Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA Lithuania Catholica TV

Šventasis Andžejus Bobola – taip pat Lietuvos šventasis!

Nors gimė Mažojoje Lenkijoje, šventasis Andriejus Bobola SJ didžiąją savo dvasinės tarnystės dalį atliko buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Todėl jį taip pat galime laikyti Lietuvos žemės šventuoju. Toliau pateikiame įdomų VšĮ „Aktualioji istorija” filmą apie šventojo Andriejaus Bobolos likimą ir jo ryšį su Lietuva.

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Šv. Andriejus Bobola – ar tik Lenkijos šventasis?

Šventasis Andžejus Bobola – vienas iš 23 jėzuitų kankinių, atidavusių gyvybę už tikėjimą. Per 1655 m. kilusį Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva Lietuvoje siautėję kazokai rodė ypatingą neapykantą tam, kas lenkiška/lietuviška ir katalikiška. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola kazokų buvo užkluptas ir nukankintas , nes atsisakė išsižadėti katalikų tikėjimo. Šv. Andžejus Babola šiuo metu labiau Lenkijoje žinomas šventasis, nors didesnį gyvenimo tarpsnį praleido būtent Vilniuje.

KELIAS Į ALTORIAUS GARBĘ

Kai 1702-ųjų balandžio 18-ąją Pinsko jėzuitų kolegijos rektorius Martynas Godebskis nusileido į bažnyčios kriptą ieškoti visiškai užmiršto tėvo Andriejaus Bobolos karsto, jis nė nenutuokė, kad pradeda ilgą ir kupiną netikėtumų šio jėzuito gerbimo istoriją. Nepraėjus nė dešimtmečiui, 1711-aisiais, Pinsko – Turovo unitų vyskupas Porfirijus Kulčyckis jau ėmėsi rinkti pirmąsias žinias apie Andriaus Bobolos kankinystę, o Lucko katalikų vyskupas Aleksandras Vychovskis 1712 m. pradėjo pirmą informacinį procesą savo vyskupijoje. Jo įpėdinis vysk. Joachimas Prebendovskis 1719 m. Pinske atliko antrąjį informacinį procesą, o įsitikinęs kankinystės tikrumu abiejų procesų aktus nusiuntė Romon.

Gausėjant stebuklams ir tirštėjant piligrimų srautui prie t. Andriaus kapo Pinske, 1720-aisiais į Romą pasipylė prašymai iš Lietuvos ir Lenkijos paskelbti t. Andriejų Bobolą palaimintuoju. 40 prašymų surašė valstybės senatoriai, net du prašymus Romon siuntė Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis, o Lenkijos bajorų vardu peticiją pasirašė LDK kancleris Mykolas Servacas Višnioveckis. 1726 ir 1727 metais prie šių prašymų prisidėjo karalius Augustas II, asmeniškai patyręs šio kankinio globą.

1727 m. Lucko vyskupo Stepono Rupnievskio nurodymu atliktas informacinis procesas Polesės Janove, Bobolos kankinystės vietoje. 104 liudininkų klausymas truko daugiau nei savaitę. Šią medžiagą nusiuntus Romon, Šventųjų Apeigų kongregacija paskyrė specialią komisiją Bobolos reikalui tirti, kuri patvirtino 1727-ųjų procesą ir nurodė atlikti Apaštalų Sosto tyrimą Pinske ir Vilniuje. Šiems procesams (1730-1732) vadovavo Lucko ir Vilniaus vyskupai. Pinske išklausyta 114 liudininkų parodymų, patikrinti dar 192 liudininkų parodymai, apžiūrėti kankinio palaikai. Vilniaus vyskupijos komisija tyrimą pradėjo Gardine, kur vyko seimas, idant čia būtų galima lengviau apklausti suvažiavusius bajorus. Vilniuje apklaustas 31 liudininkas; iš Lietuvos jėzuitų provincijos archyvo surinktos žinios apie Andriaus Bobolos gyvenimą. Nors popiežius Benediktas XIV jau 1755 m. vasario 9 d. patvirtino kankinystės dėl tikėjimo faktą, dėl įvairių priežasčių užsitęsusios beatifikacijos teko laukti ištisą šimtmetį. Tik 1853 m. spalio 30 d. Romoje,Šv. Petro bazilikoje, popiežius Pijus IX iškilmingai paskelbė Andriejų Bobolą palaimintuoju.

Pal. Andriejaus gerbimą Lenkijoje ypač sustiprino įvykis, 1819-aisiais nutikęs Vilniuje. Vieną vakarą dominikonas Aloyzas Koženieckis netikėtai išvydo Andrių Bobolą savo celės viduryje. Andriejus paliepė atidaryti langą. Pravėręs jį dominikonas išvydo ne vienuolyno kluatrą, o plačiai ligi pat horizonto nusidriekiančią lygumą, kurioje daugybė rusų, turkų, prancūzų, anglų ir kt. tautų batalionų neregėtai atkakliai kovėsi tarpusavyje. „Tai Pinsko apylinkės, kuriose aš buvau nukankintas, – paaiškino reginį Andrius Bobola. – Kai žmonės sulauks tokio karo, stojus taikai bus atkurta Lenkija, o aš būsiu pripažintas jos pagrindiniu globėju.“

Ši pranašystė, papasakota privačiame laiške ir 1855-aisiais pirmąsyk paskelbta viename italų žurnale, išsipildė po Pirmojo pasaulinio karo. Todel jau 1920-aisiais Lenkijos episkopatas kreipėsi į popiežių Benediktą XV, prašydamas pal. Andriejų paskelbti šventuoju ir paskirti pagrindiniu atgimusios Lenkijos globėju. Tų pat metų rugpjūtį, kai bolševikų kariuomenė buvo atsidūrusi prie pat Varšuvos, aidint priešo pabūklams Varšuvos gatvėmis nužygiavo procesija su palaimintojo relikvijomis, o bažnyčiose atlikta novena jo garbei. Pavojus praėjo. Prašydami Palaimintąjį kanonizuoti į popiežių kreipėsi Polesės gyventojai, maršalas Pilsudskis, lenkų jėzuitai.

1922 m. Ida Kopecka nukentėjo nuo pernelyg intensyvaus apšvitinimo Rentgeno spinduliais – išdegė ir smarkiai pūliavo jos pilvo ertmė. Sesuo Aloyza Dobrzyńska, sirgusi kasos vėžiu, 1933 m. buvo ruošiama operacijai, kurios taip ir neprireikė. Abi ligonės staiga ir visiškai pagijo. Kai 1937-aisiais šių stebuklų tikrumas buvo oficialiai patvirtintas, kliūčių kanonizacijai nebeliko. 1938 m. balandžio 17 d., per pačias Velykas, pal. Andriejus Bobola buvo paskelbtas šventuoju.

AR TIK LENKIJOS ŠVENTASIS?

Paradoksas, tačiau šiandien Lenkijoje itin gerbiamas (jo vardu dedikuota daugiau kaip šimtas bažnyčių) šventasis Andriejus savo žemiškąjį gyvenimą buvo labiau susiejęs būtent su Lietuva. Kilęs iš Mažosios Lenkijos, studijas pradėjo Braunsbergo jėzuitų kolegijoje, priklausiusioje Lietuvos jėzuitų provincijai. 1611-aisiais, baigęs kolegiją ir nusprendęs tapti jėzuitu, pasibeldė į Lietuvos provincijos naujokyno Vilniuje prie Šv. Ignaco bažnyčios duris. Visą likusį gyvenimą dirbo įvairiuose Lietuvos jėzuitų provincijos (ji apėmė Prūsiją ir dalį Lenkijos – Mozūriją su Varšuva ir Varmiją) namuose – Vilniuje, Braunsberge, Pultuske, Nesvyžiuje, Bobruiske, Plocke, Varšuvoje, Lomžoje, Pinske ir Polocke. Po mirties pagarsėjo stebuklais LDK pietuose esančiame Pinske, į kurį iš įvairių Lietuvos vietų prie jo kapo traukdavo piligrimai (pvz., jėzuitai iš Vilniaus akademijos).

Vien Vilniuje šventasis Andriejus praleido beveik trečdalį (virš dvidešimties) savo gyvenimo metų: dvejus metus (1611–1613) naujokyno namuose prie Šv. Ignaco bažnyčios, septynerius filosofijos ir teologijos studijų metus Vilniaus akademijoje (1613–1616, 1618–1622), galiausiai net dvylika metų (1624–1630, 1646–1652) Profesų namuose prie Šv. Kazimiero bažnyčios (čia dar sykį apsigyveno 1655-aisiais, tačiau neilgam – bėgti į Pinską privertė prie sostinės artėjanti Maskvos kariuomenė). Profesų namuose tėvas Bobola dirbo pamokslininku, nuodėmklausiu, bažnyčios rektoriumi, namų vyresniojo patarėju, aiškino Šv. Raštą ir tikėjimo tiesas, vadovavo miestiečių Marijos sodalicijai. Būtent Vilniuje 1622 m. kovo 12 d. (tą dieną pirmaisiais jėzuitų šventaisiais Romoje paskelbti Ignacas Lojola ir Pranciškus Ksaveras) vyskupo Eustachijaus Valavičiaus buvo įšventintas kunigu. Šv. Kazimiero bažnyčioje 1630-ųjų birželio 2 d. davė keturis iškilmingus profeso įžadus. Vilniuje profesas tėvas Andriejus trumpam apsilankydavo kas treji metai, dalyvaudamas Lietuvos jėzuitų provincijos kongregacijoje.

Nežinome, kodėl, būdamas lenkas, Andrius Bobola įstojo į Lietuvos jėzuitų provinciją. Galbūt paprasčiausias atsitiktinumas, kurių tais laikais pasitaikydavo itin dažnai. Sunkiau atsakyti, kodėl scholastiko Andriaus giminėms, panūdusiems susigrąžinti jį į Lenkijos jėzuitų provinciją, to padaryti nepavyko. 1621-aisiais, kai Andriejus dar tebestudijavo teologiją Vilniaus akademijoje, jėzuitų generolas Mucijus Vitelleschis giminėms prašant nurodė Lietuvos jėzuitų provincijolui nedelsiant išsiųsti Bobolą į Lenkijos provinciją, „jeigu tam nekliudys kokia nors rimta priežastis“ Matyt, tokios priežasties būta, kadangi Andriejus liko Lietuvos provincijoje visam gyvenimui. Kokia ji, galime tik spėlioti. Galbūt paties Andriejaus Bobolos nenoras?

Nors tėvo Andriejaus Bobolos biografiją dar 1868 m. lietuviškai paskelbė vyskupas Valančius savo „Šventųjų gyvenimuose“, šis šventasis Lietuvoje beveik nežinomas ir šiandien. Jo pėdsakus Vilniuje liudija atminimo lenta bei altoriaus paveikslas jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčioje. Čia per liturginį Šventojo minėjimą (gegužės 16 d.) ir artimiausią sekmadienį pagerbimui išstatoma šv. Andriejaus Bobolos relikvija.

KODĖL ŠVENTASIS?

Šv. Andriejus Bobola – vienas iš 23 jėzuitų kankinių, atidavusių gyvybę už tikėjimą. Per 1655 m. kilusį Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva Lietuvoje siautėję kazokai rodė ypatingą neapykantą tam, kas lenkiška/lietuviška ir katalikiška. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola kazokų buvo užkluptas Polesės Janovo apylinkėse, besiruošiantis vežimu trauktis nuo artėjančio priešų būrio. Atsisakęs atsižadėti katalikų tikėjimo, tėvas Bobola, pririštas tarp dviejų arklių, 4 kilometrus varytas į Polesės Janovą, kur egzekucija tęsėsi mėsininko skerdykloje. Paguldžius kankinį ant skerdiko stalo, ant galvos užspaustas jaunų ąžuolo šakelių vainikas. Kūnas svilintas ugnimi, po nagais suvarytos skiedros, nuo delnų peiliu nudirta oda. Tyčiojantis iš kunigo nuo viršugalvio nuluptas tonzūros pavidalo odos gabalas, nuo krūtinės ir nugaros – arnoto formos odos plotas. Nupjauta nosis ir lūpos, išdurta dešinė akis, per gilią skylę sprande ištrauktas liežuvis. Pakabinę kankinį už kojų žemyn galva, žiūrėdami į konvulsijų tampomą kūną, kankintojai juokėsi: „Žiūrėkite, kaip šoka!“ Kankynes užbaigė du mirtini kirčiai į kaklą trečią valandą dienos. Buvo 1657-ųjų gegužės 16-oji, Viešpaties Dangun žengimo šventės išvakarės.

Tėvas Bobola tapo 49-uoju iš eilės jėzuitų kankiniu vadinamojo „tvano“ (1655–61 m. karo su Maskva) metais; tuomet nužudyta daugybė kitų vienuolių, kunigų, pasauliečių. Kodėl iš jų visų tik Andrius Bobola šiandien gerbiamas kaip šventasis? Galbūt atsakymo ieškoti reikia jo žemiškajame gyvenime?
Panašu, kad šiam kankiniui dar esant gyvam niekas nebūtų ryžęsis pranašauti būsimos jo šventumo garbės – tėvas Andriejus visiškai niekuo neišsiskyrė. Niekada nėjo aukštų pareigų. Nepasižymėjo mokslo pasiekimais (neišlaikė baigiamojo teologijos egzamino).

„Vidutiniškumą“ liudija ir dvasinė tėvo Bobolos charakteristika, pateikta jam atlikus tercijatą 1622–23 m. Nesvyžiuje. Rekolekcijas tėvas Andriejus atliko naudingai, nors ir su didelėmis valios pastangomis. Patarnaudamas virtuvėje rodė didelį nuolankumą. Noriai atliko maldingą kelionę elgetaudamas. Katekizmo mokė su vidutinišku užsidegimu, užtat uoliai darbavosi misijose. Pamaldumas, maldos dvasia, nuolankumas, paklusnumas, kuklumas ir taisyklių laikymasis – vidutiniški; čia galima dar daug nuveikti. Neišgyvendintos ydos: lengvi suirzimo protrūkiai, vos vidutiniškai valdomas emocionalumas, per didelis aistringumas, silpnai valdomas liežuvis, per menkas abejingumas vyresniųjų nurodymams. Choleriško-sangviniško temperamento, menkai susivaldąs, bet sykiu labai nuoširdus ir pilnas užsidegimo.
Į klausimą, kodėl Andrius Bobola tapo šventuoju, vienas jo biografas atsako paprastai: nežinau. „Gal to žmogaus širdyje buvo kas nors labai giliai paslėpta ir neregima žmonėms, taip pat nepažeidžiama ydos – koks nors paslapčia švytintis kristalas. O gal nieko tokio ir nebuvo. Gal paprasčiausiai Viešpačiui Dievui patiko išsirinkti vieną iš daugelio, idant Dievo galybė pasirodytų netobulame, neišsiskiriančiame iš daugelio. Manau, kad nedera akiplėšiškai skverbtis į išrinkimo paslaptis. Telieka tai paslėpta ir nežinoma, nes koks gi būtų pasaulis be paslapties?“

REGIMOS PASLAPTYS

Paslaptingas Andriejaus Bobolos atradimas 1702-aisiais akivaizdžiai liudija, kad šventuosius parenka ne žmonės – juos parodo Dievas. Po kuklių laidotuvių (kūnas buvo įdėtas į juodai dažytą karstą su užrašu Pater Andreas Bobola Societatis Jesu („Jėzaus Draugijos tėvas Andrius Bobola“) ir nuleistas į kriptą po didžiuoju altoriumi), tėvas Andrius Bobola nugrimzdo į užmarštį. Kai Pinsko kolegijos rektorius Martynas Godebskis laužė galvą, kaip Šiaurės karo metu nuo priešų armijų apsaugoti kolegiją, į ką kreiptis pagalbos ir užtarimo, jam pasirodė nežinomas jėzuitas, iš kurio mielo ir patrauklaus veido sklido nežemiška šviesa. Nežinomasis papriekaištavo rektoriui, kam jis ieškąs gynėjų ne ten, kur būtų galima juos rasti, ir pažadėjo, kad jis pats, Andrius Bobola, apsaugos kolegiją, jei rektorius atras jo kūną, palaidotą bendroje kriptoje, ir padės atskirai. Po trijų dienų paieškų (nei rektorius, nei kas kitas jau nežinojo, kur palaidotas ir kas buvo Andrius Bobola) suradus karstą aptiktas tarsi vakar palaidotas kūnas. Nepaisant nuolatinės drėgmės ir šalia yrančių kūnų, kankinio palaikai nebuvo suirę, neskleidė jokio kvapo, buvo matyti aiškios kankinimų žymės, nuo sukrešėjusio kraujo raudonavo žaizdos, visos kūno dalys buvo minkštos, lanksčios ir elastingos. Pasklidus žiniai Pinsko ir apylinkių gyventojai ėmė rinktis ir melstis prie langelio kriptos, kurioje tėvo Bobolos palaikai ilsėjosi naujame karste ant pakylos. Kankinys pažadą ištesėjo – plėšikaujančios armijos aplenkė Pinsko kolegiją, o didysis 1709-10 m. maras aplenkė visą Pinsko kraštą. Tėvo Andriaus gerbimas sparčiai išaugo. 1739 m. sudėtas oficijumo tekstas ir litanija tėvo Andriaus Bobolos garbei.

Panaikinus Jėzaus draugiją 1773 m., Pinsko kolegijos bažnyčia 1784 m. perduota unitams kaip vyskupijos katedra, tačiau 1793 m. Rusijos imperatorė Kotryna II panaikino Pinsko unitų vyskupiją ir katedrą atidavė stačiatikių vienuolynui. Vienuoliai gerbė kankinio relikvijas, prie kurių melsdavosi ir vietiniai stačiatikiai, tačiau vėliau sumanyta užkasti stebuklingąjį kūną į žemę Apie tai sužinoję jėzuitai 1808 m. perkėlė kūną į savo bažnyčią Polocke. Ją perdavus stačiatikiams, 1830 m. palaikai darsyk perkelti – šiuokart į Polocko dominikonų bažnyčią.

Po Spalio perversmo į Palaimintojo relikvijas ėmė kėsintis bolševikų valdžia. 1919 m. darbo liaudžiai reikalaujant nesėkmingai norėta atlikti „relikvijų tyrimą“. 1922-ųjų birželį pasirodžius žiniai, kad atidarius Polocke esantį stačiatikių šventosios Eufrozinos relikvijorių buvo rasti tik sudūlėję kaulai, nutarta demaskuoti ir katalikų „prietarus“. Birželio 23 d. atvykusi valdžios komisija nuėmė karsto antspaudus, nuvilko arnotą, albą ir biretą ir nuogą kūną kone vertikalioje padėtyje smarkiai trenkė žemėn. Visų nuostabai palaikai nesubyrėjo; komisija, palikusi kūną atvirame karste, išsinešdino. Vis dėlto, nepaisydama katalikų protestų, valdžia nutarė kūną išgabenti. Liepos 20 d. ginkluoti asmenys įsiveržė į bažnyčią ir pagrobė relikvijas. Palaimintojo kūnas išvežtas į Maskvą ir padėtas Liaudies sveikatos komisariato Higienos muziejuje.

Dėl žemės reformos kilus badui, bolševikų valdžiai humanitarinę pagalbą javais suteikė Apaštalų Sostas. Tuo pat metu popiežius Pijus XI griežtai pareikalavo grąžinti Palaimintojo relikvijas. Valdžia sutiko su sąlyga, kad bus laikomasi didžiausio slaptumo ir kad relikvijos nebus gabenamos per Lenkiją. 1923 m. spalį relikvijorius, rastas muziejaus užkaboriuose, krovininiu geležinkelio vagonu pervežtas į Odesą, o iš ten – laivu į Italiją. Patvirtinus relikvijų autentiškumą, Palaimintojo kūnas padėtas jėzuitų Il Gesu bažnyčioje. 1938 m. Andrių Bobolą paskelbus šventuoju, jo palaikai iškilmingai pervežti į Varšuvą. Relikvijos, pakeliui pagerbtos Liublijanoje, Budapešte, Bratislavoje, birželio 20 d. pasiekė galutinį tikslą – jėzuitų namus Rakowiecka gatvėje nr. 61. Išskyrus trumpą evakuaciją karo metais (1939–1945), ten jos gerbiamos iki šiandien.

JŠ pagal www.sventumogarsas.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Fatimos Dievo Motina suteikia vilties šiandienos pasauliui!

Gegužės 13 d. minimos dar vienos Fatimoje įvykusių Dievo Motinos apsireiškimų metinės. Šias metines išgyvename labai neramiais laikais, kai pilno masto karas yra tiesiog „už tvoros”, kai socialiniai ir ekonominiai mechanizmai visame pasaulyje buvo sugriauti arba įtempti dėl „Pandemija” operacijos.

Fatimoje Dievo Motina turėjo žmonijai perduoti mintį, kaip įveikti pasaulines krizes ir dramas, su kuriomis susiduriame.

Ji sakė, kad Dievo bausmės įvyksta tada, kai žmonija nukrypsta nuo Dievo įstatymų.

Prie to galima pridėti Katalikų Bažnyčios katekizmo punktus apie „nuodėmes, šaukiančias Dievo keršto”, kurie dabar minimi labai retai arba visai neminimi. Labai tikėtina, kad būtent šias nuodėmes turėjo omenyje Dievo Motina, kalbėdama vaikams Fatimoje.

Pirmoji tokia nuodėmė yra Homicidium voluntarium – savanoriška, tyčinė žmogžudystė. Dabartiniame mainstreame žmonės tai supranta kaip paprastą žmogžudystę ir dažnai pamiršta, kad tokia pat žmogžudystė yra abortas. Verta prisiminti, kad 2022 m. visame pasaulyje per „abortus” buvo nužudyta daugiau kaip 70 mln. žmonių. Šis rodiklis per vienerius metus viršija mirčių skaičių per visus didžiuosius XX a. karus!

Antrasis yra Peccatum Sodomitarum – sodomijos nuodėmė. Vėlgi ne paslaptis, kad plačiųjų Vakarų šalys, su retomis išimtimis, ne tik įteisina šią nuodėmę kaip įprastą teisinę praktiką, bet ir skatina ar leidžia propaguoti tokį elgesį naudodamosi visomis masinės informacijos priemonėmis, negailėdamos finansinių išteklių įvairioms šia kryptimi veikiančioms agentūroms remti.

Lietuva šiuo metu šioje srityje elgiasi pakankamai santūriai, tačiau tendencija homoseksualius santykius teisiniu požiūriu prilyginti normaliai šeimai akivaizdi ir čia.

Trečiasis – Clamor populi oppressi – paprastai apibūdinamas kaip vargšų, našlių ir našlaičių engimas, nors pažodžiui iš lotynų kalbos jis reiškia „engiamų žmonių šauksmas”. Ši nuodėmė esamuoju laiku gali tiesiogine prasme neatrodyti taip, kaip pateikta jos tiesioginiame aprašyme. Vis dėlto galima matyti, kad 2020-2021 m. vykdyta operacija „Pandemija” turėjo įtakos tam, kad gerokai sumažino viduriniosios klasės turtą ir taip sumažino gyventojų daugumos įtaką valstybėse priimamiems sprendimams.

Ketvirtoji nuodėmė, šaukianti dangaus keršto, yra Iniustitia in mercenarium – pabrėžiant, kad „nemokamas deramas darbo užmokestis darbininkams”. Pažodinis vertimas iš lotynų kalbos yra „neteisingumas prekyboje ar tvarkant reikalus”. Šioje platesnėje sąvokoje nesunku pateikti pavyzdžių. Afera po aferos Rusijoje, JAV ar Europos šalyse.

Verta paminėti, kad Dievo Motina taip pat tiksliai nurodė vadinamąsias „Rusijos klaidas”. Šiandien gali atrodyti, kad šios „klaidos” mus pasiekia iš Vakarų. Tai tiesa, tačiau iš kur šios „klaidos” atsirado Vakaruose? Juk dar XX a. septintajame dešimtmetyje jų ten iš esmės nebuvo. O skyrybos, abortai ir LGBTQ+ – visa tai yra XX a. paskutinio ketvirčio istorija. Priešingai, Rusijoje pirma grožinė apysaka, kurioje pozityviai aprašytas homoseksualumas, pasirodė 1906 m. – Michailo Aleksejevičiaus Kuzmino apsakyme „Krylja”, kuris buvo atviras homoseksualas. Sovietų Rusijoje – pirmojoje pasaulio šalyje – 1920 m. buvo įteisinti abortai. Būtent Rusijoje buvo kuo labiau išgirstas „karo komunizmo ir kolchozų engiamų žmonių balsas”.

Matome, kad nuodėmių, šaukiančių dangaus keršto, vis dar gausu. Dievo Motina mums duoda tokią gelbėjimosi priemonę: „Atgaila! Atgaila! Atgaila!” ir pirmųjų mėnesio šeštadienių pamaldumas.

Kad pasuktume istorijos tėkmę, turime atsigręžti į Fatimos Dievo Motiną su rožinio malda ir Komunija pirmaisiais mėnesio šeštadieniais. Pasaulyje nėra tokios problemos, kurios nebūtų galima išspręsti rožinio pagalba. Kreipkimės į savo Motiną, į Nekaltąją, ir nedelskime, juk Lietuva – Marijos Žemė!

Aleksandras Stralcovas

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Tikėjimo krizė šiandieninėje Bažnyčioje

Šiandieninio pasaulio mąstymą formuoja racionalizmo, natūralizmo ir antropocentrizmo doktrinos. Nuo Prancūzų revoliucijos laikų jos užkariavo beveik visas viešojo gyvenimo sferas ir palaipsniui užėmė reikšmingas Bažnyčios gyvenimo sritis. XXI a. pradžioje mes stebime pilietinės visuomenės apostazę, primenančią tiesioginį, kone apokaliptinį maištą prieš patį Dievą ir prieš dieviškai nustatytą prigimtinio įstatymo tvarką.

Ankstesniais laikais tikėjimo krizės, net jei ir paliesdavo visą visuomenę, apsiribodavo kokia nors konkrečia tikėjimo tiesa (kaip, pavyzdžiui, arijonizmas IV amžiuje). Didelių moralinių nusižengimų laikais nuodėmė nebuvo teisinama teoriškai, prisidengiant „sielovadinėmis“ priežastimis ar Dievo gailestingumu, kaip dažnai galima girdėti mūsų dienomis.

Tais laikais visi žinojo, kad nuodėmė yra nuodėmė, ir daiktai buvo vadinami savo tikraisiais vardais. Tačiau mūsų dienomis dogminis, dorovinis ir liturginis reliatyvizmas Bažnyčios viduje pasiekė iki šiol neregėtą mastą. Galbūt todėl kai kurie radikalūs ir aiškūs moderniųjų laikų (XIX–XX a.) popiežių žodžiai šiandien atrodo tikrai pranašiški. Šioje painioje situacijoje, kai dėl savivalės kultūros išplitimo Bažnyčioje tikintieji neretai gauna beskonį dvasinį maistą, tokie moderniųjų laikų popiežių žodžiai veikia kaip sveika, soti kaimiška duona ir gaivaus palengvėjimo atodūsis. Iš tiesų, juose juntama tikra Evangelijos ir apaštalų dvasia, pripildanti mūsų protus bei sielas dangiškos atgaivos ir suteikianti mums antgamtinio tikrumo bei tvirtumo.

Ištraukos iš Vatikano I Susirinkimo

(Dogminė konstitucija „Dei Filius, 4 sk.):

KATALIKŲ TIKĖJIMO NEKINTAMUMAS

„Atsirado ir visame pasaulyje plačiai pasklido racionalizmo ir natūralizmo doktrinos – visiškai priešingos antgamtinei krikščionių religijai. Jų sekėjai deda visas pastangas, kad Kristus, vienintelis mūsų Viešpats ir Išganytojas, būtų pašalintas iš žmonių protų ir moralinio tautų gyvenimo. Taip jie tikisi sukurti tai, ką jie vadina vien proto ar prigimties viešpatavimu. Krikščionių religijos atmetimas ir Dievo bei Jo Kristaus neigimas paskandino daugelio protus panteizmo, materializmo ir ateizmo bedugnėje, dėl to jie stengiasi sunaikinti pačią racionalią prigimtį, paneigti bet kokį teisingumo kriterijų ir sugriauti pačius žmonių visuomenės pamatus.

Šiam bedieviškumui plintant visomis kryptimis, deja, atsitiko taip, kad daug net ir Katalikų Bažnyčios vaikų nuklydo nuo tikrojo pamaldumo kelio, o jų katalikiškas jautrumas nusilpo. Suvedžioti įvairių keistų mokslų (Žyd 13, 9) ir painiodami prigimtį su malone, žmonių žinias su dieviškuoju tikėjimu, jie iškreipia tikrąją dogmų, kurių Šventoji Motina Bažnyčia laikosi ir moko, prasmę ir kelia grėsmę tikėjimo vientisumui bei tikrumui.“

PAKLUSIMAS TIKĖJIMUI

„Kadangi žmonės yra visiškai priklausomi nuo Dievo, kaip savo Kūrėjo ir Viešpaties, o sukurtasis protas yra visiškai pavaldus nesukurtai tiesai, mes privalome tikėjimu visiškai pavesti savo protą ir valią Dievui Apreiškėjui. Šį tikėjimą, žmogaus išganymo pradžią, Katalikų Bažnyčia skelbia esant antgamtine dorybe, dėl kurios mes, Dievo malonės įkvėpti ir padedami, tikime, jog tai, ką Jis apreiškė, yra tiesa – ne todėl, kad mes suvokiame vidinę Apreiškimo tiesą prigimtine proto šviesa, bet dėl paties apreiškiančio Dievo autoriteto, Dievo, kuris negali nei apgauti, nei būti apgautas.

Todėl situacija tų, kurie dangiška tikėjimo dovana priėmė katalikų tiesą, jokiu būdu nėra tokia pati kaip tų, kurie žmonių nuomonių vedami, seka klaidinga religija; nes tie, kurie Bažnyčios vadovaujami priėmė tikėjimą, niekada negali turėti pagrįstos priežasties pakeisti šį tikėjimą arba juo suabejoti.

Taigi visiems ištikimiems krikščionims draudžiama kaip teisėtas mokslo išvadas ginti tas nuomones, kurios aiškiai prieštarauja tikėjimo doktrinai, ypač jeigu jos yra Bažnyčios pasmerktos; maža to, jie yra absoliučiai įpareigoti laikyti jas klaidomis, besidangstančiomis apgaulingu panašumu į tiesą.

Nes Dievo apreikštas tikėjimo mokslas nėra pateiktas kaip koks nors filosofinis atradimas, kurį žmogaus protas galėtų patobulinti, bet kaip dieviškasis lobis, įteiktas Kristaus sutuoktinei, kad būtų ištikimai saugomas ir neklystamai skelbiamas. Todėl ir šventųjų dogmų prasmė, kartą paskelbta Šventosios Motinos Bažnyčios, turi būti išlaikyta ir niekada nekeičiama vardan tariamai gilesnio supratimo. „Todėl ir pavieniuose žmonėse, ir visoje Bažnyčioje turi augti ir daryti kuo didesnės pažangos tiek atskirų dalykų, tiek visumos supratimas, pažinimas ir išmintis – tačiau vien tik savo rūšyje, tai yra toje pačioje dogmoje, viena dvasia ir viena mintimi.“ (Vincentas Lerinietis, „Priminimas“, 28.)

Atlikdami aukščiausią pastoracinę tarnystę, Mes prašome dėl Jėzaus Kristaus meilės ir įsakome autoritetu To, kuris taip pat yra mūsų Dievas ir Gelbėtojas, visiems ištikimiems krikščionims, ypač tiems, kurie vadovauja arba kurie turi pareigą mokyti, kad jie savo uolumu ir darbu stengtųsi pašalinti šias klaidas iš Bažnyčios ir skleistų gryno tikėjimo šviesą.“

Ištraukos iš popiežiaus šv. Pijaus X enciklikos „E supremi apostolatus“ (1903)

„Norėdami pašalinti visas tuščias iliuzijas, Mes pabrėžtinai sakome, kad nenorime būti, ir su Dievo pagalba niekada žmonių visuomenei nebūsime kas nors kitas, o ne Dievo tarnas, turintis Jo įgaliojimus. Dievo interesai bus Mūsų interesai, ir jiems Mes pasiryžę atiduoti visas jėgas ir gyvybę. <…> Šiandien beveik visur siaučia šventvagiškas karas prieš Dievą. „Gentys niršta ir tautos tuščiai maištauja“ (Ps 2, 1) prieš savo Kūrėją; dažnai girdėti Dievo priešų šauksmas: „Atstok nuo mūsų“ (Job 21, 14). Ir, kaip galima tikėtis, pas daugumą žmonių randame išblėsusią bet kokią pagarbą Amžinajam Dievui; nei viešajame, nei privačiame gyvenime nepaisoma Aukščiausiojo Valios – ne, kiekviena pastanga ir kiekviena išmonė yra panaudojama tam, kad visiškai išblėstų Dievo atminimas ir Jo pažinimas.“ (4.)

„Visur rodomas toks įžūlumas ir pyktis persekiojant religiją, kovojant su tikėjimo dogmomis ir begėdiškai stengiantis išrauti ir sunaikinti visus santykius tarp žmogaus ir Dievo! Kita vertus, tai yra skiriamasis Antikristo ženklas (plg. 2 Tes 2, 3): žmogus su begaliniu įžūlumu užėmė Dievo vietą, iškeldamas save virš viso, kas vadinama Dievu. Nors ir negali savyje visiškai sunaikinti visų žinių apie Dievą, jis paniekino Dievo didybę ir tarsi padarė iš visatos šventovę, kurioje pats turi būti garbinamas. „Jis pats sėdasi Dievo šventovėje, dėdamasis Dievu.“ (2 Tes 2, 4) (5.)

„Kad ir kaip stengtumėmės, mums nepavyks sugrąžinti žmonių atgal prie Dievo didybės kitaip, kaip tik per Jėzų Kristų. „Niekas, – įspėja Apaštalas, – negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus.“ (1 Kor 3, 2) Vien tik Kristus… tikras Dievas ir tikras žmogus, be kurio niekas negali pažinti Dievo taip, kad būtų išganytas, nes „niekas nepažįsta Tėvo, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti (Mt 11, 27). Iš to plaukia, kad viską atstatyti Kristuje ir atvesti žmogų atgal į paklusnumą Dievui yra vienas ir tas pats tikslas. Tai turi būti Mūsų rūpestis – parvesti žmoniją atgal į Kristaus viešpatavimą. Sakydami „Dievas“, turime galvoje ne kažkokią pasyvią būtybę, abejingą visiems žmogiškiems dalykams, kaip ją įsivaizduoja materialistai, bet tikrąjį ir gyvąjį Dievą, vienos prigimties trijuose asmenyse, pasaulio Kūrėją, išmintingiausią visų dalykų Tvarkytoją, teisingiausią įstatymų Davėją, baudžiantį nedorėlius ir atlyginantį už dorybę.“ (8.)

„Mums ir visiems vyskupams pavesta pareiga sugrąžinti prie Bažnyčios drausmės žmonių visuomenę. <…> Siekdami šio mūsų troškimo išsipildymo, turime pasinaudoti visomis priemonėmis ir atiduoti visas jėgas tam, kad visiškai išnyktų šis didžiulis ir pasibjaurėtinas nedorumas, toks būdingas mūsų laikams, būtent – žmogaus iškėlimą į Dievo vietą. Tai padarius, beliks grąžinti Švenčiausiuosius įstatymus ir Evangelijos patarimus į jiems nuo senovės priderančią garbingą vietą; garsiai skelbti Bažnyčios tiesas ir jos mokymą apie santuokos šventumą, apie jaunimo švietimą ir drausmę <…> Mes atiduosime visas savo jėgas, kad tai pasiektume.“

„Dėl nepakankamo ir netobulo tikybos mokymo daugelis prarado tikėjimą. Netiesa, kad žinių pažanga užgesina tikėjimą; tai daro neišmanymas; ir kuo didesnis tikėjimo doktrinos neišmanymas, tuo didesnę sumaištį sukelia netikėjimas. Todėl Kristus liepė apaštalams: „Eikite ir mokykite visų tautų žmones.“ (Mt 28, 19) (12.)

„Laikai, kuriais gyvename, reikalauja veikti ­– ištikimai ir uoliai laikytis Dievo ir Bažnyčios įsakymų, nuoširdžiai ir atvirai išpažinti tikėjimą, nesavanaudiškai daryti įvairiausius gerus darbus, neatsižvelgiant į pasaulietišką naudą. Tokie didžiulės Kristaus karių armijos duodami šviesūs pavyzdžiai daug labiau sujaudins ir patrauks žmones, nei žodžiai ir didingiausios disertacijos. <…> O! Kai kiekviename mieste ir kaime bus ištikimai laikomasi Viešpaties įstatymo, kai bus rodoma pagarba šventenybėms, kai sakramentai bus dažnai priimami su teisingu nusiteikimu ir krikščioniškojo gyvenimo potvarkiai vykdomi – tuomet mums nebereikės stengtis viską atstatyti Kristuje <…> Be to, tai labai prisidės prie laikinosios gerovės ir žmonių visuomenės naudos. <…> Visiems bus aišku, kad tokia Bažnyčia, kokią ją įsteigė Kristus, turi džiaugtis pilna ir visiška laisve ir būti nepriklausoma nuo visko, kas jai svetima; reikalaudami tos pačios laisvės, Mes ne tik giname šventas religijos teises, tačiau taip pat patariame, kaip siekti visuotinės gerovės ir tautų saugumo. Nes tebėra teisinga, kad „maldingumas yra naudingas viskam“ (1 Tim 4, 8) Kai jis stiprus ir klestintis, „tauta taikos buveinėje gyvens“ (Iz 32, 18).“ (14.)

Ištraukos iš Popiežiaus Pijaus XII enciklikos „Summi pontificatus“ (1939)

KRISTAUS NUVAINIKAVIMAS

„Kelio, vedančio į mūsų dienų dvasinį ir moralinį bankrotą, priešaky stovi daugelio nuodėmingos pastangos nuvainikuoti Kristų; atsisakymas Jo skelbto tiesos įsakymo ir meilės įstatymo, kuris yra Jo Karalystės gyvybės kvapas.“ (21.)

„Vienintelis būdas išsigelbėti yra Kristaus karališkųjų privilegijų pripažinimas, asmenų ir visuomenės grįžimas prie Jo tiesos ir meilės įstatymo.“ (22.)

MORALINIO ĮSTATYMO PANEIGIMAS GRIAUNA EUROPOS VIENYBĘ

„Šis amžius, praeities doktrininius nukrypimus papildydamas naujomis klaidomis, juos dar labiau radikalizavo, ir tai neišvengiamai atvedė prie chaoso. Visų pirma, akivaizdu, kad esminė ir galutinė blogybių priežastis, kurią Mes smerkiame šiuolaikinėje visuomenėje, yra visuotinės moralės normų tiek individualiame ir visuomeniniam gyvenime, tiek tarptautiniuose santykiuose, paneigimas ir atmetimas; turime omenyje šiandien taip įprastą prigimtinio įstatymo, turinčio savo pagrindą Dievuje, nepaisymą ir užmiršimą <…> Nekenčiant Dievo pakertamas bet koks moralės pagrindas; nutildomas arba bent jau tampa labai silpnas sąžinės balsas, tas balsas, kuris net neraštingas ir necivilizuotas gentis moko, kas gera, o kas bloga, kas teisėta, o kas draudžiama, ir verčia žmones jausti atsakomybę už savo veiksmus prieš Aukščiausiąjį Teisėją.“ (28.)

„Moralės pagrindų neigimas prasidėjo Europoje apleidus krikščionių mokymą, kurio saugotojas ir aiškintojas yra Petro Sostas. Tas mokymas kadaise dvasiškai suvienijo Europą; Kryžiaus išlavinta, sutaurinta ir civilizuota, ji pasiekė tokį pilietinės pažangos laipsnį, kad taptų kitų tautų ir žemynų mokytoja. Bet, atkirsti nuo neklystančio Bažnyčios autoritetonemažai atsiskyrusių broliai nuėjo taip toli, jog atmetė pagrindinę krikščionybės dogmą, Išganytojo dieviškumą, ir taip pagreitino savo dvasinį žlugimą.“ (29.)

DIEVO IŠSTŪMIMAS IŠ VIEŠOJO GYVENIMO

„Šventoji Evangelija pasakoja, kad nukryžiavus Jėzų, „visą žemę apgaubė tamsa“ (Mt 27, 45). Tai bauginantis simbolis to, kas nutiko ir kas vis dar dvasiškai vyksta ten, kur aklam ir išpuikusiam netikėjimui pavyko išstumti Kristų iš šiandieninio, ypač viešojo, gyvenimo, ir kur jis pakirto tikėjimą Dievu ir Kristumi. To pasekmė – nustota laikytis moralinių vertybių, kuriomis kitados buvo matuojamas viešasis ir privatus elgesys. Dėl taip išliaupsintos visuomenės civilizacijos, kuri padarė itin sparčią pažangą, atitraukdama žmogų, šeimą ir valstybę nuo naudingo ir atnaujinančio Dievo idėjos ir Bažnyčios mokymo veikimo, kraštuose, kur daugelį šimtmečių švietė krikščioniškosios civilizacijos grožybės, vis aiškiau, vis labiau neraminančiai vėl pasirodė sugedusios ir tvirkinančios pagonybės ženklai: „Kai jie nukryžiavo Jėzų, buvo tamsu.“ (30.)

„Galbūt daugelis, atsisakydami Kristaus mokymo, ne visiškai suprato, kad yra klaidinami viliojančių frazių miražo, frazių, kurios tokį atsitolinimą skelbė pabėgimu iš vergijos, kurioje jie iki šiol neva buvo laikomi; galbūt jie nenumatė karčių išlaisvinančios tiesos išmainymo į pavergiančią klaidą pasekmių. Jie nesuprato, kad atsisakant be galo išmintingų ir tėviškų Dievo įstatymų ir vienijančių bei pakylėjančių Kristaus meilės doktrinų, jie atsidavė varganos, nepastovios žmogiškosios išminties užgaidoms; jie kalbėjo apie pažangą, o iš tikrųjų grįžo atgal; jie kalbėjo apie pakylėjimą, o iš tikrųjų šliaužiojo žeme; jie kalbėjo žmonijos brandą, o iš tikrųjų tapo vergais. Jie nesuvokė, kad visos žmogiškos pastangos negali pakeisti Kristaus įstatymo kuo nors lygiaverčiu; „Jie tuščiai svarstydami paklydo“ (Rom 1, 21). (31.)

„Nusilpus tikėjimui į Dievą ir į Jėzų Kristų ir susilpnėjus moralinių principų šviesai žmonių protuose, išnyko nepakeičiamas vidinės ir išorinės, privačios ir viešosios tvarkos stabilumo ir ramybės pagrindas, kuris vienintelis gali palaikyti ir apsaugoti valstybių gerovę.“ (32.)

„Katalikų Bažnyčia, Dievo Miestas, kurio karalius yra Tiesa, kurio įstatymas yra meilė ir kurios matas yra amžinybė“ (Šv. Augustinas, EP. 138 „Ad Marcellinum“, 3, 17), bebaimiškai skelbdama visą tiesą apie Kristų ir triūsdama su motinos uolumu, kaip reikalauja Kristaus meilė, stovi kaip palaiminta taikos vizija virš klaidų ir aistrų audros, laukdama tos akimirkos, kai Kristaus Karaliaus visagalė ranka nuramins audrą ir ištrems ją sukėlusias nesantaikos dvasias.“ (110.)

„Ir jūs taip pat melskitės, jūs, kurių drąsus tikėjimo išpažinimas pareikalauja šiandien sunkių, skausmingų ir neretai didvyriškų aukų; melskitės jūs, kenčiantys ir išgyvenantys agoniją Bažnyčios nariai, kai Jėzus ateina jūsų paguosti ir išgydyti jūsų skausmų; ir nepamirškite su tikra apsimarinimo dvasia ir vertinga atgaila padaryti, kad jūsų maldos būtų labiau priimtinos Jo akyse, kad Jis ir Jo malonė sutrumpintų išbandymo dienas ir tokiu būdu pasitvirtintų Psalmininkas žodžiai: „Tada jie, būdami varge, šaukėsi Viešpaties, ir jis išgelbėjo juos iš jų nelaimės“ (Ps 106, 13).“ (113.)

„O jūs, balti vaikų legionai, taip mylimi ir brangūs Jėzui, kai priimsite šventojoje Komunijoje gyvenimo duoną, kelkite aukštyn savo paprastas ir nekaltas maldas ir suvienykite jas su Visuotinės Bažnyčios maldomis. Jus mylinti Jėzaus Širdis neatsilaikys prieš jūsų maldaujantį nekaltumą. Melskitės kiekvienas, melskitės nepaliaudami: „Be paliovos melskitės” (1 Tes 5, 17).“ (114.)  

Didis mūsų laikų vyskupas, garbingasis Dievo tarnas arkivysk. Fultonas Sheenas, pateikė keletą labai stulbinančių pastabų, tobulai patvirtinančių pranašišką Aukščiausiojo magisteriumo balsą XIX a. (Pijus IX ir Vatikano I Susirinkimas) ir XX a. pirmoje pusėje (šv. Pijus X ir Pijus XII).

Ištraukos iš arkivyskupo Fultono Sheeno raštų

„Antikristas nesivadins šiuo vardu, kitaip jis neturėtų pasekėjų. Jis nedėvės raudono triko, nesispjaudys siera, nenešios su savimi trišakio, nemosikuos uodega kaip Mefistofelis iš „Fausto“. Šis maskaradas padėjo velniui įtikinti žmones, kad jis neegzistuoja. Jis turi daugiau galios, kai niekas jo neatpažįsta. Dievas vadino save: „Aš esu tas, kuris esu“, o velnias: „Aš esu tas, kurio nėra“. Šventajame Rašte nerasime jokio pagrindo tikėti populiariu velnio, kaip raudonai apsirengusio juokdario, mitu. Jis veikiau apibūdinamas kaip iš dangaus nupuolęs angelas,  kaip „šio pasaulio kunigaikštis“, kurio tikslas – įtikinti mus, kad nėra kito pasaulio. Jo logika paprasta: jei nėra dangaus, nėra pragaro; jei nėra pragaro, nėra nuodėmės; jei nėra nuodėmės, nėra teisėjo, ir jei nėra teismo, tada blogis yra gėris ir gėris yra blogis. <…> Tačiau visų svarbiausia Antikristo savybė yra ta, kad, pasak Mūsų Viešpaties, jis bus taip panašus į Kristų, kad suvedžios net išrinktuosius – o joks knygų paveikslėliuose vaizduojamas velnias negalėtų suklaidinti išrinktųjų. Kaip jis ateis į šį naująjį amžių laimėti pasekėjų savo religijai? Dar prieš įsigalint komunizmui, Rusijoje buvo paplitusi nuomonė, kad Antikristas ateis užsimaskavęs kaip Didysis humanistas; jis kalbės apie taiką, klestėjimą ir gerovę ne kaip apie priemones, vedančias mus prie Dievo, bet kaip apie tikslus. <…> Trečiasis Kristaus gundymas, kai šėtonas paprašė Viešpaties jį pagarbinti ir už tai pažadėjo visas pasaulio karalystes, taps pagunda turėti naują religiją be Kryžiaus, liturgiją be būsimojo pasaulio, religiją, kuri sunaikintų tikrąją religiją, arba politiką, pavirtusią religija ir priskiriančia ciesoriui tai, kas priklauso Dievui. Nežiūrint visos jo tariamos meilės žmonijai ir gražbyliavimo apie laisvę ir lygybę, jis turės vieną didelę paslaptį, kurios niekam neatskleis: jis netikės į Dievą. Kadangi jo religija bus brolybė be Dievo tėvystės, jis apgaus net išrinktuosius. Jis įkurs antibažnyčią, kuri pamėgdžios tikrąją Bažnyčią, nes jis, velnias, yra Dievo beždžionė. Ji turės visas Bažnyčios savybes, tik atvirkščiai ir be jos dieviškojo turinio. Tai bus mistinis Antikristo kūnas, kuris visais išorės požymiais bus panašus į mistinį Kristaus kūną.“ („Komunizmas ir Vakarų sąžinė“.)

„Jei būčiau ne katalikas ir ieškočiau tikrosios Bažnyčios šiandieniniame pasaulyje, ieškočiau tokios Bažnyčios, kuri nesugyventų su pasauliu; kitaip tariant, ieškočiau Bažnyčios, kurios pasaulis nekenčia. Taip daryčiau dėl to, kad jei Kristus šiandien būtų kurioje nors iš pasaulio bažnyčių, jis turėtų būti nekenčiamas kaip ir tada, kai gyveno žemėje. Jei norite rasti Kristų šiandien, raskite Bažnyčią, kuri nesugyvena su pasauliu. Ieškokite Bažnyčios, kuri buvo nekenčiama pasaulyje taip, kaip Kristus. Ieškokite Bažnyčios, kurią pasaulis atmeta, nes ji skelbiasi esanti neklystanti, kaip Pilotas atmetė Kristų, nes Jis pasivadino Tiesa. Jei Bažnyčia yra nepriimtina pasaulio dvasiai, vadinasi, ji yra nepasaulietiška, o jei ji yra nepasaulietiška, vadinasi, ji yra iš kito pasaulio. Kadangi ji iš kito pasaulio, ji yra be galo mylima ir be galo nekenčiama, kaip Kristus“. (Interviu radijui)

„Pasaulis gali nesutikti su Bažnyčia, bet jis labai aiškiai žino, su kuo nesutinka. Ateityje, kaip ir praeityje, Bažnyčia bus netolerantiška dėl santuokos šventumo, nes tų, kuriuos Dievas sujungė, niekas negali išskirti; ji bus netolerantiška dėl savo tikėjimo ir pasiruošusi mirti už jį, nes ji nebijo tų, kurie žudo kūną, bet tų, kurie turi galią įmesti kūną ir sielą į pragarą.“(„Nuotaikos ir Tiesos“)

„Tolerancija skirta klystantiesiems, netolerancija – klaidai… Architektai netoleruoja smėlio, kaip pamatų dangoraižiams, o gydytojai netoleruoja mikrobų laboratorijoje. Tolerancija netaikoma tiesai ar principams. Šiems dalykams mes turime būti netolerantiški ir būtent šitokios netolerancijos, išvaduojančios mus iš sentimentalumo potvynio, aš prašau. Šitokia netolerancija yra bet kokio stabilumo pagrindas.“  („Senos klaidos ir naujos etiketės”.)

JŠ pagal www.tradicija.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Kinijos katalikai švenčia Marijos mėnesį

Šventojo Sosto evangelizacijos dikasterijos misijų žinių agentūra „Fides“ atkreipia dėmesį į liaudies pamaldumo tradicijas Kinijoje, susijusias su Dievo Motinai skirtu gegužės mėnesiu.

Kinijos katalikų gausiai lankomoje Lušano Dievo Motinos šventovėje, esančioje Lušano kalnuose, Dziangsi provincijoje, Kinijos pietrytinėje dalyje, kasmet gegužės pradžioje palaiminamos Švč. M. Marijos statulėlės, kurios po to nešamos į parapijų bažnyčias. Šiomis „kelionėmis“ atkartojama Mergelės Marijos kelionė iš Nazareto pas „Judėjos kalnyno mieste“ gyvenusią jos giminaitę Elzbietą. Pirmąjį gegužės šeštadienį ir sekmadienį Kinijoje taip pat paprastai teikiami diakonato ir kunigystės šventimai.

Svarbiausia Kinijos katalikams Dievo Motinos šventė – tai gegužės 24 d. švenčiama Marijos – Krikščionių pagalbos šventė. Ji minima ne tik Kinijoje, bet ir kitur, kaip viso pasaulio katalikų solidarumo su Kinijos katalikais diena. Šią dieną daug Kinijos katalikų susirenka melstis į pagrindinę Dievo Motinos šventovę – Šešano mažąją baziliką, prie Šanchajaus.

Šešano šventovę maldininkai gausiai lanko visą Mergelei Marijai skirtą gegužės mėnesį. Anksčiau Kinijos valdžia leisdavo tik iš Šanchajaus vyskupijos organizuotoms maldininkų grupėms keliauti į Šešano šventovę, tačiau vėliau suvaržymai buvo panaikinti. Tiesa, pastaruoju metu maldininkų kelionės buvo kurį laiką uždraustos ir vėliau ribojamos dėl COVID-19 pandemijos, tačiau dabar ir šie apribojimai jau atšaukti.

Kasmet gegužės 24 d. minimą maldos ir solidarumo su Kinijos katalikais dieną įvedė popiežius Benediktas XVI. 2007 m. jis paskelbė laišką Kinijos katalikams. Reikšdamas visos Bažnyčios solidarumą su katalikais Kinijoje, ta proga popiežius paragino tikinčiuosius visame pasaulyje kasmet gegužės 24 d. melstis už tikėjimo brolius ir seseris Kinijoje.

(jm / Vatican News) JŠ pagal www.budas.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Gegužinių pamaldų kilmė ir tradicijos

Gegužės mėnuo tradiciškai skiriamas Švč. Mergelei Marijai. Kviečiame asmeniškai praktikuoti šią gražią Dievo Motinos garbinimo tradiciją.

Gegužinių pamaldų ištakos

Gegužinės pamaldos, skirtos Švč. Mergelės Marijos garbei, turi labai senas religines ištakas. Jau XII amžiuje aptinkami aiškūs gegužinių pamaldų pėdsakai Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. XVIII amžiuje Italijoje atsiranda gegužinės pamaldos, panašios į dabartines mūsiškes. Pradžią joms davė šv. Pilypas Nėris. To amžiaus pabaigoje jos jau gyvavo Prancūzijoje, Ispanijoje, o kiek vėliau – Belgijoje ir Šveicarijoje. Apie 1840 metus įsigalėjo Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Ypač greitai ėmė plisti, kai popiežius Pijus VII skyrė atlaidus visiems, kurie maldingai gieda ar bent kalba Švč. Mergelės Marijos litaniją ir paragino tikinčiuosius gausiai jose dalyvauti.

Lietuvoje, palyginus su kitais katalikiškais kraštais, gegužinės pamaldos įvestos gana vėlai, apie XIX a., pirmiausia Seinų vyskupijoje. Tos vyskupijos valdytojas prelatas Butkevičius, kilęs iš Kretingos bajorų, ką tik išrinktas šioms pareigoms, buvo nuvykęs į Romą. Ten jis prisižiūrėjo gegužinių pamaldų, laikomų su visu iškilmingumu. Grįžęs 1853 m. spalio mėnesį ir perėmęs vyskupijos valdymą, pirmiausia gegužines pamaldas jis įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje. Žemaičių vyskupiją tuo metu valdė vyskupas Motiejus Valančius, išplatinęs gegužines pamaldas ir savo vyskupijoje.

Gegužinėms pamaldoms nėra nustatyta privalomų maldų. Lietuvoje jos susideda iš skaitomos ar giedamos Švč. Mergelės Marijos litanijos, Šv. Bernardo maldos ir giesmės „Sveika, Marija“. Po jų gali būti giedamos ir kitos Marijos garbei skirtos giesmės. Gegužinės pamaldos vykdavo ne tik bažnyčiose, bet ir laukuose prie kryžių, koplytėlių, privačiuose namuose, kur temstant, suskambinus varpu ar kitu instrumentu, žmonės rinkdavosi giedoti Marijos litanijos ir giesmių. Atokiau gyvenantys pamaldas atlikdavo savo šeimos ratelyje.

Lietuvos kaime tai buvo ypatinga liaudies pamaldumo praktika. Į šias pamaldas įsijungdavo visi: vaikai, rinkdami laukų gėles Marijos paveikslui papuošti, jaunimas, pindamas vainikus ir kitaip puošdamas Marijos altorėlį ar paveikslą. Mergaitės išimdavo iš kraičio skrynių gražiausius savo rankdarbius ir juos meniškai pritaikydavo išpuošti seklyčiai, kurioje būdavo atliekamos gegužinės pamaldos. Moterys sunešdavo vaškines žvakes, vyrai vadovaudavo giedojimui. Tai buvo graži, sava kaimo bendruomenės dvasinio pakilimo šventė. Maldos baigdavosi ir laukais pasklisdavo dainos, armonikos garsai, žemę drebindavo rateliai. Senosios lietuviškos mojavos ypatingos ir tuo, jog šalia maldos būdavo vakarojama.

Tekstas parengtas pagal laikraščio „Voruta“ straipsnį „Gegužinių pamaldų tradicija“.

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Prancūzija: rytoj vyks antikrikščioniškos Paryžiaus komunos aukų beatifikacija

Šeštadienį, balandžio 22 d., planuojama beatifikuoti kunigą Henrį Planšatą (Henri Planchat) ir dar keturis dvasininkus, kuriuos nužudė Paryžiaus komunos dalyviai. 2021 m. Šventasis Sostas pripažino jų kankinystę, nes jie buvo nužudyti iš neapykantos tikėjimui.

Paryžiaus komuna – taip buvo pavadinta Paryžiaus gyventojų revoliucija, kurią išprovokavo kairiosios grupuotės po Prancūzijos kapituliacijos kare su Prūsija. Ji truko nuo 1871 m. kovo 18 d. iki gegužės 28 d. Marksistai ją laikė pirmąja proletariato diktatūra. Ji taip pat buvo antibažnytinio charakterio. Revoliucionieriai, be kita ko, nužudė Paryžiaus arkivyskupą Georgesą Darboy.

Kartu su kunigu Planchatu palaimintaisiais bus paskelbti kunigai Frézalas Tardieu, Marcellinas Rouchouze, Polycarpe’as Tuffieris ir Ladislas Radigue.

Kunigas Henri Planchatas savo gyvenimą paskyrė patiems vargingiausiems iš vargšų. Jis buvo kilęs iš Vandėjos. Būdamas 19 metų, 1843 m. įstojo į Šventojo Vincento Pauliečio labdaros draugiją – pasauliečių grupę, kuri teikė pagalbą vargšams savo parapijose. Būdamas 27 metų jis buvo įšventintas kunigu. Jis buvo Paryžiaus darbininkų pastorius. Jis stengėsi sugrąžinti prie Dievo nuo Jo nutolusius jaunus žmones. 1871 m. Didįjį ketvirtadienį jį suėmė komunarai. Kadangi tuo metu už kiekvieną nužudytą komunarą jie sušaudydavo po tris įkaitus, tų pačių metų gegužės 26 d. jis buvo sušaudytas kartu su dar 50 žmonių. Iš viso tada buvo nužudyta 10 kunigų (tarp jų penki, kurie bus beatifikuoti balandžio 22 d.), 36 žandarai ir keturi civiliai.

Tėvas Planchatas buvo pavyzdinis kunigas, nuolankus, mylintis vargšus: graži figūra, kurios šiandien reikia Bažnyčiai, – pabrėžia beatifikacijos bylos postulatorius kunigas Yvonas Sabourinas.

Iš 22 kunigų, kuriuos 1871 m. gegužę nužudė komunarai, tik penki buvo įtraukti į 2008 m. pradėtą beatifikacijos procesą. Pasak prancūzų katalikų savaitraščio Le Pèlerin, tai susiję su Paryžiaus Komunos vieta kolektyvinėje prancūzų atmintyje kaip kairiojo mito – neliečiamos, broliškos „revoliucinės utopijos”. Nė žodžiu neužsimenama apie bažnyčių ir kapinių išniekinimą bei dvasininkų žudymą, kurį įvykdė komunarai. Kai 2021 m. viena Paryžiaus parapija surengė procesiją, skirtą pagerbti Komunos laikų kankinius, kairieji aktyvistai užsipuolė dalyvius, keldami tuos pačius revoliucinius šūkius, kaip ir komunistai prieš 150 metų.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Šventojo Pijaus X kova už Prancūzijos sielą

Prancūzija. Kaip skaudu matyti trūkstant ryšius, šimtus metų jungusius šią šalį su Apaštalų Sostu. Bedieviškoji Paryžiaus valdžia atšaukė iš Vatikano savo pasiuntinį ir išvijo popiežiaus nuncijų. Už visa tai po mėnesio Pijus iškankintam kraštui kanonizavo pamaldųjį kleboną Joną Vianėjų.

Buvo gili naktis, kai Meris del Val, naujojo popiežiaus paskirtas kardinolas ir valstybės sekretorius, baigė savo pranešimą apie blogą Bažnyčios padėtį Prancūzijoje. Pijus X klausėsi užsimerkęs ir rankomis tvirtai suspaudęs kryžių, kabojusį ant krūtinės.

‒ Vadinasi, reikalas yra toks, ‒ tarė jis pagaliau, ‒ ar mes pripažįstame masonų valdžios siūlomas religines draugijas ir leidžiame kunigams su jomis bendradarbiauti, ar ne?

‒ Taip, reikalas toks. Reikia padaryti nepaprastai platų sprendimą. Nėra jokios abejonės, kad Prancūzijoje Bažnyčia bus įstumta į skurdą, jei mes uždrausime bendradarbiauti su tomis draugijomis. Jūsų šventenybė žino, kad konsistorijoje pasigirdo svarių balsų, jog reikia gelbėti Prancūzijos kunigus nuo gresiančio didžiulio skurdo. Bažnyčios atsiskyrimas nuo valstybės išplėšė iš Bažnyčios daugiau kaip 44 milijonus frankų metinių pajamų. Jei mes nepritarsime toms religinėms draugijoms, atimsime iš kunigų ir tuos paskutinius šešis milijonus, kuriuos valdžia žada duoti toms draugijoms.

‒ Jūs kalbate apie milijonus frankų, o aš galvoju apie milijonus sielų, kurių išganymui gresia pavojus. Ar žinote, kad pripažindama siūlomas draugijas Bažnyčia turės lankstytis tikėjimą persekiojančiai valstybės valdžiai? Jūs kalbate apie nuolaidas, bet ar žinote, kokiu nedėkingumu Prancūzija atsilygino už Rampolos nuolaidžiavimą politikai?

‒ Kai kas tvirtina, kad Italijos politikoje jūsų šventenybė pasirodė labai nuolaidus.

‒ Eminencija, ‒ nekantriai atsakė Pijus X, ‒ žinote, kad Romoje yra sprendžiamas žemiškojo gėrio klausimas, Bažnyčios valstybės klausimas, o čia žaidžiama nemirtingų sielų išganymu. Aš noriu taikos, noriu susitaikyti su Kvirinalu ir esu pasirengęs padaryti nuolaidų, kiek leidžia mano sąžinė. Tačiau aš nenoriu taikos, perkamos už Jėzaus Krauju nuplautų žmonių sielas. Tai didelis skirtumas, eminencija. Daug kas kalba apie Bažnyčios turtus, o užmiršta patį didžiausiąjį jos lobį ‒ sielų išganymą.

Popiežius uždėjo ranką ant Naujojo Testamento.

‒ Čia yra parašyta: „Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną, ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, taria: „Vis tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ Dabar vėl atėjo panaši valanda, eminencija, išmėginimo valanda. Ar mes turime pasirodyti silpni?

‒ Ar Prancūzijos kunigai pajėgs ištverti tokį bandymą?

‒ Pajėgs, aš tikrai tikiu. Kardinolas Ferata manęs paklausė, kaip Paryžiaus arkivyskupas galėsiąs atlikti savo pareigas, neturėdamas nei namų, nei pajamų, nei bažnyčios. O aš jam atsakiau: jei arkivyskupas negalėsiąs atlikti savo pareigų, aš į jo vietą paskirsiu pranciškoną, jau padariusį visiško neturto įžadą. Tačiau aš be galo pasitikiu prancūzų vyskupais ir kunigais.

‒ Aš jus klausinėju tiktai tam, kad paaiškėtų būsimo sprendimo galutinės išvados, o ne tam, kad jūsų šventenybę paskatinčiau tarti taip ar ne, ‒ atsakė Meris del Val, kuris būkštavo, kad nebūtų Šventojo Tėvo blogai suprastas.

‒ O jei aš dabar paklausiau jūsų nuomonės, kaip teisingiau atsakyti: taip ar ne?

‒ Jei mane, Šventasis Tėve, verčiate atsakyti į šį klausimą, tai aš patariu atsakyti neigiamai. Masonams mes negalime nusileisti nė vieno žingsnio, ‒ atsakė kardinolas, nenoromis sugniauždamas kumštį.

‒ Ačiū jums, eminencija, ‒ susijaudinęs atsakė popiežius. ‒ Ir aš taip manau. O dabar prašau palikti mane vieną. Prieš galutinę nutartį reikia gerai pagalvoti ir pasimelsti.

Meriui del Val išėjus, Pijus X dar ilgai sėdėjo susimąstęs. Trejetą metų jis jau nešė popiežiaus naštą. Jo plaukai pražilo, pavargo širdis. Neseniai jis pajuto mėtų svorį. Jis tikėjosi nugalėsiąs kankinusį tėviškės ilgesį, tačiau atsakomybė kasdien didėjo ir tarsi spaudė jį prie žemės.

Prancūzija. Kaip skaudu matyti trūkstant ryšius, šimtus metų jungusius šią šalį su Apaštalų Sostu. Bedieviškoji Paryžiaus valdžia atšaukė iš Vatikano savo pasiuntinį ir išvijo popiežiaus nuncijų. Už visa tai po mėnesio Pijus iškankintam kraštui kanonizavo pamaldųjį kleboną Joną Vianėjų.

Popiežius ilgai žiūrėjo į didžiojo Arso sielų ganytojo atvaizdą, stovintį ant stalo. „Kaip tu nuspręstumei?“ ‒ šnabždėjo Pijus X. ‒ „Jei tau reiktų pasirinkti Bažnyčios turtus ar jos laisvę, ką tu pasirinktumei? Ne, nereikia tavęs klausti, nes žinau tavo atsakymą. Juk tu atsakytumei: „Pasiimkite viską, ką turiu. Man užteks tik mažo puoduko, kuriame galėčiau išsivirti bulvių. O Bažnyčia turi būti laisva…“

Pijus X atsistojo, praėjo prieškambaryje pro nustebusį adjutantą, paskui koridoriais, laiptais pro sargybinius, atsisakęs palydovo, nuėjo į Šv. Petro baziliką. Ten atsiklaupė ant grindų ir meldė pirmąjį popiežių apšvietimo ir stiprybės.

Bazilikoje buvo tamsu. Tik ant altoriaus spingsėjo raudoni žiburėliai. Sargybiniai šveicarai, popiežiui davus ženklą, pasišalino. Pijus X liko vienas, vienas su savo mintimis ir abejonėmis, kankinančiomis jo širdį.

Jam rodėsi, kad šią valandą jis regi tūkstančius neturtingų kunigų, apsivilkusių nudriskusiomis sutanomis, einančių pas jį ir tiesiančių į jį tuščias rankas. Ar jis gali leisti jiems grimzti į neapsakomą skurdą? Ar tada jis nebus kaltas dėl ją kančių? Ar neįstums jis jų į begalines kankynes? Ar nepražus jie, dėl Dievo tapę elgetomis? Ar jis gali uždėti ant jų pečių tokią kančią?

Bet ar jiems netinka guodžiantys Jėzaus žodžiai: „Aš jums kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“

Baigėsi trumpa vasaros naktis. Blėso paskutinės žvaigždės. Į bažnyčią jau skverbėsi pirmieji ryto aušros spinduliai. Popiežius tebeklūpojo ir meldėsi. Šv. Petro bazilikos laikrodis išmušė keturias. Pijus atsistojo. Jis šiek tiek sušalo, bet jo širdis buvo rami ir tvirta. Brėkštančios dienos šviesoje sublizgo auksinės raidės ant pirmojo popiežiaus kapo: „Non praevalebunt“ ‒ „Pragaro vartai jos nenugalės“.

‒ Aš jau nusprendžiau, ‒ po keleto valandų tarė jis kardinolui Meriui del Val. ‒ Mano atsakymas yra „ne“.

‒ Deo gratias, ‒ linktelėjo kardinolas, o paskui atsiklaupė ir pabučiavo Šventajam Tėvui ranką.

1906 m. rugpjūčio 10 d. pasirodė enciklika „Gravissimo officii munere“, kuri visam pasauliui paskelbė, jog Bažnyčia nesilankstysianti pasaulinei valdžiai. Prancūzijos vyskupams ir kunigams jis uždraudė bendradarbiauti su valstybinėmis religinėmis draugijomis.

Bažnyčia Prancūzijoje neteko savo turto ir nugrimzdo skurdą, tačiau laisvė buvo išgelbėta. Prancūzijos katalikai karštai pritarė popiežiaus nutarimui. Jie mielai padėjo savo kunigams, ir visi krašto kunigai atsižadėjo žemiškųjų turtų ir ryžosi gyventi iš tikinčiųjų aukų.

Pijus X džiaugsmingai stebėjo didvyrišką persekiojamųjų tvirtumą. Tas džiaugsmas tryško iš kiekvieno jo pasakyto šūkio:

„Aš niekados nesiliausiu dėkoti Dievui, kad Jis mane įkvėpė patarti savo vaikams Prancūzijoje: kentėkite kartu su manimi Man tik rūpi, kad negaliu būti kartu su jumis, kad kartu su jumis kentėčiau ir kartu kovočiau Dievo kovą. Savo broliams vyskupams aš esu pasakęs: „Palikite savo rūmus. Atleiskite iš seminarijų jaunuolius, Bažnyčios viltį. Savo alkiui numalšinti neimkite nei vieno sū iš tų, kurie nori Bažnyčią pavergti.

Ir tie brangūs mano sūnūs, kurie liko ištikimi ir skausme, ir neviltyje, matė, kaip jaunuoliai išėjo iš seminarijų, iš tų maldingumo mokyklų. Jie matė, kaip nuo ligonių lovų buvo nustumtos gailestingosios seserys, kur jos iki tol sėkmingai darbavosi. Jie regėjo, kaip daug jaunuomenės auklėjimui nusipelnę vienuoliai paliko savo tėvynę ir ieškojo prieglaudos užsienyje, nes išsigimėlė motina juos atstūmė.

Jie visa matė ir parodė tokį pavyzdį, kokio nėra buvę per visą Bažnyčios istoriją. Visi vyskupai popiežiaus žodžio paklausė kaip Dievo žodžio. Visi kunigai pagarbiai klausė savo vyskupų. Ir tikintieji visi vienu balsu tvirtino: „Remkitės mūsų jėga ir noru aukotis. Jūs neturėsite puikių rūmų, bet turėsite namus, kur galėsite pailsėti. Jūs neturėsite patogių ir erdvių seminarijų, užtai turėsite kitų vietų, kur galėsite auklėti savo klierikus. Neturėsite vienuolių, bet apaštalaus visi tikintieji. Jūs negausite algų, bet jums niekada netrūks nieko, ko reikia tikėjimo apeigoms.“

Jei su ašaromis kalbėjau „Miserere“ dėl bandymų, užplūdusių Prancūzijos Bažnyčią, ta dabar turiu giedoti „Te Deum“ dėl džiaugsmo, kurį patiriu galvodamas apie aukas, aukojamas Prancūzijos tikinčiųjų iš meilės Bažnyčiai. Aš visą laiką turiu giedoti džiaugsmo ir padėkos giesmę.“

Šventojo Tėvo pasitenkinimas buvo toks didelis, kad jis, nors ir labai užsiėmęs, išmoko prancūzų kalbą, kad Prancūzijos maldininkams galėtų kalbėti jų gimtąja kalba. Kai prancūzai katalikai atvyko į Romą padėkoti popiežiui už Orleano mergelės paskelbimą palaimintąja, popiežius jiems atsakė jų gimtąja kalba, o tai juos labai nudžiugino.

