Kategorija: LIETUVOS ISTORIJA

Temos pradžią žr.:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Ar „tautinio atgimimo švyturiai” buvo geri katalikai?

Masonų ložės ir Lietuvoje jungė, atrodytų, įvairiausių pakraipų politines jėgas. 1899 m. T. Vrublevskis ir jo bendraminčiai įsteigė Neošubravcų ložę, besirėmusią dar XIX a. pradžios Lietuvos šubravcų organizacijos masoniškomis tradicijomis. Vargu, ar atsitiktinumas buvo ši faktų virtinė jau sekančiais metais: 1900 m. Paryžiuje, vykstant pasaulinei parodai, posėdžiavo ne tik Tarptautinis socialistų kongresas, Pasaulinis taikos kongresas, bet ir Prancūzijos Didieji Rytai – masonų aukšto lygio struktūra – buvo sušaukę įvairių šalių masoniškų organizacijų pasitarimą, kuriame buvo siekiama užmegzti glaudesnius tarpusavio ryšius. Vienas iš darbotvarkės klausimų buvo apie konfesines mažumas. Jis buvo ypač aktualus Rusijos imperijos tautoms, taip pat ir Lietuvai[1]. Nors atrodytų, kad tai buvo geras tikslas – juk buvo ginama ir katalikų tikėjimo laisvė Rusijos imperijos teritorijoje, tačiau ją gindami masonai anaiptol nesiekė katalikų tikėjimo įtvirtinimo, o klaidingos visų religijų laisvės.

Anot A. Lednickio, Neošubravcų ložei galima priskirti vadovaujantį vaidmenį Vilniaus politiniame gyvenime[2]. Ne veltui Mykolas Riomeris, pats buvęs masonu, neošubravcus vadina „patentuota miesto tėvų filisterija“[3]. Tarp neošubravcų būta įvairių pakraipų veikėjų, nuo lenkų dešiniųjų nacionalistų (endekų), kurių partija garsiai skelbė savo katalikiškumą, iki vadinamųjų krajovcų – liberalių politikų, siekusių viena ar kita forma atkurti LDK – tokių kaip T. Vrublevskis, laikęs save istorinės Lietuvos sūnumi.

Bet kuo čia dėti lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjai? Kažin, ar sutapimas buvo tai, kad T. Vrublevskis vadovavo ir kairiosios pakraipos įvairių tautybių veikėjų susirinkimams, kuriuose dalyvavo tiek neošubravcų atstovas J. Klotas, tiek ir nemažai masonų ložės „Litwa“ (nuo 1908 m.) narių. Šiai ložei priklausė daug lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjų: M. Biržiška, A. Janulaitis, S. Matulaitis, A. Bulota, Lukauskis, Valiukas, Bielskis, Venclauskis, M. Šleževičius, D. Malinauskas, V. Čepinskis ir kt.

Kaip tų veikėjų principai reiškėsi visuomenėje? V. Čepinskis su kitais socialdemokratais savo konferencijoje 1905 m. revoliucijos Rusijoje metu priėmė nutarimą, kuriame sakoma, kad „visuotina“ revoliucija, prasidėjusi Rusijoje ir kylanti Vakarų Europoje, turės „iš pamatų išgriauti senąją politikinę, ūkio ir visuomenės tvarką, pašalinti iš gyvenimo turtingųjų luomų viešpatavimą“. Vadovaujantį vaidmenį joje turėsiąs atlikti Vakarų Europos proletariatas. A. Janulaitis ir S. Matulaitis skleidė etinio reliatyvizmo idėjas – kad nėra amžinų ir visiems privalomų Dievo nustatytų moralės normų[4] ir t. t.

Šalia šių lietuvių veikėjų ložėje posėdžiavo kitą būsimos Lietuvos viziją turėję „lenkakalbės kultūros lietuviai“, pavyzdžiui, M. Riomeris, vėliau tapęs „lietuviakalbiu lietuviu“, tarpukaryje gyvenusiu „Kauno Lietuvoje“, nors jis niekada neišsižadėjo bajoriškumo, jausmingų simpatijų LDK atkūrimui ir lenkų kalbai.

Jis, pasaulinio lygio teisininkas, išmokslinęs ištisą virtinę teisininkų, išplatino Lietuvoje masonišką požiūrį į istoriją, valstybę ir teisę. Jo valstybės teisės vadovėlyje skaitome: „Didžioji prancūzų revoliucija… kaip tik ir buvo likimo pašaukta likviduoti pasenusių ir parazitiškais virtusių viduramžių visuomenės padarinių būklę“[5], ir panašius teiginius. Žinoma, kai kurios Prancūzijos institucijos XVIII a. buvo arba pernelyg sustabarėję arba iškrypę, bet daugiausiai dėl ateistų „apšviestojo“ absoliutizmo, iškraipiusio sveiką organišką viduramžių monarchiją, kurioje joks karalius dar nedrįso sakyti: „Valstybė – tai aš“ (kaip Liudvikas XIV „apšvietos“ amžiuje) ir jautėsi pavaldus Dievui bei turintis vadovautis Jo Bažnyčios skelbiamais politiniais principais.

Masonų ložėje „Litwa“ buvo ir garsusis socialistas M. Pilsudskis, nemėgstamas nacionalistinio lietuvių sparno, bet mylimas LDK atkūrimo šalininkų vos ne kaip „paskutinis LDK etmonas“, bandęs atkurti Kunigaikštystę kuria nors forma. Vis dėlto, nors instinktyviai išsaugojęs prisirišimą prie daugelio tradicinės visuomenės principų, kad ir turėjęs meilę Aušros Vartų Dievo Motinai, matytas prie Jos paveikslo klūpantis ir miręs su paskutiniais sakramentais[6], visuomeninėje srityje jis buvo toli gražu ne katalikiškos orientacijos politikas.

Tačiau „LDK krypties“ politikų pažiūrų analizė iš katalikiškos perspektyvos reikalauja atskiros studijos. Čia galima tiktai konstatuoti faktą, kad į masonų ložes buvo stengiamasi įtraukti tiek lietuviško, tiek lenkiško nacionalizmų, tiek LDK paveldo šalininkus, tiek „dešiniuosius“, tiek „kairiuosius“ ir net bandoma infiltruoti gana katalikiškas organizacijas (pavyzdžiui, endekus). Tai tipiška masonų taktika.

Masonai, infiltruodami įvairias jėgas, stengėsi daryti įtaką krašto politikai. 1905 m. vadinamajame Vilniaus autonomistų ratelyje, siekusiame suderinti bene visų minėtų pakraipų poziciją Lietuvos ateities klausimu ir jų pastangas siekiant didesnio Lietuvos savarankiškumo Rusijos imperijoje, lemiamą vaidmenį vaidino T. Vrublevskis ir jo vadovaujamų masonų ložių atstovai J. Klotas, L. Krzywickis ir kiti, visuomenėje žinomi kaip liberalieji „krajovcai“. Su jais prie politinių diskusijų stalo tada susėdo su Lietuvių socialdemokratų partija bei Tautinių lietuvių demokratų partija susiję veikėjai F. Bortkevičienė, J. Vileišis (beje, nuo 1898 m. dirbęs pas T. Vrublevskį padėjėju[7]), P. Višinskis, iš dalies, netiesiogiai, A. Smetona – tie, nuo kurių išties labai priklausė būsimos Lietuvos pavidalas[8]. Nors vėliau trumpam susiėję 1905 m., krajovcai ir lietuvių tautinė srovė, atrodytų, nuėjo savais keliais, gali būti, kad ateities politinis vyksmas buvo tam tikru laipsniu planuojamas labiau konfidencialiuose masonų vedamo „autonomistų ratelio“ susitikimuose, kurių eiga neskelbta plačiajai visuomenei.

