Lithuania Catolica

Teksaso įstatymas, saugantis negimusių vaikų gyvybes nuo širdies plakimo nustatymo, suvaidino svarbų vaidmenį gelbstint tūkstančius gyvybių.

Tai viena iš pagrindinių išvadų, padarytų daktaro Michaelo J. New iš Amerikos katalikiškojo universiteto ir Charlotte Lozier instituto atliktoje analizėje. Tyrėjas atkreipė dėmesį į Teksaso valstijos gimstamumo duomenis, pagal kuriuos 2022 m. kovo-liepos mėn., palyginti su panašiais ankstesnių metų laikotarpiais, gimstamumas padidėjo daugiau nei 5 000 vaikų.

Teksaso širdies plakimo įstatymas įsigaliojo 2021 m. rugsėjo 1 d. Tuo metu buvo daugybė bandymų jį sustabdyti teisminiu keliu, be abortus remiančių organizacijų, tai darė ir prezidento Joe Bideno administracija, Teisingumo departamentas. Tačiau visos šios iniciatyvos žlugo. Todėl Teksaso teisės aktas, kuris apsaugo kūdikius net nuo šeštos nėštumo savaitės, nes tuo metu jau galima aptikti širdies plakimą, tapo pirmuoju teisės aktu nuo 1973 m. Roe prieš Wade’ą, kuriuo veiksmingai ginama gyvybė, pradėta gerokai žemiau „gyvybingumo” ribos.

Dr. Michaelas J. New savo analizėje pažymi, kad praėjus keliems mėnesiams po „širdies plakimo įstatymo” priėmimo, Teksase atliktų abortų skaičius gerokai sumažėjo. Per penkis naujojo įstatymo galiojimo mėnesius vidutiniškai per mėnesį buvo atlikta 2760 negimusių vaikų abortų. Toks skirtumas grindžiamas palyginimu su ankstesniais penkiais mėnesiais (2021 m. balandžio-rugpjūčio mėn.), t. y. prieš įsigaliojant Teksaso širdies plakimo įstatymui. Tuo metu beveik 30 milijonų gyventojų turinčioje valstijoje per mėnesį buvo atliekama vidutiniškai beveik 5200 abortų.

Tačiau Amerikos katalikiškojo universiteto ir Charlotte Lozier instituto mokslininkė atkreipia dėmesį, kad toks palyginimas gali būti ne visai prasmingas, nes per pirmuosius tris mėnesius abortų atliekama kur kas daugiau nei per paskutinius tris metų mėnesius. Tai rodo Teksaso sveikatos paslaugų departamento duomenys.

Todėl, pasak analizės autoriaus, laikotarpį nuo 2021 m. rugsėjo mėn. iki 2022 m. sausio mėn. geriau lyginti su atitinkamu praeities laikotarpiu. Ir čia taip pat galima pastebėti aiškų nuosmukį. 2018/19 m., 2019/20 m. ir 2020 m. bei 2020/2021 m. rugsėjo-sausio mėn. laikotarpiu buvo atlikta apie 22 000 abortų. 2021/2022 m. Teksase buvo atimta šiek tiek daugiau nei 12 000 negimusių vaikų. Taigi, tai yra 10 000 mažiau nei ankstesniais metais.

Tačiau daktaras Michaelas J. New atkreipia dėmesį, kad šios statistikos tinkamumu galima suabejoti dėl to, kad nors Teksase abortų skaičius sumažėjo, kaimyninėse valstijose jis išaugo. Nepaisant to, šis padidėjimas neatsiliko nuo abortų mažėjimo tendencijos Vienišosios žvaigždės valstijoje. Todėl analizės autorius pateikia kitą statistiką, įrodančią vadinamąjį Teksaso širdies plakimo įstatymo poveikį – tai gimimų Teksase duomenų palyginimas.

Dr. Michaelas J. Newas, analizuodamas Teksaso širdies plakimo įstatymo poveikį gimstamumui, pradėjo 2022 m. kovo vidurį. Visa tai dėl to, kad, JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC) duomenimis, 83 proc. gyvų gimusių kūdikių gimsta 37-40 nėštumo savaitę.

Duomenys, gauti iš Teksaso sveikatos paslaugų departamento, rodo, kad 2022 m. kovo-liepos mėn. gimė vidutiniškai 5 000 kūdikių daugiau nei atitinkamais laikotarpiais 2019-2021 m. Absoliučiais skaičiais – per penkis analizuotus šių metų mėnesius gimė beveik 158 000 kūdikių, o trejų metų vidurkis buvo beveik 153 000. „Ši analizė rodo, kad beveik 50 proc. kūdikių, kuriems grėsė abortas ir kuriuos saugojo Teksaso širdies plakimo įstatymas, buvo pagimdyti iki termino greičiausiai dėl šio įstatymo priėmimo”, – daro išvadą daktaras Michaelas J. New. Kaip jis aiškina, net 3 proc. padidėjusio gimstamumo negalima visiškai paaiškinti vien tik gyventojų skaičiaus augimu, nelegalia imigracija ar nacionaline gimstamumo tendencija po vadinamosios COVID-19 pandemijos.

Dr. Michael J. New analizė yra viena iš pirmųjų apie valstijos įstatymą, kuriuo užtikrinama reikšminga negimusių kūdikių apsauga ir kuris buvo priimtas po Roe v. Wade bylos. 2022 m. birželio mėn. Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą byloje Dobbs v. Jackson Women’s Health Organisation, kuriuo panaikino sprendimą byloje Roe v. Wade ir leido valstijoms priimti negimusių kūdikių apsaugos įstatymus. Šiuo metu 13 valstijų galioja įstatymai, kuriais saugoma gyvybė, užsimezgusi per visus devynis nėštumo mėnesius. Panašus kataliko gubernatoriaus Grego Abbotto pasirašytas įstatymas įsigaliojo ir Teksase, kur už negimusio kūdikio nužudymą gresia laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Teksaso valstijos Tylerio vyskupijos vyskupas Josephas Stricklandas sureagavo į vaizdo įrašą, kuriame parodoma, kokio masto arogancija pasižymi Pasaulio Ekonomikos Forumo „dievai”.

Drąsiais pareiškimais garsėjantis hierarchas ragino visus krikščionis pasipriešinti organizuotam vadinamojo ” Didžiojo persitvarkymo” blogiui.

Britų kanalas „The People’s Voice” paskelbė „YouTub” įrašą apie „dieviškus” Pasaulio Ekonomikos Forumo (WEF) siekius. „Dievas mirė”, o WEF įgyja „dieviškų galių” – taip pranešėjas apibendrino dabartinę Klauso Schwabo ir jo palydovų, vadovaujamų „globalistų pranašo” sodomito Yuvalo Noah Harari, žinią.

Viename iš pareiškimų WEF prezidentas Klausas Schwabas interviu atvirai pasakoja, kaip jam pavyko įsiskverbti į pusę pasaulio vyriausybių, kurios vykdo jo forumo darbotvarkę. – Dabar šie tironai tampa arogantiški ir įsitikinę savo sėkme. Jie nebesislepia šešėlyje ir nebetraukia virvelių iš už uždangos, – komentuoja filmo pasakotojas.

Jame taip pat pateikiamos ištraukos iš Harario kalbų, įskaitant jo komentarą apie savo knygą, kuriame jis teigė, kad „Dievas yra miręs, tik jam sunku atsikratyti savo kūno”. Kad ir ką šis beprotis turėjo omenyje, atitinkami žodžiai nuskambėjo vėliau, kai jis pareiškė, kad būtent Pasaulio Ekonomikos Forumas dabar „įgyja dieviškų galių” ir „paverčia žmones dievais”.

Britų žiniasklaidos medžiaga savo „Twitter” paskyroje pasidalijo vyskupas Josephas Stricklandas.

„Kiekvienas tikintis krikščionis turėtų tai griežtai pasmerkti. Pasaulio ekonomikos forumo balsai piktžodžiauja prieš Visagalį Dievą, Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, todėl turi būti pasmerkti. Turime priešintis jiems ir „Didžiojo perkrovimo” blogiui kiekviename žingsnyje”, – rašė hierarchas.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Laiško autoriai hierarchui užduoda klausimus apie popiežiaus Pranciškaus susitikimus su abortus viešai remiančiais politikais, taip pat apie kai kuriuos paskyrimus Vatikane.

Laiško autoriai yra Ukrainos Katalikų Bažnyčioje veikiančių už gyvybę pasisakančių organizacijų ir bendruomenių atstovai: Genia Samborska (Visos Ukrainos labdaros fondas „Už žmogaus orumą”), Artur Pohorilenko (nevyriausybinė organizacija „Už gyvybę ir žmogaus orumą”), Valentyna Pavsiukova (Tarptautinis labdaros fondas „Gailestingumo taurė”), Myroslav Vozniak (nevyriausybinė organizacija „Krikščionių judėjimas už gyvybę”) ir Sviatoslav Pohliad (judėjimas „Gyvybės gladiatoriai”).

„Šį laišką parašėme dėl keleto neseniai įvykusių įvykių, kurie pasėjo didelę sumaištį daugelio tikinčiųjų širdyse. Kadangi kalbame apie žiniasklaidoje aprašomus faktus iš bažnytinio ir politinio gyvenimo, kreipiamės į Jus atviru laišku, kad Jūsų atviras atsakymas taptų paaiškinimu ir šviesa daugeliui sutrikusių krikščionių”, – rašo laiško autoriai.

Jie prašo paaiškinti Bažnyčios požiūrį į politikus ir visuomenės veikėjus, kurie daro ar remia abortus: ar jie gali priimti Komuniją? Ar jie gali būti katalikiškų organizacijų nariais? Kokias pasekmes Katalikų Bažnyčia numato tuo atveju, kai asmuo, būdamas Katalikų Bažnyčios narys, daro abortą arba aktyviai jį skatina?

Laiškas buvo parašytas tragiškos sukakties išvakarėse – lapkričio 18 d., minint 101-ąsias abortų įteisinimo metines SSRS, kuri buvo pirmoji valstybė, įteisinusi šią neteisybę.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Pasaulio futbolo čempionate islamas laimi kovą prieš LGBT ir tradicinį Europos gėrimą.

Politinio teisingumo pasaulis nėra monolitas. Ji taip pat turi savo vidinius nesutarimus, o atskiros revoliucinės grupuotės joje kovoja gyvybės ir mirties kovą.

Tai pasakytina ir apie Katare vykstantį pasaulio futbolo čempionatą.

Ginčas sukosi apie keletą ideologinių temų. Pirmoji – požiūris į alkoholį, kurio pardavimas per futbolo rungtynes stadionuose yra įprasta praktika Europoje ir Amerikoje. Gerai žinoma, kad islamas netoleruoja alkoholio, juo labiau viešose vietose.

Antroji tema – LGBT ideologija. Ar ant futbolo žaidėjų pečių turėtų atsirasti spalvota juostelė, rodanti jų palankų požiūrį į šią ideologiją ir faktinį jos propagavimą.

Mėnesiais vyko intensyvios propagandinės ir reklaminės kampanijos, kurių organizatoriai teigė, kad alaus bus galima įsigyti tiesiogiai arenose, o ant daugelio Europos komandų žaidėjų pečių atsiras spalvotos apyrankės.

Taip buvo iki lapkričio 18 d., kai FIFA staiga pakeitė savo nuomonę dėl alkoholio. O po dviejų dienų buvo paskelbta, kad spalvotos juostos ant futbolininkų pečių nepasirodys, o jei pasirodys, teisėjas tokį futbolininką turės bausti geltona kortele.

Puikiu stiliumi islamas pirmauja 2:0. Ne paslaptis, kad pasaulio kairieji jau dešimtmečius garbina islamą, kurį laiko jėga, galinčia sugriauti normalią tvarką. Mechanizmas – neribota imigracija, kuri sukrėtė Europos šalių vidaus saugumą. Kuriami getai, kuriuose islamas apibrėžia naują tikrovę. Kodėl jis turėtų pralaimėti alui?

Sudėtingesnė situacija su LGBT ideologija. Čia buvo tos pačios lygos žaidėjų. Be to, kaip ir islamas, LGBT bendruomenė yra mėgstama įvairių kairiųjų partijų ir yra propagandos kampanijos taikinys.

Tačiau paaiškėjo, kad islamas stipresnis už LGBT ideologiją. Viešas LGBT ideologijos žeminimas negali likti be atsako. Ką atsakys kairysis liberalizmas? Galbūt jie atgaivins Kovidą, kurį visi jau pamiršo?

Aleksandras Strelcovas

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Vadinamosios Šėtono šventyklos nariai dalyvavo vadinamajame Pagoniškojo pasididžiavimo festivalyje Teksase. Jie surengė vietinių pagonių krikšto panaikinimo ritualą, kurį lydėjo šūksniai „sveikas šėtonas”. Tylerio vyskupas Josephas Stricklandas prisijungė prie katalikų maldos piketo.

Pasak laisvai samdomo reporterio Tailerio Hanseno, kuris savo „Twitter” paskyroje paskelbė trumpą filmuotą medžiagą, satanistai per festivalį (Teksaso pagonių pasididžiavimo festivalis) įrengė savo palapinę. Artėjantiems pagonims jie ant kaktos pažymėdavo apverstą kryžių ir šaukdavo „tegyvuoja šėtonas”. Tai buvo šėtoniška „nekrikšto” ceremonija. Pabaigoje už 10 dolerių buvo pardavinėjami šio „antisakramento” priėmimo sertifikatai. Pasak Satanistų šventyklos pareiškimo, ši ceremonija turėjo būti „ritualinis, apvalantis išsilaisvinimas ir ryšių su ankstesnėmis religinėmis dogmomis nutraukimas”.

Kaip atsvara šiam niūriam įvykiui katalikai ir konservatyvūs protestantai susirinko kartu melstis ir išreikšti įsipareigojimą viešajame gyvenime būti Dievo, o ne šėtono akivaizdoje.

Prie protestuotojų prisijungė vyskupas Josephas Stricklandas, Tylerio vyskupijos Teksase ordinaras, žinomas dėl savo drąsos pasipriešinti moraliniam blogiui, keliančiam grėsmę Bažnyčiai ir visuomenei. Hierarchas vadovavo rožinio maldai aikštėje, kurioje vyko šventė.

Tarp protestuotojų buvo ir kitų dvasininkų bei tikinčiųjų su kryžiais ir maldomis. Vienas kunigas pašventino žemę, kurioje pagonys ir satanistai vykdė savo kultą ir propagavo bedievišką gyvenimo būdą.

Protestuojantys krikščionys laikraščiui „Tyler Morning Telegraph” pabrėžė, kad jie atvyko liudyti ir bandyti patraukti blogio suklaidintas sielas prie Kristaus. – Jei dalijatės Jėzumi, net ir tokioje tamsioje situacijoje, kas nors pamatys tą šviesą ir žengs jos link, – sakė Robas Coulteris.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

„Reikjaviko teismas išteisino Islandijos valstybę, kurią pilietis apkaltino pažeidus jo teisę į privatumą ir religinę laisvę, nes ji atsisakė oficialiai pakeisti jo vardą į Liuciferį”, – ketvirtadienį pranešė tinklalapis „Reykjavik Grapevine”.

Islandijos pavadinimų komisija naujus vardus, kuriuos piliečiai norėtų įtraukti į leksikoną, ir naujus vardus, kuriuos jie norėtų suteikti, vertina pagal tris pagrindinius kriterijus. Pagal pirmąją nuostatą turi būti istorinis precedentas, sąlygojantis vardo įvedimą, be to, vardą turi būti galima linksniuoti pagal islandų kalbos gramatiką, o jį turintis asmuo neturi tapti pajuokos objektu dėl šio vardo.

Komisija atmetė prašymą oficialiai pakeisti piliečio vardą į Liuciferį arba jo islandišką formą Lusifer, motyvuodama tuo, kad tai yra vienas iš velnio vardų ir todėl neatitinka paskutinio kriterijaus.

Vyras, kuris paprašė oficialiai pakeisti jo vardą, pasakojo, kad tarp draugų jau apie 20 metų yra žinomas kaip Liuciferis.

Kai pavadinimų komitetas atmetė jo prašymą, jis kreipėsi į teismą. Islandas teismui, be kita ko, teigė, kad asmens vardas nuo senų laikų yra svarbi jo tapatybės dalis. Tačiau teismas nustatė, kad pavadinimų komitetas pakankamai pagrindė atsisakymą suteikti pavadinimą. Ieškovas taip pat negalėjo įrodyti, kad naujasis pavadinimas negalėjo sukelti pasityčiojimo.

„Taigi, valstybė buvo išteisinta ir Liuciferis nebus teisiškai pripažintas vardas bent jau tol, kol egzistuos vardų suteikimo komisija”, – rašoma Islandijos portalo išvadose.

Jonas Šaulys pagal www.kontrastas.lt

Amerikos vyskupai išrinko naują komiteto už gyvybę pirmininką. Vyskupas Michaelas Burbidge’as buvo vienas iš hierarchų, pasisakiusių prieš „katalikų” politikų, remiančių abortus ir reikalaujančių teisės priimti šventąją Komuniją, veidmainystę.

Arlingtono (Virdžinija) vyskupas Burbidge’as buvo išrinktas didele balsų dauguma 174-63 ir pakeis arkivyskupą Williamą E. Lori iš Baltimorės, Merilando valstijos, kuris tapo vyskupijos vicepirmininku.

Naujasis Gyvybės apsaugos komiteto pirmininkas yra žinomas dėl savo konservatyvių pažiūrų ir priešinimosi kairiųjų darbotvarkei, įskaitant LGBT. Neseniai jis turėjo progą pasisakyti už gyvybę, kai prisijungė prie vyskupų, viešai paskelbusių, kad jų vyskupijoje Atstovų rūmų pirmininkas nepriims šventosios Komunijos.

Nancy Pelosi, kaip ir Joe Bidenas, bekompromisiškai skelbia tariamą „teisę” nebaudžiamai žudyti negimusius vaikus, į ką kelis kartus atsakė San Francisko arkivyskupijos, kuriai priklauso Pelosi, arkivyskupas Salvatore Cordileone.

Po to, kai arkivyskupas Cordileone pranešė apie Komunijos draudimą Atstovų rūmų vadovui, vyskupas Burbidge’as buvo tarp tų, kurie pasekė jo pėdomis ir išplėtė draudimą ir į savo vyskupijas.

Negalima nepabrėžti, kad sprendimai [uždrausti Komuniją] priimami dėl žmonių gėrio, siekiant apsaugoti tikinčiuosius nuo ištvirkimo, kuris atsiranda, kai viešąsias pareigas einantys katalikai laikosi Bažnyčios mokymui prieštaraujančios pozicijos. Visi žmonės, taip pat ir tie, kurie nėra vieši asmenys, turi priimti sakramentus tikrai bendrystėje su Bažnyčia ir mūsų Viešpačiu, tuomet sakė vyskupas Burbidge’as.

Hierarchas taip pat prieštaravo Joe Bideno veiksmams, kuriais jis remia Kongreso pastangas kodifikuoti neribotą „teisę” į prenatalinę žmogžudystę. – „Kongreso vaidmuo – priimti įstatymus, kurie tarnauja bendram labui, tačiau šis prezidento prioritetas atneša tik skausmą ir mirtį”, – vertino jis.

Jonas Šaulys pagal www.kontrastas.lt

„Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Berbock pareikalavo pašalinti istorinį kryžių iš Miunsterio rotušės Taikos salės, ruošiantis Didžiojo septyneto (G7) užsienio reikalų ministrų susitikimui”, – rašo „Deutschlandkurier”. Iš salės, kurioje 1648 m. buvo pasirašyta Vestfalijos taika, nulėmusi Trisdešimties metų karo pabaigą.

Pirmieji po šiuo kryžiumi pasirašyto dokumento žodžiai („Tebūnie krikščioniška, visuotinė ir amžina taika bei nuoširdi draugystė…”), sprendžiant iš ministrės poelgio, prarado aktualumą: nėra politiškai korektiška įžeidinėti kolegas iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Kanados, Japonijos ir JAV kažkokia nuoroda į krikščioniškąsias vertybes, teigia laikraštis.

Vokietijos užsienio reikalų ministerijos teigimu, kryžius iš salės buvo pašalintas protokolinei tarnybai ir Miunsterio vadovybei susitarus. Burmistras Markusas Leve (Krikščionių demokratų partija) teisinosi, kad Berboko vadovaujama Užsienio reikalų ministerija savo prašymą pašalinti kryžių grindė G7 atstovų religiniais skirtumais. „Tokio prašymo ar reikalavimo dar nebuvo!” – kiti miesto pareigūnai buvo pasipiktinę. Net ir pagoniško nacių valdymo laikais.

Miunsterio vyskupija į šią Berboko iniciatyvą reagavo su nuostaba: „Mūsų nuomone, tiek pats prašymas pašalinti kryžių, tiek jo pašalinimas yra nepaaiškinami. Tai rodo, kad iniciatyvos autoriai neteisingai suprato tolerancijos sąvoką. Kryžius yra taikos, meilės artimui, abipusės tolerancijos, smurto ir mirties įveikimo simbolis, taigi „tai tikslai, kurių siekia užsienio reikalų ministrai, dalyvaujantys Miunsterio susitikime”, – sakoma oficialiame vyskupijos pareiškime.

Tai, ką daro Vokietijos užsienio reikalų ministerija, vadovaujama tokių specialistų kaip Annalena Berbock, anot pasipiktinusių vokiečių, jokiu būdu negali rodyti taikos siekio, smurto įveikimo ir kitų vertingų tikslų, dėl kurių, kaip manoma, egzistuoja visos šios užsienio reikalų ministerijos. „Su kokiu įžūliu ekstaziu ne tik pati Annalena, bet ir jos bendraminčiai demonstruoja savo panieką krikščionybei, – rašo vienas komentatorius. – Galite būti tikri, kad ši kvailystė ir panieka Vokietijai nieko gero neduos”. Kitų komentatorių žodžiai greičiausiai nebus taikomi cenzūrai.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Tai turėjo būti karas, kuris užbaigs visus karus. Kai prieš šimtą ketverius metus, 1918 m. lapkričio 11 d., Kompjeno paliaubomis Vakarų fronte baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, amžininkų vadinamas Didžiuoju karu, atrodė, kad prasidėjo nauja era, grindžiama taikos, demokratijos, žmogaus teisių, tautų apsisprendimo teisės ir tarptautinio susitarimo principais.

Iš karto po šio karo praėjus dviem dešimtmečiams, ši nauja era visiškai nesivadovavo minėtais principais. Taip prasidėjo kitas, dar baisesnis karas.

Ar galima sutrumpinti karo laiką žmogaus pastangomis? Žinoma, šalys gali susėsti prie derybų stalo ir pasiekti taiką. Bet ar jie tikrai taip elgiasi savo noru? Labiau tikėtina, kad dėl išorinių aplinkybių, išsekimo, ir jie nenori derėtis, kol tiki ginklo galia.

Krikščionys karą paprastai suvokia remdamiesi prielaida, kad viskas, kas vyksta, priklauso nuo Dievo apvaizdos. Šiandien ne visi gali sau leisti susitaikyti su tokia žiauria realybe. Žinodami, kad Dievas leido tai padaryti, nes iš šios situacijos galima išpešti kažką gero.

Panašiai pasaulį suvokė ir Dievo Motina, kai pasirodė mažiesiems piemenėliams Fatimoje. Visuose Fatimos slėpiniuose Švenčiausioji Mergelė Marija atskleidžia sąlyginę perspektyvą: jei ne – jei taip:

Antroji Fatimos paslaptis – prašymas paaukoti Rusiją

„Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos. Kad jas išgelbėtų, Dievas nori pasaulyje įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai. Jei bus daroma, ką jums sakau, daug sielų bus išgelbėta, ir bus taika. [I pasaulinis] Karas artėja į pabaigą, tačiau jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI valdymo metu prasidės kitas, dar blogesnis karas. Kai pamatysite vieną naktį, nušviestą nežinomos šviesos, žinokite, kad tai didelis ženklas, duodamas jums Dievo, jog Jis dabar baus pasaulį už jo nusikaltimus karu, badu ir Bažnyčios bei Šventojo Tėvo persekiojimu.

Kad apsaugočiau nuo to, aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers, ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos. Bet galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers, ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis. Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“

Žvelgiant iš šios perspektyvos, matyti, kad Dievo Motina įtikina žmones atsiversti, šaukia Dievo gailestingumo, stabdo teisingumo vykdymą, kad vis dėlto būtų sulaikyta tam tikra dieviškoji bausmė.

Vadovaujantis šia logika, galima daryti išvadą, kad būtent Švenčiausioji Mergelė Marija užtikrino pasauliui Didžiojo karo pabaigą. Ji labiausiai troško vargšų nusidėjėlių atsivertimo, atsivertimo savo noru, be bausmės.

Deja, kaip žinome, žmogus vėl parodė baisų nedėkingumą. Atsivertimo nebuvo, ir pasauliui buvo lemta patirti dar baisesnį Antrąjį pasaulinį karą.

Šią dieną taip pat prisiminkime, kad Kompjeno paliaubos leido Lietuvos valstybei iškovoti nepriklausomybę, kuri taip pat yra netiesioginis Dievo Motinos darbas. Stenkimės būti geresni už savo pirmtakus prieš šimtą metų ir darykime atgailą, kol dar nevėlu, kol karas dar nepalietė mūsų sienų.

Galbūt ši malda, pasiekusi Švenčiausiosios Mergelės Marijos ausis, išgelbės mūsų brangią Lietuvą nuo didesnių nelaimių.

Aleksandras Strelcovas

JŠ pagal www.kontrastas.lt

XIX-jame Konservatyviųjų kongrese, vykusiame Niepolomicuose (Lenkija), dalyvavo žurnalistas Janas Pospieszalskis su pranešimu „Darnaus vystymosi darbotvarkė Bažnyčioje“. Redaktorius pristatė, kaip darnaus vystymosi darbotvarkė įgyvendinama Bažnyčioje popiežiaus Pranciškaus pontifikato metu.

Kaip pažymėjo pranešėjas, žinios apie globalistų darbotvarkę pradeda rodytis net pagrindiniuose šaltiniuose. Tai matyti iš Kovido režimo įvedimo. Žurnalas „Politico“ paskelbė straipsnį, kurį perspausdino „Onet“ ir kuris yra septynis mėnesius trukusio žurnalistinio tyrimo rezultatas. Autoriai įrodo, kad keturios nevyriausybinės organizacijos, susijusios su Billu Gatesu, perėmė „antikovido“ politikos valdymą, neturėdamos tam jokio teisėtumo, tačiau darydamos įtaką oficialiai valstybių vyriausybių ir viršvalstybinių organizacijų, tokių kaip Europos Sąjungos ar Pasaulinė sveikatos organizacijos, darbotvarkei. Šis atvejis parodo, kaip veikia įtakos grupių „neformalaus valdžios užgrobimo mechanizmas ir logistika“.

Nevyriausybinės organizacijos (NVO), kartais net vietos valdžios institucijos, atlieka „pokyčių agentų“ vaidmenį, tačiau bendras jų veiklos principas – nepastebėti suverenių vyriausybių, kurios priima sprendimus dėl konkrečios politikos. Deja, popiežiaus Pranciškaus pontifikato metu prie šios liūdnai pagarsėjusios grupės prisijungė ir Bažnyčios hierarchai.

Skandalingų įvykių, sprendimų, vizitų, kuriuos matėme per pastarąjį pontifikatą, – pareiškimų, kuriuos reikia paneigti, dokumentų, kurių nežinia kaip perskaityti, – yra tiek daug, kad kaskart, kai apie juos išgirstu, pagalvoju: kada pagaliau kas nors pasakys gana? Basta, tai erezija, tai prieštarauja Jėzaus Kristaus mokymui“, – sakė Janas Pospieszalskis.

Esminė tvaraus vystymosi darbotvarkės įgyvendinimo priemonė yra tai, kas šiandien vadinama „lyčių lygybe“, suprantama kaip „lygios galimybės gauti seksualinį pasitenkinimą“. Iš to daroma išvada, kad, kadangi moteris gali pastoti, reikalinga neribota galimybė pasidaryti abortą ir naudotis kontracepcijos priemonėmis. Tai prasidėjo nuo feminisčių bandymo ištrūkti iš „biologinio determinizmo“ ir nuo „heteronormatyvumo“, į kurį dėmesį atkreipė homoseksualų judėjimas.

Tvarumo reikalavimai atsispindėjo ir 2023 m. Lisabonoje vyksiančios Pasaulio jaunimo dienos programoje. Popiežius Pranciškus siekia, kad šis renginys taptų šios ideologijos propagavimo platforma.

Ši ideologija yra tarsi proto liga, kuri pakelia jos paveiktų žmonių sąmonę iki tokio lygio, kad jie mano galintys kurti tikrovę kaip literatūrinį tekstą, pabrėžė kalbėtojas. Šios beprotybės išraiška yra teiginys, kad žmogus gali „pasirinkti“ savo lytį.

Kai svarstome, kodėl Jungtinių Tautų darbotvarkėje yra nuostatų dėl „lyčių lygybės“, turime atkreipti dėmesį į tai, kur buvo nukreiptas jos pareigūnų žvilgsnis, t. y. į 1995 m. Pekino konferenciją. Jau ten buvo teigiama, kad norint išvengti įvairių moterų nelaimių, būtina įvesti „reprodukcinę priežiūrą“. 

Šios ideologijos žygis per institucijas dabar skatina „vaiko išlaisvinimą iš tėvų priespaudos“, kuris praktiškai pasireiškia reikalavimais atlikti abortus ir lyties keitimo operacijas be tėvų sutikimo.

Pasak Jano Pospieszalskio, negalima ignoruoti Vatikano, kuris šioje srityje bendradarbiauja su Jungtinėmis Tautomis, šių planų keliamos grėsmės. Juk greta „švarių vandenų ir pagarbos planetai“ galėtų būti skatinama tai, kas neatsiejama nuo darnaus vystymosi darbotvarkės (t. y. abortų ir LGBT lobizmo reikalavimai), o tai jau pateko į ispanų kalba skelbiamą Pasaulio jaunimo dienų interneto svetainę. Jis pabrėžė, kad tai yra „šių nuostatų, šių idėjų krikštas, kurį vykdo pati Bažnyčia ir Vatikanas“. „Susidarė situacija, kai katalikų mokymas silpninamas, o žmonės nežino, ką apie tai galvoti“, – pridūrė jis.

Kairieji visada kreipėsi į vaikus. Įgyvendindami darnaus vystymosi tikslus turime sudaryti sąlygas jiems mokytis“, – taip pat pažymėjo redaktorius Pospieszalskis. Šiuo pretekstu dabar vykdomas išpuolis prieš vaikus, kurio vykdytojai – mokyklų sistemos.

Galiausiai kalbėtojas atkreipė dėmesį į iškalbingą faktą iš Lenkijos Bažnyčios gyvenimo: „Daugėja kunigų, ketinančių rinktis eremito gyvenimą. Taip yra dėl sąžinės konflikto, kuriame gyvena vis daugiau kunigų, negalinčių suderinti Evangelijos skelbimo su oficialia Šventojo Sosto darbotvarke. Tai taip pat yra plačiai paplitusio įsitikinimo „ką mes ten, Vatikane, galime padaryti“ išraiška, bet kartu, kaip mano Janas Pospieszalskis, geras šių dvasininkų sąžinės liudijimas.

JŠ pagal www.pch24.pl

Dalinamės LVK Socialinių reikalų tarybos pirmininko arkivyskupo spalio 10 d. Kęstučio Kėvalo pranešimu „Kodėl Civilinės sąjungos įstatymo projektas yra nepriimtinas“.

Šių metų kovą ir pakartotinai birželį nepriklausoma visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų institucija UAB „Vilmorus“ atliko Lietuvos gyventojų apklausą dėl Civilinės sąjungos įstatymo projekto vertinimo. Abejose apklausose paaiškėjo, kad Civilinės sąjungos įstatymo projektui nepritaria ar visiškai nepritaria didžioji visuomenės dalis (apie 70 proc.). Galima daryti išvadą, kad Civilinės sąjungos įstatymo priėmimas padarytų visuomenei teisiškai privalomą šeimos sampratą, kuri prieštarautų didžiosios dalies piliečių įsitikinimams. Tai gali sudaryti prielaidą paneigti ir konstitucinę tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.

Bažnyčios požiūris

Bažnyčia moko, kad šeima gali būti laikoma tai, kas tiesiogiai kyla iš moters ir vyro ryšio. Be to, ji pabrėžia teisę į laisvę nei vieno žmogaus neversti laikyti šeima to, kas ja negalėtų būti laikoma dėl dorovinių įsitikinimų. Šiandien nesiginčijama, kad abipusiu įsipareigojimu grindžiama vyro ir moters sąjunga bei iš jos gimstantys vaikai yra šeima.

Tačiau grėsmė šio požiūrio laisvei kiltų tada, jei Seimas priimtų Civilinės sąjungos įstatymą. Tada didžioji dalis visuomenės būtų teisiškai įpareigota priimti jai svetimą šeimos sampratą. Tai reikštų, kad visi, kurie vadovaujasi Bažnyčios mokymu apie šeimą arba iš prigimtinio proto kylančiu įsitikinimu, jog šeimos santykiai kyla tik iš vyro ir moters, atsidurtų už įstatymo ribų. Atsiveria pavojus, kad šeimos sampratos pakeitimas neišvengiamai vestų į laisvių varžymą ar net teisinį persekiojimą tų, kurie nesutinka su Civilinės sąjungos įstatyme suponuojama šeimos samprata.

DIDŽIOJI DALIS VISUOMENĖS BŪTŲ TEISIŠKAI ĮPAREIGOTA PRIIMTI JAI SVETIMĄ ŠEIMOS SAMPRATĄ.

Kai kas sako, kad Civilinių sąjungų sampratą neva inspiravo pats popiežius Pranciškus. Tačiau, tiesa ta, kad rezonansą sukėlusiame interviu popiežius kalbėjo ne apie civilines sąjungas, bet apie civilinio sugyvenimo įstatymą (filmo originale ispanų k. ley de convivencia civil, italų k. legge di convivenza civile). O tai ne tas pats, kas civilinė sąjunga.

Dabar Seime yra priimtas svarstyti Artimo ryšio įstatymo projektas, kalbantis apie susitarimą dėl bendro gyvenimo nekuriant šeimos santykių. Tai yra atsiliepimas į popiežiaus pasiūlymą rasti civilinio sugyvenimo įstatymą žmonėms, kurie dėl kokių nors priežasčių negali kurti šeimos santykių. O kalbant apie tuos, kurie gali kurti šeimą, turi būti laikomasi šeimos sampratos, grįstos daugumos Lietuvos žmonių apsisprendimu ir įtvirtintos svarbiausiame šalies dokumente – Konstitucijoje, kai ji buvo priimta.

Konstitucija kaip visuomenės sutartis

Konstitucija buvo kuriama plačiu, visą visuomenę apimančiu sutarimu, kad Lietuvos visuomenės ir valstybės pagrindas yra šeima, kylanti iš vyro ir moters santuokos. Valstybė ją saugo ir globoja kaip ir motinystę, tėvystę ir vaikystę (str. 38). Įstatymu gali būti įtvirtinama tik tai, dėl ko visuomenė sutaria siekiant nesukelti joje priešpriešos. Čia tinka Jėzaus įspėjimas: kiekviena suskilusi karalystė bus nusiaubta, ir joks suskilęs miestas ar namas neišsilaikys (Mt 12, 25).

CIVILINĖS SĄJUNGOS ĮSTATYMAS NEIŠVENGIAMAI STEIGIA KITĄ ŠEIMOS SAMPRATĄ, KURI KELIA GRĖSMĘ VISUOMENĖS SUTARČIAI.

