šv. Mišios esančios šio Velykų džiaugsmo šventimas, bendruomenės puota, kurioje pagal Jėzaus žodžius („Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18,20) Viešpats dvasiškai atsiranda puotaujančių tarpe eucharistiniais pavidalais. Kristus visus apglėbia savo meile ir dovanoja savąjį atpirkimą, todėl praktiškai visi geros valios žmonės bus išganyti. „Pragaras, auka, permaldavimas, nuodėmė, atgaila“ – šias sąvokas „Velykų slėpinio“ teologija jau baigia ištrinti iš daugelio katalikų sąmonės.
Marija nepabijojo mažiems vaikams parodyti sukrečiančios pragaro vizijos (ją dar aptarsime). Apsireiškęs angelas moko juos ne draugiškai šnekėtis su mielu Dievuliu, o parpuolus ant žemės garbinti Jo šiurpulingą didybę, atgailaujant už savo ir kitų nuodėmes. Angelas jiems akivaizdžiai parodo, kad šv. Eucharistija yra ne džiugus „Velykų slėpinys“, o baisios Kalvarijos aukos sudabartinimas, aukos, kuria Sūnus siekia permaldauti Tėvo pyktį ant nusidėjėlių ir atsilyginti Jo įžeistam teisingumui. Eucharistijoje iš tikrųjų, realiai, o ne vien dvasiškai yra Viešpaties „Kūnas ir Kraujas, Siela ir Dievystė“, todėl šventieji Pavidalai turi būti garbinami „tabernakuliuose“ – ar tai suderinama su tabernakulio nukišimu į tamsius kampus moderniose bažnyčiose? O visuotinio išganymo viltimi Fatimoje net nekvepia: angelas primena, kad žmonės toliau baisiai įžeidinėja Dievą nuodėmėmis, todėl ištikimieji krikščionys turi už jį atsilyginti savo malda, auka bei permaldavimo Komunija ir melstis už nusidėjėlių atsivertimą. Auka, apsimarinimas, džiaugsmingas kančios priėmimas, savanoriškas kūno varginimas atgailos už nuodėmes dvasia – kaip šie dalykai toli nuo šių dienų salsvo pamaldumo!
„Portugalijos angelas“
„Aš esu jos [jūsų Tėvynės] Angelas Sargas, Portugalijos angelas“, – išgirdo vaikai apsireiškime. Antgamtiniai Viešpaties apsireiškimai yra „charizmos“, arba, kaip sako teologija, gratiae gratis datae, išrinktosioms sieloms veltui duotos dovanos, kurias jos turi panaudoti tarnavimui kitiems. Privatūs apreiškimai skiriami ne vien pavienėms sieloms ir jų asmeniniam pašventinimui, bet visai Bažnyčiai, visoms krikščioniškoms tautoms. Tai ypač aišku Fatimoje, kur angelas kalba apie Portugaliją, o Dievo Motina – apie vaikams negirdėtą šalį Rusiją, kur nuolatos primenama taikos svarba. O taikai tuo metu iškilo baisus pavojus.
Pirmojo angelo apsireiškimo metu, 1916 metų vasarį, Portugalijos parlamentas nutarė suteikti karinę pagalbą D. Britanijai kovoje prieš Vokietijos laivyną. Todėl kovo 3 d. Vokietija paskelbė Portugalijai karą, šalis įsitraukė į Pirmojo pasaulinio karo sūkurį. Ir štai, pirmieji angelo žodžiai: „Aš esu taikos angelas!“
Jo nešama žinia – taikos žinia, tačiau angelas neprašo melstis už taiką. Jis moko melstis už nusidėjėlių atsivertimą! Nuodėmė – tai yra giliausia visų blogybių ir visų karų priežastis, tautų atsivertimas yra vienintelė priemonė tikrai taikai užtikrinti.
„Portugalijos Angelas Sargas“… Nuo seniausių laikų krikščionys tikėjo, kad ne tik kiekvienas motinos įsčiose pradėtas žmogus gauna Dievo jam skirtą Angelą Sargą, bet ir didžiosios žmonių bendruomenės – Bažnyčia ir tautos. Dar pranašas Danielius liudijo (Dan 12,1), kad išrinktosios žydų tautos Angelas Sargas yra pats dangaus kareivijų vadovas šv. arkangelas Mykolas. Šv. Mykolas Naujajame Testamente tapo Naujojo Izraelio – Katalikų Bažnyčios, taip pat jos globėjos – Šventosios Romos Imperijos Angelu Sargu. Senajai Romos imperijai nusilpus, jo globos šaukėsi daugelis iš šios Imperijos kilusių valstybių: Vokietija (Romos Imperijos tęsėja nuo Karolio Didžiojo laikų), Italija (čia, ant Gargano kalno, šv. Mykolas apsireiškė 495 m.), Prancūzija (708 m. joje, ant Mont-St-Michel kalno Normandijoje, irgi pasirodė arkangelas), o taip pat Portugalija.
Prancūzijos gelbėtojai šv. Orleano mergelei Joanai buvo apsireiškęs angelas, kuris kalbėjo: „Aš esu Mykolas, Prancūzijos globėjas“. Panašiai prisistato ir angelas Fatimoje. Juk Portugalijos valstybės kūrėjas karalius Alfonsas buvo pakrikštytas Šv. Mykolo koplyčioje ir garbino arkangelą kaip savo valstybės globėją. 1514 metais, prašomas karaliaus Manuelio I, popiežius Leonas X įvedė specialią „Portugalijos Angelo Sargo“ šventę, kuri būdavo minima trečią liepos sekmadienį. Nacionalinėje Portugalijos šventovėje, Batalha vienuolyne, vienuoliai kasdien giedodavo maldą šv. Mykolo, Portugalijos Angelo Sargo garbei. Dėl popiežiaus Pijaus X kalendoriaus reformos XX a. pradžioje šventė buvo nunykusi – apsireiškęs angelas lyg priekaištaudamas ją priminė. Tik Pijus XII, prašomas Portugalijos vyskupų, atgaivino šią šventę ir nustatė jai pastovią dieną – birželio 10 d. „Taikos angelas“ – vienas iš Bažnyčios liturgijoje vartojamų arkangelo Mykolo titulų. Jo šventės (rugsėjo 29 d.) Brevijoriaus rytmetinės maldos Laudes himne giedama: „Taikos angelas Mykolas teateina iš dangaus į mūsų būstus, kad giedros taikos davėjas nuvytų apverktinus karus į pragarą“.
Po angelo apsireiškimų piemenėliai labai pasikeitė, surimtėjo, nuolat ir pamaldžiai kalbėjo rožančių bei angelo išmokytas maldas. Tai buvo jų pasiruošimas Dievo Motinos – Angelų Karalienės apsilankymui. Vaikai jau dabar pradėjo kančios kelią, uoliai aukojo visus sunkumus ir darbus už nusidėjėlių atsivertimą, o ypač tam, kad „guostų savąjį Dievą“.
Pirmasis Dievo Motinos apsireiškimas
Pirmasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą, tačiau krikščioniškos Europos agonija tik prasidėjo. Šventasis Tėvas Benediktas XV, matydamas gilų susiskaldymą tarp Europos tautų ir vis didėjančią komunizmo grėsmę, perduoda Vatikano valstybės sekretoriui kardinolui P. Gasparriui laišką, prašydamas paraginti viso pasaulio vyskupus ir per juos visą Bažnyčią karštai melstis už taiką. Laiško pabaigoje jis rašo: „Įgaliojame Jus, garbingasis kardinole, pranešti visiems pasaulio vyskupams mūsų karščiausią troškimą, kad būtų kreipiamasi į Jėzaus Širdį, tą malonių sostą, ir kad šis kreipimasis būtų vykdomas per Mariją. Todėl įsakome, kad prie Loreto Dievo Motinos litanijos visiems laikams būtų pridėtas teiginys „Karaliene taikos, melski už mus!““ Laiškas parašytas 1917 metų gegužės 5 d., jame iškilmingai pabrėžiama, kad Marija yra visų Dievo malonių Tarpininkė. Lygiai po savaitės, gegužės 13 d., Mergelė Marija, lyg atsiliepdama į šį popiežiaus kreipimąsi, pirmąkart apsireiškė Fatimoje.
Alžiustrelės vaikai, nieko nenutuokdami apie pasaulyje siautėjančias politines audras, rūpinosi, kaip apsisaugoti nuo pavasarinės vėtros ganykloje „Irenos įduba“ (Cova da Iria). (Šv. Irena buvo pirmųjų krikščionybės amžių mergelė kankinė, nužudyta Tomaro mieste, apie 20 km nuo Fatimos.) Liucija, Pranciškus ir Jacinta ėmė statytis nedidelę pastogę nuo galimo lietaus. Jiems net į galvą nešovė, kad tos palapinės vietoje po keliasdešimties metų stovės didžiulė Rožančiaus Karalienės bazilika, aplink ją iškils vienuolynai ir ligoninės, čia plauks minios piligrimų, kunigų ir vyskupų. Rožančius, kurį piemenėliai kalbėjo, bus čia kalbamas be pertraukos tūkstančių tikinčiųjų.
Tuo tarpu vaikai triūsė prie savo palapinės. Išgirdę Fatimos bažnyčios varpų skambesį, jie suklupo įprastai rožančiaus maldai. Vėl kalbėjo jį gana skubėdami, nes rūpinosi greitai užbaigti statinį.
Staiga dangų perskrodė akinanti šviesa. Išsigandę vaikai apsidairė: danguje virš jų – nei debesėlio, iš kur galėtų būti tas žaibas? Niekas netemdė spinduliuojančios saulės. Manydami, kad audra slenka kitu pakraščiu, jie ėmė varyti avis į pakalnę.
Šviesa blykstelėjo antrą kartą. Staiga virš netoliese augančio ąžuoliuko pasirodė nepaprastai graži Mergelė. „Ji skleidė dar ryškesnę šviesą nei ryškiausi saulės spinduliai, einantys per vandeniu pripildytą krištolo vazą“, – pasakoja Liucija. Mergelė švelniai tarė nustėrusiems vaikams:
– Nebijokite, aš jums nieko blogo nepadarysiu.
Apsireiškusioji Mergaitė atrodė kokių penkiolikos septyniolikos metų amžiaus. Jos suknia buvo balta kaip sniegas, krintanti iki kojų pirštų. Baltas šydas, apsagstytas auksu, gaubė galvą, pečius ir krito iki žemės. Rankos buvo sudėtos prie krūtinės tarsi maldai. Dešinėje rankoje kabėjo rožančius iš perlų su sidabriniu kryželiu. Nuostabaus grožio veidas švietė kaip saulė, nors jame matėsi rūpesčio ženklas.
Vaikai keletą minučių stebėjo Mergelę. Tada vyresnioji Liucija išdrįso paklausti:
– Iš kur atėjote?
– Atėjau iš dangaus, – atsiliepė viešnia.
– Iš dangaus? – Dar labiau nustebusi, lyg nežinodama ką sakyti, Liucija paklausė: – Ko norite iš manęs?
– Atėjau jūsų paprašyti, kad ateitumėte čia sekančių šešių mėnesių tryliktą dieną, tą pačią valandą. Tada aš pasakysiu, kas esu ir ko noriu. Aš čia sugrįšiu dar septintą kartą.
Septintasis apsireiškimas, asmeniškai Liucijai, įvyko 1921 birželio 16 d., prieš jai išvykstant į mokyklą Porto. Mergelė Marija savo pirmajam apsireiškimui pasirinko gegužės mėnesį, kuris nuo seno skirtas jos garbei. Apsireiškimai tęsėsi iki spalio, taip pat pašvęsto Marijai – Rožančiaus Karalienei. Gegužės 13 diena – sena Marijos šventė: 610 metais tą dieną popiežius Bonifacas IV Romos Panteoną – visų dievų šventyklą – pašventino Dievo Motinos ir visų šventųjų kankinių bažnyčia. Vėliau ši Visų Šventųjų šventė buvo perkelta į lapkričio 1 d.
Liucija kažkaip savaime suvokė, kad apsireiškusioji yra Mergelė Marija. Ji nedelsdama pasinaudojo proga paklausti to, kas kiekvienai sielai turėtų būti didžiausias rūpestis:
– Kas bus su manimi? Ar aš nueisiu į dangų?
– Taip!
– O Jacinta?
– Taip pat ir ji.
– O Pranciškus?
Apsireiškusioji pažvelgė į berniuką gailestingu žvilgsniu ir tarė:
– Nueis ir jis, bet turi sukalbėti dar daug rožančių.
Liucija prisiminė dvi neseniai mirusias drauges ir paklausė:
– Ar Marija das Neves jau danguje?
– Taip.
– O Amelija?
– Ji pasiliks iki pasaulio pabaigos skaistykloje.
(Štai ką reiškia nuodėmė! Amelija mirė apie 18 metų amžiaus ir kažin, ar buvo didesnė nusidėjėlė nei daugelis iš mūsų!)
Tuomet Mergelė paklausė:
– Ar jūs sutiktumėte pasiaukoti Dievui ir ar noriai priimtumėte kentėjimus, kuriuos Jis jums siųstų, kad atsilygintumėte už tokią gausybę nuodėmių, kuriomis Jis įžeidžiamas, ir paprašytumėte nusidėjėlių atsivertimo?
– Taip, mes labai norime! – visų vardu atsakė Liucija. Mergelei labai patiko vaikų nuoširdumas. Marija tarė:
– Taigi jums reikės daug kentėti, bet Dievo malonė bus jūsų stiprybė!
Ji praskleidė rankas, ir vaikus apšvietė galinga dieviška šviesa, kurioje vaikai galėjo pamatyti save pačius. „Nenugalimos jėgos paveikti, mes puolėme ant kelių, karštai kartodami: „Švenčiausioji Trejybe…“ ir „Mano Dieve““, – pasakojo Liucija. Šviesos spinduliai iš Marijos rankų… Šį ženklą Marija, visų Dievo malonių Tarpininkė, parodė ir 1830 m. apsireikšdama Paryžiuje (tokią ją vaizduoja Stebuklingasis medalis), ir Lurde, Pontmaine bei kituose apsireiškimuose.
Marija atėjo ne tam, kad padarytų vaikus laimingus šiame pasaulyje. Nekaltai Pradėtoji panašiai kalbėjo Lurde šventajai Bernadetai: „Aš nepažadu padaryti tavęs laimingos šiame pasaulyje, o tik kitame“. Vaikai turės iškęsti daugybę patyčių, persekiojimų, dvasinių sunkumų, o du mažieji regėtojai netrukus susirgs ir mirs.
Tuomet Marija paragino vaikus:
– Kasdien kalbėkite rožančių, kad išprašytumėte taikos pasauliui ir karo pabaigos!
Kaip tik tą gegužės 13 dieną 40 000 portugalų kareivių įsitraukė į mūšį Prancūzijos fronte… Tuo metu, tą pačią gegužės 13 d., popiežius Vatikano Siksto koplyčioje suteikia vyskupo šventimus monsinjorui Eugenio Pacelli – būsimajam popiežiui Pijui XII, kuris turės ištverti II pasaulinio karo audrą.
Marija pasitraukė rytų kryptimi. Liucija prisimena: „Atrodė, kad ją gaubianti šviesa atidaro kelią per dangaus skliautą. Dėl šios priežasties mes esame kartais sakę, kad matėme atsiveriant dangų“.
Liucija prigrasė Jacintą ir Pranciškų niekam nepasakoti apie apsireiškimus. Tačiau Jacinta, pilna džiaugsmo, neištvėrė ir dar tą pačią dieną viską papasakojo tėvams. Pranciškus, nenorėdamas meluoti, patvirtino jos žodžius. Manuelis Marto, gerai žinodamas, jog jo vaikai niekuomet nemeluoja, buvo pirmasis, kuris patikėjo jų pasakojimu. Žinia greitai pasklido po kaimą, ir Liucija taip pat turėjo viską papasakoti. Liucijos motina visomis priemonėmis – barimu, grasinimais, net rykštėmis – bandė priversti Liuciją prisipažinti, kad ji meluoja. Liucija tylomis kentėjo, bet nepasidavė…
Gegužės pabaigoje, nebegalėdamas nuleisti sklindančių kalbų negirdomis, regėtojus apklausė Fatimos klebonas Marquesas Ferreira. Jis nerodė pasitikėjimo vaikų pasakojimais, tačiau kruopščiai ir objektyviai užrašydavo apklausas, kurias rengdavo po kiekvieno apsireiškimo. Šie užrašai yra ankstyviausias ir labai vertingas Fatimos istorijos šaltinis.
Antrasis apsireiškimas
Žinia apie pirmąjį apsireiškimą greitai paplito Fatimos apylinkėse. Birželio 13 dieną vaikai labai prašė savo tėvų, kad jie drauge eitų prie ąžuoliuko, tačiau šie patraukė į šv. Antano atlaidus, iškilmingai švenčiamus Fatimos parapinėje bažnyčioje. (Šv. Antanas, dažniausiai vadinamas „Paduviečiu“ (Paduva – miestas Italijoje, kur jis palaidotas), portugalams yra Antonio di Ližboa – „Lisabonietis“, nes jis gimęs Portugalijos sostinėje. Antanas laikomas Portugalijos šventuoju globėju.)
Pasitarę su klebonu, tėvai netrukdė vaikams eiti į apsireiškimų vietą. Tad regėtojai prieš vidudienį nukeliavo į Cova da Iria slėnį. Juos lydėjo apie 50 smalsuolių. Atėję prie ąžuoliuko, visi ėmė kalbėti rožančių. Staiga Liucija atsistojo ir įsižiūrėjo į rytų pusę. Aplink stovintieji paklausė, ar dar ilgai reikės laukti. „Ne, jau sužaibavo“, – atsakė Liucija. Mergelė Marija jau pasirodė virš ąžuoliuko. Piemenėliai pajuto didžiulį džiaugsmą.
– Ko jūs norite iš manęs? – paklausė Liucija.
– Noriu, kad jūs kasdien kalbėtumėte rožančių ir išmoktumėte skaityti. Vėliau jums pasakysiu, ko noriu.
Liucija paprašė išgydyti vieną ligonį. Apsireiškusioji pasakė:
– Jeigu jis atsivers, per metus pagis.
Liucija tarė Marijai:
– Aš norėčiau Jus paprašyti, kad pasiimtumėte mus į dangų.
Marija atsakė:
– Taip, Jacintą ir Pranciškų aš greitai pasiimsiu. O tu dar kurį laiką pasiliksi. Jėzus nori tavimi pasinaudoti, kad žmonės mane pažintų ir pamiltų. Jis nori žemėje įsteigti mano Nekaltosios Širdies garbinimą. Kas jį priims, tam aš pažadu išganymą. Šios sielos bus Dievo mylimos lyg gėlės, kurias aš dedu, kad papuoščiau Jo sostą.
– Ar aš čia pasiliksiu viena? – nuliūdusi paklausė Liucija.
– Ne, mano vaike! Ar tu labai kenti? Nenusimink! Aš niekuomet tavęs nepaliksiu, mano Nekaltoji Širdis bus tavo prieglobstis ir kelias, kuris tave nuves pas Dievą.
Pokalbio pabaigoje iš Marijos rankų vėl pasklido nuostabi šviesa. Joje vaikai išvydo viziją: „Priešais dešinįjį Dievo Motinos delną atsirado Širdis, apsupta erškėčių, kurie atrodė lyg perdūrę ją. Mes supratome, kad tai buvo žmonijos nuodėmių sužeista Nekaltoji Marijos Širdis, kuri nori atgailos“.
Susirinkę žmonės nematė Marijos ir girdėjo tik Liucijos garsiai tariamus žodžius. Tačiau visi liudininkai teigia, kad Marijai atsakinėjant girdėję švelnų garsą, „lyg bitės dūzgimą“. Taip pat matė, kaip sulinko ąžuoliuko šakelės. Marijai vėl kylant į dangų, žmonės girdėjo stiprų tolstantį garsą ir matė, kaip medžių šakos pakrypo link rytų. Susijaudinę žmonės dar ilgai meldėsi, skabė ąžuoliuko šakeles, ant kurių stovėjo Marija, o po to plačiai paskleidė žinią apie apsireiškimus. Tikinčiųjų vaikais skaičius augo, tačiau daugėjo ir pašaipūnų, kurie sukėlė vaikams nemažai skausmo.
Vaikus apklausęs klebonas Ferreira taip pat liko skeptiškas. Jo pastabos, kad šie reiškiniai galėtų kilti ir iš velnio, sukėlė Liucijos širdyje tikrą abejonių audrą. Jos siela buvo lyg apgaubta tamsos – bet juk tai ir buvo Marijos žadėta kančia! Liucijos motina tik stiprino spaudimą prisipažinti, kad ji melavusi.
Trečiasis apsireiškimas
Liepos 13 d. turėjo įvykti trečiasis Marijos apsilankymas. Liucija, įbauginta motinos, nenorėjo eiti į Cova da Iria. Jacinta ir Pranciškus be jos eiti nedrįso ir atsiklaupę nuoširdžiai meldėsi savo kambarėlyje. Staiga Liucija, tarsi stumiama kažkokios jėgos, nubėgo pas giminaičius ir, radusi juos besimeldžiančius, tarė:
– Jūs dar nenuėjot? Jau pats laikas!
– Be tavęs mes negalim eiti!
– Tai einam drauge, – paragino Liucija.
Apsireiškus Mergelei Marijai, Liucija, motinos ir šiek tiek klebono paveikta, iš baimės neištarė nei žodžio. Drąsioji Jacinta ją paragino:
– Na, Liucija, kalbėk! Ar nematai, kad tai Ji ir nori, kad tu kalbėtum?
– Ko norite iš manęs? – paklausė Liucija.
Tarsi norėdama išsklaidyti vaikų baimę, Marija kalbėjo:
– Noriu, kad jūs vėl ateitumėte kito mėnesio tryliktą dieną. Jūs turite kalbėti rožančių kiekvieną dieną Rožančiaus Karalienės garbei, kad išmelstumėte pasauliui taiką ir karo pabaigą, nes tik Ji gali tai suteikti.
– Norėjau Jūsų paprašyti, kad pasakytumėte, kas Jūs esate, ir kad padarytumėte stebuklą, jog visi patikėtų Jūsų apsireiškimu, – kalbėjo Liucija.
– Ateikite čia kiekvieną mėnesį! Spalį aš jums pasakysiu, kas esu bei ko noriu ir padarysiu didelį stebuklą, kad visi patikėtų.
Dar Liucija paprašė, kad Marija išgydytų ligonį, atverstų vieną Fatimos šeimą ir vieną ligonį paimtų į dangų. Dievo Motina mokė vaikus:
– Aukokitės už nusidėjėlius ir dažnai kalbėkite, ypač kai atliekate auką: „O Jėzau, tai darau iš meilės Tau, už nusidėjėlių atsivertimą ir norėdamas atsilyginti už nuodėmes prieš Nekaltąją Marijos Širdį“.
Pirmoji Fatimos paslaptis – pragaro vizija
Po šių žodžių Marija parodė vaikams siaubingą pragaro viziją. Liucija pasakoja: „…Ties šiais paskutiniais žodžiais ji [Marija] vėl atvėrė savo rankas, kaip ir dviem praėjusiais mėnesiais. Atrodė, kad spindulys perveria žemę, ir mes išvydome lyg ugnies jūrą, o šioje ugnyje panardintus velnius ir sielas, lyg jos būtų perregimos, juodos ir bronzinės degančios žmogaus pavidalo anglys. Jos plaukiojo toje ugnyje, mėtomos liepsnų, kurios su dūmų debesimis veržėsi iš jų pačių. Jos krito į visas puses lyg žiežirbos dideliuose gaisruose, be svorio ir pusiausvyros, rėkdamos bei staugdamos iš skausmo ir nevilties, dėl ko mes sudrebėjome ir nustėrome (aš tai regėdama tikriausiai sušukau „ai“, kaip girdėjo keletas žmonių).
Velniai skyrėsi savo baisia ir bjauria atstumiančių, nežinomų gyvių išvaizda. Bet jie buvo permatomi kaip juodos, degančios anglys. Persigandę ir lyg prašydami pagalbos, mes pakėlėme akis į Mūsų Mieląją Ponią, kuri pilna gerumo ir liūdesio mums kalbėjo:“
Antroji Fatimos paslaptis – prašymas paaukoti Rusiją
– Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos. Kad jas išgelbėtų, Dievas nori pasaulyje įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai. Jei bus daroma, ką jums sakau, daug sielų bus išgelbėta, ir bus taika. [I pasaulinis] Karas artėja į pabaigą, tačiau jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI valdymo metu prasidės kitas, dar blogesnis karas. Kai pamatysite vieną naktį, nušviestą nežinomos šviesos, žinokite, kad tai didelis ženklas, duodamas jums Dievo, jog Jis dabar baus pasaulį už jo nusikaltimus karu, badu ir Bažnyčios bei Šventojo Tėvo persekiojimu.
Kad apsaugočiau nuo to, aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers, ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos. Bet galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers, ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis. Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“
Trečioji Fatimos paslaptis
Pirmąją ir antrąją paslaptis Liucija atskleidė 1941 m. rugpjūtį, trečiosios pradžią – gruodį. Likusi trečiosios paslapties dalis Liucijos užrašyta 1944 m. sausio 1–9 d. ir 1957 m. perduota popiežiui Pijui XII. Ji turėjo būti paskelbta ne vėliau kaip 1960 metais. Popiežius Jonas XXIII ją pirmasis perskaitė, bet jos turinys slepiamas iki šiol. Plačiai paplitusi nuomonė, kad joje kalbama apie būsimą krizę Bažnyčioje – todėl ji ir neatskleidžiama. 2000 metų birželį Vatikano paskelbtas pranašystės tekstas negali būti tikroji paslaptis, nes tai nėra Marijos žodžiai, tęsiantys sakinį „Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“
– Niekam apie tai nieko nesakykite, Pranciškui galite tai perduoti, – galiausiai tarė Mergelė Marija. Po to Marija dar pamokė:
– Kai kalbate rožančių, po kiekvienos paslapties kalbėkite: „O mano Jėzau, atleisk mums mūsų nuodėmes, apsaugok mus nuo pragaro ugnies, nuvesk į dangų visas sielas, o ypač tas, kurios labiausiai reikalingos Tavo gailestingumo“.
– Ar Jūs daugiau nieko nenorite iš manęs? – paklausė Liucija.
– Ne, šiandien iš tavęs nieko nebenoriu.
Dievo Motina vėl pakilo į dangų rytų kryptimi.
Fatima virsta šventove
Daugelis žmonių, nuo pat pradžių patikėjusių regėtojais, buvo iš Fatimos apylinkių. Pačioje Fatimoje beveik visi buvo skeptiški, išskyrus vieną valstietę, Mariją Carreira. Ponios Carreiros atsiminimai yra tikslus ir vertingas šaltinis, perduodantis mums apsireiškimų aplinkybes. Būtent ponia Carreira pavertė ąžuoliuką ir jo aplinką šventove, Mergelės Marijos garbinimo vieta. Ji išvalė aikštelę aplink medį nuo krūmokšnių, aptvėrė jį nedidele akmenų sienele, padedama vyro ir vaikų, netoliese pastatė medinius žalumynais ir alyvos lempomis papuoštus vartus, kokie paprastai statomi kaimo šventėms ir procesijoms. Liepos 13 d. į „šventovę“ jau buvo susirinkę apie tris keturis tūkstančius žmonių. Šį kartą regėtojus lydėjo ir mažųjų piemenėlių tėvas Manuelis Marto.
Ką gali paliudyti susirinkusieji? Marija Carreira, ponas Marto ir keletas kitų tomis akimirkomis, kai Marija kalbėjo, vėl girdėjo tylų zvimbimą. Visi susirinkusieji pastebėjo kitą keistą fenomeną: dangus patamsėjo, lyg per saulės užtemimą, oras staiga atvėso, o visa atmosfera tapo lyg gelsva. Atrodė, kad ąžuoliuką ir regėtojus gaubia miglos debesėlis. Marijai vėl pakylant į dangų, pasigirdo lyg griaustinis, nuo kurio smarkiai susvyravo šalia pastatytieji vartai. Tiesa, kai kuriuos iš šių fenomenų regėjo ne visi. Tačiau antgamtinė atmosfera ir žmonių pamaldumas buvo toks didelis, kad niekam nekilo jokių abejonių apsireiškimo tikrumu.
Tą dieną buvo padaryta pirmoji mums žinoma regėtojų nuotrauka, pasirodė pirmasis atsargus straipsnelis vietinėje spaudoje – laikraštyje O Ouriense. Netrukus Fatima tapo tikrai plačiai žinoma.
Trečiojo apsireiškimo svarba
Be jokios abejonės, trečiasis Marijos apsilankymas yra reikšmingiausias. Marija paskelbia esminį savo norą – jos Nekaltosios Širdies garbinimo išplitimą kaip paskutinę priemonę žmonijos išgelbėjimui. Savo žodžių tikrumui patvirtinti ji pažada stebuklą. Šventoji Bernadeta, spaudžiama Lurdo klebono, taip pat prašė Marijos stebuklo, tačiau tuomet Mergelė Marija tik nusišypsojo ir tik vėliau išpildė prašymą – atvėrė gydantį šaltinį. Fatimoje Marija stebuklą pažada nedelsdama. Šis pažadas ir tapo svarbiausia sensacija, kuri traukė žmones į naująją šventovę. Juk trijų paslapčių regėtojai tuomet neatskleidė.
Pragaro vizija ir Marijos žodžiai neištrinamai įsispaudė vaikų sielose. Tačiau jie visiškai nesuprato daugelio dalykų: Kas ta „a Russia“ – kažkokia moteris ar šalis? Ką reiškia „no reinado de Pio XI“ – ar tas Pijus yra koks karalius, ar popiežius? Kas tuomet galėjo numatyti, kad kardinolas Achille Ratti po penkių metų, 1922 m. vasarį bus išrinktas popiežiumi ir pasirinks Pijaus XI vardą? Ir kas tuomet tikėjosi, kad po kelių mėnesių, 1917 m. lapkritį, kažkur tolimoje Rusijoje kils bolševikų maištas, iš esmės pakeisiantis viso pasaulio likimą?
Kiek daug pranašysčių trumpuose Marijos žodžiuose! Pirmojo pasaulinio karo greita pabaiga (1918 lapkričio 11 d. baigėsi paskutiniai mūšiai); būsimojo popiežiaus vardas Pijus XI; dar baisesnio karo pradžia jo valdymo laikais (formaliai II pasaulinis karas prasidėjo jau po Pijaus XI mirties (1939 02 10), bet jo pradžia galima laikyti 1938 m. kovą įvykusį Austrijos anšliusą ir spalio mėn. Sudetų užėmimą, o gal net 1936–39 m. Ispanijos pilietinį karą); „naktis, apšviesta nežinomos šviesos“ (1938 m. sausio 25–26 d. Europą nušvietusi šiaurės pašvaistė); karai, badas (kad ir baisusis Ukrainos badas 1932–33 m.), Bažnyčios persekiojimas (Meksikoje, Ispanijoje, Sovietų Sąjungoje, Kinijoje ir kitur); Rusijos platinamos klaidos (komunizmo išplitimas visame pasaulyje, 1968 m. kultūrinė revoliucija Vakaruose) – tai vis Fatimos paslapties turinys, kurio analizei skirta ne viena mokslinė studija. Visų šių Marijos žodžių ir pranašysčių esmė – raginimas žmonijai pasirinkti: arba Jos Nekaltosios Širdies garbinimas, arba pragaras jau šioje žemėje ir galiausiai amžinybėje.
Persekiojimai
Žmonių minios skubėjo į Cova da Iria. Vienas žurnalistas taip aprašo minios ir savo nuotaiką: „Kelionės metu aš buvau sujaudintas, ir nesulaikomai riedėjo ašaros, kai pamačiau daugelio tūkstančių tokį gilų tikėjimą ir pamaldumą. Keliai ir vieškeliai buvo pilni žmonių. Visais keliais ir takeliais Fatimos kryptimi traukė minios. Tai buvo didinga procesija!“
Visi duš Santuš šeimos daržai ir ganyklos slėnyje buvo ištrypti – šeima faktiškai prarado šią valdą. Todėl Liucijos motina Marija Rožė tęsė baisų puolimą prieš savo dukrą, vis versdama ją prisipažinti melavus. Motina tyčiojosi: „Jei norite ko nors valgyti, eikite paprašyti Marijos!“ Liucijai net sunku apsakyti, ką ji tuo metu iškentėjo, tačiau ji išsaugojo kantrybę ir liko paklusni mamai.
Plintant garsui apie Fatimą, pradėjo augti ir valdžios susirūpinimas. Tuo metu Portugaliją valdė atvirai Bažnyčiai ir monarchijai priešiška liberalų vyriausybė, kurios dauguma narių priklausė laisvųjų mūrininkų ložėms.
Jau liepos 23 d. liberalus Lisabonos dienraštis O Seculo išspausdino straipsnį, kuriame tyčiojamasi iš Fatimos lengvatikių. Straipsnio antraštė: „Misija iš dangaus – komercinė spekuliacija?“ Tačiau čia nevyksta nieko panašaus į komerciją! Jau minėjome, kad duš Santuš šeima prarado sklypą Cova da Iria, neturi iš žmonių susibūrimo nei mažiausios naudos. Regėtojų tėvai ir klebonas ne tik neskatina pamaldumo plitimo, bet dargi jam visaip priešinasi. Tik vėliau žmonės ėmė palikti apsireiškimų vietoje pinigų, tačiau jie buvo naudojami tik tos vietos puošimui.
Vietinė valdžia nedelsdama ėmėsi priemonių. Tuo metu visos Ouremo srities administratorius buvo prisiekęs liberalas ir fanatiškas antiklerikalas Arturas de Oliveira Santosas. Po liberalios 1910 m. revoliucijos, nuvertusios Portugalijos monarchiją, jis prasimušė į vietinę valdžią ir tapo masonu. Oliveira buvo Ouremo masonų ložės steigėjas. Jo valdžia buvo didelė – dėl menkniekių jis areštuodavo klebonus, vargindavo tikinčiuosius bausmėmis.
Oliveira nutarė sulaikyti vaikus, pasisiūlydamas juos nuvežti į Cova da Irią ir esą pats pamatyti stebuklus. Vaikai džiaugdamiesi sulipo į automobilį, bet greit pastebėjo, kad viršininkas suka ne tuo keliu. Jis ėmė aiškintis, kad turi reikalų mieste ir žadėjo iš ten vaikus laiku nuvežti į apsireiškimų vietą. Vaikai suprato klastą, bet jau buvo vėlu.
Oliveira ėmė vaikus bauginti ir reikalavo atskleisti liepos mėnesį apreikštąją paslaptį. Vaikai grasinimų neišsigando. Tuo tarpu į apsireiškimų vietą susirinko daugybė žmonių. Varpams nuskambėjus, pasirodė debesėlis, kuriame turėjo būti Marija. Jis spindėjo įvairiomis spalvomis ir netrukus pradingo. Šį reiškinį matė visi susirinkusieji. Žmonės puolė ant kelių, karštai melsdamiesi, o debesėliui pradingus, nuskubėjo ieškoti vaikų. Sužinoję, kad vaikai suimti, jie norėjo pulti jų vaduoti, bet Jacintos ir Pranciškaus tėvas juos sulaikė, prašydamas viską paaukoti Viešpačiui.
Nusivežęs į savo namus, Oliveira ėmė vaikus griežtai tardyti, reikalaudamas išduoti liepos 13 d. gautąsias paslaptis. Nepadėjo nei grasinimai, nei siūlomos dovanos, vaikai buvo nepaprastai tvirti. Oliveira pasikvietė gydytoją, kuris turėjo nustatyti vaikų isteriją ar haliucinacijas, bet ir gydytojas nieko nepešė. Tuomet vaikai buvo uždaryti į miestelio kalėjimą kartu su vagimis ir chuliganais. Vaikams pagrasinta juos gyvus išvirti aliejaus katile, jei neprisipažins melavę. Regėtojai visą patirtą siaubą paaukojo už nusidėjėlių atsivertimą. Jacinta net paskatino kitus kalinius kartu sukalbėti rožančių. Kitą dieną, susitaikęs su nesėkme, Oliveira parvežė vaikus į Alžiustrelę.
