Month: March 2025

Įdomu patyrinėti, kaip keitėsi gavėnios pasninkas amžiams bėgant. Nors įvairiose vietose gavėnios pasninkas skyrėsi savo trukme ir smulkmenomis, įmanoma nustatyti bendrus jo bruožus katalikiškose šalyse įvairiais laikotarpiais. Vaikai, besilaukiančios moterys, ligoniai ir sunkiai dirbantys žmonės paprastai būdavo atleidžiami nuo pasninko. Antra vertus, vienuoliai gavėnios pasninko laikydavosi griežčiau nei pasauliečiai.

Nuo Kristaus iki IV a.

Apie šį laikotarpį nėra išlikę daug žinių. Žinoma tik tiek, kad prieš Velykas krikščionys pasninkaudavo ir susilaikydavo nuo daugelio dalykų, tačiau pasninko trukmė nebuvo nustatyta ir labai skyrėsi priklausomai nuo vietos.

Nuo IV a. iki VIII a.

Pasninkas – visomis gavėnios dienomis: leidžiama valgyti tik vieną kartą į dieną ir tik saulei nusileidus.

Abstinencija (santūra, susilaikymas) – visomis gavėnios dienomis: Draudžiama mėsa, žuvis, kiaušiniai ir bet kokie gyvuliniai produktai. Draudžiamas vynas ir bet koks alkoholis. (Šie draudimai buvo paremti prielaida, kad prieš tvaną žmonės nevalgė mėsos ir negėrė alkoholio.) Draudžiami lytiniai santykiai tarp sutuoktinių.

Nuo IX a. iki XIII a.

Pasikeitimai: pamažu, atsižvelgiant į sunkų vienuolių darbą, pagrindinis valgis per gavėnią buvo perkeltas iš vakaro į maždaug trečią valandą dienos. Taip pat leista šiek tiek užkąsti vakare. Sekmadieniai tapo išimtimi nuo pasninko. Leista vartoti alkoholį. Antra vertus, kai kuriomis dienomis buvo įvestas juodasis pasninkas, kai visą parą nevalgoma nieko.

Pasninkas – visomis gavėnios dienomis išskyrus sekmadienius: leidžiama valgyti iki soties tik vieną kartą į dieną apie 15 valandą ir vieną lengvą užkandį vakare. Pelenų trečiadienį ir Didįjį Penktadienį – juodasis pasninkas,.

Abstinencija – visomis gavėnios dienomis: draudžiama mėsa, žuvis, kiaušiniai ir bet kokie gyvuliniai produktai, taip pat pieno produktai. Draudžiami lytiniai santykiai tarp sutuoktinių.

Per Didžiąją savaitę abstinencija būdavo dar griežtesnė: leidžiama valgyti tik duoną, žoleles, druską ir vandenį.

Nuo XIV a. iki XVIII a.

Prasidėjus renesansui krikščionių uolumas sumažėjo. Tose šalyse, kur įsigalėjo protestantizmas, pasninko laikymasis apskritai beveik išnyko. Antra vertus, kontrreformacija ir barokas katalikiškose šalyse uolumą atgaivino. Pasikeitimai: pagrindinis dienos valgis buvo perkeltas iš 15 valandos į vidurdienį. Panaikintas lytinių santykių draudimas. Panaikintas juodasis pasninkas.

Pasninkas – visomis gavėnios dienomis išskyrus sekmadienius: leidžiama valgyti iki soties tik vieną kartą į dieną apie vidurdienį ir vieną lengvą užkandį vakare.

Abstinencija – visomis gavėnios dienomis: draudžiama mėsa, žuvis, kiaušiniai ir bet kokie gyvuliniai produktai, taip pat pieno produktai.

Nuo XVIII a. vidurio iki 1917 m.

Prasidėjus pramoninei revoliucijai dėl darbininkų gėrio buvo įvesta papildomų palengvinimų. Pasikeitimai: leista užkąsti du kartus, ryte ir vakare, abstinencija liko privaloma tik dviem savaitės dienomis.

Pasninkas – visomis gavėnios dienomis išskyrus sekmadienius: leidžiama valgyti iki soties tik vieną kartą į dieną apie vidurdienį ir du kartus užkąsti: ryte ir vakare.

Abstinencija – gavėnios trečiadieniais ir penktadieniais: draudžiama mėsa, žuvis, kiaušiniai ir bet kokie gyvuliniai produktai, taip pat pieno produktai.

Nuo 1917 m. iki 1966 m.

Jau nuo XIX a. vidurio Vatikanas ėmė vyskupijoms suteikti daug nuolaidų bei išimčių. Galiausiai 1917 m. Kanonų teisės kodeksas šias nuolaidas pritaikė visai Bažnyčiai. Pasikeitimai: pasninkauti liko privaloma tik dvi dienas per savaitę. Abstinencija ėmė reikšti tik susilaikymą nuo mėsos. Leista žuvis ir pieno produktai.

Pasninkas – gavėnios penktadieniais ir šeštadieniais (Lietuvoje – visą gavėnią, išskyrus sekmadienius), taip pat metų ketvirčio dienomis: leidžiama valgyti iki soties tik vieną kartą į dieną apie vidurdienį ir du kartus užkąsti: ryte ir vakare.

Abstinencija – gavėnios penktadieniais ir šeštadieniais, taip pat metų ketvirčio dienomis: draudžiama mėsa.

Nuo 1966 m. iki dabar

Po Vatikano II Susirinkimo pasninkas pamažu buvo panaikintas beveik visiškai. Tai įtvirtino 1983 m. naujasis Kanonų teisės kodeksas. Pasikeitimai: pasninkas liko privalomas tik dviem gavėnios dienomis. Abstinencija (susilaikymas nuo mėsos) kai kuriose šalyse (tarp jų ir Lietuvoje) išliko galioti penktadieniais, o kai kuriose pakeistas laisvai pasirenkama auka.

Pasninkas – tik Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį: leidžiama valgyti iki soties tik vieną kartą į dieną apie vidurdienį ir du kartus užkąsti: ryte ir vakare.

Abstinencija – daugumoje šalių tik Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį: draudžiama mėsa. Kitais gavėnios penktadieniais rekomenduojama laisva nuožiūra nuo ko nors susilaikyti. Vis dėlto Lietuvoje išlaikytas draudimas valgyti mėsą visais metų penktadieniais.

Taigi matome, kad pasninko ir santūros praktika nuo pirmųjų amžių pamažu švelnėjo, kol galų gale XX a. pabaigoje išnyko beveik visiškai. Taip pat reikia turėti galvoje, kad anksčiau pasninko dienos buvo ne tik per gavėnią. Jei viduramžiais katalikai pasninkaudavo kone ketvirtį metų (kai kurie vienuolynai – ir pusę metų), tai dabar liko tik dvi pasninko dienos metuose, o ir tų mažai kas besilaiko. Vadinamieji katalikai „tradicionalistai“ per gavėnią paprastai stengiasi laikytis bent jau 1917 m. Kanonų teisės kodekso įsakyto pasninko.

Kęstutis Choromanskis 

www.katalikutradicija.lt

Amžinojo Žodžio Įsikūnijime Marija negalėjo labiau nusižeminti, negu nusižemino, o Dievas negalėjo jos labiau išaukštinti, negu išaukštino.

„Kas save aukštins, bus pažemintas, o kas save pažemins, bus išaukštintas“ – tai mūsų Viešpaties žodžiai, ir jie negali klaidinti: Kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas (Mt 23, 12). Todėl Dievas, nusprendęs tapti žmogumi, kad galėtų atpirkti paklydusį žmogų ir taip parodyti pasauliui savo begalinį gerumą, turėdamas išsirinkti Motiną žemėje, ieškojo tarp moterų švenčiausios ir nuolankiausios. Bet tarp visų jis susižavėjo viena – Mergele Marija: kuo prakilnesnės buvo jos dorybės, tuo panašesnis į balandę buvo jos paprastumas ir nusižeminimas savo pačios akyse. Merginų be skaičiaus (kalbėjo Viešpats), bet tik ji viena yra mano balandė, mano tobuloji (Gg 6, 8–9), „todėl ji, – sako Dievas, – yra mano pasirinktoji Motina.“ Dabar pažiūrėkime, koks didis buvo Marijos nusižeminimas, dėl kurio Dievas taip ją išaukštino. Marija jau nebegalėjo labiau nusižeminti Žodžio Įsikūnijime – tai bus pirmas punktas. Kad Dievas nebegalėjo Marijos labiau išaukštinti – bus antras.

I punktas. Mūsų Viešpats, kalbėdamas apie nuolankiausios Mergelės nusižeminimą, šventose Giesmėse sako: Kol karalius ilsisi savo kambary, mano nardas pripildo orą kvepėjimo (Gg 1, 12). Šv. Antoninas, aiškindamas šiuos žodžius, sako, kad nardas, ta maža ir žema žolė, buvo Marijos provaizdis, jos saldus nuolankumo kvapas, kildamas į dangų, pažadino Dieviškąjį Žodį, besiilsintį Amžinojo Tėvo glėbyje, ir patraukė jį į jos nekaltas įsčias: Nardas yra maža žolelė, simbolizuojanti Švč. Mergelę, skleidžiančią nuolankumo kvapą. Tas kvapas pakilo iki pat dangaus, lyg pažadino Besiilsintįjį danguje ir pakvietė jį ilsėtis jos įsčiose (p. 4. tit. 15. c. 21. §. 2).[1] Taip mūsų Viešpats, panorėjęs tapti žmogumi, kad atpirktų pasaulį, tarsi patrauktas šios nuolankios Mergaitės malonaus kvapo, išsirinko ją savo Motina. Bet jis, savo Motinos didesnei garbei ir nuopelnui, nenorėjo tapti jos Sūnumi iš anksto negavęs jos sutikimo: Nenorėjo priimti iš jos kūno, jai pačiai jo nedavus, sako abatas Viljamas (in Cant. 3).[2] Tad kai ši nuolanki Mergaitė savo skurdžiame namelyje dūsavo ir dar uoliau bei su dar didesniu užsidegimu meldė Dievą atsiųsti Atpirkėją, kaip buvo apreikšta šv. Elzbietai Vengrei, šv. Benedikto vienuolei,[3] štai atvyko arkangelas Gabrielius, didžiosios naujienos nešėjas. Jis įėjo ir pasveikino ją: Sveika, malonės pilnoji! Viešpats su tavimi! Tu pagirta tarp moterų [Lk 1, 28 Vulg.]. „Sveika, Mergele, malonės pilnoji, nes visada buvai turtinga malonės, labiau nei visi kiti šventieji. Viešpats yra su Tavimi, nes esi tokia nuolanki. Tu esi palaiminta tarp moterų, nes visos kitos pateko į nuodėmės prakeiksmą, bet Tu, kadangi esi Palaimintojo Motina, visada būsi palaiminta ir laisva nuo kiekvienos dėmės.“

