Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Félix Sardà y Salvany: „Liberalizmas yra nuodėmė“

Kodėl mūsų dienomis net katalikai nevengia vadintis liberalais, nors liberalizmas taip stipriai ir atvirai prieštarauja katalikybei? To knygoje „Liberalizmas yra nuodėmė“ klausia ispanas kunigas Félixas Sardà y Salvany. Jo teigimu, tai tiesos ir išganymo klausimas. Nėra tokio dalyko kaip liberalus katalikas; priešingybės negali būti suderinamos.

1886 m. garsus ispanų rašytojas, žurnalistas ir kunigas Félixas Sardà y Salvany parašė veikalą „Liberalizmas yra nuodėmė“ (isp. El Liberalismo es Pecado), kuris sukėlė didelį Ispanijos liberalų pasipiktinimą ir iššaukė diskusijas katalikų tarpe, kaip jie turėtų vertinti liberalizmą. Liberalus vietos vyskupas net organizavo atsakomąją knygą, kurioje įrodinėta, kad kun. Salvany knygos mintys prieštarauja katalikų mokymui. Abi knygos išsiųstos į Romą, prašant Bažnyčios vyresnybės įtraukti kun. Salvany knygą į draudžiamų katalikams skaityti knygų sąrašą, tačiau gautas priešingas atsakymas. Knyga „Liberalizmas yra nuodėmė“ nurodyta pavyzdžiu visiems katalikams, kaip reikia vertinti liberalizmą ir paskatinta kuo plačiau ją skleisti.

Mūsų dienomis, sparčiai populiarėjant siekiams suderinti katalikybę ir liberalizmą, vis daugiau visuomenėje populiarių politikų ir dvasininkų save laikant „liberaliais katalikais“, knyga „Liberalizmas yra nuodėmė“ yra kaip niekada aktuali. Knygoje Katalikų Bažnyčios mokymo šviesoje analizuojamas „liberaliosios katalikybės“ reiškinys, sistemingai išaiškinama liberalizmo esmė, pagrindinės nuostatos ir jų santykis su katalikybe, atskleidžiamos mūsų dienų visuomenę kamuojančių moralinių problemų šaknys.

„Iš visų nenuoseklumų ir prieštaravimų […] pats prieštaringiausias ir bjauriausias yra siekis suderinti liberalizmą su katalikybe sukuriant tai, kas šiuolaikinių beprotysčių istorijoje vadinama katalikiškuoju liberalizmu arba liberaliąja katalikybe.“

Pirkti knygą galima čia: www.tradere.lt

JŠ pagal www.tradere.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Daktarė Ramunė Jurkuvienė: pastaraisiais dešimtmečiais demokratijose siaučia kairuoliškas liberalizmas!

Vakarų kultūra, jos moralinės ir teisinės nuostatos išaugo ant krikščioniško pagrindo. Tačiau įsivyraujančios utopinės ideologijos siekia dekonstruoti krikščioniškus Vakarų civilizacijos pamatus. Anksčiau tokią misiją vykdė socializmo ir komunizmo diktatūros, pastaraisiais dešimtmečiais demokratijose siaučia kairuoliškas liberalizmas.

Skirtingose valstybėse vėl įsigali formali ir neformali cenzūra, kuri įvairiais būdais siekia ištrinti vyraujančio naratyvo neatitinkančią krikščionišką nuomonę, žodį, moralinę laikyseną. Savo gyvenime tvirtai tikėjimo nuostatų besilaikantys krikščionys vis dažniau patiria diskriminaciją, mobingą ar psichologinį spaudimą neprieštarauti, bet susitaikyti su „teisinga linija“. Tai lemia savicenzūrą (baimę kalbėti), verčiančią tylėti arba elgtis prieš savo sąžinę ir tikėjimą. Nors demokratinėje visuomenėje gyvenančių žmonių pamatinė teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra fundamentali, „teisingos linijos“ propagandistų užsipuolimai kažkodėl nėra traktuojami kaip šios teisės pažeidimas ir akivaizdus kėsinimasis į sąžinės laisvę.

Visuomenė didžiąja dalimi pritardama krikščioniškoms nuostatoms nedrįsta savo palaikymo puolamiesiems išreikšti viešai, nes, kaip įvardino filosofė Nida Vasiliauskatė, viešojoje erdvėje taikoma „ištepliojimo strategija“: tu irgi toks kaip puolamasis. Atsimename, kokia buvo žiniasklaidos ir influencerių reakcija į tai, kad prezidentas Gitanas Nausėda užstojo kunigą Algirdą Toliatą, kuris buvo viešai puolamas už krikščioniškos laikysenos pademonstravimą socialiniame facebook tinkle pasidalintomis peticijomis prieš partnerystę ir Stambulo konvenciją. 

Tai vienas iš ryškių pavyzdžių, bet nuolatinės smulkesnio mobingo apraiškos viešojoje ir privačiose erdvėse augina baimę visuomenėje. Situaciją komplikuoja tai, kad sąžinės laisvės pažeidimai įgyja vis naujas formas, kurios maskuojamos menamai legaliais veiksmais.

Dėl tokios situacijos spaudimą patiriantys krikščionys susibūrė į profesinę sąjungą, kuri gins sąžinės ir religijos laisvę bei puoselės žodžio laisvės ir pagarbaus bendravimo kultūrą. Tačiau ši iniciatyva suprantama ne visiems – juk ne visi krikščionys jaučia grėsmę sąžinės laisvei, nes ne visi yra su ja tiesiogiai susidūrę. 

Todėl svarbu išklausyti autentiškų liudijimų, padedančių suprasti ir palyginti sovietmečiu taikytas ir dabartines įsitikinimų ir sąžinės laisvės ribojimo priemones. Nors pasikeitė išraiškos formos ir technologijos, tačiau metodai, kuriais siekiama priversti žmones atsisakyti savo įsitikinimų (analogija iš pirmųjų amžių – pasmilkyti stabams), ištrinti nepolitkorektišką krikščionišką nuomonę, savo esme liko tie patys.

Etinė laikysena neprieštarauja dalykinei kompetencijai

Socialinių mokslų daktarė, gydytoja Ramunė Jurkuvienė įvairiais gyvenimo etapais susidūrė su diskriminacija dėl savo pažiūrų ir krikščioniškų vertybių – jaunystėje jai buvo trukdoma baigti studijas medicinos institute, vėliau – įgyti profesorės laipsnį, o dabar, jai tapus Nacionalinės šeimos tarybos pirmininke, jos pažiūros vėl tampa svarstymų objektu Seimo komitetuose. 

Anot gydytojos, laisva, krikščioniškais principais besivadovaujančio žmogaus laikysena neparanki tiems, kurie bijo prarasti kontrolę: „Savo įsitikinimus, pažiūras turintis ir jų besilaikantis žmogus nėra lengvai valdomas iš išorės: jį sunku įgąsdinti, suvilioti pažadais ar nusipirkti, pasiūlant karjerą, patogų ir lengvą gyvenimą. Būtent todėl jie nėra palankūs sistemai“, – pasakojimą pradeda R. Jurkuvienė.

R. Jurkuvienė formavosi aplinkoje, kurioje buvo vadovaujamasi krikščioniškais gyvenimo principais. Jos seneliai, tėvai, tėvų ir jos draugai puoselėjo tokias vertybes kaip meilę artimui ir Tėvynei, pagalbą kitiems, sąžiningumą bei siekį išlikti žmogumi, nepaisant nužmoginančių aplinkybių. Jos artimųjų ratas taip pat itin gerbė kiekvieno žmogaus orumą ir neleido jo žeminti, siekė neišnaudoti kitų ir nesileisti būti išnaudojamiems bei stengėsi išlaikyti savo garbę ir orumą.

Tokioje aplinkoje augusi R. Jurkuvienė ir natūraliai, ir sąmoningai siekė perimti šias pažiūras. Ji tvirtina, kad svarbiausia jai buvo ne krikščionės etiketė, o krikščionybės puoselėjamos vertybės: tikėjimas jai padėjo pirmiausia rūpintis pacientu, jo sveikata, o tik po to formaliais reikalavimais, kurie ne visada buvo logiški ir padedantys žmonėms. Tai  labai svarbu gydytojo profesijoje.

Be krikščioniškų gyvenimo principų, R. Jurkuvienę šeima išmokė gerbti savo idealus ir nebijoti jų apginti. Visa tai suformavo jos etinę laikyseną ir pažiūras, kuriomis ji siekė vadovautis gyvenime nepaisant iškilusių kliūčių. Anot pašnekovės, laikytis savo įsitikinimų yra labai svarbu – tai yra tarsi vidinė žmogaus kryptis, padedanti jam išlikti savitu, laisvu individu, siekiančių savo tikslų nepaisant niveliuojančios aplinkos.

LAIKYTIS SAVO ĮSITIKINIMŲ YRA LABAI SVARBU – TAI YRA TARSI VIDINĖ ŽMOGAUS KRYPTIS.

Vis tik ne visada žmogaus vertybinė pozicija yra gerbiama ir priimama – kartais ji tampa mobingo ar diskriminacijos priežastimi. Su tokiais reiškiniais R. Jurkuvienė susidūrė praėjusiais metais Seime, kai vyko svarstymas dėl jos paskyrimo į Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkės postą. Keletas Seimo narių tuomet kalbėjo, kad moteris negali užimti pirmininkės pareigų, nes jos pažiūros yra netinkamos. Anot jos, labai keista tai, kad 2020 m. kai kurie Seimo nariai vis dar vadovavosi tomis pačiomis klišėmis kaip ir prieš 40 metų.

„Ta klišė – tai žmonių skirstymas pagal tinkamas ir netinkamas pažiūras. Tačiau jokie teisės aktai, chartijos ar konvencijos  niekada to neleido daryti: nei Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, nei LR Konstitucija neleidžia žmonių diskriminuoti dėl jų įsitikinimų, nes tai prieštarauja laisvo žmogaus prigimčiai. Paradoksalu, kad Seimo nariai, užsipuolantys mane dėl mano pažiūrų teigė, kad jie tokiu būdu gina žmogaus teises. Negana to, mane dėl mano įsitikinimų smerkiantys žmonės niekada nepasakė, kokios konkrečios pažiūros ir kodėl jos yra netinkamos“, – stebisi R. Jurkuvienė.

Mokslininkė abejoja, kad tai yra susiję su jos profesinėmis kompetencijomis – dėl jų jokių priekaištų išsakyta nebuvo. Daugiausia prieštaringų komentarų ji sulaukė dėl krikščioniškos šeimos sampratos palaikymo: „Įdomiausia, kad mano pažiūras kritikavę Seimo nariai savo motyvus vadino pažangiais, progresyviais ir inovatyviais. Nežinau, kuo jie rėmėsi, kaltindami mane pažangos stabdymu. Aš apsigyniau mokslų daktaro disertaciją iš socialinių inovacijų, įkūriau Lietuvoje apie 15 inovatyvių programų, bet Seimo nariai, kurie net inovacijos apibrėžimo negalėtų pasakyti, mane kaltina tokiais dalykais, nes neatitinku jų pažiūrų”, – sako R. Jurkuvienė.

Ji pati brėžia aiškią ribą tarp žmogaus pažiūrų, etinės laikysenos ir jo profesinių kompetencijų bei tvirtina, kad jos atveju šie dalykai tarpusavyje nesikerta – tai, ką ji sako, yra paremta ir profesine patirtimi bei žiniomis, ir krikščioniškomis vertybėmis.

Su diskriminacija susidūrė dar paauglystėje

Pastaraisiais metais įvykusi diskriminacijos dėl krikščioniškų vertybių apraiška – ne pirmoji. Konfliktų dėl aiškios vertybinės pozicijos ir etinės laikysenos R. Jurkuvienė patyrė jau mokyklos laikais: „Mokykloje man kilo klausimas, ar verta stoti į komjaunimą – organizaciją, kuri skleidė realybės neatitinkančias utopines idėjas, kurios Nepriklausomybės metais buvo dekonstruotos ir paneigtos. Žinojau, kad priklausymas komjaunimui garantuotų geresnes karjeros galimybes, tačiau taip prieštaraučiau savo idealams. Taip komjaunuole netapau. Negana to, klasėje viešai iškėliau klausimą, kodėl yra verčiama jungtis prie šios organizacijos: juk prievarta prieštarauja žmogaus gerovei (tuo laiku komunistų partija skelbė lozungą; viskas žmogui, viskas žmogaus gerovei)“, – prisimena ji.

PASTARAISIAIS METAIS ĮVYKUSI DISKRIMINACIJOS DĖL KRIKŠČIONIŠKŲ VERTYBIŲ APRAIŠKA – NE PIRMOJI.

Vis tik šis pareiškimas moteriai neužtrenkė Kauno medicinos instituto durų. Situacija paaštrėjo trečiais studijų metais, kai jos šeima buvo įtarta platinant Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Po namie atliktos kratos R. Jurkuvienės (tuo metu – Butkevičiūtės) situacija ėmė keistis – pavyzdingą studentę ideologizuotų politikos mokslų (ateizmo, istorinio materializmo) dėstytojai tyčia stengėsi sukirsti, kad tai būtų pagrindas ją išmesti iš instituto.

Penktame kurse ji per plauką nebuvo išmesta iš instituto – to KGB  įbaugintai instituto vadovybei nepavyko padaryti dėl sistemai ne itin pavaldaus dėstytojo ir prodekano dėka, kurie atsitiktinai apie įsakymą diskriminuoti studentę nebuvo informuoti… 

Vis tik šeštame kurse su  studente buvo susidorota: iš mokslinio komunizmo dalyko jai buvo parašytas neigiamas įvertinimas: „Dėl priedangos dar vieną studentą įvertino dvejetu. Visiems nusistebėjusiems egzamino rezultatais buvo atsakoma, kad tas studentas ir anksčiau turėjo pažangumo problemų. Kai mano grupės studentai bandė mane ginti ir klausė, kodėl taip vertinate gerai besimokančią Ramunę, mokslinio komunizmo dėstytojai rėžė tiesiai – netinka jos pažiūros. Mano žinios, tada mano dalykinė kompetencija nebebuvo svarbi, nes buvau nepalanki sistemai“, – prisimena R. Jurkuvienė.

Medicinos institutą ji baigė tik po dvejų metų, tačiau iki diplomo kelias buvo sunkus, ilgas ir vingiuotas – jai teko baigti papildomas studijas, kreiptis į aukščiausias to meto valstybines institucijas ir TSRS Sveikatos apsaugos ministeriją Maskvoje. 

Vis tik, pagaliau pavykus pabaigti studijas, ji gavo paskyrimą į mažą Aukštaitijos miestelį. „Prieš man atvykstant, KGB per jų struktūrose dirbančius žmones ėmė skleisti gandus, kad aš esu baisus žmogus – sektantė, vienuolė, aktyvi bažnytininkė. Nesvarbu, kad šios sąvokos iš principo prieštaravo viena kitai, bet tarp miestelio žmonių buvo sėjama baimė ir nepakantumas man. 

Prisimenu, kokiomis baimingomis ir smalsiomis akimis iš pradžių žmonės mane sutiko. Vis tik ilgainiui mano nuoširdžios pastangos ėmė keisti situaciją – žmonės pamažu atšilo, tapo vis draugiškesni ir patys papasakojo, kokie gandai buvo apie mane skleidžiami ne tik miestelyje, o visame rajone. 

Pamažu tapau pripažinta gydytoja ne tik savo miestelyje,- pas mane kreipdavosi žmonės net iš kitų rajonų. Tačiau pacientams pareikšti padėką man rajoniniuose laikraščiuose irgi buvo uždrausta. Vis dėl tų pačių pažiūrų…“, – pasakoja gydytoja.

Vis tik apginti savo vertybes ir pažiūras jai reikėjo dar ne kartą. Vienas dažniausių situacijų, kuri keldavo visuomenės nesupratimą, buvo gydytojos atsisakymas imti „kyšius“. Anot R. Jurkuvienės, pacientais ji visuomet nuoširdžiai rūpinosi dėl to, kad buvo jų gydytoja, o skirtumo tarp besikreipiančių pagalbos ji taip pat nematė: „Žmonės negalėjo suprasti, kodėl aš elgiuosi kitaip negu dauguma mano kolegų: kėlė klausimą, gal kažkas ne taip su jais ar su manimi… Tačiau pamažu su pacientais formavosi abipusio pasitikėjimo santykis, daug vertingesnis negu pinigai. Tai buvo mano pažiūrų išraiška.“

Situacija ėmė smarkiai keisti įsikūrus Sąjūdžiui, kuris R. Jurkuvienei buvo labai svarbus. „Supratau, kad kuriant naują Lietuvą ir pasikeitus sąlygoms man reiks naujų žinių, įgūdžių. Stojau mokytis į Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame tada daugiausia dėstė užsieniečiai. Mokytis socialinių mokslų. Po to prasidėjo mano kaip dėstytojos ir mokslininkės kelias. Tyrimai man visada buvo įdomu, bet iki Nepriklausomybės atgavimo – uždrausta ir nepasiekiama dėl „netinkamų“ pažiūrų ir įsitikinimų“, – prisiminimais dalijasi gydytoja.

Diskriminacija dėl pažiūrų trukdė karjerai

„Man visokiais būdais buvo trukdoma siekti įgyvendinti savo planus dirbti su studentais, kuriems tikrai daug turėjau, ką perduoti. Studentai klausdavo, kodėl nedėstau jiems daugiau dalykų. O tam trukdė laisva krikščioniškais principais besivadovaujančio žmogaus laikysena“, – pasakoja R. Jurkuvienė.

Vėliau jai buvo kliudoma atestuotis ir tapti profesore, nors ji turėjo visas reikiamas publikacijas ir atitiko kitus reikalavimus – pažeidžiant net universiteto oficialius reikalavimus ir  taisykles, nebuvo skelbiamas konkursas. Vis tik moteris tvirtina, kad visos negandos užgrūdina, padeda ieškoti kitų išeičių. 

Šie sunkumai R. Jurkuvienei padėjo išbandyti visai kitas pareigybes ir išmokti naujų dalykų: ji pradėjo supervizorių veiklą, po kiek laiko tapo ministro patarėja. Gydytoja teigia, kad tam padėjo per daug metų kaupti įgūdžiai nenuleisti rankų ir į diskriminaciją pažiūrėti konstruktyviai, surandant naujus netikėtus veikimo būdus, kurie dažnai būna efektyvesni.

Krikščionys kviečiami jungtis į profesinę sąjungą

Tai, ką pasakoja R. Jurkuvienė kai kam gali atrodyti kaip tolimi prisiminimai iš nebeegzistuojančios represinės sistemos. Tačiau ir ji pati, ir daugelis jos bendraminčių, aktyviai veikiančių politikoje, visuomeninėje veikloje ar moraliai jautriose profesijose ir šiandien patiria spaudimą nutilti, susitaikyti ir prisitaikyti prie krikščioniškai pasaulėžiūrai priešiškos sistemos. Nors  daug kalbama apie žmogaus teises, priešiškumas krikščioniškoms vertybėms ir tikėjimo laisvei nemažėja, bet įgauna vis didesnį pagreitį.

Todėl visi krikščionys, kurie brangina savo tikėjimą ir nori gyventi pagal jo mokymą profesinėje veikloje bei skleisti jį viešojoje erdvėje, yra kviečiami jungtis į Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinę sąjungą – telkiantį, stiprų ir siekiantį atstovauti, ginti, įgalinti krikščionis bei puoselėti jų tikėjimą susivienijimą.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Šlovingiausiai visų laikų Lietuvos pergalei – 400 metų!

Šlovingiausiai visų laikų Lietuvos pergalei – 400 metų. 1621 m. Spalio 9 baigėsi mėnesį trukęs sunkus Chotino mūšis, išgelbėjęs krikščioniją nuo islamo vergijos – ginant beveik 200 000 musulmonų apgultą tvirtovę. Vyrai gynė dar Vytauto nubrėžtas sienas iš paskutinių jėgų – valgė kovoje kritusius žirgus – bet atlaikė. Nesutepkime protėvių vėliavų šlovės – šiandien apginkime katalikišką civilizaciją ne tik nuo islamo, bet ir nuo liberal-marksizmo vergijos. Amžina šlovė didvyriams…

1620 Lenkijos kariuomenei Moldavijoje pralaimėjus Ţuţoros mūšį, Abiejų Tautų Respublikai ėmė grėsti Turkijos invazija. Nors vyko Abiejų Tautų Respublikos–Švedijos karas (1600–29), kovai su Turkija buvo surinkta apie 35 000 lenkų ir lietuvių karių (vadas Lietuvos didysis etmonas J. K. Chodkevičius). Juos rėmė Ukrainos kazokai (vadas P. Sahaidačnas).

1621 08 pabaigoje Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė persikėlė per Dniestrą ties Turkijos pasienio tvirtove Chotinu ir įrengė čia savo pozicijas. Netrukus atvyko ir gerokai didesnė Turkijos kariuomenė (vadas sultonas Osmanas II).

Mūšis prasidėjo 08 29 Krymo totorių ir kazokų kautynėmis. 09 02 pradėjo pulti Turkijos pagrindinės jėgos. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė gynėsi remdamasi lauko įtvirtinimais ir rengdama kavalerijos kontratakas. 09 15 turkai surengė generalinį puolimą, bet buvo atremti. 09 24 mirė J. K. Chodkevičius. Tuo naudodamiesi turkai puolė 09 25 ir 28, tačiau vėl nesėkmingai. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenei ėmė stigti parako ir maisto. 10 09 sudaryta taika, kuri įtvirtino buvusią padėtį. Abiejų Tautų Respublikos kariai apsaugojo šalį nuo priešo įsiveržimo.

JŠ pagal Šarūno Pusčiaus FB ir www.vle.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Lepanto mūšis už katalikybės kūną ir kraują

Spalio 7 d. minime 450-ąsias žymiosios jungtinio katalikų laivyno pergalės prieš turkų laivyną prie Lepanto metines. Lepanto mūšis krikščioniškai Europai tapo civilizacijos gynimo simboliu, įkvėpusiu daugybę krikščionių kartų. Šis mūšis įdomus bent dviem labai svarbiais aspektais: 1) kaip krikščioniškos ir islamiškos civilizacijų susidūrimas ir svarbi krikščionių pergalė stabdant musulmonų ekspansiją į Europą; 2) kaip pamoka, kad dvasinius dalykus reikia saugoti ir materialiomis kovomis, o materialios kovos tėra dvasinių kovų atspindys.

Galerų mūšis prie Lepanto

Nuo XIII a. pab., iškilus galingai ir gerai organizuotai turkų Osmanų imperijai, musulmonų invazijos į krikščionišką Europą grėsmė stipriai išaugo ir praktiškai pasiekė VIII a. lygį, kuomet musulmonams užkariavus krikščionišką šiaurės Afriką ir Pirėnų pusiasalį, islamo invazija buvo sustabdyta tik Prancūzijoje, žymiajame Puatjė mūšyje, vadovaujant būsimo Europos statytojo Karolio Didžiojo seneliui Karoliui Marteliui.

Osmanų imperijos galybė augo, ir galiausiai ji sugebėjo užimti net Bizantijos imperijos ir Rytų krikščionijos dvasinį ir politinį simbolį Konstantinopolį (1453 m.). Konstantinopolio griūtis lėmė, kad krikščionys prarado svarbių Viduržemio jūros prekybinių kelių į Rytus kontrolę. Būtent šie prekybos keliai sukūrė vieną didžiausių Europos kultūros ir meno centrų – Venecijos respubliką, kuri iš prekybos finansavo tai, ką dabar kasmet lanko milijonai turistų. Venecijos galybė po truputį pradėjo braškėti, ir situacija dar labiau pablogėjo, kai 1522 m. turkams pavyko užimti strateginę Rodo salą.

1560-aisiais Osmanai atnaujino Viduržemio jūros užkariavimo kampaniją ir greitai užkariavo didžiąją dalį šios jūros rytuose esančių salų. 1570 m. užkariauta ir Kipro sala, tuo metu valdyta Venecijos respublikos. Turkai neslėpė savo tolesnių tikslų pulti Veneciją ir jai priklausiančias žemes bei Popiežiaus valstybę ir Romą. Kritus Kipro salai, Venecija 1570 m. kreipėsi pagalbos į popiežių Pijų V. Šventasis popiežius Pijus V, gerai suprasdamas gresiantį pavojų visai krikščionijai, tais pačiais metais kreipėsi į katalikus Europos valdovus, kviesdamas po ilgos pertraukos (nuo Kryžiaus žygių epochos) ir vėl susivienyti prieš bendrą priešą. Deja, skirtingai nei Kryžiaus žygių atveju, kvietimas nepasiekė didelių rezultatų. Europa buvo suskaldyta ir draskoma protestantų revoliucijos, o žvelgiant į ilgesnę perspektyvą – nuvarginta maro epidemijų ir Šimtamečio karo bei užsiėmusi naujai atrastomis žemėmis. Susitelkimas ties vidinėmis problemomis lėmė, kad Europos lyderiai Osmanų užkariavimuose neįžvelgė sau didelės grėsmės. Ispanija labiausiai rūpinosi savo naujosiomis žemėmis Amerikoje ir konkurencija su Anglija, o Prancūziją tuo metu valdė silpnos sveikatos ir valios karalius Karolis IX, net sudaręs trapų aljansą su turkais.

