
Kategorija: LIETUVOS ISTORIJA


Šiandien švenčiame šventojo Kazimiero – Lietuvos ir Lenkijos, daugelio vyskupijų, miestų, parapijų, mokyklų, visuomeninių organizacijų ir Lietuvos jaunimo globėjo – šventę.
Kazimieras Jogailaitis gimė Krokuvoje, Vavelio karališkojoje pilyje, kaip trečiasis vaikas ir antrasis Kazimiero IV Jogailaičio ir Elžbietos Rakušankos sūnus. Jo, kaip ir kitų brolių, globėjas buvo Janas Długoszas.
Po nesėkmingos karinės-politinės ekspedicijos į Vengriją 1471 m. jis pradėjo ruoštis Lenkijos ir Lietuvos valdovo vaidmeniui. Karalius dalyvavo karūnos tarybos posėdžiuose. 1476 m. jis kartu su tėvu išvyko į Prūsiją. 1478-1481 m. karalius Kazimieras su savo kunigaikščiais Kazimieru ir Janu Olbrachtu gyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Beveik dvejus metus kunigaikštis Kazimieras buvo savo tėvo vietininkas Lenkijos karalystėje. Jis turėjo titulą „secundogentis Regis Poloniae“ ir rezidavo Radome. Jo trumpą valdymą gerai vertino to meto žmonės.
Kunigaikštį vis dažniau ėmė varginti negalavimai. Paaiškėjo, kad jis sirgo tuberkulioze. Vėlyvą 1483 m. pavasarį jis buvo atšauktas į Vilnių. Nepaisydamas progresuojančios ligos, jis dalyvavo valstybės valdyme.
Iš to laiko yra dokumentai, kuriuos Kazimieras pasirašė vietoj pakanclerio. 1483 m. pabaigoje Kazimieras kartu su tėvu išvyko į Liubliną, kur vyko Lenkijos karalystės bajorų suvažiavimas.
Tačiau dėl sveikatos jis liko Gardine. 1484 m. vasario mėn. gavęs pranešimą apie sūnaus sunkią būklę, karalius nutraukė posėdį ir grįžo į Gardiną. Tėvo akivaizdoje Kazimieras, iš anksto numatęs savo mirties datą, mirė 1484 m. kovo 4 d. Jis buvo palaidotas Vilniaus katedros Šventojo Kazimiero koplyčioje.
Visur buvusiose Lietuvos ir Lenkijos žemėse, taip pat kai kuriuose kituose pasaulio kampeliuose šventojo Kazimiero kultas pasireiškia jo globojamais vyskupijomis, miestais ir bažnyčiomis.
Lietuvoje šventajam Kazimierui skirtų bažnyčių yra beveik visuose didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Olitoje, Utenoje ir kt. Įdomu pažymėti, kad egzistuoja pasauliečių Šventojo Kazimiero ordinas, kurio tikslas – daryti gera Lietuvos visuomenei pagal Šventojo Kazimiero pavyzdį. Ordinui suteikiamas Šv. Kazimiero vardas, pagerbiant Gediminaičių dinastijos karalaičio šv. Kazimiero asmenybę, siekiant jo šventų idealų įgyvendinimo Lietuvoje. Ordino įkūrėjai yra senų ir kilmingų Lietuvos giminių palikuonys (bajorai).
Lenkijoje jis yra Balstogės arkivyskupijos, Drohičino ir Radomo vyskupijos, Radomo miesto ir Poznanės Śródkos rajono globėjas. Šventajam Kazimierui skirtų parapijų Lenkijoje yra praktiškai visuose didžiuosiuose miestuose ir nesuskaičiuojamoje daugybėje mažesnių miestelių. Jis taip pat yra Balstogės ir Radomo mokyklų globėjas. Šventasis Kazimieras taip pat yra Lenkijos monarchistų organizacijos iš Vroclavo skiriamo apdovanojimo – „Šventojo Kazimiero Karaliaus kryžiaus“ – globėjas.
Istorinėje Lietuvos dalyje – Baltarusijoje – šventasis Kazimieras yra Gardino ir Pinsko vyskupijų, Žlobino, Lohijsko, Lepelio, Lipniškių ir Riasno parapijų globėjas. Istoriškai šventojo Kazimiero parapijų būta ir Lietuvos Brastoje, Bišankovičiuose, Kamene bei Mohyliavoje.
Pasaulyje šventąjį Kazimierą globoja Maltos riterių ordinas, Palermo miestas Italijoje. Jis taip pat globoja Redemptoris Mater vyskupijos misionierių seminariją Nyderlanduose, Haarlemo-Amsterdamo vyskupijoje, Nieuwe-Niedorp miestelyje. Šventasis Kazimieras yra daugybės lietuvių ir lenkų diasporos bažnyčių Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose pasaulio šalyse globėjas.
Aleksandras Strelcovas
Kategorijos
Lietuva būk laisva!


Istoriniuose šaltiniuose adventas pirmą kartą paminėtas IV a. pabaigoje. Šis pasiruošimo Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimui laikas yra turtingas įvairių simbolių ir tradicijų. Kiekviena tauta ar šalis turi kažką savito.
Gražiausia ir žinomiausia tradicija Lietuvoje yra rarotinės Mišios. Ši liturgija švenčiama auštant. Seniau šiose Mišiose gausiai dalyvaudavo vaikai, kurie liturgijos pradžioje eidavo procesijoje ir eidavo su uždegtomis žvakėmis ar žibintais.
Rarotų Mišių grožis labiausiai atsiskleidžia senovinėje ekstraordinacinėje apeigoje. Mišios laikomos tik žvakių šviesoje, kol pradeda švisti. Jaudinanti giesmė „Rorate caeli” suteikia toną visai liturgijai. Visą sielą persmelkia stebuklo paslapties jausmas, kuriam mus ruošia liturgija.
Pavadinimas „Rarotų” kilęs iš įprastinės įžanginės giesmės (introito), prasidedančios žodžiais „Rorate caeli desuper”. – „Nusileiskite dangaus rasą”.
Rarotų Mišios, Švenčiausiosios Mergelės Marijos votyvinės Mišios per adventą, yra senovinio Viešpaties Apreiškimo šventės šventimo per adventą – gruodžio 18 d. – pėdsakas.
Senovės ir viduramžių liturginėse knygose rekomenduojama šias Švenčiausiosios Mergelės Marijos Mišias švęsti likus savaitei iki Kalėdų ar net per visą adventą. Toks išskirtinis Dievo Motinos buvimas advento metu turi gilią prasmę.
Mergelė Marija yra advento laukimo meistrė. Kaip Izraelio duktė, Viešpaties Jėzaus Motina ir Bažnyčios Motina. Kartu su Izraeliu ji laukė Mesijo, o kai angelas jai pranešė, kad ji pradės ir pagimdys Sūnų Emanuelį, ji laukė Gyvybės, kuri stebuklingai augo joje.
Kartu su Bažnyčia ji laukia šlovingojo, pašlovintojo Kristaus atėjimo ir, viešpataudama danguje kartu su Juo, palaiko Bažnyčią laukiant galutinės Viešpaties dienos.
