Seniai žinoma, kad dar prieš 50 metų, nepaisant sovietinės okupacijos, Lietuvos visuomenės moralinė būklė buvo geresnė. Ji buvo geresnė ne todėl, kad vyravo komunizmas, nes būtent tada buvo nutiestas kelias šiandieniniam ateizmui ir liberalizmui. Ji buvo geresnė todėl, kad bent dalis visuomenės nuolat kovojo su antikrikščionišku komunistiniu režimu ir taip tobulino krikščioniškas dorybes.
Kita vertus, paaiškėjo (išmintingesnieji tai visada žinojo), kad išsaugoti, perduoti ir skleisti tikėjimą vadinamojoje laisvoje visuomenėje yra daug sunkiau. Visų pirma tikėjimo nepavyko perduoti kitai kartai, kuri, užsikrėtusi liberalia ideologija, nejautė poreikio skleisti tikėjimą.
Prie to labai prisidėjo Vatikano II Susirinkimas, kuris skelbė ne Evangeliją, bet „prisitaikymą prie pasaulio“, o tai akivaizdžiai prieštarauja Evangelijai. Liturginė reforma lėmė tikėjimo nykimą iš pradžių kunigų, paskui tikinčiųjų tarpe. Katalikų tikėjimo nykimas visuomenėje lėmė liberaliosios ideologijos pergalę, kurios rezultatas – tokia politinės sistemos konfigūracija, kokia ji yra dabar.
Užduokime amžiną klausimą: ką daryti? Čia dažnai siūlomi politiniai problemos sprendimo keliai – kurti ar remti vieną ar kitą politinę jėgą, vienus ar kitus kandidatus į Lietuvos Respublikos Prezidentus. Šie pasiūlymai nėra vaistas nuo susidariusios padėties, nes jie tik priešinasi matomoms pasekmėms.
Vadinamojoje atstovaujamosios demokratijos sistemoje jokia politinė jėga negali vienu metu eiti prieš rinkėjus ir prieš masinę žiniasklaidą. Kol rinkėjais efektyviai manipuliuoja didžioji žiniasklaida, tol nėra galimybės, kad į valdžią ateitų nekorektiška politinė jėga.
Kažkur šiame ydingame rate turi įvykti proveržis. Tinkamiausia vieta – dirbti su žmonėmis – rinkėjais, tačiau ne politiniu, o kultūriniu lygmeniu. Katalikams tai yra kova Bažnyčioje, kur įvyko Vatikano II Susirinkimo pradėta revoliucija Bažnyčioje, kurios logiškos pasekmės šiandien yra baisūs dalykai, apie kuriuos pastaruoju metu dažnai girdime ir kurių net nesinori įvardyti.
Pasaulietinėje sferoje būtina skatinti tradicinius modelius – tradicinę šeimą, kultūrą ir civilizaciją, pagrįstą krikščionybe, romėnų teise ir graikų filosofija. Tai darant, šių užduočių nereikėtų skirstyti. Krikščioniškųjų simbolių buvimas viešojoje erdvėje yra labai reikalingas, nes primena mums mūsų šaknis. Požiūris, atskiriantis religinę sritį nuo socialinės, yra klaidingas.
Čia verta pacituoti brazilų katalikų mąstytojo daktaro Plinio Correa de Oliveiros žodžius:
„Revoliucijoje galime išskirti tris lygius, kurie tam tikru laipsniu persipynę. Pirmasis, giliausias lygis, glūdi tendencijų krizėje. Netvarkos tendencijos pagal savo esmę grumiasi dėl savo realizavimo. Nebesitaikydamos prie nusistovėjusios dalykų tvarkos, kuriai jos yra priešiškos, tos tendencijos pradeda veikti, keisdamos mentalitetą, gyvenimo ir būties būdą, meno raišką, papročius, kol kas ir tik kol kas dar neliesdamos idėjų.
Krizė pereina nuo šių gilių klodų į ideologinę plotmę. Iš tikrųjų, kaip Paul Bourget sako savo garsiame darbe Le Démon de Midi, reikia gyventi taip, kaip galvoji, kas anksčiau ar vėliau baigsis tuo, jog imsi galvoti taip, kaip gyvenai. Gavusios gilių netvarkos tendencijų postūmį, naujosios doktrinos ima klestėti. Pradžioje jos nors retkarčiais siekia taikaus sambūvio su senosiomis doktrinomis, reikšdamosi tokiu būdu, kad palaikytų bent išorinį panašumą į harmoniją. Tačiau galiausiai tai baigiasi atvira priešprieša.
Idėjų transformacija savo ruožtu skverbiasi į faktų zoną. Čia, naudojant kruvinas ar taikesnes priemones, yra transformuojamos šalies institucijos, įstatymai, papročiai tiek tikėjimo srityse, tiek ir pasaulietiškoje visuomenėje. Tai trečioji krizė, dabar jau visiškai įsibrovusi į faktų sritį.“
Žvelgdami į šią gilią analizę, turime ir savo veiksmus pirmiausia turime nukreipti į kovą su tendencijomis ir idėjomis, nes tik tada bus įmanoma ką nors pakeisti faktinėje situacijoje.
Jonas Šaulys