Įdomu, kad minėti masonų ložių nariai vėliau užėmė esminius visuomenės ir valstybės postus. M. Šleževičius 3 kartus tapo ministru pirmininku, 4 kartus – seimo nariu ir t. t., M. Biržiška ir vėliau V. Čepinskis – Lietuvos Respublikos švietimo ministrais M. Šleževičiaus kabinetuose, D. Malinauskas – nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Čekoslovakijoje, vėliau – Estijoje, J. Vileišis – vidaus reikalų, vėliau – finansų ministru M. Šleževičiaus kabinetuose. Tai jam nesutrukdė „dešiniojo“ Smetonos režimo metais būti ilgamečiu Valstybės tarybos nariu. Šį sąrašą galima ir tęsti.

4.3. Kaip vertinti A. Smetoną?

Bene labiausiai vėliau, tarpukaryje, Lietuvos valstybės pobūdį lėmusi asmenybė buvo A. Smetona. Kol kas sunku vienareikšmiškai teigti, ar A. Smetona buvo masonas. Nors pats A. Smetona ir jo vadovaujami tautininkai rinkosi „vidurio kelią“ tarp „klerikalų“ ir liberalų, tačiau jis neišvengiamai krypo į „antiklerikalizmą“.

Įdomu, kad A. Smetona 1907 m. buvo pakviestas į katalikišku laikraščiu norėtą padaryti „Vilniaus žinių“ redakciją su konfidencialia instrukcija kontroliuoti redaktoriaus J. Tumo-Vaižganto veiklą ir „neprileisti klerikalizmo“[9]. Jo „neprileido“ ir pats J. Tumas – jis net neįrašė į laikraščio programinį straipsnį vyskupo reikalauto pasižadėjimo vesti laikraštį „sulig Leono XIII enciklikomis“[10]. Redakcijoje J. Tumas suartėjo su Smetona, bet nutolo nuo krikščionių demokratų, tapdamas vienu iš liberaliosios katalikybės, vis tolstančios nuo Bažnyčios mokymo, pradininkų Lietuvoje. Šiai krypčiai priklauso ir dabartinės krikdemų partijos, kurioms visai netrukdo protestantai jų gretose ir nekatalikiški liberalūs principai programose.

Nors Smetonos režimas tarpukario Lietuvoje, palyginus ją su liberalizmo, socializmo, fašizmo, nacizmo ir kitokių „izmų“ niokojama Europa, buvo neabejotinai labai švelni ir palyginti nuosaiki diktatūros forma, dalinai net palanki katalikybei, daug geresnė už liberaliosios „demokratijos“ diktatūrą, vis dėlto tautininkų stovykla neišvengė tautos ir valstybės suabsoliutinimo, jos iškėlimo virš, o kartais ir prieš Katalikų Bažnyčią. Tautininkai stengėsi bet kokiomis priemonėmis išstumti iš valdžios tada dar palyginti tradicinius katalikus – krikdemus, o iš visuomenės gyvenimo – katalikų organizacijas. 1933 m. tautininkų suvažiavime A. Smetonai pasakius programinę kalbą, vienas tautininkų veikėjas B. Raila tarė: „1933 m. gruodžio 15 diena suteikė naują formą ir būdą naujajai Lietuvos santvarkai… Tenka visu platumu realizuoti ir konkretizuoti mintį, kad viskas valstybei, nieko viršum valstybės, nieko šalia jos ir nieko prieš ją“[11]. Tai dar viduramžių fraticelli klaidų aidai. Fraticelli – broliukai, nuo pranciškonų atskilusi sekta, skelbė ereziją, suabsoliutinusią valstybės galią, iškėlusią ją virš Dievo ir Jo Bažnyčios įstatymų. Iš šios erezijos išaugo t. Hobeso doktrina apie viską ryjančią „valstybę-leviataną“, absoliutinė monarchija, vėliau – fašistinė ir liberalistinė diktatūra, primetanti visuomenei antikrikščioniškus įstatymus. Buvo paneigta Dievo duota Bažnyčiai teisė diktuoti valstybei pagrindinius principus, kurių pastaroji privalo laikytis.

Kad ir švelniau nei kitur, ši klaida reiškėsi ir tarpukario Lietuvoje. 1930 m. buvo uždaryta ateitininkų organizacija. Vatikanas protestavo. Problema buvo išspręsta… išsiunčiant Vatikano atstovą iš Lietuvos. Spaudos atstovų paklaustas, ar moksleivių ateitininkų organizacijų uždraudimas nesikerta su konkordatu ir ar dėl to nenumatoma kokių komplikacijų, užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius tiesmukai atsakė: „Apaštališkasis Sostas neturi kariuomenės, ir čia negalima kalbėti apie istorinę komplikaciją. Tai yra tik moralinė jėga, turinti reikšmės tik viduje“[12]. Tai būdinga naujųjų laikų nuostata – Bažnyčios mokymas esą saisto ne valstybes ir visuomenę, o tik atskirų individų sąžines, ir tai – tik tų, kurie to nori. Tai laicizmo klaida, pasmerkta tradicinio Bažnyčios mokymo. Tikėti ar netikėti – grynai asmeninio sentimento reikalas, nes tikėjimas esą kyla ne iš Dievo apreiškimo, o iš žmogaus „Dievo ieškojimo“ – tai jau kita, modernizmo klaida, viešpataujanti šių laikų protuose.

Šarūnas Pusčius

[1] Staliūnas D., Arkivyskupo Ropo veiklos pėdsakais (1903–1907) // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7. Vilnius, 1994, p. 162.

[2] Lednicki A., Tadeusz Wróblewski, cit. iš: ten pat p. 164.

[3] Römer M., Dziennik. Rok 1916, t. 19.

[4] Žemaitis V., Pasaulietinė etika…, p. 69–70.

[5] Römeris M., Valstybė. Vilnius, 1995, p. 31.

[6] Meysztowicz W., Pašnekesiai apie laikus ir žmones. Vilnius, 2004, p. 200.

[7] Staliūnas D., Arkivyskupo Ropo veiklos pėdsakais (1903–1907) // Lietuvių atgimimo istorijos studijos. T. 7. Vilnius, 1994, p 162.

[8] Aleksandravičius E., XIX amžiaus profiliai. Vilnius, 1993, p. 147.

[9] Tumas J., Kaip aš… // „Krivulė“, 1924, Nr. 4, p. 14. Cit iš: Laukaitytė R., Legalios katalikiškos spaudos pradžia Lietuvoje // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7, Vilnius, 1994, p. 162.

[10] Laukaitytė R. Legalios katalikiškos spaudos pradžia Lietuvoje // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7, Vilnius, 1994, p. 162.

[11] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje…, p. 350.

[12] Girnius J., Pranas Dovydaitis. Chicago, 1975, p. 413. Cit. iš: Eidintas A., Antanas Smetona. Vilnius 1990. p. 115-116.

Temos pradžią žr.:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Liberalizmas

Visų liberalų (plačiąja žodžio prasme) – religinės, etinės, filosofinės bei visuomeninės „tolerancijos“ šalininkų – bendra klaida yra natūralizmas, Dievo apreikštos antgamtinės tiesos, bendros ir privalomos visai žmonijai, egzistavimo atmetimas. Popiežius Leonas XIII tai paaiškina enciklikoje Libertas:

„Liberalizmo šalininkai siekia moralės bei visuomeninio gyvenimo srityje to paties, ko filosofijoje siekia natūralistai bei racionalistai. Natūralistų iškeltus dėsnius liberalai stengiasi įvesti dorovės srityje ir gyvenimo praktikoje. Žmogiškojo proto viešpatavimas yra pagrindinis racionalizmo dėsnis. Tas protas atmeta amžinajam dieviškajam protui privalomą nuolankumą, pasiskelbia esąs visiškai nepriklausomas, padarydamas tuo būdu save patį vyriausiu tiesos principu, šaltiniu ir teisėju. Panašiai… liberalizmo šalininkai teigia, kad gyvenimo eigoje nesą jokios dieviškos valdžios, kurios reikėtų klausyti. Kiekvienas esąs pats sau įstatymas. Taip radosi vadinamoji nepriklausoma dorovės filosofija. Ji laisvės priedanga atitraukia valią nuo Dievo įsakymų laikymosi ir įtraukia žmogų į ribų nežinantį palaidumą“.

