Kategorijos
NUOMONĖS

Vyskupas Stricklandas: kiekvienas krikščionis turi ryžtingai pasmerkti Pasaulio Ekonomikos Forumo piktžodžiavimus!

Teksaso valstijos Tylerio vyskupijos vyskupas Josephas Stricklandas sureagavo į vaizdo įrašą, kuriame parodoma, kokio masto arogancija pasižymi Pasaulio Ekonomikos Forumo „dievai”.

Drąsiais pareiškimais garsėjantis hierarchas ragino visus krikščionis pasipriešinti organizuotam vadinamojo ” Didžiojo persitvarkymo” blogiui.

Britų kanalas „The People’s Voice” paskelbė „YouTub” įrašą apie „dieviškus” Pasaulio Ekonomikos Forumo (WEF) siekius. „Dievas mirė”, o WEF įgyja „dieviškų galių” – taip pranešėjas apibendrino dabartinę Klauso Schwabo ir jo palydovų, vadovaujamų „globalistų pranašo” sodomito Yuvalo Noah Harari, žinią.

Viename iš pareiškimų WEF prezidentas Klausas Schwabas interviu atvirai pasakoja, kaip jam pavyko įsiskverbti į pusę pasaulio vyriausybių, kurios vykdo jo forumo darbotvarkę. – Dabar šie tironai tampa arogantiški ir įsitikinę savo sėkme. Jie nebesislepia šešėlyje ir nebetraukia virvelių iš už uždangos, – komentuoja filmo pasakotojas.

Jame taip pat pateikiamos ištraukos iš Harario kalbų, įskaitant jo komentarą apie savo knygą, kuriame jis teigė, kad „Dievas yra miręs, tik jam sunku atsikratyti savo kūno”. Kad ir ką šis beprotis turėjo omenyje, atitinkami žodžiai nuskambėjo vėliau, kai jis pareiškė, kad būtent Pasaulio Ekonomikos Forumas dabar „įgyja dieviškų galių” ir „paverčia žmones dievais”.

Britų žiniasklaidos medžiaga savo „Twitter” paskyroje pasidalijo vyskupas Josephas Stricklandas.

„Kiekvienas tikintis krikščionis turėtų tai griežtai pasmerkti. Pasaulio ekonomikos forumo balsai piktžodžiauja prieš Visagalį Dievą, Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, todėl turi būti pasmerkti. Turime priešintis jiems ir „Didžiojo perkrovimo” blogiui kiekviename žingsnyje”, – rašė hierarchas.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Adventas – gražių tradicijų metas

Istoriniuose šaltiniuose adventas pirmą kartą paminėtas IV a. pabaigoje. Šis pasiruošimo Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimui laikas yra turtingas įvairių simbolių ir tradicijų. Kiekviena tauta ar šalis turi kažką savito.

Gražiausia ir žinomiausia tradicija Lietuvoje yra rarotinės Mišios. Ši liturgija švenčiama auštant. Seniau šiose Mišiose gausiai dalyvaudavo vaikai, kurie liturgijos pradžioje eidavo procesijoje ir eidavo su uždegtomis žvakėmis ar žibintais. 

Rarotų Mišių grožis labiausiai atsiskleidžia senovinėje ekstraordinacinėje apeigoje. Mišios laikomos tik žvakių šviesoje, kol pradeda švisti. Jaudinanti giesmė „Rorate caeli” suteikia toną visai liturgijai. Visą sielą persmelkia stebuklo paslapties jausmas, kuriam mus ruošia liturgija.

Pavadinimas „Rarotų” kilęs iš įprastinės įžanginės giesmės (introito), prasidedančios žodžiais „Rorate caeli desuper”. – „Nusileiskite dangaus rasą”. 

Rarotų Mišios, Švenčiausiosios Mergelės Marijos votyvinės Mišios per adventą, yra senovinio Viešpaties Apreiškimo šventės šventimo per adventą – gruodžio 18 d. – pėdsakas. 

Senovės ir viduramžių liturginėse knygose rekomenduojama šias Švenčiausiosios Mergelės Marijos Mišias švęsti likus savaitei iki Kalėdų ar net per visą adventą. Toks išskirtinis Dievo Motinos buvimas advento metu turi gilią prasmę. 