Bet ką atsako nuolankioji Marija į tokį pilną gyriaus pasveikinimą? Nieko, ji tyli, bet mąstydama apie tai sunerimsta: Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas [v. 29]. Kodėl ji sumišo? Ar ji baiminosi iliuzijos, o gal jos kuklumas vertė ją sutrikti matant vyrą, kaip mano kai kurie, tikėdami, kad angelas apsireiškė vyro išvaizdos? Ne, tekstas aiškus: Ji sumišo dėl jo žodžių (pabrėžia Euzebijus Emesietis)[4] – ne dėl jo išvaizdos, bet dėl jo žodžių. Vadinasi, jos susirūpinimas kilo iš jos nusižeminimo, kuris buvo sudrumstas išgirdus liaupses, taip labai viršijančias jos menką savęs vertinimą. Tad kuo labiau angelas ją aukštino, tuo labiau ji žeminosi ir mąstė apie savo niekingumą. Čia šv. Bernardinas pastebi, kad jei angelas būtų pasakęs, kad ji esanti didžiausia nusidėjėlė pasaulyje, Marijos nustebimas nebūtų buvęs toks didelis, bet išgirdus tokias dideles liaupses, ją apėmė baimė: Jei būtų taręs: „O Marija, tu esi didžiausia niekšė pasaulyje“, ji nebūtų taip nustebusi, bet sumišo dėl tokių jo liaupsių (Serm. 35. de Am. Inc. p. 3).[5] Ji sumišo, nes būdama tokia nusižeminusi bjaurėjosi kiekvienu pagyrimu ir jos vienintelis troškimas buvo, kad būtų giriamas ir laiminamas jos Sutvėrėjas, kiekvieno gėrio Davėjas. Tai pati Marija atskleidė šv. Brigitai, kalbėdama apie tą laiką, kai tapo Dievo Motina: Aš troškau pagyrimų ne sau, o tik Davėjui ir Kūrėjui (L. 1. Rev. c. 23).[6]

Švč. Mergelė, sakau, gerai žinojo iš Šventojo Rašto, kad jau Mesijo atėjimo laikas, apie kurį kalbėjo pranašai; kad Danieliaus savaitės baigėsi [Dan 9, 24]; kad pagal Jokūbo pranašystę [Pr 49, 10] Judo skeptras jau perėjo į Erodo, svetimo karaliaus, rankas; ji jau žinojo, kad Mesijo Motina turės būti Mergelė [Iz 7, 14]. Tada ji išgirdo angelo liaupses, kurios akivaizdžiai negalėjo būti skirtos niekam kitam, tik Dievo Motinai. Ar tada jai į galvą negalėjo ateiti mintis ar nors tolimas nujautimas, kad gal ji yra ši išrinktoji Dievo Motina? Ne, jos gilus nusižeminimas net neįsileido tokios minties. Šios liaupsės tik sukėlė didelę baimę, tokią didelę, kaip tvirtina šv. Petras Auksažodis,[7] kad kaip Kristui buvo maloni angelo paguoda [Lk 22, 43], taip reikėjo, kad angelas padrąsintų Mergelę. Kaip Išganytojas norėjo, kad jį paguostų angelas, taip reikėjo, kad šv. Gabrielius, pamatęs Mariją taip apstulbusią dėl to pasisveikinimo, ją padrąsintų sakydamas: Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! [Lk 1, 30] „Nebijok, Marija, ir tegu nestebina Tavęs didingi titulai, kuriais į Tave kreipiausi pasveikindamas. Tu savo pačios akyse esi tokia maža ir žema, todėl Dievas, kuris išaukština mažuosius [v. 52], padarė Tave vertą atgauti žmonių prarastą malonę; todėl jis apsaugojo Tave nuo visų Ievos vaikų sutepties; todėl nuo Tavo prasidėjimo akimirkos jis pagerbė Tave didesne malone negu visus šventuosius; todėl dabar jis pagaliau iškelia Tave į savo Motinos garbę: Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi [v. 31].“

Tai ko delsi? Angelas laukia Tavo atsakymo (sako šv. Bernardas), ir mes, o Valdove, laukiam pasigailėjimo žodžio, nes mus apgailėtinai slegia pasmerkiantis nuosprendis (Hom. 4. sup. Miss.)[8] „Valdove, angelas laukia Tavo atsakymo, laukiam ir mes, pasmerktieji mirčiai.“ Štai Tau siūloma mūsų išganymo kaina, mes tuoj būsime išvaduoti, jei Tu sutiksi, tęsia šv. Bernardas: „Štai, mūsų Motina, Tau jau pasiūlyta mūsų išganymo kaina; ta kaina bus Dieviškasis Žodis, tapęs žmogumi Tavyje. Kai tik Tu priimsi jį savo Sūnumi, mes būsime išvaduoti iš mirties.“ Nes pats Viešpats tiek geidžia Tavo grožio [Ps 44, 12], tiek trokšta teigiamo atsakymo, kad dėl jo nutarė išganyti pasaulį (S. Bern. loc. cit.).[9] „Pats Viešpats, įsimylėjęs Tavo grožį, trokšta Tavo sutikimo, nes dėl jo nutarė išganyti pasaulį.“ Jau atsakyk, šventoji Mergele (prašo šv. Augustinas), kodėl išsisukinėji ir neduodi gyvybės pasauliui? (Serm. 21. de Temp.)[10] „Atsakyk greitai, o Ponia, nebeatidėliok pasaulio išganymo, kuris dabar priklauso nuo Tavo sutikimo!“

Žiūrėkite, Marija jau atsako: Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie man pagal tavo žodį [Lk 1, 38]. O, kokį gražesnį, nuolankesnį ir protingesnį atsakymą galėtų sugalvoti visa žmonių ir angelų išmintis drauge, jei jie būtų galvoję nors ir milijoną metų? Galingas atsakymas, pradžiuginęs dangų ir atnešęs didžiulę malonių ir gėrybių jūrą į pasaulį! Tas atsakymas, vos išėjęs iš Marijos nuolankios Širdies, atitraukė vienatinį Sūnų iš jo Amžinojo Tėvo glėbio, kad jis taptų žmogumi jos tyriausiose įsčiose! Taip, tikrai, nes vos tik ji ištarė žodžius: Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie (fiat) man pagal tavo žodį, tą pačią akimirką Žodis tapo kūnu [Jn 1, 14], Dievo Sūnus tapo ir Marijos Sūnumi. O galingasis fiat (sušunka šv. Tomas Vilanovietis), veiksmingasis fiat! Tebūna šis fiat garbinamas labiau už visus kitus fiat! (Conc. 3. de Ann.).[11] Ištaręs „fiat“, Dievas sukūrė šviesą [Pr 1, 3], dangų, žemę, o per Marijos „fiat“ (sako šventasis) Dievas tapo žmogumi kaip mes.

Tačiau nenuklyskime nuo mūsų punkto, bet apmąstykime didelį Mergelės nuolankumą, pasireiškusį šiame atsakyme. Ji buvo apšviesta ir suprato, koks didis yra Dievo Motinos kilnumas. Angelas jau buvo ją įtikinęs, kad ji yra ši laimingoji Viešpaties pasirinkta Motina. Nepaisant to, ji jokiu būdu nepradeda savęs aukščiau vertinti, ji nestabteli pasidžiaugti savo išaukštinimu, bet matydama savo menkumą ir, kita vertus, begalinę didybę Dievo, pasirinkusio ją savo Motina, pripažįsta, kokia neverta ji yra tokios didžios garbės, bet nė kiek nesipriešina jo valiai. Taigi, ką ji daro, kai prašoma jos sutikimo? Ką ji atsako? Visiškai užmiršusi save, bet liepsnodama karštu troškimu dar artimiau susijungti su Dievu ir visiškai pasiduodama dieviškajai valiai, ji atsako: Štai aš Viešpaties tarnaitė. Štai Viešpaties vergė, kuri privalo daryti tai, ką jos Viešpats įsako. Tarsi ji norėtų pasakyti: „Dievas išsirenka savo Motina mane, kuri pati nieko neturiu, ir viskas, ką turiu, yra jo dovana, tad kas galėtų pagalvoti, kad jis taip pasielgė dėl mano nuopelnų? Štai aš Viešpaties tarnaitė! Kokį nuopelną galėtų turėti vergė, kad taptų savo Viešpaties Motina? Štai aš Viešpaties tarnaitė! Tebūna pašlovintas vien Viešpaties gerumas, o ne jo vergė, nes tik dėl savo gerumo jis žvelgia į tokį menką tvarinį kaip aš, norėdamas padaryti mane tokia didžia.“

O, nuolankumas (čia sušunka abatas Gerikas),[12] ankštas sau, platus Dievybei! Nepakankamas sau, pakankamas Tam, kurio negali aprėpti pasaulis! O, didis Marijos nuolankumas, paverčiantis ją menka savo, bet didžia Dievo akyse! Neverta savo pačios akyse, bet verta akyse to begalinio Viešpaties, kurio negali aprėpti visas pasaulis. Bet dar gražesnis šv. Bernardo sušukimas šia tema jo ketvirtajame pamoksle apie Marijos Paėmimą [į dangų],[13] kuriame, žavėdamasis Marijos nusižeminimu, jis sako: „Valdove, kaip galėjai savo Širdyje sujungti tokią kuklią nuomonę apie save su tokiu dideliu tyrumu, su tokiu nekaltumu ir su tokia didele malonės pilnybe, kurią tikrai turėjai?“ Tokia nuolankumo galybė, ir su tokiu tyrumu, tokiu nekaltumu ir tokia malonės pilnatve? „Kaip, o palaimintoji Mergele (tęsia šventasis), šis nuolankumas, ir dar koks nuolankumas taip įsišaknijo Tavyje, matant save taip Dievo pagerbtą ir išaukštintą?“ Iš kur Tavo nuolankumas, ir dar koks nuolankumas, o Palaimintoji? Liuciferis, matydamas esąs apdovanotas tokiu didžiu grožiu, troško iškelti savo sostą virš žvaigždžių ir pasidaryti kaip Dievas: Viršum Dievo žvaigždžių (sako jis) iškelsiu savo sostą… prilygsiu Aukščiausiajam! (Iz 14, 13–14). O ką būtų pasakęs tas išpuikėlis, jei būtų buvęs išpuoštas Marijos dovanomis? Nuolankioji Marija taip nesielgė; kuo labiau ji matė save aukštinamą, tuo labiau žeminosi. „Ak, Valdove, šiuo žaviu nusižeminimu (užbaigia šv. Bernardas) Tu tikrai pasidarei verta, kad Dievas Tave mylėtų ypatinga meile, verta savo grožiu pavergti Karalių, verta meiliu savo nuolankumo kvapu patraukti Amžinąjį Sūnų, besiilsintį Dievo glėbyje, į savo tyriausias įsčias“: Tikrai verta, kad Viešpats pažvelgtų į Tave, kurios grožio geidžia Karalius, kad Tavo meilus kvapas jį patrauktų iš poilsio Tėvo glėbyje (loc. cit.).[14] Čia Bernardinas de Bustis sako, kad Marija daugiau nusipelnė nuolankiai ištardama: Štai aš Viešpaties tarnaitė!, negu visi kūriniai kartu galėjo nusipelnyti visais savo gerais darbais: Palaimintoji Mergelė, nuolankiai pasakiusi: „Štai aš Viešpaties tarnaitė!“, daugiau nusipelnė, nei galėtų pelnyti visi paprasti kūriniai kartu (Mar. 12. p. 5. p. 2).[15]

