Categories
NUOMONĖS

Buvusi „Femen“ atstovė atsiprašo krikščionių. Apie tai, kaip prancūzų feministė tapo patriote ir konservatyvių pažiūrų gynėja!

Kai kurie iš jūsų galbūt prisimena šį įvykį. 2013 m. vasario 12 d. aštuonios pusnuogės feministės iš organizacijos Femen įsiveržė į Notre Dame katedrą Paryžiuje, norėdamos, jų pačių žodžiais tariant, atšvęsti Benedikto XVI abdikaciją, apie kurią buvo paskelbta dieną prieš tai. Kairiųjų pažiūrų aktyvistės su apnuogintomis krūtimis šventykloje atliko šventvagiškus veiksmus. Smūgiais lazdomis jie taip pat apgadino ten eksponuojamą auksinį varpą. Po dvejų metų Paryžiaus apeliacinis teismas išteisino „Femen“ aktyvistes, panaikindamas joms kaltinimus vandalizmu ir šventvagyste. Maža to, buvo priteista sumokėti kiekvienai iš feminisčių po 1 500 eurų žalos atlyginimo, nes apsaugos darbuotojai, jėga išvedę pusnuoges aktyvistes iš katedros, su jomis elgėsi pernelyg žiauriai.

Viena iš šių šventykloje protestavusių moterų buvo Marguerite Stern, kuriai tuo metu buvo 22 metai. Šiandien ji gailisi dėl savo poelgio. Jos pačios žodžiais tariant:

„Šūksniais įsiveržti į Paryžiaus Notre Dame buvo būdas sunaikinti dalį Prancūzijos, t. y. dalį savęs. Būdama 22-ejų metų to nesuvokiau“.

Kai 2019 m. Notre Dame katedra liepsnojo, Marguerite Stern verkė, jausdama, kad praranda kažką brangaus, kas buvo dalis jos pačios.

Netikėta metamorfozė

Iš kur atsirado toks jaunos prancūzės požiūrio pasikeitimas? 2012-2015 m. ji buvo viena iš „Femen“ spaudos sekretorių. Tuo metu ji sakė:

„Moterys yra fiziškai, protiškai ir morališkai engiamos religijų ir jų fundamentalistų, nes Prancūzijoje jų yra milijonai (…) Femen yra antireliginis judėjimas ir mano, kad ten, kur prasideda religija, baigiasi moterų laisvė“.

Jos pažiūrų evoliucija prasidėjo nuo to, kad ji pastebėjo lyčių ideologijos daromą žalą. Pirmiausia jaunoji Femen aktyvistė ėmė prieštarauti transseksualų dalyvavimui moterų sporto varžybose. Ji manė, kad tokia praktika yra labai nesąžininga ir neteisinga moterų atžvilgiu. Jai taip pat nepatiko tai, ką ji vadino „transseksualų operacijomis“ tarp nepilnamečių, t. y. nuolatiniu ir negrįžtamu vaikų žalojimu atliekant chirurgines operacijas, kuriomis siekiama pakeisti jų lytį.

Ilgainiui, pradėjusi nagrinėti šią problemą, ji suprato, kad lyčių ideologija kelia grėsmę ne tik moterims ir vaikams, bet ir mūsų civilizacijai. Neseniai žurnale „Famille Chretienne“ paskelbtame tekste ji rašė:

„Translytiškumas nekuria, jis griauna. Jis pasisako už kūnų naikinimą, nepagarbą gyviesiems, vyrų ir moterų skirtumų panaikinimą, mus vienijančios kultūros naikinimą. Savo pavadinimą jis gavo iš mirties ir neapykantos sau impulso“.

Šiandien Marguerite Stern prisipažįsta, kad priešinimasis transseksualumui pavertė ją prancūzų patriote ir konservatyvių pažiūrų žmogumi. Minėtame tekste ji viešai paprašė katalikų atleisti už tai, kaip ji elgėsi su jų religija. Ji prisipažino, kad puldama katalikybę pasinėrė į destrukcijos ir neapykantos sau logiką. Nors laiko save netikinčia, ji pripažįsta, kad tik krikščionybė gali išgelbėti mūsų civilizaciją nuo sunaikinimo ir griovimo. Todėl ji ragina Prancūziją išsaugoti katalikišką religiją, kultūrą, papročius ir moralę.

Ritualų poreikis

Neseniai Marguerite Stern buvo pakviesta į devyniolikmetės Philippine Le Noir, kurią žiauriai nužudė jaunas marokietis, jau suimtas už kitos moters išžaginimą ir turintis įsakymą išsiųsti iš šalies, tačiau, kaip bebūtų keista, neišsiųstas iš Prancūzijos ir esantis laisvėje, laidotuves. Buvusi „Femen“ aktyvistė prisiminė, kad per iškilmingą laidotuvių ceremoniją katedroje ji pasijuto esanti didelės bendruomenės, krikščioniškos civilizacijos dalis. Ji buvo sujaudinta, kai Mišias celebravęs kunigas pasakė, kad visi toje bažnyčioje esantys žmonės, net ir netikintys, buvo tobulai savo vietoje. Ji pasakė sau, kad mečetėje tokių žodžių niekada nebūtų išgirdusi.

Marguerite Stern mano, kad prancūzai turėtų išlaikyti savo katalikiškas apeigas. Jos žodžiais tariant:

Ritualai mus suvienija, nuramina, kartais užfiksuoja ir sureguliuoja mūsų emocijas, įtvirtina mus dabartyje, primindami tai, kas buvo prieš mus. „Gyvenimas kartu“ yra teorinė sąvoka, ritualai yra vienas iš jos taikymo būdų tikrovėje. Daug kas priklauso nuo Katalikų Bažnyčios ir net netikintieji turėtų kovoti už jų išsaugojimą.

Žmogus pakeičia Kūrėją

Marguerite Stern sako, kad labiausiai ją gąsdina transseksualizmas ir transhumanizmas – tai žmogaus noras tapti savo paties Kūrėju. Tai žmogaus uzurpavimas užimti paties Dievo vietą. Nors ji pati, kaip prisipažįsta, netiki Dievu, šiuo klausimu ji daro tokias pačias išvadas kaip ir katalikai.

Buvusiai Femen aktyvistei nebuvo suteikta tikėjimo malonė, tačiau ji žengia jos link. Ji yra pavyzdys žmogaus, kuris nelaiko savęs krikščionimi, bet yra krikščioniškosios civilizacijos vaikas; ji netiki Dievu, bet gerbia krikščionių tikėjimą. Tokių žmonių yra daug daugiau, ir jie yra Bažnyčios sąjungininkai. Nes, kaip sakė Kristus:

Kas ne prieš mus, tas su mumis.

Maugan Rambour

Pagal www.lejdd.fr

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Masonai ir Katalikų Bažnyčia – straipsnis iš beveik prieš 75 metus JAV lietuviams skirto žurnalo!