Civilinės sąjungos įstatymas neišvengiamai steigia kitą šeimos sampratą, kuri kelia grėsmę visuomenės sutarčiai. Civilinės sąjungos įstatymo projekto autoriai nori, kad su valstybės įstatymu būtų įtvirtinta tai, kas didesniajai visuomenės daliai nėra priimtina kaip šeima. Sklando klaidingas įsitikinimas, kad būtent tokio Civilinės sąjungos įstatymo reikalauja pagarba žmogaus teisėms, teisingumas ir asmens orumas. Tačiau tarptautiniai žmogaus teises įtvirtinantys dokumentai nereikalauja suteikti teisės į santuoką, partnerystę ar kitą panašų teisinį statusą tos pačios lyties asmenų poroms.

Sąžinės laisvė

Civilinės sąjungos įstatymo priėmimas teisinamas sąžinės laisve. Čia svarbu priminti, kad sąžinė veikia ne todėl, jog ji pati nusprendžia, kas yra tiesa ir gėris, bet todėl, kad ji mums nuolat primena, jog turime rinktis tiesą ir gėrį. Joks sąžiningas katalikas negali sąžinės laisve pateisinti kitų savo tikėjimo brolių ir seserų sąžinės ir tikėjimo laisvės varžymo. Tačiau Civilinės sąjungos įteisinimas kaip tik vestų prie tokių pasekmių. Pagarba vienų asmenų orumui negali būti įgyvendinama kitų asmenų orumo bei laisvės sąskaita.

Bažnyčia turi pareigą nuolat priminti, kas yra tiesa ir gėris. Ji tiki, kad perduoda Kristaus žodžius, kuris sakė: kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs (Lk 10, 16). Ji negali palaikyti to, kas yra iš Dievo kylančios tvarkos paneigimas. Atmesdami Bažnyčios išpažįstamas tiesas, mums perduodamas nuo pirmųjų Kristaus mokinių laikų, save tikinčiais katalikais laikantys politikai neišvengiamai paneigtų ne tik Bažnyčios saugomą krikščionių tikėjimą, bet ir jo autorių – Kristų. Bet Dievo žodis nesurakinamas! (2 Tim 2, 9).

JE Vysk. Kęstutis Kėvalas

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Italijoje atsirado partija, kuriai neturėtų būti vietos nuolat besišypsančioje ir savimi patenkintoje Briuselio Europoje. Tačiau būtent ji geriausiai atpažino savo šalių problemas.

„Taip“ prigimtinei šeimai. „Ne“ LGBT lobistams. „Taip“ lytinei tapatybei. „Ne“ lyčių ideologijai. „Taip“ gyvybės kultūrai. „Ne“ mirties gelmėms. „Taip“ kryžiui. „Ne“ islamo smurtui. „Taip“ saugioms sienoms. „Ne“ masinei imigracijai. „Taip“ mūsų piliečių užimtumui. „Ne“ dideliems tarptautiniams finansininkams. „Taip“ žmonių suverenitetui. „Ne“ Briuselio biurokratams. Ir „taip“ mūsų civilizacijai. Ir „ne“ tiems, kurie nori ją sunaikinti. (…) Tegyvuoja patriotų Europa!“

Šiuos žodžius, kuriuos Ispanijos VOX partijos rinkiminiame mitinge pasakė būsimoji (dabartinė) Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni, Briuselio eurokratija turėtų išmokti atmintinai. Galbūt jie pranašauja naujos Europos atėjimą ir neabejotinai kvestionuoja dabartinę tvarką, kuria ES valdovai susaistė Senąjį Žemyną.

Kaip ir dešiniųjų pergalė Švedijoje, ypač Švedijos demokratų, iki šiol pasmerktų politiniam getui. Jau pasigirsta šūksnių, kad šią šalį, kuri iki šiol buvo kairiųjų, valdančių Europos Sąjungą ir jos žmones, pavyzdys, užvaldė rasistai, fašistai ir dar kas nors.

Eurokratiją ir ultraprogresyvųjį elitą apėmė panika. Nepadėjo ir tai, kad Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pagrasino, jog Italija, kaip ir Lenkija bei Vengrija, gali būti nubausta, jei neišrinks tinkamų partijų arba jei sudaryta vyriausybė nepaklus Briuseliui. Vokiečio žodžiai galbūt net pridėjo keletą taškų pergalingai dešiniųjų koalicijai.

Italai nelenkia kaklo

Italijos dešiniųjų triumfas didelis – jie laimėjo 235 vietas 400 vietų Deputatų rūmuose ir turės 112 iš 200 senatorių. Italija turi šansą turėti stiprią ir stabilią vyriausybę, kurią tradiciškai labai sunku suformuoti prie Tibero, nes pirmą kartą šalies istorijoje ministre pirmininke tapo moteris Giorgia Meloni.

Tai taip pat labai gera žinia Vidurio Europai. Galime įgyti galingą sąjungininkę – trečią pagal ekonominę galią ir dydį šalį Europos Sąjungoje. Net per televizijos transliuotus rinkimų debatus Meloni, kaip Italijos Brolių partijos vadovė, pareiškė, kad nesutinka su nuolatiniu baudų ir sankcijų skyrimu Lenkijai ir Vengrijai ir kad jos vyriausybė neleis to daryti eurokratams.

Taip pat galima nuraminti dėl griežtos naujosios vyriausybės pozicijos Rusijos atžvilgiu. Jos sąjungininko Matteo Salvini dilemos nejaudina Giorgia Meloni, kuri tvirtai pasisako už sankcijų kruvinam režimui išlaikymą. Be to, „Quorum“ ir „YouTrend“ apklausa rodo, kad 43 proc. italų jiems pritaria, o tik 37 proc. nepritaria. 20 % neturi nuomonės šiuo klausimu.

Kokia laimė, kad ponia von der Leyen išpūtė smegenis ir pagrasino italams. Ji nuvylė juos dėl dabartinės Europos Komisijos ir jos ideologizuotos, antidemokratinės, autoritarinės struktūros. Juo labiau, kad jie yra pasiryžę.

Giorgia skiriasi nuo visų kitų

Giorgia Meloni atmeta politkorektišką šlamštą ir kreipiasi į tikrąsias vertybes, o ne į jų menkaverčius „europietiškus“ padirbinius.

Ji – personažas iš juodojo, o gal raudonojo košmaro, Briuselio sapno. Jis turi viską, ko trūksta ES pareigūnams: charizmą, drąsą, protą, atvirumą ir, svarbiausia, tvirtas konservatyvias pažiūras, kurių negali sutrikdyti kita kairiųjų mada.

Briuseliui dar neteko susidurti su tokiu aistringu, temperamentingu ir energingu politiku. Tikriausiai nė vienas Europos politikas negali taip aiškiai ir tvirtai kalbėti apie klausimus, kurie yra svarbūs daugybei įbaugintų ir nutildytų europiečių.

– Dabar jie aiškiai kalba apie tėvo/motinos langelio išbraukimą iš dokumentų“, – sakė ji per rinkiminį mitingą, ant tribūnos iškėlusi Italijos vėliavą. – Nes šeima yra priešas. Nes lytinė tapatybė yra priešas. Nes tautinė tapatybė yra priešas. Viskas, kas mus apibūdina, jiems yra priešai. Tai žaidimas, kuriuo siekiama primesti mums vieną mąstymo būdą. Jie turi atimti iš mūsų viską, kas esame, nes kai nebeturime tapatybės, nebeturime šaknų, netenkame sąmonės, tampame pažeidžiami. Tai jų žaidimas. Jie nori, kad būtume tėvai numeris 1, tėvai numeris 2, turėtume LGBT lytį, būtume X piliečiai, skaitmenys. Tačiau mes nesame skaičiai. Esame žmonės ir ginsime savo tapatybę. Esu Giorgia, esu moteris, motina, italė, krikščionė ir to iš manęs neatimsite… Man gėda dėl valstybės, kuri nieko nedaro dėl šeimų. Netikiu valstybe, kurioje homoseksualų noras teisėtai įsivaikinti vaiką yra svarbesnis už vaiko teisę turėti tėvą ir motiną tik todėl, kad homoseksualas balsuoja, o vaikas ne. Teisingoje valstybėje rūpinamasi silpniausiais, tais, kurie negali apsiginti, – Giorgia Meloni.

Tokie žodžiai kelia paniką. Tačiau kai CNN ir BBC mums sako, kad tokios kraštutinės dešiniosios vyriausybės Italijoje nebuvo nuo pat Musolinio laikų, jie tiesiog prabyla pro šalį.

Musolinis buvo socialistas, didžiausio socialistinio laikraščio, oficialaus Italijos socialistų partijos organo „Avanti“ vadovas, kuris suprato, kad visų šalių proletarai, užuot susivieniję, Pirmojo pasaulinio karo tranšėjose žudė vieni kitus, todėl, priešingai nei skelbė Marksas, tautinė tapatybė buvo stipresnė už klasinę. Tačiau mažiau apie istoriją ir politines doktrinas. Nes tai reiškia, kad kiekvienas, kuris priešinasi Europą valdančiai autoritarinei kairei, tampa rasistu arba fašistu.

JŠ iš Dariuszo Matuszako straipsnio www.tygodnik.tvp.pl

Karo Ukrainoje pretekstu šalyje faktiškai įvesta ir kasdien stiprinama diktatūra, cenzūruojama spauda, ribojamos ir laužomos piliečių konstitucinės teisės ir laisvės. Nepaisant didžiosios visuomenės daugumos valios Seime planuojama priimti Konstitucijai prieštaraujantį civilinės sąjungos įstatymą. Iš neteisės negali kilti teisė, todėl įstatymai, pažeidžiantys Konstituciją, negali būti teisėti.

Slapta nuo visuomenės mūsų piliečių vardu Seime aprobuotas Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Tarybos direktyvos projektas. Priėmus šią direktyvą šalyje numatoma privalomai įvesti Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančios Stambulo konvencijos normas, laužyti konstitucinę žodžio laisvę įteisinant nuomonių cenzūrą, persekioti ir kriminaline tvarka bausti realiu laisvės atėmimu kitaip manančius piliečius.

Tai sustabdyti gali tik visuomenė – ateikime ir pareikškime žmonių valią. Kviečiame visus neabejingus savo vaikų, šeimų ir valstybės ateičiai žmones. Kviečiame šeimų, vartotojų ir tikrųjų žmogaus teisių organizacijas, visuomenininkus, politines partijas, regionų, kaimų, miestelių ir miestų, profesines bendruomenes su savo atributika ir vėliavomis. Tai turi tapti masine manifestacija už valstybę ir teisingumą. 

Kviečiame, kiek galite, prie protesto prisidėti visus piliečius. Lietuvos verslininkai, prisijunkite prie žmonių ir jūs! Neturėkite iliuzijų – vieni, be visuomenės, kreipdamiesi tik dėl savo verslo srities problemų jūs valdžiai neįdomūs, nepavojingi ir absoliučiai nieko nepasieksite. Laikas ir gera proga jums atkurti žmonių pasitikėjimą, didele dalimi prarastą pandemijos aferos metu, kada žmonės buvo persekiojami darbovietėse, atleidžiami iš darbo, neįleidžiami į paslaugų ir prekybos vietas.

Susitiksime Vilniuje, Katedros aikštėje, spalio 22 d.13 val.

JŠ pagal www.seimusajudis.lt

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas trečiadienį pritarė tos pačios lyties asmenų partnerystę įtvirtinančiam Civilinės sąjungos įstatymo projektui, jis grįš atgal į posėdžių salę.

„Balsavimo rezultatai: šeši už, du susilaikė, vienas – prieš. Taigi įstatymo projektui ir komiteto išvadoms yra pritarta“, – sakė komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras.

Per balsavimą plenarinių posėdžių salėje komitetas siūlys Seimui pritarti šiam projektui.

Už projektą balsavo Laisvės frakcijos narė Aušrinė Armonaitė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovai Irena Haase, Linas Slušnys, Andrius Vyšniauskas ir S. Šedbaras bei socialdemokratas Julius Sabatauskas.

Pseudokonservatorė Jurgita Sejonienė džiaugiasi, kad po svarstymo komitete įstatymo projektas iš esmės nebuvo pakeistas ir kelią Parlamente skinsis toks, koks buvo pateikimo stadijoje.

„Mano didžiausia baimė buvo, kadangi ir taip labai projektas daug pakeistas lyginant su buvusiais partnerystės projektais, kad jis bus stipriai pakeistas. Tai iš tiesų džiaugiuosi, kaip šiam projektui sekasi skintis kelią iki svarstymo plenariniame posėdyje ir neabejoju, kad bus priimtas dar šioje sesijoje“, – Eltai teigė Civilinės sąjungos įstatymo projektą Seimui pateikusi J. Sejonienė.

Nors absoliuti dauguma visuomenės tam nepritaria, bet Seimas sprendžia už mus.

Pasakykime jiems NE, pasirašykime peticiją: www.seimospeticija.lt

JŠ pagal www.lrt.lt

Karas, seksas, elektra. Šiandien tai trys svarbiausi klausimai. Ir neskubėkite juoktis dėl sekso.

Karas Ukrainoje yra ar bent turėtų būti svarbiausias klausimas visam pasauliui. Nors jame tiesiogiai dalyvauja vos dvi šalys, jo pasekmes įvairiais būdais jaučia visas pasaulis. Šiaurės Amerikos šalims tai resursų eksporto ir ginklų tiekimo laikas. Europai – energetinio karo iššūkiai ir dar viena pabėgėlių banga. Trečiajam pasauliui – uždarytų Ukrainos uostų sukeliama maisto krizė. Net Kinijai tai suvokimo metas. Suvokimo, kad Rusija, kurią laikė bent laikinu partneriu prieš JAV dominavimą, iš tiesų yra per silpna ir pačiai Kinijai nereikalinga.

Karas tad svarbus ir paliečiantis visus, net to nesuprantančius. Karo eigoje pastarosiomis savaitėmis vyksta labai reikšmingi pokyčiai. Ukraina ėmėsi labai sėkmingo puolimo ir labai greitai atgavo dešimtąją dalį Rusijos okupuotų teritorijų. Puolimas sustojo, bet dėl to, jog reikia išlaikyti tiekimo grandines ir užvaldyti atgautas žemes, o ne dėl Rusijos pasipriešinimo. Rusai bėgo palikdami ir garbę, ir techniką. Net Kremliaus propagandiniai kanalai negalėjo to nuslėpti, bet vadino žavingai – strateginiu atsitraukimu.

Rusijoje tuo tarpu prasidėjo mobilizacija, pavadinta daline, bet akivaizdžiai visuotinė – šaukiami ir kariuomenėje netarnavę, ir per seni ir kitaip neva nepapuolantys po daline mobilizacija. Prašosi keli akcentai. Pirma, Putinas labai nenorėjo mobilizacijos, kitaip nebūtų jos tiek atidėliojęs. Antra, nenorėjo, nes ji akivaizdžiai užkuria visai kitas, nebe visuotinio palaikymo, nuotaikas pačioje Rusijoje. Nors tai nereiškia režimui pavojingų protestų, bet iš šalies bėga milijonai (ir Lietuva neturėtų įsileisti nė vieno). Trečia, mobilizacija vyksta trūkstant visko, išskyrus žmones: nėra logistinių pajėgumų, nėra priemonių kariams kokybiškai apginkluoti, nėra karininkų jiems kokybiškai paruošti. Ketvirta, visgi žmonių netrūksta, tad kiek rusų bepabėgtų nuo mobilizacijos, Putinas surinks milžinišką masę ir tikriausiai paskubomis, be didelio parengimo siųs ją į Ukrainą.

Ukrainai tai bus milžiniškas iššūkis. Pati savaime ši karių masė negali laiduoti Rusijai pergalės ar net perimtos iniciatyvos. Tačiau karo eiga priklausys nuo NATO šalių reakcijos. Jos gali susigūžti prieš dar metus truksiančio karo perspektyvą ir šantažuodamos pagalba spausti Ukrainą daryti nuolaidų. Tai būtų išdavystė ir tragedija. Kita vertus, jos gali reaguoti adekvačiai ir apie penkis kartus padidinti siunčiamą karinę pagalbą. Nėra abejonių, kad ypač JAV karinės technikos turi užtektinai. Po Rusijos mobilizacijos galutinai pagrįsta mesti ją prieš Kremlių Ukrainoje.

Visai kitas karo frontas vyksta Europoje, kuri liko faktiškai be pigių Rusijos dujų, šių kainos šoko į viršų, o kartu nusitraukė ir elektros kainas. Daug kalbėta apie tai, kad jeigu dujų ir šildymo kainas Rusijos veiksmai ir jai taikomos sankcijos lemia tiesiogiai, tai elektros kainų ne. Elektros kainos paveikiamos iš esmės tik dėka ES elektros rinkos taisyklių, numatančių elektros pirkimą biržoje už brangiausio gamintojo kaštus. Tas brangiausias gamintojas visada kūrena dujas, o tie kaštai nulemti dujų kainos. ES gali ir privalo atsieti dujas nuo elektros, t.y. atsisakyti ribinių kaštų taisyklės. ES narių vyriausybės privalo to reikalauti.

Kol kas Europos Komisija paskelbė nesiimsianti šio būtino žingsnio ir ribinių kaštų taisyklės neatsisakysianti. Vietoje to siūloma įvesti dvišales sutartis, kurias pirkdamos elektrą tarpusavyje sudarinėtų ES valstybės. Potencialiai tai keli šimtai galimų sutarčių – visiškas chaosas, vietoje tvarkos ir aiškumo. Rusijos veiksmai toliau turės didžiulę įtaką elektros kainoms, nors buvo galima ir būtina to išvengti. Europos Komisija kol kas pralaimi energetinį karą grubiomis klaidomis.

Europos institucijoms miegant, šalys ieško sprendimų pačios: Lenkija degina mazutą, Estija skalūnus, Portugalija ir Ispanija kompensuoja dujas elektros gamybai (tai daug efektyviau nei tiesiog kompensuoti galutinę elektros kainą), kai kurios šalys tiesiog pačios pasigamina daug pigios elektros. Lietuva už gerą kainą pasigamina tik trečdalį reikiamos elektros, tad privalo pirkti ir priklauso nuo rinkos, kurią iškreipia ES taisyklės. Lietuva galėjo turėti savo pajėgumus ir ne tik dėl atominės. Dalinai privatizuota „Ignitis gamyba“ metų metus investavo į elektros gamybą kitose Europos šalyse, kur nusimatė didesnis pelnas. Ministras Kreivys kartoja, kad elektros rinkos liberalizavimas buvo naudingas gyventojams. Tiesa, priešinga – ji sudarė sąlygas kelti kainas visiems vartotojams, ką jie bepasirinktų.

Tačiau nei karas, nei elektros kainos nėra svarbiausios Seimo valdantiesiems problemos. Seimo valdantiesiems labiausiai rūpi gėjai ir seksas. Gėjai, nes vienalyčių „šeimų“ įteisinimo projektas, pramintas civiline sąjunga, buvo pats pirmasis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto rudens darbotvarkėje. Pirmo posėdžio, pirmas klausimas.

Sakytume, tai tik Raskevičiaus prioritetai, bet ir konservatorius Stasys Šedbaras antrina, kad valdantieji nori šį klausimą spręsti kuo greičiau ir, pageidautina, kuo tyliau. Tylos reikia, nes net trys ketvirčiai Lietuvos vienalytėms „šeimoms“ aiškiai nepritaria. Valdantieji šią problemą sprendžia kartodami demagogiją, kad būti prieš gėjų „šeimas“ reiškia būti už Putiną, Rusiją ir jų propagandą. Jeigu konservatyvus požiūris į šeimą būtų Rusijos propaganda, o ne sveikas protas, valdantieji galėtų paaiškinti, kodėl Ukrainoje vienalyčiams santykiams nepritaria apie 90 procentų žmonių. Ar ir ten lemia Rusijos propaganda?

ES vadovų, o konkrečiai Nyderlandų premjero spaudimas lėmė, jog ta pati Ukraina skubiai ratifikavo Stambulo konvenciją mainais į narystės ES perspektyvą. Ukraina dar turės rasti būdą, kaip apeiti šios konvencijos nuostatas. Ją seniausiai ratifikavusi, bet visiškai netaikanti Turkija galės pamokyti.

Būtent Stambulo konvencijos nuostatos yra perkeliamos į Lietuvos teisę liūdnai, nors su daug juoko nuskambėjusiu valdančiųjų siūlymu leisti seksą tik po aiškiai išreikšto sutikimo. Kaip komentavo minėtasis Raskevičius, siekiama, kad „galimai smurtavęs asmuo turėtų įrodyti, kur, kaip ir kada tą sutikimą [santykiauti] gavo.“ Kas reiškia, kad įrodymo našta tenka tam, kurį kaltina, nekaltumo prezumpcijos nėra, o žodinis sutikimas yra nieko vertas, mat jį visada galima paneigti ir liks tik kaltinamojo žodis prieš galimos aukos žodį.

Daugelis pagrįstai ir natūraliai juokėsi iš to, kaip iš nesąmonės, bet tai visiškai rimta. Kaip pripažino pati jo autorė Morgana Danielė, tai Stambulo konvencijos nuostatų perkėlimas į Lietuvos teisę. Karo ir artėjančios krizės fone valdantieji užsimoja dar neregėtam kišimuisi į privačiausius įmanomus santykius. Teisinga kovoti su seksualine prievarta, tačiau ne absurdiškomis priemonėmis.

Pagal siūlomą pataisą, „sutikimas“ bus toks pats teisiškai neapibrėžtas, kaip D. Šakalienės vaiko teisių reformoje buvo „smurtas“. Formuojamas mąstymas, kad vyrai yra savaiminiai smurtautojai, lygiai kaip Šakalienės reforma vaizdavo visus tėvus. Demonizuojami patys heteroseksualūs santykiai. Formalizuojami intymiausi santykiai, kur formalumui išvis negali būti vietos. Pararelės su Šakalienės reforma ne atsitiktinės – šis siūlymas (kaip ir „neapykantos kalba“) yra dar vienas žingsnis link vis didesnio valstybės kišimosi į piliečių privatų gyvenimą. Būtent privatų piliečių gyvenimą tenka vis labiau ginti nuo tariamai liberalios valdžios.

Vytautas Sinica, politologas, partijos Nacionalinis susivienijimas vicepirmininkas

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Rugsėjo 21 d. Lietuvos šeimų sąjūdis (toliau – LŠS) išplatino viešą pareikimą dėl ES Komisijos ir Tarybos bandymo priimti privalomas visoms šalims Stambulo konvencijos nuostatas.

ET Stambulo Konvencija „Dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo“ Nr. 1K-1315, (toliau – Konvencija) prieštarauja LR Konstitucijoje įtvirtintoms prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms bei yra nesuderinama konstitucine šeimos samprata. Šios konvencijos ratifikavimui prieštarauja didžioji dauguma Lietuvos Respublikos piliečių, teigia LŠS.

Jis primena, kad Konvencijos neratifikavo Lietuva, Bulgarija, Vengrija, Čekija, Slovakija, Latvija, iš jos pasitraukė Turkija. Nepavykstant priversti visų valstybių ir visuomenių sutikti Konvencija, šiuo metu centralizuotai imamasi teisinės prievartos priemonių tą padaryti Europos Sąjungos mastu.

Sąjūdis rašo, kad kovo 9 d. parengtas Europos Parlemento ir Tarybos direktyvos „Dėl kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje“ projektas, dėl kurio greitai bus balsuojama. Šioje direktyvoje aiškiai ir atvirai nurodoma, kad ji skirta Konvencijos įgyvendinimui. Direktyvoje „siekiama Konvencijos tikslų ES kompetencijos ribose papildant galiojantį ES acquis ir valstybių narių nacionalinės teisės aktus Konvencijos taikymo srityse“. Nustatoma, kad „veiksmų reikia imtis ir Stambulo konvenciją ratifikavusiose valstybėse narėse, ir valstybėse narėse, kurios to nepadarė“.

Pasak LŠS, direktyvoje įvedamos pasirenkamos „socialinės lyties“ (gender) ir „smurto pagal lytį“ sąvokos ir teigiama, kad „didesnė rizika patirti smurtą dėl lyties visų pirma kyla lesbietėms, biseksualioms, translytėms, nebinarinio seksualumo, interseksualioms ir queer (LBTIQ) moterims“. Įvedama „priekabiavimo kibernetinėje erdvėje“ sąvoka, pagal kurią „įžeidžiančios medžiagos“, padariusios „psichologinę žalą“ publikavimas laikomas kriminaliniu nusikaltimu ir tai „baudžiama maksimalia ne trumpesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme“.

Lygių galimybių institucijoms numatoma suteikti teisę veikti fizinių asmenų vardu ir juos remti teismo procese, teikti prašymus atlyginti žalą ir pašalinti turinį internete. Kad šios įstaigos galėtų veiksmingai vykdyti užduotis, valstybės narės įpareigojamos skirti joms „pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių“. Nurodymai blokuoti ir trinti turinį internete būtų teikiami „gavus pakankamai motyvuotą ir pagrįstą aukos prašymą“ ir net nelaukiant tyrimo užbaigimo. „Įsižeidusiems“ turėtų būti suteikta galimybė gauti žalos atlyginimą dar net nesibaigus teismui, baudžiamojo proceso metu, o mokamas žalos atlyginimas „neturėtų būti ribojamas nustatant maksimalią ribą“.

Nustatoma, kad „ES prisijungimo prie Konvencijos proceso užbaigimas tebėra Komisijos prioritetas“ ir numatoma griežtai kontroliuoti, kaip šalys vykdys šią direktyvą. „Valstybės narės turės perkelti direktyvą į nacionalinę teisę praėjus dvejiems metams nuo jos įsigaliojimo. Jos turės pranešti Komisijai apie nacionalines įgyvendinimo priemones. Be to, praėjus 7 metams nuo direktyvos įsigaliojimo, valstybės narės turės pateikti Komisijai jos įgyvendinimo ataskaitas. Pasibaigus šiam laikotarpiui, ataskaitos turi būti teikiamos reguliariai, pateikiant valstybėms narėms klausimyną.“

Direktyvos 39 straipsnyje nustatytas reikalavimas valstybėms narėms paskirti arba įsteigti oficialią įstaigą, kuri koordinuotų ir prižiūrėtų šios srities politiką. Reikalaujama, kad pagrindinę veiklą pagal šią direktyvą vykdytų nevyriausybinės organizacijos, kurios Lietuvoje daugiausia finansuojamos ir jų veikla kontroliuojama iš užsienio valstybių.

Visi tikrojo smurto prieš moteris klausimai yra išspręsti nacionalinėje teisėje ir esant būtinybei ją galima papildyti reikalingomis nuostatomis. Iš tikrųjų, prisidengiant karo sąlygomis, siūlomoje ES direktyvoje bandoma įteisinti skirtingas nuo biologinės lytis Lietuvos ir kitų valstybių teisinėse sistemose, nustatyti seksualinių mažumų teisių diktatūrą ir visuomenės nuomonės cenzūrą, faktiškai kriminalizuojant tradicinių ir prigimtinių pažiūrų reiškimą lyties tapatumo klausimais.

Anot LŠS, mūsų šalies institucijos žinojo apie šią direktyvą ir aktyviai dalyvavo ją rengiant, tačiau visuomenės apie tai neinformavo ir nuslėpė nuo savo piliečių jų esmines teises pažeidžiantį dokumentą. Direktyva slaptai buvo apsvarstyta 2022 m. birželio 15 d. Žmogaus teisių komiteto uždarame posėdyje (pateikėjas T. V. Raskevičius).Tai vienareikšmiškai galima vertinti kaip klastą ir apgaulę savo valstybės žmonių atžvilgiu.

LŠS konstatuoja, kad šeimos santykiai, kuriuos siekiama pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančia Stambulo konvencija, pagal Stojimo į Europos Sąjungą sutartį yra šalies narės prerogatyva ir negali būti reguliuojami Europos Sąjungos institucijų, todėl ES direktyva, kuria siekiama įteisinti Stambulo konvenciją be pačių valstybių konstitucinių valdžios organų sprendimo yra neteisėta.

LŠS teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos, priimtos Tautos referendumu, pagrindinės nuostatos dėl šeimos ir žmogaus teisių gali būti keičiamos tik referendumu.

Sąjūdis reikalauja Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininkės ir Ministrės pirmininkės besąlygiškai užtikrinti, kad Lietuvos atstovai Europos Sąjungoje balsuotų prieš Europos parlamento ir Tarybos direktyvą „Dėl kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje“

LŠS ragina šalies piliečius, Seimo ir savivaldybių tarybų narius, šeimų ir žmogaus teisių organizacijas, politines partijas paremti šį pareiškimą ir kreiptis į valdžios institucijas, reikalaujant padaryti viską, kad minėta Direktyva nebūtų priimta.

JŠ pagal LIETUVOS ŠEIMŲ SĄJŪDIS

Lietuvos demografinė situacija šiuo metu yra prasčiausia istorijoje. Dar niekada nuo pat tarpukario laikų nebuvo fiksuota tokio mažo gimstamumo. 2021 m. vienai moteriai teko 1,34 vaiko, kai tuo tarpu kartų kaitai užtikrinti reikalingas rodiklis – bent 2,1 vaiko. Tai – vienas žemiausių skaičių ir Europos Sąjungoje, esantis žemiau jos vidurkio.

Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, tai – bene pagrindiniai tautos gyvybingumą ir galimybę išlikti rodantys skaičiai. Akivaizdu, kad čia turi būti valstybės prioritetas ir visos politikos centras, apie kurį sukasi visi kiti sprendimai. Paprastai žiniasklaidos eterį užima mažareikšmiai vienadieniai skandalai arba politikų priimami trumpalaikiai sprendimai. Visa tai neturi didelės reikšmės, jeigu sparčiai senėjame ir nykstame. Palyginus su šia nykimo perspektyva, visa kita yra smulkmenos.

Valstybė vaikus auginančioms šeimoms skiria šiokią tokią finansinę paramą. Tai svarbu. Tačiau ne taip svarbu, kaip visuomenėje vyraujantis požiūris į šeimas ir vaikų auginimą. Kol požiūris į vaikų turėjimą ir auginimą bus išskirtinai neigiamas ir net smerkiantis, tol finansinės paskatos duos tik labai ribotą efektą.

Viešoje erdvėje pastoviai pateikiama tendencinga nuomonė, neva žmonės, nusprendžiantys neturėti vaikų, yra diskriminuojami ir ujami. Vienas tokių pavyzdžių – visai neseniai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, norėdama pabrėžti neva įsiviešėjusią diskriminaciją „dėl šeiminės padėties“, inicijavo įstatymo pakeitimą, pagal kurį šeimai skirtos mašinų statymo vietos prie prekybos centrų būtų laikomos įstatymo pažeidimu, nes esą diskriminuoja bevaikes šeimas. Nors akivaizdu, kad jau seniai yra atvirkščiai ir niekas bevaikių šeimų ar viengungių nebado pirštais ir neužgaulioja. Veikiau priešingai. Būtent vaikų turinčios šeimos, ypač auginančios keletą jų, pateikiamos kaip tokios, kurioms reikia užuojautos, mat vaikų auginimas siejamas su savirealizacijos, išsilavinimo, kompetencijų stoka.

Štai „Kauno dienos“ portale paskelbtas LNK reportažas su labai iškalbinga antraše: „Šeimų psichologas: vaikai yra skurdas – kuo jų daugiau, tuo prasčiau žmonės gyvena“. Straipsnyje pateikiama keletas trumpų fragmentinių vaikus auginančių šeimų istorijų ir daroma skubota ir vienkryptė išvada: kaip siaubinga yra turėti vaikų, mat jų auginimas siejamas išskirtinai su skurdu ir depresija, jame nepateikiamas nei vienas pozityvus vaikų auginimo aspektas.

Čia žinoma influencerė F. M. Leščiauskaitė dalinasi nuoskaudomis, kaip jai sunku gyventi visuomenėje, kur giminės vis klausinėja, kada gi ji turės vaikų, nors ji sąmoningai pasirinko jų neturėti. Toliau pateikiama baisi statistika (nors duomenų rinkimo, tyrimo atlikimo metodika abejotina), kad kas ketvirta gimdžiusi moteris serga pogimdyvine depresija, o šeimų psichologas aiškina, jog vaikai neišvengiamai reiškia skurdą. Publikacijoje vaikų auginimas supriešinamas su „ekonomiškai tvirtu pagrindu“, „savęs realizavimu“ bei laime apskritai.

Taigi sukeliamas įspūdis, kad vaikus auginantys tėvai yra pastoviai depresuoti, įkalinti tarp keturių sienų, neturintys „normalaus“ gyvenimo. Juk „normalus“ gyvenimas – sėdėjimas biure, kur taip pat leidi laiką tarp keturių sienų, bet gi kiekvieną dieną „realizuoji save“, 8-9 valandas per dieną praleidi ne su įgrisusia šeima, o su pastoviai stebinančiais kolegomis. Aišku, realybė kitokia ir mes visi tai žinome.

Iškreipta realybė

Siūlau nuoširdžiai užduoti sau kelis klausimus. Ar išauginti vaiką doru žmogumi nereikia ypatingo talento, išradingumo, nuolatinio mokymosi ir tobulėjimo? Negi tikrai daugiau išmonės reikia tipiniame biure – pildant lenteles, stumdant tarp įstaigų raštus, priimant prekes, jas rūšiuojant, bendraujant su piktais klientais?

Ar tikrai vaikų auginimas yra nuolatinis stresas, savo pomėgių išsižadėjimas, savo gyvenimo atsisakymas? O gal darbe tik ir užsiimi savo pomėgiais, gerai atsipalaiduoji, neišgyveni jokios nuobodžios rutinos? Tikriausiai dauguma žmonių dirba tik mėgstamą darbą, kur gali realizuoti savo talentus, kur šaunūs kolegos, jaukus kabinetas, lanksčios darbo valandos ir didelis atlyginimas? Būkime atviri – gerokai dažniau viskas yra atvirkščiai: aštuonias valandas reikia sėdėti mažame kabinete ir kęsti kolegas, su kuriais šiaip gyvenime nesiveržtum bendrauti, dirbti darbą iš būtinybės, o ne dėl „savęs realizavimo“, kentėti nedėkingą ir susireikšminusį vadovą.

Gal vaikų neauginantys žmonės neserga depresija, visada yra patenkinti savo gyvenimu? Ar pogimdyvinė depresija yra vienintelė depresijos forma? Vaikai niekada nepasako ačiū, yra egoistai, tik siurbiantys tėvų syvus? O karjeroje juk viskas kitaip? Kad kažko pasiektum, nereikia sunkiai dirbti, vadovas visada maloningai dėkoja už įdėtas pastangas ir negaili paskatinimų? Pelno siekiantis darbdavys tikrai nėra egoistas, jam nuoširdžiai labiausiai rūpi ne pelno didinimas, o jūsų gerovė?!

Aišku, kad darbe nėra visada taip blogai, kaip rašau. O ar šeimoje yra visada taip blogai, kaip rašoma kryptingai negatyviose publikacijose? Jauni žmonės viešosios erdvės formuojami brukant iliuziją, kad pasirinkę šeimą bus prislėgti, o pasirinkę karjerą – laimingiausi žmonės pasaulyje. Galime rankioti ekstremalius nelaimingumo ir nedarnos šeimoje atvejus ir juos eksponuoti, bet gal geriau tiesiog pripažinti – kiekviena šeima turi savo džiaugsmų ir savo vargų, vaikų auginime yra daug sunkių akimirkų, bet yra ir tokių laimės momentų, kurių niekada neišgyvens vaikų neturintys.

Žmogus vertingas tol, kol yra darbo arklys?

Ši vienakryptė propaganda susijusi su platesniu požiūriu, kad žmogaus vertė yra proporcinga jo padarytai karjerai. Mūsų visuomenėje vyrauja madingas, bet nepaprastai kvailas įsitikinimas, jog tai, kas žmogui (ne tik moteriai) suteikia vertę ar pagarbą kitų žmonių, o taip pat ir valstybės akyse yra jo užimamos pareigos ir karjeros pasiekimai. Ši moteris yra ĮMONĖS DIREKTORĖ, o ne kokia nors ten penkių vaikų motina. Motinos, auginančios vaikus ir liekančios namuose, yra laikomos lyg kokiomis parazitėmis, siurbiančiomis mokesčių mokėtojų pinigus ir neįnešančiomis savo indėlio į bendrą valstybės katilą.