Mergelė Marija yra advento laukimo meistrė. Kaip Izraelio duktė, Viešpaties Jėzaus Motina ir Bažnyčios Motina. Kartu su Izraeliu ji laukė Mesijo, o kai angelas jai pranešė, kad ji pradės ir pagimdys Sūnų Emanuelį, ji laukė Gyvybės, kuri stebuklingai augo joje. 

Kartu su Bažnyčia ji laukia šlovingojo, pašlovintojo Kristaus atėjimo ir, viešpataudama danguje kartu su Juo, palaiko Bažnyčią laukiant galutinės Viešpaties dienos.

Mūsų protėviai Adventą laikė itin šventu laikotarpiu, kurio metu buvo svarbus susikaupimas, buvo vengiama linksmybių ir, žinoma, laikomasi pasninko. Jei šių dienų dažnas žmogus Advento laikotarpiu pasninko laikosi tik penktadieniais, tai seniau žmonės pasninko laikydavosi tris dienas per savaitę – trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį. Tomis dienomis jie stengdavosi nevalgyti mėsos ir pieno produktų.

Prasidėjus adventui, nors pagrindiniai namų ruošos darbai buvo baigti, pirmąją savaitę reikėjo sutvarkyti namus, atlikti visus būtinus darbus ir pasiruošti artėjančioms šventėms.

Jauni ir seni susirinkdavo į didesnį kambarį ir praleisdavo vakarą giedodami giesmes bei kartu dirbdami įvairius smulkius darbus: moterys verpdavo ir audė, jaunimas padėdavo ištekėjusiai merginai paruošti kraitį – plėšė plunksnas pagalvėms, siuvo marškinius, audė juostas, o vyrai verpė virves, pynė virves ir drožė grėblius. 

Po rožinio giedojimo jie minė mįsles, aptarinėjo praėjusios dienos ir būsimus darbus, dalijosi naujienomis. Jie taip pat mėgavosi bulvių koše. Mėsa buvo draudžiama, todėl bulvių košė buvo „pagardinama” sėmenų aliejumi.

Advento giesmės, dažnai vadinamos himnais, yra lėto tempo, iškilmingos, ramios ir santūrios. Šokdami advento ratu berniukai ir mergaitės laikosi atokiau vienas nuo kito, vengia laikytis už rankų ir šokti poroje. Tokie šokiai labiau primena ceremoniją nei žaidimą. 

Advento giesmių ir ratelių temos dažniausiai susijusios su jaunimu, šeimos santykiais, priešvestuviniu laikotarpiu, sužadėtuvėmis ar vestuvėmis. Dažnai giesmėse mergelė ir jaunikis minimi ne tiesiogiai, bet pasitelkiant gyvūnų, augalų ar paukščių įvaizdžius.

Vakarėliai būdavo santūrūs, laikantis bažnyčios draudimų, ir jaunuoliai kruopščiai ieškodavo poros, tačiau sužadėtuvės prasidėdavo tik po Trijų Karalių.

Dabar daugelis gyventojų savo namuose pina advento vainikus, į kuriuos įkomponuoja 4 žvakes. Tik atsiradusi Advento vainiko idėja turėjo grynai religinę funkciją: pranešti, ypač vaikams, kad artėja Kalėdos, pasiruošti joms, paskatinti bendrai maldai, priminti, kad Jėzus yra tikroji šviesa, kuri nugali tamsumas ir blogį. Keturios žvakės simbolizuoja keturias Advento savaites. 

Viena po kitos žvakių uždegimas reiškia artėjimą prie Jėzaus gimimo, augančią šviesos pergalę prieš tamsą. Norint, kad ritualas išreikštų visą savo simbolinę reikšmę, geriau žvakes degti vakare, kai tamsu, arba pasistengti sukurti kuo tamsesnę aplinką. Žvakės turi būti dviejų spalvų: trys violetinės ir viena rožinė. Violetinė išreiškia atgailą ir atsivertimą į Dievą, rožinė – džiaugsmą dėl tuoj gimsiančio Jėzaus. Dėl to rožinė žvakė uždegama trečiąjį advento sekmadienį, skirtą džiaugsmui.