Ispanijos karalius Pilypas II vis dėlto atsakė į popiežiaus kvietimą ir pasiuntė savo brolį Chuaną Austrą bei skyrė keliasdešimt laivų. Chuanui Austrui, prisidedant ir kitoms Viduržemio valstybėms, pavyko suburti 208 galeras (žmonių irkluojamus laivus) ir 6 venecijiečių sukonstruotus didesnius laivus – galeasus. Ši sąjunga pavadinta Šventąją lyga, o ją sudarė Ispanija, Venecijos respublika, Popiežiaus valstybė, Genuja, Maltos ordinas, Toskana ir kai kurios kitos Italijos valstybėlės.

1571 m. spalio 7 d., ankstyvą sekmadienio rytą, Šventosios lygos ir Osmanų imperijos laivynai atsidūrė vienas prieš kitą į pietus nuo Lepanto miesto (dabartinis Naupaktas, Graikija). Šventosios lygos laivyną sudarė apie 214 laivų, o turkų laivyną – beveik 300 laivų; karių skaičius buvo panašus ir siekė po 25-30 tūkst. abiejose pusėse (nors kai kuriuose šaltiniuose nurodomi žymiai didesni karių skaičiai ir didesnis turkų pranašumas). Mūšis truko beveik visą dieną ir buvo kruvinas – sakoma, kad jūra raudonavo dar daug kilometrų nuo mūšio vietos. Nors ryte vėjas buvo palankus turkams, dienos eigoje jis staiga pakeitė kryptį ir tapo palankus krikščionims. Šventoji lyga laimėjo ir neteko apie 8-9 tūkst. karių, bet prarado tik apie 12 laivų. Tuo tarpu pralaimėjęs turkų laivynas neteko panašaus skaičiaus karių, bet dar tūkstančiai jų pateko į nelaisvę; be to, nuskandinta apie 50 turkų laivų ir dar daugiau nei 100 laivų perimti krikščionių. Nors krikščionims mūšis pareikalavo daug aukų, mūšio metu apie 10 tūkst. krikščionių buvo išlaisvinti iš vergijos turkų galerose.

Popiežius Pijus V apie pergalę sužinojo daug anksčiau, nei žinios apie ją galėjo pasiekti Romą, ir apie tai paskelbė viešai. Spalio 7 dienos vakare, susitikęs su savo iždininku, šventasis popiežius staiga pakilo nuo kėdės, pažvelgė pro langą ir tarė: „Dabar ne metas piniginių reikalų aptarinėjimui; skubėkime padėkoti Dievui, nes mūsų laivynas šią akimirką laimėjo pergalę prieš turkus.“

1573 m. turkams vis tik buvo perleistas Kipras, Venecijai ir Osmanų imperijai pasirašius taikos sutartį ir taip užbaigus 1570-1573 m. trukusį Kipro karą. Tad Kipras, dėl kurio formaliai įsiplieskė Lepanto mūšis, galiausiai atiteko turkams. Vis dėlto Lepanto mūšis buvo pirmoji didelė krikščionių laivyno pergalė prieš turkų laivyną ir turėjo toli siekiančių padarinių. Pralaimėtas mūšis sudavė smūgį turkų dominavimui Viduržemio jūroje ir neleido jiems čia galutinai įsigalėti. Be to – ir tai daug svarbiau – Lepanto mūšis palaidojo bet kokias turkų viltis tęsti invaziją į Europą iš pietų. Kaip žinome, Osmanų imperija vėliau bandė tai daryti kitu keliu – iš rytų, bet šiuos ketinimus sustabdė 1683 m. laimėta dar viena didi pergalė prie Vienos. Daugybės istorikų manymu, jeigu pergalę prie Lepanto būtų išplėšę turkai, jie būtų puolę toliau ir nuniokoję Europą.

Ši didi pergalė paliko atgarsį literatūroje ir dailėje. Pavyzdžiui, garsusis Migelis de Servantesas, sužeistas besikaudamas Lepanto mūšyje, buvo taip įkvėptas šios pergalės, kad mūšio elementus inkorporavo į savo literatūrinį šedevrą „Don Kichotas“. Vienas garsiausių anglų katalikų rašytojų G. K. Čestertonas 1915 m. sukūrė baladę apie Lepanto mūšį, o dailėje mūšį įamžino daugybė garsių dailininkų, iš kurių žymiausi yra Venecijos mokyklai atstovaujantys Ticianas, Tintoretas ir Paolas Veronezė.

Grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet už kūną ir kraują

„Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti. […] O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį. Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais.“ (Ef 6, 12-18)

1571 m. birželio 11 d. Markas Antonijus Kolona, Popiežiaus valstybės laivyno vadas, prieš išvykdamas į mūšį, popiežiaus koplyčioje davė ypatingą priesaiką ir iš šventojo popiežiaus rankų gavo raudono šilko vėliavą. Ant šios vėliavos buvo išsiuvinėtas Kristus, nukryžiuotas tarp apaštalų kunigaikščių Petro ir Pauliaus, o vėliavos apačioje buvo Pijaus V herbas ir toks šūkis: „In hoc signo vinces“ (šie žodžiai „su šiuo ženklu užkariausi“ kartu su kryžiaus ženklu prieš vieną mūšį buvo apreikšti Romos imperatoriui Konstantinui Didžiajam ir lėmė jo vėlesnį atsivertimą).

Savo ruožtu Genujos admirolas Giovanni Andrea, prieš išplaukdamas į mūšį, ant savo laivo stiebo pakabino vėliavą su Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdu, kuri prieš tai buvo priliesta prie originalaus Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdo. Laivynui pajudėjus iš Mesinos uosto rugsėjo 16 d., visi kariai su savimi turėjo rožančius. Žinoma, ne tik turėjo, bet ir kartu meldėsi Rožančių – net ir paskutinę naktį prieš mūšį, o, pasak kai kurių liudijimų, ritmingą maldą kartojo ir prieš pat laivų susidūrimą, kas išgąsdino turkus. Tuo tarpu Romoje likęs popiežius, kartu su miesto tikinčiaisiais, žygiavo Rožančiaus procesijoje, prašydamas Švč. Mergelės Marijos vadovauti krikščionių laivynui ir pelnyti pergalę Kristui. Popiežius taip pat pakvietė Rožančių melstis visus tikinčiuosius; šie išgirdo kvietimą ir mūšio dieną rinkosi į Europos miestų bei kaimų bažnyčias bendrai Rožančiaus maldai.

Šv. Pijus V, gavęs stebuklingą apreiškimą apie laimėtą pergalę, netruko ją priskirti ne vien krikščionių karių narsai (nors ja tikrai neabejojo), o pirmiausia Švč. Mergelei Marijai. Tais pačiais metais popiežius, siekdamas pagerbti stebuklingą pergalę, į katalikų kalendorių spalio 7 d. įvedė Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos šventę, taip pat į Loreto Švč. Mergelės Marijos litaniją įterpė naują titulą – Krikščionių Pagalba. Praėjus dviems metams, popiežius Grigalius XIII šventę pervadino Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės (Lietuvoje liaudyje vadinamos Rožančine) vardu. Nuo 1716 m. Romos kalendoriuje ji buvo nukelta į pirmąjį spalio sekmadienį, tačiau popiežius šv. Pijus X, siekdamas išsaugoti Lepanto mūšio ir Švč. Mergelės Marijos laimėtos pergalės atminimą, sugrąžino šventę į jos pirminę datą: spalio 7 dieną. Įdomu, kad Lepanto mūšio ilgalaikės pasekmės buvo ne vien karinės ar politinės. Dažnai pamirštama, jog būtent po Lepanto mūšio galutinai išpopuliarėjo šv. Rožančiaus malda, įvesta Rožančinės šventė, o spalio mėnuo paskirtas Rožančiui. Lepanto mūšis Dievui tapo įrankiu įtvirtinti Rožančių kaip efektyviausią paprastų tikinčiųjų dvasinį ginklą.

Pergalę Švč. Mergelei Marijai priskirti netruko ir pasaulietinė valdžia: ant Venecijos respublikos Senato pastato užrašyti tokie žodžiai: „Ne narsa, ne kariuomenės, ne vadai, o Švč. Rožančiaus Karalienė atnešė mums pergalę.“ Žinoma, kariai ir jūreiviai turėjo remtis ir savo ištverme, jėga bei sumanumu, bet lemiamą reikšmę turėjo dvasiniai ginklai. Tai sugrąžina mus prie apaštalo Pauliaus žodžių: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ Tikroji kova vyksta dvasinėje plotmėje, o kova šioje žemėje yra tik tos kovos atspindys. Tai reiškia, kad norėdami pasiekti fizinių pergalių šiame pasaulyje, turime kovoti ir dvasinę kovą, naudoti ir dvasinius ginklus. Tai labai svarbu atsiminti krikščionims politikams, aktyvistams, menininkams ir visiems, kovojantiems už tradicinių principų išsaugojimą. „Kaip danguje, taip ir žemėje.“

Mūsų dienomis katalikai kviečiami į kitokio pobūdžio kovą nei XVI a., bet tai taip pat yra kova už katalikišką civilizaciją. Galbūt, skirtingai nei XVI a., dabar jau kovojame nebe už katalikiškos civilizacijos, o greičiau už jos likučių išsaugojimą. Be to, išgyvename situaciją, kai pats Šventasis Tėvas kviečia ne į kovą, o į susitaikymą su pralaimėjimu ir persiėmimą pasaulio dvasia. Ar verta kovoti už tuos katalikiškos civilizacijos likučius, iš pirmo žvilgsnio tik išorinius jos atributus, galbūt nesudarančius katalikybės esmės?

Vatikano I Susirinkimas kaip mūsų tikėjimo tiesą apibrėžė tokį teiginį: „Žmogaus protui įmanoma įsisąmoninti Dievo egzistavimą ir Juo įtikėti einant keliu, kuris veda nuo sukurtųjų dalykų prie Dievo, kaip teigia šv. Paulius: „Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių.“ (Rom 1, 20)

Žymus Bažnyčios istorikas ir teologas Roberto de Mattei išveda tokią analogiją: „Žmogaus siela turi galimybę pažinti ir pamilti Bažnyčią per jos darbus, per krikščionišką civilizaciją, kurios Motina ji yra. Katedros grožio kontempliavimas, grigališkojo choralo ar polifoninės muzikos klausymasis, tokio šedevro, kaip „Dieviškoji komedija“, skaitymas į mūsų sielas įlieja galimybę suprasti, kad visas istorijoje žmonių sukurtas grožis, gėris ir tiesa antgamtiškai kyla iš Bažnyčios, kurią popiežius Pijus XII apibrėžė kaip „svarbiausią žmogiškosios visuomenės pagrindą“.

Vienas žymiausių XX a. katalikų autorių ir aktyvistų Plinio Corrêa de Oliveira savo veikale „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ teigia, jog mūsų civilizaciją griaunanti Revoliucija, prasidėjusi protestantizmo sukilimu, vėliau sukėlusi Prancūzų revoliuciją ir bolševikų siautėjimą, pirmiausia taikosi į ryšį, siejantį Bažnyčią su jos civilizacija. Pasak jo, Revoliucija yra procesas, siekiantis sunaikinti krikščionišką materialią tvarką, kad tokiu būdu suduotų mirtiną smūgį Bažnyčiai, kuri yra šios krikščioniškos tvarkos siela. Jo teigimu, Revoliucija stengiasi sutrukdyti Bažnyčiai vykdyti savo sielų išganymo misiją, kurią ji vykdo ne tik per savo tiesioginius dvasinius įrankius, bet ir netiesioginius materialius įrankius.

Didysis šventasis Pijus V ir Lepanto mūšio didvyriai suprato, kokią grėsmę pačiai Bažnyčiai kėlė musulmonų siekis sugriauti Bažnyčios kūną – krikščionišką civilizaciją. Lygiai taip mūsų dienomis kova už laikinuosius krikščionybės sukurtus gėrius reiškia kovą už pačią Bažnyčią ir sielų išganymą, nes kaip žmogų sudaro kūnas ir siela, taip Bažnyčia, būdama pirmiausia Mistinis Kristaus Kūnas, yra ir regima šio pasaulio institucija, besinaudojanti visais jai prieinamais laikinaisiais ginklais, kad nugalėtų savo priešus ir kuo daugiau žmonių atvestų prie Kristaus.

„Jeigu Revoliucija yra netvarka, tai Kontrrevoliucija yra tvarkos atstatymas. Sakydami „tvarka“, turime omenyje Kristaus taiką Kristaus Karalystėje, t. y. krikščionišką civilizaciją: asketišką ir hierarchišką, fundamentaliai šventą, antiegalitarinę ir antiliberalią“, – teigia Plinio Corrêa de Oliveira. Popiežius šv. Pijus X enciklikoje „Il fermo proposito“ prideda: „Viską atnaujinti Kristuje reiškia atnaujinti ne tik Bažnyčios dieviškąją misiją vesti sielas pas Dievą, bet ir tai, kas spontaniškai kyla iš šios dieviškosios misijos: krikščionišką civilizaciją su visais ją sudarančiais sudėtingais ar paprastais elementais.“

„Su visais ją sudarančiais elementais“ – reiškia, ginti reikia net katalikiškos civilizacijos likučius, o gal dėl to, kad tai yra likučiai, ginti ir išsaugoti juos reikia dar labiau. Pagalvokime, kodėl Katalikų Bažnyčiai mūsų dienomis taip sunkiai sekasi būti išgirstai, sudominti, atversti? Esu įsitikinęs, kad ne dėl to, jog Bažnyčia neranda modernių būdų komunikuoti ar per mažai prisitaiko prie šio pasaulio. Greičiau atvirkščiai – Bažnyčia nesaugo ir nenaudoja įrankių, kurie gali pakylėti sielas Dievop, o bando naudoti įrankius, kurie simbolizuoja ne katalikiškos civilizacijos Tvarką, o Revoliucijos Netvarką. Tokie ginklai negali pakylėti sielų, o tik jas apakinti. Šių laikų žmonės, savo kasdienybėje beveik nebematydami katalikiškos Tvarkos elementų, praranda tarpininką, visais amžiais vertusį susimąstyti apie dvasinius dalykus.

Keli pavyzdžiai. Architektūra: kokios bažnyčios statomos, ar jos statomos remiantis tūkstantmete Bažnyčios Tradicija ir Tvarka, ar perimant pačias blogiausias Revoliucijos primestas ideologines klišes? Ar moderniose bažnyčiose randame Grožį – vieną iš trijų (kartu su Gėriu ir Tiesa) dieviškų elementų? Dailė: ar ir koks menas remiamas Bažnyčios, koks randasi bažnyčiose, krikščionių namuose? Ar ne toks pats, koks eksponuojamas Šiuolaikinio meno centre? Politika: ar remiamasi prigimtine žmogaus ir jo teisių samprata bei palaikoma bendrojo gėrio idėja, ar verčiau perimami Revoliucijos primesti emocingi ir sentimentalūs argumentai bei individualistinis žvilgsnis į žmogų ir žmonių bendruomenę?

Pagrindinis mitas, įsivyravęs Europoje po Antrojo pasaulinio karo – tai nuolatinio progreso ir susitaikymo su juo mitas. Deja, ši klaidinga idėja modernizmo pavidalu atsidūrė ir Bažnyčioje. Atrodo, primiršti du fundamentalūs katalikų tikėjimo dalykai, kuriuos primena Lepanto mūšio metinės. Pirma, grumiamės ne su kūnu ir krauju, tad turime pasikliauti ne šio pasaulio įrankiais ir vyraujančiomis madomis, o dvasiniais ginklais ir jų organiškai išaugintais materialiais vaisiais. Akivaizdžiausias pavyzdys – turint nepajudinamą sielos tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje gimsta nuostabios katedros, nes kūnas valingai tarnauja kaip pamaldžios sielos įrankis. Į centrą čia pastatomas dvasinis sakramentas, tačiau pamaldžios sielos padaro viską, kad parodytų kuo didesnę pagarbą šiam sakramentui ir apvilktų jį jam deramu materialiu grožiu. Ir tai natūraliai veda prie antrojo dalyko, kurį mums primena Lepanto mūšis – turime grumtis dėl katalikybės kūno ir kraujo. Dvasiniai ginklai sukuria regimą katalikišką civilizaciją kaip savo ramstį, vedantį prie jų, todėl išlaikydami šį materialų ramstį taip pat dirbame sielų išganymo darbą. Bet, norėdami išlaikyti šį ramstį, turime naudotis dvasiniais ginklais. Kaip žmogus yra ir kūnas, ir siela, taip dvasiniai dalykai negali gyvuoti be regimos katalikiškos tvarkos visuomenėje, o katalikiška tvarka negali būti sukurta ar išsaugota pamirštant dvasinę kovą.

Marius Parčiauskas

JŠ pagal www.fsspx.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Chotino mūšio jubiliejui

Prieš 400 metų rugsėjo 24 d. beveik 200 000 musulmonų turkų armijos apgultoje Chotino tvirtovėje, kurią gynė, mirė didžiausias po Vytauto mūsų karvedys – Jonas Karolis Chodkevičius. Šiemet jį melagingai bandoma padaryti vos ne liberalios „LDK tolerancijos simboliu“ – „renesansine asmenybe“ ir t. t. Ne! Jis buvo ypač neliberalios – katalikiškos – mąstysenos karvedys, krikščionijos gynėjas nuo islamo ir protestantizmo, katalikiškos santvarkos puoselėtojas.

Garsiausias pasaulyje baroko laikų poetas, kūręs Lenkijoje ir LDK – M.K. Sarbievijus – rašo, kad Chotino mūšyje turkų „Viltis per dideles / Nubaudžia Dievas pražūtimi baisia, / Jis pagyras tuščias išjuokia Ir neišpildo besaikių norų“.

Literatūrologė Živilė Nedzinskaitė apie poemą: „…mūšio pabaigą lemia ne vien kovotojų narsa, pergalę skiria Dievas, kuris yra tikėjimo gynėjų pusėje“. J.K. Chodkevičiaus 1605 m. Salaspilio mūšį ir karą su švedais Livonijoje aprašęs norvegų jėzuitas – poetas L. Bojeris traktuoja kaip teisingo tikėjimo kovą su erezija (Švedijos valstybine religija 1593 m. buvo paskelbta liuteronybė).

Tokiu būdu J. K. Chodkevičiaus pergalė prieš švedus autoriaus poemoje yra Dievo pritarimo katalikybei įrodymas. Įdomi detalė – poemoje užrašytas lietuvių karo šūkis „Muški“ – tai buvo Lietuvos kariuomenė – viso apie 4000 vyrų. Iš jų apie 500 – Lenkijos pėstininkai, apie 300 – Kuršo raiteliai.

Chodkevičiaus rotmistras Teodoras Lackis, su 200 savo sparnuotųjų husarų prie Salaspilio smogęs lemiamą smūgį švedams ir taip užbaigęs 10 metų (1600-10) sunkų karą už Livonijos katalikiškumą, atsiminimų rašė: „Šlovė Kristui Dievui, kurio priešus nugalėjome“ – Laus Christo Deo, cuius vicimus hostem! [Lotyniškų T. Lackio atsiminimų fotografuotinė publikacija – priedas knygoje: D. Antanavičius, Lietuvio bajoro „Dešimtmetis Livonijos karas“ (1610 m.) ir jo autorius, Vilnius, 2006, p. 263].

Lietuviams atkovojus iš švedų tvirtovę Estijoje Lackis už tai dėkoja „Dievui nugalėtojui“. O visą karą lietuviai kovoja „už Dievo kultą“, sako Lackis. Juk protestantai savo užimtose teritorijose persekiojo Šv. Mišias. Protestantizmas atmetė Švč. Mergelės Marijos kultą, todėl „Karolomachijos“ autorius kiekviena tinkama proga stengiasi jį kuo labiau įtvirtinti skaitytojų sąmonėje. Marija laikoma rūpestinga globėja, teisiųjų gynėja ir gelbėtoja, poemoje pasakojama apie kelis Dievo Motinos įsikišimus, nulėmusius istorijos eigą; yra ir epizodas apie jos stebuklingą pasirodymą – būsimos pergalės ženklą. Kitame epizode J. K. Chodkevičius, stovėdamas prieš Marijos statulą, pažada: „Iš trofėjų manų sidabru padabinta stovėsi, / Jeigu padėsi tu man, iš aukso tave aš nuliesiu.“

Beje, protestantai ypač smarkiai kritikavo katalikų paprotį prabangiai puošti Marijos ir šventųjų atvaizdus. Tridento visuotinio Bažnyčios susirinkimo nutarimai ragino stiprinti vietinės kilmės šventųjų kultus. Tokios autoriaus pastangos poemoje aiškiai matyti. Herojus J. K. Chodkevičius kelis kartus mini šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero globą, trofėjines vėliavas žada pakabinti „šv. Stanislovo šventovėje“ – t. y. Vilniaus katedroje. Kūrinio pabaigoje aprašyta pergalės šventė Vilniuje; Galiausiai net patį karą su švedais L. Bojeris traktuoja kaip teisingo tikėjimo kovą su erezija (Švedijos valstybine religija 1593 m. buvo paskelbta liuteronybė).

Tokiu būdu J. K. Chodkevičiaus pergalė prieš švedus jėzuito autoriaus poemoje tampa Dievo pritarimo katalikybei įrodymu.„Karolomachijoje“ lietuvių karvedžio pamaldumas išryškintas kaip pagrindinis jo asmenybės bruožas: pasakojama, kad lemiamo mūšio išvakarėse jo vadovaujama kariuomenė meldėsi net keturiasdešimt valandų, jis pats – septynias valandas be pertraukos. …

Jėzuitas L. Bojeris buvo karštas katalikiškosios Reformos šalininkas. Poemos herojus J. K. Chodkevičius realiame gyvenime buvo uolus katalikas, tarp amžininkų garsėjo pamaldumu ir dosniomis aukomis Bažnyčiai. [Eglė Patiejūnienė / Laurencijus Bojeris, Karolomachija].

Nuotraukoje: 2021 rugsėjo 24 d. šventinamas paminklas Jonui Karoliui Chodkevičiui – Chodkevičių rūmų kieme Vilniuje

pagal Krikščioniškosios kultūros institutas FB

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

„Kaunas pride“ renginys yra Dievo įsakymų išjuokimas, atviras maištas prieš prigimtinę ir dievišką teisę!

Kun. Edmundo Naujokaičio žodis susirinkusiems į Atgailos Rožančių 2021 rugsėjo 4 d. Kaune: „Esu kunigas Edmundas Naujokaitis, jungiuosi prie feisbuko grupės „Katalikų Tradicija“ šiandien organizuojamo Atgailos Rožančiaus. Mūsų šūkis, skirtas vadinamojo „Kaunas pride“ dalyviams: „Meldžiamės už jūsų atsivertimą!“, taip pat jiems skirtas priminimas iš šv. apaštalo Pauliaus Laiško galatams (6, 7): „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas!“. „Kaunas pride“ renginys yra Dievo įsakymų išjuokimas, atviras maištas prieš prigimtinę ir dievišką teisę, papiktinimas visam Kauno miestui ir Kauno tikintiesiems, todėl aš, kaip kaunietis ir kaip katalikų kunigas, negaliu neprisidėti prie šios akcijos.

Melsimės šiomis intencijomis::

– Norėdami atlyginti Dievui už nepriimtinų šeimai ir santuokai idėjų skleidimą „Kaunas Pride“ eitynių metu;

– Už Lietuvos žmones ir ypač už jaunimą – kad visuomet siektume skaistumo ir kitų dorybių;

– Už Lietuvą – kad ji visuomet išliktų katalikiška šalis.

2007 m. gegužę aktyviai dalyvavome Sąšaukos „Už dorą ir tautą“ veikloje, bendromis pastangomis pavyko užkirsti kelią planuotoms „Vaivorykštės dienoms“ Vilniuje. Deja, nepaisant Vilniaus savivaldybės kelių bandymų nesuteikti leidimų, LGBT eitynės Vilniuje įvyko 2010, 2013, 2016 ir 2019 metais. 2019 m. birželį prie Vilniaus arkikatedros surengėme pirmąjį Atsilyginimo Rožančių, prie kurio prisijungė apie 60 tikinčiųjų. Šįmet panašiai meldžiamės Kaune, kur pirmąkart organizuojamos tokios eitynės.