Dėl to liberalams būdingas sričių, kur tolerancija taikytina ir netaikytina, neskyrimas. Žmogus, išaugęs ,,laisvoje“ mokykloje, neišmokytas ten tiesos, kad jam reikia sunkiai kovoti už savo ir kitų išganymą, neturi jėgų ir net nenori stengtis atsispirti pasaulio, kūno ir velnio (pagal katekizmą – trijų pagrindinių sielos priešų) vilionėms.

Gal mums ir skaudu tai girdėti, bet dabartinės „laisvos“ nuo Dievo apreikštos tiesos visuomenės formavimąsi Lietuvoje pradėjo būtent XIX a. pab. tautinio atgimimo vadovai. Katalikai šviesuoliai jau tada perspėjo, kad jei „varpininkų“ ir kitų liberalų idėjos – išstumti religiją iš viešojo gyvenimo – bus įgyvendintos, tai Lietuvą užlies moralinio pakrikimo banga. Žinoma, negalima paneigti, kad nemaža tautinio sąjūdžio veikėjų, nors ir laisvamaniai, buvo taurios, šviesios asmenybės. „Jų didžiuma iš tikro dori“, – pripažino katalikų visuomenininkas J. Staugaitis, pridurdamas, kad „vis dėlto jų dorumas tik laikinas, nes jie dar netoli nužengę nuo religijos; jie yra tik pirmoji netikinčių karta Lietuvoje; jie dar atsiduoda Evangelijos kvapu; mūsų inteligentai dar yra gryni teoretikai. Bet… kokia bus antroji, trečioji kartos, išauklėtos be tikėjimo? Kas bus tuomet, kai „laisvamanių“ mokslas pradės lipti prie tamsiausiųjų Lietuvos sluoksnių, kuomet žmonių eilės pradės iš ateistinio mokslo išvedžioti taisykles praktiškajam gyvenimui?“[1]

Praėjus kelioms kartoms nuo tų laikų, galime matyti „atviros“ liberalioms klaidoms visuomenės vaisius. Tikėjimo Katalikų Bažnyčios mokymu smukimas, abejingumas religijai, greitas šeimų suirimas, gyvenimas kartu be sakramentinės santuokos, „sargio šventės“, „gėjų paradai“, tėvų, mokytojų bei kitų autoritetų neklausymas jaunimo tarpe, malonumų medžiojimo kultas, apskritai moralės atmetimas ir t. t. rodo, kad mūsų visuomenė per šimtą, o ypač per paskutiniuosius dešimt metų tapo gerokai mažiau dora ir katalikiška. Pamatus tam padėjo jau XIX a. pab. laisvamaniai, nors to šaknys siekė dar giliau – XIX a. pradžios masonų ložių Lietuvoje, filomatų ir filaretų laikus. Tautos žadintojai naiviai idealistiškai vylėsi, kad pavyks sukurti nuo Dievo nepriklausomą moralę, kuri galės išlaikyti žmones netikinčius, bet „gerus“.

Romantizmas

Lietuviai inteligentai perėmė garsiojo romantizmo „Vergilijaus“, Ž. Ž. Ruso, patiklią mintį, kad žmogus iš prigimties gimsta geras. Tačiau tam prieštarauja ne tik Katalikų Bažnyčios mokymas apie prigimtinį žmogaus palinkimą į blogį, bet ir gyvenimiškoji patirtis. Žinoma, savo žavesį turinčiame romantizme būta ir tokių prokatalikiškos krypties menininkų, kaip Novalis ir kiti, bet nemaža jų dalis skelbė ir pažiūras, prieštaraujančias Bažnyčios mokymui. Lietuvoje svarbiausiu romantizmo atstovu laikomas J. Basanavičius, bet jo idėjos persmelkė ir daugelio tautinio sąjūdžio atstovų pažiūras. Lietuvos praeities aukštinimas, išsilaisvinimo iš Rusijos vergovės siekimas buvo teigiami romantizmo elementai, bet buvo perimtos ir minėto pobūdžio utopinės idėjos.

Jau tais laikais teologai mėgino laisvamaniams įrodyti, kad negali būti dorovės be religijos, kad patys žmonės yra nepajėgūs susikurti sau dorovės principų. J. Staugaitis rašo: „Palikti žmogui sau pačiam sutverti doros įstatymus būtų vis tiek, ką palikti piktadariui, kad jis pats teisme save teistų.“

„Švietėjų“ materializmas

Didelę įtaką nacionalinio sąjūdžio laisvamanių pažiūroms, ypač etikai, padarė ir „Apšvietos“ laikotarpio materialistų ideologija, materialistinis žmogaus prigimties bei jo elgesio aiškinimas. Jis veikė P. Leoną, P. Višinskį, G. Petkevičaitę-Bitę ir kitus, kurie dorovės prigimtį bandė sieti su materialinėmis gyvenimo sąlygomis. Jie taip pat teigė, kad norint pakelti žmonių dorovę, reikia pagerinti jų gyvenimo sąlygas, plėtoti švietimą. Bet materialinės sąlygos ir švietimas gali įtakoti žmogaus dorovę, o ne ją visiškai nulemti – tai rodo gausybės vargingai gyvenusių, o kartais ir menkai apsišvietusių šventųjų pavyzdžiai. 

Kitos iš švietėjų perimtos idėjos – žmogaus vertingumas ir orumas, „tolerancijos ir pakantumo“ principai, taip pat kovingasis švietėjų ateizmas. Nieko nuostabaus, kad dauguma katalikų kunigų ir visuomenės veikėjų net ir visą tautinį sąjūdį iš pradžių laikė bedievišku ir katalikiškai tautai nepriimtinu[2]. Juk pradiniame periode jam vadovavo beveik vien laisvamaniai. Tiesa, vėliau paties tautinio sąjūdžio gretas papildė katalikų veikėjai, nuspalvinę jį šviesesnėmis spalvomis.

Pozityvizmas bei socializmas

Nemažą įtaką nereliginei etikai Lietuvoje padarė visoje Europoje XIX a. II pusėje paplitęs pozityvizmas, kurio lietuviai pirmiausia sėmėsi iš vad. Varšuvos pozityvizmo, apėmusio kone visą Lenkijos kultūrą. Jis propagavo L. Biuchnerio ir kitų vadinamąjį vulgarųjį materializmą, Č. Darvino, Ž. E. Renano ir kitų Vakarų Europos atstovų filosofines pažiūras. Beje, Biuchnerio veikalus jo tautietis filosofas Paulsenas sakėsi skaitęs deginamas gėdos dėl savo tautos bendrojo išsilavinimo.[3] Ypač „Varšuvos pozityvizmo“ buvo veikiamas V. Kudirka. Dar mokydamasis kunigų seminarijoje (!), jis susipažino su O. Konto, H. Spencerio darbais, žinomais savo antikrikščioniškumu. Kad pozityvizmo filosofija persiėmusi Europa grįžta į barbarizmą, gyvenimo gale pripažino net pats Spenceris[4].