Taip, sako šv. Bernardas, ši nekalta Mergelė, nors buvo brangi Dievui savo mergyste, tačiau tik savo nusižeminimu ji tapo verta, kiek tik kūrinys pajėgia, tapti Kūrėjo Motina: Nors patiko jam mergyste, bet ji pradėjo dėl nuolankumo (Hom. 1. sup. Miss.).[16] Šv. Jeronimas[17] tai patvirtina sakydamas, kad Dievas išsirinko ją būti savo Motina labiau dėl nusižeminimo nei dėl kitų prakilnių jos dorybių: Dievui labiau patiko įsikūnyti Mergelėje dėl jos nuolankumo nei dėl kurios nors kitos dorybės. Pati Marija patikino šv. Brigitą sakydama: „Kodėl aš pelniau tokią didžią malonę tapti savo Viešpaties Motina, jei ne todėl, kad pažinau savo niekingumą ir nusižeminau?“ Kuo nusipelniau tokios malonės, jei ne tuo, kad mąsčiau ir žinojau, jog iš savęs esu niekas ir nieko neturiu? (L. 2. Rev. c. 35).[18] Tai ji paskelbė savo nuolankioje giesmėje, sakydama: Nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę… didžių dalykų padarė man Galingasis (Lk 1, 48–49). Šv. Laurynas Justinijanis[19] atkreipia dėmesį, jog Švč. Mergelė nesakė, kad jis pažvelgė į mergystę ar nekaltumą, bet tik į nuolankumą. Būdama nuolanki, pastebi šv. Pranciškus Salezas,[20] Marija norėjo ne pasigirti savo nuolankumo dorybe, o tik pareikšti, kad Dievas pažvelgė į jos niekingumą (nuolankumą, tai yra niekingumą) ir kad vien dėl savo gerumo jam patiko taip ją išaukštinti.

Galiausiai šv. Augustinas sako, kad Marijos nusižeminimas buvo laiptai, kuriais Viešpats teikėsi nusileisti iš dangaus į žemę, kad taptų žmogumi jos įsčiose: Marijos nuolankumas tapo dangaus laiptais, kuriais Dievas nusileido į žemę (Sup. Magn.).[21] Tai patvirtina šv. Antoninas, sakydamas, kad Marijos nuolankumas buvo jos tobuliausia dorybė – ta, kuri bematant parengė ją tapti Dievo Motina: Ši paskutinė tobulumo malonė paruošė ją Dievo Sūnaus pradėjimui, o tas paruošimas – tai gilus nuolankumas (p. 5. titi. 15. c. 6. et 8).[22] Pranašas Izaijas pranašavo tą patį: Iš Jesės kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys žiedas (Iz 11, 1). Pal. Albertas Didysis,[23] kalbėdamas apie šiuos žodžius, pastebi, kad dieviškasis žiedas, tai yra Dievo Viengimis, kaip sako Izaijas, gims ne iš viršūnės, ne iš Jesės medžio kamieno, bet iš šaknies, pabrėžiant Motinos nuolankumą: „Iš jo šaknies“, o tai reiškia širdies nuolankumą. Abatas iš Celių[24] tai geriau paaiškina: Atkreipkite dėmesį, kad žiedas išauga ne iš viršūnės, bet iš šaknies. Dėl to Viešpats tarė savo mylimai dukteriai: Nugręžk savo akis nuo manęs, nes jos verčia mane bėgti (Gg 6, 5 Vulg.). Šv. Augustinas[25] klausia: Iš kur bėgti, jei ne iš Tėvo glėbio į Motinos įsčias? Apie tą pačią mintį mokytasis aiškintojas Fernandesas sako, kad nuolankiausios Marijos akys, kurias ji visada laikė įsmeigtas į dieviškąją Didybę, niekada neišleisdama iš akių savo niekingumo, privertė patį Dievą ir patraukė jį į jos įsčias: Jos nuolankiausios akys taip sulaikė Dievą, kad Mergelė tam tikra švelnia prievarta patį Dievo Tėvo Žodį patraukė į savo įsčias (In c. 14. Gen. sect. 1).[26] Tad suprantama, sako abatas Frankas, kodėl Šventoji Dvasia taip labai gyrė savo Sužadėtinės grožį dėl jos panašių į balandės akių: A, kokia tu graži, mano meile, kokia tu graži! Tavo akys kaip balandžių (Gg 4, 1). Marija, žiūrėdama į Dievą paprastos ir nuolankios balandės akimis, savo grožiu taip sužadino jo meilę, jog surišo meilės raiščiais ir padarė jį kaliniu savo mergeliškose įsčiose, sako abatas Frankas: Kur žemėje buvo galima rasti tokią gražią mergelę, kuri būtų galėjusi užburti dangaus Karalių akimis ir surakintą meilės grandinėmis šventa prievarta nuvesti jį į nelaisvę? (De Grat. Nov. Test. tr. 6).[27] Taigi (pažymėsime baigdami šį punktą), Amžinojo Žodžio Įsikūnijime, kaip jau matėme pradžioje, Marija nebegalėjo labiau nusižeminti. Dabar pažiūrėkime, kaip įvyko, kad Dievas, padaręs ją savo Motina, nebegalėjo jos labiau išaukštinti.

II punktas. Norint suprasti didybę, į kurią Marija buvo iškelta, reikėtų suvokti aukščiausią Dievo prakilnumą ir didingumą. Pakanka tiesiog pasakyti, kad Dievas padarė Mergelę savo Motina, idant suprastume, jog Dievas nebegalėjo jos išaukštinti labiau, negu išaukštino. Tad teisingai tvirtina šv. Arnoldas Šartrietis, kad Dievas, tapdamas Mergelės Sūnumi, suteikė jai daug aukštesnį rangą negu visiems angelams ir šventiesiems: Marija buvo pastatyta virš visų kūrinių (Tract. de L. V.).[28] Taigi, po Dievo, ji buvo iškelta nepalyginamai aukščiau už visas dangiškąsias dvasias, kaip sako šv. Efremas: Ji nepalyginamai šlovingesnė už visus aukštumų gyventojus (Or. de Laud. Deip.).[29] Tai patvirtina šv. Andriejus Kretietis: Neskaitant Dievo, ji yra už visus aukštesnė (Or. de Dorm. Deip.)[30] ir šv. Anzelmas: „Valdove, nėra Tau lygių, nes visi yra arba aukščiau, arba žemiau už Tave. Vien tik Dievas yra aukštesnis už Tave, o visi kiti yra žemesni“: Niekas nėra, Valdove, Tau lygus, nes visa, kas egzistuoja, yra arba virš Tavęs, arba žemiau Tavęs. Virš Tavęs – vienintelis Dievas, žemiau Tavęs – visa, kas nėra Dievas (ap. Pelb. Stellar. 1. p. 3. a. 2).[31] Šios Mergelės iškilumas (sako šv. Bernardinas) toks didis, kad tik Dievas gali jį suprasti: Mergelės tobulumas yra toks, kad tik vienam Dievui duota jį suvokti (To. 2. Serm. 51. a. 3. c. 2).[32]

Tai panaikina kai kurių nuostabą (sako šv. Tomas Vilanovietis), kodėl šventieji evangelistai, taip plačiai aprašę Krikštytojo ir Magdalenos šlovę, taip menkai apibūdino Marijos nuopelnus? Apie ją užteko pasakyti (atsako šventasis): „Iš kurios gimė Jėzus“ [Mt 1, 16]. Ką daugiau evangelistai galėjo pasakyti (tęsia jis) apie šios Mergelės didybę? Ar negana jų pareiškimų, kad ji buvo Dievo Motina? Šiais keliais žodžiais jie užrašė jos brangiausių dovanų didybės visumą, o kadangi čia tilpo visuma, nebuvo būtina leistis į detales: Ko dar klausinėji? Tepakanka tau to, kad ji yra Dievo Motina. Kur yra visuma, nėra reikalo aprašinėti dalį (Conc. 2. de Nat. Virg.).[33] O kodėl ne? Šv. Anzelmas atsako, kad kai pasakome vien tai, jog Marija yra Dievo Motina, tai viršija kiekvieną didybę, kurią galima pasakyti ar įsivaizduoti po Dievo didybės: Skelbti apie Švč. Mergelę vien tai, kad ji yra Dievo Motina, viršija bet kokias aukštybes, kokias galima būtų pasakyti ar pamąstyti po Dievo (De Exc. Virg. c. 4).[34] Petras iš Celių ta pačia tema priduria: „Kreipkitės į ją kaip į dangaus Karalienę, aukščiausią angelų Valdovę ar kitu jums patinkančiu garbės titulu, bet niekada negalėsite jos pagerbti taip, kaip pavadindami ją Dievo Motina“: Jei pavadinsi ją dangaus Karaliene, angelų Valdove ar kaip kitaip, nepakilsi iki tos garbės, kurią reiškia žodžiai „Dievo Gimdytoja“ (Lib. de Pan. c. 31).[35]