Negali būti nieko labiau apgailėtino ir neteisingesnio už tokį požiūrį. Pažvelkime į visa tai valstybės akimis. Gerai žinomi ir dažnai kartojami mūsų Konstitucijoje įrašyti žodžiai: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.“ Bet vis tiek raštus biure stumdančią moterį laikome dirbančia svarbesnį darbą nei vaikus namuose auginančią motiną. Arba daug pinigų uždirbantį ir su gera mašina važinėjantį vyrą laikome sėkmingu, o atsakomybę už savo šeimą prisiimantį, gal dėl to, kad daugiau laiko praleistų su šeima, verslo planų atsisakantį vyrą laikome silpnu.

Kas svarbiau valstybei – ar doro piliečio, kuris vėliau atsakingai atliks savo pareigas valstybei, užauginimas, ar kuo greitesnis motinos integravimasis į darbo rinką? Ar valstybė į savo piliečius žiūri kaip į žmones, kuriems išsiskleisti augant reikalingos tam tikros sąlygos, ar tik kaip į ekonominius vienetus? Juk žinome, kad vaikui tėvų nepakeis niekas. O bet koks darbuotojas – kad ir koks geras būtų – gali būti pakeistas įmonei nežlungant.

Taip, taip, tikrai mes visi dirbame ypatingai prasmingą darbą, be kurio pasaulis sugriūtų. O dėl nedarbo šeimoje, jos apleidimo tikrai gali sugriūti pasaulis bent jau keletui žmonių. Be to, aplaidžiai auginti vaikai užaugę dažniausiai griauna pasaulį toliau ir iš tiesų tampa našta valstybei. Taip valstybes, kurioms pagrindas yra darbo rinka ir jos sraigteliai, o ne šeima – kaip parašyta mūsų Konstitucijoje – ilgainiui ima sudaryti tokie piliečiai, kurie ir dirbti nebenori ar nebesugeba. Tai lyg užburtas ratas – jeigu investuojame (ne vien finansiškai) į šeimas, galiausiai tampame darbščia, atsakinga tauta. Jeigu investuojame į kuo ankstesnį vaikų pridavimą į darželius, negatyvų požiūrį į šeimą ir ciniškai ekonomistinį mąstymą, galiausiai nebetenkame ir tos normalios darbo rinkos, virstame senelių valstybe su didele socialine našta dar likusiems jauniesiems.

Auginti vaikus – prasmingiausias darbas

Tad ar ir toliau publikacijose bus kalbinamos influencerės, kurios net nebandė auginti vaikų, bet jau žino, kad tai vien našta, negatyvas ir gyvenimo žlugdymas, ar visgi bus suteiktas žodis ir, pavyzdžiui, kelis vaikus auginantiems tėvams, savo darbštumo dėka sugebantiems tiek pasirūpinti vaikais, tiek panaudoti savo talentus darbinėje veikloje?

Dabar įdiegtas požiūris yra toks: karjera – visiems, o vaikų auginimas – tik kai kuriems. O juk normalu yra atvirkščiai: visoms šeimoms auginti vaikus, nes toks yra pirminis šeimos tikslas, o darbui skirti tiek laiko, kiek yra būtina išlaikyti šeimai ir kiek nekenkia jos gerovei. Kai šeimą pastatysime į centrą, o visa kita orientuosime aplink ją, tuomet tikrai išlipsime iš demografinės duobės, į kurią įkritome.

Auginti vaikus – prasmingiausias darbas, kurį galime dirbti dėl savo valstybės, lyginant su kuriuo visos kitos užimamos pareigos yra nesvarbios.

Marius Parčiauskas, politologas

JŠ pagal www.kauno.diena.lt

Lichtenšteino piliečiai referendume atmetė 2-G įstatymą. Naujai įkurta partija „Mensch im Mittelpunkt“ sėkmingai dalyvavo referendume.

Jei ateinančią žiemą dėl koronos situacijos prireiktų imtis drastiškų priemonių, Lichtenšteino vyriausybė nebegalės apriboti skiepytų ar sveikstančių asmenų patekimo į viešąsias erdves. Sekmadienį rinkėjai 2-G įstatymą atmetė nedideliu, bet ne netikėtu skirtumu.

Rinkėjų aktyvumas buvo nedidelis – 66,8 proc., 52,7 proc. balsavusiųjų nepritarė vyriausybės leidimui įvesti 2-G sertifikato reikalavimą nepaprastosios padėties atveju. Įstatymas, kuris turėjo nustoti galioti 2023 m. vasaros pradžioje, buvo skirtas tik tam, kad būtų galima taikyti 2-G apribojimus, jei to prireiktų dėl Covid-19 sukeltos epidemiologinės situacijos.

Referendumą dėl įstatymo, kurį vasaros pradžioje paskubomis priėmė vyriausybė ir parlamentas, reikėjo surengti dėl referendumo prieš nepaprastosios padėties apribojimus. Parašus prieš teisines nuostatas rinko naujai įkurta partija „Mensch im Mittelpunkt“ (MiM partija).

MiM šalininkai balsavimą „prieš“ motyvavo tuo, kad 2-G įstatymo atmetimas reikštų „svarbų žingsnį nuo diskriminacinių brutalios jėgos priemonių link tvaraus ir suderinamo požiūrio į Corona“.

Naujoji partija išaugo iš demonstracijų, kurias praėjusį rudenį ir žiemą pirmadieniais aikštėje priešais vyriausybės ir parlamento pastatą organizavo skiepų priešininkai ir „Corona“ apribojimų priešininkai.

Daugumą rinkėjų įtikino MiM partijos argumentai, kad drastiškų priemonių, tokių kaip 2-G taisyklė, reikia bet kokia kaina išvengti, nes jos „akivaizdžiai sukelia didelę šalutinę ekonominę ir socialinę žalą“.

Pasak jų, kolektyvinė priemonė, pagal kurią neskiepyti asmenys priskiriami rizikos grupei, turi būti atmesta. 2-G įstatymo priešininkai taip pat propagavo: Tuo tarpu yra daugiau diferencijuotų sprendimų, kaip išvengti infekcijos pavojaus.

Güntheris Meieris

JŠ pagal Neue Zürcher Zeitung

Europai reikia konservatyvios revoliucijos, pirmadienį Bratislavoje pareiškė Lenkijos Ministras Pirmininkas Mateuszas Morawieckis ir išreiškė įsitikinimą, kad Vidurio Europa yra „energingoji“ žemyno dalis, galinti suteikti vertybių likusiai Europai.

Apie revoliuciją dažnai kalbama kaip apie praeities nutraukimą. Manau, kad šiandien Europai reikia tikros konservatyvios revoliucijos, ir tai nėra oksimoronas“, – pirmadienį Bratislavoje vykusiame antrajame konservatorių aukščiausiojo lygio susitikime sakė M. Morawieckis. – Jis pridūrė, kad mums reikia grįžti prie tradicijų, normalumo, tradicinių normalių vertybių.

Tegul ši konservatyvi revoliucija Europoje įvyksta greičiau. Europa turi rasti drąsos pasukti iš klaidingų kelių ir grįžti prie savo šaknų, prie savęs pačios. Štai šiandien iš Bratislavos šiuos kelius galima pamatyti daug geriau nei iš daugelio kitų Europos šalių“, – vertino jis.

Ministras Pirmininkas išreiškė nuomonę, kad Vakaruose „laisvei iki šiol negrėsė pavojus, todėl jie negalėjo jos tinkamai įvertinti“. – Esu įsitikinęs, kad šiandien Europos sąžinė yra tik mieganti, o ne mirusi, ir kad kartu su geros valios žmonėmis iš Vakarų Europos galime ją atgaivinti, – sakė M. Morawieckis.

Pasak jo, „Lenkijai ir regiono šalims tenka didžiulė atsakomybės našta“, jos „didele dalimi yra graikų, romėnų ir krikščionių tradicijų saugotojos“, todėl „svarbu pripažinti šią didžiulę vertę, kurią Vidurio Europa gali suteikti kitiems“.

„Esame labai svarbi šiandieninės Europos dalis“, – pridūrė vyriausybės vadovas. – Šiandien mes stovime pirmojoje kovos už laisvę linijoje, kad Ukraina galėtų atsikratyti Rusijos, posovietinio, komunistinio jungo, – pareiškė M. Morawieckis.

JŠ pagal www.pch24.pl

„Žinių dienos“ ir mokslo metų pradžios proga Vytautas Sinica savo fejsbuke išreiškė nuomonę apie lygių galimybių tarnybą.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba – tokia ideologinė kontora su 20 darbuotojų, kurių 17 moterys (lygios galimybės) – paskelbė raginimą mokyklų uniformų neskirstyti pagal lytis, ne tik mergaitėms leisti dėvėti kelnes (kas ir taip leidžiama), bet ir berniukams – sijonus. Juk gal berniukai nori sijonų.

Atrodo, pasijuoktume iš tokių „problemų“, bet Vilniaus miesto savivaldybė reaguoja rimtai ir viešai sako, kad būtinai atsižvelgs ir sieks, kad miesto mokyklose uniformos būtų laisvai pasirenkamos. Kad berniukai gautų teisę į savo sijonus.

Tiesa, net Laisvės partijos valdoma savivaldybė pripažįsta, kad tokios „problemos“ iki šiol per 10 Šimašiaus valdžios metų nesprendė, nes nebuvo jokių ženklų, kad kam nors to reiktų – niekas nesiskundė.

Bet gal reikia paskatinimo, gal ir noras atsiras. Kelios ideologijų pagraužtos influencerės, mačiau, jau ir Lietuvoje augina belyčius vaikus, berniukus sijonėliais nuo mažumės rengdamos. Poreikis tad priaugs.

Du dalykus reikia pastebėti šioje situacijoje:

1) savivaldos lygiu taip pat yra ne vien ūkiniai klausimai, šildymas ir šiukšlės, bet reiškiasi ir ideologinės kovos, ypač ryškiai švietimo klausimais. To lengva nepastebėti, bet tai labai svarbu. Bent kol kas nesugebėjus pakeisti mokymo programų pagrindiniai aktyvistų keliai į mokyklas su visokiom seksualinės įvairovės programom vyksta per projektukus ir „svečių paskaitas“. Savivaldybių rankose tai užkardyti.

2) Mažiausiai nuo 2020 metų sakau ir Nacionalinis susivienijimas sako, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą kaip vienos ydingos ideologijos įtvirtinimo kontorą, veikiančią už visų piliečių lėšas, reikia tiesiog likviduoti, uždaryti.

Atsidarius jos Facebook, nesunku įsitikinti, kad tai išimtinai kelių mažumų klausimų eskalavimo tarnyba, nors tikroji diskriminacija Lietuvoje susijusi daugiausia su amžiumi, negalia, finansine padėtimi ir vis dažniau su pažiūromis.

Kiek ši kontora atlieka tikrai prasmingų neideologinių funkcijų, jas galėtų ir turėtų pasidalinti kitos tarnybos. Mokslas ir lyčių kaitumo ideologija niekaip nėra suderinami. Rugsėjo 1-oji gera diena prisiminti rinktis mokslo ir tikrovės pažinimo, o ne neigimo kelią.

Vytautas Sinica

Žurnale „The Atlantic“ išspausdintame straipsnyje teigiama, kad rožinis Jungtinėse Valstijose tapo smurtinio dešiniojo ekstremizmo simboliu.

Straipsnis sukėlė katalikų reakcijų virtinę – nuo juoko iki didelio susirūpinimo dėl to, ką kai kurie laiko antikatalikiškomis nuotaikomis.

Vėliau žurnalas pakeitė straipsnio antraštę iš „Kaip rožinis tapo ekstremistiniu simboliu“ į „Kaip ekstremistinė ginkluota kultūra bando kooptuoti rožinį“. Be kitų teksto pakeitimų, kulkų skylių, sudarančių rožinio formą, vaizdas buvo pakeistas rožinio paveikslėliu.

Vis dėlto šie redakciniai pakeitimai paliko nepakeistą straipsnio tezę, kad egzistuoja ryšys tarp rožinio ir ekstremizmo.

Autoriaus tezė iš dalies buvo pagrįsta jo pastebėjimais apie rožinio naudojimą socialinėje medijoje bei rožinius, parduodamus internetu.

„Rožinis radikaliai tradiciniams (arba „rad trad“) katalikams įgijo militaristinę prasmę“, – rašo Danielis Pannetonas (Danielis Penetonas) apie šimtmečius katalikų maldai naudotą sakramentaliją.

„Karinga kultūra, Vakarų civilizacijos fetišizmas ir maskulinistinis nerimas tapo JAV kraštutinių dešiniųjų atramos taškais, o „rad-trad“ katalikai dabar apsigyveno šioje kompanijoje“, – rašo D. Pannetonas, kurio straipsnyje pateikiamos trys nuorodos į internetinę parduotuvę „Roman Catholic Gear“, kurioje prekiaujama rožiniais.

Jis aprašo rožinio karolių, „pagamintų iš šovinių dėžučių ir esančių su ginklų metalo apdailos kryželiais“, nuotraukas, taip pat karių tematikos memus ir turinį, skirtą besidomintiems išgyvenimo itin sudėtingomis sąlygomis tema.

Katalikų reakcija

Paprašytas pakomentuoti straipsnį, JAV Prinstono universiteto politinės teorijos profesorius, buvęs Jungtinių Valstijų Tarptautinės religijos laisvės komisijos (USCIRF) pirmininkas Robertas P. George’as žurnalistams sakė: „Man atrodo, kad žmogus, kuris politizuoja rožinį ir laiko jį ginklu kultūriniame kare, yra… Danielis Pannetonas. Apie šį vaikiną nežinau nieko, išskyrus tai, ką jis rašo straipsnyje. Anksčiau apie jį nebuvau girdėjęs. Nors straipsnyje sunku nepastebėti klasikinių antikatalikiškų tropų, galbūt iš tikrųjų jis nėra fanatikas. Gal jis tiesiog pervargęs ir jam reikia išgerti aspirino tabletę ar dvi ir kurį laiką pagulėti“.

Amerikos katalikų universiteto teologijos profesorius Chadas Pecknoldas (Čadas Peknoldas) sakė, kad straipsnio publikavimas rodo „teopolitinį“ konfliktą kultūroje.

„Kairiosios liberaliosios žiniasklaidos politinio elito branduolys nekenčia Vakarų civilizacijos ir ketina nuversti kiekvieną jos natūralų ir antgamtinį ženklą. Štai kodėl jiems nepakanka tiesiog paskelbti straipsnį apie dešiniųjų ginklų kultūrą, bet jie privalo jį susieti su kažkuo, kas teologiškai svarbiausia civilizacijai, kuri, jų manymu, kelia didžiausią grėsmę jų progresyviajam zikuratui. Tai ženklas teopolitinio konflikto, kuris dabar mus apėmęs; net ir šiuo atveju jie smarkiai nuvertina Dievo Motinos galią viešpatauti nugalint blogį“, – sakė Ch. Pecknoldas.

Tėvas Pijus Pietrzykas OP, dominikonų kunigas iš Šventojo Juozapo provincijos, sakė: „Straipsnis yra ilgai besitęsiantis netikslumų, loginių klaidų ir iškraipymų srautas“.

Pasak jo, autorius nesupranta, kad „dvasinės kovos“ sąvoka Bažnyčioje gyvuoja nuo neatmenamų laikų. Prisiminkime, kad tradicinis požiūris į Sutvirtinimą yra tas, kad jis žmogų padaro „Kristaus kareiviu“.

„Problema ta, kad „The Atlantic“, regis, nesupranta, ką reiškia metafora. Rožinio kaip „kovos“ sąvoka jokiu būdu nereiškia fizinio smurto“, – pridūrė P. Pietrzykas.

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Buvusi pirmoji pasaulio vyrų teniso raketė Novakas Djokovičius (Novakas Džokovičius) pareiškė, kad nežais pirmadienį prasidedančiame turnyre „US Open“, nes dėl reikalavimo būti pasiskiepijus nuo COVID-19 negali nuvykti į Jungtines Valstijas.

Tai jau antrasis „Didžiojo kirčio“ (Grand Slam) serijos turnyras, kurį 35 metų serbas praleis, nes nėra pasiskiepijęs nuo koronaviruso. Šių metų pradžioje jis buvo deportuotas iš Australijos prieš turnyrą „Australian Open“.

„Deja, šį kartą negalėsiu vykti į „US Open“ Niujorke“, – socialiniame tinkle „Twitter“ parašė triskart „US Open“ laimėjęs N. Djokovičius.

Apie tokį sprendimą, kurį nuspėjo daugelis apžvalgininkų, tenisininkas pranešė likus kelioms valandoms iki paskutinio sezono turnyro burtų traukimo.

Teniso legenda Johnas McEnroe (Džonas Makenro) pasmerkė draudimą atvykti N. Djokovičiui, pavadinęs jį „nesąmone“.

„Dabar, kai pandemija tęsiasi jau pustrečių metų, manau, kad žmonės visuose pasaulio kampeliuose daugiau apie ją žino, todėl faktas, kad jis negali atvykti čia žaisti, mano galva, yra nesąmonė“, – sakė J. McEnroe.

Ironiška, bet per patį pandemijos įkarštį 2020 ir 2021 metais N. Djokovičiui buvo leista varžytis Niujorke, kur jis tapo nugalėtoju 2011, 2015 ir 2018 metais.

Serbas nežaidžia nuo praėjusio mėnesio, kai iškovojo septintąjį čempiono titulą Vimbldone. Ta pergalė leido N. Djokovičiui pasiekti 21-ą pergalę „Didžiojo kirčio“ turnyruose ir šiuo metu jis vienu laimėjimu atsilieka nuo Rafaelio Nadalio rekordo – 22 pergalių.

Dar praėjusį mėnesį N. Djokovičius teigė, kad „ruošiasi žaisti“ „US Open“. Šio turnyro finalą jis pernai skaudžiai pralaimėjo Danilui Medvedevui, o tas rezultatas sužlugdė serbo viltis laimėti visus keturis „Didžiojo kirčio“ turnyrus.

N. Djokovičius savo „Twitter“ žinutėje išreiškė viltį artimiausiu metu sugrįžti į teniso kortą.

„Sėkmės mano kolegoms žaidėjams! Palaikysiu gerą formą ir teigiamą nuotaiką, laukdamas galimybės vėl varžytis, – parašė teniso žvaigždė. – Iki greito pasimatymo teniso pasaulyje!“

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Lenkijos teisinės kultūros institutas įspėja apie ES rengiamą prievartinį Stambulo konvencijos įdiegimą į valstybių teisines sistemas. ORDO IURIS atsiųstame mums laiške įspėjama dėl patyliukais rengiamos ES privalomos direktyvos, kuria bus faktiškai uždrausta žodžio laisvė. Laiške rašoma:

Galingas smūgis valstybių suverenitetui ir piliečių laisvei

Brangūs draugai,

šiuolaikiniai ideologai negali susitaikyti su tuo, kad kai kurios Europos tautos nenori sprendimų, prieštaraujančių nacionalinei kultūrai, tradicijoms ir normalumui. Todėl jie siekia apriboti valstybių suverenitetą ir sustiprinti ES institucijas, kad, nepaisant piliečių ir vyriausybių pasipriešinimo, būtų galima įvesti dar daugiau absurdiškų dalykų.

Gegužės mėn. konferencijoje dėl Europos ateities Europos Parlamentas pritarė “radikaliam Europos Sąjungos pertvarkymui“, ragindamas panaikinti veto teisę, sukurti ES kariuomenę ir viršvalstybinius Europos Parlamento rinkimų sąrašus. Birželio mėn. Europos Komisija patvirtino, kad ES lėšos bus skiriamos tik tuo atveju, jei bus pasiekti svarbiausi tikslai, tarp kurių – lyčių politikos įgyvendinimas kultūros, meno, televizijos ar teatro srityse. Anksčiau Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino įtraukti abortus į Pagrindinių teisių chartiją.

Dabar ES pareigūnai nusprendė palaužti daugelio šalių pasipriešinimą Stambulo konvencijai. Europos Komisija priėmė teisiškai privalomos direktyvos projektą, kuriuo siekiama “pro užpakalines duris“ įvesti Konvencijoje numatytus lyčių lygybės sprendimus.

Direktyvoje ne tik pakartojamas Stambulo konvencijos turinys. Tai priemonė, priimta virš mūsų galvų, pažeidžiant tautų apsisprendimo ir valstybių suverenumo principus, kuri leis Europos Komisijai taikyti finansines sankcijas už visų Konvencijos nuostatų neįgyvendinimą.

Be to, direktyvos projekte visos ES valstybės narės įpareigojamos bausti savo piliečius už lyčių doktrinos kritiką.

Todėl “Ordo Iuris“ parengė direktyvos projekto analizę, skirtą Europos Parlamento nariams, kurie balsuos dėl šio dokumento, ir Europos Sąjungos Tarybos nariams.

Be to, direktyvos projekte visos ES valstybės narės įpareigojamos bausti savo piliečius už lyčių doktrinos kritiką.

Mūsų pasipriešinimas ideologinei konvencijai nėra pavienis. Iki šiol jos nepasirašė, pavyzdžiui, Vengrija, Čekija, Slovakija, Lietuva ir Latvija. Bulgarijoje Konstitucinis Teismas pripažino Konvenciją nesuderinama su Pagrindiniu įstatymu dėl to, kad lytis suprantama kaip kintanti konstrukcija, priklausanti nuo subjektyvių jausmų.

– “Lyties“ kaip socialinio konstrukto (gender) įrėminimas lemia biologinės lyties reliatyvizavimą. Jei visuomenė praranda gebėjimą atskirti moterį nuo vyro, kova su smurtu prieš moteris tampa neįgyvendinama pareiga, sakoma Bulgarijos KT sprendime.

Tais atvejais, kai Konvencija buvo ratifikuota, prieš jos priėmimą dažnai kildavo didelis visuomenės pasipriešinimas. Keturis milijonus gyventojų turinčioje Kroatijoje į protestą prieš Konvenciją susirinko daugiau kaip 100 000 žmonių.

Todėl Europos Komisija nusprendė Konvencijos principus įtraukti į privalomą ES teisę. Jau įžangoje galima perskaityti, kad Stambulo konvencija yra “svarbus atskaitos taškas“ direktyvos projektui, kuriuo “siekiama Konvencijos tikslų“, ir kad “reikia imtis veiksmų tiek Stambulo konvenciją ratifikavusiose, tiek jos neratifikavusiose valstybėse narėse“. Tokiu būdu visos ES valstybės bus priverstos pritaikyti savo įstatymus prie lyčių požiūriu pagrįstos kovos su smurtu vizijos. 

Kaip ši vizija atrodo? Dokumente gausu teiginių, iš kurių išplaukia absurdiška “smurto prieš moteris“ kaip dešiniųjų ekstremistų, persekiojančių “LGBT asmenis“, smurto vizija. Vienintelis būdas sustabdyti šią “smurto bangą“ esą yra “panaikinti stereotipinius vyrų ir moterų vaidmenis“, pirmiausia motinos ir tėvo vaidmenį, ir pageidautina jau vaikų darželyje…..

Kiekvienai ideologijai reikia cenzūros, o tiesa ir sąžininga kritika jai kelia mirtiną grėsmę. Autoriai teigia, kad “viešai kurstoma smurtauti ir neapykantą internete dėl metrinės ar socialinės ir kultūrinės lyties“. Jie siūlo cenzūros priemones, gerai žinomas iš istorijos, ir nori, kad už tokį kurstymą būtų baudžiama kaip už nusikaltimą.

Iš patirties žinome, kad “neapykantos kalba“ arba “neapykantos kurstymas“ yra teisinė gudrybė siekiant cenzūruoti bet kokią kritiką. Ši sąvoka nėra tiksliai apibrėžta jokiame privalomame tarptautinės teisės akte, o Europos Komisija, rašydama savo dokumentuose apie “neapykantos kalbos“ reiškinio mastą, rėmėsi… “Facebook“ statistika, kurio “Bendrijos standartuose“ neapykantos kalba laikomi “išsireiškimai, kuriuose kalbama apie tai, kad esi mažiau nei tinkamas“, “išsireiškimai, kuriuose kalbama apie nukrypimą nuo normos“, “netolerancijos pripažinimas dėl saugomų savybių, įskaitant, bet neapsiribojant: “homofobija, islamofobija“ arba, galiausiai, “turinys, kuriuo išreiškiamas nepritarimas, įskaitant, bet neapsiribojant: nepripažįstu, nepatinka, nerūpi“.

Jei teiginys “man nerūpi“ bus laikomas neapykantos kalba, tuomet šios sąvokos aiškinimo laukas ir cenzūros galimybės bus neribotos. Į projektą taip pat įtrauktas šis sakinys:

“Tokio pobūdžio neapykantos kalbose vartojami žodžiai ne visada tiesiogiai susiję su asmenų, prieš kuriuos nukreipta neapykanta, metrika ar socialine ir kultūrine lytimi, tačiau apie šališkus motyvus galima spręsti iš bendro kalbos turinio ar konteksto.“

“Tokio pobūdžio neapykantos kalbose vartojami žodžiai ne visada tiesiogiai susiję su asmenų, prieš kuriuos nukreipta neapykanta, metrika ar socialine ir kultūrine lytimi, tačiau apie šališkus motyvus galima spręsti iš bendro kalbos turinio ar konteksto.“

Tai ne pokštas. ES nori apriboti žodžio laisvę, nes “spėja“ mūsų “šališkus motyvus“. Tai akivaizdi antiutopijos, aprašytos garsiojoje Orwello knygoje “1984“, kuri netrukus gali tapti įstatymu, pranašystė.

Visoje direktyvoje ne tik gausu absurdiško ir pavojingo turinio, bet ja taip pat bandoma apeiti ES sutartis, kuriose numatyta, kad valstybių narių baudžiamieji įstatymai turi būti suvienodinti vienbalsiai. Tuo tarpu direktyva priimta pagal įprastą teisėkūros procedūrą, o tai reiškia, kad valstybės narės neturi veto teisės.

Todėl siunčiame “Ordo Iuris“ memorandumą visiems Europos Parlamento nariams, kuriame atkreipiamas dėmesys į direktyvos keliamus pavojus ir ES institucijų piktnaudžiavimą įgaliojimais.

__________________________

Kviečiame pasirašyti Europos Sąjungos piliečių peticiją, reikalaujančią atmesti šį direktyvos projektą. Pasirašyti galima ČIA:

stophatespeechdirective.org/en

JŠ pagal www.kaunoforumas.com

Savo interviu buvęs lenkų europarlamentaras ir buvęs Seimo pirmininkas Marekas Jurekas aiškina, kodėl Lenkija turėjo paremti Ukrainą bei pasipriešinti ciniškam ES karo laikų spaudimui ratifikuoti Europos Tarybos „Stambulo konvenciją“, skatinančią lyčių ideologiją ir siekiančią sugriauti tradicinės šeimos modelį.

Birželio mėnesį Stambulo konvenciją, kuria skatinama lyčių ideologija, nepaisant visų Ukrainoje veikiančių Bažnyčių kritikos, ratifikavo Ukrainos parlamentas. Neseniai Lenkijos savaitraštyje „Do Rzeczy“ paskelbtame straipsnyje iš dalies dėl to kaltinate Lenkiją. Kodėl?

-Nekaltinu Lenkijos, kaltinu Europos Sąjungą, nors, žinoma, apgailestauju, kad neparėmėme Ukrainos pasipriešinti Europos spaudimui.

Ukraina 10 metų labai drąsiai priešinosi Stambulo konvencijai. Ukrainos vyriausybė iš tiesų pasirašė konvenciją prorusiško V. Janukovyčiaus prezidentavimo pradžioje, tačiau prezidentas P. Porošenka jos neratifikavo, kaip ir prezidentas V. Zelenskis iki pat karo pradžios.

Prieš Stambulo konvenciją griežtai ir su dideliu viešu rezonansu pasisakė krikščionių autoritetai, ypač atstovaujantys patriotiškiausioms Bažnyčioms, visų pirma Graikų katalikų Bažnyčiai ir autokefalinei Ortodoksų Bažnyčiai, kurios vadovas yra metropolitas Epifanijus.

EUROPOS SĄJUNGA ITIN CINIŠKAI PASINAUDOJO UŽPULTOS IR IŠ DALIES OKUPUOTOS ŠALIES, NUNIOKOTOS KARO IR REIKALAUJANČIOS PAGALBOS, DRAMA.

Politinė valdžia pritarė Ukrainos krikščionių nuomonės suformuluotiems argumentams, kol Europos Sąjunga itin ciniškai pasinaudojo užpultos ir iš dalies okupuotos šalies, nuniokotos karo ir reikalaujančios pagalbos, drama. Šį pagalbos poreikį Europos Sąjunga panaudojo spausdama Ukrainos valdžios institucijas atsisakyti savo ilgalaikės politikos.

Tačiau kokį vaidmenį čia galėjo suvaidinti Lenkija?

-Stambulo konvencijos neratifikavo beveik ketvirtadalis Europos Sąjungos šalių, įskaitant pusę Vidurio Europos šalių (Lietuvą, Latviją, Slovakiją, Vengriją, Čekiją ir Bulgariją).

Bulgarijos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad konvencija nesuderinama su konstitucinėmis šeimos teisėmis. Slovakijos parlamentas pareikalavo oficialaus Slovakijos prezidento pareiškimo, kad Slovakija galutinai atsisako ratifikuoti šį dokumentą. Ir Zuzana Čaputova, norėdama ar nenorėdama, turėjo tam paklusti.

Taigi yra nemaža grupė šalių, atsisakančių ratifikuoti šią konvenciją. Lenkija turėjo prisijungti prie tos grupės, ir tikiuosi, kad kada nors tai padarysime.

Mūsų šalyje konvenciją ratifikavo liberali Ewos Kopacz (Evos Kopač) vyriausybė prieš pat Teisės ir teisingumo partijai ateinant į valdžią 2015 m. Tai, kad ji kelia esminių konstitucinių prieštaravimų, rodo prieš dvejus metus ministro pirmininko Mateuszo Morawieckio (Mateušo Moravieckio) Konstituciniam Teismui pateikta byla.

Vien dėl šios priežasties mūsų valdžios institucijos turėjo paremti Ukrainą, prieštaraujančią konvencijai, aiškiai nurodydamos, kad Ukraina, kaip kandidatė į ES, turi teisę laikytis tokios pat pozicijos, kaip Bulgarija ar Slovakija arba turėti tokių pat abejonių kaip Lenkija. Lenkija iki šiol konvencijos nepasmerkė, kas būtų sustiprinę argumentą gerbti šalių, kurios formaliai laikosi kitokios nei mes, poziciją.

Nežinau, ar dėl mūsų paramos Ukraina būtų atsispyrusi ES spaudimui, tačiau aš, kaip lenkas, pirmiausia esu suinteresuotas, kad Lenkija darytų viską, ką gali, siekdama sukurti sveiką ir saugią geopolitinę aplinką mūsų šaliai, ir prisidėtų prie Europos, gerbiančios savo civilizacijos pamatus, skatinimo.

Kaip manote, ką, be Stambulo konvencijos pasmerkimo, Lenkija turėtų daryti dabar, kai ją ratifikavo ir Ukraina, kad ši šalis, jeigu įstos į ES, vis dėlto galėtų sustiprinti konservatyvią stovyklą?

-Pirmiausia reikia aiškiai deklaruoti, kad pasisakome už krikščioniškąją civilizaciją.

Prisiminkime, kad pokario laikotarpiu buvo laikai, kai, pavyzdžiui, Éamono de Valeros vadovaujama Airija oficialiai teigė, kad pagrindinis jos tarptautinės politikos principas – remti tautų teises ir krikščioniškąją civilizaciją, būtent tai Lenkija turėtų aiškiai pasakyti ir šiandien.

Tam tikra prasme mes iš tikrųjų tai darome. Tačiau taip pat reikia tai paaiškinti ir ieškoti praktinių krikščioniškosios civilizacijos principų įgyvendinimo formų, kad būtų sukurti tarptautiniai faktai ir tarptautinė nuomonė tam.

Geriausias būdas vykdyti tokią politiką šiandien būtų tarptautiniu mastu pristatyti ir sudaryti tarptautinę konvenciją dėl šeimos teisių kaip alternatyvą Stambulo konvencijai.

Tokio dokumento projektą parengė Respublikos dešiniųjų partija (Prawica Rzeczypospolitej) ir Ordo Iuris institutas, ir aš jį pristačiau konferencijoje Prancūzijos nacionalinėje asamblėjoje, Zagrebe, Europos Parlamente ir kt. Ministras Pirmininkas Morawiecki prieš dvejus metus paskelbė, kad Lenkija parengs ir pateiks konvencijos projektą ta pačia dvasia.

ŠEIMOS TEISĖS ŽIAURIAI PUOLAMOS TARPTAUTINIU MASTU, O VALSTYBĖMS, KURIOS JAS KONKREČIAI GINA SAVO ĮSTATYMAIS, REIKIA TEISINIO PAGRINDO IR ORGANIZACINĖS SISTEMOS, KAD JOS GALĖTŲ VIENINGAI VEIKTI TARPTAUTINĖSE ORGANIZACIJOSE.

To nereikėtų atidėlioti jau vien dėl to, kad, visų pirma, šeimos teisės žiauriai puolamos tarptautiniu mastu, o valstybėms, kurios jas konkrečiai gina savo įstatymais, reikia teisinio pagrindo ir organizacinės sistemos, kad jos galėtų vieningai veikti tarptautinėse organizacijose, kuriose esame ir kuriose šeimos teisės yra puolamos.

Todėl būtina veikti aktyviai, o ne tik reaguoti.

Man tik įdomu, ar Lenkija dar turi erdvės manevruoti ideologinėje srityje po to, kai Lenkijos vyriausybė sutiko su vadinamuoju teisinės valstybės mechanizmu ir, be to, dabar įsipareigojo įvykdyti 116 vadinamųjų orientyrų, kad gautų ES lėšas. Juk visi žinome, kad Europos Komisijos šantažas yra ideologiškai motyvuotas.

-Pirmiausia pagrindinių teisių sritis neturėtų būti traktuojama kaip ideologinis klausimas, nes tai nėra ideologijos sritis. Šeima nėra postulatas, ji yra tikrasis visuomenės pagrindas. Teisė į gyvybę yra visų kitų teisių įgyvendinimo sąlyga.

Ministras Pirmininkas Mateuszas Morawieckis 2020 m. labai teisingai pasakė, kad pasirinkimo laisvė yra svarbus principas, tačiau negimęs žmogus neturi pasirinkimo.

Tai reikėtų pabrėžti ir dėl to, kad mūsų oponentai, kvestionuojantys visuomenės pagrindus, nesako, kad jų pozicija yra ideologija, bet pateikia ją kaip akivaizdžią „žmogaus teisių“ išraišką. Jei taip, šioje srityje reikėtų pradėti esminę diskusiją ir idėjų konfrontaciją.

Antras dalykas – ekonominis šantažas, deja, tapo nuolatiniu Europos Sąjungos politikos principu.

Tai, žinoma, yra visiškas teisinės valstybės principo, apie kurį kalba ES, paneigimas. Lenkijos negalima kaltinti demokratinių principų ir Europos Sąjungos „vertybių“ pažeidimu, kai šių kaltinimų, nepaisant Europos Komisijos prašymo Lenkijai, nepatvirtino Europos Vadovų Taryba.

Europos Vadovų Taryba niekada nepradėjo preliminarios procedūros, kad nustatytų, ar iš viso kilo grėsmė šiems principams. Ji nenustatė, kad tokia grėsmė buvo iškilusi nei pirmininkaujant Donaldui Tuskui, nei šiuo metu pirmininkaujančiam Charlesui Micheliui.

Tai, kas vyksta, prieštarauja teisinės valstybės principams ir rodo, kad Europos Sąjungos politika vis labiau kenkia mūsų regiono šalių nepriklausomybei ir jų gebėjimui vykdyti savarankišką politiką.

