Kodėl Gvadalupės Dievo Motina vadinama negimusių vaikų globėja?
Per amžius Dievo Motina ne kartą parodė savo buvimą tarp mūsų. Tačiau tik per apsireiškimus Gvadalupėje Ji pasirodė mums palaimintoji. Apie tai byloja šermenys ir šiek tiek pakeltos įsčios, pažymėtos atvaizde dešinėje ant apsiausto. Marija savo įsčiose nešioja negimusį Kristų, skelbdama gyvybės įsčiose šventumą ir palaimingumą. Jos atsidavimas ir švelnumas rodo mums džiaugsmą ir pagarbą, su kuria turime žvelgti į kiekvieną pradėtą gyvybę.
Madona liepė Chuanui surinkti visą saują jų ir susikišti į tilmą (tai indėnų apsiausto tipas, priekyje nuleistas kaip apsiaustas, o nugaroje surištas kaip maišas). Chuanui grįžus pas vyskupą ir atidarius tilmą, išsiskleidė kastilinės rožės, o vyskupas ir visi susirinkusieji su baime atsiklaupė. Ant išskleistos drobulės jie pamatė gražų Marijos atvaizdą, apsirengusį raudonu apsiaustu, ties kaklu susegtu mažu kryžiaus formos smeigtuku.
Šis atvaizdas išliko ant Chuano Diego tilmos ir iki šiol kabo virš pagrindinio altoriaus Dievo Motinos šventovėje La Viljoje, Meksiko priemiestyje, kuri yra lankomiausia katalikų šventovė pasaulyje.
Paveiksle Dievo Motina yra nėščia ir savo įsčiose nešioja Dievo Sūnų. Jos galva nulenkta pagarbai, taip nurodant, kad ji nėra deivė, o veikiau ta, kuri nešioja ir kartu garbina vienintelį tikrąjį Dievą.
Gvadalupės paveiksle Marija ypatingu būdu tapo Gyvybės gynėja ir pradėtos gyvybės globėja jau XVI a. Nurodytame paveiksle Marija vaizduojama palaimintoje būsenoje. Šis faktas yra nežodinė Marijos žinia, ypač skirta šiandienos žmonėms.
Trumpa Gvadalupės Dievo Motinos istorija
1531 m. gruodžio 12 d. Švenčiausioji Mergelė Marija pasirodė nuolankiam indėnui Chuanui Diegui ir kalbėjo su juo jo gimtąja nahuatlų kalba. Žodžiai, kuriuos Dievo Motina skyrė Chuanui Diegui: “Brangus sūnau, aš tave myliu. Aš esu Marija, visuomet Mergelė, tikrojo Dievo, duodančio ir saugančio gyvybę, Motina. Jis yra visų daiktų Kūrėjas, Jis yra visur esantis. Jis yra dangaus ir žemės Viešpats.”
Ji paprašė Chuano prieiti arčiau. Jis žengė kelis žingsnius ir puolė ant kelių, priblokštas gražaus reginio. Gražioji Ponia toliau kalbėjo: “Noriu šventyklos tokioje vietoje, kur parodyčiau gailestingumą tavo žmonėms ir visiems žmonėms, kurie nuoširdžiai prašo manęs pagalbos savo darbuose ir varguose. Čia aš matysiu jų ašaras. Bet aš jas nuraminsiu ir paguosiu. Dabar eik ir papasakok vyskupui viską, ką čia matei ir girdėjai”.
Deja, vyskupas nepatikėjo mintimi, kad Dievo Motina galėjo pasirodyti tokiam vargšui, neraštingam meksikiečiui kaip Chuanas. Chuanas Diegas sugrįžo į apsireiškimo vietą, kur Dievo Motina jam pasirodė dar kartą. Ji liepė jam sugrįžti kitą rytą, tada duosianti jam ženklą, kuris įtikins vyskupą Jos pasirodymo ir prašymo tikrumu.
Kitą rytą Dievo Motina liepė Chuanui nueiti į kalvos viršūnę ir iš ten surinkti Kastiljos rožių. Nors jis žinojo, kad ten auga tik kaktusai, pakluso Dievo Motinos žodžiams. Jo paprastas tikėjimas buvo atlygintas. Kaip Dievo Motina ir buvo pranešusi, Tepejako kalvos viršūnėje išaugo gražios gėlės.
Gyvatės galva sutraiškyta
Kai Marija pirmą kartą pasirodė palaimintajam Chuanui Diegui, Meksika dar visai neseniai buvo krikščionių vadovų rankose. Vis dar buvo praktikuojamos žmonių aukos, kurių metu dažnai buvo praliejamas nekaltų žmonių kraujas, kad būtų nuraminti senųjų apeigų ištroškę demonai. Per metus actekų kunigai savo dievams paaukodavo mažiausiai 50 000 egzekucijų – vyrų, moterų ir vaikų. Vien 1487 m. per vieną keturias dienas trukusią naujos šventyklos pašventinimo ceremoniją Tenočtitlane buvo paaukota apie 80 000 belaisvių. Tokia pati praktika, kurios metu dažniausiai buvo kanibalizuojamos aukų galūnės, buvo paplitusi ir ankstesnėse Mezoamerikos kultūrose: olmekai, toltekai ir majai plačiai vykdė žmonių aukojimo ritualus.
Manoma, kad pagonys indėnai dažnai aukodavo vaikus, daugiausia dėl to, kad laikė juos tyrais ir nesugadintais. Meksikos istorikas Ixtlilxochitl apskaičiavo, kad Meksikoje buvo aukojamas kas penktas vaikas. Į šį tamsos ir kančios urvą Gvadalupės Dievo Motina atnešė motiniškos užuojautos žinią:
Aš esu jūsų gailestingoji Motina ir visų šioje žemėje gyvenančių tautų motina, visų kitų skirtingų protėvių žmonių, kurie mane mylės, kalbėsis su manimi, ieškos manęs ir pasitikės manimi, motina. Čia aš išgirsiu jų šauksmą, jų sielvartą ir ištaisysiu bei palengvinsiu jų kančias, poreikius ir vargus.
Atsivertimai
1541 m., praėjus vos dešimčiai metų po apsireiškimų, dešimt milijonų indėnų atsivertė iš pagonybės. Iki Dievo Motinos atėjimo misionieriams buvo pavykę pakrikštyti tik milijoną čiabuvių, kurių dauguma buvo našlaičiai vaikai, karo aukos, kuriuos mylintys misionieriai įsivaikino ir išauklėjo. Toks masinis atsivertimas buvo beprecedentis reiškinys, kokio nebuvo nė vienoje pasaulio šalyje.
Lietuvos žmonėms vis dar reikia jos gailestingumo žinios! Kartu melskime Gvadalupės Dievo Motinos pagalbos ir globos. Jos veidas spinduliuoja pačią Dievo šviesą, o jos pavyzdys rodo autentišką moteriškumą. Ji rodo neprilygstamą užuojautą vargšams ir beginkliams žmonėms, bet taip pat nepaliaujamą galią ir pergalę prieš piktąjį ir jo tarnus.
JŠ