Šiandieninio pasaulio mąstymą formuoja racionalizmo, natūralizmo ir antropocentrizmo doktrinos. Nuo Prancūzų revoliucijos laikų jos užkariavo beveik visas viešojo gyvenimo sferas ir palaipsniui užėmė reikšmingas Bažnyčios gyvenimo sritis. XXI a. pradžioje mes stebime pilietinės visuomenės apostazę, primenančią tiesioginį, kone apokaliptinį maištą prieš patį Dievą ir prieš dieviškai nustatytą prigimtinio įstatymo tvarką.
Ankstesniais laikais tikėjimo krizės, net jei ir paliesdavo visą visuomenę, apsiribodavo kokia nors konkrečia tikėjimo tiesa (kaip, pavyzdžiui, arijonizmas IV amžiuje). Didelių moralinių nusižengimų laikais nuodėmė nebuvo teisinama teoriškai, prisidengiant „sielovadinėmis“ priežastimis ar Dievo gailestingumu, kaip dažnai galima girdėti mūsų dienomis.
Tais laikais visi žinojo, kad nuodėmė yra nuodėmė, ir daiktai buvo vadinami savo tikraisiais vardais. Tačiau mūsų dienomis dogminis, dorovinis ir liturginis reliatyvizmas Bažnyčios viduje pasiekė iki šiol neregėtą mastą. Galbūt todėl kai kurie radikalūs ir aiškūs moderniųjų laikų (XIX–XX a.) popiežių žodžiai šiandien atrodo tikrai pranašiški. Šioje painioje situacijoje, kai dėl savivalės kultūros išplitimo Bažnyčioje tikintieji neretai gauna beskonį dvasinį maistą, tokie moderniųjų laikų popiežių žodžiai veikia kaip sveika, soti kaimiška duona ir gaivaus palengvėjimo atodūsis. Iš tiesų, juose juntama tikra Evangelijos ir apaštalų dvasia, pripildanti mūsų protus bei sielas dangiškos atgaivos ir suteikianti mums antgamtinio tikrumo bei tvirtumo.
Ištraukos iš Vatikano I Susirinkimo
(Dogminė konstitucija „Dei Filius“, 4 sk.):
KATALIKŲ TIKĖJIMO NEKINTAMUMAS
„Atsirado ir visame pasaulyje plačiai pasklido racionalizmo ir natūralizmo doktrinos – visiškai priešingos antgamtinei krikščionių religijai. Jų sekėjai deda visas pastangas, kad Kristus, vienintelis mūsų Viešpats ir Išganytojas, būtų pašalintas iš žmonių protų ir moralinio tautų gyvenimo. Taip jie tikisi sukurti tai, ką jie vadina vien proto ar prigimties viešpatavimu. Krikščionių religijos atmetimas ir Dievo bei Jo Kristaus neigimas paskandino daugelio protus panteizmo, materializmo ir ateizmo bedugnėje, dėl to jie stengiasi sunaikinti pačią racionalią prigimtį, paneigti bet kokį teisingumo kriterijų ir sugriauti pačius žmonių visuomenės pamatus.
Šiam bedieviškumui plintant visomis kryptimis, deja, atsitiko taip, kad daug net ir Katalikų Bažnyčios vaikų nuklydo nuo tikrojo pamaldumo kelio, o jų katalikiškas jautrumas nusilpo. Suvedžioti įvairių keistų mokslų (Žyd 13, 9) ir painiodami prigimtį su malone, žmonių žinias su dieviškuoju tikėjimu, jie iškreipia tikrąją dogmų, kurių Šventoji Motina Bažnyčia laikosi ir moko, prasmę ir kelia grėsmę tikėjimo vientisumui bei tikrumui.“
PAKLUSIMAS TIKĖJIMUI
„Kadangi žmonės yra visiškai priklausomi nuo Dievo, kaip savo Kūrėjo ir Viešpaties, o sukurtasis protas yra visiškai pavaldus nesukurtai tiesai, mes privalome tikėjimu visiškai pavesti savo protą ir valią Dievui Apreiškėjui. Šį tikėjimą, žmogaus išganymo pradžią, Katalikų Bažnyčia skelbia esant antgamtine dorybe, dėl kurios mes, Dievo malonės įkvėpti ir padedami, tikime, jog tai, ką Jis apreiškė, yra tiesa – ne todėl, kad mes suvokiame vidinę Apreiškimo tiesą prigimtine proto šviesa, bet dėl paties apreiškiančio Dievo autoriteto, Dievo, kuris negali nei apgauti, nei būti apgautas.
