Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Šv. Brunono gyvenimas ir kankinystė

Šv. Brunonas, vienuolinis vardas Bonifacas, gimė apie 974 m. Kverfurte (Vokietijoje), mirė 1009 m. Lietuvoje. Pirmasis Lietuvoje veikęs misionierius, antrasis prūsų apaštalas. 994 m. įšventintas kunigu ir pakeltas kanauninku. Prahos vyskupo Vaitiekaus (Adalberto) paveiktas, 998 m. įstojo į Benediktinų ordiną. 1004 m. įšventintas misijų arkivyskupu. Išvyko į Prūsiją misijoms ir 1009 m. buvo nužudytas Lietuvos ir Rusios pasienyje. Jo kankinystės aprašyme pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas. Dėl klaidų ir dviprasmiškos informacijos, kurioje šventasis Brunonas Bonifacijus (ordine perimtas vardas) painiojamas su Vokietijos globėju šventuoju Bonifacijumi, taip pat dėl skirtingų šventojo minėjimo datų Lietuvos ir kitų šalių vienuolinėse ir tautinėse tradicijose, šią medžiagą pateikiame šiandien, kaip neseniai nutarė Lietuvos vyskupų konferencija.

Šv. Brunono Kverfurtiečio „Gyvenimas bei kentėjimas“ – vėlyvas pasakojimas, atsiradęs apie 1400 m. Jame minimas šv. Brunono žudikas Zebedenas bei Alstros upė, į kurią buvo įmesta šio šventojo galva.

Šv. vyskupo ir kankinio Brunono gyvenimas bei kentėjimas Šventojo vyskupo ir kankinio Brunono Gyvenimo pradžia

[1.] Šventas ir garbingas vyras Brunonas, kilęs iš miesto, vadinamo Kverfurto, buvo aukštos kilmės ir priklausė garsiai giminei. Dar būdamas vaikas, jis, veikiamas Dievo malonės, visus pranoko išvaizda ir grakštumu, išaugęs tarp pažįstamų bei artimųjų mielas ir malonus. Jo tėvas, taip pat vadinamas Brunonu, ir motina, vardu Ida, matydami tokį sūnaus stropumą, drauge džiaugėsi, dėkodami už jį Dievui, nes jiems atrodė, jog tokį gražų vaiką gavo iš dangiškojo sosto. Pasibaigus vaikystei, jis, kaip daugelis, buvo atiduotas studijuoti į Halberštatą (Šv. Brunonas mokėsi ne Halberštate – red.), o Magdeburge. ir patikėtas išmintingųjų vyrų globai. Ten, pasinėręs į mokslus, nuolatos studijuodamas ir lavindamasis dažnais nakties budėjimais, nepaliaujamai melsdamasis už tėvynę, buvo veik išsekęs kūnu.

[2.] Kažkurią dieną, kai berniukas, vis dar iš prigimties augdamas, pradėjo skleisti pirmųjų dorybės žiedų kvapą, jis, tuometiniu papročiu apsiavęs išoriniu apavu, bet iš vidaus apnuoginęs pėdas, stovėjo atokesnėje teatro vietoje, žvelgdamas aukštyn ir ištikimai tiesdamas į dangų rankas, mažiausiai sekdamas įvykius ir visiškai nekreipdamas dėmesio į aplinkui šaukiančius teatrališkų šviesos žaismų pakerėtus artimuosius ir palydovus. Taigi atėjo drebančių nuo šalčio tėvų siųstas tarnas ir, kaip buvo lieptas, perteikė jų žodžius. Matydamas sužvarbusį Dievo tarną ir ledu padengtą vietą, kurią šis buvo užsiėmęs, ten atsisėdo ir jis. Nuostabą keliantis stebuklas! Tarną, atsisėdusį į tą pačią vietą, užliejo tokia šiluma, kokia kas nors vos ne vos būtų galėjęs sušildyti žiemos būstą. Šitaip palaimintojo vyro buvimas dorobingos maldos dėka suteikė tokią malonią šilumą, kokios jo prisilietimas jokiu būdu negalėjo palikti. Tokiu būdu buvo parodyta, kiek daug gali nuolatinė teisiojo malda.

[3.] Taigi palaimintasis Brunonas, kurį, pailginus jo vardą, imta vadinti Bonifacu, išaugęs iš vaikiško amžiaus ir būdamas kilmingas, pasirinko kilnesnio gyvenimo kelią. Palikęs mokslo pradmenis ir pasitraukęs nuo pirmųjų mokytojų rykštės, jis atvyko į Magdeburgą. Ten, paklusdamas savo gimdytojų valiai ir vadovaudamasis mokytojų rūpesčiu bei priežiūra, lavinosi toliau. Tačiau visų dalykų tvarkytojas Viešpats jokiu būdu nepanoro, kad auksu tviskanti šviesa ilgiau būtų dengiama indu ir nusprendė ją įdėti į žibintuvę, idant ši šviestų visiems, žengiantiems į namus. Todėl nė trupučio neuždelsė laikas ir nesulėtino savo tėkmės.

[4.] Tuo pat laiku, kai klaidžiojantis gandas pripildė veik visų tautų lūpas, pritariant dieviškajam gailestingumui, pasimirė Tryro vyskupas (čia supainiotas šv. Brunonas Kverfurtietis su Brunonu, Tryro arkivyskupu (1102–1124) – red.). Netrukus, atidėjus visus reikalus, įvyko dvasininkų susirinkimas, kilo pasauliečių triukšmas, visi vieningai reikalavo jiems vyskupu skirti palaimintąjį Brunoną, kuris, pailginus jo vardą, pradėtas vadinti Bonifacu, o tai reiškia “gerą darantis”. Net ir vaikai, nutraukę savo žaidimus ir klaidžiodami po gatves, išgirdę palaimintojo vyro vardą, garbino dangaus Dievą, giedodami šią psalmininko eilutę: “Kūdikių ir žindančiųjų lūpomis parengei sau gyrių, Dieve”. Karalius, įsiteikdamas tautai ir patenkindamas dvasininkijos prašymą, sutiko. Tad šventasis Bonifacas buvo pakviestas ir veste nuvestas pas karalių. Ten, nors to nenorėjo ir labai prieštaravo, esą jis nevertas tokios garbės, tačiau, nugalėjus visų šauksmui, priėmė vadovo pareigas. Koks džiaugsmas, kokios linksmybės vyko tarp tryriečių gero ganytojo paskyrimo dieną, toks vėliau liūdesys ir sielvartas, tokia kančia juos apniko, pastarojo netekus. Taigi jis triūsė, mokė, ragino, dirbo ir atliko evangelisto darbą.

[5.] Praėjus tam tikram laikui, jis, niekam nežinant, tarsi paukštis į savo ankstesnį lizdą grįžo į Magdeburgą. O paklauskime, ką veikė naujas karys! Kristaus kareivis grįžo išvargintas metų kovos ir kaupė jėgas didesniems mūšiams. Nuolatos ištiesęs rankas ir nukreipęs į dangų akis, nepailsdamas maldėsi, dieną ir naktį giedojo psalmes ir, nekreipdamas dėmesio į šio pasaulio nepalankumą, nesiliovė bendrauti su Dievu. Kadangi jis savo noru dėl Kristaus vardo tapo neturtėliu, visada žvelgdamas į šią evangelijos eilutę: “Kiekvienas, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys”, praturtėjo dorybėmis, ir kiek tik trokško tapti labiau neturtingu, tiek vis ryškiau, tarsi saulė ar mėnulis, švietė pasauliui. Be to, palaimintasis Bonifacijus, išgirdęs, kad kaimynai visur apie jo dorobingumą skleidžia šlovingą gandą, ir manydamas, jog dėl visuotinės garbės mažėja amžinosios palaimos viltis, atkreipęs dėmesį į šią evangelijos eilutę: “nes jūs jau atsiėmėte atlygį”, ėmė gyventi dar griežčiau, marindamas kūną pasninku, šalčiu ir kirčiais. Ištisomis naktimis melsdamasis, jis gulėdavo apsibarstęs pelenais ir vilkėdamas ašutine, trokšdamas pasislėpti nuo tų pačių žmonių palankumo.

[6.] Prisiartino tinkamas laikas. Palikęs Magdeburgą, jis kartu su saviškiais grįžo į Kverfurtą. Atvyko tėvai, susirinko bičiuliai, apimti meilės ir pagarbos, šurmuliavo draugai. Visi manė, jog laimingas sūnus norės būti kartu su jais. Tačiau maldingoje šventojo vyro širdyje ilgą laiką buvo ugdomas kitas suvokimas, kitokia siela. Mat tuo laiku, kurio, anot tėvų, atrodė nepakankamai, jis, nenorėdamas nieko imti iš namų ir prisimindamas šią apaštalo laiško eilutę: “Kuris nedirba, tenevalgo”, maistui ir kitoms kūno reikmėms užsidirbdavo savo rankomis ir prakaitu.

[7.] Praėjus tam tikram laiko tarpui, šventasis vyras paprašė visų žmonių susirinkti jo sodyboje. Čia jis, turėdamas tyrus ketinimus, laikė visiems mišias, ir, lyg norėdamas iškeliauti, pagarbiai surinko dieviškojo kūno ir kraujo auką. Baigęs aukoti mišias ir iš visos širdies jiems suteikęs nuodėmių atleidimą bei sustiprinęs juos išganingu žodžiu, paprašė pastarųjų leidimo išvykti. Jį gavęs, visiems verkiant, palinkėjo ramybės ir šitaip džiaugdamasis iškeliavo. Jam žengiant pro ratu stovinčią minią, būtum galėjęs išgirsti tokią raudą, tokį dantų griežimą, tarsi tądien turėtų būti laidojamas ne tik jis vienas, bet kartu ir visas pasaulis.

[8.] „Didis mūsų Viešpats ir geradarys!“ Kelias, nutiestas šalia miesto, buvo labai akmenuotas. Kai Dievo žmogus nuo jo leidosi, asilas, ant kurio jis sėdėjo, ėmė žengti lėčiau, nei buvo įpratęs. Dievo tarnui sudavus pentinais ir paraginus, kad, kaip įprasta, šis eitų greičiau, akmenys, kuriais žengė gyvulys, tiek suminkštėjo, kad ir iki šios dienos yra rodomi jo pėdsakai, atsispaudę tuose akmenyse. Ak, kokie didingi tavo darbai, Viešpatie! Visa išmintingai esi atlikęs. Jozvės žodžiu buvo sulaikyta saulė, kad įprastu keliu neslinktų link Gabaono. Šventam žmogui ir ištikimam tarnui norint eiti, akmenys suminkštėjo ir ištirpo lyg sniegas. Nepriėmusius išgelbėjimo žodžio priešus Jozvė persekiojo kardu, o šis tikėjimo vyras atgaivino netikinčius išganymo žodžiu. Anas veikė, smogdamas kardu, o šis gydydamas tikėjimo žodžiu.

[9.] Po tam tikro laiko jis laimingai pasiekė Romą, ir, kaip ketino, nuvyko pas apaštalą Leoną. Šis, tuoj pat pripildytas Šventosios Dvasios, palankiai jį priėmė, ir abu apsikabinę pasveikino vienas kitą šventu pabučiavimu. Leonas, dėstydamas jam Dievo žodį, pamokė jį esminių dalykų. O kai Dievo tarnas, kaip kad įprasta, aukojo mišias, ir, atlikęs pareigas, atsisėdo, tarsi norėdamas suteikti savo pavargusiam kūnui atilsio, netrukus, atsivėrus dieviškaijai malonei, jis ėmėsi nenugalimųjų maldos ginklų. Mat išganingas Kristaus vardas niekuomet nepalikdavo maldingų lūpų, kaip ir tai, kas siejosi su tikruoju amžinuoju gyvenimu. Jam besimeldžiant dvi ar tris valandas, kažkuris iš aplinkui stovinčių dvasininkų prisiartino, pamaldžiajam tėvui primindamas, kad šis atsistotų ir aukotų mišias už mirusius. Jis dar kartą priminė, o po to pasakė, jog anas nenori atsistoti, kol iš Kverfurto atvyks pamaldžiosios motinos pasiuntinys. Netrukus maldingojo žodžiai išsipildė. Pasiuntinys įžengė į Šventojo Petro bažnyčią ir atsiklaupęs meldėsi Dievui, o paskui įteikė vyskupui atsiųstą raštelį. Šis, jį paėmęs, didžiai nusigando ir, tarsi išvargintas ilgos kelionės, pakilo bei dievobaimingai aukojo mišias už pamaldžiosios motinos ir kitų tikinčiųjų atminimą. Šv. Brunono, vyskupo ir kankinio, Gyvenimo pabaiga.

To paties [šv. Brunono] Kankinystės pradžia

[1.] Šventasis ir šlovingasis popiežius Leonas, regėdamas šventojo Brunono tvirtumą ir norėdamas patenkinti šio dvasios troškimą, suteikęs jam palaiminimą, išsiuntė į Vengriją, idant ten skelbtų Gerąją Žinią. Dievo žmogus ištikimai priėmė Gerosios Naujienos skelbimo tarnystę ir laimingai atvyko į miestą, vadinamą Praha. Kartu su juo keliavo nemažai pagalbininkų.

[2.] Paklausykime, ką veikė geras žemdirbys! Sodino, laistė, rovė piktžoles, laukuose sėjo kviečio sėklą, tai yra dvejopą meilę, būtent Dievui ir artimajam bei su Viešpaties pagalba ten surinko gausų derlių ir šventą tikėjimo prieauglį. Taip pat jis skirstė dvasininkus, steigė bažnyčias ir, pasilikęs ten dvejus metus, jas stiprino. Tačiau kartą nutiko šitai. Garsus Dievo žmogus Bonifacas vieną dieną dievobaimingai aukojo mišias. Perskaitęs Evangelijos skaitinį, ir, Viešpaties įkvėptas, jis užlipo ant pakylos ir perdavė žmonėms šventą tikėjimo paslaptį. Pirmieji miesto gyventojai buvo sužavėti mokymu apie savo išganymą. Kai kurie jų prisijungė, išpažindami Jėzų Kristų ir priėmė krikšto malonę. Tačiau kiti, apimti pikto pavydo, vieningai jį užpuolė, norėdami pastarąjį užmušti lazdomis. Sergėtojas Dievas neužtruko padėti prislėgtai širdžiai ir tuoj pat išgelbėjo nusižeminusį dvasia.

[3.] Minia stovėjo kaip įbesta, negalėdama pajudinti nei tarsi į žemę įaugusių kojų, nei į priekį ištiestų ar aukštyn iškeltų rankų, nepajėgė net nukreipti žvilgsnio. Taigi šitaip pasitarnaujant Dievo galybei, jų stiprybė pranyko lyg dėmė, o jų liežuviai prilipo prie gomurio, tarsi Viešpats juos būtų pavertęs mirties pelenais. Tuo tarpu trečdalis šio miesto stabmeldžių, kurie kartu su tikinčiaisiais buvo suplaukę pasižiūrėti šio neįtikėtino reginio, matydami įvykusį stebuklą, viena širdimi šlovino Dievą, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti. Pagaliau ir anie, atgailos paveikti, ėmė prašyti krikšto malonės. Tokiu būdu jie pagijo. Tądien didelė dalis svetimšalių atsivertė į tikėjimą.

[4.] Nutikus šiems dalykams, didis garsas apie palaimintąjį vyrą Bonifacą pasiekė kunigaikščio Boleslavo (Boleslovas Narsusis – Lenkijos kunigaikštis (992–1025), 1025 m.–pirmasis Lenkijos karalius – red.) ausis. Šis nedelsiant įsakė atvesti jam vyskupą. Dievo kovotojas, jausdamas besiartinančią savo atilsio dieną, apimtas džiaugsmo, švytinčiu veidu drauge su atsiųstaisiais palydovais pasirodė valdovo akivaizdoje. Paklaustas, kas jis toks, iš kur ir kodėl atvykęs, atsakė, jog atvyko dėl valdovo ir visų jo artimųjų išganymo. Tuokart šventyklų žiniai, velnio pavydo sukurstyti neapykantai, sukėlė prieš jį visą liaudį, pareigūnus ir vietininkus, reikalaudami gyvą sudeginti tą, kuris sugriovė dievų šventyklas, o visą tautą apžavėjo magiškomis išmonėmis. Tad jam suteikė galimybę pasirinkti: arba paaukoti nenugalimiesiems dievams, arba būti ištikimam iki galo, liudijant tiesą.

[5.] Taigi buvo sukrauta rąstų krūva, kurios viduryje paliktas perėjimas vienam deginamajam. Kai ugnies liepsna, skleisdama baisų karštį, iš visų pusių apglėbė tuščias laužo vietas, o apačioje buvo sumesti sausi medžiai, kad smarkiai liepsnotų, šventas Dievo žmogus Bonifacijus, neprisidengęs nei skydu, nei šalmu, bet vien tik sustiprintas švento kryžiaus ženklu, ramiai žengė į ugnies liepsnas, atsistojo ir nejudėdamas praleido ištisą dieną ir visą naktį, tarytum būdamas vėsioje vietoje, kad nei viena jo rūbų siūlelė nuo karščio nesudilo. O kai kitos dienos ankstyvą rytą jis visiškai sveikas išėjo iš liepsnos, tarsi iš krintančios rasos, giedodamas šią Dovydo psalmę: “Išmėginai mano širdį, Viešpatie, ir aplankei mane naktį. Ištyrei mane ugnimi, ir štai nerasta manyje nedorybės”, visi, būdami šio nenusakomo reiškinio liudininkais, puolę ant kelių, šlovino jame pasaulio gelbėtoją ir drauge dievobaimingiausiai jo meldė išganingojo krikšto. Net ir karalius bei visi jo didžiūnai, prisimindami šventą tikėjimą, džiaugsmingai pasikrikštijo švęstame vandenyje.

[6.] Pastarojo brolis Zebedas, išgirdęs apie savo brolio atsivertimą, apimtas baisaus pykčio, pasiuntė kareivius, idant šie surastų šventąjį vyrą ir pristatytų jo akivaizdon. Atvykę ginkluoti kareiviai atrado palaimintąjį Bonifacą dievobaimingai aukojant mišiais. Vienas jų begėdiškai ir be galo įžūliai užpuolė šventą žmogų. Jis kardu nukirto ranką, kuria anas laimino auką ir jėga nustūmė pastarąjį nuo altoriaus. Tačiau čia pat, išvydęs viršum kybančią ir šventus ženklus atliekančią ranką, netekęs žado nustėro ir, puolęs prie šventojo kojų, ėmė atgailauti. Tuo tarpu šis, vainikuotas savo kraujo krikštu, ištrūko. Įsiveržus daugybei kitų, vienas jų, išsitraukęs kardą, nukirto jo galvą; vieni iš buvusiųjų išsilakstė, kiti žuvo. Bet laukinė gentis, vis dar nepasisotinusi jo mirtimi, įmetė švenčiausio vyro galvą į upę, vadinamą Alstra. Palaimintasis Brunonas kentėjo 1009 Viešpaties metais vasario 14 d., imperatoriaus Henriko II, palaidoto Bamberge, laikais. Dievobaimingi žmonės, paėmę šventojo Bonifaco kūną, palaidojo jį toje pačioje vietoje, kur Dievas ir šiandien atlieka daug stebuklų per savo tarną Bonifacą.

[7.] O Viešpačiui panorus apreikšti dorybes to, kuris vertai elgėsi jo akivaizdoje ir kurio galva buvo paskandinta tokioje negarbingoje vietoje, nutiko, kad vieną naktį kažkurio didžiūno žvejai, irdamiesi retomis bangelėmis ir ieškodami žvynuotų žuvų pulko, toje vietoje, kur ilgai gulėjo nukirsta švento žmogaus galva, išvydo plaukiojančias švieseles. Irkluotojams galingais irklais skrodžiant patvinusius vandenis, laivelis sustojo, tarsi kažkas jį būtų sulaikęs. Nors siaubingas išgąstis ir netiko vyrų širdims, juos pagavo baimė, tad visi stebėjosi, kas toks galėjo juos užpulti. Prisiminę Jėzaus vardą, šaukėsi jo, ir staiga jiems apsireiškė palaimintasis Bonifacas, vaikštinėjantis virš vandenų gelmės. O šie dar labiau pabūgo, manydami, jog tai vaiduoklis. Tačiau šventas žmogus, išvydęs jų išgąstį, pradėjo juos švelniai guosti, idant nesibaimintų – štai prieš juos tas pats vyras, kurį stabmeldžiai pasmerkė mirti, o galvą įmetė ten, kur Dievo valia plaukiojo žibančios švieselės. Tuo tarpu sugrįžę žvejai šlovino Dievą ir budinčiojo pastangomis įsidėmėjo aną vietą.

[8.] Išaušus rytui, jie atplaukė į paženklintą vietą ir atrado jo galvą. Ją paėmę bei sušaukę to miesto dvasininkus ir liaudį, pagarbiai padėjo galvą šalia Dievo žmogaus kūno, išpažindami Kristų Jėzų pagal priimtą katalikų tikėjimą.

[9.] Tądien prie švento kapo, veikiant Viešpaties galybei, pasirodė daug ženklų. Aklieji Dievo pagalba praregėjo, luoši ir paliegėliai išgijo, ligoniai atgavo sveikatą.

TOKIA ŠVENTOJO VYSKUPO IR KANKINIO BRUNONO KENTĖJIMO PABAIGA.

Išrinktasis vyras Brunonas, popiežiaus siųstas, išvyko ir pasiekė vengrų gentis, garbinančias stabus. Išsiliejus laukiniam genties įtūžiui, nuolankus Dievo kovotojas žuvo.

Malda

Dieve, kuris, būdamas visokeriopo gėrio pradžia ir pabaiga, suteikei save vyskupo ir kankinio palaimintojo Brunono kilmingumui didesnę vertę ir įžiebei jame tokią dievišką meilę, kad dėl tavęs jis ne tik paniekino žemišką prigimtį, bet ir savo kūną, leiski, kad, būdami danguje, jaustume globą to, kurio švento kraujo praliejimą švenčiame žemėje. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Vertė Rytis Lozoraitis 1009 metai: Šv. Brunono Kverfurtiečio misija, parengė Inga Leonavičiūtė, (Fontes ecclesiastici historiae Lituaniae, 5), Vilnius: Aidai, 2006, p. 163, 165, 167, 169, 171.

Pagal www.saltiniai.info

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Šiandien švenčiame šventojo Kazimiero – Lietuvos globėjo šventę!

Šiandien švenčiame šventojo Kazimiero – Lietuvos ir Lenkijos, daugelio vyskupijų, miestų, parapijų, mokyklų, visuomeninių organizacijų ir Lietuvos jaunimo globėjo – šventę. Teigiama, kad Nepriklausomybės kovose dalyvavę lietuviai 1919 m. Jiezno kautynėse danguje išvydo šventąjį Kazimierą su kalaviju rankose ant žirgo. Tai lėmė pergalę prieš gausesnius bolševikų būrius. Nemažai yra kalbama ir apie Šv. Kazimiero padarytus stebuklus. Nemažai tokių stebuklų mini ir įvairūs raštai įžymių žmonių surašyti.

Kazimieras Jogailaitis gimė Krokuvoje, Vavelio karališkojoje pilyje, kaip trečiasis vaikas ir antrasis Kazimiero IV Jogailaičio ir Elžbietos Rakušankos sūnus. Jo, kaip ir kitų brolių, globėjas buvo Janas Długoszas.

Po nesėkmingos karinės-politinės ekspedicijos į Vengriją 1471 m. jis pradėjo ruoštis Lenkijos ir Lietuvos valdovo vaidmeniui. Karalius dalyvavo karūnos tarybos posėdžiuose. 1476 m. jis kartu su tėvu išvyko į Prūsiją. 1478-1481 m. karalius Kazimieras su savo kunigaikščiais Kazimieru ir Janu Olbrachtu gyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Beveik dvejus metus kunigaikštis Kazimieras buvo savo tėvo vietininkas Lenkijos karalystėje. Jis turėjo titulą “secundogentis Regis Poloniae” ir rezidavo Radome. Jo trumpą valdymą gerai vertino to meto žmonės.

Kunigaikštį vis dažniau ėmė varginti negalavimai. Paaiškėjo, kad jis sirgo tuberkulioze. Vėlyvą 1483 m. pavasarį jis buvo atšauktas į Vilnių. Nepaisydamas progresuojančios ligos, jis dalyvavo valstybės valdyme.

Iš to laiko yra dokumentai, kuriuos Kazimieras pasirašė vietoj pakanclerio. 1483 m. pabaigoje Kazimieras kartu su tėvu išvyko į Liubliną, kur vyko Lenkijos karalystės bajorų suvažiavimas.

Tačiau dėl sveikatos jis liko Gardine. 1484 m. vasario mėn. gavęs pranešimą apie sūnaus sunkią būklę, karalius nutraukė posėdį ir grįžo į Gardiną. Tėvo akivaizdoje Kazimieras, iš anksto numatęs savo mirties datą, mirė 1484 m. kovo 4 d. Jis buvo palaidotas Vilniaus katedros Šventojo Kazimiero koplyčioje.

Lietuviai apie Šv. Kazimierą sukūrė ne vieną gražų padavimą. Anot legendos šventasis turi  savo asmeninę kariuomenę. Manoma, kad kareivių eilės glūdi giliai po žeme ties Vilniumi ir Kaunu. Tūkstančiai karių sėdi ant savo žirgų su žibančiais skydais ir geležiniais šarvais. Miega amžinu miegu ir laukia, kada bus pakviesti į pagalbą kovoti su Lietuvos priešais.

Teigiama, kad Nepriklausomybės kovose dalyvavę lietuviai 1919 m. Jiezno kautynėse danguje išvydo šventąjį Kazimierą su kalaviju rankose ant žirgo. Tai lėmė pergalę prieš gausesnius bolševikų būrius. Nemažai yra kalbama ir apie Šv. Kazimiero padarytus stebuklus. Nemažai tokių stebuklų mini ir įvairūs raštai įžymių žmonių surašyti.

Visur buvusiose Lietuvos ir Lenkijos žemėse, taip pat kai kuriuose kituose pasaulio kampeliuose šventojo Kazimiero kultas pasireiškia jo globojamais vyskupijomis, miestais ir bažnyčiomis.

Lietuvoje šventajam Kazimierui skirtų bažnyčių yra beveik visuose didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Utenoje ir kt. Įdomu pažymėti, kad egzistuoja pasauliečių Šventojo Kazimiero ordinas, kurio tikslas – daryti gera Lietuvos visuomenei pagal Šventojo Kazimiero pavyzdį. Ordinui suteikiamas Šv. Kazimiero vardas, pagerbiant Gediminaičių dinastijos karalaičio šv. Kazimiero asmenybę, siekiant jo šventų idealų įgyvendinimo Lietuvoje. Ordino įkūrėjai yra senų ir kilmingų Lietuvos giminių palikuonys (bajorai).

Lenkijoje jis yra Balstogės arkivyskupijos, Drohičino ir Radomo vyskupijos, Radomo miesto ir Poznanės Śródkos rajono globėjas. Šventajam Kazimierui skirtų parapijų Lenkijoje yra praktiškai visuose didžiuosiuose miestuose ir nesuskaičiuojamoje daugybėje mažesnių miestelių. Jis taip pat yra Balstogės ir Radomo mokyklų globėjas. Šventasis Kazimieras taip pat yra Lenkijos monarchistų organizacijos iš Vroclavo skiriamo apdovanojimo – “Šventojo Kazimiero Karaliaus kryžiaus” – globėjas.

Istorinėje Lietuvos dalyje – Baltarusijoje – šventasis Kazimieras yra Gardino ir Pinsko vyskupijų, Žlobino, Lohojsko, Lepelio, Lipniškių ir Riasno parapijų globėjas. Istoriškai šventojo Kazimiero parapijų būta ir Lietuvos Brastoje, Bišankovičiuose, Kamene bei Mohyliavoje.

Pasaulyje šventąjį Kazimierą globoja Maltos riterių ordinas, Palermo miestas Italijoje. Jis taip pat globoja Redemptoris Mater vyskupijos misionierių seminariją Nyderlanduose, Haarlemo-Amsterdamo vyskupijoje, Nieuwe-Niedorp miestelyje. Šventasis Kazimieras yra daugybės lietuvių ir lenkų diasporos bažnyčių Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose pasaulio šalyse globėjas.

Jonas Šaulys

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Šventojo Kazimiero užrašyta giesmė „Omni die“

Šio 63 posmų himno nuorašas buvo rastas kanonizacijos proga 1604 m. atidarytame šventojo karste. Buvo paplitusi nuomonė, kad šv. Kazimieras yra jo autorius, bet ši giesmė yra tik dalis XII amžiaus himnų sekvencijos „Mariale“, kurios autoriumi laikomas Cluny benediktinas poetas Bernhard‘as de Morlay. Ji tapo mylima šventojo malda ir tikra jo gyvenimo programa. Čia pateikiame lotynišką himno tekstą iš De S. Casimiro Poloniae Regis filio, in Regem Hvngariae electo in: Acta Sanctorum Martii a Ioanne Bolando S.J., IV martii, Antverpiae, apvd Iacobvm Mevrsivm, 1668. p. 357, bei pažodinį jo vertimą.

Vertė kun. Edmundas Naujokaitis, Katalikų Tradicija

S. CASIMIRI

ad Beatam Virginem Mariam

hymnus seu oratio quotidiana,

in eius sepulcro reperta.

Omni die dic Mariæ mea, laudes, anima:

Eius festa, eius gesta cole splendidissima.

Contemplare & mirare eius celsitudinem:

Dic felicem genitricem, dic beatam virginem.

Ipsam cole, vt de mole criminum te liberet:

Hanc appella, ne procella vitiorum superet.

Hæc persona nobis dona contulit cælestia:

Hæc Regina nos diuinâ illustrauit gratiâ.

Lingua mea, dic trophæa virginis puerperæ:

Quæ inflictum maledictum miro transfert genere.

Sine fine dic Reginæ mundi laudum cantica:

Huius bona semper sona, semper illam prædica.

Omnes mei sensus ei personate gloriam,

Frequentate tam beatæ Virginis memoriam.

Nullus certè tam disertæ extat eloquentiæ,

Qui condignos promat hymnos eius excellentiæ.

Omnes laudent, vnde gaudent, Matrem Dei Virginem:

Nullus fingat, quòd attingat eius celsitudinem.

Nemo dicet, quantum licet, laudans eius merita:

Eius cuncta sunt creata ditioni subdita.

Sed neccesse, quod prodesse pijs constat mentibus,

Vt intendam, quòd impendam me ipsius laudibus.

Quamuis sciam, quòd Mariam nemo dignè prædicet;

Tamen vanus & insanus est, qui eam reticet.

Cuius vita erudita, disciplina cœlica,

Argumenta & figmenta destruxit hæretica.

Huius mores tanquam flores exornant Ecclesiam;

Actiones & sermones miram præstant gratiam.

Euæ crimen nobis limen paradisi clauserat:

Hæc, dum credit & obedit, cœli claustra reserat.

Propter Euam homo sæuam accepit sententiam:

Per Mariam habet viam quæ ducit ad patriam.

Hæc amanda & laudanda cunctis specialiter:

Venerari & precari decet illam iugiter

Ipsam posco, quam cognosco posse prorsus omnia,

Vt euellat & repellat quæ sunt nobis noxia.

Ipsa donet, vt quod monet natus eius, faciam;

Et finitâ carnis vitâ, lætus hunc aspiciam.

O cunctarum fœminarum decus atque gloria,

Quam probatam & elatam scimus super omnia.

Clemens audi, tuæ laudi quos instantes conspicis.

Munda reos & fac eos bonis dignos cœlitis.

Virga Iessæ, spes oppressæ mentis, & refrigerium;

Decus mundi, lux profundi, Domini Sacrarium;

Vitæ forma, morum norma, plenitudo gratiæ;

Dei templum, & exemplum totius iustitiæ.

Virgo salue, per quam valuæ cœli patent miseris:

Quam non flexit nec allexit fraus serpentis veteris.

Gloriosa & et formosa Dauid Regis filia,

Quam elegit Rex, qui regit & creauit omnia.

Gemma decens, rosa recens, castitatis lilium,

Castum chorum ad polorum quæ perducis gaudium.

Actionis & sermonis facultatem tribue,

Vt tuorum meritorum laudes promam strenuè.

Opto nimis, vt inprimis des mihi memoriam,

Vt decenter & frequenter tuam cantem gloriam.

Quamuis muta & polluta mea sciam labia;

Præsumendum, non silendum est de tuâ gloriâ.

Virgo gaude, quia laude digna es & præmio:

Quæ damnatis libertatis facta es occasio.

Semper munda & fœcunda Virgo tu puerpera.

Mater alma, velut palma, virens & fructifera.

Cuius flore vel odore recreari cupimus:

Eius fructu nos à luctu liberari credimus.

Pulchra tota sine notâ cuiuscumque maculæ,

Fac nos mundos & iucundos te laudare sedulè.

O beata, per quam data noua mundo gaudia,

Et aperta fide certâ regna sunt cœlestia.

Per quam mundus lætabundus vero fulget lumine,

Antiquarum tenebrarum offusus caligine.

Nunc potentes sunt egentes, sicut olim dixeras,

Et egeni fiunt pleni, vt tu prophetaueras.

Per te morum nunc prauorum relinquuntur deuia,

Doctrinarum peruersarum pulsa sunt vestigia.

Mundi luxus atque fluxus docuisti spernere;

Deum qæri, carnem teri, vitijs resistere.

Mentis cursum tendi sursum pietatis studio;

Corpus angi, motus frangi pro cœlesti præmio.

Tu portasti intra casti ventris claustra Dominum

Redemptorem, ad honorem nos reformes pristinum.

Mater facta, sed intacta, genuisti filium;

Regem Regum, atque rerum creatorem omnium.

Benedicta, per quam victa mortis est versutia,

Destitutis spe salutis datur indulgentia.

Benedictus Rex inuictus, cuius mater crederis,

Qui creator ex te natus nostri salus generis.

Reparatrix, consolatrix desperantis animæ:

A pressurâ, quæ ventura malis est, nos redime.

Pro me pete, vt quiete sempiternâ perfruar;

Ne tormentis comburentis stagni miser obruar.

Quod requiro, quod suspiro mea sana vulnera;

Et da menti te poscenti gratiarum munera.

Vt sim castus & modestus, dulcis, blandus, sobrius;

Pius, rectus, circumspectus, simultatis nescius;

Eruditus, & munitus diuinis eloquijs;

Et beatus, & ornatus sacris exercitijs;

Constans, grauis, & suauis, benignus, amabilis,

Simplex, purus & maturus, comis & affabilis;

Corde prudens, ore studens veritatem dicere;

Malum nolens, Deum colens pio semper opere.

Esto tutrix & adiutrix christiani populi:

Pacem præsta, ne molesta nos perturbent sæculi.

Salutaris stella maris salue, digna laudibus;

Quæ præcellis multis stellis atque luminaribus.

Tuâ dulci prece fulci supplices & refoue:

Quicquid grauat & deprauat mentes nostra, remoue.

Virgo gaude, quòd de fraude dæmonis nos liberas:

Dum in verâ & sincerâ carne Deum generas.

Illibata & ditata cœlesti progenie:

Grauidata, nec priuata flore pudicitiæ.

Nam, quod eras perseueras, dum intacta generas:

Illum tractans atque lactans per quem facta fueras.

Mihi mœsto nunc adesto, dans perenne gaudium:

Dona quæso nimis læso optatum remedium.

Commendato me beato Christo tuo filio:

Vt non cadam, sed euadam de mundi naufragio.

Fac me mitem, pelle litem, compesce lasciuiam;

Contra crimen da munimen, & mentis constantiam.

Nec me liget nec fatiget sæculi cupiditas,

Quæ obscurat & indurat mentes sibi subditas.

Nunquam ira, nunquam dira me vincat elatio;

Quæ multorum sit malorum frequenter occasio.

Ora deum, vt cor meum suâ seruet gratiâ,

Ne antiquus inimicus seminet Zizania.

..Da leuamen & tutamen tuum illis iugiter,

Tua festa siue gesta qui colunt alacriter. Amen.

ŠV. KAZIMIERO

himnas arba kasdienė malda palaimintajai Mergelei Marijai, rasta jo karste.

[Raginimas sielai garbinti Mariją]

Kiekvieną dieną skirk Marijai, mano siela, pagyrimus,

Jos šventes, jos darbus garbink žymiuosius.

Apmąstyk ir stebėkis jos prakilnumu,

Girk vaisingą Gimdytoją, girk palaimintą Mergelę.

Ją garbink, kad nuo kalčių naštos tave išvaduotų,

Į ją kreipkis, kad ydų audra tavęs neįveiktų.

Ši asmenybė mums sunešė dangaus dovanas,

Ši Karalienė mus apšvietė dieviška malone.

Mano liežuvi, apdainuok Mergelės Gimdyvės pergales,

Tos, kuri nuostabiu būdu nukreipė skirtą prakeiksmą.

Tark be galo pasaulio Karalienei šlovės giesmes,

Jos gerumą nuolat skelbk, nuolat ją garsink.

Visos mano juslės, šaukit apie jos garbę,

Dažnai atminkit taip palaimintą Mergelę.

[Marijai garbės niekada ne per daug]

Tikrai nė vieno iškalba neiškyla taip aiškiai,

Kad galėtų skelbti jos kilnybės vertus himnus.

Visi tešlovina iš džiaugsmo Dievo Motiną Mergelę,

Bet niekas nesukurs to, kas pasiektų jos aukštybę.

Nieks nepasakys užtektinai, šlovindamas jos nuopelnus,

Jos valdžiai pajungta visa, kas sutverta.

Bet reikia, kad kas aiškiai naudinga pamaldžioms sieloms,

Tai pasirūpinčiau paskirti jos šlovinimui.

Nors žinau, kad nieks negali Marijos tinkamai pagirti,

Bet išpuikęs ir kvailas, kas ją nutylėtų.

Jos protingas gyvenimas ir dangiška drausmė

Sugriovė eretikų įrodinėjimus ir išmones.

Jos bruožai kaip gėlės puošia Bažnyčią,

Veiksmai ir žodžiai rodo nuostabų žavesį.

[Marija – naujoji Ieva]

Ievos kaltė uždarė mums rojaus duris,

O ši, patikėjusi ir paklususi, vėl atveria dangaus skląstį.

Dėlei Ievos žmogus gauna žiaurų nuosprendį,

Per Mariją turi kelią, kuris veda tėvynėn.

Visi ją turi ypatingai mylėti ir šlovinti,

Ją reikia nepaliaujant garbinti bei maldauti.

Jos šaukiuosi, nes suvokiu, kad ji gali tikrai viską,

Kad išrautų ir nuvytų, kas mums kenksminga.

Ji teduoda, kad daryčiau, ką ragina jos Sūnus,

Kad pasibaigus kūno gyvenimui, džiugus jį pamatyčiau.

[Marijos tobulumas]

O visų moterų papuošale ir garbe,

Žinome, kad esi labiau už visas išbandyta ir kilni.

Maloni išgirsk, kuriuos regi atsidavus tavo šlovei,

Nuvalyk kaltus ir padaryk juos vertus dangiškų gėrybių.

Jesės atžala, prislėgtos sielos viltie ir atgaiva,

Pasaulio puošmena, aukštybių šviesa, Viešpaties šventykla.

Gyvenimo paveiksle, papročių mate, malonės pilnatve,

Dievo šventove ir viso teisingumo pavyzdy.

Sveika, Mergele, per kurią vargšams atvertos dangaus sąvaros,

Kurios nepalenkė ir nesuviliojo senojo žalčio klasta.

Garbinga ir daili karaliaus Dovydo dukra,

Kurią išsirinko visa valdąs ir sutvėręs Karalius.

Puošnus brangakmeni, šviežia rože, skaistumo lelija,

Skaisčių chorų, kuriuos į dangų vedi, džiaugsme.

Suteik gabumo veikti ir kalbėti,

Kad uoliai skelbčiau tavų nuopelnų šlovę.

Labai noriu, kad pirmiausia leistum man atminti,

Kad tinkamai ir dažnai giedočiau apie tavo garbę.

Nors žinau, kad mano lūpos nebylios ir suteptos,

Bet tavo garbe reikia didžiuotis, o ne ją nutylėti.

[Marija – tikinčiųjų Motina ir vadovė]

Džiaukis, Mergele, tu esi verta šlovės ir atlygio,

Nes tapai pasmerktųjų išvadavimo priežastim.

Visados tyra ir vaisinga esi, Mergele gimdyve,

Motina maitintoja, lyg palmė žalia ir derlinga.

Tavo žiedais ir kvapu trokštam atsigaivinti,

Tikim, kad jos vaisius išvaduos mus nuo gedulo.

Visa graži, be ženklo kokios nors dėmės,

Padaryk, kad švarūs ir linksmi tave uoliai šlovintume.

O palaiminta, per tave pasauliui duoti nauji džiaugsmai

Ir tvirtu tikėjimu atvertos dangaus karalystės.

Per ją džiugus pasaulis žėri tikra šviesa,

Kurį dengė senųjų tamsybių migla.

Dabar galiūnai liko vargšais, kaip esi pasakiusi,

O skurdžiai pasotinti, kaip tu pranašavai.

Per tave paliekami ydingų papročių klystkeliai,

Trypiami klaidingų mokymų pėdsakai.

Išmokei niekinti pasaulio prabangą ir palaidumą,

Ieškoti Dievo, varginti kūną, priešintis ydoms.

Sielos veržimąsi kreipti aukštyn uoliu pamaldumu,

Spausti kūną, palaužti jaudulius dėl dangaus atlygio.

[Marija – Kristaus Karaliaus Motina]

Tu nešiojai už skaisčių įsčių užrakto Viešpatį

Atpirkėją, kad atstatytum mūs pirmykštę garbę.

Tapus Motina, bet nepaliesta, pagimdei Sūnų,

Karalių Karalių bei visų daiktų Tvėrėją.

Palaiminta tu, per kurią nugalėta mirties klasta,

Paliktiems be išganymo vilties dovanotas atleidimas.

Palaimintas nenugalimas Karalius, kurio Motina esi, kaip tikim,

Kuris, iš tavęs gimęs Tvėrėjas, yra mūs giminės išganymas.

[Marija – visų dorybių Mokytoja]

Atstatytoja, nusivylusios sielos guodėja,

Atpirk mus nuo suspaudimo, kuris ateis blogiesiems.

Melsk už mane, kad džiaugčiaus amžina ramybe,

Kad vargšas nenugrimzčiau į degančią kančios pelkę.

Išgydyk mano žaizdas, to meldžiu, to viliuosi,

Duok tave meldžiančiai sielai malonės dovanų.

Kad būčiau skaistus ir saikingas, smagus, meilus, blaivus,

Pamaldus, tiesus, apdairus, nežinąs lenktyniavimo.

Mokytas ir sustiprintas dieviška iškalba,

Palaimintas ir ginkluotas šventu įgudimu.

Tvirtas, rimtas ir meilingas, geraširdis, meilus,

Paprastas, tyras ir brandus, linksmas ir lipšnus.