Dar daug kas slėgė Šventojo Tėvo širdį. Jau pirmoje savo kalboje kardinolams jis pareiškė, kad laikantis šūkio „Viską atnaujinti Kristuje“ jam ypač rūpėsią skelbti ir saugoti tiesą. Tuo metu būta silpnadvasių, manančių, jog Kristaus mokslą reikią suderinti su moderniaisiais mokslais. Pritardami liberaliai protestantų teologijai, jie tvirtino, jog tikėjimo dogmos esančios tik simboliai. Jie net nesigėdijo skelbti, kad Jėzų Dievu laikiusios tik susižavėjusios minios, o Jis toks nebuvęs. Jie taip pat neigė Jėzaus stebuklus.

Su dideliu skausmu Pijus X matė, kad tos klaidos, vadinamos modernizmu, brovėsi į kunigų seminarijas, į teologijos fakulteto auditorijas, net į bažnytinę hierarchiją. Ilgiau nebuvo galima tylėti.

1907 m. rugsėjo 8 d. enciklika „Pascendi“ labai griežtai pasmerkė tas klaidas ir pačioje Katalikų Bažnyčioje įsigalėjusiam modernizmui sudavė mirtiną smūgį. Popiežius pasmerkė 65 klaidingus teiginius ir uždraudė juos skelbti, pagrasindamas ekskomunika.

Ne vienam, kas be piktos valios buvo pasidavęs toms klaidoms, tai atvėrė akis, ir tokie rado kelią į tikrąjį tikėjimą.

Taip pat ne vienas profesorius, manęs daug nuveikti nuolaidžiaudamas laiko dvasiai, dabar nuolankiai mušėsi į krūtinę ir nusileido neklaidingam Bažnyčios sprendimui. Kiti, be abejo, liko užsispyrę, ir popiežius, nors ir su skaudama širdimi, turėjo juos ekskomunikuoti. Nepataisomi modernizmo šalininkai, masonai ir laisvamaniai, visokiais būdais reiškė savo neapykantą ir panieką popiežiui ir jo sekretoriui.

Popiežių jie vadino puikiu, bet nieko neišmanančiu kaimo klebonu, kuriam geriau būtų buvę likti pas savo kaimiečius. Jis nieko neišmanąs apie naujųjų amžių mokslus ir jų reikalavimus. Kiti kalbėjo dar šiurkščiau ‒ jį ir Merį del Val vadino fanatikais, norinčiais užgniaužti bet kokią dvasios laisvę.

O dar kiti ėmė tyčiotis iš jo būdo taurumo ir gerumo.

„Pijus yra tik veidmainis, nepaprastas garbėtroška ir barnininkas, jis tariamu nuolankumu pasiekė tokias aukštumas ir dabar nusimetė savo kaukę“, ‒ rašė laikraščiai. Tairelis, Anglijos modernistų vadas, niršdamas rašė: „Modernistų judėjimas pavertė skaisčiomis viltimis daugelį neaiškių svajonių, bet staiga išlindo Pijus X, vienoje rankoje laikydamas skorpioną, o kitoje akmenį.“

Pijus X juokėsi iš visų tų užgauliojimų, jo nė kiek nejaudino nė didžiausi keiksmai, nei bekraštės pagyros. Supykdavo popiežius tik tada, kai kas nors užkabindavo jo valstybės sekretorių.

‒ Aš nepakęsiu tokios neteisybės, ‒ pareiškė jis kardinolui Meriui del Val. ‒ Tegul jie viską prikaišioja man, jeigu jiems patinka. Bet už ką jie turi kaltinti jus?

‒ O, Šventasis Tėve, jei ir į mane pataiko keli akmenys iš tų, kuriuos svaido į jūsų šventenybę, aš didžiuojuosi.

Vatikaną užplūdo šmeižikiškų laiškų tvanas.

‒ Na, ką jie vėl rašo apie mane? ‒ paklausė jis, pastebėjęs, kad mons. Bresanas padėjo į šalį ryšulėlį laiškų.

‒ Juose prirašyta negirdėtų šmeižtų, ‒ atsakė susirūpinęs sekretorius. ‒ Ar jūsų šventenybė norite juos skaityti?

‒ Ne, ne, ‒ pakratė popiežius galvą.

Paskui jis peržegnojo tuos laiškus ir tarė:

‒ Parce sepultis [lot. netrukdyk lavonams ilsėtis].

Nors popiežius griežtai smerkė klaidą, labai gailėjosi klystančiųjų. Jis bausdavo tik tada, kai kitaip pasielgti nebegalėdavo ir kai priešingumai buvo vieši, ir nebūdavo galima jų nepastebėti.

‒ Modernistai patys kasasi duobę, ‒ sakydavo jis.

Jau pirmoje konsistorijoje jis pareiškė:

‒ Nors mus verčia kovoti už tiesą, bet mes su meile apkabiname tiesos priešus, nes mes nepaprastai juos užjaučiame ir pavedame Dievo gailestingumui.

Vieną dieną jis buvo priverstas pasikviesti ir rimtai perspėti kunigą, praradusį bet kokį saiką.

‒ Sukalbėkite, eminencija, už mane „Sveika, Marija“, ‒ paprašė jis Merį del Val, ‒ kad Dievas palaimintų šitą audienciją ir tas vargšas nustotų priešintis, ir neverstų manęs griebtis griežčiausių priemonių.

Kitą rytą jis atėjo į kambarį labai susirūpinęs ir nuvargęs. Rūpestis beveik visą naktį neleido jam užmigti. O po audiencijos jo veidas spindėjo džiaugsmu.

‒ Žinote, eminencija, ‒ tarė jis kardinolui, ‒ viskas praėjo gerai. Vargšas suprato mano žodžių teisingumą. Galėjau jo nepasigailėti, bet jis nusileido. Dabar mes turime pasistengti jam padėti.

Pijui X daug metų nedavė ramybės bažnytinės muzikos reforma. Dievo namai ir šventųjų paslapčių didingumas jam atrodė per kilnūs dalykai, kad prie jų būtų galima šlieti kasdieniškus dalykus arba tokius, kurie tinka tik teatrui. Todėl jis paskelbė laišką motu proprio, kuriame nurodė, kad liturginei muzikai, ypač grigališkajame giedojimui, reikia grąžinti pirmykštį grožį ir didingumą.

„Tarp apaštalavimo uždavinių, ‒ rašė jis, ‒ be abejo, žymią vietą užima pareiga saugoti ir puoselėti Dievo namų, kuriuose atliekamos šventosios mūsų religijos paslaptys, kilnumą. Todėl Dievo namuose neturi būti nieko, kas trukdytų ar nors kiek kliudytų susitelkti, kas nesiderintų su šventųjų veiksmų kilnumu ir didingumu.“

Jis taip pat nurodė gaires, pagal kurias buvo sutvarkyta bažnytinė muzika ir pašalintos negerovės.

Šiame darbe jam daug patarė ir padėjo kompozitorius Perozis.

Wilhelm Hünermann, publikuota iš: Wilhelm Hünermann, Liepsnojanti ugnis (Vilnius: Katalikų pasaulis, 1992)

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Kaip politikai turime savo gyvenime vadovautis Dekalogu

„Nors visi darome klaidų, kaip politikai ir katalikai turime rodyti pavyzdį ir savo gyvenime vadovautis Dekalogu,” – sako parlamento narė Beata Petkevič, vadovaujanti parlamentinei maldos grupei.

Politika ir tikėjimas – tai klausimai, kuriuos, atrodytų, skiria praraja. Ar politikai turi laiko ar noro melstis?

Manau, kad tikinčiam žmogui noras visada yra. Nors tikėjimas ir politika atrodo sunkiai suderinami dalykai, juos galima suderinti. Jau socialiniame Bažnyčios mokyme sakoma, kad politinė veikla yra viena iš daugelio socialinės veiklos formų. Katalikas privalo dalyvauti šiame socialiniame ir politiniame gyvenime, kitaip jis nebus matomas. Krikščioniškosios vertybės nebus matomos, nebus matomas šiomis vertybėmis grindžiamas troškimas tarnauti visuomenei. Kai kalbame apie krikščioniškąsias vertybes, dažnai manome, kad tai pasaulėžiūriniai klausimai, susiję tik su šeima.

Tačiau Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas sako, kad tai platesnė sąvoka. Ji apima tiesą kaip vertybę, teisingumą, taip pat asmens laisvę ir meilę, suprantamą kaip gėrio darymą. Tai keturios pagrindinės krikščioniškosios vertybės, kuriomis turėtų būti grindžiama valstybės tarnyba, politika. Kaip sakė popiežius Pranciškus, katalikas turi būti matomas socialiniame ir politiniame gyvenime. Esame atsakingi už savo visuomenę ir kitaip negali būti.

Ar Lietuvos Respublikos Seimo nariai noriai naudojasi dalyvavimo maldos grupėje teikiamomis galimybėmis?

Politikas, kuris nori, visada ras tam laiko. Visada susitinkame ryte, kartą per mėnesį, prieš prasidedant darbo dienai. Tie, kurie gali, visada ateina. Tai mus džiugina. Iš 141 Lietuvos Respublikos Seimo nario man pavyko suburti 33 žmonių grupę. Prisijungia ir Seimo kanceliarijos darbuotojai. Jono Pauliaus II salėje susitinkame kartu pasimelsti ir pasikalbėti įvairiais mums svarbiais klausimais. Visada skaitome Šventąjį Raštą, jis yra atramos taškas mums ir mūsų politiniam gyvenimui. Šios gairės, kurių laikomės, yra nepaprastai pamokančios.

Kokios aplinkybės paskatino parlamentinės maldos grupės susikūrimą?

Maldos grupė buvo įkurta 2008 m. iš vidinio kelių parlamento kanceliarijos darbuotojų poreikio, vėliau prie jos prisijungė parlamento nariai. Be to, Prezidento Valdo Adamkaus laikais buvo pradėta nacionalinių maldos pusryčių tradicija – ją dar 1953 m. JAV pradėjo prezidentas Dwightas Eisenhoweris. Ši tradicija rado derlingą dirvą ir Lietuvos Seime.

Kaip Jums kilo pasiūlymas į maldos grupę įtraukti daugiau parlamentarų?

Iš pradžių gavau Astos Kubilienės pasiūlymą imtis vadovauti šiai grupei. Labai noriai sutikau. Iš pradžių nežinojau, kaip jai vadovausiu, bet kreipiausi į kiekvieną Seimo narį, pakviečiau kartu pasimelsti. Tai buvo labai įvairiai priimta. Kažkas iš karto pareiškė esąs netikintis, kažkas dvejojo, o kažkas labai noriai prisijungė.

Man pavyko pradėti tradiciją prieš Kalėdas melstis kartu. Ši malda pasirodė esanti labai reikalinga. Toks bendras susitikimas pirmą kartą įvyko 2021 m., ir iškart po jo sulaukiau tikrai daug padėkų ir labai daug asmeninių apmąstymų. Darbuotojai tai giliai išgyveno. Tai suteikė man jėgų tokį susitikimą organizuoti ir kitais metais, 2022 m. Kai matau, kad žmonėms to reikia, labai džiaugiuosi.

Kas paprastai vadovauja maldos susitikimams Seime?

Tai dominikonas t. Bernardas Verbickas, kurį mums rekomendavo Vilniaus arkivyskupas. Tai labai atsakingas žmogus, jis mus drąsina, motyvuoja ir, nepaisant jauno amžiaus, duoda vertingų patarimų. Džiaugiamės turėdami tokį kunigą, kuris supranta vietos, kurioje meldžiasi, specifiką. Žinome, kad atvykti į tokią vietą kaip Seimas ir duoti patarimų nėra lengva užduotis ir tikrai ne kiekvienas kunigas imtųsi tokios užduoties. Tai sunki misija.

O žvelgiant iš politiko pozicijų – kaip jums pavyksta suderinti politiką ir tikėjimą?

Sunku, esame vieši asmenys. Tai priklauso ir nuo to, kaip norime būti suvokiami. Pasak kai kurių, malda yra intymi ir asmeninė sritis, aš taip visiškai nemanau. Žmonės taip pat atkreipia dėmesį į tai, koks yra politiko dvasinis gyvenimas. Jie tikisi, kad jei politikas yra tikintis žmogus, pavyzdžiui, katalikas, jis savo gyvenime vadovausis krikščioniškais principais. Kartais būna sunku atitikti rinkėjų ar Katalikų Bažnyčios reikalavimus. Nors visi darome klaidų, kaip politikai ir katalikai turime rodyti pavyzdį ir savo gyvenime vadovautis Dekalogu.

Ar savo prisirišimą prie tikėjimo kildinote iš šeimos namų?

Žmogus, kuris mus supažindino su malda ir suvienijo visą mūsų šeimą aplink maldą, buvo mano mirusi močiutė. Būtent ji man ir kitiems šeimos nariams įskiepijo tikėjimo poreikį. Nors močiutės nebėra su mumis, o mes visi užaugome ir sukūrėme savo šeimas, vis dar jaučiame bendrumą.

Anna Pieszko

JŠ pagal www.kurierwilenski.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Dvasinės pratybos liturginiu Velykų metu

Šis šventas laikotarpis turėtų sukelti dvasinį džiaugsmą kiekvienoje su Jėzumi prisikėlusioje sieloje. Šis džiaugsmas yra tarsi amžinosios laimės nuojauta, todėl krikščionis privalo saugoti jį savo sieloje, karštai siekdamas to gyvenimo, kuris slypi mūsų dieviškojoje Galvoje, ir apdairiai saugodamasis mirtinos nuodėmės.

Paskutines devynias savaites mes apgailėjome savo kaltes ir darėme už jas atgailą. Mes sekėme paskui Jėzų į Kalvariją, bet dabar mūsų šventoji Motina Bažnyčia primygtinai ragina mus džiaugtis. Ji pati nustojo liūdėti; jos rauda virto giesme savo maloniajam Sužadėtiniui.

Norėdama perduoti šį džiaugsmą visiems savo vaikams, ji atsižvelgia į jų silpnumą. Priminusi jiems apie būtinybę atsiteisti, ji skyrė jiems keturiasdešimt atgailos dienų. Po to, panaikinusi Gavėnios apsimarinimo suvaržymus, ji veda mus į Velykas, kaip į šalį, kur viešpatauja vien linksmybė, šviesa, gyvenimas, džiaugsmas, ramybė ir saldi nemirtingumo viltis.

Taip ji savo vaikuose, kurių sielos prisirišusios prie žemės, sužadina jausmus, harmoningai derančius su didžia švente, tokius, kokius išgyvena patys tobuliausieji; šitaip visi ‒ ir uolieji, ir drungnieji, vienu balsu gieda tą patį šlovės himną mūsų prisikėlusiam Jėzui.

Didysis XII a. liturgistas abatas Rupertas iš Doico (Deutz) taip kalba apie Bažnyčios naudojamą religinę išmonę Velykų dvasiai sužadinti:

„Esama tokių žemiškų protų, kurie, atrodo, yra nepajėgūs atsiverti dvasiniams dalykams, jeigu nėra apimti kokio nors neįprasto susijaudinimo, todėl Bažnyčia naudojasi tokiomis priemonėmis. Tad Gavėnios pasninkas, kurį aukojame Dievui kaip savo kasmetinę dešimtinę, tęsiasi iki švenčiausios Velykų nakties. Po jos einančios penkiasdešimt dienų praeina kaip viena šventė. Kai kūno apsimarinamas tęsiasi iki pat Velykų nakties, šios šventos nakties nekantriai laukia net žemiškiausiai mąstantys žmonės; jie jos laukia ir įdėmiai skaičiuoja visas keturiasdešimt dienų, kaip pavargęs keliautojas mylias. Todėl ši šventa iškilmė yra visiems maloni, brangi ir visų trokštama, kaip šviesa vaikščiojantiems tamsoje, kaip gaivaus vandens šaltinis ištroškusiems ir kaip „palapinė“, kurią Viešpats pastatė pavargusiems keliauninkams.“ (De divinis oficiis, lib. VI, cap. XXVII)

Kokie buvo laimingi laikai, kai, pasak šv. Bernardo, visoje krikščionių armijoje nebuvo nė vieno, apleidžiančio savo velykinę pareigą, ir kai visi, tiek teisieji, tiek nusidėjėliai, laikėsi Gavėnios reikalavimų! Deja, tos dienos praėjo, ir Velykos nebedaro tokio poveikio mūsų kartos žmonėmis.

Priežastis yra ta, kad patogumų meilė ir klaidinga sąžinė daugelį krikščionių verčia taip abejingai žiūrėti į Gavėnios įstatymą, tarsi jis visai neegzistuotų. Todėl Velykos jiems ateina kaip eilinė šventė – galbūt viena iš didžiausių švenčių, ‒ bet nieko daugiau. Jie beveik nepatiria to jaudinančio džiaugsmo, kuris šiuo laikotarpiu pripildo Bažnyčios širdį ir kuris sklinda iš visų jos veiksmų.

Net jeigu jie jį ir pajustų tą šlovingąją dieną, kaip galima tikėtis, kad jie visas penkiasdešimt dienų išlaikys tą džiaugsmo dvasią, kuri yra pati Velykų esmė? Jie nesilaikė Gavėnios pasninko nei susilaikymo: ta sušvelninta forma, kuria Bažnyčia šiandien liepia savo vaikams jo laikytis, atsižvelgdama į jų silpnumą, jiems buvo per griežta!

Jie siekė būti atleisti nuo šio Gavėnios apsimarinimo reikalavimo arba tiesiog pasinaudojo šia galimybe, ir padarė tai be jokio apgailestavimo ar sąžinės graužimo. Ir štai, „Aleliuja“ grįžta ir neranda atsako jų sielose: kaip galėjo būti kitaip? Atgaila jų neapvalė ir nesudvasino. Tad kaip jie galėjo sekti prisikėlusiu Jėzumi, kurio gyvenimas nuo šiol yra labiau dangiškas negu žemiškas?

Tačiau tokie pamąstymai pernelyg liūdni šiam laikui: maldaukime mūsų prisikėlusį Viešpatį, kad Jis apšviestų šias sielas savo pergale prieš pasaulį bei kūną ir pakeltų juos iki savęs. Ne, niekas dabar nebeturi užtemdyti mūsų džiaugsmo. „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis?“ (Mt 9, 15) Jėzus bus su mumis keturiasdešimt dienų; jis daugiau nebekentės ir nebemirs; tegul mūsų jausmai atitinka Jo begalinę šlovę ir palaimą.

Tiesa, Jis mus paliks, įžengs į Dangų ir atsisės Savo Tėvo dešinėje, tačiau Jis nepaliks mūsų našlaičiais. Jis atsiųs mums Dieviškąjį Guodėją, kuris pasiliks su mumis per amžius (Jn 14, 16). Šie mieli ir guodžiantys žodžiai turi būti mūsų mintyse Velykų laikotarpiu: „Vestuvininkai negali liūdėti, kol su jais yra jaunikis“. Jie yra raktas į visą šio švento laikotarpio liturgiją.

Mes turime nuolat juos prisiminti ir įsitikinsime iš patirties, kad Velykų džiaugsmas yra taip pat išganingas, kaip ir Gavėnios atgaila. Jėzus ant Kryžiaus ir prisikėlęs Jėzus yra visada tas pats Jėzus; bet dabar Jis nori, kad mes būtume drauge su Jo palaimintąja Motina, Jo mokiniais ir Magdaliete, išgyvenančiais susižavėjimo ekstazę dėl Jo triumfo ir pamiršusiais liūdnas Jo kančios dienas.

Tačiau šios mūsų Velykos pasibaigs. Šviesi prisikėlusio Jėzaus vizija pranyks. Mums liks tik Jo neblėstančios šlovės ir nuostabaus Jo artumo prisiminimas. Ką mums daryti, kai Tas, kuris buvo pati mūsų gyvybė ir šviesa, paliks mus ir įžengs į Dangų? Neliūdėkite, krikščionys! Jūs turite laukti kitų Velykų. Kiekvieni metai leis jums vis iš naujo patirti tai, kuo dabar džiaugiatės. Vienas Velykas keis kitos, kol pagaliau nuves jus į dangiškąsias Velykas, kurios niekada nesibaigs ir kurių įžanga yra šios laimingos žemiškosios Velykos.

Bet ir tai dar ne viskas. Klausykite, ką sako Bažnyčia. Vienoje savo maldoje ji atskleidžia mums didžią paslaptį, kaip mes galime amžinai išsaugoti savo Velykas netgi čia, tremtyje. Joje sakoma: „Suteik savo tarnams, Viešpatie, kad jie savo gyvenimu galėtų išsaugoti Paslaptį, kurią gavo tikėjimu!“ Tada Velykų Paslaptis bus visada regima šioje žemėje; mūsų prisikėlęs Viešpats įžengia į Dangų, bet Jis palieka mumyse savo prisikėlimo antspaudą ir mes privalome jį išsaugoti savyje iki to laiko, kai Jis vėl mus aplankys.

Kaip galėtume neišsaugoti šio dieviško antspaudo savyje? Ar ne visos mūsų dieviškojo Mokytojo paslaptys taip pat yra ir mūsų? Nuo pat savo pirmojo atėjimo kūne Jis padarė mus visų savo darbų dalininkais. Jis gimė Betliejuje: mes gimėme kartu su Juo. Jis buvo nukryžiuotas: mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Juo (Rom 6, 6). Jis buvo palaidotas: mes buvome palaidoti su Juo (Rom 6, 4). Todėl, kai Jis prisikėlė iš kapo, mes taip pat gavome malonę gyventi atnaujintą gyvenimą.

Apaštalas moko: „Mes žinome, kad prisikėlęs iš numirusių Kristus daugiau nebemiršta, mirtis jam nebeturi galios. Kad jis numirė, tai numirė nuodėmei visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui.“ (Rom 6, 9‒10).  Jis yra mūsų Galva, o mes ‒ Jo nariai: mes esame dalininkai viso, kas Jam priklauso. Vėl mirti dėl nuodėmės ‒ tai Jo išsižadėti, atsiskirti nuo Jo, atsisakyti Jo mirties ir prisikėlimo, kuriuos Jis dėl savo gailestingumo norėjo mums duoti.

Todėl išsaugokime savyje tą gyvybę, kuri yra mūsų Jėzaus gyvybė ir kuri priklauso mums kaip mūsų lobis; nes Jis ją nupelnė, nugalėdamas mirtį ir atidavė mums kartu su kitais savo nuopelnais. Tad jūs, kurie prieš Velykas buvote nusidėjėliai, bet dabar sugrįžote į malonės gyvenimą, žiūrėkite, kad daugiau nebemirtumėte; tegul jūsų veiksmai liudija apie jūsų prisikėlimą. O jūs, kuriems Velykų iškilmė atnešė augimą malonėje, parodykite šio gyvenimo apstumo padidėjimą savo principais ir elgesiu. „Taip visi gyvens atnaujintą gyvenimą.“

Tuo kol kas baigiame Jėzaus prisikėlimo mums duotas pamokas; visa kita paliekame kukliems komentarams, kuriuos turėsime pateikti, kai aptarsime šio švento laikotarpio liturgiją. Tada mes vis aiškiau suprasime ne tik savo pareigą imituoti savo dieviškojo Mokytojo prisikėlimą, bet ir šios didingiausios Dievažmogio paslapties puikumą. Velykos su savo trimis pasigėrėtinais dieviškos meilės ir galios pasireiškimais ‒ Prisikėlimu, Įžengimu į dangų ir Šventosios Dvasios atsiuntimu – yra mūsų Atpirkimo darbo ištobulinimas. Viskas ‒ tiek laiko paskirstymas, tiek liturgijos veikimas ‒ buvo pasiruošimas Velykoms. Keturi tūkstančiai metų, kurie praėjo po mūsų pirmiesiems tėvams Dievo duotų pažadų, buvo apvainikuoti įvykiu, kurį dabar švęsime.

Visa, ką Bažnyčia darė dėl mūsų nuo Advento pradžios, susiję su šiuo šlovingu įvykiu. Dabar, kai jo sulaukėme, mūsų lūkesčiai daugiau nei išsipildė, ir Dievo galybė ir išmintis mums buvo taip aiškiai parodyti, kad mūsų ankstesnis pažinimas atrodo niekis, palyginti su dabartiniu supratimu ir meile. Net angelai yra apstulbinti didingosios Paslapties, kaip sako Bažnyčia viename himne: „Angelai su nuostaba žiūri į žmonijoje įvykusį pasikeitimą: ji buvo kūnas, darantis nuodėmes, o dabar Kūnas panaikina visas nuodėmes, ir Dievas, kuris viešpatauja, yra Dievas, prisiėmęs Kūną“ (Iš rytmetinių Žengimo Dangun maldų himno).

Velykų laikas taip pat priklauso vadinamajam apšvietimo gyvenimui, maža to, jis yra pati svarbiausia to gyvenimo dalis, nes jis ne tik atskleidžia Dievažmogio pažeminimus ir kančias, kaip matėme per paskutinius keturis liturginių metų laikus, bet ir parodo Jį visoje savo didingoje šlovėje. Šis laikas leidžia mums pamatyti, kaip Jis savo šventojoje žmogystėje išreiškia aukščiausią tvarinio virsmo į Dievą laipsnį. Šventosios Dvasios atėjimas padarys šį apšvietimą dar ryškesnį; jis parodo mums sielos ir Trečiojo Švenčiausiosios Trejybės asmens santykius. Čia mes matome ištikimos sielos kelią ir pažangą dvasiniame gyvenime.

Ji tapo Dangiškojo Tėvo įvaikiu; ji įsikūnijusio Žodžio pamokomis ir pavyzdžiais buvo įvesta į visas savo aukšto pašaukimo pareigas ir paslaptis; ji Šventosios Dvasios apsilankymu ir apsigyvenimu buvo ištobulinta. Iš čia išplaukia keletas krikščioniškų pratybų, padedančių jai sekti savo dieviškuoju Pavyzdžiu ir parengiančių ją susivienijimui, į kurią ji yra kviečiama To, kuris visiems, Jį priėmusiems, davė galią tapti Dievo vaikais, „kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, bet iš Dievo užgimę.“

Dom Prosper Gueranger

JŠ pagal www.fsspx.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Victoria! Victoria! Surrexit nostra Gloria!

Visiems mūsų portalo skaitytojams ir rėmėjams linkime visų Viešpaties malonių Prisikėlimo šventės proga!

Tegul Prisikėlęs Kristus ir Švenčiausioji Mergelė Marija lydi jus visuose mūsų „įdomių” ir sudėtingų laikų rūpesčiuose ir problemose! Tegul Prisikėlusio Kristaus džiaugsmas pripildo mūsų širdis, nepaisant kartais baisių šių „įdomių” laikų aplinkybių!

Portalo „Lituania Catholica” komanda

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Ką Viešpats Jėzus darė „pragaruose”? Prof. Dariuszas Kowalczykas apie Didžiojo šeštadienio paslaptį

Kai Viešpats Jėzus nusileido į pragarą, mirusieji turėjo šaukti iš džiaugsmo: Jėzus Kristus yra Viešpats! Gyvenimo ir mirties Viešpats! Pagaliau atėjo Tas, kuris išplėšė juos iš mirties valdžios. Jis nori visus iš jos išlaisvinti – tai nereiškia, kad pragaras tuščias.

Tomaszas Kolanekas, PCh24.pl: Tikėjimo išpažinime sakome: „Valdant Poncijui Pilotui, jis dėl mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus, nukankintas ir palaidotas. Kaip Šventajame Rašte išpranašauta”. Kas nutiko Viešpačiui Jėzui per tas tris dienas – nuo mirties ant kryžiaus iki prisikėlimo?

Prof. t. Dariuszas Kowalczykas SJ: Kalbame apie tris dienas, tačiau atkreipkime dėmesį, kad Viešpats Jėzus mirė penktadienio popietę, o Juozapas iš Arimatėjos pradėjo organizuoti laidotuves „į vakarą” (žr. Mt 27, 57), o prisikėlimas įvyko sekmadienio rytą. Trys dienos išplaukia iš to, kad iš tiesų Jėzaus mirtis susijusi su penktadieniu, šeštadieniu ir sekmadieniu, tik jei reikėtų skaičiuoti tiksliau, iš viso būtų apie 35 valandos. Tai, kas vyksta po mirties, išslysta iš mūsų žemiškojo, laiko ir erdvės suvokimo.

Dėl to Kristaus mirtis mums tampa dar didesniu slėpiniu. Vis dėlto reikia pasakyti, kad Jėzus iš tiesų mirė ir Jo kūnas buvo palaidotas. Taigi Kristaus žmogiškasis kūnas lieka kape, o Jėzus „tuo metu” atlieka tai, ką mes vadiname „nužengimu į pragarą”. Šį slėpinį apmąstome Didįjį šeštadienį, kuris labiau nei Didysis penktadienis yra diena be liturgijos. Juk tai, ką mes šnekamojoje kalboje, bet klaidingai, vadiname Didžiojo šeštadienio liturgija, priklauso ne šeštadieniui, bet sekmadieniui. Paschos vigilija prasideda Prisikėlimo sekmadienis. Šeštadienį turėtume išgyventi kapo tylą ir nusileidimo į pragarą slėpinį.

Ar Viešpaties Jėzaus „nužengimas į pragarą” buvo iš anksto paskelbtas?

Jėzus paskelbė apie savo mirtį ir prisikėlimą. Į pranešimą apie Jo mirtį įtrauktas ir pranešimas apie Jo nužengimą į pragarą, arba mirusiųjų šalį, Biblijoje vadinamą Šeolu arba Hadu. 89 psalmėje skaitome: „Ar yra kas, kas norėtų gyventi ir neragauti mirties, kas išplėštų savo gyvybę iš Šeolo valdžios” (49 eilutė).

Jėzus, kuris buvo tikras žmogus, o ne vaidino kokį nors „dievišką” teatrą, taip pat patyrė mirtį ir „Šeolo galybę”, tačiau, kita vertus, Jis nugalėjo mirtį ir išplėšė ne tik save, bet ir kitus iš mirties žemės valdžios. Kai mokiniai išgirdo Jėzų skelbiant apie jo mirtį ant kryžiaus, jiems tai buvo sinonimas nužengimui į pragarą, arba Šeolą.

Ką reiškia, kad Viešpats Jėzus „nusileido į pragarą”? Ar tai reiškia pragarą kaip amžinojo pasmerkimo vietą, ar veikiau kažkokią „mirusiųjų šalį”, į kurią po mirties buvo siunčiami teisieji, gyvenę iki Gelbėtojo atėjimo į pasaulį?

Pragarai, apie kuriuos kalbama posakyje „nusileidimas į pragarą”, nėra pragaras, kaip mes suprantame šį žodį, t. y. amžino, neatšaukiamo pasmerkimo vieta. Jei taip būtų buvę, Jėzus nebūtų nieko iš ten išvedęs. Katalikų Bažnyčios katekizmas, remdamasis įvairiais Bažnyčios magisteriumo nutarimais, tai aiškina taip: „Jėzus nusileido į pragarą ne tam, kad išlaisvintų pasmerktuosius, ir ne tam, kad sunaikintų pasmerktųjų pragarą, bet tam, kad išlaisvintų prieš Jį buvusius teisiuosius” (KBK 633).

Pragaras kaip amžinas pasmerkimas reiškia būseną, kurioje pasmerktieji galutinai atmetė Dievo gailestingumą, o „pragarai”, į kuriuos nusileidžia Jėzus, yra būsena, kurioje mirusieji laukė Gelbėtojo. Romos katekizme (1, 6, 3) skaitome: „Jėzus Kristus, nužengdamas į pragarus, išlaisvino teisiųjų sielas, kurios laukė savo Išlaisvintojo Abraomo glėbyje” (žr. KBK 633).

Atkreipkime dėmesį į dar vieną paradoksą, būtent į tai, kad iš tikrųjų tik po Kristaus galima kalbėti apie pragarą amžinojo pasmerkimo prasme. Juk jame Dievas mums galutinai siūlo savo gailestingumą, todėl tik tie, kurie sąmoningai atmeta Kristų, pasirenka gyvenimą toli nuo Dievo, t. y. pragarą.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Jėzaus prikalimas prie kryžiaus

Sprendžiant pagal saulės padėtį danguje, Jėzų nukryžiavo apie penkiolika minučių po dvyliktos. Kai budeliai ėmė kelti kryžių, iš šventyklos pusės atskambėjo garsus trimitų aidas, kuris reiškė, kad pagaliau paskerstas Velykų avinėlis.

Atitemptas prie kryžiaus, Jėzus, tikras kančios paveikslas, pats ant jo atsisėdo. Nieko nelaukę, budeliai parbloškė jį ant nugaros, čiupo jo dešinę ranką, pritraukė ją prie dešiniajame skersinyje išgręžtos skylės ir tvirtai pririšo.

Tuomet vienas keliais prispaudė jo šventą krūtinę, kitas suėmė pirštus, kad šie nesilenktų, o trečias pridėjo ilgą, storą, aštriai nuzulintą vinį prie jo rankos delno, arčiau riešo, tos rankos, kuri taip gausiai teikdavo palaiminimus, ir iš visų jėgų ėmė ją kalti geležiniu kūju.

Iš Viešpaties lūpų išsprūdo garsi, skausminga dejonė, o jo kraujas aptaškė budelių rankas. Delno raumenys įplyšo, ir triašmenė vinis įtraukė juos su savimi į siaurą skylę. Aš skaičiavau plaktuko smūgius, bet iš didelio sielvarto vėliau pamiršau, kiek jų buvo. Švč. Mergelė tyliai dejavo ir atrodė bealpstanti, o Magdalietė tiesiog ėjo iš proto.

Grąžtai buvo vientisos geležies, lotyniškos T raidės formos. Kūjai kartu su rankenomis taip pat buvo pagaminti iš vientisos geležies. Man jie buvo panašūs į medinius plaktukus, kokius pas mus naudoja staliai, dirbdami su kaltais.

Vinys, kurias pamačius Jėzų nukrėtė šiurpas, buvo tokios ilgos, kad sugniaužus jas į kumštį iš vienos ir iš kitos pusės lieka kyšoti maždaug po colį. Jų galvutė plokščia, maždaug kronentalerio  dydžio, uždengianti didelę dalį delno. Vinys buvo triašmenės, siaurėjančios per visą ilgį, viršuje nykščio storio, apačioje ‒ kaip mažasis pirštas, o pats smaigalys aštriai nuzulintas. Įkalus vinis į kryžių, jų galas šiek tiek išlindo kitoje skersinių pusėje.

Prikalę dešinę ranką, budeliai pamatė, kad kairioji beveik per du colius nesiekia išgręžtos skylės. Taigi jie pririšo virvę prie jo kairiojo riešo ir spirdamiesi kojomis į kryžiaus liemenį ėmė iš visų jėgų ją traukti, kol delnas pasiekė skylę. Nuo baisaus skausmo Jėzus gailiai sudejavo. Jo rankos išniro iš sąnarių, pečiai ištįso ir persikreipė, pažastys įdubo, krūtinė iškilo, o alkūnių vietose matėsi išnirusių kaulų galai. Budeliai vėl prispaudė jo krūtinę ir pečius, pririšo kairę ranką prie kryžiaus ir prikalė ją kita baisiąja vinimi.

Vėl ištryško Jėzaus kraujas, ir vėl pasigirdo jo jausmingas, skardus dejavimas, pertraukiamas sunkaus plaktuko smūgių. Dabar Jėzaus rankos buvo ištemptos tiesia linija, ir jos nebeuždengė įstrižai kylančių kryžiaus skersinių. Tarp jų ir Viešpaties pažastų matėsi tarpas.

Švč. Mergelė jautė visą Jėzaus kančią. Ji išblyško kaip lavonas, tyli skausmo dejonė išsiveržė iš jos lūpų. Tai išgirdę, fariziejai ėmė iš jos tyčiotis ir plūstis, todėl Jėzaus bičiuliai nuvedė ją šiek tiek toliau nuo pylimo, prie kitų šventųjų moterų. Magdalietė atrodė kaip pamišusi. Jos akys ir skruostai buvo pasruvę krauju, nes iš skausmo ji nagais susidraskė sau veidą.

Tuo tarpu budeliai prie kryžiaus liemens, maždaug per trečdalį nuo jo apačios, didele vinimi pritvirtino medinę kaladėlę, prie kurios turėjo prikalti Jėzaus kojas, kad šitaip Išganytojas labiau stovėtų, nei kybotų, antraip jo rankos būtų neatlaikiusios kūno svorio, o ir kojų nebūtų įmanoma prikalti nesutrupinus kaulų. Toje kaladėlėje buvo išgręžta skylė viniai, o medyje išskaptuotos įdubos kulnims.

Apskritai tokių įdubų kryžiaus liemenyje buvo padaryta keletas, kad nuteistasis kuo ilgiau kankintųsi ir kad jo kūnas, trūkus rankų raiščiams, nenukristų ant žemės.

Taip baisiai ištempus Jėzaus rankas dėl per toli išgręžtų skylių, jo kūnas pasikėlė į viršų, o kojos susilenkė per kelius. Budeliai pamėgino jas pririšti prie kryžiaus, bet jo šventos pėdos toli gražu nesiekė kaladėlės. Tai pamatę, budeliai prapliupo keiktis. Vieni manė, kad reikia išgręžti naujas skyles rankoms, nes patraukti kaladėlę aukščiau bus pernelyg sunku, kiti tyčiodamiesi sugalvojo kraupią išeitį: girdi, jei jis nenorįs išsitiesti, jie jam padėsią.

Užnėrę virvę ant dešinės jo kojos, jie su siaubinga jėga patraukė ją link kaladėlės ir tvirtai pririšo prie kryžiaus. Jėzaus kūnas taip baisiai išsitempė, kad net jo krūtinė subraškėjo, o iš lūpų išsiveržė garsus šauksmas: „Dieve! O, Dieve!“ Atrodė, tarsi jo šonkauliai būtų atlūžę nuo krūtinkaulio. Tai buvo siaubinga kančia. Prieš tai budeliai buvo pririšę prie kryžiaus jo krūtinę ir pečius, kad rankos neištrūktų iš vinių.

Lygiai taip pat jie ištempė ir kairiąją koją, tvirtai pririšo ją virš dešinės, o kadangi buvo nepatogu kalti iš karto per abi kojas, jie plonesne vinimi tarsi kokia yla persmeigė kairiosios keltį, padarydami joje skylę. Tuomet budeliai paėmė nepaprastai ilgą, baisią vinį ir su didžia jėga įkalė ją pro kairiosios žaizdą ir per po ja prispaustos dešiniosios pėdą į kaladėlės skylę, o per ją ‒ dar toliau, į kryžiaus liemenį. Aš stovėjau prie kryžiaus ir iš šono mačiau, kaip vinis plėšydama raumenis ir laužydama kaulus pervėrė abi pėdas.

Kojų prikalimas buvo žiauresnė kankynė už visas kitas, ypač dėl to, kad Jėzaus kūnas buvo taip baisiai ištemptas. Iš viso aš suskaičiavau trisdešimt šešis kūjo smūgius, kurie skambėjo pakaitomis su gailia, skardžia, tyra vargšo Išganytojo dejone. Kita vertus, Jėzaus priešų keiksmai ir patyčios mano ausims skambėjo dusliai ir niūriai.

Švč. Mergelė vėl grįžo prie bausmės aikštelės, tačiau išvydusi, kaip budeliai tempia ir kala Jėzaus kojas prie kryžiaus, išgirdusi plaktuko smūgius, kaulų traškėjimą ir gailų savo sūnaus dejavimą, ji, persmelkta begalinės užuojautos, susmuko savo palydovių rankose. Prijoję fariziejai ėmė jas plūsti, todėl draugai vėl ją nunešė toliau. Kalant Jėzų prie kryžiaus, o ir vėliau, keliant kryžių, tai šen, tai ten, ypač tarp moterų pasigirsdavo užuojautos šūksniai: „O, kad šiuos niekšus žemė prarytų arba ugnis iš dangaus sunaikintų!“ Tačiau budeliai tik šaipėsi ir tyčiojosi.

Visos savo kančios metu iki pat mirties Jėzus nepaliaudamas meldėsi, kartodamas atskirus Psalmių posmus ir pranašų žodžius, kurie kaip tik dabar per jį pildėsi. Tik kartais jo maldą pertraukdavo skausminga dejonė. Aš viską girdėjau ir kartu su juo meldžiausi, o ir šiaip, kai kalbu Psalmes, tie posmai man visuomet iškyla atmintyje, tik dabar esu taip sukrėsta savo dangiškojo Sužadėtinio kančios, kad visų jų negalėsiu atkartoti. Šios siaubingos kankynės metu virš Jėzaus vis pasirodydavo verkiantys angelai.

Dar tik pradėjus kryžiuoti romėnų sargybos vadas liepė prie kryžiaus viršaus prikalti lentelę su Piloto užrašu. Pamatę žodžius „Žydų karalius“, Romos kariai ėmė garsiai juoktis, o fariziejai baisiai įniršo. Keletas jų nujojo į miestą dar kartą prašyti Piloto pakeisti užrašą.

Kiti budeliai tuo metu vargo platindami skylę Jėzaus kryžiui, nes ji buvo per maža, o uola ‒ labai kieta. Tie niekšai, kurie išgėrė Jėzui skirtą aromatizuotą Veronikos vyną, visai apgirto. Staiga jie pajuto baisų, deginantį skausmą viduriuose, varantį juos iš proto. Jie ėmė plūsti Jėzų, kad šis juos apkerėjęs, niršo dėl jo kantrybės ir vis bėgo į pakalnę maukti asilės pieno. Mat apačioje stovėjo kelios moterys iš atvykėlių stovyklos su melžiamomis asilėmis. Jos pardavinėjo pieną.

Sprendžiant pagal saulės padėtį danguje, Jėzų nukryžiavo apie penkiolika minučių po dvyliktos. Kai budeliai ėmė kelti kryžių, iš šventyklos pusės atskambėjo garsus trimitų aidas, kuris reiškė, kad pagaliau paskerstas Velykų avinėlis.

Pal. Ona Kotryna Emerich

JŠ pagal www.fsspx.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Aš esu Mirties jaunikis

Didįjį ketvirtadienį Ispanijos užsienio legionas Malagoje pagerbia nukryžiuotąjį Kristų. Kareiviai žygiuoja su dideliu kryžiumi ir gieda „Soy el novio de la Muerte” – „Aš esu Mirties jaunikis”.

Renginys vadinamas procesija su Gerosios Mirties Kristumi. Statulą XVII a. sukūrė Pedro de Mena. Ji buvo saugoma Švento Dominyko bažnyčioje; procesijos visada buvo labai populiarios, ypač nuo 1921 m., kai Kristus buvo paskelbtas Ispanijos legionierių ir Gerosios Mirties globėju. Skulptūra buvo sunaikinta 1931 m. per pilietinį karą. Išliko tik nedidelis jos fragmentas. Dabartinė kopija buvo pagaminta 1941 m.

Dabartinė Kristaus iš Menos kopija pagaminta 1941 m. Didįjį ketvirtadienį prieš vidurdienį ji įplaukia į Malagos uostą laivu, iš kurio ją išveža legionieriai. Jau išlipę į krantą jie gieda savo garsiąją giesmę „Mirties jaunikis”. Tada jie neša nukryžiuoto Kristaus statulą į koplyčią, iš kurios vakare pajuda kelias valandas trunkanti procesija.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Velykų tridienis

Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis ir Velykos, šios trys liturgijos viršūnės, sudaro vieno slėpinio, mūsų atpirkimo slėpinio, tris atskirus tarpsnius.

Šis trijų dienų laikotarpis dar vadinamas „Velykų tridieniu”. Liturgijoje stengiamasi kiek galint tiksliau sekti tokia istorijos raida, su kokia gali supažindinti sinoptinių evangelijų tradicija.

Ketvirtadienį Bažnyčia mini Eucharistijos įsteigimą Velykų vakarienėje, Jėzaus su mokiniais valgytoje Jeruzalėje.

Žinodamas, jog Kančios drama neišvengiama, Jėzus turbūt galėjo keliomis dienomis paankstinti Velykų vakarienę, kurią norėjo valgyti Jeruzalėje su savo mokiniais (tokią išvadą galima padaryti palyginus Evangeliją pagal Joną su sinoptinėmis evangelijomis).

Mišių Evangelijoje primenama, kad vakarienės metu Jėzus mazgojo kojas savo mokiniams ir aiškino, kodėl taip elgiasi: „Jei aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip ai jums dariau”. Todėl pagrindinis celebrantas mazgoja kojas dvylikai dalyvių, taip išreikšdamas pagarbą ir tarnystę. Krikščionims, kaip ir Jėzui, svarbiausia tarnauti bendruomenės bendrajam gėriui. (Palendrių šv. Benedikto vienuolynas).

Didįjį penktadienį niekur pasaulyje nėra aukojamos šv. Mišios, nes Jėzaus Auka yra vienintelė Didžiojo penktadienio centras – popietę ar vakare švenčiamos Viešpaties Kančios pamaldos, kurių metu pagerbiamas kryžius.

Didysis šeštadienis skirtas paminėti Viešpaties kapo tylą, paslaptingą perėjimą iš mirties į prisikėlimą. Velyknakčio šventimas yra Didžiosios savaitės širdis, kuriai visą gavėnią rengėmės ir jos laukėme.

JŠ pagal https://www.facebook.com/vienabaznycia

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Verbų sekmadienis – Gėlių sekmadienis arba Antrasis Viešpaties kančios sekmadienis!

Verbų sekmadienį Katalikų Bažnyčioje prasideda Didžioji savaitė. Šios dienos liturgija primena iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę likus penkioms dienoms iki jo nukryžiavimo.

Pasak evangelistų, tuo metu susirinkusi minia metė ant kelio apsiaustus, alyvmedžių ir palmių šakeles, šaukdama: „Osana Dovydo Sūnui: palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu”.

Verbų sekmadienio liturgija yra ištempta tarp dviejų momentų: džiaugsmingos procesijos su palmėmis ir Viešpaties kančios skaitymo ar giedojimo – kaip Evangelijoje – pasiskirsčius vaidmenimis pagal Matą.

Taip Bažnyčia pabrėžia, kad Kristaus triumfas ir Jo auka yra neatskiriamai susiję. Dalyvavimas Verbų sekmadienio liturgijoje reiškia sutikimą su kryžiumi, kentėti kartu su Kristumi ir su gyvenimo būdu, kurio nėra.

Verbų sekmadienio liturgijos šventimo ištakos siekia Jeruzalę IV amžiuje. Tuo metu buvo stengiamasi kuo tiksliau atkurti Jėzaus gyvenimo scenas. Bėgant metams procesijos darėsi vis dramatiškesnės – Egipte buvo nešamas kryžius, Jeruzalėje Kristų vaizduojantis vyskupas į miestą įvažiuodavo ant asilo.

Buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Verbų sekmadienis taip pat buvo vadinamas Gėlių sekmadieniu, nes paprastai jis būdavo tuo metu, kai pasirodo pirmosios gėlės.

Verbų sekmadienį po mišių bažnyčiose būdavo rengiami Pasijos vaidinimai. Valdant didžiajam kunigaikščiui Žygimantui IV, Lenkijoje jis buvo karalius Žygimantas III, veikė mėgėjų aktorių draugijos, kurios, įsikūnijusios į Kristaus, Kajafo, Piloto, Judo ir kt. vaidmenis, važinėdavo po miestelius ir kaimus ir vaidindavo Pasijos vaidinimą.

Jonas Šaulys

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Šiandien yra pirmasis mėnesio šeštadienis! Nekaltoji Marijos Širdis prašo atgailos!

Fatimoje trims piemenėliams – palaimintajai Jacintai, palaimintajam Pranciškui ir Liucijai – apsireiškusi Dievo Motina pasakė, kad mūsų Viešpats Jėzus norėjo pasaulyje įsteigti pamaldumą Jos Nekaltajai Širdžiai, kad žmonės geriau Ją pažintų ir pamiltų.

Šis pamaldumas taip pat yra atpildas Jos Nekaltajai Širdžiai už žmonių padarytus įžeidimus. Tiems, kurie jį praktikuoja su tikėjimu, Marija pažadėjo išgelbėjimą. Šiuo pamaldumu jie gali prisidėti prie daugelio žmonių išgelbėjimo nuo pasmerkimo ir civilizacijos katastrofų, kurias pranašavo Švenčiausioji Motina. Šis pamaldumas sulaukė bažnytinio pritarimo ir nuo to laiko plinta visame pasaulyje.

Fatimos žinia galutinai nesibaigė 1917 m. apsireiškimų ciklu Cova da Iria. 1925 m. gruodžio 10 d. Švenčiausioji Mergelė Marija pasirodė seseriai Liucijai Dorotėjos vienuolyno celėje Pontevedroje, o šalia jos – Kūdikėlis Jėzus, pasilenkęs ant švytinčio debesies. Kūdikis uždėjo jai ranką ant peties, o kitoje rankoje Marija parodė erškėčiais apsuptą Širdį. Rodydamas į ją, Kūdikis pamokė regėtoją šiais žodžiais: –

Pasigailėk savo Švenčiausiosios Motinos Širdies, apsuptos erškėčiais, kuriuos nedėkingi žmonės kiekvieną akimirką įkalina, ir nėra kas tuos erškėčius pašalintų atgailos aktu!

Marija pridūrė:

– Mano dukra, pažvelk į mano Širdį, apsuptą erškėčių, kuriuos nedėkingi žmonės, piktžodžiaudami ir nedėkingi, kiekvieną akimirką įkalina. Tu bent jau paguosk Mane ir pranešk, kad visiems, kurie per penkis mėnesius pirmaisiais šeštadieniais atlieka išpažintį, priima Komuniją, meldžiasi rožinį ir ketvirtį valandos lydi Mane, apmąstydami 15 Rožinio paslapčių, su intencija atsilyginti Man, mirties valandą pažadu ateiti į pagalbą su visomis išganymui reikalingomis malonėmis.

1926 m. vasario 15 d. seseriai Liucijai Pontevedroje iš naujo pasirodė Kūdikėlis Jėzus. Šio apsireiškimo metu sesuo Liucija pristatė Kūdikiui kai kuriuos sunkumus, su kuriais kai kurie žmonės šeštadienį eis išpažinties, ir paprašė, kad per kitas aštuonias dienas išpažintis būtų tokia pat svarbi. Viešpats Jėzus atsakė:

– Taip, išpažintis gali galioti dar daug dienų, jei priimdami Mane jie bus pašvenčiamosios malonės būklėje ir išreikš ketinimą atsilyginti už nusikaltimus Nekaltajai Marijos Širdžiai.

Toliau sesuo Liucija kėlė klausimą dėl situacijos, kai kas nors išpažinties metu pamiršta suformuluoti intenciją, į kurį Viešpats Jėzus atsakė taip:

– Jie gali tai padaryti kitos išpažinties metu, pasinaudodami pirma pasitaikiusia proga.

1930 m. gegužės 29-30 d. naktį per budėjimą Viešpats Jėzus kalbėjosi su seserimi Liucija, pateikdamas jai kitos problemos sprendimą:

– Šį pamaldumą bus galima praktikuoti ir sekmadienį po pirmojo šeštadienio, jei mano kunigai – dėl pateisinamų priežasčių – tai leis.

Ta pačia proga mūsų Viešpats davė Liucijai atsakymą į dar vieną klausimą: Kodėl penki šeštadieniai, o ne devyni ar septyni Dievo Motinos kančios garbei?

– Mano dukra, priežastis labai paprasta: yra penkios įžeidimų ir piktžodžiavimų prieš Nekaltąją Marijos Širdį rūšys:

1. Piktžodžiavimai prieš Nekaltąjį Prasidėjimą.

2. Prieš Dievo Motinos nekaltybę.

3. Prieš jos dieviškąją motinystę, kartu prieštaraujant jos pripažinimui žmonių giminės Motina.

4. Veiksmai tų, kurie siekia viešai įskiepyti vaikų širdyse abejingumą, panieką ir net neapykantą šiai Nekaltai Pradėtajai Motinai.

5. Veiksmai tų, kurie profanuoja Švenčiausiosios Mergelės atvaizdus.

Pamaldumo elementai

Atgailos išpažintis. Ją reikia atlikti su atgailos intencija pirmąjį mėnesio šeštadienį, prieš jį ar net po jo, jei tik priimama šventoji Komunija pašvenčiamosios malonės būklėje.

Kitus tris šio pamaldumo elementus reikėtų atlikti pirmąjį mėnesio šeštadienį, nors dėl pateisinamų priežasčių išpažinėjas gali leisti juos atlikti sekmadienį po pirmojo šeštadienio.

Šventoji Komunija kaip atgaila

Šventojo rožinio dalis. Penki slėpiniai turėtų būti kalbami atgailos intencija. Galima medituoti bet kurią Rožinio dalį.

Meditacija. Kitas šio pamaldumo elementas – bent 15 minučių medituoti vieną ar kelias rožinio paslaptis. Mergelė Marija šią maldos rūšį vadino „laikydamiesi jos draugijos”, o tai galima suprasti taip, kad turime medituoti kartu su Dievo Motina.

Kaip pagalbinę meditacijos priemonę galima perskaityti Šventojo Rašto ištrauką arba knygą, kuri glaudžiai siejasi su paslaptimi, arba pasiklausyti konferencijos ar pamokslo. Šį meditavimą taip pat turėtų lydėti atgailos intencija.

Švenčiausiosios Motinos pažadai

1.Tiems, kurie praktikuoja šį pamaldumą, pažadu išganymą. Mirties valandą ateisiu su visomis malonėmis, reikalingomis jų amžinajai laimei.

2.Šios sielos bus apdovanotos ypatinga dieviškąja malone; prieš Dievo sostą jas padėsiu kaip gėles.

Praktikuojant penkis šeštadienius, pirmiausia reikėtų pabrėžti atlygio intenciją, o ne asmeninį apsirūpinimą mirties valandą. Kaip ir praktikuojant pirmuosius penktadienius, taip ir pirmuosius šeštadienius, negalima pasitenkinti vien pažodiniu pažado priėmimu, remiantis teiginiu „švęsiu penkis šeštadienius ir esu užtikrintas amžinuoju išganymu”.

Visą likusį gyvenimą turėsime susidurti su pagundomis ir silpnybėmis, stumiančiomis mus iš teisingo kelio, tačiau šis pamaldumas labai padeda pasiekti amžinąją laimę. Norint jį gerai atlikti ir gauti nuolatinės dvasinės naudos, būtina, kad šias praktikas lydėtų nuoširdus troškimas kasdien gyventi pašvenčiamojoje malonėje, globojant Švenčiausiajai Motinai.

Jei į pirmą vietą iškeliame švelnią vaiko meilę, trokštančio numalšinti savo mylimų Tėvo ir Motinos širdies skausmą, skausmą, kurį sukelia abejingumas ir panieka tų, kurie nemyli, – būkime tikri, kad mums netrūks Švenčiausiosios Motinos pagalbos, malonės ir buvimo mirties valandą.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Vyriškumo savybės. Katalikiška perspektyva

Kokios yra vyriškumo savybės? Nurodykime kelias iš jų. Tos savybės yra ar bent jau buvo glaudžiai susiję su dviem vyro pašaukimais – būti kariu ir kunigu. Atidžiau pažvelgus, pamatysime, kad šie pašaukimai yra ne taip jau nutolę vienas nuo kito, kaip gali atrodyti mūsų sugedusiais laikais.

Šio straipsnio autorius to niekad netikrino, tačiau prieš kelis metus vienas žinomas dvasininkas man pasakė, kad velionis Niujorko arkivyskupas kardinolas Francis Spellmanas, kuris taip pat buvo JAV ginkluotųjų pajėgų karo kapelionas, vieną kartą įsakė ištirti kanonizuotų šventųjų kalendorių ir nustatyti pasaulietinius šventųjų pašaukimus. Jo Eminencija turėjo nuojautą, kurią patvirtino šis tyrimas: suskaičiavus karališkų šeimų asmenis, iš tų laikų, kai karališko kraujo žmonės vis dar asmeniškai vesdavo karius į mūšį, taip pat kilminguosius, kurių darbas buvo karas, daugiausiai kanonizuotų vyrų buvo ne kas kitas, o kariai.

Viena savybė, kurią turi turėti vyrai, ir kurios pavyzdį rodo (ar bent turėtų rodyti) kariai ir kunigai, yra tiek moralinė, tiek fizinė drąsa. Moralinė drąsa yra pasiruošimas tvirtai stovėti fizinės ar dvasinės (kuri, žinoma, taip pat yra reali) kovos lauke, iš kur kiti sprunka. Akivaizdu, kad kareiviai turi turėti fizinės drąsos, tačiau kunigams taip pat dažnai jos prireikia. Pagalvokime apie jėzuitus, dirbusius nepaisant persekiojimų karalienės Elzbietos I laikų Anglijoje (XVI a.). Pagalvokime apie šaudančios kareivių rikiuotės nužudytą palaimintąjį kun. Miguelį Pro, iš kurio lūpų mirštant išsiveržė šauksmas „Viva Christo Rey!“ – „Tegyvuoja Kristus Karalius!“ Taip pat prisiminkime Tomą Beketą, kuris buvo toli gražu ne vienintelis vyskupas, atidavęs gyvybę už tikėjimą. 1871 m. Paryžiaus arkivyskupas, pakirstas Paryžiaus Komunos revoliucionierių kulkų, pasitiko tą patį likimą, kaip ir palaimintasis tėvas Pro. Kitas arkivyskupas, rezidavęs Kigali, Ruandoje, užmokėjo savo gyvybe, kadangi tvirtai laikėsi savo pareigų, užuot pabėgęs ir užsitikrinęs saugumą.

Jeigu iš daugelio vyrų daugeliu atvejų ir nebus pareikalauta fizinės drąsos, tai šiais laikais dažnai jiems prireiks parodyti daug moralinės drąsos. Paimkime kad ir paprasčiausią išgyvenimą. Kiek daug šiandien dvasiškai išdžiūsta, patenka į klaidą ar visiškai pražudo savo sielas, kadangi, siekdami „saugumo“, dirba darbus, nevertus žmonių ir vyrų. Visuomenė yra pilna jų.

Kita vyriškumo savybė, kurios pavyzdį rodo karys arba kunigas, tačiau kurią turėtų turėti kiekvienas vyras, yra vidinė drausmė. Tai yra ne tik sau teikiamų malonumų apribojimas. Kunigui įmanomas tik vienas kelias įgyvendinti vidinę drausmę – visada atsisakyti tam tikrų malonumų. Kalbant apie fizinę drąsą, akivaizdu, kad kariui reikia vidinės drausmės. Be jos kariuomenė, kurioje jis tarnauja, tampa palaida minia. Kaip bebūtų, kiekvienas vyras, norintis nueiti į dangų, privalo disciplinuoti save, mažų mažiausiai prisiversdamas kasdien melstis.

„Meilė“ yra žodis, kuris nedingsta nuo šiuolaikinės visuomenės narių lūpų – taip turbūt yra dėl to, kad jie nesuvokia, kas iš tiesų yra meilė. Tą ištižusį jausmą, kurį jie turi omenyje, galima lengvai priskirti kunigams, kadangi daugelis šiuolaikinių kunigų yra dvasine prasme ištižę. Meilę iš pažiūros sunku priskirti kareiviui, nebent kalbėtume apie tikrą jausmą. Tikra meilė leidžia kareiviui atiduoti gyvybę už kovos draugą. Jos vedamas, Jėzus Kristus mirė, kad išgelbėtų visus žmones, visus vyrus. Jėzus Kristus – tikras Vyras ir tikras Dievas – iš tiesų mylėjo.

Meilė savo paprasčiausia forma reiškia norėti gero kam nors kitam. Kitaip sakant, būtent tai kadaise padarė Bažnyčią misionieriška, nešančia Evangeliją visam pasauliui. Ji tapo tokia, nes suprato, kad leisti žmogui likti klaidingoje, ne katalikų religijoje ar visiškoje dvasinėje tamsoje, reiškia jo nemylėti. Dabar įsivaizduojama, kad meilės pasireiškimas yra, pvz., nekalbėti apie pragarą ar bent jau nekalbėti apie jį kaip apie vietą, į kurią kas nors gali patekti.

Meilė mėgsta teisingumą. Kai tėvai dar būdavo pakankamai vyriški, kad baustų savo sūnus, būtent meilė kalbėjo jų lūpomis, kai jie sakydavo: „Ta bausmė žeidžia mane labiau nei tave“.

Kartais meilė įgauna gailestingumo pavidalą. Būtent šiuo vardu mes pažinome Dievo meilę po Adomo ir Ievos nuopuolio.

Bet kuriuo atveju meilė yra tai, ką visi vyrai, jei jie yra tikri vyrai, turi turėti. Yra ir kitų savybių, kurias turi turėti vyrai. Mes jų neišvardintume net ir dvigubai ilgesniame straipsnyje. Vis dėlto, turbūt nei viena iš jų nėra taip būtina, kaip pasiaukojimas. Neverta įrodinėti, kad jis būtinas abiem mūsų pavyzdžiams – kareiviui ir kunigui, tai pakankamai aišku. Likusiai mūsų daliai neturėti šios savybės reiškia pralaimėti ne tik kaip vyrams, – taigi, pralaimėti šiame gyvenime, – bet ir pralaimėti kovą dėl daug didesnio gyvenimo, kuris seks žemiškąjį.

Turbūt kiekvienas vyras, kuris yra tėvas, supranta pasiaukojimo būtinybę, jeigu jis yra sąmoningas tėvas. Dėl ko gi daugiau, jūs manote, „tėvas“ yra titulas, iš kurio pažįstame kunigą? Yra, aišku, ir kitų priežasčių, tačiau pagrindinė jų yra kunigo pareiga aukotis. Šeimos tėvas, kaip „namų bažnyčios“ galva, taip pat turi pareigą aukotis.

Kartais to prireikia mažuose dalykuose, pvz., pasėdėti mašinoje, stebint lietų, laukiant kol vaikas baigs muzikos pamoką. Arba tėvui tenka atsikelti valanda anksčiau nei jam pačiam reikia, kad, pagailėdamas žmonos, paruoštų vaikui gerus pusryčius. Galbūt prireiks visam gyvenimui atsisakyti užjūrio atostogų, kurias gali sau leisti poros be vaikų.

Sąmoningas tėvas noriai daro tokias ir dar didesnes aukas. Jis gali netgi praleisti visą savo brandų gyvenimą dvasiniame varge (mes jau nekalbame apie materialinį vargą). Paimkime kad ir šventojo Gumaro atvejį. VIII amžiaus riteris karaliaus Pipino dvare „vedė moterį tokią neprotingą ir nesugyvenamą, kad jo pastangos išgelbėti santuoką iškėlė jį iki herojiško šventumo laipsnio“ (pagal Coulsono „Biografinį žodyną“, str. „Šventieji“).

Šv. Gumaro gyvenimas ir auka būtų nesuprantami labai daugeliui šiais tikėjimą praradusiais laikais, visuomenėje, kurioje skyrybos tapo tokios įprastos, kad jos tapo kas antros šeimos likimu. Tai būtų nesuprantama, nes kas gi gali būti blogiau šiame gyvenime už blogą santuoką? Tačiau šv. Gumaras ištvėrė joje. Daugelis vyrų nebeištveria, nes jie nebeturi sugebėjimo aukotis.

Mes jau sakėme, kad dėl to jie pralaimi kaip vyrai, bet taip pat jie pralaimi kovą dėl daug didesnio gyvenimo, kuris bus pasibaigus šiam. Šv. Gumaras laimėjo. Toks turi būti ir kiekvienas vyras, kad būtų vyras tikrąja to žodžio prasme, ir kad vieną dieną galėtų pamatyti Dievą, nes joks vyras jo nepamato, išskyrus tą, kuris aukojasi dėl Jo.

Turbūt niekada nebuvo taip sunku būti vyrais kaip dabar, bet tie, kurie tikrai išliks jais, gaus nesuskaičiuojamą atpildą.

JŠ pagal www.fsspx.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Apreiškimas Švč. Mergelei Marijai

Liturginį Gavėnios laiką pertraukia tik dvi iškilmės – Šventojo Juozapo ir šiandien švenčiama Apreiškimo Mergelei Marijai (Lietuvoje dažniausiai dar ir Šv. Kazimiero). Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad abi šventės labiau tiktų Kalėdų laikui nei Gavėniai, kuri skirta atgailauti, atsiversti bei apmąstyti Kristaus kančią. Dėl šios priežasties, ankstyvaisiais Viduramžiais Ispanijos Bažnyčia Apreiškimo šventę buvo nukėlusi į savaitę prieš Kristaus Gimimą – gruodžio 18 d., tačiau Romos Bažnyčia ją visuomet šventė kovo 25 d.

Ps 44, 13, 15 ir 16. Tau meilinsis visi tautos turtingieji. Paskui ją atvedama Karaliui mergaičių; jos draugės tau atvedamos su linksmybe ir džiaugsmu. Aleliuja, aleliuja.

Ps 44, 2. Iš mano širdies veržiasi geras žodis; aš skiriu savo veikalą Karaliui.

(Introitas)

Kovo 25 diena – tai 9 mėnesiai iki šv. Kalėdų, todėl Apreiškimo šventė ir buvo švenčiama šią dieną. Be to, Bažnyčios Tėvams ir Viduramžių teologams bei rašytojams kovo 25 diena buvo ypač svarbi, nes buvo tikima, kad tai pasaulio sukūrimo (arba pirmojo žmogaus sukūrimo), Izaoko paaukojimo, žydų perėjimo per Raudonąją jūrą, Kristaus pradėjimo diena.

Dievo Dvasia, plevenanti virš bedugnės, pradeda kūrinijos egzistavimą, Šventoji Dvasia plevena virš Marijos ir Jos tyrose įsčiose užsimezga Žodis, tapsiantis Kūnu, o ant Kryžiaus – iš perverto Kristaus šono, gimsta Bažnyčia – kiekvienas iš mūsų.

Apreiškimo Marijai šventė – tai naujos Dievo kūrybos pradžia. Dievas ateina atkurti to, ką mes sugriovėme per nuodėmę. Jo atsakas į blogį – tai dar didesnis gėrio išliejimas. Dievas nekovoja su blogiu jo ginklais, nes taip blogis tik pasidaugina. Blogį galima įveikti tik meile. Neveltui mylimasis mokinys paliudijo: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo Viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jn 3, 16)

Idant Meilės ugnis pasklistų, jai reikia to, kuris būtų įsimylėjęs Mylintįjį. Ir štai, regime Ją, Viešpaties Tarnaitę, – Malonės ir Meilės pripildytąją ir perpildytą. Jos širdis jau nuo pat prasidėjimo buvo uždegta dieviška meile, tad dabar ji su džiaugsmu sutinka vykdyti savo misiją, – tapti Įsikūnijusios Meilės Tabernakuliu ir Sostu. Nazareto Mergelės TEBŪNIE tikrai tampa visų mūsų, visos kūrinijos linksmybės priežastimi.

Neveltui nuo seniausių laikų krikščioniškoji tauta, pilna nuostabos ir dėkingumo nebijojo Mergelę Mariją vadinti Naująja Ieva, Visų Malonių Tarpininke ir Bendraatpirkėja, nes be Jos „Tebūnie“ mes tebeskendėtume nuodėmės tamsybėse.

Ir mes, Mergelės Motinos pavyzdžio skatinami ir remiami, ryžkimės visuomet laisvu noru bendradarbiauti su Dievo malone ir taip atlikti savo misiją pasaulio Išganymo darbe.

Lk 1, 28 ir 42. Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi:
tu pagirta tarp moterų ir pagirtas tavo įsčių vaisius. Aleliuja.

(Ofertoriumas)

Kun. Robertas Urbonavičius

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Turime pirmuosius Rusijos ir Ukrainos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai vaisius!

Šiandien eina vieneri metai nuo Rusijos ir Ukrainos paaukojimo Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai, kurį bendrai atliko popiežius Pranciškus ir visi pasaulio vyskupai.

Apie šio akto veiksmingumo sąlygų įvykdymo klausimus rašėme čia: Sąlygos, kad Rusijos paaukojimas būtų visiškai veiksmingas! ir čia: Ar „suveikė“ atliktas Rusijos paaukojimas Nekaltajai Marijos širdžiai?

Žinome, kad Dievui tūkstantis metų – kaip viena diena, o viena diena – kaip tūkstantis metų, todėl vieneri metai yra pernelyg trumpas laikotarpis, kad būtų galima daryti rimtas išvadas.

Vis dėlto kai kurias galime padaryti. Faktai kalba patys už save: kovo 24 d. rusai paskutinį kartą pabandė apsupti Ukrainos sostinę Kijevą, o kovo 25 d. prasidėjo ukrainiečių kontrpuolimas prie Kijevo.

Atsitiktinumų nėra – yra tik ženklai. Čia pateikiame du žemėlapius – 2022 m. kovo 24 d. ir 2022 m. balandžio 6 d.

Skirtumas akivaizdus. Turime pilną teisę tikėti, kad būtent dėl antgamtinio Švenčiausiosios Mergelės Marijos įsikišimo Ukrainos kariai laimėjo mūšį prie Kijevo.

O jei taip, tai reiškia, kad Viešpats Dievas panorėjo išgelbėti Ukrainą, kad pažemintų Rusiją. Labai tikėtina, kad Rusijos atsivertimas įvyks po didžiulio Rusijos politinės scenos pertvarkymo, nes dabartinis Rusijos politinis elitas neatsiliepia į Fatimos Dievo Motinos prašymą atsiversti ir tam trukdo.

Žinoma, tai nebūtinai įvyks artimiausiu metu, kova gali užtrukti ilgai. Tačiau įspūdingos Rytų Galijoto pergalės prieš Vakarų Dovydą nebuvimas yra labai aiškus ženklas, kurio negalima nepastebėti.

Baigiant galima pasakyti, kad turime pirmuosius Rusijos ir Ukrainos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai vaisius. Ir mes turėtume su dar didesniu užsidegimu melstis, kad Rusija kuo greičiau atsiverstų.

Todėl siūlome privačiai kalbėti šią maldą, kuri, mūsų manymu, geriausiai atitinka odėl siūlome privačiai sukalbėti šią maldą, kuri, mūsų manymu, geriausiai atitinka tikrąją Švenčiausiosios Mergelės Marijos intenciją:

Suklaupę priešais Tavąjį malonės sostą, šventojo Rožančiaus Karaliene, mes norime, kiek tai nuo mūsų priklauso, išpildyti reikalavimus, kuriuos Tu perdavei, apsireiškusi Fatimoje.

Siaubingos pasaulio nuodėmės, Jėzaus Kristaus Bažnyčios persekiojimai, o dar labiau tautų ir krikščionių sielų atkritimas, daugybei žmonių užmiršus Tavo maloningąją motinystę, perpildė Tavo Sopulingąją ir Nekaltąją Širdį, kurią užuojauta taip artimai susiejo su Švenčiausiosios Tavo dieviškojo Sūnaus Širdies kančia.

Kad būtų atlyginta už tokią gausybę nusikaltimų, Tu nurodei įvesti atgailos Tavo Nekaltajai Širdžiai pamaldumą. Kad būtų sulaikytos Tavo pačios išpranašautos Dievo bausmės, Tu tapai Aukščiausiojo pasiuntine ir pareikalavai, kad Kristaus vietininkas, vienybėje su visais pasaulio vyskupais, paaukotų Rusiją Tavo Nekaltajai Širdžiai. Deja, Tavoji žinia dar nebuvo išgirsta.

Galiausiai, Apreiškimo šventės proga, Aukščiausiasis Ganytojas, vienybėje su viso pasaulio vyskupais ir kunigais, iškilmingai paaukojo Tavo Nekaltajai Širdžiai „save, Bažnyčią ir visą žmoniją, o ypač Rusiją ir Ukrainą”: ir dabar norėtume suvienyti savo balsus šia malda, pakelta į Tavo motiniškos galios didybę.