To priežastis akivaizdi, nes, kaip moko Angeliškasis mokytojas, kuo labiau padarinys priartėja prie savo priežasties, tuo didesnį tobulumą iš jos gauna, todėl Marija, būdama iš visų kūrinių arčiausiai Dievo, labiau nei visi kiti turėjo dalį jo malonėse, tobulumuose ir didybėje: Kai kas nors labiau dalyvauja jo padarinyje, ir t. t. Palaimintoji Mergelė Marija buvo artimiausia Kristui, nes iš jos jis gavo žmogiškąją prigimtį, todėl ji turėjo iš Kristaus gauti didesnę už kitus malonės pilnatvę (3. p. q. 27. a. 5).[36] Čia t. Suaresas atseka priežastį, dėl kurios Dievo Motinos prakilnumas yra aukštesnis už kiekvieną kitą sukurtą prakilnumą: tai tam tikru būdu priklauso sąjungos su dieviškuoju Asmeniu tvarkai, nes ji su šia tvarka neišvengiamai susijusi: Motinos kilnumas yra aukštesnės tvarkos, nes tam tikru būdu priklauso asmeninės sąjungos (unionis hypostaticae) tvarkai – tas kilnumas jau savyje jos siekia ir yra būtinai su ja susijęs (Tom. 2. in 3. p. D. 2. S. 2).[37] Tad šv. Dionizas Kartūzas teigia, kad po asmeninės sąjungos nėra nieko jam artimesnio už Dievo Motiną: Po asmeninės sąjungos nėra kito tokio glaudaus ryšio, kaip tarp Dievo Motinos ir jos Sūnaus (l. 2. de Laud. V.).[38] Tai (kaip moko šv. Tomas) yra aukščiausias vienybės laipsnis, kokį paprastas kūrinys gali turėti su Dievu: Tai aukščiausia galima sąjunga su begaliniu Asmeniu (1. p. q. 25. a. 6).[39] Pal. Albertas Didysis taip pat teigia, kad būti Dievo Motina yra aukščiausias kilnumas po buvimo Dievu prakilnumo: Iškart po buvimo Dievu yra buvimas Dievo Motina (Super Miss. c. 180).[40] Jis priduria, kad Marija negalėjo būti glaudžiau susijungusi su Dievu, negu buvo susijungusi pati nebūdama Dievu: Labiau susijungti su Dievu, pačiai netampant Dievu, ji negalėjo.

Šv. Bernardinas sako: kad Švč. Mergelė taptų Dievo Motina, ji turėjo būti pakelta į tam tikrą lygybę su dieviškaisiais Asmenimis beveik begaline malone: Kad moteris pradėtų ir pagimdytų Dievą, ją reikėjo pakylėti į tam tikrą lygybę su Dievybe, o tam reikėjo vos ne begalinių malonių (Tom. 1. Serm. 61. c. 16).[41] Kaip vaikai yra, morališkai kalbant, laikomi viena su savo tėvais, o jų nuosavybė ir kilmingumas yra bendri, taip, pasak šv. Petro Damijanio, Dievas, įvairiais būdais gyvenantis kūriniuose, apsigyveno Marijoje ypatingu būdu ir buvo ypatingai su ja susitapatinęs, tapdamas viena su Marija: Ketvirtu būdu Dievas yra kūrinyje, tai yra Mergelėje Marijoje, per susitapatinimą, nes jis tapo viena su ja (Serm. 1. de Nat. Virg.).[42] Čia jis sušunka šiais žinomais žodžiais: Čia tenutyla ir tesudreba kiekvienas kūrinys, tenedrįsta nė pažvelgti į tokį begalinį kilnumą: Dievas apsigyveno Mergelėje, su kuria įgijo vienos prigimties tapatybę! (Loc. cit.).

Todėl šv. Tomas tvirtina,[43] kad Marijai tapus Dievo Motina, dėl tokios artimos vienybės su begaliniu gėriu, ji gavo kilnumą, kurį t. Suaresas vadina „savo rūšyje begalinio pobūdžio“: Dievo Motinos kilnumas yra savo rūšyje begalinis (Tom. 3. in 3. p. D. 18. s. 4).[44] Dievo Motinos prakilnumas yra didžiausias, koks tik gali būti suteiktas paprastam kūriniui. Mat, nors Angeliškasis mokytojas teigia, kad net Jėzaus Kristaus žmogystė galėjo gauti didesnę habitualią malonę iš Dievo – kadangi habituali malonė (ir tai yra priežastis, kodėl ji teikiama) yra sukurta dovana, reikia pripažinti, kad ji turi baigtinę esmę. Ją riboja kiekvieno kūrinio imlumo saikas, bet tai nevaržo Dievo galybės, nes jis gali sutverti imlesnį kūrinį (Opusc. 2. Comp. Theol. c. 215)[45] – vis dėlto, kadangi ji buvo skirta sąjungai su dieviškuoju Asmeniu, ji negalėjo gauti didesnės vertės: Dievo galybė galėjo sukurti kažką didesnio ir geresnio už Kristaus habitualią malonę, bet negalėjo sutverti ko nors nukreipto į tikslą, didesnį už asmeninę sąjungą su Tėvo viengimiu Sūnumi (3. p. q. 7. a. 12. ad 2).[46] Taip ir Švč. Mergelės nebuvo galima iškelti į didesnį negu Dievo Motinos kilnumą: Švč. Mergelė, būdama Dievo Motina, turi tam tikrą begalinį kilnumą dėl begalinio gėrio, t. y. Dievo, ir ta prasme negali būti nieko geresnio (1. p. q. 25. a. 6. ad 4).[47] Šv. Tomas Vilanovietis rašo tą patį: Būti Begalinio Motina yra kažkas begalinio (Conc. 3. de Nat. Mar.).[48] Šv. Bernardinas taip pat sako, kad padėtis, į kurią Dievas iškėlė Mariją, padarydamas ją savo Motina, buvo aukščiausia, tad jis nebegalėjo jos labiau išaukštinti: Dievo Motinos statusas yra aukščiausias, kokį įmanoma suteikti paprastam kūriniui (Tom. 3. serm. 6. a. 3. c. 1).[49] Šiai nuomonei pritaria pal. Albertas Didysis: Viešpats Švč. Mergelei dovanojo aukščiausią dalyką, kokį pajėgus priimti paprastas kūrinys – Dievo motinystę (Lib. 1. de Laud. Virg. c. 178).[50]

Iš čia kilo garsusis šv. Bonaventūros posakis, kad Dievas galėjo sukurti didesnį pasaulį, didingesnį dangų, bet jis negali labiau išaukštinti savo kūrinio, nei padarydamas jį savo Motina: Būti Dievo Motina yra didžiausia malonė, įmanoma suteikti paprastam kūriniui. Ji yra ta, už kurią didesnės Dievas negalėjo sutverti. Dievas galėjo sukurti didesnį pasaulį, didesnį dangų, bet negalėjo padaryti nieko didingesnio už Dievo Motiną (Spec. B. V. Lect. 10).[51] Tačiau niekas taip gerai neišreiškė didybės, į kurią Dievas iškėlė Dievo Motiną, kaip ji pati: Didžių dalykų padarė man Galingasis [Lk 1, 49]. Kodėl Švč. Mergelė nepasakė, kokie buvo tie dideli dalykai, kuriuos Dievas jai padarė? Šv. Tomas Vilanovietis atsako, kad Marija jų nepaaiškino, nes jų nebuvo galima išreikšti: Ji nepaaiškino, kas buvo tie dideli dalykai, nes jie neišaiškinami (Conc. 3. de Nat. Virg.).[52]

Vadinasi, šv. Bernardas pagrįstai sako, kad Mergelei, kuri turėjo būti jo Motina, Dievas sukūrė visą pasaulį: Dėl jos buvo sutvertas visas pasaulis (Serm. 7. in Salve Reg.).[53] O šv. Bonaventūra tvirtina, kad pasaulis išlieka būtyje Marijos potvarkiu: Tavo potvarkiu, Švenčiausioji Mergele, išlieka pasaulis, nes Tu jį su Dievu nuo pradžios pagrindei [plg. Pat 8, 22 Vulg.] (Ap. il P. Pepe Lez. 371).[54] Šventasis čia laikosi Patarlių knygos žodžių, kuriuos Bažnyčia taiko Marijai: Aš buvau drauge su juo, visa tvarkydama [v. 30]. Šv. Bernardinas priduria, kad iš meilės Marijai Dievas nesunaikino žmogaus po Adomo nuodėmės: Dėl ypatingos meilės šiai Mergelei jį išsaugojo (Tom. 1. Ser. 61. c. 8).[55] Todėl šv. Bažnyčia ne be priežasties apie Mariją gieda: Ji išsirinko geriausiąją dalį [Lk 10, 42] (In Off. Ass. B. V.),[56] nes ši Mergelė Motina pasirinko ne tik geriausius dalykus, bet geriausių dalykų geriausią dalį, Viešpačiui jai davus aukščiausiu laipsniu (kaip sako pal. Albertas Didysis) visas malones ir dovanas, bendras ir atskiras, suteiktas kitiems kūriniams, ir tai dėl jai duoto Dievo Motinos kilnumo: Palaimintoji Mergelė buvo malonės pilnoji, nes aukščiausiu laipsniu turėjo visų kūrinių visas malones, bendras ir ypatingas (Bibl. Ma. in Luc. 13).[57] Marija buvo kūdikis, tačiau tik vaikišku nekaltumu, o ne galių trūkumu, nes nuo pirmosios savo gyvenimo akimirkos galėjo naudotis protu. Ji buvo Mergelė be nevaisingumo gėdos. Ji buvo Motina, bet kartu turėjo brangų turtą – mergystę. Ji buvo graži, netgi labai graži, kaip tvirtina Ričardas Sentviktorietis[58] su šv. Jurgiu iš Nikomedijos[59] ir šv. Dionizu Aeropagiečiu,[60] šis (kaip daugelis pripažįsta) patyrė laimę kartą išvysti jos grožį ir pareiškė, kad jei tikėjimas nebūtų jo išmokęs, kad ji yra tik tvarinys, jis būtų ją pagarbinęs kaip Dievą. Pats mūsų Viešpats šv. Brigitai apreiškė, kad jo Motina grožiu pralenkia visus žmones ir angelus. Jis leido šventajai išgirsti savo žodžius Marijai: Tavo grožis pralenkia visų angelų ir visų sutvertų dalykų grožį (Lib. 1. Rev. c. 51).[61] Ji buvo pati gražiausia, sakau, bet nepakenkdama tiems, kurie į ją žiūrėjo, nes jos grožis išsklaidydavo nešvarius polinkius ir kėlė tik tyras mintis, kaip liudija šv. Ambraziejus: Jos malonė buvo tokia, kad ji ne tik išsaugojo mergystę, bet ir suteikdavo nepaliestumo dovaną tiems, į kuriuos pažvelgdavo (De Inst. Virg. c. 7).[62] Tai patvirtina šv. Tomas: Pašvenčiamoji malonė ne tik nuslopino neleistinus polinkius Mergelėje, bet paveikdavo ir kitus, tad nors jos kūnas buvo gražus, ji niekam nežadindavo geidulių (in 3. Dist. disp. 2. q. 2. a. 2).[63] Todėl ji buvo vadinama „mira, apsaugančia nuo sugedimo“: Lyg rinktinė mira skleidžiau savo malonų kvapą [Sir 24, 20] – tuos žodžius šv. Bažnyčia taiko jai.[64] Veiklaus gyvenimo darbai, kai ji jais užsiimdavo, nenutraukė jos vienybės su Dievu. Kontempliatyviame gyvenime ji buvo susitelkusi į Dievą, bet ne taip, kad dėl to nepaisytų laikinų dalykų ir deramos artimo meilės. Ji turėjo mirti, bet be suspaudimo ir be kūno sugedimo.