Širdimi išmintingas, lūpomis linkęs kalbėti tiesą,

Vengiantis blogo, visad gerbiantis Dievą pamaldžiu darbu.

[Prašymas už liaudį]

Būk krikščionių liaudies globėja ir padėjėja,

Užtikrink taiką, kad sunkūs laikai mūsų netrikdytų.

Sveika, išganinga jūros žvaigžde, verta šlovės,

Tu pranoksti daugybę žvaigždžių ir šviesulių.

Savo meilinga malda prašančius stiprink ir gaivink,

Šalink visa, kas apsunkina ir iškreipia mūsų sielas.

Džiaukis, Mergele, kad išvaduoji mus nuo velnio klastos,

Pagimdžiusi Dievą tikrame ir tyrame kūne.

Nesutepta ir praturtinta dangišku palikuonimi,

Tapusi nėščia, bet nepraradusi drovumo žiedo.

Nes išlikai kokia buvai, gimdydama nepaliesta,

Lietei ir žindei tą, per kurį buvai sutverta.

[Karalaičio prašymas už save]

Man liūdnam dabar padėk, duodama amžiną džiaugsmą,

Meldžiu, dovanok man, labai sužeistam, trokštamų vaistų.

Perduok mane palaimintam Kristui, tavo Sūnui,

Kad nepulčiau, bet išvengčiau laivo sudužimo pasauly.

Padaryk mane švelnų, pašalink ginčus, sulaikyk pasileidimą,

Duok apsaugą nuo prasikaltimo ir sielos pastovumą.

Tegu manęs nevaržo ir nevargina pasaulio godumas,

Kuris aptemdo ir užkietina jam pavaldžias sielas.

Tenenugali manęs niekad pyktis nei pražūtinga puikybė,

Kuri dažnai sukelia tiek daug blogybių.

Melski Dievą, kad mano širdį įkaitintų savo malone,

Kad senasis priešas neprisėtų raugių.

Duok palengvinimą ir savo globą kartu ir tiems,

Kurie tavo šventes bei žygius užsidegę garbina. Amen.

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

1983 M.: APIE KATALIKYBĖS IR TAUTIŠKUMO RYŠIUS LIETUVOJE – Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika

Lietuvoje tautiškumas ir katalikybė yra glaudžiai susieti. Kartais net teigiama, kad katalikybės ir lietuviško tautiškumo reikalai yra beveik neišskiriami, kad lietuvių patriotų veiklos pagrindinis tikslas yra Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynimas.

Šitokį katalikybės ir tautiškumo kone sutapatinimą sukelia įvairūs reiškiniai. Lietuva yra arba kadaise buvo katalikiška šalis. Katalikai kunigai ir pasauliečiai turėjo vyraujantį vaidmenį, atnaujinant lietuvių pasipriešinimo sąjūdį, jame itin aktyviai dalyvauja. Lietuvos katalikų bažnyčios kronika buvo pirmasis ir tebėra svarbiausias pogrindžio leidinys. Kompartija daug kartų yra apkaltinusi Bažnyčią šovinizmu ir nacionalizmo kurstymu bei mėginimu save vaizduoti tautos kultūrinio paveldėjimo sergėtoja.1 Savo ruožtu kai kurie katalikai teigia, kad esą tik katalikai gali būti tikri Lietuvos patriotai.

Tamprių katalikybės ir tautiškumo saitų negalima paneigti, bet vis dėlto jų tarpusavio ryšiai yra labiau sudėtingi ir sąlyginiai negu kartais manoma. Laikydama katalikybę ir tautiškumą pavojingomis buržuazinėmis atgyvenomis, kurias reikia nedelsiant panaikinti, komunistų partija savo jėga, propagandos aparatu bei informacijos šaltinių valdymu privertė jas užimti gynybines pozicijas. Lietuvių kitaminčių tarpe nėra originalių mąstytojų, kurie būtų išvystę savas teologines pažiūras ar naują tautiškumo sampratą, bent kūrybiškai pritaikę senas teorijas dabartinėms sąlygoms. Šitokie teoriniai užsiėmimai yra prabanga ir veikiausiai viršija disidentų sugebėjimus. Tuo tarpu partijos malonę tebeturintys intelektualai puikiai supranta šių temų neliečiamybę. Lietuvių pasipriešinimo sąjūdžio dalyviai nuvokia, kad jų pagrindinis uždavinys yra sulaikyti tolesnius valdžios bandymus suvaržyti religines ir tautines teises bei pakeisti tautinį sąmoningumą.

Lietuviai katalikai ir patriotai yra kovingi, tačiau tik gindami ribotą skaičių minimalinių teisių ir gyvybinių interesų, kurių išlaikymas, jų nuomone, yra būtina sąlyga tolesniam Bažnyčios ir tautos gyvastingumui. Užimtos gynybinės pozicijos yra nemaža dalimi atsakingos už tuos tarpusavio ryšius bei bendrų interesų supratimą, kuris būdingas dabartiniams katalikų ir nacionalistų santykiams.2 Lietuvos katalikų ir nacionalistų galutiniai tikslai nėra visai tapatūs, ir galima juos aptarti vienus nepriklausomai nuo kitų. Bet dabartinėmis sąlygomis katalikų ir nacionalistų siekiai tampa vis panašesni dėl interesų bendrumo, ypač dėl abipusio reikalo turėti draugų ir sąjungininkų kovoje su valdžios kėslais. Tūlas nacionalistas remia Bažnyčią ne dėl įsitikinimo, kad katalikybę ir tautiškumą jungia kokie nors vidiniai ir kone amžini saitai, bet dėl Bažnyčios veiklos, kuri tiesiog ar netiesiog padeda tautiškumo reikalui. O katalikai pritaria nacionalistų norui išlaikyti lietuvių istorinį sąmoningumą bei tradicijas, nes, mėginant įgyvendinti šį tikslą, dažnai pabrėžiamas katalikybės vaidmuo tautos gyvenime. Galima net teigti, kad partijos priešiškumas nacionalizmui ir katalikybei nemaža dalimi atsakingas už šiuolaikinį katalikų ir nacionalistų interesų suartėjimą.

Šiame straipsnyje pirmiausia pažvelgsiu į kai kurias problemas, surištas su katalikybės ir tautiškumo sampratų aptarimu. Tada nurodysiu dalį priežasčių, dėl kurių Katalikų Bažnyčia tapo tautinio paveldėjimo sergėtoja, pabrėždamas, jog šitokio vaidmens pasisavinimas yra šiuolaikinis reiškinys. Aptaręs pagrindines kultūrinio tautiškumo savybes, kurios skatina patriotų ir katalikų bendradarbiavimą, nurodysiu dvi skirtingas katalikybės ir tautiškumo saitų sampratas.

I Tautiškumo ir katalikybės aptarimai

Pagal komunizmo dogmą religija ir nacionalizmas yra buržuazinės praeities atgyvenos, neturinčios tolesnio gyvavimo sąlygų dabartinėje socialistinėje visuomenėje. Religinių ir tautinių jausmų gaivumą iš dalies neva sukelia užsienio reakcionierių veikla, siekianti juos panaudoti ideologinėje kovoje su komunizmu. Atrodo, kad partijai svarbiau tautiškumą pasmerkti negu jį tiksliau apibrėžti. Antai Genrikas Zimanas nurodo įvairių įvairiausias nacionalizmo apraiškas, jų tarpe nepakankamą tautų draugystės ir sąjungos įvertinimą, nepasitikėjimą broliškomis tautomis ir keitimusi kadrais, vieti-ninkiškumą, nepakankamą aktyvumą kovoje prieš nacionalizmą, nacijos specifikos išpūtimą, nacionalinį nihilizmą ir t.t.

Kiekviena apraiška dar suskirstyta į smulkesnes veikos ir neveikos kategorijas. Aplamai šis aptarimas toks platus, kad bet koks valdžios nemalonėn patekęs veikimas gali būti pripažintas nacionalistiniu. Jei komunistai laiko nacionalizmą mirštančia ir kenksminga ideologija, tai pasipriešinimo sąjūdžio dalyviai jį sutapatina su patriotizmu, kuris ištikimas ne valdžiai ar vyriausybei, bet pačiai tautai. Nacionalistai dažnai teigiamai įvertina komunistų smerkiamus poelgius ir laikysenas, ir atvirkščiai. Siekiant šiek tiek suderinti kitaminčių ir kompartijos nacionalizmo sampratas, šiame rašinyje nacionalizmas bus šitaip suprastas: nacionalizmas, tautiškumas, yra įsitikinimų ar laikysenų derinys, pagal kurį tokia ypatinga vertė suteikiama kai kurioms kultūrinėms ar politinėms vertybėms, kurios laikomos būtinomis tautos klestėjimui, kad joms pavojų sukeliantys veiksmai ar politikos kursai laikomi nepateisinami beveik visomis aplinkybėmis, nepaisant jų sukeltų ūkinių ar kitų rūšių pasekmių naudos. Tad nacionalistai mažiau ar daugiau sąmoningai tiki, kad tautos klestėjimą ar išlaikymą užtikrinantiems veiksmams turėtų būti suteiktos tokios teisės ir laisvės, kurias dauguma Vakarų šalių konstitucijų skiria žodžio, sąžinės, susirinkimo ir kitoms laisvėms. Tad nacionalistas gali pasmerkti naujų milžiniškų gamybinių įmonių statybą savo tėvynėje, jei tai reikalautų svetimtaučių darbininkų antplūdžio, nesuderinamo su vietinės tautos kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo puoselėjimu. Nacionalistui net ir gyvenimo lygio pagerinimas nepateisintų tautinei kultūrai padarytos žalos.

Šis nacionalizmo aptarimas turi kelis privalumus. Jis pabrėžia lietuvių nacionalistų įsitikinimą, kad lietuvių kalbos, kultūros ir istorinio sąmoningumo puoselėjimas nėra koks nors antraeilis politinis siekis, kurį galima lengvai paaukoti kitų interesų labui. Aptarimas yra suderinamas su tarybiniu priekaištu, kad nacionalizmas dažnai pasireiškia vietininkiškumu. Be to, aptarimas gerokai skiriasi nuo tų nacionalizmo apibrėžimų, kurie duoda suprasti, jog nacionalizmas yra moraliniu požiūriu nepriimtinas. Pasiūlytas aptarimas yra netaetiškai neutralus, nes jis nepažeidžia paplitusio reikalavimo, kad doroviniai principai būtų visuotini. Pagal šį aptarimą lietuvis nacionalistas nereikalauja savo tautai teisių, kurių jis nėra pasiryžęs pripažinti kitoms panašioms tautoms.

Lengviau apibrėžti kataliko sąvoką, nors gali atsirasti nesupratimų, jei prileidžiama, kad koks nors gana griežtai apibrėžtas neteologinių teigimų rinkinys yra laikytinas katalikišku ir kad dauguma katalikų iš tiesų pritaria šitiems teiginiams. Abi prielaidos yra neteisingos. Katalikai nepriklauso ideologiškai monolitinei organizacijai, kurios nariai turi panašias nuomones svarbiausiais politiniais, kultūriniais ir visuomeniniais klausimais. Iš tiesų katalikams privalu išpažinti tik labai ribotą skaičių teologinių teiginių. Yra katalikų socialistų ir fašistų, šovinistų ir kosmopolitų. Net ir tais atvejais, kai atskiri įsitikinimai ar teiginiai pripažinti katalikiški ta prasme, kad viešoji nuomonė ar tradicija pripratusi juos susieti su neteologiškais Bažnyčios mokymais, buvimas kataliku nėra nei būtina, nei pakankama šių įsitikinimų turėjimo sąlyga. Antai tikintysis gali atmesti tas politines teorijas, kurias Bažnyčia tradiciškai remia, o ateistas gali pritarti Bažnyčiai kaip institucijai ar gerbti jos visuomeninį mokymą.

Tad lietuvių nacionalistinis sąjūdis laikytinas katalikišku dviem skirtingais būdais. Iš vienos pusės, jis gali būti katalikiškas, jei nacionalistų dauguma save laiko mažiau ar daugiau praktikuojančiais katalikais. Iš kitos pusės, nacionalistinį sąjūdį galima vadinti katalikišku, jei jo narių dauguma, nepaisant jų asmeninių religinių įsitikinimų, remia Bažnyčią kaip tautines vertybes puoselėjantį vienetą. Kiek galima spręsti iš pogrindžio spaudos, gana daug tikinčiųjų katalikų redaguoja ar redagavo leidinius bei rašė straipsnius, kurie viešai neskelbė tradiciškai katalikiškų įsitikinimų ar doktrinų, ar pirmon eilėn statė Bažnyčios ar tikinčiųjų teisių reikalo. Ir nors katalikai veikiausiai sudaro veikiųjų tautiškai nusiteikusių pasipriešinimo sąjūdžio dalyvių daugumą, daugelis jų nemano, kad katalikybę ir tautiškumą jungia kokie nors vidaus saitai.

II Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

Dalis Lietuvos katalikų turbūt pritaria gana radikaliai nuomonei, išreikštai pogrindžio spaudoje, kad “Lietuva ateistinė nebus, ji liks krikščioniška, arba jos visai nebus”.4

Nuosaikesni asmenys teigia, kad Bažnyčia yra vienintelė tebeveikianti organizacija, kuri gina lietuviškus reikalus.5 Bet prieš keturiasdešimt metų net ir nuosaikesniam tvirtinimui daug kas nebūtų pritaręs. Bažnyčios sugebėjimas vaizduotis tautinio reikalo gynėja yra įspūdingas ir šiuolaikinis laimėjimas.

Katalikų Bažnyčia nevisada buvo lietuvių gyvenime vienijantis veiksnys, o jos santykiai su tautiškumu buvo gana dviprasmiški. Prasidėjus tautiniam atgimimui, nemaža kunigų, ypač Bažnyčios hierarchų, skeptiškai vertino tautinį sąjūdį, bijodami, kad jis pakenks katalikybei. Buvo ir kunigų, kurie nepripažino jokio skirtumo tarp katalikybės ir prolenkiško nusistatymo ir kuriems lenkų įtakos ir lenkiškumo paneigimas buvo tolygus tikėjimo praradimui.

Kairiųjų ar liberalių pažiūrų intelektualai, išsimokslinę Rusijos universitetuose, aplamai buvo materialistai, kurie ne tik priešinosi Bažnyčios norui turėti vyraujantį vaidmenį visuomenėje, bet ir nuoširdžiai tikėjo, jog tauta klestės tik tada, kada ji nusikratys “religinių prietarų”. Bet jų atsidavimas lietuvybei buvo neginčijamas.

Nuo 1890 iki 1945 gilūs nesutarimai tarp katalikų ir vadinamųjų antiklierikalų smarkiai paveikė lietuvių politinį ir visuomeninį gyvenimą. Jų ginčai buvo aštrūs, dažnai pagiežūs, retai vaisingi ir nemaža dalimi atsakingi dėl demokratijos susmukimo Lietuvoje. Šie nesutarimai ir jų sukelta neapykanta buvo tokie dideli, kad nacių okupacijos laikais pasipriešinimo organizacijos tebesiriejo dėl ideologijos. O komunistų didysis agentas Markulis. Įsiskverbęs į partizanų vadovybės viršūnes, bandė atgaivinti senus ideologinius kivirčus.

Pokario metais Lietuvoje įvyko lūžis Katalikų Bažnyčios vaidmens įvertinime, nes dabar, išskyrus partijai paklusnius žmones, Bažnyčia bene visuotinai pripažinta lietuviško reikalo gynėja. Šis teigiamas Bažnyčios veiklos pripažinimas yra kelių priežasčių išdava. Pirma, net ir baisiausiais Stalino siautėjimo metais Katalikų Bažnyčia išliko nepriklausoma institucija. Nors Bažnyčia kentėjo, jos nariai buvo persekiojami, jos teisės buvo pažeidžiamos, bet Bažnyčios veikimas niekada nebuvo nutrauktas ir visada liko teisėtas. Bažnyčia buvo ir yra vienintelė organizacija Lietuvoje, nepavaldi partijai ir turinti ryšius su nekomunistine Lietuvos praeitimi.6

Antra, kai kurios tarybinės priemonės prieš Bažnyčią sustiprino jos dvasinį autoritetą. Bažnyčios finansinė galia ir jos politinė įtaka sukėlė nepasitenkinimo ir katalikų, ir nekatalikų gretose. Nemaža kunigų buvo kaltinami skirią daugiau dėmesio politinei veiklai ir savo asmeniniams reikalams negu savo tiesioginėms ganytojiškoms pareigoms. Atėmusi Bažnyčios žemes ir turtus, išstūmusi kunigus iš viešojo gyvenimo, sovietų valdžia nejučiomis pakirto pagrindą šiems priekaištams. Nebėra taip lengva apkaltinti kunigus politinėmis ambicijomis, gobšumu, nesidomėjimu savo para-piečių dvasine priežiūra.

Trečia, Bažnyčia yra iš dalies tapusi tautinio pasipriešinimo simboliu, nes nėra kitų pretendentų. Lietuviai liberalai ir intelektualai beveik be išimčių nėra įsijungę į kitaminčių sąjūdį, nors tai daro jų kolegos kitose sovietinėse respublikose, kuriose platesni gyventojų sluoksniai net mažiau remia pasipriešinimo sąjūdį negu Lietuvoje. Kairiųjų ir intelektualų baikštumo priežastys nėra išaiškintos, bet gal kai kurios iliuzijos apie partijos valdžios sušvelnėjimą suvaidino šiokį tokį vaidmenį. Kai septintame dešimtmetyje buvo daugiau intelektualinės laisvės ir ūkio bei gyvenimo lygio kilimas pastovus, dalis intelektualų tikėjo, kad ilgainiui pasikeis partijos valdymo priemonės ir gyvenimas pasidarys labiau perspektyvus. Nors 1963 m. prasidėjo nauja masinė ateizmo kampanija, daug kas galvojo, kad Bažnyčios gynimas ir nuodugnesnių permainų reikalavimas bus bergždžias užsiėmimas ir tik be reikalo suerzins šalies valdovus. Be to, intelektualai lyg ir tikėjo, kad tylus pareigų vykdymas tarnaus savo ir Lietuvos interesams, nes kitu atveju juos pakeistų rusai, kuriems lietuvybės reikalai visai svetimi. Katalikai liko vieni. Net ir dabar asmuo, pasiryžęs viešai reikšti nepasitenkinimą valdžios politika, dažnai prisišlieja prie katalikų, kurių tarpe ras ir bendraminčių, ir paramos. Nėra kitos organizacijos, prie kurios galėtų kitamintis telktis.

Ketvirta, Katalikų Bažnyčia yra gana drąsiai pasipriešinusi valdžios pastangoms iš jos atimti tas teises ir laisves, be kurių negalėtų vykdyti savo dvasines užduotis. Nors kai kurie kunigai ir vyskupai per uoliai taikėsi prie tarybinės tikrovės, daug daugiau dvasininkų liko ištikimi savo principams. Be to, Bažnyčios kontrapuolimas, pradėtas septintojo dešimtmečio pabaigoje, yra laimėjęs nemaža pergalių. Leidžiama Kronika ir kiti pogrindžio leidiniai, veikia Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, kunigai vieningesni (tai liudija pareiškimai, protestuojantys prieš religinių bendruomenių nuostatus, kuriuos pasirašė apie septyniasdešimt nuošimčių kunigų). Katalikams pasisekė užkirsti kelią susikompromitavusių kunigų paskyrimui į vyskupus, padidėjo klierikų skaičius, daug kur priešintasi parapinių komitetų steigimui. Net ir normaliai pesimistiškai nusiteikę Kronikos redaktoriai leidinio dešimtųjų metinių proga pažymėjo, kad Bažnyčia “per dešimtį metų dvasiškai atsinaujino ir išaugo, ypač kokybiškai”.7 Šie laimėjimai ir didėjantis katalikų savimi pasitikėjimas sukelia pagarbą Bažnyčiai.

III Lietuviškas tautiškumas

Per pastarąjį dešimtmetį suaktyvėjo ne tik katalikai, bet ir tautiškai nusiteikę asmenys. Spausdinami tautinio pobūdžio pogrindžio leidiniai, dažniau reikalaujama atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, viešiau minimi reikšmingi istoriniai įvykiai ir tautinės šventės. Savaime aišku, ši veikla toli gražu neprilygsta partizanų pasipriešinimui, kurio pagrindinis siekis buvo nepriklausomybės atkūrimas. Šiomis dienomis net aršiausi nacionalistai nesvajoja apie ginkluotą pasipriešinimą. Nacionalistams reikalavimai atkurti nepriklausomą Lietuvą yra priemonė žmonėms apie Lietuvos okupaciją priminti, jaunajai kartai pamokyti, ateities viltims išreikšti, bet ne dalis konkrečios veikimo programos. Be to, valdžia laiko nepriklausomybės atstatymo reikalavimą išdavyste ir griežtai bei greitai reaguoja. Tai patyrė pasirašiusieji Pabaltiečių memorandumą, reikalaujantį panaikinti Ribbentropo-Molotovo sutarties pasekmes.

Kadangi pasipriešinimo sąjūdžio dalyviai žino, kad savo jėgomis neatkovos Lietuvos laisvės, jie mažiau dėmesio skiria politiniams reikalams. Nesimato ir ryškesnio politinių partijų išsiskirstymo ar politinių partijų užuomazgų. Todėl laikau nesusipratimu kai kurių stebėtojų pastangas priskirti pogrindžio leidinius vienam ar kitam politiniam ar ideologiniam sąjūdžiui. Pogrindžio leidiniai reikšmingiau skirstomi pagal straipsnių konkrečiai apčiuopiamą ir vyraujančią tematiką: ar tai būtų religija ir Bažnyčios reikalai, ar istorija, ar literatūra, ar tautinei kultūrai gresiančių pavojų nagrinėjimas. Bandymas iš turinio nustatyti leidinio politinę ar ideologinę kryptį — tolygus mėginimui, nustačius, kad tortas-pagamintas iš kiaušinių, riešutų, cukraus ir miltų, nurodyti kepėjo tautybę.
Dabarties nacionalistai daugiau dėmesio skiria tų kultūrinių vertybių gynybai, kurių išlaikymas yra būtinas, siekiant, kad svajonės atgauti suverenumą liktų prasmingomis. Tautos surusinimas yra laikomas tikru pavojumi. Alma Mater redaktoriai pirmame vedamajame teigė:

Sunkus dabar mūsų tautai laikotarpis, gal pats sunkiausias iš visų kada nors buvusių Lietuvos istorijoje. Gresia pavojus jau visos tautos egzistencijai. Nors dabar vykdoma ta pati Rusijos okupacijos politika, bet priemonės yra ne tik žiauresnės, bet žymiai rafinuotesnės, todėl ir rezultatai didesni.8

Atseit Maskva ir jos statytiniai yra pasiryžę visomis priemonėmis užtikrinti lietuvių nutautimą ir įsiliejimą į naują sovietinę tautą.

Lietuviai nacionalistai mano, kad ketinama lietuvius nutautinti trimis priemonėmis: a. kalbiniu surusinimu, b. tautinio ir istorinio sąmoningumo sunaikinimu ir c. tautos biologinių pamatų susilpninimu. Pasipriešinimas šiems Maskvos užmojams laikytinas sudėtine nacionalistų siekių dalimi.

Tautiškai nusiteikusių kitaminčių baimė dėl tautos prievartinio surusinimo yra protinių, jausminių ir vertinamųjų elementų derinys, smarkiai paveiktas tautos praeities patirtimi. Normaliomis aplinkybėmis nacionalistai reikalautų ypatingų pastangų tautinei kultūrai išlaikyti, o dabar jie mano, kad Maskva sąmoningai žlugdo kultūrines ir tautines vertybes. Be to, jų nuomone, komunistai nėra lygiai abejingi visų tautų likimui. Kompartija yra aiškiai šališka rusams, kurie kaip pateptosios tautos nariai naudojasi ypatingomis lengvatomis ir privilegijomis. O nacionalistai jaučiasi priklausą dvasiškai ir politiškai subrendusiai tautai, turinčiai garbingą politinio suverenumo ir pasipriešinimo svetimiems okupantams istoriją. Pasididžiavimas tautos praeitimi yra susietas su didėjančia baime dėl ateities. Juk per pastaruosius du šimtmečius, išskyrus trumpą Nepriklausomybės laikotarpį, Lietuva nešė svetimą jungą, o etnografiškai lietuviškų sričių plotas gerokai sumažėjo. Nacionalistai žino, kad devynioliktame šimtmetyje buvo nemaža tikimybė visai tautai nutausti. Pavojus dabar atslūgęs, bet galėtų vėl padidėti, jei lietuviai nebūtų budrūs, o Maskva ryžtingiau mėgintų įgyvendinti numatytą tautų susiliejimą. Sovietų valdžia laikoma carinės Rusijos įpėdiniu, siekiančiu įvykdyti carų norą surusinti imperijos pakraščius. Daug lietuvių nacionalistų jaučia, kad pasipriešinimas sovietinei tautybių politikai yra tik naujas etapas šimtmečius trukusioje kovoje dėl lietuvių tautinės tapatybės ir kad jie įpareigoti nenusileisti Maskvos spaudimui, kaip nenusileido jų protėviai panašiai sunkiomis aplinkybėmis.

Lietuvių kalba: “Ji yra didžiausias mūsų turtas ir nacionalinės kultūros pagrindas”.9 Šis lietuvių kalbos aptarimas, pateiktas Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinės grupės, gana tiksliai atskleidžia daugelio lietuvių įsitikinimą. Lietuvių kalbos būklė yra laikoma vienu tiksliausių pačios tautos padėties rodiklių, o pasikeitimai Sovietų Sąjungos kalbos politikoje dažniausiai nurodo būsimus tautybės politikos pakeitimus. Todėl pogrindžio spauda itin rūpinasi kalbos padėtimi.

Šiuo metu nėra jokio tiesioginio lietuvių kalbos išnykimo pavojaus. Lietuviai sudaro 80 nuošimčių respublikos gyventojų, beveik nėra lietuvių, laikančių rusų kalbą gimtąja kalba, 85 nuošimčiai respublikos jaunimo lanko mokyklas, kuriose lietuvių kalba yra dėstomoji kalba. Vis dėlto nacionalistai rūpinasi ateitimi, būgštaudami, kad rusų kalba brukama į mokslinį ir visuomeninį gyvenimą, tariamai siekiant įdiegti dvikalbystę, bet iš tiesų norint po kiek laiko įvesti vienkalbystę, t.y. visai išstumti lietuvių kalbą iš tautos gyvenimo.

Ypatingą rūpestį sukėlė slaptos rekomendacijos mokslinei praktinei konferencijai “Rusų kalba — TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba”, kuri įvyko Taškente 1979 m. gegužės 22 – 24 d. Pogrindžio spauda pasmerkė rekomendacijas, kurių įgyvendinimu esą siekiama surusinti neslaviškas tautas bei parengti kelią jų dvasiniam sunaikinimui. Ypač buvo piktinamasi dėl rusų kalbos įvedimo vaikų darželiuose bei padidinto rusų kalbos vaidmens aukštosiose mokyklose. Net ir prieš Taškento konferenciją pogrindžio spauda pranešė, kad švietimo ministerija ketina įvesti rusų kalbos mokymą darželiuose,10 ir kad Vilniaus universiteto rektorius davęs nurodymų praplėsti rusų kalbos vartojimą universitete.11 Laisvoji spauda net skelbė, kad aukštiems partijos pareigūnams neoficialiai nurodyta į savo kalbas įterpti ne vien tik rusiškų išsireiškimų, bet net dalį kalbos pasakyti rusiškai.12 Savo ruožtu tautiškai nusiteikę asmenys ragina lietuvius nesiųsti savo vaikų į vaikų darželius, vartoti lietuvių kalbą įstaigų susirašinėjimuose, reikalauti suteikti lietuvių kalbai didesnį vaidmenį viešajame gyvenime.

Istorinis ir tautinis sąmoningumas. Nacionalistai ir katalikai sutaria, kad istorija yra ypač svarbus mokslas, kurio negalima sutapatinti su įvykio chronologinės raidos ar net priežastingumo ryšių nustatymu. Pasak dabartinio LKP ideologinio sekretoriaus Šepečio,13 istorija yra giliai ideologinis mokslas, jos mokytojai nėra tik eiliniai ideologinio fronto darbuotojai. Partijos palaiminimą pelnęs istorinių įvykių aiškinimas yra sudėtinė kiekvieno komunisto ideologinio auklėjimo dalis. Istorijos mokymas turi ugdyti sovietinį patriotizmą, tautų draugystę ir socialistinį internacionalizmą. Lietuvos istorija esą turi būti vertinama klasiniu ir partiniu požiūriu, panaikinus visus buržuazinio nacionalizmo elementus.

Savo ruožtu lietuviai patriotai pabrėžia, kad negalima nuvertinti istorijos reikšmės tautiniam gyvenimui. Istorija yra tautos atmintis, esminė tautinės tapatybės dalis. Patriotams susipažinimas su tautos praeitimi yra beveik dorovinė pareiga, nes tai leidžia lietuviui suvokti komunistų kėslus bei semtis stiprybės iš ankstesnių kartų, sėkmingai kovojusių su carų bandymais pasmaugti lietuvių sąmoningumą. Antai Aušroje rašoma:
Jei priešui pavyks pakirsti mūsų šaknis, įleistas į tautos praeitį, į tėvų ir protėvių dvasinio ir kultūrinio palikimo klodus, jei sutrukdys paveldėtas ir atnaujintas vertybes perduoti savo vaikams — žūsime, žūsime kaip tauta, kaip daug tautų pasaulyje yra žuvę.14

Lietuviai nacionalistai smerkia sovietų propagandistų mėginimus Lietuvos istoriją suvesti į kompartijos ir idėjinių pirmtakų kroniką, kritikuoja besaikį rusų vaidmens pervertinimą, nutylėjimą arba suklastojimą tų faktų, kurie nesuderinami su partijos peršamu įvykių išaiškinimu. Kodėl, kelis kartus klausė pogrindžio spauda, visa Sovietų Sąjunga švenčia Aleksandro Nevskio pergalę prieš vokiečius, o nutylimas Durbės mūšis, per kurį žuvo 150 vokiečių riterių, palyginant su dvidešimt kritusių kovoje su Nevskiu?15 Kai kurie lietuvių rašytojų raštai nespausdinami, nes jie smerkia carinės Rusijos vykdomą lietuvių tautos engimą, o pasipriešinę carizmui rusai vadinami savo tautos geriausiais sūnumis.16 Šiuos lietuvių skundus sukelia pasipiktinimas ir baimė: pasipiktinimas, kad net ir gana kuklūs mažos tautos laimėjimai yra paneigiami; baimė, kad nelygus rusų ir lietuvių istorijos vertinimas yra tik pirmas žingsnis nutautinimo politikoje.

Tautos biologinių pamatų silpninimas. Lietuviai nacionalistai rūpinasi dėl tautos biologinių pamatų silpnėjimo, kuris pasireiškia plintančiu girtavimu, natūralaus prieaugio mažėjimu, svetimtaučių kūrimusi Lietuvoje.

Sovietų Sąjunga beveik neskelbia jokių duomenų apie alkoholizmą, nors aišku, jog padėtis labai rimta. Apskaičiuojama, kad nuo 1960 iki 1978 m. Lietuvos gyventojai išleido penkis kartus daugiau pinigų svaiginantiesiems gėrimams   ir kad, skaičiuojant vienam gyventojui, Lietuvoje daugiau išgeriama net negu Lenkijoje.17

Lietuvos pogrindžio spauda, ypač Aušra, itin daug dėmesio skiria šiai visuomeninei ligai, ragina lietuvius steigti blaivybės draugijas. Valdžia kritikuojama, nes ji nesiima jokių veiksmingų priemonių girtavimo plitimui sustabdyti, o veikiau trukdo mėginimus su alkoholizmu kovoti.

Sunkiau suprasti nacionalistų susirūpinimą dėl svetimtaučių įvažiavimo į Lietuvą bei natūralaus prieaugio sumažėjimą. Juk lietuviai sudaro 80 nuošimčių respublikos gyventojų, o nelietuvių įvažiavimas nėra absoliučiais skaičiais daug padidėjęs. Be to, demografai nenumato jokio didesnio nelietuvių antplūdžio, nes gretimose respublikose gimstamumas net mažesnis, o darbo jėgos stoka panaši.18

Lietuvių nacionalistų rūpestį dėl prieaugio sumažėjimo akivaizdžiai nurodė vienas Tautos kelio bendradarbis. Pasiremdamas tarybinio demografo Urlanio tvirtinimu, kad po trijų šimtų metų iš tūkstančio gyventojų, turinčių po du vaikus telieka tik aštuoni palikuonys, jis apskaičiuoja, kad po panašaus laikotarpio lietuvių gali būti vos dvidešimt tūkstančių.19 Ši fizinio išnykimo baimė stipriai jaučiama, nes gerai žinomas lietuvių Gudijoje likimas ir gana stambus etnografiškai lietuviškų plotų sumažėjimas, įvykęs per pastaruosius du šimtmečius. Kartais teigiama, kad Lietuvos ateities istorija jau dabar rašoma Gudijoje, o tenai ne be partijos pastangų žūsta lietuvių kaimai ir išnyksta lietuvybės pėdsakai.20

Gal pravartu paminėti, kad komunistų milžiniškas propagandos aparatas nelabai veiksmingai kovoja su nacionalistinių nuotaikų plėtra. Sovietų propaganda yra dviašmenė. Iš vienos pusės, ji šlovina tarybinius laimėjimus, ypač ūkio srityje. Iš kitos pusės, mėginama, kuo labiau dergti nacionalizmą ir vadinamąją buržuazinę praeitį. Propaganda nėra labai efektyvi dėl kelių priežasčių. Giriamasi ūkiniais laimėjimais, bet vis dar tebėra dideli plataus vartojimo ir maisto produktų prekių nepritekliai. Gyventojai aplamai žino, kiek aukštesnis Vakarų šalių piliečių gyvenimo lygis. Be to, neigiamo nusistatymo komunistų valdžios atžvilgiu daugiausia nesukelia nepasitenkinimas ūkine politika ir žemas gyvenimo lygis. Tad propaganda nėra nukreipta į tinkamą taikinį.

Patys komunistai pripažįsta savo propagandos trūkumus. 1982 m. balandžio 16 d. įvykusiame LKP CK plenume ideologiniam auklėjimui svarstyti paaiškėjo, kad komunistai tebesirungia su tomis problemomis, kurias žadėjo įveikti prieš kelis dešimtmečius.  Pirmasis sekretorius Griškevičius skundėsi, kad jaunimas per teigiamai traktuoja Nepriklausomybės metus, nesupranta buržuazinės santvarkos nežmoniškumo, o rašytojai vis nepajėgia klasiniu požiūriu vertinti pokario metus.21 Po dviejų savaičių Genrikas Zimanas nurodė, kad esą kai kurie nacionalistai mėgina neapykantą carizmui paversti neapykanta rusų tautai.22 Jis ragino ypatingomis priemonėmis sustiprinti lietuvių ir rusų tautų ryšius, įtikinti lietuvių jaunimą, kad rusai turėjo ir turi vyraujantį vaidmenį, steigiant ir išlaikant Sovietų Sąjungą. Bet jei jaunimas, išauklėtas sovietinėje švietimo santvarkoje, tebėra tautiškai nusiteikęs, tai vyresnieji juo labiau nepasiduoda kompartijos propagandai.

Partijos propagandos veiksmingimą taip pat paveikia neapgalvoti partinių pareigūnų, aktyvistų ir saugumiečių poelgiai. Paminėsiu tik kelis būdingus pavyzdžius. Jie trukdo kovot su alkoholizmu, aštunto dešimtmečio pradžioje persekiojo etnografų grupes, perdėtai apribojo jų veikimą, nutraukė ilgesniam laikui Lituanistinės bibliotekos leidinių spausdinimą. Maža kas tokiais žygiais laimėta, bet tokie veiksmai įtikina gyventojus, kad valdžiai svetimas lietuvybės reikalas.

IV Katalikybės ir tautiškumo saitai

Kadangi didelis nuošimtis lietuvių nacionalistų kitaminčių yra katalikai arba teigiamai nusiteikę katalikybės atžvilgiu, kartais kyla pagunda sutapatinti katalikybę ir lietuvišką tautiškumą. Tai būtų klaida — ir ne vien dėl to, kad ne visi nacionalistai yra katalikai ir kad kai kurie katalikai kreivai žiūri į tautiškumą.

Katalikybės ir lietuviško tautiškumo saitai gali būti vidiniai ar išoriniai. Ryšys laikomas vidiniu, jei žmogus tiki, kad buvimas kataliku yra lietuviško tautiškumo būtina sąlyga; kitaip tariant, jei manoma, kad esminė “gero” lietuvio savybė yra jo katalikiškumas. Katalikybės ir tautiškumo saitas pripažįstamas išoriniu, jei asmuo yra įsitikinęs, kad dabartinėmis aplinkybėmis Bažnyčia ugdo ir gina esmines tautines vertybes, nors to nereikalauja ganytojiškų įsipareigojimų įgyvendinimas. Išorinių saitų sampratos šalininkai mano, kad šiuolaikinės katalikybės paslaugos tautiškumui yra sąlyginis reiškinys. Dabartinė Bažnyčia priešinasi rusinimui ir mėginimams klastoti Lietuvos istoriją, smerkia abortus ir alkoholizmą, siekia puoselėti lietuviškas tradicijas, gimtosios kalbos vartojimą. Bažnyčia laimi nacionalistų paramą ir pasitikėjimą dėl šių veiksmų. Savaime aišku, išorinių saitų sampratos  šalininkų  įsitikinimas,  kad dabartinė

Bažnyčios ir tautiškumo sąjunga yra sąlyginė, nereiškia, kad jie ją laiko trumpalaike arba atsitiktine. Kartais vidinių saitų sampratos šalininkai gana kategoriškai pasisako. Antai Aušrelės redaktoriai pažymi, kad kiekvienas lietuvis turėtų būti katalikas ir gyventi taip, kaip Evangelija sako, o lietuvių tauta bus gyva tol, kol bus gyva Lietuvos Katalikų Bažnyčia.23Panašiai išsireiškė ir vienas Aušros bendradarbis, būtent: “Lietuva ateistinė nebus, ji liks krikščioniška, arba jos visai nebus”.24 Kronika pažymi, kad lietuviams tapus ateistais ir užmiršus savo krikščioniškas ir kultūrines tradicijas, susidarys sąlygos lietuviams nutautėti.25 Kitas pogrindžio spaudos bendradarbis aiškina, kad katalikas lietuvis nepasidarys rusu, bet lietuvis ateistas, nesusipažinęs su savo tautos praeitimi, gali net remti kompartijos rusinimo kėslus, jei iš tokio elgesio jam asmeniškai bus naudos.26 Vidinių saitų sampratos šalininkų buvimą įrodo ir tai, kad pogrindžio spauda kartais pažymi, jog yra ir gerų ateistų. Tai toks savaime suprantamas reikalas, kad nereikėtų jo teigti, jei nebūtų žmonių, kurie jį neigtų.

Vidinių saitų sampratos rėmėjai yra linkę sutapatinti tapimą ateistu su oportunizmu. Jie mano, kad žmogus pasidaro bedieviu karjeros sumetimais. Be to, jei žmogus paneigs Dievą dėl asmeninės naudos, tai jis veikiau atsisakys ir savo tautos, nes partijai rūpi, kad jos nariai būtų ne vien tik kovingi ateistai, bet ir geri internacionalistai. Pravartu pažymėti, kad pogrindžio spauda dažnai vartoja žodį “ateistas”, nurodydama ne tiek tuos asmenis, kurie netiki Dievo buvimu, kiek vadinamuosius kovingus ateistus, t.y. partijos aktyvistus, mokytojus ir propagandistus, kurie agresyviai mėgina sunaikinti religiją, persekioja ir siekia įbauginti tikinčiuosius. Tad ateistų smerkimas nevisada reiškia visų netikinčiųjų niekinimą.

Pagal išorinių katalikybės ir tautiškumo saitų sampratą Bažnyčia tarnauja tautos interesams, bet tai daro sąlygiškai ir netiesiogiai. Bažnyčia galėtų ištesėti savo ganytojiškus įsipareigojimus, neskirdama dėmesio tautiniams reikalams. Bet dabartinėmis aplinkybėmis ir dėl daugumos katalikų pasauliečių ir kunigų nusistatymo Bažnyčia yra pagrindinė tautinio reikalo gynėja, ir jos interesai mažai kuo skiriasi nuo nacionalistų. Katalikai ir nacionalistai rūpinasi tautos ir Bažnyčios gynimu, iš dalies savo interesų skatinami. Ieškodama naujų narių arba mėgindama išlaikyti tautos tikėjimą, Bažnyčia gali remtis gyventojų tautinėmis nuotaikomis, jiems nurodyti, kad katalikybė yra tradicinis lietuvių tikėjimas ir kad, tapdami ar likdami katalikais, lietuviai atsiriboja nuo partijos ir jos peršamo internacionalizmo. Katalikai nurodo, kad “lietuvis, kovojąs prieš Bažnyčią, yra savo tautos duobkasys, nes Bažnyčia yra vienintelė dar neuždrausta įstaiga, kovojanti už lietuviškų tradicijų išsaugojimą”.27 Daug nacionalistų veikiausiai pritartų grupės, pasivadinusios Vilniaus lietuvišku jaunimu, tvirtinimui, kad Bažnyčia yra jų didžiausias sąjungininkas.28 Išorinių saitų sampratą gana vaizdžiai išdėsto vienas Tautos kelio bendradarbis:
Religija ir Katalikų Bažnyčia ir dabar yra svarbiausias tautinės dvasios gaivinimo, moralinio tautos stiprinimo židinys. Bažnyčia, gindama šeimos pastovumą, kovodama prieš girtavimą, palaidumą, negimusios gyvybės žudymą ir kitus neigiamus reiškinius, stiprina tautos gyvybines bei moralines jėgas ir palengvina vesti kovą dėl tautos egzistencijos.29

Nacionalistas gali katalikus raginti rūpintis tautiniais reikalais, nes lietuvių tautinio sąmoningumo sunaikinimas sužlugdytų tą tautinį vienetą, kuriuo remiasi Bažnyčia.