Mūsų protėviai Adventą laikė itin šventu laikotarpiu, kurio metu buvo svarbus susikaupimas, buvo vengiama linksmybių ir, žinoma, laikomasi pasninko. Jei šių dienų dažnas žmogus Advento laikotarpiu pasninko laikosi tik penktadieniais, tai seniau žmonės pasninko laikydavosi tris dienas per savaitę – trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį. Tomis dienomis jie stengdavosi nevalgyti mėsos ir pieno produktų.
Prasidėjus adventui, nors pagrindiniai namų ruošos darbai buvo baigti, pirmąją savaitę reikėjo sutvarkyti namus, atlikti visus būtinus darbus ir pasiruošti artėjančioms šventėms.
Jauni ir seni susirinkdavo į didesnį kambarį ir praleisdavo vakarą giedodami giesmes bei kartu dirbdami įvairius smulkius darbus: moterys verpdavo ir audė, jaunimas padėdavo ištekėjusiai merginai paruošti kraitį – plėšė plunksnas pagalvėms, siuvo marškinius, audė juostas, o vyrai verpė virves, pynė virves ir drožė grėblius.
Po rožinio giedojimo jie minė mįsles, aptarinėjo praėjusios dienos ir būsimus darbus, dalijosi naujienomis. Jie taip pat mėgavosi bulvių koše. Mėsa buvo draudžiama, todėl bulvių košė buvo „pagardinama” sėmenų aliejumi.
Advento giesmės, dažnai vadinamos himnais, yra lėto tempo, iškilmingos, ramios ir santūrios. Šokdami advento ratu berniukai ir mergaitės laikosi atokiau vienas nuo kito, vengia laikytis už rankų ir šokti poroje. Tokie šokiai labiau primena ceremoniją nei žaidimą.
Advento giesmių ir ratelių temos dažniausiai susijusios su jaunimu, šeimos santykiais, priešvestuviniu laikotarpiu, sužadėtuvėmis ar vestuvėmis. Dažnai giesmėse mergelė ir jaunikis minimi ne tiesiogiai, bet pasitelkiant gyvūnų, augalų ar paukščių įvaizdžius.
Vakarėliai būdavo santūrūs, laikantis bažnyčios draudimų, ir jaunuoliai kruopščiai ieškodavo poros, tačiau sužadėtuvės prasidėdavo tik po Trijų Karalių.
Dabar daugelis gyventojų savo namuose pina advento vainikus, į kuriuos įkomponuoja 4 žvakes. Tik atsiradusi Advento vainiko idėja turėjo grynai religinę funkciją: pranešti, ypač vaikams, kad artėja Kalėdos, pasiruošti joms, paskatinti bendrai maldai, priminti, kad Jėzus yra tikroji šviesa, kuri nugali tamsumas ir blogį. Keturios žvakės simbolizuoja keturias Advento savaites.
Viena po kitos žvakių uždegimas reiškia artėjimą prie Jėzaus gimimo, augančią šviesos pergalę prieš tamsą. Norint, kad ritualas išreikštų visą savo simbolinę reikšmę, geriau žvakes degti vakare, kai tamsu, arba pasistengti sukurti kuo tamsesnę aplinką. Žvakės turi būti dviejų spalvų: trys violetinės ir viena rožinė. Violetinė išreiškia atgailą ir atsivertimą į Dievą, rožinė – džiaugsmą dėl tuoj gimsiančio Jėzaus. Dėl to rožinė žvakė uždegama trečiąjį advento sekmadienį, skirtą džiaugsmui.
Neįmanoma aprašyti visų advento papročių, nes keičiasi laikas, keičiasi mūsų darbo pobūdis, keičiasi ir papročiai. Svarbu tik prisiminti, kad advento metas yra proga su Švenčiausiosios Mergelės Marijos pagalba ruoštis Dievo atėjimui.
JŠ pagal www.kontrastas.lt

Krikščionybės įvedimas Lietuvoje sutapo ir su Lietuvos valstybės organizavimo pradžia. Dėl to Mindaugo rūpesčiai buvo dvejopi: stiprinti kirkščionybę ir pačiam išsilaikyti savo pozicijoje. Tada, be abejo, nestigo konkurentų, nenorinčių jam paklusti. Prie politinių jo priešų jungėsi ir užsikirtę senojo tikėjimo šalininkai. Be to, ir kalavijuočiai su kryžiuočiais nenustojo puldinėti Lietuvos.
Prieš 700 metų, 1251 metų pradžioje, Lietuvos valstybės kūrėjas didysis jos kunigaikštis Mindaugas apsikrikštijo su savo šeima ir dideliu lietuvių būru. Popiežius Inocentas IV savo bulėje nurodo, kad krikštą priėmė didelė daugybė lietuvių pagonių (numerosa multitudo paganorum).
Apie savo krikštą Mindaugas painformavo popiežių, pasiųsdamas delegaciją ir prašydamas priimti jį bei visą lietuvių tautą į savo globą. Popiežius Inocentas IV 1251 metų liepos mėn 17 dienos raštu pareiškė, kad jis su džiaugsmu sutinka globoti Mindaugą ir visus jo krikščionis. Popiežius kreipėsi ir į kaimyninius vyskupus, kad jie paremtų Mndaugo pradėtą Lietuvos krikščioninimo darbą.
Pirmuoju Lietuvos vyskupu buvo paskirtas vokietis Kristijonas, o jam talkininkavo pranciškonai ir domininkonai. Maždaug tuo pačiu laiku buvo paskirtas ir kitas vyskupas domininkonas Vitas, kurį įšventino Gniezno arkivyskupas. Pirmoji vyskupija buvo įkurta Žemaitijoje Raseinių ir Betygalos srityse, o antroji pietinėje Lietuvoje, jotvingių žemėje, apie Veisiejus.
Iš abiejų vyskupijų Mindaugas pasiryžo sudaryti Lietuvos bažnytinę provinciją, tiesiog priklausančią nuo šv. Sosto. Inocentas IV šį Mindaugo norą nuoširdžiai parėmė. Vyskupas Kristijonas prisiekė ištikimybę pačiam popiežiui. Popiežius įgaliojo vyskupą Kristijoną vainikuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi. Vainikavimo iškilmės įvyko 1253 metais.
Šie faktai rodo, kad Lietuvos krikšto klausimas buvo išspręstas iš pačių pagrindų. Priimdamas krikštą ir karūnuodamasis Lietuvos karlium, Mindaugas įsijungė su visa tauta į Katalikų Bažnyčią ir krikščioniškųjų tautų šeimą. Taigi, formaliai viskas buvo atlikta, kad krikščionybė galėtų toliau plėstis Lietuvoje.
Ar Mindaugas išliko katalikas?
Krikščionybės įvedimas Lietuvoje sutapo ir su Lietuvos valstybės organizavimo pradžia. Dėl to Mindaugo rūpesčiai buvo dvejopi: stiprinti kirkščionybę ir pačiam išsilaikyti savo pozicijoje. Tada, be abejo, nestigo konkurentų, nenorinčių jam paklusti. Prie politinių jo priešų jungėsi ir užsikirtę senojo tikėjimo šalininkai. Be to, ir kalavijuočiai su kryžiuočiais nenustojo puldinėti Lietuvos.