Neįmanoma aprašyti visų advento papročių, nes keičiasi laikas, keičiasi mūsų darbo pobūdis, keičiasi ir papročiai. Svarbu tik prisiminti, kad advento metas yra proga su Švenčiausiosios Mergelės Marijos pagalba ruoštis Dievo atėjimui.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

Ukrainoje veikiančių judėjimų už gyvybę atstovai atviru laišku kreipėsi į apaštališkąjį nuncijų arkivyskupą Visvaldą Kulboką

Laiško autoriai hierarchui užduoda klausimus apie popiežiaus Pranciškaus susitikimus su abortus viešai remiančiais politikais, taip pat apie kai kuriuos paskyrimus Vatikane.

Laiško autoriai yra Ukrainos Katalikų Bažnyčioje veikiančių už gyvybę pasisakančių organizacijų ir bendruomenių atstovai: Genia Samborska (Visos Ukrainos labdaros fondas „Už žmogaus orumą”), Artur Pohorilenko (nevyriausybinė organizacija „Už gyvybę ir žmogaus orumą”), Valentyna Pavsiukova (Tarptautinis labdaros fondas „Gailestingumo taurė”), Myroslav Vozniak (nevyriausybinė organizacija „Krikščionių judėjimas už gyvybę”) ir Sviatoslav Pohliad (judėjimas „Gyvybės gladiatoriai”).

„Šį laišką parašėme dėl keleto neseniai įvykusių įvykių, kurie pasėjo didelę sumaištį daugelio tikinčiųjų širdyse. Kadangi kalbame apie žiniasklaidoje aprašomus faktus iš bažnytinio ir politinio gyvenimo, kreipiamės į Jus atviru laišku, kad Jūsų atviras atsakymas taptų paaiškinimu ir šviesa daugeliui sutrikusių krikščionių”, – rašo laiško autoriai.

Jie prašo paaiškinti Bažnyčios požiūrį į politikus ir visuomenės veikėjus, kurie daro ar remia abortus: ar jie gali priimti Komuniją? Ar jie gali būti katalikiškų organizacijų nariais? Kokias pasekmes Katalikų Bažnyčia numato tuo atveju, kai asmuo, būdamas Katalikų Bažnyčios narys, daro abortą arba aktyviai jį skatina?

Laiškas buvo parašytas tragiškos sukakties išvakarėse – lapkričio 18 d., minint 101-ąsias abortų įteisinimo metines SSRS, kuri buvo pirmoji valstybė, įteisinusi šią neteisybę.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

Islamas – politinio teisingumo čempionas!

Pasaulio futbolo čempionate islamas laimi kovą prieš LGBT ir tradicinį Europos gėrimą.

Politinio teisingumo pasaulis nėra monolitas. Ji taip pat turi savo vidinius nesutarimus, o atskiros revoliucinės grupuotės joje kovoja gyvybės ir mirties kovą.

Tai pasakytina ir apie Katare vykstantį pasaulio futbolo čempionatą.

Ginčas sukosi apie keletą ideologinių temų. Pirmoji – požiūris į alkoholį, kurio pardavimas per futbolo rungtynes stadionuose yra įprasta praktika Europoje ir Amerikoje. Gerai žinoma, kad islamas netoleruoja alkoholio, juo labiau viešose vietose.

Antroji tema – LGBT ideologija. Ar ant futbolo žaidėjų pečių turėtų atsirasti spalvota juostelė, rodanti jų palankų požiūrį į šią ideologiją ir faktinį jos propagavimą.

Mėnesiais vyko intensyvios propagandinės ir reklaminės kampanijos, kurių organizatoriai teigė, kad alaus bus galima įsigyti tiesiogiai arenose, o ant daugelio Europos komandų žaidėjų pečių atsiras spalvotos apyrankės.

Taip buvo iki lapkričio 18 d., kai FIFA staiga pakeitė savo nuomonę dėl alkoholio. O po dviejų dienų buvo paskelbta, kad spalvotos juostos ant futbolininkų pečių nepasirodys, o jei pasirodys, teisėjas tokį futbolininką turės bausti geltona kortele.