Todėl situacija tų, kurie dangiška tikėjimo dovana priėmė katalikų tiesą, jokiu būdu nėra tokia pati kaip tų, kurie žmonių nuomonių vedami, seka klaidinga religija; nes tie, kurie Bažnyčios vadovaujami priėmė tikėjimą, niekada negali turėti pagrįstos priežasties pakeisti šį tikėjimą arba juo suabejoti.
Taigi visiems ištikimiems krikščionims draudžiama kaip teisėtas mokslo išvadas ginti tas nuomones, kurios aiškiai prieštarauja tikėjimo doktrinai, ypač jeigu jos yra Bažnyčios pasmerktos; maža to, jie yra absoliučiai įpareigoti laikyti jas klaidomis, besidangstančiomis apgaulingu panašumu į tiesą.
Nes Dievo apreikštas tikėjimo mokslas nėra pateiktas kaip koks nors filosofinis atradimas, kurį žmogaus protas galėtų patobulinti, bet kaip dieviškasis lobis, įteiktas Kristaus sutuoktinei, kad būtų ištikimai saugomas ir neklystamai skelbiamas. Todėl ir šventųjų dogmų prasmė, kartą paskelbta Šventosios Motinos Bažnyčios, turi būti išlaikyta ir niekada nekeičiama vardan tariamai gilesnio supratimo. „Todėl ir pavieniuose žmonėse, ir visoje Bažnyčioje turi augti ir daryti kuo didesnės pažangos tiek atskirų dalykų, tiek visumos supratimas, pažinimas ir išmintis – tačiau vien tik savo rūšyje, tai yra toje pačioje dogmoje, viena dvasia ir viena mintimi.“ (Vincentas Lerinietis, „Priminimas“, 28.)
Atlikdami aukščiausią pastoracinę tarnystę, Mes prašome dėl Jėzaus Kristaus meilės ir įsakome autoritetu To, kuris taip pat yra mūsų Dievas ir Gelbėtojas, visiems ištikimiems krikščionims, ypač tiems, kurie vadovauja arba kurie turi pareigą mokyti, kad jie savo uolumu ir darbu stengtųsi pašalinti šias klaidas iš Bažnyčios ir skleistų gryno tikėjimo šviesą.“
Ištraukos iš popiežiaus šv. Pijaus X enciklikos „E supremi apostolatus“ (1903)
„Norėdami pašalinti visas tuščias iliuzijas, Mes pabrėžtinai sakome, kad nenorime būti, ir su Dievo pagalba niekada žmonių visuomenei nebūsime kas nors kitas, o ne Dievo tarnas, turintis Jo įgaliojimus. Dievo interesai bus Mūsų interesai, ir jiems Mes pasiryžę atiduoti visas jėgas ir gyvybę. <…> Šiandien beveik visur siaučia šventvagiškas karas prieš Dievą. „Gentys niršta ir tautos tuščiai maištauja“ (Ps 2, 1) prieš savo Kūrėją; dažnai girdėti Dievo priešų šauksmas: „Atstok nuo mūsų“ (Job 21, 14). Ir, kaip galima tikėtis, pas daugumą žmonių randame išblėsusią bet kokią pagarbą Amžinajam Dievui; nei viešajame, nei privačiame gyvenime nepaisoma Aukščiausiojo Valios – ne, kiekviena pastanga ir kiekviena išmonė yra panaudojama tam, kad visiškai išblėstų Dievo atminimas ir Jo pažinimas.“ (4.)
„Visur rodomas toks įžūlumas ir pyktis persekiojant religiją, kovojant su tikėjimo dogmomis ir begėdiškai stengiantis išrauti ir sunaikinti visus santykius tarp žmogaus ir Dievo! Kita vertus, tai yra skiriamasis Antikristo ženklas (plg. 2 Tes 2, 3): žmogus su begaliniu įžūlumu užėmė Dievo vietą, iškeldamas save virš viso, kas vadinama Dievu. Nors ir negali savyje visiškai sunaikinti visų žinių apie Dievą, jis paniekino Dievo didybę ir tarsi padarė iš visatos šventovę, kurioje pats turi būti garbinamas. „Jis pats sėdasi Dievo šventovėje, dėdamasis Dievu.“ (2 Tes 2, 4) (5.)
