Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Kodėl žmona turi paklusti vyrui?

Pagal šv. Jono Auksaburnio komentarus apaštalo Pauliaus laiškams 

Neseniai pakliuvo į rankas žurnalo „Moters savaitė“ numeris, kuriame buvo spausdinamas vienos moters laiškas. Tikiuosi, gerbiama žurnalo redakcija neprieštaraus, jei jį čia pacituosiu:„…Žinau, kad mano požiūris šiandien Lietuvoje nepopuliarus… Skaitau šiuolaikinius žurnalus, skirtus jaunoms moterims, ir beveik kiekviename puslapyje matau patarimus: kaip parodyti vyrui kumštį, kaip apginti savo nepriklausomybę, kaip pajungti sau vyrą…Tas karingos mergužėlės idealas, šiandien primetamas Lietuvos merginoms, mano nuomone, neatitinka nei mūsų protėvių moralinių sampratų, nei tiesos. Dėl to formuojamas vyro, kaip moters priešo, įvaizdis, o šeimos gyvenimas parodomas tarsi mūšio laukas. Bet juk tai netiesa!Neatmetu, kad iš tikrųjų esama atvejų, kai moteris turi apsiginti. Yra vyrų, kurie gali pajungti moterį, padaryti ją verge. Bet kalbu ne apie tokius atvejus. Pavyzdžiui, mano vyras – labai malonus vyriškis, bet su charakteriu. Pripratau prie to charakterio. Kai jis užsiplieskia, geriau patyliu. Jis greitai atsitokėja ir būna man dėkingas už tai, kad nutylėjau.Kartą mano draugė tai pamatė ir ėmė mane kritikuoti, kad leidžiu vyrui taip elgtis. „Aš jam būčiau akis išdraskiusi tokioje situacijoje“. O koks rezultatas? Ji gyvena jau su ketvirtu vyru, su juo irgi santykiai baisūs…Ar jaučiu pažeminimą? Aš irgi kartais protestuoju. Bet ne dėl smulkmenų. Kartais kalbuosi su vyru geruoju. Jis visada manęs išklauso ir, matau, keičiasi į gerąją pusę. Taip, man norisi jam patarnauti – paruošti skanų patiekalą, sutvarkyti butą… Bet man tai malonu! Kodėl turiu jaustis kvaila, kaip man mėgina įteigti žurnalai? Myliu tą žmogų ir esu laiminga su juo. Nesakyčiau, kad jis piktnaudžiauja mano paslaugumu. Jis plauna indus, savaitgaliais tvarko butą, pakeliui į namus užsuka į prekybos centrą… Klausimas toks: ar turi moteris stengtis įtikti vyrui, ar ji turi visą laiką skaičiuoti, kas paskutinis išnešė šiukšles? Pasiskaičius šiuolaikinių žurnalų, galima patikėti, kad save gerbti gali tik ta moteris, kuri viską skaičiuoja ir pateikia kasdienines sąskaitas. Bet juk tai ne moteris, o Megera – pikta, valdinga moteriškė. Laima K., Klaipėda

Į šį laišką „Moters savaitės“ puslapiuose atsakinėjęs psichologas nuoširdžiai bando išspręsti tą problemą, siūlydamas abipusį paslaugumą ir meilę. Bet to neužtenka. Apeinama esminė – paklusnumo šeimoje problema: kas, ko ir kodėl turėtų klausyti.Psichologas rašo: „Moterys buvo visiškai beteisės… Krikščionybė irgi mokė moterį klausyti vyro, vertinti jį kaip poną“. Ar iš tiesų tikroji krikščionybė laiko vyrą ponu ar valdovu, o jei taip – tai kokiu? Ar tikrai moteris katalikiškoje visuomenėje turi būti beteisė? Ar šeimos tobulumui būtina, kad žmona klausytų vyro ir t. t.? Paklauskime patarimo vieną didžiausių krikščionybės šviesulių – Bažnyčios mokytoją šv. Joną Auksaburnį.

Žmogaus „teisės“ vietoje jo pareigų 

Šv. Jono laikais niekas net neįsivaizdavo, kad moterys pakils į kovą prieš vyrus dėl savo „nepriklausomybės“, kad susikurs ypatinga vyrų ir moterų supriešinimo ideologija – feminizmas. Šios ideologijos šaknų reikia ieškoti 1789 m. Prancūzų revoliucijoje, kuri, pamiršusi bendrojo gėrio idėją, apvertė Dievo nustatytą tvarką (lot. revolutio – apvertimas) ir pradėjo iki šiol besitęsiantį „visų karą prieš visus“. Dievo teisės ir žmogaus pareigos Dievui buvo pakeistos žmogaus teisėmis, kurios daugeliu atvejų prieštarauja dieviškajam įstatymui. Dėl kilusios revoliucijų bangos Europoje kilmingieji ėmė neklausyti karalių, liaudis – kilmingųjų ir apskritai teisėtą valdžią turinčiųjų, šeimos tėvai – Dievo valios vadovaujant šeimai, žmonos – vyrų, vaikai – ne tik tėvų, bet ir savo vyrams nepaklusnių motinų bei mokytojų.Modernus vyras tapo moters priešu, nes pats tapo egoistu, besirūpinančiu ne šeimos bendruoju gėriu, o tik savimi. Įkandin jo pasekė ir žmona. Kiekvienas siekia kuo daugiau malonumų ir atsisako pareigų: vyras – pasiaukojančios meilės žmonai bei vaikams, o žmona – paklusnumo vyrui. Kaip reakcija į vyrų egoizmą atsirado feminizmo judėjimas. Feminizmas atskleidžia realias ir skaudžias problemas, kurių nevalia ignoruoti, tačiau kaip išeitį siūlo lyčių kovą dėl teisių, sukeliančią radikalų susipriešinimą ir paskutinių tvarkos bei harmonijos likučių sunaikinimą.Šeimos institucija Vakarų civilizacijoje neišliks, jei nebus grįžta prie katalikiško vyro ir žmonos santykių idealo. Reikia suvokti, kad katalikiška šeima yra mažutė Dievo armija, didžiosios armijos – kovojančios Bažnyčios – dalis. Kaip ir bet kurioje visuomenėje, šeimoje jos nariai turi kovoti ne tarpusavyje, bet kartu viena kryptimi: už savo šeimos bei visos visuomenės bendrąjį gėrį šioje žemėje, o ypač už neprarandamą gėrį amžinybėje – savo ir savo vaikų sielų išganymą. 