Ar Bažnyčia gerai daro, uždrausdama katalikams tapti masonais? Juk Masonija yra viena stipriausių pasaulio organizacijų, turinti apie 5-6 milijonus narių. Jai bus priklausę, bene, visi Amerikos prezidentai. Harry Truman yra 33-jo laipsnio masonas. Daugelis didelių ir įtakingų asmenybių prisipažįsta esą uolūs ir ištikimi masonai. Kiekvienoje šalyje aukštųjų pareigūnų ir idealiausių krašto piliečių eilėse rasi masonų. Įvairios masonų organizacijos kasmet vien tik Amerikoje skiria virš 9 milijonų dolerių labdarybės tikslams. Kodėl gi katalikas negalėtų tapti masonu? Argi Bažnyčia būtų tokia siaura? Negi ji pavydėtų masonams darbo, galios ir įtakos? Laikas nuo laiko mes girdim balsų, kad K. Bažnyčia smerkia ir ekskomunikuoja masonus. Tai ne tiesa, nes ši Bažnyčios bausmė skiriama ne masonams, bet katalikams, tampantiems masonais. 1738 metais popiežius Klemensas XII išleido dekretą, kuriame jis pasisako prieš Masonijos Konstituciją ir nurodo priežastis, dėl kurių katalikas negali būti masonu. Štai dekreto santrauka.

Pačių krikščionybės pagrindų griovimas

Masonijos religinė sistema siūlo abejingumą religinei tiesai ir neigia viršgamtinį pasaulį. Mat, Masonija yra ne tik brolija ar socialinė organizacija, kurioje buriasi geri ir malonūs žmonės. Ne tik labdarybės sąjunga, kuri rūpinasi senomis našlėmis, našlaičiais ir bendruoju visuomenės gėriu. Ji turi aukštesnių tikslų, kurie aiškiai apibrėžti dviejuose labai svarbiuose Masonijos veikaluose. Pirmasis: “Škotų Rito Masonijos Moralė ir Dogma” — Morais and Dogma of the Ancient and Accepted Scottish Rite of Freemasonry — paraše Albert Pike. Antrasis: “Masonijos Enciklopdija” — Encyclopedia of Freemasonry — parašė Albert Mackey. Enciklopedijos antroji laida — (vol. 2’792) — sako: “Masonija yra religinė institucija”. Jei ji yra religinė institucija, tai turi turėti savo religinę sistemą. Kas gi yra ta Masonijos religinė sistema? Į šį klausimą atsakyti nėra lengva, nes atsakymas priklauso prie vienos giliausių Masonijos paslapčių. Vienas didžiausių masonų autoritetų taip rašo: “Didelė masonų masė yra tyčia klaidinama neteisingais sistemos aiškinimais… Mėlynieji Masonų Laipsniai — The Blue Degrees — yra tik Šventyklos frontažas. Kandidatams į masonus patiekiama mūsų simbolių dalis, bet tai nėra mūsų noras, kad jie suprastų juos. Tikroji mūsų simbolių ir sąvokų prasmė yra suprantama tik Masonijos Princams.”

Visa masonų literatūra yra persunkta mintimis apie dievybę, religijos paslaptis apie sielos nemirtingumą, šventuosius simbolius, dorovę, apie vyriausius kunigus ir net duonos ir vyno konsekraciją. Bet visa šita suprantama ir aiškinama ne krikščioniška prasme. Masonija skelbia ir tvirtina kad ji turi savo rankose senąją religinę mitologiją, kuri kilo iš pirmojo dieviško apreiškimo, įvykusio Egipte. “Iš Egipto šis apreiškimas pasklido po visas kitas tautas, buvo priimtas ir nudažytas krašto mąstysena ir papročių spalvomis. Graikijoje randame Ceres kultą, Romoje — Bona Dea. Žydai pasisavino šitą apreiškimą, išreikšdami jį savo ritualu ir papročiais, sukurdami savitą religiją, kuri visą valdžią ir mokslą atidavė į kunigų ir levitų rankas. Masonija, kai ji tikrai ir teisingai suprantama ir aiškinama, yra gryniausioji pasaulio filosofija, saugiausias iždas, kuriame laikomos pirmojo apreiškimo didžiosios tiesos, atseit, visų religijų tikrasis pagrindas.” (Morais and Dogma, p. 624).

O kur Kristus?

Vadinasi, šitoje sistemoje nebelieka vietos nei Kristui nei Krikščionybei. Kristus tampa vienas iš pranašų ir reformatorių, lygus Sokratui, Platonui, Senekai ir Mahometui. Krikščionybė — tai tik viena iš daugelio religijų, turinti šiek tiek tiesos ir nemaža klaidų. “Masonija iš visų religijų renka, ką tik randa gero. Katalikybė buvo didžiulė tiesa pirmuose amžiuose, bet vėliau susmuko ir išsigimė. Kilo Protestantizmas, pražydo ir nuvyto. Zoroaster mokė persus. Kiniečiai turėjo Konfucijų. Mahometas nukreipė nuo pagonybės mahometonus. Kiekvienas turėjo tiesą saviems laikams, savo evangeliją ano meto žmonėms. Jei kiti žmonės ir šiandien pasitenkina tik pilnosios tiesos dalimi, kai kiti (vadinasi, masonai) priėjo prie pilnosios tiesos visumos, nepasmerkime pirmųjų. Tai jų nelaimė: ne klaida. Jų negalima persekioti: mums gaila jų. (Ibid. p. 525). Masonija yra dievybės garbinimas, kuriame gali dalyvauti kiekvienas: krikščionis, žydas, indas ir mahometonas”. “Toks galvojimo būdas — sako Leonas XIII — griauna bet kokios religijos pagrindus”. Masonija yra religinė sistema, kuri visas religijas sumala į savo idėjų šiupinį. Ji paneigia viršgamtinį pasaulį ir skelbia tik natūralųjį, medžiaginį.

Grįžkime į žilą senovę

“Virš plataus ir gilaus žmonių klaidų chaoso — rašo masonų autoritetas — šviečia graži, rami ir skaisti žmogiškosios religijos šviesa, apreiškianti mums Dievą, begalinį mūsų visų Gimdytoją. Jis yra visagalis, tobulai išmintingas, teisingas, mylintis ir tobulai šventas. Virš šito chaoso guli išsitiesęs gražusis pasaulis, didžioji Dievo Biblija. Medžiaginė prigimtis (gamta) yra Biblijos Senasis Testamentas. Tie milijonai metų, prikrauti amžinų tiesų, ilsisi po mūsų kojomis ir spinduliuoja amžina garbe virš mūsų galvų. Žmogaus prigimtis yra Naujasis Testamentas iš begalinio Dievo, kuris mums kiekvieną dieną atskleidžia naują puslapį… begalinį mylinčio Dievo gerumą, kuris viską į save suima ir viską laimina… kas buvo, yra ir bus”. Graži, šventa poezija, pasakytume, jei ne viena mintis, kuri atveria tikrąją prasmę: “Pradžioje visas pasaulis buvo viena Siela. Ji buvo viskas — viena su Laiku ir Erdve — begalinė taip, kaip ir jie.” (Ibid. p. 583).

