Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Šv. Andriejus Bobola – ar tik Lenkijos šventasis?

Šventasis Andžejus Bobola – vienas iš 23 jėzuitų kankinių, atidavusių gyvybę už tikėjimą. Per 1655 m. kilusį Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva Lietuvoje siautėję kazokai rodė ypatingą neapykantą tam, kas lenkiška/lietuviška ir katalikiška. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola kazokų buvo užkluptas ir nukankintas , nes atsisakė išsižadėti katalikų tikėjimo. Šv. Andžejus Babola šiuo metu labiau Lenkijoje žinomas šventasis, nors didesnį gyvenimo tarpsnį praleido būtent Vilniuje.

KELIAS Į ALTORIAUS GARBĘ

Kai 1702-ųjų balandžio 18-ąją Pinsko jėzuitų kolegijos rektorius Martynas Godebskis nusileido į bažnyčios kriptą ieškoti visiškai užmiršto tėvo Andriejaus Bobolos karsto, jis nė nenutuokė, kad pradeda ilgą ir kupiną netikėtumų šio jėzuito gerbimo istoriją. Nepraėjus nė dešimtmečiui, 1711-aisiais, Pinsko – Turovo unitų vyskupas Porfirijus Kulčyckis jau ėmėsi rinkti pirmąsias žinias apie Andriaus Bobolos kankinystę, o Lucko katalikų vyskupas Aleksandras Vychovskis 1712 m. pradėjo pirmą informacinį procesą savo vyskupijoje. Jo įpėdinis vysk. Joachimas Prebendovskis 1719 m. Pinske atliko antrąjį informacinį procesą, o įsitikinęs kankinystės tikrumu abiejų procesų aktus nusiuntė Romon.

Gausėjant stebuklams ir tirštėjant piligrimų srautui prie t. Andriaus kapo Pinske, 1720-aisiais į Romą pasipylė prašymai iš Lietuvos ir Lenkijos paskelbti t. Andriejų Bobolą palaimintuoju. 40 prašymų surašė valstybės senatoriai, net du prašymus Romon siuntė Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis, o Lenkijos bajorų vardu peticiją pasirašė LDK kancleris Mykolas Servacas Višnioveckis. 1726 ir 1727 metais prie šių prašymų prisidėjo karalius Augustas II, asmeniškai patyręs šio kankinio globą.

1727 m. Lucko vyskupo Stepono Rupnievskio nurodymu atliktas informacinis procesas Polesės Janove, Bobolos kankinystės vietoje. 104 liudininkų klausymas truko daugiau nei savaitę. Šią medžiagą nusiuntus Romon, Šventųjų Apeigų kongregacija paskyrė specialią komisiją Bobolos reikalui tirti, kuri patvirtino 1727-ųjų procesą ir nurodė atlikti Apaštalų Sosto tyrimą Pinske ir Vilniuje. Šiems procesams (1730-1732) vadovavo Lucko ir Vilniaus vyskupai. Pinske išklausyta 114 liudininkų parodymų, patikrinti dar 192 liudininkų parodymai, apžiūrėti kankinio palaikai. Vilniaus vyskupijos komisija tyrimą pradėjo Gardine, kur vyko seimas, idant čia būtų galima lengviau apklausti suvažiavusius bajorus. Vilniuje apklaustas 31 liudininkas; iš Lietuvos jėzuitų provincijos archyvo surinktos žinios apie Andriaus Bobolos gyvenimą. Nors popiežius Benediktas XIV jau 1755 m. vasario 9 d. patvirtino kankinystės dėl tikėjimo faktą, dėl įvairių priežasčių užsitęsusios beatifikacijos teko laukti ištisą šimtmetį. Tik 1853 m. spalio 30 d. Romoje,Šv. Petro bazilikoje, popiežius Pijus IX iškilmingai paskelbė Andriejų Bobolą palaimintuoju.

Pal. Andriejaus gerbimą Lenkijoje ypač sustiprino įvykis, 1819-aisiais nutikęs Vilniuje. Vieną vakarą dominikonas Aloyzas Koženieckis netikėtai išvydo Andrių Bobolą savo celės viduryje. Andriejus paliepė atidaryti langą. Pravėręs jį dominikonas išvydo ne vienuolyno kluatrą, o plačiai ligi pat horizonto nusidriekiančią lygumą, kurioje daugybė rusų, turkų, prancūzų, anglų ir kt. tautų batalionų neregėtai atkakliai kovėsi tarpusavyje. „Tai Pinsko apylinkės, kuriose aš buvau nukankintas, – paaiškino reginį Andrius Bobola. – Kai žmonės sulauks tokio karo, stojus taikai bus atkurta Lenkija, o aš būsiu pripažintas jos pagrindiniu globėju.“

Ši pranašystė, papasakota privačiame laiške ir 1855-aisiais pirmąsyk paskelbta viename italų žurnale, išsipildė po Pirmojo pasaulinio karo. Todel jau 1920-aisiais Lenkijos episkopatas kreipėsi į popiežių Benediktą XV, prašydamas pal. Andriejų paskelbti šventuoju ir paskirti pagrindiniu atgimusios Lenkijos globėju. Tų pat metų rugpjūtį, kai bolševikų kariuomenė buvo atsidūrusi prie pat Varšuvos, aidint priešo pabūklams Varšuvos gatvėmis nužygiavo procesija su palaimintojo relikvijomis, o bažnyčiose atlikta novena jo garbei. Pavojus praėjo. Prašydami Palaimintąjį kanonizuoti į popiežių kreipėsi Polesės gyventojai, maršalas Pilsudskis, lenkų jėzuitai.

1922 m. Ida Kopecka nukentėjo nuo pernelyg intensyvaus apšvitinimo Rentgeno spinduliais – išdegė ir smarkiai pūliavo jos pilvo ertmė. Sesuo Aloyza Dobrzyńska, sirgusi kasos vėžiu, 1933 m. buvo ruošiama operacijai, kurios taip ir neprireikė. Abi ligonės staiga ir visiškai pagijo. Kai 1937-aisiais šių stebuklų tikrumas buvo oficialiai patvirtintas, kliūčių kanonizacijai nebeliko. 1938 m. balandžio 17 d., per pačias Velykas, pal. Andriejus Bobola buvo paskelbtas šventuoju.

AR TIK LENKIJOS ŠVENTASIS?

Paradoksas, tačiau šiandien Lenkijoje itin gerbiamas (jo vardu dedikuota daugiau kaip šimtas bažnyčių) šventasis Andriejus savo žemiškąjį gyvenimą buvo labiau susiejęs būtent su Lietuva. Kilęs iš Mažosios Lenkijos, studijas pradėjo Braunsbergo jėzuitų kolegijoje, priklausiusioje Lietuvos jėzuitų provincijai. 1611-aisiais, baigęs kolegiją ir nusprendęs tapti jėzuitu, pasibeldė į Lietuvos provincijos naujokyno Vilniuje prie Šv. Ignaco bažnyčios duris. Visą likusį gyvenimą dirbo įvairiuose Lietuvos jėzuitų provincijos (ji apėmė Prūsiją ir dalį Lenkijos – Mozūriją su Varšuva ir Varmiją) namuose – Vilniuje, Braunsberge, Pultuske, Nesvyžiuje, Bobruiske, Plocke, Varšuvoje, Lomžoje, Pinske ir Polocke. Po mirties pagarsėjo stebuklais LDK pietuose esančiame Pinske, į kurį iš įvairių Lietuvos vietų prie jo kapo traukdavo piligrimai (pvz., jėzuitai iš Vilniaus akademijos).

Vien Vilniuje šventasis Andriejus praleido beveik trečdalį (virš dvidešimties) savo gyvenimo metų: dvejus metus (1611–1613) naujokyno namuose prie Šv. Ignaco bažnyčios, septynerius filosofijos ir teologijos studijų metus Vilniaus akademijoje (1613–1616, 1618–1622), galiausiai net dvylika metų (1624–1630, 1646–1652) Profesų namuose prie Šv. Kazimiero bažnyčios (čia dar sykį apsigyveno 1655-aisiais, tačiau neilgam – bėgti į Pinską privertė prie sostinės artėjanti Maskvos kariuomenė). Profesų namuose tėvas Bobola dirbo pamokslininku, nuodėmklausiu, bažnyčios rektoriumi, namų vyresniojo patarėju, aiškino Šv. Raštą ir tikėjimo tiesas, vadovavo miestiečių Marijos sodalicijai. Būtent Vilniuje 1622 m. kovo 12 d. (tą dieną pirmaisiais jėzuitų šventaisiais Romoje paskelbti Ignacas Lojola ir Pranciškus Ksaveras) vyskupo Eustachijaus Valavičiaus buvo įšventintas kunigu. Šv. Kazimiero bažnyčioje 1630-ųjų birželio 2 d. davė keturis iškilmingus profeso įžadus. Vilniuje profesas tėvas Andriejus trumpam apsilankydavo kas treji metai, dalyvaudamas Lietuvos jėzuitų provincijos kongregacijoje.

Nežinome, kodėl, būdamas lenkas, Andrius Bobola įstojo į Lietuvos jėzuitų provinciją. Galbūt paprasčiausias atsitiktinumas, kurių tais laikais pasitaikydavo itin dažnai. Sunkiau atsakyti, kodėl scholastiko Andriaus giminėms, panūdusiems susigrąžinti jį į Lenkijos jėzuitų provinciją, to padaryti nepavyko. 1621-aisiais, kai Andriejus dar tebestudijavo teologiją Vilniaus akademijoje, jėzuitų generolas Mucijus Vitelleschis giminėms prašant nurodė Lietuvos jėzuitų provincijolui nedelsiant išsiųsti Bobolą į Lenkijos provinciją, „jeigu tam nekliudys kokia nors rimta priežastis“ Matyt, tokios priežasties būta, kadangi Andriejus liko Lietuvos provincijoje visam gyvenimui. Kokia ji, galime tik spėlioti. Galbūt paties Andriejaus Bobolos nenoras?

Nors tėvo Andriejaus Bobolos biografiją dar 1868 m. lietuviškai paskelbė vyskupas Valančius savo „Šventųjų gyvenimuose“, šis šventasis Lietuvoje beveik nežinomas ir šiandien. Jo pėdsakus Vilniuje liudija atminimo lenta bei altoriaus paveikslas jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčioje. Čia per liturginį Šventojo minėjimą (gegužės 16 d.) ir artimiausią sekmadienį pagerbimui išstatoma šv. Andriejaus Bobolos relikvija.

KODĖL ŠVENTASIS?

Šv. Andriejus Bobola – vienas iš 23 jėzuitų kankinių, atidavusių gyvybę už tikėjimą. Per 1655 m. kilusį Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva Lietuvoje siautėję kazokai rodė ypatingą neapykantą tam, kas lenkiška/lietuviška ir katalikiška. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola kazokų buvo užkluptas Polesės Janovo apylinkėse, besiruošiantis vežimu trauktis nuo artėjančio priešų būrio. Atsisakęs atsižadėti katalikų tikėjimo, tėvas Bobola, pririštas tarp dviejų arklių, 4 kilometrus varytas į Polesės Janovą, kur egzekucija tęsėsi mėsininko skerdykloje. Paguldžius kankinį ant skerdiko stalo, ant galvos užspaustas jaunų ąžuolo šakelių vainikas. Kūnas svilintas ugnimi, po nagais suvarytos skiedros, nuo delnų peiliu nudirta oda. Tyčiojantis iš kunigo nuo viršugalvio nuluptas tonzūros pavidalo odos gabalas, nuo krūtinės ir nugaros – arnoto formos odos plotas. Nupjauta nosis ir lūpos, išdurta dešinė akis, per gilią skylę sprande ištrauktas liežuvis. Pakabinę kankinį už kojų žemyn galva, žiūrėdami į konvulsijų tampomą kūną, kankintojai juokėsi: „Žiūrėkite, kaip šoka!“ Kankynes užbaigė du mirtini kirčiai į kaklą trečią valandą dienos. Buvo 1657-ųjų gegužės 16-oji, Viešpaties Dangun žengimo šventės išvakarės.

Tėvas Bobola tapo 49-uoju iš eilės jėzuitų kankiniu vadinamojo „tvano“ (1655–61 m. karo su Maskva) metais; tuomet nužudyta daugybė kitų vienuolių, kunigų, pasauliečių. Kodėl iš jų visų tik Andrius Bobola šiandien gerbiamas kaip šventasis? Galbūt atsakymo ieškoti reikia jo žemiškajame gyvenime?
Panašu, kad šiam kankiniui dar esant gyvam niekas nebūtų ryžęsis pranašauti būsimos jo šventumo garbės – tėvas Andriejus visiškai niekuo neišsiskyrė. Niekada nėjo aukštų pareigų. Nepasižymėjo mokslo pasiekimais (neišlaikė baigiamojo teologijos egzamino).

„Vidutiniškumą“ liudija ir dvasinė tėvo Bobolos charakteristika, pateikta jam atlikus tercijatą 1622–23 m. Nesvyžiuje. Rekolekcijas tėvas Andriejus atliko naudingai, nors ir su didelėmis valios pastangomis. Patarnaudamas virtuvėje rodė didelį nuolankumą. Noriai atliko maldingą kelionę elgetaudamas. Katekizmo mokė su vidutinišku užsidegimu, užtat uoliai darbavosi misijose. Pamaldumas, maldos dvasia, nuolankumas, paklusnumas, kuklumas ir taisyklių laikymasis – vidutiniški; čia galima dar daug nuveikti. Neišgyvendintos ydos: lengvi suirzimo protrūkiai, vos vidutiniškai valdomas emocionalumas, per didelis aistringumas, silpnai valdomas liežuvis, per menkas abejingumas vyresniųjų nurodymams. Choleriško-sangviniško temperamento, menkai susivaldąs, bet sykiu labai nuoširdus ir pilnas užsidegimo.
Į klausimą, kodėl Andrius Bobola tapo šventuoju, vienas jo biografas atsako paprastai: nežinau. „Gal to žmogaus širdyje buvo kas nors labai giliai paslėpta ir neregima žmonėms, taip pat nepažeidžiama ydos – koks nors paslapčia švytintis kristalas. O gal nieko tokio ir nebuvo. Gal paprasčiausiai Viešpačiui Dievui patiko išsirinkti vieną iš daugelio, idant Dievo galybė pasirodytų netobulame, neišsiskiriančiame iš daugelio. Manau, kad nedera akiplėšiškai skverbtis į išrinkimo paslaptis. Telieka tai paslėpta ir nežinoma, nes koks gi būtų pasaulis be paslapties?“

REGIMOS PASLAPTYS

Paslaptingas Andriejaus Bobolos atradimas 1702-aisiais akivaizdžiai liudija, kad šventuosius parenka ne žmonės – juos parodo Dievas. Po kuklių laidotuvių (kūnas buvo įdėtas į juodai dažytą karstą su užrašu Pater Andreas Bobola Societatis Jesu („Jėzaus Draugijos tėvas Andrius Bobola“) ir nuleistas į kriptą po didžiuoju altoriumi), tėvas Andrius Bobola nugrimzdo į užmarštį. Kai Pinsko kolegijos rektorius Martynas Godebskis laužė galvą, kaip Šiaurės karo metu nuo priešų armijų apsaugoti kolegiją, į ką kreiptis pagalbos ir užtarimo, jam pasirodė nežinomas jėzuitas, iš kurio mielo ir patrauklaus veido sklido nežemiška šviesa. Nežinomasis papriekaištavo rektoriui, kam jis ieškąs gynėjų ne ten, kur būtų galima juos rasti, ir pažadėjo, kad jis pats, Andrius Bobola, apsaugos kolegiją, jei rektorius atras jo kūną, palaidotą bendroje kriptoje, ir padės atskirai. Po trijų dienų paieškų (nei rektorius, nei kas kitas jau nežinojo, kur palaidotas ir kas buvo Andrius Bobola) suradus karstą aptiktas tarsi vakar palaidotas kūnas. Nepaisant nuolatinės drėgmės ir šalia yrančių kūnų, kankinio palaikai nebuvo suirę, neskleidė jokio kvapo, buvo matyti aiškios kankinimų žymės, nuo sukrešėjusio kraujo raudonavo žaizdos, visos kūno dalys buvo minkštos, lanksčios ir elastingos. Pasklidus žiniai Pinsko ir apylinkių gyventojai ėmė rinktis ir melstis prie langelio kriptos, kurioje tėvo Bobolos palaikai ilsėjosi naujame karste ant pakylos. Kankinys pažadą ištesėjo – plėšikaujančios armijos aplenkė Pinsko kolegiją, o didysis 1709-10 m. maras aplenkė visą Pinsko kraštą. Tėvo Andriaus gerbimas sparčiai išaugo. 1739 m. sudėtas oficijumo tekstas ir litanija tėvo Andriaus Bobolos garbei.

Panaikinus Jėzaus draugiją 1773 m., Pinsko kolegijos bažnyčia 1784 m. perduota unitams kaip vyskupijos katedra, tačiau 1793 m. Rusijos imperatorė Kotryna II panaikino Pinsko unitų vyskupiją ir katedrą atidavė stačiatikių vienuolynui. Vienuoliai gerbė kankinio relikvijas, prie kurių melsdavosi ir vietiniai stačiatikiai, tačiau vėliau sumanyta užkasti stebuklingąjį kūną į žemę Apie tai sužinoję jėzuitai 1808 m. perkėlė kūną į savo bažnyčią Polocke. Ją perdavus stačiatikiams, 1830 m. palaikai darsyk perkelti – šiuokart į Polocko dominikonų bažnyčią.

Po Spalio perversmo į Palaimintojo relikvijas ėmė kėsintis bolševikų valdžia. 1919 m. darbo liaudžiai reikalaujant nesėkmingai norėta atlikti „relikvijų tyrimą“. 1922-ųjų birželį pasirodžius žiniai, kad atidarius Polocke esantį stačiatikių šventosios Eufrozinos relikvijorių buvo rasti tik sudūlėję kaulai, nutarta demaskuoti ir katalikų „prietarus“. Birželio 23 d. atvykusi valdžios komisija nuėmė karsto antspaudus, nuvilko arnotą, albą ir biretą ir nuogą kūną kone vertikalioje padėtyje smarkiai trenkė žemėn. Visų nuostabai palaikai nesubyrėjo; komisija, palikusi kūną atvirame karste, išsinešdino. Vis dėlto, nepaisydama katalikų protestų, valdžia nutarė kūną išgabenti. Liepos 20 d. ginkluoti asmenys įsiveržė į bažnyčią ir pagrobė relikvijas. Palaimintojo kūnas išvežtas į Maskvą ir padėtas Liaudies sveikatos komisariato Higienos muziejuje.

Dėl žemės reformos kilus badui, bolševikų valdžiai humanitarinę pagalbą javais suteikė Apaštalų Sostas. Tuo pat metu popiežius Pijus XI griežtai pareikalavo grąžinti Palaimintojo relikvijas. Valdžia sutiko su sąlyga, kad bus laikomasi didžiausio slaptumo ir kad relikvijos nebus gabenamos per Lenkiją. 1923 m. spalį relikvijorius, rastas muziejaus užkaboriuose, krovininiu geležinkelio vagonu pervežtas į Odesą, o iš ten – laivu į Italiją. Patvirtinus relikvijų autentiškumą, Palaimintojo kūnas padėtas jėzuitų Il Gesu bažnyčioje. 1938 m. Andrių Bobolą paskelbus šventuoju, jo palaikai iškilmingai pervežti į Varšuvą. Relikvijos, pakeliui pagerbtos Liublijanoje, Budapešte, Bratislavoje, birželio 20 d. pasiekė galutinį tikslą – jėzuitų namus Rakowiecka gatvėje nr. 61. Išskyrus trumpą evakuaciją karo metais (1939–1945), ten jos gerbiamos iki šiandien.

Dr. Liudas Jovaiša

Pagal www.sventumogarsas.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Kun. Edmundas Naujokaitis. Fatima – vilties ženklas pasauliui!

Dievo Motinos apsireiškimų istorija ir reikšmė

Fatimos žinią galime trumpai nusakyti šiais žodžiais: Nekaltosios Marijos Širdies apsireiškimas šių dienų pasaulio išgelbėjimui.

Kardinolas Cerejeira

Paprasti vaikai, kuriems dirbant, meldžiantis ir žaidžiant apsireiškia Dievo Motina Mergelė Marija… Koks tai įprastas, netgi „natūralus“ įvykis katalikiškame pasaulyje! Daugelį šimtmečių Viešpats Dievas ir Jo Motina panašiu būdu skelbdavo pasauliui didžiausias paslaptis ir Apvaizdos planus, pažadėdavo tikintiesiems nuostabių malonių. Šventoji Orleano mergelė Joana Arkietė girdėjo paslaptingą balsą ir tapo Prancūzijos išgelbėjimo įrankiu. Gvadelupės Marija apsireiškė indėnui Chuanui Diego ir paliko savo atvaizdą ant jo rūbo. Mergelė Marija kalbėjo Šiluvos piemenėliams, ta pati Mergelė pasirodė piemenims Melani ir Maksiminui ant La Saleto kalno, Bernadetai Lurdo grotoje.

Švč. Mergelė Marija, Portugalijos globėja

Vienas iš garsiausių ir svarbiausių apsireiškimų įvyko Fatimoje, iki tol niekam nežinomame Portugalijos miestelyje 1917 metais. Čia Marija savo žinios skelbėjais pasirinko tris neraštingus piemenėlius: dešimtmetę Liuciją duš Santuš (dos Santos), jos devynmetį pusbrolį Pranciškų Marto ir Pranciškaus septynių metų seserį Jacintą.

Liucija savo atsiminimuose pasakoja, kad ji ir Jacinta ganydamos mėgdavo dainuoti liaudies dainas bei giesmes. Tarp jų tikriausiai buvo ir visoje Portugalijoje populiari Salve Nobre Padroneira:

Sveika, o kilnioji Globėja,
Tautos, kurią Tu saugoji,
Tautos, kurią išsirinkai tarp kitų
Kaip Viešpaties tautą.

Iš tiesų, portugalai visais amžiais ypatingai garbino Mergelę Mariją, kuri saugojo šią tautą nuo sunaikinimo islamo vergijos metais, gynė nuo svetimšalių užkariautojų ir bedieviškos masonų valdžios priespaudos XX a. pradžioje. 1646 metais Portugalijos nepriklausomybės atstatytojas karalius Jonas IV iškilmingai paaukojo šią šalį Nekaltai Pradėtajai Mergelei, kaip jau buvo padaręs karalius Alfonsas Henrikas 1142 metais, po lemtingos pergalės prieš musulmonus maurus.

Jau pats apsireiškimų vietos vardas primena tuos tolimus kovų prieš islamą amžius. Fatima – toks buvo islamo kūrėjo Muhamedo dukros, kalifo Ali žmonos vardas. Fatima vadinosi ir galingo arabų kunigaikščio, įsitvirtinusio pietinėje Portugalijoje, duktė. Vieno žygio metu ją pagrobė portugalų armijos vadas Don Gonzalas (Gonçalo Hermingues). Mergaitė sutiko priimti katalikų tikėjimą ir buvo pakrikštyta Oureana (Auksės) vardu. Miestelis, kuriame atšvęstos Gonzalo ir Oureanos vestuvės, imtas vadinti Ourém. Gonzalas neilgai džiaugėsi savo šeimynine laime – Oureana mirė. Negalėdamas rasti ramybės, Gonzalas tapo vienuoliu cistersu. Žmonos kūną jis perkėlė į vieną kaimą už 6 km nuo Ouremo, kuriam prigijo vardas Fátima.

Fatimos miestelyje 1917 metais buvo apie 2500 gyventojų. Fatima priklauso Leirijos vyskupijai ir yra Portugalijos centrinėje dalyje, 130 km į šiaurę nuo sostinės Lisabonos. Visai šalia Fatimos, nedideliame Alžiustrelės (Aljustrel) kaimelyje gyveno duš Santuš ir Marto šeimos. Nieko nuostabaus, kad Dievo Motina savo apsireiškimo vieta pasirinko ne sostinę, ne pramoninį didmiestį, o šią paprastą kaimo apylinkę, kurioje klestėjo tikėjimas ir pamaldumas.

Antanas ir Marija Rožė duš Santuš turėjo šešis vaikus, iš kurių jauniausia buvo Liucija, gimusi 1907 metais. Antano sesuo Olimpija buvo ištekėjusi už Manuelio Pedro Marto ir susilaukė septynių vaikų, tarp kurių buvo Pranciškus (g. 1908 m.) ir Jacinta (g. 1910 m.). Šiems vaikams ir buvo lemta tapti liudininkais to, ką žymusis Fatimos tyrinėtojas brolis Michelis de la Sainte Trinité pagrįstai vadina „didžiausiu XX amžiaus įvykiu“. Brolio Michelio keturių tomų veikalo vertimu (The Whole Truth About Fatima, Immaculate Heart Publ., Buffalo NY, 1989) šiame straipsnyje daugiausiai ir remsimės.

Pirmieji angelo apsireiškimai

Prieš apsireikšdama regėtojams, Dievo Motina paruošė juos keliais angelo apsilankymais. Sesuo Liucija mini tris angelo pasirodymus 1915 metais ir tris 1916 m.

1915 pavasarį tėvai aštuonmetę Liuciją pirmąkart išleido ganyti bandos. Jos palydovėmis pirmiausia buvo trys kaimynų mergaitės: Teresė Matias, Marija Rosa ir Marija Justino. Liucija buvo linksmo būdo, ji mokė drauges dainuoti ir šokti. Šį nerūpestingą vaiką Dievas ir pasirinko savo didingiems planams.

Pirmasis angelo apsireiškimas, kaip pasakoja sesuo Liucija savo „Ketvirtuose prisiminimuose“ (1941), įvyko 1915 metais, tarp balandžio ir spalio. Liucijai su trimis draugėmis Galvos kalne (Loca do Cabeço) besimeldžiant rožančių, ji virš medžių slėnyje pamatė „lyg debesį, baltesnį už sniegą, permatomą ir žmogaus pavidalo“. Kiti vaikai paklausė, kas tai galėtų būti. Liucija nežinojo, ką atsakyti, tuo metu ji net nepagalvojo, kad tai angelas. Liucija mano, kad angelas „dar nedrįso pilnai apsireikšti“. Regėjimas pasirodė dar du kartus kitomis dienomis, jį matė ir kiti vaikai, taigi tai nebuvo vaizduotės vaisius.

Trys mažieji papasakojo apie keistus regėjimus tėvams. Liucijos motina nutarė: „Vaikiškos nesąmonės!“

Vaikai gėdijosi dėl šio sudraudimo, ir tai paaiškina, kodėl jie niekam nekalbėjo apie apsireiškimus, įvykusius kitais metais.

„Aš esu taikos angelas“

Jų taip pat buvo trys. Liucija rašo, kad pirmasis angelo apsireiškimas įvyko tikriausiai 1916 metų pavasarį. Tuo metu Liucija pradėjo ganyti kartu su Marto šeimos vaikais Jacinta ir Pranciškumi. Trys piemenėliai ganė savo bandą Cabeço kalno šlaituose. Oras buvo bjaurus, pūtė šaltas vėjas. Vaikai sulindo į netoliese esantį urvą tarp uolų, suvalgė kuklius pietus ir paskubomis kalbėjo rožančių – vietoj visų maldų „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ jie ištardavo tik pirmuosius jų žodžius. Greitai baigę maldą, jie skubėjo žaisti. Staiga pūstelėjo stiprus vėjas, ir vaikai pastebėjo artėjantį lyg baltą šešėlį. Saulė jį peršvietė, ir pasirodė nepaprastai gražus jaunuolis, apie 14–16 metų amžiaus.

– Nebijokite! – tarė jis. – Aš esu taikos angelas. Melskitės su manimi!

Tuomet angelas atsiklaupė, nulenkė galvą iki žemės ir tris kartus pakartojo:

– Mano Dieve, aš tikiu į Tave, aš garbinu Tave, aš pasitikiu Tavimi, aš myliu Tave. Prašau Tave atleisti visiems, kurie netiki į Tave, negarbina Tavęs, nepasitiki Tavimi ir nemyli Tavęs.

Vaikai, „lyg priversti antgamtinės galios“, parpuolę kalbėjo maldą kartu. Angelas dar paragino:

– Taip turite melstis! Jėzaus ir Marijos Širdys laukia jūsų karštų maldų! – Ir pradingo.

Liucija rašo: „Mus apgaubusi antgamtinė atmosfera buvo tokia stipri, kad ilgą laiką mes net buvome pamiršę savo pačių buvimą. Mes likome toje pačioje laikysenoje, kaip mums parodė angelas, ir vis kartojome maldą. Mes jautėme Dievo buvimą taip galingai veikiant viduje, jog net nedrįsome kalbėtis“.

Nežinome kodėl, tačiau tiek angelo, tiek Marijos apsilankymų metu Pranciškus tik matė apsireiškimus, bet negirdėdavo žodžių – juos jam turėdavo atpasakoti Liucija ir Jacinta.

Sukrėtimas buvo didžiulis, jis visiems laikams pakeitė mažųjų piemenėlių dvasinį gyvenimą. Jiems net į galvą neatėjo kam nors papasakoti apie apsireiškimą. Liucija angelo apsireiškimų istoriją užrašė tik 1937 metais, iki tol ji nebuvo žinoma niekam, išskyrus kelis kunigus ir Fatimos vyskupą da Silvą. Vyskupas da Silva, 1922 metais išgirdęs pasakojimą, liepė išlaikyti jį paslaptyje.

Angelas pradeda savo kalbą žodžiu „nebijokite!“ – kaip tai primena evangelinius apsireiškimus Zacharijui, Mergelei Marijai, Betliejaus piemenims! Vėliau kanauninko Barthaso paklausta, kaip atrodė angelas, Liucija lakoniškai atsakė: „Era de luz – jis buvo iš šviesos“. „Dievas yra šviesa, ir nėra jame tamsos“ (1 Jn 1,5), todėl ir Dievo pasiuntinys pasirodo apsigaubęs šviesa (plg. Ps 104,2).

Antrasis angelo apsireiškimas

Po kelių mėnesių, vasarą, piemenėliai nuo vidudienio kaitros pasislėpė vieno medžio pavėsyje prie namų šulinio. Pavargę nuo lakstymo paskui avis, vaikai prigulė pokaičio. Staiga pasirodė tas pats angelas ir ėmė juos barti:

– Ką darote? Melskitės, daug melskitės! Jėzaus ir Marijos Širdys turi jums parengusios gailestingumo planų. Skirkite Aukščiausiajam nepertraukiamas maldas ir aukas!

Liucija išdrįso paklausti:

– Kaip turime aukotis?

– Iš visų dalykų, kokius galite, padarykite auką, skirtą atgailai už nuodėmes, kuriomis Jis įžeidžiamas, ir melskite nusidėjėlių atsivertimo. Taip jūs laimėsite taiką savo tėvynei. Aš esu jos Angelas Sargas, Portugalijos angelas. O ypač atsidavę priimkite kentėjimus, kuriuos jums siųs Viešpats, ir kantriai juos neškite.

Liucija rašo: „Tie angelo žodžiai įsispaudė mūsų dvasioje kaip šviesa, kuri leido pažinti, kas yra Dievas, kaip Jis mus myli ir nori būti mūsų mylimas. Mes supratome aukos vertę ir kaip ji Jam patinka, kaip Jis dėl tos aukos atverčia nusidėjėlius. Nuo to laiko mes pradėjome Viešpačiui aukoti visa, kas mums buvo nemalonu, bet tuomet dar neieškojome kitokių apsimarinimų ir atgailos darbų, tik parpuolę kniūpsti ant žemės valandų valandas kartojome angelo maldą“.

Ar neprimena šis angelo pasirodymas Dievo balso pranašui Elijui: „Ką tu darai, Elijau?“ (1 Kar 19,9). Dieviškasis pasiuntinys lyg prižadina vaikų sielas iš paviršutiniškumo, nukreipia visą jų dėmesį į aukščiausią Dievo realybę.

Angelo tikybos pamokos

Tai nuostabi „katechezė“, paruošianti šiuos išrinktuosius vertam Dievo Motinos priėmimui. Pirmas religijos aktas yra adoracija, nusižeminimas prieš begalinę Dievo didybę ir Jo pagarbinimas, taip pat savo nevertumo ir nuodėmingumo suvokimas. Angelas savo žodžiais, laikysena, malda moko vaikus šios pagarbos Dievui, taip pat įtikina juos, kokia būtina yra malda už save ir kitus. Nejučiomis prisimename apaštalo Jono apokalipsės regėjimą: „Visi angelai, stovintys aplink sostą… parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir padėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“ (Apr 7,11–12).

Pirmoji angelo išmokytoji malda – tai kiekviename katekizme randamas trijų dieviškųjų, tai yra su Dievu suvienijančių, dorybių aktas: religija gimsta iš tikėjimo Dievo apreikštomis tiesomis, yra maitinama vilties pelnyti išganymą ir pasiekia savo viršūnę Dievo meilėje. Tridento Susirinkimo „Katekizmas klebonams“ ragina kunigus, kad jie mokytų tikinčiuosius dažnai sąmoningai sužadinti šiuos aktus, nes jie yra būtini išganymui.

Stebuklinga Pirmoji Komunija

Trečiasis angelo apsireiškimas įvyko 1916 metų rugsėjį ar spalį (Liucija tuomet dar nepažino kalendoriaus). Vaikai, ganydami avis Cabeço kalvoje, kalbėjo rožančių. Staiga juos vėl apšvietė dangiška šviesa. Vaikai pamatė Viešpaties angelą. Jis rankoje laikė taurę, virš kurios buvo Ostija. Iš Ostijos į taurę sruveno Kraujas. Angelas atsiklaupė ir paragino vaikus melstis drauge. Vaikai atsiklaupė ir kartu su angelu triskart sukalbėjo šią maldą:

– Švenčiausioji Trejybe, Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia, su giliausia pagarba aš šlovinu Tave ir aukoju Tau Brangiausiąjį Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę, esančius visuose žemės tabernakuliuose, kad atsilyginčiau už visus piktžodžiavimus, šventvagystes ir abejingumą, kuriais Jis įžeidžiamas. Dėl begalinių Jo Švenčiausiosios Širdies bei Nekaltosios Marijos Širdies nuopelnų aš prašau Tave vargšų nusidėjėlių atsivertimo.

Po to angelas atsistojo ir davė Liucijai valgyti Ostiją, o Jacintai ir Pranciškui davė gerti iš taurės. Angelas kalbėjo:

– Priimkite Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, kuriuos nedėkingi žmonės taip niekina. Atgailaukite už jų nuodėmes, guoskite savąjį Dievą!

Angelas vėl suklupo ir vėl su vaikais triskart sukalbėjo maldą „Švenčiausioji Trejybe“. Tuomet pradingo.

Vaikai dar ilgai kartojo abi angelo maldas. „Dievo buvimo galia buvo tokia stipri, kad ji mus beveik visiškai sukaustė ir sunaikino. Atrodė, kad ilgą laiką ji mums atėmė kūno pojūčius. Tomis dienomis mes dirbome savo darbus lyg nešami tos antgamtinės būtybės, kuri skatino mus veikti. Ramybė ir laimė, kuriuos jautėme, buvo didžiuliai, bet visiškai vidiniai ir kreipiantys sielą į Dievą“, – rašo Liucija.

Angelo suteikta Komunija sukėlė nemažai diskusijų teologų tarpe. Argi šv. Pavidalų konsekracija ir Komunijos dalinimas nėra įšventintų kunigų privilegija? Juk joks angelas neturi galios aukoti šv. Mišių! Tačiau daugelio šventųjų gyvenimai patvirtina mistinės Komunijos galimybę – Komuniją iš angelo rankų yra gavę ir šv. Stanislovas Kostka, ir šv. Raimundas Nonatas bei šv. Gerardas Majela. Kanauninkas Barthas paklausė Liuciją: „Ar manai, kad tą dieną tu tikrai priėmei Komuniją kaip ir prie Dievo stalo?“ Liucija be jokių abejonių patvirtino: „Manau, kad taip, nes aš jaučiau Ostijos prisilietimą, kaip ir įprastų komunikantų“. Taigi taurė ir Ostija angelo rankose nebuvo vien simbolis ar grynai dvasinė vizija, tai buvo tikri šv. Pavidalai, kuriuos angelas turėjo stebuklingu būdu gauti kuriose nors kunigo aukojamose šv. Mišiose.

Atrodo, lyg apsireiškęs angelas patvirtintų šv. popiežiaus Pijaus X 1910 m. dekretą Quam singulari, kuriuo leista Pirmąją Komuniją priimti vaikams iškart pasiekus sąmoningo amžiaus, tai yra maždaug šešių septynių metų. Fatimos klebonas Cruzas, paklusdamas šiam nutarimui, 1913 metais suteikė Pirmąją Komuniją šešiametei Liucijai. Tačiau naujasis klebonas Ferreira užsispyrusiai neduodavo Komunijos nesulaukusiems dešimties metų vaikams, todėl Pranciškus ir Jacinta dar nebuvo jos gavę.

Tradicinė angelo teologija

Trečiajame apsireiškime angelas nuostabiu būdu išmokė vaikus katekizmo tiesų apie Švenčiausiąją Trejybę, Kristaus Dievo-Žmogaus asmenį („Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę“), Tikrąjį Viešpaties buvimą šv. Eucharistijoje, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bei Nekaltosios Marijos Širdies tarpininkavimą. Visiškai aišku, kad šias tikėjimo tiesas, taip aiškiai išdėstytas, vaikai girdėjo pirmą kartą ir negalėjo tokių teologiškai tikslių maldų sugalvoti patys.

Kaip toli šie angelo apsireiškimai bei vėlesni Dievo Motinos apsilankymai nuo šių dienų modernistinio tikėjimo, naujosios Mišių teologijos! Čia niekur nerasime tos madingos „Velykų slėpinio“ teorijos, anot kurios Jėzus Kristus mus atpirko ne tiek kruvina atsilyginimo auka ant kryžiaus, kiek išaukštinimu per prisikėlimą. Šiandien girdime, kad šv. Mišios esančios šio Velykų džiaugsmo šventimas, bendruomenės puota, kurioje pagal Jėzaus žodžius („Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18,20) Viešpats dvasiškai atsiranda puotaujančių tarpe eucharistiniais pavidalais. Kristus visus apglėbia savo meile ir dovanoja savąjį atpirkimą, todėl praktiškai visi geros valios žmonės bus išganyti. „Pragaras, auka, permaldavimas, nuodėmė, atgaila“ – šias sąvokas „Velykų slėpinio“ teologija jau baigia ištrinti iš daugelio katalikų sąmonės.

Marija nepabijojo mažiems vaikams parodyti sukrečiančios pragaro vizijos (ją dar aptarsime). Apsireiškęs angelas moko juos ne draugiškai šnekėtis su mielu Dievuliu, o parpuolus ant žemės garbinti Jo šiurpulingą didybę, atgailaujant už savo ir kitų nuodėmes. Angelas jiems akivaizdžiai parodo, kad šv. Eucharistija yra ne džiugus „Velykų slėpinys“, o baisios Kalvarijos aukos sudabartinimas, aukos, kuria Sūnus siekia permaldauti Tėvo pyktį ant nusidėjėlių ir atsilyginti Jo įžeistam teisingumui. Eucharistijoje iš tikrųjų, realiai, o ne vien dvasiškai yra Viešpaties „Kūnas ir Kraujas, Siela ir Dievystė“, todėl šventieji Pavidalai turi būti garbinami „tabernakuliuose“ – ar tai suderinama su tabernakulio nukišimu į tamsius kampus moderniose bažnyčiose? O visuotinio išganymo viltimi Fatimoje net nekvepia: angelas primena, kad žmonės toliau baisiai įžeidinėja Dievą nuodėmėmis, todėl ištikimieji krikščionys turi už jį atsilyginti savo malda, auka bei permaldavimo Komunija ir melstis už nusidėjėlių atsivertimą. Auka, apsimarinimas, džiaugsmingas kančios priėmimas, savanoriškas kūno varginimas atgailos už nuodėmes dvasia – kaip šie dalykai toli nuo šių dienų salsvo pamaldumo!

„Portugalijos angelas“

„Aš esu jos [jūsų Tėvynės] Angelas Sargas, Portugalijos angelas“, – išgirdo vaikai apsireiškime. Antgamtiniai Viešpaties apsireiškimai yra „charizmos“, arba, kaip sako teologija, gratiae gratis datae, išrinktosioms sieloms veltui duotos dovanos, kurias jos turi panaudoti tarnavimui kitiems. Privatūs apreiškimai skiriami ne vien pavienėms sieloms ir jų asmeniniam pašventinimui, bet visai Bažnyčiai, visoms krikščioniškoms tautoms. Tai ypač aišku Fatimoje, kur angelas kalba apie Portugaliją, o Dievo Motina – apie vaikams negirdėtą šalį Rusiją, kur nuolatos primenama taikos svarba. O taikai tuo metu iškilo baisus pavojus.

Pirmojo angelo apsireiškimo metu, 1916 metų vasarį, Portugalijos parlamentas nutarė suteikti karinę pagalbą D. Britanijai kovoje prieš Vokietijos laivyną. Todėl kovo 3 d. Vokietija paskelbė Portugalijai karą, šalis įsitraukė į Pirmojo pasaulinio karo sūkurį. Ir štai, pirmieji angelo žodžiai: „Aš esu taikos angelas!“

Jo nešama žinia – taikos žinia, tačiau angelas neprašo melstis už taiką. Jis moko melstis už nusidėjėlių atsivertimą! Nuodėmė – tai yra giliausia visų blogybių ir visų karų priežastis, tautų atsivertimas yra vienintelė priemonė tikrai taikai užtikrinti.

„Portugalijos Angelas Sargas“… Nuo seniausių laikų krikščionys tikėjo, kad ne tik kiekvienas motinos įsčiose pradėtas žmogus gauna Dievo jam skirtą Angelą Sargą, bet ir didžiosios žmonių bendruomenės – Bažnyčia ir tautos. Dar pranašas Danielius liudijo (Dan 12,1), kad išrinktosios žydų tautos Angelas Sargas yra pats dangaus kareivijų vadovas šv. arkangelas Mykolas. Šv. Mykolas Naujajame Testamente tapo Naujojo Izraelio – Katalikų Bažnyčios, taip pat jos globėjos – Šventosios Romos Imperijos Angelu Sargu. Senajai Romos imperijai nusilpus, jo globos šaukėsi daugelis iš šios Imperijos kilusių valstybių: Vokietija (Romos Imperijos tęsėja nuo Karolio Didžiojo laikų), Italija (čia, ant Gargano kalno, šv. Mykolas apsireiškė 495 m.), Prancūzija (708 m. joje, ant Mont-St-Michel kalno Normandijoje, irgi pasirodė arkangelas), o taip pat Portugalija.

Prancūzijos gelbėtojai šv. Orleano mergelei Joanai buvo apsireiškęs angelas, kuris kalbėjo: „Aš esu Mykolas, Prancūzijos globėjas“. Panašiai prisistato ir angelas Fatimoje. Juk Portugalijos valstybės kūrėjas karalius Alfonsas buvo pakrikštytas Šv. Mykolo koplyčioje ir garbino arkangelą kaip savo valstybės globėją. 1514 metais, prašomas karaliaus Manuelio I, popiežius Leonas X įvedė specialią „Portugalijos Angelo Sargo“ šventę, kuri būdavo minima trečią liepos sekmadienį. Nacionalinėje Portugalijos šventovėje, Batalha vienuolyne, vienuoliai kasdien giedodavo maldą šv. Mykolo, Portugalijos Angelo Sargo garbei. Dėl popiežiaus Pijaus X kalendoriaus reformos XX a. pradžioje šventė buvo nunykusi – apsireiškęs angelas lyg priekaištaudamas ją priminė. Tik Pijus XII, prašomas Portugalijos vyskupų, atgaivino šią šventę ir nustatė jai pastovią dieną – birželio 10 d. „Taikos angelas“ – vienas iš Bažnyčios liturgijoje vartojamų arkangelo Mykolo titulų. Jo šventės (rugsėjo 29 d.) Brevijoriaus rytmetinės maldos Laudes himne giedama: „Taikos angelas Mykolas teateina iš dangaus į mūsų būstus, kad giedros taikos davėjas nuvytų apverktinus karus į pragarą“.

Po angelo apsireiškimų piemenėliai labai pasikeitė, surimtėjo, nuolat ir pamaldžiai kalbėjo rožančių bei angelo išmokytas maldas. Tai buvo jų pasiruošimas Dievo Motinos – Angelų Karalienės apsilankymui. Vaikai jau dabar pradėjo kančios kelią, uoliai aukojo visus sunkumus ir darbus už nusidėjėlių atsivertimą, o ypač tam, kad „guostų savąjį Dievą“.

Pirmasis Dievo Motinos apsireiškimas

Pirmasis pasaulinis karas ėjo į pabaigą, tačiau krikščioniškos Europos agonija tik prasidėjo. Šventasis Tėvas Benediktas XV, matydamas gilų susiskaldymą tarp Europos tautų ir vis didėjančią komunizmo grėsmę, perduoda Vatikano valstybės sekretoriui kardinolui P. Gasparriui laišką, prašydamas paraginti viso pasaulio vyskupus ir per juos visą Bažnyčią karštai melstis už taiką. Laiško pabaigoje jis rašo: „Įgaliojame Jus, garbingasis kardinole, pranešti visiems pasaulio vyskupams mūsų karščiausią troškimą, kad būtų kreipiamasi į Jėzaus Širdį, tą malonių sostą, ir kad šis kreipimasis būtų vykdomas per Mariją. Todėl įsakome, kad prie Loreto Dievo Motinos litanijos visiems laikams būtų pridėtas teiginys „Karaliene taikos, melski už mus!““ Laiškas parašytas 1917 metų gegužės 5 d., jame iškilmingai pabrėžiama, kad Marija yra visų Dievo malonių Tarpininkė. Lygiai po savaitės, gegužės 13 d., Mergelė Marija, lyg atsiliepdama į šį popiežiaus kreipimąsi, pirmąkart apsireiškė Fatimoje.

Alžiustrelės vaikai, nieko nenutuokdami apie pasaulyje siautėjančias politines audras, rūpinosi, kaip apsisaugoti nuo pavasarinės vėtros ganykloje „Irenos įduba“ (Cova da Iria). (Šv. Irena buvo pirmųjų krikščionybės amžių mergelė kankinė, nužudyta Tomaro mieste, apie 20 km nuo Fatimos.) Liucija, Pranciškus ir Jacinta ėmė statytis nedidelę pastogę nuo galimo lietaus. Jiems net į galvą nešovė, kad tos palapinės vietoje po keliasdešimties metų stovės didžiulė Rožančiaus Karalienės bazilika, aplink ją iškils vienuolynai ir ligoninės, čia plauks minios piligrimų, kunigų ir vyskupų. Rožančius, kurį piemenėliai kalbėjo, bus čia kalbamas be pertraukos tūkstančių tikinčiųjų.

Tuo tarpu vaikai triūsė prie savo palapinės. Išgirdę Fatimos bažnyčios varpų skambesį, jie suklupo įprastai rožančiaus maldai. Vėl kalbėjo jį gana skubėdami, nes rūpinosi greitai užbaigti statinį.

Staiga dangų perskrodė akinanti šviesa. Išsigandę vaikai apsidairė: danguje virš jų – nei debesėlio, iš kur galėtų būti tas žaibas? Niekas netemdė spinduliuojančios saulės. Manydami, kad audra slenka kitu pakraščiu, jie ėmė varyti avis į pakalnę.

Šviesa blykstelėjo antrą kartą. Staiga virš netoliese augančio ąžuoliuko pasirodė nepaprastai graži Mergelė. „Ji skleidė dar ryškesnę šviesą nei ryškiausi saulės spinduliai, einantys per vandeniu pripildytą krištolo vazą“, – pasakoja Liucija. Mergelė švelniai tarė nustėrusiems vaikams:

– Nebijokite, aš jums nieko blogo nepadarysiu.

Apsireiškusioji Mergaitė atrodė kokių penkiolikos septyniolikos metų amžiaus. Jos suknia buvo balta kaip sniegas, krintanti iki kojų pirštų. Baltas šydas, apsagstytas auksu, gaubė galvą, pečius ir krito iki žemės. Rankos buvo sudėtos prie krūtinės tarsi maldai. Dešinėje rankoje kabėjo rožančius iš perlų su sidabriniu kryželiu. Nuostabaus grožio veidas švietė kaip saulė, nors jame matėsi rūpesčio ženklas.

Vaikai keletą minučių stebėjo Mergelę. Tada vyresnioji Liucija išdrįso paklausti:

– Iš kur atėjote?

– Atėjau iš dangaus, – atsiliepė viešnia.

– Iš dangaus? – Dar labiau nustebusi, lyg nežinodama ką sakyti, Liucija paklausė: – Ko norite iš manęs?

– Atėjau jūsų paprašyti, kad ateitumėte čia sekančių šešių mėnesių tryliktą dieną, tą pačią valandą. Tada aš pasakysiu, kas esu ir ko noriu. Aš čia sugrįšiu dar septintą kartą.

Septintasis apsireiškimas, asmeniškai Liucijai, įvyko 1921 birželio 16 d., prieš jai išvykstant į mokyklą Porto. Mergelė Marija savo pirmajam apsireiškimui pasirinko gegužės mėnesį, kuris nuo seno skirtas jos garbei. Apsireiškimai tęsėsi iki spalio, taip pat pašvęsto Marijai – Rožančiaus Karalienei. Gegužės 13 diena – sena Marijos šventė: 610 metais tą dieną popiežius Bonifacas IV Romos Panteoną – visų dievų šventyklą – pašventino Dievo Motinos ir visų šventųjų kankinių bažnyčia. Vėliau ši Visų Šventųjų šventė buvo perkelta į lapkričio 1 d.

Liucija kažkaip savaime suvokė, kad apsireiškusioji yra Mergelė Marija. Ji nedelsdama pasinaudojo proga paklausti to, kas kiekvienai sielai turėtų būti didžiausias rūpestis:

– Kas bus su manimi? Ar aš nueisiu į dangų?

– Taip!

– O Jacinta?

– Taip pat ir ji.

– O Pranciškus?

Apsireiškusioji pažvelgė į berniuką gailestingu žvilgsniu ir tarė:

– Nueis ir jis, bet turi sukalbėti dar daug rožančių.

Liucija prisiminė dvi neseniai mirusias drauges ir paklausė:

– Ar Marija das Neves jau danguje?

– Taip.

– O Amelija?

– Ji pasiliks iki pasaulio pabaigos skaistykloje.

(Štai ką reiškia nuodėmė! Amelija mirė apie 18 metų amžiaus ir kažin, ar buvo didesnė nusidėjėlė nei daugelis iš mūsų!)

Tuomet Mergelė paklausė:

– Ar jūs sutiktumėte pasiaukoti Dievui ir ar noriai priimtumėte kentėjimus, kuriuos Jis jums siųstų, kad atsilygintumėte už tokią gausybę nuodėmių, kuriomis Jis įžeidžiamas, ir paprašytumėte nusidėjėlių atsivertimo?

– Taip, mes labai norime! – visų vardu atsakė Liucija. Mergelei labai patiko vaikų nuoširdumas. Marija tarė:

– Taigi jums reikės daug kentėti, bet Dievo malonė bus jūsų stiprybė!

Ji praskleidė rankas, ir vaikus apšvietė galinga dieviška šviesa, kurioje vaikai galėjo pamatyti save pačius. „Nenugalimos jėgos paveikti, mes puolėme ant kelių, karštai kartodami: „Švenčiausioji Trejybe…“ ir „Mano Dieve““, – pasakojo Liucija. Šviesos spinduliai iš Marijos rankų… Šį ženklą Marija, visų Dievo malonių Tarpininkė, parodė ir 1830 m. apsireikšdama Paryžiuje (tokią ją vaizduoja Stebuklingasis medalis), ir Lurde, Pontmaine bei kituose apsireiškimuose.

Marija atėjo ne tam, kad padarytų vaikus laimingus šiame pasaulyje. Nekaltai Pradėtoji panašiai kalbėjo Lurde šventajai Bernadetai: „Aš nepažadu padaryti tavęs laimingos šiame pasaulyje, o tik kitame“. Vaikai turės iškęsti daugybę patyčių, persekiojimų, dvasinių sunkumų, o du mažieji regėtojai netrukus susirgs ir mirs.

Tuomet Marija paragino vaikus:

– Kasdien kalbėkite rožančių, kad išprašytumėte taikos pasauliui ir karo pabaigos!

Kaip tik tą gegužės 13 dieną 40 000 portugalų kareivių įsitraukė į mūšį Prancūzijos fronte… Tuo metu, tą pačią gegužės 13 d., popiežius Vatikano Siksto koplyčioje suteikia vyskupo šventimus monsinjorui Eugenio Pacelli – būsimajam popiežiui Pijui XII, kuris turės ištverti II pasaulinio karo audrą.

Marija pasitraukė rytų kryptimi. Liucija prisimena: „Atrodė, kad ją gaubianti šviesa atidaro kelią per dangaus skliautą. Dėl šios priežasties mes esame kartais sakę, kad matėme atsiveriant dangų“.

Liucija prigrasė Jacintą ir Pranciškų niekam nepasakoti apie apsireiškimus. Tačiau Jacinta, pilna džiaugsmo, neištvėrė ir dar tą pačią dieną viską papasakojo tėvams. Pranciškus, nenorėdamas meluoti, patvirtino jos žodžius. Manuelis Marto, gerai žinodamas, jog jo vaikai niekuomet nemeluoja, buvo pirmasis, kuris patikėjo jų pasakojimu. Žinia greitai pasklido po kaimą, ir Liucija taip pat turėjo viską papasakoti. Liucijos motina visomis priemonėmis – barimu, grasinimais, net rykštėmis – bandė priversti Liuciją prisipažinti, kad ji meluoja. Liucija tylomis kentėjo, bet nepasidavė…

Gegužės pabaigoje, nebegalėdamas nuleisti sklindančių kalbų negirdomis, regėtojus apklausė Fatimos klebonas Marquesas Ferreira. Jis nerodė pasitikėjimo vaikų pasakojimais, tačiau kruopščiai ir objektyviai užrašydavo apklausas, kurias rengdavo po kiekvieno apsireiškimo. Šie užrašai yra ankstyviausias ir labai vertingas Fatimos istorijos šaltinis.

Antrasis apsireiškimas

Žinia apie pirmąjį apsireiškimą greitai paplito Fatimos apylinkėse. Birželio 13 dieną vaikai labai prašė savo tėvų, kad jie drauge eitų prie ąžuoliuko, tačiau šie patraukė į šv. Antano atlaidus, iškilmingai švenčiamus Fatimos parapinėje bažnyčioje. (Šv. Antanas, dažniausiai vadinamas „Paduviečiu“ (Paduva – miestas Italijoje, kur jis palaidotas), portugalams yra Antonio di Ližboa – „Lisabonietis“, nes jis gimęs Portugalijos sostinėje. Antanas laikomas Portugalijos šventuoju globėju.)

Pasitarę su klebonu, tėvai netrukdė vaikams eiti į apsireiškimų vietą. Tad regėtojai prieš vidudienį nukeliavo į Cova da Iria slėnį. Juos lydėjo apie 50 smalsuolių. Atėję prie ąžuoliuko, visi ėmė kalbėti rožančių. Staiga Liucija atsistojo ir įsižiūrėjo į rytų pusę. Aplink stovintieji paklausė, ar dar ilgai reikės laukti. „Ne, jau sužaibavo“, – atsakė Liucija. Mergelė Marija jau pasirodė virš ąžuoliuko. Piemenėliai pajuto didžiulį džiaugsmą.

– Ko jūs norite iš manęs? – paklausė Liucija.

– Noriu, kad jūs kasdien kalbėtumėte rožančių ir išmoktumėte skaityti. Vėliau jums pasakysiu, ko noriu.

Liucija paprašė išgydyti vieną ligonį. Apsireiškusioji pasakė:

– Jeigu jis atsivers, per metus pagis.

Liucija tarė Marijai:

– Aš norėčiau Jus paprašyti, kad pasiimtumėte mus į dangų.

Marija atsakė:

– Taip, Jacintą ir Pranciškų aš greitai pasiimsiu. O tu dar kurį laiką pasiliksi. Jėzus nori tavimi pasinaudoti, kad žmonės mane pažintų ir pamiltų. Jis nori žemėje įsteigti mano Nekaltosios Širdies garbinimą. Kas jį priims, tam aš pažadu išganymą. Šios sielos bus Dievo mylimos lyg gėlės, kurias aš dedu, kad papuoščiau Jo sostą.

– Ar aš čia pasiliksiu viena? – nuliūdusi paklausė Liucija.

– Ne, mano vaike! Ar tu labai kenti? Nenusimink! Aš niekuomet tavęs nepaliksiu, mano Nekaltoji Širdis bus tavo prieglobstis ir kelias, kuris tave nuves pas Dievą.

Pokalbio pabaigoje iš Marijos rankų vėl pasklido nuostabi šviesa. Joje vaikai išvydo viziją: „Priešais dešinįjį Dievo Motinos delną atsirado Širdis, apsupta erškėčių, kurie atrodė lyg perdūrę ją. Mes supratome, kad tai buvo žmonijos nuodėmių sužeista Nekaltoji Marijos Širdis, kuri nori atgailos“.

Susirinkę žmonės nematė Marijos ir girdėjo tik Liucijos garsiai tariamus žodžius. Tačiau visi liudininkai teigia, kad Marijai atsakinėjant girdėję švelnų garsą, „lyg bitės dūzgimą“. Taip pat matė, kaip sulinko ąžuoliuko šakelės. Marijai vėl kylant į dangų, žmonės girdėjo stiprų tolstantį garsą ir matė, kaip medžių šakos pakrypo link rytų. Susijaudinę žmonės dar ilgai meldėsi, skabė ąžuoliuko šakeles, ant kurių stovėjo Marija, o po to plačiai paskleidė žinią apie apsireiškimus. Tikinčiųjų vaikais skaičius augo, tačiau daugėjo ir pašaipūnų, kurie sukėlė vaikams nemažai skausmo.

Vaikus apklausęs klebonas Ferreira taip pat liko skeptiškas. Jo pastabos, kad šie reiškiniai galėtų kilti ir iš velnio, sukėlė Liucijos širdyje tikrą abejonių audrą. Jos siela buvo lyg apgaubta tamsos – bet juk tai ir buvo Marijos žadėta kančia! Liucijos motina tik stiprino spaudimą prisipažinti, kad ji melavusi.

Trečiasis apsireiškimas

Liepos 13 d. turėjo įvykti trečiasis Marijos apsilankymas. Liucija, įbauginta motinos, nenorėjo eiti į Cova da Iria. Jacinta ir Pranciškus be jos eiti nedrįso ir atsiklaupę nuoširdžiai meldėsi savo kambarėlyje. Staiga Liucija, tarsi stumiama kažkokios jėgos, nubėgo pas giminaičius ir, radusi juos besimeldžiančius, tarė:

– Jūs dar nenuėjot? Jau pats laikas!

– Be tavęs mes negalim eiti!

– Tai einam drauge, – paragino Liucija.

Apsireiškus Mergelei Marijai, Liucija, motinos ir šiek tiek klebono paveikta, iš baimės neištarė nei žodžio. Drąsioji Jacinta ją paragino:

– Na, Liucija, kalbėk! Ar nematai, kad tai Ji ir nori, kad tu kalbėtum?

– Ko norite iš manęs? – paklausė Liucija.

Tarsi norėdama išsklaidyti vaikų baimę, Marija kalbėjo:

– Noriu, kad jūs vėl ateitumėte kito mėnesio tryliktą dieną. Jūs turite kalbėti rožančių kiekvieną dieną Rožančiaus Karalienės garbei, kad išmelstumėte pasauliui taiką ir karo pabaigą, nes tik Ji gali tai suteikti.

– Norėjau Jūsų paprašyti, kad pasakytumėte, kas Jūs esate, ir kad padarytumėte stebuklą, jog visi patikėtų Jūsų apsireiškimu, – kalbėjo Liucija.

– Ateikite čia kiekvieną mėnesį! Spalį aš jums pasakysiu, kas esu bei ko noriu ir padarysiu didelį stebuklą, kad visi patikėtų.

Dar Liucija paprašė, kad Marija išgydytų ligonį, atverstų vieną Fatimos šeimą ir vieną ligonį paimtų į dangų. Dievo Motina mokė vaikus:

– Aukokitės už nusidėjėlius ir dažnai kalbėkite, ypač kai atliekate auką: „O Jėzau, tai darau iš meilės Tau, už nusidėjėlių atsivertimą ir norėdamas atsilyginti už nuodėmes prieš Nekaltąją Marijos Širdį“.

Pirmoji Fatimos paslaptis – pragaro vizija

Po šių žodžių Marija parodė vaikams siaubingą pragaro viziją. Liucija pasakoja: „…Ties šiais paskutiniais žodžiais ji [Marija] vėl atvėrė savo rankas, kaip ir dviem praėjusiais mėnesiais. Atrodė, kad spindulys perveria žemę, ir mes išvydome lyg ugnies jūrą, o šioje ugnyje panardintus velnius ir sielas, lyg jos būtų perregimos, juodos ir bronzinės degančios žmogaus pavidalo anglys. Jos plaukiojo toje ugnyje, mėtomos liepsnų, kurios su dūmų debesimis veržėsi iš jų pačių. Jos krito į visas puses lyg žiežirbos dideliuose gaisruose, be svorio ir pusiausvyros, rėkdamos bei staugdamos iš skausmo ir nevilties, dėl ko mes sudrebėjome ir nustėrome (aš tai regėdama tikriausiai sušukau „ai“, kaip girdėjo keletas žmonių).

Velniai skyrėsi savo baisia ir bjauria atstumiančių, nežinomų gyvių išvaizda. Bet jie buvo permatomi kaip juodos, degančios anglys. Persigandę ir lyg prašydami pagalbos, mes pakėlėme akis į Mūsų Mieląją Ponią, kuri pilna gerumo ir liūdesio mums kalbėjo:“

Antroji Fatimos paslaptis – prašymas paaukoti Rusiją

– Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos. Kad jas išgelbėtų, Dievas nori pasaulyje įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai. Jei bus daroma, ką jums sakau, daug sielų bus išgelbėta, ir bus taika. [I pasaulinis] Karas artėja į pabaigą, tačiau jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI valdymo metu prasidės kitas, dar blogesnis karas. Kai pamatysite vieną naktį, nušviestą nežinomos šviesos, žinokite, kad tai didelis ženklas, duodamas jums Dievo, jog Jis dabar baus pasaulį už jo nusikaltimus karu, badu ir Bažnyčios bei Šventojo Tėvo persekiojimu.

Kad apsaugočiau nuo to, aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers, ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos. Bet galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers, ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis. Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“

Trečioji Fatimos paslaptis

Pirmąją ir antrąją paslaptis Liucija atskleidė 1941 m. rugpjūtį, trečiosios pradžią – gruodį. Likusi trečiosios paslapties dalis Liucijos užrašyta 1944 m. sausio 1–9 d. ir 1957 m. perduota popiežiui Pijui XII. Ji turėjo būti paskelbta ne vėliau kaip 1960 metais. Popiežius Jonas XXIII ją pirmasis perskaitė, bet jos turinys slepiamas iki šiol. Plačiai paplitusi nuomonė, kad joje kalbama apie būsimą krizę Bažnyčioje – todėl ji ir neatskleidžiama. 2000 metų birželį Vatikano paskelbtas pranašystės tekstas negali būti tikroji paslaptis, nes tai nėra Marijos žodžiai, tęsiantys sakinį „Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“

– Niekam apie tai nieko nesakykite, Pranciškui galite tai perduoti, – galiausiai tarė Mergelė Marija. Po to Marija dar pamokė:

– Kai kalbate rožančių, po kiekvienos paslapties kalbėkite: „O mano Jėzau, atleisk mums mūsų nuodėmes, apsaugok mus nuo pragaro ugnies, nuvesk į dangų visas sielas, o ypač tas, kurios labiausiai reikalingos Tavo gailestingumo“.

– Ar Jūs daugiau nieko nenorite iš manęs? – paklausė Liucija.

– Ne, šiandien iš tavęs nieko nebenoriu.

Dievo Motina vėl pakilo į dangų rytų kryptimi.

Fatima virsta šventove

Daugelis žmonių, nuo pat pradžių patikėjusių regėtojais, buvo iš Fatimos apylinkių. Pačioje Fatimoje beveik visi buvo skeptiški, išskyrus vieną valstietę, Mariją Carreira. Ponios Carreiros atsiminimai yra tikslus ir vertingas šaltinis, perduodantis mums apsireiškimų aplinkybes. Būtent ponia Carreira pavertė ąžuoliuką ir jo aplinką šventove, Mergelės Marijos garbinimo vieta. Ji išvalė aikštelę aplink medį nuo krūmokšnių, aptvėrė jį nedidele akmenų sienele, padedama vyro ir vaikų, netoliese pastatė medinius žalumynais ir alyvos lempomis papuoštus vartus, kokie paprastai statomi kaimo šventėms ir procesijoms. Liepos 13 d. į „šventovę“ jau buvo susirinkę apie tris keturis tūkstančius žmonių. Šį kartą regėtojus lydėjo ir mažųjų piemenėlių tėvas Manuelis Marto.

Ką gali paliudyti susirinkusieji? Marija Carreira, ponas Marto ir keletas kitų tomis akimirkomis, kai Marija kalbėjo, vėl girdėjo tylų zvimbimą. Visi susirinkusieji pastebėjo kitą keistą fenomeną: dangus patamsėjo, lyg per saulės užtemimą, oras staiga atvėso, o visa atmosfera tapo lyg gelsva. Atrodė, kad ąžuoliuką ir regėtojus gaubia miglos debesėlis. Marijai vėl pakylant į dangų, pasigirdo lyg griaustinis, nuo kurio smarkiai susvyravo šalia pastatytieji vartai. Tiesa, kai kuriuos iš šių fenomenų regėjo ne visi. Tačiau antgamtinė atmosfera ir žmonių pamaldumas buvo toks didelis, kad niekam nekilo jokių abejonių apsireiškimo tikrumu.

Tą dieną buvo padaryta pirmoji mums žinoma regėtojų nuotrauka, pasirodė pirmasis atsargus straipsnelis vietinėje spaudoje – laikraštyje O Ouriense. Netrukus Fatima tapo tikrai plačiai žinoma.

Trečiojo apsireiškimo svarba

Be jokios abejonės, trečiasis Marijos apsilankymas yra reikšmingiausias. Marija paskelbia esminį savo norą – jos Nekaltosios Širdies garbinimo išplitimą kaip paskutinę priemonę žmonijos išgelbėjimui. Savo žodžių tikrumui patvirtinti ji pažada stebuklą. Šventoji Bernadeta, spaudžiama Lurdo klebono, taip pat prašė Marijos stebuklo, tačiau tuomet Mergelė Marija tik nusišypsojo ir tik vėliau išpildė prašymą – atvėrė gydantį šaltinį. Fatimoje Marija stebuklą pažada nedelsdama. Šis pažadas ir tapo svarbiausia sensacija, kuri traukė žmones į naująją šventovę. Juk trijų paslapčių regėtojai tuomet neatskleidė.

Pragaro vizija ir Marijos žodžiai neištrinamai įsispaudė vaikų sielose. Tačiau jie visiškai nesuprato daugelio dalykų: Kas ta „a Russia“ – kažkokia moteris ar šalis? Ką reiškia „no reinado de Pio XI“ – ar tas Pijus yra koks karalius, ar popiežius? Kas tuomet galėjo numatyti, kad kardinolas Achille Ratti po penkių metų, 1922 m. vasarį bus išrinktas popiežiumi ir pasirinks Pijaus XI vardą? Ir kas tuomet tikėjosi, kad po kelių mėnesių, 1917 m. lapkritį, kažkur tolimoje Rusijoje kils bolševikų maištas, iš esmės pakeisiantis viso pasaulio likimą?

Kiek daug pranašysčių trumpuose Marijos žodžiuose! Pirmojo pasaulinio karo greita pabaiga (1918 lapkričio 11 d. baigėsi paskutiniai mūšiai); būsimojo popiežiaus vardas Pijus XI; dar baisesnio karo pradžia jo valdymo laikais (formaliai II pasaulinis karas prasidėjo jau po Pijaus XI mirties (1939 02 10), bet jo pradžia galima laikyti 1938 m. kovą įvykusį Austrijos anšliusą ir spalio mėn. Sudetų užėmimą, o gal net 1936–39 m. Ispanijos pilietinį karą); „naktis, apšviesta nežinomos šviesos“ (1938 m. sausio 25–26 d. Europą nušvietusi šiaurės pašvaistė); karai, badas (kad ir baisusis Ukrainos badas 1932–33 m.), Bažnyčios persekiojimas (Meksikoje, Ispanijoje, Sovietų Sąjungoje, Kinijoje ir kitur); Rusijos platinamos klaidos (komunizmo išplitimas visame pasaulyje, 1968 m. kultūrinė revoliucija Vakaruose) – tai vis Fatimos paslapties turinys, kurio analizei skirta ne viena mokslinė studija. Visų šių Marijos žodžių ir pranašysčių esmė – raginimas žmonijai pasirinkti: arba Jos Nekaltosios Širdies garbinimas, arba pragaras jau šioje žemėje ir galiausiai amžinybėje.

Persekiojimai

Žmonių minios skubėjo į Cova da Iria. Vienas žurnalistas taip aprašo minios ir savo nuotaiką: „Kelionės metu aš buvau sujaudintas, ir nesulaikomai riedėjo ašaros, kai pamačiau daugelio tūkstančių tokį gilų tikėjimą ir pamaldumą. Keliai ir vieškeliai buvo pilni žmonių. Visais keliais ir takeliais Fatimos kryptimi traukė minios. Tai buvo didinga procesija!“

Visi duš Santuš šeimos daržai ir ganyklos slėnyje buvo ištrypti – šeima faktiškai prarado šią valdą. Todėl Liucijos motina Marija Rožė tęsė baisų puolimą prieš savo dukrą, vis versdama ją prisipažinti melavus. Motina tyčiojosi: „Jei norite ko nors valgyti, eikite paprašyti Marijos!“ Liucijai net sunku apsakyti, ką ji tuo metu iškentėjo, tačiau ji išsaugojo kantrybę ir liko paklusni mamai.

Plintant garsui apie Fatimą, pradėjo augti ir valdžios susirūpinimas. Tuo metu Portugaliją valdė atvirai Bažnyčiai ir monarchijai priešiška liberalų vyriausybė, kurios dauguma narių priklausė laisvųjų mūrininkų ložėms.

Jau liepos 23 d. liberalus Lisabonos dienraštis O Seculo išspausdino straipsnį, kuriame tyčiojamasi iš Fatimos lengvatikių. Straipsnio antraštė: „Misija iš dangaus – komercinė spekuliacija?“ Tačiau čia nevyksta nieko panašaus į komerciją! Jau minėjome, kad duš Santuš šeima prarado sklypą Cova da Iria, neturi iš žmonių susibūrimo nei mažiausios naudos. Regėtojų tėvai ir klebonas ne tik neskatina pamaldumo plitimo, bet dargi jam visaip priešinasi. Tik vėliau žmonės ėmė palikti apsireiškimų vietoje pinigų, tačiau jie buvo naudojami tik tos vietos puošimui.

Vietinė valdžia nedelsdama ėmėsi priemonių. Tuo metu visos Ouremo srities administratorius buvo prisiekęs liberalas ir fanatiškas antiklerikalas Arturas de Oliveira Santosas. Po liberalios 1910 m. revoliucijos, nuvertusios Portugalijos monarchiją, jis prasimušė į vietinę valdžią ir tapo masonu. Oliveira buvo Ouremo masonų ložės steigėjas. Jo valdžia buvo didelė – dėl menkniekių jis areštuodavo klebonus, vargindavo tikinčiuosius bausmėmis.

Oliveira nutarė sulaikyti vaikus, pasisiūlydamas juos nuvežti į Cova da Irią ir esą pats pamatyti stebuklus. Vaikai džiaugdamiesi sulipo į automobilį, bet greit pastebėjo, kad viršininkas suka ne tuo keliu. Jis ėmė aiškintis, kad turi reikalų mieste ir žadėjo iš ten vaikus laiku nuvežti į apsireiškimų vietą. Vaikai suprato klastą, bet jau buvo vėlu.

Oliveira ėmė vaikus bauginti ir reikalavo atskleisti liepos mėnesį apreikštąją paslaptį. Vaikai grasinimų neišsigando. Tuo tarpu į apsireiškimų vietą susirinko daugybė žmonių. Varpams nuskambėjus, pasirodė debesėlis, kuriame turėjo būti Marija. Jis spindėjo įvairiomis spalvomis ir netrukus pradingo. Šį reiškinį matė visi susirinkusieji. Žmonės puolė ant kelių, karštai melsdamiesi, o debesėliui pradingus, nuskubėjo ieškoti vaikų. Sužinoję, kad vaikai suimti, jie norėjo pulti jų vaduoti, bet Jacintos ir Pranciškaus tėvas juos sulaikė, prašydamas viską paaukoti Viešpačiui.

Nusivežęs į savo namus, Oliveira ėmė vaikus griežtai tardyti, reikalaudamas išduoti liepos 13 d. gautąsias paslaptis. Nepadėjo nei grasinimai, nei siūlomos dovanos, vaikai buvo nepaprastai tvirti. Oliveira pasikvietė gydytoją, kuris turėjo nustatyti vaikų isteriją ar haliucinacijas, bet ir gydytojas nieko nepešė. Tuomet vaikai buvo uždaryti į miestelio kalėjimą kartu su vagimis ir chuliganais. Vaikams pagrasinta juos gyvus išvirti aliejaus katile, jei neprisipažins melavę. Regėtojai visą patirtą siaubą paaukojo už nusidėjėlių atsivertimą. Jacinta net paskatino kitus kalinius kartu sukalbėti rožančių. Kitą dieną, susitaikęs su nesėkme, Oliveira parvežė vaikus į Alžiustrelę.

Ketvirtasis apsireiškimas

Sekmadienį po suėmimo, rugpjūčio 19 dieną, Liucija, Pranciškus ir jo vyresnysis brolis Jonas ganė avis Valinhos slėnyje. Jacinta buvo pasilikusi namuose. Staiga vaikai pastebėjo, kad oras tokios pat spalvos, kaip ir apsireiškimų metu. Liucija pamatė lyg žaibą, kuris perskrodė dangų, ir suprato, kad Marija vėl ateina. Ji paprašė Joną, kad pašauktų iš namų Jacintą. Jacintai atskubėjus, spinduliuojanti dangaus Mergelė pasirodė virš vieno medžio, kuris buvo kiek aukštesnis už ąžuoliuką Cova da Irijoje.

Apsireiškusioji spindėjo visu savo grožiu, bet veide matėsi liūdesys. Liucija vėl paklausė:

– Ko Jūs iš manęs norite?

– Noriu, kad tryliktą dieną ateitumėte į Cova da Iria ir toliau kasdien kalbėtumėte rožančių. Paskutinį mėnesį aš padarysiu stebuklą, kuriuo visi patikės. Jeigu jūsų nebūtų nuvežę į miestą, stebuklas būtų buvęs dar didesnis. Šventasis Juozapas ateis su Kūdikėliu Jėzumi, kad suteiktų pasauliui taiką. Mūsų Viešpats ateis, kad palaimintų žmones. Rožančiaus Karalienė ir Sopulingoji Dievo Motina taip pat ateis.

– Ką turime daryti su pinigais, kuriuos žmonės palieka Cova da Irijoje?

– Reikia padaryti du neštuvėlius [procesijų neštuvus su Marijos ar kita statula]. Tu su Jacinta ir dar dvejomis mergaitėmis, baltai apsirengusios, nešite vienus, o Pranciškus su trimis kitais berniukais – kitus. Pinigai neštuvėliuose skiriami Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės šventei ir koplyčiai, kuri bus pastatyta.

– Aš prašau jus pagydyti vieną ligonį.

– Kai kurie iš jų pagis per vienerius metus.

Marija buvo labai nuliūdusi ir prašė vaikus melstis bei atgailauti. Ji kalbėjo:

– Melskitės, daug melskitės ir aukokitės už nusidėjėlius! Daug sielų eina į pragarą, nes niekas už jas nesiaukoja ir nesimeldžia.

Šalia buvęs Pranciškaus brolis Jonas nieko nematė, bet kaip ir kiti girdėjo lyg griaustinį, kai Marija vėl pakilo į dangų. Vaikai parsinešė namo medžio, ant kurio stovėjo Marija, šakelę. Vis dar apsireiškimais netikintys tėvai nustebo, kad šakelė skleidė nepaprastai malonų kvapą. „Kokia graži tavo meilė, seserie sužadėtine! Tavo… tepalai kvapesni už visus kvepalus“, – šiuos Giesmių giesmės (4, 10) žodžius Bažnyčia nuo seno pritaiko Mergelei Marijai.

Penktasis apsireiškimas

Štai kaip Liucija pasakoja apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą rugsėjo 13 d.: „Apsireiškimo valandai artėjant, aš su Jacinta ir Pranciškumi buvome pakeliui. Prie mūsų veržėsi tiek žmonių, kad mes vos galėjome pajudėti. Daugelis net labai žymių asmenų veržėsi per minią prie mūsų, puolė ant kelių ir prašė mus pranešti Švč. Mergelei jų troškimus. Kiti šaukė mums iš tolo, o dar kiti, sulipę į medžius ir stovėdami ant tvorų, norėjo mus pamatyti ir išreikšti savo pageidavimus. Šauksmai tarsi banga veržėsi per minią, o jų prašymai susiliejo į vieną pagalbos šauksmą. Toje minioje tarsi matėsi jų sielos bangavimas, jų tikėjimas ir meilė Dievo Motinai Marijai“. Vienas tų įvykių liudininkas rašo: „Niekuomet nepamiršiu to įspūdžio, kai tūkstančiai maldininkų puolė ant kelių, klausydami dešimties metų mergaitės balso, ir su ašaromis bei giliu tikėjimu maldavo dangaus Karalienės motiniškos pagalbos“.

Patį vidudienį skaisti saulė palengva aptemo, galima buvo įžiūrėti net žvaigždes. Ore vyravo blanki auksinė spalva. Ąžuoliuką ir regėtojus gaubė balzgana migla. Tuo metu pasigirdo Fatimos bažnyčios varpai. Visi pamatė šviesos rutulį, kuris skriejo iš rytų į vakarus ir didingai suposi virš slėnio.

Liudininkas, kunigas Jonas Quaresma, būsimasis Leirijos vyskupijos generalvikaras, pasakoja: „Rutulys žibėjo nepaprasta šviesa. Staiga jis dingo iš mano akių, o netoli manęs stovinti mergaitė džiaugsmingai šaukė:

– Aš matau! Dabar Ji leidžiasi žemyn.

Mano draugas kunigas kalbėjo:

– Vaikai matė Dievo Motiną, o mums buvo leista pamatyti Ją atvežusį vežimą.

Kai žmonės sujaudinti stebėjo įvykius, iš giedro dangaus pradėjo birti balti žiedlapiai, kurie nyko nepasiekę žemės“.

Šis nuostabus „žiedlapių“ lietus kelis kartus pasikartojo ir vėliau, jį, kaip ir šviesos rutulį, matė dauguma susirinkusiųjų. Tačiau reikia pripažinti, kad dalis žmonių jokių ypatingų fenomenų nematė ir dėl to buvo nuliūdę. Tik spalio mėnesio „saulės stebuklą“ matė visi be išimties. Vienas iš nieko nemačiusiųjų – pirmąkart į Fatimą atvykęs teologijos profesorius kun. Manuelis Nuñes Formigao. Vėliau jis detaliai apklausė regėtojus ir daugybę liudininkų ir įsitikino apreiškimų tikrumu. Formigao tapo pirmuoju Fatimos istoriku: 1921 išleido pirmą mokslinę knygą apie Fatimą (Os Episodios maravilhosos de Fatima), 1927 m. – studiją As Grandes maravilhas de Fatima.

– Ko Jūs norite iš manęs? – kaip įprasta paklausė Liucija Apsireiškusiosios.

– Toliau kalbėkite rožančių, kad išmelstumėte karo pabaigos. Spalį ateis mūsų Viešpats, taip pat Sopulingoji Dievo Motina ir Karmelio Dievo Motina. Šventasis Juozapas pasirodys su Kūdikėliu Jėzumi, kad palaimintų pasaulį. Dievas patenkintas dėl jūsų aukų, bet Jis nenori, kad jūs miegotumėte su virve. Nešiokite ją tik dieną.

Vaikai, norėdami laisva valia apsimarinti, buvo pradėję ant juosmens nešioti šiurkščią virvę, kuri pratrynė žaizdas. Marija to neuždraudžia, tik skatina nepakenkti savo sveikatai.

– Manęs prašė daug ko melsti Jūsų: kelių ligonių pagydymo, dėl vieno kurčnebylio…

– Taip, kai kuriuos aš pagydysiu, bet kitų ne, nes mūsų Viešpats jais nepasitiki.

– Žmonės norėtų čia turėti koplyčią…

– Už pusę pinigų padarykite neštuvėlius, kurie bus nešami Rožančiaus Karalienės šventėje, kita pusė bus koplyčiai.

– Man davė tuos daiktus… – Liucija parodė vieno žmogaus perduotus laiškus ir kvapnaus vandens butelį. – Ar Jums jų reikia?

– To nereikia danguje, – atsakė Marija. – Spalį aš padarysiu tokį stebuklą, kad visi patikės.

Taigi Marija savo žodžiais ir nepaprastais reiškiniais skatina žmones lankytis šioje vietoje, rengti procesijas su neštuvėliais, statyti koplyčią. Ne klebonas ar kiti dvasininkai, o Marijos paskatinti paprasti tikintieji pradėjo Fatimos šventovę. Visiems Jos Nekaltosios Širdies garbintojams Marija išliejo tikrą malonės lietų, kurį ir simbolizavo iš dangaus kritę „žiedlapiai“.

Šeštasis apsireiškimas – saulės stebuklas

Maldininkų pasakojimai, kairuoliškų laikraščių ironiški komentarai visoje Portugalijoje sukėlė didžiulį susidomėjimą Fatima. Valdininkai masonai grasino bausmėmis vaikams ir jų tėvams, jei spalio mėnesį nebus žadėtojo stebuklo. Regėtojų tėvai būgštavo, net galvojo slapta išsiųsti juos pas gimines, bet patys vaikai buvo ramūs. Tik nuolatiniai smalsūs lankytojai ir jų nesibaigiantys klausimai trikdė regėtojų šeimų gyvenimą.

Paskutinis, šeštasis apsireiškimas įvyko spalio 13 dieną. Jau nuo ankstyvo ryto į Fatimą pradėjo plaukti nesuskaitomos minios iš tolimiausių Portugalijos vietovių. Po pietų visi keliai buvo perpildyti. Pėstieji, dažniausiai basi, ėjo kalbėdami rožančių. Nepaisydami drėgno rudens oro, jie buvo pasiryžę visą naktį praleisti lauke, kad kitą dieną galėtų užsiimti geresnę vietą.

Spalio tryliktoji buvo šalta, ūkanota ir lietinga, tačiau minia vis didėjo. Žymiausi laikraščiai atsiuntė savo korespondentus. Lietus pavertė Cova da Iria didele bala, visi susirinkusieji buvo šlapi iki siūlo galo. Prieš dvyliktą valandą ten jau buvo apie 60 000 žmonių. Vaikai atėjo apsirengę šventiškais rūbais. Minia juos su pagarba praleido. Jie nuėjo prie ąžuoliuko – tiksliau, prie to, kas iš jo liko, nes maldininkai buvo nuskabę visas šakeles.

Liucija paprašė žmones suglausti skėčius ir paragino kalbėti rožančių. Patį vidudienį Liucija staiga sustabdė maldą ir sušuko:

– Jau sužaibavo!

Pažvelgusi į viršų, ji tarė:

– Štai ji, štai ji!

Šalia stovėjusi motina išsigandusi įspėjo:

– Būk atsargi, dukrele, žiūrėk, kad neapsiriktum.

Liucija paklausė apsireiškusios Marijos:

– Ko Jūs norite iš manęs?

– Norėjau tau pasakyti, kad čia turi būti pastatyta koplyčia mano garbei. Aš esu Rožančiaus Dievo Motina. Toliau kasdien kalbėkite rožančių. Karas greitai pasibaigs ir kareiviai grįš į savo namus.

– Norėčiau daug ko Jūsų paprašyti: pagydyti kelis ligonius ir atversti keletą nusidėjėlių…

– Kai kuriuos – taip, kitų – ne. Žmonės turi pataisyti savo gyvenimą ir prašyti atleidimo už savo nuodėmes. – Tuomet Marija labai liūdnu balsu tarė: – Jie turi neįžeidinėti Dievo, mūsų Viešpaties, nes Jis ir taip dažnai skaudinamas.

– Ar jūs dar ko nors norėjote?

– Nieko daugiau, – atsakė Mergelė Marija.

– Tuomet nieko daugiau Jūsų nebeprašysiu, – užbaigė Liucija.

Apsireiškimo metu, kaip ir rugsėjį, žmonės matė lyg miglos debesį, gaubiantį ąžuoliuką ir regėtojus. Apie tolesnius įvykius Liucija pasakoja pati: „Ji atvėrė rankas ir jos ėmė atspindėti saulės šviesą. Kol ji pakilo, jos pačios šviesa atsispindėjo saulėje. Būtent todėl aš surikau…, kad reikia žiūrėti į saulę“.

Iš tiesų, Liucija sušuko:

– Žiūrėkite į saulę!

Lietus staiga nustojo lyti, prasiskyrė debesys ir pasirodė saulė. Tačiau jos šviesa buvo sidabrinė, lyg mėnulio – nuotraukose matosi, kad žmonės į ją žiūri neprisidengę akių. Saulė ėmė nepaprastu greičiu suktis, sudarydama lyg ugnies ratą. Ji skleidė geltonus, žalius, raudonus, mėlynus spindulius. Debesys, medžiai, uolos, žmonės paskendo toje fantastiškoje įvairių spalvų šviesoje. Saulė sustojo, bet netrukus vėl ėmė suktis. Staiga visiems pasirodė, kad saulė lyg atsipalaidavo iš padangių ir pradėjo svyruodama kristi ant jų. Tūkstantinė minia išsigandusi sušuko. Saulė skleidė nepaprastą karštį, nuo kurio tuojau išdžiūvo žmonių rūbai. Visi šaukė: „Stebuklas, stebuklas! Aš tikiu Dievą! Sveika, Marija! Dieve, pasigailėk mūsų!“ Žmonės puolė ant kelių į purvą ir kaštai meldėsi. Reginys truko apie 10 minučių, jį matė virš 70 000 žmonių: tikinčių ir netikinčių, paprastų kaimiečių ir išsilavinusių miestiečių, mokslininkų ir žurnalistų. Tikėjimą apsireiškimais garsiai išpažino ir sukrėsta Liucijos motina Marija Rožė.