Ketvirtasis apsireiškimas
Sekmadienį po suėmimo, rugpjūčio 19 dieną, Liucija, Pranciškus ir jo vyresnysis brolis Jonas ganė avis Valinhos slėnyje. Jacinta buvo pasilikusi namuose. Staiga vaikai pastebėjo, kad oras tokios pat spalvos, kaip ir apsireiškimų metu. Liucija pamatė lyg žaibą, kuris perskrodė dangų, ir suprato, kad Marija vėl ateina. Ji paprašė Joną, kad pašauktų iš namų Jacintą. Jacintai atskubėjus, spinduliuojanti dangaus Mergelė pasirodė virš vieno medžio, kuris buvo kiek aukštesnis už ąžuoliuką Cova da Irijoje.
Apsireiškusioji spindėjo visu savo grožiu, bet veide matėsi liūdesys. Liucija vėl paklausė:
– Ko Jūs iš manęs norite?
– Noriu, kad tryliktą dieną ateitumėte į Cova da Iria ir toliau kasdien kalbėtumėte rožančių. Paskutinį mėnesį aš padarysiu stebuklą, kuriuo visi patikės. Jeigu jūsų nebūtų nuvežę į miestą, stebuklas būtų buvęs dar didesnis. Šventasis Juozapas ateis su Kūdikėliu Jėzumi, kad suteiktų pasauliui taiką. Mūsų Viešpats ateis, kad palaimintų žmones. Rožančiaus Karalienė ir Sopulingoji Dievo Motina taip pat ateis.
– Ką turime daryti su pinigais, kuriuos žmonės palieka Cova da Irijoje?
– Reikia padaryti du neštuvėlius [procesijų neštuvus su Marijos ar kita statula]. Tu su Jacinta ir dar dvejomis mergaitėmis, baltai apsirengusios, nešite vienus, o Pranciškus su trimis kitais berniukais – kitus. Pinigai neštuvėliuose skiriami Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės šventei ir koplyčiai, kuri bus pastatyta.
– Aš prašau jus pagydyti vieną ligonį.
– Kai kurie iš jų pagis per vienerius metus.
Marija buvo labai nuliūdusi ir prašė vaikus melstis bei atgailauti. Ji kalbėjo:
– Melskitės, daug melskitės ir aukokitės už nusidėjėlius! Daug sielų eina į pragarą, nes niekas už jas nesiaukoja ir nesimeldžia.
Šalia buvęs Pranciškaus brolis Jonas nieko nematė, bet kaip ir kiti girdėjo lyg griaustinį, kai Marija vėl pakilo į dangų. Vaikai parsinešė namo medžio, ant kurio stovėjo Marija, šakelę. Vis dar apsireiškimais netikintys tėvai nustebo, kad šakelė skleidė nepaprastai malonų kvapą. „Kokia graži tavo meilė, seserie sužadėtine! Tavo… tepalai kvapesni už visus kvepalus“, – šiuos Giesmių giesmės (4, 10) žodžius Bažnyčia nuo seno pritaiko Mergelei Marijai.
Penktasis apsireiškimas
Štai kaip Liucija pasakoja apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą rugsėjo 13 d.: „Apsireiškimo valandai artėjant, aš su Jacinta ir Pranciškumi buvome pakeliui. Prie mūsų veržėsi tiek žmonių, kad mes vos galėjome pajudėti. Daugelis net labai žymių asmenų veržėsi per minią prie mūsų, puolė ant kelių ir prašė mus pranešti Švč. Mergelei jų troškimus. Kiti šaukė mums iš tolo, o dar kiti, sulipę į medžius ir stovėdami ant tvorų, norėjo mus pamatyti ir išreikšti savo pageidavimus. Šauksmai tarsi banga veržėsi per minią, o jų prašymai susiliejo į vieną pagalbos šauksmą. Toje minioje tarsi matėsi jų sielos bangavimas, jų tikėjimas ir meilė Dievo Motinai Marijai“. Vienas tų įvykių liudininkas rašo: „Niekuomet nepamiršiu to įspūdžio, kai tūkstančiai maldininkų puolė ant kelių, klausydami dešimties metų mergaitės balso, ir su ašaromis bei giliu tikėjimu maldavo dangaus Karalienės motiniškos pagalbos“.
Patį vidudienį skaisti saulė palengva aptemo, galima buvo įžiūrėti net žvaigždes. Ore vyravo blanki auksinė spalva. Ąžuoliuką ir regėtojus gaubė balzgana migla. Tuo metu pasigirdo Fatimos bažnyčios varpai. Visi pamatė šviesos rutulį, kuris skriejo iš rytų į vakarus ir didingai suposi virš slėnio.
Liudininkas, kunigas Jonas Quaresma, būsimasis Leirijos vyskupijos generalvikaras, pasakoja: „Rutulys žibėjo nepaprasta šviesa. Staiga jis dingo iš mano akių, o netoli manęs stovinti mergaitė džiaugsmingai šaukė:
– Aš matau! Dabar Ji leidžiasi žemyn.
Mano draugas kunigas kalbėjo:
– Vaikai matė Dievo Motiną, o mums buvo leista pamatyti Ją atvežusį vežimą.
Kai žmonės sujaudinti stebėjo įvykius, iš giedro dangaus pradėjo birti balti žiedlapiai, kurie nyko nepasiekę žemės“.
Šis nuostabus „žiedlapių“ lietus kelis kartus pasikartojo ir vėliau, jį, kaip ir šviesos rutulį, matė dauguma susirinkusiųjų. Tačiau reikia pripažinti, kad dalis žmonių jokių ypatingų fenomenų nematė ir dėl to buvo nuliūdę. Tik spalio mėnesio „saulės stebuklą“ matė visi be išimties. Vienas iš nieko nemačiusiųjų – pirmąkart į Fatimą atvykęs teologijos profesorius kun. Manuelis Nuñes Formigao. Vėliau jis detaliai apklausė regėtojus ir daugybę liudininkų ir įsitikino apreiškimų tikrumu. Formigao tapo pirmuoju Fatimos istoriku: 1921 išleido pirmą mokslinę knygą apie Fatimą (Os Episodios maravilhosos de Fatima), 1927 m. – studiją As Grandes maravilhas de Fatima.
– Ko Jūs norite iš manęs? – kaip įprasta paklausė Liucija Apsireiškusiosios.
– Toliau kalbėkite rožančių, kad išmelstumėte karo pabaigos. Spalį ateis mūsų Viešpats, taip pat Sopulingoji Dievo Motina ir Karmelio Dievo Motina. Šventasis Juozapas pasirodys su Kūdikėliu Jėzumi, kad palaimintų pasaulį. Dievas patenkintas dėl jūsų aukų, bet Jis nenori, kad jūs miegotumėte su virve. Nešiokite ją tik dieną.
Vaikai, norėdami laisva valia apsimarinti, buvo pradėję ant juosmens nešioti šiurkščią virvę, kuri pratrynė žaizdas. Marija to neuždraudžia, tik skatina nepakenkti savo sveikatai.
– Manęs prašė daug ko melsti Jūsų: kelių ligonių pagydymo, dėl vieno kurčnebylio…
– Taip, kai kuriuos aš pagydysiu, bet kitų ne, nes mūsų Viešpats jais nepasitiki.
– Žmonės norėtų čia turėti koplyčią…
– Už pusę pinigų padarykite neštuvėlius, kurie bus nešami Rožančiaus Karalienės šventėje, kita pusė bus koplyčiai.
– Man davė tuos daiktus… – Liucija parodė vieno žmogaus perduotus laiškus ir kvapnaus vandens butelį. – Ar Jums jų reikia?
– To nereikia danguje, – atsakė Marija. – Spalį aš padarysiu tokį stebuklą, kad visi patikės.
Taigi Marija savo žodžiais ir nepaprastais reiškiniais skatina žmones lankytis šioje vietoje, rengti procesijas su neštuvėliais, statyti koplyčią. Ne klebonas ar kiti dvasininkai, o Marijos paskatinti paprasti tikintieji pradėjo Fatimos šventovę. Visiems Jos Nekaltosios Širdies garbintojams Marija išliejo tikrą malonės lietų, kurį ir simbolizavo iš dangaus kritę „žiedlapiai“.
Šeštasis apsireiškimas – saulės stebuklas
Maldininkų pasakojimai, kairuoliškų laikraščių ironiški komentarai visoje Portugalijoje sukėlė didžiulį susidomėjimą Fatima. Valdininkai masonai grasino bausmėmis vaikams ir jų tėvams, jei spalio mėnesį nebus žadėtojo stebuklo. Regėtojų tėvai būgštavo, net galvojo slapta išsiųsti juos pas gimines, bet patys vaikai buvo ramūs. Tik nuolatiniai smalsūs lankytojai ir jų nesibaigiantys klausimai trikdė regėtojų šeimų gyvenimą.
Paskutinis, šeštasis apsireiškimas įvyko spalio 13 dieną. Jau nuo ankstyvo ryto į Fatimą pradėjo plaukti nesuskaitomos minios iš tolimiausių Portugalijos vietovių. Po pietų visi keliai buvo perpildyti. Pėstieji, dažniausiai basi, ėjo kalbėdami rožančių. Nepaisydami drėgno rudens oro, jie buvo pasiryžę visą naktį praleisti lauke, kad kitą dieną galėtų užsiimti geresnę vietą.
Spalio tryliktoji buvo šalta, ūkanota ir lietinga, tačiau minia vis didėjo. Žymiausi laikraščiai atsiuntė savo korespondentus. Lietus pavertė Cova da Iria didele bala, visi susirinkusieji buvo šlapi iki siūlo galo. Prieš dvyliktą valandą ten jau buvo apie 60 000 žmonių. Vaikai atėjo apsirengę šventiškais rūbais. Minia juos su pagarba praleido. Jie nuėjo prie ąžuoliuko – tiksliau, prie to, kas iš jo liko, nes maldininkai buvo nuskabę visas šakeles.
Liucija paprašė žmones suglausti skėčius ir paragino kalbėti rožančių. Patį vidudienį Liucija staiga sustabdė maldą ir sušuko:
– Jau sužaibavo!
Pažvelgusi į viršų, ji tarė:
– Štai ji, štai ji!
Šalia stovėjusi motina išsigandusi įspėjo:
– Būk atsargi, dukrele, žiūrėk, kad neapsiriktum.
Liucija paklausė apsireiškusios Marijos:
– Ko Jūs norite iš manęs?
– Norėjau tau pasakyti, kad čia turi būti pastatyta koplyčia mano garbei. Aš esu Rožančiaus Dievo Motina. Toliau kasdien kalbėkite rožančių. Karas greitai pasibaigs ir kareiviai grįš į savo namus.
– Norėčiau daug ko Jūsų paprašyti: pagydyti kelis ligonius ir atversti keletą nusidėjėlių…
– Kai kuriuos – taip, kitų – ne. Žmonės turi pataisyti savo gyvenimą ir prašyti atleidimo už savo nuodėmes. – Tuomet Marija labai liūdnu balsu tarė: – Jie turi neįžeidinėti Dievo, mūsų Viešpaties, nes Jis ir taip dažnai skaudinamas.
– Ar jūs dar ko nors norėjote?
– Nieko daugiau, – atsakė Mergelė Marija.
– Tuomet nieko daugiau Jūsų nebeprašysiu, – užbaigė Liucija.
Apsireiškimo metu, kaip ir rugsėjį, žmonės matė lyg miglos debesį, gaubiantį ąžuoliuką ir regėtojus. Apie tolesnius įvykius Liucija pasakoja pati: „Ji atvėrė rankas ir jos ėmė atspindėti saulės šviesą. Kol ji pakilo, jos pačios šviesa atsispindėjo saulėje. Būtent todėl aš surikau…, kad reikia žiūrėti į saulę“.
Iš tiesų, Liucija sušuko:
– Žiūrėkite į saulę!
Lietus staiga nustojo lyti, prasiskyrė debesys ir pasirodė saulė. Tačiau jos šviesa buvo sidabrinė, lyg mėnulio – nuotraukose matosi, kad žmonės į ją žiūri neprisidengę akių. Saulė ėmė nepaprastu greičiu suktis, sudarydama lyg ugnies ratą. Ji skleidė geltonus, žalius, raudonus, mėlynus spindulius. Debesys, medžiai, uolos, žmonės paskendo toje fantastiškoje įvairių spalvų šviesoje. Saulė sustojo, bet netrukus vėl ėmė suktis. Staiga visiems pasirodė, kad saulė lyg atsipalaidavo iš padangių ir pradėjo svyruodama kristi ant jų. Tūkstantinė minia išsigandusi sušuko. Saulė skleidė nepaprastą karštį, nuo kurio tuojau išdžiūvo žmonių rūbai. Visi šaukė: „Stebuklas, stebuklas! Aš tikiu Dievą! Sveika, Marija! Dieve, pasigailėk mūsų!“ Žmonės puolė ant kelių į purvą ir kaštai meldėsi. Reginys truko apie 10 minučių, jį matė virš 70 000 žmonių: tikinčių ir netikinčių, paprastų kaimiečių ir išsilavinusių miestiečių, mokslininkų ir žurnalistų. Tikėjimą apsireiškimais garsiai išpažino ir sukrėsta Liucijos motina Marija Rožė.
Saulės stebuklas buvo matomas ir atsitiktinių, apie regėjimus negirdėjusių stebėtojų daugelio kilometrų spinduliu aplink Fatimą. Pavyzdžiui, apie jį rašo tą dieną savo viloje prie Atlanto vandenyno poilsiavęs žinomas poetas Alfonso Lopesas Vieira. Yra užrašyti ir daugelio Alburitelio kaimo, esančio už keliasdešimties kilometrų nuo Fatimos, gyventojų liudijimai. Tarp stebuklo liudininkų buvo ir Portugalijos švietimo ministras Antonio Sergio. Būdamas masonas, jis bando paaiškinti reginį audros sukeltu debesų judėjimu. Tačiau nei vienas kitas liudininkas nemini audros! Tad visiškai aišku, kad saulės stebuklas yra objektyvus istorinis faktas, nepaaiškinamas nei meteorologijos, nei psichologijos. Psichiatrija nežino tokio fenomeno kaip „kolektyvinė haliucinacija“, apie kurią bandė rašyti liberalūs laikraščiai. Žinoma, saulė kaip astronominis kūnas nepajudėjo, tačiau Dievo galia Fatimos apylinkėse buvo pakeistas jos švytėjimo būdas. 1930 spalio 13 d. Leirijos vyskupas da Silva savo laišku A Divina Providentia ne tik patvirtina Fatimos apsireiškimų antgamtiškumą, bet ir saulės stebuklo tikrumą.
Stebuklo metu regėtojams buvo dovanota ypatinga vizija. Liucija pasakoja: „Kai Švenčiausioji Mergelė pradingo begalinėje dangaus tolumoje, mes šalia saulės išvydome šventąjį Juozapą su Kūdikėliu Jėzumi ir baltai apsirengusią Dievo Motiną su mėlynu apsiaustu. Atrodė, kad šventasis Juozapas su Kūdikėliu Jėzumi laimina pasaulį, žegnodamas jį ranka. Tada mes pamatėme mūsų Viešpatį ir Dievo Motiną. Man atrodė, kad tai Sopulingoji Dievo Motina. Atrodė, kad mūsų Viešpats taip pat laimina pasaulį, kaip šventasis Juozapas. Regėjimas dingo, ir man atrodo, kad aš dar regėjau Karmelio Dievo Motiną“.
Šv. Juozapas su Kūdikėliu Jėzumi, Sopulingoji Dievo Motina ir Karmelio kalno škaplieriaus Marija lyg simbolizuoja džiaugsmingąsias, skausmingąsias ir garbingąsias rožančiaus paslaptis. Mąstymas apie šias paslaptis yra viena iš pirmųjų šeštadienių pamaldumo sąlygų. Ar galėjo Dievo Motina dar vaizdžiau parodyti, kad rožančius ir yra ta ypatinga priemonė, kurią Dievas skiria žmonijos išgelbėjimui šiais visuotinio tikėjimo smukimo laikais? O kad šie laikai tikrai panašūs į apokaliptinius, parodė saulės stebuklas, taip primenantis Apreiškimą apaštalui Jonui: „Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule…“ (Apr 12,1), o taip pat paties Viešpaties žodžius: „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse…“ (Mt 21,25).
Fatima tuojau tapo tarptautiniu maldinių kelionių centru. Daugelis grupių lankosi čia kasdien, o sekmadieniais ir kiekvieno mėnesio 13 dieną susirenka dešimtys tūkstančių. 1919 metais čia jau pastatyta nedidelė koplytėlė – dar ir dabar šventovės aikštėje šalia ąžuolo stovinti Capelinha. Valdžios bandymai riboti maldininkų srautus baigėsi nesėkme, kareiviai nevykdė įsakymų užtverti kelius. Valdžios tarnai vieną naktį koplytėlę susprogdino, bet ji buvo greitai atstatyta. Skeptiškasis Fatimos klebonas Ferreira 1919 metais suorganizavo atsiteisimo procesiją į Cova da Iria ir čia pirmąkart atlaikė šv. Mišias. 1928 metų gegužės 13 d. netoliese padėtas dabartinės bazilikos kertinis akmuo. Fatima tapo viena svarbiausių Bažnyčios šventovių. Deja, Dievo Motinos prašymas, kad popiežius kartu su visais pasaulio vyskupais paaukotų Rusiją Jos Nekaltajai Širdžiai, dar nėra įvykdytas, todėl žadėtojo Rusijos atsivertimo bei Nekaltosios Širdies triumfo dar nematyti.
Nekaltoji Marijos Širdie, melskis už mus!
Vėlesni apsireiškimai seseriai Liucijai, pratęsiantys apsireiškimus Fatimoje
(Iš sesers Liucijos užrašų dvasios vadovui)
„1925 m. gruodžio 10 d. Pontevedroje apsireiškė Švenčiausioji Mergelė, o šalia jos, švytinčiame debesyje – Vaikelis. Švenčiausioji Mergelė uždėjo jam ranką ant peties ir parodė erškėčiais apgaubtą širdį, kurią ji laikė kitoje rankoje. Vaikelis tarė: „Užjausk tavo Švenčiausiosios Motinos Širdį, vainikuotą erškėčiais, kuriais ją nuolat bado nedėkingi žmonės; niekas neatlieka atgailos akto, kad ištrauktų jų dyglius“.
Tuomet Švenčiausioji Mergelė kalbėjo: „Mano dukra, štai mano Širdis, vainikuota erškėčių, kuriais ją nuolat bado nedėkingi žmonės savo piktžodžiavimais ir nedėkingumu. Bent jau tu stenkis mane paguosti ir paskelbk, kad visiems, kurie penkis mėnesius kiekvieną I šeštadienį atliks išpažintį, priims šventąją Komuniją, sukalbės trečdalį rožančiaus ir pabus kartu su manimi 15 minučių, mąstydami apie 15 rožančiaus paslapčių, kad man atsilygintų, aš pažadu padėti mirties valandą visomis malonėmis, reikalingomis jų sielų išganymui“.
1926 vasario 15 d. jai [sesuo rašo trečiuoju asmeniu] vėl apsireiškė Kūdikėlis Jėzus. Jis paklausė jos, ar ji jau platina pamaldumą Jo Motinai. Ji papasakojo Jam apie sunkumus, kuriuos mato nuodėmklausys, ir pasakė, kad motina vyresnioji yra pasirengusi šį pamaldumą platinti, tačiau nuodėmklausys paaiškino, kad ji viena nieko negali. Jėzus atsakė: „Tiesa, kad tavo vyresnioji nieko negali viena, tačiau su mano malone ji gali viską“.
Ji papasakojo Jėzui apie sunkumus, kurių patiria kai kurios sielos, norėdamos atlikti išpažintį [pirmaisiais mėnesių] šeštadieniais, ir paprašė, kad išpažintis galiotų aštuonias dienas. Jėzus atsakė: „Taip, ir netgi ilgiau, svarbu, kad tie, kurie mane priima, būtų malonės būklėje ir kad turėtų ketinimą atsilyginti Nekaltajai Marijos Širdžiai“.
„Mano Jėzau, o jeigu kas nors pamirš sužadinti šį ketinimą?“ Jėzus atsakė: „Jie tai gali padaryti sekančioje išpažintyje, jei tik pasinaudos pirma proga prieiti išpažinties“.“
„Aš paprašiau savo vyresniosios bei savo nuodėmklausio leidimo ir jį gavau kaskart naktį iš ketvirtadienio į penktadienį nuo vienuoliktos valandos iki vidurnakčio laikyti šventąją valandą.
Vieną naktį [tai buvo 1929 birželio 13 d. Tuy vienuolyne Ispanijoje] aš buvau viena. Aš atsiklaupiau ant grindų koplyčios viduryje ir ėmiau kalbėti angelo maldas. Kadangi jaučiausi pavargusi, atsitiesiau ir meldžiausi toliau ištiestomis rankomis. Degė tik amžinoji lempelė. Staiga antgamtinė šviesa nutvieskė visą koplyčią, ir ant altoriaus pasirodė kryžius iš šviesos, kuris siekė iki pat lubų. Ryškioje šviesoje kryžiaus viršuje matėsi žmogaus veidas ir viršutinė kūno dalis, ties jo krūtine – balandis, taip pat iš šviesos, o ant kryžiaus – prikaltas kito žmogaus kūnas. Kiek žemiau jo juosmens galėjai matyti ore kabančią taurę ir didelę Ostiją, ant kurios krito keli lašai kraujo, ištekėję iš Nukryžiuotojo veido ir jo krūtinės žaizdos. Nuriedėję nuo Ostijos, tie lašai krito į taurę. Po dešiniuoju kryžiaus skersiniu stovėjo Švenčiausioji Mergelė Marija. Tai buvo Fatimos Dievo Motina, kairėje rankoje laikydama savo Nekaltąją Širdį, be kalavijo ir rožių, bet su erškėčių vainiku ir liepsna… Po kairiuoju kryžiaus skersiniu buvo kelios didelės raidės, kurios krito ant altoriaus, lyg būtų iš kaip krištolas tyro vandens, ir sudarė žodžius: „Graca e misericordia – Malonė ir gailestingumas“.
Aš suvokiau, kad man buvo parodyta Švenčiausiosios Trejybės paslaptis, ir gavau apšvietimų apie šią paslaptį, kurių man neleista atskleisti.
Galiausiai Dievo Motina man pasakė: „Atėjo akimirka, kurią Dievas skatina Šventąjį Tėvą vienybėje su visais pasaulio vyskupais atlikti Rusijos paaukojimą mano Nekaltajai širdžiai. Jis pažada šiuo būdu ją išgelbėti. Tiek daug sielų yra Dievo teisingumo pasmerkiamos dėl nuodėmių, kurios atliekamos prieš mane, todėl aš prašau atlyginimo: aukokis šia intencija ir melskis!“
Aš papasakojau apie tai savo nuodėmklausiui, kuris liepė man užrašyti, ko nori Dievo Motina“.
1930 birželio 29 d. sesuo Liucija prašė Viešpaties paaiškinimo, kodėl reikia atlikti būtent penkis pirmuosius šeštadienius. Apsireiškęs Jėzus kalbėjo: „Mano dukra, priežastis yra paprasta. Yra penkių rūšių įžeidimai ir šventvagystės prieš Nekaltąją Marijos Širdį: šventvagystės prieš Nekaltąjį Prasidėjimą, prieš jos nuolatinę mergystę, prieš jos dieviškąją motinystę, kartu nepripažįstant jos ir žmonių Motina, šventvagystės tų, kurie viešai siekia įdiegti vaikų širdyse abejingumą, panieką ar netgi neapykantą šiai Nekaltajai Motinai, ir tų, kurie ją tiesiogiai įžeidžia jos atvaizduose“.
Tuomet Liucija paklausė, ar šv. Komuniją galima perkelti į sekmadienį po pirmojo šeštadienio. Viešpats atsakė: „Ši pamaldi praktika bus taip pat priimtina sekmadienį, einantį po pirmojo šeštadienio, jei dėl rimtos priežasties mano kunigas tai leis“.
Kun. Edmundas Naujokaitis
Pagal www.katalikutradicija.lt
Po maždaug 15 metų pertraukos Lietuvoje lankysis žinomas amerikiečių psichologas daktaras Paulas Cameronas.
Dr. P. Cameronas žinomas dėl savo nepriklausomų „homoseksualumo“ fenomeno tyrimų. Savo tyrimais daktaras P.Cameronas įrodo, kad homoseksualūs santykiai daro blogą poveikį juos praktikuojančių asmenų sveikatai ir psichinei būklei.
Gegužės 17 d. Vilniuje vyks daktaro Paulo Camerono paskaita „Šiuolaikinė kultūra ir pavojus šeimos vertybėms“. Mūsų nuomone, tai bus stiprus smūgis šios „bendruomenės“ Lietuvoje skleidžiamiems „teigiamiems“ stereotipams.
Kviečiame visus į susitikimą su daktaru P. Cameronu. Suprantame, kad ne visi, gyvendami toli nuo Vilniaus, gali dalyvauti šiame susitikime. Todėl ruošiame galimybę įrašyti pono daktaro paskaitą ir visi tie, kurie negalės dalyvauti asmeniškai, galės stebėti susitikimą vaizdo įrašo pavidalu.
Norint dalyvauti susitikime būtina užsiregistruoti, nes vietų skaičius ribotas.
Registracija yra čia: https://uzkatalikiskalietuva.wordpress.com/2024…
Šio susitikimo organizavimas iš dalies viršija mūsų galimybes, todėl maloniai prašome Jūsų, mūsų rėmėjai, paramos, dėdami viltis į Jūsų kilnumą ir mūsų bendrų tikslų suderinamumą.
Remk susitikimą su daktaru Paulu Cameronu!
Norint dalyvauti susitikime būtina užsiregistruoti, nes vietų skaičius ribotas.
Kristus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė! Ir Jis prikels Šventąją Lietuvą!
Jonas Šaulys
Kardinolas Raymondas Leo Burke’as balandžio 23 d. kalbėjo Niujorko vyrų lyderystės forume. Hierarchas kalbėjo apie šeimą ir tradicines Mišias.
Amerikos purpurinis kunigas atkreipė dėmesį, kad pastaraisiais dešimtmečiais pagarba Eucharistijai labai sumažėjo. Kaip jis pabrėžė, tai lemia daugybė veiksnių. Viena iš esminių problemų – po Vatikano II Susirinkimo įvykę liturginiai pokyčiai, dėl kurių Mišios “atrodė kaip kažkas visiškai įprasto”.
Kita problema – politikų, pavyzdžiui, Amerikos politikų, elgesys; daugelis jų pritaria legaliam negimusių vaikų žudymui ar transseksualų ideologijai, tačiau vis tiek priima Šventąją Komuniją. Kardinolas pabrėžė, kad nebūtina minėti jų pavardžių, nes gerai žinoma, apie ką kalbama.
Pagrindinę savo kalbos dalį hierarchas skyrė šeimai, be kita ko, paminėdamas Leono XIII, šventojo Pijaus X ir Pijaus XI mokymą. Kaip jis pabrėžė, šeima turi savo ypatingas teises, kurios naudojasi didele nepriklausomybe nuo valstybės.
- Popiežius Leonas XIII aiškino, kad šeima yra tikra visuomenė, todėl ji turi jai būdingų teisių ir pareigų, kurios yra visiškai nepriklausomos nuo valstybės. Šios teisės ir pareigos yra susijusios su žmogaus prigimtimi, pabrėžė jis.
Šio mokymo priminimas dar svarbesnis Amerikos kontekste, nes kairiosios partijos iš visų jėgų stengiasi apriboti ne tik pilietines laisves, bet ir elementarias tėvų teises, pavyzdžiui, auklėti vaikus pagal savo tikėjimą; tai dažnai daroma švietimo sistemoje diegiant įvairias ideologijas, ypač anksčiau kardinolo minėtą transseksualizmą.
Į forumą susirinkę vyrai taip pat klausė kardinolo apie praktinį paklusnumo principo įgyvendinimą Katalikų Bažnyčioje. Kaip jis pripažino, šiandien čia nėra paprastų atsakymų. Pasak jo, negalima sutikti su bandymu primesti “aklo paklusnumo” sąvoką, nes būna atvejų, kai tikrasis paklusnumas reikalauja pasipriešinimo. – Negalime paklusti niekam, kas prieštarauja Kristaus valiai, pabrėžė jis.
Pagal www.pch24.pl
Šis pranešimas buvo perskaitytas 2019 m. rugsėjo 6-8 d. organizacijos „Voice of the Family“ konferencijoje „Perduoti tikėjimo depozitą – katalikiškos šeimos misija šiandien“, vykusioje Newmano salėje, Kardifo universiteto katalikų kapelionato patalpose.
Fatimos regėtojos sesers Liucijos žodžiai
2017 m. gegužę Romos gyvybės forume sakytoje kalboje kardinolas Carlo Caffara patvirtino, kad 1983 ar 1984 m. gavo ilgą ranka rašytą sesers Liucijos laišką, kuris baigėsi šiais žodžiais:
„Tėve, ateis akimirka, kai lemiama kova tarp Kristaus karalystės ir šėtono vyks dėl šeimos. O tie, kurie dirbs šeimos labui, patirs persekiojimus ir suspaudimus. Tačiau nereikia bijoti, nes Švenčiausioji Motina jau sutriuškino gyvatės galvą.“
Kardinolas Caffarra mirė po kelių mėnesių, 2017 m. rugsėjį, kaip tik tuo metu, kai atsidūrė kovos dėl šeimos, atsivėrusios Bažnyčioje popiežiui Pranciškui paskelbus apaštališkąjį paraginimą Amoris Laetitia, centre. Tačiau šis mūšis – kurį mes ir šiandien išgyvename – yra tik vienas mūšis didesniame kare tarp dviejų miestų, kurie kovoja per visą istoriją; dviejų miestų, apie kuriuos rašė šventasis Augustinas iš Hipono: Dievo miesto ir šėtono miesto. Dievo miestą sudaro Jėzaus Kristaus Bažnyčia, o kitą – šėtono pasekėjai. Šie du miestai žemėje priešinasi vienas kitam kaip dvi armijos: kiekvieno jų tikslas – sunaikinti kitą, todėl jų konfliktas yra nuolatinis ir nesibaigiantis.
Šeima yra žemiškas Dievo miesto, kuris yra Bažnyčia, atvaizdas. Taigi šeimos sunaikinimas buvo nuolatinis Bažnyčios priešų tikslas.
Šeima kuria valstybę
Bažnyčia moko, kad šeima yra ne paprasta dviejų asmenų sąjunga, bet socialinė institucija. Ir ji nėra paprasta socialinė institucija, kaip daugelis kitų, bet socialinė institucija, pagrįsta sakramentu – Santuokos sakramentu. Tai turi daug pasekmių.
1946 m. Pijus XII savo kalboje patvirtino, kad du pilietinės tvarkos ramsčiai, kuriuos sumanė ir kurių nori Dievas, yra šeima ir valstybė.[1]
Tarp šeimos ir valstybės egzistuoja pastovus ryšys. Valstybių gerovė priklauso nuo šeimų klestėjimo ir atvirkščiai. Todėl tautų nuosmukis susijęs su šeimos institucijos nuosmukiu.
Šio ryšio egzistavimas yra logiškas ir akivaizdus. Nuo pat gimimo visi esame visuomenės nariai, nes, kaip sakoma Pradžios knygoje: „Negera žmogui būti vienam.“ (Pr 2, 18) Šeima gimsta kartu su žmogumi, kaip ir kiekviena bendruomenės forma: šeima, valstybė ir Bažnyčia, kuri, kadangi buvo įkurta Jėzaus Kristaus ir Jo vadovaujama, yra svarbiausia bendruomenė iš visų. Dėl šios priežasties Bažnyčios Magisteriumas visada kalbėjo apie šeimą kaip apie pirmąją valstybės ląstelę, kuri yra visos visuomenės, gimstančios iš šeimos ir besiplečiančios iš šeimos, įvaizdis ir modelis. Pijus XII rašo:
„Kiekviena šeima plečiasi ir didėja dėl santykių, kuriuos sieja kraujo ryšiai. O skirtingų šeimų sąjungos, sudarydamos darnius susitarimus, grandis po grandies sudaro tinklą, kurio darna ir solidarumas užtikrina gyvybiškai svarbią tautos, didžiųjų namų, kurie yra Tėvynė, didžiosios šeimos, vienybę.“[2]
Prancūzų istorikas Numa Denis Fustel de Coulanges (1830-1889) knygoje La città antica (1864 m.) įrodo, kad šeima buvo antikinės civilizacijos – tiek graikų, tiek romėnų – pamatinis elementas. Romos didybė grindžiama šeima, kurią Ciceronas apibrėžia kaip seminarium rei publicae.[3] Romos šeima buvo grindžiama fides, sutuoktinių vedybų sutartimi. Šeimų grupė sudarė gens, kuri buvo pripažįstama bendrais protėviais ir kuri saugojo mos majorum, senovės papročius ir moralinės tradicijos branduolį.
Krikščionybė santuoką iškėlė į sakramentą, patvirtindama jos neišardomumą. Žlugus Romos imperijai, vienintelė realybė, kuri išliko ir tapo naujos visuomenės pagrindu, buvo šeima. Viduramžių pradžia sutapo su šeimos institucijos raida. Kaip pastebi Régine Pernoud, norėdami suprasti Viduramžių visuomenę, turime studijuoti jos šeimyninę organizaciją. Būtent joje randame Viduramžių laikotarpio „raktą“ ir kartu jo išskirtinumą.[4]
Naujovė toje epochoje buvo Bažnyčios statusas ir autoritetas: ikikrikščioniškuoju laikotarpiu kiekviena šeima turėjo savo religinį kultą, o po Romos imperijos žlugimo kilusioje anarchijoje bažnytinės institucijos su popiežiumi priešakyje vadovavo visuomenės dvasiniam ir moraliniam atgimimui. Taip atsirado feodalizmas: baronas visų pirma buvo šeimos galva, kuriai pagarbą rodė kitų šeimų galvos. Feodų susivienijimas buvo karalysčių ištakos. Karaliaus teritorija yra patria, kurios pavadinimas kilęs iš žodžio pater – tėvas. Karalius yra tautos tėvas, o karalystė valdoma kaip šeima.
Daugiau nei tūkstantį metų šeima Europoje buvo politinės bendruomenės modelis. Prancūzijos revoliucija panaikino monarchiją, tačiau tėviškas monarchinio valdymo pobūdis išliko iki 1918 m. Austrijos imperija vis dar buvo valdoma pagal monarchinę ir šeimyninę sistemą. Tradicinėje monarchinėje teisėje karalius atliko viešąją misiją tarnaudamas žmonėms, kuriems jis buvo tarsi tėvas.
Santuoka taip pat yra sakramentas
Istoriniu požiūriu šeima yra ne tik pirmasis valstybės elementas. Cituodamas Pijaus XI encikliką Casti Connubii, Pijus XII teigia: „Šeima yra pagrindinė valstybės ląstelė, elementas, iš kurio ji susideda.“[5]
Šeima remiasi santuoka ir, kaip aiškina Pijus XI enciklikoje Casti connubii, santuoką sudaro trys didžiosios gėrybės: proles, fides, sacramentum[6]: vaikai, ištikimybė ir sakramentas. Proles yra santuokos tikslas – vaikų gimdymas ir auklėjimas; tačiau proles suponuoja fides, sutuoktinių ištikimybės paktą. Santuoka yra sutartis, gimstanti iš laisvo dviejų sutuoktinių sutikimo, bet negalinti būti nutraukta jų valia, nes ją neišardomą padaro sakramentas. Sakramentas, dieviškosios kūrybos simbolis ir Bažnyčios kaip Kristaus Sutuoktinės atvaizdas, daro santuokinę sutartį neišardomą. Fides ir proles yra ir kitų tradicijų dalis, o sacramentum apibūdina tik krikščioniškąją šeimą ir daro ją šventą. Kadangi tarp prigimtinės ir antgamtinės tvarkos egzistuoja skirtingas, bet susijęs ryšys, sacramentum, fides ir proles nėra atskiri elementai, bet sudaro vieną visumą.