Dažnai kalbama apie senąjį saulės, mėnulio ir žemės elementų garbinimą. Primityvioji mitologija keliama į padanges ir tvirtinama, kad mūsų pirmieji tėvai dievybę garbino kaip tik šituo būdu. Kitais žodžiais, Masonija grįžta prie primityviosios mitologijos ir “po aštuoniolikos amžių bando atgaivinti pagonių kultą ir papročius.” (Leonas XIII, “Humanum Genus”).

Kodėl katalikas negali būti masonu? Dėl to, kad jis negali būti mahometonu, protestantu, pagonimi. Mat, masonija yra religija.

Tegul man gerklę perpiaus

Masonija reikalauja priesaikos paslapčių išlaikymui. Bažnyčia nesmerkia Masoni-jos dėl jos turimų paslapčių. Eilė organizacijų turi paslapčių. Bet Popiežius pasmerkia iškilmingąją masonų priesaiką, šaukiančią Dievą liudininku be šventos ir svarbios priežasties. Tokia priesaikos forma — pagal Katalikų Bažnyčią — yra sunkus antrojo Dievo įsakymo pažeidimas. Štai viena iš masoniškųjų priesaikų: “Aš… Didžiojo Pasaulio Architekto akivaizdoje iškilmingiausiai ir nuoširdžiausiai prisiekiu visada laikyti paslaptį, ją ištikimai saugoti ir neišduoti nė vienos dalelės, kas man buvo, yra ar bus pasakyta. Už paslapties ar paslapčių išdavimą mano bausmė bus nemažesnė už gerklės perpiovimą arba liežuvio išrovimą su šaknimis. Tegul man Dievas taip padeda.”

Visi masonai, priimdami Masonijos laipsnius, daro priesaikas. Aukštesniųjų laipsnių masonai įsipareigoja skelbti Masonijos mokslą, klausyti jos įstatymų ir viršininkų. Katalikų Bažnyčia nesmerkia priesaikos, kada ji daroma Dievo garbei ar krašto gerovei teisėtų autoritetų akivaizdoje. Prisiekti be priežasties, šaukiant Dievą liudininku, yra Dievo švento vardo piktnaudojimas. Be to, prisiekiantysis turi žinoti priesaikos turinį ir galimybes jai įvykdyti. Kaip jis gali pildyti priesaiką, jei jis nežino, ką prisiekia? Pagaliau, dėl “gerklės perpiovimo etc.” prisiekiantysis neturi jokios teisės į savo gyvybę ir negali jos atiduoti į kitų žmonių rankas. Dievas yra gyvybės viešpats.

Bomba po religijos ir visuomenės pamatais

Klemensas XII savo dekrete sako, kad Masonija ir kitos panašios organizacijos yra didelis pavojus kiekvienos valstybės saugumui ir piliečių gerovei. Leonas XIII paaiškina: “Masonijos apsisprendimas sugriauti religinę ir politinę santvarką, užaugusią Krikščionybės prieglobstyje ir ją pakeisti nauja santvarka pagal masonų mintį ir principus yra pagrindinis Masonijos tikslas”. Nenuostabu, kad ir protestantų valdžios Olandijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje 1738 metais uždraudė Masoniją. Neatsiliko nė Austrija. Sovietų Rusijoje masonų neliko nė žymės. Ispanija suspendavo jų veikimą. Ir Hitleris buvo masonams neatlaidus: uždarė organizacijų centrus, susibūrimų vietas ir konfiskavo turtą.

Istorija liudija, kad šitie smarkūs veiksmai prieš Masoniją turėjo tam tikro pagrindo. Didžiojo politinio sąmyšio dalis XIX-jo amžiaus Europoje, XX-jo amžiaus revoliucijos tiek Rusijoje tiek Meksikoje tenka priskirti masonams, kaip liudija prof. John Robinson, masonas, savo knygoje, vardu: “Sąmokslo prieš visas Europos religijas ir valdžias įrodymai” — Proofs of a Conspiracy against all the Relegions and Governments of Europe. “Kiekvienoje Europos šalyje, kur įsisteigė Masonija, jos Ložės buvo politinės suirutės verdantys katilai.”

The New York Times — 1913 metų vasario 23 — rašo: “Didžiojo Oriento (Vyriausioji Masonų Ložė Prancūzijoje) tikslas yra sunaikinti kiekvieną religiją, o pirmiausia sutriuškinti Katalikų Bažnyčią Prancūzijoje; nuversti nuo sosto nepalankius karalius ir įsteigti pasaulinę respubliką, kurioje masonų vyriausieji kunigai būtų diktatoriais”. Kad šitas masonų nusistatymas nebuvo tik sentimentali svajonė, aiškiai parodė 1903-ji metai, kai naujieji Prancūzijos įstatymai išvijo iš visų mokyklų vienuolius ir pradėjo smaugti religijos įtaką auklėjime, moterystės klausimuose ir valdžios sluogsniuose. Amerikos masonams toks jų brolių pasišovimas Prancūzijoje buvo labai piktinantis. Pasigirdo balsų, reikalaujančių išskirti Didįjį Orientą iš pasaulinės masonų brolijos. Bet po kiek laiko jau anksčiau minėtasis Albert Pike, atsakydamas į Leono XIII-jo encikliką “Humanum Genus”, rašė: “Protestas (prieš Prancūzijos masonus) man atrodo beprasmiškas. Mes esame masonai ir pripažįstame prancūziškąją masonų brolybę Masonijos solidarumo vardan. Juk mūsų brolija yra tarptautinė.”

O kaip su Amerikos masonais?

Atrodytų, kad jie, vadovaujami tokių žmonių, kaip Harry Truman, McArthur, 33-jo laipsnio masonai, nepritartų Didžiojo Oriento fariziejiškam nusistatymui prieš katalikus. Bet Amerikoje, kaip ir Prancūzijoje, yra daug įrodymų, kad masonų tikslas visur pasilieka karo žygis prieš Katalikų Bažnyčią visišku Bažnyčios atskyrimu nuo Valstybės. 1921 metais “Naujasis Amžius” — The New Age — Amerikos masonų organas rašė: “Tegul būna visiškai aišku, kad mes kovojame prieš Katalikų Bažnyčią ir jos hierarchiją be jokių rezervų. Mes dėsime visas pastangas sustabdyti jos darbą ir apriboti jo įtaką šitame krašte, tikėdamiesi šitame žygyje visų tikrųjų Amerikos piliečių pagalbos”. 1949 metais tas pats žurnalas rašė: “Du Amerikos priešai — Maskva ir Roma”. Bet neužmiršo pridėti: “Kas galėtų pasmerkti Rusus, net Staliną, norinčius išpiauti Rasputiniškąjį Vėžį? Argi ne krikščioniškiau ir protingiau palikti kelias žmonių kartas Dievo gailestingumui, pasiunčiant jas per ateizmo ugnį, negu pamaldžiai pateisinti nežmoniškas gyvenimo sąlygas tik dėl Krikščionybės”. Ir dar viena citata: “Lygiai kaip Maskva, taip ir Vatikanas yra griežtai autokratinė ir civilinė valdžia po geležiniu Popiežiaus kumščiu”.