1968 m. prasidėjusi vad. „kultūrinė revoliucija“, kurios dalis yra LGBT judėjimas, siekia kultūros ir ją formuojančio žmonių mąstymo pakeitimo. Viena svarbiausių jos priemonių: viešųjų erdvių okupavimas (plg. Occupy Wall Street), viešas ir triukšmingas savo buvimo demonstravimas. „Kaunas pride“ – Kauno miesto kaip bendruomenės išprievartavimas, vykdant simbolinį smurtą viešoje erdvėje, centrinėje miesto alėjoje. „Kaunas pride“ organizatoriai ir dalyviai elgiasi kaip okupantai. Jų siekiamas tikslas yra miestiečių valios priešintis palaužimas, kad visi nuleistų rankas ir sakytų: ką čia bepadarysi, šiaip ar taip tokie maršai vyksta visame pasaulyje, vyko Vilniuje, neišvengiamai atėjo ir į Kauną. Nepritariame, tyliai piktinamės, bet prieš vėją nepapūsi, tokia tendencija visame pasaulyje. Praėjo tas maršas, nieko čia labai neatsitiko, kaip ir anksčiau Vilniuje, gal geriau ignoruoti ir patylėti.

Deja, vienintelė priemonė prieš viešųjų erdvių okupavimą yra pasipriešinimas tam viešose erdvėse, irgi viešai, matomai ir girdimai. Ignoravimo ir nutylėjimo strategija jau seniai nebeveikia ir yra klaidinga. Taip pat neužtenka privačių maldų ar maldos kokioje kitoje vietoje, toli nuo šių eitynių. Privalome būti ir melstis būtent čia, ir tai daryti viešai! Vieša nuodėmė reikalauja viešos reparacijos, viešos atgailos ir Dievo atsiprašymo.

Visuose katalikų katelizmuose, pvz., klasikiniame Bartkaus ir Aleksos katekizme „Dievas ir žmogus“, yra atskiras skyrius: Apie keturias Dangaus keršto besišaukiančias nuodėmes (p. 485). Tai šios nuodėmės:

1. sąmoningas nekalto žmogaus nužudymas (įskaitant abortą),

2. Kūniška nuodėmė prieš prigimtį (sodomijos nuodėmė) (plg. Pr 19: Sodomos ir Gomoros miestų nubaudimas ugnimi iš dangaus),

3. Beturčių, našlių ir našlaičių skriaudimas,

4. Atlyginimo nemokėjimas nekaltiems tarnams ir samdiniams.

Kas bendro tarp šių nuodėmių, kuo jos ypatingos? Tuo, kad, kaip liudija Šv. Raštas, būtent jos užsitraukia ypatingą Dievo rūstybę ir už jas Dievas paprastai baudžia jau šiame gyvenime tiek nusidedančius asmenis, tiek ištisas bendruomenes, kurios pritaria tokioms nuodėmėms ar bent jas toleruoja. Savo maldoje prašome Švč. Mergelės Marijos, šv. Mykolo Arkangelo, nuo kurio vardu pavadintos bažnyčios prasideda eitynės, šv. Gertrūdos, kurios bažnyčia stovi numatomoje eitynių pabaigoje, visų angelų ir šventųjų užtarimo, kad permaldautume Dievo pyktį dėl šio renginio.

Mūsų rožančiaus akcija yra religinė, mes niekaip nesusiję su senomis ar naujai besikuriančiomis politinėmis jėgomis. Pasisakome prieš bet kokį smurtą ar žodžiais reiškiamą neapykantą. Ši akcija šiandien yra vienintelis savivaldybėje registruotas teisėtas protesto susirinkimas. Planavome melstis prie Įgulos bažnyčios ar ant jos laiptų, bet negavome savivaldybės ir bažnyčios rektoriaus leidimo, taip pat nesuteiktas leidimas melstis ant Maironio ir Laisvės al. kampo, todėl susirinkome čia. Registravome susirinkimą 10-čiai asmenų.

Prisiminkime, kad mes visi turime teisingumo ir artimo meilės pareigų. Smurtas veiksmais, asmenis įžeidžiantys šūkiai būtų nusižengimas prieš teisingumą. Neapykanta, atmetimas, gero nedarymas būtų nusižengimai prieš artimo, o taip pat priešų meilę. Pykčio reiškimas rodo silpnumą, pasidavimą emocijoms – tai bematant išnaudoja priešininkas, norintis pasirodyti kaip puolama auka. Pykčio ir smurto provokavimas yra pagrindinė LGBT judėjimo strategija.

Šia savo akcija praktikuojame tikrą artimo meilę. Katekizme tarp 7 artimo meilės darbų sielai yra ir šie: 4. Pikta darantį sudrausti, 7. Melstis už gyvus ir mirusius. Garsiai sudraudžiame ir garsiai meldžiamės! Daugeliui tokių „pride“ akcijų dalyvių galima taikyti nukryžiuoto Jėzaus žodžius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Lk 23, 34). Tėvai jiems neperdavė tikėjimo, mokykla – pagrindinių etinių principų, žiniasklaida ir populiarioji kultūra įpiršo jiems klaidingas idėjas. Tad jie yra ideologijos aukos, suklaidintos sielos, o ne priešininkai; turime stengtis juos gražiuoju atversti ir už juos melstis. Atvirkščiai, tokių akcijų rengėjai ir įkvėpėjai yra sąmoningi Dievo ir prigimtinės tvarkos priešai, tad visi katalikai privalo stengtis jiems užkirsti kelią moraliomis ir teisėtomis priemonėmis.

Jokia viešoji valdžia neturi įgaliojimų pažeisti Dievo ir Kristaus Karaliaus teisių. Seimo, vyriausybės ar net 90% laimėjusio visos tautos referendumo nutarimai, prieštaraujantys prigimtinei ar dieviškajai teisei, yra nelegalūs ir jiems draudžiama paklusti. Net jei visa tauta vienbalsiai nuspręstų įteisinti partnerystę ar vienos lyties asmenų santuoką, kiekvienas katalikas asmeniškai ir visa Bažnyčia kaip institucija privalėtų aktyviai priešintis šiam nutarimui. Kai fariziejai prašė Jėzaus sudrausti savo mokinius, skelbiančius tiesą, Jėzus atsakė: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Lk 19, 40). Tad jei šiandien kai kurie sielų ganytojai vyskupai ir kunigai nepakelia balso prieš iškilusias grėsmes, šaukia akmenys – paprasti tikintieji. Kaip čia neprisiminsi Dievo žodžių pranašui Izaijui: „Mano sargai – akli, jie visi nieko nepastebi. Visi jie – kurti šunys, negalintys loti, – tik sapnuoja, tyso ir mėgsta snausti“ (Iz 56, 10). Kiekvienam ganytojui skirti apaštalo Pauliaus žodžiai Timotiejui: „Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas“ (2 Tim 4, 2).

Jei ruošiamės kovai, turime aiškiai nustatyti priešininką. Todėl būtina aiškiai skirti keturis dalykus. Viena yra homoseksualus potraukis kaip psichologinis elgesio sutrikimas, kita – homoseksualios netyrumo nuodėmės, o ypač sodomijos nuodėmė, trečia yra įsitraukimas į pastovius homoseksualius santykius ir homoseksualų subkultūrą, ketvirta – vadinamųjų gėjų ar LGBT politinis judėjimas su jo ideologija. Potraukis yra nelaimė, gydytinas sutrikimas, asmuo dėl jo dažnai nekaltas, jei jam priešinasi. Artimo meilės pareiga tokiems asmenims visokeriopai padėti. Sodomijos aktas, net jei jis vyksta slaptoje, jau yra nuodėmė, besišaukianti dangaus keršto, tad nėra vien paprastas suklupimas, priklausantis išpažinties sričiai, bet nusikaltimas, už kurį visose, ne tik krikščioniškose visuomenėse visais laikais būdavo skiriamos griežčiausios bausmės. Trečia, homoseksualumo praktikavimas socialinėje sferoje yra kitų asmenų įtraukimas į tuos nusikaltimus ir pavojus visuomenei, ypač jauniems žmonėms. Ketvirta, LGBT politinis judėjimas yra sukilimas prieš pačius visuomeninio gyvenimo tvarkos pamatus.

Reikia pabrėžti, kad didelė dalis LGBT judėjimo aktyvistų net nėra homoseksualūs asmenys – tai politiniai liberalai ar leftistai, pasinaudojantys homoseksualiais asmenimis ir jų emocijomis savo revoliucinėje kovoje prieš šeimą ir prigimtinę visuomenės tvarką bei bet kokią religiją. Žymus homoseksualas dainininkas Eltonas Johnas yra pasakęs: visos organizuotos religijos turėtų būti uždraustos, nes skatina neapykantą prieš gėjus (BBC, 2006 lapkričio 12 d.). Panašiai neomarksistinis Black Lives Matter judėjimas JAV tik ciniškai pasinaudojo juodųjų amerikiečių socialinėmis problemomis politinei kovai prieš buvusį JAV prezidentą, bet nė kiek neprisidėjo prie jų realių problemų sprendimo. Pirmas dalykas, kurį turime sakyti mūsų besiklausantiems homoseksualams: atsargiai, jumis naudojasi politiniai aktyvistai, iš to jums nebus jokios naudos!Kūniška nuodėmė prieš prigimtį (sodomijos nuodėmė) nėra būtinai susijusi su homoseksualumu, ją vykdo ir heteroseksualūs žmonės, ypač kriminalinėje aplinkoje ar karo metu, o šiandien ji plinta ir normalių porų santykiuose, net teisėtoje santuokoje. Be to, šiandien nuodėmės prieš VI Dievo įsakymą „Nepaleistuvauk“ tapo vos ne norma, tradicinė santuoka ir gyvenimas joje be skyrybų tampa išimtimi iš taisyklės net katalikiškos tradicijos kraštuose. Tad LGBT aktyvistai visai teisėtai gali apkaltinti jiems besipriešinančią visuomenę veidmainyste. Jei skelbiame, kad „meldžiamės už jūsų atsivertimą“, tai kartu pripažįstame, jog ir mums patiems reikia atsiversti – tiek pasauliečiams, tiek besilaikantiems celibato. Mūsų atgailos maldoje prašome Dievo pasigailėjimo ir dėl mūsų pačių nuodėmių, dėl kurių taip dažnai nesame verti skelbtis tradicinės šeimos ir dorovės gynėjais. Oponavimas naujai ideologijai privalo būti susietas su tradicinės santuokos ir šeimos realiu stiprinimu.

Netiesa, kad LGBT priešininkai katalikai politikuoja, nepagrįstai kišasi į politinę sferą. Katalikai taip pat yra valstybės kaip politinės bendrijos piliečiai, jiems rūpi tautos bendrasis gėris, viešoji dorovė ir įvairios ideologijos tiesiogiai įtakoja religinę ir bažnytinę sferą. Bažnyčios kompetencijoje yra ne vien tikėjimo, bet ir dorovės klausimai: fides et mores.

Netiesa, kad LGBT grupės tiesiog kovoja už tam tikros mažumos, homoseksualių asmenų elementarias žmogaus teises. Homoseksualumo praktikavimas ir juo labiau homoseksualių santykių institucinis pripažinimas nėra jokia žmogaus teisė, tik LGBT politinis šūkis, postulatas, priešingas prigimtinei teisei ir tautų papročiams, iš kurių kyla ir kuriuos turi atitikti pozityvioji valstybių ir tarptautinė teisė. Bet koks vienos lyties asmenų partnerystės įteisinimas yra neteisėtas ir negaliojantis pats savaime. Jis pažeidžia Dievo ir Kristaus Karaliaus teises, beveik visų pasaulio religijų principus, atspindinčius prigimtinį įstatymą, visų valstybių teisinę tradiciją, net pačių homoseksualių asmenų teisę į lytinio elgesio normalizavimą ir normalią santuoką, taip pat visuomenės teisę į apsaugą nuo klaidingos ir šeimai pavojingos ideologijos propagandos.

Netiesa, kad pačios Katalikų Bažnyčios mokymas ir pozicija homoseksualumo atžvilgiu evoliucionuoja, keičiasi. Aiškus prieštaravimas partnerystei išsakytas kovo 9 d. Lietuvos tradicinių krikščioniškųjų bendrijų kreipimesi, kurį pasirašė ir katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas. Ši pozicija atspindi ir oficialią Šv. Sosto doktriną, kurią žiniasklaida nepagrįstai supriešina su kai kuriomis Šv. Tėvo Pranciškaus privačiai išsakytomis mintimis. Tai, kad daugybė kunigų, teologų ir net vyskupų Vakarų šalyse, ypač Vokietijoje, atvirai remia LGBT ideologiją, nerodo, kad kaip nors keistųsi ar evoliucionuotų Bažnyčios doktrina. Tiesiog į viešumą išeina jau daug metų Bažnyčios hierarchijoje slapta veikusi vadinamoji homolobby, įžūliau nei ligi šiol skelbiama tai, ką katalikų publicistai jau praminė „homoerezija“. Tai diversija, bažnytinių institucijų infiltravimas priešiškais elementais, iš vidaus griaunančiais Bažnyčią ir teršiančiais jos gerą vardą. Tokių įsiskverbusių priešo agentų yra ir vyskupų bei kardinolų tarpe; tikinčiųjų pareiga juos demaskuoti, pasmerkti ir pareikalauti jų pašalinimo iš pareigų bei kunigystės. Tai, kad priešai taip stengiasi infiltruoti ir korumpuoti Katalikų Bažnyčią, tik įrodo, jog ji tiems priešams pavojingesnė už daugelį kitų religinių bendruomenių.

Brangūs susirinkusieji! Melskimės ne tik šiandien, melskimės už šeimas, Bažnyčią ir Tėvynę kasdien, ypač šiais kritiniais laikais. Kiek turime laiko ir jėgų, žodžiu ir raštu aiškinkime katalikiškus dorovės ir visuomeninio gyvenimo principus kitiems. Nepasiduokime abejingumui ar nusivylimui, mes vis dar esame dauguma, nors ir, deja, dažnai tylioji ar nutildyta dauguma, mūsų balsas dar daug reiškia. O svarbiausia: branginkime savo šeimas ir santuokinius įžadus, kad santuokos institucija nevirstų istorine atgyvena, kad ir ateinančių kartų vaikai turėtų susituokusius ir darniai sugyvenančius tėvus. Tai, be abejo, veiksmingiausia priemonė prieš LGBT ir gender ideologijų plitimą ir būtina sąlyga pačiam Bažnyčios išlikimui.

JŠ pagal Katalikų Tradicija

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Lietuvos Karaliaus ir Krikštytojo Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės diena! Ar Mindaugas išliko katalikas?

Krikščionybės įvedimas Lietuvoje sutapo ir su Lietuvos valstybės organizavimo pradžia. Dėl to Mindaugo rūpesčiai buvo dvejopi: stiprinti kirkščionybę ir pačiam išsilaikyti savo pozicijoje. Tada, be abejo, nestigo konkurentų, nenorinčių jam paklusti. Prie politinių jo priešų jungėsi ir užsikirtę senojo tikėjimo šalininkai. Be to, ir kalavijuočiai su kryžiuočiais nenustojo puldinėti Lietuvos.

Mindaugas turėjo grumtis su šiais savo priešais. Kai kurie istorikai mano, kad jis, leisdamasis į kovą su krikščioniškuoju ordinu, atkritęs ir nuo Katalikų Bažnyčios. Bet paskutiniųjų istorijos šaltinių tyrinėjimas tai paneigia.

Mindaugas kovojo ir toliau su kryžiuočiais tik kaip su politiniais Lietuvos priešais. Ir nužudytas jis buvo ne tik kaip Lietuvos vienytojas — kas ne visiems patiko — bet ir kaip jos krikštytojas, valdovas katalikas.

Po Mindaugo mirties popiežius Klemensas VI vienoje savo bulėje, rašytoje čekų karaliui Otokarui II, prisimena Mindaugą, kaip garbingos atminties Lietuvos karalių ir nurodo, kad jis buvo nužudytas nedorų žmonių. Popiežius ragina Otokarą rūpintis, kad Lietuvoje vėl būtų atstatyta tokia pat padėtis, kokia buvo prie Mindaugo ir kad į sostą, vėl būtų įkeltas karalius katalikas.

Nėra jokio abejojimo, kad popiežius taip nebūtų rašęs, jei Mindaugas būtų atkritęs nuo Katalikų Bažnyčios. Taip pat ir tvirtas Mindaugo pasiryžimas įkurti nepriklausomą krikščionišką valstybę ir nuo pačios Romos priklausomą bažnytinę provinciją nerodo, kad savo nusistatymą jis būtų taip lengvai kaitaliojęs.

Jis norėjo taip sutvarkyti sosto paveldėjimo reikalus, kad ir po jo valstybės priešakyje būtų valdovas katalikas. Tam tikslui jis buvo gavęs 1255 metais popiežiaus bulę, užtikrinančią, kad po jo mirties vienas jo apsikrikštijusių sūnų bus vainikuotas Lievos karalium. Mindaugo apostazijai būtų priešinga ir tai, kad jo žmona karalienė Morta išliko katalikė iki savo mirties.

JŠ pagal www.laiskailietuviams.pl

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Kodėl valstybė neturėtų leisti tos pačios lyties „santuokas”?

Atkreipdamas dėmesį į žiniasklaidos diskusiją dėl tos pačios lyties partnerystės, kyla klausimas: ar valstybė apskritai turėtų pasilikti teisę į tokius santykius. Organizacijos „Tradicija, Šeima ir Nuosavybė“ ekspertų grupės prieš metus atlikta analizė rodo, kad valstybė neturi šios teisės, ir ne tik dėl ​​religinių priežasčių.

2003 metų lapkričio 18 d. aukščiausias Masačūsetso teismas byloje Goodridge prieš Sveikatos depar­ tamentą nusprendė, kad du vyrai arba dvi moterys turi teisę į santuo­ ką pagal Bay valstijos konstituciją.

Kaip ir Lawrence, Masačūsetso Goodridge bylos sprendimas nuaidė­ jo per visą šalį. Jis padidino problemas, iškeltas prieš penkis mėnesius Aukščiausiojo teismo sprendimu ir prikaustė visų dėmesį prie deba­ tų homoseksualumo tema.

Abu sprendimai buvo gyvybiškai svarbūs homoseksualų judėji­ mui. Iš tiesų judėjimas turi paveikti viešąją nuomonę, kad homosek­ sualumas yra normalu, nors ir skirtinga. Vis dėlto, homoseksualumas niekada nebus priimtas kaip normalus tol, kol homoseksualūs partne­ riai negali „susituokti“. Taigi judėjimas stengiasi palaipsniui įveikti šį psichologinį etapą. Kadangi jis negali pasiekti tos pačios lyties „san­ tuokos“ tuojau pat, judėjimas siekia civilinių sąjungų, namų partne­ rystės ar partnerystės išmokų, visu tuo sudarydamas nuolaidžiavimo įvaizdį, tačiau iš tiesų klodamas brastos akmenis per viešosios opo­ zicijos upę.

Pirmą kartą istorijoje Vakarų krikščionių, o gal ir visos žmonijos, visuomenė susiduria ne su tiesiog padrikomis įtakingų ho­ moseksualų grupėmis, bet su aiškiu organizuotu judėjimu viešai pri­ pažintų homoseksualų, kurie ne tik didžiuojasi savo įpročiais, bet vie­ nijasi mėgindami primesti visuomenei savo ideologiją.

Tai homoseksualų judėjimas – platus organizacijų, spaudimo grupių, radikalių intelektualų ir aktyvistų tinklas. Jų siekis yra pakeisti įsta­ tymus, papročius, dorovę ir mentalitetą, kad homoseksualumas ne tik taptų toleruojamas, bet ir priimamas kaip geras ir normalus dalykas. Judėjimo aktyvistai spaudžia visuomenę, kad būtų legalizuota homo­ seksualumo praktika ir viešos manifestacijos, tokios kaip homoseksu­ ali „santuoka“, tuo pačiu metu negailestingai atakuodami tuos, kurie gina tradicinę moralę.

Daugelis tiki, kad kultūrinė kova dėl homoseksualumo yra griež­ tai pilietinių teisių klausimas. Homoseksualų judėjimas neatmeta tak­ tinio privalumo, kurį toks pažiūris užtikrina. Tačiau jis siekia daug daugiau: visiškos visuomenės moralės inversijos. Rašydamas į Chica­go Free Press homoseksualų aktyvistas Paul Varneli tvirtina:

…Net jei gėjai pasiektų antidiskriminacinių įstatymų, įstatymų prieš nusikaltimus, kylančius iš neapykantos, ir namų partnerystės pa­ šalpas, tai nedaug tepadės pasipriešinti esančiam moraliniam smerkimui, kuris ir toliau liks pūliuojanti žaizda anapus įstaty­ mo, ir toliau kels priešiškumą, kurstys neapykantos nusikaltimus, palaikys konversines terapijas, skatins jaunų gėjų savižudybes ir varžys visišką socialinį priėmimą, kurio mes siekiame…Taigi gėjų judėjimas, pripažįstame mes tai ar ne, nėra pilietinių teisių judėjimas, net ne seksualinio išlaisvinimo judėjimas, bet moralinė revoliucija

Atrodo, kad priešingai tam, kas įprastai girdima apie homosek­ sualų judėjimo pagrindinius tikslus siekiant tos pačios lyties „santuo­ kos“ įteisinimo, su juo iš tiesų siejasi visai ne santuokinės finansinės

ar sveikatos lengvatos. Tai net ne homoseksualinių santykių stabilu­ mo ar uždarumo paieška. Pagrindinis tikslas, siekiant tos pačios lyties „santuokos“, yra galingo psichologinio ginklo įsigijimas, su kuriuo, gal kiek per prievartą, bet šiuo metu visuomenėje atmetamas homo­ seksualumas galės būti laipsniškai priimtas.

Jei viešoji nuomonė nepritars pačios „santuokos“ legalizavimui, homoseksualų judėjimas pasitenkins „civilinės sąjungos“, „namų par­ tnerystės“ ar bet kokiu kitu eufemizmu.

Nelaimei, daugelis žmonių traktuoja tokių etikečių priėmimą kaip nuolaidžiavimą judėjimui. Jie nemato to fakto, kad teisinis ir sociali­ nis šių eufemistinių etikečių priėmimas yra teisinis ir socialinis ho­ moseksualų sąjungų priėmimas per se. Tai ne nuolaida, o priemonė, leidžianti judėjimui pasiekti taip geidžiamo tikslo – tos pačios lyties „santuokos“, tik vėliau.

Dėl tos pačios lyties „santuokos“, Lambda Legal į savo internetosvetainę įdėjo tokią „Santuokos rezoliuciją“:

Kadangi santuoka yra bazinė žmogaus teisė ir TVIRTAS asme­ ninis apsisprendimas, valstybė neturėtų trukdyti tos pačios lyties poroms, apsisprendusioms susituokti ir visiškai lygiai dalytis at­ sakomybe bei įsipareigojimu pagal civilinės santuokos teisę.

Būdama „bazine žmogaus teise“, teisė į santuoką kyla iš žmo­ gaus prigimties ir todėl jos egzistavimas yra pirmesnis negu Bažny­ čios ar valstybės. Be to, ta pati žmogaus prigimtis, būdama šios „bazi­ nės žmogaus teisės“ pagrindas, taip pat reikalauja, kad santuoka būtų sąjunga tarp vyro ir moters, kadangi pagrindinė santuokos paskirtis, kuri yra vaikų prokreacija ir auginimas. Civilinė dviejų tos pačios ly­ ties individų „santuoka“ nesiremia žmogaus prigimtimi. Taigi ji ne­ gali būti santuoka, taigi nėra jokios „bazinės žmogaus teisės“ į tos pa­ čios lyties „santuoką“.

Tas faktas, kad santuoka yra „asmeninis apsisprendimas“ nereiš­ kia, kad bet koks sąjungos tarp dviejų individų tipas gali būti pavadin­ tas santuoka, ar kad tokios santuokos gali „visiškai lygiai dalytis atsa­ komybe bei įsipareigojimu pagal civilinės santuokos teisę“. Santuoka yra daugiau nei vien dalykinė partnerystė, kur kontrakto trukmė ir prigimtis priklauso vien nuo susitariančių šalių valios.