Visas Bažnyčios gyvenimas organizuojamas aplink septynis sakramentus. Santuoka yra sakramentas, kuris neišardomai sujungia vyrą ir moterį ir suteikia jiems ypatingą malonę gyventi kartu bei auklėti vaikus. Kaip ir Šventimai, ji turi socialinį pobūdį. Ši socialinė paskirtis yra ne tik natūrali, bet ir antgamtinė: pradėti ir auklėti vaikus, skirtus dangui – antgamtiniam kiekvieno žmogaus likimui.
Taigi krikščioniškoji šeima yra ne tik seminarium rei publicae, kaip ją apibrėžė Ciceronas, bet ir seminarium ecclesiae. Ji yra pirmoji valstybės ir Bažnyčios ląstelė. Kovojančią Bažnyčią žemėje sudaro šeimos, tiek prigimtinės, tiek religinės, ir ji pati yra didžioji šeima, vadovaujama popiežiaus ir vyskupų.
Būtent dėl šios priežasties santuoka yra atiduota budriai Bažnyčios globai.
Revoliucijos išpuolis prieš šeimą
Šios krikščioniškosios šeimos vizijos priešingybė yra revoliucinis šeimos sunaikinimo projektas. Per pastaruosius du šimtus metų pagrindiniai šeimos priešai buvo Marksas ir Engelsas, Zigmundas Froidas ir 1968 m. intelektualai.
Pirmasis šeimos neigimas yra filosofinis – tai Karlo Markso (1818-1883) ir Frydricho Engelso (1820-1895) dialektinio materializmo pasekmė. Knygoje „Šeimos, privačios nuosavybės ir valstybės kilmė“[7] F. Engelsas pretenduoja moksliškai įrodyti, kad šeima yra ne natūrali tikrovė, o istorijos sukurtas savavališkas antstatas, kuriam lemta išnykti. Šeima, pasak Engelso, negali būti natūrali tikrovė, nes nėra pastovios ir stabilios žmogaus prigimties. Marksizmo požiūriu, visa, kas egzistuoja, yra materija, kurią gaivina nuolatinis judėjimas; nieko nėra pastovaus, viskas kinta ir transformuojasi. Primityviaisiais laikais, teigia Engelsas, žmonija gyveno ne tik gėrybių komunizmo, bet ir seksualinio palaidumo sąlygomis. Tik vėliau, klasių visuomenėje, gimusioje su privačia nuosavybe, atsirado šeima, kurioje moteris buvo auka, o vyras – išnaudotojas. Taip pat egzistuoja ryšys tarp šeimyninio susvetimėjimo ir proletariato, engiamosios klasės, išnaudojimo. Taigi judėjimas komunizmo link apima ir „moters išlaisvinimą“ per šeimos ir santuokos panaikinimą. Komunizmo socialinis modelis yra primityvių žmonių, pavyzdžiui, vis dar gyvenančių Amazonijoje, gyvenimas.
Antrasis šeimos neigimas yra etinio pobūdžio ir ateina iš Zigmundo Froido (1856-1939) bei jo pasekėjų. Jei marksizmas kėsinasi į filosofinius šeimos institucijos pagrindus, tai froidizmas kėsinasi į jos moralinį pagrindą. Iš tikrųjų šeima yra moralinių vertybių, kylančių iš kartų pastangų siekti moralinės ir materialinės pažangos, rezervuaras. Froidas krikščioniškąją moralę, pagrįstą pasiaukojimo dvasia, supriešino su hedonistine morale, paremta malonumu, libido, kuris sudaro psichoanalitinės teorijos šarnyrą. Austrų psichoanalitikas įvedė dvi naujas etines kategorijas: instinktų slopinimą ir išlaisvinimą. Žmogus turėtų išsilaisvinti iš represyvios moralės, trukdančios jam realizuoti save, kad galėtų duoti laisvę savo troškimams ir seksualiniams potraukiams. Froido mokinys Wilhelmas Reichas (1897-1957) siekė sujungti psichoanalizę su Marxo doktrinomis. Jis buvo vadinamojo freudomarksizmo, kuris yra 1968 m. studentų maišto ištakose, pradininkas. Pagrindinis jo teoretikas buvo Herbertas Marcuse (1898-1979). Pagrindinė 1968 m. tezė – marksizmas turi būti įveiktas, nes jis apsiriboja tik politine revoliucija, neigiant kultūros ir kasdienio gyvenimo vertybes.
Vienas iš pamatinių 1968 m. tekstų buvo Davido Cooperio (1931-1986) „Šeimos mirtis“[8]. Cooperio nuomone, buržuazinė „laiminga šeima“ yra neišardoma, todėl ji yra visų socialinių represijų pagrindas. „Beprotybė“ yra ne tik atsakas į tokias patologines institucijas kaip šeima, bet ir vertybė pati savaime, naujos politinės sąmonės pagrindas.
Reikėtų pridurti, kad 1968 m. šeimos naikinimo idėją rengę intelektualai neapsiribojo filosofinės teorijos darbais, bet, vadovaudamiesi marksizmo principais, savo idėjų tvirtumą pademonstravo inicijuodami konkrečius valdžios užkariavimo projektus.
Būtent komunistų teoretikas Antonio Gramsci (1891-1937) parengė valdžios užkariavimo Vakaruose strategiją, o amerikiečių rašytojas Saulius Alinskis (1909-1972) išdėstė jos radikaliausią koncepciją ir „ilgą žygį per institucijas“[9]. Tarp Alinskio mokinių yra Hillary Clinton, kurios 1968 m. Velslio koledže parašytas baigiamasis darbas vadinosi „Yra tik kova…: Alinskio modelio analizė“.
Kaip ir Gramsci, Alinskis taip pat laikėsi absoliutaus etinio reliatyvizmo. Reliatyvizmas yra mūsų laikais vyraujanti kultūrinė vizija. Nėra jokio prigimtinio įstatymo, jokių absoliučių ir universalių principų. Viskas priklauso nuo istorinių aplinkybių ir subjektyvių intencijų. Ši filosofija, įsiskverbusi net į Katalikų Bažnyčią, yra popiežiaus Pranciškaus siūlomos naujos moralinės paradigmos šaknys.[10]
„Nediskutuotinos“ vertybės
Benediktas XVI dažnai smerkė šiuolaikinę „reliatyvizmo diktatūrą“. Savo kalboje Europos liaudies partijai 2006 m. kovo 30 d. jis priminė, kad egzistuoja „principai, dėl kurių negalima derėtis“. Jis išvardijo šiuos principus:
„Gyvybės apsauga visais jos etapais, nuo pirmosios pastojimo akimirkos iki natūralios mirties; natūralios šeimos, kuri yra santuoka pagrįsta vyro ir moters sąjunga, struktūros pripažinimas ir skatinimas bei jos gynimas nuo bandymų ją teisiškai prilyginti iš esmės skirtingoms sąjungos formoms, kurios iš tikrųjų jai kenkia ir prisideda prie jos destabilizavimo; tėvų teisių auklėti savo vaikus apsauga.“
Taigi „nediskutuotinos“ vertybės yra teisė į gyvybę; teisė į prigimtinę šeimą; teisė į savo vaikų auklėjimą. Šios teisės tarpusavyje susijusios, nes būtent šeimoje gimsta gyvybė, o šeimai priklauso ugdyti gyvybę per ugdymą.
Apsiribosiu trumpa šiuolaikinio puolimo prieš šias tris nediskutuotinas vertybes – šeimą, gyvybę ir auklėjimą – analize.
Šeima
Pagrindinis išpuolis prieš šeimą yra skyrybos, kurios suardo jos struktūrą. Skyrybų ištakos siekia protestantiškąją revoliuciją, tačiau jos Europos visuomenėje atsirado Prancūzijos revoliucijos dėka. Visi protestantiškosios reformos lyderiai leido skyrybas, pradedant Martynu Liuteriu veikale De captivitate babylonica. Liuteris neigė, kad santuoka yra sakramentas, ir, laikydamasis šios pozicijos, neigė jos neišardomumą. Jis tvirtino, kad santuoką ipso facto galima nutraukti dėl vieno iš sutuoktinių neištikimybės. Vėlesniais amžiais skyrybos plačiai paplito liuteronų, kalvinistų ir anglikonų šalyse, tačiau civilinės skyrybos valstybinėse institucijose oficialiai įvestos tik po Prancūzijos revoliucijos. 1791 m. Konstitucijos 7 straipsnis santuoką laikė išskirtinai civiline sutartimi: „įstatymas santuoką laiko tik civiline sutartimi“. 1792 m. rugsėjo 20 d. įstatymu buvo įvestas civilinės santuokos institutas. Taip gimė iki tol nežinoma civilinės santuokos sąvoka. Nuo tos akimirkos, kai santuoka imta laikyti tik civiline sutartimi, valstybė pradėjo teigti turinti teisę ją reguliuoti. Bažnyčia, kuri dar Tridento Susirinkime patvirtino sakramentinį santuokos pobūdį, savo teises į santuoką pareiškė keliais svarbiais dokumentais, pavyzdžiui, 1880 m. vasario 10 d. Leono XIII enciklika Arcanum.
Prancūzijos revoliucijos principus visoje Europoje išplatino Napoleono 1805 m. Civilinis kodeksas, kuriame, be santuokos nutraukimo, buvo įtvirtintas privalomas vienodas tėvo palikimo padalijimas visiems vaikams. Nuo to momento, kai santuoka buvo laikoma tik civiline sutartimi, valstybė teigė turinti teisę ją reguliuoti. Tačiau su skyrybomis šeima nustojo būti prigimtine institucija ir tapo asmenų tarpusavio sutarimu sudarytu susitarimu, kurį galima nutraukti bet kada ir dėl bet kokios priežasties. Aukščiausia teise tapo individo apsisprendimo teisė. 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje žmogui suteikta galimybė daryti, ką tik nori, net savo paties nenaudai, ignoruojant ar paneigiant visus prigimtinius ir moralinius įstatymus, tik su vienintele riba – nedaryti žalos kitų laisvei. Laisvė, skelbia Deklaracijos 4 straipsnis, „susideda iš galimybės daryti viską, kas nekenkia kitiems: taigi kiekvieno žmogaus naudojimasis prigimtinėmis teisėmis turi tik tas ribas, kurios užtikrina kitiems visuomenės nariams naudojimąsi tomis pačiomis teisėmis“. Tokios ribos, patikslinama Deklaracijoje, „gali būti nustatytos tik įstatymu“, kuris, kaip teigiama teksto 6 straipsnyje, yra „bendrosios valios išraiška“.
Gyvybė
Tas pats apsisprendimo principas yra antrosios nediskutuotinos teisės – teisės į gyvybę – puolimo pagrindas. Abortai, t. y. nekalto žmogaus nužudymas motinos įsčiose, yra logiška kontraceptinio mentaliteto, XIX ir XX a. išplitusio visoje Europoje, pasekmė. Pagrindinis būtinybės mažinti gimstamumą šalininkas buvo anglikonų pastorius Thomas Robertas Malthusas (1776-1834). Tačiau Maltusas, priešingai nei jo pasekėjai, kaip vienintelę teisėtą gimstamumo ribojimo priemonę siūlė skaistumą. XIX a. pabaigoje Anglijoje išsivystė antinatalistinis neomaltusianizmas, kurį skatino su masonerija susijęs gydytojas ateistas Charlesas Bradlaughas (1833-1891) ir feministė Annie Besant (1847-1933), vėliau tapusi Teosofijos draugijos pirmininke. Jų idėjas Amerikoje paskleidė Margaret Higgins Sanger (1879-1966), anarchistė, judėjimo už moters teisę būti „absoliučia savo kūno šeimininke“ įkūrėja. Jei vardan absoliučios savo kūno viešpatystės galima riboti gimstamumą, kitas logiškas žingsnis po kontracepcijos yra abortas.
Pirmą kartą abortai Rusijoje buvo įteisinti 1920 m., kai politinė revoliucija transformavosi į seksualinę revoliuciją.[12] 1922 m. Markso ir Engelso institute Maskvoje įvyko konferencija, kuriai vadovavo Davidas Riazanovas (1870-1938) ir kurios tikslas buvo pagilinti kultūrinės revoliucijos, tiksliau, totalinės revoliucijos, kuri apimtų patį žmogų, jo prigimtį, papročius ir giliausią būtį, koncepciją. 1929 m. instituto vadovai pakvietė Wilhelmą Reichą į Maskvą surengti keletą konferencijų. Po jų išleistas traktatas „Dialektinis materializmas ir psichoanalizė“ – pamatinis freudomarksizmo tekstas. XX a. Vakaruose sparčiai plito kontracepcijos praktika, o vėliau ir teisė į abortą. Pijus XI veikale Casti Connubii galutinai ir privalomai pasmerkė šiuos nusikaltimus.
Auklėjimas
Trečioji neginčijama vertybė yra paneigiama lytiniu švietimu. Ugdymas yra žmogaus formavimas, suteikiantis jam priemonių siekti tikslo, kuriam jis buvo sukurtas. Jo objektas yra gimtosios nuodėmės prislėgtas žmogus, kuriam reikia ištaisyti savo blogus polinkius. Tėvai turi prigimtinę ir dieviškąją teisę auklėti savo vaikus. Ši teisė yra pirmesnė už pilietinės visuomenės teisę ir priklauso nuo Bažnyčios sprendimo. Iš tikrųjų Bažnyčia yra dvasinė motina, kuri savo Magisteriumu auklėja savo vaikus ir tik ji gali juos vesti į žemiškojo ir dangiškojo likimo pilnatvę.
Valstybė norėjo atimti iš Bažnyčios ir iš šeimų šią teisę, kad krikščioniškąjį ugdymą pakeistų antikrikščioniškuoju ugdymu. Vadinamasis lytinis švietimas iš tikrųjų yra kultūrinio ir moralinio sugedimo forma. Radikaliausia šios moralinės korupcijos išraiška yra vadinamoji lyčių teorija, kuri yra vaikų įšventinimas į moralinį iškrypimą. Pasak šios teorijos, žmogaus prigimtyje nėra jokios vyriškos ar moteriškos tapatybės, įsišaknijusios žmogaus prigimtyje, išskyrus tai, ką mes apibrėžiame kaip vyrišką ir moterišką. Vyras ir moteris tėra istoriniai konstruktai, visuomenės suteikti vaidmenys, neturintys nieko bendra su biologine lytimi. Lyčių teorijos šaknys glūdi Markso ir Engelso evoliucionizme, Froido ir Reicho psichoanalizėje ir tokių autorių kaip Michelis Foucault (1926-1984) feminizme ir homoseksualizme. Šių autorių požiūriu, žmogus neturi nei savo esmės, nei specifinės prigimties. Jo kūnas yra nesuformuota materija, kuria galima manipuliuoti, kaip kam patinka, pagal poreikį.
Jei abortas nužudo kūną, tai lytinis švietimas nužudo sielą. Todėl tėvai turi teisę ginti savo vaikus nuo šios agresijos, užtikrindami jiems autentišką religinį mokymą ir atsisakydami patikėti juos žlugdančiai valstybinio švietimo įtakai.
Šeimos atkūrimo darbas
Ką reikia daryti? Būtina pradėti nuo vieno taško. Negalime turėti iliuzijų, kad galime kovoti ir laimėti šią kovą vien natūraliomis jėgomis. Nieko negalima padaryti kitaip, kaip tik su malonės pagalba.
Atkūrimo darbas visų pirma turi remtis antgamtinėmis priemonėmis: malda, malone ir sakramentais. Visų pirma būtina malda – proto pakilimas į Dievą. O aukščiausia maldos forma yra šventosios Mišios. Tačiau mums reikia kunigų, kurie švęstų Mišias ir teiktų sakramentus, sudarančius gyvybiškai svarbų krikščionių maistą. Taigi turime daryti išvadą, kad visų pirma reikia kunigų. Nors tai tiesa, mums taip pat reikia motinų, nes be motinų nebus kunigų.
Mums taip pat reikia tėvų, nes be tėvų nėra nei motinų, nei vaikų, nei ateities. Mums reikia vyrų. Ir, kaip sako monsinjoras Delassusas, vyrų nebeturime, nes nebeturime šeimų, kurios juos sukurtų.[13]
Sakoma, kad už kiekvieno didžio vyro stovi didi moteris. Tai tiesa tik iš dalies, nes dažnai būna ir priešingai: už didžios moters stovi didis vyras.
Mums reikia ir vyrų, ir moterų, ir tėvų, ir motinų. Ir ne tiesiog biologinių tėvų ir motinų, bet tėvų ir motinų, kurie auklėtų savo vaikus, formuotų juos ir vestų į amžinąjį gyvenimą. „Motina, krikščionė moteris pašventina savo sūnų; dukra, ugdyk savo tėvą; sese, tobulink savo brolį; sutuoktini, pašventink savo sutuoktinę“, – rašo monsinjoras Delassusas (1836-1921).[14] „Heureux l’homme à qui Dieu donne une sainte mère!“, „Laimingas žmogus, kuriam Dievas duoda šventą motiną!“ – rašo poetas Alphonse‘as de Lamartine’as (1790-1869).[15]
„Ačiū tau, mano Dieve, tūkstantį kartų ačiū, kad davei man šventą motiną!“ – šaukė šventieji Bazilijus ir Grigalius Nazianzietis, mirus jų motinai šventajai Emilijai.
„Noriu, kad mano sūnus taptų šventuoju“, – sakydavo šventojo Atanazo motina.
Už šventojo Augustino buvo šventoji Monika, už šventojo Dominyko – palaimintoji Giovanna d’Aza, kurios trys sūnūs iškelti į altoriaus garbę; už šventojo Liudviko IX – Bianca di Castiglia; už šventojo Jono Bosko – Margherita Occhiena, „Mamma Margherita“. O kai jį pagirdavo už nuo vaikystės rodomą pamaldumą, Arso klebonas sakydavo: „Po Dievo, tai buvo mano motinos darbas.“
Mums reikia krikščioniškų šeimų, šventų šeimų, tokių kaip Martinų šeima, kuri Bažnyčiai padovanojo keturis karmelitus. Iš 1858 m. Louiso Martino ir Marie-Azélie (Zélie) Guérin santuokos gimė devyni vaikai, tačiau išgyveno tik penkios dukterys. Tėvai džiaugėsi visus penkis vaikus atidavę Viešpačiui: keturis – Lisjė karmelitėms ir vieną – Kano vizitiečių seserims. Garsiausia iš jų – šventoji Kūdikėlio Jėzaus ir Šventojo Veido Teresė. „Gerasis Dievas davė man tėvą ir motiną, labiau vertus dangaus nei žemės“, – 1897 m. liepos 26 d. laiške rašė šventoji Teresė.
Teresei buvo vos 14 metų, kai piligriminės kelionės į Romą metu ji suprato savo pašaukimą būti dvasine kunigų motina. Savo autobiografijoje ji rašo, kad Italijoje pažinusi daug šventų kunigų, ji taip pat suprato, jog, nepaisant jų didingo orumo, jie išlieka silpni ir trapūs žmonės. „Gyvenkime dėl sielų, esame apaštalai, gelbėkime pirmiausia kunigų sielas… Melskimės, kentėkime už jas, ir paskutinę dieną Jėzus bus dėkingas.“
Kai šventoji Teresė jau labai sirgo ir vaikščiojo labai pavargusi, gydytojas liepė jai kasdien vaikščioti sode. Nors ji netikėjo, kad ši mankšta turi prasmę, kasdien ištikimai ją atlikdavo. Kartą viena iš ją lydėjusių bičiulių seserų, matydama, kokias dideles kančias sukelia vaikščiojimas, pasakė jai: „Bet sese Terese, kodėl jūs vaikštote, jei tai jums sukelia daugiau kančių, nei palengvinimo?“ Šventoji atsakė: „Žinai, sesute, aš galvoju, kad galbūt kaip tik šią akimirką misionierius tolimoje šalyje jaučiasi labai pavargęs ir nusivylęs, todėl aš aukoju savo nuovargį už jį.“
Tokia yra šventųjų bendrystė, visus krikščionis jungianti antgamtiniu ryšiu, kurio pirmasis modelis yra šeima.
Prigimtinė ir dieviškoji šeimos idėja
Neįmanoma reformuoti visuomenės ir Bažnyčios be šventumo. Tačiau šventumas neįmanomas be modelio, į kurį galėtume atsiremti.
Per pastaruosius penkiasdešimt metų šeimos krizė įgavo gąsdinančius mastus. Padėtis dar rimtesnė dėl to, kad į šeimą kėsinamasi ne tik iš išorės, bet ir iš Bažnyčios vidaus. Tačiau pirmąjį vaistą nurodė Pijus XI veikale Casti Connubii: apmąstyti dieviškąją santuokos idėją ir, padedant Dievui, gyventi pagal šią idėją. Krikščioniškąją šeimą šiandien visų pirma reikia apibrėžti, nes negalima mylėti ar gyventi tuo, ko nepažįstame. Pijus XI primena sveikos filosofijos ir šventosios teologijos maksimą: „Taigi, norint atkurti nuo teisingumo nukrypusių dalykų pirmapradę būklę pagal jų prigimtį, nėra kito būdo, kaip tik sugrąžinti juos prie dieviškojo proto, kuris (kaip moko Angeliškasis daktaras) yra tobulo teisingumo pavyzdys.[16] Taigi, norint atkurti teisingą santuokos tvarką, būtina, kad visi atsižvelgtų į dieviškąjį santuokos sumanymą ir stengtųsi prie jo prisitaikyti.[17]
Pagal dieviškąjį planą šeima yra santuoka pagrįsta bendruomenė, kuri neišardomai sujungia vyrą ir moterį vaikų gimdymo ir auklėjimo tikslais.
Pasak Pijaus XI, „visų pirma būtina susigrąžinti prigimtinę ir dieviškąją šeimos idėją kaip nuolatinį ir stabilų modelį, kuris nesikeičia net amžiams bėgant; modelį, kuris gali patirti užtemimų ir krizių, bet kuriam būdingas vidinis tobulumas“.
Priešingu atveju esame priversti pasiduoti reliatyvizmui šeimos klausimais, pradedant vadinamąja „homoseksualia santuoka“ ir baigiant poligamija, kuri daugeliu atžvilgių atrodo esanti galutinis Vakarų likimas.
Šeima ir tradicija
Kadaise žodis „šeima“ tradicinėje visuomenėje reiškė ne tik tėvą, motiną ir vaikus, kaip šiandien, bet ir visus protėvius bei būsimus vaikus.
Mons. Louis Isoardas (1820-1901), Annecy vyskupas, pasakoja epizodą, padedantį suprasti, koks buvo gyvenimas Ancien Régime Prancūzijoje. Tai karališkosios šeimos princo ir vieno iš jo valstiečių pokalbis. Ūkininkas, žiūrėdamas į princą, sako jam: „Praėjusių metų gruodį sukako 347 metai, kai mus globojate.“ Kunigaikštis jam atsako: „Mes čia buvome anksčiau už jus; tikslaus skaičiaus nežinau, tik žinau, kad tai jau daugiau nei šeši šimtai metų.“ Ir ponas Isoardas komentuoja: „Štai du vyrai, kurių Tradicijos jausmas dar nebuvo deformuotas.“
Kas yra Tradicijos jausmas?
Kiekvienas iš mūsų, tvirtina prancūzų vyskupas, savo unikaliame gyvenime gyvena arba turėtų gyventi tris skirtingas egzistencijas.[18] Turėtume jausti, kad jau gyvenome ne tik savo tėvų, bet ir senelių bei prosenelių gyvenimą. Mūsų protėvių gyvenimas, apie kurį ne visada žinome, bet apie kurį kalbėjo mūsų tėvai, yra pirmasis gyvenimas, kurio mes dar negyvenome, bet kurį turėtume išgyventi iš naujo.
Yra antrasis gyvenimas, kuris yra mūsų dabartinis gyvenimas, kiekvienos dienos ir dabartinės akimirkos gyvenimas, kuris iš tikrųjų yra tik pirmojo gyvenimo žydėjimas arba spindesys. Aš tęsiu savo didžiojo senelio darbą, papildau jo mintį, darau tai, ką jis norėjo padaryti, taisau jo klaidas, ugdau jo dorybes, pratęsiu jo veikimą šiame pasaulyje.
Tada yra trečiasis gyvenimas, kuris projektuojamas į ateitį. Tai mano vaikų ir anūkų, tų, kuriuos pažįstu, ir tų, kurie dar tik ateis, kelias. Gyvename ne tik savo protėviais, bet ir savo vaikais, vaikaičiais ir provaikaičiais. Mes aukojamės dėl jų. Mūsų šeima yra daugelio kartų centras. Šeimos gyvenimas panašus į Bažnyčios gyvenimą, kuris sutampa su Tradicija.
Tradicija yra Bažnyčios tikėjimas, kurį popiežiai palaikė ir perdavinėjo per amžius; tai laike tvarkingai plėtojamas principas ar principų branduolys, kuris, kaip toks, yra nekintamas. Krizės metu vadovaujamasi Benedikto XV, kuris 1914 m. lapkričio 1 d. enciklikoje Ad beatissimo Apostolorum Principis taip pasisakė prieš modernistus: „Trokštame, kad išliktų nepažeistas senovinis įstatymas „Nieko nekeisti, pasitenkinti Tradicija (nihil innovetur nisi quod traditum est).“[19]
Tradicija yra gyvas ir nekintantis visuomenės elementas. Tradicija yra tai, kas amžinoje daiktų raidoje yra stabilu, ji yra tai, kas nekintama kintančiame pasaulyje, ir tokia ji yra todėl, kad savyje talpina amžinybės atspindį. O šeima yra Tradicijos užuomazga visuomenėje.
Taigi pranašas Jeremijas Raudų knygoje kreipiasi į Dievą: „Converte nos Domine ad te et convertemur; innova dies nostros sicut a principio“, „Padaryk, Viešpatie, kad mes sugrįžtume pas tave, ir mes sugrįšime; atnaujink mūsų dienas kaip pradžioje.“[20]
Tikra visuomenės reforma visada yra grįžimas prie pradžios tobulumo. Tradicija yra ne kas kita, kaip tik tai: ištikimybė pirminiams principams, tiems, kuriais remiasi visa kita, iš kurių viskas kyla. Esame vyrai ir moterys, kurie šioje sumaišties epochoje, kurioje gyvename, kaip Jeremijas pakelia akis į Dievą, ieškodami nekintančių principų, kuriais remiantis būtų galima kurti žmonių ir visuomenės gyvenimą. Mes giname šeimą, nes visų pirma giname principus, kuriuos šeima saugo ir perduoda. Tačiau šiuos principus saugo Bažnyčia. Šiandien Bažnyčia puolama, ir mes, jos vaikai, kovojame, kad ją apgintume, nes ji yra pirmoji ir kilniausia Motina.
Būtent šioje perspektyvoje apmąstome sesers Liucijos žodžius, kuriais pradėjome ir kuriais baigsime:
„Tėve, ateis akimirka, kai lemiama kova tarp Kristaus karalystės ir šėtono vyks dėl šeimos. O tie, kurie dirbs šeimos labui, patirs persekiojimus ir suspaudimus. Tačiau nereikia bijoti, nes Švenčiausioji Motina jau sutriuškino gyvatės galvą.“
Tai Fatimoje pažadėjo Madona, ir mes, turėdami didžiulį tikėjimą, ja pasitikime.
Roberto de Mattei
pagal www.katalikutradicija.lt
[1] Pius XII, Discourse of 20 February 1946.
[2] Pius XII, Radio Message to French families, 17 June 1945.
[3] Cicero, De Officiis, I, 54.
[4] Régine Pernoud, Lumières du Moyen Age, Grasset, Paris 1981, p. 10.
[5] Pius XI, Encyclical Casti connubi of 31 December 1930.
[6] St Augustine, De nuptiis et concupiscentia, II; PL 44, 421; De bono coniugali, 24, 32; ibid.40, 394.
[7] Friedrich Engels, L’origine della famiglia, della proprietà privata e dello Stato, Editori Riuniti, Rome 1970, p. 103.
[8] David Cooper, The Death of the Family, Penguin, New York-London 1971.
[9] Roger Kimball, The Long March: How the Cultural Revolution of the 1960s Changed America, Encounter Books, 2001.
[10] José Antonio Ureta, Pope Francis’s “Paradigm Shift”. Continuity or Rupture in the Mission of the Church?, The American Society for the Defense of Tradition, Family and Property, Spring Grove, PA, 2018.
[11] Cf. Giovanni Codevilla, Dalla Rivoluzione bolscevica alla Federazione Russa, Franco Angeli, Rome 1996.
[12] Gregory Carleton, The Sexual Revolution in Russia, Pittsburgh, University of Pittsburgh Press, 2005.
[13] Monsignor Henri Delassus, Il problema dell’ora presente. Antagonismo tra due civiltà, Desclée, Rome 1907, vol. II, p. 546.
[14] Ibid, p. 580.
[15] Alphonse de Lamartine, Harmonies poétiques et religieuses; Harmonie poetique, III, 9.
[16] St Thomas Aquinas, Summa theologiae, 1a–2ae, q. 91, a. 1-2.
[17] Pius XII, Encyclical Casti Connubii cit.
[18] Cit. from Monsignor Henri Delassus, Il problema dell’ora presente, vol. II, pp. 541-542.
[19] St Stephen I, Letter to Saint Cyprian, in Denz-H, n. 110. 4.
[20] Lamentations 5: 21.
Categories
Apie šv. Jurgį
Dioklecianas ciesorius, girdėdamas po visas šalis karalystės savo kaskarts juoba katalikus dauginantis, surinko savo senatorius ir tarė: „Ką bedarysim, katalikai prie mūsų labai įviso, aš jų kęsti negaliu, o jūs ką sakot?“
Nekurie senatoriai rasi būt ir primetę kokį žodelį katalikams, bet kad pats ciesorius persisakė jų neužkenčiąs, todėl nieks nebdrįso jų ginti; o visi ant to sutiko, jogei reikia juos žudyti ir novinti kaip įmanant. Atlikęs tą rodą, ciesorius įsakė valdymierams karalysčių, idant verstų katalikus apent į pagonis, o nenorinčius grįžti, idant užmuštinai muštų ir galabytų.
Buvo tuokart Rymo kareiviu Jurgis, mūčelninko sūnus, vyras narsus ir stiprus, kurį už didžius darbus ciesorius Jomylysta praminė. Tas, regėdamas kas destis, pardavė tėviškes savo, Kapakokijos žemėj esančias, žmones savo liuosus išleido, pinigus pavargėliams išdalijo, įėjo drąsiai prie ciesoriaus ir tarė: „Šviesiausias ciesoriau! Kas tai gal būti? Dėl ko rymionys, visuose daiktuose teisingi, taip yra neteisingais dėl katalikų? Žinokit tai gerai, jogei katalikų tikėjimas nelygiai geresnis yra už jūsąjį: anie garbina gyvą Sutvertoją dangaus ir žemės, o jūs kloniojatės stovyloms, kurias patys padirbot iš medžio ir vario; todėl be jokio reikalo liepiat juos žudyti ir varginti.“ Visi, tuokart prie ciesoriaus pasitikę, nutilo ir stebėjos drąsumui jaunikaičio. O Magnecijus konsulas, į šalį šv. Jurgį pavedęs, klausė: „Kas tave taip drąsiu padarė?“ Atsakė šventas: „Tiesa man pridavė drąsybės.“ Tarė konsulas: „Kas tai yra tiesa?“ Atsakė šv. Jurgis: „Tiesa yra ta teisybė, jogei Kristus yra tikru Dievu, o aš jo tarnu.“ Išgirdęs tą šnekesį, Dioklecianas tarė šv. Jurgiui: „Už tavo išmintį ir narsumą tave išaukštinau ir myliu it savo vaiką, todėl meldžiu tavęs nesipainiok su tais katalikais, padaryk apieras dievams, o aš tave juoba dar išaukštinsiu.“ Atsakė šventas: „Meldžiu Dievo savo, idant tu, šviesiausias pone, pažintum jo galybę, o tuokart suprastum, jogei jis daugiau tau gali duoti, nekaip tu man žadėti.“ Ant tų žodžių pašoko apmaudas ciesoriui, todėl nebšnekėdamas liepė šv. Jurgį nuvesti į kalinį ir akmeniu priversti. Ką tarnai beregint ir padarė.
Ryto metą liepė ciesorius atvesti šv. Jurgį prie savęs ir tarė: „Nu ką, ar nuvargai po akmeniu begulėdamas? Rasi jau pametei savo Kristų?“ Atsakė šv. Jurgis: „Klysti, šviesiausias pone, mislydamas mane dėl taip mažos kančios atstosiant nuo Kristaus. Pirmiau jomylysta nuvargsi mane bežudydamas, nekaip aš bekentėdamas.“ Tarė ciesorius tarnams savo: „Veskit jį šalin ir žudykit.“
Budeliai pririšo šv. Jurgį prie rato, po kurio apačia buvo lenta, prisagstyta su aštriomis užkumpusiomis vinimis. Pririšę sukibo visi ratą sukti. Kaip tiktai pakliuvo į rato apačią šv. Jurgis, anos vinys baisiai draskė jo kūną. Taip gyvas draskomas, pirma balsu šaukės prie Kristaus, paskiau murmėjo kaži ką, ant galo nutilo. O jogei kraujas čiurkšliais tekėjo, todėl patys budeliai, tardami jau mūčelninką numirus, šalin paėjo. Tuokart prisiartinęs ciesorius tarė: „Nu ką, Jurgi, kame yra dabar tavo Kristus, lai išgelbi tave!“ Tai ištaręs, nuėjo melstis į Apolino dievaičio bažnyčią.
Vos ciesoriui į bažnyčią įėjus, trenkė perkūnija, nužengė gražus aniolas, atrišo šv. Jurgį, išgydė ir tarė: „Nenuogąstauk, mūčelninke, tavo Dievas yra su tavim.“ Tarnai, kurie tai matė, nubėgę į bažnyčią pasakė ciesoriui, tas skubinos regėti tuos stebuklus Dievo. Namon sugrįžęs, kad šv. Jurgį sveiką pamatė, nenorėjo tikėti, jogei tas pats yra. Anatolijus su Proteleonu, žalnierių vyresnieji, išvydę tą prajovą, sušuko: „Didis yra Dievas krikščionų!“ – ir įtikėjo į Kristų. Už ką ciesorius tuojau liepė anuodu nukirsti, o šv. Jurgį prisakė į duobę įmesti ir negesytais kalkais užpilti. Tarnai, taip šventą mūčelninką palaidoję, šalin paėjo. Po trijų dienų, ketindami kaulus išmesti, atkasė kalkus, tebrado gyvą šv. Jurgį ir davė žodį ciesoriui. Kurs, pavadinęs šv. Mūčelninką prie savęs, tarė: „Pasakyk man, per kokius tai ciuslus (sztukę czarodziejską) tapai nemariu?“ Atsakė šventas: „Ne žavėjimai tai yra, bet stebuklai Dievo. Oi, kaip nelaimingas esi, jogei visa tai regėdamas galybės Viešpaties nepažįsti.“
Dioklecianas nepajudintas apaudino kojas šv. Jurgio su batais, kurių padai buvo didžiomis vinimis prisagstyti, ir nuvedino į kalinį. Ryto metą baisiai šv. mūčelninką nuplakdino ir atidavė kaži kokiam Atanazijui, idant jį nužudytų. Atanazijus po tris kartus davė šv. Jurgiui labai daug tručynos, kurią mūčelninkas išgėręs buvo taip pat sveikas, kaip jei pirma. Pagonys, matydami ir tą stebuklą, vėl klausė, per kokius ciuslus negali jis numirti. Šv. Jurgis antrą kartą atsakė, jogei tai dedas per galybę Dievo, kurs atgaivina ir numirusius. Tarė pagonys: „Nu gerai: yra čia žmogus pirm keletos dienų numiręs, atgaivink jį, o mes įtikėsim į Kristų.“ Šv. Jurgis, išganymo jų norėdamas, pradėjo melstis, tuojau sugrumėjo perkūnija, o numirėlis sveikas atsikėlė. Tai matydamas, Atanazijus ir daugel kitų įtikėjo į Kristų.