Tai dar viena priežastis Vidurio Europos šalims imtis tiesioginio bendradarbiavimo. Vadinamasis tvirtesnis bendradarbiavimas yra viena iš Europos sutartyse numatytų institucijų, todėl šeimos teisių srityje ar kitose srityse, įskaitant infrastruktūrą ar užsienio politikos iniciatyvas, mūsų regiono šalys turėtų pasinaudoti šia sutartimis pagrįsta priemone.

Tai būtina sąlyga siekiant atkurti pusiausvyrą Europos Sąjungoje, užtikrinti normalų jos veikimą ir sustabdyti šiandien matomą destruktyvią beprotybę.

Vyksta karas, kai kurių ES šalių, ypač Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos, sienoms gali kilti grėsmė, tačiau Europos Sąjunga vykdo išpuolius prieš savo pačios valstybes nares.

Tai dar gėdingiau, turint omenyje, kad Prezidentas E. Macronas vykstant karui Ukrainoje ragino nesiekti „pažeminti“ Rusijos, nes ji yra didi tauta. O kaip dėl mūsų tautos, Lenkijos? Ar ji turėtų būti pažeminta?

Prezidentui E. Macronui ir Europos vadovams laikas pasakyti, kad bet kokie Lenkijos ir Europos Sąjungos valdžios institucijų nesutarimai negali baigtis mūsų šalies pažeminimu, nes Europos bendradarbiavimas negali būti susijęs su bet kurios tautos pažeminimu.

Kaip šiame kontekste vertinate neseniai Varšuvoje apsilankiusį Europos Parlamento Biudžeto kontrolės komitetą, kurio misija – pirmoji tokio pobūdžio per visą istoriją – buvo ištirti ES lėšų panaudojimą Lenkijoje?

-Visi šie veiksmai yra dalis spaudimo mūsų šaliai, todėl jau daugelį metų raginu mūsų valdžios institucijas tvirtai laikytis Sutartyje numatytų teisių ir nesutikti su jokiais neoficialiais ES veiksmais. Tyliai įteisindami tokią ekonominę prievartą, mes sutinkame, kad ji taptų ES veiklos principu. Turėtume nedelsdami pasitraukti iš šio kelio.

Jūsų nuomone, ar Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis teikia pakankamai reikšmės konservatyvioms ir krikščioniškoms vertybėms, kad iš tikrųjų sugriežtintų savo poziciją ir rizikuotų prarasti ES lėšas šioms vertybėms ginti?

-Tai pokytis, kurio katalikiška viešoji nuomonė ir jai atstovaujančios institucijos reikalauja jau daugelį metų.

Iki šiol pagrindinių teisių, susijusių su krikščioniškuoju identitetu, moraline tvarka, šeimos teisėmis ir teise į gyvybę, sritis buvo laikoma kultūriniais klausimais, neturinčiais realių politinių pasekmių. Tuo tarpu šios teisės paneigiamos, nes nėra realaus politinio atsako. Tai turi pasikeisti, ir šis pokytis dar laukia mūsų.

Mūsų valdžios institucijos mato ir supranta šią tikrovę, tačiau jos nepadarė reikiamų išvadų, ir atėjo laikas jas padaryti.

Geras akstinas tam yra pastarojo meto įvykiai Jungtinėse Valstijose, kai Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą byloje Roe vs Wade, kuriuo valstijoms sugrąžinta teisė saugoti gyvybę nuo pradėjimo.

Tai ilgalaikės ir nuoseklios politikos rezultatas. Žinoma, tai didelė pergalė ir Donaldo Trumpo prezidentavimo vainikavimas, nes jis paskyrė daugumą teisėjų, balsavusių už gyvybę, tačiau tai nebūtų buvę įmanoma, jei ne ankstesnių prezidentų ir Respublikonų partijos konservatorių politika.

Sprendimą parašė teisėjas Samuelis Alito, kurį paskyrė George’as W. Bushas, už sprendimą balsavo ir  teisėjas Clarence Thomas, kurį paskyrė dar George’as Bushas vyresnysis. Vertinant prezidento D. Trumpo nuopelnus ir pagrindinį vaidmenį, verta pažymėti, kad jis pasiekė savo tikslų, nes sugebėjo sustiprinti ir tęsti daugelį metų konservatorių vykdytą politiką.

TAI YRA PRIEŠINGA SITUACIJA, NEI MATOME EUROPOJE. DEŠINIEJI (ARBA TAI, KAS BUVO DEŠINIEJI) NUOLAT TRAUKIASI, O ES VALDŽIOS INSTITUCIJOS TAMPA VIS RADIKALESNĖS

Tai yra priešinga situacija, nei matome Europoje. Dešinieji (arba tai, kas buvo dešinieji) nuolat traukiasi, o ES valdžios institucijos tampa vis radikalesnės. Liepos 7 d. rezoliucijoje Europos Parlamentas ne tik nurodo Lenkijai ar Vengrijai, ką daryti, bet ir ragina pusę JAV valstijų įstatymų leidėjų atšaukti gyvybę saugančius teisės aktus.

Ir tai nėra tik parlamento retorika, nes šią rezoliuciją parėmė Europos Komisija. Komisijos narė Helena Dalli Europos Komisijos vardu aiškiai pasakė, kad, pirma, abortai, kaip ji sakė, yra Europos Sąjungos vertybių pagrindas, ir, antra, kad Europos Sąjunga vykdys įvairiapusę pasaulinę abortų politiką.

Žodis „daugialypė“ čia reiškia, kad ES abortų politika apjungia finansinę paramą abortų revoliucijai atskirose šalyse ir, žinoma, paramą panašiems tarptautinių institucijų veiksmams.

Taigi tai nėra teorinis ginčas, vykstantis laikraščiuose, mokslinėse konferencijose ar socialiniuose kongresuose. Tai realus ir politinis civilizacinio pasirinkimo klausimas, reikalaujantis politinio atsako, taigi ir konkrečių iniciatyvų bei veiksmų.

Štai kodėl taip svarbu įgyvendinti ministro pirmininko Morawieckio paskelbtą Lenkijos iniciatyvą sudaryti Tarptautinę šeimos teisių konvenciją.

Beje, kai dalyvavau susitikime Prancūzijos Nacionalinėje asamblėjoje, Louis Alliot, kuris šiuo metu kandidatuoja į Le Pen partijos (RN) vadovus, taigi yra vienas iš Prancūzijos opozicijos lyderių, paskelbė, kad jei vieną dieną jo partija ateis į valdžią, Prancūzija priims Tarptautinę šeimos teisių konvenciją. Kiekvienas toks pareiškimas yra mažas žingsnis atkuriant konservatyviąją nuomonę Europoje, tačiau pirmiausia iš mūsų, iš Vidurio Europos, turėtų kilti iniciatyvos, dėl kurių Europos konservatyvioji nuomonė galėtų susivienyti.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Dvi Danijos politinės partijos siekia išplėsti abortų apribojimus.

Pasak Raudonųjų ir žaliųjų partijos atstovės lygybės klausimais Pernille Skipper (Pernil Skiper), diskusijos yra būtinos, nes Danijoje ir kitose šalyse veikia „priešiškai nusiteikęs ir ultrakonservatyvus judėjimas, kuris prieštarauja LGBT teisėms, moterų teisėms į savo kūną ir abortus“. Todėl, pasak P. Skipper, politikams būtina aptarti, kur Danijos teisės aktuose turėtų būti nubrėžtos ribos, susijusios su abortų ribojimu.

Šiuo metu šalyje abortai leidžiami iki dvyliktos nėštumo savaitės.

Raudonųjų ir žaliųjų partija Enhedslisten ir liberalioji partija Venstre kartu per 2019 m. visuotinius rinkimus surinko 30,3 proc. balsų.

Danijos politikai seka Norvegijos pokyčius diskusijose dėl abortų. Ten vyriausybė neseniai paskyrė abortų komitetą, kuriam pavesta ištirti abortų apribojimų išplėtimo privalumus ir trūkumus.

Liberalų atstovė lygybės klausimais Maja Torp (Maja Torp) laikraščiui „Jyllands-Posten“ sakė, kad jai įdomūs komiteto argumentai ir kad partija stebės jo išvadas. Ji tikisi, kad komiteto išvada bus geras dabartinių laikų rodiklis.

Reakcija į pasaulinę diskusiją apie abortus

Dėl 12 savaičių apribojimo Danija turi vieną griežčiausių abortų įstatymų Vakarų Europoje, rašo „Jyllands-Posten“. Kai kuriose kitose šalyse, pavyzdžiui, Nyderlanduose, abortas leidžiamas iki 24 nėštumo savaitės. 2007 m. Danijos etikos taryba svarstė galimybę pratęsti šią ribą, tačiau buvo nuspręsta jos nekeisti. Nuo to laiko šis klausimas nebuvo keliamas.

Diskusiją Danijoje galima laikyti reakcija į pasaulines diskusijas dėl abortų po JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo. Pasak norvegų ekspertės Skandinavijos klausimais Hilde Sandvik (Hidės Sandvik), teologinė įtaka debatams dėl abortų Danijoje buvo gana didelė. Todėl, jos teigimu, ši šalis yra atsilikusi nuo kitų šalių abortų teisės aktų. „Danijos etikos taryba priėmė kritiką, kad abortų klausimu ji nebuvo priekyje. Jie 15 metų nesvarstė abortų klausimo“, – laikraštyje „Vart Land“ teigia Sandvik.

Skaldantis klausimas

Praėjusiais metais dėl abortų kilo vidinis Krikščionių demokratų partijos ginčas, kaip anksčiau pranešė „CNE.news“. Partijos lyderė Isabella Arendt (Izabela Arent) atsistatydino, nes nesutiko su partijos pozicija dėl teisės į abortą. Ji norėjo griežtesnio požiūrio, tuo tarpu kiti partijos nariai pasisakė labiau už pasirinkimo galimybę. Nors A. Arendt pasisakė už laisvą abortų prieinamumą, ji teigė, kad visuomenė turėtų labiau stengtis užkirsti kelią nepageidaujamam nėštumui. „Tobulame pasaulyje nėštumas visada yra aktyvus pasirinkimas. Tinkamai mokydami, naudodami kontracepciją ir pokalbius, galime nueiti labai toli“, – tada sakė ji.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Italijos kraštutinių dešiniųjų „Brolių“ partijos lyderė Giorgia Meloni, deklaruojanti vertybinį požiūrį, ir turinti didelį visuomenės palaikymą užtikrintai veda dešiniuosius jį valdžią. Apie tai rašo Euractiv.

Jos partija pirmauja nuomonių apklausose, o pačios G. Meloni reitingai yra aukščiausi tarp visų partijų vadovų, todėl ji iškėlė savo kandidatūrą į ministres pirmininkes, jei rugsėjo 25 d. rinkimuose „Italijos broliai“ užims pirmąją vietą.

Nedidelio ūgio, tiesių šviesių plaukų, gilaus balso ir ryžtingos kalbėjimo manieros 45 metų Meloni patraukė italus savo šūkiu „Dievas, valstybė ir šeima“.

2018 m. rinkimuose jos partija gavo vos kiek daugiau nei 4 proc. balsų, tačiau dabar ji renka apie 23 proc. balsų ir pirmauja savo dešiniajame aljanse, kurį sudaro Matteo Salvini „Lyga“ ir Silvio Berlusconi „Forza Italia“.

Ji patraukė daug rinkėjų, nepatenkintų esama padėtimi, Europos Sąjungos „diktatu“, didelėmis pragyvenimo išlaidomis ir ribotomis Italijos jaunimo vystymosi galimybėmis.

Meloni pažadėjo mažinti mokesčius ir biurokratiją, didinti išlaidas gynybai, uždaryti Italijos sienas, kad šalis būtų apsaugota nuo „islamizacijos“, iš naujo derėtis dėl Europos sutarčių, kad Romai būtų grąžinta daugiau galių, ir kovoti su „LGBT lobistais“.

Ji taip pat nori sustabdyti Italijos gyventojų skaičiaus mažėjimą skatindama gimstamumą, bet neleisdama natūralizuotis imigrantams, – dar 2016 m. ji įspėjo apie Italijoje vykstantį „etninį pakeitimą“.

„Apskritai, Meloni yra protesto, nepasitenkinimo atskaitos taškas“, – pareiškė Bolonijos universiteto politikos mokslų profesorė Sofija Ventura.

O kadangi kitos pagrindinės Italijos antisisteminės partijos – Penkių žvaigždučių judėjimas ir Lyga – praėjusiais metais prisijungė prie ministro pirmininko Mario Draghi vyriausybės, ji vienintelė į rinkimus eina pradėdama nuo švaraus lapo.

Kaltinimus fašizmu ji atremia taip: „Italijos dešinieji jau ne vieną dešimtmetį yra palikę fašizmą istorijai“, – sakė ji šią savaitę savo tarptautiniams kritikams skirtame vaizdo pranešime.

Krikščionė, motina, Italija

2006 m. ji buvo išrinkta į žemesniuosius parlamento rūmus, Deputatų rūmus, ir tapo pirmininko pavaduotoja. Po dvejų metų S. Meloni buvo paskirta S. Berlusconi vyriausybės jaunimo reikalų ministre, o būdama 31 metų tapo jauniausia ministre pokario Italijoje.

2012 m. ji įkūrė organizaciją „Italijos broliai“, o jos jaunystė ir pasitikėjimas savimi, taip pat tai, kad ji buvo moteris ir motina leido jai išsiskirti iš kitų.

„Aš esu Giorgia, aš esu moteris, aš esu motina, aš esu italė, aš esu krikščionė“, – pareiškė ji per 2019 m. mitingą Romoje, kuris visuotinai paplito paplitęs po to, kai buvo remiksuotas į šokių muzikos kūrinį.

Jos partija vienintelė iš pagrindinių partijų atsisakė prisijungti prie 2021 m. vasarį Mario Draghi sudarytos nacionalinės vienybės vyriausybės, ir ši opozicinė pozicija padėjo jos apklausų reitingams šoktelėti į viršų.

Meloni priešinosi griežtoms Draghi koronaviruso suvaldymo priemonėms, ypač vadinamajam „Žaliajam pasui“, kuriuo buvo reikalaujama, kad darbuotojai būtų suskiepyti.

Priešingai nei M. Salvini ir S. Berlusconi, kurie jau seniai palaiko ryšius su Maskva, ji palaikė tvirtą M. Draghi paramą Ukrainai po Rusijos invazijos.

Tačiau ji aštriai kritikuoja Europos Sąjungą ir yra Europos konservatorių ir reformistų partijos (ECR), kuriai priklauso Ispanijos „Vox“ ir Lenkijos „Teisės ir teisingumo“ partijos, pirmininkė.

Ir panašu, kad kraštutinių dešiniųjų atėjimas į valdžią nebus vien Italijos išimtis – pastaraisiais metais kairiųjų vykdyta politika ir jos apverktini rezultatai visoje Europoje ir kitur pasaulyje, privertė rinkėjus kitaip pažvelgti į jų deklaruojamas „demokratines Vakarų vertybes“, kurios nieko daugiau kaip nusivylimo neatnešė niekur.

JŠ pagal www.infa.lt

Džiūgaujant kai kuriems aktyvistams ir daugybės stebėtojų nuostabai, nepaisant tebesitęsiančio karo, tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimo klausimas atsidūrė ant prezidento Zelenskio stalo.

Internetinė peticija surinko daugiau nei 25 000 parašų ir sėkmingai pasiekė ribą, kuomet prezidentas privalo svarstyti pasiūlymą ir pateikti atsakymą. Peticijos autoriai apeliuoja į karo sukeltą netikrumo dėl ateities situaciją ir taip pat paliečia tos pačios lyties asmenų tėvystės klausimą:

„Šiuo metu kiekviena diena gali būti paskutinė. Suteikite tos pačios lyties asmenims galimybę sukurti šeimą ir įgyti tai patvirtinantį oficialų dokumentą. Jiems reikia tokių pačių teisių, kokias turi tradicinės poros.“

Tai ne vienintelė peticija, kuriai atsakymą privalėjo pateikti Zelenskis. Taip pat surinkta pakankamai parašų po peticijomis, prašančiomis panaikinti ribojimą vyrams iki 60 metų palikti šalį bei karo metu visą vaikų mokymą vykdyti nuotoliniu būdu, – abi šios peticijos buvo atmestos. Ant prezidento stalo nugulė ir peticijos, prašančios uždrausti fejerverkų ir pirotechnikos naudojimą (šis siūlymas buvo įvertintas teigiamai ir perduotas svarstyti atitinkamai valdžios šakai), pašalinti Jekaterinos II statulą ir pakeisti ją gėjų porno žvaigždės statula, taip neva „pasiunčiant aiškų signalą, kad Ukraina remia LGBT bendruomenę“. Belieka tik spėlioti, ar tokios peticijos vertinamos rimtai.

Ar tai triukas? Ar galėtų prezidentas Zelenskis prastumti vienalytes santuokas savo įsaku? Nematau, kaip tai būtų įmanoma. Šiuo metu Ukrainoje galiojantis karo stovis draudžia keisti Konstituciją, kurioje santuoka apibrėžiama kaip „paremta laisvu moters ir vyro sutikimu“. Ar toks veiksmas būtų spjūvis į veidą žiauriam Rusijos prezidentui? Taip. Ar Zelenskis spaudžiamas Bideno asministracijos rasti būdą už pažengusią ginkluotę sumokėti kultūrinėmis paslaugomis? Galbūt. Bet ar pasidavimas ideologinei kolonizacijai nebūtų smūgis jo paties tautai ir joje vyraujančiam požiūriui? Akivaizdu, kad būtų.

Ar Zelenskis spaudžiamas Bideno asministracijos rasti būdą už pažengusią ginkluotę sumokėti kultūrinėmis paslaugomis?

Išlieka skirianti linija, besitęsianti per centrinę Europą – nuo Baltijos sienos tarp Vokietijos ir Lenkijos iki pat Viduržemio sienos, skiriančios Prancūziją nuo Italijos. Europa pasidalinusi – beveik tiesiogine prasme – dėl požiūrio, ar du vyrai bei dvi moterys turi teisę į santuoką. Šios linijos nepajudino ir tai, kad pandemija bei regioninis konfliktas nukreipė dėmesį į skubesnius reikalus. Kai kuriose šalyse pasistūmėjo siūlymai dėl tam tikrų „sąjungų“ formų įteisinimo, bet kol kas ne dėl formalių santuokų. Ukraina tikrai atsiduria už šios skiriančios linijos.

Panagrinėję paskutinę Pasaulio vertybių apklausą – gerai vertinamą tarptautinės apklausos projektą, pasižymintį išvystyta metodika, tinkamomis imtimis ir vienodais klausimynais visoms šalims, – greitai galime sužinoti šį bei tą apie Ukrainos gyventojus. Paskutinė apklausa Ukrainoje buvo atlikta 2020-aisiais – neseniai, bet prieš 2022 m. vasarį prasidėjusį karą. Duomenys atskleidžia, kad dauguma ukrainiečių neigiamai vertina homoseksualumą ir tos pačios lyties asmenų santuokas – taip neigiamai, kaip tai jau dešimtmečius nematyta Jungtinėse Valstijose.

Respondentų buvo pirmiausia paklausta, ar jiems būtų priimtina turėti homoseksualius kaimynus – atsakymai į šį klausimą pasidalijo maždaug 50/50. Toliau buvo klausta, ar homoseksualumas yra „pateisinamas“, – šis klausimas užduotas šalia kitų 18 „veiksmų“, tokių kaip vagystė, mokesčių vengimas, politinis smurtas. Klausime turimas omenyje homoseksualus elgesys, o ne pati orientacija. Ukrainiečių nuomonė apie tokį elgesį neigiama: 42% atsakė, kad homoseksualus elgesys niekada nėra pateisinamas, ir tik 2% atsakė, jog toks elgesys visada pateisinamas. Tik beveik 12% respondentų pasirinko atsakymą 10 taškų skalėje, kuris rodytų manymą, kad homoseksualus elgesys yra daugiau ar mažiau pateisinamas. Tokie atsakymai gali nepatikti, bet svarbu tai, kad anksčiau minėtos peticijos subjektas nėra asmuo – kuris turi orumą ir teises kaip vienas iš mūsų, – bet tos pačios lyties asmenų santykių įteisinimas ir pritarimas valstybės mastu.

Labiau į temą yra klausimas, kuris apklausoje buvo užduotas toliau. Klausimas liečia tos pačios lyties asmenų tėvystę, minimą ir peticijoje. Respondentai turėjo pateikti savo pritarimą teiginiui „Homoseksualios poros vienodai geri tėvai kaip kitos poros“. Čia taip pat žymi dalis apklaustųjų nenorėjo pateikti savo pozicijos – 20% pasirinko atsakymą „nežinau“. Likusiųjų nuomonė gana aiški: 26% stipriai nepritaria teiginiui, 30% tiesiog nepritaria, 12,5% nei pritaria, nei nepritaria. Tik 8,5% išreiškė pritarimą, o kiek daugiau nei 2% teigė stipriai pritariantys minėtam teiginiui.

Aišku, gali būti nuomonių dėl tos pačios lyties asmenų tėvystės, nesutinkančių su šia apklausa. Bet man jau 10 metų keliaujant per ugnį ir gilinantis į šią temą, vis dar esu įsitikinęs, kad egzistuoja svarbūs skirtumai tarp motinų ir tėvų ir kad santykių tipas turi pasekmių vaikams, kurie šiuose santykiuose auginami. Kodėl?

Todėl, kad tariamas „konsensusas“, sakantis, jog tos pačios lyties asmenų auginami vaikai nesiskiria nuo skirtingų lyčių – ypač santuoką sudariusių šeimų – vaikų, yra tikrasis socialinis konstruktas. Istorija apie „skirtumų nebuvimą“ tarp tos pačios lyties ir skirtingų lyčių asmenų auginamų vaikų remiasi dvejomis publikuojamose tyrimuose pasikartojančiomis tendencijomis: (1) slepiamasi už mažų ir nereprezentatyvių imčių; (2) pasitelkiamos analitinės strategijos, garantuojančios šališkiems tyrėjams galimybę „nurašyti“ tuos įkyrius pasikartojančius skirtumus tarp vaikų iš tos pačios lyties ir skirtingų lyčių asmenų namų, pridedant kontroliuojamus kintamuosius.

Šie skirtumai yra svarbūs. Tai, kas pastebima prieš kontroliuojamus kintamuosius, yra svarbu. Statistinių modelių kūrimas, skirtas paslėpti šiuos skirtumus, yra dažna, bet problematiška praktika. 2020 m. atlikta 1,2 milijonų vaikų apklausa (LGBT palankiuose) Nyderlanduose, kurios pirminė žiniasklaidos žinutė skelbė, kad tos pačios lyties tėvai yra geresni nei skirtingų lyčių tėvai, vis tiek atskleidė, jog 55% vaikų, gyvenančių su tos pačios lyties tėvais, kurių dauguma buvo dvi moterys, išgyveno tėvų atstūmimą, kai tuo tarpu tą patį išgyveno tik 19% vaikų, augančių su dviem skirtingų lyčių tėvais. Nestabilumo faktoriaus „kontroliavimas“ siekiant paskelbti tos pačios lyties tėvų pranašumus, yra dažna statistinė praktika, bet dažnai klaidinanti.

Todėl visada naudinga pažvelgti į alternatyvias analizes. Pavyzdžiui, į 2020 m. paskelbtą trijų nacionaliniu mastu reprezentatyvių duomenų iš Jungtinių Valstijų ir Kanados pakartotinę analizę. Ji atskleidė tendenciją, kad vaikų buvimas stabilizuoja skirtingų lyčių porų santykius, bet destabilizuoja tos pačios lyties porų santykius. Santykių iširimas kaip to rezultatas įvyko 43% tos pačios lyties porų ir tik 8% skirtingų lyčių porų. Tyrimo autoriai sutinka, kad „tėvų nestabilumas yra svarbus faktorius, per kurį tėvų seksualinė orientacija daro poveikį vaikų vystymuisi“. Tačiau drąsių socialinių mokslų tyrėjų, įstengiančių eiti prieš konsensusą, yra mažai. Toks elgesys prišaukia bėdą.

Tyrimo autoriai sutinka, kad „tėvų nestabilumas yra svarbus faktorius, per kurį tėvų seksualinė orientacija daro poveikį vaikų vystymuisi“

Jeigu tos pačios lyties santuoka bus įteisinta Ukrainoje, ji bus peršokusi visas centrinės Europos valstybes – Italiją, Čekiją, Lenkiją, Vengriją, ir visas rytų Europos kaimynes, kur tokios santuokos neegzistuoja. Tai būtų prezidento noras įsiteikti agresyviems Vakarų kultūriniams imperialistams, siekiantiems susilpninti santuokos gynėjų stovyklą, susiejant ją su Vladimiru Putinu, kuris neabejotinai paverstų bet kokį tos pačios lyties asmenų santuokos skatinimą į simbolinę motyvaciją tęsti agresiją Donbase.

Nors tos pačios lyties asmenų santuoką galima laikyti LGBTQ teisių šventuoju graliu, tai nebėra galutinis platesnio judėjimo tikslas, bet tarnauja kaip taranas pradėti diegti seksualiai dimorfinį vyro ir moters suvokimą. Progresyviosios jėgos socialiniu konstruktu laiko ne tik santuoką, bet „vyrus“ bei „moteris“, kurie sudaro šias santuokas.

Laisvos Ukrainos išsaugojimas lieka pagirtinu siekiu. Nuteisti Rusijos vadovybę dėl civilių žudymo ir kitų žiaurybių yra teisingas tikslas. Bet didinti dabartinę Ukrainos priklausomybę nuo JAV ir ES vadovybių skatinant jos ideologinę kolonizaciją nepaisant pačių ukrainiečių nuomonės, nėra teisinga. Tai žiauru.

Jeigu karas Ukrainoje iš tiesų yra kultūrinis karas dėl „demokratijos, Ukrainos kultūros – praeities ir šiandienos“, prezidentas Zelenskis turėtų saugoti tai, ką išsaugoti nori jo paties žmonės: santuokos struktūrą ir prasmę, juk tai yra pati socialinės reprodukcijos ir tautų tęstinumo šerdis.

Autorius: Markas Danielis Regnerusas yra sociologas ir Teksaso universiteto Ostine profesorius. Jo pagrindinės interesų sritys yra seksualinis elgesys, santykių dinamika ir religija.

JŠ pagal www.pozicija.org

Pasakyti, kas yra moteris, demokratijų piliečiams darosi vis sunkiau. Iš pradžių šito negalėdavo pasakyti tik radikaliausi kairieji, šiemet tai tapo tiek įprastu iššūkiu, kad atsakyti, kas yra moteris, negalėjo net demokratų kandidatė į JAV Aukščiausiojo teismo teisėjas (paskirta). Sakė, aš ne biologė, kad pasakyčiau. Panašiai kartojo daugybė viešų asmenų, užimančių skiriamus ar renkamus postus. Moterį atpažinti nebedrįstama sporte, teismuose, kultūroje ir dar daug kur, nors tuo pačiu metu kovojama už jos (neatpažįstamos ir neapibrėžtos) teises.

Galiausiai dabar Anglijos bažnyčia oficialiai pareiškė, kad „neturi moters apibrėžimo“ (nuoroda komentare). Turėtų būti nelengva. Reaguodamas į šią beprotybę JAV autorius Mattas Walshas sukūrė filmą „Kas yra moteris?“, kuriame uždavė šį klausimą daugybei eilinių ir neeilinių amerikiečių. Atsakyti jiems sekėsi taip pat sunkiai, kaip ir anglikonų bažnyčiai.

Joks filmas iki šiol neturėjo tokių skirtingų „ekspertų“ ir žiūrovų vertinimų – žiūrovų ypač geri, o ekspertų ypač blogi. Ne vienas filmų recenzijas rašantis autorius pripažino, kad patyrė kitų kritikų spaudimą nerašyti apie šį filmą arba atstūmimą ir pasmerkimą, jeigu apie filmą visgi parašė, kad ir labai kritiškai.

To, kas neatitinka dogmos, negalima net kritikuoti, tai neturi būti aptarinėjama apskritai. Lietuvoje neturime tokio filmo ir dar tarytum neturime tokios problemos, nors per rinkimus kandidatai jau nebegalėjo atsakyti žmonėms gana susijusio klausimo „kiek yra lyčių?“.

Kol dar nepriėjome visiškos beprotybės, suprasti kas ir kodėl vyksta galima lengvai ir paprastai, perskaičius lietuviškai išleistą JAV autoriaus dr. Ryano Andersono knygą „Kai Haris tapo Sale“ (2018). Rekomenduoju. „Nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį.“ Mk 10, 1–12.

Vytautas Sinica

Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventės dieną, JAV Aukščiausiasis Teismas balsų dauguma (6 prieš 3) panaikino liūdnai pagarsėjusį Roe prieš Wade sprendimą, kuriuo buvo suteiktas federalinis leidimas daryti abortus visose JAV valstijose.

Į šį 1973 m. sprendimą visada apeliuoja kairiajai abortų šalininkų organizacijai ir judėjimai, siekdami užkirsti kelią bet kokiems, net menkiausiems abortų apribojimams atskirose valstijose, teigdami, kad jis suteikia tariamą „teisę į abortą“.

Kita vertus, judėjimas „Už gyvybę“ visus šiuos dešimtmečius kovojo už tai, kad šis kairiųjų primestas sprendimas būtų panaikintas visoje šalyje. Dabar ši svajonė, kuri daugelį metų atrodė visiškai nereali, išsipildė! Dabar sprendimas apriboti ar įteisinti abortus perkeliamas į atskiras valstijas.

Tačiau tai didžiulis įvykis ne tik Amerikai, bet ir visam pasauliui! Tai yra precedentas, kad šie kairiųjų sukurti įstatymai, skatinantys kultūrinę marksistinę darbotvarkę, gali būti persvarstomi!

Kaip rašo teisėjas Samuelis Alito: „Mūsų nuomonė nėra pagrįsta požiūriu į tai, ar prenatalinė gyvybė turi kokias nors teises, kurias ji turi po gimimo, ir nuo kurio momento. Priešingai, mūsų oponentų nuomone, žmonėms primetama tam tikra teorija, numatanti teisių įgijimą pagal amžių. Jų nuomone, Konstitucija reikalauja, kad valstybės laikytų, jog vaisius neturi net pačios svarbiausios žmogaus teisės – teisės į gyvybę.“

Mums, katalikams, visa tai vis dėlto rodo, kad šį pavasarį popiežiaus Pranciškaus įvykdytas Rusijos pašventinimas davė dar vieną ir labai reikšmingą vaisių (Sovietų Rusija buvo pirmoji šalis Europoje, įteisinusi abortus, ir jie, be jokios abejonės, buvo viena iš esminių jos klaidų, kaip sakė Fatima, pasklidusių po visą pasaulį). O tai, kad ši liūdnai pagarsėjusi byla buvo peržiūrėta Švenčiausiosios Jėzaus Širdies, neatsiejamos nuo Fatimoje paskelbtos Nekaltosios Marijos Širdies, šventės dieną, yra dar svarbiau! Tokių sutapimų nebūna.

Žinoma, JAV demokratai, vadovaujami nominalaus kataliko Bideno, jau stojo į kairiųjų už abortus pasisakančių organizacijų pusę prieš šį Aukščiausiojo Teismo teisėjų (tarp kurių yra penki ne nominalūs, bet praktikuojantys katalikai) sprendimą, ir pareikalavo, kad jis būtų atšauktas. Tačiau, jie turės sunkiai dirbti, kad tai padaryti, ir net jei jie ketina išplėsti teismą užpildyti jį su kairiųjų, priimti naują Roe-panašų sprendimą (melskimės, kad taip neatsitiks), tai nebus taip lengva… Tuo tarpu sprendimas byloje Roe prieš Wade tapo istorija, todėl turime pagrindo dėkoti Dievui ir su viltimi žvelgti į ateitį.

Daugelyje prieš abortus pasisakančių aktyvistų ir Roe v Wade bylos peržiūros šalininkų plakatų rašoma: „Mes esame karta po Roe“. Ir, visai tikėtina, kad tai yra tiesa! Galbūt prasideda nauja era. Visa tai suteikia vilties!

JŠ

Birželio 17 d. Lietuvos vyskupai kreipėsi į tikinčiuosius su ganytojišku laišku, kurį skelbiame visą.

Brangūs broliai ir seserys,

gera į jus taip kreiptis. Dvasinė brolystė ir seserystė primena mums ryšius, kurie atsiranda šeimoje, o šeimai Bažnyčia visad skyrė daug dėmesio. Šeima – pirmoji ir pagrindinė visuomenės ląstelė, prigimtinė žmogiškoji bendruomenė bei visos visuomenės gyvybinis poreikis. Vienas kitą papildydami vyras ir moteris kuria savo šeimą – „santuoka grįstą natūralią bendruomenę“ (Amoris laetitia, 52).

Šiais laikais ne tik šeimos patiria nemažai iššūkių. Pavojus kyla ir pačiai šeimos sampratai, kurios turinį kartais bandoma keisti siūlant įvairias įstatymų iniciatyvas. Dabar sulaukiame itin daug prašymų įvertinti Seime svarstomo Civilinės sąjungos įstatymo projektą. Klausiama: kaip šis įstatymas dera su Bažnyčios mokymu; ką mes, jūsų ganytojai, galime apie jį pasakyti?

Pirmiausiai užtikriname jus, kad Bažnyčios mokymas apie santuoką ir šeimą nėra pasikeitęs: šeima kyla iš vyro ir moters santuokos, tėvystės ir motinystės ryšių. Taip pat nėra pasikeitęs ir Didysis įsakymas, kuriame sakoma: mylėk kiekvieną artimą kaip save patį.

Nepasikeitė ir tai, kaip Bažnyčia vertina vadinamąsias faktines sąjungas, partnerystes ar tos pačios lyties asmenų sąjungas. Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie konkrečius iššūkius, su kuriais šiandien susiduriama, pabrėžia, kad „faktinių sąjungų ar sąjungų tarp tos pačios lyties asmenų nevalia tiesiog prilyginti santuokai. Nė viena netvirta ar naujai gyvybei uždara sąjunga nelaiduoja visuomenės ateities“ (Amoris laetitia, 52). Tai – Katalikų Bažnyčios, kuriai save priskiria didžioji dalis Lietuvos piliečių, pozicija.

Mes, kaip ganytojai, esame susirūpinę ir norime perspėti tikinčiuosius ir visus geros valios žmones apie pavojus, kurie kyla bandant keisti šeimos ir santuokos sampratą įstatymais, tarp jų – ir dabar svarstomu Civilinės sąjungos įstatymo projektu. Minėtame Civilinės sąjungos įstatymo projekte iš esmės siūloma tai, ko popiežius Pranciškus anksčiau cituotoje apaštališkojo paraginimo Amoris laetitia ištraukoje kviečia nedaryti, – faktines sąjungas ir sąjungas tarp tos pačios lyties asmenų prilyginti santuokai. Negalime pritarti šio įstatymo projektui, iškreipiančiam ir devalvuojančiam santuokos bei šeimos sampratas.

Kai kurie pasaulio kraštai jau yra praėję tokį sampratų kaitos kelią, kuris primena Trojos arklio istoriją. Pradžioje teigiama, kad formalizuojant santykius reikia suteikti kartu gyvenantiems asmenims daugiau teisių; tuomet tai prilyginama šeimos santykiams, jie imami imituoti. Ilgainiui toks reguliavimas pakeičiamas į civilinę santuoką.

Ši kaita ir augantis reguliavimas kelia vis didesnį spaudimą tėvams, trokštantiems auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Palaipsniui imama reguliuoti švietimo įstaigų mokymo turinį, naikinant supratimą, kad šeima, kaip santuoka grįsta natūrali bendruomenė, yra naudinga visuomenei. Šis kelias veda į neginčijamo vyro ir moters lyčių tarpusavio papildomumo principo atmetimą. 