Saulės stebuklas buvo matomas ir atsitiktinių, apie regėjimus negirdėjusių stebėtojų daugelio kilometrų spinduliu aplink Fatimą. Pavyzdžiui, apie jį rašo tą dieną savo viloje prie Atlanto vandenyno poilsiavęs žinomas poetas Alfonso Lopesas Vieira. Yra užrašyti ir daugelio Alburitelio kaimo, esančio už keliasdešimties kilometrų nuo Fatimos, gyventojų liudijimai. Tarp stebuklo liudininkų buvo ir Portugalijos švietimo ministras Antonio Sergio. Būdamas masonas, jis bando paaiškinti reginį audros sukeltu debesų judėjimu. Tačiau nei vienas kitas liudininkas nemini audros! Tad visiškai aišku, kad saulės stebuklas yra objektyvus istorinis faktas, nepaaiškinamas nei meteorologijos, nei psichologijos. Psichiatrija nežino tokio fenomeno kaip „kolektyvinė haliucinacija“, apie kurią bandė rašyti liberalūs laikraščiai. Žinoma, saulė kaip astronominis kūnas nepajudėjo, tačiau Dievo galia Fatimos apylinkėse buvo pakeistas jos švytėjimo būdas. 1930 spalio 13 d. Leirijos vyskupas da Silva savo laišku A Divina Providentia ne tik patvirtina Fatimos apsireiškimų antgamtiškumą, bet ir saulės stebuklo tikrumą.

Stebuklo metu regėtojams buvo dovanota ypatinga vizija. Liucija pasakoja: „Kai Švenčiausioji Mergelė pradingo begalinėje dangaus tolumoje, mes šalia saulės išvydome šventąjį Juozapą su Kūdikėliu Jėzumi ir baltai apsirengusią Dievo Motiną su mėlynu apsiaustu. Atrodė, kad šventasis Juozapas su Kūdikėliu Jėzumi laimina pasaulį, žegnodamas jį ranka. Tada mes pamatėme mūsų Viešpatį ir Dievo Motiną. Man atrodė, kad tai Sopulingoji Dievo Motina. Atrodė, kad mūsų Viešpats taip pat laimina pasaulį, kaip šventasis Juozapas. Regėjimas dingo, ir man atrodo, kad aš dar regėjau Karmelio Dievo Motiną“.

Šv. Juozapas su Kūdikėliu Jėzumi, Sopulingoji Dievo Motina ir Karmelio kalno škaplieriaus Marija lyg simbolizuoja džiaugsmingąsias, skausmingąsias ir garbingąsias rožančiaus paslaptis. Mąstymas apie šias paslaptis yra viena iš pirmųjų šeštadienių pamaldumo sąlygų. Ar galėjo Dievo Motina dar vaizdžiau parodyti, kad rožančius ir yra ta ypatinga priemonė, kurią Dievas skiria žmonijos išgelbėjimui šiais visuotinio tikėjimo smukimo laikais? O kad šie laikai tikrai panašūs į apokaliptinius, parodė saulės stebuklas, taip primenantis Apreiškimą apaštalui Jonui: „Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule…“ (Apr 12,1), o taip pat paties Viešpaties žodžius: „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse…“ (Mt 21,25).

Fatima tuojau tapo tarptautiniu maldinių kelionių centru. Daugelis grupių lankosi čia kasdien, o sekmadieniais ir kiekvieno mėnesio 13 dieną susirenka dešimtys tūkstančių. 1919 metais čia jau pastatyta nedidelė koplytėlė – dar ir dabar šventovės aikštėje šalia ąžuolo stovinti Capelinha. Valdžios bandymai riboti maldininkų srautus baigėsi nesėkme, kareiviai nevykdė įsakymų užtverti kelius. Valdžios tarnai vieną naktį koplytėlę susprogdino, bet ji buvo greitai atstatyta. Skeptiškasis Fatimos klebonas Ferreira 1919 metais suorganizavo atsiteisimo procesiją į Cova da Iria ir čia pirmąkart atlaikė šv. Mišias. 1928 metų gegužės 13 d. netoliese padėtas dabartinės bazilikos kertinis akmuo. Fatima tapo viena svarbiausių Bažnyčios šventovių. Deja, Dievo Motinos prašymas, kad popiežius kartu su visais pasaulio vyskupais paaukotų Rusiją Jos Nekaltajai Širdžiai, dar nėra įvykdytas, todėl žadėtojo Rusijos atsivertimo bei Nekaltosios Širdies triumfo dar nematyti.

Nekaltoji Marijos Širdie, melskis už mus!

Vėlesni apsireiškimai seseriai Liucijai, pratęsiantys apsireiškimus Fatimoje

(Iš sesers Liucijos užrašų dvasios vadovui)

„1925 m. gruodžio 10 d. Pontevedroje apsireiškė Švenčiausioji Mergelė, o šalia jos, švytinčiame debesyje – Vaikelis. Švenčiausioji Mergelė uždėjo jam ranką ant peties ir parodė erškėčiais apgaubtą širdį, kurią ji laikė kitoje rankoje. Vaikelis tarė: „Užjausk tavo Švenčiausiosios Motinos Širdį, vainikuotą erškėčiais, kuriais ją nuolat bado nedėkingi žmonės; niekas neatlieka atgailos akto, kad ištrauktų jų dyglius“.

Tuomet Švenčiausioji Mergelė kalbėjo: „Mano dukra, štai mano Širdis, vainikuota erškėčių, kuriais ją nuolat bado nedėkingi žmonės savo piktžodžiavimais ir nedėkingumu. Bent jau tu stenkis mane paguosti ir paskelbk, kad visiems, kurie penkis mėnesius kiekvieną I šeštadienį atliks išpažintį, priims šventąją Komuniją, sukalbės trečdalį rožančiaus ir pabus kartu su manimi 15 minučių, mąstydami apie 15 rožančiaus paslapčių, kad man atsilygintų, aš pažadu padėti mirties valandą visomis malonėmis, reikalingomis jų sielų išganymui“.

1926 vasario 15 d. jai [sesuo rašo trečiuoju asmeniu] vėl apsireiškė Kūdikėlis Jėzus. Jis paklausė jos, ar ji jau platina pamaldumą Jo Motinai. Ji papasakojo Jam apie sunkumus, kuriuos mato nuodėmklausys, ir pasakė, kad motina vyresnioji yra pasirengusi šį pamaldumą platinti, tačiau nuodėmklausys paaiškino, kad ji viena nieko negali. Jėzus atsakė: „Tiesa, kad tavo vyresnioji nieko negali viena, tačiau su mano malone ji gali viską“.

Ji papasakojo Jėzui apie sunkumus, kurių patiria kai kurios sielos, norėdamos atlikti išpažintį [pirmaisiais mėnesių] šeštadieniais, ir paprašė, kad išpažintis galiotų aštuonias dienas. Jėzus atsakė: „Taip, ir netgi ilgiau, svarbu, kad tie, kurie mane priima, būtų malonės būklėje ir kad turėtų ketinimą atsilyginti Nekaltajai Marijos Širdžiai“.

„Mano Jėzau, o jeigu kas nors pamirš sužadinti šį ketinimą?“ Jėzus atsakė: „Jie tai gali padaryti sekančioje išpažintyje, jei tik pasinaudos pirma proga prieiti išpažinties“.“

„Aš paprašiau savo vyresniosios bei savo nuodėmklausio leidimo ir jį gavau kaskart naktį iš ketvirtadienio į penktadienį nuo vienuoliktos valandos iki vidurnakčio laikyti šventąją valandą.

Vieną naktį [tai buvo 1929 birželio 13 d. Tuy vienuolyne Ispanijoje] aš buvau viena. Aš atsiklaupiau ant grindų koplyčios viduryje ir ėmiau kalbėti angelo maldas. Kadangi jaučiausi pavargusi, atsitiesiau ir meldžiausi toliau ištiestomis rankomis. Degė tik amžinoji lempelė. Staiga antgamtinė šviesa nutvieskė visą koplyčią, ir ant altoriaus pasirodė kryžius iš šviesos, kuris siekė iki pat lubų. Ryškioje šviesoje kryžiaus viršuje matėsi žmogaus veidas ir viršutinė kūno dalis, ties jo krūtine – balandis, taip pat iš šviesos, o ant kryžiaus – prikaltas kito žmogaus kūnas. Kiek žemiau jo juosmens galėjai matyti ore kabančią taurę ir didelę Ostiją, ant kurios krito keli lašai kraujo, ištekėję iš Nukryžiuotojo veido ir jo krūtinės žaizdos. Nuriedėję nuo Ostijos, tie lašai krito į taurę. Po dešiniuoju kryžiaus skersiniu stovėjo Švenčiausioji Mergelė Marija. Tai buvo Fatimos Dievo Motina, kairėje rankoje laikydama savo Nekaltąją Širdį, be kalavijo ir rožių, bet su erškėčių vainiku ir liepsna… Po kairiuoju kryžiaus skersiniu buvo kelios didelės raidės, kurios krito ant altoriaus, lyg būtų iš kaip krištolas tyro vandens, ir sudarė žodžius: „Graca e misericordia – Malonė ir gailestingumas“.

Aš suvokiau, kad man buvo parodyta Švenčiausiosios Trejybės paslaptis, ir gavau apšvietimų apie šią paslaptį, kurių man neleista atskleisti.

Galiausiai Dievo Motina man pasakė: „Atėjo akimirka, kurią Dievas skatina Šventąjį Tėvą vienybėje su visais pasaulio vyskupais atlikti Rusijos paaukojimą mano Nekaltajai širdžiai. Jis pažada šiuo būdu ją išgelbėti. Tiek daug sielų yra Dievo teisingumo pasmerkiamos dėl nuodėmių, kurios atliekamos prieš mane, todėl aš prašau atlyginimo: aukokis šia intencija ir melskis!“

Aš papasakojau apie tai savo nuodėmklausiui, kuris liepė man užrašyti, ko nori Dievo Motina“.

1930 birželio 29 d. sesuo Liucija prašė Viešpaties paaiškinimo, kodėl reikia atlikti būtent penkis pirmuosius šeštadienius. Apsireiškęs Jėzus kalbėjo: „Mano dukra, priežastis yra paprasta. Yra penkių rūšių įžeidimai ir šventvagystės prieš Nekaltąją Marijos Širdį: šventvagystės prieš Nekaltąjį Prasidėjimą, prieš jos nuolatinę mergystę, prieš jos dieviškąją motinystę, kartu nepripažįstant jos ir žmonių Motina, šventvagystės tų, kurie viešai siekia įdiegti vaikų širdyse abejingumą, panieką ar netgi neapykantą šiai Nekaltajai Motinai, ir tų, kurie ją tiesiogiai įžeidžia jos atvaizduose“.

Tuomet Liucija paklausė, ar šv. Komuniją galima perkelti į sekmadienį po pirmojo šeštadienio. Viešpats atsakė: „Ši pamaldi praktika bus taip pat priimtina sekmadienį, einantį po pirmojo šeštadienio, jei dėl rimtos priežasties mano kunigas tai leis“.

Kun. Edmundas Naujokaitis

Pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

„Šiuolaikinė kultūra ir pavojus šeimos vertybėms“ – Kviečiame visus į susitikimą su daktaru P. Cameronu Vilniuje!

Po maždaug 15 metų pertraukos Lietuvoje lankysis žinomas amerikiečių psichologas daktaras Paulas Cameronas.

Dr. P. Cameronas žinomas dėl savo nepriklausomų „homoseksualumo“ fenomeno tyrimų. Savo tyrimais daktaras P.Cameronas įrodo, kad homoseksualūs santykiai daro blogą poveikį juos praktikuojančių asmenų sveikatai ir psichinei būklei.

Gegužės 17 d. Vilniuje vyks daktaro Paulo Camerono paskaita „Šiuolaikinė kultūra ir pavojus šeimos vertybėms“. Mūsų nuomone, tai bus stiprus smūgis šios „bendruomenės“ Lietuvoje skleidžiamiems „teigiamiems“ stereotipams.

Kviečiame visus į susitikimą su daktaru P. Cameronu. Suprantame, kad ne visi, gyvendami toli nuo Vilniaus, gali dalyvauti šiame susitikime. Todėl ruošiame galimybę įrašyti pono daktaro paskaitą ir visi tie, kurie negalės dalyvauti asmeniškai, galės stebėti susitikimą vaizdo įrašo pavidalu.

Norint dalyvauti susitikime būtina užsiregistruoti, nes vietų skaičius ribotas.

Registracija yra čia: https://uzkatalikiskalietuva.wordpress.com/2024…

Šio susitikimo organizavimas iš dalies viršija mūsų galimybes, todėl maloniai prašome Jūsų, mūsų rėmėjai, paramos, dėdami viltis į Jūsų kilnumą ir mūsų bendrų tikslų suderinamumą.

Remk susitikimą su daktaru Paulu Cameronu!

Norint dalyvauti susitikime būtina užsiregistruoti, nes vietų skaičius ribotas.

Kristus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė! Ir Jis prikels Šventąją Lietuvą!

Jonas Šaulys

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Šeima kuria valstybę! Šeima ir revoliucija.

Šis pranešimas buvo perskaitytas 2019 m. rugsėjo 6-8 d. organizacijos „Voice of the Family“ konferencijoje „Perduoti tikėjimo depozitą – katalikiškos šeimos misija šiandien“, vykusioje Newmano salėje, Kardifo universiteto katalikų kapelionato patalpose.

Fatimos regėtojos sesers Liucijos žodžiai

2017 m. gegužę Romos gyvybės forume sakytoje kalboje kardinolas Carlo Caffara patvirtino, kad 1983 ar 1984 m. gavo ilgą ranka rašytą sesers Liucijos laišką, kuris baigėsi šiais žodžiais:

„Tėve, ateis akimirka, kai lemiama kova tarp Kristaus karalystės ir šėtono vyks dėl šeimos. O tie, kurie dirbs šeimos labui, patirs persekiojimus ir suspaudimus. Tačiau nereikia bijoti, nes Švenčiausioji Motina jau sutriuškino gyvatės galvą.“

Kardinolas Caffarra mirė po kelių mėnesių, 2017 m. rugsėjį, kaip tik tuo metu, kai atsidūrė kovos dėl šeimos, atsivėrusios Bažnyčioje popiežiui Pranciškui paskelbus apaštališkąjį paraginimą Amoris Laetitia, centre. Tačiau šis mūšis – kurį mes ir šiandien išgyvename – yra tik vienas mūšis didesniame kare tarp dviejų miestų, kurie kovoja per visą istoriją; dviejų miestų, apie kuriuos rašė šventasis Augustinas iš Hipono: Dievo miesto ir šėtono miesto. Dievo miestą sudaro Jėzaus Kristaus Bažnyčia, o kitą – šėtono pasekėjai. Šie du miestai žemėje priešinasi vienas kitam kaip dvi armijos: kiekvieno jų tikslas – sunaikinti kitą, todėl jų konfliktas yra nuolatinis ir nesibaigiantis.

Šeima yra žemiškas Dievo miesto, kuris yra Bažnyčia, atvaizdas. Taigi šeimos sunaikinimas buvo nuolatinis Bažnyčios priešų tikslas.

Šeima kuria valstybę

Bažnyčia moko, kad šeima yra ne paprasta dviejų asmenų sąjunga, bet socialinė institucija. Ir ji nėra paprasta socialinė institucija, kaip daugelis kitų, bet socialinė institucija, pagrįsta sakramentu – Santuokos sakramentu. Tai turi daug pasekmių.

1946 m. Pijus XII savo kalboje patvirtino, kad du pilietinės tvarkos ramsčiai, kuriuos sumanė ir kurių nori Dievas, yra šeima ir valstybė.[1]

Tarp šeimos ir valstybės egzistuoja pastovus ryšys. Valstybių gerovė priklauso nuo šeimų klestėjimo ir atvirkščiai. Todėl tautų nuosmukis susijęs su šeimos institucijos nuosmukiu.

Šio ryšio egzistavimas yra logiškas ir akivaizdus. Nuo pat gimimo visi esame visuomenės nariai, nes, kaip sakoma Pradžios knygoje: „Negera žmogui būti vienam.“ (Pr 2, 18) Šeima gimsta kartu su žmogumi, kaip ir kiekviena bendruomenės forma: šeima, valstybė ir Bažnyčia, kuri, kadangi buvo įkurta Jėzaus Kristaus ir Jo vadovaujama, yra svarbiausia bendruomenė iš visų. Dėl šios priežasties Bažnyčios Magisteriumas visada kalbėjo apie šeimą kaip apie pirmąją valstybės ląstelę, kuri yra visos visuomenės, gimstančios iš šeimos ir besiplečiančios iš šeimos, įvaizdis ir modelis. Pijus XII rašo:

„Kiekviena šeima plečiasi ir didėja dėl santykių, kuriuos sieja kraujo ryšiai. O skirtingų šeimų sąjungos, sudarydamos darnius susitarimus, grandis po grandies sudaro tinklą, kurio darna ir solidarumas užtikrina gyvybiškai svarbią tautos, didžiųjų namų, kurie yra Tėvynė, didžiosios šeimos, vienybę.“[2]

Prancūzų istorikas Numa Denis Fustel de Coulanges (1830-1889) knygoje La città antica (1864 m.) įrodo, kad šeima buvo antikinės civilizacijos – tiek graikų, tiek romėnų – pamatinis elementas. Romos didybė grindžiama šeima, kurią Ciceronas apibrėžia kaip seminarium rei publicae.[3] Romos šeima buvo grindžiama fides, sutuoktinių vedybų sutartimi. Šeimų grupė sudarė gens, kuri buvo pripažįstama bendrais protėviais ir kuri saugojo mos majorum, senovės papročius ir moralinės tradicijos branduolį.

Krikščionybė santuoką iškėlė į sakramentą, patvirtindama jos neišardomumą. Žlugus Romos imperijai, vienintelė realybė, kuri išliko ir tapo naujos visuomenės pagrindu, buvo šeima. Viduramžių pradžia sutapo su šeimos institucijos raida. Kaip pastebi Régine Pernoud, norėdami suprasti Viduramžių visuomenę, turime studijuoti jos šeimyninę organizaciją. Būtent joje randame Viduramžių laikotarpio „raktą“ ir kartu jo išskirtinumą.[4]

Naujovė toje epochoje buvo Bažnyčios statusas ir autoritetas: ikikrikščioniškuoju laikotarpiu kiekviena šeima turėjo savo religinį kultą, o po Romos imperijos žlugimo kilusioje anarchijoje bažnytinės institucijos su popiežiumi priešakyje vadovavo visuomenės dvasiniam ir moraliniam atgimimui. Taip atsirado feodalizmas: baronas visų pirma buvo šeimos galva, kuriai pagarbą rodė kitų šeimų galvos. Feodų susivienijimas buvo karalysčių ištakos. Karaliaus teritorija yra patria, kurios pavadinimas kilęs iš žodžio pater – tėvas. Karalius yra tautos tėvas, o karalystė valdoma kaip šeima.

Daugiau nei tūkstantį metų šeima Europoje buvo politinės bendruomenės modelis. Prancūzijos revoliucija panaikino monarchiją, tačiau tėviškas monarchinio valdymo pobūdis išliko iki 1918 m. Austrijos imperija vis dar buvo valdoma pagal monarchinę ir šeimyninę sistemą. Tradicinėje monarchinėje teisėje karalius atliko viešąją misiją tarnaudamas žmonėms, kuriems jis buvo tarsi tėvas.

Santuoka taip pat yra sakramentas

Istoriniu požiūriu šeima yra ne tik pirmasis valstybės elementas. Cituodamas Pijaus XI encikliką Casti Connubii, Pijus XII teigia: „Šeima yra pagrindinė valstybės ląstelė, elementas, iš kurio ji susideda.“[5]

Šeima remiasi santuoka ir, kaip aiškina Pijus XI enciklikoje Casti connubii, santuoką sudaro trys didžiosios gėrybės: prolesfidessacramentum[6]: vaikai, ištikimybė ir sakramentas. Proles yra santuokos tikslas – vaikų gimdymas ir auklėjimas; tačiau proles suponuoja fides, sutuoktinių ištikimybės paktą. Santuoka yra sutartis, gimstanti iš laisvo dviejų sutuoktinių sutikimo, bet negalinti būti nutraukta jų valia, nes ją neišardomą padaro sakramentas. Sakramentas, dieviškosios kūrybos simbolis ir Bažnyčios kaip Kristaus Sutuoktinės atvaizdas, daro santuokinę sutartį neišardomą. Fides ir proles yra ir kitų tradicijų dalis, o sacramentum apibūdina tik krikščioniškąją šeimą ir daro ją šventą. Kadangi tarp prigimtinės ir antgamtinės tvarkos egzistuoja skirtingas, bet susijęs ryšys, sacramentumfides ir proles nėra atskiri elementai, bet sudaro vieną visumą.

Visas Bažnyčios gyvenimas organizuojamas aplink septynis sakramentus. Santuoka yra sakramentas, kuris neišardomai sujungia vyrą ir moterį ir suteikia jiems ypatingą malonę gyventi kartu bei auklėti vaikus. Kaip ir Šventimai, ji turi socialinį pobūdį. Ši socialinė paskirtis yra ne tik natūrali, bet ir antgamtinė: pradėti ir auklėti vaikus, skirtus dangui – antgamtiniam kiekvieno žmogaus likimui.

Taigi krikščioniškoji šeima yra ne tik seminarium rei publicae, kaip ją apibrėžė Ciceronas, bet ir seminarium ecclesiae. Ji yra pirmoji valstybės ir Bažnyčios ląstelė. Kovojančią Bažnyčią žemėje sudaro šeimos, tiek prigimtinės, tiek religinės, ir ji pati yra didžioji šeima, vadovaujama popiežiaus ir vyskupų.

Būtent dėl šios priežasties santuoka yra atiduota budriai Bažnyčios globai.

Revoliucijos išpuolis prieš šeimą

Šios krikščioniškosios šeimos vizijos priešingybė yra revoliucinis šeimos sunaikinimo projektas. Per pastaruosius du šimtus metų pagrindiniai šeimos priešai buvo Marksas ir Engelsas, Zigmundas Froidas ir 1968 m. intelektualai.

Pirmasis šeimos neigimas yra filosofinis – tai Karlo Markso (1818-1883) ir Frydricho Engelso (1820-1895) dialektinio materializmo pasekmė. Knygoje „Šeimos, privačios nuosavybės ir valstybės kilmė“[7] F. Engelsas pretenduoja moksliškai įrodyti, kad šeima yra ne natūrali tikrovė, o istorijos sukurtas savavališkas antstatas, kuriam lemta išnykti. Šeima, pasak Engelso, negali būti natūrali tikrovė, nes nėra pastovios ir stabilios žmogaus prigimties. Marksizmo požiūriu, visa, kas egzistuoja, yra materija, kurią gaivina nuolatinis judėjimas; nieko nėra pastovaus, viskas kinta ir transformuojasi. Primityviaisiais laikais, teigia Engelsas, žmonija gyveno ne tik gėrybių komunizmo, bet ir seksualinio palaidumo sąlygomis. Tik vėliau, klasių visuomenėje, gimusioje su privačia nuosavybe, atsirado šeima, kurioje moteris buvo auka, o vyras – išnaudotojas. Taip pat egzistuoja ryšys tarp šeimyninio susvetimėjimo ir proletariato, engiamosios klasės, išnaudojimo. Taigi judėjimas komunizmo link apima ir „moters išlaisvinimą“ per šeimos ir santuokos panaikinimą. Komunizmo socialinis modelis yra primityvių žmonių, pavyzdžiui, vis dar gyvenančių Amazonijoje, gyvenimas.

Antrasis šeimos neigimas yra etinio pobūdžio ir ateina iš Zigmundo Froido (1856-1939) bei jo pasekėjų. Jei marksizmas kėsinasi į filosofinius šeimos institucijos pagrindus, tai froidizmas kėsinasi į jos moralinį pagrindą. Iš tikrųjų šeima yra moralinių vertybių, kylančių iš kartų pastangų siekti moralinės ir materialinės pažangos, rezervuaras. Froidas krikščioniškąją moralę, pagrįstą pasiaukojimo dvasia, supriešino su hedonistine morale, paremta malonumu, libido, kuris sudaro psichoanalitinės teorijos šarnyrą. Austrų psichoanalitikas įvedė dvi naujas etines kategorijas: instinktų slopinimą ir išlaisvinimą. Žmogus turėtų išsilaisvinti iš represyvios moralės, trukdančios jam realizuoti save, kad galėtų duoti laisvę savo troškimams ir seksualiniams potraukiams. Froido mokinys Wilhelmas Reichas (1897-1957) siekė sujungti psichoanalizę su Marxo doktrinomis. Jis buvo vadinamojo freudomarksizmo, kuris yra 1968 m. studentų maišto ištakose, pradininkas. Pagrindinis jo teoretikas buvo Herbertas Marcuse (1898-1979). Pagrindinė 1968 m. tezė – marksizmas turi būti įveiktas, nes jis apsiriboja tik politine revoliucija, neigiant kultūros ir kasdienio gyvenimo vertybes.

Vienas iš pamatinių 1968 m. tekstų buvo Davido Cooperio (1931-1986) „Šeimos mirtis“[8]. Cooperio nuomone, buržuazinė „laiminga šeima“ yra neišardoma, todėl ji yra visų socialinių represijų pagrindas. „Beprotybė“ yra ne tik atsakas į tokias patologines institucijas kaip šeima, bet ir vertybė pati savaime, naujos politinės sąmonės pagrindas.

Reikėtų pridurti, kad 1968 m. šeimos naikinimo idėją rengę intelektualai neapsiribojo filosofinės teorijos darbais, bet, vadovaudamiesi marksizmo principais, savo idėjų tvirtumą pademonstravo inicijuodami konkrečius valdžios užkariavimo projektus.

Būtent komunistų teoretikas Antonio Gramsci (1891-1937) parengė valdžios užkariavimo Vakaruose strategiją, o amerikiečių rašytojas Saulius Alinskis (1909-1972) išdėstė jos radikaliausią koncepciją ir „ilgą žygį per institucijas“[9]. Tarp Alinskio mokinių yra Hillary Clinton, kurios 1968 m. Velslio koledže parašytas baigiamasis darbas vadinosi „Yra tik kova…: Alinskio modelio analizė“.

Kaip ir Gramsci, Alinskis taip pat laikėsi absoliutaus etinio reliatyvizmo. Reliatyvizmas yra mūsų laikais vyraujanti kultūrinė vizija. Nėra jokio prigimtinio įstatymo, jokių absoliučių ir universalių principų. Viskas priklauso nuo istorinių aplinkybių ir subjektyvių intencijų. Ši filosofija, įsiskverbusi net į Katalikų Bažnyčią, yra popiežiaus Pranciškaus siūlomos naujos moralinės paradigmos šaknys.[10]

„Nediskutuotinos“ vertybės

Benediktas XVI dažnai smerkė šiuolaikinę „reliatyvizmo diktatūrą“. Savo kalboje Europos liaudies partijai 2006 m. kovo 30 d. jis priminė, kad egzistuoja „principai, dėl kurių negalima derėtis“. Jis išvardijo šiuos principus:

„Gyvybės apsauga visais jos etapais, nuo pirmosios pastojimo akimirkos iki natūralios mirties; natūralios šeimos, kuri yra santuoka pagrįsta vyro ir moters sąjunga, struktūros pripažinimas ir skatinimas bei jos gynimas nuo bandymų ją teisiškai prilyginti iš esmės skirtingoms sąjungos formoms, kurios iš tikrųjų jai kenkia ir prisideda prie jos destabilizavimo; tėvų teisių auklėti savo vaikus apsauga.“

Taigi „nediskutuotinos“ vertybės yra teisė į gyvybę; teisė į prigimtinę šeimą; teisė į savo vaikų auklėjimą. Šios teisės tarpusavyje susijusios, nes būtent šeimoje gimsta gyvybė, o šeimai priklauso ugdyti gyvybę per ugdymą.

Apsiribosiu trumpa šiuolaikinio puolimo prieš šias tris nediskutuotinas vertybes – šeimą, gyvybę ir auklėjimą – analize.

Šeima

Pagrindinis išpuolis prieš šeimą yra skyrybos, kurios suardo jos struktūrą. Skyrybų ištakos siekia protestantiškąją revoliuciją, tačiau jos Europos visuomenėje atsirado Prancūzijos revoliucijos dėka. Visi protestantiškosios reformos lyderiai leido skyrybas, pradedant Martynu Liuteriu veikale De captivitate babylonica. Liuteris neigė, kad santuoka yra sakramentas, ir, laikydamasis šios pozicijos, neigė jos neišardomumą. Jis tvirtino, kad santuoką ipso facto galima nutraukti dėl vieno iš sutuoktinių neištikimybės. Vėlesniais amžiais skyrybos plačiai paplito liuteronų, kalvinistų ir anglikonų šalyse, tačiau civilinės skyrybos valstybinėse institucijose oficialiai įvestos tik po Prancūzijos revoliucijos. 1791 m. Konstitucijos 7 straipsnis santuoką laikė išskirtinai civiline sutartimi: „įstatymas santuoką laiko tik civiline sutartimi“. 1792 m. rugsėjo 20 d. įstatymu buvo įvestas civilinės santuokos institutas. Taip gimė iki tol nežinoma civilinės santuokos sąvoka. Nuo tos akimirkos, kai santuoka imta laikyti tik civiline sutartimi, valstybė pradėjo teigti turinti teisę ją reguliuoti. Bažnyčia, kuri dar Tridento Susirinkime patvirtino sakramentinį santuokos pobūdį, savo teises į santuoką pareiškė keliais svarbiais dokumentais, pavyzdžiui, 1880 m. vasario 10 d. Leono XIII enciklika Arcanum.

Prancūzijos revoliucijos principus visoje Europoje išplatino Napoleono 1805 m. Civilinis kodeksas, kuriame, be santuokos nutraukimo, buvo įtvirtintas privalomas vienodas tėvo palikimo padalijimas visiems vaikams. Nuo to momento, kai santuoka buvo laikoma tik civiline sutartimi, valstybė teigė turinti teisę ją reguliuoti. Tačiau su skyrybomis šeima nustojo būti prigimtine institucija ir tapo asmenų tarpusavio sutarimu sudarytu susitarimu, kurį galima nutraukti bet kada ir dėl bet kokios priežasties. Aukščiausia teise tapo individo apsisprendimo teisė. 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje žmogui suteikta galimybė daryti, ką tik nori, net savo paties nenaudai, ignoruojant ar paneigiant visus prigimtinius ir moralinius įstatymus, tik su vienintele riba – nedaryti žalos kitų laisvei. Laisvė, skelbia Deklaracijos 4 straipsnis, „susideda iš galimybės daryti viską, kas nekenkia kitiems: taigi kiekvieno žmogaus naudojimasis prigimtinėmis teisėmis turi tik tas ribas, kurios užtikrina kitiems visuomenės nariams naudojimąsi tomis pačiomis teisėmis“. Tokios ribos, patikslinama Deklaracijoje, „gali būti nustatytos tik įstatymu“, kuris, kaip teigiama teksto 6 straipsnyje, yra „bendrosios valios išraiška“.

Gyvybė

Tas pats apsisprendimo principas yra antrosios nediskutuotinos teisės – teisės į gyvybę – puolimo pagrindas. Abortai, t. y. nekalto žmogaus nužudymas motinos įsčiose, yra logiška kontraceptinio mentaliteto, XIX ir XX a. išplitusio visoje Europoje, pasekmė. Pagrindinis būtinybės mažinti gimstamumą šalininkas buvo anglikonų pastorius Thomas Robertas Malthusas (1776-1834). Tačiau Maltusas, priešingai nei jo pasekėjai, kaip vienintelę teisėtą gimstamumo ribojimo priemonę siūlė skaistumą. XIX a. pabaigoje Anglijoje išsivystė antinatalistinis neomaltusianizmas, kurį skatino su masonerija susijęs gydytojas ateistas Charlesas Bradlaughas (1833-1891) ir feministė Annie Besant (1847-1933), vėliau tapusi Teosofijos draugijos pirmininke. Jų idėjas Amerikoje paskleidė Margaret Higgins Sanger (1879-1966), anarchistė, judėjimo už moters teisę būti „absoliučia savo kūno šeimininke“ įkūrėja. Jei vardan absoliučios savo kūno viešpatystės galima riboti gimstamumą, kitas logiškas žingsnis po kontracepcijos yra abortas.

Pirmą kartą abortai Rusijoje buvo įteisinti 1920 m., kai politinė revoliucija transformavosi į seksualinę revoliuciją.[12] 1922 m. Markso ir Engelso institute Maskvoje įvyko konferencija, kuriai vadovavo Davidas Riazanovas (1870-1938) ir kurios tikslas buvo pagilinti kultūrinės revoliucijos, tiksliau, totalinės revoliucijos, kuri apimtų patį žmogų, jo prigimtį, papročius ir giliausią būtį, koncepciją. 1929 m. instituto vadovai pakvietė Wilhelmą Reichą į Maskvą surengti keletą konferencijų. Po jų išleistas traktatas „Dialektinis materializmas ir psichoanalizė“ – pamatinis freudomarksizmo tekstas. XX a. Vakaruose sparčiai plito kontracepcijos praktika, o vėliau ir teisė į abortą. Pijus XI veikale Casti Connubii galutinai ir privalomai pasmerkė šiuos nusikaltimus.

Auklėjimas

Trečioji neginčijama vertybė yra paneigiama lytiniu švietimu. Ugdymas yra žmogaus formavimas, suteikiantis jam priemonių siekti tikslo, kuriam jis buvo sukurtas. Jo objektas yra gimtosios nuodėmės prislėgtas žmogus, kuriam reikia ištaisyti savo blogus polinkius. Tėvai turi prigimtinę ir dieviškąją teisę auklėti savo vaikus. Ši teisė yra pirmesnė už pilietinės visuomenės teisę ir priklauso nuo Bažnyčios sprendimo. Iš tikrųjų Bažnyčia yra dvasinė motina, kuri savo Magisteriumu auklėja savo vaikus ir tik ji gali juos vesti į žemiškojo ir dangiškojo likimo pilnatvę.

Valstybė norėjo atimti iš Bažnyčios ir iš šeimų šią teisę, kad krikščioniškąjį ugdymą pakeistų antikrikščioniškuoju ugdymu. Vadinamasis lytinis švietimas iš tikrųjų yra kultūrinio ir moralinio sugedimo forma. Radikaliausia šios moralinės korupcijos išraiška yra vadinamoji lyčių teorija, kuri yra vaikų įšventinimas į moralinį iškrypimą. Pasak šios teorijos, žmogaus prigimtyje nėra jokios vyriškos ar moteriškos tapatybės, įsišaknijusios žmogaus prigimtyje, išskyrus tai, ką mes apibrėžiame kaip vyrišką ir moterišką. Vyras ir moteris tėra istoriniai konstruktai, visuomenės suteikti vaidmenys, neturintys nieko bendra su biologine lytimi. Lyčių teorijos šaknys glūdi Markso ir Engelso evoliucionizme, Froido ir Reicho psichoanalizėje ir tokių autorių kaip Michelis Foucault (1926-1984) feminizme ir homoseksualizme. Šių autorių požiūriu, žmogus neturi nei savo esmės, nei specifinės prigimties. Jo kūnas yra nesuformuota materija, kuria galima manipuliuoti, kaip kam patinka, pagal poreikį.

Jei abortas nužudo kūną, tai lytinis švietimas nužudo sielą. Todėl tėvai turi teisę ginti savo vaikus nuo šios agresijos, užtikrindami jiems autentišką religinį mokymą ir atsisakydami patikėti juos žlugdančiai valstybinio švietimo įtakai.

Šeimos atkūrimo darbas

Ką reikia daryti? Būtina pradėti nuo vieno taško. Negalime turėti iliuzijų, kad galime kovoti ir laimėti šią kovą vien natūraliomis jėgomis. Nieko negalima padaryti kitaip, kaip tik su malonės pagalba.

Atkūrimo darbas visų pirma turi remtis antgamtinėmis priemonėmis: malda, malone ir sakramentais. Visų pirma būtina malda – proto pakilimas į Dievą. O aukščiausia maldos forma yra šventosios Mišios. Tačiau mums reikia kunigų, kurie švęstų Mišias ir teiktų sakramentus, sudarančius gyvybiškai svarbų krikščionių maistą. Taigi turime daryti išvadą, kad visų pirma reikia kunigų. Nors tai tiesa, mums taip pat reikia motinų, nes be motinų nebus kunigų.

Mums taip pat reikia tėvų, nes be tėvų nėra nei motinų, nei vaikų, nei ateities. Mums reikia vyrų. Ir, kaip sako monsinjoras Delassusas, vyrų nebeturime, nes nebeturime šeimų, kurios juos sukurtų.[13]

Sakoma, kad už kiekvieno didžio vyro stovi didi moteris. Tai tiesa tik iš dalies, nes dažnai būna ir priešingai: už didžios moters stovi didis vyras.

Mums reikia ir vyrų, ir moterų, ir tėvų, ir motinų. Ir ne tiesiog biologinių tėvų ir motinų, bet tėvų ir motinų, kurie auklėtų savo vaikus, formuotų juos ir vestų į amžinąjį gyvenimą. „Motina, krikščionė moteris pašventina savo sūnų; dukra, ugdyk savo tėvą; sese, tobulink savo brolį; sutuoktini, pašventink savo sutuoktinę“, – rašo monsinjoras Delassusas (1836-1921).[14] „Heureux l’homme à qui Dieu donne une sainte mère!“, „Laimingas žmogus, kuriam Dievas duoda šventą motiną!“ – rašo poetas Alphonse‘as de Lamartine’as (1790-1869).[15]

„Ačiū tau, mano Dieve, tūkstantį kartų ačiū, kad davei man šventą motiną!“ – šaukė šventieji Bazilijus ir Grigalius Nazianzietis, mirus jų motinai šventajai Emilijai.

„Noriu, kad mano sūnus taptų šventuoju“, – sakydavo šventojo Atanazo motina.

Už šventojo Augustino buvo šventoji Monika, už šventojo Dominyko – palaimintoji Giovanna d’Aza, kurios trys sūnūs iškelti į altoriaus garbę; už šventojo Liudviko IX – Bianca di Castiglia; už šventojo Jono Bosko – Margherita Occhiena, „Mamma Margherita“. O kai jį pagirdavo už nuo vaikystės rodomą pamaldumą, Arso klebonas sakydavo: „Po Dievo, tai buvo mano motinos darbas.“

Mums reikia krikščioniškų šeimų, šventų šeimų, tokių kaip Martinų šeima, kuri Bažnyčiai padovanojo keturis karmelitus. Iš 1858 m. Louiso Martino ir Marie-Azélie (Zélie) Guérin santuokos gimė devyni vaikai, tačiau išgyveno tik penkios dukterys. Tėvai džiaugėsi visus penkis vaikus atidavę Viešpačiui: keturis – Lisjė karmelitėms ir vieną – Kano vizitiečių seserims. Garsiausia iš jų – šventoji Kūdikėlio Jėzaus ir Šventojo Veido Teresė. „Gerasis Dievas davė man tėvą ir motiną, labiau vertus dangaus nei žemės“, – 1897 m. liepos 26 d. laiške rašė šventoji Teresė.

Teresei buvo vos 14 metų, kai piligriminės kelionės į Romą metu ji suprato savo pašaukimą būti dvasine kunigų motina. Savo autobiografijoje ji rašo, kad Italijoje pažinusi daug šventų kunigų, ji taip pat suprato, jog, nepaisant jų didingo orumo, jie išlieka silpni ir trapūs žmonės. „Gyvenkime dėl sielų, esame apaštalai, gelbėkime pirmiausia kunigų sielas… Melskimės, kentėkime už jas, ir paskutinę dieną Jėzus bus dėkingas.“

Kai šventoji Teresė jau labai sirgo ir vaikščiojo labai pavargusi, gydytojas liepė jai kasdien vaikščioti sode. Nors ji netikėjo, kad ši mankšta turi prasmę, kasdien ištikimai ją atlikdavo. Kartą viena iš ją lydėjusių bičiulių seserų, matydama, kokias dideles kančias sukelia vaikščiojimas, pasakė jai: „Bet sese Terese, kodėl jūs vaikštote, jei tai jums sukelia daugiau kančių, nei palengvinimo?“ Šventoji atsakė: „Žinai, sesute, aš galvoju, kad galbūt kaip tik šią akimirką misionierius tolimoje šalyje jaučiasi labai pavargęs ir nusivylęs, todėl aš aukoju savo nuovargį už jį.“

Tokia yra šventųjų bendrystė, visus krikščionis jungianti antgamtiniu ryšiu, kurio pirmasis modelis yra šeima.

Prigimtinė ir dieviškoji šeimos idėja

Neįmanoma reformuoti visuomenės ir Bažnyčios be šventumo. Tačiau šventumas neįmanomas be modelio, į kurį galėtume atsiremti.

Per pastaruosius penkiasdešimt metų šeimos krizė įgavo gąsdinančius mastus. Padėtis dar rimtesnė dėl to, kad į šeimą kėsinamasi ne tik iš išorės, bet ir iš Bažnyčios vidaus. Tačiau pirmąjį vaistą nurodė Pijus XI veikale Casti Connubii: apmąstyti dieviškąją santuokos idėją ir, padedant Dievui, gyventi pagal šią idėją. Krikščioniškąją šeimą šiandien visų pirma reikia apibrėžti, nes negalima mylėti ar gyventi tuo, ko nepažįstame. Pijus XI primena sveikos filosofijos ir šventosios teologijos maksimą: „Taigi, norint atkurti nuo teisingumo nukrypusių dalykų pirmapradę būklę pagal jų prigimtį, nėra kito būdo, kaip tik sugrąžinti juos prie dieviškojo proto, kuris (kaip moko Angeliškasis daktaras) yra tobulo teisingumo pavyzdys.[16] Taigi, norint atkurti teisingą santuokos tvarką, būtina, kad visi atsižvelgtų į dieviškąjį santuokos sumanymą ir stengtųsi prie jo prisitaikyti.[17]

Pagal dieviškąjį planą šeima yra santuoka pagrįsta bendruomenė, kuri neišardomai sujungia vyrą ir moterį vaikų gimdymo ir auklėjimo tikslais.

Pasak Pijaus XI, „visų pirma būtina susigrąžinti prigimtinę ir dieviškąją šeimos idėją kaip nuolatinį ir stabilų modelį, kuris nesikeičia net amžiams bėgant; modelį, kuris gali patirti užtemimų ir krizių, bet kuriam būdingas vidinis tobulumas“.

Priešingu atveju esame priversti pasiduoti reliatyvizmui šeimos klausimais, pradedant vadinamąja „homoseksualia santuoka“ ir baigiant poligamija, kuri daugeliu atžvilgių atrodo esanti galutinis Vakarų likimas.

Šeima ir tradicija

Kadaise žodis „šeima“ tradicinėje visuomenėje reiškė ne tik tėvą, motiną ir vaikus, kaip šiandien, bet ir visus protėvius bei būsimus vaikus.

Mons. Louis Isoardas (1820-1901), Annecy vyskupas, pasakoja epizodą, padedantį suprasti, koks buvo gyvenimas Ancien Régime Prancūzijoje. Tai karališkosios šeimos princo ir vieno iš jo valstiečių pokalbis. Ūkininkas, žiūrėdamas į princą, sako jam: „Praėjusių metų gruodį sukako 347 metai, kai mus globojate.“ Kunigaikštis jam atsako: „Mes čia buvome anksčiau už jus; tikslaus skaičiaus nežinau, tik žinau, kad tai jau daugiau nei šeši šimtai metų.“ Ir ponas Isoardas komentuoja: „Štai du vyrai, kurių Tradicijos jausmas dar nebuvo deformuotas.“

Kas yra Tradicijos jausmas?

Kiekvienas iš mūsų, tvirtina prancūzų vyskupas, savo unikaliame gyvenime gyvena arba turėtų gyventi tris skirtingas egzistencijas.[18] Turėtume jausti, kad jau gyvenome ne tik savo tėvų, bet ir senelių bei prosenelių gyvenimą. Mūsų protėvių gyvenimas, apie kurį ne visada žinome, bet apie kurį kalbėjo mūsų tėvai, yra pirmasis gyvenimas, kurio mes dar negyvenome, bet kurį turėtume išgyventi iš naujo.

Yra antrasis gyvenimas, kuris yra mūsų dabartinis gyvenimas, kiekvienos dienos ir dabartinės akimirkos gyvenimas, kuris iš tikrųjų yra tik pirmojo gyvenimo žydėjimas arba spindesys. Aš tęsiu savo didžiojo senelio darbą, papildau jo mintį, darau tai, ką jis norėjo padaryti, taisau jo klaidas, ugdau jo dorybes, pratęsiu jo veikimą šiame pasaulyje.

Tada yra trečiasis gyvenimas, kuris projektuojamas į ateitį. Tai mano vaikų ir anūkų, tų, kuriuos pažįstu, ir tų, kurie dar tik ateis, kelias. Gyvename ne tik savo protėviais, bet ir savo vaikais, vaikaičiais ir provaikaičiais. Mes aukojamės dėl jų. Mūsų šeima yra daugelio kartų centras. Šeimos gyvenimas panašus į Bažnyčios gyvenimą, kuris sutampa su Tradicija.

Tradicija yra Bažnyčios tikėjimas, kurį popiežiai palaikė ir perdavinėjo per amžius; tai laike tvarkingai plėtojamas principas ar principų branduolys, kuris, kaip toks, yra nekintamas. Krizės metu vadovaujamasi Benedikto XV, kuris 1914 m. lapkričio 1 d. enciklikoje Ad beatissimo Apostolorum Principis taip pasisakė prieš modernistus: „Trokštame, kad išliktų nepažeistas senovinis įstatymas „Nieko nekeisti, pasitenkinti Tradicija (nihil innovetur nisi quod traditum est).“[19]

Tradicija yra gyvas ir nekintantis visuomenės elementas. Tradicija yra tai, kas amžinoje daiktų raidoje yra stabilu, ji yra tai, kas nekintama kintančiame pasaulyje, ir tokia ji yra todėl, kad savyje talpina amžinybės atspindį. O šeima yra Tradicijos užuomazga visuomenėje.

Taigi pranašas Jeremijas Raudų knygoje kreipiasi į Dievą: „Converte nos Domine ad te et convertemur; innova dies nostros sicut a principio“, „Padaryk, Viešpatie, kad mes sugrįžtume pas tave, ir mes sugrįšime; atnaujink mūsų dienas kaip pradžioje.“[20]

Tikra visuomenės reforma visada yra grįžimas prie pradžios tobulumo. Tradicija yra ne kas kita, kaip tik tai: ištikimybė pirminiams principams, tiems, kuriais remiasi visa kita, iš kurių viskas kyla. Esame vyrai ir moterys, kurie šioje sumaišties epochoje, kurioje gyvename, kaip Jeremijas pakelia akis į Dievą, ieškodami nekintančių principų, kuriais remiantis būtų galima kurti žmonių ir visuomenės gyvenimą. Mes giname šeimą, nes visų pirma giname principus, kuriuos šeima saugo ir perduoda. Tačiau šiuos principus saugo Bažnyčia. Šiandien Bažnyčia puolama, ir mes, jos vaikai, kovojame, kad ją apgintume, nes ji yra pirmoji ir kilniausia Motina.

Būtent šioje perspektyvoje apmąstome sesers Liucijos žodžius, kuriais pradėjome ir kuriais baigsime:

„Tėve, ateis akimirka, kai lemiama kova tarp Kristaus karalystės ir šėtono vyks dėl šeimos. O tie, kurie dirbs šeimos labui, patirs persekiojimus ir suspaudimus. Tačiau nereikia bijoti, nes Švenčiausioji Motina jau sutriuškino gyvatės galvą.“

Tai Fatimoje pažadėjo Madona, ir mes, turėdami didžiulį tikėjimą, ja pasitikime.

Roberto de Mattei

pagal www.katalikutradicija.lt

[1] Pius XII, Discourse of 20 February 1946.

[2] Pius XII, Radio Message to French families, 17 June 1945.

[3] Cicero, De Officiis, I, 54.

[4] Régine Pernoud, Lumières du Moyen Age, Grasset, Paris 1981, p. 10.

[5] Pius XI, Encyclical Casti connubi of 31 December 1930.

[6] St Augustine, De nuptiis et concupiscentia, II; PL 44, 421; De bono coniugali, 24, 32; ibid.40, 394.

[7] Friedrich Engels, L’origine della famiglia, della proprietà privata e dello Stato, Editori Riuniti, Rome 1970, p. 103.

[8] David Cooper, The Death of the Family, Penguin, New York-London 1971.

[9] Roger Kimball, The Long March: How the Cultural Revolution of the 1960s Changed America, Encounter Books, 2001.

[10] José Antonio Ureta, Pope Francis’s “Paradigm Shift”. Continuity or Rupture in the Mission of the Church?, The American Society for the Defense of Tradition, Family and Property, Spring Grove, PA, 2018.

[11] Cf. Giovanni Codevilla, Dalla Rivoluzione bolscevica alla Federazione Russa, Franco Angeli, Rome 1996.

[12] Gregory Carleton, The Sexual Revolution in Russia, Pittsburgh, University of Pittsburgh Press, 2005.

[13] Monsignor Henri Delassus, Il problema dell’ora presente. Antagonismo tra due civiltà, Desclée, Rome 1907, vol. II, p. 546.

[14] Ibid, p. 580.

[15] Alphonse de Lamartine, Harmonies poétiques et religieuses; Harmonie poetique, III, 9.

[16] St Thomas Aquinas, Summa theologiae, 1a–2ae, q. 91, a. 1-2.

[17] Pius XII, Encyclical Casti Connubii cit.

[18] Cit. from Monsignor Henri Delassus, Il problema dell’ora presente, vol. II, pp. 541-542.

[19] St Stephen I, Letter to Saint Cyprian, in Denz-H, n. 110. 4.

[20] Lamentations 5: 21.

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Apie šv. Jurgį

Dioklecianas ciesorius, girdėdamas po visas šalis karalystės savo kaskarts juoba katalikus dauginantis, surinko savo senatorius ir tarė: „Ką bedarysim, katalikai prie mūsų labai įviso, aš jų kęsti negaliu, o jūs ką sakot?“

Nekurie senatoriai rasi būt ir primetę kokį žodelį katalikams, bet kad pats ciesorius persisakė jų neužkenčiąs, todėl nieks nebdrįso jų ginti; o visi ant to sutiko, jogei reikia juos žudyti ir novinti kaip įmanant. Atlikęs tą rodą, ciesorius įsakė valdymierams karalysčių, idant verstų katalikus apent į pagonis, o nenorinčius grįžti, idant užmuštinai muštų ir galabytų.

Buvo tuokart Rymo kareiviu Jurgis, mūčelninko sūnus, vyras narsus ir stiprus, kurį už didžius darbus ciesorius Jomylysta praminė. Tas, regėdamas kas destis, pardavė tėviškes savo, Kapakokijos žemėj esančias, žmones savo liuosus išleido, pinigus pavargėliams išdalijo, įėjo drąsiai prie ciesoriaus ir tarė: „Šviesiausias ciesoriau! Kas tai gal būti? Dėl ko rymionys, visuose daiktuose teisingi, taip yra neteisingais dėl katalikų? Žinokit tai gerai, jogei katalikų tikėjimas nelygiai geresnis yra už jūsąjį: anie garbina gyvą Sutvertoją dangaus ir žemės, o jūs kloniojatės stovyloms, kurias patys padirbot iš medžio ir vario; todėl be jokio reikalo liepiat juos žudyti ir varginti.“ Visi, tuokart prie ciesoriaus pasitikę, nutilo ir stebėjos drąsumui jaunikaičio. O Magnecijus konsulas, į šalį šv. Jurgį pavedęs, klausė: „Kas tave taip drąsiu padarė?“ Atsakė šventas: „Tiesa man pridavė drąsybės.“ Tarė konsulas: „Kas tai yra tiesa?“ Atsakė šv. Jurgis: „Tiesa yra ta teisybė, jogei Kristus yra tikru Dievu, o aš jo tarnu.“ Išgirdęs tą šnekesį, Dioklecianas tarė šv. Jurgiui: „Už tavo išmintį ir narsumą tave išaukštinau ir myliu it savo vaiką, todėl meldžiu tavęs nesipainiok su tais katalikais, padaryk apieras dievams, o aš tave juoba dar išaukštinsiu.“ Atsakė šventas: „Meldžiu Dievo savo, idant tu, šviesiausias pone, pažintum jo galybę, o tuokart suprastum, jogei jis daugiau tau gali duoti, nekaip tu man žadėti.“ Ant tų žodžių pašoko apmaudas ciesoriui, todėl nebšnekėdamas liepė šv. Jurgį nuvesti į kalinį ir akmeniu priversti. Ką tarnai beregint ir padarė.

Ryto metą liepė ciesorius atvesti šv. Jurgį prie savęs ir tarė: „Nu ką, ar nuvargai po akmeniu begulėdamas? Rasi jau pametei savo Kristų?“ Atsakė šv. Jurgis: „Klysti, šviesiausias pone, mislydamas mane dėl taip mažos kančios atstosiant nuo Kristaus. Pirmiau jomylysta nuvargsi mane bežudydamas, nekaip aš bekentėdamas.“ Tarė ciesorius tarnams savo: „Veskit jį šalin ir žudykit.“

Budeliai pririšo šv. Jurgį prie rato, po kurio apačia buvo lenta, prisagstyta su aštriomis užkumpusiomis vinimis. Pririšę sukibo visi ratą sukti. Kaip tiktai pakliuvo į rato apačią šv. Jurgis, anos vinys baisiai draskė jo kūną. Taip gyvas draskomas, pirma balsu šaukės prie Kristaus, paskiau murmėjo kaži ką, ant galo nutilo. O jogei kraujas čiurkšliais tekėjo, todėl patys budeliai, tardami jau mūčelninką numirus, šalin paėjo. Tuokart prisiartinęs ciesorius tarė: „Nu ką, Jurgi, kame yra dabar tavo Kristus, lai išgelbi tave!“ Tai ištaręs, nuėjo melstis į Apolino dievaičio bažnyčią.

Vos ciesoriui į bažnyčią įėjus, trenkė perkūnija, nužengė gražus aniolas, atrišo šv. Jurgį, išgydė ir tarė: „Nenuogąstauk, mūčelninke, tavo Dievas yra su tavim.“ Tarnai, kurie tai matė, nubėgę į bažnyčią pasakė ciesoriui, tas skubinos regėti tuos stebuklus Dievo. Namon sugrįžęs, kad šv. Jurgį sveiką pamatė, nenorėjo tikėti, jogei tas pats yra. Anatolijus su Proteleonu, žalnierių vyresnieji, išvydę tą prajovą, sušuko: „Didis yra Dievas krikščionų!“ – ir įtikėjo į Kristų. Už ką ciesorius tuojau liepė anuodu nukirsti, o šv. Jurgį prisakė į duobę įmesti ir negesytais kalkais užpilti. Tarnai, taip šventą mūčelninką palaidoję, šalin paėjo. Po trijų dienų, ketindami kaulus išmesti, atkasė kalkus, tebrado gyvą šv. Jurgį ir davė žodį ciesoriui. Kurs, pavadinęs šv. Mūčelninką prie savęs, tarė: „Pasakyk man, per kokius tai ciuslus (sztukę czarodziejską) tapai nemariu?“ Atsakė šventas: „Ne žavėjimai tai yra, bet stebuklai Dievo. Oi, kaip nelaimingas esi, jogei visa tai regėdamas galybės Viešpaties nepažįsti.“

Dioklecianas nepajudintas apaudino kojas šv. Jurgio su batais, kurių padai buvo didžiomis vinimis prisagstyti, ir nuvedino į kalinį. Ryto metą baisiai šv. mūčelninką nuplakdino ir atidavė kaži kokiam Atanazijui, idant jį nužudytų. Atanazijus po tris kartus davė šv. Jurgiui labai daug tručynos, kurią mūčelninkas išgėręs buvo taip pat sveikas, kaip jei pirma. Pagonys, matydami ir tą stebuklą, vėl klausė, per kokius ciuslus negali jis numirti. Šv. Jurgis antrą kartą atsakė, jogei tai dedas per galybę Dievo, kurs atgaivina ir numirusius. Tarė pagonys: „Nu gerai: yra čia žmogus pirm keletos dienų numiręs, atgaivink jį, o mes įtikėsim į Kristų.“ Šv. Jurgis, išganymo jų norėdamas, pradėjo melstis, tuojau sugrumėjo perkūnija, o numirėlis sveikas atsikėlė. Tai matydamas, Atanazijus ir daugel kitų įtikėjo į Kristų.

Ciesorius, apie tai išsigirdęs, liepė Atanazijų nukirsti, o šv. Jurgį dar į kalinį įsvadinti. Šv. mūčelninkas, kalinyj būdamas, diena iš dienos gydė stebuklingai įvairius sergančius, todėl daugybė žmonių prie jo spaudės. Tarp kitų atėjęs prie šv. Jurgrio Glicerius, plikas labai artojas, tarė: „Meldžiamasis Jurgali, gelbėk mane! Vieną jautelį teturėjau ir tas padvėsė, dabar neturiu nei kuo bearti, nei kuo kitą pirkti.“ Atsakė šventas: „Eik namon, jautis tavo atgis.“ Paklausė artojas, sugrįžo namon, atrado savo jautelį gyvą besiganantį ir įtikėjo į Kristų. Dėl to tai žmonės ir lig šiolei meldžia Dievo, idant per užtarymą šv. Jurgio užlaikytų jų galvijus.

Tuo tarpu kaži kas tarė ciesoriui: „Kas bus, per tą Jurgį visas miestas įtikės į Kristų, nes daugybė žmonių prie jo glaudžias?“ Ciesorius, dar kartą atvedinęs jį prie savęs, žadėjo suteikti didžius turtus, bile tiktai dievams garbę atiduotų. Šv. Jurgis tarė: „Nu, paregėsim, eikim į bažnyčią.“ Prasidžiugęs ciesorius ėjo pats, ir daugybė dvariškių su juomi. Atėjus šv. mūčelninkas klausė vienos stovylos: „Ar tu esi Dievu? O velnias, toj buvęs, atsakė: „Ne, neesmi.“ Tarė šventas: „Dėl ko gi reikalauji dieviškos garbės?“ Vos tai ištarė, stabas nukrito ir susikūlė. Taipogi ir kitos stovylos išvirto ir sutrupėjo. Tuokart pagonys šaukti pradėjo: „Užmušk, ciesoriau, tą nedorą, kurs dievus mūsų sudaužė.“ Kaipogi ciesoriui liepiant, šv. Jurgis nukirstu paliko ir nėjo į dangaus karalystę, kame džiaugsis per amžių amžius. Amen.

Raštininkai dar sako šv. Jurgiui šitaip atsitikus. Sirijoj, ne per toli nuo miesto Beiruto, yra labai pelkėtas ežeras, į kurį prie gyvos galvos šv. Jurgio buvo įsimetę smakai, arba krokodilai. Užvis vienas labai didis rijo žmones kur tik prigavo. Neprotingi pagonys, paskaitę tą smaką už dievaitį savo, patys jį žmonėmis ir penėjo. O kad neveiku tebuvo rasti žmogų, kurs ant tokios apieros atsiduotų, iš parėdymo vyresnybės visi turėjo mesti kaulelius, arba liosus, ant kurio krito, tą kiti tuojau vedė į paežerį ir pastatė, o prijaukintas krokodilas tuojau išėjęs atėmė savo dalyką. Nė kunigaikščiai, arba tos vietos karaliaus vaikai, nebuvuo liuosi nuo tos apieros, kaipogi vieną kartą kritus kauleliui ant karalaitės, tarnai sugrobė ją, nuvedė į paežerį ir pastatė. Drebėjo nelaiminga ir laukė valandos, kurioj nedoras dievaitis, iš vandens išrėpliojęs, praris aną. Šv. Jurgis, nuo kūdikystės katalikas, buvo tuokart žalnieriu, truko su draugais Sirijoj ir, kaži kur jodamas, pamatė paežerėj bestovinčią gražią mergaitę. Kartkartėmis girdėjęs apie tą smaką, veikiai suprato, ko čia stovi ta nelaiminga. Karalaitė, jį išvydusi, tarė: „Jok šalin, jaunikaiti, argi negana to, jogei aš prapuolu?“ Susimilęs ant jos, šventas atsakė: „Nenuogąstauk, aš tą smaką kaip regi užmušiu.“

Nieko netrukus išeina iš vandens smakas, skuba tuojau prie savo dalyko, šv. Jurgis sutempia arklį, šoka ant smako viršaus ir perveria su driaučiu kiaurai jo sprandą. Maita cypdama raitės, išvirto ir padvėsė. O šventas žalnierius, nuvedęs sveiką karalaitę prie tėvo, aiškiai darodė smaką nesant dievaičiu ir daug pagonų į katalikus pervertė. Nuo to laiko šv. Jurgis skaitos užtarytoju drąsių kareivių, arba žalnierių.

(Joanes Bolandus, Vitae Sanctor. Tom. XV.)

Publikuota iš: Motiejus Valančius, Raštai. 2: Žyvatai šventųjų; Gyvenimai šventųjų Dievo – Vilnius: LLTI, 2003.

Pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Jei bent vieną dieną nebūtų daroma nuodėmių prieš gimusią gyvybę, Dievas mainais už tai suteiktų pasauliui taiką ir nutrauktų visus karus!

Skirtingai nei Lenkijoje, Lietuvoje užsimezgusios gyvybės gynimo klausimas praktiškai neegzistuoja. Išskyrus vieną bandymą, kurį prieš dešimtmetį atliko Lietuvos lenkų rinkimų akcija, šiandien nematome nė vieno politiko, ginančio pradėtų vaikų gyvybę.

Dievas savo gailestingumu ir teisingumu baudžia tautas, darančias nuodėmes, kurios šaukiasi Dangaus keršto. Apie tai kalbėjo ir šventasis tėvas Pijus iš Pietrelčinos:

I. “Tokios baisios nuodėmės reikia bijoti. “Kai žmonija praras abortų baimę, tai bus pati blogiausia diena žmonijai. Abortas yra ne tik žmogžudystė, bet ir savižudybė. Taip, žmonijos savižudybė. Galėsite tai suprasti, kai pamatysite žemę, apgyvendintą senais žmonėmis, ištuštėjusią nuo vaikų. Ištuštėjusią kaip dykuma”.

II. Abortų, kuriuos jis vadino “bjauriu nusikaltimu” ir “kūdikių žudymu”, akivaizdoje jis buvo bekompromisis. Kartą jis pasakė: “Jei bent vieną dieną nebūtų daroma nuodėmių prieš gimusią gyvybę, Dievas mainais už tai suteiktų pasauliui taiką ir nutrauktų visus karus”.

III. Per vienos moters, kuri leido nužudyti savo įsčiose esantį kūdikį, išpažintį šventasis tėvas Pijus paklausė: “Ar supranti, kam leidai žūti? “Ne, nežinau, tėve.” “Tas berniukas, kuris turėjo išeiti iš tavo įsčių, turėjo pašaukimą tapti šventojo Petro įpėdiniu”.

IV. Čia prieiname prie esmės, kas yra abortas. Tai ne tik nusikaltimas žmonijai, nusikaltimas, kuris yra žiaurus ir šaukiasi Dangaus keršto, bet ir nusikaltimas Dievo planui, nes kiekvienas žmogus yra kažkam pašauktas. Tik pagalvokite, kiek potencialių kareivių, kepėjų, mūrininkų, architektų, gydytojų, slaugytojų, gaisrininkų, kunigų, vienuolių ir dar ilgai būtų galima tęsti…. kiek jų buvo nužudyta atliekant abortą?

Viešpats Dievas sukūrė žmogų savo išorinei garbei, sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, sukūrė žmogų, kad jis atspindėtų konkrečias Dievo tobulybes. Šiame kontekste pagalvokite, kaip labai aborto nuodėmė įžeidžia Viešpatį Dievą.

Melskimės ir raginkime Lietuvos politikus pradėti ginti žmogaus gyvybę nuo pat prasidėjimo, kad Lietuva nesulauktų baisios Dievo bausmės už abortų nuodėmę.

Jonas Šaulys

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Kristus prisikėlė! Ir Šventoji Lietuva prisikels!

Kristaus prisikėlimas suteikia nepaprastos stiprybės ir vilties, kad viskas galiausiai baigsis gerai. Todėl Prisikėlimo laikotarpiu verta realistiškai pasvajoti, kokia turėtų būti naujoji prisikėlusi Šventoji Lietuva.

Fatimos apsireiškimuose Dievo Motina sakė, kad „galiausiai Rusija atsivers ir pasauliui bus suteiktas taikos laikotarpis“. Šį taikos laikotarpį galėsime vadinti „Naujaisiais Viduramžiais“. Viduramžiais ta prasme, kad jame bus laikomasi katalikų religijos įstatymų. Naujaisiais ta prasme, kad ir šie katalikų religijos dėsniai bei visas žmonių sielų nusiteikimas šiuo laikotarpiu bus daug tobulesnis ir karščiau praktikuojantis savo tikėjimą nei senaisiais viduramžiais. Kitaip tariant, Naujaisiais Viduramžiais bus daugiau šventumo negu senaisiais.

Kokia turėtų būti naujoji Šventoji Lietuva? Pagal pavadinimą ji turėtų būti tikrai šventa. Tai nereiškia, kad joje gyvens vien šventieji. Akivaizdu, kad nuodėmė nuo žemės paviršiaus visiškai neišnyks. Tačiau jos atsiradimas ir veikimas bus toks ribotas, kad ji nebus vieša.

Tai reiškia, kad naujojoje Šventojoje Lietuvoje nebus tokių apgailėtinų dalykų, kokius šiandien matome mūsų Tėvynėje. Nebus teisiškai sankcionuotų abortų, nebus gėjų paradų, nebus civilinės partnerystės, nebus iškrypimus skleidžiančių „ugdymo“ programų, valdžioje nebus liberalių partijų, o pats liberalizmas bus pasmerktas kartu su kitomis „Renesanso“ ideologijomis – fašizmu ir komunizmu.

Naujojoje Šventojoje Lietuvoje bus asmens laisvė ir pagarba privačiai nuosavybei, nebus vykdomos ekspropriacijos. Klestės prekyba ir verslumas. Žinoma, tai visiškai nepanaikins skurdo, nes gyvenimas žemėje vis dėlto nėra rojus. Rūpintis vargšais ir ligoniais padės vienuolynai, kurie bus dosniai remiami aukomis.

Daugelis pasakys, kad aprašytas paveikslas neįmanomas, nes tai idealus paveikslas. Galbūt jis ir idealus, tačiau svarbiausia yra teisinga gėrybių ir vertybių hierarchija, leidžianti visuomenei funkcionuoti geriausiai. Nes viską pas Dievą gali!

Kodėl esame neturtingi? Todėl, kad darome nuodėmes, kurios šaukiasi dangaus keršto! Tokios nuodėmės, be kita ko, yra abortai (nekaltųjų žudymas) ir sodomija. Šias nuodėmes darome todėl, kad turime neteisingą vertybių hierarchiją. Savo žmogiškąją valią ir materialines gėrybes vertiname labiau nei katalikų tikėjimą. Be valstybinės katalikų religijos nebus ilgalaikės tvarios gerovės be karų! Pirmiausia Dievas, paskui žmogus, pirmiausia įsakymai, paskui gerovė!

Už savo nuodėmes, įskaitant ir tas, kurias viešai daro mūsų tautiečiai, turime viešai atgailauti. Už nuodėmes būtina atpirkimo bausmė.

Todėl, kad ši naujoji Šventoji Lietuva prisikeltų, reikia daug nuveikti. Tačiau gerasis Viešpats Dievas mums šias dovanas suteiks tik tada, jei matys, kad mes bent truputį stengiamės siekti geresnio.

Kristus prisikėlė! Jis tikrai prisikėlė! Ir Jis prikels Šventąją Lietuvą!

Jonas Šaulys

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Plinio Correa de Oliveira: Kristus nebuvo prikeltas. Jis prisikėlė! Ir Bažnyčia taip pat prisikels!

Šiais tamsiais ir liūdnais laikais ištvermingai puoselėkime viltį. Tačiau, norėdami viską atnaujinti Kristaus Karalystėje, savo viltį dėkime ne į kokį nors žmogų, jėgą ar ideologinę srovę, bet į Dievo Apvaizdą, kuri, jei reikia, gali vėl priversti jūrą suskilti, perkelti kalnus ir priversti sudrebėti visą žemę, kad išsipildytų dieviškasis pažadas: „Pragaro vartai Jos nenugalės!“

Prisikėlimas yra amžinas ir galutinis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus triumfas, visiškas priešininkų pralaimėjimas ir aukščiausias mūsų tikėjimo argumentas. Šventasis Paulius sakė, kad jei Kristus nebūtų prisikėlęs, mūsų tikėjimas būtų tuščias. Visas mūsų tikėjimo statinys remiasi ant antgamtinio Prisikėlimo pamato. Taigi apmąstykime šią didžiąją temą.

Kristus nebuvo prikeltas. Kristus prisikėlė. Lozorius buvo prikeltas – tai kažkas kitas, šiuo atveju Viešpats Jėzus, jį vėl pašaukė į gyvenimą. Kalbant apie dieviškąjį Atpirkėją, Jo niekas neprikėlė. Jis prisikėlė pats, Jam nereikėjo, kad kas nors Jį prikeltų naujam gyvenimui. Jis susigrąžino savo gyvybę, kai pats to norėjo.

Visa, kas pasakyta apie Viešpatį Jėzų, galima analogiškai pritaikyti ir Šventajai Katalikų Bažnyčiai. Katalikų Bažnyčios istorijoje dažnai matome, kad kaip tik tada, kai ji atrodė negrįžtamai prarasta ir kai atrodė, kad baisūs katastrofos simptomai ją galutinai pakirs, vyko įvykiai, kurie, priešingai nei tikėjosi jos priešininkai, išlaikė Bažnyčią gyvą.

Įdomu tai, kad kartais į pagalbą Bažnyčiai ateina jos priešai, o ne draugai. Taip buvo, pavyzdžiui, labai jautriu katalikybei laikotarpiu – Napoleono laikais. Ką gi, įvyko itin neįprastas epizodas: buvo sušaukta konklava, turėjusi išrinkti Pijų VII. Ši konklava vyko saugoma rusų kariuomenės, kuri visa buvo schizmatinė ir kuriai vadovavo schizmatinė valdžia. Pačioje Rusijoje katalikų religijos praktikavimas buvo varžomas tūkstančiais būdų. Tačiau Italijoje būtent rusų kariuomenė užtikrino laisvą popiežiaus išrinkimą tuo metu, kai Šventojo Sosto vakavimas būtų padariusi tokią didelę žalą Šventajai Bažnyčiai, kad, žmogiškai kalbant, niekada nebebūtų buvę įmanoma jos atstatyti.

Paminėjau tai, kad prisimintume, jog esama stebuklingų priemonių, kurias dieviškoji Apvaizda pasitelkia, kad parodytų, jog Dievas turi aukščiausią galią visiems dalykams. Taigi nemanykime, kad Bažnyčia už savo išgelbėjimą skolinga Konstantinui, Karoliui Didžiajam ar rusų kariuomenei. Net tada, kai atrodo, kad ji visiškai apleista ir kai jai trūksta būtiniausių išteklių išgyventi, būkime tikri, kad Šventoji Bažnyčia nemirs. Kaip ir Viešpats Jėzus, ji prisikels savo dieviškomis jėgomis. Ir kuo labiau nepaaiškinamas žmogiškuoju požiūriu atrodys Bažnyčios prisikėlimas (priešingai nei Viešpats Jėzus, Bažnyčia vis dėlto niekada nemirs tikra mirtimi), tuo šlovingesnė bus jos pergalė.

Šiais tamsiais ir liūdnais laikais ištvermingai puoselėkime viltį. Tačiau, norėdami viską atnaujinti Kristaus Karalystėje, savo viltį dėkime ne į kokį nors žmogų, jėgą ar ideologinę srovę, bet į Dievo Apvaizdą, kuri, jei reikia, gali vėl priversti jūrą suskilti, perkelti kalnus ir priversti sudrebėti visą žemę, kad išsipildytų dieviškasis pažadas: „Pragaro vartai Jos nenugalės!“

Pagal www.pliniocorreadeoliveira.info

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Tyliai veikiantis šventasis Juozapas – kunigo Edmundo Naujokaičio pamokslas

Apie šventąjį Juozapą žinome labai mažai, jis niekada nekalba Šventojoje Evangelijoje. Nepaisant to, jis yra veiksmingiausias šventasis pasaulio istorijoje. Pasiklausykime t. Edmundo Naujokaičio pamokslo, kuriame kalbama apie šį šventąjį.

Pagal www.fsspx.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Šventasis Juozapas ir jo pamirštas vaidmuo nuostabiame “Saulės stebukle”!

Kovo 19 d. Bažnyčia mini šv. Tačiau tik nedaugelis prisimena, kad Šventosios Šeimos globėjas taip pat dalyvavo Fatimos saulės stebukle. Įvykiai, susiję su paskutiniu apsireiškimu Fatimoje, yra labai svarbūs norint suprasti šiandieninio pasaulio būklę, todėl šventojo Juozapo vaidmuo juose yra dar svarbesnis.

Po Saulės stebuklo ir Švenčiausiosios Mergelės apsireiškimo kulminacijos šventasis Juozapas taip pat pasirodė trims jauniems aiškiaregiams. Tėvas Džonas de Marčis (John de Marchi) savo knygoje “Tikroji Fatimos istorija” (The True Story of Fatima) tai aprašo taip:

“Kairėje saulės pusėje pasirodė šventasis Juozapas, kairėje rankoje laikydamas Kūdikėlį Jėzų. Šventasis Juozapas išniro iš šviesaus debesies vos krūtinės aukštyje, kad galėtų pakelti ranką ir kartu su Kūdikiu Jėzumi tris kartus padaryti kryžiaus ženklą virš pasaulio. Kol šventasis Juozapas darė kryžiaus ženklą, į dešinę nuo saulės spindėjo Švenčiausioji Mergelė, apsirengusi mėlynais ir baltais Rožinio Dievo Motinos drabužiais.

Tuo tarpu Pranciškus ir Jacinta maudėsi nuostabiose saulės spalvose ir ženkluose, o Liucija turėjo privilegiją žiūrėti į raudonai apsirengusį Dievo Atpirkėją, kaip Dievo Motina buvo išpranašavusi, laiminantį pasaulį. Kaip ir šventasis Juozapas, Jis buvo matomas tik nuo krūtinės į viršų. Šalia Jo stovėjo Švenčiausioji Mergelė, dabar apsirengusi violetiniais Dievo Motinos rūbais, bet be kalavijo. Galiausiai Švenčiausioji Mergelė vėl pasirodė Liucijai visoje savo nežemiškoje didybėje, apsirengusi paprastais rudais Karmelio kalno drabužiais.”

Šis paskutinis apsireiškimas Fatimoje nurodo tris konkrečias pamaldumo Dievo Motinai formas, kurias esame kviečiami praktikuoti per “paskutinę kovą” su šėtonu. Tai pamaldumas į Pilnutinę ir Nekaltąją Marijos Širdį, šventasis rožinis ir rudasis škaplierius.

Tačiau taip pat nepaprastai svarbu pažymėti, kad paskutinis Fatimos apsireiškimas taip pat nukreipia mus į šventojo Juozapo užtarimą, kurį mūsų Viešpats glaudžiai susiejo su savimi, teikdamas pasauliui palaiminimą.

Pagal www.pch24.pl

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Žydų podkasteris Ericas Weinsteinas diskusijoje apie lotyniškąsias mišias sako, kad “Vatikano II Susirinkimas galėjo būti didelė klaida!”

Žydų podkasto vedėjas Erikas Veinšteinas (Eric Weinstein) diskusijoje apie tradicines lotyniškas Mišias pareiškė, kad “Vatikano II Susirinkimas galėjo būti didelė klaida”.

Dalyvaudami Kriso Viljamsono (Chris Williamson) podkaste, E. Veinšteinas ir K. Viljamsonas diskutavo apie augantį tradicinių lotyniškų Mišių populiarumą tarp Jungtinių Valstijų jaunimo.

“Viena iš sparčiausiai augančių konfesijų (kalbant) apie bažnyčios lankomumą Amerikoje yra tai, kad visos jos yra lotyniškos. Ar esate apie tai girdėję?” paklausė Viljamsonas. “Ji masiškai auga jaunesnio nei 30 metų amžiaus demografinėje grupėje ar panašiai; visa tai vyksta lotyniškai!”

“O tai gali būti nuostabu, tiesa?” Veinšteinas atsakė.

“Vatikano II Susirinkimas galėjo būti savotiška didelė klaida”, – pareiškė jis.

“Kaip tai?” Viljamsonas paklausė.

“Nes kai esi priverstas iš tikrųjų kovoti su tuo, kokie tie žodžiai yra šiuolaikiniame kontekste, jie neturi tokios galios, kokią kartais turi kaip “užkeikimas”, – atsakė Vainšteinas.

Viljamsas sakė, kad “sunku išjungti labai specifinį kritiškai budrų analitinį protą, kai tai, ką tu nori pabandyti padaryti, yra leisti patirčiai tave nuplauti, todėl galbūt… nebent laisvai moki lotynų kalbą, (ne)sugebi tiesiog mėgautis patirtimi, o galbūt tai ir yra didžioji dalis to, ką darė religinės apeigos; galbūt tai iš tikrųjų nebuvo susiję su žodžiais”.

1963 m. gruodį paskelbus Vatikano II Susirinkimo konstituciją apie šventąją liturgiją “Sacrosanctum Concilium”, iš teologų sudaryta institucija, vadinama “konsiliumu”, buvo įsteigta Romos apeigynui reformuoti. 1969 m. popiežius Paulius VI paskelbė naująsias Mišias (Novus Ordo Missea), kurios daugelyje katalikų vyskupijų faktiškai pakeitė Tradicines Lotyniškąsias Mišias (TLM).

Be to, kad didžioji dalis Mišių kalbama ne lotyniškai, o vietine kalba, Naujosiose Mišiose taip pat daug mažiau oracijų ir kitų pamaldumo ženklų. Tik apie 13 % senųjų Mišių maldų buvo perkelta į Naująjį mišiolą be pakeitimų. Išbraukta daug nuorodų į pragarą, nuodėmę ir malonę. Naujosios Mišios buvo kritikuojamos dėl to, kad jose šventųjų Mišių, kaip aukos, pobūdis tapo mažiau akivaizdus nei TLM. Liturginių pakeitimų ir jų kritikos laikas apibendrintas antrojoje trilogijos “Amžių Mišios” dalyje, pavadintoje “Tobula audra”.

Pastaraisiais dešimtmečiais tiek katalikai, tiek nekatalikai pasisakė prieš TLM panaikinimą. Garsiausias pavyzdys – kreipimasis į popiežių Paulių VI leisti naudoti TLM grupei intelektualų ir menininkų, tarp kurių buvo daug nekatalikų. Šis laiškas paskatino Paulių VI pasirašyti vadinamąjį “Agatha Christie indultą”, pavadintą garsiausios kreipimosi signatarės vardu, kuriuo buvo suteiktas leidimas švęsti senosios formos Mišias Anglijoje ir Velse.

2007 m. popiežius Benediktas XVI paskelbė motu proprio Summorum Pontificum, kuriuo leido plačiai naudoti Tridento Mišias ir patvirtino, kad Naujosios Mišios niekada nepanaikino TLM.

Aiškinamajame laiške, lydinčiame Summorum Pontificum, Benediktas garsiai rašė apie TLM: “Tai, ką ankstesnės kartos laikė šventa, išlieka šventa ir didinga ir mums, ir tai negali būti staiga visiškai uždrausta ar net laikoma žalinga.”

2021 m. liepą popiežius Pranciškus panaikino popiežiaus Benedikto visuotinį leidimą švęsti senąsias Mišias, paskelbdamas prieštaringai vertinamą motu proprio Traditionis Custodes, kuriuo apribojo TLM naudojimą.

Pagal www.lifesitenews.com

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Homoseksualumas Šv. Rašte ir katalikiškoje tradicijoje

Lietuvos katalikai eilinį kartą susiduria su iš išorės primetama brutalia ideologija. Homoseksualų buvo visais laikais ir visose kultūrose, tačiau po II pasaulinio karo atsiradusi gėjų ideologija ir ja besiremiantis klubų, lobistinių grupių, visuomeninių organizacijų ir žiniasklaidos tinklas yra unikalus reiškinys žmonijos istorijoje.

Niekuomet nebuvo taip agresyviai ir begėdiškai skleidžiama tokia akivaizdžiai klaidinga ir amorali idėjų sistema, kurią popiežius Jonas Paulius II pavadino „blogio ideologijos dalimi“[1]. Nors po nacizmo ir komunizmo žlugimo buvo kalbama apie ideologijų (kaip dirbtinių, totalių, realybę iškreipiančių ir jėga platinamų religijos pakaitalų) mirtį, tačiau gėjų ideologijos iškilimas rodo, kad visuomenės dauguma mąsto ideologiškai ir pasiduoda manipuliacijai. Šiai tendencijai galime pasipriešinti tik prisiminę sveikos filosofijos principus, o ypač Šv. Rašto ir Bažnyčios mokymą.

„Blogio ideologija“

Visais laikais buvo žmonių, jaučiančių lytinį potraukį tos pačios lyties asmenims (homoseksualus polinkis); atliekančių iškreiptus lytinius aktus su savo ar kitos lyties žmonėmis (sodomija); dėl organinių ar grynai psichinių priežasčių nepakenčiančių savo lytiškumo ir norinčių pakeisti lytį (transseksualumas, kuris nebūtinai yra homoseksualus); pasidavusių obsesiniam, įkyriam rafinuotų lytinių potyrių ieškojimui. Šie reiškiniai, priešingi sveikai prigimčiai ir lytiškumo paskirčiai, sveikos sąžinės visuomet laikyti amoraliais ir smerktinais, jiems nepritaria nė viena iš didžiųjų pasaulio religijų.

Modernioji psichologija ir psichiatrija nuo pat homoseksualaus polinkio tyrimų pradžios XIX a. viduryje jį laikė psichinio pobūdžio anomalija, asmenybės sutrikimu, „sindromu“, kurį galima ir reikia gydyti. Tačiau XX a. pabaigoje šis polinkis ne tik „reabilituotas“, bet ir apipintas įvairiomis pateisinančiomis idėjomis.

Gėjų ideologija skelbia dvi teorijas: „esencializmą“ (nepriklausomai nuo kultūros dalis žmonių turi genų, smegenų veiklos nulemtą, įgimtą orientaciją, kuri lemia lyt. elgseną) ir „konstrukcionizmą“ (visi žmonės turi daugiau ar mažiau homoseksualumo, seksualinis elgesys yra be galo įvairus, visuomenės kultūrinės ir moralinės nuostatos „konstruoja“ įvairius to elgesio tipus, vienus laiko „normaliais“, kitus smerkia, bet tai tik paprotys ir susitarimas). Abi teorijos sutaria, kad homoseksualus polinkis priklauso sveikai žmogaus prigimčiai ir esąs normalus psichiniu bei moraliniu požiūriu. Remiantis esencializmu, sukurta teisinė „seksualinės orientacijos“ sąvoka, susikūrė specifinė gėjų subkultūra, o remiantis konstrukcionizmu, neigiama nekintamos žmogaus prigimties ir kartu prigimtinės teisės samprata, homoseksualus elgesys platinamas viso jaunimo tarpe, pvz., propaguojant Unisex madą, skatinamas „laisvas eksperimentavimas“ su savo lytiškumu. Šių teorijų paneigimas yra daugiau filosofijos ir kitų mokslų užduotis, apsiribosime tik citatomis iš Šv. Sosto dokumentų, natūralioje plotmėje ginančių sveiką žmogaus prigimties supratimą.

Kalbant apie bandymus psichologiškai paaiškinti homoseksualumą, tik paminėsime profesorius Popiežiškajame Laterano un-te Gianfrancesco Zuanazzi dėstomą[2] daugelio tyrinėtojų (Miller, Socarides, Giese ir kt.) įsitikinimą, kad homoseksualus polinkis kyla iš „narcisizmo“[3], nesveiko giluminio koncentravimosi į save, trukdančio užmegzti papildantį ryšį su kita lytimi. Seniau tai vadinta „inversiniu seksualumu“. Šis sutrikimas savo pobūdžiu skiriasi nuo paprasto egoizmo, tokio dažno ir tarp heteroseksualų. Dėl narcisizmo homoseksualai ypač linkę į autoerotizmą, pedofiliją, dažną partnerių keitimą, fetišizmą, jie negali sukurti į šeimą panašios sąjungos, kurioje iš tiesų mylėtų „kitą“, o ne vien save. Tai paaiškina faktą, kad jokioje kultūroje, toleravusioje homoseksualumą, nėra buvę pastovių homoseksualių „santuokų“ – savo geismui patenkinti nuolatinė socialinė institucija nereikalinga. Net ir daugelis šiandieninių gėjų pripažįsta, kad „santuokos“ įteisinimas jiems nereikalingas, jie pratę ieškoti atsitiktinių ir neįpareigojančių ryšių. Gėjų subkultūra plečiasi nuolatinio verbavimo, ypač paauglių suvedžiojimo keliu.

Nesigilinsime ir į homoseksualumo istoriją įvairiose pasaulio kultūrose, tik paminėsime žinomiausius faktus, kuriais mėgsta „didžiuotis“ gėjai. Jie turi sutikti, kad daugumoje pasaulio kultūrų homoseksualūs santykiai smerkti ar laikyti anomalija. Žinomos tik kelios išimtys, kurias galima paaiškinti pagonybės tamsos skatinamu nukrypimu nuo prigimtinės teisės (panašiu į žmonių aukas, kanibalizmą, vergiją). Tarp Amerikos indėnų buvo vyrų ir moterų transseksualų, vadintų „turinčiais dvi sielas“ (angl. two-spirit). Europos tyrinėtojai juos pavadino „berdašais“ (isp. bardaxa, pranc. bardache). Jie perimdavo kitos lyties aprangą, elgseną ir darbus, dažnai užsiimdavo šamanizmu. Moterys berdašės kariaudavo ir medžiodavo – jas XVI a. Brazilijoje stebėjo portugalai, todėl Amazonės upė pavadinta legendinių graikų moterų-karių vardu. Iš esmės tai nereiškė homoseksualumo pripažinimo: indėnai berdašus laikė trečiąja lytimi, jų elgesys buvo aiškiai reglamentuotas. Neberdašai homoseksualių santykių nepalaikydavo.

Kai kuriose primityviose kultūrose gyvavo pederastija kaip berniukų įvesdinimo į vyrus paprotys, esą skatinantis berniukų subrendimą. Pabrėžtina, kad tai buvo homoseksuali elgsena, o ne nuolatinė „orientacija“, suaugę berniukai sukurdavo šeimas, vyrai nepalaikydavo homoseksualių santykių su suaugusiais. Be to, iniciacija būdavo griežtai reglamentuota ir ritualizuota, niekur nebūdavo pripažįstamas nevaržomas lytinis palaidumas, skelbiamas gėjų ideologijos.

