Category: KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Sprendžiant pagal saulės padėtį danguje, Jėzų nukryžiavo apie penkiolika minučių po dvyliktos. Kai budeliai ėmė kelti kryžių, iš šventyklos pusės atskambėjo garsus trimitų aidas, kuris reiškė, kad pagaliau paskerstas Velykų avinėlis.

Atitemptas prie kryžiaus, Jėzus, tikras kančios paveikslas, pats ant jo atsisėdo. Nieko nelaukę, budeliai parbloškė jį ant nugaros, čiupo jo dešinę ranką, pritraukė ją prie dešiniajame skersinyje išgręžtos skylės ir tvirtai pririšo.

Tuomet vienas keliais prispaudė jo šventą krūtinę, kitas suėmė pirštus, kad šie nesilenktų, o trečias pridėjo ilgą, storą, aštriai nuzulintą vinį prie jo rankos delno, arčiau riešo, tos rankos, kuri taip gausiai teikdavo palaiminimus, ir iš visų jėgų ėmė ją kalti geležiniu kūju.

Iš Viešpaties lūpų išsprūdo garsi, skausminga dejonė, o jo kraujas aptaškė budelių rankas. Delno raumenys įplyšo, ir triašmenė vinis įtraukė juos su savimi į siaurą skylę. Aš skaičiavau plaktuko smūgius, bet iš didelio sielvarto vėliau pamiršau, kiek jų buvo. Švč. Mergelė tyliai dejavo ir atrodė bealpstanti, o Magdalietė tiesiog ėjo iš proto.

Grąžtai buvo vientisos geležies, lotyniškos T raidės formos. Kūjai kartu su rankenomis taip pat buvo pagaminti iš vientisos geležies. Man jie buvo panašūs į medinius plaktukus, kokius pas mus naudoja staliai, dirbdami su kaltais.

Vinys, kurias pamačius Jėzų nukrėtė šiurpas, buvo tokios ilgos, kad sugniaužus jas į kumštį iš vienos ir iš kitos pusės lieka kyšoti maždaug po colį. Jų galvutė plokščia, maždaug kronentalerio  dydžio, uždengianti didelę dalį delno. Vinys buvo triašmenės, siaurėjančios per visą ilgį, viršuje nykščio storio, apačioje ‒ kaip mažasis pirštas, o pats smaigalys aštriai nuzulintas. Įkalus vinis į kryžių, jų galas šiek tiek išlindo kitoje skersinių pusėje.

Prikalę dešinę ranką, budeliai pamatė, kad kairioji beveik per du colius nesiekia išgręžtos skylės. Taigi jie pririšo virvę prie jo kairiojo riešo ir spirdamiesi kojomis į kryžiaus liemenį ėmė iš visų jėgų ją traukti, kol delnas pasiekė skylę. Nuo baisaus skausmo Jėzus gailiai sudejavo. Jo rankos išniro iš sąnarių, pečiai ištįso ir persikreipė, pažastys įdubo, krūtinė iškilo, o alkūnių vietose matėsi išnirusių kaulų galai. Budeliai vėl prispaudė jo krūtinę ir pečius, pririšo kairę ranką prie kryžiaus ir prikalė ją kita baisiąja vinimi.

Vėl ištryško Jėzaus kraujas, ir vėl pasigirdo jo jausmingas, skardus dejavimas, pertraukiamas sunkaus plaktuko smūgių. Dabar Jėzaus rankos buvo ištemptos tiesia linija, ir jos nebeuždengė įstrižai kylančių kryžiaus skersinių. Tarp jų ir Viešpaties pažastų matėsi tarpas.

Švč. Mergelė jautė visą Jėzaus kančią. Ji išblyško kaip lavonas, tyli skausmo dejonė išsiveržė iš jos lūpų. Tai išgirdę, fariziejai ėmė iš jos tyčiotis ir plūstis, todėl Jėzaus bičiuliai nuvedė ją šiek tiek toliau nuo pylimo, prie kitų šventųjų moterų. Magdalietė atrodė kaip pamišusi. Jos akys ir skruostai buvo pasruvę krauju, nes iš skausmo ji nagais susidraskė sau veidą.

Tuo tarpu budeliai prie kryžiaus liemens, maždaug per trečdalį nuo jo apačios, didele vinimi pritvirtino medinę kaladėlę, prie kurios turėjo prikalti Jėzaus kojas, kad šitaip Išganytojas labiau stovėtų, nei kybotų, antraip jo rankos būtų neatlaikiusios kūno svorio, o ir kojų nebūtų įmanoma prikalti nesutrupinus kaulų. Toje kaladėlėje buvo išgręžta skylė viniai, o medyje išskaptuotos įdubos kulnims.

Apskritai tokių įdubų kryžiaus liemenyje buvo padaryta keletas, kad nuteistasis kuo ilgiau kankintųsi ir kad jo kūnas, trūkus rankų raiščiams, nenukristų ant žemės.

Taip baisiai ištempus Jėzaus rankas dėl per toli išgręžtų skylių, jo kūnas pasikėlė į viršų, o kojos susilenkė per kelius. Budeliai pamėgino jas pririšti prie kryžiaus, bet jo šventos pėdos toli gražu nesiekė kaladėlės. Tai pamatę, budeliai prapliupo keiktis. Vieni manė, kad reikia išgręžti naujas skyles rankoms, nes patraukti kaladėlę aukščiau bus pernelyg sunku, kiti tyčiodamiesi sugalvojo kraupią išeitį: girdi, jei jis nenorįs išsitiesti, jie jam padėsią.

Užnėrę virvę ant dešinės jo kojos, jie su siaubinga jėga patraukė ją link kaladėlės ir tvirtai pririšo prie kryžiaus. Jėzaus kūnas taip baisiai išsitempė, kad net jo krūtinė subraškėjo, o iš lūpų išsiveržė garsus šauksmas: „Dieve! O, Dieve!“ Atrodė, tarsi jo šonkauliai būtų atlūžę nuo krūtinkaulio. Tai buvo siaubinga kančia. Prieš tai budeliai buvo pririšę prie kryžiaus jo krūtinę ir pečius, kad rankos neištrūktų iš vinių.

Lygiai taip pat jie ištempė ir kairiąją koją, tvirtai pririšo ją virš dešinės, o kadangi buvo nepatogu kalti iš karto per abi kojas, jie plonesne vinimi tarsi kokia yla persmeigė kairiosios keltį, padarydami joje skylę. Tuomet budeliai paėmė nepaprastai ilgą, baisią vinį ir su didžia jėga įkalė ją pro kairiosios žaizdą ir per po ja prispaustos dešiniosios pėdą į kaladėlės skylę, o per ją ‒ dar toliau, į kryžiaus liemenį. Aš stovėjau prie kryžiaus ir iš šono mačiau, kaip vinis plėšydama raumenis ir laužydama kaulus pervėrė abi pėdas.

Kojų prikalimas buvo žiauresnė kankynė už visas kitas, ypač dėl to, kad Jėzaus kūnas buvo taip baisiai ištemptas. Iš viso aš suskaičiavau trisdešimt šešis kūjo smūgius, kurie skambėjo pakaitomis su gailia, skardžia, tyra vargšo Išganytojo dejone. Kita vertus, Jėzaus priešų keiksmai ir patyčios mano ausims skambėjo dusliai ir niūriai.

Švč. Mergelė vėl grįžo prie bausmės aikštelės, tačiau išvydusi, kaip budeliai tempia ir kala Jėzaus kojas prie kryžiaus, išgirdusi plaktuko smūgius, kaulų traškėjimą ir gailų savo sūnaus dejavimą, ji, persmelkta begalinės užuojautos, susmuko savo palydovių rankose. Prijoję fariziejai ėmė jas plūsti, todėl draugai vėl ją nunešė toliau. Kalant Jėzų prie kryžiaus, o ir vėliau, keliant kryžių, tai šen, tai ten, ypač tarp moterų pasigirsdavo užuojautos šūksniai: „O, kad šiuos niekšus žemė prarytų arba ugnis iš dangaus sunaikintų!“ Tačiau budeliai tik šaipėsi ir tyčiojosi.

Visos savo kančios metu iki pat mirties Jėzus nepaliaudamas meldėsi, kartodamas atskirus Psalmių posmus ir pranašų žodžius, kurie kaip tik dabar per jį pildėsi. Tik kartais jo maldą pertraukdavo skausminga dejonė. Aš viską girdėjau ir kartu su juo meldžiausi, o ir šiaip, kai kalbu Psalmes, tie posmai man visuomet iškyla atmintyje, tik dabar esu taip sukrėsta savo dangiškojo Sužadėtinio kančios, kad visų jų negalėsiu atkartoti. Šios siaubingos kankynės metu virš Jėzaus vis pasirodydavo verkiantys angelai.

Dar tik pradėjus kryžiuoti romėnų sargybos vadas liepė prie kryžiaus viršaus prikalti lentelę su Piloto užrašu. Pamatę žodžius „Žydų karalius“, Romos kariai ėmė garsiai juoktis, o fariziejai baisiai įniršo. Keletas jų nujojo į miestą dar kartą prašyti Piloto pakeisti užrašą.

Kiti budeliai tuo metu vargo platindami skylę Jėzaus kryžiui, nes ji buvo per maža, o uola ‒ labai kieta. Tie niekšai, kurie išgėrė Jėzui skirtą aromatizuotą Veronikos vyną, visai apgirto. Staiga jie pajuto baisų, deginantį skausmą viduriuose, varantį juos iš proto. Jie ėmė plūsti Jėzų, kad šis juos apkerėjęs, niršo dėl jo kantrybės ir vis bėgo į pakalnę maukti asilės pieno. Mat apačioje stovėjo kelios moterys iš atvykėlių stovyklos su melžiamomis asilėmis. Jos pardavinėjo pieną.

Sprendžiant pagal saulės padėtį danguje, Jėzų nukryžiavo apie penkiolika minučių po dvyliktos. Kai budeliai ėmė kelti kryžių, iš šventyklos pusės atskambėjo garsus trimitų aidas, kuris reiškė, kad pagaliau paskerstas Velykų avinėlis.

Pal. Ona Kotryna Emerich

JŠ pagal www.fsspx.lt

Didįjį ketvirtadienį Ispanijos užsienio legionas Malagoje pagerbia nukryžiuotąjį Kristų. Kareiviai žygiuoja su dideliu kryžiumi ir gieda “Soy el novio de la Muerte” – “Aš esu Mirties jaunikis”.

Renginys vadinamas procesija su Gerosios Mirties Kristumi. Statulą XVII a. sukūrė Pedro de Mena. Ji buvo saugoma Švento Dominyko bažnyčioje; procesijos visada buvo labai populiarios, ypač nuo 1921 m., kai Kristus buvo paskelbtas Ispanijos legionierių ir Gerosios Mirties globėju. Skulptūra buvo sunaikinta 1931 m. per pilietinį karą. Išliko tik nedidelis jos fragmentas. Dabartinė kopija buvo pagaminta 1941 m.

Dabartinė Kristaus iš Menos kopija pagaminta 1941 m. Didįjį ketvirtadienį prieš vidurdienį ji įplaukia į Malagos uostą laivu, iš kurio ją išveža legionieriai. Jau išlipę į krantą jie gieda savo garsiąją giesmę “Mirties jaunikis”. Tada jie neša nukryžiuoto Kristaus statulą į koplyčią, iš kurios vakare pajuda kelias valandas trunkanti procesija.

JŠ pagal www.pch24.pl

Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis ir Velykos, šios trys liturgijos viršūnės, sudaro vieno slėpinio, mūsų atpirkimo slėpinio, tris atskirus tarpsnius.

Šis trijų dienų laikotarpis dar vadinamas „Velykų tridieniu”. Liturgijoje stengiamasi kiek galint tiksliau sekti tokia istorijos raida, su kokia gali supažindinti sinoptinių evangelijų tradicija.

Ketvirtadienį Bažnyčia mini Eucharistijos įsteigimą Velykų vakarienėje, Jėzaus su mokiniais valgytoje Jeruzalėje.

Žinodamas, jog Kančios drama neišvengiama, Jėzus turbūt galėjo keliomis dienomis paankstinti Velykų vakarienę, kurią norėjo valgyti Jeruzalėje su savo mokiniais (tokią išvadą galima padaryti palyginus Evangeliją pagal Joną su sinoptinėmis evangelijomis).

Mišių Evangelijoje primenama, kad vakarienės metu Jėzus mazgojo kojas savo mokiniams ir aiškino, kodėl taip elgiasi: „Jei aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip ai jums dariau”. Todėl pagrindinis celebrantas mazgoja kojas dvylikai dalyvių, taip išreikšdamas pagarbą ir tarnystę. Krikščionims, kaip ir Jėzui, svarbiausia tarnauti bendruomenės bendrajam gėriui. (Palendrių šv. Benedikto vienuolynas).

Didįjį penktadienį niekur pasaulyje nėra aukojamos šv. Mišios, nes Jėzaus Auka yra vienintelė Didžiojo penktadienio centras – popietę ar vakare švenčiamos Viešpaties Kančios pamaldos, kurių metu pagerbiamas kryžius.

Didysis šeštadienis skirtas paminėti Viešpaties kapo tylą, paslaptingą perėjimą iš mirties į prisikėlimą. Velyknakčio šventimas yra Didžiosios savaitės širdis, kuriai visą gavėnią rengėmės ir jos laukėme.

JŠ pagal https://www.facebook.com/vienabaznycia

Verbų sekmadienį Katalikų Bažnyčioje prasideda Didžioji savaitė. Šios dienos liturgija primena iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę likus penkioms dienoms iki jo nukryžiavimo.

Pasak evangelistų, tuo metu susirinkusi minia metė ant kelio apsiaustus, alyvmedžių ir palmių šakeles, šaukdama: “Osana Dovydo Sūnui: palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu”.

Verbų sekmadienio liturgija yra ištempta tarp dviejų momentų: džiaugsmingos procesijos su palmėmis ir Viešpaties kančios skaitymo ar giedojimo – kaip Evangelijoje – pasiskirsčius vaidmenimis pagal Matą.

Taip Bažnyčia pabrėžia, kad Kristaus triumfas ir Jo auka yra neatskiriamai susiję. Dalyvavimas Verbų sekmadienio liturgijoje reiškia sutikimą su kryžiumi, kentėti kartu su Kristumi ir su gyvenimo būdu, kurio nėra.

Verbų sekmadienio liturgijos šventimo ištakos siekia Jeruzalę IV amžiuje. Tuo metu buvo stengiamasi kuo tiksliau atkurti Jėzaus gyvenimo scenas. Bėgant metams procesijos darėsi vis dramatiškesnės – Egipte buvo nešamas kryžius, Jeruzalėje Kristų vaizduojantis vyskupas į miestą įvažiuodavo ant asilo.

Buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Verbų sekmadienis taip pat buvo vadinamas Gėlių sekmadieniu, nes paprastai jis būdavo tuo metu, kai pasirodo pirmosios gėlės.

Verbų sekmadienį po mišių bažnyčiose būdavo rengiami Pasijos vaidinimai. Valdant didžiajam kunigaikščiui Žygimantui IV, Lenkijoje jis buvo karalius Žygimantas III, veikė mėgėjų aktorių draugijos, kurios, įsikūnijusios į Kristaus, Kajafo, Piloto, Judo ir kt. vaidmenis, važinėdavo po miestelius ir kaimus ir vaidindavo Pasijos vaidinimą.

Jonas Šaulys

Fatimoje trims piemenėliams – palaimintajai Jacintai, palaimintajam Pranciškui ir Liucijai – apsireiškusi Dievo Motina pasakė, kad mūsų Viešpats Jėzus norėjo pasaulyje įsteigti pamaldumą Jos Nekaltajai Širdžiai, kad žmonės geriau Ją pažintų ir pamiltų.

Šis pamaldumas taip pat yra atpildas Jos Nekaltajai Širdžiai už žmonių padarytus įžeidimus. Tiems, kurie jį praktikuoja su tikėjimu, Marija pažadėjo išgelbėjimą. Šiuo pamaldumu jie gali prisidėti prie daugelio žmonių išgelbėjimo nuo pasmerkimo ir civilizacijos katastrofų, kurias pranašavo Švenčiausioji Motina. Šis pamaldumas sulaukė bažnytinio pritarimo ir nuo to laiko plinta visame pasaulyje.

Fatimos žinia galutinai nesibaigė 1917 m. apsireiškimų ciklu Cova da Iria. 1925 m. gruodžio 10 d. Švenčiausioji Mergelė Marija pasirodė seseriai Liucijai Dorotėjos vienuolyno celėje Pontevedroje, o šalia jos – Kūdikėlis Jėzus, pasilenkęs ant švytinčio debesies. Kūdikis uždėjo jai ranką ant peties, o kitoje rankoje Marija parodė erškėčiais apsuptą Širdį. Rodydamas į ją, Kūdikis pamokė regėtoją šiais žodžiais: –

Pasigailėk savo Švenčiausiosios Motinos Širdies, apsuptos erškėčiais, kuriuos nedėkingi žmonės kiekvieną akimirką įkalina, ir nėra kas tuos erškėčius pašalintų atgailos aktu!

Marija pridūrė:

– Mano dukra, pažvelk į mano Širdį, apsuptą erškėčių, kuriuos nedėkingi žmonės, piktžodžiaudami ir nedėkingi, kiekvieną akimirką įkalina. Tu bent jau paguosk Mane ir pranešk, kad visiems, kurie per penkis mėnesius pirmaisiais šeštadieniais atlieka išpažintį, priima Komuniją, meldžiasi rožinį ir ketvirtį valandos lydi Mane, apmąstydami 15 Rožinio paslapčių, su intencija atsilyginti Man, mirties valandą pažadu ateiti į pagalbą su visomis išganymui reikalingomis malonėmis.

1926 m. vasario 15 d. seseriai Liucijai Pontevedroje iš naujo pasirodė Kūdikėlis Jėzus. Šio apsireiškimo metu sesuo Liucija pristatė Kūdikiui kai kuriuos sunkumus, su kuriais kai kurie žmonės šeštadienį eis išpažinties, ir paprašė, kad per kitas aštuonias dienas išpažintis būtų tokia pat svarbi. Viešpats Jėzus atsakė:

– Taip, išpažintis gali galioti dar daug dienų, jei priimdami Mane jie bus pašvenčiamosios malonės būklėje ir išreikš ketinimą atsilyginti už nusikaltimus Nekaltajai Marijos Širdžiai.

Toliau sesuo Liucija kėlė klausimą dėl situacijos, kai kas nors išpažinties metu pamiršta suformuluoti intenciją, į kurį Viešpats Jėzus atsakė taip:

– Jie gali tai padaryti kitos išpažinties metu, pasinaudodami pirma pasitaikiusia proga.

1930 m. gegužės 29-30 d. naktį per budėjimą Viešpats Jėzus kalbėjosi su seserimi Liucija, pateikdamas jai kitos problemos sprendimą:

– Šį pamaldumą bus galima praktikuoti ir sekmadienį po pirmojo šeštadienio, jei mano kunigai – dėl pateisinamų priežasčių – tai leis.

Ta pačia proga mūsų Viešpats davė Liucijai atsakymą į dar vieną klausimą: Kodėl penki šeštadieniai, o ne devyni ar septyni Dievo Motinos kančios garbei?

– Mano dukra, priežastis labai paprasta: yra penkios įžeidimų ir piktžodžiavimų prieš Nekaltąją Marijos Širdį rūšys:

1. Piktžodžiavimai prieš Nekaltąjį Prasidėjimą.

2. Prieš Dievo Motinos nekaltybę.

3. Prieš jos dieviškąją motinystę, kartu prieštaraujant jos pripažinimui žmonių giminės Motina.

4. Veiksmai tų, kurie siekia viešai įskiepyti vaikų širdyse abejingumą, panieką ir net neapykantą šiai Nekaltai Pradėtajai Motinai.

5. Veiksmai tų, kurie profanuoja Švenčiausiosios Mergelės atvaizdus.

Pamaldumo elementai

Atgailos išpažintis. Ją reikia atlikti su atgailos intencija pirmąjį mėnesio šeštadienį, prieš jį ar net po jo, jei tik priimama šventoji Komunija pašvenčiamosios malonės būklėje.

Kitus tris šio pamaldumo elementus reikėtų atlikti pirmąjį mėnesio šeštadienį, nors dėl pateisinamų priežasčių išpažinėjas gali leisti juos atlikti sekmadienį po pirmojo šeštadienio.

Šventoji Komunija kaip atgaila

Šventojo rožinio dalis. Penki slėpiniai turėtų būti kalbami atgailos intencija. Galima medituoti bet kurią Rožinio dalį.

Meditacija. Kitas šio pamaldumo elementas – bent 15 minučių medituoti vieną ar kelias rožinio paslaptis. Mergelė Marija šią maldos rūšį vadino “laikydamiesi jos draugijos”, o tai galima suprasti taip, kad turime medituoti kartu su Dievo Motina.

Kaip pagalbinę meditacijos priemonę galima perskaityti Šventojo Rašto ištrauką arba knygą, kuri glaudžiai siejasi su paslaptimi, arba pasiklausyti konferencijos ar pamokslo. Šį meditavimą taip pat turėtų lydėti atgailos intencija.

Švenčiausiosios Motinos pažadai

1.Tiems, kurie praktikuoja šį pamaldumą, pažadu išganymą. Mirties valandą ateisiu su visomis malonėmis, reikalingomis jų amžinajai laimei.