Dar kartą prisiminkime Šventojo Tėvo Pranciškaus žodžius, kuriais jis trokšta atkreipti sampratų kaitos keliu ketinančių eiti valstybių visuomenių dėmesį: „Nė viena netvirta ar naujai gyvybei uždara sąjunga nelaiduoja visuomenės ateities.“ Ant kokių pamatų pastatytume Lietuvos visuomenės ateitį pritarę Civilinės sąjungos įstatymo projekto nuostatoms?

Atsižvelgiant į tai ir siekiant užtikrinti kartu gyvenančių bei santuokos ar tėvystės, motinystės, giminystės ryšiais save nesiejančių asmenų teises, protingas kompromisas būtų priimti tokį įstatymą, kuris šių sąjungų netapatintų su šeima. 

Asmenų, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nenorėtų ar negalėtų sudaryti vyro ir moters santuokos, padėtį galėtų išspręsti Teisės į artimą ryšį įstatymas, kurio projekte numatyta galimybė artimaisiais pripažinti ne tik šeimos ar giminystės ryšiu siejamus, bet ir kitus asmenis. Teisės į artimą ryšį pripažinimas neverčia atsisakyti prigimtinės šeimos sampratos; jis neprieštarauja nei Bažnyčios mokymui apie šeimą, nei šeimos sampratai, apibrėžtai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Skirtingai nei siūloma įteisinti civilinė sąjunga, teisė į artimą ryšį pripažįsta ir saugo ne tik privačiame gyvenime save šeima laikančių asmenų, bet ir tų žmonių, kurie nenori ar negali kurti šeimos, teisinius santykius.

Kaip ir anksčiau, nenuilsdami skatiname jaunuolius apsispręsti tvirtai, gyvybei atvirai santuokai ir šeimai, kad būtų kuo labiau linkstama į Dievo žmonėms siūlomas malones (plg. Amoris laetitia, 35). Be abejo, visuomenėje regime ne tik sutuoktinius, bet ir vienišas mamas ar tėčius, našlaičius, šeimas, kuriose seneliai ar kiti giminaičiai augina nepilnamečius vaikus. Visų šių šeimų narius sieja ne tik bendro gyvenimo ar emociniai, bet ir prigimtiniai kraujo bei giminystės ryšiai, kylantys iš vyro ir moters lyčių papildomumo.

Drauge atkreipiame dėmesį, kad ne visi viešojoje erdvėje ar Seime pasisakantys katalikai, aiškinantys Bažnyčios mokymą, tai daro kompetentingai.  Savo žodžiais bei veiksmais jie kartais klaidina žmones. Norėdami sužinoti, ką sako visuotinė Bažnyčia vienu ar kitu klausimu, nuoširdžiai raginame visus tikinčiuosius gilintis į Šventajame Rašte užrašytą Dievo žodį, įdėmiai skaityti katekizmą, Šventojo Sosto dokumentus.

Brangūs broliai ir seserys, tėvų ir motinų sūnūs ir dukterys! Dėkokime Viešpačiui už šeimas, kuriose užaugome, už visas šeimas, kuriose tėčio ir mamos mylimi augo, auga ar augs kiti vaikai – mūsų šalies ateitis, mūsų būsimieji dvasiniai broliai ir seserys. Melskimės už Lietuvos šeimas ir remkime tik tas įstatymų leidybos iniciatyvas, kurios, leisdamos šeimoms tvirtėti, laiduoja mūsų visuomenės ateitį.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Lietuvos Šeimų Sąjūdis, birželio 21 dieną kviečia į protesto akciją prie Seimo, prieš „Partnerystės – Civilinė Sąjūngos“ įstatymą.

Dabartinė situacija Lietuvoje, kai pačių valdančiųjų yra griaunami valstybės pamatai – skurdinama visuomenė, keliamos net valstybinių įmonių paslaugų, maisto produktų, kuro kainos, krizės laikotarpiu planuojami įvesti nauji mokesčiai ir taip vos beišgyvenant žmonėms, Seime vykstant precedento neturintiems įstatymų stūmimo buldozerio principu procesams – visa tai verčia reaguoti visuomenę ir visuomenines organizacijas. Reaguoti, telktis ir priešintis viskam, kas griauna valstybę. Taip rašoma ir Konstitucijoje. Taip bus daroma ir tikrovėje.

Taip pat Seimo darbotvarkėje birželio 21 dieną numatytas „partnerystės-civilinės sąjungos“ svarstymo sekantis etapas, kuriam griežtą NE taria ne tik LŠS, bet ir daugelis kitų šeimos vertybes palaikančių organizacijų bei didžioji dauguma Lietuvos žmonių. „STOP valdančiųjų buldozeriui !“

Šiuo šūkiu remdamiesi rinksimės birželio 21 dieną, nuo 9 ryto iki 18 valandos prie Seimo automobilių aikštelės esančioje pievoje, tiesiai prieš Seimo posėdžių salės langus, pareikšti, kad mes, t. y. Lietuvos visuomenė, nesutinkame su tuo, ką daro valdančioji dauguma ir Vyriausybė. 

Nesutinkame, prieštaraujame ir priešinsimės tam, ką jie daro, buldozeriu stumdami savo nutarimus, rašoma LŠS pranešime. Nuo 12.00 valandos planuojamas pasisakymų nuo mini-scenos laikas. Yra pakviesti opozicinių Seimo frakcijų atstovai – ar jie dalyvaus, priklausys nuo frakcijų seniūnų pilietinės pozicijos. Jie galės pasisakyti apie tai, kaip mato visą šią situaciją, o žmonės galės užduoti jiems klausimus. Taip pat kalbės visuomeninių organizacijų atstovai, kurie iš anksto suderins tai su organizatoriais. Protesto akcija suderinta su Vilniaus savivaldybe. 

Apie akcijos taisykles: Atvykstantys iš kitų miestų žmonės prašomi statyti automobilius tam skirtose vietose, nes policija įspėjo, jog nesilaikant KET bus išrašomos baudos. Protesto renginys vyks prisilaikant nustatyto 75 m. atstumo nuo Seimo, todėl su plakatais, vėliavomis ir kita atributika prašome nesiartinti prie šio pastato – tai policijos bus laikoma, kaip 75 m. atstumo pažeidimas, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Akcijos metu griežtai draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus ir pasirodyti neblaiviame stovyje. Kilus ekscesams– LŠS apsauga tiesiog pasikvies budinčią policiją. Atributika – lietuviška, Lietuvos valstybės. Ji neturi būti kiršinanti ar suprantama dviprasmiškai. Natūralios-prigimtinės Šeimos vertybės – akcijos sveikintina pozicija. Atsiradusias šiukšles susirenkame patys (kaip visada) – turime rodyti pavyzdį savo vaikams ir  tiems, kas be pavyzdžio to daryti nesugeba.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Birželio 13 – 14 dienomis Lietuvos šeimų sąjūdžio delegacija apsilankė Lenkijoje. Pirmąją vizito dieną susitikta su vienos iš įtakingiausių Europoje tradicinių, tautinių ir krikščioniškųjų vertybių gynimo organizacijos „Ordo Iuris“ vadovybe.

Ordo Iuris veikia analitinio centro – vadinamojo „thinktank“ principu. Lietuvoje taip veikia Sveikatos teisės institutas, atstovaujantis antiglobalistinę visuomenės kryptį ir Laisvosios rinkos institutas, atstovaujantis kairuolišką korporacijų liberalizmą. Ordo Iuris skiriasi tuo, kad užsiima ne viena tema, o visu šeimos, piliečių konstitucinių teisių, valstybingumo gynimo nuo Europos federalizmo klausimų spektru.

Ordo iuris turi konsultacinį statusą Jungtinių Tautų Ekonomikos ir socialinių reikalų taryboje. Ši organizacija yra akredituota Europos Parlamente ir aktyviai dalyvauja priimant įstatyminius sprendimus. Tikrųjų, o ne genderistinių pilietinių teisių ir laisvių klausimais Ordo iuris ne kartą teikė savo išvadas Europos žmogaus teisių teismui, Europos šalių konstituciniams teismams, Venecijos komisijai, Europos Tarybos generaliniam sekretoriui, Europos žmogaus teisių komisarui.

Susitikimo metu susitarta dėl bendros veiklos, numatytos tolesnių veiksmų gairės ir artimiausi tikslai.Kitą dieną susitinkta su 2021 metais Varšuvoje pradėjusio veikti universiteto Collegium Intermarium dekanu ir bendradarbiais. Šis Ordo iuris įsteigtas universitetas vykdo magistro bei tolesnio tobulinimosi studijas tikrųjų, ne genderistinių žmogaus teisių srityje ir sukurtas kaip alternatyva Džordžo Soroso fondų finansuojamiems globalistiniams projektams.

Universitete jau dėsto pasaulinio garso teisininkai iš Europos valstybių ir JAV. Siekiama sukurti Europos antiglobalistinį jaunimo elitą, galintį diskusijose sumalti į miltus bet kurį globalizmo ir genderizmo „autoritetą“ bet kokiu akademiniu lygiu. Studijos mokamos, tačiau daliai gabių, iniciatyvių ir pasiryžusių dirbti pilietinį darbą studentų studijų kaina kompensuojama.

Susitikimo metu patvirtinta galimybė universitete studijuoti Lietuvos jaunimui, sutarta dėl šeimų teises ginančių Lietuvos mokslininkų pakvietimo dalyvauti universiteto organizuojamose ir tarptautinių fondų finansuojamose programose šeimos ir pilietinių teisių gynimo klausimais.

Aptarta Lietuvos šeimų sąjūdžio vieta kuriamoje skėtinėje Europos valstybių šeimų teises ginančių organizacijų struktūroje, ryšiai su kitų šalių organizacijomis. Artimiausiu metu tikrai bus nedidelių, bet daug malonių Lietuvos šeimoms ir nemalonių jos globalistinei valdžiai naujienų, apie kurias nuolat informuosime. Žingsnis po žingsnio įveikiami dideli atstumai.

JŠ pagal Lietuvos Šeimų Sąjūdis

Socialiniuose tinkluose plinta tikinčiųjų iniciatyvos, kurių adresatas – Lietuvos Vyskupų Konferencija. Tikintieji prašo ganytojų pareikšti savo poziciją dėl Seime svarstomo Civilinės sąjungos įstatymo projekto ir politikų katalikų atsakomybės.

Birželio 2 d. Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacija kreipėsi į Lietuvos Vyskupų Konferenciją dėl Lietuvos Katalikų Bažnyčios pozicijos dėl Civilinės sąjungos įstatymo projekto.

„Esame labai susirūpinę dėl Seime svarstomo Civilinės sąjungos įstatymo projekto, kuris lygiai taip pat kaip ir anksčiau teiktas Partnerystės įstatymo projektas, visais atvejais teisiškai pakeistų Lietuvos teisinėje sistemoje priimtą šeimos sampratą – LR Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą, kad šeimos teisinius santykius gali sukurti tik vyras ir moteris, paverstų teisiškai nereikšminga.

Pirmas žingsnis jau žengtas – š. m. gegužės 26 d. LR Seimas pateikimo stadijoje pritarė Civilinės sąjungos įstatymo projektui ir kitas balsavimas Seimo salėje numatytas jau birželio 21 d.

Priimame homoseksualius asmenis ir suprantame valstybės pareigą spręsti jų praktines problemas ir tai padaryti galima įteisinus Susitarimą dėl bendro gyvenimo ir įtvirtinus artimųjų sąvoką Civiliniame kodekse, kuris nekeičia prigimtinės šeimos sampratos.

Civilinės sąjungos įstatymo projektas mums, tėvams, kelia pagrįstą grėsmę tikėjimo laisvei ir krikščioniškajam mokymui apie asmens lytiškumą. Įteisinus vienalyčių porų sąjungas, netektume būtinųjų gynybos priemonių, užtikrinančių tėvų teisę ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus.

Nuodėmė, įtvirtinta įstatymu, neabejotinai prisidėtų ir prie paties nuodėmingo reiškinio plitimo. Prigimtinių tiesų paneigimas, įtvirtintas valstybės teisėje, griauna pačią visuomenės sąrangą ir yra pražūtinga visai krikščioniškajai civilizacijai.

Matydami, kaip save praktikuojančiais katalikais prisistatantys Seimo nariai ir net kai kurie Bažnyčios atstovai manipuliuoja krikščioniškos meilės samprata, savanaudiškai interpretuoja Popiežiaus žodžius, iškreipdami katalikų Bažnyčios mokymą, savo ganytojų prašome išreikšti viešą Lietuvos Vyskupų Konferencijos poziciją, nubrėžiančią aiškią ribą tarp laisvės pasirinkti ir grėsmės viešosios dorovės audiniui,“ – sakoma asociacijos pirmininkės Violetos Vasiliauskienės pasirašytame dokumente.

Šiuo tekstu savo feisbuko paskyrose pasidalino kardinolas Sigitas Tamkevičius ir vyskupas Jonas Kauneckas.

Pabrėžiama katalikų politikų atsakomybė

Kitas platinamas raginimas vyskupams yra be organizacinės autorystės. Jame teigiama:

„Šiuo metu Katalikų Bažnyčioje vyksta sinodinis procesas, skatinantis visapusišką tikinčiųjų įsijungimą į Bažnyčios gyvenimą, sprendimų priėmimą. Todėl drįstame į Jus kreiptis, prašydami Jūsų ganytojiško dėmesio klausimu, kuris šiuo sunkiu Europai metu skaldo mūsų visuomenę ir didina nereikalingas įtampas.

Mums kelia nerimą, kad pastaruoju metu Seime vėl bandoma įgyvendinti vienalyčių sąjungų idėją. Mus nemaloniai nuteikia, kad šis gyvenimo būdas yra prilyginamas prigimtinės šeimos egzistavimui. Kūrėjo vizijoje šeima yra grindžiama vyro ir moters sąjunga bei papildomumu. Visos kitos žmonių bendrabūvio formos yra reliatyvios šiai pirminei Viešpaties vizijai.

Tenka konstatuoti, kad tarp Lietuvos katalikų mūsų minimu klausimu braunasi sumaištis. Viešojoje erdvėje vis pasirodo tiek gerai žinomų pasauliečių, tiek dvasininkų pasvarstymai, kad Civilinės sąjungos įstatymas yra pati tinkamiausia išeitis iš susidariusios situacijos. Dažnai remiamasi Šv. Tėvo autoritetu, jo pastoraciniais veiksmais ir pasisakymais, tuo kuriant regimybę, kad Bažnyčia keičia savo požiūrį į homoseksualumo reiškinį.

Negana to, tarp aktyvių šio įstatymo projekto palaikytojų yra politikų, pristatančių save praktikuojančiais katalikais. Jie tradicinio katalikiško požiūrio bendratikius priskiria Kremliaus vertybių platintojams, taip juos marginalizuodami ir žemindami. Vienalyčiai seksualiniai santykiai neturi nieko bendro su Vakarų vertybėmis. Tokie santykiai yra paprasčiausias narkotinis atsipalaidavimo būdas, tęsiantis senovės Romos ir komunistinės Rusijos seksualinių sutrikimų tradicijas.

Todėl, pasitikėdami per vyskupo šventimus Jums suteikta išmintimi, prašome išaiškinti:

1) Ar paskutiniais metais pasikeitė Katalikų Bažnyčios mokymas apie homoseksualius santykius?

2) Ar katalikams nebegalioja 2003 birželio 3 d. Tikėjimo mokymo kongregacijos paskelbtas dokumentas „Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“, kuriame, be kita ko, teigiama, kad „Sutuoktinių poras pilietinė teisė teisiškai pripažįsta, nes jos laiduoja kartų seką ir todėl yra didžiulio viešojo intereso objektas. Homoseksualiosioms sąjungoms, priešingai, ypatingo teisinės sistemos dėmesio nereikia, nes jos tokio vaidmens bendrojo gėrio labui nevaidina“?

3) Ar katalikai politikai, kaip minima tame pačiame dokumente, dar yra morališkai įpareigoti „aiškiai bei viešai pareikšti savo nepritarimą ir balsuoti prieš tokį įstatymo projektą“ ir, ar Seimo narių katalikų atsakomybė elgiantis priešingai yra didesnė, nes jie negali pasiteisinti nežinojimu?

4) Kaip katalikai turėtų elgtis, būdami įsitikinę, kad minėtas įstatymo projektas kėsinasi kenkti šeimos sampratai ir valstybingumo pagrindams?

Draudimas iki savo politinės pozicijos pakeitimo priimti šv. Komuniją šiuos Seimo narius „prablaškytų“. Kitų argumentų jie nesuprato ir nesupras. Pasikliaudami Jūsų dvasine įžvalga ir išmintimi, laukiame Jūsų žodžio,“ – teigiama tikinčiųjų kreipimesi.

Pasirašytą tekstą siūloma siųsti adresu: vyskupu.konferencija@yahoo.com

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Penktadienį posėdžiavusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Taryba nepritarė valdančiųjų rengtam susitarimo tarp parlamentinių partijų dėl užsienio politikos projektui. Priežastis – partnerystės įstatymas, kuris įtrauktas į Seimo darbotvarkę.

Tarybos posėdyje buvo išsakyta pozicija, kad svarbiausia problema, kurią mes turime šiandien Lietuvoje, – mūsų saugumas. Be abejonių, čia mes visi sutarėme ir pateiktas susitarimo dėl gynybos tekstas mums priimtinas, jame yra integruotos visos mūsų siūlytos pastabos ir mūsų taryba jam vienbalsiai pritarė. Taip pat pritarė tam, kad aš jį pasirašyčiau.

Tik tiek, kad pritarė ir mano siūlymui kelti klausimą, kodėl valdančioji dauguma, kviesdama mus pasirašyti susitarimą, kartu teikia įstatymų projektus, kurie priešina mūsų visuomenę, priešina partijas, susipriešina Seimo nariai, netgi tose pačiose partijose, turiu omeny, konservatorių partiją ir taip toliau? Tai buvo šnekėta tarybos posėdyje ir nė vienas mūsų tarybos narys prieš šitą mano siūlymą nėra balsavęs.

Šiandien Naisiuose mačiau penkis ukrainiečius aktorius ir ukrainietį režisierių. Jie Naisiuose stato spektaklį kaip Naisių vasaros teatro ukrainiečių trupė.

Ir aš jam negalėjau išaiškinti, kaip Lietuvoje, esant karui Ukrainoje, esant tokiai geopolitinei įtampai, yra svarstomi tokie beprasmiai, mažos svarbos dalykai kaip partnerystė, kaip narkotikų dekriminalizavimas ir taip toliau. Tai paprasčiausiai gėda.

Kaip paaiškinti, kad mūsų politikai, kurie, apsimeta esantys patriotai, iš tikrųjų svarsto įstatymus, kurie visus tik priešina, o ne jungia. Mes ir pasakėme – jeigu Seimas šituos įstatymus atmestų arba atidėtų svarstymą iki nepaprastosios padėties panaikinimo, iki karo pabaigos, tokiu atveju aš iš karto pasirašau tą pačią minutę.

Seimo pirmininkė dabar jums pasakytų garsiai, kad tie įstatymai nebus svarstomi, mano parašas iš karto yra. Tai čia yra esmė, ką mes pasakėme: nedarykite to, kas priešina žmones. Kai vaidinate patriotus ir sakote, jog jums svarbu, kad Ukraina laimėtų karą, kodėl šituo atveju padarote taip, kad mūsų visuomenė susipriešina, užuot buvę vieningi, siekę to paties tikslo, – kad laimėtų Ukraina ir kad mūsų valstybė būtų saugi.

Civilinei sąjungai, tokiai formai, kokia yra siūloma, nepritaria dauguma Lietuvos gyventojų, tai yra faktas. Mes kaip šešėlinė vyriausybė pasikvietėme užsienio ekspertus ir bandėme išsiaiškinti, kaip tai vyko kitose Europos Sąjungos šalyse.

Faktas yra tas, kad kitose Europos Sąjungos šalyse buvo einama tuo pačiu keliu. Bandoma įteisinti kuo artimesnę tradicinei šeimai civilinės sąjungos formuluotę ir po to kreipiamasi į Europos Žmogaus Teisių Teismą – aišku, aš pirmiausia šneku apie kitas valstybes, kur buvo taip padaryta – kad tai prieštarauja žmogaus teisėms ir yra diskriminuojami vienos lyties žmonės, kurie sukuria šeimas, ir visur teismas priimdavo sprendimą leisti įvaikinti vaikus ir taip toliau.

Mums ekspertai, ne mes patys sugalvojome, papasakojo, kad ir mes lygiai toje pačioje situacijoje atsidursime, jei tik duosime nors mažiausią progą kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, nes formuluotės yra panašios. Tą sako Saudargas, tą sako ne Karbauskis. Jeigu norite, klausykitės konservatorių, tų žmonių, kurie save vadina krikščionimis demokratais, jie tai sako ir tai yra tiesa. Tai yra tiesa ir mes šitoje vietoje stovime kaip mūras.

Mūsų visi Seimo nariai balsuoja prieš tokias formuluotes ir mes darysime viską, kad civilinės sąjungos formuluotė, artima šeimai, nebūtų įteisinta Lietuvoje.

JŠ pagal www.lrt.lt

LRT paskelbė vadinamąjį tyrimą pavadinimu „LRT tyrimas. Lietuvos „penktoji kolona“: Rusijos propagandą platina šeimos gynėjai, sektos ir knygų apie Staliną leidėjai“. Vienas iš šių skleidžiamų pusiau tiesų tikslų – apšmeižti tradicinės šeimos gynėjus, kurie niekada nepalaikė Rusijos imperinių siekių.

Straipsnyje nenaudojami jokie tikslūs duomenys, o grafinis dizainas klaidina skaitytoją, teigdamas, kad, pavyzdžiui, Lietuvos šeimų sąjūdžio narių ryšiai įrodo jų prorusiškumą.

Mįslingais pasiūlymais siekiama priversti skaitytoją manyti, kad geriau neturėti jokių reikalų su šeimos gynėjais, nes jie neva susiję su Rusija.

Lietuvos televizijoje, kurioje dirba „profesionalūs žurnalistai“, sunku rasti bent kiek objektyvumo. Jų užsakovų užduotis aiški: diskredituoti normalios šeimos šalininkus.

Neaišku, kaip šių „plunksnos virtuozų“ galvoje galima suderinti buvimą Rusijos pusėje su tradicinės šeimos gynimu Lietuvoje? Būti Rusijos pusėje, kuri žudo ukrainiečių šeimas? Arba kaip galima nepalaikyti ukrainiečių, kovojančių už savo valstybę, o priešus vadinti nekorektišku žodžiu, reiškiančiu priklausymą tam tikrai seksualinei mažumai.

Tai, ką daro Lietuvos televizija, yra klaidingos alternatyvos kūrimas. Klaidinga alternatyva – tai situacija, kai skaitytojas verčiamas palaikyti vieną iš dviejų blogų variantų. Jei esate ne už LGBT, o už normalią šeimą, vadinasi, palaikote Rusiją ir visus jos karių padarytus nusikaltimus. Jei esate prieš Rusiją, vadinasi, palaikote LGBT, abortus ir visas Vakaruose vykstančias blogybes.

Tik tikri krikščionys ir patriotai neturėtų rinktis mažesnio blogio. Nepalaikome Rusijos agresijos prieš Ukrainą! Mes taip pat esame prieš genderizmo ideologiją! Esame už normalią suverenios ir nepriklausomos Lietuvos raidą!

Jonas Šaulys

Pasirašyk peticiją prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą! Reikalaujame Seimo narių atmesti partnerystės įstatymą!

Jau ne vienerius metus Lietuvoje bandoma įstatymu įtvirtinti, kad šeima galima ne tik tarp vyro ir moters. Tam Seimas vis pakartotinai svarsto vienalytės partnerystės (Seime ir teismuose dar vadinamos civiline sąjunga, tačiau visais atvejais teisiškai reiškiančios „šeimos“) įteisinimo projektus. Iki šiol nė karto nepavyko jų priimti, o prie to prisidėjo ir visuomenės – jūsų visų – susitelkimas.

Rusijai užpuolus Ukrainą ir Lietuvoje net galiojant nepaprastajai padėčiai pagrįstai tikėtasi, kad bent tokiu metu bus siekiama santarvės ir atidedami tokie kiršinantys visuomenę, valstybės vertybinius pamatus keičiantys siūlymai.

Tačiau valdžia elgiasi priešingai. Projektas, įteisinantis homoseksualų partnerystę, numatytas svarstyti Seime jau šį pavasarį. Dar daugiau, valdančiosios Laisvės partijos atstovai patys skleidžia peticijas, kuriomis Seimo nariai būtų raginami išduoti savo pažiūras ir balsuoti už homoseksualių „šeimų“ įteisinimą. Radikali už seksualinių mažumų reikalavimus kovojanti organizacija, Lietuvos žmogaus teisių centras, paskelbė to reikalaujantį atvirą laišką Seimo nariams, kurį netruko pasirašyti 10 000 žmonių.

Homoseksualų partnerysčių šalininkai nesikuklina skelbti, neva vyro ir moters šeima yra sovietinė vertybė, o nepripažinti vienalyčių šeimų – ėjimas kartu su Putinu ir Kremliumi. Toks atviras melas turėtų priversti Lietuvos žmones gėdytis savo pažiūrų.

Žinia, niekas nenori būti „su Kremliumi“. Beveik visa Lietuvos visuomenė vieningai palaiko nuo agresoriaus didvyriškai besiginančią Ukrainą. Tačiau kartu beveik visa Lietuvos visuomenė vieningai pasisako už tai, kad šeima galima tik tarp vyro ir moters. Lietuvos visuomenė nepritaria homoseksualų partnerystėms. Nepritaria lygiai kaip tam nepritaria Ukrainos, Lenkijos ir daugybės kitų šeimą ir tradicijas branginančių kaimyninių šalių žmonės.

Šeima tik tarp vyro ir moters tūkstančius metų buvo būtent vakarietiškų Europos šalių, o taip pat ir Lietuvos gyvenimo pagrindas. Vyro ir moters šeima yra Europos šerdis. Melas, kad toks požiūris – tai Kremliaus požiūris, priešina Lietuvos visuomenę ir žemina daugumą Lietuvos žmonių.

Atėjo laikas Lietuvos piliečiams garsiai tai pasakyti. Demokratinėje Lietuvoje šis balsas privalo būti išgirstas.

Mes, žemiau pasirašiusieji, nepritariame partnerystės įteisinimui, nes šeima galima tik tarp vyro ir moters. Žmogus sukurtas kaip vyras ir moteris, lytys papildo viena kita, o jų bendrystė vienintelė leidžia atsirasti naujai gyvybei ir išlikti žmonijai. Politikai negali palaikyti šią tiesą neigiančių įstatymų. To moko ne tik Bažnyčia.

Daugybė tyrimų rodo, kad vaikams geriausia augti stabilioje šeimoje su tėvu ir motina. O stabiliausios yra vyro ir moters santuoka sukurtos šeimos. Valstybė turėtų padėti šeimoms ir skatinti santuoką bei tėvystę, o ne kurti kitokias, žmogaus prigimčiai prieštaraujančias šeimos formas. Vaikų geriausi interesai ir ateities kartos turėtų būti svarbiausias teisingos valstybės rūpestis.

Reikalaujame Seimo narius balsuoti prieš bet kokius vienalytės partnerystės įteisinimo projektus, o savo pastangas sutelkti į rūpestį sukurti kuo geresnes sąlygas vyro ir moters šeimos bei vienišiems tėvams pradėti ir auginti vaikus. Lietuvos ateitis jūsų rankose!

Jeigu pritariate šiam tikslui, pasirašę peticiją taip pat paremkite mūsų veiklą jums priimtino dydžio auka. Su jūsų pagalba ne tik galėsime plačiau paskleisti žinią apie šią peticiją ir realiai pakviesti ją pasirašyti daugiau žmonių, bet ir parengsime bei visiems Seimo nariams išplatinsime išsamius argumentus, kodėl negalima pritarti vienalytės partnerystės įteisinimui, o vietoje to būtina ginti vyro ir moters šeimą.

Tai ne pirmas Krikščioniškosios kultūros instituto veiksmas kovoje už prigimtinę vyro ir moters šeimą. 2019 metais surinkome 21 800 Lietuvos piliečių parašų prieš LGBT Pride eitynes Vilniuje. Konstitucija numato, kad viešieji renginiai gali būti ribojami, jeigu prieštarauja visuomenės dorovei, o „Vilmorus“ apklausos tais metais parodė, kad tokio prieštaravimo dorovei neįžvelgė vos 20 procentų piliečių.

Nors sulaukiame puolimo, nesitraukiame iš kovos už vyro ir moters šeimą ir dabar. Šioje kovoje bet kokio dydžio parama yra naudinga ir svarbi. Tik kartu galime sustabdyti šį vis stiprėjantį puolimą prieš šeimą, tikėjimą ir patį žmogų. Ačiū jums!

Pasirašykite peticiją prieš partnerysčių (civilinių sąjungų) įteisinimą: www.seimospeticija.lt

Lietuvos Seimas vėl svarstys klausimą dėl tos pačios lyties asmenų partnerystės, naujame projekte vadinamos „civilinėmis sąjungomis“.

Nors iš projekto buvo išbraukti labiausiai prieštaringi teiginiai ar veiksmai, galintys įrodyti „lygiavertį tradicinės šeimos statusą“, „emocinį ryšį su vaikais“, ir pakeistas pats pavadinimas, tačiau ne paslaptis, kad visa tai daroma tam, kad ateityje būtų žengtas dar vienas žingsnis į priekį ir pasiekta lygybė su tikra santuoka. Lygiai pagal seną bolševikų, leniniečių, revoliucinį principą: vienas žingsnis atgal, du žingsniai pirmyn.

Liberalai manė, kad prieš metus piliečių pasipriešinimas partnerystės projektui neleis dabar be problemų pritarti tam pačiam projektui. Todėl jie nusprendė išbraukti visus aktualiausius simbolinius elementus, pasitelkdami pakeistą naratyvą, kad įstatymo projektu siekiama tik reguliuoti nuosavybės, socialinius ir kt. klausimus.

Ši manipuliacija pasireiškia tuo, kad teigiama, tarsi santuoka nėra pagrįsta materialiais pagrindais ir tarsi vadinamųjų civilinių sąjungų šioje srityje prilyginimas santuokai nėra jos prilyginimo visais aspektais pradžia.

Todėl vienintelis būdas atmesti šį amoralų įstatymą yra atviras masinis pasipriešinimas. Tiesa, šis pasipriešinimas bus veiksmingas tik tuo atveju, jei politikai matys, kad didelė visuomenės dalis (nebūtinai dauguma) prisijungė prie protesto ir atvirai reiškia savo neigiamą nuomonę šiuo klausimu.

Todėl kreipiamės į visus savo skaitytojus: vienykitės ir atvirai išreikškite savo nepritarimą. Lietuvai to reikia, negalime leisti įteisinti vadinamųjų „civilinių sąjungų“. Su Dievu pirmyn!

Jonas Šaulys

2021 metų gegužę pateiktas „Partnerystės“ įstatymas savo esme buvo prilygintas santuokai tarp neįvardintos lyties asmenų, jis apėmė ir skirtingų lyčių asmenų partnerystę ir tos pačios lyties asmenų partnerystę. Teigiama, kad šiandien šis projektas yra pataisytas, tačiau, kadangi pataisyto jo dar niekas nematė, pateikiame jums pirminį jo variantą XIVP-537. užregistruotą 2021-05-21 d.

Tačiau partnerystės ten buvo/yra – mažai. Daug daugiau santuokos elementų, kuo galima įsitikinti peržvelgus atskirus jo punktus. Iš esmės, šio įstatymo apimami įsipareigojimai vieno asmens kitam – draudžia bet kuriam iš „partnerių“ susituokti su trečiuoju asmeniu, kas preziumuoja, kad asmuo JAU yra susituokęs arba jo socialinis-teisinis statusas prilygsta santuokai. Taip pat leidžia pasikeisti pavardę pagal turimą partnerio ir ją išlaikyti „partnerystę“ nutraukus.

I skyriaus 4 straipsnio 3 punktas: 3. Įregistravęs partnerystę ir jos nenutraukęs asmuo negali sudaryti santuokos ar registruoti partnerystės su kitu asmeniu.

Neskaitę įstatymo pilnumoje, pasakytume, kad kalba eina apie santuoką.

Iš to galima daryti visai aiškią išvadą, kad šį įstatymo projektą pateikę asmenys tiesiog siekė apeiti Konstitucijos 38 straipsnį, kuriame aiškiai rašoma, kad „Santuoka sudaroma laisvu Vyro ir Moters“ susitarimu. Jokių kitų išimčių nėra.

Todėl santuoką pervadinę į „Partnerystę“, o sutuoktinius į „partnerius“, ir palikę santuokinius asmenų įsipareigojimus vienas kitam – siekia dubliuoti santuokos įstatymą.

Labiausiai stulbina tai, kad šį įstatymą siekia prastumti aukščiausia šalies valdžia – Seimo pirmininkė, premjerė, ministrai…

II skyriaus detalės: 6 straipsnis. Partnerių pareigos vienas kitam 1.Partneriai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai ir materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų galimybes, prisidėti prie bendro partnerių gyvenimo ar kito partnerio poreikių tenkinimo. 2. Jeigu vienas partneris dėl objektyvių priežasčių negali pakankamai prisidėti prie bendrų partnerių poreikių tenkinimo, tą pagal savo galimybes turi daryti kitas partneris.

Kaip matome, visi principai – tai šeimos gyvenimo principai – tai nėra partnerystė tikrąja to žodžio prasme. Ir kalbos apie tai, kad tokia partnerystė būtų kažkuo svarbi heteroseksualiems asmenims – neturi jokio pagrindo – santuoką jie gali sudaryti ir normaliu būdu, kam jiems ją vadinti partneryste ir gyventi tomis pačiomis sąlygomis kaip susituokus.

7 straipsnis. Partnerių pavardė 1.Abu partneriai turi teisę pasilikti iki partnerystės sudarymo turėtą savo pavardę, pasirinkti kito partnerio pavardę kaip bendrą pavardę arba pasirinkti dvigubą pavardę, kai prie savo pavardės prijungiama partnerio pavardė. 2. Nutraukus registruotą partnerystę, partneris turi teisę pasilikti iki partnerystės sudarymo turėtą pavardę ar partnerystės galiojimo metu turėtą pavardę.

Pasirodo, įregistravus partnerystę, staiga tampa įmanoma pasikeisti pavardę, kaip santuokoje, nors žodelis „kaip“ čia jau visiškai ne vietoje – tai yra tikrų tikriausia santuoka.

III skyrius: 9 straipsnis, 3 punktas „3) įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo patvirtinamas vieno iš partnerių vienašališkas prašymas nutraukti registruotą partnerystę;“

Kitaip tariant, norint nutraukti „Partnerystę“ vienašališkai – reikalingas teismo sprendimas, jei kita pusė nesutinka.

10 straipsnis, 3 punktas 3. Partneris, norėdamas nutraukti partnerystę vienašališkai pateikia savo gyvenamosios vietos teismui prašymą dėl partnerystės nutraukimo. Prašyme privalo būti nurodyta, kaip pareiškėjas įvykdys savo pareigas kitam partneriui ir bendriems nepilnamečiams vaikams, jeigu tokių yra.

Tačiau, net jei nėra jokių bendrų vaikų, skyrybų klausimą spręs teismas.

Kiekvienas gali perskaityti šio įstatymo projektą ir įsitikinti, kad jis yra paprasčiausios santuokos dublikatas, su nedideliais pataisymais, nuoroda yra čia.

JŠ pagal www.infa.lt

JAV žiniasklaidoje jau kelias dienas svarbiausia tema – nutekintas Aukščiausiojo Teismo sprendimas panaikinti 1973 metais to paties teismo įsteigtą „teisę į abortą“.

Paviešintame dokumente nedviprasmiškai sakoma, kad niekur Konstitucijoje nei tiesiogiai, nei tarp eilučių nėra prielaidų teisei į abortą, priešingai, visa JAV teisės istorija nuo bendrosios teisės iki sukuriant valstybę iki pat 1973 metų traktavo abortą kaip nusikaltimą ir numatė už jį bausmes. Paskelbti abortą žmogaus teise tad yra visiškas Konstitucijos iškraipymas, sako teismas. Tokiu sprendimu būtų visiškai perrašomas (overruled) ankstesnio teismo sprendimo precedentas, o tai daroma labai retai. Visgi panašu, kad teismas įsitikinęs.