Puikiu stiliumi islamas pirmauja 2:0. Ne paslaptis, kad pasaulio kairieji jau dešimtmečius garbina islamą, kurį laiko jėga, galinčia sugriauti normalią tvarką. Mechanizmas – neribota imigracija, kuri sukrėtė Europos šalių vidaus saugumą. Kuriami getai, kuriuose islamas apibrėžia naują tikrovę. Kodėl jis turėtų pralaimėti alui?

Sudėtingesnė situacija su LGBT ideologija. Čia buvo tos pačios lygos žaidėjų. Be to, kaip ir islamas, LGBT bendruomenė yra mėgstama įvairių kairiųjų partijų ir yra propagandos kampanijos taikinys.

Tačiau paaiškėjo, kad islamas stipresnis už LGBT ideologiją. Viešas LGBT ideologijos žeminimas negali likti be atsako. Ką atsakys kairysis liberalizmas? Galbūt jie atgaivins Kovidą, kurį visi jau pamiršo?

Aleksandras Strelcovas

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Tegyvuoja Kristus Karalius! Ne tik danguje, bet ir žemėje!

Kristaus Visatos Valdovo šventė, kuri pagal dabartinį liturginį kalendorių tenka paskutiniam lapkričio mėnesio sekmadieniui, ne visada turėjo šį vardą ir ne visada buvo švenčiama šią dieną.

Kaip ir daugelyje kitų Bažnyčios teologijos ar liturgijos sričių, šis pokytis įvyko po Vatikano II Susirinkimo.

Tačiau formaliai ji neturėjo jokio ryšio su Vatikano II Susirinkimu, kuris šio klausimo apskritai nesvarstė.

1969 m. balandžio 28 d. išleidus naująjį liturginį kalendorių, popiežius Paulius VI leido šią šventę švęsti paskutinį lapkričio sekmadienį ir pakeitė jos pavadinimą: iš Kristaus Karaliaus šventės į Kristaus Visatos Valdovo šventę.

Vėlesniuose darbuose katalikų teologai teigė, kad tokiu pakeitimu siekta pabrėžti eschatologinį šios šventės pobūdį, kad Kristaus viešpatavimas yra visuotinis ir absoliutus Visatoje, tačiau viršija žemiškąją tikrovę ir įvyks tik po antrojo Išganytojo atėjimo.

Tačiau aprašant pirminę šios šventės idėją, buvo minima ir Kristaus žemiškojo viešpatavimo idėja. Apie tai, kad per tikrą Kristaus Viešpaties intronizaciją šeimose, bendruomenėse ir valstybėse būtų galima įveikti socialinius konfliktus, atkurti valdžios autoritetą ir įtvirtinti socialinę taiką žemėje.

Šventės teologinis šaltinis buvo enciklika „Quas Primas”, kurioje popiežius Pijus XI, viena vertus, pabrėžia eschatologinį Kristaus valdžios pobūdį, bet kartu įspėja, kad būtų klaidinga neigti Kristaus valdžią žemėje:

„Tačiau ši karalystė pirmiausia yra dvasinė ir daugiausia susijusi su dvasiniais dalykais, ką labai aiškiai parodo ir mūsų cituoti Šventojo Rašto žodžiai, o Kristus Viešpats patvirtina savo elgesiu. Kai žydai ir net patys apaštalai klaidingai manė, kad Mesijas atkurs laisvę ir prikels Izraelio karalystę, Jis sugriovė šį jų tuščias įsivaizdavimą ir atėmė iš jų viltį; kai aplinkiniai ir susižavėjusi minia norėjo Jį paskelbti karaliumi, Jis pabėgo ir pasislėpė, nes nenorėjo karališkojo vardo ir garbės; Romos Vyresniojo akivaizdoje Jis pareiškė, kad Jo karalystė ne iš šio pasaulio”.