Apibendrinant galima pasakyti, kad ši dieviškoji Motina yra neišmatuojamai žemesnė už Dievą, bet be galo aukštesnė už visus kūrinius. Kaip neįmanoma rasti sūnaus, kilnesnio už Jėzų, taip negalima rasti motinos, kilnesnės už Mariją. Ši mintis turėtų paskatinti tokios didžios Karalienės garbintojus ne tik džiaugtis jos didybe, bet ir labiau pasitikėti jos galingu užtarimu. Kadangi ji, pasak t. Suareso, yra Dievo Motina, ji turi tam tikrą ypatingą teisę į jo dovanas ir gali dalyti jas tiems, už kuriuos meldžiasi: Todėl ji turi ypatingą teisę į savo Sūnaus dovanas (To. 2. in 3. p. D. 1. 5. 2).[65] Šv. Germanas sako, kad Dievas negali pasielgti kitaip, kaip tik patenkinti savo Motinos prašymus, nes jis turi pripažinti ją savo tikra ir nesutepta Motina. Štai žodžiai, kuriais šventasis kreipėsi į Mergelę: Tu, kuri turi Dievui motinišką autoritetą, išprašai susitaikymo malonę net tiems, kurie baisiai nusideda. Tu negali neišklausyti, nes Dievas vykdo visus Tavo, kaip tikros ir nepaliestos savo Motinos, norus (de Zona Virg.).[66] Tau, o Dievo ir visų mūsų Motina, netrūksta galios mums padėti, netrūksta ir valios: Nei galios, nei noro jai negali pritrūkti (S. Bern. ser. de Ass.).[67] Juk Tu gerai žinai, sakau Abato iš Celių žodžiais, kad Dievas nesukūrė Tavęs vien tik sau; jis davė Tave angelams kaip jų atstatytoją, žmonėms – kaip jų pataisytoją, demonams – kaip jų nugalėtoją. Tau padedant mes atgauname dieviškąją malonę, Tavo galia priešą nugali ir sutriuškina: Ne tik sau Tave sutvėrė, bet ir angelams, suteikdamas Tave jiems kaip atstatytoją, žmonėms – kaip pataisytoją, demonams – kaip priešą. Tavo dėka Dievas sutaikomas su žmonėmis, velnias nugalimas ir sutriuškinamas (V. in Prot. Cont. Virg.).[68]

Jei mes tikrai trokštame patikti Dievo Motinai, dažnai sveikinkime ją Sveika, Marija malda. Kartą ji pasirodė šv. Matildai[69] ir patikino, kad niekas jos taip nepagerbia, kaip šis pasveikinimas. Per jį mes tikrai gausime ypatingų malonių iš šios gailestingumo Motinos, kaip matysime šiame pavyzdyje.

Pavyzdys

Žinomas įvykis, kurį užrašė t. Paulius Senjeri savo veikale „Pamokymai krikščioniui“ (P. 3. Rag. 34).[70] Vienas jaunuolis, prislėgtas nepadorių nuodėmių ir ydingų įpročių, Romoje nuėjo išpažinties pas t. Nikolą Cuki. Nuodėmklausys su meile jį priėmė ir užjausdamas dėl nelaimingos būklės patikino, kad pamaldumas Madonai gali jį išvaduoti iš tos prakeiktos ydos. Kaip atgailą paskyrė jam iki kitos išpažinties kalbėti Mergelei Sveika, Marija kiekvieną rytą atsikėlus ir kiekvieną vakarą prieš einant miegoti, o kartu pavesti jai savo akis, rankas ir visą kūną, meldžiant ją išsaugoti juos kaip priklausančius jai, ir pabučiuoti žemę tris kartus. Jaunuolis atliko atgailą, bet iš pradžių jam pagerėjo tik truputį. Tačiau tėvas vis iš naujo skiepijo jam šią praktiką, trokšdamas, kad jis niekada jos neapleistų, ir drauge drąsino jį pasitikėti Marijos globa. Tuo laiku penitentas kartu su savo draugais išvyko ir keletą metų keliavo po pasaulį. Grįžęs į Romą, jis vėl susirado savo nuodėmklausį, šis, savo didžiam džiaugsmui ir susižavėjimui, pamatė jį visiškai pasikeitusį ir laisvą nuo ankstesnių blogų įpročių. „Mano sūnau, – paklausė jis, – kaip tu gavai iš Dievo tokį nuostabų pasikeitimą?“ Jaunuolis atsakė: „Tėve, Madona išprašė man šios malonės, nes praktikavau tą nedidelį pamaldumą, kurio mane išmokėte.“ Tačiau čia stebuklai nesibaigia. Tas pats nuodėmklausys papasakojo tą įvykį iš sakyklos. Apie jį išgirdo kapitonas, daugelį metų turintis netinkamų ryšių su moterimi, ir jis pasiryžo praktikuoti tą patį pamaldumą, kad būtų išvaduotas iš baisių grandinių, kurios jį supančiojo ir padarė demono vergu (nes nusidėjėliai privalo turėti tokį norą, kad Mergelė galėtų jiems padėti). Jis taip pat atsisakė savo nedorybės ir pakeitė gyvenimą.

O kaip toliau? Po šešių mėnesių jis kvailai ir pasikliaudamas vien savo jėgomis nuėjo aplankyti tos moters ir pažiūrėti, ar ji taip pat atsivertė. Bet eidamas prie namo durų, kur jam vėl iškilo akivaizdus pavojus atkristi į nuodėmę, jis buvo nematomos jėgos nublokštas atgal ir atsidūrė kitame gatvės gale prie savo namų durų. Tada jam buvo duota aiškiai suprasti, kad taip Marija apsaugojo jį nuo pražūties. Iš to sužinome, kokia rūpestinga yra mūsų geroji Motina, kai reikia mus ištraukti iš nuodėmės, jei pasivedame jai tuo tikslu, ar kai reikia mus gelbėti nuo pavojaus į ją atkristi.

Malda

O nekaltai pradėtoji ir šventoji Mergele, nuolankiausias ir labiausiai išaukštintas kūriny Dievo akivaizdoje! Tu buvai tokia menka savo pačios, bet tokia didi Viešpaties akyse, tad jis taip išaukštino Tave, jog išsirinko būti savo Motina ir padarė Tave dangaus ir žemės Karaliene. Todėl dėkoju Dievui, kuris Tave taip išaukštino, ir džiaugiuosi matydamas Tave taip artimai su juo susivienijus, kaip nebuvo duota jokiam paprastam kūriniui. Tau, kuri esi tokia nuolanki, nors apdovanota tokiomis brangiomis dovanomis, man, tokiam išpuikusiam tarp daugybės savo nuodėmių, gėda pasirodyti. Bet kad ir koks vargšas esu, aš taip pat Tave sveikinsiu malda Sveika, Marija, malonės pilnoji. – Tu jau esi pilna malonės: perduok man jos dalį! Viešpats su Tavimi. – Tas Viešpats, kuris visada buvo su Tavimi nuo pirmosios Tavo sukūrimo akimirkos, dabar dar artimiau su Tavimi susijungė, tapdamas Tavo Sūnumi. Tu palaiminta tarp moterų. – O Ponia, palaiminta tarp visų moterų, išmelsk ir mums dieviško palaiminimo! Ir palaimintas Tavo įsčių vaisius. – O palaimintas augale, kuris davei pasauliui tokį kilnų ir šventą vaisių! Šventoji Marija, Dievo Motina. – O Marija, pripažįstu, kad Tu esi Dievo Motina, ir gindamas šią tiesą esu pasiruošęs atiduoti savo gyvybę tūkstantį kartų. Melsk už mus, nusidėjėlius. – Bet jei esi Dievo Motina, Tu taip pat esi mūsų išganymo Motina ir mūsų, vargšų nusidėjėlių, Motina, nes Dievas tapo žmogumi, kad išgelbėtų nusidėjėlius, ir padarė Tave savo Motina, kad Tavo maldos turėtų galios išgelbėti bet kurį nusidėjėlį. Tad paskubėk, Marija, ir melskis už mus dabar ir mūsų mirties valandą. – Melskis visada: dabar, kai mes gyvename apsupti tokios daugybės pagundų ir pavojų prarasti Dievą; bet dar labiau melski už mus mūsų mirties valandą, kai mes paliksime šį pasaulį ir ruošimės stoti prieš Dievo teismą, kad mes, išgelbėti Jėzaus Kristaus nuopelnais ir Tavo užtarimu, galėtume vieną dieną ateiti pas Tave be tolesnio pavojaus pražūti, sveikintume ir šlovintume Tave su Tavo Sūnumi danguje visą amžinybę. Amen.

Šv. Alfonsas Liguoris   Publikuota iš: Fsspx.lt

Ištrauka iš knygos „Marijos šlovė“

Kovo 17 dieną viso pasaulio airiai (ir ne tik airiai) atšventė Šv. Patriko, dangiškojo Airijos globėjo ir krikštytojo, dieną.

Nors Šv. Patriko vardas yra siejamas su Airija, bet jis gimė 389 metais, Anglijos šiaurėje, kilmingo britų kelto Calpurnia šeimoje, kuris buvo ne tik diakonas, bet ir ėjo miesto pareigūno pareigas romėnų tarnyboje.

Iki 410 metų Britanija, kuomet iš ten buvo išvesti romėnų legionai, buvo viena iš Romos imperijos provincijų. Jo motinos vardas buvo Koncessa ir ji buvo artima Martino Tursko giminaitė.