Ciesorius, apie tai išsigirdęs, liepė Atanazijų nukirsti, o šv. Jurgį dar į kalinį įsvadinti. Šv. mūčelninkas, kalinyj būdamas, diena iš dienos gydė stebuklingai įvairius sergančius, todėl daugybė žmonių prie jo spaudės. Tarp kitų atėjęs prie šv. Jurgrio Glicerius, plikas labai artojas, tarė: „Meldžiamasis Jurgali, gelbėk mane! Vieną jautelį teturėjau ir tas padvėsė, dabar neturiu nei kuo bearti, nei kuo kitą pirkti.“ Atsakė šventas: „Eik namon, jautis tavo atgis.“ Paklausė artojas, sugrįžo namon, atrado savo jautelį gyvą besiganantį ir įtikėjo į Kristų. Dėl to tai žmonės ir lig šiolei meldžia Dievo, idant per užtarymą šv. Jurgio užlaikytų jų galvijus.
Tuo tarpu kaži kas tarė ciesoriui: „Kas bus, per tą Jurgį visas miestas įtikės į Kristų, nes daugybė žmonių prie jo glaudžias?“ Ciesorius, dar kartą atvedinęs jį prie savęs, žadėjo suteikti didžius turtus, bile tiktai dievams garbę atiduotų. Šv. Jurgis tarė: „Nu, paregėsim, eikim į bažnyčią.“ Prasidžiugęs ciesorius ėjo pats, ir daugybė dvariškių su juomi. Atėjus šv. mūčelninkas klausė vienos stovylos: „Ar tu esi Dievu? O velnias, toj buvęs, atsakė: „Ne, neesmi.“ Tarė šventas: „Dėl ko gi reikalauji dieviškos garbės?“ Vos tai ištarė, stabas nukrito ir susikūlė. Taipogi ir kitos stovylos išvirto ir sutrupėjo. Tuokart pagonys šaukti pradėjo: „Užmušk, ciesoriau, tą nedorą, kurs dievus mūsų sudaužė.“ Kaipogi ciesoriui liepiant, šv. Jurgis nukirstu paliko ir nėjo į dangaus karalystę, kame džiaugsis per amžių amžius. Amen.
Raštininkai dar sako šv. Jurgiui šitaip atsitikus. Sirijoj, ne per toli nuo miesto Beiruto, yra labai pelkėtas ežeras, į kurį prie gyvos galvos šv. Jurgio buvo įsimetę smakai, arba krokodilai. Užvis vienas labai didis rijo žmones kur tik prigavo. Neprotingi pagonys, paskaitę tą smaką už dievaitį savo, patys jį žmonėmis ir penėjo. O kad neveiku tebuvo rasti žmogų, kurs ant tokios apieros atsiduotų, iš parėdymo vyresnybės visi turėjo mesti kaulelius, arba liosus, ant kurio krito, tą kiti tuojau vedė į paežerį ir pastatė, o prijaukintas krokodilas tuojau išėjęs atėmė savo dalyką. Nė kunigaikščiai, arba tos vietos karaliaus vaikai, nebuvuo liuosi nuo tos apieros, kaipogi vieną kartą kritus kauleliui ant karalaitės, tarnai sugrobė ją, nuvedė į paežerį ir pastatė. Drebėjo nelaiminga ir laukė valandos, kurioj nedoras dievaitis, iš vandens išrėpliojęs, praris aną. Šv. Jurgis, nuo kūdikystės katalikas, buvo tuokart žalnieriu, truko su draugais Sirijoj ir, kaži kur jodamas, pamatė paežerėj bestovinčią gražią mergaitę. Kartkartėmis girdėjęs apie tą smaką, veikiai suprato, ko čia stovi ta nelaiminga. Karalaitė, jį išvydusi, tarė: „Jok šalin, jaunikaiti, argi negana to, jogei aš prapuolu?“ Susimilęs ant jos, šventas atsakė: „Nenuogąstauk, aš tą smaką kaip regi užmušiu.“
Nieko netrukus išeina iš vandens smakas, skuba tuojau prie savo dalyko, šv. Jurgis sutempia arklį, šoka ant smako viršaus ir perveria su driaučiu kiaurai jo sprandą. Maita cypdama raitės, išvirto ir padvėsė. O šventas žalnierius, nuvedęs sveiką karalaitę prie tėvo, aiškiai darodė smaką nesant dievaičiu ir daug pagonų į katalikus pervertė. Nuo to laiko šv. Jurgis skaitos užtarytoju drąsių kareivių, arba žalnierių.
(Joanes Bolandus, Vitae Sanctor. Tom. XV.)
Publikuota iš: Motiejus Valančius, Raštai. 2: Žyvatai šventųjų; Gyvenimai šventųjų Dievo – Vilnius: LLTI, 2003.
Pagal www.katalikutradicija.lt
Po neseniai pasirodžiusio straipsnio, kuriame nušvietėme kandidatų į Lietuvos Respublikos Prezidentus pažiūras, LRT publikavo straipsnį, kuriame kandidatams užduodami klausimai, aktualūs ir katalikams. Susisteminę kandidatų atsakymus, supaprastintai orientacijai sudarėme šią lentelę.
„Paryškintu“ šriftu pažymėjome atsakymus, kurie 100 proc. atitinka Bažnyčios mokymą.
Deja, nors yra ir kandidatų, kurių pozicija kai kuriais klausimais atitinka Bažnyčios mokymą, nė vienas iš jų neužėmė drąsesnės pozicijos sankcionuoto kūdikių žudymo, t. y. abortų, klausimu. Todėl tikras katalikas negali palaikyti nė vieno iš rinkimuose dalyvaujančių kandidatų. Tikras katalikas yra tas, kuris tiki viskuo, kuo Bažnyčia įsakė tikėti visada ir visur ir kuo visada ir visur buvo tikima.
Jonas Šaulys
Skirtingai nei Lenkijoje, Lietuvoje užsimezgusios gyvybės gynimo klausimas praktiškai neegzistuoja. Išskyrus vieną bandymą, kurį prieš dešimtmetį atliko Lietuvos lenkų rinkimų akcija, šiandien nematome nė vieno politiko, ginančio pradėtų vaikų gyvybę.
Dievas savo gailestingumu ir teisingumu baudžia tautas, darančias nuodėmes, kurios šaukiasi Dangaus keršto. Apie tai kalbėjo ir šventasis tėvas Pijus iš Pietrelčinos:
I. “Tokios baisios nuodėmės reikia bijoti. “Kai žmonija praras abortų baimę, tai bus pati blogiausia diena žmonijai. Abortas yra ne tik žmogžudystė, bet ir savižudybė. Taip, žmonijos savižudybė. Galėsite tai suprasti, kai pamatysite žemę, apgyvendintą senais žmonėmis, ištuštėjusią nuo vaikų. Ištuštėjusią kaip dykuma”.
II. Abortų, kuriuos jis vadino “bjauriu nusikaltimu” ir “kūdikių žudymu”, akivaizdoje jis buvo bekompromisis. Kartą jis pasakė: “Jei bent vieną dieną nebūtų daroma nuodėmių prieš gimusią gyvybę, Dievas mainais už tai suteiktų pasauliui taiką ir nutrauktų visus karus”.
III. Per vienos moters, kuri leido nužudyti savo įsčiose esantį kūdikį, išpažintį šventasis tėvas Pijus paklausė: “Ar supranti, kam leidai žūti? “Ne, nežinau, tėve.” “Tas berniukas, kuris turėjo išeiti iš tavo įsčių, turėjo pašaukimą tapti šventojo Petro įpėdiniu”.
IV. Čia prieiname prie esmės, kas yra abortas. Tai ne tik nusikaltimas žmonijai, nusikaltimas, kuris yra žiaurus ir šaukiasi Dangaus keršto, bet ir nusikaltimas Dievo planui, nes kiekvienas žmogus yra kažkam pašauktas. Tik pagalvokite, kiek potencialių kareivių, kepėjų, mūrininkų, architektų, gydytojų, slaugytojų, gaisrininkų, kunigų, vienuolių ir dar ilgai būtų galima tęsti…. kiek jų buvo nužudyta atliekant abortą?
Viešpats Dievas sukūrė žmogų savo išorinei garbei, sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, sukūrė žmogų, kad jis atspindėtų konkrečias Dievo tobulybes. Šiame kontekste pagalvokite, kaip labai aborto nuodėmė įžeidžia Viešpatį Dievą.
Melskimės ir raginkime Lietuvos politikus pradėti ginti žmogaus gyvybę nuo pat prasidėjimo, kad Lietuva nesulauktų baisios Dievo bausmės už abortų nuodėmę.
Jonas Šaulys
Dėl neseniai Lenkijos Seime vykusių svarstymų dėl teisės į abortą atkūrimo, Varšuvoje vyko daugiatūkstantinė Nacionalinė eisena už gyvybę, į kurią susirinko abortų draudimo palikimo šalininkai.
“Šis žygis taip pat yra mūsų solidarumo su vaikais, pradėtais dėl aborto pavojaus, ir šio nusikaltimo aukomis – vaikais, kurie niekada daugiau negims, taip pat su jų motinomis ir tėvais, kurie dažnai taip pat tampa šios dramos aukomis”, – rašoma oficialioje renginio interneto svetainėje.
Renginys Varšuvos Pilies aikštėje prasidėjo punktualiai 12.30 val. Prieš renginio dalyvių susitikimą Varšuvos arkikatedroje ir Varšuvos-Pragos katedroje buvo aukojamos šventosios Mišios. Kaip pabrėžė organizatoriai, renginyje dalyvavo žmonės, atvykę į žygį iš įvairių šalies vietovių. “Gyvybės banga”, “Tegyvuoja Lenkija”, “Už gyvybę” – tai tik keletas šūkių, kuriuos nešė renginio dalyviai. Taip pat buvo skanduojami šūkiai “Už gyvybę” ir šūkiai, primenantys lenkams pamatines vertybes.
Neįprastai gausus paradas ėjo per Krakowskie Przedmieście ir Nowy Świat, kol pasiekė Plac Trzech Krzyży, kur buvo numatytas Jaceko Kowalskio koncertas. Taip pat buvo sakomos atminimo kalbos. Be kitų, nuo scenos kalbėjo buvęs Seimo pirmininkas Marekas Jurekas (Marek Jurek).
-Priešgimdyminis infanticidas yra laisvė? Ne, tai yra abortų spaudimo moterims įteisinimas”, – teigė politikas, pabrėždamas, kad gyvybės apsauga yra moterų apsauga nuo jas supančio abortų spaudimo. – Prenatalinio infanticido įteisinimas reiškia, kad moterys patiria abortų spaudimą. Turime užtikrinti moterų laisvę nuo to”, – ragino buvęs Seimo pirmininkas.
– Teisė į gyvybę yra ne pasaulėžiūrinis postulatas, o pirmoji iš pagrindinių teisių”, – sakė Marekas Jurekas, pažymėdamas, kad pradėtų vaikų apsauga yra tautos gyvybės sąlyga. – Valstybė nėra demokratiška, jei išstumia pačius mažiausius ir kvestionuoja pačią prigimtiniausią teisę į gyvybę”, – pabrėžė jis.
Marekas Jurekas paragino prezidentą ir politikus imtis aktyvių gyvybės apsaugos veiksmų, taip pat ir Europos forume. “Tai, kas įvyko Prancūzijoje, yra žudymo, o ne laisvės įteisinimas”, – vertino jis. “Išgirskite tą balsą, kuris šiandien šaukiasi, Lenkijos krikšto balsą, mūsų tautos prisiimtus įsipareigojimus. Būkite jiems ištikimi”, – kreipėsi jis į Lenkiją valdančiuosius.
Pagal www.pch24.pl
Įstatymo projekte, kurį Argentinos kongrese pateikė prezidento Javiero Milia’os partija “Libertad Avanza” (Laisvės avansas), numatoma sugrąžinti bausmes už pradėto vaiko nužudymą. Argentinoje 2020 m. bus visiškai panaikinta baudžiamoji atsakomybė už abortų atlikimą ir padėjimą juos atlikti iki 14 nėštumo savaitės.
Per savo prezidentinę kampaniją A. Milia skelbė, kad jei ateis į valdžią, bandys panaikinti įstatymą, kurį Kongresas patvirtino 2020 m. gruodžio mėn. peronistui Alberto Fernandezui prezidentaujant. Dabartinis įstatymas taip pat leidžia atlikti abortą ir po šio termino, jei jis atliekamas dėl išprievartavimo arba kelia grėsmę moters gyvybei ar sveikatai.
Prezidento parengtas įstatymo projektas visiškai panaikina ankstesnio įstatymo nuostatas ir gerokai padidina bausmes už negimusio vaiko nužudymą. Už “procedūros atlikimą be moters sutikimo” bausmė gali siekti nuo trejų iki dešimties metų laisvės atėmimo, o moters mirties atveju – penkiolika metų laisvės atėmimo. Tik tuo atveju, jei nėštumo tęsimas “keltų neatšaukiamą grėsmę moters mirčiai”, medikams laisvės atėmimo bausmė negrėstų.
Šį mėnesį kalbėdama Pasaulio ekonomikos forume Davose Milei minėjo “kruviną abortų darbotvarkę” ir kritikavo feministinius judėjimus dėl jų potencialo pakenkti liberalioms, kapitalistinėms Vakarų šalims. Savo ruožtu sausio mėnesį Argentinos prezidentas paskelbė “Gyvybės, laisvės ir nuosavybės gynimo metus” ir nurodė, kad ši frazė būtų įrašyta visuose vyriausybės dokumentuose.
Pagal www.pch24.pl
Artėja Lietuvos prezidento rinkimai. Jau turime paskirtus kandidatus šiuose rinkimuose, kurių yra 8. Katalikas negali balsuoti už asmenį, kuris remia ir skleidžia viešą nuodėmę, tarp kurių yra ir nuodėmių, šaukiančių Dangaus keršto.
Pasak tradicinio katalikų katekizmo, tokių yra keturios:
Nuodėmės, kurios šaukiasi Dangaus keršto, yra šios:
a) sąmoningas nekalto žmogaus nužudymas;
b) sodomijos nuodėmė;
c) beturčių, našlių ir našlaičių skriaudimas;
d) atlyginimo nemokėjimas nekaltiems tarnams ir samdiniams.
Iš tų, kurias Lietuvoje matome viešai ir kurios šaukiasi Dangaus keršto, yra šios:
1. abortai
2. grėsmė ratifikuoti Stambulo konvenciją
3. grėsmė įteisinti vadinamąją “partnerystę”
Kandidatų pažiūrų nesuderinamumas su katalikų doktrina bent vienu klausimu diskvalifikuoja tokį kandidatą kataliko rinkėjo akyse. Į šiuos klausimus žvelgiame labai griežtai, nepaisydami iškraipytų vertimų.
Abortų klausimu tik reikalavimą uždrausti abortus laikome suderinamu su Katalikų Bažnyčios katekizmu.
Jei neigiama nuomonė bent vienu iš įvardytų klausimų diskvalifikuoja kandidatą, mes nenagrinėjome atitinkamo kandidato nuomonės kitais klausimais, nes tai nekeičia mūsų požiūrio, kad katalikas neturi balsuoti už tokį kandidatą.
Gitanas Nausėda apie abortus:
Ingrida Šimonytė apie abortus:
Andrius Mazuronis apie abortus:
Eduardus Vaitkus apie abortus:
Neradome Dainiaus Žalimo pasisakymo apie abortus, tačiau jis ne kartą yra pasisakęs vadinamosios “civilinės partnerystės” tema, pavyzdžiui, čia:
Taip pat neradome Giedrimo Jeglinsko pasisakymų apie abortus, tačiau jis teigiamai pasisakė apie “civilinę partnerystę”:
Remigijus Žemaitaitis, atrodo, turi nepatvirtintas pažiūras, nes, nepaisant to, kad pasitaikė pasisakyti prieš tos pačios lyties asmenų partnerystę, kartu su A. Zuoku ir A. Paulausku vieną kartą pareiškė, kad ji yra:
Lieka tik Ignas Vėgėlė. Stambulo konvencijos ir “partnerystės” klausimais p. Igno pozicija yra pagirtina:
Ignas Vėgėlė ragina Gitaną Nausėdą atšaukti dekretą dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo
Deja, neradome jokio p. Igno pareiškimo dėl jo požiūrio į abortus. Šį klausimą uždavėme komentaruose, jo “Facebook” profilyje, deja, atsakymo kol kas negavome. Todėl prašome visų mūsų rėmėjų užduoti šį klausimą ponui Ignui. Nes be atsakymo į šį klausimą tikras katalikas negali galutinai apsispręsti, už ką galėtų balsuoti.
Jonas Šaulys
Kristaus prisikėlimas suteikia nepaprastos stiprybės ir vilties, kad viskas galiausiai baigsis gerai. Todėl Prisikėlimo laikotarpiu verta realistiškai pasvajoti, kokia turėtų būti naujoji prisikėlusi Šventoji Lietuva.
Fatimos apsireiškimuose Dievo Motina sakė, kad „galiausiai Rusija atsivers ir pasauliui bus suteiktas taikos laikotarpis“. Šį taikos laikotarpį galėsime vadinti „Naujaisiais Viduramžiais“. Viduramžiais ta prasme, kad jame bus laikomasi katalikų religijos įstatymų. Naujaisiais ta prasme, kad ir šie katalikų religijos dėsniai bei visas žmonių sielų nusiteikimas šiuo laikotarpiu bus daug tobulesnis ir karščiau praktikuojantis savo tikėjimą nei senaisiais viduramžiais. Kitaip tariant, Naujaisiais Viduramžiais bus daugiau šventumo negu senaisiais.
Kokia turėtų būti naujoji Šventoji Lietuva? Pagal pavadinimą ji turėtų būti tikrai šventa. Tai nereiškia, kad joje gyvens vien šventieji. Akivaizdu, kad nuodėmė nuo žemės paviršiaus visiškai neišnyks. Tačiau jos atsiradimas ir veikimas bus toks ribotas, kad ji nebus vieša.
Tai reiškia, kad naujojoje Šventojoje Lietuvoje nebus tokių apgailėtinų dalykų, kokius šiandien matome mūsų Tėvynėje. Nebus teisiškai sankcionuotų abortų, nebus gėjų paradų, nebus civilinės partnerystės, nebus iškrypimus skleidžiančių „ugdymo“ programų, valdžioje nebus liberalių partijų, o pats liberalizmas bus pasmerktas kartu su kitomis „Renesanso“ ideologijomis – fašizmu ir komunizmu.
Naujojoje Šventojoje Lietuvoje bus asmens laisvė ir pagarba privačiai nuosavybei, nebus vykdomos ekspropriacijos. Klestės prekyba ir verslumas. Žinoma, tai visiškai nepanaikins skurdo, nes gyvenimas žemėje vis dėlto nėra rojus. Rūpintis vargšais ir ligoniais padės vienuolynai, kurie bus dosniai remiami aukomis.
Daugelis pasakys, kad aprašytas paveikslas neįmanomas, nes tai idealus paveikslas. Galbūt jis ir idealus, tačiau svarbiausia yra teisinga gėrybių ir vertybių hierarchija, leidžianti visuomenei funkcionuoti geriausiai. Nes viską pas Dievą gali!
Kodėl esame neturtingi? Todėl, kad darome nuodėmes, kurios šaukiasi dangaus keršto! Tokios nuodėmės, be kita ko, yra abortai (nekaltųjų žudymas) ir sodomija. Šias nuodėmes darome todėl, kad turime neteisingą vertybių hierarchiją. Savo žmogiškąją valią ir materialines gėrybes vertiname labiau nei katalikų tikėjimą. Be valstybinės katalikų religijos nebus ilgalaikės tvarios gerovės be karų! Pirmiausia Dievas, paskui žmogus, pirmiausia įsakymai, paskui gerovė!
Už savo nuodėmes, įskaitant ir tas, kurias viešai daro mūsų tautiečiai, turime viešai atgailauti. Už nuodėmes būtina atpirkimo bausmė.
Todėl, kad ši naujoji Šventoji Lietuva prisikeltų, reikia daug nuveikti. Tačiau gerasis Viešpats Dievas mums šias dovanas suteiks tik tada, jei matys, kad mes bent truputį stengiamės siekti geresnio.
Kristus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė! Ir Jis prikels Šventąją Lietuvą!
Jonas Šaulys
Šiais tamsiais ir liūdnais laikais ištvermingai puoselėkime viltį. Tačiau, norėdami viską atnaujinti Kristaus Karalystėje, savo viltį dėkime ne į kokį nors žmogų, jėgą ar ideologinę srovę, bet į Dievo Apvaizdą, kuri, jei reikia, gali vėl priversti jūrą suskilti, perkelti kalnus ir priversti sudrebėti visą žemę, kad išsipildytų dieviškasis pažadas: „Pragaro vartai Jos nenugalės!“
Prisikėlimas yra amžinas ir galutinis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus triumfas, visiškas priešininkų pralaimėjimas ir aukščiausias mūsų tikėjimo argumentas. Šventasis Paulius sakė, kad jei Kristus nebūtų prisikėlęs, mūsų tikėjimas būtų tuščias. Visas mūsų tikėjimo statinys remiasi ant antgamtinio Prisikėlimo pamato. Taigi apmąstykime šią didžiąją temą.
Kristus nebuvo prikeltas. Kristus prisikėlė. Lozorius buvo prikeltas – tai kažkas kitas, šiuo atveju Viešpats Jėzus, jį vėl pašaukė į gyvenimą. Kalbant apie dieviškąjį Atpirkėją, Jo niekas neprikėlė. Jis prisikėlė pats, Jam nereikėjo, kad kas nors Jį prikeltų naujam gyvenimui. Jis susigrąžino savo gyvybę, kai pats to norėjo.
Visa, kas pasakyta apie Viešpatį Jėzų, galima analogiškai pritaikyti ir Šventajai Katalikų Bažnyčiai. Katalikų Bažnyčios istorijoje dažnai matome, kad kaip tik tada, kai ji atrodė negrįžtamai prarasta ir kai atrodė, kad baisūs katastrofos simptomai ją galutinai pakirs, vyko įvykiai, kurie, priešingai nei tikėjosi jos priešininkai, išlaikė Bažnyčią gyvą.
Įdomu tai, kad kartais į pagalbą Bažnyčiai ateina jos priešai, o ne draugai. Taip buvo, pavyzdžiui, labai jautriu katalikybei laikotarpiu – Napoleono laikais. Ką gi, įvyko itin neįprastas epizodas: buvo sušaukta konklava, turėjusi išrinkti Pijų VII. Ši konklava vyko saugoma rusų kariuomenės, kuri visa buvo schizmatinė ir kuriai vadovavo schizmatinė valdžia. Pačioje Rusijoje katalikų religijos praktikavimas buvo varžomas tūkstančiais būdų. Tačiau Italijoje būtent rusų kariuomenė užtikrino laisvą popiežiaus išrinkimą tuo metu, kai Šventojo Sosto vakavimas būtų padariusi tokią didelę žalą Šventajai Bažnyčiai, kad, žmogiškai kalbant, niekada nebebūtų buvę įmanoma jos atstatyti.
Paminėjau tai, kad prisimintume, jog esama stebuklingų priemonių, kurias dieviškoji Apvaizda pasitelkia, kad parodytų, jog Dievas turi aukščiausią galią visiems dalykams. Taigi nemanykime, kad Bažnyčia už savo išgelbėjimą skolinga Konstantinui, Karoliui Didžiajam ar rusų kariuomenei. Net tada, kai atrodo, kad ji visiškai apleista ir kai jai trūksta būtiniausių išteklių išgyventi, būkime tikri, kad Šventoji Bažnyčia nemirs. Kaip ir Viešpats Jėzus, ji prisikels savo dieviškomis jėgomis. Ir kuo labiau nepaaiškinamas žmogiškuoju požiūriu atrodys Bažnyčios prisikėlimas (priešingai nei Viešpats Jėzus, Bažnyčia vis dėlto niekada nemirs tikra mirtimi), tuo šlovingesnė bus jos pergalė.
Šiais tamsiais ir liūdnais laikais ištvermingai puoselėkime viltį. Tačiau, norėdami viską atnaujinti Kristaus Karalystėje, savo viltį dėkime ne į kokį nors žmogų, jėgą ar ideologinę srovę, bet į Dievo Apvaizdą, kuri, jei reikia, gali vėl priversti jūrą suskilti, perkelti kalnus ir priversti sudrebėti visą žemę, kad išsipildytų dieviškasis pažadas: „Pragaro vartai Jos nenugalės!“
Apie šventąjį Juozapą žinome labai mažai, jis niekada nekalba Šventojoje Evangelijoje. Nepaisant to, jis yra veiksmingiausias šventasis pasaulio istorijoje. Pasiklausykime t. Edmundo Naujokaičio pamokslo, kuriame kalbama apie šį šventąjį.
Pagal www.fsspx.lt
Kovo 19 d. Bažnyčia mini šv. Tačiau tik nedaugelis prisimena, kad Šventosios Šeimos globėjas taip pat dalyvavo Fatimos saulės stebukle. Įvykiai, susiję su paskutiniu apsireiškimu Fatimoje, yra labai svarbūs norint suprasti šiandieninio pasaulio būklę, todėl šventojo Juozapo vaidmuo juose yra dar svarbesnis.
Po Saulės stebuklo ir Švenčiausiosios Mergelės apsireiškimo kulminacijos šventasis Juozapas taip pat pasirodė trims jauniems aiškiaregiams. Tėvas Džonas de Marčis (John de Marchi) savo knygoje “Tikroji Fatimos istorija” (The True Story of Fatima) tai aprašo taip:
“Kairėje saulės pusėje pasirodė šventasis Juozapas, kairėje rankoje laikydamas Kūdikėlį Jėzų. Šventasis Juozapas išniro iš šviesaus debesies vos krūtinės aukštyje, kad galėtų pakelti ranką ir kartu su Kūdikiu Jėzumi tris kartus padaryti kryžiaus ženklą virš pasaulio. Kol šventasis Juozapas darė kryžiaus ženklą, į dešinę nuo saulės spindėjo Švenčiausioji Mergelė, apsirengusi mėlynais ir baltais Rožinio Dievo Motinos drabužiais.
Tuo tarpu Pranciškus ir Jacinta maudėsi nuostabiose saulės spalvose ir ženkluose, o Liucija turėjo privilegiją žiūrėti į raudonai apsirengusį Dievo Atpirkėją, kaip Dievo Motina buvo išpranašavusi, laiminantį pasaulį. Kaip ir šventasis Juozapas, Jis buvo matomas tik nuo krūtinės į viršų. Šalia Jo stovėjo Švenčiausioji Mergelė, dabar apsirengusi violetiniais Dievo Motinos rūbais, bet be kalavijo. Galiausiai Švenčiausioji Mergelė vėl pasirodė Liucijai visoje savo nežemiškoje didybėje, apsirengusi paprastais rudais Karmelio kalno drabužiais.”
Šis paskutinis apsireiškimas Fatimoje nurodo tris konkrečias pamaldumo Dievo Motinai formas, kurias esame kviečiami praktikuoti per “paskutinę kovą” su šėtonu. Tai pamaldumas į Pilnutinę ir Nekaltąją Marijos Širdį, šventasis rožinis ir rudasis škaplierius.
Tačiau taip pat nepaprastai svarbu pažymėti, kad paskutinis Fatimos apsireiškimas taip pat nukreipia mus į šventojo Juozapo užtarimą, kurį mūsų Viešpats glaudžiai susiejo su savimi, teikdamas pasauliui palaiminimą.
Pagal www.pch24.pl
Žydų podkasto vedėjas Erikas Veinšteinas (Eric Weinstein) diskusijoje apie tradicines lotyniškas Mišias pareiškė, kad “Vatikano II Susirinkimas galėjo būti didelė klaida”.
Dalyvaudami Kriso Viljamsono (Chris Williamson) podkaste, E. Veinšteinas ir K. Viljamsonas diskutavo apie augantį tradicinių lotyniškų Mišių populiarumą tarp Jungtinių Valstijų jaunimo.
“Viena iš sparčiausiai augančių konfesijų (kalbant) apie bažnyčios lankomumą Amerikoje yra tai, kad visos jos yra lotyniškos. Ar esate apie tai girdėję?” paklausė Viljamsonas. “Ji masiškai auga jaunesnio nei 30 metų amžiaus demografinėje grupėje ar panašiai; visa tai vyksta lotyniškai!”
“O tai gali būti nuostabu, tiesa?” Veinšteinas atsakė.
“Vatikano II Susirinkimas galėjo būti savotiška didelė klaida”, – pareiškė jis.
“Kaip tai?” Viljamsonas paklausė.
“Nes kai esi priverstas iš tikrųjų kovoti su tuo, kokie tie žodžiai yra šiuolaikiniame kontekste, jie neturi tokios galios, kokią kartais turi kaip “užkeikimas”, – atsakė Vainšteinas.
Viljamsas sakė, kad “sunku išjungti labai specifinį kritiškai budrų analitinį protą, kai tai, ką tu nori pabandyti padaryti, yra leisti patirčiai tave nuplauti, todėl galbūt… nebent laisvai moki lotynų kalbą, (ne)sugebi tiesiog mėgautis patirtimi, o galbūt tai ir yra didžioji dalis to, ką darė religinės apeigos; galbūt tai iš tikrųjų nebuvo susiję su žodžiais”.
1963 m. gruodį paskelbus Vatikano II Susirinkimo konstituciją apie šventąją liturgiją “Sacrosanctum Concilium”, iš teologų sudaryta institucija, vadinama “konsiliumu”, buvo įsteigta Romos apeigynui reformuoti. 1969 m. popiežius Paulius VI paskelbė naująsias Mišias (Novus Ordo Missea), kurios daugelyje katalikų vyskupijų faktiškai pakeitė Tradicines Lotyniškąsias Mišias (TLM).
Be to, kad didžioji dalis Mišių kalbama ne lotyniškai, o vietine kalba, Naujosiose Mišiose taip pat daug mažiau oracijų ir kitų pamaldumo ženklų. Tik apie 13 % senųjų Mišių maldų buvo perkelta į Naująjį mišiolą be pakeitimų. Išbraukta daug nuorodų į pragarą, nuodėmę ir malonę. Naujosios Mišios buvo kritikuojamos dėl to, kad jose šventųjų Mišių, kaip aukos, pobūdis tapo mažiau akivaizdus nei TLM. Liturginių pakeitimų ir jų kritikos laikas apibendrintas antrojoje trilogijos “Amžių Mišios” dalyje, pavadintoje “Tobula audra”.
Pastaraisiais dešimtmečiais tiek katalikai, tiek nekatalikai pasisakė prieš TLM panaikinimą. Garsiausias pavyzdys – kreipimasis į popiežių Paulių VI leisti naudoti TLM grupei intelektualų ir menininkų, tarp kurių buvo daug nekatalikų. Šis laiškas paskatino Paulių VI pasirašyti vadinamąjį “Agatha Christie indultą”, pavadintą garsiausios kreipimosi signatarės vardu, kuriuo buvo suteiktas leidimas švęsti senosios formos Mišias Anglijoje ir Velse.
2007 m. popiežius Benediktas XVI paskelbė motu proprio Summorum Pontificum, kuriuo leido plačiai naudoti Tridento Mišias ir patvirtino, kad Naujosios Mišios niekada nepanaikino TLM.
Aiškinamajame laiške, lydinčiame Summorum Pontificum, Benediktas garsiai rašė apie TLM: “Tai, ką ankstesnės kartos laikė šventa, išlieka šventa ir didinga ir mums, ir tai negali būti staiga visiškai uždrausta ar net laikoma žalinga.”
2021 m. liepą popiežius Pranciškus panaikino popiežiaus Benedikto visuotinį leidimą švęsti senąsias Mišias, paskelbdamas prieštaringai vertinamą motu proprio Traditionis Custodes, kuriuo apribojo TLM naudojimą.
Pagal www.lifesitenews.com
Lietuvos katalikai eilinį kartą susiduria su iš išorės primetama brutalia ideologija. Homoseksualų buvo visais laikais ir visose kultūrose, tačiau po II pasaulinio karo atsiradusi gėjų ideologija ir ja besiremiantis klubų, lobistinių grupių, visuomeninių organizacijų ir žiniasklaidos tinklas yra unikalus reiškinys žmonijos istorijoje.
Niekuomet nebuvo taip agresyviai ir begėdiškai skleidžiama tokia akivaizdžiai klaidinga ir amorali idėjų sistema, kurią popiežius Jonas Paulius II pavadino „blogio ideologijos dalimi“[1]. Nors po nacizmo ir komunizmo žlugimo buvo kalbama apie ideologijų (kaip dirbtinių, totalių, realybę iškreipiančių ir jėga platinamų religijos pakaitalų) mirtį, tačiau gėjų ideologijos iškilimas rodo, kad visuomenės dauguma mąsto ideologiškai ir pasiduoda manipuliacijai. Šiai tendencijai galime pasipriešinti tik prisiminę sveikos filosofijos principus, o ypač Šv. Rašto ir Bažnyčios mokymą.
„Blogio ideologija“
Visais laikais buvo žmonių, jaučiančių lytinį potraukį tos pačios lyties asmenims (homoseksualus polinkis); atliekančių iškreiptus lytinius aktus su savo ar kitos lyties žmonėmis (sodomija); dėl organinių ar grynai psichinių priežasčių nepakenčiančių savo lytiškumo ir norinčių pakeisti lytį (transseksualumas, kuris nebūtinai yra homoseksualus); pasidavusių obsesiniam, įkyriam rafinuotų lytinių potyrių ieškojimui. Šie reiškiniai, priešingi sveikai prigimčiai ir lytiškumo paskirčiai, sveikos sąžinės visuomet laikyti amoraliais ir smerktinais, jiems nepritaria nė viena iš didžiųjų pasaulio religijų.
Modernioji psichologija ir psichiatrija nuo pat homoseksualaus polinkio tyrimų pradžios XIX a. viduryje jį laikė psichinio pobūdžio anomalija, asmenybės sutrikimu, „sindromu“, kurį galima ir reikia gydyti. Tačiau XX a. pabaigoje šis polinkis ne tik „reabilituotas“, bet ir apipintas įvairiomis pateisinančiomis idėjomis.
Gėjų ideologija skelbia dvi teorijas: „esencializmą“ (nepriklausomai nuo kultūros dalis žmonių turi genų, smegenų veiklos nulemtą, įgimtą orientaciją, kuri lemia lyt. elgseną) ir „konstrukcionizmą“ (visi žmonės turi daugiau ar mažiau homoseksualumo, seksualinis elgesys yra be galo įvairus, visuomenės kultūrinės ir moralinės nuostatos „konstruoja“ įvairius to elgesio tipus, vienus laiko „normaliais“, kitus smerkia, bet tai tik paprotys ir susitarimas). Abi teorijos sutaria, kad homoseksualus polinkis priklauso sveikai žmogaus prigimčiai ir esąs normalus psichiniu bei moraliniu požiūriu. Remiantis esencializmu, sukurta teisinė „seksualinės orientacijos“ sąvoka, susikūrė specifinė gėjų subkultūra, o remiantis konstrukcionizmu, neigiama nekintamos žmogaus prigimties ir kartu prigimtinės teisės samprata, homoseksualus elgesys platinamas viso jaunimo tarpe, pvz., propaguojant Unisex madą, skatinamas „laisvas eksperimentavimas“ su savo lytiškumu. Šių teorijų paneigimas yra daugiau filosofijos ir kitų mokslų užduotis, apsiribosime tik citatomis iš Šv. Sosto dokumentų, natūralioje plotmėje ginančių sveiką žmogaus prigimties supratimą.