Galiausiai teiginys, kad „valstybė neturėtų trukdyti šiam apsis­ prendimui“ taip pat yra klaidingas. Kuomet valstybė draudžia sąjungą tarp dviejų tos pačios lyties individų, ji nepažeidžia nei bazinės žmogaus teisės į santuoką, nei asmens teisės laisvai pasirinkti sutuok­ tinį, nes ši sąjunga nėra santuoka. Negana to, priimdama įstatymus, leidžiančius homoseksualams sudaryti tos pačios lyties „santuoką“, valstybė pažeistų savo pačios paskirtį užtikrinti bendrą visuomenės gėrį ir apsaugoti jos moralumą.

Daugiau skaitykite: Prodeoetpatria.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Konkista – tamsybių Amerikos užkariavimas

„Dvasinė konkista“ – dominikonų, pranciškonų, jėzuitų vykdoma misija indėnų tarpe, – būtų neįmanoma be karinės konkistadorų paramos, bet, kita vertus, jų žiaurumai buvo viena iš pagrindinių kliūčių indėnų atvertimui. Tačiau iki šiol objektyviam konkistos įvertinimui labiausiai trukdė iš anksto prieš katalikybę ir Ispaniją nukreipta „juodoji legenda“, piešusi konkistadorus vien juodžiausiomis spalvomis, – rašo Šarūnas Pusčius.

Kristupas Kolumbas – didvyris ar niekšas?Kristupas Kolumbas (italų k. Cristoforo Colombo, kastiliečių k. Cristóbal Colón), Genujoje 1451 m. gimęs italas jūreivis, didžiavosi tuo vardu – jis irgi turėjo garbę pernešti Kristų per vandenyną. Visi biografai pažymi nuoširdų Kolumbo pamaldumą ir giliai religinį savo misijos suvokimą. Jo sūnus Ferdinandas rašė: „Jis buvo toks griežtas religijos klausimais, kad dėl jo pasninkų ir maldų jį buvo galima laikyti vienuolių ordino nariu“.

Iš tiesų, esama liudijimų, kad Kolumbas buvo pranciškonų tretininkas ir kartais dėvėdavo rudą abitą. „Jo kelionių žurnaluose ir laiškuose mes nuolat matome jį meldžiantis, šaukiantis Kristaus, Marijos ir šventųjų vardų ir iškilmingai garbinant Dievą“, – rašo istorikas Delno C. West. Ilgai plaukiojęs jūromis, 1477 m. Kolumbas apsigyvena Portugalijoje. Čia jis pasineria į keliautojų raštus ir žemėlapius, ir jam kyla mintis, jog pasakišką aukso ir prieskonių šalį Indiją galima būtų pasiekti plaukiant į vakarus – taip būtų išvengta Afrikos ir Azijos pakrantėse siaučiančių arabų piratų.

Jis pasiūlo savo planą karaliui Jonui II, bet šis, pasitaręs su geografais, planą atmeta. Aišku, kodėl: dar II amžiuje prieš Kristų graikų mokslininkas Eratostenas įrodė, jog Žemės rutulio apimtis yra apie 40000 km. Taigi plaukiant į Vakarus, nuo Kanarų salų iki Japonijos (kurią mini XIII a. keliautojas Marco Polo) reikėtų įveikti 19 600 km! O gal pakeliui nėra žemės su gėlu vandeniu, gal gresia jūros pabaisos ar neregėti gamtos reiškiniai? Tačiau Kolumbas užsispyręs tvirtino, kad jo skaičiavimais Žemės apimtis tėra 30 600 km, o iki Japonijos tik 4400 km… Geografai tik kraipė galvą – bet jeigu ne šis Kolumbo apsiskaičiavimas, Amerika būtų atrasta daug vėliau.

1485 m. Kolumbas išvyksta į Ispaniją, kuri tampa jo antrąja tėvyne. Čia ima gyventi su pasiturinčia dama ir 1488 susilaukia sūnaus Fernando, bet jos neveda, nenorėdamas prarasti iš pirmos santuokos kylančių pajamų. Šis nesantuokinis ryšys bus pagrindinis argumentas, kodėl Vatikanas nė nesvarstė 1892 m., švenčiant Amerikos atradimo 400 m. jubiliejų, įteiktos peticijos pradėti Kolumbo kanonizacijos bylą.

Atkaklus jūreivis savo avantiūristišką planą pasiūlo Katalikiškiesiems Ispanijos valdovams Ferdinandui ir Izabelei. Iš pradžių jie, vėlgi pasitarę su geografais, planą atmeta. 1491 m. Kolumbas pabando dar kartą – nukeliauja į katalikų stovyklą prie apsuptos maurų tvirtovės Granados ir vėl kreipiasi į karalių. Deja, valstybei ne tas galvoje. Kolumbas regi, kaip 1492 m. sausio 2 d. Granada užimama – Ispanija galutinai išsivaduoja iš islamo jungo. Bet jo tai neguodžia – nusivylęs, neturėdamas nė grašio kišenėje, jis pėsčias keliauja į Kordobą.

Pakeliui pasibeldžia į La Ribida dominikonų vienuolyną – Dievo apvaizda, jo vyresnysis Juanas Perezas yra karalienės Izabelės nuodėmklausys. Perezas kažkodėl užsidega keisto keliautojo entuziazmu ir nuskuba į Granadą. Gal džiaugdamasi pergale prieš maurus, karalienė netikėtai priima planą ir skiria jo įgyvendinimui savo asmeninių lėšų.

Kolumbo planas giliai religinis – jis kalba karalienei apie aktyvių misijų Indijoje galimybes, taip pat apie ten rastą auksą, kuris galėtų finansuoti totalinį kryžiaus žygį prieš arabus, išvaduojant iš jų jungo Šiaurės Afriką ir Šventąją žemę. Nors dažnai rašoma apie Kolumbo godumą auksui, po savo antrosios kelionės jis buvo pasirengęs kryžiaus žygiui skirti visas savo asmenines santaupas ir siūlė gigantišką planą – prieš arabus ir turkus panaudoti tūkstantinę indėnų armiją.

Menkame Palos uoste paruošiamos trys nedidelės karavelės: Santa MariaPinta ir Nińa. Kolumbas ir 120 įgulos narių atlieka išpažintį pas tėvą J. Perezą, dalyvauja šv. Mišiose ir priima Komuniją. Rugpjūčio 3 d. prasideda kelionė, pakeisianti visos Europos ir krikščionijos likimą. Spalio 11 d. pats Kolumbas pastebėjo šviesą vakaruose, o spalio 12 d. jūreivis Rodrigo de Triana sušuko: „Žemė!“ Tai buvo dabartinė Watling‘s sala Bahamuose. Taikūs indėnai iš aravakų genties savo salą vadino Guanahani, o Kolumbas Išganytojo garbei ją pavadino San Salvador.

Kolumbas paskelbė salą Kastilijos ir Aragono karalių bei savo kaip vicekaraliaus valda ir įsmeigė į žemę medinį kryžių. Prasidėjo naujo kontinento užkariavimas Kristui. Kolumbas savo trijų kelionių metu atrado daugumą Karibų jūros salų, įsteigė pirmąją koloniją Santo Domingo (dab. Dominikos Respublikoje), tapo pirmuoju europiečiu, išsilaipinusiu Pietų Amerikos žemyne (dab. Venesueloje), nors iki pat savo mirties manė, kad pasiekė Indiją.

Jam buvo pavesta vadovauti naujajai kolonijai, bet jis akivaizdžiai neturėjo administratoriaus talento, todėl buvo karalienės atleistas. Kolumbas liko nusivylęs ir neįvertintas. Netgi naujojo žemyno pavadinimas buvo duotas ne pagal jo vardą – 1507 m. kontinentas geografų pavadintas Amerika florentiečio Amerigo Vespucci, 1499–1502 m. tyrinėjusio Brazilijos pakrantes, garbei.

Savo antrosios kelionės metu Kolumbas atsiveža pirmuosius misionierius – minimitą t. Buil y Pedro ir jo vadovaujamą kunigų grupę. Prasideda misijos Karibų jūros salose, tačiau jos praktiškai neduoda vaisių – ne vien dėl to, kad vietiniai indėnai karibai buvo nuožmūs žmogėdros, bet ir dėl pirmųjų kolonistų elgesio. Dar Kolumbo laikais ispanai peržengė būtinosios ginties ribas savo konfliktuose su indėnais, grobė jų žemes ir moteris, tūkstančiai indėnų buvo paversti vergais ir įdarbinti enkomiendose (konkistadorams skirtuose dvaruose) bei metalo kasyklose.

Kolumbas asmeniškai pritaria indėnų pavergimui, jis pargabena 500 indėnų vergų į Ispaniją pardavimui – būtent šis žingsnis labiausiai papiktina karalienę Izabelę ir paskatina atsiimti pažadus padaryti Kolumbą Vakarų Indijos vicekaraliumi. Nuo šiol Ispanijos karaliai ir Bažnyčia bus uoliausi indėnų teisių gynėjai.

Aistringas tikėjimas ir žmogiškos ydos, siekis tarnauti Bažnyčios plitimui ir nepateisinami žiaurumai kolonizacijos eigoje – šis Amerikos užkariavimo dvilypumas buvo ryškus jau Kolumbo asmenybėje, jis matomas ir vėlesniuose konkistadorų žygiuose. Ne viena istorikų karta bando atskirti pelus nuo grūdų, bet pirmiausia turime žiūrėti į įvykius tikėjimo akimis – niekas negali nuneigti, kad Kristaus tikėjimo atnešimas iš esmės buvo palaima naujajam žemynui.

Tai ypač matoma Meksikos atveju – užkariaujant actekų valstybę, gėrio ir blogio susidūrimas buvo ryškiausias. Tai buvo pirmasis žemyne užkariavimas, atvėręs kelią visos Lotynų Amerikos atvertimui į katalikybę bei labiausiai susijęs su Dievo Motinos tiesioginiu įsikišimu. Taigi šiame straipsnyje apsiribosime actekų imperijos užkariavimo istorija. 

Kraujo Gėriko ir gyvatės gundytojos šalis

Pažvelkime į actekų kraštą indėnų akimis.Tai buvo uždaras pasaulis pasaulyje… Iš visų pusių jį supo neperžengiamos užtvaros, sukurtos dievų. Šiaurėje plytėjo plyna dykuma, Miktlanas – „mirusiųjų žemė“, į rytus ir vakarus driekėsi begalinis vandenynas, pietuose telkšojo permirkusios, beveik neįžengiamos džiunglės – lietaus dievo Tlaloko viešpatija. Lyg taurėje, suspaustoje šių geležinių rankų driekėsi derlingos žemės, kuriose gyveno keli milijonai indėnų, valdomų mešika arba actekų genties. Actekų sostinė buvo didžiulis prabangus miestas Tenočtitlanas, „Kaktuso Uola“ (dar vadinamas Mešiku), plytintis ežero Teškoko saloje – konkistadorai vadins jį „Vakarų Venecija“.

Actekai buvo pasiekę pirmą civilizacijos pakopą – jie statė įspūdingus miestus ir turėjo raštą, kuris dar tebesivystė iš paveikslėlių į abstraktesnius simbolius. Keista, kad jie neišrado rato, be to, dar nežinojo geležies, tačiau kai kas mano, kad nebuvo kliūčių šiai civilizacijai augti, kaip išaugo Kinijos, Mesopotamijos, Graikijos ar Romos civilizacijos. Esą ispanai brutaliai nutraukė šį augimo procesą ir nepateisinamai sunaikino vertingą kultūros lobį. Tačiau kiekviena kultūra šalia techninės pažangos turi pradėti siekti išminties ir teisingumo, prigimtinės dorovės ir teisės normų viršenybės.

Deja, actekų dvasinė kultūra net nepradėjo vystytis – joje viešpatavo tiesiog akivaizdžiai satanistinė religija, kuriai buvo pajungtas visas viešasis gyvenimas. Tik įsigilinę į actekų religiją, galėsime suvokti tikrąją Amerikos užkariavimo esmę. Actekai ir majai skaičiavo dvidešimtukais. Jų mėnuo turėjo 20 dienų. Kiekvieną tokį mėnesį vienam iš savo dievų skirtose šventėse indėnai paaukodavo nuo kelių iki keliolikos tūkstančių žmonių – suaugusių, bet gana dažnai ir vaikų.

Kiekvienas didesnis miestas turėjo centrinę aikštę, kurioje stūksojo laiptuota piramidė – dievų šventykla. Iš kiekvienos piramidės pusės atsiverdavo vartai į tiesius kelius, vedančius į apylinkes. Nuo maždaug 1100 m. po Kr., kai į šalį atsikraustė actekai, į šventyklas tais keliais buvo varomos virtinės žmonių, kurie, įėję pro vartus, aukštais laiptais kopdavo į piramidžių viršūnes ant viršūnės platformoje buvusios „koplyčios“. Paguldyti ant išgaubtos akmeninės plokštės, jie su siaubu žvelgdavo į žynį, juodai nusidažiusį rankas ir galvą, niekada nekerpamais ir nešukuojamais juodais plaukais, sulipusiais nuo išdžiūvusio kraujo, su drabužiais, permirkusiais patamsėjusiu krauju. Aukojimo peiliu iš vulkaninio stiklo žynys išplėšdavo dar plakančią širdį, parodydavo ją agonijoje virpančiai aukai bei visiems aplinkui ir mesdavo suniokotą kūną žemyn nuo laiptų. Vėliau žmonių galūnės buvo išverdamos ir suvalgomos.

Daug primityvių tautų aukodavo žmones ir praktikavo kanibalizmą, tačiau nė viena nei iš tolo neprilygo actekams – net antikos laikų Kartagina, kur buvo aukojami kūdikiai dievui Baalui, Biblijoje vadintam velniu Beel-zebubu, „musių karaliumi“. Kasmet actekai paaukodavo mažiausiai 50 000 žmonių. Įstatymai reikalavo kasmet kiekviename mieste, turinčiame šventyklą, paaukoti po tūkstantį žmonių aukų karo dievui Huitzilopočtliui. Actekai valdė 371 miestą, nors ne visi iš jų turėjo reikiamo dydžio šventyklą. Buvo daug aukų ir kitiems dievams – taigi aukojama galėjo būti daug daugiau. Actekų sostinės centre stovėjo milžiniškas statinys, kuriame buvo sukrautos dešimčių tūkstančių žmonių kaukolės.

Ankstyvasis Meksikos istorikas Ikstilksočitlis apskaičiavo, kad kas penktas vaikas Meksikoje buvo paaukotas. Žinoma, kad aukojant buvo išnaikintos ištisos indėnų gentys. Du pagrindiniai actekų panteono dievai, kuriems buvo aukojama daugiausiai – karo dievas Huitzilopočtlis, „Kolibris Kerėtojas“, dar vadintas „Širdžių Mylėtoju“ bei „Kraujo Gėriku“, ir pagrindinė Meksikos dievybė Tezkatlipoka, „Tamsybių Valdovas“, „Rūkstantis Veidrodis“, tariamas pasaulio kūrėjas, „Tas, Kuris Yra Šalia Peties“ kaip gundytojas. Visuotinai priimtu simboliu Meksikos religijoje buvo gyvatė – tas pats gyvis, kuris velnio rankose tapo pirmųjų žmonių bei visos žmonijos pavergimo nuodėmei įrankiu.

Actekų aukojimus lydėdavo kraupus būgnų, aptrauktų gyvačių oda, dundėjimas. Niekada ir niekur kitur žmonijos istorijoje šėtonas nebuvo taip aiškiai išreiškęs, formalizavęs ir institucionalizavęs savo garbinimo, kaip Meksikoje, tvirtina katalikų istorikas Warren H. Carrol.

Prie šio religinio košmaro sukūrimo kaip įrankis prisidėjo ir žmogus – actekų vadas Tlakaellelis. Indėnų kronikininkas Čimalpahinas rašo: „Būta daug didžių karalių, kurie įkvėpė baimę toli ir plačiai, bet jis buvo narsiausias, žymiausias valstybėje, didysis vadas ir karys Tlakaellelis… Būtent jis įsteigė garbinimą velniui Huitzilopočtliui, meksikiečių dievui.

Matome, kad patys actekai puikiai suvokė, jog garbina velnią. Omnes dii gentium daemonia – „visi pagonių dievai yra demonai“ – ši 95 psalmės eilutė labiau nei bet kam tinka actekų religijai. Tlakaellelis sukūrė planą, kaip sucementuoti valdomas žemes, įvedant duoklę demonams žmonių aukomis, reikalaudamas kad visi kilmingieji dalyvautų tų skerdynių ceremonijoje ir kad visi kariai noriai grobtų belaisvius aukojimui. Tuo tikslu jis skatino dirbtinius „gėlių karus“ tarp sąjungininkų, kurių vienintelis tikslas buvo gauti aukų – jos Huitzilopočtliui bus „kaip karšta duona tiesiai nuo skardos, švelni ir skani“.

Kortesas actekų valstybę vadino „imperija“, tačiau tai nebuvo ramiai iš centro administruojamų provincijų sąjunga, o greičiau žmonių medžioklės teritorijų visuma. 

Žmonių aukojimą galima pateisinti?

Actekų teisę į tokias „savitas kultūros apraiškas“ ginantys šiuolaikiniai tyrinėtojai argumentuoja, kad tiek patys actekai, tiek mūšiuose į nelaisvę pasiduodavę sąjungininkai atsiduodavo mirčiai savo noru iš religinių įsitikinimų. Net jeigu kai kurie, apgauti žynių, taip subjektyviai manė, tai objektyviai tokia religija buvo nusikaltimas prieš prigimtinę teisę, kuri draudžia savižudybę, juo labiau skirtą garbinti šėtonui. Actekų kulto gynėjai pasitelkia net tokio lygio argumentus: „Kanibalizmas buvo būtinas actekams, kadangi jis duodavo jiems būtinų amino rūgščių bei proteino, kurių jie negalėjo gauti iš kitų maisto šaltinių“.

Tačiau įdomu, kaip be jų šimtus metų išsivertė katalikiškos ispanų Amerikos indėnai? Šią hipotezę panašiais „kulinariniais“ argumentais paneigė mokslininkas de Montellano. Tlakaellelio makabriško gyvenimo viršūnė buvo 1487 m., kai jis jau buvo 89 m. amžiaus senukas. Sostinėje Tenočtitlane dievui Huitzilopočtliui buvo šventinama didžiulė nauja piramidė su daugybe salių gyventi keliems tūkstančiams kruvinųjų žynių. 70-ties pastatų kompleksą juosė turtingai išpuošta Koatepantli – Gyvatės siena.

Kaip matome, actekų valdovui rūpėjo ne skaičiuoti maisto kalorijas, o garbinti „senąją gyvatę“, kaip Biblija vadina šėtoną. Jo garbei karalius nusprendė užmušti aštuoniasdešimt tūkstančių žmonių. Dar gerokai prieš aušrą, sudundėjus gyvačių būgnams, žyniai keturiais keliais lyg pjaunamus gyvulius ėmė varyti aukas. Žiūrintiems nuo stogų galėjo atrodyti, kad tiesios aukų eilės nusidriekia iki pat žemės krašto. Išsipuošę keturi sąjungininkų karaliai su Tlakaelleliu priešakyje pirmieji stojo prie keturių altorių. Patikimi duomenys rodo, kad žyniai per daugelį metų buvo išsitreniravę „sutvarkyti“ vieną auką maždaug per 15 sekundžių.

Kraujas ir kūnai ritosi nuo pakopų begaline srove. Širdys buvo kraunamos į krūvas, o kaukolės – į dėžes.Šios skerdynės truko keturias naktis ir keturias dienas.Tlakaellelis įsakė visiems Meksikos didžiūnams stebėti aukojimą nuo rožėmis išpuoštų pakylų. Galų gale papročių ir net baimės varžtai nebeatlaikė, ir dauguma žiūrovų išsilakstė. Nors pasislėpę savo namuose nuo reginio, jie niekur negalėjo pabėgti nuo baisaus pūvančios žmogienos dvoko, pripildžiusio miestą. Bet Tlakaellelis stovėjo iki galo…

Sunku lyginti istorijos žiaurumus, bet šis reginys buvo bene baisiausias po Dievo kančios Kalvarijoje. Šioje gamtos kietai įrėmintoje siaubo imperijoje indėnams turėjo atrodyti, kad nėra jokio išsigelbėjimo. Jie net nežinojo, ką reikėtų melsti pagalbos, turbūt nežinojo, kad apskritai gali būti kitokia visuomenė. Ši nebyli agonija šaukte šaukėsi Dievo keršto ir žmonių pagalbos.

Katalikų šviesuolis G. K. Čestertonas rašė, kad romėnų karvedžio Scipiono žodžius „Kartagina turi būti sugriauta!“ be kita ko turėjo paskatinti prigimtinei teisei priešingas paprotys aukoti kūdikius. Tuo labiau, vadovaujantis jau vien natūraliu žmogiškumo siekiu, buvo būtina sunaikinti šią baisingą actekų religiją – delenda est Carthago! Tačiau kas pajėgs nugalėti galingą imperiją? Rytuose, saulėtekio pusėje, ošė okeanas… 

Erelis stveria gyvatę

Ant kaktuso atsitūpęs erelis, laikantis snape gyvatę – tai Tenočtitlano miesto herbas. Šį simbolį pasirinko patys actekai. Dievo apvaizda lėmė, kad Meksikos gyvatę gundytoją sunaikino Ispanijos ir Šventosios Romos Imperijos erelis. Dar 1511 m. prie dabartinės Meksikos krantų, Jukatano pusiasalio, sudužo ispanų laivas – daugumą sudužėlių suvalgė pusiasalyje gyvenę indėnai majai, keliems pavyko išgyventi. 1517 m. iš Kubos į Jukataną atplaukė konkistadoro Francisco Hernández de Córdoba ekspedicija – dar iš laivų ispanai išvydo seną miestą su piramidėmis-šventyklomis. Tai buvo pirmasis europiečių susidūrimas su sena indėnų civilizacija – jau nuo IV a. po Kr. čia gyvavo majų karalystė, dabar priklausoma nuo actekų.

Karo su islamu dvasia tebegyvenantys ispanai majų miestą su Egiptą primenančiomis piramidėmis praminė El Gran Cairo – „Didžiuoju Kairu“, indėnų šventyklas – mezquitas, „mečetėmis“. Kai indėnų buvo paklausta, kaip vadinasi šis kraštas, jie atsakė: Yucatán, „nesuprantu” – taip pusiasalis ir pavadintas. Pirmieji draugiški pasisveikinimai greitai virto mūšiu, ir ispanams teko bėgti. Mūšio metu ekspedicijos kapelionas kun. González spėjo įsmukti į vieną „mečetę“ ir nugvelbti keletą auksinių stabų. Be to, buvo paimti keli belaisviai, kurie papasakojo apie turtingą actekų valstybę krašto gilumoje.

Tai buvo persilaužimo momentas Amerikos užkariavimo istorijoje – iki šiol ispanai nematė didelės naudos iš „Vakarų Indijos“, Karibų salose nebuvo nei daug aukso, nei prieskonių, todėl pradėjo augti nusivylimas. O dabar sužibo viltis, prasidėjo „aukso karštligė“. Šios ir vėlesnių Korteso ekspedicijų dalyvis, pamaldus katalikas Bernalis Diazas aprašo majų šventyklas: „Ten buvo moliniai stabai su demonų ir moterų veidais, taip pat kitos blogos figūros, liudijusios, kad indėnai atlikdavo sodomijos aktus vieni su kitais”. Vėlesni kontaktai su Meksikos ir Peru indėnais patvirtino faktą, kad homoseksualizmas buvo jų tarpe visuotinai paplitusi yda.

Katalikų Bažnyčia katekizme moko, kad tiek sodomija, tiek žmogžudystė (žmonių aukojimas) yra nuodėmės, besišaukiančios dangaus keršto – ispanams teko būti šio keršto įrankiais. 1518 metais pasiųsta antroji ekspedicija, vadovaujama Juan de Grijalva. Jis ištyrė visą rytinę Meksikos pakrantę ir pavadino kalnuotą kraštą „Naująja Ispanija“. Konkistadorai išlipo Jukatano pusiasalyje – šv. Mišių metu netoli vienos majų šventyklos juos užpuolė indėnai, vėl teko trauktis.