Patriko senelis taip pat buvo kunigas – Poteet. Tiesą sakant, naujagimiui berniukui davė ganą keistą keltišką Sukkato vardą, o jo krikšto vardas buvo lotyniškas – Mahon.

Kartu su dviem seserimis Mahon mokėsi namuose įprastų to meto mokslų – lotynų kalbos, istorijos ir Švento Rašto. Jam negėda buvo prisipažinti, kad būdamas šešiolikos metų, nebuvo labai pamaldus.

405 metais įvyksta tai, kas palaipsniui, bet labai drastiškai, keičia jo visą gyvenimą. Airijos piratai, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo plėšimai ir prekyba vergais, užpuola turtingą Calpurnia vilą, kurios vaikus, įskaitant ir Mahon, plėšikai pagrobia ir išveža į Airiją.

Airijoje Mahon buvo parduotas vienam vietos genčių vadui, kuris, tarsi pasityčiodamasis iš aristokratiškos jaunuolio kilmės, davė jam pravardę Cothrige, kuris vietine tarme reiškia „kilnų žmogų“.

Laikui bėgant, šis pravardė asimiliavosi į lotynišką vardą Patrick (Patricius), nes turėjo tą pačią reikšmę. Patrikas šešerius metus gyveno nelaisvėje. Tačiau jaunuolis, atsidūręs svetimoje šalyje ir dar nelaisvėje, nepalūžo dvasia. Metų išbandymai, praleisti Airijoje, tapo jam dvasinės brandos ir maldos pažinimo metais.

Dievas neapleido jo einant šiuo išbandymo keliu – sapne paslaptingas balsas jam pasakė, kad pakrantėje jo laukia laivas – jaunuoliui šito pakako, jis atsikėlė ir nuėjo ten, kur kvietė balsas. Kur? Jis ir pats turbūt tiksliai nė nežinojo, kur jis eina. Neturėdamas pinigų, nesijausdamas saugus svetimoje šalyje, kurioje, jeigu sugaudavo bėglį vergą, jo laukdavo bausmė, tačiau Patrikas, vedamas Dievo balso, pasuko link jūros, nueidamas pėsčiomis ne vieną šimtą mylių.

Ten, kur jis atėjo, jo iš tikrųjų laukė parengtas kelionei laivas, Tačiau kapitonas kategoriškai atsisakė paimti jį į laivą – Patrikas neturėjo nei vieno cento, kad galėtų sumokėti už kelionę. Bet … argi ne pats Viešpats vedė savo tarną? Karštą jaunuolio maldą Dievas išgirdo – jis sutinka dirbti bet kokį darbą laive ir kapitionas jį paima. Laivas pamažu tolo nuo Airijos krantų, tačiau ši šalis paleido jį tik labai trumpam.

Patrikas atsiduria Galijos žemyne, nuniokotame karų ir maištų. Prasideda naujas jo klajonių metas, toli nuo gimtosios žemės, į kurią sugriš praėjus ilgiems septyneriems metams. Išvaikčiojęs skersai ir išilgai visą Galiją, Patrikas atsiduria Lerín saloje, įsikūrusioje už keletos mylių nuo Kanų miesto centro.

Čia V amžiaus pradžioje buvo įsikūręs garsus vienuolynas, apgyvendintas daugiausia vienuolių-keltų, kur buvo griežtai laikomasi rytų šalių įstatų. Būtent čia apsigyveno šv. Vikentijus Lerinskis (+450 metais), garsus švietėjas ir teologas, kuris, visai tikėtina, galėjo būti Patriko mokytoju.

Po kelerių metų nebuvimo, Patrikas grįžta į Britaniją ir vėl atsiduria tarp savo giminių ir ten, vieną naktį, jis pamato vyro, vardu Viktoras, viziją, tarsi atėjusio iš Airijos ir atnešusio daugybę rankraščių. Vieną iš jų – „Airių balsas“, jis padavė Patrikui. Ir daugybė balsų, atsklindančių iš Vakarų pakrantės, bet susiliejusių į vieną galingą balsą, skelbė jam: „Mes raginame tave, šventas jaunuoli, kad tu ateitum ir vėl būtum su mumis“.

Patrikas nė akimirkos neasuabejojo – jis suprato, Kas ir kur jį kviečia. Nesunku įsivaizduoti, koks sielvartas apėmė artimuosius, kurie net nespėję pasidžiaugti po daugelio metų grįžusiu Patriku, turėjo vėl su juo atsisveikinti. Jis turėjo juos palikti ir sugrįžti ten, iš kur jam vos pavyko pasprukti. Bet atsitiko taip, kaip dažniausiai ir atsitinka šventųjų gyvenime – ko nesupranto artimieji, tą puikiai suprato Patrikas – jis daugiau niekam nepriklausė, išskyrus Dievą.

Neteisinga būtų teigti, kad to meto Airija buvo visiškai pagoniška šalis – kai kuriose provincijose jau buvo įsikūrusios ir krikščionių bendruomenės, ir Evangelijos žodis buvo skelbiamas, tiesa, gal ne taip garsiai, bet jis buvo žinomas. Tačiau visi, kurie išdrįsdavo vykti ten ir skelbti Kristaus žodį, turėjo būti labai stiprūs.

Patrikas ne iš karto sugrįžta į Airiją. Iš pradžių jis užsuka į Galiją, kur Oserro mieste susitinka su šv. Hermanu, vyskupu-misionieriumi, įdėjusiu daug pastangų, krištijant britus. Patrikas kurį laiką pas jį mokėsi, o vėliau buvo įšventintas į diakonus.

Jis skuba kiek galima greičiau pasiekti į Airiją, tačiau bažnyčia nusprendžia kitaip ir į Airiją nusiunčia kitą misionierių – Paladijų, kuris, praėjęs visus mokymus, buvo įšventintas vyskupu. Tačiau jo misija Airijoje buvo trumpa ir nelabai sėkminga. Paladijus suserga ir grįžta į Britaniją, o netrukus ir miršta.

432 metais Patrikas, būdamas vyskupu, pagaliau išvyksta į Airiją. Šalis buvo niokojama ir draskoma nesibaigiančių genčių karų ir nesantaikų, žmonių, vadinusių save karaliais. Visi jie buvo pagonys ir šv. Patrikas, pagaliau pasiekęs Airijos krantus, buvo gana nedraugiškai sutiktas. Tačiau šiek tiek vėliau, nuoširdus jo kreipimasis į Kristų, atkreipė vieno iš vietinių lyderių dėmėsį ir jis padovanojo jam didelį klojimą, kuriame ir buvo įkurta pirmoji bažnyčia.

Po to įvykio šv. Patrikas su savo bendražygiais patraukė į buvusio šeimininko, kuris kažkada jį buvo pavertęs vergu, valdas. Valdovą apėmė siaubinga baimė, nes galvojo, kad šv. Patrikas ateina jam atkeršyti. Pagonių žyniai – druidai – išpranašavo jam, kad šv. Patrikas nugalės, ir jis, pagautas išankstinės baimės, padegė savo namus ir pats žuvo tose liepsnose.

Šv Patriko misija lėtai, bet užtikrintai pradėjo duoti vaisių. Jis pats nei akimirką neabejojo, kad jo gyvenimas ir veikla yra saugomi stiprios Viešpaties rankos, nors gyvenime jo tykojo nemažai pavojų.

Jo misijai atkaliai priešinosi ne tik vietiniai lyderiai-karaliai, bet galinga keltų-druidų kasta. Žyniai-druidai buvo laikomi dvasiniu elitu, keltų civilizacijos aristokratais… Jie turėjo didžiulę galią ir įtaką, jie kovojo su romėnais, dalyvavo sukilimuose ir užėmė aukštus politinius postus.

Druidai Airijoje savo paslaptingus ritualus atlikdavo šventose giraitėse, prie šaltinių. Žynius-druidus vienijo griežta hierarchinė sistema, jie iš tikrųjų turėjo didelę politinę ir dvasinę valdžią. Būtent su tais žmonėmis ir teko susigrumti šv. Patrikui – nuo šios pergalės priklausė visos jo šventos misijos likimas.

Artėjant pirmųjų pamokslavimo metų pabaigai, Velykų išvakarėse, šventasis išvyksta į Tarą – sakralinį Airijos centrą, kur buvo aukščiausiojo karaliaus būstinė ir kuriam paklusdavo visi vadai. Karalius Loegayre, apsuptas karių ir druidų, sutiko šv. Patriką labai priešiškai nusiteikęs.

Padavimas byloja, kad žudikai, atėję nužudyti šventąjį, savo akimis pamatė stebuklą – vos jie priartėjo prie šv. Patriko ir jo aštuonių beginklių palydovų, jis kreipėsi Dangaus pagalbos ir nustebę kariai pamatė, kad prieš juos stovi ne žmonės, o ramiai žingsniuojanti elnių kaimenė.

Šv. Patriko himnas – „Elnio giesmė“ – išliko iki šių dienų. Visi bandymai įbauginti šventąjį buvo beprasmiai – kuklus vyras, kurio rankose tebuvo medinė lazda, kalbėjo su karaliumi drąsiai ir entuziastingai.

Šv Patrikas perspėjo karalių Loegayre, kad jis praras Dievo malonę, jeigu laikysis pagonybės ir priešinsis Evangelijai. Druidai, naudodami visus magiškus kerus, visais būdais bandė trukdyti šventajam, tačiau jie buvo bejėgiai prieš tikruosius stebuklus, kuriuos šv. Patrikas, padedant Šventajai dvasiai, nuolat darydavo.

Pasikartojo Mozės dvasinio smurto istorija, kuomet jis kovėsi prieš Egipto žynius, tačiau šv. Patriko kova su druidais baigėsi absoliučia jo pergale – karaliaus Loegayre ir visa jo šeima priėmė krikštą.

Gyvendamas Airijoje ir atlikdamas čia savo pergalingą žygdarbį, šv. Patrikas yra padaręs daugybę stebuklų. Su juo vardu yra siejama legenda, kuomet jis išvedė iš šalies visas nuodingas gyvates. Apie šį jo stebuklą byloja ir ikonografija.

Misionieriška šventojo veikla Airijoje truko ne vieną dešimtmetį ir per tą laiką jam labai daug pavyko nuveikti. Jis kūrė naujas bendruomenes ir ugdė dvasininkus. Jis palaimino daugybę vyskupų, kurie sėkmingai ėjo tarnystę įvairiose Airijos bažnyčiose.