Kalbant apie bandymus psichologiškai paaiškinti homoseksualumą, tik paminėsime profesorius Popiežiškajame Laterano un-te Gianfrancesco Zuanazzi dėstomą[2] daugelio tyrinėtojų (Miller, Socarides, Giese ir kt.) įsitikinimą, kad homoseksualus polinkis kyla iš „narcisizmo“[3], nesveiko giluminio koncentravimosi į save, trukdančio užmegzti papildantį ryšį su kita lytimi. Seniau tai vadinta „inversiniu seksualumu“. Šis sutrikimas savo pobūdžiu skiriasi nuo paprasto egoizmo, tokio dažno ir tarp heteroseksualų. Dėl narcisizmo homoseksualai ypač linkę į autoerotizmą, pedofiliją, dažną partnerių keitimą, fetišizmą, jie negali sukurti į šeimą panašios sąjungos, kurioje iš tiesų mylėtų „kitą“, o ne vien save. Tai paaiškina faktą, kad jokioje kultūroje, toleravusioje homoseksualumą, nėra buvę pastovių homoseksualių „santuokų“ – savo geismui patenkinti nuolatinė socialinė institucija nereikalinga. Net ir daugelis šiandieninių gėjų pripažįsta, kad „santuokos“ įteisinimas jiems nereikalingas, jie pratę ieškoti atsitiktinių ir neįpareigojančių ryšių. Gėjų subkultūra plečiasi nuolatinio verbavimo, ypač paauglių suvedžiojimo keliu.
Nesigilinsime ir į homoseksualumo istoriją įvairiose pasaulio kultūrose, tik paminėsime žinomiausius faktus, kuriais mėgsta „didžiuotis“ gėjai. Jie turi sutikti, kad daugumoje pasaulio kultūrų homoseksualūs santykiai smerkti ar laikyti anomalija. Žinomos tik kelios išimtys, kurias galima paaiškinti pagonybės tamsos skatinamu nukrypimu nuo prigimtinės teisės (panašiu į žmonių aukas, kanibalizmą, vergiją). Tarp Amerikos indėnų buvo vyrų ir moterų transseksualų, vadintų „turinčiais dvi sielas“ (angl. two-spirit). Europos tyrinėtojai juos pavadino „berdašais“ (isp. bardaxa, pranc. bardache). Jie perimdavo kitos lyties aprangą, elgseną ir darbus, dažnai užsiimdavo šamanizmu. Moterys berdašės kariaudavo ir medžiodavo – jas XVI a. Brazilijoje stebėjo portugalai, todėl Amazonės upė pavadinta legendinių graikų moterų-karių vardu. Iš esmės tai nereiškė homoseksualumo pripažinimo: indėnai berdašus laikė trečiąja lytimi, jų elgesys buvo aiškiai reglamentuotas. Neberdašai homoseksualių santykių nepalaikydavo.
Kai kuriose primityviose kultūrose gyvavo pederastija kaip berniukų įvesdinimo į vyrus paprotys, esą skatinantis berniukų subrendimą. Pabrėžtina, kad tai buvo homoseksuali elgsena, o ne nuolatinė „orientacija“, suaugę berniukai sukurdavo šeimas, vyrai nepalaikydavo homoseksualių santykių su suaugusiais. Be to, iniciacija būdavo griežtai reglamentuota ir ritualizuota, niekur nebūdavo pripažįstamas nevaržomas lytinis palaidumas, skelbiamas gėjų ideologijos.
Panaši iniciacija dėl nežinomų priežasčių išliko ir klasikinėje Graikijoje. Berniukų (pais) auklėjimas (pedagogika) buvo siejama su erotiniais santykiais tarp vyro (erastes) ir 12–17 m. paauglio (eromenos). Paiderasteia buvo griežtai reglamentuota: neleisti santykiai su jaunesniais berniukais, santykiai vykdavo tik tarp laisvųjų piliečių, su berniuko tėvo sutikimu. Erastes dažniausiai būdavo vedęs, eromenos pasiekęs brandos taip pat vesdavo, todėl jų negalima laikyti „gėjais“ šiandienine prasme – tai ne homoseksuali „orientacija“, o tik elgsena. Vyrų prostitucija būdavo baudžiama. Apie moterų homoseksualumą nieko nežinoma, tėra spėliojimų remiantis Sapfo (VI a. pr. Kr.) poezija. Platono filosofija, klasikinė graikų literatūra ir mitologija aukština vyrišką „meilę“ kaip tobulesnę už įprastą šeimyninę. Šis papročių ir filosofijos iškrypimas senovės krikščionių apologetams pasitarnavo kaip argumentas prieš pagonybę.
„Romėnai vadino vyrų homoseksualizmą, praktikuotą su paaugliais… „graikiška yda“ (Horacijus, Ep. 2, 1, 156). Jie teisingai sakė, kad ji nežinota senesniais Romos laikais. Ji buvo kažkas visiškai svetima tradiciniam romėniškam mentalitetui, todėl jie absoliučiai ją smerkė. Tačiau jau Horacijaus laikais ji ėmė įsitvirtinti Romoje…“[4]. Senoji Romos teisė (Lex Scatinia) draudė pederastiją ir vyrų prostituciją, homoseksualumas gyvavo kaip visuomenės smerkiama blogybė.
Gėjų ideologai godžiai rankioja visus homoseksualumą bent primenančius atvejus iš pasaulio istorijos, valdovų, menininkų gyvenimo, siekdami sudaryti įspūdį, kad iškrypimas buvo visuotinai pripažįstamas, o jo smerkimas – greičiau išimtis. Žvelgdami per savo idėjos akinius, jie visur mato tai, kuo patys serga, nepagrįstais įtarinėjimais nesidrovi suteršti žymių žmonių ir net šventųjų atminimą. Kaip tendencingos, antikrikščioniškos gėjų propagandinės literatūros pavyzdį galima pateikti knygą „Homoseksualumo prigimties istorija“[5], beje, mūsų šalyje išleistą finansuojant Atviros Lietuvos Fondui.
Gėjų ideologija yra neatskiriama vadinamosios 1968-ųjų „kultūrinės revoliucijos“ dalis. Šios revoliucijos veikėjai kovai prieš krikščionybę, šeimą, dorovę ir socialinę tvarką mobilizavo marksizmą, psichoanalizę, sociologiją, seksologiją, feminizmą, budizmą, kovą už aplinkos apsaugą ir gyvūnų teises, ezoteriką, neopagonybę, roko muziką, jaunimo subkultūras, „neautoritetinę“ pedagogiką ir kitus reiškinius. Revoliucionieriai ėmėsi „žygio per institucijas“ ir dabar įtvirtina savo pasiekimus tarptautinėje bei nacionalinėje teisėje. Katalikų Bažnyčia (žr. Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumentus) teigia, kad šiai revoliucijai „katalikas privalo prieštarauti visomis galimomis priemonėmis ir viešai reikšti savo nepritarimą“. Šiam pasipriešinimui gali būti naudojamos visos moralinės teologijos ir tarptautinės teisės leidžiamos pilietinio nepaklusnumo formos.
Moralinė teologija apie gašlumą ir sodomiją
Homoseksualizmas pirmiausia yra moralinė problema, ir principus teisingam jos sprendimui gali duoti tik sveika etika bei Apreiškimu besiremianti moralinė teologija.
Pirmiausia turime skirti homoseksualų asmenį kaip žmogų ir kaip nusidėjėlį, po to – pirminį, iš dvasinio sutrikimo kylantį homoseksualų potraukį ir vidinį pritarimą jam, iš kurio kyla nuodėmė. Visi žmonės yra sutverti Dievo, už visus juos savo Kraują išliejo Jėzus Kristus, todėl jie verti pagarbos. Taigi gerbiame homoseksualą kaip žmogų, bet ne kaip gėjų. Gėjus kaip gėjus nusipelno tik pasmerkimo, tačiau visų žmonių, taip pat ir nusidėjėlių atžvilgiu galioja artimo meilės įsakymas bei pareiga jiems padėti atsiversti. Šia prasme galime pripažinti „homofobijos“[6] nekrikščioniškumą – negalima homoseksualų „nurašyti“ ir prakeikti, nieko nepadės emocinga neapykanta prieš „vištgaidžius“ ar „fags“. Homoseksualas yra ypatingas nusidėjėlis, jo nuodėmė kelia pavojų visuomenei, tačiau jis yra ir savo nuodėmės auka, nelaimingas žmogus. „Homofobijos“ skleidimas tik stiprina gėjų ideologiją, gėjai gali save vaizduoti kultūringu, pažangiu elitu, padugnių ir radikalų persekiojama mažuma, kurią visuomenė turi ginti taip pat, kaip žydus nuo antisemitų ar juodaodžius nuo rasistų.
Pradinis, dažniausiai paauglystėje pajuntamas ir savaime praeinantis potraukio tos pačios lyties žmonėms „atradimas“ dar nėra nuodėmė, tai tik sutrikimas, kurį privaloma tuoj pat pradėti koreguoti dvasinėmis ir psichoterapinėmis priemonėmis. Vidinis sutikimas su šia tendencija, pritarimas homoseksualioms mintims, jų išreiškimas elgsena ir bendravimu jau yra nuodėmingi veiksmai, už kuriuos žmogus atsakingas. Tai veda į sodomijos aktus ir įpratimą prie jų – sodomijos ydą.
Homoseksualus aktas yra nuodėmė, kuri priklauso gašlumo arba palaidumo, ištvirkimo (luxuria) ydai. Gašlumas yra priešingas vienai iš keturių pagrindinių (kardinalinių) dorybių – saikingumui arba susivaldymui. Saikingumas (temperantia) randa teisingą vidurį žmogui naudojantis savo geismais ir troškimais, ypač lyties, valgio, gėrimo, juslinių malonumų srityse. Žinoma, saikingumas nėra pati aukščiausia ir svarbiausia dorybė: daug svarbesnės taip vadinamos dieviškosios, mūsų santykius su Dievu reguliuojančios tikėjimo, vilties ir meilės dorybės, o iš kardinalinių dorybių svarbesnis protingumas ir teisingumas. Todėl luxuria pati savaime nėra didžiausia yda, jos aktai – ne sunkiausios nuodėmės: nuodėmės prieš Dievą (netikėjimas, stabmeldystė, vilties netekimas ir kt.) yra daug sunkesnės, o žmonių tarpusavio santykiuose didesnės nuodėmės yra žmogžudystė, didelis neteisingumas ir kt. Tačiau dėl gimtosios nuodėmės, kuri sužeidė mūsų prigimtį, ištvirkimas turi savyje nepaprastą galią užvaldyti visą žmogaus esybę, įtraukti į visų kitų rūšių nuodėmes. Todėl šventieji įsitikinę, kad būtent dėl šios ydos daugiausia sielų, net iš krikščionių tarpo, patenka į pragarą.
Šv. Grigalius Didysis[7] ir juo sekdamas šv. Tomas Akvinietis[8] skiria septynias didžiąsias arba kapitalines (iš lot. caput – galva) ydas: puikybę, gobšumą, gašlumą, pavydą, godumą, rūstumą ir tingumą. Iš šių ydų kaip slibino galvos auga visos kitos nuodėmės ir ydos. Ištvirkimas ar gašlumas, priešingas saikingumo dorybei priklausančiam skaistumui (castitas), yra netvarkingas lytinio malonumo geidimas. Lytinis geismas yra Dievo duotas potraukis, skirtas lengvesniam Jo palaiminimo vykdymui: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją“ (Pr 1,28). Tvarkingas, Dievo valią atitinkantis lyties naudojimas vyksta tik teisėtoje vieno vyro ir vienos moters santuokoje, kai aktas vykdomas natūraliai ir nedarant kliūčių naujos gyvybės pradėjimui. Visoks kitoks lyties geismo sužadinimas ir panaudojimas yra nuodėmė, dažniausiai sunki (mirtina). Tai nuodėmė prieš skaistumą, o kartais ir prieš teisingumą (svetimavimo atveju), sunkus nusižengimas šeštajam ir devintajam Dievo Įsakymams.
Katalikų moralės teologas Dominicus M. Prümmer OP perduoda visuotinį katalikišką mokymą, kad „tiesiogiai norimas lytinis geidimas ne teisėtoje santuokoje yra mirtina nuodėmė visa savo apimtimi, kurioje negali būti menkos materijos“[9]. Ką tai reiškia?
– Nuodėmė yra mirtina, kai žmogus atlieka dieviškajai teisei priešingą aktą gerai suprasdamas protu, norėdamas valia ir sunkiame dalyke (materijoje). Pavyzdžiui, pasisavinti kelis centus nėra mirtina vagystės nuodėmė, o didelę sumą – sunkus nusižengimas. Kiek supykus pastumti – lengvoji nuodėmė, o išmušti dantis ar net suluošinti – sunki. Lyties srityje tokio materijos menkumo ar lengvumo nėra, kadangi lytinis potraukis yra pats stipriausias žmogaus instinktas ir dėl gimtosios nuodėmės atnešto silpnumo greičiausiai išsprūstantis iš proto ir valios kontrolės, greičiausiai pavergiantis visą asmenį. „Kūno darbai žinomi: tai ištvirkavimas, gašlumas… Tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės“ (Gal 5,19–21).
– „Netiesiogiai norimas“ lytinis geidimas yra sunkiai apibrėžiamas. Tai valios aktas ir veiksmas, neturintis tiesioginio tikslo sužadinti lytinį geismą, tačiau žinant, kad tai bus betarpiška proga tokiam pavojui kilti, pvz., ėmimas skaityti blogos knygos ar laikraščio, ėjimas į blogą draugiją ar pasimatymą, nekuklumas aprangoje ar elgesyje ir kt. Tokiais atvejais gali būti menka materija, nesunki nuodėmė, tačiau ji panaši į vaikščiojimą bedugnės pakraščiu.
– Tiesiogiai norimas neleistino lytinio geismo sužadinimas net mintyse ilgesnį laiką, jau nekalbant apie įvykdytus aktus, ne santuokoje (arba ir santuokoje, jei sąmoningai užkertamas kelias gyvybės pradėjimui, pvz., naudojant kontracepciją), yra mirtina nuodėmė. Kas yra mirtina nuodėmė? Tai sunkus Dievo valios pažeidimas, žmogų sukūrusio ir savo Krauju atpirkusio Viešpaties Dievo atmetimas ir paniekinimas, kurio tiesioginė pasekmė – dvasinė sielos mirtis, visiškas malonės ir visų antgamtinių dorybių (išskyrus tikėjimo ir vilties, jei nuodėmė ne tiesiogiai prieš šias dorybes) praradimas. Jei žmogus padaro vieną vienintelę mirtiną nuodėmę ir tokioje būsenoje miršta be atgailos, jis pats save pasmerkia amžinai pragaro bausmei – amžinam ir neatšaukiamam atsiskyrimui nuo Dievo ir baisioms fizinėms bei dvasinėms kančioms.
„Kas tada galės išsigelbėti?“ (Mk 10,26). Taip, visi mes turime sieloje „geismo žaizdą“ (vulnus concupiscentiae), kuri mus nuo paauglystės iki senatvės traukia į gašlumo nuodėmes, ir kova prieš šią ydą yra viena iš sunkiausių dvasinio gyvenimo kovų. Ją laimėti galime tik su nuolatine Viešpaties malonės, Jo sakramentų (Sutvirtinimo, Atgailos, Santuokos, o ypač Eucharistijos) pagalba: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“ (Mk 10,27). Deja, šiandien skelbiama idėja, kad nežabotas ir santuokos nevaržomas lytinių geidulių kurstymas yra pats natūraliausias dalykas, priklausantis žmogaus prigimčiai ir būtinas psichinei sveikatai.
Teorinis seksualinio palaidumo teisinimas ir ypač gėjų ideologija iš esmės remiasi religine klaida, erezija, neigiančia vieną iš esminių krikščionybės dogmų – tikėjimą į gimtąją nuodėmę. „Aš gimęs su kalte, ir mano motina mane pradėjo su nuodėme“ (Ps 51,7) – visais laikais žmonės jautė, kad visų jų nuodėmių ir kaip bausmė už jas ateinančių nelaimių bei kančių priežastis yra esminis žmonių giminės nuodėmingumas. Mūsų prigimties sugedimas ir ligotumas yra betarpiška kiekvieno žmogaus patirtis, ją neigti gali tik apakęs, puikybe paremtai filosofijai pasidavęs žmogus. Dievo Apreiškimas paaiškino šio nuodėmingumo kilmę – tai pirmųjų žmonijos tėvų Adomo ir Ievos nuodėmė rojuje, dėl kurios jie neteko Dievo malonės ne tik sau, bet ir visiems savo palikuonims. „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5,12). Žinoma, šios gimtosios nuodėmės kiekvienas žmogus nepadaro suprasdamas protu ir norėdamas valia, tačiau tai yra „jo“ nuodėmė, nes jis negavo iš pirmųjų tėvų tos malonės, kurią galėjo gauti. Šv. Anzelmas rašo: „Asmuo [Adomas] padarė prigimtį nusidėjėle, o prigimtis daro asmenis [jo palikuonis] nusidėjėliais“[10]. Vos gimęs kūdikis jau yra nusidėjėlis, kuris negali patekti į amžinąjį gyvenimą su Dievu, jei nebus per Krikštą Jėzaus Kristaus išvaduotas nuo šios nuodėmės. Užaugęs jis tuoj pajus gimtosios nuodėmės pasekmes – kūno ir sielos galių nusilpimą, vidinę netvarką, su kuria reikia nuolat kovoti malda ir apsimarinimu. Visi turime „darbuotis savo išganymui su baime ir drebėdami“ (Fil 2,12). Kiekvienas esame įtrauktas į šią kovą, bet visais laikais daugelis žmonių ją pralaimėdavo, o šiandien imtas neigti net jos reikalingumas. Todėl reikia priminti, kad griežtas Bažnyčios požiūris į visas su lytimi susijusias gyvenimo sritis kyla ne iš „paniekos kūnui“, „nesveiko puritonizmo“, o iš realistinio suvokimo, kad kiekvienas iš mūsų nešiojamės savyje bombą, kuri gresia sprogti.
Jei bet koks paleistuvavimas yra mirtina nuodėmė, tai gal homoseksualūs aktai nėra kažkoks ypatingas blogis? Ne, mirtinos nuodėmės taip pat skiriasi viena nuo kitos sunkumu, priešinimosi Dievo valiai lygiu, taip pat savo pasekmėmis nusidėjėliui ir kitiems žmonėms. Visiškai aišku, kad tarp gašlumo nuodėmių veiksmai yra sunkesnė nuodėmė už netyras mintis ar žodžius, kad nuodėmės pagal lyties prigimtį (tarp vyro ir moters) nėra tokios sunkios kaip nuodėmės prieš prigimtį, iš kurių labiausiai paplitusi yra sodomos nuodėmė. Šv. Tomas rašo[11]:
„Yda prieš prigimtį yra didžiausia iš gašlumo nuodėmių. Taip sako jau Augustinas: „Iš visų tų [nuodėmių] blogiausia yra ta, kuri vyksta prieš prigimtį“[12]… Prigimties tvarka yra iš paties Dievo. Todėl nuodėmėse prieš prigimtį, kuriose pažeidžiama pati gamtos tvarka, padaroma neteisybė pačiam Dievui, gamtos Tvarkytojui“.
Sodomos nuodėmę galima pavadinti įžūliausiu spjūviu Dievui į veidą, nes ji nukreipta prieš pačius žmogaus būties pamatus, švenčiausią sritį, betarpiškai susijusią su Dievo Sūnaus Įsikūnijimo paslaptimi. Todėl sodomija priskiriama ypatingai grupei nuodėmių, kurios pagal Šv. Rašto liudijimą „šaukiasi dangaus keršto“. Šios nuodėmės yra keturios: žmogžudystė (Pr 4,10), sodomija (Pr 18,20), našlių ir našlaičių engimas (Iš 22,22) ir nesumokėjimas algos už darbą vargšui (Iš 24,15). „Jos vadinamos nuodėmėmis, besišaukiančiomis dangaus, kadangi jų blogis ir ypač dėl jų daromas visuomenės tvarkos griovimas šaukia dangaus, prašydami teisingo keršto, ir būtent jau šioje žemėje“[13]. Sodomija tiesiogiai provokuoja Dievo bausmę dar šiame gyvenime, šiomis dienomis tokia bausme nedvejodami galime vadinti nepagydomą AIDS ligą, išplitusią pirmiausia dėl prigimčiai priešingų santykių. Žinoma, dabar AIDS suserga ir nekalti vaikai, bet tai tik viena iš baisių visuomenės sugedimo pasekmių. Deja, žmonės panaudoja šią ligą kitos nuodėmės – kontracepcijos naudojimo – propagavimui.
Šv. Tomas Akvinietis[14], sekdamas šv. Grigaliumi Didžiuoju[15], skiria aštuonias „gašlumo dukras“, šios ydos pasekmes: 1. Proto užtemimas; 2. Skubotumas veiksmuose; 3. Veiksmų neapgalvojimas; 4. Valios nepastovumas ir neatsparumas pagundoms; 5. Besaikė savimeilė; 6. Neapykanta Dievui, draudžiančiam nuodėmę; 7. Aistringa šio pasaulio meilė ir 8. Amžinojo gyvenimo baimė. Šios dukros ypač matomos sodomijai pasidavusio žmogaus sieloje: kažkoks užsispyręs apakimas, nenoras pripažinti savo ydos blogumo, nors jis akivaizdus; visiškas valios nusilpimas, pasinėrimas į vis rafinuotesnių geidulių bedugnę; narciziška savęs meilė, savo kūno ir grynai fizinio pasitenkinimo pavertimas gyvenimo tikslu; begalinė neapykanta Dievui ir visai Jo nustatytai pasaulio tvarkai, o ypač „normalams“, šeimoje gyvenantiems žmonėms.
Senasis Testamentas smerkia Sodomos nuodėmę
„Pradžios knygoje pateikiama kūrimo teologija duoda pagrindą tinkamam homoseksualumo problemų supratimui… Pagal savo paveikslą ir panašumą jis [Dievas] padaro žmogų kaip vyrą ir moterį. Taigi žmonės yra ne kas kita, kaip paties Dievo darbas, o per savo lyčių papildomumą jie yra pašaukti atspindėti vidinę Kūrėjo vienybę. Jie vykdo šį uždavinį ypatingu būdu: bendradarbiauja su juo perduodami gyvybę, kaip sutuoktiniai atiduodami save vienas kitam“[16].
„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos. Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!““ (Pr 1,27–28).
Šis palaiminimas nereiškia įsakymo tuoktis – Dievui pašvęsta mergystė krikščionių visuomet laikyta kilnesne už santuoką, nes ji daro žmogų panašesnį į Viešpatį Jėzų Kristų ir Nekaltąją Mergelę Mariją[17]. Bažnyčia nuo seniausių laikų įsakė visiems gavusiems aukštesniuosius (subdiakonato, anksčiau – diakonato) šventimus laikytis celibato – nebegyventi su žmona (jei buvo anksčiau vedę; žinoma, reikalingas žmonos sutikimas) ir nebeturėti su ja lytinių santykių. Visuomet drausta jau įšventintiesiems vesti. Dievui pašvęstas vienuolių ir dvasininkų luomas visais laikais buvo didžiausias Bažnyčios šventumo šaltinis, pasitaikydavusios dvasininkų nuodėmės, taip pat ir homoseksualizmas, tebuvo laikino nuosmukio ženklas, su kuriuo griežtai kovota. Šiandieninis homoseksualizmo išplitimas klero tarpe yra ne celibato, o destruktyvios Vatikano II Susirinkimo „reformos“, ypač visuotinio disciplinos nuosmukio vaisius. Protestantų naudojami „bibliniai“ argumentai prieš „celibatą, vedantį į homoseksualizmą“ reiškia Biblijos supriešinimą su visa krikščionijos tradicija, jie netiesiogiai skatina šventvagiškas gėjų teorijas, kad ir „celibato“ besilaikę Jėzus Kristus bei apaštalas Jonas linko į tai[18].
Dievas nuodėmes prieš prigimtį baudė ypač griežtai:
„Tuomet Viešpats tarė: „Šauksmo prieš Sodomą ir Gomorą taip padaugėjo, ir jų nuodėmė tokia sunki, kad turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgiasi, kaip skelbia mane pasiekęs šauksmas“ (Pr 18,20–21).
„Jiems dar nesugulus, miesto vyrai – Sodomos vyrai, jauni ir seni, visi žmonės iki paskutinio – apsupo namus ir šaukė Lotui: „Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti“… Tuomet anie vyrai klausė Lotą: „Ką daugiau iš savųjų čia turi?.. Mes šią vietą tuojau sunaikinsime. Šauksmas prieš Sodomos žmones, pasiekęs Viešpatį, pasidarė toks garsus, kad Viešpats atsiuntė mus jos sunaikinti“… Tuomet Viešpats liejo ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį. Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija“ (Pr 19,4–25).
„Nėra jokios abejonės, kad čia morališkai pasmerkiami homoseksualiniai santykiai“, – moko Bažnyčia[19]. Tai vieninga žydų[20] ir krikščionių tradicija, nors gėjų teologai bando sumenkinti šios vietos reikšmę (esą Dievas baudė nesvetingumą, seksualinę prievartą apskritai). Sodoma ir Gomora tampa priešingumo Dievui simboliu visose ST knygose, nuolatiniu įspėjimu išrinktajai tauta ir jos kaimynams:
„Jeruzalė klumpa, ir Judas krinta… jie didžiuojasi savo nuodėmėmis kaip Sodoma ir neslepia jų. Vargas jiems! Jie patys užsitraukia nelaimę“ (Iz 3,8–9).
„Babilonas, karalysčių pažiba, chaldėjų šlovė ir pasididžiavimas, bus Dievo sunaikintas kaip Sodoma ir Gomora“ (Iz 13,19).
„Bet ką matau tarp Jeruzalės pranašų, tai tikrai baisu: jie svetimauja, veidmainiauja… Man jie visi kaip Sodoma, jos gyventojai kaip Gomora“ (Jer 23,14).
„Kaltė dukters, mano tautos, buvo didesnė už Sodomos nuodėmę. O ji buvo sugriauta vienu akimirksniu, nepakėlus prieš ją rankos“ (Raud 4, 6).
„Todėl, kaip aš gyvas, – tai Galybių Viešpaties, Izraelio Dievo žodis, – Moabas bus kaip Sodoma, o Amonas kaip Gomora: dilgėlių laukas, druskos dauba, amžina dykynė… Tai bus už jų išdidumą, nes jie tyčiojosi ir didžiavosi prieš Galybių Viešpaties tautą“ (Sof 2,9)[21].
Gėjų teologai teigia, kad nei vienoje iš šių įspėjančių vietų aiškiai nepasakyta, kad Sodoma bausta už homoseksualius santykius, kalbama apie „svetimavimą, veidmainiavimą“ (Jer 23,14), „išdidumą, tyčiojimąsi iš žydų tautos“ (Sof 2,9), neišmintingumą (Išm 10,6–8). Taip pat jie cituoja:
„Tavo vyresnioji sesuo yra Samarija…, o tavo jaunesnioji sesuo, gyvenusi į pietus nuo tavęs, yra Sodoma ir jos dukterys. Tu ne tik ėjai jų keliais ir elgeisi pagal jų bjauriuosius nusikaltimus, bet ir bemat tapai labiau ištvirkusi negu jos visuose savo keliuose. Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties Dievo žodis, – tavo sesuo Sodoma ir jos dukterys nedarė taip, kaip tu ir tavo dukterys. Išties tavo sesers Sodomos kaltė buvo įžūlus išdidumas! Ji ir jos dukterys buvo pertekusios duonos ir lengvai gyveno, bet neištiesė rankos vargšui ir beturčiui. Būdamos išdidžios, jos darė mano akyse bjaurius nusikaltimus, todėl ir pašalinau jas, kaip matei… Sugrąžinsiu jų tremtinius, Sodomos bei jos dukterų tremtinius, Samarijos bei jos dukterų tremtinius… Argi tavo sesuo Sodoma nebuvo priežodis tavo lūpose tavo įžūlaus išdidumo dieną, kol dar nebuvo žinomas tavo išdidumas?“ (Ezech 16, 46–57).
Taip, čia kalbama apie „išdidumą“, tačiau ir apie „ištvirkimą, bjaurius nusikaltimus“, apie kuriuos detaliai gėda ir kalbėti. Sodoma gyveno pertekliuje (todėl Lotas joje ir apsigyveno), iš kurio kilo puikybė ir pasileidimas, vedęs iki iškrypusių veiksmų – ir šiandien homoseksualizmas yra daugiausia turtingųjų šalių liga. Tai, kad Sodomoje neatsirado nė dešimties teisiųjų (Pr 18,32), žodžiai „visi žmonės iki paskutinio“ (Pr 19,4) tikriausiai nereiškia, kad visi Penkių miestų žmonės buvo homoseksualūs, tiesiog ši yda buvo priimtina visuomenės nesmerkiamai grupei, kuri grasino seksualine prievarta vyrams. Tai buvo lyg visų šios sugedusios visuomenės ydų (puikybės, negailestingumo vargšams ir kt.) viršūnė, Dievo kantrybės viršijimas.
Tai, kad išrinktosios tautos nuodėmės (tikriausiai turima omeny ir Baalio kulte praktikuota vyrų prostitucija[22]) virš ydavo (plg. Raud 4, 6; Ezech 16, 47) Sodomos nuodėmes, bet Izraelis nebūdavo taip baisiai nubaudžiamas, liudija tik begalinį Dievo gailestingumą. Tiesa, kai buvo atliktas analogiškas nusikaltimas Gibėjoje, bausmė įvyko, nors ir ne betarpiškai iš Dievo:
„Įsismaginus jų [levito iš Betliejaus ir jį vaišinančio šeimininko] širdims, žiūri, miesto vyrai, šlykštūs niekšai, apsupo namus ir ėmė belstis į duris. Senajam vyrui, namų šeimininkui, jie šaukė: „Išvesk tą vyrą, kuris įžengė į tavo namus, kad galėtume jį pažinti!“ O vyras… tarė: „Ne, mano broliai, nesielkite taip nedorai! Tas vyras – mano svečias, tad nedarykite jam šlykštaus smurto. Žiūrėkite, štai mano duktė ir jo sugulovė. Leiskite jas man jums atvesti… Tad vyras stvėrė savo sugulovę ir išvarė pas juos. O jie prievartavo ją, elgdamiesi su ja ištvirkėliškai visą naktį iki pat ryto“ (Teis 19, 22–25).
Sugulovė mirė, levitas pasipiktinęs ją supjaustė ir gabalus išsiuntinėjo po visą Izraelio žemę. Izraelitai pakilo į karą su Benjaminu ir jį sumušė. Tai gera iliustracija tų laikų visuomenės būklei: „Tomis dienomis nebuvo Izraelyje karaliaus. Kiekvienas taip elgėsi, kaip jam patiko“ (Teis 21, 25). Panašūs laikai šiandien, kai Sodomos gyventojų sekėjai nevaržomai skelbia savo „išdidumą“ (Gay Pride), lyg provokuodami Dievą įsikišti.
Senojo Testamento įstatymas vienareikšmis:
„Nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi; tai pasibjaurėtina. Neturėsi lytinių santykių su jokiu gyvuliu ir nesuterši savęs gyvuliu… Tai begėdiškas iškrypimas. Nepasidarysite nešvarūs nė vienu šių papročių, nes tokiais papročiais susiteršusios tautos, kurias išvarau jūsų akyse. Taip buvo suterštas kraštas, todėl nubaudžiau jį už jo kaltę, ir pats kraštas išvėmė savo gyventojus… Kas padaro vieną šių pasibjaurėtinų dalykų, bus pašalintas iš savo tautos… Aš esu Viešpats, jūsų Dievas“ (Kun 18,22–30).
„Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalto bjauriu iškrypimu ir mirs mirtimi, jie užsitraukė kraujo kaltę“ (Kun 20,13).
„Moteris nevilkės vyriško apdaro nei vyras rengsis moteriškais drabužiais, nes, kas taip daro, kelia pasibjaurėjimą Viešpačiui, tavo Dievui“ (Pak 22, 5).
Nors šiuose įstatymuose pirmiausia matomas Dievo rūpinimasis religiniu išrinktosios tautos atskyrimu nuo kaimynų ir jų papročių, taip pat ritualiniu, kultiniu švarumu, aišku, kad šiam švarumui pirmiausia kenkia pačiai prigimčiai priešingi dalykai – būtent todėl Dievas juos ir uždraudžia. Todėl aiškiai nepagrįstas gėjų argumentas, kad jei nebegalioja kai kurie ritualinio švarumo draudimai (plg. Kun 15), tai negalioja ir įsakymas „nesugulsi su vyriškiu“.
Dovydas ir Jonatanas
Gėjų teologai su pasimėgavimu cituoja šias Šv. Rašto vietas:
„Jis [Dovydas] buvo raudonskruostis, žvalių akių ir gražios išvaizdos“ (1 Sam 16,12).
„Dovydui kalbantis su Sauliumi, Jonatano [karaliaus Sauliaus sūnaus] širdis prisirišo prie Dovydo širdies. Pamilo Jonatanas jį kaip save patį. Saulius paėmė jį į savo tarnybą tą dieną ir nenorėjo leisti jam grįžti į tėvo namus. O Jonatanas sudarė sandorą su Dovydu, nes pamilo jį kaip save patį. Jonatanas nusiėmė skraistę ir drabužius, kuriuos dėvėjo, ir atidavė juos Dovydui drauge su savo kalaviju, lanku ir diržu“ (1 Sam 18,1–4).
„Iš meilės Dovydui Jonatanas vėl prisaikdino jį, nes mylėjo jį kaip save patį“ (1 Sam 20,17).
„Saulius įtūžo ant Jonatano. „Esi suktos ir maištingos moters sūnus! – šaukė jis. – Argi aš nežinau, kad tu palaikai Jesės sūnaus pusę savo gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai? Juk kol žemėje gyvas Jesės sūnus, nei tu, nei tavo karaliavimas nebus saugus…“ Pykčio įniršyje Jonatanas pakilo nuo stalo ir… nevalgė, nes sielojosi dėl Dovydo, kurį jo tėvas buvo taip paniekinęs“ (1 Sam 20,30–34).
„Jis [Dovydas] puolė kniūbsčias ant žemės ir tris kartus žemai nusilenkė [Jonatanui]. Pasibučiavę jiedu drauge verkė. Dovydas verkė ilgiau“ (1 Sam 20,41).
„Jonatanas guli nužudytas tavo aukštumose. Sielvartauju dėl tavęs, mano broli Jonatanai! Be galo brangus tu man buvai, nuostabi man buvo tavo meilė, viršijanti moters meilę“ (2 Sam 1,25–26).
Bučiavimasis yra įprastas draugiškumo ženklas tarp vyrų Rytų kultūrose, be to, čia jis vyksta ritualizuoto viršenybės pripažinimo scenoje (puolimas ant žemės, nusilenkimas), o ne šiaip intymiai bendraujant. Skraistė, rūbai ir ginklai yra princo statuso ženklai, jų perdavimas yra ritualizuotas politinės sąjungos liudijimas. Šv. Raštas ir panaši kitų orientalinių tautų raštija hiperbolizuotai naudoja žodį „meilė, mylėjo“ skaisčiai draugystei pažymėti. Ši draugystė čia pabrėžiama norint pagrįsti Sauliaus įpėdinio Jonatano valdžios atsisakymą naujo karaliaus Dovydo naudai. Sauliaus žodžiai „savo gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai“ nereiškia aliuzijų į Dovydo ir Jonatano santykių dviprasmiškumą, tai nuoroda į jo karališką kilmę, kuria esą pasinaudoja konkurentas Dovydas.
Nėra jokių kitų nuorodų į Dovydo homoseksualumą, jis buvo vedęs daug žmonų, viena iš jų – Jonatano sesuo Mikalė. Dovydas griežtai paiso ritualinio švarumo įstatymų: 1 Sam 21 skaitome, kaip Dovydas iškart po susitikimo su Jonatanu prašo kunigo pašventintos šventyklos duonos. Kunigas sutinka duoti, jei kariai yra susilaikę nuo moterų. Dovydas tai garantuoja: „Kada tik leisdavausi į žygį, net į paprastą kelionę, visų mano vyrų indai būdavo pašventinti“ (21, 6) – juo labiau jis negalėjo būti susitepęs santykiais su vyru, kuriuos draudžia Įstatymas.