2.Šios sielos bus apdovanotos ypatinga dieviškąja malone; prieš Dievo sostą jas padėsiu kaip gėles.

Praktikuojant penkis šeštadienius, pirmiausia reikėtų pabrėžti atlygio intenciją, o ne asmeninį apsirūpinimą mirties valandą. Kaip ir praktikuojant pirmuosius penktadienius, taip ir pirmuosius šeštadienius, negalima pasitenkinti vien pažodiniu pažado priėmimu, remiantis teiginiu “švęsiu penkis šeštadienius ir esu užtikrintas amžinuoju išganymu”.

Visą likusį gyvenimą turėsime susidurti su pagundomis ir silpnybėmis, stumiančiomis mus iš teisingo kelio, tačiau šis pamaldumas labai padeda pasiekti amžinąją laimę. Norint jį gerai atlikti ir gauti nuolatinės dvasinės naudos, būtina, kad šias praktikas lydėtų nuoširdus troškimas kasdien gyventi pašvenčiamojoje malonėje, globojant Švenčiausiajai Motinai.

Jei į pirmą vietą iškeliame švelnią vaiko meilę, trokštančio numalšinti savo mylimų Tėvo ir Motinos širdies skausmą, skausmą, kurį sukelia abejingumas ir panieka tų, kurie nemyli, – būkime tikri, kad mums netrūks Švenčiausiosios Motinos pagalbos, malonės ir buvimo mirties valandą.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kokios yra vyriškumo savybės? Nurodykime kelias iš jų. Tos savybės yra ar bent jau buvo glaudžiai susiję su dviem vyro pašaukimais – būti kariu ir kunigu. Atidžiau pažvelgus, pamatysime, kad šie pašaukimai yra ne taip jau nutolę vienas nuo kito, kaip gali atrodyti mūsų sugedusiais laikais.

Šio straipsnio autorius to niekad netikrino, tačiau prieš kelis metus vienas žinomas dvasininkas man pasakė, kad velionis Niujorko arkivyskupas kardinolas Francis Spellmanas, kuris taip pat buvo JAV ginkluotųjų pajėgų karo kapelionas, vieną kartą įsakė ištirti kanonizuotų šventųjų kalendorių ir nustatyti pasaulietinius šventųjų pašaukimus. Jo Eminencija turėjo nuojautą, kurią patvirtino šis tyrimas: suskaičiavus karališkų šeimų asmenis, iš tų laikų, kai karališko kraujo žmonės vis dar asmeniškai vesdavo karius į mūšį, taip pat kilminguosius, kurių darbas buvo karas, daugiausiai kanonizuotų vyrų buvo ne kas kitas, o kariai.

Viena savybė, kurią turi turėti vyrai, ir kurios pavyzdį rodo (ar bent turėtų rodyti) kariai ir kunigai, yra tiek moralinė, tiek fizinė drąsa. Moralinė drąsa yra pasiruošimas tvirtai stovėti fizinės ar dvasinės (kuri, žinoma, taip pat yra reali) kovos lauke, iš kur kiti sprunka. Akivaizdu, kad kareiviai turi turėti fizinės drąsos, tačiau kunigams taip pat dažnai jos prireikia. Pagalvokime apie jėzuitus, dirbusius nepaisant persekiojimų karalienės Elzbietos I laikų Anglijoje (XVI a.). Pagalvokime apie šaudančios kareivių rikiuotės nužudytą palaimintąjį kun. Miguelį Pro, iš kurio lūpų mirštant išsiveržė šauksmas „Viva Christo Rey!“ – „Tegyvuoja Kristus Karalius!“ Taip pat prisiminkime Tomą Beketą, kuris buvo toli gražu ne vienintelis vyskupas, atidavęs gyvybę už tikėjimą. 1871 m. Paryžiaus arkivyskupas, pakirstas Paryžiaus Komunos revoliucionierių kulkų, pasitiko tą patį likimą, kaip ir palaimintasis tėvas Pro. Kitas arkivyskupas, rezidavęs Kigali, Ruandoje, užmokėjo savo gyvybe, kadangi tvirtai laikėsi savo pareigų, užuot pabėgęs ir užsitikrinęs saugumą.

Jeigu iš daugelio vyrų daugeliu atvejų ir nebus pareikalauta fizinės drąsos, tai šiais laikais dažnai jiems prireiks parodyti daug moralinės drąsos. Paimkime kad ir paprasčiausią išgyvenimą. Kiek daug šiandien dvasiškai išdžiūsta, patenka į klaidą ar visiškai pražudo savo sielas, kadangi, siekdami „saugumo“, dirba darbus, nevertus žmonių ir vyrų. Visuomenė yra pilna jų.

Kita vyriškumo savybė, kurios pavyzdį rodo karys arba kunigas, tačiau kurią turėtų turėti kiekvienas vyras, yra vidinė drausmė. Tai yra ne tik sau teikiamų malonumų apribojimas. Kunigui įmanomas tik vienas kelias įgyvendinti vidinę drausmę – visada atsisakyti tam tikrų malonumų. Kalbant apie fizinę drąsą, akivaizdu, kad kariui reikia vidinės drausmės. Be jos kariuomenė, kurioje jis tarnauja, tampa palaida minia. Kaip bebūtų, kiekvienas vyras, norintis nueiti į dangų, privalo disciplinuoti save, mažų mažiausiai prisiversdamas kasdien melstis.

„Meilė“ yra žodis, kuris nedingsta nuo šiuolaikinės visuomenės narių lūpų – taip turbūt yra dėl to, kad jie nesuvokia, kas iš tiesų yra meilė. Tą ištižusį jausmą, kurį jie turi omenyje, galima lengvai priskirti kunigams, kadangi daugelis šiuolaikinių kunigų yra dvasine prasme ištižę. Meilę iš pažiūros sunku priskirti kareiviui, nebent kalbėtume apie tikrą jausmą. Tikra meilė leidžia kareiviui atiduoti gyvybę už kovos draugą. Jos vedamas, Jėzus Kristus mirė, kad išgelbėtų visus žmones, visus vyrus. Jėzus Kristus – tikras Vyras ir tikras Dievas – iš tiesų mylėjo.

Meilė savo paprasčiausia forma reiškia norėti gero kam nors kitam. Kitaip sakant, būtent tai kadaise padarė Bažnyčią misionieriška, nešančia Evangeliją visam pasauliui. Ji tapo tokia, nes suprato, kad leisti žmogui likti klaidingoje, ne katalikų religijoje ar visiškoje dvasinėje tamsoje, reiškia jo nemylėti. Dabar įsivaizduojama, kad meilės pasireiškimas yra, pvz., nekalbėti apie pragarą ar bent jau nekalbėti apie jį kaip apie vietą, į kurią kas nors gali patekti.

Meilė mėgsta teisingumą. Kai tėvai dar būdavo pakankamai vyriški, kad baustų savo sūnus, būtent meilė kalbėjo jų lūpomis, kai jie sakydavo: „Ta bausmė žeidžia mane labiau nei tave“.

Kartais meilė įgauna gailestingumo pavidalą. Būtent šiuo vardu mes pažinome Dievo meilę po Adomo ir Ievos nuopuolio.

Bet kuriuo atveju meilė yra tai, ką visi vyrai, jei jie yra tikri vyrai, turi turėti. Yra ir kitų savybių, kurias turi turėti vyrai. Mes jų neišvardintume net ir dvigubai ilgesniame straipsnyje. Vis dėlto, turbūt nei viena iš jų nėra taip būtina, kaip pasiaukojimas. Neverta įrodinėti, kad jis būtinas abiem mūsų pavyzdžiams – kareiviui ir kunigui, tai pakankamai aišku. Likusiai mūsų daliai neturėti šios savybės reiškia pralaimėti ne tik kaip vyrams, – taigi, pralaimėti šiame gyvenime, – bet ir pralaimėti kovą dėl daug didesnio gyvenimo, kuris seks žemiškąjį.

Turbūt kiekvienas vyras, kuris yra tėvas, supranta pasiaukojimo būtinybę, jeigu jis yra sąmoningas tėvas. Dėl ko gi daugiau, jūs manote, „tėvas“ yra titulas, iš kurio pažįstame kunigą? Yra, aišku, ir kitų priežasčių, tačiau pagrindinė jų yra kunigo pareiga aukotis. Šeimos tėvas, kaip „namų bažnyčios“ galva, taip pat turi pareigą aukotis.

Kartais to prireikia mažuose dalykuose, pvz., pasėdėti mašinoje, stebint lietų, laukiant kol vaikas baigs muzikos pamoką. Arba tėvui tenka atsikelti valanda anksčiau nei jam pačiam reikia, kad, pagailėdamas žmonos, paruoštų vaikui gerus pusryčius. Galbūt prireiks visam gyvenimui atsisakyti užjūrio atostogų, kurias gali sau leisti poros be vaikų.

Sąmoningas tėvas noriai daro tokias ir dar didesnes aukas. Jis gali netgi praleisti visą savo brandų gyvenimą dvasiniame varge (mes jau nekalbame apie materialinį vargą). Paimkime kad ir šventojo Gumaro atvejį. VIII amžiaus riteris karaliaus Pipino dvare „vedė moterį tokią neprotingą ir nesugyvenamą, kad jo pastangos išgelbėti santuoką iškėlė jį iki herojiško šventumo laipsnio“ (pagal Coulsono „Biografinį žodyną“, str. „Šventieji“).

Šv. Gumaro gyvenimas ir auka būtų nesuprantami labai daugeliui šiais tikėjimą praradusiais laikais, visuomenėje, kurioje skyrybos tapo tokios įprastos, kad jos tapo kas antros šeimos likimu. Tai būtų nesuprantama, nes kas gi gali būti blogiau šiame gyvenime už blogą santuoką? Tačiau šv. Gumaras ištvėrė joje. Daugelis vyrų nebeištveria, nes jie nebeturi sugebėjimo aukotis.

Mes jau sakėme, kad dėl to jie pralaimi kaip vyrai, bet taip pat jie pralaimi kovą dėl daug didesnio gyvenimo, kuris bus pasibaigus šiam. Šv. Gumaras laimėjo. Toks turi būti ir kiekvienas vyras, kad būtų vyras tikrąja to žodžio prasme, ir kad vieną dieną galėtų pamatyti Dievą, nes joks vyras jo nepamato, išskyrus tą, kuris aukojasi dėl Jo.

Turbūt niekada nebuvo taip sunku būti vyrais kaip dabar, bet tie, kurie tikrai išliks jais, gaus nesuskaičiuojamą atpildą.

JŠ pagal www.fsspx.lt

Liturginį Gavėnios laiką pertraukia tik dvi iškilmės – Šventojo Juozapo ir šiandien švenčiama Apreiškimo Mergelei Marijai (Lietuvoje dažniausiai dar ir Šv. Kazimiero). Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad abi šventės labiau tiktų Kalėdų laikui nei Gavėniai, kuri skirta atgailauti, atsiversti bei apmąstyti Kristaus kančią. Dėl šios priežasties, ankstyvaisiais Viduramžiais Ispanijos Bažnyčia Apreiškimo šventę buvo nukėlusi į savaitę prieš Kristaus Gimimą – gruodžio 18 d., tačiau Romos Bažnyčia ją visuomet šventė kovo 25 d.

Ps 44, 13, 15 ir 16. Tau meilinsis visi tautos turtingieji. Paskui ją atvedama Karaliui mergaičių; jos draugės tau atvedamos su linksmybe ir džiaugsmu. Aleliuja, aleliuja.

Ps 44, 2. Iš mano širdies veržiasi geras žodis; aš skiriu savo veikalą Karaliui.

(Introitas)

Kovo 25 diena – tai 9 mėnesiai iki šv. Kalėdų, todėl Apreiškimo šventė ir buvo švenčiama šią dieną. Be to, Bažnyčios Tėvams ir Viduramžių teologams bei rašytojams kovo 25 diena buvo ypač svarbi, nes buvo tikima, kad tai pasaulio sukūrimo (arba pirmojo žmogaus sukūrimo), Izaoko paaukojimo, žydų perėjimo per Raudonąją jūrą, Kristaus pradėjimo diena.

Dievo Dvasia, plevenanti virš bedugnės, pradeda kūrinijos egzistavimą, Šventoji Dvasia plevena virš Marijos ir Jos tyrose įsčiose užsimezga Žodis, tapsiantis Kūnu, o ant Kryžiaus – iš perverto Kristaus šono, gimsta Bažnyčia – kiekvienas iš mūsų.

Apreiškimo Marijai šventė – tai naujos Dievo kūrybos pradžia. Dievas ateina atkurti to, ką mes sugriovėme per nuodėmę. Jo atsakas į blogį – tai dar didesnis gėrio išliejimas. Dievas nekovoja su blogiu jo ginklais, nes taip blogis tik pasidaugina. Blogį galima įveikti tik meile. Neveltui mylimasis mokinys paliudijo: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo Viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jn 3, 16)

Idant Meilės ugnis pasklistų, jai reikia to, kuris būtų įsimylėjęs Mylintįjį. Ir štai, regime Ją, Viešpaties Tarnaitę, – Malonės ir Meilės pripildytąją ir perpildytą. Jos širdis jau nuo pat prasidėjimo buvo uždegta dieviška meile, tad dabar ji su džiaugsmu sutinka vykdyti savo misiją, – tapti Įsikūnijusios Meilės Tabernakuliu ir Sostu. Nazareto Mergelės TEBŪNIE tikrai tampa visų mūsų, visos kūrinijos linksmybės priežastimi.

Neveltui nuo seniausių laikų krikščioniškoji tauta, pilna nuostabos ir dėkingumo nebijojo Mergelę Mariją vadinti Naująja Ieva, Visų Malonių Tarpininke ir Bendraatpirkėja, nes be Jos „Tebūnie“ mes tebeskendėtume nuodėmės tamsybėse.

Ir mes, Mergelės Motinos pavyzdžio skatinami ir remiami, ryžkimės visuomet laisvu noru bendradarbiauti su Dievo malone ir taip atlikti savo misiją pasaulio Išganymo darbe.

Lk 1, 28 ir 42. Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi:
tu pagirta tarp moterų ir pagirtas tavo įsčių vaisius. Aleliuja.

(Ofertoriumas)

Kun. Robertas Urbonavičius

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Šiandien eina vieneri metai nuo Rusijos ir Ukrainos paaukojimo Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai, kurį bendrai atliko popiežius Pranciškus ir visi pasaulio vyskupai.

Apie šio akto veiksmingumo sąlygų įvykdymo klausimus rašėme čia: Sąlygos, kad Rusijos paaukojimas būtų visiškai veiksmingas! ir čia: Ar „suveikė“ atliktas Rusijos paaukojimas Nekaltajai Marijos širdžiai?

Žinome, kad Dievui tūkstantis metų – kaip viena diena, o viena diena – kaip tūkstantis metų, todėl vieneri metai yra pernelyg trumpas laikotarpis, kad būtų galima daryti rimtas išvadas.

Vis dėlto kai kurias galime padaryti. Faktai kalba patys už save: kovo 24 d. rusai paskutinį kartą pabandė apsupti Ukrainos sostinę Kijevą, o kovo 25 d. prasidėjo ukrainiečių kontrpuolimas prie Kijevo.

Atsitiktinumų nėra – yra tik ženklai. Čia pateikiame du žemėlapius – 2022 m. kovo 24 d. ir 2022 m. balandžio 6 d.

Skirtumas akivaizdus. Turime pilną teisę tikėti, kad būtent dėl antgamtinio Švenčiausiosios Mergelės Marijos įsikišimo Ukrainos kariai laimėjo mūšį prie Kijevo.

O jei taip, tai reiškia, kad Viešpats Dievas panorėjo išgelbėti Ukrainą, kad pažemintų Rusiją. Labai tikėtina, kad Rusijos atsivertimas įvyks po didžiulio Rusijos politinės scenos pertvarkymo, nes dabartinis Rusijos politinis elitas neatsiliepia į Fatimos Dievo Motinos prašymą atsiversti ir tam trukdo.

Žinoma, tai nebūtinai įvyks artimiausiu metu, kova gali užtrukti ilgai. Tačiau įspūdingos Rytų Galijoto pergalės prieš Vakarų Dovydą nebuvimas yra labai aiškus ženklas, kurio negalima nepastebėti.

Baigiant galima pasakyti, kad turime pirmuosius Rusijos ir Ukrainos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai vaisius. Ir mes turėtume su dar didesniu užsidegimu melstis, kad Rusija kuo greičiau atsiverstų.

Todėl siūlome privačiai kalbėti šią maldą, kuri, mūsų manymu, geriausiai atitinka odėl siūlome privačiai sukalbėti šią maldą, kuri, mūsų manymu, geriausiai atitinka tikrąją Švenčiausiosios Mergelės Marijos intenciją:

Jonas Šaulys

Šv. Juozapo garbinimas į Bažnyčios liturgiją buvo įvestas neseniai. Šventę, švenčiamą skirtingu laiku, XV a. pradėta švęsti kovo 19 dieną. Į bendrąjį bažnytinį kalendorių 1691 m. ją įtraukė popiežius Grigalius XV.

Šv. Juozapas, Švč. M. Marijos sužadėtinis ir Kūdikėlio Jėzaus įtėvis, su tikėjimu bei nuolankumu atliko sunkią, bet šlovingą Dievo jam pavestą misiją. Jis tapo pavyzdžiu ne tik šeimos tėvams, bet ir nuolankiai dirbantiems kasdienius darbus, taip pat dvasinio skaistumo sergėtoju ir krikščioniškų šeimų gynėju.

Šv. Juozapo privilegijos

I. Šv. Juozapui garbę suteikia giminystė su švenčiausiais asmenimis

Būti Jėzaus Kristaus globėju ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos sužadėtiniu yra daug garbingesnė nei kraujo giminystė. Toks likimas, t. y. būti Kristaus globėju ir Švč. Mergelės Marijos sužadėtiniu, teko šv. Juozapui. Tai atlyginimas už jo dorybes, jo išaukštinimo pamatas. Jis buvo išaukštintas dėl to, kad buvo šventas. Koks karštas jo tikėjimas! Koks jo šventumas! Koks nusižeminimas? Kokia išmintis nešiojant Kristų ant savo rankų, Jį gerbiant, Jam įsakinėti. Ar galima įsivaizduoti ką kitą, panašų į šv. Juozapą? Evangelija vadina jį teisinguoju, pripažindama teisingiausiu visų dorybių pavyzdžiu. O garbingiausiasis iš visų patriarchų! Priimk mus savo globon. Tu Šventosios Šeimos galva. Jėzus ir Marija nieko tau neatsakys. Todėl išprašyk man tos malonės, kad visuomet būčiau Jėzaus ir Marijos mylimas ir globojamas ir galėčiau sekti tavo dorybėmis.

II. Šv. Juozapas garbinamas už savo darbus

Šv. Juozapas pats savo akyse buvo žemiausias tarnas, gi iš tikrųjų savo darbais ir šventomis pareigomis stovėjo aukščiausioje ir garbingiausioje vietoje. Jam Dievas patikėjo, tarsi į jo rankas sudėjo rūpinimąsi Jėzaus ir Marijos likimu. Šv. Juozapas yra Viešpaties Jėzaus globėjas ir tarsi paties Ganytojo ganytojas. Jis yra Marijos nekaltybės gynėjas. Šv. Juozapas savo, kaip Globėjo ir Šventosios Šeimos galvos, darbais užima garbingiausią vietą tarp šventųjų. Negalima nutylėti apie tą laimę, kurios dalininkas buvo šv. Juozapas, galėjęs dalyvauti pašnekesiuose su Jėzumi ir Marija, sėdėti su jais prie vieno stalo, reikalauti jų meilės ir paklusnumo. Kiek šv. Juozapas galėjo semtis pamokymų iš tokios šventos draugystės? Kiek galėjo gauti naudingų patarimų? Iš šv. Juozapo mokykis eiti savo pašaukimo pareigas, savo darbus nudirbti taip, kad karščiau pamiltum Dievą, trokštum Jo garbės ir pagaliau pasiektum sielos tobulumą ir išganymą.

III. Šv. Juozapas yra garbinamas dėl laimingos ir šventos mirties

O, kokia graži, kokia laiminga mirtis. Niekam kitam, tik šventajam Juozapui buvo leista numirti ant Jėzaus ir Marijos rankų. Jėzus ir Marija buvo jo merdėjimo liudytojai, girdėjo paskutinį jo kvėpavimą, jam mirus užspaudė akis. O, kokia tai malonė! Koks suraminimas mirštančiam! Todėl šv. Juozapas ir yra pripažintas mirštančiųjų globėju. Dėl tos priežasties tavęs, o šv. Juozapai, prašome, būk mūsų gynėju sunkią mirties valandą. Savo užtarimu išprašyk, kad Švč. Sakramentu sustiprinti, glausdami prie širdies nukryžiuotąjį Jėzų, tardami tuos šv. žodžius: „Jėzus, Marija, Juozapas“, būdami Dievo malonėje persiskirtume su šiuo pasauliu ir Dievui atiduotume sielą.

Iš Jean Chapuis S.J., Kiekvienos metų dienos apmąstymai, Kaunas: Laetitia, 2011 

JŠ pagal www.fsspx.lt

Kovo 17 dieną viso pasaulio airiai (ir ne tik airiai) atšventė Šv. Patriko, dangiškojo Airijos globėjo ir krikštytojo, dieną.