Priimk, Dievo Motina, pirmiausia iškilmingą atsilyginimą, kurį mes aukojame Tavo Nekaltajai Širdžiai už visus įžeidimus, kuriais nusidėjėliai ir bedieviai perpildė Tavo Širdį kartu su Jėzaus Širdimi.

Antra, mes dovanojame, perduodame ir pašvenčiame, kiek tai nuo mūsų priklauso, Rusiją Tavo Nekaltajai Širdžiai. Mes maldaujame Tave, su motinišku gailestingumu paimk šią tautą į savo galingą apsaugą ir paversk ją savo karalyste, kurioje Tu viešpatautum lyg Karalienė. Padaryk šią persekiojimų šalį Tavo išsirinktu ir palaimintu kraštu. Mes karštai Tave prašome, visiškai užvaldyk šią tautą, kad ji, atversta iš valstybinės bedievystės, taptų nauja mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalyste, nauju paveldu jo švelniajam skeptrui. Tegul jinai sugrįžta vienybėn iš savo senosios schizmos į amžinojo Ganytojo vienintelę avidę, kad paklusdama Tavo dieviškojo Sūnaus vietininkui, visose žemės tautose taptų uolia Jėzaus Kristaus apaštale, skelbiančia jo karališkumą.

Galiausiai meldžiame Tave, Gailestingumo Motina, kad tokiu visiems matomu savo užtariančios visagalybės stebuklu įrodytum pasauliui, jog esi visų malonių Tarpininkė. Taikos Karaliene, dovanok pasauliui taiką, kurios pasaulis negali duoti, ramybę ginklams ir ramybę sieloms, duok Kristaus taiką Kristaus karalystei ir Kristaus karalystę per Tavo Nekaltosios Širdies viešpatavimą, o Marija. Amen.

Jonas Šaulys

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Šv. Juozapas – Visuotinės Bažnyčios Globėjas

Šv. Juozapo garbinimas į Bažnyčios liturgiją buvo įvestas neseniai. Šventę, švenčiamą skirtingu laiku, XV a. pradėta švęsti kovo 19 dieną. Į bendrąjį bažnytinį kalendorių 1691 m. ją įtraukė popiežius Grigalius XV.

Šv. Juozapas, Švč. M. Marijos sužadėtinis ir Kūdikėlio Jėzaus įtėvis, su tikėjimu bei nuolankumu atliko sunkią, bet šlovingą Dievo jam pavestą misiją. Jis tapo pavyzdžiu ne tik šeimos tėvams, bet ir nuolankiai dirbantiems kasdienius darbus, taip pat dvasinio skaistumo sergėtoju ir krikščioniškų šeimų gynėju.

Šv. Juozapo privilegijos

I. Šv. Juozapui garbę suteikia giminystė su švenčiausiais asmenimis

Būti Jėzaus Kristaus globėju ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos sužadėtiniu yra daug garbingesnė nei kraujo giminystė. Toks likimas, t. y. būti Kristaus globėju ir Švč. Mergelės Marijos sužadėtiniu, teko šv. Juozapui. Tai atlyginimas už jo dorybes, jo išaukštinimo pamatas. Jis buvo išaukštintas dėl to, kad buvo šventas. Koks karštas jo tikėjimas! Koks jo šventumas! Koks nusižeminimas? Kokia išmintis nešiojant Kristų ant savo rankų, Jį gerbiant, Jam įsakinėti. Ar galima įsivaizduoti ką kitą, panašų į šv. Juozapą? Evangelija vadina jį teisinguoju, pripažindama teisingiausiu visų dorybių pavyzdžiu. O garbingiausiasis iš visų patriarchų! Priimk mus savo globon. Tu Šventosios Šeimos galva. Jėzus ir Marija nieko tau neatsakys. Todėl išprašyk man tos malonės, kad visuomet būčiau Jėzaus ir Marijos mylimas ir globojamas ir galėčiau sekti tavo dorybėmis.

II. Šv. Juozapas garbinamas už savo darbus

Šv. Juozapas pats savo akyse buvo žemiausias tarnas, gi iš tikrųjų savo darbais ir šventomis pareigomis stovėjo aukščiausioje ir garbingiausioje vietoje. Jam Dievas patikėjo, tarsi į jo rankas sudėjo rūpinimąsi Jėzaus ir Marijos likimu. Šv. Juozapas yra Viešpaties Jėzaus globėjas ir tarsi paties Ganytojo ganytojas. Jis yra Marijos nekaltybės gynėjas. Šv. Juozapas savo, kaip Globėjo ir Šventosios Šeimos galvos, darbais užima garbingiausią vietą tarp šventųjų. Negalima nutylėti apie tą laimę, kurios dalininkas buvo šv. Juozapas, galėjęs dalyvauti pašnekesiuose su Jėzumi ir Marija, sėdėti su jais prie vieno stalo, reikalauti jų meilės ir paklusnumo. Kiek šv. Juozapas galėjo semtis pamokymų iš tokios šventos draugystės? Kiek galėjo gauti naudingų patarimų? Iš šv. Juozapo mokykis eiti savo pašaukimo pareigas, savo darbus nudirbti taip, kad karščiau pamiltum Dievą, trokštum Jo garbės ir pagaliau pasiektum sielos tobulumą ir išganymą.

III. Šv. Juozapas yra garbinamas dėl laimingos ir šventos mirties

O, kokia graži, kokia laiminga mirtis. Niekam kitam, tik šventajam Juozapui buvo leista numirti ant Jėzaus ir Marijos rankų. Jėzus ir Marija buvo jo merdėjimo liudytojai, girdėjo paskutinį jo kvėpavimą, jam mirus užspaudė akis. O, kokia tai malonė! Koks suraminimas mirštančiam! Todėl šv. Juozapas ir yra pripažintas mirštančiųjų globėju. Dėl tos priežasties tavęs, o šv. Juozapai, prašome, būk mūsų gynėju sunkią mirties valandą. Savo užtarimu išprašyk, kad Švč. Sakramentu sustiprinti, glausdami prie širdies nukryžiuotąjį Jėzų, tardami tuos šv. žodžius: „Jėzus, Marija, Juozapas“, būdami Dievo malonėje persiskirtume su šiuo pasauliu ir Dievui atiduotume sielą.

Iš Jean Chapuis S.J., Kiekvienos metų dienos apmąstymai, Kaunas: Laetitia, 2011 

JŠ pagal www.fsspx.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Šventasis Patrikas – dangiškasis Airijos globėjas

Kovo 17 dieną viso pasaulio airiai (ir ne tik airiai) atšventė Šv. Patriko, dangiškojo Airijos globėjo ir krikštytojo, dieną.

Nors Šv. Patriko vardas yra siejamas su Airija, bet jis gimė 389 metais, Anglijos šiaurėje, kilmingo britų kelto Calpurnia šeimoje, kuris buvo ne tik diakonas, bet ir ėjo miesto pareigūno pareigas romėnų tarnyboje.

Iki 410 metų Britanija, kuomet iš ten buvo išvesti romėnų legionai, buvo viena iš Romos imperijos provincijų. Jo motinos vardas buvo Koncessa ir ji buvo artima Martino Tursko giminaitė.

Patriko senelis taip pat buvo kunigas – Poteet. Tiesą sakant, naujagimiui berniukui davė ganą keistą keltišką Sukkato vardą, o jo krikšto vardas buvo lotyniškas – Mahon.

Kartu su dviem seserimis Mahon mokėsi namuose įprastų to meto mokslų – lotynų kalbos, istorijos ir Švento Rašto. Jam negėda buvo prisipažinti, kad būdamas šešiolikos metų, nebuvo labai pamaldus.

405 metais įvyksta tai, kas palaipsniui, bet labai drastiškai, keičia jo visą gyvenimą. Airijos piratai, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo plėšimai ir prekyba vergais, užpuola turtingą Calpurnia vilą, kurios vaikus, įskaitant ir Mahon, plėšikai pagrobia ir išveža į Airiją.

Airijoje Mahon buvo parduotas vienam vietos genčių vadui, kuris, tarsi pasityčiodamasis iš aristokratiškos jaunuolio kilmės, davė jam pravardę Cothrige, kuris vietine tarme reiškia „kilnų žmogų“.

Laikui bėgant, šis pravardė asimiliavosi į lotynišką vardą Patrick (Patricius), nes turėjo tą pačią reikšmę. Patrikas šešerius metus gyveno nelaisvėje. Tačiau jaunuolis, atsidūręs svetimoje šalyje ir dar nelaisvėje, nepalūžo dvasia. Metų išbandymai, praleisti Airijoje, tapo jam dvasinės brandos ir maldos pažinimo metais.

Dievas neapleido jo einant šiuo išbandymo keliu – sapne paslaptingas balsas jam pasakė, kad pakrantėje jo laukia laivas – jaunuoliui šito pakako, jis atsikėlė ir nuėjo ten, kur kvietė balsas. Kur? Jis ir pats turbūt tiksliai nė nežinojo, kur jis eina. Neturėdamas pinigų, nesijausdamas saugus svetimoje šalyje, kurioje, jeigu sugaudavo bėglį vergą, jo laukdavo bausmė, tačiau Patrikas, vedamas Dievo balso, pasuko link jūros, nueidamas pėsčiomis ne vieną šimtą mylių.

Ten, kur jis atėjo, jo iš tikrųjų laukė parengtas kelionei laivas, Tačiau kapitonas kategoriškai atsisakė paimti jį į laivą – Patrikas neturėjo nei vieno cento, kad galėtų sumokėti už kelionę. Bet … argi ne pats Viešpats vedė savo tarną? Karštą jaunuolio maldą Dievas išgirdo – jis sutinka dirbti bet kokį darbą laive ir kapitionas jį paima. Laivas pamažu tolo nuo Airijos krantų, tačiau ši šalis paleido jį tik labai trumpam.

Patrikas atsiduria Galijos žemyne, nuniokotame karų ir maištų. Prasideda naujas jo klajonių metas, toli nuo gimtosios žemės, į kurią sugriš praėjus ilgiems septyneriems metams. Išvaikčiojęs skersai ir išilgai visą Galiją, Patrikas atsiduria Lerín saloje, įsikūrusioje už keletos mylių nuo Kanų miesto centro.

Čia V amžiaus pradžioje buvo įsikūręs garsus vienuolynas, apgyvendintas daugiausia vienuolių-keltų, kur buvo griežtai laikomasi rytų šalių įstatų. Būtent čia apsigyveno šv. Vikentijus Lerinskis (+450 metais), garsus švietėjas ir teologas, kuris, visai tikėtina, galėjo būti Patriko mokytoju.

Po kelerių metų nebuvimo, Patrikas grįžta į Britaniją ir vėl atsiduria tarp savo giminių ir ten, vieną naktį, jis pamato vyro, vardu Viktoras, viziją, tarsi atėjusio iš Airijos ir atnešusio daugybę rankraščių. Vieną iš jų – „Airių balsas“, jis padavė Patrikui. Ir daugybė balsų, atsklindančių iš Vakarų pakrantės, bet susiliejusių į vieną galingą balsą, skelbė jam: „Mes raginame tave, šventas jaunuoli, kad tu ateitum ir vėl būtum su mumis“.

Patrikas nė akimirkos neasuabejojo – jis suprato, Kas ir kur jį kviečia. Nesunku įsivaizduoti, koks sielvartas apėmė artimuosius, kurie net nespėję pasidžiaugti po daugelio metų grįžusiu Patriku, turėjo vėl su juo atsisveikinti. Jis turėjo juos palikti ir sugrįžti ten, iš kur jam vos pavyko pasprukti. Bet atsitiko taip, kaip dažniausiai ir atsitinka šventųjų gyvenime – ko nesupranto artimieji, tą puikiai suprato Patrikas – jis daugiau niekam nepriklausė, išskyrus Dievą.

Neteisinga būtų teigti, kad to meto Airija buvo visiškai pagoniška šalis – kai kuriose provincijose jau buvo įsikūrusios ir krikščionių bendruomenės, ir Evangelijos žodis buvo skelbiamas, tiesa, gal ne taip garsiai, bet jis buvo žinomas. Tačiau visi, kurie išdrįsdavo vykti ten ir skelbti Kristaus žodį, turėjo būti labai stiprūs.

Patrikas ne iš karto sugrįžta į Airiją. Iš pradžių jis užsuka į Galiją, kur Oserro mieste susitinka su šv. Hermanu, vyskupu-misionieriumi, įdėjusiu daug pastangų, krištijant britus. Patrikas kurį laiką pas jį mokėsi, o vėliau buvo įšventintas į diakonus.

Jis skuba kiek galima greičiau pasiekti į Airiją, tačiau bažnyčia nusprendžia kitaip ir į Airiją nusiunčia kitą misionierių – Paladijų, kuris, praėjęs visus mokymus, buvo įšventintas vyskupu. Tačiau jo misija Airijoje buvo trumpa ir nelabai sėkminga. Paladijus suserga ir grįžta į Britaniją, o netrukus ir miršta.

432 metais Patrikas, būdamas vyskupu, pagaliau išvyksta į Airiją. Šalis buvo niokojama ir draskoma nesibaigiančių genčių karų ir nesantaikų, žmonių, vadinusių save karaliais. Visi jie buvo pagonys ir šv. Patrikas, pagaliau pasiekęs Airijos krantus, buvo gana nedraugiškai sutiktas. Tačiau šiek tiek vėliau, nuoširdus jo kreipimasis į Kristų, atkreipė vieno iš vietinių lyderių dėmėsį ir jis padovanojo jam didelį klojimą, kuriame ir buvo įkurta pirmoji bažnyčia.

Po to įvykio šv. Patrikas su savo bendražygiais patraukė į buvusio šeimininko, kuris kažkada jį buvo pavertęs vergu, valdas. Valdovą apėmė siaubinga baimė, nes galvojo, kad šv. Patrikas ateina jam atkeršyti. Pagonių žyniai – druidai – išpranašavo jam, kad šv. Patrikas nugalės, ir jis, pagautas išankstinės baimės, padegė savo namus ir pats žuvo tose liepsnose.

Šv Patriko misija lėtai, bet užtikrintai pradėjo duoti vaisių. Jis pats nei akimirką neabejojo, kad jo gyvenimas ir veikla yra saugomi stiprios Viešpaties rankos, nors gyvenime jo tykojo nemažai pavojų.

Jo misijai atkaliai priešinosi ne tik vietiniai lyderiai-karaliai, bet galinga keltų-druidų kasta. Žyniai-druidai buvo laikomi dvasiniu elitu, keltų civilizacijos aristokratais… Jie turėjo didžiulę galią ir įtaką, jie kovojo su romėnais, dalyvavo sukilimuose ir užėmė aukštus politinius postus.

Druidai Airijoje savo paslaptingus ritualus atlikdavo šventose giraitėse, prie šaltinių. Žynius-druidus vienijo griežta hierarchinė sistema, jie iš tikrųjų turėjo didelę politinę ir dvasinę valdžią. Būtent su tais žmonėmis ir teko susigrumti šv. Patrikui – nuo šios pergalės priklausė visos jo šventos misijos likimas.

Artėjant pirmųjų pamokslavimo metų pabaigai, Velykų išvakarėse, šventasis išvyksta į Tarą – sakralinį Airijos centrą, kur buvo aukščiausiojo karaliaus būstinė ir kuriam paklusdavo visi vadai. Karalius Loegayre, apsuptas karių ir druidų, sutiko šv. Patriką labai priešiškai nusiteikęs.

Padavimas byloja, kad žudikai, atėję nužudyti šventąjį, savo akimis pamatė stebuklą – vos jie priartėjo prie šv. Patriko ir jo aštuonių beginklių palydovų, jis kreipėsi Dangaus pagalbos ir nustebę kariai pamatė, kad prieš juos stovi ne žmonės, o ramiai žingsniuojanti elnių kaimenė.

Šv. Patriko himnas – „Elnio giesmė“ – išliko iki šių dienų. Visi bandymai įbauginti šventąjį buvo beprasmiai – kuklus vyras, kurio rankose tebuvo medinė lazda, kalbėjo su karaliumi drąsiai ir entuziastingai.

Šv Patrikas perspėjo karalių Loegayre, kad jis praras Dievo malonę, jeigu laikysis pagonybės ir priešinsis Evangelijai. Druidai, naudodami visus magiškus kerus, visais būdais bandė trukdyti šventajam, tačiau jie buvo bejėgiai prieš tikruosius stebuklus, kuriuos šv. Patrikas, padedant Šventajai dvasiai, nuolat darydavo.

Pasikartojo Mozės dvasinio smurto istorija, kuomet jis kovėsi prieš Egipto žynius, tačiau šv. Patriko kova su druidais baigėsi absoliučia jo pergale – karaliaus Loegayre ir visa jo šeima priėmė krikštą.

Gyvendamas Airijoje ir atlikdamas čia savo pergalingą žygdarbį, šv. Patrikas yra padaręs daugybę stebuklų. Su juo vardu yra siejama legenda, kuomet jis išvedė iš šalies visas nuodingas gyvates. Apie šį jo stebuklą byloja ir ikonografija.

Misionieriška šventojo veikla Airijoje truko ne vieną dešimtmetį ir per tą laiką jam labai daug pavyko nuveikti. Jis kūrė naujas bendruomenes ir ugdė dvasininkus. Jis palaimino daugybę vyskupų, kurie sėkmingai ėjo tarnystę įvairiose Airijos bažnyčiose.

Krikštą priėmė daug paprastų žmonių ir klanų lyderių. Airija pasipuošė daugybe bažnyčių ir vienuolynų – visa tai suvaidins labai svarbų vaidmenį skleidžiant krikščionybę Europoje. Čia kalbama ne tik apie Vakarų šalis, bet ir Rytų Europos šalis.

Misionierių misijos taps išskirtiniu keltų, o ypač Airijos vienuolių bruožu, kurie, leisdamiesi į piligrimų keliones, atves prie Dievo sosto tūkstančius sielų.

Pėsčiomis, kartais plaukdami mažais savo darbo laiveliais, padarytais iš vytelių ir perpintų oda, kartais irdamiesi žvejų luotais jie pasieks pačius tolimiausius ir atokiausius Europos žemyno kampelius.

JŠ pagal www.lietuvis.ie

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Šventasis Kazimieras – didžiausias Lietuvos globėjas!

Šiandien švenčiame šventojo Kazimiero – Lietuvos ir Lenkijos, daugelio vyskupijų, miestų, parapijų, mokyklų, visuomeninių organizacijų ir Lietuvos jaunimo globėjo – šventę.

Kazimieras Jogailaitis gimė Krokuvoje, Vavelio karališkojoje pilyje, kaip trečiasis vaikas ir antrasis Kazimiero IV Jogailaičio ir Elžbietos Rakušankos sūnus. Jo, kaip ir kitų brolių, globėjas buvo Janas Długoszas.

Po nesėkmingos karinės-politinės ekspedicijos į Vengriją 1471 m. jis pradėjo ruoštis Lenkijos ir Lietuvos valdovo vaidmeniui. Karalius dalyvavo karūnos tarybos posėdžiuose. 1476 m. jis kartu su tėvu išvyko į Prūsiją. 1478-1481 m. karalius Kazimieras su savo kunigaikščiais Kazimieru ir Janu Olbrachtu gyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Beveik dvejus metus kunigaikštis Kazimieras buvo savo tėvo vietininkas Lenkijos karalystėje. Jis turėjo titulą „secundogentis Regis Poloniae” ir rezidavo Radome. Jo trumpą valdymą gerai vertino to meto žmonės.

Kunigaikštį vis dažniau ėmė varginti negalavimai. Paaiškėjo, kad jis sirgo tuberkulioze. Vėlyvą 1483 m. pavasarį jis buvo atšauktas į Vilnių. Nepaisydamas progresuojančios ligos, jis dalyvavo valstybės valdyme.

Iš to laiko yra dokumentai, kuriuos Kazimieras pasirašė vietoj pakanclerio. 1483 m. pabaigoje Kazimieras kartu su tėvu išvyko į Liubliną, kur vyko Lenkijos karalystės bajorų suvažiavimas.

Tačiau dėl sveikatos jis liko Gardine. 1484 m. vasario mėn. gavęs pranešimą apie sūnaus sunkią būklę, karalius nutraukė posėdį ir grįžo į Gardiną. Tėvo akivaizdoje Kazimieras, iš anksto numatęs savo mirties datą, mirė 1484 m. kovo 4 d. Jis buvo palaidotas Vilniaus katedros Šventojo Kazimiero koplyčioje.

Visur buvusiose Lietuvos ir Lenkijos žemėse, taip pat kai kuriuose kituose pasaulio kampeliuose šventojo Kazimiero kultas pasireiškia jo globojamais vyskupijomis, miestais ir bažnyčiomis.

Lietuvoje šventajam Kazimierui skirtų bažnyčių yra beveik visuose didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Olitoje, Utenoje ir kt. Įdomu pažymėti, kad egzistuoja pasauliečių Šventojo Kazimiero ordinas, kurio tikslas – daryti gera Lietuvos visuomenei pagal Šventojo Kazimiero pavyzdį. Ordinui suteikiamas Šv. Kazimiero vardas, pagerbiant Gediminaičių dinastijos karalaičio šv. Kazimiero asmenybę, siekiant jo šventų idealų įgyvendinimo Lietuvoje. Ordino įkūrėjai yra senų ir kilmingų Lietuvos giminių palikuonys (bajorai).

Lenkijoje jis yra Balstogės arkivyskupijos, Drohičino ir Radomo vyskupijos, Radomo miesto ir Poznanės Śródkos rajono globėjas. Šventajam Kazimierui skirtų parapijų Lenkijoje yra praktiškai visuose didžiuosiuose miestuose ir nesuskaičiuojamoje daugybėje mažesnių miestelių. Jis taip pat yra Balstogės ir Radomo mokyklų globėjas. Šventasis Kazimieras taip pat yra Lenkijos monarchistų organizacijos iš Vroclavo skiriamo apdovanojimo – „Šventojo Kazimiero Karaliaus kryžiaus” – globėjas.

Istorinėje Lietuvos dalyje – Baltarusijoje – šventasis Kazimieras yra Gardino ir Pinsko vyskupijų, Žlobino, Lohijsko, Lepelio, Lipniškių ir Riasno parapijų globėjas. Istoriškai šventojo Kazimiero parapijų būta ir Lietuvos Brastoje, Bišankovičiuose, Kamene bei Mohyliavoje.

Pasaulyje šventąjį Kazimierą globoja Maltos riterių ordinas, Palermo miestas Italijoje. Jis taip pat globoja Redemptoris Mater vyskupijos misionierių seminariją Nyderlanduose, Haarlemo-Amsterdamo vyskupijoje, Nieuwe-Niedorp miestelyje. Šventasis Kazimieras yra daugybės lietuvių ir lenkų diasporos bažnyčių Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose pasaulio šalyse globėjas.

Aleksandras Strelcovas

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Kovo mėnuo skirtas šv. Juozapui

Kovo mėnuo skirtas šv. Juozapui – kūdikėlio Jėzaus globėjui ir Švč. M. Marijos sužadėtiniui.

Po rožančiaus kovo mėn. kalbama šv. Juozapo litanija ir drauge galima pridėti šv. Juozapo maldą už Bažnyčią (Į Tave, palaimintasis Juozapai, kreipiamės vargų spaudžiami…).

Jis yra paskelbtas visuotinės Bažnyčios globėju, todėl jo įtaka bei užtarimas tiek mums, čia gyvenantiems, kovojantiems ant žemės, tiek prieš mirtį yra labai galingas.

Kas su pasitikėjimu artinasi prie šv. Juozapo, tam dovanojama nepaprastai didelių ir gausių malonių. Šv. Teresė Avilietė yra pasakiusi: „Jei kas nelabai linkęs tuo tikėti, tegul pats pabando ir visiškai tuo įsitikina“.

Patariama kasdienė, trumpa malda į šv. Juozapą:

„O šventasis Juozapai, Jėzaus Kristaus maitintojau ir Dievo Motinos Sužadėtini, melski už mus ir už tuos, kurie šią dieną (naktį) miršta“.

Pagal Katalikų Tradicija

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Lenkijos Seimas svarstys įstatymo projektą “Abortas – tai žmogžudystė”, nukreiptą prieš abortų pogrindį

Parlamentarai svarstys pilietinį projektą “Abortas – tai žmogžudystė”, kurį Seimui pateikė Gyvybės ir šeimos fondas. 

Tikimasi, kad pirmasis projekto, draudžiančio viešai propaguoti abortus, svarstymas įvyks iki kovo 28 d. Iniciatyva yra atsakas į viešojoje erdvėje atvirai propaguojamą informaciją apie tai, kaip įvykdyti nusikaltimą.

Ką apima projektas “Abortas yra žmogžudystė”? Gyvybės gynėjai ketina pakeisti 1993 m. sausio 7 d. įstatymą dėl šeimos planavimo, žmogaus vaisiaus apsaugos ir leistino aborto sąlygų. Jie reikalauja uždrausti: viešą bet kokių veiksmų, susijusių su galimybe nutraukti nėštumą, propagavimą šalyje ir už jos ribų; viešą raginimą nutraukti nėštumą šalyje ir už jos ribų; viešą informaciją apie galimybę nutraukti nėštumą šalyje ir už jos ribų; spaudinių, įrašų ar kitų objektų arba duomenų laikmenų, kurių turinys susijęs su abortais, gamybą, fiksavimą, importą, įsigijimą, saugojimą, laikymą, pateikimą, gabenimą ar perdavimą.

“Abortas yra žmogžudystė” įvedami įstatymo pakeitimai užtikrins, kad bjauri žmogžudystė – abortas – negalėtų būti skatinama, o už padėjimą daryti abortą būtų baudžiama. Tai reiškia, kad bet kokios organizacijos, kurios, apeidamos įstatymą ir tyčiodamosi iš Konstitucinio Tribunolo sprendimo dėl eugeninių abortų, užsiėmė vaikų žudymo skatinimu – negalės to daryti nebaudžiamai. Tai taip pat taikoma visoms abortų karštosioms linijoms ir pagalbai vadinamojo abortų turizmo srityje. – informuoja Gyvybės ir šeimos fondas.

Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad abortų šalininkai organizuoja budinčius telefono skambučius, kurių metu pataria, kaip pasidaryti abortą už šalies ribų arba naudojant į Lenkiją paštu atvežtas ir nėščiosioms išdalytas chemines medžiagas. “Taip pat rengiamos socialinės kampanijos, kuriomis siekiama parodyti negimusio vaiko nužudymą kaip normalų, būtiną veiksmą, priklausantį kiekvienai moteriai (pvz., kampanija “Abortas yra gerai”). Taigi susidaro situacija, kai valstybė toleruoja daugiau ar mažiau formalizuotų grupių, užsiimančių žmonių žudymo įgalinimu, buvimą socialinėje erdvėje ir taip pažeidžia visuotinai galiojančius įstatymus”, – rašoma projekto pagrindimo ištraukoje.

Pataisose numatytos įvairios sankcijos nusikaltėliams. Už abortų propagavimą, įskaitant lankstinukų apie abortus platinimą, projekte numatyta bauda, laisvės apribojimas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Tokia pati bausmė būtų skiriama ir tam, kas “turėdamas tikslą platinti gamina, įtvirtina arba importuoja, įgyja, saugo, laiko, turi, dovanoja, gabena ar perduoda spaudinį, įrašą ar kitą daiktą arba duomenų laikmeną”, kuriame yra už abortą pasisakančio turinio.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Dvasinės kovos pradžia

Įžengėme į atgailos, susikaupimo laiką – Gavėnią, kuomet pasninku, malda ir gerais darbais paruošime savo sielas ir kūnus Išganytojo kančios apmąstymui ir dvasiniam atgimimui Prisikėlimo rytą.

Ps 90, 15 ir 16. Šauksis manęs, ir aš jį išklausysiu; išvaduosiu jį ir garbe apdovanosiu; dienų ilgumo jį pripildysiu.

Ps 90, 1. Kas gyvena Aukščiausiojo padėjimu, tas pasiliks dangaus Dievo globoje.

(Introitas)

Lotyniškas Gavėnios pavadinimas – Quadragesima – reiškia skaičių keturiasdešimt ir taip nurodo ne tik Gavėnios trukmę, bet ir Kristaus buvimo dykumoje laiką. Pirmaisiais amžiais visi Kristų garbinantys tikintieji uoliai laikydavosi pasninko visas Gavėnios dienas, valgydami tik vieną kartą vakare. Deja, dabar, dėl mūsų dvasinio silpnumo ir begalinio išlepimo, Motina Bažnyčia yra ženkliai sumažinus pasninko dienų skaičių, tačiau ir jas mes vos ne vos pakeliame, o atlikę šiuos minimalius reikalavimus, save lyginame su didžiaisiais dykumų asketais. Dažnai mūsų Gavėnia apsiriboja minimaliomis pastangomis, kurių nekursto Kristaus meilė, o vien tradicijos laikymasis, todėl mūsų širdys lieka nepasikeitusios ir drungnos.

Gerai žinodama mūsų tingumą, Motina Bažnyčia šio pirmo Gavėnios sekmadienio kolektoje prašo, kad Viešpats mus apvalytų per šį atgailos laikotarpį ir padėtų gerais darbais gauti tai, ko Gavėnios praktikomis siekiame.

Lekcijoje iš Antrojo laiško korintiečiams Tautų Mokytojas įspėja neimti Dievo malonės veltui, tai yra nesitikėti, kad Dievas viską nuveiks už mus, o mes galėsime gyventi, kaip norime. Viešpats trokšta mūsų dvasinio augimo, mūsų žengimo pirmyn. Jeigu nededame pastangų, jei apsiribojame vien tuo, kas mums patogu, Dievas dažnai atitraukia savo malonę. Gavėnia yra tas palankus metas, toji Apaštalo minima malonės diena, kuomet turime apsiginkluoti Dievo duotais ginklais ir kovoti už savo sielos išganymą: „Jis sako: „Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną.“ Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena! Mes niekam jokiu atžvilgiu neduodame akstino nupulti, kad mūsų tarnystė nebūtų peiktina. Priešingai: visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose, plakimuose, kalėjimuose, sąmyšiuose, sunkiuose darbuose, budėjimuose, badavimuose; pasirodome tyrumu, išmintimi, pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmaininga meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš dešinės ir iš kairės.“

Šventoji Evangelija mus įveda į dykumą, kur mūsų Atpirkėjas praleido keturiasdešimt dienų ir naktų pasninkaudamas bei velnio gundomas. Dykumoje Viešpats susidūrė su senąja gyvate, kuri tikėjosi suvilioti Jį, kaip ir pirmuosius Tėvus, tačiau turėjo trauktis šalin sugėdinta.

Viena iš Pelenų dienos apeigų maldų mini, kad Gavėnios metas yra krikščionių karo tarnybos pradžia, – esame kviečiami Išganytojo pavyzdžiu atremti visus piktojo puolimus. Mūsų ginklai yra pasninkas, malda ir išmalda. Šioje kovoje nesame vieni: mus supa angelų ir šventųjų pulkai, galiausiai šiai kovai vadovauja pats Viešpats Jėzus, savo kryžiumi nugalėjęs piktąjį priešą, todėl mes visada laimime, jeigu tik nepabėgame iš mūšio lauko ar nepereiname į priešo pusę.

Savo pečiais uždengs tave Viešpats, 

ir jo sparnų paunksmėje turėsi viltį; 

skydu apsiaus tave jojo tiesa. 

(Ofertorijus)

Kun. Robertas Urbonavičius

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Pasipriešink sinodo revoliucijai!

Jei esi prieš celibato panaikinimą, moterų kunigystę, komuniją išsiskyrusiems ar tos pačios lyties asmenų sąjungų palaiminimą, prisijunk prie sūniškojo prašymo ir kreipkis į vyskupus, kad jie saugotų tikėjimo depozitą!

Peticiją galima pasirašyti čia www.change.org

Sūniškas prašymas Lietuvos vyskupams saugoti tikėjimo depozitą!

Artėjant žemyniniam „Sinodo dėl sinodiškumo” etapui, portalas „Lituania Catholica – Katalikiška Lietuva” kreipiasi į vyskupus, dvasininkus ir tikinčiuosius pasauliečius, ragindamas ginti mūsų tikėjimo pagrindus.

Mūsų sūniškas prašymas ginti katalikų tikėjimo depozitą Bažnyčioje, kurios ypatingi adresatai yra vyskupai: Jo Ekscelencija Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, pirmininkas, Jo Ekscelencija Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, Jo Ekscelencija Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, vicepirmininkas, Jo Ekscelencija Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Jo Ekscelencija Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, Jo Ekscelencija Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, Jo Ekscelencija Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, Jo Ekscelencija Vilniaus vyskupas augziliaras Darius Trijonis, Jo Ekscelencija Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, Jo Ekscelencija Arkivyskupas emeritas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Jo Eminencija arkivyskupas emeritas kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, Jo Ekscelencija arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas SJ, Jo Ekscelencija Vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Jo Ekscelencija Vyskupas emeritas Juozas Matulaitis.

Mūsų, kaip pasauliečių katalikų organizacijos, tikslas yra įtraukti į diskusiją dėl „Sinodo dėl sinodiškumo” stiprų katalikų tikinčiųjų, besilaikančių tradicinio Bažnyčios mokymo, balsą. Matome, kad nors pats Sinodas dar tebevyksta, pirmieji du jo etapai – vyskupijos ir nacionalinis – parodė Bažnyčios socialinės recepcijos krizę.

Šiandien, artėjant antrajam, žemyniniam „Sinodo dėl sinodiškumo” etapui, kreipiamės į Lietuvos vyskupus, ypač į Jo Ekscelenciją arkivyskupą Gintarą Grušą, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininką, prašydami ginti katalikų tikėjimo depozitą Bažnyčioje ir siekti, kad Lietuvos katalikų balsas būtų tvirtai girdimas žemyninio Sinodo etapo diskusijose.

Stebėdami pokyčius, vykstančius Visuotinės Bažnyčios organizme kai kurių šalių teritorijoje, Lietuvos katalikai pagrįstai nerimauja, kad nemaža dalis Europos vyskupų siekia radikalių permainų Bažnyčioje – permainų, kurios liečia ir mūsų tikėjimo tiesas.

Kaip žinoma, Vokietijos Bažnyčios struktūrose jau prasidėjęs sinodinis kelias lėmė, kad didelė dalis šios šalies hierarchų nutolo nuo katalikų tikėjimo pagrindų.

Mūsų nuomone, nepriimtina ir kai kurių dvasininkų Vokietijoje pasirinkta kryptis, pavojinga Katalikų Bažnyčios vienybei. Deja, Vokietijos vyskupai nenustojo „kartoti nuvalkiotų šūkių ir standartinių reikalavimų, tokių kaip celibato panaikinimas, moterų kunigystė, komunija išsiskyrusiems ar tos pačios lyties asmenų sąjungų palaiminimas”.

Deja, kai kurių Vokietijos hierarchų Bažnyčios doktrinos peržiūra ir nutolimas nuo Jėzaus Kristaus mokymo daro didžiulę įtaką ir kitų Vakarų Europos šalių dvasininkams.

Nes jie pasidavė pagundai ieškoti tiesos už Evangelijos ribų, pagundai tikėti socialinių mokslų neklystamumu, pagundai gyventi su nepilnavertiškumo kompleksu, verčiančiu juos reliatyvizuoti ar slėpti savo krikščioniškąją tapatybę ir įsitikinimus. Prie to prisideda ir korporatyvinis mąstymas bei pasidavimas spaudimui, kylančiam iš neigiamai Visuotinę Bažnyčią vertinančios aplinkos.

Dėl tokios painiavos, daugelyje nacionalinių sinodų sintezių atsirado pavojingų, šventvagiškų ar net eretiškų postulatų, mums pažįstamų iš Vokietijos sinodo kelio darbų. postulatai, iškreipiantys Bažnyčios mokymą ir krikščioniškąją žmogaus viziją.

Portalo „Lituania Catholica – Katalikiška Lietuva” nuomone, pasidavimas mirties civilizacijos emisarų vykdomai propagandai negali būti vadinamas kompromisu ar aiškinamas socialinio gyvenimo keistenybėmis. Mūsų pareiga yra laikytis nekintančio Gelbėtojo mokymo ir tikėjimo liudijimo.

Todėl tikimės, kad Lietuvos vyskupai laikysis tikėjimo principų, ypač per „Sinodą dėl sinodiškumo”, kuris mums yra išbandymas tuo metu, kai turime gyventi ir išreikšti savo ištikimybę Viešpačiui Dievui.

Užtikriname jus, kad meldžiamės už mūsų hierarchus, kad jie turėtų drąsos ginti mūsų tikėjimo pagrindus.

Taip pat kreipiamės į visus tikinčiuosius pasauliečius, kad šiuo sunkiu Bažnyčiai metu liudytų savo ištikimybę Viešpačiui, nes labiausiai kenkia nedrąsūs katalikai, mažos širdies žmonės, kurie nekursto teisingo ir švento pykčio gindami savo Dievo garbę, neturi uolumo ir stovi kaip paukščių gąsdintojai.

Portalas „Lituania Catholica – Katalikiška Lietuva”

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Šv. Tomo Akviniečio politinė koncepcija

Šiandien prisimindami šventąjį Tomą Akvinietį, Bažnyčios daktarą ir švietimo įstaigų globėją, skelbiame straipsnį, kuriame aprašoma jo politinė koncepcija.

Tomizmo svarba politinei filosofijai

Šventasis Tomas Akvinietis (1225–1274), atlikęs sintezę tarp Aristotelio filosofijos ir krikščioniškosios tradicijos, yra nusipelnęs ir politinės teorijos srityje. Jo politinė koncepcija turėjo įtakos visos katalikiškosios civilizacijos augimui.

Šv. Tomas nepaliko atskiro vieningo darbo apie politiką, kaip, pvz., Aristotelis. Jo veikalas „Apie kunigaikščių valdžią“ (De regimine principum) skirtas valdovo, princo auklėjimui. Tiktai pirmoji ir dalis antrosios knygos gali būti aiškiai priskirta šv. Tomui. Bet tai nemažina jo darbo reikšmės.

Taip pat daug dėmesio politikai skiriama pagrindiniame šventojo veikale –  „Summa theologica“. Politiniai klausimai aptariami ir kūriniuose „Summa contra gentiles“ (III kn. q. 81), Petro Lombardo minčių komentaruose (II kn. dist. 44 q. 2, 3), Aristotelio „Nikomacho etikos“ komentaruose (įvade) ir jo „Politikos“ komentaruose (įvade).

Šv. Tomas tyrinėja politiką dedukciniu metodu, visiškai skirtingu nuo dabartinio empirinio. Jis žiūri į politiką platesniu, pasaulėžiūriniu-filosofiniu rakursu, pradėdamas ne nuo galo – empirinių duomenų, o nuo pradžių – aukščiausių vertybių, gėrio ir blogio standartų: juk „pradžioje buvo žodis“ (Jn 1).

Šv. Tomas, remdamasis krikščioniškąja tradicija, suvokia politiką kaip moralės mokslo, etikos šaką.Politikos mokslą jis priskiria praktinių, o ne spekuliatyviųjų mokslų kategorijai. Šv. Tomas priima aristotelišką nuostatą apie ypatingą politikos svarbumą[1], tačiau parodo Aristotelio ribotumą, papildydamas jį tuo, ko jis dar negalėjo žinoti – žiniomis iš dieviškojo Apreiškimo, paaiškindamas, kokią vietą politika turi užimti krikščioniškoje civilizacijoje. Kad ir kokia svarbi būtų politika, ji nėra aukščiausias ir galutinis žmogaus tikslas.

Toks tikslas yra „perfecta beatitudo“ – tobula palaima, kurią bus galima pasiekti tik būsimame amžinajame gyvenime. Šiame gyvenime dorybės praktikavimas ir bendrumas su žmonėmis tėra tik kelias į minėtą tikslą. Tai užkerta kelią moderniai politikos, kaip kažko atskiro nuo viso likusio krikščioniško moralinio gyvenimo, interpretacijai.Politikos menas jokiu būdu nėra gryna technika. Jis negali būti matuojamas tiktai pasiekimais, efektyvumu, sėkme. Taip yra dėl to, kad politikoje visada turi būti atsakomybė, gera valia.

Todėl politika nėra grynai pragmatinis mokslas, ji yra moralės dalis. Čia nėra moderniesiems laikams būdingo savitikslio politinio vadovavimo aukštinimo, nors žavėjimasis vadovavimu išlieka. Išprusimas be abejonės yra dorybė ir niekur ta dorybė taip ryškiai nešviečia, kaip politikoje. Tačiau politiko patirtis nepateisina bet kokių jo veiksmų. Šv. Tomo ,,politinis išprusimas“ mažai turi bendro su moderniosios vien savo naudos besiekiančios politikos teorijos pradininko – Makiavelio „ragione di stato“ – valstybine racija, protingumu. Ši savybė neatsiejama nuo priemonių pasirinkimo.

Priemonės gi priklauso nuo tikslo, o tikslas yra moralinis – bendras gėris (didesnis ir svarbesnis už asmeninį), kurio pirmiausia ir turi siekti politika. Tačiau prieš aiškindamiesi, kas yra žmonių gėris, turime išsiaiškinti, kaip šv. Tomas atskleidė žmogaus esmę. 

Žmogaus samprata 

Šv. Tomas pritaiko žmogui Aristotelio apibrėžimą „zoon politikon“, vadindamas jį „animal politicum et sociale“ arba „animal civile“ – t. y. politiniu, socialiniu, pilietiniu gyvūnu. Ši, kiek mechaniškai perkelta iš graikų filosofijos (dar aiškiai nežinojusios žmogaus nemirtingos sielos) sąvoka neturėtų būti suprasta supaprastintai.

Šv. Tomas daugelyje vietų krikščioniškai aptaria žmogų kaip „compositum humanum“ – kūno ir sielos vieningą kompoziciją. Žmogus užima žemiausią vietą protingų būtybių hierarchijoje po Dievo ir angelų. Jis niekada tobulai nesužinotų viso, kas susiję su juo, jei jam nepadėtų aukštesnės būtybės. Žmogus tuo pačiu yra aukščiausia kūniška būtybė, valdanti ir naudojanti visas kitas būtybes kaip priemonę savo tikslams (ypač aukščiausiajam tikslui – amžinojo gyvenimo pasiekimui). Taigi visa visata sutvarkyta hierarchiniu principu, ir žmogus joje užima konkrečią vietą.

Šv. Tomas daug kartų pabrėžia politinę žmogaus prigimtį. Jis parodo[2], kad žmogus pavaldus trejopai tvarkai: 1) apreikštam dieviškajam įstatymui; 2) protui (ratio) ir 3) politinei valdžiai. Tam pagrįsti naudojama aristoteliška argumentacija. Jei žmogus būtų savo prigimtimi vienišas gyvūnas, jam pakaktų pirmų dviejų tvarkos rūšių. Bet kadangi jis yra politinė būtybė, pasiekti savo tikriesiems tikslams ir aukščiausioms gyvenimo ir dorybės formoms jam yra būtina dalyvauti politiniame gyvenime ir praktikuoti politines dorybes (čia turimas galvoje gyvenimas bendruomenėje). Valstybė negali būti vien žmogaus valios kūrinys, ji turi būti pagrįsta visuomenės patirtimi, ji yra istorinis produktas, aukščiausia žmonių bendrumo išraiškos forma.

Šv. Tomas, ne taip stipriai, kaip krikščioniškojo platonizmo atstovai, pabrėžia pirmosios nuodėmės padarytą žalą žmogiškoms institucijoms. Jis pasitelkia Aristotelio paaiškinimą, kad valstybė ir socialinės institucijos yra pagrįstos pačia žmogaus prigimtimi. Šv. Tomas neneigia krikščioniškos nuostatos, kad tos institucijos yra nuodėmės rezultatas ir dieviškas vaistas nuo jos. Bet nuodėmė nepažeidė pačių prigimties principų (ipsa principia naturae).

Dėl to jos pasekmės susilpnina tiktai žmogaus pajėgumą pildyti prigimtinės teisės reikalavimus, bet neatima iš jo sugebėjimo pasiekti tos teisės pažinimo. Tos pasekmės nepaneigia grynai natūralių etinių vertybių egzistavimo. Būtent šių vertybių sferoje yra ir valstybės egzistavimo teisė, kylanti, anot šv. Tomo, iš žmogaus prigimties.

Aristotelis aukštino pačią valstybę kaip žmogaus prigimties realizavimą ir galutinį tikslą. Tai jokiu būdu nepriimtina krikščioniškai pasaulėžiūrai, kuri pabrėžia aukštesnių, amžinų ir galutinių vertybių (susijusių su sielos tikslu – amžinuoju gyvenimu) egzistavimą ir grynai žmogiškų priemonių nepakankamumą joms pasiekti. Prigimtinė tvarka ir teisė yra tik aukštesnės už politiką – tai Dievo amžinos tvarkos ir teisės įgyvendinimas bei pritaikymas žemiškajame gyvenime. Prigimtis turi būti patobulinta malonės. Valstybės, kaip prigimtinės tvarkos dalies, veiksmai turi būti suderinti su bendra pasaulio kryptimi į Dievą. Taip šv. Tomas suderino antikinę ir krikščionišką valstybės idėją. 

Politinė pareiga 

Politinė žmogaus prigimtis yra susijusi su politiniu pavaldumu ir pareigomis. Valstybės ir jos tvarkos pateisinimas neturi būti painiojamas su jos kilmės problema. Kadangi politinis ryšys yra natūrali žmogaus būklė, nėra prasmės ginčytis dėl kažkokio numanomo žmogaus sąlygų pasikeitimo priežasčių ir ieškoti jose pateisinimo bei paaiškinimo esamoms institucijoms. Čia nėra vietos kontrastui tarp „prigimties“ ir „sutarties“. Taigi šv. Tomas, kartu instrumentiškai panaudodamas Aristotelio „politinio gyvūno“ sąvoką, išreiškia būdingą krikščionišką mintį, kad nėra reikalo jokiai visa apimančiai „visuomeninei sutarčiai“, kurią pabrėžė Ruso ir moderniosios valstybės apologetai.

Šv. Tomas taip pat sprendžia prigimtinės žmonių būklės ir prigimtinės jų lygybės suderinamumo problemą[3]. Krikščioniškos prigimtinės žmonių lygybės, gautos iš Dievo, idėjos pagrindimą plėtojo Bažnyčios Tėvai. Šv. Augustinas aiškino, kad Dievas padarė žmogų viešpačiu visų kitų būtybių, išskyrus jo artimą, tuo parodydamas, kokia yra tikra gamtos tvarka. Tai jau anksčiau pabrėžė Romos teisininkai (kas vėliau buvo užfiksuota Justiniano kodekse), pabrėždami visų žmonių natūralią laisvę ir lygybę pagal prigimtinę teisę. Šv. Tomas patvirtina, kad visi žmonės sukurti lygūs ir, jeigu jie nebūtų nusidėję, jie nebūtų susiskirstę į ponus ir vergus.

Bet netgi nekaltybės būklėje tarp žmonių egzistuotų skirtumas, nes Aristotelis sako, kad žmonės yra nelygūs. Daug kas paaiškėja, kai šv. Tomas atskiria du pajungimo tipus. Vergija – subjectio servilis, kur žmogus pažeminamas iki instrumento, yra priešinga prigimčiai ir dėl to gali būti aiškinama tik kaip nuodėmės padarinys. Kitas gi tipas – subjectio civilis, žmogaus pilietinis pajungimas žmogui, yra būtinas bendram gėriui. Jis nėra nuodėmės pasekmė, nes jis įrašytas pačioje žmogaus prigimtyje.

Valdžia ir paklusnumas būtų būtini, net jei žmogus būtų likęs nenuodėmingas. Tai išplaukia iš to, kad visuomenė, kaip „politinių gyvūnų“ bendruomenė, būtų neįmanoma be valdžios tų, kurie yra labiau išmintingi ir teisingi už kitus. Nuodėmė paaiškina tik socialines blogybes – vergiją, baudžiamąjį įstatymų pobūdį, blogus valdovus. Ji neaiškina valstybės, nes žmogus neįsivaizduojamas be valstybės ir gali pasiekti tobulybę tik per ją ir joje (autorius čia turi omenyje valstybę pirmiausia kaip krikščionišką bendruomenę).

Šią griežtą aristotelišką nuostatą šv. Tomas švelnina, aptardamas išimtį – atsiskyrėlius ir šventuosius, kurie gali pasiekti aukštesnį tobulumo laipsnį atskirai nuo visuomenės: „Jei… žmogus… yra ne politinė būtybė savo prigimtimi, jis yra arba klastingas…, arba jis turi prigimtį, geresnę nei kitų žmonių, tokią, kad jam galėtų užtekti paties savęs be žmonių draugijos[4]. Žmonės, būdami politiški iš prigimties, gali pilnai ir harmoningai integruoti asmeninį gyvenimą į bendruomenės gyvenimą: kadangi visi žmonės yra miesto dalis, jie negali būti iš tikrųjų geri, jei jie neprisitaiko prie bendrojo gėrio“.

Bendrojo gėrio sąvokai šv. Tomas skiria nemažai dėmesio. Čia verta pasiaiškinti, ar krikščioniškoje visuomenėje valstybė absorbuodavo žmogų ir jo gyvenimą, neleistinai sumažindavo jų reikšmę. Ortodoksinė krikščioniška mintis žmogaus ir visuomenės santykį spręsdavo remdamasi tuo metu vyravusia krikščioniškos visuomenės sandara. Teoriniame lygyje buvo remiamasi organine visuomenės koncepcija. Ją moderni visuomenė įsivaizduoja maždaug taip: bendruomenė, tame tarpe ir valstybė, yra svarbesnė už savo dalis, žmogaus tikslai visiškai pajungti bendruomenės tikslams, atskiras žmogus apskritai neturi savarankiškos vertės, išskyrus jo kaip visumos dalies vertę. Tai klaidingas stereotipas arba bent jau marginalinio reiškinio pateikimas kaip pagrindinio. Istorikai šią mąstymo kryptį vadina politiniu averoizmu. Ji iškreipė krikščionišką visuomenės sampratą ir vėliau atsikartojo T. Hobso ir kitų moderniųjų nekrikščioniškų politinių filosofų darbuose.

Kad susidarytume teisingą vaizdą, turime pasiremti paties šv. Tomo mintimis. Jis aiškino valstybę kaip organizmą, kuriame žmogus pajungtas bendruomenei, o bendras gėris yra aukščiausia vertybė, kuriai visos kitos tarnauja kaip instrumentas[5]. Šeima ir kitos grupės skiriasi nuo valstybės ne tik dydžiu, bet „specifiškai“[6]. Taigi valstybės kaip tobulos bendruomenės gėris yra ypač svarbus. Visumos gėris yra „didesnis ir dieviškesnis“[7], nei pavienio žmogaus. Jie santykiauja kaip visuma ir jos dalis. Visumos vienybė ne besąlygiška, o tvarkos vienybė, kiekviena dalis joje gali turėti veiksmų sferą, atskirą ir skirtingą nuo visumos sferos (pvz., kariai armijoje ar irkluotojai laive). Tuo pat metu visuma turi sferą veiksmo, nepanašaus į nei vienos iš jos dalių veiksmus – laivas juda kitaip nei irkluotojai. Tačiau šis judėjimas yra suderintų irkluotojų veiksmų rezultatas. Savaime aišku, jog norint, kad visumos judėjimas vyktų sklandžiai, reikia, kad dalių veiksmai būtų suderinti.

Šis paaiškinimas neteigia, kad žmonių susibūrimas sukurtų naują ir atskirą būtybę, savo esme skirtingą nuo ją sudarančių dalių. Žmogaus vaidmuo ir reikšmė nei paneigiama, nei sumažinama, ji tiesiog padidinama, iškeliama į aukštesnį planą. Žmogaus integracija į visumą padidina ir praturtina jo asmenybę, o ne degraduoja jį į paprastą socialinę funkciją ar bevertę dalį. Galų gale skirtumai tarp žmogaus ir visuomenės tikslų nereiškia skirtingų tų tikslų vertinimo kriterijų. Tie tikslai iš esmės yra vieni ir tie patys[8].

Žmogaus teisės (ne modernia abstrakčia, o tradicine prasme) yra ginamos konkrečių prigimtinės teisės normų. Valstybė negali padaryti visų žmonių dorų, ji baudžia juos už blogus išorinius veiksmus[9]. Žmogus niekada negali būti absorbuotas valstybės. Tai nulemia žmogaus dalis, skirta aukštesniam tikslui, t. y. amžinajam gyvenimui – siela. Jos vertė pagrįsta atpirkimo kaina[10]. Jokia žmogiška valdžia negali būti absoliučiai saistanti sąžinę. Tokia yra tik valdžia, aukštesnė už valstybės ir bet kokią žemišką valdžią, einanti tiesiai iš Dievo – Bažnyčios valdžia. 

„Mažoji“ ir „didžioji“ valstybė 

Čia prieiname prie vienos svarbiausių temų krikščioniškoje politinėje mintyje – vieningos krikščionijos politinės organizacijos. Šv. Tomas lieka ištikimas krikščioniškai „teokratinės“ pasaulinės Imperijos tradicijai. Kaipgi šv.Tomas apibrėžia valstybę? Jis suderina vieningos vienoje Bažnyčioje ir Imperijoje žmonijos idėją su aristoteliška savarankiškos valstybės idėja. Valstybė yra communitas perfecta, tobula bendruomenė, turinti priverčiamąją galią ir visas gyvenimo būtinybes – Aristotelio autonomijos ir autarkijos atitikmenis. Ji egzistuoja dviem pagrindinėmis formomis – kaip civitas ir kaip regnum (miestas ir karalystė).

Reikia pažymėti, kad šv. Tomas vartoja šias sąvokas gana laisvai, neapibendrindamas jų į abstraktų makiavelišką terminą valstybei pažymėti „stato“. Jis net nebando prieštarauti, kad vienintelė tikra valstybė yra pasaulinė res publica christiana, tęsianti Romos Imperijos tradiciją, o visi mažesni dariniai tėra jos provincijos ir miestai. Autorius kai kur[11] tiesiog ir išskiria dvi tobulos bendruomenės formas – miestą ir provinciją. Valdąs kokią nors iš jų, gali vadintis karaliumi. Tai, kad jis neabejoja vieninga žmonijos valstybe, rodo jo unus populus christianus (vienos krikščioniškos liaudies) koncepcija. Šios vienos liaudies aukščiausia išraiška – mistinis Kristaus kūnas, Bažnyčia. Šv. Tomas niekada nebūtų sutikęs su moderniųjų laikų nepriklausomos teritorinės valstybės idėja. Atrodytų, kad jo teorijos trūkumas, leidęs krikščionijos skaldymą, buvo konkrečių imperatoriaus galių nutylėjimas. Bet kažin, ar nebūtų teisinga prielaida, kad jis atskirai nenagrinėjo tų galių, nes tuo metu vis labiau brendo sąlygos (tiek teorijoje, tiek praktikoje) tobulos popiežiaus viršenybės visoms valdžioms įgyvendinimui (tai aptarsime vėliau). Kad išspręstume šį neaiškumą, turime pasiremti paties šv.Tomo mintimis. 

Dieviškoji ir žemiškoji valdžia 

De regimine principum“ XIV skyriuje[12] dėstoma Tomo Bažnyčios ir valstybės santykio koncepcija. Jis rašo, kad žmogiškoji valdžia – humanum regimen yra netobula ir atbaigiama dieviškosios valdžios – divinum regimen. Šis valdžios dvilypumas atsispindi regnum ir sacerdotium skirtingume. Tokia doktrina išreiškiama popiežiaus Gelazijaus laiške imperatoriui V a. pab. Šv. Tomo indėlis į šią doktriną yra jo atliktas Aristotelio tikslų teorijos išplėtojimas. Plėtotė pradedama nuo paaiškinimo, kad valdyti reiškia vesti tai, kas yra valdoma, į jam paskirtą tikslą. Pvz., laivo vairininko pareiga – ne tik išsaugoti jūreivių vienybę, bet ir nuvairuoti laivą į uostą. Jeigu egzistuotų kažkas, neturintis galutinio tikslo, valdovo uždavinys būtų išsaugoti jį tobulą ir nepažeistą. Bet toks tėra tik Dievas.

Taigi kiekvienas žemiškas kūrinys (tuo labiau aukščiausias jų – žmogus) turi savo paskirtį ir tikslą, panašiai, kaip atskiri jūreiviai laive. Kiekvieno žmogaus pareiga – vykdyti savo paskirtį, siekti sau skirto tikslo (gydytojas siekia pagydyti žmogų ir išlaikyti jį sveiką ir pan.). Visa tai yra pastangos išlaikyti ir pagerinti esamą būklę.Tokių priemonių užtektų, jeigu žmogus neturėtų aukštesnio tikslo. Žmogaus aukščiausias tikslas po šio gyvenimo – galutinė aukščiausia palaima, džiaugimasis Dievu po mirties. Šiai palaimai pasiekti žmogui reikalingi dvasiniai vadovai, galintys nuvesti jį į „amžinojo išgelbėjimo uostą“. Tokie vadovai yra Kristaus Bažnyčios dvasininkai. Tikslų hierarchija egzistuoja ir bendruomenės lygmenyje. Jei bendruomenės tikslas būtų turtų gausumas, valdytų ekonomistai ir pan. Bet taip nėra. Bendruomenės tikslas – gyventi pilną gyvenimą. O pilnas gyvenimas yra tas, kuris yra grįstas dorybe. Taigi bendruomenės tikslas – gyventi dorą gyvenimą. Bendruomenės nariais gali būti tik tie, kurie įsijungia į pilną – dorą jos gyvenimą. Bendruomenę sudaro tie, kurie paklūsta tiems patiems įstatymams ir yra vedami vienos valdžios į tokį pilną gyvenimą.Tačiau bendras tikslas – kartu gyventi dorai – nėra galutinis. Per jį yra pasiekiamas galutinis žmogaus ir bendruomenės tikslas. Žmogus, kuris gyvena dorai, yra skirtas aukščiausiam galutiniam tikslui – amžinam džiaugimuisi Dievu. Galutinis vieno žmogaus tikslas nesiskiria nuo bendruomenės tikslo (nors neištirpsta jame). Jeigu šį tikslą būtų galima pasiekti tik natūralia žmonių dorybe, vesti į jį būtų pasaulietinių valdovų pareiga. Bet jo pasiekti neįmanoma be Dievo malonės. Valdžia yra tuo aukštesnio rango, kuo svarbesniems tikslams ji tarnauja.

Į galutinį tikslą gali nuvesti tik dieviškoji valdžia. Tokia valdžia priklauso Karaliui, kuris yra ir Dievas ir žmogus – Jėzui Kristui, kuris veda žmones į amžiną laimę. Iš Jo kyla karališkoji kunigystė, ir tikintieji, kurie yra Jo nariai, tampa kunigais ir karaliais. Jo karalystės valdžia patikėta ne šios žemės valdovams, o kunigams taip, kad laikini, žemiški reikalai gali likti atskiri nuo dvasinių. Konkrečiai ši valdžia patikėta Aukščiausiam Kunigui (Summus Sacerdos), Petro įpėdiniui, Kristaus vikarui, Romos popiežiui, kuriam visi karaliai turėtų būti pavaldūs kaip pačiam Jėzui Kristui.Pagonių žyniai teisėtai buvo pavaldūs pagonių valdovams, nes jų tikėjimas tebuvo nukreiptas į laikinų žemiškų gėrybių gavimą. Senajame Testamente žmonėms taip pat už tikėjimą buvo žadamos žemiškos gėrybės (nors jas žadėjo jau tikrasis Dievas). ST kunigai taip pat buvo teisėtai pavaldūs karaliams. Bet pagal Naująjį Testamentą įvesta aukštesnė kunigystė, per kurią žmonės yra vedami į dangišką atpildą, todėl pagal Kristaus įstatymą karaliai turi būti pavaldūs kunigams. Šv. Tomas sustiprina savo argumentaciją, primindamas, kad nuostabiu Apvaizdos sutvarkymu Romos mieste, kurį Dievas parinko būti krikščionijos centru, visada visi dalykai, net aukščiausioji valdžia, buvo pajungta religijai.

Veikale „Summa theologica“ autorius taip pat paaiškina dvasinės valdžios galias (q. 60, a. 6)[13]. Jis cituoja šv. Grigalių Nazianzietį, kuris aiškino, kad žemiška valdžia pavaldi dvasinei, kaip kūnas pavaldus sielai. Iš to šv. Tomas daro išvadą, kad jei dvasiškis įsikiša į žemiškus reikalus, kurie priklauso prie tų dalykų, kuriuose žemiška valdžia pavaldi jam arba kurie palikti jam spręsti žemiškos valdžios, tai nebus uzurpacija. Kitoje vietoje pabrėžiama, kad taip pat, kaip valdovai perteikia valdiniams tam tikras nuostatas, egzistuojančias prigimtinėje teisėje, kurios liečia valdinių bendrą gerovę žemiškuose reikaluose, taip ir Bažnyčios dvasininkų sritis yra reguliuoti įsakymais tuos reikalus, kurie liečia žmonių bendrą sielos gerovę.Šv. Tomas jokiu būdu nesuvokia viso šio svarstymo kaip kalbėjimo apie santykį tarp dviejų skirtingų visuomenių – „valstybės“ ir „Bažnyčios“. Tokia nuostata būtų svetima krikščioniškai kultūrai, jos sampratai, kad Bažnyčia yra vieningas ir nedalomas mistinis Kristaus kūnas, apimantis visą visuomenę ir jos organizaciją. Čia kalbama apie vienos ir vieningos visuomenės – Res publica christiana (krikščionių viešojo reikalo, valstybės) – skirtingas, bet glaudžiai susijusias gyvenimo sferas, apie jų funkcijų (gubernationes, regimina, ministeria, potestates) apibrėžimą.

Kad pasaulietinė valdžia turi būti pajungta dvasinei, tuo metu niekas rimtai neabejojo. Tai paprasčiausiai prieštarauja Katalikų Bažnyčios mokymui ir Kristaus apreikštai religijai. Klausimas tėra, kokio gi masto turi būti tas pajungimas. Šv. Tomo raštuose pasisakoma už priskyrimą popiežiui mažesnės galios, nei reikalavo didieji popiežiai, baigiant Bonifacu VIII 1302 m. ir jų rėmėjai. Verta prisiminti šią doktriną. Buvo reikalaujama plentitudo potestatis – tai maždaug būtų galima išversti „valdžios pilnatvė“. Čia popiežiaus valdžia išskiriama iš feodalinės priklausomybės kategorijų. Popiežius turi teisę:1) nušalinti netikusį karalių, nepriklausomai nuo to, ar jis yra popiežiaus vasalas, ar ne;2) tvirtinti ir skelbti valdovų sutartis;3) į išimtinę našlių ir nepilnamečių globą;4) į išimtinę teisę slopinti erezijas, konfiskuoti eretikų turtą, pašalinti juos iš pareigų, bausti valdovus, kurie nesugeba garantuoti Bažnyčios autoriteto tokiais klausimais.

Ši samprata neneigia pasaulietinės valdžios funkcijų skirtingumo, tik dvasinė valdžia tiesiogiai jai vadovauja. Šv. Tomas teigė, kad dvasiškiai gali kištis į tuos žemiškus reikalus, kuriuose žemiška valdžia pavaldi jiems arba kuriuos ji jiems patikėjo. Jis pakartoja krikščionišką nuostatą, kad Bažnyčia turi teisę reguliuoti sritis, kurios liečia sielos gėrį.

Ar katalikiška valstybė netolerantiška

Bažnyčia turi siekti sudaryti sąlygas žmonėms laisvai siekti to gėrio ir nebūti klaidinamiems mokymų, nukreipiančių nuo teisingo (orthodoxa) tikėjimo – kelio jį pasiekti (naudojantis priemonėmis, kurios tėra patikėtos tik Katalikų Bažnyčiai). Taigi šv. Tomas tęsia krikščionišką ortodoksinės valstybės tradiciją. Ši valstybė yra, kaip pasakytų dažnas dabartinis žmogus, netolerantiška.Tačiau jos jokiu būdu negalima tapatinti su totalitarine, nes pačios ortodoksijos apibrėžimo teisė visiškai atimta iš pasauliečių. Pats Dievas patikėjo Bažnyčiai tiesą, įpareigojo ją skelbti, taip vedant jai patikėtas sielas į jų aukščiausią tikslą. Ji ir kartu valstybė negali būti tolerantiška faktoriams, keliantiems pavojų sieloms. Jų tarpe yra ir buvimas krikščioniškoje visuomenėje žmonių, išpažįstančių neteisingą tikėjimą ir galinčių užkrėsti šiuo pavyzdžiu kitus, atimant iš jų priemones, būtinas pasiekti amžinajam gyvenimui.

Šv. Tomas šiuo atžvilgiu yra gana tolerantiškas. Nors tikra visuomenė yra krikščioniška, joje gali egzistuoti ir žmonių, neištikimų Kristui. Jie jokiu būdu nėra tikros visuomenės nariai. Šią koncepciją šv. Tomas plėtoja darbe „De regimine judaeorum[14] ir kitur: ,,Pagonys ir judėjai… jokiu būdu neturėtų būti prievarta verčiami priimti tikėjimą… nes tikėjimas priklauso nuo valios“. Jų apeigos turėtų būti leidžiamos taip, kaip prostitucija – tam, kad būtų išvengta didesnio blogio. Jie turėtų būti verčiami dirbti, užuot krovęsi nepelnytus turtus lupikavimu – pinigų skolinimu už procentus. Jie gali būti ir nekalti dėl savo tikėjimo, nes perėmė jį iš tėvų. Kas kita – eretikai ir atsimetėliai. Jie jau yra laisva valia priėmę tikėjimą visiems laikams. Savo įsipareigojimą gyventi pagal jį jie gali būti verčiami vykdyti jėga. Jei mirtimi teisėtai baudžiami pinigų padirbinėtojai ir kiti nusikaltėliai, tai eretikai turėtų būti taip pat baudžiami. Bet Bažnyčia gailestinga, ji nebaus eretikų, jei jie atsisakys savo klaidų ir net toleruos jų susirinkimus ir apeigas, jei kova su jomis sukeltų neramumų pavojų. Be to, ji naudoja dvasines priemones, o kūniškas bausmes vykdyti palieka valstybei.

Nors Bažnyčia ir užima tokią svarbią vietą, politika turi vertę, nepriklausomą nuo religijos, nes yra prigimtinės tvarkos išraiška. Todėl net nekrikščioniška valstybė turi teigiamos vertės (skirtingai nuo augustiniškos pagonių valstybės kaip nuodėmės padarinio sampratos). Bet, nors pagrįsta pačia žmogaus prigimtimi, politinė pareiga negali būti nepajungta religinei. Tai gerai paaiškina šv. Tomo pabrėžtą principą, kad malonė negadina prigimties, bet atbaigia ją. Nors valdžia priklauso nuo žmogiškos teisės, bet skirtumas tarp ištikimųjų ir netikėlių išplaukia iš dieviškos teisės, kuri yra teisė, gauta per malonę. Netikėlių viešpatavimas tikintiesiems pateisinamas ne savaime, o tuo atveju, jei jis nepaneigiamas Bažnyčios dieviškos valdžios. Ji turi galią atleisti valdinius nuo ištikimybės, kai pavojus gresia religijai. Ypač ši galia stipri, kai tikėjimui grasina valdovas, jau priėmęs tikėjimą. Atsimetėlis skatina nesantaiką. Valdiniai atleidžiami nuo priesaikos iškart, valdovą ekskomunikavus. Iš viso to, kas aptarta, galima matyti, kad šv. Tomo doktrina savo esme panaši į popiežių koncepciją, tik pirmojoje Bažnyčia labiau netiesiogiai, negatyviai vadovauja politinei valdžiai, daugiau teisia, nei įsakinėja. 

Valstybės valdymas ir teisė 

Svarbu parodyti, kaip šv. Tomas integruoja romėnų teisę į krikščionišką santvarką, nepažeisdamas jos. Jis nagrinėja du romėnų principus: „Ką valdovas nusprendžia, turi įstatymo galią“ ir: „Valdovas aukščiau už įstatymą“[15]. Jis (įstatymų skelbėjas) yra aukščiau už įstatymą, nes iš jo viešosios valdžios kyla įstatymo pozityvi priverčiamoji galia, jis įgalina įstatymą veikti. Kalbant apie įstatymo nukreipiančiąją galią, valdovas be abejo pavaldus jam. Jis turi paklusti įstatymui, kurį taiko kitiems. Jo valia turi įstatymo galią tik tiek, kiek yra proto reguliuojama –kiek atitinka pasaulio tvarką.Krikščioniškos valstybės geriausia valdymo forma – monarchija, nes valdžia gali geriausiai įsikomponuoti į aptartą krikščionišką tvarką ir pasiekti savo tikslą – užtikrinti bendrąjį gėrį ir ramybę valdiniams – tik pati būdama vieninga[16]. Tai nereiškia, kad ji yra tironija, nepavaldi teisei.Visa žmonija ir bet kokia jos valdžia yra pavaldi teisei, kuri nėra sukuriama žmonių balsų dauguma, o objektyviai egzistuoja ir yra tapati su Dievo nustatoma pasaulio tvarka. Jos principai tvarko ir persmelkia visą pasaulį. Egzistuoja amžinoji, dieviškoji, prigimtinė, ir žmogiškoji teisė. Tik paskutinė teisės rūšis skirta specialiai žmonėms, nors jiems galioja ir visos kitos. Ji pritaiko žmonėms bendrus pasaulio principus. Patobulinimai ir paaiškinimai jai gali būti priimami tik kai jie įgalina geriau užtikrinti bendrąjį gėrį ir nepažeidžia tradicijos – susiklosčiusios pasaulio tvarkos. Teisė yra ne formuojama visuomenės, o pati formuoja ją ir jos institucijas. 

Šv. Tomas Akviniečio pamokos mums 

Šv. Tomas Akvinietis duoda gerą pamoką dabartiniam pasauliui, vien žmogaus pastangomis ir valia kuriančiam „rojų žemėje“, neatsižvelgiant į Dievo valią, nebandant prisiminti kokios visuomeninės ir politinės tvarkos nori Dievas – tos tvarkos Kūrėjas. Pro pirštus žiūrima į esminį dalyką – kad Dievas nori Ordo christianus, o ne dabartinės liberalios „sucementuotos netvarkos“, atmetančios Dievo žmonėms duotus įstatymus. Pamirštama, kokie yra objektyvūs, Dievo duoti politinės visuomenės tikslai. Politikai palieka dulkėti lentynose daugybę katalikų rašytojų raštų apie tai, kokia turėtų būti Ordo christianus. Tarp tų rašytojų atsidūrė ir iškiliausio iš jų – šv. Tomo Akviniečio raštai. Juos, tiesa, kartais pastudijuoja lotynistai, teologai, geriausiu atveju politologai, tačiau politikai, realiai kuriantys visuomenės santvarką, dažnai veikia priešingai šiam mokymui, šimtmečiais lėmusiam katalikiškos civilizacijos veidą.Normali valstybė negali remti abortų klinikų, homoseksualų „santuokų“ ar jų „teisių“, amoralių pamokų mokyklose, „religijų laisvės“, kai net labiausiai žmogaus žemiškąjį ir juolab amžinąjį likimą žalojančioms sektoms paliekama laisvė viešai piršti žmonėms savo klaidingas doktrinas. Tai popiežiai vadindavo „pražūties laisvėmis“. Kol vešės šios „laisvės“, tol realiai neišspręsime visuomenės problemų, apie kurias rašo visi laikraščiai – skyrybų, tradicinės šeimos griūties, paauglių ir visos visuomenės moralės smukimo, nusivylimo politikais, praradusiais moralę ir t. t.Moderniosios, klaidoms „atviros visuomenės“ kūrėjai neretai šv. Tomo ar panašių mąstytojų filosofiją pavadina „spekuliatyvia“. Tačiau nereikia net būti dideliu intelektualu – net sveiku liaudišku protu galima suvokti, kad bendras visuomenėstikslas yra kartu gyventi dorai, neleidžiant viešai keroti minėtoms „pražūties laisvėms“, kuriant teisėtą žemišką gerovęir taip pasiekti amžinąją laimę. 