Panaši iniciacija dėl nežinomų priežasčių išliko ir klasikinėje Graikijoje. Berniukų (pais) auklėjimas (pedagogika) buvo siejama su erotiniais santykiais tarp vyro (erastes) ir 12–17 m. paauglio (eromenos). Paiderasteia buvo griežtai reglamentuota: neleisti santykiai su jaunesniais berniukais, santykiai vykdavo tik tarp laisvųjų piliečių, su berniuko tėvo sutikimu. Erastes dažniausiai būdavo vedęs, eromenos pasiekęs brandos taip pat vesdavo, todėl jų negalima laikyti „gėjais“ šiandienine prasme – tai ne homoseksuali „orientacija“, o tik elgsena. Vyrų prostitucija būdavo baudžiama. Apie moterų homoseksualumą nieko nežinoma, tėra spėliojimų remiantis Sapfo (VI a. pr. Kr.) poezija. Platono filosofija, klasikinė graikų literatūra ir mitologija aukština vyrišką „meilę“ kaip tobulesnę už įprastą šeimyninę. Šis papročių ir filosofijos iškrypimas senovės krikščionių apologetams pasitarnavo kaip argumentas prieš pagonybę.

„Romėnai vadino vyrų homoseksualizmą, praktikuotą su paaugliais… „graikiška yda“ (Horacijus, Ep. 2, 1, 156). Jie teisingai sakė, kad ji nežinota senesniais Romos laikais. Ji buvo kažkas visiškai svetima tradiciniam romėniškam mentalitetui, todėl jie absoliučiai ją smerkė. Tačiau jau Horacijaus laikais ji ėmė įsitvirtinti Romoje…“[4]. Senoji Romos teisė (Lex Scatinia) draudė pederastiją ir vyrų prostituciją, homoseksualumas gyvavo kaip visuomenės smerkiama blogybė.

Gėjų ideologai godžiai rankioja visus homoseksualumą bent primenančius atvejus iš pasaulio istorijos, valdovų, menininkų gyvenimo, siekdami sudaryti įspūdį, kad iškrypimas buvo visuotinai pripažįstamas, o jo smerkimas – greičiau išimtis. Žvelgdami per savo idėjos akinius, jie visur mato tai, kuo patys serga, nepagrįstais įtarinėjimais nesidrovi suteršti žymių žmonių ir net šventųjų atminimą. Kaip tendencingos, antikrikščioniškos gėjų propagandinės literatūros pavyzdį galima pateikti knygą „Homoseksualumo prigimties istorija“[5], beje, mūsų šalyje išleistą finansuojant Atviros Lietuvos Fondui.

Gėjų ideologija yra neatskiriama vadinamosios 1968-ųjų „kultūrinės revoliucijos“ dalis. Šios revoliucijos veikėjai kovai prieš krikščionybę, šeimą, dorovę ir socialinę tvarką mobilizavo marksizmą, psichoanalizę, sociologiją, seksologiją, feminizmą, budizmą, kovą už aplinkos apsaugą ir gyvūnų teises, ezoteriką, neopagonybę, roko muziką, jaunimo subkultūras, „neautoritetinę“ pedagogiką ir kitus reiškinius. Revoliucionieriai ėmėsi „žygio per institucijas“ ir dabar įtvirtina savo pasiekimus tarptautinėje bei nacionalinėje teisėje. Katalikų Bažnyčia (žr. Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumentus) teigia, kad šiai revoliucijai „katalikas privalo prieštarauti visomis galimomis priemonėmis ir viešai reikšti savo nepritarimą“. Šiam pasipriešinimui gali būti naudojamos visos moralinės teologijos ir tarptautinės teisės leidžiamos pilietinio nepaklusnumo formos.

Moralinė teologija apie gašlumą ir sodomiją

Homoseksualizmas pirmiausia yra moralinė problema, ir principus teisingam jos sprendimui gali duoti tik sveika etika bei Apreiškimu besiremianti moralinė teologija.

Pirmiausia turime skirti homoseksualų asmenį kaip žmogų ir kaip nusidėjėlį, po to – pirminį, iš dvasinio sutrikimo kylantį homoseksualų potraukį ir vidinį pritarimą jam, iš kurio kyla nuodėmė. Visi žmonės yra sutverti Dievo, už visus juos savo Kraują išliejo Jėzus Kristus, todėl jie verti pagarbos. Taigi gerbiame homoseksualą kaip žmogų, bet ne kaip gėjų. Gėjus kaip gėjus nusipelno tik pasmerkimo, tačiau visų žmonių, taip pat ir nusidėjėlių atžvilgiu galioja artimo meilės įsakymas bei pareiga jiems padėti atsiversti. Šia prasme galime pripažinti „homofobijos“[6] nekrikščioniškumą – negalima homoseksualų „nurašyti“ ir prakeikti, nieko nepadės emocinga neapykanta prieš „vištgaidžius“ ar „fags“. Homoseksualas yra ypatingas nusidėjėlis, jo nuodėmė kelia pavojų visuomenei, tačiau jis yra ir savo nuodėmės auka, nelaimingas žmogus. „Homofobijos“ skleidimas tik stiprina gėjų ideologiją, gėjai gali save vaizduoti kultūringu, pažangiu elitu, padugnių ir radikalų persekiojama mažuma, kurią visuomenė turi ginti taip pat, kaip žydus nuo antisemitų ar juodaodžius nuo rasistų.

Pradinis, dažniausiai paauglystėje pajuntamas ir savaime praeinantis potraukio tos pačios lyties žmonėms „atradimas“ dar nėra nuodėmė, tai tik sutrikimas, kurį privaloma tuoj pat pradėti koreguoti dvasinėmis ir psichoterapinėmis priemonėmis. Vidinis sutikimas su šia tendencija, pritarimas homoseksualioms mintims, jų išreiškimas elgsena ir bendravimu jau yra nuodėmingi veiksmai, už kuriuos žmogus atsakingas. Tai veda į sodomijos aktus ir įpratimą prie jų – sodomijos ydą.

Homoseksualus aktas yra nuodėmė, kuri priklauso gašlumo arba palaidumo, ištvirkimo (luxuria) ydai. Gašlumas yra priešingas vienai iš keturių pagrindinių (kardinalinių) dorybių – saikingumui arba susivaldymui. Saikingumas (temperantia) randa teisingą vidurį žmogui naudojantis savo geismais ir troškimais, ypač lyties, valgio, gėrimo, juslinių malonumų srityse. Žinoma, saikingumas nėra pati aukščiausia ir svarbiausia dorybė: daug svarbesnės taip vadinamos dieviškosios, mūsų santykius su Dievu reguliuojančios tikėjimo, vilties ir meilės dorybės, o iš kardinalinių dorybių svarbesnis protingumas ir teisingumas. Todėl luxuria pati savaime nėra didžiausia yda, jos aktai – ne sunkiausios nuodėmės: nuodėmės prieš Dievą (netikėjimas, stabmeldystė, vilties netekimas ir kt.) yra daug sunkesnės, o žmonių tarpusavio santykiuose didesnės nuodėmės yra žmogžudystė, didelis neteisingumas ir kt. Tačiau dėl gimtosios nuodėmės, kuri sužeidė mūsų prigimtį, ištvirkimas turi savyje nepaprastą galią užvaldyti visą žmogaus esybę, įtraukti į visų kitų rūšių nuodėmes. Todėl šventieji įsitikinę, kad būtent dėl šios ydos daugiausia sielų, net iš krikščionių tarpo, patenka į pragarą.

Šv. Grigalius Didysis[7] ir juo sekdamas šv. Tomas Akvinietis[8] skiria septynias didžiąsias arba kapitalines (iš lot. caput – galva) ydas: puikybę, gobšumą, gašlumą, pavydą, godumą, rūstumą ir tingumą. Iš šių ydų kaip slibino galvos auga visos kitos nuodėmės ir ydos. Ištvirkimas ar gašlumas, priešingas saikingumo dorybei priklausančiam skaistumui (castitas), yra netvarkingas lytinio malonumo geidimas. Lytinis geismas yra Dievo duotas potraukis, skirtas lengvesniam Jo palaiminimo vykdymui: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją“ (Pr 1,28). Tvarkingas, Dievo valią atitinkantis lyties naudojimas vyksta tik teisėtoje vieno vyro ir vienos moters santuokoje, kai aktas vykdomas natūraliai ir nedarant kliūčių naujos gyvybės pradėjimui. Visoks kitoks lyties geismo sužadinimas ir panaudojimas yra nuodėmė, dažniausiai sunki (mirtina). Tai nuodėmė prieš skaistumą, o kartais ir prieš teisingumą (svetimavimo atveju), sunkus nusižengimas šeštajam ir devintajam Dievo Įsakymams.

Katalikų moralės teologas Dominicus M. Prümmer OP perduoda visuotinį katalikišką mokymą, kad „tiesiogiai norimas lytinis geidimas ne teisėtoje santuokoje yra mirtina nuodėmė visa savo apimtimi, kurioje negali būti menkos materijos“[9]. Ką tai reiškia?

– Nuodėmė yra mirtina, kai žmogus atlieka dieviškajai teisei priešingą aktą gerai suprasdamas protu, norėdamas valia ir sunkiame dalyke (materijoje). Pavyzdžiui, pasisavinti kelis centus nėra mirtina vagystės nuodėmė, o didelę sumą – sunkus nusižengimas. Kiek supykus pastumti – lengvoji nuodėmė, o išmušti dantis ar net suluošinti – sunki. Lyties srityje tokio materijos menkumo ar lengvumo nėra, kadangi lytinis potraukis yra pats stipriausias žmogaus instinktas ir dėl gimtosios nuodėmės atnešto silpnumo greičiausiai išsprūstantis iš proto ir valios kontrolės, greičiausiai pavergiantis visą asmenį. „Kūno darbai žinomi: tai ištvirkavimas, gašlumas… Tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės“ (Gal 5,19–21).

– „Netiesiogiai norimas“ lytinis geidimas yra sunkiai apibrėžiamas. Tai valios aktas ir veiksmas, neturintis tiesioginio tikslo sužadinti lytinį geismą, tačiau žinant, kad tai bus betarpiška proga tokiam pavojui kilti, pvz., ėmimas skaityti blogos knygos ar laikraščio, ėjimas į blogą draugiją ar pasimatymą, nekuklumas aprangoje ar elgesyje ir kt. Tokiais atvejais gali būti menka materija, nesunki nuodėmė, tačiau ji panaši į vaikščiojimą bedugnės pakraščiu.

– Tiesiogiai norimas neleistino lytinio geismo sužadinimas net mintyse ilgesnį laiką, jau nekalbant apie įvykdytus aktus, ne santuokoje (arba ir santuokoje, jei sąmoningai užkertamas kelias gyvybės pradėjimui, pvz., naudojant kontracepciją), yra mirtina nuodėmė. Kas yra mirtina nuodėmė? Tai sunkus Dievo valios pažeidimas, žmogų sukūrusio ir savo Krauju atpirkusio Viešpaties Dievo atmetimas ir paniekinimas, kurio tiesioginė pasekmė – dvasinė sielos mirtis, visiškas malonės ir visų antgamtinių dorybių (išskyrus tikėjimo ir vilties, jei nuodėmė ne tiesiogiai prieš šias dorybes) praradimas. Jei žmogus padaro vieną vienintelę mirtiną nuodėmę ir tokioje būsenoje miršta be atgailos, jis pats save pasmerkia amžinai pragaro bausmei – amžinam ir neatšaukiamam atsiskyrimui nuo Dievo ir baisioms fizinėms bei dvasinėms kančioms.

„Kas tada galės išsigelbėti?“ (Mk 10,26). Taip, visi mes turime sieloje „geismo žaizdą“ (vulnus concupiscentiae), kuri mus nuo paauglystės iki senatvės traukia į gašlumo nuodėmes, ir kova prieš šią ydą yra viena iš sunkiausių dvasinio gyvenimo kovų. Ją laimėti galime tik su nuolatine Viešpaties malonės, Jo sakramentų (Sutvirtinimo, Atgailos, Santuokos, o ypač Eucharistijos) pagalba: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“ (Mk 10,27). Deja, šiandien skelbiama idėja, kad nežabotas ir santuokos nevaržomas lytinių geidulių kurstymas yra pats natūraliausias dalykas, priklausantis žmogaus prigimčiai ir būtinas psichinei sveikatai.

Teorinis seksualinio palaidumo teisinimas ir ypač gėjų ideologija iš esmės remiasi religine klaida, erezija, neigiančia vieną iš esminių krikščionybės dogmų – tikėjimą į gimtąją nuodėmę. „Aš gimęs su kalte, ir mano motina mane pradėjo su nuodėme“ (Ps 51,7) – visais laikais žmonės jautė, kad visų jų nuodėmių ir kaip bausmė už jas ateinančių nelaimių bei kančių priežastis yra esminis žmonių giminės nuodėmingumas. Mūsų prigimties sugedimas ir ligotumas yra betarpiška kiekvieno žmogaus patirtis, ją neigti gali tik apakęs, puikybe paremtai filosofijai pasidavęs žmogus. Dievo Apreiškimas paaiškino šio nuodėmingumo kilmę – tai pirmųjų žmonijos tėvų Adomo ir Ievos nuodėmė rojuje, dėl kurios jie neteko Dievo malonės ne tik sau, bet ir visiems savo palikuonims. „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5,12). Žinoma, šios gimtosios nuodėmės kiekvienas žmogus nepadaro suprasdamas protu ir norėdamas valia, tačiau tai yra „jo“ nuodėmė, nes jis negavo iš pirmųjų tėvų tos malonės, kurią galėjo gauti. Šv. Anzelmas rašo: „Asmuo [Adomas] padarė prigimtį nusidėjėle, o prigimtis daro asmenis [jo palikuonis] nusidėjėliais“[10]. Vos gimęs kūdikis jau yra nusidėjėlis, kuris negali patekti į amžinąjį gyvenimą su Dievu, jei nebus per Krikštą Jėzaus Kristaus išvaduotas nuo šios nuodėmės. Užaugęs jis tuoj pajus gimtosios nuodėmės pasekmes – kūno ir sielos galių nusilpimą, vidinę netvarką, su kuria reikia nuolat kovoti malda ir apsimarinimu. Visi turime „darbuotis savo išganymui su baime ir drebėdami“ (Fil 2,12). Kiekvienas esame įtrauktas į šią kovą, bet visais laikais daugelis žmonių ją pralaimėdavo, o šiandien imtas neigti net jos reikalingumas. Todėl reikia priminti, kad griežtas Bažnyčios požiūris į visas su lytimi susijusias gyvenimo sritis kyla ne iš „paniekos kūnui“, „nesveiko puritonizmo“, o iš realistinio suvokimo, kad kiekvienas iš mūsų nešiojamės savyje bombą, kuri gresia sprogti.

Jei bet koks paleistuvavimas yra mirtina nuodėmė, tai gal homoseksualūs aktai nėra kažkoks ypatingas blogis? Ne, mirtinos nuodėmės taip pat skiriasi viena nuo kitos sunkumu, priešinimosi Dievo valiai lygiu, taip pat savo pasekmėmis nusidėjėliui ir kitiems žmonėms. Visiškai aišku, kad tarp gašlumo nuodėmių veiksmai yra sunkesnė nuodėmė už netyras mintis ar žodžius, kad nuodėmės pagal lyties prigimtį (tarp vyro ir moters) nėra tokios sunkios kaip nuodėmės prieš prigimtį, iš kurių labiausiai paplitusi yra sodomos nuodėmė. Šv. Tomas rašo[11]:

Yda prieš prigimtį yra didžiausia iš gašlumo nuodėmių. Taip sako jau Augustinas: „Iš visų tų [nuodėmių] blogiausia yra ta, kuri vyksta prieš prigimtį“[12]… Prigimties tvarka yra iš paties Dievo. Todėl nuodėmėse prieš prigimtį, kuriose pažeidžiama pati gamtos tvarka, padaroma neteisybė pačiam Dievui, gamtos Tvarkytojui“.

Sodomos nuodėmę galima pavadinti įžūliausiu spjūviu Dievui į veidą, nes ji nukreipta prieš pačius žmogaus būties pamatus, švenčiausią sritį, betarpiškai susijusią su Dievo Sūnaus Įsikūnijimo paslaptimi. Todėl sodomija priskiriama ypatingai grupei nuodėmių, kurios pagal Šv. Rašto liudijimą „šaukiasi dangaus keršto“. Šios nuodėmės yra keturios: žmogžudystė (Pr 4,10), sodomija (Pr 18,20), našlių ir našlaičių engimas (Iš 22,22) ir nesumokėjimas algos už darbą vargšui (Iš 24,15). „Jos vadinamos nuodėmėmis, besišaukiančiomis dangaus, kadangi jų blogis ir ypač dėl jų daromas visuomenės tvarkos griovimas šaukia dangaus, prašydami teisingo keršto, ir būtent jau šioje žemėje“[13]. Sodomija tiesiogiai provokuoja Dievo bausmę dar šiame gyvenime, šiomis dienomis tokia bausme nedvejodami galime vadinti nepagydomą AIDS ligą, išplitusią pirmiausia dėl prigimčiai priešingų santykių. Žinoma, dabar AIDS suserga ir nekalti vaikai, bet tai tik viena iš baisių visuomenės sugedimo pasekmių. Deja, žmonės panaudoja šią ligą kitos nuodėmės – kontracepcijos naudojimo – propagavimui.

Šv. Tomas Akvinietis[14], sekdamas šv. Grigaliumi Didžiuoju[15], skiria aštuonias „gašlumo dukras“, šios ydos pasekmes: 1. Proto užtemimas; 2. Skubotumas veiksmuose; 3. Veiksmų neapgalvojimas; 4. Valios nepastovumas ir neatsparumas pagundoms; 5. Besaikė savimeilė; 6. Neapykanta Dievui, draudžiančiam nuodėmę; 7. Aistringa šio pasaulio meilė ir 8. Amžinojo gyvenimo baimė. Šios dukros ypač matomos sodomijai pasidavusio žmogaus sieloje: kažkoks užsispyręs apakimas, nenoras pripažinti savo ydos blogumo, nors jis akivaizdus; visiškas valios nusilpimas, pasinėrimas į vis rafinuotesnių geidulių bedugnę; narciziška savęs meilė, savo kūno ir grynai fizinio pasitenkinimo pavertimas gyvenimo tikslu; begalinė neapykanta Dievui ir visai Jo nustatytai pasaulio tvarkai, o ypač „normalams“, šeimoje gyvenantiems žmonėms.

Senasis Testamentas smerkia Sodomos nuodėmę

„Pradžios knygoje pateikiama kūrimo teologija duoda pagrindą tinkamam homoseksualumo problemų supratimui… Pagal savo paveikslą ir panašumą jis [Dievas] padaro žmogų kaip vyrą ir moterį. Taigi žmonės yra ne kas kita, kaip paties Dievo darbas, o per savo lyčių papildomumą jie yra pašaukti atspindėti vidinę Kūrėjo vienybę. Jie vykdo šį uždavinį ypatingu būdu: bendradarbiauja su juo perduodami gyvybę, kaip sutuoktiniai atiduodami save vienas kitam“[16].

„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos. Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!““ (Pr 1,27–28).

Šis palaiminimas nereiškia įsakymo tuoktis – Dievui pašvęsta mergystė krikščionių visuomet laikyta kilnesne už santuoką, nes ji daro žmogų panašesnį į Viešpatį Jėzų Kristų ir Nekaltąją Mergelę Mariją[17]. Bažnyčia nuo seniausių laikų įsakė visiems gavusiems aukštesniuosius (subdiakonato, anksčiau – diakonato) šventimus laikytis celibato – nebegyventi su žmona (jei buvo anksčiau vedę; žinoma, reikalingas žmonos sutikimas) ir nebeturėti su ja lytinių santykių. Visuomet drausta jau įšventintiesiems vesti. Dievui pašvęstas vienuolių ir dvasininkų luomas visais laikais buvo didžiausias Bažnyčios šventumo šaltinis, pasitaikydavusios dvasininkų nuodėmės, taip pat ir homoseksualizmas, tebuvo laikino nuosmukio ženklas, su kuriuo griežtai kovota. Šiandieninis homoseksualizmo išplitimas klero tarpe yra ne celibato, o destruktyvios Vatikano II Susirinkimo „reformos“, ypač visuotinio disciplinos nuosmukio vaisius. Protestantų naudojami „bibliniai“ argumentai prieš „celibatą, vedantį į homoseksualizmą“ reiškia Biblijos supriešinimą su visa krikščionijos tradicija, jie netiesiogiai skatina šventvagiškas gėjų teorijas, kad ir „celibato“ besilaikę Jėzus Kristus bei apaštalas Jonas linko į tai[18].

Dievas nuodėmes prieš prigimtį baudė ypač griežtai:

„Tuomet Viešpats tarė: „Šauksmo prieš Sodomą ir Gomorą taip padaugėjo, ir jų nuodėmė tokia sunki, kad turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgiasi, kaip skelbia mane pasiekęs šauksmas“ (Pr 18,20–21).

„Jiems dar nesugulus, miesto vyrai – Sodomos vyrai, jauni ir seni, visi žmonės iki paskutinio – apsupo namus ir šaukė Lotui: „Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti“… Tuomet anie vyrai klausė Lotą: „Ką daugiau iš savųjų čia turi?.. Mes šią vietą tuojau sunaikinsime. Šauksmas prieš Sodomos žmones, pasiekęs Viešpatį, pasidarė toks garsus, kad Viešpats atsiuntė mus jos sunaikinti“… Tuomet Viešpats liejo ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį. Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija“ (Pr 19,4–25).

„Nėra jokios abejonės, kad čia morališkai pasmerkiami homoseksualiniai santykiai“, – moko Bažnyčia[19]. Tai vieninga žydų[20] ir krikščionių tradicija, nors gėjų teologai bando sumenkinti šios vietos reikšmę (esą Dievas baudė nesvetingumą, seksualinę prievartą apskritai). Sodoma ir Gomora tampa priešingumo Dievui simboliu visose ST knygose, nuolatiniu įspėjimu išrinktajai tauta ir jos kaimynams:

„Jeruzalė klumpa, ir Judas krinta… jie didžiuojasi savo nuodėmėmis kaip Sodoma ir neslepia jų. Vargas jiems! Jie patys užsitraukia nelaimę“ (Iz 3,8–9).

„Babilonas, karalysčių pažiba, chaldėjų šlovė ir pasididžiavimas, bus Dievo sunaikintas kaip Sodoma ir Gomora“ (Iz 13,19).

„Bet ką matau tarp Jeruzalės pranašų, tai tikrai baisu: jie svetimauja, veidmainiauja… Man jie visi kaip Sodoma, jos gyventojai kaip Gomora“ (Jer 23,14).

„Kaltė dukters, mano tautos, buvo didesnė už Sodomos nuodėmę. O ji buvo sugriauta vienu akimirksniu, nepakėlus prieš ją rankos“ (Raud 4, 6).

„Todėl, kaip aš gyvas, – tai Galybių Viešpaties, Izraelio Dievo žodis, – Moabas bus kaip Sodoma, o Amonas kaip Gomora: dilgėlių laukas, druskos dauba, amžina dykynė… Tai bus už jų išdidumą, nes jie tyčiojosi ir didžiavosi prieš Galybių Viešpaties tautą“ (Sof 2,9)[21].

Gėjų teologai teigia, kad nei vienoje iš šių įspėjančių vietų aiškiai nepasakyta, kad Sodoma bausta už homoseksualius santykius, kalbama apie „svetimavimą, veidmainiavimą“ (Jer 23,14), „išdidumą, tyčiojimąsi iš žydų tautos“ (Sof 2,9), neišmintingumą (Išm 10,6–8). Taip pat jie cituoja:

„Tavo vyresnioji sesuo yra Samarija…, o tavo jaunesnioji sesuo, gyvenusi į pietus nuo tavęs, yra Sodoma ir jos dukterys. Tu ne tik ėjai jų keliais ir elgeisi pagal jų bjauriuosius nusikaltimus, bet ir bemat tapai labiau ištvirkusi negu jos visuose savo keliuose. Kaip aš gyvas, – tai Viešpaties Dievo žodis, – tavo sesuo Sodoma ir jos dukterys nedarė taip, kaip tu ir tavo dukterys. Išties tavo sesers Sodomos kaltė buvo įžūlus išdidumas! Ji ir jos dukterys buvo pertekusios duonos ir lengvai gyveno, bet neištiesė rankos vargšui ir beturčiui. Būdamos išdidžios, jos darė mano akyse bjaurius nusikaltimus, todėl ir pašalinau jas, kaip matei… Sugrąžinsiu jų tremtinius, Sodomos bei jos dukterų tremtinius, Samarijos bei jos dukterų tremtinius… Argi tavo sesuo Sodoma nebuvo priežodis tavo lūpose tavo įžūlaus išdidumo dieną, kol dar nebuvo žinomas tavo išdidumas?“ (Ezech 16, 46–57).

Taip, čia kalbama apie „išdidumą“, tačiau ir apie „ištvirkimą, bjaurius nusikaltimus“, apie kuriuos detaliai gėda ir kalbėti. Sodoma gyveno pertekliuje (todėl Lotas joje ir apsigyveno), iš kurio kilo puikybė ir pasileidimas, vedęs iki iškrypusių veiksmų – ir šiandien homoseksualizmas yra daugiausia turtingųjų šalių liga. Tai, kad Sodomoje neatsirado nė dešimties teisiųjų (Pr 18,32), žodžiai „visi žmonės iki paskutinio“ (Pr 19,4) tikriausiai nereiškia, kad visi Penkių miestų žmonės buvo homoseksualūs, tiesiog ši yda buvo priimtina visuomenės nesmerkiamai grupei, kuri grasino seksualine prievarta vyrams. Tai buvo lyg visų šios sugedusios visuomenės ydų (puikybės, negailestingumo vargšams ir kt.) viršūnė, Dievo kantrybės viršijimas.

Tai, kad išrinktosios tautos nuodėmės (tikriausiai turima omeny ir Baalio kulte praktikuota vyrų prostitucija[22]) virš ydavo (plg. Raud 4, 6; Ezech 16, 47) Sodomos nuodėmes, bet Izraelis nebūdavo taip baisiai nubaudžiamas, liudija tik begalinį Dievo gailestingumą. Tiesa, kai buvo atliktas analogiškas nusikaltimas Gibėjoje, bausmė įvyko, nors ir ne betarpiškai iš Dievo:

„Įsismaginus jų [levito iš Betliejaus ir jį vaišinančio šeimininko] širdims, žiūri, miesto vyrai, šlykštūs niekšai, apsupo namus ir ėmė belstis į duris. Senajam vyrui, namų šeimininkui, jie šaukė: „Išvesk tą vyrą, kuris įžengė į tavo namus, kad galėtume jį pažinti!“ O vyras… tarė: „Ne, mano broliai, nesielkite taip nedorai! Tas vyras – mano svečias, tad nedarykite jam šlykštaus smurto. Žiūrėkite, štai mano duktė ir jo sugulovė. Leiskite jas man jums atvesti… Tad vyras stvėrė savo sugulovę ir išvarė pas juos. O jie prievartavo ją, elgdamiesi su ja ištvirkėliškai visą naktį iki pat ryto“ (Teis 19, 22–25).

Sugulovė mirė, levitas pasipiktinęs ją supjaustė ir gabalus išsiuntinėjo po visą Izraelio žemę. Izraelitai pakilo į karą su Benjaminu ir jį sumušė. Tai gera iliustracija tų laikų visuomenės būklei: „Tomis dienomis nebuvo Izraelyje karaliaus. Kiekvienas taip elgėsi, kaip jam patiko“ (Teis 21, 25). Panašūs laikai šiandien, kai Sodomos gyventojų sekėjai nevaržomai skelbia savo „išdidumą“ (Gay Pride), lyg provokuodami Dievą įsikišti.

Senojo Testamento įstatymas vienareikšmis:

„Nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi; tai pasibjaurėtina. Neturėsi lytinių santykių su jokiu gyvuliu ir nesuterši savęs gyvuliu… Tai begėdiškas iškrypimas. Nepasidarysite nešvarūs nė vienu šių papročių, nes tokiais papročiais susiteršusios tautos, kurias išvarau jūsų akyse. Taip buvo suterštas kraštas, todėl nubaudžiau jį už jo kaltę, ir pats kraštas išvėmė savo gyventojus… Kas padaro vieną šių pasibjaurėtinų dalykų, bus pašalintas iš savo tautos… Aš esu Viešpats, jūsų Dievas“ (Kun 18,22–30).

„Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalto bjauriu iškrypimu ir mirs mirtimi, jie užsitraukė kraujo kaltę“ (Kun 20,13).

„Moteris nevilkės vyriško apdaro nei vyras rengsis moteriškais drabužiais, nes, kas taip daro, kelia pasibjaurėjimą Viešpačiui, tavo Dievui“ (Pak 22, 5).

Nors šiuose įstatymuose pirmiausia matomas Dievo rūpinimasis religiniu išrinktosios tautos atskyrimu nuo kaimynų ir jų papročių, taip pat ritualiniu, kultiniu švarumu, aišku, kad šiam švarumui pirmiausia kenkia pačiai prigimčiai priešingi dalykai – būtent todėl Dievas juos ir uždraudžia. Todėl aiškiai nepagrįstas gėjų argumentas, kad jei nebegalioja kai kurie ritualinio švarumo draudimai (plg. Kun 15), tai negalioja ir įsakymas „nesugulsi su vyriškiu“.

Dovydas ir Jonatanas

Gėjų teologai su pasimėgavimu cituoja šias Šv. Rašto vietas:

„Jis [Dovydas] buvo raudonskruostis, žvalių akių ir gražios išvaizdos“ (1 Sam 16,12).

„Dovydui kalbantis su Sauliumi, Jonatano [karaliaus Sauliaus sūnaus] širdis prisirišo prie Dovydo širdies. Pamilo Jonatanas jį kaip save patį. Saulius paėmė jį į savo tarnybą tą dieną ir nenorėjo leisti jam grįžti į tėvo namus. O Jonatanas sudarė sandorą su Dovydu, nes pamilo jį kaip save patį. Jonatanas nusiėmė skraistę ir drabužius, kuriuos dėvėjo, ir atidavė juos Dovydui drauge su savo kalaviju, lanku ir diržu“ (1 Sam 18,1–4).

„Iš meilės Dovydui Jonatanas vėl prisaikdino jį, nes mylėjo jį kaip save patį“ (1 Sam 20,17).

„Saulius įtūžo ant Jonatano. „Esi suktos ir maištingos moters sūnus! – šaukė jis. – Argi aš nežinau, kad tu palaikai Jesės sūnaus pusę savo gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai? Juk kol žemėje gyvas Jesės sūnus, nei tu, nei tavo karaliavimas nebus saugus…“ Pykčio įniršyje Jonatanas pakilo nuo stalo ir… nevalgė, nes sielojosi dėl Dovydo, kurį jo tėvas buvo taip paniekinęs“ (1 Sam 20,30–34).

„Jis [Dovydas] puolė kniūbsčias ant žemės ir tris kartus žemai nusilenkė [Jonatanui]. Pasibučiavę jiedu drauge verkė. Dovydas verkė ilgiau“ (1 Sam 20,41).

„Jonatanas guli nužudytas tavo aukštumose. Sielvartauju dėl tavęs, mano broli Jonatanai! Be galo brangus tu man buvai, nuostabi man buvo tavo meilė, viršijanti moters meilę“ (2 Sam 1,25–26).

Bučiavimasis yra įprastas draugiškumo ženklas tarp vyrų Rytų kultūrose, be to, čia jis vyksta ritualizuoto viršenybės pripažinimo scenoje (puolimas ant žemės, nusilenkimas), o ne šiaip intymiai bendraujant. Skraistė, rūbai ir ginklai yra princo statuso ženklai, jų perdavimas yra ritualizuotas politinės sąjungos liudijimas. Šv. Raštas ir panaši kitų orientalinių tautų raštija hiperbolizuotai naudoja žodį „meilė, mylėjo“ skaisčiai draugystei pažymėti. Ši draugystė čia pabrėžiama norint pagrįsti Sauliaus įpėdinio Jonatano valdžios atsisakymą naujo karaliaus Dovydo naudai. Sauliaus žodžiai „savo gėdai ir savo motinos nuogumo gėdai“ nereiškia aliuzijų į Dovydo ir Jonatano santykių dviprasmiškumą, tai nuoroda į jo karališką kilmę, kuria esą pasinaudoja konkurentas Dovydas.

Nėra jokių kitų nuorodų į Dovydo homoseksualumą, jis buvo vedęs daug žmonų, viena iš jų – Jonatano sesuo Mikalė. Dovydas griežtai paiso ritualinio švarumo įstatymų: 1 Sam 21 skaitome, kaip Dovydas iškart po susitikimo su Jonatanu prašo kunigo pašventintos šventyklos duonos. Kunigas sutinka duoti, jei kariai yra susilaikę nuo moterų. Dovydas tai garantuoja: „Kada tik leisdavausi į žygį, net į paprastą kelionę, visų mano vyrų indai būdavo pašventinti“ (21, 6) – juo labiau jis negalėjo būti susitepęs santykiais su vyru, kuriuos draudžia Įstatymas.

„Reikia pažymėti, kad senojoje žydų tradicijoje nėra jokių užuominų į homoseksualią šios istorijos interpretaciją. Trumpai tariant, tekstai, kalbantys apie santykius tarp Dovydo ir Jonatano, yra liudijimas stiprios, nuoširdžios draugystės patyrimo, kuris nesiskiria nuo kitų klasikinių tekstų apie Oresto ir Pylado, Euryalo ir Niso, Cloridano ir Medoro draugystę, o pačiame Senajame Testamente – nuo dviejų moterų Naomės ir Rūtos (plg. Rut 1,16) sąjungos. Kita vertus, santykiai tarp Dovydo ir Jonatano yra paremti ir karine sąjunga, sudaryta Viešpaties vardu (Plg. 1 Sam 18, 4; 20, 8; 20, 14–16)“[23].

Viešpaties Jėzaus Kristaus ir apaštalų žodis

Gėjai sugeba pasiremti net Jėzaus autoritetu: Jis esą niekada nesmerkęs homoseksualių santykių ir Sodomą pateikia ne kaip palaidumo, o kaip netikėjimo nuodėmės simbolį:

„Jei kur jūsų nepriimtų ir jūsų žodžių neklausytų, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų. Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną negu tokiam miestui“ (Mt 10,14–15,analogiškaiLk10,11–12).

„Ir tu, Kafarnaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus? Tu nugarmėsi iki mirusiųjų pasaulio! Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji stovėtų dar ir šiandien. Todėl sakau jums: Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau“ (Mt 11,23–24).

Viešpaties Evangelija yra ne kriminalinis teisynas, kaip dalis ST Įstatymo, joje nebūtinai minimos visos nuodėmės. Šie žodžiai tik parodo mūsų minėtą principą, kad netikėjimo nuodėmė savyje yra sunkesnė už gašlumo nuodėmes, neteigiama, kad Sodoma nusidėjo tik netikėjimu. Kiti Viešpaties žodžiai skamba kaip aiškus įspėjimas šių laikų savimi pasitikintiems iškrypėliams, ypač vaikų suvedžiotojams:

„Ar ne taip dėjosi ir Loto laikais? Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi. O tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis ir siera ir visus sunaikino. Šitaip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus“ (Lk 17,28–30).

„Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje. Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina. Jei tavo ranka ar koja gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar raišam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ar abiem kojom būti įmestam į amžiną ugnį“ (Mt 18,6–8).

Apaštalas Paulius autoritetingai moko, kad ir Naujajame Testamente sodomitai yra verti mirties:

„Todėl Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam netyrumui, kad jie patys teršė savo kūnus… Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir už iškrypimą jiems patiems būdavo vertai atlyginama… Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius“ (Rom 1,24–32).

„Laiške romiečiams (Rom 1,18–32), tebesiremdamas moraline savo protėvių tradicija, tačiau atsižvelgdamas į naują savo dienų krikščionių ir pagonių visuomenės susidūrimo kontekstą, šv. Paulius traktuoja homoseksualų elgesį kaip žmoniją užvaldžiusio aklumo pavyzdį. Stiprus stabmeldystės iškrypimas, pakeitęs pirmapradę darną tarp Kūrėjo ir kūrinių, nuvedė į visokeriopą moralinį nesaikingumą. Šv. Paulius įžvelgia aiškiausią šios nedarnos pavyzdį homoseksualiniuose ryšiuose“[24]. Tai jis kartoja daugelyje savo laiškų:

„Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei sanguliautojai su vyrais… nepaveldės Dievo karalystės… Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui… Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Viešpaties nariai?“ (1 Kor 5,9–15).

„Ištvirkimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip dera šventiesiems… Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės… Ištirkite, kas patinka Viešpačiui, ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos. Juk ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti“ (Ef 5,3–12).

„Įstatymas skirtas ne teisiajam, bet nusikaltėliams ir maištininkams…, paleistuviams, sanguliautojams su vyrais, vergų pirkliams… ir visiems, kurie priešinasi sveikam mokslui“ (1 Tim 1,8–10).

Šventasis Petras negaili rūsčių žodžių kalbėdamas apie „netikrus pranašus“, bet taip pat ir apie gašlumo skatintojus:

„Paversdamas pelenais Sodomos ir Gomoros miestus, [Dievas] pasmerkė juos žlugti ir taip davė pavyzdį ateities bedieviams. Išgelbėjo teisųjį Lotą, varginamą nedorėlių palaido elgesio; mat tarp jų gyvenantis teisusis, tai regėdamas ir girdėdamas, diena iš dienos turėjo varginti savo teisią sielą dėl nuodėmingų darbų. Taigi Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus žmones iš mėginimo ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei, ypač tuos, kurie, pasidavę kūnui, pasineria nešvankiuose geismuose ir paniekina Viešpatystę. Įžūlūs akiplėšos!.. Jie, kaip neprotingi gyvuliai, tarsi iš prigimties skirti sugavimui ir užmušimui, piktžodžiauja tam, ko nesupranta, ir todėl pražus savo sugedime… Jie purvini ir iškrypę, kai, vaišindamiesi su jumis, mėgaujasi apgavystėmis. Jų akys kupinos svetimavimo, nepasotinamos nuodėmės. Jie suvedžioja svyruojančias sielas“ (2 Pt 2,1–14).

Jiems pritaria ir apaštalas Judas:

„Vogčiomis įsiskverbė tarp jūsų žmonių, kuriems nuo seno surašytas toks kaltinimas: jie bedieviai, nes mūsų Dievo malonę iškreipia į palaidumą… Aš norėčiau jums priminti, nors jūs jau viską žinote, kad Viešpats, pirmiau išgelbėjęs tautą iš Egipto, paskui pražudė netikinčius… Taip pat ir Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmes. Taip ir šitie apsvaigę suteršia kūną, niekina Viešpatystę, piktžodžiauja šlovingiesiems“ (Jud 4–8).

Homoseksualumo smerkimas ankstyvojoje Bažnyčioje

Gėjų teologai tvirtina, kad katalikybė „homofobišką“ nusistatymą perėmė ne iš Senojo Testamento ar Kristaus mokymo, o iš lytiškumui ir apskritai jausmams priešiškos stoicizmo filosofijos. Tiesa, kad stoicizmas įtakojo II–III a. Romos visuomenę ir imperatorius, tuo metu buvo bandoma grįžti prie senųjų romėniškų dorybių ir šeimos vertybių, atsikratyti morališkai gadinančios Rytų įtakos, tame tarpe ir „graikiškos ydos“. Bažnyčios tėvai aiškiai kritikavo klaidingas stoicizmo koncepcijas, iš visos antikinės filosofijos perėmė tik tai, kas sutinka su Apreiškimu.

Romos imperatoriai Konstancijus ir Konstantas 342 12 06 išleido įstatymą: „Jei vyras veda, atsiduodamas vyrui moterišku būdu (quum vir nubit in feminam viris porrecturam)…, mes įsakome, kad būtų laikomasi normos, jog įstatymas naudotų baudžiantį kalaviją ir šie nedori asmenys… gautų aukščiausią bausmę“[25]. Imperatoriaus Valentinijono II 390 08 06 įstatymas: „Visi asmenys, turintys gėdingą įprotį pasmerkti vyrišką kūną moters vaidmeniui… (jie atrodo nesiskiriantys nuo moterų) išpirks tokios rūšies nusikaltimą baudžiančiose liepsnose priešais liaudį“[26], t. y. pasyvūs sodomitai, ypač vyrai prostitutės, baudžiami sudeginimu. 438 m. šie įstatymai perimti į krikščionio imp. Teodozijaus kodeksą, romėnų teisė tapo bažnytinės kanonų teisės pagrindu.

Su „graikiška yda“ kovota ir graikiškoje Rytų Romos imperijoje. Krikščioniškasis imperatorius Justinijonas 533 12 30 paskelbė įstatymą: „Baudžiamųjų bylų atveju, viešas persekiojimas vadovausis įvairiais statutais, įskaitant įstatymu Julia de adulteris…, kuris baudžia nukirsdinimu ne tik tuos, kurie pažeidžia kitų santuoką, bet ir tuos, kurie įvykdo gėdingo geismo aktus su kitais vyrais“[27]. Kitame, 538 m. Justinijono įstatyme sakoma:

„Kadangi kai kurie vyrai, nugalėti velniškos pagundos, vykdo tarp savęs labiausiai gėdingas nešvankybes ir aktus, priešingus prigimčiai, mes juos raginame bijoti Dievo bei ateinančio teismo ir susilaikyti nuo tokių neleistinų ir velniškų praktikų, kad teisingas Dievo pyktis nekristų ant jų dėl šių pagoniškų aktų ir miestai nežūtų su visais jų gyventojais… Kadangi tokios nuodėmės yra bado, žemės drebėjimų ir maro priežastis, mes įspėjame vyrus susilaikyti nuo šių veiksmų ir nepražudyti savo sielų. Tačiau jei po šio mūsų įspėjimo bus rasta, kad kuris nors lieka tokioje nedorybėje, jis pasirodys nebevertas Dievo gailestingumo ir toliau bus skirtas įstatymo numatytai bausmei. Todėl mes įsakome šviesiausiajam sostinės prefektui suimti tuos, kurie pasilieka minėtuose neleistinuose ir nedoruose veiksmuose… ir skirti jiems pačias griežčiausias bausmes…“[28]. Ši bausmė paprastai reikšdavo kastraciją ir viešą sudeginimą. Tais laikais valdovai rimtai manė, kad „dangaus keršto besišaukiančios“ nuodėmės gresia valstybės išlikimui ir Sodomos bausmė gali pasikartoti.

Bažnyčios mokymas taip pat buvo griežtas. Elviros sinodas (305–306) draudžia suteikti Komuniją, net mirties valandą, berniukų gadintojams (stupratores puerorum). Ankyros sinodo (314) 17 kanonas pasmerkia tuos, „kurie… susiteršia su gyvuliais ar vyrais“[29]. Sinodas nutaria:

„Tie, kurie padarė tokius nusikaltimus prieš sulaukę dvidešimties, po penkiolikos metų atgailavimo bus priimti atgal į maldos bendrystę. Tuomet, jiems išbuvus penkis metus bendrystėje, leiskite jiems priimti aukos paslaptis [šv. Komuniją]. Tačiau ištirkite jų gyvenimą, kad nustatytumėte, kokio ilgio atgailą jie turėtų atlikti, kad gautų atleidimą. Jeigu jie nesusilaikydami atsiduodavo šiems nusikaltimams, liepkite jiems skirti daugiau laiko atgailos darymui. Tačiau tiems, kurie sulaukę dvidešimties metų ar daugiau ir yra vedę, jeigu jie padaro šiuos nusikaltimus, liepkite jiems atgailauti dvidešimt penkis metus, prieš priimdami į maldos bendrystę. Jiems išbuvus joje penkis metus, galiausiai leiskite jiems priimti aukos paslaptis. Toliau, jei tie, kurie yra vedę bei daugiau kaip penkiasdešimties metų ir padaro šiuos nusikaltimus, suteikite jiems bendrystės malonę tik jų gyvenimo pabaigoje“[30].

Pop. Siricijus (384–399) uždraudė priimti į klero tarpą ir suteikti šventimus žmonėms, buvusiems atgailautojo būklėje, taigi ir buvusiems sodomitams. Toledo XVI susirinkimo (693) atidarymo kalboje vestgotas Ispanijos karalius Egica kalba: „Žiūrėkite, kad nutartumėte išrauti tą begėdišką nusikaltimą, atliekamą tų, kurie guli su vyrais, kurių pasibaisėtinas elgesys suteršia padoraus gyvenimo grožį ir šaukiasi iš dangaus Aukščiausiojo Teisėjo pyktį“[31].

Kelios citatos iš Bažnyčios tėvų raštų.

Dar Evangelijų rašymo laikais (74 m.) Pseudo-Barnabo laiškas (10) ragina: „Nepasidarysi, sako, berniukų tvirkintojas, nei panašus į tokius… Nepasidarysi nei ištvirkėlis, nei vyrų mylėtojas, nei panašus į tokius“. 90 metais parašyta Didache (2, 2) taip pat įsako: „Nedarysi žmogžudystės, nesvetimausi, neužsiimsi pederastija, neužsiimsi paleistuvyste, nevogsi, neužsiimsi magija, neraganausi, nežudysi kūdikio abortu ir nežudysi to, kuris yra gimęs“.

Pirmieji bažnytiniai rašytojai buvo krikščionybės apologetai, todėl smerkia iškrypimus pirmiausia norėdami parodyti pagonybės nedorumą, ragindami atsiversti. II a. rašytojas Tertulijonas pabrėžia krikščionių skaistumą: „Visokį kitokį geismo siautėjimą, peržengiantį prigimties įstatymus ir paniekinantį tiek kūnus, tiek pačią lytį, mes išvejame… iš Bažnyčios pastogės, nes tai ne šiaip nuodėmės, o greičiau išsigimimas“[32]. Apie 150 m. šv. Justinas rašo:

„Mes sužinojome, kad atiduoti naujagimius yra nedorų žmonių darbas… Beveik visi atiduotieji (ne tik mergaitės, bet ir berniukai), yra užauginami prostitucijai. Ir šiam susiteršimui kiekvienoje tautoje randame daugybę moterų ir hermafroditų, ir tokių, kurie daro žodžiais nenusakomas nedorybes. Ir jūs už juos gaunate samdos mokestį, prievoles ir mokesčius iš jų, nors turėtumėte juos išnaikinti iš savo valdų… Yra tokių, kurie naudoja prostitucijai net savo vaikus ir žmonas, o kai kas yra kastruojami dėl sodomijos – ir jie susieja tai su misterijomis dievų motinai“[33].

Apie 190 m. šv. Klemensas Aleksandrietis tyčiojasi iš graikų mitologijos:

„Tuomet nėra neprotinga, kad poetai vadina jį [Heraklį] žiauriu niekšu ir gėdingu nenaudėliu. Būtų pernelyg bjauru vardinti visokias jo paleistuvystes ir ištvirkavimus su berniukais. Nes jūsų dievai nesusilaiko net nuo berniukų, vienas mylėdamas Hilą, kitas Hiacintą, kitas Pelopą, kitas Chrisipą, kitas Ganimedą. Tegul tokius dievus pagarbina jūsų žmonos, tegul jos meldžiasi, kad jų vyrai būtų į juos panašūs, tokie susivaldantys, kaip jie! Tuomet, mėgdžiodami juos tokiuose veiksmuose, jie taps kaip dievai. Mokykite savo berniukus garbinti tokius dievus, kad jie užaugtų vyrai su iš dievų gautu prakeiktu polinkiu, kad su jais būtų ištvirkaujama“[34].

„Netikintiems, kurie su panieka neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, įklimpdami svetimavime, paleistuvystėse, ištvirkavime su vyrais, nedoroje stabmeldystėje, godulyje, teks pyktis, rūstybė, sielvartas ir suspaudimas (Iš 4,11). Tokių laukia galas amžinoje ugnyje“, – grasina II a. pabaigoje šv. Teofilis Aleksandrietis[35].

Deja, pagoniškos ydos nebuvo lengvai išraunamos. Kaip ir šiandien, jas labiausiai platino pramogų industrija – tuomet tai buvo iš antikos paveldėtas teatras. Šv. Kiprijonas Kartaginietis rašo:

„Atkreipkite žvilgsnius į ne mažiau apverktinas baisybes kituose vaidinimuose… Vyrams atimamas vyriškumas, visas jų lyties pasididžiavimas ir galia yra sumoteriškėjusi, paniekinant jų suglebusius kūnus. Čia [teatre] labiausiai mėgstamas tas, kuris labiau palaužė savo vyriškumą ir sumoteriškėjo. Jis tuo labiau giriamas, kuo didesnis jo nusikaltimas, ir kuo labiau jis smukęs, tuo meistriškesniu jis laikomas. Būtent į tokį žiūrima ir – kokia gėda! – žiūrima su malonumu… Ir šiai baisybei netrūksta gundančio autoriteto…, nes jų Jupiteris yra aukščiausias ne tik valdyme, bet ir ydoje, degdamas žemiška meile tarp visų savo griausmų…, padedamas paukščių, jis išvyksta gadinti berniukų skaistumo. O dabar paklauskime: ar gali žiūrintis į tokius dalykus būti sveikos nuovokos ar padorus? Žmonės mėgdžioja dievus, kuriuos jie garbina, ir tokiems niekingiems nusikaltimams skatina jų religija“[36].

Šventoji Bažnyčia nuo pat pradžių savo tarpe turėjo ir nusidėjėlių, netgi pačių baisiausių. Bijodami pragaro, daugelis jų patys bėgo į tyrus, tapdavo uoliais atgailautojais atsiskyrėliais. Vėliau vienuolių uolumas mažėjo, jau dykumos tėvų tarpe pasitaikydavo sodomijos atvejų. IV a. Bažnyčios mokytojas šv. Bazilijus, vienos seniausių vienuolių regulų autorius, bando palaikyti discipliną:

„Klieriką ar vienuolį, kuris tvirkina jaunuolius ar berniukus, arba buvo pagautas bučiuojantis ar atliekant kokią begėdystę, reikia viešai išplakti, atimti jam tonzūrą [priklausymo dvasininkų ar vienuolių luomui ženklą] ir, nuskutus galvą, jo veidą apspjaudyti. Jis turi būti surištas geležies grandinėmis, pasmerktas šešiems mėnesiams kalėjimo, maitinamas tik sausa duona vienąkart per dieną vakare, triskart per savaitę. Praleidęs tuos šešis mėnesius atskiroje celėje, saugomas išmintingo vyresniojo su didele dvasine patirtimi, jis turi gauti maldų, vigilijų [bemiegių naktų] ir rankų darbo, visuomet saugomas dviejų dvasinių brolių, ir jam neturi būti leidžiama turėti jokių santykių… su jaunuoliais“[37].

Gėjai savo ydos atstovų ieško net šventųjų tarpe. John E. Boswell nesidrovi teršti, pvz., šventųjų kankinių Sergijaus ir Bakcho atminimo – šie 303 m. Sirijoje nukankinti romėnų armijos karininkai buvo draugai, palaikę vienas kito tikėjimą, nėra nė menkiausių nuorodų, kad jie buvo homoseksualūs. Gėjai perima kai kurių psichoanalizės atstovų „panseksizmą“, bet kokiuose draugystės ar meilės santykiuose (ne tik tarp vienos lyties draugų, bet net ir tarp vaikų ir tėvų) įžvelgia „lytinę dimensiją“. Geriausias pavyzdys – Bažnyčios mokytojo šv. Augustino šmeižimas. Savo apie 400 m. parašytuose „Išpažinimuose“ Augustinas kaltina save paauglystėje pasidavus ištvirkavimo nuodėmei (I, 13; II; III, 3 ir kt.). „Užsidegiau kitados jaunystėje troškimu pasisotinti pragariškais dalykais, ir drįsau apaugti įvairiausiomis tamsiomis meilėmis, ir išnyko man grožis, ir tapau puvėsiu tavo akyse, norėdamas patikti sau ir žmonėms“ (II, 1). Kai kurie autoriai paskutinį žodį (hominibus, žmonėms) net cituodami iškreipia į „vyrams“. Nė iš vienos „Išpažinimų“ citatos negalima daryti prielaidos, kad jaunojo Augustino ištvirkimo nuodėmės buvo homoseksualios, tokia mintis nekilo nė vienam jo komentatoriui. IV, 2 Augustinas rašo, kaip susirado moterį sugyventinę, ir tai atliko „vedamas beprotiškos aistros“. IV, 4 jis pasakoja apie savo nuoširdžią draugystę su krikščioniu Alipijumi ir savo liūdesį jam mirus – jis aukština šią draugystę ir niekaip nesieja jos su ką tik išpažintomis ištvirkavimo nuodėmėmis. Tiesa, Augustinas tai draugystei aprašyti naudoja jausmingus žodžius: „mano siela negalėjo būti be jo“, „mūsų draugystė vos tebuvo trukusi metus, kurie man buvo saldesni už visas ankstesnio mano gyvenimo saldybes“, „jis yra mano sielos dalis“ ir pan., tačiau visi komentatoriai sutaria, kad tiek aprašydamas savo nuodėmes, tiek šią draugystę, Augustinas – profesionalus oratorius – naudoja aiškiai perdėtus, oratoriškai hiperbolizuotus posakius. Ar jo pasileidimo nuodėmės tikrai buvo tokios baisios, galime spręsti jau iš to, kokiais tragiškais žodžiais jis čia pat aprašo „siaubingą“ kriaušių vagystės nusikaltimą (II, 4).

Šv. Augustinas „Išpažinimuose“ (III, 8) griežtai pasmerkia sodomijos nuodėmę (ir niekur nesako, kad pats buvęs dėl jos kaltas):

„O begėdiški poelgiai, kurie prieštarauja prigimčiai (tokie buvo Sodomos nusikaltimai) visur ir visada laikomi smerktinais ir baustinais. Jeigu visos tautos tai būtų dariusios, pagal dievišką įstatymą už tokį nusikaltimą būtų buvusios nubaustos, nes Dievas sukūrė žmones ne tam, kad jie taip elgtųsi. Mat tokiu būdu pažeidžiamas pats bendradarbiavimas, kuris mus privalo sieti su Dievu, nes iškreipta aistra išniekina prigimtį, kurią [Dievas] sukūrė… Tu baudi žmones už tai, ką jie padaro prieš save, nes kai nusideda tau, jie nedorai pakenkia savo sieloms, gadindami ir iškreipdami savo prigimtį, kurią tu sukūrei ir sutvarkei. [Jie kenkia sau] ir nesaikingai naudodamiesi leistinais dalykais arba degdami noru naudotis tuo, kas neleistina ir kas prieštarauja prigimčiai (Rom 1,26)“.

„Antikinis pasaulis, kuriame augo ir vystėsi krikščionybė, žinojo pedofiliją, homoseksualumą, lesbianizmą, bet toks elgesys niekuomet nebuvo laikomas draugyste. Tarp patristinės eros krikščionių randame šių nuodėmių liudijimų, dažnai net tarp pačių asketų, bet jos laikytos iškrypimu ir nemestas net menkiausias įtarimo šešėlis koinobitiniam [vienuoliškam bendruomeniniam] vyrų ir moterų gyvenimui. Tarp krikščioniškųjų Rytų, o taip pat Vakarų vienuolių koinobitų meilė artimui buvo bendro gyvenimo taisyklė, ir ji dažnai tapdavo tvirta draugyste. Bazilijaus Didžiojo ir Grigaliaus Nazianziečio draugystė, Makrinos (Bazilijaus sesers) ir jos pasekėjų, Jono Auksaburnio ir Olimpijaus draugystės tapo krikščioniško sugyvenimo simboliais Rytų Bažnyčioje… Augustinas draugystės sampratą pakylėjo į antropologinį pačios žmogaus egzistencijos lygmenį: […] „Žemiškuose dalykuose žmogui nėra nieko brangaus, jeigu jis neturi žmogaus draugo“ (Ep. 130, 4), „Niekas nepažįsta savęs kitaip, kaip per draugystę“ (Ep. 83, q. 71, 5)“[38].

„Tikra draugystė yra tik ten, kur tu [Dieve] ją įtvirtini tarp susijusių tarpusavyje žmonių, paskleidęs mūsų širdyse meilę, atneštą Šventosios Dvasios, kuri mums yra duota (Rom 5,5)“[39], – įsitikinęs šv. Augustinas. Kovodami prieš gėjų ideologiją, giname ne tik santuoką ir šeimos instituciją, bet ir paprastą sveiką draugystę tarp žmonių.

Galiausiai pacituosime IV a. Bažnyčios mokytoją šv. Joną Auksaburnį. Komentuodamas Laišką Romiečiams (Rom 1,26–27)[40], jis teigia, kad sodomijos geismai yra neatleistinas nusižengimas prigimčiai ir yra dvejopai destruktyvus, nes skatina naudoti lytį prieš jos tikslą pratęsti žmonių giminę ir griauna harmoningą vyrų ir moterų gyvenimą visuomenėje, šeimą. Savo pamoksle apie šį Laišką jis sako:

„Visos aistros yra gėdingos, nes nuodėmė dar labiau sužaloja ir pažemina sielą, nei liga kūną. Tačiau blogiausia iš visų aistrų yra geismas tarp vyrų… Nuodėmės prieš prigimtį yra sunkesnės ir labiau neatleistinos, netgi negalima sakyti, kad jos teikia malonumą, nes tikras malonumas gali būti tik pagal prigimtį. Tačiau kai Dievas apleidžia žmogų, viskas apverčiama aukštyn kojomis. Todėl ne tik jų [homoseksualų] aistros yra šėtoniškos, bet ir jų gyvenimai velniški… Todėl aš sakau jums, kad jie yra blogesni už žmogžudžius, kad geriau būtų mirti, nei gyventi tokioje negarbėje. Žmogžudys tik atskiria sielą nuo kūno, o jie sunaikina sielą kūne… Nieko nėra, visiškai nieko nėra labiau beprotiško ar labiau žalingo kaip šis iškrypimas“[41].

Bažnyčios laikysena nuo viduramžių

John E. Boswell buvo iškėlęs absurdišką tezę, kad homoseksualumas Bažnyčioje nebuvo smerkiamas iki pat inkvizicijos įvedimo XI a. Jis net teigia suradęs „gėjų santuokos“ palaiminimo apeigas Rytų Bažnyčioje! Jis turi omeny graikų ir slavų bizantinio ritualo apeigynuose nuo IX a. randamą adelfopoiesis (gr. darymas broliais) ceremoniją. Tačiau visiškai aišku, kad tai tėra dviejų ar grupės vyrų dvasinės, krikščioniškos draugystės, sąjungos kokiems nors tikslams siekti palaiminimas. Jį galima paaiškinti kaip pagonybėje paplitusios „kraujo brolystės“ pakaitalą. Šiomis apeigomis būdavo laiminami religinių brolijų nariai, jos buvo veiksminga priemonė sutaikyti priešams, kad nebūtų vykdomas kerštas, taip pat sudarant valdovų politines sąjungas.

Viduramžiais nebūta daug Bažnyčios įstatymų sodomijos klausimu. Daugelis viduramžių vietinių bažnytinių sinodų nutarė, kad išrišimą nuo sodomijos nuodėmės gali suteikti tik popiežius, tik kai kada vyskupas[42]. Įsigalėjo paprotys tokius nusidėjėlius išduoti „pasaulietinei rankai“, kuri dažnai būdavo negailestinga. Ankstyvųjų viduramžių Ispanijos Lex Visigothica už sodomiją numatė kastracijos ir įkalinimo bausmę, frankų Ansegizijaus ir Benedikto Levito kapituliarijai – mirties bausmę nukirsdinant, Liudviko Pamaldžiojo kapituliarijai – sudeginimą ant laužo, kadangi „to reikalauja res publica gerovė, kad dėl tokių nuodėmių ir mes nežlugtume su visa karalyste“.

Išsamiausiai šią temą nagrinėjo 1120 01 23 susirinkęs Naplouse sinodas[43], vedamas Jeruzalės lotynų patriarcho Garmundo ir Jeruzalės karaliaus Baldvino. Žemės drebėjimai, epidemijos ir saracėnų puolimai buvo laikomi Dievo bausme už kryžiuočių prasižengimus, todėl priimti 25 kanonai prieš gašlumo nuodėmes, iš kurių 4 skirti sodomijai. Nutarta sodomijos nuodėmę padariusiems skirti sudeginimo ant laužo bausmę. 1307 Prancūzijos karalius Pilypas pradėjo persekioti tamplierių ordiną, jo nariai kaltinti erezija, baisiomis šventvagystėmis, taip pat sodomija. Jų prisipažinimai išgauti kankinant. 1312 pop. Klemensas V dėl politinio spaudimo paleido tamplierių ordiną (iš esmės sujungė su joanitais), bet jo kaip vienuolijos nepasmerkė. Daugelį amžių vyko istorikų ginčai dėl tamplierių kaltės, ji yra neįrodyta. Nepaisant to, masonai, o šiandien ir gėjų ideologija tamplierius laiko savo „kankiniais“.

Laterano III Susirinkimas (1179) savo 11 kanone skiria gana švelnias bausmes:

„Kiekvienas, pagautas atliekant nuodėmę prieš prigimtį, dėl kurios ant neklusnumo vaikų buvo išlietas Dievo pyktis (Ef 5,6), jeigu jis klierikas, tebūna pašalintas iš savo luomo ir uždarytas į vienuolyną atlikti atgailai; jeigu pasaulietis, tebūna ekskomunikuotas ir laikomas griežtai atskirtas nuo tikinčiųjų bendrystės“[44].

Atradus Ameriką, kolonistai ispanai ir portugalai negailestingai naikino transseksualus berdašus, berdašizmo reiškinys praktiškai išnyko. 1583 Peru III provincialinis sinodas nusprendė:

„Sodomija, ar su kitu vyru, ar su berniuku, ar su gyvuliu… užsitraukia mirties bausmę… Priežastis, kodėl Dievas leido, kad jūs, indėnai, būtumėte nubausti ir varginami kitų tautų, yra ši yda, kurią turėjo jūsų protėviai ir daugelis iš jūsų dar turite“.

Renesanso epocha, susižavėjusi antika, atnešė ir „graikiškosios ydos“ atgimimą, todėl prireikė nuosekliai kovoti prieš sodomiją. 1453 pop. Mikalojus V įgalioja Ispanijos inkviziciją persekioti sodomitus, prasideda procesai ir Italijoje bei kitose šalyse. Ypač uoliai prieš sodomiją kovojo didysis Bažnyčios reformatorius popiežius šv. Pijus V (1566–1572). „Pirmaisiais savo pontifikato metais popiežius pirmiausia rūpinosi dviem dalykais: Inkvizicijos uolumu ir kova prieš „tą pasibaisėtiną nuodėmę, kuria susitepusius miestus Dievo teisingumas sunaikino ugnimi“. 1566 balandžio 1 d. jis įsakė, kad sodomitai būtų atiduodami pasaulietinei rankai… Kai kurių sodomitų įkalinimas… padarė įspūdį Romoje ir ypač išgąsdino pasiturinčius žmones, nes buvo žinoma, jog popiežius nori savo įstatymą vykdyti net ir galingųjų atžvilgiu. Iš tiesų, baudžiant už ydas prieš prigimtį, viso šventojo Pijaus V pontifikato metu buvo taikoma sudeginimo ant laužo bausmė“[45]. Šv. Pijaus V laikais šv. Inkvizicija išleido dvi konstitucijas tuo klausimu. Konstitucijoje Cum primum (1566 04 01) popiežius kaip Inkvizicijos vadovas rašo:

„Savo širdyje nusprendę pašalinti visa, kas kokiu nors būdu galėtų įžeisti Dievo didybę, Mes nutarėme bausti, pirmiausia ir be pasigailėjimo, už tuos dalykus, kurie, remiantis Šventųjų Raštų autoritetu ir rimtais pavyzdžiais, yra labiausiai atstumiantys Dievui ir sukelia jo pyktį: tai yra aplaidumą Dievo garbinime, pražūtingą simoniją, šventvagystės nusikaltimą ir šlykščią geismo prieš prigimtį ydą. Dėl šių kalčių žmonės ir tautos yra baudžiami Dievo, pagal Jo teisingą nuosprendį, katastrofomis, karais, badu ir maru… Tegul teisėjai žino, kad jei po šios Mūsų Konstitucijos jie bus aplaidūs bausti už šiuos nusikaltimus, jie bus dėl jų kalti Dievo teisme ir taip pat užsitrauks Mūsų rūstybę… Jei kas atliks tą niekingą nusikaltimą prieš prigimtį, dėl kurio ant neklusnumo vaikų buvo išlietas Dievo pyktis, jis bus atiduotas pasaulietinei rankai nubaudimui; o jei jis klierikas, jam bus skirta tokia pat bausmė, prieš tai atėmus iš jo visus [bažnytinio luomo] laipsnius“[46].

Konstitucijoje Horrendum illud scelus (1568 08 30) popiežius nutaria:

„Tas baisus nusikaltimas, dėl kurio sugedę ir begėdiški miestai buvo sudeginti dievišku pasmerkimu, sukelia skaudų Mūsų apmaudą ir sukrečia Mūsų sielą, todėl turime malšinti tokį nusikaltimą su didžiausiu galimu uolumu. Visai teisingai Laterano V Susirinkimas [1512–1517] nutaria: „Tegul kiekvienas klero narys, pagautas toje ydoje prieš prigimtį… bus pašalintas iš dvasininkų luomo ir priverstas atlikti atgailą vienuolyne“ (c. 4, X, V, 31). Kad tokio sunkaus prasižengimo užkratas neplistų su dar didesniu įžūlumu, pasinaudojęs nebaudžiamumu, kuris labiausiai paskatintų nusidėti, ir kad dar griežčiau būtų baudžiami šį niekingą nusikaltimą padarę klierikai, nebijantys savo sielų mirties, Mes nutariame, kad jie turi būti išduoti pasaulietinei valdžiai, kuri vykdo civilinį įstatymą. Todėl, norėdami griežčiau užsiimti tuo, ką nutarėme jau Mūsų pontifikato pradžioje, Mes nusprendžiame, kad kiekvienas kunigas ar klero, pasaulietinio ar reguliaraus, narys, padaręs tokį bjaurų nusikaltimą, šio įstatymo galia netektų visų klerikalinių privilegijų, visų postų, titulų bei bažnytinių beneficijų [teisės į pajamas] ir, bažnytinio teisėjo degraduotas, būtų nedelsiant atiduotas pasaulietiniam autoritetui, kad būtų įvykdyta egzekucija, kaip nurodyta įstatyme, vykdant tinkamą bausmę, taikomą pasauliečiams, prasmegusiems į šią prarają“[47].

Pasaulietinė valdžia bendradarbiavo su Bažnyčia. 1561 Bolonijos statutai, 1566 Feraros statutai, XVII a. Romos, Markos provincijos statutai, 1542, 1558 ir 1699 Florencijos įstatymų sąvadai, Karališkoji Portugalijos Ordinacija, Naujoji Ispanijos Rekompiliacija ir kiti Europos įstatymų rinkiniai taip pat numatė mirties bausmę[48]. 1532 imp. Karolio V Imperijos įstatymų knygoje 116 str. už sodomiją numato mirties bausmę sudeginant. Panašios sankcijos galiojo ir protestantų kraštuose. Pagal 1533 Henriko VIII įstatymą, kuris galiojo Anglijoje ir visose kolonijose iki 1861, sodomitams skiriama mirties bausmė pakariant. Nuo XVIII a. pab. beveik visur skiriamos tik įkalinimo bausmės. 1794 Prūsijos įstatymų rinkinio §1064 numato įkalinimo bausmę. 1871 m. Prūsijos teisė įsigali visoje Vokietijoje, §175 numato įkalinimo bausmę. Šis paragrafas buvo sugriežtintas 1935, sušvelnintas 1969, visai panaikintas 1994 m.

Po Prancūzų revoliucijos Bažnyčia prarado valstybės paramą, todėl galėdavo skirti tik dvasines bausmes ar „išmetimą iš darbo“. 1917 m. pop. Benedikto XV paskelbtas ir iki 1983 m. galiojęs Kanonų teisės kodeksas nustato štai ką:

Kan. 2357 §1: „Pasauliečiai, teisėtai pasmerkti dėl nusikaltimų prieš šeštąjį [Dievo Įsakymą], atliktų su nepilnamečiais, jaunesniais kaip šešiolika metų, arba dėl išžaginimo, sodomijos, kraujomaišos ar sąvadavimo, yra ipso facto [iškart po veiksmo, be atskiro nuosprendžio] turintys blogą vardą (infames), neskaitant kitų bausmių, kurias priteisė ordinaras [pvz., vietos vyskupas]“.

Ši teisinio blogo vardo užsitraukimo (infamia iuris) bausmė reiškia, kad kol ji galioja, pasaulietis negali priimti šv. Komunijos (kan. 855), negali būti Krikšto ir Sutvirtinimo tėvu (kan. 766, 796), užimti kokias nors pasauliečiams leistinas bažnytines pareigas, liudyti, būti patarėju ir t. t. Nuo šios bausmės gali atleisti tik Apaštalų Sostas (kan. 2295). Be to, aišku, galioja nuodėmklausio skirta atgaila.

Kan. 2358: „Klierikai, gavę žemuosius šventimus [iki subdiakonato], kalti dėl kokio nors nusikaltimo prieš šeštąjį Dekalogo Įsakymą, priklausomai nuo kaltės sunkumo, baudžiami net pašalinimu iš dvasinio luomo, jei tai daryti skatina nusikaltimo aplinkybės, taip pat bausmėmis, apie kurias kalbama kan. 2357, jei jis taikytinas“.

Kan. 2359 §2: „Jei [klierikai, gavę aukštuosius, t.y. subdiakonato, diakonato, kunigystės ar vyskupo šventimus] padarys nusikaltimą prieš šeštąjį Dekalogo Įsakymą su nepilnamečiais iki šešiolikos metų amžiaus arba atliks svetimavimą, išžaginimą, bestialiją, sodomiją, sąvadavimą, kraujomaišą su giminaičiais ar pirmojo laipsnio svainiais, jie suspenduojami, paskelbiami turinčiais blogą vardą, netenka bet kurių pareigų, beneficijų, titulų ar tarnybos, jei kokią turėjo, o rimtesniais atvejais ir deponuojami“.

Suspendavimas reiškia draudimą laikyti šv. Mišias, teikti visus sakramentus ir sakramentalijas. Deponavimas yra, paprastai tariant, galutinis atleidimas iš dvasininko darbo. Deponuotas dvasininkas netampa pasauliečiu, jis privalo kalbėti brevijorių, dėvėti dvasinį rūbą ir vykdyti kitas pareigas, bet nebeužima jokių pareigų ir nebegauna išlaikymo.

1983 m. pop. Jono Pauliaus II įvestas Kanonų teisės kodeksas apie sodomiją nebekalba. Tačiau kan. 1395 sako:

„§1. Klierikas [juo laikomas turintis diakono šventimus], gyvenantis konkubinate… bei klierikas, pasiliekantis kitoje išorinėje nuodėmėje prieš šeštąjį Dekalogo Įsakymą ir sukeliantis papiktinimą, baudžiamas suspendavimu, prie kurio gali būti palaipsniui pridedamos kitos bausmės iki atleidimo iš klieriko luomo, jei nepaisant perspėjimo lieka nusikaltimas. §2. Klierikas, kuris kitaip nusidėjo prieš šeštąjį Dekalogo Įsakymą, jei nusikaltimas padarytas naudojant prievartą, grasinimus, viešai arba su nepilnamečiu, neturinčiu šešiolikos metų, baudžiamas teisingomis bausmėmis, neišskiriant ir atleidimo iš klierikų luomo, jei to reikalauja atvejis“.

Taigi bažnytinė teisė tapo labiau neapibrėžta, paliekanti laisvę švelniam tokių nusidėjėlių traktavimui. Praėjusiais metais uždrausta priimti į seminarijas kandidatus, turinčius įsišaknijusį polinkį į homoseksualumą, tačiau nesiimama jokių priemonių prieš šimtus dvasininkų visame pasaulyje, atvirai pateisinančių homoseksualumą ar net įsitraukusių į gėjų veiklą. Vatikanas jaučiasi bejėgis prieš viską leidžiančias vyskupų konferencijas. Pvz., 2005 vasarį Anglijos vyskupų konferencija išleido direktyvą „Skirtingumas ir lygybė. Gairės“:

„Katalikų organizacijos turi garantuoti, kad joks prašantysis darbo ar darbuotojas nebūtų nepalankiau traktuojamas dėl savo rasės, gender, negalios, religijos ar tikėjimo, seksualinės orientacijos ar amžiaus… Kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokia būtų jo ar jos seksualinė orientacija, turi teisę gyventi laisvai nuo diskriminacijos ar priekabiavimo, ir mes sveikiname įstatymus, kurie saugo šią teisę. Dar daugiau, visų seksualinių orientacijų žmonės turi teisę pilnai ir aktyviai dalyvauti katalikų bendruomenės gyvenime“.

Šventieji prieš Sodomos nuodėmę

Žymusis viduramžių teologas ir benediktinų reformuotojas šv. Petras Damijanis (1007–1072), Ostijos kardinolas, 1823 m. popiežiaus Leono XII paskelbtas Bažnyčios mokytoju, 1051 metais parašė baisų veikalą apie to meto dvasininkijos ydas – „Gomoros knygą“[49], kuri buvo dedikuota popiežiui Leonui IX ir susilaukė jo pagyrimo rašto. Tai pirmas ir svarbiausias viduramžių veikalas šia tema. Savo pagyrimo rašte popiežius sako:

„Tu nugalėjai tą kūnišką barbarybę, iškėlei dvasios ranką prieš geismų begėdystę. Tai prakeikta yda, visiškai atskirianti nuo dorybių Šaltinio, kuris, būdamas tyras, nepakenčia nieko netyro… Klierikai, kurių suterštą gyvenimą tavo išmintis verksmingai ir protingai aptarė, tikrai ir iš tiesų nepriklauso Jo paveldui. Tokie klierikai, jei ne žodžiais, tai darbų liudijimu pripažįsta, kad nėra tuo, kuo laikomi[50]… Tam, ką parašei… suteikiame mūsų apaštalinį autoritetą… Todėl visi, kurie susitepė aptartų keturių rūšių bjaurastimi… tiek šventųjų kanonų, tiek mūsų sprendimu išvaromi iš visų nesuteptosios Bažnyčios laipsnių“.

Šv. Petras Damijanis atskleidžia ir šiandien pastebimą homoseksualų polinkį savo yda suteršti visas gyvenimo sritis, istoriją, meną, teisę:

„Ši yda tikrai negali būti palyginta su jokia kita yda, nes pranoksta visų ydų baisumą. Ši yda yra kūnų mirtis, sielų pražuvimas, ji sutepa kūną, užgesina sielos šviesą, išveja Šventąją Dvasią iš žmogaus krūtinės šventovės, įsiveda gašlumo kurstytoją velnią, stumia į klaidą, visiškai atima iš apgauto proto tiesą, parengia einančiam pinkles, įkritusiam į šulinį uždengia dangtį, kad jis neišliptų, atveria pragarą, uždaro rojaus vartus, dangiškosios Jeruzalės pilietį padaro Babilono paveldėtoju, iš dangaus žvaigždės padaro šiaudą amžinajai ugniai, nukerta Bažnyčios narį ir įmeta į liepsnojančio pragaro viską ryjantį gaisrą… Ji viską suteršia, viską sutepa, viską supurvina, ji neleidžia šalia savęs išlikti nieko tyro, nieko nesuteršto, nieko švaraus: „Tyriems viskas tyra, – kaip sako Apaštalas, – o susitepusiems ir netikintiems nieko nėra tyro, bet jų protas bei sąžinė suteršti“ (Tit 1,15)“[51].

Šv. Petras vaizdingai aprašo dvasines sodomijos ydai pasidavusio žmogaus kančias:

„Ji [dvasiniams] kariams atima dorybių ginklus ir išstato juos visų ydų strėlėms, kad jie būtų perverti. Ji pažemina Bažnyčioje, pasmerkia visuomenėje, suteršia slaptumoje, atima garbę viešumoje, graužia sąžinę kaip kirminas, degina kūną kaip ugnis. Ji pučia, kad išplėstų geismo ugnį, bet kita vertus bijo, kad netaptų vieša, kad neišeitų aikštėn, kad netaptų žinoma žmonėms. Ko gi nebijo tasai, kuris drebėdamas iš įtarumo bijo net paties jų abiejų nuosmukio bendrininko?.. Vargšas kūnas dega dėl niekingo geidulio šėlsmo, o šaltas protas dreba dėl pagiežingo įtarumo – taip vargšo žmogaus kūne įsiliepsnoja lyg pragaro chaosas, nes kiek tik kartų jį perveria minčių strėlės, tiek kartų jis kenčia dėl bausmės kankynės. Jei į nelaimingą sielą jau kartą suleido dantis ta nuodingoji gyvatė, tai nuo tada dingsta suvokimas, prarandama atmintis, aptemsta proto aštrumas – žmogus pamiršta Dievą, pamiršta net save. Tada tasai maras sugriauna tikėjimo pamatus, pakerta jėgas vilčiai, sutrauko meilės ryšį, pašalina teisingumą, sugriauna tvirtumą, atima saikingumą, atšipina išmintingumo smaigalį“[52].

Galiausiai šventasis ragina nusidėjėlį:

„Pakilk, pakilk, maldauju, pabusk, žmogau, kurį slegia niekingo geidulio miegas! Galų gale atsigauk, kuris kritai nuo mirtino kalavijo savo priešų akivaizdoje! Juk yra apaštalas Paulius – išgirsk, kaip jis šaukia, beldžiasi, purto tave, garsiu balsu tave kviesdamas: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus!“ (Ef 5,14). Jei girdi Kristų atgaivintoją, kodėl neturi vilties, kad ir tu būsi atgaivintas? Klausykis iš jo paties lūpų: „Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11,25). Jei gaivinančioji Gyvybė nori tave prikelti, kodėl nori toliau gulėti savo mirtyje? Saugokis, saugokis, kad tavęs neprarytų desperacijos bedugnė! Tavo siela tegul su pasitikėjimu priima Dievo gerumą, kad dėl kaltės dydžio neaptemtų be atgailos. Juk vilties netenka ne nusidėjėliai, o netikėliai, ir į desperaciją sielą veda ne nusikaltimų didumas, o netikėjimas. Jeigu velnias pajėgė tave panardinti į šios ydos gelmes, tai juo labiau Kristaus galia pajėgs tave pašaukti atgal į tą viršūnę, nuo kurios nukritai“[53].

Kitas Bažnyčios mokytojas, šv. Tomas Akvinietis (1224–1274) rašo apie nuodėmes prieš prigimtį:

„Jos vadinamos gėdingomis (lot. ignominiae – pažodžiui „nežinotino vardo“) aistromis, nes jos nevertos, kad būtų minimos, kaip sako žodžiai Laiške Efeziečiams (5, 12): „Juk ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti“. Jeigu kūno nuodėmės yra paprastai smerkiamos, nes veda žmogų link to, kas jame yra gyvuliška, tai juo labiau nuodėmės prieš prigimtį, kuriomis žmogus nusmukdo save net žemiau už savo gyvulišką prigimtį“[54].

Savo „Teologijos sumoje“[55] šv. Tomas teigia, kad nors kai kurios nuodėmės, pvz., žmogžudystė ar šventvagystė (blasphemia), yra didesnės nuodėmės už nesusivaldymą, bet nesusivaldymas yra labiausiai peiktina ir gėdinga yda:

„Pirma, kadangi ji labiausiai priešinga žmogaus kilnumui, nes siejasi su geiduliais, kurie yra bendri mums ir gyvuliams, kaip sakyta anksčiau. Todėl Ps 48, 21 sakoma: „Žmogus nesuprato savo garbės, susilygino su neprotingais gyvuliais ir tapo į juos panašus“. Antra, nes ji labiausiai priešinga jo orumui (claritas) arba grožiui, kadangi nesusivaldymo geiduliuose mažiausiai matoma proto šviesos, iš kurio dorybė gauna visą savo orumą ir grožį. Todėl tokie geiduliai vadinami labiausiai vergiškais“.

Kai kurie gėjai netgi bando cituoti šv. Tomą, esą jis pripažįsta, jog homoseksualumas gali tiesiog faktiškai priklausyti kai kurių žmonių prigimčiai. Tačiau šv. Tomas moko:

„Kalbant apie malonumus (delectationes), pasitaiko, kad kai kurie yra paprastai tariant nenatūralūs, tačiau tam tikru atžvilgiu natūralūs… Todėl atsitinka, kad tai, kas yra prieš žmogaus prigimtį… tampa konkrečiam žmogui natūralu dėl tam tikro jame esančio prigimties sugedimo. Toks sugedimas gali būti kūne…, arba dėl blogos kompleksijos…, arba ir sieloje, kai dėl įpratimo kai kurie jaučia malonumą valgyti žmones arba sueiti su gyvuliais ar vyrais, ar dėl kitų dalykų, kurie neatitinka žmogaus prigimties“[56].

Aišku, kad šv. Tomas nelaiko visų jo vardijamų nenormalumų priklausančiais žmogaus prigimčiai, jie „natūralūs“ tik kaip įsišakniję įpročiai ar ligos. Kalbėdamas apie homoseksualumą, Tomas aiškiai mano, jog jo aktai vyksta „dėl įpratimo“, o šiandieninės psichiatrijos pripažįstamą dar iki įpročio esantį homoseksualų polinkį jis tikrai priskirtų aukščiau jo minimoms kūno ligoms ar blogai „kompleksijai“ – kūno ir sielos „jungties“ pažeidimui.

Teologams pritaria šventieji. Garsioji viduramžių mistikė šv. Hildegarda veikale Scivias (1151), patvirtintame pop. Eugenijaus III, perduoda Viešpaties žodžius, smerkiančius sodomiją:

„Moteris, pasiduodanti velniškiems keliams ir atliekanti vyro vaidmenį sąjungoje su kita moterimi, yra labiausiai pasibjaurėtina Mano akyse“. „Vyras, kuris nusideda su kitu vyru kaip su moterimi, baisiai nusideda prieš Dievą ir prieš tą sąjungą, kuria Dievas suvienijo vyrą ir moterį“.

XIV a. mistikė šv. Kotryna Sienietė perduoda jai apsireiškusio Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius apie smukusią to meto dvasininkiją:

„Jie ne tik nesipriešina tai silpnybei…, bet daro dar blogiau, atlikdami prakeiktą nuodėmę prieš prigimtį. Lyg apakę ir išprotėję, aptemdę savo proto šviesą, jie nesuvokia, kokioje ligoje ir varge jie yra. Tai ne tik sukelia mano pasibjaurėjimą, bet nepatinka net patiems demonams, kuriuos šie niekingi kūriniai pasirinko savo valdovais. Man ši nuodėmė yra tokia pasibaisėtina, kad dėl jos buvo nuskandinti penki miestai, vykdant Mano dieviškojo teisingumo, nebegalėjusio jų pakęsti, nuosprendį… Tai nepatinka demonams – ne dėl to, kad jie nemėgtų blogio ir jaustų džiaugsmą dėl gėrio, bet todėl, kad jų prigimtis angeliška ir todėl bjaurisi, kai atliekama tokia baisinga nuodėmė. Tiesa, kad būtent demonas sužeidžia nusidėjėlį užnuodyta geidulio strėle, bet kai žmogus atlieka tokį nuodėmingą aktą, demonas pasitraukia“[57].

Didysis XV a. pranciškonų pamokslininkas šv. Bernardinas Sienietis kalba apie pražūtingas dvasines tuo metu jau paplitusios nuodėmės pasekmes:

„Jokia nuodėmė neturi didesnės galios sielai, kaip prakeiktoji sodomija, kurios visais laikais nekentė visi, gyvenę pagal Dievo valią… Tokia aistra dėl savo pobūdžio ribojasi su beprotyste. Ši yda sujaukia protą, sugriauna kilnią ir nuoširdžią sielos būklę, dideles mintis sumenkina iki niekingų, padaro žmogų silpnadvasiu ir irzliu, užsispyrusiu ir užkietėjusiu, vergiškai suglebusiu ir nepajėgiu nieko daryti. Dar daugiau, valia, genama nepasotinamo malonumų ieškojimo, seka ne paskui protą, o paskui beprotybę… Žmogus, gyvenęs praktikuodamas sodomijos ydą, patirs daugiau pragaro kančių nei bet kas kitas, kadangi tai blogiausia nuodėmė, kokia gali būti“[58].

Kaip ir daugelio blogybių, gėjų ideologijos šiais prieš Dievą sukilusiais laikais neįmanoma įveikti vien politinėmis ar „viešosios nuomonės formavimo“ priemonėmis. Kristaus atperkančios malonės priėmimas yra vienintelis tikras vaistas nuo visų puolusios žmogaus prigimties silpnybių, tai liudija ir sėkminga gėjų „išėjimą“ iš ydingo gyvenimo ir atsivertimą skatinančių organizacijų veikla.

Naujausias Bažnyčios mokymas homoseksualumo klausimu

(kai kurios vietos išskirtos E. N.)

Tikėjimo doktrinos kongregacijos 1986 spalio 1 d. Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl homoseksualių asmenų pastoracijos Homosexualitatis problema („Bažnyčios žinios”, 2001 10 25)

„3. Išskirtinai ši problema buvo aptarta šios Kongregacijos 1975 m. gruodžio 29 d. Deklaracijoje dėl kai kurių seksualinės etikos klausimų. Šis dokumentas pabrėžė pareigą stengtis suprasti homoseksualumo būklę ir pažymėjo, kad apie kaltumą dėl homoseksualinių veiksmų reikia spręsti labai apdairiai. Kartu Kongregacija pritarė paprastai daromam skirtumui tarp homoseksualumo būsenos ar polinkio jam ir homoseksualinių veiksmų. Pastarieji buvo apibūdinti kaip neatitinkantys savo esminio tikslo bei „iš esmės netvarkingi”, kurių niekaip negalima pateisinti (plg. 8, §4). Tačiau po Deklaracijos paskelbimo prasidėjusioje diskusijoje pasirodė perdėm palankių homoseksualumo būsenos interpretacijų, net tokių, kur homoseksualumo būsena apibrėžta kaip neutrali ar tiesiog gera. Čia dera patikslinti, kad nors pats homoseksualaus asmens ypatingas potraukis ir nėra nuodėmė, jis vis dėlto sudaro stipresnį ar silpnesnį polinkį į moraliniu požiūriu iš esmės blogą elgesį. Todėl pats polinkis turi būti laikomas objektyviai netvarkingu. Todėl tokios būklės žmonėms reikia skirti ypatingą pastoracinį dėmesį, kad jie nemanytų, jog tokio polinkio įgyvendinimas homoseksualiniais veiksmais yra morališkai priimtinas.

4. Vienas iš esminių tikro pastoracinio rūpinimosi dalykų – nustatyti atvejus, įnešusius sumaišties į Bažnyčios mokymą. Tarp jų minėtina viena nauja Šventojo Rašto egzegezės forma, pagal kurią teigiama, kad Biblijoje nekalbama apie homoseksualumo problemą arba kad joje homoseksualumas tylomis pateisinamas, taigi visi čia minimi moraliniai įsakymai yra tiek sąlygoti kultūriniu bei istoriniu aspektu, kad jų nebeįmanoma pritaikyti šiems laikams. Tokios nuomonės yra labai klaidingos ir klaidinančios, todėl jos reikalauja ypatingo dėmesio.