Nors Šv. Patriko vardas yra siejamas su Airija, bet jis gimė 389 metais, Anglijos šiaurėje, kilmingo britų kelto Calpurnia šeimoje, kuris buvo ne tik diakonas, bet ir ėjo miesto pareigūno pareigas romėnų tarnyboje.

Iki 410 metų Britanija, kuomet iš ten buvo išvesti romėnų legionai, buvo viena iš Romos imperijos provincijų. Jo motinos vardas buvo Koncessa ir ji buvo artima Martino Tursko giminaitė.

Patriko senelis taip pat buvo kunigas – Poteet. Tiesą sakant, naujagimiui berniukui davė ganą keistą keltišką Sukkato vardą, o jo krikšto vardas buvo lotyniškas – Mahon.

Kartu su dviem seserimis Mahon mokėsi namuose įprastų to meto mokslų – lotynų kalbos, istorijos ir Švento Rašto. Jam negėda buvo prisipažinti, kad būdamas šešiolikos metų, nebuvo labai pamaldus.

405 metais įvyksta tai, kas palaipsniui, bet labai drastiškai, keičia jo visą gyvenimą. Airijos piratai, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo plėšimai ir prekyba vergais, užpuola turtingą Calpurnia vilą, kurios vaikus, įskaitant ir Mahon, plėšikai pagrobia ir išveža į Airiją.

Airijoje Mahon buvo parduotas vienam vietos genčių vadui, kuris, tarsi pasityčiodamasis iš aristokratiškos jaunuolio kilmės, davė jam pravardę Cothrige, kuris vietine tarme reiškia „kilnų žmogų“.

Laikui bėgant, šis pravardė asimiliavosi į lotynišką vardą Patrick (Patricius), nes turėjo tą pačią reikšmę. Patrikas šešerius metus gyveno nelaisvėje. Tačiau jaunuolis, atsidūręs svetimoje šalyje ir dar nelaisvėje, nepalūžo dvasia. Metų išbandymai, praleisti Airijoje, tapo jam dvasinės brandos ir maldos pažinimo metais.

Dievas neapleido jo einant šiuo išbandymo keliu – sapne paslaptingas balsas jam pasakė, kad pakrantėje jo laukia laivas – jaunuoliui šito pakako, jis atsikėlė ir nuėjo ten, kur kvietė balsas. Kur? Jis ir pats turbūt tiksliai nė nežinojo, kur jis eina. Neturėdamas pinigų, nesijausdamas saugus svetimoje šalyje, kurioje, jeigu sugaudavo bėglį vergą, jo laukdavo bausmė, tačiau Patrikas, vedamas Dievo balso, pasuko link jūros, nueidamas pėsčiomis ne vieną šimtą mylių.

Ten, kur jis atėjo, jo iš tikrųjų laukė parengtas kelionei laivas, Tačiau kapitonas kategoriškai atsisakė paimti jį į laivą – Patrikas neturėjo nei vieno cento, kad galėtų sumokėti už kelionę. Bet … argi ne pats Viešpats vedė savo tarną? Karštą jaunuolio maldą Dievas išgirdo – jis sutinka dirbti bet kokį darbą laive ir kapitionas jį paima. Laivas pamažu tolo nuo Airijos krantų, tačiau ši šalis paleido jį tik labai trumpam.

Patrikas atsiduria Galijos žemyne, nuniokotame karų ir maištų. Prasideda naujas jo klajonių metas, toli nuo gimtosios žemės, į kurią sugriš praėjus ilgiems septyneriems metams. Išvaikčiojęs skersai ir išilgai visą Galiją, Patrikas atsiduria Lerín saloje, įsikūrusioje už keletos mylių nuo Kanų miesto centro.

Čia V amžiaus pradžioje buvo įsikūręs garsus vienuolynas, apgyvendintas daugiausia vienuolių-keltų, kur buvo griežtai laikomasi rytų šalių įstatų. Būtent čia apsigyveno šv. Vikentijus Lerinskis (+450 metais), garsus švietėjas ir teologas, kuris, visai tikėtina, galėjo būti Patriko mokytoju.

Po kelerių metų nebuvimo, Patrikas grįžta į Britaniją ir vėl atsiduria tarp savo giminių ir ten, vieną naktį, jis pamato vyro, vardu Viktoras, viziją, tarsi atėjusio iš Airijos ir atnešusio daugybę rankraščių. Vieną iš jų – „Airių balsas“, jis padavė Patrikui. Ir daugybė balsų, atsklindančių iš Vakarų pakrantės, bet susiliejusių į vieną galingą balsą, skelbė jam: „Mes raginame tave, šventas jaunuoli, kad tu ateitum ir vėl būtum su mumis“.

Patrikas nė akimirkos neasuabejojo – jis suprato, Kas ir kur jį kviečia. Nesunku įsivaizduoti, koks sielvartas apėmė artimuosius, kurie net nespėję pasidžiaugti po daugelio metų grįžusiu Patriku, turėjo vėl su juo atsisveikinti. Jis turėjo juos palikti ir sugrįžti ten, iš kur jam vos pavyko pasprukti. Bet atsitiko taip, kaip dažniausiai ir atsitinka šventųjų gyvenime – ko nesupranto artimieji, tą puikiai suprato Patrikas – jis daugiau niekam nepriklausė, išskyrus Dievą.

Neteisinga būtų teigti, kad to meto Airija buvo visiškai pagoniška šalis – kai kuriose provincijose jau buvo įsikūrusios ir krikščionių bendruomenės, ir Evangelijos žodis buvo skelbiamas, tiesa, gal ne taip garsiai, bet jis buvo žinomas. Tačiau visi, kurie išdrįsdavo vykti ten ir skelbti Kristaus žodį, turėjo būti labai stiprūs.

Patrikas ne iš karto sugrįžta į Airiją. Iš pradžių jis užsuka į Galiją, kur Oserro mieste susitinka su šv. Hermanu, vyskupu-misionieriumi, įdėjusiu daug pastangų, krištijant britus. Patrikas kurį laiką pas jį mokėsi, o vėliau buvo įšventintas į diakonus.

Jis skuba kiek galima greičiau pasiekti į Airiją, tačiau bažnyčia nusprendžia kitaip ir į Airiją nusiunčia kitą misionierių – Paladijų, kuris, praėjęs visus mokymus, buvo įšventintas vyskupu. Tačiau jo misija Airijoje buvo trumpa ir nelabai sėkminga. Paladijus suserga ir grįžta į Britaniją, o netrukus ir miršta.

432 metais Patrikas, būdamas vyskupu, pagaliau išvyksta į Airiją. Šalis buvo niokojama ir draskoma nesibaigiančių genčių karų ir nesantaikų, žmonių, vadinusių save karaliais. Visi jie buvo pagonys ir šv. Patrikas, pagaliau pasiekęs Airijos krantus, buvo gana nedraugiškai sutiktas. Tačiau šiek tiek vėliau, nuoširdus jo kreipimasis į Kristų, atkreipė vieno iš vietinių lyderių dėmėsį ir jis padovanojo jam didelį klojimą, kuriame ir buvo įkurta pirmoji bažnyčia.

Po to įvykio šv. Patrikas su savo bendražygiais patraukė į buvusio šeimininko, kuris kažkada jį buvo pavertęs vergu, valdas. Valdovą apėmė siaubinga baimė, nes galvojo, kad šv. Patrikas ateina jam atkeršyti. Pagonių žyniai – druidai – išpranašavo jam, kad šv. Patrikas nugalės, ir jis, pagautas išankstinės baimės, padegė savo namus ir pats žuvo tose liepsnose.

Šv Patriko misija lėtai, bet užtikrintai pradėjo duoti vaisių. Jis pats nei akimirką neabejojo, kad jo gyvenimas ir veikla yra saugomi stiprios Viešpaties rankos, nors gyvenime jo tykojo nemažai pavojų.

Jo misijai atkaliai priešinosi ne tik vietiniai lyderiai-karaliai, bet galinga keltų-druidų kasta. Žyniai-druidai buvo laikomi dvasiniu elitu, keltų civilizacijos aristokratais… Jie turėjo didžiulę galią ir įtaką, jie kovojo su romėnais, dalyvavo sukilimuose ir užėmė aukštus politinius postus.

Druidai Airijoje savo paslaptingus ritualus atlikdavo šventose giraitėse, prie šaltinių. Žynius-druidus vienijo griežta hierarchinė sistema, jie iš tikrųjų turėjo didelę politinę ir dvasinę valdžią. Būtent su tais žmonėmis ir teko susigrumti šv. Patrikui – nuo šios pergalės priklausė visos jo šventos misijos likimas.

Artėjant pirmųjų pamokslavimo metų pabaigai, Velykų išvakarėse, šventasis išvyksta į Tarą – sakralinį Airijos centrą, kur buvo aukščiausiojo karaliaus būstinė ir kuriam paklusdavo visi vadai. Karalius Loegayre, apsuptas karių ir druidų, sutiko šv. Patriką labai priešiškai nusiteikęs.

Padavimas byloja, kad žudikai, atėję nužudyti šventąjį, savo akimis pamatė stebuklą – vos jie priartėjo prie šv. Patriko ir jo aštuonių beginklių palydovų, jis kreipėsi Dangaus pagalbos ir nustebę kariai pamatė, kad prieš juos stovi ne žmonės, o ramiai žingsniuojanti elnių kaimenė.

Šv. Patriko himnas – „Elnio giesmė“ – išliko iki šių dienų. Visi bandymai įbauginti šventąjį buvo beprasmiai – kuklus vyras, kurio rankose tebuvo medinė lazda, kalbėjo su karaliumi drąsiai ir entuziastingai.

Šv Patrikas perspėjo karalių Loegayre, kad jis praras Dievo malonę, jeigu laikysis pagonybės ir priešinsis Evangelijai. Druidai, naudodami visus magiškus kerus, visais būdais bandė trukdyti šventajam, tačiau jie buvo bejėgiai prieš tikruosius stebuklus, kuriuos šv. Patrikas, padedant Šventajai dvasiai, nuolat darydavo.

Pasikartojo Mozės dvasinio smurto istorija, kuomet jis kovėsi prieš Egipto žynius, tačiau šv. Patriko kova su druidais baigėsi absoliučia jo pergale – karaliaus Loegayre ir visa jo šeima priėmė krikštą.

Gyvendamas Airijoje ir atlikdamas čia savo pergalingą žygdarbį, šv. Patrikas yra padaręs daugybę stebuklų. Su juo vardu yra siejama legenda, kuomet jis išvedė iš šalies visas nuodingas gyvates. Apie šį jo stebuklą byloja ir ikonografija.

Misionieriška šventojo veikla Airijoje truko ne vieną dešimtmetį ir per tą laiką jam labai daug pavyko nuveikti. Jis kūrė naujas bendruomenes ir ugdė dvasininkus. Jis palaimino daugybę vyskupų, kurie sėkmingai ėjo tarnystę įvairiose Airijos bažnyčiose.

Krikštą priėmė daug paprastų žmonių ir klanų lyderių. Airija pasipuošė daugybe bažnyčių ir vienuolynų – visa tai suvaidins labai svarbų vaidmenį skleidžiant krikščionybę Europoje. Čia kalbama ne tik apie Vakarų šalis, bet ir Rytų Europos šalis.

Misionierių misijos taps išskirtiniu keltų, o ypač Airijos vienuolių bruožu, kurie, leisdamiesi į piligrimų keliones, atves prie Dievo sosto tūkstančius sielų.

Pėsčiomis, kartais plaukdami mažais savo darbo laiveliais, padarytais iš vytelių ir perpintų oda, kartais irdamiesi žvejų luotais jie pasieks pačius tolimiausius ir atokiausius Europos žemyno kampelius.

JŠ pagal www.lietuvis.ie

Kovo mėnuo skirtas šv. Juozapui – kūdikėlio Jėzaus globėjui ir Švč. M. Marijos sužadėtiniui.

Po rožančiaus kovo mėn. kalbama šv. Juozapo litanija ir drauge galima pridėti šv. Juozapo maldą už Bažnyčią (Į Tave, palaimintasis Juozapai, kreipiamės vargų spaudžiami…).

Jis yra paskelbtas visuotinės Bažnyčios globėju, todėl jo įtaka bei užtarimas tiek mums, čia gyvenantiems, kovojantiems ant žemės, tiek prieš mirtį yra labai galingas.

Kas su pasitikėjimu artinasi prie šv. Juozapo, tam dovanojama nepaprastai didelių ir gausių malonių. Šv. Teresė Avilietė yra pasakiusi: „Jei kas nelabai linkęs tuo tikėti, tegul pats pabando ir visiškai tuo įsitikina“.

Patariama kasdienė, trumpa malda į šv. Juozapą:

„O šventasis Juozapai, Jėzaus Kristaus maitintojau ir Dievo Motinos Sužadėtini, melski už mus ir už tuos, kurie šią dieną (naktį) miršta“.

Pagal Katalikų Tradicija

Parlamentarai svarstys pilietinį projektą “Abortas – tai žmogžudystė”, kurį Seimui pateikė Gyvybės ir šeimos fondas. 

Tikimasi, kad pirmasis projekto, draudžiančio viešai propaguoti abortus, svarstymas įvyks iki kovo 28 d. Iniciatyva yra atsakas į viešojoje erdvėje atvirai propaguojamą informaciją apie tai, kaip įvykdyti nusikaltimą.

Ką apima projektas “Abortas yra žmogžudystė”? Gyvybės gynėjai ketina pakeisti 1993 m. sausio 7 d. įstatymą dėl šeimos planavimo, žmogaus vaisiaus apsaugos ir leistino aborto sąlygų. Jie reikalauja uždrausti: viešą bet kokių veiksmų, susijusių su galimybe nutraukti nėštumą, propagavimą šalyje ir už jos ribų; viešą raginimą nutraukti nėštumą šalyje ir už jos ribų; viešą informaciją apie galimybę nutraukti nėštumą šalyje ir už jos ribų; spaudinių, įrašų ar kitų objektų arba duomenų laikmenų, kurių turinys susijęs su abortais, gamybą, fiksavimą, importą, įsigijimą, saugojimą, laikymą, pateikimą, gabenimą ar perdavimą.

“Abortas yra žmogžudystė” įvedami įstatymo pakeitimai užtikrins, kad bjauri žmogžudystė – abortas – negalėtų būti skatinama, o už padėjimą daryti abortą būtų baudžiama. Tai reiškia, kad bet kokios organizacijos, kurios, apeidamos įstatymą ir tyčiodamosi iš Konstitucinio Tribunolo sprendimo dėl eugeninių abortų, užsiėmė vaikų žudymo skatinimu – negalės to daryti nebaudžiamai. Tai taip pat taikoma visoms abortų karštosioms linijoms ir pagalbai vadinamojo abortų turizmo srityje. – informuoja Gyvybės ir šeimos fondas.

Projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad abortų šalininkai organizuoja budinčius telefono skambučius, kurių metu pataria, kaip pasidaryti abortą už šalies ribų arba naudojant į Lenkiją paštu atvežtas ir nėščiosioms išdalytas chemines medžiagas. “Taip pat rengiamos socialinės kampanijos, kuriomis siekiama parodyti negimusio vaiko nužudymą kaip normalų, būtiną veiksmą, priklausantį kiekvienai moteriai (pvz., kampanija “Abortas yra gerai”). Taigi susidaro situacija, kai valstybė toleruoja daugiau ar mažiau formalizuotų grupių, užsiimančių žmonių žudymo įgalinimu, buvimą socialinėje erdvėje ir taip pažeidžia visuotinai galiojančius įstatymus”, – rašoma projekto pagrindimo ištraukoje.

Pataisose numatytos įvairios sankcijos nusikaltėliams. Už abortų propagavimą, įskaitant lankstinukų apie abortus platinimą, projekte numatyta bauda, laisvės apribojimas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Tokia pati bausmė būtų skiriama ir tam, kas “turėdamas tikslą platinti gamina, įtvirtina arba importuoja, įgyja, saugo, laiko, turi, dovanoja, gabena ar perduoda spaudinį, įrašą ar kitą daiktą arba duomenų laikmeną”, kuriame yra už abortą pasisakančio turinio.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Įžengėme į atgailos, susikaupimo laiką – Gavėnią, kuomet pasninku, malda ir gerais darbais paruošime savo sielas ir kūnus Išganytojo kančios apmąstymui ir dvasiniam atgimimui Prisikėlimo rytą.

Ps 90, 15 ir 16. Šauksis manęs, ir aš jį išklausysiu; išvaduosiu jį ir garbe apdovanosiu; dienų ilgumo jį pripildysiu.

Ps 90, 1. Kas gyvena Aukščiausiojo padėjimu, tas pasiliks dangaus Dievo globoje.

(Introitas)

Lotyniškas Gavėnios pavadinimas – Quadragesima – reiškia skaičių keturiasdešimt ir taip nurodo ne tik Gavėnios trukmę, bet ir Kristaus buvimo dykumoje laiką. Pirmaisiais amžiais visi Kristų garbinantys tikintieji uoliai laikydavosi pasninko visas Gavėnios dienas, valgydami tik vieną kartą vakare. Deja, dabar, dėl mūsų dvasinio silpnumo ir begalinio išlepimo, Motina Bažnyčia yra ženkliai sumažinus pasninko dienų skaičių, tačiau ir jas mes vos ne vos pakeliame, o atlikę šiuos minimalius reikalavimus, save lyginame su didžiaisiais dykumų asketais. Dažnai mūsų Gavėnia apsiriboja minimaliomis pastangomis, kurių nekursto Kristaus meilė, o vien tradicijos laikymasis, todėl mūsų širdys lieka nepasikeitusios ir drungnos.

Gerai žinodama mūsų tingumą, Motina Bažnyčia šio pirmo Gavėnios sekmadienio kolektoje prašo, kad Viešpats mus apvalytų per šį atgailos laikotarpį ir padėtų gerais darbais gauti tai, ko Gavėnios praktikomis siekiame.

Lekcijoje iš Antrojo laiško korintiečiams Tautų Mokytojas įspėja neimti Dievo malonės veltui, tai yra nesitikėti, kad Dievas viską nuveiks už mus, o mes galėsime gyventi, kaip norime. Viešpats trokšta mūsų dvasinio augimo, mūsų žengimo pirmyn. Jeigu nededame pastangų, jei apsiribojame vien tuo, kas mums patogu, Dievas dažnai atitraukia savo malonę. Gavėnia yra tas palankus metas, toji Apaštalo minima malonės diena, kuomet turime apsiginkluoti Dievo duotais ginklais ir kovoti už savo sielos išganymą: „Jis sako: „Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną.“ Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena! Mes niekam jokiu atžvilgiu neduodame akstino nupulti, kad mūsų tarnystė nebūtų peiktina. Priešingai: visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose, plakimuose, kalėjimuose, sąmyšiuose, sunkiuose darbuose, budėjimuose, badavimuose; pasirodome tyrumu, išmintimi, pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmaininga meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš dešinės ir iš kairės.“

Šventoji Evangelija mus įveda į dykumą, kur mūsų Atpirkėjas praleido keturiasdešimt dienų ir naktų pasninkaudamas bei velnio gundomas. Dykumoje Viešpats susidūrė su senąja gyvate, kuri tikėjosi suvilioti Jį, kaip ir pirmuosius Tėvus, tačiau turėjo trauktis šalin sugėdinta.

Viena iš Pelenų dienos apeigų maldų mini, kad Gavėnios metas yra krikščionių karo tarnybos pradžia, – esame kviečiami Išganytojo pavyzdžiu atremti visus piktojo puolimus. Mūsų ginklai yra pasninkas, malda ir išmalda. Šioje kovoje nesame vieni: mus supa angelų ir šventųjų pulkai, galiausiai šiai kovai vadovauja pats Viešpats Jėzus, savo kryžiumi nugalėjęs piktąjį priešą, todėl mes visada laimime, jeigu tik nepabėgame iš mūšio lauko ar nepereiname į priešo pusę.

Savo pečiais uždengs tave Viešpats, 

ir jo sparnų paunksmėje turėsi viltį; 

skydu apsiaus tave jojo tiesa. 

(Ofertorijus)

Kun. Robertas Urbonavičius

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Šiandien prisimindami šventąjį Tomą Akvinietį, Bažnyčios daktarą ir švietimo įstaigų globėją, skelbiame straipsnį, kuriame aprašoma jo politinė koncepcija.

Tomizmo svarba politinei filosofijai

Šventasis Tomas Akvinietis (1225–1274), atlikęs sintezę tarp Aristotelio filosofijos ir krikščioniškosios tradicijos, yra nusipelnęs ir politinės teorijos srityje. Jo politinė koncepcija turėjo įtakos visos katalikiškosios civilizacijos augimui.

Šv. Tomas nepaliko atskiro vieningo darbo apie politiką, kaip, pvz., Aristotelis. Jo veikalas „Apie kunigaikščių valdžią“ (De regimine principum) skirtas valdovo, princo auklėjimui. Tiktai pirmoji ir dalis antrosios knygos gali būti aiškiai priskirta šv. Tomui. Bet tai nemažina jo darbo reikšmės.

Taip pat daug dėmesio politikai skiriama pagrindiniame šventojo veikale –  „Summa theologica“. Politiniai klausimai aptariami ir kūriniuose „Summa contra gentiles“ (III kn. q. 81), Petro Lombardo minčių komentaruose (II kn. dist. 44 q. 2, 3), Aristotelio „Nikomacho etikos“ komentaruose (įvade) ir jo „Politikos“ komentaruose (įvade).