„Kad ir kaip stengtumėmės, mums nepavyks sugrąžinti žmonių atgal prie Dievo didybės kitaip, kaip tik per Jėzų Kristų. „Niekas, – įspėja Apaštalas, – negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus.“ (1 Kor 3, 2) Vien tik Kristus… tikras Dievas ir tikras žmogus, be kurio niekas negali pažinti Dievo taip, kad būtų išganytas, nes „niekas nepažįsta Tėvo, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti (Mt 11, 27). Iš to plaukia, kad viską atstatyti Kristuje ir atvesti žmogų atgal į paklusnumą Dievui yra vienas ir tas pats tikslas. Tai turi būti Mūsų rūpestis – parvesti žmoniją atgal į Kristaus viešpatavimą. Sakydami „Dievas“, turime galvoje ne kažkokią pasyvią būtybę, abejingą visiems žmogiškiems dalykams, kaip ją įsivaizduoja materialistai, bet tikrąjį ir gyvąjį Dievą, vienos prigimties trijuose asmenyse, pasaulio Kūrėją, išmintingiausią visų dalykų Tvarkytoją, teisingiausią įstatymų Davėją, baudžiantį nedorėlius ir atlyginantį už dorybę.“ (8.)
„Mums ir visiems vyskupams pavesta pareiga sugrąžinti prie Bažnyčios drausmės žmonių visuomenę. <…> Siekdami šio mūsų troškimo išsipildymo, turime pasinaudoti visomis priemonėmis ir atiduoti visas jėgas tam, kad visiškai išnyktų šis didžiulis ir pasibjaurėtinas nedorumas, toks būdingas mūsų laikams, būtent – žmogaus iškėlimą į Dievo vietą. Tai padarius, beliks grąžinti Švenčiausiuosius įstatymus ir Evangelijos patarimus į jiems nuo senovės priderančią garbingą vietą; garsiai skelbti Bažnyčios tiesas ir jos mokymą apie santuokos šventumą, apie jaunimo švietimą ir drausmę <…> Mes atiduosime visas savo jėgas, kad tai pasiektume.“
„Dėl nepakankamo ir netobulo tikybos mokymo daugelis prarado tikėjimą. Netiesa, kad žinių pažanga užgesina tikėjimą; tai daro neišmanymas; ir kuo didesnis tikėjimo doktrinos neišmanymas, tuo didesnę sumaištį sukelia netikėjimas. Todėl Kristus liepė apaštalams: „Eikite ir mokykite visų tautų žmones.“ (Mt 28, 19) (12.)
„Laikai, kuriais gyvename, reikalauja veikti – ištikimai ir uoliai laikytis Dievo ir Bažnyčios įsakymų, nuoširdžiai ir atvirai išpažinti tikėjimą, nesavanaudiškai daryti įvairiausius gerus darbus, neatsižvelgiant į pasaulietišką naudą. Tokie didžiulės Kristaus karių armijos duodami šviesūs pavyzdžiai daug labiau sujaudins ir patrauks žmones, nei žodžiai ir didingiausios disertacijos. <…> O! Kai kiekviename mieste ir kaime bus ištikimai laikomasi Viešpaties įstatymo, kai bus rodoma pagarba šventenybėms, kai sakramentai bus dažnai priimami su teisingu nusiteikimu ir krikščioniškojo gyvenimo potvarkiai vykdomi – tuomet mums nebereikės stengtis viską atstatyti Kristuje <…> Be to, tai labai prisidės prie laikinosios gerovės ir žmonių visuomenės naudos. <…> Visiems bus aišku, kad tokia Bažnyčia, kokią ją įsteigė Kristus, turi džiaugtis pilna ir visiška laisve ir būti nepriklausoma nuo visko, kas jai svetima; reikalaudami tos pačios laisvės, Mes ne tik giname šventas religijos teises, tačiau taip pat patariame, kaip siekti visuotinės gerovės ir tautų saugumo. Nes tebėra teisinga, kad „maldingumas yra naudingas viskam“ (1 Tim 4, 8) Kai jis stiprus ir klestintis, „tauta taikos buveinėje gyvens“ (Iz 32, 18).“ (14.)