5. […] Reikia pabrėžti, kad, nepaisant šios stebėtinos įvairovės, Šventajame Rašte išlaikytas aiškus nuoseklumas homoseksualaus elgesio požiūriu. Taigi Bažnyčios mokymas apie homoseksualumą grindžiamas ne atskirtomis nuo konteksto citatomis, iš kurių gali būti išvedamos abejotinos teologinės argumentacijos, bet tvirtu ir pastoviu Biblijos liudijimo pamatu. […]

7. Bažnyčia, klusni ją įkūrusiam ir sakramentinį gyvenimą davusiam Viešpačiui, švenčia meilės vienybės dieviškąjį užmojį, kai vyras ir moteris dovanoja vienas kitam savo gyvenimą. Tik santuokos ryšyje lytinių galių panaudojimas gali būti moraliai teisingas. Todėl homoseksualinis žmogaus elgesys yra amoralus. […] Homoseksualiniai santykiai nėra papildanti sąjunga, per kurią galima perduoti gyvybę, todėl tai prieštarauja pašaukimui gyventi tokia atsidavimo forma, kurią Evangelija vadina krikščioniškojo gyvenimo esme. Tai nereiškia, kad homoseksualūs asmenys nėra kilnūs ar atsidavę, kaip dažnai būna; tačiau jiems įsitraukus į homoseksualinius santykius įtvirtinamas jų netvarkingas seksualinis polinkis, kuriam būdingas savo paties patenkinimas. Kaip ir kiekviena moralinė netvarka, homoseksualiniai veiksmai kliudo savisklaidai ir laimei, nes priešinamasi kūrybinei Dievo išminčiai. Atmesdama klaidingas nuomones apie homoseksualumą, Bažnyčia ne riboja, o gina realistiškai ir autentiškai suvokiamą asmeninę laisvę bei orumą. […]

9. Pačioje Bažnyčioje yra susiformavusi tendencija, kurią sudaro įvairiai pasivadinusios spaudimo grupės. Taip siekiama sudaryti įspūdį, kad jos atstovauja visiems homoseksualams katalikams. Tačiau jų šalininkai daugiausiai yra tie asmenys, kurie arba ignoruoja Bažnyčios mokymą, arba siekia kaip nors jį griauti. Taip po katalikiškumo ženklu stengiamasi suburti tuos homoseksualus, kurie neketina atsisakyti savo homoseksualaus elgesio. […]

10. Apgailėtina, kad prieš homoseksualus buvo ir tebėra nukreipta priešiškos kalbos ir veiksmai. Bažnyčios ganytojai turi pasmerkti tokį elgesį, nesvarbu kada jis imtų reikštis. Toks elgesys rodo tam tikrą kitų žmonių niekinimą, o tai kelia grėsmę patiems pagrindiniams sveikos visuomenės principams. Tiek žodžiai, tiek veiksmai, tiek ir įstatymai turi gerbti kiekvieno žmogaus vidinį orumą. Tačiau netinka reaguoti į nusikaltimus homoseksualų atžvilgiu teigiant, kad homoseksualumo būklė nėra netvarkingas dalykas. Kai taip tvirtinama ir kartu homoseksualūs aktai priimami kaip geri arba kai priimami civiliniai įstatymai, kuriais globojamas jokios pagrįstos teisės neturintis elgesys, nei Bažnyčia, nei visuomenė neturėtų nustebti, kad suaktyvėja ir kitokie iškreipti požiūriai bei veiksmai ir sustiprėja neprotingos ir smurtinės reakcijos.

11. Kartais teigiama, kad tam tikrais atvejais homoseksualinė orientacija nėra apgalvoto žmogaus pasirinkimo rezultatas ir tuomet homoseksualus žmogus tarsi neturi alternatyvos ir yra priverstas elgtis homoseksualiai. Tad stokodamas laisvės, net ir įsitraukęs į homoseksualinius santykius, jis nebūtų kaltas. Čia svarbu atsiminti išmintingą Bažnyčios moralinę tradiciją, įspėjančią nedaryti apibendrinimų smerkiant atskirus atvejus. Kai kurios dabartinės ar praeities aplinkybės kai kada gali sumažinti arba panaikinti žmogaus kaltę, kitos – ją padidinti. Tačiau bet kokia kaina reikia vengti nepagrįstų ir žeminančių prielaidų, jog homoseksualus homoseksualų elgesys niekuomet nėra pasirenkamas laisva valia, todėl nepakaltinamas. Labai svarbu, kad pagrindinė žmogų apibūdinanti ir jį orų daranti laisvė būtų pripažinta ir homoseksualaus polinkio asmenims. Kaip ir kiekvienu nusigręžimo nuo blogio atveju, homoseksualinių santykių atsisakantis žmogus privalo tvirtai bendradarbiauti su išlaisvinančia Dievo malone.

12. Taigi ką turi daryti Viešpačiu sekantys homoseksualai? Svarbiausia, jie yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, visais dėl savo polinkių patiriamais skausmais ir sunkumais vienydamiesi su Viešpaties kryžiaus kančia. Kryžius tikinčiajam yra vaisinga auka, nes iš šios mirties kyla gyvybė ir išganymas. Nors kai kurie kvietimą nešti kryžių ar taip suprasti krikščionio kančią tikriausiai sutiks su karčia pašaipa, verta atsiminti, kad toks yra visų sekančiųjų Kristumi kelias į amžinąjį gyvenimą. […] Lygiai taip, išsižadėdami savęs, homoseksualūs vyrai ir moterys panašėja su kenčiančiu Viešpačiu, ir šis savęs paaukojimas išgelbės nuo nuolat sunaikinti juos grasinančio gyvenimo būdo. Kaip ir mes visi, homoseksualūs krikščionys yra pašaukti gyventi skaisčiai. […]”

1992 m. paskelbtas „Katalikų Bažnyčios Katekizmas“ (cit. pagal katekizmas.lcn.lt):

„Skaistumas ir homoseksualizmas

2357 […] Bažnyčios Tradicija, pasiremdama Šventuoju Raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu[61], visada skelbė, kad „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi“[62]. Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną. Jie nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir seksualumą. Jokiu atveju negalima jų pateisinti.

2358 Nemažai vyrų ir moterų jaučia stiprų potraukį į homoseksualizmą. Šis, žiūrint objektyviai, netvarkingas potraukis daugeliui yra sunkus išmėginimas. Su jais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti. Tie asmenys yra pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime, o jeigu yra krikščionys, sunkumus, su kuriais gali susidurti dėl savojo polinkio, turi jungti su Išganytojo kryžiaus auka.

2359 Homoseksualūs žmonės yra pašaukti į skaistumą. Vidinę laisvę ugdančių susitvardymo dorybių, galbūt ir nesavanaudiškos draugystės, taip pat maldos ir sakramentinės malonės padedami, jie gali ir privalo palaipsniui ir atkakliai siekti krikščioniško tobulumo.”

Tikėjimo Mokslo Kongregacijos Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų, 2003 birželio 3 d. („Bažnyčios žinios”, 2003 08 14)

„[…] 2. Bažnyčios mokymas apie santuoką ir lyčių tarpusavio papildomumą kartoja tiesą, kuri akivaizdi teisingam protui ir kaip tokia pripažįstama visų didžiųjų pasaulio kultūrų. Santuoka nėra viena iš kokių nors žmogiškųjų asmenų sąjungų. Ji yra Kūrėjo įsteigta ir apdovanota sava prigimtimi, savais tikslais ir esminėmis savybėmis. Jokia ideologija negali iš žmogaus dvasios atimti tikrumo, jog santuoka būna tik tarp dviejų skirtingos lyties asmenų, kurie, dovanodami save vienas kitam savitu ir išskirtiniu būdu, siekia savo asmenų bendrystės. Taip jie abipusiškai tobulėja tam, kad bendradarbiautų su Dievu gimdydami ir ugdydami naują gyvybę.

4. […] Šventajame Rašte homoseksualūs santykiai „smerkiami kaip didelis iškrypimas <…> (plg. Rom 1,24–271 Kor 6,101 Tim 1,10). Toks Rašto vertinimas neleidžia daryti išvados, kad visi, kurie dėl šios anomalijos kenčia, yra už tai asmeniškai atsakingi, bet patvirtina, kad homoseksualūs aktai netvarkingi pačia savo prigimtimi[63]. Toks pats moralinis vertinimas buvo būdingas daugeliui pirmųjų amžių Bažnyčios rašytojų[64] ir vieningai įimtas į katalikiškąją Tradiciją. […]

5. […] Homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui ar jų teisiniam sulyginimui su santuoka, kai joms suteikiamos santuokai būdingos teisės, privalu aiškiai ir griežtai prieštarauti. Būtina susilaikyti nuo bet kurio formalaus bendradarbiavimo skelbiant ar taikant tokius labai neteisingus įstatymus ir, kiek įmanoma, nuo materialaus bendradarbiavimo juos taikant. Šioje srityje kiekvienas gali apeliuoti į sąžinės prieštaros teisę.

6. Norint suvokti, kodėl būtina prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui, atsižvelgtina į įvairių lygmenų etinius sumetimus.

Teisingo proto lygmuo

Pilietinio įstatymo tikslas palyginti su dorovės įstatymo tikslu neabejotinai ribotesnis[65]. Nepaisant to, pilietinis įstatymas negali prieštarauti teisingam protui, neprarasdamas sąžinę saistančios galios[66]. Tad kiekvienas žmogaus įstatymas turi įstatymo galią tiek, kiek jis atitinka teisingo proto pažintą prigimtinį dorovės įstatymą ir gerbia neatimamas kiekvieno asmens teises[67]. Įstatymai homoseksualiųjų sąjungų naudai prieštarauja teisingam protui, nes dviejų tos pačios lyties asmenų sąjungai suteikia tokias pačias teisines garantijas, kokias turi santuokos institucija. Dėl pavojaus tokioms vertybėms valstybė negali įteisinti šių sąjungų, nenusižengdama pareigai skatinti ir ginti santuoką kaip bendrajam gėriui esmingai svarbią instituciją.

Galima klausti, kaip bendrajam gėriui gali prieštarauti įstatymas, kuris nė vieno kam nors neįpareigoja, bet tiesiog įteisina niekam, regis, žalos nedarančią faktinę realybę. Čia pirmiausia pravartu apmąstyti skirtumą tarp homoseksualaus elgesio kaip privataus reiškinio ir to paties elgesio kaip įstatymiškai numatyto ir patvirtinto socialinio santykio, galinčio tapti viena iš teisinės sistemos institucijų. Šis antrasis reiškinys yra ne tik rimtesnis, jo poveikis būtų platesnis ir gilesnis, ir galiausiai jis taip pakeistų visą socialinę struktūrą, kad ši imtų prieštarauti bendrajam gėriui. Pilietiniai įstatymai yra žmogaus gyvenimo visuomenėje struktūriniai principai, kreipiantys tą gyvenimą į gera ar bloga. Jie „vaidina labai svarbų, o kartais lemiamą vaidmenį“, veikdami „mąstysenos ir elgsenos modelius“[68]. Gyvenimo formos ir jas atspindintys modeliai ne tik formuoja išorinį socialinį gyvenimą, bet linksta diegti jaunosioms kartoms kitokį elgesio formų supratimą bei vertinimą. Todėl homoseksualiųjų sąjungų įteisinimas aptemdytų tam tikrų pamatinių dorovinių vertybių suvokimą ir nuvertintų santuokos instituciją.

Biologinis ir antropologinis lygmuo

7. Homoseksualiosioms sąjungoms visiškai nebūdingi biologiniai bei antropologiniai santuokos ir šeimos elementai, kurie galėtų deramai pagrįsti jų teisinį pripažinimą. Šios sąjungos neįgalios tinkamai laiduoti gyvybės pratęsimo ir žmonių giminės išlikimo. […] Patyrimas rodo, kad lytinio dvipoliškumo nebuvimas trukdo normaliai vaikų, atiduotų tokių sąjungų globai, raidai. Jiems trūksta motiniškumo ar tėviškumo patirties. Leisti homoseksualiosioms sąjungoms įsivaikinti vaikus reikštų juos prievartauti tuo požiūriu, kad, pasinaudojant jų silpnumu, jie būtų įkeliami į aplinką, neskatinančią jų visiškos žmogiškos sklaidos. […]

Socialinis lygmuo

8. Visuomenė išlieka santuoka grįstos šeimos dėka. Neišvengiamas homoseksualiųjų sąjungų teisinio pripažinimo padarinys būtų naujas santuokos apibrėžimas paverčiant ją institucija, kuri savo teisiniu pavidalu nebeturėtų esminio ryšio su tokiais nuo heteroseksualumo neatsiejamais veiksniais, kaip gyvybės pratęsimo ir auklėjimo pareiga. Jei dviejų skirtingos lyties asmenų santuoka teisės požiūriu tebūtų laikoma viena iš kelių galimų santuokos formų, tai santuokos idėja iš pagrindų pakistų, ir pakistų didelei bendrojo gėrio nenaudai. Homoseksualiąsias sąjungas pakeldama į santuokos ar šeimos lygmenį, valstybė elgiasi savavališkai ir prieštarauja savo pačios pareigoms. […] Homoseksualiosios sąjungos nė iš tolo negali atlikti užduočių, dėl kurių santuoka ir šeima nusipelno ypatingo ir kompetentingo teisinio pripažinimo. Priešingai, daug kas leidžia teigti, kad tokios poros trukdo sveikai žmonių visuomenės raidai ir bus juo žalingesnės, juo jų veiksminga įtaka socialiniam audiniui bus didesnė. […]

10. Prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui įpareigoti visi tikintieji ir dėl jiems tenkančios atsakomybės pirmiausia politikai katalikai. […] Tada, kai homoseksualiąsias sąjungas pripažįstantis įstatymas jau galioja, parlamentaras katalikas privalo prieštarauti jam visomis galimomis priemonėmis ir viešai reikšti savo nepritarimą: čia kalbama apie pareigą liudyti tiesą. Jei neįmanoma tokio įstatymo visiškai anuliuoti, jis, remdamasis enciklikoje Evangelium vitae pateiktais nurodymais, gali „teisėtai remti pasiūlymus, skirtus apriboti tokio įstatymo daromą žalą ir sumažinti neigiamas jo pasekmes kultūros bei viešosios moralės plotmėje“, su sąlyga, kad jo „asmeniškas absoliutus pasipriešinimas“ tokio pobūdžio įstatymams „gerai žinomas“ ir vengiama papiktinimo pavojaus[69]. Tai nereiškia, kad labiau varžantis įstatymas šioje srityje galėtų būti laikomas teisingu ar bent priimtinu; čia kalbama apie teisėtą ir būtiną mėginimą bent iš dalies anuliuoti neteisingą įstatymą, kurį visiškai anuliuoti dar neįmanoma. […]”

Pagal www.katalikutradicija.lt


[1] „Atmintis ir tapatybė“, 2005.

[2] Christian Anthropology and Homosexuality VII // „L‘Osservatore Romano, Ed. in English“, 1997 04 30, p. 9.

[3] Narcizas – save įsimylėjęs graikų mitologijos herojus.

[4] Angelo di Bernardino, O.S.A., Christian Anthropology and Homosexuality II // „L‘Osservatore Romano, Ed. in English“, 1997 03 19, p. 10.

[5] Francis M. Mondimore, Homoseksualumo prigimties istorija, Eugrimas, V., 2000.

[6] NARTH savo Position statements, 4, nustato principą: homofobija yra fobija, t. y. iracionali homoseksualų baimė ir neapykanta jiems. Joks racionaliai pagrįstas ir teisėtai ginamas nepritarimas iš moralinės ar medicininės pusės nelaikytinas homofobija.

[7] Moral. l. 31, c. 45.

[8] Summa th. I-II, q. 84.

[9] Manuale theologiae moralis, Herder, Freiburg i. B., t. II, 1936, p. 528.

[10] De conceptu virg. 23.

[11] Summa th., II–II, q. 154 a. 12.

[12] De adulterinis coniugis, c. 8, 11 // PL 40, 382.

[13] Prümmer, Manuale theologiae moralis, Herder, Freiburg i. B., t. I, 1935, p. 244.

[14] Summa th. II–II, q. 153 a. 5.

[15] Moral. l. 31, c. 45.

[16] Tikėjimo Mokslo Kongregacijos 1986 10 01 Laiškas Homosexualitatis problema, 6.

[17] Taip pat plg. Mt 19, 12; 1 Kor 7.

[18] New Ways Ministry steigėja ses. J. Gramick yra pasakiusi: „Gėjai ir lesbietės taip pat žvelgia į Dovydo ir Jonatano bei Jėzaus ir Jono draugystes. Šios istorijos lesbietėms ir gėjams palieka viltį, kad bus laiminamos ir tos pačios lyties asmenų sąjungos ar draugystės“. Sr. Jeannine Gramick, Can Gays and Lesbians Come Out to be Faithful Catholics? // „U. S. Catholic“, August 1992, p. 11.

[19] Tikėjimo Mokslo Kongregacijos 1986 10 01 Laiškas Homosexualitatis problema, 6.

[20] Plg. Josephus, Antiquitates, I, 11, 1.

[21] Kitos vietos: Pak 29, 22; 32, 32–33; Iz 1, 7–10 (Rom 9,29); Jer 49, 17–18; 50, 40; Am 4, 11; Sir 16, 8; Apr 11, 8.

[22] „Judas darė, kas nedora Viešpaties akyse… Ir jie statėsi aukštumų alkus, akmenis ir šventuosius stulpus ant kiekvienos kalvos ir po kiekvienu lapuotu medžiu. Krašte buvo ir vyriškių – šventyklų kekšių. Judas kartojo visas pasibjaurėtinas apeigas tautų, kurias Viešpats buvo pašalinęs iš kelio izraelitams“ (1 Kar 14,22–24).

[23] Enzo Cortese, Christian Anthropology and Homosexuality III // „L‘Osservatore Romano, Ed. in English“, 1997 03 26, p.10.

[24] Tikėjimo Mokslo Kongregacijos 1986 10 01 Laiškas Homosexualitatis problema, 6.

[25] Codex Theodosii, IX, VII, 3.

[26] Codex Theodosii, IX, VII, 6.

[27] Corpus Iuris Civilis, Institutae IV, 18, 4.

[28] Novella 77 (358 CE).

[29] C. H. Turner, Ecclesiae occidentalis monumenta iuris antiquisima, Oxford, 1909, t. 11, p. 19.

[30] Cituojama šv. Petro Damijanio knygoje Liber Gomorrhianus // PL 145, 172.

[31] Conc. Tolitanum XVI, 3 // Mansi 12, 71.

[32] De pudicitia, 4.

[33] I apologija, 27.

[34] Prakalba graikams, 2.

[35] Trys knygos Autolikui I, 14.

[36] Laiškas 1, 8; 253 m.

[37] Cituojama šv. Petro Damijanio knygoje Liber Gomorrhianus // PL 145, 174.

[38] Vittorino Grossi, Christian Anthropology and Homosexuality V // „L‘Osservatore Romano, Ed. in English“, 1997 04 09, p. 10.

[39] Confes. IV, 4.

[40] In Epistulam ad Romanos IV.

[41] Homilia in Epistula Pauli ad Romanos // PG 47, 360 ir toliau.

[42] Synodus constitutiva Odonis episcopi Parisiensis (1196 m.), 4, 5 // Mansi 23, 678; Conc. provinciale Fritzlar (1287 m.), 4 // Mansi 23, 726; S. Synodus Ecclesiae Leodicae (1287 m.), 4 // Mansi 24, 891; Conc. Ramense (1408 m.) // Mansi 26, 1073.

[43] Conc. Neapolitanum, 8 // Mansi 21, 261–264.

[44] Conc. Lateranense, 11 // Mansi 22, 224.

[45] Ludovico von Pastor, Historia de los Papas, Gustavo Gilli, Barcelona, t. 17, p. 299 ir toliau.

[46] Bullarium Romanum, Roma, t. 4, c. 2, p. 284.

[47] Ten pat, t. 4, c. 3, p. 33.

[48] Pietro Agostino d‘Avack, L‘omosessualita nel Diritto Canonico // „Ulisse“, 1953 pavasaris, p. 682–685.

[49] Liber Gomorrhianus // PL 145, 159 ir toliau.

[50] Graikiškas žodis kleros reiškia burtas, burtu tekusi paveldo dalis. Klierikas – Dievo dalis, paveldas, nuosavybė.

[51] C. 16 // PL 145, 175–176.

[52] Ten pat.

[53] C. 23 // PL 145, 184–185.

[54] Super epistulas sancti Pauli ad Romanum I, 26.

[55] II-II q. 143 a. 4.

[56] I-II q. 31 a. 7.

[57] El dialogo // Obras de Santa Catarina de Siena, BAC, Madrid, 1991, p. 292.

[58] Predica 39 // Le prediche volgari, Rizzoli, Milano, 1936, p. 869 ir toliau.

[59] Žr. jo knygos Die Rolle der Erotik in der männlichen Gesellschaft apžvalgą knygoje Wojciech Kunicki, Rewolucja konserwatywna w Niemczech 1918–1933, Poznan, 1999, p. 623.

[60] Katolieke Stemmen, 1983 birželis-liepa, p. 275.

[61] Plg. Pr 19, 1–29; Rom 1, 24–27; 1 Kor 6, 10; 1 Tim 1, 10.

[62] TMK, dekl. Persona humana 8.

[63] Tikėjimo mokslo kongregacija, Deklaracija Persona humana (1975 12 29), 8.

[64] Plg., pavyzdžiui, šv. Polikarpas, Laiškas filipiečiams, V, 3; šv. Justinas, Pirmoji apologija, 27, 1–4; Atenagoras, Maldavimai už krikščionis, 34.

[65] Plg. Jonas Paulius II, Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 71.

[66] Plg. ten pat, 72.

[67] Plg. Šv. Tomas Akvinietis. Summa Theologiae, I–II, q. 95, a. 2.

[68] Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 90.

[69] Jonas Paulius II, Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 73.

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Vandėja. Užmirštas tautos žudymas!

Yra toks labai ramus kraštas, pavadintas gana melancholiško upelio vardu – Vandėja (pranc. Vendee), žymus nuostabiomis jūros pakrantėmis, džiuginančiomis lankytojus. Re sala, Olerono sala – tai vietovės, neturinčios istorinių paminklų ar atmintinų vietų (išskyrus mažas lenteles bažnyčiose), ir tik nedaug kas žino, kad prieš 231 metus, 1793 metais, kovo 10 d., ten, Vandėjoje, įvyko sukilimas.

Dažnai sakoma: „Ten buvo kažin kas prieš Revoliuciją, lyg ir sukilo ištikimieji karaliui“. Vandėja paminima tik tada, kai kalbama apie karus, vykusius šioje vietovėje. Atidžiau pažvelgę į istorinį žemėlapį, pamatysime, kad 1793 metais daugiau kaip pusė krašto pasipriešino Prancūzų revoliucijai. Ir tik išorinė brutali jėga numalšino šiuos sukilimus.

Kyla klausimas: nejaugi Vandėjos žmonės rizikavo gyvybe (ir dažnai ją prarasdavo), šeima, namais, turtu tik todėl, kad nenorėjo ginti Prancūzijos sienų nuo išorinių priešų? Nejaugi jie atmetė laisvę, lygybę, brolybę dėl jau nužudyto karaliaus, kilmingųjų ar dvasininkų privilegijų?

Prancūzijos Vakaruose pasakojama tokia istorija: de la Belliere pilies, esančios Montevrault vietovėje, valdytojo žmona barė kaminkrėtį, kad jis neatėjo išvalyti kaminų įprastu laiku. „O, madam“, – atsakė jis, – „aš buvau labai užsiėmęs.“ – „Ir ką gi jūs veikėte?“ – „Madam, aš užsidirbau nemažai pinigų. Buvau Paryžiuje kaip tik tuo metu, kai kunigai turėjo viešai prisiekti valstybei [Kunigams buvo įsakoma prisiekti, kad bus ištikimi bedieviškai santvarkai ir naujai konstitucijai. Popiežius Pijus VI šią konstituciją pasmerkė – vert. past.]. Kadangi jie dažniausiai atsisakydavo tai padaryti, tai kreipėsi į mus, nes mūsų Paryžiuje niekas nepažino. Mus aprengdavo kunigų drabužiais ir nuvesdavo į bažnyčią, kur viešai prisiekdavome. Dažniausiai per vieną dieną duodavome priesaiką net keliose bažnyčiose.“

Prancūzų revoliucija buvo sukilimas prieš krikščionybę, sukilimas prieš sostą ir altorių. Kokios šios revoliucijos priežastys? Tais laikais buvo skurdesnių šalių nei Prancūzija, tačiau ten neįvyko revoliucija. Liudviko XVI laikų Prancūzija, priešingai paplitusiai nuomonei, buvo moderni šalis, turėjusi didesnį ir naujesnį laivyną nei Anglija. Tariamai dideli mokesčiai sudarė 40 procentų, tačiau kiekvienoje to meto Europos šalyje netiesioginiai mokesčiai buvo labai dideli. Tik labai maža Prancūzijos kilmingųjų luomo dalis gyveno Versalyje prabangiai ir privilegijuotai. Dauguma senos kilmės šeimų atiduodavo tvarkyti ūkį savo pavaldiniams. Nemažai iš jų gyveno dar skurdžiau nei jų pavaldiniai, o rinkliavos dažnai būdavo tik simbolinės. Pasakojama apie ūkius, kurie per metus turėdavo pristatyti dvarui tik putpelių lizdą, tačiau jį į dvarą privalėdavo atgabenti keturių jaučių traukiamu vežimu. Aišku, šis ir kiti panašūs atvejai galėjo tapti liaudies šventėmis.

Daugelis labai skurdžiai gyvenančių kaimo kunigų su nepaprastu pasiaukojimu atlikdavo savo pareigas, tai pripažino net didelis Bažnyčios priešas Volteras. Būtent Vandėjoje ryškūs šio atsidavimo vaisiai. XVIII a. pradžioje čia po kaimus keliavo bei pamokslavo šventasis Liudvikas Marija Grinjonas de Monforas ir skiepijo žmonėms didelę pagarbą Dievo Motinai. 1789 metais tikėjimas ir pamaldumas čia jau buvo giliai įsišaknijęs.

Žinoma, neturėtume susidaryti idiliško vaizdo: Prancūzijoje buvo ne blogiau ir ne geriau nei kitur. Tačiau jei revoliucija įvyko tariamai dėl ūkio problemų ir socialinės neteisybės, tai kodėl tie patys vargšai sukilo prieš pačią revoliuciją?

Revoliucija buvo maištas prieš krikščionybę. Iškart po valdžios perversmo, 1789 metais, išryškėjo revoliucijos antireliginė kryptis. Bažnytinė nuosavybė buvo nusavinta ir išparduota. Apiplėštos ir nuniokotos bažnyčios virto tvartais, nakvynės namais, švenčių salėmis. Nežinoma nei viena bažnyčia, kuri tais laikais nebūtų revoliucijos barbarų nuniokota, dažniausiai tiek, kad visiškai nebetiko apeigoms švęsti. Bažnyčios ritualas buvo pakeistas kvailomis, banaliomis procesijomis bei ceremonijomis, o ant nuvainikuotos Golgotos (altoriaus) sodinamos pagarsėjusios prostitutės ir garbinamos kaip „proto deivės“. Paradoksalu, bet kaip tik dėl to išliko Autun katedros puošnios barokinės altoriaus žvakidės (jos buvo panaudotos „proto deivės“ garbinimo apeigoms). Dėl tokių pačių priežasčių buvo išsaugota Paryžiaus Notre Dame katedra.

Pasakojama apie tuo laikotarpiu vienoje Prancūzijos vietoje matytą gatvėmis žengiančią žmonių procesiją. Jie vedėsi bažnytiniais apeigų rūbais aprengtą asilą, gėrė šv. Mišių vyną iš bažnytinių taurių ir valgė ant Komunijos patenų iškeptas skumbres.

Galima būtų papasakoti tūkstančius panašių istorijų. Štai viena tipiškiausių istorijų teroro kulminacijos laikais. Anžere revoliucionieriai liepė kunigui Noel Pinot apsivilkti Mišių drabužius prieš einant į egzekucijos vietą, jų žodžiais tariant, „dar kartą apsirengti kaip Kasperas“ [Kasperas – vaiduoklis, pasakų personažas – vert. past.], kad liaudis galėtų pasišaipyti. Jis nuolankiai apsivilko, įlipo į budelių vežimą ir, vežamas giljotinos link, laimino žmones, kurie visiškai nesijuokė, tik sukrėsti klūpėjo. Lipdamas ešafoto laipteliais, kunigas persižegnojo ir garsiai bei aiškiai meldėsi šv. Mišių psalmę: „Introibo ad altare Dei“ („Aš žengsiu prie Viešpaties altoriaus“). Giljotina padarė jį šventu. Kunigas Noel Pinot yra paskelbtas palaimintuoju, jo vardas minimas Anžero katedros atminimo lentoje.

Kita istorija: Ile de Re, netoli La Rochelle. Šį vardą išgarsino ne tik nuostabios pakrantės, bet ir šiurpiausi persekiojimai, kuriuos iškentėjo Prancūzijos kunigai. 1792 metais civilinė konstitucija paskelbė Prancūzijos Bažnyčią nacionaline, galinčia savarankiškai rinkti savo ganytojus ir vyskupus. Pažymėtina, kad laisvės ir lygybės vardan rinkimų kandidatams nebuvo keliama sąlyga būti katalikais ar išvis tikinčiaisiais. Dauguma kunigų atsisakė duoti priesaiką. Naujų, konstitucijai prisiekusių kunigų liaudis nepriėmė ir juos ignoravo. Žmonės lankė tokių drąsių kunigų, kaip palaimintojo Noel Pinot, aukojamas šv. Mišias, kurios buvo laikomos daržinėse, laiveliuose, nors grėsė pavojus būti susektiems ar išduotiems. Ir jie būdavo susekami, išduodami, deportuojami tūkstančiais. Dauguma paliko Prancūziją, o kurie pasiliko, patyrė visą teroro siaubą.

Daugiau nei 770 parapijų spontaniškai sukilo prieš revoliucijos tvarką. Jos išsirinko vadus, kurie vedė žmones į kovą. Dar šiandien Vandėjos maldoje kalbama apie „Didįjį karą“. Tarp Didžiojo Penktadienio giesmių yra „Vexila regis“ – giesmė apie kovą už religiją. Žmonės ją giedodami apsivelka drabužius su balta Burbonų vėliava, kurios viduryje išsiuvinėta Jėzaus Širdis. Taip jie atsimena Viešpaties reikalavimą, duotą šventajai Margaritai Marijai Alakok per apsireiškimą, kad karalius pašvęstų Prancūziją Jo gailestingajai meilei. To ženklas turėtų būti Jo Širdis ant karaliaus vėliavų. Šis prašymas, išsakytas 1689 metais, taigi lygiai šimtą metų prieš revoliuciją, buvo išpildytas tik prieš pat karaliui žengiant ant ešafoto.

Revoliucionierius užvaldė toks įniršis ir neapykanta, jog jie mušdavo, niekindavo ir žudydavo vienuoles (1792 m. balandžio 9 d. daug vienuolių buvo nuplakta Paryžiuje, senesnės vienuolės nuo to ir mirė). Prisiminkime karmeličių iš Kompjeno kankinystę, kuriai Bernanas ir Gertrūda le Fort paskyrė literatūrinį paminklą. Dar prieš terorą ir kunigų skerdynes 1793 metais, iš visų Prancūzijos vietų pradėjo sklisti pranešimai apie apmėtytus akmenimis, prigirdytus, sumuštus kunigus.

Tačiau tikrosios skerdynės dar buvo priešaky. Kovoti prieš Vandėjos sukilėlius iš Paryžiaus buvo atsiųstas kažkoks Carrieras, sadistiškas monstras, neturintis nė kruopelės sąžinės. Jo veikimo principai užsitarnavo pacitavimo: „Mes paversime Prancūziją kapinėmis“, – pasakė jis, kai atvyko į Nantą. Yra išlikęs jo raštiškas įsakymas: „Jokių belaisvių. Viską padegti. Visus sušaudyti, nepaisant nei amžiaus, nei lyties“. Net maži vaikai būdavo pamaunami ant durtuvų. 900 moterų buvo uždarytos į vieną mažą kalėjimą, buvusį vienuolyną. Vien tik Nanto sandėliuose mirė 2 000 žmonių, vyrų, moterų, vaikų nuo alkio, skorbuto, šiltinės, įvairių parazitų. „Ramiomis“ dienomis būdavo sušaudoma iki 200 žmonių kasdien, o pačiame žudynių įkarštyje vien tik vienos keturių žmonių komisijos sąskaitoje – 1 969 egzekucijos per 16 dienų.

Su Carriero vardu susiję „skandinimai“, budelių pašaipiai vadinami „maudyklėmis“. Nuo 1793 lapkričio 16 d. iki 1794 vasario 13 d. įvyko dvidešimt trys tokie skandinimai. Pirmosios aukos buvo kunigai, o vėliau nuo šio nusikaltimo žuvo iš viso septyni tūkstančiai žmonių. Vieną dieną, gruodžio 23-ąją, buvo nuskandinta 800 žmonių, o baisiausio skandinimo aukos – 500 vaikų.

Bet to dar buvo negana. Iš visos Prancūzijos buvo surinkti į vieną vietą atsisakę prisiekti kunigai. Buvo planuojama juos deportuoti į Gajaną, todėl jie buvo koncentruojami stovyklose, o vėliau patalpinami laivuose. Daugelyje laivų buvo sugrūsta dešimt kartų daugiau kunigų, nei ten galėjo tilpti keleivių. Tačiau greitai paaiškėjo, kad toks problemos sprendimas nelabai įvykdomas dėl palei pakrantes nuolat kursuojančių anglų karinių laivų. Taip Paryžius turėjo sušvelninti priemones ir ėmė paleidinėti kunigus į laisvę. Tačiau 1798 metais lageryje mažoje saloje vėl buvo apie 3 000 kunigų, atsisakiusių prisiekti tiems, kurie per visus revoliucijos metus to iš jų reikalavo. Taip pat čia buvo deportuota daug kunigų iš užgrobtos Belgijos.

Pagaliau pavyko kunigus deportuoti į Gajaną. Pirmąją dekadą turėjo būti perkelta 2 000 keleivių vienu laivu. Kai laivo kapitonas paprieštaravo, nes tiek netilps jo mažame laive, jam buvo atsakyta, kad mirtis greit praretins keleivių gretas. Tie, kurie išgyveno, patyrė pragarą sausumoje. Jie išmirė nuo ligų ir blogo sargybinių elgesio. Vienas iš išgyvenusiųjų pasakojo apie šlykščius sargybinių įžeidinėjimus, kuriuos tekdavo iškęsti net mirtinai sergantiems. Tremtiniai iš Ile de Re ir iš Ile d’Oleron paliko lageriuose sukrečiančius užrašus.

1800 metais apie du tūkstančiai kunigų, patyrę siaubą, grįžo namo. Tačiau juos vis dar kankino nelaisvės pasekmės ir iki pat gyvenimo pabaigos jie gyveno bijodami naujų represijų. Nėra jokio paminklo nei Ile de Re, nei Gajanoje. Nėra nei Savenay, tačiau čia yra kryžiaus keliai, kuriuos katalikai pastatė aukoms atminti. Nes čia paskutinį kartą kovėsi Vandėjos kariuomenė ir… pralaimėjo.

Atėjo laikas nugalėtojų kerštui. Nuo 1793 gruodžio 23 dienos Vandėjos nebeliko. Respublikos generolas Vestermanas laimėjo mūšį, ir tada aplink Savenay prasidėjo plėšimai ir žudymai. Paskutiniai išgyvenusieji išsislapstė. Savenay apylinkėse buvo išžudyta visa kas gyva; tūkstančiai vyrų, moterų, vaikų, senelių buvo nudurti, išprievartauti, mirtinai nukankinti.

Nėra jokio paminklo Vandėjos miestuose ir kaimuose, kuriuose nuo 1794 sausio 21 d. namą po namo gaisrų liepsnose paskandino taip vadinami „colonnes infernales“, respublikos pragaro būriai. Huche, vienas iš įsakymų vykdytojų, rašė apie šunis ir kiaules, bėgančius nuo ugnies, turėdamas omenyje Vandėjos žmones. Kaimiečiai turėdavo patys padegti savo namus, kad nebūtų nužudyti (bet vėliau vis tiek neišvengdavo mirties). Miestai, jau seniai pripažinę respubliką, dėl viso pikto buvo taip pat padegti. Vandėjiečiams turėjo likti tik apdegusi žemė. Visi buvo medžiojami ir žudomi be atrankos – ir tie, kurie gynė savo kaimus, ir tie, kurie pilni baimės meldėsi bažnyčiose. Sausio pabaigoje žudynės šiek tiek aprimo, tačiau nuo vasario vidurio medžioklė vėl sustiprėjo. Žudikai ant savo sąžinės turi tūkstančius aukų.

Ir Vandėjos nebeliko. Bet galbūt dar liko motinų, kurios savo sūnums tyliai sakydavo: „Tu seras vandeen, mon fils“ („Tu turi tapti vandėjiečiu, mano sūnau“).

Vandėjos karai yra pirmasis tautos genocidas modernioje istorijoje, įvykdytas aukštų principų vardan. Dveji Vandėjos karų metai kainavo daugiau nei 500 000 žmonių gyvybių. Vandėjiečiai mirė už savo tikėjimą, už savo kunigus (kurie mirė kartu su jais). Revoliucijos kova prieš tikėjimą juos privertė sukilti, dėl tikėjimo jie buvo persekiojami, kankinami, žudomi. Iki šiol dar niekas negirdėjo, kad kas nors būtų atsiprašęs už šias skerdynes.

Joachim Volkman

Pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Šv. Brunono gyvenimas ir kankinystė

Šv. Brunonas, vienuolinis vardas Bonifacas, gimė apie 974 m. Kverfurte (Vokietijoje), mirė 1009 m. Lietuvoje. Pirmasis Lietuvoje veikęs misionierius, antrasis prūsų apaštalas. 994 m. įšventintas kunigu ir pakeltas kanauninku. Prahos vyskupo Vaitiekaus (Adalberto) paveiktas, 998 m. įstojo į Benediktinų ordiną. 1004 m. įšventintas misijų arkivyskupu. Išvyko į Prūsiją misijoms ir 1009 m. buvo nužudytas Lietuvos ir Rusios pasienyje. Jo kankinystės aprašyme pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Dėl klaidų ir dviprasmiškos informacijos, kurioje šventasis Brunonas Bonifacijus (ordine perimtas vardas) painiojamas su Vokietijos globėju šventuoju Bonifacijumi, taip pat dėl skirtingų šventojo minėjimo datų Lietuvos ir kitų šalių vienuolinėse ir tautinėse tradicijose, šią medžiagą pateikiame šiandien, kaip neseniai nutarė Lietuvos vyskupų konferencija.

Šv. Brunono Kverfurtiečio „Gyvenimas bei kentėjimas“ – vėlyvas pasakojimas, atsiradęs apie 1400 m. Jame minimas šv. Brunono žudikas Zebedenas bei Alstros upė, į kurią buvo įmesta šio šventojo galva.

Šv. vyskupo ir kankinio Brunono gyvenimas bei kentėjimas Šventojo vyskupo ir kankinio Brunono Gyvenimo pradžia

[1.] Šventas ir garbingas vyras Brunonas, kilęs iš miesto, vadinamo Kverfurto, buvo aukštos kilmės ir priklausė garsiai giminei. Dar būdamas vaikas, jis, veikiamas Dievo malonės, visus pranoko išvaizda ir grakštumu, išaugęs tarp pažįstamų bei artimųjų mielas ir malonus. Jo tėvas, taip pat vadinamas Brunonu, ir motina, vardu Ida, matydami tokį sūnaus stropumą, drauge džiaugėsi, dėkodami už jį Dievui, nes jiems atrodė, jog tokį gražų vaiką gavo iš dangiškojo sosto. Pasibaigus vaikystei, jis, kaip daugelis, buvo atiduotas studijuoti į Halberštatą (Šv. Brunonas mokėsi ne Halberštate – red.), o Magdeburge. ir patikėtas išmintingųjų vyrų globai. Ten, pasinėręs į mokslus, nuolatos studijuodamas ir lavindamasis dažnais nakties budėjimais, nepaliaujamai melsdamasis už tėvynę, buvo veik išsekęs kūnu.

[2.] Kažkurią dieną, kai berniukas, vis dar iš prigimties augdamas, pradėjo skleisti pirmųjų dorybės žiedų kvapą, jis, tuometiniu papročiu apsiavęs išoriniu apavu, bet iš vidaus apnuoginęs pėdas, stovėjo atokesnėje teatro vietoje, žvelgdamas aukštyn ir ištikimai tiesdamas į dangų rankas, mažiausiai sekdamas įvykius ir visiškai nekreipdamas dėmesio į aplinkui šaukiančius teatrališkų šviesos žaismų pakerėtus artimuosius ir palydovus. Taigi atėjo drebančių nuo šalčio tėvų siųstas tarnas ir, kaip buvo lieptas, perteikė jų žodžius. Matydamas sužvarbusį Dievo tarną ir ledu padengtą vietą, kurią šis buvo užsiėmęs, ten atsisėdo ir jis. Nuostabą keliantis stebuklas! Tarną, atsisėdusį į tą pačią vietą, užliejo tokia šiluma, kokia kas nors vos ne vos būtų galėjęs sušildyti žiemos būstą. Šitaip palaimintojo vyro buvimas dorobingos maldos dėka suteikė tokią malonią šilumą, kokios jo prisilietimas jokiu būdu negalėjo palikti. Tokiu būdu buvo parodyta, kiek daug gali nuolatinė teisiojo malda.

[3.] Taigi palaimintasis Brunonas, kurį, pailginus jo vardą, imta vadinti Bonifacu, išaugęs iš vaikiško amžiaus ir būdamas kilmingas, pasirinko kilnesnio gyvenimo kelią. Palikęs mokslo pradmenis ir pasitraukęs nuo pirmųjų mokytojų rykštės, jis atvyko į Magdeburgą. Ten, paklusdamas savo gimdytojų valiai ir vadovaudamasis mokytojų rūpesčiu bei priežiūra, lavinosi toliau. Tačiau visų dalykų tvarkytojas Viešpats jokiu būdu nepanoro, kad auksu tviskanti šviesa ilgiau būtų dengiama indu ir nusprendė ją įdėti į žibintuvę, idant ši šviestų visiems, žengiantiems į namus. Todėl nė trupučio neuždelsė laikas ir nesulėtino savo tėkmės.

[4.] Tuo pat laiku, kai klaidžiojantis gandas pripildė veik visų tautų lūpas, pritariant dieviškajam gailestingumui, pasimirė Tryro vyskupas (čia supainiotas šv. Brunonas Kverfurtietis su Brunonu, Tryro arkivyskupu (1102–1124) – red.). Netrukus, atidėjus visus reikalus, įvyko dvasininkų susirinkimas, kilo pasauliečių triukšmas, visi vieningai reikalavo jiems vyskupu skirti palaimintąjį Brunoną, kuris, pailginus jo vardą, pradėtas vadinti Bonifacu, o tai reiškia “gerą darantis”. Net ir vaikai, nutraukę savo žaidimus ir klaidžiodami po gatves, išgirdę palaimintojo vyro vardą, garbino dangaus Dievą, giedodami šią psalmininko eilutę: “Kūdikių ir žindančiųjų lūpomis parengei sau gyrių, Dieve”. Karalius, įsiteikdamas tautai ir patenkindamas dvasininkijos prašymą, sutiko. Tad šventasis Bonifacas buvo pakviestas ir veste nuvestas pas karalių. Ten, nors to nenorėjo ir labai prieštaravo, esą jis nevertas tokios garbės, tačiau, nugalėjus visų šauksmui, priėmė vadovo pareigas. Koks džiaugsmas, kokios linksmybės vyko tarp tryriečių gero ganytojo paskyrimo dieną, toks vėliau liūdesys ir sielvartas, tokia kančia juos apniko, pastarojo netekus. Taigi jis triūsė, mokė, ragino, dirbo ir atliko evangelisto darbą.

[5.] Praėjus tam tikram laikui, jis, niekam nežinant, tarsi paukštis į savo ankstesnį lizdą grįžo į Magdeburgą. O paklauskime, ką veikė naujas karys! Kristaus kareivis grįžo išvargintas metų kovos ir kaupė jėgas didesniems mūšiams. Nuolatos ištiesęs rankas ir nukreipęs į dangų akis, nepailsdamas maldėsi, dieną ir naktį giedojo psalmes ir, nekreipdamas dėmesio į šio pasaulio nepalankumą, nesiliovė bendrauti su Dievu. Kadangi jis savo noru dėl Kristaus vardo tapo neturtėliu, visada žvelgdamas į šią evangelijos eilutę: “Kiekvienas, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys”, praturtėjo dorybėmis, ir kiek tik trokško tapti labiau neturtingu, tiek vis ryškiau, tarsi saulė ar mėnulis, švietė pasauliui. Be to, palaimintasis Bonifacijus, išgirdęs, kad kaimynai visur apie jo dorobingumą skleidžia šlovingą gandą, ir manydamas, jog dėl visuotinės garbės mažėja amžinosios palaimos viltis, atkreipęs dėmesį į šią evangelijos eilutę: “nes jūs jau atsiėmėte atlygį”, ėmė gyventi dar griežčiau, marindamas kūną pasninku, šalčiu ir kirčiais. Ištisomis naktimis melsdamasis, jis gulėdavo apsibarstęs pelenais ir vilkėdamas ašutine, trokšdamas pasislėpti nuo tų pačių žmonių palankumo.

[6.] Prisiartino tinkamas laikas. Palikęs Magdeburgą, jis kartu su saviškiais grįžo į Kverfurtą. Atvyko tėvai, susirinko bičiuliai, apimti meilės ir pagarbos, šurmuliavo draugai. Visi manė, jog laimingas sūnus norės būti kartu su jais. Tačiau maldingoje šventojo vyro širdyje ilgą laiką buvo ugdomas kitas suvokimas, kitokia siela. Mat tuo laiku, kurio, anot tėvų, atrodė nepakankamai, jis, nenorėdamas nieko imti iš namų ir prisimindamas šią apaštalo laiško eilutę: “Kuris nedirba, tenevalgo”, maistui ir kitoms kūno reikmėms užsidirbdavo savo rankomis ir prakaitu.

[7.] Praėjus tam tikram laiko tarpui, šventasis vyras paprašė visų žmonių susirinkti jo sodyboje. Čia jis, turėdamas tyrus ketinimus, laikė visiems mišias, ir, lyg norėdamas iškeliauti, pagarbiai surinko dieviškojo kūno ir kraujo auką. Baigęs aukoti mišias ir iš visos širdies jiems suteikęs nuodėmių atleidimą bei sustiprinęs juos išganingu žodžiu, paprašė pastarųjų leidimo išvykti. Jį gavęs, visiems verkiant, palinkėjo ramybės ir šitaip džiaugdamasis iškeliavo. Jam žengiant pro ratu stovinčią minią, būtum galėjęs išgirsti tokią raudą, tokį dantų griežimą, tarsi tądien turėtų būti laidojamas ne tik jis vienas, bet kartu ir visas pasaulis.

[8.] „Didis mūsų Viešpats ir geradarys!“ Kelias, nutiestas šalia miesto, buvo labai akmenuotas. Kai Dievo žmogus nuo jo leidosi, asilas, ant kurio jis sėdėjo, ėmė žengti lėčiau, nei buvo įpratęs. Dievo tarnui sudavus pentinais ir paraginus, kad, kaip įprasta, šis eitų greičiau, akmenys, kuriais žengė gyvulys, tiek suminkštėjo, kad ir iki šios dienos yra rodomi jo pėdsakai, atsispaudę tuose akmenyse. Ak, kokie didingi tavo darbai, Viešpatie! Visa išmintingai esi atlikęs. Jozvės žodžiu buvo sulaikyta saulė, kad įprastu keliu neslinktų link Gabaono. Šventam žmogui ir ištikimam tarnui norint eiti, akmenys suminkštėjo ir ištirpo lyg sniegas. Nepriėmusius išgelbėjimo žodžio priešus Jozvė persekiojo kardu, o šis tikėjimo vyras atgaivino netikinčius išganymo žodžiu. Anas veikė, smogdamas kardu, o šis gydydamas tikėjimo žodžiu.

[9.] Po tam tikro laiko jis laimingai pasiekė Romą, ir, kaip ketino, nuvyko pas apaštalą Leoną. Šis, tuoj pat pripildytas Šventosios Dvasios, palankiai jį priėmė, ir abu apsikabinę pasveikino vienas kitą šventu pabučiavimu. Leonas, dėstydamas jam Dievo žodį, pamokė jį esminių dalykų. O kai Dievo tarnas, kaip kad įprasta, aukojo mišias, ir, atlikęs pareigas, atsisėdo, tarsi norėdamas suteikti savo pavargusiam kūnui atilsio, netrukus, atsivėrus dieviškaijai malonei, jis ėmėsi nenugalimųjų maldos ginklų. Mat išganingas Kristaus vardas niekuomet nepalikdavo maldingų lūpų, kaip ir tai, kas siejosi su tikruoju amžinuoju gyvenimu. Jam besimeldžiant dvi ar tris valandas, kažkuris iš aplinkui stovinčių dvasininkų prisiartino, pamaldžiajam tėvui primindamas, kad šis atsistotų ir aukotų mišias už mirusius. Jis dar kartą priminė, o po to pasakė, jog anas nenori atsistoti, kol iš Kverfurto atvyks pamaldžiosios motinos pasiuntinys. Netrukus maldingojo žodžiai išsipildė. Pasiuntinys įžengė į Šventojo Petro bažnyčią ir atsiklaupęs meldėsi Dievui, o paskui įteikė vyskupui atsiųstą raštelį. Šis, jį paėmęs, didžiai nusigando ir, tarsi išvargintas ilgos kelionės, pakilo bei dievobaimingai aukojo mišias už pamaldžiosios motinos ir kitų tikinčiųjų atminimą. Šv. Brunono, vyskupo ir kankinio, Gyvenimo pabaiga.

To paties [šv. Brunono] Kankinystės pradžia

[1.] Šventasis ir šlovingasis popiežius Leonas, regėdamas šventojo Brunono tvirtumą ir norėdamas patenkinti šio dvasios troškimą, suteikęs jam palaiminimą, išsiuntė į Vengriją, idant ten skelbtų Gerąją Žinią. Dievo žmogus ištikimai priėmė Gerosios Naujienos skelbimo tarnystę ir laimingai atvyko į miestą, vadinamą Praha. Kartu su juo keliavo nemažai pagalbininkų.

[2.] Paklausykime, ką veikė geras žemdirbys! Sodino, laistė, rovė piktžoles, laukuose sėjo kviečio sėklą, tai yra dvejopą meilę, būtent Dievui ir artimajam bei su Viešpaties pagalba ten surinko gausų derlių ir šventą tikėjimo prieauglį. Taip pat jis skirstė dvasininkus, steigė bažnyčias ir, pasilikęs ten dvejus metus, jas stiprino. Tačiau kartą nutiko šitai. Garsus Dievo žmogus Bonifacas vieną dieną dievobaimingai aukojo mišias. Perskaitęs Evangelijos skaitinį, ir, Viešpaties įkvėptas, jis užlipo ant pakylos ir perdavė žmonėms šventą tikėjimo paslaptį. Pirmieji miesto gyventojai buvo sužavėti mokymu apie savo išganymą. Kai kurie jų prisijungė, išpažindami Jėzų Kristų ir priėmė krikšto malonę. Tačiau kiti, apimti pikto pavydo, vieningai jį užpuolė, norėdami pastarąjį užmušti lazdomis. Sergėtojas Dievas neužtruko padėti prislėgtai širdžiai ir tuoj pat išgelbėjo nusižeminusį dvasia.

[3.] Minia stovėjo kaip įbesta, negalėdama pajudinti nei tarsi į žemę įaugusių kojų, nei į priekį ištiestų ar aukštyn iškeltų rankų, nepajėgė net nukreipti žvilgsnio. Taigi šitaip pasitarnaujant Dievo galybei, jų stiprybė pranyko lyg dėmė, o jų liežuviai prilipo prie gomurio, tarsi Viešpats juos būtų pavertęs mirties pelenais. Tuo tarpu trečdalis šio miesto stabmeldžių, kurie kartu su tikinčiaisiais buvo suplaukę pasižiūrėti šio neįtikėtino reginio, matydami įvykusį stebuklą, viena širdimi šlovino Dievą, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti. Pagaliau ir anie, atgailos paveikti, ėmė prašyti krikšto malonės. Tokiu būdu jie pagijo. Tądien didelė dalis svetimšalių atsivertė į tikėjimą.

[4.] Nutikus šiems dalykams, didis garsas apie palaimintąjį vyrą Bonifacą pasiekė kunigaikščio Boleslavo (Boleslovas Narsusis – Lenkijos kunigaikštis (992–1025), 1025 m.–pirmasis Lenkijos karalius – red.) ausis. Šis nedelsiant įsakė atvesti jam vyskupą. Dievo kovotojas, jausdamas besiartinančią savo atilsio dieną, apimtas džiaugsmo, švytinčiu veidu drauge su atsiųstaisiais palydovais pasirodė valdovo akivaizdoje. Paklaustas, kas jis toks, iš kur ir kodėl atvykęs, atsakė, jog atvyko dėl valdovo ir visų jo artimųjų išganymo. Tuokart šventyklų žiniai, velnio pavydo sukurstyti neapykantai, sukėlė prieš jį visą liaudį, pareigūnus ir vietininkus, reikalaudami gyvą sudeginti tą, kuris sugriovė dievų šventyklas, o visą tautą apžavėjo magiškomis išmonėmis. Tad jam suteikė galimybę pasirinkti: arba paaukoti nenugalimiesiems dievams, arba būti ištikimam iki galo, liudijant tiesą.

[5.] Taigi buvo sukrauta rąstų krūva, kurios viduryje paliktas perėjimas vienam deginamajam. Kai ugnies liepsna, skleisdama baisų karštį, iš visų pusių apglėbė tuščias laužo vietas, o apačioje buvo sumesti sausi medžiai, kad smarkiai liepsnotų, šventas Dievo žmogus Bonifacijus, neprisidengęs nei skydu, nei šalmu, bet vien tik sustiprintas švento kryžiaus ženklu, ramiai žengė į ugnies liepsnas, atsistojo ir nejudėdamas praleido ištisą dieną ir visą naktį, tarytum būdamas vėsioje vietoje, kad nei viena jo rūbų siūlelė nuo karščio nesudilo. O kai kitos dienos ankstyvą rytą jis visiškai sveikas išėjo iš liepsnos, tarsi iš krintančios rasos, giedodamas šią Dovydo psalmę: “Išmėginai mano širdį, Viešpatie, ir aplankei mane naktį. Ištyrei mane ugnimi, ir štai nerasta manyje nedorybės”, visi, būdami šio nenusakomo reiškinio liudininkais, puolę ant kelių, šlovino jame pasaulio gelbėtoją ir drauge dievobaimingiausiai jo meldė išganingojo krikšto. Net ir karalius bei visi jo didžiūnai, prisimindami šventą tikėjimą, džiaugsmingai pasikrikštijo švęstame vandenyje.

[6.] Pastarojo brolis Zebedas, išgirdęs apie savo brolio atsivertimą, apimtas baisaus pykčio, pasiuntė kareivius, idant šie surastų šventąjį vyrą ir pristatytų jo akivaizdon. Atvykę ginkluoti kareiviai atrado palaimintąjį Bonifacą dievobaimingai aukojant mišiais. Vienas jų begėdiškai ir be galo įžūliai užpuolė šventą žmogų. Jis kardu nukirto ranką, kuria anas laimino auką ir jėga nustūmė pastarąjį nuo altoriaus. Tačiau čia pat, išvydęs viršum kybančią ir šventus ženklus atliekančią ranką, netekęs žado nustėro ir, puolęs prie šventojo kojų, ėmė atgailauti. Tuo tarpu šis, vainikuotas savo kraujo krikštu, ištrūko. Įsiveržus daugybei kitų, vienas jų, išsitraukęs kardą, nukirto jo galvą; vieni iš buvusiųjų išsilakstė, kiti žuvo. Bet laukinė gentis, vis dar nepasisotinusi jo mirtimi, įmetė švenčiausio vyro galvą į upę, vadinamą Alstra. Palaimintasis Brunonas kentėjo 1009 Viešpaties metais vasario 14 d., imperatoriaus Henriko II, palaidoto Bamberge, laikais. Dievobaimingi žmonės, paėmę šventojo Bonifaco kūną, palaidojo jį toje pačioje vietoje, kur Dievas ir šiandien atlieka daug stebuklų per savo tarną Bonifacą.

[7.] O Viešpačiui panorus apreikšti dorybes to, kuris vertai elgėsi jo akivaizdoje ir kurio galva buvo paskandinta tokioje negarbingoje vietoje, nutiko, kad vieną naktį kažkurio didžiūno žvejai, irdamiesi retomis bangelėmis ir ieškodami žvynuotų žuvų pulko, toje vietoje, kur ilgai gulėjo nukirsta švento žmogaus galva, išvydo plaukiojančias švieseles. Irkluotojams galingais irklais skrodžiant patvinusius vandenis, laivelis sustojo, tarsi kažkas jį būtų sulaikęs. Nors siaubingas išgąstis ir netiko vyrų širdims, juos pagavo baimė, tad visi stebėjosi, kas toks galėjo juos užpulti. Prisiminę Jėzaus vardą, šaukėsi jo, ir staiga jiems apsireiškė palaimintasis Bonifacas, vaikštinėjantis virš vandenų gelmės. O šie dar labiau pabūgo, manydami, jog tai vaiduoklis. Tačiau šventas žmogus, išvydęs jų išgąstį, pradėjo juos švelniai guosti, idant nesibaimintų – štai prieš juos tas pats vyras, kurį stabmeldžiai pasmerkė mirti, o galvą įmetė ten, kur Dievo valia plaukiojo žibančios švieselės. Tuo tarpu sugrįžę žvejai šlovino Dievą ir budinčiojo pastangomis įsidėmėjo aną vietą.

[8.] Išaušus rytui, jie atplaukė į paženklintą vietą ir atrado jo galvą. Ją paėmę bei sušaukę to miesto dvasininkus ir liaudį, pagarbiai padėjo galvą šalia Dievo žmogaus kūno, išpažindami Kristų Jėzų pagal priimtą katalikų tikėjimą.

[9.] Tądien prie švento kapo, veikiant Viešpaties galybei, pasirodė daug ženklų. Aklieji Dievo pagalba praregėjo, luoši ir paliegėliai išgijo, ligoniai atgavo sveikatą.

TOKIA ŠVENTOJO VYSKUPO IR KANKINIO BRUNONO KENTĖJIMO PABAIGA.

Išrinktasis vyras Brunonas, popiežiaus siųstas, išvyko ir pasiekė vengrų gentis, garbinančias stabus. Išsiliejus laukiniam genties įtūžiui, nuolankus Dievo kovotojas žuvo.

Malda

Dieve, kuris, būdamas visokeriopo gėrio pradžia ir pabaiga, suteikei save vyskupo ir kankinio palaimintojo Brunono kilmingumui didesnę vertę ir įžiebei jame tokią dievišką meilę, kad dėl tavęs jis ne tik paniekino žemišką prigimtį, bet ir savo kūną, leiski, kad, būdami danguje, jaustume globą to, kurio švento kraujo praliejimą švenčiame žemėje. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Vertė Rytis Lozoraitis 1009 metai: Šv. Brunono Kverfurtiečio misija, parengė Inga Leonavičiūtė, (Fontes ecclesiastici historiae Lituaniae, 5), Vilnius: Aidai, 2006, p. 163, 165, 167, 169, 171.

Pagal www.saltiniai.info

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Kovo mėnesį – eikime pas šventąjį Juozapą!

Kovo mėnuo yra skirtas šventajam Juozapui, Bažnyčios globėjui, todėl čia pateikiame šį 30 dienų pamaldumą šventajam Juozapui, kurio dievobaimingas atlikimas tikrai suteiks didelių malonių ir padarinių dvasiniame ir praktiniame gyvenime.

Įžanga

Ši Juozapo Apsiausto novena yra nepaprasta pamaldumo praktika šv. Juozapo garbei, skirta išmelsti jo ypatingo užtarimo svarbiu reikalu.

Visos šios maldos kalbamos kasdien per 30 dienų prisimenant tuos 30 metų, kuriuos šv. Juozapas praleido Nazarete kartu su Jėzumi – Dievo Sūnumi bei Švenčiausiąja Mergele Marija.

Nepaprastai didelių ir gausių malonių dovanojama tam, kas su pasitikėjimu artinasi prie šv. Juozapo. Šv. Teresė Avilietė yra pasakiusi: „Jei kas nelabai linkęs tuo tikėti, tegul pats pabando ir visiškai tuo įsitikins“.

Šv. Juozapas mums išmels daugiau malonių, jei mes pirmiau apvalysime savo sielą gera išpažintimi ir naujai papuošime ją pamaldžiai priimdami šv. Komuniją. Be to, ši novena bus vaisingesnė, jei jos metu būsime pasirengę padėti vargšams. Galime ramiai melsti net labai didelės malonės. Kartu patariama šią noveną paaukoti šv. Juozapo garbei už mirštančiuosius ir mirusiųjų vėles.

Jei mes stengsimės nušluostyti vargšų, kenčiančių bei mirusiųjų ašaras, tai ir šv. Juozapas padės bei paguos mus dabar ir mūsų mirties valandą. Jis meiliai priglaus mus savo apsiaustu. Šv. Juozapas maitino ir saugojo ne tik Šventąją Šeimą, jis myli ir laimina mus visus ir trokšta saugiai nuvesti į amžinąjį išganymą.

Patariama kasdienė malda į šv. Juozapą (galima kalbėti ir pabaigus noveną):

„O šventasis Juozapai, Jėzaus Kristaus maitintojau ir Dievo Motinos Sužadėtini, melski už mus ir už tuos, kurie šią dieną (arba: šią naktį) miršta.“

30 dienų pamaldumas šv. Juozapo garbei

meldžiant jo ypatingo užtarimo svarbiu reikalu

+ Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

Jėzau, Marija, Juozapai, apšvieskite mus, padėkite mums, išgelbėkite mus. Amen.

Garbė Dievui Tėvui… (Tris kartus, dėkojant Švenčiausiajai Trejybei už nepaprastą šv. Juozapo išaukštinimą)

Paaukojimas

Štai, šventasis Juozapai, aš nuolankiai klaupiuosi prieš tave. Su didele pagarba aukoju tau šias Apsiausto maldas ir prašau visą dangiškąjį Dvarą prie manęs prisidėti. Kartu pasižadu būti vis pamaldesnis tau ir šį pamaldumą platinti tarp kitų. Padėk man, šventasis Juozapai, kad aš visą savo gyvenimą tave mylėčiau, tave garbinčiau ir likčiau tau ištikimas. Ypač padėk man mano mirties valandą taip, kaip Jėzus ir Marija tave išlydėjo iš šio pasaulio, kad galėčiau tave amžinai garbinti dangiškoje palaimoje. Amen.

O garbingasis šventasis Juozapai, nuolankiai ir džiugia širdimi dedu po tavo kojomis šį brangų maldų lobį ir mąstau apie gausias dorybes, puošusias tavo šventą asmenį.

Tavyje išsipildė tavo pirmtako, Egipto Juozapo, sapnas. Tave apsupo ne tik nuostabūs dieviškosios Saulės spinduliai, bet ir mistinio mėnulio – Marijos švelni šviesa.

Jokūbas iškeliavo į Egiptą pasveikinti savo sūnų, sėdintį karališkame soste. Jo pavyzdžiu pasekė visi jo sūnūs. Tačiau neapsakomai gražesnį pavyzdį mums paliko Jėzus ir Marija, apsupdami tave pagarba bei ištikimybe. Tai paskatina mane tau drąsiai paaukoti ir šias Apsiausto maldas, kad per tave įgyčiau Dievo palankumą.

Kaip Egipto Juozapas neatstūmė savo prasikaltusių brolių, bet juos meilingai priėmė, apsaugojo bei išgelbėjo nuo bado ir mirties, taip ir tu, šventasis Juozapai, neatstumk mano prašymo. Be to, išmelsk man malonę, kad tavo užtarimu Dievas niekada neapleistų manęs šiame ašarų klonyje ir priskaitytų mane prie tų, kurie gyvenime ir mirtyje slepiasi po tavo apsiaustu.

Maldos

Būk pasveikintas, šventasis Juozapai, neišmatuojamų dangaus bei žemės lobių valdytojau ir maitintojau to, kuris maitina visus pasaulio kūrinius. Po Marijos tu esi labiausiai vertas mūsų pagarbos ir meilės. Tarp visų šventųjų tu vienintelis turėjai garbę auklėti, vesti, maitinti bei globoti Mesiją – tą, kurį pranašai ir karaliai taip troško bent pamatyti. Šventasis Juozapai, išgelbėk mano sielą ir gauk man iš gailestingojo Dievo malonę …, kurios aš nuolankiai prašau.

Gauk taip pat vargšėms sieloms jų kančių palengvinimą. Amen.

Garbė Dievui Tėvui… (3 k.)

O šventasis Juozapai, visi tave žino kaip šventosios Bažnyčios Globėją. Kartu su visais šventaisiais šaukiuosi tavęs, galingiausias silpnųjų bei vargšų Gynėjau, ir noriu tūkstantį kartų šlovinti tavo širdies gerumą, kuri bet kokioje bėdoje yra visuomet pasiruošusi padėti.

Į tave, šventasis Juozapai, gręžiasi našlės, našlaičiai, apleistieji, liūdintieji bei visi beturčiai. Nėra tokio skausmo, tokio rūpesčio, tokios bėdos, į kuriuos tu neatsižvelgtum. Todėl ir man suteik pagalbą, kurią pats Dievas davė tavo rankoms, kad gaučiau malonę, kurios meldžiu.

Ir jūs, visos skaistyklos vėlės, melskite šventąjį Juozapą už mane. Amen.

Garbė Dievui Tėvui… (3 k.)

Nesuskaičiuojama daugybė žmonių yra kreipęsi į tave ir gavo tavo pagalbą. O mieliausias šventasis Juozapai, tu žinai mano bėdas ir mano troškimą nuo jų išsivaduoti. Joks žmogus, net pats geriausias, negali mano sunkumų suprasti ir man iš tikrųjų padėti. Su dideliu pasitikėjimu aš bėgu prie tavęs, nes didžioji šv. Teresė yra parašiusi: „Kiekviena malonė, kurios prašysime iš šv. Juozapo, bus tikrai suteikta“.

O šventasis Juozapai, nuliūdusiųjų Guodėjau, ateik man į pagalbą šiame prispaudime, ir priimk mano maldą ir už vargšes vėles, kad jos greičiau pasiektų džiaugsmą ir dangiškąją palaimą. Amen.

Garbė Dievui Tėvui… (3 k.)

O didysis šventasis, per tavo tobulą paklusnumą Dievui pasigailėk manęs.

Per tavo šventą ir turtingą nuopelnų gyvenimą išklausyk mano maldą.

Per tavo mieliausiąjį vardą padėk man.

Per tavo širdies gerumą ir galingumą apgink mane.

Per tavo šventas ašaras sustiprink mane.

Per tavo septynis sopulius pasigailėk manęs.

Per tavo septynis džiaugsmus paguosk mano širdį.

Nuo visokio kūno ir sielos blogio išlaisvink mane.

Iš bet kokio vargo ir bėdos ištrauk mane.

Išmelsk man paties reikalingiausio turto – Dievo malonės.

Vėlėms skaistykloje gauk greitą išlaisvinimą iš kančių. Amen.

Garbė Dievui Tėvui… (3 k.)

O garbingasis šventasis Juozapai, neįmanoma suskaityti malonių, kurių tu išprašai vargšams ir liūdintiems. Ligoniai, prispaustieji, apšmeižtieji, išduotieji, apleistieji, alkanieji ir esantys bėdoje ateina su savo reikalais pas tave, ir tu juos išklausai.

Prašau, neleisk, o mieliausias šventasis Juozapai, kad aš būčiau vienintelis tarp jų neišklausytas. Suteik ir man savo maloningą bei galingą pagalbą. Už tai aš būsiu dėkingas ir visada tave garbinsiu, o garbingasis šventasis Juozapai, mano gynėjau ir vargšių skaistyklos vėlių išlaisvintojau. Amen.

Garbė Dievui Tėvui… (3 k.)

O amžinasis Dieve Tėve, kuris esi danguje, per Tavo Sūnaus Jėzaus ir jo švenčiausiosios Motinos Marijos nuopelnus aš prašau Tave, kad suteiktum man šią ypatingą malonę. Jėzaus ir Marijos vardu aš puolu ant kelių Tavo nuostabioje akivaizdoje ir garbinu Tave. Prašau, priimk mano pasirengimą ir tvirtą nusistatymą ištikimai likti tarp tų, kurie nori gyventi Šventosios Šeimos maitintojo saugomi ir kurie per jį šaukiasi Tavęs. Dėl savo begalinio gerumo palaimink šį šventą pamaldumą ir išklausyk mano maldą. Amen.

Garbė Dievui Tėvui… (3 k.)

Šventasis Juozapai, gink šventąją Bažnyčią nuo visokių nemalonumų ir išskleisk savo apsiaustą virš mūsų visų.

Nuolankūs maldavimai prisimenant šv. Juozapo paslėptą gyvenimą su Jėzumi ir Marija

Šventasis Juozapai, prašyk Jėzaus, kad jis pašvęstų mano sielą.

Šventasis Juozapai, prašyk Jėzaus, kad jis uždegtų meile mano širdį.

Šventasis Juozapai, prašyk Jėzaus, kad jis apšviestų mano protą.

Šventasis Juozapai, prašyk Jėzaus, kad jis sustiprintų mano valią.

Šventasis Juozapai, prašyk Jėzaus, kad jis apvalytų mano mintis.

Šventasis Juozapai, prašyk Jėzaus, kad jis valdytų mano jausmus.

Šventasis Juozapai, prašyk Jėzaus, kad jis vadovautų mano norams.

Šventasis Juozapai, prašyk Jėzaus, kad jis palaimintų mano darbus.

Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus malonę sekti tavo dorybėmis.

Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus širdies ir dvasios nuolankumo malonę.

Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus romumo ir širdies gerumo malonę.

Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus taikos mano širdyje malonę.

Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus pamaldumo ir Dievo baimės malonę.

Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus malonę siekti tobulumo.

Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus širdies tyrumo malonę.

Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus malonę kantriai pakelti išbandymus ir vargus.

Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus būdo švelnumo malonę.

Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus malonę pažinti amžinąsias tiesas.

Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus dvasių skyrimo malonę.

Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus malonę ištverti gerame.

Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus malonę drąsiai nešti kryžių.

Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus malonę išsilaisvinti iš pasaulietiškų prisirišimų.

Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus malonę trokšti dangaus.

Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus malonę ryžtingai vengti progų, vedančių į nuodėmę.

Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus malonę trokšti ištverti iki galo.

Šventasis Juozapai, išmelsk man iš Jėzaus geros mirties malonę.

Šventasis Juozapai, neleisk man nuo tavęs atsiskirti.

Šventasis Juozapai, padėk man, kad mano širdis niekada nepavargtų tave mylėti ir girti.

Šventasis Juozapai, priimk mane kaip savo globotinį.

Šventasis Juozapai, padėk man mylėti Jėzų taip, kaip tu jį mylėjai.

Šventasis Juozapai, neapleisk manęs niekada, ypač mano mirties valandą.

Jėzau, Marija, šventasis Juozapai, jums pašvenčiu savo širdį ir sielą.

Jėzau, Marija, šventasis Juozapai, apšvieskite mane, padėkite man, išgelbėkite mane. Amen.

Garbė Dievui Tėvui… (3 k.)

Maldos į šv. Juozapą

Atmink, tyriausias Dievo Motinos Sužadėtini ir mano mylimiausias Globėjau, šventasis Juozapai, jog nėra girdėta, kad neišklausytum ir nepaguostum bent vieno, kas bėgo prie tavęs ieškodamas pagalbos ir apsaugos.

Garbingasis šventasis Juozapai, Marijos Sužadėtini ir skaistusis Jėzaus Tėve, atsimink ir saugok mane. Išmokyk mane daryti pažangą kelyje į šventumą. Priimk visus mano prašymus pamaldžiu rūpesčiu ir tėviška globa. Pašalink visas kliūtis ir sunkumus, kliudančius mano maldai, ir išklausyk mano prašymą didesnei Dievo garbei bei mano sielos išganymui. Amen.

Garbė Dievui Tėvui… (3 k.)

Šv. Juozapo litanija

Viešpatie, pasigailėk!

Kristau, pasigailėk!

Viešpatie, pasigailėk!

Kristau, išgirsk mus!

Kristau, išklausyk mus!

Tėve, dangaus Dieve, R. pasigailėk mūsų!

Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, Dieve,

Šventoji Dvasia, Dieve,

Šventoji Trejybe, vienas Dieve,

Šventoji Marija, R. melski už mus!

Šventasis Juozapai,

Garbingasis Dovydo palikuoni,

Patriarchų šviesybe,

Dievo Gimdytojos sužadėtini,

Drovusis Mergelės saugotojau,

Dievo Sūnaus maitintojau,

Stropusis Kristaus gynėjau,

Šventosios šeimos galva,

Juozapai teisingasis,

Juozapai tyrasis,

Juozapai išmintingasis,

Juozapai tvirtasis,

Juozapai klusnusis,

Juozapai ištikimasis,

Kantrybės paveiksle,

Neturto mylėtojau,

Darbininkų pavyzdy,

Šeimos gyvenimo puošmena,

Nekaltųjų saugotojau,

Šeimų stiprybe,

Vargdienių paguoda,

Ligonių viltie,

Mirštančiųjų užtarėjau,

Piktųjų dvasių baime,

Šventosios Bažnyčios globėjau, R. melski už mus!

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, R. atleisk mums, Viešpatie!

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, R. išklausyk mus, Viešpatie!

Dievo Avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, R. pasigailėk mūsų!

V. Paskyrė jį savo namų viešpačiu. R. Ir visų savo turtų valdytoju.

Melskimės:

Dieve, savo nenusakoma Apvaizda Tu teikeisi išrinkti šventąjį Juozapą savo Švenčiausiajai Gimdytojai sužadėtiniu. Suteik, prašome, kad jį gerbdami kaip globėją žemėje, pelnytume jį turėti užtarėju danguje. Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. R. Amen.

Šventojo Apsiausto maldos užbaigimas

O garbingasis šventasis Juozapai, Dievas išrinko tave visų švenčiausios šeimos galva ir globėju – būki ir mano galinguoju gynėju danguje. Meldžiu tave, visuomet saugok mane po tavuoju apsiaustu.

Šiandien aš renkuosi tave tėvu, užtarėju, palydovu ir gynėju. Pavedu tau viską: savo kūną ir sielą, viską, kas esu ir ką turiu, visą savo gyvenimą ir mirtį.

Saugok mane kaip savo vaiką ir gink mane nuo regimų ir neregimų priešų. Būk prie manęs kiekviename mano varge. Guosk mane sunkiomis minutėmis ir ypač paskutinėje gyvenimo kovoje. Tark tik vieną žodį už mane mielajam Išganytojui, kurį tu galėjai kaip vaiką nešioti ant savo rankų, ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai, kurios mylimas Sužadėtinis tu buvai. Gauk man malonių, vedančių į amžinąjį išganymą. Aš seksiu tavo patarimu bei pavyzdžiu ir būsiu tau visuomet dėkingas.

Skaistusis, tyrasis šventasis Juozapai,

Priimk mane į savo globą.

Išlaikyk mane tyrą kūnu ir siela,

Kad visuomet likčiau Dievo malonėje.

Šventasis Juozapai, mano Globėjau,

Skaistusis Mergelės Sužadėtini.

Būk mano vadovu ir patarėju,

Padėk man likti ištikimam Dievui.

Amen.

Tėve mūsų…

Sveika, Marija…

Garbė Dievui Tėvui…

+ Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen.

Garbė Jėzui Kristui.

Per amžius. Amen

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Šiandien švenčiame šventojo Kazimiero – Lietuvos globėjo šventę!

Šiandien švenčiame šventojo Kazimiero – Lietuvos ir Lenkijos, daugelio vyskupijų, miestų, parapijų, mokyklų, visuomeninių organizacijų ir Lietuvos jaunimo globėjo – šventę. Teigiama, kad Nepriklausomybės kovose dalyvavę lietuviai 1919 m. Jiezno kautynėse danguje išvydo šventąjį Kazimierą su kalaviju rankose ant žirgo. Tai lėmė pergalę prieš gausesnius bolševikų būrius. Nemažai yra kalbama ir apie Šv. Kazimiero padarytus stebuklus. Nemažai tokių stebuklų mini ir įvairūs raštai įžymių žmonių surašyti.

Kazimieras Jogailaitis gimė Krokuvoje, Vavelio karališkojoje pilyje, kaip trečiasis vaikas ir antrasis Kazimiero IV Jogailaičio ir Elžbietos Rakušankos sūnus. Jo, kaip ir kitų brolių, globėjas buvo Janas Długoszas.

Po nesėkmingos karinės-politinės ekspedicijos į Vengriją 1471 m. jis pradėjo ruoštis Lenkijos ir Lietuvos valdovo vaidmeniui. Karalius dalyvavo karūnos tarybos posėdžiuose. 1476 m. jis kartu su tėvu išvyko į Prūsiją. 1478-1481 m. karalius Kazimieras su savo kunigaikščiais Kazimieru ir Janu Olbrachtu gyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Beveik dvejus metus kunigaikštis Kazimieras buvo savo tėvo vietininkas Lenkijos karalystėje. Jis turėjo titulą “secundogentis Regis Poloniae” ir rezidavo Radome. Jo trumpą valdymą gerai vertino to meto žmonės.

Kunigaikštį vis dažniau ėmė varginti negalavimai. Paaiškėjo, kad jis sirgo tuberkulioze. Vėlyvą 1483 m. pavasarį jis buvo atšauktas į Vilnių. Nepaisydamas progresuojančios ligos, jis dalyvavo valstybės valdyme.

Iš to laiko yra dokumentai, kuriuos Kazimieras pasirašė vietoj pakanclerio. 1483 m. pabaigoje Kazimieras kartu su tėvu išvyko į Liubliną, kur vyko Lenkijos karalystės bajorų suvažiavimas.

Tačiau dėl sveikatos jis liko Gardine. 1484 m. vasario mėn. gavęs pranešimą apie sūnaus sunkią būklę, karalius nutraukė posėdį ir grįžo į Gardiną. Tėvo akivaizdoje Kazimieras, iš anksto numatęs savo mirties datą, mirė 1484 m. kovo 4 d. Jis buvo palaidotas Vilniaus katedros Šventojo Kazimiero koplyčioje.

Lietuviai apie Šv. Kazimierą sukūrė ne vieną gražų padavimą. Anot legendos šventasis turi  savo asmeninę kariuomenę. Manoma, kad kareivių eilės glūdi giliai po žeme ties Vilniumi ir Kaunu. Tūkstančiai karių sėdi ant savo žirgų su žibančiais skydais ir geležiniais šarvais. Miega amžinu miegu ir laukia, kada bus pakviesti į pagalbą kovoti su Lietuvos priešais.

Teigiama, kad Nepriklausomybės kovose dalyvavę lietuviai 1919 m. Jiezno kautynėse danguje išvydo šventąjį Kazimierą su kalaviju rankose ant žirgo. Tai lėmė pergalę prieš gausesnius bolševikų būrius. Nemažai yra kalbama ir apie Šv. Kazimiero padarytus stebuklus. Nemažai tokių stebuklų mini ir įvairūs raštai įžymių žmonių surašyti.

Visur buvusiose Lietuvos ir Lenkijos žemėse, taip pat kai kuriuose kituose pasaulio kampeliuose šventojo Kazimiero kultas pasireiškia jo globojamais vyskupijomis, miestais ir bažnyčiomis.

Lietuvoje šventajam Kazimierui skirtų bažnyčių yra beveik visuose didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Utenoje ir kt. Įdomu pažymėti, kad egzistuoja pasauliečių Šventojo Kazimiero ordinas, kurio tikslas – daryti gera Lietuvos visuomenei pagal Šventojo Kazimiero pavyzdį. Ordinui suteikiamas Šv. Kazimiero vardas, pagerbiant Gediminaičių dinastijos karalaičio šv. Kazimiero asmenybę, siekiant jo šventų idealų įgyvendinimo Lietuvoje. Ordino įkūrėjai yra senų ir kilmingų Lietuvos giminių palikuonys (bajorai).

Lenkijoje jis yra Balstogės arkivyskupijos, Drohičino ir Radomo vyskupijos, Radomo miesto ir Poznanės Śródkos rajono globėjas. Šventajam Kazimierui skirtų parapijų Lenkijoje yra praktiškai visuose didžiuosiuose miestuose ir nesuskaičiuojamoje daugybėje mažesnių miestelių. Jis taip pat yra Balstogės ir Radomo mokyklų globėjas. Šventasis Kazimieras taip pat yra Lenkijos monarchistų organizacijos iš Vroclavo skiriamo apdovanojimo – “Šventojo Kazimiero Karaliaus kryžiaus” – globėjas.

Istorinėje Lietuvos dalyje – Baltarusijoje – šventasis Kazimieras yra Gardino ir Pinsko vyskupijų, Žlobino, Lohojsko, Lepelio, Lipniškių ir Riasno parapijų globėjas. Istoriškai šventojo Kazimiero parapijų būta ir Lietuvos Brastoje, Bišankovičiuose, Kamene bei Mohyliavoje.

Pasaulyje šventąjį Kazimierą globoja Maltos riterių ordinas, Palermo miestas Italijoje. Jis taip pat globoja Redemptoris Mater vyskupijos misionierių seminariją Nyderlanduose, Haarlemo-Amsterdamo vyskupijoje, Nieuwe-Niedorp miestelyje. Šventasis Kazimieras yra daugybės lietuvių ir lenkų diasporos bažnyčių Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose pasaulio šalyse globėjas.

Jonas Šaulys

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Šventojo Kazimiero užrašyta giesmė „Omni die“

Šio 63 posmų himno nuorašas buvo rastas kanonizacijos proga 1604 m. atidarytame šventojo karste. Buvo paplitusi nuomonė, kad šv. Kazimieras yra jo autorius, bet ši giesmė yra tik dalis XII amžiaus himnų sekvencijos „Mariale“, kurios autoriumi laikomas Cluny benediktinas poetas Bernhard‘as de Morlay. Ji tapo mylima šventojo malda ir tikra jo gyvenimo programa. Čia pateikiame lotynišką himno tekstą iš De S. Casimiro Poloniae Regis filio, in Regem Hvngariae electo in: Acta Sanctorum Martii a Ioanne Bolando S.J., IV martii, Antverpiae, apvd Iacobvm Mevrsivm, 1668. p. 357, bei pažodinį jo vertimą.

Vertė kun. Edmundas Naujokaitis, Katalikų Tradicija

S. CASIMIRI

ad Beatam Virginem Mariam

hymnus seu oratio quotidiana,

in eius sepulcro reperta.

Omni die dic Mariæ mea, laudes, anima:

Eius festa, eius gesta cole splendidissima.

Contemplare & mirare eius celsitudinem:

Dic felicem genitricem, dic beatam virginem.

Ipsam cole, vt de mole criminum te liberet:

Hanc appella, ne procella vitiorum superet.

Hæc persona nobis dona contulit cælestia:

Hæc Regina nos diuinâ illustrauit gratiâ.

Lingua mea, dic trophæa virginis puerperæ:

Quæ inflictum maledictum miro transfert genere.

Sine fine dic Reginæ mundi laudum cantica:

Huius bona semper sona, semper illam prædica.

Omnes mei sensus ei personate gloriam,

Frequentate tam beatæ Virginis memoriam.

Nullus certè tam disertæ extat eloquentiæ,

Qui condignos promat hymnos eius excellentiæ.

Omnes laudent, vnde gaudent, Matrem Dei Virginem:

Nullus fingat, quòd attingat eius celsitudinem.

Nemo dicet, quantum licet, laudans eius merita:

Eius cuncta sunt creata ditioni subdita.

Sed neccesse, quod prodesse pijs constat mentibus,

Vt intendam, quòd impendam me ipsius laudibus.

Quamuis sciam, quòd Mariam nemo dignè prædicet;

Tamen vanus & insanus est, qui eam reticet.

Cuius vita erudita, disciplina cœlica,

Argumenta & figmenta destruxit hæretica.

Huius mores tanquam flores exornant Ecclesiam;

Actiones & sermones miram præstant gratiam.

Euæ crimen nobis limen paradisi clauserat:

Hæc, dum credit & obedit, cœli claustra reserat.

Propter Euam homo sæuam accepit sententiam:

Per Mariam habet viam quæ ducit ad patriam.

Hæc amanda & laudanda cunctis specialiter:

Venerari & precari decet illam iugiter

Ipsam posco, quam cognosco posse prorsus omnia,

Vt euellat & repellat quæ sunt nobis noxia.

Ipsa donet, vt quod monet natus eius, faciam;

Et finitâ carnis vitâ, lætus hunc aspiciam.

O cunctarum fœminarum decus atque gloria,

Quam probatam & elatam scimus super omnia.

Clemens audi, tuæ laudi quos instantes conspicis.

Munda reos & fac eos bonis dignos cœlitis.

Virga Iessæ, spes oppressæ mentis, & refrigerium;

Decus mundi, lux profundi, Domini Sacrarium;

Vitæ forma, morum norma, plenitudo gratiæ;

Dei templum, & exemplum totius iustitiæ.

Virgo salue, per quam valuæ cœli patent miseris:

Quam non flexit nec allexit fraus serpentis veteris.

Gloriosa & et formosa Dauid Regis filia,

Quam elegit Rex, qui regit & creauit omnia.

Gemma decens, rosa recens, castitatis lilium,

Castum chorum ad polorum quæ perducis gaudium.

Actionis & sermonis facultatem tribue,

Vt tuorum meritorum laudes promam strenuè.

Opto nimis, vt inprimis des mihi memoriam,

Vt decenter & frequenter tuam cantem gloriam.

Quamuis muta & polluta mea sciam labia;

Præsumendum, non silendum est de tuâ gloriâ.

Virgo gaude, quia laude digna es & præmio:

Quæ damnatis libertatis facta es occasio.

Semper munda & fœcunda Virgo tu puerpera.

Mater alma, velut palma, virens & fructifera.

Cuius flore vel odore recreari cupimus:

Eius fructu nos à luctu liberari credimus.

Pulchra tota sine notâ cuiuscumque maculæ,

Fac nos mundos & iucundos te laudare sedulè.

O beata, per quam data noua mundo gaudia,

Et aperta fide certâ regna sunt cœlestia.