Krikštą priėmė daug paprastų žmonių ir klanų lyderių. Airija pasipuošė daugybe bažnyčių ir vienuolynų – visa tai suvaidins labai svarbų vaidmenį skleidžiant krikščionybę Europoje. Čia kalbama ne tik apie Vakarų šalis, bet ir Rytų Europos šalis.

Misionierių misijos taps išskirtiniu keltų, o ypač Airijos vienuolių bruožu, kurie, leisdamiesi į piligrimų keliones, atves prie Dievo sosto tūkstančius sielų.

Pėsčiomis, kartais plaukdami mažais savo darbo laiveliais, padarytais iš vytelių ir perpintų oda, kartais irdamiesi žvejų luotais jie pasieks pačius tolimiausius ir atokiausius Europos žemyno kampelius.

JŠ pagal www.lietuvis.ie

Kun. Pierre Chaignon, S.J.   Publikuota iš: Šventėse su šventaisiais: Dvasiški mąstymai visoms metų šventėms (III knyga). Šv. Kazimiero draugija, 1933.

I punktas. Gerai suprask, kokios yra tavo ypatingos šiuo laiku pareigos. – Kokios tai yra pareigos, aiškiai tave moko ir Bažnyčios įsakymai, ir pats Išganytojo pavyzdys.

Gavėnia, pagal Bažnyčios mokymą, yra atsiteisimo ir pasitaisymo laikas, ypatingai skiriamas maldai, atgailai, geriems darbams. Bažnyčia įkūrė Gavėnią, kad pagerbtų Jėzaus 40 atgailos ir gavėjimo dienų tyruose, o taip pat – kad, kaip Jėzus gavėjimu prisirengė skelbti Evangeliją, kuria atnaujino visą pasaulį, taip ir tikintieji, sekdami Jo atgaila ir gavėjimu, tinkamai prisirengtų švęsti Velykas, t. y. pereitų iš mirties į gyvenimą – iš užšalimo į dievobaimingumą. Gavėnia primena, jog jau ateina metas, kuriuo gausime išpildyti svarbų Bažnyčios įsakymą – vertai priimti velykinę Komuniją. Norint ją priimti, reikia atlikti gerą išpažintį. Ir ištikimieji Bažnyčios vaikai stengiasi dorai išpildyti Motinos įsaką. Laimingi jie! Bet bėda vaikams išsigimusiems, Motinos valios paniekintojams!

„Pasninkas”, – sako vienas dievobaimingas rašytojas, „yra tuo pačiu krikštas ir tvanas: yra krikštas kiekvienam, kuris dievobaimingai jo laikosi; bet, kuris veržiasi iš po išganomojo kietumo, tam pasninkas pasidarys tvanu. Nusidėjėlis, kaip anas Nojaus juodvarnis, limpa prie kūno ir kraujo: bet ištikimiesiems savo tarnams Dievo Sūnus siunčia savo Dvasią, kaip balandį, nešantį alyvos šakelę ir skelbiančią ramybę.“ (O. Nouet)

Atgailai būtinai reikia šių dviejų dalykų: širdies gailesčio ir kūno marinimo; ir kaip krikščioniškame gyvenime ne tik siela, bet ir kūnas privalo gyventi Evangelijos dvasia, taip ir krikščioniškoji atgaila negali būti nei visiška, nei Dievo akyse svarbi, jeigu atgailos drauge su siela nedaro ir kūnas. „Suprask iš to“, sako vienas mokytas Bažnyčios rašytojas, „kokioj didelėj klaidoj gyvena tiek tariamai dievobaimingų krikščionių, kurie, gyvendami lepiai ir minkštai, ir ramiai diena po dienos ragaudami visokių poilsių ir pasigėrėjimų, yra visai patenkinti savimi, ir net galvon jiems neateina, kas toks gyvenimas gali grūmoti kokiu amžinybei pavoju. Tiesa, jos praėjusiais savo amžiaus metais yra padarę ne vieną nuodėmę; bet paskui nuo širdies tas nuodėmes išpažino; taigi, ko čia dar rūpintis? Juolab, kad dabar gyvena visai padoriai ir be aiškių nusikaltimų; jau, tai reiškia, yra išpildę visokią teisybę ir atsistoję doriausiųjų eilėj, ir jau nebeturi skolos Dievo teisybei…Kam čia dar kamuotis atgaila? Ypač, kad susiturėjimas yra nemalonus dalykas, o pasninkas ir sveikatai kenkia, ir trukdo darbą, ir negalima jo suderinti su dabarties draugijinio gyvenimo sąlygomis…Taip tyčiomis save apgaudinėja ir, pasiduodami tokioms klaidoms, niekina Bažnyčios įsakymą ir nei pasninkauja, nei juo labiau jiems į galvą neateina kitais atgailos darbais pakeisti tą Bažnyčios skirtą atgailos būdą; o taip pamažu ir nejučiomis išdilsta juose ir dingsta net pėdsakai krikščioniško gyvenimo.“ (Dom Prosper Gueranger)

Negali būti Išganytojo mokiniu, kas nesirūpina sekti Jo pavyzdžiu. Įsižiūrėk, kaip šiandien atrodo tas Pavyzdys jau nebe Kūdikėlio, prakartėlėje paguldyto, pavidale, bet nusidėjėlio, nusižeminusio ir drebančio priešais aukščiausiąją Dievo galybę. Žmogus nusidėjo ir Dievą supykdė, o Dievo Sūnus atsiprašo! Žiūrėk – štai žengia ant kalno ir ten gyvena 40 parų, nevalgęs ir negėręs, ant plikos žemės gulėdamas! Taip, nors yra pats nekalčiausias, dėl tavęs marina savo kūną ir taip verkia už tavo nuodėmes, ir taip už jas kenčia ir atsiteisia, kaip kad pats būtų tas nuodėmes padaręs! Taip Jėzus savo pavyzdžiu sugėdino tavo išsikalbinėjimus; bet drauge pastiprino tavo silpnybę ir pašvelnino aštrybę to kelio, kuriuo tau eiti liepia.

II punktas. Pasižadėk praleisiąs kiek galėdamas dievobaimingiau tą šventąjį Gavėnios laiką.

Tai yra laikas, už visus brangiausias ir tinkamiausias didžiajame išganymo veikale, nes tuo laiku lengviau yra mums padaryti atgailą už nuodėmes, nes dabar patogiausia pelnyti nuopelnų. Atmink, kad tuo laiku ne tik pati Bažnyčia siunčia Dievop karštų ir graudingų maldų ir atodūsių, bet ir savo vaikus ragina, kad atsiprašytų Viešpaties, tikrai pas Jį sugrįždami. Atmink, kaip pailgina savo maldas ir savo tarnams liepia ne tik dažniau pamokslus sakyti, bet dar, puolus prieš Viešpatį ant veido, verkti tarp prieangio ir altoriaus ir tolydžio nusižeminus šaukti: „Pasigailėk, Viešpatie, pasigailėk savo tautos!“ Prisimink dar aną svarbią ir gilaus apmąstymo vertą apeigą, kuria Bažnyčia pradeda šį šventą laiką. „Išklausyk mane, Viešpatie“, – taip meldžiamasi šventinant pelenus, „kadangi maloningas yra Tavo gailestingumas! Dėl savo pasigailėjimų daugybės pažvelk į mane!“ Paskui, berdama pašvęstuosius pelenus ant tikinčiųjų galvų, sako kiekvienam tuos kilnius ir galingus žodžius: „Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir į dulkę pavirsi!“ Buvo tai kitados prakeikimo žodžiai, kada juos Dievas ištarė pirmajam nusidėjėliui. Bet šiandien Bažnyčia taria juos kita prasme, ir jos lūpose tai yra malonės žodžiai, kadangi nusidėjusiam žmogui rodo kelią į išganymą per nusižeminimą ir atgailą.

Tačiau ne tik pradžioje, bet ir per visą tą šventąjį pasninką, Dievas Bažnyčios lūpomis skelbia savo maloningumą: „Tegul bedievis pameta savo kelią ir neteisusis savo mintis, ir tegrįžta į Viešpatį, o Jis jo pasigailės; nes geras ir gailiaširdis yra ir lengvas atsiprašyti už piktybę Viešpats mūsų Dievas.“ (Brevijoriaus malda 1-ajam Gavėnios sekmadieniui) Nors nusidėjėliai sukėlė Jo rūstybę, tačiau Jis pats žada leisiąs atsiprašyti: „Ar Dievas užmirš pasigailėti? Ir ar savo rūstybėje sulaikys savo mielaširdystes?“

Pažink iš tų žodžių Dievo širdį! Žmogus nemoka sulaikyti savo pykčio; Dievas, priešingai, nemoka sulaikyti savo gailestingumo. Tartum upė, pasigailėjimas teka iš Jo širdies ypač tiems žmonėms, kurie šiuo atgailos laiku daro atgailą. Be to, ir pačios tos dienos, kuriomis Bažnyčia liepia apmąstyti Atpirkimo paslaptį, turi ypatingos malonės ir išganymo galios. Neabejotina, sako vienas dvasiškas rašytojas, kad, atėjus tam Jėzaus kančios minėjimo laikui, Dievas suteikia kiekvienai sielai gausių Jėzaus kraujo nuopelnų. Stok drąsiai į tą šventą nusigalėjimo karą, kaip kad vienas mokytojas yra praminęs Gavėnią. Eik su Jėzumi į tyrus ir pagyvenk vienumoj ir tyloj. Gerai žinai, kad dangaus įkvėpimų neduodama išsiblaškiusiai sielai. Sujunk savo menkutę atgailą su ta didžia atgaila, kokią yra už tave padaręs Išganytojas. Savo gavėjimą gaivink malda ir, jei gali, išmalda. Gerai suprask, ką reiškia tie trys dalykai: pasninkas, malda ir išmalda. Pasninkas, pagal Bažnyčios dvasią, reiškia visokias krikščioniškosios atgailos ir marinimosi rūšis; malda reiškia visokį dvasinį veikimą: dvasinį skaitymą, Švč. Sakramento priėmimą, šv. Mišių ir pamokslų klausymą. Galiausiai, išmalda vadinami visokie gailestingieji darbai. Ir tu taip gyvenk, kad, kaip sako Augustinas, tavo stalo trupiniais pasinaudotų neturtėliai; taip gavėk ir taip gyvenk, kad gerai pasinaudotumei tomis nesuskaitomomis puikiomis progomis, kurių atneša Gavėnia dangaus turtams susikrauti, kaip kad Viešpats ir liepia šios dienos Evangelijoje.

pagal www.katalikutradicija.lt

Šiandien švenčiame šventojo Kazimiero – Lietuvos ir Lenkijos, daugelio vyskupijų, miestų, parapijų, mokyklų, visuomeninių organizacijų ir Lietuvos jaunimo globėjo – šventę. Teigiama, kad Nepriklausomybės kovose dalyvavę lietuviai 1919 m. Jiezno kautynėse danguje išvydo šventąjį Kazimierą su kalaviju rankose ant žirgo. Tai lėmė pergalę prieš gausesnius bolševikų būrius. Nemažai yra kalbama ir apie Šv. Kazimiero padarytus stebuklus. Nemažai tokių stebuklų mini ir įvairūs raštai įžymių žmonių surašyti.

