Katalikiškos valstybės požymių aptarimas ir analizė. Kodėl Lietuva buvo katalikiška valstybė tiek kiekybiniu tiek kokybiniu požiūriu – pačia savo santvarka Faktai rodo, kad didžiąją dalį LDK istorijos po Lietuvos krikšto dauguma LDK gyventojų buvo katalikai – tai įrodysime žemėlapiais, statistika, kitais faktais šioje ir vėlesnėse ciklo laidose.
Laidoje bus aptariami pirmieji iš nemažo jų sąrašo LDK santvarkos katalikiškumo bruožai – katalikiškas herbas, katalikiški valdovai ir jų karūnavimo ritualas – įpareigojantis ginti vienintelį tikrąjį tikėjimą, kurį Dievas davė žmonijai, kad ją išgelbėtų
Vasario 16 d. grupė tradicinių katalikų prisijungė prie dešiniosios jaunimo organizacijos „Pro Patria“ surengtos eisenos su deglais.
Prieš eiseną su deglais mūsų grupė meldėsi šv. Rožančių už Lietuvą.
Šiemet, pasak liudininkų, buvo atnaujinta kilni ir išganinga tradicija, kad Žibintų eisenos dalyvius palaimina Aušros vartų koplyčios kunigas, šį kartą tai buvo kunigas Mindaugas Ragaišis.
Čia perteikiame visą kunigo kalbą ir palaiminimą. Deja, absoliuti dauguma vadinamosios žiniasklaidos šį faktą nutylėjo. Jei liberaliajai žiniasklaidai tai iš esmės natūralu, tai stebėtina, kad apie tai nieko nepasakė ir vadinamoji „antisisteminė žiniasklaida“. Ar jie nori būti blogio pusėje?
Atsiprašome už garso kokybę, tačiau paprastas išmanusis telefonas negali pagauti garso iš kelių dešimčių metrų atstumo. Jei kas nors turi geresnės kokybės šios akimirkos įrašą – esame pasirengę jį paskelbti.
Po kunigo palaiminimo visi eisenos dalyviai pajudėjo Jono Basanavičiaus paminklo link. Mūsų katalikų grupė žygiavo kartu su jais, giedodama lotynišką himną Christus vincit, Christus regnat, Christus imperat! Ši giesmė – „Laudes Regiæ“ (Karališkosios šlovinimo giesmės arba Karališkosios aklamacijos) – tai Katalikų Bažnyčios apeigose naudojama giesmė.
Kristus Karalius ir Lietuvos Karalienė Dievo Motina trokšta vėl valdyti savo mylimą Lietuvą – kaip valdė ją kadaise, LDK laikais – kol liberalizmas dar nebuvo suluošinęs mūsų tautos. Vasario 16 visų tautų Karalius vėl iškilmingai įžengia į mūsų šventąją sostinę, skambant giesmei „Kristus nugali! Kristus valdo! Kristus viešpatauja!”
Privalome atkurti katalikiškos santvarkos valstybę – to moko popiežiaus Pijaus XI enciklika „Quas primas“ – šiemet švenčiame ir jos 100-tąjį jubiliejų. Valdžia privalo leisti įstatymus, veikti ir tvarkyti valstybę atitinkamai pagal Dievo valią ir Jo įsakymus.
DELFI.LT, garsėjantis savo archaiškomis liberaliomis nuostatomis, išdrįso patalpinti nuotrauką su mūsų plakatu ir šūkiu: „Atkurkime katalikišką valstybę!“.
Dar vienas liberalizmo ruporas – „Lietuvos rytas“ – išdrįso atkreipti dėmesį į mūsų plakatą ir šūkį „Atkurkime katalikišką valstybę!“
Mūsų tradiciniai katalikai taip pat išėjo į Kauno, laikinosios Lietuvos sostinės, gatves.
Mūsų tauta, ir bet kuri tauta gali iš tiesų klestėti tik katalikiškoje valstybėje. Katalikiškos valstybės atstatymas turi būti mūsų tautos programa, visi intelektualai visų sričių specialistai turi galvoti ir tartis kaip savo srityje prie to prisidėti. Kol kas visa tauta vis dar aiškiai nesiekiame katalikiškos valstybės – todėl mums nepavyksta tautos atgimimas.
Mes, visos katalikiškos tautos – ir ypač Lietuva – bėgome nuo savo visų laikų svarbiausios misijos atversti Rusiją katalikų tikėjimą – todėl Rusija tapo ir išliko komunistinė ir todėl dabar pusiau komunistinė Rusija sukėlė karą Ukrainoje.
Didinga LDK, Lietuvos istorija – tai pasirengimas Rusijos atsivertimui – grįžimui į katalikų tikėjimą, kurį pranašavo Dievo Motina Fatimoje 1917 m. Laikas ištaisyti klaidas ir grįžti prie mūsų pagrindinės misijos – atkurti katalikišką Lietuva ir atkurti katalikiška Rusią.