Oficialaus sprendimo laukiama birželio pabaigoje, teoriškai jis dar gali keistis, jeigu kuris iš penkių jį palaikančių teisėjų atsimestų nuo dabartinės savo pozicijos, tačiau tai mažai tikėtina ir jau dabar šis klausimas tampa vienu svarbiausių rinkimų artėjančių lapkričio JAV Kongreso rinkimų klausimų.

Tampa, nes „teisės į abortą“ panaikinimas jokiu būdu nereiškia, kad Aukščiausiasis Teismas visoje JAV uždraudžia abortus. Jis išvis nieko neuždraudžia. Būtent abortų paskelbimas teise draudė valstybei ar atskiroms valstijoms spręsti, kaip reguliuoti abortų klausimą. Dabar šiuo sprendimu abortai grąžinami įstatymų leidėjams – skirtingos valstijos laisvos juos drausti, riboti ar leisti pagal pageidavimą. Jau dabar aišku, kad apie pusę valstijų abortus draus arba itin griežtai ribos, kita pusė – leis kaip leidusi. Devynios demokratų amžiais valdomos valstijos leidžia abortus iki pat kūdikio gimimo. Dėl numatomo Aukščiausiojo Teismo sprendimo tai niekaip nepasikeis.

Tačiau amerikiečiams, kuriems abortų klausimas svarbus, dabar tai tampa svarbu ir rinkimuose – nuo to, ką išrinksi, priklauso, ar valstijoje bus leidžiami abortai. Kad abortai būtų įteisinti visų JAV mastu, tam reikėtų 60-ties palaikančių balsų JAV Senate. Jokios rinkimų prognozės nežada, kad galėtų taip nutikti. Tad spręs valstijos ir spręs labai įvairiai.

Pati JAV visuomenė irgi yra šiuo klausimu pasidalinusi faktiškai per pusę: vos daugiau nei pusė gyventojų yra už abortus pagal pageidavimą, kaip yra dabar, likusiųjų didesnė dalis už griežtus ribojimus (abortai tik kraujomaišos, išprievartavimo, pavojaus sveikatai atveju) ir mažesnė dalis už visišką draudimą.

Vytautas Sinica

www.facebook.com/SinicaVytautas

Žmonės klausia ar „suveikė“ Popiežiaus ir pasaulio vyskupų atliktas Rusijos paaukojimas Nekaltajai Marijos širdžiai arba kada jis „suveiks“?

Tiesą sakant, kai atsakinėdamas suvedžiau į analizę tuos skaičius ir datas ir mane patį pritrenkė jų paralelės ir simbolizmas, iki tol apie tai nepagalvodavau – paskaitykite. Tik Dievas žino tiksliai, kiek paaukojimas „suveikė“, o mes ar mūsų vaikai nors ir apytiksliai, bet tikriausiai įspūdingai tai pamatysime, tačiau galbūt ir po kelių mėnesių ar metų. Tokią išvadą galime daryti iš buvusių Rusijos ar pasaulio „pusiau pašventimų“ pasekmių:

1) 1952 Rusijos „pusiau pašventimas“ (neįvykdant visų Dievo Motinos sąlygų – be visų vyskupų ir t.t.) Nekaltajai Marijos Širdžiai, [Pijaus XII apaštaliniame laiške „Sacro vergente anno“, skirtame Rusijos tautoms 1952 liepos 7 d.] ko gero „suveikė“ per beveik metus 1953 m. kovo 5 pačių komunistų nužudytas Stalinas, siekęs visą pasaulį paversti savo ateistine imperija ir arčiausiai priartėjęs prie šio tikslo;

2) 1982 gegužės 13 d. „pusiau pašventimas“ (neįvykdant visų Dievo Motinos sąlygų) – tais pat metais lapkričio 10 miršta Brežnevas – baigiasi paskutinis SSRS stabilumo laikotarpis ir prasideda etapas, kurį anglų Wikipedia vadina „1982–1991: Decline and collapse“ („Nuosmukis ir žlugimas“) ;

3) 1984 m. – 1982 m. PASAULIO paaukojimo ir pašventimo akto atnaujinimas 1984 kovo 25 d. aikštėje priešais Šv. Petro baziliką Romoje – abu pastarieji aktai vyko, net neminint Rusijos vardo ir neįvykdant daug sąlygų. Bet vis dėlto Paskutinis SSRS lyderis pats prisipažinęs esąs ateistu, greičiausiai masonų struktūrų narys, nenorom sugriovęs ateistinę imperiją M. Gorbačiovas tampa komunistų partijos generaliniu sekretoriumi beveik lygiai po metų 1985 m. KOVO 11 (!).

Lygiai po 5 metų (!) 1990 m. KOVO 11 pirmoji respublika, vienintelė katalikiška respublika Sovietų Sąjungoje ima griauti šią blogio imperiją pradėdama „nepriklausomybių paradą“. 

Taigi nors tai ir nebuvo tinkami Rusijos paaukojimai, Dievas atlygino net ir šias per silpnas pastangas. O kol jos „suveiks“ reikėjo laukti mėnesius, metus, o galutinio ateistinės imperijos sugriuvimo nuo 1984 m. paaukojimo reikėjo laukti beveik 7 metus (nors tokio masto lūžiui tai nedaug) – iki 1991 gruodžio 8 (!) d. susitarimų, pasirašytų ir ne bet kur, o Baltvyžių – Belovežo girioje, kur mėgo medžioti ir net rengti slaptus susitarimus prieš karo žygius Jogaila ir Vytautas Didysis,

Dar daugiau, gruodžio 8 – tai Švč. M. Marijos NEKALTOJO PRASIDĖJIMO ŠVENTĖ! Dievo Motina, kuri apsireiškusi Lurde pasakė „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“ – pati Nekaltybė, pats tyrumo ir nekaltumo principas, nugali šių laikų purvą ir blogį – liberalizmą ir jo atšakas įskaitant ir socializmą, sukėlusį pasaulinius karus istorijoje nebūtas dešimčių milijonų kūnų ir sielų skerdynes, blogį kuris kyla iš bedievystės.

Gruodžio 25 d. atsistatydino likęs prezidentu be valstybės Michailas Gorbačiovas – per Šv. Kalėdas, Dievo Sūnaus įsikūnijimo, kad išgelbėtų žmoniją, dieną.

Taigi dabar, kai Rusija paaukota, įvykdžius praktiškai visas Dievo Motinos sąlygas (išskyrus abejones ar įvykdyta sąlyga visoje Bažnyčioje įvesti privalomą atgailos pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai pirmaisiais mėnesių šeštadieniais), reikia tikėtis dar didesnio pasaulio istorijos lūžio nei Sovietų sąjungos žlugimas.

Jei Dievas laikys kad paskutinė sąlyga įvykdyta, tai turėtų būti galutinis Fatimos Dievo Motinos pranašysčių įvykdymas – Rusijos atsivertimas į katalikų tikėjimą ir jo skleidimas visame pasaulyje gydant liberalizmo klaidą ir jos žaizdas, o jei laikys dar neįvykdyta, tai ko gero vistiek vyks labai rimti poslinkiai ta linkme, kurie apsivainikuos galutine sėkme pašventus Rusiją paskutinį kartą ir tobulai.

Kaip ir buvusių (netobulų) pašventimų atveju tai gali būti gana ilgas procesas. Didingi procesai neretai vyksta ištisus mėnesius ir metus. Bet jau dabar vos po mėnesio po Rusijos pašventimo kovo 25 d. Jau ir dabar net visai nekrikščioniški analitikai kalba apie jau vykstantį ir ypač būsimą lūžį Rusijos ir viso pasaulio istorijoje. Dabar permąsto savo istoriją, praeitį dabartį ir ateitį ir daug iškilų Rusijos žmonių.

Šarūnas Pusčius

pagal publikaciją feisbuke.

Vilniaus miesto savivaldybė uždraudė Lietuvos šeimų sąjūdžiui gegužės 15-tąją surengti Vingio parke Didįjį šeimos gynimo maršą 2022 – tradicinių šeimų šventę, paminint Tarptautinę šeimos dieną. Tačiau tą pačią gegužės 15-tąją organizacijai „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ renginiui „Visos šeimos – svarbios“ Katedros aikštėje visi reikiami suderinimai duoti.

Patyčios iš tradicinių vertybių, prigimtinės šeimos ir konstitucinių piliečių teisių tęsiasi. Lietuvos teritoriją laikinai administruojantys asmenys imasi grubaus teisinio nihilizmo ir dvigubų standartų taikymo, šiurkščiai pažeisdami konstitucines piliečių teises ir laisves.

Dar po poros savaičių, birželį Vilniuje numatomas 5 dienas truksiantis LGBT Pride festivalis su paradais, koncertais, eitynėmis, vakarėliais ir šokiais, filmų peržiūromis, ambasadų ir užsienio delegacijų dalyvavimais, konferencijomis. Suderinimai tam renginiui taip pat gauti, o Vilniaus miesto meras R.Šimašius asmeniškai jau užsiima reklama ir kviečia svečius iš viso pasaulio.

Neabejojame, kad būtent tuo metu, reklaminei propagandinės žiniasklaidos isterijai pasiekus piką, yra planuojamas ir „partnerystės“ bei kitų antikonstitucinių įstatymų, iki kritinės ribos supriešinsiančių visuomenę, svarstymas ir priėmimas Seime.

Valdantieji galvoja, kad Lietuvos šeimų sąjūdis, nubaustas didžiulėmis baudomis už Didįjį šeimos gynimo maršą 2021, kurios dar nebaigtos mokėti, tiesiog nebeturės renginiui lėšų. Jie tikisi, kad Lietuvos žmonės susitaikė su viskuo, išsigando, tylės ir ištvers tolesnes patyčias iš savo šeimų, savo vaikų ir savo valstybės ateities.

Remtis galime tik savo pačių turimais ištekliais ir pajėgomis, tačiau mūsų yra absoliuti dauguma ir visi kartu esame stiprūs. Pakilusios Tautos niekas negali nugalėti ir niekada nenugalės.

Lietuvos šeimų sąjūdis:

1. Kreipiasi į Lietuvos Respublikos Prezidentą, Seimą, Vyriausybę ir pareiškia, kad tokie ciniški bandymai pasinaudoti karo situacija piliečių laisvėms ir teisėms suvaržyti ir išorinės grėsmės pretekstu prastumti visuomenės daugumai kategoriškai nepriimtinus įstatyminius aktus yra antikonstituciniai ir kelia grėsmę valstybei, visuomenės rimčiai ir pilietinei taikai.

2. Informuoja visuomenę, kad tuo atveju, jeigu teismas neatšauks Vilniaus miesto savivaldybės antikonstitucinio sprendimo, gegužės 15-tąją pilietinio pasipriešinimo akcija „Didysis šeimos gynimo maršas 2022“ bus surengta privačiose erdvėse. Tai bus tradicinių šeimų šventė, laisva nuo biurokratinių leidimų, nesibaigiančio valdžios diktato, vienos globalistinės „tiesos“ žiniasklaidos, politikierių prisitaikėliškumo ir veidmainystės.

Apie piliečių susirinkimo vietą ir laiką informuosime papildomai. Stiprybės, Tikėjimo ir Vienybės. Susitiksime gegužės 15-tąją.

JŠ pagal www.infa.lt

Bataliono vadas Bohdan Chodakovskyi dalijasi mintimis apie karą ir jo perspektyvas, ypač dvasiniu aspektu.

Kai vaikščiojau po nuniokotus kaimus, kuriuose išlikusieji atrodė panašūs į verkiančius šešėlius, nejaučiau didelės nevilties. Kažkurią antrąją karo savaitę mano smegenys paprasčiausiai įjungė apsauginę reakciją ir aš nustojau nerimauti. Bet kai ką permąsčiau, taika ir ramybė yra iliuzija ir apgaulė, visi mūsų planai dėl ramaus gyvenimo tėra tuštybė. Pasaulis, kaip ir prieš tūkstantį metų, yra blogio kalinys, o ašaros ir kančia – įprasta jo būsena.

Nuo kankintojo Bučos iki milijonų Holodomoro aukų yra arčiau, nei manėme. Lavonas toje vietoje, kur neseniai dar augo gėlės, nėra ypatingas atvejis. Gėlės ir lavonai čia kaitaliojasi jau šimtus metų.

Vienintelis, kuris gali sustabdyti šį ratą, yra Dievas.

Niekada neįveiksime velnio viešpatavimo remdamiesi mažesnėmis blogybėmis: keiksmažodžiais, neargumentuotu smurtu, raganavimo ritualais ir pan.

Geltonos ir mėlynos vėliavos nepakanka, kad būtų nugalėtas įsikūnijęs blogis, blogis turi tūkstančius vėliavų. Turime reikalų ne su buriatų ordomis, o su dvasine liga. Rusijos kariuomenė, pradedant eiliniais ir baigiant vyriausiuoju vadu, elgiasi kaip apsėsta. Jų kariuomenės beširdiškumas ir beveidiškumas rodo dvasinius trūkumus, kuriuos bent kiek atidesnė akis pastebi.

Deja, šis karas dar nesuteikė postūmio masiniam atsivertimui. Mūsų kasdieninė liturgija padalinio dislokacijos vietoje beveik tuščia. Kai kurie žmonės klaidingai mano, kad dienos tarnyba yra svarbesnė už Komuniją.

Mus remia patriotinis uolumas, bet kai suprasime, kad karą reikia ne tik sustabdyti, bet ir laimėti, suprasime, kad kova vyks ne tik mūšių laukuose ir miestuose. Tai dangaus ir pragaro kariuomenių karas.

Mums nepakanka vėliavų, mums reikia kryžiaus, mums nepakanka pulkininkų ir generolų, mums reikia angelų ir arkangelų. Jei žmonės ateina pas mus su velnio ryžtu, mes galime jiems pasipriešinti tik Dievo visagalybe.

Dievas, o ne NATO, turėtų būti pagrindinis Ukrainos sąjungininkas, tik tada ir tik tada turėtume šansą. Tai siaubingas pasirinkimas, bet vienintelis teisingas.

JŠ pagal kmc.media

Karas Ukrainoje rodo, kad istorija nesibaigė. Šis karas – tai išpuolis prieš Vakarų civilizaciją, kurios apsaugai visuomenėje vėl reikia atrasti Vakarų civilizacijos ramsčius – krikščioniškąją moralę, vertybes ir tikėjimą, rašo JAV organizacijos „Tradicija, šeima ir nuosavybė“ (TFP) viceprezidentas Johnas Horvatas II.

1992 m. amerikiečių politologas Francis Fukuyama išleido savo garsiąją knygą „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“. Autorius teigė, kad „geležinės uždangos“ griuvimas tapo nepaprastai svarbiu etapu Vakarams.

Pasak Fukuyamos, „Šaltojo karo“ pabaiga reiškė ne tik pokario istorijos laikotarpio, bet ir pačios istorijos pabaigą. Tai reiškė, kad žmonija „pasiekė savo raidos pabaigą, o Vakarų liberalioji demokratija įgijo galutinę žmonių valdymo formą“.

Iš Hegelio ir Markso pasiskolinęs istorijos vystymosi teoriją (vadinamąją „istorinę dvasią“), politologas skelbė, kad nuo šiol demokratija yra galutinė visų tautų valdymo forma. Po to nebeįmanoma pereiti prie bet kurios kitos konkuruojančios sistemos.

Senas naratyvas, naudojamas iš inercijos

Tačiau vėlesni įvykiai paneigė istorijos pabaigos teoriją. Atrodo, kad terorizmas, karai su islamistais ir visuomenių poliarizacija nusprendė surengti sąmokslą prieš profesorių Fukujamą ir papildyti jo knygą apie istorijos pabaigą naujais skyriais.

Visą laikotarpį po Šaltojo karo liberalioji demokratinė sistema, daugelio nuomone, išliko idealia valdymo forma. Globalizuotas pasaulis standartizavo ekonomiką, naudodamasis liberaliosios demokratijos sukurta sistema ir protokolais. Fukuyamos pasakojimas išsilaikė, nes jam neprieštaravo jokios patikimos alternatyvos.

Bet kartu su Rusijos įsiveržimu į Ukrainą baigėsi ir istorijos pabaiga.

Liberalioji demokratija pasirodė esanti beprotiška, save naikinanti ir betikslė. Tuo pat metu stiprios alternatyvos matomos ne tik už horizonto – jos vis labiau artėja tankų ir karinių dalinių pavidalu.

Ukrainos krizė yra vienas iš istorijos lūžio taškų, kai susiduria dvi pasaulėžiūros: liberalios demokratijos ir autokratiniai režimai.

Abi pusės patiria krizę

Atėjo momentas, kai abi pusės yra krizėje.

Viena vertus, liberalioji demokratija yra chaose. Pagrindinės vertybės, tokios kaip prigimtinė šeima, bendruomenė ir tikėjimas, virto dulkėmis ir sunaikino socialinius ryšius. Kraštutinis liberalizmo sparnas, griaudamas reikšmingas socialines struktūras, pasuko savižudišku keliu. Teisinės valstybės principų mechanizmai, leidžiantys problemas spręsti taikiomis ir teisėtomis procedūromis, žlunga. Todėl liberaliosios demokratijos sistema laikosi tik teisinės prievartos dėka ir tampa nestabili.

Autoritariniai režimai, kurie priešinasi liberalioms demokratijoms, išgyvena panašią krizę. Joms gresia demografinis nuosmukis dėl amoralios ir griežtos gyventojų skaičiaus ribojimo politikos. Be to, jų socialinėse struktūrose plačiai paplitusi korupcija. Siekiant išoriškai valdyti nykstančią visuomenę, taikomi vis griežtesni valdymo metodai.

Dvi modernybės pagimdytos sistemos

Tačiau būtų klaidinga manyti, kad šios dvi sistemos yra diametraliai priešingos. Abi jos yra „modernybės“ (istorinis laiko po Antrojo pasaulinio karo pavadinimas) produktai ir turi tas pačias filosofijas. Jų metodai gali būti kitokie, bet jų žmonijos ir istorijos vizija atitinka naujuosius laikus.

Abi sistemos degraduoja ir bando sunaikinti jas ribojančias galios struktūras. Liberalios demokratijos stengiasi sunaikinti socialines struktūras, kurios, kairiųjų ekstremistų teigimu, yra atsakingos už sisteminę priespaudą. Autokratiniai režimai nori sunaikinti tarptautines politines struktūras (tokias kaip NATO), kuriomis grindžiama pokarinė tvarka.

Taigi prieštaravimų priežastis yra ne skirtingos politinės pozicijos, o paradigmų kaita. Dėl to pasaulyje didėja priešiškumas Vakarams.

Tikslas – Vakarai

Karo Ukrainoje tikslas – sunaikinti Vakarus kaip požiūrių sistemą. Korporacinė žiniasklaida vieningai rodo, kaip griaunama po Šaltojo karo susiklosčiusi pasaulio tvarka. Jie supranta, kad Vakarų hegemonijai metamas iššūkis. Ir niekas dėl to nediskutuoja.

Deja, dauguma žurnalistų nesuvokia, kokios pavojingos gali būti alternatyvos Vakarams. Kinija, Rusija ir jų vasalinės šalys mato Vakarus kaip represijų pasaulį, kurį turi pakeisti dekonstruotas pasaulis, pagrįstas senomis iliuzijomis, grindžiamomis nacionalizmu, marksizmu, gnosticizmu ir net misticizmu. Nesvarbu, ar tai būtų Rusijos panslavistinis eurazijizmas (a la Aleksandras Duginas), ar Xi Jinpingo „naujoji Kinijos socializmo era“, tačiau bet kuriuo atveju šie požiūriai bus pabrėžtinai antivakarietiški ir marksistiniai.

Savo ruožtu liberalios demokratinės visuomenės abejoja savo vakarietiška orientacija. Kritinė rasių teorija (ir panašios teorijos) nurodo Vakarus su visomis jų institucijomis kaip viso blogio šaltinį.

Taigi Vakarai susiduria su vidiniais ir išoriniais priešais, kurie siekia sugriauti geopolitines struktūras ir karinius aljansus, palaikančius Vakarų hegemoniją. Šie išpuoliai vyksta tuo metu, kai Vakarai patiria didelį dekadansą, apgailėtiną lyderystę ir pandeminę disharmoniją.

Kodėl reikia ginti Vakarus?

Vakarų puolimo esmė yra kur kas gilesnė. Tai nėra konkurencija tarp daugiau ar mažiau lygiaverčių geografinių regionų. Autokratiniai režimai nereaguoja į iškreiptą Vakarų moralę, o būtent tokią moralę reikėtų smerkti. Autokratiniai režimai turi savo iškreiptą moralę, nors ji išreiškiama kiek kitaip.

Priešiškumas Vakarams nukreiptas prieš mažus krikščioniškojo pasaulio likučius, davusio pradžią Vakarams. Vakarų civilizacijos šaknys glūdi krikščioniškose institucijose, moralėje ir pagrinduose, kurie leidžia užtikrinti tikrąją tvarką ir pažangą (nepainioti su progresyvizmu ir tikėjimu pažanga). Taigi dabartinis konfliktas kėsinasi į minėtą moralinę sistemą. Be to, kėsinamasi į Bažnyčios sukurtas struktūras, tokias kaip teisinė valstybė, socialinė hierarchija, klasikinė logika ir sisteminis mąstymas, kurios užėmė pirmaujančią vietą Vakarų pasaulyje ir tebedaro jam įtaką. Kol ši platforma išlieka, net ir nedidelė, ją reikia ginti bet kokia kaina.

Vakarus reikia ginti, tačiau to negalima daryti stojant į vieną ar kitą pusę, kurios abi yra dekadentiškas modernybės vaisius. Karas tarp jų nieko neišspręs. Pagrindinis tikslas turi būti Vakarų krikščioniškojo paveldo gynimas, kuris gali tapti atspirties tašku grįžtant prie tvarkos. Vakarai privalo tiek viduje, tiek išorėje kovoti su tomis dekonstruotomis iliuzijomis, kuriomis puolamas minėtas paveldas, o pasaulis grimzta į chaosą.

O Vakarai turi būti apginti tik per moralinį atgimimą, kuris turi būti susijęs su Dievo Apvaizda, kaip numatyta Mergelės Marijos apsireiškimuose Fatimoje.

Istorijos pabaiga baigėsi. Istorija vėl pradeda judėti. Ar Vakarai sugebės vėl pasiekti tvarką?

JŠ pagal www.tfp.org

Jo Ekscelencija Kijevo-Žytomyro vyskupijos vyskupas Vitalii Kryvytskyi papasakojo apie rusų kareivių padarytą žalą Vorzelio kunigų seminarijai. Be kita ko, buvo pavogta daug daiktų, išdaužyti langai ir sugadinti įvažiavimo vartai. Tačiau mus domina svarbus dvasinis aspektas. Okupantai sudaužė Fatimos Dievo Motinos statulą, o tai neabejotinai liudija velnišką jų antžmogiškos energijos kilmę.

Caritas – Spes Zhytomyr savo feisbuko paskyroje rašė: „Rusai ant bombų užrašo „už Donbaso vaikus“, bet jas meta į vaikus. Vaikų, pensininkų, neįgaliųjų vežimėliuose.

Jie skelbia visam pasauliui apie savo tikėjimą ir atlieka veiksmus, kurie prilygsta barbarų veiksmams.

Tai Fatimos Dievo Motinos statula, kuri išklausė tūkstančius nuoširdžių maldų. Tiksliau, kaip jis atrodo po to, kai Vorzelyje apsilankė rusai.

Fatimos Dievo Motinos statula bus atstatyta, šalis bus atkurta, žuvusieji bus palaidoti ir pagerbti. O po pergalės dėkosime Dievui už neįkainojamą taikos dovaną“.

O mes turėtume kuo uoliausiai melstis, kad Rusija kuo greičiau atsiverstų!

JŠ

Ramūnas Aušrotas savo feisbuko paskyroje rašė: „Tai ir nesupratau, ar čia Lygių galimybių kontrolierės rekomendacijos ar politiniai reikalavimai („įtraukti“, „ratifikuoti“, „nedelsiant“) tautai ir Seimui?

Tuo metu, kai visų dėmesys sutelktas į didvyriškai kovojančią Ukrainą, į privačius reikalus besikišantys vietos biurokratai galvoja, kaip pasipelnyti iš sunkiai dirbančių mokesčių mokėtojų.

Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Raskevičius Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos konferencijos metu pabrėžė, kad praėjusiais metais tarnyboje buvo sulaukta rekordinio skaičiaus kreipimųsi nuo tarnybos įsteigimo 1999 metais.

Pasak T. V. Raskevičiaus, siekiant efektyvios tarnybos veiklos, būtina užtikrinti pakankamą finansavimą – nors tarnybai vis pridedamos naujos funkcijos, skiriamas finansavimas nėra sistemiškai peržiūrimas ir didinimas, taip pat fiksuojamas žmogiškųjų išteklių trūkumas, teigė Seimo narys.

Lygių galimybių kontrolierė taip pat atkreipė dėmesį į tarnybos galimybes bei finansavimą – jos teigimu, tarnybos komanda balansuoja ant visiškos galimybių ribos – nuo 2017 metų vis pildant tarnybos funkcijas ir neskiriant finansavimo žmogiškiesiems ištekliams, tarnyba nebegalės efektyviai įgyvendinti visų veiklų, teigė B. Sabatauskaitė.

B. Sabatauskaitė politikams nesutariant dėl Stambulo konvencijos siūlo dėl šio tarptautinio dokumento kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT): „Jeigu yra abejojama ir manoma, kad jos nuostatos gali prieštarauti Konstitucijai, Seimo nariai turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl galimo prieštaravimo ir arba pašalinti tuos dvejojimus, arba patvirtinti“, – sakė lygių galimybių kontrolierė.

Ramūno Aušroto komentaras: „Visiškai aišku, jog parnerystė yra tik visiškai mažas žingsnelis ir tarpinis žingsnelis link visiško tos pačios lyties porų lygiateisiškumo. Kitai tariant, to seks santuoka ir įvaikinimas. Dar naivių, apart liberalkatalikų, yra? Ir aišku, duoti pinigų“.

JŠ pagal Ramūnas Aušrotas ir www.lrt.lt

Kokia yra popiežiaus Pranciškaus 2022 m. kovo 25 dieną Šv. Petro bazilikoje atlikto Rusijos ir Ukrainos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai svarba?

Apsireiškimo Fatimoje metu, 1917 m. liepos 13 d., Dievo Motina paskelbė trims piemenėliams: „…Aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais.“ 1929 m. birželio 13 d. Tuy vienuolyne, privataus apreiškimo vienai iš Fatimos regėtojų seseriai Liucijai metu, Dievo Motina paskelbė: „Atėjo akimirka, kurią Dievas skatina Šventąjį Tėvą vienybėje su visais pasaulio vyskupais atlikti Rusijos paaukojimą mano Nekaltajai širdžiai. Jis pažada šiuo būdu ją išgebėti.“

Nei Pijus XI, nei jo įpėdiniai neišpildė šio prašymo; kiekvienas vykdytas paaukojimas buvo tik dalinis. Pijus XII 1952 m. paaukojo Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai, bet šiame paaukojime nedalyvavo pasaulio vyskupai. Jonas Paulius II 1984 m. pavartojo neologizmą „pavedu“ vietoje termino „paaukoju“ ir konkrečiai nepaminėjo Rusijos. Tačiau Dievo Motinos išsakytos sąlygos išpildytos popiežiaus Pranciškaus atliktame akte, tokiais žodžiais:

„Todėl, Dievo Motina ir mūsų Motina, iškilmingai pavedame ir paaukojame save, Bažnyčią ir visą žmoniją, ypač Rusiją ir Ukrainą, tavo Nekalčiausiajai Širdžiai. Priimk šį mūsų pasiaukojimą, kurio žodžius tariame su pasitikėjimu ir meile; suteik, kad liautųsi karas ir pasaulyje įsiviešpatautų taika. Iš tavo Širdies išsiveržęs „Taip“ atvėrė istorijos duris Taikos Kunigaikščiui; tikime, kad per tavo Širdį vėl ateis taika. Tau mes paaukojame visos žmonių šeimos ateitį, tautų poreikius ir lūkesčius, pasaulio nerimą ir viltis.“

Ukrainos pridėjimas prie Rusijos yra visiškai tinkamas: viena vertus, Kijevas yra rusiškosios civilizacijos lopšys; antra vertus, 1917 m. Ukraina buvo Rusijos imperijos dalis. Termino „iškilmingai“ panaudojimas suteikia ypatingą svarbą Šventojo Tėvo aktui, atliktam Šv. Petro bazilikoje asketiškos atgailos ceremonijos metu. Bazilikos centre buvo ne popiežius, o Fatimos Dievo Motinos statula, su karūna ant galvos ir rožančiumi rankose, stovinti priešais ryškiai apšviestą altorių virš šv. Petro palaikų. Tie, kurie tikėjosi, jog į ceremoniją bus įterpta desakralizacijos ir nutolimo nuo Bažnyčios papročių bei tradicijų veiksmų, buvo nustebinti. Popiežius Pranciškus atliko šį aktą apsuptas kardinolų, vyskupų, diplomatinio pasaulio atstovų, kunigų, vyrų ir moterų vienuolių ir paprastų tikinčiųjų: tai buvo beveik katalikiškojo pasaulio mikrokosmosas. Tuo pačiu metu visur aplink pasaulį tūkstančiai vyskupų ir kunigų jungėsi kalbėdami paaukojimo žodžius. Šalia popiežiaus sosto nejudėdami stovintys šveicarų gvardiečiai gaivino ankstesnes istorines akimirkas – tolimas, bet niekada neištrintas iš istorijos.

Beveik visuotinai sutariama, kad paaukojimas atitiko Dievo Motinos sąlygas, išsakytas trims piemenėliams Fatimoje. Keli tam nepritariantys balsai daugiau kalba ne apie patį aktą, bet apie Pranciškaus asmenį, kuris laikomas netinkamu atlikti tokios antgamtinės svarbos veiksmą. Bet reikia pasakyti, kad kai kurių iš šių asmenų nuomone, popiežius Pranciškus nebėra popiežius. Jeigu Pranciškus nebėra teisėtas popiežius, akivaizdu, jog aktas yra nelegitimus ir negaliojantis. Ir atvirkščiai, jeigu nepaisant visų rezervacijų jo asmens atžvilgiu jis užima Šv. Petro Sostą teisėtai, jo atliktas aktas tikrai yra legitimus – aišku, priklausomai nuo jo turėtos intencijos, kurią žino tik Dievas.

Gali atrodyti paradoksalu, kad toks sekuliarizacijai atviras popiežius kaip Pranciškus atlieka aktą, kuris pačia savo esme neigia sekuliarizmo principus. Sekuliarizacija yra vis didesnio Dievo pašalinimo iš viešosios erdvės procesas. Tuo tarpu paaukojimas patvirtina Dievo valdžią tautoms ir visuomenei kaip tokiai. Tai yra priežastis, kodėl progresyvieji teologai ir „minimalistai“ mariologai visada priešinosi termino „paaukojimas“ naudojimui viešajame ir individualiame lygmenyje. Vatikano II susirinkimo metu kun. Yves Congaras (1904-1995) savo Dienoraštyje pažymėjo: „Vykdau sunkiausią įmanomą kampaniją prieš pasaulio paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai, nes matau, kad tai gali vesti į tam tikro judėjimo susiformavimą.“ (Diario del Concilio: 1966-1969, Edizioni San Paolo, 2005, p. 120)

Panašiai savo po mirties išleistame esė „Paaukojimas ar pavedimas“ rašė monfortietis kun. Stefano De Fiores (1933-2012): „sunku suprasti siūlančiuosius grįžti prie „paaukojimo Marijai ar nekaltajai Marijos širdžiai“ vien dėl to, kad Fatimoje Dievo Motina naudojo tokią kalbą.“ Jis prideda: „1917 m. buvo visiškai normalu kalbėti taip, kaip kalbėjo Dievo Motina. Neleidžiame sau kritikuoti kalbos, kurią ji pasitelkė tuo konkrečiu istorijos momentu. Tačiau šiandien Bažnyčia pasirinko biblinį-teologinį kelią, kuris reikalauja tikslesnio kalbos naudojimo, kuomet kalbama apie Kristų ar Mariją.“ (Viva Pastorale, Nr. 5, 2012, p. 30)

Praėjus dešimčiai metų po kun. De Fiores mirties, atrodo, kad Dievo Motina apvertė situaciją ir neatsižvelgė į jai dalinamas teologijos pamokas. Ir tam Ji pasirinko ne ką kitą, o popiežių, kuris atrodytų mažiausiai tinkamas nulemti „grįžimą prie paaukojimo Marijai“. Popiežius Pranciškus neatliko paaukojimo Nekaltajai Širdžiai, kuomet lankėsi Fatimoje 2017 m. gegužės 12-13 dienomis. Be to, 2019 m. gruodžio 12 d., Gvadelupės Dievo Motinai skirtų Mišių metu jis netgi paneigė Dievo Motinos kaip Bendraatpirkėjos titulą. Tačiau kovo 25 d. jis netikėtai išpildė Fatimos Dievo Motinos prašymus.

Ar popiežius Pranciškus supranta šio akto istorinę reikšmę? Ceremonijos metu ir po jos sekusiomis dienomis popiežius atrodė silpnos sveikatos ir beveik priblokštas įvykių. Faktas, kad paaukojimas išpildė Dievo Motinos išsakytas sąlygas, dar nereiškia, kad virš žmonijos pakibusi bausmė bus atitraukta. Kad tai įvyktų, paaukojimą turi sekti pirmųjų mėnesio šeštadienio atsilyginimo praktika ir – svarbiau už viską – stipri atgailos dvasia. Šių sąlygų išpildymo dar trūksta ir pasaulis vis dar grimzda į bedugnę, tačiau kovo 25 d. paaukojimas mums skelbia, jog Fatimos pranašystės išsipildymo laikas artėja. Tai reiškia didį apvalymą ir, labiau už viską, galutinį Nekaltosios Marijos Širdies triumfą.

Savo 1936 m. gegužės 18 dienos laiškė kun. Goncalvesui sesuo Liucija atsimena pokalbius su Dievo Motina Rusijos paaukojimo tema, vykusius 1929 m.:

„Artimai kalbėjau su Viešpačiu šia tema; ir visai neseniai klausiau Jo, kodėl Jis neatverčia Rusijos be Šventojo Tėvo atlikto paaukojimo. „Todėl, kad noriu, jog visa mano Bažnyčia pripažintų šį paaukojimą kaip Nekaltosios Marijos Širdies triumfą, taip išplečiant pamaldumą Jai ir greta pamaldumo mano Dieviškajai Širdžiai iškeliant pamaldumą šiai Nekaltajai Širdžiai.“ Bet, o Dieve, Šventasis Tėvas netikės manimi, jeigu Tu pats nesujudinsi jo ypatingu įkvėpimu. „Šventasis Tėvas! Labai daug melskis už Šventąjį Tėvą. Jis tai padarys, bet bus jau per vėlu! Nepaisant to, Nekaltoji Marijos Širdis išgelbės Rusiją. Ji buvo Jai patikėta.”

Fatima neskelbia pasaulio pabaigos ar antikristo atėjimo, bet Nekaltosios Marijos Širdies triumfą, o tai yra krikščioniškoji civilizacija – šventa, nes palenkta Dievui, ir taiki, nes nusilenkusi amžinajam Dievo Sūnui, tapusiam žmogumi, kurio vardas yra Taikos Kunigaikštis, kaip 1951 m. gruodžio 24 dieną Jį pavadino Pijus XII ir kaip kovo 25 dieną vėl tai padarė popiežius Pranciškus. Rusijos paaukojimas priartins Nekaltosios Širdies triumfo valandą, į pasaulį atnešdamas naujų atsivertimo malonių. To pakanka, kad pamaldieji Fatimos žinios sekėjai būtų pripildyti džiaugsmo šiuo tamsiu mūsų istorijos metu.

