Dievo Kūno šventė yra viena svarbiausių Katalikų Bažnyčioje švenčiamų švenčių. Nors suvokimas apie nepaprastą stebuklą – konsekruotos duonos ir vyno perkeitimą į tikrąjį Kristaus Kūną ir Kraują – lydėjo tikinčiuosius nuo pat krikščionybės pradžios, prireikė dešimties šimtmečių, kol Bažnyčioje atsirado ir įsitvirtino išorinės šio kulto apraiškos. Tiesioginė Švenčiausiojo Kristaus Kūno iškilmės įsteigimo priežastis buvo apreiškimai, kuriuose to reikalavo pats Viešpats Jėzus.
Kūno šventės šventimo tradicija siekia XIII amžių. To šimtmečio pradžioje – Ketvirtajame Laterano susirinkime (1215 m.) – Katalikų Bažnyčia priėmė transsubstanciacijos dogmą, t. y. duonos ir vyno substancijos virtimą Kristaus Kūnu ir Krauju, išsaugant jų natūralias savybes, tokias kaip skonis, išvaizda, forma ir pan. Tai buvo susiję su didėjančia graikų filosofijos ir scholastinės tradicijos įtaka Vakarų Bažnyčios teologijai.
Paskelbus dogmą, išaugo susidomėjimas Eucharistijos garbinimu, kuri nustojo būti tik liturgijos elementas, bet vis dažniau buvo laikoma nuolatinio Kristaus buvimo žemėje įrodymu. Šiuo laikotarpiu Eucharistijos šventė paprastai būdavo Didžiojo ketvirtadienio diena, per kurią, pasak Evangelijos tradicijos, Jėzus pirmą kartą pavertė duoną ir vyną savo Kūnu ir Krauju.
Tiesioginė Švenčiausiojo Kristaus Kūno iškilmės įsteigimo priežastis buvo palaimintosios Julijonos iš Kornijono apreiškimai. Apie 1207 m., būdama šešiolikmetė, ji patyrė pirmuosius regėjimus, nors jie tebuvo migloti ir nesuprantami. Pasak hagiografinės tradicijos, tik po keliolikos metų, 1245 m., šventajai Julijonai esą apsireiškė Kristus, kuris regėjime pareikalavo įsteigti Eucharistijos šventę pirmąjį ketvirtadienį po Švenčiausiosios Trejybės šventės. Šių regėjimų paveiktas vyskupas Robertas 1246 m. įsteigė Kristaus Kūno šventę, iš pradžių Lježo vyskupijoje, ir pradėjo pirmąją eucharistinę procesiją miesto gatvėmis.
Tačiau netrukus Julijonai imta priekaištauti dėl erezijos ir sprendimas įvesti Kūno šventę Lježo vyskupijoje buvo laikomas per ankstyvu. Dėl šių kaltinimų šventė nustota švęsti.
Tačiau Eucharistijos šventės klausimas nebuvo pamirštas. Šią problemą sprendė vėlesnis Verdeno vyskupas, o nuo 1261 m. – popiežius Urbonas IV. Galutinai pripažinti Kūno šventę visuotine popiežių paskatino 1263 m. Bolsenoje (centrinėje Italijoje) įvykęs eucharistinis stebuklas. Per vienas iš transsubstanciacijos Mišių kunigas esą pastebėjo, kad nuo konsekruotos hostijos ėmė kristi kraujo lašai. Krauju sutepta uždanga buvo nusiųsta popiežiui, kuris tuo metu buvo Orvjete (Umbrijoje). Urbonas IV padėjo relikviją į vietos katedrą ir, susižavėjęs šiuo stebuklu, ėmė aktyviai stengtis įsteigti Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo šventę.
Pasirūpinti liturgija ir per šventę skaitomais tekstais popiežius pavedė pačiam šventajam Tomui Akviniečiui, kuris šiai progai sukūrė vieną gražiausių bažnytinių giesmių “Pange lingua”.
1264 m. rugpjūčio 11 d. Urbonas IV paskelbė bulę “Transiturus de hoc Mundo”, kuria Kristaus Kūno šventė buvo paskelbta visos Bažnyčios švente. Tačiau popiežiaus mirtis sutrukdė bulę paskelbti. Tai padarė popiežius Jonas XXII (1334 m.), o popiežius Bonifacas IX 1391 m. įsakė įvesti Kristaus Kūno šventę visur, kur ji dar nebuvo švenčiama.
Eucharistinės procesijos per Kristaus Kūno šventę buvo įvestos vėliau nei pati šventė. Seniausias jų egzistavimo pėdsakas yra nuoroda į iškilmingą procesiją prieš mišias Kelne 1265-75 m. Procesijos metu buvo nešamas kryžius su Švenčiausiuoju Sakramentu. Taip buvo daroma nuoroda į senovinį paprotį pasiimti Eucharistiją į kelionę, kad ji apsaugotų nuo pavojų.
XV a. eucharistinės procesijos buvo rengiamos visoje Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Šiaurės Italijoje ir Lenkijoje. Vokietijoje Kristaus Kūno šventės procesija buvo derinama su maldavimų procesija už nelaimių išvengimą ir gerą orą, todėl prie keturių altorių buvo giedami įžanginiai Evangelijos tekstai ir teikiamas iškilmingas palaiminimas.
JŠ pagal www.pch24.pl