Tačiau kartu:

„Be to, labai klystų tas, kuris neigtų Kristaus, kaip Žmogaus, valdžią bet kokiems laikiniems reikalams, nes Kristus iš Tėvo gavo neribotą teisę į visa, kas sukurta, todėl viskas pavaldžiai Jo valiai… Todėl, jei žmonės privačiai ir viešai pripažintų Kristaus karališkąją valdžią jiems, tuomet visą visuomenę apimtų neregėti palaiminimai, tokie kaip derama laisvė, tvarka ir ramybė, santarvė ir taika. Nes kaip karališkasis mūsų Viešpaties orumas žemiškųjų kunigaikščių ir valdovų orumą apgaubia tam tikra religine pagarba, taip jis sustiprina ir piliečių pareigas bei paklusnumą. „

Kadangi šis Kristaus Karaliaus viešpatavimas turės ir žemiškąjį matmenį, ši šventė švenčiama paskutinį spalio sekmadienį, prieš pat Visų Šventųjų šventę, kuri taip pat puikiai iliustruoja Kristaus viešpatavimą žemėje ir danguje, kuriam šie šventieji buvo parengti dar žemėje.

Laiko atstumas iki liturginių metų pabaigos žymi būtent šį, nors ir trumpą, bet vis dėlto esamą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus viešpatavimo žemiškoje tikrovėje aspektą.

Po Vatikano II Susirinkimo įvykdyta reforma, perkėlusi šią šventę į liturginių metų pabaigą, teologiškai visiškai pašalino šį žemiškąjį aspektą. Iš katalikų nebesitikima, kad jie šeimose, bendruomenėse ir valstybėse įtvirtins Kristų Karalių, bet tik laukiama Jo viešpatavimo amžinybėje.

Akivaizdu, kad šio žemiškojo aspekto eliminavimas kenkia tikinčiųjų sieloms, nes nemotyvuoja jų atpažinti to, kas iš tikrųjų egzistuoja, būtent gebėjimo, kurį neabejotinai turi Viešpats Dievas, – gebėjimo viešpatauti ir čia, žemėje. Iš tikrųjų tai žmogaus supratimu susiaurina ir apriboja Viešpaties Dievo visagalybę ir de facto yra mūsų silpstančio tikėjimo įrodymas.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

„Pagonių pasididžiavimo” festivalis Teksase. Prie katalikų demonstracijos prisijungė vyskupas Josephas Stricklandas

Vadinamosios Šėtono šventyklos nariai dalyvavo vadinamajame Pagoniškojo pasididžiavimo festivalyje Teksase. Jie surengė vietinių pagonių krikšto panaikinimo ritualą, kurį lydėjo šūksniai „sveikas šėtonas”. Tylerio vyskupas Josephas Stricklandas prisijungė prie katalikų maldos piketo.

Pasak laisvai samdomo reporterio Tailerio Hanseno, kuris savo „Twitter” paskyroje paskelbė trumpą filmuotą medžiagą, satanistai per festivalį (Teksaso pagonių pasididžiavimo festivalis) įrengė savo palapinę. Artėjantiems pagonims jie ant kaktos pažymėdavo apverstą kryžių ir šaukdavo „tegyvuoja šėtonas”. Tai buvo šėtoniška „nekrikšto” ceremonija. Pabaigoje už 10 dolerių buvo pardavinėjami šio „antisakramento” priėmimo sertifikatai. Pasak Satanistų šventyklos pareiškimo, ši ceremonija turėjo būti „ritualinis, apvalantis išsilaisvinimas ir ryšių su ankstesnėmis religinėmis dogmomis nutraukimas”.

Kaip atsvara šiam niūriam įvykiui katalikai ir konservatyvūs protestantai susirinko kartu melstis ir išreikšti įsipareigojimą viešajame gyvenime būti Dievo, o ne šėtono akivaizdoje.

Prie protestuotojų prisijungė vyskupas Josephas Stricklandas, Tylerio vyskupijos Teksase ordinaras, žinomas dėl savo drąsos pasipriešinti moraliniam blogiui, keliančiam grėsmę Bažnyčiai ir visuomenei. Hierarchas vadovavo rožinio maldai aikštėje, kurioje vyko šventė.