Šeimyninio paklusnumo vertė  

Šventasis Augustinas Dievo valią atitinkančią visuomeninę hierarchiją taikliai pavadino ordo amoris – meilės tvarka. Tikra meilė ne tik nėra priešinga tvarkai ir paklusnumui, bet jį visokeriopai remia ir juo laikosi. Tai ypač galioja mažiausiai tobulos visuomenės (Katalikų Bažnyčios) daliai – šeimai, kurioje žmona iš meilės Dievui noriai paklūsta savo vyrui – šeimos galvai.Tokio paklusnumo pavyzdį moterims davė pats moteriškumo idealas – Švenčiausioji Mergelė Marija. Ji buvo iš širdies atsidavusi, paklusni savo vyrui šv. Juozapui – ji tai darė iš meilės jam, bet pirmiausia – iš meilės Dievui. Tai nebuvo vergiškas, savarankiškai gyventi nemokančios ar nepilnavertės moters paklusnumas. Marija buvo nepalyginamai tobulesnė, šventesnė už šv. Juozapą, ir šis šventumas apėmė paklusnumo dorybę. Ji pripažino Dievo įsteigtą šeimos tvarką, kurioje vyras yra visiems laikams neatšaukiamai paskirtas būti šeimos galva.Būti galva – tai ne privilegija, o atsakomybė, visuma pareigų, už kurių vykdymą kiekvienas tėvas turės duoti apyskaitą amžinybėje, Karaliaus Kristaus teisme. Vyras turi pareigą mylėti ir gerbti moterį, savo vaikų motiną, taip pat iš meilės rūpintis daugybe šeimos reikalų, priderančių vyrui. Jei vyras kiek galėdamas stengiasi visa tai daryti, žmona ir vaikai neturi pagrindo jam nepaklusti.Viena moteris, aptarianti šiuolaikinius literatūros kūrinius apie moterį, aprašo, kad juose dominuoja moteris, išvarginta dabartinės savo būklės, pvz., priversta daug dirbti dėl karjeros, trokšta net tokių dalykų kaip galimybės pačiai namuose slaugyti sergančius vaikus, nepakęsdama minties, kad apie juos tupinėja auklės ir t. t.Net ir šiandien ne viena „išsilaisvinusi“ iš priklausomybės vyrui moteris slapčia ilgisi jai švelnumą rodančio vyro, į kurį galėtų atsiremti sunkią minutę, kuris protingai ir valingai palaikytų tvarką gyvenimo chaose. Širdies gilumoje ji suvokia, kad moteriai nereikėtų stengtis nurungti vyrą jo srityje, lygiai kaip ir vyrams nėra reikalo pralenkti moteris tobulumu kiekvienoje vaikų priežiūros smulkmenoje ir t. t. Moteris karininkė, boksininkė ar gaisrininkė praranda tai, ką turi gražiausio – švelnumą ir moteriškumą. Vyrai ir moterys turi didžiuotis savo vyriškumu ir moteriškumu, jį puoselėti ir ugdyti savo vaikuose. Jei Dievo duota vyro prigimtis linksta vykdyti šeimos galvos pareigas, moteris turi tai tik skatinti ir noriai paklusdama vykdyti savo kaip šeimos širdies užduotį. 

Lygi vyrui, bet paklusni jam

Nors vyrai ir moterys yra lygūs prieš Dievą, nes turi nemirtingą sielą, tačiau šeimoje vyras yra moters „galva“. Kaip suprasti šį katalikiškos visuomenės sampratos „prieštaravimą“? Ar tai iš tiesų yra prieštaravimas?„Aš neleidžiu, kad moteris mokytų, nei kad vadovautų vyrui – ji tesilaiko tyliai“, – gana griežtai sako apaštalas Paulius (1 Tim 2, 12). „Vis dėlto, ar tai ne diskriminacija?“, – galėtume paklausti. Popiežius Pijus XII teigia: „Kas gi daugiau yra ši šv. Pauliaus doktrina ir mokymas, jei ne paties Kristaus mokymas?“ Apaštalų bei jų mokinių – Bažnyčios tėvų – mokymas yra paties Dievo mokymas, o ne tam tikros istorinės visuomenės stereotipų laikymasis ar asmeninė nuomonė. Taip pat ir Bažnyčios mokytojas šv. Jonas Auksaburnis ne moralizuoja jo laikais įprastomis sąvokomis, o perduoda nekintamą moralinį mokymą, kuris privalomas ir šiandien.Savo homilijose (trumpuose pamoksluose) komentuodamas šv. Pauliaus laiškus, jis plačiai aptaria ir mums rūpimą klausimą: kodėl ir kaip žmona turėtų paklusti vyrui. Tačiau jis nepamiršta ir kitos „medalio pusės“: kaip turi elgtis vyras, kaip jis privalo vykdyti savo valdžią žmonai, jog būtų vertas, kad ji paklustų.„Kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva – vyras, o Kristaus galva – Dievas“, – sako šv. Paulius (1 Kor 11, 2). Komentuodamas šią eilutę savo 26 homilijoje apie 1 Laišką korintiečiams, šv. Jonas Auksaburnis iš pradžių paneigia argumentus tų, kurie jau jo laikais skleidė tikėjimo klaidas, sakydami, kad Kristus yra žemesnis už savo „galvą“ – Dievą Tėvą. Šv. Jonas įrodo, kad Jėzus Kristus yra lygus Tėvui, nes pats yra Dievas. Bet vis dėlto jis visame kame klausoTėvo ir yra tobulai paklusnus. Šv. Jonas aiškina:„Jei Paulius kalbėdamas turėtų omenyje valdymą ir pajungimą…, jis būtų pasitelkęs ne žmonos, bet šeimininko ir vergo pavyzdį. Nes kas gi būtų, jei žmona būtų vyro vergė? Tačiau ji yra žmona, tokia pat laisva, tokia pat lygi garbėje. Taip pat ir Sūnus, nors jis tapo paklusnus Tėvui“ (visur išskirta Š. P.).Vien šio gilaus teologinio principo užtektų paneigti visai feminizmo ideologijai. Viešpats Kristus yra lygus Tėvui savo laisve ir garbe, bet tuo pat metu visiškai jam paklusnus. Tokia turėtų būti ir tobula žmona. Kristus yra lygus Tėvui, tačiau rūpinasi ne ginti prieš Jį savo teises, bet kuo uoliau vykdyti savo pareigas Jam. Šeima yra Švenčiausiosios Trejybės atspindys: Dievo Tėvo ir Sūnaus meilė tokia stipri, jog ji pati amžinybėje tampa trečiuoju asmeniu – Šventąja Dvasia. Iš vyro ir žmonos meilės atsiranda trečiasis asmuo – vaikas. Švč. Trejybėje Dievas Sūnus klauso Tėvo, o Šv. Dvasia yra taip pat tobulai paklusni Tėvui ir Sūnui, todėl Ji nemoko Bažnyčios nieko prieštaraujančio Dievo Sūnaus mokymui. Šeimoje žmona turi klausyti vyro, o vaikai – tėvo ir motinos. Taigi šeimos santvarkos ir jos paklusnumo šaknys glūdi pačioje Švč. Trejybėje. 