Vis dėlto, Katalikų Bažnyčia, aiškiai matydama Masonijos tikslus, neišeina j kovą prieš visus masonus. Ji tik įspėja katalikus, kad jie, tapdami masonais, laisva valia atsiskiria nuo Kristaus Mistinio Kūno. Pagaliau, pati ekskomunika yra tik šito fakto oficialus patvirtinimas ir iš Bažnyčios pusės. Įsidėmėtini Leono XIII-jo žodžiai: “Ką mes sakome, turi būti gerai suprasta, nes mes kalbame apie Masoniją, o ne apie atskirus jos narius. Masonija turi daug narių, kurie nedalyvauja jos inkriminuojančioje veikloje ir nežino jos paslaptingų tikslų. Yra visa eilė tokių, kurie nesutinka su Masonijos siūlomomis išvadomis. Todėl Masoniją reikia vertinti ne tiek pagal jos atliktus darbus, kiek pagal jos principus ir tikslus.”

Katalikas, tapdamas masonu — tuo pačiu faktu — užsitraukia ekskomunikos bausmę, kurią tik pats Popiežius gali nuimti.

Bruno Markaitis, S. J.

Laiškai Lietuviams N6/1951 m.

Categories
NUOMONĖS

Atsisakome tikėjimo, o pereiname prie masoniškojo deizmo?

Lietuvoje paramasoninių „Rotary“ klubų tinklas dinamiškai auga. Per rekordiškai trumpą laiką sostinėje įregistruotas dar vienas klubas. Priminsime, kad Kauno klubo narys tarpukariu ir vienas iš jo atnaujintojų nepriklausomoje Lietuvoje 1990-aisiais buvo Vytautas Landsbergis-Žemkalnis – Vytauto Landsbergio tėvas ir Gabrieliaus Landsbergio protėvis.

Šį klubą kaip tarptautinę organizaciją 1905 m. Čikagoje įkūrė Paulas Harrisas. Šiandien visame pasaulyje yra daugiau kaip 20 000 klubų, kuriems priklauso daugiau kaip milijonas narių. Daugiausia rotariečių gyvena Prancūzijoje.

Dažnai užduodami klausimai apie „Rotary“ klubo sąsajas su masonerija.

Masonai buvo, pvz:
* Polas Harisas – „Rotary“ klubo įkūrėjas Polas Harisas.
* Homeras V. Vudas (Homer W. Wood) – antrojo San Francisko Rotary klubo įkūrėjas
* Ulysse Fabre – Prancūzijos Rotary klubo prezidentas

Annales du Grand Orient de France, 1976 m., Nr. l, – masonų žurnale išvardytos 93 masonų aplinkos brolijos. Tarp jų yra ir „Rotary“.

Masonerijos istorikas Liudvikas Hasas „Rotary“ vadina „masonų asociacija“ ir „masonų organizacija plačiąja šio žodžio prasme“. Adomas Wysockis – žinomas masonas viename interviu apie „Rotary“ ir „Lions“ klubą teigė, kad „šios organizacijos vykdo programas, panašias į masonerijos tikslus (…) turi būti tam tikra visuomeninės veiklos forma, kad kandidatas į masonus galėtų save įrodyti, parodyti, ką sugeba“.

Dauguma „Rotary“ narių neturi jokio supratimo apie kokias nors sąsajas su masonerija arba, tiksliau, išgirdę apie tai, griežtai neigia, nenorėdami pripažinti šios tiesos.

Rotary vienija savito mąstymo žmones. Dalyvaudami „Rotary“ veikloje nariai susieja save su bendruomene, užmezga ryšius. Ateityje patikrinti ir apmokyti žmonės bus jos varomoji jėga.

Panašiai ir masonerija savo narius supažindina su vis gilesnėmis paslaptimis, priklausomai nuo laipsnio. Todėl žemesniuose laipsniuose esantiems nariams dažnai atrodo, kad masonerija nėra kažkas blogo ir nėra nukreipta prieš Bažnyčią.

Hermanas Donsas – rotarietis 1927 m. rašė: „Rotariečių moralė nežino tautybės ar religijos ir nepriklauso jokiai partijai“.

Nuo 1995 m. Lietuvoje įkurti net 94 „Rotary“ klubai. Dabartiniai „rotariečiai“ taip pat neatskleidžia platesnių tikslų, prisidengdami filantropijos darbais, „visuomenės plėtra“, spręsdami vietos bendruomenės problemas. Nors išoriškai ši veikla pasižymi žemišku „gerumu“, tačiau kaip katalikai negalime nepastebėti Dievo nebuvimo jų veikloje.

Todėl kreipiamės į katalikus su įspėjimu – nesileiskite suklaidinami gražių žodžių. Visada verta savęs paklausti: kokios intencijos slypi už tų gražių žodžių. Ar tai, ką ketinama daryti, skirta Viešpaties garbei?

Aleksandras Stralcou

Categories
NUOMONĖS

LGBT aktyvistas pažeidė viešąją tvarką per iškrypimus propaguojantį paradą atsako teisme!

Vilniaus miesto apylinkės teismas toliau nagrinėja baudžiamąją bylą, kurioje Laurynas Laurinavičius kaltinamas viešosios tvarkos pažeidimu sostinės Katedros aikštėje ir Odminių skvere per šių metų vasarą vykusias LGBT eitynes.

2024 m. lapkričio 12 d. įvyko tolesnis teismo posėdis, kuriame buvo išklausyti liudytojai ir peržiūrėta dalis prie bylos pridėtos vaizdo medžiagos.

Prieš LGBTIQ paradą šių metų vasarą pasisakę protestuotojai sako, kad eitynėse dalyvavęs Laurynas Laurinavičius pats juos užsipuolė, įžeidinėjo, niekas jo neprovokavo.

Taip jie kalbėjo šią savaitę liudydami Vilniaus apylinkės teisme, kur nagrinėjama byla dėl galimo viešosios tvarkos pažeidimo.

Tuo metu pats L. Laurinavičius savo kaltę neigia ir tikina, kad tik gynėsi, nes buvo provokuojamas prieš eitynes pasisakančių žmonių.

1995 metais gimęs vyras kaltinamas, kad agresyviai elgėsi sostinės Katedros aikštėje ir Odminių skvere po LGBTIQ eitynių, smurtavo prieš susirinkusius žmones.