Pasisekė tik trečiajam konkistadorui – Hernán (Fernán) Cortés de Monroy (1484–1547) iš Ispanijos žemės Extremadura. Per savo motiną Kortesas buvo antros eilės pusbrolis inkų imperijos (Peru) užkariautojui Fernandui Pizaro. Tėvai pasiuntė jį mokytis teisės į Salamankos universitetą, tačiau Hernanas studijas metė. 1506 m. jis atvyko į Ameriką, dalyvavo Kubos užkariavime, už tai gavo enkomiendą – ūkį su pavaldžiais indėnais. Išgirdęs apie auksą, atvežtą iš Meksikos, Kortesas pardavė didžiąją dalį savo turto, įsigijo laivų ir, nors paskutiniu momentu Kubos gubernatorius Diego Velázquez de Cuéllar atšaukė jam leidimą tirti naujas žemes, 1519 m. su 11 laivų, 508 kariais ir 16 arklių išplaukė. Karių ginkluotę sudarė 32 arbaletai, 13 muškietų, 5 nedidelės patrankos ir būrys kovinių šunų.

 „Išganytojas“ iš Rytų

Pirmiausia ispanai sustojo Jukatane, kur Kortesas įsigijo majams į vergovę parduotą actekę, ispanų pavadintą La Malinche – ji tapo ekspedicijos vertėja, nuo jos didele dalimi priklausė Meksikos užkariavimo sėkmė. Po to Kortesas išsilaipino Meksikos pakrantėje, įsteigė koloniją Vera Cruz (Tikrasis Kryžius) ir paskelbė visą kraštą Ispanijos valda. Vos pradėjus statyti koloniją, iš actekų sostinės Tenočtitlano atvyko tuometinio imperatoriaus Montesumos II delegacija su dovanomis – pasirodo, dėl laimingo sutapimo 1519-ieji metai buvo kalendorinio ciklo pabaiga, kada actekai laukė legendinio dievo Kuetzalkoatlio ar jo pasiuntinio grįžimo.

X amžiuje gyveno toltekų genties kunigas, kuris, prieštaraudamas šėtoniškam actekų Tezkatlipokos ir Huitzilopočtlio kultui, ėmė skelbti šviesos dievo Kuetzalkoatlio garbinimą, kuriame nebuvo žmonių aukų. Actekų žyniai Kuetzalkoatlio kunigą išvijo į majų kraštą, čia kilo tikėjimas, kad pirmaisiais „nendrės metais“, kurie kartojasi kas 52 metus, Kuetzalkoatlis sugrįš ir pakeis religiją. Dar labiau tikėtina teorija, kad Kuetzalkoatlis galėjo būti vikingų atsivežtas airių vienuolis. Kaip žinia, vikingai tuo metu tikrai buvo pasiekę Amerikos pakrantę ir pastatė bažnyčią.

Nuo X a. actekų ir majų kultūrose aptinkamas kryžiaus garbinimas, praktikuotos apeigos, panašios į krikštą, išpažintį ir Komuniją – pastaroji apeiga vadinta „mūsų sielos maistas“. Majų šventiko Kaučo giesmė daug metų prieš ispanų atvykimą pranašavo, kad svečiai iš Rytų atveš kryžių, nušviečiantį visą pasaulį, nuvers senuosius dievus ir atsiims savo karalystę.

Taigi Montesumos II pasiuntiniai pasveikino nustebusį Kortesą kaip „šviesos dievo iš Rytų“ pasiuntinį. Jis išsilaipino į krantą balandžio 22 dieną – pagal actekų kalendorių tai buvo devintoji Vėjo diena – Kuetzalkoatlio vardadienis. Krikščionys tą dieną minėjo Didįjį penktadienį, todėl Kortesas buvo apsirengęs gedulingais juodais rūbais. Tai buvo dar vienas ženklas actekų pasiuntiniams –  Kuetzal­koatlio kunigai paprastai vilkėjo juodai. Anot actekų šaltinių, Montesuma pasiuntiniams prisakė: „Sakoma, kad mūsų viešpats sugrįžo į šią žemę… Gerai klausykite, ką jis jums pasakys, klausykite ir atsiminkite“. Nekantriai laukdamas jų grįžimo, karalius negalėjo nei miegoti, nei valgyti. Jis kalbėjo: „Kas mums atsitiks? Kas tai pergyvens? Ach, kitais laikais aš buvau patenkintas, bet dabar… mano širdis dega ir kenčia… Bet ar mūsų viešpats ateis čia?“.

Kortesas pakvietė pasiuntinius į iškilmingas Velykų Mišias, vėliau prisistatė atstovaujančiu didžiajam užjūrio valdovui – Karoliui V. Valdovas nori draugystės bei prekybinių ryšių su Montesuma. Atrodė, kad dvi civilizacijos susitiks draugiškai. Bet… actekai Korteso velykinius pietus, paruoštus iš jų atneštų prašmatnių dovanų, pašlakstė ispanų akyse paaukotų belaisvių kraujo padažu. Ispanai buvo šokiruoti, jie pasibjaurėję nusigręžė nuo suteršto maisto. Kortesas norėjo pasiuntinius nubausti, bet vis dėlto paleido.

Montesuma pasitiko grįžusius pasiuntinius „Gyvatės namuose“ – šventykloje, leisdamas jiems kalbėti tik po to, kai apšlakstė juos krauju iš ką tik išplėštų belaisvių širdžių. Žygūnai pavaizdavo jam ispanus vos ne kaip ateivius iš kosmoso – jojančius ant „elnių“ „aukštų kaip namo stogas“, „su dviem galvomis ir šešiomis kojomis“, visus apsikausčius geležimi, šaudančius su siaubingu triukšmu ir t. t. Be to, jie bjaurisi žmonių aukomis. Karalius persigando. Jis galutinai įsitikino, kad Kortesas yra Kuetzalkoatlis, nekenčiantis žmonių aukojimo, bet nežinojo, ko griebtis. 

Nukryžiuotasis Dievas prieš demonus

Po kelių dienų, nustatytą valandą, kurios kariai laikėsi net žygyje, ispanams kalbant „Viešpaties angelą“ priešais kryžių, tai stebėjęs Montesumos vietinis valdytojas paklausė, kaip ispanai gali „nusižeminti prieš paprastą medžio gabalą“. Kortesas tarė žygį lydėjusiam kunigui Olmedo: „Pats laikas, tėve, paaiškinti mūsų tikėjimą“. B. Diazas aprašo kunigo žodžius: „Jis kalbėjo…, kad mūsų kryžiaus ženklas kilo iš mūsų Viešpaties žemėje ir danguje Jėzaus Kristaus, kuris mirė, kad išgelbėtų žmoniją…, iš tikrojo Dievo… Jis paragino, kad jie atsižadėtų žmonių aukojimo, neskriaustų vieni kitų ir nebegarbintų savo velniškų stabų“.

Tuo tarpu Montesuma liepė visiems indėnams pasitraukti iš ispanų stovyklos apylinkių ir nutraukti iki tol reguliariai vykusį maisto tiekimą. B. Diazas sako, kad vėliau ispanai sužinojo priežastį: actekų imperatorius pasiklausė savo dievų, kurie jam kategoriškai uždraudė klausyti bet kokio pasakojimo apie Kristaus kryžių ar Dievo Motiną. Čia išryškėja tikrasis ispanų ir actekų konflikto pobūdis – dar prieš bet kokį armijų susidūrimą, prieš ispanams sužinant apie actekų turtų dydį, Montesuma atsisako draugiško bendradarbiavimo, nes ispanai reikalauja nutraukti žmonių aukojimą demonams ir siūlo pripažinti tikrąjį Dievą.

Du actekų aukščiausios aristokratijos atstovai nepakluso karaliaus įsakymui ir atėjo pas Kortesą, atnešdami knygą apie Kuetzalkoatlio sugrįžimą. Šią knygą Montesuma buvo įsakęs sudeginti, bet jie slapta išsaugojo ir pažadėjo perduoti Kortesui, jei jis imsis sugriauti Montesumos tironiją. Kortesas su džiaugsmu tai pažadėjo. Indėnų didikai buvo pakrikštyti. Kortesas nutarė nepraleisti progos ir leidosi žygin į krašto gilumą. Nors Korteso, kaip ir kitų konkistadorų, armiją sudarė ne reguliarūs karaliaus kariai, o vad. ventureros („nuotykių ieškotojai“), Kortesas veikė ne kaip plėšikų gaujos vadas, o kaip Vera Cruz savivaldos vadovas, generalinis kapitonas, tiesiogiai pavaldus Ispanijos karaliui.

Žinoma, iš pradžių jo teisėtumas buvo abejotinas – jis apėjo Kubos gubernatorių Velaskezą. Norėdamas nutraukti su juo ryšius, Kortesas įsakė paskandinti visus laivus, išskyrus vieną, kuriuo jis palaikys ryšį tiesiogiai su Ispanija. Tik vėliau karalius pripažins jo žygius ir jį patį paskirs generalgubernatoriumi. Kai vėliau Korteso klausė, kaip atrodo Meksika, jis suglamžė pergamento lapą ir tarė: „Štai taip“.

Pliekiami krušos, nešamos ledinio vėjo, ispanai turėjo keliauti stačiomis kalnų perėjomis. Pakeliui jie regėjo dievams paaukotų ir suvalgytų žmonių liekanas. Cempoalis, sąjungininkų totonakų genties centras, pasitiko ispanus su gėlėmis. Genties vadui Kortesas pareiškė, kad jis tarnauja didžiajam karaliui Karoliui, kuris pasiuntė juos „nubausti piktadarių, atitaisyti jų padarytas skriaudas ir nutraukti žmonių sielų aukojimą“. Panašiais žodžiais Korteso žygį ir jame pasitaikiusius žiaurumus teisino ir Vera Cruzo taryba laiške Karoliui V.

Po to ispanai atkeliavo į Zokotlano miestelį. Centrinėje aikštėje šalia šventyklos gulėjo didžiulės dėžės, pilnos žmonių kaukolių. Valdytojui Olintetliui, ką tik paaukojusiam apie 50 žmonių, Kortesas davė oficialų atsakymą karaliaus vardu: „…Mūsų valdovas ir karalius, imperatorius Don Carlos… siunčia įsakymą tavo didžiajam Montesumai, kad jis daugiau nebeaukotų ir nežudytų indėnų, neskriaustų savo vasalų, bet paklustų mūsų valdovui ir karaliui. O tau, Olintetli, ir visiems vadams, esantiems su tavimi, aš sakau tą patį. Atsižadėkite savo sodomijos ir visų jūsų blogų darbų, nes taip įsako mūsų Viešpats Dievas…“.

Cempoalio gyventojai patarė ispanams eiti per Tlaškalą – mažą gentinę valstybėlę, iš visų pusių apsuptą actekų imperijos, bet išlikusią nepriklausomą dėl savo ypatingo kovingumo. Dėl to buvo galima manyti, kad jie bus geri sąjungininkai prieš actekus. Tlaškaliečiai nepasitikėjo atėjūnais, laikydami juos Montesumos agentais, ir ėmė juos pulti. Pirmąją dieną ispanai kovėsi vienas vyras prieš du šimtus. Naktį du kunigai klausė vyrų išpažinčių, nes jei kitą dieną bus pralaimėta, visi patekę į nelaisvę bus paaukoti dievams ir suvalgyti. Kortesas kalbėjo savo kariams:„Kuo su didesniu karaliumi mes kaunamės, kuo platesnės žemės, kuo gausesnis priešas, tuo didesnė bus mūsų šlovė. Argi jūs negirdėjote sakant: „Kuo daugiau maurų, tuo daugiau trofėjų“? Be to, mes turime pareigą išaukštinti ir plėsti mūsų katalikų tikėjimą…, išraudami stabmeldystę, didžią šventvagystę prieš mūsų Dievą, panaikindami žmonių aukojimą ir jų kūnų valgymą, kuris toks priešingas prigimčiai ir toks paplitęs čia“.

Sekančią dieną įnirtingo mūšio metu ispanai sumušė bene šimtą kartų didesnę geriausių Meksikos karių armiją. Tai buvo karybos stebuklas. Pats Kortesas ir Bernalis Diazas pergalę priskyrė ypatingam Dievo įsikišimui. Tlaškaliečiai sudarė su ispanais taikos sutartį ir nutarė pasinaudoti proga nusimesti actekų priespaudą. Nors jie lėtai perprato tikėjimo tiesas ir ne iš karto atsisakė žmonių aukojimo, bet leido vienoje jų šventyklų įrengti bažnyčią, kur buvo laikomos šv. Mišios ir krikštijama. Tlaškala vėliau pagimdys pirmuosius Meksikos krikščionių kankinius – pal. Cristóbal, Antonio ir Juan, vadinamus Nińos Mártires de Tlaxcala (beatifikuoti 1990 m.). 

Indėnų skerdynės ar indėnų išprovokuotas karas?

Kortesas, lydimas kelių tūkstančių sąjungininkų iš Tlaškalos, patraukė ne tiesiai į sostinę, o pasuko į Čolulą, kur buvo svarbiausia Meksikoje Kuetzalkoatlio šventykla. Taip pasiūlė vėl pasirodę Montesumos pasiuntiniai – jei atvykėliai nėra Kuetzalkoatlio tarnai, juos geriausia bus nužudyti prie jo šventyklos, tylomis manė jie. Jos žyniai ilgai skelbė, kad bet kokia jų dievais netikinti armija bus paskandinta iš šventyklos tryškusiose vandens srovėse.

Vos atvykus į Čolulą, ištikima Korteso vertėja Malinche atskleidė, kad actekai ruošiasi išžudyti ispanus. Iš tiesų – apie 3000 ginkluotų actekų karių atėjo „palydėti“ ispanų į sostinę. Kortesas užrakino juos didžiuliame kieme ir kreipėsi į juos, priekaištaudamas, kad, priešingai tlaštaliečiams, jie nestojo į garbingą kovą, o iš pasalų užpuolė ispanus. Dievai, kuriems jie norėjo paaukoti ispanus, neturi galios krikščionims, – sakė Kortesas.

Prasidėjo 5 valandų trukmės ispanų kova su jų ginkluotais žudikais, o ne „Čolulos skerdynės“ kaip šį įvykį vadina daugelis istorikų. Net actekų šaltiniai pripažįsta, kad ispanai buvo išprovokuoti ir nelaiko jų kaltais. Kova persimetė į visą miestą ir į Kuetzalkoatlio šventyklą. Ispanai šventyklą padegė ir nuvertė stabą, kuriam buvo aukojami žmonės. Vietoje jo jie pastatė didelį kryžių.

Actekų imperiją sukaustė siaubas. Kuetzalkoatlis neapgynė savo šventovės, kaip buvo prognozuojama. Kortesas tik dabar paskelbė karą Montesumai, nes šis „nesilaikė savo žodžio“. Montesuma, išsigandęs karo veiksmų, užsidarė „rekolekcijoms“ Gyvatės namuose, kur vyko ištisas kruvinų aukų paradas, tikintis demonų pagalbos. Būrys raganių bandė burtais paveikti ispanus. Sostinės taryba be karaliaus žinios pakvietė ispanus į miestą. 

Tamsybių valdovo tvirtovėje

Pagaliau europiečiai nuo kalnų išvydo milžinišką Tenočtitlano miestą – actekų civilizacijos širdį. Skaisčiai balti namai kaip sidabras žvilgėjo saulėje virš ežerų vandens, į dangų kilo didžiulės šventyklos. Atradėjai pasijuto kaip riterių romane, pasiekę pasakų miestą. Įvairiais skaičiavimais, mieste gyveno 300-500 tūkstančių žmonių. Kortesas rašo, kad actekų namų statyba bei apdaila, meninių dirbinių kokybė atrodė tobuli. Nepaisant to, ispanai laikė juos barbarais – juk ši civilizacija tarna­vo baisingai religijai.

Ispanus pasitiko tūkstantis išsipuošusių didžiūnų su Montesuma priešakyje. Du pasauliai susitiko. Montesuma kreipėsi į Kortesą kaip į tikrą Kuetzalkoatlį: „Tu atėjai iš rūkų ir miglų vėl atsisėsti į savo sostą…, tu nužengei iš dangaus… Imk savo nuosavybėn savo karališkus rūmus“. Kortesas buvo tikrai apgyvendintas kaip dievas, karališkuose rūmuose jam paskirtas auksinis sostas, o jo svitai – daugybė tarnų.

Išaušus rytui, ispanai išvydo, kaip nuo Huitzilopočtlio šventyklos pakopų teka šviežias žmonių kraujas. Šalia įrengtame žvėryne mėsėdžiai kaip ir kasdien pusryčiams gavo paaukotų žmonių mėsos. Patenkinti plėšrūnai riaumojo, šnypštė gyvatės – „tai atrodė kaip pragaras“, – rašo B. Diazas.

Kortesas jautė atsakomybę už daugybės žudomų aukų likimą. Su keliais kovos draugais nuėjęs į prabangius Montesumos rūmus, jis pasakojo indėnų valdovui, kad svarbiausia jo atvykimo priežastis buvo atnešti jo tautai žinią apie vienintelį tikrąjį Dievą, visatos Kūrėją, kurio Sūnus mirė, kad išgelbėtų visų tautų žmones. Vienas iš jo svarbiausių tikslų yra sustabdyti žmonių aukojimą. Apie savo armiją jis sakė, kad jie tesą grubūs kariai, tik Kristaus šaukliai, o ateityje „mūsų valdovas ir karalius atsiųs vyrus, kurie gyvena šventai, geriau negu mes, kurie paaiškins viską, nes mes atėjome tik apie tai pranešti“. „Čia mes visada garbinome savus dievus, ir laikome juos gerais“, – šaltai atsakė Montesuma. „Dabar daugiau nebekalbėkime apie tai“.

Kitą dieną Kortesas pareiškė norą aplankyti didžiąją šventyklą. Moktezuma jau laukė jo, ką tik paaukojęs kelis berniukus. Ispanai išvydo įspūdingą šventyklą, šalia kurios styrojo du bokštai, pastatyti iš skiediniu sutvirtintų žmonių kaukolių bei stulpai, apsmaigstyti kaukolėmis. Korteso kariai suskaičiavo apie 136 000 kaukolių. Nuo piramidės atsivėrė didžiulio miesto vaizdas. Kortesas pasakė draugams: „Iš tiesų, širdis sako man, kad iš čia bus užkariauta daug karalysčių ir viešpatysčių, nes čia yra sostinė, kur velnias sėdi savo pagrindiniame soste“.

Jo „sosto salė“ buvo koplyčia, skirta dviems didiesiems dievams – Huitzilopočtliui ir Tezkatlipokai. Ispanams buvo leista išvysti jų atvaizdus – tam turėjo teisę tik žyniai ir aukščiausi didžiūnai. B. Diazas aprašo šią jo atmintyje įsirėžusią sceną. Brangakmeniais nusagstytas karo dievas Huitzilopočtlis su siaubingomis išpūstomis akimis dėvėjo kelis indėnų veidus ir kelias jų širdis. Ten buvo daug žarijų indų su smilkalais ir rūkstančiomis tądien paaukotų žmonių širdimis. Koplyčios sienos buvo pajuodavusios nuo kraujo krešulių, nuo kurių bjauriai dvokė „ne mažiau kaip Kastilijos skerdyklose“.

Apačioje jiems buvo parodytas kambarys, kur aukų kūnai, išplėšus jiems širdis, būdavo nuridenami, surenkami, supjaustomi, o galūnės, skirtos žynių valgiui, išverdamos.Kortesas tarė Montesumai: „Aš negaliu suprasti, kaip toks didis valdovas ir išmintingas žmogus kaip tu iki šiol nepagalvojai, kad šie stabai yra ne dievai, o labai blogos būtybės, žinomos kaip velniai… Suteik man malonę, kad mes galėtume ant šio bokšto… pastatyti kryžių. Mes skirsime šių koplyčių dalį… Dievo Motinos paveikslui, ir tu pamatysi, kokią baimę šie stabai tada pajus“. Montesuma paskelbė, kad Kortesas įžeidė jo dievus, bet leido rūmuose įrengti koplyčią Mišių aukojimui.

Montesuma palaipsniui iš svečius priimančio šeimininko tapo ateivių belaisviu. Jo rūmuose ėmę šeimininkauti ispanai aptiko kambarį, kuriame buvo Montesumos tėvo lobis – tikri kalnai aukso. Korteso įsakymu kambarys buvo užantspauduotas, bet kai kurie kareiviai vėliau prisigrobė –  bėgant iš miesto, jie pirmieji nuskendo dėl aukso svorio. Tačiau konflikto šerdis buvo ne auksas, o religija. Kortesas iš pradžių leido šventę lietaus dievo Tlaloko garbei, bet bandė uždrausti žmonių aukojimą. Tačiau aukos vyko toliau.

Kortesas kalbėjo Montesumai: „Aš dažnai prašiau tavęs nebeaukoti daugiau sielų savo dievams, kurie jus apgaudinėja, bet tu nenorėjai to padaryti. Mes atėjome ir maldaujame, kad tu leistum mums pašalinti juos ir patalpinti ten Dievo Motiną Santa Maria ir kryžių. Jei tu neduosi leidimo, jie [ispanų kariai] vis tiek tai padarys, bet aš nenorėčiau, kad jie užmuštų nors vieną žynį“.

Montesuma atsakė pasirūpinsiąs tuo, bet dievų pašalinimas sukels visuotinį karą. Šventykloje buvo skirta bei išplauta patalpa altoriui ir Dievo Motinos paveikslui, bet žyniai paskelbė ultimatumą: arba bus pašalinta Dievo Motina, arba kils karas. Kortesas atsakė, kad krikščionių riteriai mielai kovos už Dievą ir Jo Motiną. Vyrai, išsitraukę kardus, užlipo mirties laiptais į piramidės viršūnę ir nuplėšė uždangą, slėpusią stabus. „O Dieve, kodėl tu leidi velniui būti taip didžiai garbinamam šioje žemėje?“ – sušuko Kortesas. Jis stojo veidu į Kraujo Gėriką ir, pasišokėjęs numušė jam auksinę kaukę. „Mes turime kažkuo rizikuoti dėl Dievo“, – tarė jis.

Po kelių dienų žyniai mirtinoje tyloje pašalino stabus iš didžiosios šventyklos. Ji buvo išvalyta. Ginkluotų vyrų procesija su kryžiumi ir paveikslais užkopė kadaise kruvinais laiptais ir sugiedojo Te Deum laudamus. Prasidėjo Mišios. Ant altoriaus nusileido žmonijos Išganytojas, pasiruošęs išgelbėti ir naująjį žemyną. 

Liūdnoji naktis

Konfliktas brendo, Montesuma ėmė raginti ispanus išsinešdinti. Esant tokiai sunkiai situacijai, prisidėjo dar viena bėda. Kubos valdytojas Velaskezas išgirdo gandus apie „pasakiškus actekų lobius“. Nepaisydamas Santo Dominge esančios Audiencia – aukščiausios ispanų valdžios Naujajame pasaulyje – įsakymo, kad taika tarp ispanų vadų dabar yra svarbiausias prioritetas, nenustygdamas iš pavydo ir godumo, jis pasiuntė 1000 karių dalinį suimti Korteso.

Kortesas ryžosi nutrūktgalviškam žygiui – „Mūsų Viešpats Dievas, kuris mumis rūpinasi, duos mums žmonių ir padės išgelbėti šią gerąją šalį“. Palikęs mieste tik 80 vyrų įgulą, vadovaujamą leitenanto Pedro de Alvarado, jis nuvyko į Vera Cruz ir sumušė Kubos dalinį, vadovaujamą Pánfilo de Narváez. Kai jis dalinio kareiviams papasakojo apie miestą, pilną aukso, jie prisijungė prie Korteso pajėgų. Armija patraukė atgal – reikėjo trečiąkart kirsti stačius Meksikos kalnus. Grįžus paaiškėjo, kad actekai buvo sukilę, Alvarado išžudė daugumą jų didikų, o likusieji išsirinko naują karalių Kuitlahuaką. Pasirodo, iš Alvarado buvo pareikalauta pakeisti Dievo Motinos paveikslą šventykloje į Huitzilopočtlio atvaizdą. Alvarado atsisakė tai padaryti ir, norėdamas užbėgti įvykiams už akių, griebėsi Čoluloje išbandyto metodo – pulti pirmam. Deja, ispanų pajėgos buvo per silpnos. Kortesas liepė Montesumai bandyti perkalbėti sukilėlius, bet šis buvo apmėtytas akmenimis ir greit mirė.

1520 m. liepos 1 d. naktį (ji vėliau pavadinta La Noche Triste, Liūdnąja naktimi), ispanai ėmė veržtis iš apgulties – žuvo 400 ispanų ir 2000 indėnų sąjungininkų. Išsigelbėjo Kortesas, Alvarado, La Malinche, dvi Montesumos dukterys. Indėnai iš Tlaškalos rūpestingai slaugė ispanus, nors galėjo juos lengvai pribaigti, jei būtų laikę okupantais, o ne išvaduotojais. 