Per quam mundus lætabundus vero fulget lumine,

Antiquarum tenebrarum offusus caligine.

Nunc potentes sunt egentes, sicut olim dixeras,

Et egeni fiunt pleni, vt tu prophetaueras.

Per te morum nunc prauorum relinquuntur deuia,

Doctrinarum peruersarum pulsa sunt vestigia.

Mundi luxus atque fluxus docuisti spernere;

Deum qæri, carnem teri, vitijs resistere.

Mentis cursum tendi sursum pietatis studio;

Corpus angi, motus frangi pro cœlesti præmio.

Tu portasti intra casti ventris claustra Dominum

Redemptorem, ad honorem nos reformes pristinum.

Mater facta, sed intacta, genuisti filium;

Regem Regum, atque rerum creatorem omnium.

Benedicta, per quam victa mortis est versutia,

Destitutis spe salutis datur indulgentia.

Benedictus Rex inuictus, cuius mater crederis,

Qui creator ex te natus nostri salus generis.

Reparatrix, consolatrix desperantis animæ:

A pressurâ, quæ ventura malis est, nos redime.

Pro me pete, vt quiete sempiternâ perfruar;

Ne tormentis comburentis stagni miser obruar.

Quod requiro, quod suspiro mea sana vulnera;

Et da menti te poscenti gratiarum munera.

Vt sim castus & modestus, dulcis, blandus, sobrius;

Pius, rectus, circumspectus, simultatis nescius;

Eruditus, & munitus diuinis eloquijs;

Et beatus, & ornatus sacris exercitijs;

Constans, grauis, & suauis, benignus, amabilis,

Simplex, purus & maturus, comis & affabilis;

Corde prudens, ore studens veritatem dicere;

Malum nolens, Deum colens pio semper opere.

Esto tutrix & adiutrix christiani populi:

Pacem præsta, ne molesta nos perturbent sæculi.

Salutaris stella maris salue, digna laudibus;

Quæ præcellis multis stellis atque luminaribus.

Tuâ dulci prece fulci supplices & refoue:

Quicquid grauat & deprauat mentes nostra, remoue.

Virgo gaude, quòd de fraude dæmonis nos liberas:

Dum in verâ & sincerâ carne Deum generas.

Illibata & ditata cœlesti progenie:

Grauidata, nec priuata flore pudicitiæ.

Nam, quod eras perseueras, dum intacta generas:

Illum tractans atque lactans per quem facta fueras.

Mihi mœsto nunc adesto, dans perenne gaudium:

Dona quæso nimis læso optatum remedium.

Commendato me beato Christo tuo filio:

Vt non cadam, sed euadam de mundi naufragio.

Fac me mitem, pelle litem, compesce lasciuiam;

Contra crimen da munimen, & mentis constantiam.

Nec me liget nec fatiget sæculi cupiditas,

Quæ obscurat & indurat mentes sibi subditas.

Nunquam ira, nunquam dira me vincat elatio;

Quæ multorum sit malorum frequenter occasio.

Ora deum, vt cor meum suâ seruet gratiâ,

Ne antiquus inimicus seminet Zizania.

..Da leuamen & tutamen tuum illis iugiter,

Tua festa siue gesta qui colunt alacriter. Amen.

ŠV. KAZIMIERO

himnas arba kasdienė malda palaimintajai Mergelei Marijai, rasta jo karste.

[Raginimas sielai garbinti Mariją]

Kiekvieną dieną skirk Marijai, mano siela, pagyrimus,

Jos šventes, jos darbus garbink žymiuosius.

Apmąstyk ir stebėkis jos prakilnumu,

Girk vaisingą Gimdytoją, girk palaimintą Mergelę.

Ją garbink, kad nuo kalčių naštos tave išvaduotų,

Į ją kreipkis, kad ydų audra tavęs neįveiktų.

Ši asmenybė mums sunešė dangaus dovanas,

Ši Karalienė mus apšvietė dieviška malone.

Mano liežuvi, apdainuok Mergelės Gimdyvės pergales,

Tos, kuri nuostabiu būdu nukreipė skirtą prakeiksmą.

Tark be galo pasaulio Karalienei šlovės giesmes,

Jos gerumą nuolat skelbk, nuolat ją garsink.

Visos mano juslės, šaukit apie jos garbę,

Dažnai atminkit taip palaimintą Mergelę.

[Marijai garbės niekada ne per daug]

Tikrai nė vieno iškalba neiškyla taip aiškiai,

Kad galėtų skelbti jos kilnybės vertus himnus.

Visi tešlovina iš džiaugsmo Dievo Motiną Mergelę,

Bet niekas nesukurs to, kas pasiektų jos aukštybę.

Nieks nepasakys užtektinai, šlovindamas jos nuopelnus,

Jos valdžiai pajungta visa, kas sutverta.

Bet reikia, kad kas aiškiai naudinga pamaldžioms sieloms,

Tai pasirūpinčiau paskirti jos šlovinimui.

Nors žinau, kad nieks negali Marijos tinkamai pagirti,

Bet išpuikęs ir kvailas, kas ją nutylėtų.

Jos protingas gyvenimas ir dangiška drausmė

Sugriovė eretikų įrodinėjimus ir išmones.

Jos bruožai kaip gėlės puošia Bažnyčią,

Veiksmai ir žodžiai rodo nuostabų žavesį.

[Marija – naujoji Ieva]

Ievos kaltė uždarė mums rojaus duris,

O ši, patikėjusi ir paklususi, vėl atveria dangaus skląstį.

Dėlei Ievos žmogus gauna žiaurų nuosprendį,

Per Mariją turi kelią, kuris veda tėvynėn.

Visi ją turi ypatingai mylėti ir šlovinti,

Ją reikia nepaliaujant garbinti bei maldauti.

Jos šaukiuosi, nes suvokiu, kad ji gali tikrai viską,

Kad išrautų ir nuvytų, kas mums kenksminga.

Ji teduoda, kad daryčiau, ką ragina jos Sūnus,

Kad pasibaigus kūno gyvenimui, džiugus jį pamatyčiau.

[Marijos tobulumas]

O visų moterų papuošale ir garbe,

Žinome, kad esi labiau už visas išbandyta ir kilni.

Maloni išgirsk, kuriuos regi atsidavus tavo šlovei,

Nuvalyk kaltus ir padaryk juos vertus dangiškų gėrybių.

Jesės atžala, prislėgtos sielos viltie ir atgaiva,

Pasaulio puošmena, aukštybių šviesa, Viešpaties šventykla.

Gyvenimo paveiksle, papročių mate, malonės pilnatve,

Dievo šventove ir viso teisingumo pavyzdy.

Sveika, Mergele, per kurią vargšams atvertos dangaus sąvaros,

Kurios nepalenkė ir nesuviliojo senojo žalčio klasta.

Garbinga ir daili karaliaus Dovydo dukra,

Kurią išsirinko visa valdąs ir sutvėręs Karalius.

Puošnus brangakmeni, šviežia rože, skaistumo lelija,

Skaisčių chorų, kuriuos į dangų vedi, džiaugsme.

Suteik gabumo veikti ir kalbėti,

Kad uoliai skelbčiau tavų nuopelnų šlovę.

Labai noriu, kad pirmiausia leistum man atminti,

Kad tinkamai ir dažnai giedočiau apie tavo garbę.

Nors žinau, kad mano lūpos nebylios ir suteptos,

Bet tavo garbe reikia didžiuotis, o ne ją nutylėti.

[Marija – tikinčiųjų Motina ir vadovė]

Džiaukis, Mergele, tu esi verta šlovės ir atlygio,

Nes tapai pasmerktųjų išvadavimo priežastim.

Visados tyra ir vaisinga esi, Mergele gimdyve,

Motina maitintoja, lyg palmė žalia ir derlinga.

Tavo žiedais ir kvapu trokštam atsigaivinti,

Tikim, kad jos vaisius išvaduos mus nuo gedulo.

Visa graži, be ženklo kokios nors dėmės,

Padaryk, kad švarūs ir linksmi tave uoliai šlovintume.

O palaiminta, per tave pasauliui duoti nauji džiaugsmai

Ir tvirtu tikėjimu atvertos dangaus karalystės.

Per ją džiugus pasaulis žėri tikra šviesa,

Kurį dengė senųjų tamsybių migla.

Dabar galiūnai liko vargšais, kaip esi pasakiusi,

O skurdžiai pasotinti, kaip tu pranašavai.

Per tave paliekami ydingų papročių klystkeliai,

Trypiami klaidingų mokymų pėdsakai.

Išmokei niekinti pasaulio prabangą ir palaidumą,

Ieškoti Dievo, varginti kūną, priešintis ydoms.

Sielos veržimąsi kreipti aukštyn uoliu pamaldumu,

Spausti kūną, palaužti jaudulius dėl dangaus atlygio.

[Marija – Kristaus Karaliaus Motina]

Tu nešiojai už skaisčių įsčių užrakto Viešpatį

Atpirkėją, kad atstatytum mūs pirmykštę garbę.

Tapus Motina, bet nepaliesta, pagimdei Sūnų,

Karalių Karalių bei visų daiktų Tvėrėją.

Palaiminta tu, per kurią nugalėta mirties klasta,

Paliktiems be išganymo vilties dovanotas atleidimas.

Palaimintas nenugalimas Karalius, kurio Motina esi, kaip tikim,

Kuris, iš tavęs gimęs Tvėrėjas, yra mūs giminės išganymas.

[Marija – visų dorybių Mokytoja]

Atstatytoja, nusivylusios sielos guodėja,

Atpirk mus nuo suspaudimo, kuris ateis blogiesiems.

Melsk už mane, kad džiaugčiaus amžina ramybe,

Kad vargšas nenugrimzčiau į degančią kančios pelkę.

Išgydyk mano žaizdas, to meldžiu, to viliuosi,

Duok tave meldžiančiai sielai malonės dovanų.

Kad būčiau skaistus ir saikingas, smagus, meilus, blaivus,

Pamaldus, tiesus, apdairus, nežinąs lenktyniavimo.

Mokytas ir sustiprintas dieviška iškalba,

Palaimintas ir ginkluotas šventu įgudimu.

Tvirtas, rimtas ir meilingas, geraširdis, meilus,

Paprastas, tyras ir brandus, linksmas ir lipšnus.

Širdimi išmintingas, lūpomis linkęs kalbėti tiesą,

Vengiantis blogo, visad gerbiantis Dievą pamaldžiu darbu.

[Prašymas už liaudį]

Būk krikščionių liaudies globėja ir padėjėja,

Užtikrink taiką, kad sunkūs laikai mūsų netrikdytų.

Sveika, išganinga jūros žvaigžde, verta šlovės,

Tu pranoksti daugybę žvaigždžių ir šviesulių.

Savo meilinga malda prašančius stiprink ir gaivink,

Šalink visa, kas apsunkina ir iškreipia mūsų sielas.

Džiaukis, Mergele, kad išvaduoji mus nuo velnio klastos,

Pagimdžiusi Dievą tikrame ir tyrame kūne.

Nesutepta ir praturtinta dangišku palikuonimi,

Tapusi nėščia, bet nepraradusi drovumo žiedo.

Nes išlikai kokia buvai, gimdydama nepaliesta,

Lietei ir žindei tą, per kurį buvai sutverta.

[Karalaičio prašymas už save]

Man liūdnam dabar padėk, duodama amžiną džiaugsmą,

Meldžiu, dovanok man, labai sužeistam, trokštamų vaistų.

Perduok mane palaimintam Kristui, tavo Sūnui,

Kad nepulčiau, bet išvengčiau laivo sudužimo pasauly.

Padaryk mane švelnų, pašalink ginčus, sulaikyk pasileidimą,

Duok apsaugą nuo prasikaltimo ir sielos pastovumą.

Tegu manęs nevaržo ir nevargina pasaulio godumas,

Kuris aptemdo ir užkietina jam pavaldžias sielas.

Tenenugali manęs niekad pyktis nei pražūtinga puikybė,

Kuri dažnai sukelia tiek daug blogybių.

Melski Dievą, kad mano širdį įkaitintų savo malone,

Kad senasis priešas neprisėtų raugių.

Duok palengvinimą ir savo globą kartu ir tiems,

Kurie tavo šventes bei žygius užsidegę garbina. Amen.

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Diak. Beno Ulevičiaus ir Katalikų Tradicijos komandos diskusija apie Vatikano II Susirinkimą ir paklusnumą

Vasario 26 d. Katalikų Tradicijos Facebook paskyroje įvyko ilga diskusija tarp VDU Katalikų teologijos fakulteto dekano diak. Beno UIevičiaus ir Katalikų Tradicijos komandos. Su skaitytojais dalinamės pilnu, netaisytu diskusijos tekstu – diak. Beno Ulevičiaus mums keliamais priekaištais ir mūsų atsakymais. Manome, kad prasminga šia diskusija pasidalinti plačiau, nes klausimai, panašūs į diak. B. Ulevičiaus keliamus klausimus, mums užduodami dažnai, todėl mūsų atsakymai gali būti įdomūs ir, tikimės, naudingi ne vienam skaitytojui.

Diskusija įvyko po to, kai pasidalinome šiuo straipsniu apie tikrąjį paklusnumą ir vienybę su popiežiumi.

DIAK. BENAS ULEVIČIUS:

Broliai, sesės, po to kai tiek priekaištauta, neva dabartinio popiežiaus magisteriumą reikia papildomai komentuoti… Tokia akrobatika apie galiojančius ir nelabai galiojančius Visuotinius Bažnyčios susirinkimus!

Pirmą kartą girdžiu, kad Bažnyčios Visuotinis Susirinkimas gali būti kažkaip katalikų neįpareigojantis (nes neva pastoracinis) ir kiekvienas galime pasirinkti, laikytis jo nurodymų ar ne. Pasirodo, kiekvienas savo nuožiūra galime nuspręsti, kurį Bažnyčios Susirinkimą malonėsime patvirtinti kaip „tikrai katalikišką“. Ir kokios akrobatikos tenka griebtis, kad paaiškinti, kaip čia tame „pastoraciniame“ Vatikano II Susirinkime yra dogminės konstitucijos apie Bažnyčią ir Dievo žodį.

Visi, atsiskyrę nuo Katalikų Bažnyčios mąstė panašiai. Manote jie neprakaitavo, mėgindami pagrįsti savo ištikimybę „tradicijai“ šventųjų ir teologų citatomis?

O atsiskyrę jau tarpusavyje keitėsi dogminėmis formuluotėmis be galo. Tik kas iš to. Katalikų Bažnyčią sukišę į savo mylimą kultūrinę ir doktrininę formą, paverčiame ją tik dar viena religija tarp kitų religijų. Tai dar vienas dogmų ir kanonų rinkinys, tik kitoks nei kitų.

Ir tas gluminantis negebėjimas skirti pelus nuo grūdų. Negebėjimas prisiminti, kad Viešpats vienu atveju sakė „kas ne su manimi, tas prieš mane“, o kitu – „kas ne prieš mus, tas už mus“. Negebėjimas suprasti, kad Bažnyčia beveik visada kalba „viena vertus…, kita vertus…“ būdu; kad galima priimti kai kurias giliai evangelines de Chardin’o įžvalgas (kaip tą darė Ratzinger’is), pripažįstant jo teorijos trūkumus ir nepriimant jos pilno pavidalo; kad galima tikrai bendradarbiauti su nekatalikais krikščionimis ir net nekrikščionimis esminėse gėrio siekio srityse, neišduodant katalikybės; kad „be Bažnyčios nėra išgelbėjimo“ reiškia daugiau nei tai, kad Dievas gelbėja tik tuos, kurių vardai įrašyti katalikiškų parapijų krikšto knygose. Dogmos svarbios, kad suteiktų mąstymui tvirtus Apreiškimo pamatus, o ne kad mąstymą nužudytų.

Koks kazusas! Pasak „tradicijos“ gynėjų, galiu būti išgelbėtas tik Katalikų Bažnyčioje, kurios pagrindinis skiriamasis bruožas – popiežiaus pirmumas… kurį galima ignoruoti, kai popiežius nepritaria mano tradicijos supratimui… Pasirodo, aš išgelbėtas, jei priklausau Bažnyčiai, kurią veda Petrui duotas Jėzaus pažadas, bet ar tas pažadas veikia, nusprendžiu… aš pats.

Tai nėra katalikiškas požiūris. Jo baigtis ilgainiui – kažkas panašaus į Palmaros bažnyčią su „tikruoju“ popiežium Petru III. Sakau tai su nuoširdžia užuojauta, nes pats kadaise esu išgyvenęs net dvi tokios pasaulėžiūros versijas. Kūlversčiai, kuriuos tenka daryti, aiškinant tikrovę iš tokio požiūrio kampelio, įspūdingi, bet skausmingi. Tikrai paprasčiau pamėginti nuoširdžiai suprasti, ką magisteriumas kalba šiandien.

Ir patikėti, kad Jėzaus pažadas veikia. Kaip vis dėlto arogantiška dėl magisteriumo įsivaizduojamų klaidų kaltinti Kristų: „Petras išgirdo, kad „tu būsi uola; bet ne tuo pačiu būdu kaip Kristus. Kristus yra tikrai nepajudinama uola. Petras yra nepajudinamas tik Jo jėga…“ Atseit, Kristui trūksta jėgos pažadą tesėti. Atseit, Kristaus pažadas – „pažadėjau patiešijau, netesėjau negriešijau“.

Priminsiu čia itin vertinamo pop. Pijaus X-ojo žodžius:

„Todėl, kai mylime popiežių, nelieka vietos diskusijoms apie tai, ką jis įsako ar ko reikalauja, kiek reikia paklusti ar kokiais klausimais reikia paklusti. Kai mylime popiežių, nesakome, kad jis kalbėjo nepakankamai aiškiai, tarsi jis privalėtų kiekvienam į ausį pakartoti tai, kas buvo tiek daug kartų išreikšta ne tik žodžiu, bet ir laiškuose bei kituose dokumentuose. Neabejojame jo įsakymais, pasinaudodami lengvu nenorinčių paklusti pretekstu, kad įsako ne popiežius, bet tie, kurie jį supa. Nemėginame apriboti, kiek siekia jo autoritetinga valdžia. Neiškeliame aukščiau popiežiaus autoriteto kitų asmenų autoriteto, kurie, kad ir mokyti, nėra šventi, nes šventas negali prieštarauti popiežiui.“

KATALIKŲ TRADICIJA::

Visiškai atvirkščiai – tai dabartinių klaidų priėmimas teisinant visa tai paklusnumu yra neįtikėtina proto akrobatika, paneigianti pačią Bažnyčios esmę. Paklusnumas vienam popiežiui, nepaklūstant visiems buvusiems, paklusnumas susirinkimui, nepaklūstant ankstesniems susirinkimams ir pastoviam mokymui.

Rašote: „Pirmą kartą girdžiu, kad Bažnyčios Visuotinis Susirinkimas gali būti kažkaip katalikų neįpareigojantis (nes neva pastoracinis) ir kiekvienas galime pasirinkti, laikytis jo nurodymų ar ne.“

Ne „neva“ pastoracinis, o tikrai pastoracinis. Tvirtinti kitaip reikštų fakto klaidą.

Jonas XXIII, Susirinkimo atidarymo kalba, 1962:

„Svarbiausias šio Susirinkimo tikslas nėra vieno ar kito pagrindinio Bažnyčios mokymo, kurio pastoviai mokė Tėvai ir senovės bei šiuolaikiniai teologai ir kuris, kaip manoma, yra visiems gerai žinomas ir pažįstamas, punkto aptarimas. Tam nebuvo būtinas Susirinkimas. […] Vienas dalykas yra senovinės tikėjimo depozito doktrinos turinys, o kitas – jos pateikimo būdas. Būtent į pastarąjį reikia labai atsižvelgti, prireikus kantriai, viską matuojant formomis ir proporcijomis magisteriumo, kuris pagrinde yra pastoracinio pobūdžio.“

Paulius VI tai patvirtino ne kartą. 1963 laiške kardinolui Tisserant jis rašė: „Peržiūrėdami schemas, mes rūpinomės pabrėžti pastoracinį šio Susirinkimo pobūdį.“

Kardinolas Tisserant, 1964, iš Acta Synodalia: „Turime dartą kartą patvirtinti, kad šis ekumeninis Susirinkimas, kaip aukščiausiasis pontifikas Jonas XXIII daugybę kartų patvirtino, neturi intencijos pasisakyti apie naujus doktrininius klausimus; jo specifinė užduotis yra Bažnyčios pastoraciniam uolumui suteikti naujos jėgos […].“

Kardinolas Ratzingeris (1988 liepos 13, Čilė): „Tiesa ta, kad šis konkretus susirinkimas neapibrėžė jokios dogmos ir sąmoningai pasirinko likti kukliame lygmenyje, kaip paprasčiausias pastoracinis susirinkimas; ir vis tik daugelis jį traktuoja kaip kokią superdogmą, atimančią visų kitų [susirinkimų] svarbą.“

Vatikano II Susirinkimas buvo teisėtas visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas ir 100% pastoracinis. Taip teigė pats Susirinkimas, mes neturime teisės teigti kitaip. Taip, tai pirmas toks atvejis Bažnyčios istorijoje, visi prieš tai buvę visuotiniai susirinkimai buvo dogmatiniai, t. y. dogmatiškai apibrėžę tam tikras tikėjimo tiesas. Vatikano II Susirinkimas to nedarė ir buvo ne dogmatinis, o pastoracinis. Šis statusas reiškia, kad privalome priimti tai iš Vatikano II Susirinkimo, kas neprieštarauja ankstesniam autoritetingam Bažnyčios mokymui (t. y. kai Susirinkimas pakartoja doktriną, apibrėžtą anksčiau), ir atmesti teiginius, kurie prieštarauja – jeigų tokių yra. Tai niekaip nepaneigia Susirinkimo teisėtumo, bet pripažįsta jo pastoracinį pobūdį ir todėl galimybę, kad jame gali būti klaidų.

Rašote: „Visi, atsiskyrę nuo Katalikų Bažnyčios mąstė panašiai. Manote jie neprakaitavo, mėgindami pagrįsti savo ištikimybę „tradicijai“ šventųjų ir teologų citatomis?“

Jūs tikrai prakaituojate bandydamas pagrįsti savo neištikimybę Tradicijai. Atkartodamas šimtmečiais skelbtą katalikišką doktriną, Vatikano I Susirinkimas neklystamai moko: „Tegul bėgant metams ir amžiams auga ir didžiai tobulėja tiek kiekvieno, tiek visų, tiek atskirų tikinčiųjų, tiek visos Bažnyčios supratimas, pažinimas ir išmintis; bet tik savo rūšyje, tai yra toje pačioje doktrinoje, toje pačioje prasmėje ir tame pačiame supratime.“

Ne tik mes, bet ir daugybė Susirinkimo tėvų ir patarėjų nedviprasmiškai teigė, kad Susirinkimas yra priešprieša Pijaus IX paskelbtam Syllabus – pagrindinių klaidų sąrašui. Pavyzdžiui, kun. Yve‘as Congaras, garsusis Susirinkimo patarėjas, džiūgavo, kad Susirinkimas buvo „Kontrsąrašas“. Remdamasis vadinamuoju „istorijos judėjimu“, tarsi istorinės aplinkybės galėtų kaip nors pakeisti objektyvią katalikišką tiesą, Congaras rašo: „Negalima paneigti, kad toks tekstas [Susirinkimo dokumentas apie religinę laisvę] sako visai ką kita, nei 1864-ųjų „Sąrašas“, ir netgi priešingai šio dokumento 15-am, 77-am ir 79-am teiginiams.“

Neįmanoma, kad žmogus, besilaikantis Vatikano II Susirinkimo „Kontrsąrašo“, galėtų tvirtinti išlaikęs tikėjimą „ta pačia prasme ir reikšme“, kaip Bažnyčia jo visada laikėsi (kaip turi būti, remiantis Vatikano I Susirinkimu). Neįmanoma, kad kas nors, priimantis naują Susirinkimo programą dėl ekumenizmo ir religinės laisvės, galėtų tvirtinti „išsaugojęs“ aiškų popiežių iki Vatikano II Susirinkimo skelbtą mokymą apie religinį indiferentizmą ir socialinį Kristaus karališkumą ir „jokiu būdu nuo jo nenukrypęs”. Tai aišku visiems, skaičiusiems ikisusirinkimes enciklikas, kuriose ekumenizmas smerkiamas griežčiausiais įmanomais žodžiais.

Rašote: „Katalikų Bažnyčią sukišę į savo mylimą kultūrinę ir doktrininę formą, paverčiame ją tik dar viena religija tarp kitų religijų. Tai dar vienas dogmų ir kanonų rinkinys, tik kitoks nei kitų.“

Taip, pritariame, nesukiškite Katalikų Bažnyčios į savo mylimą kultūrinę ir doktrininę formą. Remkitės ir skelbkite amžiną Bažnyčios doktriną, nekintamą ir nepriklausomą nuo kultūrinių ir socialinių sąlygų. Gi pagrindinis dabartinio „Pranciškaus magisteriumo“ teiginys yra dogmų evoliucijos teiginys, tikrai paverčiantis katalikybę tik viena iš daugelio, o ne tikrąjį ir nekintamą Dievo apreiškimą gavusia religija. Dogmos ir yra paaiškintas Dievo apreiškimas – tai mūsų tikėjimo pagrindas. Būtent tai ir skiria katalikybę nuo kitų religijų, būtent tai ir daro ją vienintele teisinga. Jeigu išklimba tikėjimo tiesos (dogmos), tuomet prasideda ir visų kitų dalykų griūtis.

Rašote: „Koks kazusas! Pasak „tradicijos“ gynėjų, galiu būti išgelbėtas tik Katalikų Bažnyčioje, kurios pagrindinis skiriamasis bruožas – popiežiaus pirmumas… kurį galima ignoruoti, kai popiežius nepritaria mano tradicijos supratimui… Pasirodo, aš išgelbėtas, jei priklausau Bažnyčiai, kurią veda Petrui duotas Jėzaus pažadas, bet ar tas pažadas veikia, nusprendžiu… aš pats.“

Vatikano I Susirinkime aiškiai apibrėžtas ir dogmatizuotas popiežiaus neklystamumas, šia dogma privalo sekti visi katalikai. Sekti – reiškia priimti tai, kas apibrėžta, o ne tai aiškinti per daug siaurai arba per daug plačiai. Jūsų klaida – dogmos aiškinimas per daug plačiai – yra lygiai taip pat bloga, kaip kad jos aiškinimas per daug siaurai. Per daug platus dogmos aiškinimas yra šią dogmą paneigianti klaida.

Vatikano I Susirinkimas moko: „Kai Romos vyskupas kalba ex cathedra, tai yra kai jis, eidamas savo, kaip visų krikščionių ganytojo ir mokytojo, pareigas, savo aukščiausio apaštališkojo autoriteto galia nusprendžia, kad tam tikro tikėjimo ar moralės mokymo turi būti laikomasi visoje Bažnyčioje, tuomet jis, dėl palaimintojo Petro įpėdiniui pažadėtos dieviškosios pagalbos, turi tą neklaidingumą, kuriuo, apibrėžiant tikėjimo arba moralės mokymą, mūsų Išganytojas norėjo aprūpinti savo Bažnyčią; ir todėl tokie Romos vyskupo sprendimai yra nekeistini dėl savo prigimties, o ne dėl Bažnyčios sutikimo.“ (Vatikano I Susirinkimas, Dz. 1839)

Taip pat Vatikano I Susirinkimas moko: „Šventoji Dvasia Petro įpėdiniams buvo pažadėta ne tam, kad jai apreiškus jie skelbtų naują doktriną, bet tam, kad jai padedant šventai saugotų ir ištikimai perteiktų apaštalų perduotą apreiškimą, tai yra tikėjimo depozitą.“

Šiais laikais yra paplitusios dvi klaidos. Pirmoji pagunda yra drįsti laikyti Šventąjį Tėvą formaliu eretiku – tokia situacija, pasak taip teigiančių, tikrąjį popiežių paverstų antipopiežiumi, neturinčiu jokios tikros jurisdikcijos. Nors istorijos bėgyje kai kurie teologai tai pateikė kaip teorinę galimybę, šitokia teorija negali paaiškinti, kas atsitinka su tokiomis doktrinomis, kaip Bažnyčios regimumas arba Kristaus pažadas būti su savo Bažnyčia iki laikų pabaigos. Šitoks supaprastintas požiūris iš tiesų yra pagrįstas ta pačia prielaida kaip ir priešinga pagunda: kad popiežių nuo klaidos apsaugo „absoliutus“ neklystamumas, niekada negalintis suklaidinti.

Antroji klaida yra žymiai labiau paplitusi ir teigia, kad visa, ką popiežius daro ar moko, yra teisinga. Tačiau istorijoje būta daug pavyzdžių, kai popiežiai mokė arba darė netinkamus dalykus. Pavyzdžiui, popiežius Liberijus pasirašė pusiau arijonišką dokumentą, o popiežius Jonas XXII kurį laiką mokė, kad išgelbėtųjų sielos nemato Dievo iki Paskutiniojo Teismo pabaigos. Kai kurie Renesanso popiežiai gyveno nemoralų gyvenimą. Visi šie atvejai yra nesusiję su popiežiaus neklystamumu.

Iš tikrųjų, jeigu įprastiniam popiežiaus mokymui būtų būdingas tam tikras asmeninis neklaidingumas, nebūtų buvę reikalo apibrėžti popiežiaus neklystamumo ribas. „Neklystantis“ reiškia nekintantis ir nekeičiamas, bet susirinkiminių popiežių, panašiai, kaip ir modernistų, bruožas yra evoliucijos dvasia. Kiek šie žmonės gali norėti nereformuojamai apibrėžti arba absoliučiai nustatyti?

Tad kaip turėtume vertinti popiežių?

Pirma, reikia suprasti, kad privalome melstis už Šventąjį Tėvą ir jo intencijas.

Antrą, ne mums spręsti apie jo kaltumą griaunant Bažnyčią. Tik Dievas gali jį teisti.

Trečia, taip pat ne mums jį teisti juridiškai – popiežius žemėje neturi vyresniojo – arba visus jo aktus neginčytinai paskelbti negaliojančiais.

Ketvirta, tačiau privalome įvertinti jo žodžius ir veiksmus tiek, kiek jie liečia mūsų amžinąjį išganymą, kaip sakė mūsų Išganytojas: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių.“ (Mt 7, 15)

Neturime aklai prisidėti prie Bažnyčios griovimo, pakęsdami naujos religijos įvedimą arba nedarydami to, ką galime, katalikiškam tikėjimui ginti. Šv. Paulius sako: „Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 8 )

Rašote: „Kūlversčiai, kuriuos tenka daryti, aiškinant tikrovę iš tokio požiūrio kampelio, įspūdingi, bet skausmingi. Tikrai paprasčiau pamėginti nuoširdžiai suprasti, ką magisteriumas kalba šiandien.“

O mums atrodo nepaprastai skausmingi ir liūdni kūlversčiai, mėginant kiekvieną popiežiaus asmeninę nuomonę paversti dogma ir vis iš naujo ir iš naujo aiškinti katalikų tikėjimą, derinant jį prie nuolatos besikeičiančių aplinkybių. Tos aplinkybės taip greitai keičiasi, kad Vatikano II Susirinkimas jau atrodo kaip gili senovė, tačiau seneliai Susirinkimo tėvai vis dar kartoja tuos pačius banalius, nuvalkiotus, nieko nesakančius teiginius, išreiškinčius jų svajones, bet jau nieko bendro nebeturinčius su šiuolaikiniu pasauliu. Gaunasi paradoksas – taip stengiamasi prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio, o jaunimui ta Bažnyčia vis tiek neįdomi, jaunų žmonių Bažnyčioje tik mažėja. Gi tradicinėse parapijose pilna jaunimo, jos – nesistengdamos nuolat pritaikyti mokymo prie besikeičiančių aplinkybių – yra gyvos, pilnos jaunų šeimų ir turinčios ateitį.

Rašote: „Ir patikėti, kad Jėzaus pažadas veikia. Kaip vis dėlto arogantiška dėl magisteriumo įsivaizduojamų klaidų kaltinti Kristų: „Petras išgirdo, kad „tu būsi uola; bet ne tuo pačiu būdu kaip Kristus. Kristus yra tikrai nepajudinama uola. Petras yra nepajudinamas tik Jo jėga…“ Atseit, Kristui trūksta jėgos pažadą tesėti. Atseit, Kristaus pažadas – „pažadėjau patiešijau, netesėjau negriešijau“.“

Jeigu netikėtume, kad Jėzaus pažadas veikia, nebūtume Katalikų Bažnyčioje ir nekovotume už Jos mokymą. Tai, kad pragaro vartai Bažnyčios nenugalės, nereiškia, kad ji negali susitraukti ir dėl to negali pražūti daug sielų. Būtent tai ir įpareigoja mus kovoti. Kovoti viltingai, žinant, kad kovojame po Kristaus Karaliaus vėliava, kuriai priklausys galutinė pergalė. O jūsų išskirta citata kaip tik kalba apie tai, kad Petras yra nepajudinama uola tik Kristaus jėga, o be jos yra niekas. Čia kaip tik išaukštinama Kristaus jėga. Bet jūs puikiai žinote, kad Bažnyčioje yra buvę daugybė krizių – Renesanso popiežių nemoralumas, du ir net trys popiežiai vienu metu Vakarų schizmos metu (tai tęsėsi net 39 metus) ir t. t.

Dievui tikrai netrūksta jėgos, bet Dievas leidžia šią Bažnyčios krizę. Dievo jėga pasireiškia tuo, kad net didžiausios žmogiškos silpnybės ir didžiausių krizių akivaizdoje Bažnyčia ir Petro institucija nežlunga. Dėl klaidų mes kaltiname tikrai ne Kristų, o žmogaus silpnumą ir nuodėmingumą. Gi Kristus Bažnyčią nesugriuvusią išveda net šio nuodėmingumo akivaizdoje. Tai nereiškia, kad veda per šį nuodėmingumą, o nepaisant jo. Todėl, nepaisydami to nuodėmingumo ir silpnumo, turime sekti Kristumi ir Jo mokymu.

Galiausiai, kiekvienos popiežiaus klaidos pateisinimas griauna Petro Sosto autoritetą, o ne jį stiprina. Taip teigė ir garsusis Tridento Susirinkimo teologas vysk. Melchioras Cano tuo metu, kai kaip tik buvo stengiamasi apginti Petro primatą prieš protestantų puolimus (!): „[Šv.] Petrui nereikia mūsų melo ar meilikavimų. Kaip tik tie, kurie aklai ir beatodairiškai gina kiekvieną popiežiaus sprendimą, labiausiai pakenkia Šventojo Sosto autoritetui – jie ne stiprina, o griauna jo pamatus.“

DIAK. BENAS ULEVIČIUS:

Netiesa. Popiežių laiškai, teologai… Tai nesaisto, tai nėra magisteriumas. Katekizmas ir Denzingerio dogmų sąvadas aiškiai moko, kaip katalikai turi priimti net ir ordinarinį popiežiaus magisteriumą, nekalbu apie visuotinį Susirinkimą.

Supratau. Vatikano II Susirinkimas teisėtas, bet…jam nepritariam. Kas nusprendžia, kurie Susirinkimo teiginiai saistantys, kurie ne? Jūs? Ta ar ana grupė teologų, vyskupų? Jūsų Sinodas, ar vokiečių Sinodas?

Gerai pažįstu šį mentalitetą, žinau, kad jūsų požiūrio šis susirašinėjimas nepakeis. Ir neturiu teisės pykti dėl požiūrio. Labiau gaila tikinčiųjų, kuriuos viliojate nuo Katalikų Bažnyčios ir Petro, kuris, nors žmogiškas ir netobulas, bet turi Jėzaus aiškiai jam patikėtą raktų galią.

P.S. ar patiko pop. Pijaus X-ojo citata?

KATALIKŲ TRADICIJA:

Kas netiesa? Viskas, ar kažkurie konkretūs teiginiai? Netiesa, kad Susirinkimas pastoracinis, nors taip teigė patys jį atidaręs ir uždaręs popiežiai? Jeigu žinotume, kurie mūsų teiginiai, jūsų nuomone, neteisingi, tada galėtume atsakyti. Jeigu manote, kad viskas, ką parašėme, neteisinga, tada tolimesnė diskusija negalima, nes argumentai jau išsakyti.

Kas liečia šį jūsų komentarą. Tiesa, kad neklystamumas neapsiriboja vien ekstraordinariniu magisteriumu. Tačiau popiežiaus teiginiai, aiškiai prieštaraujantys ankstesniam Bažnyčios mokymui, nėra ordinarinio magisteriumo dalis. Be to, ordinarinis magisteriumas neapima ir paprasčiausių popiežiaus kalbų susirinkusiems piligrimams ar interviu lėktuvuose.

Popiežiais pabūti nenorėtume. Tiesa, kad situacija, kai tikintieji turi priešintis kai kuriems popiežiaus teiginiams, nėra normali. Norėtume, kad būtų kitaip. Bet kai „norėtume“ ir realybė skiriasi, belieka priimti realybę ir veikti tokiame laikmetyje, kokiame Viešpats mums paskyrė gyventi.

Tikinčiųjų nuo Katalikų Bažnyčios neviliojame. Juos nuo Katalikų Bažnyčios tolyn vilioja popiežius Pranciškus savo nuolatiniais skandalais. Atvirkščiai – giname Katalikų Bažnyčios mokymą, supažindiname su šventųjų gyvenimais ir nuostabiais Bažnyčios gyvenimo puslapiais, leidžiame šventųjų knygas ir t. t. Manome, kad tai, ką darome, yra vienintelis kelias atstatyti Bažnyčios šlovę. Tai rodo vaisiai – posusirininkiminė Bažnyčia su naująja teologija miršta, o parapijos ir kongregacijos, išlaikiusios ištikimybę Tradicijai – klesti. Todėl Tradicijos gynimas neatitraukia tikinčiųjų nuo Bažnyčios, o kaip tik pritraukia minias tikinčiųjų į Bažnyčią.

DIAK. BENAS ULEVIČIUS:

„Be to, ordinarinis magisteriumas neapima ir paprasčiausių popiežiaus kalbų susirinkusiems piligrimams ar interviu lėktuvuose.“ Apie tai net nekalbame, tai akivaizdu.

Visiškai nesuprantu, ką šiuo atveju keičia Susirinkimo pastoraciškumas ar nepastoraciškumas (net jei tokia skirtis egzistuotų). Jūs teigiate, kad būtina laikytis tik iškilmingai paskelbto dogminio magisteriumo turinio. Visą kitą Bažnyčios Susirinkimų turinį neva galima viešai kritikuoti, neigti. Tai nėra kataliko laikysena. Ir visgi tuomet nesuprantu, ar konstitucija apie Bažnyčią „Lumen gentium“ – dogminė, ar nedogminė?

Bet ir tai ne svarbiausia. Vatikano II Susirinkimas ir povatikaniniai popiežiai nepakeitė nei vienos dogmos. Tačiau dogminių teiginių supratimas privalo būti gilinamas, turtinamas. Jūs duodate suprasti, kad Bažnyčios mokymas buvo pakeistas (antraip – kam atsiskirti nuo povatikaninių popiežių, jei jie nepakeitė doktrinos? Kam nepriimti kažkokių neva dogmoms prieštaraujančių Susirinkimo teiginių?).

Jūs norite gyventi povatikaninėje Bažnyčioje taip, it jos paskutinis Susirinkimas būtų toks pusiau neįvykęs, pusiau negaliojantis, kurį galima kažkaip nepastebėtai „apeiti“. Taip paprasčiausiai nėra.

Ne viskas ir man vienodai miela povatikaninėje Bažnyčioje, ne viskas miela visų popiežių mokyme, ne su viskuo mano mąstymas vienodai sutinka. Bet vienintelis kataliko pasirinkimas po Visuotinio Susirinkimo – mėginti įgyvendinti Susirinkimo nutarimus kaip įmanoma ištikimiau, įsiklausyti, nepiktnaudžiauti, nesavivaliauti. Asmeniškai ir aš ne šventasis šiuo požiūriu. Bet mokyti kitaip reikštų griauti pasitikėjimą visais Susirinkimais ir raktų galia apskritai.

KATALIKŲ TRADICIJA:

Gerbiamas Benai, trumpai tariant – Bažnyčios mokymas negali pasikeisti. Jeigu popiežius bandytų iškilmingai paskelbti kažką, kas tikrai priešinga apreiškimui, jis nustotų būti popiežiumi. Tačiau keičiamos praktikos, kurios galiausiai faktiškai neigia tą mokymą, jis kasdienybėje praranda reikšmę. Pavyzdžiui, Amoris laetitia, leidusi teikti šv. Komuniją sudariusiems antrąją (civilinę) sąjungą asmenims, oficialiai nepakeitė Bažnyčios mokymo, bet įvedė praktiką, kuri faktiškai neigia mokymą apie išpažintį, santuokos neišardomumą ir vertą šv. Komunijos priėmimą. Nuolatos viskas pridengiama pastoracija, nes dogmatizuoti to jie negali. Bet faktinės pasekmės baisios.

Klausėte, koks skirtumas, ar susirinkimas tik pastoracinis, ar dogmatinis. Skirtumas didžiulis – pastoraciniame susirinkime nesistengiama apibrėžti, dogmatizuoti jokių tiesų, todėl jo dokumentų raidės reikia (!) laikytis tiek, kiek tai neprieštarauja ankstesniam Bažnyčios mokymui, o jeigu kažkas prieštarauja – tai reikia atmesti. Jeigu susirinkimas būtų dogmatinis, t. y. iškilmingai apibrėžtų kažkokias tiesas, tas tiesas būtų privaloma priimti visiems katalikams, kitaip jie negalėtų vadintis katalikais. Tai atspindi ir formuluotės, pavyzdžiui, Vatikano I Susirinkime, apibrėžiant popiežiaus neklystamumą:

„[…] būdami ištikimai prisirišę prie tradicijos, gautos nuo pat krikščioniškojo tikėjimo pradžios, dėl mūsų Gelbėtojo Dievo garbės, dėl katalikų religijos išaukštinimo ir krikščioniškosios liaudies išganymo, su šventojo Susirinkimo pritarimu Mes mokome ir apibrėžiame kaip Dievo apreikštą dogmą:“. Ir pridedama: „Jei kas nors, neduok Dieve, turėtų įžūlumo prieštarauti Mūsų definicijai, tebūna atskirtas.“

Na, faktiškai taip, lyg Vatikano II Susirinkimas būtų neįvykęs, gyvena kad ir liturginės reformos šalininkai, nes tokio masto reformos visai neprašė Susirinkimo tėvai. Neprašė nei Komunijos į rankas, nei daugelio kitų dalykų, kuriuos kritikuojame. Mes nesiūlome ignoruoti Susirinkimo – mes manome, kad kažkada vėliau kažkuris popiežius ar susirinkimas turės atšaukti kai kurias Vatikano II Susirinkimo dokumentuose esančias klaidas. Pavyzdžiui, Konstancos Susirinkimas (1414–1418) yra vienas iš Visuotinių Bažnyčios susirinkimų, bet jo dekretas „Haec Sancta“, paskelbtas 1415 m. balandžio 6 d. ir ratifikuotas trijų popiežių, yra laikomas eretišku, nes teigia Susirinkimo viršenybę prieš Romos Pontifiką. Jį eretišku paskelbė Florencijos Susirinkimas. Istorikai ir teologai aiškina, kad „Haec Sancta“ galima pasmerkti, nes tai nebuvo dogmatinis apibrėžimas – jame trūksta tokių tipiškų formulių, kaip „anathema sit“ [tebūna atskirtas] ir veiksmažodžių „įsakyti, apibrėžti, nustatyti, paskelbti ar pranešti“. Dekreto tikroji reikšmė yra disciplinarinio ir pastoracinio pobūdžio ir nereiškia neklystamumo. Lygiai taip yra su Vatikano II Susirinkimo formuluotėmis.

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Kaip kovoti su kultūrine revoliucija Lietuvoje?

Seniai žinoma, kad dar prieš 50 metų, nepaisant sovietinės okupacijos, Lietuvos visuomenės moralinė būklė buvo geresnė. Ji buvo geresnė ne todėl, kad vyravo komunizmas, nes būtent tada buvo nutiestas kelias šiandieniniam ateizmui ir liberalizmui. Ji buvo geresnė todėl, kad bent dalis visuomenės nuolat kovojo su antikrikščionišku komunistiniu režimu ir taip tobulino krikščioniškas dorybes.

Kita vertus, paaiškėjo (išmintingesnieji tai visada žinojo), kad išsaugoti, perduoti ir skleisti tikėjimą vadinamojoje laisvoje visuomenėje yra daug sunkiau. Visų pirma tikėjimo nepavyko perduoti kitai kartai, kuri, užsikrėtusi liberalia ideologija, nejautė poreikio skleisti tikėjimą.

Prie to labai prisidėjo Vatikano II Susirinkimas, kuris skelbė ne Evangeliją, bet „prisitaikymą prie pasaulio“, o tai akivaizdžiai prieštarauja Evangelijai. Liturginė reforma lėmė tikėjimo nykimą iš pradžių kunigų, paskui tikinčiųjų tarpe. Katalikų tikėjimo nykimas visuomenėje lėmė liberaliosios ideologijos pergalę, kurios rezultatas – tokia politinės sistemos konfigūracija, kokia ji yra dabar.

Užduokime amžiną klausimą: ką daryti? Čia dažnai siūlomi politiniai problemos sprendimo keliai – kurti ar remti vieną ar kitą politinę jėgą, vienus ar kitus kandidatus į Lietuvos Respublikos Prezidentus. Šie pasiūlymai nėra vaistas nuo susidariusios padėties, nes jie tik priešinasi matomoms pasekmėms.

Vadinamojoje atstovaujamosios demokratijos sistemoje jokia politinė jėga negali vienu metu eiti prieš rinkėjus ir prieš masinę žiniasklaidą. Kol rinkėjais efektyviai manipuliuoja didžioji žiniasklaida, tol nėra galimybės, kad į valdžią ateitų nekorektiška politinė jėga.

Kažkur šiame ydingame rate turi įvykti proveržis. Tinkamiausia vieta – dirbti su žmonėmis – rinkėjais, tačiau ne politiniu, o kultūriniu lygmeniu. Katalikams tai yra kova Bažnyčioje, kur įvyko Vatikano II Susirinkimo pradėta revoliucija Bažnyčioje, kurios logiškos pasekmės šiandien yra baisūs dalykai, apie kuriuos pastaruoju metu dažnai girdime ir kurių net nesinori įvardyti.

Pasaulietinėje sferoje būtina skatinti tradicinius modelius – tradicinę šeimą, kultūrą ir civilizaciją, pagrįstą krikščionybe, romėnų teise ir graikų filosofija. Tai darant, šių užduočių nereikėtų skirstyti. Krikščioniškųjų simbolių buvimas viešojoje erdvėje yra labai reikalingas, nes primena mums mūsų šaknis. Požiūris, atskiriantis religinę sritį nuo socialinės, yra klaidingas.

Čia verta pacituoti brazilų katalikų mąstytojo daktaro Plinio Correa de Oliveiros žodžius:

„Revoliucijoje galime išskirti tris lygius, kurie tam tikru laipsniu persipynę. Pirmasis, giliausias lygis, glūdi tendencijų krizėje. Netvarkos tendencijos pagal savo esmę grumiasi dėl savo realizavimo. Nebesitaikydamos prie nusistovėjusios dalykų tvarkos, kuriai jos yra priešiškos, tos tendencijos pradeda veikti, keisdamos mentalitetą, gyvenimo ir būties būdą, meno raišką, papročius, kol kas ir tik kol kas dar neliesdamos idėjų.

Krizė pereina nuo šių gilių klodų į ideologinę plotmę. Iš tikrųjų, kaip Paul Bourget sako savo garsiame darbe Le Démon de Midi, reikia gyventi taip, kaip galvoji, kas anksčiau ar vėliau baigsis tuo, jog imsi galvoti taip, kaip gyvenai. Gavusios gilių netvarkos tendencijų postūmį, naujosios doktrinos ima klestėti. Pradžioje jos nors retkarčiais siekia taikaus sambūvio su senosiomis doktrinomis, reikšdamosi tokiu būdu, kad palaikytų bent išorinį panašumą į harmoniją. Tačiau galiausiai tai baigiasi atvira priešprieša.

Idėjų transformacija savo ruožtu skverbiasi į faktų zoną. Čia, naudojant kruvinas ar taikesnes priemones, yra transformuojamos šalies institucijos, įstatymai, papročiai tiek tikėjimo srityse, tiek ir pasaulietiškoje visuomenėje. Tai trečioji krizė, dabar jau visiškai įsibrovusi į faktų sritį.“

Žvelgdami į šią gilią analizę, turime ir savo veiksmus pirmiausia turime nukreipti į kovą su tendencijomis ir idėjomis, nes tik tada bus įmanoma ką nors pakeisti faktinėje situacijoje.

Jonas Šaulys

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Ar patriotizmas be tikėjimo gali išgelbėti Tėvynę?

Svarbus dalykas, apie kurį reikėtų kalbėti, – ar patriotizmas be tikėjimo gali išgelbėti Tėvynę? Mano nuomone, negali. Katalikas turi būti patriotas, bet tai nereiškia, kad jis turi viskuo mėgdžioti nekataliką patriotą. Lietuva kaip valstybė ir tauta istoriškai išliko tik dėl katalikų tikėjimo. Jei Lietuva nebūtų priėmusi katalikybės, šiandien apie baltiškumą kalbėtume tik archeologine prasme. Todėl lietuvių nacionalistai turėtų būti dėkingi Katalikų Bažnyčiai iki grabo lentos.

Tikra tautinė dvasia – kaip sakė ispanų karlistai „pirmiau esu katalikas, po to ispanas“. Lietuviškumo jie neneigia, priešingai – perfrazuoju jų kitus žodžius: tikra lietuviškumo didybė ir yra katalikiškoje tos tautos šalies tradicijoje, jos išlaikyme ir manifestavime. Tautiškumas negali būti atskiras nuo Kristaus, jo tiesos mylėjimo ir viešo deklaravimo.

Čia galima pacituoti daktarą Plinio Correa de Oliveirą, kuris savo knygoje „Revoliucija ir kontrrevoliucija“ aprašo, kas yra tikra civilizacija:

„…katalikiška kultūra ir civilizacija yra tikroji kultūra ir tikroji civilizacija. Reikia pažymėti, kad jos negali egzistuoti nekatalikiškose tautose. Nors žmogus ir gali pats, iš savo žinojimo pripažinti gamtos dėsnius, tačiau jis be Bažnyčios autoriteto negali visiškai ir amžinai to žinojimo išlaikyti. Dėl to tas žmogus, kuris neišpažįsta tikrosios religijos, negali praktikuoti visų Dievo įsakymų. Esant tokioms sąlygoms, kadangi be žinojimo ir Dievo įstatymų laikymosi krikščioniškos tvarkos negali būti, tikroji civilizacija ir kultūra įmanomos tiktai šventosios Bažnyčios tikinčiųjų šeimoje. Kaip yra pasakęs šv. Pijus X, civilizacija yra tuo tikresnė, tuo ilgaamžiškesnė, tuo vaisingesnė, kuo ji yra giliau krikščioniška. Ir kuo smarkiau ji tolsta nuo krikščionybės idealų, tuo, didžiai visuomenės nelaimei, ji tampa dekadentiškesnė. Taigi pagal daiktų prigimties logiką Bažnyčia tampa krikščioniškos civilizacijos saugotoja ir gynėja.”


Deja, XX a. Lietuvos valstybės atgimimo veikėjai ją kūrė ne ant katalikiškų, o ant masoniškų (kaip šiandien visas valstybes), pagražintų pagoniškomis legendomis, pamatų. Tarpukario vyriausybės toleravo katalikų tikėjimą, bet nuoširdžiai jo nerėmė. Panašiai elgiasi ir kai kurie šiandieniniai tautiniai patriotai, slėpdami savo katalikybę. Katalikai taip elgtis neturėtų, o vieša malda turėtų paskatinti prisijungti ir tuos „drungnus katalikus”.

Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų aspektą, kylantį iš šiuolaikinio klaidingo požiūrio, kad religija turėtų būti atskirta nuo pasaulietinių dalykų ir kad visos religijos yra lygiavertės.

Pagal klasikinę teologiją katalikų religijos laisvė yra aukštesnė už valstybinę ar visuomeninę tvarką. Klasikinė teologija nežino jokios „autonomijos“ žmogaus gyvenime. Nėra individo ar institucijos, kuri galėtų egzistuoti be Kristaus: „Žmonių visuomenė gali būti pagydyta tik grįžtant prie krikščioniškojo gyvenimo ir institucijų“ (Leonas XIII, enciklika Rerum novarum). „Katalikų tikėjimo dogma yra ta, kad Kristus turi įstatymų leidybos, teismo ir valdymo galią visiems žmonėms ir valstybėms“ (Pijus XI, Quas primas). Visas pasaulis turi vienintelį „svorio centrą“ – Kristų Karalių, kuriam viskas turi būti pavaldu.

Viena iš modernistinių klaidų, kai visi tikėjimai sudedami į vieną lygį. Katalikų tikėjimas yra vienintelis tikras tikėjimas ir, skirtingai nuo kitų prigimtinių tikėjimų (kurie gali būti tik toleruojami), negali būti traktuojamas kaip kiti. O viešas katalikų tikėjimo išpažinimas labiausiai tinka visuomeninių ar valstybinių švenčių rėmuose.

Dar vienas klausimas yra susijęs su vieša malda. Kodėl viešos maldos yra būtinos? Nors mūsų laikais daug nuodėmių daroma viešai, nesvarbu, ar tai būtų abortai, ar skyrybos, ar sodomijos nuodėmė ir t.t., siekiant sumažinti bausmę, kuri neabejotinai bus skirta visai lietuvių tautai (taip pat ir kitoms tautoms) už šias nuodėmes, būtina už tokias nuodėmes atsilyginti ir viešai. Pavyzdžiui, Lietuvos valstybės atkūrimo diena yra tinkama data ir vieta atsilyginti už nuodėmes, padarytas mūsų Tėvynėje. Taip pat ir mūsų Tėvynės labui. Deja, šiemet šią dieną, šioje eisenoje, nepastebėjome jokios katalikų tikėjimo išraiškos.

Būtent, taip, ir turime veikti, derindami tikėjimą su tautiniais bei patriotiniais jausmais ir šį tikėjimą rodydami viešai pagerbdami Kristų Karalių bei atsilygindami už nesuskaičiuojamą daugybę šiandien viešai daromų nuodėmių. Tik taip galime apginti gerą Lietuvos vardą Dievo akyse. Tikiuosi, kad ji vėl taps Šventąja Lietuva, ir tegul Švenčiausioji Mergelė Marija mums padeda!

Jonas Šaulys

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

„Jaunųjų kryžiaus žygis už Lietuvą“ ir kitų katalikiškų iniciatyvų atstovai meldėsi už Lietuvos atsivertimą ir katalikiškos valstybės atkūrimą!

Jaunųjų Kryžiaus Žygio Už Lietuvą iniciatyva dalyvavo dviejuose renginiuose, skirtuose Vasario 16-ajai – Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti. Pirmiausia Kaune, kur pirmoje dienos pusėje vyko visuomeninių organizacijų ir jaunimo eisena, o vakare Vilniuje vyko maldos akcija – Vieša Rožančiaus Malda prie Bazilijonų vienuolyno vartų.

Kaune žygio dalyviai nešė vieną plakatą su užrašu „Jaunimo kryžiaus žygis už Lietuvą“, kurioje buvo pavaizduota Fatimos Dievo Motina, Lietuvos husarai, naikinantys marksistinę žvaigždę, ir rožančius – pagrindinis katalikų riterio ginklas. Antrajame plakate buvo užrašyta: „Atkurkime katalikišką valstybę!“.

Vakare Vilniuje prie Bazilijonų vienuolyno vartų vyko Jaunųjų Kryžiaus Žygio Už Lietuvą organizuota maldos akcija – Vieša Rožančiaus Malda. Su savo transparantais atėjo grupių „Lietuva meldžiasi“, „Rožinio kelio“, Krikščioniškosios kultūros instituto atstovai su transparantais su auksiniu liūtu ir užrašu „Tradicija – Šeima – Nuosavybė“. Akcijos dalyviai laikė taip pat du didelius plakatus su užrašais „Atkurkime katalikišką valstybę!“.

Maldos intencijos buvo Lietuvos atsivertimas ir katalikiškos valstybės atstatymas. Dalyviai meldėsi rožančių, giedojo katalikiškas giesmes ir patriotines dainas.

Tuo pat metu greta vyko mitingas prieš Deglų Eiseną, kurį organizavo organizacija „Pro Patria“. Deja, šioje akcijoje nebuvo matyti jokių katalikų tikėjimo išraiškų. Viešojo Rožančiaus Maldos dalyviai taip pat meldėsi už Deglų Eisenos dalyvių atsivertimą.

Jonas Šaulys

Nuotraukas ir vaizdo įrašą galite pamatyti galerijoje:

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

1983 M.: APIE KATALIKYBĖS IR TAUTIŠKUMO RYŠIUS LIETUVOJE – Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika

Lietuvoje tautiškumas ir katalikybė yra glaudžiai susieti. Kartais net teigiama, kad katalikybės ir lietuviško tautiškumo reikalai yra beveik neišskiriami, kad lietuvių patriotų veiklos pagrindinis tikslas yra Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynimas.

Šitokį katalikybės ir tautiškumo kone sutapatinimą sukelia įvairūs reiškiniai. Lietuva yra arba kadaise buvo katalikiška šalis. Katalikai kunigai ir pasauliečiai turėjo vyraujantį vaidmenį, atnaujinant lietuvių pasipriešinimo sąjūdį, jame itin aktyviai dalyvauja. Lietuvos katalikų bažnyčios kronika buvo pirmasis ir tebėra svarbiausias pogrindžio leidinys. Kompartija daug kartų yra apkaltinusi Bažnyčią šovinizmu ir nacionalizmo kurstymu bei mėginimu save vaizduoti tautos kultūrinio paveldėjimo sergėtoja.1 Savo ruožtu kai kurie katalikai teigia, kad esą tik katalikai gali būti tikri Lietuvos patriotai.

Tamprių katalikybės ir tautiškumo saitų negalima paneigti, bet vis dėlto jų tarpusavio ryšiai yra labiau sudėtingi ir sąlyginiai negu kartais manoma. Laikydama katalikybę ir tautiškumą pavojingomis buržuazinėmis atgyvenomis, kurias reikia nedelsiant panaikinti, komunistų partija savo jėga, propagandos aparatu bei informacijos šaltinių valdymu privertė jas užimti gynybines pozicijas. Lietuvių kitaminčių tarpe nėra originalių mąstytojų, kurie būtų išvystę savas teologines pažiūras ar naują tautiškumo sampratą, bent kūrybiškai pritaikę senas teorijas dabartinėms sąlygoms. Šitokie teoriniai užsiėmimai yra prabanga ir veikiausiai viršija disidentų sugebėjimus. Tuo tarpu partijos malonę tebeturintys intelektualai puikiai supranta šių temų neliečiamybę. Lietuvių pasipriešinimo sąjūdžio dalyviai nuvokia, kad jų pagrindinis uždavinys yra sulaikyti tolesnius valdžios bandymus suvaržyti religines ir tautines teises bei pakeisti tautinį sąmoningumą.

Lietuviai katalikai ir patriotai yra kovingi, tačiau tik gindami ribotą skaičių minimalinių teisių ir gyvybinių interesų, kurių išlaikymas, jų nuomone, yra būtina sąlyga tolesniam Bažnyčios ir tautos gyvastingumui. Užimtos gynybinės pozicijos yra nemaža dalimi atsakingos už tuos tarpusavio ryšius bei bendrų interesų supratimą, kuris būdingas dabartiniams katalikų ir nacionalistų santykiams.2 Lietuvos katalikų ir nacionalistų galutiniai tikslai nėra visai tapatūs, ir galima juos aptarti vienus nepriklausomai nuo kitų. Bet dabartinėmis sąlygomis katalikų ir nacionalistų siekiai tampa vis panašesni dėl interesų bendrumo, ypač dėl abipusio reikalo turėti draugų ir sąjungininkų kovoje su valdžios kėslais. Tūlas nacionalistas remia Bažnyčią ne dėl įsitikinimo, kad katalikybę ir tautiškumą jungia kokie nors vidiniai ir kone amžini saitai, bet dėl Bažnyčios veiklos, kuri tiesiog ar netiesiog padeda tautiškumo reikalui. O katalikai pritaria nacionalistų norui išlaikyti lietuvių istorinį sąmoningumą bei tradicijas, nes, mėginant įgyvendinti šį tikslą, dažnai pabrėžiamas katalikybės vaidmuo tautos gyvenime. Galima net teigti, kad partijos priešiškumas nacionalizmui ir katalikybei nemaža dalimi atsakingas už šiuolaikinį katalikų ir nacionalistų interesų suartėjimą.

Šiame straipsnyje pirmiausia pažvelgsiu į kai kurias problemas, surištas su katalikybės ir tautiškumo sampratų aptarimu. Tada nurodysiu dalį priežasčių, dėl kurių Katalikų Bažnyčia tapo tautinio paveldėjimo sergėtoja, pabrėždamas, jog šitokio vaidmens pasisavinimas yra šiuolaikinis reiškinys. Aptaręs pagrindines kultūrinio tautiškumo savybes, kurios skatina patriotų ir katalikų bendradarbiavimą, nurodysiu dvi skirtingas katalikybės ir tautiškumo saitų sampratas.

I Tautiškumo ir katalikybės aptarimai

Pagal komunizmo dogmą religija ir nacionalizmas yra buržuazinės praeities atgyvenos, neturinčios tolesnio gyvavimo sąlygų dabartinėje socialistinėje visuomenėje. Religinių ir tautinių jausmų gaivumą iš dalies neva sukelia užsienio reakcionierių veikla, siekianti juos panaudoti ideologinėje kovoje su komunizmu. Atrodo, kad partijai svarbiau tautiškumą pasmerkti negu jį tiksliau apibrėžti. Antai Genrikas Zimanas nurodo įvairių įvairiausias nacionalizmo apraiškas, jų tarpe nepakankamą tautų draugystės ir sąjungos įvertinimą, nepasitikėjimą broliškomis tautomis ir keitimusi kadrais, vieti-ninkiškumą, nepakankamą aktyvumą kovoje prieš nacionalizmą, nacijos specifikos išpūtimą, nacionalinį nihilizmą ir t.t.

Kiekviena apraiška dar suskirstyta į smulkesnes veikos ir neveikos kategorijas. Aplamai šis aptarimas toks platus, kad bet koks valdžios nemalonėn patekęs veikimas gali būti pripažintas nacionalistiniu. Jei komunistai laiko nacionalizmą mirštančia ir kenksminga ideologija, tai pasipriešinimo sąjūdžio dalyviai jį sutapatina su patriotizmu, kuris ištikimas ne valdžiai ar vyriausybei, bet pačiai tautai. Nacionalistai dažnai teigiamai įvertina komunistų smerkiamus poelgius ir laikysenas, ir atvirkščiai. Siekiant šiek tiek suderinti kitaminčių ir kompartijos nacionalizmo sampratas, šiame rašinyje nacionalizmas bus šitaip suprastas: nacionalizmas, tautiškumas, yra įsitikinimų ar laikysenų derinys, pagal kurį tokia ypatinga vertė suteikiama kai kurioms kultūrinėms ar politinėms vertybėms, kurios laikomos būtinomis tautos klestėjimui, kad joms pavojų sukeliantys veiksmai ar politikos kursai laikomi nepateisinami beveik visomis aplinkybėmis, nepaisant jų sukeltų ūkinių ar kitų rūšių pasekmių naudos. Tad nacionalistai mažiau ar daugiau sąmoningai tiki, kad tautos klestėjimą ar išlaikymą užtikrinantiems veiksmams turėtų būti suteiktos tokios teisės ir laisvės, kurias dauguma Vakarų šalių konstitucijų skiria žodžio, sąžinės, susirinkimo ir kitoms laisvėms. Tad nacionalistas gali pasmerkti naujų milžiniškų gamybinių įmonių statybą savo tėvynėje, jei tai reikalautų svetimtaučių darbininkų antplūdžio, nesuderinamo su vietinės tautos kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo puoselėjimu. Nacionalistui net ir gyvenimo lygio pagerinimas nepateisintų tautinei kultūrai padarytos žalos.

Šis nacionalizmo aptarimas turi kelis privalumus. Jis pabrėžia lietuvių nacionalistų įsitikinimą, kad lietuvių kalbos, kultūros ir istorinio sąmoningumo puoselėjimas nėra koks nors antraeilis politinis siekis, kurį galima lengvai paaukoti kitų interesų labui. Aptarimas yra suderinamas su tarybiniu priekaištu, kad nacionalizmas dažnai pasireiškia vietininkiškumu. Be to, aptarimas gerokai skiriasi nuo tų nacionalizmo apibrėžimų, kurie duoda suprasti, jog nacionalizmas yra moraliniu požiūriu nepriimtinas. Pasiūlytas aptarimas yra netaetiškai neutralus, nes jis nepažeidžia paplitusio reikalavimo, kad doroviniai principai būtų visuotini. Pagal šį aptarimą lietuvis nacionalistas nereikalauja savo tautai teisių, kurių jis nėra pasiryžęs pripažinti kitoms panašioms tautoms.

Lengviau apibrėžti kataliko sąvoką, nors gali atsirasti nesupratimų, jei prileidžiama, kad koks nors gana griežtai apibrėžtas neteologinių teigimų rinkinys yra laikytinas katalikišku ir kad dauguma katalikų iš tiesų pritaria šitiems teiginiams. Abi prielaidos yra neteisingos. Katalikai nepriklauso ideologiškai monolitinei organizacijai, kurios nariai turi panašias nuomones svarbiausiais politiniais, kultūriniais ir visuomeniniais klausimais. Iš tiesų katalikams privalu išpažinti tik labai ribotą skaičių teologinių teiginių. Yra katalikų socialistų ir fašistų, šovinistų ir kosmopolitų. Net ir tais atvejais, kai atskiri įsitikinimai ar teiginiai pripažinti katalikiški ta prasme, kad viešoji nuomonė ar tradicija pripratusi juos susieti su neteologiškais Bažnyčios mokymais, buvimas kataliku nėra nei būtina, nei pakankama šių įsitikinimų turėjimo sąlyga. Antai tikintysis gali atmesti tas politines teorijas, kurias Bažnyčia tradiciškai remia, o ateistas gali pritarti Bažnyčiai kaip institucijai ar gerbti jos visuomeninį mokymą.

Tad lietuvių nacionalistinis sąjūdis laikytinas katalikišku dviem skirtingais būdais. Iš vienos pusės, jis gali būti katalikiškas, jei nacionalistų dauguma save laiko mažiau ar daugiau praktikuojančiais katalikais. Iš kitos pusės, nacionalistinį sąjūdį galima vadinti katalikišku, jei jo narių dauguma, nepaisant jų asmeninių religinių įsitikinimų, remia Bažnyčią kaip tautines vertybes puoselėjantį vienetą. Kiek galima spręsti iš pogrindžio spaudos, gana daug tikinčiųjų katalikų redaguoja ar redagavo leidinius bei rašė straipsnius, kurie viešai neskelbė tradiciškai katalikiškų įsitikinimų ar doktrinų, ar pirmon eilėn statė Bažnyčios ar tikinčiųjų teisių reikalo. Ir nors katalikai veikiausiai sudaro veikiųjų tautiškai nusiteikusių pasipriešinimo sąjūdžio dalyvių daugumą, daugelis jų nemano, kad katalikybę ir tautiškumą jungia kokie nors vidaus saitai.

II Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

Dalis Lietuvos katalikų turbūt pritaria gana radikaliai nuomonei, išreikštai pogrindžio spaudoje, kad “Lietuva ateistinė nebus, ji liks krikščioniška, arba jos visai nebus”.4

Nuosaikesni asmenys teigia, kad Bažnyčia yra vienintelė tebeveikianti organizacija, kuri gina lietuviškus reikalus.5 Bet prieš keturiasdešimt metų net ir nuosaikesniam tvirtinimui daug kas nebūtų pritaręs. Bažnyčios sugebėjimas vaizduotis tautinio reikalo gynėja yra įspūdingas ir šiuolaikinis laimėjimas.

Katalikų Bažnyčia nevisada buvo lietuvių gyvenime vienijantis veiksnys, o jos santykiai su tautiškumu buvo gana dviprasmiški. Prasidėjus tautiniam atgimimui, nemaža kunigų, ypač Bažnyčios hierarchų, skeptiškai vertino tautinį sąjūdį, bijodami, kad jis pakenks katalikybei. Buvo ir kunigų, kurie nepripažino jokio skirtumo tarp katalikybės ir prolenkiško nusistatymo ir kuriems lenkų įtakos ir lenkiškumo paneigimas buvo tolygus tikėjimo praradimui.

Kairiųjų ar liberalių pažiūrų intelektualai, išsimokslinę Rusijos universitetuose, aplamai buvo materialistai, kurie ne tik priešinosi Bažnyčios norui turėti vyraujantį vaidmenį visuomenėje, bet ir nuoširdžiai tikėjo, jog tauta klestės tik tada, kada ji nusikratys “religinių prietarų”. Bet jų atsidavimas lietuvybei buvo neginčijamas.

Nuo 1890 iki 1945 gilūs nesutarimai tarp katalikų ir vadinamųjų antiklierikalų smarkiai paveikė lietuvių politinį ir visuomeninį gyvenimą. Jų ginčai buvo aštrūs, dažnai pagiežūs, retai vaisingi ir nemaža dalimi atsakingi dėl demokratijos susmukimo Lietuvoje. Šie nesutarimai ir jų sukelta neapykanta buvo tokie dideli, kad nacių okupacijos laikais pasipriešinimo organizacijos tebesiriejo dėl ideologijos. O komunistų didysis agentas Markulis. Įsiskverbęs į partizanų vadovybės viršūnes, bandė atgaivinti senus ideologinius kivirčus.

Pokario metais Lietuvoje įvyko lūžis Katalikų Bažnyčios vaidmens įvertinime, nes dabar, išskyrus partijai paklusnius žmones, Bažnyčia bene visuotinai pripažinta lietuviško reikalo gynėja. Šis teigiamas Bažnyčios veiklos pripažinimas yra kelių priežasčių išdava. Pirma, net ir baisiausiais Stalino siautėjimo metais Katalikų Bažnyčia išliko nepriklausoma institucija. Nors Bažnyčia kentėjo, jos nariai buvo persekiojami, jos teisės buvo pažeidžiamos, bet Bažnyčios veikimas niekada nebuvo nutrauktas ir visada liko teisėtas. Bažnyčia buvo ir yra vienintelė organizacija Lietuvoje, nepavaldi partijai ir turinti ryšius su nekomunistine Lietuvos praeitimi.6

Antra, kai kurios tarybinės priemonės prieš Bažnyčią sustiprino jos dvasinį autoritetą. Bažnyčios finansinė galia ir jos politinė įtaka sukėlė nepasitenkinimo ir katalikų, ir nekatalikų gretose. Nemaža kunigų buvo kaltinami skirią daugiau dėmesio politinei veiklai ir savo asmeniniams reikalams negu savo tiesioginėms ganytojiškoms pareigoms. Atėmusi Bažnyčios žemes ir turtus, išstūmusi kunigus iš viešojo gyvenimo, sovietų valdžia nejučiomis pakirto pagrindą šiems priekaištams. Nebėra taip lengva apkaltinti kunigus politinėmis ambicijomis, gobšumu, nesidomėjimu savo para-piečių dvasine priežiūra.

Trečia, Bažnyčia yra iš dalies tapusi tautinio pasipriešinimo simboliu, nes nėra kitų pretendentų. Lietuviai liberalai ir intelektualai beveik be išimčių nėra įsijungę į kitaminčių sąjūdį, nors tai daro jų kolegos kitose sovietinėse respublikose, kuriose platesni gyventojų sluoksniai net mažiau remia pasipriešinimo sąjūdį negu Lietuvoje. Kairiųjų ir intelektualų baikštumo priežastys nėra išaiškintos, bet gal kai kurios iliuzijos apie partijos valdžios sušvelnėjimą suvaidino šiokį tokį vaidmenį. Kai septintame dešimtmetyje buvo daugiau intelektualinės laisvės ir ūkio bei gyvenimo lygio kilimas pastovus, dalis intelektualų tikėjo, kad ilgainiui pasikeis partijos valdymo priemonės ir gyvenimas pasidarys labiau perspektyvus. Nors 1963 m. prasidėjo nauja masinė ateizmo kampanija, daug kas galvojo, kad Bažnyčios gynimas ir nuodugnesnių permainų reikalavimas bus bergždžias užsiėmimas ir tik be reikalo suerzins šalies valdovus. Be to, intelektualai lyg ir tikėjo, kad tylus pareigų vykdymas tarnaus savo ir Lietuvos interesams, nes kitu atveju juos pakeistų rusai, kuriems lietuvybės reikalai visai svetimi. Katalikai liko vieni. Net ir dabar asmuo, pasiryžęs viešai reikšti nepasitenkinimą valdžios politika, dažnai prisišlieja prie katalikų, kurių tarpe ras ir bendraminčių, ir paramos. Nėra kitos organizacijos, prie kurios galėtų kitamintis telktis.

Ketvirta, Katalikų Bažnyčia yra gana drąsiai pasipriešinusi valdžios pastangoms iš jos atimti tas teises ir laisves, be kurių negalėtų vykdyti savo dvasines užduotis. Nors kai kurie kunigai ir vyskupai per uoliai taikėsi prie tarybinės tikrovės, daug daugiau dvasininkų liko ištikimi savo principams. Be to, Bažnyčios kontrapuolimas, pradėtas septintojo dešimtmečio pabaigoje, yra laimėjęs nemaža pergalių. Leidžiama Kronika ir kiti pogrindžio leidiniai, veikia Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, kunigai vieningesni (tai liudija pareiškimai, protestuojantys prieš religinių bendruomenių nuostatus, kuriuos pasirašė apie septyniasdešimt nuošimčių kunigų). Katalikams pasisekė užkirsti kelią susikompromitavusių kunigų paskyrimui į vyskupus, padidėjo klierikų skaičius, daug kur priešintasi parapinių komitetų steigimui. Net ir normaliai pesimistiškai nusiteikę Kronikos redaktoriai leidinio dešimtųjų metinių proga pažymėjo, kad Bažnyčia “per dešimtį metų dvasiškai atsinaujino ir išaugo, ypač kokybiškai”.7 Šie laimėjimai ir didėjantis katalikų savimi pasitikėjimas sukelia pagarbą Bažnyčiai.

III Lietuviškas tautiškumas

Per pastarąjį dešimtmetį suaktyvėjo ne tik katalikai, bet ir tautiškai nusiteikę asmenys. Spausdinami tautinio pobūdžio pogrindžio leidiniai, dažniau reikalaujama atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, viešiau minimi reikšmingi istoriniai įvykiai ir tautinės šventės. Savaime aišku, ši veikla toli gražu neprilygsta partizanų pasipriešinimui, kurio pagrindinis siekis buvo nepriklausomybės atkūrimas. Šiomis dienomis net aršiausi nacionalistai nesvajoja apie ginkluotą pasipriešinimą. Nacionalistams reikalavimai atkurti nepriklausomą Lietuvą yra priemonė žmonėms apie Lietuvos okupaciją priminti, jaunajai kartai pamokyti, ateities viltims išreikšti, bet ne dalis konkrečios veikimo programos. Be to, valdžia laiko nepriklausomybės atstatymo reikalavimą išdavyste ir griežtai bei greitai reaguoja. Tai patyrė pasirašiusieji Pabaltiečių memorandumą, reikalaujantį panaikinti Ribbentropo-Molotovo sutarties pasekmes.

Kadangi pasipriešinimo sąjūdžio dalyviai žino, kad savo jėgomis neatkovos Lietuvos laisvės, jie mažiau dėmesio skiria politiniams reikalams. Nesimato ir ryškesnio politinių partijų išsiskirstymo ar politinių partijų užuomazgų. Todėl laikau nesusipratimu kai kurių stebėtojų pastangas priskirti pogrindžio leidinius vienam ar kitam politiniam ar ideologiniam sąjūdžiui. Pogrindžio leidiniai reikšmingiau skirstomi pagal straipsnių konkrečiai apčiuopiamą ir vyraujančią tematiką: ar tai būtų religija ir Bažnyčios reikalai, ar istorija, ar literatūra, ar tautinei kultūrai gresiančių pavojų nagrinėjimas. Bandymas iš turinio nustatyti leidinio politinę ar ideologinę kryptį — tolygus mėginimui, nustačius, kad tortas-pagamintas iš kiaušinių, riešutų, cukraus ir miltų, nurodyti kepėjo tautybę.
Dabarties nacionalistai daugiau dėmesio skiria tų kultūrinių vertybių gynybai, kurių išlaikymas yra būtinas, siekiant, kad svajonės atgauti suverenumą liktų prasmingomis. Tautos surusinimas yra laikomas tikru pavojumi. Alma Mater redaktoriai pirmame vedamajame teigė:

Sunkus dabar mūsų tautai laikotarpis, gal pats sunkiausias iš visų kada nors buvusių Lietuvos istorijoje. Gresia pavojus jau visos tautos egzistencijai. Nors dabar vykdoma ta pati Rusijos okupacijos politika, bet priemonės yra ne tik žiauresnės, bet žymiai rafinuotesnės, todėl ir rezultatai didesni.8

Atseit Maskva ir jos statytiniai yra pasiryžę visomis priemonėmis užtikrinti lietuvių nutautimą ir įsiliejimą į naują sovietinę tautą.

Lietuviai nacionalistai mano, kad ketinama lietuvius nutautinti trimis priemonėmis: a. kalbiniu surusinimu, b. tautinio ir istorinio sąmoningumo sunaikinimu ir c. tautos biologinių pamatų susilpninimu. Pasipriešinimas šiems Maskvos užmojams laikytinas sudėtine nacionalistų siekių dalimi.

Tautiškai nusiteikusių kitaminčių baimė dėl tautos prievartinio surusinimo yra protinių, jausminių ir vertinamųjų elementų derinys, smarkiai paveiktas tautos praeities patirtimi. Normaliomis aplinkybėmis nacionalistai reikalautų ypatingų pastangų tautinei kultūrai išlaikyti, o dabar jie mano, kad Maskva sąmoningai žlugdo kultūrines ir tautines vertybes. Be to, jų nuomone, komunistai nėra lygiai abejingi visų tautų likimui. Kompartija yra aiškiai šališka rusams, kurie kaip pateptosios tautos nariai naudojasi ypatingomis lengvatomis ir privilegijomis. O nacionalistai jaučiasi priklausą dvasiškai ir politiškai subrendusiai tautai, turinčiai garbingą politinio suverenumo ir pasipriešinimo svetimiems okupantams istoriją. Pasididžiavimas tautos praeitimi yra susietas su didėjančia baime dėl ateities. Juk per pastaruosius du šimtmečius, išskyrus trumpą Nepriklausomybės laikotarpį, Lietuva nešė svetimą jungą, o etnografiškai lietuviškų sričių plotas gerokai sumažėjo. Nacionalistai žino, kad devynioliktame šimtmetyje buvo nemaža tikimybė visai tautai nutausti. Pavojus dabar atslūgęs, bet galėtų vėl padidėti, jei lietuviai nebūtų budrūs, o Maskva ryžtingiau mėgintų įgyvendinti numatytą tautų susiliejimą. Sovietų valdžia laikoma carinės Rusijos įpėdiniu, siekiančiu įvykdyti carų norą surusinti imperijos pakraščius. Daug lietuvių nacionalistų jaučia, kad pasipriešinimas sovietinei tautybių politikai yra tik naujas etapas šimtmečius trukusioje kovoje dėl lietuvių tautinės tapatybės ir kad jie įpareigoti nenusileisti Maskvos spaudimui, kaip nenusileido jų protėviai panašiai sunkiomis aplinkybėmis.

Lietuvių kalba: “Ji yra didžiausias mūsų turtas ir nacionalinės kultūros pagrindas”.9 Šis lietuvių kalbos aptarimas, pateiktas Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinės grupės, gana tiksliai atskleidžia daugelio lietuvių įsitikinimą. Lietuvių kalbos būklė yra laikoma vienu tiksliausių pačios tautos padėties rodiklių, o pasikeitimai Sovietų Sąjungos kalbos politikoje dažniausiai nurodo būsimus tautybės politikos pakeitimus. Todėl pogrindžio spauda itin rūpinasi kalbos padėtimi.

Šiuo metu nėra jokio tiesioginio lietuvių kalbos išnykimo pavojaus. Lietuviai sudaro 80 nuošimčių respublikos gyventojų, beveik nėra lietuvių, laikančių rusų kalbą gimtąja kalba, 85 nuošimčiai respublikos jaunimo lanko mokyklas, kuriose lietuvių kalba yra dėstomoji kalba. Vis dėlto nacionalistai rūpinasi ateitimi, būgštaudami, kad rusų kalba brukama į mokslinį ir visuomeninį gyvenimą, tariamai siekiant įdiegti dvikalbystę, bet iš tiesų norint po kiek laiko įvesti vienkalbystę, t.y. visai išstumti lietuvių kalbą iš tautos gyvenimo.

Ypatingą rūpestį sukėlė slaptos rekomendacijos mokslinei praktinei konferencijai “Rusų kalba — TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba”, kuri įvyko Taškente 1979 m. gegužės 22 – 24 d. Pogrindžio spauda pasmerkė rekomendacijas, kurių įgyvendinimu esą siekiama surusinti neslaviškas tautas bei parengti kelią jų dvasiniam sunaikinimui. Ypač buvo piktinamasi dėl rusų kalbos įvedimo vaikų darželiuose bei padidinto rusų kalbos vaidmens aukštosiose mokyklose. Net ir prieš Taškento konferenciją pogrindžio spauda pranešė, kad švietimo ministerija ketina įvesti rusų kalbos mokymą darželiuose,10 ir kad Vilniaus universiteto rektorius davęs nurodymų praplėsti rusų kalbos vartojimą universitete.11 Laisvoji spauda net skelbė, kad aukštiems partijos pareigūnams neoficialiai nurodyta į savo kalbas įterpti ne vien tik rusiškų išsireiškimų, bet net dalį kalbos pasakyti rusiškai.12 Savo ruožtu tautiškai nusiteikę asmenys ragina lietuvius nesiųsti savo vaikų į vaikų darželius, vartoti lietuvių kalbą įstaigų susirašinėjimuose, reikalauti suteikti lietuvių kalbai didesnį vaidmenį viešajame gyvenime.

Istorinis ir tautinis sąmoningumas. Nacionalistai ir katalikai sutaria, kad istorija yra ypač svarbus mokslas, kurio negalima sutapatinti su įvykio chronologinės raidos ar net priežastingumo ryšių nustatymu. Pasak dabartinio LKP ideologinio sekretoriaus Šepečio,13 istorija yra giliai ideologinis mokslas, jos mokytojai nėra tik eiliniai ideologinio fronto darbuotojai. Partijos palaiminimą pelnęs istorinių įvykių aiškinimas yra sudėtinė kiekvieno komunisto ideologinio auklėjimo dalis. Istorijos mokymas turi ugdyti sovietinį patriotizmą, tautų draugystę ir socialistinį internacionalizmą. Lietuvos istorija esą turi būti vertinama klasiniu ir partiniu požiūriu, panaikinus visus buržuazinio nacionalizmo elementus.

Savo ruožtu lietuviai patriotai pabrėžia, kad negalima nuvertinti istorijos reikšmės tautiniam gyvenimui. Istorija yra tautos atmintis, esminė tautinės tapatybės dalis. Patriotams susipažinimas su tautos praeitimi yra beveik dorovinė pareiga, nes tai leidžia lietuviui suvokti komunistų kėslus bei semtis stiprybės iš ankstesnių kartų, sėkmingai kovojusių su carų bandymais pasmaugti lietuvių sąmoningumą. Antai Aušroje rašoma:
Jei priešui pavyks pakirsti mūsų šaknis, įleistas į tautos praeitį, į tėvų ir protėvių dvasinio ir kultūrinio palikimo klodus, jei sutrukdys paveldėtas ir atnaujintas vertybes perduoti savo vaikams — žūsime, žūsime kaip tauta, kaip daug tautų pasaulyje yra žuvę.14

Lietuviai nacionalistai smerkia sovietų propagandistų mėginimus Lietuvos istoriją suvesti į kompartijos ir idėjinių pirmtakų kroniką, kritikuoja besaikį rusų vaidmens pervertinimą, nutylėjimą arba suklastojimą tų faktų, kurie nesuderinami su partijos peršamu įvykių išaiškinimu. Kodėl, kelis kartus klausė pogrindžio spauda, visa Sovietų Sąjunga švenčia Aleksandro Nevskio pergalę prieš vokiečius, o nutylimas Durbės mūšis, per kurį žuvo 150 vokiečių riterių, palyginant su dvidešimt kritusių kovoje su Nevskiu?15 Kai kurie lietuvių rašytojų raštai nespausdinami, nes jie smerkia carinės Rusijos vykdomą lietuvių tautos engimą, o pasipriešinę carizmui rusai vadinami savo tautos geriausiais sūnumis.16 Šiuos lietuvių skundus sukelia pasipiktinimas ir baimė: pasipiktinimas, kad net ir gana kuklūs mažos tautos laimėjimai yra paneigiami; baimė, kad nelygus rusų ir lietuvių istorijos vertinimas yra tik pirmas žingsnis nutautinimo politikoje.

Tautos biologinių pamatų silpninimas. Lietuviai nacionalistai rūpinasi dėl tautos biologinių pamatų silpnėjimo, kuris pasireiškia plintančiu girtavimu, natūralaus prieaugio mažėjimu, svetimtaučių kūrimusi Lietuvoje.

Sovietų Sąjunga beveik neskelbia jokių duomenų apie alkoholizmą, nors aišku, jog padėtis labai rimta. Apskaičiuojama, kad nuo 1960 iki 1978 m. Lietuvos gyventojai išleido penkis kartus daugiau pinigų svaiginantiesiems gėrimams   ir kad, skaičiuojant vienam gyventojui, Lietuvoje daugiau išgeriama net negu Lenkijoje.17

Lietuvos pogrindžio spauda, ypač Aušra, itin daug dėmesio skiria šiai visuomeninei ligai, ragina lietuvius steigti blaivybės draugijas. Valdžia kritikuojama, nes ji nesiima jokių veiksmingų priemonių girtavimo plitimui sustabdyti, o veikiau trukdo mėginimus su alkoholizmu kovoti.