Tarp protestuotojų buvo ir kitų dvasininkų bei tikinčiųjų su kryžiais ir maldomis. Vienas kunigas pašventino žemę, kurioje pagonys ir satanistai vykdė savo kultą ir propagavo bedievišką gyvenimo būdą.

Protestuojantys krikščionys laikraščiui „Tyler Morning Telegraph” pabrėžė, kad jie atvyko liudyti ir bandyti patraukti blogio suklaidintas sielas prie Kristaus. – Jei dalijatės Jėzumi, net ir tokioje tamsioje situacijoje, kas nors pamatys tą šviesą ir žengs jos link, – sakė Robas Coulteris.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

Vyras norėjo pasikeisti vardą į Liuciferį. Teismas pasinaudojo „teisinėmis gudrybėmis”, kad neleistų jam to padaryti

„Reikjaviko teismas išteisino Islandijos valstybę, kurią pilietis apkaltino pažeidus jo teisę į privatumą ir religinę laisvę, nes ji atsisakė oficialiai pakeisti jo vardą į Liuciferį”, – ketvirtadienį pranešė tinklalapis „Reykjavik Grapevine”.

Islandijos pavadinimų komisija naujus vardus, kuriuos piliečiai norėtų įtraukti į leksikoną, ir naujus vardus, kuriuos jie norėtų suteikti, vertina pagal tris pagrindinius kriterijus. Pagal pirmąją nuostatą turi būti istorinis precedentas, sąlygojantis vardo įvedimą, be to, vardą turi būti galima linksniuoti pagal islandų kalbos gramatiką, o jį turintis asmuo neturi tapti pajuokos objektu dėl šio vardo.

Komisija atmetė prašymą oficialiai pakeisti piliečio vardą į Liuciferį arba jo islandišką formą Lusifer, motyvuodama tuo, kad tai yra vienas iš velnio vardų ir todėl neatitinka paskutinio kriterijaus.

Vyras, kuris paprašė oficialiai pakeisti jo vardą, pasakojo, kad tarp draugų jau apie 20 metų yra žinomas kaip Liuciferis.

Kai pavadinimų komitetas atmetė jo prašymą, jis kreipėsi į teismą. Islandas teismui, be kita ko, teigė, kad asmens vardas nuo senų laikų yra svarbi jo tapatybės dalis. Tačiau teismas nustatė, kad pavadinimų komitetas pakankamai pagrindė atsisakymą suteikti pavadinimą. Ieškovas taip pat negalėjo įrodyti, kad naujasis pavadinimas negalėjo sukelti pasityčiojimo.

„Taigi, valstybė buvo išteisinta ir Liuciferis nebus teisiškai pripažintas vardas bent jau tol, kol egzistuos vardų suteikimo komisija”, – rašoma Islandijos portalo išvadose.

Jonas Šaulys pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

Vyskupas Michaelas Burbidge’as atsisakė priimti komuniją Nancy Pelosi, o dabar tapo episkopato komiteto už gyvybę pirmininku

Amerikos vyskupai išrinko naują komiteto už gyvybę pirmininką. Vyskupas Michaelas Burbidge’as buvo vienas iš hierarchų, pasisakiusių prieš „katalikų” politikų, remiančių abortus ir reikalaujančių teisės priimti šventąją Komuniją, veidmainystę.

Arlingtono (Virdžinija) vyskupas Burbidge’as buvo išrinktas didele balsų dauguma 174-63 ir pakeis arkivyskupą Williamą E. Lori iš Baltimorės, Merilando valstijos, kuris tapo vyskupijos vicepirmininku.

Naujasis Gyvybės apsaugos komiteto pirmininkas yra žinomas dėl savo konservatyvių pažiūrų ir priešinimosi kairiųjų darbotvarkei, įskaitant LGBT. Neseniai jis turėjo progą pasisakyti už gyvybę, kai prisijungė prie vyskupų, viešai paskelbusių, kad jų vyskupijoje Atstovų rūmų pirmininkas nepriims šventosios Komunijos.