Pirmoji lietuviškai parašyta pasaulietinės etikos knygelė, turinti neabejotinai pozityvistinių tendencijų, buvo J. Šliūpo „Vargdienio išganymas“. Panašiai įtakai pasidavė ir kiti inteligentai. Nors pozityvizmas iš esmės neigia romantizmą, bet Lietuvoje jie abu buvo pritaikyti kovai ne tik prieš nacionalinę priespaudą, bet ir prieš Katalikų Bažnyčią. Pozityvizmas, kaip rašo B. Gendzelis, „pripažindamas, kad nieko nėra tikro išskyrus faktus, atmetė religijos skelbiamas „tiesas“[5], žinoma, nesiteikdamas pastebėti katalikybės teisumą patvirtinančių faktų, tokių kaip Turino drobulė, šimtmečius iki šiol negendantys šventųjų kūnai ir t. t.

XIX a. pozityvizmo srovę, besistengiančią sukurti tik šiuo pasauliu besiremiančią aukštą civilizaciją, žinomas Miuncheno filosofas neotomistas prof. Bomkeris (†1924) vaizduoja šitaip: „Pozityvistinė pasaulėžiūra, atmetusi idealiąsias etikos ir religijos vertybes, apoteozuoja visuotinį pasaulio supramoninimą, bildančioje mašinų gausybėje su dirbančiais ir žemiškos būties malonumais bei individualia laisve besinaudojančiais šio pasaulio žmonėmis, kuriems nesuskamba joks religinį pakilimą žadinantis varpelio garsas, nežvilgteri jokia metafiziškojo pasaulio eterio mėlynė, joks ramus širdies namų židinio darželis neišdaigina gėlės, kuri nujaustų kitą gyvenimą ir amžinybę“[6].

Pozityvizmas imasi begalinio šio pasaulio faktų registravimo, pamiršdamas aukščiausią jų šaltinį – Dievą. Vietoje Jo iškeliamas stabas – mokslas. „Juo daugiau mes darbuosimės ir kovosime už mokslą, – juo mūsų gyvenimas bus gražesnis ir laimingesnis“, – rašo J. Biliūnas[7]. Mokslas, žinoma, gali apšviesti tautą, bet tik Kristaus mokslo šviesoje. Mokslas be Dievo triumfavo XX a. pasaulyje, bet ši mokslinga visuomenė nuolat serga depresija.

J. Biliūnas, nors nuostabiai įžvelgė žmogaus asmenybės gelmes, jo tragizmą netobuloje visuomenėje, bet kaip ir nemaža to meto inteligentų, nuoširdžiai tikėjo laisvamaniškos Europos „pasiekimų“ „išganančia galia“. Jie matė giliai tikinčią katalikišką liaudį, kuri buvo neapsišvietusi. Dėl to kalta buvo ne Katalikų Bažnyčia, o carinė Rusija. Jų klaidinga išvada – katalikybė neša tamsybę liaudžiai. Jie taip pat matė sulenkėjusią dvasininkiją, lenkų kalbos brukimą bažnyčiose. Taigi, norint išsaugoti lietuvišką kultūrą, esą reikia atsiriboti nuo katalikybės. Šiuos tautos „švietėjus“ galima suprasti, bet ne pateisinti. Jų krypties klaidingumą aiškiai parodė katalikai tautinio atgimimo veikėjai, plėtoję katalikišką švietimą ir lietuvišką kultūrą.

J. Šliūpo ir V. Dembskio („lietuvių Voltero“) pažiūras iš pradžių stipriai paveikė kun. Lamenė, „krikščioniškojo socializmo“ pradininko, mintys, pasmerktos popiežiaus Grigaliaus XVI.

Būsimieji Lietuvos nacionalinio sąjūdžio veikėjai, dar mokydamiesi Maskvos ir Peterburgo universitetuose, buvo paveikti materialistinių rusų revoliucinių demokratų ir narodninkų pažiūrų. Didelę įtaką jiems padarė ir XIX a. 9 dešimtmetyje plintantis marksizmas. Jo paveikti buvo P. Leonas, M. Lozoraitis, P. Mašiotas, dar labiau – J. Adomaitis, G. Petkevičaitė, J. Biliūnas.

Veikiant šioms įvairioms filosofinėms idėjoms, kaip rašo V. Žemaitis, „susiformavo iš esmės ateistinė Lietuvos nacionalinio sąjūdžio veikėjų pasaulėžiūra, kuria remdamiesi jie sprendė ir etines problemas. Jų etinės pažiūros, glaudžiai susijusios su bendromis visuomeninėmis pažiūromis, dažnai organiškai plaukė iš pastarųjų“[8].

2.5. Liberalioji revoliucija

Praktinėje visuomeninėje veikloje tokių pažiūrų upeliai sutekėdavo į vieną – liberalizmo upę. V. Lukoševičius „varpininkų“, demokratų, liaudininkų, socialdemokratų, net konservatyviųjų tautininkų ir (iš dalies) krikščionių demokratų idėjas teisingai priskiria įvairaus pobūdžio liberalizmui, suvoktam plačiąja prasme. Liberalizmas yra visa apimanti iš esmės tradicinei katalikybei priešiška pasaulėžiūra, kurios idėjas kurianti ir po pasaulį platinanti „laboratorija“ yra masonų organizacija[9] – amžinas Revoliucijos įsikūnijimas[10]. Vyskupas Gaume tiksliai įžvelgia iki mūsų dienų „taikingos evoliucijos“ ir nuolatinių „reformų“ keliu tebetrunkančios liberalizmo revoliucijos esmę, įdėdamas į suasmenintos Revoliucijos lūpas prisipažinimą:

„Aš esu neapykanta visokiai tvarkai, kurios žmogus neįsteigė ir kurioje jis nėra kartu karalius ir Dievas. Aš esu skelbimas žmogaus teisių, nesirūpinant Dievo teisėmis. Aš esu religinės ir socialinės būklės pagrindimas žmogaus valia vietoje Dievo valios. Aš esu nuo sosto nuverstas Dievas ir žmogus jo vietoje. Štai kodėl aš esu vadinama Revoliucija, tai yra apvertimas“[11].

Iš čia kyla Lietuvos ir viso pasaulio liberalų „laisvės“ reikalavimai. V. Lukoševičius aiškina: „Įvairiais požiūriais liberalizmas pirmiausia reiškia laisvę. Ekonominėje srityje – tai verslininkystės ir prekybos laisvė, privatinė nuosavybė; politinėje – žmonių lygiateisiškumas, žodžio, spaudos, susirinkimų laisvė, nevaržomas švietimas gimtąja kalba; kitose srityse – sąžinės laisvė, tikėjimas pažanga, proto galia, humanizmo idealais“[12].

Tarp gerų reikalavimų, po patraukliu „įpakavimu“ čia slepiasi klaidos, visiems laikams pasmerktos neklystamu popiežių mokymu – nekatalikiškų religijų viešo išpažinimo laisvė[13], spaudos laisvė publikuoti bet kokius, net antikatalikiškus teiginius[14], apskritai laisvė daryti bet ką, net tai, kas prieštarauja Dievo meilei, Jo valiai ir gresia sielų išganymui. Šia prasme liberalai yra ir socialdemokratai, apskritai – praktiškai visos prie dabartinės politikos prileidžiamos organizacijos.

Kad visa tai neatrodytų vien perdėtu „tamsybininkų niurzgėjimu“ verčiau paklausykime pačių liberaliai nusiteikusių Lietuvos inteligentų.

Šarūnas Pusčius

Skaityti šia tema toliau:

Ar „tautinio atgimimo švyturiai” buvo geri katalikai?

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

[1] Meškus [Staugaitis J.], Katalikų tikėjimas ir jo priešai. Seinai, 1908, p. 30. Cituota iš: Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia). Vilnius, 1986, p. 34.