Roberto de Mattei

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Kovo 25-ąją, penktadienį, per atgailos pamaldas Šv. Petro bazilikoje popiežius Pranciškus paaukos Ukrainą ir Rusiją Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. Pamaldos Vatikano šv. Petro bazilikoje prasidės 17 val. Romos laiku (Lietuvos laiku – 18 val.). Tiesioginė transliacija iš Vatikano – per LRT Plius televiziją ir jutūbo Vatican Media Live kanale.

O Marija, Dievo Motina ir mūsų Motina, kreipiamės į tave šią sielvarto valandą. Tu esi mūsų Motina, tu mus myli ir pažįsti: niekas, kas mums svarbu, nėra nuo tavęs paslėpta. Gailestingumo Motina, daug kartų esame patyrę tavo švelnią globą, ramybę mums teikiantį tavo artumą. Tu visada vedi mus pas Jėzų, Taikos Kunigaikštį.

Tačiau mes nuklydome nuo taikos kelio. Pamiršome praėjusio šimtmečio tragedijų pamokas, milijonus žmonių, žuvusių pasauliniuose karuose. Nepaisome įsipareigojimų, kuriuos prisiėmėme kaip tautų bendrija, ir išduodame tautų taikos svajones bei jaunimo viltis. Susirgome godumu, užsisklendėme nacionalistiniuose interesuose, leidome, kad mus paralyžiuotų abejingumas ir savanaudiškumas. Ėmėme nepaisyti Dievo, gyventi su savo melu, kurstyti agresiją, naikinti gyvybes ir kaupti ginklus, pamiršdami, kad esame savo artimo ir mūsų bendrų namų sergėtojai. Karu išdarkėme žemės sodą, nuodėme sužeidėme Tėvo, kuris nori, kad būtume broliai ir seserys, širdį. Tapome abejingi visiems ir viskam, išskyrus save. Su gėda sakome: „Atleisk mums, Viešpatie!”

Nuodėmės skurde, mūsų nuovargyje ir silpnume, blogio ir karo neteisybės slėpinyje tu, šventoji Motina, mums primeni, kad Dievas mūsų neapleidžia, bet ir toliau žvelgia į mus su meile, trokšdamas mums atleisti ir mus prikelti. Tai jis davė mums tave ir tavo Nekalčiausiojoje Širdyje suteikė prieglobstį Bažnyčiai ir žmonijai. Dėl Dievo gerumo tu esi su mumis ir švelniai mus vedi net per tamsiausius istorijos vingius.

Tad bėgame pas tave, beldžiamės į tavo Širdies duris, mes, tavo mylimi vaikai, kurių niekada neapleidi ir kuriuos ragini atsiversti. Šią tamsią valandą ateik mums į pagalbą ir mus paguosk. Kartok kiekvienam iš mūsų: „Štai aš, tavo Motina“. Tu žinai, kaip atitirpinti mūsų širdis ir išnarplioti mūsų laikų mazgus. Į tave sudedame savo viltis. Žinome, kad ypač išmėginimų metu tu nepaniekini mūsų prašymų ir ateini mums į pagalbą.

Tu Galilėjos Kanoje paankstinai savo sūnaus veiklos pradžią ir pasaulis pamatė pirmąjį Jėzaus stebuklą. Kai šventė virto liūdesiu, tu jam pasakei: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). O Motina, sakyk tai dar kartą Dievui, nes šiandien baigėsi vilties vynas, džiaugsmas išblėso, išskydo brolybė. Mes iššvaistėme žmogiškumą, praradome taiką. Išmokome smurto ir naikinimo. Mums skubiai reikia tavo motiniškos pagalbos.

Tad priimk, Motina, šį mūsų maldavimą.
Tu, Jūros Žvaigžde, neleisk mums nuskęsti karo audroje.
Tu, Naujosios Sandoros Skrynia, įkvėpk susitaikymo projektus, rodyk į jį kelius.
Tu, Dangaus Žeme, sugrąžink į pasaulį dieviškąją darną.
Užgesink neapykantą, numalšink kerštą, išmokyk mus atleisti.
Išgelbėk mus nuo karo, apsaugok pasaulį nuo branduolinės grėsmės.
Rožinio Karaliene, pažadink mumyse troškimą melstis ir mylėti.
Žmonijos Karaliene, parodyk žmonėms brolybės kelią.
Taikos Karaliene, išmelsk pasauliui taiką.

Tavo ašaros, Motina, teišjudina mūsų užkietėjusias širdis. Tegul dėl tavo ašarų vėl pražysta šis slėnis, kurį mūsų neapykanta pavertė dykuma. Ginklų žvangesiui dar netylant, tegul tavo malda mus nuteikia taikai. Tegul tavo motiniškos rankos švelniai paliečia tuos, kurie kenčia ir bėga nuo bombų. Tegul tavo motiniškas apkabinimas paguodžia tuos, kurie buvo priversti palikti savo namus ir šalį. Tegul Tavo Sopulingoji Širdis mus paskatina atjausti, atverti duris ir rūpintis sužeistais bei atstumtais žmonėmis.

Šventoji Dievo Motina, kai tu stovėjai prie kryžiaus, Jėzus, matydamas šalia esantį mokinį, pasakė tau: „Štai tavo sūnus“ (Jn 19, 26): taip jis tau patikėjo kiekvieną iš mūsų. Paskui mokiniui ir kiekvienam iš mūsų jis tarė: „Štai tavo motina“ (27 eil.). Motina, mes norime priimti tave į savo gyvenimą ir istoriją. Šią valandą pavargusi ir nusiminusi žmonija kartu su tavimi stovi prie kryžiaus. Žmonija nori paaukoti save tau, o per tave – Kristui. Tave su meile gerbiančios ukrainiečių ir rusų tautos kreipiasi į tave, nes tavo Širdis plaka joms ir visoms karo, bado, neteisybės bei vargo draskomoms tautoms.

Todėl, Dievo Motina ir mūsų Motina, iškilmingai pavedame ir paaukojame save, Bažnyčią ir visą žmoniją, ypač Rusiją ir Ukrainą, tavo Nekalčiausiajai Širdžiai. Priimk šį mūsų pasiaukojimą, kurio žodžius tariame su pasitikėjimu ir meile; suteik, kad liautųsi karas ir pasaulyje įsiviešpatautų taika. Iš tavo Širdies išsiveržęs „Taip“ atvėrė istorijos duris Taikos Kunigaikščiui; tikime, kad per tavo Širdį vėl ateis taika. Tau mes paaukojame visos žmonių šeimos ateitį, tautų poreikius ir lūkesčius, pasaulio nerimą ir viltis.

Tegul per tave žemėje išsilieja Dievo gailestingumas ir mūsų dienos vėl tegul slenka pagal švelnų taikos ritmą. Moterie, ištarusi „Taip“, ant kurios nužengė Šventoji Dvasia, sugrąžink į mūsų tarpą Dievo darną. Tu, kuri esi „gyvasis vilties šaltinis“, sudrėkink išdžiūvusias mūsų širdis. Tu, kuri savo įsčiose nuaudei Jėzaus žmogystę, padaryk mus bendrystės kūrėjais. Tu, kuri vaikščiojai mūsų keliais, vesk mus taikos takais. Amen.

JŠ pagal www.vatican.va

Kovo 25 dieną Popiežius Pranciškus kartu su visais pasaulio vyskupais ruošiasi paaukoti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai. Kokios sąlygos turi būti įvykdytos, kad šis aktas būtų visiškai veiksmingas? Žinoma, kad popiežiai jau kelis kartus bandė paaukoti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai, tačiau visi šie bandymai buvo netikslūs.

Kad tiksliai suprastume, ko Dievo Motina prašo, palyginkime Jos prašymą Tuy, Ispanijoje su žodžiais, kuriuos Ji ištarė 1917 m. liepą. 1917 m. liepos 13 d. Dievo Motina paskelbė: „Ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais (mėnesių) šeštadieniais. Jei mano norai išsipildys, Rusija atsivers ir įsiviešpataus taika“.

Nekaltoji pasakė ne „Mano noras“, bet „Mano norai“, todėl reikia juos abu išpildyti…. Jei mano norai išsipildys, Rusija atsivers ir įsiviešpataus taika“. Nekaltoji pasakė ne „Mano noras“, bet „Mano norai“, todėl reikia išpildyti abu.

1929 m. birželio 13 d. Tuy mieste Dievo Motina pateikė keturias Rusijos konsekracijos sąlygas, prašydama, kad Šventasis Tėvas:

1. vienybėje su visais pasaulio vyskupais
2. paaukojo
3. Rusiją
4. Nekaltajai Marijos Širdžiai.

1930 m. gegužės 13 d. sesuo Liucija paaiškino dangaus valią ir nurodė dar dvi sąlygas:

5. iškilmingas atgailos aktas ir Rusijos paaukojimas Švenčiausioms Jėzaus ir Marijos Širdims
6. pažadas, kad pasibaigus persekiojimo laikotarpiui (kurį sukėlė Rusijos klaidos), Jis patvirtins ir rekomenduos praktikuoti atgailos pamaldumą

1942 m. sesuo Liucija atskleidė antrąją paslapties dalį bei prašymą paaukoti Rusiją. Nuo to laiko įvairūs popiežiai atliko konsekracijos aktus, kurie, nors iš dalies ir atitiko Dievo Motinos prašymą, tačiau ne visai išpildė Jos norus. Lentelėje parodyta, kiek Pijaus XII, Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II konsekracijos aktai susiję su šešiais pirmiau išvardytais reikalavimais.

Pastabos:

1. Paulius VI nedavė jokio įsakymo vyskupams. Jonas Paulius II tik paskelbė, kad konsekracijos aktas buvo atliktas „dvasinėje bendrystėje“ su vyskupais.
2. šių veiksmų metu buvo vartojami žodžiai „pasitikėti“, o ne „paaukoti“.
3. Pijus XII naudojo formulę „[…] ypač tiems, kurie Tau rodo ypatingą pamaldumą ir kurių šalyse nėra namų, kuriuose nebūtų garbinami Tavo šventieji paveikslai“. Jonas Paulius II vartojo šiuos posakius:“Ypatingu būdu pavedame Tau ir pašvenčiame tuos žmones ir tas tautas, kurioms labiausiai reikia šio pavedimo ir pašventimo“ ir „ypač tas tautas, kurių pašventimo ir pavedimo Tu iš mūsų tikiesi“.

„Visiems šiems bandymams pašventinti Rusiją bendra tai, kad nė vienas iš jų nebuvo susijęs su viešu atgailos aktu ir nė vienas popiežius nepatvirtino atgailos komunijos pirmaisiais mėnesio šeštadieniais. Iš aštuonių paminėtų aktų tik penkiuose buvo pavartotas tinkamas žodis „paaukojimas“. (consecratio), tik Pijaus XII paaukojimas buvo skirta Nekaltajai Marijos Širdžiai, o Jonas Paulius II buvo vienintelis popiežius, kuris stengėsi įtraukti vyskupus. Rusija buvo paminėta tik vieną kartą – 1952 m.; septynis kartus ši šalis buvo pamiršta arba paminėta bendrais bruožais.

Darytina išvada, kad nors minėti pasaulio pašventinimai davė tam tikrų vaisių, Rusijos pašventinimas Nekaltajai Marijos Širdžiai dar nebuvo įvykdytas taip, kaip prašė Dievo Motina. Šią išvadą patvirtina du faktai. Pirma, praėjus 25 metams po paskutinio pašventinimo, Fatimoje paskelbtas Rusijos atsivertimas vis dar neįvyko. Antra, sesuo Liucija, nepaisant daugelio priešingų nuomonių, iki pat 1989 m. tvirtino, kad iki tol atlikti konsekracijos aktai neatitiko Dievo Motinos norų.“ – Karolis Stehlinas, „Paskutiniųjų laikų kelrodė žvaigždė“, III dalis

Ar popiežiaus Pranciškaus Rusijos paaukojimo aktas bus tobulas?

Kurdami šį straipsnį nežinojome popiežiaus Pranciškaus Rusijos ir Ukrainos paaukojimo akto turinio. Dabar jau žinome tekstą ir galime daryti ribotas išvadas. Atrodo, kad tai turėtų būti vienas tobuliausių tokio pobūdžio aktų.

Popiežius Pranciškus ištars žodį „Rusija“ kartu su žodžiu „Ukraina“, paaukos Rusiją ir Ukrainą Nekaltajai Marijos Širdžiai ir tai padarys pakvietęs visus pasaulio vyskupus dalyvauti šiame paaukojimo akte.

Jonas Šaulys

Atrodo, kad svarbiausias daugelio šimtmečių įvykis pagaliau įvyks. Popiežius Pranciškus kartu su visais pasaulio vyskupais ruošiasi pašvęsti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai. Bent jau taip teigiama šiame oficialiame dokumente.

Jame visi vyskupai kviečiami prisijungti prie Popiežiaus skaitomo pašventimo akto tą pačią kovo 25 dieną, jei įmanoma – tą pačią 17 valandą Romos laiku.

Pagaliau – po tiek sunkių metų katalikų maldų, kovų, aukų šia intencija, tiek daug vilčių, kai žemiškai mąstant nebeliko jokios vilties.

Mes kviečiame visus Lietuvos žmones, dalyvauti Rožančiaus Kryžiaus žygyje už Rusijos paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai.

Melskimės, kad paskutinę akimirką pragaro jėgos to nesustabdytų!

Šarūnas Pusčius

„Ar alkoholis, narkotikai, medikamentiniai abortai, lyties pakeitimas, seksualinio pasitenkinimo nuvertinimas iki pramogos lygio stiprina pilietinės bendruomenės dvasinę ir fizinę sveikatą? Žinoma, ne.“, – sakė Aukščiausiosios Tarybos deputatės dr. Zita Šličytė savo kalboje Kovo 11-ąją Seime.

Aukščiausiosios Tarybos deputatės dr. Zitos Sličytės kalba Kovo 11-ąją Seime.

Garbingi Lietuvos piliečiai, malonūs svečiai,

Mes, Sąjūdžio seimo deputatai, Lietuvos nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo sakome: Tebūnie Lietuva tokia, kokios jos norės Lietuvos žmonės.  Mūsų tikslas – laisva Lietuva. Tokiais žodžiais iškilmingai prisiekėme 1989-aisiais metais Vasario 16-ą dieną, kai pirmą kartą sovietų sąjungos okupuotoje Lietuvoje nebebuvo draudžiama švęsti nepriklausomos valstybės atkūrimo 1918-aisiais metais.

Atgimusi Lietuva siekė nepriklausomybės. Lietuvos parlamentas, kurio daugumą sudarė Sąjūdžio iškelti deputatai, 1990 metų kovo 11-ą dieną priesaiką ištęsėjo ir ryžtingai apsisprendė drąsiam laisvės skrydžiui į ateitį.

Lietuva pirmoji išsiveržė iš tautų ir laisvų žmonių kalėjimo pasivadinusio Sovietų sąjunga ir jau 32 metus mes tuo labai didžiuojamės. Tačiau, ar vardan tos Lietuvos žydi vienybė, kaip troško mūsų valstybės himno autorius Vincas Kudirka? Vienybės pagrindas yra pasitikėjimas ir pagarba.

Kodėl vasario 3-8 d. apklausos patvirtina gėdingai žemus Seimo, Vyriausybės, politinių partijų, prokuratūros ir teismų reitingus? Kodėl iškilo tvoros, skiriančios mūsų politikus nuo tautos Sausio 13-osios bei Vasario 16-osios renginių metu?

Vasario 7-osios dienos rytą per Lietuvos radiją išgirdome pranešimą apie naują nuošliaužą Gedimino kalno šlaite. Gedimino kalnas yra mūsų valstybės simbolis. Todėl tas pranešimas nuskambėjo tarytum įspėjimas ir kvietimas susimąstyti. Dėl nuošliaužų ir įgriūvų dar 2017-aisiais metais paskelbta ekstremali situacija, tačiau jos pabaigos nematyti. Nes ginčas dėl leidimų tvarkyti kalno šlaitus įstrigo teisme.

Bet teisme įstrigusi dar reikšmingesnė Eligijaus Masiulio ir Liberalų sąjūdžio partijos baudžiamoji byla, kurioje atskleisti politikų ir verslo korupciniai ryšiai. Toje byloje kaltinimai pareikšti ir Darbo partijai. Lietuvą valdo teisiamųjų suole sėdinčios politinės partijos. Nuteiskite pagaliau. Arba išteisinkite. Išlaisvinkite tautą iš nepasitikėjimo savo atstovybę gniaužtų. Teisingumas yra Valstybės pagrindas.

Ir apmaudu, kad politikos madas dabar diktuoja palaidą gyvenimo būdą propaguojanti Laisvės partija. Ar alkoholis, narkotikai, medikamentiniai abortai, lyties pakeitimas, seksualinio pasitenkinimo nuvertinimas iki pramogos lygio stiprina pilietinės bendruomenės dvasinę ir fizinę sveikatą? Žinoma, ne. Todėl nestebina žemi politinių partijų reitingai.

Protingiems ir išsilavinusiems Lietuvos žmonėms nusibodo pasakos ne tiktai apie 100 tūkstančių grynų eurų pinigų kilmę, bet ir apie tai, kad Kremlius ir jo agentai ardo mūsų vienybę. Jau pirmą Putino karo prieš Ukrainą dieną žmonės taip susivienijo prieš Rusijos agresiją, kad suteikė viltį, jog vienybė dar gali plačiai išsiskleisti mūsų gyvenimo verpetuose.

Bet pradėkime nuo mūsų tautos atstovų vienybės. Būtent, vardan jos, kviečiu Lietuvos respublikos seimo narius pakeisti teisėkūros prioritetus. Pirmuoju numeriu į savo darbo tvarką įrašyti Konstitucinių įstatymų priėmimą.

Seimas 2012 m. kovo 15 d. patvirtino Konstitucinių įstatymų sąrašą. Tačiau per 10 metų iš 10-ies jame išvardintų sugebėjo priimti vienintelį Fiskalinės sutarties įgyvendinimo Konstitucinį įstatymą.

Ar normalu, kad Konstituciniam teismui pripažinus Referendumo įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, beveik 2 metus Seimas atidėlioja jo priėmimą. Lietuva neturi Referendumo įstatymo. O juk Konstitucijos 9-asis straipsnis skelbia, kad svarbiausi valstybės ir tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.

Kadangi Lietuvos valstybę kuria tauta, ir jai priklauso suverenitetas, nemažiau svarbu kuo greičiau priimti Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos bei Peticijų konstitucinius įstatymus.

Nors Valstybinės kalbos įstatymas Konstitucinių įstatymų sąraše įrašytas pirmuoju numeriu, jis vis dar nepriimtas. Dar blogiau, kad Seimas dar jo nepriėmęs, gana vieningai 2022 m. sausio 18 d. balsavo už Lietuvos respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą, kuriuo įteisino galimybę tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose asmens vardą ir pavardę įrašyti ne tiktai lietuviškais, bet ir lotyniškos abėcėlės rašmenimis.

Konstitucinis teismas net 5 kartus ryžtingai pasipriešino įvairiems išpuoliams prieš lietuvių valstybinės kalbos statusą. Tačiau Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska, agituodama balsuoti už sausio 18 d. priimto įstatymo projektą, nė žodžio apie tai neužsiminė.

O kaip nepagarbiai valstybinės institucijos adresu, kaip įžūliai nuskambėjo tokie jos žodžiai (cituoju pagal Seimo posėdžio scenogramą): „ Valstybinės kalbos komisijos nuomonė nėra nuosprendis, Seimas turi pareigą sužinoti komisijos nuomonę, tačiau nuspręsti kitaip.“

Drįstu priminti Evelinai Dobrovolskai ir visiems, kad Konstitucijos 14 straipsnis, skelbiantis, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba gali būti pakeistas tik referendumu.

Gerbiamieji, pernai Kauno miesto laisvės alėja žygiavo įvairiaspalvis homoseksualų paradas. Vilniuje Vingio parke mitingavo daugiatūkstantinis šeimų sąjūdis. [salėje nepatenkintųjų šurmulys, triukšmas!!!]

Ar dar žodžio laisvė demokratinėje Lietuvoje galioja? Kam nepatinka mano kalba, prašom, išeikite.

Tiek prakaito išliejo ne tiktai komerciniai kanalai, bet ir nacionalinis transliuotojas LRT, daugelis politikų bei visokio plauko samdomų ir gerai apmokamų leftistų, siekdami įtikinti visuomenę, kad homoseksualų paradas Kaune buktai yra grožio ir gėrio fiesta, o Šeimų sąjūdžio mitingas – kažkokių tamsuolių, atsilikėlių sambūris.

Tikrai nepadoru visus Šeimos sąjūdžio dalyvius nuolat prilyginti vienam žmogui, pravarde Celofanas.

Tokia ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija jau turi ir, be abejo, turės ateityje neigiamas pasekmes visuomenės vienybei bei sutarimui.

Nė vienai kultūrai iki mūsų nekilo mintis homoseksualų santykius sulyginti su vyro ir moters santuoka, kurios paskirtis yra gyvybės perdavimas, jos pratęsimo misija. Savaip interpretuodama prigimtines žmogaus teises, bendruomenės mažuma kėsinasi prievarta primesti savo gyvenimo būdą visiems. Tikslui pasiekti prasimanė taip vadinamąją neapykantos kalbą, už kurią siūlo įteisinti visų rūšių atsakomybę.

Tokie siekiai kelia laisvo žodžio, pažiūrų ir įsitikinimų suvaržymų grėsmę. Ar nekeista, kad medicininio termino pederastija vartojimas tapo nekorektišku?

Vyro ir moters santuokos reikšmės stūmimas į visuomenės gyvenimo paraštes yra nenormali demokratinės Lietuvos grimasa, agresyvus pasikėsinimas į Tautos referendumu priimtos Konstitucijos 38-ojo straipsnio nuostatas. Todėl nuoširdžiai kviečiu tautos atstovus išbraukti iš savo darbotvarkės ypatingai visuomenę skaldančios Stambulo konvencijos ratifikavimą ir lyčiai neutralios partnerystės įstatymo priėmimą.

Stambulo konvencija pavojinga tuo, kad ji orientuoja mūsų valstybę pakeisti biologinės lyties sampratą keistu prasimanymu – socialine lytimi. Tačiau žmogus sukurtas kaip vyras ir moteris ir jokia gender revoliucija yra nepajėgi panaikinti to fakto. Ne visi Lietuvos žmonės nori pasidaryti belytėmis būtybėmis ir nebūtina priimti lyčiai neutralios partnerystės įstatymą, nes kartu gyvenančių homoseksualių asmenų teises bei interesus galima efektyviai apsaugoti kitomis teisinėmis priemonėmis.

Kviečiu Seimo narius artimiausiu metu ne tik priimti konstitucinį Referendumo įstatymą, bet ir patekti tautai referendume balsuoti už arba prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą ir lyčiai neutralios partnerystės įstatymo priėmimą. Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės!

Argi šiandien ne 1988 vienybę Baltijos kelyje prisimename, kai su ašaromis akyse kartojame šlovė Ukrainai ir jos karo didvyriams?

Dieve, Dieve, saugok Lietuvą!

Ačiū už dėmesį.

Kalbos vaizdo įrašas: www.litkat.lt

JŠ pagal: www.alkas.lt

Vyksta karas Ukrainoje, o kai kam tai yra proga politinėmis priemonėmis vykdyti seksualinę revoliuciją. Ukraina, kuri kovoja už mūsų laisvę, tikrai kovoja ne todėl, kad joje būtų įdegtas seksualinis komunizmas. Bet dar prieš aktyvių karo veiksmų pradžią matėme TVR iššokimą viešojoje erdvėje, kad Lietuvai reikia apsispręsti dėl Partnerystės įstatymo ir įrodyti, kad Lietuva yra ne rytų, o vakarų dalis. 

Vėliau jam paantrino LP lyderė AA, pareiškusi, jog jei Lietuva palaikys vienalytės partnerystės įstatymą, ji LGBT teisių žemėlapyje pakeis spalvą (anot jos, šiuo metu ji nudažyta tokia pat spalva kaip Rusija ir Baltarusija). Kitaip tariant, davė suprasti, jog tokiu būdu Lietuva išeis iš Kremliaus įtakos zonos.

Kaip tada pastebėjo Vytautas Sinica, šita demagogija, jog LGBT reikalavimų išpildymas paverčia tave Vakarais, o atmetimas – Rytais, yra be galo ydinga tiek šalies viduje, tiek išorėje. Šalies viduje ji stumia žmones galvoti, kad jeigu esi prieš, tai tau pakeliui su Rytais. Taigi, ji yra ne kas kita, kaip dar vienas visuomenę skaldantis veiksnys.

Tikėjausi, kad prasidėjus karo veiksmams, siekiant visuomenės sutelkimo ir solidarumo su Ukraina, kuri kovoja ir už mūsų laisvę, ši retorika bus atidėta į šalį. Kur tau.

Šiandien per LRT radiją kalbėjusi Seimo pirmininkė buvo paklausta, ar pavasarinėje Seimo sesijoje bus svarstomi tokie visuomenę skaldantys klausimai kaip Partnerystės įstatymas ir Stambulo konvencija. Į tai Seimo pirmininkė atsakė, kad tai vieni svarbiausių žmogaus teisės srityje klausimai ir jie nebus atidėliojami. Ir kad bet koks visuomenės prašymas atidėti šių klausimų svarstymą yra proputiniškas, o Seimas yra nusiteikęs eiti su vakarais.

Panašiai išsireiškė ir LP frakcijos Seime seniūnas VM, kuris ELTAI pakomentavo, jog „atsisakius diskusijų kėlusių klausimų, tokių kaip Partnerystės įstatymas ar Stambulo konvencija, būtų priartėta prie Ukrainą užpuolusios Rusijos vertybių.“ Jis davė suprasti, kad to norintys žmonės iš esmės yra Lietuvos priešai, norintys, kad „Lietuva įstrigtų pilkoje zonoje tarp Europos ir tarp Rytų valstybių,kas, <…> būtų didžiulė klaida ir didžiulė tarnystė tam pačiam Putinui“.

Atsakant į tai, reikia pirmiausia įvardinti, kad visuomenės susiskaidymą lyties ir šeimos klausimais lėmė ne Kremliaus propaganda, o valdančiųjų teisinės iniciatyvos, skirtos pakeisti biologinės lyties ir prigimtinės šeimos sampratą.

Būtent šios iniciatyvos, o ne Kremliaus veikimas supriešimo visuomenę su valdžia, būtent jų nulemta visuomenės reakcija (kurią patys LGBT analitikai vadinda „retradicionalizacija“) pagimdė ir kai kurias chaotiškas pasipriešinimo iniciatyvas, kuriomis suskubo pasinaudoti prokremliškas elementas. O ne atvirkščiai.

Antra, reikia aiškiai įvardinti, kad tokiu būdu, pasinaudojant karu Ukrainoje, valdančiosios koalicijos partneriai – LP ir LLS, siekia primesti mūsų visuomenei liberalią gėrio sampratą. Sampratą, kuri liberalioje demokratijoje turi teisę egzistuoti, bet negali būti primesta kitiems visuomenės nariams. O juo labiau laikoma vienintele galima laisvoje visuomenėje egzistuoti: ką rodo bandymai ją redukuoti iki vatninkiškos pozicijos, kitaip tariant – delegitimuoti.

Be to, ši samprata neatitinka mūsų Konstitucijoje įtvirtinto visuomenės konsensuso lyties ir šeimos sampratos atžvilgiu. Kaip teisingai yra pastebėjęs prof. A. Jokūbaitis, mūsų Konstitucija įtvirtina ne katalikišką ar krikščionišką, bet prigimtinės šeimos sampratą:

„Šiandien išpopuliarėjęs „tradicinės šeimos“ terminas sukuria klaidingą įspūdį, kad Lietuvos Respublikos konstitucija įtvirtina katalikišką šeimos sampratą. Tai tik panašumas, o ne tapatumas. Kanonų teisės kodekse sakoma, kad „…krikščioniškoje santuokoje sutuoktiniai specialiu sakramentu sustiprinami ir tarsi pašventinami“.

Nieko panašaus nerasime Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Dabartinė Lietuvos valstybė yra neutrali ne tik Bažnyčios, bet ir krikščioniškos šeimos atžvilgiu. Jeigu katalikai reikalautų valstybę įtvirtinti jų šeimos sampratą – kiltų skandalas. Kai dabar tai daro liberalai, skamba žiniasklaidos pagyrimai ir aplodismentai.”

Trečia, tenka pastebėti, kad prigimtinė šeima, grindžiama monogamine skirtingų lyčių sąjunga, vyro ir moters lygiavertiškumu ir vienodu orumu, yra Vakarų, o ne Rytų kultūros produktas, krikščioniškos, o ne pagoniškos civilizacijos laimėjimas.

Galiausiai tenka pastebėti, kad ta pati Ukraina, su kuria šiandien identifikuojasi Europa, LGBT teisių žemėlapyje taip pat yra pažymėta ta pačia spalva, kaip ir šalys, su kuria ji kariauja.

Jos Konstitucijoje nuo 1996 m. yra įtvirtintas vienos lyties asmenų santuokų draudimas, joje nėra galima homoseksualių asmenų partnerystė, LGBT propaganda mokyklose.

2021 m. vasario mėn. Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė nagrinėti bylą Maimulakhin ir Markiv prieš Ukrainą – dėl to, kad Ukrainoje nėra jokios teisinės formos pripažinti tos pačios lyties asmenų šeimos santykius (panaši byla Europos Žmogaus Teisių Teisme šiuo metu yra nagrinėjama ir prieš Rusiją (Fedotova ir kiti prieš Rusiją).

Ukraina, kuri kovoja už mūsų laisvę, tikrai kovoja ne todėl, kad joje būtų įdegtas seksualinis komunizmas.

Laikantis tos pačios mąstymo logikos, mes ir Ukrainą turėtume vadinti proputiniška. Visiems, akivaizdu, kad toks argumentas Ukrainos atžvilgiu skamba absurdiškai. Lygiai taip pat jis yra absurdiškas ir Lietuvos atžvilgiu.

Tiesa, tarp Rusijos ir Ukrainos yra vienas skirtumas. Ir jį įvardina patys LGBT advokatai. Cituoju: „Kadangi politinė ir teisinė situacija dėl tos pačios lyties šeimos partnerių teisių pripažinimo Ukrainoje ir Rusijoje šiuo metu yra labai panaši, verta tikėtis panašaus EŽTT sprendimo byloje prieš Ukrainą. Jei toks sprendimas bus priimtas, jis iš esmės pakeis dabartinę politinę ir teisinę situaciją dėl tos pačios lyties asmenų civilinės partnerystės pripažinimo Ukrainoje. Rusija turi politinę valstybės vadovybės valią, išteklius ir įstatymus ignoruoti EŽTT sprendimus – viso to trūksta Ukrainoje.”

Būtent to ir tikisi LGBT ideologai: kad Ukrainos patekimas į Europos orbitą leis joje įvykdyti LGBT revoliuciją. Beje, šitie du dalykai, galima sakyti vyksta paraleliai. Dar prieš Maidano revoliuciją Ukrainoje (nuo 2004 m.) pradėjo veikti JAV federalinės valdžios finansuojama USAID programa, skirta vakarų demokratijos eksportui. Šios programos lėšomis yra finansuojamas Ukrainoje veikiantis LGBT centras „Nash svit“, užsiimantis strateginiu bylinėjimusi bei LGBT vertybių advokacija Ukrainos valdžios institucijose.

Žinome, kad vakar užvakar Ukraina padavė prašymą įstoti į Europos Sąjungą, o vakar Europos Parlamentas skubos tvarka patenkino Ukrainos prašymą ir suteikė jai narės kandidatės statusą. Bet tai niekaip nereiškia, kad Ukraina Europą supranta lygiai taip pat, kaip Europą supranta dabartiniai eurobiurokratai, kalbantys apie „LGBT vertybes“. Sutaptis vienu – laisvės ir demokratijos klausimu – nereiškia sutaptį visais klausimais.

Kad sutaptis vienu klausimu nerodo sutapties kitu, gerai iliustruoja Ukrainos Bažnyčių atvejis. Ukrainos bažnyčios yra susiskaldę užsienio politikos požiūriu (dalis Ukrainos stačiatikių Bažnyčios priklauso Maskvos patriarchatui, kita dalis – po įvykusios autokefalijos yra nepriklausoma nuo Maskvos), tačiau jos laikosi vieningos pozicijos LGBT ideologijos atžvilgiu.

Kaip pabrėžia patys LGBT advokatai „Pagrindine problema šioje srityje išlieka pirmaujančių Ukrainos bažnyčių lobistinė veikla, kurios priešinasi visiems žingsniams kovojant su homofobija ir jos pasekmėmis, tvirtindamos, kad tai pažeidžia sąžinės ir žodžio laisves“.

Nors kai kam Lietuvoje tokio uniformiškumo (užsienio politika = LGBT politika) labai norisi. Ir kai kas labai tikisi valdžios paramos šiuo klausimu (iliustracija pridedama)

Ukraina, kuri kovoja už mūsų laisvę, tikrai kovoja ne todėl, kad joje būtų įdegtas seksualinis komunizmas.

Jei netikite, paklauskite paprastų Ukrainos žmonių.

Ramūnas Aušrotas

JŠ pagal www.pozicija.org

Mūsų demokratiniai rinkimai yra daugiau tik ritualas, mūsų partijos yra tik rimtų žmonių sambūrių dekoracijos. Į valdžią ateina jai nepasiruošę žmonės. Rinkti žmonių atstovai greitai tampa nuo jų atitrūkusiais aristokratais, ne dvasios aristokratais, o formalios padėties aristokratais. Tarp valdžios ir žmonių nėra ryšio, nes valdantieji nebesileidžia valdomi, o piliečiai negerbia jų pareigybių. Gali negerbti žmogaus, bet turi gerbti pačią pareigybę.

Krikščionybė, kaip jūs turbūt žinote, yra įtvirtinusi asmens sąvoką – persona, asmuo. Modernioji demokratija asmens sąvoką pakeitė individo sąvoka. Kodėl tai buvo padaryta? Todėl, kad geriau atitinka mokslinį pasaulio supratimą, nes individai yra lyg magnetinio lauko dalelytės. Gyvūnų pasaulyje taip pat yra individai. Ir gyvūnai niekada nebuvo asmenybės. Ir štai tas, kuris krikščionybėje buvo vadinamas Dievo atvaizdu, per kelis amžius virto tik už išlikimą kovojančiu ekonomikos, politikos ir kitų sričių subjektu.

Demokratinėje visuomenėje mokslas užima Bažnyčios vietą, mokslas žiūri į žmones kaip į objektus, be dėmesio jų asmeniui ir ugdymui. Mokslininkai tyrinėja priežastinius ryšius tarp reiškinių, todėl neranda artimo meilės, atgailos, gailestingumo, gerumo ir nuodėmės. Mes žinome, kiek pinigų lietuviai išleidžia Kalėdų dovanoms, bet nežinome, kas yra kuklumas ar tuo labiau šventumas.

Dabar demokratija nežino, kas yra žmogus, nes jeigu, Liudvigo Vitgenšteino žodžiais, būtų atsakyta į visus mokslo klausimus, gyvenimo prasmės klausimas net nebūtų paliestas. Tai reiškia, kad mokslas, pagrindinis mūsų autoritetas, yra bejėgis moralės srityje. Mokslas yra vertybiškai neutralus ir nieko negali pasakyt apie moralę, dėl to paties vertybinio neutralumo.

Ar tai daro įtaką žmonių dvasinio gyvenimo ugdymui? Vienintelis dalykas, kurį šiandien mokslininkai gali pasakyti apie verčių hierarchijas, susiveda į teiginį, kad jos vienoje visuomenėje yra vienokios, o kitose visuomenėse kitokios, tai yra – tiesos nėra, pučia tik internetinių portalų žodžių ir minčių vėjai.