Katalikai ir nacionalistai vieningai priešinasi komunistų pastangoms perrašyti Lietuvos istoriją bei sunaikinti tautos istorinį sąmoningumą. Jie vienodai tvirtina, kad Lietuvos istorija nesiriboja komunistų partijos praeitimi ir pabrėžia išskirtinius Lietuvos ryšius su Vakarais. Yra ir skirtumų vertinant Lietuvos praeitį. Nacionalistai dažniau pamini Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės didybę, kuri itin pasireiškė dar pagonių laikais. Katalikai greičiau pamini Bažnyčios vaidmenį steigiant Vilniaus universitetą ir keliant kultūrinį gyvenimą, nurodydami Bažnyčios teigiamą įnašą tautos klestėjimui bei aiškindami, jog katalikybė yra sudėtinė Lietuvos istorijos dalis. Nacionalistas pritaria šiems katalikų tvirtinimams, išryškinantiems lietuvių savitumą ir tai, kuo jie skiriasi nuo kitų sovietinių tautų. Matyt, kad šitie teigimai daro savo, nes neseniai tarybinė spauda paskelbė du ilgus ir gana sudėtingus straipsnius, kurie mėgina nuvertinti katalikybės vaidmenį Lietuvos istorijoje.30

Bažnyčios mokymas bei pasauliečių ir kunigų veikla palengvina nacionalistui kovoti su tautos biologinių pamatų silpnėjimu. Katalikų Bažnyčia tradiciškai kovoja su girtavimu ir remia blaivybės sąjūdį. Jei lietuviai elgtųsi taip, kaip moko Bažnyčia apie abortus ir priemones prieš nėštumą, padidėtų gimstamumas. Mišrios vedybos tarp lietuvių ir slavų dažnai nepriimtinos ir katalikams, ir nacionalistams: katalikams — dėl religinių priežasčių, nacionalistams — dėl tautinių sumetimų. Bažnyčios noras išlaikyti lietuvių tautinį sąmoningumą užtikrina jos paramą pastangoms sustiprinti lietuvių kalbos vartojimą bei vaidmenį viešajame gyvenime.

Tad išorinių saitų sampratos šalininkui Bažnyčios konkreti veikla ir jos nusistatymas tautos likiminiais klausimais paverčia ją tautiškumo tvirtove, o ne koks nors tiesioginis ryšys tarp katalikiško tikėjimo ir patriotizmo. Nacionalistas rems Bažnyčią tol, kol jos veikla tarnauja tautos interesams. Jis gerai žino, kad, partijai nuslopinus Bažnyčią ar smarkiai suvaržius jos veikimo laisvę, jis netektų savo didžiojo sąjungininko. Bet išorinių saitų sampratos rėmėjams katalikybės ir tautiškumo saitai vis dėlto yra sąlyginiai, tad jie gali įsivaizduoti aplinkybes, kurios nutrauktų jų bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, santykiai nutrūktų, jei Bažnyčia taptų paklusni
Maskvos užgaidoms ar į tautinio pasipriešinimo sąjūdį įsijungtų daug kovingų ateistų.

Reikia pabrėžti, kad dauguma vidinių saitų sampratos rėmėjų pritartų tvirtinimams apie Bažnyčios ir nacionalistų bendrus interesus. Tačiau jie laiko teisingais du tvirtinimus, kurių nepriimtų išorinių saitų sampratos šalininkai, būtent, kad Bažnyčios veikla visada tarnaus lietuvių tautos interesams ir kad lietuviais patriotais su labai mažom išimtim gali būti tik katalikai.

Aptarti vidinių ir išorinių saitų sampratų šalininkai yra Makso Weberio pobūdžio “idealūs tipai”. Tikrovėje ne visi nacionalistai sąmoningai pritaria vienai ar kitai sampratai. Dažnai asmens galvojime šių sampratų elementai gali susimaišyti, nebūti taip griežtai atskirti. Be to, nenagrinėjau dorovės vaidmens šių dviejų sampratų šalininkų mąstysenoje. Nemaža nacionalistų tiki, kad katalikybė tarnauja tautos reikalams, palaikydama tas dorovines savybes, be kurių tautos derooralizuojasi ir sukrinta. Kitaip tariant, jiems dorovė yra tarpininkas tarp katalikybės ar religijos aplamai ir tautinių reikalų. Jei asmuo mano, kad dorovės negali būti be religijos, jis labiau priskirtinas prie vidinių saitų sampratos rėmėjų. Jei kam religija yra tik vienas iš dorovę palaikančių veiksnių, tas labiau priklauso išorinių saitų sampratos šalininkams.

Kiek galima spręsti iš pogrindžio spaudos ir žinių apie pasipriešinimo sąjūdį, atrodytų, lyg yra daugiau išorinių negu vidinių saitų sampratos rėmėjų. Įsidėmėtina, kad didele dalimi lietuviai nacionalistai ir katalikai veikė vieni nepriklausomai nuo kitų, nors jų veikla buvo lygiagretė. Gana plačiai paplitusi nuomonė, kad nuo pat pradžios Kronika lygiai rūpinosi katalikų ir nacionalistų reikalais, nėra pagrįsta. Kronika beveik vien pranešinėjo apie Bažnyčios reikalus, net ir Kauno riaušes tik prabėgomis paminėdama. Nors Bažnyčia vaizduojasi tautinių interesų gynėja, jos hierarchija ir net kovingesni kunigai aplamai vengia dalyvauti aiškiai nacionalistinėje veikloje, gal bijodami, kad toks įsivėlimas suteiktų komunistams progą griežčiau nuslopinti veikliausius kunigus. Valdžia galėtų savo veiksmus pateisinti kaip kovą su politiniu ekstremizmu, nepažeidžiančią konstitucijoje garantuotą sąžinės laisvę.31 Būta ir išimčių. Antai kunigai labai aktyviai dalyvavo Vytauto Didžiojo mirties penki šimtai penkiasdešimtųjų metinių neoficialiame minėjime.32 Nors per anksti nustatyti, ar tai buvo pavienis įvykis, ar naujos rūšies veiklos pradžia, tarybinė spauda vis daugiau paskelbia straipsnių apie katalikybės vaidmenį Lietuvos istorijoje. Šie straipsniai mėgina nuvertinti katalikų įnašą ir aiškina, kad katalikybės ir tautiškumo ryšiai yra grynai atsitiktiniai. Atrodo, jog kompartija sieks įtikinti nacionalistus, kad katalikai nesą jų draugai, o katalikams nurodys, kad nacionalistinių siekių gynimas nėra jų tikėjimo dalis ir, be to, dar yra pavojingas, nes valdžia gali jį laikyti politine veikla.

Kol kas katalikų ir nacionalistų santykiai yra buvę labai šilti. Bažnyčią ir kunigus, ypač kai kuriuos vyskupus ir aukštesnius pareigūnus, labiausiai kritikuoja kiti kunigai. Pogrindžio spauda yra paminėjusi tik du atvejus, kad kitaminčiai kritikuotų religinių laisvių gynimo sąjūdį. Bet abu kartu tai darė praktikuojantis katalikas Antanas Terleckas. Yra kai kurių nesusipratimų. Kitaminčiai kartais teigia, kad kunigai per mažai savo didesnių išteklių skiria tautinio polinkio pogrindžio spaudai remti. Savo ruožtu katalikai kartais priekaištauja kitiems, kad per mažai esą kairiųjų ir intelektualų — gydytojų ir mokslininkų — įsijungusių į pasipriešinimo sąjūdį. Šie maži nesutarimai nepakenkia geriems ryšiams.

Dauguma Lietuvos pogrindžio leidinių, nepaisant, ar jie daugiau dėmesio skiria katalikybės ar tautiškumo reikalams, turi arba katalikus redaktorius, arba leidėjus, arba bendradarbius. Paaiškėjo, kad ir tokie leidiniai, kaip Laisvės šauklys, Vytis ir Perspektyvos, kuriuos kai kurie stebėtojai Vakaruose vadino nekatalikiškais, buvo katalikų redaguojami arba jų stipriai remiami.

Kadangi katalikai sudaro didžiąją dalį aktyvių pasipriešinimo sąjūdžio narių turbūt net ir nacionalistiniame sparne, reikia pripažinti, kad nėra labai tikslu rašyti apie nacionalistus ir katalikus kitaminčius, lyg tai būtų dvi atskiros grupės. Juk tas pats asmuo dažnai yra ir nacionalistas, ir katalikas, bet tik daugiau laiko skiria arba tautiniams, arba katalikų reikalams. Būtų tiksliau kalbėti apie labiau katalikišką ir labiau tautišką pasipriešinimo sąjūdžio sparną. Taigi, katalikas Terleckas dirbo tautinį darbą, o nemažesnis patriotas kun. Svarinskas daugiau gynė tikinčiuosius. Pabrėžtina ir tai, kad šitoks pareigų ir darbų suskirstymas suderinamas su išorinių saitų samprata. Antai vieni, ramiai dirbdami, gali daugiau išteklių skirti tautinei sąmonei stiprinti, kad šitokia veikla būtų ir Bažnyčiai naudinga, o kiti — pasišvęsti Bažnyčios reikalams, įsitikinę, kad jų darbas turės teigiamų pasekmių ir tautai.

KĘSTUTIS K. GIRNIUS

1983 m. 3 gegužė-birželis

IŠNAŠOS

1.    1974 m. LKP CK surengtos teorinės praktinės konferencijos rekomendacijos nurodė: “Bažnyčia vaizduoja esanti kultūrinio praeities palikimo, nacionalinių tradicijų ir pa pročių tikroji saugotoja. Ji neretai religines tradicijas sutapatina su nacionalinėmis, vaizduoja esant nacionalinių interesų gynėja. Ideologinio darbo praktika ir jos tobulinimas (Vilnius, 1974), p. 337.
2.    Vartoju žodį “nacionalistas” kaip “patrioto” ir “tautiškai nusiteikusio asmens”  sinonimą ir be to neigiamo atspalvio, kuris prie jo prikergtas Sovietų Sąjungoje. Šiek tiek vėliau pasiūlau konkretesnį žodžio apibrėžimą.
3.    Genrikas Zimanas, Per suklestėjimą į vienybę (Vilnius, 1968), p. 310.
4.    Aušra, 1980, Nr. 23.
5.    Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika (toliau — LKBK), Nr. 17. Jis buvo išleistas 1975 m.
6.    Tai pripažįsta ir aukšti komunistų pareigūnai, kaip Zimanas, ten pat. p. 327.
7.    LKBK, 1982, Nr. 51.
8.    Alma Mater, 1979, Nr. 1.
9.    Aušra, 1979, Nr. 19.

10.    Aušra, 1978, Nr. 11.
11.    Aušra, 1978, Nr. 12.
12.    Aušra, 1979, Nr. 15.
13.    Lionginas Šepetys, Kilni istorijos mokytojų pareiga. Kn.: Liudmila Faturova ir Antanas Raupys (sud.), Šiuolaikinė ideologinė kova ir istorijos dėstymo uždaviniai mokymo įstaigose (Kaunas, 1979), p. 5.
14.    Aušra, 1979, Nr. 19.
15.    Aušra, 1978, Nr. 10 ir Aušra, 1980, Nr. 20. Pirminis šaltinis yra Livonijos Rimuota Kronika, linijos 2225-2263.
16.    Šitokie skundai išreikšti Aušroje, 1979, Nr. 16 ir Alma Mater, 1979, Nr. 1.
17.    Šiuo klausimu žiūrėkite Saulius Girnius, Alcoholism and Efforts to Form a Temperance Movement in Lithuania, Radio Liberty Research, December 11, 1980.
18.    Antanas Merčaitis, “Kas paaiškėjo, kai mus surašė” . . ., Švyturys, 1980, Nr. 13, p. 16.
19.    Tautos kelias, 1980, Nr. 1.
20.    Apie lietuvių padėtį Baltarusijos respublikoje, 1978.
21.    Tiesa, Balandžio 18, 1982.
22.    Genrikas Zimanas, “Internacionalistinis ir patriotinis auklėjimas”, Tarybinis mokytojas, Gegužės 1, 1982.
23.    Aušrelė, 1978. Panašiai pasisakyta ir Aušroje, 1980, Nr. 23.
24.    Aušra, 1980, Nr. 23.
25.    LKBK, 1974, Nr. 10.
26.    Aušra, 1978, Nr. 12.
27.    LKBK, 1975, Nr. 17.
28.    Aušra, 1981, Nr. 26.
29.    Tautos kelias, 1981, Nr. 3.
30.    Antanas Balsys, “Lietuvių tauta ir katalikybė”, Tarybinis mokytojas, 1982, liepos 28 ir 30, ir Jonas Aničas, “Klerikalinis antikomunizmas ir ‘Lietuvos kataliko’ koncepcija”, Literatūra ir menas, 1982, Nr. 13.
31.    Ši baimė nėra be pagrindo, nes minėtame LKP CK plenume Griškevičius pabrėžtinai pavadino aktyviųjų kunigų veiklą “politine”. Tiesa, 1982 balandžio 18.
32.    .32.   Vytis, 1980, Nr. 6.

Categories
LIETUVOS ISTORIJA NUOMONĖS

Sovietų valdžia teigiamai vertino Bažnyčios liturginę reformą!

Nesutinkame su daugeliu šio straipsnio išvadų, tačiau norime atkreipti dėmesį į faktus: “Siekdamas įgyvendinti Bažnyčios atsinaujinimo idėją Vatikano II Susirinkimas ypač daug dėmesio skyrė liturgijos atnaujinimui ir ugdymui. Liturgijos reformavimo pagrindai buvo išdėstyti jau pirmajame Susirinkimo dokumente – Liturginėje konstitucijoje Sacrosantum Concilium (priimtoje 1963 m.). Šią reformą įgyvendinti Lietuvoje sovietų valdžia leido, nes valstybinis aparatas buvo įsitikinęs, kad liturginių apeigų reformavimas dėl skeptiško daugumos dvasininkų nusistatymo šiuo klausimu netaps religinės veiklos aktyvėjimo priežastimi. Todėl buvo gautas sovietų valdžios sutikimas oficialiai išleisti liturginei reformai reikalingą literatūrą lietuvių kalba”.

Egidijus Jaseliūnas:

“Vatikano II Susirinkimo nutarimų įtaka katalikiškojo pasipriešinimo”

ĮVADAS

Negausioje istoriografijoje, nagrinėjančioje katalikiškojo pasipriešinimo sovietų valdžiai judėjimą Lietuvoje, Vatikano II Susirinkimo įtaka nesulaukė deramo dėmesio. Algirdas Jakubčionis, apžvelgdamas atviros Bažnyčios opozicijos susiformavimo priežastis ir jos raidą XX a. aštuntajame dešimtmetyje, tik paminėjo kai kuriuos aktualesnius Susirinkimo iškeltus reikalavimus ir nurodė, jog sovietų valdžia stengėsi užkirsti kelią tokių reikalavimų įgyvendinimui. Arūnas Streikus, pabrėžęs, jog atviras katalikiškas pasipriešinimas subrendo reflektuojant Bažnyčios padėties raidą per visą sovietų okupacijos laikotarpį, teigė, kad tam tikrą poveikį šio pasipriešinimo kilimui turėjo ir Vatikano II Susirinkimas; jis šį poveikį priskyrė prie septintojo dešimtmečio pabaigoje pasipriešinimą „išlaisvinusių faktorių“. Vis dėlto ir šio istoriko darbuose tiesioginė Susirinkimo įtaka tikinčiųjų bendruomenės laikysenai sovietinės sistemos atžvilgiu nebuvo plačiau aptarta. Tačiau A. Streikus, nuodugniai tyrinėdamas sovietų valdžios politiką Bažnyčios atžvilgiu (taip pat SSRS ir Vatikano santykių poveikį šiai politikai), daug dėmesio skyrė komunistinės sistemos laikysenos pokyčiams dėl Susirinkimo įtakos ir pabrėžė, kad sovietų režimo požiūris į Susirinkimo iškeltą Bažnyčios atsinaujinimo idėją nebuvo vienprasmis, t. y. nors tikėtasi palankesnio Bažnyčios požiūrio į komunizmą, sovietų valdžią gąsdino Bažnyčios pastangos aktyvinti bei plėsti veiklą visuomenėje.

Apibendrinant istoriografiją šia tema galima teigti, kad katalikiškojo pasipriešinimo judėjimą, jo tikslus bei pobūdį nulėmę veiksniai istoriniuose tyrimuose yra traktuojami per Bažnyčios ir valstybės santykių prizmę ar yra siejami su tarptautinės situacijos, vidaus politinės padėties pokyčiais bei visuomenės raidos tendencijomis. Bažnyčios kaip atskiro instituto, išsiskiriančio savo vidaus sandara bei specifiniu vaidmeniu visuomenės gyvenime, raidos veiksnys juose atskleistas nepakankamai. Tam įtakos turėjo ir istoriografijoje vyraujanti nuostata, kad pasipriešinimas sovietinei sistemai (tiek katalikiškasis, tiek tautinis), egzistavęs Lietuvoje per visą sovietų okupacijos laikotarpį, buvo vietinio pobūdžio reiškinys.

Nagrinėjamu klausimu vertingi yra ir bendresnio pobūdžio veikalai, kuriuose tiriama Rytų ir Vidurio Europos sovietinių šalių Bažnyčių laikysena komunistinių režimų atžvilgiu. Išskirtinas G. Weigelio darbas; jame, remiantis Lenkijos Bažnyčios hierarchijos po 1989 m. viešai išsakytomis mintimis, aptartas ir Vatikano II Susirinkimo poveikis Lenkijos Bažnyčios gyvenimui bei jos kovai su sovietine sistema. Apibendrindamas šį poveikį ir pritaikydamas jį bendrai katalikų judėjimo už žmogaus teises raidai, G. Weigelis pažymėjo, kad Bažnyčios požiūriui į komunizmą tiesiogiai svarbūs buvo du Susirinkimo dokumentai: „Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje“ ir „Tikėjimo laisvės deklaracija“. Pastarąją deklaraciją autorius išskyrė kaip turėjusį didesnę bei ilgalaikę įtaką dokumentą, kuris, įtvirtindamas naują Bažnyčios vaidmens visuomenėse traktavimą (Bažnyčios kaip defensor hominis) bei naują Bažnyčios požiūrį į tikėjimo laisvę, suteikė tvirtesnį teologinį ir moralinį pagrindą katalikiškajam žmogaus teisių judėjimui moderniaisiais laikais; dėl to tikėjimo laisvės principas įgijo realią galią žmonių ir tautų gyvenime.

Atskirai paminėtini ir Vatikano II Susirinkimo atgarsių Lietuvoje vertinimai, kuriuos pateikė bei masiškai tiražavo sovietinė propaganda jau nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios. Remdamiesi tokiais ateistinės propagandos ideologizuotais vertinimais, kai kurie Lietuvos dvasininkai Susirinkimo nutarimų įgyvendinimą laikė galimybe pasinaudoti Susirinkimo nubrėžtais veiksmingesniais veiklos būdais bei priemonėmis siekiant prisitaikyti prie naujų sąlygų. Be to, Susirinkimo paskelbtos atsinaujinimo idėjos poveikis buvo traktuojamas ir kaip Vatikano siekimas sustiprinti Bažnyčios pozicijas Lietuvoje remiantis būtent dvasininkija, todėl ateistinėje propagandoje daugiausia dėmesio buvo skiriama liturginės reformos, kuri vertinta kaip plačiausiai Lietuvoje vykdoma atsinaujinimo reforma, eigai (nors ir buvo teigiama, kad šių idėjų įgyvendinimas Lietuvoje nelabai tepadėjo suaktyvinti tikinčiųjų religinį gyvenimą).

BAŽNYČIOS ATSINAUJINIMO IDĖJOS VAIDMUO KATALIKIŠKOJO PASIPRIEŠINIMO RAIDOJE

Atsinaujinimo samprata

Vatikano II Susirinkimas buvo pastoracinio pobūdžio. Pastoracinis tikslas buvo suvokiamas kaip apimantis vidinį Bažnyčios atsinaujinimą, Evangelijos paskleidimą visame pasaulyje ir dialogo su dabartiniu pasauliu užmezgimą. Nubrėžęs vidinio atsinaujinimo proceso, kaip Bažnyčios ištikimybės savo pašaukimui ugdymo, sampratą, Susirinkimas įtvirtino ir Bažnyčios, kaip pačia savo esme pašauktos nuolatinei reformai, traktavimą. Susirinkimas nurodė, kad atsinaujinimas yra pasiekiamas „gyvo ir brandaus tikėjimo, išmokyto aiškiai įžvelgti sunkumus ir sugebančio juos nugalėti, liudijimu“. Taigi Vatikano II Susirinkimo nutarimuose išryškėjo pagrindinis Bažnyčios siekis įgyvendinti atsinaujinimo idėją, kurios tikslas – kuo giliau ir plačiau skleisti dabartinėse visuomenėse krikščionybės doktriną. Todėl Bažnyčiai neišvengiamai iškilo būtinybė Visuotinio Susirinkimo mastu įvertinti dabarties laikais susidariusias naujas gyvenimo sąlygas ir, atsižvelgiant į visuomenių pokyčius, pakeisti savo veiklos formas bei pobūdį šiose visuomenėse, o tai savaime turėjo keisti Bažnyčios sampratą, jos vaidmenį politinėse, socialinėse ir kultūrinėse bendruomenėse.

Liturginės reformos atgarsiai pasipriešinimo judėjime 

Siekdamas įgyvendinti Bažnyčios atsinaujinimo idėją Vatikano II Susirinkimas ypač daug dėmesio skyrė liturgijos atnaujinimui ir ugdymui. Liturgijos reformavimo pagrindai buvo išdėstyti jau pirmajame Susirinkimo dokumente – Liturginėje konstitucijoje Sacrosantum Concilium (priimtoje 1963 m.).

Šią reformą įgyvendinti Lietuvoje sovietų valdžia leido, nes valstybinis aparatas buvo įsitikinęs, kad liturginių apeigų reformavimas dėl skeptiško daugumos dvasininkų nusistatymo šiuo klausimu netaps religinės veiklos aktyvėjimo priežastimi. Todėl buvo gautas sovietų valdžios sutikimas oficialiai išleisti liturginei reformai reikalingą literatūrą lietuvių kalba; tuo pat metu valdžia šiek tiek susilpnino ir pastoracinės veiklos kontrolę (nors bandymai legaliai spausdinti katechetinio ar teologinio pobūdžio literatūrą ir toliau buvo atmetami).

Tačiau ši liturginių apeigų atnaujinimo idėja sukėlė valdžiai nelauktą kai kurių dvasininkų reakciją: dvasininkai reikalavo ir kitų reformų bei iškėlė būtinybę imtis naujų, įvairiapusiškesnių priemonių tiems pokyčiams Bažnyčioje vykdyti.

Antai vysk. Liudvikas Povilonis teigė, kad „Lietuvoje svarbiausias rūpestis turi būti ne liturginė reforma, o kunigijos ateitis“.

Kun. Stasys Mažeika sutiko, kad ši reforma yra reikalinga, tačiau, pasak jo, „ji turi eiti išvien su kunigo gyvenimo reforma“ ir jai „reikia gero paruošimo: per mokyklas, per spaudą [oficialiajai Bažnyčiai tai buvo neprieinama. – E. J.]“. Tokį liturginės reformos, kaip neatsiejamos nuo kitų Bažnyčios gyvenimo reformų dalies, suvokimą daugiausia nulėmė Susirinkimo priimta liturgijos atnaujinimo traktuotė. Liturginėje konstitucijoje buvo nurodyta, kad liturgija yra „Bažnyčios gyvenimo viršūnė ir versmė“, o jos atnaujinimo tikslas – aktyvus ir pilnas dalyvavimas apeigose, taigi Bažnyčios vidaus gyvenime šis atsinaujinimas turėjo pabrėžti krikščioniškojo tikinčiųjų gyvenimo ugdymo būtinybę. Visuomeniniame gyvenime liturgijos reformavimas turėjo suaktyvinti Bažnyčią kaip bendruomenę ir padidinti jos vaidmenį visuomenėje, o tai neišvengiamai kirtosi su sovietų valdžios laikysena Bažnyčios atžvilgiu.

Taigi Susirinkimo iškelta atsinaujinančios Bažnyčios samprata, kurios esmę sudaro aktyvus, tikėjimu besiremiantis gyvenimas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios raidoje stiprų atgar- sį sukėlė jau liturginės reformos metu. „LKB kronikos“ leidėjai, žvelgdami iš beveik dviejų dešimtmečių perspektyvos, Lietuvos Katali- kų Bažnyčios atgimimo pradžią datavo 1964– 1965 m., nes, anot jų, būtent tuomet kunigai pradėjo aktyviai veikti. Tačiau kalbant apie atsinaujinimo procesų įtaką katalikiškojo pasipriešinimo kilimui reikia pabrėžti, kad šią įtaką tiesiogiai nulėmė ar prie jos įtvirtinimo prisidėjo kiti Susirinkimo priimti nutarimai (tam sąlygas palengvino ir tas faktas, jog Susirinkimo nutarimai sovietų valdžios leidimu oficialiai buvo išspausdinti kartu su liturginei reformai reikalinga literatūra).

Kunigų vaidmuo Bažnyčios atsinaujinimo procese ir pasipriešinimo formavimasis 

Vatikano II Susirinkimas, pabrėždamas Bažnyčios bendruomeninį (ne tik institucinį) pobūdį, priimtuose dokumentuose vis dėlto akcentavo hierarchijos vaidmens svarbą Bažnyčios atsinaujinimo procese. Dekrete dėl pasauliečių apaštalavimo Apostolicam Actuositatem pasauliečių apaštalavimas įvardytas kaip sąlyga veiksmingam Bažnyčios apaštalavimui, bet šis pasauliečių veikimas turėjo būti skatinamas ir reguliuojamas hierarchijos. Dekrete dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum Ordinis pabrėžta, kad kunigų „pareigos nesiriboja rūpinimusi pavieniais tikinčiaisiais, bet apima ir tikrai krikščioniškos bendruomenės kūrimą“, tokios bendruomenės, kuri rūpintųsi ne tik savo nariais, bet ir skleistų tikėjimą už savo ribų. Taigi Susirinkimas iškėlė kunigų atsakomybės vadovaujant Bažnyčios atsinaujinimui bendruomenėse klausimą, ir toks dvasininkijos veiklos traktavimas plačiai nuskambėjo Lietuvoje.

1978 m. kunigams skirtame savilaidos leidinyje „Tiesos kelias“ buvo paskelbtas straipsnis „Atsinaujinimo Bažnyčioje teikiamos galimybės ir rizika“. Straipsnį pasirašęs „Jūsų Vyskupas“, kreipdamasis į Lietuvos kunigus, tiesiogiai nurodė, kad „Vaticanum II pradėtas pasauliečių iškėlimas ir įjungimas į aktyvią bažnytinę veiklą bus nesėkmingas ir bergždžias, jei mes jų nepamokysime ir neišmokysime“. 1979 m. „Tiesos kelyje“ buvo pabrėžta, jog „atsinaujinimas turi prasidėti nuo dvasiškių“, ir „tik tada atsinaujins visi jos [Bažnyčios. – E. J.] nariai“. 1973 m. kun. Sigitas Tamkevičius, pateikdamas pastabas vysk. L. Povilonio ganytojinio laiško dėl Šventųjų Metų, kurie turėjo simbolizuoti Bažnyčios dvasinį atsinaujinimą, projektui, pabrėžė: „[…] jeigu norime, kad tikintieji atsinaujintų, reikia, kad jų vadai – vyskupai ir kunigai – būtų atsinaujinę, kitaip visos kalbos (ganytojiniai laiškai, pamokslai) bus vien tuščiažodžiavimas“.

Dvasininkų vaidmens atsinaujinančioje bendruomenėje pabrėžimas Susirinkimo nutarimuose turėjo įtakos Lietuvoje vykstantiems procesams. Kunigų veikla septintajame dešimtmetyje suaktyvėjo, apėmė naujas ir veiksmingesnes pasipriešinimo sovietinei sistemai formas. 1968 m. prasidėjo organizuota kunigų pareiškimų rašymo kampanija (1968–1974 m. Lietuvos kunigai parengė net 21 kolektyvinę peticiją), kuri vėliau peraugo į tikinčiųjų masinių pareiškimų siuntimą įvairioms valdžios instancijoms bei organizacijoms (1972 m. Lietuvos katalikų memorandumą SSKP CK generaliniam sekretoriui pasirašė jau 17 tūkst. tikinčiųjų). Kunigai buvo ir aštuntajame dešimtmetyje pasirodžiusios pogrindžio katalikiškos periodikos („LKB kronikos“, „Aušros“, „Dievo ir Tėvynės“, „Tiesos kelio“, „Ateities“) leidimo iniciatoriai, redaktoriai ir leidybos darbų organizatoriai, nors nuo pat savilaidos pradžios į šį pogrindinį darbą buvo įtraukiami pasauliečiai bei vienuolių atstovai. Sąlyginai būtų galima išskirti tik 1977 m. pasirodžiusį katalikišką periodinį leidinį „Rūpintojėlis“, kurio išleidimo idėją iškėlė ir įgyvendino pranciškonė Ada Urbonaitė, tačiau ir prie „Rūpintojėlio“ leidimo aktyviai prisidėjo kunigai, o vienas jo bendraleidėjų kun. Juozapas Šalčius A. Urbonaitės buvo apibūdintas kaip „žurnalo krikštatėvis ir išlaikytojas“.

Lietuvoje konkretų pavidalą greitai įgijo Susirinkimo iškeltas raginimas kunigams veikti kartu ir tam reikalui puoselėti įvairias tarpusavio bendravimo formas: 1966–1968 m. pradėta organizuoti slaptus kelių vyskupijų kunigų bendrus susirinkimus, kurie ilgainiui virto atskirų vyskupijų kunigų susirinkimais. Antai Vilkaviškio vyskupijos pasitarimuose, pasak vieno iš jų dalyvio kun. Prano Račiūno, buvo svarstomos aktualios to meto Bažnyčios gyvenimo problemos, jų iniciatyva suorganizuotas kolektyvinių pareiškimų rašymas, misijų vykdymas, slaptas kunigų ruošimas, savilaidos leidinių (tarp jų ir periodinių) leidyba.

Taigi kalbant apie kunigų aplinkoje brendusią aktyvios veiklos, nukreiptos prieš sovietų valdžios vykdomus persekiojimus, idėją, būtina pažymėti, kad šiai idėjai įgaunant konkrečias raiškos formas didelę įtaką turėjo Susirinkimo iškeltas Bažnyčios atsinaujinimo principas. Ryškiausiu tokio poveikio pavyzdžiu tapo 1979 m. Lietuvoje pradėtos kurti kunigų tarybos, kurias Susirinkimo dokumentuose buvo numatyta ir raginta steigti kiekvienoje vyskupijoje. Nors Susirinkimas detaliau neaptarė tarybų veiklos pobūdžio ir tikslų, tačiau, kaip rašė „LKB kronika“, Lietuvoje „kunigai su džiaugsmu išklausė apie šias tarybas kelias Vatikano radijo laidas, įnešusias rūpimu klausimu daug šviesos“, o „Tiesos kelio“ leidėjai pabrėžė: „[…] mes su šviesiomis viltimis sutinkame kuriamas Kunigų tarybas Lietuvos vyskupijose“. Susirinkimas šių institucijų kūrimu siekė paskatinti kunigus labiau įsitraukti į diecezijos ganytojinę veiklą ir, suteikdamas jiems platesnes iniciatyvos galimybes, plėtoti vyskupų (kurie turėjo vadovauti taryboms) ir kunigų bendradarbiavimą sprendžiant Bažnyčios problemas. Tuo tarpu Lietuvos Katalikų Bažnyčioje kunigų tarybų kūrimo idėjos rėmėjai tokių Susirinkimo nutarimų įgyvendinimą visų pirma laikė galimybe sutrukdyti sovietų valdžiai administruoti Bažnyčios veiklą ir neleisti jos kišimąsi į Bažnyčios vidaus reikalus maskuoti „savarankiškais“ vyskupijų valdytojų ar administratorių veiksmais. „LKB kronikoje“ buvo pabrėžiama, kad „veikiant Kunigų taryboms, vyskupas ar vyskupijos valdytojas lengviau galėtų spirtis prieš šią [sovietų valdžios. – E. J.] prievartą“, o „visa, kas iki šiol buvo daroma slapta, turėtų išeiti į dienos šviesą“.

Sovietų valdžios verčiami beveik visi pareigas einantys Lietuvos ordinarai, išskyrus Telšių vyskupijos valdytoją, kunigų tarybų sukūrimo idėjai nepritarė (ištremti vyskupai davė sutikimus organizuoti šias tarybas). Susidarius tokiai padėčiai, kunigų tarybos pradėjo funkcionuoti kaip pogrindinės Bažnyčios dalis. Ordinarų atsisakymas pripažinti tikrąsias šių tarybų funkcijas bei tikslus ir tarybų veikla pogrindyje nulėmė tą faktą, jog katalikiškajame pasipriešinimo judėjime šių institucijų funkcijos pamažu buvo transformuojamos. Antai „Tiesos kelyje“ kunigų tarybos vertintos kaip galimybė suvienyti katalikišką „partizaninę nesukontroliuojamą ir nesuvaldomą veiklą“.

1968 m. pasirodžius pirmiesiems kunigų pareiškimams sovietų valdžiai dėl tikėjimo varžymo Lietuvoje, anot „LKB kronikos“, daugelis kunigų bei tikinčiųjų ne tik pritarė minčiai, jog dėl tikėjimo reikia kovoti, bet ir apgailestavo, kad per ilgai buvo laukta ir nieko neveikta. Taigi Susirinkimo paskelbtos idėjos, pasiekusios persekiojamą Lietuvos Katalikų Bažnyčią, įgydavo ir kitokį atspalvį: aktyvėjanti kunigų veikla atnaujinant Bažnyčios gyvenimą įtvirtino septintajame dešimtmetyje plačiau įsivyraujančią mintį, kad „negalima sėdėti susidėjus rankas, nes sovietinė valdžia visus uždusins“. Sovietų valdžios vykdomiems varžymams besipriešinanti pogrindinė Bažnyčia ir funkcionavo remdamasi Susirinkimo priimta atsinaujinančios Bažnyčios idėja. Antai ištremti vyskupai Vincentas Sladkevičius ir Julijonas Steponavičius, kurių represavimas reiškė naują pogrindinės Bažnyčios raidos etapą, bei kiti vyskupai, pasirinkę ne tokį atvirą pasipriešinimo būdą, pritarė periodinei katalikiškai savilaidai ir ją rėmė, o tai atitiko vyskupams Susirinkimo iškeltus reikalavimus ne tik skleisti krikščionybės doktriną, bet ir raginti tikinčiuosius ją ginti bei platinti. (Tiesa, dvasininkų veiklos aktyvėjimas įgydavo ir kitokį pobūdį: antai LKP Šiaulių rajono komitetas 1965 m. užfiksuotą faktą, jog kun. Bunkus prašėsi priimamas į profsąjungos narius, o kun. Pranskus norėjo kolūkyje dirbti buhalteriu, vertino kaip stengimąsi įvairiais būdais išlaikyti ar sustiprinti Bažnyčios įtaką vietos gyventojams.)

Pasauliečių vieta atsinaujinančioje Bažnyčioje ir pasipriešinimo raidoje 

Susirinkimo priimtoje dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen Gentium įtvirtinant naują Bažnyčios sampratą, daug dėmesio skirta ir pasauliečio vietai Bažnyčioje apibūdinti. Susirinkimas atmetė vyravusią sampratą, kad pasauliečiai Bažnyčioje yra pasyvi, neiniciatyvi, neveikli masė, kuri tėra kunigų pastoracinės veiklos objektas ir neprisiima jokios atsakomybės už Bažnyčios padėtį. Ši nauja samprata įtvirtinta ir kituose Susirinkimo dokumentuose, o pasauliečių apaštalavimui skirtas net atskiras dekretas (Apostolicam Actuositatem, priimtas 1965 m.). Juose Susirinkimas tiesiogiai nurodė: „Bažnytinėse bendruomenėse jų [pasauliečių. – E. J.] veikla tokia reikalinga, kad be jos net ganytojų apaštalavimas dažniausiai negali pasiekti savo galutinio tikslo“. Be to, plačiai aptartas pasauliečių vaidmuo šalyse, kur Bažnyčios veiklos laisvė varžoma, pabrėžiant, kad tokiomis sąlygomis Bažnyčios veikimas be pasauliečių yra sunkiai įmanomas.

Susirinkime įtvirtintas reformuotas pasauliečio vaidmens nusakymas sukėlė stiprų atgarsį Lietuvoje. Septintajame dešimtmetyje išryškėjo tokia tendencija: pasauliečiai, perimdami naują Bažnyčios sampratą, pamažu aktyviai įsitraukė į Bažnyčios veiklą (tokį procesą daugiausia inicijavo ir skatino kunigai). „Tiesos kelio“ leidėjai pasauliečių pasyvumą tiesiai įvardijo kaip vieną iš priežasčių, kodėl „mūsų tauta, gindama savo tikėjimą ir moralines vertybes, parodė tokį mažą atsparumą prieš ateistų moralinį spaudimą“ ir kodėl „ir dabar kunigo pastangos dažnai pasilieka tik dykumoje šaukiančiojo balsas“. 1970 m. KGB Kauno miesto skyrius, konstatavęs religinės veiklos aktyvėjimą, pabrėžė, kad, „kaip rodo gaunami duomenys, dvasininkai pradeda veikti religinių fanatikų iš pasauliečių tarpo rankomis“. KGB Šakių rajono poskyris tų metų pabaigoje pranešė: 1970 m. dvasininkai „ypatingo aktyvumo tarp tikinčiųjų nerodė, o naudojo asmenis iš buvusių vienuolių ir fanatiškai tikinčiųjų tarpo siekdami pritraukti jaunimą į bažnyčias patarnauti. Užfiksuota atvejų, kai kunigai ragino mokytojus mokyti vaikus katekizmo. Anot kunigų, ši kategorija asmenų gali greitai ir sėkmingai parengti vaikus pirmosios komunijos priėmimui“ (sovietų saugumas Šakių rajone 1970 m. nustatė du atvejus, kai bažnyčiose vaikus tikėjimo žinių mokė mokytojai). Didėjantį katalikų pasauliečių aktyvumą, jų įsitraukimą į Bažnyčios gyvenimą rodė ir KGB pastangos telkti agentūrą iš pasauliečių, tuo siekiant labiau kontroliuoti dvasininkų veiklą. Antai KGB Alytaus rajono poskyrio vadovas, apžvelgdamas poskyrio operatyvinį darbą 1971 ir 1972 m., nurodė, kad „ateityje yra būtina ir tikslinga įgyti agentūros iš pasauliečių, palaikančių ryšius su kulto tarnautojais“ (1970 m. KGB Alytaus poskyrio agentūrą, dirbančią su dvasininkais, sudarė 4 kunigai ir 3 pasauliečiai).

Taigi pasauliečiai aktyviai įsitraukė į pas-toracinį darbą, kuris totalitarinėje sovietinės valstybės sistemoje tapo sudedamąja katalikų pogrindinės veiklos dalimi. Tokie pokyčiai sudarė sąlygas ir didesnei pasauliečių daliai įsitraukti į katalikiškosios savilaidos darbą, nors pasauliečiai pogrindžio religinės spaudos leidyboje aktyviai dalyvavo nuo pat jos atsiradimo. Štai Panevėžio vyskupijos kunigai, atsakydami į 1974 m. rugsėjį pasirodžiusį anoniminį laišką, kuriame buvo smerkiama „reakcinga“ Bažnyčios veikla, pabrėžė, kad pasauliečiai „mums parūpindavo maldaknygių, katekizmų ir religinės literatūros, […] atmesk jų darbą – ir didžiulė parapija liks su keliolika maldaknygių, visiškai be katekizmų“. Periodinėje savilaidoje pasigirsdavo minčių, jog ir masiniai protestų pareiškimai bei „LKB kronika“ yra ne tik kunigų darbas, tai – „galingas ir vis drąsėjantis tikinčiųjų pasauliečių protestas prieš jų teisių varžymą“ (simboliška tai, kad „LKB kronikos“ leidimo idėją iškėlė dvasininkai, o ją įgyvendinti ir pirmą numerį išleisti kun. S. Tamkevičiui padėjo pasaulietis Petras Plumpa ir Šv. Šeimos kongregacijos sesuo Genovaitė Navickaitė).

Susirinkimo įtvirtintos naujos Bažnyčios sampratos įtaka pogrindinės Bažnyčios raidai rodė kylantį tikinčiųjų religinį sąmoningumą, jų prisiimamą atsakomybę už Bažnyčios padėtį. Tokiame kontekste galima tyrinėti ir vieną būdingiausių pogrindinės Bažnyčios aspektų – pogrindinę (dar vadinamą neakivaizdine) seminariją. Dekrete dėl kunigų ugdymo Optatam Totius Susirinkimas pabrėžė, kad kunigystės ugdymas yra visos krikščionių bendruomenės pareiga ir rūpestis. Tokia kunigų rengimo problemos formuluotė Lietuvos Katalikų Bažnyčiai buvo ypač aktuali, ir 1970–1972 m. Lietuvoje pradėta organizuoti pogrindinę seminariją. Tai buvo atsakas į sovietų valdžios vykdytą oficialiai veikusios kunigų seminarijos įvairiapusį ribojimą. Marijonas kun. P. Račiūnas, kuris, marijonams ir jėzuitams perėmus vadovavimą slaptam kunigų rengimui, buvo vienas pagrindinių šio darbo organizatorių, teigė, kad pirmutinis pogrindinės kunigų seminarijos klausimą iškėlė pas jį atvykęs pasaulietis P. Plumpa. Apie kun. Juozo Zdebskio 1971 m. įgyvendintą pogrindinės kunigų seminarijos idėją kun. P. Račiūnas rašė: „Atsirado būrys jaunuolių, kurie patys ėmė studijuoti kolektyviai teologiją. […] Juos globoti ėmėsi kun. J. Zdebskis ir manė, kad tokiu būdu galės būti kolektyviai ruošiami kunigai“ (vienas šios seminarijos organizatorių ir dėstytojų Jonas Stašaitis atsiminimuose rašė, kad būtent kun. J. Zdebskis, atrinkęs kandidatus, subūrė pirmuosius pogrindžio seminaristus). Didelį pasauliečių vaidmenį įsteigiant pogrindinę seminariją pabrėžė ir „LKB kronikos“ leidėjai, paminėdami, kad jos „įkūrimo iniciatoriais buvo sovietinės valdžios į oficialiąją seminariją neprileisti jaunuoliai“. Be to, „LKB kronikoje“ irgi buvo išsakyta mintis, kad šiuo Bažnyčiai gyvybiškai svarbiu klausimu, t. y. kunigų rengimu, Lietuvoje turi rūpintis visi – tiek vyskupai, tiek kunigai, tiek tikintieji.