[2] Žemaitis V., Tolerancijos idėja lietuvių nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo veikėjų pažiūrose // Iš tolerancijos istorijos. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 1992, p. 83.

Žemaitis V., // . Vilnius, 1992, p. 83. Žemaitis V., // . Vilnius, 1992, p. 83.

[3] Anot Paulseno, vokiečių filosofas Häckelis reiškia tokį pat neleistiną filosofijos, religijos ir Bažnyčios istorijos dalykų nežinojimą ir tokį pat geros valios trūkumą svarstyti tuos dalykus be prietarų ir teisingai, kaip ir Büchneris. Žr. kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? Kaunas, 1932 m., p. 86.

[4] Kun. Lomanas J. Quo vadis modernioji Europa? p. 165.

[5] Gendzelis B., Pozityvistinės idėjos Lietuvoje (XIX a.) // „Problemos“, 1973, Nr. 1 (11). Cit. iš: Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 21.

[6] Cit. prof. Dovydaitis, Idealizmo pasaulėžiūros laimėjimai šių dienų // „Židinys“ 1926, p. 31.

[7] Biliūnas J., Stebuklai mokslo // Raštai. Vilnius, 1980.

[8] Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 2122.

[9] Vicomte de Poncins L., Freemasonry and the Vatican. London, 1968, p. 84.

[10] Popiežius Leonas XIII, enciklika „25 Mūsų pontifikato metams“, 1902 m.

[11] Lefebvre M., They Have Uncrowned Him., Dickinson, Texas, 1988, p. 264.

[12] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje. Vilnius, 1995, p. 3.

[13] Popiežiaus palaimintojo Pijaus IX enciklika Quanta cura, §X, 7879.

[14] Ten pat, §X, 79.

Temos pradžią žr.:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Ar „Aušra“ nešė atgimimo aušrą?

Vienas pirmųjų katalikybę kritikavo „Aušrą“ Lietuvai davęs J. Basanavičius. Tiesa, jis iš dalies teisingai kritikavo neretai grobikiškus tikslus religija dangsčiusius kryžiuočius, kurie lietuvius „kardu ir ugnimi krikščionystėn vertė“[1]. Taip pat jo raštuose randame daug neretai teisingų priekaištų sulenkėjusiems ar amoraliems dvasininkams. Čia iš karto derėtų atskirti sveiką atskirų asmenų ir neleistiną katalikybės principų kritiką.

J. Basanavičius, užuot siūlęs Bažnyčios reformą, siūlė lietuviams grįžti prie pagonybės, ją idealizuodamas, teigdamas, kad katalikybė sužlugdžiusi senovės lietuvių aukštą dorovę ir dvasinę kultūrą. Užtenka prisiminti mūsų etnografų tyrinėjimus apie pagonių lietuvių šventes, kuriose buvo skatinami masiniai nevedusių jaunuolių intymūs santykiai, kad suprastume, kiek liaudies dorai davė Katalikų Bažnyčia. Taip pat iki jėzuitų atėjimo Lietuvoje praktiškai nebuvo visuotinio švietimo tinklo ir europinio lygio civilizacijos.

J. Basanavičius, kaip ir kiti laisvamaniai inteligentai, manė, kad Katalikų Bažnyčios skelbiamas tikėjimas ir moralė kito, prisitaikydami prie visuomenės kitimo. Žinoma, Bažnyčia lanksčiai reagavo į kiekvienos epochos problemas, tačiau pamatiniai Dievo apreikštos tiesos ir jo reikalaujamo elgesio principai išliko tie patys nuo Mozės, net nuo Adomo ir Ievos laikų: etikos pagrindas – vykdyti Dievo valią, o ne savo įgeidžius.

„Aušros“ žurnalas (1883–1886) – pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas žurnalas lietuvių kalba, kuriame be iš liaudies kilusių pasauliečių inteligentų bendradarbiavo ir kunigai bei dvarininkai. Idėjiškai vieni iš jų buvo artimi socialistams, kiti – liberalams (siauresne prasme), treti – ortodoksams katalikams. Tačiau vėliau „Aušros“ puslapiuose rodėsi vis daugiau straipsnių apie tikėjimo nereikalingumą, kunigų blogybes, Dievo „nebuvimą“ ir t. t. „Žinoma, kad iki tol žurnalą su džiaugsmu platinę kunigai ėmė iš sakyklų jį drausti ir persekioti, – rašo K. Pakalniškis. – Dėl to „Aušra“, pusketvirtų metų šviesavusi, arba, kitaip sakant, juodavusi, savo mokslu, visiškai nuspindėjo…, o mūsų kunigams paliko paveikslą: su ponais inteligentais nebesibroliauti“[2].

3.2. Kam skambino „Varpas“?

Ne geresnė padėtis buvo ir su vėlesne „laisvąja“ spauda. „Varpo“ idėjinio pirmtako „Lietuviško balso“ bendradarbis J. Andziulaitis-Kalnėnas rašė: „Žmogus tampa tik tada žmogumi, kada išsimokina elgtiesi pagal savo paties sylas kūniškas, dvasiškas ir doroviškas. Giminė taip nupuolusi kaip mes, taip ilgai apie valnybę negali drąsintiesi sapnuoti, pakol nenusikratys nuo prietarų, sėjamų jos tarpe rankomis kunigijos ir pakol neišdirbs savyje savistovios doriškos sylos, neprigulmingos nuo valdžių, ją spaudžiančių, ir Rymo“[3]. Tai sena, dar stoikus ir Pelagijaus ereziją siekianti klaida, kad žmogaus moralinė valios jėga tokia stipri, kad nereikalinga Dievo malonės. Ši mintis, protestantizmo išplatinta Europoje, sąmoningai suvokta ar nesąmoningai priimama, „raudonu siūlu“ eina per liberaliosios pakraipos Lietuvos atgimimo vadų raštus. Matome ir Liuterio skelbtą „popiežiaus nereikalingumą“.

V. Kudirka, vienas iš liberaliojo „Varpo“ organizatorių ir redaktorių, polemizavo su katalikų veikėjais, gynusiais teiginį, jog tikėjimas yra pamatinis dorovės šaltinis. Jis ne kartą pabrėžė, kad ir netikintis žmogus gali būti doras, o norint spręsti apie žmogaus dorumą, nebūtina klausti jo tikėjimo „paso“. Žmogaus vertingumo kriterijus jam – ne tikėjimas, o dorovė, dėl to esą negalima žmogui brukti religiją ir smerkti už jos atmetimą: „…Tikėjimas, tai dalykas ne prievartos, o sąžinės. Kad norite tikėti – tikėkite!.. Tiktai žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų geri! Kad nenorite netikėti – netikėkite! Žinokitės. Tiktai žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų geri!“, – šaukė lietuviams V. Kudirka.

Štai kodėl apgailėtinai atrodo V. Kudirkos laikų inteligentų siūlymas „vietoje tikėjimo žmonėms nešti mokslą“[4]. Tiesa, pats V. Kudirka abejojo tuo, klausdamas, ką duosime žmonėms vietoj tikėjimo? Panašiai manė ir kai kurie kiti pasaulietinės etikos propaguotojai. Ateistinio žurnalo „Laisvoji mintis“ redaktorius Z. Vitkauskas manė, kad „tikėjimas, tai neapšviestos minios pamatas, sulaikąs ją nuo desperacijos, niekingo kelio ir darbų“[5] Todėl jis siūlė laisvamanybę plėsti tik tarp išsilavinusių žmonių, o „tamsiuosius“ prieš tai „apšviesti“. Geriausias atsakymas tam – Nyčės, ateistinio „elito“ įkvėpėjo, „antžmogio“ garbintojo ir „Dievo mirties“ skelbėjo priešmirtinė dejonė, jog be Dievo vis dėlto be galo sunku gyventi[6].