Tamsybių valdovas netenka sosto

Bet kuris kitas vadas būtų įsakęs plaukti atgal į Kubą. Bet Kortesas ryžosi pulti šimtus kartų gausesnius persekiotojus. Jis aprašo neįtikėtiną savo pergalę: „Mūsų Viešpats malonėjo parodyti savo gailestingumą ir, nepaisant mūsų silpnumo, mes palaužėme jų aroganciją bei išdidumą“. Indėnų nešikai pargabeno iš Vera Cruz patrankas ir kitą laivų įrangą, todėl Kortesas galėjo planuoti naują sostinės puolimą. Pastatę ežerui tinkamus laivus, ispanai ir tlaškaliečiai 1521 m. vasarį apgulė Tenočtitlaną. Galutiniam šturmui susirinko apie 1000 ispanų ir 75 000 indėnų sąjungininkų. Vis dėlto prieš juos stojo šimtai tūkstančių actekų karių. Kilo raupų epidemija, ji guldė ne vien actekus, bet ir Korteso sąjungininkus.

Pranciškonas iš Sevilijos atplukdė popiežiaus bules dėl nuodėmių atleidimo einantiems į šį kryžiaus žygį. Kortesas parašė Kuautemokui – naujam actekų imperatoriui, kad atleis praeities kaltes ir pasigailės miesto, jei tas priims juos taikingai. Kuautemokas atsakė, kad kiekvienas ispanų belaisvis bus paaukotas dievams. Dėl actekų persvaros ir fanatizmo miesto paimti atrodė neįmanoma. Ispanų laivynas puolė tik dieną, nes naktį galėjo užplaukti ant daugybės actekų prikaišiotų smaigų. Dienos pasiekimai vėl buvo per naktį sugriaunami.

Miestas buvo padalintas vandens gyslomis, kurias reikėjo šturmuoti, o užnugaryje atkirtus kelią, puolėjai skendo ir buvo žudomi actekų. Paėmus juos į nelaisvę, lyg iš pragaro gelmių dundėjo gyvatės odos būgnai, ispanai buvo verčiami nuogi šokti prieš Kraujo Gėriko šventyklą, o vėliau būdavo paaukojami išplėšiant širdis ir sudraskant kūnus. Niekuo negalėdami padėti, iš tolo tai stebėjo jų draugai, kuriuos vėliau mūšyje kaustė baimė, kad jų lauks tas pats likimas. Nusivylę nesėkmėmis, atsitraukė dalis indėnų sąjungininkų. Bet ispanai, kaip sakė Kortesas, „tik prašė Dievo, kad nugyventų iki triumfo prieš šio miesto gynėjus, net jei… daugiau nieko nelaimėtų šioje šalyje“.

Patarus vienam jau pakrikštytam indėnų vadui, Kortesas tęsė apgultį, atkirsdamas vandens tiekimą miestui. Jis kasdien siūlė actekams taiką, bet šie atsisakė, šaukdami: „Mūsų stabai pažadėjo mums pergalę… Mes nepaliksime nei vieno iš jūsų gyvo!“.

Kortesas įsakė armijai pradėti galutinį puolimą, užmušant kiekvieną nepasiduodantį nelaisvėn. Tačiau greitai jis su siaubu pamatė, kad jo sąjungininkai net neėmė belaisvių, negailėjo net moterų ir vaikų, nors buvo išaugę actekų kultūros, kariavusios tik dėl belaisvių, įtakoje. Turbūt išsiveržė jų kerštas už ilgą priespaudą. Ispanai, kur galėjo, gelbėjo moteris ir vaikus.

Kortesas nuo Tlatelolko šventyklos viršūnės matė, kaip jo kariai laiptas po laipto šturmuoja žynių įnirtingai ginamą karo demono Huitzilopočtlio šventyklą. Į dangų iš jos veržėsi ugnies stulpas. „Norėčiau būti ten“, – tarė savo draugams Kortesas. Jis žinojo, kas yra jo tikrieji priešai Tenočtitlane.

Kraujo gėrikas ir Tamsybių Valdovas buvo amžiams nuversti nuo sosto. Šioje piramidėje actekai girdė savo demonus krauju, nes manė, kad kitaip nebeužtekės saulė. Dabar virš Meksikos užtekėjo tikroji, Nenugalimoji Teisingumo Saulė – Kristus, pats išliejęs savo kraują, kad išgelbėtų žmones iš blogio valdžios.Kortesas rašė imperatoriui Karoliui V: „Jie mus iš tiesų privertė visiškai sugriauti miestą. Apie šį dalyką mąsčiau su liūdesiu, nes jis sunkiai slėgė mano sielą“.

Istorikas B. C. Brundage aprašo Tenočtitlano apgultį kaip vieną iš siaubingiausių įvykių istorijoje, parodžiusį beviltišką actekų herojiškumą. Žinoma, kiekvienas karas yra siaubingas. Tai buvo mūšis, sunaikinęs puikų miestą, ko taip nenorėjo Kortesas. Tačiau net actekus gynęs istorikas Sh. Lenchek sako, kad ispanai kare buvo gana gailestingi, palyginus su kitomis XVI ir net vėlesnių amžių armijomis.

Įdomu, kad patys actekai savo raštuose niekur nevaizduoja ispanų kaip monstrų, jie visiškai jų neteisia. Priešingai – jie teigiamai įvertina ispanų bandymus taikingai derėtis su indėnų gentimis, sutiktomis pakeliui. Be to Brundage nepasako, kad Kortesas nuolatos siūlė Kuautemokui taiką, ir yra pagrindo manyti, kad šis ne kartą norėjo ją priimti.

Tačiau Kraujo Gėrikas Huitzilopočtlis to neleido – jo žyniai besąlygiškai uždraudė taiką su krikščionimis… Actekų kodeksai atskleidžia, kad actekai ne mažiau už ispanus troško plėsti savo dievų, ypač kraugerio Huitzilopočtlio karalystę.

Svarbiausia actekų imperijos sugriovimo priežastis yra dviejų religijų susidūrimas, – daro išvadą Sh. Lenchek. Jų skirtumas tas, kad vietoje kraujo ir baimės religijos ispanai, nepaisant daugelio pradinių žiaurumų, nešė indėnams švelnų tikrojo Dievo ir jo Motinos viešpatavimą. 1521 m. rugpjūčio 13 d. pasidavė paskutinis actekų karalius Kuautemokas.

Kortesas tapo pirmuoju Naujosios Ispanijos generalgubernatoriumi, atstatė sugriautą Tenočtitlaną, pavadindamas jį Mešiku. Jei Kortesas – karys gali būti apkaltintas daugeliu žiaurumų, tai Kortesas – administratorius savo darbais nusipelnė istorikų pagyrimo. Jis nuoširdžiai rūpinosi indėnais, daugelį actekų kilmingųjų padarė naujosios kolonijos aristokratais. Norėdamas išlaisvinti indėnus nuo sunkiųjų darbų, jis atvežė juodųjų vergų iš Afrikos.

Kortesas buvo pirmasis, kuris išbandė cukranendrių auginimą ir cukraus gamybą Naujajame pasaulyje, taip pat išmokė indėnus auginti šilkverpius – jo laikais Meksika ėmė eksportuoti šilką į Ispaniją. Už savo nuopelnus gavo Marqués del Valle de Oaxaca titulą, jo palikuonys priklausė senatorių luomui iki pat 1811 m. Vėliau ispanų valdininkai daugelį Korteso pasiekimų sugriovė.

Štai kaip 33 metų Hernaną Kortesą apibūdina jo bendražygis Bernalis Diazas:„…Jis buvo geras raitelis ir patyręs kovotojas visokiais ginklais pėsčiomis ir raitas, bet svarbiausia – turėjo tokią širdį ir drąsą, kokios reikėjo… [Jis nešiodavo] paprastą ploną auksinę grandinėlę ir pakabuką su Dievo Motinos, Švenčiausiosios Mergelės Marijos, laikančios ant rankų savo brangiausiąjį Sūnų, atvaizdu… Jis kiekvieną rytą melsdavosi su Valandų [knyga] ir pamaldžiai klausėsi Mišių… Jis mėgo dalinti išmaldą. Prisiekdamas jis sakydavo: „[Prisiekiu] savo sąžine“, o kai jo pyktį sukeldavo kas nors iš jo kareivių, vienas iš mūsų, jo draugų, jis sakydavo: „Kad tu nugyventum, kol tai apgailėsi!“

Kartais, labai supykęs, jis mesdavo dejonę į dangų, bet niekada nepasakydavo bjauraus ar įžeidžiančio žodžio kapitonui ar kareiviui, ir ilgiausiai kentėdavo… Aš visada matydavau jį mūšyje žengiantį šalia mūsų… Jis buvo geras kabaljeras ir labai pamaldus Švenčiausiajai Mergelei, šv. Pauliui bei kitiems šventiesiems. Dieve atleisk jo ir mano nuodėmes!“

Dvasinės konkistos pradžia

Istorikas S. G. Payne rašo: „Yra tuščias dalykas klausti, kaip tai dažnai daroma, ar Portugalijos pionierius bei Kastilijos konkistadorus labiau motyvavo godumas, ar religinis uolumas. Ispaniškoje kryžiaus žygių ekspansionistinėje ideologijoje šie abu dalykai ėjo kartu“. Šiais laikais „demokratijos šaukliai“ be skrupulų įsiveržia į svetimą šalį ir žudo jos žmones, bent jau kariškius, pvz., dėl to, kad joje yra daug naftos. Tuo tarpu Ispanijos valdovus labiau už turtus įkvėpė troškimas gelbėti sielas, priimant jas į Katalikų Bažnyčią. Kai Kolumbas pranešė Ispanijos karalienei Izabelei, kad tai, ką jis matė Naujajame pasaulyje, nežada daug turtų, karalienė atsakė: „Jei ten ir nieko nebūtų, tik akmenys, aš tęsčiau darbą, kol ten gali būti sielų, kurias reikia gelbėti“.

Iš pradžių nelabai pasitikėję naujais valdovais, indėnai neskubėjo masiškai priimti katalikybę. Tačiau keli metai po Meksikos užkariavimo pradžios B. Diazas rašo, kaip pamaldžiai vietiniai indėnai dalyvauja šv. Mišiose, kaip karštai jie kalba maldas savo kalba, kaip pagarbiai priklaupia prieš altorių ar eina procesijose su fleitomis ir trimitais. Šio staigaus atsivertimo sėkmę misionieriai priskyrė Gvadelupės Dievo Motinai, visoje Lotynų Amerikoje vadinamai La Conquistadora – Užkariautoja.

Pirmieji, leidęsi į Meksikos misiją, buvo dvylika pranciškonų vienuolių, lyg dvylika apaštalų su savo vadovu Martynu iš Valensijos, išsilaipinusių Verakruze 1524 m. po Velykų. Kortesas pasirūpino, kad jie būtų priimti su didžiausia pagarba, bet šv. Pranciškaus sūnūs pasirinko neturtą – basomis vaikščioję vienuoliai savo gyvenimu rodė, kad ne visi krikščionys godūs pinigų. Greitai išmokę nahuatl – actekų kalbą, vienuoliai 1525 m. ėmė mokyti juos tikėjimo tiesų. Štai vienas iš pirmųjų pamokslų vadams ir net žyniams:„Tikrasis ir visuotinis Dievas…, būties ir gyvybės Kūrėjas bei Palaikytojas… buvo kitoks nei jūsų dievai. Jis neapgaudinėja; Jis nemiršta, niekam neturi neapykantos… Jame nėra jokio blogio. Jis žvelgia į bet kokią nedorybę su didžiausiu siaubu, draudžia… ją, nes yra tobulai geras… Jis mirė už mus ir išliejo savo Brangiausiąjį Kraują, kad atpirktų mus ir išlaisvintų iš piktųjų dvasių valdžios…“.

Karolis V paskyrė baską pranciškoną Juaną de Zumárragą, pagarsėjusį pinigų dalijimu vargšams, pirmuoju Meksikos vyskupu ir Meksikos indėnų protektoriumi [saugotoju]. Savo rašte jis leido jam skelbti visus įstatymus indėnų atžvilgiu ir bausti blogai su jais besielgiančius. Tačiau imperatorius padarė klaidą, paskirdamas laikinu Meksikos Audiencia vadovu Nuńo de Guzmaną, dar nežinodamas jį esant vergų prekeiviu. Šis žmogus norėjo atimti bet kokią realią galią iš indėnų protektoriaus, į kurį net naktį kreipdavosi indėnai, spaudžiami naujojo valdytojo.

Zumaraga žadėjo, kad imperatoriaus teisingumas pašalins jų vargus. Taip ir įvyko, tačiau tik po ketvirčio amžiaus. Vyskupui ne kartą teko pasmerkti ir ekskomunikuoti Audiencia bei paskelbti Meksiko miestui interdiktą – draudimą teikti sakramentus.Audiencia bandė stabdyti dvasininkų laiškus į Ispaniją, tačiau žinios apie jos nusikaltimus slapta pasiekė karališkąją porą. Naujosios audiencijos vadovu buvo paskirtas išmintingas vyskupas S. R. De Fluenleal. 1530 m. imperatorius paskelbė dekretą, kuriuo „joks asmuo nedrįstų padaryti nors vieno indėno vergu“. 

Indėnų Motina

1524 metais pranciškonas misionierius Pedro da Gand pakrikštijo 55 metų amžiaus čičmekų genties indėną, vardu Cuauhtlatoatzin – „Kalbantis erelis“, taip pat jo žmoną. Jo naujasis vardas buvo Juan Diego.Neseniai buvo atrastas rankraštis El Nican Mopohua, parašytas 1556 m. mokslininko Antonio Valeriano indėnų nahuatl kalba. Tai seniausias tekstas, kuriame aprašoma garsiojo Gvadelupės Dievo Motinos apsireiškimo istorija. 1531 m. gruodžio 9 d., Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo šventėje (tais laikais ji buvo švenčiama vieną dieną vėliau), šeštadienio rytą Chuanas Diego ėjo į šventąsias Mišias.

Pasiekęs Tepejako kalvą, ant kurios anksčiau stovėjo šventykla deivei Tonantzin, jis išgirdo nuostabios muzikos skambesį. Staiga jis išvydo baltą debesį, apsuptą visų vaivorykštės spalvų šviesa. Diego išgirdo jį šaukiantį moters balsą: „Chuanito! Chuan Dieguito!“ Chuanas užlipo ant pačios kalvos viršūnės ir išvydo nepaprasto grožio Ponią.Chuano pokalbį pateikiame iš El Nican Mopohua. Ponia paklausė jį nahuatl kalba:„Klausyk, mano mažasis sūnau, Chuanito! Kur eini?“„Mano Ponia, Karaliene, Mergele, einu ten, į tavo mieluosius namus Mešike, Tlatilolko, kad dalyvaučiau Dievo dalykuose, kuriuos mums duoda ir jų moko tie, kurie yra mūsų Viešpaties atvaizdai“.

Ponia tarė: „Žinok, gerai suprask, mano mažasis sūnau, aš esu tobuloji (Perfecta), šventoji Mergelė Marija, vienintelio tikrojo (verdaderísimo) Dievo Motina, per kurį yra gyvybė, žmonių Kūrėjo, Viešpaties, kuris yra artimas ir betarpiškas (Dueño de la cercanía y de la inmediación), dangaus Viešpaties, žemės Viešpaties. Aš labai noriu, kad man čia būtų pastatyta mano šventovė (nahuatl kalba teocalli – Dievo namas), kur aš parodysiu visą savo meilę, savo užuojautą ir pasigailėjimą, savo pagalbą ir apsaugą, kur aš visiems žmonėms rodysiu savo asmenišką meilę savo gailestingu žvilgsniu, savo pagalba ir gelbėjimu.

Nes aš iš tiesų esu gailestingoji Motina, tavo ir visų žmonių, suvienytų šioje žemėje, Motina, ir kitų žmonių genčių, kurios mane myli, tų, kurie manęs šaukiasi, manęs ieško, manimi pasitiki. Aš noriu čia išklausyti jų verksmo, jų rūpesčių, kad pagydyčiau jų kančias, jų vargus ir skausmus. Kad galėčiau įgyvendinti tai, ką ketina mano užuojautos pilnas, gailestingas žvilgsnis, eik į vyskupo rūmus Mešike – turi jam pasakyti, kad aš siunčiu tave, ir turi jam pranešti, kad aš labai noriu, kad jis man čia pastatytų namą, kad jis man tyruose (llano) pastatytų bažnyčią. Turi jam viską papasakoti, ką matei, kuo stebėjaisi ir ką girdėjai. Ir būk tikras, kad būsiu tau labai dėkinga ir už tai tau atsilyginsiu, kad už tai padarysiu tave turtingu ir išaukštinsiu. Už tai tu turėsi didelių nuopelnų, aš atlyginsiu už tavo vargus ir tavo tarnavimą, jei rūpestingai atliksi šį pavedimą, dėl kurio tave siunčiu. Dabar girdėjai mano įkvėpimą, mano žodį, mano mažasis sūnau – tad eik ir padaryk, ką gali!“

Chuanas parpuolė ant kelių ir užtikrino Mariją: „Mano Ponia, Mergele, aš jau einu, kad vykdyčiau tavo kilnųjį įkvėpimą, tavo kilnųjį žodį. Dabar išsiskiriu su tavimi, aš, tavo vargšas mažasis indėnas!“Chuanas tuoj nuskubėjo pas vyskupą Zumaragą, buvo jo priimtas ir papasakojo istoriją. Šis tepasakęs, kad apie tai pagalvos. Liūdnas Chuanas grįžo ant Tepejako kalvos ir vėl sutiko Ponią ir jai viską papasakojo. Chuanas prašė: „Aš labai tavęs prašau, mano Ponia, Karaliene, Mergele, kad įpareigotum ką nors kilmingą, gerbiamą, ką nors, kas yra žinomas ir laikomas pagarboje, kad jis įvykdytų tavo gerąjį įkvėpimą, tavo gerąjį žodį, kad jį perduotų, ir jie juo patikėtų! Juk iš tiesų, aš esu žmogus iš kaimo…“

Marija atsakė: „Klausyk, mano mažasis sūnau, būk tikras, kad turiu ne vieną savo tarną, savo pasiuntinį, kuriam galėčiau pavesti perduoti savo įkvėpimą, savo žodį, kad būtų vykdoma mano valia. Tačiau yra būtina, kad eitum tu ir prašytum, kad per tavo tarpininkavimą būtų įvykdytas mano noras ir mano valia. Ir labai tavęs prašau, mano mažasis sūnau, griežtai tau įsakau rytoj dar kartą eiti pas vyskupą. Mano vardu leisk jam sužinoti ir išgirsti mano norą ir mano valią, kad jis ją įvykdytų, kad jis pastatytų man šventovę, kurios iš jo pageidauju. Todėl dar kartą jam pasakyk, kad aš pati, visados (Siempre) Mergelė Marija, aš, Dievo Motina, siunčiu tave“.

Chuanas pažadėjo viską padaryti. Kitą rytą jis dalyvavo sekmadienio šv. Mišiose Tlatilolko šv. Jokūbo bažnyčioje ir vėl nuėjo pas vyskupą. Šis nuodugniai jį išklausinėjo ir nerado prieštaravimų jo pasakojime. Tada liepė paprašyti pasirodžiusios Ponios kokio nors ženklo. Chuanas vėl nuėjęs ant kalvos viską papasakojo Marijai, ši liepė ateiti rytojaus dieną. Deja, Chuaną sutrukdė netikėta jo dėdės liga ir jis atėjo tik antradienį, gruodžio 12 d. Marija vėl pasirodė, išklausė jo skundo dėl sergančio dėdės ir tarė: „Klausyk, įsidėk tai į širdį, mano mažasis sūnau: niekas neturi tavęs gąsdinti ar tau kelti nerimą, niekas neturi liūdinti tavo veido ar širdies. Nebijok šios ligos nei kokios kitos ligos, rūpesčio ar vargo. Argi aš nesu čia, tavo Motina? Argi tu nesi mano šešėlyje ir mano apsaugoje? Argi aš nesu tavo džiaugsmo šaltinis? Argi tu nesi mano apsiausto klostėse, mano rankų glėbyje? Ar tau reikia ko nors daugiau? Niekas neturi tavęs liūdinti ar kelti rūpesčių, tavo dėdės liga neturi tavęs slėgti, nes jis dabar nuo jos nemirs. Būk tikras, kad jam jau einasi geriau“.Iš tiesų, tą valandą Chuano dėdė staiga pasveiko.

Tuomet Marija liepė Chuanui priskinti gėlių ir atnešti jai. Nors buvo žiema ir aplink nebuvo jokios žalumos, Chuanas rado ir priskynė nuostabiai kvepiančių gėlių. Jis skynė jas ir dėjo į savo apsiaustą – tilma. Marija liepė gėles nunešti vyskupui kaip įrodymą. Chuanas išskleidė apsiaustą priešais vyskupą – ant apsiausto matėsi Marijos atvaizdas. Vyskupas Zumaraga susijaudinęs suklupo prieš Dievo Motiną.Geriausias apreiškimo tikrumo įrodymas yra pats stebuklingasis paveikslas. Nupieštas ant kaktuso pluošto tilmos, kuri greitai sutrūnija, jis 450 metų išliko nesudūlėjęs.

Dr. Ph. Callahan, Floridos universiteto biofizikas ir dailininkas, 1970 m. atliko paveikslo tyrimą, fotografuodamas jį infraraudonaisiais spinduliais. Jis nustatė, kad saulės spinduliai buvo nupiešti žmonių, tačiau apie pačią Dievo Motinos figūrą jo išvados priešingos:„Mantija yra tamsaus turkio mėlynumo… Tai yra nepaaiškinamas reiškinys, nes visi tokie pigmentai… laikui bėgant stipriai nublunka, ypač karštame klimate… Mėlynoji mantija yra pakankamai ryški, lyg būtų nutapyta praeitą savaitę… Vienas iš tikrai keistų šio paveikslo aspektų yra tai…, kad nėra absoliučiai jokios apsauginės lako dangos. Nepaisant to… suknelė ir mantija yra tokios ryškios, lyg dažai būtų naujai užtepti… Aš manau, kad yra neįmanoma, jog žmogus tapytojas parinktų tilmą su audimo netobulumais, išdėstytais taip, kad pabrėžtų šešėlius… Sutapimo galimybė yra visiškai neįtikėtina…“.

Be to, stipriai išdidinus Dievo Motinos dešinės akies fotografijas, atsiskleidė, kad akies lėliukėje atsispindi 3 žmonių figūros – vyskupo Zumaragos, Chuano Diego bei jo vertėjo Chuano Gonsaleso, jos panašios į jų išlikusius portretus. 

Devyni milijonai krikštų

Pranciškonai ant Tepejako kalvos jau 1532 m. įrengė laikiną šventovę Dievo Motinai ir joje pakabino stebuklingąjį Dievo Motinos atvaizdą. Pats regėtojas Chuanas Diego likusį gyvenimą su vyskupo leidimu praleido kaip atsiskyrėlis trobelėje prie apsireiškimo vietos, rūpinosi pirmąja bažnyčia ir pirmaisiais piligrimais. Jis mirė 1548 m., popiežius Jonas Paulius II 1990 05 06 jį beatifikavo, o 2002 07 31 paskelbė šventuoju.

Pranciškonų įtakoje Meksikoje apsireiškusioji Marija imta garbinti Nuestra Señora de Guadelupevardu – Gvadelupėje (miestas Ispanijos Extremadura regione, iš kurio kilęs Kortesas) jau nuo VIII a. garbinta stebuklinga Dievo Motinos su Kūdikiu statulėlė, jos kultą dar prieš šį apsireiškimą pranciškonai platino visoje Amerikoje. Tačiau netrukus naujasis paveikslas savo garsumu ir stebuklais nustelbė Gvadelupės statulą. Žinia apie stebuklą greitai plito po kraštą.

Per 13 metų nuo europiečių išsilaipinimo iki 1532 m. pab. indėnų buvo pakrikštyta tiktai 200 000. Po Dievo Motinos apsireiškimo Tepejake 1531 m. per 4 metus krikštų buvo ne mažiau kaip 5 mln., kaip rašo Naujosios Ispanijos religinėje istorijoje brolis Toribio, Tlaškalos indėnų pramintas Motolinea – „vargšu“. Misionieriai nieko nevertė prievarta – priešingai, jie patys buvo verčiami indėnų, plūstančių tokiais srautais, kad net teko išimties tvarka sutrumpinti krikšto apeigas, kurias popiežius Paulius III visgi patvirtino galiojančiomis. Tačiau visi indėnai gavo, nors trumpą, tikėjimo paaiškinimą.