Sunkiau suprasti nacionalistų susirūpinimą dėl svetimtaučių įvažiavimo į Lietuvą bei natūralaus prieaugio sumažėjimą. Juk lietuviai sudaro 80 nuošimčių respublikos gyventojų, o nelietuvių įvažiavimas nėra absoliučiais skaičiais daug padidėjęs. Be to, demografai nenumato jokio didesnio nelietuvių antplūdžio, nes gretimose respublikose gimstamumas net mažesnis, o darbo jėgos stoka panaši.18

Lietuvių nacionalistų rūpestį dėl prieaugio sumažėjimo akivaizdžiai nurodė vienas Tautos kelio bendradarbis. Pasiremdamas tarybinio demografo Urlanio tvirtinimu, kad po trijų šimtų metų iš tūkstančio gyventojų, turinčių po du vaikus telieka tik aštuoni palikuonys, jis apskaičiuoja, kad po panašaus laikotarpio lietuvių gali būti vos dvidešimt tūkstančių.19 Ši fizinio išnykimo baimė stipriai jaučiama, nes gerai žinomas lietuvių Gudijoje likimas ir gana stambus etnografiškai lietuviškų plotų sumažėjimas, įvykęs per pastaruosius du šimtmečius. Kartais teigiama, kad Lietuvos ateities istorija jau dabar rašoma Gudijoje, o tenai ne be partijos pastangų žūsta lietuvių kaimai ir išnyksta lietuvybės pėdsakai.20

Gal pravartu paminėti, kad komunistų milžiniškas propagandos aparatas nelabai veiksmingai kovoja su nacionalistinių nuotaikų plėtra. Sovietų propaganda yra dviašmenė. Iš vienos pusės, ji šlovina tarybinius laimėjimus, ypač ūkio srityje. Iš kitos pusės, mėginama, kuo labiau dergti nacionalizmą ir vadinamąją buržuazinę praeitį. Propaganda nėra labai efektyvi dėl kelių priežasčių. Giriamasi ūkiniais laimėjimais, bet vis dar tebėra dideli plataus vartojimo ir maisto produktų prekių nepritekliai. Gyventojai aplamai žino, kiek aukštesnis Vakarų šalių piliečių gyvenimo lygis. Be to, neigiamo nusistatymo komunistų valdžios atžvilgiu daugiausia nesukelia nepasitenkinimas ūkine politika ir žemas gyvenimo lygis. Tad propaganda nėra nukreipta į tinkamą taikinį.

Patys komunistai pripažįsta savo propagandos trūkumus. 1982 m. balandžio 16 d. įvykusiame LKP CK plenume ideologiniam auklėjimui svarstyti paaiškėjo, kad komunistai tebesirungia su tomis problemomis, kurias žadėjo įveikti prieš kelis dešimtmečius.  Pirmasis sekretorius Griškevičius skundėsi, kad jaunimas per teigiamai traktuoja Nepriklausomybės metus, nesupranta buržuazinės santvarkos nežmoniškumo, o rašytojai vis nepajėgia klasiniu požiūriu vertinti pokario metus.21 Po dviejų savaičių Genrikas Zimanas nurodė, kad esą kai kurie nacionalistai mėgina neapykantą carizmui paversti neapykanta rusų tautai.22 Jis ragino ypatingomis priemonėmis sustiprinti lietuvių ir rusų tautų ryšius, įtikinti lietuvių jaunimą, kad rusai turėjo ir turi vyraujantį vaidmenį, steigiant ir išlaikant Sovietų Sąjungą. Bet jei jaunimas, išauklėtas sovietinėje švietimo santvarkoje, tebėra tautiškai nusiteikęs, tai vyresnieji juo labiau nepasiduoda kompartijos propagandai.

Partijos propagandos veiksmingimą taip pat paveikia neapgalvoti partinių pareigūnų, aktyvistų ir saugumiečių poelgiai. Paminėsiu tik kelis būdingus pavyzdžius. Jie trukdo kovot su alkoholizmu, aštunto dešimtmečio pradžioje persekiojo etnografų grupes, perdėtai apribojo jų veikimą, nutraukė ilgesniam laikui Lituanistinės bibliotekos leidinių spausdinimą. Maža kas tokiais žygiais laimėta, bet tokie veiksmai įtikina gyventojus, kad valdžiai svetimas lietuvybės reikalas.

IV Katalikybės ir tautiškumo saitai

Kadangi didelis nuošimtis lietuvių nacionalistų kitaminčių yra katalikai arba teigiamai nusiteikę katalikybės atžvilgiu, kartais kyla pagunda sutapatinti katalikybę ir lietuvišką tautiškumą. Tai būtų klaida — ir ne vien dėl to, kad ne visi nacionalistai yra katalikai ir kad kai kurie katalikai kreivai žiūri į tautiškumą.

Katalikybės ir lietuviško tautiškumo saitai gali būti vidiniai ar išoriniai. Ryšys laikomas vidiniu, jei žmogus tiki, kad buvimas kataliku yra lietuviško tautiškumo būtina sąlyga; kitaip tariant, jei manoma, kad esminė “gero” lietuvio savybė yra jo katalikiškumas. Katalikybės ir tautiškumo saitas pripažįstamas išoriniu, jei asmuo yra įsitikinęs, kad dabartinėmis aplinkybėmis Bažnyčia ugdo ir gina esmines tautines vertybes, nors to nereikalauja ganytojiškų įsipareigojimų įgyvendinimas. Išorinių saitų sampratos šalininkai mano, kad šiuolaikinės katalikybės paslaugos tautiškumui yra sąlyginis reiškinys. Dabartinė Bažnyčia priešinasi rusinimui ir mėginimams klastoti Lietuvos istoriją, smerkia abortus ir alkoholizmą, siekia puoselėti lietuviškas tradicijas, gimtosios kalbos vartojimą. Bažnyčia laimi nacionalistų paramą ir pasitikėjimą dėl šių veiksmų. Savaime aišku, išorinių saitų sampratos  šalininkų  įsitikinimas,  kad dabartinė

Bažnyčios ir tautiškumo sąjunga yra sąlyginė, nereiškia, kad jie ją laiko trumpalaike arba atsitiktine. Kartais vidinių saitų sampratos šalininkai gana kategoriškai pasisako. Antai Aušrelės redaktoriai pažymi, kad kiekvienas lietuvis turėtų būti katalikas ir gyventi taip, kaip Evangelija sako, o lietuvių tauta bus gyva tol, kol bus gyva Lietuvos Katalikų Bažnyčia.23Panašiai išsireiškė ir vienas Aušros bendradarbis, būtent: “Lietuva ateistinė nebus, ji liks krikščioniška, arba jos visai nebus”.24 Kronika pažymi, kad lietuviams tapus ateistais ir užmiršus savo krikščioniškas ir kultūrines tradicijas, susidarys sąlygos lietuviams nutautėti.25 Kitas pogrindžio spaudos bendradarbis aiškina, kad katalikas lietuvis nepasidarys rusu, bet lietuvis ateistas, nesusipažinęs su savo tautos praeitimi, gali net remti kompartijos rusinimo kėslus, jei iš tokio elgesio jam asmeniškai bus naudos.26 Vidinių saitų sampratos šalininkų buvimą įrodo ir tai, kad pogrindžio spauda kartais pažymi, jog yra ir gerų ateistų. Tai toks savaime suprantamas reikalas, kad nereikėtų jo teigti, jei nebūtų žmonių, kurie jį neigtų.

Vidinių saitų sampratos rėmėjai yra linkę sutapatinti tapimą ateistu su oportunizmu. Jie mano, kad žmogus pasidaro bedieviu karjeros sumetimais. Be to, jei žmogus paneigs Dievą dėl asmeninės naudos, tai jis veikiau atsisakys ir savo tautos, nes partijai rūpi, kad jos nariai būtų ne vien tik kovingi ateistai, bet ir geri internacionalistai. Pravartu pažymėti, kad pogrindžio spauda dažnai vartoja žodį “ateistas”, nurodydama ne tiek tuos asmenis, kurie netiki Dievo buvimu, kiek vadinamuosius kovingus ateistus, t.y. partijos aktyvistus, mokytojus ir propagandistus, kurie agresyviai mėgina sunaikinti religiją, persekioja ir siekia įbauginti tikinčiuosius. Tad ateistų smerkimas nevisada reiškia visų netikinčiųjų niekinimą.

Pagal išorinių katalikybės ir tautiškumo saitų sampratą Bažnyčia tarnauja tautos interesams, bet tai daro sąlygiškai ir netiesiogiai. Bažnyčia galėtų ištesėti savo ganytojiškus įsipareigojimus, neskirdama dėmesio tautiniams reikalams. Bet dabartinėmis aplinkybėmis ir dėl daugumos katalikų pasauliečių ir kunigų nusistatymo Bažnyčia yra pagrindinė tautinio reikalo gynėja, ir jos interesai mažai kuo skiriasi nuo nacionalistų. Katalikai ir nacionalistai rūpinasi tautos ir Bažnyčios gynimu, iš dalies savo interesų skatinami. Ieškodama naujų narių arba mėgindama išlaikyti tautos tikėjimą, Bažnyčia gali remtis gyventojų tautinėmis nuotaikomis, jiems nurodyti, kad katalikybė yra tradicinis lietuvių tikėjimas ir kad, tapdami ar likdami katalikais, lietuviai atsiriboja nuo partijos ir jos peršamo internacionalizmo. Katalikai nurodo, kad “lietuvis, kovojąs prieš Bažnyčią, yra savo tautos duobkasys, nes Bažnyčia yra vienintelė dar neuždrausta įstaiga, kovojanti už lietuviškų tradicijų išsaugojimą”.27 Daug nacionalistų veikiausiai pritartų grupės, pasivadinusios Vilniaus lietuvišku jaunimu, tvirtinimui, kad Bažnyčia yra jų didžiausias sąjungininkas.28 Išorinių saitų sampratą gana vaizdžiai išdėsto vienas Tautos kelio bendradarbis:
Religija ir Katalikų Bažnyčia ir dabar yra svarbiausias tautinės dvasios gaivinimo, moralinio tautos stiprinimo židinys. Bažnyčia, gindama šeimos pastovumą, kovodama prieš girtavimą, palaidumą, negimusios gyvybės žudymą ir kitus neigiamus reiškinius, stiprina tautos gyvybines bei moralines jėgas ir palengvina vesti kovą dėl tautos egzistencijos.29

Nacionalistas gali katalikus raginti rūpintis tautiniais reikalais, nes lietuvių tautinio sąmoningumo sunaikinimas sužlugdytų tą tautinį vienetą, kuriuo remiasi Bažnyčia.

Katalikai ir nacionalistai vieningai priešinasi komunistų pastangoms perrašyti Lietuvos istoriją bei sunaikinti tautos istorinį sąmoningumą. Jie vienodai tvirtina, kad Lietuvos istorija nesiriboja komunistų partijos praeitimi ir pabrėžia išskirtinius Lietuvos ryšius su Vakarais. Yra ir skirtumų vertinant Lietuvos praeitį. Nacionalistai dažniau pamini Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės didybę, kuri itin pasireiškė dar pagonių laikais. Katalikai greičiau pamini Bažnyčios vaidmenį steigiant Vilniaus universitetą ir keliant kultūrinį gyvenimą, nurodydami Bažnyčios teigiamą įnašą tautos klestėjimui bei aiškindami, jog katalikybė yra sudėtinė Lietuvos istorijos dalis. Nacionalistas pritaria šiems katalikų tvirtinimams, išryškinantiems lietuvių savitumą ir tai, kuo jie skiriasi nuo kitų sovietinių tautų. Matyt, kad šitie teigimai daro savo, nes neseniai tarybinė spauda paskelbė du ilgus ir gana sudėtingus straipsnius, kurie mėgina nuvertinti katalikybės vaidmenį Lietuvos istorijoje.30

Bažnyčios mokymas bei pasauliečių ir kunigų veikla palengvina nacionalistui kovoti su tautos biologinių pamatų silpnėjimu. Katalikų Bažnyčia tradiciškai kovoja su girtavimu ir remia blaivybės sąjūdį. Jei lietuviai elgtųsi taip, kaip moko Bažnyčia apie abortus ir priemones prieš nėštumą, padidėtų gimstamumas. Mišrios vedybos tarp lietuvių ir slavų dažnai nepriimtinos ir katalikams, ir nacionalistams: katalikams — dėl religinių priežasčių, nacionalistams — dėl tautinių sumetimų. Bažnyčios noras išlaikyti lietuvių tautinį sąmoningumą užtikrina jos paramą pastangoms sustiprinti lietuvių kalbos vartojimą bei vaidmenį viešajame gyvenime.

Tad išorinių saitų sampratos šalininkui Bažnyčios konkreti veikla ir jos nusistatymas tautos likiminiais klausimais paverčia ją tautiškumo tvirtove, o ne koks nors tiesioginis ryšys tarp katalikiško tikėjimo ir patriotizmo. Nacionalistas rems Bažnyčią tol, kol jos veikla tarnauja tautos interesams. Jis gerai žino, kad, partijai nuslopinus Bažnyčią ar smarkiai suvaržius jos veikimo laisvę, jis netektų savo didžiojo sąjungininko. Bet išorinių saitų sampratos rėmėjams katalikybės ir tautiškumo saitai vis dėlto yra sąlyginiai, tad jie gali įsivaizduoti aplinkybes, kurios nutrauktų jų bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, santykiai nutrūktų, jei Bažnyčia taptų paklusni
Maskvos užgaidoms ar į tautinio pasipriešinimo sąjūdį įsijungtų daug kovingų ateistų.

Reikia pabrėžti, kad dauguma vidinių saitų sampratos rėmėjų pritartų tvirtinimams apie Bažnyčios ir nacionalistų bendrus interesus. Tačiau jie laiko teisingais du tvirtinimus, kurių nepriimtų išorinių saitų sampratos šalininkai, būtent, kad Bažnyčios veikla visada tarnaus lietuvių tautos interesams ir kad lietuviais patriotais su labai mažom išimtim gali būti tik katalikai.

Aptarti vidinių ir išorinių saitų sampratų šalininkai yra Makso Weberio pobūdžio “idealūs tipai”. Tikrovėje ne visi nacionalistai sąmoningai pritaria vienai ar kitai sampratai. Dažnai asmens galvojime šių sampratų elementai gali susimaišyti, nebūti taip griežtai atskirti. Be to, nenagrinėjau dorovės vaidmens šių dviejų sampratų šalininkų mąstysenoje. Nemaža nacionalistų tiki, kad katalikybė tarnauja tautos reikalams, palaikydama tas dorovines savybes, be kurių tautos derooralizuojasi ir sukrinta. Kitaip tariant, jiems dorovė yra tarpininkas tarp katalikybės ar religijos aplamai ir tautinių reikalų. Jei asmuo mano, kad dorovės negali būti be religijos, jis labiau priskirtinas prie vidinių saitų sampratos rėmėjų. Jei kam religija yra tik vienas iš dorovę palaikančių veiksnių, tas labiau priklauso išorinių saitų sampratos šalininkams.

Kiek galima spręsti iš pogrindžio spaudos ir žinių apie pasipriešinimo sąjūdį, atrodytų, lyg yra daugiau išorinių negu vidinių saitų sampratos rėmėjų. Įsidėmėtina, kad didele dalimi lietuviai nacionalistai ir katalikai veikė vieni nepriklausomai nuo kitų, nors jų veikla buvo lygiagretė. Gana plačiai paplitusi nuomonė, kad nuo pat pradžios Kronika lygiai rūpinosi katalikų ir nacionalistų reikalais, nėra pagrįsta. Kronika beveik vien pranešinėjo apie Bažnyčios reikalus, net ir Kauno riaušes tik prabėgomis paminėdama. Nors Bažnyčia vaizduojasi tautinių interesų gynėja, jos hierarchija ir net kovingesni kunigai aplamai vengia dalyvauti aiškiai nacionalistinėje veikloje, gal bijodami, kad toks įsivėlimas suteiktų komunistams progą griežčiau nuslopinti veikliausius kunigus. Valdžia galėtų savo veiksmus pateisinti kaip kovą su politiniu ekstremizmu, nepažeidžiančią konstitucijoje garantuotą sąžinės laisvę.31 Būta ir išimčių. Antai kunigai labai aktyviai dalyvavo Vytauto Didžiojo mirties penki šimtai penkiasdešimtųjų metinių neoficialiame minėjime.32 Nors per anksti nustatyti, ar tai buvo pavienis įvykis, ar naujos rūšies veiklos pradžia, tarybinė spauda vis daugiau paskelbia straipsnių apie katalikybės vaidmenį Lietuvos istorijoje. Šie straipsniai mėgina nuvertinti katalikų įnašą ir aiškina, kad katalikybės ir tautiškumo ryšiai yra grynai atsitiktiniai. Atrodo, jog kompartija sieks įtikinti nacionalistus, kad katalikai nesą jų draugai, o katalikams nurodys, kad nacionalistinių siekių gynimas nėra jų tikėjimo dalis ir, be to, dar yra pavojingas, nes valdžia gali jį laikyti politine veikla.

Kol kas katalikų ir nacionalistų santykiai yra buvę labai šilti. Bažnyčią ir kunigus, ypač kai kuriuos vyskupus ir aukštesnius pareigūnus, labiausiai kritikuoja kiti kunigai. Pogrindžio spauda yra paminėjusi tik du atvejus, kad kitaminčiai kritikuotų religinių laisvių gynimo sąjūdį. Bet abu kartu tai darė praktikuojantis katalikas Antanas Terleckas. Yra kai kurių nesusipratimų. Kitaminčiai kartais teigia, kad kunigai per mažai savo didesnių išteklių skiria tautinio polinkio pogrindžio spaudai remti. Savo ruožtu katalikai kartais priekaištauja kitiems, kad per mažai esą kairiųjų ir intelektualų — gydytojų ir mokslininkų — įsijungusių į pasipriešinimo sąjūdį. Šie maži nesutarimai nepakenkia geriems ryšiams.

Dauguma Lietuvos pogrindžio leidinių, nepaisant, ar jie daugiau dėmesio skiria katalikybės ar tautiškumo reikalams, turi arba katalikus redaktorius, arba leidėjus, arba bendradarbius. Paaiškėjo, kad ir tokie leidiniai, kaip Laisvės šauklys, Vytis ir Perspektyvos, kuriuos kai kurie stebėtojai Vakaruose vadino nekatalikiškais, buvo katalikų redaguojami arba jų stipriai remiami.

Kadangi katalikai sudaro didžiąją dalį aktyvių pasipriešinimo sąjūdžio narių turbūt net ir nacionalistiniame sparne, reikia pripažinti, kad nėra labai tikslu rašyti apie nacionalistus ir katalikus kitaminčius, lyg tai būtų dvi atskiros grupės. Juk tas pats asmuo dažnai yra ir nacionalistas, ir katalikas, bet tik daugiau laiko skiria arba tautiniams, arba katalikų reikalams. Būtų tiksliau kalbėti apie labiau katalikišką ir labiau tautišką pasipriešinimo sąjūdžio sparną. Taigi, katalikas Terleckas dirbo tautinį darbą, o nemažesnis patriotas kun. Svarinskas daugiau gynė tikinčiuosius. Pabrėžtina ir tai, kad šitoks pareigų ir darbų suskirstymas suderinamas su išorinių saitų samprata. Antai vieni, ramiai dirbdami, gali daugiau išteklių skirti tautinei sąmonei stiprinti, kad šitokia veikla būtų ir Bažnyčiai naudinga, o kiti — pasišvęsti Bažnyčios reikalams, įsitikinę, kad jų darbas turės teigiamų pasekmių ir tautai.

KĘSTUTIS K. GIRNIUS

1983 m. 3 gegužė-birželis

IŠNAŠOS

1.    1974 m. LKP CK surengtos teorinės praktinės konferencijos rekomendacijos nurodė: “Bažnyčia vaizduoja esanti kultūrinio praeities palikimo, nacionalinių tradicijų ir pa pročių tikroji saugotoja. Ji neretai religines tradicijas sutapatina su nacionalinėmis, vaizduoja esant nacionalinių interesų gynėja. Ideologinio darbo praktika ir jos tobulinimas (Vilnius, 1974), p. 337.
2.    Vartoju žodį “nacionalistas” kaip “patrioto” ir “tautiškai nusiteikusio asmens”  sinonimą ir be to neigiamo atspalvio, kuris prie jo prikergtas Sovietų Sąjungoje. Šiek tiek vėliau pasiūlau konkretesnį žodžio apibrėžimą.
3.    Genrikas Zimanas, Per suklestėjimą į vienybę (Vilnius, 1968), p. 310.
4.    Aušra, 1980, Nr. 23.
5.    Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika (toliau — LKBK), Nr. 17. Jis buvo išleistas 1975 m.
6.    Tai pripažįsta ir aukšti komunistų pareigūnai, kaip Zimanas, ten pat. p. 327.
7.    LKBK, 1982, Nr. 51.
8.    Alma Mater, 1979, Nr. 1.
9.    Aušra, 1979, Nr. 19.

10.    Aušra, 1978, Nr. 11.
11.    Aušra, 1978, Nr. 12.
12.    Aušra, 1979, Nr. 15.
13.    Lionginas Šepetys, Kilni istorijos mokytojų pareiga. Kn.: Liudmila Faturova ir Antanas Raupys (sud.), Šiuolaikinė ideologinė kova ir istorijos dėstymo uždaviniai mokymo įstaigose (Kaunas, 1979), p. 5.
14.    Aušra, 1979, Nr. 19.
15.    Aušra, 1978, Nr. 10 ir Aušra, 1980, Nr. 20. Pirminis šaltinis yra Livonijos Rimuota Kronika, linijos 2225-2263.
16.    Šitokie skundai išreikšti Aušroje, 1979, Nr. 16 ir Alma Mater, 1979, Nr. 1.
17.    Šiuo klausimu žiūrėkite Saulius Girnius, Alcoholism and Efforts to Form a Temperance Movement in Lithuania, Radio Liberty Research, December 11, 1980.
18.    Antanas Merčaitis, “Kas paaiškėjo, kai mus surašė” . . ., Švyturys, 1980, Nr. 13, p. 16.
19.    Tautos kelias, 1980, Nr. 1.
20.    Apie lietuvių padėtį Baltarusijos respublikoje, 1978.
21.    Tiesa, Balandžio 18, 1982.
22.    Genrikas Zimanas, “Internacionalistinis ir patriotinis auklėjimas”, Tarybinis mokytojas, Gegužės 1, 1982.
23.    Aušrelė, 1978. Panašiai pasisakyta ir Aušroje, 1980, Nr. 23.
24.    Aušra, 1980, Nr. 23.
25.    LKBK, 1974, Nr. 10.
26.    Aušra, 1978, Nr. 12.
27.    LKBK, 1975, Nr. 17.
28.    Aušra, 1981, Nr. 26.
29.    Tautos kelias, 1981, Nr. 3.
30.    Antanas Balsys, “Lietuvių tauta ir katalikybė”, Tarybinis mokytojas, 1982, liepos 28 ir 30, ir Jonas Aničas, “Klerikalinis antikomunizmas ir ‘Lietuvos kataliko’ koncepcija”, Literatūra ir menas, 1982, Nr. 13.
31.    Ši baimė nėra be pagrindo, nes minėtame LKP CK plenume Griškevičius pabrėžtinai pavadino aktyviųjų kunigų veiklą “politine”. Tiesa, 1982 balandžio 18.
32.    .32.   Vytis, 1980, Nr. 6.

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Kodėl mes giname dekadentinius Vakarus?

Žlugus pokario liberaliajai tvarkai, tikėtina, kad gali kilti didelio masto konfliktas. Taip gali atsitikti, jei dabartiniai konfliktų židiniai Ukrainoje, Izraelyje, Šiaurės Korėjoje ir Taivane išsiplės ir apims didžiąsias valstybes bei jų įtakos sferas.

Štai kodėl daugelis analitikų teisingai apibūdina Amerikos dalyvavimą šiandieniniuose konfliktuose kaip Vakarų gynybą. Statymai iš tiesų yra dideli, nes bet koks konflikto paūmėjimas kelia grėsmę ne atskiroms valstybėms, o dabartinei pasaulio padėčiai.

Vakarų gynimas

Tačiau kai kurie sluoksniai į karą žvelgia kitaip. Jie abejoja, ar tikslinga ginti Vakarus dabartinėje jų dekadanso būklėje. Jie netgi gali simpatizuoti Irano ajatoloms ir kitiems Vakarų priešininkams, kurie laiko Ameriką “didžiuoju šėtonu”, atsakingu už visą blogį pasaulyje.

Iš tiesų atrodo, kad Vakarų tautos savo globalizuotomis struktūromis, amoralia mada ir dekadentiška kultūra daug prisidėjo prie pasaulio sugedimo. Davoso institucijos visur propaguoja “pabudusių” (woke) ir aplinkosaugininkų darbotvarkę. Kitos antivakarietiškos valstybės, tokios kaip Rusija ir Kinija, teigia atstovaujančios kultūroms, kurios priešinasi šioms nerimą keliančioms tendencijoms.

Todėl kai kurie klaidingai teigia, kad dėl šio dekadanso negalima ginti Vakarų. Jie mano, kad geriau atsitraukti į izoliacionizmą ir leisti globalizuotai sistemai su jos korumpuotu elitu žlugti.

Visuotinė revoliucija, paliečianti visus

Toks požiūris yra klaidingas, nes ignoruoja tris pagrindinius dalykus, kurie parodo šios didžiosios kovos perspektyvą.

Pirmasis dalykas yra tai, kad visuotinė pasaulinė krizė daro poveikį visam pasauliui. Nei Rytai, nei Vakarai nėra laisvi nuo jos dominavimo. Ji skirtingu mastu atakuoja visas valstybes, kultūras ir sistemas.

Brazilų mąstytojas ir veiklus žmogus profesorius Plinio Corrêa de Oliveira šią krizę pavadino Revoliucija – istoriniu procesu, prasidėjusiu nuo protestantiškosios revoliucijos ir pasistūmėjusiu į priekį su Prancūzijos ir komunistine revoliucijomis. Šiandien ji pasireiškia kaip kultūrinė revoliucija. Jos tikslas – panaikinti visus krikščionybės pėdsakus.

Šią moralinę krizę, giliai glūdinčią šiuolaikinio žmogaus sieloje, skatina išdidumo ir juslingumo proveržiai. Tai visa apimantis maištas prieš Dievą. Šiuolaikiniai globalizuoti tinklai palengvina jos plitimą visame pasaulyje, nepalikdami nė vieno nepaliesto.

Teiginys, kad kai kurie regionai, pavyzdžiui, Rusija, Kinija ar Iranas, yra laisvi nuo šios įtakos, yra iliuzija. Iš tikrųjų moralinė abortų, pornografijos ir paleistuvystės rykštė egzistuoja visur, taip pat ir šiose vietose. Abiejose šių konfliktų pusėse taip pat klesti nereligingumas, egalitarizmas ir nihilizmas.

Taigi į kovą reikia žvelgti šiame kontekste, kai abi pusės yra užsikrėtusios tais pačiais revoliucijos daigeliais, nors ir pasireiškiančiais skirtingais būdais.

Revoliucija nėra Vakarai

Antra, šios Revoliucijos negalima tapatinti su Vakarais. Atvirkščiai, pagrindinis Revoliucijos priešas yra Vakarų krikščioniškoji civilizacija. Ji įsitvirtina pasaulyje dominuojančiose Vakarų struktūrose. Kaip vėžinis auglys, jos ideologiniai daigai užkrečia ir metastazuoja visame pasaulyje.

Taigi tikroji krizė labiau slypi šiose Vakarų struktūrose, o ne Rytų ir Vakarų priešpriešoje. Pasaulis stebi XIX a. filosofijų, tokių kaip socializmas, liberalizmas ir hegelizmas, kurios sunaikino visų tautų – tiek Rytų, tiek Vakarų – sielas, nuniokojimą. Nihilizmas ir “pabudimo” (woke) idėjos puola ir griauna Vakarų naratyvus, tapatybės sampratas ir socialines struktūras visur, kur tik jų pasitaiko.

Ta pati revoliucija skatina ir kitas kultūras pulti Vakarus. Jos raginamos sunaikinti ne Revoliuciją (tai būtų labai gerai), bet krikščioniškąją civilizaciją, kuriai kadaise taip ryškiai atstovavo Vakarai.

Jei norime, kad pasaulyje vėl įsivyrautų tvarka, visi turi pulti bendrą priešą – šią moralinę revoliuciją. Norint tai padaryti, tikroji kova yra nustatyti ir pasipriešinti radikaliausioms Revoliucijos apraiškoms, kurios tęsia jos griaunamąjį procesą.

Ginti Vakarus – arba tai, kas iš jų liko

Štai kodėl Jungtinės Valstijos turi ginti Vakarus – arba tai, kas iš jų liko. Kol egzistuoja Vakarai kaip idealas, jie kelia grėsmę Revoliucijai.

Vakarai, kaip ideologinė sąvoka, reiškia tautų šeimą, ypač Europoje, kuriai įtaką daro krikščioniškoji moralė ir tikėjimas. Vakarų dinaminės vienybės taškas buvo krikščionybė, vadovaujama Katalikų Bažnyčios. Šios tautos susivienijo aplink mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus asmenį ir Jo Evangelija perkeitė pasaulį.

Tie patys Vakarai sukūrė krikščioniškas institucijas, filosofijas, menus, kultūrą ir buvimo būdus, kurie vis dar gyvuoja kasdienybėje. Dabartinė revoliucijos valstybė siekia šiuos dalykus sunaikinti. Šios socialinės struktūros yra kur kas didesnis Rusijos, Kinijos ir Irano priešiškumo taikinys nei teisingai smerkiamas moralinis nuosmukis, kuris taip pat susiduria su dideliu aktyvistų Vakaruose pasipriešinimu.

Dėl šios priežasties Vakarų šalys turi geresnes sąlygas kovoti su Revoliucija su savo krikščioniškosios civilizacijos likučiais nei antivakarietiškos šalys, kurios kartu su Vakarais nuslopintų ir visus šiuos likučius. Be to, Vakaruose vis dar yra sielų, norinčių kovoti už šiuos idealus, priešintis Revoliucijai ir prašyti Dievo malonės pagalbos.

Kinijos komunizmo, Irano politinio islamo ir Rusijos mistinės valdymo filosofijos sąjunga, pavadinta “Ketvirtąja politine teorija”, yra revoliucinio proceso pažanga. Jos tamsus triumfas keltų rimtą grėsmę kontrrevoliucinei reakcijai.

Todėl Jungtinės Valstijos privalo ginti šią miglotą krikščioniškųjų Vakarų idėją, net ir dabartinę jos irimo būklę. Vakarai išlieka platforma, ant kurios pasipriešinimas, padedamas Dievo malonės, gali būti toliau žadinamas ir maitinamas.

Kol yra bent kiek krikščioniškosios civilizacijos žarijų, kontrrevoliucija gali jas vėl pakurstyti į siautulingą ugnį, atimdama iš revoliucijos bet kokias sąlygas pergalei ir taip užtikrindama grįžimą prie tvarkos.

www.tfp.org

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Ar gali trukdyti mus išauginusi krikščionybė?

Šiandien galima ginčytis dėl reikšmingiausio Vakarų civilizacijos paskutinių dviejų tūkstantmečių dvasinio gyvenimo įvykio. Vieni juo laiko krikščionybę, kiti – jos modernųjį neigimą.

Pranešimas skaitytas 2023 m. rugsėjo 7 d. Šiluvoje vykusioje nacionalinėje mokslinėje konferencijoje „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“.

Lietuvoje viskas aiškiau. Šalies krikštas yra reikšmingiausias paskutinio tūkstantmečio įvykis, be kurio negalėtume kalbėti apie Lietuvos priklausomybę Vakarų civilizacijai. Po Jėzaus nukryžiavimo ir Prisikėlimo jo sekėjai suformavo politiką pakeitusią dvasinio gyvenimo formą. Be savo prigimtimi apolitiškos krikščionybės neįsivaizduojamas politinis gyvenimas. Dar daugiau, be jos neįsivaizduojamas dabartinis maištas prieš jos sukurtą civilizaciją. Net krikščionybės nemėgstantys lietuviai toliau gyvena jos suformuotame pasaulyje.

Dabartinė lietuvių tauta ir valstybė yra krikščionybės, o tiksliau katalikybės, kūrinys. Senovės Graikijos ir Romos kultūrai nepriklausiusi Lietuva krikšto metu gavo tris viename – Atėnus, Romą ir Jeruzalę. Šią tautos įvedimo į Vakarų pasaulį misiją atliko Katalikų Bažnyčia. Ji pakeitė Lietuvos politinį gyvenimą, keisdama nepolitinių dalykų supratimą. Bažnyčia išmokė lietuvius mąstyti apie naują, gilesnę žmonių bendriją. Iki krikščionybės religija buvo tik viena iš visuomenės institucijų, panašiai kaip ją norima padaryti dabar. Krikščionybė atnešė visiškai nuo politikos nepriklausomos Dievo Karalystės supratimą. Bažnyčia kaip institucija negali išvengti sąlyčio su politika, tačiau reikalavimas mylėti savo artimą, įskaitant priešus, netelpa į politikos supratimą. Krikščionybė išmokė suprasti, kad žmogus negali mylėti visų, tik artimus. Už gražių politikų kalbų apie meilę partijai ar tautai visada rasime bėgimą nuo visuomenės.

Su krikščionybe į Lietuvą atėjo žmogiškam valdžios, pagyrų ir pripažinimo siekiui suvaržyti skirta nematoma institucija – sąžinė. Įsitvirtino nauja žmogaus gyvenimo prasmės samprata. Lietuviai mirdavo ir iki krikščionybės, tačiau tik su ja gavo naują mirties prasmės supratimą. Su krikščionybe Lietuvoje pasirodė vadinamasis vidinis arba dvasinis žmogus, artimo meilė, draudimas teisti kitus, nuodėmė ir jos atleidimas. Krikščionybė išmokė mažinti žmogaus kelyje pasitaikančias kančias, o prireikus jas oriai pakelti. Šios religijos tikslas nėra būti vadinamuoju įnašu į kultūrą, tačiau ją išėmus iš kultūros pastaroji pasidaro nesuprantama. Pagrindinė krikščionio drama vyksta ne kultūroje, o sieloje, laisvai formuojant gyvenimo istoriją.

Per mažiau negu šimtą oponavimo krikščionybei metų jos priešininkai pasiekė įspūdingus rezultatus. Laimėjimais gali didžiuotis ne tik sovietiniai, bet ir dabartiniai ateistai. Kol kas niekas negali pralenkti sovietinės valdžios sprendimo Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje įkurti Ateizmo muziejų. Su juo konkuruoja nebent pokomunistiniai teisininkų eksperimentai su šeima. Pokomunistiniai ateistai nenori turėti nieko bendro su sovietiniais komunistais, tačiau objektyviai jie yra to paties proceso dalis.

Jeigu sovietmečiu buvo kalbama apie ateizmą, dabar tai vadinama sekuliarizacija. Pasikeitė žodžiai, tačiau procesas išliko. Tiek tada, tiek dabar gyvename naujos visuomenės ir naujo žmogaus statybos aikštelėje. Dviejų tūkstančių metų senumo katalikybė šio perdėto susižavėjimo pažanga kontekste negali netrukdyti. Vakar vienas kitą aukojome komunizmo, dabar demokratijos statybai. Demokratija yra geras dalykas, tačiau reikia mąstyti apie meilės jai ypatybes ir jos nestatyti kaip komunizmo. Jaunieji demokratijos statytojai net nesusimąsto apie savo panašumą į komjaunuolius.

Šiandien norima pašalinti Katalikų Bažnyčios tarpininkavimą ir krikščionis paversti savo pačių kunigais. Tai įgyvendinus, politinė valdžia išstumtų dvasinę valdžią. Nesusimąstome, kokiame pavojingame kelyje stovime. Savo prasmės netenka garsusis „kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Nevyriausybinės organizacijos net norėdamos negali atlikti dvasinio autoriteto vaidmens. Žiniasklaida turi problemų su Tiesos Dvasia ir įžengė į epochą „po tiesos“. Mokiniai girdi apie šunkeliais nuvesti galinčią žmogaus ištikimybę sau. Universitetai tapo funkcinio mąstymo vietomis be dvasinės misijos. Menininkai nebegali sukurti kūrinio, nes visi įprato matyti ne jį, o kalbėti apie menininkus. Šalies užsienio politika pompastiškai vadinama „vertybine“, nors akivaizdu, kad net pikčiausi nusikaltėliai turi savo vertybes.

Vyksta tokia greita dvasinė revoliucija, kad net patys jos kūrėjai nesusigaudo permainose. Kartojasi sovietinių ateistų sukurti prieštaravimai. Sovietiniuose universitetuose buvo dėstoma „mokslinio ateizmo“ disciplina. Sunku sugalvoti kokį nors keistesnį pseudomokslą. Studentai klausė paskaitas apie tai, kas, jų dėstytojų nuomone, neegzistuoja. Kitais žodžiais, tai buvo mokslas apie, jo kūrėjų nuomone, neegzistuojantį Dievą, t. y. mokslas apie nieką. Šiandien susiduriame su nauja šio pseudomokslo versija. Panašiai kaip mokslinio ateizmo kūrėjai sukūrė keistą mokslą apie Dievo nebuvimą, dabar kuriamas mokslas apie skirtumo tarp vyro ir moters nebuvimą. Jeigu Dievo nėra, tai kam įrodinėti jo nebuvimą? Lygiai tas pat su dabartiniais lyčių svarstymais. Jeigu nėra skirtumo tarp lyčių, kam įrodinėti jo nebuvimą?

Šiandien samprotaujama apie žmogaus prigimtines teises, tačiau neliko prigimties supratimo. Tai dar vienas maišto prieš krikščionybę nenuoseklumas. Jeigu dabar kas nors įsivaizduoja esąs vabalas, mes verčiami gerbti jo vaizduotę, o ne prigimtį. Pastaroji tapo lyg pasakų ragana. Garsusis Kaligulos pažadas savo arklį padaryti konsulu šiandien yra arti įgyvendinimo. Tai tarp kitų dalykų rodo išpopuliarėjusi „socialinės lyties“ sąvoka. Jos kūrėjų nuomone, žmogaus lytis yra ne prigimtis, o socialinis konstruktas, pramanas ir fantazija. Tai rodo jos panašumą į Kaligulos arklį. Žirgui taip pat neįprasta būti senato nariu ir, galima sakyti, prieštarauja jo prigimčiai. Tik atsisakius prigimties supratimo net arklį galima padaryti senatoriumi.

Liberalioji demokratija siūlo visuomenę, pagrįstą principu „žmogus žmogui yra žmogus“. Apaštalo Pauliaus žodžiai „nebėra nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei laisvojo, nei vyro, nei moters“ privesti iki absurdo. Dabar jau neturi likti skirtumo ne tik tarp tautų, lyčių ir socialinės padėties, bet privalo būti panaikinti skirtumai tarp civilizacijų, kultūrų, religijų, suaugusiųjų ir vaikų, vietinių gyventojų ir atvykėlių, žmonių ir gyvūnų. Apaštalas Paulius tikrai nesitikėjo tokio radikalaus savo vieno laiško minties išvystymo. Galutiniu lygybės įgyvendinimo tikslu tampa aritmetinė lygybė, kai visi kaip vienetai pasidaro lygūs vienas kitam. Tačiau tai ir vėl sukuria nenuoseklumą. Visi turi būti lygūs, bet kartu privalo būti pripažintas visų išskirtinumas. Niekas nežino, kaip tai suderinti, nes skirtingi niekada nebūna lygūs.

Dabartiniai krikščionybės kritikai nesupranta tikrojo savo priklausomybės nuo šios religijos masto. Dabartinio Vakarų mokslo nebūtų be krikščioniškos nematomos pasaulio sampratos. Dar stipriau ji pakeitė politikos supratimą. Formuodama dvasios tvarką, ji įtvirtino visuomenės supratimą. Šalia graikams ir romėnams pažįstamo žmogaus miesto atsirado Dievo miestas. Jėzus sutiko būti vadinamas karaliumi, tačiau pridūrė, kad Jo karalystė ne šio pasaulio. Ši krikščioniška mintis apie Dievo karalystę toliau valdo dabartinę Lietuvos politiką. Tiek liberalams, tiek kitų politinių ideologijų išpažintojams matomas pasaulis yra žemesnio statuso už nematomą. Tiek vieni, tiek kiti gyvena geresnio pasaulio laukimu, nors to ir nesieja su Dievu.

Visų politinių ideologijų atstovai šiandien toliau gyvena krikščionybės palikimu. Komunistai ir liberalai jaučiasi turį savo apreiškimus, tikėjimo išpažinimus ir tiesos įkūnijimus. Žemiškasis pasaulis jiems atrodo netobulas, neleistinai atsilikęs ir reikalaujantis radikalaus atsinaujinimo. Nuolatos kritikuodami krikščionių nematomo pasaulio idėją, krikščionybės kritikai įvedė daugybę naujų pramanų. Vietoj šviesaus komunizmo idėjos dabar veikia žmogaus tapimo bekūniu angelu idėja. Vyras gali tapti moterimi, moteris gali būti vyru, ir kūnas yra tik atsilikėlių pramanas. Nė viena iš religijų neturėjo tiek daug fikcijų kaip dabartinė politika.

Dabartiniai krikščionybės kritikai yra pusiau krikščioniškos erezijos išpažintojai. Pusiau, nes tik iš dalies remiasi į krikščionybę. Pašalinus Dievą, politika virto sapnų įgyvendinimu. Bet kuria kaina norima paneigti tai, kas žmonėms atrodo savaime suprantama. Tai daroma remiantis iš krikščionybės pasiskolinta kito – anapusinio ir geresnio – pasaulio samprata. Kito pasaulio ilgesys pasidarė toks stiprus, kad šis pasaulis paverstas nesibaigiančių eksperimentų objektu. Dejuojama dėl gamtos nualinimo, tačiau nematomas vis didėjantis sielos nualinimas. Kalbama apie nesėkmę patiriančią gamtos ekologiją, tačiau užmirštama sielos ekologija.

Kunigai, vienuoliai ir atsiskyrėliai buvo ypatingo, Dievui atsidavusio, gyvenimo būdo saugotojai. Dabartiniai Vakarų visuomenių piliečiai vis mažiau nori ką nors išsaugoti ir vis labiau mėgaujasi griovimu. Pažvelgus į istoriją, Katalikų Bažnyčia dažnai susitaikydavo su socialine nelygybe, tačiau palyginus su ja dabartiniai politikai linkę į milžiniškus kompromisus su ja. Šalis turi didelių sveikatos apsaugos problemų, nekalbant apie švietimą, tačiau ne jų sprendimui metamos jėgos. Labiau vilioja kultūriniai karai su katalikais.

Lengva nuo mokyklos sienos nuplėšti krikščionišką kryžių, bet daug sunkiau sukurti už jo buvusio dvasingumo atitikmenį. Literatūros ir meno pamokos bejėgės pasiūlyti religinio dvasingumo analogą. Pati mintis poeziją ir menus padaryti dvasinės pastoracijos įrankiu nusižiūrėta iš krikščionybės.

Niekas savo akimis nematė Dievo, ir kartu niekas nematė Lietuvos Konstitucijos preambulėje minimos tautos. Be iš krikščionybės pasiskolintos Viešpaties idėjos negalėtume kalbėti apie tautos suverenitetą. Katalikiškas tikėjimas lietuvius išmokė suprasti, kaip galima tikėti tauta. Katalikybę su savimi turėję moderniosios Lietuvos kūrėjai stipriai skiriasi nuo dabar jos neturinčiųjų. Ne mažiau svarbi yra ir iš krikščionybės pasiskolinta asmens idėja. Apaštalas Paulius sakė, kad tik Dievas pažįsta vidinį žmogų. Ši krikščioniška idėja tapo moderniojo Vakarų individualizmo pagrindu. Liberalai iš vidinio žmogaus idėjos sukūrė modernųjį individualizmą. Tai krikščioniškos asmens sampratos nususinimas, nes individais gali būti ir gyvūnai. Ne laisvamaniai, o apaštalas Paulius lietuvius išmokė suprasti žmogaus pašaukimą būti laisvam. Katalikų Bažnyčia Pauliaus laisvės supratimą apsaugojo nuo rusiškos Bizantijos.

Susidaro įspūdis, kad Dievo patraukimas į šalį sukuria daugiau politinių problemų, negu jų išsprendžia. Panašiai kaip kiekvienas žmogus turi mokėti į save pažvelgti iš šalies, visuomenei reikalinga Dievo perspektyva. Būtent ją Lietuvoje įtvirtino katalikybė. Praradę dieviškąją distanciją gyvenimo atžvilgiu, paskęstame nesibaigiančiuose ginčuose ir nesutarimuose. Krikščioniškas tikėjimas rodo, kad paklusdami politinei tvarkai piliečiai turi paklusti ne tik jai. Už kasdienių politinių sutarimų ir nesutarimų turi būti kažkas gerokai daugiau. Politinis gyvenimas nesusiveda vien tik į demokratinių rinkimų balsų skaičiavimą. Politika nėra aritmetika, nes už jos stovi sudėtinga ir paini žmogaus prigimtis. Matant dabartinius eksperimentus su ja, demokratiją galima vadinti vis labiau savęs nesuprantančia politine santvarka. Ten, kur viskas laikina ir reliatyvu, neįmanoma įrodyti jokios santvarkos pranašumo.

Krikščionys visada kam nors trukdė, ir tai jiems yra įprastas dalykas. Jiems dažnai priekaištaujama dėl kryžiaus žygių, inkvizicijos, dvasininkų ydų ir pasitaikančio moralinio pakrikimo. Tikrai būtų daug geriau, jeigu to nebūtų. Tačiau ne mažiau svarbus yra kitas atminties praradimo aspektas. Dabartiniai krikščionybės kritikai vis labiau praranda savo intelektualinių šaknų supratimą. Jie gyvena krikščionybės sukurtame pasaulyje, tačiau to nebesuvokia, ir todėl jiems pradeda trukdyti jų dvasios formuotoja. Išnaudoję dvasinius krikščionybės resursus, jie neturi savo pačių resursų. Krikščionybė gali trukdyti, tačiau net trukdydama ji toliau lieka mūsų dvasios ugdytoja. Net didžiausi jos kritikai gyvena naudodamiesi jos sukauptu kapitalu, kuris nėra begalinis. Vieną dieną gali paaiškėti, kad mes jį iššvaistėme, ir tikėdami esantys pažangiausi pasaulyje nebenorime ir nebemokame jame gyventi.

Sunku atpažinti krikščionį gatvėje, o kartais net ir bažnyčioje, nes jis yra vidinis žmogus. Kaip krikščionybė gali trukdyti tiems, kurie su ja nesusiduria sieloje? Ji trukdo turintiesiems minėtą sovietinį Dievo nebuvimo pažinimą ir bandantiesiems sukurti naują žmogų. Atrodė, žlugus Sovietų Sąjungai tai pasibaigs, tačiau kito pasaulio statyba niekaip nesibaigia.

Toliau nenorima suprasti, kad didžiausias ir neįveikiamas žmogaus priešas yra jis pats. Anksčiau tautą buvo norima išvaduoti nuo nedorybių, t. y. nuodėmės, dabar lieka tik politiniai tikslai. Krikščionybė, ir ypač katalikybė, šiame iki bukumo supaprastintame pasaulyje negali netrukdyti. Būtų blogai, jeigu ji netrukdytų. Katalikų prisitaikymas prie kultūros nėra beribis. Norėdama patikti net sąmoningai kelią į ją ardantiems, Katalikų Bažnyčia gali pavirsti prisitaikėle. Kai universitetai pradėjo stovėti ne visuomenės priekyje, o jai pataikauti, žuvo jų autoritetas.

Prof. Alvydas Jokubaitis

JŠ pagal www.bernardinai.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA NUOMONĖS

Prof. Alvydas Jokubaitis: Lietuviška neviltis ir krikščionybė

Samprotavimai apie krikščionišką vilties sampratą yra vieni sunkiausių šiais laikais. Auditorija įsitikinusi, kad kalbėjimas apie viltį būtinai reiškia kalbėjimą apie durnių motiną. Šiandien Lietuvoje sutiksime daug nusivylusių žmonių, ypač tarp pagyvenusių. Jaunieji jiems siūlo savo viltį. Šis vilčių keitimas pasižymi dėsningumu – krikščionybės išstūmimas į pakraštį sutampa su noru pabėgti nuo įsipareigojimų tautai. 

Jaunieji nenori ne tik krikščionybės ir tautos, bet su pareigos joms abiem pasitraukimu nori pradėti gyventi be moralės, anapus gėrio ir blogio. Jeigu moralė ir išlieka, tai daugiau vien tik kaip kažkas neaiškaus, reliatyvaus ir  beveik antraeilio. Lietuvių politinis elitas tris paskutinius dešimtmečius vengia rimtai kalbėti apie tautą. Vyresnės kartos žmonės dar prisimena rūpestį tauta, tačiau jaunimas žiūri į ateitį, kuri jau yra ne Lietuvos, bet kito politinio darinio ateitis. Integracija į Europos Sąjungą įdiegė įsitikinimą, kad Lietuva pati nekuria permainų, bet priklauso nuo už ją daug didesnių veikėjų. Šiandien nesutaria dviejų rūšių donkichotai – vieni gyvena visiškai nesenos tautinės praeities, o kiti – virštautinės ateities vizijomis.

Nyksta moderniąją lietuvių tautą išauginusi asmeninio ir visuomeninio gyvenimo etika. Šiandien jau manoma, kad žmogaus dvasia gali susitvarkyti savaime, spontaniškai, be kokių nors didesnių ugdymosi pastangų. Lietuvos mokytojai jau negali būti moralės ugdytojais, nes juos finansuojanti valstybė yra neutrali moralei. Dar labiau to negali daryti universitetai, nes suaugusių žmonių ugdymas yra jų pačių reikalas. Masinės komunikacijos priemonės veikia pagal savo „tinka bet kas“ logiką, ir geriausiu atveju užsiima ne ugdymu, o reklama ir propaganda. Taip nebuvo XIX amžiuje, kai atsirado viltis sukurti lietuvių nepriklausomą valstybę. Tuomet ši viltis reiškė norą apginti katalikų tikėjimą, kalbą ir kultūrinį savitumą. Šiandien nei vienas iš šių dalykų nėra prioritetinis, nebent turizmo industrijai dar rūpi kultūros savitumas.

1918 metų Lietuvos valstybė atsirado su kultūrinio ir moralinio atsinaujinimo pažadu. Buvo kalbama apie aukštesnes kultūros formas, turinčias išugdyti ne tik apsišvietusius, bet ir aukštesnės dorovės žmones. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nepateisino į ją dėtų vilčių ir buvo sukurta nauja politinė tauta. Lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio veikėjų akimis Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nuo pat pradžių buvo nesėkmei pasmerktas sumanymas. Lietuvos bajorai kovojo už politinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą bendroje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, bet pasidavė labiau vakarietiškos lenkų kultūros įtakai. Lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjams bajorų savęs vadinimas lietuviais atrodė mažai pagrįstas. Jų nuomone, tik apgynus lietuvių kalbą ir kultūrą galima laimėti politinius mūšius. Kovą už žmogaus dvasią jie suvokė kaip politikos pagrindą. Jų nuomone, apgailėtinai atrodė senoji bajorų tauta. Jos politikai kalbėjo lenkiškai, rašė rusiškai, o mokyklose mokėsi lotyniškai. Savarankiška tauta turi šiuos dalykus daryti savo gimtąja kalba. Šis požiūris nebuvo vien tik nacionalizmas. Visuotinis raštingumas, mokykla ir universitetas tapo pagrindiniais tautos tikslais.

Lietuvių tautinio sąjūdžio lyderiai žadėjo sukurti naują žmogų, visuomenę ir kultūrą. Šiuo požiūriu jie nesiskyrė nuo kitų revoliucionierių, pradedant jakobinais ir baigiant dabartiniais liberalais. Paprastiems Lietuvos kaimo žmonėms buvo žadamas priėjimas prie anksčiau vien tik aukštesniems visuomenės sluoksniams prieinamos kultūros. Lietuvos nacionalistams rūpėjo ne tik tautos praeitis, bet ir jos modernizacija.

Pagrindinis lietuvių tautinio sąjūdžio pažadas buvo kultūra. Tautinis atgimimas reiškė kultūrinę revoliuciją. Šio sąjūdžio pradžioje buvo žadama sukurti moraliai kilnesnį žmogų. Tačiau šiandien jau galima klausti, ar tai įgyvendinamas uždavinys? Kultūrinė Lietuvos tautos modernizacija pasirodė esanti daug sudėtingesnis, tiesiog save naikinantis procesas. Po vieno modernizmo atsirasdavo kitas modernizmas, kol pagaliau pasirodė atviras maištas prieš krikščionybę kaip ilgametę tautos ugdytoją. Tai galima vadinti Motiejaus Valančiaus, Maironio ir Sladkevičiaus kartos žmonių vilčių žlugimu. Gudrusis istorijos protas, kaip pasakytų Georgas Hegelis, eilinį kartą visus pergudravo. Lietuviai norėjo būti pripažinti kaip kultūringa tauta, tačiau paaiškėjo, kad tai saviapgaulė. Mokslu grindžiama kultūra siūlo informaciją, tačiau neveikia kaip sužmoginanti jėga.

Nesunku pastebėti, dabartinė Lietuvos valstybė vis labiau atitrūksta nuo ją įkvėpusių kultūrinių ir moralinių idealų. Dėl kultūros permainų ji pasirodė negalinti įgyvendinti savo pažadų. Dar  galima bandyti sakyti, kad tautinė valstybė niekada nedavė jokių pažadų, arba įrodinėti, kad jų įgyvendinimas laukia ateityje. Tačiau abu šie argumentai silpni. Tautinių sąjūdžių pažadus nesunku aptikti istoriniuose dokumentuose – knygose, straipsniuose, organizacijų pareiškimuose ir atskirų veikėjų memuaruose, o jų įgyvendinimo problemas įrodyti dar lengviau – užtenka palyginti prieš šimtą metų skelbtas ir dabartines kultūros sampratas. Tikėjimo Dievu menkėjimas keistai sutampa su tikėjimu tautos vaidmeniu nuvertėjimu. Tai paskutinio šimtmečio paradoksas.

Krikščioniška tauta neprivalėjo būti nacionalistinė,  ir net turėjo būti kosmopolitinė, tačiau būtent ji netikėtai tapo pagrindine lietuvių bendro moralinio vardiklio saugotoja. Dabartinė Lietuva jį praranda. Pradėjome nebežinoti elementarių dalykų. Diskusija dėl šeimos yra tik milžiniško aisbergo viršūnė. Nebežinome, kas yra moteris, vyras, vaikas, laisvė, išmintis, normalumas, tauta ir tautinė valstybė. Užaugo jaunų žmonių karta, žinanti tik vieną dorovės principą – sutarti dėl teisės nesutarti.

Vokiečių filosofas Güntheris Andersas paliko apmąstymams apie Lietuvos ateitį svarbią biblinio tvano siužeto interpretaciją. Remiantis šiuo autoriumi, dar iki tvano pradžios Nojus visus nustebino pasirodydamas gedulo drabužiais. Žmonės klausinėjo „kas mirė?“, ir Nojus atsakė, kad mirė labai daug žmonių, įskaitant ir dabar klausinėjančius. Kada žmonės klausė apie neregėtos nelaimės dieną, Nojus atsakė „rytoj“, pridurdamas šiam pasakojimui svarbius žodžius: „poryt gyvensime po tvano, ir kai tvanas jau bus įvykęs, visa tai, kas dabar egzistuoja nustos egzistuoti, ir nebus skirtumo tarp mirusiųjų ir gedinčiųjų“. Žmonės suprato, kad Nojus iš anksto gedi žuvusiųjų, nes vėliau nebus kam jų gedėti. Tačiau tai dar ne šio išmintingo pasakojimo apie liūdną žmonijos ateitį pabaiga. Parėjęs namo, Nojus apsibarstė galvą pelenais ir ėmėsi darbo. Į jo namo duris pasibeldė stalius, ir pasakė „Padėsiu tau pastatyti arką, ir tai tavo pranašystę padarys klaidinga“. Pritaikius dabartinei Lietuvai, verta atkreipti dėmesį į du parabolės aspektus: (1) kai gyvensime po tautos pabaigos, nebus kam jos apraudoti, ir (2) reikia rimtai mąstyti apie ateitį be tautos, nes tik taip kyla mintis apie galimą išsigelbėjimą.

Mūsų dienų lietuvis į tautą žiūri kaip į vieną iš daugelio asmeninių pasirinkimų, šalia specialybės, pomėgio ir automobilio. Tai nesėkmei pasmerktos politinės vilties ateičiai siūlymas ir eilinis savęs apgaudinėjimas. Mūsų mokytojai toliau moko, gydytojai gydo, mokslininkai tyrinėja, bet nyksta bendrumo dvasia, kurios šiandien jau net negalima vadinti dvasia, nes kai kam tai primena atgyvenusia vadinamą krikščionybę. Šiandien sunku suprasti, kaip žemo luomo, menko išsilavinimo ir grubaus charakterio žmonės sugebėjo tapti lietuvių tauta. Kai dabartiniai Lietuvos politikai kalba apie tautos ateitį, jie mato tik pagerintą dabartį. Tačiau ateitis nėra pagerinta dabartis. Kaip rodo Anderso parabolė, reikia apraudoti ateitį. Ne todėl, kad būtume pesimistai, bet todėl, kad ateitis nuo mūsų nepriklauso. Dauguma Vakaruose išpažįstamų monoteistinių religijų mokė galvoti apie gyvenimą po mirties. Dabartinių lietuvių viltys kuklesnės, apsiriboja gyvenimu nuo vienų rinkimų iki kitų.

Net ir toldami nuo religinio mąstymo tradicijų, tautiniai sąjūdžiai ilgą laiką toliau mėgdžiojo krikščionišką žmonių sielų pastoraciją. Jeigu lietuviai nebūtų pažinę tikėjimo Dievu ir su tuo susijusių pareigų jie tikriausiai nebūtų sukūrę savo tautinės valstybės. Bažnyčia kalbėjo apie žmonių moralės ugdymą ir todėl skirtingų politinių ideologijų atstovai ilgą laiką nedrįso atmesti šio dalyko. Tik sovietiniu ir posovietiniu laikotarpiu išplito įsitikinimas, kad krikščionybė ir tauta prieštarauja viena kitai. Liberalų nuomone, tautinės nepriklausomybės siekis nėra vertas laisvės vardo. Tai laisvei giminiškas dalykas, bet ne laisvė. Tarp liberalų ginamų politinių principų nerasime tautos. Jie nesupranta, kodėl už tautą reikėtų aukotis labiau, negu, tarkime, už teisę gyventi nepriklausomai nuo tautos. Juos domina universalūs politiniai principai, tinkantys bet kuriai bendruomenei ir visuomenei. Stiprindama kovą už individo laisves, liberalioji demokratija pradėjo atvirai naikinti kultūrinius tautinio atgimimo pažadus. Tautinis tapatumas pradėtas suvokti kaip grynai asmeninis reikalas, be kokių nors bendrų įsipareigojimų. Perėjus prie bendro gyvenimo nesusituokus, šis dalykas greitai iš lytinio tapo politiniu. Šeima, tauta ir valstybė vis labiau darosi antraeiliais asmeninės savirealizacijos reiškiniais. Vietoj senųjų nepajudinamų moralinių pamatų siūlomi patogūs laikini kilnojami pamatai.

Tautinės valstybės idėjai prieš šimtą ir daugiau metų reikėjo tautos kaip absoliutaus atskaitos taško. Paradoksalu, tačiau mokslus išėjusi lietuvių tauta šiandien ją netikėtai paverčia estetinio skonio reikalu. Tautinio atgimimo lyderiai rodė pagarbą švietimui, tačiau sukūrus valstybinę švietimo sistemą, paaiškėjo, kad mokyklos ir universitetai nemoka ugdyti tautinės ištikimybės. Paaiškėjo ir kitas netikėtas dalykas – mokslinis istorijos aiškinimas gali  prieštarauti tautos idėjai. Krikščionybė su šia idėja susitaikė lengviau, nes  absoliutūs principai yra metafizikos ir teologijos, o ne mokslo reikalas. Išsimokslinę lietuviai tautą iš tikėjimo objekto pavertė kažkuo kitu, negu apie ją galvojo jos kūrėjai – bendruoju vidaus produktu, technikos pažanga ir turizmo industrija. Tautinio atgimimo laikais buvo manoma, kad tauta apibrėžia visas gyvenimo sritis. Dabar vyrauja požiūris, kad ekonomika ir kitos sritys apibrėžia tautos egzistavimą, ir pagaliau atvirai pripažįstama, kad svarbi yra ne tauta, o atskirų individų gerovė. Jeigu individas sako, kad kas nors prasminga, tarkime, lengvųjų narkotikų vartojimas, niekas dabar to negali ginčyti, nes tik  individas turi teisę nustatyti, kas prasminga, o kas neturi prasmės. Tai akivaizdi nesąmonė, tačiau tokios nesąmonės yra dažnas žmonijos istorijos reiškinys.

Šiandien kaip niekada gerai matosi, kad tautiškumas yra tikėjimo, o ne mokslinio įrodymo dalykas. Mokslu tikintys žmonės nebūtinai tiki Dievu ir tauta. Krikščionys patį tikėjimo reikalą supranta geriau, negu ateistai ir agnostikai. Lietuvių perėjimas nuo tikėjimo Dievu prie politinių ideologijų panašus į save pačią ryjančią gyvatę. Nesibaigiantis tautos modernizavimas kažkokiu iki galo nesuprantamu būdu virto tautą eliminuojančia jėga. Dabartinius Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėjimus valdo noras plėsti žinojimą ir gauti finansinį naujų politinių lūkesčių formuotojų palaikymą. Pradėję nuo lietuvių tautinio tapatumo puoselėjimo mokslininkai šiandien veikia priešinga – tautinės valstybės kritikos – kryptimi. Nuo tautos kultūrinio tapatumo puoselėjimo vis labiau pereinama prie niekatrosios giminės Lietuvos istorijos. Nuo perdėto tarpukario Lietuvos žmonių susižavėjimo tautine kultūra puolama prie jos vaidmens neigimo.

Paskutinius tris dešimtmečius Vakarų Europa pokomunistinį regioną moko užmiršti senuosius kultūrinius Vakarus. Pradėjusi nuo kultūrinio ir moralinio žmogaus atsitiesimo vilčių skatinimo, dabartinė Lietuvos valstybė vystosi link vis didesnės samprotavimų apie žmogaus moralinį tobulėjimą užmaršties.

Tautinė valstybė šiandien egzistuoja be ją įkvėpusių vilčių. Samprotavimai apie kilnesnę dvasinio gyvenimo formą atsidūrė nuošalyje. Prasidėjusi pažadais ugdyti ir šviesti žemiausius visuomenės sluoksnius Lietuvos valstybė pasidarė neutrali moralei. Prasidėjusi kaip dorovinio ugdymo programa, ji šiandien dorovę suvokia kaip neleistiną šališkumą. Modernioji Lietuvos valstybė atsirado iš krikščioniškos moralinio ugdymo tradicijos. Dabar reikalaujama valstybę atskirti nuo piliečių moralinių, religinių ir filosofinių įsitikinimų.

Žvelgiant dabarties akimis, tautinio atgimimo veikėjai buvo romantikai. Jie dėl savo romantiško nusiteikimo šalies modernizaciją įsuko į nesibaigiančią vilčių kaitaliojimo karuselę: „Visos kombinacijos įmanomos, vienintelis kombinavimo reikalavimas niekada nesiliauti kombinavus.“ Laikantis šio principo sunku prisiimti kokius nors tvirtus ir ilgalaikius įsipareigojimus. Tautinė valstybė pradeda veikti kaip save naikinanti jėga. Vardan modernizacijos ji atitrūksta nuo tautinį sąjūdį įkvėpusių idealų. Piliečiai darosi abejingi ne tik liaudies, bet ir elementaraus padorumo kultūrai. Bet kurią naujovę turi pakeisti dar naujesnis dalykas. Šalis per kelis dešimtmečius virto didele parduotuve, kur pridėjus užrašą „naujiena“ viskas parduodama greičiau. Tarpukario Lietuva buvo panaši į gimnaziją, o dabartinė – į prekybos centrą „Minimum“. Tai ne mūsų kaltė, o bendra raidos tendencija. Tačiau, kam tada Lietuva?

Bet kuris tautinis sąjūdis reikalauja tikėjimo. Jo dabartinė politinė filosofija statoma ant metafiziką neigiančių pamatų. Pagrindinės Lietuvos tautinės valstybės problemos šiandien sugrąžina prie proto ir tikėjimo santykio klausimo. Atidžiau įsižiūrėjus, tauta reikalauja tikėjimo, o ne mokslo pažangos. Tautinio atgimimo sąjūdžiai tik mėgdžioja religinius sąjūdžius, ir būtent tai sąlygojo palyginti ilgai išsilaikiusį įsitikinimą apie piliečių moralinio ugdymo būtinybę. Visų šalių nacionalistai iš pradžių siekė religinio mąstymo tradicijų palaikymo. Jie kartu rūpinosi žmogaus dvasiniu ugdymu. Praradusios ryšį su krikščionybe, moderniosios tautos neatlaiko modernizacijos iššūkių. Religijai atsidūrus pakraštyje, tikėjimas tauta pradeda gęsti.  Nereikia budinti visiems atgrasaus tarpukario vokiško stiliaus nacionalizmo, tačiau būtina prisiminti, kad tauta nėra mechanizmas, kurį galima užvesti, pagreitinti ir suremontuoti valdžios pinigais.

Kultūriniai laimėjimai, ekonominė ir karinė galia yra svarbūs tautos išlikimo aspektai, tačiau ne jie formuoja moralinius tautinės ištikimybės pagrindus. Tik metafizika ir teologija gali kalbėti apie kažką absoliutaus.  Tautinė ištikimybė savo struktūra artima religinio, o ne mokslinio mąstymo tradicijoms. Praradusi absoliučius orientyrus, tautinė valstybė praranda prasmę. Ekonominiai, techniniai, sportiniai ir politiniai tautos laimėjimai nepajėgūs ištaisyti moralinės ištikimybės nuosmukio. Religijai ir tautiniams sąjūdžiams vienodai būdinga  „neturėk kitų dievų“ taisyklė. Valstybė jautriai reaguoja į bet kokias piliečių moralinės ir kultūrinės savivokos permainas. Pasikeitus šeimos, santuokos, draugystės ir giminystės ryšiams, neišvengiamai keičiasi pilietinių ryšių pobūdis. Tautinės valstybės šalininkai negali rūpintis vien tik politika, bet turi rimtai galvoti apie piliečių moralinio ir kultūrinio ugdymo uždavinius. Tačiau to neleidžia daryti liberalios valstybės neutralumas ir atsiribojimas nuo moralės.

Mokslininkams būdingas siekis pašalinti teologinį mąstymą, pagrįstą pasaulio tikslų ir prigimties ieškojimais, konfliktuoja su tautine valstybe. Tarpukario Lietuvoje nenutilo kalbos apie lietuvių tautos pašaukimą. Juo labiau įsigalėjo mokslinis mąstymas, juo mažiau vietos liko šioms kalboms. Norėdami išlikti, tautiniai sąjūdžiai dabar turi formuoti nuo mokslo nepriklausomas moralinio mąstymo salas, tačiau tai dar viena utopija ir neįgyvendinamas uždavinys. Mokslas įmontuotas į pačią tautinių sąjūdžių prigimtį, ir be jo jie negali išlikti. Šiuo atveju ir vėl susiduriame su paradoksu – tautos ateitis priklauso nuo ją griaunančio kultūrinio veiksnio. Tam tikrame tautinių sąjūdžių istorijos etape mokslas pradeda veikti kaip tautą griaunantis veiksnys. Friedrichas Nietzsche klausė, ar žmogui neįmanoma duoti dvejopų smegenų, „…Tarsi dvi smegenų kameras: vieną mokslui, o kitą ne mokslui priimti, jos turi būti greta…“. Šis Nietzschės sumanymas neįgyvendinamas, ir todėl toliau veikia tik viena smegenų kamera.

Tautinių valstybių piliečiai šiandien iš įpratimo kalba apie solidarumą. Didėja suvokimas, jog tai saviapgaulė ir melas. Kiekvienos tautinės šventės metu kalbama apie bendrystę, tačiau tai tik gražūs žodžiai. Tautos bendrumas yra didelė saviapgaulė, kurios įtvirtinimui ministerijos samdo apmokamus viešųjų ryšių specialistus. Sukurta daug politinio bendrumo manifestacijų, tačiau žmonės vis labiau darosi vienas kitam svetimi. Ne visiškai, aišku, nes toliau turi tėvus, brolius ir seseris, tačiau jeigu koks nors darbo kolektyvas dar nesusipjovė, tai toks pat stebuklas, kaip vyšnios pražydėjimas žiemą. Net Bažnyčioje lietuviai atlieka tik būtinas kulto priedermes. Didysis Lietuvos Katalikų Bažnyčios paradoksas – katalikai turėtų džiaugtis savo  mažuma, tačiau jie ieško daugumos, tarytum būtų nevyriausybinė organizacija, o ne bendruomenė.

Ten, kur kalbama apie viltį žmogiškas nerimas visada sumišęs su numatomo didelio džiaugsmo laukimu. Net sovietiniai komunistai vaizdavo jaučiantys artėjančios komunizmo epochos džiaugsmą. Jų viltys žlugo, nes lietuviams reikėjo laisvės, pilnų parduotuvių lentynų ir kelionių į užsienį. Tautinio atgimimo sąjūdžio viltys taip pat žlunga, nes parduotuves taip pat galima užpildyti be tautos. Kiekvienas lietuvis dabar turi savo nuomonę ir viltį. Visiškai nebeaišku, kas yra mus visus siejanti viltis. Didžiausia lietuvių problema dabar yra tikėjimo kažkuo daugiau negu šis laikinas pasaulis praradimas. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, NATO ir kitas organizacijas, tačiau tai nesukuria tikėjimo. Lietuviai neatsitiktinai dabar net krepšinį vadina religija. Prieš šimtą ir daugiau metų krikščionybė leido suprasti, kuo tikras tikėjimas skiriasi nuo surogato. Dabar žodį „tikėjimas“ galima pridurti prie bet kurio netikėtai patikusio dalyko.

Šiandien lietuviai turi daug priežasčių pulti į neviltį. Paaiškėjo, kad jų sukurta tauta ir valstybė yra gyvenimo atsitiktinumai.  Tai neįveikiama žmogiškosios egzistencijos neviltis. Tik Dievo transcendencija gali būti vilties pagrindas. Krikščionys žino, ar bent jau dar visai neseniai  žinojo, kad nepataisomai sugedusios sielos gali patekti į pačią beviltiškiausią vietą pasaulyje – pragarą.

Artėjančios tautinės valstybės griuvimo akivaizdoje būtina prisiminti šią už bet ką baisiausią vietą. Krikščionybė nėra pramogai sukurta religija, kaip dažnai vaizduojama, bet apima ir tokį šiuolaikinėms žmonių sieloms sunkiai suprantamą dalyką kaip pragaras. Krikščionys gyvena viltimi į jį nepatekti. Jie gali prarasti tautą ir valstybę, tačiau blogiausias dalykas atsidurti pragare, kuris reiškia visišką ir nepataisomą žmogaus ryšio su Dievu praradimą. Šiandien tuo nesirūpinama ir net kalbėti apie tai „pažangių“ žmonių kompanijoje yra nepadoru. Be atskiro Seimo balsavimo lietuviai panaikino vieną seniausių žmonijos institucijų.

Remiantis krikščionybe, mūsų dabartiniai politiniai ir kiti gyvenimo įvykiai yra tik pasiruošimas tikrajam gyvenimui. Tikintieji žino, kad jų likimas nėra jų pačių rankose, kaip sako dabartiniai išminčiai.  Žmogaus gyvenimas yra daug labiau komplikuotas, negu politinės  permainos. Vieną dieną net pačių pažangiausių pažiūrų Lietuvos piliečiai nustoja būti pažangesni už jų po Žalgirio mūšio ar po 1863 sukilimo mirusius giminaičius. Apaštalas Paulius apie tai kalba aiškiai: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties“ (1Tes 4:13). Moderniųjų tautų pažangos lenktynės baigiasi netikėtai – seniai mirusių susilyginimu su dabar mirštančiais. Kol lietuviai buvo Krikščionijos dalis, jie buvo kažkas daugiau, negu savo pačių pramanas ir įsivaizduojama bendruomenė.

Būti krikščioniu yra prasmingiau, negu kokios nors politinės ideologijos išpažintoju. Ideologija visada siūlo apgaulingą viltį. Krikščionys neturi pergyventi dėl statistinio jų tikėjimą išpažįstančių žmonių mažėjimo, nes jie visada yra geriausi ateities prognozuotojai – viskas nesibaigia mirtimi.

Tai mūsų laikų žmonėms labiausiai svetimas požiūris, kurį net krikščionys pradeda nutylėti. Kadangi didesnė šio straipsnio dalis buvo skirta lietuvių politinių vilčių ateičiai žlugimui aptarti, galima nurodyti pagrindinę šio dalyko priežastį – istorija niekada neteikia vilties. Ten, kur susilpnėja krikščionybės vaidmuo, ją pakeičia ideologizuotos utopijos ir fantazijos. Ankstesnių laikų krikščionys savo mintis ir darbus kreipė į pasaulį po jo pabaigos.  Dabar tai daroma vis mažiau.

Daugybė faktų rodo, kad žmonės patys nutarė sunaikinti civilizaciją. Jie tai daro savo ideologijomis, utopijomis, politinėmis kalbomis ir didėjančia neviltimi.

Jeigu neišliksime lietuviais, o tai nėra garantuotas dalykas, turime bent jau viltį išgelbėti savo sielas. Tai vienintelė amžina viltis, nors šiandien ji dažniausiai suvokiama kaip nieko vertas dalykas.  Į praeitį traukiasi apie Dievą ir amžinybę galvojusi lietuvių tauta. Šalia Lietuvoje įvairiausiose pakampėse besiveisiančių musių rūšių netikėtai gali atsirasti į jas besilygiuojantys pažangūs žmonės. Kaip savo darbe apie Hegelį pranašauja Alexandre Kojeve, meno kūriniai bus kuriami, kaip paukščiai suka lizdus arba vorai pina tinklus, žmonių koncertai pasidarys panašūs į vasarinį varlių kurkimą ir cikadų svirpimą, o jų meilė bus panaši į gyvūnų kergimą. Kartu su tuo ateis filosofijos pabaiga. Filosofinės diskusijos nesiskirs nuo bičių dūzgimo. Po ilgų ir kankinančių pastangų sukurti dvasios imperiją Vakarai artėja prie didelio nusivylimo. Norėtųsi manyti, kad Kojeve klydo, tačiau daug požymių rodo, kad jis gali būti teisus.

JŠ pagal www.krikscioniuprofsajunga.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

“Tyčinis vandalizmas”. Meno mylėtojai pasipiktinę planais pakeisti Notre Dame katedros vitražus!

2019 m. gaisro apgadintoje Notre-Dame katedroje šalinami nuostoliai ir atliekami darbai, kuriais siekiama atkurti bažnyčios tinkamumą naudoti. Deja – pavidalas, kuriuo gotikos perlas atgims iš liepsnų, iliustruoja civilizacinį atstumą tarp jos statytojų ir amžininkų.

Gruodį sužinojome apie pasibaisėtinus pastato atnaujinimo pagal “laiko dvasią” planus – kaip skelbia žiniasklaida, vienas iš jų elementų taip pat turėtų būti senųjų katedros vitražų pašalinimas. Nors šie nuostabūs meno kūriniai išgyveno gaisrą, juos ketinama pakeisti “šiuolaikiniais”.

Kalbama apie puošnius vienos iš šoninių koplyčių langus. Paryžiaus arkivyskupas dar praėjusiais metais pranešė Emanueliui Makronui, kad nori, jog 6 vitražai būtų pakeisti šiuolaikiniais.

“Arkivyskupas Ulrichas pasisako už vitražus, kurie bus neabejotinai šiuolaikiško stiliaus, bet kartu ir figūriniai, išsaugant dalį tradicinio krikščioniškojo meno – kontempliuojančias figūras ir veidus, – kaip jis sakė”, – sužinome iš anglų kalba leidžiamo portalo.

Vos praėjusį mėnesį Prancūzijos prezidentas paskelbė, kad pritarė sostinės vyskupijos ordinaro pageidavimui, ir paskelbė konkurso pradžią. Nauji vitražai turi būti pažymėti “XXI a. ženklu”…..

Pasak ncregister.com, planai pakeisti XIX a. vitražus sukėlė tradicinio meno mylėtojų pasipiktinimą. Žurnalo “La Tribune de l’art” bendruomenės sukurta peticija. surinko 130 000 žmonių palaikymą, prašydama atsisakyti sumanymo pristatyti šiuolaikinius vitražus.

Žurnalo įkūrėjas, meno kritikas Didjė Rykneris (Didier Rykner) interviu savaitraščiui “Famille chrétienne” pasiūlymą keisti langų ornamentus pavadino “sąmoningu vandalizmu”.

Arkivyskupas Laurentas Ulrichas “siūlo skelbti konkursą šiuolaikiniams menininkams. Laimėjęs darbas pakeistų XIX a. pirmtakus”, – rašoma interneto svetainėje europeanconservative.com. Kaip priduria žiniasklaidos priemonė, dvasininkas nori, kad buvusios dekoracijos būtų patalpintos dar tik statomame katedros muziejuje.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Dar galima užsakyti 2024 m. Fatimos kalendorių “366 DIENOS SU MARIJA”, jų skaičius ribotas!

Fatimos kalendorius, tai jau penktasis Lietuvos katalikiškas tradicijas, kraštovaizdį ir istoriją atspindintis kalendorius.

Didelė dalis mūsų aukotojų jau gavo 2024 m. Fatimos kalendorius “366 Dienos su Marija”. Tačiau jų dar liko, todėl dar nevėlu užsisakyti kalendorių sau. Jų skaičius ribotas, o užsakymo eiliškumas yra lemiamas.

Fatimos kalendorius, tai jau penktasis Lietuvos katalikiškas tradicijas, kraštovaizdį ir istoriją atspindintis kalendorius. Užsisakykite sau ar savo artimiesiems šią tikrai katalikišką dovaną.

Šiais metais tai neįprastas kalendorius, nes jo vaizdai yra neįprasto turinio. Rodome katalikišką didžiosios Lietuvos kelią.

Didžiąją ne tik, o gal ne tiek dėl buvusios teritorijos dydžio, bet dėl to, kad ji pirmiausia buvo katalikiška valstybė. Tai buvo valstybė, kuri tūkstančius kilometrų nuo savo sostinės Vilniaus nešė ir vėliau gynė mūsų Šventąjį Katalikų Tikėjimą.Šventasis Katalikų Tikėjimas yra tai, kas neatsiejama nuo lietuvybės sąvokos. Būtent jis apibrėžia mus kaip tautą. Kodėl šiandien lietuvių tauta yra prastos būklės, o lietuvybė nyksta?Na, būtent todėl, kad lietuvių tauta nutolo nuo tikėjimo, jei ne visai jį prarado. Sovietinės okupacijos metais buvo manoma, kad tuo metu vykusi katalikų tikėjimo priespauda buvo blogiausia, kas mums galėjo nutikti. Pasirodo, kad taip visai nėra.

Šiandien, „laisvės“ laikotarpiu, katalikų tikėjimas yra daug blogesnėje padėtyje nei tada. Ir taip yra daugiausia dėl to, kad katalikai nebuvo pasirengę susidurti su moderniųjų laikų demonais. Naujieji modernybės demonai statomi ant senųjų pamatų. Juk būtent SSRS Lietuvoje įvedė abortus pagal pareikalavimą. Šiandien šiam velniškam darbui padeda ir jį plėtoja šeimos naikinimas, kurį vykdo įvairios Lietuvoje veikiančios pasaulinės agentūros. Šioje sudėtingoje situacijoje privalome grįžti prie to, kuo Lietuva buvo stipri – prie Šventojo Katalikų Tikėjimo.

Mokytis iš savo protėvių uolumo ir rūpinimosi amžinaisiais dalykais. Tam padės mūsų bendras kalendorius. Kiekvienas mėnuo skirtas vienai ar kitai temai, susijusiai su didžiaisiais Lietuvos ar Bažnyčios istorijos įvykiais. Pirmuosiuose dviejuose puslapiuose rasite teminius kiekvieno mėnesio paveikslėlių aprašymus. Šiais metais kalendoriuje vėl išskyrėme kiekvieno mėnesio 13-tą dieną – Marijos dieną, švenčiamą viso pasaulio tikinčiųjų po Fatimos Dievo Motinos apsireiškimų 1917 m. Kiekvieno mėnesio 13-tą dieną Jūsų lauks dovana – Tradicinė Romos Mišių Liturgija Jūsų intencijomis.

Maldoje ir darbuose mes nuolatos galvojame apie Jus, musų brangūs Krikščioniškosios Kultūros Instituto bičiuliai. Norime, kad jaustumėtės šio kalendoriaus bendraautoriais, kad jis būtų ir Jūsų kūrinys. Šis kalendorius leidžiamas tik iš Jūsų aukų. Bet Lietuvoje yra tukstančiai žmonių, kurie šio kalendoriaus nori, tačiau jo nesulaukia, nes neturime pakankamai lėšų spausdinimui ir pašto išlaidoms. Šiais metais smarkiai išaugo pašto kainos, o tai kelia didelę grėsmę mūsų ryšiams su aukotojais ir bičiuliais.

Todėl labai prašome Jūsų palaikyti mūsų kalendoriaus platinimą ir geranoriškai paremti kalendorius „366 DIENOS SU MARIJA“ leidybą ir platinimą Jums priimtino dydžio auka. Vienam tai gali būti 5 Eur, kitam 10 Eur, o kitam 20 Eur ar dar kita suma. Šie pinigai nėra Jūsų mokestis už kalendorių. Tai pagalba ir vienintelis kelias, kad šį kalendorių turėtų kuo daugiau žmonių visoje Lietuvoje. Prisidėti prie to – Jūsų apsisprendimas. Tai galite padaryti bet kuriame banke, pašte ar internetu, kur tik Jums bus patogiau: tradiciniu būdu į sąskaitą:

VšĮ Krikščioniškosios Kultūros Institutas, Įmonės kodas: 126324423

Banko sąskaita: LT 70 7300 0101 5445 0053

Per Paysera ir Contribee:

Galite užsakyti ir iki penkių kalendorių, kuriuos galėsite padovanoti sau brangiems žmonėms. Jei norite tai padaryti, užsakymo formoje nurodykite atitinkamą kiekį:

Šiuo Kristaus Gimimo laikotarpiu meldžiame Dievo Gailestingumo ir malonių, kurių Jums labiausiai reikia ateinančiais 2024 metais. Taip pat meldžiamės už karo Ukrainoje pabaigą ir popiežiaus Pranciškaus Nekaltajai Marijos Širdžiai paaukotos Rusijos atsivertimą. Galiausiai meldžiamės už Šventojo Katalikų Tikėjimo triumfą Lietuvoje! Tegul naujagimis Kūdikis Jėzus jus laimina, o Dievo Motina tegul visada jus saugo!

Krikščioniskosios Kultūros Institutas

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Trys Karaliai: Lietuviškoji versija

Trijų Betliejų aplankiusių karalių, kurių šventę šiandien minime, motyvas Lietuvoje buvo svarbūs jau XV a. Archeologams tiriant Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritoriją buvo rasti net kelių Tris Karalius vaizduojančių koklių fragmentai.

„Gal tokių vaizdavimų būta ir anksčiau, bet rasti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos krosnis puošę kokliai sukurti praėjus tik kiek daugiau nei pusšimčiui metų nuo visuotinio Lietuvos krikšto. Todėl tikėtina, kad šie siužetai yra vieni pirmųjų, pavaizduoti ant gamintų koklių čia pat, Vilniuje“, – sako Valdovų rūmų muziejaus Archeologijos ir architektūros tyrimų skyriaus vedėjas archeologas Gintautas Striška.

Šiuo metu Valdovų rūmų muziejuje veikiančioje parodoje „Nuo vienaragio iki Trijų Karalių: gotikiniai kokliai iš Valdovų rūmų muziejaus rinkinių“ eksponuojami kelių Tris Karalius vaizduojančių koklių fragmentai. Viename koklyje Trijų Karalių figūros pavaizduotos labai simboliškai: vienas karalius – viso ūgio, o kitų dviejų – tik karūnomis puoštos galvos. Kito koklio siužetą pavyko atkurti tik pasitelkus kaimyninių šalių archeologinius radinius.

„Vieną iš siužetų atkurti buvo sunkiau, – pasakoja G. Striška. – Dviejuose balto molio gelsvos spalvos glazūra dengtuose koklio fragmentuose vaizduojama penkiaspyglė žvaigždė ir sėdinti, klostuotą ilgą drabužį dėvinti moteris, kurios galva puošta karūna, o rankoje ji laiko kūdikėlį. Nors didesnės koklio dalies nerasta, tačiau visą siužetą atpažinome palyginę su Žemutiniame Jankove (kaimas netoli Gniezno, Lenkija) aptiktu analogišku XV a. kokliu. Iš Lenkijoje išlikusio koklio siužeto paaiškėjo, kad Vilniuje rastame Gotikos epocha datuojamame koklyje vaizduojama Trijų Karalių apsilankymo Betliejuje ir gimusio Kūdikėlio pagarbinimo scena, o vilnietiško koklio fragmente matoma moteris – tai sėdinčios ir Kūdikėlį rankose laikančios Švč. Mergelės Marijos atvaizdas.“

Trijų Rytų išminčių apsilankymas Betliejuje minimas Evangelijoje pagal Matą. Viduramžiais išminčiai virto karaliais ir gavo Kasparo, Merkelio ir Baltazaro vardus.

Ant Vilniuje aptiktų koklių išminčiai jau vaizduojami su karūnomis. Merkelis, pagerbdamas Kristaus dieviškumą, dovanojo smilkalų, simbolizuojančių šventumą, išmintį ir dieviškąją palaimą, juodaodis Baltazaras – mirą, skirtą ligoms, žaizdoms gydyti ir senėjimui stabdyti, kūnams balzamuoti, o priešais Kūdikėlį klūpintis barzdotas ir pražilęs Kasparas – aukso, simbolizuojančio garbę, turtus ir galią.

Vilniuje buvo surasta ir kita matrica atspaustų Trijų Karalių apsilankymo Betliejuje gotikinių koklių. Juos archeologai aptiko buvusios Vyskupų rezidencijos (dab. prezidentūra) ir Dominikonų g. 4 aplinkoje.

Valdovų rūmų teritorijoje rastus koklius su Trimis Karaliais ir kitus, pagamintus beveik prieš 600 metų ir priskiriamus Gotikos epochai, galima apžiūrėti Valdovų rūmų muziejuje iki 2024 m. balandžio 28 d. vyksiančioje parodoje „Nuo vienaragio iki Trijų Karalių: gotikiniai kokliai iš Valdovų rūmų muziejaus rinkinių“.

JŠ pagal www.kauno.diena.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Trijų karalių pamoka: daug yra pašauktų, bet maža išrinktų

Epifanija, kuri, kaip pastebi šv. Augustinas, graikų kalboje reiškia pasirodymą ar apsireiškimą, yra šventė, skirta pagerbti Jėzaus Kristaus apsireiškimą magams arba išminčiams, kurie ypatingu Visagalio Dievo įkvėpimu netrukus po Kristaus gimimo atvyko Jo pagarbinti ir atnešti dovanų.