Kunigus V. Kudirka vadino tiesiog „fanatizmo junkeriais“[7]. Žinoma, galbūt ir būta atskirų siauro išsilavinimo kunigų, nekorektiškai puolusių oponentus, bet didysis varpininkas apskritai atmetė mintį, kad visuomenę gali tvarkyti katalikiški principai: „Pavedimas tėvynės reikalų ir jos likimo į katalikystės sargų rankas būtų tėvynei didei pavojingas… Kunigai gali būt nors ir labai naudingais tautiškais darbininkais, bet tik talkininkais, nes nežino nei valandos, nei dienos, kada katalikystė pasakys jiems veto“[8]. Bet juk kunigai nuo apaštalų laikų buvo Kristaus paskirti dvasiniai visuomenės vadovai, aukščiausias luomas, perduodavęs Dievo nustatytus katalikiškus principus visuomenei, kuri privalo pagal juos tvarkytis.

3.3. „Žibintuvas laisvės“ – revoliucinė Prancūzija

Kokias gi idėjas virš katalikybės stato V. Kudirka? Tai tautos, kuriančios savo būtį pagal „laisvės“ principus, idėjos: „Ne specialistai sugriovė feodališkąją Prancūziją ir padarė ją ant ilgo laiko žibintuvu laisvės, ne specialistai pakėlė tautas… Tai padarė pati tauta… Spėka ir gerovė tautos yra pačioje tautoje“[9]. Iš daugelio specialistų studijų galima matyti, kad jei Prancūzijos didžiąją revoliuciją ir įvykdė tauta, tai įvykdė organizuotai vadovaujama masonų.

V. Kudirkos laikais Prancūzijoje masonai vėl užgrobė tiesioginę valdžią vyriausybėje ir fanatiškai ėmėsi savo šalies nukrikščioninimo. Prancūzų masonų vadas prof. A. Aulardas atvirai pareiškė: „Nebeveidmainiaukime, nebesakykime, kad mes nenorime sunaikinti tikėjimo!“[10]. Mokykla buvo atskirta nuo Bažnyčios, o ši – nuo valstybės, kaip ir visoje dabartinėje Europoje. Karas prieš Bažnyčią vyko įvairiose institucijose. Prancūzijos katalikų tėvų vaikai buvo atiduoti valstybinėms laisvamanių mokytojų vadovaujamoms mokykloms, kuriose jau nebebus skelbiamos tikybos tiesos, nebus maldos ir visų tikybinių simbolių. Laisvamanis pedagogas J. Payotas, instruktuodamas mokytojus, kaip jie turį mokyti vaikus, pasakė: „Mokymo uždavinys yra padaryti negalimą tikėjimą į Dievą“[11]. Štai toks „žibintuvas laisvės“ švietė mūsų nacionaliniam sąjūdžiui iš Vakarų.

3.4. Dorovė bei religija „pasidaryk pats“

Dar radikaliau už V. Kudirką pasisakė J. Šliūpas, skelbęs negailestingą kovą su Bažnyčia – „obskurantizmo skleidėja“. Ši kova, jo manymu, buvo vienintelė priemonė visuomenės dorovinei pažangai. Jo manymu, dorovė sukurta ne Dievo, o tėra vien žmonių socialinio gyvenimo padarinys, todėl ji esą gali kisti kintant visuomenei: „Nėra įgimtos sąžinės, nei morališkų principų, nes viskas mainosi pagal laiką, vietą ir aplinkybes“[12]. J. Šliūpas abejojo dėl religinės dorovės principų teigiamo vaidmens visuomenės gyvenime. Religiniai dorovės principai, anot jo, skiepija žmogui tik neigiamas charakterio savybes.

J. Šliūpas pabrėžė, kad krikščioniška tauta neturi tos laisvės ir žmogiškumo, be kurio ji negali tapti didi, teisinga, pažangi. Tokių tezių absurdiškumą parodo jau vien tik, pavyzdžiui, ispanų tautos dorovės, tiesiog karžygiškų charakterio savybių ir pačios jų valstybės klestėjimas „auksiniame“ XVI amžiuje, kai Ispaniją labiausiai valdė katalikiški principai. Valstybiškai bei kultūriškai didi tame amžiuje buvo ir kontrreformacijos apimta Lietuva. Nekelia nuostabos, kad J. Šliūpo pozityvistinė knygelė „Iszganymas vargdienio“ sukėlė tikrą pasipiktinimo audrą dvasininkijoje. Tarp kritikavusių jį buvo ir garsusis kun. J. Mačiulis-Maironis, parašęs tam specialų libretą.

Atrodytų visiškai „vienišas“ originalus ir besiremiantis kitokia (indiškąja) filosofija nei dauguma nacionalinio sąjūdžio veikėjų, V. Storosta-Vydūnas iš esmės veikė ta pačia linkme. Laisvė pasirinkti bet kokią religiją buvo toji sfera, kurioje Vydūnas bene atkakliausiai stengėsi pritaikyti „tolerancijos“ principą. „Būtent tuo taikymu jis bene labiausiai ir pasireiškė kaip prieš krikščioniškąją ortodoksiją nusiteikęs reformatorius, kaip vienas iš jos valdomo dvasinio monopolio griovėjų“, – rašo Vydūno raštų tyrėjas V. Bagdonavičius[13]. Neverta net kalbėti, kad Vydūno filosofijos induistiniai principai neatitiko Kristaus atneštos tiesos, kurią jo įsakyti katalikų misionieriai nešė Indijai ir visam pasauliui, naikindami demonų šventyklas, aukodami net savo gyvybę.

Įdomu, kad mūsų tautinėje spaudoje pamatome, kokia „talpi“ mūsų katalikų sąmonė. Štai kad ir viename lietuvybės puoselėjimui skirtame laikraštyje šalia gražių rubrikų „Šeima – namų Bažnyčia“ ir „Švč. M. Marija – Rožančiaus Karalienė“ puikuojasi straipsnis, giriantis Vydūną ir jo filosofiją. Mes, lietuviai, geri poetiški romantikai, bet dažnai abejingi principams.

Nei Vydūnas, nei kiti liberalūs inteligentai nepajėgė suprasti, kad „dvasinį monopolį“ visuomenėje ilgus amžius turėjo ne „juodaskverniai“ dvasininkai, o Kristus Karalius, kuriam privalo paklusti visos visuomenės sferos, ir tik tada visuomenė galės pasiekti laikinąją bei amžinąją laimę[14].

Pagrindinis priešas – „klerikalizmas“

Dėl ribotos straipsnio apimties negalima aptarti platesnio liberalių visuomenės veikėjų pažiūrų spektro. Vis dėlto, nepaisant vis didėjančios išorinės politinių organizacijų įvairovės, geriau įsižiūrėjus, ryškėja tikroji visuomenės „fronto linija“.

Lietuvos demokratų partija tęsė „Varpo“, vienijusio įvairių pakraipų liberalus, tradicijas. Atskilęs LDP kairysis sparnas – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija 1918 m. net atkūrė „Varpą“. Lietuvos katalikų dvasininkija LDP leistą laikraštį „Lietuvos žinios“, kaip ir anksčiau „Varpą“, laikė laikraščiu, platinančiu bedievybę ir socializmą[15]. Ir štai atgaivintas „Varpas“ vėl suskambo antikatalikiškais dūžiais, kviesdamas visas liberalias jėgas burtis į bendrą frontą prieš Katalikų Bažnyčią.