Nancy Pelosi, kaip ir Joe Bidenas, bekompromisiškai skelbia tariamą „teisę” nebaudžiamai žudyti negimusius vaikus, į ką kelis kartus atsakė San Francisko arkivyskupijos, kuriai priklauso Pelosi, arkivyskupas Salvatore Cordileone.

Po to, kai arkivyskupas Cordileone pranešė apie Komunijos draudimą Atstovų rūmų vadovui, vyskupas Burbidge’as buvo tarp tų, kurie pasekė jo pėdomis ir išplėtė draudimą ir į savo vyskupijas.

Negalima nepabrėžti, kad sprendimai [uždrausti Komuniją] priimami dėl žmonių gėrio, siekiant apsaugoti tikinčiuosius nuo ištvirkimo, kuris atsiranda, kai viešąsias pareigas einantys katalikai laikosi Bažnyčios mokymui prieštaraujančios pozicijos. Visi žmonės, taip pat ir tie, kurie nėra vieši asmenys, turi priimti sakramentus tikrai bendrystėje su Bažnyčia ir mūsų Viešpačiu, tuomet sakė vyskupas Burbidge’as.

Hierarchas taip pat prieštaravo Joe Bideno veiksmams, kuriais jis remia Kongreso pastangas kodifikuoti neribotą „teisę” į prenatalinę žmogžudystę. – „Kongreso vaidmuo – priimti įstatymus, kurie tarnauja bendram labui, tačiau šis prezidento prioritetas atneša tik skausmą ir mirtį”, – vertino jis.

Jonas Šaulys pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Berbock pareikalavo pašalinti kryžių iš kambario, kuriame buvo pasirašytas Vestfalijos memorandumas

„Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Berbock pareikalavo pašalinti istorinį kryžių iš Miunsterio rotušės Taikos salės, ruošiantis Didžiojo septyneto (G7) užsienio reikalų ministrų susitikimui”, – rašo „Deutschlandkurier”. Iš salės, kurioje 1648 m. buvo pasirašyta Vestfalijos taika, nulėmusi Trisdešimties metų karo pabaigą.

Pirmieji po šiuo kryžiumi pasirašyto dokumento žodžiai („Tebūnie krikščioniška, visuotinė ir amžina taika bei nuoširdi draugystė…”), sprendžiant iš ministrės poelgio, prarado aktualumą: nėra politiškai korektiška įžeidinėti kolegas iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Kanados, Japonijos ir JAV kažkokia nuoroda į krikščioniškąsias vertybes, teigia laikraštis.

Vokietijos užsienio reikalų ministerijos teigimu, kryžius iš salės buvo pašalintas protokolinei tarnybai ir Miunsterio vadovybei susitarus. Burmistras Markusas Leve (Krikščionių demokratų partija) teisinosi, kad Berboko vadovaujama Užsienio reikalų ministerija savo prašymą pašalinti kryžių grindė G7 atstovų religiniais skirtumais. „Tokio prašymo ar reikalavimo dar nebuvo!” – kiti miesto pareigūnai buvo pasipiktinę. Net ir pagoniško nacių valdymo laikais.

Miunsterio vyskupija į šią Berboko iniciatyvą reagavo su nuostaba: „Mūsų nuomone, tiek pats prašymas pašalinti kryžių, tiek jo pašalinimas yra nepaaiškinami. Tai rodo, kad iniciatyvos autoriai neteisingai suprato tolerancijos sąvoką. Kryžius yra taikos, meilės artimui, abipusės tolerancijos, smurto ir mirties įveikimo simbolis, taigi „tai tikslai, kurių siekia užsienio reikalų ministrai, dalyvaujantys Miunsterio susitikime”, – sakoma oficialiame vyskupijos pareiškime.