Susirinkimo iškelta pasauliečių aktyvaus įsitraukimo į Bažnyčios veiklą idėja ryškiausią formą įgijo septintojo dešimtmečio pabaigoje kilusiame Eucharistijos bičiulių sąjūdyje (dokumente Apostolicam Actuositatem Susirinkimas buvo pabrėžęs Eucharistijos svarbą pasauliečių gyvenime). 1969 m. Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Jadvyga Stanelytė, gavusi ištremtų vyskupų V. Sladkevičiaus ir J. Steponavičiaus, kurie šią kongregaciją globojo nuo 1968 m., leidimą, kongregacijos įkūrėjo jėzuito Pranciškaus Masilionio palaikoma bei skatinama subūrė Eucharistijos bičiulių sąjūdį. Šis sąjūdis, išplitęs daugelyje Lietuvos vietovių, apėmė plačius pasauliečių sluoksnius (nors daugiausia orientuotasi į jaunimą); žmonės stojo į slaptus būrelius ir juose studijavo Bažnyčios ir Lietuvos istoriją, krikščionybės doktrinos pagrindus, psichologiją, gilinosi į asmenybės ugdymo problemas. Buvo rengiamos slaptos uždaros rekolekcijos jaunimo ir suaugusiųjų grupėms. Dvasingumo ir sąmoningumo ugdymas Eucharistijos bičiulių sąjūdyje turėjo paskatinti pasauliečius aktyviau bei plačiau įsitraukti į Bažnyčios gyvenimą. „Tiesos kelias“ rašė, kad Eucharistijos bičiuliai „stengiasi geriau pažinti savo luomo pareigas ir jas uoliau atlikti“. Sąjūdžio dalyviai ne tik organizavo studijas ir dvasines pratybas pogrindyje, bet ir aktyviai įsiliejo į judėjimą už Bažnyčios teises (Eucharistijos bičiulių įstatuose net buvo pabrėžta, kad „reikia iš naujo atgaivinti pirmųjų krikščionių dvasią“). Jų iniciatyva ir su jų pagalba buvo atstatytas sunaikintas Kryžių kalnas, statomi ir atstatomi kryžiai pakelėse, organizuojamos maldininkų atgailos kelionės. Taigi vienas pagrindinių šio sąjūdžio tikslų – katalikiškosios tradicijos atgaivinimas – buvo traktuojamas kaip glaudžiai susijęs su pasauliečių įsitraukimu į Bažnyčios veiklą (nors Eucharistijos bičiulių sąjūdžiui ir toliau vadovavo jo organizatorė vienuolė J. Stanelytė), o tai rodė, kad Lietuvoje plinta Susirinkimo įtvirtinta Bažnyčios samprata.

Pasauliečius aktyviau įsitraukti į Bažnyčios gyvenimą bei katalikiškojo pasipriešinimo judėjimą skatino ir tai, jog Susirinkimas, siekdamas Bažnyčios veikimą suderinti su šiuolaikinių visuomenių poreikiais, daug dėmesio skyrė tautiniam Bažnyčios veiklos aspektui. Susirinkimas pareiškė, kad krikščionių bendruomenė, „pasipuošusi savo tautos kultūriniais turtais, tebūnie giliai įsišaknijusi žmonėse“. Pabrėžiant, kad pasaulietiniai uždaviniai ir kūryba (nors ir ne vieninteliai) tiesiogiai priklauso pasauliečių veiklos laukui, dar kartą akcentuota mintis, jog pasauliečių veikla neturi apsiriboti tik religiniais reikalais, bet apimti ir „žemiškojo gyvenimo“ atnaujinimo darbą, siekiant suderinti šį gyvenimą su krikščionybės principais. Tokios Susirinkimo paskelbtos idėjos įtvirtino Lietuvoje vyravusią tendenciją, kurios esmė ta, kad katalikybė buvo glaudžiai siejama su tautiškumo idėja ar net traktuojama kaip viena pagrindinių tautiškumo išlaikymo sąlygų. „LKB kronika“ 1978 m. rašė: „Vieši ir drąsūs kunigų pasisakymai aktualiausiais dabarties klausimais yra geri ženklai, liudijantys, kad Lietuvos Kat. Bažnyčia yra pajėgi atsinaujinti ir vadovauti tautos atgimimui“. Tačiau jau kitais metais „LKB kronikos“ publikacijoje „Prikelkime Lietuvą“ buvo išsakyta mintis, jog „išgelbėti mus nuo pražūties gali tik visos tautos dvasinis atgimimas“; tuo tarsi nurodyta, kad tautinis klausimas yra susiejamas su atsinaujinančios Bažnyčios idėja, t. y. ir su reikalavimu platiems pasauliečių sluoksniams aktyviai vykdyti naujai nusakytas jų pareigas. Pasauliečių dalyvavimas sprendžiant visuomenės gyvenimo problemas, tarp kurių tautinis klausimas per visą sovietų okupacijos laikotarpį išliko vienas svarbiausių bei opiausių, įgydavo įvairias formas. Štai 1974 m. pabaigoje KGB Lazdijų rajono poskyris pranešė, kad 1974 m. rajone „nacionalistiniai elementai“ pradėjo remontuoti senus religinius paminklus ir atstatyti „ideologiškai žalingus nacionalistinius“ užrašus; saugumiečių manymu, tokią jų veiklą paskatino „reakcinė katalikų dvasininkija“. 1969 m. KGB Kauno miesto skyrius atskleidė „Krikščionių demokratų sąjungą“, kurios nariai išplatino daug antisovietinių dokumentų. Vis dėlto prie tautinio klausimo sprendimo daugiausia prisidėjo kunigai. Antai 1979 m. „Rūpintojėlyje“ buvo teigiama, kad „mūsų dabartinėse sąlygose niekas tiek daug nepatarnauja lietuvių tautai, kaip geras kunigas“, kuris „palaikydamas tautoje gyvą tikėjimą, drauge kelia ir jos moralę“.

Susirinkimo priimtas naujas pasauliečių vaidmens Bažnyčioje vertinimas tapo ir vienu svarbiausių argumentų, kuriais tiek pasauliečiai, tiek dalis kunigų pagrindė reikalavimą dvasininkijai aktyviai, nepaisant sovietų valdžios varžymų, rūpintis Bažnyčios reikalais. Remiantis Susirinkimo priimtais dokumentais, paklusnumo principas Bažnyčioje jau buvo traktuotas ne tik kaip pasauliečių paklusnumas hierarchijai, bet ir kaip hierarchijos paklusnumas pasauliečiams: „Turimos žinios, kompetencija ir prestižas pasauliečiams leidžia, o kartais net juos įpareigoja pareikšti savo nuomonę apie dalykus, liečiančius Bažnyčios gerovę“. Be to, Susirinkimas nurodė, kad hierarchija turi ne tik išklausyti pasauliečių patarimų, bet ir naudotis jais savo darbuose. Taip suvokdami pasauliečių santykius su hierarchija aktyvūs kunigai ragino tiek vyskupus, tiek eilinius kunigus, nepaisant sovietų valdžios varžymų, vykdyti savo pareigas ir kovoti dėl Bažnyčios teisių. Analogiški pasauliečių reikalavimai ryškiausią formą pasipriešinimo raidoje įgijo 1976 m. pasirodžiusiame leidinyje „Laisvės šauklys“, kurio vienas iš tikslų buvo stiprinti dvasininkų ir pasauliečių santarvę. „Laisvės šauklio“ leidėjai programinėje publikacijoje rašė: „[…] mes vadovausimės Vatikano II Susirinkimo priimtu „Dekretu apie pasauliečių apaštalavimą“, kuriame pasauliečiai traktuojami pilnateisiais Bažnyčios nariais, o dvasininkai įpareigoti […] su atidumu Kristuje ir tėviška meile svarstyti pasauliečių pateiktus projektus, sugestijas, norus, pagarbiai pripažinti tą tikrąją laisvę, priklausančią kiekvienam šiame pasaulyje“ (nors nė viename iš penkių šio leidinio numerių nebuvo tiesiogiai pateikta jokių pasiūlymų ar patarimų aktualiais Bažnyčios klausimais).

Vienuolijų atsinaujinimo poveikis pasipriešinimo judėjimui. 

Septintojo dešimtmečio viduriu galima datuoti pogrindinių Lietuvos vienuolijų atsinaujinimą; tada jos sėkmingai plėtojo savo veiklą pogrindyje ir aktyviai ėmėsi spręsti iškilusias Bažnyčios problemas. Vienas svarbiausių šį procesą inspiravusių veiksnių buvo Vatikano II Susirinkimo priimti nutarimai bei kiti Šventojo Sosto dokumentai, kuriais remdamosi vienuolijos iš naujo apsvarstė savo konstitucijas ir instrukcijas. Bendri vienuolinio gyvenimo ir drausmės pritaikymo dabarties laikams bei atsinaujinimo principai buvo nurodyti Susirinkimo 1965 m. priimtame dekrete dėl vienuoliškojo gyvenimo tinkamo atnaujinimo Perfectae Caritatis. Susirinkimas laikėsi nuostatos, jog vienuolijos turi dalyvauti Bažnyčios gyvenime, ir pabrėžė, kad jos „deramai tesupažindina savo narius su šių laikų žmonių būkle bei Bažnyčios reikmėmis“, tada galės sėkmingiau ir efektyviau įsitraukti į Bažnyčios veiklą.

Nors pagal Vatikano II Susirinkimo dvasią moterų vienuolijų (toliau kalbėsime tik apie jas) įstatai buvo atnaujinti tik atkūrus Lietuvos valstybingumą, tačiau, kaip teigia kun. P. Račiūnas, globojęs slaptai veikusias moterų vienuolijas, jų vadovės su tokiais Susirinkimo nutarimais buvo supažindintos septintajame dešimtmetyje, kai vienuolijų konstitucijos bei instrukcijos ir buvo pritaikytos Susirinkimo reikalavimams. Šis procesas ne tik atspindėjo Susirinkimo nutarimų įgyvendinimo šioje Bažnyčios struktūroje pradžią, bet ir tapo vienuolijų veiklos atnaujinimo elementu. Kun. P. Račiūnas net tiesiogiai nurodė, kad iki 1965 m. vienuolinis gyvenimas Lietuvoje buvo tarsi paralyžiuotas65. Tuo tarpu Susirinkimo nutarimų veikiamos vienuolijos septintojo dešimtmečio viduryje vis plačiau ir įvairiapusiškiau ėmė įsitraukti į apaštalinį darbą, tapo aktyvia pogrindinės Bažnyčios struktūros dalimi. Antai KGB įgaliotinis Kauno mieste 1965 m. pranešime pabrėžė, kad „neigiamą įtaką tam tikroms gyventojų grupėms ir toliau daro reakcinė dvasininkijos dalis, kuri pastaraisiais metais, vykdydama ideologiškai kenksmingą veiklą, stengiasi plačiau panaudoti savo aktyvą iš vienuolių tarpo“. KGB Šakių rajono poskyris 1971 m. ataskaitoje rašė: „Rajono reakcinė dvasininkija įstatymo iš esmės nepažeidė. […] Turimais duomenimis, vaikus religijos mokė fanatiškai tikinčios vienuolės. Duomenų apie kunigų dalyvavimą vaikų mokyme negauta“. „LKB kronikos“ leidėjai, 1977 m. aptardami religinio gyvenimo Sovietų Sąjungoje problemas, teigė, kad „daugumai Latvijos moterų vienuolynų trūksta apaštalavimo dvasios“, jų narės „beveik nekatechizuoja vaikų, neįsijungia į pastoracinį darbą“. Toliau „LKB kronikos“ leidėjai, lyg žvelgdami į to priežastis, pažymėjo, kad „jos nėra išstudijavę Vatikano II Susirinkimo nutarimų ir nesirūpina jų vykdyti“.

Kun. P. Račiūno teigimu, moterų vienuo-lijos Lietuvoje kasmet katechizuodavo apie 10 tūkst. vaikų, aktyviai dalyvaudavo misijų veikloje; be to, sovietų okupacijos laikotarpiu (iki 1988 m.) jos parengė daugiau kaip 2 tūkst. pavadinimų knygų, tarp jų ir išverstų iš kitų kalbų ar originaliai parašytų. Istorikė Regina Laukaitytė, apžvelgdama vienuolijų raidą sovietmečiu, aktyvų vienuolių dalyvavimą pogrindžio spaudos leidyboje aiškino būtent tuo, kad leisti spaudą galėjo tik išsilavinę, Vatikano II Susirinkimo reformas išmanantys asmenys. Vienuolijos, kurios gyvavo kaip pogrindinės Bažnyčios elementas, atsinaujinimo proceso veikiamos įsitraukė ir į atvirą katalikiškojo pasipriešinimo judėjimą. Antai Šv. Marijos Tarnaičių kongregacijos sesuo Z. Peknieriūtė, siekdama Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčios sugrąžinimo tikintiesiems, net 19 kartų organizavo parašų rinkimo akcijas visoje Lietuvoje (už tai ji 11 kartų buvo tardoma sovietų saugumo). KGB nagrinėjant Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariams iškeltas bylas ir vykdant su jomis susijusį profilaktinį darbą, buvo patikrinta ir kai kurių moterų vienuolių veikla.

Taigi Susirinkimo priimti nutarimai turėjo įtakos ir vienuolijų gyvenimo vidaus pokyčiams, nulėmusiems šios pogrindinės Bažnyčios dalies stiprėjimą sovietų okupacijos sąlygomis. Susirinkimo dokumentuose buvo pabrėžta, kad vienuolijų prisitaikymas prie epochos reikalavimų ir atsinaujinimas daug priklauso nuo tinkamo jų narių išsilavinimo. Todėl Lietuvoje susirūpinta vienuolių parengimu vienuoliniam gyvenimui bei apaštalavimui: buvo sudaryta teologinių žinių programa ir 1979 m. Vargdienių kongregacijos seserys kartu su marijonais pradėjo organizuoti teologines studijas (dar vadintas „katakombų universitetais“) visų Lietuvos vienuolijų seserims.

SUSIRINKIMO NUTARIMŲ DĖL ATEIZMO IR TIKĖJIMO LAISVĖS ĮTAKA PASIPRIEŠINIMO RAIDAI

Susirinkimo įtvirtinta pozicija ateizmo ir persekiojamų Bažnyčių atžvilgiu

Popiežius Jonas XXIII 1962 m. paskelbtoje apaštalinėje Visuotinio Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Humanae Salutis nurodė, kad Bažnyčia turi veikti pakitusiame, greitai besivystančiame pasaulyje, kuriame iškilo ir „visai naujas, pasibaisėtinas reiškinys – kovingas ateizmas, užvaldęs daugelį tautų“. Ateizmo klausimas buvo aptartas 1965 m. Susirinkimo priimtoje pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et Spes; joje Bažnyčia savo poziciją šiuo klausimu deklaravo taip: „Ateizmas priskirtinas prie opiausių mūsų meto klausimų ir turi būti nuodugniau išnagrinėtas“. Dokumente „kovingojo ateizmo“ sąvoka pakeista „moderniu sisteminiu ateizmu“. Jame rašoma: „Tokio mokslo sekėjai, paėmę į savo rankas valdžią, smurtingai puola religiją ir ateizmo skleidimui, ypač auklėdami jaunimą, panaudoja net viešosios valdžios turimas spaudimo priemones“.

Tačiau Susirinkimo priimti nutarimai ateizmo klausimu nebuvo tik deklaratyvaus pobūdžio. Išsakyta Visuotinės Bažnyčios pozicija turėjo praktinį tikslą – suteikti aiškų pagrindą valstybinio ateizmo persekiojamoms Bažnyčioms, tolesnei jų veiklai. 1964 m. spalio mėn., pastoracinės konstitucijos apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje svarstymo metu, Susirinkimo plenume kalbėjęs Vokietijos Augsburgo vysk. Stimpfle ne tik pasmerkė marksistinį ateizmą, bet ir nurodė, jog Bažnyčios Susirinkimas turi duoti Tylos Bažnyčiai aiškų teologinį atsakymą dėl materializmo, kad persekiojami tikintieji turėtų pagrindą atremti materializmo puolimus. Jugoslavijos vysk. Franicas pabrėžė, kad Bažnyčia turi parodyti, kaip ji rūpinasi šių dienų žmonių problemomis, ir kad tikintieji, kurie yra ateistų kaltinami atgyvenusių idėjų sekimu, turi iš Susirinkimo gauti naujos dvasios, drąsos ir paguodos.

1965 m. Susirinkimo sekretoriatui buvo įteiktas 450 Susirinkimo Tėvų (t. y. balso teisę turinčių Susirinkimo dalyvių) pasirašytas prašymas paskelbti atskirą specialią deklaraciją ateistinio komunizmo klausimu. Taigi Vatikano II Susirinkimas, dialogo su šiuolaikiniu pasauliu užmezgimą iškėlęs kaip vieną svarbiausių savo tikslų, negalėjo neskirti ypatingo dėmesio sovietų valdžios persekiojamoms Bažnyčioms (nors konkrečių nutarimų šiais klausimais dėl Visuotinių Susirinkimų pobūdžio ir kitų priežasčių nebuvo priimta). Italų vysk. Barbieri net pareiškė, kad daugelis tikinčiųjų pasipiktintų, jei Bažnyčios Susirinkimas neturėtų drąsos aiškiai pasmerkti mokslinį-teorinį ir praktinį-materialistinį ateizmą. Didelį vaidmenį sprendžiant persekiojamų Bažnyčių klausimą suvaidino ir pačių persekiojamų bendruomenių atstovai. Susirinkimo diskusijose dėl Bažnyčios veiklos šių dienų pasaulyje aktyviai dalyvavęs Krokuvos vysk. Karolis Wojtyla išreiškė pageidavimą, kad ypatingas dėmesys būtų atkreiptas į sąlygas tų kraštų, kuriuose religija yra persekiojama. 1963 m. balandžio mėn. iš įkalinimo paleistas Lvovo arkivysk. Josifas Slipyj 1965 m. Susirinkimo posėdyje kalbėjo: „Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas tai [Bažnyčios persekiojimus. – E. J.] privalo turėti prieš akis, jei jis nenori atitrūkti nuo tikrovės. Susirinkimas tepakelia savo balsą, gindamas religiją šiais skausmo kupinais laikais. Susirinkimo tėvų veikla turi būti pritaikyta mūsų laikų reikalavimams. O mūsų laikai yra Bažnyčios priespaudos laikai“.

Persekiojamų Bažnyčių pozicijos turėjo įtakos ir sprendžiant kitas aktualias problemas. Svarstant diakonato įsteigimo klausimą, itin aktualų tiems kraštams, kuriuose persekiojant Bažnyčią trukdytas ir kunigų rengimo darbas, buvo atsižvelgta į sovietų okupuotų bei kontroliuojamų kraštų vyskupų mintis, ir Susirinkimo nutarimais šis bažnytinės hierarchijos laipsnis buvo atnaujintas.

Tikėjimo laisvės principo ir teisės ginti šį principą traktavimo poveikis pasipriešinimo formavimuisi

Vatikano II Susirinkimas, remdamasis ankstesnių popiežių doktrinomis, tikėjimo laisvės principą įtvirtino atskira deklaracija Dignitatis Humanae. Joje nubrėžtas visuotinis tikėjimo laisvės dėsnis skelbė ne tik asmens teisę į šią laisvę, bet ir religinių bendruomenių teisę savo tikėjimą nekliudomai viešai skelbti žodžiu ir raštu, Bažnyčios laisvę iškeliant kaip pagrindinį Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios santykių principą. Susirinkimas, atsižvelgdamas į tai, kad ištisų bendruomenių tikėjimo laisvė buvo varžoma valstybinės politinės valdžios, net keliuose dokumentuose aptarė ir teisę ginti šią laisvę bei ja rūpintis. Pareiga rūpintis tikėjimo laisve buvo priskirta piliečiams ir socialinėms grupėms, Bažnyčiai ir kitoms religinėms bendruomenėms. Pripažinęs veikimo laisvę kaip esminę ir neatimamą iš Bažnyčios, Susirinkimas dokumente Gaudium et Spes tiesiogiai pabrėžė, kad piliečiai turi teisę „ginti savo bei savo bendrapiliečių teises nuo valdžios piktnaudžiavimo, laikantis prigimtinio ir evangelinio įstatymo nubrėžtų ribų“. Be to, Bažnyčiai buvo pripažinta teisė ne tik laisvai visur ir visuomet skelbti savo tikėjimą, doktriną apie visuomenę, bet ir „priimti moralinį sprendimą net politinės srities klausimais, kai to reikalauja pagrindinės asmens teisės arba sielų išganymas“. Susirinkimas reikalaujamos laisvės sąvokoje pabrėžė veikimo aspektą: nutarimais buvo akcentuotas Bažnyčios reikalavimas tikintiesiems „veiklos ir galimybės šiame pasaulyje statyti ir Dievo šventovę“. Iškeldamas tikėjimo laisvės svarbą, Susirinkimas dekrete dėl vyskupų pastoracinių pareigų bažnyčioje Christus Dominus atskirai paragino ypatingą dėmesį skirti tiems dvasiniams vadovams, kurie dėl tikėjimo yra šmeižiami, kalinami, kurių veikla varžoma ar kuriems iš viso neleidžiama atlikti savo tarnybos.

Taigi Susirinkimas, naujai įtvirtindamas tikėjimo laisvės principą ir iškeldamas būtinybę įvairiomis priemonėmis bei būdais ginti šią laisvę, visuotinės Bažnyčios mastu davė idėjinį pagrindą persekiojamų Bažnyčių veiklai. Tai sukėlė stiprų atgarsį ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios pasipriešinimo raidoje. Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas 1978 m. susikūrė kaip bažnytinės hierarchijos dalies – kunigų – junginys, iškėlęs tikslą ginti Bažnyčios teises. Komitetas 1978 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į popiežių pirmuoju dokumentu, kuriame rašė: „[…] suvokdami savo atsakomybę prieš Dievą ir Bažnyčią, […] mes, Lietuvos kunigai, ryžomės kalbėti ir ginti švenčiausios Bažnyčios ir tikinčiųjų teises [išskirta mano. – E. J.], nes mūsų tyla ir laukimas sudaro palankiausią dirvą ateistams griauti Bažnyčią iš vidaus ir išorės“.

Katalikiškajame pasipriešinimo judėjime įsitvirtino ir Susirinkimo nubrėžta tikėjimo laisvės (taip pat Bažnyčios teisių) gynimo traktuotė. Jau aštuntojo dešimtmečio Lietuvos pogrindžio spaudoje gausu tokia traktuote besiremiančių apmąstymų. 1974 m. „LKB kronikos“ puslapiuose buvo teigiama, kad „iš ateistų negalima sulaukti nuolaidų derybų keliu – Lietuvos katalikai tiek turės laisvės, kiek jos išsikovos“. 1980 m. ši spauda atvirai rašė, kad „kunigui ginti Bažnyčios ir žmogaus teises – šventa pareiga“. Vladas Lapienis, 1976 m. parengtame laiške SSKP CK generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui gindamas nuteistus nelegalios religinės literatūros leidėjus, teigė, kad „jie kalti tik dėl to, kad bandė atlikti krikščionišką pareigą – norėjo parūpinti maldaknygių tikintiesiems, kad apmalšintų tikinčiųjų dvasinį alkį“. 1977 m. jau teisiamas V. Lapienis, jam suteikus paskutinį žodį, taip pat išsakė tokią nuostatą: „[…] be pareigų valstybei, aš, kaip katalikas, turiu pareigų religijai ir Bažnyčiai, įpareigojančių mano sąžinę. Ginti tikinčiųjų ir Bažnyčios teises yra ne politika, o kiekvieno kataliko šventa pareiga“.

Taigi katalikiškasis pasipriešinimo judėjimas Lietuvoje Susirinkimo suformuluotą Bažnyčios teisių gynimo principą priėmė kaip savo veiklos idėjinį pagrindimą, netgi galima teigti, kad būtent remiantis šiuo principu ir kilo atvira katalikiška opozicija, 1968 m. prasidėjusi viešų pareiškimų rašymu sovietų valdžios institucijoms. Tokią Susirinkimo nutarimų įtaką patvirtina ir 1972 m. pradėjusi eiti „LKB kronika“ – viena būdingiausių organizuoto atviro pasipriešinimo veiklos formų. „Aušros“ leidėjai 1982 m. teigė, kad „„LKB Kronika“ – visų pirma religinės kovos metraštis“. Pasak pačios „LKB kronikos“ leidėjų, svarbiausias impulsas šiam periodiniam leidiniui atsirasti buvo 1970–1972 m. įvykę teismai, kurių metu už kunigiškų pareigų atlikimą (vaikų katechizavimą) buvo nuteisti kunigai Antanas Šeškevičius, J. Zdebskis ir Prosperas Bubnys. 1-asis leidinio numeris buvo skirtas sovietų valdžios represiniams veiksmams prieš kunigus (išskyrus straipsnį apie 1972 m. pradžioje už vaikų katechizavimą nuteistą K. Baučiučaitę), o visi jame paskelbti pareiškimai nukreipti prieš šiuos valdžios veiksmus.

Vatikano II Susirinkimo kalbose buvo išsakyta bendra idėja, kad negana kovingąjį ateizmą pasmerkti ar ekskomunikuoti, o reikia tyrinėti ateizmo atsiradimo priežastis, studijuoti įvairias jo raiškos formas ir ieškoti būdų, kaip jį įveikti. Tokia laikysena ateizmo atžvilgiu ir tapo viena iš vyraujančių katalikiškajame pasipriešinimo judėjime; tai labiausiai atsispindėjo periodinės savilaidos raidoje. Antai kaip vieną iš savo tikslų leidinys „Dievas ir Tėvynė“ išskyrė siekimą „parodyti, kokia iš tikrųjų yra sovietinė bedievybė Lietuvoje, nes kol visapusiškai nepažinsime priešo, kova bus sunki, gal net bevaisė, nusineš daugybę aukų“. Jaunimui skirtos „Ateities“ leidėjai, lygindami sovietinę sistemą su griuvėsiais, kreipimesi į skaitytojus rašė: „Kuo daugiau griuvėsių pamatysi, tuo darysis aiškesnė Lietuvos ateitis“. Taip besiklostančią padėtį patvirtino atskirų kunigų veikla ir pozicija šiuo klausimu. Antai LKP Molėtų rajono komitetas 1965 m. informavo Centro komitetą, jog kun. Bulika ir kun. Česlovas Kavaliauskas, stengdamiesi „savo žiniomis neatsilikti nuo gyvenimo, […] studijuoja marksizmo-leninizmo teoriją, labai domisi ateistinėmis priemonėmis, įsigyja ir skaito visą ateistinę literatūrą“ (beje, septintojo dešimtmečio pabaigoje Daugų ryšių skyriaus aptarnaujamoje zonoje pagrindinį ateistinės propagandos žurnalą „Nauka i religija“ prenumeravo tik vienas asmuo – Daugų bažnyčios klebonas).

Kita vertus, Susirinkimo dokumente Gaudium et Spes nurodyta, kad „nors Bažnyčia visiškai atmeta ateizmą, ji nuoširdžiai skelbia, kad visi žmonės, tikintys ir netikintys, turi savo darbu tinkamai statyti šį pasaulį, kuriame bendrai gyvena. Aišku, tai negali vykti ne nuoširdaus ir apdairaus pokalbio“. Todėl 1972 m. pradėta leisti „LKB kronika“, kaip viena iš atviros religinės opozicijos dalių, iš karto neatmetė sovietinės sistemos ir nedeklaravo pozicijos, nepripažįstančios šios sistemos teisėtumo. 1974 m. pabaigoje perdavus religinės savilaidos bei „LKB kronikos“ gaminimo ir platinimo bylą nagrinėti LSSR Aukščiausiajam Teismui, „LKB kronikos“ leidėjai aiškino, kad „LKB Kronika neturi tikslo susilpninti ar pakirsti Tarybų valdžią, o vien iškelti viešumon įstatymų pažeidimo faktus, kad jie būtų pataisyti“, ir kad „tokiu būdu LKB Kronika ne tik kad nekenkia visuomenei ir tarybinei santvarkai, bet jai padeda“. Panevėžio vyskupijos kunigai, gindami valdžios puolamą aktyvią Bažnyčios veiklą, viešame pareiškime pabrėžė: „[…] mes nekovojame prieš esamą santvarką, bet prieš sauvalę“. Panašios pozicijos laikėsi, t. y. deklaravo nesiekianti politinių tikslų, ir nuo 1975 m. pradėta leisti katalikiška periodika. Tokios periodinės savilaidos, kaip Bažnyčios teisių gynimo formos, atsiradimą lėmė ir Susirinkimo nutarimais iškeltas žiniasklaidos priemonių panaudojimo klausimas.

Žiniasklaidos vaidmens iškilimas pasipriešinimo judėjime. 1963 m. priimtu dekretu dėl visuomenės komunikavimo priemonių Inter Mirifica Visuotinis Susirinkimas pirmą kartą istorijoje oficialiai išdėstė savo požiūrį į šių priemonių panaudojimą Bažnyčios gyvenime. Bažnyčios teisė disponuoti ir naudotis visomis informavimo priemonėmis (spauda, kinu, radiju, televizija ir kt.) šiame dekrete įvardyta kaip prigimtinė teisė. Susirinkimas pabrėžė, kad katalikiškos spaudos, kino, radijo, televizijos „pagrindinis tikslas – skleisti ir ginti tiesą bei rūpintis visuomenės krikščioniškuoju auklėjimu“, bei primygtinai įspėjo, kad tikintieji turi pareigą palaikyti ir remti šias informavimo priemones. Tokios Susirinkimo nutarimuose naujai nubrėžtos veiklos kryptys paskatino ieškoti naujų veiklos priemonių katalikiškajame pasipriešinimo judėjime Lietuvoje. Antai kun. A. Šeškevičius, pasinaudodamas vysk. L. Povilonio ryšiais su Vakarais, stengėsi gauti religinės tematikos 8 mm pločio kino juostų. 1967 m. KGB institucijos Lazdijų rajone užfiksavo faktą, kad kun. S. Tamkevičius „aktyviai dirbo religinį darbą tarp jaunimo“, taip pat savo namuose moksleiviams pradėjo rodyti diafilmus (už tokią antisovietinę veiklą tais pačiais metais jis buvo perkeltas į kitą parapiją). Anot KGB padalinio pranešimų, daugybę tokių diafilmų turėjo ir kun. P. Račiūnas, kuris juos rodydavo jaunimui (be to, jaunimui duodavo skaityti iš užsienio gautas religinio turinio knygas bei emigracinę spaudą). Remiantis sovietų saugumo duomenimis, 1972 m. į Savanorių kaimą (Lazdijų r.) buvo atvykusi žmonių grupė, vadovaujama kunigo, ir rodė vaidinimą „Šv. Agnė“.

Apie žiniasklaidos priemonių vaidmenį kraštuose, kur religija yra varžoma, nemažai kalbėta ir Susirinkimo posėdžiuose (nors dekrete Inter Mirifica minėtu klausimu nieko tiesiogiai nepriimta). 1962 m. lapkričio 24 d. diskusijose buvo išsakytos mintys, kad naudojantis komunikacijos priemonėmis galima peržengti visas užtvaras ir skelbti tikėjimą ten, kur tikybos mokymas ir religinė spauda yra uždrausti ar trukdomi, todėl visi krikščionys ga-li ir privalo sutartinai platinti bei ginti dvasios vertybes nuo visokių materializmo formų. 1965 m. spalio mėn. ukrainiečių vysk. Sapelekas kalbėdamas apie persekiojamas Bažnyčias (tarp jų ir Ukrainos) pabrėžė, kad „vienintelė priemonė skelbti Kristaus Evangeliją šioms persekiojamoms tautoms yra radijas ir kitos moderniosios socialinės komunikacijos priemonės“. Jo manymu, Evangelijos skelbimo misijos anapus „geležinės uždangos“ ypač turėtų imtis Vatikano radijas.

Vatikano radijo įtaka katalikiškajam pasipriešinimui Lietuvoje yra akivaizdi. Sovietų saugumo dokumentuose rašoma, jog dalis kunigų darydavo Vatikano radijo lietuviškų laidų įrašus (taip pat magnetofoninius) ir jų pateikiamą medžiagą naudodavo pastoracinei veiklai. Antai KGB duomenimis, medžiagą iš užsienio radijo laidų pamokslams 1970 m. naudojo kun. S. Tamkevičius, 1968 m. – kun. J. Jakaitis. Be to, Vatikano radijas kartu su kitomis Vakarų radijo stotimis buvo vieni pagrindinių bei efektyviausiai veikusių sovietų valdžios necenzūruojamos informacijos skleidimo šaltinių šeštajame–devintajame dešimtmečiais (tai patvirtina ir faktas, jog 1975 m. visi asmenys, įtraukti į KGB Kapsuko rajono poskyrio operatyvinę įskaitą, aktyviai klausėsi užsienio radijo laidų). „LKB kronikos“ puslapiuose buvo džiaugiamasi, jog sovietų valdžiai nepavyko pasiekti, kad ši stotis pasitenkintų tik krikščioniškojo mokymo skleidimu, ir kad Vatikano radijo laidos sudaro galimybę Lietuvos visuomenei sužinoti „Lietuvos gyvenimo faktus, kuriuos sužinoti kitu būdu yra neįmanoma“. Daug dėmesio šių laidų medžiagos tyrimams skyrė ir pačios sovietų institucijos, tuo siekdamos disponuoti įvairiapuse informacija apie pokyčius Bažnyčios veikloje. Vakarų radijo stočių poveikis katalikiškajame pasipriešinimo judėjime įgijo konkrečias formas; tam prielaidas sudarė ir Susirinkimo nutarimuose iškeltas teisės į informaciją klausimas.

Susirinkimas jau minėtu dekretu dėl visuomenės komunikavimo priemonių Inter Mirifica įtvirtino visuomenės teisės į informaciją principą, pabrėždamas, kad viešas ir greitas įvykių bei faktų paskelbimas yra prielaida rezultatyviems žmonių veiksmams kuriant visuomenės gerovę, t. y. šį principą traktavo kaip visuomenės pažangos sąlygą. Šiame kontekste taip pat buvo pabrėžta būtinybė su žiniasklaidos pagalba formuoti viešąją nuomonę, kurios „įtaka ir autoritetas visų luomų piliečių privačiame bei viešajame gyvenime šiandien labai padidėję“. Tokiu teisės į informaciją principu bei jo interpretacija ir rėmėsi periodinės pogrindžio spaudos leidyba. Viešoji nuomonė ir teisė į informaciją katalikiškoje savilaidoje buvo traktuojami kaip glaudžiai tarpusavyje susiję veiklos objektai ir buvo priešinami sovietinės sistemos skleidžiamai dezinformacijai, kuri funkcionavo kaip viena iš neatsiejamų valdžios vykdomos prievartinės politikos dalių. „Aušra“ pažymėjo, kad sovietinėje sistemoje „prievarta ir melas vienas be kito negali išsiversti“. „LKB kronikos“ leidėjai savo puslapiuose teigė, kad sovietų valdžios tikslas yra „tylos naktyje uždusinti Lietuvos katalikus“, todėl siekiant pasipriešinti tokiai politikai būtina „visomis priemonėmis kelti viešumon persekiojimo faktus, nuplėšti melo šydą, kuriuo dengiama prievarta“. 1972 m. pasirodžiusi „LKB kronika“ ir užsibrėžė tikslą skleisti informaciją Lietuvos tikintiesiems, Vatikanui bei plačiajai pasaulio visuomenei.

Įsitvirtinti Lietuvoje nuostatai, jog konkretūs laimėjimai yra galimi tik remiantis viešąja nuomone ir necenzūruotos informacijos disponavimu, padėjo pokyčiai visuomenės vidaus bei užsienio politikos raidoje. Būtinybė apie tikrąją Bažnyčios padėtį Lietuvoje informuoti Vatikaną (to padaryti nesugebėjo ar nepajėgė viešai veikusi Bažnyčia) nauju mastu iškilo būtent septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai normalizavosi SSRS vadovybės ir Vatikano santykiai (šio proceso kulminacija – SSRS AT prezidiumo pirmininko Nikolajaus Podgorno vizitas pas popiežių 1967 m.). Jau 1966 m. sovietų saugumo padalinys Vilkaviškio rajone pradėjo operatyvinio stebėjimo bylą Vilkaviškio parapijos klebonui kun. Konstantinui Ambrasui, kuris stengėsi išsiųsti į užsienį „reakcingo turinio“ laišką ir kuris, anot jo brolio Kazimiero Ambraso, buvo vienas iš pradininkų, sumaniusių žinias siųsti į užsienį. Informacijos teikimas Vatikanui ir Vakarų visuomenei pogrindinės veiklos kanalais naują pobūdį įgavo aštuntajame dešimtmetyje; tuomet tokiu nelegaliu informacijos perdavimu pradėta siekti formuoti tiek Lietuvos, tiek Vakarų visuomenės viešąją nuomonę. Šioje veikloje remtasi Vakarų radijo stotimis, kurios skleisdavo Vakarus pasiekusią necenzūruotą informaciją („LKB kronika“ rašė, kad „pogrindinės spaudos reikšmė būtų nedidelė, jei jos neišpopuliarintų „Vatikano“ ir „Laisvės“ radijo laidos“). Tokiai veiklos krypčiai susiformuoti didelę įtaką turėjo Simo Kudirkos bylos nušvietimas Vakarų pasaulyje 1971 m. ir Vakarų pasaulio reakcija į šį teismo procesą, nulėmusi tolesnį S. Kudirkos likimą (Lietuva apie tai buvo informuojama tų pačių Vakarų radijo stočių). Katalikų pasipriešinimo judėjime atsirado naujos veiklos kryptys, t. y. galimybė pateikiant informaciją pasinaudoti Vakarų viešąja nuomone. 1971–1972 m. 17 tūkst. Lietuvos tikinčiųjų pasirašytą kreipimąsi į JTO bei „LKB kronikos“ išleidimą kun. S. Tamkevičius ir traktavo kaip pagalbos šauksmą, kaip vieną iš pirmųjų žingsnių siekiant į viešumą iškelti sovietų valdžios kovą su Bažnyčia.

Pasirinkta veiklos kryptis, t. y. siekimas teikti sovietų valdžios necenzūruotą informaciją ir kartu remtis tokios informacijos formuojama viešąja nuomone, katalikiškajame pasipriešinimo judėjime greitai davė laukiamų rezultatų. Kaip teigė Jonas Jurašas 1975 m. įvykusiame Tarptautiniame akademiko Andrejaus Sacharovo apklausinėjime apie žmogaus teisių pažeidimus SSRS, būtent teisiamų kunigų A. Šeškevičiaus, J. Zdebskio ir P. Bubnio drąsus apgynimas „LKB kronikos“ puslapiuose nulėmė tai, kad „visuomenės akyse buvo nuteistas ne kulto tarnas, kaip to norėjo valdžia, bet Bažnyčios persekiotojų nesiskaitymas su įstatymais ir savivalė“. „LKB kronika“ savo informacija sugebėjo užpildyti Vakaruose egzistavusią informacijos apie Katalikų Bažnyčios padėtį Lietuvoje spragą. Išeivis kun. Vytautas Kazlauskas pažymėjo, kad faktinė medžiaga apie padėtį Lietuvoje iki „LKB kronikos“ išleidimo Vakaruose buvo beveik nepasiekiama; jos pasirodymą jis apibūdino kaip naują erą „post Chronica nata“. Anot Juozo Brazaičio, nuo 1973 m. pradžios šis pogrindžio leidinys tapo „dokumentu, iš kurio padėtį Lietuvoje vaizdavo [Vakarų] opinijos formuotojai“.

Taigi pamažu katalikiškojo pasipriešinimo judėjimo dalyviai suprato, kokia „galinga jėga yra šių laikų masinės informacijos priemonės“, kurios gali būti naudojamos „ne tik tikėjimui platinti, bet ir jį ginti“. Tačiau nelegali spauda kartu su kitais pogrindinės Bažnyčios veiklos elementais (slapta pastoracija, vienuolijomis) Lietuvoje plėtojosi remdamasi būtent Susirinkimo priimta ateizmo įveikimo traktuote. Susirinkimas nurodė, kad būdas ateizmui įveikti yra deramai nušviestas Bažnyčios mokymas ir visos Bažnyčios bei jos narių gyvenimas, t. y. Bažnyčios atsinaujinimas. Taip pat pabrėžta, jog toks Bažnyčios atsinaujinimas yra pasiekiamas „gyvo ir subrendusio tikėjimo, išmokyto aiškiai įžvelgti sunkumus ir sugebančio juos nugalėti, liudijimu“. Periodinė savilaida Lietuvoje rėmėsi šia atsinaujinimo, kaip pasipriešinimo ateizmui sąlygos, idėja. „Rūpintojėlyje“ buvo pabrėžta, kad „vienintelė kova prieš materializmą yra atbudimas“, kad reikia „pirmiausia pačiam atsibusti iš miego, apsvarstyti, kaip prieita prie materializmo, kokios yra to priežastys, ir pradėti kovą ne nuo kitų, bet nuo savęs paties“. Šitokiu aspektu reikėtų vertinti ir „LKB kronikos“ leidybą, nors leidžiant ją ir buvo orientuojamasi į Bažnyčios persekiojimo faktų dokumentavimą. 1980 m. kun. Z. Navickas Aukščiausiojo Teismo teisėjui adresuotame atvirame laiške, ginančiame dėl „LKB kronikos“ dauginimo bei platinimo nuteistas Genovaitę Navickaitę ir Oną Vitkauskaitę, rašė: „„LKB Kronika“ yra Lietuvos tikinčiųjų pagalbos šauksmas, kad jie galėtų gyventi pagal įsitikinimus, kad turėtų tvirtus moralinius pagrindus“. Pasak „LKB kronikos“ leidėjų, šiuo leidiniu nuo pat pradžių buvo siekiama „žadinti katalikų sąmoningumą, kelti iš susnūdimo [išskirta mano. – E. J.], raginti kovoti už Dievo, Bažnyčios ir tikinčiųjų teises“. Todėl pirmiausia planuota „LKB kroniką“ leisti panašią į 1976 m. pasirodžiusį leidinį „Dievas ir Tėvynė“ ir tik vėliau apsistota prie informacinio pobūdžio leidinio („faktų kalbos“) idėjos. Tuo tarpu „Dievas ir Tėvynė“ bei kiti katalikiški periodiniai leidiniai („Aušra“, „Tiesos kelias“, „Rūpintojėlis“, „Ateitis“) jau buvo tiesiogiai orientuoti į religinio sąmoningumo žadinimą bei kultūros plačiąja prasme kėlimą; tai rodė ir jų pasirinktų publikacijų formų bei jose liečiamų temų įvairovė, apėmusi tiek meninius kūrinius, tiek analitinius straipsnius, tiek tikėjimo klausimų, problemų svarstymus, tiek draudžiamų istorijos faktų skelbimą.

Aštuntajame dešimtmetyje pradėtoje leisti periodinėje spaudoje išryškėjo naujos veiklos kryptys, tačiau jos taip pat funkcionavo kaip religinio sąmoningumo puoselėjimo sudedamosios dalys. Viena ryškiausia šių krypčių, glaudžiai susiejusi religinio ir tautinio sąmoningumo kėlimo klausimus, apaštalavimo veiklą plėtojo tautinių aspiracijų kontekste (pažymėtina, kad visi periodiniai pogrindžio leidiniai daugiau ar mažiau gvildeno tautinius klausimus). Antai „LKB kronikos“ leidėjų grupės (daugiausia kunigų P. Račiūno, S. Tamkevičiaus ir Liongino Kunevičiaus) iniciatyva 1975 m. pradėtos leisti „Aušros“ tikslas buvo „gaivinti lietuvio dvasią, ugdyti tautinį susipratimą, tautos dorovingumą, skatinti visokeriopą pažangą“. Leidžiant katalikišką spaudą, kurioje ypač akcentuotas tautinis klausimas, remtasi idėja, kad religija yra tautos kultūrinės egzistencijos pagrindas, taigi tautinių idealų iškėlimas buvo suvokiamas kaip bendras visaverčio religinio gyvenimo puoselėjimo elementas. Pirmajame „Dievas ir Tėvynė“ numeryje teigta, jog tautos nepriklausomybė yra sąlyga, kad „galė- tume siekti kaip tauta savo galutinio tikslo – Dievo“. Kultūros klausimų sprendimas periodinėje savilaidoje taip pat buvo glaudžiai susijęs su religinių bei tautinių tikslų iškėlimu: kultūra traktuota kaip būtina sąlyga tiek religinės, tiek tautinės bendruomenės visavertei raidai ar net jų išlikimui (todėl periodinės savilaidos negalima griežtai grupuoti pagal joje vyraujančią problematiką). Jau 1971 m. vysk. L. Povilonis aplinkraščio kunigams „Kurkime naują gyvenimą“ projekte pabrėžė: „Yra klaidinga manyti, kad šiuo metu kultūrinis gyvenimas nesiriša su religiniu. Priešingai, kultūra šiuo metu yra mūsų priemonė galutiniam tikslui siekti“. 1975 m. pradėtoje leisti „Aušroje“ taip pat teigta, kad „dabar laisvės kovos barai – mūsų moralė, kultūra“. Jaunimui skirto leidinio „Ateitis“ įvadiniame straipsnyje pabrėžta, jog žurnalas dirbs „tikrą kūrybinį darbą Tėvynės ir Bažnyčios naudai“.

