Bajonės vyskupas Marcas Aillet paskelbė pareiškimą, kuriame pabrėžė, kad kunigai gali laiminti tik pavienius asmenis. Tą patį pareiškė ir Rennes bažnytinė provincija, kuriai priklauso devynios vyskupijos. Tačiau beveik visi kiti Prancūzijos vyskupai tylėjo.
Prancūzijoje viena pirmųjų vyskupų reakcijų į gruodžio 18 d. deklaraciją “Fiducia Supplicans”, kuria Tikėjimo doktrinos dikasterijos (TDD) prefektas kardinolas Victoras Manuelis Fernandezas leido laiminti “nereguliarias” ir “tos pačios lyties asmenų poras” su visišku popiežiaus Pranciškaus pritarimu, buvo kritiška. Jis taip pat buvo netikėtas tiek, kiek beveik visi Prancūzijos vyskupai tylėjo.
Gruodžio 27 d. Bayonne vyskupas Marc Aillet paskelbė ilgą pareiškimą, kuriame aiškiai nurodė, kad ir tie, kurie pasisako už, ir tie, kurie pasisako prieš Fiducia Supplicans, “beveik vienbalsiai” mano, jog šis dokumentas yra “Bažnyčios homoseksualių santykių pripažinimas”. Jis suabejojo prieštaringiausiais dokumento aspektais ir paragino savo vyskupijos kunigus “geranoriškai” priimti visus tuos, kurie palaiko nereguliarius santykius, supažindinti juos su Dievo meile visiems žmonėms, taktiškai papasakoti jiems “tiesą, kurios Bažnyčia moko apie jų padėtį”, ir, jei paprašys, palaiminti juos. Tačiau kunigai turi juos laiminti tik individualiai, kviesdami atsiversti ir kviesdami prašyti “malonės, kurią Dievas suteikia visiems, kurie jos prašo, kad jų gyvenimas atitiktų Dievo valią”.
Sausio 1 d. Renno bažnytinė provincija, kuriai priklauso devynios Bretanės, Vandėjos ir Majeno vyskupijos, paskelbė trumpesnį Renno arkivyskupo Pierre’o d’Ornellaso ir kitų vyskupų pareiškimą, kuriame prieita prie tos pačios išvados: palaiminimai gali būti teikiami tik pavieniams asmenims, o ne pačioms “nereguliarioms poroms”.
Priešingai, Poitiers vyskupas Pascalis Wintzeris gruodžio 29 d. entuziastingai pagyrė “Fiducia Supplicans”. Jis netgi bandė paaiškinti “nereguliarios padėties” paminėjimą, kuris papiktino progresyvųjį Bažnyčios sparną ir pagrindinę žiniasklaidą, nes, anot jų, tai buvo būdas “marginalizuoti” joje esančius asmenis. Vyskupas Wintzeris primygtinai tvirtino, kad šis terminas yra grynai teisinis ir susijęs su teisiniais santuokos aspektais. “Tai aiškiai teisės, o ne jausmų, o juo labiau geros moralės klausimas”, – rašė jis.
Kalbėdamas apie “antrą kartą susituokusius” išsiskyrusius asmenis ir aktyvius homoseksualus, Wintzeris pridūrė: “Atverdama galimybę suteikti palaiminimą žmonėms, kurie priima tokius žmogiškus sprendimus, Katalikų Bažnyčia mano, kad Dievas jų nesmerkia ir nelaiko užkietėjusiais nusidėjėliais; ji renkasi būti Dievo pasiuntine, kuri “gerai kalba” apie šiuos žmones ir lydi jų santykius. Būtų veidmainystė daryti skirtumą tarp žmonių, į kuriuos žiūrima tik kaip į asmenis, ir to, kas lemia jų gyvenimą, šiuo atveju pasirinkimą gyventi kaip pora ar šeima.”
Vyskupo Wintzerio nuomone, “Fiducia Supplicans” aiškiai “lydi” “nereguliarių” ir “tos pačios lyties porų” gyvenimo būdą, ir jis kritikavo Afrikos vyskupų pasipriešinimą jos turiniui. “Homoseksualumas toli gražu nėra iškrypimas – iškrypimas yra psichinė liga arba moralinė yda – homoseksualumas yra faktas”, – teigė jis. Wintzeris taip pat paragino savo vyskupijos kunigus ir pasauliečius pastoracijos atstovus būti “kūrybingus”.
Kita vertus, Bajonės vyskupas Aillet kalbėjo apie daugelio tikinčiųjų, neseniai į religinę praktiką sugrįžusių žmonių ir kunigų, kurie stengiasi likti ištikimi Bažnyčios magisteriumui, “sutrikimą” ir “nesupratimą”. Protestuodamas, kad nori jiems parodyti, kaip “išlikti bendrystės su Apaštalų Sostu dvasioje”, jis “pagarbiai” patikslino, kad kai kuriuos deklaracijos punktus reikia “paaiškinti”.