Mindaugas turėjo grumtis su šiais savo priešais. Kai kurie istorikai mano, kad jis, leisdamasis į kovą su krikščioniškuoju ordinu, atkritęs ir nuo Katalikų Bažnyčios. Bet paskutiniųjų istorijos šaltinių tyrinėjimas tai paneigia. Mindaugas kovojo ir toliau su kryžiuočiais tik kaip su politiniais Lietuvos priešais. Ir nužudytas jis buvo ne tik kaip Lietuvos vienytojas — kas ne visiems patiko — bet ir kaip jos krikštytojas, valdovas katalikas. Po Mindaugo mirties popiežius Klemensas VI vienoje savo bulėje, rašytoje čekų karaliui Otokarui II, prisimena Mindaugą, kaip garbingos atminties Lietuvos karalių ir nurodo, kad jis buvo nužudytas nedorų žmonių. Popiežius ragina Otokarą rūpintis, kad Lietuvoje vėl būtų atstatyta tokia pat padėtis, kokia buvo prie Mindaugo ir kad į sostą, vėl būtų įkeltas karalius katalikas. Nėra jokio abejojimo, kad popiežius taip nebūtų rašęs, jei Mindaugas būtų atkritęs nuo Katalikų Bažnyčios.
Taip pat ir tvirtas Mindaugo pasiryžimas įkurti nepriklausomą krikščionišką valstybę ir nuo pačios Romos priklausomą bažnytinę provinciją nerodo, kad savo nusistatymą jis būtų taip lengvai kaitaliojęs. Jis norėjo taip sutvarkyti sosto paveldėjimo reikalus, kad ir po jo valstybės priešakyje būtų valdovas katalikas. Tam tikslui jis buvo gavęs 1255 metais popiežiaus bulę, užtikrinančią, kad po jo mirties vienas jo apsikrikštijusių sūnų bus vainikuotas Lievos karalium. Mindaugo apostazijai būtų priešinga ir tai, kad jo žmona karalienė Morta išliko katalikė iki savo mirties.
Ar krikščionybė nežuvo drauge su Mindaugu?
Ne tik karalienė Morta liko ištikima savo naujam tikėjimui, bet ir kiti apkrikštytieji. Jų skaičius per dvyliką tolimesnio nekliudomo apaštalavimo metų turėjo išaugti gana didelis. Po Mindaugo mirties sąlygos, be abejo, pasikeitė. Lietuvoje prasidėjo atskirų kunigaikščių kivirčai ir varžytinės dėl sosto. Tose vietose, kur įsigalėjo smarkesni Mindaugo priešai, turėjo būti sukliudytas naujųjų vyskupijų veikimas. O tose srityse, kur vyravo Mindaugo šalininkai, vienuoliai pranciškonai ir domininkonai galėjo savo darbą tęsti toliau. Taigi, katalikų jėgos, mirus Mindaugui, nebuvo visiškai palaužtos. Pavyzdžiui, Mindaugo žudikas kunigaikštis Trainiota, persekiojęs Mindaugo šalininkus ir krikščionis, po dvejų metų pats buvo jų įveiktas ir pašalintas. Vadinas, Mindaugo įvesta tvarka ir krikščionybė stengėsi išsilaikyti.
Po Mindaugo mirties ir po vidaus kivirčų visi didieji Lietuvos kunigaikščiai, pradedant Traideniu ir baigiant Kęstučiu, nebestatė klausimo, ar krikščionybę įvesti, bet rūpinosi, kaip ją krašte išplėsti. Jie nekovojo su krikščionybe valstybės viduje, priešingai, buvo susirūpinę, kaip gauti kunigų ir vienuolių, kurie skleistų naująjį tikėjimą, nesikėsindami į pačią valstybę, kaip darė kryžiuočiai. Pavyzdžiui, Vytenis po gero puskapio metų nuo Mindaugo mirties prašė ordiną atsiųsti į Lietuvą kunigų, bet šis atsiuntė ne kunigus, o kariuomenę. Maža to, ordinas net suiminėjo kunigus, vykstančius į Lietuvą.
Naujo krikšto klausimas nebuvo aktualus, nes krikščionybė dar buvo gyva, reikėjo tik ją palaikyti ir plėsti. Bet politinės sąlygos tam buvo labai nepalankios. Net ir Gediminas, kurs rimtai svarstė pravesti Lietuvos krikščioninimą platesniu mastu, pagaliau turėjo nuleisti rankas. Popiežiaus pasiuntiniams jis tik tiek tepasakė, kad Lietuvoje krikščionims yra duota visiška laisvė ir čia yra daug vienuolių pranciškonų bei domininkonų, kurie turi savų bažnyčių ir laisvai skelbia krikščionybę. Jis prašė popiežių ir toliau siųsti į Lietuvą kunigų ir vienuolių, kuriems užtikrina visišką veikimo laisvę. Iš istorijos žinome, kad vienas kitas vienuolis dirbo net didžiųjų Lietuvos kunigaikščių raštinėse.
Istorikas kan. A. Alekna tvirtina, kad panaši katalikų tikėjimo laisvė buvusi ir Kęstučio — Algirdo laikais. Algirdo didikas lietuvis Goštautas parvežęs iš Lenkijos 12 pranciškonų ir pastatęs jiems Vilniuje vienuolyną. Istorikai šiandien paneigia spėjimą, kad šie pranciškonai būtų buvę pagonių užpulti ir išžudyti. Bendrai apie tokius krikščionių persekiojimus, kokie yra buvę kituose kraštuose, istorijos šaltiniai ir kronikos nieko nesako.
Tokia krikščionybės padėtis truko iki Vytauto ir Jogailos laikų, kai antrą kartą ir galutinai Lietuva buvo įjungta į Katalikų Bažnyčią. Tai nebuvo naujas krikštas, bet, anot mūsų istoriko Zenono Ivinskio, “antras Lietuvo krikšto etapas”. Tai buvo jau masinis, kiek pavėluotas, bet ne pirmasis tautos krikštas. Pirmasis kryžiaus ženklas lietuvių tautai buvo įspaustas karaliaus Mingo ir niekad jis nebuvo išnaikintas. Jis pasiliko apsikrikštijusių lietuvių sielose iki antrojo krikšto. Dėl to pirmuoju Lietuvos krikštu yra laikytinas Mindaugo krikštas.
Kitų tautų pavyzdžiai
Lenkai istorikai vis dar mums pakiša mintį laikyti Lietuvos krikščionybės pradžią nuo lietuvių — lenkų unijos užuomazgos. Bet patys lenkai savo tautos krikščionybės pradžią skaito nuo Mieszko I, apsikrikštijusio 967 metais, nors karaliaus vainiką yra gavę ir bažnytinę administraciją sutvarkę tik jo įpėdiniai. O pagonių kunigaikščių pasipriešinimas buvo įveiktas ir krikščionybė sustiprinta tik maždaug po šimto metų.