Pradėkime kiekvienas nuo savęs  

Jei mes, vyras, žmona ir vaikai, prisimintume šį dieviškųjų Asmenų pavyzdį, bemat išsispręstų visos „žmogaus teisių“ problemos šeimoje. Jei kiekvienas tobulai atliktų savo pareigas dėl Dievo meilės, kitos pusės teisės ir garbė būtų savaime užtikrinta: vyras mylėtų žmoną, o žmona paklustų vyrui.Šv. Jonas Auksaburnis toje pačioje homilijoje (apie 1 Kor 11, 2) šį principą išdėsto taip:„Bet neklausinėkime apie dalykus, kurių reikalaujama iš kitų, kai esame kaltinami dėl savųjų: jei tu ir apkaltinsi savo gyvenimo draugą, tai tavęs neišlaisvins nuo kaltės. Žvelk tik į vieną dalyką: kaip tu gali pasiteisinti prieš tuos kaltinimus, kurie skirti tau pačiai. Juk ir Adomas kaltino moterį, o ji vėlgi – gyvatę, bet tai jokiu būdu jų neišgelbėjo. Todėl ir tu dabar taip nekalbėk, bet, gerai apsvarsčiusi, pasirūpink daryti savo vyrui tai, ką privalai. Kai kalbu su tavo vyru, patardamas jam mylėti ir branginti tave, aš taip pat nepakenčiu, jei jis pirmiausia kalba apie įstatymą, taikomą moteriai, bet iš jo reikalauju to, kas yra parašyta apie jį patį. Dėl to ir tu užsiimk tais dalykais, kurie priklauso tau ir parodyk, kad esi sukalbama ir paklusni savo sutuoktiniui. Ir jei iš tiesų esi paklusni savo vyrui dėl Dievo, nekalbėk man apie dalykus, kuriuos jis turi daryti, bet apie tuos, kurių laikytis tave įpareigojo įstatymų leidėjas [Dievas], ir juos atlik tiksliai“.Štai ir atsakymas į klausimą, ar reiktų „pateikinėti kasdienines sąskaitas“ savo sutuoktiniui, „skaičiuoti, kam eilė nešti šiukšles“ ir t. t. Dabartinė feminizmo ir apskritai visa „žmogaus teisių“ ideologija yra nuolatinis kitų kaltinimas už pažeistas savo teises, nepradedant nuo pradžių – nuo minties: „Ką daryti, kad geriau patarnaučiau kitam?“ „Patarnauti – vadinasi mylėti“, – pripažįsta ir minėtas moterų žurnalo psichologas.

Paklusnumas – santarvės bei tvarkos šeimoje šaltinis 

Bažnyčios mokymo apie žmonos paklusnumą vyrui priešininkai pamiršta, kad šis paklusnumas yra naudingas pirmiausia pačiai moteriai ir vaikams, taip pat visai visuomenei. To moko ir šv. Jonas Auksaburnis, aiškindamas šią apaštalo Pauliaus pastraipą: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, – jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų“ (Ef 5, 22–24).Šv. Jonas 20 homilijoje apie Laišką efeziečiams komentuoja:„Iš pat pradžių… Dievas ypatingai pasirūpino šia sąjunga ir, kalbėdamas apie porą kaip apie vienį, pasakė: „Vyru ir moterimi sutvėrė juos“, ir vėl: „Nebėra nei vyro, nei moters“ (Gal 3, 28). …Taigi jau pradžioje moteris kilo iš vyro, o po to iš moters kilo tiek vyras, tiek moteris“.Moteris iš pat pradžių buvo sukurta kaip draugė vyrui, taigi pavaldi jam, o Adomo palikuonys vyrai iš pat savo prigimties gelmių linkę moterį mylėti ir saugoti bei privalo būti jai dėkingi už savo pačių atsiradimą. Taigi nei viena lytis nėra žeminama.Šv. Jonas čia pamini dalį garsiojo šv. Pauliaus sakinio: „Nebėra nei žydo, nei graiko…, nei vergo, nei laisvojo…, nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28). Kaipgi tas pats apaštalas, pasakęs, kad nebėra nei vyro, nei moters, kituose laiškuose gali taip griežtai liepti jai laikytis tyliai, klausyti vyro? Bet juk šis apaštalas, pasakęs: „Nebėra nei vergo, nei laisvojo“, liepia, kad vergai klausytų savo šeimininko, „bijodami Viešpaties“ (Kol 3, 22). Čia aiškiai matome, kaip krikščionybė žvelgia į žmogų tiek kaip į asmenį, tiek kaip į visuomeninę būtybę. Viena vertus, visi žmonės, atskiri asmenys, yra lygūs kaip turintys dangui skirtą nemirtingą sielą, bet kita vertus, jie sudaro visuomenę, kuri negali būti veiksmingai organizuota kitaip, nei hierarchijos principu. Žmonės pavaldūs vieni kitiems, nes jiems iš prigimties reikia gyventi visuomenėje. To moko ir didysis teologijos autoritetas šv. Tomas Akvinietis: žmonių pavaldumas žmonėms būtų buvęs ir jei Adomas nebūtų nusidėjęs – tik vergiškas paklusnumas yra nuodėmės padarinys ir bausmė už ją („Teologijos suma“, I, q.96, a.4 corp.). Dėl to ir žmona gali būti pavaldi vyrui, neprarasdama orumo, nes tai įsakė ne pats vyras, o visos žmonių visuomenės Sutvėrėjas. Jei paneigsime šią Dievo nustatytą tvarką, tuomet, vadovaudamiesi tuo pačiu principu, turėsime atmesti ir bet kokią žmoniųįsteigtą valdžią bei paklusnumą: viršininkus įstaigose, laipsnius kariuomenėje ir t. t. O tai reikštų visuomenės iširimą.