„Reikia pažymėti, kad senojoje žydų tradicijoje nėra jokių užuominų į homoseksualią šios istorijos interpretaciją. Trumpai tariant, tekstai, kalbantys apie santykius tarp Dovydo ir Jonatano, yra liudijimas stiprios, nuoširdžios draugystės patyrimo, kuris nesiskiria nuo kitų klasikinių tekstų apie Oresto ir Pylado, Euryalo ir Niso, Cloridano ir Medoro draugystę, o pačiame Senajame Testamente – nuo dviejų moterų Naomės ir Rūtos (plg. Rut 1,16) sąjungos. Kita vertus, santykiai tarp Dovydo ir Jonatano yra paremti ir karine sąjunga, sudaryta Viešpaties vardu (Plg. 1 Sam 18, 4; 20, 8; 20, 14–16)“[23].
Viešpaties Jėzaus Kristaus ir apaštalų žodis
Gėjai sugeba pasiremti net Jėzaus autoritetu: Jis esą niekada nesmerkęs homoseksualių santykių ir Sodomą pateikia ne kaip palaidumo, o kaip netikėjimo nuodėmės simbolį:
„Jei kur jūsų nepriimtų ir jūsų žodžių neklausytų, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų. Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną negu tokiam miestui“ (Mt 10,14–15,analogiškaiLk10,11–12).
„Ir tu, Kafarnaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus? Tu nugarmėsi iki mirusiųjų pasaulio! Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji stovėtų dar ir šiandien. Todėl sakau jums: Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau“ (Mt 11,23–24).
Viešpaties Evangelija yra ne kriminalinis teisynas, kaip dalis ST Įstatymo, joje nebūtinai minimos visos nuodėmės. Šie žodžiai tik parodo mūsų minėtą principą, kad netikėjimo nuodėmė savyje yra sunkesnė už gašlumo nuodėmes, neteigiama, kad Sodoma nusidėjo tik netikėjimu. Kiti Viešpaties žodžiai skamba kaip aiškus įspėjimas šių laikų savimi pasitikintiems iškrypėliams, ypač vaikų suvedžiotojams:
„Ar ne taip dėjosi ir Loto laikais? Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi. O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis ir siera ir visus sunaikino. Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus“ (Lk 17,28–30).
„Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje. Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina. Jei tavo ranka ar koja gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar raišam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ar abiem kojom būti įmestam į amžiną ugnį“ (Mt 18,6–8).
Apaštalas Paulius autoritetingai moko, kad ir Naujajame Testamente sodomitai yra verti mirties:
„Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam netyrumui, kad jie patys teršė savo kūnus… Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir už iškrypimą jiems patiems būdavo vertai atlyginama… Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius“ (Rom 1,24–32).
„Laiške romiečiams (Rom 1,18–32), tebesiremdamas moraline savo protėvių tradicija, tačiau atsižvelgdamas į naują savo dienų krikščionių ir pagonių visuomenės susidūrimo kontekstą, šv. Paulius traktuoja homoseksualų elgesį kaip žmoniją užvaldžiusio aklumo pavyzdį. Stiprus stabmeldystės iškrypimas, pakeitęs pirmapradę darną tarp Kūrėjo ir kūrinių, nuvedė į visokeriopą moralinį nesaikingumą. Šv. Paulius įžvelgia aiškiausią šios nedarnos pavyzdį homoseksualiniuose ryšiuose“[24]. Tai jis kartoja daugelyje savo laiškų:
„Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei sanguliautojai su vyrais… nepaveldės Dievo karalystės… Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui… Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Viešpaties nariai?“ (1 Kor 5,9–15).
„Ištvirkimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip dera šventiesiems… Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės… Ištirkite, kas patinka Viešpačiui, ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos. Juk ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti“ (Ef 5,3–12).
„Įstatymas skirtas ne teisiajam, bet nusikaltėliams ir maištininkams…, paleistuviams, sanguliautojams su vyrais, vergų pirkliams… ir visiems, kurie priešinasi sveikam mokslui“ (1 Tim 1,8–10).
Šventasis Petras negaili rūsčių žodžių kalbėdamas apie „netikrus pranašus“, bet taip pat ir apie gašlumo skatintojus:
„Paversdamas pelenais Sodomos ir Gomoros miestus, [Dievas] pasmerkė juos žlugti ir taip davė pavyzdį ateities bedieviams. Išgelbėjo teisųjį Lotą, varginamą nedorėlių palaido elgesio; mat tarp jų gyvenantis teisusis, tai regėdamas ir girdėdamas, diena iš dienos turėjo varginti savo teisią sielą dėl nuodėmingų darbų. Taigi Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus žmones iš mėginimo ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei, ypač tuos, kurie, pasidavę kūnui, pasineria nešvankiuose geismuose ir paniekina Viešpatystę. Įžūlūs akiplėšos!.. Jie, kaip neprotingi gyvuliai, tarsi iš prigimties skirti sugavimui ir užmušimui, piktžodžiauja tam, ko nesupranta, ir todėl pražus savo sugedime… Jie purvini ir iškrypę, kai, vaišindamiesi su jumis, mėgaujasi apgavystėmis. Jų akys kupinos svetimavimo, nepasotinamos nuodėmės. Jie suvedžioja svyruojančias sielas“ (2 Pt 2,1–14).
Jiems pritaria ir apaštalas Judas:
„Vogčiomis įsiskverbė tarp jūsų žmonių, kuriems nuo seno surašytas toks kaltinimas: jie bedieviai, nes mūsų Dievo malonę iškreipia į palaidumą… Aš norėčiau jums priminti, nors jūs jau viską žinote, kad Viešpats, pirmiau išgelbėjęs tautą iš Egipto, paskui pražudė netikinčius… Taip pat ir Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmes. Taip ir šitie apsvaigę suteršia kūną, niekina Viešpatystę, piktžodžiauja šlovingiesiems“ (Jud 4–8).
Homoseksualumo smerkimas ankstyvojoje Bažnyčioje
Gėjų teologai tvirtina, kad katalikybė „homofobišką“ nusistatymą perėmė ne iš Senojo Testamento ar Kristaus mokymo, o iš lytiškumui ir apskritai jausmams priešiškos stoicizmo filosofijos. Tiesa, kad stoicizmas įtakojo II–III a. Romos visuomenę ir imperatorius, tuo metu buvo bandoma grįžti prie senųjų romėniškų dorybių ir šeimos vertybių, atsikratyti morališkai gadinančios Rytų įtakos, tame tarpe ir „graikiškos ydos“. Bažnyčios tėvai aiškiai kritikavo klaidingas stoicizmo koncepcijas, iš visos antikinės filosofijos perėmė tik tai, kas sutinka su Apreiškimu.
Romos imperatoriai Konstancijus ir Konstantas 342 12 06 išleido įstatymą: „Jei vyras veda, atsiduodamas vyrui moterišku būdu (quum vir nubit in feminam viris porrecturam)…, mes įsakome, kad būtų laikomasi normos, jog įstatymas naudotų baudžiantį kalaviją ir šie nedori asmenys… gautų aukščiausią bausmę“[25]. Imperatoriaus Valentinijono II 390 08 06 įstatymas: „Visi asmenys, turintys gėdingą įprotį pasmerkti vyrišką kūną moters vaidmeniui… (jie atrodo nesiskiriantys nuo moterų) išpirks tokios rūšies nusikaltimą baudžiančiose liepsnose priešais liaudį“[26], t. y. pasyvūs sodomitai, ypač vyrai prostitutės, baudžiami sudeginimu. 438 m. šie įstatymai perimti į krikščionio imp. Teodozijaus kodeksą, romėnų teisė tapo bažnytinės kanonų teisės pagrindu.
Su „graikiška yda“ kovota ir graikiškoje Rytų Romos imperijoje. Krikščioniškasis imperatorius Justinijonas 533 12 30 paskelbė įstatymą: „Baudžiamųjų bylų atveju, viešas persekiojimas vadovausis įvairiais statutais, įskaitant įstatymu Julia de adulteris…, kuris baudžia nukirsdinimu ne tik tuos, kurie pažeidžia kitų santuoką, bet ir tuos, kurie įvykdo gėdingo geismo aktus su kitais vyrais“[27]. Kitame, 538 m. Justinijono įstatyme sakoma:
„Kadangi kai kurie vyrai, nugalėti velniškos pagundos, vykdo tarp savęs labiausiai gėdingas nešvankybes ir aktus, priešingus prigimčiai, mes juos raginame bijoti Dievo bei ateinančio teismo ir susilaikyti nuo tokių neleistinų ir velniškų praktikų, kad teisingas Dievo pyktis nekristų ant jų dėl šių pagoniškų aktų ir miestai nežūtų su visais jų gyventojais… Kadangi tokios nuodėmės yra bado, žemės drebėjimų ir maro priežastis, mes įspėjame vyrus susilaikyti nuo šių veiksmų ir nepražudyti savo sielų. Tačiau jei po šio mūsų įspėjimo bus rasta, kad kuris nors lieka tokioje nedorybėje, jis pasirodys nebevertas Dievo gailestingumo ir toliau bus skirtas įstatymo numatytai bausmei. Todėl mes įsakome šviesiausiajam sostinės prefektui suimti tuos, kurie pasilieka minėtuose neleistinuose ir nedoruose veiksmuose… ir skirti jiems pačias griežčiausias bausmes…“[28]. Ši bausmė paprastai reikšdavo kastraciją ir viešą sudeginimą. Tais laikais valdovai rimtai manė, kad „dangaus keršto besišaukiančios“ nuodėmės gresia valstybės išlikimui ir Sodomos bausmė gali pasikartoti.
Bažnyčios mokymas taip pat buvo griežtas. Elviros sinodas (305–306) draudžia suteikti Komuniją, net mirties valandą, berniukų gadintojams (stupratores puerorum). Ankyros sinodo (314) 17 kanonas pasmerkia tuos, „kurie… susiteršia su gyvuliais ar vyrais“[29]. Sinodas nutaria:
„Tie, kurie padarė tokius nusikaltimus prieš sulaukę dvidešimties, po penkiolikos metų atgailavimo bus priimti atgal į maldos bendrystę. Tuomet, jiems išbuvus penkis metus bendrystėje, leiskite jiems priimti aukos paslaptis [šv. Komuniją]. Tačiau ištirkite jų gyvenimą, kad nustatytumėte, kokio ilgio atgailą jie turėtų atlikti, kad gautų atleidimą. Jeigu jie nesusilaikydami atsiduodavo šiems nusikaltimams, liepkite jiems skirti daugiau laiko atgailos darymui. Tačiau tiems, kurie sulaukę dvidešimties metų ar daugiau ir yra vedę, jeigu jie padaro šiuos nusikaltimus, liepkite jiems atgailauti dvidešimt penkis metus, prieš priimdami į maldos bendrystę. Jiems išbuvus joje penkis metus, galiausiai leiskite jiems priimti aukos paslaptis. Toliau, jei tie, kurie yra vedę bei daugiau kaip penkiasdešimties metų ir padaro šiuos nusikaltimus, suteikite jiems bendrystės malonę tik jų gyvenimo pabaigoje“[30].
Pop. Siricijus (384–399) uždraudė priimti į klero tarpą ir suteikti šventimus žmonėms, buvusiems atgailautojo būklėje, taigi ir buvusiems sodomitams. Toledo XVI susirinkimo (693) atidarymo kalboje vestgotas Ispanijos karalius Egica kalba: „Žiūrėkite, kad nutartumėte išrauti tą begėdišką nusikaltimą, atliekamą tų, kurie guli su vyrais, kurių pasibaisėtinas elgesys suteršia padoraus gyvenimo grožį ir šaukiasi iš dangaus Aukščiausiojo Teisėjo pyktį“[31].
Kelios citatos iš Bažnyčios tėvų raštų.
Dar Evangelijų rašymo laikais (74 m.) Pseudo-Barnabo laiškas (10) ragina: „Nepasidarysi, sako, berniukų tvirkintojas, nei panašus į tokius… Nepasidarysi nei ištvirkėlis, nei vyrų mylėtojas, nei panašus į tokius“. 90 metais parašyta Didache (2, 2) taip pat įsako: „Nedarysi žmogžudystės, nesvetimausi, neužsiimsi pederastija, neužsiimsi paleistuvyste, nevogsi, neužsiimsi magija, neraganausi, nežudysi kūdikio abortu ir nežudysi to, kuris yra gimęs“.
Pirmieji bažnytiniai rašytojai buvo krikščionybės apologetai, todėl smerkia iškrypimus pirmiausia norėdami parodyti pagonybės nedorumą, ragindami atsiversti. II a. rašytojas Tertulijonas pabrėžia krikščionių skaistumą: „Visokį kitokį geismo siautėjimą, peržengiantį prigimties įstatymus ir paniekinantį tiek kūnus, tiek pačią lytį, mes išvejame… iš Bažnyčios pastogės, nes tai ne šiaip nuodėmės, o greičiau išsigimimas“[32]. Apie 150 m. šv. Justinas rašo:
„Mes sužinojome, kad atiduoti naujagimius yra nedorų žmonių darbas… Beveik visi atiduotieji (ne tik mergaitės, bet ir berniukai), yra užauginami prostitucijai. Ir šiam susiteršimui kiekvienoje tautoje randame daugybę moterų ir hermafroditų, ir tokių, kurie daro žodžiais nenusakomas nedorybes. Ir jūs už juos gaunate samdos mokestį, prievoles ir mokesčius iš jų, nors turėtumėte juos išnaikinti iš savo valdų… Yra tokių, kurie naudoja prostitucijai net savo vaikus ir žmonas, o kai kas yra kastruojami dėl sodomijos – ir jie susieja tai su misterijomis dievų motinai“[33].
Apie 190 m. šv. Klemensas Aleksandrietis tyčiojasi iš graikų mitologijos:
„Tuomet nėra neprotinga, kad poetai vadina jį [Heraklį] žiauriu niekšu ir gėdingu nenaudėliu. Būtų pernelyg bjauru vardinti visokias jo paleistuvystes ir ištvirkavimus su berniukais. Nes jūsų dievai nesusilaiko net nuo berniukų, vienas mylėdamas Hilą, kitas Hiacintą, kitas Pelopą, kitas Chrisipą, kitas Ganimedą. Tegul tokius dievus pagarbina jūsų žmonos, tegul jos meldžiasi, kad jų vyrai būtų į juos panašūs, tokie susivaldantys, kaip jie! Tuomet, mėgdžiodami juos tokiuose veiksmuose, jie taps kaip dievai. Mokykite savo berniukus garbinti tokius dievus, kad jie užaugtų vyrai su iš dievų gautu prakeiktu polinkiu, kad su jais būtų ištvirkaujama“[34].
„Netikintiems, kurie su panieka neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, įklimpdami svetimavime, paleistuvystėse, ištvirkavime su vyrais, nedoroje stabmeldystėje, godulyje, teks pyktis, rūstybė, sielvartas ir suspaudimas (Iš 4,11). Tokių laukia galas amžinoje ugnyje“, – grasina II a. pabaigoje šv. Teofilis Aleksandrietis[35].
Deja, pagoniškos ydos nebuvo lengvai išraunamos. Kaip ir šiandien, jas labiausiai platino pramogų industrija – tuomet tai buvo iš antikos paveldėtas teatras. Šv. Kiprijonas Kartaginietis rašo:
„Atkreipkite žvilgsnius į ne mažiau apverktinas baisybes kituose vaidinimuose… Vyrams atimamas vyriškumas, visas jų lyties pasididžiavimas ir galia yra sumoteriškėjusi, paniekinant jų suglebusius kūnus. Čia [teatre] labiausiai mėgstamas tas, kuris labiau palaužė savo vyriškumą ir sumoteriškėjo. Jis tuo labiau giriamas, kuo didesnis jo nusikaltimas, ir kuo labiau jis smukęs, tuo meistriškesniu jis laikomas. Būtent į tokį žiūrima ir – kokia gėda! – žiūrima su malonumu… Ir šiai baisybei netrūksta gundančio autoriteto…, nes jų Jupiteris yra aukščiausias ne tik valdyme, bet ir ydoje, degdamas žemiška meile tarp visų savo griausmų…, padedamas paukščių, jis išvyksta gadinti berniukų skaistumo. O dabar paklauskime: ar gali žiūrintis į tokius dalykus būti sveikos nuovokos ar padorus? Žmonės mėgdžioja dievus, kuriuos jie garbina, ir tokiems niekingiems nusikaltimams skatina jų religija“[36].
Šventoji Bažnyčia nuo pat pradžių savo tarpe turėjo ir nusidėjėlių, netgi pačių baisiausių. Bijodami pragaro, daugelis jų patys bėgo į tyrus, tapdavo uoliais atgailautojais atsiskyrėliais. Vėliau vienuolių uolumas mažėjo, jau dykumos tėvų tarpe pasitaikydavo sodomijos atvejų. IV a. Bažnyčios mokytojas šv. Bazilijus, vienos seniausių vienuolių regulų autorius, bando palaikyti discipliną:
„Klieriką ar vienuolį, kuris tvirkina jaunuolius ar berniukus, arba buvo pagautas bučiuojantis ar atliekant kokią begėdystę, reikia viešai išplakti, atimti jam tonzūrą [priklausymo dvasininkų ar vienuolių luomui ženklą] ir, nuskutus galvą, jo veidą apspjaudyti. Jis turi būti surištas geležies grandinėmis, pasmerktas šešiems mėnesiams kalėjimo, maitinamas tik sausa duona vienąkart per dieną vakare, triskart per savaitę. Praleidęs tuos šešis mėnesius atskiroje celėje, saugomas išmintingo vyresniojo su didele dvasine patirtimi, jis turi gauti maldų, vigilijų [bemiegių naktų] ir rankų darbo, visuomet saugomas dviejų dvasinių brolių, ir jam neturi būti leidžiama turėti jokių santykių… su jaunuoliais“[37].
Gėjai savo ydos atstovų ieško net šventųjų tarpe. John E. Boswell nesidrovi teršti, pvz., šventųjų kankinių Sergijaus ir Bakcho atminimo – šie 303 m. Sirijoje nukankinti romėnų armijos karininkai buvo draugai, palaikę vienas kito tikėjimą, nėra nė menkiausių nuorodų, kad jie buvo homoseksualūs. Gėjai perima kai kurių psichoanalizės atstovų „panseksizmą“, bet kokiuose draugystės ar meilės santykiuose (ne tik tarp vienos lyties draugų, bet net ir tarp vaikų ir tėvų) įžvelgia „lytinę dimensiją“. Geriausias pavyzdys – Bažnyčios mokytojo šv. Augustino šmeižimas. Savo apie 400 m. parašytuose „Išpažinimuose“ Augustinas kaltina save paauglystėje pasidavus ištvirkavimo nuodėmei (I, 13; II; III, 3 ir kt.). „Užsidegiau kitados jaunystėje troškimu pasisotinti pragariškais dalykais, ir drįsau apaugti įvairiausiomis tamsiomis meilėmis, ir išnyko man grožis, ir tapau puvėsiu tavo akyse, norėdamas patikti sau ir žmonėms“ (II, 1). Kai kurie autoriai paskutinį žodį (hominibus, žmonėms) net cituodami iškreipia į „vyrams“. Nė iš vienos „Išpažinimų“ citatos negalima daryti prielaidos, kad jaunojo Augustino ištvirkimo nuodėmės buvo homoseksualios, tokia mintis nekilo nė vienam jo komentatoriui. IV, 2 Augustinas rašo, kaip susirado moterį sugyventinę, ir tai atliko „vedamas beprotiškos aistros“. IV, 4 jis pasakoja apie savo nuoširdžią draugystę su krikščioniu Alipijumi ir savo liūdesį jam mirus – jis aukština šią draugystę ir niekaip nesieja jos su ką tik išpažintomis ištvirkavimo nuodėmėmis. Tiesa, Augustinas tai draugystei aprašyti naudoja jausmingus žodžius: „mano siela negalėjo būti be jo“, „mūsų draugystė vos tebuvo trukusi metus, kurie man buvo saldesni už visas ankstesnio mano gyvenimo saldybes“, „jis yra mano sielos dalis“ ir pan., tačiau visi komentatoriai sutaria, kad tiek aprašydamas savo nuodėmes, tiek šią draugystę, Augustinas – profesionalus oratorius – naudoja aiškiai perdėtus, oratoriškai hiperbolizuotus posakius. Ar jo pasileidimo nuodėmės tikrai buvo tokios baisios, galime spręsti jau iš to, kokiais tragiškais žodžiais jis čia pat aprašo „siaubingą“ kriaušių vagystės nusikaltimą (II, 4).
Šv. Augustinas „Išpažinimuose“ (III, 8) griežtai pasmerkia sodomijos nuodėmę (ir niekur nesako, kad pats buvęs dėl jos kaltas):
„O begėdiški poelgiai, kurie prieštarauja prigimčiai (tokie buvo Sodomos nusikaltimai) visur ir visada laikomi smerktinais ir baustinais. Jeigu visos tautos tai būtų dariusios, pagal dievišką įstatymą už tokį nusikaltimą būtų buvusios nubaustos, nes Dievas sukūrė žmones ne tam, kad jie taip elgtųsi. Mat tokiu būdu pažeidžiamas pats bendradarbiavimas, kuris mus privalo sieti su Dievu, nes iškreipta aistra išniekina prigimtį, kurią [Dievas] sukūrė… Tu baudi žmones už tai, ką jie padaro prieš save, nes kai nusideda tau, jie nedorai pakenkia savo sieloms, gadindami ir iškreipdami savo prigimtį, kurią tu sukūrei ir sutvarkei. [Jie kenkia sau] ir nesaikingai naudodamiesi leistinais dalykais arba degdami noru naudotis tuo, kas neleistina ir kas prieštarauja prigimčiai (Rom 1,26)“.
„Antikinis pasaulis, kuriame augo ir vystėsi krikščionybė, žinojo pedofiliją, homoseksualumą, lesbianizmą, bet toks elgesys niekuomet nebuvo laikomas draugyste. Tarp patristinės eros krikščionių randame šių nuodėmių liudijimų, dažnai net tarp pačių asketų, bet jos laikytos iškrypimu ir nemestas net menkiausias įtarimo šešėlis koinobitiniam [vienuoliškam bendruomeniniam] vyrų ir moterų gyvenimui. Tarp krikščioniškųjų Rytų, o taip pat Vakarų vienuolių koinobitų meilė artimui buvo bendro gyvenimo taisyklė, ir ji dažnai tapdavo tvirta draugyste. Bazilijaus Didžiojo ir Grigaliaus Nazianziečio draugystė, Makrinos (Bazilijaus sesers) ir jos pasekėjų, Jono Auksaburnio ir Olimpijaus draugystės tapo krikščioniško sugyvenimo simboliais Rytų Bažnyčioje… Augustinas draugystės sampratą pakylėjo į antropologinį pačios žmogaus egzistencijos lygmenį: […] „Žemiškuose dalykuose žmogui nėra nieko brangaus, jeigu jis neturi žmogaus draugo“ (Ep. 130, 4), „Niekas nepažįsta savęs kitaip, kaip per draugystę“ (Ep. 83, q. 71, 5)“[38].
„Tikra draugystė yra tik ten, kur tu [Dieve] ją įtvirtini tarp susijusių tarpusavyje žmonių, paskleidęs mūsų širdyse meilę, atneštą Šventosios Dvasios, kuri mums yra duota (Rom 5,5)“[39], – įsitikinęs šv. Augustinas. Kovodami prieš gėjų ideologiją, giname ne tik santuoką ir šeimos instituciją, bet ir paprastą sveiką draugystę tarp žmonių.
Galiausiai pacituosime IV a. Bažnyčios mokytoją šv. Joną Auksaburnį. Komentuodamas Laišką Romiečiams (Rom 1,26–27)[40], jis teigia, kad sodomijos geismai yra neatleistinas nusižengimas prigimčiai ir yra dvejopai destruktyvus, nes skatina naudoti lytį prieš jos tikslą pratęsti žmonių giminę ir griauna harmoningą vyrų ir moterų gyvenimą visuomenėje, šeimą. Savo pamoksle apie šį Laišką jis sako:
„Visos aistros yra gėdingos, nes nuodėmė dar labiau sužaloja ir pažemina sielą, nei liga kūną. Tačiau blogiausia iš visų aistrų yra geismas tarp vyrų… Nuodėmės prieš prigimtį yra sunkesnės ir labiau neatleistinos, netgi negalima sakyti, kad jos teikia malonumą, nes tikras malonumas gali būti tik pagal prigimtį. Tačiau kai Dievas apleidžia žmogų, viskas apverčiama aukštyn kojomis. Todėl ne tik jų [homoseksualų] aistros yra šėtoniškos, bet ir jų gyvenimai velniški… Todėl aš sakau jums, kad jie yra blogesni už žmogžudžius, kad geriau būtų mirti, nei gyventi tokioje negarbėje. Žmogžudys tik atskiria sielą nuo kūno, o jie sunaikina sielą kūne… Nieko nėra, visiškai nieko nėra labiau beprotiško ar labiau žalingo kaip šis iškrypimas“[41].
Bažnyčios laikysena nuo viduramžių
John E. Boswell buvo iškėlęs absurdišką tezę, kad homoseksualumas Bažnyčioje nebuvo smerkiamas iki pat inkvizicijos įvedimo XI a. Jis net teigia suradęs „gėjų santuokos“ palaiminimo apeigas Rytų Bažnyčioje! Jis turi omeny graikų ir slavų bizantinio ritualo apeigynuose nuo IX a. randamą adelfopoiesis (gr. darymas broliais) ceremoniją. Tačiau visiškai aišku, kad tai tėra dviejų ar grupės vyrų dvasinės, krikščioniškos draugystės, sąjungos kokiems nors tikslams siekti palaiminimas. Jį galima paaiškinti kaip pagonybėje paplitusios „kraujo brolystės“ pakaitalą. Šiomis apeigomis būdavo laiminami religinių brolijų nariai, jos buvo veiksminga priemonė sutaikyti priešams, kad nebūtų vykdomas kerštas, taip pat sudarant valdovų politines sąjungas.
Viduramžiais nebūta daug Bažnyčios įstatymų sodomijos klausimu. Daugelis viduramžių vietinių bažnytinių sinodų nutarė, kad išrišimą nuo sodomijos nuodėmės gali suteikti tik popiežius, tik kai kada vyskupas[42]. Įsigalėjo paprotys tokius nusidėjėlius išduoti „pasaulietinei rankai“, kuri dažnai būdavo negailestinga. Ankstyvųjų viduramžių Ispanijos Lex Visigothica už sodomiją numatė kastracijos ir įkalinimo bausmę, frankų Ansegizijaus ir Benedikto Levito kapituliarijai – mirties bausmę nukirsdinant, Liudviko Pamaldžiojo kapituliarijai – sudeginimą ant laužo, kadangi „to reikalauja res publica gerovė, kad dėl tokių nuodėmių ir mes nežlugtume su visa karalyste“.
Išsamiausiai šią temą nagrinėjo 1120 01 23 susirinkęs Naplouse sinodas[43], vedamas Jeruzalės lotynų patriarcho Garmundo ir Jeruzalės karaliaus Baldvino. Žemės drebėjimai, epidemijos ir saracėnų puolimai buvo laikomi Dievo bausme už kryžiuočių prasižengimus, todėl priimti 25 kanonai prieš gašlumo nuodėmes, iš kurių 4 skirti sodomijai. Nutarta sodomijos nuodėmę padariusiems skirti sudeginimo ant laužo bausmę. 1307 Prancūzijos karalius Pilypas pradėjo persekioti tamplierių ordiną, jo nariai kaltinti erezija, baisiomis šventvagystėmis, taip pat sodomija. Jų prisipažinimai išgauti kankinant. 1312 pop. Klemensas V dėl politinio spaudimo paleido tamplierių ordiną (iš esmės sujungė su joanitais), bet jo kaip vienuolijos nepasmerkė. Daugelį amžių vyko istorikų ginčai dėl tamplierių kaltės, ji yra neįrodyta. Nepaisant to, masonai, o šiandien ir gėjų ideologija tamplierius laiko savo „kankiniais“.
Laterano III Susirinkimas (1179) savo 11 kanone skiria gana švelnias bausmes:
„Kiekvienas, pagautas atliekant nuodėmę prieš prigimtį, dėl kurios ant neklusnumo vaikų buvo išlietas Dievo pyktis (Ef 5,6), jeigu jis klierikas, tebūna pašalintas iš savo luomo ir uždarytas į vienuolyną atlikti atgailai; jeigu pasaulietis, tebūna ekskomunikuotas ir laikomas griežtai atskirtas nuo tikinčiųjų bendrystės“[44].
Atradus Ameriką, kolonistai ispanai ir portugalai negailestingai naikino transseksualus berdašus, berdašizmo reiškinys praktiškai išnyko. 1583 Peru III provincialinis sinodas nusprendė:
„Sodomija, ar su kitu vyru, ar su berniuku, ar su gyvuliu… užsitraukia mirties bausmę… Priežastis, kodėl Dievas leido, kad jūs, indėnai, būtumėte nubausti ir varginami kitų tautų, yra ši yda, kurią turėjo jūsų protėviai ir daugelis iš jūsų dar turite“.
Renesanso epocha, susižavėjusi antika, atnešė ir „graikiškosios ydos“ atgimimą, todėl prireikė nuosekliai kovoti prieš sodomiją. 1453 pop. Mikalojus V įgalioja Ispanijos inkviziciją persekioti sodomitus, prasideda procesai ir Italijoje bei kitose šalyse. Ypač uoliai prieš sodomiją kovojo didysis Bažnyčios reformatorius popiežius šv. Pijus V (1566–1572). „Pirmaisiais savo pontifikato metais popiežius pirmiausia rūpinosi dviem dalykais: Inkvizicijos uolumu ir kova prieš „tą pasibaisėtiną nuodėmę, kuria susitepusius miestus Dievo teisingumas sunaikino ugnimi“. 1566 balandžio 1 d. jis įsakė, kad sodomitai būtų atiduodami pasaulietinei rankai… Kai kurių sodomitų įkalinimas… padarė įspūdį Romoje ir ypač išgąsdino pasiturinčius žmones, nes buvo žinoma, jog popiežius nori savo įstatymą vykdyti net ir galingųjų atžvilgiu. Iš tiesų, baudžiant už ydas prieš prigimtį, viso šventojo Pijaus V pontifikato metu buvo taikoma sudeginimo ant laužo bausmė“[45]. Šv. Pijaus V laikais šv. Inkvizicija išleido dvi konstitucijas tuo klausimu. Konstitucijoje Cum primum (1566 04 01) popiežius kaip Inkvizicijos vadovas rašo:
„Savo širdyje nusprendę pašalinti visa, kas kokiu nors būdu galėtų įžeisti Dievo didybę, Mes nutarėme bausti, pirmiausia ir be pasigailėjimo, už tuos dalykus, kurie, remiantis Šventųjų Raštų autoritetu ir rimtais pavyzdžiais, yra labiausiai atstumiantys Dievui ir sukelia jo pyktį: tai yra aplaidumą Dievo garbinime, pražūtingą simoniją, šventvagystės nusikaltimą ir šlykščią geismo prieš prigimtį ydą. Dėl šių kalčių žmonės ir tautos yra baudžiami Dievo, pagal Jo teisingą nuosprendį, katastrofomis, karais, badu ir maru… Tegul teisėjai žino, kad jei po šios Mūsų Konstitucijos jie bus aplaidūs bausti už šiuos nusikaltimus, jie bus dėl jų kalti Dievo teisme ir taip pat užsitrauks Mūsų rūstybę… Jei kas atliks tą niekingą nusikaltimą prieš prigimtį, dėl kurio ant neklusnumo vaikų buvo išlietas Dievo pyktis, jis bus atiduotas pasaulietinei rankai nubaudimui; o jei jis klierikas, jam bus skirta tokia pat bausmė, prieš tai atėmus iš jo visus [bažnytinio luomo] laipsnius“[46].
Konstitucijoje Horrendum illud scelus (1568 08 30) popiežius nutaria:
„Tas baisus nusikaltimas, dėl kurio sugedę ir begėdiški miestai buvo sudeginti dievišku pasmerkimu, sukelia skaudų Mūsų apmaudą ir sukrečia Mūsų sielą, todėl turime malšinti tokį nusikaltimą su didžiausiu galimu uolumu. Visai teisingai Laterano V Susirinkimas [1512–1517] nutaria: „Tegul kiekvienas klero narys, pagautas toje ydoje prieš prigimtį… bus pašalintas iš dvasininkų luomo ir priverstas atlikti atgailą vienuolyne“ (c. 4, X, V, 31). Kad tokio sunkaus prasižengimo užkratas neplistų su dar didesniu įžūlumu, pasinaudojęs nebaudžiamumu, kuris labiausiai paskatintų nusidėti, ir kad dar griežčiau būtų baudžiami šį niekingą nusikaltimą padarę klierikai, nebijantys savo sielų mirties, Mes nutariame, kad jie turi būti išduoti pasaulietinei valdžiai, kuri vykdo civilinį įstatymą. Todėl, norėdami griežčiau užsiimti tuo, ką nutarėme jau Mūsų pontifikato pradžioje, Mes nusprendžiame, kad kiekvienas kunigas ar klero, pasaulietinio ar reguliaraus, narys, padaręs tokį bjaurų nusikaltimą, šio įstatymo galia netektų visų klerikalinių privilegijų, visų postų, titulų bei bažnytinių beneficijų [teisės į pajamas] ir, bažnytinio teisėjo degraduotas, būtų nedelsiant atiduotas pasaulietiniam autoritetui, kad būtų įvykdyta egzekucija, kaip nurodyta įstatyme, vykdant tinkamą bausmę, taikomą pasauliečiams, prasmegusiems į šią prarają“[47].
Pasaulietinė valdžia bendradarbiavo su Bažnyčia. 1561 Bolonijos statutai, 1566 Feraros statutai, XVII a. Romos, Markos provincijos statutai, 1542, 1558 ir 1699 Florencijos įstatymų sąvadai, Karališkoji Portugalijos Ordinacija, Naujoji Ispanijos Rekompiliacija ir kiti Europos įstatymų rinkiniai taip pat numatė mirties bausmę[48]. 1532 imp. Karolio V Imperijos įstatymų knygoje 116 str. už sodomiją numato mirties bausmę sudeginant. Panašios sankcijos galiojo ir protestantų kraštuose. Pagal 1533 Henriko VIII įstatymą, kuris galiojo Anglijoje ir visose kolonijose iki 1861, sodomitams skiriama mirties bausmė pakariant. Nuo XVIII a. pab. beveik visur skiriamos tik įkalinimo bausmės. 1794 Prūsijos įstatymų rinkinio §1064 numato įkalinimo bausmę. 1871 m. Prūsijos teisė įsigali visoje Vokietijoje, §175 numato įkalinimo bausmę. Šis paragrafas buvo sugriežtintas 1935, sušvelnintas 1969, visai panaikintas 1994 m.
Po Prancūzų revoliucijos Bažnyčia prarado valstybės paramą, todėl galėdavo skirti tik dvasines bausmes ar „išmetimą iš darbo“. 1917 m. pop. Benedikto XV paskelbtas ir iki 1983 m. galiojęs Kanonų teisės kodeksas nustato štai ką:
Kan. 2357 §1: „Pasauliečiai, teisėtai pasmerkti dėl nusikaltimų prieš šeštąjį [Dievo Įsakymą], atliktų su nepilnamečiais, jaunesniais kaip šešiolika metų, arba dėl išžaginimo, sodomijos, kraujomaišos ar sąvadavimo, yra ipso facto [iškart po veiksmo, be atskiro nuosprendžio] turintys blogą vardą (infames), neskaitant kitų bausmių, kurias priteisė ordinaras [pvz., vietos vyskupas]“.
Ši teisinio blogo vardo užsitraukimo (infamia iuris) bausmė reiškia, kad kol ji galioja, pasaulietis negali priimti šv. Komunijos (kan. 855), negali būti Krikšto ir Sutvirtinimo tėvu (kan. 766, 796), užimti kokias nors pasauliečiams leistinas bažnytines pareigas, liudyti, būti patarėju ir t. t. Nuo šios bausmės gali atleisti tik Apaštalų Sostas (kan. 2295). Be to, aišku, galioja nuodėmklausio skirta atgaila.