Kiti du mūsų Viešpaties apsireiškimai, kuriuos Bažnyčia švenčia šią dieną ‒ tai Jo krikštas, kai Šventoji Dvasia regimai nusileido ant Jo kaip balandis ir tuo pat metu iš Dangaus pasigirdo balsas: „Tai yra Mano mylimiausias Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi“ (Mt 3, 17); ir Jo dieviškos galios pasireiškimas Kanos vestuvėse, kai Jis padarė savo pirmąjį stebuklą, paversdamas vandenį vynu ir tuo apreikšdamas savo šlovę mokiniams.

Taigi priežasčių yra daug, kodėl ši šventė turėtų sulaukti daugiau nei paprasto dėmesio ir pagarbos; ypač iš mūsų, pagonių, kurie išminčių, mūsų pirmtakų, asmenyje, buvome pašaukti įtikėti ir pagarbinti tikrąjį Dievą. Niekas taip neparodo šio gailestingumo, kaip apgailėtinas žmonijos išsigimimas. Šis sugedimas buvo toks didžiulis, jog joks gyvis nebuvo laikomas tokiu niekingu, kad nebūtų garbinamas kaip dievas, ir jokia yda nebuvo laikoma tokia pasibjaurėtina, kad jos neprimestų tų tamsių laikų religija, kaip sakoma šv. Rašte. Bausdamas žmones už atsimetimą nuo Jo į stabmeldystę, Dievas atidavė juos gėdingiausioms aistroms, kaip detaliai aprašo apaštalas: „…jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. Jie – Dievo nekenčiami šmeižikai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų, neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi…“ (Rom 1, 29‒31) Tokie buvo daugelis mūsų pagoniškų protėvių ir tokie mes būtume buvę, jeigu ne maloningas ir veiksmingas Dievo kvietimas į tikrąjį tikėjimą.

Pagonių pašaukimas buvo aiškiausiai išpranašautas prieš daugelį amžių. Dovydas ir Izaijas daug kartų pranašavo apie šio įvykio svarbą. Panašiai kalbėjo ir kiti pranašai. Tačiau tų pranašysčių išsipildymas buvo atidėtas iki Mesijo laikų. Jam, Dievo Sūnui, turinčiam vieną prigimtį su Tėvu, Amžinasis Tėvas pažadėjo, kad Jis bus visų tautų paveldėtojas (Ps 2, 8). Jis, gimęs būti viso pasaulio dvasiniu karaliumi ir atėjęs išganyti visų žmonių, apreikš savo atėjimą „jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti“, tai yra tiek pagonims, tiek žydams. Jam gimus, angelai buvo pasiųsti žydams, atstovaujamiems neturtingų piemenų, o žvaigždė buvo tas dieviškas pasiuntinys, kuris šią svarbią žinią pranešė pagonims iš Rytų; sutinkamai su Balaamo pranašyste, pagal kurią ji reiškė Mesijo atėjimą.

Kvietimui į Betliejų pagerbti Pasaulio Atpirkėją pakluso keletas pagonių, kuriuos šv. Raštas vadina magais arba išminčiais; tačiau jis nutyli jų skaičių. Bendra šv. Leono, Cezarijaus, Bedos ir kitų nuomone, jų buvo trys. Tai palyginti labai mažai, nes daugelis kitų ne blogiau nei išminčiai matė tą žvaigždę, bet nekreipė dėmesio į šį Dangaus balsą; jie žavėjosi jos nepaprasta šviesa, bet nusikalstamai nesuprato jos dieviško kvietimo arba, pavergti aistrų ir savimeilės, užkietino savo širdis jos išganingam poveikiui. Taip pat ir krikščionys dėl tų pačių priežasčių nebegirdi dieviškosios malonės balso savo širdyse, ir tokia daugybė užkietina jai savo širdis, kad, nepaisant kvietimo, malonių ir paslapčių, veikiančių jų naudai, tenka bijoti, jog netgi jų tarpe daug yra pašauktų, bet maža išrinktų. Taip nutiko žydams, kurių dauguma, kaip sako šv. Paulius, Dievas nebuvo patenkintas.

Kaip skirtingai elgėsi išminčiai! Užuot pasidavę savimeilei arba pasekę minios ir daugelio tariamai dorų žmonių pavyzdžiu, jie, vos tik išvydę dieviškąjį pasiuntinį, neprieštaraudami leidosi į kelionę ieškoti savo sielos Atpirkėjo. Įtikinti žvaigždės, kalbėjusios jų akims, ir vidinės malonės, kalbėjusios jų širdims, kad yra šaukiami paties dangaus, jie, atmetę visokius pasaulietiškus pasitarimus, žmogiškus samprotavimus ir atidėliojimus, viską pavedė Dievo valiai. Nei nebaigti reikalai, nei rūpestis savo karalystėmis ar šeimomis, nei ilgos, varginančios kelionės per dykumas ir beveik nepereinamus kalnus sunkumai ir pavojai, nei nepalankiausias metų laikas, nei kelionė per šalį, visais laikais garsėjusią plėšikais – nė vienas iš šių dalykų, kaip ir daug kitų klaidingų pasaulietiškos išminties ir sumanumo argumentų, kurių, be jokios abejonės, griebėsi jų patarėjai bei pavaldiniai ir dar labiau sustiprino sielų priešas, neįtikino jų atsisakyti ar atidėti kelionės. Visos šios kliūtys pasirodė jiems nevertos nė menkiausio dėmesio, kai Dievas šaukia. Jie gerai žinojo, kad paniekinus tokią didžiulę malonę ji gali būti amžinai prarasta. Kokią gėdą jų veiklus ir drąsus uolumas užtraukia mūsų tingumui ir bailumui!

Išminčiams atėjus paskui žvaigždę į Jeruzalę ar netoli jos, žvaigždė pranyksta: todėl jie pagrįstai mano pabaigę kelionę ir jau greitai patirsią palaimą, regėdami naujai gimusį karalių! Jie tikėjosi, kad, įžengę į karališkąjį miestą, kiekvienoje gatvėje ir už kiekvieno kampo girdės laimingų žmonių sveikinimo šūksnius ir lengvai sužinos kelią į karališkuosius rūmus, kuriuos amžiams išgarsino jų karaliaus ir Atpirkėjo gimimas. Bet su didžia nuostaba jie pamato, kad čia nėra nė menkiausio tokių iškilmių ženklo. Dvaras su miestu ir toliau ramiai gyvena, ieškodami malonumų ir naudos. Ką darys pavargę keliauninkai, atsidūrę tokioje netikėtoje padėtyje? Jeigu magai būtų vadovavęsi žmogiškąja išmintimi, jie iš nusivylimo būtų atsisakę savo tikslo ir tylomis pasišalinę, kad išsaugotų savo gerą vardą, išvengtų gyventojų pajuokos ir pavydžiausio tirono, jau pagarsėjusio kraugeriškumu, pykčio. Tačiau tikrai dorybei išmėginimai tėra proga pasiekti šlovingiausių pergalių. Tariamai apleisti Dievo ir netekę stebuklingo vedlio, jie turi remtis įprastomis informacijos priemonėmis. Tvirtai apsisprendę sekti dievišku kvietimu ir nebijodami pavojaus, su vienodu pasitikėjimu ir nusižeminimu jie apklausinėja miesto gyventojus ir teiraujasi paties Erodo rūmuose, kur yra gimusis žydų karalius. Ar jų elgesys nemoko mūsų iškilus visokiems dvasiniams sunkumams kreiptis į tuos, kuriuos Dievas paskyrė mūsų dvasiniais vadovais, ir prašyti jų patarimo bei vadovavimo? Turime paklusti jiems, kad Dievas galėtų vesti mus pas Save, kaip Jis vedė išminčius į Betliejų, vadovaujant žydų sinagogos kunigams.

Remdamasi Jokūbo ir Danielio pranašystėmis, visa žydų tauta karščiausiai laukė žmonių tarpe pasirodant Mesijo. Kadangi jo gimimo vieta taip pat buvo išpranašauta, išminčiai, tarpininkaujant Erodui, iš Aukščiausios žydų tarybos greitai sužinojo, kad Betliejus yra ta vieta, kurią išgarsins Mesijo gimimas, kaip prieš kelis šimtus metų nurodė pranašas Mikėjas. Koks mielas ir garbintinas Dievo apvaizdos elgesys! Jis moko šventuosius pažinti Jo Valią, kurią Jis apreiškia bedieviškų kunigų lūpomis, ir suteikia pagonims priemonių papeikti ir sugėdinti žydus už jų aklumą. Bet malonės nepasiekia kūniškų ir užkietėjusių sielų. Erodas karaliavo jau virš trisdešimt metų, jis buvo žiaurus, ambicingas, gudrus ir veidmainiškas išsigimėlis. Senatvė ir liga ypač suerzino jo pavydų protą. Jis nieko taip nebijojo, kaip Mesijo pasirodymo, mat daugelis Jo laukė kaip žemiško kunigaikščio, ir valdovas negalėjo apie jį galvoti kitaip, kaip tik apie varžovą ir pretendentą į savo sostą. Tad nenuostabu, kad jį pritrenkė naujiena apie Mesijo gimimą. Taip pat ir visa Jeruzalė, užuot apsidžiaugusi gerąja naujiena, kartu su juo buvo sunerimusi ir sutrikusi. Mes bjaurimės jų niekingumu, bet ar mūsų, esančių toli nuo rūmų, pražūtingai neveikia žmonių pagarba, prieštaraujanti mūsų pareigai? Erodo pavyzdys rodo, koks aklas ir kvailas yra garbės troškimas. Dieviškasis kūdikis atėjo ne atimti iš Erodo jo žemiškos karalystės, bet duoti jam amžinąją ir išmokyti jį šventai niekinti visą pasaulietišką pompastiką ir didybę. Kokia beprasmė ir ekstravagantiška kvailystė ‒ regzti planus, nukreiptus prieš patį Dievą, kuris sugėdina pasaulio išmintį, sugriauna tuščius žmonių sumanymus ir išjuokia jų darbus! Ar šiais laikais nėra erodų, žmonių, kurie savo širdyse yra dvasinės Kristaus karalystės priešai?

Tironas, norėdamas atremti tariamai jam gresiantį pavojų, imasi savo įprastų suktybių: gudrumo ir veidmainystės. Jis apsimeta ne mažiau karštai trokštąs pagerbti naujai gimusį karalių ir paslepia savo bedievišką ketinimą atimti jam gyvybę po palankia dingstimi pačiam vykti jo pagarbinti. Todėl išklausinėjęs apie laiką, kada išminčiai pirmą kartą pamatė žvaigždę, ir griežtai prisakęs jiems grįžti ir pranešti, kur rasti kūdikį, jis leidžia jiems vykti į aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų nurodytą vietą. Erodas tada buvo prie mirties, bet, kaip žmogus gyvena, taip ir miršta. Artėjanti amžinybė retai kada išganingai paveikia nepataisomus nusidėjėlius, retai kada sukelia tikrą ir nuoširdų jų širdžių pasikeitimą.

Išminčiai noriai paklauso Sinedriono patarimo, nors žydų vadovai menkai tepadrąsina juos savo pavyzdžiu: mat nė vienas kunigas ar Rašto aiškintojas nesutinka prie jų prisidėti ir drauge ieškoti, idant tinkamai pagerbtų savo karalių. Religijos tiesos ir principai nepriklauso nuo juos skelbiančiųjų dorovės, jie kyla iš aukštesnio šaltinio, iš Paties Dievo išminties ir teisingumo. Todėl, kai žinia neabejotinai ateina iš Dievo, ją mums perduodančio asmens nusižengimai negali pateisinti mūsų nepaklusnumo. Kita vertus, tikslus ir greitas paklusimas yra geresnis mūsų tikėjimo į Dievą ir pasitikėjimo Juo įrodymas ir dar labiau paskatina Jį ypatingai mus globoti ir ginti, kaip ir atsitiko išminčiams. Vos tik šie paliko Jeruzalę, Dievas, idant sužadintų juose didesnį tikėjimą bei uolumą ir vestų juos toliau, panoro vėl parodyti jiems žvaigždę, kurią jie buvo matę Rytuose. Ji rodė jiems kelią, kol nuvedė į vietą, kur jie turėjo pamatyti ir pagarbinti savo Dievą ir Išganytoją. Čia ji sustojo arba galbūt nusileido, o tai jos nebylia kalba reiškė: „Čia jūs rasite ką tik gimusį karalių“. Šventi vyrai su tvirtu ir pastoviu tikėjimu, apimti dvasinio džiaugsmo, įėjo į vargingą namelį, kuris šiuo gimimu tapo šlovingesnis negu ištaigingiausi rūmai visatoje, ir, atradę kūdikį su motina, parpuolę jį pagarbino ir išliejo jam giliausius šlovinimo, dėkojimo ir visiško pasiaukojimo jausmus. Užuot nustebintas vietos skurdumo ir nekarališkos kūdikio išvaizdos, išminčių tikėjimas tik auga ir stiprėja susidūręs su kliūtimis, kurios, žmogiškai kalbant, turėtų jį užgesinti. Šis tikėjimas patraukia jų protą, prasiskverbia pro skurdo, kūdikystės, silpnumo ir nusižeminimo uždangą; jis priverčia juos pulti ant žemės ir jaustis nevertais pakelti akis į šią žvaigždę, į šį Jokūbo Dievą. Regėdami Jį taip pasislėpusį, jie išpažįsta Jį esant vienintelį ir amžinąjį Dievą. Jie pripažįsta begalinį Jo gerumą tampant žmogumi, ir begalinį žmonijos skurdą, kuriam pašalinti prireikė tokio didelio Galybių Viešpaties nusižeminimo.

Šv. Leonas taip kalba apie išminčių tikėjimą ir atsidavimą: „Kai žvaigždė nuvedė juos pagarbinti Jėzaus, jie nerado Jo, įsakinėjančio velniams ar prikeliančio numirusiųjų, grąžinančio regėjimą akliesiems, kalbą nebyliams arba atliekančio kokius nors dieviškus veiksmus. Jie rado tylų kūdikį, globojamą rūpestingos motinos, nerodantį jokio galybės ženklo, tik nusižeminimo stebuklą.“ Kur mes rasime tokį tikėjimą Izraelyje – turiu omenyje, mūsų dienų krikščionių tarpe? Apšviesti tikėjimo, išminčiai suprato, jog Mesijas atėjo ne suteikti mums žemiškų turtų, o susilpninti mūsų meilę jiems ir sutramdyti mūsų puikybę. Jie jau buvo išmokę Kristaus įstatymų ir persismelkę Jo dvasia, o krikščionys dažniausiai būna jai tokie svetimi ir taip atsidavę pasauliui bei jo sugedusiems principams, jog gėdijasi skurdo ir pažeminimo ir nepriima į savo širdį Jėzaus Kristaus nusižeminimo ir kryžiaus. Savo veiksmais tokie krikščionys tarsi šaukia kartu su anais Evangelijos palyginimo žmonėmis: „Mes nenorime, kad šitas mums valdytų.“ (Lk 19, 14) Jų priešingas elgesys parodo, ką jie būtų pagalvoję apie Kristų ir jo kuklų pasirodymą Betliejuje.

Magai, sekdami Rytų papročiu, pagal kurį prie didžių valdovų nesiartinama be dovanų, kaip pagarbos ženklą atnešė Jėzui tai, ką vertingiausio galėjo duoti jų šalis ‒ aukso, smilkalų ir miros. Auksas yra Jo karališkos valdžios pripažinimas, smilkalai ‒ Jo dievystės išpažinimas, o mira ‒ liudijimas, kad Jis tapo žmogumi dėl pasaulio atpirkimo. Bet dar mielesnės dovanos buvo šventi jų sielų jausmai: karšta meilė, išreikšta auksu, atsidavimas, pavaizduotas smilkalais ir besąlygiškas pasiaukojimas, parodytas mira. Dieviškasis karalius, be abejo, gausiai atlygino jiems už jų dosnumą daug tobulesnėmis dvasinėmis Savo malonės dovanomis. Su tokiais pat meilės, šlovinimo, dėkingumo, gailesčio ir nusižeminimo jausmais mes turėtume dažnai ir ypač per šią šventę savo dvasia artintis prie kūdikėlio Jėzaus, leisdami Jam būti mielu mūsų širdžių, prieš tai nuplautų nuoširdžios atgailos ašaromis, valdovu.

Šventiesiems karaliams ruošiantis grįžti į namus, Dievas, matydamas Erodo veidmainystę ir piktus kėslus, ypatingais ženklais pakeitė jų nusistatymą grįžti į Jeruzalę ir pranešti visiems, kur galima rasti dieviškąjį kūdikį. Taigi, iki galo parodydami savo ištikimybę ir padidindami savo sielose pašvenčiamąją malonę, jie negrįžo į Erodo rūmus, bet, palikę savo širdis pas vaikelį Išganytoją, jie išvyko į savo šalis kitu keliu. Panašiai ir mes, jeigu norime išsaugoti mums suteiktąsias malones, turime nuo šios dienos pasiryžti neturėti ryšių su nuodėmingu pasauliu, nesutaikomu Jėzaus Kristaus priešu, bet eiti kitu keliu, tuo, kurį mums nurodo išganingos Evangelijos tiesos. Tvirtai pasitikėdami Jo malone ir nuopelnais, mes saugiai atvyksime į dangiškąją šalį.

Neabejotina, kad šventieji išminčiai visą likusį gyvenimą praleido karštai tarnaudami Dievui. Šv. Jonas Auksaburnis Mato evangelijos komentare sako, kad vėliau Persijoje juos pakrikštijo šv. apaštalas Tomas, ir jie ėmė skelbti Evangeliją. Kalbama, kad valdant pirmiesiems krikščionių imperatoriams jų kūnai buvo perkelti į Konstantinopolį. Iš ten jie buvo pervežti į Milaną. Miesto dominikonų bažnyčioje galima pamatyti vietą, kur jie buvo laikomi. XII a. imperatorius Frydrichas Barbarosa užėmęs Milaną privertė perkelti juos į Kelną Vokietijoje.

Kun. Alban Butler 

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Pasakykite savo vyskupui, kad jis uždraustų nuodėmingų sąjungų “palaiminimą” jūsų vyskupijoje!

Popiežius Pranciškus ir kardinolas Victoras Manuelis Fernándezas išleido dokumentą Fiducia supplicans, kuriuo leidžiama “laiminti nereguliariose situacijose esančias poras ir tos pačios lyties poras”, prieštaraujantį nekintamam katalikų mokymui, kad Bažnyčia negali laiminti nuodėmingų santykių.

Turime prašyti savo vyskupų uždrausti tokius “palaiminimus” savo vyskupijose, kad ši Dievo akyse bjaurastis neįsitvirtintų vietos lygmeniu.

Pažeidžiant dieviškąjį Apreiškimą ir nuolatinį Katalikų Bažnyčios magisterinį mokymą, deklaracija “Fiducia Supplicans” leidžia katalikų dvasininkams teikti “palaiminimus” tos pačios lyties poroms kartu su kardinolo ir popiežiaus išdėstytomis normomis.

Tačiau tokie santykiai negali gauti Dievo palaiminimo, nes jie susiję su objektyviai nuodėmingais veiksmais, prieštaraujančiais Dievo žodžiui.

Iš tiesų šventasis Paulius pirmajame laiške korintiečiams teigia, kad homoseksualūs veiksmai yra nuodėmingi, aiškindamas, kad “nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai” “nepaveldės Dievo karalystės”, bet, pasak jo laiško romiečiams, tie, kurie praktikuoja homoseksualumą, gaus “savo pačių asmenyje deramą bausmę už savo klaidą”.

Vadovaujant kardinolui Ratzingeriui 1986 m. Tikėjimo mokymo kongregacija (CDF) įspėjo vyskupus užtikrinti, kad jie ir bet kuri vyskupijos “pastoracinė programa” “aiškiai nurodytų, jog homoseksualūs santykiai yra amoralūs”:

“Tačiau norime aiškiai pasakyti, kad nukrypimas nuo Bažnyčios mokymo ar tylėjimas apie jį, siekiant teikti pastoracinę pagalbą, nėra nei rūpestingas, nei pastoracinis. Galiausiai pastoracinis gali būti tik tai, kas teisinga. Bažnyčios pozicijos nepaisymas neleidžia homoseksualiems vyrams ir moterims gauti rūpinimosi, kurio jiems reikia ir kurio jie nusipelno.

“Todėl ypatingas rūpestis ir pastoracinis dėmesys turėtų būti nukreiptas į tuos, kurie turi šią būklę, kad jiems nebūtų įteigta, jog šios orientacijos išgyvenimas homoseksualia veikla yra moraliai priimtinas pasirinkimas. Taip nėra.”

Dar 2021 m. CDF aiškiai pareiškė, kad Bažnyčia neturi “galios teikti palaiminimą tos pačios lyties asmenų sąjungoms”.

CDF teigė, kad “neleistina teikti palaiminimą santykiams ar partnerystei, net ir stabiliai, kai lytinė veikla vykdoma už santuokos ribų (t. y. už neišardomos vyro ir moters sąjungos, savaime atviros gyvybės perdavimui), kaip yra tos pačios lyties asmenų sąjungų atveju”.

Turime pasipriešinti popiežiaus Pranciškaus klaidai, kol ši velniška praktika neįsitvirtino mūsų parapijose ir vyskupijose.

Peticijos sklaidai reikalinga reklama, o ji galima tik su
jūsų parama. Pagal išgales skirkite pasirinktą sumą šiai peticijai
 paremti. Patys spręskime, kam ir kaip panaudojami mūsų pinigai!


Pasakykite savo vyskupui, kad uždraustų nuodėmingų sąjungų “palaiminimą” jūsų vyskupijoje!

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA Lithuania Catholica TV

Žiūrėkite Dievo Gimimo paveikslus iš viso pasaulio. Kaip gražu!

Christus natus est nobis! Tas, kuris išgelbėjo pasaulį, yra su mumis. Žiūrėkite Dievo Gimimo paveikslus iš viso pasaulio. Kaip gražu!

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Christus natus est nobis!

Po akimirkos Tas, kuris yra amžinas, ateis į mūsų nuodėmingą pasaulį. Verta įvertinti, kiek mąstėme ir veikėme Jo dvasia, tikėdamiesi Jo pagalbos.

Jis panorėjo ateiti į šį pasaulį per žmonių šeimą, žinoma, Švenčiausiąją, bet vis dėlto žmonių šeimą, per Švenčiausiąją Mergelę Mariją – antrąją Ievą, malonių tarpininkę. Mes galime naudotis Jo malonėmis tik per Švenčiausiąją Mergelę Mariją.

Todėl prašykime Švenčiausiąją Dievo Motiną ir per Ją Kūdikį Jėzų palaiminimo mums, mūsų šeimoms, mūsų reikalams ir mūsų Tėvynei. Juk Lietuva yra Marijos žemė!

Savo ruožtu norime padėkoti visiems aukotojams ir draugams už paramą mūsų bendram darbui. Linkime išlikti ištikimiems Kristui šioje nelengvoje žemiškoje kelionėje, o Švenčiausioji Mergelė Marija tegul Jus visada lydi! 

Visų mūsų aukotojų intencijomis kas mėnesį 13-ąją mėnesio dieną – Fatimos apsireiškimų dieną – švenčiamos Mišios senąja tradicine lotynų apeiga.

Krikščioniškosios Kultūros Institutas


Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Katalikiškos santuokos griūtis

„Ateis akimirka, kai lemiama kova tarp Kristaus karalystės ir šėtono vyks dėl šeimos. O tie, kurie dirbs šeimos labui, patirs persekiojimus ir suspaudimus. Tačiau nereikia bijoti, nes Švenčiausioji Motina jau sutriuškino gyvatės galvą.“

Fatimos regėtoja sesuo Liucija laiške kardinolui Caffara

Ar žinojote, kad šiuo metu oficialiai Bažnyčia kasmet negaliojančiomis paskelbia ir anuliuoja daugiau nei 50 tūkst. santuokų, o tai yra šimtus kartų daugiau nei prieš kelis dešimtmečius, kai tų santuokų sudaroma buvo net daugiau? Ar žinojote, kad daugiau nei 90 % santuokų anuliavimų prašymų patenkinama, o daugelyje šalių tai tapę beveik automatine ir nesudėtinga procedūra? Pažvelkime į visą šią statistiką naujojo dokumento, kuriuo leidžiamas tos pačios lyties porų laiminimas, šviesoje ir pamatysime, kaip jau kelis dešimtmečius Katalikų Bažnyčios nuosekliai griaunamas tikrasis mokymas apie sakramentinę santuoką. Naujasis dokumentas – tik vyšnia ant torto, kuris žingsnis po žingsnio gaminamas jau kelis dešimtmečius, pirmiausia faktiškai įteisinus katalikiškas skyrybas, po to faktiškai įteisinus antrą civilinę sąjungą, o galiausiai ėmusis normalizuoti tos pačios lyties sąjungas.

Įteisintos katalikiškos skyrybos

2018 m. visame pasaulyje buvo anuliuota 56 780 katalikiškų santuokų. Šis skaičius jau yra mažėjantis, nes nors skyrybų nemažėja, bet mažėjant tikėjimui vis mažiau formalių katalikų apskritai rūpi, kad jų iširusios santuokos būtų anuliuotos. Dar viena priežastis – sudaroma vis mažiau bažnytinių santuokų, tad ir anuliavimų skaičius mažėja. Pažvelkime į Jungtines Valstijas, kur šiuo metu anuliuojama daugiausia santuokų: 1968 m. buvo anuliuotos vos 338 santuokos, o 1991 m. – 63 933. 2004 m. šis skaičius jau sumažėjo iki 46 330, o 2018 m. JAV buvo anuliuotos 27 654 santuokos. Iš visų svarstomų prašymų anuliuoti santuokas, patenkinama net apie 95 %.

Iš visų šalių, kur vykdomi anuliavimų teismai, tik keliose Trečiojo pasaulio šalyse 50 ar daugiau procentų prašymų nepatenkinami. Dauguma pasaulio šalių patenkina 93-97 % prašymų, daugiausia – Kanada (99,5 %) ir Australija (98%) (2011 metų duomenys).

Ši santuokų anuliavimo krizė didžiojoje pasaulio dalyje prasidėjo po 1983 m. Kanonų teisės kodekso atnaujinimo, nors JAV ji prasidėjo anksčiau, santuokos anuliavimo procedūras specialiu Vatikano leidimu palengvinus jau 8 dešimtmetyje. Naujajame kodekse aukštyn kojomis apverčiami santuokos tikslai ir stipriai praplečiamos sąlygos, kurioms esant santuoka gali būti paskelbta negaliojančia. Nors, kaip žinome, šį kodeksą patvirtinęs Jonas Paulius II karštai gynė katalikišką santuoką ir jos neišardomumą, vis tik kodekse atsiradusi galimybė labai plačiai interpretuoti, kada gali būti anuliuojama santuoka, faktiškai lėmė katalikiškų skyrybų įteisinimą.

Bažnyčia visada mokė, kad pirminis santuokos tikslas yra prokreacija, vaikų auginimas ir auklėjimas, o papildomas santuokos tikslas – bendras sutuoktinių gėris, kurį jie gauna iš santuokos. Tačiau 1983 m. Kanonų teisės kodekse šie tikslai apversti, 1055 kanone pirmiausia minimas tikslas, kuris anksčiau būdavo minimas antroje vietoje: „Moterystės sutartis, kuria vyras ir moteris visam gyvenimui sudaro sąjungą ir kuri savo prigimtimi skirta sutuoktinių gerovei ir palikuonių prokreacijai ir auklėjimui […].“

Vienas problemiškiausių kanonų, kuriuo pateisinamas toks lengvas santuokos anuliavimas, yra 1095 §3, kuriame sakoma: „Toliau išvardinti negali sudaryti santuokos […] tie, kurie negali atlikti esminių santuokos pareigų dėl priežasčių, turinčių psichologinę prigimtį.“ Taip pat labai problematiškas 1095 §2 kanonas, kuriame kalbama apie „diskrecijos trūkumą“ priimant sprendimą tuoktis, ką galima interpretuoti plačiai.

1098 kanone teigiama: „Sutartį negaliojančiai sudaro asmuo, kuris santuoką sudaro apgautas, nuslepiant kažkokią būsimo partnerio savybę, kuri pačia savo prigimtimi gali stipriai apsunkinti santuokinį gyvenimą.“ Ką tai reiškia? Tai gali reikšti daugybę dalykų, kaip ir tiesiog tai, kad vyras ar moteris prieš santuoką nuslėpė apie savo polinkį į pyktį ar į pernelyg dažną alkoholio vartojimą. Palikta tiek vietos interpretacijai, kad bet kokią didesnę sutuoktinio ydą, apie kurią sužinota po santuokos, galima laikyti kliūtimi, dėl kurios santuoka sudaryta negaliojančiai.

Ir absoliuti dauguma santuokų anuliuojama remiantis būtent šiais pagrindais (pvz., Jungtinėse Valstijose daugiau nei 99 proc.).

Įteisinta antra civilinė santuoka

Antrasis didelis smūgis katalikiškai santuokai po faktiško katalikų skyrybų įteisinimo buvo suduotas popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo Amoris laetitia. Prieš paskelbiant šį dokumentą buvo aršiai diskutuojama dėl to, ar sudarę antrą (civilinę) santuoką asmenys gali priimti Eucharistijos sakramentą. Bažnyčia visada į šį klausimą kategoriškai atsakydavo „ne“. Išsiskyrę ir antrą kartą susituokę negali priimti Komunijos, nes jų gyvenimo situacija objektyviai prieštarauja prigimtinei ir krikščioniškai tiesai apie santuoką.

Amoris laetitia nepateikė griežto atsakymo, bet įvedė praktiką, kuri jau pati savaime yra atsakymas. Dokumente atsakyta maždaug taip: bendrai – ne, tokie asmenys priimti Eucharistijos negali, bet „tam tikrais atvejais“ – taip. (Nr. 305, išnaša 351.) Išsiskyrę ir antrą kartą susituokę žmonės turį būti „integruoti“, o ne išskirti. (Nr. 299.) Jų integracija „gali būti išreikšta įvairiomis bažnytinėmis tarnystėmis, o tai neišvengiamai reikalauja ištirti, kokias išskyrimo formas, šiandien taikomas liturgijos, sielovados, pedagogikos ir institucinėse srityse, reikėtų įveikti“ (Nr. 299), neišskiriant nė sakramentų teikimo tvarkos (Išnaša 336).

Amoris laetitia pasiuntė žinią, kad draudimas išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems priimti sakramentinę Komuniją nebėra absoliutus. Popiežius neįvedė ­– kaip bendros taisyklės – Komunijos išsiskyrusiems, bet jos ir neuždraudė, o net paskatino „tam tikrais atvejais“. A.A. kardinolas Caffara 2014 m. interviu taip komentavo šias aktualijas: „Šiuo pasiūlymu būtų įvedamas paprotys, kuris ilgainiui krikščionių – ir ne tik krikščionių – protuose įtvirtintų idėją, kad jokia santuoka nėra absoliučiai neišardoma. O tai, be abejo, prieštarauja Viešpaties valiai. Dėl to negali būti jokių abejonių.“

Kard. Raymondas Burke’as savo ruožtu situaciją komentavo taip: „Jei Bažnyčia leistų teikti sakramentus (net ir vienu atveju) asmeniui, kuris gyvena netvarkingoje sąjungoje, tai reikštų, kad arba santuoka nėra neišardoma, arba Šventoji Komunija nėra Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimas, reikalaujantis tinkamos asmens nuostatos, t. y. gailesčio už sunkias nuodėmes ir tvirto pasiryžimo nebenusidėti.“

Kaip išaiškino prof. Roberto de Mattei, „Pagal katalikų moralinį mokymą, veiksmo aplinkybės negali pakeisti jo moralinės prigimties, t. y. negali savaime blogo veiksmo padaryti geru ir teisingu. Tačiau Amoris laetitia atmetė mokymą apie absoliučią moralę bei savaiminį blogį ir priėmė „naująją moralę“, kurią pasmerkė Pijus XII daugelyje savo dokumentų ir Jonas Paulius II enciklikoje „Veritatis splendor“. Vadinamoji situacinė etika leidžia aplinkybėms ir subjektyviai žmogaus sąžinei apspręsti, kas yra gera ar bloga. Nesantuokiniai lytiniai santykiai, jei kyla iš meilės, nelaikomi iš esmės neteisėtais, bet vertinami pagal aplinkybes. Apskritai savaiminis blogis ir mirtina nuodėmė neegzistuoja.“

Tad matome, kaip pradžioje faktiškai įteisinus katalikiškas skyrybas, dabar faktiškai įteisinta ir civilinė antra santuoka. Ribos, kas yra katalikiška sakramentinė santuoka, beveik visiškai ištrintos. Nors ir teigiama, kad Bažnyčios mokymas nekeičiamas, bet skatinamas praktinis to mokymo nesilaikymas. Čia kaip valstybės įstatymas, kurio vykdymo niekas neužtikrina ir į jo laužymą nekreipia dėmesio. Ar galima būtų sakyti, kad draudžiama viršyti greitį, jeigu matuodama greitį policija už jo viršijimą nebaustų? O ar galima sakyti, kad draudžiamos skyrybos ir gyvenimas kartu be sakramentinės santuokos, jeigu skatinama elgtis priešingai? Greičio ribojimo ženklai vis dar gali stovėti savo vietose, bet jeigu niekam nerūpės, kaip to laikomasi, tada jie tebus dekoracija. Lygiai taip amžinas Bažnyčios mokymas lieka savo vietoje, bet jeigu praktiškai skatinamas priešingas elgesys, tada iš to mokymo lieka tik dekoracija.

Amoris laetitia žala buvo plačiai įvertinta: 2017 m. grupė dvasininkų, teologijos specialistų ir religijos ekspertų įteikė pop. Pranciškui skirtą „Sūnišką pataisymą“ (lot. correctio filialis). Jame jie nurodė septynias erezijas, slypinčias apaštališkajame paraginime „Amoris laetitia“. Prieš tai, 2016 m. keturi kardinolai popiežiui nusiuntė išsamiai dokumentuotą kritiką ir vadinamuosius dubia, kur prašė popiežiaus išaiškinti penkis eretiškai skambančius Amoris laetitia teiginius. Pranciškus į nei vieną iš šių kreipimųsi neatsakė ir net nesuteikė to prašiusiems kardinolams audiencijos. 2016 m. 45 teologai įteikė kardinolui Angelo Sodano, kardinolų kolegijos dekanui, kitą kritinę studiją, nagrinėjančią 19 Amoris laetitia teiginių. Į šią kritiką taip pat buvo neatsakyta.

Normalizuotas transgenderizmas

Jau šiais metais Tikėjimo doktrinos dikasterijos prefektas pasirašė, o popiežius Pranciškus patvirtino dokumentą, kuriame pareiškiama, kad suaugę „translyčiai“ asmenys gali gauti Krikšto sakramentą, kaip ir homoseksualių porų auginami ir iš surogatinės motinos gimę vaikai. Taip pat dokumente teigiama, kad „translyčiai“ asmenys gali tapti krikšto tėvais. „Translytiškumas“ nėra laikomas kliūtimi Krikštui, homoseksualių porų vaikai taip pat gali būti krikštijami, net jei gimė iš surogatinės motinos, o „translyčiai“ asmenys net gali tapti krikšto tėvais ar motinomis.

Šis dokumentas atvėrė kelią Krikšto sakramentą priimti viešai sunkios nuodėmės būklėje gyvenantiems ir katalikų mokymui nesiruošiantiems paklusti asmenims, nes neįmanoma situacija, kad „translytis“ asmuo atsižadėtų visų šėtono darbų ir išpažintų katalikų tikėjimą, bet tuo pat metu ir toliau pasirinktų gyventi kaip „translytis“. Dokumentas taip pat atvėrė kelią krikšto tėvais tapti sunkios nuodėmės būklėje gyvenantiems ir katalikų mokymui nesiruošiantiems paklusti, taigi savo krikšto vaikus jau vien tuo papiktinantiems asmenims. Neįmanoma, kad „translytis“ asmuo atitiktų krikšto tėvams keliamas sąlygas ir pareigas, bet tuo pat metu ir toliau pasirinktų gyventi kaip „translytis“. Be to, dokumentas atvėrė kelią tos pačios lyties poroms pakrikštyti savo vaikus ir toliau gyventi sunkios nuodėmės būklėje, nes neįmanoma, kad kartu gyvenantys ir vaiką auginantys tos pačios lyties asmenys jį auklėtų katalikiškai. Tai nesuderinami dalykai – katalikiškam auklėjimui pirmiausia reikėtų nutraukti nuodėmingą gyvenimo būdą.

Naujuoju dokumentu, nepaisant jame įvardijamų „saugiklių“, sutryptas ankstesnis Bažnyčios mokymas apie Krikšto sakramentą. Nors teoriškai gali būti daug kalbama apie tai, kad visa tai galima daryti tik nepapiktinant tikinčiųjų, praktiškai tokia situacija neįmanoma – jeigu bus paklūstama naujajam dokumentui, visada bus papiktinami tikintieji, nes dokumente įvardijamos situacijos niekada negali būti nenuodėmingos ir nepapiktinančios, jeigu asmenys nepasižada tų situacijų nutraukti ir pradėti gyventi katalikiškai.

Popiežius šiais leidimais pasaulio akyse normalizavo vadinamąjį translytiškumą. Pavyzdžiui, įtraukė kunigus į praktines dilemas: pagal kokią lytį bus vertinamas „translyčio“ asmens pasirinkimas būti krikšto tėvu ar motina – biologinę ar vadinamąją socialinę, pagal kurią asmuo teigia gyvenąs? Jeigu vyras pasirenka gyventi kaip moteris, ar jis galės būti krikšto motina? O jeigu vis tik jis galėtų būti tik krikšto tėvu, tai ar nebūtų skandalingas ir papiktinantis vien pats faktas, kad krikšto tėvas rengiasi ir elgiasi kaip moteris, tikriausiai net yra atlikęs daugybę vadinamųjų lyties keitimo operacijų? Tokie atvejai neišvengiamai skleis žinią, kad Bažnyčia remia vadinamąją transgenderizmo ideologiją. Faktiškai įteisinus skyrybas ir civilines santuokas, kas reiškia pastoviai nuodėmingą gyvenimą kartu, dabar, sekant logine seka, tarsi normalizuojamas ir tos pačios lyties asmenų gyvenimas kartu ir net vaikų, išnešiotų surogatinės motinos, auginimas. O visa tai logiškai veda prie kito punkto.

Normalizuoti tos pačios lyties asmenų santykiai

Ir galiausiai tai, apie ką visi kalba šiomis dienomis. Išleista Tikėjimo doktrinos dikasterijos deklaracija Fiducia supplicans, vėlgi patvirtinta popiežiaus, kuria leidžiama „laiminti nereguliariose situacijose esančias poras ir tos pačios lyties poras“, taip prieštaraujant nekintamam katalikų mokymui, kad Bažnyčia negali laiminti nuodėmingų santykių. Jeigu du kartu gyvenantys homoseksualai gali būti krikšto tėvais, kodėl jie negali gauti ir palaiminimo?

Deklaracijoje pabrėžiama, kad visos „apeigos ir maldos, galinčios sukelti painiavą tarp to, kas sudaro santuoką – kuri yra „išskirtinė, stabili ir neišardoma vyro ir moters sąjunga, natūraliai atvira vaikų gimdymui“ – ir to, kas jai prieštarauja, yra neleistinos.“ Deklaracija uždraudžia kurti naujas apeigas ar ritualus, specialiai pritaikytus laiminti tos pačios lyties poras, ir tarsi sudeda daug visokių „saugiklių“, kad tos pačios lyties porų santykiai nebūtų prilyginami „normaliems“ santykiams. Būtent todėl daugybė katalikų jau puolė teisinti dokumentą ir sakyti, kad iš tikrųjų jame nėra leidžiamas tos pačios lyties porų laiminimas, o tik tam tikras spontaniškas palaiminimas pavieniams asmenims, kuris teikiamas visada.

Tačiau dokumente kalbama būtent apie porą (tos pačios lyties asmenų ar kitų asmenų, esančių „nereguliariuose santykiuose“) kaip palaiminimo objektą. Kai laiminama pora, laiminamas santykis tarp dviejų žmonių. Tai didelis posūkis nuo 2021 m. Tikėjimo doktrinos kongregacijos išleisto dokumento, kuriame nedviprasmiškai sakoma, kad Bažnyčia gali suteikti palaiminimą asmenims, turintiems potraukį tai pačiai lyčiai, tik ir tik tada, kai laiminamas individualus asmuo, o ne santykiai, ir kai asmuo parodo troškimą gyventi skaisčiai pagal „Dievo planą“.“ Čia rašoma:

„Nėra leistina laiminti santykių ar partnerysčių, net stabilių, kurios susijusios su seksualine veikla už santuokos ribų (t. y. už neišardomos sąjungos tarp vyro ir moters, atviros gyvybės perdavimui), kaip kad yra tos pačios lyties asmenų sąjungų atveju. […] Tai neužkerta kelio individualių asmenų su homoseksualiais polinkiais laiminimui, jeigu jie parodo valią gyventi ištikimai apreikštiems Dievo planams, kaip juos apibrėžia Bažnyčios mokymas. Tačiau negalimas palaiminimas jokia forma, kuris linktų pripažinti šias sąjungas kaip tokias. Tokiu atveju palaiminimas parodytų ne intenciją patikėti šiuos individualius asmenis Dievo apsaugai ir pagalbai, bet patvirtinti ir paskatinti gyvenimo būdo pasirinkimą, kuris negali būti pripažintas kaip objektyviai atitinkantis apreikštus Dievo planus.“

Pasvarstykime. Ar būtų suteikiamas laiminimas žmogui, kuris į bažnyčią ateitų nuogas? Tai būtų palaikyta sunkia nuodėme, jis būtų išprašytas iš bažnyčios, o palaiminimas jam geriausiu atveju būtų suteiktas tik apsirengus. Aktyvūs homoseksualūs santykiai yra kur kas sunkesnė nuodėmė, tačiau iš palaiminimą norinčios gauti poros nebereikalaujama turėti „troškimo gyventi skaisčiai pagal Dievo planą“. Net paprasta logika sako, kad jeigu nebūtų norėta leisti laiminti tokių porų, būtų užtekę pakartoti 2021 m. dokumente išsakytas sąlygas ar net iš viso nieko nekartoti.

Kaip šiame dokumente neva sudedama daug „saugiklių“, lygiai taip ankstesniame dokumente dėl krikšto pabrėžta, kad turi būti vengiama situacijų, kurios „sukeltų viešą papiktinimą ir tikinčiųjų dezorientaciją“, ir kad „translytis“ asmuo gali būti krikšto tėvu ar motina tik tam tikrais atvejais, kuomet nesukeliamas papiktinimo pavojus.

Lygiai taip ir Amoris laetitia gražiai pabrėžta, kad „aiškiai nebesuvokiama, kad tik išskirtinė ir neišardoma vyro ir moters vienybė, būdama tvirtas įsipareigojimas ir įgalindama vaisingumą, atlieka pilnutinę socialinę funkciją. […] faktinių sąjungų ar sąjungų tarp tos paties lyties asmenų nevalia tiesiog prilyginti santuokai. Nė viena netvirta ar naujai gyvybei uždara sąjunga nelaiduoja visuomenės ateities.“

Katalikams reikia pagaliau atsisakyti naivumo, kuriam užtenka kelių gražių žodžių, kad žmogus jaustųsi nuramintas. Žinomiausi eretikai, tokie kaip Arijus, irgi rašė pamaldžiai ir gražiai. Kadangi nekintamo Bažnyčios mokymo formaliai pakeisti neįmanoma, modernistai visada griebiasi kitos taktikos: teoriškai kalbėti apie tradicinį katalikų mokymą ir juo prisidengti, net pabrėžti pavojų papiktinti tikinčiuosius, bet nustatyta praktine, pastoracine kryptimi ramiai šį mokymą mindyti.

Vysk. Stricklandas, jau nukentėjęs dėl tradicinio mokymo ginimo, pakvietė visus pasaulio vyskupus, o ir tikinčiuosius, nepaklusti naujajam dokumentui. Paskelbus Amoris laetitia kitas vyskupas, Athanasius Schneideris pasakė šiuos įsimintinus žodžius, kuriais ir baigsiu straipsnį: „Non possumus! Aš nepriimsiu miglotos kalbos ar meistriškai paslėptų durų, vedančių į Santuokos ir Eucharistijos sakramentų išniekinimą. Taip pat aš nepritarsiu pasityčiojimui iš Šeštojo Dievo įsakymo. Aš verčiau būsiu išjuokiamas ir persekiojamas, nei pritarsiu dviprasmiškiems tekstams ir nesąžiningiems metodams. Aš renkuosi aiškų „Kristaus, Tiesos, paveikslą vietoj brangakmeniais apsirėdžiusios lapės atvaizdo“ (Šv. Ireniejus), nes „aš žinau, kuo įtikėjau“ (2 Tim 1, 12).“

Marius Parčiauskas

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Gvadalupės Dievo Motina – negimusių vaikų globėja

Remk katalikišką žiniasklaidą

Kodėl Gvadalupės Dievo Motina vadinama negimusių vaikų globėja?

Per amžius Dievo Motina ne kartą parodė savo buvimą tarp mūsų. Tačiau tik per apsireiškimus Gvadalupėje Ji pasirodė mums palaimintoji. Apie tai byloja šermenys ir šiek tiek pakeltos įsčios, pažymėtos atvaizde dešinėje ant apsiausto. Marija savo įsčiose nešioja negimusį Kristų, skelbdama gyvybės įsčiose šventumą ir palaimingumą. Jos atsidavimas ir švelnumas rodo mums džiaugsmą ir pagarbą, su kuria turime žvelgti į kiekvieną pradėtą gyvybę.

Madona liepė Chuanui surinkti visą saują jų ir susikišti į tilmą (tai indėnų apsiausto tipas, priekyje nuleistas kaip apsiaustas, o nugaroje surištas kaip maišas). Chuanui grįžus pas vyskupą ir atidarius tilmą, išsiskleidė kastilinės rožės, o vyskupas ir visi susirinkusieji su baime atsiklaupė. Ant išskleistos drobulės jie pamatė gražų Marijos atvaizdą, apsirengusį raudonu apsiaustu, ties kaklu susegtu mažu kryžiaus formos smeigtuku.

Šis atvaizdas išliko ant Chuano Diego tilmos ir iki šiol kabo virš pagrindinio altoriaus Dievo Motinos šventovėje La Viljoje, Meksiko priemiestyje, kuri yra lankomiausia katalikų šventovė pasaulyje.

Paveiksle Dievo Motina yra nėščia ir savo įsčiose nešioja Dievo Sūnų. Jos galva nulenkta pagarbai, taip nurodant, kad ji nėra deivė, o veikiau ta, kuri nešioja ir kartu garbina vienintelį tikrąjį Dievą.

Gvadalupės paveiksle Marija ypatingu būdu tapo Gyvybės gynėja ir pradėtos gyvybės globėja jau XVI a. Nurodytame paveiksle Marija vaizduojama palaimintoje būsenoje. Šis faktas yra nežodinė Marijos žinia, ypač skirta šiandienos žmonėms.

Trumpa Gvadalupės Dievo Motinos istorija

1531 m. gruodžio 12 d. Švenčiausioji Mergelė Marija pasirodė nuolankiam indėnui Chuanui Diegui ir kalbėjo su juo jo gimtąja nahuatlų kalba. Žodžiai, kuriuos Dievo Motina skyrė Chuanui Diegui: “Brangus sūnau, aš tave myliu. Aš esu Marija, visuomet Mergelė, tikrojo Dievo, duodančio ir saugančio gyvybę, Motina. Jis yra visų daiktų Kūrėjas, Jis yra visur esantis. Jis yra dangaus ir žemės Viešpats.”

Ji paprašė Chuano prieiti arčiau. Jis žengė kelis žingsnius ir puolė ant kelių, priblokštas gražaus reginio. Gražioji Ponia toliau kalbėjo: “Noriu šventyklos tokioje vietoje, kur parodyčiau gailestingumą tavo žmonėms ir visiems žmonėms, kurie nuoširdžiai prašo manęs pagalbos savo darbuose ir varguose. Čia aš matysiu jų ašaras. Bet aš jas nuraminsiu ir paguosiu. Dabar eik ir papasakok vyskupui viską, ką čia matei ir girdėjai”.

Deja, vyskupas nepatikėjo mintimi, kad Dievo Motina galėjo pasirodyti tokiam vargšui, neraštingam meksikiečiui kaip Chuanas. Chuanas Diegas sugrįžo į apsireiškimo vietą, kur Dievo Motina jam pasirodė dar kartą. Ji liepė jam sugrįžti kitą rytą, tada duosianti jam ženklą, kuris įtikins vyskupą Jos pasirodymo ir prašymo tikrumu.

Kitą rytą Dievo Motina liepė Chuanui nueiti į kalvos viršūnę ir iš ten surinkti Kastiljos rožių. Nors jis žinojo, kad ten auga tik kaktusai, pakluso Dievo Motinos žodžiams. Jo paprastas tikėjimas buvo atlygintas. Kaip Dievo Motina ir buvo pranešusi, Tepejako kalvos viršūnėje išaugo gražios gėlės.

Gyvatės galva sutraiškyta

Kai Marija pirmą kartą pasirodė palaimintajam Chuanui Diegui, Meksika dar visai neseniai buvo krikščionių vadovų rankose. Vis dar buvo praktikuojamos žmonių aukos, kurių metu dažnai buvo praliejamas nekaltų žmonių kraujas, kad būtų nuraminti senųjų apeigų ištroškę demonai. Per metus actekų kunigai savo dievams paaukodavo mažiausiai 50 000 egzekucijų – vyrų, moterų ir vaikų. Vien 1487 m. per vieną keturias dienas trukusią naujos šventyklos pašventinimo ceremoniją Tenočtitlane buvo paaukota apie 80 000 belaisvių. Tokia pati praktika, kurios metu dažniausiai buvo kanibalizuojamos aukų galūnės, buvo paplitusi ir ankstesnėse Mezoamerikos kultūrose: olmekai, toltekai ir majai plačiai vykdė žmonių aukojimo ritualus.

Manoma, kad pagonys indėnai dažnai aukodavo vaikus, daugiausia dėl to, kad laikė juos tyrais ir nesugadintais. Meksikos istorikas Ixtlilxochitl apskaičiavo, kad Meksikoje buvo aukojamas kas penktas vaikas. Į šį tamsos ir kančios urvą Gvadalupės Dievo Motina atnešė motiniškos užuojautos žinią:

Aš esu jūsų gailestingoji Motina ir visų šioje žemėje gyvenančių tautų motina, visų kitų skirtingų protėvių žmonių, kurie mane mylės, kalbėsis su manimi, ieškos manęs ir pasitikės manimi, motina. Čia aš išgirsiu jų šauksmą, jų sielvartą ir ištaisysiu bei palengvinsiu jų kančias, poreikius ir vargus.

Atsivertimai

1541 m., praėjus vos dešimčiai metų po apsireiškimų, dešimt milijonų indėnų atsivertė iš pagonybės. Iki Dievo Motinos atėjimo misionieriams buvo pavykę pakrikštyti tik milijoną čiabuvių, kurių dauguma buvo našlaičiai vaikai, karo aukos, kuriuos mylintys misionieriai įsivaikino ir išauklėjo. Toks masinis atsivertimas buvo beprecedentis reiškinys, kokio nebuvo nė vienoje pasaulio šalyje.

Lietuvos žmonėms vis dar reikia jos gailestingumo žinios! Kartu melskime Gvadalupės Dievo Motinos pagalbos ir globos. Jos veidas spinduliuoja pačią Dievo šviesą, o jos pavyzdys rodo autentišką moteriškumą. Ji rodo neprilygstamą užuojautą vargšams ir beginkliams žmonėms, bet taip pat nepaliaujamą galią ir pergalę prieš piktąjį ir jo tarnus.

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Nekaltasis Prasidėjimas – galingas katalikų ginklas, sunaikinęs SSRS!

Šiandien, kai švenčiame Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę, svarbu prisiminti Švenčiausiosios Mergelės Marijos galią, kylančią iš jos užtarimo mūsų Išganytojui galios.

Kaip pavyzdį čia pateikiame įvykių prieš SSRS žlugimą aprašymą. Tai įvyko dėl popiežiaus Jono Pauliaus II akto, kuriuo jis paaukojo pasaulį Nekaltajai Marijos Širdžiai. Juo labiau galime tikėtis lemtingų pasekmių iš popiežiaus Pranciškaus Rusijos ir Ukrainos paaukojimo akto.

“Žinoma, tai, kuo Rusija buvo nuo 1917 m., subyrėjo į mažus gabalėlius ir, regis, niekada nesulipdė savęs (šiandien matome bandymą būtent “suklijuoti gabalėlius” – red.). Išnyko įtampa tarp komunistinio bloko ir Vakarų šalių ir, svarbiausia, išnyko pasaulinio naikinamojo branduolinio karo grėsmė, kuri 1984-1985 m. tiesiog kabojo ant plauko. Trečiajame paaukojimo teksto punkte teigiama:

“Pavesdami Tau, Motina, pasaulį, visus žmones ir visas tautas, mes Tau patikime ir patį šį paaukojimą pasauliui, atiduodami jį į Tavo motiniškąją Širdį.

O Nekalčiausioji Širdie! Padėk mums įveikti siaubą, kurį kelia blogis, taip lengvai įleidžiantis šaknis šiuolaikinių vyrų ir moterų širdyse, – blogis, kuris su savo nesuskaičiuojamais padariniais jau slegia mūsų dabartį ir, atrodo, užveria kelius į ateitį!

Nuo bado ir karo, gelbėk mus!

Nuo branduolinio karo, nuo nesuskaičiuojamo savęs naikinimo, nuo bet kokio karo, gelbėk mus!”

Istorikai sutaria, kad lemiamą reikšmę branduolinio karo grėsmės panaikinimui turėjo katastrofa Seviromorske, kur 1984 m. gegužės 13 d. sovietų Šiaurės laivyno sandėliuose kilo gaisras. Kadangi ginklai buvo saugomi nedidelėje erdvėje, ugnis persikėlė iš sandėlio į sandėlį, o jos gesinimas tikriausiai atnešė vis daugiau aukų, kurių skaičius siekė apie 200-300 žmonių. Gegužės 17 d. įvyksta didžiausi ginkluotės sprogimai. Sunaikinta beveik 1 000 įvairių tipų raketų, tarp jų – saugomų 80 SS-20 tipo raketų, galinčių nešti branduolinį krovinį, komplektas.

Sovietų Sąjungos Šiaurės laivynas, kuriam priklausė daugybė povandeninių laivų, branduolinių raketinių laivų ir tolimojo nuotolio lėktuvų ir kuris buvo numatytas kaip smogiamųjų pajėgų prieš Jungtines Valstijas stuburas, buvo praktiškai nuginkluotas, visiškai atkurti smogiamąsias pajėgas turėjo prireikti dvejų metų. Ar buvo planuojamas branduolinis karas? Daugelis istorikų mano, kad buvome labai, labai arti jo ir kad jis buvo planuojamas 1985 m.

Kas atsitiko Rusijoje po katastrofos? Arba, tiksliau, kas vyksta 1984 m. SSRS? Vos kelis mėnesius prezidentavęs, 1984 m. vasario 9 d. miršta Komunistų partijos centrinio komiteto generalinis sekretorius Jurijus Andropovas, Brežnevo įpėdinis (juk jis valdė daugiau kaip 18 metų!). Kitas pirmasis sekretorius, Konstantinas Černenka, vadovauja vos daugiau nei metus ir miršta 1985 m. kovo 10 d.

Per mažiau nei dvejus metus mirė dar trys pirmieji sekretoriai. 1985 m. kovo 11 d., per šventosios Jacintos – vienos iš trijų Fatimos ganytojų – 75-ąjį gimtadienį, pirmuoju sekretoriumi tampa Michailas Gorbačiovas, kurio pagrindinis indėlis buvo visos Sovietų Sąjungos žlugimas.

Branduolinio karo grėsmė galutinai palaidota 1987 m. gruodžio 8 d., Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės dieną, sudarius INF sutartį, arba “Sutartį dėl visiško vidutinio nuotolio raketų likvidavimo”. 1989 m. SSRS išveda savo kariuomenę iš Afganistano, o Lenkijoje įvyksta pirmieji beveik laisvi rinkimai. Gruodžio 1 d. M. Gorbačiovas ir jo žmona Raisa su oficialiu vizitu lankosi Vatikane, surengia nuoširdžius pokalbius ir, regis, puikiai supranta vienas kitą.

Kitais metais sovietinės respublikos paskelbia suverenitetą, nors M. Gorbačiovas nepripažįsta Lietuvos nepriklausomybės deklaracijos ir vykdo karinę intervenciją Lietuvoje. Per šiuos vadinamuosius Sausio įvykius (1991 m.) žūsta 14 žmonių ir daugiau kaip 700 sužeidžiama. M. Gorbačiovas vis labiau praranda paramą Rusijoje, todėl 1991 m. rugpjūčio mėn. įvyksta vadinamasis Maskvos pučas.

Tai buvo paskutinis mirštančios SSRS atodūsis. Borisas Jelcinas užgrobia valdžią Rusijoje ir 1991 m. per Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę kartu su Baltarusijos ir Ukrainos vadovais pasirašo SSRS iširimą ir Nepriklausomų valstybių sandraugos sukūrimą.

JŠ pagal posada.parafia.net.pl

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

„Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“

Žmogaus gyvenimas ir jo psichologija yra didžiulė paslaptis. Gražūs ir nuostabūs šio pasaulio ir šio gyvenimo dalykai mums kažkaip tampa įprasti ir nuobodūs. Pasaulis kupinas grožio ir gėrio, bet visą laiką jį matydami mes tampame jam abejingi. Mes matome nuostabų dangų, nuostabius ežerus, kalnus, upes, medžius, žvaigždes, bet laikui bėgant visa tai kažkaip mums tampa įprasta ir nuobodu.

Mūsų psichologija tokia, kad mes greitai pasiduodame apatijai ir abejingumui. Mūsų siela tokia silpna, tokia pažeidžiama. Mes greitai prarandame savo pirminį entuziazmą ir užsidegimą; mes imame nuobodžiauti, tampame nepatenkinti ir pradedame mažiau vertinti aplinkinius dalykus. Nusipirkę ką nors nauja, pavyzdžiui, naują automobilį ar kompiuterį, pradžioje mes būname labai užsidegę ir kupini džiaugsmo, bet po kurio laiko tai mums pabosta ir mūsų nebejaudina.

Taip ypač nutinka su mūsų pažįstamais žmonėmis. Kai ką nors gerai pažįstame, dažnai su juo kalbamės arba susitinkame, ilgainiui pradedame jį laikyti savaime suprantamu. Pavyzdžiui, jaunas vyras susitinka jauną moterį, ir pradžioje juos užplūsta stiprūs jausmai ir potraukis vienas kitam. Jų širdys tarsi sprogsta nuo emocijų, džiaugsmo ir susijaudinimo. Vėliau jie susituokia ir laimingai gyvena. Tačiau praėjus trisdešimčiai metų jų tarpusavio jausmai ima blėsti. Jie nepraranda meilės vienas kitam, bet ta pirminė ugnis ir aistra pamažu užgęsta. Panašiai atsitinka ir su mūsų vadovais arba didžiais žmonėmis. Kai pas mus atvažiuoja naujas kunigas arba mūsų vadovu darbe tampa naujas žmogus, pradžioje jiems rodome didelę pagarbą, bet pamažu mūsų pagarbumas jiems mažėja ir mes prie jų įprantame. Tokia yra žmogaus prigimtis.

Taip atsitinka ir su Švč. Mergele Marija. Mes giedame ir meldžiamės jai (Rožančių, litanijas, Angelo pasveikinimą) taip dažnai, mus supa tiek daug jos gražių statulų ir paveikslų, kad ji mums tampa normaliu ir įprastu dalyku. Mes prarandame suvokimą, kas ir kokia ji iš tiesų yra. Kas ji? Kas yra ši didi moteris? Kokia ji? Į šiuos klausimus atsako šiandienos šventė. Ji yra Nekaltasis Prasidėjimas.

Kaip žinote, 1858 m. Švč. Mergelė Marija apsireiškė šventajai Bernadetai Lurde, nedidelėje vienos erdvios olos nišoje. Šių apreiškimų metu Švenčiausioji Mergelė pasakė šventajai Bernadetai, jog ji nori, kad daug žmonių ateitų į šią vietą melstis ir kad kunigai čia pastatytų koplyčią. Kaip tikra sielų motina, ji paprašė šventosios Bernadetos melstis už nusidėjėlius ir daryti už juos atgailą. Marija visada prašo šių dalykų savo apsireiškimuose.

Šventoji Bernadeta keletą kartų jos mandagiai paklausė: „Prašau, pasakykite savo vardą. Žmonės nori žinoti, kas esate.“ Tačiau Švenčiausioji Mergelė tik maloniai šypsodavosi ir nieko nesakydavo. Šventoji Bernadeta ją vadindavo „gražiąja ponia“. Ji pasakojo žmonėms, kad jai apsireiškianti „gražioji ponia“. Daugelis žmonių manė, kad tai Švenčiausioji Mergelė, bet jie nebuvo tvirtai tuo įsitikinę. Galiausiai per šešioliktąjį apsireiškimą šventoji Bernadeta tris kartus jos paklausė: „Bet koks yra jūsų vardas?“ Gražioji ponia tik nusišypsojo ir nieko neatsakė. Tada Bernadeta paklausė jos ketvirtą kartą: „Koks jūsų vardas?“ Tuomet Marija nuolankiu balsu tarė: „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“.

Ji nepasakė „Aš esu Švenčiausioji Mergelė Marija“ arba „Aš Dievo Motina“, arba „Aš Dangaus Karalienė“. „Koks jūsų vardas?“ „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas.“ Tai gili paslaptis. Tai reiškia: „Aš esu žmogus, pradėtas visiškai be gimtosios nuodėmės, ir mano siela visiškai nepatiria kenksmingų nuodėmės padarinių. Aš esu nekaltoji moteris, pilna Dievo malonės, dorybės ir tyrumo.“ Tai jos esmė. Ji yra Nekaltasis Prasidėjimas. Tai didelė nuostabi paslaptis.

Kalbant apie mūsų santykį su Švenčiausiąja Mergele Marija, turime visuomet atminti du dalykus. Pirma, ji yra tikra moteris. Ji ne angelas, ne deivė. Tai reiškia, kad ji yra tikra mūsų dvasinė motina, visada pasirengusi mums padėti. Todėl turime būti jai labai artimi ir ja pasitikėti, kaip pasitikime savo motina. Antra, turime puoselėti jai gilią pagarbą, nes, nors ir būdama moteris bei mūsų motina, ji stovi daug aukščiau už mus.

Niekada negalime pamiršti, kad ji yra kilniausia iš Dievo kūrinių. Kadangi ji yra Nekaltasis Prasidėjimas ir Dievo Motina, jos kilnumas yra daug didesnis negu Dievo angelų ir visų šventųjų. Jos „malonės pilnatvė“ gerokai viršija visą angeluose ir šventuosiuose esančią malonę. Švenčiausioji Mergelė Marija yra artimiausia Švenčiausiajai Trejybei būtybė. Kuo labiau kūrinys myli Dievą, tuo jis yra tobulesnis, o Švenčiausioji Mergelė myli Jį labiau nei visi angelai ir šventieji. Tai reiškia, kad ji yra daug tobulesnė ir šventesnė nei visi angelai ir šventieji. Tai nuostabu, ir mes niekada negalime to pamiršti.

Todėl turime nuolat atnaujinti savo pagarbą jai, kai kreipiamės į ją malda. Nenorime, kad mūsų pamaldumas ir pagarba jai sumažėtų ir taptų drungnas.

Be to, kadangi ji yra Nekaltasis Prasidėjimas, jos jausmai ir emocijos tobulai klauso jos valios, jos valia tobulai paklūsta jos protui, o jos protas tobulai paklūsta Dievo įstatymui ir valiai. Jos sieloje viešpatauja tobula ramybė ir tvarka. Ji turi nekaltą sielą. Jos sieloje karaliauja tobula taika, nes „taika“ reiškia iš tvarkos kylančią ramybę, o jos sieloje yra tobula tvarka. Šventasis Tomas tai vadina pirmine teisumo ir tvarkos būkle. Prieš pirmąją nuodėmę Adomo ir Ievos sielos buvo šioje teisumo ir tvarkos būklėje.

Todėl Švenčiausioji Mergelė gyveno visiškai nenuodėmingą gyvenimą. Ji niekada nepadarė nė vienos nuodėmės. Tai nuostabu! Pavyzdžiui, įsivaizduokite Švenčiausiąją Mergelę po to, kai ji Šventosios Dvasios galia pradėjo mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Ji buvo nėščia, tačiau buvo sužadėta su šventuoju Juozapu. Kaip ji galėjo pasakyti jam apie savo nėštumą? Kaip ji galėjo visa tai jam paaiškinti? Ar jis būtų ja patikėjęs? Dabar pagalvokite. Kaip mes būtume reagavę? Ką būtume pasakę šventajam Juozapui? Mes esame „kaltai pradėti“, todėl būtume supanikavę, ėmę nervintis, bijotume kalbėti su juo ir t. t. Dėl sukilusių emocijų ir rūpesčių mes, ko gero, padarytume daug lengvųjų nuodėmių mėgindami paaiškinti stebuklą šventajam Juozapui. Bet Nekaltai pradėtoji (Švenčiausioji Mergelė Marija) buvo visiškai rami, protinga ir šventa. Ji nieko nesakė Juozapui apie šiuos dalykus. Ji visiškai pasitikėjo Dievo planu, ji tikėjo, kad Dievas viską Juozapui paaiškins. Ir Dievas tai padarė. Tai yra šventumas ‒ visiškai pasikliauti Dievo Apvaizda ir valia.

Įsivaizduokite šventąjį Juozapą ir Mariją, keliaujančius į Betliejaus miestelį. Žinoma, jie tikėjosi apsistoti jaukioje vietoje. Žinoma, jie tikėjosi, kad Švenčiausioji Mergelė pagimdys vaiką vėliau, kai jie sugrįš į Nazaretą. Tačiau jiems atvykus į Betliejų Marijai atėjo metas gimdyti. Tai jiems buvo pirmas sukrėtimas. Įsivaizduokite, kokių jiems tai sukėlė sunkumų. Jie buvo kelionėje, ir štai atėjo metas gimdyti. Maža to, jie negalėjo rasti normalios vietos apsistoti. Tai buvo antrasis sukrėtimas. Ką mes būtume darę? Kaip būtume reagavę? Kadangi esame „kaltai pradėti“, mes vėl supanikuotume, imtume skųstis ar netgi piktai šaukti ant šventojo Juozapo: „Kodėl negali rasti tinkamos vietos apsistoti? Tu blogas vyras! Ar nematai, kad aš nėščia, negi manęs nemyli?“ ir t. t. Tačiau Nekaltai Pradėtoji buvo tobulai protinga, tobulai rami. Ji paprasčiausiai tobulai pakluso Dievo valiai, nepadarydama jokios nuodėmės. Ji viską paklusniai priėmė.

Įsivaizduokite, kaip Švenčiausioji Mergelė Marija ir šventasis Juozapas suprato pametę Jėzų. Kaip mes būtume elgęsi? Kadangi esame „kaltai pradėti“, būtume ėmę šaukti ant Juozapo ir kaltinę jį aplaidumu: „Kodėl juo nepasirūpinai? Tu blogas tėvas! Kaip įmanoma, kad jį praradai?“ Būtume padarę daug nuodėmių. Tačiau Nekaltai Pradėtoji nepadarė nė vienos nuodėmės per visas tas tris dienas, kai ieškojo Jėzaus. Jos vaikas buvo pradingęs. Įsivaizduokite, kaip jai tai turėjo būti skaudu. Ji visiškai ramiai pakluso Dievo valiai, ir priėmė situaciją tokią, koki ji buvo, nepadarydama jokios nuodėmės. Tai parodo mums jos nekaltą sielą.

Sužadinkime iš naujo savo pagarbą Švenčiausiajai Mergelei. Niekada nepamirškime, kas ji yra ‒ Nekaltasis Prasidėjimas, kilniausia iš Dievo kūrinių. Jeigu pamaldžiai garbinsime jos Nekaltąją Širdį, galėsime būti tikri, kad ji ypatingai mus globos dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.

Kun. Shane Pezzutti

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

“Rorate caeli” ar “Last Christmas”? Kaip bedieviškas pasaulis vagia iš mūsų adventą…

Prasideda adventas. Gatvės prisipildo kalėdinių blizgučių, o iš garsiakalbių skamba daina… ” Last Christmas”. Ar taip mūsų protėviai laukė Viešpaties atėjimo ir ar dvasia, kadaise gražiai pasireiškusi liaudies ir tautinėje kultūroje, kartais nepasiklysta tarp šių spalvų ir garsų?

Visi advento papročių tyrinėjimai sutaria, kad nors tai buvo laikas, kuriame netrūko atgailos veiksmų (pavyzdžiui, pasninko trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais), jis visų pirma buvo kupinas apmąstymų ir dvasinio džiaugsmo. Nors buvo sakoma, kad adventas susijęs su pasninku ir šventėmis, tai nebuvo vienintelis Viešpaties gimimo laukimo laikotarpio turinys.

Jau tuo metu kaimuose ir miestų gatvėse pasirodydavo linksmos, spalvingos procesijos žmonių, persirengusių išganymo istorijos personažais ar net čigonais ir žydais.

Pasiruošimas šventiniam laikotarpiui ir žiemai, sutampančiai su adventu, buvo pačiame įkarštyje. Kilmingieji medžiojo, valstiečiai penėjo naminius paukščius, o kaimų namuose merginos, dainuodamos dainas, verpė vilną ant verpimo ratelių.

Gražus paprotys kasdienybės akimirkas praturtinti muzika paįvairindavo šiuos pasiruošimus ir rodo, kad ne taip seniai Lietuvoje dar gyvavo itin ritualizuota, su liturginiu kalendoriumi ir metų laikais harmoningai deranti visuomenė.

Last Christmas vietoj Rorate Caeli…

Koks kadaise buvo advento žavesys? Dėl to, kad jungė tai, kas sudaro unikalų tautinio ar liaudiškojo dvasingumo bruožų rinkinį, su tuo, kas ateina iš šio pasaulio. Grįždamas prie sentikių veiklos ir religinės meninės išraiškos, bet kuris neabejingas protas galėtų apmąstyti tiesą, kad mus sukūrė ir atpirko Dievas, atėjęs Kūdikio pavidalu.

Kai kurie papročiai buvo pasiskolinti ir daugiausia iš Vokietijos. Pavyzdžiui, advento vainikas su 24 žvakėmis buvo ką tik atvežtas iš už vakarų sienos, kaip ir advento kalendoriai (šiandien vaikams žinomi kaip šokoladiniai saldainiai), jau nekalbant apie Kalėdų eglutę. Sakoma, kad net kalėdinių mugių tradicija kilo iš germanų šalių.

Tačiau tai tik istorinės detalės, ir nėra abejonių, kad Kalėdų laukimo būdas – kai buvo valomi rūmai ir sąžinė – giliai įleido šaknis į lenkų tautinę sielą, kurie iki šiol yra pasirengę atsisakyti brangaus žiemos miego, kad galėtų dalyvauti Kalėdų ryto mišiose prieš saulėtekio pradžią.

Tačiau tuo tarpu iš mūsų buvo atimta nacionalinė kultūra, o dabar bandoma išnaikinti religingumo likučius. Jau lapkritį skamba žodžiai “Paskutines Kalėdas aš tau dovanojau savo širdį”, o miestai ir prekybos centrai prisipildo blizgučių – tarsi pasaulis norėtų laukti Kristaus, atmesdamas šventąjį Joną Krikštytoją, raginusį atgailauti, ir tarsi norėtų sėsti prie Paskutinės vakarienės, atmesdamas kančią.

Adventas, bent jau viešojoje erdvėje, virto pseudokalėdine komercija, tarsi viskas, kas liko iš populiariosios kultūros, būtų blizgučiai ir “atmosfera”, redukuota į amerikietiškas klišes. Manau, kad prieš šimtą metų vidutinį kaimo gyventoją šis blizgesys galėjo apakinti, tačiau pažvelgęs giliau į šiuolaikinio žmogaus sielą paklaustų: kas čia tokio tuščio?

Kalbama ne tiek apie tai, koks paprotys gimė mūsų kraštuose ir koks buvo pasiskolintas, kiek apie tai, ką išreiškė mūsų Viešpats, kurio žodžius užrašė evangelistas Lukas… Bet ar Žmogaus Sūnus, kai ateis, ras tikėjimą žemėje?

Verta tai prisiminti ir bandyti savo jėgomis atkurti advento dvasią. Ne bėgti avinėliais į “prekybos centrą”, bet intonuoti pamaldžią giesmę privačioje namų erdvėje, susirinkti į rikiuotę, o svarbiausia – klausti savęs: kaip “de-ritualizuotoje” tikrovėje, kurioje sakralumas neturi teisės egzistuoti (taip pat ir Bažnyčioje, jei pažvelgsime į šiuolaikinę estetiką, dvasininkų elgesį ir naujųjų Mišių pobūdį), vis dėlto galime pasiekti, kad atsirastų tam tikrų viešo atminimo elementų apie tą, kuris gimė ir kuris ateis.

JŠ pagal www.pch24.pl

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

I Advento sekmadienis: Visi, kurie Tavęs laukia, nebus sugėdyti

Ps 24, 1–3. Į tave pakėliau savo sielą; mano Dieve, tavimi pasitikiu, lai nerausiu iš gėdos; ir lai neišjuokia manęs mano priešai; juk visi, kurie tavęs laukia, nebus sugėdyti.

Ps 24, 4. Kelius savuosius, Viešpatie, man parodyk ir takais savaisiais mane žengti išmokyk.

(Introitas)

Pradedame naujus liturginius metus – Advento laikotarpį, kurio pavadinimas reiškia atėjimą ir taip nusako viso šio laikotarpio nuotaiką. Mes esame kviečiami budėti ir laukti To, kuris ateina. Prisimename Jo pirmąjį atėjimą, laukiame antrojo laikų pabaigoje ir stengiamės atpažinti kasdieninius Viešpaties apsilankymus mūsų sielose. Šio liturginio laiko spalva yra violetinė, tuo mums primenama, kad tik atgailaudami ir taisydamiesi mes galime pasirengti Viešpaties apsilankymui.

Tad pradėdama šventą Advento metą, Motina Bažnyčia kolektoje prašo, kad Dievas parodytų savo galybę ir atėjęs išlaisvintų mus iš mūsų nuodėmių vergijos, į kurią per savo nedorumą esame pakliuvę. Juk Dievas tam ir tapo žmogumi, kad mus išgelbėtų, nes be Jo mes buvo pražuvę ir nepataisomai pasiligoję.

Adventas yra pabudimo iš nuodėmės tamsos ir blogų įpročių metas. Tautų Apaštalas šventasis Paulius epistolėje mus ragina ir primena, jog mes esame šviesos, o ne tamsos vaikai, todėl ir mūsų gyvensena turi atspindėti Kristaus, o ne pasaulio dvasios mokymą: „Kaip dieną, elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių.“ Pasaulio malonumai apsvaigina mūsų sielas ir mes nebegalime teisingai mąstyti bei elgtis, todėl privalome būti santūrūs, kad sugebėtume būti laisvi Kristuje.

Pasakojama, kad popiežiaus Grigaliaus Didžiojo dienomis (590-604 m.), Romą lapkričio pabaigoje ištiko gamtinė katastrofa. Norėdamas nuraminti ir padrąsinti tikinčiuosius, sekmadienį jis perskaitė ir komentavo Evangelijos pagal Luką pasakojimą apie būsimąsias negandas. Taip ši Evangelijos ištrauka prigijo ir yra visada skaitoma pirmą Advento sekmadienį.

Taigi, Šventoji Evangelija mums atskleidžia šio pasaulio ir kūrinijos laikinumą ir trapumą: nelaimės, suirutės, karai, nesantaika, – visa tai trikdo ir neramina kiekvieną sielą. Tačiau mes turime tvirčiausią Viešpaties pažadą, kad Dangus ir žemė praeis, o Jo žodžiai nepraeis. Todėl su pasitikėjimu glauskimės prie mūsų Atpirkėjo ir ruoškime savo širdis Jo apsilankymo metui.

Adventas – tai metas, kai galime nebijoti savo tuštumos, nemokėjimo mylėti ir tikėti, tai metas, kai vėl galime šaukti kartu su pranašais: „Ateik, ateik, Emanueli, atrišk belaisvį Izraelį, kuris dejuoja tremtyje, neturėdamas Dievo Sūnaus.“ (himnas Veni, veni, Emmanuel)

Į tave, Viešpatie, pakėliau savo sielą;

mano Dieve, tavimi pasitikiu,

lai nerausiu iš gėdos;

ir lai neišjuokia manęs mano priešai;

juk visi, kurie tavęs laukia,

nebus sugėdyti.

(Ofertorijus)

Kun. Robertas Urbonavičius

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Vatikanas: “Kunigystės šventimai rezervuoti vyrams, o objektyvus tos pačios lyties asmenų lytinių santykių moralinis vertinimas yra tiksliai ir neabejotinai nustatytas!”

Kardinolas valstybės sekretorius Pietro Parolinas informuoja Vokietijos vyskupus, kad tik vyrams skirti kunigų šventimai ir Bažnyčios mokymas apie homoseksualumą yra nediskutuotini – todėl Vokietijos specialusis kelias yra atmestinas

Vokietijos vyskupai gavo aiškią kardinolo valstybės sekretoriaus Pietro Parolino žinią, kad Vatikanas būsimose derybose su Vokietijos vyskupų delegacija nesvarsto galimybės derėtis dėl laiško “Ordinatio Sacerdotalis”, kuriuo popiežius Jonas Paulius II 1994 m. patvirtino, kad moterys negali būti įšventinamos į kunigus, ar Bažnyčios mokymo apie homoseksualumą. Spalio 23 d. laiške, adresuotame Vokietijos vyskupų generalinei sekretorei Beate Gilles, su kuriuo redakcija gali susipažinti, Parolinas patikslina Vokietijos ir Romos dialogo raundo sinodo kelyje tvarką ir turinį.

Citatos iš Valstybės sekretoriato 2023 m. spalio 23 d. rašto:

“…a) Kunigystės šventimai rezervuoti vyrams:

Nors doktrina apie tik vyrams rezervuotą kunigystės šventimus yra išlaikyta tiek nuolatinės ir išsamios Bažnyčios tradicijos, tiek nuosekliai dėstoma Magisteriumo netolimos praeities dokumentuose, vis dėlto mūsų laikais įvairiose vietose ji laikoma diskutuotina arba Bažnyčios sprendimui nepripažinti moterų šiuo šventimu priskiriama tik drausminė reikšmė. Todėl, siekdamas išsklaidyti bet kokias abejones dėl šio svarbaus klausimo, susijusio su pačios Bažnyčios dieviškąja konstitucija, remdamasis savo pareigomis stiprinti brolius (plg. Lk 22, 32), pareiškiu, kad Bažnyčia neturi teisės įšventinti moterų į kunigystę ir kad visi Bažnyčios tikintieji turi galutinai laikytis šio sprendimo.

Popiežius Pranciškus kelis kartus aiškiai patvirtino šventojo Jono Pauliaus II pareiškimą. Pavyzdžiui:

“Dėl moterų įšventinimo į kunigus Bažnyčia pasakė savo žodį ir sako: “Ne – taip sakė Jonas Paulius II, bet galutinai. Šios durys yra uždarytos”

“Dėl moterų šventimų Katalikų Bažnyčioje šventasis Jonas Paulius II tarė paskutinį aiškų žodį, ir jis lieka. Tai galioja.”

“Tai nėra dogmatinis apibrėžimas, nors jam turi pritarti visi. Niekas negali jam viešai prieštarauti…”

“… b) Kita tema, dėl kurios vietinė Bažnyčia neturi galimybės laikytis kitokio požiūrio, susijusi su homoseksualiais veiksmais. Mat net jei ir pripažįstame, kad subjektyviu požiūriu gali būti įvairių veiksnių, raginančių nesmerkti žmonių, tai jokiu būdu nekeičia objektyvaus šių veiksmų moralumo vertinimo.

Nuolatinis Bažnyčios mokymas pabrėžia, kad “objektyvus tos pačios lyties asmenų lytinių santykių moralinis vertinimas yra tiksliai ir neabejotinai nustatytas. Kitas klausimas, kuris čia nenagrinėjamas, yra subjektyvus tokių santykių moralinio įtikinamumo laipsnis kiekvienu konkrečiu atveju”.

JŠ pagal Die Tagespost

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Visų mirusiųjų tikinčiųjų paminėjimas (Vėlinės): Ars moriendi

Šiandien Motina Bažnyčia mus kviečia malda apglėbti, tuos, kurie yra palikę šį pasaulį su kalčių ir klaidų našta ir todėl patiria gydantį apvalymą Skaistykloje. Mūsų malda šiandien yra gražiausia meilės ir pagarbos išraiška tiems, kurie gyveno prieš mus.

4 Est 2, 34 ir 35. Amžinąjį atilsį duok jiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia.

Ps 64, 2–3. Tau, Dieve, pritinka giesmė Sione, ir tau reikia ištesėti įžadus Jeruzalėje. Išklausyk mano maldą, pas tave tenueina kiekvienas kūnas.

(Introitas)

Katalikiškas tikėjimas mums primena, kad mirtis yra blogis: „Juk Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus, padarė jį savo amžinybės paveikslu. Bet per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį, ir jo bičiuliai draugėje tai patiria.“ (Išm 2, 23 – 24) Pirmųjų Tėvų nuodėmė – atsiskyrimas nuo Dievo, ko pasekmė – kūno mirtis.

Tačiau ne mirtis taria paskutinį žodį, o Dievas. Kaip? O gi per savo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Jis, prisiimdamas mirties absurdiškumą, ją nugalėjo. Savo prisikėlimu Kristus amžiams sutriuškino mirties galią: „Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ (1 Kor 15, 55)

Taigi, Kristaus Prisikėlimo dėka, mirtis nėra siaubinga visa ko pabaiga, bet tik tikroji pradžia. Nes gyvenimas žemėje yra įžanga, nulemianti tolesnį buvimą anapus. Tik kablelis, po kurio rašoma svarbiausioji mintis.

Mirtis yra mūsų kasdienybės palydovė. Naivu ir pavojinga ignoruoti šį faktą arba nuo jo bėgti. Turime atrasti ars moriendi – mirimo meną. Gerai numirti reikia mokėti. Mirties akimirka yra pati svarbiausia. Prie tavo iškeliauti pasirengusios sielos iš vienos pusės stovi demonų pulkas, skelbiantis tavo nuodėmes ir pasiruošęs nusitempti tave pragaran; iš kitos pusės – Viešpats Jėzus, Mergelė Marija, angelai bei šventieji, kurie užtaria tave Jo akivaizdoje. Šiurpu? Bet tokia yra dvasinė tiesa. Mirtis yra neišvengiama ir jai reikia ruoštis. Daugybė asketinės teologijos traktatų ir maldingumo praktikų ruošė tikinčiuosius didžiajam Egzaminui, kuris vyksta mirties metu.

Prašykime laimingos mirties malonės, kad panašiai kaip šventasis Juozapas ramiai iškvėptume savo sielą, būdami Jėzaus ir Marijos artumoje.

Amžinoji šviesa jiems tešviečia, Viešpatie,
su tavo šventaisiais per amžius, nes esi geras.
Amžinąjį atilsį duok jiems, Viešpatie,
 ir amžinoji šviesa jiems tešviečia
 su tavo šventaisiais per amžius,
nes esi geras.

(Komunijos antifona)

Kun. Robertas Urbonavičius

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Senosios ir naujosios Kristaus Karaliaus šventės skirtumai: Kristus nebekaraliauja?

Tarp tradicinio ir naujojo (1969 m. liturginės reformos) Katalikų Bažnyčios liturginio kalendoriaus yra daug ir svarbių skirtumų, labai aiškiai atspindinčių tradicinės, ikisusirinkiminės Bažnyčios ir daugumos dabartinių Bažnyčios hierarchų mokymo skirtumus daugybe svarbių klausimų. Iš tiesų kalendorius buvo taip stipriai pakeistas, kad kunigai, aukojantys tiek tradicines, tiek naująsias Mišias, beveik kiekvieną sekmadienį turi ruošti visiškai skirtingas homilijas – tiek mažai sekmadienių sutampa.

Vienas tokių labai pastebimų ir iškalbingų pakeitimų yra susijęs su Kristaus Karaliaus švente. Tradiciniame kalendoriuje ši šventė švenčiama paskutinį spalio sekmadienį, prieš pat Visų Šventųjų šventę, o naujajame – paskutinį liturginių metų sekmadienį, lapkričio pabaigoje. Tačiau šventės data nebuvo vienintelis pakeitimas. Iš tikrųjų ši šventė buvo modifikuota taip stipriai, kad – kaip pripažino pats popiežius Paulius VI – ji nebuvo tiesiog perkelta; veikiau viena šventė buvo pašalinta ir sukurta visai kita. Šių pakeitimų apžvalga leidžia suprasti, kodėl senoji šventė taip trukdė liturginiams reformatoriams ir kodėl reikėjo jai suteikti kitokią prasmę.

Pakeistas vardas: atsisakykime svajonių apie Krikščioniją

Kristaus Karaliaus šventės pakeitimai apima jos vardą, datą ir maldas.

Pirmiausia, buvusiai Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Karaliaus šventei suteiktas naujas vardas – naujajame kalendoriuje ji vadinama Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilme. Iš pirmo žvilgsnio šis pakeitimas neatrodo blogas – juk Viešpats Jėzus iš tikrųjų yra visos Visatos valdovas, jam kaip Dievui paklūsta visa kūrinija. Tačiau pažvelgus į naujojo kalendoriaus kūrėjų intencijas, kaip matysime ir iš kitų pakeitimų, naujuoju pavadinimu norėta užtemdyti Kristaus socialinio karališkumo visoms tautoms ir valdžioms aspektą, nes jis naujajai, posusirinkiminei Bažnyčiai tapo nebepatogus.