A. Rimka, žymus LDP, vėliau LSDP veikėjas, savo straipsnyje „Varpo“ puslapiuose[16] priekaištauja socialistams, kad „mūsų socialistinė spauda, skelbdama kovą buržuazijai, visai ne į juos savo šūvius taiko, o į tuos, kurie turi nelaimę vien kitokių pažiūrų būti“, – į liberalus laisvamanius. Rimka mano, kad tai be reikalo skaldo jėgas kovoje su pagrindiniu priešu – klerikalizmu[17]. Pirmiausia jis pabrėžia, jog kovą su klerikalizmu jis laiko svarbia todėl, kad „kunigų viešpatavimas ir jų absoliutinė įtekmė galutinai užmigdo žmonių savistovumą bei iniciatyvą ir per tai trukdo visą žmonijos progresą… Patsai ortodoksinis katalikizmas, mūsų kunigų perdėm palaikomas, yra, kaip žinoma, toksai, kad dar šiandien žmonių protus gaivina viduramžių scholastikos nuotrupomis, o miniose skiepija ne demokratijos idėjas, bet autokratijos, kadangi pati R. Katalikų Bažnyčios tvarka paremta tik ant autokratijos…“[18].

Čia matome stebėtiną panašumą su masonų ir jų veiklos bei jų „laisvės, lygybės ir brolybės“ principų įtakoto Vatikano II Susirinkimo idėjomis – atmetama Kristaus ir Jo tiesos karaliavimas visuomenėje, tomizmas – amžinoji filosofija bei paties Kristaus visiems laikams įsteigta Bažnyčios hierarchinė santvarka. Taip pat aukštinamas nuo tiesos nepriklausomas žmonijos ,,progresas“[19]. Beje, masonai patys save vadina „žmogiškojo progreso bažnyčia“[20].

Be to, A. Rimka ragino skleisti gamtos mokslų žinias ir taip silpninti Bažnyčios įtaką. Kad susilpninti Bažnyčią gali tik tendencingas mokslo faktų pateikimas, parodė, pavyzdžiui, sąžiningų gamtamokslininkų, istorikų psichologų ir kitų specialistų tarpe kilusi pasipiktinimo audra prieš nekompetentingus ateisto „mokslininko“ Häckelio raštus XX a. pradžioje. Rodo tai ir naujausi moksliniai tyrimai, pavyzdžiui., eucharistinių stebuklų analizė ir t. t.

A. Rimka apibendrina savo „ataką“: „Klerikalizmas yra didžiausias priešas ne tik socializmo ir demokratijos, bet paprasčiausio liberalizmo, kuris, kad ir kaip ten nebūtų, užtikrina teisę visiems ir kiekvienam laisvai ir savistoviai veikti bei manyti, kuomet klerikalizmas net ir žmogaus valią bei mintis ir sąžinę stengiasi savo replėmis suspausti“[21]. Bet juk kiekvienas, kuris nusideda, yra nuodėmės vergas, sakė Kristus, o tikroji laisvė yra apsisprendimas už gėrį – moko Jo vietininkas[22].

A. Rimkos raginimas primena prancūzo masono Gambetta’os kovos šūkį, uždegantį „brolius masonus“: „Le clericalisme, voila l‘ennemi!“ – klerikalizmas, štai [mūsų] priešas!“[23]. A. Rimkos nuomone, geriausias būdas kovoti prieš klerikalizmo įsitvirtinimą visose gyvenimo srityse yra visų demokratinių ir liberalių jėgų suvienijimas, kad jos pačios vyrautų visuomenėje. Kaip rašo vokiečių rašytojas baronas von Stozingenas: „Dvasinis ryšys, kuris sieja masoneriją su liberalizmu ir socializmu, paaiškina iš pažiūros pritrenkiantį faktą, kad turtingas masonas ir liberalas randamas toje pačioje stovykloje, kaip ir darbininkų klasės socialistas – kariaujančioje su konservatyvia pasaulio koncepcija“[24].

„Kairiųjų“ ir ,,dešiniųjų“ pavadinimai ir jų tariamas priešiškumas pirmą kartą istorijoje atsirado laimėjus antikatalikiškai Prancūzijos revoliucijai, kai parlamente posėdžiavę deputatai, nors ir skelbėsi konservatoriais ar radikalais, iš esmės visi kovojo prieš katalikiškos santvarkos liekanas, metodiškai jas naikindami. Tikroji visuomenės „fronto linija“ yra ne iliuzinė „kairės“ – „dešinės“ priešprieša, o tradicinės katalikybės principų valdomą visuomenę ginančios jėgos prieš tokią visuomenę įvairiai griauti norinčias jėgas, realiai (dažniausiai slaptai) vadovaujamas masonų organizacijų.

Šarūnas Pusčius

Skaityti šia tema toliau:

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

[1] Basanavičius J., Apie senovės Lietuvos pilis // Rinktiniai raštai. Vilnius, 1970.

[2] Šermunėlis Jurgis [Pakalniškis K], Keletas žodžių apie išnaikinimą naminės meilės tarp pačių tėvynainių // „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, 1891, Nr. 13, p. 97.

[3] Andziulaitis-Kalnėnas J., Atsimetimas kunigo Bulando nuo rymiškos bažnyčios // Raštai. Vilnius, 1971, p. 96.

[4] Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 36.

[5] Vitkauskas Z., Pro domo sua // „Laisvoji mintis“, 1915, Nr. 57. Cit. iš: Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…. p. 36.

[6] Kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? , p. 135.

[7] Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 83.

[8] Vinco Kudirkos raštai. Tilžė, 1909, t. 2. p. 278.

[9] Ten pat, t 3. p. 229.

[10] Kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? p. 146.

[11] La Morale a l‘ecole, t. I, p. 206.

[12] Sutrauka pranešimų, laikytų Szenandaryje 1, 2, 3 kovo 1895 m. // „Naujoji gadynė“, 1895, Nr. 9. Cit. iš: Žemaitis V., Pasaulietinė…, p. 36.

[13] Bagdonavičius V., Tolerancija kaip Vydūno humanizmo principas // Iš tolerancijos istorijos. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 1992, p. 116.

[14] Plg. popiežiaus Pijaus XI encikliką Quas primas apie Kristaus karališkumą.

[15] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje…, p. 143

[16] Rimka A., Prie mūsų ideologijos ir taktikos // „Varpas“ 1918, Nr. 1, p. 29.

[17] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje…, p. 176.

[18] Rimka A., Prie mūsų ideologijos…

[19] Palaimintasis Pijus IX enciklikoje Quanta cura pasmerkia liberaliai interpretuojamą „pažangą“ – vis didesnį nukrypimą nuo katalikiškos pasaulio tvarkos. Jis pasmerkia klaidingą teiginį: ,,Popiežius gali ir privalo susitaikyti su pažanga, su liberalizmu ir su dabartinio laiko dvasia bei prie jų prisiderinti“.

[20] Masono O. Wirth‘o pasisakymas: Vicomte de Poncins L., Freemasonry and the Vatican. London, 1968. p. 8788.

[21] Ten pat.

[22] Popiežiaus Leono XIII enciklika Libertas.

[23] Kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? p. 147.

[24] Vicomte de Poncins L., Freemasonry and the Vatican. London, 1968, p. 9194.

Lietuvoje tikriausiai vis dar labai mažai žmonių žino tarptautinę organizaciją „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (Tradition, Family, Property – TFP). Jai, pasak a.a. signataro Algirdo Patacko, Lietuva iki šiol nešioja nedovanotiną moralinę skolą. Už ką?