Šarūnas Pusčius

Publikuota pagal www.fsspx.lt


[1]Aquinas selected political writings, Oxford, Basil Blackwell, 1965, p. 189–198.[2] Ten pat, p. 108–109.[3] Ten pat, p. 98–107.[4] Ten pat, XVIII.[5] Ten pat, p. 112–113.[6] Ten pat, p. 164–165.[7] Ten pat, XVIII.[8] Ten pat, XIX.[9] Ten pat, p. 132–135, 146–147.[10] Ten pat, p. 108–109.[11] Plg. ten pat, p. 9.[12] Ten pat, p. 72–77.[13] Ten pat, p. 167.[14] Ten pat, p. 85–99.[15] Ten pat, p. 110–111 ir 138–141.[16] Ten pat, p. 12.

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Štai didžiausi nusikaltėliai: 2022 m. abortų atlikėjai nužudė daugiau kaip 70 mln. kūdikių motinų įsčiose. Lietuvos gyventojai dažniausiai pritaria prenatalinio žudymo praktikai

Vaiko nužudymas įsčiose – užmaskuotai vadinamas abortu – sudaro net 40 proc. visų mirčių pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, praėjusiais metais visame pasaulyje taip žuvo net 73 milijonai vaikų.

Pasirodo, 40 proc. visų mirčių pasaulyje sudaro abortai. Tai šokiruojanti informacija. Yra šalių, kuriose niekam nereikalingą vaiką galima nužudyti jo prašymu. Šiuo metu turime būtent tokį matmenį, kuris parodo, kas yra žmogiškumas ir kad vis dėlto tai yra pagrindinis, elementarus mūsų civilizacijos reikalas”, – interviu radijui „Radio Maryja” sako Ewa Kowalewska, organizacijos „Humen Life International” direktorė Lenkijoje.

Šokiruojantis prenatalinių nužudymų skaičius sudaro net 40 proc. visų praėjusių metų mirčių.

Tuo pat metu Lietuvos gyventojai dažniausiai pritaria prenatalinio žudymo praktikai. Net 36,3 proc. lietuvių mano, kad moteris turi teisę pati apsispręsti, ar nutraukti nėštumą, o 48 proc. pateisina abortą tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, dėl asmeninių aplinkybių, motinos sveikatos ar kitų priežasčių.

Per 2021 m. Lietuvoje buvo atlikti 2735 nėštumo nutraukimai, t. y. tokie nužudymai. 2022 m. duomenys dar nežinomi.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Popiežiaus Benedikto XVI dvasinis testamentas

Galiausiai nuolankia prašau: melskitės už mane, kad Viešpats priimtų mane į savo amžinąją buveinę, nepaisydamas mano visų nuodėmių ir trūkumų. Už visus man patikėtus asmenis mano nuoširdi malda skamba kiekvieną dieną.

Kai šią vėlyvą mano gyvenimo valandą žvelgiu į praeities dešimtmečius, per kuriuos ėjau, pirmiausia matau, kiek daug turiu priežasčių būti dėkingas. Labiausiai už viską, dėkoju Dievui, visų gerųjų dovanų davėjui, kuris man padovanojo gyvybę ir vedė mane per visokiausią sumaištį; kuris visuomet mane kėlė, kuomet pradėdavau smukti, kuris visuomet man teikė naują savo paramos šviesą. Retrospektyvoje matau ir suprantu, jog net šio kelio tamsūs ir sunkūs ruožai buvo skirti mano išganymui ir Jis mane gerai vedė per būtent tuos ruožus.

Dėkoju mano tėvams, kurie sunkiais laikais man davė gyvybę ir sukūrė man nuostabius namus su meile, nušviečiančia visas mano dienas šviesiais spinduliais ligi šios dienos.

Mano tėvo įžvalgus tikėjimas išmokė mane su broliais ir seserimis tikėti ir stovėjo tvirtai lyg vadovas mano visų mokslinių žinių viduryje; mano motinos nuoširdus pamaldumas ir didžiulis gerumas išlieka palikimu, už kuri nesugebu pakankamai jai padėkoti. Mano sesuo nesavanaudiškai manimi rūpinosi ilgus dešimtmečius, kupina palankaus rūpesčio; mano brolis visuomet grindė man kelią savo vertinimų aiškumo, tvirto ryžto ir širdies giedrumo dėka — be šio vis iš naujo ėjimo į priekį, nebūčiau sugebėjęs rasti reikiamo kelio.

Iš širdies gelmių dėkoju Viešpačiui už daugelį draugų, vyrų ir moterų, kuriuos Jis visuomet nukreipdavo į mano gyvenimo kelią; už bendradarbius visuose mano kelio ruožuose; už mokytojus ir studentus, kuriuos Jis man davė. Kupinas dėkingumo, juos visus patikiu Jo gerumui. Taip pat norėčiau padėkoti Dievui už mano nuostabius namus Bavarijos Alpių papėdėse, kuriuose turėjau galimybę asmeniškai įžvelgti vėl ir vėl spinduliuojantį Kūrėjo tobulumą.

Dėkoju mano tėviškės žmonėms už tai, jog leido man kaskart patirti tikėjimo grožį.

Meldžiuosi, kad mūsų kraštas išliktų tikėjimo kraštu ir kreipiuosi į jus, brangūs tautiečiai, kad neleistumėte išsklaidyti jūsų tikėjimo.

Galiausiai dėkoju Dievui už visą grožį, kurį galėjau patirti per įvairius mano kelionės etapus, bet ypatingai už tą Romoje ir Italijoje, kurios tapo mano antraisiais namais.

Nuoširdžiai prašau atleidimo visų tų, kurių atžvilgiu kaip nors nusižengiau.

Tą, ką anksčiau pasakiau savo tautiečiams, dabar sakau visiems, kurie buvo man patikėti mano tarnavimui Bažnyčioje: išlikite tvirti Tikėjime! Nepasimeskite!

Dažnai atrodo, jog mokslas — iš vienos pusės, gamtos mokslai; iš kitos, istoriniai tyrinėjimai (ypatingai Šventojo Rašto aiškinimas) — gali pasiūlyti nenuginčijamas įžvalgas, kurios prieštarauja katalikiškajam tikėjimui. Ilgai buvau gamtos mokslų kaitos liudininku ir mačiau, kaip išnykdavo tariamos aksiomos, priešingos tikėjimui, paaiškėjant esančios ne mokslu, o filosofinėmis interpretacijomis, kurios tik apgaulingai priklauso mokslui — o tikėjimas tęsia dialogą su mokslu dėl savo teiginių srities ribų, o tuo pačiu savo specifikos supratimo. Jau šešis dešimtmečius lydžiu teologijos, ypatingai biblistikos kelią, ir mačiau, kaip iš pirmo žvilgsnio nepajudinami teiginiai žlunga kartų kaitos eigoje, pasirodydami esą tik hipotezėmis. Tai patyrė liberalų karta (Harnack, Jülicher ir kt.), egzistencialistų karta (Bultmann ir tt.) ir marksistų karta. Mačiau ir matau, kaip iš hipotezių maišaties išnirdavo ir iš naujo išnyra tikėjimo racionalumas. Jėzus Kristus iš tikrųjų yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas — o Bažnyčia, su visais savo trūkumais, iš tikro yra Jo Kūnas.

Galiausiai nuolankia prašau: melskitės už mane, kad Viešpats priimtų mane į savo amžinąją buveinę, nepaisydamas mano visų nuodėmių ir trūkumų. Už visus man patikėtus asmenis mano nuoširdi malda skamba kiekvieną dieną.

Benediktas XVI

jš pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Viešpaties Apsireiškimas (Trys Karaliai): Ateikime Jo pagarbinti!

Mal 3, 1; 1 Kr 29, 12. Štai ateina viešpatautojas Viešpats – karaliaus valdžia jo rankoje, ir galybė, ir viešpatavimas.

Ps 71, 1. Dieve, suteik Karaliui savo teisingumo ir savo teisumo Karaliaus Sūnui.

(Introitas)

Šios dienos šventės pavadinime esantis graikiškos kilmės terminas Epiphania (Apsireiškimas) nurodo ją kilus Rytų Bažnyčioje, kuri šiądien kartu paminėdavo Kristaus Gimimą, Išminčių pagarbinimą bei krikštą Jordane. Romos Bažnyčia nuo seniausių laikų Apsireiškimo šventę laikė kaip Kristaus dievystės atskleidimą pagonims. Turbūt todėl tikinčioje liaudyje ši šventė vadinama Trijų Karalių vardu.

Motina Bažnyčia šiandien kviečia savo dvasia kartu skubėti paskui šventuosius Išminčius prie Evangelijos Šviesos šaltinio, Kolektos maldoje prašydama, kad mums būtų leista regėti visą Viešpaties Didybę Danguje.

Lekcijos skaitinys iš pranašo Izaijo knygos kalba apie būsimą Jeruzalės šlovę: „Kelkis, nušviski! Tavoji šviesa atėjo, Viešpaties šlovė virš tavęs sušvito. Nors žemę štai sutemos gaubia ir tautas tamsybės dengia, bet virš tavęs Viešpats šviečia, virš tavęs jo šlovė apsireiškia. Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai – prie tavojo tekančio spindesio.“ Ši pranašystė išsipildo mūsų Motinoje Katalikų Bažnyčioje. Viešpats Jėzus pasiliko savo Bažnyčioje, kurią padarė Tautų Šviesa, Išganymo Ženklu ir Tiesos Švyturiu. Taip, tikrai nėra išganymo šalia Bažnyčios. Tik mūsų Geroji Maitintoja Motina Bažnyčia mums parodo Viešpatį Kristų kaip kitados Kasparui, Merkeliui ir Baltazarui Jį parodė Motina Mergelė Marija. Likime ištikimi savo Motinai Bažnyčiai, neatsitolinkime nuo Jos, net jei ir atrodytų, jog Ji praradusi savo grožį ir spindesį. Mūsų ištikimybė ir uolumas tenusveria drungnųjų ir nupuolusiųjų išdavystes.

Šventoji Evangelija mums papasakoja išminčių kelionę pas Betliejaus kūdikį. Pagonių tautos atstovai, išvydę naują dangaus ženklą bei perskaitę jo turinį, išsiruošia į ilgą bei pavojingą kelionę, vedini vien pranašystės, astronominių sugebėjimų bei širdies ilgesio.

Juk jie buvo pagonys – garbinantys savus dievus, jie neprivalėjo keliauti pagarbinti žydų Mesijo. Ir vis dėlto. Jie pasiryžo. Jie keliavo. Sekė paskui žvaigždę į nežinomybę. O tu ir aš? Ar turime ryžto kažką padaryti dėl Dievo, dėl Jo Bažnyčios, dėl sielų? Ar mums nėra kartais sunku pakilti nuo sofos ir nueiti į Mišias dažniau nei sekmadienį, nekalbant apie didžiąsias šventes? Ar apsiribodami tik to kas būtina išpildymu, mes netampame vyresniaisiais sūnumis, kurie į tėvą žiūri, kaip samdinys į šeimininką? Padarykime dėl Jo visada daugiau. Troškime daugiau Jam atsiduoti, labiau pažinti, labiau pamilti.

Eikime Jo pagarbinti, – juk mums nereiks įveikti tūkstančių kilometrų, mūsų netyko nežinomi pavojai ir galiausiai mes juk žinome, ką rasime pasislėpusį šventovės tabernakulyje – dvasiniame Betliejuje. Jis visada mūsų laukia ir nereikalauja iš mūsų nei aukso, nei smilkalų, nei miros, – vien mūsų pačių. Nebūkime tingūs kaip Jeruzalės kunigai ir Rašto aiškintojai, ar veidmainiai kaip tironas Erodas, po kurio rūpesčiu dėl gimusio Vaikelio slėpėsi baimė ir pavydas.

Venite, adoremus Dominumǃ

Meldžiame, Viešpatie, maloningai pažvelk į savosios Bažnyčios dovanas,

kuriomis jau nebe auksas, smilkalai ir mira aukojama;

bet tai, kas šiomis dovanomis pateikiama, aukojama ir priimama,

yra Jėzus Kristus Tavo Sūnus mūsų Viešpats.

JŠ pagal www.tradicija.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Bažnyčia atsisveikina su popiežiumi Benediktu XVI – FOTORELIACIJA

120 kardinolų, daugiau kaip 400 vyskupų, 3700 kunigų ir tikinčiųjų iš viso pasaulio Vatikane atsisveikino su mirusiu popiežiumi vyresniuoju Benediktu XVI. Popiežius Ratzingeris mirė 2022 m. gruodžio 31 d. Vatikano soduose esančiame Mater Ecclesiae vienuolyne, sulaukęs 95 metų.

Kategorijos
Bez kategorii KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Ar Benedikto XVI laidotuvių liturgija bus popiežiškoji? Taip, bet „modifikuotas”.

Benedikto XVI laidotuvių ceremonijos liturgija bus panaši į popiežiaus laidotuvių liturgiją, tačiau pakeista dėl besiskiriančios situacijos – tokią žinią antradienį žurnalistams perdavė Vatikano spaudos tarnybos direktorius Matteo Bruni.

Šis pranešimas patvirtina, kad viskas, kas vyksta po atsistatydinusio popiežiaus mirties, yra tokia pati naujovė kaip ir jo atsistatydinimas 2013 m. vasarį. Dabar taip pat viskas turi būti pritaikyta prie šių išskirtinių aplinkybių.

Pirmą kartą istorijoje dabartinis popiežius vadovaus savo pirmtako laidotuvių ceremonijoms. Kaip paaiškino Bruni, liturgijos pagrindas bus Mišios po popiežiaus mirties ir būtent šiose Mišiose bus padaryti pakeitimai. Mišios Šv.Petro aikštėje prasidės ketvirtadienį 9.30 val.

Tačiau Benediktas XVI bus palaidotas kaip ir visi popiežiai. Tai apima tokias detales, kaip monetų ar medalių, pagamintų jo pontifikato laikotarpiu, padėjimas kape. Jis taip pat bus palaidotas su vadinamuoju Rogitum. Tai rašytinė forma, kurioje užrašyti visi svarbiausi jo gyvenimo, o ypač popiežiavimo laikotarpio, įvykiai. Dokumentas bus įdėtas į metalinę kapsulę. Be to, kapavietėje bus saugomos Josepho Ratzingerio, kaip Miuncheno ir Freisingo arkivyskupo bei Romos vyskupo, palaidotos palaikų knygos.

Kaip ir jo pirmtakai, Benediktas taip pat bus paguldytas į tris karstus: du vidiniai karstai pagaminti iš kiparisų medienos ir cinko; jie bus užantspauduoti. Išorinė dalis pagaminta iš ąžuolo.

Pačioje liturgijoje reikia padaryti pakeitimus, kad maldose būtų nurodyta, jog Benediktas XVI mirties metu nebuvo popiežius. Taip pat reikia pažymėti, kad po jo mirties Romos vyskupo sostas nebuvo laisvas.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Tomaš Božerocki: „Mane trikdo, kad Vilniuje šventas Mikalojus eina su savo anūke”.

Vilniaus universiteto sociologas ir istorikas Tomaš Božerocki interviu laikraščiui „Kurier Wileński” išsakė savo nuomonę apie vietinius Kalėdų eglutės šventinius papročius ir jų turinį.

Ilona Lewandowska: Savo laidose keliate Mikalojaus klausimą Vilniaus regione informacinio karo kontekste. Kodėl jus domina ši tema?

Tomaš Božerocki: Jau kelerius metus stebiu Kalėdų šventes Vilniaus regione ir turiu prisipažinti, kad mane stebina, kodėl mūsų regione Kalėdų Senelis eina su anūke. Snieguolė, Mikalojaus anūkė, kaip ją bevadintume, pasirodo daugelyje, drįsčiau sakyti, daugumoje kalėdinių vakarėlių Vilniuje. Ar tai yra lenkų katalikų tradicijos dalis? Ar vakarietiškos, komercializuotos šventojo Mikalojaus versijos dalis? Ne, tai rodo, kad Senelis Šaltis, kuris ateina kartu su Snieguole, vis dar gyvas mūsų sąmonėje. Nors sovietiniai laikai praėjo, akivaizdu, kad sovietinė propaganda vis dėlto sėkmingai formavo mūsų kalėdinius ritualus. Kodėl Vilniaus krašto lenkai, deklaruojantys prisirišimą prie katalikiškos tradicijos, taip prisirišo prie Senelio Šalčio? Verta priminti, kad tai pasaulietinis Kalėdų senelio atitikmuo, išpopuliarėjęs stalinizmo laikais Sovietų Sąjungoje. Jis turėjo pakeisti krikščioniškąją Kalėdų tradiciją. Naujųjų metų dieną jis ateidavo su savo anūke Snieguole įteikti vaikams dovanų. Stalinizmo laikais Senelis Šaltis, Snieguolė ir Naujieji metai (vaiko pavidalu) pasirodydavo tipiškose komunistinėse Kalėdų prakartėlėse ir vaidinimuose, kuriuose atlikdavo analogiškus Šventosios šeimos vaidmenis. Tai, kad mūsų kalėdiniuose spektakliuose rodomos snaigės, rodo, jog nesugebame išsilaisvinti nuo sovietinės kultūros ir jos simbolikos. O tai savo ruožtu turi labai rimtą reikšmę dabarčiai. Mūsų tradicijos, papročiai taip pat yra informacinio karo dalis. Per juos esame susiję su Vakarų kultūra, t. y. su lenkų, lietuvių, katalikų ar rusų pasaulėjauta. Šiandien negalima būti abejingam tokiems reiškiniams.

Ar yra kitų tokių reiškinių pavyzdžių?

Man, žinoma, ryškiausia yra vadinamoji Žmogaus diena, švenčiama vasario 23 d., arba Sovietų armijos diena. Kokia prasmė švęsti okupacinės kariuomenės dieną? Žinoma, jų nėra, ir, deja, tai vyksta ir mūsų mokyklose. Pradėjus dirbti mokytoju, man nutiko, kad šią dieną sulaukiau palinkėjimų. Tai rodo, kad dažnai nereflektuojame savo tradicijų. Jei norime prisiminti šią dieną, žinoma, tai galima daryti išmintingai, sąmoningai, nes juk labai daug vilniečių vis dar tarnavo toje sovietų armijoje. Tačiau ar tai yra priežastis švęsti? verčiau apmąstyti mūsų istoriją. Kita tokia šventė, žinoma, yra gegužės 9 d. Ir šiuo atveju švęsdami apibrėžiame, su kuria pasaulio dalimi norime tapatintis.

Jūs dalyvaujate istorinėje atmintyje kaip tyrinėtojas. Ar yra kokių nors tyrimų šia tema, kuriuos verta perskaityti?

Man įdomiausi yra Geerto Hofstede’s atlikti tyrimai. Savo darbuose jis nagrinėja tokius reiškinius kaip pati kultūra, vertybės, normos, simboliai, nacionalinė kultūra, kokios yra praktinės kultūrinių skirtumų pasekmės ir kaip jas įveikti. Remdamasis labai išsamiais tyrimais, jis įrodo, kad kultūra, tradicijos formuoja mūsų tikrovės suvokimą, galima sakyti, programuoja mūsų smegenis. Mūsų tradicijos, tai, kaip švenčiame, yra mūsų tapatybės dalis. Tai, kokias šventes švenčiame, parodo, kas esame. Šiuo aspektu „Snaigė” tampa informacinio karo dalimi, nes parodo skirtumus tarp Rytų ir Vakarų, kuria ryšį su rusų kultūra, kurios dalis ji yra, ir kartu verčia mus jaustis nutolusiais nuo Vakarų kultūros. Kalėdų eglutės vakarėlius paprastai rengia vietinės kultūros organizacijos. Manau, kad galime tikėtis, jog jie tai geriau supras ir ne tik nereflektuotai pakartos modelius.

JŠ pagal www.kurierwilenski.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Paskutinę minutę – nuostabi dovana sau ir artimiesiems!

„365 dienos su Marija” – taip pavadintas unikalus kalendorius, jau ketvirtus metus leidžiamas Lietuvoje ir pasiekiantis net 20 tūkstančių žmonių visoje šalyje.

Šis ypatingas populiariausias Lietuvoje katalikiškas kalendorius! Jame Jūsų laukia:

– visos svarbiausios liturginių metų datos;

– vilties įkvepianti palaimintojo kankinio Teofilio Matulionio gyvenimo istorija;

– Dievo ir žmogaus darbais išgražintos mūsų nuostabios tėvynės Lietuvos gamtos, miestų ir bažnyčių vaizdai.

www.viltieskalendorius.lt

Per 2023-iuosius metus ženkite Marijos globoje ir su tikrąja Viltimi!

Parsineškite šią viltį į savo namus ar padovanokite ją Jums brangiems žmonėms tik už 12 eurų! Perkant 3 ir daugiau, vienas kainuoja tik 10 eurų!

Pirma, tai liturginis kalendorius, kuriame rasite visas svarbiausias metų šventes, minėtinas dienas ir atlaidus, išskirtinį dėmesį skiriant Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir su Ja susijusioms datoms.

Antra, kiekvienais metais kalendorius išsamiai, bet paprastai pristato ypatingo žmogaus gyvenimą ir darbus, kuriuose ir šiandien galime rasti pavyzdį ir įkvėpimą. Šių metų kalendorius kviečia per visus 2023-iuosius metus žengti kartu su palaimintuoju arkivyskupu Teofiliu Matulioniu ir jo gyvenimo perteikta vilties žinia.

Trečia, kalendorių puošia mūsų Tėvynės Lietuvos vaizdai, primenantys Dievo sukurto pasaulio grožį ir meilę savo šaliai, jos gamtai, istorijos ir žmonių kūriniams. Į kalendorių lygiomis dalimis sudėti Lietuvos gamtos vaizdai, miestų panoramos ir bažnyčios – krikščioniškos Lietuvos atspindžiai.

2023 metų kalendorius skelbia vilties žinią nuo karo, ekonominės krizės nuojautų ir įtampų pavargusiai Lietuvai. Kaip minėta, vilties žinią palydi istorija žmogaus, savo pavyzdžiu geriausiai liudijusio, kad gyvenimas negali nustoti vilties, o Dievo apvaizda stebi ir saugo kiekviename žingsnyje, nuolat primindama, kad gyvenimo pasirinkimuose renkantis gėrį kiekvieno iš mūsų laukia nuostabiausias atpildas.

Šis žmogus – palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, daugybę metų praleidęs lagerių varguose, tačiau niekada nepalūžęs ir nedvejodamas rinkęsis tiesos ir doros kelią. Prieš penketą metų Lietuva šventė jo paskelbimą palaimintuoju ir geriau pažino šio žmogaus istoriją. Kartu su šiuo kalendoriumi norime Teofiliaus Matulionio gyvenimo liudijimą atnešti ir į Jūsų namus. Testiprina jis Jūsų kasdienius darbus.

Esame tikri, kad šis kalendorius – puiki dovana Jūsų artimiesiems ir draugams, radusiems ar ieškantiems tikėjimo. Tai vienu metu namų puošmena ir praktiškas įrankis, naudingas kiekvieno kasdienybėje. Galiausiai tai priminimas, kad kiekvieną dieną mus lydi Viešpaties ir Marijos globa.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Christus natus est nobis!

Mieli skaitytojai,

gyvename sunkiais laikais, kuriuos vos prieš dvejus metus mažai kas iš mūsų galėjo nuspėti. Epidemijos, karai – viskas kaip prieš 2000 metų.

Tačiau net ir tada, ir dabar mums yra gelbėjimas. Šiandien mums gimė Kristus – mūsų Gelbėtojas, kuris praskaidrins „baisią mūsų tikrovės naktį”.

Turime prisiminti, kad „tikrovė”, kurioje dabar gyvename, yra tik dalinė. Amžinasis gyvenimas jį pranoksta neribotai ir absoliučiai, nors šiuo metu to nematome.

Linkime jums palaimingų Kalėdų, kad naujagimis Kristus būtų jūsų stiprybės ir ištvermės šaltinis, o Dievo Motina jus globotų!

Redakcija

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Platono „Politiko“ pristatymas – VU Filosofijos fakultete gruodžio 14 dieną!

Valstybingumo studijų centras kviečia į Platono „Politiko“ pirmojo lietuviško leidimo pristatymą gruodžio 14 d. 18.30 val. VU Filosofijos fakulteto 301 auditorijoje.

„Pasirodo lietuviškas Platono dialogo „Politikas“ vertimas! Manau, kad politikos studijų lauke tai visgi yra nemažas įvykis. Nors Platono veikalų lietuviškai išleista jau daug, politinės filosofijos – mažai. Šis darbas užpildo spragą ir gal – nedrąsiai tikiuosi – prisidės prie Platono studijų politikos mokslų baruose“, – komentuoja leidėjas Vytautas Sinica.

„Platono vėlyvasis dialogas „Politikas“ atskleidžia skaitytojams ne tik Platono politinės minties raidą, lyginant su garsiuoju dialogu „Valstybė“, bet ir aptaria per visą žmonijos istoriją aktualumo neprarandančius klausimus. Kas yra politika? Kokio specifinio žinojimo ji reikalauja? Kas skiria politiką nuo visų kitų ir konkrečiai nuo „duodančių nurodymus“ menų? Kokios turi būti politinės valdžios galių ribos? Iš kur kyla valdžios autoritetas? Kodėl žmonės turėtų pasitikėti valdžia ir koks apskritai yra jos tikslas? Knygos pristatyme užduosime ne tik šiuos klausimus – patys paklausite to, kas rūpės labiausiai“, – rašoma kvietime.

Knygą iš senosios graikų kalbos išvertė kadaise ir Aristotelio „Politiką“ Lietuvos skaitytojams padovanojęs dr. Mindaugas Strockis, mokslinio konsultavimo ėmėsi prof. Tatjana Aleknienė, o įvadinį straipsnį parašė prof. Vytautas Radžvilas. Su visais jais kviečiame aptarti knygos tekstą ir kontekstą gruodžio 14 dieną, 18.30 val. VU Filosofijos fakulteto 301 auditorijoje!

Renginyje bus galima įsigyti Platono „Politiką“ leidėjo kainomis. Vertimą ir leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Ar Švenčiausioji Mergelė Marija augo dorybėse?

Gruodžio 8 d. švenčiame Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Iškilmę. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo tiesa yra tikėjimo dogma. 1854 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus IX, dalyvaujant 54 kardinolams ir 140 arkivyskupų bei vyskupų, Šventojo Petro bazilikoje Romoje ją iškilmingai paskelbė bule Ineffabilis Deus.

Popiežius rašė:

„Skelbiame, skelbiame ir apibrėžiame, kad doktrina, teigianti, jog Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pat pirmosios savo prasidėjimo akimirkos – dėl ypatingos visagalio Dievo malonės ir privilegijos, dėl numatytų Jėzaus Kristaus, žmonių giminės Gelbėtojo, nuopelnų – buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės dėmių, yra Dievo apreikšta tiesa, todėl visi tikintieji turi ja tvirtai ir nedvejodami tikėti.”

Taip pat kas neigia šią tiesą, pats save pašalina iš Bažnyčios bendruomenės, tampa nukrypstančiuoju ir kaltu dėl erezijos.

Marija nuo pat savo prasidėjimo momento buvo apsaugota ne tik nuo bet kokios nuodėmės, kurią galėjo padaryti, bet ir nuo gimtosios nuodėmės, kurią mes visi paveldime. Tai įvyko, nors tuo metu ji dar nebuvo Dievo Motina. Tačiau Dievas dėl būsimo išganingojo Apreiškimo įvykio apsaugojo Mariją nuo nuodėmingumo.

Todėl Marija buvo pradėta pašvenčiamojoje malonėje, laisva nuo visų gimtosios nuodėmės padarinių (pvz., mirties – todėl Bažnyčioje švenčiame jos Ėmimo į dangų, o ne mirties šventę). Ši privilegija buvo ne tik negatyvaus pobūdžio – gimtosios nuodėmės nebuvimas, bet ir pozityvaus pobūdžio, pasireiškusi malonės pilnatve Marijos gyvenime.

Ar Švenčiausioji Mergelė Marija iš Dievo iš karto gavo aukščiausio laipsnio dorybes, ar ji turėjo jas įgyti dirbdama ir kovodama su savimi?

Tarp žmonių Švenčiausioji Mergelė Marija yra viena iš labiausiai Kūrėjo privilegijuotų būtybių, nes to reikalavo jos, kaip Dievo Sūnaus Motinos, išskirtinis orumas. Todėl jos niekada, net trumpiausią akimirką, nepalietė gimtosios nuodėmės dėmė.

Dievas papuošė jos sielą nepaprastu tyrumu ir nekaltumu, nepaprasta įvairių malonių gausa jau nuo pat jos prasidėjimo. Bet ar tai jau buvo aukščiausias laipsnis? O gal Marija su metais augo dorybėmis, nuopelnais ir šventumu per savo maldas, darbus ir kančias, kurių ėmėsi Dievo valia ir iš meilės Jam?

Taip, Marija nuolat augo šventume, kad kasdien būtų vis šventesnė ir malonesnė Dievo akyse. Tačiau jos augimas vyko šiek tiek kitaip nei pas mus. Marijai nereikėjo įgyti dorybių ir nuopelnų kovojant su pagundomis, kylančiomis dėl netvarkingų aistrų, tokių kaip puikybė, pyktis, netyrumas ir pan.

Būdama laisva nuo pirmapradės kaltės, ji taip pat buvo laisva nuo mumyse vyraujančios vidinės netvarkos, todėl nejautė vidinio polinkio į blogį. Kita vertus, ji nebuvo laisva nuo rūpesčių ir kančių. Ji jautė visas nemalonias ir sunkias pastangas, kurių reikėjo, kad dievobaimingai priimtų ir ištvertų kančias, jausmų numarinimą, kasdienio darbo sunkumus ir nepatogumus, o svarbiausia – laukė tų sielos kančių, kurias jai skyrė Dievas.

Malonės perteklius, kurį Marija gavo pradėdama, buvo tik pradinis taškas, o šventumo viršūnę ji pasiekė tik savo mirties akimirką; tai aukščiau už bet kokį žmogišką įvertinimą.

„Mąstykime apie nuolatinius nuopelnus už visus jos veiksmus; mąstykime apie tas ypač iškilmingas akimirkas, kai Švenčiausioji Trejybė tarsi užliejo Mergelės sielą; mąstykime apie jos pašventinimą paskutiniaisiais gyvenimo metais kasdiene Šventąja Komunija.

Prisiminkime dieviškuosius dėsnius, reglamentuojančius malonės didėjimą: kad jis priklauso nuo asmens orumo ir meilės intensyvumo; kad kuo didesni malonės turtai, tuo labiau ji didėja, ir pamatysime, kad ši malonė Marijoje didėjo taip, … kad ji panaši į neaprėpiamą jūrą.

Žymūs Bažnyčios daktarai sako, kad jei į vieną visumą surinktume visų šventųjų ir angelų malonę, Marijos malonė paskutinę jos gyvenimo akimirką, o gal net ir daug anksčiau, savo pilnatve pranoko visus dieviškojo dosnumo išliejimus visiems išrinktiesiems.”

Aleksandras Strelcovas

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Šv. Mikalojus iš Miros – Kauno ir studentų globėjas

Šiandien minimas šv. Mikalojus (graikiškai Nikolaos) iš Miros. Būtent šio šventojo garbinimą pakeitė komercializuotas „Kalėdų senelis“.

Šv. Mikalojus buvo vyskupas Miroje (dab. Turkijos pietinėje pakrantėje).

Pasak tradicijos, jis trims vieno neturtingo vyro dukterims, neturėjusioms kraičio ir norėjusioms ištekėti, visoms įteikė po auksinių pinigų kapšą. Štai kodėl ikonafografijoje jis vaizduojamas su trimis maišeliais auksinių pinigų arba trimis obuoliais rankoje, taip primenant jo dovanas trims varguolėms.

Tai šv. Mikalojus padarė naktį, slapta, kad nežinotų geradario vardo – ir todėl daug kur „Kalėdų senelis“ dovanas atneša naktį, niekam nematant ir padeda jas po Kalėdų eglute Kūčių naktį.

Nors ši diena Visuotinėje Bažnyčioje tėra III klasės, Prancūzijoje, Olandijoje ir Vokietijoje ji turi ypatinga statusą, kur šv. Mikalojus su mitra, skeptru ir, žinoma, pinigų maišu pasirodo ir džiugina visus aplinkinius.

Šv. Mikalojus taip pat yra antrasis Vilniaus arkivyskupijos globėjas (II klasė) bei Kauno miesto globėjas.

JŠ pagal UzKatalikuTradicija

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Adventas – gražių tradicijų metas

Istoriniuose šaltiniuose adventas pirmą kartą paminėtas IV a. pabaigoje. Šis pasiruošimo Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimui laikas yra turtingas įvairių simbolių ir tradicijų. Kiekviena tauta ar šalis turi kažką savito.

Gražiausia ir žinomiausia tradicija Lietuvoje yra rarotinės Mišios. Ši liturgija švenčiama auštant. Seniau šiose Mišiose gausiai dalyvaudavo vaikai, kurie liturgijos pradžioje eidavo procesijoje ir eidavo su uždegtomis žvakėmis ar žibintais. 

Rarotų Mišių grožis labiausiai atsiskleidžia senovinėje ekstraordinacinėje apeigoje. Mišios laikomos tik žvakių šviesoje, kol pradeda švisti. Jaudinanti giesmė „Rorate caeli” suteikia toną visai liturgijai. Visą sielą persmelkia stebuklo paslapties jausmas, kuriam mus ruošia liturgija.

Pavadinimas „Rarotų” kilęs iš įprastinės įžanginės giesmės (introito), prasidedančios žodžiais „Rorate caeli desuper”. – „Nusileiskite dangaus rasą”. 

Rarotų Mišios, Švenčiausiosios Mergelės Marijos votyvinės Mišios per adventą, yra senovinio Viešpaties Apreiškimo šventės šventimo per adventą – gruodžio 18 d. – pėdsakas. 

Senovės ir viduramžių liturginėse knygose rekomenduojama šias Švenčiausiosios Mergelės Marijos Mišias švęsti likus savaitei iki Kalėdų ar net per visą adventą. Toks išskirtinis Dievo Motinos buvimas advento metu turi gilią prasmę. 

Mergelė Marija yra advento laukimo meistrė. Kaip Izraelio duktė, Viešpaties Jėzaus Motina ir Bažnyčios Motina. Kartu su Izraeliu ji laukė Mesijo, o kai angelas jai pranešė, kad ji pradės ir pagimdys Sūnų Emanuelį, ji laukė Gyvybės, kuri stebuklingai augo joje. 

Kartu su Bažnyčia ji laukia šlovingojo, pašlovintojo Kristaus atėjimo ir, viešpataudama danguje kartu su Juo, palaiko Bažnyčią laukiant galutinės Viešpaties dienos.

Mūsų protėviai Adventą laikė itin šventu laikotarpiu, kurio metu buvo svarbus susikaupimas, buvo vengiama linksmybių ir, žinoma, laikomasi pasninko. Jei šių dienų dažnas žmogus Advento laikotarpiu pasninko laikosi tik penktadieniais, tai seniau žmonės pasninko laikydavosi tris dienas per savaitę – trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį. Tomis dienomis jie stengdavosi nevalgyti mėsos ir pieno produktų.

Prasidėjus adventui, nors pagrindiniai namų ruošos darbai buvo baigti, pirmąją savaitę reikėjo sutvarkyti namus, atlikti visus būtinus darbus ir pasiruošti artėjančioms šventėms.

Jauni ir seni susirinkdavo į didesnį kambarį ir praleisdavo vakarą giedodami giesmes bei kartu dirbdami įvairius smulkius darbus: moterys verpdavo ir audė, jaunimas padėdavo ištekėjusiai merginai paruošti kraitį – plėšė plunksnas pagalvėms, siuvo marškinius, audė juostas, o vyrai verpė virves, pynė virves ir drožė grėblius. 

Po rožinio giedojimo jie minė mįsles, aptarinėjo praėjusios dienos ir būsimus darbus, dalijosi naujienomis. Jie taip pat mėgavosi bulvių koše. Mėsa buvo draudžiama, todėl bulvių košė buvo „pagardinama” sėmenų aliejumi.

Advento giesmės, dažnai vadinamos himnais, yra lėto tempo, iškilmingos, ramios ir santūrios. Šokdami advento ratu berniukai ir mergaitės laikosi atokiau vienas nuo kito, vengia laikytis už rankų ir šokti poroje. Tokie šokiai labiau primena ceremoniją nei žaidimą. 

Advento giesmių ir ratelių temos dažniausiai susijusios su jaunimu, šeimos santykiais, priešvestuviniu laikotarpiu, sužadėtuvėmis ar vestuvėmis. Dažnai giesmėse mergelė ir jaunikis minimi ne tiesiogiai, bet pasitelkiant gyvūnų, augalų ar paukščių įvaizdžius.

Vakarėliai būdavo santūrūs, laikantis bažnyčios draudimų, ir jaunuoliai kruopščiai ieškodavo poros, tačiau sužadėtuvės prasidėdavo tik po Trijų Karalių.

Dabar daugelis gyventojų savo namuose pina advento vainikus, į kuriuos įkomponuoja 4 žvakes. Tik atsiradusi Advento vainiko idėja turėjo grynai religinę funkciją: pranešti, ypač vaikams, kad artėja Kalėdos, pasiruošti joms, paskatinti bendrai maldai, priminti, kad Jėzus yra tikroji šviesa, kuri nugali tamsumas ir blogį. Keturios žvakės simbolizuoja keturias Advento savaites. 

Viena po kitos žvakių uždegimas reiškia artėjimą prie Jėzaus gimimo, augančią šviesos pergalę prieš tamsą. Norint, kad ritualas išreikštų visą savo simbolinę reikšmę, geriau žvakes degti vakare, kai tamsu, arba pasistengti sukurti kuo tamsesnę aplinką. Žvakės turi būti dviejų spalvų: trys violetinės ir viena rožinė. Violetinė išreiškia atgailą ir atsivertimą į Dievą, rožinė – džiaugsmą dėl tuoj gimsiančio Jėzaus. Dėl to rožinė žvakė uždegama trečiąjį advento sekmadienį, skirtą džiaugsmui.

Neįmanoma aprašyti visų advento papročių, nes keičiasi laikas, keičiasi mūsų darbo pobūdis, keičiasi ir papročiai. Svarbu tik prisiminti, kad advento metas yra proga su Švenčiausiosios Mergelės Marijos pagalba ruoštis Dievo atėjimui.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Tegyvuoja Kristus Karalius! Ne tik danguje, bet ir žemėje!

Kristaus Visatos Valdovo šventė, kuri pagal dabartinį liturginį kalendorių tenka paskutiniam lapkričio mėnesio sekmadieniui, ne visada turėjo šį vardą ir ne visada buvo švenčiama šią dieną.

Kaip ir daugelyje kitų Bažnyčios teologijos ar liturgijos sričių, šis pokytis įvyko po Vatikano II Susirinkimo.

Tačiau formaliai ji neturėjo jokio ryšio su Vatikano II Susirinkimu, kuris šio klausimo apskritai nesvarstė.

1969 m. balandžio 28 d. išleidus naująjį liturginį kalendorių, popiežius Paulius VI leido šią šventę švęsti paskutinį lapkričio sekmadienį ir pakeitė jos pavadinimą: iš Kristaus Karaliaus šventės į Kristaus Visatos Valdovo šventę.

Vėlesniuose darbuose katalikų teologai teigė, kad tokiu pakeitimu siekta pabrėžti eschatologinį šios šventės pobūdį, kad Kristaus viešpatavimas yra visuotinis ir absoliutus Visatoje, tačiau viršija žemiškąją tikrovę ir įvyks tik po antrojo Išganytojo atėjimo.

Tačiau aprašant pirminę šios šventės idėją, buvo minima ir Kristaus žemiškojo viešpatavimo idėja. Apie tai, kad per tikrą Kristaus Viešpaties intronizaciją šeimose, bendruomenėse ir valstybėse būtų galima įveikti socialinius konfliktus, atkurti valdžios autoritetą ir įtvirtinti socialinę taiką žemėje.

Šventės teologinis šaltinis buvo enciklika „Quas Primas”, kurioje popiežius Pijus XI, viena vertus, pabrėžia eschatologinį Kristaus valdžios pobūdį, bet kartu įspėja, kad būtų klaidinga neigti Kristaus valdžią žemėje:

„Tačiau ši karalystė pirmiausia yra dvasinė ir daugiausia susijusi su dvasiniais dalykais, ką labai aiškiai parodo ir mūsų cituoti Šventojo Rašto žodžiai, o Kristus Viešpats patvirtina savo elgesiu. Kai žydai ir net patys apaštalai klaidingai manė, kad Mesijas atkurs laisvę ir prikels Izraelio karalystę, Jis sugriovė šį jų tuščias įsivaizdavimą ir atėmė iš jų viltį; kai aplinkiniai ir susižavėjusi minia norėjo Jį paskelbti karaliumi, Jis pabėgo ir pasislėpė, nes nenorėjo karališkojo vardo ir garbės; Romos Vyresniojo akivaizdoje Jis pareiškė, kad Jo karalystė ne iš šio pasaulio”.

Tačiau kartu:

„Be to, labai klystų tas, kuris neigtų Kristaus, kaip Žmogaus, valdžią bet kokiems laikiniems reikalams, nes Kristus iš Tėvo gavo neribotą teisę į visa, kas sukurta, todėl viskas pavaldžiai Jo valiai… Todėl, jei žmonės privačiai ir viešai pripažintų Kristaus karališkąją valdžią jiems, tuomet visą visuomenę apimtų neregėti palaiminimai, tokie kaip derama laisvė, tvarka ir ramybė, santarvė ir taika. Nes kaip karališkasis mūsų Viešpaties orumas žemiškųjų kunigaikščių ir valdovų orumą apgaubia tam tikra religine pagarba, taip jis sustiprina ir piliečių pareigas bei paklusnumą. „

Kadangi šis Kristaus Karaliaus viešpatavimas turės ir žemiškąjį matmenį, ši šventė švenčiama paskutinį spalio sekmadienį, prieš pat Visų Šventųjų šventę, kuri taip pat puikiai iliustruoja Kristaus viešpatavimą žemėje ir danguje, kuriam šie šventieji buvo parengti dar žemėje.

Laiko atstumas iki liturginių metų pabaigos žymi būtent šį, nors ir trumpą, bet vis dėlto esamą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus viešpatavimo žemiškoje tikrovėje aspektą.

Po Vatikano II Susirinkimo įvykdyta reforma, perkėlusi šią šventę į liturginių metų pabaigą, teologiškai visiškai pašalino šį žemiškąjį aspektą. Iš katalikų nebesitikima, kad jie šeimose, bendruomenėse ir valstybėse įtvirtins Kristų Karalių, bet tik laukiama Jo viešpatavimo amžinybėje.

Akivaizdu, kad šio žemiškojo aspekto eliminavimas kenkia tikinčiųjų sieloms, nes nemotyvuoja jų atpažinti to, kas iš tikrųjų egzistuoja, būtent gebėjimo, kurį neabejotinai turi Viešpats Dievas, – gebėjimo viešpatauti ir čia, žemėje. Iš tikrųjų tai žmogaus supratimu susiaurina ir apriboja Viešpaties Dievo visagalybę ir de facto yra mūsų silpstančio tikėjimo įrodymas.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Karai yra laiminami danguje. Kaip Ukraina gali laimėti karą?

Karai yra laiminami danguje. Ukrainos ir Rusijos konfliktas yra „Dovydo ir Galijoto” konfliktas – tipiškas antikos laikų konfliktas. Kaip anksčiau, taip ir šiandien, „Dovydo” pusė tokį konfliktą gali laimėti tik dėl antgamtinio įsikišimo. Žinoma, jis nebūtinai turi būti tiesiogiai matomas, tačiau po kurio laiko, atlikus analizę, paaiškės, kad įvyko stebuklas.

Popiežius Pranciškus pagaliau paaukojo Rusiją Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai taip, kaip to reikalavo Dievo Motina. Šis faktas taip pat yra stebuklas, žinant Popiežiaus požiūrį į dialogą su stačiatikiais. Šis paaukojimas greičiausiai nebūtų įvykęs, jei nebūtų buvę karo. Karas – tai kaina, kurią reikėjo sumokėti už Rusijos paaukojimą ir jos atsivertimą ateityje.

Kaip žmonės, mes nežinome Dievo ketinimų, tačiau iš Bažnyčios katekizmo žinome, kad Viešpats Dievas atlygina už gerus dalykus ir baudžia už blogus. Šią mintį galima įžvelgti ir Dievo Motinos Fatimoje paskelbtame pranešime. Ji kalbėjo apie sąlygas, kurios turi būti įvykdytos, kad Dievo bausmė būtų sustabdyta.

Deja, dabar žmonija, kaip ir tada, labai priešinasi Jo Motinos prašymams. Žinome, kad Viešpats Dievas negali norėti, kad būtų įgyvendinami blogi dalykai, todėl verta stengtis tokių dalykų nedaryti ir, atvirkščiai, stengtis įgyvendinti gėrį.

Šiame kontekste aptarkime Ukrainos ir Rusijos puses. Rusijos pusėje situacija iš esmės paprasta. Ji yra blogio jėgų pusėje ir jai reikia atsivertimo, kuris įvyks po šiais metais įvykusio pašventinimo. Rusijos pusė yra taip priklausoma nuo blogio, kad negali pati išeiti, todėl jai reikia ypatingo išorinio veiksmo, savotiško egzorcizmo, kurį atliko popiežius Pranciškus. Mes savo ruožtu turėtume karštai melstis už Rusijos atsivertimą.

Kita vertus, ką turime Ukrainos pusėje? Prieš karą Ukraina vystėsi gana laisvai. Bent jau taip atrodė išoriškai, jei nepaisysime sąmokslo teorijų. Ukrainos valdžia galėjo laisvai pasirinkti gėrį ar blogį savo šalies vystymuisi, o jei pasirinko blogį, tai savo noru. Nereikėjo, kaip Rusijos atveju, būtinai pašvęsti šalies Nekaltajai Marijos Širdžiai. Ukrainos žmonės turėjo dar daugiau laisvės (nei, pavyzdžiui, Rusijoje) rinktis tarp blogio ir gėrio.

Deja, Ukrainos pusės – tiek valdžios institucijų, tiek piliečių – pasirinkimai ne visada buvo geri. Gėjų paradai buvo rengiami ne tik sostinėje (tai galima laikyti centrinės valdžios politinio korektiškumo reikalavimu), bet ir, pavyzdžiui, Mariupolyje. Nežinau, kokia galinga tarptautinė agentūra galėjo pareikalauti ir patikrinti, ar Mariupolyje vyko vadinamasis „lygybės festivalis”? Vadovaujantis sveiku protu, atsakomybė už šį sprendimą turėtų tekti vietos valdžios institucijoms ar net vietos gyventojams.

Neseniai pasaulį apskriejo žinia, kad Ukrainos parlamentas ratifikavo Stambulo konvenciją. Suprantame, kad tai yra spaudimas būtent tų pasaulio agentūrų, kurie pagalbą Ukrainai sieja su tokių ir panašių įstatymų ratifikavimu. Kita vertus, kol Ukrainos valdžia nesupras, kad karas visada yra gėrio ir blogio kova ir kad laimi ta pusė, kuri atneša daugiau gėrio, išskyrus tuos atvejus, kai Viešpats Dievas nori nubausti šalį ar tautą.

Kol tęsis tokia padėtis, kol Ukrainos valdžia nenuspręs daryti daugiau gero po karo ir dar karo metu, tol pergalės nebus.

Galiausiai norėčiau pacituoti Ukrainos partijos „Tradicija ir tvarka” nario, dabar kovotojo už Ukrainos laisvę Bohdano Chodakovskio žodžius:

Bohdan Chodakovskis

Geltonos ir mėlynos vėliavos nepakanka, kad būtų nugalėtas įsikūnijęs blogis, blogis turi tūkstančius vėliavų. Turime reikalų ne su buriatų ordomis, o su dvasine liga. Rusijos kariuomenė, pradedant eiliniais ir baigiant vyriausiuoju vadu, elgiasi kaip apsėsta. Jų kariuomenės beširdiškumas ir beveidiškumas rodo dvasinius trūkumus, kuriuos bent kiek atidesnė akis pastebi.

Deja, šis karas dar nesuteikė postūmio masiniam atsivertimui. Mūsų kasdieninė liturgija padalinio dislokacijos vietoje beveik tuščia. Kai kurie žmonės klaidingai mano, kad dienos tarnyba yra svarbesnė už Komuniją.

Mus remia patriotinis uolumas, bet kai suprasime, kad karą reikia ne tik sustabdyti, bet ir laimėti, suprasime, kad kova vyks ne tik mūšių laukuose ir miestuose. Tai dangaus ir pragaro kariuomenių karas.

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Krikščioniškų šeimų Karalienė

Homiliją skaityta Didžiuosiuose Žemaičių Kalvarijos atlaiduose liepos 12 d.

Pop. Benediktas XVI Žemaičių Kalvarijos bazilikos Švč. Mergelės Marijos paveikslui suteikė Krikščioniškų šeimų Karalienės titulą. Todėl didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų centre yra Švč. M. Marija, Krikščioniškų šeimų Karalienė. Dera šių atlaidų metu daug dėmesio skirti krikščioniškai šeimai. Į geras šeimas remiasi tiek Valstybė, tiek ir Bažnyčia. Mūsų laikmetis ypač reikalauja, kad labai brangintume vyro ir moters kuriamą krikščionišką šeimą ir ją visais įmanomais būdais gintume.

Evangelija pasakoja apie Šventąją Šeimą, kuri turėjo išgyventi didelių išbandymų. Pirmasis išbandymas – Jėzaus gimimas gyvuliams laikyti skirtoje oloje. Greitai sekė kitas sunkus išbandymas – bėgimas nuo karaliaus Erodo į Egiptą ir gyvenimas tremtyje. Evangelija nepasakoja apie Šventos Šeimos gyvenimą sugrįžus iš Egipto, bet jį nesunku atkurti. Mūsų meto terminais kalbant tai buvo gyvenimas žemiau skurdo ribos. Materialinės sąlygos ano meto paprastų žmonių buvo labai skurdžios, ir jei mums reikėtų šiandien panašiai gyventi, jaustumėmės labai nelaimingi.

Šios dienos Mišių Evangelijos skaitinys (Lk 2, 41-52) pasakoja istoriją iš Šventos Šeimos gyvenimo. Marija ir Juozapas ištikimai laikėsi žydams privalomos tradicijos Velykų šventes švęsti Jeruzalėje. Su tėvais į šventę nuo trylikos metų keliaudavo ir jų vaikai. Grįžtant tėvams iš Jeruzalės vaikelis Jėzus pasiliko šventykloje; Marijai pasakius priekaištą, kodėl jis tėvams suteikė tiek rūpesčio, Jėzus priminė, kad jis nėra tik jų – Marijos ir Juozapo –, bet ir dangaus Tėvo Sūnus, ir jam reikia būti dangaus Tėvo reikaluose.

Krikščioniška šeima šiuo metu visame pasaulyje patiria didelių išbandymų. Iš Vokietijos nuo Hitlerio į Ameriką pabėgę marksistai praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje sukėlė taip vadinamą kultūrinę revoliuciją, siekusią sunaikinti krikščionišką Vakarų kultūrą, kuri rėmėsi Evangelija ir prigimtine vyro bei moters kuriama šeima.

Naujieji marksistai suprato, kad krikščioniška kultūra labiausiai remiasi į prigimtinę krikščionišką šeimą, todėl jiems nebuvo svarbesnio uždavinio, kaip tokios šeimos sunaikinimas. Šiam tikslui labiausiai turėjo pasitarnauti jokių apribojimų nepripažįstantis seksas ir narkotikai. Savo planams įgyvendinti marksistai pasitelkė netradicinės orientacijos žmones, maištingai nusiteikusį jaunimą ir narkotikų naudotojus.

Marksistams Amerikoje pasisekė: universitetuose bei mokyklose buvo pradėta propaguoti seksualinė laisvė. Mokyklose buvo įvestas seksualinis švietimas; vaikus nuo mažens buvo pradėta mokyti neatsakingai naudotis seksualiniu gyvenimu. Veikiami tokio švietimo daugelis jaunų amerikiečių pradėjo atmesti santuoką ir gyventi partnerystėse. Jų šeimose dažniausiai augo vienas vaikas arba net ir jo buvo atsisakoma. O bandantieji priešintis tokiam gyvenimo būdui buvo žeminami ir apšaukiami atsilikėliais bei reakcionieriais.

Šios kultūrinės revoliucijos nuotaikos atkeliavo į Europą, o šiuo metu skverbiasi į Lietuvą. Žinoma, niekas nekalba, kas yra tikrieji kovos prieš krikščioniškąją kultūrą ir šeimą autoriai. Mūsų liberaliai mąstantys politikai ir žiniasklaida ištikimai tarnauja marksistų pagimdytoms idėjoms ir kovos prieš krikščionišką šeimą taktikai. Tik prisiminkime, kaip stengiamasi Seime priimti partnerystės įstatymą, ratifikuoti Stambulo konvenciją, ir kaip bandoma prigimtinei šeimai prilyginti drauge gyvenančių seksualinių mažumų sąjungas.

Lietuvos ir Bažnyčios ateitis labiausiai priklausys, kokias turėsime šeimas. Mes, tikintieji žmonės, mylime visus, tame tarpe ir klystančius žmones, tačiau krikščioniška meilė kviečia ne pataikauti atmetantiems krikščionišką šeimą, bet gyventi tiesoje ir laikytis Evangelijos, kurios kertinis akmuo yra Jėzus Kristus. Šiose Mišiose ypač melskimės, kad nebūtų suklaidinti jauni žmonės ir santuokos neiškeistų į neatsakingas partnerystes.

Švč. Mergele Marija, šeimų Karaliene, globok mūsų šeimas, kurios su pasitikėjimu ieško tavo globos. Amen.

Kard. Sigitas Tamkevičius

JŠ pagal https://www.katalikutradicija.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA NUOMONĖS

Mindaugas išliko katalikas!

Krikščionybės įvedimas Lietuvoje sutapo ir su Lietuvos valstybės organizavimo pradžia. Dėl to Mindaugo rūpesčiai buvo dvejopi: stiprinti kirkščionybę ir pačiam išsilaikyti savo pozicijoje. Tada, be abejo, nestigo konkurentų, nenorinčių jam paklusti. Prie politinių jo priešų jungėsi ir užsikirtę senojo tikėjimo šalininkai. Be to, ir kalavijuočiai su kryžiuočiais nenustojo puldinėti Lietuvos.

Prieš 700 metų, 1251 metų pradžioje, Lietuvos valstybės kūrėjas didysis jos kunigaikštis Mindaugas apsikrikštijo su savo šeima ir dideliu lietuvių būru. Popiežius Inocentas IV savo bulėje nurodo, kad krikštą priėmė didelė daugybė lietuvių pagonių (numerosa multitudo paganorum).      

Apie savo krikštą Mindaugas painformavo popiežių, pasiųsdamas delegaciją ir prašydamas priimti jį bei visą lietuvių tautą į savo globą. Popiežius Inocentas IV 1251 metų liepos mėn 17 dienos raštu pareiškė, kad jis su džiaugsmu sutinka globoti Mindaugą ir visus jo krikščionis. Popiežius kreipėsi ir į kaimyninius vyskupus, kad jie paremtų Mndaugo pradėtą Lietuvos krikščioninimo darbą.

Pirmuoju Lietuvos vyskupu buvo paskirtas vokietis Kristijonas, o jam talkininkavo pranciškonai ir domininkonai. Maždaug tuo pačiu laiku buvo paskirtas ir kitas vyskupas domininkonas Vitas, kurį įšventino Gniezno arkivyskupas. Pirmoji vyskupija buvo įkurta Žemaitijoje Raseinių ir Betygalos srityse, o antroji pietinėje Lietuvoje, jotvingių žemėje, apie Veisiejus.      

Iš abiejų vyskupijų Mindaugas pasiryžo sudaryti Lietuvos bažnytinę provinciją, tiesiog priklausančią nuo šv. Sosto. Inocentas IV šį Mindaugo norą nuoširdžiai parėmė. Vyskupas Kristijonas prisiekė ištikimybę pačiam popiežiui. Popiežius įgaliojo vyskupą Kristijoną vainikuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi. Vainikavimo iškilmės įvyko 1253 metais.      

Šie faktai rodo, kad Lietuvos krikšto klausimas buvo išspręstas iš pačių pagrindų. Priimdamas krikštą ir karūnuodamasis Lietuvos karlium, Mindaugas įsijungė su visa tauta į Katalikų Bažnyčią ir krikščioniškųjų tautų šeimą. Taigi, formaliai viskas buvo atlikta, kad krikščionybė galėtų toliau plėstis Lietuvoje. 

Ar Mindaugas išliko katalikas?      

Krikščionybės įvedimas Lietuvoje sutapo ir su Lietuvos valstybės organizavimo pradžia. Dėl to Mindaugo rūpesčiai buvo dvejopi: stiprinti kirkščionybę ir pačiam išsilaikyti savo pozicijoje. Tada, be abejo, nestigo konkurentų, nenorinčių jam paklusti. Prie politinių jo priešų jungėsi ir užsikirtę senojo tikėjimo šalininkai. Be to, ir kalavijuočiai su kryžiuočiais nenustojo puldinėti Lietuvos.

Mindaugas turėjo grumtis su šiais savo priešais. Kai kurie istorikai mano, kad jis, leisdamasis į kovą su krikščioniškuoju ordinu, atkritęs ir nuo Katalikų Bažnyčios. Bet paskutiniųjų istorijos šaltinių tyrinėjimas tai paneigia. Mindaugas kovojo ir toliau su kryžiuočiais tik kaip su politiniais Lietuvos priešais. Ir nužudytas jis buvo ne tik kaip Lietuvos vienytojas — kas ne visiems patiko — bet ir kaip jos krikštytojas, valdovas katalikas. Po Mindaugo mirties popiežius Klemensas VI vienoje savo bulėje, rašytoje čekų karaliui Otokarui II, prisimena Mindaugą, kaip garbingos atminties Lietuvos karalių ir nurodo, kad jis buvo nužudytas nedorų žmonių. Popiežius ragina Otokarą rūpintis, kad Lietuvoje vėl būtų atstatyta tokia pat padėtis, kokia buvo prie Mindaugo ir kad į sostą, vėl būtų įkeltas karalius katalikas. Nėra jokio abejojimo, kad popiežius taip nebūtų rašęs, jei Mindaugas būtų atkritęs nuo Katalikų Bažnyčios.      

Taip pat ir tvirtas Mindaugo pasiryžimas įkurti nepriklausomą krikščionišką valstybę ir nuo pačios Romos priklausomą bažnytinę provinciją nerodo, kad savo nusistatymą jis būtų taip lengvai kaitaliojęs. Jis norėjo taip sutvarkyti sosto paveldėjimo reikalus, kad ir po jo valstybės priešakyje būtų valdovas katalikas. Tam tikslui jis buvo gavęs 1255 metais popiežiaus bulę, užtikrinančią, kad po jo mirties vienas jo apsikrikštijusių sūnų bus vainikuotas Lievos karalium. Mindaugo apostazijai būtų priešinga ir tai, kad jo žmona karalienė Morta išliko katalikė iki savo mirties.      

Ar krikščionybė nežuvo drauge su Mindaugu?      

Ne tik karalienė Morta liko ištikima savo naujam tikėjimui, bet ir kiti apkrikštytieji. Jų skaičius per dvyliką tolimesnio nekliudomo apaštalavimo metų turėjo išaugti gana didelis. Po Mindaugo mirties sąlygos, be abejo, pasikeitė. Lietuvoje prasidėjo atskirų kunigaikščių kivirčai ir varžytinės dėl sosto. Tose vietose, kur įsigalėjo smarkesni Mindaugo priešai, turėjo būti sukliudytas naujųjų vyskupijų veikimas. O tose srityse, kur vyravo Mindaugo šalininkai, vienuoliai pranciškonai ir domininkonai galėjo savo darbą tęsti toliau. Taigi, katalikų jėgos, mirus Mindaugui, nebuvo visiškai palaužtos. Pavyzdžiui, Mindaugo žudikas kunigaikštis Trainiota, persekiojęs Mindaugo šalininkus ir krikščionis, po dvejų metų pats buvo jų įveiktas ir pašalintas. Vadinas, Mindaugo įvesta tvarka ir krikščionybė stengėsi išsilaikyti.     

Po Mindaugo mirties ir po vidaus kivirčų visi didieji Lietuvos kunigaikščiai, pradedant Traideniu ir baigiant Kęstučiu, nebestatė klausimo, ar krikščionybę įvesti, bet rūpinosi, kaip ją krašte išplėsti. Jie nekovojo su krikščionybe valstybės viduje, priešingai, buvo susirūpinę, kaip gauti kunigų ir vienuolių, kurie skleistų naująjį tikėjimą, nesikėsindami į pačią valstybę, kaip darė kryžiuočiai. Pavyzdžiui, Vytenis po gero puskapio metų nuo Mindaugo mirties prašė ordiną atsiųsti į Lietuvą kunigų, bet šis atsiuntė ne kunigus, o kariuomenę. Maža to, ordinas net suiminėjo kunigus, vykstančius į Lietuvą.      

Naujo krikšto klausimas nebuvo aktualus, nes krikščionybė dar buvo gyva, reikėjo tik ją palaikyti ir plėsti. Bet politinės sąlygos tam buvo labai nepalankios. Net ir Gediminas, kurs rimtai svarstė pravesti Lietuvos krikščioninimą platesniu mastu, pagaliau turėjo nuleisti rankas. Popiežiaus pasiuntiniams jis tik tiek tepasakė, kad Lietuvoje krikščionims yra duota visiška laisvė ir čia yra daug vienuolių pranciškonų bei domininkonų, kurie turi savų bažnyčių ir laisvai skelbia krikščionybę. Jis prašė popiežių ir toliau siųsti į Lietuvą kunigų ir vienuolių, kuriems užtikrina visišką veikimo laisvę. Iš istorijos žinome, kad vienas kitas vienuolis dirbo net didžiųjų Lietuvos kunigaikščių raštinėse.      

Istorikas kan. A. Alekna tvirtina, kad panaši katalikų tikėjimo laisvė buvusi ir Kęstučio — Algirdo laikais. Algirdo didikas lietuvis Goštautas parvežęs iš Lenkijos 12 pranciškonų ir pastatęs jiems Vilniuje vienuolyną. Istorikai šiandien paneigia spėjimą, kad šie pranciškonai būtų buvę pagonių užpulti ir išžudyti. Bendrai apie tokius krikščionių persekiojimus, kokie yra buvę kituose kraštuose, istorijos šaltiniai ir kronikos nieko nesako.      

Tokia krikščionybės padėtis truko iki Vytauto ir Jogailos laikų, kai antrą kartą ir galutinai Lietuva buvo įjungta į Katalikų Bažnyčią. Tai nebuvo naujas krikštas, bet, anot mūsų istoriko Zenono Ivinskio, “antras Lietuvo krikšto etapas”. Tai buvo jau masinis, kiek pavėluotas, bet ne pirmasis tautos krikštas. Pirmasis kryžiaus ženklas lietuvių tautai buvo įspaustas karaliaus Mingo ir niekad jis nebuvo išnaikintas. Jis pasiliko apsikrikštijusių lietuvių sielose iki antrojo krikšto. Dėl to pirmuoju Lietuvos krikštu yra laikytinas Mindaugo krikštas. 

Kitų tautų pavyzdžiai      

Lenkai istorikai vis dar mums pakiša mintį laikyti Lietuvos krikščionybės pradžią nuo lietuvių — lenkų unijos užuomazgos. Bet patys lenkai savo tautos krikščionybės pradžią skaito nuo Mieszko I, apsikrikštijusio 967 metais, nors karaliaus vainiką yra gavę ir bažnytinę administraciją sutvarkę tik jo įpėdiniai. O pagonių kunigaikščių pasipriešinimas buvo įveiktas ir krikščionybė sustiprinta tik maždaug po šimto metų.      

Savo krikštą lenkai gavo iš čekų. Tačiau ir čekų krikščionybė turėjo panašių sunkenybių. Pirmą kartą aštuoniolika jų kunigaikščių su savo tarnais apsikrikštijo Regensburge (Vokietijoje) 845 metais. Šis įvykis laikoma oficialia krikščionybės pradžia čekų tautoje, nors dar turėjo praeiti 150 metų iki buvo įsteigta pirmoji čekų vyskupija Prahoje.      Net toks gerai žinomas Vengrijos karalius šv. Steponas, jų valstybės kūrėjas ir krikštytojas (997) turėjo nepaprastai daug kovoti su kitų kunigaikščių pasipriešinimu ir pagonių reakcija. Jam mirus, karalius Vladislovas I turėjo vėl daug ką pradėti iš naujo, kad krikščionybė galėtų išsilaikyti.      

Panašiai ir Danijos krikštas buvo pradėtas 850 metais vokiečių vyskupo šv. Ansgaro. Šie metai yra laikomi Danijos krikščionybės pradžia, nors antrą kartą teko ją su anglo saksų pagalba gaivinti ir galutinai sustiprinti tik po 185 metų.      Tokių pavyzdžių galima būtų rasti ir daugiau, nes krikščionybės kelias daugelyje tautų buvo panašus. Tai yra visiškai suprantama. Būtų neprotinga norėti, kad krikščionybė, atnešta į pagoniškus kraštus, staiga ir visu platumu išsiskleistų. Neišsiskleidė ji visu platumu ir Lietuvoj net po Vytauto— Jogailos krikšto. Turėjo dar praeiti apie pora šimtų metų iki visa tauta krikščionybę priėmė ir pradėjo su ja susigyventi.    

Kadangi Mindaugo įdiegta krikščionybė nebuvo visai nutraukta, tik įvairių sunkumų kliudoma išsiskleisti, dėl to jos ir nereikėtų mums atsisakyti. Mes turėtume pasekti kitas tautas ir savo krikščionybės pradžią jungti su Lietuvos valstybės pradžia. Reikėtų jungti dėl to, kad pirmasis sujungtos tautos valdovas buvo drauge ir pirmasis lietuvių tautos krikštytojas. 

Tautos krikštas mus įpareigoja      

Šv. Jono Apreiškime yra kalbama apie dideles minias iš visų tautų, giminių ir kalbų, susitelkusias ties Avinėlio sostu, apsivilkusias baltais rūbais ir garbinančias Viešpatį (7,9-10). Mūsų tauta, gavusi tą baltą rūbą Mindaugo laikais ir išnešiojusi jį savo kovose, kančiose ir sielvartuose, jau 700 m. dalyvauja Viešpaties garbinime. Ir lyg kokia milžiniška procesija nuo Mindaugo iki dabar išsitiesia per visą mūsų istoriją, vis gausėdama, vis plačiau išsiliedama. Tačiau jos kelias dažnai yra panašus Kristaus keliui į Kalvarijos kalną. Kankinių kraujas daug kartų laistė mūsų žemę. Pirmasis už katalikiškąjį tikėjimą žuvo pats tautos krikštytojas, du jo sūnūs ir daugelis valstybininkų. Daug kentėti turėjo ir pirmieji du vyskupai ir daugelis tikinčiųjų. Kraujo ir kančios kelias tebesitęsia ir dabar.      

Mes esame tolimi ainiai tos pirmosios mūsų krikščionybės. Esame paženklinti tuo pačiu tikėjimo ženklu ir net ta pačia kančia. Tautos krikštas yra ryšys, kurs jungia lietuvį su lietuviu ir visą lietuvių tautą su Dievu. Tokiu būdu pakrikštytoji tauta tampa nebeatskiriama nuo savo Dievo ir Bažnyčios. Ir dabar su kiekvienu žudomu lietuviu yra žudoma ir pati krikščionybė mūsų tautoje. Tautos krikšto ženklo nebeužtrinsi, jį gali sunaikinti, tik sunaikinęs gyvą tikintį lietuvį.      Mūsų atsakomybė, kurie jaučiame tą gyvą ryšį su krikščionybės pradžia savo tautoje, šiais laikais yra nepaprastai didelė. Nuo mūsų priklauso, ar tą krikščionybę. išlaikysime ir perduosime gyvą, gają ir veiklią tolimesnėms kartoms. Pirmojo tautos krikšto sukaktis mums turėtų priminti šimtmečių kartojamą įpareigojimą tęsti krikščioniškąją kovą toliau, nežiūrint kaip baisūs būtų mūsų priešai ir kaip sunkios kovos sąlygos bei nepalankios aplinkybės, kuriose esame.      

Mūsų parapijos, organizacijos ir laikraščiai neturėtų praleisti šios retos ir gražios sukakties, tinkamai jos nepaminėję.

JŠ pagal www.laiskailietuviams.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Atsilyginimo Rožančius dėl viešo homoseksualizmo propagavimo

Gyvename išskirtiniais laikais. Katalikiškosios Lietuvos sostinėje – Vilniuje – šiais metais jau penktą kartą vyks Lietuvos Gėjų Lygos (LGL) organizuojamo festivalio „Baltic Pride“ eitynės „Už lygybę“. Pasyviai stebinčiai visuomenės daugumai jos diegia ir skatina nepriimtiną ideologiją, homoseksualizmą ir genderizmą. Birželio 4 dieną Vilniaus Gedimino prospekte organizuojamų eitynių „Už lygybę ir taiką“ dalyviai mums teigs, jog prigimčiai priešingos seksualinės elgsenos yra lygiavertės vyro ir moters ryšiui, taip tiesiogiai puldami įprastą šeimos supratimą.

Negana to, eitynių dalyviai teigs, kad žmogus pats renkasi savo lyties tapatumą nepriklausomai nuo biologinės lyties, taip mėgindami visiškai pakirsti įprastą žmogaus sampratą. Šie dalykai brukami pasitelkus melą apie kovą už „naujas“ ir „pažangias“ idėjas, nuslepiant, jog žmogaus prigimtyje niekas iš esmės pasikeisti negali, kaip ir iš jos kylančioje prigimtinėje šeimoje. Skleidžiamas klaidingas požiūris, kuomet vakarietiškumas tapatinamas su Baltic Pride organizatorių propaguojamomis idėjomis, nutylint, kad prigimtinė šeima buvo pamatas, ant kurio išaugo pati Vakarų civilizacija, o pirmoji įgyvendinta marksistinė revoliucija, ypatingai puolusi šeimos instituciją ir propagavusi palaidą seksualinį elgesį, įvykdyta Rusijoje.

Matome, kad daugybė katalikų su liūdesiu stebi šias eitynes, bet jaučiasi bejėgiai, tarsi neturėtų jokios įtakos tam, kas vyksta jų valstybėje, ir nėra tikri, kaip tam pasipriešinti. Daug kur paplitusi apatija ir mintis, kad pasipriešinti nebepavyks, kad tik laiko klausimas, kol šios negerovės įsitvirtins ir mūsų valstybėje. Todėl kviečiame šiuometinių eitynių metu susirinkti prie pagrindinės šalies bažnyčios, Arkikatedros Bazilikos, kurioje ilsisi Lietuvos globėjo Šventojo Kazimiero palaikai, ir taikiai, vedant Dievo ir artimo meilei, kartu melstis bei giedoti, siekiant atsilyginti Dievui už viešas nuodėmes, padaromas „Baltic Pride“ festivalio metu.

