Verta atkreipti dėmesį į tai, kad pagrindiniai reikalavimai, už kuriuos sufražistės kovojo JAV, būtent ten, kur 1908 m. įvyko pirmoji demonstracija, formaliai buvo įvykdyti. Šiuo metu formaliai moterų darbo sąlygos ir darbo užmokestis nedaug skiriasi nuo vyrų darbo sąlygų ir darbo užmokesčio.
Galima pasidomėti dar kai kuo. Ar moteris, iškeitusi šeimą į darbą korporacijose, tapo laimingesnė? Ar įsipareigojimas ir pastangos dėl savo šeimos narių turėtų būti mažiau motyvuojantys, mažiau vertinami nei dėl anoniminės korporacijos?
Žinoma, šeimyninis gyvenimas dažnai yra kryžkelė, tačiau ir darbas korporacijose anaiptol nėra rojus. Atrodo, kad išskirtinai teigiamą profesinės savirealizacijos įvaizdį sukūrė „melasklaida“, kurioje ji vaizduojama kaip sklandus kelias į sėkmę, pamirštant, kiek tai kainuoja.
Ši kaina – tai būtinybė negailestingai kovoti dėl valdžios arba kovoti dėl atlyginimo, atsisakymas turėti vaikų ir dažnai su tuo susiję abortai, didesnis ištekėjusių moterų nuovargis, nes nuo pareigų namuose taip pat neįmanoma pabėgti, o be to, dar ir atsakomybė įmonėje, reikalavimas būti „stipria moterimi“, kuris paprastai netaikomas didžiajai daugumai moterų.
Žinoma, atsakydami į visus šiuos komentarus išgirsime bambėjimą apie moterų „lygias teises“ ir „nepriklausomybę“, tačiau žinome, kaip yra iš tikrųjų. Kitas argumentas – „tikrovę reikia keisti“. Tik bėda ta, kad dar šimtas naujų įstatymų čia nieko nepakeis, nes moteris pagal Dievo viziją yra orientuota į tai, kad būtų namų šeimininkė ir gimdytų palikuonis. Visos jos fizinės ir psichinės savybės yra į tai orientuotos.
Todėl švęskime ne „Moters dieną“, nes ne nuo mūsų priklauso, ar pagimdėme moterį, ar vyrą, bet švęskime Motinos dieną. – nes tai yra tikrasis moters pašaukimas.
Jonas Šaulys
Apie tikrąją “Tarptautinės moters dienos” kilmę galite paskaityti straipsnyje: „Kovo 8-osios“ visada buvo surogatinė – pusiau pagoniška „laisvos meilės“ šventė