Spaudos, kaip vienos iš pagrindinių religinio sąmoningumo puoselėjimo Lietuvoje priemonių, pasirinkimui įtakos turėjo ir tas faktas, jog Susirinkimas tiesiogiai pabrėžė katalikiškos spaudos kūrimo ir jos tobulinimo reikšmę, kad „skaitytojai visiškai persiimtų krikščioniška dvasia“ ir kad su jos pagalba „apie visus įvykius būtų galima susidaryti krikščionišką nuomonę“. Be to, Susirinkimas, aptardamas teisės į krikščioniškąjį auklėjimą klausimą, taip nusakė bažnytinės hierarchijos pareigą: „Daryti visa, kad šiuo krikščioniškuoju auklėjimu galėtų naudotis visi tikintieji ir pirmiausia jaunuoliai“, o visuomenės komunikavimo priemones įvardijo kaip pagalbinę – šalia katechetinio mokymo – auklėjimo priemonę (tuo tarpu Lietuvoje spauda ir buvo tinkamiausia komunikacijos priemonė).

Susirinkimo nutarimai katalikiškos savilaidos raidą veikė ir kitais aspektais. 1977 m. pradžioje pasirodė naujas periodinis pogrindžio leidinys „Tiesos kelias“ (iš viso išėjo 22 numeriai), skirtas dvasininkams; jame buvo plačiai aptariami Vatikano II Susirinkimo nutarimai, jų idėjų platinimas ir įgyvendinimas Lietuvoje. „Rūpintojėlis“ rašė, jog leidinyje „Tiesos kelias“ „jaučiama nauja dvasia, išplaukianti iš Vatikano II Susirinkimo nutarimų“. Be to, kitų pogrindžio leidinių publikacijose taip pat buvo remiamasi Susirinkimo nutarimais, jie buvo cituojami, o „Rūpintojėlio“ programiniame straipsnyje teigta, kad „balsas, kuriuo prabilo Bažnyčia į pasaulį per Vatikano II Susirinkimą, nurodo gaires, vedančias iš klystkelių į tikrąjį kelią“.

IŠVADOS

1. Vienas iš katalikiškąjį pasipriešinimo judėjimą Lietuvoje formavusių veiksnių buvo Vatikano II Susirinkimas, kurio priimti nutarimai tapo Visuotinės Bažnyčios raidos gairėmis.

2. Vatikano II Susirinkimo įtvirtintos Bažnyčios raidos tendencijos kylančiame Lietuvos katalikiškojo pasipriešinimo judėjime tiesioginį atgarsį įgavo jau sovietų valdžios oficialiai aprobuotos liturginės reformos įgyvendinimo metu. Tačiau Susirinkimo iškeltos atsinaujinančios Bažnyčios sampratos diegimas neišvengiamai kirtosi su sovietinės sistemos laikysena Bažnyčios atžvilgiu, todėl šios idėjos tolesnis įgyvendinimas totalitarinio režimo sąlygomis turėjo dvejopą pobūdį:

a) Susirinkimo priimtus nutarimus realizuoti buvo įmanoma tik pogrindinėje veikloje, todėl atsinaujinimo idėjos įgyvendinimas tapo pagrindu, kuriuo remdamasi septintajame–aštuntajame dešimtmečiais formavosi sovietų valdžios suvaržymams besipriešinanti pogrindinė Bažnyčia. Tokio proceso eigą ryškiausiai atspindėjo pasauliečių ir vienuolijų laipsniškas tapimas aktyvia pogrindinės Bažnyčios struktūros dalimi;

b) dėl sovietinės sistemos iškeltų kliūčių dalis įgyvendintų Susirinkimo nutarimų savo pobūdžiu buvo transformuoti, o tai lėmė pogrindinės Bažnyčios veiklos sričių plėtimąsi bei veiklos formų gausėjimą (pvz., tokiu aspektu galima tyrinėti slaptus kunigų susirinkimus, pogrindinės seminarijos organizavimą, kunigų tarybų funkcijas).

3. Susirinkimas, naujai įtvirtindamas tikėjimo laisvės principą bei iškeldamas būtinybę įvairiomis priemonėmis ir būdais ginti šią laisvę, Visuotinės Bažnyčios mastu davė idėjinį pagrindą persekiojamų Bažnyčių veiklai. Katalikiškasis pasipriešinimo judėjimas Lietuvoje Susirinkimo suformuluotą Bažnyčios teisių gynimo principą priėmė kaip savo veiklos idėjinį pagrindimą; netgi galima teigti, kad būtent remiantis šiuo principu ir formavosi atvira katalikiška opozicija, kurios kilimą, be kitų veiksnių, lėmė sovietų valdžios represijos prieš suaktyvėjusią pogrindinės Bažnyčios pastoracinę veiklą.

4. Susirinkimo nubrėžtos veiklos kryptys skatino ieškoti naujų veiklos priemonių ir krypčių katalikiškajame pasipriešinimo judėjime Lietuvoje. Susirinkimo nutarimais iškelta žiniasklaidos priemonių naudojimo problema ir kitos nuostatos aktualiais to meto klausimais tiesiogiai veikė katalikiškos periodinės savilaidos susiformavimą, jos leidybos pobūdį bei raidą aštuntajame–devintajame dešimtmečiais.

Jonas Šaulys pagal www.genocid.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA NUOMONĖS

Prof. Alvydas Jokubaitis: Lietuviška neviltis ir krikščionybė

Samprotavimai apie krikščionišką vilties sampratą yra vieni sunkiausių šiais laikais. Auditorija įsitikinusi, kad kalbėjimas apie viltį būtinai reiškia kalbėjimą apie durnių motiną. Šiandien Lietuvoje sutiksime daug nusivylusių žmonių, ypač tarp pagyvenusių. Jaunieji jiems siūlo savo viltį. Šis vilčių keitimas pasižymi dėsningumu – krikščionybės išstūmimas į pakraštį sutampa su noru pabėgti nuo įsipareigojimų tautai. 

Jaunieji nenori ne tik krikščionybės ir tautos, bet su pareigos joms abiem pasitraukimu nori pradėti gyventi be moralės, anapus gėrio ir blogio. Jeigu moralė ir išlieka, tai daugiau vien tik kaip kažkas neaiškaus, reliatyvaus ir  beveik antraeilio. Lietuvių politinis elitas tris paskutinius dešimtmečius vengia rimtai kalbėti apie tautą. Vyresnės kartos žmonės dar prisimena rūpestį tauta, tačiau jaunimas žiūri į ateitį, kuri jau yra ne Lietuvos, bet kito politinio darinio ateitis. Integracija į Europos Sąjungą įdiegė įsitikinimą, kad Lietuva pati nekuria permainų, bet priklauso nuo už ją daug didesnių veikėjų. Šiandien nesutaria dviejų rūšių donkichotai – vieni gyvena visiškai nesenos tautinės praeities, o kiti – virštautinės ateities vizijomis.

Nyksta moderniąją lietuvių tautą išauginusi asmeninio ir visuomeninio gyvenimo etika. Šiandien jau manoma, kad žmogaus dvasia gali susitvarkyti savaime, spontaniškai, be kokių nors didesnių ugdymosi pastangų. Lietuvos mokytojai jau negali būti moralės ugdytojais, nes juos finansuojanti valstybė yra neutrali moralei. Dar labiau to negali daryti universitetai, nes suaugusių žmonių ugdymas yra jų pačių reikalas. Masinės komunikacijos priemonės veikia pagal savo „tinka bet kas“ logiką, ir geriausiu atveju užsiima ne ugdymu, o reklama ir propaganda. Taip nebuvo XIX amžiuje, kai atsirado viltis sukurti lietuvių nepriklausomą valstybę. Tuomet ši viltis reiškė norą apginti katalikų tikėjimą, kalbą ir kultūrinį savitumą. Šiandien nei vienas iš šių dalykų nėra prioritetinis, nebent turizmo industrijai dar rūpi kultūros savitumas.

1918 metų Lietuvos valstybė atsirado su kultūrinio ir moralinio atsinaujinimo pažadu. Buvo kalbama apie aukštesnes kultūros formas, turinčias išugdyti ne tik apsišvietusius, bet ir aukštesnės dorovės žmones. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nepateisino į ją dėtų vilčių ir buvo sukurta nauja politinė tauta. Lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio veikėjų akimis Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nuo pat pradžių buvo nesėkmei pasmerktas sumanymas. Lietuvos bajorai kovojo už politinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą bendroje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, bet pasidavė labiau vakarietiškos lenkų kultūros įtakai. Lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjams bajorų savęs vadinimas lietuviais atrodė mažai pagrįstas. Jų nuomone, tik apgynus lietuvių kalbą ir kultūrą galima laimėti politinius mūšius. Kovą už žmogaus dvasią jie suvokė kaip politikos pagrindą. Jų nuomone, apgailėtinai atrodė senoji bajorų tauta. Jos politikai kalbėjo lenkiškai, rašė rusiškai, o mokyklose mokėsi lotyniškai. Savarankiška tauta turi šiuos dalykus daryti savo gimtąja kalba. Šis požiūris nebuvo vien tik nacionalizmas. Visuotinis raštingumas, mokykla ir universitetas tapo pagrindiniais tautos tikslais.

Lietuvių tautinio sąjūdžio lyderiai žadėjo sukurti naują žmogų, visuomenę ir kultūrą. Šiuo požiūriu jie nesiskyrė nuo kitų revoliucionierių, pradedant jakobinais ir baigiant dabartiniais liberalais. Paprastiems Lietuvos kaimo žmonėms buvo žadamas priėjimas prie anksčiau vien tik aukštesniems visuomenės sluoksniams prieinamos kultūros. Lietuvos nacionalistams rūpėjo ne tik tautos praeitis, bet ir jos modernizacija.

Pagrindinis lietuvių tautinio sąjūdžio pažadas buvo kultūra. Tautinis atgimimas reiškė kultūrinę revoliuciją. Šio sąjūdžio pradžioje buvo žadama sukurti moraliai kilnesnį žmogų. Tačiau šiandien jau galima klausti, ar tai įgyvendinamas uždavinys? Kultūrinė Lietuvos tautos modernizacija pasirodė esanti daug sudėtingesnis, tiesiog save naikinantis procesas. Po vieno modernizmo atsirasdavo kitas modernizmas, kol pagaliau pasirodė atviras maištas prieš krikščionybę kaip ilgametę tautos ugdytoją. Tai galima vadinti Motiejaus Valančiaus, Maironio ir Sladkevičiaus kartos žmonių vilčių žlugimu. Gudrusis istorijos protas, kaip pasakytų Georgas Hegelis, eilinį kartą visus pergudravo. Lietuviai norėjo būti pripažinti kaip kultūringa tauta, tačiau paaiškėjo, kad tai saviapgaulė. Mokslu grindžiama kultūra siūlo informaciją, tačiau neveikia kaip sužmoginanti jėga.

Nesunku pastebėti, dabartinė Lietuvos valstybė vis labiau atitrūksta nuo ją įkvėpusių kultūrinių ir moralinių idealų. Dėl kultūros permainų ji pasirodė negalinti įgyvendinti savo pažadų. Dar  galima bandyti sakyti, kad tautinė valstybė niekada nedavė jokių pažadų, arba įrodinėti, kad jų įgyvendinimas laukia ateityje. Tačiau abu šie argumentai silpni. Tautinių sąjūdžių pažadus nesunku aptikti istoriniuose dokumentuose – knygose, straipsniuose, organizacijų pareiškimuose ir atskirų veikėjų memuaruose, o jų įgyvendinimo problemas įrodyti dar lengviau – užtenka palyginti prieš šimtą metų skelbtas ir dabartines kultūros sampratas. Tikėjimo Dievu menkėjimas keistai sutampa su tikėjimu tautos vaidmeniu nuvertėjimu. Tai paskutinio šimtmečio paradoksas.

Krikščioniška tauta neprivalėjo būti nacionalistinė,  ir net turėjo būti kosmopolitinė, tačiau būtent ji netikėtai tapo pagrindine lietuvių bendro moralinio vardiklio saugotoja. Dabartinė Lietuva jį praranda. Pradėjome nebežinoti elementarių dalykų. Diskusija dėl šeimos yra tik milžiniško aisbergo viršūnė. Nebežinome, kas yra moteris, vyras, vaikas, laisvė, išmintis, normalumas, tauta ir tautinė valstybė. Užaugo jaunų žmonių karta, žinanti tik vieną dorovės principą – sutarti dėl teisės nesutarti.

Vokiečių filosofas Güntheris Andersas paliko apmąstymams apie Lietuvos ateitį svarbią biblinio tvano siužeto interpretaciją. Remiantis šiuo autoriumi, dar iki tvano pradžios Nojus visus nustebino pasirodydamas gedulo drabužiais. Žmonės klausinėjo „kas mirė?“, ir Nojus atsakė, kad mirė labai daug žmonių, įskaitant ir dabar klausinėjančius. Kada žmonės klausė apie neregėtos nelaimės dieną, Nojus atsakė „rytoj“, pridurdamas šiam pasakojimui svarbius žodžius: „poryt gyvensime po tvano, ir kai tvanas jau bus įvykęs, visa tai, kas dabar egzistuoja nustos egzistuoti, ir nebus skirtumo tarp mirusiųjų ir gedinčiųjų“. Žmonės suprato, kad Nojus iš anksto gedi žuvusiųjų, nes vėliau nebus kam jų gedėti. Tačiau tai dar ne šio išmintingo pasakojimo apie liūdną žmonijos ateitį pabaiga. Parėjęs namo, Nojus apsibarstė galvą pelenais ir ėmėsi darbo. Į jo namo duris pasibeldė stalius, ir pasakė „Padėsiu tau pastatyti arką, ir tai tavo pranašystę padarys klaidinga“. Pritaikius dabartinei Lietuvai, verta atkreipti dėmesį į du parabolės aspektus: (1) kai gyvensime po tautos pabaigos, nebus kam jos apraudoti, ir (2) reikia rimtai mąstyti apie ateitį be tautos, nes tik taip kyla mintis apie galimą išsigelbėjimą.

Mūsų dienų lietuvis į tautą žiūri kaip į vieną iš daugelio asmeninių pasirinkimų, šalia specialybės, pomėgio ir automobilio. Tai nesėkmei pasmerktos politinės vilties ateičiai siūlymas ir eilinis savęs apgaudinėjimas. Mūsų mokytojai toliau moko, gydytojai gydo, mokslininkai tyrinėja, bet nyksta bendrumo dvasia, kurios šiandien jau net negalima vadinti dvasia, nes kai kam tai primena atgyvenusia vadinamą krikščionybę. Šiandien sunku suprasti, kaip žemo luomo, menko išsilavinimo ir grubaus charakterio žmonės sugebėjo tapti lietuvių tauta. Kai dabartiniai Lietuvos politikai kalba apie tautos ateitį, jie mato tik pagerintą dabartį. Tačiau ateitis nėra pagerinta dabartis. Kaip rodo Anderso parabolė, reikia apraudoti ateitį. Ne todėl, kad būtume pesimistai, bet todėl, kad ateitis nuo mūsų nepriklauso. Dauguma Vakaruose išpažįstamų monoteistinių religijų mokė galvoti apie gyvenimą po mirties. Dabartinių lietuvių viltys kuklesnės, apsiriboja gyvenimu nuo vienų rinkimų iki kitų.

Net ir toldami nuo religinio mąstymo tradicijų, tautiniai sąjūdžiai ilgą laiką toliau mėgdžiojo krikščionišką žmonių sielų pastoraciją. Jeigu lietuviai nebūtų pažinę tikėjimo Dievu ir su tuo susijusių pareigų jie tikriausiai nebūtų sukūrę savo tautinės valstybės. Bažnyčia kalbėjo apie žmonių moralės ugdymą ir todėl skirtingų politinių ideologijų atstovai ilgą laiką nedrįso atmesti šio dalyko. Tik sovietiniu ir posovietiniu laikotarpiu išplito įsitikinimas, kad krikščionybė ir tauta prieštarauja viena kitai. Liberalų nuomone, tautinės nepriklausomybės siekis nėra vertas laisvės vardo. Tai laisvei giminiškas dalykas, bet ne laisvė. Tarp liberalų ginamų politinių principų nerasime tautos. Jie nesupranta, kodėl už tautą reikėtų aukotis labiau, negu, tarkime, už teisę gyventi nepriklausomai nuo tautos. Juos domina universalūs politiniai principai, tinkantys bet kuriai bendruomenei ir visuomenei. Stiprindama kovą už individo laisves, liberalioji demokratija pradėjo atvirai naikinti kultūrinius tautinio atgimimo pažadus. Tautinis tapatumas pradėtas suvokti kaip grynai asmeninis reikalas, be kokių nors bendrų įsipareigojimų. Perėjus prie bendro gyvenimo nesusituokus, šis dalykas greitai iš lytinio tapo politiniu. Šeima, tauta ir valstybė vis labiau darosi antraeiliais asmeninės savirealizacijos reiškiniais. Vietoj senųjų nepajudinamų moralinių pamatų siūlomi patogūs laikini kilnojami pamatai.

Tautinės valstybės idėjai prieš šimtą ir daugiau metų reikėjo tautos kaip absoliutaus atskaitos taško. Paradoksalu, tačiau mokslus išėjusi lietuvių tauta šiandien ją netikėtai paverčia estetinio skonio reikalu. Tautinio atgimimo lyderiai rodė pagarbą švietimui, tačiau sukūrus valstybinę švietimo sistemą, paaiškėjo, kad mokyklos ir universitetai nemoka ugdyti tautinės ištikimybės. Paaiškėjo ir kitas netikėtas dalykas – mokslinis istorijos aiškinimas gali  prieštarauti tautos idėjai. Krikščionybė su šia idėja susitaikė lengviau, nes  absoliutūs principai yra metafizikos ir teologijos, o ne mokslo reikalas. Išsimokslinę lietuviai tautą iš tikėjimo objekto pavertė kažkuo kitu, negu apie ją galvojo jos kūrėjai – bendruoju vidaus produktu, technikos pažanga ir turizmo industrija. Tautinio atgimimo laikais buvo manoma, kad tauta apibrėžia visas gyvenimo sritis. Dabar vyrauja požiūris, kad ekonomika ir kitos sritys apibrėžia tautos egzistavimą, ir pagaliau atvirai pripažįstama, kad svarbi yra ne tauta, o atskirų individų gerovė. Jeigu individas sako, kad kas nors prasminga, tarkime, lengvųjų narkotikų vartojimas, niekas dabar to negali ginčyti, nes tik  individas turi teisę nustatyti, kas prasminga, o kas neturi prasmės. Tai akivaizdi nesąmonė, tačiau tokios nesąmonės yra dažnas žmonijos istorijos reiškinys.

Šiandien kaip niekada gerai matosi, kad tautiškumas yra tikėjimo, o ne mokslinio įrodymo dalykas. Mokslu tikintys žmonės nebūtinai tiki Dievu ir tauta. Krikščionys patį tikėjimo reikalą supranta geriau, negu ateistai ir agnostikai. Lietuvių perėjimas nuo tikėjimo Dievu prie politinių ideologijų panašus į save pačią ryjančią gyvatę. Nesibaigiantis tautos modernizavimas kažkokiu iki galo nesuprantamu būdu virto tautą eliminuojančia jėga. Dabartinius Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėjimus valdo noras plėsti žinojimą ir gauti finansinį naujų politinių lūkesčių formuotojų palaikymą. Pradėję nuo lietuvių tautinio tapatumo puoselėjimo mokslininkai šiandien veikia priešinga – tautinės valstybės kritikos – kryptimi. Nuo tautos kultūrinio tapatumo puoselėjimo vis labiau pereinama prie niekatrosios giminės Lietuvos istorijos. Nuo perdėto tarpukario Lietuvos žmonių susižavėjimo tautine kultūra puolama prie jos vaidmens neigimo.

Paskutinius tris dešimtmečius Vakarų Europa pokomunistinį regioną moko užmiršti senuosius kultūrinius Vakarus. Pradėjusi nuo kultūrinio ir moralinio žmogaus atsitiesimo vilčių skatinimo, dabartinė Lietuvos valstybė vystosi link vis didesnės samprotavimų apie žmogaus moralinį tobulėjimą užmaršties.

Tautinė valstybė šiandien egzistuoja be ją įkvėpusių vilčių. Samprotavimai apie kilnesnę dvasinio gyvenimo formą atsidūrė nuošalyje. Prasidėjusi pažadais ugdyti ir šviesti žemiausius visuomenės sluoksnius Lietuvos valstybė pasidarė neutrali moralei. Prasidėjusi kaip dorovinio ugdymo programa, ji šiandien dorovę suvokia kaip neleistiną šališkumą. Modernioji Lietuvos valstybė atsirado iš krikščioniškos moralinio ugdymo tradicijos. Dabar reikalaujama valstybę atskirti nuo piliečių moralinių, religinių ir filosofinių įsitikinimų.

Žvelgiant dabarties akimis, tautinio atgimimo veikėjai buvo romantikai. Jie dėl savo romantiško nusiteikimo šalies modernizaciją įsuko į nesibaigiančią vilčių kaitaliojimo karuselę: „Visos kombinacijos įmanomos, vienintelis kombinavimo reikalavimas niekada nesiliauti kombinavus.“ Laikantis šio principo sunku prisiimti kokius nors tvirtus ir ilgalaikius įsipareigojimus. Tautinė valstybė pradeda veikti kaip save naikinanti jėga. Vardan modernizacijos ji atitrūksta nuo tautinį sąjūdį įkvėpusių idealų. Piliečiai darosi abejingi ne tik liaudies, bet ir elementaraus padorumo kultūrai. Bet kurią naujovę turi pakeisti dar naujesnis dalykas. Šalis per kelis dešimtmečius virto didele parduotuve, kur pridėjus užrašą „naujiena“ viskas parduodama greičiau. Tarpukario Lietuva buvo panaši į gimnaziją, o dabartinė – į prekybos centrą „Minimum“. Tai ne mūsų kaltė, o bendra raidos tendencija. Tačiau, kam tada Lietuva?

Bet kuris tautinis sąjūdis reikalauja tikėjimo. Jo dabartinė politinė filosofija statoma ant metafiziką neigiančių pamatų. Pagrindinės Lietuvos tautinės valstybės problemos šiandien sugrąžina prie proto ir tikėjimo santykio klausimo. Atidžiau įsižiūrėjus, tauta reikalauja tikėjimo, o ne mokslo pažangos. Tautinio atgimimo sąjūdžiai tik mėgdžioja religinius sąjūdžius, ir būtent tai sąlygojo palyginti ilgai išsilaikiusį įsitikinimą apie piliečių moralinio ugdymo būtinybę. Visų šalių nacionalistai iš pradžių siekė religinio mąstymo tradicijų palaikymo. Jie kartu rūpinosi žmogaus dvasiniu ugdymu. Praradusios ryšį su krikščionybe, moderniosios tautos neatlaiko modernizacijos iššūkių. Religijai atsidūrus pakraštyje, tikėjimas tauta pradeda gęsti.  Nereikia budinti visiems atgrasaus tarpukario vokiško stiliaus nacionalizmo, tačiau būtina prisiminti, kad tauta nėra mechanizmas, kurį galima užvesti, pagreitinti ir suremontuoti valdžios pinigais.

Kultūriniai laimėjimai, ekonominė ir karinė galia yra svarbūs tautos išlikimo aspektai, tačiau ne jie formuoja moralinius tautinės ištikimybės pagrindus. Tik metafizika ir teologija gali kalbėti apie kažką absoliutaus.  Tautinė ištikimybė savo struktūra artima religinio, o ne mokslinio mąstymo tradicijoms. Praradusi absoliučius orientyrus, tautinė valstybė praranda prasmę. Ekonominiai, techniniai, sportiniai ir politiniai tautos laimėjimai nepajėgūs ištaisyti moralinės ištikimybės nuosmukio. Religijai ir tautiniams sąjūdžiams vienodai būdinga  „neturėk kitų dievų“ taisyklė. Valstybė jautriai reaguoja į bet kokias piliečių moralinės ir kultūrinės savivokos permainas. Pasikeitus šeimos, santuokos, draugystės ir giminystės ryšiams, neišvengiamai keičiasi pilietinių ryšių pobūdis. Tautinės valstybės šalininkai negali rūpintis vien tik politika, bet turi rimtai galvoti apie piliečių moralinio ir kultūrinio ugdymo uždavinius. Tačiau to neleidžia daryti liberalios valstybės neutralumas ir atsiribojimas nuo moralės.

Mokslininkams būdingas siekis pašalinti teologinį mąstymą, pagrįstą pasaulio tikslų ir prigimties ieškojimais, konfliktuoja su tautine valstybe. Tarpukario Lietuvoje nenutilo kalbos apie lietuvių tautos pašaukimą. Juo labiau įsigalėjo mokslinis mąstymas, juo mažiau vietos liko šioms kalboms. Norėdami išlikti, tautiniai sąjūdžiai dabar turi formuoti nuo mokslo nepriklausomas moralinio mąstymo salas, tačiau tai dar viena utopija ir neįgyvendinamas uždavinys. Mokslas įmontuotas į pačią tautinių sąjūdžių prigimtį, ir be jo jie negali išlikti. Šiuo atveju ir vėl susiduriame su paradoksu – tautos ateitis priklauso nuo ją griaunančio kultūrinio veiksnio. Tam tikrame tautinių sąjūdžių istorijos etape mokslas pradeda veikti kaip tautą griaunantis veiksnys. Friedrichas Nietzsche klausė, ar žmogui neįmanoma duoti dvejopų smegenų, „…Tarsi dvi smegenų kameras: vieną mokslui, o kitą ne mokslui priimti, jos turi būti greta…“. Šis Nietzschės sumanymas neįgyvendinamas, ir todėl toliau veikia tik viena smegenų kamera.

Tautinių valstybių piliečiai šiandien iš įpratimo kalba apie solidarumą. Didėja suvokimas, jog tai saviapgaulė ir melas. Kiekvienos tautinės šventės metu kalbama apie bendrystę, tačiau tai tik gražūs žodžiai. Tautos bendrumas yra didelė saviapgaulė, kurios įtvirtinimui ministerijos samdo apmokamus viešųjų ryšių specialistus. Sukurta daug politinio bendrumo manifestacijų, tačiau žmonės vis labiau darosi vienas kitam svetimi. Ne visiškai, aišku, nes toliau turi tėvus, brolius ir seseris, tačiau jeigu koks nors darbo kolektyvas dar nesusipjovė, tai toks pat stebuklas, kaip vyšnios pražydėjimas žiemą. Net Bažnyčioje lietuviai atlieka tik būtinas kulto priedermes. Didysis Lietuvos Katalikų Bažnyčios paradoksas – katalikai turėtų džiaugtis savo  mažuma, tačiau jie ieško daugumos, tarytum būtų nevyriausybinė organizacija, o ne bendruomenė.

Ten, kur kalbama apie viltį žmogiškas nerimas visada sumišęs su numatomo didelio džiaugsmo laukimu. Net sovietiniai komunistai vaizdavo jaučiantys artėjančios komunizmo epochos džiaugsmą. Jų viltys žlugo, nes lietuviams reikėjo laisvės, pilnų parduotuvių lentynų ir kelionių į užsienį. Tautinio atgimimo sąjūdžio viltys taip pat žlunga, nes parduotuves taip pat galima užpildyti be tautos. Kiekvienas lietuvis dabar turi savo nuomonę ir viltį. Visiškai nebeaišku, kas yra mus visus siejanti viltis. Didžiausia lietuvių problema dabar yra tikėjimo kažkuo daugiau negu šis laikinas pasaulis praradimas. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, NATO ir kitas organizacijas, tačiau tai nesukuria tikėjimo. Lietuviai neatsitiktinai dabar net krepšinį vadina religija. Prieš šimtą ir daugiau metų krikščionybė leido suprasti, kuo tikras tikėjimas skiriasi nuo surogato. Dabar žodį „tikėjimas“ galima pridurti prie bet kurio netikėtai patikusio dalyko.

Šiandien lietuviai turi daug priežasčių pulti į neviltį. Paaiškėjo, kad jų sukurta tauta ir valstybė yra gyvenimo atsitiktinumai.  Tai neįveikiama žmogiškosios egzistencijos neviltis. Tik Dievo transcendencija gali būti vilties pagrindas. Krikščionys žino, ar bent jau dar visai neseniai  žinojo, kad nepataisomai sugedusios sielos gali patekti į pačią beviltiškiausią vietą pasaulyje – pragarą.

Artėjančios tautinės valstybės griuvimo akivaizdoje būtina prisiminti šią už bet ką baisiausią vietą. Krikščionybė nėra pramogai sukurta religija, kaip dažnai vaizduojama, bet apima ir tokį šiuolaikinėms žmonių sieloms sunkiai suprantamą dalyką kaip pragaras. Krikščionys gyvena viltimi į jį nepatekti. Jie gali prarasti tautą ir valstybę, tačiau blogiausias dalykas atsidurti pragare, kuris reiškia visišką ir nepataisomą žmogaus ryšio su Dievu praradimą. Šiandien tuo nesirūpinama ir net kalbėti apie tai „pažangių“ žmonių kompanijoje yra nepadoru. Be atskiro Seimo balsavimo lietuviai panaikino vieną seniausių žmonijos institucijų.

Remiantis krikščionybe, mūsų dabartiniai politiniai ir kiti gyvenimo įvykiai yra tik pasiruošimas tikrajam gyvenimui. Tikintieji žino, kad jų likimas nėra jų pačių rankose, kaip sako dabartiniai išminčiai.  Žmogaus gyvenimas yra daug labiau komplikuotas, negu politinės  permainos. Vieną dieną net pačių pažangiausių pažiūrų Lietuvos piliečiai nustoja būti pažangesni už jų po Žalgirio mūšio ar po 1863 sukilimo mirusius giminaičius. Apaštalas Paulius apie tai kalba aiškiai: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties“ (1Tes 4:13). Moderniųjų tautų pažangos lenktynės baigiasi netikėtai – seniai mirusių susilyginimu su dabar mirštančiais. Kol lietuviai buvo Krikščionijos dalis, jie buvo kažkas daugiau, negu savo pačių pramanas ir įsivaizduojama bendruomenė.

Būti krikščioniu yra prasmingiau, negu kokios nors politinės ideologijos išpažintoju. Ideologija visada siūlo apgaulingą viltį. Krikščionys neturi pergyventi dėl statistinio jų tikėjimą išpažįstančių žmonių mažėjimo, nes jie visada yra geriausi ateities prognozuotojai – viskas nesibaigia mirtimi.

Tai mūsų laikų žmonėms labiausiai svetimas požiūris, kurį net krikščionys pradeda nutylėti. Kadangi didesnė šio straipsnio dalis buvo skirta lietuvių politinių vilčių ateičiai žlugimui aptarti, galima nurodyti pagrindinę šio dalyko priežastį – istorija niekada neteikia vilties. Ten, kur susilpnėja krikščionybės vaidmuo, ją pakeičia ideologizuotos utopijos ir fantazijos. Ankstesnių laikų krikščionys savo mintis ir darbus kreipė į pasaulį po jo pabaigos.  Dabar tai daroma vis mažiau.

Daugybė faktų rodo, kad žmonės patys nutarė sunaikinti civilizaciją. Jie tai daro savo ideologijomis, utopijomis, politinėmis kalbomis ir didėjančia neviltimi.

Jeigu neišliksime lietuviais, o tai nėra garantuotas dalykas, turime bent jau viltį išgelbėti savo sielas. Tai vienintelė amžina viltis, nors šiandien ji dažniausiai suvokiama kaip nieko vertas dalykas.  Į praeitį traukiasi apie Dievą ir amžinybę galvojusi lietuvių tauta. Šalia Lietuvoje įvairiausiose pakampėse besiveisiančių musių rūšių netikėtai gali atsirasti į jas besilygiuojantys pažangūs žmonės. Kaip savo darbe apie Hegelį pranašauja Alexandre Kojeve, meno kūriniai bus kuriami, kaip paukščiai suka lizdus arba vorai pina tinklus, žmonių koncertai pasidarys panašūs į vasarinį varlių kurkimą ir cikadų svirpimą, o jų meilė bus panaši į gyvūnų kergimą. Kartu su tuo ateis filosofijos pabaiga. Filosofinės diskusijos nesiskirs nuo bičių dūzgimo. Po ilgų ir kankinančių pastangų sukurti dvasios imperiją Vakarai artėja prie didelio nusivylimo. Norėtųsi manyti, kad Kojeve klydo, tačiau daug požymių rodo, kad jis gali būti teisus.

JŠ pagal www.krikscioniuprofsajunga.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Dar galima užsakyti 2024 m. Fatimos kalendorių “366 DIENOS SU MARIJA”, jų skaičius ribotas!

Fatimos kalendorius, tai jau penktasis Lietuvos katalikiškas tradicijas, kraštovaizdį ir istoriją atspindintis kalendorius.

Didelė dalis mūsų aukotojų jau gavo 2024 m. Fatimos kalendorius “366 Dienos su Marija”. Tačiau jų dar liko, todėl dar nevėlu užsisakyti kalendorių sau. Jų skaičius ribotas, o užsakymo eiliškumas yra lemiamas.

Fatimos kalendorius, tai jau penktasis Lietuvos katalikiškas tradicijas, kraštovaizdį ir istoriją atspindintis kalendorius. Užsisakykite sau ar savo artimiesiems šią tikrai katalikišką dovaną.

Šiais metais tai neįprastas kalendorius, nes jo vaizdai yra neįprasto turinio. Rodome katalikišką didžiosios Lietuvos kelią.

Didžiąją ne tik, o gal ne tiek dėl buvusios teritorijos dydžio, bet dėl to, kad ji pirmiausia buvo katalikiška valstybė. Tai buvo valstybė, kuri tūkstančius kilometrų nuo savo sostinės Vilniaus nešė ir vėliau gynė mūsų Šventąjį Katalikų Tikėjimą.Šventasis Katalikų Tikėjimas yra tai, kas neatsiejama nuo lietuvybės sąvokos. Būtent jis apibrėžia mus kaip tautą. Kodėl šiandien lietuvių tauta yra prastos būklės, o lietuvybė nyksta?Na, būtent todėl, kad lietuvių tauta nutolo nuo tikėjimo, jei ne visai jį prarado. Sovietinės okupacijos metais buvo manoma, kad tuo metu vykusi katalikų tikėjimo priespauda buvo blogiausia, kas mums galėjo nutikti. Pasirodo, kad taip visai nėra.

Šiandien, „laisvės“ laikotarpiu, katalikų tikėjimas yra daug blogesnėje padėtyje nei tada. Ir taip yra daugiausia dėl to, kad katalikai nebuvo pasirengę susidurti su moderniųjų laikų demonais. Naujieji modernybės demonai statomi ant senųjų pamatų. Juk būtent SSRS Lietuvoje įvedė abortus pagal pareikalavimą. Šiandien šiam velniškam darbui padeda ir jį plėtoja šeimos naikinimas, kurį vykdo įvairios Lietuvoje veikiančios pasaulinės agentūros. Šioje sudėtingoje situacijoje privalome grįžti prie to, kuo Lietuva buvo stipri – prie Šventojo Katalikų Tikėjimo.

Mokytis iš savo protėvių uolumo ir rūpinimosi amžinaisiais dalykais. Tam padės mūsų bendras kalendorius. Kiekvienas mėnuo skirtas vienai ar kitai temai, susijusiai su didžiaisiais Lietuvos ar Bažnyčios istorijos įvykiais. Pirmuosiuose dviejuose puslapiuose rasite teminius kiekvieno mėnesio paveikslėlių aprašymus. Šiais metais kalendoriuje vėl išskyrėme kiekvieno mėnesio 13-tą dieną – Marijos dieną, švenčiamą viso pasaulio tikinčiųjų po Fatimos Dievo Motinos apsireiškimų 1917 m. Kiekvieno mėnesio 13-tą dieną Jūsų lauks dovana – Tradicinė Romos Mišių Liturgija Jūsų intencijomis.

Maldoje ir darbuose mes nuolatos galvojame apie Jus, musų brangūs Krikščioniškosios Kultūros Instituto bičiuliai. Norime, kad jaustumėtės šio kalendoriaus bendraautoriais, kad jis būtų ir Jūsų kūrinys. Šis kalendorius leidžiamas tik iš Jūsų aukų. Bet Lietuvoje yra tukstančiai žmonių, kurie šio kalendoriaus nori, tačiau jo nesulaukia, nes neturime pakankamai lėšų spausdinimui ir pašto išlaidoms. Šiais metais smarkiai išaugo pašto kainos, o tai kelia didelę grėsmę mūsų ryšiams su aukotojais ir bičiuliais.

Todėl labai prašome Jūsų palaikyti mūsų kalendoriaus platinimą ir geranoriškai paremti kalendorius „366 DIENOS SU MARIJA“ leidybą ir platinimą Jums priimtino dydžio auka. Vienam tai gali būti 5 Eur, kitam 10 Eur, o kitam 20 Eur ar dar kita suma. Šie pinigai nėra Jūsų mokestis už kalendorių. Tai pagalba ir vienintelis kelias, kad šį kalendorių turėtų kuo daugiau žmonių visoje Lietuvoje. Prisidėti prie to – Jūsų apsisprendimas. Tai galite padaryti bet kuriame banke, pašte ar internetu, kur tik Jums bus patogiau: tradiciniu būdu į sąskaitą:

VšĮ Krikščioniškosios Kultūros Institutas, Įmonės kodas: 126324423

Banko sąskaita: LT 70 7300 0101 5445 0053

Per Paysera ir Contribee:

Galite užsakyti ir iki penkių kalendorių, kuriuos galėsite padovanoti sau brangiems žmonėms. Jei norite tai padaryti, užsakymo formoje nurodykite atitinkamą kiekį:

Šiuo Kristaus Gimimo laikotarpiu meldžiame Dievo Gailestingumo ir malonių, kurių Jums labiausiai reikia ateinančiais 2024 metais. Taip pat meldžiamės už karo Ukrainoje pabaigą ir popiežiaus Pranciškaus Nekaltajai Marijos Širdžiai paaukotos Rusijos atsivertimą. Galiausiai meldžiamės už Šventojo Katalikų Tikėjimo triumfą Lietuvoje! Tegul naujagimis Kūdikis Jėzus jus laimina, o Dievo Motina tegul visada jus saugo!

Krikščioniskosios Kultūros Institutas

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Priešingai įvairiems teiginiams, Mindaugas liko katalikas!

Krikščionybės įvedimas Lietuvoje sutapo ir su Lietuvos valstybės organizavimo pradžia. Dėl to Mindaugo rūpesčiai buvo dvejopi: stiprinti kirkščionybę ir pačiam išsilaikyti savo pozicijoje. Tada, be abejo, nestigo konkurentų, nenorinčių jam paklusti. Prie politinių jo priešų jungėsi ir užsikirtę senojo tikėjimo šalininkai. Be to, ir kalavijuočiai su kryžiuočiais nenustojo puldinėti Lietuvos.

Prieš 700 metų, 1251 metų pradžioje, Lietuvos valstybės kūrėjas didysis jos kunigaikštis Mindaugas apsikrikštijo su savo šeima ir dideliu lietuvių būru. Popiežius Inocentas IV savo bulėje nurodo, kad krikštą priėmė didelė daugybė lietuvių pagonių (numerosa multitudo paganorum).      

Apie savo krikštą Mindaugas painformavo popiežių, pasiųsdamas delegaciją ir prašydamas priimti jį bei visą lietuvių tautą į savo globą. Popiežius Inocentas IV 1251 metų liepos mėn 17 dienos raštu pareiškė, kad jis su džiaugsmu sutinka globoti Mindaugą ir visus jo krikščionis. Popiežius kreipėsi ir į kaimyninius vyskupus, kad jie paremtų Mndaugo pradėtą Lietuvos krikščioninimo darbą.

Pirmuoju Lietuvos vyskupu buvo paskirtas vokietis Kristijonas, o jam talkininkavo pranciškonai ir domininkonai. Maždaug tuo pačiu laiku buvo paskirtas ir kitas vyskupas domininkonas Vitas, kurį įšventino Gniezno arkivyskupas. Pirmoji vyskupija buvo įkurta Žemaitijoje Raseinių ir Betygalos srityse, o antroji pietinėje Lietuvoje, jotvingių žemėje, apie Veisiejus.      

Iš abiejų vyskupijų Mindaugas pasiryžo sudaryti Lietuvos bažnytinę provinciją, tiesiog priklausančią nuo šv. Sosto. Inocentas IV šį Mindaugo norą nuoširdžiai parėmė. Vyskupas Kristijonas prisiekė ištikimybę pačiam popiežiui. Popiežius įgaliojo vyskupą Kristijoną vainikuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi. Vainikavimo iškilmės įvyko 1253 metais.      

Šie faktai rodo, kad Lietuvos krikšto klausimas buvo išspręstas iš pačių pagrindų. Priimdamas krikštą ir karūnuodamasis Lietuvos karlium, Mindaugas įsijungė su visa tauta į Katalikų Bažnyčią ir krikščioniškųjų tautų šeimą. Taigi, formaliai viskas buvo atlikta, kad krikščionybė galėtų toliau plėstis Lietuvoje. 

Ar Mindaugas išliko katalikas?      

Krikščionybės įvedimas Lietuvoje sutapo ir su Lietuvos valstybės organizavimo pradžia. Dėl to Mindaugo rūpesčiai buvo dvejopi: stiprinti kirkščionybę ir pačiam išsilaikyti savo pozicijoje. Tada, be abejo, nestigo konkurentų, nenorinčių jam paklusti. Prie politinių jo priešų jungėsi ir užsikirtę senojo tikėjimo šalininkai. Be to, ir kalavijuočiai su kryžiuočiais nenustojo puldinėti Lietuvos.