Ėmė nusirenginėti, šokti „nepadorų šokį“

Liudytojai buvo Algimantas Rusteika, Lietuvos šeimų sąjūdžio atstovas, Aleksandras Stralcou, VšĮ Krikščioniškosios Kultūros Instituto (KKI) direktorius, Šarūnas Pusčius, VšĮ Krikščioniškosios Kultūros Instituto savanoris.

Pasak liudytojos, L. Laurinavičius provokavo maldininkus, kaišiojo jiems prie veidų vaivorykštės vėliavą, paskui ją numetė ir ėmė žmonėms grasinti kumščiais.

Algimantas Rusteika papasakojo, kad prie L. Laurinavičius vienam vyrui smogė kumščiu į veidą, šūkavo, kad visi kunigai yra pedofilai.

Odminių skvere tuo pačiu metu prieš paradą protestavo Krikščioniškosios kultūros instituto pakviesti žmonės. Anot liudytojų, pamatę pusnuogį L. Laurinavičių „maldininkai ėmė melstis lotyniškai“.

Pasak Aleksandro Stralcovo L. Laurinavičius buvo nepadoriai apsirengęs, niekas jo neprovokavo, pats atbėgo su LGBTIQ vėliava: „Tai buvo įžeidimas Dievui, normaliai šeimai, katalikiškai Lietuvai ir protesto dalyviams“, – sakė KKI direktorius.

Krikščioniškosios kultūros instituto veikloje dalyvaujantis Šarūnas Pusčius pasakojo, kad meldėsi už parado dalyvius.

Pasak jo, L. Laurinavičius šoko „labai nepadorų šokį“, prikišęs savo veidą prie protestuotojų rėkė: „Pederastai!“ Protestuotojai per garsiakalbį bandė prisišaukti policiją, bet nesėkmingai.

Advokato paslaugomis nesinaudojantis L. Laurinavičius klausė liudytojo: „Kas jums davė teisę vadinti mane iškrypėliu teismo salėje?“ Į tai Š. Pusčius atsakė, kad nieko nėra pavadinęs iškrypėliu, tik paradą pavadino kaip „propaguojantį iškrypimus“, o L. Laurinavičiui sakė, kad „myli jį kaip Dievo vaiką“.

Prašo atlyginti žalą

Ikiteisminio tyrimo duomenimis, birželio 8 dieną Katedros aikštėje L. Laurinavičius priėjo prie Lietuvos šeimų sąjūdžio organizuoto susirinkimo dalyvių ir įžūliu elgesiu, įtariama, tyčia vėliavos kotu smogė į išskleistą vienos moters rankose laikytą skėtį ir jį sugadino, tokiu būdu padarydamas jai turtinę žalą.

Po to žodinio konflikto su kitu asmeniu metu jis dešinės rankos kumščiu pastarajam sudavė smūgį į veidą, dėl kurio žmogus nukrito ant žemės.

Tęsdamas savo veiksmus, L. Laurinavičius Odminių skvere priėjo prie „Krikščioniškosios kultūros instituto“ organizuoto susirinkimo dalyvių ir įžūliu, nepriimtinu, iššaukiančiu elgesiu, užgauliodamas susirinkimo dalyvius, juos provokavo.

Paskui, pribėgęs prie į Odminių skverą dviračiu atvažiavusio vyro, paėmė pastarąjį už kairės rankos ir, tempdamas į save, parvertė jį su dviračiu ant žemės. Vyrui atsikėlus, dar kartą pastarąjį pastūmė, pargriovė ant žemės bei dešinės rankos kumščiu smūgiavo jam į galvos sritį.

Anot prokurorų, surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad savo akivaizdžiai agresyviu, įžūliu ir moralės požiūriu nepriimtinu elgesiu L. Laurinavičius demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Byloje nukentėjusiais pripažinti penki asmenys. Ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti trys civiliniai ieškiniai. Juos pateikė trys iš penkių nukentėjusiųjų.

Nuo dviračio nuverstas ir sumuštas vyras prašo iš L. Laurinavičiaus priteisti 5 tūkst. eurų už moralinę žalą ir 70 eurų už sugadintą dviratininko inventorių.

Moteris, kurios skėtį sugadino L. Laurinavičius, nori gauti 5 tūkst. eurų už moralinę žalą ir šimtą eurų už skėtį.

Trečia nukentėjusioji už moralinę žalą norėtų 2 tūkst. eurų. Tačiau L. Laurinavičius sako, kad atlygins tik turtinę, o ne moralinę žalą.

Jonas Šaulys

pagal kauno.diena.lt ir 15min.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

2025 m. Fatimos kalendoriaus išankstinis užsakymas!

Gražus kalendorius „365 dienos su Marija” jau siunčiamas į spaustuvę – kviečiame susipažinti su maketo vaizdais!

Pirma, tai liturginis kalendorius, kuriame rasite visas svarbiausias metų šventes, minėtinas dienas ir atlaidus, išskirtinį dėmesį skiriant Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir su Ja susijusioms datoms.

Antra, jo vaizdai yra neįprasto turinio. Rodome katalikišką Didžiosios Lietuvos kelią. Šį kartą geografiškai apimame senąsias pietų Lietuvos žemes: Nesvyžių, Mirą, Gardiną, Naugarduką. Tai buvo valstybė, kuri tūkstančius kilometrų nuo savo sostinės Vilniaus nešė ir vėliau gynė mūsų Šventąjį Katalikų Tikėjimą!

Trečia, kalendorių puošia mūsų Tėvynės Lietuvos vaizdai, primenantys Dievo sukurto pasaulio grožį ir žmonių kūriniams. Šį kartą pristatome gražiausių Lietuvos pilių ir rūmų apžvalgą. Rūmai ir pilys – tai senosios kultūros, neatsiejamos nuo šventojo katalikų tikėjimo, vieta. Tiesą sakant, kultūra gali būti tik katalikiška. Ir jei dabar norime į ją sugrįžti, kelias veda tik per senąjį šios kultūros grožį, deja, beveik sunaikintą per XX ir XXI a. revoliucinius įvykius.

Kaip visada, vėl išskyremė kiekvieno mėnesio 13-tą dieną – Marijos dieną, švenčiamą po Fatimos Dievo Motinos apsireiškimų 1917 m. Kiekvieno mėnesio 13-tą dieną Jūsų lauks dovana – Tradicinė Romos Mišių Liturgija Jūsų intencijomis.

Šiais metais negalėsime išspausdinti kalendoriaus be Jūsų paramos. Deja, šį kartą spaustuvėms reikia tik pilno išankstinio apmokėjimo. Todėl pradedame išankstinio užsakymo kampaniją.

Norėdami užsisakyti kalendorių, užpildykite šią formą ir paaukokite pagal savo nuožiūrą. Tikimės, kad pirmąją kalendorių partiją paruošime iki lapkričio pabaigos. Tačiau tai priklauso ir nuo Jūsų, todėl prašome siųsti mums užsakymus kuo greičiau!