Išskirtiniai laikai reikalauja išskirtinių priemonių. Viena iš šių priemonių, šimtmečiais saugojusi katalikišką civilizaciją ir mūsų Tėvynę – Šventojo Rožančiaus malda ir pamaldumas Švenčiausiąjai Mergelei Marijai. Sesuo Liucija, Švenčiausiosios Mergelės Marijos 1917 m. apsireiškimo Fatimoje regėtoja, sakė, kad mūsų laikais ypatingai bus puolama pagrindinė visuomenės ląstelė – šeima, o svarbiausias būdas šiam puolimui pasipriešinti – pamaldumas Švenčiausiąjai Mergelei Marijai. Tokį pamaldumą turėjo ir mūsų globėjas Šventasis Kazimieras, kurio užtarimo taip reikia mūsų šaliai. Dar vienas mūsų įkvėpėjų – dėl meilės Dievui ir Tėvynei daug iškentėjęs monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kuris, kai dar nebuvo mūsų palikęs, šių eitynių metu Katedros aikštėje uoliai melsdavosi Šventąjį Rožančių.

Pagal tradicinį katalikišką apibrėžimą, atsilyginimo aktas yra malda, turinti intenciją atlyginti už nuodėmingus veiksmus. Kadangi nuodėmė propaguojama viešai ir su valstybės leidimu, mes taip pat melsimės viešai. Renkamės birželio 4 dieną, 14.00 valandą prie Vilniaus Katedros varpinės. Mes turime padėti savo Tėvynei grįžti prie Dievo. Tai galima pasiekti malda, kuri turi galią perkeisti žmonių širdis, šeimas, bendruomenes ir net valstybes.

Melsimės šiomis intencijomis:

– Norėdami atlyginti Dievui už nepriimtiną šeimai ir santuokai idėjų skleidimą „Baltic Pride“ festivalio metu, ypač vykdomą eitynėmis „Už lygybę ir taiką!“;
– Melsdami už Lietuvos žmones ir ypač už jaunimą – kad visuomet siektume skaistumo ir kitų dorybių;
– Melsdami už Lietuvą – kad ji visuomet išliktų katalikiška šalis.

Melsimės ir giedosime šias maldas:

– Švenčiausiosios Mergelės Marijos Rožančius;
– Švenčiausiosios Mergelės Marijos (Loreto) litanija;
– Švenčiausiosios Jėzaus Širdies litanija;
– Kelios giesmės Švenčiausiąjai Mergelei Marijai;
– Po šių maldų kartu eisime į Šventojo Kazimiero koplyčią ir sukalbėsime Lietuvos paaukojimo Nekaltąjai Marijos Širdžiai aktą, kurį Lietuvos vyskupai kalbėjo 2018 metais, paaukodami Lietuvą Švenčiausiąjai Mergelei Marijai, bei Šventojo Kazimiero litaniją.

Visos maldos bus atspausdintos knygelėse, kurias gaus dalyviai.

Birželio 4 dieną, 14.00 valandą susirinkime prie Vilniaus Arkikatedros varpinės ir melskimės atsilygindami Dievui už nepriimtiną šeimai ir santuokai idėjų skleidimą „Baltic Pride“ festivalio metu, ypač vykdomą eitynėmis „Už lygybę“. Parodykime, kad Lietuva – katalikiška šalis ir mums nepriimtinas palaidas elgesys!

Atsineškite rožančių ir ateikite su šeimomis, pakvieskite draugus! Visi kartu, taikiai, su Dievo ir artimo meile melskime Dievo pagalbos mūsų šaliai! Kviečiame dalyvauti VISUS geros valios žmones – tiek pasauliečius, tiek dvasininkus, tiek ir tuos, kurie niekada gyvenime nėra meldęsi Šventojo Rožančiaus.

DĖMESIO! Visų dalyvių prašome elgtis ramiai ir į maldą nesinešti jokių plakatų su šūkiais. Tai, visų pirma, vieša atsilyginimo malda, o ne politinis protestas. Taip pat kviečiame į bet kokias galimas provokacijas neatsakyti tuo pačiu. „Nugalėk blogį gerumu”, – tokiu šūkiu apsišarvavęs buvo palaimintasis Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis.

Nuolankiai

„Katalikų Tradicija“

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Kreipimasis į Lietuvos vyskupus dėl Rusijos paaukojimo Švč. Mergelės Marijos Nekaltajai Širdžiai

2022 m. kovo 2 dieną Ukrainos lotynų apeigų vyskupai kreipėsi į popiežių Pranciškų, prašydami konsekruoti Ukrainą ir Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai. Savo laiške jie rašo: „Nuolankiai prašome Jūsų Šventenybę viešai atlikti Ukrainos ir Rusijos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai aktą, kaip Fatimoje prašė Švenčiausioji Mergelė.“

Kaip žinote, 1917 m. liepos 13 d. Švenčiausioji Dievo Motina trims vaikams Fatimoje be kitų svarbių dalykų pasakė štai ką:

„…Aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers, ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos…“

1929 birželio 13 d. apreiškime vienai iš Fatimos regėtojų seseriai Liucijai Dievo Motina pridūrė:

„Atėjo akimirka, kurią Dievas skatina Šventąjį Tėvą vienybėje su visais pasaulio vyskupais atlikti Rusijos paaukojimą mano Nekaltajai širdžiai. Jis pažada šiuo būdu ją išgebėti.“

Šiandien aiškiau nei kada nors matome, kad pranašiški Švč. Mergelės žodžiai neabejotinai išsipildė.

Rusija tapo bolševikinė, ji išplatino komunizmo ir ateizmo klaidas visame pasaulyje, prisidėjo prie Antrojo pasaulinio karo sukėlimo ir 1968 m. kultūrinės revoliucijos, o dabar, pasidavusi klaidingam imperializmui ir revanšizmui, atnešė karą į Europą ir grasina žmonijai branduoline žiema. Iškilo pavojus ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui.

Jai sustabdyti nepakanka nei pacifistinių šūkių, nei ekonominių sankcijų. Tai galėtų padaryti karinė NATO jėga, bet niekas nežinome, ar tai negalėtų sukelti dar baisesnių pasekmių.

Žinome, kad Dievas baudžia nuo Jo vis labiau nusisukantį pasaulį įvairiais būdais, tarp kurių yra tiek karai, tiek materialiniai sunkumai. Tai turėtų būti paraginimas žmonėms vėl atsigręžti į mus mylintį Dievą ir paklusti Jo valiai.

Deja, Dievo Motinos prašymas, kad popiežius kartu su visais pasaulio vyskupais paaukotų Rusiją Jos Nekaltajai Širdžiai, dar nėra įvykdytas, todėl žadėtojo Rusijos atsivertimo bei Nekaltosios Širdies triumfo dar nematyti.

Todėl mes, Lietuvos katalikai, nuolankiai prašome Lietuvos ganytojų prisijungti prie Ukrainos vyskupų ir prašyti Šventąjį Tėvą kuo greičiau kartu su viso pasaulio vyskupais paaukoti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai.

Prašydami jūsų ganytojiško palaiminimo,

Lietuvos tikintieji

Peticiją galime pasirašyti čia: https://katalikupeticija.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Rožančiaus Kryžiaus Žygis už Rusijos paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai

Šiuo sunkiu karo metu Ukrainoje turime melsti už Rusijos paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai. Dievo Motina ir Jos šventasis Rožančius gali viską. Tarp daugelio istorinių Rožančiaus pergalių žymus pvz. Austrijos išlaisvinimas iš komunistų okupacijos po tūkstančių žmonių šv. Rožančiaus maldos akcijos. Todėl su tvirta viltimi ir tikėjimu kviečiame visus Lietuvos žmones, pradėti Rožančiaus Kryžiaus žygį už Rusijos paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai.

Kryžiaus žygyje melsimės:

Rusijos paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai ir Rusijos atsivertimą ir kad atsilygintume už liberaliosios santvarkos skatinamas (LGBT ideologija, partnerystės įstatymas ir tt.) ir kitas Lietuvos žmonių nuodėmes, kad nugalėtume šias nuodėmes bei jų vaisius.

Kodėl turime melsti už Rusijos paaukojimą?

Pati Švenčiausioji Mergelė Fatimoje parodė vaikams siaubingą pragaro viziją ir kalbėjo: 

„Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos. Kad jas išgelbėtų, Dievas nori pasaulyje įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai. Jei bus daroma, ką jums sakau, daug sielų bus išgelbėta, ir bus taika… Kad apsaugočiau nuo to, aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers, ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos. Bet galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers, ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis…

Kodėl Rusija ypač svarbi?

Pirmoji priežastis yra ta, kad nuo pat savo atsivertimo į krikščionybę Rusija puoselėjo ypatingą pamaldumą Dievo Motinai. Pats popiežius Pijus XII paminėjo šį faktą savo pasaulio paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai akte: „Nesuskaičiuojamos ikonos, vienuolynai ir šventovės visoje Rytų Europoje įrodo šios tautos religinį užsidegimą, už kurį ji turėtų būti dėkinga Švenčiausiajai Mergelei ir Dievo Motinai.“

Nors Rusija pasekė Rytų schizma, iš tiesų ne patys žmonės panoro būti atskirti nuo Katalikų Bažnyčios; jie buvo suklaidinti politinių ir religinių vadovų, todėl suprantama, kad Švenčiausioji Mergelė jaučia meilę šiems žmonėms ir trokšta, kad jie būtų sugrąžinti į vienybę su Romos Katalikų Bažnyčia.

Tačiau nuo 1917 m. Spalio revoliucijos Rusija tapo pagrindine antikrikščioniškų pajėgų priemone ir įrankiu, marksistinės ateistinės ideologijos tvirtove. Dievo Motinos apsireiškimai Fatimoje yra dangaus atsakas į Rusijos revoliuciją. Du įvykiai yra tokie artimi laiko atžvilgiu, jog rodosi, tarsi Švenčiausioji Mergelė telkia kovojančios Bažnyčios pajėgas prieš šią naują grėsmę: Fatima yra Jos kovos vėliava prieš komunistų revoliuciją Maskvoje.

Štai antroji priežastis, kodėl Rusija ypač svarbi: niekada anksčiau istorijoje visa tauta nėra tapusi tokiu įrankiu šėtono rankose. Dėl to Dievo Motina pasirinko Rusiją centriniu kovos lauku savo dvasinėje kovoje. Esminis Jos pajėgų smūgis yra nepaprasta kontrataka. Galbūt mes tikėtumėmės prašymo imtis specialių maldų, atgailų, aukų ir kitų įprastų atvertimo priemonių. Ji prašo ne šių dalykų, o kažko daug didesnio: Rusijos paaukojimo.

Todėl su tvirta viltimi ir tikėjimu kviečiame visus Lietuvos žmones, pradėti Rožančiaus Kryžiaus žygį už Rusijos paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai.

JŠ pagal www.fsspx.lt

P.S.

MALDA UŽ RUSIJOS PAAUKOJIMĄ NEKALTAJAI MARIJOS ŠIRDŽIAI

Suklaupę priešais Tavąjį malonės sostą, šventojo Rožančiaus Karaliene, mes norime, kiek tai nuo mūsų priklauso, išpildyti reikalavimus, kuriuos Tu perdavei, apsireiškusi Fatimoje.

Siaubingos pasaulio nuodėmės, Jėzaus Kristaus Bažnyčios persekiojimai, o dar labiau tautų ir krikščionių sielų atkritimas, daugybei žmonių užmiršus Tavo maloningąją motinystę, perpildė Tavo Sopulingąją ir Nekaltąją Širdį, kurią užuojauta taip artimai susiejo su Švenčiausiosios Tavo dieviškojo Sūnaus Širdies kančia.

Kad būtų atlyginta už tokią gausybę nusikaltimų, Tu nurodei įvesti atgailos Tavo Nekaltajai Širdžiai pamaldumą. Kad būtų sulaikytos Tavo pačios išpranašautos Dievo bausmės, Tu tapai Aukščiausiojo pasiuntine ir pareikalavai, kad Kristaus vietininkas, vienybėje su visais pasaulio vyskupais, paaukotų Rusiją Tavo Nekaltajai Širdžiai. Deja, Tavoji žinia dar nebuvo išgirsta.

Mes trokštame pagreitinti šios laimingos dienos atėjimą, kai Vyriausiasis ganytojas išpildys Tavo dieviškojo Sūnaus reikalavimus. Tačiau mes nenorime priskirti sau valdžios, kurios neturime. Todėl nuoširdžiai susirūpinę visos Bažnyčios likimu, nuolankiai melsdami Tavo Nekaltąją Širdį, vienybėje su visais ištikimais vyskupais, kunigais ir tikinčiais, mes norime bent iš savo pusės atsakyti į dangaus reikalavimus.

Priimk, Dievo Motina, pirmiausia iškilmingą atsilyginimą, kurį mes aukojame Tavo Nekaltajai Širdžiai už visus įžeidimus, kuriais nusidėjėliai ir bedieviai perpildė Tavo Širdį kartu su Jėzaus Širdimi.

Antra, mes dovanojame, perduodame ir pašvenčiame, kiek tai nuo mūsų priklauso, Rusiją Tavo Nekaltajai Širdžiai. Mes maldaujame Tave, su motinišku gailestingumu paimk šią tautą į savo galingą apsaugą ir paversk ją savo karalyste, kurioje Tu viešpatautum lyg Karalienė. Padaryk šią persekiojimų šalį Tavo išsirinktu ir palaimintu kraštu. Mes karštai Tave prašome, visiškai užvaldyk šią tautą, kad ji, atversta iš valstybinės bedievystės, taptų nauja mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalyste, nauju paveldu jo švelniajam skeptrui. Tegul jinai sugrįžta vienybėn iš savo senosios schizmos į amžinojo Ganytojo vienintelę avidę, kad paklusdama Tavo dieviškojo Sūnaus vietininkui, visose žemės tautose taptų uolia Jėzaus Kristaus apaštale, skelbiančia jo karališkumą.

Galiausiai meldžiame Tave, Gailestingumo Motina, kad tokiu visiems matomu savo užtariančios visagalybės stebuklu įrodytum pasauliui, jog esi visų malonių Tarpininkė. Taikos Karaliene, dovanok pasauliui taiką, kurios pasaulis negali duoti, ramybę ginklams ir ramybę sieloms, duok Kristaus taiką Kristaus karalystei ir Kristaus karalystę per Tavo Nekaltosios Širdies viešpatavimą, o Marija. Amen.

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Paniekinta Fatima: Rusija iki šiol nepašvęsta!

Ar Rusija atsivers – tai yra labai svarbus dalykas ypač dabar – karo metu Ukrainoje, o Rusija iki šiol nepašvęsta. TOKS RUSIJOS PAŠVENTIMAS NEKALTAJAI MARIJOS ŠIRDŽIAI, KOKIO REIKALAVO DANGUS, NIEKADA NEBUVO ĮVYKDYTAS!

Oficialus Apaštalų Sosto laikraštis „L‘Osservatore Romano“ 1998 m. gegužės 30 dienos numeryje portugalų kalba publikavo Emilijos Paoli Pacelli, orientalistės, laikraščio „Omnis Terra“ redaktorės, išsamų straipsnį: „Fatimos šviesoje, pakeliui į trečiąjį tūkstantmetį: Pijus XII yra mūsų laikų Tėvas, Mokytojas ir Draugas“. Tame straipsnyje, apie kurį turime teisę manyti, jog jis išreiškia Apaštalų Sosto nuostatą, skelbiama, kad Pijus XII esą įvykdė

Bažnyčios ir žmonių giminės pašventimą Nekaltajai Marijos Širdžiai 1942 m.[1], o po dešimties metų – Rusijos pašventimą Nekaltajai Marijos ŠirdžiaiDar daugiau: „1984 m. popiežius Jonas Paulius II asmeniškai ir vienybėje su visais pasaulio vyskupais, prisimindamas Pijų XII, dar kartą pašventė žmonių giminę ir Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai, patvirtindamas pašventimo aktą, paskelbtą 1982 m.“.

Oficialiame Fatimos šventovės leidinyje „Voz de Fatima“ 1999 m. liepą kun. Leitas kartoja, kad pašventimas jau įvyko:

Rusijos pašventimas Nekaltajai Marijos Širdžiai, toks, kokio prašė Dievo Motina, t. y. atliktas Šventojo Tėvo vienybėje su visais pasaulio vyskupais, buvo galutinai įvykdytas 1984 m. kovo 25 d. priešais Dievo Motinos statulą, specialiai atvežtą iš Fatimos apsireiškimo koplyčios į Romą. Susivieniję su Šventuoju Tėvu ir paklusdami jo aiškiam prašymui, pasaulio vyskupai palaikė jį, atliekant tokį svarbų aktą. Sesuo Liucija daug kartų sakė, kad tas pašventimas visiškai atitinka Dievo Motinos troškimus. Laiške Walteriui Noelkeriui ji pareiškia: „Manęs paklausė, ar pašventimas buvo įvykdytas taip, kaip to prašė Dievo Motina. Atsakiau, kad taip““[2]. Kun. Leitas užbaigia savo straipsnį tokiais žodžiais: „Dabar, kai pašventimas yra įvykdytas, Rusijos atsivertimas prasidėjo“.

Taigi šie du autoriai teigia, kad Rusijos pašventimas Nekaltajai Marijos Širdžiai buvo įvykdytas gera ir reikiama forma, o Emilija Pacelli netgi rašo, jog jis įvykdytas tris kartus: 1952, 1982 ir 1984 m. Kaipgi yra iš tikrųjų? Kad tai suprastume, reikia ištirti tris klausimus:

1. Koks buvo tikslus prašymas pašvęsti Rusiją, Dievo Motinos apreikštas s. Liucijai?

2. Ar trys pašventimai 1952, 1982 ir 1984 metais atitinka, ar neatitinka dangaus prašymų?

3. Galų gale reikia nustatyti, ar bent vienas iš trijų pašventimų suteikė pasauliui dvi milžiniškas malones, kurias pažadėjo Dievo Motina, malones, kurios turi būti autentiško pašventimo pasekmės ir ženklai:

– Rusijos atsivertimo į tikrąjį Tikėjimą malonę,

– „taikos laikotarpio pasaulyje“ malonę.

Kokio pašventimo Švenčiausioji Mergelė Marija prašė sesers Liucijos?

Jau 1917 m. liepos 13 d., trečiojo apsireiškimo Fatimoje metu, Dievo Motina pirmą kartą užsiminė apie „Rusijos pašventimą“, pareikšdama, kad tas aktas yra vienintelis veiksmingas vaistas krikščionybės išgelbėjimui nuo labai pavojingų klaidų ir labai didelio blogio: 

Dievas nori pasaulyje įsteigti mano Nekaltosios Širdies garbinimą. Jei bus daroma tai, ką aš jums sakau, daug sielų bus išgelbėta ir bus taika. Karas (I pasaulinis – red. past.) artėja į pabaigą, tačiau jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI valdymo metu prasidės kitas, dar blogesnis karas. (…) Kad jus nuo to apsaugočiau, aš ateisiu ir prašysiu Rusijos pašventimo mano Nekaltajai Širdžiai bei atsilyginimo Komunijos pirmaisiais mėnesių šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers ir bus taika; jei ne, ji išplatins savo klaidas pasaulyje, kils karai ir Bažnyčios persekiojimai, teisuoliai bus žudomi ir šventasis Tėvas turės daug kentėti, kai kurios tautos bus sunaikintos. Bet galiausiai mano Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis“.

Šiuose žodžiuose Dievo Motina labai aiškiai (ir net du kartus) nurodo dvi stebuklingas malones, susijusias su Rusijos pašventimu jos Nekaltajai Širdžiai:

– Rusijos atsivertimo malonę,

– „taikos laikotarpio“ pasaulyje malonę.

Be to Dievo Motina sako, kad „ateis“ prašyti Rusijos pašventimo. Dievo Motina iš tiesų sugrįžta, apsireikšdama s. Liucijai Tuy (Ispanijoje) 1929 liepos 13 d. Šio naujojo apsireiškimo metu Marija perduoda regėtojai šį prašymą:

Atėjo akimirka, kurią Dievas skatina Šventąjį Tėvą kartu su viso pasaulio vyskupais pašvęsti Rusiją mano Nekaltajai Širdžiai. Dievas pažada šiuo būdu ją išgelbėti. Tiek daug sielų yra Dievo teisingumo pasmerkiamos dėl nuodėmių, kurios padaromos prieš mane. Dėl to ateinu prašyti atsiteisimo. Aukokis šia intencija ir melskis“.

Vykdydama šią pasiuntinybę, sesuo Liucija 1930 m. gegužę siunčia du laiškus savo nuodėmklausiui kun. Gonçalvesui. Ten ji nurodo dangaus prašymus, glaudžiai susiedama atsilyginimo Nekaltajai Marijos Širdžiai pamaldumą su Rusijos pašventimu:

Gerasis Dievas pažada nutraukti persekiojimus Rusijoje, jeigu Šventasis Tėvas panorės įsakyti katalikiško pasaulio vyskupams, kad kartu su juo įvykdytų IŠKILMINGĄ IR VIEŠĄ ATSiteisimo IR Rusijos pašventimO Švenčiausiosioms Jėzaus ir Marijos Širdims aktą ir jeigu Jo Šventenybė pažadės patvirtinti ir rekomenduoti atsilyginamojo pamaldumo praktiką pirmaisiais mėnesių šeštadieniais, tie persekiojimai liausis.

Minėti Dievo Motinos žodžiai ir sesers Liucijos laiškai pateikia tikslią dangaus reikalaujamo pašventimo formą:

1. Rusijos pašventimas aiškiai paminint jos vardą, o ne vien tik ją neaiškiai nurodant[3];

2. pašventimas turi būti įvykdytas Šventojo Tėvo vienybėje su visais pasaulio vyskupais, t. y., kad kiekvienas iš jų savo vyskupijoje turi organizuoti (tuo pat metu kaip ir popiežius bei vienybėje su juo) atsiteisimo ir pašventimo aktą (vyskupai gali tai padaryti savo diecezijose, jei popiežius negali surengti viso pasaulio episkopato susitikimo Romoje). Sesuo Liucija niekada neatmetė galimybės, kad pašventimas galėtų įvykti kokio nors visuotinio Susirinkimo metu, tačiau svarbiausia ir pakankama yra moralinė bei dvasinė vyskupų vienybė su popiežiumi;

3. galų gale, didžiausias iškilmingumas vykdant tą veiksmą, kuris turi vykti kaip „iškilmingas bei viešas atsiteisimo ir pašventimo aktas“, be abejonės tam, kad būtų atkreiptas žmonijos dėmesys ir kad kuo didesnis skaičius katalikų galėtų jame dalyvauti.

Trys pašventimai (1952, 1982 ir 1984 m.) – ar jie atitinka visas sąlygas, kurių reikalavo dangus?

1. Rusijos pašventimas Nekaltajai Marijos Širdžiai, įvykdytas Pijaus XII apaštaliniame laiške „Sacro vergente anno“, skirtame Rusijos tautoms 1952 liepos 7 d. 

Rusija pašventimas buvo atliktas gerai, bet tai padarė vien tik popiežius, nesusivienijęs su visais pasaulio vyskupais ir be išskirtinio iškilmingumo. Šis pašventimas neįvyko kaip „iškilmingas bei viešas atsiteisimo ir pašventimo aktas“, apie kurį kalba sesuo Liucija. Nedaug ką pakeitė apaštalinio laiško publikavimas – jis liko daugeliui nežinomas ir greitai užmirštas tų, kurie su juo susipažino.

Apie minėtą aktą sesuo Liucija 1952 m. vasarą parašė viename iš laiškų:

Taip pat dėkoju už iškarpą iš laikraščio, kuris praneša apie Rusijos pašventimą. Bijau, kad jis dar nebuvo padarytas taip, kaip to prašė Dievo Motina“.

2. Paaukojimo ir pašventimo aktas, įvykdytas Jono Pauliaus II Fatimoje 1982 gegužės 13 d. 

Per pamokslą rytinių Mišių 1982 gegužės 13 d. metu popiežius Jonas Paulius II asmeniškai pasakė, kaip jis supranta vykdomą aktą: „Išpildyti tai, ką mano pirmtakai jau padarė: patikėti pasaulį Motinos Širdžiai“ De facto 1982 m. paaukojimo ir pašventimo aktas neatitinka pašventimo, kokio prašė Dievo Motina, sąlygų dėl kelių priežasčių:

– tai buvo pasaulio, o ne Rusijos pašventimas – Rusija nebuvo paminėta nei vieno karto!

– šis aktas nebuvo aiškiai skirtas Nekaltajai Marijos Širdžiai;

– galų gale, nebuvo reikalaujama visų vyskupų vienybės su Roma.

1982 m. rugpjūčio 11 d. sesuo Liucija pranešė savo dukterėčiai Marijai de Fetal:

Esu sena, man jau 75 meta, ruošiuosi išvysti Dievą veidas į veidą. Visus savo užrašus atidaviau Šventajai Bažnyčiai. Mirsiu rami. Tačiau jeigu kas nors nori sužinoti mano nuomonę, tai štai ji: Rusijos pašventimas, toks, kokio prašė Dievo Motina, nebuvo padarytas“. 

Sesuo Liucija tą patį pakartojo po keturių dienų (t. y. rugpjūčio 15 d.) savo ilgametei draugei poniai Pestinai. Taip pat ir tekste, kurį ji suredagavo pokalbio su apaštaliniu nuncijumi Portugalijoje J. E. Portalupi proga, ji parašė:

1982 gegužės 13 d. paaukojimo akte Rusija nėra aiškiai matoma kaip pašventimo objektas, ne visi vyskupai organizavo savo diecezijose iškilmingą ir viešą atsiteisimo ir Rusijos pašventimo ceremoniją. Popiežius Jonas Paulius II tiktai atnaujino pasaulio pašventimą, įvykdytą Pijaus XII 1942 m. spalio 31 d. Po tokio pašventimo galima tikėtis tam tikrų gerų pasekmių, bet ne Rusijos atsivertimo

Taip pat turime pacituoti s. Liucijos tekstą, adresuotą apaštaliniam nuncijui, kuriame mums aiškiai pasirodo regėtojos paklusnumas ir jos nuolankus paprastumas:

Rusijos pašventimas nebuvo įvykdytas taip, kaip to prašė Dievo Motina. Negalėjau to sakyti, nes nebuvau gavusi Apaštalų Sosto leidimo“. Šis paskutinis sakinys reiškia, kad sesuo Liucija yra įpratusi žmonėse, užimančiuose aukštus postus Bažnyčioje, matyti Dievo atstovus žemėje. Taigi ji jaučiasi įpareigota juos nuolankiai gerbti ir būti jiems visiškai atsidavusi. Dėl to utopiška tikėtis, kad sesuo Liucija vieną dieną padarys didelę viešą deklaraciją, jog Rusijos pašventimas nebuvo įvykdytas. Tai visiškai prieštarautų jos vienuoliško paklusnumo suvokimui! Todėl sesuo Liucija yra įsitikinusi, jog visiškai įvykdė savo pareigą, pasinaudodama visomis jai pasitaikiusiomis progomis, kad primintų popiežiui (privačiai, bet ryžtingai ir ištvermingai), jog pašventimas nebuvo įvykdytas. S. Liucija tai priminė, pvz., po 1982 gegužės 13 d. akto, kai minėtą teiginį išsakė apaštaliniam nuncijui (1983 m. kovo 19 d.) ir po to pranešė, kad visa, ką jam kalbėjo, jau anksčiau buvo parašiusi popiežiui Jonui Pauliui II.

3. 1982 m. paaukojimo ir pašventimo akto atnaujinimas 1984 kovo 25 d. aikštėje priešais Šv. Petro baziliką Romoje 

1983 m. gruodžio 8 d. popiežius Jonas Paulius II laiške visiems vyskupams paskelbė 1982 m. akto atnaujinimą. Be kita ko popiežius ten rašo: „Būčiau jums dėkingas, jeigu tą dieną [1984 m. kovo 25] atnaujintumėte tą aktą tuo pačiu metu kaip ir aš, tokiu būdu, kokį patys nuspręsite esant tinkamiausiu“. Naujasis aktas buvo 1982 m. akto pakartojimas su labai nedideliais pakeitimais. Ir vėl trūko esminių teisingam pašventimui dalykų:

1. Tai buvo paprastas pasaulio pašventimo, įvykdyto Pijaus XII 1942 m., atnaujinimas. Tuo galima įsitikinti perskaičius visą tekstą (beje, kai kuriose vietose visiškai neaiškų). Štai keletas jo citatų:

(…) Tavąja motinos ir Viešpaties tarnaitės meile apimk mūsų žmogiškąjį pasaulį, kurį Tau aukojame ir pašvenčiame, kupini nerimo dėl žemiškojo ir amžinojo žmonių ir tautų likimo“; „Šiame pašventime norime susivienyti su mūsų Išganytoju pasaulio ir žmogaus vardan“; „Kaip giliai jaučiame poreikį pašventimo, vienybėje su pačiu Kristumi, už žmoniją ir už pasaulį, už mūsų šiuolaikinį pasaulį!“; „Tau patikime, o Motina, pasaulį, visus žmones ir visas tautas. Tau taip pat patikime patį pasaulio pašventimą ir atiduodame Tavo motiniškai širdžiai“ (sakinys visiškai neaiškus!).

2. Rusija visame tekste nebuvo paminėta nei karto!

3. Šis aktas nebuvo aiškiai skirtas Nekaltajai Marijos Širdžiai, bet „Motinai Marijai“.

Praėjus kiek laiko po 1984 m. pašventimo, pats popiežius paaiškino vyskupui Cordesui, sinodo pasauliečių reikalams vicepostulatoriui, kodėl atsisakė viešai paminėti Rusijos vardą: jis bijojo, „kad tie žodžiai nebūtų interpretuojami kaip provokacija prieš sovietų valdžią. Sesuo Liucija neklydo, atsakydama į ponios Pestinos klausimą: „O vis dėlto, Liucija, ar sekmadienį bus pašventimas?“ Regėtoja atsakė: „Tas pašventimas negali nieko nulemti“. Kai ji klausėsi kun. Condoro, skaitančio 1984 m. kovo 25 d. aktą, jos veido išraiška staiga visiškai pasikeitė. Tai buvo nufilmuota vaizdo kamera kartu su visa ceremonija ir įrašas išplatintas vicepostulantūros. S. Liucijos vidinis pasipriešinimas ten buvo labai aiškiai matomas.

Taigi, čia pateiktoji trijų pašventimo aktų – 1952, 1982 ir 1984 m. – analizė bei po jų buvę s. Liucijos pasisakymai ir reakcijos leidžia daryti išvadą: TOKS RUSIJOS PAŠVENTIMAS NEKALTAJAI MARIJOS ŠIRDŽIAI, KOKIO REIKALAVO DANGUS, NIEKADA NEBUVO ĮVYKDYTAS!

Dar vienas visiškai realus įrodymas patvirtina aukščiau pateiktą išvadą: pasaulyje visiškai nematome dviejų brangių malonių, kurias Dievo Motina pažadėjo kaip Rusijos pašventimo jos Nekaltajai Širdžiai pasekmę ir ženklą:

1. „Taikos laikotarpio“ malonė

Jungtinių Tautų Organizacijos generalinis sekretorius M. Javieras Peresas de Cuellaras Tarptautinių aukštųjų studijų institute Ženevoje vykusios konferencijos metu (1988 m. balandį) pranešė, kad ginkluoti konfliktai, kilę nuo 1945 iki 1986 m. nusinešė 17 milijonų aukų, iš kurių 80% buvo civiliai žmonės! Per keturis „taikingu sugyvenimu“ vadinamo laikotarpio dešimtmečius buvo užmušta tiek žmonių, kiek per I pasaulinį karą! Skirtumas tas, kad 1914–1918 m. 80% aukų buvo kareiviai (13,8 mln. iš 17 mln. aukų), o tarp 1945 ir 1986 m. 80% nužudytųjų – civiliai, daugiausia moterys, vaikai ir seneliai. M. Javieras Peresas de Cuellaras prideda, kad iki 1986 m. pabaigos vyko 36 ginkluoti konfliktai, į kuriuos buvo įsitraukę 5,5 mln. kareivių 41 valstybėje (tai yra kas ketvirtoje pasaulio šalyje):

– 4 iš tų konfliktų prasidėjo tarp 1945 ir 1949 m.

– 7 –septintajame dešimtmetyje;

– 17 – aštuntajame dešimtmetyje.

Nuo minėtos deklaracijos laikų situacija jokiu būdu nepagerėjo. Portugalijos dienraštis „24 Horas“ 1999 m. balandžio 18 d. publikavo pilietinių karų, kurie kilo pasaulyje paskutiniame XX a. dešimtmetyje, žemėlapį. Ten pateikta tokia suvestinė:

Sudanas: 1 900 000 aukų

Angola: 1 000 000 aukų

Ruanda: 1 000 000 aukų

Tibetas : 1 000 000 aukų

Somalis: 300 000 aukų

R. Timoras: 300 000 aukų

Bosnija: 200 000 aukų

Alžyras: 80 000 aukų

Šri Lanka: 56 000 aukų

Čečėnija: 40 000 aukų

Turkija: 37 000 aukų

Kongas: 10 000 aukų

Šiaurės Airija: 3 200 aukų

Siera Leonė: 3 000 aukų

Iš viso: 5 929 000 aukų

O juk ne visi pilietiniai karai įtraukti į šią suvestinę! Joje ypač trūksta skaičių iš komunistų sukeltų pilietinių karų Centrinėje bei Pietų Amerikoje, iš Pietų Salvadoro, Gvatemalos, Peru ir Kolumbijos, kur aukos skaičiuojamos vidutiniškai po 40 nužudytų žiauria mirtimi per dieną. Nepaminėti komunistų ir musulmonų kariaujami partizaniniai karai Filipinuose. Aukščiau pateikta suvestinė taip pat nėra pilnas karų tarp nepriklausomų valstybių balansas: ypač trūksta konfliktų tarp Etiopijos ir Eritrėjos, tarp Indijos ir Pakistano dėl Kašmyro teritorijos (30 000 aukų 1990 m.), jau nekalbant apie karą Jugoslavijoje.

Tai kaipgi galima kalbėti apie „taiką“ žemėje nuo 1945 m. iki šios dienos? Kaip galima, skaitant tuos šiurpinančius, bet deja labai realius skaičius, kalbėti apie „taikingą sugyvenimą“?

2. Rusijos atsivertimo į tikrąjį tikėjimą – į katalikų tikėjimą malonė

Priešingai tam, ką rašo kun. Leitas, toks atsivertimas niekada neįvyko: teisinės nuostatos dėl „religinės laisvės“, priimtos 1997 m. (neokomunistų ir Maskvos stačiatikių patriarchato kūrinys), yra teisėtvarka, iš tikrųjų persekiojanti Katalikų Bažnyčią: ji apsukriai daro skirtumą tarp „religinių organizacijų“ ir „religinių grupių“. „Religinės organizacijos“ turi juridinio asmens, besinaudojančio visomis teisėmis, leidžiančiomis visiškai legaliai egzistuoti Rusijoje, statusą. Tokiomis pripažintos keturios religijos: Rusijos stačiatikių bažnyčia, judaizmas, islamas ir budizmas. „Religinės grupės“ negali naudotis minėtu statusu ir jų buvimas šalyje yra labai nesaugus. Katalikų Bažnyčia buvo priskirta būtent šiai kategorijai, taigi turi tokį pat rangą kaip ir sektos. Iš to išplaukia, kad iš Katalikų Bažnyčios 15-ai metų atimta:

– teisė mokyti religijos viešosiose mokyklose;

– teisė steigti privačias mokyklas;

– teisė turėti kapelionus kalėjimuose, ligoninėse ir senelių namuose;

– teisė įvežti ir platinti religinę literatūrą;

– teisė turėti spaustuves ir žiniasklaidą.

Kitaip tariant, šios teisinės nuostatos yra TEISĖtvarka, visiškai UŽDRAUDŽIANTI katalikIŠKĄ apaštalAVIMĄ RusijoJE![4] Tuo pat metu dėl tam tikrų asmenų Vatikane įtakos Katalikų Bažnyčia pasiduoda sinkretiniam ekumenizmui su stačiatikybe. Su tuo yra susijusi „Rytų politika“, vedama rytų neokomunizmo atstovų atžvilgiu, kaip tai, deja, parodė popiežiaus Jono Pauliaus II kelionė į Rumuniją 1999 m. gegužę[5]. Visa tai – vardan „dialogo“, kuris tapo „neliečiama šventenybe“, bet tikrai ne vardan visuotinės mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalystės. Tai yra dramatiška BAŽNYČIOS ILIUZIJŲ IR SAVIGRIOVOS POLITIKA, grynai žmogiška akcija, tiesiogiai kylanti iš antgamtinio požiūrio į pasaulį atmetimo. Taip tęsiama politika, užsispyrusiai atmetanti vaistą, kuris yra ne tik veiksmingas, bet ir paprastai panaudojamas, kurio duoti iš dangaus pas tris piemenėlius atėjo pati Dievo Motina, visada kupina meilės savo vaikams. Tas vaistas – tai Rusijos pašventimas jos Nekaltajai Širdžiai, kurį įvykdyti privalo popiežius vienybėje su visais pasaulio vyskupais.

Kun. F. Delestre‘as (g. 1969 m.) priklauso Šv. Pijaus X brolijai ir vadovauja jos prioratui Toulono mieste (Prancūzija).

Pagal: www.katalikutradicija.lt

Iš: „Zawsze wierni“ Nr. 5 (36), 2000 rugsėjis-spalis, p. 8. Iš lenkų k. vertė Šarūnas Pusčius.


[1] Žmonijos pašventimas Nekaltajai Marijos Širdžiai, Pijaus XII įvykdytas 1942 spalio 31 d., yra ne sesers Liucijos, o kitos portugalų mistikės, Aleksandros da Costa, žinomos „Alexandrinos“ vardu, prašymų išpildymas. 1935 m. Viešpats Jėzus per ją pirmą kartą prašo, kad popiežius pašvęstų pasaulį Nekaltajai Marijos Širdžiai. Pašventimas, atliktas Pijaus XII, buvo susijęs taip pat ir su Fatima, tačiau betarpiškai jis buvo prašymų iš kitų apsireiškimų išpildymas. Dėl to Viešpats Jėzus parodė abiem mistikėms (Aleksandrai ir Liucijai), kad priima 1942 m. aktą, tačiau tai nereiškia, kad Rusijos pašventimas jau nebereikalingas. Sesuo Liucija taip rašo: „Gerasis Dievas man parodė savo pasitenkinimą tuo aktu, nors ir ne visiškai išpildančiu jo troškimą, aktu, kuris buvo įvykdytas Šventojo Tėvo ir daugelio pasaulio vyskupų. Mainais Dievas pažadėjo neilgai trukus nutraukti karą. RUSIJOS ATSIVERTIMUI NELEMTA ĮVYKTI DABAR“.

[2] Laiškas p. Walteriui Noelkeriui nėra autentiškas sesers Liucijos laiškasbet viena iš penkiųfalsifikacijųišplatintų, siekiant įtikinti viešąją nuomonę, kad 1984 m. pašventimas įvykdė visus Dievo Motinos reikalavimus. Laiške trūksta pamaldumo Nekaltajai Marijos Širdžiai, aptariamos temos yra svetimos seseriai Liucijai, galų gale jos yra išdėstytos dvasia, kuri visiškai priešinga regėtojos širdies ir sielos paprastumui. Dar aiškesnis ir akivaizdesnis falsifikavimas susijęs su žinomais Atsiminimais. Pirmuosiuose jų leidimuose esama tokio teksto: „Ar sąlygos pašvęsti Rusiją ir tuo ją atversti, ar tos sąlygos, kurių prašė Dievo Motina, yra pakankamai įvykdytos? S. Liucija išsakė neigiamą nuomonę. Taigi, ir toliau kenčiame nuo pasekmių ateistinio komunizmo, kuris Dievo rankoje yra bausmė pasauliui už jo nuodėmesTas tekstas dar išliko antrajame Atsiminimų leidime, publikuotame 1988 m. gegužės mėnesį – taigi po 4 metų nuo 1984 m. pašventimo! Vėliau tas tekstas buvo pakeistas. Nuo 1990 m. cituotas fragmentas dingo ir buvo pakeistas nauju: „Sesuo Liucija praneša, kad pašventimas, 1984 m. gegužės 25 d. atliktas Jono Pauliaus II vienybėje su pasaulio vyskupais, atitinka Dievo Motinos prašymus ir buvo dangaus priimtas.

[3] Sesuo Liucija visada kalbėjo, kad Dievo Motina Fatimoje prašė Rusijos, o ne pasaulio pašventimo. Tėvas Humberto Maria Pasquale SDB savo laiške klausia regėtojos: „Ar Dievo Motina nekalbėjo apie pasaulio pašventimą savo Nekaltajai Širdžiai?“ 1980 m. balandžio 13 d. laiške sesuo Liucija atsako: „Garbingasis Tėve Humberto, atsakydama į Jūsų klausimą, paaiškinu: Dievo Motina Fatimoje savo prašyme minėjo tik Rusijos pašventimą. Laiške, kurį parašiau Šventajam Tėvui Pijui XII, patariant mano nuodėmklausiui, paprašiau pašvęsti pasaulį, aiškiai paminint Rusiją“. Čia labai aiškiai matyti, kad pasaulio pašventimas, net ir paminint Rusiją, neatitinka Fatimos apsireiškimų turinio. Jei sesuo Liucija ir perdavė popiežiui Pijui XII būtent tokį prašymą (1940 m. gruodžio 22 d. laiškas), jis vis tiek išplaukė ne iš Dievo Motinos paliepimų Fatimoje, o iš vysk. Gurzo, jos nuodėmklausio pasiūlymo. Jis žinojo, kad taip tekste suformuluotas prašymas, pateiktas Romai, turės daugiau šansų būti išpildytas, negu prašymas pašvęsti vien tiktai Rusiją.

[4] Religinė teisėtvarka, kurios įvedimo reikalavo Maskvos patriarchas, buvo patvirtinta 440 (iš 450) deputatų balsų. Vėliau, protestuojant Jungtinių Amerikos Valstijų Senatui, kuris, gindamas protestantus, pagrasino nutraukti finansinę paramą Rusijai, Borisas Jelcinas bandė pakeisti minėtą teisėtvarką – bet nepasiekta jokių rezultatų. Jį parėmė tik aštuoni deputatai. Šie skaičiai aiškiai parodo, kad Rusija nelinksta atsiversti į katalikų tikėjimą – priešingai, ji remia stačiatikių hierarchiją.

[5] Atvykęs į Rumuniją, popiežius susitiko su stačiatikių patriarchu Teoktistu, buvusiu Nicolae Ceausescu komunistinio režimo bendradarbiu. Šventasis Tėvas išreiškė savo gilią pagarbą patriarchui. Jono Pauliaus II pontifikatas pilnas ekumenizmo, taip pat ir su stačiatikiais. Verta prisiminti, kad popiežius parėmė Balamando deklaraciją – dokumentą, kuriame stačiatikybė buvo prilyginta katalikybei, o Graikų Katalikų Bažnyčios atkūrimas įžeidžiamai pavadintas „klaidingu žingsniu“. Kaip galime dabartinėje situacijoje įžvelgti Rusijos atsivertimą?

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Jurga Lago: Prašoma vyskupų susiimti ir baigti politkorektišką tylėjimą: šiandien tikrai vyksta tamsos kova su Dievu

Ispanija priėjo visiškai naują kryžkelę. Kiekviena Europos šalis ją prieis – pasirinkti – ar likti prie krikščionybės (katalikybės), ar ieškoti naujo tikėjimo. Krikščionybė (kultūra, menas, architektūra, moralė, mokslas, teisė, etc.) užkėlė Vakarus ant aukščiausio kultūros laipto. Kur juos užkels eco-multikulti-trans-femino-gender religija?

Vakar klausiau laidos, kuri faktais ir argumentais rodė, kaip iš jėgos instaliuojama kita, tamsi programa – stengiamasi, kad mokyklų vadovai būtų ateistai, institucijoms vadovautų būtent netikintys žmonės. Kad mene suktųsi antikrikščioniškas naratyvas. Kad politikon, viešumon ir eterin nepraslystų tikintieji. Plika kova už “žmogaus teises” – dar toleruojama, bet stengiamasi kuo toliau stumti tikėjimą, šeimą, nacionalinę valstybę (namus).

Po žmogaus teisėmis paslėpta “moters teisė rinktis” ir “laisvas, neįpareigojantis” abortas, nejučia priėjo prie eutanazijos kryžkelės. Ir prie teisės gyventi – Ispanijoje eutanazinės mirtys registruojamos, kaip natūralios. Leidžiama gydytojams spręsti, ar jas atlikti.

Jau yra keletas skandalų, susijusių su turto paveldėjimu ir senelių išėjimu neaiškiom aplinkybėm. Norima paviešinti eutanaziją sutinkančių atlikti gydytojų sąrašą (tokių medikų nėra daug).

Galite juoktis ir nesureikšminti, bet šiandien tikrai vyksta kova tamsos su Dievu.  Nepasiduoti savinaikai ir bukai kalamam “modernumui”, kuris yra tiesiog kova su žmogaus dieviška prigimtim – va čia yra pati esmė. Leisianti, (arba ne) padaryti iš jo biorobotą.

Prašoma vyskupų susiimti ir baigti politkorektišką tylėjimą. Prašoma istorikų baigti Ispanijos istorijos juodinimą ir savinaiką. Prašoma susiimti visų ir laikyti krikščioniškus pamatus, nes realiai nuo to priklauso šalies gyvybė. Prašoma revizuoti (Stambulo konvencijos) aklą taikymą ir vaikų indoktrinaciją mokyklose. Akylai saugoti šeimą.

Už pagrindinės scenos tįsta Sorošo & co fondų, masonerijos ir naujųjų ES komunistų šešėliai.

JŠ pagal www.pozicija.org

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Švč. Mergelės Marijos Apsivalymas: Kristaus šviesa ir kryžiaus šešėlis

Ps 47, 10–11. Mes gavome tavo gailestingumą, Dieve, tavo šventyklos viduje. Kaip tavo, Dieve, vardas, taip ir tavo šlovė sklinda iki žemės pakraščių, tavo dešinė pilna teisybės.

Ps 47, 2. Viešpats didis ir be galo šlovintinas mūsų Dievo mieste, jo šventajame kalne.

Introitas

Keturiasdešimtą dieną po Viešpaties Gimimo Bažnyčia iškilmingai švenčia Jo Paaukojimo šventykloje šventę, taip užbaigdama kalėdinį laikotarpį. Tai viena iš seniausių krikščioniškų švenčių, atsiradusi IV a. pr. Jeruzalės Bažnyčioje.

Bizantijos Imperatorius Justinianas I 542 m. šią šventę įvedė visoje imperijoje kaip padėką už pasibaigusį Konstantinopolio marą. Ši šventė Rytų Bažnyčioje imta vadinti Hypapante tou Kyriou (Viešpaties Susitikimas su Simeonu). Armėnų krikščionys ją vadino Dievo Sūnaus Įžengimu į Šventyklą, o koptai – Kristaus Paaukojimu.

Romos Bažnyčia šventę perėmė VII a. pavadindama ją Purificatione Beatae Mariae Virginis (Mergelės Marijos Apsivalymas). Žvakių šventinimo apeiga paplito nuo XI a.

Ši šventė slepia savyje daug simbolikos ir prasmės. Net skirtingi jos pavadinimai nurodo, kad ši šventė savyje apima daugybę paslapčių.

Išpirkimas – Išėjimo knygoje Viešpats nurodo, kad visi pirmagimiai (tiek gyvulio, tiek žmogaus) priklauso Jam, todėl juos reikia išpirkti, taip prisimenant, kad kai mirė visi Egipto pirmagimiai, izraelitų vaikai ir gyvuliai buvo apsaugoti. Pirmagimių išpirkimo auka buvo penki šekeliai (apie 55 gramai sidabro), kuriuos tėvas turėdavo paaukoti levitų giminės kunigams vietoj pirmagimio, nes jis paaukodavo savo gyvenimą vien Dievui. Pagal pirminį Dievo troškimą visi pirmagimiai turėjo tapti kunigais, tačiau kuomet išrinktoji tauta suteršė save dykumoje garbindama Aukso veršį, ši privilegija atiteko vien levio giminės vyrams.

Šventasis Juozapas, kuris buvo laikomas Jėzaus tėvu žmonių akyse, ištikimai įvykdo Įstatyme jam numatytas priedermes. Aštuntą dieną jis apipjausto vaikelį ir suteikia jam Jėzaus Vardą, o šiandien atlieka išpirkimo apeigą. Jeruzalės šventykloje jau regimas kryžiaus šešėlis. Nuo Siono kalno Kristaus kelias ves iki Golgotos kalno, kur Jis, kaip Amžinasis ir Vyriausiasis Kunigas, pats save paaukos Tėvui kaip išpirką už daugelį ir taps Naująja Šventykla, kur Dievas garbinamas dvasia ir tiesa.

Apsivalymas – pagal Įstatymo nuostatus, moteris pagimdžiusi berniuką buvo laikoma 40 dienų rituališkai nešvari, o paskui už apsivalymą turėdavo paaukoti ėriuką arba du purplelius. Mergelei Motinai nereikėjo apsivalyti, nes Ji buvo nesutepta, tačiau kaip Ištikimoji Tėvo dukra Ji pakluso Įstatymui.

Simeono pranašystė Marijai atskleidžia, kad Jos Sūnaus misija bus nesuprasta ir Jis taps Prieštaravimo Ženklu. Simeono žadamas kalavijas, kuris perskros Marijos sielą, jau dabar sužeidžia Jos Nekaltąją Širdį. Kaip niekas kitas, Marija išgyvens Sūnaus atmetimą, kuris prasidėjo jau tada, kuomet jis nerado vietos kur gimti, o pasibaigė nukryžiavimu. Šiandien Marijos Širdis jau nujaučia Kryžiaus kančią, tačiau lieka ištikima Apreiškimo dieną ištartam Tebūnie.

Susitikimas – Nuo šventojo Benedikto laikų Bažnyčioje įsigalėjo paprotys Valandų liturgijos Naktinę maldą užbaigti teisiojo Simeono giesme (Nunc dimitis). Simeonas, kartu su pranaše Ona, įkūnija tą Izraelio likutį, – teisiuosius, kurie liko ištikimi Sandoros Dievui ir laukė Jo Aplankymo meto. Jų širdys yra tyros ir įstengia šiame kūdikėlyje atpažinti Mesiją.

Neapribokime šios kilnios šventės vien iki žvakių pašventinimo apeigos. Tegul Kristaus šviesa, kurią simbolizuoja Grabnyčių žvakė, nušviečia mūsų širdžių šventoves. Prašykime Mergelės Marijos, kad Ji padėtų mums susitikti su Kristumi. Šios Gerosios Motinos vedami gyvenimo keliu, būkime nušviesti tikėjimo Kristumi šviesos ir galiausiai išvyskime Jo švytintį Veidą amžinybėje.

Kun. Robertas Urbonavičius pagal www.katalikutradicija.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Nejaugi LDK gyventojų dauguma buvo katalikai? – LDK katalikiška santvarka

Šiandien, tautai ieškant kelio, kaip apginti amžinąsias vertybes nuo liberaliojo globalizmo, ypač svarbu pažinti tikrąsias mūsų tautos ir valstybės šaknis: katalikiškais principais grįstą protėvių valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) – santvarką. Katalikybė nėra vien asmeninis įsitikinimas ar „pasaulėžiūra“ – tai religija, apimanti teoriją ir praktiką, visas privataus ir viešojo gyvenimo sritis.

Nuo šių sričių perkeitimo Evangelijos dvasia vedant Katalikų Bažnyčiai priklauso sielų amžinasis išganymas. „Už katalikų Bažnyčios nėra išganymo“ – extra Ecclesiam nulla salus – 2000 metų Kristaus mokslą kartoja tradicinis Katalikų Bažnyčios mokymas. Būtent todėl tikrąja žmonijos religija turi būti pagrįsta ir valstybių santvarka.

Mokymą, kad kiekviena valstybė ne tik gali, bet ir privalo būti savo santvarka katalikiška, paskutinis iš daugelio popiežių aiškiai pabrėžė Pijus XI 1925 m. enciklikoje Quas primas apie Kristaus socialinį karališkumą.[1] Todėl kiekvienas katalikas turi siekti savo valstybės atitikimo katalikų religijai, o istorijos prisiminimas šiame darbe – geriausias įkvėpimo šaltinis[2].

Jau 250 metų liberalioji revoliucija veržiasi į Lietuvą

Katalikiškumą kaip valstybės ir visuomenės pamatą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradėjo naikinti 1773 m. įkurta Edukacinė komisija, kurios daugelis narių buvo masonai. Komisija pirmiausia sunaikino katalikišką švietimo sistemą ir išugdė pirmąją kartą, sukilusią prieš katalikišką tvarką. Tai įvyko Tado Kosciuškos liberaliojoje revoliucijoje – 1794 m. sukilime, kuriam Lietuvoje vadovavo jakobiniškų pažiūrų Jokūbas Jasinskis. Remdamasis F. K. Prušinskio (Pruszynski) atlikta kruopščia T. Kosciuškos raštų ir laiškų analize, A. Romanovskis (Romanowski) įrodo, kad Kosciuška buvo netikintis[3].

Nuo tada Lietuvoje prasidėjo liberalizmo „šliaužianti okupacija“. Katalikišką tvarką toliau bandė naikinti 1831 m. sukilimas, kuris buvo tikra liberali revoliucija. Daug jos vadų buvo pasaulinio masonų tinklo nariai, pvz., Joachimas Lelevelis, bendradarbiavęs su pačiu K. Marksu bei jo „mokytoju“ Ph. Buonarotti, su G. Mazinio masonišku „Jaunosios Europos“ tinklu[4]. Šį griaunamąjį darbą tęsė 1863–1864 m. revoliucija. Jos diktatorius Liudvikas Mieroslavskis – tos pačios masoniškos „Jaunosios Europos“ emisaras revoliucijoms kelti Lenkijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje. Jauniesiems mūsų revoliucionieriams jis rekomendavo pradėti teroro aktus – grobti Rusijos svarbius asmenis bei jų šeimas ir naudoti juos kaip gyvus skydus tolesnėse akcijose[5].

Masoniškasis liberalizmas – visų moderniųjų ideologijų nuo komunizmo iki nacionalsocializmo šaltinis. Prof. Albinas Plėšnys klasifikuoja liberalizmą į klasikinį liberalizmą, konservatizmą bei socializmą ir nurodo, kad visos trys srovės atmeta tiesą, jog tikroji laisvė yra apsisprendimas už gėrį, o ne vien išorinių suvaržymų nebuvimas[6].

400 metų katalikiško, o ne liberalaus valstybingumo

Katalikiškos valstybės santvarkos svarbiausi požymiai yra šie:

  1. Jos valdovas ar vadovas privalo būti katalikas. Paprastai karūnavimo rituale (jei tai monarchas) jis iškilmingai prisiekia ginti tikrąjį tikėjimą;
  2. Vadovaujančius postus gali užimti tik (įvairių apeigų) katalikai;
  3. Katalikų religija dominuoja visuomeniniame lygmenyje ar turi valstybinės religijos statusą;
  4. Katalikybės principais paremti įstatymai, katalikiški universitetų, cechų ir kt. korporacijų nuostatai, katalikų privilegijuota padėtis nekatalikų atžvilgiu;
  5. Katalikiška savo turiniu švietimo sistema;
  6. Katalikiškos viešos politinės bei visuomeninės ceremonijos;
  7. Katalikiška valstybės, jos armijos simbolika, katalikiška armijos idėjinė motyvacija.

Įrodant, kad LDK buvo katalikiškos santvarkos valstybė, būtina paneigti liberalius LDK istorijos iškraipymus ir atkurti katalikišką LDK istorijos koncepciją, pradėtą dar pirmojo lietuvio Tėvynės istorijos autoriaus – kauniečio jėzuitų kunigo A. Vijūko-Kojelavičiaus (1 pav.). Nepaisant jo raštuose aptinkamų to meto jaunai istoriografijai neišvengiamų klaidų – šaltiniais neparemtų išgalvotų faktų ir sukurtų istorijų (ypač apie pagoniškos Lietuvos laikus, apie kuriuos labai trūksta šaltinių), kun. Kojelavičiaus įžvalgos esminiais LDK istorijos klausimais yra tiesiog pamatiniai akmenys istorijos realistinei koncepcijai.

Įvairių pakraipų liberalai – priešingai: bando įrodinėti, kad LDK buvo vos ne liberali valstybė. Net solidžioje Lietuvos istorijos knygoje teigiama, kad „1550–1580 m. LDK buvo liberalizmo centras Europoje, o jos sostinė Vilnius – pažangiausios to meto minties centras“[7]. Knygos autoriai gana tiksliai nurodo rimčiausios grėsmės katalikiškai santvarkai metus: 1550–1580 m. Bet net ir per tuos 30 metų, Lietuvoje siautėjant liberalizmą ilgainiui pagimdžiusiam protestantizmui, valdant jaunystėje palaido lytinio gyvenimo[8] ir protestantiškoms sektoms bei magijai kartais simpatizavusiam[9] Žygimantui Augustui, taip pat per sumaištį po jo mirties – net ir tada Lietuva išlaikė valstybinę katalikų religiją, o po 1580 m. palaipsniui atkūrė susvyravusią katalikišką santvarką. Tas revoliucinės suirutės laikotarpis vertas atskiro straipsnio, o šioje straipsnių serijoje pabandysime trumpai įrodyti, kad visus 404 metus – nuo Lietuvos krikšto iki 1791 gegužės 3 d. Konstitucijos Lietuvoje klestėjo ne liberali, o katalikiška valstybės santvarka. Netgi pusiau liberali gegužės 3 d. Konstitucija išlaikė katalikų valstybinę religiją, nors jau kildino visą teisinę tvarką ne iš Dievo valios, bet iš tautos.

Pirmoje šio straipsnio dalyje parodysime, kad LDK buvo katalikiška kiekybiniu požiūriu, o kitose dalyse – kad LDK buvo katalikiškos santvarkos valstybė savo kokybe, t. y. katalikiškais įstatymais bei viešąja tvarka, taikoma ne tik visos valstybės, bet ir jos vaivadijų, miestų ir net mažų profesinių korporacijų – cechų, gildijų ir kt. – lygmenyje. Taip pat, kad katalikybė turėjo valstybinės religijos statusą bei privilegijuotą padėtį, o kitų, klaidingų, religijų teisės viešojoje erdvėje buvo varžomos.

LDK iš kitų pasaulio šalių išskiria tai, kad joje tokį privilegijuotą statusą turėjo net trijų apeigų katalikybė: Romos apeigų, graikų-slavų (rutenų) apeigų, kurios išpažinėjais ilgainiui tapo beveik pusė šalies gyventojų, o taip pat daugelio pamiršta armėnų apeigų katalikybė, įleidusi šaknis pačioje LDK širdyje – Vilniaus Rotušės aikštės apylinkėse.

LDK gyveno apie 80% katalikų

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pradėtos šimtmečių misijos sėkmė matoma 1790 m. įvykusio pirmojo visuotinio Lietuvos ir Lenkijos gyventojų surašymo rezultatuose[10]. Surašymas nurodo LDK gyventojų tikybą: 1 500 000 gyventojų (39%) – graikų apeigų katalikai (unitai), 1 470 000 (38,2%) – katalikai (t. y. Romos apeigų katalikai)[11]. Iš tiesų gaila, kad ir šiuos duomenis pateikusi Visuotinė lietuvių enciklopedija, ir kita literatūra tendencingai išskaido vieno tikėjimo vienijamą LDK katalikų gyventojų daugumą: rašoma „katalikai“ ir atskirai „unitai“. Bet juk unitai irgi yra katalikai, tik graikų apeigų! Todėl susidaro klaidingas įspūdis, kad 1790 m. katalikų LDK gyveno tik 38,2% – mažuma visų gyventojų, bet prie „lotynų“ pridėjus „graikus“, katalikų LDK staiga „atsiranda“ 77,8% – absoliuti dauguma.

Iš tiesų katalikų LDK buvo dar daugiau, nes 1790 m. surašyme neskaičiuoti 1772 m. atplėštų žemių gyventojai ir net nepaminėti LDK armėnai (o dauguma jų buvo armėnų apeigų katalikai). Beje, armėnai buvo bene pagrindiniai LDK prekybos tarpininkai su tolimosiomis Rytų šalimis, net Persija. Būtent armėnai pirmieji atvežė garsiąsias „persines“ juostas, kurios vėliau buvo audžiamos ir pačioje LDK – tai Lietuvos bajorų pamiltos Slucko juostos. Armėnų mažuma, nors ir negausi, yra svarbi konceptualiai atkuriant LDK – trijų apeigų katalikiškos valstybės – katalikišką istorijos modelį. Armėnija – pirmoji katalikiška tauta ir pirmoji katalikiškos santvarkos valstybė pasaulyje (nuo 301 m.). Armėnų buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių diplomatinėje tarnyboje – ryšiams su Rytais, jie tarnavo kariuomenėje, dalyvavo daugelyje LDK karo žygių, taip pat ir Žalgirio mūšyje. Lietuvos didieji kunigaikščiai, pradedant Vytautu Didžiuoju, tvirtindavo net ir nekatalikiškos Armėnų apaštalinės bažnyčios, veikusios LDK, vyskupus. Vėliau daugelis armėnų grįžo į katalikų tikėjimą, ypač po Abiejų Tautų Respublikos (ATR) armėnų unijos su Katalikų Bažnyčia 1630 m. XIX a. istoriniai šaltiniai mini armėnus katalikus, dar gyvenusius Vilniuje ir Lietuvoje[12]. Jie laikėsi armėnų apaštališkojo rito apeigų, bet buvo integrali katalikų tikėjimo vienijamos miesto ir šalies bendruomenės dalis. Lvove išliko senoji armėnų bažnyčia, Vilniuje – deja, ne.

Armėnus mūsų protėviai suvokė ne kaip „vieną iš daugelio pliuralistinės LDK konfesijų“, bet kaip dar vieną perlą vienintelės teisingos – Katalikų – Bažnyčios karūnoje. Buvome trijų apeigų katalikų gyvenama katalikiškos santvarkos valstybė, kaip ir Lenkija (valdžiusi Lvovą), Austrija, galbūt Vengrija su Chorvatija ir Italija.

LDK išsiskyrė katalikiškų Europos šalių tarpe tuo, kad 1790 m. graikų apeigų katalikų joje buvo 0,8% daugiau net už Romos apeigų katalikus. O anksčiau jų procentas buvo dar didesnis. Skaičiuojant su 1772 m. Lietuvos prarastomis žemėmis, bendras katalikų procentas gyventojų tarpe padidėja, o unitų procentas išauga labai ženkliai. 1772 m. prie Rusijos prijungtose Vitebsko ir Mogiliovo žemėse stačiatikių buvo likę mažai, nors čia ir buvo vienintelė LDK teritorijoje likusi stačiatikių Mogiliovo vyskupija (nuo XVII a. pab. – XVIII a. pr. visos kitos LDK priklausiusios Rusios vyskupijos buvo graikų apeigų katalikų). Carinės Rusijos epochą tyrinėjusių istorikų E. Aleksandravičiaus ir A. Kulakausko vertinimais[13], 1772 m. įvykusio pirmojo LDK padalinimo metu Rusijos okupuotose rytinėse LDK (Vitebsko ir Mogiliovo) žemėse apie 80% gyventojų buvo unitai ir tik 10% – lotynų apeigų katalikai. Tad visi kiti gyventojai – nekatalikai – sudarė tik 10%. Atimkime judaizmo išpažinėjus (visoje LDK gyveno 10% žydų), ir pamatysime, kad stačiatikių beveik nebuvo! Kad stačiatikių 1790 m. LDK „liktų“, mes tiesiog priversti daryti prielaidą, jog Vitebsko ir Mogiliovo kraštuose žydų 1790 m. gyveno mažiau nei 10%, nors Žydų enciklopedijos žemėlapis rodo, kad vėliau – apie 1901 m. – tuose kraštuose gyveno daugiau nei 10% žydų[14].

Bet kuriuo atveju, išvada aiški: net ir tose okupuotose teritorijose, kur liko didžiausia LDK stačiatikių sankaupa (vienintelė LDK jų Mogiliovo vyskupija), 1772 m. tebuvo keli procentai stačiatikių. Žinoma, juos „atskiedė“ unitiškas Vitebsko kraštas, bet skaičius vis tiek atrodo menkas. Tuomet neaišku, iš kur visoje LDK be 1772 m. atplėštų žemių (kuriose buvo Rusijai atitekusi Mogiliovo vyskupija) jų „prisirinko“ 6,5% – galbūt jie buvo tiesiog išsibarstę įvairiose vietovėse? Net jei darytume paplitusią prielaidą, kad Vytauto Rytų atvertimo misijos pradžioje stačiatikių LDK buvo 80% visų gyventojų, tai ši Lietuvos Bažnyčios vienybės ir sielų išganymo misija XVIII a. vainikuota tiesiog šlovinga sėkme – atskilusiųjų nuo Kristaus Bažnyčios vienybės liko labai mažai.

Apytikriai susumavus 1790 m. surašymo rezultatus su 1772 m. atplėštų žemių gyventojais, iki padalinimų buvusioje LDK teritorijoje (iš viso 4,77 milijonai gyventojų) gauname 2,3 mln. (apie 48%) graikų apeigų katalikų (unitų), 1,57 mln. (apie 33%) Romos apeigų katalikų, o visoje LDK – apie 81% tų dvejų apeigų katalikų (neskaitant armėnų). Tada graikų apeigų katalikų būtų 15% daugiau nei Romos apeigų – tai turbūt aukščiausias rodiklis tarp to meto Europos valstybių. Šiuos duomenis apibendriname lentelėje (1 pav.):

1 pav. Apie 81% LDK gyventojų 1772 m. – katalika

Katalikiška dauguma

Kalbėdamas apie Lietuvos ir Lenkijos uniją, garsusis istorikas N. Davies‘as pabrėžia, kad Romos katalikai, atrodo, niekada neviršijo pusės Abiejų Tautų Respublikos gyventojų skaičiaus. Bet juk unitai buvo ne kokia nors kita religija, o išpažino 100% tą patį katalikų tikėjimą, tik liturgiją šventė graikų apeigomis. Taigi, net ir šio liberalaus istoriko duomenimis (2 pav.), jau 1660 m. ATR abiejų apeigų katalikų skaičius artėjo prie 3 ketvirčių, o 1772 m. ATR jų buvo net 76%. ATR katalikų dalis 5% mažesnė nei LDK, ko gero, dėl to, kad katalikus „atskiedė“ Ukrainos stačiatikiai, kurių dėl Rusijos kurstomų kazokų sukilimų ir kitų priežasčių buvo daugiau nei LDK.

2 pav. N. Davies‘o sudaryta ATR gyventojų sudėties diagrama

Taigi, jau vien dėl kiekybinių rodiklių žlunga liberalus mitas apie „daugiakonfesinę LDK“, o juo labiau apie „LDK – liberalizmo centrą“. Deja vaikams mokykliniuose žemėlapiuose apie LDK religijas pateikiami Žygimanto Augusto laikų religinės „revoliucinės suirutės“ laikų žemėlapiai, kai buvo išplitę įvairios protestantizmo sektos, bet neparodomas šlovingos protėvių misijos rezultatus atspindintis 1750 m. žemėlapis, kur beveik visa valstybė „nudažyta“ Romos ir graikų apeigų spalvomis, kur stačiatikiai glaudžiasi tik Mogiliovo vyskupijoje (3 pav.), gi liuteronai aiškiau matomi tik LDK ir Lenkijos vasalėje – Kuršo kunigaikštystėje ir Vokiečių valstybių pasienyje.

3 pav. Katalikybės triumfas LDK ir Lenkijoje XVIII a. vid.

Tiesa, žemėlapyje vakarinės dab. Baltarusijos ir Ukrainos žemės ne visai teisingai nuspalvintos vien Romos katalikų spalva: iš tiesų tai mišri Romos ir graikų apeigų katalikybės ar pastarosios dominuojama zona. Net ir paskutinė LDK Mogiliovo stačiatikių vyskupija buvo ant išnykimo ribos – 1678 m. jos sostas liko tuščias ir ji buvo valdoma per Kijevo metropolito administratorių. Popiežiaus nuncijus ir karalius Jonas Sobieskis stengėsi, kad į Mogiliovą negrįžtų stačiatikių vyskupo valdžia. 1679 m. nuncijus rašė į Romą: „Vyskupystės karalius niekam neatidavė, nes trokšta ją palikti tokiam žmogui, kuris pamirštų savo [stačiatikių – Š.P.] tikėjimą ir palaipsniui paruoštų savo vyskupystę unijai.“[15]

Taigi, Jogailos ir Vytauto Didžiojo siekį, kad dauguma LDK gyventojų būtų katalikai, XVII–XVIII a. mūsų protėviai įgyvendino su stulbinančia sėkme. Bet gal tokia katalikų persvara LDK buvo vien po 1596 m. Lietuvos Brastos (Bresto) bažnytinės unijos – ne anksčiau? Kaip LDK pavyko stačiatikių skaičių sumažinti nuo 80 iki vos kelių procentų? Ogi išmintingai sudarant sąlygas Rusiai grįžti į Katalikų Bažnyčią, kurioje ji buvo nuo pat savo krikšto. Apie tai – kitose straipsnio dalyse.

Šarūnas Pusčius

pirmoji straipsnio publikacija: www.fsspx.lt

[1] Žr. https://fsspx.lt/popieziu-dokumentai/pijus-xi-enciklika-quas-primas-apie….

[2] Plg. „Naujas Sąjūdis nežlugs, tik jei sieks atkurti katalikišką santvarką“, Krikščioniškosios kultūros instituto Facebook puslapyje: https://www.facebook.com/LietuvosTFP/videos/396085448159452.

[3] Žr. „Lenkų hamletas, arba kas toks Tadas Kosciuška“, Istorijos, 2008 lapkritis, Nr. 11 (38), p. 60.

[4] „Polska emigracja do Francji po upadku powstania listopadowego“, in: Wielka Historia Polski, Kraków, 2000, https://historia.interia.pl/drogi-do-wolnosci/news-polska-emigracja-do-f….

[5] Istorikų Andrzejaus Szwarco, Marko Urbańskio ir Paweło Wieczorkiewicziaus pateikiami duomenys.

[6] A. Plėšnys, „Priešstata: liberalizmas ir krikščioniškoji socialinė doktrina“, Naujoji Romuva, 1993, Nr. 5, p. 52.

[7] Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, A. Kuncevičius, Lietuvos istorija iki 1795 m., Vilnius, 1995, p. 323.

[8] Zbignievas Kuchovičius, Barbora Radvilaitė, Vilnius, 1991, p. 90–91.

[9] Ten pat, p. 86–87.

[10] 1790 m. Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos karalystės ir LDK) gyventojų surašymas. Žr. Vikipedija, https://lt.wikipedia.org/wiki/1790_m._ATR_gyventoj%C5%B3_sura%C5%A1ymas.

[11] „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/Straipsnis/Lietuvos-Didziosios-Kunigaikstystes-gyvent….

[12] Lietuvos armėnai, http://www.tbn.lt/enews/id-2016_metu_naujienos-news-lietuvos_armenai.html.

[13] E. Aleksandravičius, A. Kulakauskas, Carų valdžioje, Kaišiadorys, 1996, p. 58.

[14] Litvakų ir Lenkijos žydų gyvenamos teritorijos carinėje Rusijoje: https://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_%C5%BEydai#/media/Vaizdas:Map_sho…. – Remiamasi: Map showing the percentage of Jews in the Pale of Settlement and Congress Poland, The Jewish Encyclopedia (1901), https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Map_showing_the_percentage_of_Je…(1905).jpg.