Savo krikštą lenkai gavo iš čekų. Tačiau ir čekų krikščionybė turėjo panašių sunkenybių. Pirmą kartą aštuoniolika jų kunigaikščių su savo tarnais apsikrikštijo Regensburge (Vokietijoje) 845 metais. Šis įvykis laikoma oficialia krikščionybės pradžia čekų tautoje, nors dar turėjo praeiti 150 metų iki buvo įsteigta pirmoji čekų vyskupija Prahoje. Net toks gerai žinomas Vengrijos karalius šv. Steponas, jų valstybės kūrėjas ir krikštytojas (997) turėjo nepaprastai daug kovoti su kitų kunigaikščių pasipriešinimu ir pagonių reakcija. Jam mirus, karalius Vladislovas I turėjo vėl daug ką pradėti iš naujo, kad krikščionybė galėtų išsilaikyti.
Panašiai ir Danijos krikštas buvo pradėtas 850 metais vokiečių vyskupo šv. Ansgaro. Šie metai yra laikomi Danijos krikščionybės pradžia, nors antrą kartą teko ją su anglo saksų pagalba gaivinti ir galutinai sustiprinti tik po 185 metų. Tokių pavyzdžių galima būtų rasti ir daugiau, nes krikščionybės kelias daugelyje tautų buvo panašus. Tai yra visiškai suprantama. Būtų neprotinga norėti, kad krikščionybė, atnešta į pagoniškus kraštus, staiga ir visu platumu išsiskleistų. Neišsiskleidė ji visu platumu ir Lietuvoj net po Vytauto— Jogailos krikšto. Turėjo dar praeiti apie pora šimtų metų iki visa tauta krikščionybę priėmė ir pradėjo su ja susigyventi.
Kadangi Mindaugo įdiegta krikščionybė nebuvo visai nutraukta, tik įvairių sunkumų kliudoma išsiskleisti, dėl to jos ir nereikėtų mums atsisakyti. Mes turėtume pasekti kitas tautas ir savo krikščionybės pradžią jungti su Lietuvos valstybės pradžia. Reikėtų jungti dėl to, kad pirmasis sujungtos tautos valdovas buvo drauge ir pirmasis lietuvių tautos krikštytojas.
Tautos krikštas mus įpareigoja
Šv. Jono Apreiškime yra kalbama apie dideles minias iš visų tautų, giminių ir kalbų, susitelkusias ties Avinėlio sostu, apsivilkusias baltais rūbais ir garbinančias Viešpatį (7,9-10). Mūsų tauta, gavusi tą baltą rūbą Mindaugo laikais ir išnešiojusi jį savo kovose, kančiose ir sielvartuose, jau 700 m. dalyvauja Viešpaties garbinime. Ir lyg kokia milžiniška procesija nuo Mindaugo iki dabar išsitiesia per visą mūsų istoriją, vis gausėdama, vis plačiau išsiliedama. Tačiau jos kelias dažnai yra panašus Kristaus keliui į Kalvarijos kalną. Kankinių kraujas daug kartų laistė mūsų žemę. Pirmasis už katalikiškąjį tikėjimą žuvo pats tautos krikštytojas, du jo sūnūs ir daugelis valstybininkų. Daug kentėti turėjo ir pirmieji du vyskupai ir daugelis tikinčiųjų. Kraujo ir kančios kelias tebesitęsia ir dabar.
Mes esame tolimi ainiai tos pirmosios mūsų krikščionybės. Esame paženklinti tuo pačiu tikėjimo ženklu ir net ta pačia kančia. Tautos krikštas yra ryšys, kurs jungia lietuvį su lietuviu ir visą lietuvių tautą su Dievu. Tokiu būdu pakrikštytoji tauta tampa nebeatskiriama nuo savo Dievo ir Bažnyčios. Ir dabar su kiekvienu žudomu lietuviu yra žudoma ir pati krikščionybė mūsų tautoje. Tautos krikšto ženklo nebeužtrinsi, jį gali sunaikinti, tik sunaikinęs gyvą tikintį lietuvį. Mūsų atsakomybė, kurie jaučiame tą gyvą ryšį su krikščionybės pradžia savo tautoje, šiais laikais yra nepaprastai didelė. Nuo mūsų priklauso, ar tą krikščionybę. išlaikysime ir perduosime gyvą, gają ir veiklią tolimesnėms kartoms. Pirmojo tautos krikšto sukaktis mums turėtų priminti šimtmečių kartojamą įpareigojimą tęsti krikščioniškąją kovą toliau, nežiūrint kaip baisūs būtų mūsų priešai ir kaip sunkios kovos sąlygos bei nepalankios aplinkybės, kuriose esame.
Mūsų parapijos, organizacijos ir laikraščiai neturėtų praleisti šios retos ir gražios sukakties, tinkamai jos nepaminėję.
JŠ pagal www.laiskailietuviams.lt

Šiandien, tautai ieškant kelio, kaip apginti amžinąsias vertybes nuo liberaliojo globalizmo, ypač svarbu pažinti tikrąsias mūsų tautos ir valstybės šaknis: katalikiškais principais grįstą protėvių valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) – santvarką. Katalikybė nėra vien asmeninis įsitikinimas ar „pasaulėžiūra“ – tai religija, apimanti teoriją ir praktiką, visas privataus ir viešojo gyvenimo sritis.
Nuo šių sričių perkeitimo Evangelijos dvasia vedant Katalikų Bažnyčiai priklauso sielų amžinasis išganymas. „Už katalikų Bažnyčios nėra išganymo“ – extra Ecclesiam nulla salus – 2000 metų Kristaus mokslą kartoja tradicinis Katalikų Bažnyčios mokymas. Būtent todėl tikrąja žmonijos religija turi būti pagrįsta ir valstybių santvarka.
Mokymą, kad kiekviena valstybė ne tik gali, bet ir privalo būti savo santvarka katalikiška, paskutinis iš daugelio popiežių aiškiai pabrėžė Pijus XI 1925 m. enciklikoje Quas primas apie Kristaus socialinį karališkumą.[1] Todėl kiekvienas katalikas turi siekti savo valstybės atitikimo katalikų religijai, o istorijos prisiminimas šiame darbe – geriausias įkvėpimo šaltinis[2].
Jau 250 metų liberalioji revoliucija veržiasi į Lietuvą
Katalikiškumą kaip valstybės ir visuomenės pamatą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradėjo naikinti 1773 m. įkurta Edukacinė komisija, kurios daugelis narių buvo masonai. Komisija pirmiausia sunaikino katalikišką švietimo sistemą ir išugdė pirmąją kartą, sukilusią prieš katalikišką tvarką. Tai įvyko Tado Kosciuškos liberaliojoje revoliucijoje – 1794 m. sukilime, kuriam Lietuvoje vadovavo jakobiniškų pažiūrų Jokūbas Jasinskis. Remdamasis F. K. Prušinskio (Pruszynski) atlikta kruopščia T. Kosciuškos raštų ir laiškų analize, A. Romanovskis (Romanowski) įrodo, kad Kosciuška buvo netikintis[3].
