Kardinolai nebijo Dievo, jie bijo žiniasklaidos – jie nori turėti šventą ramybę ir mėgautis purpuru. Todėl jie bus linkę popiežiumi išrinkti žmogų, kuris gerai žada – žmogų, iš kurio tikisi santūraus popiežiaus valdymo stiliaus. Tokią tezę išsakė vienas argentiniečių tinklaraštininkas, kuris jau kelerius metus įžvalgiai nušviečia Pranciškaus pontifikatą.
Autorius publikuoja slapyvardžiu Caminante Wanderer. Kaip jis teigė neseniai tradicionalistiniame Vokietijos portale “Katholisches.info” paskelbtame straipsnyje, dar prieš kelis mėnesius atrodė, kad pagrindinis kandidatas į popiežiaus Pranciškaus įpėdinius yra Bolonijos arkivyskupas kardinolas Matteo Zuppi. Šiandien jo šansai atrodo kur kas mažesni dėl dviejų priežasčių: dėl akivaizdžios nesėkmės Rusijos ir Ukrainos tarpininkavimo procese ir dėl to, kad Zuppi tvirtai palaiko Pranciškaus liniją, mano autorius. Būtent pastarasis aspektas turėtų būti lemiamas. Pasak Camintante Wanderer, dauguma kitos konklavos dalyvių “bet kokia kaina norės išvengti naujojo Bergoglio”. Taip yra daugiausia dėl situacijos, susidariusios dėl Tikėjimo doktrinos dikasterijos prefekto kardinolo Victoro Manuelio Fernándezo veiksmų. Pasak argentiniečių tinklaraštininko, Fernándezo paskyrimas buvo didžiausia klaida per visą Pranciškaus pontifikatą.
Caminante Wanderer pirmiausia nurodo du dalykus: deklaracijos Fiducia supplicans paskelbimą ir ankstesnių Fernándezo publikacijų, kuriose jis rašė apie orgazmą ir misticizmą, atradimą. Šie įvykiai “paženklino jį likusios Kardinolų kolegijos akyse”. Purpuriniai žiūri į jį “su dideliu įtarumu”, mano tinklaraštininkas. Kardinolai mano, kad jis yra akivaizdžiai neįveikiamos seksualinės fiksacijos žmogus. Todėl jie norės Pranciškaus įpėdiniu išrinkti žmogų, iš kurio tikisi didesnės atsakomybės, t. y. tokį, kuris vargu ar priims panašius personalo sprendimus, kokie buvo paskirti Fernándezui.
Problemų su kardinolais, be to, Pranciškus visada turėjo. Caminante Wanderer primena, kad vienintelė reguliari konsistorija per dabartinį pontifikatą įvyko 2014 m. Tuomet kardinolas Walteris Kasperis pateikė savo progresyvias tezes, kurias vėliau paneigė kardinolas Carlo Caffarra. “Štai kodėl Pranciškus – sinodalumo, dialogo ir įsiklausymo popiežius – priėmė sprendimą nešaukti naujos generalinės konsistorijos. Jis suprato, kad kariuomenė prieš jį maištauja”, – pabrėžia tinklaraštininkas.
Kadangi konsistorijos nebuvo, kardinolai vieni kitų nepažįsta; o tai reiškia, kad daugiausia šansų būti išrinktiems turi tie, kurie yra pažįstami. Vatikano atstovas Marco Tosatti neseniai atkreipė dėmesį į kardinolą valstybės sekretorių Pietro Paroliną – žmogų, kuris tiktų ir kurijos kardinolams, ir kai kuriems konservatoriams, galintiems jį priimti kaip “mažesnį blogį”.
Kitu labai gerai žinomu kardinolu netikėtai tapo Kinšasos arkivyskupas Fridolinas Ambongo, organizavęs Afrikos pasipriešinimą Fiducia supplicans. “Nesakau, kad Ambongo turi šansų tapti popiežiumi; tik sakau, kad dabar jį pažįsta visi kardinolai – anksčiau to nebuvo. Kaip [Ambongo] kėlė panieką tarp vokiečių ir belgų, taip jis sukėlė dideles simpatijas kituose pasaulio kraštuose”, – pažymi Caminante Wanderer.
Toliau tinklaraštininkas daro išvadą, kad dauguma kardinolų yra oportunistai (nors pasitaiko ir išimčių): kardinolystė jiems suteikta ne dėl tikėjimo ir pamaldumo, bet dėl to, kad jie patenka į gerus sandėrius. “Jie nori gerai praleisti laiką ir mėgautis purpuru. Jie nebebijo Dievo, tik žiniasklaidos, todėl, kiek įmanoma, išrinks popiežių, kuris nekeltų problemų”, – sakė jis. – rašo jis. Jie ieškos žmogaus, kuris po Pranciškaus pontifikato žada rimtai žiūrėti į savo pareigas; pageidautina, kad tai būtų nepastebimas ir nereikšmingas žmogus, garantuojantis vieną dalyką – taiką.
Jei pasirinkimas būtų toks, mano tinklaraštininkas, įvyktų “Bažnyčios balkanizacija”. Vienuose regionuose būtų laiminamos “net labai nereguliarios poros”, kituose – ne; vienur būtų palaikoma tradicinė liturgija, kitur naująsias Mišias pakeistų diakonių vedama “Žodžio liturgija”. “Trumpai tariant, savotiška pasaulinė anglikonų bendruomenė […], arba “panortodoksija”, kur kiekvienas patriarchatas veikia savarankiškai ir daro daugiau ar mažiau tai, ką nori, geriausiu atveju rodydamas tam tikrą pagarbą ekumeniniam Konstantinopolio patriarchui.”
Tačiau visa tai, daro išvadą Caminante Wanderer, tėra trumpalaikės hipotezės. Juk Pranciškus netrukus Bažnyčioje įves diakoniją, o tai sukels tam tikrą vyskupų ir kunigų mobilizaciją. Galiausiai “pamatysime, kas pasirodys Šventojo Petro bazilikos balkone, kai Viešpats suteiks savo Bažnyčiai malonę, kurios visi tikimės”.
JŠ pagal www.pch24.pl