Šv. Tomas tyrinėja politiką dedukciniu metodu, visiškai skirtingu nuo dabartinio empirinio. Jis žiūri į politiką platesniu, pasaulėžiūriniu-filosofiniu rakursu, pradėdamas ne nuo galo – empirinių duomenų, o nuo pradžių – aukščiausių vertybių, gėrio ir blogio standartų: juk „pradžioje buvo žodis“ (Jn 1).

Šv. Tomas, remdamasis krikščioniškąja tradicija, suvokia politiką kaip moralės mokslo, etikos šaką.Politikos mokslą jis priskiria praktinių, o ne spekuliatyviųjų mokslų kategorijai. Šv. Tomas priima aristotelišką nuostatą apie ypatingą politikos svarbumą[1], tačiau parodo Aristotelio ribotumą, papildydamas jį tuo, ko jis dar negalėjo žinoti – žiniomis iš dieviškojo Apreiškimo, paaiškindamas, kokią vietą politika turi užimti krikščioniškoje civilizacijoje. Kad ir kokia svarbi būtų politika, ji nėra aukščiausias ir galutinis žmogaus tikslas.

Toks tikslas yra „perfecta beatitudo“ – tobula palaima, kurią bus galima pasiekti tik būsimame amžinajame gyvenime. Šiame gyvenime dorybės praktikavimas ir bendrumas su žmonėmis tėra tik kelias į minėtą tikslą. Tai užkerta kelią moderniai politikos, kaip kažko atskiro nuo viso likusio krikščioniško moralinio gyvenimo, interpretacijai.Politikos menas jokiu būdu nėra gryna technika. Jis negali būti matuojamas tiktai pasiekimais, efektyvumu, sėkme. Taip yra dėl to, kad politikoje visada turi būti atsakomybė, gera valia.

Todėl politika nėra grynai pragmatinis mokslas, ji yra moralės dalis. Čia nėra moderniesiems laikams būdingo savitikslio politinio vadovavimo aukštinimo, nors žavėjimasis vadovavimu išlieka. Išprusimas be abejonės yra dorybė ir niekur ta dorybė taip ryškiai nešviečia, kaip politikoje. Tačiau politiko patirtis nepateisina bet kokių jo veiksmų. Šv. Tomo ,,politinis išprusimas“ mažai turi bendro su moderniosios vien savo naudos besiekiančios politikos teorijos pradininko – Makiavelio „ragione di stato“ – valstybine racija, protingumu. Ši savybė neatsiejama nuo priemonių pasirinkimo.

Priemonės gi priklauso nuo tikslo, o tikslas yra moralinis – bendras gėris (didesnis ir svarbesnis už asmeninį), kurio pirmiausia ir turi siekti politika. Tačiau prieš aiškindamiesi, kas yra žmonių gėris, turime išsiaiškinti, kaip šv. Tomas atskleidė žmogaus esmę. 

Žmogaus samprata 

Šv. Tomas pritaiko žmogui Aristotelio apibrėžimą „zoon politikon“, vadindamas jį „animal politicum et sociale“ arba „animal civile“ – t. y. politiniu, socialiniu, pilietiniu gyvūnu. Ši, kiek mechaniškai perkelta iš graikų filosofijos (dar aiškiai nežinojusios žmogaus nemirtingos sielos) sąvoka neturėtų būti suprasta supaprastintai.

Šv. Tomas daugelyje vietų krikščioniškai aptaria žmogų kaip „compositum humanum“ – kūno ir sielos vieningą kompoziciją. Žmogus užima žemiausią vietą protingų būtybių hierarchijoje po Dievo ir angelų. Jis niekada tobulai nesužinotų viso, kas susiję su juo, jei jam nepadėtų aukštesnės būtybės. Žmogus tuo pačiu yra aukščiausia kūniška būtybė, valdanti ir naudojanti visas kitas būtybes kaip priemonę savo tikslams (ypač aukščiausiajam tikslui – amžinojo gyvenimo pasiekimui). Taigi visa visata sutvarkyta hierarchiniu principu, ir žmogus joje užima konkrečią vietą.

Šv. Tomas daug kartų pabrėžia politinę žmogaus prigimtį. Jis parodo[2], kad žmogus pavaldus trejopai tvarkai: 1) apreikštam dieviškajam įstatymui; 2) protui (ratio) ir 3) politinei valdžiai. Tam pagrįsti naudojama aristoteliška argumentacija. Jei žmogus būtų savo prigimtimi vienišas gyvūnas, jam pakaktų pirmų dviejų tvarkos rūšių. Bet kadangi jis yra politinė būtybė, pasiekti savo tikriesiems tikslams ir aukščiausioms gyvenimo ir dorybės formoms jam yra būtina dalyvauti politiniame gyvenime ir praktikuoti politines dorybes (čia turimas galvoje gyvenimas bendruomenėje). Valstybė negali būti vien žmogaus valios kūrinys, ji turi būti pagrįsta visuomenės patirtimi, ji yra istorinis produktas, aukščiausia žmonių bendrumo išraiškos forma.

Šv. Tomas, ne taip stipriai, kaip krikščioniškojo platonizmo atstovai, pabrėžia pirmosios nuodėmės padarytą žalą žmogiškoms institucijoms. Jis pasitelkia Aristotelio paaiškinimą, kad valstybė ir socialinės institucijos yra pagrįstos pačia žmogaus prigimtimi. Šv. Tomas neneigia krikščioniškos nuostatos, kad tos institucijos yra nuodėmės rezultatas ir dieviškas vaistas nuo jos. Bet nuodėmė nepažeidė pačių prigimties principų (ipsa principia naturae).

Dėl to jos pasekmės susilpnina tiktai žmogaus pajėgumą pildyti prigimtinės teisės reikalavimus, bet neatima iš jo sugebėjimo pasiekti tos teisės pažinimo. Tos pasekmės nepaneigia grynai natūralių etinių vertybių egzistavimo. Būtent šių vertybių sferoje yra ir valstybės egzistavimo teisė, kylanti, anot šv. Tomo, iš žmogaus prigimties.

Aristotelis aukštino pačią valstybę kaip žmogaus prigimties realizavimą ir galutinį tikslą. Tai jokiu būdu nepriimtina krikščioniškai pasaulėžiūrai, kuri pabrėžia aukštesnių, amžinų ir galutinių vertybių (susijusių su sielos tikslu – amžinuoju gyvenimu) egzistavimą ir grynai žmogiškų priemonių nepakankamumą joms pasiekti. Prigimtinė tvarka ir teisė yra tik aukštesnės už politiką – tai Dievo amžinos tvarkos ir teisės įgyvendinimas bei pritaikymas žemiškajame gyvenime. Prigimtis turi būti patobulinta malonės. Valstybės, kaip prigimtinės tvarkos dalies, veiksmai turi būti suderinti su bendra pasaulio kryptimi į Dievą. Taip šv. Tomas suderino antikinę ir krikščionišką valstybės idėją. 

Politinė pareiga 

Politinė žmogaus prigimtis yra susijusi su politiniu pavaldumu ir pareigomis. Valstybės ir jos tvarkos pateisinimas neturi būti painiojamas su jos kilmės problema. Kadangi politinis ryšys yra natūrali žmogaus būklė, nėra prasmės ginčytis dėl kažkokio numanomo žmogaus sąlygų pasikeitimo priežasčių ir ieškoti jose pateisinimo bei paaiškinimo esamoms institucijoms. Čia nėra vietos kontrastui tarp „prigimties“ ir „sutarties“. Taigi šv. Tomas, kartu instrumentiškai panaudodamas Aristotelio „politinio gyvūno“ sąvoką, išreiškia būdingą krikščionišką mintį, kad nėra reikalo jokiai visa apimančiai „visuomeninei sutarčiai“, kurią pabrėžė Ruso ir moderniosios valstybės apologetai.

Šv. Tomas taip pat sprendžia prigimtinės žmonių būklės ir prigimtinės jų lygybės suderinamumo problemą[3]. Krikščioniškos prigimtinės žmonių lygybės, gautos iš Dievo, idėjos pagrindimą plėtojo Bažnyčios Tėvai. Šv. Augustinas aiškino, kad Dievas padarė žmogų viešpačiu visų kitų būtybių, išskyrus jo artimą, tuo parodydamas, kokia yra tikra gamtos tvarka. Tai jau anksčiau pabrėžė Romos teisininkai (kas vėliau buvo užfiksuota Justiniano kodekse), pabrėždami visų žmonių natūralią laisvę ir lygybę pagal prigimtinę teisę. Šv. Tomas patvirtina, kad visi žmonės sukurti lygūs ir, jeigu jie nebūtų nusidėję, jie nebūtų susiskirstę į ponus ir vergus.

Bet netgi nekaltybės būklėje tarp žmonių egzistuotų skirtumas, nes Aristotelis sako, kad žmonės yra nelygūs. Daug kas paaiškėja, kai šv. Tomas atskiria du pajungimo tipus. Vergija – subjectio servilis, kur žmogus pažeminamas iki instrumento, yra priešinga prigimčiai ir dėl to gali būti aiškinama tik kaip nuodėmės padarinys. Kitas gi tipas – subjectio civilis, žmogaus pilietinis pajungimas žmogui, yra būtinas bendram gėriui. Jis nėra nuodėmės pasekmė, nes jis įrašytas pačioje žmogaus prigimtyje.

Valdžia ir paklusnumas būtų būtini, net jei žmogus būtų likęs nenuodėmingas. Tai išplaukia iš to, kad visuomenė, kaip „politinių gyvūnų“ bendruomenė, būtų neįmanoma be valdžios tų, kurie yra labiau išmintingi ir teisingi už kitus. Nuodėmė paaiškina tik socialines blogybes – vergiją, baudžiamąjį įstatymų pobūdį, blogus valdovus. Ji neaiškina valstybės, nes žmogus neįsivaizduojamas be valstybės ir gali pasiekti tobulybę tik per ją ir joje (autorius čia turi omenyje valstybę pirmiausia kaip krikščionišką bendruomenę).

Šią griežtą aristotelišką nuostatą šv. Tomas švelnina, aptardamas išimtį – atsiskyrėlius ir šventuosius, kurie gali pasiekti aukštesnį tobulumo laipsnį atskirai nuo visuomenės: „Jei… žmogus… yra ne politinė būtybė savo prigimtimi, jis yra arba klastingas…, arba jis turi prigimtį, geresnę nei kitų žmonių, tokią, kad jam galėtų užtekti paties savęs be žmonių draugijos[4]. Žmonės, būdami politiški iš prigimties, gali pilnai ir harmoningai integruoti asmeninį gyvenimą į bendruomenės gyvenimą: kadangi visi žmonės yra miesto dalis, jie negali būti iš tikrųjų geri, jei jie neprisitaiko prie bendrojo gėrio“.

Bendrojo gėrio sąvokai šv. Tomas skiria nemažai dėmesio. Čia verta pasiaiškinti, ar krikščioniškoje visuomenėje valstybė absorbuodavo žmogų ir jo gyvenimą, neleistinai sumažindavo jų reikšmę. Ortodoksinė krikščioniška mintis žmogaus ir visuomenės santykį spręsdavo remdamasi tuo metu vyravusia krikščioniškos visuomenės sandara. Teoriniame lygyje buvo remiamasi organine visuomenės koncepcija. Ją moderni visuomenė įsivaizduoja maždaug taip: bendruomenė, tame tarpe ir valstybė, yra svarbesnė už savo dalis, žmogaus tikslai visiškai pajungti bendruomenės tikslams, atskiras žmogus apskritai neturi savarankiškos vertės, išskyrus jo kaip visumos dalies vertę. Tai klaidingas stereotipas arba bent jau marginalinio reiškinio pateikimas kaip pagrindinio. Istorikai šią mąstymo kryptį vadina politiniu averoizmu. Ji iškreipė krikščionišką visuomenės sampratą ir vėliau atsikartojo T. Hobso ir kitų moderniųjų nekrikščioniškų politinių filosofų darbuose.

Kad susidarytume teisingą vaizdą, turime pasiremti paties šv. Tomo mintimis. Jis aiškino valstybę kaip organizmą, kuriame žmogus pajungtas bendruomenei, o bendras gėris yra aukščiausia vertybė, kuriai visos kitos tarnauja kaip instrumentas[5]. Šeima ir kitos grupės skiriasi nuo valstybės ne tik dydžiu, bet „specifiškai“[6]. Taigi valstybės kaip tobulos bendruomenės gėris yra ypač svarbus. Visumos gėris yra „didesnis ir dieviškesnis“[7], nei pavienio žmogaus. Jie santykiauja kaip visuma ir jos dalis. Visumos vienybė ne besąlygiška, o tvarkos vienybė, kiekviena dalis joje gali turėti veiksmų sferą, atskirą ir skirtingą nuo visumos sferos (pvz., kariai armijoje ar irkluotojai laive). Tuo pat metu visuma turi sferą veiksmo, nepanašaus į nei vienos iš jos dalių veiksmus – laivas juda kitaip nei irkluotojai. Tačiau šis judėjimas yra suderintų irkluotojų veiksmų rezultatas. Savaime aišku, jog norint, kad visumos judėjimas vyktų sklandžiai, reikia, kad dalių veiksmai būtų suderinti.

Šis paaiškinimas neteigia, kad žmonių susibūrimas sukurtų naują ir atskirą būtybę, savo esme skirtingą nuo ją sudarančių dalių. Žmogaus vaidmuo ir reikšmė nei paneigiama, nei sumažinama, ji tiesiog padidinama, iškeliama į aukštesnį planą. Žmogaus integracija į visumą padidina ir praturtina jo asmenybę, o ne degraduoja jį į paprastą socialinę funkciją ar bevertę dalį. Galų gale skirtumai tarp žmogaus ir visuomenės tikslų nereiškia skirtingų tų tikslų vertinimo kriterijų. Tie tikslai iš esmės yra vieni ir tie patys[8].

Žmogaus teisės (ne modernia abstrakčia, o tradicine prasme) yra ginamos konkrečių prigimtinės teisės normų. Valstybė negali padaryti visų žmonių dorų, ji baudžia juos už blogus išorinius veiksmus[9]. Žmogus niekada negali būti absorbuotas valstybės. Tai nulemia žmogaus dalis, skirta aukštesniam tikslui, t. y. amžinajam gyvenimui – siela. Jos vertė pagrįsta atpirkimo kaina[10]. Jokia žmogiška valdžia negali būti absoliučiai saistanti sąžinę. Tokia yra tik valdžia, aukštesnė už valstybės ir bet kokią žemišką valdžią, einanti tiesiai iš Dievo – Bažnyčios valdžia. 

„Mažoji“ ir „didžioji“ valstybė 

Čia prieiname prie vienos svarbiausių temų krikščioniškoje politinėje mintyje – vieningos krikščionijos politinės organizacijos. Šv. Tomas lieka ištikimas krikščioniškai „teokratinės“ pasaulinės Imperijos tradicijai. Kaipgi šv.Tomas apibrėžia valstybę? Jis suderina vieningos vienoje Bažnyčioje ir Imperijoje žmonijos idėją su aristoteliška savarankiškos valstybės idėja. Valstybė yra communitas perfecta, tobula bendruomenė, turinti priverčiamąją galią ir visas gyvenimo būtinybes – Aristotelio autonomijos ir autarkijos atitikmenis. Ji egzistuoja dviem pagrindinėmis formomis – kaip civitas ir kaip regnum (miestas ir karalystė).

Reikia pažymėti, kad šv. Tomas vartoja šias sąvokas gana laisvai, neapibendrindamas jų į abstraktų makiavelišką terminą valstybei pažymėti „stato“. Jis net nebando prieštarauti, kad vienintelė tikra valstybė yra pasaulinė res publica christiana, tęsianti Romos Imperijos tradiciją, o visi mažesni dariniai tėra jos provincijos ir miestai. Autorius kai kur[11] tiesiog ir išskiria dvi tobulos bendruomenės formas – miestą ir provinciją. Valdąs kokią nors iš jų, gali vadintis karaliumi. Tai, kad jis neabejoja vieninga žmonijos valstybe, rodo jo unus populus christianus (vienos krikščioniškos liaudies) koncepcija. Šios vienos liaudies aukščiausia išraiška – mistinis Kristaus kūnas, Bažnyčia. Šv. Tomas niekada nebūtų sutikęs su moderniųjų laikų nepriklausomos teritorinės valstybės idėja. Atrodytų, kad jo teorijos trūkumas, leidęs krikščionijos skaldymą, buvo konkrečių imperatoriaus galių nutylėjimas. Bet kažin, ar nebūtų teisinga prielaida, kad jis atskirai nenagrinėjo tų galių, nes tuo metu vis labiau brendo sąlygos (tiek teorijoje, tiek praktikoje) tobulos popiežiaus viršenybės visoms valdžioms įgyvendinimui (tai aptarsime vėliau). Kad išspręstume šį neaiškumą, turime pasiremti paties šv.Tomo mintimis. 

Dieviškoji ir žemiškoji valdžia 

„De regimine principum“ XIV skyriuje[12] dėstoma Tomo Bažnyčios ir valstybės santykio koncepcija. Jis rašo, kad žmogiškoji valdžia – humanum regimen yra netobula ir atbaigiama dieviškosios valdžios – divinum regimen. Šis valdžios dvilypumas atsispindi regnum ir sacerdotium skirtingume. Tokia doktrina išreiškiama popiežiaus Gelazijaus laiške imperatoriui V a. pab. Šv. Tomo indėlis į šią doktriną yra jo atliktas Aristotelio tikslų teorijos išplėtojimas. Plėtotė pradedama nuo paaiškinimo, kad valdyti reiškia vesti tai, kas yra valdoma, į jam paskirtą tikslą. Pvz., laivo vairininko pareiga – ne tik išsaugoti jūreivių vienybę, bet ir nuvairuoti laivą į uostą. Jeigu egzistuotų kažkas, neturintis galutinio tikslo, valdovo uždavinys būtų išsaugoti jį tobulą ir nepažeistą. Bet toks tėra tik Dievas.

Taigi kiekvienas žemiškas kūrinys (tuo labiau aukščiausias jų – žmogus) turi savo paskirtį ir tikslą, panašiai, kaip atskiri jūreiviai laive. Kiekvieno žmogaus pareiga – vykdyti savo paskirtį, siekti sau skirto tikslo (gydytojas siekia pagydyti žmogų ir išlaikyti jį sveiką ir pan.). Visa tai yra pastangos išlaikyti ir pagerinti esamą būklę.Tokių priemonių užtektų, jeigu žmogus neturėtų aukštesnio tikslo. Žmogaus aukščiausias tikslas po šio gyvenimo – galutinė aukščiausia palaima, džiaugimasis Dievu po mirties. Šiai palaimai pasiekti žmogui reikalingi dvasiniai vadovai, galintys nuvesti jį į „amžinojo išgelbėjimo uostą“. Tokie vadovai yra Kristaus Bažnyčios dvasininkai. Tikslų hierarchija egzistuoja ir bendruomenės lygmenyje. Jei bendruomenės tikslas būtų turtų gausumas, valdytų ekonomistai ir pan. Bet taip nėra. Bendruomenės tikslas – gyventi pilną gyvenimą. O pilnas gyvenimas yra tas, kuris yra grįstas dorybe. Taigi bendruomenės tikslas – gyventi dorą gyvenimą. Bendruomenės nariais gali būti tik tie, kurie įsijungia į pilną – dorą jos gyvenimą. Bendruomenę sudaro tie, kurie paklūsta tiems patiems įstatymams ir yra vedami vienos valdžios į tokį pilną gyvenimą.Tačiau bendras tikslas – kartu gyventi dorai – nėra galutinis. Per jį yra pasiekiamas galutinis žmogaus ir bendruomenės tikslas. Žmogus, kuris gyvena dorai, yra skirtas aukščiausiam galutiniam tikslui – amžinam džiaugimuisi Dievu. Galutinis vieno žmogaus tikslas nesiskiria nuo bendruomenės tikslo (nors neištirpsta jame). Jeigu šį tikslą būtų galima pasiekti tik natūralia žmonių dorybe, vesti į jį būtų pasaulietinių valdovų pareiga. Bet jo pasiekti neįmanoma be Dievo malonės. Valdžia yra tuo aukštesnio rango, kuo svarbesniems tikslams ji tarnauja.

Į galutinį tikslą gali nuvesti tik dieviškoji valdžia. Tokia valdžia priklauso Karaliui, kuris yra ir Dievas ir žmogus – Jėzui Kristui, kuris veda žmones į amžiną laimę. Iš Jo kyla karališkoji kunigystė, ir tikintieji, kurie yra Jo nariai, tampa kunigais ir karaliais. Jo karalystės valdžia patikėta ne šios žemės valdovams, o kunigams taip, kad laikini, žemiški reikalai gali likti atskiri nuo dvasinių. Konkrečiai ši valdžia patikėta Aukščiausiam Kunigui (Summus Sacerdos), Petro įpėdiniui, Kristaus vikarui, Romos popiežiui, kuriam visi karaliai turėtų būti pavaldūs kaip pačiam Jėzui Kristui.Pagonių žyniai teisėtai buvo pavaldūs pagonių valdovams, nes jų tikėjimas tebuvo nukreiptas į laikinų žemiškų gėrybių gavimą. Senajame Testamente žmonėms taip pat už tikėjimą buvo žadamos žemiškos gėrybės (nors jas žadėjo jau tikrasis Dievas). ST kunigai taip pat buvo teisėtai pavaldūs karaliams. Bet pagal Naująjį Testamentą įvesta aukštesnė kunigystė, per kurią žmonės yra vedami į dangišką atpildą, todėl pagal Kristaus įstatymą karaliai turi būti pavaldūs kunigams. Šv. Tomas sustiprina savo argumentaciją, primindamas, kad nuostabiu Apvaizdos sutvarkymu Romos mieste, kurį Dievas parinko būti krikščionijos centru, visada visi dalykai, net aukščiausioji valdžia, buvo pajungta religijai.

