Rusai, baltarusiai, ukrainiečiai ir kiti rusakalbiai, deja, taip pat daug katalikų – lietuvių ir lenkų – švenčia vadinamąją “Moters dieną”. Ši tradicija Sovietų Rusijoje buvo įtvirtinta 1921 m. Antrosios moterų komunistų konferencijos sprendimu.
Ji rėmėsi įvairiais įvykiais ir versijomis: nuo Niujorko socialdemokračių moterų organizacijos mitingo 1908 m. iki 1917 m. Petrogrado demonstracijos ir moterų dalyvavimo joje. Kai kas “Kovo 8-osios” tradiciją sieja su romėnų matronalijomis arba žydų Purimo švente, kuri atitekdavo artimomis datomis. Tačiau esmė ne kilmė, ją nesunku surasti, jei tik norisi, bet reikėtų kalbėti apie kultūrinę “šventės” esmę.
Šiandien “Moters diena” – visų pirma yra vyrų meilės ir pagarbos moterims išraiška. Tačiau ar tokia visų vyrų pagarba ir meilė visoms moterims yra pagrįsta. Tikrai ne. Pagal krikščioniškąjį idealą, kurio šiandieninės posovietinės visuomenės nė kiek neatitinka, vyras turėtų atiduoti savo meilę vienintelei moteriai pasaulyje (iki mirties).
Žinoma, pagarba priklauso visiems, tačiau ir čia reikia išskirti, kad moteris motina ir sutuoktinė nusipelno didesnės pagarbos nei moteris, kuri tokios aukos nepadarė. Žinoma, mes nekalbame apie situacijas, kai bevaikystė atsiranda dėl fizinio neįgalumo, kalbame apie normalią sveikų žmonių situaciją.
“Moters diena” taip pat yra liberalių, kairiųjų ir komunistinių organizacijų, propaguojančių vadinamąją “laisvąją meilę”, politinė priemonė. Tiesą sakant, šiandien, kai šeima posovietinėse visuomenėse praktiškai sunaikinta (Lietuvoje 2022 m. skyrybos sudarė 43 proc. santuokų), “Moters diena” visada buvo surogatinė šventė – pusiau pagoniška “laisvos meilės” šventė.
Be abejo, pagarba motinai – šeimos židinio globėjai – turėtų būti didžiausia, todėl kai kuriose šalyse švenčiama ne “Moters diena”, o Motinos diena, taip pat senelių diena.
Didelis vaidmuo ir atsakomybė keičiant pokomunistinį mūsų švenčių apvalkalą ir turinį tenka ir šeimų galvoms – vyrams. Jei jie iš tiesų iš Dievo malonės yra vadovai, o ne vadinamojo “beprasmiško likimo” tarnai, jie turėtų čia parodyti savo charakterį ir nepasiduoti posovietinei propagandai. Tačiau iki to dar ilgas kelias.
Aleksandras Strelcovas