Kuo naudinga hierarchija šeimoje?  

Tęsdamas Laiško efeziečiams (Ef 5, 22–24) komentarą, šv. Jonas rašo apie hierarchinės tvarkos šeimoje naudą:„Taigi Kristus pasakė: „Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį“… Nes nėra nieko, kas suvienytų mūsų gyvenimą labiau, nei vyro ir žmonos meilė. Dėl to daugelis padeda šalin savo ginklus, už tai jie atiduotų net savo gyvybę. Ir Paulius niekada be priežasties ir be tikslo nebūtų tiek kalbėjęs apie šį dalyką: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui“. Kodėl gi taip? Kadangi tada jie gyvena santarvėje, jų vaikai yra gerai auklėjami ir namiškiai laikosi geros tvarkos; kaimynai, draugai ir giminės džiaugiasi tuo. Bet jei bus priešingai, tuomet viskas apverčiama aukštyn kojomis ir prasmenga į sumaištį…“Iš šio šv. Jono komentaro ryškėja du dalykai.Pirma: jei šiuolaikinėje šeimoje būtų laikomasi paklusnumo principo, ji „gyventų santarvėje“ – iškiltų daug mažiau nesutarimų ir ginčų. Jeigu nuomonės kuriuo nors klausimu skiriasi, vis tiek reikia priimti kažkokį sprendimą. Tada negali būti geresnės išeities, kaip mylintis žmonos paklusimas vyro sprendimui. Šeimose, gyvenančiose šiuo šventu paklusnumu, iškils vis mažiau nuomonių skirtumų, nes jų narių širdys bei valios, kartu vykdydamos Dievo valią, vis labiau taps viena.Antra: laikantis paklusnumo principo, bus gerai auklėjami vaikai, nes jie matys vieningą tėvo ir motinos valią jų auklėjimo ir kitais klausimais, be to, sekdami motinos paklusnumo pavyzdžiu, patys išmoks paklusti ne tik tėvo, bet ir motinos bei bet kuriam kitam teisėtam autoritetui. Jie suvoks žodį „reikia“, be kurio neįmanoma tikra asmenybės branda. Vaikai ir paaugliai visais laikais krėsdavo eibes, bet sąžinėje visuomet išlaikydavo suvokimą, kad tėvų ir mokytojų reikia klausyti. Anksčiau autoritetų buvo kartaisneklausoma iš vaikiško padykimo, o dabar atmetamas pats autoriteto principas, teatsižvelgiant tik į išorinės bausmės už viešosios tvarkos pažeidimą grėsmę. Įsigali nuomonė, kad kol paauglys nesigriebia fizinio smurto, jis gali tyčiotis iš visų autoritetų ir moralinių normų. O dėl to dažnai kaltos ir motinos, nedavusios paklusnumo pavyzdžio.

Galva gelbsti kūno sveikatą 

Daug dalykų, kurie kadaise buvo akivaizdūs (kad ir žmonos paklusnumas vyrui) ir būdavo paaiškinami tiesiog fraze „taip reikia“, dabar, smunkant visuomenei, tampa neaiškūs ir tenka griebtis giliausio – teologinio – jų paaiškinimo. Taip yra, nes mūsų visuomenė vėl pagoniška, kaip šv. Jono Auksaburnio laikais, IV amžiuje, ji buvo dar gana pagoniška, nesilaikanti šeimos santvarkos, Dievo numatytos jau Adomui ir Ievai.Šv. Jonas tokiai visuomenei aiškina (toliau komentuodamas Ef 5, 22–24):„Taigi tuomet aptarkime kaip mūsų pagrindinį teiginį, kad vyras užima „galvos“ vietą, o žmona – „kūno“ vietą. 23, 24 eilutės: Toliau jis [šv. Paulius] tęsia, pateikdamas argumentus, ir sako, kad „vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, – jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų“. Po to, pasakęs: „Vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva“, jis prideda: „Jis yra kūno gelbėtojas“. 

Juk iš tiesų galva gelbsti kūno sveikatą.

Jis jau prieš tai išdėstė vyrui ir žmonai jų meilės pagrindą ir sąlygą, kiekvienam paskirdamas tinkamą vietą: vienam – valdžios ir apgalvojimo, kitai – paklusimo vietą. Taigi, kaip „Bažnyčia“, tai yra tiek vyrai, tiek žmonos, „klauso Kristaus, taip ir jūs, žmonos, pakluskite savo vyrams kaip Dievui““.Kaip matome, ir apaštalai, ir jų mokiniai patvirtina, jog vyro valdžia žmonai yra ne kažkoks žmonių susitarimas, kurį galima keisti, bet tikra valdžia, visuomenės institucija, įsteigta paties Kūrėjo, kuriai reikia paklusti „kaip Dievui“. Feminizmo maištas prieš ją kaip principą yra maištas prieš patį Kūrėją.Vyras kaip galva „gelbsti šeimos kūno sveikatą“ – geras vyras stato gerą šeimą. Kita vertus, „žuvis pūva nuo galvos“. Kadaise buvusi krikščioniška šeima pradėjo pūti nuo vyro sugedimo. Nukrypimų nuo idealo būta visais laikais, tačiau masiniu reiškiniu jie tapo tada, kai vyrai naujaisiais laikais, ypač XVIII–XX a., praradę religingumą, ėmė atsisakyti didžiulės atsakomybės bei pasiaukojimo pareigos ir panoro patogiai mėgautis vien tik galvos teisėmis: paniro į vien darbą ar savo pomėgius, nebesirūpino religiniu gyvenimu šeimoje, nustojo deramai gerbti moterį, ėmė šiurkščiai su ja elgtis, laužyti santuokinę ištikimybę ir t. t.Moterys, būdamos iš prigimties pareigingos, iš inercijos ilgai ir kantriai kentėjusios tokį netinkamą šeimos galvų elgesį, besistengdamos ištikimai nešti ne tik savo, bet ir vyro pareigas, galų gale nebeatlaikė ir puolė kovoti už savo „teises“. Tai suprantama, nors ir neteisinga reakcija. Žinoma, toks vaizdas supaprastintas. Šie procesai buvo sudėtingesni, veikė įvairūs veiksniai, jų tarpe ir pačių moterų moralės smukimas industrinėje didmiesčių visuomenėje.