[15] A. Deruga, Piotr Wielki a unici i unja kościelna 1700–1711, Wilno, 1936, p. 46.

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

5 priežastys, kodėl Bažnyčia smerkia komunizmą kaip „blogą iš esmės“

Klasių kovos doktrina skatina mirtiną pavydo nuodėmę ir yra pagrįsta pražūtinga „mes prieš juos“ nuostata. Priešingai, visi žmonės, nepaisant jų padėties, turėtų būti skatinami bendradarbiauti meilėje.

„Žiūrėkite, Garbingieji Broliai, – įspėja pop. Pijus XI savo 1937 metų enciklikoje „Divini Redemptoris“, – kad tikintieji nebūtų suklaidinti! Komunizmas yra blogas iš esmės, ir nė vienas, saugantis krikščioniškąją civilizaciją, jokiu būdu neturėtų su juo [komunizmu] bendradarbiauti. Tie, kurie leidžiasi apgaunami ir padeda komunizmui įsigalėti savo šalyje, patys pirmieji taps savo klaidos aukomis.“

Pijus XI tiesiog pakartojo tai, ką Bažnyčia mokė apie komunizmą nuo pat XIX amžiaus: kad jis pilnas klaidų, priešingas socialiniai tvarkai ir nesuderinamas su krikščionių religija.

Štai 5 pagrindinės (bet ne vienintelės) priežastys, kodėl Bažnyčia prieštarauja komunizmui:

1) Privati nuosavybė yra natūrali žmogaus teisė;

Privati nuosavybė nėra socialinis konstruktas, kurio, panorėjus, galima būtų atsikratyti. Priešingai, tai yra natūralios socialinės tvarkos dalis; ji būtina, kad visuomenė būtų sveika ir teisinga.

Privati nuosavybė yra natūralus darbo vaisius ir apsaugo žmogaus orumą, nes ji „užtikrina asmens ir jo šeimos autonomijai labai būtiną sritį“. Taigi, ji yra „esminis autentiškos socialinės ir demokratinės ekonomikos politikos elementas, garantuojantis teisingą socialinę tvarką“.

Kaip savo 1891 metų enciklikoje „Rerum Novarum“ perspėjo popiežius Leonas XIII, programos, skirtos eliminuoti privačią nuosavybę, yra „akivaizdžiai neteisingos, nes jos apiplėšia teisėtą savininką, iškreipia valstybės funkciją ir sukuria bendruomenėje visišką sumaištį“.

2) Komunizmas pažeidžia subsidiarumą;

Komunizmas neatsiejamas nuo centralizuotos esminių visuomenės sričių kontrolės. Tai pažeidžia subsidiarumą, vieną svarbiausių katalikiško socialinio mokymo principų.

Kas yra subsidiarumas? Anot pop. Pijaus XI, tai yra „svariausias principas, nepajudinamai įsitvirtinęs socialinėje filosofijoje; jo negalima atsisakyti ar kuo nors pakeisti“. Jis apibrėžiamas taip: „Kaip be galo klaidinga atimti iš individo ir atiduoti bendruomenei tai, ką jis pasiekė savo pastangomis ir darbštumu, lygiai taip pat neteisinga, bloga ir priešinga natūraliai tvarkai priskirti didesnėms organizacijoms tai, ką gali atlikti mažesnės ir joms pavaldžios bendruomenės. Nes bet kokia visuomeninė veikla pagal savo prigimtį privalo padėti socialinio kūno nariams, o ne juos sunaikinti ar praryti.“ (Encikl. „Quadragesimo Anno“, 79.)

3) Bažnyčios persekiojimas;

Kadangi Bažnyčia atmeta komunizmą, žemiško rojaus utopijas, tiki Dievą ir reiškia nepriklausomą nuo valstybės galios centrą, komunistinės šalys visuomet puolė ir mėgino užgniaužti Katalikų Bažnyčią. Vien Sovietų Sąjunga, manoma, nužudė milijonus krikščionių.

Kadangi Bažnyčia yra dievišku būdu pasaulio išgelbėjimui įsteigta organizacija, jos persekiojimas, žinoma, yra mirtinas blogis.

4) Ateizmas

Komunistai paprastai atvirai neigia Dievo buvimą ir ieško būdų sukurti visuomenę šio neigimo pagrindu. Ateizmas, žinoma, yra klaidingas dalykas ir bet kuri juo grįsta pasaulėžiūra yra pasmerkta nesėkmei, neteisingumui ir žlugimui.

5) Klasių kova yra netiesa ir nėra neišvengiama

Klasių kovos doktrina skatina mirtiną pavydo nuodėmę ir yra pagrįsta pražūtinga „mes prieš juos“ nuostata. Priešingai, visi žmonės, nepaisant jų padėties, turėtų būti skatinami bendradarbiauti meilėje.

„Didžioji klaida… yra pažiūra, kad viena žmonių klasė yra natūraliai priešiška kitai žmonių klasei, – moko pop. Leonas XIII enciklikoje „Rerum Novarum“, – ir kad turtingieji natūraliai turėtų gyventi tarpusavio konflikte su paprastais dirbančiais žmonėmis.

Toks požiūris visiškai iracionalus ir klaidingas. Tiesa yra ta, kad vienas negali be kito: kapitalas negali egzistuoti be darbo, o darbas – be kapitalo. Bendras sutarimas veda prie geros tvarkos grožio, o amžinas konfliktas būtinai sukels sumaištį ir laukinį barbariškumą.“

Melskimės už komunistų atsivertimą!

JŠ pagal: www.fsspx.lt ir www.churchpop.com

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Ką mes praradome prarasdami mirtį?

Damienas Le Guay yra šiuolaikinis prancūzų katalikų mąstytojas ir autorius dviejų svarbių knygų, kurios, deja, dar nėra išverstos į anglų kalbą (taip pat ir į lietuvių kalbą, vert. past.). Knygoje Qu’avons-nous perdu en perdant la mort? (Ką mes praradome prarasdami mirtį?) kalbama apie tai, kaip šiandieniniai laidotuvių papročiai iš žmogaus sąmonės ištrynė mirtį.

Kitoje knygoje La mort en cendres: la crémation aujourd’hui, que faut-il en penser? (Mirtis pelenuose: šiuolaikinė kremacija – ką apie tai turėtume galvoti?) argumentuojama, jog masinis kremavimo kaip priimtino būdo elgtis su žmogaus kūnu priėmimas – net tarp krikščionių – parodo radikaliai pasikeitųsį mūsų požiūrį į įsikūnijimą, ir to svarbos mes vis dar neįsisąmoninome.

Kadangi lapkričio mėnesį katalikai daugiau galvoja apie krikščionišką mirtį, remdamasis Le Guay mintimis norėčiau mesti iššūkį naujoms mūsų taip lengvai prisiimtoms prielaidoms apie tinkamą elgesį su mirusio žmogaus kūnu.

Jau anksčiau kritikavau kremavimą dėl daugybės priežasčių, šiuos tekstus galite rasti ČIAČIAČIA ir ČIA. Šio mano straipsnio tikslas – nušviesti kremavimą kaip sąmoningą žmogaus kūno naikinimo aktą.

Pagrindinis skirtumas tarp įprasto palaidojimo ir kremavimo slypi tame, kaip žmonija tarpininkauja nykstant mirusio žmogaus kūnui. Mirusių nuodėmingų vyrų ir moterų kūnai suirs ir supus (išskyrus labai retus kūno negendamumo stebuklus). Bet šis procesas yra absoliučiai skirtingas, kai lyginame įprastą palaidojimą ir kremavimą. Po žeme palaidotas kūnas suirsta savaime pagal savo „natūralų“ tempą. Tuo tarpu kremavimas neišvengiamai į sąmoningą kūno naikinimo procesą įtraukia kitų žmonių tarpininkavimą, tam tikrą tiesioginio smurto kiekį, taip žmogaus palaikus eliminuojant ne natūraliu būdu ir net nebūtinai po šio akto išvis paliekant kažkokius kūno likučius. Kaip ir visur šiuolaikinėje mirties kultūroje, sukūrėme neologizmą, norėdami užmaskuoti tai, ką iš tiesų darome: po kremavimo likę pelenai angliškai vadinami „cremains“ (žodžių „kremuoti“ (cremated) ir „palaikai“ (remains) junginys, vert. past.), tarsi pamirštant, jog po sąmoningų naikinančių žmogaus veiksmų šių „palaikų“ lieka žymiai mažiau nei turėtų būti.

Žinoma, dažnai pelenai yra sudedami į urną, kuri pastatoma į amžinojo poilsio vietą kolumbariume: vyskupijų kapinės [Jungtinėse Amerikos Valstijose] išvystė ištisą naują (ir turbūt labai pelningą) verslo liniją. Greičiausiai tai yra viena iš priežasčių, kodėl Bažnyčia taip nenori kritikuoti kremavimo.

Tačiau pats faktas, kad kažkas nusprendė, jog nėra nepaneigiamos pareigos gerbti žmogaus kūno integralumą po mirties, reiškia, kad pats pelenų išsaugojimas ir palaidojimas virsta vienu iš galimų pasirinkimų, o ne pareiga. Šeimos nariai gali palaidoti velionį į amžinojo poilsio vietą, bet gali ir nepalaidoti.

Jie gali nuspręsti, kad mamos vieta ant židinio. Taip pat jie gali nuspręsti, kad kadangi palaidojimo kaina yra „per didelė“, dėdę Džo bus geriausia palikti spintos lentynoje. Prisižiūrėję per daug Holivudo filmų, jie gali nuspręsti, kad pusbrolį Mitčą geriausia išbarstyti jo mėgstamiausiame paplūdimyje, žvejybos ar kitoje panašioje vietoje. Arba, kadangi šeima nori visados turėti mamą „šalia“, jie galipaversti jos pelenus į juvelyrikos dirbinį, kas yra paskutinė „laidotuvių industrijos“ mados tendencija.

Noriu pasakyti, kad kremavimas ne tik nužemina vidinį fizinį kūno integralumą, bet ir įgalina kažką kitą taip daryti.

Nors daug žmonių tvirtins, kad tai yra būtent tai, ko dėdė Džo, pusbrolis Mitčas ar mama „būtų norėję“, tiesa ta, kad dažnai elgiamasi pagal dar gyvų žmonių norus, preferencijas, o taip pat pagal laidojimo kainą, turimą laiką, skubant, nes reikia kuo greičiau grįžti prie darbų. Vietoje to, kad mirusysis turėtų „teisę“ į palaidojimą (tai reiškia ir trumpam sutrikdyti kitų žmonių rutiną, kad būtų paminėta jo mirtis) ir į kapą, dabar mirusieji visiškai priklausomi nuo savo „gedėtojų“ nuomonių ir to, kaip greitai nyksta jų atmintis.

Kadangi pelenai stipriai sumažina tai, kas „lieka“ iš mirusio žmogaus, jie taip pat ištrina „amžinojo poilsio vietos“ idėją. Žinau, kur ilsisi mano tėvas, motina ir seneliai. Nežinau, kur ilsisi mano pusbrolis Veinas. Jo pelenus prieš daug laiko išnešiojo vėjas Konektikuto laukuose, kur jie buvo išbarstyti: kremavimas pavertė jį niekuo ir niekur nesančiu.

Kremavimas skatina dabar vyraujantį dualizmą, pagal kurį apie „asmenį“ mąstomą kaip apie idėją ar atsiminimą, nes tai viskas, kas „lieka“ ir „išties svarbu“ (net jeigu nelieka materijos).

Pabrėžiu, kremavimas yra grynai techninis „sprendimas“, kaip tvarkytis su pūvančio žmogaus kūno problema, nes tokiu būdu tvarkomasi su kažkuo. Tai ne kūnas, sukurtas Dievo, vystęsis pagal žmogiškos prigimties dėsnius, o greičiau žmogaus sukurtas to kūno produktas. Vis dėlto, nepaisant žmonių pastangų sumažinti palaikus, kažkas vis dar lieka.

O mes nemėgstame likučių.

Kremavimas atvėrė duris. Jeigu priimtina sąmoningai ir smurtiniu būdu – nes deginimas yra smurtinis būdas – sunaikinti žmogaus kūno integralumą (kad ir po mirties), tuomet tai, kad kremavimas vis dar kažką palieka, yra tik techninis klausimas, kurį reikia išspręsti.

Beveik 20 JAV valstijų dabar leidžiama šarminė hidrolizė kaip teisėtas būdas atsikratyti žmogaus palaikais. Šarminė hidrolizė yra kūno „ištirpinimas“ cheminiu būdu, naudojant aukštą temperatūrą ir iš kūno nepaliekant nieko daugiau, kaip tik skystį („nuotekas“), jeigu nepasirenkama jo sąmoningai kristalizuoti. Spalio 20 d. Dubjuko arkivyskupas Michaelas Jackelsas pareiškė savo pritarimą tokiam metodui, argumentuodamas, kad kol rodome „pagarbą“ tam, ką darome su kūnu, visai nesvarbu, ar „kūnas“ (koks „kūnas“, Jūsų Ekscelencija?) „palaidojamas“ žemėje, vandenyje, ugnyje, ore, kapinėse, ar visai nepalaidojamas.

Kol kas niekas nepasiūlė supilstyti į butelius skysčio, likusio iš tetos Liucijos taip, kaip dėdės Džo pelenai sudedami į urną. Dažniausiai šis skystis tiesiog sutvarkomas kaip nuotekos (nors viena šioje technikoje besispecializuojanti įmonė skelbia, kad tai galėtų būti gera trąša). Mes išsireikalavome teisę sutrinti žmogaus kūną į nieką. Bet kažkokiu būdu turėtume rodyti „pagarbą“ tam, ką darome.

Portalas Deseret News iškėlė amžinai pavėluotą amerikietišką klausimą: ar šarminė hidrolizė peržengia „etikos ribą“? Iš tikrųjų ši etikos riba buvo peržengta jau tada, kai priėmę kremavimą, kartu priėmėme idėją, kad tai, kas buvo „Šventosios Dvasios šventovė“, gali būti sąmoningai sunaikinta žmogaus rankomis. Galbūt Bažnyčioje, kuri uždarinėja ir išpardavinėja parapijas tiems, kas pasiūlo daugiausia pinigų, tai ir nebešokiruoja.

Šiuolaikiniai mūsų „pragmatiški“ ir „kaštus taupantys“ pasiūlymai dažniausiai turi toli siekiančių kultūrinių pasekmių. Žmogaus kūnas nužemintas – gyvenime ir net mirtyje – iki produkto, kurį gali keisti technologijomis tam, kad patenkintum žmonių troškimus, atspindimus didžiuliame kultūros pokytyje, dėl kurio dalinai atsakingi ir naivūs optimistai, atvėrę duris krikščioniškai kremacijai. Tarp Bažnyčios išskiriamų septynių gailestingumo darbų kūnui yra ir darbas „numirėlį palaidoti“, bet laidojimas nėra tik kultūriškai nulemtas paprotys. Tai, kaip elgiamės su žmogaus kūnu, pasako kažką ir apie mūsų žmoniškumą.

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Félix Sardà y Salvany: „Liberalizmas yra nuodėmė“

Kodėl mūsų dienomis net katalikai nevengia vadintis liberalais, nors liberalizmas taip stipriai ir atvirai prieštarauja katalikybei? To knygoje „Liberalizmas yra nuodėmė“ klausia ispanas kunigas Félixas Sardà y Salvany. Jo teigimu, tai tiesos ir išganymo klausimas. Nėra tokio dalyko kaip liberalus katalikas; priešingybės negali būti suderinamos.

1886 m. garsus ispanų rašytojas, žurnalistas ir kunigas Félixas Sardà y Salvany parašė veikalą „Liberalizmas yra nuodėmė“ (isp. El Liberalismo es Pecado), kuris sukėlė didelį Ispanijos liberalų pasipiktinimą ir iššaukė diskusijas katalikų tarpe, kaip jie turėtų vertinti liberalizmą. Liberalus vietos vyskupas net organizavo atsakomąją knygą, kurioje įrodinėta, kad kun. Salvany knygos mintys prieštarauja katalikų mokymui. Abi knygos išsiųstos į Romą, prašant Bažnyčios vyresnybės įtraukti kun. Salvany knygą į draudžiamų katalikams skaityti knygų sąrašą, tačiau gautas priešingas atsakymas. Knyga „Liberalizmas yra nuodėmė“ nurodyta pavyzdžiu visiems katalikams, kaip reikia vertinti liberalizmą ir paskatinta kuo plačiau ją skleisti.

Mūsų dienomis, sparčiai populiarėjant siekiams suderinti katalikybę ir liberalizmą, vis daugiau visuomenėje populiarių politikų ir dvasininkų save laikant „liberaliais katalikais“, knyga „Liberalizmas yra nuodėmė“ yra kaip niekada aktuali. Knygoje Katalikų Bažnyčios mokymo šviesoje analizuojamas „liberaliosios katalikybės“ reiškinys, sistemingai išaiškinama liberalizmo esmė, pagrindinės nuostatos ir jų santykis su katalikybe, atskleidžiamos mūsų dienų visuomenę kamuojančių moralinių problemų šaknys.

„Iš visų nenuoseklumų ir prieštaravimų […] pats prieštaringiausias ir bjauriausias yra siekis suderinti liberalizmą su katalikybe sukuriant tai, kas šiuolaikinių beprotysčių istorijoje vadinama katalikiškuoju liberalizmu arba liberaliąja katalikybe.“

Pirkti knygą galima čia: www.tradere.lt

JŠ pagal www.tradere.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Daktarė Ramunė Jurkuvienė: pastaraisiais dešimtmečiais demokratijose siaučia kairuoliškas liberalizmas!

Vakarų kultūra, jos moralinės ir teisinės nuostatos išaugo ant krikščioniško pagrindo. Tačiau įsivyraujančios utopinės ideologijos siekia dekonstruoti krikščioniškus Vakarų civilizacijos pamatus. Anksčiau tokią misiją vykdė socializmo ir komunizmo diktatūros, pastaraisiais dešimtmečiais demokratijose siaučia kairuoliškas liberalizmas.

Skirtingose valstybėse vėl įsigali formali ir neformali cenzūra, kuri įvairiais būdais siekia ištrinti vyraujančio naratyvo neatitinkančią krikščionišką nuomonę, žodį, moralinę laikyseną. Savo gyvenime tvirtai tikėjimo nuostatų besilaikantys krikščionys vis dažniau patiria diskriminaciją, mobingą ar psichologinį spaudimą neprieštarauti, bet susitaikyti su „teisinga linija“. Tai lemia savicenzūrą (baimę kalbėti), verčiančią tylėti arba elgtis prieš savo sąžinę ir tikėjimą. Nors demokratinėje visuomenėje gyvenančių žmonių pamatinė teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra fundamentali, „teisingos linijos“ propagandistų užsipuolimai kažkodėl nėra traktuojami kaip šios teisės pažeidimas ir akivaizdus kėsinimasis į sąžinės laisvę.

Visuomenė didžiąja dalimi pritardama krikščioniškoms nuostatoms nedrįsta savo palaikymo puolamiesiems išreikšti viešai, nes, kaip įvardino filosofė Nida Vasiliauskatė, viešojoje erdvėje taikoma „ištepliojimo strategija“: tu irgi toks kaip puolamasis. Atsimename, kokia buvo žiniasklaidos ir influencerių reakcija į tai, kad prezidentas Gitanas Nausėda užstojo kunigą Algirdą Toliatą, kuris buvo viešai puolamas už krikščioniškos laikysenos pademonstravimą socialiniame facebook tinkle pasidalintomis peticijomis prieš partnerystę ir Stambulo konvenciją. 

Tai vienas iš ryškių pavyzdžių, bet nuolatinės smulkesnio mobingo apraiškos viešojoje ir privačiose erdvėse augina baimę visuomenėje. Situaciją komplikuoja tai, kad sąžinės laisvės pažeidimai įgyja vis naujas formas, kurios maskuojamos menamai legaliais veiksmais.

Dėl tokios situacijos spaudimą patiriantys krikščionys susibūrė į profesinę sąjungą, kuri gins sąžinės ir religijos laisvę bei puoselės žodžio laisvės ir pagarbaus bendravimo kultūrą. Tačiau ši iniciatyva suprantama ne visiems – juk ne visi krikščionys jaučia grėsmę sąžinės laisvei, nes ne visi yra su ja tiesiogiai susidūrę. 

Todėl svarbu išklausyti autentiškų liudijimų, padedančių suprasti ir palyginti sovietmečiu taikytas ir dabartines įsitikinimų ir sąžinės laisvės ribojimo priemones. Nors pasikeitė išraiškos formos ir technologijos, tačiau metodai, kuriais siekiama priversti žmones atsisakyti savo įsitikinimų (analogija iš pirmųjų amžių – pasmilkyti stabams), ištrinti nepolitkorektišką krikščionišką nuomonę, savo esme liko tie patys.

Etinė laikysena neprieštarauja dalykinei kompetencijai

Socialinių mokslų daktarė, gydytoja Ramunė Jurkuvienė įvairiais gyvenimo etapais susidūrė su diskriminacija dėl savo pažiūrų ir krikščioniškų vertybių – jaunystėje jai buvo trukdoma baigti studijas medicinos institute, vėliau – įgyti profesorės laipsnį, o dabar, jai tapus Nacionalinės šeimos tarybos pirmininke, jos pažiūros vėl tampa svarstymų objektu Seimo komitetuose. 

Anot gydytojos, laisva, krikščioniškais principais besivadovaujančio žmogaus laikysena neparanki tiems, kurie bijo prarasti kontrolę: „Savo įsitikinimus, pažiūras turintis ir jų besilaikantis žmogus nėra lengvai valdomas iš išorės: jį sunku įgąsdinti, suvilioti pažadais ar nusipirkti, pasiūlant karjerą, patogų ir lengvą gyvenimą. Būtent todėl jie nėra palankūs sistemai“, – pasakojimą pradeda R. Jurkuvienė.

R. Jurkuvienė formavosi aplinkoje, kurioje buvo vadovaujamasi krikščioniškais gyvenimo principais. Jos seneliai, tėvai, tėvų ir jos draugai puoselėjo tokias vertybes kaip meilę artimui ir Tėvynei, pagalbą kitiems, sąžiningumą bei siekį išlikti žmogumi, nepaisant nužmoginančių aplinkybių. Jos artimųjų ratas taip pat itin gerbė kiekvieno žmogaus orumą ir neleido jo žeminti, siekė neišnaudoti kitų ir nesileisti būti išnaudojamiems bei stengėsi išlaikyti savo garbę ir orumą.

Tokioje aplinkoje augusi R. Jurkuvienė ir natūraliai, ir sąmoningai siekė perimti šias pažiūras. Ji tvirtina, kad svarbiausia jai buvo ne krikščionės etiketė, o krikščionybės puoselėjamos vertybės: tikėjimas jai padėjo pirmiausia rūpintis pacientu, jo sveikata, o tik po to formaliais reikalavimais, kurie ne visada buvo logiški ir padedantys žmonėms. Tai  labai svarbu gydytojo profesijoje.

Be krikščioniškų gyvenimo principų, R. Jurkuvienę šeima išmokė gerbti savo idealus ir nebijoti jų apginti. Visa tai suformavo jos etinę laikyseną ir pažiūras, kuriomis ji siekė vadovautis gyvenime nepaisant iškilusių kliūčių. Anot pašnekovės, laikytis savo įsitikinimų yra labai svarbu – tai yra tarsi vidinė žmogaus kryptis, padedanti jam išlikti savitu, laisvu individu, siekiančių savo tikslų nepaisant niveliuojančios aplinkos.

LAIKYTIS SAVO ĮSITIKINIMŲ YRA LABAI SVARBU – TAI YRA TARSI VIDINĖ ŽMOGAUS KRYPTIS.

Vis tik ne visada žmogaus vertybinė pozicija yra gerbiama ir priimama – kartais ji tampa mobingo ar diskriminacijos priežastimi. Su tokiais reiškiniais R. Jurkuvienė susidūrė praėjusiais metais Seime, kai vyko svarstymas dėl jos paskyrimo į Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkės postą. Keletas Seimo narių tuomet kalbėjo, kad moteris negali užimti pirmininkės pareigų, nes jos pažiūros yra netinkamos. Anot jos, labai keista tai, kad 2020 m. kai kurie Seimo nariai vis dar vadovavosi tomis pačiomis klišėmis kaip ir prieš 40 metų.

„Ta klišė – tai žmonių skirstymas pagal tinkamas ir netinkamas pažiūras. Tačiau jokie teisės aktai, chartijos ar konvencijos  niekada to neleido daryti: nei Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, nei LR Konstitucija neleidžia žmonių diskriminuoti dėl jų įsitikinimų, nes tai prieštarauja laisvo žmogaus prigimčiai. Paradoksalu, kad Seimo nariai, užsipuolantys mane dėl mano pažiūrų teigė, kad jie tokiu būdu gina žmogaus teises. Negana to, mane dėl mano įsitikinimų smerkiantys žmonės niekada nepasakė, kokios konkrečios pažiūros ir kodėl jos yra netinkamos“, – stebisi R. Jurkuvienė.

Mokslininkė abejoja, kad tai yra susiję su jos profesinėmis kompetencijomis – dėl jų jokių priekaištų išsakyta nebuvo. Daugiausia prieštaringų komentarų ji sulaukė dėl krikščioniškos šeimos sampratos palaikymo: „Įdomiausia, kad mano pažiūras kritikavę Seimo nariai savo motyvus vadino pažangiais, progresyviais ir inovatyviais. Nežinau, kuo jie rėmėsi, kaltindami mane pažangos stabdymu. Aš apsigyniau mokslų daktaro disertaciją iš socialinių inovacijų, įkūriau Lietuvoje apie 15 inovatyvių programų, bet Seimo nariai, kurie net inovacijos apibrėžimo negalėtų pasakyti, mane kaltina tokiais dalykais, nes neatitinku jų pažiūrų”, – sako R. Jurkuvienė.

Ji pati brėžia aiškią ribą tarp žmogaus pažiūrų, etinės laikysenos ir jo profesinių kompetencijų bei tvirtina, kad jos atveju šie dalykai tarpusavyje nesikerta – tai, ką ji sako, yra paremta ir profesine patirtimi bei žiniomis, ir krikščioniškomis vertybėmis.

Su diskriminacija susidūrė dar paauglystėje

Pastaraisiais metais įvykusi diskriminacijos dėl krikščioniškų vertybių apraiška – ne pirmoji. Konfliktų dėl aiškios vertybinės pozicijos ir etinės laikysenos R. Jurkuvienė patyrė jau mokyklos laikais: „Mokykloje man kilo klausimas, ar verta stoti į komjaunimą – organizaciją, kuri skleidė realybės neatitinkančias utopines idėjas, kurios Nepriklausomybės metais buvo dekonstruotos ir paneigtos. Žinojau, kad priklausymas komjaunimui garantuotų geresnes karjeros galimybes, tačiau taip prieštaraučiau savo idealams. Taip komjaunuole netapau. Negana to, klasėje viešai iškėliau klausimą, kodėl yra verčiama jungtis prie šios organizacijos: juk prievarta prieštarauja žmogaus gerovei (tuo laiku komunistų partija skelbė lozungą; viskas žmogui, viskas žmogaus gerovei)“, – prisimena ji.

PASTARAISIAIS METAIS ĮVYKUSI DISKRIMINACIJOS DĖL KRIKŠČIONIŠKŲ VERTYBIŲ APRAIŠKA – NE PIRMOJI.

Vis tik šis pareiškimas moteriai neužtrenkė Kauno medicinos instituto durų. Situacija paaštrėjo trečiais studijų metais, kai jos šeima buvo įtarta platinant Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Po namie atliktos kratos R. Jurkuvienės (tuo metu – Butkevičiūtės) situacija ėmė keistis – pavyzdingą studentę ideologizuotų politikos mokslų (ateizmo, istorinio materializmo) dėstytojai tyčia stengėsi sukirsti, kad tai būtų pagrindas ją išmesti iš instituto.

Penktame kurse ji per plauką nebuvo išmesta iš instituto – to KGB  įbaugintai instituto vadovybei nepavyko padaryti dėl sistemai ne itin pavaldaus dėstytojo ir prodekano dėka, kurie atsitiktinai apie įsakymą diskriminuoti studentę nebuvo informuoti… 

Vis tik šeštame kurse su  studente buvo susidorota: iš mokslinio komunizmo dalyko jai buvo parašytas neigiamas įvertinimas: „Dėl priedangos dar vieną studentą įvertino dvejetu. Visiems nusistebėjusiems egzamino rezultatais buvo atsakoma, kad tas studentas ir anksčiau turėjo pažangumo problemų. Kai mano grupės studentai bandė mane ginti ir klausė, kodėl taip vertinate gerai besimokančią Ramunę, mokslinio komunizmo dėstytojai rėžė tiesiai – netinka jos pažiūros. Mano žinios, tada mano dalykinė kompetencija nebebuvo svarbi, nes buvau nepalanki sistemai“, – prisimena R. Jurkuvienė.

Medicinos institutą ji baigė tik po dvejų metų, tačiau iki diplomo kelias buvo sunkus, ilgas ir vingiuotas – jai teko baigti papildomas studijas, kreiptis į aukščiausias to meto valstybines institucijas ir TSRS Sveikatos apsaugos ministeriją Maskvoje. 

Vis tik, pagaliau pavykus pabaigti studijas, ji gavo paskyrimą į mažą Aukštaitijos miestelį. „Prieš man atvykstant, KGB per jų struktūrose dirbančius žmones ėmė skleisti gandus, kad aš esu baisus žmogus – sektantė, vienuolė, aktyvi bažnytininkė. Nesvarbu, kad šios sąvokos iš principo prieštaravo viena kitai, bet tarp miestelio žmonių buvo sėjama baimė ir nepakantumas man. 

Prisimenu, kokiomis baimingomis ir smalsiomis akimis iš pradžių žmonės mane sutiko. Vis tik ilgainiui mano nuoširdžios pastangos ėmė keisti situaciją – žmonės pamažu atšilo, tapo vis draugiškesni ir patys papasakojo, kokie gandai buvo apie mane skleidžiami ne tik miestelyje, o visame rajone. 

Pamažu tapau pripažinta gydytoja ne tik savo miestelyje,- pas mane kreipdavosi žmonės net iš kitų rajonų. Tačiau pacientams pareikšti padėką man rajoniniuose laikraščiuose irgi buvo uždrausta. Vis dėl tų pačių pažiūrų…“, – pasakoja gydytoja.

Vis tik apginti savo vertybes ir pažiūras jai reikėjo dar ne kartą. Vienas dažniausių situacijų, kuri keldavo visuomenės nesupratimą, buvo gydytojos atsisakymas imti „kyšius“. Anot R. Jurkuvienės, pacientais ji visuomet nuoširdžiai rūpinosi dėl to, kad buvo jų gydytoja, o skirtumo tarp besikreipiančių pagalbos ji taip pat nematė: „Žmonės negalėjo suprasti, kodėl aš elgiuosi kitaip negu dauguma mano kolegų: kėlė klausimą, gal kažkas ne taip su jais ar su manimi… Tačiau pamažu su pacientais formavosi abipusio pasitikėjimo santykis, daug vertingesnis negu pinigai. Tai buvo mano pažiūrų išraiška.“

Situacija ėmė smarkiai keisti įsikūrus Sąjūdžiui, kuris R. Jurkuvienei buvo labai svarbus. „Supratau, kad kuriant naują Lietuvą ir pasikeitus sąlygoms man reiks naujų žinių, įgūdžių. Stojau mokytis į Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame tada daugiausia dėstė užsieniečiai. Mokytis socialinių mokslų. Po to prasidėjo mano kaip dėstytojos ir mokslininkės kelias. Tyrimai man visada buvo įdomu, bet iki Nepriklausomybės atgavimo – uždrausta ir nepasiekiama dėl „netinkamų“ pažiūrų ir įsitikinimų“, – prisiminimais dalijasi gydytoja.

Diskriminacija dėl pažiūrų trukdė karjerai

„Man visokiais būdais buvo trukdoma siekti įgyvendinti savo planus dirbti su studentais, kuriems tikrai daug turėjau, ką perduoti. Studentai klausdavo, kodėl nedėstau jiems daugiau dalykų. O tam trukdė laisva krikščioniškais principais besivadovaujančio žmogaus laikysena“, – pasakoja R. Jurkuvienė.

Vėliau jai buvo kliudoma atestuotis ir tapti profesore, nors ji turėjo visas reikiamas publikacijas ir atitiko kitus reikalavimus – pažeidžiant net universiteto oficialius reikalavimus ir  taisykles, nebuvo skelbiamas konkursas. Vis tik moteris tvirtina, kad visos negandos užgrūdina, padeda ieškoti kitų išeičių. 

Šie sunkumai R. Jurkuvienei padėjo išbandyti visai kitas pareigybes ir išmokti naujų dalykų: ji pradėjo supervizorių veiklą, po kiek laiko tapo ministro patarėja. Gydytoja teigia, kad tam padėjo per daug metų kaupti įgūdžiai nenuleisti rankų ir į diskriminaciją pažiūrėti konstruktyviai, surandant naujus netikėtus veikimo būdus, kurie dažnai būna efektyvesni.

Krikščionys kviečiami jungtis į profesinę sąjungą

Tai, ką pasakoja R. Jurkuvienė kai kam gali atrodyti kaip tolimi prisiminimai iš nebeegzistuojančios represinės sistemos. Tačiau ir ji pati, ir daugelis jos bendraminčių, aktyviai veikiančių politikoje, visuomeninėje veikloje ar moraliai jautriose profesijose ir šiandien patiria spaudimą nutilti, susitaikyti ir prisitaikyti prie krikščioniškai pasaulėžiūrai priešiškos sistemos. Nors  daug kalbama apie žmogaus teises, priešiškumas krikščioniškoms vertybėms ir tikėjimo laisvei nemažėja, bet įgauna vis didesnį pagreitį.

Todėl visi krikščionys, kurie brangina savo tikėjimą ir nori gyventi pagal jo mokymą profesinėje veikloje bei skleisti jį viešojoje erdvėje, yra kviečiami jungtis į Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinę sąjungą – telkiantį, stiprų ir siekiantį atstovauti, ginti, įgalinti krikščionis bei puoselėti jų tikėjimą susivienijimą.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Šlovingiausiai visų laikų Lietuvos pergalei – 400 metų!

Šlovingiausiai visų laikų Lietuvos pergalei – 400 metų. 1621 m. Spalio 9 baigėsi mėnesį trukęs sunkus Chotino mūšis, išgelbėjęs krikščioniją nuo islamo vergijos – ginant beveik 200 000 musulmonų apgultą tvirtovę. Vyrai gynė dar Vytauto nubrėžtas sienas iš paskutinių jėgų – valgė kovoje kritusius žirgus – bet atlaikė. Nesutepkime protėvių vėliavų šlovės – šiandien apginkime katalikišką civilizaciją ne tik nuo islamo, bet ir nuo liberal-marksizmo vergijos. Amžina šlovė didvyriams…

1620 Lenkijos kariuomenei Moldavijoje pralaimėjus Ţuţoros mūšį, Abiejų Tautų Respublikai ėmė grėsti Turkijos invazija. Nors vyko Abiejų Tautų Respublikos–Švedijos karas (1600–29), kovai su Turkija buvo surinkta apie 35 000 lenkų ir lietuvių karių (vadas Lietuvos didysis etmonas J. K. Chodkevičius). Juos rėmė Ukrainos kazokai (vadas P. Sahaidačnas).

1621 08 pabaigoje Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė persikėlė per Dniestrą ties Turkijos pasienio tvirtove Chotinu ir įrengė čia savo pozicijas. Netrukus atvyko ir gerokai didesnė Turkijos kariuomenė (vadas sultonas Osmanas II).

Mūšis prasidėjo 08 29 Krymo totorių ir kazokų kautynėmis. 09 02 pradėjo pulti Turkijos pagrindinės jėgos. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė gynėsi remdamasi lauko įtvirtinimais ir rengdama kavalerijos kontratakas. 09 15 turkai surengė generalinį puolimą, bet buvo atremti. 09 24 mirė J. K. Chodkevičius. Tuo naudodamiesi turkai puolė 09 25 ir 28, tačiau vėl nesėkmingai. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenei ėmė stigti parako ir maisto. 10 09 sudaryta taika, kuri įtvirtino buvusią padėtį. Abiejų Tautų Respublikos kariai apsaugojo šalį nuo priešo įsiveržimo.

JŠ pagal Šarūno Pusčiaus FB ir www.vle.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Lepanto mūšis už katalikybės kūną ir kraują

Spalio 7 d. minime 450-ąsias žymiosios jungtinio katalikų laivyno pergalės prieš turkų laivyną prie Lepanto metines. Lepanto mūšis krikščioniškai Europai tapo civilizacijos gynimo simboliu, įkvėpusiu daugybę krikščionių kartų. Šis mūšis įdomus bent dviem labai svarbiais aspektais: 1) kaip krikščioniškos ir islamiškos civilizacijų susidūrimas ir svarbi krikščionių pergalė stabdant musulmonų ekspansiją į Europą; 2) kaip pamoka, kad dvasinius dalykus reikia saugoti ir materialiomis kovomis, o materialios kovos tėra dvasinių kovų atspindys.

Galerų mūšis prie Lepanto

Nuo XIII a. pab., iškilus galingai ir gerai organizuotai turkų Osmanų imperijai, musulmonų invazijos į krikščionišką Europą grėsmė stipriai išaugo ir praktiškai pasiekė VIII a. lygį, kuomet musulmonams užkariavus krikščionišką šiaurės Afriką ir Pirėnų pusiasalį, islamo invazija buvo sustabdyta tik Prancūzijoje, žymiajame Puatjė mūšyje, vadovaujant būsimo Europos statytojo Karolio Didžiojo seneliui Karoliui Marteliui.

Osmanų imperijos galybė augo, ir galiausiai ji sugebėjo užimti net Bizantijos imperijos ir Rytų krikščionijos dvasinį ir politinį simbolį Konstantinopolį (1453 m.). Konstantinopolio griūtis lėmė, kad krikščionys prarado svarbių Viduržemio jūros prekybinių kelių į Rytus kontrolę. Būtent šie prekybos keliai sukūrė vieną didžiausių Europos kultūros ir meno centrų – Venecijos respubliką, kuri iš prekybos finansavo tai, ką dabar kasmet lanko milijonai turistų. Venecijos galybė po truputį pradėjo braškėti, ir situacija dar labiau pablogėjo, kai 1522 m. turkams pavyko užimti strateginę Rodo salą.

1560-aisiais Osmanai atnaujino Viduržemio jūros užkariavimo kampaniją ir greitai užkariavo didžiąją dalį šios jūros rytuose esančių salų. 1570 m. užkariauta ir Kipro sala, tuo metu valdyta Venecijos respublikos. Turkai neslėpė savo tolesnių tikslų pulti Veneciją ir jai priklausiančias žemes bei Popiežiaus valstybę ir Romą. Kritus Kipro salai, Venecija 1570 m. kreipėsi pagalbos į popiežių Pijų V. Šventasis popiežius Pijus V, gerai suprasdamas gresiantį pavojų visai krikščionijai, tais pačiais metais kreipėsi į katalikus Europos valdovus, kviesdamas po ilgos pertraukos (nuo Kryžiaus žygių epochos) ir vėl susivienyti prieš bendrą priešą. Deja, skirtingai nei Kryžiaus žygių atveju, kvietimas nepasiekė didelių rezultatų. Europa buvo suskaldyta ir draskoma protestantų revoliucijos, o žvelgiant į ilgesnę perspektyvą – nuvarginta maro epidemijų ir Šimtamečio karo bei užsiėmusi naujai atrastomis žemėmis. Susitelkimas ties vidinėmis problemomis lėmė, kad Europos lyderiai Osmanų užkariavimuose neįžvelgė sau didelės grėsmės. Ispanija labiausiai rūpinosi savo naujosiomis žemėmis Amerikoje ir konkurencija su Anglija, o Prancūziją tuo metu valdė silpnos sveikatos ir valios karalius Karolis IX, net sudaręs trapų aljansą su turkais.

Ispanijos karalius Pilypas II vis dėlto atsakė į popiežiaus kvietimą ir pasiuntė savo brolį Chuaną Austrą bei skyrė keliasdešimt laivų. Chuanui Austrui, prisidedant ir kitoms Viduržemio valstybėms, pavyko suburti 208 galeras (žmonių irkluojamus laivus) ir 6 venecijiečių sukonstruotus didesnius laivus – galeasus. Ši sąjunga pavadinta Šventąją lyga, o ją sudarė Ispanija, Venecijos respublika, Popiežiaus valstybė, Genuja, Maltos ordinas, Toskana ir kai kurios kitos Italijos valstybėlės.

1571 m. spalio 7 d., ankstyvą sekmadienio rytą, Šventosios lygos ir Osmanų imperijos laivynai atsidūrė vienas prieš kitą į pietus nuo Lepanto miesto (dabartinis Naupaktas, Graikija). Šventosios lygos laivyną sudarė apie 214 laivų, o turkų laivyną – beveik 300 laivų; karių skaičius buvo panašus ir siekė po 25-30 tūkst. abiejose pusėse (nors kai kuriuose šaltiniuose nurodomi žymiai didesni karių skaičiai ir didesnis turkų pranašumas). Mūšis truko beveik visą dieną ir buvo kruvinas – sakoma, kad jūra raudonavo dar daug kilometrų nuo mūšio vietos. Nors ryte vėjas buvo palankus turkams, dienos eigoje jis staiga pakeitė kryptį ir tapo palankus krikščionims. Šventoji lyga laimėjo ir neteko apie 8-9 tūkst. karių, bet prarado tik apie 12 laivų. Tuo tarpu pralaimėjęs turkų laivynas neteko panašaus skaičiaus karių, bet dar tūkstančiai jų pateko į nelaisvę; be to, nuskandinta apie 50 turkų laivų ir dar daugiau nei 100 laivų perimti krikščionių. Nors krikščionims mūšis pareikalavo daug aukų, mūšio metu apie 10 tūkst. krikščionių buvo išlaisvinti iš vergijos turkų galerose.

Popiežius Pijus V apie pergalę sužinojo daug anksčiau, nei žinios apie ją galėjo pasiekti Romą, ir apie tai paskelbė viešai. Spalio 7 dienos vakare, susitikęs su savo iždininku, šventasis popiežius staiga pakilo nuo kėdės, pažvelgė pro langą ir tarė: „Dabar ne metas piniginių reikalų aptarinėjimui; skubėkime padėkoti Dievui, nes mūsų laivynas šią akimirką laimėjo pergalę prieš turkus.“

1573 m. turkams vis tik buvo perleistas Kipras, Venecijai ir Osmanų imperijai pasirašius taikos sutartį ir taip užbaigus 1570-1573 m. trukusį Kipro karą. Tad Kipras, dėl kurio formaliai įsiplieskė Lepanto mūšis, galiausiai atiteko turkams. Vis dėlto Lepanto mūšis buvo pirmoji didelė krikščionių laivyno pergalė prieš turkų laivyną ir turėjo toli siekiančių padarinių. Pralaimėtas mūšis sudavė smūgį turkų dominavimui Viduržemio jūroje ir neleido jiems čia galutinai įsigalėti. Be to – ir tai daug svarbiau – Lepanto mūšis palaidojo bet kokias turkų viltis tęsti invaziją į Europą iš pietų. Kaip žinome, Osmanų imperija vėliau bandė tai daryti kitu keliu – iš rytų, bet šiuos ketinimus sustabdė 1683 m. laimėta dar viena didi pergalė prie Vienos. Daugybės istorikų manymu, jeigu pergalę prie Lepanto būtų išplėšę turkai, jie būtų puolę toliau ir nuniokoję Europą.

Ši didi pergalė paliko atgarsį literatūroje ir dailėje. Pavyzdžiui, garsusis Migelis de Servantesas, sužeistas besikaudamas Lepanto mūšyje, buvo taip įkvėptas šios pergalės, kad mūšio elementus inkorporavo į savo literatūrinį šedevrą „Don Kichotas“. Vienas garsiausių anglų katalikų rašytojų G. K. Čestertonas 1915 m. sukūrė baladę apie Lepanto mūšį, o dailėje mūšį įamžino daugybė garsių dailininkų, iš kurių žymiausi yra Venecijos mokyklai atstovaujantys Ticianas, Tintoretas ir Paolas Veronezė.

Grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet už kūną ir kraują

„Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti. […] O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį. Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais.“ (Ef 6, 12-18)

1571 m. birželio 11 d. Markas Antonijus Kolona, Popiežiaus valstybės laivyno vadas, prieš išvykdamas į mūšį, popiežiaus koplyčioje davė ypatingą priesaiką ir iš šventojo popiežiaus rankų gavo raudono šilko vėliavą. Ant šios vėliavos buvo išsiuvinėtas Kristus, nukryžiuotas tarp apaštalų kunigaikščių Petro ir Pauliaus, o vėliavos apačioje buvo Pijaus V herbas ir toks šūkis: „In hoc signo vinces“ (šie žodžiai „su šiuo ženklu užkariausi“ kartu su kryžiaus ženklu prieš vieną mūšį buvo apreikšti Romos imperatoriui Konstantinui Didžiajam ir lėmė jo vėlesnį atsivertimą).

Savo ruožtu Genujos admirolas Giovanni Andrea, prieš išplaukdamas į mūšį, ant savo laivo stiebo pakabino vėliavą su Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdu, kuri prieš tai buvo priliesta prie originalaus Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdo. Laivynui pajudėjus iš Mesinos uosto rugsėjo 16 d., visi kariai su savimi turėjo rožančius. Žinoma, ne tik turėjo, bet ir kartu meldėsi Rožančių – net ir paskutinę naktį prieš mūšį, o, pasak kai kurių liudijimų, ritmingą maldą kartojo ir prieš pat laivų susidūrimą, kas išgąsdino turkus. Tuo tarpu Romoje likęs popiežius, kartu su miesto tikinčiaisiais, žygiavo Rožančiaus procesijoje, prašydamas Švč. Mergelės Marijos vadovauti krikščionių laivynui ir pelnyti pergalę Kristui. Popiežius taip pat pakvietė Rožančių melstis visus tikinčiuosius; šie išgirdo kvietimą ir mūšio dieną rinkosi į Europos miestų bei kaimų bažnyčias bendrai Rožančiaus maldai.

Šv. Pijus V, gavęs stebuklingą apreiškimą apie laimėtą pergalę, netruko ją priskirti ne vien krikščionių karių narsai (nors ja tikrai neabejojo), o pirmiausia Švč. Mergelei Marijai. Tais pačiais metais popiežius, siekdamas pagerbti stebuklingą pergalę, į katalikų kalendorių spalio 7 d. įvedė Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos šventę, taip pat į Loreto Švč. Mergelės Marijos litaniją įterpė naują titulą – Krikščionių Pagalba. Praėjus dviems metams, popiežius Grigalius XIII šventę pervadino Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės (Lietuvoje liaudyje vadinamos Rožančine) vardu. Nuo 1716 m. Romos kalendoriuje ji buvo nukelta į pirmąjį spalio sekmadienį, tačiau popiežius šv. Pijus X, siekdamas išsaugoti Lepanto mūšio ir Švč. Mergelės Marijos laimėtos pergalės atminimą, sugrąžino šventę į jos pirminę datą: spalio 7 dieną. Įdomu, kad Lepanto mūšio ilgalaikės pasekmės buvo ne vien karinės ar politinės. Dažnai pamirštama, jog būtent po Lepanto mūšio galutinai išpopuliarėjo šv. Rožančiaus malda, įvesta Rožančinės šventė, o spalio mėnuo paskirtas Rožančiui. Lepanto mūšis Dievui tapo įrankiu įtvirtinti Rožančių kaip efektyviausią paprastų tikinčiųjų dvasinį ginklą.

Pergalę Švč. Mergelei Marijai priskirti netruko ir pasaulietinė valdžia: ant Venecijos respublikos Senato pastato užrašyti tokie žodžiai: „Ne narsa, ne kariuomenės, ne vadai, o Švč. Rožančiaus Karalienė atnešė mums pergalę.“ Žinoma, kariai ir jūreiviai turėjo remtis ir savo ištverme, jėga bei sumanumu, bet lemiamą reikšmę turėjo dvasiniai ginklai. Tai sugrąžina mus prie apaštalo Pauliaus žodžių: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ Tikroji kova vyksta dvasinėje plotmėje, o kova šioje žemėje yra tik tos kovos atspindys. Tai reiškia, kad norėdami pasiekti fizinių pergalių šiame pasaulyje, turime kovoti ir dvasinę kovą, naudoti ir dvasinius ginklus. Tai labai svarbu atsiminti krikščionims politikams, aktyvistams, menininkams ir visiems, kovojantiems už tradicinių principų išsaugojimą. „Kaip danguje, taip ir žemėje.“

Mūsų dienomis katalikai kviečiami į kitokio pobūdžio kovą nei XVI a., bet tai taip pat yra kova už katalikišką civilizaciją. Galbūt, skirtingai nei XVI a., dabar jau kovojame nebe už katalikiškos civilizacijos, o greičiau už jos likučių išsaugojimą. Be to, išgyvename situaciją, kai pats Šventasis Tėvas kviečia ne į kovą, o į susitaikymą su pralaimėjimu ir persiėmimą pasaulio dvasia. Ar verta kovoti už tuos katalikiškos civilizacijos likučius, iš pirmo žvilgsnio tik išorinius jos atributus, galbūt nesudarančius katalikybės esmės?

Vatikano I Susirinkimas kaip mūsų tikėjimo tiesą apibrėžė tokį teiginį: „Žmogaus protui įmanoma įsisąmoninti Dievo egzistavimą ir Juo įtikėti einant keliu, kuris veda nuo sukurtųjų dalykų prie Dievo, kaip teigia šv. Paulius: „Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių.“ (Rom 1, 20)

Žymus Bažnyčios istorikas ir teologas Roberto de Mattei išveda tokią analogiją: „Žmogaus siela turi galimybę pažinti ir pamilti Bažnyčią per jos darbus, per krikščionišką civilizaciją, kurios Motina ji yra. Katedros grožio kontempliavimas, grigališkojo choralo ar polifoninės muzikos klausymasis, tokio šedevro, kaip „Dieviškoji komedija“, skaitymas į mūsų sielas įlieja galimybę suprasti, kad visas istorijoje žmonių sukurtas grožis, gėris ir tiesa antgamtiškai kyla iš Bažnyčios, kurią popiežius Pijus XII apibrėžė kaip „svarbiausią žmogiškosios visuomenės pagrindą“.

Vienas žymiausių XX a. katalikų autorių ir aktyvistų Plinio Corrêa de Oliveira savo veikale „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ teigia, jog mūsų civilizaciją griaunanti Revoliucija, prasidėjusi protestantizmo sukilimu, vėliau sukėlusi Prancūzų revoliuciją ir bolševikų siautėjimą, pirmiausia taikosi į ryšį, siejantį Bažnyčią su jos civilizacija. Pasak jo, Revoliucija yra procesas, siekiantis sunaikinti krikščionišką materialią tvarką, kad tokiu būdu suduotų mirtiną smūgį Bažnyčiai, kuri yra šios krikščioniškos tvarkos siela. Jo teigimu, Revoliucija stengiasi sutrukdyti Bažnyčiai vykdyti savo sielų išganymo misiją, kurią ji vykdo ne tik per savo tiesioginius dvasinius įrankius, bet ir netiesioginius materialius įrankius.

Didysis šventasis Pijus V ir Lepanto mūšio didvyriai suprato, kokią grėsmę pačiai Bažnyčiai kėlė musulmonų siekis sugriauti Bažnyčios kūną – krikščionišką civilizaciją. Lygiai taip mūsų dienomis kova už laikinuosius krikščionybės sukurtus gėrius reiškia kovą už pačią Bažnyčią ir sielų išganymą, nes kaip žmogų sudaro kūnas ir siela, taip Bažnyčia, būdama pirmiausia Mistinis Kristaus Kūnas, yra ir regima šio pasaulio institucija, besinaudojanti visais jai prieinamais laikinaisiais ginklais, kad nugalėtų savo priešus ir kuo daugiau žmonių atvestų prie Kristaus.

„Jeigu Revoliucija yra netvarka, tai Kontrrevoliucija yra tvarkos atstatymas. Sakydami „tvarka“, turime omenyje Kristaus taiką Kristaus Karalystėje, t. y. krikščionišką civilizaciją: asketišką ir hierarchišką, fundamentaliai šventą, antiegalitarinę ir antiliberalią“, – teigia Plinio Corrêa de Oliveira. Popiežius šv. Pijus X enciklikoje „Il fermo proposito“ prideda: „Viską atnaujinti Kristuje reiškia atnaujinti ne tik Bažnyčios dieviškąją misiją vesti sielas pas Dievą, bet ir tai, kas spontaniškai kyla iš šios dieviškosios misijos: krikščionišką civilizaciją su visais ją sudarančiais sudėtingais ar paprastais elementais.“

„Su visais ją sudarančiais elementais“ – reiškia, ginti reikia net katalikiškos civilizacijos likučius, o gal dėl to, kad tai yra likučiai, ginti ir išsaugoti juos reikia dar labiau. Pagalvokime, kodėl Katalikų Bažnyčiai mūsų dienomis taip sunkiai sekasi būti išgirstai, sudominti, atversti? Esu įsitikinęs, kad ne dėl to, jog Bažnyčia neranda modernių būdų komunikuoti ar per mažai prisitaiko prie šio pasaulio. Greičiau atvirkščiai – Bažnyčia nesaugo ir nenaudoja įrankių, kurie gali pakylėti sielas Dievop, o bando naudoti įrankius, kurie simbolizuoja ne katalikiškos civilizacijos Tvarką, o Revoliucijos Netvarką. Tokie ginklai negali pakylėti sielų, o tik jas apakinti. Šių laikų žmonės, savo kasdienybėje beveik nebematydami katalikiškos Tvarkos elementų, praranda tarpininką, visais amžiais vertusį susimąstyti apie dvasinius dalykus.

Keli pavyzdžiai. Architektūra: kokios bažnyčios statomos, ar jos statomos remiantis tūkstantmete Bažnyčios Tradicija ir Tvarka, ar perimant pačias blogiausias Revoliucijos primestas ideologines klišes? Ar moderniose bažnyčiose randame Grožį – vieną iš trijų (kartu su Gėriu ir Tiesa) dieviškų elementų? Dailė: ar ir koks menas remiamas Bažnyčios, koks randasi bažnyčiose, krikščionių namuose? Ar ne toks pats, koks eksponuojamas Šiuolaikinio meno centre? Politika: ar remiamasi prigimtine žmogaus ir jo teisių samprata bei palaikoma bendrojo gėrio idėja, ar verčiau perimami Revoliucijos primesti emocingi ir sentimentalūs argumentai bei individualistinis žvilgsnis į žmogų ir žmonių bendruomenę?

Pagrindinis mitas, įsivyravęs Europoje po Antrojo pasaulinio karo – tai nuolatinio progreso ir susitaikymo su juo mitas. Deja, ši klaidinga idėja modernizmo pavidalu atsidūrė ir Bažnyčioje. Atrodo, primiršti du fundamentalūs katalikų tikėjimo dalykai, kuriuos primena Lepanto mūšio metinės. Pirma, grumiamės ne su kūnu ir krauju, tad turime pasikliauti ne šio pasaulio įrankiais ir vyraujančiomis madomis, o dvasiniais ginklais ir jų organiškai išaugintais materialiais vaisiais. Akivaizdžiausias pavyzdys – turint nepajudinamą sielos tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje gimsta nuostabios katedros, nes kūnas valingai tarnauja kaip pamaldžios sielos įrankis. Į centrą čia pastatomas dvasinis sakramentas, tačiau pamaldžios sielos padaro viską, kad parodytų kuo didesnę pagarbą šiam sakramentui ir apvilktų jį jam deramu materialiu grožiu. Ir tai natūraliai veda prie antrojo dalyko, kurį mums primena Lepanto mūšis – turime grumtis dėl katalikybės kūno ir kraujo. Dvasiniai ginklai sukuria regimą katalikišką civilizaciją kaip savo ramstį, vedantį prie jų, todėl išlaikydami šį materialų ramstį taip pat dirbame sielų išganymo darbą. Bet, norėdami išlaikyti šį ramstį, turime naudotis dvasiniais ginklais. Kaip žmogus yra ir kūnas, ir siela, taip dvasiniai dalykai negali gyvuoti be regimos katalikiškos tvarkos visuomenėje, o katalikiška tvarka negali būti sukurta ar išsaugota pamirštant dvasinę kovą.

Marius Parčiauskas

JŠ pagal www.fsspx.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Chotino mūšio jubiliejui

Prieš 400 metų rugsėjo 24 d. beveik 200 000 musulmonų turkų armijos apgultoje Chotino tvirtovėje, kurią gynė, mirė didžiausias po Vytauto mūsų karvedys – Jonas Karolis Chodkevičius. Šiemet jį melagingai bandoma padaryti vos ne liberalios „LDK tolerancijos simboliu“ – „renesansine asmenybe“ ir t. t. Ne! Jis buvo ypač neliberalios – katalikiškos – mąstysenos karvedys, krikščionijos gynėjas nuo islamo ir protestantizmo, katalikiškos santvarkos puoselėtojas.

Garsiausias pasaulyje baroko laikų poetas, kūręs Lenkijoje ir LDK – M.K. Sarbievijus – rašo, kad Chotino mūšyje turkų „Viltis per dideles / Nubaudžia Dievas pražūtimi baisia, / Jis pagyras tuščias išjuokia Ir neišpildo besaikių norų“.

Literatūrologė Živilė Nedzinskaitė apie poemą: „…mūšio pabaigą lemia ne vien kovotojų narsa, pergalę skiria Dievas, kuris yra tikėjimo gynėjų pusėje“. J.K. Chodkevičiaus 1605 m. Salaspilio mūšį ir karą su švedais Livonijoje aprašęs norvegų jėzuitas – poetas L. Bojeris traktuoja kaip teisingo tikėjimo kovą su erezija (Švedijos valstybine religija 1593 m. buvo paskelbta liuteronybė).

Tokiu būdu J. K. Chodkevičiaus pergalė prieš švedus autoriaus poemoje yra Dievo pritarimo katalikybei įrodymas. Įdomi detalė – poemoje užrašytas lietuvių karo šūkis „Muški“ – tai buvo Lietuvos kariuomenė – viso apie 4000 vyrų. Iš jų apie 500 – Lenkijos pėstininkai, apie 300 – Kuršo raiteliai.

Chodkevičiaus rotmistras Teodoras Lackis, su 200 savo sparnuotųjų husarų prie Salaspilio smogęs lemiamą smūgį švedams ir taip užbaigęs 10 metų (1600-10) sunkų karą už Livonijos katalikiškumą, atsiminimų rašė: „Šlovė Kristui Dievui, kurio priešus nugalėjome“ – Laus Christo Deo, cuius vicimus hostem! [Lotyniškų T. Lackio atsiminimų fotografuotinė publikacija – priedas knygoje: D. Antanavičius, Lietuvio bajoro „Dešimtmetis Livonijos karas“ (1610 m.) ir jo autorius, Vilnius, 2006, p. 263].

Lietuviams atkovojus iš švedų tvirtovę Estijoje Lackis už tai dėkoja „Dievui nugalėtojui”. O visą karą lietuviai kovoja „už Dievo kultą“, sako Lackis. Juk protestantai savo užimtose teritorijose persekiojo Šv. Mišias. Protestantizmas atmetė Švč. Mergelės Marijos kultą, todėl „Karolomachijos“ autorius kiekviena tinkama proga stengiasi jį kuo labiau įtvirtinti skaitytojų sąmonėje. Marija laikoma rūpestinga globėja, teisiųjų gynėja ir gelbėtoja, poemoje pasakojama apie kelis Dievo Motinos įsikišimus, nulėmusius istorijos eigą; yra ir epizodas apie jos stebuklingą pasirodymą – būsimos pergalės ženklą. Kitame epizode J. K. Chodkevičius, stovėdamas prieš Marijos statulą, pažada: „Iš trofėjų manų sidabru padabinta stovėsi, / Jeigu padėsi tu man, iš aukso tave aš nuliesiu.“

Beje, protestantai ypač smarkiai kritikavo katalikų paprotį prabangiai puošti Marijos ir šventųjų atvaizdus. Tridento visuotinio Bažnyčios susirinkimo nutarimai ragino stiprinti vietinės kilmės šventųjų kultus. Tokios autoriaus pastangos poemoje aiškiai matyti. Herojus J. K. Chodkevičius kelis kartus mini šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero globą, trofėjines vėliavas žada pakabinti „šv. Stanislovo šventovėje“ – t. y. Vilniaus katedroje. Kūrinio pabaigoje aprašyta pergalės šventė Vilniuje; Galiausiai net patį karą su švedais L. Bojeris traktuoja kaip teisingo tikėjimo kovą su erezija (Švedijos valstybine religija 1593 m. buvo paskelbta liuteronybė).

Tokiu būdu J. K. Chodkevičiaus pergalė prieš švedus jėzuito autoriaus poemoje tampa Dievo pritarimo katalikybei įrodymu.„Karolomachijoje“ lietuvių karvedžio pamaldumas išryškintas kaip pagrindinis jo asmenybės bruožas: pasakojama, kad lemiamo mūšio išvakarėse jo vadovaujama kariuomenė meldėsi net keturiasdešimt valandų, jis pats – septynias valandas be pertraukos. …

Jėzuitas L. Bojeris buvo karštas katalikiškosios Reformos šalininkas. Poemos herojus J. K. Chodkevičius realiame gyvenime buvo uolus katalikas, tarp amžininkų garsėjo pamaldumu ir dosniomis aukomis Bažnyčiai. [Eglė Patiejūnienė / Laurencijus Bojeris, Karolomachija].

Nuotraukoje: 2021 rugsėjo 24 d. šventinamas paminklas Jonui Karoliui Chodkevičiui – Chodkevičių rūmų kieme Vilniuje

pagal Krikščioniškosios kultūros institutas FB

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

„Kaunas pride“ renginys yra Dievo įsakymų išjuokimas, atviras maištas prieš prigimtinę ir dievišką teisę!

Kun. Edmundo Naujokaičio žodis susirinkusiems į Atgailos Rožančių 2021 rugsėjo 4 d. Kaune: „Esu kunigas Edmundas Naujokaitis, jungiuosi prie feisbuko grupės „Katalikų Tradicija“ šiandien organizuojamo Atgailos Rožančiaus. Mūsų šūkis, skirtas vadinamojo „Kaunas pride“ dalyviams: „Meldžiamės už jūsų atsivertimą!“, taip pat jiems skirtas priminimas iš šv. apaštalo Pauliaus Laiško galatams (6, 7): „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas!“. „Kaunas pride“ renginys yra Dievo įsakymų išjuokimas, atviras maištas prieš prigimtinę ir dievišką teisę, papiktinimas visam Kauno miestui ir Kauno tikintiesiems, todėl aš, kaip kaunietis ir kaip katalikų kunigas, negaliu neprisidėti prie šios akcijos.

Melsimės šiomis intencijomis::

– Norėdami atlyginti Dievui už nepriimtinų šeimai ir santuokai idėjų skleidimą „Kaunas Pride“ eitynių metu;

– Už Lietuvos žmones ir ypač už jaunimą – kad visuomet siektume skaistumo ir kitų dorybių;

– Už Lietuvą – kad ji visuomet išliktų katalikiška šalis.

2007 m. gegužę aktyviai dalyvavome Sąšaukos „Už dorą ir tautą“ veikloje, bendromis pastangomis pavyko užkirsti kelią planuotoms „Vaivorykštės dienoms“ Vilniuje. Deja, nepaisant Vilniaus savivaldybės kelių bandymų nesuteikti leidimų, LGBT eitynės Vilniuje įvyko 2010, 2013, 2016 ir 2019 metais. 2019 m. birželį prie Vilniaus arkikatedros surengėme pirmąjį Atsilyginimo Rožančių, prie kurio prisijungė apie 60 tikinčiųjų. Šįmet panašiai meldžiamės Kaune, kur pirmąkart organizuojamos tokios eitynės.

1968 m. prasidėjusi vad. „kultūrinė revoliucija“, kurios dalis yra LGBT judėjimas, siekia kultūros ir ją formuojančio žmonių mąstymo pakeitimo. Viena svarbiausių jos priemonių: viešųjų erdvių okupavimas (plg. Occupy Wall Street), viešas ir triukšmingas savo buvimo demonstravimas. „Kaunas pride“ – Kauno miesto kaip bendruomenės išprievartavimas, vykdant simbolinį smurtą viešoje erdvėje, centrinėje miesto alėjoje. „Kaunas pride“ organizatoriai ir dalyviai elgiasi kaip okupantai. Jų siekiamas tikslas yra miestiečių valios priešintis palaužimas, kad visi nuleistų rankas ir sakytų: ką čia bepadarysi, šiaip ar taip tokie maršai vyksta visame pasaulyje, vyko Vilniuje, neišvengiamai atėjo ir į Kauną. Nepritariame, tyliai piktinamės, bet prieš vėją nepapūsi, tokia tendencija visame pasaulyje. Praėjo tas maršas, nieko čia labai neatsitiko, kaip ir anksčiau Vilniuje, gal geriau ignoruoti ir patylėti.

Deja, vienintelė priemonė prieš viešųjų erdvių okupavimą yra pasipriešinimas tam viešose erdvėse, irgi viešai, matomai ir girdimai. Ignoravimo ir nutylėjimo strategija jau seniai nebeveikia ir yra klaidinga. Taip pat neužtenka privačių maldų ar maldos kokioje kitoje vietoje, toli nuo šių eitynių. Privalome būti ir melstis būtent čia, ir tai daryti viešai! Vieša nuodėmė reikalauja viešos reparacijos, viešos atgailos ir Dievo atsiprašymo.

Visuose katalikų katelizmuose, pvz., klasikiniame Bartkaus ir Aleksos katekizme „Dievas ir žmogus“, yra atskiras skyrius: Apie keturias Dangaus keršto besišaukiančias nuodėmes (p. 485). Tai šios nuodėmės:

1. sąmoningas nekalto žmogaus nužudymas (įskaitant abortą),

2. Kūniška nuodėmė prieš prigimtį (sodomijos nuodėmė) (plg. Pr 19: Sodomos ir Gomoros miestų nubaudimas ugnimi iš dangaus),

3. Beturčių, našlių ir našlaičių skriaudimas,

4. Atlyginimo nemokėjimas nekaltiems tarnams ir samdiniams.

Kas bendro tarp šių nuodėmių, kuo jos ypatingos? Tuo, kad, kaip liudija Šv. Raštas, būtent jos užsitraukia ypatingą Dievo rūstybę ir už jas Dievas paprastai baudžia jau šiame gyvenime tiek nusidedančius asmenis, tiek ištisas bendruomenes, kurios pritaria tokioms nuodėmėms ar bent jas toleruoja. Savo maldoje prašome Švč. Mergelės Marijos, šv. Mykolo Arkangelo, nuo kurio vardu pavadintos bažnyčios prasideda eitynės, šv. Gertrūdos, kurios bažnyčia stovi numatomoje eitynių pabaigoje, visų angelų ir šventųjų užtarimo, kad permaldautume Dievo pyktį dėl šio renginio.

Mūsų rožančiaus akcija yra religinė, mes niekaip nesusiję su senomis ar naujai besikuriančiomis politinėmis jėgomis. Pasisakome prieš bet kokį smurtą ar žodžiais reiškiamą neapykantą. Ši akcija šiandien yra vienintelis savivaldybėje registruotas teisėtas protesto susirinkimas. Planavome melstis prie Įgulos bažnyčios ar ant jos laiptų, bet negavome savivaldybės ir bažnyčios rektoriaus leidimo, taip pat nesuteiktas leidimas melstis ant Maironio ir Laisvės al. kampo, todėl susirinkome čia. Registravome susirinkimą 10-čiai asmenų.

Prisiminkime, kad mes visi turime teisingumo ir artimo meilės pareigų. Smurtas veiksmais, asmenis įžeidžiantys šūkiai būtų nusižengimas prieš teisingumą. Neapykanta, atmetimas, gero nedarymas būtų nusižengimai prieš artimo, o taip pat priešų meilę. Pykčio reiškimas rodo silpnumą, pasidavimą emocijoms – tai bematant išnaudoja priešininkas, norintis pasirodyti kaip puolama auka. Pykčio ir smurto provokavimas yra pagrindinė LGBT judėjimo strategija.

Šia savo akcija praktikuojame tikrą artimo meilę. Katekizme tarp 7 artimo meilės darbų sielai yra ir šie: 4. Pikta darantį sudrausti, 7. Melstis už gyvus ir mirusius. Garsiai sudraudžiame ir garsiai meldžiamės! Daugeliui tokių „pride“ akcijų dalyvių galima taikyti nukryžiuoto Jėzaus žodžius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Lk 23, 34). Tėvai jiems neperdavė tikėjimo, mokykla – pagrindinių etinių principų, žiniasklaida ir populiarioji kultūra įpiršo jiems klaidingas idėjas. Tad jie yra ideologijos aukos, suklaidintos sielos, o ne priešininkai; turime stengtis juos gražiuoju atversti ir už juos melstis. Atvirkščiai, tokių akcijų rengėjai ir įkvėpėjai yra sąmoningi Dievo ir prigimtinės tvarkos priešai, tad visi katalikai privalo stengtis jiems užkirsti kelią moraliomis ir teisėtomis priemonėmis.

Jokia viešoji valdžia neturi įgaliojimų pažeisti Dievo ir Kristaus Karaliaus teisių. Seimo, vyriausybės ar net 90% laimėjusio visos tautos referendumo nutarimai, prieštaraujantys prigimtinei ar dieviškajai teisei, yra nelegalūs ir jiems draudžiama paklusti. Net jei visa tauta vienbalsiai nuspręstų įteisinti partnerystę ar vienos lyties asmenų santuoką, kiekvienas katalikas asmeniškai ir visa Bažnyčia kaip institucija privalėtų aktyviai priešintis šiam nutarimui. Kai fariziejai prašė Jėzaus sudrausti savo mokinius, skelbiančius tiesą, Jėzus atsakė: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Lk 19, 40). Tad jei šiandien kai kurie sielų ganytojai vyskupai ir kunigai nepakelia balso prieš iškilusias grėsmes, šaukia akmenys – paprasti tikintieji. Kaip čia neprisiminsi Dievo žodžių pranašui Izaijui: „Mano sargai – akli, jie visi nieko nepastebi. Visi jie – kurti šunys, negalintys loti, – tik sapnuoja, tyso ir mėgsta snausti“ (Iz 56, 10). Kiekvienam ganytojui skirti apaštalo Pauliaus žodžiai Timotiejui: „Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas“ (2 Tim 4, 2).

Jei ruošiamės kovai, turime aiškiai nustatyti priešininką. Todėl būtina aiškiai skirti keturis dalykus. Viena yra homoseksualus potraukis kaip psichologinis elgesio sutrikimas, kita – homoseksualios netyrumo nuodėmės, o ypač sodomijos nuodėmė, trečia yra įsitraukimas į pastovius homoseksualius santykius ir homoseksualų subkultūrą, ketvirta – vadinamųjų gėjų ar LGBT politinis judėjimas su jo ideologija. Potraukis yra nelaimė, gydytinas sutrikimas, asmuo dėl jo dažnai nekaltas, jei jam priešinasi. Artimo meilės pareiga tokiems asmenims visokeriopai padėti. Sodomijos aktas, net jei jis vyksta slaptoje, jau yra nuodėmė, besišaukianti dangaus keršto, tad nėra vien paprastas suklupimas, priklausantis išpažinties sričiai, bet nusikaltimas, už kurį visose, ne tik krikščioniškose visuomenėse visais laikais būdavo skiriamos griežčiausios bausmės. Trečia, homoseksualumo praktikavimas socialinėje sferoje yra kitų asmenų įtraukimas į tuos nusikaltimus ir pavojus visuomenei, ypač jauniems žmonėms. Ketvirta, LGBT politinis judėjimas yra sukilimas prieš pačius visuomeninio gyvenimo tvarkos pamatus.