Aptaręs pirmąją “Fiducia Supplicans” dalį, kurioje daug primenama apie tradicinį mokymą apie santuoką, Ailletas pareiškė “Trečiojoje deklaracijos dalyje slapta pereinama nuo galimybės palaiminti asmenį, nepriklausomai nuo jo padėties, prie palaiminimo, suteikiamo nereguliariai ar tos pačios lyties asmenų “porai”. Jis taip pat apgailestavo, kad kai kur, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Belgijoje, tokie palaiminimai jau teikiami, ir nuogąstavo, kad deklaracija tik paskatins tokią praktiką.
Dėl “pastoracinių” ir “liturginių” palaiminimų skirtumo, kurį kaip doktrinos plėtotę pateikė Fiducia Supplicans, vyskupas Aillet pabrėžė, kad tuometinės Tikėjimo mokslo kongregacijos 2021 m. responsume šie palaiminimai nebuvo laikomi “liturginiu kontekstu”, bet “sakramentiniu”, kuris egzistuoja nepriklausomai nuo konteksto”, ir kad egzistuojantys palaiminimai, net ir teikiami tokioms grupėms kaip piligrimai ar katechetai, yra skirti atskiriems asmenims.
Tuomet jis patikslino: “Čia prieiname prie Fiducia upplicans deklaracijos naujumo, kuris glūdi ne galimybėje palaiminti vieną asmenį nereguliarioje ar homoseksualioje situacijoje, bet palaiminti du asmenis, kurie prisistato kaip “pora”. Todėl palaiminimo prašo “pora” kaip subjektas. Tačiau nors tekste atsargiai nevartojami terminai “sąjunga”, “partnerystė” ar “santykiai”, kuriuos ankstesnis Susirinkimas vartojo savo draudimui, jame nepateikiamas sąvokos “pora”, kuri čia tapo nauju palaiminimo objektu, apibrėžimas.”
Jis taip pat suabejojo, ar žodis “pora” vartojamas homoseksualų porai įvardyti: “Argi lytinis skirtumas nėra esminis poros konstitucijai? Tai antropologinis klausimas, kurį reikia išsiaiškinti, kad būtų išvengta painiavos ir dviprasmybių, nes jei pasaulis šią sąvoką išplėtė iki realijų, kurios neįeina į Kūrėjo sumanymą, argi magisterinis žodis neturėtų įgyti tam tikro terminijos griežtumo, kad kuo labiau atitiktų apreikštąją, antropologinę ir teologinę tiesą?”
Toliau jis priminė, kad homoseksualių santykių moralinis statusas yra “iš esmės netvarkingas”. “Suteikdami palaiminimą homoseksualų “porai”, o ne tik dviem asmenims, mes tarsi pritariame juos siejančiai homoseksualiai veiklai, net jei dar kartą aiškiai pabrėžiame, kad šios sąjungos negalima prilyginti santuokai”, – rašė jis. Šiuo klausimu vyskupas Aillet pacitavo Veritatis splendor, kuriame aiškiai nurodoma, kad tam tikri veiksmai yra “iš prigimties blogi”, kurie visada, “bet kokiomis aplinkybėmis” yra draudžiami, nors subjektyvioje plotmėje jų autoriai ne visada gali būti patraukti atsakomybėn. Vyskupas Aillet pažymėjo, kad Fiducia Supplicans “tyli apie konkrečią nuodėmę, būdingą šioms situacijoms”.
“Be to, patirtis rodo, kad nėra tikra, jog ši “besąlygiško” palaiminimo galimybė padeda atsiversti”, – sakė jis. Kunigai turėtų atsiliepti į savo “pranašišką” pareigą mokyti ir priminė, kad “Jėzus, rodydamas savo gailestingumą nusidėjėliams, visada ragino juos keisti savo gyvenimą”. Jis pridūrė, kad laiminant nereguliarias ar homoseksualias poras gali kilti “rizika priversti juos patikėti, kad jų sąjunga yra teisėtas jų kelionės etapas”.
Vyskupas Ailletas taip pat pažymėjo, kad “pastoracinis rūpinimasis” ir “doktrininis mokymas” neturėtų būti priešinami, ir priminė Jėzaus “bekompromisį” elgesį su fariziejų klausimu apie skyrybas. Visiems žmonėms pasakojant apie Dievo meilę – “kurios įrodymas yra tai, kad Kristus mirė ir prisikėlė už visus”, – taip pat būtina pasakoti apie “išganymo Evangelijos tiesą”, kuri apima kryžiaus pakėlimą ir sekimą paskui mūsų Viešpatį. Baigdamas jis pacitavo šventojo Pauliaus pamokymą: “Neprisitaikykite prie šio amžiaus, bet pasikeiskite atnaujindami savo protą, kad atpažintumėte, kokia yra Dievo valia, kas gera, malonu ir tobula”, ir priminė, kad neįmanoma padėti nusidėjėliams atrasti Dievo valią ir prisitaikyti prie jos “be kryžiaus”.
Vyskupo Marko Ailje (Marc Aillet) apgalvota ir išsami analizė sukėlė didelį LGBT asociacijų ir didžiosios žiniasklaidos atgarsį. SOS-Homofobija paprašė atšaukti jo tekstą arba bent jau “išvalyti” visas nuorodas į “atsivertimą”.
JŠ pagal www.lifesitenews.com