Veikale „Summa theologica“ autorius taip pat paaiškina dvasinės valdžios galias (q. 60, a. 6)[13]. Jis cituoja šv. Grigalių Nazianzietį, kuris aiškino, kad žemiška valdžia pavaldi dvasinei, kaip kūnas pavaldus sielai. Iš to šv. Tomas daro išvadą, kad jei dvasiškis įsikiša į žemiškus reikalus, kurie priklauso prie tų dalykų, kuriuose žemiška valdžia pavaldi jam arba kurie palikti jam spręsti žemiškos valdžios, tai nebus uzurpacija. Kitoje vietoje pabrėžiama, kad taip pat, kaip valdovai perteikia valdiniams tam tikras nuostatas, egzistuojančias prigimtinėje teisėje, kurios liečia valdinių bendrą gerovę žemiškuose reikaluose, taip ir Bažnyčios dvasininkų sritis yra reguliuoti įsakymais tuos reikalus, kurie liečia žmonių bendrą sielos gerovę.Šv. Tomas jokiu būdu nesuvokia viso šio svarstymo kaip kalbėjimo apie santykį tarp dviejų skirtingų visuomenių – „valstybės“ ir „Bažnyčios“. Tokia nuostata būtų svetima krikščioniškai kultūrai, jos sampratai, kad Bažnyčia yra vieningas ir nedalomas mistinis Kristaus kūnas, apimantis visą visuomenę ir jos organizaciją. Čia kalbama apie vienos ir vieningos visuomenės – Res publica christiana (krikščionių viešojo reikalo, valstybės) – skirtingas, bet glaudžiai susijusias gyvenimo sferas, apie jų funkcijų (gubernationes, regimina, ministeria, potestates) apibrėžimą.

Kad pasaulietinė valdžia turi būti pajungta dvasinei, tuo metu niekas rimtai neabejojo. Tai paprasčiausiai prieštarauja Katalikų Bažnyčios mokymui ir Kristaus apreikštai religijai. Klausimas tėra, kokio gi masto turi būti tas pajungimas. Šv. Tomo raštuose pasisakoma už priskyrimą popiežiui mažesnės galios, nei reikalavo didieji popiežiai, baigiant Bonifacu VIII 1302 m. ir jų rėmėjai. Verta prisiminti šią doktriną. Buvo reikalaujama plentitudo potestatis – tai maždaug būtų galima išversti „valdžios pilnatvė“. Čia popiežiaus valdžia išskiriama iš feodalinės priklausomybės kategorijų. Popiežius turi teisę:1) nušalinti netikusį karalių, nepriklausomai nuo to, ar jis yra popiežiaus vasalas, ar ne;2) tvirtinti ir skelbti valdovų sutartis;3) į išimtinę našlių ir nepilnamečių globą;4) į išimtinę teisę slopinti erezijas, konfiskuoti eretikų turtą, pašalinti juos iš pareigų, bausti valdovus, kurie nesugeba garantuoti Bažnyčios autoriteto tokiais klausimais.

Ši samprata neneigia pasaulietinės valdžios funkcijų skirtingumo, tik dvasinė valdžia tiesiogiai jai vadovauja. Šv. Tomas teigė, kad dvasiškiai gali kištis į tuos žemiškus reikalus, kuriuose žemiška valdžia pavaldi jiems arba kuriuos ji jiems patikėjo. Jis pakartoja krikščionišką nuostatą, kad Bažnyčia turi teisę reguliuoti sritis, kurios liečia sielos gėrį.

Ar katalikiška valstybė netolerantiška? 

Bažnyčia turi siekti sudaryti sąlygas žmonėms laisvai siekti to gėrio ir nebūti klaidinamiems mokymų, nukreipiančių nuo teisingo (orthodoxa) tikėjimo – kelio jį pasiekti (naudojantis priemonėmis, kurios tėra patikėtos tik Katalikų Bažnyčiai). Taigi šv. Tomas tęsia krikščionišką ortodoksinės valstybės tradiciją. Ši valstybė yra, kaip pasakytų dažnas dabartinis žmogus, netolerantiška.Tačiau jos jokiu būdu negalima tapatinti su totalitarine, nes pačios ortodoksijos apibrėžimo teisė visiškai atimta iš pasauliečių. Pats Dievas patikėjo Bažnyčiai tiesą, įpareigojo ją skelbti, taip vedant jai patikėtas sielas į jų aukščiausią tikslą. Ji ir kartu valstybė negali būti tolerantiška faktoriams, keliantiems pavojų sieloms. Jų tarpe yra ir buvimas krikščioniškoje visuomenėje žmonių, išpažįstančių neteisingą tikėjimą ir galinčių užkrėsti šiuo pavyzdžiu kitus, atimant iš jų priemones, būtinas pasiekti amžinajam gyvenimui.

Šv. Tomas šiuo atžvilgiu yra gana tolerantiškas. Nors tikra visuomenė yra krikščioniška, joje gali egzistuoti ir žmonių, neištikimų Kristui. Jie jokiu būdu nėra tikros visuomenės nariai. Šią koncepciją šv. Tomas plėtoja darbe „De regimine judaeorum“[14] ir kitur: ,,Pagonys ir judėjai… jokiu būdu neturėtų būti prievarta verčiami priimti tikėjimą… nes tikėjimas priklauso nuo valios“. Jų apeigos turėtų būti leidžiamos taip, kaip prostitucija – tam, kad būtų išvengta didesnio blogio. Jie turėtų būti verčiami dirbti, užuot krovęsi nepelnytus turtus lupikavimu – pinigų skolinimu už procentus. Jie gali būti ir nekalti dėl savo tikėjimo, nes perėmė jį iš tėvų. Kas kita – eretikai ir atsimetėliai. Jie jau yra laisva valia priėmę tikėjimą visiems laikams. Savo įsipareigojimą gyventi pagal jį jie gali būti verčiami vykdyti jėga. Jei mirtimi teisėtai baudžiami pinigų padirbinėtojai ir kiti nusikaltėliai, tai eretikai turėtų būti taip pat baudžiami. Bet Bažnyčia gailestinga, ji nebaus eretikų, jei jie atsisakys savo klaidų ir net toleruos jų susirinkimus ir apeigas, jei kova su jomis sukeltų neramumų pavojų. Be to, ji naudoja dvasines priemones, o kūniškas bausmes vykdyti palieka valstybei.

Nors Bažnyčia ir užima tokią svarbią vietą, politika turi vertę, nepriklausomą nuo religijos, nes yra prigimtinės tvarkos išraiška. Todėl net nekrikščioniška valstybė turi teigiamos vertės (skirtingai nuo augustiniškos pagonių valstybės kaip nuodėmės padarinio sampratos). Bet, nors pagrįsta pačia žmogaus prigimtimi, politinė pareiga negali būti nepajungta religinei. Tai gerai paaiškina šv. Tomo pabrėžtą principą, kad malonė negadina prigimties, bet atbaigia ją. Nors valdžia priklauso nuo žmogiškos teisės, bet skirtumas tarp ištikimųjų ir netikėlių išplaukia iš dieviškos teisės, kuri yra teisė, gauta per malonę. Netikėlių viešpatavimas tikintiesiems pateisinamas ne savaime, o tuo atveju, jei jis nepaneigiamas Bažnyčios dieviškos valdžios. Ji turi galią atleisti valdinius nuo ištikimybės, kai pavojus gresia religijai. Ypač ši galia stipri, kai tikėjimui grasina valdovas, jau priėmęs tikėjimą. Atsimetėlis skatina nesantaiką. Valdiniai atleidžiami nuo priesaikos iškart, valdovą ekskomunikavus. Iš viso to, kas aptarta, galima matyti, kad šv. Tomo doktrina savo esme panaši į popiežių koncepciją, tik pirmojoje Bažnyčia labiau netiesiogiai, negatyviai vadovauja politinei valdžiai, daugiau teisia, nei įsakinėja. 

Valstybės valdymas ir teisė 

Svarbu parodyti, kaip šv. Tomas integruoja romėnų teisę į krikščionišką santvarką, nepažeisdamas jos. Jis nagrinėja du romėnų principus: „Ką valdovas nusprendžia, turi įstatymo galią“ ir: „Valdovas aukščiau už įstatymą“[15]. Jis (įstatymų skelbėjas) yra aukščiau už įstatymą, nes iš jo viešosios valdžios kyla įstatymo pozityvi priverčiamoji galia, jis įgalina įstatymą veikti. Kalbant apie įstatymo nukreipiančiąją galią, valdovas be abejo pavaldus jam. Jis turi paklusti įstatymui, kurį taiko kitiems. Jo valia turi įstatymo galią tik tiek, kiek yra proto reguliuojama –kiek atitinka pasaulio tvarką.Krikščioniškos valstybės geriausia valdymo forma – monarchija, nes valdžia gali geriausiai įsikomponuoti į aptartą krikščionišką tvarką ir pasiekti savo tikslą – užtikrinti bendrąjį gėrį ir ramybę valdiniams – tik pati būdama vieninga[16]. Tai nereiškia, kad ji yra tironija, nepavaldi teisei.Visa žmonija ir bet kokia jos valdžia yra pavaldi teisei, kuri nėra sukuriama žmonių balsų dauguma, o objektyviai egzistuoja ir yra tapati su Dievo nustatoma pasaulio tvarka. Jos principai tvarko ir persmelkia visą pasaulį. Egzistuoja amžinoji, dieviškoji, prigimtinė, ir žmogiškoji teisė. Tik paskutinė teisės rūšis skirta specialiai žmonėms, nors jiems galioja ir visos kitos. Ji pritaiko žmonėms bendrus pasaulio principus. Patobulinimai ir paaiškinimai jai gali būti priimami tik kai jie įgalina geriau užtikrinti bendrąjį gėrį ir nepažeidžia tradicijos – susiklosčiusios pasaulio tvarkos. Teisė yra ne formuojama visuomenės, o pati formuoja ją ir jos institucijas. 

Šv. Tomas Akviniečio pamokos mums 

Šv. Tomas Akvinietis duoda gerą pamoką dabartiniam pasauliui, vien žmogaus pastangomis ir valia kuriančiam „rojų žemėje“, neatsižvelgiant į Dievo valią, nebandant prisiminti kokios visuomeninės ir politinės tvarkos nori Dievas – tos tvarkos Kūrėjas. Pro pirštus žiūrima į esminį dalyką – kad Dievas nori Ordo christianus, o ne dabartinės liberalios „sucementuotos netvarkos“, atmetančios Dievo žmonėms duotus įstatymus. Pamirštama, kokie yra objektyvūs, Dievo duoti politinės visuomenės tikslai. Politikai palieka dulkėti lentynose daugybę katalikų rašytojų raštų apie tai, kokia turėtų būti Ordo christianus. Tarp tų rašytojų atsidūrė ir iškiliausio iš jų – šv. Tomo Akviniečio raštai. Juos, tiesa, kartais pastudijuoja lotynistai, teologai, geriausiu atveju politologai, tačiau politikai, realiai kuriantys visuomenės santvarką, dažnai veikia priešingai šiam mokymui, šimtmečiais lėmusiam katalikiškos civilizacijos veidą.Normali valstybė negali remti abortų klinikų, homoseksualų „santuokų“ ar jų „teisių“, amoralių pamokų mokyklose, „religijų laisvės“, kai net labiausiai žmogaus žemiškąjį ir juolab amžinąjį likimą žalojančioms sektoms paliekama laisvė viešai piršti žmonėms savo klaidingas doktrinas. Tai popiežiai vadindavo „pražūties laisvėmis“. Kol vešės šios „laisvės“, tol realiai neišspręsime visuomenės problemų, apie kurias rašo visi laikraščiai – skyrybų, tradicinės šeimos griūties, paauglių ir visos visuomenės moralės smukimo, nusivylimo politikais, praradusiais moralę ir t. t.Moderniosios, klaidoms „atviros visuomenės“ kūrėjai neretai šv. Tomo ar panašių mąstytojų filosofiją pavadina „spekuliatyvia“. Tačiau nereikia net būti dideliu intelektualu – net sveiku liaudišku protu galima suvokti, kad bendras visuomenėstikslas yra kartu gyventi dorai, neleidžiant viešai keroti minėtoms „pražūties laisvėms“, kuriant teisėtą žemišką gerovęir taip pasiekti amžinąją laimę. 

Šarūnas Pusčius

Publikuota pagal www.fsspx.lt

[1]Aquinas selected political writings, Oxford, Basil Blackwell, 1965, p. 189–198.[2] Ten pat, p. 108–109.[3] Ten pat, p. 98–107.[4] Ten pat, XVIII.[5] Ten pat, p. 112–113.[6] Ten pat, p. 164–165.[7] Ten pat, XVIII.[8] Ten pat, XIX.[9] Ten pat, p. 132–135, 146–147.[10] Ten pat, p. 108–109.[11] Plg. ten pat, p. 9.[12] Ten pat, p. 72–77.[13] Ten pat, p. 167.[14] Ten pat, p. 85–99.[15] Ten pat, p. 110–111 ir 138–141.[16] Ten pat, p. 12.

Vaiko nužudymas įsčiose – užmaskuotai vadinamas abortu – sudaro net 40 proc. visų mirčių pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, praėjusiais metais visame pasaulyje taip žuvo net 73 milijonai vaikų.

Pasirodo, 40 proc. visų mirčių pasaulyje sudaro abortai. Tai šokiruojanti informacija. Yra šalių, kuriose niekam nereikalingą vaiką galima nužudyti jo prašymu. Šiuo metu turime būtent tokį matmenį, kuris parodo, kas yra žmogiškumas ir kad vis dėlto tai yra pagrindinis, elementarus mūsų civilizacijos reikalas”, – interviu radijui “Radio Maryja” sako Ewa Kowalewska, organizacijos “Humen Life International” direktorė Lenkijoje.

Šokiruojantis prenatalinių nužudymų skaičius sudaro net 40 proc. visų praėjusių metų mirčių.

Tuo pat metu Lietuvos gyventojai dažniausiai pritaria prenatalinio žudymo praktikai. Net 36,3 proc. lietuvių mano, kad moteris turi teisę pati apsispręsti, ar nutraukti nėštumą, o 48 proc. pateisina abortą tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, dėl asmeninių aplinkybių, motinos sveikatos ar kitų priežasčių.

Per 2021 m. Lietuvoje buvo atlikti 2735 nėštumo nutraukimai, t. y. tokie nužudymai. 2022 m. duomenys dar nežinomi.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Galiausiai nuolankia prašau: melskitės už mane, kad Viešpats priimtų mane į savo amžinąją buveinę, nepaisydamas mano visų nuodėmių ir trūkumų. Už visus man patikėtus asmenis mano nuoširdi malda skamba kiekvieną dieną.

Kai šią vėlyvą mano gyvenimo valandą žvelgiu į praeities dešimtmečius, per kuriuos ėjau, pirmiausia matau, kiek daug turiu priežasčių būti dėkingas. Labiausiai už viską, dėkoju Dievui, visų gerųjų dovanų davėjui, kuris man padovanojo gyvybę ir vedė mane per visokiausią sumaištį; kuris visuomet mane kėlė, kuomet pradėdavau smukti, kuris visuomet man teikė naują savo paramos šviesą. Retrospektyvoje matau ir suprantu, jog net šio kelio tamsūs ir sunkūs ruožai buvo skirti mano išganymui ir Jis mane gerai vedė per būtent tuos ruožus.

Dėkoju mano tėvams, kurie sunkiais laikais man davė gyvybę ir sukūrė man nuostabius namus su meile, nušviečiančia visas mano dienas šviesiais spinduliais ligi šios dienos.

Mano tėvo įžvalgus tikėjimas išmokė mane su broliais ir seserimis tikėti ir stovėjo tvirtai lyg vadovas mano visų mokslinių žinių viduryje; mano motinos nuoširdus pamaldumas ir didžiulis gerumas išlieka palikimu, už kuri nesugebu pakankamai jai padėkoti. Mano sesuo nesavanaudiškai manimi rūpinosi ilgus dešimtmečius, kupina palankaus rūpesčio; mano brolis visuomet grindė man kelią savo vertinimų aiškumo, tvirto ryžto ir širdies giedrumo dėka — be šio vis iš naujo ėjimo į priekį, nebūčiau sugebėjęs rasti reikiamo kelio.

Iš širdies gelmių dėkoju Viešpačiui už daugelį draugų, vyrų ir moterų, kuriuos Jis visuomet nukreipdavo į mano gyvenimo kelią; už bendradarbius visuose mano kelio ruožuose; už mokytojus ir studentus, kuriuos Jis man davė. Kupinas dėkingumo, juos visus patikiu Jo gerumui. Taip pat norėčiau padėkoti Dievui už mano nuostabius namus Bavarijos Alpių papėdėse, kuriuose turėjau galimybę asmeniškai įžvelgti vėl ir vėl spinduliuojantį Kūrėjo tobulumą.

Dėkoju mano tėviškės žmonėms už tai, jog leido man kaskart patirti tikėjimo grožį.

Meldžiuosi, kad mūsų kraštas išliktų tikėjimo kraštu ir kreipiuosi į jus, brangūs tautiečiai, kad neleistumėte išsklaidyti jūsų tikėjimo.

Galiausiai dėkoju Dievui už visą grožį, kurį galėjau patirti per įvairius mano kelionės etapus, bet ypatingai už tą Romoje ir Italijoje, kurios tapo mano antraisiais namais.

Nuoširdžiai prašau atleidimo visų tų, kurių atžvilgiu kaip nors nusižengiau.

Tą, ką anksčiau pasakiau savo tautiečiams, dabar sakau visiems, kurie buvo man patikėti mano tarnavimui Bažnyčioje: išlikite tvirti Tikėjime! Nepasimeskite!

Dažnai atrodo, jog mokslas — iš vienos pusės, gamtos mokslai; iš kitos, istoriniai tyrinėjimai (ypatingai Šventojo Rašto aiškinimas) — gali pasiūlyti nenuginčijamas įžvalgas, kurios prieštarauja katalikiškajam tikėjimui. Ilgai buvau gamtos mokslų kaitos liudininku ir mačiau, kaip išnykdavo tariamos aksiomos, priešingos tikėjimui, paaiškėjant esančios ne mokslu, o filosofinėmis interpretacijomis, kurios tik apgaulingai priklauso mokslui — o tikėjimas tęsia dialogą su mokslu dėl savo teiginių srities ribų, o tuo pačiu savo specifikos supratimo. Jau šešis dešimtmečius lydžiu teologijos, ypatingai biblistikos kelią, ir mačiau, kaip iš pirmo žvilgsnio nepajudinami teiginiai žlunga kartų kaitos eigoje, pasirodydami esą tik hipotezėmis. Tai patyrė liberalų karta (Harnack, Jülicher ir kt.), egzistencialistų karta (Bultmann ir tt.) ir marksistų karta. Mačiau ir matau, kaip iš hipotezių maišaties išnirdavo ir iš naujo išnyra tikėjimo racionalumas. Jėzus Kristus iš tikrųjų yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas — o Bažnyčia, su visais savo trūkumais, iš tikro yra Jo Kūnas.

Galiausiai nuolankia prašau: melskitės už mane, kad Viešpats priimtų mane į savo amžinąją buveinę, nepaisydamas mano visų nuodėmių ir trūkumų. Už visus man patikėtus asmenis mano nuoširdi malda skamba kiekvieną dieną.

Benediktas XVI

jš pagal www.kontrastas.lt

Mal 3, 1; 1 Kr 29, 12. Štai ateina viešpatautojas Viešpats – karaliaus valdžia jo rankoje, ir galybė, ir viešpatavimas.

Ps 71, 1. Dieve, suteik Karaliui savo teisingumo ir savo teisumo Karaliaus Sūnui.

(Introitas)

Šios dienos šventės pavadinime esantis graikiškos kilmės terminas Epiphania (Apsireiškimas) nurodo ją kilus Rytų Bažnyčioje, kuri šiądien kartu paminėdavo Kristaus Gimimą, Išminčių pagarbinimą bei krikštą Jordane. Romos Bažnyčia nuo seniausių laikų Apsireiškimo šventę laikė kaip Kristaus dievystės atskleidimą pagonims. Turbūt todėl tikinčioje liaudyje ši šventė vadinama Trijų Karalių vardu.

Motina Bažnyčia šiandien kviečia savo dvasia kartu skubėti paskui šventuosius Išminčius prie Evangelijos Šviesos šaltinio, Kolektos maldoje prašydama, kad mums būtų leista regėti visą Viešpaties Didybę Danguje.