Reikia pabrėžti, kad didelė dalis LGBT judėjimo aktyvistų net nėra homoseksualūs asmenys – tai politiniai liberalai ar leftistai, pasinaudojantys homoseksualiais asmenimis ir jų emocijomis savo revoliucinėje kovoje prieš šeimą ir prigimtinę visuomenės tvarką bei bet kokią religiją. Žymus homoseksualas dainininkas Eltonas Johnas yra pasakęs: visos organizuotos religijos turėtų būti uždraustos, nes skatina neapykantą prieš gėjus (BBC, 2006 lapkričio 12 d.). Panašiai neomarksistinis Black Lives Matter judėjimas JAV tik ciniškai pasinaudojo juodųjų amerikiečių socialinėmis problemomis politinei kovai prieš buvusį JAV prezidentą, bet nė kiek neprisidėjo prie jų realių problemų sprendimo. Pirmas dalykas, kurį turime sakyti mūsų besiklausantiems homoseksualams: atsargiai, jumis naudojasi politiniai aktyvistai, iš to jums nebus jokios naudos!Kūniška nuodėmė prieš prigimtį (sodomijos nuodėmė) nėra būtinai susijusi su homoseksualumu, ją vykdo ir heteroseksualūs žmonės, ypač kriminalinėje aplinkoje ar karo metu, o šiandien ji plinta ir normalių porų santykiuose, net teisėtoje santuokoje. Be to, šiandien nuodėmės prieš VI Dievo įsakymą „Nepaleistuvauk“ tapo vos ne norma, tradicinė santuoka ir gyvenimas joje be skyrybų tampa išimtimi iš taisyklės net katalikiškos tradicijos kraštuose. Tad LGBT aktyvistai visai teisėtai gali apkaltinti jiems besipriešinančią visuomenę veidmainyste. Jei skelbiame, kad „meldžiamės už jūsų atsivertimą“, tai kartu pripažįstame, jog ir mums patiems reikia atsiversti – tiek pasauliečiams, tiek besilaikantiems celibato. Mūsų atgailos maldoje prašome Dievo pasigailėjimo ir dėl mūsų pačių nuodėmių, dėl kurių taip dažnai nesame verti skelbtis tradicinės šeimos ir dorovės gynėjais. Oponavimas naujai ideologijai privalo būti susietas su tradicinės santuokos ir šeimos realiu stiprinimu.

Netiesa, kad LGBT priešininkai katalikai politikuoja, nepagrįstai kišasi į politinę sferą. Katalikai taip pat yra valstybės kaip politinės bendrijos piliečiai, jiems rūpi tautos bendrasis gėris, viešoji dorovė ir įvairios ideologijos tiesiogiai įtakoja religinę ir bažnytinę sferą. Bažnyčios kompetencijoje yra ne vien tikėjimo, bet ir dorovės klausimai: fides et mores.

Netiesa, kad LGBT grupės tiesiog kovoja už tam tikros mažumos, homoseksualių asmenų elementarias žmogaus teises. Homoseksualumo praktikavimas ir juo labiau homoseksualių santykių institucinis pripažinimas nėra jokia žmogaus teisė, tik LGBT politinis šūkis, postulatas, priešingas prigimtinei teisei ir tautų papročiams, iš kurių kyla ir kuriuos turi atitikti pozityvioji valstybių ir tarptautinė teisė. Bet koks vienos lyties asmenų partnerystės įteisinimas yra neteisėtas ir negaliojantis pats savaime. Jis pažeidžia Dievo ir Kristaus Karaliaus teises, beveik visų pasaulio religijų principus, atspindinčius prigimtinį įstatymą, visų valstybių teisinę tradiciją, net pačių homoseksualių asmenų teisę į lytinio elgesio normalizavimą ir normalią santuoką, taip pat visuomenės teisę į apsaugą nuo klaidingos ir šeimai pavojingos ideologijos propagandos.

Netiesa, kad pačios Katalikų Bažnyčios mokymas ir pozicija homoseksualumo atžvilgiu evoliucionuoja, keičiasi. Aiškus prieštaravimas partnerystei išsakytas kovo 9 d. Lietuvos tradicinių krikščioniškųjų bendrijų kreipimesi, kurį pasirašė ir katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas. Ši pozicija atspindi ir oficialią Šv. Sosto doktriną, kurią žiniasklaida nepagrįstai supriešina su kai kuriomis Šv. Tėvo Pranciškaus privačiai išsakytomis mintimis. Tai, kad daugybė kunigų, teologų ir net vyskupų Vakarų šalyse, ypač Vokietijoje, atvirai remia LGBT ideologiją, nerodo, kad kaip nors keistųsi ar evoliucionuotų Bažnyčios doktrina. Tiesiog į viešumą išeina jau daug metų Bažnyčios hierarchijoje slapta veikusi vadinamoji homolobby, įžūliau nei ligi šiol skelbiama tai, ką katalikų publicistai jau praminė „homoerezija“. Tai diversija, bažnytinių institucijų infiltravimas priešiškais elementais, iš vidaus griaunančiais Bažnyčią ir teršiančiais jos gerą vardą. Tokių įsiskverbusių priešo agentų yra ir vyskupų bei kardinolų tarpe; tikinčiųjų pareiga juos demaskuoti, pasmerkti ir pareikalauti jų pašalinimo iš pareigų bei kunigystės. Tai, kad priešai taip stengiasi infiltruoti ir korumpuoti Katalikų Bažnyčią, tik įrodo, jog ji tiems priešams pavojingesnė už daugelį kitų religinių bendruomenių.

Brangūs susirinkusieji! Melskimės ne tik šiandien, melskimės už šeimas, Bažnyčią ir Tėvynę kasdien, ypač šiais kritiniais laikais. Kiek turime laiko ir jėgų, žodžiu ir raštu aiškinkime katalikiškus dorovės ir visuomeninio gyvenimo principus kitiems. Nepasiduokime abejingumui ar nusivylimui, mes vis dar esame dauguma, nors ir, deja, dažnai tylioji ar nutildyta dauguma, mūsų balsas dar daug reiškia. O svarbiausia: branginkime savo šeimas ir santuokinius įžadus, kad santuokos institucija nevirstų istorine atgyvena, kad ir ateinančių kartų vaikai turėtų susituokusius ir darniai sugyvenančius tėvus. Tai, be abejo, veiksmingiausia priemonė prieš LGBT ir gender ideologijų plitimą ir būtina sąlyga pačiam Bažnyčios išlikimui.

JŠ pagal Katalikų Tradicija

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Lietuvos Karaliaus ir Krikštytojo Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės diena! Ar Mindaugas išliko katalikas?

Krikščionybės įvedimas Lietuvoje sutapo ir su Lietuvos valstybės organizavimo pradžia. Dėl to Mindaugo rūpesčiai buvo dvejopi: stiprinti kirkščionybę ir pačiam išsilaikyti savo pozicijoje. Tada, be abejo, nestigo konkurentų, nenorinčių jam paklusti. Prie politinių jo priešų jungėsi ir užsikirtę senojo tikėjimo šalininkai. Be to, ir kalavijuočiai su kryžiuočiais nenustojo puldinėti Lietuvos.

Mindaugas turėjo grumtis su šiais savo priešais. Kai kurie istorikai mano, kad jis, leisdamasis į kovą su krikščioniškuoju ordinu, atkritęs ir nuo Katalikų Bažnyčios. Bet paskutiniųjų istorijos šaltinių tyrinėjimas tai paneigia.

Mindaugas kovojo ir toliau su kryžiuočiais tik kaip su politiniais Lietuvos priešais. Ir nužudytas jis buvo ne tik kaip Lietuvos vienytojas — kas ne visiems patiko — bet ir kaip jos krikštytojas, valdovas katalikas.

Po Mindaugo mirties popiežius Klemensas VI vienoje savo bulėje, rašytoje čekų karaliui Otokarui II, prisimena Mindaugą, kaip garbingos atminties Lietuvos karalių ir nurodo, kad jis buvo nužudytas nedorų žmonių. Popiežius ragina Otokarą rūpintis, kad Lietuvoje vėl būtų atstatyta tokia pat padėtis, kokia buvo prie Mindaugo ir kad į sostą, vėl būtų įkeltas karalius katalikas.

Nėra jokio abejojimo, kad popiežius taip nebūtų rašęs, jei Mindaugas būtų atkritęs nuo Katalikų Bažnyčios. Taip pat ir tvirtas Mindaugo pasiryžimas įkurti nepriklausomą krikščionišką valstybę ir nuo pačios Romos priklausomą bažnytinę provinciją nerodo, kad savo nusistatymą jis būtų taip lengvai kaitaliojęs.

Jis norėjo taip sutvarkyti sosto paveldėjimo reikalus, kad ir po jo valstybės priešakyje būtų valdovas katalikas. Tam tikslui jis buvo gavęs 1255 metais popiežiaus bulę, užtikrinančią, kad po jo mirties vienas jo apsikrikštijusių sūnų bus vainikuotas Lievos karalium. Mindaugo apostazijai būtų priešinga ir tai, kad jo žmona karalienė Morta išliko katalikė iki savo mirties.

JŠ pagal www.laiskailietuviams.pl

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Kodėl valstybė neturėtų leisti tos pačios lyties „santuokas”?

Atkreipdamas dėmesį į žiniasklaidos diskusiją dėl tos pačios lyties partnerystės, kyla klausimas: ar valstybė apskritai turėtų pasilikti teisę į tokius santykius. Organizacijos „Tradicija, Šeima ir Nuosavybė“ ekspertų grupės prieš metus atlikta analizė rodo, kad valstybė neturi šios teisės, ir ne tik dėl ​​religinių priežasčių.

2003 metų lapkričio 18 d. aukščiausias Masačūsetso teismas byloje Goodridge prieš Sveikatos depar­ tamentą nusprendė, kad du vyrai arba dvi moterys turi teisę į santuo­ ką pagal Bay valstijos konstituciją.

Kaip ir Lawrence, Masačūsetso Goodridge bylos sprendimas nuaidė­ jo per visą šalį. Jis padidino problemas, iškeltas prieš penkis mėnesius Aukščiausiojo teismo sprendimu ir prikaustė visų dėmesį prie deba­ tų homoseksualumo tema.

Abu sprendimai buvo gyvybiškai svarbūs homoseksualų judėji­ mui. Iš tiesų judėjimas turi paveikti viešąją nuomonę, kad homosek­ sualumas yra normalu, nors ir skirtinga. Vis dėlto, homoseksualumas niekada nebus priimtas kaip normalus tol, kol homoseksualūs partne­ riai negali „susituokti”. Taigi judėjimas stengiasi palaipsniui įveikti šį psichologinį etapą. Kadangi jis negali pasiekti tos pačios lyties „san­ tuokos” tuojau pat, judėjimas siekia civilinių sąjungų, namų partne­ rystės ar partnerystės išmokų, visu tuo sudarydamas nuolaidžiavimo įvaizdį, tačiau iš tiesų klodamas brastos akmenis per viešosios opo­ zicijos upę.

Pirmą kartą istorijoje Vakarų krikščionių, o gal ir visos žmonijos, visuomenė susiduria ne su tiesiog padrikomis įtakingų ho­ moseksualų grupėmis, bet su aiškiu organizuotu judėjimu viešai pri­ pažintų homoseksualų, kurie ne tik didžiuojasi savo įpročiais, bet vie­ nijasi mėgindami primesti visuomenei savo ideologiją.

Tai homoseksualų judėjimas – platus organizacijų, spaudimo grupių, radikalių intelektualų ir aktyvistų tinklas. Jų siekis yra pakeisti įsta­ tymus, papročius, dorovę ir mentalitetą, kad homoseksualumas ne tik taptų toleruojamas, bet ir priimamas kaip geras ir normalus dalykas. Judėjimo aktyvistai spaudžia visuomenę, kad būtų legalizuota homo­ seksualumo praktika ir viešos manifestacijos, tokios kaip homoseksu­ ali „santuoka”, tuo pačiu metu negailestingai atakuodami tuos, kurie gina tradicinę moralę.

Daugelis tiki, kad kultūrinė kova dėl homoseksualumo yra griež­ tai pilietinių teisių klausimas. Homoseksualų judėjimas neatmeta tak­ tinio privalumo, kurį toks pažiūris užtikrina. Tačiau jis siekia daug daugiau: visiškos visuomenės moralės inversijos. Rašydamas į Chica­go Free Press homoseksualų aktyvistas Paul Varneli tvirtina:

…Net jei gėjai pasiektų antidiskriminacinių įstatymų, įstatymų prieš nusikaltimus, kylančius iš neapykantos, ir namų partnerystės pa­ šalpas, tai nedaug tepadės pasipriešinti esančiam moraliniam smerkimui, kuris ir toliau liks pūliuojanti žaizda anapus įstaty­ mo, ir toliau kels priešiškumą, kurstys neapykantos nusikaltimus, palaikys konversines terapijas, skatins jaunų gėjų savižudybes ir varžys visišką socialinį priėmimą, kurio mes siekiame…Taigi gėjų judėjimas, pripažįstame mes tai ar ne, nėra pilietinių teisių judėjimas, net ne seksualinio išlaisvinimo judėjimas, bet moralinė revoliucija

Atrodo, kad priešingai tam, kas įprastai girdima apie homosek­ sualų judėjimo pagrindinius tikslus siekiant tos pačios lyties „santuo­ kos” įteisinimo, su juo iš tiesų siejasi visai ne santuokinės finansinės

ar sveikatos lengvatos. Tai net ne homoseksualinių santykių stabilu­ mo ar uždarumo paieška. Pagrindinis tikslas, siekiant tos pačios lyties „santuokos”, yra galingo psichologinio ginklo įsigijimas, su kuriuo, gal kiek per prievartą, bet šiuo metu visuomenėje atmetamas homo­ seksualumas galės būti laipsniškai priimtas.

Jei viešoji nuomonė nepritars pačios „santuokos” legalizavimui, homoseksualų judėjimas pasitenkins „civilinės sąjungos”, „namų par­ tnerystės” ar bet kokiu kitu eufemizmu.

Nelaimei, daugelis žmonių traktuoja tokių etikečių priėmimą kaip nuolaidžiavimą judėjimui. Jie nemato to fakto, kad teisinis ir sociali­ nis šių eufemistinių etikečių priėmimas yra teisinis ir socialinis ho­ moseksualų sąjungų priėmimas per se. Tai ne nuolaida, o priemonė, leidžianti judėjimui pasiekti taip geidžiamo tikslo – tos pačios lyties „santuokos”, tik vėliau.

Dėl tos pačios lyties „santuokos”, Lambda Legal į savo internetosvetainę įdėjo tokią „Santuokos rezoliuciją”:

Kadangi santuoka yra bazinė žmogaus teisė ir TVIRTAS asme­ ninis apsisprendimas, valstybė neturėtų trukdyti tos pačios lyties poroms, apsisprendusioms susituokti ir visiškai lygiai dalytis at­ sakomybe bei įsipareigojimu pagal civilinės santuokos teisę.

Būdama „bazine žmogaus teise”, teisė į santuoką kyla iš žmo­ gaus prigimties ir todėl jos egzistavimas yra pirmesnis negu Bažny­ čios ar valstybės. Be to, ta pati žmogaus prigimtis, būdama šios „bazi­ nės žmogaus teisės” pagrindas, taip pat reikalauja, kad santuoka būtų sąjunga tarp vyro ir moters, kadangi pagrindinė santuokos paskirtis, kuri yra vaikų prokreacija ir auginimas. Civilinė dviejų tos pačios ly­ ties individų „santuoka” nesiremia žmogaus prigimtimi. Taigi ji ne­ gali būti santuoka, taigi nėra jokios „bazinės žmogaus teisės” į tos pa­ čios lyties „santuoką”.

Tas faktas, kad santuoka yra „asmeninis apsisprendimas” nereiš­ kia, kad bet koks sąjungos tarp dviejų individų tipas gali būti pavadin­ tas santuoka, ar kad tokios santuokos gali „visiškai lygiai dalytis atsa­ komybe bei įsipareigojimu pagal civilinės santuokos teisę”. Santuoka yra daugiau nei vien dalykinė partnerystė, kur kontrakto trukmė ir prigimtis priklauso vien nuo susitariančių šalių valios.

Galiausiai teiginys, kad „valstybė neturėtų trukdyti šiam apsis­ prendimui” taip pat yra klaidingas. Kuomet valstybė draudžia sąjungą tarp dviejų tos pačios lyties individų, ji nepažeidžia nei bazinės žmogaus teisės į santuoką, nei asmens teisės laisvai pasirinkti sutuok­ tinį, nes ši sąjunga nėra santuoka. Negana to, priimdama įstatymus, leidžiančius homoseksualams sudaryti tos pačios lyties „santuoką”, valstybė pažeistų savo pačios paskirtį užtikrinti bendrą visuomenės gėrį ir apsaugoti jos moralumą.

Daugiau skaitykite: Prodeoetpatria.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Konkista – tamsybių Amerikos užkariavimas

„Dvasinė konkista“ – dominikonų, pranciškonų, jėzuitų vykdoma misija indėnų tarpe, – būtų neįmanoma be karinės konkistadorų paramos, bet, kita vertus, jų žiaurumai buvo viena iš pagrindinių kliūčių indėnų atvertimui. Tačiau iki šiol objektyviam konkistos įvertinimui labiausiai trukdė iš anksto prieš katalikybę ir Ispaniją nukreipta „juodoji legenda“, piešusi konkistadorus vien juodžiausiomis spalvomis, – rašo Šarūnas Pusčius.

Kristupas Kolumbas – didvyris ar niekšas?Kristupas Kolumbas (italų k. Cristoforo Colombo, kastiliečių k. Cristóbal Colón), Genujoje 1451 m. gimęs italas jūreivis, didžiavosi tuo vardu – jis irgi turėjo garbę pernešti Kristų per vandenyną. Visi biografai pažymi nuoširdų Kolumbo pamaldumą ir giliai religinį savo misijos suvokimą. Jo sūnus Ferdinandas rašė: „Jis buvo toks griežtas religijos klausimais, kad dėl jo pasninkų ir maldų jį buvo galima laikyti vienuolių ordino nariu“.

Iš tiesų, esama liudijimų, kad Kolumbas buvo pranciškonų tretininkas ir kartais dėvėdavo rudą abitą. „Jo kelionių žurnaluose ir laiškuose mes nuolat matome jį meldžiantis, šaukiantis Kristaus, Marijos ir šventųjų vardų ir iškilmingai garbinant Dievą“, – rašo istorikas Delno C. West. Ilgai plaukiojęs jūromis, 1477 m. Kolumbas apsigyvena Portugalijoje. Čia jis pasineria į keliautojų raštus ir žemėlapius, ir jam kyla mintis, jog pasakišką aukso ir prieskonių šalį Indiją galima būtų pasiekti plaukiant į vakarus – taip būtų išvengta Afrikos ir Azijos pakrantėse siaučiančių arabų piratų.

Jis pasiūlo savo planą karaliui Jonui II, bet šis, pasitaręs su geografais, planą atmeta. Aišku, kodėl: dar II amžiuje prieš Kristų graikų mokslininkas Eratostenas įrodė, jog Žemės rutulio apimtis yra apie 40000 km. Taigi plaukiant į Vakarus, nuo Kanarų salų iki Japonijos (kurią mini XIII a. keliautojas Marco Polo) reikėtų įveikti 19 600 km! O gal pakeliui nėra žemės su gėlu vandeniu, gal gresia jūros pabaisos ar neregėti gamtos reiškiniai? Tačiau Kolumbas užsispyręs tvirtino, kad jo skaičiavimais Žemės apimtis tėra 30 600 km, o iki Japonijos tik 4400 km… Geografai tik kraipė galvą – bet jeigu ne šis Kolumbo apsiskaičiavimas, Amerika būtų atrasta daug vėliau.

1485 m. Kolumbas išvyksta į Ispaniją, kuri tampa jo antrąja tėvyne. Čia ima gyventi su pasiturinčia dama ir 1488 susilaukia sūnaus Fernando, bet jos neveda, nenorėdamas prarasti iš pirmos santuokos kylančių pajamų. Šis nesantuokinis ryšys bus pagrindinis argumentas, kodėl Vatikanas nė nesvarstė 1892 m., švenčiant Amerikos atradimo 400 m. jubiliejų, įteiktos peticijos pradėti Kolumbo kanonizacijos bylą.

Atkaklus jūreivis savo avantiūristišką planą pasiūlo Katalikiškiesiems Ispanijos valdovams Ferdinandui ir Izabelei. Iš pradžių jie, vėlgi pasitarę su geografais, planą atmeta. 1491 m. Kolumbas pabando dar kartą – nukeliauja į katalikų stovyklą prie apsuptos maurų tvirtovės Granados ir vėl kreipiasi į karalių. Deja, valstybei ne tas galvoje. Kolumbas regi, kaip 1492 m. sausio 2 d. Granada užimama – Ispanija galutinai išsivaduoja iš islamo jungo. Bet jo tai neguodžia – nusivylęs, neturėdamas nė grašio kišenėje, jis pėsčias keliauja į Kordobą.

Pakeliui pasibeldžia į La Ribida dominikonų vienuolyną – Dievo apvaizda, jo vyresnysis Juanas Perezas yra karalienės Izabelės nuodėmklausys. Perezas kažkodėl užsidega keisto keliautojo entuziazmu ir nuskuba į Granadą. Gal džiaugdamasi pergale prieš maurus, karalienė netikėtai priima planą ir skiria jo įgyvendinimui savo asmeninių lėšų.

Kolumbo planas giliai religinis – jis kalba karalienei apie aktyvių misijų Indijoje galimybes, taip pat apie ten rastą auksą, kuris galėtų finansuoti totalinį kryžiaus žygį prieš arabus, išvaduojant iš jų jungo Šiaurės Afriką ir Šventąją žemę. Nors dažnai rašoma apie Kolumbo godumą auksui, po savo antrosios kelionės jis buvo pasirengęs kryžiaus žygiui skirti visas savo asmenines santaupas ir siūlė gigantišką planą – prieš arabus ir turkus panaudoti tūkstantinę indėnų armiją.

Menkame Palos uoste paruošiamos trys nedidelės karavelės: Santa MariaPinta ir Nińa. Kolumbas ir 120 įgulos narių atlieka išpažintį pas tėvą J. Perezą, dalyvauja šv. Mišiose ir priima Komuniją. Rugpjūčio 3 d. prasideda kelionė, pakeisianti visos Europos ir krikščionijos likimą. Spalio 11 d. pats Kolumbas pastebėjo šviesą vakaruose, o spalio 12 d. jūreivis Rodrigo de Triana sušuko: „Žemė!“ Tai buvo dabartinė Watling‘s sala Bahamuose. Taikūs indėnai iš aravakų genties savo salą vadino Guanahani, o Kolumbas Išganytojo garbei ją pavadino San Salvador.

Kolumbas paskelbė salą Kastilijos ir Aragono karalių bei savo kaip vicekaraliaus valda ir įsmeigė į žemę medinį kryžių. Prasidėjo naujo kontinento užkariavimas Kristui. Kolumbas savo trijų kelionių metu atrado daugumą Karibų jūros salų, įsteigė pirmąją koloniją Santo Domingo (dab. Dominikos Respublikoje), tapo pirmuoju europiečiu, išsilaipinusiu Pietų Amerikos žemyne (dab. Venesueloje), nors iki pat savo mirties manė, kad pasiekė Indiją.

Jam buvo pavesta vadovauti naujajai kolonijai, bet jis akivaizdžiai neturėjo administratoriaus talento, todėl buvo karalienės atleistas. Kolumbas liko nusivylęs ir neįvertintas. Netgi naujojo žemyno pavadinimas buvo duotas ne pagal jo vardą – 1507 m. kontinentas geografų pavadintas Amerika florentiečio Amerigo Vespucci, 1499–1502 m. tyrinėjusio Brazilijos pakrantes, garbei.

Savo antrosios kelionės metu Kolumbas atsiveža pirmuosius misionierius – minimitą t. Buil y Pedro ir jo vadovaujamą kunigų grupę. Prasideda misijos Karibų jūros salose, tačiau jos praktiškai neduoda vaisių – ne vien dėl to, kad vietiniai indėnai karibai buvo nuožmūs žmogėdros, bet ir dėl pirmųjų kolonistų elgesio. Dar Kolumbo laikais ispanai peržengė būtinosios ginties ribas savo konfliktuose su indėnais, grobė jų žemes ir moteris, tūkstančiai indėnų buvo paversti vergais ir įdarbinti enkomiendose (konkistadorams skirtuose dvaruose) bei metalo kasyklose.

Kolumbas asmeniškai pritaria indėnų pavergimui, jis pargabena 500 indėnų vergų į Ispaniją pardavimui – būtent šis žingsnis labiausiai papiktina karalienę Izabelę ir paskatina atsiimti pažadus padaryti Kolumbą Vakarų Indijos vicekaraliumi. Nuo šiol Ispanijos karaliai ir Bažnyčia bus uoliausi indėnų teisių gynėjai.

Aistringas tikėjimas ir žmogiškos ydos, siekis tarnauti Bažnyčios plitimui ir nepateisinami žiaurumai kolonizacijos eigoje – šis Amerikos užkariavimo dvilypumas buvo ryškus jau Kolumbo asmenybėje, jis matomas ir vėlesniuose konkistadorų žygiuose. Ne viena istorikų karta bando atskirti pelus nuo grūdų, bet pirmiausia turime žiūrėti į įvykius tikėjimo akimis – niekas negali nuneigti, kad Kristaus tikėjimo atnešimas iš esmės buvo palaima naujajam žemynui.

Tai ypač matoma Meksikos atveju – užkariaujant actekų valstybę, gėrio ir blogio susidūrimas buvo ryškiausias. Tai buvo pirmasis žemyne užkariavimas, atvėręs kelią visos Lotynų Amerikos atvertimui į katalikybę bei labiausiai susijęs su Dievo Motinos tiesioginiu įsikišimu. Taigi šiame straipsnyje apsiribosime actekų imperijos užkariavimo istorija. 

Kraujo Gėriko ir gyvatės gundytojos šalis

Pažvelkime į actekų kraštą indėnų akimis.Tai buvo uždaras pasaulis pasaulyje… Iš visų pusių jį supo neperžengiamos užtvaros, sukurtos dievų. Šiaurėje plytėjo plyna dykuma, Miktlanas – „mirusiųjų žemė“, į rytus ir vakarus driekėsi begalinis vandenynas, pietuose telkšojo permirkusios, beveik neįžengiamos džiunglės – lietaus dievo Tlaloko viešpatija. Lyg taurėje, suspaustoje šių geležinių rankų driekėsi derlingos žemės, kuriose gyveno keli milijonai indėnų, valdomų mešika arba actekų genties. Actekų sostinė buvo didžiulis prabangus miestas Tenočtitlanas, „Kaktuso Uola“ (dar vadinamas Mešiku), plytintis ežero Teškoko saloje – konkistadorai vadins jį „Vakarų Venecija“.

Actekai buvo pasiekę pirmą civilizacijos pakopą – jie statė įspūdingus miestus ir turėjo raštą, kuris dar tebesivystė iš paveikslėlių į abstraktesnius simbolius. Keista, kad jie neišrado rato, be to, dar nežinojo geležies, tačiau kai kas mano, kad nebuvo kliūčių šiai civilizacijai augti, kaip išaugo Kinijos, Mesopotamijos, Graikijos ar Romos civilizacijos. Esą ispanai brutaliai nutraukė šį augimo procesą ir nepateisinamai sunaikino vertingą kultūros lobį. Tačiau kiekviena kultūra šalia techninės pažangos turi pradėti siekti išminties ir teisingumo, prigimtinės dorovės ir teisės normų viršenybės.

Deja, actekų dvasinė kultūra net nepradėjo vystytis – joje viešpatavo tiesiog akivaizdžiai satanistinė religija, kuriai buvo pajungtas visas viešasis gyvenimas. Tik įsigilinę į actekų religiją, galėsime suvokti tikrąją Amerikos užkariavimo esmę. Actekai ir majai skaičiavo dvidešimtukais. Jų mėnuo turėjo 20 dienų. Kiekvieną tokį mėnesį vienam iš savo dievų skirtose šventėse indėnai paaukodavo nuo kelių iki keliolikos tūkstančių žmonių – suaugusių, bet gana dažnai ir vaikų.

Kiekvienas didesnis miestas turėjo centrinę aikštę, kurioje stūksojo laiptuota piramidė – dievų šventykla. Iš kiekvienos piramidės pusės atsiverdavo vartai į tiesius kelius, vedančius į apylinkes. Nuo maždaug 1100 m. po Kr., kai į šalį atsikraustė actekai, į šventyklas tais keliais buvo varomos virtinės žmonių, kurie, įėję pro vartus, aukštais laiptais kopdavo į piramidžių viršūnes ant viršūnės platformoje buvusios „koplyčios“. Paguldyti ant išgaubtos akmeninės plokštės, jie su siaubu žvelgdavo į žynį, juodai nusidažiusį rankas ir galvą, niekada nekerpamais ir nešukuojamais juodais plaukais, sulipusiais nuo išdžiūvusio kraujo, su drabužiais, permirkusiais patamsėjusiu krauju. Aukojimo peiliu iš vulkaninio stiklo žynys išplėšdavo dar plakančią širdį, parodydavo ją agonijoje virpančiai aukai bei visiems aplinkui ir mesdavo suniokotą kūną žemyn nuo laiptų. Vėliau žmonių galūnės buvo išverdamos ir suvalgomos.

Daug primityvių tautų aukodavo žmones ir praktikavo kanibalizmą, tačiau nė viena nei iš tolo neprilygo actekams – net antikos laikų Kartagina, kur buvo aukojami kūdikiai dievui Baalui, Biblijoje vadintam velniu Beel-zebubu, „musių karaliumi“. Kasmet actekai paaukodavo mažiausiai 50 000 žmonių. Įstatymai reikalavo kasmet kiekviename mieste, turinčiame šventyklą, paaukoti po tūkstantį žmonių aukų karo dievui Huitzilopočtliui. Actekai valdė 371 miestą, nors ne visi iš jų turėjo reikiamo dydžio šventyklą. Buvo daug aukų ir kitiems dievams – taigi aukojama galėjo būti daug daugiau. Actekų sostinės centre stovėjo milžiniškas statinys, kuriame buvo sukrautos dešimčių tūkstančių žmonių kaukolės.

Ankstyvasis Meksikos istorikas Ikstilksočitlis apskaičiavo, kad kas penktas vaikas Meksikoje buvo paaukotas. Žinoma, kad aukojant buvo išnaikintos ištisos indėnų gentys. Du pagrindiniai actekų panteono dievai, kuriems buvo aukojama daugiausiai – karo dievas Huitzilopočtlis, „Kolibris Kerėtojas“, dar vadintas „Širdžių Mylėtoju“ bei „Kraujo Gėriku“, ir pagrindinė Meksikos dievybė Tezkatlipoka, „Tamsybių Valdovas“, „Rūkstantis Veidrodis“, tariamas pasaulio kūrėjas, „Tas, Kuris Yra Šalia Peties“ kaip gundytojas. Visuotinai priimtu simboliu Meksikos religijoje buvo gyvatė – tas pats gyvis, kuris velnio rankose tapo pirmųjų žmonių bei visos žmonijos pavergimo nuodėmei įrankiu.

Actekų aukojimus lydėdavo kraupus būgnų, aptrauktų gyvačių oda, dundėjimas. Niekada ir niekur kitur žmonijos istorijoje šėtonas nebuvo taip aiškiai išreiškęs, formalizavęs ir institucionalizavęs savo garbinimo, kaip Meksikoje, tvirtina katalikų istorikas Warren H. Carrol.

Prie šio religinio košmaro sukūrimo kaip įrankis prisidėjo ir žmogus – actekų vadas Tlakaellelis. Indėnų kronikininkas Čimalpahinas rašo: „Būta daug didžių karalių, kurie įkvėpė baimę toli ir plačiai, bet jis buvo narsiausias, žymiausias valstybėje, didysis vadas ir karys Tlakaellelis… Būtent jis įsteigė garbinimą velniui Huitzilopočtliui, meksikiečių dievui.

Matome, kad patys actekai puikiai suvokė, jog garbina velnią. Omnes dii gentium daemonia – „visi pagonių dievai yra demonai“ – ši 95 psalmės eilutė labiau nei bet kam tinka actekų religijai. Tlakaellelis sukūrė planą, kaip sucementuoti valdomas žemes, įvedant duoklę demonams žmonių aukomis, reikalaudamas kad visi kilmingieji dalyvautų tų skerdynių ceremonijoje ir kad visi kariai noriai grobtų belaisvius aukojimui. Tuo tikslu jis skatino dirbtinius „gėlių karus“ tarp sąjungininkų, kurių vienintelis tikslas buvo gauti aukų – jos Huitzilopočtliui bus „kaip karšta duona tiesiai nuo skardos, švelni ir skani“.

Kortesas actekų valstybę vadino „imperija“, tačiau tai nebuvo ramiai iš centro administruojamų provincijų sąjunga, o greičiau žmonių medžioklės teritorijų visuma. 

Žmonių aukojimą galima pateisinti?

Actekų teisę į tokias „savitas kultūros apraiškas“ ginantys šiuolaikiniai tyrinėtojai argumentuoja, kad tiek patys actekai, tiek mūšiuose į nelaisvę pasiduodavę sąjungininkai atsiduodavo mirčiai savo noru iš religinių įsitikinimų. Net jeigu kai kurie, apgauti žynių, taip subjektyviai manė, tai objektyviai tokia religija buvo nusikaltimas prieš prigimtinę teisę, kuri draudžia savižudybę, juo labiau skirtą garbinti šėtonui. Actekų kulto gynėjai pasitelkia net tokio lygio argumentus: „Kanibalizmas buvo būtinas actekams, kadangi jis duodavo jiems būtinų amino rūgščių bei proteino, kurių jie negalėjo gauti iš kitų maisto šaltinių“.

Tačiau įdomu, kaip be jų šimtus metų išsivertė katalikiškos ispanų Amerikos indėnai? Šią hipotezę panašiais „kulinariniais“ argumentais paneigė mokslininkas de Montellano. Tlakaellelio makabriško gyvenimo viršūnė buvo 1487 m., kai jis jau buvo 89 m. amžiaus senukas. Sostinėje Tenočtitlane dievui Huitzilopočtliui buvo šventinama didžiulė nauja piramidė su daugybe salių gyventi keliems tūkstančiams kruvinųjų žynių. 70-ties pastatų kompleksą juosė turtingai išpuošta Koatepantli – Gyvatės siena.

Kaip matome, actekų valdovui rūpėjo ne skaičiuoti maisto kalorijas, o garbinti „senąją gyvatę“, kaip Biblija vadina šėtoną. Jo garbei karalius nusprendė užmušti aštuoniasdešimt tūkstančių žmonių. Dar gerokai prieš aušrą, sudundėjus gyvačių būgnams, žyniai keturiais keliais lyg pjaunamus gyvulius ėmė varyti aukas. Žiūrintiems nuo stogų galėjo atrodyti, kad tiesios aukų eilės nusidriekia iki pat žemės krašto. Išsipuošę keturi sąjungininkų karaliai su Tlakaelleliu priešakyje pirmieji stojo prie keturių altorių. Patikimi duomenys rodo, kad žyniai per daugelį metų buvo išsitreniravę „sutvarkyti“ vieną auką maždaug per 15 sekundžių.

Kraujas ir kūnai ritosi nuo pakopų begaline srove. Širdys buvo kraunamos į krūvas, o kaukolės – į dėžes.Šios skerdynės truko keturias naktis ir keturias dienas.Tlakaellelis įsakė visiems Meksikos didžiūnams stebėti aukojimą nuo rožėmis išpuoštų pakylų. Galų gale papročių ir net baimės varžtai nebeatlaikė, ir dauguma žiūrovų išsilakstė. Nors pasislėpę savo namuose nuo reginio, jie niekur negalėjo pabėgti nuo baisaus pūvančios žmogienos dvoko, pripildžiusio miestą. Bet Tlakaellelis stovėjo iki galo…

Sunku lyginti istorijos žiaurumus, bet šis reginys buvo bene baisiausias po Dievo kančios Kalvarijoje. Šioje gamtos kietai įrėmintoje siaubo imperijoje indėnams turėjo atrodyti, kad nėra jokio išsigelbėjimo. Jie net nežinojo, ką reikėtų melsti pagalbos, turbūt nežinojo, kad apskritai gali būti kitokia visuomenė. Ši nebyli agonija šaukte šaukėsi Dievo keršto ir žmonių pagalbos.

Katalikų šviesuolis G. K. Čestertonas rašė, kad romėnų karvedžio Scipiono žodžius „Kartagina turi būti sugriauta!“ be kita ko turėjo paskatinti prigimtinei teisei priešingas paprotys aukoti kūdikius. Tuo labiau, vadovaujantis jau vien natūraliu žmogiškumo siekiu, buvo būtina sunaikinti šią baisingą actekų religiją – delenda est Carthago! Tačiau kas pajėgs nugalėti galingą imperiją? Rytuose, saulėtekio pusėje, ošė okeanas… 

Erelis stveria gyvatę

Ant kaktuso atsitūpęs erelis, laikantis snape gyvatę – tai Tenočtitlano miesto herbas. Šį simbolį pasirinko patys actekai. Dievo apvaizda lėmė, kad Meksikos gyvatę gundytoją sunaikino Ispanijos ir Šventosios Romos Imperijos erelis. Dar 1511 m. prie dabartinės Meksikos krantų, Jukatano pusiasalio, sudužo ispanų laivas – daugumą sudužėlių suvalgė pusiasalyje gyvenę indėnai majai, keliems pavyko išgyventi. 1517 m. iš Kubos į Jukataną atplaukė konkistadoro Francisco Hernández de Córdoba ekspedicija – dar iš laivų ispanai išvydo seną miestą su piramidėmis-šventyklomis. Tai buvo pirmasis europiečių susidūrimas su sena indėnų civilizacija – jau nuo IV a. po Kr. čia gyvavo majų karalystė, dabar priklausoma nuo actekų.

Karo su islamu dvasia tebegyvenantys ispanai majų miestą su Egiptą primenančiomis piramidėmis praminė El Gran Cairo – „Didžiuoju Kairu“, indėnų šventyklas – mezquitas, „mečetėmis“. Kai indėnų buvo paklausta, kaip vadinasi šis kraštas, jie atsakė: Yucatán, „nesuprantu” – taip pusiasalis ir pavadintas. Pirmieji draugiški pasisveikinimai greitai virto mūšiu, ir ispanams teko bėgti. Mūšio metu ekspedicijos kapelionas kun. González spėjo įsmukti į vieną „mečetę“ ir nugvelbti keletą auksinių stabų. Be to, buvo paimti keli belaisviai, kurie papasakojo apie turtingą actekų valstybę krašto gilumoje.

Tai buvo persilaužimo momentas Amerikos užkariavimo istorijoje – iki šiol ispanai nematė didelės naudos iš „Vakarų Indijos“, Karibų salose nebuvo nei daug aukso, nei prieskonių, todėl pradėjo augti nusivylimas. O dabar sužibo viltis, prasidėjo „aukso karštligė“. Šios ir vėlesnių Korteso ekspedicijų dalyvis, pamaldus katalikas Bernalis Diazas aprašo majų šventyklas: „Ten buvo moliniai stabai su demonų ir moterų veidais, taip pat kitos blogos figūros, liudijusios, kad indėnai atlikdavo sodomijos aktus vieni su kitais”. Vėlesni kontaktai su Meksikos ir Peru indėnais patvirtino faktą, kad homoseksualizmas buvo jų tarpe visuotinai paplitusi yda.

Katalikų Bažnyčia katekizme moko, kad tiek sodomija, tiek žmogžudystė (žmonių aukojimas) yra nuodėmės, besišaukiančios dangaus keršto – ispanams teko būti šio keršto įrankiais. 1518 metais pasiųsta antroji ekspedicija, vadovaujama Juan de Grijalva. Jis ištyrė visą rytinę Meksikos pakrantę ir pavadino kalnuotą kraštą „Naująja Ispanija“. Konkistadorai išlipo Jukatano pusiasalyje – šv. Mišių metu netoli vienos majų šventyklos juos užpuolė indėnai, vėl teko trauktis.

Pasisekė tik trečiajam konkistadorui – Hernán (Fernán) Cortés de Monroy (1484–1547) iš Ispanijos žemės Extremadura. Per savo motiną Kortesas buvo antros eilės pusbrolis inkų imperijos (Peru) užkariautojui Fernandui Pizaro. Tėvai pasiuntė jį mokytis teisės į Salamankos universitetą, tačiau Hernanas studijas metė. 1506 m. jis atvyko į Ameriką, dalyvavo Kubos užkariavime, už tai gavo enkomiendą – ūkį su pavaldžiais indėnais. Išgirdęs apie auksą, atvežtą iš Meksikos, Kortesas pardavė didžiąją dalį savo turto, įsigijo laivų ir, nors paskutiniu momentu Kubos gubernatorius Diego Velázquez de Cuéllar atšaukė jam leidimą tirti naujas žemes, 1519 m. su 11 laivų, 508 kariais ir 16 arklių išplaukė. Karių ginkluotę sudarė 32 arbaletai, 13 muškietų, 5 nedidelės patrankos ir būrys kovinių šunų.

 „Išganytojas“ iš Rytų

Pirmiausia ispanai sustojo Jukatane, kur Kortesas įsigijo majams į vergovę parduotą actekę, ispanų pavadintą La Malinche – ji tapo ekspedicijos vertėja, nuo jos didele dalimi priklausė Meksikos užkariavimo sėkmė. Po to Kortesas išsilaipino Meksikos pakrantėje, įsteigė koloniją Vera Cruz (Tikrasis Kryžius) ir paskelbė visą kraštą Ispanijos valda. Vos pradėjus statyti koloniją, iš actekų sostinės Tenočtitlano atvyko tuometinio imperatoriaus Montesumos II delegacija su dovanomis – pasirodo, dėl laimingo sutapimo 1519-ieji metai buvo kalendorinio ciklo pabaiga, kada actekai laukė legendinio dievo Kuetzalkoatlio ar jo pasiuntinio grįžimo.

X amžiuje gyveno toltekų genties kunigas, kuris, prieštaraudamas šėtoniškam actekų Tezkatlipokos ir Huitzilopočtlio kultui, ėmė skelbti šviesos dievo Kuetzalkoatlio garbinimą, kuriame nebuvo žmonių aukų. Actekų žyniai Kuetzalkoatlio kunigą išvijo į majų kraštą, čia kilo tikėjimas, kad pirmaisiais „nendrės metais“, kurie kartojasi kas 52 metus, Kuetzalkoatlis sugrįš ir pakeis religiją. Dar labiau tikėtina teorija, kad Kuetzalkoatlis galėjo būti vikingų atsivežtas airių vienuolis. Kaip žinia, vikingai tuo metu tikrai buvo pasiekę Amerikos pakrantę ir pastatė bažnyčią.

Nuo X a. actekų ir majų kultūrose aptinkamas kryžiaus garbinimas, praktikuotos apeigos, panašios į krikštą, išpažintį ir Komuniją – pastaroji apeiga vadinta „mūsų sielos maistas“. Majų šventiko Kaučo giesmė daug metų prieš ispanų atvykimą pranašavo, kad svečiai iš Rytų atveš kryžių, nušviečiantį visą pasaulį, nuvers senuosius dievus ir atsiims savo karalystę.

Taigi Montesumos II pasiuntiniai pasveikino nustebusį Kortesą kaip „šviesos dievo iš Rytų“ pasiuntinį. Jis išsilaipino į krantą balandžio 22 dieną – pagal actekų kalendorių tai buvo devintoji Vėjo diena – Kuetzalkoatlio vardadienis. Krikščionys tą dieną minėjo Didįjį penktadienį, todėl Kortesas buvo apsirengęs gedulingais juodais rūbais. Tai buvo dar vienas ženklas actekų pasiuntiniams –  Kuetzal­koatlio kunigai paprastai vilkėjo juodai. Anot actekų šaltinių, Montesuma pasiuntiniams prisakė: „Sakoma, kad mūsų viešpats sugrįžo į šią žemę… Gerai klausykite, ką jis jums pasakys, klausykite ir atsiminkite“. Nekantriai laukdamas jų grįžimo, karalius negalėjo nei miegoti, nei valgyti. Jis kalbėjo: „Kas mums atsitiks? Kas tai pergyvens? Ach, kitais laikais aš buvau patenkintas, bet dabar… mano širdis dega ir kenčia… Bet ar mūsų viešpats ateis čia?“.

Kortesas pakvietė pasiuntinius į iškilmingas Velykų Mišias, vėliau prisistatė atstovaujančiu didžiajam užjūrio valdovui – Karoliui V. Valdovas nori draugystės bei prekybinių ryšių su Montesuma. Atrodė, kad dvi civilizacijos susitiks draugiškai. Bet… actekai Korteso velykinius pietus, paruoštus iš jų atneštų prašmatnių dovanų, pašlakstė ispanų akyse paaukotų belaisvių kraujo padažu. Ispanai buvo šokiruoti, jie pasibjaurėję nusigręžė nuo suteršto maisto. Kortesas norėjo pasiuntinius nubausti, bet vis dėlto paleido.

Montesuma pasitiko grįžusius pasiuntinius „Gyvatės namuose“ – šventykloje, leisdamas jiems kalbėti tik po to, kai apšlakstė juos krauju iš ką tik išplėštų belaisvių širdžių. Žygūnai pavaizdavo jam ispanus vos ne kaip ateivius iš kosmoso – jojančius ant „elnių“ „aukštų kaip namo stogas“, „su dviem galvomis ir šešiomis kojomis“, visus apsikausčius geležimi, šaudančius su siaubingu triukšmu ir t. t. Be to, jie bjaurisi žmonių aukomis. Karalius persigando. Jis galutinai įsitikino, kad Kortesas yra Kuetzalkoatlis, nekenčiantis žmonių aukojimo, bet nežinojo, ko griebtis. 

Nukryžiuotasis Dievas prieš demonus

Po kelių dienų, nustatytą valandą, kurios kariai laikėsi net žygyje, ispanams kalbant „Viešpaties angelą“ priešais kryžių, tai stebėjęs Montesumos vietinis valdytojas paklausė, kaip ispanai gali „nusižeminti prieš paprastą medžio gabalą“. Kortesas tarė žygį lydėjusiam kunigui Olmedo: „Pats laikas, tėve, paaiškinti mūsų tikėjimą“. B. Diazas aprašo kunigo žodžius: „Jis kalbėjo…, kad mūsų kryžiaus ženklas kilo iš mūsų Viešpaties žemėje ir danguje Jėzaus Kristaus, kuris mirė, kad išgelbėtų žmoniją…, iš tikrojo Dievo… Jis paragino, kad jie atsižadėtų žmonių aukojimo, neskriaustų vieni kitų ir nebegarbintų savo velniškų stabų“.

Tuo tarpu Montesuma liepė visiems indėnams pasitraukti iš ispanų stovyklos apylinkių ir nutraukti iki tol reguliariai vykusį maisto tiekimą. B. Diazas sako, kad vėliau ispanai sužinojo priežastį: actekų imperatorius pasiklausė savo dievų, kurie jam kategoriškai uždraudė klausyti bet kokio pasakojimo apie Kristaus kryžių ar Dievo Motiną. Čia išryškėja tikrasis ispanų ir actekų konflikto pobūdis – dar prieš bet kokį armijų susidūrimą, prieš ispanams sužinant apie actekų turtų dydį, Montesuma atsisako draugiško bendradarbiavimo, nes ispanai reikalauja nutraukti žmonių aukojimą demonams ir siūlo pripažinti tikrąjį Dievą.

Du actekų aukščiausios aristokratijos atstovai nepakluso karaliaus įsakymui ir atėjo pas Kortesą, atnešdami knygą apie Kuetzalkoatlio sugrįžimą. Šią knygą Montesuma buvo įsakęs sudeginti, bet jie slapta išsaugojo ir pažadėjo perduoti Kortesui, jei jis imsis sugriauti Montesumos tironiją. Kortesas su džiaugsmu tai pažadėjo. Indėnų didikai buvo pakrikštyti. Kortesas nutarė nepraleisti progos ir leidosi žygin į krašto gilumą. Nors Korteso, kaip ir kitų konkistadorų, armiją sudarė ne reguliarūs karaliaus kariai, o vad. ventureros („nuotykių ieškotojai“), Kortesas veikė ne kaip plėšikų gaujos vadas, o kaip Vera Cruz savivaldos vadovas, generalinis kapitonas, tiesiogiai pavaldus Ispanijos karaliui.

Žinoma, iš pradžių jo teisėtumas buvo abejotinas – jis apėjo Kubos gubernatorių Velaskezą. Norėdamas nutraukti su juo ryšius, Kortesas įsakė paskandinti visus laivus, išskyrus vieną, kuriuo jis palaikys ryšį tiesiogiai su Ispanija. Tik vėliau karalius pripažins jo žygius ir jį patį paskirs generalgubernatoriumi. Kai vėliau Korteso klausė, kaip atrodo Meksika, jis suglamžė pergamento lapą ir tarė: „Štai taip“.

Pliekiami krušos, nešamos ledinio vėjo, ispanai turėjo keliauti stačiomis kalnų perėjomis. Pakeliui jie regėjo dievams paaukotų ir suvalgytų žmonių liekanas. Cempoalis, sąjungininkų totonakų genties centras, pasitiko ispanus su gėlėmis. Genties vadui Kortesas pareiškė, kad jis tarnauja didžiajam karaliui Karoliui, kuris pasiuntė juos „nubausti piktadarių, atitaisyti jų padarytas skriaudas ir nutraukti žmonių sielų aukojimą“. Panašiais žodžiais Korteso žygį ir jame pasitaikiusius žiaurumus teisino ir Vera Cruzo taryba laiške Karoliui V.

Po to ispanai atkeliavo į Zokotlano miestelį. Centrinėje aikštėje šalia šventyklos gulėjo didžiulės dėžės, pilnos žmonių kaukolių. Valdytojui Olintetliui, ką tik paaukojusiam apie 50 žmonių, Kortesas davė oficialų atsakymą karaliaus vardu: „…Mūsų valdovas ir karalius, imperatorius Don Carlos… siunčia įsakymą tavo didžiajam Montesumai, kad jis daugiau nebeaukotų ir nežudytų indėnų, neskriaustų savo vasalų, bet paklustų mūsų valdovui ir karaliui. O tau, Olintetli, ir visiems vadams, esantiems su tavimi, aš sakau tą patį. Atsižadėkite savo sodomijos ir visų jūsų blogų darbų, nes taip įsako mūsų Viešpats Dievas…“.

Cempoalio gyventojai patarė ispanams eiti per Tlaškalą – mažą gentinę valstybėlę, iš visų pusių apsuptą actekų imperijos, bet išlikusią nepriklausomą dėl savo ypatingo kovingumo. Dėl to buvo galima manyti, kad jie bus geri sąjungininkai prieš actekus. Tlaškaliečiai nepasitikėjo atėjūnais, laikydami juos Montesumos agentais, ir ėmė juos pulti. Pirmąją dieną ispanai kovėsi vienas vyras prieš du šimtus. Naktį du kunigai klausė vyrų išpažinčių, nes jei kitą dieną bus pralaimėta, visi patekę į nelaisvę bus paaukoti dievams ir suvalgyti. Kortesas kalbėjo savo kariams:„Kuo su didesniu karaliumi mes kaunamės, kuo platesnės žemės, kuo gausesnis priešas, tuo didesnė bus mūsų šlovė. Argi jūs negirdėjote sakant: „Kuo daugiau maurų, tuo daugiau trofėjų“? Be to, mes turime pareigą išaukštinti ir plėsti mūsų katalikų tikėjimą…, išraudami stabmeldystę, didžią šventvagystę prieš mūsų Dievą, panaikindami žmonių aukojimą ir jų kūnų valgymą, kuris toks priešingas prigimčiai ir toks paplitęs čia“.

Sekančią dieną įnirtingo mūšio metu ispanai sumušė bene šimtą kartų didesnę geriausių Meksikos karių armiją. Tai buvo karybos stebuklas. Pats Kortesas ir Bernalis Diazas pergalę priskyrė ypatingam Dievo įsikišimui. Tlaškaliečiai sudarė su ispanais taikos sutartį ir nutarė pasinaudoti proga nusimesti actekų priespaudą. Nors jie lėtai perprato tikėjimo tiesas ir ne iš karto atsisakė žmonių aukojimo, bet leido vienoje jų šventyklų įrengti bažnyčią, kur buvo laikomos šv. Mišios ir krikštijama. Tlaškala vėliau pagimdys pirmuosius Meksikos krikščionių kankinius – pal. Cristóbal, Antonio ir Juan, vadinamus Nińos Mártires de Tlaxcala (beatifikuoti 1990 m.). 

Indėnų skerdynės ar indėnų išprovokuotas karas?

Kortesas, lydimas kelių tūkstančių sąjungininkų iš Tlaškalos, patraukė ne tiesiai į sostinę, o pasuko į Čolulą, kur buvo svarbiausia Meksikoje Kuetzalkoatlio šventykla. Taip pasiūlė vėl pasirodę Montesumos pasiuntiniai – jei atvykėliai nėra Kuetzalkoatlio tarnai, juos geriausia bus nužudyti prie jo šventyklos, tylomis manė jie. Jos žyniai ilgai skelbė, kad bet kokia jų dievais netikinti armija bus paskandinta iš šventyklos tryškusiose vandens srovėse.

Vos atvykus į Čolulą, ištikima Korteso vertėja Malinche atskleidė, kad actekai ruošiasi išžudyti ispanus. Iš tiesų – apie 3000 ginkluotų actekų karių atėjo „palydėti“ ispanų į sostinę. Kortesas užrakino juos didžiuliame kieme ir kreipėsi į juos, priekaištaudamas, kad, priešingai tlaštaliečiams, jie nestojo į garbingą kovą, o iš pasalų užpuolė ispanus. Dievai, kuriems jie norėjo paaukoti ispanus, neturi galios krikščionims, – sakė Kortesas.

Prasidėjo 5 valandų trukmės ispanų kova su jų ginkluotais žudikais, o ne „Čolulos skerdynės“ kaip šį įvykį vadina daugelis istorikų. Net actekų šaltiniai pripažįsta, kad ispanai buvo išprovokuoti ir nelaiko jų kaltais. Kova persimetė į visą miestą ir į Kuetzalkoatlio šventyklą. Ispanai šventyklą padegė ir nuvertė stabą, kuriam buvo aukojami žmonės. Vietoje jo jie pastatė didelį kryžių.

Actekų imperiją sukaustė siaubas. Kuetzalkoatlis neapgynė savo šventovės, kaip buvo prognozuojama. Kortesas tik dabar paskelbė karą Montesumai, nes šis „nesilaikė savo žodžio“. Montesuma, išsigandęs karo veiksmų, užsidarė „rekolekcijoms“ Gyvatės namuose, kur vyko ištisas kruvinų aukų paradas, tikintis demonų pagalbos. Būrys raganių bandė burtais paveikti ispanus. Sostinės taryba be karaliaus žinios pakvietė ispanus į miestą. 

Tamsybių valdovo tvirtovėje

Pagaliau europiečiai nuo kalnų išvydo milžinišką Tenočtitlano miestą – actekų civilizacijos širdį. Skaisčiai balti namai kaip sidabras žvilgėjo saulėje virš ežerų vandens, į dangų kilo didžiulės šventyklos. Atradėjai pasijuto kaip riterių romane, pasiekę pasakų miestą. Įvairiais skaičiavimais, mieste gyveno 300-500 tūkstančių žmonių. Kortesas rašo, kad actekų namų statyba bei apdaila, meninių dirbinių kokybė atrodė tobuli. Nepaisant to, ispanai laikė juos barbarais – juk ši civilizacija tarna­vo baisingai religijai.

Ispanus pasitiko tūkstantis išsipuošusių didžiūnų su Montesuma priešakyje. Du pasauliai susitiko. Montesuma kreipėsi į Kortesą kaip į tikrą Kuetzalkoatlį: „Tu atėjai iš rūkų ir miglų vėl atsisėsti į savo sostą…, tu nužengei iš dangaus… Imk savo nuosavybėn savo karališkus rūmus“. Kortesas buvo tikrai apgyvendintas kaip dievas, karališkuose rūmuose jam paskirtas auksinis sostas, o jo svitai – daugybė tarnų.

Išaušus rytui, ispanai išvydo, kaip nuo Huitzilopočtlio šventyklos pakopų teka šviežias žmonių kraujas. Šalia įrengtame žvėryne mėsėdžiai kaip ir kasdien pusryčiams gavo paaukotų žmonių mėsos. Patenkinti plėšrūnai riaumojo, šnypštė gyvatės – „tai atrodė kaip pragaras“, – rašo B. Diazas.

Kortesas jautė atsakomybę už daugybės žudomų aukų likimą. Su keliais kovos draugais nuėjęs į prabangius Montesumos rūmus, jis pasakojo indėnų valdovui, kad svarbiausia jo atvykimo priežastis buvo atnešti jo tautai žinią apie vienintelį tikrąjį Dievą, visatos Kūrėją, kurio Sūnus mirė, kad išgelbėtų visų tautų žmones. Vienas iš jo svarbiausių tikslų yra sustabdyti žmonių aukojimą. Apie savo armiją jis sakė, kad jie tesą grubūs kariai, tik Kristaus šaukliai, o ateityje „mūsų valdovas ir karalius atsiųs vyrus, kurie gyvena šventai, geriau negu mes, kurie paaiškins viską, nes mes atėjome tik apie tai pranešti“. „Čia mes visada garbinome savus dievus, ir laikome juos gerais“, – šaltai atsakė Montesuma. „Dabar daugiau nebekalbėkime apie tai“.

Kitą dieną Kortesas pareiškė norą aplankyti didžiąją šventyklą. Moktezuma jau laukė jo, ką tik paaukojęs kelis berniukus. Ispanai išvydo įspūdingą šventyklą, šalia kurios styrojo du bokštai, pastatyti iš skiediniu sutvirtintų žmonių kaukolių bei stulpai, apsmaigstyti kaukolėmis. Korteso kariai suskaičiavo apie 136 000 kaukolių. Nuo piramidės atsivėrė didžiulio miesto vaizdas. Kortesas pasakė draugams: „Iš tiesų, širdis sako man, kad iš čia bus užkariauta daug karalysčių ir viešpatysčių, nes čia yra sostinė, kur velnias sėdi savo pagrindiniame soste“.

Jo „sosto salė“ buvo koplyčia, skirta dviems didiesiems dievams – Huitzilopočtliui ir Tezkatlipokai. Ispanams buvo leista išvysti jų atvaizdus – tam turėjo teisę tik žyniai ir aukščiausi didžiūnai. B. Diazas aprašo šią jo atmintyje įsirėžusią sceną. Brangakmeniais nusagstytas karo dievas Huitzilopočtlis su siaubingomis išpūstomis akimis dėvėjo kelis indėnų veidus ir kelias jų širdis. Ten buvo daug žarijų indų su smilkalais ir rūkstančiomis tądien paaukotų žmonių širdimis. Koplyčios sienos buvo pajuodavusios nuo kraujo krešulių, nuo kurių bjauriai dvokė „ne mažiau kaip Kastilijos skerdyklose“.

Apačioje jiems buvo parodytas kambarys, kur aukų kūnai, išplėšus jiems širdis, būdavo nuridenami, surenkami, supjaustomi, o galūnės, skirtos žynių valgiui, išverdamos.Kortesas tarė Montesumai: „Aš negaliu suprasti, kaip toks didis valdovas ir išmintingas žmogus kaip tu iki šiol nepagalvojai, kad šie stabai yra ne dievai, o labai blogos būtybės, žinomos kaip velniai… Suteik man malonę, kad mes galėtume ant šio bokšto… pastatyti kryžių. Mes skirsime šių koplyčių dalį… Dievo Motinos paveikslui, ir tu pamatysi, kokią baimę šie stabai tada pajus“. Montesuma paskelbė, kad Kortesas įžeidė jo dievus, bet leido rūmuose įrengti koplyčią Mišių aukojimui.

Montesuma palaipsniui iš svečius priimančio šeimininko tapo ateivių belaisviu. Jo rūmuose ėmę šeimininkauti ispanai aptiko kambarį, kuriame buvo Montesumos tėvo lobis – tikri kalnai aukso. Korteso įsakymu kambarys buvo užantspauduotas, bet kai kurie kareiviai vėliau prisigrobė –  bėgant iš miesto, jie pirmieji nuskendo dėl aukso svorio. Tačiau konflikto šerdis buvo ne auksas, o religija. Kortesas iš pradžių leido šventę lietaus dievo Tlaloko garbei, bet bandė uždrausti žmonių aukojimą. Tačiau aukos vyko toliau.

Kortesas kalbėjo Montesumai: „Aš dažnai prašiau tavęs nebeaukoti daugiau sielų savo dievams, kurie jus apgaudinėja, bet tu nenorėjai to padaryti. Mes atėjome ir maldaujame, kad tu leistum mums pašalinti juos ir patalpinti ten Dievo Motiną Santa Maria ir kryžių. Jei tu neduosi leidimo, jie [ispanų kariai] vis tiek tai padarys, bet aš nenorėčiau, kad jie užmuštų nors vieną žynį“.

Montesuma atsakė pasirūpinsiąs tuo, bet dievų pašalinimas sukels visuotinį karą. Šventykloje buvo skirta bei išplauta patalpa altoriui ir Dievo Motinos paveikslui, bet žyniai paskelbė ultimatumą: arba bus pašalinta Dievo Motina, arba kils karas. Kortesas atsakė, kad krikščionių riteriai mielai kovos už Dievą ir Jo Motiną. Vyrai, išsitraukę kardus, užlipo mirties laiptais į piramidės viršūnę ir nuplėšė uždangą, slėpusią stabus. „O Dieve, kodėl tu leidi velniui būti taip didžiai garbinamam šioje žemėje?“ – sušuko Kortesas. Jis stojo veidu į Kraujo Gėriką ir, pasišokėjęs numušė jam auksinę kaukę. „Mes turime kažkuo rizikuoti dėl Dievo“, – tarė jis.

Po kelių dienų žyniai mirtinoje tyloje pašalino stabus iš didžiosios šventyklos. Ji buvo išvalyta. Ginkluotų vyrų procesija su kryžiumi ir paveikslais užkopė kadaise kruvinais laiptais ir sugiedojo Te Deum laudamus. Prasidėjo Mišios. Ant altoriaus nusileido žmonijos Išganytojas, pasiruošęs išgelbėti ir naująjį žemyną. 

Liūdnoji naktis

Konfliktas brendo, Montesuma ėmė raginti ispanus išsinešdinti. Esant tokiai sunkiai situacijai, prisidėjo dar viena bėda. Kubos valdytojas Velaskezas išgirdo gandus apie „pasakiškus actekų lobius“. Nepaisydamas Santo Dominge esančios Audiencia – aukščiausios ispanų valdžios Naujajame pasaulyje – įsakymo, kad taika tarp ispanų vadų dabar yra svarbiausias prioritetas, nenustygdamas iš pavydo ir godumo, jis pasiuntė 1000 karių dalinį suimti Korteso.

Kortesas ryžosi nutrūktgalviškam žygiui – „Mūsų Viešpats Dievas, kuris mumis rūpinasi, duos mums žmonių ir padės išgelbėti šią gerąją šalį“. Palikęs mieste tik 80 vyrų įgulą, vadovaujamą leitenanto Pedro de Alvarado, jis nuvyko į Vera Cruz ir sumušė Kubos dalinį, vadovaujamą Pánfilo de Narváez. Kai jis dalinio kareiviams papasakojo apie miestą, pilną aukso, jie prisijungė prie Korteso pajėgų. Armija patraukė atgal – reikėjo trečiąkart kirsti stačius Meksikos kalnus. Grįžus paaiškėjo, kad actekai buvo sukilę, Alvarado išžudė daugumą jų didikų, o likusieji išsirinko naują karalių Kuitlahuaką. Pasirodo, iš Alvarado buvo pareikalauta pakeisti Dievo Motinos paveikslą šventykloje į Huitzilopočtlio atvaizdą. Alvarado atsisakė tai padaryti ir, norėdamas užbėgti įvykiams už akių, griebėsi Čoluloje išbandyto metodo – pulti pirmam. Deja, ispanų pajėgos buvo per silpnos. Kortesas liepė Montesumai bandyti perkalbėti sukilėlius, bet šis buvo apmėtytas akmenimis ir greit mirė.

1520 m. liepos 1 d. naktį (ji vėliau pavadinta La Noche Triste, Liūdnąja naktimi), ispanai ėmė veržtis iš apgulties – žuvo 400 ispanų ir 2000 indėnų sąjungininkų. Išsigelbėjo Kortesas, Alvarado, La Malinche, dvi Montesumos dukterys. Indėnai iš Tlaškalos rūpestingai slaugė ispanus, nors galėjo juos lengvai pribaigti, jei būtų laikę okupantais, o ne išvaduotojais. 

Tamsybių valdovas netenka sosto

Bet kuris kitas vadas būtų įsakęs plaukti atgal į Kubą. Bet Kortesas ryžosi pulti šimtus kartų gausesnius persekiotojus. Jis aprašo neįtikėtiną savo pergalę: „Mūsų Viešpats malonėjo parodyti savo gailestingumą ir, nepaisant mūsų silpnumo, mes palaužėme jų aroganciją bei išdidumą“. Indėnų nešikai pargabeno iš Vera Cruz patrankas ir kitą laivų įrangą, todėl Kortesas galėjo planuoti naują sostinės puolimą. Pastatę ežerui tinkamus laivus, ispanai ir tlaškaliečiai 1521 m. vasarį apgulė Tenočtitlaną. Galutiniam šturmui susirinko apie 1000 ispanų ir 75 000 indėnų sąjungininkų. Vis dėlto prieš juos stojo šimtai tūkstančių actekų karių. Kilo raupų epidemija, ji guldė ne vien actekus, bet ir Korteso sąjungininkus.

Pranciškonas iš Sevilijos atplukdė popiežiaus bules dėl nuodėmių atleidimo einantiems į šį kryžiaus žygį. Kortesas parašė Kuautemokui – naujam actekų imperatoriui, kad atleis praeities kaltes ir pasigailės miesto, jei tas priims juos taikingai. Kuautemokas atsakė, kad kiekvienas ispanų belaisvis bus paaukotas dievams. Dėl actekų persvaros ir fanatizmo miesto paimti atrodė neįmanoma. Ispanų laivynas puolė tik dieną, nes naktį galėjo užplaukti ant daugybės actekų prikaišiotų smaigų. Dienos pasiekimai vėl buvo per naktį sugriaunami.

Miestas buvo padalintas vandens gyslomis, kurias reikėjo šturmuoti, o užnugaryje atkirtus kelią, puolėjai skendo ir buvo žudomi actekų. Paėmus juos į nelaisvę, lyg iš pragaro gelmių dundėjo gyvatės odos būgnai, ispanai buvo verčiami nuogi šokti prieš Kraujo Gėriko šventyklą, o vėliau būdavo paaukojami išplėšiant širdis ir sudraskant kūnus. Niekuo negalėdami padėti, iš tolo tai stebėjo jų draugai, kuriuos vėliau mūšyje kaustė baimė, kad jų lauks tas pats likimas. Nusivylę nesėkmėmis, atsitraukė dalis indėnų sąjungininkų. Bet ispanai, kaip sakė Kortesas, „tik prašė Dievo, kad nugyventų iki triumfo prieš šio miesto gynėjus, net jei… daugiau nieko nelaimėtų šioje šalyje“.

Patarus vienam jau pakrikštytam indėnų vadui, Kortesas tęsė apgultį, atkirsdamas vandens tiekimą miestui. Jis kasdien siūlė actekams taiką, bet šie atsisakė, šaukdami: „Mūsų stabai pažadėjo mums pergalę… Mes nepaliksime nei vieno iš jūsų gyvo!“.

Kortesas įsakė armijai pradėti galutinį puolimą, užmušant kiekvieną nepasiduodantį nelaisvėn. Tačiau greitai jis su siaubu pamatė, kad jo sąjungininkai net neėmė belaisvių, negailėjo net moterų ir vaikų, nors buvo išaugę actekų kultūros, kariavusios tik dėl belaisvių, įtakoje. Turbūt išsiveržė jų kerštas už ilgą priespaudą. Ispanai, kur galėjo, gelbėjo moteris ir vaikus.

Kortesas nuo Tlatelolko šventyklos viršūnės matė, kaip jo kariai laiptas po laipto šturmuoja žynių įnirtingai ginamą karo demono Huitzilopočtlio šventyklą. Į dangų iš jos veržėsi ugnies stulpas. „Norėčiau būti ten“, – tarė savo draugams Kortesas. Jis žinojo, kas yra jo tikrieji priešai Tenočtitlane.

Kraujo gėrikas ir Tamsybių Valdovas buvo amžiams nuversti nuo sosto. Šioje piramidėje actekai girdė savo demonus krauju, nes manė, kad kitaip nebeužtekės saulė. Dabar virš Meksikos užtekėjo tikroji, Nenugalimoji Teisingumo Saulė – Kristus, pats išliejęs savo kraują, kad išgelbėtų žmones iš blogio valdžios.Kortesas rašė imperatoriui Karoliui V: „Jie mus iš tiesų privertė visiškai sugriauti miestą. Apie šį dalyką mąsčiau su liūdesiu, nes jis sunkiai slėgė mano sielą“.

Istorikas B. C. Brundage aprašo Tenočtitlano apgultį kaip vieną iš siaubingiausių įvykių istorijoje, parodžiusį beviltišką actekų herojiškumą. Žinoma, kiekvienas karas yra siaubingas. Tai buvo mūšis, sunaikinęs puikų miestą, ko taip nenorėjo Kortesas. Tačiau net actekus gynęs istorikas Sh. Lenchek sako, kad ispanai kare buvo gana gailestingi, palyginus su kitomis XVI ir net vėlesnių amžių armijomis.

Įdomu, kad patys actekai savo raštuose niekur nevaizduoja ispanų kaip monstrų, jie visiškai jų neteisia. Priešingai – jie teigiamai įvertina ispanų bandymus taikingai derėtis su indėnų gentimis, sutiktomis pakeliui. Be to Brundage nepasako, kad Kortesas nuolatos siūlė Kuautemokui taiką, ir yra pagrindo manyti, kad šis ne kartą norėjo ją priimti.

Tačiau Kraujo Gėrikas Huitzilopočtlis to neleido – jo žyniai besąlygiškai uždraudė taiką su krikščionimis… Actekų kodeksai atskleidžia, kad actekai ne mažiau už ispanus troško plėsti savo dievų, ypač kraugerio Huitzilopočtlio karalystę.

Svarbiausia actekų imperijos sugriovimo priežastis yra dviejų religijų susidūrimas, – daro išvadą Sh. Lenchek. Jų skirtumas tas, kad vietoje kraujo ir baimės religijos ispanai, nepaisant daugelio pradinių žiaurumų, nešė indėnams švelnų tikrojo Dievo ir jo Motinos viešpatavimą. 1521 m. rugpjūčio 13 d. pasidavė paskutinis actekų karalius Kuautemokas.