Kodėl valstybė PRIVALO būti katalikiška? Kodėl politikai už tai griežtai atsakys prieš Dievą? Kaip antikos pagonys laukė Išgelbėtojo – Jėzaus Kristaus – gimimo, laukė Šv. Kalėdų? Antikos pagonių darytos baisios blogybės Kaip katalikiška civilizacija gydo žmonijos blogybes? Ar teisėtas buvo neopagonybės (“Romuvos”) “įteisinimas”? Kaip masonai įvykdė revoliuciją Katalikų Bažnyčioje? Kam ta katalikiška valstybė?! Kaip liberalizmas veda į tironiją? Liberalizmo nusikaltimai – tik keletas iš jų Šūkiai “Atkurkime katalikišką valstybę” tautos maršuose.
Lietuvai minint Valstybės atkūrimo dieną, nedaugelis tebeprisimena, kad Lietuvos Taryba 1918 metu liepos 11 d. Vokietijos didiką Vilhelmą Urachą paskelbė Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Į Lietuvą jis niekada neatvyko ir karūnuotas nebuvo, tačiau jo karūnavimui buvo gautas popiežiaus palaiminimas, o paskelbtasis karalius jau buvo pradėjęs mokytis lietuvių kalbos.
Jo išrinkimą karaliumi lėmė keli pagrindiniai veiksniai: jis išpažino katalikybę (dominuojančią religiją Lietuvoje), nepriklausė Hohencolernų dinastijai (šeimai, iš kurios kilęs vokiečių imperatorius Wilhelmas II, norėjęs Lietuvą paversti monarchija, gyvuojančia sąjungoje su Prūsija), buvo daug pasiekęs karininkas ir, jeigu Vokietija būtų laimėjusi karą, jo valdoma Lietuva būtų galėjusi tikėtis, kad turės patikimą apsaugą nuo Rusijos imperijos kėslų.
Kvietime buvo nustatytas Laikinasis konstitucinis pagrindas, pagal kurį karalius turėjo būti vykdomosios valdžios vadovas, o dviejų rūmų parlamentas, sudarytas iš Seimo ir Tarybos, – įstatymų leidžiamoji valdžia. Apie teisminę valdžią nieko neužsiminta, paliekant šį aspektą vėlesniam laikotarpiui.
Nors laikinuosiuose konstituciniuose pagrinduose buvo punktas VI. apie tai, kad „Karalius prižada valdydamas laikytis tikybinės tolerancijos“, šį punktą reikėtų suprasti atsižvelgiant į tuometinį žodžio „tolerancija“ supratimą, kuris iš tikrųjų numatė tik kitų religijų toleravimą, bet ne leidimą teikti viešąsias pamaldas ne katalikų religijoms.
Karaliaus veiksmus turėjo riboti konstitucija ir tam tikrais atvejais – parlamento pritarimas. Šia prasme tai būtų buvusi konstitucinė monarchija, tačiau, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, tai vis tiek nebūtų buvęs visiškai neveiksnus monarchas, kaip absoliuti dauguma dabartinių monarchų, išskyrus Lichtenšteino kunigaikštį, kuris kol kas naudojasi visiška valdžia su galimybe nutraukti parlamento įgaliojimus.
Lietuvos karalystė turėjo apimti daug didesnę teritoriją nei dabartinė Lietuvos Respublika – siekti Molodečno, Baranovičių, Balstogės ir beveik iki Lietuvos Bresto. Tai turėjo būti valstybė su 6 milijonais pavaldinių!
Pažymėtina, kad Lietuvos Tarybos sprendimas atkurti Lietuvą kaip konstitucinę monarchiją, nors daugumai jos narių tikriausiai buvo konjunktūrinis ir nepriimtinas kai kuriems iš Tarybos pasitraukusiems nariams, vis dėlto parodė, kad daugumai Lietuvos žmonių monarchija atrodo natūrali santvarka, kurioje jie jaučiasi gerai.
Deja, bet pralaimėjus Vidurio valstybėms, pralaimėjo ir monarchistinis variantas. Pirmąjį pasaulinį karą ryžtingai nugalėjusios Jungtinės Amerikos Valstijos skatino respublikų kūrimąsi Vidurio Europoje, o tai akivaizdžiai darė įtaką tolesniems Lietuvos Tarybos sprendimams, kurie anaiptol nebuvo monarchistiniai – vyravo liberalios ir respublikoniškos, iš dalies net socialistinės tendencijos.
Tačiau tolesni XX a. ketvirtojo dešimtmečio įvykiai parodė, kad Vidurio Europos visuomenėms artimesnė stipriai suasmenintos valdžios samprata, ir visose šiose valstybėse įsitvirtino daugiau ar mažiau autoritariniai režimai. Tačiau monarchija paprastai skiriasi nuo save apsiskelbusių diktatorių režimo.
Už monarchijos stovi aukštesnė sankcija – katalikiškose šalyse – karūnavimas popiežiaus vardu, jo legato. Vadinasi, karalius savo veiksmuose yra moraliai saistomas katalikų doktrinos, kuri iš esmės sušvelnina vienvaldystės režimą.