Pasiaukojanti vyro meilė žmonai 

Paklusnumas vyrui dėl Dievo valios… „Ar tai ne vienpusiškas reikalavimas? Juk tiek daug reikalaujama iš moters, o vyrui viskas leidžiama“, – tokia abejonė gali kilti ir moteriai katalikei, ypač matančiai šiuolaikinių vyrų apsileidimą.Tačiau apaštalai ir Bažnyčios tėvai daug reikalauja ir iš vyro. Katalikiškos šeimos kūno sveikatą turi palaikyti šeimos galvos pasiaukojimas. Jau šv. Paulius rašo, tęsdamas aukščiau aptartą pastraipą apie žmonos paklusnumą: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią… Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu“ (Ef 5, 25–33).Tokia vyro meilė – vienintelis veiksmingas vaistas nuo feminizmo. Jis turi atiduoti save žmonai ir vaikams, kad juos pašventintų. Katalikiška šeima – tai savęs atidavimas vienas kitam, siekiant šventumo, taisant pirmiausiai savo, o po to – kito trūkumus ir ydas. Taigi ir žmona turi šventą teisę bei pareigą su meile ir nuolankumu pasakyti vyrui jo trūkumus ir padėti taisytis. Bet pirmiausia vyras turi su didžiausiu rūpesčiu mylėti, maitinti ir globoti žmoną kaip savo kūną, skatinti ją siekti tobulybės. Jei galva rūpinsis kūnu, tai šiam nebus reikalo sukilti prieš galvą.Šv. Pauliui antrina šv. Jonas Auksaburnis, komentuodamas minėtas apaštalo Laiško efeziečiams mintis:„Tu matei paklusnumo mastą, dabar taip pat išgirsk meilės mastą. Ar norėtumei, kad tavo žmona būtų paklusni tau, kaip Bažnyčia paklūsta Kristui? Tada pats apgaubk ją tokiu pačiu įžvalgiu rūpesčiu, kaip Kristus rūpinasi savo Bažnyčia. Taip, netgi jeigu tau reikėtų atiduoti savo gyvybę už ją ar netgi būti sukapotam į gabalus dešimt tūkstančių kartų, arba ištverti bei pereiti visokias kančias – neatsisakyk to. Net jei tu pereitum visa tai, vis tiek nepadarysi, ne, netgi tada nebūsi padaręs nieko, kas prilygtų Kristui. Juk tu tai darai tajai, su kuria jau esi surištas, bet Jis tai darė tajai, kuri buvo atsukusi Jam nugarą ir neapkentė Jo. Todėl taip pat, kaip Jis palenkė prie savo kojų tą, kuri atsuko Jam nugarą, kuri Jo neapkentė, atstūmė ir paniekino, palenkė ne grasinimais, ne prievarta, ne baime, nei kuo nors panašiu, bet nenuilstamu švelniu meilumu, taip ir tu elkis su savo žmona. Nors matytum ją žiūrinčią iš aukšto į tave, atstumiančią ir niekinančią tave, vis tiek savo didžiu rūpestingumu jai, meilumu ir gerumu gali ją palenkti prie savo kojų… Savo gyvenimo draugės, vaikų motinos, visokeriopo džiaugsmo šaltinio niekas neturėtų kaustyti baimės ir grasinimo grandinėmis, bet meile ir geru būdu. Nes kokia gi sąjunga yra ten, kur žmona dreba prieš savo vyrą? Ir kokį gi malonumą patirs pats vyras, jei gyvens su žmona kaip su verge, o ne kaip su laisva moterimi? Taip, nors tu daug kentėtum dėl jos, nepriekaištauk jai, nes ir Kristus taip nedarė“. Aišku, kad šv. Jonas Auksaburnis, sakydamas „palenkti prie savo kojų“ turi omenyje ne žmonos pažeminimą, o jos atsidavimo vyrui išugdymą jo paties pasiaukojimu, „meile ir geru būdu“. Tai išsklaido pradžioje minėto psichologo nuogąstavimus, kad krikščionybė mokė moterį vertinti vyrą kaip poną, valdovą. Taip, jis tam tikru mastu yra šeimos valdovas, tačiau jis turi būti pasiruošęs iškęsti bet kokias kančias dėl savo mylimos žmonos. Žinoma, ne kiekvienas vyras pasiekia tokį pasiaukojimą, kaip ir moteris – tobulą paklusnumą. Tačiau šv. Jonas Auksaburnis ragina tiek vyrą, tiek žmoną siekti šio aukšto krikščioniško idealo.