Mindaugas turėjo grumtis su šiais savo priešais. Kai kurie istorikai mano, kad jis, leisdamasis į kovą su krikščioniškuoju ordinu, atkritęs ir nuo Katalikų Bažnyčios. Bet paskutiniųjų istorijos šaltinių tyrinėjimas tai paneigia. Mindaugas kovojo ir toliau su kryžiuočiais tik kaip su politiniais Lietuvos priešais. Ir nužudytas jis buvo ne tik kaip Lietuvos vienytojas — kas ne visiems patiko — bet ir kaip jos krikštytojas, valdovas katalikas. Po Mindaugo mirties popiežius Klemensas VI vienoje savo bulėje, rašytoje čekų karaliui Otokarui II, prisimena Mindaugą, kaip garbingos atminties Lietuvos karalių ir nurodo, kad jis buvo nužudytas nedorų žmonių. Popiežius ragina Otokarą rūpintis, kad Lietuvoje vėl būtų atstatyta tokia pat padėtis, kokia buvo prie Mindaugo ir kad į sostą, vėl būtų įkeltas karalius katalikas. Nėra jokio abejojimo, kad popiežius taip nebūtų rašęs, jei Mindaugas būtų atkritęs nuo Katalikų Bažnyčios.      

Taip pat ir tvirtas Mindaugo pasiryžimas įkurti nepriklausomą krikščionišką valstybę ir nuo pačios Romos priklausomą bažnytinę provinciją nerodo, kad savo nusistatymą jis būtų taip lengvai kaitaliojęs. Jis norėjo taip sutvarkyti sosto paveldėjimo reikalus, kad ir po jo valstybės priešakyje būtų valdovas katalikas. Tam tikslui jis buvo gavęs 1255 metais popiežiaus bulę, užtikrinančią, kad po jo mirties vienas jo apsikrikštijusių sūnų bus vainikuotas Lievos karalium. Mindaugo apostazijai būtų priešinga ir tai, kad jo žmona karalienė Morta išliko katalikė iki savo mirties. 

Ar krikščionybė nežuvo drauge su Mindaugu?      

Ne tik karalienė Morta liko ištikima savo naujam tikėjimui, bet ir kiti apkrikštytieji. Jų skaičius per dvyliką tolimesnio nekliudomo apaštalavimo metų turėjo išaugti gana didelis. Po Mindaugo mirties sąlygos, be abejo, pasikeitė. Lietuvoje prasidėjo atskirų kunigaikščių kivirčai ir varžytinės dėl sosto. Tose vietose, kur įsigalėjo smarkesni Mindaugo priešai, turėjo būti sukliudytas naujųjų vyskupijų veikimas. O tose srityse, kur vyravo Mindaugo šalininkai, vienuoliai pranciškonai ir domininkonai galėjo savo darbą tęsti toliau. Taigi, katalikų jėgos, mirus Mindaugui, nebuvo visiškai palaužtos. Pavyzdžiui, Mindaugo žudikas kunigaikštis Trainiota, persekiojęs Mindaugo šalininkus ir krikščionis, po dvejų metų pats buvo jų įveiktas ir pašalintas. Vadinas, Mindaugo įvesta tvarka ir krikščionybė stengėsi išsilaikyti.     

Po Mindaugo mirties ir po vidaus kivirčų visi didieji Lietuvos kunigaikščiai, pradedant Traideniu ir baigiant Kęstučiu, nebestatė klausimo, ar krikščionybę įvesti, bet rūpinosi, kaip ją krašte išplėsti. Jie nekovojo su krikščionybe valstybės viduje, priešingai, buvo susirūpinę, kaip gauti kunigų ir vienuolių, kurie skleistų naująjį tikėjimą, nesikėsindami į pačią valstybę, kaip darė kryžiuočiai. Pavyzdžiui, Vytenis po gero puskapio metų nuo Mindaugo mirties prašė ordiną atsiųsti į Lietuvą kunigų, bet šis atsiuntė ne kunigus, o kariuomenę. Maža to, ordinas net suiminėjo kunigus, vykstančius į Lietuvą.      

Naujo krikšto klausimas nebuvo aktualus, nes krikščionybė dar buvo gyva, reikėjo tik ją palaikyti ir plėsti. Bet politinės sąlygos tam buvo labai nepalankios. Net ir Gediminas, kurs rimtai svarstė pravesti Lietuvos krikščioninimą platesniu mastu, pagaliau turėjo nuleisti rankas. Popiežiaus pasiuntiniams jis tik tiek tepasakė, kad Lietuvoje krikščionims yra duota visiška laisvė ir čia yra daug vienuolių pranciškonų bei domininkonų, kurie turi savų bažnyčių ir laisvai skelbia krikščionybę. Jis prašė popiežių ir toliau siųsti į Lietuvą kunigų ir vienuolių, kuriems užtikrina visišką veikimo laisvę. Iš istorijos žinome, kad vienas kitas vienuolis dirbo net didžiųjų Lietuvos kunigaikščių raštinėse.      

Istorikas kan. A. Alekna tvirtina, kad panaši katalikų tikėjimo laisvė buvusi ir Kęstučio — Algirdo laikais. Algirdo didikas lietuvis Goštautas parvežęs iš Lenkijos 12 pranciškonų ir pastatęs jiems Vilniuje vienuolyną. Istorikai šiandien paneigia spėjimą, kad šie pranciškonai būtų buvę pagonių užpulti ir išžudyti. Bendrai apie tokius krikščionių persekiojimus, kokie yra buvę kituose kraštuose, istorijos šaltiniai ir kronikos nieko nesako.      

Tokia krikščionybės padėtis truko iki Vytauto ir Jogailos laikų, kai antrą kartą ir galutinai Lietuva buvo įjungta į Katalikų Bažnyčią. Tai nebuvo naujas krikštas, bet, anot mūsų istoriko Zenono Ivinskio, “antras Lietuvo krikšto etapas”. Tai buvo jau masinis, kiek pavėluotas, bet ne pirmasis tautos krikštas. Pirmasis kryžiaus ženklas lietuvių tautai buvo įspaustas karaliaus Mingo ir niekad jis nebuvo išnaikintas. Jis pasiliko apsikrikštijusių lietuvių sielose iki antrojo krikšto. Dėl to pirmuoju Lietuvos krikštu yra laikytinas Mindaugo krikštas. 

Kitų tautų pavyzdžiai      

Lenkai istorikai vis dar mums pakiša mintį laikyti Lietuvos krikščionybės pradžią nuo lietuvių — lenkų unijos užuomazgos. Bet patys lenkai savo tautos krikščionybės pradžią skaito nuo Mieszko I, apsikrikštijusio 967 metais, nors karaliaus vainiką yra gavę ir bažnytinę administraciją sutvarkę tik jo įpėdiniai. O pagonių kunigaikščių pasipriešinimas buvo įveiktas ir krikščionybė sustiprinta tik maždaug po šimto metų.      

Savo krikštą lenkai gavo iš čekų. Tačiau ir čekų krikščionybė turėjo panašių sunkenybių. Pirmą kartą aštuoniolika jų kunigaikščių su savo tarnais apsikrikštijo Regensburge (Vokietijoje) 845 metais. Šis įvykis laikoma oficialia krikščionybės pradžia čekų tautoje, nors dar turėjo praeiti 150 metų iki buvo įsteigta pirmoji čekų vyskupija Prahoje.      Net toks gerai žinomas Vengrijos karalius šv. Steponas, jų valstybės kūrėjas ir krikštytojas (997) turėjo nepaprastai daug kovoti su kitų kunigaikščių pasipriešinimu ir pagonių reakcija. Jam mirus, karalius Vladislovas I turėjo vėl daug ką pradėti iš naujo, kad krikščionybė galėtų išsilaikyti.      

Panašiai ir Danijos krikštas buvo pradėtas 850 metais vokiečių vyskupo šv. Ansgaro. Šie metai yra laikomi Danijos krikščionybės pradžia, nors antrą kartą teko ją su anglo saksų pagalba gaivinti ir galutinai sustiprinti tik po 185 metų.      Tokių pavyzdžių galima būtų rasti ir daugiau, nes krikščionybės kelias daugelyje tautų buvo panašus. Tai yra visiškai suprantama. Būtų neprotinga norėti, kad krikščionybė, atnešta į pagoniškus kraštus, staiga ir visu platumu išsiskleistų. Neišsiskleidė ji visu platumu ir Lietuvoj net po Vytauto— Jogailos krikšto. Turėjo dar praeiti apie pora šimtų metų iki visa tauta krikščionybę priėmė ir pradėjo su ja susigyventi.    

Kadangi Mindaugo įdiegta krikščionybė nebuvo visai nutraukta, tik įvairių sunkumų kliudoma išsiskleisti, dėl to jos ir nereikėtų mums atsisakyti. Mes turėtume pasekti kitas tautas ir savo krikščionybės pradžią jungti su Lietuvos valstybės pradžia. Reikėtų jungti dėl to, kad pirmasis sujungtos tautos valdovas buvo drauge ir pirmasis lietuvių tautos krikštytojas. 

Tautos krikštas mus įpareigoja      

Šv. Jono Apreiškime yra kalbama apie dideles minias iš visų tautų, giminių ir kalbų, susitelkusias ties Avinėlio sostu, apsivilkusias baltais rūbais ir garbinančias Viešpatį (7,9-10). Mūsų tauta, gavusi tą baltą rūbą Mindaugo laikais ir išnešiojusi jį savo kovose, kančiose ir sielvartuose, jau 700 m. dalyvauja Viešpaties garbinime. Ir lyg kokia milžiniška procesija nuo Mindaugo iki dabar išsitiesia per visą mūsų istoriją, vis gausėdama, vis plačiau išsiliedama. Tačiau jos kelias dažnai yra panašus Kristaus keliui į Kalvarijos kalną. Kankinių kraujas daug kartų laistė mūsų žemę. Pirmasis už katalikiškąjį tikėjimą žuvo pats tautos krikštytojas, du jo sūnūs ir daugelis valstybininkų. Daug kentėti turėjo ir pirmieji du vyskupai ir daugelis tikinčiųjų. Kraujo ir kančios kelias tebesitęsia ir dabar.      

Mes esame tolimi ainiai tos pirmosios mūsų krikščionybės. Esame paženklinti tuo pačiu tikėjimo ženklu ir net ta pačia kančia. Tautos krikštas yra ryšys, kurs jungia lietuvį su lietuviu ir visą lietuvių tautą su Dievu. Tokiu būdu pakrikštytoji tauta tampa nebeatskiriama nuo savo Dievo ir Bažnyčios. Ir dabar su kiekvienu žudomu lietuviu yra žudoma ir pati krikščionybė mūsų tautoje. Tautos krikšto ženklo nebeužtrinsi, jį gali sunaikinti, tik sunaikinęs gyvą tikintį lietuvį.      Mūsų atsakomybė, kurie jaučiame tą gyvą ryšį su krikščionybės pradžia savo tautoje, šiais laikais yra nepaprastai didelė. Nuo mūsų priklauso, ar tą krikščionybę. išlaikysime ir perduosime gyvą, gają ir veiklią tolimesnėms kartoms. Pirmojo tautos krikšto sukaktis mums turėtų priminti šimtmečių kartojamą įpareigojimą tęsti krikščioniškąją kovą toliau, nežiūrint kaip baisūs būtų mūsų priešai ir kaip sunkios kovos sąlygos bei nepalankios aplinkybės, kuriose esame.      

Mūsų parapijos, organizacijos ir laikraščiai neturėtų praleisti šios retos ir gražios sukakties, tinkamai jos nepaminėję.

JŠ pagal www.laiskailietuviams.lt

Categories
LIETUVOS ISTORIJA

Lietuva – būk laisva! Ne tik nuo sovietų, bet ir nuo LGBT, abortų ir sanitarinio totalitarizmo!

Šiandien minime 33-iąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines. Gerai žinomas pagrindinis to meto šūkis: “Lietuva būk laisva!” Nuotraukų galerijoje talpindami prisiminimus, norime priminti, kad Lietuva turi būti laisva ne tik nuo išorinių okupantų, bet ir dvasiškai – nuo velniškų šiandienos pasaulio įkvėpimų, nesvarbu, ar tai būtų LGBT, beprasmiški sanitariniai apribojimai, abortai, ar pokomunistinės šventės, tokios kaip “Kovo 8-oji”. Visa tai yra revoliucinės dvasios apraiškos, naikinančios tradicijas, šeimą ir nuosavybę.

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Šventasis Kazimieras – didžiausias Lietuvos globėjas!

Šiandien švenčiame šventojo Kazimiero – Lietuvos ir Lenkijos, daugelio vyskupijų, miestų, parapijų, mokyklų, visuomeninių organizacijų ir Lietuvos jaunimo globėjo – šventę.

Kazimieras Jogailaitis gimė Krokuvoje, Vavelio karališkojoje pilyje, kaip trečiasis vaikas ir antrasis Kazimiero IV Jogailaičio ir Elžbietos Rakušankos sūnus. Jo, kaip ir kitų brolių, globėjas buvo Janas Długoszas.

Po nesėkmingos karinės-politinės ekspedicijos į Vengriją 1471 m. jis pradėjo ruoštis Lenkijos ir Lietuvos valdovo vaidmeniui. Karalius dalyvavo karūnos tarybos posėdžiuose. 1476 m. jis kartu su tėvu išvyko į Prūsiją. 1478-1481 m. karalius Kazimieras su savo kunigaikščiais Kazimieru ir Janu Olbrachtu gyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Beveik dvejus metus kunigaikštis Kazimieras buvo savo tėvo vietininkas Lenkijos karalystėje. Jis turėjo titulą “secundogentis Regis Poloniae” ir rezidavo Radome. Jo trumpą valdymą gerai vertino to meto žmonės.

Kunigaikštį vis dažniau ėmė varginti negalavimai. Paaiškėjo, kad jis sirgo tuberkulioze. Vėlyvą 1483 m. pavasarį jis buvo atšauktas į Vilnių. Nepaisydamas progresuojančios ligos, jis dalyvavo valstybės valdyme.

Iš to laiko yra dokumentai, kuriuos Kazimieras pasirašė vietoj pakanclerio. 1483 m. pabaigoje Kazimieras kartu su tėvu išvyko į Liubliną, kur vyko Lenkijos karalystės bajorų suvažiavimas.

Tačiau dėl sveikatos jis liko Gardine. 1484 m. vasario mėn. gavęs pranešimą apie sūnaus sunkią būklę, karalius nutraukė posėdį ir grįžo į Gardiną. Tėvo akivaizdoje Kazimieras, iš anksto numatęs savo mirties datą, mirė 1484 m. kovo 4 d. Jis buvo palaidotas Vilniaus katedros Šventojo Kazimiero koplyčioje.

Visur buvusiose Lietuvos ir Lenkijos žemėse, taip pat kai kuriuose kituose pasaulio kampeliuose šventojo Kazimiero kultas pasireiškia jo globojamais vyskupijomis, miestais ir bažnyčiomis.

Lietuvoje šventajam Kazimierui skirtų bažnyčių yra beveik visuose didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Olitoje, Utenoje ir kt. Įdomu pažymėti, kad egzistuoja pasauliečių Šventojo Kazimiero ordinas, kurio tikslas – daryti gera Lietuvos visuomenei pagal Šventojo Kazimiero pavyzdį. Ordinui suteikiamas Šv. Kazimiero vardas, pagerbiant Gediminaičių dinastijos karalaičio šv. Kazimiero asmenybę, siekiant jo šventų idealų įgyvendinimo Lietuvoje. Ordino įkūrėjai yra senų ir kilmingų Lietuvos giminių palikuonys (bajorai).

Lenkijoje jis yra Balstogės arkivyskupijos, Drohičino ir Radomo vyskupijos, Radomo miesto ir Poznanės Śródkos rajono globėjas. Šventajam Kazimierui skirtų parapijų Lenkijoje yra praktiškai visuose didžiuosiuose miestuose ir nesuskaičiuojamoje daugybėje mažesnių miestelių. Jis taip pat yra Balstogės ir Radomo mokyklų globėjas. Šventasis Kazimieras taip pat yra Lenkijos monarchistų organizacijos iš Vroclavo skiriamo apdovanojimo – “Šventojo Kazimiero Karaliaus kryžiaus” – globėjas.

Istorinėje Lietuvos dalyje – Baltarusijoje – šventasis Kazimieras yra Gardino ir Pinsko vyskupijų, Žlobino, Lohijsko, Lepelio, Lipniškių ir Riasno parapijų globėjas. Istoriškai šventojo Kazimiero parapijų būta ir Lietuvos Brastoje, Bišankovičiuose, Kamene bei Mohyliavoje.

Pasaulyje šventąjį Kazimierą globoja Maltos riterių ordinas, Palermo miestas Italijoje. Jis taip pat globoja Redemptoris Mater vyskupijos misionierių seminariją Nyderlanduose, Haarlemo-Amsterdamo vyskupijoje, Nieuwe-Niedorp miestelyje. Šventasis Kazimieras yra daugybės lietuvių ir lenkų diasporos bažnyčių Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose pasaulio šalyse globėjas.

Aleksandras Strelcovas

Categories
LIETUVOS ISTORIJA

Lietuva būk laisva!

Socialiniuose tinkluose paskelbtų Sausio 13-osios įvykių nuotraukų ir dabarties prisiminimų galerija.

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Adventas – gražių tradicijų metas

Istoriniuose šaltiniuose adventas pirmą kartą paminėtas IV a. pabaigoje. Šis pasiruošimo Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimui laikas yra turtingas įvairių simbolių ir tradicijų. Kiekviena tauta ar šalis turi kažką savito.

Gražiausia ir žinomiausia tradicija Lietuvoje yra rarotinės Mišios. Ši liturgija švenčiama auštant. Seniau šiose Mišiose gausiai dalyvaudavo vaikai, kurie liturgijos pradžioje eidavo procesijoje ir eidavo su uždegtomis žvakėmis ar žibintais. 

Rarotų Mišių grožis labiausiai atsiskleidžia senovinėje ekstraordinacinėje apeigoje. Mišios laikomos tik žvakių šviesoje, kol pradeda švisti. Jaudinanti giesmė „Rorate caeli” suteikia toną visai liturgijai. Visą sielą persmelkia stebuklo paslapties jausmas, kuriam mus ruošia liturgija.

Pavadinimas „Rarotų” kilęs iš įprastinės įžanginės giesmės (introito), prasidedančios žodžiais „Rorate caeli desuper”. – „Nusileiskite dangaus rasą”. 

Rarotų Mišios, Švenčiausiosios Mergelės Marijos votyvinės Mišios per adventą, yra senovinio Viešpaties Apreiškimo šventės šventimo per adventą – gruodžio 18 d. – pėdsakas. 

Senovės ir viduramžių liturginėse knygose rekomenduojama šias Švenčiausiosios Mergelės Marijos Mišias švęsti likus savaitei iki Kalėdų ar net per visą adventą. Toks išskirtinis Dievo Motinos buvimas advento metu turi gilią prasmę. 

Mergelė Marija yra advento laukimo meistrė. Kaip Izraelio duktė, Viešpaties Jėzaus Motina ir Bažnyčios Motina. Kartu su Izraeliu ji laukė Mesijo, o kai angelas jai pranešė, kad ji pradės ir pagimdys Sūnų Emanuelį, ji laukė Gyvybės, kuri stebuklingai augo joje. 

Kartu su Bažnyčia ji laukia šlovingojo, pašlovintojo Kristaus atėjimo ir, viešpataudama danguje kartu su Juo, palaiko Bažnyčią laukiant galutinės Viešpaties dienos.

Mūsų protėviai Adventą laikė itin šventu laikotarpiu, kurio metu buvo svarbus susikaupimas, buvo vengiama linksmybių ir, žinoma, laikomasi pasninko. Jei šių dienų dažnas žmogus Advento laikotarpiu pasninko laikosi tik penktadieniais, tai seniau žmonės pasninko laikydavosi tris dienas per savaitę – trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį. Tomis dienomis jie stengdavosi nevalgyti mėsos ir pieno produktų.

Prasidėjus adventui, nors pagrindiniai namų ruošos darbai buvo baigti, pirmąją savaitę reikėjo sutvarkyti namus, atlikti visus būtinus darbus ir pasiruošti artėjančioms šventėms.

Jauni ir seni susirinkdavo į didesnį kambarį ir praleisdavo vakarą giedodami giesmes bei kartu dirbdami įvairius smulkius darbus: moterys verpdavo ir audė, jaunimas padėdavo ištekėjusiai merginai paruošti kraitį – plėšė plunksnas pagalvėms, siuvo marškinius, audė juostas, o vyrai verpė virves, pynė virves ir drožė grėblius. 

Po rožinio giedojimo jie minė mįsles, aptarinėjo praėjusios dienos ir būsimus darbus, dalijosi naujienomis. Jie taip pat mėgavosi bulvių koše. Mėsa buvo draudžiama, todėl bulvių košė buvo „pagardinama” sėmenų aliejumi.

Advento giesmės, dažnai vadinamos himnais, yra lėto tempo, iškilmingos, ramios ir santūrios. Šokdami advento ratu berniukai ir mergaitės laikosi atokiau vienas nuo kito, vengia laikytis už rankų ir šokti poroje. Tokie šokiai labiau primena ceremoniją nei žaidimą. 

Advento giesmių ir ratelių temos dažniausiai susijusios su jaunimu, šeimos santykiais, priešvestuviniu laikotarpiu, sužadėtuvėmis ar vestuvėmis. Dažnai giesmėse mergelė ir jaunikis minimi ne tiesiogiai, bet pasitelkiant gyvūnų, augalų ar paukščių įvaizdžius.

Vakarėliai būdavo santūrūs, laikantis bažnyčios draudimų, ir jaunuoliai kruopščiai ieškodavo poros, tačiau sužadėtuvės prasidėdavo tik po Trijų Karalių.

Dabar daugelis gyventojų savo namuose pina advento vainikus, į kuriuos įkomponuoja 4 žvakes. Tik atsiradusi Advento vainiko idėja turėjo grynai religinę funkciją: pranešti, ypač vaikams, kad artėja Kalėdos, pasiruošti joms, paskatinti bendrai maldai, priminti, kad Jėzus yra tikroji šviesa, kuri nugali tamsumas ir blogį. Keturios žvakės simbolizuoja keturias Advento savaites. 

Viena po kitos žvakių uždegimas reiškia artėjimą prie Jėzaus gimimo, augančią šviesos pergalę prieš tamsą. Norint, kad ritualas išreikštų visą savo simbolinę reikšmę, geriau žvakes degti vakare, kai tamsu, arba pasistengti sukurti kuo tamsesnę aplinką. Žvakės turi būti dviejų spalvų: trys violetinės ir viena rožinė. Violetinė išreiškia atgailą ir atsivertimą į Dievą, rožinė – džiaugsmą dėl tuoj gimsiančio Jėzaus. Dėl to rožinė žvakė uždegama trečiąjį advento sekmadienį, skirtą džiaugsmui.

Neįmanoma aprašyti visų advento papročių, nes keičiasi laikas, keičiasi mūsų darbo pobūdis, keičiasi ir papročiai. Svarbu tik prisiminti, kad advento metas yra proga su Švenčiausiosios Mergelės Marijos pagalba ruoštis Dievo atėjimui.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA NUOMONĖS

Mindaugas išliko katalikas!

Krikščionybės įvedimas Lietuvoje sutapo ir su Lietuvos valstybės organizavimo pradžia. Dėl to Mindaugo rūpesčiai buvo dvejopi: stiprinti kirkščionybę ir pačiam išsilaikyti savo pozicijoje. Tada, be abejo, nestigo konkurentų, nenorinčių jam paklusti. Prie politinių jo priešų jungėsi ir užsikirtę senojo tikėjimo šalininkai. Be to, ir kalavijuočiai su kryžiuočiais nenustojo puldinėti Lietuvos.

Prieš 700 metų, 1251 metų pradžioje, Lietuvos valstybės kūrėjas didysis jos kunigaikštis Mindaugas apsikrikštijo su savo šeima ir dideliu lietuvių būru. Popiežius Inocentas IV savo bulėje nurodo, kad krikštą priėmė didelė daugybė lietuvių pagonių (numerosa multitudo paganorum).      

Apie savo krikštą Mindaugas painformavo popiežių, pasiųsdamas delegaciją ir prašydamas priimti jį bei visą lietuvių tautą į savo globą. Popiežius Inocentas IV 1251 metų liepos mėn 17 dienos raštu pareiškė, kad jis su džiaugsmu sutinka globoti Mindaugą ir visus jo krikščionis. Popiežius kreipėsi ir į kaimyninius vyskupus, kad jie paremtų Mndaugo pradėtą Lietuvos krikščioninimo darbą.

Pirmuoju Lietuvos vyskupu buvo paskirtas vokietis Kristijonas, o jam talkininkavo pranciškonai ir domininkonai. Maždaug tuo pačiu laiku buvo paskirtas ir kitas vyskupas domininkonas Vitas, kurį įšventino Gniezno arkivyskupas. Pirmoji vyskupija buvo įkurta Žemaitijoje Raseinių ir Betygalos srityse, o antroji pietinėje Lietuvoje, jotvingių žemėje, apie Veisiejus.      

Iš abiejų vyskupijų Mindaugas pasiryžo sudaryti Lietuvos bažnytinę provinciją, tiesiog priklausančią nuo šv. Sosto. Inocentas IV šį Mindaugo norą nuoširdžiai parėmė. Vyskupas Kristijonas prisiekė ištikimybę pačiam popiežiui. Popiežius įgaliojo vyskupą Kristijoną vainikuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi. Vainikavimo iškilmės įvyko 1253 metais.      

Šie faktai rodo, kad Lietuvos krikšto klausimas buvo išspręstas iš pačių pagrindų. Priimdamas krikštą ir karūnuodamasis Lietuvos karlium, Mindaugas įsijungė su visa tauta į Katalikų Bažnyčią ir krikščioniškųjų tautų šeimą. Taigi, formaliai viskas buvo atlikta, kad krikščionybė galėtų toliau plėstis Lietuvoje. 

Ar Mindaugas išliko katalikas?      

Krikščionybės įvedimas Lietuvoje sutapo ir su Lietuvos valstybės organizavimo pradžia. Dėl to Mindaugo rūpesčiai buvo dvejopi: stiprinti kirkščionybę ir pačiam išsilaikyti savo pozicijoje. Tada, be abejo, nestigo konkurentų, nenorinčių jam paklusti. Prie politinių jo priešų jungėsi ir užsikirtę senojo tikėjimo šalininkai. Be to, ir kalavijuočiai su kryžiuočiais nenustojo puldinėti Lietuvos.

Mindaugas turėjo grumtis su šiais savo priešais. Kai kurie istorikai mano, kad jis, leisdamasis į kovą su krikščioniškuoju ordinu, atkritęs ir nuo Katalikų Bažnyčios. Bet paskutiniųjų istorijos šaltinių tyrinėjimas tai paneigia. Mindaugas kovojo ir toliau su kryžiuočiais tik kaip su politiniais Lietuvos priešais. Ir nužudytas jis buvo ne tik kaip Lietuvos vienytojas — kas ne visiems patiko — bet ir kaip jos krikštytojas, valdovas katalikas. Po Mindaugo mirties popiežius Klemensas VI vienoje savo bulėje, rašytoje čekų karaliui Otokarui II, prisimena Mindaugą, kaip garbingos atminties Lietuvos karalių ir nurodo, kad jis buvo nužudytas nedorų žmonių. Popiežius ragina Otokarą rūpintis, kad Lietuvoje vėl būtų atstatyta tokia pat padėtis, kokia buvo prie Mindaugo ir kad į sostą, vėl būtų įkeltas karalius katalikas. Nėra jokio abejojimo, kad popiežius taip nebūtų rašęs, jei Mindaugas būtų atkritęs nuo Katalikų Bažnyčios.      

Taip pat ir tvirtas Mindaugo pasiryžimas įkurti nepriklausomą krikščionišką valstybę ir nuo pačios Romos priklausomą bažnytinę provinciją nerodo, kad savo nusistatymą jis būtų taip lengvai kaitaliojęs. Jis norėjo taip sutvarkyti sosto paveldėjimo reikalus, kad ir po jo valstybės priešakyje būtų valdovas katalikas. Tam tikslui jis buvo gavęs 1255 metais popiežiaus bulę, užtikrinančią, kad po jo mirties vienas jo apsikrikštijusių sūnų bus vainikuotas Lievos karalium. Mindaugo apostazijai būtų priešinga ir tai, kad jo žmona karalienė Morta išliko katalikė iki savo mirties.      

Ar krikščionybė nežuvo drauge su Mindaugu?      

Ne tik karalienė Morta liko ištikima savo naujam tikėjimui, bet ir kiti apkrikštytieji. Jų skaičius per dvyliką tolimesnio nekliudomo apaštalavimo metų turėjo išaugti gana didelis. Po Mindaugo mirties sąlygos, be abejo, pasikeitė. Lietuvoje prasidėjo atskirų kunigaikščių kivirčai ir varžytinės dėl sosto. Tose vietose, kur įsigalėjo smarkesni Mindaugo priešai, turėjo būti sukliudytas naujųjų vyskupijų veikimas. O tose srityse, kur vyravo Mindaugo šalininkai, vienuoliai pranciškonai ir domininkonai galėjo savo darbą tęsti toliau. Taigi, katalikų jėgos, mirus Mindaugui, nebuvo visiškai palaužtos. Pavyzdžiui, Mindaugo žudikas kunigaikštis Trainiota, persekiojęs Mindaugo šalininkus ir krikščionis, po dvejų metų pats buvo jų įveiktas ir pašalintas. Vadinas, Mindaugo įvesta tvarka ir krikščionybė stengėsi išsilaikyti.     

Po Mindaugo mirties ir po vidaus kivirčų visi didieji Lietuvos kunigaikščiai, pradedant Traideniu ir baigiant Kęstučiu, nebestatė klausimo, ar krikščionybę įvesti, bet rūpinosi, kaip ją krašte išplėsti. Jie nekovojo su krikščionybe valstybės viduje, priešingai, buvo susirūpinę, kaip gauti kunigų ir vienuolių, kurie skleistų naująjį tikėjimą, nesikėsindami į pačią valstybę, kaip darė kryžiuočiai. Pavyzdžiui, Vytenis po gero puskapio metų nuo Mindaugo mirties prašė ordiną atsiųsti į Lietuvą kunigų, bet šis atsiuntė ne kunigus, o kariuomenę. Maža to, ordinas net suiminėjo kunigus, vykstančius į Lietuvą.      

Naujo krikšto klausimas nebuvo aktualus, nes krikščionybė dar buvo gyva, reikėjo tik ją palaikyti ir plėsti. Bet politinės sąlygos tam buvo labai nepalankios. Net ir Gediminas, kurs rimtai svarstė pravesti Lietuvos krikščioninimą platesniu mastu, pagaliau turėjo nuleisti rankas. Popiežiaus pasiuntiniams jis tik tiek tepasakė, kad Lietuvoje krikščionims yra duota visiška laisvė ir čia yra daug vienuolių pranciškonų bei domininkonų, kurie turi savų bažnyčių ir laisvai skelbia krikščionybę. Jis prašė popiežių ir toliau siųsti į Lietuvą kunigų ir vienuolių, kuriems užtikrina visišką veikimo laisvę. Iš istorijos žinome, kad vienas kitas vienuolis dirbo net didžiųjų Lietuvos kunigaikščių raštinėse.      

Istorikas kan. A. Alekna tvirtina, kad panaši katalikų tikėjimo laisvė buvusi ir Kęstučio — Algirdo laikais. Algirdo didikas lietuvis Goštautas parvežęs iš Lenkijos 12 pranciškonų ir pastatęs jiems Vilniuje vienuolyną. Istorikai šiandien paneigia spėjimą, kad šie pranciškonai būtų buvę pagonių užpulti ir išžudyti. Bendrai apie tokius krikščionių persekiojimus, kokie yra buvę kituose kraštuose, istorijos šaltiniai ir kronikos nieko nesako.      

Tokia krikščionybės padėtis truko iki Vytauto ir Jogailos laikų, kai antrą kartą ir galutinai Lietuva buvo įjungta į Katalikų Bažnyčią. Tai nebuvo naujas krikštas, bet, anot mūsų istoriko Zenono Ivinskio, “antras Lietuvo krikšto etapas”. Tai buvo jau masinis, kiek pavėluotas, bet ne pirmasis tautos krikštas. Pirmasis kryžiaus ženklas lietuvių tautai buvo įspaustas karaliaus Mingo ir niekad jis nebuvo išnaikintas. Jis pasiliko apsikrikštijusių lietuvių sielose iki antrojo krikšto. Dėl to pirmuoju Lietuvos krikštu yra laikytinas Mindaugo krikštas. 

Kitų tautų pavyzdžiai      

Lenkai istorikai vis dar mums pakiša mintį laikyti Lietuvos krikščionybės pradžią nuo lietuvių — lenkų unijos užuomazgos. Bet patys lenkai savo tautos krikščionybės pradžią skaito nuo Mieszko I, apsikrikštijusio 967 metais, nors karaliaus vainiką yra gavę ir bažnytinę administraciją sutvarkę tik jo įpėdiniai. O pagonių kunigaikščių pasipriešinimas buvo įveiktas ir krikščionybė sustiprinta tik maždaug po šimto metų.      

Savo krikštą lenkai gavo iš čekų. Tačiau ir čekų krikščionybė turėjo panašių sunkenybių. Pirmą kartą aštuoniolika jų kunigaikščių su savo tarnais apsikrikštijo Regensburge (Vokietijoje) 845 metais. Šis įvykis laikoma oficialia krikščionybės pradžia čekų tautoje, nors dar turėjo praeiti 150 metų iki buvo įsteigta pirmoji čekų vyskupija Prahoje.      Net toks gerai žinomas Vengrijos karalius šv. Steponas, jų valstybės kūrėjas ir krikštytojas (997) turėjo nepaprastai daug kovoti su kitų kunigaikščių pasipriešinimu ir pagonių reakcija. Jam mirus, karalius Vladislovas I turėjo vėl daug ką pradėti iš naujo, kad krikščionybė galėtų išsilaikyti.      

Panašiai ir Danijos krikštas buvo pradėtas 850 metais vokiečių vyskupo šv. Ansgaro. Šie metai yra laikomi Danijos krikščionybės pradžia, nors antrą kartą teko ją su anglo saksų pagalba gaivinti ir galutinai sustiprinti tik po 185 metų.      Tokių pavyzdžių galima būtų rasti ir daugiau, nes krikščionybės kelias daugelyje tautų buvo panašus. Tai yra visiškai suprantama. Būtų neprotinga norėti, kad krikščionybė, atnešta į pagoniškus kraštus, staiga ir visu platumu išsiskleistų. Neišsiskleidė ji visu platumu ir Lietuvoj net po Vytauto— Jogailos krikšto. Turėjo dar praeiti apie pora šimtų metų iki visa tauta krikščionybę priėmė ir pradėjo su ja susigyventi.    

Kadangi Mindaugo įdiegta krikščionybė nebuvo visai nutraukta, tik įvairių sunkumų kliudoma išsiskleisti, dėl to jos ir nereikėtų mums atsisakyti. Mes turėtume pasekti kitas tautas ir savo krikščionybės pradžią jungti su Lietuvos valstybės pradžia. Reikėtų jungti dėl to, kad pirmasis sujungtos tautos valdovas buvo drauge ir pirmasis lietuvių tautos krikštytojas. 

Tautos krikštas mus įpareigoja      

Šv. Jono Apreiškime yra kalbama apie dideles minias iš visų tautų, giminių ir kalbų, susitelkusias ties Avinėlio sostu, apsivilkusias baltais rūbais ir garbinančias Viešpatį (7,9-10). Mūsų tauta, gavusi tą baltą rūbą Mindaugo laikais ir išnešiojusi jį savo kovose, kančiose ir sielvartuose, jau 700 m. dalyvauja Viešpaties garbinime. Ir lyg kokia milžiniška procesija nuo Mindaugo iki dabar išsitiesia per visą mūsų istoriją, vis gausėdama, vis plačiau išsiliedama. Tačiau jos kelias dažnai yra panašus Kristaus keliui į Kalvarijos kalną. Kankinių kraujas daug kartų laistė mūsų žemę. Pirmasis už katalikiškąjį tikėjimą žuvo pats tautos krikštytojas, du jo sūnūs ir daugelis valstybininkų. Daug kentėti turėjo ir pirmieji du vyskupai ir daugelis tikinčiųjų. Kraujo ir kančios kelias tebesitęsia ir dabar.      

Mes esame tolimi ainiai tos pirmosios mūsų krikščionybės. Esame paženklinti tuo pačiu tikėjimo ženklu ir net ta pačia kančia. Tautos krikštas yra ryšys, kurs jungia lietuvį su lietuviu ir visą lietuvių tautą su Dievu. Tokiu būdu pakrikštytoji tauta tampa nebeatskiriama nuo savo Dievo ir Bažnyčios. Ir dabar su kiekvienu žudomu lietuviu yra žudoma ir pati krikščionybė mūsų tautoje. Tautos krikšto ženklo nebeužtrinsi, jį gali sunaikinti, tik sunaikinęs gyvą tikintį lietuvį.      Mūsų atsakomybė, kurie jaučiame tą gyvą ryšį su krikščionybės pradžia savo tautoje, šiais laikais yra nepaprastai didelė. Nuo mūsų priklauso, ar tą krikščionybę. išlaikysime ir perduosime gyvą, gają ir veiklią tolimesnėms kartoms. Pirmojo tautos krikšto sukaktis mums turėtų priminti šimtmečių kartojamą įpareigojimą tęsti krikščioniškąją kovą toliau, nežiūrint kaip baisūs būtų mūsų priešai ir kaip sunkios kovos sąlygos bei nepalankios aplinkybės, kuriose esame.      

Mūsų parapijos, organizacijos ir laikraščiai neturėtų praleisti šios retos ir gražios sukakties, tinkamai jos nepaminėję.

JŠ pagal www.laiskailietuviams.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Nejaugi LDK gyventojų dauguma buvo katalikai? – LDK katalikiška santvarka

Šiandien, tautai ieškant kelio, kaip apginti amžinąsias vertybes nuo liberaliojo globalizmo, ypač svarbu pažinti tikrąsias mūsų tautos ir valstybės šaknis: katalikiškais principais grįstą protėvių valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) – santvarką. Katalikybė nėra vien asmeninis įsitikinimas ar „pasaulėžiūra“ – tai religija, apimanti teoriją ir praktiką, visas privataus ir viešojo gyvenimo sritis.

Nuo šių sričių perkeitimo Evangelijos dvasia vedant Katalikų Bažnyčiai priklauso sielų amžinasis išganymas. „Už katalikų Bažnyčios nėra išganymo“ – extra Ecclesiam nulla salus – 2000 metų Kristaus mokslą kartoja tradicinis Katalikų Bažnyčios mokymas. Būtent todėl tikrąja žmonijos religija turi būti pagrįsta ir valstybių santvarka.

Mokymą, kad kiekviena valstybė ne tik gali, bet ir privalo būti savo santvarka katalikiška, paskutinis iš daugelio popiežių aiškiai pabrėžė Pijus XI 1925 m. enciklikoje Quas primas apie Kristaus socialinį karališkumą.[1] Todėl kiekvienas katalikas turi siekti savo valstybės atitikimo katalikų religijai, o istorijos prisiminimas šiame darbe – geriausias įkvėpimo šaltinis[2].

Jau 250 metų liberalioji revoliucija veržiasi į Lietuvą

Katalikiškumą kaip valstybės ir visuomenės pamatą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradėjo naikinti 1773 m. įkurta Edukacinė komisija, kurios daugelis narių buvo masonai. Komisija pirmiausia sunaikino katalikišką švietimo sistemą ir išugdė pirmąją kartą, sukilusią prieš katalikišką tvarką. Tai įvyko Tado Kosciuškos liberaliojoje revoliucijoje – 1794 m. sukilime, kuriam Lietuvoje vadovavo jakobiniškų pažiūrų Jokūbas Jasinskis. Remdamasis F. K. Prušinskio (Pruszynski) atlikta kruopščia T. Kosciuškos raštų ir laiškų analize, A. Romanovskis (Romanowski) įrodo, kad Kosciuška buvo netikintis[3].

Nuo tada Lietuvoje prasidėjo liberalizmo „šliaužianti okupacija“. Katalikišką tvarką toliau bandė naikinti 1831 m. sukilimas, kuris buvo tikra liberali revoliucija. Daug jos vadų buvo pasaulinio masonų tinklo nariai, pvz., Joachimas Lelevelis, bendradarbiavęs su pačiu K. Marksu bei jo „mokytoju“ Ph. Buonarotti, su G. Mazinio masonišku „Jaunosios Europos“ tinklu[4]. Šį griaunamąjį darbą tęsė 1863–1864 m. revoliucija. Jos diktatorius Liudvikas Mieroslavskis – tos pačios masoniškos „Jaunosios Europos“ emisaras revoliucijoms kelti Lenkijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje. Jauniesiems mūsų revoliucionieriams jis rekomendavo pradėti teroro aktus – grobti Rusijos svarbius asmenis bei jų šeimas ir naudoti juos kaip gyvus skydus tolesnėse akcijose[5].

Masoniškasis liberalizmas – visų moderniųjų ideologijų nuo komunizmo iki nacionalsocializmo šaltinis. Prof. Albinas Plėšnys klasifikuoja liberalizmą į klasikinį liberalizmą, konservatizmą bei socializmą ir nurodo, kad visos trys srovės atmeta tiesą, jog tikroji laisvė yra apsisprendimas už gėrį, o ne vien išorinių suvaržymų nebuvimas[6].

400 metų katalikiško, o ne liberalaus valstybingumo

Katalikiškos valstybės santvarkos svarbiausi požymiai yra šie:

  1. Jos valdovas ar vadovas privalo būti katalikas. Paprastai karūnavimo rituale (jei tai monarchas) jis iškilmingai prisiekia ginti tikrąjį tikėjimą;
  2. Vadovaujančius postus gali užimti tik (įvairių apeigų) katalikai;
  3. Katalikų religija dominuoja visuomeniniame lygmenyje ar turi valstybinės religijos statusą;
  4. Katalikybės principais paremti įstatymai, katalikiški universitetų, cechų ir kt. korporacijų nuostatai, katalikų privilegijuota padėtis nekatalikų atžvilgiu;
  5. Katalikiška savo turiniu švietimo sistema;
  6. Katalikiškos viešos politinės bei visuomeninės ceremonijos;
  7. Katalikiška valstybės, jos armijos simbolika, katalikiška armijos idėjinė motyvacija.

Įrodant, kad LDK buvo katalikiškos santvarkos valstybė, būtina paneigti liberalius LDK istorijos iškraipymus ir atkurti katalikišką LDK istorijos koncepciją, pradėtą dar pirmojo lietuvio Tėvynės istorijos autoriaus – kauniečio jėzuitų kunigo A. Vijūko-Kojelavičiaus (1 pav.). Nepaisant jo raštuose aptinkamų to meto jaunai istoriografijai neišvengiamų klaidų – šaltiniais neparemtų išgalvotų faktų ir sukurtų istorijų (ypač apie pagoniškos Lietuvos laikus, apie kuriuos labai trūksta šaltinių), kun. Kojelavičiaus įžvalgos esminiais LDK istorijos klausimais yra tiesiog pamatiniai akmenys istorijos realistinei koncepcijai.