Nuo tada Lietuvoje prasidėjo liberalizmo „šliaužianti okupacija“. Katalikišką tvarką toliau bandė naikinti 1831 m. sukilimas, kuris buvo tikra liberali revoliucija. Daug jos vadų buvo pasaulinio masonų tinklo nariai, pvz., Joachimas Lelevelis, bendradarbiavęs su pačiu K. Marksu bei jo „mokytoju“ Ph. Buonarotti, su G. Mazinio masonišku „Jaunosios Europos“ tinklu[4]. Šį griaunamąjį darbą tęsė 1863–1864 m. revoliucija. Jos diktatorius Liudvikas Mieroslavskis – tos pačios masoniškos „Jaunosios Europos“ emisaras revoliucijoms kelti Lenkijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje. Jauniesiems mūsų revoliucionieriams jis rekomendavo pradėti teroro aktus – grobti Rusijos svarbius asmenis bei jų šeimas ir naudoti juos kaip gyvus skydus tolesnėse akcijose[5].
Masoniškasis liberalizmas – visų moderniųjų ideologijų nuo komunizmo iki nacionalsocializmo šaltinis. Prof. Albinas Plėšnys klasifikuoja liberalizmą į klasikinį liberalizmą, konservatizmą bei socializmą ir nurodo, kad visos trys srovės atmeta tiesą, jog tikroji laisvė yra apsisprendimas už gėrį, o ne vien išorinių suvaržymų nebuvimas[6].
400 metų katalikiško, o ne liberalaus valstybingumo
Katalikiškos valstybės santvarkos svarbiausi požymiai yra šie:
- Jos valdovas ar vadovas privalo būti katalikas. Paprastai karūnavimo rituale (jei tai monarchas) jis iškilmingai prisiekia ginti tikrąjį tikėjimą;
- Vadovaujančius postus gali užimti tik (įvairių apeigų) katalikai;
- Katalikų religija dominuoja visuomeniniame lygmenyje ar turi valstybinės religijos statusą;
- Katalikybės principais paremti įstatymai, katalikiški universitetų, cechų ir kt. korporacijų nuostatai, katalikų privilegijuota padėtis nekatalikų atžvilgiu;
- Katalikiška savo turiniu švietimo sistema;
- Katalikiškos viešos politinės bei visuomeninės ceremonijos;
- Katalikiška valstybės, jos armijos simbolika, katalikiška armijos idėjinė motyvacija.
Įrodant, kad LDK buvo katalikiškos santvarkos valstybė, būtina paneigti liberalius LDK istorijos iškraipymus ir atkurti katalikišką LDK istorijos koncepciją, pradėtą dar pirmojo lietuvio Tėvynės istorijos autoriaus – kauniečio jėzuitų kunigo A. Vijūko-Kojelavičiaus (1 pav.). Nepaisant jo raštuose aptinkamų to meto jaunai istoriografijai neišvengiamų klaidų – šaltiniais neparemtų išgalvotų faktų ir sukurtų istorijų (ypač apie pagoniškos Lietuvos laikus, apie kuriuos labai trūksta šaltinių), kun. Kojelavičiaus įžvalgos esminiais LDK istorijos klausimais yra tiesiog pamatiniai akmenys istorijos realistinei koncepcijai.
Įvairių pakraipų liberalai – priešingai: bando įrodinėti, kad LDK buvo vos ne liberali valstybė. Net solidžioje Lietuvos istorijos knygoje teigiama, kad „1550–1580 m. LDK buvo liberalizmo centras Europoje, o jos sostinė Vilnius – pažangiausios to meto minties centras“[7]. Knygos autoriai gana tiksliai nurodo rimčiausios grėsmės katalikiškai santvarkai metus: 1550–1580 m. Bet net ir per tuos 30 metų, Lietuvoje siautėjant liberalizmą ilgainiui pagimdžiusiam protestantizmui, valdant jaunystėje palaido lytinio gyvenimo[8] ir protestantiškoms sektoms bei magijai kartais simpatizavusiam[9] Žygimantui Augustui, taip pat per sumaištį po jo mirties – net ir tada Lietuva išlaikė valstybinę katalikų religiją, o po 1580 m. palaipsniui atkūrė susvyravusią katalikišką santvarką. Tas revoliucinės suirutės laikotarpis vertas atskiro straipsnio, o šioje straipsnių serijoje pabandysime trumpai įrodyti, kad visus 404 metus – nuo Lietuvos krikšto iki 1791 gegužės 3 d. Konstitucijos Lietuvoje klestėjo ne liberali, o katalikiška valstybės santvarka. Netgi pusiau liberali gegužės 3 d. Konstitucija išlaikė katalikų valstybinę religiją, nors jau kildino visą teisinę tvarką ne iš Dievo valios, bet iš tautos.
Pirmoje šio straipsnio dalyje parodysime, kad LDK buvo katalikiška kiekybiniu požiūriu, o kitose dalyse – kad LDK buvo katalikiškos santvarkos valstybė savo kokybe, t. y. katalikiškais įstatymais bei viešąja tvarka, taikoma ne tik visos valstybės, bet ir jos vaivadijų, miestų ir net mažų profesinių korporacijų – cechų, gildijų ir kt. – lygmenyje. Taip pat, kad katalikybė turėjo valstybinės religijos statusą bei privilegijuotą padėtį, o kitų, klaidingų, religijų teisės viešojoje erdvėje buvo varžomos.
LDK iš kitų pasaulio šalių išskiria tai, kad joje tokį privilegijuotą statusą turėjo net trijų apeigų katalikybė: Romos apeigų, graikų-slavų (rutenų) apeigų, kurios išpažinėjais ilgainiui tapo beveik pusė šalies gyventojų, o taip pat daugelio pamiršta armėnų apeigų katalikybė, įleidusi šaknis pačioje LDK širdyje – Vilniaus Rotušės aikštės apylinkėse.
LDK gyveno apie 80% katalikų
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pradėtos šimtmečių misijos sėkmė matoma 1790 m. įvykusio pirmojo visuotinio Lietuvos ir Lenkijos gyventojų surašymo rezultatuose[10]. Surašymas nurodo LDK gyventojų tikybą: 1 500 000 gyventojų (39%) – graikų apeigų katalikai (unitai), 1 470 000 (38,2%) – katalikai (t. y. Romos apeigų katalikai)[11]. Iš tiesų gaila, kad ir šiuos duomenis pateikusi Visuotinė lietuvių enciklopedija, ir kita literatūra tendencingai išskaido vieno tikėjimo vienijamą LDK katalikų gyventojų daugumą: rašoma „katalikai“ ir atskirai „unitai“. Bet juk unitai irgi yra katalikai, tik graikų apeigų! Todėl susidaro klaidingas įspūdis, kad 1790 m. katalikų LDK gyveno tik 38,2% – mažuma visų gyventojų, bet prie „lotynų“ pridėjus „graikus“, katalikų LDK staiga „atsiranda“ 77,8% – absoliuti dauguma.