Katalikiškas judėjimas, įkurtas Plinio Correa de Oliveiros (1908-1995) 1960 metais Brazilijoje, Lietuvoje yra įleidęs labai silpnas šaknis ir tarsi neturėtų būti žinomas, jei ne viena neeilinė detalė. Lygiai prieš ketvirtį amžiaus, 1990 metais, TFP visame pasaulyje (penkiuose žemynuose) vos per keturis mėnesius surinko 5,2 milijono parašų už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.

Protu sunkiai suvokiamas skaičius tapo Gineso pasaulio rekordu. Po Michailui Gorbačiovui adresuota peticija surinkta daugiau nei 6 milijonai parašų, tačiau „tik“ 5 212 580 buvo pripažinta galiojančiais. Niekada panašioje parašų rinkimo akcijoje nedalyvavusiam žmogui tai gali būti nieko nesakantis skaičius. Nors kartą tą dariusiam – kone begalybė.

Istorinė akcija už Lietuvos laisvę

TFP nuo pat savo veiklos pradžios itin akcentavo ne tik tradicinę katalikišką pasaulėžiūrą, bet ir antikomunistinį jos aspektą. Marksistinės išlaisvinimo teologijos sužeistoje Lotynų Amerikoje tai buvo ypač svarbus pažiūrų aspektas. Dar svarbesnis jis buvo posttotalitarinėje Sovietų imperijoje gyvenančioms, pavergtoms ir prievarta sovietizuojamoms ir sekuliarizuojamoms tautoms. Istoriją mokantiems lietuviams, ko gero, nekeista, jog Lietuva buvo pirmoji išsilaisvinusi iš SSRS kalėjimo.

Tačiau parašų už Lietuvos nepriklausomybę rinkimo akcijos idėja Australijos lietuvių spaudoje Lietuvos laisvės lygos tautinės tarybos atstovo A.Statkevičiaus buvo iškelta 1989-ųjų sausį, kai Sąjūdžio veiklos baigtis dar toli gražu nebuvo aiški. Kaip 1990 m. lapkritį „Drauge“ rašė Juozas Kojelis, parašų rinkimo idėja gan greitai pasklido po pasaulį per išsibarsčiusius lietuvius išeivius, o galiausiai per Kolumbijos lietuvį J.Kaseliūną pasiekė ir TFP atstovus Bogotoje. 1989 m. gegužės 19 dieną su A.Statkevičiumi susitiko TFP Čikagos biuro vadovas Filipas Moranas. Paradoksalu, o gal kaip tik lietuviška, kad pasaulio lietuvių organizacijos šios iniciatyvos ir TFP įsitraukimo nepalaikė. Tai nesutrukdė: kitataučiai TFP atstovai parašus surinko ir be pasaulio lietuvių paramos.

Akcijos pamokos

Peticijos nėra vertingos savaime. TFP akcija turėjo aiškius tikslus. Viešai deklaruotą – parodyti SSRS vadovui pasaulio paramą Lietuvos laisvės kovai. Nutylėtą, bet akivaizdų – parodyti Vakarų šalių vyriausybėms, kad jų piliečiai taip pat nėra abejingi Lietuvai, kad apskritai ją žino. Kai pasaulio valstybių vadovai delsė pripažinti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nepriklausomybę ar net buvo pasirengė ją paaukoti mainais į iliuzinius M.Gorbačiovo imperijos reformų pažadus, TFP akcija parodė, kad toks jų pragmatizmas neturi visuomenių paramos. Kiekvienam, suvokiančiam banalią tiesą, kad peticijos nėra apklausos ir negali būti vertinamos procentais nuo visų gyventojų, ši rekordinė TFP surinkta parama buvo aiškus argumentas Lietuvos pusėje.

TFP akcija pateikia pamokų ir mūsų dienų Lietuvai. Visų pirma, tai vadovėlinis autentiško, neiškreipto, jokiais fondais ir ideologijomis nepašerto pilietiškumo pavyzdys. Vien pasaulėžiūros ir atsidavimo vedina nevyriausybinė ir nepartinė organizacija sugebėjo rasti ne tik motyvacijos, bet ir žmogiškųjų resursų tokio masto akcijai. Laikais, kai apie pilietiškumą nuolatos kalbama, bet labai mažai daroma dėl realaus ir pasiaukojančio pilietiškumo ugdymo, šis be reikalo pamirštas pavyzdys Lietuvos visuomenei ir jaunimo ugdymui įgyja neeilinę vertę.

Pagaliau TFP parašų už Lietuvos laisvę akcija – tai įkvėpiantis katalikiško pilietinio veikimo pavyzdys, kuris primena katalikų galią ir pareigą dalyvauti viešajame gyvenime, ginant aukštesnius moralės standartus ir objektyvią moralės tvarką atitinkančią politiką. Tenka pripažinti, kad su tolima Lietuva, jos neretai net nežinančius TFP narius siejo visų pirma katalikiškas tikėjimas, iš jo kylantis pasaulio suvokimas ir priešiškumas iki gyvulio nužmoginančiai sovietinei ideologijai.

Sunku sugalvoti labiau nesuinteresuotą tikslą nei visiškai svetimos šalies teisėtos nepriklausomybės kovos palaikymas. Šiandien katalikiškos nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje dažnai nesugeba susitelkti ir išspręsti gerokai mažesnių problemų. Tikėtina, jog tai nėra atsitiktinumas. Viena rimtesnių to priežasčių – gana įtakinga katalikų pasauliečių ir dvasininkų mąstymo srovė, kurios atstovai neigia pačią katalikų pareigą kovoti už teisingesnius, aukštesnius moralės standartus ir objektyvią moralės tiesą atitinkančius valstybių įstatymus. TFP narių auka už jiems svetimą ir nepažįstamą Lietuvą ir jos laisvės idealą, nedviprasmiškai liudija apie šią kiekvieno kataliko kaip piliečio pareigą.

Ketvirtį amžiaus pavėlavęs įvertinimas

TFP pastangos ir šiandien randa atgarsį mūsų visuomenėje ir turėtų užimti reikšmingą vietą Lietuvos laisvės kovų istorijoje. Pradžioje atrodė, kad ji ir bus įvertinta. Jau minėtas J.Kojelis cituoja, jog 1990 metų vasarą AT-AS užsienio reikalų komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris ir LR užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas TFP indėlį į Lietuvos laisvės kovą pavadino „viena iš pačių svarbiausių paramų kovojant už mūsų šalies nepriklausomybę“. Visgi kartu su pirmųjų nepriklausomybės metų euforija greitai ir ilgam išblėso ir lietuvių dėkingumas. Daugiau nei 20 metų Lietuvoje apie TFP akciją nebuvo nei viešai kalbama, nei kaip nors valstybės vardu atsidėkota jos iniciatoriams.

Šią klaidą 2015 kovą ištaisė jau arti mirties patalo buvęs (mirė balandį) kitas laisvės kovotojas, rezistentas Algirdas Patackas. Savo straipsnyje Lietuvos žiniasklaidoje jis ne tik priminė TFP nuopelnus ir jų akcijos svarbą, bet ir iškėlė valstybės padėkos idėją. Ją perėmė kitas sovietmečio rezistentas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, po peticija internete parašęs, jog „labai tiktų šiai organizacijai skirti Laisvės premiją“.

Laisvės premijos idėja neliko nepastebėta. Šiemet TFP šiam apdovanojimui nominavo Kelmės rajono meras, Brazilijos lietuvių bendruomenė, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, jaunimo sambūris „Pro Patria“ ir, žinoma, seni laisvės kovos bendražygiai – Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius ir Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Šiemet sukanka 25 metai nuo istorinės TFP suorganizuotos akcijos už Lietuvos nepriklausomybę. Kada, jei ne dabar, yra tinkamiausias laikas Lietuvai pagaliau atsidėkoti savo ambasadoriams ir užtarėjams iš Naujojo Pasaulio?

Vytautas Sinica