Esame tikri, kad šis kalendorius – puiki dovana Jūsų artimiesiems ir draugams, radusiems ar ieškantiems tikėjimo. Tai vienu metu namų puošmena ir praktiškas įrankis, naudingas kiekvieno kasdienybėje. Galiausiai tai priminimas, kad kiekvieną dieną mus lydi Viešpaties ir Marijos globa.

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Švč. Mergelės Marijos Globa – Vilniaus Aušros Vartų atlaidai

Neapleiski mūsų, Motinėle, Kuri neapleidi Aušros Vartų. Mums širdis sopančias išgėlė:

Užtark, užtarus mus tiek kartų.Taip daug gali pas Visagali, Užtark vargingą mūsų šalį.

Per amžius Vilniuj Stebuklingai Globojai mūs tėvus ir gynei, Būk ir vaikams jų maloninga,

Laisvės dienas grąžink tėvynei. Užtark, užtark, pas Visagali, Kad Jis palengvintų mūs dalią. 

(Maironis)

Kai taurusis, švento gyvenimo vyras, Jurgis Matulevičius buvo paskirtas Vilniaus arkivyskupu, ingreso dieną (1918 metų gruodžio 8 dieną, šv. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo šventėje) Vilniaus katedroje sakytąjį savo pirmąjį pamokslą taip užbaigė:

„Šventoji Nekaltai Pradėtoji Dievo Motina, kuri Aušros Vartuose švieti ir mus gini ir globoji! Pavedu Tau save ir savo aviją. Suteik, kad baigtųsi karas ir įvyktų ramybė! Kad išnyktų neapykanta ir įsiviešpatautų visuotinė meilė! Sutaikink mus su savo Sūnumi, kad amžinai linksmintumės danguje…“

Ne vien lietuvis arkivyskupas su tokiu pasitikėjimu, su tokia meile kalbėjo į Aušros Vartų Mariją. Ta šventovė yra brangi visai lietuvių tautai. Prie Aušros Vartų laisvėje plaukė maldininkų minios, gatvėje suklaupusios šventas giesmes giedojo. Pro Aušros Vartus nepraėjo nei žydas, nei maskolius kepurės nenusiėmęs. Aušros Vartų Paveikslėlis drauge su rūtų šakelėmis puošė lietuvaičių maldaknyges, prie Aušros Vartų skriejo ir tebeskrieja lietuvių maldos ir svajonės.

Iš Aušros Vartų Marija daug slaptų ašarų išdžiovino, daug atodūsių nuramino, daug dyglių iš širdies ištraukė; o jei kam ir ilgėliau pasiliko žaizda ir kančia krūtinėje, tai ir ta kentėjimų siela nekartą per Aušros Vartų Marijos užtarimą, maldų vizijose buvo paguodos pragiedruliais nušviesta.

Kun. Juozas Prunskis   Publikuota iš: Kun. Juozo Prunskio knygos „Aušros Vartai Vilniuje“ (Čikaga, 1949 m.)

Pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Tavo uždavinys yra padėti skaistykloje kenčiančioms vėlėms!

I. Tavo uždavinys yra padėti skaistykloje kenčiančioms vėlėms

Užtenka prisiminti skaistyklos ugnį, kuri degina ten esančias vėles, kad mūsų širdyje sukiltų meilės ir gailestingumo jausmai. Skaistyklos kančios beveik prilygsta pragaro kančioms. Tavo uždavinys yra užgesinti tą ugnį, palengvinti tas kančias. Argi nepasigailėsi vėlių, esančių didžiausioje nelaimėje, ir jas apleisi?

Sunkiausia tų vėlių kančia yra ne ugnis, bet kas kita. Tai yra jų atskyrimas nuo Dievo, dangaus linksmybių šaltinio. Stipriau nei magnetas prie Dievo jas traukia nematoma jėga, kurios neįmanoma sulaikyti. Bet veltui, neišvys Dievo, kol neatsiteis už kaltes. O apgailėtinas jų likime!

Ar mes nebūtume apgailėtini, jeigu nenorėtume ateiti joms į pagalbą, kada jos pačios sau niekuo nebegali padėti? Jų padėtis yra labiau apgailėtina nei to stabo ištikto žmogaus, gulinčio prie gydančio vandens šaltinio: arti yra gydantis vaistas, bet jo pasiekti ligonis neįstengia. Pasiklausyk jų atodūsių ir dejavimų: „Neturime žmogaus. Nėra žmogaus, kuris sutraukytų mūsų kančių pančius. Negirdi jis mūsų šauksmų, nesugraudina jo mūsų dejavimai. Krikščioniškoji siela, pasigailėk mūsų!“

Tave prašo, tavo pagalbos šaukiasi tavo brolis, draugas, pagaliau tavo tėvas ir motina, kurie gal dėl tavo kaltės turi taip sunkiai kentėti. Tačiau tu nekreipi dėmesio į tuos šauksmus ir dejavimus, ir tavo širdis nė kiek nesusijaudina. Toks tu sūnus! Toks draugas! Nenori pasigailėti tų, kurie yra padarę tau tiek gera. Vėlėms iš skaistyklos išgelbėti nesigailėk nieko, ko iš tavęs reikalauja meilė ir teisingumas.

II. Yra naudinga gelbėti skaistykloje esančias vėles

1. Taip darydamas kilsi tobulume. Daugiau bijosi kasdienės nuodėmės, už kurią Dievas taip sunkiai baus. Su didesniu noru atgailausi už nusidėjimus, už kuriuos turėtum sunkiai kentėti skaistykloje. Dažniau mąstysi apie mirtį, todėl geriau atliksi savo pareigas.

2. Įsigysi daug draugų, nes kiek bus išgelbėta sielų, tiek turėsi draugų. Dievas nieko nepalieka be užmokesčio. Tavo maldomis iš skaistyklos išvaduotos vėlės, pasiekusios dangų, iš dėkingumo prašys Viešpatį Dievą, kad tau už tai gausiai atlygintų, ir Dievas išklausys jų prašymus. Jeigu užmirši tas skaistykloje esančias vėles, tai ir jos tave užmirš, jei tave ištiks toks pat likimas kaip ir jas. Tau bus atseikėta tokiu pat saiku, kokiu kitiems seikėjai. Jeigu turi nors kiek tikėjimo, eik į kapines, žiūrėk ir klausykis: matai tūkstančius į tave ištiestų rankų, girdi tūkstančius balsų, šaukiančių: „Pasigailėk mūsų! Būk mūsų išganytojas, ir mes būsime tavo užtarėjos!“ Nesipriešinkime jų prašymams. Jų gerovė mums turėtų rūpėti labiau negu mūsų pačių nauda.