Dvasinis asmens ugdymasis ar ne yra paverstas asmeninio skonio reikalu. Dvasinio tobulėjimo gali siekti tie, kurie jį mėgsta, bet tai neturi varginti tų, kurie to nemėgsta. Nereikia jokio dvasinio ugdymosi, nes teisės įstatymo besilaikantis žmogus be kokių nors moralės įstatymų daro tai, ką daro, ir taip, kaip tai daro. Viskas turi susitvarkyti savaime. Demokratinės lygybės idėja paskutiniu metu įgauna net matematinės lygybės pavidalą, ir tai jau virsta ne tik dvasinių hierarchijų, bet ir bet kokių struktūrų skirtumų naikinimu.

Apaštalas Paulius Laiške galatams rašė: „Nebėra nei žydo, nei graiko, nebėra nei vergo, nei laisvojo, nebėra nei vyro, nei moters – visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28). Tačiau Paulius supranta, kad vyras ir moteris skiriasi ir jų lygybės prieš Dievą pripažinimas nereiškia, kad vyras lygu moteris, taip kaip matematikoje vienas lygu vienas. Tai galima pavadinti politikos pavertimu mathesis universalis – universalia matematika. Mes visi virstame vien tik statistiniais vienetais. Tai tendencija, mes dar pamatysime jos stiprėjimą.

Neturi būti skirtumo tarp vyro ir moters, tarp jauno ir seno, tarp graiko ir žydo, tėvo ir sūnaus, motinos ir dukters, krikščionio ir musulmono, vedusio ir nevedusio, heteroseksualo ir homoseksualo, tai yra, normalaus ir nenormalaus, protingo ir neprotingo, grožio ir bjaurasties, migranto ir vietinio, valstybės ir jos priešingybės. Kas yra ES teisės požiūriu? Nei tauta, nei valstybė, nei imperija, nei demokratija. Tai tiesiog valstybių narėms duoti teisiniai dokumentai ir tam tikras pinigų perskirstymas.

Demokratija negali ugdyti mūsų dvasios, nes mes sau meluojame apie tikrąją šios santvarkos prigimtį ir esmę. Demokratija negali sugriūti nuo mūsų kritiško požiūrio į ją. Mūsų dvasia kenčia nuo savęs apgaudinėjimo ir taip griauna demokratiją. Pradžiai tyliai pasakykime sau atvirai tai, ką mes savo dvasioje žinome apie demokratiją.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Pinerolo (Italija) vyskupas Derio Olivero (Derijus Oliveras), Italijos vyskupų konferencijos ekumenizmo ir dialogo komisijos pirmininkas, sakė, kad supranta ir nesmerkia eutanazijos šalininkų, pranešė dienraštis „La Stampa“.

Pasak hierarcho, „apie eutanaziją dažnai kalbama iš dalies dėl to, kad ji yra išlaisvinimas tiems, kurie yra arti ligonio“. „Tai sakau nieko nekaltindamas, vedinas didžiausio supratimo ir užuojautos“, – pabrėžė jis.

Žurnalisto paklaustas, ar jis neprieštarauja įstatymui dėl pagalbinės savižudybės, vyskupas atsakė: „Ne. Visi gyvename toje pačioje šalyje, kurioje sugyvena pasauliečiai, katalikai ir kitų tikėjimų atstovai, todėl esu įsitikinęs, kad turime diskutuoti, kaip priimti teisės aktus, prie kurių visi prisidėtų, nepaisydami ideologijų.“

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Žymiausi Europos konservatyvių partijų lyderiai savaitgalį rinkosi Ispanijos sostinėje Madride, siekdami toliau kurti vieningą dešiniųjų antiglobalistų aljansą, kuris, kaip trečia pagal dydį jėga Europos Parlamente, pakeltų dešiniųjų politinę įtaką.

VOX prezidento Santiago Abascal (Santjago Abaskalio) kvietimu aukšto rango partijų atstovai iš Europos parlamentinių grupių „Identitetas ir demokratija“ (ID) bei Europos konservatorių ir reformistų (ECR) susitiko Madride aptarti metodų, kaip apginti Europą nuo užsienio ir vidaus priešų, priešintis ES federalizacijai ir integracijai ir saugoti tradicinę Europos kultūrą, tapatybę bei krikščionybę.

Be kalbų apie tradicionalizmą, nacionalinį suverenitetą, apsisprendimą ir perdėtą Briuselio kišimasi į vidaus politiką, kitos pagrindinės dvi dienas trukusio viršūnių susitikimo temos buvo Europos demografinis nuosmukis, masinė migracija, prieglobsčio politika, didėjanti krizė prie Rusijos ir Ukrainos sienos ir žemyno energetinė priklausomybė.

„Madrido viršūnių susitikimas prasideda“, – šeštadienį tviteryje parašė Abascalis. „Patriotai iš visos Europos, ginantys mūsų bendras vertybes, sienas ir suverenitetą susirinko čia. Giname tikrąją Europą nuo Briuselio biurokratų“.

„Neleisime iškelti nei kūjo ir pjautuvo vėliavos, nei pusmėnulio vėliavos, nei tamsios globalistų elito vėliavos virš Europos“, – kalbėjo Abascalis, kreipdamasis į savo nacionalinius konservatorius.

Kandidatė į Prancūzijos prezidentus Marine Le Pen pakartojo Abascalio nuotaikas, sakydama: „Kartu sugrąžinsime tautoms jų suverenitetą ir laisves. Tegyvuoja laisvos tautos ir tegyvuoja tautų Europa!

„Darbas, kurio ėmėmės, siekdami sukurti didelę patriotų grupę Europos Parlamente, vyksta, nes turime daug bendro. Tikslas – prisidėti prie vis labiau degraduojančios Europos Sąjungos išganingo perkonstravimo“, – sakė Le Pen.

Baigdami dvi dienas trukusį viršūnių susitikimą, dešiniųjų lyderiai iš Vengrijos, Lenkijos, Prancūzijos, Ispanijos, Austrijos, Belgijos, Nyderlandų, Estijos, Lietuvos (Lietuvą atstovavo V. Tomaševski), Italijos, Bulgarijos ir Rumunijos susirinko į „VP Plaza España Design“ ir pasirašė bendrą deklaraciją.

Toje bendroje deklaracijoje pasirašiusios šalys, be kita ko, pasmerkė ES ne tik dėl jos vykdomų baudžiamųjų veiksmų prieš Vengriją ir Lenkiją, bet ir už siekį „Sąjungą paversti ideologizuota megavalstybe“. Signatarai taip pat piktinosi liberaliais politikais, skatinančiais destruktyvią imigracijos politiką, ir, be kita ko, gynė nacionalinių konstitucijų ir krikščioniškų Europos idealų viršenybę.

Deklaracijoje taip pat teigiama, kad Briuselyje bus įkurtas koordinavimo biuras, kuris palengvins politinių partijų ir politikų, dalyvavusių Madrido ir Varšuvos viršūnių susitikime, bendradarbiavimą.

„Mes mylime Europą, nes mylime savo tautas. Ir mes ginsime Europą, nes giname savo tautas. Dėl šios priežasties nenustosime reikalauti tokios Sąjungos, kuri būtų skirta bendroms Europos vertybėms, žmonėms, jų šeimoms, savo sienų apsaugai ir laisvei gauti energiją bei kurti pramonę.

Turime susigrąžinti abipusės pagarbos tarp valstybių narių ir ES institucijų kultūrą, kur konstitucinė tapatybė yra saugoma, o ne kritikuojama. Mes smerkiame politiškai motyvuotus išpuolius iš Briuselio prieš Lenkiją ir Vengriją, kurie rodo visišką pagrindinių ES principų nepaisymą ir pažeidžia ES Sutarčių dvasią.“

„Kiekvienas iš Europos partijų lyderių, kurie susitiko Madrido viršūnių susitikime, turi savo asmenybę, interesus ir tikslus, kurie būdingi tik jų tautoms, istorijai, kontekstui ir vietai pasaulyje. Tačiau nepaisant tų skirtumų, juos vienija įsitikinimas, kad labai rimtos problemos kelia pavojų Vakarų civilizacijai. Be to, juos taip pat vienija absoliutus destruktyvaus poveikio tautų tapatybei atmetimas.

Pusė Europos atsisako mirti. Pusė Europos atsisako, kad jos tautos yra tik biurokratų, už kuriuos niekas nebalsavo, imperijos provincijos. Ta pusė Europos, kuri gina Vakarų vertybes, kuri nori apginti savo sienas, nes jai reikia išsaugoti savo tradicijas ir tapatybę, ir kuri niekada, kaip Davoso forumas nepardavinėtų savo žemyno kinams“, – apie sueigą rašė žurnalistas R. Semonsenas.

JŠ pagal www.pozicija.lt

O kalbant apie sąmokslo teorijas, apskritai reikėtų klausti, kas yra sąmokslo teorija. Pavasarį sąmokslo teorijų skleidėjais buvo vadinami asmenys, kurie dalinosi mintimis apie tai, kad bus siekiama žmones skiepyti daugiau nei vienu ar dviem skiepais, kad bus siekiama padaryti privalomą skiepijimą. Sąmokslo teorija vadinti ir tie atvejai, kai asmenys sakė, kad netrukus reikės skiepų pasų ar kitokių dokumentų, kurie leistų žmonėms gyventi normalų socialinį gyvenimą. Visa tai pavasarį buvo vadinama sąmokslo teorijomis. Šiandien tai yra realybė.

Kiekvienas žmogus kalba ir vertina kitus, atsižvelgdamas į savo išsilavinimą, etiką, savo moralės principus ir vertybes. Tad palieku žiūrovui ar skaitytojui įvertinti tokio žurnalisto etiką. Mano supratimu, nėra etiška klijuoti etiketes, nors tai neretai yra viešųjų ryšių triukai, kai žmogui bandoma priklijuoti vieną ar kitą etiketę ir žiūrima, ar ji prilips. Jeigu prilips, vadinasi, valio, padarėme viešųjų ryšių triuką, kuris tiko, nes reikėjo žmogų pažeminti. Jei nelips etiketė, ieškosime kitos.

Tokių viešųjų ryšių veiksmų buvo matyti nuo praėjusių metų rugpjūčio, kai etiketės buvo lipdomos man. Dabar imtasi jas klijuoti Lietuvą garsinantiems žmonėms, tarkime, Žydrūnui Savickui, jau ilgą laiką bandoma klijuoti etiketes Sveikatos teisės institutui, tai yra savanoriškam teisininkų ir sveikatos specialistų sambūviui, kuris skelbia savo nuomonę, pagrįstą moksliniais tyrimais ir mokslo duomenimis. Deja, gyvename tokiais laikais, kai etikečių klijavimas yra vienas dažniausių būdų, bandant žmogų pažeminti, padaryti nepatikimą.

O kalbant apie sąmokslo teorijas, apskritai reikėtų klausti, kas yra sąmokslo teorija. Pavasarį sąmokslo teorijų skleidėjais buvo vadinami asmenys, kurie dalinosi mintimis apie tai, kad bus siekiama žmones skiepyti daugiau nei vienu ar dviem skiepais, kad bus siekiama padaryti privalomą skiepijimą. Sąmokslo teorija vadinti ir tie atvejai, kai asmenys sakė, kad netrukus reikės skiepų pasų ar kitokių dokumentų, kurie leistų žmonėms gyventi normalų socialinį gyvenimą. Visa tai pavasarį buvo vadinama sąmokslo teorijomis. Šiandien tai yra realybė.

Vadinasi, visų pirma reikia įsiklausyti į kiekvieną mintį, reikia ieškoti jos pagrįstumo, pabandyti suprasti, kas yra pagrįsta faktais ir duomenimis, o kas ne, kas yra tik nuomonė. Ir tokiu būdu atskirti – nuomonę palikti nuomonei, o faktais, duomenimis, tyrimais pagrįstas mintis, nuojautas reikia vertinti atidžiau. Ir nereikės jokių sąmokslo teorijų.

JŠ pagal www.respublika.lt

Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad atliktos visuomenės apklausos parodė, jog moterų šaukimui į privalomąją karo tarnybą pritaria tik 14 procentų apklaustųjų.

„Galbūt dėl kai kurių aplinkybių, pavyzdžiui, dėl moterų tarnybos kariuomenėje privalomo šaukimo nėra visuomenės sutarimo, ir mūsų apklausa rodo, kad tam pritaria šiuo metu kol kas tik 14 procentų gyventojų, tačiau tyrime vis tiek mes turime vertinti visas aplinkybes”, – ketvirtadienį Krašto apsaugos ministerijoje kalbėjo A. Anušauskas.

Ministro teigimu, jei bus matoma būtinybė įvesti privalomą moterų šaukimą, toks sprendimas gali būti priimtas.

„Aš manau, jei politinės partijos, politikai, visuomenė aktyviai apie tai diskutuoja ir galiausiai prieinamas toks sprendimas, kaip ir dėl gynybos finansavimo, kad visi pritaria, kad to reikia, ir (…) absoliuti dauguma partijų pasirašė susitarimą, ir jis yra įgyvendinamas.

Tai jei diskusija šį kartą pasibaigtų, kad reikia, kaip Švedijoje šaukiami ir tie, ir tie, atrenkami reikalingi ir tinkantys žmonės. Mes, be abejo, darome atranką jaunuolių, kurie tinka tarnybai. Tai čia pabrėšiu, kad sutarimas, diskusija apie tai reikalinga, tačiau, ar pasieksime tą rezultatą, ar pasikeis visuomenės nuomonė ir palaikymas merginų šaukimui, aš tuo kol kas nesu įsitikinęs”, – teigė ministras bei pridūrė, kad kompromisinis variantas yra dabartinis šaukimo į kariuomenę modelis.

„Jei apskritai paimsime visą šaukimą, 50 procentų kaip procesą visuotinio šaukimo palaiko, tai yra daug. Savo artimo žmogaus šauktinių tarnyboje palaiko net 66 procentai, tačiau dėl merginų tarnybos to sutarimo visuomenėje nėra.”, – kalbėjo ministras.

JŠ pagal madeinvilnius.lt

Šį savaitgalį įvairiuose Europos šalių miestuose vyko tūkstantiniai protestai prieš koronaviruso plitimui pažaboti paskelbtus ribojimus, pranešė policija.

Remiantis Vienos policijos pranešimais, į Austrijos sostinės gatves šeštadienį išėjo 40 tūkst. žmonių – daugelis jų buvo nusiteikę prieš vasarį šalyje įsigaliosiančią vakcinacijos prievolę. Sulaikyti penki žmonės. Protestuotojai laikė plakatus su užrašais „Ne – privalomiems skiepams“ ir „Vaikus saugo Jėzus, o ne vakcinos“. Daugelis jų nedėvėjo kaukių.

Tuo metu Briuselio policija per sekmadienį vykusį protestą prieš koronaviruso ribojimus panaudojo vandens patranką ir ašarines dujas. Remiantis preliminariais pareigūnų skaičiavimais, akcijoje dalyvavo apie 8 tūkst. žmonių. Naujienų agentūros „Belga“ paskelbtoje medžiagoje matyti protestuotojus prižiūrintys, kovinę aprangą dėvintys policijos pareigūnai.

Taip pat gauta pranešimų apie Utrechte, Nyderlanduose, vykusį protestą su 5 tūkst. dalyvių. Tačiau čia, skirtingai nei per ankstesnes demonstracijas, smurto nebūta. Liuksemburge demonstrantai šturmavo žiemos mugę, ir, nepaisydami patekimo taisyklių, griovė pastatytas užtvaras, pranešė policija. Anot pareigūnų, būta „nedidelių konfliktų“ ir kalėdinė mugė buvo uždaryta. Kadangi protestuotojai turėjo ketinimų žygiuoti vyriausybės pastato link, policija blokavo jų kelią. Manoma, kad demonstracijose dalyvavo apie 2 tūkst. žmonių.

Apie keletą protesto akcijų taip pat pranešė Italijos policija – nuo kelių dešimčių žmonių Romoje iki tūkstančių Turine ir Bolonijoje. Apie smurtą nepranešta, tačiau gauta informacijos apie kaukių dėvėjimo taisyklių pažeidimus. Šeštadienį į protestus rinkosi ir kai kurių Vokietijos miestų, įskaitant Berlyną ir Hamburgą, gyventojai.

JŠ pagal www.delfi.lt 

Šiandien į jus kreipiamės vienu klausimu – dėl darbuotojų testavimo jų pačių lėšomis įteisinimo. Tokį įstatymą Seimas jau buvo priėmęs, tačiau jį vetavo Prezidentas. Vis dėlto Seimo nariai nepritarė veto ir įstatymo projektas rytoj, lapkričio 11 d., turėtų dar kartą grįžti į Seimo salę. Priėmus įstatymą, nepasiskiepiję darbuotojai maždaug kas savaitę turėtų susimokėti keliasdešimt eurų tam, kad galėtų dirbti.

STI jau kreipėsi į Seimo narius, prašydamas nepritarti šio įstatymo priėmimui, paprašykite ir jūs! Kreipkimės į Seimo narius mandagiais laiškais ir paprašykime nepritarti Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 18 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIVP-912GR. Seimo narių viešus el. pašto adresus rasite čia, o daugiau argumentų, kodėl įstatymas neturėtų būti priimtas, šiame mūsų rašte Seimui.

Prezidentas išgirdo. Ar klausys Seimas?
Valdantieji pandemiją valdo geležine ranka. Griežtų, prieštaringų nurodymų daugybė, išimčių – taip pat, jos nuolat keičiasi. Veiksmo daug, o rezultato? Ar išeisime iš pandemijos šiuo keliu, kuriam nepritaria pati visuomenė? Ar prezidento veto vis didesnei prievartai prieš gyventojus bus atmestas?

Pradžioje visas pasaulis buvo nežinioje, ieškojo sprendimų, mėgino perprasti viruso plitimą ir poveikį. Dabar valstybės taiko skirtingas priemones: vienos (kaip ir siūlo Pasaulio sveikatos organizacija) susitaikė su tuo, kad virusą išnaikinti ar pasiekti populiacijos imunitetą vakcinacijos pagalba yra nerealistiška. Jos dėmesį skiria ne vienai ligai, o visuomenės sveikatai apskritai. Kitos vis dar koncentruojasi tik į vakcinaciją ir bando priversti visus skiepytis bet kokia kaina. Tarp jų – ir Lietuva.

Valdantieji kuria iliuziją, kad viską išspręs skiepai, visuomenei tereikia atiduoti „petį už laisvę“. Tačiau per beveik metus pamatėme, kad nors pasiskiepijo didesnė dalis visuomenės ir pagal šį rodiklį pirmaujame tarp Rytų Europos šalių, pagal ligos plitimą ir perteklines mirtis esame tarp blogiausiai atrodančių šalių pasaulyje.

Vyriausybė pasirinko visuomenę skaldantį kelią – galimybių pasą ir visuomenės segregaciją skiepo pagrindu, – tikindama, kad tai padės suvaldyti virusą, nors tam pagrįsti nėra jokių mokslo duomenų. Rezultatai rodo, kad sprendimas nepasiteisino. Virusas plinta daugiau nei tuo pačiu metu pernai, kai skiepo apskritai nebuvo. Tikėtina, kad prie to esmingai prisideda pats galimybių pasas, leidžiantis nevaržomus ligą pernešti galinčių pasiskiepijusiųjų kontaktus.

Nepaisant tragiškų rezultatų, vyriausybė toliau laikosi savo. Pasaulio sveikatos organizacija ir iškiliausių universitetų mokslininkai pripažįsta, kad kolektyvinio imuniteto nuo COVID-19 pasiekti neįmanoma: skiepai iš esmės apsaugo nuo sunkios ligos formos patį pasiskiepijusį, bet ne visuomenę. Nepaisant to, bandoma pasiekti, kad be skiepo negalėtume net dirbti.

Privalomas testavimas – kas turi sumokėti?

Tą liudija skandalingas Seimo sprendimas – privalomas darbuotojų testavimas jų pačių lėšomis. Politikai tai vadina „skatinimu“ skiepytis. O atvirai tariant – siekiu apsunkinti gyvenimą tiems, kurie pasinaudojo savo teise nesiskiepyti.

Prezidentas Gitanas Nausėda vetavo šį įstatymą, sakydamas, kad testavimo ir skiepijimo negalima priešpriešinti vienas kitam. „Tai – kartu veikiančios priemonės, todėl skiepijimas turi būti skatinamas, o testavimo prieinamumas – užtikrintas […] Neapsigaukime ieškodami lengvų, bet nepagrįstų sprendimų. Venkime visuomenę skaldančių, pasitikėjimą valstybe mažinančių praktikų“, – teigė G. Nausėda.

Seimas prezidento veto nepritarė ir mėgina įstatymą priimti iš naujo. Dėl įstatymo turėtų būti balsuojama ketvirtadienį, lapkričio 11 d. Priėmus įstatymą, nepasiskiepiję darbuotojai maždaug kas savaitę turėtų susimokėti keliasdešimt eurų tam, kad galėtų dirbti ir nebūti valstybės išlaikytiniais.

De facto privalomas intervencijas į žmogaus kūną (t. y. skiepus) įtvirtinantis įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijoje numatytai teisei į asmens neliečiamumą bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimams, tarptautinės Konvencijos dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje, Lietuvos Civilinio kodekso, Darbo kodekso, Sveikatos draudimo sistemos įstatymo, Žmonių užkrečiamųjų ligų ir profilaktikos kontrolės įstatymo bei Paciento teisių ir žalos atlyginimo įstatymo nuostatoms. Pastarosiose nurodoma, kad paciento sutikimas sveikatos priežiūros paslaugoms turi būti duodamas laisva valia.

Dar metų pradžioje Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė rezoliucija, kuria valstybės susitarė siekti užtikrinti, kad piliečiai būtų informuoti, jog skiepijimas nėra privalomas, ir kad niekas dėl politinio, socialinio ar kitokio spaudimo nebus verčiamas skiepytis, jeigu to nenori, bei užtikrinti, kad niekas nebus diskriminuojamas, jeigu nebus pasiskiepijęs dėl galimos rizikos savo sveikatai arba dėl to, kad nenori būti paskiepytas. Už šios rezoliucijos tekstą balsavo ir dabartinės Lietuvos valdžios deleguoti atstovai.

PREZIDENTAS GITANAS NAUSĖDA VETAVO ŠĮ ĮSTATYMĄ, SAKYDAMAS, KAD TESTAVIMO IR SKIEPIJIMO NEGALIMA PRIEŠPRIEŠINTI VIENAS KITAM.

Visuomenė nepritaria prievartinėms pandemijos valdymo priemonėms

Svarbiausia yra tai, kad prievartinėms pandemijos valdymo priemonėms nepritaria visuomenė.

„Vilmorus“ atlikta gyventojų apklausa parodė kritišką požiūrį į eilę šalyje taikomų ar planuotų taikyti pandemijos valdymo priemonių, kai kuriais klausimais nepritariančių dalis viršija 70 proc. Didesnė dalis apklaustųjų nepritaria:

• galimybių paso įvedimui (nepritaria 54 proc., pritaria 42 proc.),
• vaikų skiepijimui nuo COVID-19 (nepritaria 61 proc., pritaria 24 proc.),
• galimam ligos išmokų nemokėjimui nepasiskiepijusiems asmenims (nepritaria 72 proc., pritaria 15 proc.), jiems taikytiniems ribojimams dirbti (nepritaria 74 proc., pritaria 21 proc.) ar studijuoti (nepritaria 68 proc., pritaria 23 proc.).

65 proc. respondentų teigia, kad su virusu reikėtų išmokti gyventi be perteklinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimų, o 21 proc. siūlo taikyti griežtus ribojimus.

Gydytoja prof. dr. Dalia Regina Railaitė atkreipė dėmesį į apklaustųjų pritarimą galimybių pasui. Trečdalis apklaustųjų mano, kad pasiskiepijusieji negali platinti COVID-19. „Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje atvejų skaičius toks didelis ir nuolat auga. Net jei paskiepytieji serga lengviau, virusą jie platina panašiai.

Įsitikinę, kad yra saugūs ir nepavojingi kitiems, paskiepyti sergantys asmenys laisvai perduoda virusą savo aplinkoje tiek vakcinuotiems, tiek nevakcinuotiems žmonėms. Ši klaidinga nuostata gali būti labai svarbi tolesniam COVID-19 plitimui visuomenėje ir ji yra tiesioginė neteisingo visuomenės informavimo pasekmė“, – pabrėžė D. R. Railaitė.

Prievartinės priemonės ne tik prieštarauja Lietuvos įstatymams ir tarptautinės teisės normoms. Joms nepritaria ir dauguma piliečių. Šį ketvirtadienį pamatysime, ar Seimo dauguma pervažiuos buldozeriu per prezidento veto ir visuomenės valią?

JŠ pagal www.laikmetis.lt

„Dideli žmonių susibūrimai“, „fizinio atstumo“ ir kitų nefarmacinių priemonių neužtikrinimas didina epidemiologinę riziką, todėl:

• *Renginių draudimas,
• *Profesionalaus sporto renginiai be žiūrovų;
• *Prekybos ploto ribojimo didinimas iki 50 kv. m. (svarstytina ar visiems, ar tik prekybos centrams);
• *Viešojo maitinimo įstaigų, nebūtinųjų prekių parduotuvių, laisvalaikio ir pramogų paslaugų uždarymas (arba darbo laiko ribojimas);
• *Nuotolinis darbas;
• *Nuotolinis ugdymas ir aukštasis mokslas; Neformalaus ugdymo ribojimas;
• *Susibūrimų ribojimas.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) parengė naujų pakeitimų sąrašą. Parengtame dokumente, kurį trečiadienį aptars ministrų kabinetas pasitarime, yra aiškiai nurodyta, kokių ribojimų prireiks, jei pacientų skaičių reanimacijose apie 240.

„Siūlomos naujos priemonės galėtų sulėtinti viruso plitimą visuomenėje. Vyriausybė siekia išvengti griežto karantino, tačiau tai priklauso nuo numatytų priemonių laikymosi ir viruso paplitimo“, – rašoma dokumente.

antradienį sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys užsiminė, jog tam tikras pasiektas rodiklis rodys, kad jau pasiekta svarbi riba ligoninėse.

„Jeigu mes pasiektume pacientų skaičių reanimacijose apie 240, tai jau būtų signalas, kad sistema negali teikti planinių ar kitokių paslaugų ir turėtų pereiti į būtinosios pagalbos režimą (…), kad jau reikia tikro karantino priemonių. Tai ne šiaip privalomos kaukės, bet būtų renginių, veiklų, judėjimo ribojimas“, – kalbėjo A. Dulkys.

JŠ pagal www.delfi.lt

Be jokios abejonės, šis universitetas, likdamas ištikimas pasirinkto kelio gairėms, jau netrukus, nieko nelaukdamas, tiesiog privalės išvyti visus filosofijos dėstytojus iš universiteto, filosofijos katedras pakeisdamas lyčių lygybės tyrimo ar panašiais centrais.

Jeigu prisikeltų iš mirusių visos Vilniaus universitetą (VU) kada nors baigusios žmonių kartos, tie prisikėlėliai iš naujo išmirtų masiškai, dabar jau iš gėdos dėl to – kuo tapo jų buvusi alma mater.

Naujas skandalas VU dėl priimto čia lyčiai jautrios kalbos gairių dokumento neparodė nieko naujo, o tik paliudijo jau kiek anksčiau pasirinktos veiklos strategijos dominavimą, kai didesniu ar mažesniu laipsniu yra kvestionuojamas žmogaus lietuviškas nusiteikimas, minties ir diskusijų laisvės vėliavą pakeitė vaivorykštės vėliava, drauge įsisąmonintai pasirinkant užsiangažavimą sofistinei sąmonės trivializacijos užduočiai mainais už sokratinės dvasios išsižadėjimą.

Net sunku patikėti, kad tokie liūdnoki universiteto veiklos pokyčiai yra siejami su žmonių gražiomis lietuviškomis pavardėmis, o būtent Artūro Žukausko ir Rimvydo Petrausko, pastarojo dešimtmečio universiteto vairininkų, – su dviejų paskutinių VU rektorių vardais.

Todėl taip sunku atsikratyti įspūdžio, prikibusio nuo pat pradžių, kad minėtieji rektoriai su lietuviškomis pavardėmis yra neįtikėtinai keisti personažai, tokie, tarsi jie būtų skaudžiai nugenėti, apkapoti ar apipjaustyti lietuviai.

Kita vertus, jeigu pirmasis savo užsiangažavimus parodė, siekdamas apriboti lituanistikos veiklą, lietuvių kalbos tyrinėjimus, tai antrojo antilietuviškas nusiteikimas įgyja net dar labiau išreikštą panoraminį pobūdį, yra perkeliamas į istorinės refleksijos sferą – dar šviežiai mus tebedilgina įspūdis apie tai, su kokiu užsidegimu dabartinis VU rektorius V. Petrauskas dalyvavo Genocido tyrimų centro sunaikinimo intrigose.

O dabar minties eksperimento teisėmis pabandykime įsivaizduoti – ko dar trūksta šiam universitetui, pasukusiam Sokrato dvasios išsižadėjimo keliu, iki, kaip kartais sakoma, pilno tobulumo arba loginės pabaigos?

Be jokios abejonės, šis universitetas, likdamas ištikimas pasirinkto kelio gairėms, jau netrukus, nieko nelaukdamas, tiesiog privalės išvyti visus filosofijos dėstytojus iš universiteto, filosofijos katedras pakeisdamas lyčių lygybės tyrimo ar panašiais centrais.

Tai, siekiant vientisumo, yra neatidėliotinas uždavinys, kitu atveju – dar neaišku kuo viskas gali baigtis. Be jokių faktinių nuorodų ar nuogirdų, vedamas tik vaizduotės sparnų plazdėjimo, esu visiškai tikras, kad šio universiteto dėstytojai ir mokslininkai, ariantys filosofijos dirvonus, yra tylioji (?) opozicija pasirinktam dabartinės VU administracijos keliui, nes, kas ne kas, o jie žino, koks rizikingas yra sofistų pusės prioretizavimas, mainais už tobulą Sokrato užmarštį, kaip ir tai, kad galiausiai mirties subkultūros kelio pasirinkimas veda į kraupią aklavietę.

Būdamas šio universiteto Istorijos fakulteto absolventu, be visa ko kito, bėgant metams domėjausi ir dabar noriu paryškinti vieną kraštutinai įdomią lietuviško etnoso ypatybę, dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad lietuviškoje dirvoje paprastai neprigyja beždžioniavimo pavyzdžiai. Tai bent iš dalies žinojo net kai kurie odioziniai komunistai, kurių valstietiškas protas bandė pasufleruoti, kad nėra jokio reikalo visą mūsų kraštą apsėti kukurūzais, tokiu būdu išstumiant tradicines kultūras, kai yra galimybė išvengti didesnių nuostolių įdirbant laukus kaip įprasta ir tik apsimetant sėjančiu tuos kvailus kukurūzus.

Savo ruožtu, kaip atrodo bent man, dabartinio VU ideologai bando apsėklinti visus lietuviško peizažo horizontus kukurūzais, tai darydami su maniakiniu pasišventimu arba pabėgusio iš psichiatrinės ligoninės bepročio užsidegimu.

Pastaruoju metu, staigiai paūmėjusius situacijai, net ir aš, visados labai rezervuotai vertinęs idėją, kad Romos imperija pražuvo dėl išplitusių pederastinių papročių, tarsi iš naujo bandau permąstyti tokią nuvalkiotą ir kraštutinai išdėvėtą ištarmę. Kad ir kaip ten būtų, vis tik nedidelė garbė liktų, jeigu didžiųjų jėzuitų įsteigtas, Seniausias Rytų Europos universitetas galiausiai pataptų moderniu, bet vienpusišku, be jokių išlygų sutapusiu su lėkščiausiaisiais laikmečio pasirinkimais, nusususios dvasios užutekiu, gėjiško mentaliteto puoselėjimo šiltadaržiu.

Jeigu jūs tai vadinate progresu, tai aš jums nepavydžiu. Apskritai žengiant taip suprantamos pažangos magistraliniu keliu paspartinto žingsnio tempu, tikriausiai ne už kalnų mus pasitiktų laikas, kai net labiausiai tvari, demokratinė imperija privalėtų susivynioti savo meškeres.

Toks E. Swedenborgas mums sako, kad pasaulio pabaiga įvyko 1757m., o toliau bėgantis laikas esą yra skirtas tik galutiniam falšo išryškinimui. Tą datą įsidėmėjau, nes lygiai po 200 metų Vilniau gimdymo namuose baisiai klykdama užgimė mano būsimoji žmona Violeta (aš gimiau dar vėliau). Metodologiniais tikslais būtų galima pastebėti ir tai, kad apie dabartinio VU peripetijas čia kalbėjome falšo krešulių atpažinimo fenomenologijos kontekste.

Ar pastebėjote tai, koks pozityvus yra „politinio lavono“ pavadinimas, leidžiantis tikėtis, kad atgyvenę ir menkaverčiai politinio gyvenimo reiškiniai yra patraukiami į šoną.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, dabartinio Vilniaus universiteto modernizavimo ideologai yra užstrigę laike gyvieji lavonai, kurie užkemša pasaulį, pridengia istorijos perspektyvos vaizdinį ir neleidžia nieko gero tikėtis…

JŠ pagal www.pozicija.org

Vengrijos teisingumo ministrė Judit Varga paragino Europos Komisiją nutraukti pažeidimo procedūras prieš Vengriją

Ministrė socialiniame tinkle „Facebook“ pareiškė, kad „Europos Sąjunga ir jos institucijos negali atimti iš valstybių narių įgaliojimų, kurių valstybės narės jai niekada neperdavė! Vadinasi, jie negali sukurti sau naujų įgaliojimų. ES teisė gali būti taikoma tik tose srityse, kuriose valstybės narės jai suteikė įgaliojimus.

Pavyzdžiui, vidaus rinka, aplinkos apsaugos politika ir konkurencijos teisė. Šio kompetencijos pasidalijimo sistema yra aiškiai nustatyta ES sutartyse. Vengrijos pozicija aiški: teisinės valstybės negalima ginti pažeidžiant jos teisę!“

„About Hungary“ rašoma, kad Europos Komisija taip pat turėtų nutraukti pažeidimo procedūrą, pradėtą dėl Vengrijos pedofilijos įstatymo, ir „nustoti šantažuoti“ šalį.

Ministrė primygtinai tvirtino, kad „Briuselis vis dar negali pripažinti, kad mes neleisime LGBTQ propagandos savo mokyklose ir vaikų darželiuose“. 

Kalbėdama apie būsimą už teisingumą atsakingo komisaro Didier Reynders (Didier Reynderso) vizitą į Vengriją, J. Varga sakė, kad komisaras „neva siekia vesti dialogą dėl teisinės valstybės rinkimų kampanijos metu ir toli gražu neketina kištis į rinkimus“.

Vengrija ir Lenkija Europos Sąjungos teisme siekia atimti iš Briuselio naujus įgaliojimus neskirti šioms dešiniojo sparno vyriausybėms milijardų eurų Bendrijos lėšų.

Tai naujausias susirėmimas daugelio frontų teisiniame kare tarp šių šalių ir bloko institucijų. Aukščiausią įtampos tašką šis karas pasiekė praėjusią savaitę, kai Lenkijos Konstitucinis Tribunolas paskelbė nutartį, ginčijančią ES teisės viršenybė.

Aukščiausios instancijos ES teisme Liuksemburge Vengrija ir Lenkija kovoja su svarbiu sprendimu, pernai priimtu reikalaujant šiaurinėms bloko narėms, visų pirma – Nyderlandams. Pagal šį sprendimą ES išmokos turi būti stabdomos, jei kyla pavojus Bendrijos normoms dėl kovos su korupcija ir teismų nepriklausomumo.

Šis naujas mechanizmas sukurtas turint galvoje Lenkijos ir Vengrijos ginčus su ES dėl teisinės valstybės principo ir abi šios šalys kovo mėnesį kreipėsi į ES aukščiausios instancijos teismą prašydamos jį anuliuoti.

JŠ pagal www.laikmetis.lt