Kortesas tapo pirmuoju Naujosios Ispanijos generalgubernatoriumi, atstatė sugriautą Tenočtitlaną, pavadindamas jį Mešiku. Jei Kortesas – karys gali būti apkaltintas daugeliu žiaurumų, tai Kortesas – administratorius savo darbais nusipelnė istorikų pagyrimo. Jis nuoširdžiai rūpinosi indėnais, daugelį actekų kilmingųjų padarė naujosios kolonijos aristokratais. Norėdamas išlaisvinti indėnus nuo sunkiųjų darbų, jis atvežė juodųjų vergų iš Afrikos.

Kortesas buvo pirmasis, kuris išbandė cukranendrių auginimą ir cukraus gamybą Naujajame pasaulyje, taip pat išmokė indėnus auginti šilkverpius – jo laikais Meksika ėmė eksportuoti šilką į Ispaniją. Už savo nuopelnus gavo Marqués del Valle de Oaxaca titulą, jo palikuonys priklausė senatorių luomui iki pat 1811 m. Vėliau ispanų valdininkai daugelį Korteso pasiekimų sugriovė.

Štai kaip 33 metų Hernaną Kortesą apibūdina jo bendražygis Bernalis Diazas:„…Jis buvo geras raitelis ir patyręs kovotojas visokiais ginklais pėsčiomis ir raitas, bet svarbiausia – turėjo tokią širdį ir drąsą, kokios reikėjo… [Jis nešiodavo] paprastą ploną auksinę grandinėlę ir pakabuką su Dievo Motinos, Švenčiausiosios Mergelės Marijos, laikančios ant rankų savo brangiausiąjį Sūnų, atvaizdu… Jis kiekvieną rytą melsdavosi su Valandų [knyga] ir pamaldžiai klausėsi Mišių… Jis mėgo dalinti išmaldą. Prisiekdamas jis sakydavo: „[Prisiekiu] savo sąžine“, o kai jo pyktį sukeldavo kas nors iš jo kareivių, vienas iš mūsų, jo draugų, jis sakydavo: „Kad tu nugyventum, kol tai apgailėsi!“

Kartais, labai supykęs, jis mesdavo dejonę į dangų, bet niekada nepasakydavo bjauraus ar įžeidžiančio žodžio kapitonui ar kareiviui, ir ilgiausiai kentėdavo… Aš visada matydavau jį mūšyje žengiantį šalia mūsų… Jis buvo geras kabaljeras ir labai pamaldus Švenčiausiajai Mergelei, šv. Pauliui bei kitiems šventiesiems. Dieve atleisk jo ir mano nuodėmes!“

Dvasinės konkistos pradžia

Istorikas S. G. Payne rašo: „Yra tuščias dalykas klausti, kaip tai dažnai daroma, ar Portugalijos pionierius bei Kastilijos konkistadorus labiau motyvavo godumas, ar religinis uolumas. Ispaniškoje kryžiaus žygių ekspansionistinėje ideologijoje šie abu dalykai ėjo kartu“. Šiais laikais „demokratijos šaukliai“ be skrupulų įsiveržia į svetimą šalį ir žudo jos žmones, bent jau kariškius, pvz., dėl to, kad joje yra daug naftos. Tuo tarpu Ispanijos valdovus labiau už turtus įkvėpė troškimas gelbėti sielas, priimant jas į Katalikų Bažnyčią. Kai Kolumbas pranešė Ispanijos karalienei Izabelei, kad tai, ką jis matė Naujajame pasaulyje, nežada daug turtų, karalienė atsakė: „Jei ten ir nieko nebūtų, tik akmenys, aš tęsčiau darbą, kol ten gali būti sielų, kurias reikia gelbėti“.

Iš pradžių nelabai pasitikėję naujais valdovais, indėnai neskubėjo masiškai priimti katalikybę. Tačiau keli metai po Meksikos užkariavimo pradžios B. Diazas rašo, kaip pamaldžiai vietiniai indėnai dalyvauja šv. Mišiose, kaip karštai jie kalba maldas savo kalba, kaip pagarbiai priklaupia prieš altorių ar eina procesijose su fleitomis ir trimitais. Šio staigaus atsivertimo sėkmę misionieriai priskyrė Gvadelupės Dievo Motinai, visoje Lotynų Amerikoje vadinamai La Conquistadora – Užkariautoja.

Pirmieji, leidęsi į Meksikos misiją, buvo dvylika pranciškonų vienuolių, lyg dvylika apaštalų su savo vadovu Martynu iš Valensijos, išsilaipinusių Verakruze 1524 m. po Velykų. Kortesas pasirūpino, kad jie būtų priimti su didžiausia pagarba, bet šv. Pranciškaus sūnūs pasirinko neturtą – basomis vaikščioję vienuoliai savo gyvenimu rodė, kad ne visi krikščionys godūs pinigų. Greitai išmokę nahuatl – actekų kalbą, vienuoliai 1525 m. ėmė mokyti juos tikėjimo tiesų. Štai vienas iš pirmųjų pamokslų vadams ir net žyniams:„Tikrasis ir visuotinis Dievas…, būties ir gyvybės Kūrėjas bei Palaikytojas… buvo kitoks nei jūsų dievai. Jis neapgaudinėja; Jis nemiršta, niekam neturi neapykantos… Jame nėra jokio blogio. Jis žvelgia į bet kokią nedorybę su didžiausiu siaubu, draudžia… ją, nes yra tobulai geras… Jis mirė už mus ir išliejo savo Brangiausiąjį Kraują, kad atpirktų mus ir išlaisvintų iš piktųjų dvasių valdžios…“.

Karolis V paskyrė baską pranciškoną Juaną de Zumárragą, pagarsėjusį pinigų dalijimu vargšams, pirmuoju Meksikos vyskupu ir Meksikos indėnų protektoriumi [saugotoju]. Savo rašte jis leido jam skelbti visus įstatymus indėnų atžvilgiu ir bausti blogai su jais besielgiančius. Tačiau imperatorius padarė klaidą, paskirdamas laikinu Meksikos Audiencia vadovu Nuńo de Guzmaną, dar nežinodamas jį esant vergų prekeiviu. Šis žmogus norėjo atimti bet kokią realią galią iš indėnų protektoriaus, į kurį net naktį kreipdavosi indėnai, spaudžiami naujojo valdytojo.

Zumaraga žadėjo, kad imperatoriaus teisingumas pašalins jų vargus. Taip ir įvyko, tačiau tik po ketvirčio amžiaus. Vyskupui ne kartą teko pasmerkti ir ekskomunikuoti Audiencia bei paskelbti Meksiko miestui interdiktą – draudimą teikti sakramentus.Audiencia bandė stabdyti dvasininkų laiškus į Ispaniją, tačiau žinios apie jos nusikaltimus slapta pasiekė karališkąją porą. Naujosios audiencijos vadovu buvo paskirtas išmintingas vyskupas S. R. De Fluenleal. 1530 m. imperatorius paskelbė dekretą, kuriuo „joks asmuo nedrįstų padaryti nors vieno indėno vergu“. 

Indėnų Motina

1524 metais pranciškonas misionierius Pedro da Gand pakrikštijo 55 metų amžiaus čičmekų genties indėną, vardu Cuauhtlatoatzin – „Kalbantis erelis“, taip pat jo žmoną. Jo naujasis vardas buvo Juan Diego.Neseniai buvo atrastas rankraštis El Nican Mopohua, parašytas 1556 m. mokslininko Antonio Valeriano indėnų nahuatl kalba. Tai seniausias tekstas, kuriame aprašoma garsiojo Gvadelupės Dievo Motinos apsireiškimo istorija. 1531 m. gruodžio 9 d., Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo šventėje (tais laikais ji buvo švenčiama vieną dieną vėliau), šeštadienio rytą Chuanas Diego ėjo į šventąsias Mišias.

Pasiekęs Tepejako kalvą, ant kurios anksčiau stovėjo šventykla deivei Tonantzin, jis išgirdo nuostabios muzikos skambesį. Staiga jis išvydo baltą debesį, apsuptą visų vaivorykštės spalvų šviesa. Diego išgirdo jį šaukiantį moters balsą: „Chuanito! Chuan Dieguito!“ Chuanas užlipo ant pačios kalvos viršūnės ir išvydo nepaprasto grožio Ponią.Chuano pokalbį pateikiame iš El Nican Mopohua. Ponia paklausė jį nahuatl kalba:„Klausyk, mano mažasis sūnau, Chuanito! Kur eini?“„Mano Ponia, Karaliene, Mergele, einu ten, į tavo mieluosius namus Mešike, Tlatilolko, kad dalyvaučiau Dievo dalykuose, kuriuos mums duoda ir jų moko tie, kurie yra mūsų Viešpaties atvaizdai“.

Ponia tarė: „Žinok, gerai suprask, mano mažasis sūnau, aš esu tobuloji (Perfecta), šventoji Mergelė Marija, vienintelio tikrojo (verdaderísimo) Dievo Motina, per kurį yra gyvybė, žmonių Kūrėjo, Viešpaties, kuris yra artimas ir betarpiškas (Dueño de la cercanía y de la inmediación), dangaus Viešpaties, žemės Viešpaties. Aš labai noriu, kad man čia būtų pastatyta mano šventovė (nahuatl kalba teocalli – Dievo namas), kur aš parodysiu visą savo meilę, savo užuojautą ir pasigailėjimą, savo pagalbą ir apsaugą, kur aš visiems žmonėms rodysiu savo asmenišką meilę savo gailestingu žvilgsniu, savo pagalba ir gelbėjimu.

Nes aš iš tiesų esu gailestingoji Motina, tavo ir visų žmonių, suvienytų šioje žemėje, Motina, ir kitų žmonių genčių, kurios mane myli, tų, kurie manęs šaukiasi, manęs ieško, manimi pasitiki. Aš noriu čia išklausyti jų verksmo, jų rūpesčių, kad pagydyčiau jų kančias, jų vargus ir skausmus. Kad galėčiau įgyvendinti tai, ką ketina mano užuojautos pilnas, gailestingas žvilgsnis, eik į vyskupo rūmus Mešike – turi jam pasakyti, kad aš siunčiu tave, ir turi jam pranešti, kad aš labai noriu, kad jis man čia pastatytų namą, kad jis man tyruose (llano) pastatytų bažnyčią. Turi jam viską papasakoti, ką matei, kuo stebėjaisi ir ką girdėjai. Ir būk tikras, kad būsiu tau labai dėkinga ir už tai tau atsilyginsiu, kad už tai padarysiu tave turtingu ir išaukštinsiu. Už tai tu turėsi didelių nuopelnų, aš atlyginsiu už tavo vargus ir tavo tarnavimą, jei rūpestingai atliksi šį pavedimą, dėl kurio tave siunčiu. Dabar girdėjai mano įkvėpimą, mano žodį, mano mažasis sūnau – tad eik ir padaryk, ką gali!“

Chuanas parpuolė ant kelių ir užtikrino Mariją: „Mano Ponia, Mergele, aš jau einu, kad vykdyčiau tavo kilnųjį įkvėpimą, tavo kilnųjį žodį. Dabar išsiskiriu su tavimi, aš, tavo vargšas mažasis indėnas!“Chuanas tuoj nuskubėjo pas vyskupą Zumaragą, buvo jo priimtas ir papasakojo istoriją. Šis tepasakęs, kad apie tai pagalvos. Liūdnas Chuanas grįžo ant Tepejako kalvos ir vėl sutiko Ponią ir jai viską papasakojo. Chuanas prašė: „Aš labai tavęs prašau, mano Ponia, Karaliene, Mergele, kad įpareigotum ką nors kilmingą, gerbiamą, ką nors, kas yra žinomas ir laikomas pagarboje, kad jis įvykdytų tavo gerąjį įkvėpimą, tavo gerąjį žodį, kad jį perduotų, ir jie juo patikėtų! Juk iš tiesų, aš esu žmogus iš kaimo…“

Marija atsakė: „Klausyk, mano mažasis sūnau, būk tikras, kad turiu ne vieną savo tarną, savo pasiuntinį, kuriam galėčiau pavesti perduoti savo įkvėpimą, savo žodį, kad būtų vykdoma mano valia. Tačiau yra būtina, kad eitum tu ir prašytum, kad per tavo tarpininkavimą būtų įvykdytas mano noras ir mano valia. Ir labai tavęs prašau, mano mažasis sūnau, griežtai tau įsakau rytoj dar kartą eiti pas vyskupą. Mano vardu leisk jam sužinoti ir išgirsti mano norą ir mano valią, kad jis ją įvykdytų, kad jis pastatytų man šventovę, kurios iš jo pageidauju. Todėl dar kartą jam pasakyk, kad aš pati, visados (Siempre) Mergelė Marija, aš, Dievo Motina, siunčiu tave“.

Chuanas pažadėjo viską padaryti. Kitą rytą jis dalyvavo sekmadienio šv. Mišiose Tlatilolko šv. Jokūbo bažnyčioje ir vėl nuėjo pas vyskupą. Šis nuodugniai jį išklausinėjo ir nerado prieštaravimų jo pasakojime. Tada liepė paprašyti pasirodžiusios Ponios kokio nors ženklo. Chuanas vėl nuėjęs ant kalvos viską papasakojo Marijai, ši liepė ateiti rytojaus dieną. Deja, Chuaną sutrukdė netikėta jo dėdės liga ir jis atėjo tik antradienį, gruodžio 12 d. Marija vėl pasirodė, išklausė jo skundo dėl sergančio dėdės ir tarė: „Klausyk, įsidėk tai į širdį, mano mažasis sūnau: niekas neturi tavęs gąsdinti ar tau kelti nerimą, niekas neturi liūdinti tavo veido ar širdies. Nebijok šios ligos nei kokios kitos ligos, rūpesčio ar vargo. Argi aš nesu čia, tavo Motina? Argi tu nesi mano šešėlyje ir mano apsaugoje? Argi aš nesu tavo džiaugsmo šaltinis? Argi tu nesi mano apsiausto klostėse, mano rankų glėbyje? Ar tau reikia ko nors daugiau? Niekas neturi tavęs liūdinti ar kelti rūpesčių, tavo dėdės liga neturi tavęs slėgti, nes jis dabar nuo jos nemirs. Būk tikras, kad jam jau einasi geriau“.Iš tiesų, tą valandą Chuano dėdė staiga pasveiko.

Tuomet Marija liepė Chuanui priskinti gėlių ir atnešti jai. Nors buvo žiema ir aplink nebuvo jokios žalumos, Chuanas rado ir priskynė nuostabiai kvepiančių gėlių. Jis skynė jas ir dėjo į savo apsiaustą – tilma. Marija liepė gėles nunešti vyskupui kaip įrodymą. Chuanas išskleidė apsiaustą priešais vyskupą – ant apsiausto matėsi Marijos atvaizdas. Vyskupas Zumaraga susijaudinęs suklupo prieš Dievo Motiną.Geriausias apreiškimo tikrumo įrodymas yra pats stebuklingasis paveikslas. Nupieštas ant kaktuso pluošto tilmos, kuri greitai sutrūnija, jis 450 metų išliko nesudūlėjęs.

Dr. Ph. Callahan, Floridos universiteto biofizikas ir dailininkas, 1970 m. atliko paveikslo tyrimą, fotografuodamas jį infraraudonaisiais spinduliais. Jis nustatė, kad saulės spinduliai buvo nupiešti žmonių, tačiau apie pačią Dievo Motinos figūrą jo išvados priešingos:„Mantija yra tamsaus turkio mėlynumo… Tai yra nepaaiškinamas reiškinys, nes visi tokie pigmentai… laikui bėgant stipriai nublunka, ypač karštame klimate… Mėlynoji mantija yra pakankamai ryški, lyg būtų nutapyta praeitą savaitę… Vienas iš tikrai keistų šio paveikslo aspektų yra tai…, kad nėra absoliučiai jokios apsauginės lako dangos. Nepaisant to… suknelė ir mantija yra tokios ryškios, lyg dažai būtų naujai užtepti… Aš manau, kad yra neįmanoma, jog žmogus tapytojas parinktų tilmą su audimo netobulumais, išdėstytais taip, kad pabrėžtų šešėlius… Sutapimo galimybė yra visiškai neįtikėtina…“.

Be to, stipriai išdidinus Dievo Motinos dešinės akies fotografijas, atsiskleidė, kad akies lėliukėje atsispindi 3 žmonių figūros – vyskupo Zumaragos, Chuano Diego bei jo vertėjo Chuano Gonsaleso, jos panašios į jų išlikusius portretus. 

Devyni milijonai krikštų

Pranciškonai ant Tepejako kalvos jau 1532 m. įrengė laikiną šventovę Dievo Motinai ir joje pakabino stebuklingąjį Dievo Motinos atvaizdą. Pats regėtojas Chuanas Diego likusį gyvenimą su vyskupo leidimu praleido kaip atsiskyrėlis trobelėje prie apsireiškimo vietos, rūpinosi pirmąja bažnyčia ir pirmaisiais piligrimais. Jis mirė 1548 m., popiežius Jonas Paulius II 1990 05 06 jį beatifikavo, o 2002 07 31 paskelbė šventuoju.

Pranciškonų įtakoje Meksikoje apsireiškusioji Marija imta garbinti Nuestra Señora de Guadelupevardu – Gvadelupėje (miestas Ispanijos Extremadura regione, iš kurio kilęs Kortesas) jau nuo VIII a. garbinta stebuklinga Dievo Motinos su Kūdikiu statulėlė, jos kultą dar prieš šį apsireiškimą pranciškonai platino visoje Amerikoje. Tačiau netrukus naujasis paveikslas savo garsumu ir stebuklais nustelbė Gvadelupės statulą. Žinia apie stebuklą greitai plito po kraštą.

Per 13 metų nuo europiečių išsilaipinimo iki 1532 m. pab. indėnų buvo pakrikštyta tiktai 200 000. Po Dievo Motinos apsireiškimo Tepejake 1531 m. per 4 metus krikštų buvo ne mažiau kaip 5 mln., kaip rašo Naujosios Ispanijos religinėje istorijoje brolis Toribio, Tlaškalos indėnų pramintas Motolinea – „vargšu“. Misionieriai nieko nevertė prievarta – priešingai, jie patys buvo verčiami indėnų, plūstančių tokiais srautais, kad net teko išimties tvarka sutrumpinti krikšto apeigas, kurias popiežius Paulius III visgi patvirtino galiojančiomis. Tačiau visi indėnai gavo, nors trumpą, tikėjimo paaiškinimą.

Ypatingai religinis gyvenimas suklestėjo Kortesui draugiškoje Tlaškaloje – per šventes pro daugybę gėlėtų arkų indėnai nešdavo plunksnomis papuoštus paveikslus, vyko gyvi religiniai vaidinimai ir t. t. Daugybė indėnų vaikų, išsimokslinę vienuolių mokyklose, ėjo skleisdami tikėjimą savo gentainiams.1548 m. jau buvo pakrikštyta 9 mln. indėnų. Buvo sukurtas parapijų tinklas su bažnyčiomis, papuoštomis savitu indėnų menu, vaizduojančiu visatą, laisvą nuo pagoniškų stabų. Parapijų tinklo plitimui trukdė misionierių trūkumas, daug kur sielovadai vadovavo pasauliečiai indėnai.Korteso įvykdytas vyriškas blogio imperijos užkariavimas ir jį sekęs moteriškas švelnios Marijos motinystės indėnams parodymas buvo neatskiriami.

Dievas veikia fortiter et suaviter, ir su vyriška jėga bei teisingumu, ir su švelniu gailestingumu, kurį dažnai rodo per savo Motiną. Marijoje indėnai pažino tikrojo Dievo Motiną, galingesnę už jų žynių garbintus demonus. Ne veltui Gvadelupės Marija laiko po kojomis pamynusi mėnulį, žynių garbintą kaip vieną iš dievų.

Nuestra Señora de Guadelupe, melski už Ameriką ir visą pasaulį!

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Kodėl žmona turi paklusti vyrui?

Pagal šv. Jono Auksaburnio komentarus apaštalo Pauliaus laiškams 

Neseniai pakliuvo į rankas žurnalo „Moters savaitė“ numeris, kuriame buvo spausdinamas vienos moters laiškas. Tikiuosi, gerbiama žurnalo redakcija neprieštaraus, jei jį čia pacituosiu:„…Žinau, kad mano požiūris šiandien Lietuvoje nepopuliarus… Skaitau šiuolaikinius žurnalus, skirtus jaunoms moterims, ir beveik kiekviename puslapyje matau patarimus: kaip parodyti vyrui kumštį, kaip apginti savo nepriklausomybę, kaip pajungti sau vyrą…Tas karingos mergužėlės idealas, šiandien primetamas Lietuvos merginoms, mano nuomone, neatitinka nei mūsų protėvių moralinių sampratų, nei tiesos. Dėl to formuojamas vyro, kaip moters priešo, įvaizdis, o šeimos gyvenimas parodomas tarsi mūšio laukas. Bet juk tai netiesa!Neatmetu, kad iš tikrųjų esama atvejų, kai moteris turi apsiginti. Yra vyrų, kurie gali pajungti moterį, padaryti ją verge. Bet kalbu ne apie tokius atvejus. Pavyzdžiui, mano vyras – labai malonus vyriškis, bet su charakteriu. Pripratau prie to charakterio. Kai jis užsiplieskia, geriau patyliu. Jis greitai atsitokėja ir būna man dėkingas už tai, kad nutylėjau.Kartą mano draugė tai pamatė ir ėmė mane kritikuoti, kad leidžiu vyrui taip elgtis. „Aš jam būčiau akis išdraskiusi tokioje situacijoje“. O koks rezultatas? Ji gyvena jau su ketvirtu vyru, su juo irgi santykiai baisūs…Ar jaučiu pažeminimą? Aš irgi kartais protestuoju. Bet ne dėl smulkmenų. Kartais kalbuosi su vyru geruoju. Jis visada manęs išklauso ir, matau, keičiasi į gerąją pusę. Taip, man norisi jam patarnauti – paruošti skanų patiekalą, sutvarkyti butą… Bet man tai malonu! Kodėl turiu jaustis kvaila, kaip man mėgina įteigti žurnalai? Myliu tą žmogų ir esu laiminga su juo. Nesakyčiau, kad jis piktnaudžiauja mano paslaugumu. Jis plauna indus, savaitgaliais tvarko butą, pakeliui į namus užsuka į prekybos centrą… Klausimas toks: ar turi moteris stengtis įtikti vyrui, ar ji turi visą laiką skaičiuoti, kas paskutinis išnešė šiukšles? Pasiskaičius šiuolaikinių žurnalų, galima patikėti, kad save gerbti gali tik ta moteris, kuri viską skaičiuoja ir pateikia kasdienines sąskaitas. Bet juk tai ne moteris, o Megera – pikta, valdinga moteriškė. Laima K., Klaipėda

Į šį laišką „Moters savaitės“ puslapiuose atsakinėjęs psichologas nuoširdžiai bando išspręsti tą problemą, siūlydamas abipusį paslaugumą ir meilę. Bet to neužtenka. Apeinama esminė – paklusnumo šeimoje problema: kas, ko ir kodėl turėtų klausyti.Psichologas rašo: „Moterys buvo visiškai beteisės… Krikščionybė irgi mokė moterį klausyti vyro, vertinti jį kaip poną“. Ar iš tiesų tikroji krikščionybė laiko vyrą ponu ar valdovu, o jei taip – tai kokiu? Ar tikrai moteris katalikiškoje visuomenėje turi būti beteisė? Ar šeimos tobulumui būtina, kad žmona klausytų vyro ir t. t.? Paklauskime patarimo vieną didžiausių krikščionybės šviesulių – Bažnyčios mokytoją šv. Joną Auksaburnį.

Žmogaus „teisės“ vietoje jo pareigų 

Šv. Jono laikais niekas net neįsivaizdavo, kad moterys pakils į kovą prieš vyrus dėl savo „nepriklausomybės“, kad susikurs ypatinga vyrų ir moterų supriešinimo ideologija – feminizmas. Šios ideologijos šaknų reikia ieškoti 1789 m. Prancūzų revoliucijoje, kuri, pamiršusi bendrojo gėrio idėją, apvertė Dievo nustatytą tvarką (lot. revolutio – apvertimas) ir pradėjo iki šiol besitęsiantį „visų karą prieš visus“. Dievo teisės ir žmogaus pareigos Dievui buvo pakeistos žmogaus teisėmis, kurios daugeliu atvejų prieštarauja dieviškajam įstatymui. Dėl kilusios revoliucijų bangos Europoje kilmingieji ėmė neklausyti karalių, liaudis – kilmingųjų ir apskritai teisėtą valdžią turinčiųjų, šeimos tėvai – Dievo valios vadovaujant šeimai, žmonos – vyrų, vaikai – ne tik tėvų, bet ir savo vyrams nepaklusnių motinų bei mokytojų.Modernus vyras tapo moters priešu, nes pats tapo egoistu, besirūpinančiu ne šeimos bendruoju gėriu, o tik savimi. Įkandin jo pasekė ir žmona. Kiekvienas siekia kuo daugiau malonumų ir atsisako pareigų: vyras – pasiaukojančios meilės žmonai bei vaikams, o žmona – paklusnumo vyrui. Kaip reakcija į vyrų egoizmą atsirado feminizmo judėjimas. Feminizmas atskleidžia realias ir skaudžias problemas, kurių nevalia ignoruoti, tačiau kaip išeitį siūlo lyčių kovą dėl teisių, sukeliančią radikalų susipriešinimą ir paskutinių tvarkos bei harmonijos likučių sunaikinimą.Šeimos institucija Vakarų civilizacijoje neišliks, jei nebus grįžta prie katalikiško vyro ir žmonos santykių idealo. Reikia suvokti, kad katalikiška šeima yra mažutė Dievo armija, didžiosios armijos – kovojančios Bažnyčios – dalis. Kaip ir bet kurioje visuomenėje, šeimoje jos nariai turi kovoti ne tarpusavyje, bet kartu viena kryptimi: už savo šeimos bei visos visuomenės bendrąjį gėrį šioje žemėje, o ypač už neprarandamą gėrį amžinybėje – savo ir savo vaikų sielų išganymą. 

Šeimyninio paklusnumo vertė  

Šventasis Augustinas Dievo valią atitinkančią visuomeninę hierarchiją taikliai pavadino ordo amoris – meilės tvarka. Tikra meilė ne tik nėra priešinga tvarkai ir paklusnumui, bet jį visokeriopai remia ir juo laikosi. Tai ypač galioja mažiausiai tobulos visuomenės (Katalikų Bažnyčios) daliai – šeimai, kurioje žmona iš meilės Dievui noriai paklūsta savo vyrui – šeimos galvai.Tokio paklusnumo pavyzdį moterims davė pats moteriškumo idealas – Švenčiausioji Mergelė Marija. Ji buvo iš širdies atsidavusi, paklusni savo vyrui šv. Juozapui – ji tai darė iš meilės jam, bet pirmiausia – iš meilės Dievui. Tai nebuvo vergiškas, savarankiškai gyventi nemokančios ar nepilnavertės moters paklusnumas. Marija buvo nepalyginamai tobulesnė, šventesnė už šv. Juozapą, ir šis šventumas apėmė paklusnumo dorybę. Ji pripažino Dievo įsteigtą šeimos tvarką, kurioje vyras yra visiems laikams neatšaukiamai paskirtas būti šeimos galva.Būti galva – tai ne privilegija, o atsakomybė, visuma pareigų, už kurių vykdymą kiekvienas tėvas turės duoti apyskaitą amžinybėje, Karaliaus Kristaus teisme. Vyras turi pareigą mylėti ir gerbti moterį, savo vaikų motiną, taip pat iš meilės rūpintis daugybe šeimos reikalų, priderančių vyrui. Jei vyras kiek galėdamas stengiasi visa tai daryti, žmona ir vaikai neturi pagrindo jam nepaklusti.Viena moteris, aptarianti šiuolaikinius literatūros kūrinius apie moterį, aprašo, kad juose dominuoja moteris, išvarginta dabartinės savo būklės, pvz., priversta daug dirbti dėl karjeros, trokšta net tokių dalykų kaip galimybės pačiai namuose slaugyti sergančius vaikus, nepakęsdama minties, kad apie juos tupinėja auklės ir t. t.Net ir šiandien ne viena „išsilaisvinusi“ iš priklausomybės vyrui moteris slapčia ilgisi jai švelnumą rodančio vyro, į kurį galėtų atsiremti sunkią minutę, kuris protingai ir valingai palaikytų tvarką gyvenimo chaose. Širdies gilumoje ji suvokia, kad moteriai nereikėtų stengtis nurungti vyrą jo srityje, lygiai kaip ir vyrams nėra reikalo pralenkti moteris tobulumu kiekvienoje vaikų priežiūros smulkmenoje ir t. t. Moteris karininkė, boksininkė ar gaisrininkė praranda tai, ką turi gražiausio – švelnumą ir moteriškumą. Vyrai ir moterys turi didžiuotis savo vyriškumu ir moteriškumu, jį puoselėti ir ugdyti savo vaikuose. Jei Dievo duota vyro prigimtis linksta vykdyti šeimos galvos pareigas, moteris turi tai tik skatinti ir noriai paklusdama vykdyti savo kaip šeimos širdies užduotį. 

Lygi vyrui, bet paklusni jam

Nors vyrai ir moterys yra lygūs prieš Dievą, nes turi nemirtingą sielą, tačiau šeimoje vyras yra moters „galva“. Kaip suprasti šį katalikiškos visuomenės sampratos „prieštaravimą“? Ar tai iš tiesų yra prieštaravimas?„Aš neleidžiu, kad moteris mokytų, nei kad vadovautų vyrui – ji tesilaiko tyliai“, – gana griežtai sako apaštalas Paulius (1 Tim 2, 12). „Vis dėlto, ar tai ne diskriminacija?“, – galėtume paklausti. Popiežius Pijus XII teigia: „Kas gi daugiau yra ši šv. Pauliaus doktrina ir mokymas, jei ne paties Kristaus mokymas?“ Apaštalų bei jų mokinių – Bažnyčios tėvų – mokymas yra paties Dievo mokymas, o ne tam tikros istorinės visuomenės stereotipų laikymasis ar asmeninė nuomonė. Taip pat ir Bažnyčios mokytojas šv. Jonas Auksaburnis ne moralizuoja jo laikais įprastomis sąvokomis, o perduoda nekintamą moralinį mokymą, kuris privalomas ir šiandien.Savo homilijose (trumpuose pamoksluose) komentuodamas šv. Pauliaus laiškus, jis plačiai aptaria ir mums rūpimą klausimą: kodėl ir kaip žmona turėtų paklusti vyrui. Tačiau jis nepamiršta ir kitos „medalio pusės“: kaip turi elgtis vyras, kaip jis privalo vykdyti savo valdžią žmonai, jog būtų vertas, kad ji paklustų.„Kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva – vyras, o Kristaus galva – Dievas“, – sako šv. Paulius (1 Kor 11, 2). Komentuodamas šią eilutę savo 26 homilijoje apie 1 Laišką korintiečiams, šv. Jonas Auksaburnis iš pradžių paneigia argumentus tų, kurie jau jo laikais skleidė tikėjimo klaidas, sakydami, kad Kristus yra žemesnis už savo „galvą“ – Dievą Tėvą. Šv. Jonas įrodo, kad Jėzus Kristus yra lygus Tėvui, nes pats yra Dievas. Bet vis dėlto jis visame kame klausoTėvo ir yra tobulai paklusnus. Šv. Jonas aiškina:„Jei Paulius kalbėdamas turėtų omenyje valdymą ir pajungimą…, jis būtų pasitelkęs ne žmonos, bet šeimininko ir vergo pavyzdį. Nes kas gi būtų, jei žmona būtų vyro vergė? Tačiau ji yra žmona, tokia pat laisva, tokia pat lygi garbėje. Taip pat ir Sūnus, nors jis tapo paklusnus Tėvui“ (visur išskirta Š. P.).Vien šio gilaus teologinio principo užtektų paneigti visai feminizmo ideologijai. Viešpats Kristus yra lygus Tėvui savo laisve ir garbe, bet tuo pat metu visiškai jam paklusnus. Tokia turėtų būti ir tobula žmona. Kristus yra lygus Tėvui, tačiau rūpinasi ne ginti prieš Jį savo teises, bet kuo uoliau vykdyti savo pareigas Jam. Šeima yra Švenčiausiosios Trejybės atspindys: Dievo Tėvo ir Sūnaus meilė tokia stipri, jog ji pati amžinybėje tampa trečiuoju asmeniu – Šventąja Dvasia. Iš vyro ir žmonos meilės atsiranda trečiasis asmuo – vaikas. Švč. Trejybėje Dievas Sūnus klauso Tėvo, o Šv. Dvasia yra taip pat tobulai paklusni Tėvui ir Sūnui, todėl Ji nemoko Bažnyčios nieko prieštaraujančio Dievo Sūnaus mokymui. Šeimoje žmona turi klausyti vyro, o vaikai – tėvo ir motinos. Taigi šeimos santvarkos ir jos paklusnumo šaknys glūdi pačioje Švč. Trejybėje. 

Pradėkime kiekvienas nuo savęs  

Jei mes, vyras, žmona ir vaikai, prisimintume šį dieviškųjų Asmenų pavyzdį, bemat išsispręstų visos „žmogaus teisių“ problemos šeimoje. Jei kiekvienas tobulai atliktų savo pareigas dėl Dievo meilės, kitos pusės teisės ir garbė būtų savaime užtikrinta: vyras mylėtų žmoną, o žmona paklustų vyrui.Šv. Jonas Auksaburnis toje pačioje homilijoje (apie 1 Kor 11, 2) šį principą išdėsto taip:„Bet neklausinėkime apie dalykus, kurių reikalaujama iš kitų, kai esame kaltinami dėl savųjų: jei tu ir apkaltinsi savo gyvenimo draugą, tai tavęs neišlaisvins nuo kaltės. Žvelk tik į vieną dalyką: kaip tu gali pasiteisinti prieš tuos kaltinimus, kurie skirti tau pačiai. Juk ir Adomas kaltino moterį, o ji vėlgi – gyvatę, bet tai jokiu būdu jų neišgelbėjo. Todėl ir tu dabar taip nekalbėk, bet, gerai apsvarsčiusi, pasirūpink daryti savo vyrui tai, ką privalai. Kai kalbu su tavo vyru, patardamas jam mylėti ir branginti tave, aš taip pat nepakenčiu, jei jis pirmiausia kalba apie įstatymą, taikomą moteriai, bet iš jo reikalauju to, kas yra parašyta apie jį patį. Dėl to ir tu užsiimk tais dalykais, kurie priklauso tau ir parodyk, kad esi sukalbama ir paklusni savo sutuoktiniui. Ir jei iš tiesų esi paklusni savo vyrui dėl Dievo, nekalbėk man apie dalykus, kuriuos jis turi daryti, bet apie tuos, kurių laikytis tave įpareigojo įstatymų leidėjas [Dievas], ir juos atlik tiksliai“.Štai ir atsakymas į klausimą, ar reiktų „pateikinėti kasdienines sąskaitas“ savo sutuoktiniui, „skaičiuoti, kam eilė nešti šiukšles“ ir t. t. Dabartinė feminizmo ir apskritai visa „žmogaus teisių“ ideologija yra nuolatinis kitų kaltinimas už pažeistas savo teises, nepradedant nuo pradžių – nuo minties: „Ką daryti, kad geriau patarnaučiau kitam?“ „Patarnauti – vadinasi mylėti“, – pripažįsta ir minėtas moterų žurnalo psichologas.

Paklusnumas – santarvės bei tvarkos šeimoje šaltinis 

Bažnyčios mokymo apie žmonos paklusnumą vyrui priešininkai pamiršta, kad šis paklusnumas yra naudingas pirmiausia pačiai moteriai ir vaikams, taip pat visai visuomenei. To moko ir šv. Jonas Auksaburnis, aiškindamas šią apaštalo Pauliaus pastraipą: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, – jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų“ (Ef 5, 22–24).Šv. Jonas 20 homilijoje apie Laišką efeziečiams komentuoja:„Iš pat pradžių… Dievas ypatingai pasirūpino šia sąjunga ir, kalbėdamas apie porą kaip apie vienį, pasakė: „Vyru ir moterimi sutvėrė juos“, ir vėl: „Nebėra nei vyro, nei moters“ (Gal 3, 28). …Taigi jau pradžioje moteris kilo iš vyro, o po to iš moters kilo tiek vyras, tiek moteris“.Moteris iš pat pradžių buvo sukurta kaip draugė vyrui, taigi pavaldi jam, o Adomo palikuonys vyrai iš pat savo prigimties gelmių linkę moterį mylėti ir saugoti bei privalo būti jai dėkingi už savo pačių atsiradimą. Taigi nei viena lytis nėra žeminama.Šv. Jonas čia pamini dalį garsiojo šv. Pauliaus sakinio: „Nebėra nei žydo, nei graiko…, nei vergo, nei laisvojo…, nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28). Kaipgi tas pats apaštalas, pasakęs, kad nebėra nei vyro, nei moters, kituose laiškuose gali taip griežtai liepti jai laikytis tyliai, klausyti vyro? Bet juk šis apaštalas, pasakęs: „Nebėra nei vergo, nei laisvojo“, liepia, kad vergai klausytų savo šeimininko, „bijodami Viešpaties“ (Kol 3, 22). Čia aiškiai matome, kaip krikščionybė žvelgia į žmogų tiek kaip į asmenį, tiek kaip į visuomeninę būtybę. Viena vertus, visi žmonės, atskiri asmenys, yra lygūs kaip turintys dangui skirtą nemirtingą sielą, bet kita vertus, jie sudaro visuomenę, kuri negali būti veiksmingai organizuota kitaip, nei hierarchijos principu. Žmonės pavaldūs vieni kitiems, nes jiems iš prigimties reikia gyventi visuomenėje. To moko ir didysis teologijos autoritetas šv. Tomas Akvinietis: žmonių pavaldumas žmonėms būtų buvęs ir jei Adomas nebūtų nusidėjęs – tik vergiškas paklusnumas yra nuodėmės padarinys ir bausmė už ją („Teologijos suma“, I, q.96, a.4 corp.). Dėl to ir žmona gali būti pavaldi vyrui, neprarasdama orumo, nes tai įsakė ne pats vyras, o visos žmonių visuomenės Sutvėrėjas. Jei paneigsime šią Dievo nustatytą tvarką, tuomet, vadovaudamiesi tuo pačiu principu, turėsime atmesti ir bet kokią žmoniųįsteigtą valdžią bei paklusnumą: viršininkus įstaigose, laipsnius kariuomenėje ir t. t. O tai reikštų visuomenės iširimą.

Kuo naudinga hierarchija šeimoje?  

Tęsdamas Laiško efeziečiams (Ef 5, 22–24) komentarą, šv. Jonas rašo apie hierarchinės tvarkos šeimoje naudą:„Taigi Kristus pasakė: „Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį“… Nes nėra nieko, kas suvienytų mūsų gyvenimą labiau, nei vyro ir žmonos meilė. Dėl to daugelis padeda šalin savo ginklus, už tai jie atiduotų net savo gyvybę. Ir Paulius niekada be priežasties ir be tikslo nebūtų tiek kalbėjęs apie šį dalyką: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui“. Kodėl gi taip? Kadangi tada jie gyvena santarvėje, jų vaikai yra gerai auklėjami ir namiškiai laikosi geros tvarkos; kaimynai, draugai ir giminės džiaugiasi tuo. Bet jei bus priešingai, tuomet viskas apverčiama aukštyn kojomis ir prasmenga į sumaištį…“Iš šio šv. Jono komentaro ryškėja du dalykai.Pirma: jei šiuolaikinėje šeimoje būtų laikomasi paklusnumo principo, ji „gyventų santarvėje“ – iškiltų daug mažiau nesutarimų ir ginčų. Jeigu nuomonės kuriuo nors klausimu skiriasi, vis tiek reikia priimti kažkokį sprendimą. Tada negali būti geresnės išeities, kaip mylintis žmonos paklusimas vyro sprendimui. Šeimose, gyvenančiose šiuo šventu paklusnumu, iškils vis mažiau nuomonių skirtumų, nes jų narių širdys bei valios, kartu vykdydamos Dievo valią, vis labiau taps viena.Antra: laikantis paklusnumo principo, bus gerai auklėjami vaikai, nes jie matys vieningą tėvo ir motinos valią jų auklėjimo ir kitais klausimais, be to, sekdami motinos paklusnumo pavyzdžiu, patys išmoks paklusti ne tik tėvo, bet ir motinos bei bet kuriam kitam teisėtam autoritetui. Jie suvoks žodį „reikia“, be kurio neįmanoma tikra asmenybės branda. Vaikai ir paaugliai visais laikais krėsdavo eibes, bet sąžinėje visuomet išlaikydavo suvokimą, kad tėvų ir mokytojų reikia klausyti. Anksčiau autoritetų buvo kartaisneklausoma iš vaikiško padykimo, o dabar atmetamas pats autoriteto principas, teatsižvelgiant tik į išorinės bausmės už viešosios tvarkos pažeidimą grėsmę. Įsigali nuomonė, kad kol paauglys nesigriebia fizinio smurto, jis gali tyčiotis iš visų autoritetų ir moralinių normų. O dėl to dažnai kaltos ir motinos, nedavusios paklusnumo pavyzdžio.

Galva gelbsti kūno sveikatą 

Daug dalykų, kurie kadaise buvo akivaizdūs (kad ir žmonos paklusnumas vyrui) ir būdavo paaiškinami tiesiog fraze „taip reikia“, dabar, smunkant visuomenei, tampa neaiškūs ir tenka griebtis giliausio – teologinio – jų paaiškinimo. Taip yra, nes mūsų visuomenė vėl pagoniška, kaip šv. Jono Auksaburnio laikais, IV amžiuje, ji buvo dar gana pagoniška, nesilaikanti šeimos santvarkos, Dievo numatytos jau Adomui ir Ievai.Šv. Jonas tokiai visuomenei aiškina (toliau komentuodamas Ef 5, 22–24):„Taigi tuomet aptarkime kaip mūsų pagrindinį teiginį, kad vyras užima „galvos“ vietą, o žmona – „kūno“ vietą. 23, 24 eilutės: Toliau jis [šv. Paulius] tęsia, pateikdamas argumentus, ir sako, kad „vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, – jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų“. Po to, pasakęs: „Vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva“, jis prideda: „Jis yra kūno gelbėtojas“. 

Juk iš tiesų galva gelbsti kūno sveikatą.

Jis jau prieš tai išdėstė vyrui ir žmonai jų meilės pagrindą ir sąlygą, kiekvienam paskirdamas tinkamą vietą: vienam – valdžios ir apgalvojimo, kitai – paklusimo vietą. Taigi, kaip „Bažnyčia“, tai yra tiek vyrai, tiek žmonos, „klauso Kristaus, taip ir jūs, žmonos, pakluskite savo vyrams kaip Dievui““.Kaip matome, ir apaštalai, ir jų mokiniai patvirtina, jog vyro valdžia žmonai yra ne kažkoks žmonių susitarimas, kurį galima keisti, bet tikra valdžia, visuomenės institucija, įsteigta paties Kūrėjo, kuriai reikia paklusti „kaip Dievui“. Feminizmo maištas prieš ją kaip principą yra maištas prieš patį Kūrėją.Vyras kaip galva „gelbsti šeimos kūno sveikatą“ – geras vyras stato gerą šeimą. Kita vertus, „žuvis pūva nuo galvos“. Kadaise buvusi krikščioniška šeima pradėjo pūti nuo vyro sugedimo. Nukrypimų nuo idealo būta visais laikais, tačiau masiniu reiškiniu jie tapo tada, kai vyrai naujaisiais laikais, ypač XVIII–XX a., praradę religingumą, ėmė atsisakyti didžiulės atsakomybės bei pasiaukojimo pareigos ir panoro patogiai mėgautis vien tik galvos teisėmis: paniro į vien darbą ar savo pomėgius, nebesirūpino religiniu gyvenimu šeimoje, nustojo deramai gerbti moterį, ėmė šiurkščiai su ja elgtis, laužyti santuokinę ištikimybę ir t. t.Moterys, būdamos iš prigimties pareigingos, iš inercijos ilgai ir kantriai kentėjusios tokį netinkamą šeimos galvų elgesį, besistengdamos ištikimai nešti ne tik savo, bet ir vyro pareigas, galų gale nebeatlaikė ir puolė kovoti už savo „teises“. Tai suprantama, nors ir neteisinga reakcija. Žinoma, toks vaizdas supaprastintas. Šie procesai buvo sudėtingesni, veikė įvairūs veiksniai, jų tarpe ir pačių moterų moralės smukimas industrinėje didmiesčių visuomenėje.

Pasiaukojanti vyro meilė žmonai 

Paklusnumas vyrui dėl Dievo valios… „Ar tai ne vienpusiškas reikalavimas? Juk tiek daug reikalaujama iš moters, o vyrui viskas leidžiama“, – tokia abejonė gali kilti ir moteriai katalikei, ypač matančiai šiuolaikinių vyrų apsileidimą.Tačiau apaštalai ir Bažnyčios tėvai daug reikalauja ir iš vyro. Katalikiškos šeimos kūno sveikatą turi palaikyti šeimos galvos pasiaukojimas. Jau šv. Paulius rašo, tęsdamas aukščiau aptartą pastraipą apie žmonos paklusnumą: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią… Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu“ (Ef 5, 25–33).Tokia vyro meilė – vienintelis veiksmingas vaistas nuo feminizmo. Jis turi atiduoti save žmonai ir vaikams, kad juos pašventintų. Katalikiška šeima – tai savęs atidavimas vienas kitam, siekiant šventumo, taisant pirmiausiai savo, o po to – kito trūkumus ir ydas. Taigi ir žmona turi šventą teisę bei pareigą su meile ir nuolankumu pasakyti vyrui jo trūkumus ir padėti taisytis. Bet pirmiausia vyras turi su didžiausiu rūpesčiu mylėti, maitinti ir globoti žmoną kaip savo kūną, skatinti ją siekti tobulybės. Jei galva rūpinsis kūnu, tai šiam nebus reikalo sukilti prieš galvą.Šv. Pauliui antrina šv. Jonas Auksaburnis, komentuodamas minėtas apaštalo Laiško efeziečiams mintis:„Tu matei paklusnumo mastą, dabar taip pat išgirsk meilės mastą. Ar norėtumei, kad tavo žmona būtų paklusni tau, kaip Bažnyčia paklūsta Kristui? Tada pats apgaubk ją tokiu pačiu įžvalgiu rūpesčiu, kaip Kristus rūpinasi savo Bažnyčia. Taip, netgi jeigu tau reikėtų atiduoti savo gyvybę už ją ar netgi būti sukapotam į gabalus dešimt tūkstančių kartų, arba ištverti bei pereiti visokias kančias – neatsisakyk to. Net jei tu pereitum visa tai, vis tiek nepadarysi, ne, netgi tada nebūsi padaręs nieko, kas prilygtų Kristui. Juk tu tai darai tajai, su kuria jau esi surištas, bet Jis tai darė tajai, kuri buvo atsukusi Jam nugarą ir neapkentė Jo. Todėl taip pat, kaip Jis palenkė prie savo kojų tą, kuri atsuko Jam nugarą, kuri Jo neapkentė, atstūmė ir paniekino, palenkė ne grasinimais, ne prievarta, ne baime, nei kuo nors panašiu, bet nenuilstamu švelniu meilumu, taip ir tu elkis su savo žmona. Nors matytum ją žiūrinčią iš aukšto į tave, atstumiančią ir niekinančią tave, vis tiek savo didžiu rūpestingumu jai, meilumu ir gerumu gali ją palenkti prie savo kojų… Savo gyvenimo draugės, vaikų motinos, visokeriopo džiaugsmo šaltinio niekas neturėtų kaustyti baimės ir grasinimo grandinėmis, bet meile ir geru būdu. Nes kokia gi sąjunga yra ten, kur žmona dreba prieš savo vyrą? Ir kokį gi malonumą patirs pats vyras, jei gyvens su žmona kaip su verge, o ne kaip su laisva moterimi? Taip, nors tu daug kentėtum dėl jos, nepriekaištauk jai, nes ir Kristus taip nedarė“. Aišku, kad šv. Jonas Auksaburnis, sakydamas „palenkti prie savo kojų“ turi omenyje ne žmonos pažeminimą, o jos atsidavimo vyrui išugdymą jo paties pasiaukojimu, „meile ir geru būdu“. Tai išsklaido pradžioje minėto psichologo nuogąstavimus, kad krikščionybė mokė moterį vertinti vyrą kaip poną, valdovą. Taip, jis tam tikru mastu yra šeimos valdovas, tačiau jis turi būti pasiruošęs iškęsti bet kokias kančias dėl savo mylimos žmonos. Žinoma, ne kiekvienas vyras pasiekia tokį pasiaukojimą, kaip ir moteris – tobulą paklusnumą. Tačiau šv. Jonas Auksaburnis ragina tiek vyrą, tiek žmoną siekti šio aukšto krikščioniško idealo.

Šiurkštumo vengimas  

Nors ir ragindamas siekti šventumo aukštumų, Šv. Jonas Auksaburnis nepamiršta, kad net krikščionių sielose išlieka dalis prigimtinio palinkimo į blogį, kad net jie yra nusidėjėliai ir gali smukti žemiau, nei verta žmogaus vardo. Neskaitant kitų ydų, gimtosios nuodėmės pažeista moteriška prigimtis linksta į plepumą, smalsumą ar kaprizingumą, o vyriška – į nesaikingumą, šiurkštumą ir t. t. Dešimtoje homilijoje apie šv. Pauliaus Laišką kolosiečiams šv. Jonas aiškina šią laiško pastraipą:„Jūs, žmonos, būkite klusnios vyrams, kaip dera Viešpatyje. O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs. Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui. O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs… Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldą kaip atlyginimą. Tarnaukite Viešpačiui Kristui!“ (Kol 3, 18–24).Šventasis Bažnyčios tėvas moko:„18 eilutė: „Žmonos, būkite klusnios vyrams, kaip dera Viešpatyje“. Tai yra būkite klusnios dėl Dievo, sako jis, nes tai papuošia jus, o ne juos. Aš neturiu omenyje to paklusnumo, kuris pridera šeimininkui, nei to, kuris yra vien iš prigimties, bet to, kuris yra dėl Dievo“.Taigi žmona raginama pripažintivyro valdžią ir paklusti jam ne tiek dėl to, kad vyras jai patinka, yra geras ar dėl kitų žmogiškų motyvų, bet dėl Dievo autoriteto. Jei žmona atsisakytų paklusti teisėtiemsvyro nurodymams, ji apskritai atmestų paklusnumo ir hierarchinio autoriteto principą šeimoje, o kartu ir Dievo autoritetą bei šv. Pauliaus apibrėžtą tiesą: „Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo“ (Rom 13, 1). Tokiu atveju ir ji pati negalėtų vadovauti savo vaikams, nes vaikai galėtų skelbtis esantys „lygūs“ motinai bei tėvui – juk hierarchija atmetama.Šv. Jonas Auksaburnis tęsia:„19 eilutė: „O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs“. Žiūrėkite kaip jis vėl paragino abipusiam apsikeitimui. Kaip kitu atveju jis reikalauja baimės ir meilės, taip jis daro ir čia. Juk netgi tas, kuris myli, gali būti šiurkštus. Dėl to jis nori pasakyti štai ką: nekovokite, nes nieko nėra blogiau kaip ši kova tarp vyro ir žmonos… Todėl mylėti yra vyro dalis, o nusileisti pritinka kitai pusei. Jei kiekvienas įneša savąją dalį, viskas stovi tvirtai. Būdama mylima, žmona tampa mylinčia, o jai esant nuolankiai, vyras tampa nuolaidus… Pažvelkite, kaip ir prigimtis buvo taip sutvarkyta, kad vienas mylėtų, o kitas – paklustų. Nes kai valdantysis myli valdomąjį, viskas stovi tvirtai. Meilė iš valdomojo pusės nėra tiek būtina, kiek iš valdančiojo valdomajam, nes iš pastarojo reikalingas paklusnumas. Tai, kad moteris turi grožį, o vyras – geismą, parodo, jog taip yra sutvarkyta dėl meilės. Todėl nesielk kaip despotas dėl to, kad tavo žmona pavaldi tau, nei tu nesipūsk dėl to, kad tavo vyras tave myli. Tegul nei vyro meilė neleidžia riesti nosies žmonai, nei žmonos pavaldumas neleidžia vyrui pasipūsti. Būtent tam jis pajungė ją tau, kad ji būtų labiau mylima. Būtent tam jis padarė tave mylima, o žmona, kad tu galėtum lengviau pakelti savo priklausomybę. Nebijok būti pavaldine, nes pavaldumas tam, kuris myli tave, nėra sunkus. Nebijok mylėti, nes tu turi jos nuolaidumą“.Prie tokių žodžių sunku ką nors pridurti. Tereikia iš naujo atrasti šią meile bei nuolankumu persmelktos valdžios ir paklusnumo paslaptį, labiausiai matomą Švč. M. Marijos ir šv. Juozapo šeimoje.

Nugalėti šiurkštumą… nuolankumu 

Tačiau šv. Jonas Auksaburnis eina dar toliau: jis ragina klausyti vyro „kaip Dievo“, nors šis turi ydų ir net jei elgiasi su žmona neleistinai šiurkščiai. Žinoma, toks paklusnumas baigiasi, kai duodami įsakymai ima prieštarauti katalikų tikėjimui ar moralei. Jei vyresnysis peržengia tą ribą, klausyti ne tik nereikia, bet ir negalima. Tačiau kol jis to nepadarė, reikia laikytis švento paklusnumo principo.Tai panašu į vienuolių paklusnumą kad ir įnoringam vyresniajam, kurio klausoma iš meilės Dievui, nepaisant jo žmogiškų netobulumų, kurie ne tik nekenksmingi klausančiojo sielai, bet ir užgrūdina, ištobulina ją – juk nemaloniai besielgiančio vyresniojo sunkiau klausyti, tam reikia save nugalėti. Žinoma, tai tik analogija: vienuoliai duoda tobulo paklusnumo vyresniesiems įžadą, kuris yra daug griežtesnis už paklusnumo vyrui pareigą.Aiškindamas šv. Pauliaus 1 Laišką korintiečiams (1 Kor 11, 2), šv. Jonas taip plėtoja šią mintį:„Ypatingas paklusnumas Dievui yra neperžengti Jo įstatymo, net kenčiant dalykus, priešingus tam įstatymui. Pagal tą pačią taisyklę, to, kuris myli vien būdamas mylimas, negalima laikyti darančiu didžius dalykus. Bet jei kuris maloniai sutinka žmogų, kuris jo nekenčia, tas yra labiausiai vertas gauti vainiką. Dėl to ir tu taip galvok, kad jei tavo vyras sukels tau pasipiktinimą, o tu tai ištversi, tu gausi šlovingą vainiką: bet jei jis bus malonus ir švelnus, už ką gi Dievas galės tave apdovanoti?“Taigi paklusnumas tampa neišsenkančiu nuopelnų šaltiniu. Žinoma, žmona turi ne tik teisę, bet ir pareigą kritikuoti vyrą už jo blogus įpročius, kurie žlugdo šeimos bendrąjį gėrį, pvz., už smurtavimą, išlaidumą, girtavimą. Dar daugiau, jeigu tokių įpročių vyras neatsisako ir dėl jų net nebegali valdyti šeimos, žmona turi teisę perimti šeimos vairą. Tačiau net jei taip dėl dabartinių vyrų nuosmukio faktiškai atsitiktų daugelyje šeimų, nereikštų, kad Dievas „apsigalvojo“ ir šeimos galvos pareigas skyrė moteriai. Moteris tik išimties tvarka perima dalį šeimos galvos pareigų, bet privaloma hie­rarchinė tvarka lieka ta pati.Tačiau šv. Jonas tuojau „apverčia“ klausimą kita puse. Dėl to paties dangiško vainiko kiekvienas privalome kovoti su savimi, kad neįžeistume kito:„Šiuos dalykus aš kalbu ne skatindamas vyrus būti šiurkščiais, bet įtikinėdamas žmonas būti kantriai nuolaidžias jų vyrų grubumui. Kadangi kai kiekvienas rūpinasi atlikti savo pareigas – žmona yra pasiruošusi ištverti net šiurkštų vyro elgesį, o vyras susilaiko nuo šiurkštaus elgesio su ja, kai yra blogos nuotaikos – tuomet įsivyrauja ramybė kaip prieplaukoje be bangų“.Toliau šv. Jonas skatina tikras tobulumo lenktynes:„Todėl tegul žmona nelaukia dorybės iš savo vyro, kad tik tuomet parodytų savąją, nes tame nėra nieko didaus; nei, kita vertus, vyras tenelaukia paklusnumo iš savo žmonos, tik tada suvaldydamas save…, bet kiekvienas, kaip sakiau, pirmasis tedaro savąją dalį. Jeigu pagonims, smogiantiems mums į dešinį skruostą, mes turime atsukti kitą, tai daug labiau žmona turėtų pakelti šiurkštų vyro elgesį. Aš tai sakau ne tam, kad žmona būtų mušama – toli gražu, nes tai yra didžiausias įžeidimas – sakau ne tai, kuri yra mušama, bet tam, kuris muša. Bet jei per nelaimę tau teko toks sutuoktinis, nepriimk to piktai, o moterie, atsimindama atlygį, kuris skirtas už tokius dalykus ir jų pagirtinumą jau šiame gyvenime. O jums, vyrai, aš taip pat sakau: laikykite taisykle tai, kad negali būti tokio įžeidimo, kuris verstų jus smogti žmonai“.Po to šv. Jonas Auksaburnis pačiais griežčiausiais žodžiais bara vyrus, mušančius savo žmonas. Toks žiaurumas buvo pagonybės liekana, dar gyvavusi šventojo laikais. Tik krikščionybės įsigalėjimas žmonių širdyse ištraukė moterį iš tos vergiškos būklės, kurioje ji iki tol buvo visame pasaulyje.

Namų karalienė 

Šv. Jonas Auksaburnis atremia jausmais paremtus vyro argumentus:„„Bet moteris yra įžūli“, – sako jis. Tačiau pasvarstyk, kad ji yra moteris, silpnesnis žmogus, o tu esi vyras. Tu dėl to buvai paskirtas valdytoju ir jos galva, kad galėtum susitaikyti su silpnumu tos, kuri paskirta tavo valdžiai. Tada padaryk savo valdymą šlovingu. O šlovingas jis bus tada, kai valdinys nesulauks jokios nepagarbos iš tavęs. Juk ir monarchas pasirodo labiau pagerbtas, jei suteikia daugiau garbės pareigūnui, esančiam žemiau jo. Bet jeigu jis atima garbę ir sumenkina to rango kilnumą, jis netiesiogiai nukerta ir nemažą savo paties šlovės dalį. Taigi, jei tu atimi garbę tai, kuri valdo šalia tavęs, tavo paties valdymo garbė bus sugriauta“.Šventasis čia lygina šeimą su monarchija: tėvas yra lyg karalius, motina užima karalienės arba kilmingųjų karaliaus patarėjų, o vaikai – liaudies vietą. Geras vyras, kaip ir geras karalius, turi tartis su žmona – karaliene, kuriai priklauso svarus patariamasis balsas, ir net su pilnamečiais vaikais. Šeimos tėvas panašus ne į XVIII a. absoliutų monarchą, užgrobusį žemesniesiems priklausiusį patariamąjį balsą, bet į viduramžių karalių, kurio valdžia buvo saikingai apribota.Kad tradicinėje katalikiškoje visuomenėje moteris nebuvo beteisė, rodo ir viduramžių pilies valdovės pavyzdys. Vyrui išvykus, ji sumaniai duodavo įsakymus pilies pareigūnams, net ir esant vyrui, ji dalyvaudavo dvaro valdyme. Taip pat ji priimdavo svečius, pasiuntinius ir t. t. (žr. Joseph Gies, Life in the Medieval castle, New York, 1979, p. 81). Tai, kad vaikus ir žmoną, jei ji netapdavo našle, teisiškai atstovavo vyras, rodo ne jos beteisiškumą, o organišką krikščioniškos visuomenės sampratą: visuomenė yra ne atomais virtusių individų sankaupa, bet organiškas kūnas, sudarytas iš ląstelių, natūraliai susiformavusių visuomenės struktūrų: valsčių, profesinių korporacijų ir t. t. Pagrindinė visuomenės ląstelė yra šeima. Šeimos galva atstovaudavo ją visose visuomeninėse sferose: teisinėje, politinėje ir kt. Šeima turėjo vieną balsą, kurį panaudodavo tėvas.

Šeimos tėvas – „nuolankusis karalius“ 

Vyras šeimoje yra lyg karalius, kurio valdžia yra daugiau pareiga ir atsakomybė, nei teisė valdyti. Krikščioniškais laikais geras valdovas turėdavo joti į mūšį savo riterių priešakyje, rizikuodamas savo galva. Tokių karalių būta nemažai, toks turi būti ir tėvas.Krikščionių karaliai nepamiršdavo nuolankumo dorybės: „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas“ (Mt 20, 26). Tai privaloma ir šeimos tėvui. Visi stovintieji ant aukštesnio hierarchijos laiptelio turi tam tikra prasme „klausyti“ žemiau stovinčių. Vyras šia prasme turi klausyti ir žmonos bei vaikų – klausti jų patarimo, noriai, nedelsdamas atsiliepti į jų poreikius ir lūkesčius, pasiaukodamas dirbti, kad juos išpildytų.Nuolankumas išoriniame elgesyje gerai išreiškiamas ir riteriškumu arba džentelmeniškumu. Kodėl moteris turi gerbti vyrą, jei jis neteikia moteriai tiek pagarbos ir paslaugumo, kiek ji verta? Džentelmeniškas elgesys yra ne tuščias formalizmas, o vyro pareiga, kylanti iš jo pašaukimo būti šeimos galva. Neužtenka vien „vidinės“ pagarbos žmonai, ji turi reikštis ir išoriniais galantiškumo, dėmesio ženklais, ir ne vien prieš santuoką ar medaus mėnesio metu, bet visą bendrą gyvenimą. Joks feministinis „moterų teisių“ judėjimas nepajėgs iškovoti moteriai to mylinčio dėmesio, kurį gali suteikti tikrai džentelmeniškas jos vyras. Jo trūkumas bei ilgesys ir yra viena iš slaptų to judėjimo priežasčių. Šeimos tėvas turi dalį paties Kristaus karališkume. Bet Kristus yra karalius pirmiausia kaip gerasis ganytojas, vedantis savo avis į amžinąsias ganyklas, atiduodantis už avis net gyvybę. Vyras yra pašauktas sudaryti sąlygas šeimos narių išganymui, jis labiausiai atsakingas už tai, kad šeima bendrai kalbėtų maldas, lankytų šv. Mišias, praktikuotų dorybes. Galbūt tai giliausia dvasinė lietuviško žodžio „vesti“ prasmė: vyras santuokos dieną veda savo žmoną prie altoriaus ir per visą gyvenimą link dangaus. Todėl vyras, tėvas ne tik gali, bet ir privalo būti religingas, pamaldus. Tik naujųjų laikų katalikų tarpe susiklostė keista padėtis, kad religija priskirta moterų sferai, o daugumas vyrų iš jos pasitraukė. Religija kaip viešas Dievo kultas, Dievo valios įgyvendinimas pasaulyje savo esme yra pirmiausia vyriška sritis. Taip visais laikais buvo Katalikų Bažnyčioje – vyrų, tėvų pasitraukimas iš aktyvaus praktikavimo yra viena giliausių dabartinės tikėjimo krizės priežasčių.Vyras kaip galva turi duoti šeimai religinius principus, savo pavyzdžiu skatindamas pagal juos gyventi, o žmonos užduotis – su meile įgyvendinti, plėtoti tuos principus net smulkiausiose šeimos gyvenimo detalėse, skatindama tam ir vaikus. Taigi vyras turi pareigą prieš Dievą pažinti katalikų tikėjimą, katekizmą, mokėti argumentuotai pagrįsti jo tiesas vaikams ir net žmonai, kai jiems iškyla klausimų. Tik tokio vyro vedama šeima taps „namų bažnyčia“, kurioje viešpatauja Kristus. ***Iš aptartų Šv. Jono minčių galime suprasti, jog daugybė problemų šeimose kyla dėl to, kad jos nepraktikuoja tikėjimo. Kitas problemų šaltinis – ekonominis. Dabartinėse liberalizmo principais grįstose valstybėse dažna moteris tiesiog priversta dirbti, nes vyras vienas negali išlaikyti net nedidelės šeimos. Katalikiška valstybė rūpindavosi, kad net daugiavaikės šeimos galėtų išgyventi dirbant vien vyrui ar iš smulkaus šeimos bendro namų verslo. Tada žmona-motina galėdavo geriau atsidėti namų židinio kūrimui.Būtent katalikiška šeimos samprata yra tas aukso vidurys, subtiliai suderinantis žmonos paklusnumą vyrui su jos privilegijuota, pagarba apsupta padėtimi. Atmetant tokį šeimos modelį, moteriai kyla pavojus papulti į besaikio karjeros siekimo, savo išdidumo bei kitų aistrų vergiją. Melskimės Šventajai Šeimai ir patys sekime jos pavyzdžiu, kad būtų visuotinai atkurtas tikras moteriškumas bei vyriškumas šeimose. 

Dvi šventosios Kotrynos 

Kad išmintis, mokytumas, įtaka Bažnyčios ir valstybės valdymui krikščioniškoje civilizacijoje priklauso ne vien vyrams, įrodo dvi žymios šventosios Kotrynos. Šv. Kotryna Aleksandrietė, aštuoniolikmetė krikščionė, gynė tikėjimą imperatoriaus Maksencijaus (305–312) akivaizdoje. Po to ji turėjo stoti į viešą disputą su 50 pagonių filosofų – tuo metu Aleksandrija buvo vienas svarbiausių filosofijos centrų. Nenugalimais argumentais ji nuginčijo filosofus, šie atsivertė į Kristaus mokslą ir už tai buvo sudeginti. Kotryną ištempė ant kankinimų rato, bet ji savo malda ratą sulaužė. Galiausiai jai buvo nukirsta galva. Angelai jos kūną nunešė ant Sinajaus kalno, į Dievo apsireiškimo Mozei vietą. Imperatorius Justinijonas I ant jos kapo pastatė žymųjį Sinajaus šv. Kotrynos vienuolyną. Mergelė ir kankinė Kotryna tapo krikščionių filosofijos globėja.Dominikonė tretininkė šv. Kotryna Sienietė (1347–1380) buvo Prancūzijos karaliaus Karolio V ir kitų Europos valdovų patarėja. Jos nepaprastai įtakai priskiriamas popiežiaus Grigaliaus XI grįžimas iš Avinjono į Romą 1376 metais. Dėl Kotrynos autoriteto Italija liko ištikima popiežiui Urbonui VI Didžiosios Vakarų schizmos metu – šv. Kotryna yra Romos miesto ir Italijos globėja. Kotrynai didžia dalimi priskiriamas ir dominikonų ordino reformavimas. Jos raštai tapo to meto italų literatūros klasika šalia Dantės ir Petrarkos. Nepaisant įtemptos diplomatinės veiklos, Kotryna buvo žymi mistikė ir dvasinė mokytoja, Viešpaties apdovanota stigmomis.

Šarūnas Pusčius

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Žmogaus samprata Šv. Tomo Akviniečio politinė koncepcijoje

Šv. Tomas pritaiko žmogui Aristotelio apibrėžimą „zoon politikon“, vadindamas jį „animal politicum et sociale“ arba „animal civile“ – t. y. politiniu, socialiniu, pilietiniu gyvūnu. Ši, kiek mechaniškai perkelta iš graikų filosofijos (dar aiškiai nežinojusios žmogaus nemirtingos sielos) sąvoka neturėtų būti suprasta supaprastintai. 

Šv. Tomas daugelyje vietų krikščioniškai aptaria žmogų kaip „compositum humanum“ – kūno ir sielos vieningą kompoziciją. Žmogus užima žemiausią vietą protingų būtybių hierarchijoje po Dievo ir angelų. Jis niekada tobulai nesužinotų viso, kas susiję su juo, jei jam nepadėtų aukštesnės būtybės. Žmogus tuo pačiu yra aukščiausia kūniška būtybė, valdanti ir naudojanti visas kitas būtybes kaip priemonę savo tikslams (ypač aukščiausiajam tikslui – amžinojo gyvenimo pasiekimui). Taigi visa visata sutvarkyta hierarchiniu principu, ir žmogus joje užima konkrečią vietą.

Šv. Tomas daug kartų pabrėžia politinę žmogaus prigimtį. Jis parodo, kad žmogus pavaldus trejopai tvarkai: 1) apreikštam dieviškajam įstatymui; 2) protui (ratio) ir 3) politinei valdžiai. Tam pagrįsti naudojama aristoteliška argumentacija. Jei žmogus būtų savo prigimtimi vienišas gyvūnas, jam pakaktų pirmų dviejų tvarkos rūšių. Bet kadangi jis yra politinė būtybė, pasiekti savo tikriesiems tikslams ir aukščiausioms gyvenimo ir dorybės formoms jam yra būtina dalyvauti politiniame gyvenime ir praktikuoti politines dorybes (čia turimas galvoje gyvenimas bendruomenėje). Valstybė negali būti vien žmogaus valios kūrinys, ji turi būti pagrįsta visuomenės patirtimi, ji yra istorinis produktas, aukščiausia žmonių bendrumo išraiškos forma.

Šv. Tomas, ne taip stipriai, kaip krikščioniškojo platonizmo atstovai, pabrėžia pirmosios nuodėmės padarytą žalą žmogiškoms institucijoms. Jis pasitelkia Aristotelio paaiškinimą, kad valstybė ir socialinės institucijos yra pagrįstos pačia žmogaus prigimtimi. Šv. Tomas neneigia krikščioniškos nuostatos, kad tos institucijos yra nuodėmės rezultatas ir dieviškas vaistas nuo jos. Bet nuodėmė nepažeidė pačių prigimties principų (ipsa principia naturae). Dėl to jos pasekmės susilpnina tiktai žmogaus pajėgumą pildyti prigimtinės teisės reikalavimus, bet neatima iš jo sugebėjimo pasiekti tos teisės pažinimo. Tos pasekmės nepaneigia grynai natūralių etinių vertybių egzistavimo. Būtent šių vertybių sferoje yra ir valstybės egzistavimo teisė, kylanti, anot šv. Tomo, iš žmogaus prigimties.

Aristotelis aukštino pačią valstybę kaip žmogaus prigimties realizavimą ir galutinį tikslą. Tai jokiu būdu nepriimtina krikščioniškai pasaulėžiūrai, kuri pabrėžia aukštesnių, amžinų ir galutinių vertybių (susijusių su sielos tikslu – amžinuoju gyvenimu) egzistavimą ir grynai žmogiškų priemonių nepakankamumą joms pasiekti. Prigimtinė tvarka ir teisė yra tik aukštesnės už politiką – tai Dievo amžinos tvarkos ir teisės įgyvendinimas bei pritaikymas žemiškajame gyvenime. Prigimtis turi būti patobulinta malonės. Valstybės, kaip prigimtinės tvarkos dalies, veiksmai turi būti suderinti su bendra pasaulio kryptimi į Dievą. Taip šv. Tomas suderino antikinę ir krikščionišką valstybės idėją.

Šventasis Tomas Akvinietis (1225–1274), atlikęs sintezę tarp Aristotelio filosofijos ir krikščioniškosios tradicijos, yra nusipelnęs ir politinės teorijos srityje. Jo politinė koncepcija turėjo įtakos visos katalikiškosios civilizacijos augimui.

Šarūnas Pusčius

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Šv. Jono Bosko sapnas apie dvi kolonas jūroje