Jean Chapuis, S.J.   Publikuota iš: Kun. Jean Chapuis, Kiekvienos metų dienos apmąstymai

Pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Visų šventųjų šventė

Čia pateikiame ištrauką iš kun. Leonardo Goffine knygos „Bažnyčios metai“ su paaiškinimu apie Visų šventųjų šventę ir aštuonis palaiminimus.

Kodėl Bažnyčia įsteigė šią šventę?

1. Kad pašlovintų Dievą Jo šventuosiuose (101 psalmė) ir kad suteiktų patiems šventiesiems garbę, kurią jie pelnė savo gyvenimą paskirdami Dievo garbei.

2. Kad gyvai primintų mums, jog esame nariai Katalikų Bažnyčios, tikinčios šventųjų bendravimu, t. y. bendravimu visų tikrų krikščionių, priklausančių arba triumfuojančiai Bažnyčiai danguje, arba kenčiančiai Bažnyčiai skaistykloje, arba kovojančiai Bažnyčiai žemėje; o ypač ‒ kad paskatintų mus apmąstyti dangaus šventųjų bendravimą su mumis, vis dar kovojančiais šioje žemėje.

3. Kad paskatintų mus, ypač šią dieną, pakelti savo akis ir širdis į dangų, kur prieš Dievo sostą susirinkusi nesuskaičiuojama daugybė visų šalių, epochų, tautybių ir luomo šventųjų, ištikimai sekusių Kristų ir palikusių mums šlovingų dorybės pavyzdžių. Mes galime jais sekti, nes šventieji irgi buvo silpni žmonės, kovoję prieš savo ydas ir nugalėję jas tik padedami Dievo malonės, kuri nebus atsakyta nė mums.

4. Kad pagerbtume tuos šventuosius, kuriems Bažnyčia liturginiuose metuose nėra skyrusi atskiros šventės. Galiausiai, kad atsižvelgdamas į tiek daug užtarėjų Dievas suteiktų mums visišką atleidimą, leistų dalytis jų nuopelnais ir duotų malonę vieną dieną kartu su jais džiaugtis dangaus palaima.

Kas įsteigė šią šventę?

610 m. popiežius Bonifacas IV įsakė, kad Panteonas, pagoniška visoms dievybėms skirta Romos šventykla, būtų paversta krikščioniška bažnyčia ir kad šventųjų relikvijos, išsibarsčiusios po įvairias Romos kapines, būtų surinktos ir padėtos ten. Tada popiežius pašventino bažnyčią Švč. Mergelės Marijos ir visų kankinių garbei ir pirmą kartą šventė Visų Šventųjų šventę. Jis liepė nuo šiol ją švęsti Romoje kiekvienais metais. Popiežius Grigalius IV įsakė ją švęsti visai Katalikų Bažnyčiai ir paskyrė tam dieną ‒ lapkričio 1-ąją.

Per INTROITĄ Bažnyčia gieda:

Džiaukimės visi Viešpatyje, švęsdami šventę visų Šventųjų garbei; jų iškilme džiaugiasi Angelai ir drauge garbina Dievo Sūnų.
Ps 32, 1. Džiūgaukite, teisieji Viešpatyje: dera, kad dorieji jį šlovintų.

KOLEKTA:

Visagali amžinasis Dieve, kuris visų Šventųjų nuopelnus liepei minėti viena iškilme, meldžiame Tave, kad daugelio užtarimu suteiktumei mums trokštamą savo gailestingumo gausybę. Per mūsų Viešpatį…

SKAITINYS:

Skaitinys iš šventojo apaštalo Jono Apreiškimo knygos. (Apr 7, 2–12)

Anomis dienomis: Aš, Jonas, išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį Gyvojo Dievo antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai: „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!“ Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių: šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų giminių: Iš Judo giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų, iš Rubeno giminės dvylika tūkstančių, iš Gado giminės dvylika tūkstančių, iš Asero giminės dvylika tūkstančių, iš Netfalio giminės dvylika tūkstančių, iš Manaso giminės dvylika tūkstančių, iš Simeono giminės dvylika tūkstančių, iš Levio giminės dvylika tūkstančių, iš Isacharo giminės dvylika tūkstančių, iš Zabulono giminės dvylika tūkstančių, iš Juozapo giminės dvylika tūkstančių, iš Benjamino giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų. Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!

PAAIŠKINIMAS:

Šis skaitinys tiesiogiai kalba apie Dievo bausmę Jeruzalei ir žydų tautai ‒ taip, kaip tai buvo apreikšta Jonui. Tačiau gilesne, netiesiogine prasme jis kalba apie Paskutinį teismą. Tame teisme bus išrinktųjų iš visų dvylikos Izraelio giminių. Tačiau kad nebūtų pagalvota, jog išrinktieji bus tik krikščionių atsivertėliai iš judaizmo, šv. Jonui buvo parodyta nesuskaičiuojama minia krikščionių iš pagoniškų šalių, taip duodant suprasti, kad Kristaus Bažnyčią danguje daugiausia užpildys ne žydai.

Ši daugybė palaimintųjų, apsirengusių baltais drabužiais ir rankose laikančių palmių šakeles, stovi priešais Dievo sostą ir priešais Avinėlį, t. y. Kristų. Balti apsiaustai simbolizuoja jų skaistybę; palmių šakos reiškia jų šlovę ir pergalę prieš kūno, pasaulio bei velnio pagundas. Jie adoruos Dievą ir kartu su visomis dangiškomis dvasiomis per amžius giedos jam garbės giesmę, dėkodami Jam už tą galią ir šlovę, kurią Jis jiems suteikė.

Stenkimės gyventi taip, kad vieną dieną būtume tarp šių išrinktųjų.

GRADUALAS:

Ps 33, 10 ir 11. Bijokite Viešpaties, visi jo šventieji, nes nėra stokos tiems, kurie jo bijo. Ieškantiems gi Viešpaties nestinga jokio gerumo.

ALELIUJA

Aleliuja, aleliuja.

Mt 11, 28. V. Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu. Aleliuja.

EVANGELIJA

Šventosios Evangelijos pagal Matą tęsinys. (Mt 5, 1–12)

Anuo metu: Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.

Kodėl šią dieną skaitoma Evangelija apie aštuonis palaiminimus?

Nes jie yra lyg laiptai, kuriais šventieji drąsiai užlipa į dangų.

Jei nori būti kartu su šventaisiais danguje, turi irgi kantriai bei ryžtingai kopti šiais laiptais, o Dievo ranka tikrai tau padės.

Aštuonių palaiminimų paaiškinimas

1. Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.