Ištraukos iš Popiežiaus Pijaus XII enciklikos „Summi pontificatus“ (1939)
KRISTAUS NUVAINIKAVIMAS
„Kelio, vedančio į mūsų dienų dvasinį ir moralinį bankrotą, priešaky stovi daugelio nuodėmingos pastangos nuvainikuoti Kristų; atsisakymas Jo skelbto tiesos įsakymo ir meilės įstatymo, kuris yra Jo Karalystės gyvybės kvapas.“ (21.)
„Vienintelis būdas išsigelbėti yra Kristaus karališkųjų privilegijų pripažinimas, asmenų ir visuomenės grįžimas prie Jo tiesos ir meilės įstatymo.“ (22.)
MORALINIO ĮSTATYMO PANEIGIMAS GRIAUNA EUROPOS VIENYBĘ
„Šis amžius, praeities doktrininius nukrypimus papildydamas naujomis klaidomis, juos dar labiau radikalizavo, ir tai neišvengiamai atvedė prie chaoso. Visų pirma, akivaizdu, kad esminė ir galutinė blogybių priežastis, kurią Mes smerkiame šiuolaikinėje visuomenėje, yra visuotinės moralės normų tiek individualiame ir visuomeniniam gyvenime, tiek tarptautiniuose santykiuose, paneigimas ir atmetimas; turime omenyje šiandien taip įprastą prigimtinio įstatymo, turinčio savo pagrindą Dievuje, nepaisymą ir užmiršimą <…> Nekenčiant Dievo pakertamas bet koks moralės pagrindas; nutildomas arba bent jau tampa labai silpnas sąžinės balsas, tas balsas, kuris net neraštingas ir necivilizuotas gentis moko, kas gera, o kas bloga, kas teisėta, o kas draudžiama, ir verčia žmones jausti atsakomybę už savo veiksmus prieš Aukščiausiąjį Teisėją.“ (28.)
„Moralės pagrindų neigimas prasidėjo Europoje apleidus krikščionių mokymą, kurio saugotojas ir aiškintojas yra Petro Sostas. Tas mokymas kadaise dvasiškai suvienijo Europą; Kryžiaus išlavinta, sutaurinta ir civilizuota, ji pasiekė tokį pilietinės pažangos laipsnį, kad taptų kitų tautų ir žemynų mokytoja. Bet, atkirsti nuo neklystančio Bažnyčios autoriteto, nemažai atsiskyrusių broliai nuėjo taip toli, jog atmetė pagrindinę krikščionybės dogmą, Išganytojo dieviškumą, ir taip pagreitino savo dvasinį žlugimą.“ (29.)
DIEVO IŠSTŪMIMAS IŠ VIEŠOJO GYVENIMO
„Šventoji Evangelija pasakoja, kad nukryžiavus Jėzų, „visą žemę apgaubė tamsa“ (Mt 27, 45). Tai bauginantis simbolis to, kas nutiko ir kas vis dar dvasiškai vyksta ten, kur aklam ir išpuikusiam netikėjimui pavyko išstumti Kristų iš šiandieninio, ypač viešojo, gyvenimo, ir kur jis pakirto tikėjimą Dievu ir Kristumi. To pasekmė – nustota laikytis moralinių vertybių, kuriomis kitados buvo matuojamas viešasis ir privatus elgesys. Dėl taip išliaupsintos visuomenės civilizacijos, kuri padarė itin sparčią pažangą, atitraukdama žmogų, šeimą ir valstybę nuo naudingo ir atnaujinančio Dievo idėjos ir Bažnyčios mokymo veikimo, kraštuose, kur daugelį šimtmečių švietė krikščioniškosios civilizacijos grožybės, vis aiškiau, vis labiau neraminančiai vėl pasirodė sugedusios ir tvirkinančios pagonybės ženklai: „Kai jie nukryžiavo Jėzų, buvo tamsu.“ (30.)
„Galbūt daugelis, atsisakydami Kristaus mokymo, ne visiškai suprato, kad yra klaidinami viliojančių frazių miražo, frazių, kurios tokį atsitolinimą skelbė pabėgimu iš vergijos, kurioje jie iki šiol neva buvo laikomi; galbūt jie nenumatė karčių išlaisvinančios tiesos išmainymo į pavergiančią klaidą pasekmių. Jie nesuprato, kad atsisakant be galo išmintingų ir tėviškų Dievo įstatymų ir vienijančių bei pakylėjančių Kristaus meilės doktrinų, jie atsidavė varganos, nepastovios žmogiškosios išminties užgaidoms; jie kalbėjo apie pažangą, o iš tikrųjų grįžo atgal; jie kalbėjo apie pakylėjimą, o iš tikrųjų šliaužiojo žeme; jie kalbėjo žmonijos brandą, o iš tikrųjų tapo vergais. Jie nesuvokė, kad visos žmogiškos pastangos negali pakeisti Kristaus įstatymo kuo nors lygiaverčiu; „Jie tuščiai svarstydami paklydo“ (Rom 1, 21). (31.)