Ypatingai religinis gyvenimas suklestėjo Kortesui draugiškoje Tlaškaloje – per šventes pro daugybę gėlėtų arkų indėnai nešdavo plunksnomis papuoštus paveikslus, vyko gyvi religiniai vaidinimai ir t. t. Daugybė indėnų vaikų, išsimokslinę vienuolių mokyklose, ėjo skleisdami tikėjimą savo gentainiams.1548 m. jau buvo pakrikštyta 9 mln. indėnų. Buvo sukurtas parapijų tinklas su bažnyčiomis, papuoštomis savitu indėnų menu, vaizduojančiu visatą, laisvą nuo pagoniškų stabų. Parapijų tinklo plitimui trukdė misionierių trūkumas, daug kur sielovadai vadovavo pasauliečiai indėnai.Korteso įvykdytas vyriškas blogio imperijos užkariavimas ir jį sekęs moteriškas švelnios Marijos motinystės indėnams parodymas buvo neatskiriami.

Dievas veikia fortiter et suaviter, ir su vyriška jėga bei teisingumu, ir su švelniu gailestingumu, kurį dažnai rodo per savo Motiną. Marijoje indėnai pažino tikrojo Dievo Motiną, galingesnę už jų žynių garbintus demonus. Ne veltui Gvadelupės Marija laiko po kojomis pamynusi mėnulį, žynių garbintą kaip vieną iš dievų.

Nuestra Señora de Guadelupe, melski už Ameriką ir visą pasaulį!

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Kodėl žmona turi paklusti vyrui?

Pagal šv. Jono Auksaburnio komentarus apaštalo Pauliaus laiškams 

Neseniai pakliuvo į rankas žurnalo „Moters savaitė“ numeris, kuriame buvo spausdinamas vienos moters laiškas. Tikiuosi, gerbiama žurnalo redakcija neprieštaraus, jei jį čia pacituosiu:„…Žinau, kad mano požiūris šiandien Lietuvoje nepopuliarus… Skaitau šiuolaikinius žurnalus, skirtus jaunoms moterims, ir beveik kiekviename puslapyje matau patarimus: kaip parodyti vyrui kumštį, kaip apginti savo nepriklausomybę, kaip pajungti sau vyrą…Tas karingos mergužėlės idealas, šiandien primetamas Lietuvos merginoms, mano nuomone, neatitinka nei mūsų protėvių moralinių sampratų, nei tiesos. Dėl to formuojamas vyro, kaip moters priešo, įvaizdis, o šeimos gyvenimas parodomas tarsi mūšio laukas. Bet juk tai netiesa!Neatmetu, kad iš tikrųjų esama atvejų, kai moteris turi apsiginti. Yra vyrų, kurie gali pajungti moterį, padaryti ją verge. Bet kalbu ne apie tokius atvejus. Pavyzdžiui, mano vyras – labai malonus vyriškis, bet su charakteriu. Pripratau prie to charakterio. Kai jis užsiplieskia, geriau patyliu. Jis greitai atsitokėja ir būna man dėkingas už tai, kad nutylėjau.Kartą mano draugė tai pamatė ir ėmė mane kritikuoti, kad leidžiu vyrui taip elgtis. „Aš jam būčiau akis išdraskiusi tokioje situacijoje“. O koks rezultatas? Ji gyvena jau su ketvirtu vyru, su juo irgi santykiai baisūs…Ar jaučiu pažeminimą? Aš irgi kartais protestuoju. Bet ne dėl smulkmenų. Kartais kalbuosi su vyru geruoju. Jis visada manęs išklauso ir, matau, keičiasi į gerąją pusę. Taip, man norisi jam patarnauti – paruošti skanų patiekalą, sutvarkyti butą… Bet man tai malonu! Kodėl turiu jaustis kvaila, kaip man mėgina įteigti žurnalai? Myliu tą žmogų ir esu laiminga su juo. Nesakyčiau, kad jis piktnaudžiauja mano paslaugumu. Jis plauna indus, savaitgaliais tvarko butą, pakeliui į namus užsuka į prekybos centrą… Klausimas toks: ar turi moteris stengtis įtikti vyrui, ar ji turi visą laiką skaičiuoti, kas paskutinis išnešė šiukšles? Pasiskaičius šiuolaikinių žurnalų, galima patikėti, kad save gerbti gali tik ta moteris, kuri viską skaičiuoja ir pateikia kasdienines sąskaitas. Bet juk tai ne moteris, o Megera – pikta, valdinga moteriškė. Laima K., Klaipėda

Į šį laišką „Moters savaitės“ puslapiuose atsakinėjęs psichologas nuoširdžiai bando išspręsti tą problemą, siūlydamas abipusį paslaugumą ir meilę. Bet to neužtenka. Apeinama esminė – paklusnumo šeimoje problema: kas, ko ir kodėl turėtų klausyti.Psichologas rašo: „Moterys buvo visiškai beteisės… Krikščionybė irgi mokė moterį klausyti vyro, vertinti jį kaip poną“. Ar iš tiesų tikroji krikščionybė laiko vyrą ponu ar valdovu, o jei taip – tai kokiu? Ar tikrai moteris katalikiškoje visuomenėje turi būti beteisė? Ar šeimos tobulumui būtina, kad žmona klausytų vyro ir t. t.? Paklauskime patarimo vieną didžiausių krikščionybės šviesulių – Bažnyčios mokytoją šv. Joną Auksaburnį.

Žmogaus „teisės“ vietoje jo pareigų 

Šv. Jono laikais niekas net neįsivaizdavo, kad moterys pakils į kovą prieš vyrus dėl savo „nepriklausomybės“, kad susikurs ypatinga vyrų ir moterų supriešinimo ideologija – feminizmas. Šios ideologijos šaknų reikia ieškoti 1789 m. Prancūzų revoliucijoje, kuri, pamiršusi bendrojo gėrio idėją, apvertė Dievo nustatytą tvarką (lot. revolutio – apvertimas) ir pradėjo iki šiol besitęsiantį „visų karą prieš visus“. Dievo teisės ir žmogaus pareigos Dievui buvo pakeistos žmogaus teisėmis, kurios daugeliu atvejų prieštarauja dieviškajam įstatymui. Dėl kilusios revoliucijų bangos Europoje kilmingieji ėmė neklausyti karalių, liaudis – kilmingųjų ir apskritai teisėtą valdžią turinčiųjų, šeimos tėvai – Dievo valios vadovaujant šeimai, žmonos – vyrų, vaikai – ne tik tėvų, bet ir savo vyrams nepaklusnių motinų bei mokytojų.Modernus vyras tapo moters priešu, nes pats tapo egoistu, besirūpinančiu ne šeimos bendruoju gėriu, o tik savimi. Įkandin jo pasekė ir žmona. Kiekvienas siekia kuo daugiau malonumų ir atsisako pareigų: vyras – pasiaukojančios meilės žmonai bei vaikams, o žmona – paklusnumo vyrui. Kaip reakcija į vyrų egoizmą atsirado feminizmo judėjimas. Feminizmas atskleidžia realias ir skaudžias problemas, kurių nevalia ignoruoti, tačiau kaip išeitį siūlo lyčių kovą dėl teisių, sukeliančią radikalų susipriešinimą ir paskutinių tvarkos bei harmonijos likučių sunaikinimą.Šeimos institucija Vakarų civilizacijoje neišliks, jei nebus grįžta prie katalikiško vyro ir žmonos santykių idealo. Reikia suvokti, kad katalikiška šeima yra mažutė Dievo armija, didžiosios armijos – kovojančios Bažnyčios – dalis. Kaip ir bet kurioje visuomenėje, šeimoje jos nariai turi kovoti ne tarpusavyje, bet kartu viena kryptimi: už savo šeimos bei visos visuomenės bendrąjį gėrį šioje žemėje, o ypač už neprarandamą gėrį amžinybėje – savo ir savo vaikų sielų išganymą. 

Šeimyninio paklusnumo vertė  

Šventasis Augustinas Dievo valią atitinkančią visuomeninę hierarchiją taikliai pavadino ordo amoris – meilės tvarka. Tikra meilė ne tik nėra priešinga tvarkai ir paklusnumui, bet jį visokeriopai remia ir juo laikosi. Tai ypač galioja mažiausiai tobulos visuomenės (Katalikų Bažnyčios) daliai – šeimai, kurioje žmona iš meilės Dievui noriai paklūsta savo vyrui – šeimos galvai.Tokio paklusnumo pavyzdį moterims davė pats moteriškumo idealas – Švenčiausioji Mergelė Marija. Ji buvo iš širdies atsidavusi, paklusni savo vyrui šv. Juozapui – ji tai darė iš meilės jam, bet pirmiausia – iš meilės Dievui. Tai nebuvo vergiškas, savarankiškai gyventi nemokančios ar nepilnavertės moters paklusnumas. Marija buvo nepalyginamai tobulesnė, šventesnė už šv. Juozapą, ir šis šventumas apėmė paklusnumo dorybę. Ji pripažino Dievo įsteigtą šeimos tvarką, kurioje vyras yra visiems laikams neatšaukiamai paskirtas būti šeimos galva.Būti galva – tai ne privilegija, o atsakomybė, visuma pareigų, už kurių vykdymą kiekvienas tėvas turės duoti apyskaitą amžinybėje, Karaliaus Kristaus teisme. Vyras turi pareigą mylėti ir gerbti moterį, savo vaikų motiną, taip pat iš meilės rūpintis daugybe šeimos reikalų, priderančių vyrui. Jei vyras kiek galėdamas stengiasi visa tai daryti, žmona ir vaikai neturi pagrindo jam nepaklusti.Viena moteris, aptarianti šiuolaikinius literatūros kūrinius apie moterį, aprašo, kad juose dominuoja moteris, išvarginta dabartinės savo būklės, pvz., priversta daug dirbti dėl karjeros, trokšta net tokių dalykų kaip galimybės pačiai namuose slaugyti sergančius vaikus, nepakęsdama minties, kad apie juos tupinėja auklės ir t. t.Net ir šiandien ne viena „išsilaisvinusi“ iš priklausomybės vyrui moteris slapčia ilgisi jai švelnumą rodančio vyro, į kurį galėtų atsiremti sunkią minutę, kuris protingai ir valingai palaikytų tvarką gyvenimo chaose. Širdies gilumoje ji suvokia, kad moteriai nereikėtų stengtis nurungti vyrą jo srityje, lygiai kaip ir vyrams nėra reikalo pralenkti moteris tobulumu kiekvienoje vaikų priežiūros smulkmenoje ir t. t. Moteris karininkė, boksininkė ar gaisrininkė praranda tai, ką turi gražiausio – švelnumą ir moteriškumą. Vyrai ir moterys turi didžiuotis savo vyriškumu ir moteriškumu, jį puoselėti ir ugdyti savo vaikuose. Jei Dievo duota vyro prigimtis linksta vykdyti šeimos galvos pareigas, moteris turi tai tik skatinti ir noriai paklusdama vykdyti savo kaip šeimos širdies užduotį. 

Lygi vyrui, bet paklusni jam

Nors vyrai ir moterys yra lygūs prieš Dievą, nes turi nemirtingą sielą, tačiau šeimoje vyras yra moters „galva“. Kaip suprasti šį katalikiškos visuomenės sampratos „prieštaravimą“? Ar tai iš tiesų yra prieštaravimas?„Aš neleidžiu, kad moteris mokytų, nei kad vadovautų vyrui – ji tesilaiko tyliai“, – gana griežtai sako apaštalas Paulius (1 Tim 2, 12). „Vis dėlto, ar tai ne diskriminacija?“, – galėtume paklausti. Popiežius Pijus XII teigia: „Kas gi daugiau yra ši šv. Pauliaus doktrina ir mokymas, jei ne paties Kristaus mokymas?“ Apaštalų bei jų mokinių – Bažnyčios tėvų – mokymas yra paties Dievo mokymas, o ne tam tikros istorinės visuomenės stereotipų laikymasis ar asmeninė nuomonė. Taip pat ir Bažnyčios mokytojas šv. Jonas Auksaburnis ne moralizuoja jo laikais įprastomis sąvokomis, o perduoda nekintamą moralinį mokymą, kuris privalomas ir šiandien.Savo homilijose (trumpuose pamoksluose) komentuodamas šv. Pauliaus laiškus, jis plačiai aptaria ir mums rūpimą klausimą: kodėl ir kaip žmona turėtų paklusti vyrui. Tačiau jis nepamiršta ir kitos „medalio pusės“: kaip turi elgtis vyras, kaip jis privalo vykdyti savo valdžią žmonai, jog būtų vertas, kad ji paklustų.„Kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva – vyras, o Kristaus galva – Dievas“, – sako šv. Paulius (1 Kor 11, 2). Komentuodamas šią eilutę savo 26 homilijoje apie 1 Laišką korintiečiams, šv. Jonas Auksaburnis iš pradžių paneigia argumentus tų, kurie jau jo laikais skleidė tikėjimo klaidas, sakydami, kad Kristus yra žemesnis už savo „galvą“ – Dievą Tėvą. Šv. Jonas įrodo, kad Jėzus Kristus yra lygus Tėvui, nes pats yra Dievas. Bet vis dėlto jis visame kame klausoTėvo ir yra tobulai paklusnus. Šv. Jonas aiškina:„Jei Paulius kalbėdamas turėtų omenyje valdymą ir pajungimą…, jis būtų pasitelkęs ne žmonos, bet šeimininko ir vergo pavyzdį. Nes kas gi būtų, jei žmona būtų vyro vergė? Tačiau ji yra žmona, tokia pat laisva, tokia pat lygi garbėje. Taip pat ir Sūnus, nors jis tapo paklusnus Tėvui“ (visur išskirta Š. P.).Vien šio gilaus teologinio principo užtektų paneigti visai feminizmo ideologijai. Viešpats Kristus yra lygus Tėvui savo laisve ir garbe, bet tuo pat metu visiškai jam paklusnus. Tokia turėtų būti ir tobula žmona. Kristus yra lygus Tėvui, tačiau rūpinasi ne ginti prieš Jį savo teises, bet kuo uoliau vykdyti savo pareigas Jam. Šeima yra Švenčiausiosios Trejybės atspindys: Dievo Tėvo ir Sūnaus meilė tokia stipri, jog ji pati amžinybėje tampa trečiuoju asmeniu – Šventąja Dvasia. Iš vyro ir žmonos meilės atsiranda trečiasis asmuo – vaikas. Švč. Trejybėje Dievas Sūnus klauso Tėvo, o Šv. Dvasia yra taip pat tobulai paklusni Tėvui ir Sūnui, todėl Ji nemoko Bažnyčios nieko prieštaraujančio Dievo Sūnaus mokymui. Šeimoje žmona turi klausyti vyro, o vaikai – tėvo ir motinos. Taigi šeimos santvarkos ir jos paklusnumo šaknys glūdi pačioje Švč. Trejybėje. 

Pradėkime kiekvienas nuo savęs  

Jei mes, vyras, žmona ir vaikai, prisimintume šį dieviškųjų Asmenų pavyzdį, bemat išsispręstų visos „žmogaus teisių“ problemos šeimoje. Jei kiekvienas tobulai atliktų savo pareigas dėl Dievo meilės, kitos pusės teisės ir garbė būtų savaime užtikrinta: vyras mylėtų žmoną, o žmona paklustų vyrui.Šv. Jonas Auksaburnis toje pačioje homilijoje (apie 1 Kor 11, 2) šį principą išdėsto taip:„Bet neklausinėkime apie dalykus, kurių reikalaujama iš kitų, kai esame kaltinami dėl savųjų: jei tu ir apkaltinsi savo gyvenimo draugą, tai tavęs neišlaisvins nuo kaltės. Žvelk tik į vieną dalyką: kaip tu gali pasiteisinti prieš tuos kaltinimus, kurie skirti tau pačiai. Juk ir Adomas kaltino moterį, o ji vėlgi – gyvatę, bet tai jokiu būdu jų neišgelbėjo. Todėl ir tu dabar taip nekalbėk, bet, gerai apsvarsčiusi, pasirūpink daryti savo vyrui tai, ką privalai. Kai kalbu su tavo vyru, patardamas jam mylėti ir branginti tave, aš taip pat nepakenčiu, jei jis pirmiausia kalba apie įstatymą, taikomą moteriai, bet iš jo reikalauju to, kas yra parašyta apie jį patį. Dėl to ir tu užsiimk tais dalykais, kurie priklauso tau ir parodyk, kad esi sukalbama ir paklusni savo sutuoktiniui. Ir jei iš tiesų esi paklusni savo vyrui dėl Dievo, nekalbėk man apie dalykus, kuriuos jis turi daryti, bet apie tuos, kurių laikytis tave įpareigojo įstatymų leidėjas [Dievas], ir juos atlik tiksliai“.Štai ir atsakymas į klausimą, ar reiktų „pateikinėti kasdienines sąskaitas“ savo sutuoktiniui, „skaičiuoti, kam eilė nešti šiukšles“ ir t. t. Dabartinė feminizmo ir apskritai visa „žmogaus teisių“ ideologija yra nuolatinis kitų kaltinimas už pažeistas savo teises, nepradedant nuo pradžių – nuo minties: „Ką daryti, kad geriau patarnaučiau kitam?“ „Patarnauti – vadinasi mylėti“, – pripažįsta ir minėtas moterų žurnalo psichologas.

Paklusnumas – santarvės bei tvarkos šeimoje šaltinis 

Bažnyčios mokymo apie žmonos paklusnumą vyrui priešininkai pamiršta, kad šis paklusnumas yra naudingas pirmiausia pačiai moteriai ir vaikams, taip pat visai visuomenei. To moko ir šv. Jonas Auksaburnis, aiškindamas šią apaštalo Pauliaus pastraipą: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, – jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų“ (Ef 5, 22–24).Šv. Jonas 20 homilijoje apie Laišką efeziečiams komentuoja:„Iš pat pradžių… Dievas ypatingai pasirūpino šia sąjunga ir, kalbėdamas apie porą kaip apie vienį, pasakė: „Vyru ir moterimi sutvėrė juos“, ir vėl: „Nebėra nei vyro, nei moters“ (Gal 3, 28). …Taigi jau pradžioje moteris kilo iš vyro, o po to iš moters kilo tiek vyras, tiek moteris“.Moteris iš pat pradžių buvo sukurta kaip draugė vyrui, taigi pavaldi jam, o Adomo palikuonys vyrai iš pat savo prigimties gelmių linkę moterį mylėti ir saugoti bei privalo būti jai dėkingi už savo pačių atsiradimą. Taigi nei viena lytis nėra žeminama.Šv. Jonas čia pamini dalį garsiojo šv. Pauliaus sakinio: „Nebėra nei žydo, nei graiko…, nei vergo, nei laisvojo…, nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28). Kaipgi tas pats apaštalas, pasakęs, kad nebėra nei vyro, nei moters, kituose laiškuose gali taip griežtai liepti jai laikytis tyliai, klausyti vyro? Bet juk šis apaštalas, pasakęs: „Nebėra nei vergo, nei laisvojo“, liepia, kad vergai klausytų savo šeimininko, „bijodami Viešpaties“ (Kol 3, 22). Čia aiškiai matome, kaip krikščionybė žvelgia į žmogų tiek kaip į asmenį, tiek kaip į visuomeninę būtybę. Viena vertus, visi žmonės, atskiri asmenys, yra lygūs kaip turintys dangui skirtą nemirtingą sielą, bet kita vertus, jie sudaro visuomenę, kuri negali būti veiksmingai organizuota kitaip, nei hierarchijos principu. Žmonės pavaldūs vieni kitiems, nes jiems iš prigimties reikia gyventi visuomenėje. To moko ir didysis teologijos autoritetas šv. Tomas Akvinietis: žmonių pavaldumas žmonėms būtų buvęs ir jei Adomas nebūtų nusidėjęs – tik vergiškas paklusnumas yra nuodėmės padarinys ir bausmė už ją („Teologijos suma“, I, q.96, a.4 corp.). Dėl to ir žmona gali būti pavaldi vyrui, neprarasdama orumo, nes tai įsakė ne pats vyras, o visos žmonių visuomenės Sutvėrėjas. Jei paneigsime šią Dievo nustatytą tvarką, tuomet, vadovaudamiesi tuo pačiu principu, turėsime atmesti ir bet kokią žmoniųįsteigtą valdžią bei paklusnumą: viršininkus įstaigose, laipsnius kariuomenėje ir t. t. O tai reikštų visuomenės iširimą.

Kuo naudinga hierarchija šeimoje?  

Tęsdamas Laiško efeziečiams (Ef 5, 22–24) komentarą, šv. Jonas rašo apie hierarchinės tvarkos šeimoje naudą:„Taigi Kristus pasakė: „Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį“… Nes nėra nieko, kas suvienytų mūsų gyvenimą labiau, nei vyro ir žmonos meilė. Dėl to daugelis padeda šalin savo ginklus, už tai jie atiduotų net savo gyvybę. Ir Paulius niekada be priežasties ir be tikslo nebūtų tiek kalbėjęs apie šį dalyką: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui“. Kodėl gi taip? Kadangi tada jie gyvena santarvėje, jų vaikai yra gerai auklėjami ir namiškiai laikosi geros tvarkos; kaimynai, draugai ir giminės džiaugiasi tuo. Bet jei bus priešingai, tuomet viskas apverčiama aukštyn kojomis ir prasmenga į sumaištį…“Iš šio šv. Jono komentaro ryškėja du dalykai.Pirma: jei šiuolaikinėje šeimoje būtų laikomasi paklusnumo principo, ji „gyventų santarvėje“ – iškiltų daug mažiau nesutarimų ir ginčų. Jeigu nuomonės kuriuo nors klausimu skiriasi, vis tiek reikia priimti kažkokį sprendimą. Tada negali būti geresnės išeities, kaip mylintis žmonos paklusimas vyro sprendimui. Šeimose, gyvenančiose šiuo šventu paklusnumu, iškils vis mažiau nuomonių skirtumų, nes jų narių širdys bei valios, kartu vykdydamos Dievo valią, vis labiau taps viena.Antra: laikantis paklusnumo principo, bus gerai auklėjami vaikai, nes jie matys vieningą tėvo ir motinos valią jų auklėjimo ir kitais klausimais, be to, sekdami motinos paklusnumo pavyzdžiu, patys išmoks paklusti ne tik tėvo, bet ir motinos bei bet kuriam kitam teisėtam autoritetui. Jie suvoks žodį „reikia“, be kurio neįmanoma tikra asmenybės branda. Vaikai ir paaugliai visais laikais krėsdavo eibes, bet sąžinėje visuomet išlaikydavo suvokimą, kad tėvų ir mokytojų reikia klausyti. Anksčiau autoritetų buvo kartaisneklausoma iš vaikiško padykimo, o dabar atmetamas pats autoriteto principas, teatsižvelgiant tik į išorinės bausmės už viešosios tvarkos pažeidimą grėsmę. Įsigali nuomonė, kad kol paauglys nesigriebia fizinio smurto, jis gali tyčiotis iš visų autoritetų ir moralinių normų. O dėl to dažnai kaltos ir motinos, nedavusios paklusnumo pavyzdžio.

Galva gelbsti kūno sveikatą 

Daug dalykų, kurie kadaise buvo akivaizdūs (kad ir žmonos paklusnumas vyrui) ir būdavo paaiškinami tiesiog fraze „taip reikia“, dabar, smunkant visuomenei, tampa neaiškūs ir tenka griebtis giliausio – teologinio – jų paaiškinimo. Taip yra, nes mūsų visuomenė vėl pagoniška, kaip šv. Jono Auksaburnio laikais, IV amžiuje, ji buvo dar gana pagoniška, nesilaikanti šeimos santvarkos, Dievo numatytos jau Adomui ir Ievai.Šv. Jonas tokiai visuomenei aiškina (toliau komentuodamas Ef 5, 22–24):„Taigi tuomet aptarkime kaip mūsų pagrindinį teiginį, kad vyras užima „galvos“ vietą, o žmona – „kūno“ vietą. 23, 24 eilutės: Toliau jis [šv. Paulius] tęsia, pateikdamas argumentus, ir sako, kad „vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, – jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų“. Po to, pasakęs: „Vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva“, jis prideda: „Jis yra kūno gelbėtojas“. 

Juk iš tiesų galva gelbsti kūno sveikatą.