Šiurkštumo vengimas  

Nors ir ragindamas siekti šventumo aukštumų, Šv. Jonas Auksaburnis nepamiršta, kad net krikščionių sielose išlieka dalis prigimtinio palinkimo į blogį, kad net jie yra nusidėjėliai ir gali smukti žemiau, nei verta žmogaus vardo. Neskaitant kitų ydų, gimtosios nuodėmės pažeista moteriška prigimtis linksta į plepumą, smalsumą ar kaprizingumą, o vyriška – į nesaikingumą, šiurkštumą ir t. t. Dešimtoje homilijoje apie šv. Pauliaus Laišką kolosiečiams šv. Jonas aiškina šią laiško pastraipą:„Jūs, žmonos, būkite klusnios vyrams, kaip dera Viešpatyje. O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs. Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui. O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs… Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldą kaip atlyginimą. Tarnaukite Viešpačiui Kristui!“ (Kol 3, 18–24).Šventasis Bažnyčios tėvas moko:„18 eilutė: „Žmonos, būkite klusnios vyrams, kaip dera Viešpatyje“. Tai yra būkite klusnios dėl Dievo, sako jis, nes tai papuošia jus, o ne juos. Aš neturiu omenyje to paklusnumo, kuris pridera šeimininkui, nei to, kuris yra vien iš prigimties, bet to, kuris yra dėl Dievo“.Taigi žmona raginama pripažintivyro valdžią ir paklusti jam ne tiek dėl to, kad vyras jai patinka, yra geras ar dėl kitų žmogiškų motyvų, bet dėl Dievo autoriteto. Jei žmona atsisakytų paklusti teisėtiemsvyro nurodymams, ji apskritai atmestų paklusnumo ir hierarchinio autoriteto principą šeimoje, o kartu ir Dievo autoritetą bei šv. Pauliaus apibrėžtą tiesą: „Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo“ (Rom 13, 1). Tokiu atveju ir ji pati negalėtų vadovauti savo vaikams, nes vaikai galėtų skelbtis esantys „lygūs“ motinai bei tėvui – juk hierarchija atmetama.Šv. Jonas Auksaburnis tęsia:„19 eilutė: „O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs“. Žiūrėkite kaip jis vėl paragino abipusiam apsikeitimui. Kaip kitu atveju jis reikalauja baimės ir meilės, taip jis daro ir čia. Juk netgi tas, kuris myli, gali būti šiurkštus. Dėl to jis nori pasakyti štai ką: nekovokite, nes nieko nėra blogiau kaip ši kova tarp vyro ir žmonos… Todėl mylėti yra vyro dalis, o nusileisti pritinka kitai pusei. Jei kiekvienas įneša savąją dalį, viskas stovi tvirtai. Būdama mylima, žmona tampa mylinčia, o jai esant nuolankiai, vyras tampa nuolaidus… Pažvelkite, kaip ir prigimtis buvo taip sutvarkyta, kad vienas mylėtų, o kitas – paklustų. Nes kai valdantysis myli valdomąjį, viskas stovi tvirtai. Meilė iš valdomojo pusės nėra tiek būtina, kiek iš valdančiojo valdomajam, nes iš pastarojo reikalingas paklusnumas. Tai, kad moteris turi grožį, o vyras – geismą, parodo, jog taip yra sutvarkyta dėl meilės. Todėl nesielk kaip despotas dėl to, kad tavo žmona pavaldi tau, nei tu nesipūsk dėl to, kad tavo vyras tave myli. Tegul nei vyro meilė neleidžia riesti nosies žmonai, nei žmonos pavaldumas neleidžia vyrui pasipūsti. Būtent tam jis pajungė ją tau, kad ji būtų labiau mylima. Būtent tam jis padarė tave mylima, o žmona, kad tu galėtum lengviau pakelti savo priklausomybę. Nebijok būti pavaldine, nes pavaldumas tam, kuris myli tave, nėra sunkus. Nebijok mylėti, nes tu turi jos nuolaidumą“.Prie tokių žodžių sunku ką nors pridurti. Tereikia iš naujo atrasti šią meile bei nuolankumu persmelktos valdžios ir paklusnumo paslaptį, labiausiai matomą Švč. M. Marijos ir šv. Juozapo šeimoje.