„Nusilpus tikėjimui į Dievą ir į Jėzų Kristų ir susilpnėjus moralinių principų šviesai žmonių protuose, išnyko nepakeičiamas vidinės ir išorinės, privačios ir viešosios tvarkos stabilumo ir ramybės pagrindas, kuris vienintelis gali palaikyti ir apsaugoti valstybių gerovę.“ (32.)
„Katalikų Bažnyčia, Dievo Miestas, kurio karalius yra Tiesa, kurio įstatymas yra meilė ir kurios matas yra amžinybė“ (Šv. Augustinas, EP. 138 „Ad Marcellinum“, 3, 17), bebaimiškai skelbdama visą tiesą apie Kristų ir triūsdama su motinos uolumu, kaip reikalauja Kristaus meilė, stovi kaip palaiminta taikos vizija virš klaidų ir aistrų audros, laukdama tos akimirkos, kai Kristaus Karaliaus visagalė ranka nuramins audrą ir ištrems ją sukėlusias nesantaikos dvasias.“ (110.)
„Ir jūs taip pat melskitės, jūs, kurių drąsus tikėjimo išpažinimas pareikalauja šiandien sunkių, skausmingų ir neretai didvyriškų aukų; melskitės jūs, kenčiantys ir išgyvenantys agoniją Bažnyčios nariai, kai Jėzus ateina jūsų paguosti ir išgydyti jūsų skausmų; ir nepamirškite su tikra apsimarinimo dvasia ir vertinga atgaila padaryti, kad jūsų maldos būtų labiau priimtinos Jo akyse, kad Jis ir Jo malonė sutrumpintų išbandymo dienas ir tokiu būdu pasitvirtintų Psalmininkas žodžiai: „Tada jie, būdami varge, šaukėsi Viešpaties, ir jis išgelbėjo juos iš jų nelaimės“ (Ps 106, 13).“ (113.)
„O jūs, balti vaikų legionai, taip mylimi ir brangūs Jėzui, kai priimsite šventojoje Komunijoje gyvenimo duoną, kelkite aukštyn savo paprastas ir nekaltas maldas ir suvienykite jas su Visuotinės Bažnyčios maldomis. Jus mylinti Jėzaus Širdis neatsilaikys prieš jūsų maldaujantį nekaltumą. Melskitės kiekvienas, melskitės nepaliaudami: „Be paliovos melskitės” (1 Tes 5, 17).“ (114.)
Didis mūsų laikų vyskupas, garbingasis Dievo tarnas arkivysk. Fultonas Sheenas, pateikė keletą labai stulbinančių pastabų, tobulai patvirtinančių pranašišką Aukščiausiojo magisteriumo balsą XIX a. (Pijus IX ir Vatikano I Susirinkimas) ir XX a. pirmoje pusėje (šv. Pijus X ir Pijus XII).