Iš tiesų katalikų LDK buvo dar daugiau, nes 1790 m. surašyme neskaičiuoti 1772 m. atplėštų žemių gyventojai ir net nepaminėti LDK armėnai (o dauguma jų buvo armėnų apeigų katalikai). Beje, armėnai buvo bene pagrindiniai LDK prekybos tarpininkai su tolimosiomis Rytų šalimis, net Persija. Būtent armėnai pirmieji atvežė garsiąsias „persines“ juostas, kurios vėliau buvo audžiamos ir pačioje LDK – tai Lietuvos bajorų pamiltos Slucko juostos. Armėnų mažuma, nors ir negausi, yra svarbi konceptualiai atkuriant LDK – trijų apeigų katalikiškos valstybės – katalikišką istorijos modelį. Armėnija – pirmoji katalikiška tauta ir pirmoji katalikiškos santvarkos valstybė pasaulyje (nuo 301 m.). Armėnų buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių diplomatinėje tarnyboje – ryšiams su Rytais, jie tarnavo kariuomenėje, dalyvavo daugelyje LDK karo žygių, taip pat ir Žalgirio mūšyje. Lietuvos didieji kunigaikščiai, pradedant Vytautu Didžiuoju, tvirtindavo net ir nekatalikiškos Armėnų apaštalinės bažnyčios, veikusios LDK, vyskupus. Vėliau daugelis armėnų grįžo į katalikų tikėjimą, ypač po Abiejų Tautų Respublikos (ATR) armėnų unijos su Katalikų Bažnyčia 1630 m. XIX a. istoriniai šaltiniai mini armėnus katalikus, dar gyvenusius Vilniuje ir Lietuvoje[12]. Jie laikėsi armėnų apaštališkojo rito apeigų, bet buvo integrali katalikų tikėjimo vienijamos miesto ir šalies bendruomenės dalis. Lvove išliko senoji armėnų bažnyčia, Vilniuje – deja, ne.
Armėnus mūsų protėviai suvokė ne kaip „vieną iš daugelio pliuralistinės LDK konfesijų“, bet kaip dar vieną perlą vienintelės teisingos – Katalikų – Bažnyčios karūnoje. Buvome trijų apeigų katalikų gyvenama katalikiškos santvarkos valstybė, kaip ir Lenkija (valdžiusi Lvovą), Austrija, galbūt Vengrija su Chorvatija ir Italija.
LDK išsiskyrė katalikiškų Europos šalių tarpe tuo, kad 1790 m. graikų apeigų katalikų joje buvo 0,8% daugiau net už Romos apeigų katalikus. O anksčiau jų procentas buvo dar didesnis. Skaičiuojant su 1772 m. Lietuvos prarastomis žemėmis, bendras katalikų procentas gyventojų tarpe padidėja, o unitų procentas išauga labai ženkliai. 1772 m. prie Rusijos prijungtose Vitebsko ir Mogiliovo žemėse stačiatikių buvo likę mažai, nors čia ir buvo vienintelė LDK teritorijoje likusi stačiatikių Mogiliovo vyskupija (nuo XVII a. pab. – XVIII a. pr. visos kitos LDK priklausiusios Rusios vyskupijos buvo graikų apeigų katalikų). Carinės Rusijos epochą tyrinėjusių istorikų E. Aleksandravičiaus ir A. Kulakausko vertinimais[13], 1772 m. įvykusio pirmojo LDK padalinimo metu Rusijos okupuotose rytinėse LDK (Vitebsko ir Mogiliovo) žemėse apie 80% gyventojų buvo unitai ir tik 10% – lotynų apeigų katalikai. Tad visi kiti gyventojai – nekatalikai – sudarė tik 10%. Atimkime judaizmo išpažinėjus (visoje LDK gyveno 10% žydų), ir pamatysime, kad stačiatikių beveik nebuvo! Kad stačiatikių 1790 m. LDK „liktų“, mes tiesiog priversti daryti prielaidą, jog Vitebsko ir Mogiliovo kraštuose žydų 1790 m. gyveno mažiau nei 10%, nors Žydų enciklopedijos žemėlapis rodo, kad vėliau – apie 1901 m. – tuose kraštuose gyveno daugiau nei 10% žydų[14].
Bet kuriuo atveju, išvada aiški: net ir tose okupuotose teritorijose, kur liko didžiausia LDK stačiatikių sankaupa (vienintelė LDK jų Mogiliovo vyskupija), 1772 m. tebuvo keli procentai stačiatikių. Žinoma, juos „atskiedė“ unitiškas Vitebsko kraštas, bet skaičius vis tiek atrodo menkas. Tuomet neaišku, iš kur visoje LDK be 1772 m. atplėštų žemių (kuriose buvo Rusijai atitekusi Mogiliovo vyskupija) jų „prisirinko“ 6,5% – galbūt jie buvo tiesiog išsibarstę įvairiose vietovėse? Net jei darytume paplitusią prielaidą, kad Vytauto Rytų atvertimo misijos pradžioje stačiatikių LDK buvo 80% visų gyventojų, tai ši Lietuvos Bažnyčios vienybės ir sielų išganymo misija XVIII a. vainikuota tiesiog šlovinga sėkme – atskilusiųjų nuo Kristaus Bažnyčios vienybės liko labai mažai.
Apytikriai susumavus 1790 m. surašymo rezultatus su 1772 m. atplėštų žemių gyventojais, iki padalinimų buvusioje LDK teritorijoje (iš viso 4,77 milijonai gyventojų) gauname 2,3 mln. (apie 48%) graikų apeigų katalikų (unitų), 1,57 mln. (apie 33%) Romos apeigų katalikų, o visoje LDK – apie 81% tų dvejų apeigų katalikų (neskaitant armėnų). Tada graikų apeigų katalikų būtų 15% daugiau nei Romos apeigų – tai turbūt aukščiausias rodiklis tarp to meto Europos valstybių. Šiuos duomenis apibendriname lentelėje (1 pav.):

Katalikiška dauguma
Kalbėdamas apie Lietuvos ir Lenkijos uniją, garsusis istorikas N. Davies‘as pabrėžia, kad Romos katalikai, atrodo, niekada neviršijo pusės Abiejų Tautų Respublikos gyventojų skaičiaus. Bet juk unitai buvo ne kokia nors kita religija, o išpažino 100% tą patį katalikų tikėjimą, tik liturgiją šventė graikų apeigomis. Taigi, net ir šio liberalaus istoriko duomenimis (2 pav.), jau 1660 m. ATR abiejų apeigų katalikų skaičius artėjo prie 3 ketvirčių, o 1772 m. ATR jų buvo net 76%. ATR katalikų dalis 5% mažesnė nei LDK, ko gero, dėl to, kad katalikus „atskiedė“ Ukrainos stačiatikiai, kurių dėl Rusijos kurstomų kazokų sukilimų ir kitų priežasčių buvo daugiau nei LDK.

Taigi, jau vien dėl kiekybinių rodiklių žlunga liberalus mitas apie „daugiakonfesinę LDK“, o juo labiau apie „LDK – liberalizmo centrą“. Deja vaikams mokykliniuose žemėlapiuose apie LDK religijas pateikiami Žygimanto Augusto laikų religinės „revoliucinės suirutės“ laikų žemėlapiai, kai buvo išplitę įvairios protestantizmo sektos, bet neparodomas šlovingos protėvių misijos rezultatus atspindintis 1750 m. žemėlapis, kur beveik visa valstybė „nudažyta“ Romos ir graikų apeigų spalvomis, kur stačiatikiai glaudžiasi tik Mogiliovo vyskupijoje (3 pav.), gi liuteronai aiškiau matomi tik LDK ir Lenkijos vasalėje – Kuršo kunigaikštystėje ir Vokiečių valstybių pasienyje.