Kazimieras Jogailaitis gimė Krokuvoje, Vavelio karališkojoje pilyje, kaip trečiasis vaikas ir antrasis Kazimiero IV Jogailaičio ir Elžbietos Rakušankos sūnus. Jo, kaip ir kitų brolių, globėjas buvo Janas Długoszas.

Po nesėkmingos karinės-politinės ekspedicijos į Vengriją 1471 m. jis pradėjo ruoštis Lenkijos ir Lietuvos valdovo vaidmeniui. Karalius dalyvavo karūnos tarybos posėdžiuose. 1476 m. jis kartu su tėvu išvyko į Prūsiją. 1478-1481 m. karalius Kazimieras su savo kunigaikščiais Kazimieru ir Janu Olbrachtu gyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Beveik dvejus metus kunigaikštis Kazimieras buvo savo tėvo vietininkas Lenkijos karalystėje. Jis turėjo titulą “secundogentis Regis Poloniae” ir rezidavo Radome. Jo trumpą valdymą gerai vertino to meto žmonės.

Kunigaikštį vis dažniau ėmė varginti negalavimai. Paaiškėjo, kad jis sirgo tuberkulioze. Vėlyvą 1483 m. pavasarį jis buvo atšauktas į Vilnių. Nepaisydamas progresuojančios ligos, jis dalyvavo valstybės valdyme.

Iš to laiko yra dokumentai, kuriuos Kazimieras pasirašė vietoj pakanclerio. 1483 m. pabaigoje Kazimieras kartu su tėvu išvyko į Liubliną, kur vyko Lenkijos karalystės bajorų suvažiavimas.

Tačiau dėl sveikatos jis liko Gardine. 1484 m. vasario mėn. gavęs pranešimą apie sūnaus sunkią būklę, karalius nutraukė posėdį ir grįžo į Gardiną. Tėvo akivaizdoje Kazimieras, iš anksto numatęs savo mirties datą, mirė 1484 m. kovo 4 d. Jis buvo palaidotas Vilniaus katedros Šventojo Kazimiero koplyčioje.

Lietuviai apie Šv. Kazimierą sukūrė ne vieną gražų padavimą. Anot legendos šventasis turi  savo asmeninę kariuomenę. Manoma, kad kareivių eilės glūdi giliai po žeme ties Vilniumi ir Kaunu. Tūkstančiai karių sėdi ant savo žirgų su žibančiais skydais ir geležiniais šarvais. Miega amžinu miegu ir laukia, kada bus pakviesti į pagalbą kovoti su Lietuvos priešais.

Teigiama, kad Nepriklausomybės kovose dalyvavę lietuviai 1919 m. Jiezno kautynėse danguje išvydo šventąjį Kazimierą su kalaviju rankose ant žirgo. Tai lėmė pergalę prieš gausesnius bolševikų būrius. Nemažai yra kalbama ir apie Šv. Kazimiero padarytus stebuklus. Nemažai tokių stebuklų mini ir įvairūs raštai įžymių žmonių surašyti.

Visur buvusiose Lietuvos ir Lenkijos žemėse, taip pat kai kuriuose kituose pasaulio kampeliuose šventojo Kazimiero kultas pasireiškia jo globojamais vyskupijomis, miestais ir bažnyčiomis.

Lietuvoje šventajam Kazimierui skirtų bažnyčių yra beveik visuose didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Utenoje ir kt. Įdomu pažymėti, kad egzistuoja pasauliečių Šventojo Kazimiero ordinas, kurio tikslas – daryti gera Lietuvos visuomenei pagal Šventojo Kazimiero pavyzdį. Ordinui suteikiamas Šv. Kazimiero vardas, pagerbiant Gediminaičių dinastijos karalaičio šv. Kazimiero asmenybę, siekiant jo šventų idealų įgyvendinimo Lietuvoje. Ordino įkūrėjai yra senų ir kilmingų Lietuvos giminių palikuonys (bajorai).

Lenkijoje jis yra Balstogės arkivyskupijos, Drohičino ir Radomo vyskupijos, Radomo miesto ir Poznanės Śródkos rajono globėjas. Šventajam Kazimierui skirtų parapijų Lenkijoje yra praktiškai visuose didžiuosiuose miestuose ir nesuskaičiuojamoje daugybėje mažesnių miestelių. Jis taip pat yra Balstogės ir Radomo mokyklų globėjas. Šventasis Kazimieras taip pat yra Lenkijos monarchistų organizacijos iš Vroclavo skiriamo apdovanojimo – “Šventojo Kazimiero Karaliaus kryžiaus” – globėjas.

Istorinėje Lietuvos dalyje – Baltarusijoje – šventasis Kazimieras yra Gardino ir Pinsko vyskupijų, Žlobino, Lohojsko, Lepelio, Lipniškių ir Riasno parapijų globėjas. Istoriškai šventojo Kazimiero parapijų būta ir Lietuvos Brastoje, Bišankovičiuose, Kamene bei Mohyliavoje.

Pasaulyje šventąjį Kazimierą globoja Maltos riterių ordinas, Palermo miestas Italijoje. Jis taip pat globoja Redemptoris Mater vyskupijos misionierių seminariją Nyderlanduose, Haarlemo-Amsterdamo vyskupijoje, Nieuwe-Niedorp miestelyje. Šventasis Kazimieras yra daugybės lietuvių ir lenkų diasporos bažnyčių Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose pasaulio šalyse globėjas.

Jonas Šaulys

Kovo mėnesio globėjas yra šventasis Juozapas. Šv. Juozapo garbinimas į Bažnyčios liturgiją buvo įvestas neseniai. Šventę, švenčiamą skirtingu laiku, XV a. pradėta švęsti kovo 19 dieną. Į bendrąjį bažnytinį kalendorių 1691 m. ją įtraukė popiežius Grigalius XV.

Šv. Juozapas, Švč. M. Marijos sužadėtinis ir Kūdikėlio Jėzaus įtėvis, su tikėjimu bei nuolankumu atliko sunkią, bet šlovingą Dievo jam pavestą misiją. Jis tapo pavyzdžiu ne tik šeimos tėvams, bet ir nuolankiai dirbantiems kasdienius darbus, taip pat dvasinio skaistumo sergėtoju ir krikščioniškų šeimų gynėju.

Šv. Juozapo privilegijos

I. Šv. Juozapui garbę suteikia giminystė su švenčiausiais asmenimis

Būti Jėzaus Kristaus globėju ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos sužadėtiniu yra daug garbingesnė nei kraujo giminystė. Toks likimas, t. y. būti Kristaus globėju ir Švč. Mergelės Marijos sužadėtiniu, teko šv. Juozapui. Tai atlyginimas už jo dorybes, jo išaukštinimo pamatas. Jis buvo išaukštintas dėl to, kad buvo šventas. Koks karštas jo tikėjimas! Koks jo šventumas! Koks nusižeminimas? Kokia išmintis nešiojant Kristų ant savo rankų, Jį gerbiant, Jam įsakinėti. Ar galima įsivaizduoti ką kitą, panašų į šv. Juozapą? Evangelija vadina jį teisinguoju, pripažindama teisingiausiu visų dorybių pavyzdžiu. O garbingiausiasis iš visų patriarchų! Priimk mus savo globon. Tu Šventosios Šeimos galva. Jėzus ir Marija nieko tau neatsakys. Todėl išprašyk man tos malonės, kad visuomet būčiau Jėzaus ir Marijos mylimas ir globojamas ir galėčiau sekti tavo dorybėmis.

II. Šv. Juozapas garbinamas už savo darbus

Šv. Juozapas pats savo akyse buvo žemiausias tarnas, gi iš tikrųjų savo darbais ir šventomis pareigomis stovėjo aukščiausioje ir garbingiausioje vietoje. Jam Dievas patikėjo, tarsi į jo rankas sudėjo rūpinimąsi Jėzaus ir Marijos likimu. Šv. Juozapas yra Viešpaties Jėzaus globėjas ir tarsi paties Ganytojo ganytojas. Jis yra Marijos nekaltybės gynėjas. Šv. Juozapas savo, kaip Globėjo ir Šventosios Šeimos galvos, darbais užima garbingiausią vietą tarp šventųjų. Negalima nutylėti apie tą laimę, kurios dalininkas buvo šv. Juozapas, galėjęs dalyvauti pašnekesiuose su Jėzumi ir Marija, sėdėti su jais prie vieno stalo, reikalauti jų meilės ir paklusnumo. Kiek šv. Juozapas galėjo semtis pamokymų iš tokios šventos draugystės? Kiek galėjo gauti naudingų patarimų? Iš šv. Juozapo mokykis eiti savo pašaukimo pareigas, savo darbus nudirbti taip, kad karščiau pamiltum Dievą, trokštum Jo garbės ir pagaliau pasiektum sielos tobulumą ir išganymą.

III. Šv. Juozapas yra garbinamas dėl laimingos ir šventos mirties

O, kokia graži, kokia laiminga mirtis. Niekam kitam, tik šventajam Juozapui buvo leista numirti ant Jėzaus ir Marijos rankų. Jėzus ir Marija buvo jo merdėjimo liudytojai, girdėjo paskutinį jo kvėpavimą, jam mirus užspaudė akis. O, kokia tai malonė! Koks suraminimas mirštančiam! Todėl šv. Juozapas ir yra pripažintas mirštančiųjų globėju. Dėl tos priežasties tavęs, o šv. Juozapai, prašome, būk mūsų gynėju sunkią mirties valandą. Savo užtarimu išprašyk, kad Švč. Sakramentu sustiprinti, glausdami prie širdies nukryžiuotąjį Jėzų, tardami tuos šv. žodžius: „Jėzus, Marija, Juozapas“, būdami Dievo malonėje persiskirtume su šiuo pasauliu ir Dievui atiduotume sielą.

Iš Jean Chapuis S.J., Kiekvienos metų dienos apmąstymai, Kaunas: Laetitia, 2011 

JŠ pagal www.fsspx.lt