Kun. Pierre‘as Jounelis, naujojo kalendoriaus sudarymo subkomiteto vadovas, kalbėdamas apie su šia švente susijusius pakeitimus, net neslėpė, kad pakeitimų tikslas yra suteikti šventei kitą prasmę. Apibendrinęs ankstesnės Kristaus Karaliaus šventės pirminę paskirtį (ir implicitiškai pajuokęs Pijų XI dėl svajonių „apie įmanomą sukurti Krikščioniją“), kun. Jounelis paaiškino naująjį šventės pagrindimą:

„Sudarytojų tikslas buvo labiau pabrėžti kosminį ir eschatologinį Kristaus karališkumo charakterį. Šventė dabar vadinama Kristaus, „Visatos Valdovo“, švente ir priskirta paskutiniam Eilinio metų laiko sekmadieniui.“

Pakeista data: socialinės dimensijos užtemdymas

Kodėl Pijus XI Kristaus Karaliaus šventei parinko paskutinį spalio sekmadienį, prieš pat Visų Šventųjų šventę? Apie tai jis pats rašė enciklikoje Quas primas: „Taip Jėzaus Kristaus gyvenimo paslaptys, prieš tai minėtos metų eigoje, lyg pabaigiamos bei apimamos šventa Kristaus Karaliaus iškilme ir, prieš švenčiant Visų Šventųjų garbę, paskelbiama ir iškeliama garbė Tojo, kuris triumfuoja visuose šventuosiuose ir išrinktuosiuose.“

Taigi, Pijaus XI intencija buvo pabrėžti Kristaus šlovę kaip jo žemiškosios misijos pratęsimą; šlovę ir misiją, toliau tęsiamą ir matomą istorijoje jo šventuosiuose. Iš karto po Kristaus Karaliaus šventės minimi Visi Šventieji, dalyvaujantys Kristaus karališkume ir triumfuojantys danguje, bei vėlės, dar kenčiančios skaistykloje. Tai nuoseklus perėjimas nuo Kristaus, triumfuojančio savo karališkume, prie Kristaus, triumfuojančio savo nariuose – šventųjų bendrystėje ir skaistyklos vėlėse, už kurias dar turim melstis, kad pagreitintume jų įžengimą į Kristaus Karalystę danguje.

Kristaus Karalystę toliau žmonių istorijoje – visuomenėje, kultūroje, politikoje – tęsia šventieji. Pirminis šios šventės tikslas – švęsti dabar egzistuojantį Kristaus karaliavimą visos mus supančios realybės atžvilgiu. Realybės, kurioje Bažnyčia turi kovoti už Jos teisių įtvirtinimą ir plėsti Kristaus karalystę tiek individualių žmonių sielose, tiek socialinėje erdvėje. Šis Kristaus karalystės visapusiškumas, apimantis visas sferas, tarp jų ir viešąją, labai pabrėžiamas Pijaus XI. Apmąsčius Kristaus gyvenimą, po šventės iš karto yra kviečiama apmąstyti mūsų pačių vaidmenį ir atsaką. Turime susimąstyti, kad privalome sekti Kristumi Karaliumi ir kaip tarnai praktiškai įgyvendinti bei užtikrinti jo valdžią visose žmogiškojo gyvenimo sferose.

Todėl Pijus XI rašo: „tikintieji galės iš šių dalykų svarstymo pasisemti nuostabios galios ir jėgų, kad jų sielos sektų tikru krikščioniško gyvenimo idealu. Juk jeigu Viešpačiui Kristui yra duota visa valdžia danguje ir žemėje; jei mirtingieji, nupirkti jo Brangiausiuoju Krauju, nauja teise tapo pavaldūs jo valdžiai; jei ši galia apima visą žmogaus prigimtį, tuomet aišku, kad mumyse nėra jokios galios, kuri nebūtų pavaldi šiai valdžiai.”

Be to, šios šventės minėjimas arti liturginių metų pabaigos suteikia jai ypatingą eschatologinį vaidmenį, kuris irgi susijęs su jau aptartu mūsų atsaku. Paskutiniai liturginių metų sekmadieniai susikoncentruoja į kalbėjimą apie Paskutiniuosius laikus, o visų liturginių metų kulminacija – XXIV ir paskutinis sekmadienis po Sekminių, kartais vadinamas „Sunaikinimo sekmadieniu” dėl jo metu skaitomos Evangelijos apie baisųjį Paskutinį teismą. Liturginiai metai vėl prasideda su Adventu, kurio skaitiniai taip pat kalba apie Paskutinį teismą, kad ruošdamiesi paminėti Pirmąjį Kristaus atėjimą Betliejuje bejėgio kūdikėlio pavidalu, nepamirštume ruoštis Jo Antrajam atėjimui visoje savo baisioje ir didingoje šlovėje.

Dėl Kristaus Karaliaus ir Visų Šventųjų švenčių susiejimo galime nuosekliai pereiti nuo stebėjimosi ir skonėjimosi dangiškąja šlove prie šventos baimės dėl savo paties gyvenimo ir ar tą dangiškąją šlovę pasieksime. Ši šventa baimė jau netrukus tikinčiajam leidžia lengviau pereiti prie konkrečių apsimarinimo ir pasiruošimo veiksmų Advento metu, kad, atėjus laikui, galėtume savo Teisėją pasitikti „be baimės“, kaip sakoma labai gražioje Kūčių Mišių kolektos maldoje: „Dieve, Tu mus kasmet džiugini išganymo viltimi. Leisk mums į Tavo vienatinį Sūnų, kurį džiaugsmingai priimame kaip Atpirkėją, žvelgti be baimės, kai ateis kaip Teisėjas.“ Tad paradoksaliu būdu laikotarpis nuo Kristaus Karaliaus iki Kalėdų panaudoja šventą pasmerkimo baimę, kad padėtų mums tinkamai pasiruošti ir galiausiai ją įveikti.

Nors ši šventa baimė kulminaciją pasiekia paskutinį metų sekmadienį, ji jau jaučiama ir Kristaus Karaliaus šventės Mišiose. Pijus XI vylėsi, kad kasmetinis šios šventės šventimas valstybes „pamokys, kad tiek privatūs asmenys, tiek valdininkai ir valstybių vadovai įpareigoti viešai garbinti Kristų bei jam paklusti. Ši šventė įkvėps jiems mintį apie tą paskutinį teismą, kuriame Kristus, dabar ne tik pašalintas iš viešojo gyvenimo, bet ir paniekinančiai užmirštas bei ignoruojamas, griežtai baus už tas neteisybes. Juk jo karališkas kilnumas reikalauja, kad visa valstybė būtų tvarkoma pagal Dievo Įsakymus ir krikščioniškus principus tiek įstatymų leidyboje, tiek teisėtvarkoje, tiek diegiant jaunimo sielose sveiką mokymą ir dorus papročius.“

Naujajame kalendoriuje nebelieka šios dvasinės kelionės nuo Viešpaties didingos šlovės pripažinimo iki šventos Viešpaties baimės ir galiausiai viltingo kūno ir dvasios paruošimo Viešpaties Antrajam atėjimui. Naujojoje liturgijoje visas šias temas – Kristaus karališkumą, Paskutinį Teismą ir Dievo Karalystę – turi perteikti paskutinis metų sekmadienis, tad visai nėra laiko į tai įsigyventi ir tuo persiimti. Prarandama ne viena šventė, o tarsi atskiras liturginis sezonas.

Taip pat labai svarbu, kad šventės minėjimas arti liturginių metų galo, bet ne pačioje jų pabaigoje, pabrėžia, jog socialinė Kristaus Karaliaus karalystė jau dabar yra tikra ir kad dabar jai turime paklusti. Kristaus Karalystė nėra kažkas, ko turime laukti taip, kaip laukiame Antrojo Kristaus atėjimo. Kristaus Karalystę savo gyvenimuose ir visų lygių bendruomenėse esame kviečiami įtvirtinti jau dabar. Tuo tarpu naujoji šventė pabrėžia tik eschatologinį Kristaus karališkumą: Jėzaus Kristaus Karalystė, nors ir prasidėjo laike, bet dabar egzistuoja „lyg slėpinys“ (kaip ji vadinama Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Lumen Gentium) ir „nukryžiuotu“ būdu. Ši Karalystė bus ištobulinta ir pilnai pasireikš tik laikų pabaigoje, su Antruoju atėjimu. Būtent todėl naujame kalendoriuje šventė yra pačiame Bažnyčios metų gale, tarsi visos išganymo istorijos apibendrinimas ir simbolis to, ko mes laukiame: Kristaus Karaliaus naujųjų Mišių maldose būtent kalbama apie Antrąjį Kristaus atėjimą.

Kitaip tariant, Kristaus karališkumas gali būti skelbiamas tik ta prasme, kiek jis susijęs su laikų pabaiga, bet ne kaip susijęs su politine ir socialine tvarka čia ir dabar. Ir ne kaip susijęs su Bažnyčios pareiga atversti tautas, persmelkti ir perkeisti jų kultūrą ir įstatymus.

Visa tai apsvarsčius, tampa aišku, ką turėjo omeny jau minėtas kun. Jounelis, sakydamas, kad naujoji data turi pabrėžti nebe tiek socialinę, kiek „kosminę ir eschatologinę“ Kristaus karalystės pusę. 1968 m. Tikėjimo doktrinos kongregacijai leista peržiūrėti naująjį kalendorių. Po peržiūros kongregacija laiške teigė: „Kristaus Karaliaus šventė turėtų išlaikyti socialinę dimensiją ir būti švenčiama spalį, kaip tai daryta anksčiau.“ Tad visiems buvo akivaizdu, jog šventės pakeitimais norima užtemdyti socialinę jos dimensiją. Kongregacijos nariai buvo susitikę su naujosios liturgijos architektu arkivysk. Bugniniu ir gyvai išsakė savo dvejones. Tačiau Bugninis pareiškė, kad kongregacija, nepaisant jos narių „nostalgijos“ ir „baimių“, buvo įtikinta komiteto „ekspertizės ir rūpesčio“ ir buvo prieitas sutarimas, nors „procese daugybė kongregacijos prašymų buvo atmesti“, tarp kurių ir buvusios šventės datos išlaikymas.

Beje, yra ir dar viena priežastis – nors eksplicitiškai neminima Pijaus XI, bet nepaneigiama, kodėl Kristaus Karaliaus šventę labai tinka švęsti paskutinį spalio sekmadienį. Protestantiškose šalyse jis švenčiamas kaip Reformacijos sekmadienis, tad Kristaus Karaliaus šventė primena ne tik apie visas sferas apimančią Jėzaus Kristaus Karalystę – taip dažnai socialiai ir kultūriškai neigiamą įvairių protestantizmo mokymų – bet taip pat ir Jo karaliavimą savo vienai, šventai, apaštalinei, visuotinei Bažnyčiai. Nepamirškime, kad Vakarų sekuliarizacija didele dalimi yra būtent Reformacijos pasekmė.

Pakeisti Mišių tekstai: nė žodžio apie Kristaus socialinį karališkumą

Kad iš šventės pašalintas socialinis dėmuo, geriausiai matyti panagrinėjus jos naujųjų Mišių ir brevijoriaus tekstus. Pašalintos bet kokios nuorodos į Kristaus valdžią tautoms ir jų valdytojams. Pavyzdžiui, iš Kristaus Karaliaus šventės pirmųjų mišparų himno pašalintos tokios eilutės (laisvas mano vertimas):

Nedorųjų minia šaukia:
„Mes nenorime Kristaus kaip karaliaus!“
O mes džiaugsmo šūksniais šloviname
Tave kaip pasaulio aukščiausią karalių.

Tegarbina viešai Tave ir teišaukština pasaulio valdytojai;
Tegul Tave gerbia mokytojai ir teisėjai;
Tegul įstatymai išreiškia Tavo tvarką
Ir menai teatspindi Tavo grožį.

Teranda karaliai garbę
Tau pasiaukodami ir pasivesdami.
Priimk po savo švelnia valdžia
Mūsų šalį ir mūsų namus.

Garbė Tau, o Jėzau,
Virš visų pasaulio galybių;
Ir garbė Tėvui ir meilės Dvasiai
Per amžių amžius. Amen.

Apie naują šventės kryptį liudija ne vienas kitas svarbus pakeitimas šios šventės naujųjų Mišių liturgijoje, visur tendencija ta pati – nebeminimas Kristaus viešpatavimas valstybėms, tautoms, valdytojams. Įdomu, kad nuorodos, kuriomis remiantis Dievo kulto kongregacija rekomenduoja šventės metu mokyti tikinčiuosius, nukreipia į septyniolika Katekizmo straipsnių, kurių tik vienas eksplicitiškai patvirtina Kristaus karališkumą žmonių visuomenėms (2105), o kiti kalba apie Kristų kaip „kosmoso ir istorijos“ Viešpatį (668-672) ar tai, kad mes dalyvaujam Kristaus Karalystėje ne pritaikydami valstybių įstatymus prie Dievo tvarkos, bet tarnaudami vargšams (786). Nors naujosios šventės liturgijoje išlieka šiokių tokių socialinio elemento likučių (pvz., A ciklo Evangelija), bet jie pasireiškia ne Kristaus socialinio karališkumo, o socialinio teisingumo forma.

Pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai akto apkarpymas

Įvesdamas Kristaus Karaliaus šventę, Pijus XI nurodė šią dieną kalbėti Žmonijos paaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktą, kurį 1899 m., paaukodamas pasaulį Švč. Jėzaus Širdžiai, sukūrė Leonas XIII, o šv. Pijus X nurodė atnaujinti kasmet. Už šio akto kalbėjimą, įvykdę įprastas sąlygas, tikintieji gali gauti visuotinius atlaidus. Aktas per naująją Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę kalbamas ir dabar, bet pakeistas taip, kad labiau atitiktų politkorektišką mūsų dienų Bažnyčios laikyseną.

Naujasis tekstas didžiąja dalimi labai panašus į senąjį, bet jame ištrinti tokie „nepatogūs“ žodžiai: „Būk Karalius visų tų, kurie dar tebeklaidžioja stabmeldystės ar islamo tamsybėse, nedelsk ir juos išvaduoti savo šviesos karalystei. Galiausiai pažvelk gailestingomis akimis ir į vaikus tos tautos, kuri taip ilgai yra buvusi išrinktoji, ir Kraujas, kurio jie kitados ant savęs šaukėsi, tenužengia dabar ant jų kaip atpirkimo ir gyvybės srovė.“

Senasis tekstas kalba apie Kristaus Karalystę visiems – po Kristaus vėliava turi nusilenkti ir pagonys, ir musulmonai, ir žydai. „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“, – liepė Kristus. Nors naujasis tekstas sako: „Būki Karalius, Viešpatie, ne vien ištikimųjų, kurie niekada nuo Tavęs nepasitraukia, bet ir sūnų palaidūnų, kurie Tave paliko; padėk jiems greitai sugrįžti į Tėvo namus, kad nemirtų iš skurdo ir alkio“, vis dėlto nutyli konkretybes. Negalima sakyti, kad naujasis tekstas, kaip ir naujoji šventė, yra blogi ar talpinantys kokių klaidų, tačiau jie pritaikyti prie moderniosios Bažnyčios linijos, kur apie socialinį Kristaus karališkumą kalbėti šiukštu negalima.

Ne perkelta, o pakeista

Kaip pripažino pats popiežius Paulius VI, Kristaus Karaliaus šventė buvo ne pakeista ar tik perkelta į kitą datą. Ji buvo sukurta iš naujo. Calendarium Romanum, dokumente, paskelbusiame ir paaiškinusiame naująjį kalendorių, Paulius VI rašė:

„Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmė randasi paskutiniame liturginių metų sekmadienyje vietoj šventės, įvestos popiežiaus Pijaus XI 1925 m. ir priskirtos paskutiniam spalio sekmadieniui. Taip aiškesnėje šviesoje atskleidžiama šio sekmadienio eschatologinė svarba.“

Popiežius nepasakė, kad šventė perkeliama į kitą dieną, kaip kad apibūdino Šventosios Šeimos ar Kristaus Kūno švenčių perkėlimą. Naujoji šventė, pasak jo, atsiranda „vietoj“ buvusios šventės.

Pijus XI norėjo, kad ši šventė taptų dvasiniu kvietimu ginkluotis ir stoti po Kristaus Karaliaus vėliava. Tuo metu Rusijoje triumfavo komunizmas, paneigęs Dievą ir viską, kas šventa, Meksikoje kairieji nuožmiai persekiojo Bažnyčią, o Vokietijoje kilo nacionalsocializmo ideologija. Šiame kontekste Pijus XI kviečia katalikus telktis po Taikos kunigaikščio jungu, pripažinti Jo socialinį karališkumą, įgyvendinti Bažnyčios socialinį mokymą, be baimės viešai išpažinti katalikų tikėjimą. Pijus XI tarsi kviečia katalikus vėl pakilti ir apginti Dievo garbę prieš bedieviškas ideologijas.

Paklauskime savęs, ar tos esminės tiesos, kurias Pijus XI priminė įvesdamas Kristaus Karaliaus šventę, vis dar skelbiamos iš sakyklų? Ar šias tiesas atspindi katalikiškų organizacijų veiklos programos? O gal veikiau į visa tai žvelgiama kaip į praeities atgyveną? Deja, naujoji šventė prarado savo pirminę prasmę ir nebegaivina mūsų socialinės realybės.

Akivaizdu, kad Pauliui VI, Bugniniui ir 1960-ųjų bei 1970-ųjų progresyvistams ši šventė buvo didelė kliūtis, kuria reikėjo atsikratyti. Iš to, kaip ji pertvarkyta, kad nebetektų pirminės prasmės, akivaizdu, kad ši šventė naujajame kalendoriuje nieko neprideda, ji visai nėra būtina. Ir be jos būtų kalbama apie Antrąjį Kristaus atėjimą. Būtent tai, ką ji vertingo pridėjo prie liturginio kalendoriaus, yra pašalinta. Progresyvistams būtų buvę geriau, jeigu šios šventės Pijus XI nebūtų įvedęs. Bet kai jau įvedė, visai išbraukti nebebuvo galima. Teko suteikti jai naują prasmę, nieko vertingo nepridedančią liturginiams metams, bet ir nemaišančią.

Marius Parčiauskas

Parengta pagal dr. Peterio Kwasniewskio ir dr. Michaelo P. Foley straipsnius.

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Visų šventųjų šventė

Čia pateikiame ištrauką iš kun. Leonardo Goffine knygos „Bažnyčios metai“ su paaiškinimu apie Visų šventųjų šventę ir aštuonis palaiminimus.

Kodėl Bažnyčia įsteigė šią šventę?

1. Kad pašlovintų Dievą Jo šventuosiuose (101 psalmė) ir kad suteiktų patiems šventiesiems garbę, kurią jie pelnė savo gyvenimą paskirdami Dievo garbei.

2. Kad gyvai primintų mums, jog esame nariai Katalikų Bažnyčios, tikinčios šventųjų bendravimu, t. y. bendravimu visų tikrų krikščionių, priklausančių arba triumfuojančiai Bažnyčiai danguje, arba kenčiančiai Bažnyčiai skaistykloje, arba kovojančiai Bažnyčiai žemėje; o ypač ‒ kad paskatintų mus apmąstyti dangaus šventųjų bendravimą su mumis, vis dar kovojančiais šioje žemėje.

3. Kad paskatintų mus, ypač šią dieną, pakelti savo akis ir širdis į dangų, kur prieš Dievo sostą susirinkusi nesuskaičiuojama daugybė visų šalių, epochų, tautybių ir luomo šventųjų, ištikimai sekusių Kristų ir palikusių mums šlovingų dorybės pavyzdžių. Mes galime jais sekti, nes šventieji irgi buvo silpni žmonės, kovoję prieš savo ydas ir nugalėję jas tik padedami Dievo malonės, kuri nebus atsakyta nė mums.

4. Kad pagerbtume tuos šventuosius, kuriems Bažnyčia liturginiuose metuose nėra skyrusi atskiros šventės. Galiausiai, kad atsižvelgdamas į tiek daug užtarėjų Dievas suteiktų mums visišką atleidimą, leistų dalytis jų nuopelnais ir duotų malonę vieną dieną kartu su jais džiaugtis dangaus palaima.

Kas įsteigė šią šventę?

610 m. popiežius Bonifacas IV įsakė, kad Panteonas, pagoniška visoms dievybėms skirta Romos šventykla, būtų paversta krikščioniška bažnyčia ir kad šventųjų relikvijos, išsibarsčiusios po įvairias Romos kapines, būtų surinktos ir padėtos ten. Tada popiežius pašventino bažnyčią Švč. Mergelės Marijos ir visų kankinių garbei ir pirmą kartą šventė Visų Šventųjų šventę. Jis liepė nuo šiol ją švęsti Romoje kiekvienais metais. Popiežius Grigalius IV įsakė ją švęsti visai Katalikų Bažnyčiai ir paskyrė tam dieną ‒ lapkričio 1-ąją.

Per INTROITĄ Bažnyčia gieda:

Džiaukimės visi Viešpatyje, švęsdami šventę visų Šventųjų garbei; jų iškilme džiaugiasi Angelai ir drauge garbina Dievo Sūnų.
Ps 32, 1. Džiūgaukite, teisieji Viešpatyje: dera, kad dorieji jį šlovintų.

KOLEKTA:

Visagali amžinasis Dieve, kuris visų Šventųjų nuopelnus liepei minėti viena iškilme, meldžiame Tave, kad daugelio užtarimu suteiktumei mums trokštamą savo gailestingumo gausybę. Per mūsų Viešpatį…

SKAITINYS:

Skaitinys iš šventojo apaštalo Jono Apreiškimo knygos. (Apr 7, 2–12)

Anomis dienomis: Aš, Jonas, išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį Gyvojo Dievo antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai: „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!“ Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių: šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų giminių: Iš Judo giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų, iš Rubeno giminės dvylika tūkstančių, iš Gado giminės dvylika tūkstančių, iš Asero giminės dvylika tūkstančių, iš Netfalio giminės dvylika tūkstančių, iš Manaso giminės dvylika tūkstančių, iš Simeono giminės dvylika tūkstančių, iš Levio giminės dvylika tūkstančių, iš Isacharo giminės dvylika tūkstančių, iš Zabulono giminės dvylika tūkstančių, iš Juozapo giminės dvylika tūkstančių, iš Benjamino giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų. Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!

PAAIŠKINIMAS:

Šis skaitinys tiesiogiai kalba apie Dievo bausmę Jeruzalei ir žydų tautai ‒ taip, kaip tai buvo apreikšta Jonui. Tačiau gilesne, netiesiogine prasme jis kalba apie Paskutinį teismą. Tame teisme bus išrinktųjų iš visų dvylikos Izraelio giminių. Tačiau kad nebūtų pagalvota, jog išrinktieji bus tik krikščionių atsivertėliai iš judaizmo, šv. Jonui buvo parodyta nesuskaičiuojama minia krikščionių iš pagoniškų šalių, taip duodant suprasti, kad Kristaus Bažnyčią danguje daugiausia užpildys ne žydai.

Ši daugybė palaimintųjų, apsirengusių baltais drabužiais ir rankose laikančių palmių šakeles, stovi priešais Dievo sostą ir priešais Avinėlį, t. y. Kristų. Balti apsiaustai simbolizuoja jų skaistybę; palmių šakos reiškia jų šlovę ir pergalę prieš kūno, pasaulio bei velnio pagundas. Jie adoruos Dievą ir kartu su visomis dangiškomis dvasiomis per amžius giedos jam garbės giesmę, dėkodami Jam už tą galią ir šlovę, kurią Jis jiems suteikė.

Stenkimės gyventi taip, kad vieną dieną būtume tarp šių išrinktųjų.

GRADUALAS:

Ps 33, 10 ir 11. Bijokite Viešpaties, visi jo šventieji, nes nėra stokos tiems, kurie jo bijo. Ieškantiems gi Viešpaties nestinga jokio gerumo.

ALELIUJA

Aleliuja, aleliuja.

Mt 11, 28. V. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu. Aleliuja.

EVANGELIJA

Šventosios Evangelijos pagal Matą tęsinys. (Mt 5, 1–12)

Anuo metu: Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.

Kodėl šią dieną skaitoma Evangelija apie aštuonis palaiminimus?

Nes jie yra lyg laiptai, kuriais šventieji drąsiai užlipa į dangų.

Jei nori būti kartu su šventaisiais danguje, turi irgi kantriai bei ryžtingai kopti šiais laiptais, o Dievo ranka tikrai tau padės.

Aštuonių palaiminimų paaiškinimas

1. Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.

Vargdienio dvasią turi tie, kurie, kaip apaštalai, dėl Kristaus palieka visus žemiškus dalykus ir tampa vargšai; tie, kurie dėl nelaimės ar neteisingumo prarado savo nuosavybę, bet kantriai ir atsidavę Dievo valiai kenčia šią stoką; tie, kurie pasitenkina savo vargana ir kuklia padėtimi gyvenime, nesiekia didesnių turtų ar aukštų pareigų ir yra pasirengę verčiau kentėti skurdą nei praturtėti neteisėtomis priemonėmis; tie, kurie būdami turtingi nemyli savo turto ir nėra prie jo prisirišę, bet naudoja jį vargšų labui; o ypač tie, kurie yra nusižeminę, kurie nemano pernelyg gerai apie save, bet puikiai suvokia savo silpnumą ir dvasinį skurdą, kurie menkai vertina save, visada jaučia dvasinį nepriteklių ir todėl kaip elgetos nuolat meldžia Dievą Jo malonės ir pagalbos.

2. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.

Čia minimi liūdintys yra ne tie, kurie verkia ir sielvartauja dėl savo artimųjų ar draugų mirties, ne tie, kurie sielojasi ištikus nesėkmei ar netekę laikinų gėrybių, bet tie, kurie liūdi, kad Dievas yra taip dažnai įžeidžiamas, taip mažai žmonių mylimas ir gerbiamas, kad pražūva tiek daug brangiuoju Kristaus krauju atpirktų sielų. Tarp šių liūdinčiųjų yra ir tie, kurie gyvena griežtą atgailos gyvenimą ir kantriai pakenčia vargą, nes nuodėmė yra vienintelis blogis, vienintelis dalykas, dėl kurio reikia verkti. Tik tos ašaros, kurios išliejamos dėl padarytų nuodėmių, yra naudingos ašaros. Už jas bus atlyginta amžinu džiaugsmu ir nesibaigiančia paguoda.

3. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.

Romus yra tas, kuris užgniaužia bet kokį kylantį pykčio, nekantrumo ar keršto jausmą ir mielai priima visa, ką Dievas, norėdamas jį išmėginti, pasiunčia ar leidžia nutikti. Tas, kas save valdo, yra lyg rami, lygi jūra, kurioje nuolat atsispindi dieviškoji Saulė ir kurios nesudrumsčia aistrų bangos. Tas, kas nugali save, yra galingesnis už tą, kuris užkariauja stiprius, įtvirtintus miestus (Pat 16, 32). Jis neabejotinai paveldės dangų bei žemę ir amžinai džiaugsis ramybe, kuria mėgaujasi jau šiame gyvenime (Ps 36, 11).

4. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.

Alkis ir troškulys čia reiškia karštą troškimą tų dorybių, kurios sudaro krikščionišką tobulumą. Tas, kas nuoširdžiai ir rimtai siekia šio tobulumo, bus pasotintas, t. y. bus Dievo papuoštas nuostabiausiomis dorybėmis ir gausiai apdovanotas danguje.

5. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.

Gailestingieji yra tie, kurie pagal išgales padeda vargšams, kurie atlieka dvasinius ir kūniškus gailestingumo darbus, kurie kiek įmanoma kantriai pakenčia kitų ydas, visada stengiasi juos pateisinti ir noriai atleidžia patirtas nuoskaudas. Ypač tie yra gailestingi, kurie atleidžia savo priešams ir daro jiems gera, kaip yra parašyta: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“ (Mt 5, 44) Gailiaširdžiams pažadėtas didžiulis atlygis, o negailestingųjų laukia griežtas teismas.

6. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.

Tyraširdžiai yra tie, kurie rūpestingai saugo per Krikštą gautą sielos nekaltybę; kurie stengiasi išlaikyti savo širdį nesuteptą, o sąžinę ‒ švarią; kurie vengia ne tik bet kokių nuodėmingų darbų bei žodžių, bet ir visokių blogų minčių bei troškimų; kurie visais savo veiksmais siekia tik gėrio. Jie jau šioje žemėje regi Dievą visuose Jo darbuose ir kūriniuose, o kitame pasaulyje regės Jį veidas į veidą. Ši kontempliacija teiks jiems ypatingą malonumą, skirtą tik tyroms sieloms, nes kaip akis turi būti švari, kad aiškiai matytų, taip ir sielos turi būti nesuteptos jokia dėmele, jei nori regėti Dievą.

7. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.

Taikdariai yra tie, kurie pažaboja savo netinkamus troškimus, kurie gyvena taikoje su savo sąžine ir visada siekia išsaugoti vidinę ramybę, kurie nesikivirčija su savo artimu ir noriai paklūsta Dievo valiai. Jie vadinami Dievo vaikais, nes seka ramybės Dievu (Rom 15, 33), kuris netgi atsidavė savo Sūnų, kad susitaikytų su pasauliu, ir siunčia į žemę ramybę, kurios pasaulis nežino ir negali duoti (Lk 2, 14; Jn 14, 27).

8. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.

Tie yra persekiojami dėl teisumo, kurie savo žodžiais, raštais ar gyvenimu gina tiesą, tikėjimą ir krikščioniškas dorybes; kurie tvirtai laikosi Dievo ir niekada nebėga nuo pareigos išpažinti krikščionių tikėjimą ir laikytis savo šventos religijos, nors dėl to iš pasaulio patiria neapykantą, panieką, negarbę, įžeidimus ar neteisybę. Jeigu jie visa tai ištvers kantriai ir ištvermingai ar net, kaip šventieji, džiaugsmingai, patys taps šventi ir gaus dangišką karūną. Jei norime su jais karaliauti, turime su jais kentėti: „Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.“ (2 Tim 3, 12)

OFERTORIJUS

Išm 3, 1, 2 ir 3. Teisiųjų sielos Dievo rankoje ir jų nepaliečia mirties kančios. Neišmintingųjų akims jie rodosi mirštą, tuo tarpu jie yra ramybėje, aleliuja.

SEKRETA

Mes Tau, Viešpatie, atnašaujame savo pamaldumo dovanas, ir tebūna jos Tau malonios visų teisiųjų garbei, o mums dėl Tavo gerumo išganingos. Per mūsų Viešpatį…

PREFACIJA

Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga, kad mes Tau visuomet ir visur dėkotume, Viešpatie, šventasis Tėve, visagali Dieve, per Kristų mūsų Viešpatį. Per Jį Tavo didybę šlovina angelai, garbina viešpatystės, dreba galybės. Dangūs ir dangiškosios kariaunos, taip pat ir palaimintieji serafimai vieningu džiūgavimu drauge aukština. Prašome, liepk, kad į jų tarpą būtų priimti ir mūsų balsai, su nuolankiu išpažinimu tariantys: Sanctus.

KOMUNIJA

Mt 5, 8–10. Palaiminti nesuteptos širdies, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikieji, nes juos vadins Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, nes jų dangaus karalystė.

POSTKOMUNIJA

Meldžiame Tave, Viešpatie, leisk ištikimoms Tau tautoms nuolatos linksmintis minint visus Šventuosius ir gauti paramos iš jų nuolatinio užtarimo. Per mūsų Viešpatį…

JŠ pagal www.fsspx.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Christus Vincit, Christus Regnat, Christus Imperat!

Kristaus Visatos Valdovo šventė, kuri pagal dabartinį liturginį kalendorių tenka paskutiniam lapkričio mėnesio sekmadieniui, ne visada turėjo šį vardą ir ne visada buvo švenčiama šią dieną.

Kaip ir daugelyje kitų Bažnyčios teologijos ar liturgijos sričių, šis pokytis įvyko po Vatikano II Susirinkimo.

Tačiau formaliai ji neturėjo jokio ryšio su Vatikano II Susirinkimu, kuris šio klausimo apskritai nesvarstė.

1969 m. balandžio 28 d. išleidus naująjį liturginį kalendorių, popiežius Paulius VI leido šią šventę švęsti paskutinį lapkričio sekmadienį ir pakeitė jos pavadinimą: iš Kristaus Karaliaus šventės į Kristaus Visatos Valdovo šventę.

Vėlesniuose darbuose katalikų teologai teigė, kad tokiu pakeitimu siekta pabrėžti eschatologinį šios šventės pobūdį, kad Kristaus viešpatavimas yra visuotinis ir absoliutus Visatoje, tačiau viršija žemiškąją tikrovę ir įvyks tik po antrojo Išganytojo atėjimo.

Tačiau aprašant pirminę šios šventės idėją, buvo minima ir Kristaus žemiškojo viešpatavimo idėja. Apie tai, kad per tikrą Kristaus Viešpaties intronizaciją šeimose, bendruomenėse ir valstybėse būtų galima įveikti socialinius konfliktus, atkurti valdžios autoritetą ir įtvirtinti socialinę taiką žemėje.

Šventės teologinis šaltinis buvo enciklika “Quas Primas”, kurioje popiežius Pijus XI, viena vertus, pabrėžia eschatologinį Kristaus valdžios pobūdį, bet kartu įspėja, kad būtų klaidinga neigti Kristaus valdžią žemėje:

“Tačiau ši karalystė pirmiausia yra dvasinė ir daugiausia susijusi su dvasiniais dalykais, ką labai aiškiai parodo ir mūsų cituoti Šventojo Rašto žodžiai, o Kristus Viešpats patvirtina savo elgesiu. Kai žydai ir net patys apaštalai klaidingai manė, kad Mesijas atkurs laisvę ir prikels Izraelio karalystę, Jis sugriovė šį jų tuščias įsivaizdavimą ir atėmė iš jų viltį; kai aplinkiniai ir susižavėjusi minia norėjo Jį paskelbti karaliumi, Jis pabėgo ir pasislėpė, nes nenorėjo karališkojo vardo ir garbės; Romos Vyresniojo akivaizdoje Jis pareiškė, kad Jo karalystė ne iš šio pasaulio”.

Tačiau kartu:

“Be to, labai klystų tas, kuris neigtų Kristaus, kaip Žmogaus, valdžią bet kokiems laikiniems reikalams, nes Kristus iš Tėvo gavo neribotą teisę į visa, kas sukurta, todėl viskas pavaldžiai Jo valiai… Todėl, jei žmonės privačiai ir viešai pripažintų Kristaus karališkąją valdžią jiems, tuomet visą visuomenę apimtų neregėti palaiminimai, tokie kaip derama laisvė, tvarka ir ramybė, santarvė ir taika. Nes kaip karališkasis mūsų Viešpaties orumas žemiškųjų kunigaikščių ir valdovų orumą apgaubia tam tikra religine pagarba, taip jis sustiprina ir piliečių pareigas bei paklusnumą. “

Kadangi šis Kristaus Karaliaus viešpatavimas turės ir žemiškąjį matmenį, ši šventė švenčiama paskutinį spalio sekmadienį, prieš pat Visų Šventųjų šventę, kuri taip pat puikiai iliustruoja Kristaus viešpatavimą žemėje ir danguje, kuriam šie šventieji buvo parengti dar žemėje.

Laiko atstumas iki liturginių metų pabaigos žymi būtent šį, nors ir trumpą, bet vis dėlto esamą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus viešpatavimo žemiškoje tikrovėje aspektą.

Po Vatikano II Susirinkimo įvykdyta reforma, perkėlusi šią šventę į liturginių metų pabaigą, teologiškai visiškai pašalino šį žemiškąjį aspektą. Iš katalikų nebesitikima, kad jie šeimose, bendruomenėse ir valstybėse įtvirtins Kristų Karalių, bet tik laukiama Jo viešpatavimo amžinybėje.

Akivaizdu, kad šio žemiškojo aspekto eliminavimas kenkia tikinčiųjų sieloms, nes nemotyvuoja jų atpažinti to, kas iš tikrųjų egzistuoja, būtent gebėjimo, kurį neabejotinai turi Viešpats Dievas, – gebėjimo viešpatauti ir čia, žemėje. Iš tikrųjų tai žmogaus supratimu susiaurina ir apriboja Viešpaties Dievo visagalybę ir de facto yra mūsų silpstančio tikėjimo įrodymas.

Aleksandras Stralcou

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Šventasis Jonas iš Kapistrano – kryžiaus žygis ir schizmatikų atsivertimo pamokslininkas

Gimė 1385 m. Kapistrane, Sulmonos vyskupijoje, Italijoje; mirė 1456 m. spalio 23 d. Jo tėvas atvyko į Neapolį Liudviko Anžu traukiniu, todėl manoma, kad buvo prancūziško kraujo, nors kai kurie teigia, kad jis buvo vokiečių kilmės. Anksti mirus tėvui, Jono išsilavinimą įgijo motina. Iš pradžių ji jį mokė namuose, o paskui išsiuntė studijuoti teisės į Perudžą, kur jam puikiai sekėsi pas žymų teisininką Pietro de Ubaldis.

1412 m. Neapolio karalius Ladislovas, kuris tuo metu valdė šį Šventojo Sosto miestą, paskyrė jį Perudžos gubernatoriumi. Būdamas gubernatoriumi, jis kovojo su pilietine korupcija ir kyšininkavimu. 1416 m. prasidėjo karas tarp Perudžos ir Malatestos. Jonas buvo pasiųstas kaip ambasadorius pasiūlyti taikos Malatestai, tačiau šis jį įmetė į kalėjimą. Būtent kalinimo metu jis pradėjo rimčiau mąstyti apie savo sielą. Galiausiai jis nusprendė atsisakyti pasaulio ir tapti pranciškonų vienuoliu dėl sapno, kuriame matė šventąjį Pranciškų ir buvo jo įspėtas stoti į pranciškonų ordiną. Prieš pat prasidedant karui Jonas vedė turtingą ponią iš Perudžos, bet kadangi santuoka nebuvo sudaryta, jis gavo leidimą įstoti į vienuolyną, ką ir padarė 1416 m. spalio 4 d.

Davęs įžadus, jis pateko į šventojo Bernardino iš Sienos įtaką, kuris jį mokė teologijos: jo bendramokslis buvo šv. Bernardino pamokslavimo kelionėse, kad išstudijuotų jo metodus, o 1420 m., dar būdamas diakonu, pats gavo leidimą pamokslauti. Tačiau jo apaštališkasis gyvenimas prasidėjo 1425 m., jau priėmus kunigystės šventimus. Nuo to laiko iki pat mirties jis nepaliaujamai dirbo dėl sielų išganymo.

Jis apkeliavo visą Italiją; jo klausytis ateidavo tokios didelės minios žmonių, kad dažnai tekdavo pamokslauti viešose aikštėse. Jo pamokslavimo metu visi verslai sustodavo. Vieną kartą Brešos mieste jis pamokslavo šimto dvidešimt šešių tūkstančių žmonių miniai, atvykusiai iš visų kaimyninių provincijų. Kitą kartą per misiją pas jį buvo atvesta daugiau kaip du tūkstančiai ligonių, kad jis juos paženklintų kryžiaus ženklu – tokia didelė buvo jo, kaip ligonių gydytojo, šlovė.

Kaip ir šventasis Bernardinas Sienietis, jis labai propagavo pamaldumą į šventąjį Jėzaus vardą ir kartu su šiuo šventuoju dėl šio pamaldumo buvo apkaltintas erezija. Šitaip vykdydamas savo apaštališkąjį darbą, jis aktyviai talkino šventajam bernardinui reformuojant pranciškonų ordiną. 1429 m. Jonas kartu su kitais observantų broliais buvo iškviestas į Romą dėl kaltinimo erezija, o jo bendražygiai pasirinko jį ginti jų bylą; kardinolų komisija brolius išteisino.

Po to popiežius Martynas V sumanė suvienyti Mažesniuosius brolius konventualus ir observantus. 1430 m. Asyžiuje buvo sušaukta abiejų pranciškonų ordinų generalinė kapitula. Susivienijimas įvyko, tačiau jis truko neilgai. Kitais metais Bolonijoje įvyko observantų kapitula, kuriai vadovavo Jonas. Pasak Gonzagos, maždaug tuo metu Jonas buvo paskirtas observantų generaliniu komisaru, tačiau Holzapfelio sąraše (Manuale Hist. Ord. FF. Min., 624-5) jo pavardė tarp komisarų ir vikarų iki 1443 m. nefigūruoja. Tačiau būtent jo dėka 1438 m. generaliniu vikaru buvo paskirtas bernardinas. Netrukus po to, lankydamasis Prancūzijoje, jis susipažino su šventuoju Koletu, Antrojo pranciškonų arba klarisių ordino reformatoriumi, kurio pastangoms visiškai pritarė. Jis dažnai dirbo Šventojo Sosto ambasadose.

1439 m. jis buvo pasiųstas legatu į Milaną ir Burgundiją, kad pasipriešintų antipopiežiaus Felikso V pretenzijoms; 1446 m. buvo išvykęs su misija pas Prancūzijos karalių; 1451 m. imperatoriaus prašymu išvyko apaštališkuoju nuncijumi į Austriją. Per savo nunciatūros laikotarpį Jonas lankėsi visose imperijos dalyse, pamokslaudamas ir kovodamas su husitų erezija; jis taip pat lankėsi Lenkijoje Kazimiero IV-ojo, kaip Lenkijos karaliaus, I-ojo, kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio, prašymu.

1454 m. jis buvo pakviestas į Frankfurto seimą, kad padėtų šiam susirinkimui svarstyti kryžiaus žygio prieš turkus Vengrijai gelbėti klausimą; ir čia jis taip pat buvo pagrindinis veikėjas. Kai kryžiaus žygis iš tikrųjų vyko, Jonas lydėjo garsųjį Hunyadį per visą kampaniją: dalyvavo Belgrado mūšyje ir vadovavo kairiajam krikščionių kariuomenės sparnui prieš turkus.

1694 m. jis buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1724 m. kanonizuotas. Parašė daug knygų, daugiausia nukreiptų prieš to meto erezijas.

Belgrado apgultis

Tačiau dar nespėjus surinkti šių pajėgų, į Belgradą atvyko Mehmedo II invazinė kariuomenė (ankstyvaisiais duomenimis, 160 000 vyrų, naujesniais tyrimais – 60-70 000). 1456 m. liepos 4 d. prasidėjo apgultis. Szilágyi galėjo pasikliauti tik 5-7 tūkst. vyrų pajėgomis pilyje. Mehmedas apgultį įrengė ant kyšulio kaklo ir birželio 29 d. pradėjo apšaudyti sienas. Jis išdėstė savo vyrus trimis dalimis. Rumelijos (t. y. Europos) korpusas turėjo didžiąją dalį iš jo 300 patrankų, o likusią dalį – jo laivynas, kurį sudarė apie 200 upių laivų.

Rumelijos kariai buvo išdėstyti dešiniajame sparne, o Anatolijos korpusas – kairiajame. Viduryje buvo sultono asmens sargybiniai, janičarai ir jo vadavietė. Anatolijos korpusas ir džanisarai buvo sunkiosios pėstininkų kariuomenės. Mehmedas savo upių laivus daugiausia išdėstė į šiaurės vakarus nuo miesto, kad patruliuotų pelkėse ir užtikrintų, jog tvirtovė nebūtų sustiprinta. Jie taip pat stebėjo Savą pietvakariuose, kad pėstininkai nepersekiotų Hunyadi kariuomenės. Dunojų rytuose saugojo sultono lengvosios kavalerijos korpusas spahi, kad būtų išvengta apsupimo iš dešinės.

Kai Hunyadi apie tai sužinojo, jis Vengrijos pietuose rinko papildomus lengvosios kavalerijos būrius kariuomenei, su kuria ketino nutraukti apgultį. Nors palyginti nedaug jo bičiulių kilmingųjų buvo pasirengę suteikti darbo jėgos, valstiečiai tai padaryti buvo pasirengę su kaupu. Joną Kapistraną Vatikanas pasiuntė į Vengriją pamokslauti prieš eretikus, pavyzdžiui, graikų ortodoksus, ir skelbti kryžiaus žygio prieš osmanus. Jam pavyko surinkti didelę, nors ir prastai apmokytą bei aprūpintą valstiečių kariuomenę, su kuria jis išvyko į Belgradą. Jis ir Hunyadi keliavo kartu, bet vadovavo atskirai. Tarp jųdviejų buvo maždaug 40 000-50 000 vyrų.

Gynėjų persvara daugiausia rėmėsi grėsmingos Belgrado pilies, kuri tuo metu buvo viena geriausiai įrengtų Balkanuose, tvirtumu. Kadangi po Angoros mūšio 1404 m. despotas Stefanas Lazarevičius Belgradą paskyrė Serbijos despotijos sostine, buvo atlikti dideli darbai, kad nedidelė sena bizantiška pilis taptų atsparesne tvirtove. Kadangi tikėtasi osmanų antpuolių po to, kai jie atsigavo po didelių pralaimėjimų prieš mongolus, buvo panaudotos pažangios bizantiškų ir arabiškų tvirtovių statybos technologijos, išmoktos seldžiukų ir osmanų karinių konfliktų laikotarpiu nuo XI a. vidurio.

Pilis buvo suprojektuota sudėtingos formos su trimis gynybos linijomis: vidinė pilis su rūmais ir didžiuliu donžonu, aukštutinis miestas su pagrindinėmis karinėmis stovyklomis su keturiais vartais ir dviguba siena ir žemutinis miestas su katedra miesto centre ir uostu prie Dunojaus. Ši statybų pastanga buvo vienas sudėtingiausių viduramžių karinės architektūros pasiekimų. Po apgulties vengrai sutvirtino šiaurinę ir rytinę pusę papildomais vartais ir keliais bokštais, iš kurių vienas, Nebojsos bokštas, buvo skirtas artilerijai.

1456 m. liepos 14 d. Hunyadi su savo flotile Dunojumi atplaukė į visiškai apsuptą miestą, o Osmanų laivynas stovėjo prie Dunojaus upės. Liepos 14 d. jis pralaužė laivyno blokadą, nuskandindamas tris dideles osmanų galeras ir paimdamas į nelaisvę keturis didelius ir 20 mažesnių laivų. Sunaikinęs sultono laivyną, Hunyadi galėjo gabenti į miestą savo karius ir labai reikalingą maistą. Taip pat buvo sustiprinta tvirtovės gynyba.

Tačiau Mehmedas II nenorėjo nutraukti apgulties ir po savaitę trukusio smarkaus artilerijos bombardavimo tvirtovės sienos keliose vietose buvo pralaužtos. Liepos 21 d. Mehmedas II įsakė surengti plataus masto puolimą, kuris prasidėjo saulėkaitoje ir tęsėsi visą naktį. Apsiautusi kariuomenė užtvindė miestą, o tada pradėjo tvirtovės puolimą. Kadangi tai buvo lemiamas apgulties momentas, Hunyadi įsakė gynėjams mėtyti dervą ir kitas degias medžiagas, o paskui jas padegti. Netrukus liepsnų siena atskyrė mieste kovojusius janičarus nuo jų bendražygių, bandžiusių prasiveržti pro spragas į viršutinį miestą.

Įnirtingas mūšis tarp apsuptų janičarų ir Szilágyi karių viršutiniame mieste pakrypo krikščionių naudai, ir vengrams pavyko atremti nuožmų puolimą iš už sienų. Miesto viduje likę janičarai buvo išžudyti, o osmanų kariai, bandę prasiveržti į viršutinį miestą, patyrė didelių nuostolių. Kai vienam osmanų kareiviui beveik pavyko užkelti sultono vėliavą ant bastiono viršaus, vengrų riteris jį sugriebė ir jie kartu nusirito nuo sienos.

Kitą dieną įvyko kai kas netikėto. Kai kuriais duomenimis, valstiečiai kryžiuočiai pradėjo spontanišką akciją ir privertė Kapistraną ir Hunyadį pasinaudoti susidariusia padėtimi. Nepaisant Hunyadi įsakymų gynėjams nebandyti plėšti osmanų pozicijų, kai kurie daliniai išlindo iš nugriautų pylimų, užėmė pozicijas priešais osmanų liniją ir ėmė persekioti priešo karius. Osmanų speigai (provincijos kavalerija) nesėkmingai bandė išsklaidyti persekiojančias pajėgas. Prie už sienos esančiųjų tuojau pat prisijungė daugiau krikščionių. Tai, kas prasidėjo kaip pavienis incidentas, greitai peraugo į plataus masto mūšį.

Jonas Kapistrano iš pradžių bandė įsakyti savo vyrams grįžti į sienos vidų, bet netrukus atsidūrė maždaug 2 000 kryžiuočių apsuptyje. Tada jis ėmė juos vesti link osmanų linijų, šaukdamas: “Viešpats, kuris padarė pradžią, pasirūpins ir pabaiga!”

Kapistranas vedė savo kryžininkus į osmanų užnugarį per Savos upę. Tuo pat metu Hunyadi pradėjo desperatišką puolimą iš forto, kad užimtų patrankų pozicijas osmanų stovykloje.

Nustebinti šio keisto įvykių posūkio ir, kai kurių kronikininkų teigimu, paralyžiuoti kažkokios nepaaiškinamos baimės, osmanai puolė bėgti. Sultono asmens sargybiniai, kuriuos sudarė apie 5 000 janičarų, desperatiškai bandė sustabdyti paniką ir atgauti stovyklą, tačiau tuo metu į neplanuotą mūšį įsitraukė ir Hunyadi armija, ir osmanų pastangos tapo beviltiškos. Pats sultonas įsitraukė į kovą ir viename mūšyje nukovė riterį, bet paskui gavo strėlę į šlaunį ir neteko sąmonės. Po mūšio vengrų raitininkams buvo įsakyta praleisti naktį už tvirtovės sienų ir budėti, kad mūšis galėtų būti atnaujintas, tačiau osmanų kontrataka taip ir neįvyko.

Tamsos apgaubti osmanai skubiai atsitraukė, 140 vežimų gabendami sužeistuosius. Jie pasitraukė į Konstantinopolį.

Tačiau vengrai turėjo brangiai sumokėti už šią pergalę, nes stovykloje prasidėjo maras, nuo kurio po trijų savaičių (1456 m. rugpjūčio 11 d.) mirė pats Jonas Hunyadi. Jis buvo palaidotas Transilvanijos sostinės Gyulafehervaro (dabar Alba Julija) katedroje.

Kadangi apgulties metu tvirtovės konstrukcija pasiteisino, vengrai papildomai sustiprino tvirtovę. Silpnesnės rytinės sienos, pro kurias osmanai prasiveržė į viršutinį miestą, buvo sustiprintos Zindano vartais ir sunkiuoju Nebojsos bokštu. Tai buvo paskutiniai didieji tvirtovės pakeitimai iki 1521 m., kai sultonas Süleymanas galiausiai ją užėmė.

Popiežius Kalikstas III įsakė kasdien vidurdienį skambinti visų Europos bažnyčių varpais, taip ragindamas tikinčiuosius melstis už miesto gynėjus. Vidurdienio varpų skambėjimo praktika tradiciškai siejama su tarptautiniu Belgrado pergalės minėjimu ir popiežiaus Kaliksto III įsakymu. Tačiau daugelyje šalių (pavyzdžiui, Anglijoje ir Ispanijos karalystėse) žinia apie pergalę pasiekė anksčiau nei įsakymas, todėl bažnyčių varpų skambinimas vidurdienį virto pergalės minėjimu. Popiežius įsakymo neatšaukė, ir katalikų bažnyčios iki šiol skambina vidurdienio varpais.

Ši pergalė 70 metų sustabdė osmanų veržimąsi į katalikiškąją Europą, nors jie vykdė ir kitus įsiveržimus, pavyzdžiui, 1480-1481 m. užėmė Otranto miestą, o 1493 m. surengė žygį į Kroatiją ir Štiriją. Belgradas ir toliau saugojo Vengriją nuo osmanų antpuolių, kol 1521 m. tvirtovė atiteko osmanams.

Belgrado apgultis sustabdė Mehmedo II veržimąsi į Vidurio Europą, Serbija ir Bosnija buvo prijungtos prie imperijos. Dėl stipraus karinio pasipriešinimo Mehmedo užkariavimo bandymams Valachija, Krymo totorių chanatas ir galiausiai Moldavija buvo paverstos vasalinėmis valstybėmis. Buvo kelios priežastys, kodėl sultonas tiesiogiai nepuolė Vengrijos ir kodėl po nesėkmingos Belgrado apgulties atsisakė minties žengti šia kryptimi. Nesėkmė prie Belgrado rodė, kad imperija negalės toliau plėstis, kol Serbija ir Bosnija nebus paverstos saugia operacijų baze.

Be to, neabejotinai tam įtakos turėjo ir didelė politinė bei karinė Vengrijos galia valdant Matui Korvinui. Be to, Mehmedo dėmesį blaškė dviejų pusiau nepriklausomų vasalų į šiaurę nuo Dunojaus, kuriems jis bandė suteikti didesnę valdžią, pasipriešinimas.

Nors dėl Hunyadi pergalės prie Belgrado ir ilgalaikio jo politinių sprendimų palikimo (valdant Hunyadi į valdžią atėjo Vladas III Impaleris ir Steponas III, o jis dėjo daug pastangų, kad į sostą būtų pasodintas jo sūnus Matijas) drąsus Mehmedas II tapo kur kas mažesne grėsme krikščionybei, jo pagrindinė svajonė – krikščioniškai užkariauti Konstantinopolį – taip ir liko neįgyvendinta.

Hunyadi nusprendė nedalyvauti Konstantinopolio apgulties operacijoje, nes tuo metu buvo kariškai nepasirengęs kovoti su galinga Mehmedo kariuomene, o pasirinko ginti Vengriją ir stiprinti Balkanus. Matijas nepritarė didžiojo karo su osmanais koncepcijai ir buvo pernelyg įsitraukęs į politinius ginčus su Šventąja Romos imperija į Vakarus, kad galėtų būti toks agresyvus karys, koks buvo jo tėvas, todėl jo vaidmuo daugiausia apsiribojo savo teritorijos gynyba ir leido Balkanų lyderiams prisiimti pagrindinę kovos su Osmanų imperija naštą.

Nors įnirtingas pasipriešinimas ir veiksmingas Hunyadi vadovavimas užtikrino, kad drąsus ir ambicingas Mehmedas Užkariautojas į Europą pateks tik iki Balkanų, sultonas jau spėjo Osmanų imperiją paversti viena iš labiausiai baimę keliančių galybių Europoje (taip pat Azijoje) ilgus šimtmečius. Didžioji Vengrijos dalis galiausiai buvo užkariauta 1526 m. Mohačo mūšyje. Osmanų ekspansija į Europą grėsmingai tęsėsi iki Vienos apgulties 1529 m., o Osmanų valdžia Europoje išliko stipri ir kartais vis dar kėlė grėsmę Vidurio Europai iki Vienos mūšio 1683 m.

JŠ pagal Ecclesiasticus Cor Iesu Sacratissimum

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Istorijos pamokos mums: kaip Rusiją grąžinti į katalikybę?

Rusijos grąžinimas į katalikų tikėjimą turėtų būti vienas svarbiausių Bažnyčios hierarchų ir viso pasaulio katalikų uždavinių. Kaip paskelbė 1917 m. Fatimoje apsireiškusi Dievo Motina, Rusijos atsivertimas neatskiriamai susijęs su Nekaltosios Marijos Širdies triumfu ir taikos visame pasaulyje laikotarpiu.

Rusijos atsivertimo svarbos tema buvo paliesta ankstesniuose mano straipsniuose šia tema bei kitų autorių darbuose[1] ir bus detaliau nagrinėjama vėlesniuose ciklo straipsniuose.

Šiame straipsnyje aptarsiu dalį principų, kuriais turėtų remtis Rusijos atvertimo darbas. Nemažai tokių principų jau aptariau anksčiau, kuomet išsamiai aprašiau sėkmingas ir sektinas palaimintojo egzarcho Leonido Fiodorovo pastangas atversti Rusiją į katalikų tikėjimą nesulotyninant jos apeigų ir papročių. Šį kartą aprašysiu skirtingus Florencijos unijos įgyvendinimo modelius ir kurį iš jų vertėtų rinktis misijoms Rusijoje.

Florencijos unija – receptas atversti Rusijai ir Rytams?

Senovės Rusia katalikų tikėjimą priėmė per savo krikštą 988 m. ir praktiškai liko jam ištikima iki pat to meto, kai ji buvo užkariauta mongolų 1236-1240 m., bet įvairūs faktai rodo, kad net ir po to Rusia „neskubėjo“ nusikratyti katalikybe. LDK atkūrė tikrąją – katalikišką Rusią. Senovės Rusios katalikiškumą pagrindėme faktais ankstesniuose ciklo straipsniuose su nuorodomis į daugybę vertingų faktų pateikiančias rusų tyrinėtojų studijas[2].

Ateities Rusijos ir visų Rusios šalių atvertimo darbe būtinai reikia naudoti tinkamiausią ir sėkmingiausią Rusios patirtį – palaimintojo egzarcho Leonido Fiodorovo misijos ir, žinoma, LDK patirtį. Egz. Fiodorovas kritikavo kai kurias Lietuvos Brastos (Bresto) bažnytinės unijos (1596 m.) klaidas – dalinę graikų apeigų lotynizaciją, neužkirtimą kelio masiniam (ypač elito – bajorų) rusinų perėjimui iš graikų į Romos apeigas ir t. t.

Tuo tarpu paties egz. Fiodorovo XX a. misija Rusijoje – priešingai – labiau priminė 1439 m. Florencijos unijos (kartais vadinama Feraros-Florencijos unija) modelį, kuris buvo realizuojamas LDK XV ir (iš dalies) XVI amžiuje, kai didelė LDK Rusios dalis linko į graikų apeigų katalikybę, nes Visos Rusios metropolitas ir hierarchai grįžo į Katalikų Bažnyčios vienybę. Tai buvo labiau visuotinė nei Bresto unija, nes siekė grąžinti į vienybę ne tik Rusios, bet ir kitas Rytų Bažnyčias ir sugebėjo atversti kai kuriuos Konstantinopolio patriarchus, tapusius katalikais. Patriarchai – jau kaip katalikai – įšventindavo visos Rusios metropolitus. Be to, Florencijos unijos laikais rusiškos apeigos nebuvo lotyninamos, kaip, deja, tai buvo daroma (ne dėl Romos paliepimo, o „dėl vietinių piktnaudžiavimų“) Bresto unijos laikais.

Tad, siekdami nustatyti principus, kuriais turėtų remtis efektyvus Rusijos grąžinimo į katalikybę darbas, turime studijuoti ne tik sėkmingiausią kiekybiškai ir nuo 1596 iki pat 1839 m. išlikusią Bresto bažnytinę uniją, bet ir LDK vykusio katalikiškos Rusios atstatymo darbo ankstesnį etapą Florencijos unijos laikais – XV–XVI a.

Du Florencijos unijos įgyvendinimo modeliai

Senovės Rusia katalikų tikėjimą priėmė per savo krikštą 988 m. ir praktiškai liko jam ištikima iki pat to meto, kai ji buvo užkariauta mongolų 1236-1240 m., bet įvairūs faktai rodo, kad net ir po to Rusia „neskubėjo“ nusikratyti katalikybe. LDK atkūrė tikrąją – katalikišką Rusią. Senovės Rusios katalikiškumą pagrindėme faktais ankstesniuose ciklo straipsniuose su nuorodomis į daugybę vertingų faktų pateikiančias rusų tyrinėtojų studijas[2].

Ateities Rusijos ir visų Rusios šalių atvertimo darbe būtinai reikia naudoti tinkamiausią ir sėkmingiausią Rusios patirtį – palaimintojo egzarcho Leonido Fiodorovo misijos ir, žinoma, LDK patirtį. Egz. Fiodorovas kritikavo kai kurias Lietuvos Brastos (Bresto) bažnytinės unijos (1596 m.) klaidas – dalinę graikų apeigų lotynizaciją, neužkirtimą kelio masiniam (ypač elito – bajorų) rusinų perėjimui iš graikų į Romos apeigas ir t. t.

Dešinėje: Igorio Sendlerio pieštos freskos šioje kolegijoje. Russicum kolegijos, įkurtos 1929 m., uždavinys ir įkurimo tikslas buvo grąžinti Rusiją katalikybėn. Russicum rengė graikų apeigų katalikų kunigus dirbti Rusijoje, ją rėmė nemažai XX a. pradžios katalikų veikėjų, tarp jų jėzuitų generolas Vlodzimiežas Leduchovskis, pal. Jurgis Matulaitis ir kiti.
Deja, dėl moderniojo ekumenizmo dvasios kolegijos misija dabar visiškai pasikeitusi. Idėjos atversti Rusiją į katalikybę nebėra, kolegijoje mokosi stačiatikiai, gavę Rusijos stačiatikių bažnyčios leidimą studijuoti Romoje. Jiems nepamokslaujama, jie lanko ne katalikų, o stačiatikių pamaldas.
Kairėje: pal. Rusijos graikų apeigų katalikų egzarcho Leonido Fiodorovo ikona Popiežiškojoje Russicum kolegijoje (lot. Pontificium Collegium Russicum).

Tuo tarpu paties egz. Fiodorovo XX a. misija Rusijoje – priešingai – labiau priminė 1439 m. Florencijos unijos (kartais vadinama Feraros-Florencijos unija) modelį, kuris buvo realizuojamas LDK XV ir (iš dalies) XVI amžiuje, kai didelė LDK Rusios dalis linko į graikų apeigų katalikybę, nes Visos Rusios metropolitas ir hierarchai grįžo į Katalikų Bažnyčios vienybę. Tai buvo labiau visuotinė nei Bresto unija, nes siekė grąžinti į vienybę ne tik Rusios, bet ir kitas Rytų Bažnyčias ir sugebėjo atversti kai kuriuos Konstantinopolio patriarchus, tapusius katalikais. Patriarchai – jau kaip katalikai – įšventindavo visos Rusios metropolitus. Be to, Florencijos unijos laikais rusiškos apeigos nebuvo lotyninamos, kaip, deja, tai buvo daroma (ne dėl Romos paliepimo, o „dėl vietinių piktnaudžiavimų“) Bresto unijos laikais.

Tad, siekdami nustatyti principus, kuriais turėtų remtis efektyvus Rusijos grąžinimo į katalikybę darbas, turime studijuoti ne tik sėkmingiausią kiekybiškai ir nuo 1596 iki pat 1839 m. išlikusią Bresto bažnytinę uniją, bet ir LDK vykusio katalikiškos Rusios atstatymo darbo ankstesnį etapą Florencijos unijos laikais – XV–XVI a.

Florencijos unija

Du Florencijos unijos įgyvendinimo modeliai

Istorikė Genutė Kirkienė išskiria, kad bažnytinės unijos darbas vyko pagal du skirtingus modelius, kuriuos – žinoma, sąlyginai – būtų galima pavadinti Sapiegų ir Chodkevičių modeliais, nes kiekviena giminė rėmė skirtingą unijos modelį. Jau vien šių giminių dalyvavimas – gražus pavyzdys, kai į Rytų grąžinimo Katalikų Bažnyčion darbą įtraukiami LDK tolimiausių Rusios kampelių rusinai.

Pirmasis modelis – graikų apeigų katalikų „lotynizavimas“

Pirmasis unijos modelis labai susijęs su Sapiegų gimine. Sapiegos kilo iš Smolensko žemės – vieno iš tolimesnių baltų žemių pakraščių iki slavų kolonizacijos. Būtent Smolensko žemę, jau linkstančią į Lietuvą, nuo Aukso Ordos gynė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kariai. Smolenskas net 4 kartus ėjo iš rankų į rankas – jį valdė tai LDK, tai Maskva, tai buvo simbolinė tvirtovė vartai į katalikišką krikščioniją. Prie Smolensko ėjo Kijevo ir Visos Rusios graikų apeigų katalikų metropolijos rytinė riba – nuo pat Filipinų ir Čilės iki Smolensko nusidriekusios katalikiškos civilizacijos riba. Ir ta metropolija ir mūsų civilizacija tai apimdavo Smolensko žemę, tai vėl būdavo iš jos išmušama – kartu su maskvėnų ginklu keliskart išvejama Lietuvos valdžia.

Būtent Smolensko vyskupas Gerasimas 1431 m. paskirtas Visos Rusios metropolitu ir tapo vienu pirmųjų bažnytinės unijos veikėjų LDK Rusioje. Paskutinis Romos apeigų katalikų Smolensko vyskupas – mūsų Gediminaičių kilmės Jeronimas Vladislovas Sanguška. Būtent jo rūmuose (testamentu užrašytuose bernardinams, o jų – Radviloms, o šių – misionieriams) ir aplink formuosis Vilniaus Misionierių kongregacijos vienuolynas su bažnyčia – bene gražiausiu lieknabokščio Vilniaus baroko pavyzdžiu.

1491 m. į Florenciją nuvyko Jonas (Ivanas) Sapiega, kur su popiežiumi Aleksandru VI derėjosi dėl Florencijos unijos įgyvendinimo. Sapiega čia pasisakė už tai, kad grįžtančių į Katalikų Bažnyčią graikų apeigų katalikų vietinė Bažnyčia Rusioje būtų pavaldi Romos apeigų katalikų Vilniaus vyskupui. Kai kurie autoriai vadino šį unijos modelį „dviejų konfesinių bendruomenių Bažnyčia“. Reikėtų pakoreguoti tą netikslų ir neobjektyvų apibrėžimą. LDK atkuriamoje katalikiškoje Rusioje nebuvo jokių dviejų skirtingų konfesijų (t. y. tikėjimų) – juk Ivanas Sapiega ir kiti rusinai jau grįžo į Katalikų Bažnyčios ir tikėjimo vienybę. Buvo tik dviejų apeigų – lotynų ir graikų, bet vieno tikėjimo katalikai.

Tie, kurie dar negrįžo vienybėn, žinoma, buvo stačiatikiai, bet buvo planuojama, kad ir jie grįžtų į Katalikų Bažnyčią, kaip buvo Kijevo Rusioje, o ne į „dviejų konfesijų bendruomenių Bažnyčią“. Problematiška net ir rasti (tikslia termino prasme) stačiatikių XV a. II pusės LDK – tokiais galėjo būti tik tie, kurie neklausė katalikybėn grįžusių hierarchų. Bet ar tokių nepaklusniųjų buvo? Jei taip, tai kiek? Reikia ieškoti tikslių kriterijų tam nustatyti.

Toks unijos modelis, pasiūlytas Jono (Ivano) Sapiegos, buvo „uždelsto veikimo bomba“, nes naikino graikų apeigų Bažnyčios ir Visos Rusios metropolito teisinę autonomiją – ateityje ji galėjo „išsprogti“ religiniais bei politiniais konfliktais ir pasmerkti uniją nesėkmei. Tą patvirtina ir XX a. sėkmingos katalikiškos Rusijos misijos patirtis:

„Visuose mūsų susitikimuose su kunigais ir viešumoje svarbiausi buvo (…) du klausimai: ar Rusijos žmonės gaus garantijas, kad bus apsaugoti nuo lotynizacijos, ir kokį rangą Katalikų Bažnyčios hierarchijoje užims [Maskvos] Patriarchas?“ – rašo egz. Fiodorovas[3].

Egz. Fiodorovas taip pat griežtai kritikavo Rusijai skirtą vad. biritualizmo (dviejų apeigų) planą, pasiūlytą garsiojo arkivyskupo barono Eduardo M. J. M. von der Roppo, garsaus Livonijos riterių palikuonio Lietuvos bajoro, Vilniaus vyskupo (1903-1917), Mogiliovo arkivyskupo (1917-1926), Lietuvos visuomenės veikėjo, įkūrusio Lietuvos ir Baltarusijos konstitucinę katalikų partiją.

Vysk. E. von der Roppas siūlė, kad XX a. I p. Rusijoje veikę lotynų apeigų katalikų kunigai misionieriai išmoktų aukoti ir graikų apeigų katalikų šv. Mišias ir tokiu būdu teiktų sakramentus graikų katalikams. Prieš šį planą Fiodorovas pateikė daug argumentų[4], bet juos gali susumuoti aukščiau pateikta jo citata, perduodanti rusų lūkesčius – jiems grįžus į Katalikų Bažnyčią neturėjo būti jokios apeigų lotynizacijos ir garbingas Maskvos patriarcho statusas bei plati vietinės Rusijos bažnyčios teisinė autonomija – taigi jokio „graikų“ teisinio pajungimo „lotynų“ hierarchams.

Šv. Kotrynos Aleksandrietės Romos apeigų katalikų bažnyčia Sankt Peterburge (tada – Petrograde). Prie šios šventovės 1917–1919 m. gyveno ir aukojo graikų apeigų šv. Mišias palaimintasis Rusijos graikų apeigų katalikų egzarchas Leonidas Fiodorovas.

Gali kilti įtarimų ir kad vysk. E. von der Roppo planas buvo ne tik neišmintingas ir kenksmingas galinčiai Rusiją veiksmingiausiai grąžinti į katalikybę graikų apeigų misijai, bet gal ir tyčia skirtas jai sugriauti. Kaip ten bebūtų, tokią versiją galėtų paremti svarbus vysk. E. von der Roppo biografijos faktas. 1900 m. Paryžiuje per pasaulinę parodą posėdžiavo ne tik Tarptautinis socialistų kongresas, Pasaulinis Taikos kongresas, bet ir masonai – Prancūzijos Didieji Rytai, sušaukę įvairių šalių masoniškų organizacijų pasitarimą glaudinti jų ryšiams. Istoriografijoje esama nuomonių, kad nuo 1822 m. Rusijos imperijoje uždrausta masonerija atgimė būtent apie 1900 metus. Lietuvą ir visą Rusijos valdytą erdvę vėl užplūdo šios satanistinės organizacijos skleidžiamų įvairių pakraipų liberalizmo nuodų banga (daugiau apie tai anksčiau rašytame mano straipsnyje).

Šiuos faktus sugretinęs D. Staliūnas pabrėžia, jog „vargu, ar galima pavadinti atsitiktinumu“, kad panašiu metu – 1899 m. – masonų ložes atgaivinęs T. Vrublevskis įsteigia Neošubravcų ložę (nauja 1817–1822 veikusių šubravcų – „nenaudėlių“ atmaina, gyvavusi 1899–1914 m. Vilniuje). Jis buvo ir XX a. pr. atgaivintos Vilniaus ložės „Litwa“ narys. Ložėse ieškojo sąlyčio įvairiausi Lietuvos lietuviakalbių ir lenkakalbių lietuvių politikai – nuo socialistų iki tautininkų (lenkiškai narodovcų)[5]. 1914 m. neošubravcams užsidarius, Vrublevskis „nenuleido rankų“ – nuo 1921 m. jis jau „Tomo Zano“ ložės narys.

Deja, tarp gausių Neošubravcų ložės svečių buvo ir Vilniaus vyskupas E. von der Roppas. 1908 m. iš tremties rašytame laiške masonų vadui T. Vrublevskiui jis apgailestauja, kad negalėjo dažniau lankytis neošubravcų susirinkimuose. D. Staliūnas dokumentais pagrindžia tai, kad jau nuo 1905 m. – Rusijos revoliucijos metų – gausius ryšius su ta lože palaikė vysk. E. von der Roppas, o prieš tai – jo pirmtakas Vilniaus vyskupas Zvierovičius[6].

Bažnyčios priešų sunaikinta katalikiškos Rusijos atkūrimo misija… Pirmoji didelė graikų ir Romos apeigų katalikų procesija 1917 m. birželio 2 d. (15 d.), įsiterpusi tarp dviejų masonų organizuotų kruvinų Rusijos revoliucijų. Iki tol katalikų misiją Rusijoje draudė caro valdžia, po to – komunistai. Centre su mitra pal. L. Fiodorovas.

Deja, versiją, kad egz. Fiodorovo Rusijos grąžinimo į katalikybę misija buvo sunaikinta Bažnyčios priešų ne tik iš išorės (komunistų), bet ir iš jos vidaus, patvirtina ir tą graikų apeigų katalikų misiją tiesiog suardžiusio vyskupo Michel-Josepho Bourguignono d‘Herbigny veikla. Šis Romos 1926 m. pasiųstas į komunistinę Rusiją Popiežiškosios komisijos Rusijai pirmininkas (irgi nuo 1926 m.) pats bendradarbiavo su komunistais ir sugriovė graikų apeigų katalikų misiją – o tai pradėta nuo jų teisinės autonomijos griovimo. Vyskupo d‘Herbigny palankumą sovietų komunizmui giria net ir šiuolaikiniai Meksikos komunistai, puolantys katalikiškos valstybės atkūrimo idėjas, už kurias 1926 m. mirė Meksikos Cristeros sukilėliai[7]. Ta paini vysk. d‘Herbigny istorija ateityje reikalauja platesnio aptarimo.

Graikų apeigų katalikų pajungimas Romos apeigų hierarchijai ne tik kenksmingas Rusijos katalikiškai misijai, bet ir Bažnyčios priešų sugalvotas ar bent jau jų naudojamas ginklas tai misijai griauti. Taip pat labai kenksminga tyčinė ar netyčinė Rytų apeigų lotynizacija, praeityje atnešusi daug blogybių. Todėl ateities Rusijos misijoje to reikia vengti kaip ugnies.

Antrasis modelis – graikų apeigų autonomijos išlaikymas

Minėtų įžvalgų šviesoje dar labiau sužėri Supraslio vienuolyno brangakmenis. Geresnis, perspektyvesnis buvo kitas LDK veikęs unijos modelis, kuomet visa graikų apeigų katalikų struktūra LDK pavaldi ne Romos apeigų katalikų Vilniaus vyskupui, o Vilniuje rezidavusiam graikų apeigų katalikų Kijevo ir Visos Rusios metropolitui. Jį ypač stipriai įgyvendino metropolitas (1498–1501) Juozapas Bulgarinovičius ir rėmė kita LDK rusinų giminė, greičiausiai turinti nemažai ir baltų kraujo (nes buvo iš kadaise jotvingių ir etninių lietuvių mišriai su rusinais apgyvendintos Palenkės) – Chodkevičiai.

Šis unijos modelis panašus į XX a. pr. popiežiaus Šv. Pijaus X, metr. A. Šeptickio ir egz. L. Fiodorovo sėkmingiausią katalikiškos Rusijos misijos modelį, nes abiem kartais buvo kuriama Romos apeigų hierarchams tiesiogiai nepavaldi graikų apeigų katalikų vietos Bažnyčia su plačia teisine autonomija.

Tačiau netikslus ir neobjektyvus vis dar kai kur istorikų naudojamas įvardinimas, kad tai esą buvo „LDK stačiatikių autokefalinė bažnyčia“. Juk autokefalinė Bažnyčia – tai savarankiška Stačiatikių bažnyčia, kuri nebūna pavaldi Popiežiui. Ne, LDK buvo atkuriama Katalikų Bažnyčios dalis – ecclesia sui iuris – savos teisės vietinė Rusios katalikų bažnyčia su sava graikų-slavų liturgija ir kanonų teise, numatyta Kanonų teisės kodekse[8]. Ko gero, pasirodys taikli G. Kirkienės prielaida, kad metr. J. Bulgarinovičius kūrė tokią struktūrą jau ir de jure, o jo pirmtakai metropolitai jau seniai – nuo 1458 m. – buvo pradėję ją kurti de facto. Nors gali atsitikti, kad jos juridinio įteisinimo faktų nauji tyrimai atras ir iki J. Bulgarinovičiaus.

Iš Florencijos unijos įgyvendinimo patirties ateities katalikiškos Rusijos atkūrimo misijai galime pasisemti tęsdami pirmiausia didelės teisinės autonomijos savos teisės (sui iuris) vietinės graikų-rusų apeigų katalikų Bažnyčios tradiciją, kurią rėmė Visos Rusios metropolitas J. Bulgarinovičius ir Chodkevičiai, fundavę Supraslio ir kitas graikų apeigų katalikų cerkves. Visa tai būtina sujungti su patirtimi, kurią sukaupė sėkmingiausia Rusijos atvertimo misija – pradėta popiežiaus Šv. Pijaus X, garbingojo Dievo tarno metropolito A. Šeptickio ir palaimintojo egzarcho Leonido Fiodorovo – išlaikant nepakeistas, nesulotynintas graikų-slavų apeigas, kurios ir dabar švenčiamos Rusijoje – tik įtraukiant maldas už Popiežių, tęsiant misiją rusiškoje rytietiškoje dvasioje, vartojant patraukiančią rusus rytietišką terminologiją – katalikiška ortodoksija (katoličeskoje pravoslavije) ortodoksai-katalikai ir t. t.

LDK rusinų graikų apeigų liturgija, oficialiai Katalikų Bažnyčios vadinama „ritus ruthenicus“ (rutenų ritas), nors tikslia prasme tai nėra atskiras ritas (apeigos), tai – graikų (Konstantinopolio) rito atmaina su dar senovės Rusioje organiškai išsivysčiusiomis kiek skirtingomis nuo graikų, slaviškomis, liturgijos ypatybėmis bei, ATR rusinams grįžus į Katalikų Bažnyčią 1596 m. su Brastos unija, pridėtais 1720 m. Zamostjės sinodo mažais pakeitimais, siekiant pabrėžti, kad rusinai yra vieno tikėjimo su Romos apeigų katalikais. Nors Rusijoje tai užsipuolama kaip „lotynizacija“, tačiau Zamostjės sinodas praktiškai nei trupučio nesulotynino liturgijos.
Tikra dalies ATR rusinų apeigų (ypač Vakarų Ukrainoje) lotynizacija iš tiesų vyko po Zamostjės sinodo, bet ne dėl jo nutarimų – tai buvo vietinių kunigų piktnaudžiavimai – įvestas „lotyniškas“ klūpėjimas, klauptai, skambinimas varpeliais ir kt.

Apie tai verta pamąstyti ir Tradicijai ištikimiems katalikams, kurių dalis mąstydami apie ateities katalikiškos misijos Rusijoje modelį pasiduoda „lotynizacijos pagundai“. Nepasitikėkime net ir, atrodytų, pagrįstais išvedžiojimais – kad rusai suluošinti komunizmo, ateistai, nepraktikuojantys stačiatikiai, kad jie sueuropėję (ar tikrai sueuropėję? Kaip jie giliai skiriasi nuo europiečių, parodė jų pradėtas Ukrainos karas…), kad jiems nesvarbu, kokias apeigas priimti. Turint omenyje gilų antieuropietiškumą, kurį rodo dauguma gyventojų, bet kokie lotynizacijos siūlymai tik dar labiau įlietų alyvos į ugnį. Siūlyti lotynizaciją pavojinga visai Rusijos graikų apeigų katalikų misijai.

Bet svarbiausia ne šis pavojus, o tai, kad tyčinė lotynizacija prieštarauja Bažnyčios dvasiai – Bažnyčia per šimtus metų priimamais Šv. Sosto dokumentais saugo bei gerbia įvairias Rytų apeigas ir gina jų grynumą nuo lotynizatorių. Įvairios apeigos išauga organiškai, žmones veikiant Šventajai Dvasiai ir per šimtus metų. Skirtinga nuo Rusijos – Ukraina, kur lotyniški elementai įaugo į dalies ukrainiečių religinį gyvenimą lėtai per šimtmečius. Todėl ten tikslinga palikti kažkiek sulotynėjusias apeigas Vakarų Ukrainoje – tik ten, kur jos istoriškai išplito ir tik tiems, kas jų nori. Bet ir ten yra dalis ukrainiečių, kurie priešinasi bet kokiai apeigų lotynizacijai. O Rusijoje ne tik kad negalima leisti lotynizacijos, bet ir viešai nereikėtų svarstyti jos galimybės. Kaip rodo istorija ir egz. Fiodorovo sėkminga veikla, Rytų misija – be galo jautri ir subtili misija, tad reikia kreipti dėmesį į subtiliausius niuansus.

Nemaža dalis ankstesnių misionierių, gyvenusių iki L. Fiodorovo, smerkdavo visą stačiatikybę nedarydami skirtumų, manė, kad visa Rusijos kultūra yra žemo lygio ir ją reikia pakelti naudojant lotynizavimą. Jie tik toleravo bizantinę liturgiją kaip „neišvengiamą blogį“, tapatindami katalikybę su „latinitas“. O kun. Fiodorovas pabrėžė graikų ir lotynų apeigų lygiateisiškumą, teigė, kad misija neturi būti puolamojo pobūdžio, turi nepastebimai išaugti grynai rusiškoje dirvoje[9]. Natūralu, kad tokia koncepcija buvo priimtinesnė rusams, nes puikiai atitiko jų mentalitetą.

Puolamiems „lotynizavimo pagundos“ katalikams galima pasiūlyti apmąstyti Fiodorovo misijos kunigų mintis, kurioms antrino netgi juos persekioję komunistai. Kai Julija Nikolajevna Danzas, artima egz. Fiodorovo bendražygė, norėjusi tapti graikų apeigų seserimi vienuole, prašė Petrogrado sovieto sekretoriaus nelikviduoti graikų apeigų katalikų Bažnyčios, komunistas kaltino, kad visi katalikai yra lenkų agentai.

J. N. Danzas atsakė: „Tuo labiau, rusams reikia suteikti galimybę eiti ne į lenkų bažnyčią (kostiol), o į rusų [katalikų] cerkvę.“ Sekretorius po ilgų diskusijų padarė išvadą: „Sulenkės tūkstantis, na dešimt tūkstančių žmonių. O į niekingą fiodoroviškąją bažnyčią eis milijonai. Ji įsijungs į tarptautinę katalikų organizaciją. Neprašykite, klausimas išspręstas. Bažnyčia bus likviduota.“[10] Komunistai suprato, kaip arti egz. Fiodorovo pasirinkta strategija buvo prie milijonų rusų grąžinimo į katalikybę. Būtent šiuo modeliu turi remtis ir ateities misijos į Rusiją.

Šarūnas Pusčius

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

[1] Įvairių straipsnių apie Fatimos apsireiškimus ir Rusijos atvertimo svarbą galima rasti šiame straipsnių cikle: https://katalikutradicija.lt/visi/straipsniu-ciklai/fatima ir šioje paieškoje: https://fsspx.lt/search/node/fatimos 

[2] Pagrįsdami gausiais šaltiniais, dar detaliau Senovės Rusios katalikiškumą neatremiamai įrodo, pvz., rusai tyrėjai: profesorius Michailas Taube bei graikų-slavų apeigų katalikų kunigas, kunigaikštis Aleksandras Volkonskis: М. Таубе, „Рим и Русь в до-монгольский период“, Католический временник, книга вторая, Париж, 1928, http://www.unavoce.ru/library/taube_premongol.html#a10; Князь А. М. Волконский, Католичество и Священное Предание Востока, Париж, 1933, https://www.apologia.ru/articles/15.

[3]  Диaкoн Bacилий чсв, Леoнид Федopoв. Жизнь и деятeльнocть. (Diaconus Basilius OSB. Leonidas Fiodoroff. De vita et operibus enarratio) // Publicationes scientificae et litterariae ,,Studion“ monasteriorum studitarum №, III-IV, Romae 1966, II leidimas: лвiв 1993, p. 470. 

[4] Диaкoн Bacилий чсв, Леoнид Федopoв… p. 480 – 484. 

[5] Staliūnas D., Arkivyskupo Roppo veiklos pėdsakais (1903–1907) // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7. Vilnius, 1994, p. 162.

[6] Ten pat, p. 165–166.

[7]  Xóchitl Patricia Campos Lopez, Diego Martín Velázquez Caballero, Samuel Schmidt Nedvedovich. Intermarium: The Anti-Communist Catholic Strategy in Twentieth-Century México: https://www.derechos.org/nizkor/biblio/intermarium.html#N_1_ 

[8]  Plg. Codex canonum ecclesiarum orientalium. http://www.intratext.com/X/LAT0758.HTM 

[9] Диaкoн Bacилий чсв, Леoнид Федopoв…, p. 476.

[10] Диaкoн Bacилий чсв, Леoнид Федopoв…, p. 574.

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Prisijunkime prie rožančiaus kryžiaus žygio “Už Tikėjimą ir Tėvynę”

VšĮ Krikščioniškosios kultūros institutas spalio 7 d. – Rožinio Dievo Motinos šventės dieną – kviečia prisijungti prie Rožinio kryžiaus žygio “Už Tikėjimą ir Tėvynę”. Kryžiaus žygis truks iki šių metų pabaigos, tad prisijungti dar nevėlu.

Daugelio šventųjų raštai pabrėžia didelę Rožančiaus maldos reikšmę. Jau nuo XV amžiaus popiežiai ragino tikinčiuosius kalbėti tą stebuklingą maldą, o Rožančiaus brolijų ypač daug susikurdavo sunkiausių Bažnyčios išbandymų laikais.

„Veiksmingiausias Nekaltai Pradėtosios riterio ginklas yra Rožančiaus maldų kulkos, kuriomis jis apšaudo sielų priešus, kol jie atsivers“, sakydavo šv. Maksimilijonas Kolbė.

Todėl kviečiame dalyvauti Rožančiaus kryžiaus žygyje.

Tikslas: surinkti 50 000 Rožančių.

Maldų intencijos.

1917 m. Fatimoje Dievo Motina apreiškė, kad Jos Sūnus trokšta išplėsti pasaulyje Jos Nekaltosios Širdies garbinimą. Todėl kviečiame kasdien pavieniui ar šeimose kalbėti šv. Rožančių:

I. kaip atsilyginimą už piktžodžiavimus prieš Dievo Motiną,
II. prašydami Nekaltosios Marijos Širdies ir katalikų tikėjimo triumfo atėjimo Lietuvoje,
III. už popiežių bei visus Katalikų Bažnyčios vyskupus.

Kviečiame Jus į šias lenteles (galima įkelti iš čia) kasdien užrašyti sukalbėtų Rožančiaus paslapčių.

Iki 2023 m. gruodžio 31 dienos atsiųskite šį lapą į el.pašta: epeticijos@kki.lt arba užpildykite internetu pateikiamą formą: https://kontrastas.lt/eikime-i-kryziaus-zygi/

Jonas Šaulys

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Margaritos Marijos Alacoque šventė

XVII a. prancūzė vienuolė, suvaidinusi svarbų vaidmenį populiarinant pamaldumą į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį. Jos religiniai išgyvenimai, įskaitant Kristaus vizijas, skatino gilų ryšį su Švenčiausiąja Širdimi, simbolizuojančia Jėzaus meilę ir užuojautą. Per mistinius susitikimus ji gaudavo pranešimus, kuriuose pabrėždavo šio pamaldumo svarbą, ragindavo atgailauti ir garbinti.

Jos regėjimuose Jėzus atskleidė savo sužeistą širdį, simbolizuojančią dieviškąją meilę ir atpirkimą. Šventoji Margarita Marija savo gyvenimą paskyrė šio pamaldumo sklaidai, pabrėždama nuoširdžios atgailos, bendrystės ir gilaus santykio su Jėzumi poreikį. Jos nenuilstamos pastangos lėmė Švenčiausiosios Širdies šventės įsteigimą ir platų šio pamaldumo pripažinimą Šventojoje Katalikų Bažnyčioje. Šiandien gerbiame Švenčiausiąją Širdį, ieškodami paguodos ir įkvėpimo jos gilioje meilės ir gailestingumo žinutėje.

“Priimkite ir tyliai kentėkite viską, ką jums siunčia mūsų dieviškasis Mokytojas, ir niekada nesakykite, kad gana, kad ir kokį didelį pasibjaurėjimą jaustų gamta. Tai ir yra viskas. Reikia tik vieno dalyko: tyros Dievo meilės, sujungtos su mūsų pasibjaurėjimo meile.”

⚜ Šventoji Mergelė Marija Alacoque,
laiškas seseriai Félice- Madeleine de la Barge,
Moulins, 1689 m. birželio mėn.

Daugiau apie apsireiškimus ir Švenčiausiosios Jėzaus Širdies kultą rasite šiose nuorodose:

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Kaip vieno žmogaus blogi veiksmai paveikė Fatimos Saulės stebuklą