Tiesa, žemėlapyje vakarinės dab. Baltarusijos ir Ukrainos žemės ne visai teisingai nuspalvintos vien Romos katalikų spalva: iš tiesų tai mišri Romos ir graikų apeigų katalikybės ar pastarosios dominuojama zona. Net ir paskutinė LDK Mogiliovo stačiatikių vyskupija buvo ant išnykimo ribos – 1678 m. jos sostas liko tuščias ir ji buvo valdoma per Kijevo metropolito administratorių. Popiežiaus nuncijus ir karalius Jonas Sobieskis stengėsi, kad į Mogiliovą negrįžtų stačiatikių vyskupo valdžia. 1679 m. nuncijus rašė į Romą: „Vyskupystės karalius niekam neatidavė, nes trokšta ją palikti tokiam žmogui, kuris pamirštų savo [stačiatikių – Š.P.] tikėjimą ir palaipsniui paruoštų savo vyskupystę unijai.“[15]
Taigi, Jogailos ir Vytauto Didžiojo siekį, kad dauguma LDK gyventojų būtų katalikai, XVII–XVIII a. mūsų protėviai įgyvendino su stulbinančia sėkme. Bet gal tokia katalikų persvara LDK buvo vien po 1596 m. Lietuvos Brastos (Bresto) bažnytinės unijos – ne anksčiau? Kaip LDK pavyko stačiatikių skaičių sumažinti nuo 80 iki vos kelių procentų? Ogi išmintingai sudarant sąlygas Rusiai grįžti į Katalikų Bažnyčią, kurioje ji buvo nuo pat savo krikšto. Apie tai – kitose straipsnio dalyse.
Šarūnas Pusčius
pirmoji straipsnio publikacija: www.fsspx.lt
[1] Žr. https://fsspx.lt/popieziu-dokumentai/pijus-xi-enciklika-quas-primas-apie….
[2] Plg. „Naujas Sąjūdis nežlugs, tik jei sieks atkurti katalikišką santvarką“, Krikščioniškosios kultūros instituto Facebook puslapyje: https://www.facebook.com/LietuvosTFP/videos/396085448159452.
[3] Žr. „Lenkų hamletas, arba kas toks Tadas Kosciuška“, Istorijos, 2008 lapkritis, Nr. 11 (38), p. 60.
[4] „Polska emigracja do Francji po upadku powstania listopadowego“, in: Wielka Historia Polski, Kraków, 2000, https://historia.interia.pl/drogi-do-wolnosci/news-polska-emigracja-do-f….
[5] Istorikų Andrzejaus Szwarco, Marko Urbańskio ir Paweło Wieczorkiewicziaus pateikiami duomenys.
[6] A. Plėšnys, „Priešstata: liberalizmas ir krikščioniškoji socialinė doktrina“, Naujoji Romuva, 1993, Nr. 5, p. 52.
[7] Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, A. Kuncevičius, Lietuvos istorija iki 1795 m., Vilnius, 1995, p. 323.
[8] Zbignievas Kuchovičius, Barbora Radvilaitė, Vilnius, 1991, p. 90–91.
[9] Ten pat, p. 86–87.
[10] 1790 m. Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos karalystės ir LDK) gyventojų surašymas. Žr. Vikipedija, https://lt.wikipedia.org/wiki/1790_m._ATR_gyventoj%C5%B3_sura%C5%A1ymas.
[11] „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/Straipsnis/Lietuvos-Didziosios-Kunigaikstystes-gyvent….
[12] Lietuvos armėnai, http://www.tbn.lt/enews/id-2016_metu_naujienos-news-lietuvos_armenai.html.
[13] E. Aleksandravičius, A. Kulakauskas, Carų valdžioje, Kaišiadorys, 1996, p. 58.
[14] Litvakų ir Lenkijos žydų gyvenamos teritorijos carinėje Rusijoje: https://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_%C5%BEydai#/media/Vaizdas:Map_sho…. – Remiamasi: Map showing the percentage of Jews in the Pale of Settlement and Congress Poland, The Jewish Encyclopedia (1901), https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Map_showing_the_percentage_of_Je…(1905).jpg.
[15] A. Deruga, Piotr Wielki a unici i unja kościelna 1700–1711, Wilno, 1936, p. 46.

Šlovingiausiai visų laikų Lietuvos pergalei – 400 metų. 1621 m. Spalio 9 baigėsi mėnesį trukęs sunkus Chotino mūšis, išgelbėjęs krikščioniją nuo islamo vergijos – ginant beveik 200 000 musulmonų apgultą tvirtovę. Vyrai gynė dar Vytauto nubrėžtas sienas iš paskutinių jėgų – valgė kovoje kritusius žirgus – bet atlaikė. Nesutepkime protėvių vėliavų šlovės – šiandien apginkime katalikišką civilizaciją ne tik nuo islamo, bet ir nuo liberal-marksizmo vergijos. Amžina šlovė didvyriams…
1620 Lenkijos kariuomenei Moldavijoje pralaimėjus Ţuţoros mūšį, Abiejų Tautų Respublikai ėmė grėsti Turkijos invazija. Nors vyko Abiejų Tautų Respublikos–Švedijos karas (1600–29), kovai su Turkija buvo surinkta apie 35 000 lenkų ir lietuvių karių (vadas Lietuvos didysis etmonas J. K. Chodkevičius). Juos rėmė Ukrainos kazokai (vadas P. Sahaidačnas).
1621 08 pabaigoje Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė persikėlė per Dniestrą ties Turkijos pasienio tvirtove Chotinu ir įrengė čia savo pozicijas. Netrukus atvyko ir gerokai didesnė Turkijos kariuomenė (vadas sultonas Osmanas II).
Mūšis prasidėjo 08 29 Krymo totorių ir kazokų kautynėmis. 09 02 pradėjo pulti Turkijos pagrindinės jėgos. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė gynėsi remdamasi lauko įtvirtinimais ir rengdama kavalerijos kontratakas. 09 15 turkai surengė generalinį puolimą, bet buvo atremti. 09 24 mirė J. K. Chodkevičius. Tuo naudodamiesi turkai puolė 09 25 ir 28, tačiau vėl nesėkmingai. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenei ėmė stigti parako ir maisto. 10 09 sudaryta taika, kuri įtvirtino buvusią padėtį. Abiejų Tautų Respublikos kariai apsaugojo šalį nuo priešo įsiveržimo.
JŠ pagal Šarūno Pusčiaus FB ir www.vle.lt

Prieš 400 metų rugsėjo 24 d. beveik 200 000 musulmonų turkų armijos apgultoje Chotino tvirtovėje, kurią gynė, mirė didžiausias po Vytauto mūsų karvedys – Jonas Karolis Chodkevičius. Šiemet jį melagingai bandoma padaryti vos ne liberalios „LDK tolerancijos simboliu“ – „renesansine asmenybe“ ir t. t. Ne! Jis buvo ypač neliberalios – katalikiškos – mąstysenos karvedys, krikščionijos gynėjas nuo islamo ir protestantizmo, katalikiškos santvarkos puoselėtojas.
Garsiausias pasaulyje baroko laikų poetas, kūręs Lenkijoje ir LDK – M.K. Sarbievijus – rašo, kad Chotino mūšyje turkų „Viltis per dideles / Nubaudžia Dievas pražūtimi baisia, / Jis pagyras tuščias išjuokia Ir neišpildo besaikių norų“.