Nugalėti šiurkštumą… nuolankumu 

Tačiau šv. Jonas Auksaburnis eina dar toliau: jis ragina klausyti vyro „kaip Dievo“, nors šis turi ydų ir net jei elgiasi su žmona neleistinai šiurkščiai. Žinoma, toks paklusnumas baigiasi, kai duodami įsakymai ima prieštarauti katalikų tikėjimui ar moralei. Jei vyresnysis peržengia tą ribą, klausyti ne tik nereikia, bet ir negalima. Tačiau kol jis to nepadarė, reikia laikytis švento paklusnumo principo.Tai panašu į vienuolių paklusnumą kad ir įnoringam vyresniajam, kurio klausoma iš meilės Dievui, nepaisant jo žmogiškų netobulumų, kurie ne tik nekenksmingi klausančiojo sielai, bet ir užgrūdina, ištobulina ją – juk nemaloniai besielgiančio vyresniojo sunkiau klausyti, tam reikia save nugalėti. Žinoma, tai tik analogija: vienuoliai duoda tobulo paklusnumo vyresniesiems įžadą, kuris yra daug griežtesnis už paklusnumo vyrui pareigą.Aiškindamas šv. Pauliaus 1 Laišką korintiečiams (1 Kor 11, 2), šv. Jonas taip plėtoja šią mintį:„Ypatingas paklusnumas Dievui yra neperžengti Jo įstatymo, net kenčiant dalykus, priešingus tam įstatymui. Pagal tą pačią taisyklę, to, kuris myli vien būdamas mylimas, negalima laikyti darančiu didžius dalykus. Bet jei kuris maloniai sutinka žmogų, kuris jo nekenčia, tas yra labiausiai vertas gauti vainiką. Dėl to ir tu taip galvok, kad jei tavo vyras sukels tau pasipiktinimą, o tu tai ištversi, tu gausi šlovingą vainiką: bet jei jis bus malonus ir švelnus, už ką gi Dievas galės tave apdovanoti?“Taigi paklusnumas tampa neišsenkančiu nuopelnų šaltiniu. Žinoma, žmona turi ne tik teisę, bet ir pareigą kritikuoti vyrą už jo blogus įpročius, kurie žlugdo šeimos bendrąjį gėrį, pvz., už smurtavimą, išlaidumą, girtavimą. Dar daugiau, jeigu tokių įpročių vyras neatsisako ir dėl jų net nebegali valdyti šeimos, žmona turi teisę perimti šeimos vairą. Tačiau net jei taip dėl dabartinių vyrų nuosmukio faktiškai atsitiktų daugelyje šeimų, nereikštų, kad Dievas „apsigalvojo“ ir šeimos galvos pareigas skyrė moteriai. Moteris tik išimties tvarka perima dalį šeimos galvos pareigų, bet privaloma hie­rarchinė tvarka lieka ta pati.Tačiau šv. Jonas tuojau „apverčia“ klausimą kita puse. Dėl to paties dangiško vainiko kiekvienas privalome kovoti su savimi, kad neįžeistume kito:„Šiuos dalykus aš kalbu ne skatindamas vyrus būti šiurkščiais, bet įtikinėdamas žmonas būti kantriai nuolaidžias jų vyrų grubumui. Kadangi kai kiekvienas rūpinasi atlikti savo pareigas – žmona yra pasiruošusi ištverti net šiurkštų vyro elgesį, o vyras susilaiko nuo šiurkštaus elgesio su ja, kai yra blogos nuotaikos – tuomet įsivyrauja ramybė kaip prieplaukoje be bangų“.Toliau šv. Jonas skatina tikras tobulumo lenktynes:„Todėl tegul žmona nelaukia dorybės iš savo vyro, kad tik tuomet parodytų savąją, nes tame nėra nieko didaus; nei, kita vertus, vyras tenelaukia paklusnumo iš savo žmonos, tik tada suvaldydamas save…, bet kiekvienas, kaip sakiau, pirmasis tedaro savąją dalį. Jeigu pagonims, smogiantiems mums į dešinį skruostą, mes turime atsukti kitą, tai daug labiau žmona turėtų pakelti šiurkštų vyro elgesį. Aš tai sakau ne tam, kad žmona būtų mušama – toli gražu, nes tai yra didžiausias įžeidimas – sakau ne tai, kuri yra mušama, bet tam, kuris muša. Bet jei per nelaimę tau teko toks sutuoktinis, nepriimk to piktai, o moterie, atsimindama atlygį, kuris skirtas už tokius dalykus ir jų pagirtinumą jau šiame gyvenime. O jums, vyrai, aš taip pat sakau: laikykite taisykle tai, kad negali būti tokio įžeidimo, kuris verstų jus smogti žmonai“.Po to šv. Jonas Auksaburnis pačiais griežčiausiais žodžiais bara vyrus, mušančius savo žmonas. Toks žiaurumas buvo pagonybės liekana, dar gyvavusi šventojo laikais. Tik krikščionybės įsigalėjimas žmonių širdyse ištraukė moterį iš tos vergiškos būklės, kurioje ji iki tol buvo visame pasaulyje.

Namų karalienė 

Šv. Jonas Auksaburnis atremia jausmais paremtus vyro argumentus:„„Bet moteris yra įžūli“, – sako jis. Tačiau pasvarstyk, kad ji yra moteris, silpnesnis žmogus, o tu esi vyras. Tu dėl to buvai paskirtas valdytoju ir jos galva, kad galėtum susitaikyti su silpnumu tos, kuri paskirta tavo valdžiai. Tada padaryk savo valdymą šlovingu. O šlovingas jis bus tada, kai valdinys nesulauks jokios nepagarbos iš tavęs. Juk ir monarchas pasirodo labiau pagerbtas, jei suteikia daugiau garbės pareigūnui, esančiam žemiau jo. Bet jeigu jis atima garbę ir sumenkina to rango kilnumą, jis netiesiogiai nukerta ir nemažą savo paties šlovės dalį. Taigi, jei tu atimi garbę tai, kuri valdo šalia tavęs, tavo paties valdymo garbė bus sugriauta“.Šventasis čia lygina šeimą su monarchija: tėvas yra lyg karalius, motina užima karalienės arba kilmingųjų karaliaus patarėjų, o vaikai – liaudies vietą. Geras vyras, kaip ir geras karalius, turi tartis su žmona – karaliene, kuriai priklauso svarus patariamasis balsas, ir net su pilnamečiais vaikais. Šeimos tėvas panašus ne į XVIII a. absoliutų monarchą, užgrobusį žemesniesiems priklausiusį patariamąjį balsą, bet į viduramžių karalių, kurio valdžia buvo saikingai apribota.Kad tradicinėje katalikiškoje visuomenėje moteris nebuvo beteisė, rodo ir viduramžių pilies valdovės pavyzdys. Vyrui išvykus, ji sumaniai duodavo įsakymus pilies pareigūnams, net ir esant vyrui, ji dalyvaudavo dvaro valdyme. Taip pat ji priimdavo svečius, pasiuntinius ir t. t. (žr. Joseph Gies, Life in the Medieval castle, New York, 1979, p. 81). Tai, kad vaikus ir žmoną, jei ji netapdavo našle, teisiškai atstovavo vyras, rodo ne jos beteisiškumą, o organišką krikščioniškos visuomenės sampratą: visuomenė yra ne atomais virtusių individų sankaupa, bet organiškas kūnas, sudarytas iš ląstelių, natūraliai susiformavusių visuomenės struktūrų: valsčių, profesinių korporacijų ir t. t. Pagrindinė visuomenės ląstelė yra šeima. Šeimos galva atstovaudavo ją visose visuomeninėse sferose: teisinėje, politinėje ir kt. Šeima turėjo vieną balsą, kurį panaudodavo tėvas.