Lekcijos skaitinys iš pranašo Izaijo knygos kalba apie būsimą Jeruzalės šlovę: „Kelkis, nušviski! Tavoji šviesa atėjo, Viešpaties šlovė virš tavęs sušvito. Nors žemę štai sutemos gaubia ir tautas tamsybės dengia, bet virš tavęs Viešpats šviečia, virš tavęs jo šlovė apsireiškia. Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai – prie tavojo tekančio spindesio.“ Ši pranašystė išsipildo mūsų Motinoje Katalikų Bažnyčioje. Viešpats Jėzus pasiliko savo Bažnyčioje, kurią padarė Tautų Šviesa, Išganymo Ženklu ir Tiesos Švyturiu. Taip, tikrai nėra išganymo šalia Bažnyčios. Tik mūsų Geroji Maitintoja Motina Bažnyčia mums parodo Viešpatį Kristų kaip kitados Kasparui, Merkeliui ir Baltazarui Jį parodė Motina Mergelė Marija. Likime ištikimi savo Motinai Bažnyčiai, neatsitolinkime nuo Jos, net jei ir atrodytų, jog Ji praradusi savo grožį ir spindesį. Mūsų ištikimybė ir uolumas tenusveria drungnųjų ir nupuolusiųjų išdavystes.

Šventoji Evangelija mums papasakoja išminčių kelionę pas Betliejaus kūdikį. Pagonių tautos atstovai, išvydę naują dangaus ženklą bei perskaitę jo turinį, išsiruošia į ilgą bei pavojingą kelionę, vedini vien pranašystės, astronominių sugebėjimų bei širdies ilgesio.

Juk jie buvo pagonys – garbinantys savus dievus, jie neprivalėjo keliauti pagarbinti žydų Mesijo. Ir vis dėlto. Jie pasiryžo. Jie keliavo. Sekė paskui žvaigždę į nežinomybę. O tu ir aš? Ar turime ryžto kažką padaryti dėl Dievo, dėl Jo Bažnyčios, dėl sielų? Ar mums nėra kartais sunku pakilti nuo sofos ir nueiti į Mišias dažniau nei sekmadienį, nekalbant apie didžiąsias šventes? Ar apsiribodami tik to kas būtina išpildymu, mes netampame vyresniaisiais sūnumis, kurie į tėvą žiūri, kaip samdinys į šeimininką? Padarykime dėl Jo visada daugiau. Troškime daugiau Jam atsiduoti, labiau pažinti, labiau pamilti.

Eikime Jo pagarbinti, – juk mums nereiks įveikti tūkstančių kilometrų, mūsų netyko nežinomi pavojai ir galiausiai mes juk žinome, ką rasime pasislėpusį šventovės tabernakulyje – dvasiniame Betliejuje. Jis visada mūsų laukia ir nereikalauja iš mūsų nei aukso, nei smilkalų, nei miros, – vien mūsų pačių. Nebūkime tingūs kaip Jeruzalės kunigai ir Rašto aiškintojai, ar veidmainiai kaip tironas Erodas, po kurio rūpesčiu dėl gimusio Vaikelio slėpėsi baimė ir pavydas.

Venite, adoremus Dominumǃ

Meldžiame, Viešpatie, maloningai pažvelk į savosios Bažnyčios dovanas,

kuriomis jau nebe auksas, smilkalai ir mira aukojama;

bet tai, kas šiomis dovanomis pateikiama, aukojama ir priimama,

yra Jėzus Kristus Tavo Sūnus mūsų Viešpats.

JŠ pagal www.tradicija.lt

120 kardinolų, daugiau kaip 400 vyskupų, 3700 kunigų ir tikinčiųjų iš viso pasaulio Vatikane atsisveikino su mirusiu popiežiumi vyresniuoju Benediktu XVI. Popiežius Ratzingeris mirė 2022 m. gruodžio 31 d. Vatikano soduose esančiame Mater Ecclesiae vienuolyne, sulaukęs 95 metų.

Popiežiaus Benedikto XVI laidotuvių mišios

Popiežiaus Benedikto XVI laidotuvių mišios

Popiežiaus Benedikto XVI laidotuvių mišios

Popiežiaus Benedikto XVI laidotuvių mišios

Popiežiaus Benedikto XVI laidotuvių mišios

Popiežiaus Benedikto XVI laidotuvių mišios

Popiežiaus Benedikto XVI laidotuvių mišios

Popiežiaus Benedikto XVI laidotuvių mišios

Popiežiaus Benedikto XVI laidotuvių mišios

Popiežiaus Benedikto XVI laidotuvių mišios

Popiežiaus Benedikto XVI laidotuvių mišios

Popiežiaus Benedikto XVI laidotuvių mišios

Popiežiaus Benedikto XVI laidotuvių mišios

Popiežiaus Benedikto XVI laidotuvių mišios

Popiežiaus Benedikto XVI laidotuvių mišios

Popiežiaus Benedikto XVI laidotuvių mišios

„365 dienos su Marija” – taip pavadintas unikalus kalendorius, jau ketvirtus metus leidžiamas Lietuvoje ir pasiekiantis net 20 tūkstančių žmonių visoje šalyje.

Šis ypatingas populiariausias Lietuvoje katalikiškas kalendorius! Jame Jūsų laukia:

– visos svarbiausios liturginių metų datos;

– vilties įkvepianti palaimintojo kankinio Teofilio Matulionio gyvenimo istorija;

– Dievo ir žmogaus darbais išgražintos mūsų nuostabios tėvynės Lietuvos gamtos, miestų ir bažnyčių vaizdai.

www.viltieskalendorius.lt

Per 2023-iuosius metus ženkite Marijos globoje ir su tikrąja Viltimi!

Parsineškite šią viltį į savo namus ar padovanokite ją Jums brangiems žmonėms tik už 12 eurų! Perkant 3 ir daugiau, vienas kainuoja tik 10 eurų!

Pirma, tai liturginis kalendorius, kuriame rasite visas svarbiausias metų šventes, minėtinas dienas ir atlaidus, išskirtinį dėmesį skiriant Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir su Ja susijusioms datoms.

Antra, kiekvienais metais kalendorius išsamiai, bet paprastai pristato ypatingo žmogaus gyvenimą ir darbus, kuriuose ir šiandien galime rasti pavyzdį ir įkvėpimą. Šių metų kalendorius kviečia per visus 2023-iuosius metus žengti kartu su palaimintuoju arkivyskupu Teofiliu Matulioniu ir jo gyvenimo perteikta vilties žinia.

Trečia, kalendorių puošia mūsų Tėvynės Lietuvos vaizdai, primenantys Dievo sukurto pasaulio grožį ir meilę savo šaliai, jos gamtai, istorijos ir žmonių kūriniams. Į kalendorių lygiomis dalimis sudėti Lietuvos gamtos vaizdai, miestų panoramos ir bažnyčios – krikščioniškos Lietuvos atspindžiai.

2023 metų kalendorius skelbia vilties žinią nuo karo, ekonominės krizės nuojautų ir įtampų pavargusiai Lietuvai. Kaip minėta, vilties žinią palydi istorija žmogaus, savo pavyzdžiu geriausiai liudijusio, kad gyvenimas negali nustoti vilties, o Dievo apvaizda stebi ir saugo kiekviename žingsnyje, nuolat primindama, kad gyvenimo pasirinkimuose renkantis gėrį kiekvieno iš mūsų laukia nuostabiausias atpildas.

Šis žmogus – palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, daugybę metų praleidęs lagerių varguose, tačiau niekada nepalūžęs ir nedvejodamas rinkęsis tiesos ir doros kelią. Prieš penketą metų Lietuva šventė jo paskelbimą palaimintuoju ir geriau pažino šio žmogaus istoriją. Kartu su šiuo kalendoriumi norime Teofiliaus Matulionio gyvenimo liudijimą atnešti ir į Jūsų namus. Testiprina jis Jūsų kasdienius darbus.

Esame tikri, kad šis kalendorius – puiki dovana Jūsų artimiesiems ir draugams, radusiems ar ieškantiems tikėjimo. Tai vienu metu namų puošmena ir praktiškas įrankis, naudingas kiekvieno kasdienybėje. Galiausiai tai priminimas, kad kiekvieną dieną mus lydi Viešpaties ir Marijos globa.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Mieli skaitytojai,

gyvename sunkiais laikais, kuriuos vos prieš dvejus metus mažai kas iš mūsų galėjo nuspėti. Epidemijos, karai – viskas kaip prieš 2000 metų.

Tačiau net ir tada, ir dabar mums yra gelbėjimas. Šiandien mums gimė Kristus – mūsų Gelbėtojas, kuris praskaidrins “baisią mūsų tikrovės naktį”.

Turime prisiminti, kad “tikrovė”, kurioje dabar gyvename, yra tik dalinė. Amžinasis gyvenimas jį pranoksta neribotai ir absoliučiai, nors šiuo metu to nematome.

Linkime jums palaimingų Kalėdų, kad naujagimis Kristus būtų jūsų stiprybės ir ištvermės šaltinis, o Dievo Motina jus globotų!

Redakcija

Valstybingumo studijų centras kviečia į Platono „Politiko“ pirmojo lietuviško leidimo pristatymą gruodžio 14 d. 18.30 val. VU Filosofijos fakulteto 301 auditorijoje.

„Pasirodo lietuviškas Platono dialogo „Politikas“ vertimas! Manau, kad politikos studijų lauke tai visgi yra nemažas įvykis. Nors Platono veikalų lietuviškai išleista jau daug, politinės filosofijos – mažai. Šis darbas užpildo spragą ir gal – nedrąsiai tikiuosi – prisidės prie Platono studijų politikos mokslų baruose“, – komentuoja leidėjas Vytautas Sinica.

„Platono vėlyvasis dialogas „Politikas“ atskleidžia skaitytojams ne tik Platono politinės minties raidą, lyginant su garsiuoju dialogu „Valstybė“, bet ir aptaria per visą žmonijos istoriją aktualumo neprarandančius klausimus. Kas yra politika? Kokio specifinio žinojimo ji reikalauja? Kas skiria politiką nuo visų kitų ir konkrečiai nuo „duodančių nurodymus“ menų? Kokios turi būti politinės valdžios galių ribos? Iš kur kyla valdžios autoritetas? Kodėl žmonės turėtų pasitikėti valdžia ir koks apskritai yra jos tikslas? Knygos pristatyme užduosime ne tik šiuos klausimus – patys paklausite to, kas rūpės labiausiai“, – rašoma kvietime.

Knygą iš senosios graikų kalbos išvertė kadaise ir Aristotelio „Politiką“ Lietuvos skaitytojams padovanojęs dr. Mindaugas Strockis, mokslinio konsultavimo ėmėsi prof. Tatjana Aleknienė, o įvadinį straipsnį parašė prof. Vytautas Radžvilas. Su visais jais kviečiame aptarti knygos tekstą ir kontekstą gruodžio 14 dieną, 18.30 val. VU Filosofijos fakulteto 301 auditorijoje!

Renginyje bus galima įsigyti Platono „Politiką“ leidėjo kainomis. Vertimą ir leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Gruodžio 8 d. švenčiame Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Iškilmę. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo tiesa yra tikėjimo dogma. 1854 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus IX, dalyvaujant 54 kardinolams ir 140 arkivyskupų bei vyskupų, Šventojo Petro bazilikoje Romoje ją iškilmingai paskelbė bule Ineffabilis Deus.

Popiežius rašė:

„Skelbiame, skelbiame ir apibrėžiame, kad doktrina, teigianti, jog Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pat pirmosios savo prasidėjimo akimirkos – dėl ypatingos visagalio Dievo malonės ir privilegijos, dėl numatytų Jėzaus Kristaus, žmonių giminės Gelbėtojo, nuopelnų – buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės dėmių, yra Dievo apreikšta tiesa, todėl visi tikintieji turi ja tvirtai ir nedvejodami tikėti.”

Taip pat kas neigia šią tiesą, pats save pašalina iš Bažnyčios bendruomenės, tampa nukrypstančiuoju ir kaltu dėl erezijos.

Marija nuo pat savo prasidėjimo momento buvo apsaugota ne tik nuo bet kokios nuodėmės, kurią galėjo padaryti, bet ir nuo gimtosios nuodėmės, kurią mes visi paveldime. Tai įvyko, nors tuo metu ji dar nebuvo Dievo Motina. Tačiau Dievas dėl būsimo išganingojo Apreiškimo įvykio apsaugojo Mariją nuo nuodėmingumo.

Todėl Marija buvo pradėta pašvenčiamojoje malonėje, laisva nuo visų gimtosios nuodėmės padarinių (pvz., mirties – todėl Bažnyčioje švenčiame jos Ėmimo į dangų, o ne mirties šventę). Ši privilegija buvo ne tik negatyvaus pobūdžio – gimtosios nuodėmės nebuvimas, bet ir pozityvaus pobūdžio, pasireiškusi malonės pilnatve Marijos gyvenime.

Ar Švenčiausioji Mergelė Marija iš Dievo iš karto gavo aukščiausio laipsnio dorybes, ar ji turėjo jas įgyti dirbdama ir kovodama su savimi?

Tarp žmonių Švenčiausioji Mergelė Marija yra viena iš labiausiai Kūrėjo privilegijuotų būtybių, nes to reikalavo jos, kaip Dievo Sūnaus Motinos, išskirtinis orumas. Todėl jos niekada, net trumpiausią akimirką, nepalietė gimtosios nuodėmės dėmė.

Dievas papuošė jos sielą nepaprastu tyrumu ir nekaltumu, nepaprasta įvairių malonių gausa jau nuo pat jos prasidėjimo. Bet ar tai jau buvo aukščiausias laipsnis? O gal Marija su metais augo dorybėmis, nuopelnais ir šventumu per savo maldas, darbus ir kančias, kurių ėmėsi Dievo valia ir iš meilės Jam?

Taip, Marija nuolat augo šventume, kad kasdien būtų vis šventesnė ir malonesnė Dievo akyse. Tačiau jos augimas vyko šiek tiek kitaip nei pas mus. Marijai nereikėjo įgyti dorybių ir nuopelnų kovojant su pagundomis, kylančiomis dėl netvarkingų aistrų, tokių kaip puikybė, pyktis, netyrumas ir pan.

Būdama laisva nuo pirmapradės kaltės, ji taip pat buvo laisva nuo mumyse vyraujančios vidinės netvarkos, todėl nejautė vidinio polinkio į blogį. Kita vertus, ji nebuvo laisva nuo rūpesčių ir kančių. Ji jautė visas nemalonias ir sunkias pastangas, kurių reikėjo, kad dievobaimingai priimtų ir ištvertų kančias, jausmų numarinimą, kasdienio darbo sunkumus ir nepatogumus, o svarbiausia – laukė tų sielos kančių, kurias jai skyrė Dievas.

Malonės perteklius, kurį Marija gavo pradėdama, buvo tik pradinis taškas, o šventumo viršūnę ji pasiekė tik savo mirties akimirką; tai aukščiau už bet kokį žmogišką įvertinimą.

„Mąstykime apie nuolatinius nuopelnus už visus jos veiksmus; mąstykime apie tas ypač iškilmingas akimirkas, kai Švenčiausioji Trejybė tarsi užliejo Mergelės sielą; mąstykime apie jos pašventinimą paskutiniaisiais gyvenimo metais kasdiene Šventąja Komunija.

Prisiminkime dieviškuosius dėsnius, reglamentuojančius malonės didėjimą: kad jis priklauso nuo asmens orumo ir meilės intensyvumo; kad kuo didesni malonės turtai, tuo labiau ji didėja, ir pamatysime, kad ši malonė Marijoje didėjo taip, … kad ji panaši į neaprėpiamą jūrą.

Žymūs Bažnyčios daktarai sako, kad jei į vieną visumą surinktume visų šventųjų ir angelų malonę, Marijos malonė paskutinę jos gyvenimo akimirką, o gal net ir daug anksčiau, savo pilnatve pranoko visus dieviškojo dosnumo išliejimus visiems išrinktiesiems.”

Aleksandras Strelcovas

Šiandien minimas šv. Mikalojus (graikiškai Nikolaos) iš Miros. Būtent šio šventojo garbinimą pakeitė komercializuotas „Kalėdų senelis“.

Šv. Mikalojus buvo vyskupas Miroje (dab. Turkijos pietinėje pakrantėje).

Pasak tradicijos, jis trims vieno neturtingo vyro dukterims, neturėjusioms kraičio ir norėjusioms ištekėti, visoms įteikė po auksinių pinigų kapšą. Štai kodėl ikonafografijoje jis vaizduojamas su trimis maišeliais auksinių pinigų arba trimis obuoliais rankoje, taip primenant jo dovanas trims varguolėms.

Tai šv. Mikalojus padarė naktį, slapta, kad nežinotų geradario vardo – ir todėl daug kur „Kalėdų senelis“ dovanas atneša naktį, niekam nematant ir padeda jas po Kalėdų eglute Kūčių naktį.

Nors ši diena Visuotinėje Bažnyčioje tėra III klasės, Prancūzijoje, Olandijoje ir Vokietijoje ji turi ypatinga statusą, kur šv. Mikalojus su mitra, skeptru ir, žinoma, pinigų maišu pasirodo ir džiugina visus aplinkinius.

Šv. Mikalojus taip pat yra antrasis Vilniaus arkivyskupijos globėjas (II klasė) bei Kauno miesto globėjas.

JŠ pagal UzKatalikuTradicija

Kristaus Visatos Valdovo šventė, kuri pagal dabartinį liturginį kalendorių tenka paskutiniam lapkričio mėnesio sekmadieniui, ne visada turėjo šį vardą ir ne visada buvo švenčiama šią dieną.

Kaip ir daugelyje kitų Bažnyčios teologijos ar liturgijos sričių, šis pokytis įvyko po Vatikano II Susirinkimo.

Tačiau formaliai ji neturėjo jokio ryšio su Vatikano II Susirinkimu, kuris šio klausimo apskritai nesvarstė.

1969 m. balandžio 28 d. išleidus naująjį liturginį kalendorių, popiežius Paulius VI leido šią šventę švęsti paskutinį lapkričio sekmadienį ir pakeitė jos pavadinimą: iš Kristaus Karaliaus šventės į Kristaus Visatos Valdovo šventę.

Vėlesniuose darbuose katalikų teologai teigė, kad tokiu pakeitimu siekta pabrėžti eschatologinį šios šventės pobūdį, kad Kristaus viešpatavimas yra visuotinis ir absoliutus Visatoje, tačiau viršija žemiškąją tikrovę ir įvyks tik po antrojo Išganytojo atėjimo.

Tačiau aprašant pirminę šios šventės idėją, buvo minima ir Kristaus žemiškojo viešpatavimo idėja. Apie tai, kad per tikrą Kristaus Viešpaties intronizaciją šeimose, bendruomenėse ir valstybėse būtų galima įveikti socialinius konfliktus, atkurti valdžios autoritetą ir įtvirtinti socialinę taiką žemėje.

Šventės teologinis šaltinis buvo enciklika „Quas Primas”, kurioje popiežius Pijus XI, viena vertus, pabrėžia eschatologinį Kristaus valdžios pobūdį, bet kartu įspėja, kad būtų klaidinga neigti Kristaus valdžią žemėje:

„Tačiau ši karalystė pirmiausia yra dvasinė ir daugiausia susijusi su dvasiniais dalykais, ką labai aiškiai parodo ir mūsų cituoti Šventojo Rašto žodžiai, o Kristus Viešpats patvirtina savo elgesiu. Kai žydai ir net patys apaštalai klaidingai manė, kad Mesijas atkurs laisvę ir prikels Izraelio karalystę, Jis sugriovė šį jų tuščias įsivaizdavimą ir atėmė iš jų viltį; kai aplinkiniai ir susižavėjusi minia norėjo Jį paskelbti karaliumi, Jis pabėgo ir pasislėpė, nes nenorėjo karališkojo vardo ir garbės; Romos Vyresniojo akivaizdoje Jis pareiškė, kad Jo karalystė ne iš šio pasaulio”.

Tačiau kartu:

„Be to, labai klystų tas, kuris neigtų Kristaus, kaip Žmogaus, valdžią bet kokiems laikiniems reikalams, nes Kristus iš Tėvo gavo neribotą teisę į visa, kas sukurta, todėl viskas pavaldžiai Jo valiai… Todėl, jei žmonės privačiai ir viešai pripažintų Kristaus karališkąją valdžią jiems, tuomet visą visuomenę apimtų neregėti palaiminimai, tokie kaip derama laisvė, tvarka ir ramybė, santarvė ir taika. Nes kaip karališkasis mūsų Viešpaties orumas žemiškųjų kunigaikščių ir valdovų orumą apgaubia tam tikra religine pagarba, taip jis sustiprina ir piliečių pareigas bei paklusnumą. „

Kadangi šis Kristaus Karaliaus viešpatavimas turės ir žemiškąjį matmenį, ši šventė švenčiama paskutinį spalio sekmadienį, prieš pat Visų Šventųjų šventę, kuri taip pat puikiai iliustruoja Kristaus viešpatavimą žemėje ir danguje, kuriam šie šventieji buvo parengti dar žemėje.

Laiko atstumas iki liturginių metų pabaigos žymi būtent šį, nors ir trumpą, bet vis dėlto esamą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus viešpatavimo žemiškoje tikrovėje aspektą.

Po Vatikano II Susirinkimo įvykdyta reforma, perkėlusi šią šventę į liturginių metų pabaigą, teologiškai visiškai pašalino šį žemiškąjį aspektą. Iš katalikų nebesitikima, kad jie šeimose, bendruomenėse ir valstybėse įtvirtins Kristų Karalių, bet tik laukiama Jo viešpatavimo amžinybėje.