Ištraukos iš arkivyskupo Fultono Sheeno raštų
„Antikristas nesivadins šiuo vardu, kitaip jis neturėtų pasekėjų. Jis nedėvės raudono triko, nesispjaudys siera, nenešios su savimi trišakio, nemosikuos uodega kaip Mefistofelis iš „Fausto“. Šis maskaradas padėjo velniui įtikinti žmones, kad jis neegzistuoja. Jis turi daugiau galios, kai niekas jo neatpažįsta. Dievas vadino save: „Aš esu tas, kuris esu“, o velnias: „Aš esu tas, kurio nėra“. Šventajame Rašte nerasime jokio pagrindo tikėti populiariu velnio, kaip raudonai apsirengusio juokdario, mitu. Jis veikiau apibūdinamas kaip iš dangaus nupuolęs angelas, kaip „šio pasaulio kunigaikštis“, kurio tikslas – įtikinti mus, kad nėra kito pasaulio. Jo logika paprasta: jei nėra dangaus, nėra pragaro; jei nėra pragaro, nėra nuodėmės; jei nėra nuodėmės, nėra teisėjo, ir jei nėra teismo, tada blogis yra gėris ir gėris yra blogis. <…> Tačiau visų svarbiausia Antikristo savybė yra ta, kad, pasak Mūsų Viešpaties, jis bus taip panašus į Kristų, kad suvedžios net išrinktuosius – o joks knygų paveikslėliuose vaizduojamas velnias negalėtų suklaidinti išrinktųjų. Kaip jis ateis į šį naująjį amžių laimėti pasekėjų savo religijai? Dar prieš įsigalint komunizmui, Rusijoje buvo paplitusi nuomonė, kad Antikristas ateis užsimaskavęs kaip Didysis humanistas; jis kalbės apie taiką, klestėjimą ir gerovę ne kaip apie priemones, vedančias mus prie Dievo, bet kaip apie tikslus. <…> Trečiasis Kristaus gundymas, kai šėtonas paprašė Viešpaties jį pagarbinti ir už tai pažadėjo visas pasaulio karalystes, taps pagunda turėti naują religiją be Kryžiaus, liturgiją be būsimojo pasaulio, religiją, kuri sunaikintų tikrąją religiją, arba politiką, pavirtusią religija ir priskiriančia ciesoriui tai, kas priklauso Dievui. Nežiūrint visos jo tariamos meilės žmonijai ir gražbyliavimo apie laisvę ir lygybę, jis turės vieną didelę paslaptį, kurios niekam neatskleis: jis netikės į Dievą. Kadangi jo religija bus brolybė be Dievo tėvystės, jis apgaus net išrinktuosius. Jis įkurs antibažnyčią, kuri pamėgdžios tikrąją Bažnyčią, nes jis, velnias, yra Dievo beždžionė. Ji turės visas Bažnyčios savybes, tik atvirkščiai ir be jos dieviškojo turinio. Tai bus mistinis Antikristo kūnas, kuris visais išorės požymiais bus panašus į mistinį Kristaus kūną.“ („Komunizmas ir Vakarų sąžinė“.)
„Jei būčiau ne katalikas ir ieškočiau tikrosios Bažnyčios šiandieniniame pasaulyje, ieškočiau tokios Bažnyčios, kuri nesugyventų su pasauliu; kitaip tariant, ieškočiau Bažnyčios, kurios pasaulis nekenčia. Taip daryčiau dėl to, kad jei Kristus šiandien būtų kurioje nors iš pasaulio bažnyčių, jis turėtų būti nekenčiamas kaip ir tada, kai gyveno žemėje. Jei norite rasti Kristų šiandien, raskite Bažnyčią, kuri nesugyvena su pasauliu. Ieškokite Bažnyčios, kuri buvo nekenčiama pasaulyje taip, kaip Kristus. Ieškokite Bažnyčios, kurią pasaulis atmeta, nes ji skelbiasi esanti neklystanti, kaip Pilotas atmetė Kristų, nes Jis pasivadino Tiesa. Jei Bažnyčia yra nepriimtina pasaulio dvasiai, vadinasi, ji yra nepasaulietiška, o jei ji yra nepasaulietiška, vadinasi, ji yra iš kito pasaulio. Kadangi ji iš kito pasaulio, ji yra be galo mylima ir be galo nekenčiama, kaip Kristus“. (Interviu radijui)
„Pasaulis gali nesutikti su Bažnyčia, bet jis labai aiškiai žino, su kuo nesutinka. Ateityje, kaip ir praeityje, Bažnyčia bus netolerantiška dėl santuokos šventumo, nes tų, kuriuos Dievas sujungė, niekas negali išskirti; ji bus netolerantiška dėl savo tikėjimo ir pasiruošusi mirti už jį, nes ji nebijo tų, kurie žudo kūną, bet tų, kurie turi galią įmesti kūną ir sielą į pragarą.“(„Nuotaikos ir Tiesos“)
„Tolerancija skirta klystantiesiems, netolerancija – klaidai… Architektai netoleruoja smėlio, kaip pamatų dangoraižiams, o gydytojai netoleruoja mikrobų laboratorijoje. Tolerancija netaikoma tiesai ar principams. Šiems dalykams mes turime būti netolerantiški ir būtent šitokios netolerancijos, išvaduojančios mus iš sentimentalumo potvynio, aš prašau. Šitokia netolerancija yra bet kokio stabilumo pagrindas.“ (“Senos klaidos ir naujos etiketės”.)
JŠ pagal www.tradicija.lt