Vargdienio dvasią turi tie, kurie, kaip apaštalai, dėl Kristaus palieka visus žemiškus dalykus ir tampa vargšai; tie, kurie dėl nelaimės ar neteisingumo prarado savo nuosavybę, bet kantriai ir atsidavę Dievo valiai kenčia šią stoką; tie, kurie pasitenkina savo vargana ir kuklia padėtimi gyvenime, nesiekia didesnių turtų ar aukštų pareigų ir yra pasirengę verčiau kentėti skurdą nei praturtėti neteisėtomis priemonėmis; tie, kurie būdami turtingi nemyli savo turto ir nėra prie jo prisirišę, bet naudoja jį vargšų labui; o ypač tie, kurie yra nusižeminę, kurie nemano pernelyg gerai apie save, bet puikiai suvokia savo silpnumą ir dvasinį skurdą, kurie menkai vertina save, visada jaučia dvasinį nepriteklių ir todėl kaip elgetos nuolat meldžia Dievą Jo malonės ir pagalbos.

2. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.

Čia minimi liūdintys yra ne tie, kurie verkia ir sielvartauja dėl savo artimųjų ar draugų mirties, ne tie, kurie sielojasi ištikus nesėkmei ar netekę laikinų gėrybių, bet tie, kurie liūdi, kad Dievas yra taip dažnai įžeidžiamas, taip mažai žmonių mylimas ir gerbiamas, kad pražūva tiek daug brangiuoju Kristaus krauju atpirktų sielų. Tarp šių liūdinčiųjų yra ir tie, kurie gyvena griežtą atgailos gyvenimą ir kantriai pakenčia vargą, nes nuodėmė yra vienintelis blogis, vienintelis dalykas, dėl kurio reikia verkti. Tik tos ašaros, kurios išliejamos dėl padarytų nuodėmių, yra naudingos ašaros. Už jas bus atlyginta amžinu džiaugsmu ir nesibaigiančia paguoda.

3. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.

Romus yra tas, kuris užgniaužia bet kokį kylantį pykčio, nekantrumo ar keršto jausmą ir mielai priima visa, ką Dievas, norėdamas jį išmėginti, pasiunčia ar leidžia nutikti. Tas, kas save valdo, yra lyg rami, lygi jūra, kurioje nuolat atsispindi dieviškoji Saulė ir kurios nesudrumsčia aistrų bangos. Tas, kas nugali save, yra galingesnis už tą, kuris užkariauja stiprius, įtvirtintus miestus (Pat 16, 32). Jis neabejotinai paveldės dangų bei žemę ir amžinai džiaugsis ramybe, kuria mėgaujasi jau šiame gyvenime (Ps 36, 11).

4. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.

Alkis ir troškulys čia reiškia karštą troškimą tų dorybių, kurios sudaro krikščionišką tobulumą. Tas, kas nuoširdžiai ir rimtai siekia šio tobulumo, bus pasotintas, t. y. bus Dievo papuoštas nuostabiausiomis dorybėmis ir gausiai apdovanotas danguje.

5. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.

Gailestingieji yra tie, kurie pagal išgales padeda vargšams, kurie atlieka dvasinius ir kūniškus gailestingumo darbus, kurie kiek įmanoma kantriai pakenčia kitų ydas, visada stengiasi juos pateisinti ir noriai atleidžia patirtas nuoskaudas. Ypač tie yra gailestingi, kurie atleidžia savo priešams ir daro jiems gera, kaip yra parašyta: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“ (Mt 5, 44) Gailiaširdžiams pažadėtas didžiulis atlygis, o negailestingųjų laukia griežtas teismas.

6. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.

Tyraširdžiai yra tie, kurie rūpestingai saugo per Krikštą gautą sielos nekaltybę; kurie stengiasi išlaikyti savo širdį nesuteptą, o sąžinę ‒ švarią; kurie vengia ne tik bet kokių nuodėmingų darbų bei žodžių, bet ir visokių blogų minčių bei troškimų; kurie visais savo veiksmais siekia tik gėrio. Jie jau šioje žemėje regi Dievą visuose Jo darbuose ir kūriniuose, o kitame pasaulyje regės Jį veidas į veidą. Ši kontempliacija teiks jiems ypatingą malonumą, skirtą tik tyroms sieloms, nes kaip akis turi būti švari, kad aiškiai matytų, taip ir sielos turi būti nesuteptos jokia dėmele, jei nori regėti Dievą.

7. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.

Taikdariai yra tie, kurie pažaboja savo netinkamus troškimus, kurie gyvena taikoje su savo sąžine ir visada siekia išsaugoti vidinę ramybę, kurie nesikivirčija su savo artimu ir noriai paklūsta Dievo valiai. Jie vadinami Dievo vaikais, nes seka ramybės Dievu (Rom 15, 33), kuris netgi atsidavė savo Sūnų, kad susitaikytų su pasauliu, ir siunčia į žemę ramybę, kurios pasaulis nežino ir negali duoti (Lk 2, 14; Jn 14, 27).

8. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.

Tie yra persekiojami dėl teisumo, kurie savo žodžiais, raštais ar gyvenimu gina tiesą, tikėjimą ir krikščioniškas dorybes; kurie tvirtai laikosi Dievo ir niekada nebėga nuo pareigos išpažinti krikščionių tikėjimą ir laikytis savo šventos religijos, nors dėl to iš pasaulio patiria neapykantą, panieką, negarbę, įžeidimus ar neteisybę. Jeigu jie visa tai ištvers kantriai ir ištvermingai ar net, kaip šventieji, džiaugsmingai, patys taps šventi ir gaus dangišką karūną. Jei norime su jais karaliauti, turime su jais kentėti: „Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.“ (2 Tim 3, 12)

OFERTORIJUS

Išm 3, 1, 2 ir 3. Teisiųjų sielos Dievo rankoje ir jų nepaliečia mirties kančios. Neišmintingųjų akims jie rodosi mirštą, tuo tarpu jie yra ramybėje, aleliuja.

SEKRETA

Mes Tau, Viešpatie, atnašaujame savo pamaldumo dovanas, ir tebūna jos Tau malonios visų teisiųjų garbei, o mums dėl Tavo gerumo išganingos. Per mūsų Viešpatį…

PREFACIJA

Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga, kad mes Tau visuomet ir visur dėkotume, Viešpatie, šventasis Tėve, visagali Dieve, per Kristų mūsų Viešpatį. Per Jį Tavo didybę šlovina angelai, garbina viešpatystės, dreba galybės. Dangūs ir dangiškosios kariaunos, taip pat ir palaimintieji serafimai vieningu džiūgavimu drauge aukština. Prašome, liepk, kad į jų tarpą būtų priimti ir mūsų balsai, su nuolankiu išpažinimu tariantys: Sanctus.

KOMUNIJA

Mt 5, 8–10. Palaiminti nesuteptos širdies, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikieji, nes juos vadins Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, nes jų dangaus karalystė.

POSTKOMUNIJA

Meldžiame Tave, Viešpatie, leisk ištikimoms Tau tautoms nuolatos linksmintis minint visus Šventuosius ir gauti paramos iš jų nuolatinio užtarimo. Per mūsų Viešpatį…

JŠ pagal www.fsspx.lt