Akivaizdu, kad šio žemiškojo aspekto eliminavimas kenkia tikinčiųjų sieloms, nes nemotyvuoja jų atpažinti to, kas iš tikrųjų egzistuoja, būtent gebėjimo, kurį neabejotinai turi Viešpats Dievas, – gebėjimo viešpatauti ir čia, žemėje. Iš tikrųjų tai žmogaus supratimu susiaurina ir apriboja Viešpaties Dievo visagalybę ir de facto yra mūsų silpstančio tikėjimo įrodymas.

JŠ pagal www.kontrastas.lt

Ps 47, 10–11. Mes gavome tavo gailestingumą, Dieve, tavo šventyklos viduje. Kaip tavo, Dieve, vardas, taip ir tavo šlovė sklinda iki žemės pakraščių, tavo dešinė pilna teisybės.

Ps 47, 2. Viešpats didis ir be galo šlovintinas mūsų Dievo mieste, jo šventajame kalne.

Introitas

Keturiasdešimtą dieną po Viešpaties Gimimo Bažnyčia iškilmingai švenčia Jo Paaukojimo šventykloje šventę, taip užbaigdama kalėdinį laikotarpį. Tai viena iš seniausių krikščioniškų švenčių, atsiradusi IV a. pr. Jeruzalės Bažnyčioje.

Bizantijos Imperatorius Justinianas I 542 m. šią šventę įvedė visoje imperijoje kaip padėką už pasibaigusį Konstantinopolio marą. Ši šventė Rytų Bažnyčioje imta vadinti Hypapante tou Kyriou (Viešpaties Susitikimas su Simeonu). Armėnų krikščionys ją vadino Dievo Sūnaus Įžengimu į Šventyklą, o koptai – Kristaus Paaukojimu.

Romos Bažnyčia šventę perėmė VII a. pavadindama ją Purificatione Beatae Mariae Virginis (Mergelės Marijos Apsivalymas). Žvakių šventinimo apeiga paplito nuo XI a.

Ši šventė slepia savyje daug simbolikos ir prasmės. Net skirtingi jos pavadinimai nurodo, kad ši šventė savyje apima daugybę paslapčių.

Išpirkimas – Išėjimo knygoje Viešpats nurodo, kad visi pirmagimiai (tiek gyvulio, tiek žmogaus) priklauso Jam, todėl juos reikia išpirkti, taip prisimenant, kad kai mirė visi Egipto pirmagimiai, izraelitų vaikai ir gyvuliai buvo apsaugoti. Pirmagimių išpirkimo auka buvo penki šekeliai (apie 55 gramai sidabro), kuriuos tėvas turėdavo paaukoti levitų giminės kunigams vietoj pirmagimio, nes jis paaukodavo savo gyvenimą vien Dievui. Pagal pirminį Dievo troškimą visi pirmagimiai turėjo tapti kunigais, tačiau kuomet išrinktoji tauta suteršė save dykumoje garbindama Aukso veršį, ši privilegija atiteko vien levio giminės vyrams.

Šventasis Juozapas, kuris buvo laikomas Jėzaus tėvu žmonių akyse, ištikimai įvykdo Įstatyme jam numatytas priedermes. Aštuntą dieną jis apipjausto vaikelį ir suteikia jam Jėzaus Vardą, o šiandien atlieka išpirkimo apeigą. Jeruzalės šventykloje jau regimas kryžiaus šešėlis. Nuo Siono kalno Kristaus kelias ves iki Golgotos kalno, kur Jis, kaip Amžinasis ir Vyriausiasis Kunigas, pats save paaukos Tėvui kaip išpirką už daugelį ir taps Naująja Šventykla, kur Dievas garbinamas dvasia ir tiesa.

Apsivalymas – pagal Įstatymo nuostatus, moteris pagimdžiusi berniuką buvo laikoma 40 dienų rituališkai nešvari, o paskui už apsivalymą turėdavo paaukoti ėriuką arba du purplelius. Mergelei Motinai nereikėjo apsivalyti, nes Ji buvo nesutepta, tačiau kaip Ištikimoji Tėvo dukra Ji pakluso Įstatymui.

Simeono pranašystė Marijai atskleidžia, kad Jos Sūnaus misija bus nesuprasta ir Jis taps Prieštaravimo Ženklu. Simeono žadamas kalavijas, kuris perskros Marijos sielą, jau dabar sužeidžia Jos Nekaltąją Širdį. Kaip niekas kitas, Marija išgyvens Sūnaus atmetimą, kuris prasidėjo jau tada, kuomet jis nerado vietos kur gimti, o pasibaigė nukryžiavimu. Šiandien Marijos Širdis jau nujaučia Kryžiaus kančią, tačiau lieka ištikima Apreiškimo dieną ištartam Tebūnie.

Susitikimas – Nuo šventojo Benedikto laikų Bažnyčioje įsigalėjo paprotys Valandų liturgijos Naktinę maldą užbaigti teisiojo Simeono giesme (Nunc dimitis). Simeonas, kartu su pranaše Ona, įkūnija tą Izraelio likutį, – teisiuosius, kurie liko ištikimi Sandoros Dievui ir laukė Jo Aplankymo meto. Jų širdys yra tyros ir įstengia šiame kūdikėlyje atpažinti Mesiją.

Neapribokime šios kilnios šventės vien iki žvakių pašventinimo apeigos. Tegul Kristaus šviesa, kurią simbolizuoja Grabnyčių žvakė, nušviečia mūsų širdžių šventoves. Prašykime Mergelės Marijos, kad Ji padėtų mums susitikti su Kristumi. Šios Gerosios Motinos vedami gyvenimo keliu, būkime nušviesti tikėjimo Kristumi šviesos ir galiausiai išvyskime Jo švytintį Veidą amžinybėje.

Kun. Robertas Urbonavičius pagal www.katalikutradicija.lt

Klasių kovos doktrina skatina mirtiną pavydo nuodėmę ir yra pagrįsta pražūtinga „mes prieš juos“ nuostata. Priešingai, visi žmonės, nepaisant jų padėties, turėtų būti skatinami bendradarbiauti meilėje.

„Žiūrėkite, Garbingieji Broliai, – įspėja pop. Pijus XI savo 1937 metų enciklikoje „Divini Redemptoris“, – kad tikintieji nebūtų suklaidinti! Komunizmas yra blogas iš esmės, ir nė vienas, saugantis krikščioniškąją civilizaciją, jokiu būdu neturėtų su juo [komunizmu] bendradarbiauti. Tie, kurie leidžiasi apgaunami ir padeda komunizmui įsigalėti savo šalyje, patys pirmieji taps savo klaidos aukomis.“

Pijus XI tiesiog pakartojo tai, ką Bažnyčia mokė apie komunizmą nuo pat XIX amžiaus: kad jis pilnas klaidų, priešingas socialiniai tvarkai ir nesuderinamas su krikščionių religija.

Štai 5 pagrindinės (bet ne vienintelės) priežastys, kodėl Bažnyčia prieštarauja komunizmui:

1) Privati nuosavybė yra natūrali žmogaus teisė;

Privati nuosavybė nėra socialinis konstruktas, kurio, panorėjus, galima būtų atsikratyti. Priešingai, tai yra natūralios socialinės tvarkos dalis; ji būtina, kad visuomenė būtų sveika ir teisinga.

Privati nuosavybė yra natūralus darbo vaisius ir apsaugo žmogaus orumą, nes ji „užtikrina asmens ir jo šeimos autonomijai labai būtiną sritį“. Taigi, ji yra „esminis autentiškos socialinės ir demokratinės ekonomikos politikos elementas, garantuojantis teisingą socialinę tvarką“.

Kaip savo 1891 metų enciklikoje „Rerum Novarum“ perspėjo popiežius Leonas XIII, programos, skirtos eliminuoti privačią nuosavybę, yra „akivaizdžiai neteisingos, nes jos apiplėšia teisėtą savininką, iškreipia valstybės funkciją ir sukuria bendruomenėje visišką sumaištį“.

2) Komunizmas pažeidžia subsidiarumą;

Komunizmas neatsiejamas nuo centralizuotos esminių visuomenės sričių kontrolės. Tai pažeidžia subsidiarumą, vieną svarbiausių katalikiško socialinio mokymo principų.

Kas yra subsidiarumas? Anot pop. Pijaus XI, tai yra „svariausias principas, nepajudinamai įsitvirtinęs socialinėje filosofijoje; jo negalima atsisakyti ar kuo nors pakeisti“. Jis apibrėžiamas taip: „Kaip be galo klaidinga atimti iš individo ir atiduoti bendruomenei tai, ką jis pasiekė savo pastangomis ir darbštumu, lygiai taip pat neteisinga, bloga ir priešinga natūraliai tvarkai priskirti didesnėms organizacijoms tai, ką gali atlikti mažesnės ir joms pavaldžios bendruomenės. Nes bet kokia visuomeninė veikla pagal savo prigimtį privalo padėti socialinio kūno nariams, o ne juos sunaikinti ar praryti.“ (Encikl. „Quadragesimo Anno“, 79.)

3) Bažnyčios persekiojimas;

Kadangi Bažnyčia atmeta komunizmą, žemiško rojaus utopijas, tiki Dievą ir reiškia nepriklausomą nuo valstybės galios centrą, komunistinės šalys visuomet puolė ir mėgino užgniaužti Katalikų Bažnyčią. Vien Sovietų Sąjunga, manoma, nužudė milijonus krikščionių.

Kadangi Bažnyčia yra dievišku būdu pasaulio išgelbėjimui įsteigta organizacija, jos persekiojimas, žinoma, yra mirtinas blogis.

4) Ateizmas

Komunistai paprastai atvirai neigia Dievo buvimą ir ieško būdų sukurti visuomenę šio neigimo pagrindu. Ateizmas, žinoma, yra klaidingas dalykas ir bet kuri juo grįsta pasaulėžiūra yra pasmerkta nesėkmei, neteisingumui ir žlugimui.

5) Klasių kova yra netiesa ir nėra neišvengiama

Klasių kovos doktrina skatina mirtiną pavydo nuodėmę ir yra pagrįsta pražūtinga „mes prieš juos“ nuostata. Priešingai, visi žmonės, nepaisant jų padėties, turėtų būti skatinami bendradarbiauti meilėje.

„Didžioji klaida… yra pažiūra, kad viena žmonių klasė yra natūraliai priešiška kitai žmonių klasei, – moko pop. Leonas XIII enciklikoje „Rerum Novarum“, – ir kad turtingieji natūraliai turėtų gyventi tarpusavio konflikte su paprastais dirbančiais žmonėmis.

Toks požiūris visiškai iracionalus ir klaidingas. Tiesa yra ta, kad vienas negali be kito: kapitalas negali egzistuoti be darbo, o darbas – be kapitalo. Bendras sutarimas veda prie geros tvarkos grožio, o amžinas konfliktas būtinai sukels sumaištį ir laukinį barbariškumą.“

Melskimės už komunistų atsivertimą!

JŠ pagal: www.fsspx.lt ir www.churchpop.com

Damienas Le Guay yra šiuolaikinis prancūzų katalikų mąstytojas ir autorius dviejų svarbių knygų, kurios, deja, dar nėra išverstos į anglų kalbą (taip pat ir į lietuvių kalbą, vert. past.). Knygoje Qu’avons-nous perdu en perdant la mort? (Ką mes praradome prarasdami mirtį?) kalbama apie tai, kaip šiandieniniai laidotuvių papročiai iš žmogaus sąmonės ištrynė mirtį.

Kitoje knygoje La mort en cendres: la crémation aujourd’hui, que faut-il en penser? (Mirtis pelenuose: šiuolaikinė kremacija – ką apie tai turėtume galvoti?) argumentuojama, jog masinis kremavimo kaip priimtino būdo elgtis su žmogaus kūnu priėmimas – net tarp krikščionių – parodo radikaliai pasikeitųsį mūsų požiūrį į įsikūnijimą, ir to svarbos mes vis dar neįsisąmoninome.

Kadangi lapkričio mėnesį katalikai daugiau galvoja apie krikščionišką mirtį, remdamasis Le Guay mintimis norėčiau mesti iššūkį naujoms mūsų taip lengvai prisiimtoms prielaidoms apie tinkamą elgesį su mirusio žmogaus kūnu.

Jau anksčiau kritikavau kremavimą dėl daugybės priežasčių, šiuos tekstus galite rasti ČIA, ČIA, ČIA ir ČIA. Šio mano straipsnio tikslas – nušviesti kremavimą kaip sąmoningą žmogaus kūno naikinimo aktą.

Pagrindinis skirtumas tarp įprasto palaidojimo ir kremavimo slypi tame, kaip žmonija tarpininkauja nykstant mirusio žmogaus kūnui. Mirusių nuodėmingų vyrų ir moterų kūnai suirs ir supus (išskyrus labai retus kūno negendamumo stebuklus). Bet šis procesas yra absoliučiai skirtingas, kai lyginame įprastą palaidojimą ir kremavimą. Po žeme palaidotas kūnas suirsta savaime pagal savo „natūralų“ tempą. Tuo tarpu kremavimas neišvengiamai į sąmoningą kūno naikinimo procesą įtraukia kitų žmonių tarpininkavimą, tam tikrą tiesioginio smurto kiekį, taip žmogaus palaikus eliminuojant ne natūraliu būdu ir net nebūtinai po šio akto išvis paliekant kažkokius kūno likučius. Kaip ir visur šiuolaikinėje mirties kultūroje, sukūrėme neologizmą, norėdami užmaskuoti tai, ką iš tiesų darome: po kremavimo likę pelenai angliškai vadinami „cremains“ (žodžių „kremuoti“ (cremated) ir „palaikai“ (remains) junginys, vert. past.), tarsi pamirštant, jog po sąmoningų naikinančių žmogaus veiksmų šių „palaikų“ lieka žymiai mažiau nei turėtų būti.

Žinoma, dažnai pelenai yra sudedami į urną, kuri pastatoma į amžinojo poilsio vietą kolumbariume: vyskupijų kapinės [Jungtinėse Amerikos Valstijose] išvystė ištisą naują (ir turbūt labai pelningą) verslo liniją. Greičiausiai tai yra viena iš priežasčių, kodėl Bažnyčia taip nenori kritikuoti kremavimo.

Tačiau pats faktas, kad kažkas nusprendė, jog nėra nepaneigiamos pareigos gerbti žmogaus kūno integralumą po mirties, reiškia, kad pats pelenų išsaugojimas ir palaidojimas virsta vienu iš galimų pasirinkimų, o ne pareiga. Šeimos nariai gali palaidoti velionį į amžinojo poilsio vietą, bet gali ir nepalaidoti.

Jie gali nuspręsti, kad mamos vieta ant židinio. Taip pat jie gali nuspręsti, kad kadangi palaidojimo kaina yra „per didelė“, dėdę Džo bus geriausia palikti spintos lentynoje. Prisižiūrėję per daug Holivudo filmų, jie gali nuspręsti, kad pusbrolį Mitčą geriausia išbarstyti jo mėgstamiausiame paplūdimyje, žvejybos ar kitoje panašioje vietoje. Arba, kadangi šeima nori visados turėti mamą „šalia“, jie galipaversti jos pelenus į juvelyrikos dirbinį, kas yra paskutinė „laidotuvių industrijos“ mados tendencija.

Noriu pasakyti, kad kremavimas ne tik nužemina vidinį fizinį kūno integralumą, bet ir įgalina kažką kitą taip daryti.

Nors daug žmonių tvirtins, kad tai yra būtent tai, ko dėdė Džo, pusbrolis Mitčas ar mama „būtų norėję“, tiesa ta, kad dažnai elgiamasi pagal dar gyvų žmonių norus, preferencijas, o taip pat pagal laidojimo kainą, turimą laiką, skubant, nes reikia kuo greičiau grįžti prie darbų. Vietoje to, kad mirusysis turėtų „teisę“ į palaidojimą (tai reiškia ir trumpam sutrikdyti kitų žmonių rutiną, kad būtų paminėta jo mirtis) ir į kapą, dabar mirusieji visiškai priklausomi nuo savo „gedėtojų“ nuomonių ir to, kaip greitai nyksta jų atmintis.

Kadangi pelenai stipriai sumažina tai, kas „lieka“ iš mirusio žmogaus, jie taip pat ištrina „amžinojo poilsio vietos“ idėją. Žinau, kur ilsisi mano tėvas, motina ir seneliai. Nežinau, kur ilsisi mano pusbrolis Veinas. Jo pelenus prieš daug laiko išnešiojo vėjas Konektikuto laukuose, kur jie buvo išbarstyti: kremavimas pavertė jį niekuo ir niekur nesančiu.

Kremavimas skatina dabar vyraujantį dualizmą, pagal kurį apie „asmenį“ mąstomą kaip apie idėją ar atsiminimą, nes tai viskas, kas „lieka“ ir „išties svarbu“ (net jeigu nelieka materijos).

Pabrėžiu, kremavimas yra grynai techninis „sprendimas“, kaip tvarkytis su pūvančio žmogaus kūno problema, nes tokiu būdu tvarkomasi su kažkuo. Tai ne kūnas, sukurtas Dievo, vystęsis pagal žmogiškos prigimties dėsnius, o greičiau žmogaus sukurtas to kūno produktas. Vis dėlto, nepaisant žmonių pastangų sumažinti palaikus, kažkas vis dar lieka.

O mes nemėgstame likučių.

Kremavimas atvėrė duris. Jeigu priimtina sąmoningai ir smurtiniu būdu – nes deginimas yra smurtinis būdas – sunaikinti žmogaus kūno integralumą (kad ir po mirties), tuomet tai, kad kremavimas vis dar kažką palieka, yra tik techninis klausimas, kurį reikia išspręsti.

Beveik 20 JAV valstijų dabar leidžiama šarminė hidrolizė kaip teisėtas būdas atsikratyti žmogaus palaikais. Šarminė hidrolizė yra kūno „ištirpinimas“ cheminiu būdu, naudojant aukštą temperatūrą ir iš kūno nepaliekant nieko daugiau, kaip tik skystį („nuotekas“), jeigu nepasirenkama jo sąmoningai kristalizuoti. Spalio 20 d. Dubjuko arkivyskupas Michaelas Jackelsas pareiškė savo pritarimą tokiam metodui, argumentuodamas, kad kol rodome „pagarbą“ tam, ką darome su kūnu, visai nesvarbu, ar „kūnas“ (koks „kūnas“, Jūsų Ekscelencija?) „palaidojamas“ žemėje, vandenyje, ugnyje, ore, kapinėse, ar visai nepalaidojamas.

Kol kas niekas nepasiūlė supilstyti į butelius skysčio, likusio iš tetos Liucijos taip, kaip dėdės Džo pelenai sudedami į urną. Dažniausiai šis skystis tiesiog sutvarkomas kaip nuotekos (nors viena šioje technikoje besispecializuojanti įmonė skelbia, kad tai galėtų būti gera trąša). Mes išsireikalavome teisę sutrinti žmogaus kūną į nieką. Bet kažkokiu būdu turėtume rodyti „pagarbą“ tam, ką darome.

Portalas Deseret News iškėlė amžinai pavėluotą amerikietišką klausimą: ar šarminė hidrolizė peržengia „etikos ribą“? Iš tikrųjų ši etikos riba buvo peržengta jau tada, kai priėmę kremavimą, kartu priėmėme idėją, kad tai, kas buvo „Šventosios Dvasios šventovė“, gali būti sąmoningai sunaikinta žmogaus rankomis. Galbūt Bažnyčioje, kuri uždarinėja ir išpardavinėja parapijas tiems, kas pasiūlo daugiausia pinigų, tai ir nebešokiruoja.

Šiuolaikiniai mūsų „pragmatiški“ ir „kaštus taupantys“ pasiūlymai dažniausiai turi toli siekiančių kultūrinių pasekmių. Žmogaus kūnas nužemintas – gyvenime ir net mirtyje – iki produkto, kurį gali keisti technologijomis tam, kad patenkintum žmonių troškimus, atspindimus didžiuliame kultūros pokytyje, dėl kurio dalinai atsakingi ir naivūs optimistai, atvėrę duris krikščioniškai kremacijai. Tarp Bažnyčios išskiriamų septynių gailestingumo darbų kūnui yra ir darbas „numirėlį palaidoti“, bet laidojimas nėra tik kultūriškai nulemtas paprotys. Tai, kaip elgiamės su žmogaus kūnu, pasako kažką ir apie mūsų žmoniškumą.

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Kodėl mūsų dienomis net katalikai nevengia vadintis liberalais, nors liberalizmas taip stipriai ir atvirai prieštarauja katalikybei? To knygoje „Liberalizmas yra nuodėmė“ klausia ispanas kunigas Félixas Sardà y Salvany. Jo teigimu, tai tiesos ir išganymo klausimas. Nėra tokio dalyko kaip liberalus katalikas; priešingybės negali būti suderinamos.

1886 m. garsus ispanų rašytojas, žurnalistas ir kunigas Félixas Sardà y Salvany parašė veikalą „Liberalizmas yra nuodėmė“ (isp. El Liberalismo es Pecado), kuris sukėlė didelį Ispanijos liberalų pasipiktinimą ir iššaukė diskusijas katalikų tarpe, kaip jie turėtų vertinti liberalizmą. Liberalus vietos vyskupas net organizavo atsakomąją knygą, kurioje įrodinėta, kad kun. Salvany knygos mintys prieštarauja katalikų mokymui. Abi knygos išsiųstos į Romą, prašant Bažnyčios vyresnybės įtraukti kun. Salvany knygą į draudžiamų katalikams skaityti knygų sąrašą, tačiau gautas priešingas atsakymas. Knyga „Liberalizmas yra nuodėmė“ nurodyta pavyzdžiu visiems katalikams, kaip reikia vertinti liberalizmą ir paskatinta kuo plačiau ją skleisti.