Šeimos tėvas – „nuolankusis karalius“ 

Vyras šeimoje yra lyg karalius, kurio valdžia yra daugiau pareiga ir atsakomybė, nei teisė valdyti. Krikščioniškais laikais geras valdovas turėdavo joti į mūšį savo riterių priešakyje, rizikuodamas savo galva. Tokių karalių būta nemažai, toks turi būti ir tėvas.Krikščionių karaliai nepamiršdavo nuolankumo dorybės: „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas“ (Mt 20, 26). Tai privaloma ir šeimos tėvui. Visi stovintieji ant aukštesnio hierarchijos laiptelio turi tam tikra prasme „klausyti“ žemiau stovinčių. Vyras šia prasme turi klausyti ir žmonos bei vaikų – klausti jų patarimo, noriai, nedelsdamas atsiliepti į jų poreikius ir lūkesčius, pasiaukodamas dirbti, kad juos išpildytų.Nuolankumas išoriniame elgesyje gerai išreiškiamas ir riteriškumu arba džentelmeniškumu. Kodėl moteris turi gerbti vyrą, jei jis neteikia moteriai tiek pagarbos ir paslaugumo, kiek ji verta? Džentelmeniškas elgesys yra ne tuščias formalizmas, o vyro pareiga, kylanti iš jo pašaukimo būti šeimos galva. Neužtenka vien „vidinės“ pagarbos žmonai, ji turi reikštis ir išoriniais galantiškumo, dėmesio ženklais, ir ne vien prieš santuoką ar medaus mėnesio metu, bet visą bendrą gyvenimą. Joks feministinis „moterų teisių“ judėjimas nepajėgs iškovoti moteriai to mylinčio dėmesio, kurį gali suteikti tikrai džentelmeniškas jos vyras. Jo trūkumas bei ilgesys ir yra viena iš slaptų to judėjimo priežasčių. Šeimos tėvas turi dalį paties Kristaus karališkume. Bet Kristus yra karalius pirmiausia kaip gerasis ganytojas, vedantis savo avis į amžinąsias ganyklas, atiduodantis už avis net gyvybę. Vyras yra pašauktas sudaryti sąlygas šeimos narių išganymui, jis labiausiai atsakingas už tai, kad šeima bendrai kalbėtų maldas, lankytų šv. Mišias, praktikuotų dorybes. Galbūt tai giliausia dvasinė lietuviško žodžio „vesti“ prasmė: vyras santuokos dieną veda savo žmoną prie altoriaus ir per visą gyvenimą link dangaus. Todėl vyras, tėvas ne tik gali, bet ir privalo būti religingas, pamaldus. Tik naujųjų laikų katalikų tarpe susiklostė keista padėtis, kad religija priskirta moterų sferai, o daugumas vyrų iš jos pasitraukė. Religija kaip viešas Dievo kultas, Dievo valios įgyvendinimas pasaulyje savo esme yra pirmiausia vyriška sritis. Taip visais laikais buvo Katalikų Bažnyčioje – vyrų, tėvų pasitraukimas iš aktyvaus praktikavimo yra viena giliausių dabartinės tikėjimo krizės priežasčių.Vyras kaip galva turi duoti šeimai religinius principus, savo pavyzdžiu skatindamas pagal juos gyventi, o žmonos užduotis – su meile įgyvendinti, plėtoti tuos principus net smulkiausiose šeimos gyvenimo detalėse, skatindama tam ir vaikus. Taigi vyras turi pareigą prieš Dievą pažinti katalikų tikėjimą, katekizmą, mokėti argumentuotai pagrįsti jo tiesas vaikams ir net žmonai, kai jiems iškyla klausimų. Tik tokio vyro vedama šeima taps „namų bažnyčia“, kurioje viešpatauja Kristus. ***Iš aptartų Šv. Jono minčių galime suprasti, jog daugybė problemų šeimose kyla dėl to, kad jos nepraktikuoja tikėjimo. Kitas problemų šaltinis – ekonominis. Dabartinėse liberalizmo principais grįstose valstybėse dažna moteris tiesiog priversta dirbti, nes vyras vienas negali išlaikyti net nedidelės šeimos. Katalikiška valstybė rūpindavosi, kad net daugiavaikės šeimos galėtų išgyventi dirbant vien vyrui ar iš smulkaus šeimos bendro namų verslo. Tada žmona-motina galėdavo geriau atsidėti namų židinio kūrimui.Būtent katalikiška šeimos samprata yra tas aukso vidurys, subtiliai suderinantis žmonos paklusnumą vyrui su jos privilegijuota, pagarba apsupta padėtimi. Atmetant tokį šeimos modelį, moteriai kyla pavojus papulti į besaikio karjeros siekimo, savo išdidumo bei kitų aistrų vergiją. Melskimės Šventajai Šeimai ir patys sekime jos pavyzdžiu, kad būtų visuotinai atkurtas tikras moteriškumas bei vyriškumas šeimose. 

Dvi šventosios Kotrynos 

Kad išmintis, mokytumas, įtaka Bažnyčios ir valstybės valdymui krikščioniškoje civilizacijoje priklauso ne vien vyrams, įrodo dvi žymios šventosios Kotrynos. Šv. Kotryna Aleksandrietė, aštuoniolikmetė krikščionė, gynė tikėjimą imperatoriaus Maksencijaus (305–312) akivaizdoje. Po to ji turėjo stoti į viešą disputą su 50 pagonių filosofų – tuo metu Aleksandrija buvo vienas svarbiausių filosofijos centrų. Nenugalimais argumentais ji nuginčijo filosofus, šie atsivertė į Kristaus mokslą ir už tai buvo sudeginti. Kotryną ištempė ant kankinimų rato, bet ji savo malda ratą sulaužė. Galiausiai jai buvo nukirsta galva. Angelai jos kūną nunešė ant Sinajaus kalno, į Dievo apsireiškimo Mozei vietą. Imperatorius Justinijonas I ant jos kapo pastatė žymųjį Sinajaus šv. Kotrynos vienuolyną. Mergelė ir kankinė Kotryna tapo krikščionių filosofijos globėja.Dominikonė tretininkė šv. Kotryna Sienietė (1347–1380) buvo Prancūzijos karaliaus Karolio V ir kitų Europos valdovų patarėja. Jos nepaprastai įtakai priskiriamas popiežiaus Grigaliaus XI grįžimas iš Avinjono į Romą 1376 metais. Dėl Kotrynos autoriteto Italija liko ištikima popiežiui Urbonui VI Didžiosios Vakarų schizmos metu – šv. Kotryna yra Romos miesto ir Italijos globėja. Kotrynai didžia dalimi priskiriamas ir dominikonų ordino reformavimas. Jos raštai tapo to meto italų literatūros klasika šalia Dantės ir Petrarkos. Nepaisant įtemptos diplomatinės veiklos, Kotryna buvo žymi mistikė ir dvasinė mokytoja, Viešpaties apdovanota stigmomis.

Šarūnas Pusčius

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email
© Katalikiška Lietuva 2020