Jis jau prieš tai išdėstė vyrui ir žmonai jų meilės pagrindą ir sąlygą, kiekvienam paskirdamas tinkamą vietą: vienam – valdžios ir apgalvojimo, kitai – paklusimo vietą. Taigi, kaip „Bažnyčia“, tai yra tiek vyrai, tiek žmonos, „klauso Kristaus, taip ir jūs, žmonos, pakluskite savo vyrams kaip Dievui““.Kaip matome, ir apaštalai, ir jų mokiniai patvirtina, jog vyro valdžia žmonai yra ne kažkoks žmonių susitarimas, kurį galima keisti, bet tikra valdžia, visuomenės institucija, įsteigta paties Kūrėjo, kuriai reikia paklusti „kaip Dievui“. Feminizmo maištas prieš ją kaip principą yra maištas prieš patį Kūrėją.Vyras kaip galva „gelbsti šeimos kūno sveikatą“ – geras vyras stato gerą šeimą. Kita vertus, „žuvis pūva nuo galvos“. Kadaise buvusi krikščioniška šeima pradėjo pūti nuo vyro sugedimo. Nukrypimų nuo idealo būta visais laikais, tačiau masiniu reiškiniu jie tapo tada, kai vyrai naujaisiais laikais, ypač XVIII–XX a., praradę religingumą, ėmė atsisakyti didžiulės atsakomybės bei pasiaukojimo pareigos ir panoro patogiai mėgautis vien tik galvos teisėmis: paniro į vien darbą ar savo pomėgius, nebesirūpino religiniu gyvenimu šeimoje, nustojo deramai gerbti moterį, ėmė šiurkščiai su ja elgtis, laužyti santuokinę ištikimybę ir t. t.Moterys, būdamos iš prigimties pareigingos, iš inercijos ilgai ir kantriai kentėjusios tokį netinkamą šeimos galvų elgesį, besistengdamos ištikimai nešti ne tik savo, bet ir vyro pareigas, galų gale nebeatlaikė ir puolė kovoti už savo „teises“. Tai suprantama, nors ir neteisinga reakcija. Žinoma, toks vaizdas supaprastintas. Šie procesai buvo sudėtingesni, veikė įvairūs veiksniai, jų tarpe ir pačių moterų moralės smukimas industrinėje didmiesčių visuomenėje.

Pasiaukojanti vyro meilė žmonai 

Paklusnumas vyrui dėl Dievo valios… „Ar tai ne vienpusiškas reikalavimas? Juk tiek daug reikalaujama iš moters, o vyrui viskas leidžiama“, – tokia abejonė gali kilti ir moteriai katalikei, ypač matančiai šiuolaikinių vyrų apsileidimą.Tačiau apaštalai ir Bažnyčios tėvai daug reikalauja ir iš vyro. Katalikiškos šeimos kūno sveikatą turi palaikyti šeimos galvos pasiaukojimas. Jau šv. Paulius rašo, tęsdamas aukščiau aptartą pastraipą apie žmonos paklusnumą: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią… Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu“ (Ef 5, 25–33).Tokia vyro meilė – vienintelis veiksmingas vaistas nuo feminizmo. Jis turi atiduoti save žmonai ir vaikams, kad juos pašventintų. Katalikiška šeima – tai savęs atidavimas vienas kitam, siekiant šventumo, taisant pirmiausiai savo, o po to – kito trūkumus ir ydas. Taigi ir žmona turi šventą teisę bei pareigą su meile ir nuolankumu pasakyti vyrui jo trūkumus ir padėti taisytis. Bet pirmiausia vyras turi su didžiausiu rūpesčiu mylėti, maitinti ir globoti žmoną kaip savo kūną, skatinti ją siekti tobulybės. Jei galva rūpinsis kūnu, tai šiam nebus reikalo sukilti prieš galvą.Šv. Pauliui antrina šv. Jonas Auksaburnis, komentuodamas minėtas apaštalo Laiško efeziečiams mintis:„Tu matei paklusnumo mastą, dabar taip pat išgirsk meilės mastą. Ar norėtumei, kad tavo žmona būtų paklusni tau, kaip Bažnyčia paklūsta Kristui? Tada pats apgaubk ją tokiu pačiu įžvalgiu rūpesčiu, kaip Kristus rūpinasi savo Bažnyčia. Taip, netgi jeigu tau reikėtų atiduoti savo gyvybę už ją ar netgi būti sukapotam į gabalus dešimt tūkstančių kartų, arba ištverti bei pereiti visokias kančias – neatsisakyk to. Net jei tu pereitum visa tai, vis tiek nepadarysi, ne, netgi tada nebūsi padaręs nieko, kas prilygtų Kristui. Juk tu tai darai tajai, su kuria jau esi surištas, bet Jis tai darė tajai, kuri buvo atsukusi Jam nugarą ir neapkentė Jo. Todėl taip pat, kaip Jis palenkė prie savo kojų tą, kuri atsuko Jam nugarą, kuri Jo neapkentė, atstūmė ir paniekino, palenkė ne grasinimais, ne prievarta, ne baime, nei kuo nors panašiu, bet nenuilstamu švelniu meilumu, taip ir tu elkis su savo žmona. Nors matytum ją žiūrinčią iš aukšto į tave, atstumiančią ir niekinančią tave, vis tiek savo didžiu rūpestingumu jai, meilumu ir gerumu gali ją palenkti prie savo kojų… Savo gyvenimo draugės, vaikų motinos, visokeriopo džiaugsmo šaltinio niekas neturėtų kaustyti baimės ir grasinimo grandinėmis, bet meile ir geru būdu. Nes kokia gi sąjunga yra ten, kur žmona dreba prieš savo vyrą? Ir kokį gi malonumą patirs pats vyras, jei gyvens su žmona kaip su verge, o ne kaip su laisva moterimi? Taip, nors tu daug kentėtum dėl jos, nepriekaištauk jai, nes ir Kristus taip nedarė“. Aišku, kad šv. Jonas Auksaburnis, sakydamas „palenkti prie savo kojų“ turi omenyje ne žmonos pažeminimą, o jos atsidavimo vyrui išugdymą jo paties pasiaukojimu, „meile ir geru būdu“. Tai išsklaido pradžioje minėto psichologo nuogąstavimus, kad krikščionybė mokė moterį vertinti vyrą kaip poną, valdovą. Taip, jis tam tikru mastu yra šeimos valdovas, tačiau jis turi būti pasiruošęs iškęsti bet kokias kančias dėl savo mylimos žmonos. Žinoma, ne kiekvienas vyras pasiekia tokį pasiaukojimą, kaip ir moteris – tobulą paklusnumą. Tačiau šv. Jonas Auksaburnis ragina tiek vyrą, tiek žmoną siekti šio aukšto krikščioniško idealo.

Šiurkštumo vengimas  

Nors ir ragindamas siekti šventumo aukštumų, Šv. Jonas Auksaburnis nepamiršta, kad net krikščionių sielose išlieka dalis prigimtinio palinkimo į blogį, kad net jie yra nusidėjėliai ir gali smukti žemiau, nei verta žmogaus vardo. Neskaitant kitų ydų, gimtosios nuodėmės pažeista moteriška prigimtis linksta į plepumą, smalsumą ar kaprizingumą, o vyriška – į nesaikingumą, šiurkštumą ir t. t. Dešimtoje homilijoje apie šv. Pauliaus Laišką kolosiečiams šv. Jonas aiškina šią laiško pastraipą:„Jūs, žmonos, būkite klusnios vyrams, kaip dera Viešpatyje. O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs. Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui. O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs… Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldą kaip atlyginimą. Tarnaukite Viešpačiui Kristui!“ (Kol 3, 18–24).Šventasis Bažnyčios tėvas moko:„18 eilutė: „Žmonos, būkite klusnios vyrams, kaip dera Viešpatyje“. Tai yra būkite klusnios dėl Dievo, sako jis, nes tai papuošia jus, o ne juos. Aš neturiu omenyje to paklusnumo, kuris pridera šeimininkui, nei to, kuris yra vien iš prigimties, bet to, kuris yra dėl Dievo“.Taigi žmona raginama pripažintivyro valdžią ir paklusti jam ne tiek dėl to, kad vyras jai patinka, yra geras ar dėl kitų žmogiškų motyvų, bet dėl Dievo autoriteto. Jei žmona atsisakytų paklusti teisėtiemsvyro nurodymams, ji apskritai atmestų paklusnumo ir hierarchinio autoriteto principą šeimoje, o kartu ir Dievo autoritetą bei šv. Pauliaus apibrėžtą tiesą: „Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo“ (Rom 13, 1). Tokiu atveju ir ji pati negalėtų vadovauti savo vaikams, nes vaikai galėtų skelbtis esantys „lygūs“ motinai bei tėvui – juk hierarchija atmetama.Šv. Jonas Auksaburnis tęsia:„19 eilutė: „O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs“. Žiūrėkite kaip jis vėl paragino abipusiam apsikeitimui. Kaip kitu atveju jis reikalauja baimės ir meilės, taip jis daro ir čia. Juk netgi tas, kuris myli, gali būti šiurkštus. Dėl to jis nori pasakyti štai ką: nekovokite, nes nieko nėra blogiau kaip ši kova tarp vyro ir žmonos… Todėl mylėti yra vyro dalis, o nusileisti pritinka kitai pusei. Jei kiekvienas įneša savąją dalį, viskas stovi tvirtai. Būdama mylima, žmona tampa mylinčia, o jai esant nuolankiai, vyras tampa nuolaidus… Pažvelkite, kaip ir prigimtis buvo taip sutvarkyta, kad vienas mylėtų, o kitas – paklustų. Nes kai valdantysis myli valdomąjį, viskas stovi tvirtai. Meilė iš valdomojo pusės nėra tiek būtina, kiek iš valdančiojo valdomajam, nes iš pastarojo reikalingas paklusnumas. Tai, kad moteris turi grožį, o vyras – geismą, parodo, jog taip yra sutvarkyta dėl meilės. Todėl nesielk kaip despotas dėl to, kad tavo žmona pavaldi tau, nei tu nesipūsk dėl to, kad tavo vyras tave myli. Tegul nei vyro meilė neleidžia riesti nosies žmonai, nei žmonos pavaldumas neleidžia vyrui pasipūsti. Būtent tam jis pajungė ją tau, kad ji būtų labiau mylima. Būtent tam jis padarė tave mylima, o žmona, kad tu galėtum lengviau pakelti savo priklausomybę. Nebijok būti pavaldine, nes pavaldumas tam, kuris myli tave, nėra sunkus. Nebijok mylėti, nes tu turi jos nuolaidumą“.Prie tokių žodžių sunku ką nors pridurti. Tereikia iš naujo atrasti šią meile bei nuolankumu persmelktos valdžios ir paklusnumo paslaptį, labiausiai matomą Švč. M. Marijos ir šv. Juozapo šeimoje.

Nugalėti šiurkštumą… nuolankumu 

Tačiau šv. Jonas Auksaburnis eina dar toliau: jis ragina klausyti vyro „kaip Dievo“, nors šis turi ydų ir net jei elgiasi su žmona neleistinai šiurkščiai. Žinoma, toks paklusnumas baigiasi, kai duodami įsakymai ima prieštarauti katalikų tikėjimui ar moralei. Jei vyresnysis peržengia tą ribą, klausyti ne tik nereikia, bet ir negalima. Tačiau kol jis to nepadarė, reikia laikytis švento paklusnumo principo.Tai panašu į vienuolių paklusnumą kad ir įnoringam vyresniajam, kurio klausoma iš meilės Dievui, nepaisant jo žmogiškų netobulumų, kurie ne tik nekenksmingi klausančiojo sielai, bet ir užgrūdina, ištobulina ją – juk nemaloniai besielgiančio vyresniojo sunkiau klausyti, tam reikia save nugalėti. Žinoma, tai tik analogija: vienuoliai duoda tobulo paklusnumo vyresniesiems įžadą, kuris yra daug griežtesnis už paklusnumo vyrui pareigą.Aiškindamas šv. Pauliaus 1 Laišką korintiečiams (1 Kor 11, 2), šv. Jonas taip plėtoja šią mintį:„Ypatingas paklusnumas Dievui yra neperžengti Jo įstatymo, net kenčiant dalykus, priešingus tam įstatymui. Pagal tą pačią taisyklę, to, kuris myli vien būdamas mylimas, negalima laikyti darančiu didžius dalykus. Bet jei kuris maloniai sutinka žmogų, kuris jo nekenčia, tas yra labiausiai vertas gauti vainiką. Dėl to ir tu taip galvok, kad jei tavo vyras sukels tau pasipiktinimą, o tu tai ištversi, tu gausi šlovingą vainiką: bet jei jis bus malonus ir švelnus, už ką gi Dievas galės tave apdovanoti?“Taigi paklusnumas tampa neišsenkančiu nuopelnų šaltiniu. Žinoma, žmona turi ne tik teisę, bet ir pareigą kritikuoti vyrą už jo blogus įpročius, kurie žlugdo šeimos bendrąjį gėrį, pvz., už smurtavimą, išlaidumą, girtavimą. Dar daugiau, jeigu tokių įpročių vyras neatsisako ir dėl jų net nebegali valdyti šeimos, žmona turi teisę perimti šeimos vairą. Tačiau net jei taip dėl dabartinių vyrų nuosmukio faktiškai atsitiktų daugelyje šeimų, nereikštų, kad Dievas „apsigalvojo“ ir šeimos galvos pareigas skyrė moteriai. Moteris tik išimties tvarka perima dalį šeimos galvos pareigų, bet privaloma hie­rarchinė tvarka lieka ta pati.Tačiau šv. Jonas tuojau „apverčia“ klausimą kita puse. Dėl to paties dangiško vainiko kiekvienas privalome kovoti su savimi, kad neįžeistume kito:„Šiuos dalykus aš kalbu ne skatindamas vyrus būti šiurkščiais, bet įtikinėdamas žmonas būti kantriai nuolaidžias jų vyrų grubumui. Kadangi kai kiekvienas rūpinasi atlikti savo pareigas – žmona yra pasiruošusi ištverti net šiurkštų vyro elgesį, o vyras susilaiko nuo šiurkštaus elgesio su ja, kai yra blogos nuotaikos – tuomet įsivyrauja ramybė kaip prieplaukoje be bangų“.Toliau šv. Jonas skatina tikras tobulumo lenktynes:„Todėl tegul žmona nelaukia dorybės iš savo vyro, kad tik tuomet parodytų savąją, nes tame nėra nieko didaus; nei, kita vertus, vyras tenelaukia paklusnumo iš savo žmonos, tik tada suvaldydamas save…, bet kiekvienas, kaip sakiau, pirmasis tedaro savąją dalį. Jeigu pagonims, smogiantiems mums į dešinį skruostą, mes turime atsukti kitą, tai daug labiau žmona turėtų pakelti šiurkštų vyro elgesį. Aš tai sakau ne tam, kad žmona būtų mušama – toli gražu, nes tai yra didžiausias įžeidimas – sakau ne tai, kuri yra mušama, bet tam, kuris muša. Bet jei per nelaimę tau teko toks sutuoktinis, nepriimk to piktai, o moterie, atsimindama atlygį, kuris skirtas už tokius dalykus ir jų pagirtinumą jau šiame gyvenime. O jums, vyrai, aš taip pat sakau: laikykite taisykle tai, kad negali būti tokio įžeidimo, kuris verstų jus smogti žmonai“.Po to šv. Jonas Auksaburnis pačiais griežčiausiais žodžiais bara vyrus, mušančius savo žmonas. Toks žiaurumas buvo pagonybės liekana, dar gyvavusi šventojo laikais. Tik krikščionybės įsigalėjimas žmonių širdyse ištraukė moterį iš tos vergiškos būklės, kurioje ji iki tol buvo visame pasaulyje.

Namų karalienė 

Šv. Jonas Auksaburnis atremia jausmais paremtus vyro argumentus:„„Bet moteris yra įžūli“, – sako jis. Tačiau pasvarstyk, kad ji yra moteris, silpnesnis žmogus, o tu esi vyras. Tu dėl to buvai paskirtas valdytoju ir jos galva, kad galėtum susitaikyti su silpnumu tos, kuri paskirta tavo valdžiai. Tada padaryk savo valdymą šlovingu. O šlovingas jis bus tada, kai valdinys nesulauks jokios nepagarbos iš tavęs. Juk ir monarchas pasirodo labiau pagerbtas, jei suteikia daugiau garbės pareigūnui, esančiam žemiau jo. Bet jeigu jis atima garbę ir sumenkina to rango kilnumą, jis netiesiogiai nukerta ir nemažą savo paties šlovės dalį. Taigi, jei tu atimi garbę tai, kuri valdo šalia tavęs, tavo paties valdymo garbė bus sugriauta“.Šventasis čia lygina šeimą su monarchija: tėvas yra lyg karalius, motina užima karalienės arba kilmingųjų karaliaus patarėjų, o vaikai – liaudies vietą. Geras vyras, kaip ir geras karalius, turi tartis su žmona – karaliene, kuriai priklauso svarus patariamasis balsas, ir net su pilnamečiais vaikais. Šeimos tėvas panašus ne į XVIII a. absoliutų monarchą, užgrobusį žemesniesiems priklausiusį patariamąjį balsą, bet į viduramžių karalių, kurio valdžia buvo saikingai apribota.Kad tradicinėje katalikiškoje visuomenėje moteris nebuvo beteisė, rodo ir viduramžių pilies valdovės pavyzdys. Vyrui išvykus, ji sumaniai duodavo įsakymus pilies pareigūnams, net ir esant vyrui, ji dalyvaudavo dvaro valdyme. Taip pat ji priimdavo svečius, pasiuntinius ir t. t. (žr. Joseph Gies, Life in the Medieval castle, New York, 1979, p. 81). Tai, kad vaikus ir žmoną, jei ji netapdavo našle, teisiškai atstovavo vyras, rodo ne jos beteisiškumą, o organišką krikščioniškos visuomenės sampratą: visuomenė yra ne atomais virtusių individų sankaupa, bet organiškas kūnas, sudarytas iš ląstelių, natūraliai susiformavusių visuomenės struktūrų: valsčių, profesinių korporacijų ir t. t. Pagrindinė visuomenės ląstelė yra šeima. Šeimos galva atstovaudavo ją visose visuomeninėse sferose: teisinėje, politinėje ir kt. Šeima turėjo vieną balsą, kurį panaudodavo tėvas.

Šeimos tėvas – „nuolankusis karalius“ 

Vyras šeimoje yra lyg karalius, kurio valdžia yra daugiau pareiga ir atsakomybė, nei teisė valdyti. Krikščioniškais laikais geras valdovas turėdavo joti į mūšį savo riterių priešakyje, rizikuodamas savo galva. Tokių karalių būta nemažai, toks turi būti ir tėvas.Krikščionių karaliai nepamiršdavo nuolankumo dorybės: „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas“ (Mt 20, 26). Tai privaloma ir šeimos tėvui. Visi stovintieji ant aukštesnio hierarchijos laiptelio turi tam tikra prasme „klausyti“ žemiau stovinčių. Vyras šia prasme turi klausyti ir žmonos bei vaikų – klausti jų patarimo, noriai, nedelsdamas atsiliepti į jų poreikius ir lūkesčius, pasiaukodamas dirbti, kad juos išpildytų.Nuolankumas išoriniame elgesyje gerai išreiškiamas ir riteriškumu arba džentelmeniškumu. Kodėl moteris turi gerbti vyrą, jei jis neteikia moteriai tiek pagarbos ir paslaugumo, kiek ji verta? Džentelmeniškas elgesys yra ne tuščias formalizmas, o vyro pareiga, kylanti iš jo pašaukimo būti šeimos galva. Neužtenka vien „vidinės“ pagarbos žmonai, ji turi reikštis ir išoriniais galantiškumo, dėmesio ženklais, ir ne vien prieš santuoką ar medaus mėnesio metu, bet visą bendrą gyvenimą. Joks feministinis „moterų teisių“ judėjimas nepajėgs iškovoti moteriai to mylinčio dėmesio, kurį gali suteikti tikrai džentelmeniškas jos vyras. Jo trūkumas bei ilgesys ir yra viena iš slaptų to judėjimo priežasčių. Šeimos tėvas turi dalį paties Kristaus karališkume. Bet Kristus yra karalius pirmiausia kaip gerasis ganytojas, vedantis savo avis į amžinąsias ganyklas, atiduodantis už avis net gyvybę. Vyras yra pašauktas sudaryti sąlygas šeimos narių išganymui, jis labiausiai atsakingas už tai, kad šeima bendrai kalbėtų maldas, lankytų šv. Mišias, praktikuotų dorybes. Galbūt tai giliausia dvasinė lietuviško žodžio „vesti“ prasmė: vyras santuokos dieną veda savo žmoną prie altoriaus ir per visą gyvenimą link dangaus. Todėl vyras, tėvas ne tik gali, bet ir privalo būti religingas, pamaldus. Tik naujųjų laikų katalikų tarpe susiklostė keista padėtis, kad religija priskirta moterų sferai, o daugumas vyrų iš jos pasitraukė. Religija kaip viešas Dievo kultas, Dievo valios įgyvendinimas pasaulyje savo esme yra pirmiausia vyriška sritis. Taip visais laikais buvo Katalikų Bažnyčioje – vyrų, tėvų pasitraukimas iš aktyvaus praktikavimo yra viena giliausių dabartinės tikėjimo krizės priežasčių.Vyras kaip galva turi duoti šeimai religinius principus, savo pavyzdžiu skatindamas pagal juos gyventi, o žmonos užduotis – su meile įgyvendinti, plėtoti tuos principus net smulkiausiose šeimos gyvenimo detalėse, skatindama tam ir vaikus. Taigi vyras turi pareigą prieš Dievą pažinti katalikų tikėjimą, katekizmą, mokėti argumentuotai pagrįsti jo tiesas vaikams ir net žmonai, kai jiems iškyla klausimų. Tik tokio vyro vedama šeima taps „namų bažnyčia“, kurioje viešpatauja Kristus. ***Iš aptartų Šv. Jono minčių galime suprasti, jog daugybė problemų šeimose kyla dėl to, kad jos nepraktikuoja tikėjimo. Kitas problemų šaltinis – ekonominis. Dabartinėse liberalizmo principais grįstose valstybėse dažna moteris tiesiog priversta dirbti, nes vyras vienas negali išlaikyti net nedidelės šeimos. Katalikiška valstybė rūpindavosi, kad net daugiavaikės šeimos galėtų išgyventi dirbant vien vyrui ar iš smulkaus šeimos bendro namų verslo. Tada žmona-motina galėdavo geriau atsidėti namų židinio kūrimui.Būtent katalikiška šeimos samprata yra tas aukso vidurys, subtiliai suderinantis žmonos paklusnumą vyrui su jos privilegijuota, pagarba apsupta padėtimi. Atmetant tokį šeimos modelį, moteriai kyla pavojus papulti į besaikio karjeros siekimo, savo išdidumo bei kitų aistrų vergiją. Melskimės Šventajai Šeimai ir patys sekime jos pavyzdžiu, kad būtų visuotinai atkurtas tikras moteriškumas bei vyriškumas šeimose. 

Dvi šventosios Kotrynos 

Kad išmintis, mokytumas, įtaka Bažnyčios ir valstybės valdymui krikščioniškoje civilizacijoje priklauso ne vien vyrams, įrodo dvi žymios šventosios Kotrynos. Šv. Kotryna Aleksandrietė, aštuoniolikmetė krikščionė, gynė tikėjimą imperatoriaus Maksencijaus (305–312) akivaizdoje. Po to ji turėjo stoti į viešą disputą su 50 pagonių filosofų – tuo metu Aleksandrija buvo vienas svarbiausių filosofijos centrų. Nenugalimais argumentais ji nuginčijo filosofus, šie atsivertė į Kristaus mokslą ir už tai buvo sudeginti. Kotryną ištempė ant kankinimų rato, bet ji savo malda ratą sulaužė. Galiausiai jai buvo nukirsta galva. Angelai jos kūną nunešė ant Sinajaus kalno, į Dievo apsireiškimo Mozei vietą. Imperatorius Justinijonas I ant jos kapo pastatė žymųjį Sinajaus šv. Kotrynos vienuolyną. Mergelė ir kankinė Kotryna tapo krikščionių filosofijos globėja.Dominikonė tretininkė šv. Kotryna Sienietė (1347–1380) buvo Prancūzijos karaliaus Karolio V ir kitų Europos valdovų patarėja. Jos nepaprastai įtakai priskiriamas popiežiaus Grigaliaus XI grįžimas iš Avinjono į Romą 1376 metais. Dėl Kotrynos autoriteto Italija liko ištikima popiežiui Urbonui VI Didžiosios Vakarų schizmos metu – šv. Kotryna yra Romos miesto ir Italijos globėja. Kotrynai didžia dalimi priskiriamas ir dominikonų ordino reformavimas. Jos raštai tapo to meto italų literatūros klasika šalia Dantės ir Petrarkos. Nepaisant įtemptos diplomatinės veiklos, Kotryna buvo žymi mistikė ir dvasinė mokytoja, Viešpaties apdovanota stigmomis.

Šarūnas Pusčius