Literatūrologė Živilė Nedzinskaitė apie poemą: „…mūšio pabaigą lemia ne vien kovotojų narsa, pergalę skiria Dievas, kuris yra tikėjimo gynėjų pusėje“. J.K. Chodkevičiaus 1605 m. Salaspilio mūšį ir karą su švedais Livonijoje aprašęs norvegų jėzuitas – poetas L. Bojeris traktuoja kaip teisingo tikėjimo kovą su erezija (Švedijos valstybine religija 1593 m. buvo paskelbta liuteronybė).
Tokiu būdu J. K. Chodkevičiaus pergalė prieš švedus autoriaus poemoje yra Dievo pritarimo katalikybei įrodymas. Įdomi detalė – poemoje užrašytas lietuvių karo šūkis „Muški“ – tai buvo Lietuvos kariuomenė – viso apie 4000 vyrų. Iš jų apie 500 – Lenkijos pėstininkai, apie 300 – Kuršo raiteliai.
Chodkevičiaus rotmistras Teodoras Lackis, su 200 savo sparnuotųjų husarų prie Salaspilio smogęs lemiamą smūgį švedams ir taip užbaigęs 10 metų (1600-10) sunkų karą už Livonijos katalikiškumą, atsiminimų rašė: „Šlovė Kristui Dievui, kurio priešus nugalėjome“ – Laus Christo Deo, cuius vicimus hostem! [Lotyniškų T. Lackio atsiminimų fotografuotinė publikacija – priedas knygoje: D. Antanavičius, Lietuvio bajoro „Dešimtmetis Livonijos karas“ (1610 m.) ir jo autorius, Vilnius, 2006, p. 263].
Lietuviams atkovojus iš švedų tvirtovę Estijoje Lackis už tai dėkoja „Dievui nugalėtojui“. O visą karą lietuviai kovoja „už Dievo kultą“, sako Lackis. Juk protestantai savo užimtose teritorijose persekiojo Šv. Mišias. Protestantizmas atmetė Švč. Mergelės Marijos kultą, todėl „Karolomachijos“ autorius kiekviena tinkama proga stengiasi jį kuo labiau įtvirtinti skaitytojų sąmonėje. Marija laikoma rūpestinga globėja, teisiųjų gynėja ir gelbėtoja, poemoje pasakojama apie kelis Dievo Motinos įsikišimus, nulėmusius istorijos eigą; yra ir epizodas apie jos stebuklingą pasirodymą – būsimos pergalės ženklą. Kitame epizode J. K. Chodkevičius, stovėdamas prieš Marijos statulą, pažada: „Iš trofėjų manų sidabru padabinta stovėsi, / Jeigu padėsi tu man, iš aukso tave aš nuliesiu.“
Beje, protestantai ypač smarkiai kritikavo katalikų paprotį prabangiai puošti Marijos ir šventųjų atvaizdus. Tridento visuotinio Bažnyčios susirinkimo nutarimai ragino stiprinti vietinės kilmės šventųjų kultus. Tokios autoriaus pastangos poemoje aiškiai matyti. Herojus J. K. Chodkevičius kelis kartus mini šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero globą, trofėjines vėliavas žada pakabinti „šv. Stanislovo šventovėje“ – t. y. Vilniaus katedroje. Kūrinio pabaigoje aprašyta pergalės šventė Vilniuje; Galiausiai net patį karą su švedais L. Bojeris traktuoja kaip teisingo tikėjimo kovą su erezija (Švedijos valstybine religija 1593 m. buvo paskelbta liuteronybė).
Tokiu būdu J. K. Chodkevičiaus pergalė prieš švedus jėzuito autoriaus poemoje tampa Dievo pritarimo katalikybei įrodymu.„Karolomachijoje“ lietuvių karvedžio pamaldumas išryškintas kaip pagrindinis jo asmenybės bruožas: pasakojama, kad lemiamo mūšio išvakarėse jo vadovaujama kariuomenė meldėsi net keturiasdešimt valandų, jis pats – septynias valandas be pertraukos. …
Jėzuitas L. Bojeris buvo karštas katalikiškosios Reformos šalininkas. Poemos herojus J. K. Chodkevičius realiame gyvenime buvo uolus katalikas, tarp amžininkų garsėjo pamaldumu ir dosniomis aukomis Bažnyčiai. [Eglė Patiejūnienė / Laurencijus Bojeris, Karolomachija].
Nuotraukoje: 2021 rugsėjo 24 d. šventinamas paminklas Jonui Karoliui Chodkevičiui – Chodkevičių rūmų kieme Vilniuje

Krikščionybės įvedimas Lietuvoje sutapo ir su Lietuvos valstybės organizavimo pradžia. Dėl to Mindaugo rūpesčiai buvo dvejopi: stiprinti kirkščionybę ir pačiam išsilaikyti savo pozicijoje. Tada, be abejo, nestigo konkurentų, nenorinčių jam paklusti. Prie politinių jo priešų jungėsi ir užsikirtę senojo tikėjimo šalininkai. Be to, ir kalavijuočiai su kryžiuočiais nenustojo puldinėti Lietuvos.
Mindaugas turėjo grumtis su šiais savo priešais. Kai kurie istorikai mano, kad jis, leisdamasis į kovą su krikščioniškuoju ordinu, atkritęs ir nuo Katalikų Bažnyčios. Bet paskutiniųjų istorijos šaltinių tyrinėjimas tai paneigia.
Mindaugas kovojo ir toliau su kryžiuočiais tik kaip su politiniais Lietuvos priešais. Ir nužudytas jis buvo ne tik kaip Lietuvos vienytojas — kas ne visiems patiko — bet ir kaip jos krikštytojas, valdovas katalikas.
Po Mindaugo mirties popiežius Klemensas VI vienoje savo bulėje, rašytoje čekų karaliui Otokarui II, prisimena Mindaugą, kaip garbingos atminties Lietuvos karalių ir nurodo, kad jis buvo nužudytas nedorų žmonių. Popiežius ragina Otokarą rūpintis, kad Lietuvoje vėl būtų atstatyta tokia pat padėtis, kokia buvo prie Mindaugo ir kad į sostą, vėl būtų įkeltas karalius katalikas.
Nėra jokio abejojimo, kad popiežius taip nebūtų rašęs, jei Mindaugas būtų atkritęs nuo Katalikų Bažnyčios. Taip pat ir tvirtas Mindaugo pasiryžimas įkurti nepriklausomą krikščionišką valstybę ir nuo pačios Romos priklausomą bažnytinę provinciją nerodo, kad savo nusistatymą jis būtų taip lengvai kaitaliojęs.
Jis norėjo taip sutvarkyti sosto paveldėjimo reikalus, kad ir po jo valstybės priešakyje būtų valdovas katalikas. Tam tikslui jis buvo gavęs 1255 metais popiežiaus bulę, užtikrinančią, kad po jo mirties vienas jo apsikrikštijusių sūnų bus vainikuotas Lievos karalium. Mindaugo apostazijai būtų priešinga ir tai, kad jo žmona karalienė Morta išliko katalikė iki savo mirties.
JŠ pagal www.laiskailietuviams.pl