Mūsų dienomis, sparčiai populiarėjant siekiams suderinti katalikybę ir liberalizmą, vis daugiau visuomenėje populiarių politikų ir dvasininkų save laikant „liberaliais katalikais“, knyga „Liberalizmas yra nuodėmė“ yra kaip niekada aktuali. Knygoje Katalikų Bažnyčios mokymo šviesoje analizuojamas „liberaliosios katalikybės“ reiškinys, sistemingai išaiškinama liberalizmo esmė, pagrindinės nuostatos ir jų santykis su katalikybe, atskleidžiamos mūsų dienų visuomenę kamuojančių moralinių problemų šaknys.

„Iš visų nenuoseklumų ir prieštaravimų […] pats prieštaringiausias ir bjauriausias yra siekis suderinti liberalizmą su katalikybe sukuriant tai, kas šiuolaikinių beprotysčių istorijoje vadinama katalikiškuoju liberalizmu arba liberaliąja katalikybe.“

JŠ pagal www.tradere.lt

Spalio 7 d. minime 450-ąsias žymiosios jungtinio katalikų laivyno pergalės prieš turkų laivyną prie Lepanto metines. Lepanto mūšis krikščioniškai Europai tapo civilizacijos gynimo simboliu, įkvėpusiu daugybę krikščionių kartų. Šis mūšis įdomus bent dviem labai svarbiais aspektais: 1) kaip krikščioniškos ir islamiškos civilizacijų susidūrimas ir svarbi krikščionių pergalė stabdant musulmonų ekspansiją į Europą; 2) kaip pamoka, kad dvasinius dalykus reikia saugoti ir materialiomis kovomis, o materialios kovos tėra dvasinių kovų atspindys.

Galerų mūšis prie Lepanto

Nuo XIII a. pab., iškilus galingai ir gerai organizuotai turkų Osmanų imperijai, musulmonų invazijos į krikščionišką Europą grėsmė stipriai išaugo ir praktiškai pasiekė VIII a. lygį, kuomet musulmonams užkariavus krikščionišką šiaurės Afriką ir Pirėnų pusiasalį, islamo invazija buvo sustabdyta tik Prancūzijoje, žymiajame Puatjė mūšyje, vadovaujant būsimo Europos statytojo Karolio Didžiojo seneliui Karoliui Marteliui.

Osmanų imperijos galybė augo, ir galiausiai ji sugebėjo užimti net Bizantijos imperijos ir Rytų krikščionijos dvasinį ir politinį simbolį Konstantinopolį (1453 m.). Konstantinopolio griūtis lėmė, kad krikščionys prarado svarbių Viduržemio jūros prekybinių kelių į Rytus kontrolę. Būtent šie prekybos keliai sukūrė vieną didžiausių Europos kultūros ir meno centrų – Venecijos respubliką, kuri iš prekybos finansavo tai, ką dabar kasmet lanko milijonai turistų. Venecijos galybė po truputį pradėjo braškėti, ir situacija dar labiau pablogėjo, kai 1522 m. turkams pavyko užimti strateginę Rodo salą.

1560-aisiais Osmanai atnaujino Viduržemio jūros užkariavimo kampaniją ir greitai užkariavo didžiąją dalį šios jūros rytuose esančių salų. 1570 m. užkariauta ir Kipro sala, tuo metu valdyta Venecijos respublikos. Turkai neslėpė savo tolesnių tikslų pulti Veneciją ir jai priklausiančias žemes bei Popiežiaus valstybę ir Romą. Kritus Kipro salai, Venecija 1570 m. kreipėsi pagalbos į popiežių Pijų V. Šventasis popiežius Pijus V, gerai suprasdamas gresiantį pavojų visai krikščionijai, tais pačiais metais kreipėsi į katalikus Europos valdovus, kviesdamas po ilgos pertraukos (nuo Kryžiaus žygių epochos) ir vėl susivienyti prieš bendrą priešą. Deja, skirtingai nei Kryžiaus žygių atveju, kvietimas nepasiekė didelių rezultatų. Europa buvo suskaldyta ir draskoma protestantų revoliucijos, o žvelgiant į ilgesnę perspektyvą – nuvarginta maro epidemijų ir Šimtamečio karo bei užsiėmusi naujai atrastomis žemėmis. Susitelkimas ties vidinėmis problemomis lėmė, kad Europos lyderiai Osmanų užkariavimuose neįžvelgė sau didelės grėsmės. Ispanija labiausiai rūpinosi savo naujosiomis žemėmis Amerikoje ir konkurencija su Anglija, o Prancūziją tuo metu valdė silpnos sveikatos ir valios karalius Karolis IX, net sudaręs trapų aljansą su turkais.

Ispanijos karalius Pilypas II vis dėlto atsakė į popiežiaus kvietimą ir pasiuntė savo brolį Chuaną Austrą bei skyrė keliasdešimt laivų. Chuanui Austrui, prisidedant ir kitoms Viduržemio valstybėms, pavyko suburti 208 galeras (žmonių irkluojamus laivus) ir 6 venecijiečių sukonstruotus didesnius laivus – galeasus. Ši sąjunga pavadinta Šventąją lyga, o ją sudarė Ispanija, Venecijos respublika, Popiežiaus valstybė, Genuja, Maltos ordinas, Toskana ir kai kurios kitos Italijos valstybėlės.

1571 m. spalio 7 d., ankstyvą sekmadienio rytą, Šventosios lygos ir Osmanų imperijos laivynai atsidūrė vienas prieš kitą į pietus nuo Lepanto miesto (dabartinis Naupaktas, Graikija). Šventosios lygos laivyną sudarė apie 214 laivų, o turkų laivyną – beveik 300 laivų; karių skaičius buvo panašus ir siekė po 25-30 tūkst. abiejose pusėse (nors kai kuriuose šaltiniuose nurodomi žymiai didesni karių skaičiai ir didesnis turkų pranašumas). Mūšis truko beveik visą dieną ir buvo kruvinas – sakoma, kad jūra raudonavo dar daug kilometrų nuo mūšio vietos. Nors ryte vėjas buvo palankus turkams, dienos eigoje jis staiga pakeitė kryptį ir tapo palankus krikščionims. Šventoji lyga laimėjo ir neteko apie 8-9 tūkst. karių, bet prarado tik apie 12 laivų. Tuo tarpu pralaimėjęs turkų laivynas neteko panašaus skaičiaus karių, bet dar tūkstančiai jų pateko į nelaisvę; be to, nuskandinta apie 50 turkų laivų ir dar daugiau nei 100 laivų perimti krikščionių. Nors krikščionims mūšis pareikalavo daug aukų, mūšio metu apie 10 tūkst. krikščionių buvo išlaisvinti iš vergijos turkų galerose.

Popiežius Pijus V apie pergalę sužinojo daug anksčiau, nei žinios apie ją galėjo pasiekti Romą, ir apie tai paskelbė viešai. Spalio 7 dienos vakare, susitikęs su savo iždininku, šventasis popiežius staiga pakilo nuo kėdės, pažvelgė pro langą ir tarė: „Dabar ne metas piniginių reikalų aptarinėjimui; skubėkime padėkoti Dievui, nes mūsų laivynas šią akimirką laimėjo pergalę prieš turkus.“

1573 m. turkams vis tik buvo perleistas Kipras, Venecijai ir Osmanų imperijai pasirašius taikos sutartį ir taip užbaigus 1570-1573 m. trukusį Kipro karą. Tad Kipras, dėl kurio formaliai įsiplieskė Lepanto mūšis, galiausiai atiteko turkams. Vis dėlto Lepanto mūšis buvo pirmoji didelė krikščionių laivyno pergalė prieš turkų laivyną ir turėjo toli siekiančių padarinių. Pralaimėtas mūšis sudavė smūgį turkų dominavimui Viduržemio jūroje ir neleido jiems čia galutinai įsigalėti. Be to – ir tai daug svarbiau – Lepanto mūšis palaidojo bet kokias turkų viltis tęsti invaziją į Europą iš pietų. Kaip žinome, Osmanų imperija vėliau bandė tai daryti kitu keliu – iš rytų, bet šiuos ketinimus sustabdė 1683 m. laimėta dar viena didi pergalė prie Vienos. Daugybės istorikų manymu, jeigu pergalę prie Lepanto būtų išplėšę turkai, jie būtų puolę toliau ir nuniokoję Europą.

Ši didi pergalė paliko atgarsį literatūroje ir dailėje. Pavyzdžiui, garsusis Migelis de Servantesas, sužeistas besikaudamas Lepanto mūšyje, buvo taip įkvėptas šios pergalės, kad mūšio elementus inkorporavo į savo literatūrinį šedevrą „Don Kichotas“. Vienas garsiausių anglų katalikų rašytojų G. K. Čestertonas 1915 m. sukūrė baladę apie Lepanto mūšį, o dailėje mūšį įamžino daugybė garsių dailininkų, iš kurių žymiausi yra Venecijos mokyklai atstovaujantys Ticianas, Tintoretas ir Paolas Veronezė.

Grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet už kūną ir kraują

„Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti. […] O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį. Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais.“ (Ef 6, 12-18)

1571 m. birželio 11 d. Markas Antonijus Kolona, Popiežiaus valstybės laivyno vadas, prieš išvykdamas į mūšį, popiežiaus koplyčioje davė ypatingą priesaiką ir iš šventojo popiežiaus rankų gavo raudono šilko vėliavą. Ant šios vėliavos buvo išsiuvinėtas Kristus, nukryžiuotas tarp apaštalų kunigaikščių Petro ir Pauliaus, o vėliavos apačioje buvo Pijaus V herbas ir toks šūkis: „In hoc signo vinces“ (šie žodžiai „su šiuo ženklu užkariausi“ kartu su kryžiaus ženklu prieš vieną mūšį buvo apreikšti Romos imperatoriui Konstantinui Didžiajam ir lėmė jo vėlesnį atsivertimą).

Savo ruožtu Genujos admirolas Giovanni Andrea, prieš išplaukdamas į mūšį, ant savo laivo stiebo pakabino vėliavą su Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdu, kuri prieš tai buvo priliesta prie originalaus Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdo. Laivynui pajudėjus iš Mesinos uosto rugsėjo 16 d., visi kariai su savimi turėjo rožančius. Žinoma, ne tik turėjo, bet ir kartu meldėsi Rožančių – net ir paskutinę naktį prieš mūšį, o, pasak kai kurių liudijimų, ritmingą maldą kartojo ir prieš pat laivų susidūrimą, kas išgąsdino turkus. Tuo tarpu Romoje likęs popiežius, kartu su miesto tikinčiaisiais, žygiavo Rožančiaus procesijoje, prašydamas Švč. Mergelės Marijos vadovauti krikščionių laivynui ir pelnyti pergalę Kristui. Popiežius taip pat pakvietė Rožančių melstis visus tikinčiuosius; šie išgirdo kvietimą ir mūšio dieną rinkosi į Europos miestų bei kaimų bažnyčias bendrai Rožančiaus maldai.

Šv. Pijus V, gavęs stebuklingą apreiškimą apie laimėtą pergalę, netruko ją priskirti ne vien krikščionių karių narsai (nors ja tikrai neabejojo), o pirmiausia Švč. Mergelei Marijai. Tais pačiais metais popiežius, siekdamas pagerbti stebuklingą pergalę, į katalikų kalendorių spalio 7 d. įvedė Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos šventę, taip pat į Loreto Švč. Mergelės Marijos litaniją įterpė naują titulą – Krikščionių Pagalba. Praėjus dviems metams, popiežius Grigalius XIII šventę pervadino Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės (Lietuvoje liaudyje vadinamos Rožančine) vardu. Nuo 1716 m. Romos kalendoriuje ji buvo nukelta į pirmąjį spalio sekmadienį, tačiau popiežius šv. Pijus X, siekdamas išsaugoti Lepanto mūšio ir Švč. Mergelės Marijos laimėtos pergalės atminimą, sugrąžino šventę į jos pirminę datą: spalio 7 dieną. Įdomu, kad Lepanto mūšio ilgalaikės pasekmės buvo ne vien karinės ar politinės. Dažnai pamirštama, jog būtent po Lepanto mūšio galutinai išpopuliarėjo šv. Rožančiaus malda, įvesta Rožančinės šventė, o spalio mėnuo paskirtas Rožančiui. Lepanto mūšis Dievui tapo įrankiu įtvirtinti Rožančių kaip efektyviausią paprastų tikinčiųjų dvasinį ginklą.

Pergalę Švč. Mergelei Marijai priskirti netruko ir pasaulietinė valdžia: ant Venecijos respublikos Senato pastato užrašyti tokie žodžiai: „Ne narsa, ne kariuomenės, ne vadai, o Švč. Rožančiaus Karalienė atnešė mums pergalę.“ Žinoma, kariai ir jūreiviai turėjo remtis ir savo ištverme, jėga bei sumanumu, bet lemiamą reikšmę turėjo dvasiniai ginklai. Tai sugrąžina mus prie apaštalo Pauliaus žodžių: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ Tikroji kova vyksta dvasinėje plotmėje, o kova šioje žemėje yra tik tos kovos atspindys. Tai reiškia, kad norėdami pasiekti fizinių pergalių šiame pasaulyje, turime kovoti ir dvasinę kovą, naudoti ir dvasinius ginklus. Tai labai svarbu atsiminti krikščionims politikams, aktyvistams, menininkams ir visiems, kovojantiems už tradicinių principų išsaugojimą. „Kaip danguje, taip ir žemėje.“

Mūsų dienomis katalikai kviečiami į kitokio pobūdžio kovą nei XVI a., bet tai taip pat yra kova už katalikišką civilizaciją. Galbūt, skirtingai nei XVI a., dabar jau kovojame nebe už katalikiškos civilizacijos, o greičiau už jos likučių išsaugojimą. Be to, išgyvename situaciją, kai pats Šventasis Tėvas kviečia ne į kovą, o į susitaikymą su pralaimėjimu ir persiėmimą pasaulio dvasia. Ar verta kovoti už tuos katalikiškos civilizacijos likučius, iš pirmo žvilgsnio tik išorinius jos atributus, galbūt nesudarančius katalikybės esmės?

Vatikano I Susirinkimas kaip mūsų tikėjimo tiesą apibrėžė tokį teiginį: „Žmogaus protui įmanoma įsisąmoninti Dievo egzistavimą ir Juo įtikėti einant keliu, kuris veda nuo sukurtųjų dalykų prie Dievo, kaip teigia šv. Paulius: „Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių.“ (Rom 1, 20)

Žymus Bažnyčios istorikas ir teologas Roberto de Mattei išveda tokią analogiją: „Žmogaus siela turi galimybę pažinti ir pamilti Bažnyčią per jos darbus, per krikščionišką civilizaciją, kurios Motina ji yra. Katedros grožio kontempliavimas, grigališkojo choralo ar polifoninės muzikos klausymasis, tokio šedevro, kaip „Dieviškoji komedija“, skaitymas į mūsų sielas įlieja galimybę suprasti, kad visas istorijoje žmonių sukurtas grožis, gėris ir tiesa antgamtiškai kyla iš Bažnyčios, kurią popiežius Pijus XII apibrėžė kaip „svarbiausią žmogiškosios visuomenės pagrindą“.

Vienas žymiausių XX a. katalikų autorių ir aktyvistų Plinio Corrêa de Oliveira savo veikale „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ teigia, jog mūsų civilizaciją griaunanti Revoliucija, prasidėjusi protestantizmo sukilimu, vėliau sukėlusi Prancūzų revoliuciją ir bolševikų siautėjimą, pirmiausia taikosi į ryšį, siejantį Bažnyčią su jos civilizacija. Pasak jo, Revoliucija yra procesas, siekiantis sunaikinti krikščionišką materialią tvarką, kad tokiu būdu suduotų mirtiną smūgį Bažnyčiai, kuri yra šios krikščioniškos tvarkos siela. Jo teigimu, Revoliucija stengiasi sutrukdyti Bažnyčiai vykdyti savo sielų išganymo misiją, kurią ji vykdo ne tik per savo tiesioginius dvasinius įrankius, bet ir netiesioginius materialius įrankius.

Didysis šventasis Pijus V ir Lepanto mūšio didvyriai suprato, kokią grėsmę pačiai Bažnyčiai kėlė musulmonų siekis sugriauti Bažnyčios kūną – krikščionišką civilizaciją. Lygiai taip mūsų dienomis kova už laikinuosius krikščionybės sukurtus gėrius reiškia kovą už pačią Bažnyčią ir sielų išganymą, nes kaip žmogų sudaro kūnas ir siela, taip Bažnyčia, būdama pirmiausia Mistinis Kristaus Kūnas, yra ir regima šio pasaulio institucija, besinaudojanti visais jai prieinamais laikinaisiais ginklais, kad nugalėtų savo priešus ir kuo daugiau žmonių atvestų prie Kristaus.

„Jeigu Revoliucija yra netvarka, tai Kontrrevoliucija yra tvarkos atstatymas. Sakydami „tvarka“, turime omenyje Kristaus taiką Kristaus Karalystėje, t. y. krikščionišką civilizaciją: asketišką ir hierarchišką, fundamentaliai šventą, antiegalitarinę ir antiliberalią“, – teigia Plinio Corrêa de Oliveira. Popiežius šv. Pijus X enciklikoje „Il fermo proposito“ prideda: „Viską atnaujinti Kristuje reiškia atnaujinti ne tik Bažnyčios dieviškąją misiją vesti sielas pas Dievą, bet ir tai, kas spontaniškai kyla iš šios dieviškosios misijos: krikščionišką civilizaciją su visais ją sudarančiais sudėtingais ar paprastais elementais.“

„Su visais ją sudarančiais elementais“ – reiškia, ginti reikia net katalikiškos civilizacijos likučius, o gal dėl to, kad tai yra likučiai, ginti ir išsaugoti juos reikia dar labiau. Pagalvokime, kodėl Katalikų Bažnyčiai mūsų dienomis taip sunkiai sekasi būti išgirstai, sudominti, atversti? Esu įsitikinęs, kad ne dėl to, jog Bažnyčia neranda modernių būdų komunikuoti ar per mažai prisitaiko prie šio pasaulio. Greičiau atvirkščiai – Bažnyčia nesaugo ir nenaudoja įrankių, kurie gali pakylėti sielas Dievop, o bando naudoti įrankius, kurie simbolizuoja ne katalikiškos civilizacijos Tvarką, o Revoliucijos Netvarką. Tokie ginklai negali pakylėti sielų, o tik jas apakinti. Šių laikų žmonės, savo kasdienybėje beveik nebematydami katalikiškos Tvarkos elementų, praranda tarpininką, visais amžiais vertusį susimąstyti apie dvasinius dalykus.

Keli pavyzdžiai. Architektūra: kokios bažnyčios statomos, ar jos statomos remiantis tūkstantmete Bažnyčios Tradicija ir Tvarka, ar perimant pačias blogiausias Revoliucijos primestas ideologines klišes? Ar moderniose bažnyčiose randame Grožį – vieną iš trijų (kartu su Gėriu ir Tiesa) dieviškų elementų? Dailė: ar ir koks menas remiamas Bažnyčios, koks randasi bažnyčiose, krikščionių namuose? Ar ne toks pats, koks eksponuojamas Šiuolaikinio meno centre? Politika: ar remiamasi prigimtine žmogaus ir jo teisių samprata bei palaikoma bendrojo gėrio idėja, ar verčiau perimami Revoliucijos primesti emocingi ir sentimentalūs argumentai bei individualistinis žvilgsnis į žmogų ir žmonių bendruomenę?

Pagrindinis mitas, įsivyravęs Europoje po Antrojo pasaulinio karo – tai nuolatinio progreso ir susitaikymo su juo mitas. Deja, ši klaidinga idėja modernizmo pavidalu atsidūrė ir Bažnyčioje. Atrodo, primiršti du fundamentalūs katalikų tikėjimo dalykai, kuriuos primena Lepanto mūšio metinės. Pirma, grumiamės ne su kūnu ir krauju, tad turime pasikliauti ne šio pasaulio įrankiais ir vyraujančiomis madomis, o dvasiniais ginklais ir jų organiškai išaugintais materialiais vaisiais. Akivaizdžiausias pavyzdys – turint nepajudinamą sielos tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje gimsta nuostabios katedros, nes kūnas valingai tarnauja kaip pamaldžios sielos įrankis. Į centrą čia pastatomas dvasinis sakramentas, tačiau pamaldžios sielos padaro viską, kad parodytų kuo didesnę pagarbą šiam sakramentui ir apvilktų jį jam deramu materialiu grožiu. Ir tai natūraliai veda prie antrojo dalyko, kurį mums primena Lepanto mūšis – turime grumtis dėl katalikybės kūno ir kraujo. Dvasiniai ginklai sukuria regimą katalikišką civilizaciją kaip savo ramstį, vedantį prie jų, todėl išlaikydami šį materialų ramstį taip pat dirbame sielų išganymo darbą. Bet, norėdami išlaikyti šį ramstį, turime naudotis dvasiniais ginklais. Kaip žmogus yra ir kūnas, ir siela, taip dvasiniai dalykai negali gyvuoti be regimos katalikiškos tvarkos visuomenėje, o katalikiška tvarka negali būti sukurta ar išsaugota pamirštant dvasinę kovą.

Marius Parčiauskas

JŠ pagal www.fsspx.lt