Tai, ką daro Vokietijos užsienio reikalų ministerija, vadovaujama tokių specialistų kaip Annalena Berbock, anot pasipiktinusių vokiečių, jokiu būdu negali rodyti taikos siekio, smurto įveikimo ir kitų vertingų tikslų, dėl kurių, kaip manoma, egzistuoja visos šios užsienio reikalų ministerijos. „Su kokiu įžūliu ekstaziu ne tik pati Annalena, bet ir jos bendraminčiai demonstruoja savo panieką krikščionybei, – rašo vienas komentatorius. – Galite būti tikri, kad ši kvailystė ir panieka Vokietijai nieko gero neduos”. Kitų komentatorių žodžiai greičiausiai nebus taikomi cenzūrai.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

„Didysis karas”, kurį sustabdė Dievo Motina

Tai turėjo būti karas, kuris užbaigs visus karus. Kai prieš šimtą ketverius metus, 1918 m. lapkričio 11 d., Kompjeno paliaubomis Vakarų fronte baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, amžininkų vadinamas Didžiuoju karu, atrodė, kad prasidėjo nauja era, grindžiama taikos, demokratijos, žmogaus teisių, tautų apsisprendimo teisės ir tarptautinio susitarimo principais.

Iš karto po šio karo praėjus dviem dešimtmečiams, ši nauja era visiškai nesivadovavo minėtais principais. Taip prasidėjo kitas, dar baisesnis karas.

Ar galima sutrumpinti karo laiką žmogaus pastangomis? Žinoma, šalys gali susėsti prie derybų stalo ir pasiekti taiką. Bet ar jie tikrai taip elgiasi savo noru? Labiau tikėtina, kad dėl išorinių aplinkybių, išsekimo, ir jie nenori derėtis, kol tiki ginklo galia.

Krikščionys karą paprastai suvokia remdamiesi prielaida, kad viskas, kas vyksta, priklauso nuo Dievo apvaizdos. Šiandien ne visi gali sau leisti susitaikyti su tokia žiauria realybe. Žinodami, kad Dievas leido tai padaryti, nes iš šios situacijos galima išpešti kažką gero.

Panašiai pasaulį suvokė ir Dievo Motina, kai pasirodė mažiesiems piemenėliams Fatimoje. Visuose Fatimos slėpiniuose Švenčiausioji Mergelė Marija atskleidžia sąlyginę perspektyvą: jei ne – jei taip:

Antroji Fatimos paslaptis – prašymas paaukoti Rusiją

„Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos. Kad jas išgelbėtų, Dievas nori pasaulyje įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai. Jei bus daroma, ką jums sakau, daug sielų bus išgelbėta, ir bus taika. [I pasaulinis] Karas artėja į pabaigą, tačiau jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI valdymo metu prasidės kitas, dar blogesnis karas. Kai pamatysite vieną naktį, nušviestą nežinomos šviesos, žinokite, kad tai didelis ženklas, duodamas jums Dievo, jog Jis dabar baus pasaulį už jo nusikaltimus karu, badu ir Bažnyčios bei Šventojo Tėvo persekiojimu.

Kad apsaugočiau nuo to, aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers, ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos. Bet galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers, ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis. Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“

Žvelgiant iš šios perspektyvos, matyti, kad Dievo Motina įtikina žmones atsiversti, šaukia Dievo gailestingumo, stabdo teisingumo vykdymą, kad vis dėlto būtų sulaikyta tam tikra dieviškoji bausmė.

Vadovaujantis šia logika, galima daryti išvadą, kad būtent Švenčiausioji Mergelė Marija užtikrino pasauliui Didžiojo karo pabaigą. Ji labiausiai troško vargšų nusidėjėlių atsivertimo, atsivertimo savo noru, be bausmės.

Deja, kaip žinome, žmogus vėl parodė baisų nedėkingumą. Atsivertimo nebuvo, ir pasauliui buvo lemta patirti dar baisesnį Antrąjį pasaulinį karą.

Šią dieną taip pat prisiminkime, kad Kompjeno paliaubos leido Lietuvos valstybei iškovoti nepriklausomybę, kuri taip pat yra netiesioginis Dievo Motinos darbas. Stenkimės būti geresni už savo pirmtakus prieš šimtą metų ir darykime atgailą, kol dar nevėlu, kol karas dar nepalietė mūsų sienų.

Galbūt ši malda, pasiekusi Švenčiausiosios Mergelės Marijos ausis, išgelbės mūsų brangią Lietuvą nuo didesnių nelaimių.

Aleksandras Strelcovas

JŠ pagal www.kontrastas.lt