Deja, to meto Lietuvai nepavyko išlaikyti monarchinės santvarkos, o tai ir šiandien rodo Lietuvos valstybės silpnumą, kai valdo veikiau grupuotės ir klanai, pasinaudodami atstovaujamosios-parlamentinės sistemos silpnumu ir sisteminės žiniasklaidos visagalybe, manipuliuodami viešąja nuomone.
Keturiasdešimtą dieną po Viešpaties Gimimo, Bažnyčia iškilmingai švenčia Jo paaukojimo Šventykloje šventę, taip užbaigdamas kalėdinį laikotarpį. Tai viena iš seniausių krikščioniškų švenčių, atsiradusi IV a. pr., Jeruzalės Bažnyčioje.
Bizantijos Imperatorius Justinianas I 542 m. šią šventę įvedė visoje imperijoje, kaip padėką už pasibaigusį Konstantinopolio marą. Ši šventė Rytų Bažnyčioje imta vadinti Hypapante tou Kyriou (Viešpaties susitikimas su Simeonu). Armėnų krikščionys ją vadino Dievo Sūnaus Įžengimu į Šventyklą, o koptai – Kristaus paaukojimu.
Romos Bažnyčia šventę perėmė VII a. pavadindama ją Purificatione Beatae Mariae Virginis (Mergelės Marijos Apsivalymas).
Ši šventė slepia savyje daug simbolikos ir prasmės. Net skirtingi jos pavadinimai nurodo, kad ši šventė savyje apima daugybė slėpinių.
Išpirkimas – Išėjimo knygoje Viešpats nurodo, kad visi pirmagimiai (tiek gyvulio, tiek žmogaus) priklauso Jam, todėl juos reikia išpirkti, taip prisimenant, kad kai mirė visi Egipto pirmagimiai, izraelitų vaikai ir gyvuliai buvo apsaugoti. Pirmagimių išpirkimo auka buvo penki šekeliai, (apie 55 gramai sidabro) kuriuos tėvas turėdavo paaukoti levitų giminės kunigams, nes jis paaukodavo savo gyvenimą vien Dievui, vietoj pirmagimio. Pagal pirminį Dievo troškimą, visi pirmagimiai turėjo tapti kunigais, tačiau kuomet išrinktoji tauta suteršė save dykumoje garbindama Aukso veršį, ši privilegija atiteko vien levio giminės vyrams.
Šventasis Juozapas, kuris buvo laikomas Jėzaus tėvu žmonių akyse, ištikimai įvykdo Įstatyme jam numatytas priedermes. Aštuntą dieną, jis apipjausto vaikelį ir suteikia jam Jėzaus Vardą, o šiandien atlieka išpirkimo apeigą. Jeruzalės Šventykloje jau regimas kryžiaus šešėlis. Nuo Ziono kalno Kristaus kelias ves iki Golgotos kalno, kur Jis, kaip Amžinasis ir Vyriausiasis Kunigas pats save paaukos Tėvui, kaip išpirką už daugelį ir taps Naująja Šventykla, kur Dievas garbinamas dvasia ir tiesa.
Apsivalymas – pagal Įstatymo nuostatus, moteris pagimdžiusi berniuką buvo laikoma 40 dienų rituališkai nešvari, o paskui už apsivalymą turėdavo paaukoti ėriuką arba du balandžiukus. Mergelei Motinai nereikėjo apsivalyti, nes Ji buvo nesutepta, tačiau kaip Ištikimoji Tėvo dukra, Ji pakluso Įstatymui.
Simeono pranašystė Marijai atskleidžia, kad Jos Sūnaus misija bus nesuprasta ir Jis taps Prieštaravimo Ženklu. Simeono žadamas kalavijas, kuris perskros Marijos sielą, jau dabar sužeidžia Jos Nekaltąją Širdį. Kaip niekas kitas, Marija išgyvens Sūnaus atmetimą, kuris prasidėjo jau tada, kuomet jis nerado vietos kur gimti ir pasibaigusį nukryžiavimu. Šiandien Marijos Širdis jau nujaučia Kryžiaus kančią, tačiau lieka ištikima Apreiškimo dieną ištartam Tebūnie.
Susitikimas – Nuo šventojo Benedikto laikų, Bažnyčioje įsigalėjo paprotys Valandų liturgijos naktinę maldą užbaigti teisiojo Simeono giesme (Nunc dimitis). Simeonas, kartu su pranaše Ona, įkūnija tą Izraelio likutį, – teisiuosius, kurie lieko ištikimi Sandoros Dievui ir laukė Jo Aplankymo meto. Tai jų širdys yra tyros ir įstengia šiame kūdikėlyje atpažinti Mesiją.
Neapribokime šios kilnios šventės vien iki žvakių pašventinimo apeigos. Tegul Kristaus šviesa, kurią simbolizuoja Grabnyčių žvakė, nušviečia mūsų širdžių šventoves. Prašykime Mergelės Marijos, kad Ji padėtų mums susitikti su Kristumi. Tegul šios Gerosios Motinos vedami gyvenimo keliu būtume nušviesti tikėjimo Kristumi šviesos ir galiausiai išvystume Jo švytintį Veidą amžinybėje.
Simeonui buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol nepamatysiąs Viešpaties Mesijo. (Komunijos antifona)