Įvairių pakraipų liberalai – priešingai: bando įrodinėti, kad LDK buvo vos ne liberali valstybė. Net solidžioje Lietuvos istorijos knygoje teigiama, kad „1550–1580 m. LDK buvo liberalizmo centras Europoje, o jos sostinė Vilnius – pažangiausios to meto minties centras“[7]. Knygos autoriai gana tiksliai nurodo rimčiausios grėsmės katalikiškai santvarkai metus: 1550–1580 m. Bet net ir per tuos 30 metų, Lietuvoje siautėjant liberalizmą ilgainiui pagimdžiusiam protestantizmui, valdant jaunystėje palaido lytinio gyvenimo[8] ir protestantiškoms sektoms bei magijai kartais simpatizavusiam[9] Žygimantui Augustui, taip pat per sumaištį po jo mirties – net ir tada Lietuva išlaikė valstybinę katalikų religiją, o po 1580 m. palaipsniui atkūrė susvyravusią katalikišką santvarką. Tas revoliucinės suirutės laikotarpis vertas atskiro straipsnio, o šioje straipsnių serijoje pabandysime trumpai įrodyti, kad visus 404 metus – nuo Lietuvos krikšto iki 1791 gegužės 3 d. Konstitucijos Lietuvoje klestėjo ne liberali, o katalikiška valstybės santvarka. Netgi pusiau liberali gegužės 3 d. Konstitucija išlaikė katalikų valstybinę religiją, nors jau kildino visą teisinę tvarką ne iš Dievo valios, bet iš tautos.

Pirmoje šio straipsnio dalyje parodysime, kad LDK buvo katalikiška kiekybiniu požiūriu, o kitose dalyse – kad LDK buvo katalikiškos santvarkos valstybė savo kokybe, t. y. katalikiškais įstatymais bei viešąja tvarka, taikoma ne tik visos valstybės, bet ir jos vaivadijų, miestų ir net mažų profesinių korporacijų – cechų, gildijų ir kt. – lygmenyje. Taip pat, kad katalikybė turėjo valstybinės religijos statusą bei privilegijuotą padėtį, o kitų, klaidingų, religijų teisės viešojoje erdvėje buvo varžomos.

LDK iš kitų pasaulio šalių išskiria tai, kad joje tokį privilegijuotą statusą turėjo net trijų apeigų katalikybė: Romos apeigų, graikų-slavų (rutenų) apeigų, kurios išpažinėjais ilgainiui tapo beveik pusė šalies gyventojų, o taip pat daugelio pamiršta armėnų apeigų katalikybė, įleidusi šaknis pačioje LDK širdyje – Vilniaus Rotušės aikštės apylinkėse.

LDK gyveno apie 80% katalikų

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pradėtos šimtmečių misijos sėkmė matoma 1790 m. įvykusio pirmojo visuotinio Lietuvos ir Lenkijos gyventojų surašymo rezultatuose[10]. Surašymas nurodo LDK gyventojų tikybą: 1 500 000 gyventojų (39%) – graikų apeigų katalikai (unitai), 1 470 000 (38,2%) – katalikai (t. y. Romos apeigų katalikai)[11]. Iš tiesų gaila, kad ir šiuos duomenis pateikusi Visuotinė lietuvių enciklopedija, ir kita literatūra tendencingai išskaido vieno tikėjimo vienijamą LDK katalikų gyventojų daugumą: rašoma „katalikai“ ir atskirai „unitai“. Bet juk unitai irgi yra katalikai, tik graikų apeigų! Todėl susidaro klaidingas įspūdis, kad 1790 m. katalikų LDK gyveno tik 38,2% – mažuma visų gyventojų, bet prie „lotynų“ pridėjus „graikus“, katalikų LDK staiga „atsiranda“ 77,8% – absoliuti dauguma.

Iš tiesų katalikų LDK buvo dar daugiau, nes 1790 m. surašyme neskaičiuoti 1772 m. atplėštų žemių gyventojai ir net nepaminėti LDK armėnai (o dauguma jų buvo armėnų apeigų katalikai). Beje, armėnai buvo bene pagrindiniai LDK prekybos tarpininkai su tolimosiomis Rytų šalimis, net Persija. Būtent armėnai pirmieji atvežė garsiąsias „persines“ juostas, kurios vėliau buvo audžiamos ir pačioje LDK – tai Lietuvos bajorų pamiltos Slucko juostos. Armėnų mažuma, nors ir negausi, yra svarbi konceptualiai atkuriant LDK – trijų apeigų katalikiškos valstybės – katalikišką istorijos modelį. Armėnija – pirmoji katalikiška tauta ir pirmoji katalikiškos santvarkos valstybė pasaulyje (nuo 301 m.). Armėnų buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių diplomatinėje tarnyboje – ryšiams su Rytais, jie tarnavo kariuomenėje, dalyvavo daugelyje LDK karo žygių, taip pat ir Žalgirio mūšyje. Lietuvos didieji kunigaikščiai, pradedant Vytautu Didžiuoju, tvirtindavo net ir nekatalikiškos Armėnų apaštalinės bažnyčios, veikusios LDK, vyskupus. Vėliau daugelis armėnų grįžo į katalikų tikėjimą, ypač po Abiejų Tautų Respublikos (ATR) armėnų unijos su Katalikų Bažnyčia 1630 m. XIX a. istoriniai šaltiniai mini armėnus katalikus, dar gyvenusius Vilniuje ir Lietuvoje[12]. Jie laikėsi armėnų apaštališkojo rito apeigų, bet buvo integrali katalikų tikėjimo vienijamos miesto ir šalies bendruomenės dalis. Lvove išliko senoji armėnų bažnyčia, Vilniuje – deja, ne.

Armėnus mūsų protėviai suvokė ne kaip „vieną iš daugelio pliuralistinės LDK konfesijų“, bet kaip dar vieną perlą vienintelės teisingos – Katalikų – Bažnyčios karūnoje. Buvome trijų apeigų katalikų gyvenama katalikiškos santvarkos valstybė, kaip ir Lenkija (valdžiusi Lvovą), Austrija, galbūt Vengrija su Chorvatija ir Italija.

LDK išsiskyrė katalikiškų Europos šalių tarpe tuo, kad 1790 m. graikų apeigų katalikų joje buvo 0,8% daugiau net už Romos apeigų katalikus. O anksčiau jų procentas buvo dar didesnis. Skaičiuojant su 1772 m. Lietuvos prarastomis žemėmis, bendras katalikų procentas gyventojų tarpe padidėja, o unitų procentas išauga labai ženkliai. 1772 m. prie Rusijos prijungtose Vitebsko ir Mogiliovo žemėse stačiatikių buvo likę mažai, nors čia ir buvo vienintelė LDK teritorijoje likusi stačiatikių Mogiliovo vyskupija (nuo XVII a. pab. – XVIII a. pr. visos kitos LDK priklausiusios Rusios vyskupijos buvo graikų apeigų katalikų). Carinės Rusijos epochą tyrinėjusių istorikų E. Aleksandravičiaus ir A. Kulakausko vertinimais[13], 1772 m. įvykusio pirmojo LDK padalinimo metu Rusijos okupuotose rytinėse LDK (Vitebsko ir Mogiliovo) žemėse apie 80% gyventojų buvo unitai ir tik 10% – lotynų apeigų katalikai. Tad visi kiti gyventojai – nekatalikai – sudarė tik 10%. Atimkime judaizmo išpažinėjus (visoje LDK gyveno 10% žydų), ir pamatysime, kad stačiatikių beveik nebuvo! Kad stačiatikių 1790 m. LDK „liktų“, mes tiesiog priversti daryti prielaidą, jog Vitebsko ir Mogiliovo kraštuose žydų 1790 m. gyveno mažiau nei 10%, nors Žydų enciklopedijos žemėlapis rodo, kad vėliau – apie 1901 m. – tuose kraštuose gyveno daugiau nei 10% žydų[14].

Bet kuriuo atveju, išvada aiški: net ir tose okupuotose teritorijose, kur liko didžiausia LDK stačiatikių sankaupa (vienintelė LDK jų Mogiliovo vyskupija), 1772 m. tebuvo keli procentai stačiatikių. Žinoma, juos „atskiedė“ unitiškas Vitebsko kraštas, bet skaičius vis tiek atrodo menkas. Tuomet neaišku, iš kur visoje LDK be 1772 m. atplėštų žemių (kuriose buvo Rusijai atitekusi Mogiliovo vyskupija) jų „prisirinko“ 6,5% – galbūt jie buvo tiesiog išsibarstę įvairiose vietovėse? Net jei darytume paplitusią prielaidą, kad Vytauto Rytų atvertimo misijos pradžioje stačiatikių LDK buvo 80% visų gyventojų, tai ši Lietuvos Bažnyčios vienybės ir sielų išganymo misija XVIII a. vainikuota tiesiog šlovinga sėkme – atskilusiųjų nuo Kristaus Bažnyčios vienybės liko labai mažai.

Apytikriai susumavus 1790 m. surašymo rezultatus su 1772 m. atplėštų žemių gyventojais, iki padalinimų buvusioje LDK teritorijoje (iš viso 4,77 milijonai gyventojų) gauname 2,3 mln. (apie 48%) graikų apeigų katalikų (unitų), 1,57 mln. (apie 33%) Romos apeigų katalikų, o visoje LDK – apie 81% tų dvejų apeigų katalikų (neskaitant armėnų). Tada graikų apeigų katalikų būtų 15% daugiau nei Romos apeigų – tai turbūt aukščiausias rodiklis tarp to meto Europos valstybių. Šiuos duomenis apibendriname lentelėje (1 pav.):

1 pav. Apie 81% LDK gyventojų 1772 m. – katalika

Katalikiška dauguma

Kalbėdamas apie Lietuvos ir Lenkijos uniją, garsusis istorikas N. Davies‘as pabrėžia, kad Romos katalikai, atrodo, niekada neviršijo pusės Abiejų Tautų Respublikos gyventojų skaičiaus. Bet juk unitai buvo ne kokia nors kita religija, o išpažino 100% tą patį katalikų tikėjimą, tik liturgiją šventė graikų apeigomis. Taigi, net ir šio liberalaus istoriko duomenimis (2 pav.), jau 1660 m. ATR abiejų apeigų katalikų skaičius artėjo prie 3 ketvirčių, o 1772 m. ATR jų buvo net 76%. ATR katalikų dalis 5% mažesnė nei LDK, ko gero, dėl to, kad katalikus „atskiedė“ Ukrainos stačiatikiai, kurių dėl Rusijos kurstomų kazokų sukilimų ir kitų priežasčių buvo daugiau nei LDK.

2 pav. N. Davies‘o sudaryta ATR gyventojų sudėties diagrama

Taigi, jau vien dėl kiekybinių rodiklių žlunga liberalus mitas apie „daugiakonfesinę LDK“, o juo labiau apie „LDK – liberalizmo centrą“. Deja vaikams mokykliniuose žemėlapiuose apie LDK religijas pateikiami Žygimanto Augusto laikų religinės „revoliucinės suirutės“ laikų žemėlapiai, kai buvo išplitę įvairios protestantizmo sektos, bet neparodomas šlovingos protėvių misijos rezultatus atspindintis 1750 m. žemėlapis, kur beveik visa valstybė „nudažyta“ Romos ir graikų apeigų spalvomis, kur stačiatikiai glaudžiasi tik Mogiliovo vyskupijoje (3 pav.), gi liuteronai aiškiau matomi tik LDK ir Lenkijos vasalėje – Kuršo kunigaikštystėje ir Vokiečių valstybių pasienyje.

3 pav. Katalikybės triumfas LDK ir Lenkijoje XVIII a. vid.

Tiesa, žemėlapyje vakarinės dab. Baltarusijos ir Ukrainos žemės ne visai teisingai nuspalvintos vien Romos katalikų spalva: iš tiesų tai mišri Romos ir graikų apeigų katalikybės ar pastarosios dominuojama zona. Net ir paskutinė LDK Mogiliovo stačiatikių vyskupija buvo ant išnykimo ribos – 1678 m. jos sostas liko tuščias ir ji buvo valdoma per Kijevo metropolito administratorių. Popiežiaus nuncijus ir karalius Jonas Sobieskis stengėsi, kad į Mogiliovą negrįžtų stačiatikių vyskupo valdžia. 1679 m. nuncijus rašė į Romą: „Vyskupystės karalius niekam neatidavė, nes trokšta ją palikti tokiam žmogui, kuris pamirštų savo [stačiatikių – Š.P.] tikėjimą ir palaipsniui paruoštų savo vyskupystę unijai.“[15]

Taigi, Jogailos ir Vytauto Didžiojo siekį, kad dauguma LDK gyventojų būtų katalikai, XVII–XVIII a. mūsų protėviai įgyvendino su stulbinančia sėkme. Bet gal tokia katalikų persvara LDK buvo vien po 1596 m. Lietuvos Brastos (Bresto) bažnytinės unijos – ne anksčiau? Kaip LDK pavyko stačiatikių skaičių sumažinti nuo 80 iki vos kelių procentų? Ogi išmintingai sudarant sąlygas Rusiai grįžti į Katalikų Bažnyčią, kurioje ji buvo nuo pat savo krikšto. Apie tai – kitose straipsnio dalyse.

Šarūnas Pusčius

pirmoji straipsnio publikacija: www.fsspx.lt

[1] Žr. https://fsspx.lt/popieziu-dokumentai/pijus-xi-enciklika-quas-primas-apie….

[2] Plg. „Naujas Sąjūdis nežlugs, tik jei sieks atkurti katalikišką santvarką“, Krikščioniškosios kultūros instituto Facebook puslapyje: https://www.facebook.com/LietuvosTFP/videos/396085448159452.

[3] Žr. „Lenkų hamletas, arba kas toks Tadas Kosciuška“, Istorijos, 2008 lapkritis, Nr. 11 (38), p. 60.

[4] „Polska emigracja do Francji po upadku powstania listopadowego“, in: Wielka Historia Polski, Kraków, 2000, https://historia.interia.pl/drogi-do-wolnosci/news-polska-emigracja-do-f….

[5] Istorikų Andrzejaus Szwarco, Marko Urbańskio ir Paweło Wieczorkiewicziaus pateikiami duomenys.

[6] A. Plėšnys, „Priešstata: liberalizmas ir krikščioniškoji socialinė doktrina“, Naujoji Romuva, 1993, Nr. 5, p. 52.

[7] Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, A. Kuncevičius, Lietuvos istorija iki 1795 m., Vilnius, 1995, p. 323.

[8] Zbignievas Kuchovičius, Barbora Radvilaitė, Vilnius, 1991, p. 90–91.

[9] Ten pat, p. 86–87.

[10] 1790 m. Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos karalystės ir LDK) gyventojų surašymas. Žr. Vikipedija, https://lt.wikipedia.org/wiki/1790_m._ATR_gyventoj%C5%B3_sura%C5%A1ymas.

[11] „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/Straipsnis/Lietuvos-Didziosios-Kunigaikstystes-gyvent….

[12] Lietuvos armėnai, http://www.tbn.lt/enews/id-2016_metu_naujienos-news-lietuvos_armenai.html.

[13] E. Aleksandravičius, A. Kulakauskas, Carų valdžioje, Kaišiadorys, 1996, p. 58.

[14] Litvakų ir Lenkijos žydų gyvenamos teritorijos carinėje Rusijoje: https://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_%C5%BEydai#/media/Vaizdas:Map_sho…. – Remiamasi: Map showing the percentage of Jews in the Pale of Settlement and Congress Poland, The Jewish Encyclopedia (1901), https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Map_showing_the_percentage_of_Je…(1905).jpg.

[15] A. Deruga, Piotr Wielki a unici i unja kościelna 1700–1711, Wilno, 1936, p. 46.

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Šlovingiausiai visų laikų Lietuvos pergalei – 400 metų!

Šlovingiausiai visų laikų Lietuvos pergalei – 400 metų. 1621 m. Spalio 9 baigėsi mėnesį trukęs sunkus Chotino mūšis, išgelbėjęs krikščioniją nuo islamo vergijos – ginant beveik 200 000 musulmonų apgultą tvirtovę. Vyrai gynė dar Vytauto nubrėžtas sienas iš paskutinių jėgų – valgė kovoje kritusius žirgus – bet atlaikė. Nesutepkime protėvių vėliavų šlovės – šiandien apginkime katalikišką civilizaciją ne tik nuo islamo, bet ir nuo liberal-marksizmo vergijos. Amžina šlovė didvyriams…

1620 Lenkijos kariuomenei Moldavijoje pralaimėjus Ţuţoros mūšį, Abiejų Tautų Respublikai ėmė grėsti Turkijos invazija. Nors vyko Abiejų Tautų Respublikos–Švedijos karas (1600–29), kovai su Turkija buvo surinkta apie 35 000 lenkų ir lietuvių karių (vadas Lietuvos didysis etmonas J. K. Chodkevičius). Juos rėmė Ukrainos kazokai (vadas P. Sahaidačnas).

1621 08 pabaigoje Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė persikėlė per Dniestrą ties Turkijos pasienio tvirtove Chotinu ir įrengė čia savo pozicijas. Netrukus atvyko ir gerokai didesnė Turkijos kariuomenė (vadas sultonas Osmanas II).

Mūšis prasidėjo 08 29 Krymo totorių ir kazokų kautynėmis. 09 02 pradėjo pulti Turkijos pagrindinės jėgos. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė gynėsi remdamasi lauko įtvirtinimais ir rengdama kavalerijos kontratakas. 09 15 turkai surengė generalinį puolimą, bet buvo atremti. 09 24 mirė J. K. Chodkevičius. Tuo naudodamiesi turkai puolė 09 25 ir 28, tačiau vėl nesėkmingai. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenei ėmė stigti parako ir maisto. 10 09 sudaryta taika, kuri įtvirtino buvusią padėtį. Abiejų Tautų Respublikos kariai apsaugojo šalį nuo priešo įsiveržimo.

JŠ pagal Šarūno Pusčiaus FB ir www.vle.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Chotino mūšio jubiliejui

Prieš 400 metų rugsėjo 24 d. beveik 200 000 musulmonų turkų armijos apgultoje Chotino tvirtovėje, kurią gynė, mirė didžiausias po Vytauto mūsų karvedys – Jonas Karolis Chodkevičius. Šiemet jį melagingai bandoma padaryti vos ne liberalios „LDK tolerancijos simboliu“ – „renesansine asmenybe“ ir t. t. Ne! Jis buvo ypač neliberalios – katalikiškos – mąstysenos karvedys, krikščionijos gynėjas nuo islamo ir protestantizmo, katalikiškos santvarkos puoselėtojas.

Garsiausias pasaulyje baroko laikų poetas, kūręs Lenkijoje ir LDK – M.K. Sarbievijus – rašo, kad Chotino mūšyje turkų „Viltis per dideles / Nubaudžia Dievas pražūtimi baisia, / Jis pagyras tuščias išjuokia Ir neišpildo besaikių norų“.

Literatūrologė Živilė Nedzinskaitė apie poemą: „…mūšio pabaigą lemia ne vien kovotojų narsa, pergalę skiria Dievas, kuris yra tikėjimo gynėjų pusėje“. J.K. Chodkevičiaus 1605 m. Salaspilio mūšį ir karą su švedais Livonijoje aprašęs norvegų jėzuitas – poetas L. Bojeris traktuoja kaip teisingo tikėjimo kovą su erezija (Švedijos valstybine religija 1593 m. buvo paskelbta liuteronybė).

Tokiu būdu J. K. Chodkevičiaus pergalė prieš švedus autoriaus poemoje yra Dievo pritarimo katalikybei įrodymas. Įdomi detalė – poemoje užrašytas lietuvių karo šūkis „Muški“ – tai buvo Lietuvos kariuomenė – viso apie 4000 vyrų. Iš jų apie 500 – Lenkijos pėstininkai, apie 300 – Kuršo raiteliai.

Chodkevičiaus rotmistras Teodoras Lackis, su 200 savo sparnuotųjų husarų prie Salaspilio smogęs lemiamą smūgį švedams ir taip užbaigęs 10 metų (1600-10) sunkų karą už Livonijos katalikiškumą, atsiminimų rašė: „Šlovė Kristui Dievui, kurio priešus nugalėjome“ – Laus Christo Deo, cuius vicimus hostem! [Lotyniškų T. Lackio atsiminimų fotografuotinė publikacija – priedas knygoje: D. Antanavičius, Lietuvio bajoro „Dešimtmetis Livonijos karas“ (1610 m.) ir jo autorius, Vilnius, 2006, p. 263].

Lietuviams atkovojus iš švedų tvirtovę Estijoje Lackis už tai dėkoja “Dievui nugalėtojui”. O visą karą lietuviai kovoja „už Dievo kultą“, sako Lackis. Juk protestantai savo užimtose teritorijose persekiojo Šv. Mišias. Protestantizmas atmetė Švč. Mergelės Marijos kultą, todėl „Karolomachijos“ autorius kiekviena tinkama proga stengiasi jį kuo labiau įtvirtinti skaitytojų sąmonėje. Marija laikoma rūpestinga globėja, teisiųjų gynėja ir gelbėtoja, poemoje pasakojama apie kelis Dievo Motinos įsikišimus, nulėmusius istorijos eigą; yra ir epizodas apie jos stebuklingą pasirodymą – būsimos pergalės ženklą. Kitame epizode J. K. Chodkevičius, stovėdamas prieš Marijos statulą, pažada: „Iš trofėjų manų sidabru padabinta stovėsi, / Jeigu padėsi tu man, iš aukso tave aš nuliesiu.“

Beje, protestantai ypač smarkiai kritikavo katalikų paprotį prabangiai puošti Marijos ir šventųjų atvaizdus. Tridento visuotinio Bažnyčios susirinkimo nutarimai ragino stiprinti vietinės kilmės šventųjų kultus. Tokios autoriaus pastangos poemoje aiškiai matyti. Herojus J. K. Chodkevičius kelis kartus mini šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero globą, trofėjines vėliavas žada pakabinti „šv. Stanislovo šventovėje“ – t. y. Vilniaus katedroje. Kūrinio pabaigoje aprašyta pergalės šventė Vilniuje; Galiausiai net patį karą su švedais L. Bojeris traktuoja kaip teisingo tikėjimo kovą su erezija (Švedijos valstybine religija 1593 m. buvo paskelbta liuteronybė).

Tokiu būdu J. K. Chodkevičiaus pergalė prieš švedus jėzuito autoriaus poemoje tampa Dievo pritarimo katalikybei įrodymu.„Karolomachijoje“ lietuvių karvedžio pamaldumas išryškintas kaip pagrindinis jo asmenybės bruožas: pasakojama, kad lemiamo mūšio išvakarėse jo vadovaujama kariuomenė meldėsi net keturiasdešimt valandų, jis pats – septynias valandas be pertraukos. …

Jėzuitas L. Bojeris buvo karštas katalikiškosios Reformos šalininkas. Poemos herojus J. K. Chodkevičius realiame gyvenime buvo uolus katalikas, tarp amžininkų garsėjo pamaldumu ir dosniomis aukomis Bažnyčiai. [Eglė Patiejūnienė / Laurencijus Bojeris, Karolomachija].

Nuotraukoje: 2021 rugsėjo 24 d. šventinamas paminklas Jonui Karoliui Chodkevičiui – Chodkevičių rūmų kieme Vilniuje

pagal Krikščioniškosios kultūros institutas FB

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Lietuvos Karaliaus ir Krikštytojo Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės diena! Ar Mindaugas išliko katalikas?

Krikščionybės įvedimas Lietuvoje sutapo ir su Lietuvos valstybės organizavimo pradžia. Dėl to Mindaugo rūpesčiai buvo dvejopi: stiprinti kirkščionybę ir pačiam išsilaikyti savo pozicijoje. Tada, be abejo, nestigo konkurentų, nenorinčių jam paklusti. Prie politinių jo priešų jungėsi ir užsikirtę senojo tikėjimo šalininkai. Be to, ir kalavijuočiai su kryžiuočiais nenustojo puldinėti Lietuvos.

Mindaugas turėjo grumtis su šiais savo priešais. Kai kurie istorikai mano, kad jis, leisdamasis į kovą su krikščioniškuoju ordinu, atkritęs ir nuo Katalikų Bažnyčios. Bet paskutiniųjų istorijos šaltinių tyrinėjimas tai paneigia.

Mindaugas kovojo ir toliau su kryžiuočiais tik kaip su politiniais Lietuvos priešais. Ir nužudytas jis buvo ne tik kaip Lietuvos vienytojas — kas ne visiems patiko — bet ir kaip jos krikštytojas, valdovas katalikas.

Po Mindaugo mirties popiežius Klemensas VI vienoje savo bulėje, rašytoje čekų karaliui Otokarui II, prisimena Mindaugą, kaip garbingos atminties Lietuvos karalių ir nurodo, kad jis buvo nužudytas nedorų žmonių. Popiežius ragina Otokarą rūpintis, kad Lietuvoje vėl būtų atstatyta tokia pat padėtis, kokia buvo prie Mindaugo ir kad į sostą, vėl būtų įkeltas karalius katalikas.

Nėra jokio abejojimo, kad popiežius taip nebūtų rašęs, jei Mindaugas būtų atkritęs nuo Katalikų Bažnyčios. Taip pat ir tvirtas Mindaugo pasiryžimas įkurti nepriklausomą krikščionišką valstybę ir nuo pačios Romos priklausomą bažnytinę provinciją nerodo, kad savo nusistatymą jis būtų taip lengvai kaitaliojęs.

Jis norėjo taip sutvarkyti sosto paveldėjimo reikalus, kad ir po jo valstybės priešakyje būtų valdovas katalikas. Tam tikslui jis buvo gavęs 1255 metais popiežiaus bulę, užtikrinančią, kad po jo mirties vienas jo apsikrikštijusių sūnų bus vainikuotas Lievos karalium. Mindaugo apostazijai būtų priešinga ir tai, kad jo žmona karalienė Morta išliko katalikė iki savo mirties.

JŠ pagal www.laiskailietuviams.pl

Categories
LIETUVOS ISTORIJA

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

Temos pradžią žr.:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Ar “tautinio atgimimo švyturiai” buvo geri katalikai?

Masonų ložės ir Lietuvoje jungė, atrodytų, įvairiausių pakraipų politines jėgas. 1899 m. T. Vrublevskis ir jo bendraminčiai įsteigė Neošubravcų ložę, besirėmusią dar XIX a. pradžios Lietuvos šubravcų organizacijos masoniškomis tradicijomis. Vargu, ar atsitiktinumas buvo ši faktų virtinė jau sekančiais metais: 1900 m. Paryžiuje, vykstant pasaulinei parodai, posėdžiavo ne tik Tarptautinis socialistų kongresas, Pasaulinis taikos kongresas, bet ir Prancūzijos Didieji Rytai – masonų aukšto lygio struktūra – buvo sušaukę įvairių šalių masoniškų organizacijų pasitarimą, kuriame buvo siekiama užmegzti glaudesnius tarpusavio ryšius. Vienas iš darbotvarkės klausimų buvo apie konfesines mažumas. Jis buvo ypač aktualus Rusijos imperijos tautoms, taip pat ir Lietuvai[1]. Nors atrodytų, kad tai buvo geras tikslas – juk buvo ginama ir katalikų tikėjimo laisvė Rusijos imperijos teritorijoje, tačiau ją gindami masonai anaiptol nesiekė katalikų tikėjimo įtvirtinimo, o klaidingos visų religijų laisvės.

Anot A. Lednickio, Neošubravcų ložei galima priskirti vadovaujantį vaidmenį Vilniaus politiniame gyvenime[2]. Ne veltui Mykolas Riomeris, pats buvęs masonu, neošubravcus vadina „patentuota miesto tėvų filisterija“[3]. Tarp neošubravcų būta įvairių pakraipų veikėjų, nuo lenkų dešiniųjų nacionalistų (endekų), kurių partija garsiai skelbė savo katalikiškumą, iki vadinamųjų krajovcų – liberalių politikų, siekusių viena ar kita forma atkurti LDK – tokių kaip T. Vrublevskis, laikęs save istorinės Lietuvos sūnumi.

Bet kuo čia dėti lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjai? Kažin, ar sutapimas buvo tai, kad T. Vrublevskis vadovavo ir kairiosios pakraipos įvairių tautybių veikėjų susirinkimams, kuriuose dalyvavo tiek neošubravcų atstovas J. Klotas, tiek ir nemažai masonų ložės „Litwa“ (nuo 1908 m.) narių. Šiai ložei priklausė daug lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjų: M. Biržiška, A. Janulaitis, S. Matulaitis, A. Bulota, Lukauskis, Valiukas, Bielskis, Venclauskis, M. Šleževičius, D. Malinauskas, V. Čepinskis ir kt.

Kaip tų veikėjų principai reiškėsi visuomenėje? V. Čepinskis su kitais socialdemokratais savo konferencijoje 1905 m. revoliucijos Rusijoje metu priėmė nutarimą, kuriame sakoma, kad „visuotina“ revoliucija, prasidėjusi Rusijoje ir kylanti Vakarų Europoje, turės „iš pamatų išgriauti senąją politikinę, ūkio ir visuomenės tvarką, pašalinti iš gyvenimo turtingųjų luomų viešpatavimą“. Vadovaujantį vaidmenį joje turėsiąs atlikti Vakarų Europos proletariatas. A. Janulaitis ir S. Matulaitis skleidė etinio reliatyvizmo idėjas – kad nėra amžinų ir visiems privalomų Dievo nustatytų moralės normų[4] ir t. t.

Šalia šių lietuvių veikėjų ložėje posėdžiavo kitą būsimos Lietuvos viziją turėję „lenkakalbės kultūros lietuviai“, pavyzdžiui, M. Riomeris, vėliau tapęs „lietuviakalbiu lietuviu“, tarpukaryje gyvenusiu „Kauno Lietuvoje“, nors jis niekada neišsižadėjo bajoriškumo, jausmingų simpatijų LDK atkūrimui ir lenkų kalbai.

Jis, pasaulinio lygio teisininkas, išmokslinęs ištisą virtinę teisininkų, išplatino Lietuvoje masonišką požiūrį į istoriją, valstybę ir teisę. Jo valstybės teisės vadovėlyje skaitome: „Didžioji prancūzų revoliucija… kaip tik ir buvo likimo pašaukta likviduoti pasenusių ir parazitiškais virtusių viduramžių visuomenės padarinių būklę“[5], ir panašius teiginius. Žinoma, kai kurios Prancūzijos institucijos XVIII a. buvo arba pernelyg sustabarėję arba iškrypę, bet daugiausiai dėl ateistų „apšviestojo“ absoliutizmo, iškraipiusio sveiką organišką viduramžių monarchiją, kurioje joks karalius dar nedrįso sakyti: „Valstybė – tai aš“ (kaip Liudvikas XIV „apšvietos“ amžiuje) ir jautėsi pavaldus Dievui bei turintis vadovautis Jo Bažnyčios skelbiamais politiniais principais.

Masonų ložėje „Litwa“ buvo ir garsusis socialistas M. Pilsudskis, nemėgstamas nacionalistinio lietuvių sparno, bet mylimas LDK atkūrimo šalininkų vos ne kaip „paskutinis LDK etmonas“, bandęs atkurti Kunigaikštystę kuria nors forma. Vis dėlto, nors instinktyviai išsaugojęs prisirišimą prie daugelio tradicinės visuomenės principų, kad ir turėjęs meilę Aušros Vartų Dievo Motinai, matytas prie Jos paveikslo klūpantis ir miręs su paskutiniais sakramentais[6], visuomeninėje srityje jis buvo toli gražu ne katalikiškos orientacijos politikas.

Tačiau „LDK krypties“ politikų pažiūrų analizė iš katalikiškos perspektyvos reikalauja atskiros studijos. Čia galima tiktai konstatuoti faktą, kad į masonų ložes buvo stengiamasi įtraukti tiek lietuviško, tiek lenkiško nacionalizmų, tiek LDK paveldo šalininkus, tiek „dešiniuosius“, tiek „kairiuosius“ ir net bandoma infiltruoti gana katalikiškas organizacijas (pavyzdžiui, endekus). Tai tipiška masonų taktika.

Masonai, infiltruodami įvairias jėgas, stengėsi daryti įtaką krašto politikai. 1905 m. vadinamajame Vilniaus autonomistų ratelyje, siekusiame suderinti bene visų minėtų pakraipų poziciją Lietuvos ateities klausimu ir jų pastangas siekiant didesnio Lietuvos savarankiškumo Rusijos imperijoje, lemiamą vaidmenį vaidino T. Vrublevskis ir jo vadovaujamų masonų ložių atstovai J. Klotas, L. Krzywickis ir kiti, visuomenėje žinomi kaip liberalieji „krajovcai“. Su jais prie politinių diskusijų stalo tada susėdo su Lietuvių socialdemokratų partija bei Tautinių lietuvių demokratų partija susiję veikėjai F. Bortkevičienė, J. Vileišis (beje, nuo 1898 m. dirbęs pas T. Vrublevskį padėjėju[7]), P. Višinskis, iš dalies, netiesiogiai, A. Smetona – tie, nuo kurių išties labai priklausė būsimos Lietuvos pavidalas[8]. Nors vėliau trumpam susiėję 1905 m., krajovcai ir lietuvių tautinė srovė, atrodytų, nuėjo savais keliais, gali būti, kad ateities politinis vyksmas buvo tam tikru laipsniu planuojamas labiau konfidencialiuose masonų vedamo „autonomistų ratelio“ susitikimuose, kurių eiga neskelbta plačiajai visuomenei.

Įdomu, kad minėti masonų ložių nariai vėliau užėmė esminius visuomenės ir valstybės postus. M. Šleževičius 3 kartus tapo ministru pirmininku, 4 kartus – seimo nariu ir t. t., M. Biržiška ir vėliau V. Čepinskis – Lietuvos Respublikos švietimo ministrais M. Šleževičiaus kabinetuose, D. Malinauskas – nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Čekoslovakijoje, vėliau – Estijoje, J. Vileišis – vidaus reikalų, vėliau – finansų ministru M. Šleževičiaus kabinetuose. Tai jam nesutrukdė „dešiniojo“ Smetonos režimo metais būti ilgamečiu Valstybės tarybos nariu. Šį sąrašą galima ir tęsti.

4.3. Kaip vertinti A. Smetoną?

Bene labiausiai vėliau, tarpukaryje, Lietuvos valstybės pobūdį lėmusi asmenybė buvo A. Smetona. Kol kas sunku vienareikšmiškai teigti, ar A. Smetona buvo masonas. Nors pats A. Smetona ir jo vadovaujami tautininkai rinkosi „vidurio kelią“ tarp „klerikalų“ ir liberalų, tačiau jis neišvengiamai krypo į „antiklerikalizmą“.

Įdomu, kad A. Smetona 1907 m. buvo pakviestas į katalikišku laikraščiu norėtą padaryti „Vilniaus žinių“ redakciją su konfidencialia instrukcija kontroliuoti redaktoriaus J. Tumo-Vaižganto veiklą ir „neprileisti klerikalizmo“[9]. Jo „neprileido“ ir pats J. Tumas – jis net neįrašė į laikraščio programinį straipsnį vyskupo reikalauto pasižadėjimo vesti laikraštį „sulig Leono XIII enciklikomis“[10]. Redakcijoje J. Tumas suartėjo su Smetona, bet nutolo nuo krikščionių demokratų, tapdamas vienu iš liberaliosios katalikybės, vis tolstančios nuo Bažnyčios mokymo, pradininkų Lietuvoje. Šiai krypčiai priklauso ir dabartinės krikdemų partijos, kurioms visai netrukdo protestantai jų gretose ir nekatalikiški liberalūs principai programose.

Nors Smetonos režimas tarpukario Lietuvoje, palyginus ją su liberalizmo, socializmo, fašizmo, nacizmo ir kitokių „izmų“ niokojama Europa, buvo neabejotinai labai švelni ir palyginti nuosaiki diktatūros forma, dalinai net palanki katalikybei, daug geresnė už liberaliosios „demokratijos“ diktatūrą, vis dėlto tautininkų stovykla neišvengė tautos ir valstybės suabsoliutinimo, jos iškėlimo virš, o kartais ir prieš Katalikų Bažnyčią. Tautininkai stengėsi bet kokiomis priemonėmis išstumti iš valdžios tada dar palyginti tradicinius katalikus – krikdemus, o iš visuomenės gyvenimo – katalikų organizacijas. 1933 m. tautininkų suvažiavime A. Smetonai pasakius programinę kalbą, vienas tautininkų veikėjas B. Raila tarė: „1933 m. gruodžio 15 diena suteikė naują formą ir būdą naujajai Lietuvos santvarkai… Tenka visu platumu realizuoti ir konkretizuoti mintį, kad viskas valstybei, nieko viršum valstybės, nieko šalia jos ir nieko prieš ją“[11]. Tai dar viduramžių fraticelli klaidų aidai. Fraticelli – broliukai, nuo pranciškonų atskilusi sekta, skelbė ereziją, suabsoliutinusią valstybės galią, iškėlusią ją virš Dievo ir Jo Bažnyčios įstatymų. Iš šios erezijos išaugo t. Hobeso doktrina apie viską ryjančią „valstybę-leviataną“, absoliutinė monarchija, vėliau – fašistinė ir liberalistinė diktatūra, primetanti visuomenei antikrikščioniškus įstatymus. Buvo paneigta Dievo duota Bažnyčiai teisė diktuoti valstybei pagrindinius principus, kurių pastaroji privalo laikytis.

Kad ir švelniau nei kitur, ši klaida reiškėsi ir tarpukario Lietuvoje. 1930 m. buvo uždaryta ateitininkų organizacija. Vatikanas protestavo. Problema buvo išspręsta… išsiunčiant Vatikano atstovą iš Lietuvos. Spaudos atstovų paklaustas, ar moksleivių ateitininkų organizacijų uždraudimas nesikerta su konkordatu ir ar dėl to nenumatoma kokių komplikacijų, užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius tiesmukai atsakė: „Apaštališkasis Sostas neturi kariuomenės, ir čia negalima kalbėti apie istorinę komplikaciją. Tai yra tik moralinė jėga, turinti reikšmės tik viduje“[12]. Tai būdinga naujųjų laikų nuostata – Bažnyčios mokymas esą saisto ne valstybes ir visuomenę, o tik atskirų individų sąžines, ir tai – tik tų, kurie to nori. Tai laicizmo klaida, pasmerkta tradicinio Bažnyčios mokymo. Tikėti ar netikėti – grynai asmeninio sentimento reikalas, nes tikėjimas esą kyla ne iš Dievo apreiškimo, o iš žmogaus „Dievo ieškojimo“ – tai jau kita, modernizmo klaida, viešpataujanti šių laikų protuose.

Šarūnas Pusčius

[1] Staliūnas D., Arkivyskupo Ropo veiklos pėdsakais (1903–1907) // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7. Vilnius, 1994, p. 162.

[2] Lednicki A., Tadeusz Wróblewski, cit. iš: ten pat p. 164.

[3] Römer M., Dziennik. Rok 1916, t. 19.

[4] Žemaitis V., Pasaulietinė etika…, p. 69–70.

[5] Römeris M., Valstybė. Vilnius, 1995, p. 31.

[6] Meysztowicz W., Pašnekesiai apie laikus ir žmones. Vilnius, 2004, p. 200.

[7] Staliūnas D., Arkivyskupo Ropo veiklos pėdsakais (1903–1907) // Lietuvių atgimimo istorijos studijos. T. 7. Vilnius, 1994, p 162.

[8] Aleksandravičius E., XIX amžiaus profiliai. Vilnius, 1993, p. 147.

[9] Tumas J., Kaip aš… // „Krivulė“, 1924, Nr. 4, p. 14. Cit iš: Laukaitytė R., Legalios katalikiškos spaudos pradžia Lietuvoje // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7, Vilnius, 1994, p. 162.

[10] Laukaitytė R. Legalios katalikiškos spaudos pradžia Lietuvoje // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7, Vilnius, 1994, p. 162.

[11] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje…, p. 350.

[12] Girnius J., Pranas Dovydaitis. Chicago, 1975, p. 413. Cit. iš: Eidintas A., Antanas Smetona. Vilnius 1990. p. 115-116.

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Categories
LIETUVOS ISTORIJA

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Temos pradžią žr.:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Liberalizmas

Visų liberalų (plačiąja žodžio prasme) – religinės, etinės, filosofinės bei visuomeninės „tolerancijos“ šalininkų – bendra klaida yra natūralizmas, Dievo apreikštos antgamtinės tiesos, bendros ir privalomos visai žmonijai, egzistavimo atmetimas. Popiežius Leonas XIII tai paaiškina enciklikoje Libertas:

„Liberalizmo šalininkai siekia moralės bei visuomeninio gyvenimo srityje to paties, ko filosofijoje siekia natūralistai bei racionalistai. Natūralistų iškeltus dėsnius liberalai stengiasi įvesti dorovės srityje ir gyvenimo praktikoje. Žmogiškojo proto viešpatavimas yra pagrindinis racionalizmo dėsnis. Tas protas atmeta amžinajam dieviškajam protui privalomą nuolankumą, pasiskelbia esąs visiškai nepriklausomas, padarydamas tuo būdu save patį vyriausiu tiesos principu, šaltiniu ir teisėju. Panašiai… liberalizmo šalininkai teigia, kad gyvenimo eigoje nesą jokios dieviškos valdžios, kurios reikėtų klausyti. Kiekvienas esąs pats sau įstatymas. Taip radosi vadinamoji nepriklausoma dorovės filosofija. Ji laisvės priedanga atitraukia valią nuo Dievo įsakymų laikymosi ir įtraukia žmogų į ribų nežinantį palaidumą“.

Dėl to liberalams būdingas sričių, kur tolerancija taikytina ir netaikytina, neskyrimas. Žmogus, išaugęs ,,laisvoje“ mokykloje, neišmokytas ten tiesos, kad jam reikia sunkiai kovoti už savo ir kitų išganymą, neturi jėgų ir net nenori stengtis atsispirti pasaulio, kūno ir velnio (pagal katekizmą – trijų pagrindinių sielos priešų) vilionėms.