Kan. 2358: „Klierikai, gavę žemuosius šventimus [iki subdiakonato], kalti dėl kokio nors nusikaltimo prieš šeštąjį Dekalogo Įsakymą, priklausomai nuo kaltės sunkumo, baudžiami net pašalinimu iš dvasinio luomo, jei tai daryti skatina nusikaltimo aplinkybės, taip pat bausmėmis, apie kurias kalbama kan. 2357, jei jis taikytinas“.
Kan. 2359 §2: „Jei [klierikai, gavę aukštuosius, t.y. subdiakonato, diakonato, kunigystės ar vyskupo šventimus] padarys nusikaltimą prieš šeštąjį Dekalogo Įsakymą su nepilnamečiais iki šešiolikos metų amžiaus arba atliks svetimavimą, išžaginimą, bestialiją, sodomiją, sąvadavimą, kraujomaišą su giminaičiais ar pirmojo laipsnio svainiais, jie suspenduojami, paskelbiami turinčiais blogą vardą, netenka bet kurių pareigų, beneficijų, titulų ar tarnybos, jei kokią turėjo, o rimtesniais atvejais ir deponuojami“.
Suspendavimas reiškia draudimą laikyti šv. Mišias, teikti visus sakramentus ir sakramentalijas. Deponavimas yra, paprastai tariant, galutinis atleidimas iš dvasininko darbo. Deponuotas dvasininkas netampa pasauliečiu, jis privalo kalbėti brevijorių, dėvėti dvasinį rūbą ir vykdyti kitas pareigas, bet nebeužima jokių pareigų ir nebegauna išlaikymo.
1983 m. pop. Jono Pauliaus II įvestas Kanonų teisės kodeksas apie sodomiją nebekalba. Tačiau kan. 1395 sako:
„§1. Klierikas [juo laikomas turintis diakono šventimus], gyvenantis konkubinate… bei klierikas, pasiliekantis kitoje išorinėje nuodėmėje prieš šeštąjį Dekalogo Įsakymą ir sukeliantis papiktinimą, baudžiamas suspendavimu, prie kurio gali būti palaipsniui pridedamos kitos bausmės iki atleidimo iš klieriko luomo, jei nepaisant perspėjimo lieka nusikaltimas. §2. Klierikas, kuris kitaip nusidėjo prieš šeštąjį Dekalogo Įsakymą, jei nusikaltimas padarytas naudojant prievartą, grasinimus, viešai arba su nepilnamečiu, neturinčiu šešiolikos metų, baudžiamas teisingomis bausmėmis, neišskiriant ir atleidimo iš klierikų luomo, jei to reikalauja atvejis“.
Taigi bažnytinė teisė tapo labiau neapibrėžta, paliekanti laisvę švelniam tokių nusidėjėlių traktavimui. Praėjusiais metais uždrausta priimti į seminarijas kandidatus, turinčius įsišaknijusį polinkį į homoseksualumą, tačiau nesiimama jokių priemonių prieš šimtus dvasininkų visame pasaulyje, atvirai pateisinančių homoseksualumą ar net įsitraukusių į gėjų veiklą. Vatikanas jaučiasi bejėgis prieš viską leidžiančias vyskupų konferencijas. Pvz., 2005 vasarį Anglijos vyskupų konferencija išleido direktyvą „Skirtingumas ir lygybė. Gairės“:
„Katalikų organizacijos turi garantuoti, kad joks prašantysis darbo ar darbuotojas nebūtų nepalankiau traktuojamas dėl savo rasės, gender, negalios, religijos ar tikėjimo, seksualinės orientacijos ar amžiaus… Kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokia būtų jo ar jos seksualinė orientacija, turi teisę gyventi laisvai nuo diskriminacijos ar priekabiavimo, ir mes sveikiname įstatymus, kurie saugo šią teisę. Dar daugiau, visų seksualinių orientacijų žmonės turi teisę pilnai ir aktyviai dalyvauti katalikų bendruomenės gyvenime“.
Šventieji prieš Sodomos nuodėmę
Žymusis viduramžių teologas ir benediktinų reformuotojas šv. Petras Damijanis (1007–1072), Ostijos kardinolas, 1823 m. popiežiaus Leono XII paskelbtas Bažnyčios mokytoju, 1051 metais parašė baisų veikalą apie to meto dvasininkijos ydas – „Gomoros knygą“[49], kuri buvo dedikuota popiežiui Leonui IX ir susilaukė jo pagyrimo rašto. Tai pirmas ir svarbiausias viduramžių veikalas šia tema. Savo pagyrimo rašte popiežius sako:
„Tu nugalėjai tą kūnišką barbarybę, iškėlei dvasios ranką prieš geismų begėdystę. Tai prakeikta yda, visiškai atskirianti nuo dorybių Šaltinio, kuris, būdamas tyras, nepakenčia nieko netyro… Klierikai, kurių suterštą gyvenimą tavo išmintis verksmingai ir protingai aptarė, tikrai ir iš tiesų nepriklauso Jo paveldui. Tokie klierikai, jei ne žodžiais, tai darbų liudijimu pripažįsta, kad nėra tuo, kuo laikomi[50]… Tam, ką parašei… suteikiame mūsų apaštalinį autoritetą… Todėl visi, kurie susitepė aptartų keturių rūšių bjaurastimi… tiek šventųjų kanonų, tiek mūsų sprendimu išvaromi iš visų nesuteptosios Bažnyčios laipsnių“.
Šv. Petras Damijanis atskleidžia ir šiandien pastebimą homoseksualų polinkį savo yda suteršti visas gyvenimo sritis, istoriją, meną, teisę:
„Ši yda tikrai negali būti palyginta su jokia kita yda, nes pranoksta visų ydų baisumą. Ši yda yra kūnų mirtis, sielų pražuvimas, ji sutepa kūną, užgesina sielos šviesą, išveja Šventąją Dvasią iš žmogaus krūtinės šventovės, įsiveda gašlumo kurstytoją velnią, stumia į klaidą, visiškai atima iš apgauto proto tiesą, parengia einančiam pinkles, įkritusiam į šulinį uždengia dangtį, kad jis neišliptų, atveria pragarą, uždaro rojaus vartus, dangiškosios Jeruzalės pilietį padaro Babilono paveldėtoju, iš dangaus žvaigždės padaro šiaudą amžinajai ugniai, nukerta Bažnyčios narį ir įmeta į liepsnojančio pragaro viską ryjantį gaisrą… Ji viską suteršia, viską sutepa, viską supurvina, ji neleidžia šalia savęs išlikti nieko tyro, nieko nesuteršto, nieko švaraus: „Tyriems viskas tyra, – kaip sako Apaštalas, – o susitepusiems ir netikintiems nieko nėra tyro, bet jų protas bei sąžinė suteršti“ (Tit 1,15)“[51].
Šv. Petras vaizdingai aprašo dvasines sodomijos ydai pasidavusio žmogaus kančias:
„Ji [dvasiniams] kariams atima dorybių ginklus ir išstato juos visų ydų strėlėms, kad jie būtų perverti. Ji pažemina Bažnyčioje, pasmerkia visuomenėje, suteršia slaptumoje, atima garbę viešumoje, graužia sąžinę kaip kirminas, degina kūną kaip ugnis. Ji pučia, kad išplėstų geismo ugnį, bet kita vertus bijo, kad netaptų vieša, kad neišeitų aikštėn, kad netaptų žinoma žmonėms. Ko gi nebijo tasai, kuris drebėdamas iš įtarumo bijo net paties jų abiejų nuosmukio bendrininko?.. Vargšas kūnas dega dėl niekingo geidulio šėlsmo, o šaltas protas dreba dėl pagiežingo įtarumo – taip vargšo žmogaus kūne įsiliepsnoja lyg pragaro chaosas, nes kiek tik kartų jį perveria minčių strėlės, tiek kartų jis kenčia dėl bausmės kankynės. Jei į nelaimingą sielą jau kartą suleido dantis ta nuodingoji gyvatė, tai nuo tada dingsta suvokimas, prarandama atmintis, aptemsta proto aštrumas – žmogus pamiršta Dievą, pamiršta net save. Tada tasai maras sugriauna tikėjimo pamatus, pakerta jėgas vilčiai, sutrauko meilės ryšį, pašalina teisingumą, sugriauna tvirtumą, atima saikingumą, atšipina išmintingumo smaigalį“[52].
Galiausiai šventasis ragina nusidėjėlį:
„Pakilk, pakilk, maldauju, pabusk, žmogau, kurį slegia niekingo geidulio miegas! Galų gale atsigauk, kuris kritai nuo mirtino kalavijo savo priešų akivaizdoje! Juk yra apaštalas Paulius – išgirsk, kaip jis šaukia, beldžiasi, purto tave, garsiu balsu tave kviesdamas: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus!“ (Ef 5,14). Jei girdi Kristų atgaivintoją, kodėl neturi vilties, kad ir tu būsi atgaivintas? Klausykis iš jo paties lūpų: „Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11,25). Jei gaivinančioji Gyvybė nori tave prikelti, kodėl nori toliau gulėti savo mirtyje? Saugokis, saugokis, kad tavęs neprarytų desperacijos bedugnė! Tavo siela tegul su pasitikėjimu priima Dievo gerumą, kad dėl kaltės dydžio neaptemtų be atgailos. Juk vilties netenka ne nusidėjėliai, o netikėliai, ir į desperaciją sielą veda ne nusikaltimų didumas, o netikėjimas. Jeigu velnias pajėgė tave panardinti į šios ydos gelmes, tai juo labiau Kristaus galia pajėgs tave pašaukti atgal į tą viršūnę, nuo kurios nukritai“[53].
Kitas Bažnyčios mokytojas, šv. Tomas Akvinietis (1224–1274) rašo apie nuodėmes prieš prigimtį:
„Jos vadinamos gėdingomis (lot. ignominiae – pažodžiui „nežinotino vardo“) aistromis, nes jos nevertos, kad būtų minimos, kaip sako žodžiai Laiške Efeziečiams (5, 12): „Juk ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti“. Jeigu kūno nuodėmės yra paprastai smerkiamos, nes veda žmogų link to, kas jame yra gyvuliška, tai juo labiau nuodėmės prieš prigimtį, kuriomis žmogus nusmukdo save net žemiau už savo gyvulišką prigimtį“[54].
Savo „Teologijos sumoje“[55] šv. Tomas teigia, kad nors kai kurios nuodėmės, pvz., žmogžudystė ar šventvagystė (blasphemia), yra didesnės nuodėmės už nesusivaldymą, bet nesusivaldymas yra labiausiai peiktina ir gėdinga yda:
„Pirma, kadangi ji labiausiai priešinga žmogaus kilnumui, nes siejasi su geiduliais, kurie yra bendri mums ir gyvuliams, kaip sakyta anksčiau. Todėl Ps 48, 21 sakoma: „Žmogus nesuprato savo garbės, susilygino su neprotingais gyvuliais ir tapo į juos panašus“. Antra, nes ji labiausiai priešinga jo orumui (claritas) arba grožiui, kadangi nesusivaldymo geiduliuose mažiausiai matoma proto šviesos, iš kurio dorybė gauna visą savo orumą ir grožį. Todėl tokie geiduliai vadinami labiausiai vergiškais“.
Kai kurie gėjai netgi bando cituoti šv. Tomą, esą jis pripažįsta, jog homoseksualumas gali tiesiog faktiškai priklausyti kai kurių žmonių prigimčiai. Tačiau šv. Tomas moko:
„Kalbant apie malonumus (delectationes), pasitaiko, kad kai kurie yra paprastai tariant nenatūralūs, tačiau tam tikru atžvilgiu natūralūs… Todėl atsitinka, kad tai, kas yra prieš žmogaus prigimtį… tampa konkrečiam žmogui natūralu dėl tam tikro jame esančio prigimties sugedimo. Toks sugedimas gali būti kūne…, arba dėl blogos kompleksijos…, arba ir sieloje, kai dėl įpratimo kai kurie jaučia malonumą valgyti žmones arba sueiti su gyvuliais ar vyrais, ar dėl kitų dalykų, kurie neatitinka žmogaus prigimties“[56].
Aišku, kad šv. Tomas nelaiko visų jo vardijamų nenormalumų priklausančiais žmogaus prigimčiai, jie „natūralūs“ tik kaip įsišakniję įpročiai ar ligos. Kalbėdamas apie homoseksualumą, Tomas aiškiai mano, jog jo aktai vyksta „dėl įpratimo“, o šiandieninės psichiatrijos pripažįstamą dar iki įpročio esantį homoseksualų polinkį jis tikrai priskirtų aukščiau jo minimoms kūno ligoms ar blogai „kompleksijai“ – kūno ir sielos „jungties“ pažeidimui.
Teologams pritaria šventieji. Garsioji viduramžių mistikė šv. Hildegarda veikale Scivias (1151), patvirtintame pop. Eugenijaus III, perduoda Viešpaties žodžius, smerkiančius sodomiją:
„Moteris, pasiduodanti velniškiems keliams ir atliekanti vyro vaidmenį sąjungoje su kita moterimi, yra labiausiai pasibjaurėtina Mano akyse“. „Vyras, kuris nusideda su kitu vyru kaip su moterimi, baisiai nusideda prieš Dievą ir prieš tą sąjungą, kuria Dievas suvienijo vyrą ir moterį“.
XIV a. mistikė šv. Kotryna Sienietė perduoda jai apsireiškusio Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius apie smukusią to meto dvasininkiją:
„Jie ne tik nesipriešina tai silpnybei…, bet daro dar blogiau, atlikdami prakeiktą nuodėmę prieš prigimtį. Lyg apakę ir išprotėję, aptemdę savo proto šviesą, jie nesuvokia, kokioje ligoje ir varge jie yra. Tai ne tik sukelia mano pasibjaurėjimą, bet nepatinka net patiems demonams, kuriuos šie niekingi kūriniai pasirinko savo valdovais. Man ši nuodėmė yra tokia pasibaisėtina, kad dėl jos buvo nuskandinti penki miestai, vykdant Mano dieviškojo teisingumo, nebegalėjusio jų pakęsti, nuosprendį… Tai nepatinka demonams – ne dėl to, kad jie nemėgtų blogio ir jaustų džiaugsmą dėl gėrio, bet todėl, kad jų prigimtis angeliška ir todėl bjaurisi, kai atliekama tokia baisinga nuodėmė. Tiesa, kad būtent demonas sužeidžia nusidėjėlį užnuodyta geidulio strėle, bet kai žmogus atlieka tokį nuodėmingą aktą, demonas pasitraukia“[57].
Didysis XV a. pranciškonų pamokslininkas šv. Bernardinas Sienietis kalba apie pražūtingas dvasines tuo metu jau paplitusios nuodėmės pasekmes:
„Jokia nuodėmė neturi didesnės galios sielai, kaip prakeiktoji sodomija, kurios visais laikais nekentė visi, gyvenę pagal Dievo valią… Tokia aistra dėl savo pobūdžio ribojasi su beprotyste. Ši yda sujaukia protą, sugriauna kilnią ir nuoširdžią sielos būklę, dideles mintis sumenkina iki niekingų, padaro žmogų silpnadvasiu ir irzliu, užsispyrusiu ir užkietėjusiu, vergiškai suglebusiu ir nepajėgiu nieko daryti. Dar daugiau, valia, genama nepasotinamo malonumų ieškojimo, seka ne paskui protą, o paskui beprotybę… Žmogus, gyvenęs praktikuodamas sodomijos ydą, patirs daugiau pragaro kančių nei bet kas kitas, kadangi tai blogiausia nuodėmė, kokia gali būti“[58].
Kaip ir daugelio blogybių, gėjų ideologijos šiais prieš Dievą sukilusiais laikais neįmanoma įveikti vien politinėmis ar „viešosios nuomonės formavimo“ priemonėmis. Kristaus atperkančios malonės priėmimas yra vienintelis tikras vaistas nuo visų puolusios žmogaus prigimties silpnybių, tai liudija ir sėkminga gėjų „išėjimą“ iš ydingo gyvenimo ir atsivertimą skatinančių organizacijų veikla.
Naujausias Bažnyčios mokymas homoseksualumo klausimu
(kai kurios vietos išskirtos E. N.)
Tikėjimo doktrinos kongregacijos 1986 spalio 1 d. Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl homoseksualių asmenų pastoracijos Homosexualitatis problema („Bažnyčios žinios”, 2001 10 25)
„3. Išskirtinai ši problema buvo aptarta šios Kongregacijos 1975 m. gruodžio 29 d. Deklaracijoje dėl kai kurių seksualinės etikos klausimų. Šis dokumentas pabrėžė pareigą stengtis suprasti homoseksualumo būklę ir pažymėjo, kad apie kaltumą dėl homoseksualinių veiksmų reikia spręsti labai apdairiai. Kartu Kongregacija pritarė paprastai daromam skirtumui tarp homoseksualumo būsenos ar polinkio jam ir homoseksualinių veiksmų. Pastarieji buvo apibūdinti kaip neatitinkantys savo esminio tikslo bei „iš esmės netvarkingi”, kurių niekaip negalima pateisinti (plg. 8, §4). Tačiau po Deklaracijos paskelbimo prasidėjusioje diskusijoje pasirodė perdėm palankių homoseksualumo būsenos interpretacijų, net tokių, kur homoseksualumo būsena apibrėžta kaip neutrali ar tiesiog gera. Čia dera patikslinti, kad nors pats homoseksualaus asmens ypatingas potraukis ir nėra nuodėmė, jis vis dėlto sudaro stipresnį ar silpnesnį polinkį į moraliniu požiūriu iš esmės blogą elgesį. Todėl pats polinkis turi būti laikomas objektyviai netvarkingu. Todėl tokios būklės žmonėms reikia skirti ypatingą pastoracinį dėmesį, kad jie nemanytų, jog tokio polinkio įgyvendinimas homoseksualiniais veiksmais yra morališkai priimtinas.
4. Vienas iš esminių tikro pastoracinio rūpinimosi dalykų – nustatyti atvejus, įnešusius sumaišties į Bažnyčios mokymą. Tarp jų minėtina viena nauja Šventojo Rašto egzegezės forma, pagal kurią teigiama, kad Biblijoje nekalbama apie homoseksualumo problemą arba kad joje homoseksualumas tylomis pateisinamas, taigi visi čia minimi moraliniai įsakymai yra tiek sąlygoti kultūriniu bei istoriniu aspektu, kad jų nebeįmanoma pritaikyti šiems laikams. Tokios nuomonės yra labai klaidingos ir klaidinančios, todėl jos reikalauja ypatingo dėmesio.
5. […] Reikia pabrėžti, kad, nepaisant šios stebėtinos įvairovės, Šventajame Rašte išlaikytas aiškus nuoseklumas homoseksualaus elgesio požiūriu. Taigi Bažnyčios mokymas apie homoseksualumą grindžiamas ne atskirtomis nuo konteksto citatomis, iš kurių gali būti išvedamos abejotinos teologinės argumentacijos, bet tvirtu ir pastoviu Biblijos liudijimo pamatu. […]
7. Bažnyčia, klusni ją įkūrusiam ir sakramentinį gyvenimą davusiam Viešpačiui, švenčia meilės vienybės dieviškąjį užmojį, kai vyras ir moteris dovanoja vienas kitam savo gyvenimą. Tik santuokos ryšyje lytinių galių panaudojimas gali būti moraliai teisingas. Todėl homoseksualinis žmogaus elgesys yra amoralus. […] Homoseksualiniai santykiai nėra papildanti sąjunga, per kurią galima perduoti gyvybę, todėl tai prieštarauja pašaukimui gyventi tokia atsidavimo forma, kurią Evangelija vadina krikščioniškojo gyvenimo esme. Tai nereiškia, kad homoseksualūs asmenys nėra kilnūs ar atsidavę, kaip dažnai būna; tačiau jiems įsitraukus į homoseksualinius santykius įtvirtinamas jų netvarkingas seksualinis polinkis, kuriam būdingas savo paties patenkinimas. Kaip ir kiekviena moralinė netvarka, homoseksualiniai veiksmai kliudo savisklaidai ir laimei, nes priešinamasi kūrybinei Dievo išminčiai. Atmesdama klaidingas nuomones apie homoseksualumą, Bažnyčia ne riboja, o gina realistiškai ir autentiškai suvokiamą asmeninę laisvę bei orumą. […]
9. Pačioje Bažnyčioje yra susiformavusi tendencija, kurią sudaro įvairiai pasivadinusios spaudimo grupės. Taip siekiama sudaryti įspūdį, kad jos atstovauja visiems homoseksualams katalikams. Tačiau jų šalininkai daugiausiai yra tie asmenys, kurie arba ignoruoja Bažnyčios mokymą, arba siekia kaip nors jį griauti. Taip po katalikiškumo ženklu stengiamasi suburti tuos homoseksualus, kurie neketina atsisakyti savo homoseksualaus elgesio. […]
10. Apgailėtina, kad prieš homoseksualus buvo ir tebėra nukreipta priešiškos kalbos ir veiksmai. Bažnyčios ganytojai turi pasmerkti tokį elgesį, nesvarbu kada jis imtų reikštis. Toks elgesys rodo tam tikrą kitų žmonių niekinimą, o tai kelia grėsmę patiems pagrindiniams sveikos visuomenės principams. Tiek žodžiai, tiek veiksmai, tiek ir įstatymai turi gerbti kiekvieno žmogaus vidinį orumą. Tačiau netinka reaguoti į nusikaltimus homoseksualų atžvilgiu teigiant, kad homoseksualumo būklė nėra netvarkingas dalykas. Kai taip tvirtinama ir kartu homoseksualūs aktai priimami kaip geri arba kai priimami civiliniai įstatymai, kuriais globojamas jokios pagrįstos teisės neturintis elgesys, nei Bažnyčia, nei visuomenė neturėtų nustebti, kad suaktyvėja ir kitokie iškreipti požiūriai bei veiksmai ir sustiprėja neprotingos ir smurtinės reakcijos.
11. Kartais teigiama, kad tam tikrais atvejais homoseksualinė orientacija nėra apgalvoto žmogaus pasirinkimo rezultatas ir tuomet homoseksualus žmogus tarsi neturi alternatyvos ir yra priverstas elgtis homoseksualiai. Tad stokodamas laisvės, net ir įsitraukęs į homoseksualinius santykius, jis nebūtų kaltas. Čia svarbu atsiminti išmintingą Bažnyčios moralinę tradiciją, įspėjančią nedaryti apibendrinimų smerkiant atskirus atvejus. Kai kurios dabartinės ar praeities aplinkybės kai kada gali sumažinti arba panaikinti žmogaus kaltę, kitos – ją padidinti. Tačiau bet kokia kaina reikia vengti nepagrįstų ir žeminančių prielaidų, jog homoseksualus homoseksualų elgesys niekuomet nėra pasirenkamas laisva valia, todėl nepakaltinamas. Labai svarbu, kad pagrindinė žmogų apibūdinanti ir jį orų daranti laisvė būtų pripažinta ir homoseksualaus polinkio asmenims. Kaip ir kiekvienu nusigręžimo nuo blogio atveju, homoseksualinių santykių atsisakantis žmogus privalo tvirtai bendradarbiauti su išlaisvinančia Dievo malone.
12. Taigi ką turi daryti Viešpačiu sekantys homoseksualai? Svarbiausia, jie yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, visais dėl savo polinkių patiriamais skausmais ir sunkumais vienydamiesi su Viešpaties kryžiaus kančia. Kryžius tikinčiajam yra vaisinga auka, nes iš šios mirties kyla gyvybė ir išganymas. Nors kai kurie kvietimą nešti kryžių ar taip suprasti krikščionio kančią tikriausiai sutiks su karčia pašaipa, verta atsiminti, kad toks yra visų sekančiųjų Kristumi kelias į amžinąjį gyvenimą. […] Lygiai taip, išsižadėdami savęs, homoseksualūs vyrai ir moterys panašėja su kenčiančiu Viešpačiu, ir šis savęs paaukojimas išgelbės nuo nuolat sunaikinti juos grasinančio gyvenimo būdo. Kaip ir mes visi, homoseksualūs krikščionys yra pašaukti gyventi skaisčiai. […]”
1992 m. paskelbtas „Katalikų Bažnyčios Katekizmas“ (cit. pagal katekizmas.lcn.lt):
„Skaistumas ir homoseksualizmas
2357 […] Bažnyčios Tradicija, pasiremdama Šventuoju Raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu[61], visada skelbė, kad „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“[62]. Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną. Jie nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir seksualumą. Jokiu atveju negalima jų pateisinti.
2358 Nemažai vyrų ir moterų jaučia stiprų potraukį į homoseksualizmą. Šis, žiūrint objektyviai, netvarkingas potraukis daugeliui yra sunkus išmėginimas. Su jais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti. Tie asmenys yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, o jeigu yra krikščionys, sunkumus, su kuriais gali susidurti dėl savojo polinkio, turi jungti su Išganytojo kryžiaus auka.
2359 Homoseksualūs žmonės yra pašaukti į skaistumą. Vidinę laisvę ugdančių susitvardymo dorybių, galbūt ir nesavanaudiškos draugystės, taip pat maldos ir sakramentinės malonės padedami, jie gali ir privalo palaipsniui ir atkakliai siekti krikščioniško tobulumo.”
Tikėjimo Mokslo Kongregacijos Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų, 2003 birželio 3 d. („Bažnyčios žinios”, 2003 08 14)
„[…] 2. Bažnyčios mokymas apie santuoką ir lyčių tarpusavio papildomumą kartoja tiesą, kuri akivaizdi teisingam protui ir kaip tokia pripažįstama visų didžiųjų pasaulio kultūrų. Santuoka nėra viena iš kokių nors žmogiškųjų asmenų sąjungų. Ji yra Kūrėjo įsteigta ir apdovanota sava prigimtimi, savais tikslais ir esminėmis savybėmis. Jokia ideologija negali iš žmogaus dvasios atimti tikrumo, jog santuoka būna tik tarp dviejų skirtingos lyties asmenų, kurie, dovanodami save vienas kitam savitu ir išskirtiniu būdu, siekia savo asmenų bendrystės. Taip jie abipusiškai tobulėja tam, kad bendradarbiautų su Dievu gimdydami ir ugdydami naują gyvybę.
4. […] Šventajame Rašte homoseksualūs santykiai „smerkiami kaip didelis iškrypimas <…> (plg. Rom 1,24–27; 1 Kor 6,10; 1 Tim 1,10). Toks Rašto vertinimas neleidžia daryti išvados, kad visi, kurie dėl šios anomalijos kenčia, yra už tai asmeniškai atsakingi, bet patvirtina, kad homoseksualūs aktai netvarkingi pačia savo prigimtimi“[63]. Toks pats moralinis vertinimas buvo būdingas daugeliui pirmųjų amžių Bažnyčios rašytojų[64] ir vieningai įimtas į katalikiškąją Tradiciją. […]
5. […] Homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui ar jų teisiniam sulyginimui su santuoka, kai joms suteikiamos santuokai būdingos teisės, privalu aiškiai ir griežtai prieštarauti. Būtina susilaikyti nuo bet kurio formalaus bendradarbiavimo skelbiant ar taikant tokius labai neteisingus įstatymus ir, kiek įmanoma, nuo materialaus bendradarbiavimo juos taikant. Šioje srityje kiekvienas gali apeliuoti į sąžinės prieštaros teisę.
6. Norint suvokti, kodėl būtina prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui, atsižvelgtina į įvairių lygmenų etinius sumetimus.
Teisingo proto lygmuo
Pilietinio įstatymo tikslas palyginti su dorovės įstatymo tikslu neabejotinai ribotesnis[65]. Nepaisant to, pilietinis įstatymas negali prieštarauti teisingam protui, neprarasdamas sąžinę saistančios galios[66]. Tad kiekvienas žmogaus įstatymas turi įstatymo galią tiek, kiek jis atitinka teisingo proto pažintą prigimtinį dorovės įstatymą ir gerbia neatimamas kiekvieno asmens teises[67]. Įstatymai homoseksualiųjų sąjungų naudai prieštarauja teisingam protui, nes dviejų tos pačios lyties asmenų sąjungai suteikia tokias pačias teisines garantijas, kokias turi santuokos institucija. Dėl pavojaus tokioms vertybėms valstybė negali įteisinti šių sąjungų, nenusižengdama pareigai skatinti ir ginti santuoką kaip bendrajam gėriui esmingai svarbią instituciją.
Galima klausti, kaip bendrajam gėriui gali prieštarauti įstatymas, kuris nė vieno kam nors neįpareigoja, bet tiesiog įteisina niekam, regis, žalos nedarančią faktinę realybę. Čia pirmiausia pravartu apmąstyti skirtumą tarp homoseksualaus elgesio kaip privataus reiškinio ir to paties elgesio kaip įstatymiškai numatyto ir patvirtinto socialinio santykio, galinčio tapti viena iš teisinės sistemos institucijų. Šis antrasis reiškinys yra ne tik rimtesnis, jo poveikis būtų platesnis ir gilesnis, ir galiausiai jis taip pakeistų visą socialinę struktūrą, kad ši imtų prieštarauti bendrajam gėriui. Pilietiniai įstatymai yra žmogaus gyvenimo visuomenėje struktūriniai principai, kreipiantys tą gyvenimą į gera ar bloga. Jie „vaidina labai svarbų, o kartais lemiamą vaidmenį“, veikdami „mąstysenos ir elgsenos modelius“[68]. Gyvenimo formos ir jas atspindintys modeliai ne tik formuoja išorinį socialinį gyvenimą, bet linksta diegti jaunosioms kartoms kitokį elgesio formų supratimą bei vertinimą. Todėl homoseksualiųjų sąjungų įteisinimas aptemdytų tam tikrų pamatinių dorovinių vertybių suvokimą ir nuvertintų santuokos instituciją.
Biologinis ir antropologinis lygmuo
7. Homoseksualiosioms sąjungoms visiškai nebūdingi biologiniai bei antropologiniai santuokos ir šeimos elementai, kurie galėtų deramai pagrįsti jų teisinį pripažinimą. Šios sąjungos neįgalios tinkamai laiduoti gyvybės pratęsimo ir žmonių giminės išlikimo. […] Patyrimas rodo, kad lytinio dvipoliškumo nebuvimas trukdo normaliai vaikų, atiduotų tokių sąjungų globai, raidai. Jiems trūksta motiniškumo ar tėviškumo patirties. Leisti homoseksualiosioms sąjungoms įsivaikinti vaikus reikštų juos prievartauti tuo požiūriu, kad, pasinaudojant jų silpnumu, jie būtų įkeliami į aplinką, neskatinančią jų visiškos žmogiškos sklaidos. […]
Socialinis lygmuo
8. Visuomenė išlieka santuoka grįstos šeimos dėka. Neišvengiamas homoseksualiųjų sąjungų teisinio pripažinimo padarinys būtų naujas santuokos apibrėžimas paverčiant ją institucija, kuri savo teisiniu pavidalu nebeturėtų esminio ryšio su tokiais nuo heteroseksualumo neatsiejamais veiksniais, kaip gyvybės pratęsimo ir auklėjimo pareiga. Jei dviejų skirtingos lyties asmenų santuoka teisės požiūriu tebūtų laikoma viena iš kelių galimų santuokos formų, tai santuokos idėja iš pagrindų pakistų, ir pakistų didelei bendrojo gėrio nenaudai. Homoseksualiąsias sąjungas pakeldama į santuokos ar šeimos lygmenį, valstybė elgiasi savavališkai ir prieštarauja savo pačios pareigoms. […] Homoseksualiosios sąjungos nė iš tolo negali atlikti užduočių, dėl kurių santuoka ir šeima nusipelno ypatingo ir kompetentingo teisinio pripažinimo. Priešingai, daug kas leidžia teigti, kad tokios poros trukdo sveikai žmonių visuomenės raidai ir bus juo žalingesnės, juo jų veiksminga įtaka socialiniam audiniui bus didesnė. […]
10. Prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui įpareigoti visi tikintieji ir dėl jiems tenkančios atsakomybės pirmiausia politikai katalikai. […] Tada, kai homoseksualiąsias sąjungas pripažįstantis įstatymas jau galioja, parlamentaras katalikas privalo prieštarauti jam visomis galimomis priemonėmis ir viešai reikšti savo nepritarimą: čia kalbama apie pareigą liudyti tiesą. Jei neįmanoma tokio įstatymo visiškai anuliuoti, jis, remdamasis enciklikoje Evangelium vitae pateiktais nurodymais, gali „teisėtai remti pasiūlymus, skirtus apriboti tokio įstatymo daromą žalą ir sumažinti neigiamas jo pasekmes kultūros bei viešosios moralės plotmėje“, su sąlyga, kad jo „asmeniškas absoliutus pasipriešinimas“ tokio pobūdžio įstatymams „gerai žinomas“ ir vengiama papiktinimo pavojaus[69]. Tai nereiškia, kad labiau varžantis įstatymas šioje srityje galėtų būti laikomas teisingu ar bent priimtinu; čia kalbama apie teisėtą ir būtiną mėginimą bent iš dalies anuliuoti neteisingą įstatymą, kurį visiškai anuliuoti dar neįmanoma. […]”
Pagal www.katalikutradicija.lt
[1] „Atmintis ir tapatybė“, 2005.
[2] Christian Anthropology and Homosexuality VII // „L‘Osservatore Romano, Ed. in English“, 1997 04 30, p. 9.
[3] Narcizas – save įsimylėjęs graikų mitologijos herojus.
[4] Angelo di Bernardino, O.S.A., Christian Anthropology and Homosexuality II // „L‘Osservatore Romano, Ed. in English“, 1997 03 19, p. 10.
[5] Francis M. Mondimore, Homoseksualumo prigimties istorija, Eugrimas, V., 2000.
[6] NARTH savo Position statements, 4, nustato principą: homofobija yra fobija, t. y. iracionali homoseksualų baimė ir neapykanta jiems. Joks racionaliai pagrįstas ir teisėtai ginamas nepritarimas iš moralinės ar medicininės pusės nelaikytinas homofobija.
[7] Moral. l. 31, c. 45.
[8] Summa th. I-II, q. 84.
[9] Manuale theologiae moralis, Herder, Freiburg i. B., t. II, 1936, p. 528.
[10] De conceptu virg. 23.
[11] Summa th., II–II, q. 154 a. 12.
[12] De adulterinis coniugis, c. 8, 11 // PL 40, 382.
[13] Prümmer, Manuale theologiae moralis, Herder, Freiburg i. B., t. I, 1935, p. 244.
[14] Summa th. II–II, q. 153 a. 5.
[15] Moral. l. 31, c. 45.
[16] Tikėjimo Mokslo Kongregacijos 1986 10 01 Laiškas Homosexualitatis problema, 6.
[17] Taip pat plg. Mt 19, 12; 1 Kor 7.
[18] New Ways Ministry steigėja ses. J. Gramick yra pasakiusi: „Gėjai ir lesbietės taip pat žvelgia į Dovydo ir Jonatano bei Jėzaus ir Jono draugystes. Šios istorijos lesbietėms ir gėjams palieka viltį, kad bus laiminamos ir tos pačios lyties asmenų sąjungos ar draugystės“. Sr. Jeannine Gramick, Can Gays and Lesbians Come Out to be Faithful Catholics? // „U. S. Catholic“, August 1992, p. 11.
[19] Tikėjimo Mokslo Kongregacijos 1986 10 01 Laiškas Homosexualitatis problema, 6.
[20] Plg. Josephus, Antiquitates, I, 11, 1.
[21] Kitos vietos: Pak 29, 22; 32, 32–33; Iz 1, 7–10 (Rom 9,29); Jer 49, 17–18; 50, 40; Am 4, 11; Sir 16, 8; Apr 11, 8.
[22] „Judas darė, kas nedora Viešpaties akyse… Ir jie statėsi aukštumų alkus, akmenis ir šventuosius stulpus ant kiekvienos kalvos ir po kiekvienu lapuotu medžiu. Krašte buvo ir vyriškių – šventyklų kekšių. Judas kartojo visas pasibjaurėtinas apeigas tautų, kurias Viešpats buvo pašalinęs iš kelio izraelitams“ (1 Kar 14,22–24).
[23] Enzo Cortese, Christian Anthropology and Homosexuality III // „L‘Osservatore Romano, Ed. in English“, 1997 03 26, p.10.
[24] Tikėjimo Mokslo Kongregacijos 1986 10 01 Laiškas Homosexualitatis problema, 6.
[25] Codex Theodosii, IX, VII, 3.
[26] Codex Theodosii, IX, VII, 6.
[27] Corpus Iuris Civilis, Institutae IV, 18, 4.
[28] Novella 77 (358 CE).
[29] C. H. Turner, Ecclesiae occidentalis monumenta iuris antiquisima, Oxford, 1909, t. 11, p. 19.
[30] Cituojama šv. Petro Damijanio knygoje Liber Gomorrhianus // PL 145, 172.
[31] Conc. Tolitanum XVI, 3 // Mansi 12, 71.
[32] De pudicitia, 4.
[33] I apologija, 27.
[34] Prakalba graikams, 2.
[35] Trys knygos Autolikui I, 14.
[36] Laiškas 1, 8; 253 m.
[37] Cituojama šv. Petro Damijanio knygoje Liber Gomorrhianus // PL 145, 174.
[38] Vittorino Grossi, Christian Anthropology and Homosexuality V // „L‘Osservatore Romano, Ed. in English“, 1997 04 09, p. 10.
[39] Confes. IV, 4.
[40] In Epistulam ad Romanos IV.
[41] Homilia in Epistula Pauli ad Romanos // PG 47, 360 ir toliau.
[42] Synodus constitutiva Odonis episcopi Parisiensis (1196 m.), 4, 5 // Mansi 23, 678; Conc. provinciale Fritzlar (1287 m.), 4 // Mansi 23, 726; S. Synodus Ecclesiae Leodicae (1287 m.), 4 // Mansi 24, 891; Conc. Ramense (1408 m.) // Mansi 26, 1073.
[43] Conc. Neapolitanum, 8 // Mansi 21, 261–264.
[44] Conc. Lateranense, 11 // Mansi 22, 224.
[45] Ludovico von Pastor, Historia de los Papas, Gustavo Gilli, Barcelona, t. 17, p. 299 ir toliau.
[46] Bullarium Romanum, Roma, t. 4, c. 2, p. 284.
[47] Ten pat, t. 4, c. 3, p. 33.
[48] Pietro Agostino d‘Avack, L‘omosessualita nel Diritto Canonico // „Ulisse“, 1953 pavasaris, p. 682–685.
[49] Liber Gomorrhianus // PL 145, 159 ir toliau.
[50] Graikiškas žodis kleros reiškia burtas, burtu tekusi paveldo dalis. Klierikas – Dievo dalis, paveldas, nuosavybė.
[51] C. 16 // PL 145, 175–176.
[52] Ten pat.
[53] C. 23 // PL 145, 184–185.
[54] Super epistulas sancti Pauli ad Romanum I, 26.
[55] II-II q. 143 a. 4.
[56] I-II q. 31 a. 7.
[57] El dialogo // Obras de Santa Catarina de Siena, BAC, Madrid, 1991, p. 292.
[58] Predica 39 // Le prediche volgari, Rizzoli, Milano, 1936, p. 869 ir toliau.
[59] Žr. jo knygos Die Rolle der Erotik in der männlichen Gesellschaft apžvalgą knygoje Wojciech Kunicki, Rewolucja konserwatywna w Niemczech 1918–1933, Poznan, 1999, p. 623.
[60] Katolieke Stemmen, 1983 birželis-liepa, p. 275.
[61] Plg. Pr 19, 1–29; Rom 1, 24–27; 1 Kor 6, 10; 1 Tim 1, 10.
[62] TMK, dekl. Persona humana 8.
[63] Tikėjimo mokslo kongregacija, Deklaracija Persona humana (1975 12 29), 8.
[64] Plg., pavyzdžiui, šv. Polikarpas, Laiškas filipiečiams, V, 3; šv. Justinas, Pirmoji apologija, 27, 1–4; Atenagoras, Maldavimai už krikščionis, 34.
[65] Plg. Jonas Paulius II, Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 71.
[66] Plg. ten pat, 72.
[67] Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa Theologiae, I–II, q. 95, a. 2.
[68] Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 90.
[69] Jonas Paulius II, Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 73.
Dechristianizacijos procesas vyksta, tačiau penktadienio balsavimas žymi cezūrą. Jis žymi liberalių reformų dešimtmečio pabaigą, kurios apėmė ne tik naują santuokos apibrėžimą 2015 m., atvirumą homoseksualų poroms ir abortų įteisinimą 2018 m., bet ir visą eilę įstatymų ir politinių sprendimų, pabrėžia Angelo Bottone, vienas iš judėjimo, lėmusio sėkmingą Airijos referendumo dėl šeimos rezultatą, lyderių.
Priešingai apklausoms ir visų pagrindinių Airijos politinių partijų bei didžiosios žiniasklaidos pozicijai, Žaliosios salos gyventojai visuotiniu balsavimu pasipriešino tam, kad iš Konstitucijos būtų išbrauktos nuostatos dėl moters teisės likti namuose ir rūpintis šeima bei dėl ypatingo šeimos statuso, prieš ketinimus ją prilyginti kohabitacijai ir deviantiniams santykiams.
„Airijos vyriausybės vadovas Leo Erikas Varadkaras ketino jį paversti būdu gausiai švęsti Kovo 8-ąją“, – apie referendumą rašo italų katalikų apžvalgininkas Paolo Gulisano. „Iš tikrųjų tai pasirodė esąs savotiškas pasiruošimas švento Patriko, šalies globėjo, minėjimui“. – jis priduria.
Nepaisant revoliucinių partijų ketinimų visiškai ateizuoti kadaise stipriai katalikišką šalį, 67,7 proc. gyventojų nepritarė „santuokos ir ilgalaikių santykių“ pripažinimui šeima. Dar daugiau, trys ketvirtadaliai dalyvių pritarė moterų teisei likti namuose ir rūpintis vaikais. Ši konstitucinė nuostata, be kita ko, reiškia, kad valdžios institucijos motinoms moka pinigines išmokas.
„Referendumo rezultatas buvo – visiškai netikėtas ir stebinantis – triuškinanti „ne“ pergalė. Beveik šokiruojantis rezultatas net tarptautiniu lygmeniu“, – vertina Gulisano. Jis kalbėjosi su italų kilmės airių filosofu Angelo Bottonu, taip pat šeimą remiančių organizacijų aktyvistu ir referendumo „Ne“ socialinio komiteto vadovu, portalui La Nuova Bussola Quotidiana. Be kita ko, jis prisipažino, kad nesitikėjo tokios sėkmės. Iš tiesų apklausos sekmadienį prieš balsavimą rodė – arba veikiau klaidino – kad tik kas ketvirtas airis pasisakys už šeimą, o kiek daugiau nei kas trečias abejojo dėl savo sprendimo.
Nepaisant revoliucinių partijų ketinimų visiškai ateizuoti kadaise stipriai katalikišką šalį, 67,7 proc. gyventojų nepritarė „santuokos ir ilgalaikių santykių“ pripažinimui šeima. Dar daugiau, trys ketvirtadaliai dalyvių pritarė moterų teisei likti namuose ir rūpintis vaikais. Ši konstitucinė nuostata, be kita ko, reiškia, kad valdžios institucijos motinoms moka pinigines išmokas.
„Referendumo rezultatas buvo – visiškai netikėtas ir stebinantis – triuškinanti „ne“ pergalė. Beveik šokiruojantis rezultatas net tarptautiniu lygmeniu“, – vertina Gulisano. Jis kalbėjosi su italų kilmės airių filosofu Angelo Bottonu, taip pat šeimą remiančių organizacijų aktyvistu ir referendumo „Ne“ socialinio komiteto vadovu, portalui La Nuova Bussola Quotidiana. Be kita ko, jis prisipažino, kad nesitikėjo tokios sėkmės. Iš tiesų apklausos sekmadienį prieš balsavimą rodė – arba veikiau klaidino – kad tik kas ketvirtas airis pasisakys už šeimą, o kiek daugiau nei kas trečias abejojo dėl savo sprendimo.
Pasak Bottone, pergalę lėmė paskutinės kampanijos dienos, įskaitant paskutinius debatus.
– Antrojo klausimo „ne“ procentinė dalis (74,4 proc.) yra didžiausia per visą referendumų istoriją, o pirmojo klausimo procentinė dalis pasiekė trečią pagal dydį rezultatą (67,7 proc.). Kitaip tariant, dar niekada anksčiau žmonės taip aiškiai neapibrėžė savęs, kaip šį kartą, pabrėžė LNBQ pašnekovas.
„Kaip visada, jūs ėjote prieš visus: pagrindinę spaudą ir beveik visas partijas, išskyrus Aontù, nedidelę formaciją, kuri atsiskyrė nuo Sinn Fein būtent dėl radikalaus istorinio nacionalistinio darinio sekuliarizavimo“, – sakė – pabrėžė italų žurnalistas.
– Tai tiesa, ir dėl to rezultatas tampa dar reikšmingesnis. Visos partijos – ir vyriausybė, ir opozicija – pritarė „taip“ abiem klausimais. Aontù, vienintelė partija, nepritarianti pakeitimams, turi tik vieną išrinktą atstovą parlamente ir, skirtingai nei kitos, negauna valstybės finansavimo, nes neperžengė reikiamo slenksčio. Tai buvo tikra Dovydo ir Galijoto kova. Juo labiau kad „Taip“ kampanijai vadovavo kelios pelno nesiekiančios organizacijos, kurias daugiausia finansavo valstybė. Mūsų pusėje buvo nedidelės krikščionių įkvėptos grupės ir keli nepriklausomi senatoriai – visi jie buvo įkvėpti geros valios, bet turėjo ribotus išteklius, – pripažino Bottone.
Kaip jis pažymėjo, kai kurios radikalios feministinės organizacijos kampanijos metu taip pat palaikė „ne“ variantą. Jos daugiausia prieštaravo dėl to, kad naujoji nuostata, panaikinanti valstybės paramą slaugai namuose, iš Konstitucijos pašalino sąvokas „motina“ ir „moteris“ pagal gender ideologijos dvasią.
„Vyriausybė pasirinko Pasaulinę moters dieną kaip simbolinę datą, bandydama lengviau apeiti šiuos du klausimus, o vietoj to įvyko priešingai. Kovo 8-ąją prisiminsime kaip dieną, kai Airijos žmonės neišbraukė moterų iš savo Konstitucijos“, – pabrėžė Gulisano. Jis taip pat klausė, kodėl iš religinių organizacijų tik Bažnyčia ir protestantų presbiterionų bendruomenė pasisakė už šeimą. Tuo tarpu anglikonai, musulmonai ir žydai liko priešingoje pusėje – gal taip nutiko dėl vadinamojo politinio korektiškumo?
– Katalikų vyskupai parašė gražų laišką, kuriame paaiškino abiejų pasiūlymų pasekmes. Presbiterionai buvo vieninteliai iš protestantų konfesijų, viešai pasisakę prieš. Islamo organizacijos apie tokį balsavimą nepranešė, tačiau sakyčiau, kad tai buvo padaryta dėl konkrečios priežasties. Pirmuoju klausimu buvo siekiama „nuolatines sąjungas“ prilyginti santuokai ir taip sudaryti sąlygas teisiškai pripažinti [neoficialias] poligamines sąjungas. Musulmonų pripažįstama poligaminė santuoka liktų neteisėta, nes Konstitucijoje aiškiai numatyta, kad gali būti tik du sutuoktiniai. Tačiau užsienyje susituokęs musulmonas, turintis daugiau nei vieną žmoną, gali legaliai atvykti ir kartu gyventi Airijoje. Vienas iš Konstitucijos pakeitimo padarinių būtų poligaminių šeimų prilyginimas santuoka grįstoms šeimoms. Nenuostabu, kad musulmonai tam neprieštaravo“, – pažymėjo Bottone.
Kitas klausimas – kaip normalumo gynėjams pavyko išspręsti balsavimo klausimą, nepaisant tokios nepalankios politinės ir žiniasklaidos konfigūracijos. Na, kadangi įspūdingai rinkimų kampanijai trūko lėšų, šeimą palaikantys sluoksniai daugiausia dėmesio skyrė debatams per radiją ir televiziją. Svarbiausias įvykis čia buvo antradienio diskusija per visuomeninę televiziją. Joje dalyvavo Maria Steen iš Iona Instituto, katalikė, penkių vaikų motina, architektė ir teisininkė, labai aktyviai įsitraukusi į 2018 m. kampaniją prieš abortus. Jai oponavo Michaelas Martinas, ministro pirmininko pavaduotojas ir daugumą turinčios Fianna Fail partijos lyderis.
– Sunku kiekybiškai įvertinti šių debatų veiksmingumą, tačiau, atsižvelgiant į rezultatus, nėra abejonių, kad Marijos Steen dalyvavimas buvo veiksmingas, – vertino iniciatyvos „Ne“ lyderis.
Šioje vietoje Gulisano pažymėjo, kad balsavimo rezultatai reiškia rūgštų airių tautos spjūvį į veidą įsitvirtinusioms partijoms, įskaitant ir tas, kurios laikomos dešiniosiomis, tačiau iš tikrųjų toli gražu neatitiko patriotiškos ir tradicinės tautos dalies lūkesčių.
– Tai buvo žemės drebėjimas, paveikęs visą politinę klasę. Žmonės pasuko visiškai priešinga kryptimi nei partijos. Tai nebuvo vien tik balsavimas prieš vyriausybę, nes pokyčiams pritarė ir opozicija. Atstumas tarp tikrovės, tarp žmonių ir jų politinio atstovavimo, tiksliau, politinio atstovavimo nebuvimo, negalėjo būti aiškesnis. Tai buvo visiškai antisisteminis balsavimas, kurio komentatoriai nesitikėjo“, – sakė Bottone.
Taigi ar galima pagrįstai žvelgti į Aontù frakciją su viltimi?
– Šiuo metu ji vis dar maža, tačiau ji yra vienintelė alternatyva dominuojančiai vieningai minčiai, vertino Italijos portalo pašnekovas. – Referendumo kampanija suteikė daug dėmesio jų lyderiui Peadarui Tóibinui ir, atsižvelgdamas į puikius rezultatus, esu įsitikinęs, kad partija iš to taip pat turės naudos, sakė jis.
„Ar referendumo rezultatai gali būti tas stabdis, kuriuo airiai norėjo pristabdyti pastarųjų metų dechristianizacijos tendenciją?“ – klausė Gulisano.
– Būčiau atsargus darydamas tokias išvadas. Dechristianizacijos procesas tęsiasi, tačiau penktadienio balsavimas yra tarsi cezūra. Jis žymi liberalių reformų dešimtmečio pabaigą, kurios apėmė ne tik santuokos apibrėžimo pakeitimą 2015 m., atsivėrimą homoseksualų poroms ir abortų įteisinimą 2018 m., bet ir visą eilę įstatymų ir politinių sprendimų, atsakymas buvo.
– Neseniai parlamento komitetas pasiūlė įteisinti eutanaziją. Atrodo, kad Airijos politinė klasė – tarsi norėdama kompensuoti nepilnavertiškumo jausmą, atsiradusį dėl „pernelyg religingos praeities“ – jautriais klausimais daro viską, kad prisistatytų kuo labiau antikrikščioniška. Referendumų rezultatai neabejotinai rodo kitokią kryptį. Bent jau šį kartą žmonės pasakė „ne“, – pridūrė filosofas.
Bottone pabrėžė, kad šiuo metu Žaliojoje saloje nėra nė vienos partijos, kuri būtų aiškiai katalikiškai įkvėpta. Tiesa, kai kurie politikai viešai išpažįsta savo tikėjimą ir religinės nuotaikos vis dar plačiai paplitusios, tačiau tai neturi jokios įtakos politiniam pasiūlymui. – Vakar vakare per iškilmes svarstėme, kaip plėtoti šią sėkmę. Yra apie ką pamąstyti, bet kol kas džiaukimės šia gražia pergale“, – užbaigė profesorius Bottone.
Pagal www.pch24.pl
Sekmadienio popietę Madrido centre dešimtys tūkstančių katalikiškų organizacijų ir gyvybės gynėjų asociacijų narių dalyvavo demonstracijoje prieš prenatalinės žmogžudystės nusikaltimą. Į renginį, vykusį su šūkiu “Taip gyvybei”, susirinko daugybė šeimų.
Kaip pranešė viena iš demonstracijos organizatorių Leticia Salinero, sekmadienio eisena siekiama skatinti egzistencijos kultūrą, suprantamą kaip gyvybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties. – Kad ir kas būtų žmogaus gyvybė, ji turi būti ginama. Esame čia tam, kad pasakytume, jog gyvybė yra dovana, kad ir kokios būtų aplinkybės, ir kad apgintume kiekvieno žmogaus teisę į gyvybę, – sakė Salinero.
Ispanų aktyvistas pabrėžė, kad demonstracijoje dalyvavę žmonės nori pasipriešinti negimusių vaikų žudymo įstatymams. – Šie įstatymai prieštarauja prigimtinei teisei, pridūrė ji.
Sekmadienio renginyje dalyvavę aktyvistai atkreipė dėmesį į paradoksalią situaciją, kai Ispanijos Pedro Sančeso vyriausybė daugiau lėšų skiria vadinamiesiems abortams remti, nei padėti nėščioms moterims. Jų skaičiavimais, 2023 m. Ispanijos valstybė negimusių vaikų žudymui įstatymo didenybe skyrė iš viso 40 mln. eurų, o pagalbai nėščioms moterims – tik 20 mln. eurų.
Įstatymas, kuriuo įteisinamas negimusių vaikų žudymas Ispanijoje ir kurį parlamentas priėmė 2010 m. vasario mėn., leidžia vadinamuosius abortus moters prašymu per pirmąsias 14 nėštumo savaičių. Jame taip pat nustatyta, kad vadinamieji abortai leidžiami iki 22-osios nėštumo savaitės, jei tariamai kyla grėsmė motinos sveikatai ar gyvybei. 2023 m. šalyje buvo nužudyta 98 000 negimusių vaikų, t. y. 9 proc. daugiau nei ankstesniais metais.
Pagal www.pch24.pl
Balsuok NE, palik ponią Doyle namuose! Airijoje dvigubas referendumas dėl siūlomų šalies konstitucijos pataisų, susijusių su šeimos ir moterų vaidmenimis, laimėjo katalikų tikėjimo, tradicijų ir kultūros žmonės!
Referendume buvo siūloma iš dalies pakeisti Konstitucijos 41 straipsnį, kuriame kalbama apie šeimos pakeitimą ir siūloma išplėsti šeimos apibrėžtį nuo santuoka grindžiamų santykių iki „ilgalaikių santykių“, pavyzdžiui, kartu gyvenančių porų ir jų vaikų. Nuostatos dėl šeimos priežiūros pakeitimu siūloma pakeisti nuorodą į „motinos pareigas namuose“ nuostata, kuria pripažįstama šeimos narių teikiama priežiūra.
Pakeitimu Nr. 40 buvo siekiama pakeisti 41 straipsnio 2 dalies formuluotę, kurioje teigiama, kad „valstybė pripažįsta, jog savo gyvenimu namuose moteris teikia paramą valstybei, be kurios neįmanoma pasiekti bendrojo gėrio“ ir kad „motinos nebus verčiamos dėl ekonominės būtinybės įsitraukti į darbą, apleidžiant savo pareigas namuose“. Vyriausybė siūlė išbraukti abi šias ištraukas ir pakeisti jas žodžiais: „Valstybė pripažįsta, kad šeimos narių tarpusavio rūpinimasis vienas kitu dėl tarp jų egzistuojančių ryšių suteikia visuomenei paramą, be kurios neįmanoma pasiekti bendrojo gėrio, ir sieks skatinti tokį rūpinimąsi“.
Abu pakeitimai buvo atmesti! Remiantis šeštadienio vakarą paskelbtais rezultatais, už 39 pataisą balsavo 32,3 proc. referendumo dalyvių, prieš – 67,7 proc., o rinkėjų aktyvumas siekė 44,4 proc. Išsamūs balsavimo dėl 40 pataisos rezultatai dar nepateikti, tačiau daliniai rezultatai rodo, kad ji buvo atmesta panašiu balsų santykiu, tik vyriausybė jau pripažino, kad ir šiuo klausimu pralaimėjo!
Airijos pavyzdys gerai parodo, kad verta kovoti, kad katalikų viešosios nuomonės mobilizavimas turi prasmę. Melskimės ir veikime, kad tokią situaciją pasiektume ir Lietuvoje.
Jonas Šaulys
Yra toks labai ramus kraštas, pavadintas gana melancholiško upelio vardu – Vandėja (pranc. Vendee), žymus nuostabiomis jūros pakrantėmis, džiuginančiomis lankytojus. Re sala, Olerono sala – tai vietovės, neturinčios istorinių paminklų ar atmintinų vietų (išskyrus mažas lenteles bažnyčiose), ir tik nedaug kas žino, kad prieš 231 metus, 1793 metais, kovo 10 d., ten, Vandėjoje, įvyko sukilimas.
Dažnai sakoma: „Ten buvo kažin kas prieš Revoliuciją, lyg ir sukilo ištikimieji karaliui“. Vandėja paminima tik tada, kai kalbama apie karus, vykusius šioje vietovėje. Atidžiau pažvelgę į istorinį žemėlapį, pamatysime, kad 1793 metais daugiau kaip pusė krašto pasipriešino Prancūzų revoliucijai. Ir tik išorinė brutali jėga numalšino šiuos sukilimus.
Kyla klausimas: nejaugi Vandėjos žmonės rizikavo gyvybe (ir dažnai ją prarasdavo), šeima, namais, turtu tik todėl, kad nenorėjo ginti Prancūzijos sienų nuo išorinių priešų? Nejaugi jie atmetė laisvę, lygybę, brolybę dėl jau nužudyto karaliaus, kilmingųjų ar dvasininkų privilegijų?
Prancūzijos Vakaruose pasakojama tokia istorija: de la Belliere pilies, esančios Montevrault vietovėje, valdytojo žmona barė kaminkrėtį, kad jis neatėjo išvalyti kaminų įprastu laiku. „O, madam“, – atsakė jis, – „aš buvau labai užsiėmęs.“ – „Ir ką gi jūs veikėte?“ – „Madam, aš užsidirbau nemažai pinigų. Buvau Paryžiuje kaip tik tuo metu, kai kunigai turėjo viešai prisiekti valstybei [Kunigams buvo įsakoma prisiekti, kad bus ištikimi bedieviškai santvarkai ir naujai konstitucijai. Popiežius Pijus VI šią konstituciją pasmerkė – vert. past.]. Kadangi jie dažniausiai atsisakydavo tai padaryti, tai kreipėsi į mus, nes mūsų Paryžiuje niekas nepažino. Mus aprengdavo kunigų drabužiais ir nuvesdavo į bažnyčią, kur viešai prisiekdavome. Dažniausiai per vieną dieną duodavome priesaiką net keliose bažnyčiose.“
Prancūzų revoliucija buvo sukilimas prieš krikščionybę, sukilimas prieš sostą ir altorių. Kokios šios revoliucijos priežastys? Tais laikais buvo skurdesnių šalių nei Prancūzija, tačiau ten neįvyko revoliucija. Liudviko XVI laikų Prancūzija, priešingai paplitusiai nuomonei, buvo moderni šalis, turėjusi didesnį ir naujesnį laivyną nei Anglija. Tariamai dideli mokesčiai sudarė 40 procentų, tačiau kiekvienoje to meto Europos šalyje netiesioginiai mokesčiai buvo labai dideli. Tik labai maža Prancūzijos kilmingųjų luomo dalis gyveno Versalyje prabangiai ir privilegijuotai. Dauguma senos kilmės šeimų atiduodavo tvarkyti ūkį savo pavaldiniams. Nemažai iš jų gyveno dar skurdžiau nei jų pavaldiniai, o rinkliavos dažnai būdavo tik simbolinės. Pasakojama apie ūkius, kurie per metus turėdavo pristatyti dvarui tik putpelių lizdą, tačiau jį į dvarą privalėdavo atgabenti keturių jaučių traukiamu vežimu. Aišku, šis ir kiti panašūs atvejai galėjo tapti liaudies šventėmis.
Daugelis labai skurdžiai gyvenančių kaimo kunigų su nepaprastu pasiaukojimu atlikdavo savo pareigas, tai pripažino net didelis Bažnyčios priešas Volteras. Būtent Vandėjoje ryškūs šio atsidavimo vaisiai. XVIII a. pradžioje čia po kaimus keliavo bei pamokslavo šventasis Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas ir skiepijo žmonėms didelę pagarbą Dievo Motinai. 1789 metais tikėjimas ir pamaldumas čia jau buvo giliai įsišaknijęs.
Žinoma, neturėtume susidaryti idiliško vaizdo: Prancūzijoje buvo ne blogiau ir ne geriau nei kitur. Tačiau jei revoliucija įvyko tariamai dėl ūkio problemų ir socialinės neteisybės, tai kodėl tie patys vargšai sukilo prieš pačią revoliuciją?
Revoliucija buvo maištas prieš krikščionybę. Iškart po valdžios perversmo, 1789 metais, išryškėjo revoliucijos antireliginė kryptis. Bažnytinė nuosavybė buvo nusavinta ir išparduota. Apiplėštos ir nuniokotos bažnyčios virto tvartais, nakvynės namais, švenčių salėmis. Nežinoma nei viena bažnyčia, kuri tais laikais nebūtų revoliucijos barbarų nuniokota, dažniausiai tiek, kad visiškai nebetiko apeigoms švęsti. Bažnyčios ritualas buvo pakeistas kvailomis, banaliomis procesijomis bei ceremonijomis, o ant nuvainikuotos Golgotos (altoriaus) sodinamos pagarsėjusios prostitutės ir garbinamos kaip „proto deivės“. Paradoksalu, bet kaip tik dėl to išliko Autun katedros puošnios barokinės altoriaus žvakidės (jos buvo panaudotos „proto deivės“ garbinimo apeigoms). Dėl tokių pačių priežasčių buvo išsaugota Paryžiaus Notre Dame katedra.
Pasakojama apie tuo laikotarpiu vienoje Prancūzijos vietoje matytą gatvėmis žengiančią žmonių procesiją. Jie vedėsi bažnytiniais apeigų rūbais aprengtą asilą, gėrė šv. Mišių vyną iš bažnytinių taurių ir valgė ant Komunijos patenų iškeptas skumbres.
Galima būtų papasakoti tūkstančius panašių istorijų. Štai viena tipiškiausių istorijų teroro kulminacijos laikais. Anžere revoliucionieriai liepė kunigui Noel Pinot apsivilkti Mišių drabužius prieš einant į egzekucijos vietą, jų žodžiais tariant, „dar kartą apsirengti kaip Kasperas“ [Kasperas – vaiduoklis, pasakų personažas – vert. past.], kad liaudis galėtų pasišaipyti. Jis nuolankiai apsivilko, įlipo į budelių vežimą ir, vežamas giljotinos link, laimino žmones, kurie visiškai nesijuokė, tik sukrėsti klūpėjo. Lipdamas ešafoto laipteliais, kunigas persižegnojo ir garsiai bei aiškiai meldėsi šv. Mišių psalmę: „Introibo ad altare Dei“ („Aš žengsiu prie Viešpaties altoriaus“). Giljotina padarė jį šventu. Kunigas Noel Pinot yra paskelbtas palaimintuoju, jo vardas minimas Anžero katedros atminimo lentoje.
Kita istorija: Ile de Re, netoli La Rochelle. Šį vardą išgarsino ne tik nuostabios pakrantės, bet ir šiurpiausi persekiojimai, kuriuos iškentėjo Prancūzijos kunigai. 1792 metais civilinė konstitucija paskelbė Prancūzijos Bažnyčią nacionaline, galinčia savarankiškai rinkti savo ganytojus ir vyskupus. Pažymėtina, kad laisvės ir lygybės vardan rinkimų kandidatams nebuvo keliama sąlyga būti katalikais ar išvis tikinčiaisiais. Dauguma kunigų atsisakė duoti priesaiką. Naujų, konstitucijai prisiekusių kunigų liaudis nepriėmė ir juos ignoravo. Žmonės lankė tokių drąsių kunigų, kaip palaimintojo Noel Pinot, aukojamas šv. Mišias, kurios buvo laikomos daržinėse, laiveliuose, nors grėsė pavojus būti susektiems ar išduotiems. Ir jie būdavo susekami, išduodami, deportuojami tūkstančiais. Dauguma paliko Prancūziją, o kurie pasiliko, patyrė visą teroro siaubą.
Daugiau nei 770 parapijų spontaniškai sukilo prieš revoliucijos tvarką. Jos išsirinko vadus, kurie vedė žmones į kovą. Dar šiandien Vandėjos maldoje kalbama apie „Didįjį karą“. Tarp Didžiojo Penktadienio giesmių yra „Vexila regis“ – giesmė apie kovą už religiją. Žmonės ją giedodami apsivelka drabužius su balta Burbonų vėliava, kurios viduryje išsiuvinėta Jėzaus Širdis. Taip jie atsimena Viešpaties reikalavimą, duotą šventajai Margaritai Marijai Alakok per apsireiškimą, kad karalius pašvęstų Prancūziją Jo gailestingajai meilei. To ženklas turėtų būti Jo Širdis ant karaliaus vėliavų. Šis prašymas, išsakytas 1689 metais, taigi lygiai šimtą metų prieš revoliuciją, buvo išpildytas tik prieš pat karaliui žengiant ant ešafoto.
Revoliucionierius užvaldė toks įniršis ir neapykanta, jog jie mušdavo, niekindavo ir žudydavo vienuoles (1792 m. balandžio 9 d. daug vienuolių buvo nuplakta Paryžiuje, senesnės vienuolės nuo to ir mirė). Prisiminkime karmeličių iš Kompjeno kankinystę, kuriai Bernanas ir Gertrūda le Fort paskyrė literatūrinį paminklą. Dar prieš terorą ir kunigų skerdynes 1793 metais, iš visų Prancūzijos vietų pradėjo sklisti pranešimai apie apmėtytus akmenimis, prigirdytus, sumuštus kunigus.
Tačiau tikrosios skerdynės dar buvo priešaky. Kovoti prieš Vandėjos sukilėlius iš Paryžiaus buvo atsiųstas kažkoks Carrieras, sadistiškas monstras, neturintis nė kruopelės sąžinės. Jo veikimo principai užsitarnavo pacitavimo: „Mes paversime Prancūziją kapinėmis“, – pasakė jis, kai atvyko į Nantą. Yra išlikęs jo raštiškas įsakymas: „Jokių belaisvių. Viską padegti. Visus sušaudyti, nepaisant nei amžiaus, nei lyties“. Net maži vaikai būdavo pamaunami ant durtuvų. 900 moterų buvo uždarytos į vieną mažą kalėjimą, buvusį vienuolyną. Vien tik Nanto sandėliuose mirė 2 000 žmonių, vyrų, moterų, vaikų nuo alkio, skorbuto, šiltinės, įvairių parazitų. „Ramiomis“ dienomis būdavo sušaudoma iki 200 žmonių kasdien, o pačiame žudynių įkarštyje vien tik vienos keturių žmonių komisijos sąskaitoje – 1 969 egzekucijos per 16 dienų.
Su Carriero vardu susiję „skandinimai“, budelių pašaipiai vadinami „maudyklėmis“. Nuo 1793 lapkričio 16 d. iki 1794 vasario 13 d. įvyko dvidešimt trys tokie skandinimai. Pirmosios aukos buvo kunigai, o vėliau nuo šio nusikaltimo žuvo iš viso septyni tūkstančiai žmonių. Vieną dieną, gruodžio 23-ąją, buvo nuskandinta 800 žmonių, o baisiausio skandinimo aukos – 500 vaikų.
Bet to dar buvo negana. Iš visos Prancūzijos buvo surinkti į vieną vietą atsisakę prisiekti kunigai. Buvo planuojama juos deportuoti į Gajaną, todėl jie buvo koncentruojami stovyklose, o vėliau patalpinami laivuose. Daugelyje laivų buvo sugrūsta dešimt kartų daugiau kunigų, nei ten galėjo tilpti keleivių. Tačiau greitai paaiškėjo, kad toks problemos sprendimas nelabai įvykdomas dėl palei pakrantes nuolat kursuojančių anglų karinių laivų. Taip Paryžius turėjo sušvelninti priemones ir ėmė paleidinėti kunigus į laisvę. Tačiau 1798 metais lageryje mažoje saloje vėl buvo apie 3 000 kunigų, atsisakiusių prisiekti tiems, kurie per visus revoliucijos metus to iš jų reikalavo. Taip pat čia buvo deportuota daug kunigų iš užgrobtos Belgijos.
Pagaliau pavyko kunigus deportuoti į Gajaną. Pirmąją dekadą turėjo būti perkelta 2 000 keleivių vienu laivu. Kai laivo kapitonas paprieštaravo, nes tiek netilps jo mažame laive, jam buvo atsakyta, kad mirtis greit praretins keleivių gretas. Tie, kurie išgyveno, patyrė pragarą sausumoje. Jie išmirė nuo ligų ir blogo sargybinių elgesio. Vienas iš išgyvenusiųjų pasakojo apie šlykščius sargybinių įžeidinėjimus, kuriuos tekdavo iškęsti net mirtinai sergantiems. Tremtiniai iš Ile de Re ir iš Ile d’Oleron paliko lageriuose sukrečiančius užrašus.
1800 metais apie du tūkstančiai kunigų, patyrę siaubą, grįžo namo. Tačiau juos vis dar kankino nelaisvės pasekmės ir iki pat gyvenimo pabaigos jie gyveno bijodami naujų represijų. Nėra jokio paminklo nei Ile de Re, nei Gajanoje. Nėra nei Savenay, tačiau čia yra kryžiaus keliai, kuriuos katalikai pastatė aukoms atminti. Nes čia paskutinį kartą kovėsi Vandėjos kariuomenė ir… pralaimėjo.
Atėjo laikas nugalėtojų kerštui. Nuo 1793 gruodžio 23 dienos Vandėjos nebeliko. Respublikos generolas Vestermanas laimėjo mūšį, ir tada aplink Savenay prasidėjo plėšimai ir žudymai. Paskutiniai išgyvenusieji išsislapstė. Savenay apylinkėse buvo išžudyta visa kas gyva; tūkstančiai vyrų, moterų, vaikų, senelių buvo nudurti, išprievartauti, mirtinai nukankinti.
Nėra jokio paminklo Vandėjos miestuose ir kaimuose, kuriuose nuo 1794 sausio 21 d. namą po namo gaisrų liepsnose paskandino taip vadinami „colonnes infernales“, respublikos pragaro būriai. Huche, vienas iš įsakymų vykdytojų, rašė apie šunis ir kiaules, bėgančius nuo ugnies, turėdamas omenyje Vandėjos žmones. Kaimiečiai turėdavo patys padegti savo namus, kad nebūtų nužudyti (bet vėliau vis tiek neišvengdavo mirties). Miestai, jau seniai pripažinę respubliką, dėl viso pikto buvo taip pat padegti. Vandėjiečiams turėjo likti tik apdegusi žemė. Visi buvo medžiojami ir žudomi be atrankos – ir tie, kurie gynė savo kaimus, ir tie, kurie pilni baimės meldėsi bažnyčiose. Sausio pabaigoje žudynės šiek tiek aprimo, tačiau nuo vasario vidurio medžioklė vėl sustiprėjo. Žudikai ant savo sąžinės turi tūkstančius aukų.
Ir Vandėjos nebeliko. Bet galbūt dar liko motinų, kurios savo sūnums tyliai sakydavo: „Tu seras vandeen, mon fils“ („Tu turi tapti vandėjiečiu, mano sūnau“).
Vandėjos karai yra pirmasis tautos genocidas modernioje istorijoje, įvykdytas aukštų principų vardan. Dveji Vandėjos karų metai kainavo daugiau nei 500 000 žmonių gyvybių. Vandėjiečiai mirė už savo tikėjimą, už savo kunigus (kurie mirė kartu su jais). Revoliucijos kova prieš tikėjimą juos privertė sukilti, dėl tikėjimo jie buvo persekiojami, kankinami, žudomi. Iki šiol dar niekas negirdėjo, kad kas nors būtų atsiprašęs už šias skerdynes.
Pagal www.katalikutradicija.lt