Gal mums ir skaudu tai girdėti, bet dabartinės „laisvos“ nuo Dievo apreikštos tiesos visuomenės formavimąsi Lietuvoje pradėjo būtent XIX a. pab. tautinio atgimimo vadovai. Katalikai šviesuoliai jau tada perspėjo, kad jei „varpininkų“ ir kitų liberalų idėjos – išstumti religiją iš viešojo gyvenimo – bus įgyvendintos, tai Lietuvą užlies moralinio pakrikimo banga. Žinoma, negalima paneigti, kad nemaža tautinio sąjūdžio veikėjų, nors ir laisvamaniai, buvo taurios, šviesios asmenybės. „Jų didžiuma iš tikro dori“, – pripažino katalikų visuomenininkas J. Staugaitis, pridurdamas, kad „vis dėlto jų dorumas tik laikinas, nes jie dar netoli nužengę nuo religijos; jie yra tik pirmoji netikinčių karta Lietuvoje; jie dar atsiduoda Evangelijos kvapu; mūsų inteligentai dar yra gryni teoretikai. Bet… kokia bus antroji, trečioji kartos, išauklėtos be tikėjimo? Kas bus tuomet, kai „laisvamanių“ mokslas pradės lipti prie tamsiausiųjų Lietuvos sluoksnių, kuomet žmonių eilės pradės iš ateistinio mokslo išvedžioti taisykles praktiškajam gyvenimui?“[1]

Praėjus kelioms kartoms nuo tų laikų, galime matyti „atviros“ liberalioms klaidoms visuomenės vaisius. Tikėjimo Katalikų Bažnyčios mokymu smukimas, abejingumas religijai, greitas šeimų suirimas, gyvenimas kartu be sakramentinės santuokos, „sargio šventės“, „gėjų paradai“, tėvų, mokytojų bei kitų autoritetų neklausymas jaunimo tarpe, malonumų medžiojimo kultas, apskritai moralės atmetimas ir t. t. rodo, kad mūsų visuomenė per šimtą, o ypač per paskutiniuosius dešimt metų tapo gerokai mažiau dora ir katalikiška. Pamatus tam padėjo jau XIX a. pab. laisvamaniai, nors to šaknys siekė dar giliau – XIX a. pradžios masonų ložių Lietuvoje, filomatų ir filaretų laikus. Tautos žadintojai naiviai idealistiškai vylėsi, kad pavyks sukurti nuo Dievo nepriklausomą moralę, kuri galės išlaikyti žmones netikinčius, bet „gerus“.

Romantizmas

Lietuviai inteligentai perėmė garsiojo romantizmo „Vergilijaus“, Ž. Ž. Ruso, patiklią mintį, kad žmogus iš prigimties gimsta geras. Tačiau tam prieštarauja ne tik Katalikų Bažnyčios mokymas apie prigimtinį žmogaus palinkimą į blogį, bet ir gyvenimiškoji patirtis. Žinoma, savo žavesį turinčiame romantizme būta ir tokių prokatalikiškos krypties menininkų, kaip Novalis ir kiti, bet nemaža jų dalis skelbė ir pažiūras, prieštaraujančias Bažnyčios mokymui. Lietuvoje svarbiausiu romantizmo atstovu laikomas J. Basanavičius, bet jo idėjos persmelkė ir daugelio tautinio sąjūdžio atstovų pažiūras. Lietuvos praeities aukštinimas, išsilaisvinimo iš Rusijos vergovės siekimas buvo teigiami romantizmo elementai, bet buvo perimtos ir minėto pobūdžio utopinės idėjos.

Jau tais laikais teologai mėgino laisvamaniams įrodyti, kad negali būti dorovės be religijos, kad patys žmonės yra nepajėgūs susikurti sau dorovės principų. J. Staugaitis rašo: „Palikti žmogui sau pačiam sutverti doros įstatymus būtų vis tiek, ką palikti piktadariui, kad jis pats teisme save teistų.“

„Švietėjų“ materializmas

Didelę įtaką nacionalinio sąjūdžio laisvamanių pažiūroms, ypač etikai, padarė ir „Apšvietos“ laikotarpio materialistų ideologija, materialistinis žmogaus prigimties bei jo elgesio aiškinimas. Jis veikė P. Leoną, P. Višinskį, G. Petkevičaitę-Bitę ir kitus, kurie dorovės prigimtį bandė sieti su materialinėmis gyvenimo sąlygomis. Jie taip pat teigė, kad norint pakelti žmonių dorovę, reikia pagerinti jų gyvenimo sąlygas, plėtoti švietimą. Bet materialinės sąlygos ir švietimas gali įtakoti žmogaus dorovę, o ne ją visiškai nulemti – tai rodo gausybės vargingai gyvenusių, o kartais ir menkai apsišvietusių šventųjų pavyzdžiai. 

Kitos iš švietėjų perimtos idėjos – žmogaus vertingumas ir orumas, „tolerancijos ir pakantumo“ principai, taip pat kovingasis švietėjų ateizmas. Nieko nuostabaus, kad dauguma katalikų kunigų ir visuomenės veikėjų net ir visą tautinį sąjūdį iš pradžių laikė bedievišku ir katalikiškai tautai nepriimtinu[2]. Juk pradiniame periode jam vadovavo beveik vien laisvamaniai. Tiesa, vėliau paties tautinio sąjūdžio gretas papildė katalikų veikėjai, nuspalvinę jį šviesesnėmis spalvomis.

Pozityvizmas bei socializmas

Nemažą įtaką nereliginei etikai Lietuvoje padarė visoje Europoje XIX a. II pusėje paplitęs pozityvizmas, kurio lietuviai pirmiausia sėmėsi iš vad. Varšuvos pozityvizmo, apėmusio kone visą Lenkijos kultūrą. Jis propagavo L. Biuchnerio ir kitų vadinamąjį vulgarųjį materializmą, Č. Darvino, Ž. E. Renano ir kitų Vakarų Europos atstovų filosofines pažiūras. Beje, Biuchnerio veikalus jo tautietis filosofas Paulsenas sakėsi skaitęs deginamas gėdos dėl savo tautos bendrojo išsilavinimo.[3] Ypač „Varšuvos pozityvizmo“ buvo veikiamas V. Kudirka. Dar mokydamasis kunigų seminarijoje (!), jis susipažino su O. Konto, H. Spencerio darbais, žinomais savo antikrikščioniškumu. Kad pozityvizmo filosofija persiėmusi Europa grįžta į barbarizmą, gyvenimo gale pripažino net pats Spenceris[4].

Pirmoji lietuviškai parašyta pasaulietinės etikos knygelė, turinti neabejotinai pozityvistinių tendencijų, buvo J. Šliūpo „Vargdienio išganymas“. Panašiai įtakai pasidavė ir kiti inteligentai. Nors pozityvizmas iš esmės neigia romantizmą, bet Lietuvoje jie abu buvo pritaikyti kovai ne tik prieš nacionalinę priespaudą, bet ir prieš Katalikų Bažnyčią. Pozityvizmas, kaip rašo B. Gendzelis, „pripažindamas, kad nieko nėra tikro išskyrus faktus, atmetė religijos skelbiamas „tiesas“[5], žinoma, nesiteikdamas pastebėti katalikybės teisumą patvirtinančių faktų, tokių kaip Turino drobulė, šimtmečius iki šiol negendantys šventųjų kūnai ir t. t.

XIX a. pozityvizmo srovę, besistengiančią sukurti tik šiuo pasauliu besiremiančią aukštą civilizaciją, žinomas Miuncheno filosofas neotomistas prof. Bomkeris (†1924) vaizduoja šitaip: „Pozityvistinė pasaulėžiūra, atmetusi idealiąsias etikos ir religijos vertybes, apoteozuoja visuotinį pasaulio supramoninimą, bildančioje mašinų gausybėje su dirbančiais ir žemiškos būties malonumais bei individualia laisve besinaudojančiais šio pasaulio žmonėmis, kuriems nesuskamba joks religinį pakilimą žadinantis varpelio garsas, nežvilgteri jokia metafiziškojo pasaulio eterio mėlynė, joks ramus širdies namų židinio darželis neišdaigina gėlės, kuri nujaustų kitą gyvenimą ir amžinybę“[6].

Pozityvizmas imasi begalinio šio pasaulio faktų registravimo, pamiršdamas aukščiausią jų šaltinį – Dievą. Vietoje Jo iškeliamas stabas – mokslas. „Juo daugiau mes darbuosimės ir kovosime už mokslą, – juo mūsų gyvenimas bus gražesnis ir laimingesnis“, – rašo J. Biliūnas[7]. Mokslas, žinoma, gali apšviesti tautą, bet tik Kristaus mokslo šviesoje. Mokslas be Dievo triumfavo XX a. pasaulyje, bet ši mokslinga visuomenė nuolat serga depresija.

J. Biliūnas, nors nuostabiai įžvelgė žmogaus asmenybės gelmes, jo tragizmą netobuloje visuomenėje, bet kaip ir nemaža to meto inteligentų, nuoširdžiai tikėjo laisvamaniškos Europos „pasiekimų“ „išganančia galia“. Jie matė giliai tikinčią katalikišką liaudį, kuri buvo neapsišvietusi. Dėl to kalta buvo ne Katalikų Bažnyčia, o carinė Rusija. Jų klaidinga išvada – katalikybė neša tamsybę liaudžiai. Jie taip pat matė sulenkėjusią dvasininkiją, lenkų kalbos brukimą bažnyčiose. Taigi, norint išsaugoti lietuvišką kultūrą, esą reikia atsiriboti nuo katalikybės. Šiuos tautos „švietėjus“ galima suprasti, bet ne pateisinti. Jų krypties klaidingumą aiškiai parodė katalikai tautinio atgimimo veikėjai, plėtoję katalikišką švietimą ir lietuvišką kultūrą.

J. Šliūpo ir V. Dembskio („lietuvių Voltero“) pažiūras iš pradžių stipriai paveikė kun. Lamenė, „krikščioniškojo socializmo“ pradininko, mintys, pasmerktos popiežiaus Grigaliaus XVI.

Būsimieji Lietuvos nacionalinio sąjūdžio veikėjai, dar mokydamiesi Maskvos ir Peterburgo universitetuose, buvo paveikti materialistinių rusų revoliucinių demokratų ir narodninkų pažiūrų. Didelę įtaką jiems padarė ir XIX a. 9 dešimtmetyje plintantis marksizmas. Jo paveikti buvo P. Leonas, M. Lozoraitis, P. Mašiotas, dar labiau – J. Adomaitis, G. Petkevičaitė, J. Biliūnas.

Veikiant šioms įvairioms filosofinėms idėjoms, kaip rašo V. Žemaitis, „susiformavo iš esmės ateistinė Lietuvos nacionalinio sąjūdžio veikėjų pasaulėžiūra, kuria remdamiesi jie sprendė ir etines problemas. Jų etinės pažiūros, glaudžiai susijusios su bendromis visuomeninėmis pažiūromis, dažnai organiškai plaukė iš pastarųjų“[8].

2.5. Liberalioji revoliucija

Praktinėje visuomeninėje veikloje tokių pažiūrų upeliai sutekėdavo į vieną – liberalizmo upę. V. Lukoševičius „varpininkų“, demokratų, liaudininkų, socialdemokratų, net konservatyviųjų tautininkų ir (iš dalies) krikščionių demokratų idėjas teisingai priskiria įvairaus pobūdžio liberalizmui, suvoktam plačiąja prasme. Liberalizmas yra visa apimanti iš esmės tradicinei katalikybei priešiška pasaulėžiūra, kurios idėjas kurianti ir po pasaulį platinanti „laboratorija“ yra masonų organizacija[9] – amžinas Revoliucijos įsikūnijimas[10]. Vyskupas Gaume tiksliai įžvelgia iki mūsų dienų „taikingos evoliucijos“ ir nuolatinių „reformų“ keliu tebetrunkančios liberalizmo revoliucijos esmę, įdėdamas į suasmenintos Revoliucijos lūpas prisipažinimą:

„Aš esu neapykanta visokiai tvarkai, kurios žmogus neįsteigė ir kurioje jis nėra kartu karalius ir Dievas. Aš esu skelbimas žmogaus teisių, nesirūpinant Dievo teisėmis. Aš esu religinės ir socialinės būklės pagrindimas žmogaus valia vietoje Dievo valios. Aš esu nuo sosto nuverstas Dievas ir žmogus jo vietoje. Štai kodėl aš esu vadinama Revoliucija, tai yra apvertimas“[11].

Iš čia kyla Lietuvos ir viso pasaulio liberalų „laisvės“ reikalavimai. V. Lukoševičius aiškina: „Įvairiais požiūriais liberalizmas pirmiausia reiškia laisvę. Ekonominėje srityje – tai verslininkystės ir prekybos laisvė, privatinė nuosavybė; politinėje – žmonių lygiateisiškumas, žodžio, spaudos, susirinkimų laisvė, nevaržomas švietimas gimtąja kalba; kitose srityse – sąžinės laisvė, tikėjimas pažanga, proto galia, humanizmo idealais“[12].

Tarp gerų reikalavimų, po patraukliu „įpakavimu“ čia slepiasi klaidos, visiems laikams pasmerktos neklystamu popiežių mokymu – nekatalikiškų religijų viešo išpažinimo laisvė[13], spaudos laisvė publikuoti bet kokius, net antikatalikiškus teiginius[14], apskritai laisvė daryti bet ką, net tai, kas prieštarauja Dievo meilei, Jo valiai ir gresia sielų išganymui. Šia prasme liberalai yra ir socialdemokratai, apskritai – praktiškai visos prie dabartinės politikos prileidžiamos organizacijos.

Kad visa tai neatrodytų vien perdėtu „tamsybininkų niurzgėjimu“ verčiau paklausykime pačių liberaliai nusiteikusių Lietuvos inteligentų.

Šarūnas Pusčius

Skaityti šia tema toliau:

Ar “tautinio atgimimo švyturiai” buvo geri katalikai?

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

[1] Meškus [Staugaitis J.], Katalikų tikėjimas ir jo priešai. Seinai, 1908, p. 30. Cituota iš: Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia). Vilnius, 1986, p. 34.

[2] Žemaitis V., Tolerancijos idėja lietuvių nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo veikėjų pažiūrose // Iš tolerancijos istorijos. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 1992, p. 83.

Žemaitis V., // . Vilnius, 1992, p. 83. Žemaitis V., // . Vilnius, 1992, p. 83.

[3] Anot Paulseno, vokiečių filosofas Häckelis reiškia tokį pat neleistiną filosofijos, religijos ir Bažnyčios istorijos dalykų nežinojimą ir tokį pat geros valios trūkumą svarstyti tuos dalykus be prietarų ir teisingai, kaip ir Büchneris. Žr. kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? Kaunas, 1932 m., p. 86.

[4] Kun. Lomanas J. Quo vadis modernioji Europa? p. 165.

[5] Gendzelis B., Pozityvistinės idėjos Lietuvoje (XIX a.) // „Problemos“, 1973, Nr. 1 (11). Cit. iš: Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 21.

[6] Cit. prof. Dovydaitis, Idealizmo pasaulėžiūros laimėjimai šių dienų // „Židinys“ 1926, p. 31.

[7] Biliūnas J., Stebuklai mokslo // Raštai. Vilnius, 1980.

[8] Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 2122.

[9] Vicomte de Poncins L., Freemasonry and the Vatican. London, 1968, p. 84.

[10] Popiežius Leonas XIII, enciklika „25 Mūsų pontifikato metams“, 1902 m.

[11] Lefebvre M., They Have Uncrowned Him., Dickinson, Texas, 1988, p. 264.

[12] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje. Vilnius, 1995, p. 3.

[13] Popiežiaus palaimintojo Pijaus IX enciklika Quanta cura, §X, 7879.

[14] Ten pat, §X, 79.

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Categories
LIETUVOS ISTORIJA

Ar ,,tautinio atgimimo švyturiai“ buvo geri katalikai?

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Ar ,,tautinio atgimimo švyturiai“ buvo geri katalikai?

Temos pradžią žr.:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Ar „Aušra“ nešė atgimimo aušrą?

Vienas pirmųjų katalikybę kritikavo „Aušrą“ Lietuvai davęs J. Basanavičius. Tiesa, jis iš dalies teisingai kritikavo neretai grobikiškus tikslus religija dangsčiusius kryžiuočius, kurie lietuvius „kardu ir ugnimi krikščionystėn vertė“[1]. Taip pat jo raštuose randame daug neretai teisingų priekaištų sulenkėjusiems ar amoraliems dvasininkams. Čia iš karto derėtų atskirti sveiką atskirų asmenų ir neleistiną katalikybės principų kritiką.

J. Basanavičius, užuot siūlęs Bažnyčios reformą, siūlė lietuviams grįžti prie pagonybės, ją idealizuodamas, teigdamas, kad katalikybė sužlugdžiusi senovės lietuvių aukštą dorovę ir dvasinę kultūrą. Užtenka prisiminti mūsų etnografų tyrinėjimus apie pagonių lietuvių šventes, kuriose buvo skatinami masiniai nevedusių jaunuolių intymūs santykiai, kad suprastume, kiek liaudies dorai davė Katalikų Bažnyčia. Taip pat iki jėzuitų atėjimo Lietuvoje praktiškai nebuvo visuotinio švietimo tinklo ir europinio lygio civilizacijos.

J. Basanavičius, kaip ir kiti laisvamaniai inteligentai, manė, kad Katalikų Bažnyčios skelbiamas tikėjimas ir moralė kito, prisitaikydami prie visuomenės kitimo. Žinoma, Bažnyčia lanksčiai reagavo į kiekvienos epochos problemas, tačiau pamatiniai Dievo apreikštos tiesos ir jo reikalaujamo elgesio principai išliko tie patys nuo Mozės, net nuo Adomo ir Ievos laikų: etikos pagrindas – vykdyti Dievo valią, o ne savo įgeidžius.

„Aušros“ žurnalas (1883–1886) – pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas žurnalas lietuvių kalba, kuriame be iš liaudies kilusių pasauliečių inteligentų bendradarbiavo ir kunigai bei dvarininkai. Idėjiškai vieni iš jų buvo artimi socialistams, kiti – liberalams (siauresne prasme), treti – ortodoksams katalikams. Tačiau vėliau „Aušros“ puslapiuose rodėsi vis daugiau straipsnių apie tikėjimo nereikalingumą, kunigų blogybes, Dievo „nebuvimą“ ir t. t. „Žinoma, kad iki tol žurnalą su džiaugsmu platinę kunigai ėmė iš sakyklų jį drausti ir persekioti, – rašo K. Pakalniškis. – Dėl to „Aušra“, pusketvirtų metų šviesavusi, arba, kitaip sakant, juodavusi, savo mokslu, visiškai nuspindėjo…, o mūsų kunigams paliko paveikslą: su ponais inteligentais nebesibroliauti“[2].

3.2. Kam skambino „Varpas“?

Ne geresnė padėtis buvo ir su vėlesne „laisvąja“ spauda. „Varpo“ idėjinio pirmtako „Lietuviško balso“ bendradarbis J. Andziulaitis-Kalnėnas rašė: „Žmogus tampa tik tada žmogumi, kada išsimokina elgtiesi pagal savo paties sylas kūniškas, dvasiškas ir doroviškas. Giminė taip nupuolusi kaip mes, taip ilgai apie valnybę negali drąsintiesi sapnuoti, pakol nenusikratys nuo prietarų, sėjamų jos tarpe rankomis kunigijos ir pakol neišdirbs savyje savistovios doriškos sylos, neprigulmingos nuo valdžių, ją spaudžiančių, ir Rymo“[3]. Tai sena, dar stoikus ir Pelagijaus ereziją siekianti klaida, kad žmogaus moralinė valios jėga tokia stipri, kad nereikalinga Dievo malonės. Ši mintis, protestantizmo išplatinta Europoje, sąmoningai suvokta ar nesąmoningai priimama, „raudonu siūlu“ eina per liberaliosios pakraipos Lietuvos atgimimo vadų raštus. Matome ir Liuterio skelbtą „popiežiaus nereikalingumą“.

V. Kudirka, vienas iš liberaliojo „Varpo“ organizatorių ir redaktorių, polemizavo su katalikų veikėjais, gynusiais teiginį, jog tikėjimas yra pamatinis dorovės šaltinis. Jis ne kartą pabrėžė, kad ir netikintis žmogus gali būti doras, o norint spręsti apie žmogaus dorumą, nebūtina klausti jo tikėjimo „paso“. Žmogaus vertingumo kriterijus jam – ne tikėjimas, o dorovė, dėl to esą negalima žmogui brukti religiją ir smerkti už jos atmetimą: „…Tikėjimas, tai dalykas ne prievartos, o sąžinės. Kad norite tikėti – tikėkite!.. Tiktai žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų geri! Kad nenorite netikėti – netikėkite! Žinokitės. Tiktai žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų geri!“, – šaukė lietuviams V. Kudirka.

Štai kodėl apgailėtinai atrodo V. Kudirkos laikų inteligentų siūlymas „vietoje tikėjimo žmonėms nešti mokslą“[4]. Tiesa, pats V. Kudirka abejojo tuo, klausdamas, ką duosime žmonėms vietoj tikėjimo? Panašiai manė ir kai kurie kiti pasaulietinės etikos propaguotojai. Ateistinio žurnalo „Laisvoji mintis“ redaktorius Z. Vitkauskas manė, kad „tikėjimas, tai neapšviestos minios pamatas, sulaikąs ją nuo desperacijos, niekingo kelio ir darbų“[5] Todėl jis siūlė laisvamanybę plėsti tik tarp išsilavinusių žmonių, o „tamsiuosius“ prieš tai „apšviesti“. Geriausias atsakymas tam – Nyčės, ateistinio „elito“ įkvėpėjo, „antžmogio“ garbintojo ir „Dievo mirties“ skelbėjo priešmirtinė dejonė, jog be Dievo vis dėlto be galo sunku gyventi[6].

Kunigus V. Kudirka vadino tiesiog „fanatizmo junkeriais“[7]. Žinoma, galbūt ir būta atskirų siauro išsilavinimo kunigų, nekorektiškai puolusių oponentus, bet didysis varpininkas apskritai atmetė mintį, kad visuomenę gali tvarkyti katalikiški principai: „Pavedimas tėvynės reikalų ir jos likimo į katalikystės sargų rankas būtų tėvynei didei pavojingas… Kunigai gali būt nors ir labai naudingais tautiškais darbininkais, bet tik talkininkais, nes nežino nei valandos, nei dienos, kada katalikystė pasakys jiems veto“[8]. Bet juk kunigai nuo apaštalų laikų buvo Kristaus paskirti dvasiniai visuomenės vadovai, aukščiausias luomas, perduodavęs Dievo nustatytus katalikiškus principus visuomenei, kuri privalo pagal juos tvarkytis.

3.3. „Žibintuvas laisvės“ – revoliucinė Prancūzija

Kokias gi idėjas virš katalikybės stato V. Kudirka? Tai tautos, kuriančios savo būtį pagal „laisvės“ principus, idėjos: „Ne specialistai sugriovė feodališkąją Prancūziją ir padarė ją ant ilgo laiko žibintuvu laisvės, ne specialistai pakėlė tautas… Tai padarė pati tauta… Spėka ir gerovė tautos yra pačioje tautoje“[9]. Iš daugelio specialistų studijų galima matyti, kad jei Prancūzijos didžiąją revoliuciją ir įvykdė tauta, tai įvykdė organizuotai vadovaujama masonų.

V. Kudirkos laikais Prancūzijoje masonai vėl užgrobė tiesioginę valdžią vyriausybėje ir fanatiškai ėmėsi savo šalies nukrikščioninimo. Prancūzų masonų vadas prof. A. Aulardas atvirai pareiškė: „Nebeveidmainiaukime, nebesakykime, kad mes nenorime sunaikinti tikėjimo!“[10]. Mokykla buvo atskirta nuo Bažnyčios, o ši – nuo valstybės, kaip ir visoje dabartinėje Europoje. Karas prieš Bažnyčią vyko įvairiose institucijose. Prancūzijos katalikų tėvų vaikai buvo atiduoti valstybinėms laisvamanių mokytojų vadovaujamoms mokykloms, kuriose jau nebebus skelbiamos tikybos tiesos, nebus maldos ir visų tikybinių simbolių. Laisvamanis pedagogas J. Payotas, instruktuodamas mokytojus, kaip jie turį mokyti vaikus, pasakė: „Mokymo uždavinys yra padaryti negalimą tikėjimą į Dievą“[11]. Štai toks „žibintuvas laisvės“ švietė mūsų nacionaliniam sąjūdžiui iš Vakarų.

3.4. Dorovė bei religija „pasidaryk pats“

Dar radikaliau už V. Kudirką pasisakė J. Šliūpas, skelbęs negailestingą kovą su Bažnyčia – „obskurantizmo skleidėja“. Ši kova, jo manymu, buvo vienintelė priemonė visuomenės dorovinei pažangai. Jo manymu, dorovė sukurta ne Dievo, o tėra vien žmonių socialinio gyvenimo padarinys, todėl ji esą gali kisti kintant visuomenei: „Nėra įgimtos sąžinės, nei morališkų principų, nes viskas mainosi pagal laiką, vietą ir aplinkybes“[12]. J. Šliūpas abejojo dėl religinės dorovės principų teigiamo vaidmens visuomenės gyvenime. Religiniai dorovės principai, anot jo, skiepija žmogui tik neigiamas charakterio savybes.

J. Šliūpas pabrėžė, kad krikščioniška tauta neturi tos laisvės ir žmogiškumo, be kurio ji negali tapti didi, teisinga, pažangi. Tokių tezių absurdiškumą parodo jau vien tik, pavyzdžiui, ispanų tautos dorovės, tiesiog karžygiškų charakterio savybių ir pačios jų valstybės klestėjimas „auksiniame“ XVI amžiuje, kai Ispaniją labiausiai valdė katalikiški principai. Valstybiškai bei kultūriškai didi tame amžiuje buvo ir kontrreformacijos apimta Lietuva. Nekelia nuostabos, kad J. Šliūpo pozityvistinė knygelė „Iszganymas vargdienio“ sukėlė tikrą pasipiktinimo audrą dvasininkijoje. Tarp kritikavusių jį buvo ir garsusis kun. J. Mačiulis-Maironis, parašęs tam specialų libretą.

Atrodytų visiškai „vienišas“ originalus ir besiremiantis kitokia (indiškąja) filosofija nei dauguma nacionalinio sąjūdžio veikėjų, V. Storosta-Vydūnas iš esmės veikė ta pačia linkme. Laisvė pasirinkti bet kokią religiją buvo toji sfera, kurioje Vydūnas bene atkakliausiai stengėsi pritaikyti „tolerancijos“ principą. „Būtent tuo taikymu jis bene labiausiai ir pasireiškė kaip prieš krikščioniškąją ortodoksiją nusiteikęs reformatorius, kaip vienas iš jos valdomo dvasinio monopolio griovėjų“, – rašo Vydūno raštų tyrėjas V. Bagdonavičius[13]. Neverta net kalbėti, kad Vydūno filosofijos induistiniai principai neatitiko Kristaus atneštos tiesos, kurią jo įsakyti katalikų misionieriai nešė Indijai ir visam pasauliui, naikindami demonų šventyklas, aukodami net savo gyvybę.

Įdomu, kad mūsų tautinėje spaudoje pamatome, kokia „talpi“ mūsų katalikų sąmonė. Štai kad ir viename lietuvybės puoselėjimui skirtame laikraštyje šalia gražių rubrikų „Šeima – namų Bažnyčia“ ir „Švč. M. Marija – Rožančiaus Karalienė“ puikuojasi straipsnis, giriantis Vydūną ir jo filosofiją. Mes, lietuviai, geri poetiški romantikai, bet dažnai abejingi principams.

Nei Vydūnas, nei kiti liberalūs inteligentai nepajėgė suprasti, kad „dvasinį monopolį“ visuomenėje ilgus amžius turėjo ne „juodaskverniai“ dvasininkai, o Kristus Karalius, kuriam privalo paklusti visos visuomenės sferos, ir tik tada visuomenė galės pasiekti laikinąją bei amžinąją laimę[14].

Pagrindinis priešas – „klerikalizmas“

Dėl ribotos straipsnio apimties negalima aptarti platesnio liberalių visuomenės veikėjų pažiūrų spektro. Vis dėlto, nepaisant vis didėjančios išorinės politinių organizacijų įvairovės, geriau įsižiūrėjus, ryškėja tikroji visuomenės „fronto linija“.

Lietuvos demokratų partija tęsė „Varpo“, vienijusio įvairių pakraipų liberalus, tradicijas. Atskilęs LDP kairysis sparnas – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija 1918 m. net atkūrė „Varpą“. Lietuvos katalikų dvasininkija LDP leistą laikraštį „Lietuvos žinios“, kaip ir anksčiau „Varpą“, laikė laikraščiu, platinančiu bedievybę ir socializmą[15]. Ir štai atgaivintas „Varpas“ vėl suskambo antikatalikiškais dūžiais, kviesdamas visas liberalias jėgas burtis į bendrą frontą prieš Katalikų Bažnyčią.

A. Rimka, žymus LDP, vėliau LSDP veikėjas, savo straipsnyje „Varpo“ puslapiuose[16] priekaištauja socialistams, kad „mūsų socialistinė spauda, skelbdama kovą buržuazijai, visai ne į juos savo šūvius taiko, o į tuos, kurie turi nelaimę vien kitokių pažiūrų būti“, – į liberalus laisvamanius. Rimka mano, kad tai be reikalo skaldo jėgas kovoje su pagrindiniu priešu – klerikalizmu[17]. Pirmiausia jis pabrėžia, jog kovą su klerikalizmu jis laiko svarbia todėl, kad „kunigų viešpatavimas ir jų absoliutinė įtekmė galutinai užmigdo žmonių savistovumą bei iniciatyvą ir per tai trukdo visą žmonijos progresą… Patsai ortodoksinis katalikizmas, mūsų kunigų perdėm palaikomas, yra, kaip žinoma, toksai, kad dar šiandien žmonių protus gaivina viduramžių scholastikos nuotrupomis, o miniose skiepija ne demokratijos idėjas, bet autokratijos, kadangi pati R. Katalikų Bažnyčios tvarka paremta tik ant autokratijos…“[18].

Čia matome stebėtiną panašumą su masonų ir jų veiklos bei jų „laisvės, lygybės ir brolybės“ principų įtakoto Vatikano II Susirinkimo idėjomis – atmetama Kristaus ir Jo tiesos karaliavimas visuomenėje, tomizmas – amžinoji filosofija bei paties Kristaus visiems laikams įsteigta Bažnyčios hierarchinė santvarka. Taip pat aukštinamas nuo tiesos nepriklausomas žmonijos ,,progresas“[19]. Beje, masonai patys save vadina „žmogiškojo progreso bažnyčia“[20].

Be to, A. Rimka ragino skleisti gamtos mokslų žinias ir taip silpninti Bažnyčios įtaką. Kad susilpninti Bažnyčią gali tik tendencingas mokslo faktų pateikimas, parodė, pavyzdžiui, sąžiningų gamtamokslininkų, istorikų psichologų ir kitų specialistų tarpe kilusi pasipiktinimo audra prieš nekompetentingus ateisto „mokslininko“ Häckelio raštus XX a. pradžioje. Rodo tai ir naujausi moksliniai tyrimai, pavyzdžiui., eucharistinių stebuklų analizė ir t. t.

A. Rimka apibendrina savo „ataką“: „Klerikalizmas yra didžiausias priešas ne tik socializmo ir demokratijos, bet paprasčiausio liberalizmo, kuris, kad ir kaip ten nebūtų, užtikrina teisę visiems ir kiekvienam laisvai ir savistoviai veikti bei manyti, kuomet klerikalizmas net ir žmogaus valią bei mintis ir sąžinę stengiasi savo replėmis suspausti“[21]. Bet juk kiekvienas, kuris nusideda, yra nuodėmės vergas, sakė Kristus, o tikroji laisvė yra apsisprendimas už gėrį – moko Jo vietininkas[22].

A. Rimkos raginimas primena prancūzo masono Gambetta’os kovos šūkį, uždegantį „brolius masonus“: Le clericalisme, voila l‘ennemi! – klerikalizmas, štai [mūsų] priešas!“[23]. A. Rimkos nuomone, geriausias būdas kovoti prieš klerikalizmo įsitvirtinimą visose gyvenimo srityse yra visų demokratinių ir liberalių jėgų suvienijimas, kad jos pačios vyrautų visuomenėje. Kaip rašo vokiečių rašytojas baronas von Stozingenas: „Dvasinis ryšys, kuris sieja masoneriją su liberalizmu ir socializmu, paaiškina iš pažiūros pritrenkiantį faktą, kad turtingas masonas ir liberalas randamas toje pačioje stovykloje, kaip ir darbininkų klasės socialistas – kariaujančioje su konservatyvia pasaulio koncepcija“[24].

„Kairiųjų“ ir ,,dešiniųjų“ pavadinimai ir jų tariamas priešiškumas pirmą kartą istorijoje atsirado laimėjus antikatalikiškai Prancūzijos revoliucijai, kai parlamente posėdžiavę deputatai, nors ir skelbėsi konservatoriais ar radikalais, iš esmės visi kovojo prieš katalikiškos santvarkos liekanas, metodiškai jas naikindami. Tikroji visuomenės „fronto linija“ yra ne iliuzinė „kairės“ – „dešinės“ priešprieša, o tradicinės katalikybės principų valdomą visuomenę ginančios jėgos prieš tokią visuomenę įvairiai griauti norinčias jėgas, realiai (dažniausiai slaptai) vadovaujamas masonų organizacijų.

 

Šarūnas Pusčius

Skaityti šia tema toliau:

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

[1] Basanavičius J., Apie senovės Lietuvos pilis // Rinktiniai raštai. Vilnius, 1970.

[2] Šermunėlis Jurgis [Pakalniškis K], Keletas žodžių apie išnaikinimą naminės meilės tarp pačių tėvynainių // „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, 1891, Nr. 13, p. 97.

[3] Andziulaitis-Kalnėnas J., Atsimetimas kunigo Bulando nuo rymiškos bažnyčios // Raštai. Vilnius, 1971, p. 96.

[4] Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 36.

[5] Vitkauskas Z., Pro domo sua // „Laisvoji mintis“, 1915, Nr. 57. Cit. iš: Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…. p. 36.

[6] Kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? , p. 135.

[7] Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 83.

[8] Vinco Kudirkos raštai. Tilžė, 1909, t. 2. p. 278.

[9] Ten pat, t 3. p. 229.

[10] Kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? p. 146.

[11] La Morale a l‘ecole, t. I, p. 206.

[12] Sutrauka pranešimų, laikytų Szenandaryje 1, 2, 3 kovo 1895 m. // „Naujoji gadynė“, 1895, Nr. 9. Cit. iš: Žemaitis V., Pasaulietinė…, p. 36.

[13] Bagdonavičius V., Tolerancija kaip Vydūno humanizmo principas // Iš tolerancijos istorijos. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 1992, p. 116.

[14] Plg. popiežiaus Pijaus XI encikliką Quas primas apie Kristaus karališkumą.

[15] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje…, p. 143

[16] Rimka A., Prie mūsų ideologijos ir taktikos // „Varpas“ 1918, Nr. 1, p. 29.

[17] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje…, p. 176.

[18] Rimka A., Prie mūsų ideologijos

[19] Palaimintasis Pijus IX enciklikoje Quanta cura pasmerkia liberaliai interpretuojamą „pažangą“ – vis didesnį nukrypimą nuo katalikiškos pasaulio tvarkos. Jis pasmerkia klaidingą teiginį: ,,Popiežius gali ir privalo susitaikyti su pažanga, su liberalizmu ir su dabartinio laiko dvasia bei prie jų prisiderinti“.

[20] Masono O. Wirth‘o pasisakymas: Vicomte de Poncins L., Freemasonry and the Vatican. London, 1968. p. 8788.

[21] Ten pat.

[22] Popiežiaus Leono XIII enciklika Libertas.

[23] Kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? p. 147.

[24] Vicomte de Poncins L., Freemasonry and the Vatican. London, 1968, p. 9194.

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Categories
LIETUVOS ISTORIJA

5 milijonai pamirštų parašų už Lietuvos laisvę

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

5 milijonai pamirštų parašų už Lietuvos laisvę

Lietuvoje tikriausiai vis dar labai mažai žmonių žino tarptautinę organizaciją „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (Tradition, Family, Property – TFP). Jai, pasak a.a. signataro Algirdo Patacko, Lietuva iki šiol nešioja nedovanotiną moralinę skolą. Už ką?

Katalikiškas judėjimas, įkurtas Plinio Correa de Oliveiros (1908-1995) 1960 metais Brazilijoje, Lietuvoje yra įleidęs labai silpnas šaknis ir tarsi neturėtų būti žinomas, jei ne viena neeilinė detalė. Lygiai prieš ketvirtį amžiaus, 1990 metais, TFP visame pasaulyje (penkiuose žemynuose) vos per keturis mėnesius surinko 5,2 milijono parašų už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.

Protu sunkiai suvokiamas skaičius tapo Gineso pasaulio rekordu. Po Michailui Gorbačiovui adresuota peticija surinkta daugiau nei 6 milijonai parašų, tačiau „tik“ 5 212 580 buvo pripažinta galiojančiais. Niekada panašioje parašų rinkimo akcijoje nedalyvavusiam žmogui tai gali būti nieko nesakantis skaičius. Nors kartą tą dariusiam – kone begalybė.

Istorinė akcija už Lietuvos laisvę

TFP nuo pat savo veiklos pradžios itin akcentavo ne tik tradicinę katalikišką pasaulėžiūrą, bet ir antikomunistinį jos aspektą. Marksistinės išlaisvinimo teologijos sužeistoje Lotynų Amerikoje tai buvo ypač svarbus pažiūrų aspektas. Dar svarbesnis jis buvo posttotalitarinėje Sovietų imperijoje gyvenančioms, pavergtoms ir prievarta sovietizuojamoms ir sekuliarizuojamoms tautoms. Istoriją mokantiems lietuviams, ko gero, nekeista, jog Lietuva buvo pirmoji išsilaisvinusi iš SSRS kalėjimo.

Tačiau parašų už Lietuvos nepriklausomybę rinkimo akcijos idėja Australijos lietuvių spaudoje Lietuvos laisvės lygos tautinės tarybos atstovo A.Statkevičiaus buvo iškelta 1989-ųjų sausį, kai Sąjūdžio veiklos baigtis dar toli gražu nebuvo aiški. Kaip 1990 m. lapkritį „Drauge“ rašė Juozas Kojelis, parašų rinkimo idėja gan greitai pasklido po pasaulį per išsibarsčiusius lietuvius išeivius, o galiausiai per Kolumbijos lietuvį J.Kaseliūną pasiekė ir TFP atstovus Bogotoje. 1989 m. gegužės 19 dieną su A.Statkevičiumi susitiko TFP Čikagos biuro vadovas Filipas Moranas. Paradoksalu, o gal kaip tik lietuviška, kad pasaulio lietuvių organizacijos šios iniciatyvos ir TFP įsitraukimo nepalaikė. Tai nesutrukdė: kitataučiai TFP atstovai parašus surinko ir be pasaulio lietuvių paramos.

Akcijos pamokos

Peticijos nėra vertingos savaime. TFP akcija turėjo aiškius tikslus. Viešai deklaruotą – parodyti SSRS vadovui pasaulio paramą Lietuvos laisvės kovai. Nutylėtą, bet akivaizdų – parodyti Vakarų šalių vyriausybėms, kad jų piliečiai taip pat nėra abejingi Lietuvai, kad apskritai ją žino. Kai pasaulio valstybių vadovai delsė pripažinti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nepriklausomybę ar net buvo pasirengė ją paaukoti mainais į iliuzinius M.Gorbačiovo imperijos reformų pažadus, TFP akcija parodė, kad toks jų pragmatizmas neturi visuomenių paramos. Kiekvienam, suvokiančiam banalią tiesą, kad peticijos nėra apklausos ir negali būti vertinamos procentais nuo visų gyventojų, ši rekordinė TFP surinkta parama buvo aiškus argumentas Lietuvos pusėje.

TFP akcija pateikia pamokų ir mūsų dienų Lietuvai. Visų pirma, tai vadovėlinis autentiško, neiškreipto, jokiais fondais ir ideologijomis nepašerto pilietiškumo pavyzdys. Vien pasaulėžiūros ir atsidavimo vedina nevyriausybinė ir nepartinė organizacija sugebėjo rasti ne tik motyvacijos, bet ir žmogiškųjų resursų tokio masto akcijai. Laikais, kai apie pilietiškumą nuolatos kalbama, bet labai mažai daroma dėl realaus ir pasiaukojančio pilietiškumo ugdymo, šis be reikalo pamirštas pavyzdys Lietuvos visuomenei ir jaunimo ugdymui įgyja neeilinę vertę.

Pagaliau TFP parašų už Lietuvos laisvę akcija – tai įkvėpiantis katalikiško pilietinio veikimo pavyzdys, kuris primena katalikų galią ir pareigą dalyvauti viešajame gyvenime, ginant aukštesnius moralės standartus ir objektyvią moralės tvarką atitinkančią politiką. Tenka pripažinti, kad su tolima Lietuva, jos neretai net nežinančius TFP narius siejo visų pirma katalikiškas tikėjimas, iš jo kylantis pasaulio suvokimas ir priešiškumas iki gyvulio nužmoginančiai sovietinei ideologijai.

Sunku sugalvoti labiau nesuinteresuotą tikslą nei visiškai svetimos šalies teisėtos nepriklausomybės kovos palaikymas. Šiandien katalikiškos nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje dažnai nesugeba susitelkti ir išspręsti gerokai mažesnių problemų. Tikėtina, jog tai nėra atsitiktinumas. Viena rimtesnių to priežasčių – gana įtakinga katalikų pasauliečių ir dvasininkų mąstymo srovė, kurios atstovai neigia pačią katalikų pareigą kovoti už teisingesnius, aukštesnius moralės standartus ir objektyvią moralės tiesą atitinkančius valstybių įstatymus. TFP narių auka už jiems svetimą ir nepažįstamą Lietuvą ir jos laisvės idealą, nedviprasmiškai liudija apie šią kiekvieno kataliko kaip piliečio pareigą.

Ketvirtį amžiaus pavėlavęs įvertinimas

TFP pastangos ir šiandien randa atgarsį mūsų visuomenėje ir turėtų užimti reikšmingą vietą Lietuvos laisvės kovų istorijoje. Pradžioje atrodė, kad ji ir bus įvertinta. Jau minėtas J.Kojelis cituoja, jog 1990 metų vasarą AT-AS užsienio reikalų komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris ir LR užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas TFP indėlį į Lietuvos laisvės kovą pavadino „viena iš pačių svarbiausių paramų kovojant už mūsų šalies nepriklausomybę“. Visgi kartu su pirmųjų nepriklausomybės metų euforija greitai ir ilgam išblėso ir lietuvių dėkingumas. Daugiau nei 20 metų Lietuvoje apie TFP akciją nebuvo nei viešai kalbama, nei kaip nors valstybės vardu atsidėkota jos iniciatoriams.

Šią klaidą 2015 kovą ištaisė jau arti mirties patalo buvęs (mirė balandį) kitas laisvės kovotojas, rezistentas Algirdas Patackas. Savo straipsnyje Lietuvos žiniasklaidoje jis ne tik priminė TFP nuopelnus ir jų akcijos svarbą, bet ir iškėlė valstybės padėkos idėją. Ją perėmė kitas sovietmečio rezistentas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, po peticija internete parašęs, jog „labai tiktų šiai organizacijai skirti Laisvės premiją“.

Laisvės premijos idėja neliko nepastebėta. Šiemet TFP šiam apdovanojimui nominavo Kelmės rajono meras, Brazilijos lietuvių bendruomenė, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, jaunimo sambūris „Pro Patria“ ir, žinoma, seni laisvės kovos bendražygiai – Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius ir Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Šiemet sukanka 25 metai nuo istorinės TFP suorganizuotos akcijos už Lietuvos nepriklausomybę. Kada, jei ne dabar, yra tinkamiausias laikas Lietuvai pagaliau atsidėkoti savo ambasadoriams ir užtarėjams iš Naujojo Pasaulio?

Vytautas Sinica

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU