Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Konkista – tamsybių Amerikos užkariavimas

„Dvasinė konkista“ – dominikonų, pranciškonų, jėzuitų vykdoma misija indėnų tarpe, – būtų neįmanoma be karinės konkistadorų paramos, bet, kita vertus, jų žiaurumai buvo viena iš pagrindinių kliūčių indėnų atvertimui. Tačiau iki šiol objektyviam konkistos įvertinimui labiausiai trukdė iš anksto prieš katalikybę ir Ispaniją nukreipta „juodoji legenda“, piešusi konkistadorus vien juodžiausiomis spalvomis, – rašo Šarūnas Pusčius.

Kristupas Kolumbas – didvyris ar niekšas?Kristupas Kolumbas (italų k. Cristoforo Colombo, kastiliečių k. Cristóbal Colón), Genujoje 1451 m. gimęs italas jūreivis, didžiavosi tuo vardu – jis irgi turėjo garbę pernešti Kristų per vandenyną. Visi biografai pažymi nuoširdų Kolumbo pamaldumą ir giliai religinį savo misijos suvokimą. Jo sūnus Ferdinandas rašė: „Jis buvo toks griežtas religijos klausimais, kad dėl jo pasninkų ir maldų jį buvo galima laikyti vienuolių ordino nariu“.

Iš tiesų, esama liudijimų, kad Kolumbas buvo pranciškonų tretininkas ir kartais dėvėdavo rudą abitą. „Jo kelionių žurnaluose ir laiškuose mes nuolat matome jį meldžiantis, šaukiantis Kristaus, Marijos ir šventųjų vardų ir iškilmingai garbinant Dievą“, – rašo istorikas Delno C. West. Ilgai plaukiojęs jūromis, 1477 m. Kolumbas apsigyvena Portugalijoje. Čia jis pasineria į keliautojų raštus ir žemėlapius, ir jam kyla mintis, jog pasakišką aukso ir prieskonių šalį Indiją galima būtų pasiekti plaukiant į vakarus – taip būtų išvengta Afrikos ir Azijos pakrantėse siaučiančių arabų piratų.

Jis pasiūlo savo planą karaliui Jonui II, bet šis, pasitaręs su geografais, planą atmeta. Aišku, kodėl: dar II amžiuje prieš Kristų graikų mokslininkas Eratostenas įrodė, jog Žemės rutulio apimtis yra apie 40000 km. Taigi plaukiant į Vakarus, nuo Kanarų salų iki Japonijos (kurią mini XIII a. keliautojas Marco Polo) reikėtų įveikti 19 600 km! O gal pakeliui nėra žemės su gėlu vandeniu, gal gresia jūros pabaisos ar neregėti gamtos reiškiniai? Tačiau Kolumbas užsispyręs tvirtino, kad jo skaičiavimais Žemės apimtis tėra 30 600 km, o iki Japonijos tik 4400 km… Geografai tik kraipė galvą – bet jeigu ne šis Kolumbo apsiskaičiavimas, Amerika būtų atrasta daug vėliau.

1485 m. Kolumbas išvyksta į Ispaniją, kuri tampa jo antrąja tėvyne. Čia ima gyventi su pasiturinčia dama ir 1488 susilaukia sūnaus Fernando, bet jos neveda, nenorėdamas prarasti iš pirmos santuokos kylančių pajamų. Šis nesantuokinis ryšys bus pagrindinis argumentas, kodėl Vatikanas nė nesvarstė 1892 m., švenčiant Amerikos atradimo 400 m. jubiliejų, įteiktos peticijos pradėti Kolumbo kanonizacijos bylą.

Atkaklus jūreivis savo avantiūristišką planą pasiūlo Katalikiškiesiems Ispanijos valdovams Ferdinandui ir Izabelei. Iš pradžių jie, vėlgi pasitarę su geografais, planą atmeta. 1491 m. Kolumbas pabando dar kartą – nukeliauja į katalikų stovyklą prie apsuptos maurų tvirtovės Granados ir vėl kreipiasi į karalių. Deja, valstybei ne tas galvoje. Kolumbas regi, kaip 1492 m. sausio 2 d. Granada užimama – Ispanija galutinai išsivaduoja iš islamo jungo. Bet jo tai neguodžia – nusivylęs, neturėdamas nė grašio kišenėje, jis pėsčias keliauja į Kordobą.

Pakeliui pasibeldžia į La Ribida dominikonų vienuolyną – Dievo apvaizda, jo vyresnysis Juanas Perezas yra karalienės Izabelės nuodėmklausys. Perezas kažkodėl užsidega keisto keliautojo entuziazmu ir nuskuba į Granadą. Gal džiaugdamasi pergale prieš maurus, karalienė netikėtai priima planą ir skiria jo įgyvendinimui savo asmeninių lėšų.

Kolumbo planas giliai religinis – jis kalba karalienei apie aktyvių misijų Indijoje galimybes, taip pat apie ten rastą auksą, kuris galėtų finansuoti totalinį kryžiaus žygį prieš arabus, išvaduojant iš jų jungo Šiaurės Afriką ir Šventąją žemę. Nors dažnai rašoma apie Kolumbo godumą auksui, po savo antrosios kelionės jis buvo pasirengęs kryžiaus žygiui skirti visas savo asmenines santaupas ir siūlė gigantišką planą – prieš arabus ir turkus panaudoti tūkstantinę indėnų armiją.

Menkame Palos uoste paruošiamos trys nedidelės karavelės: Santa MariaPinta ir Nińa. Kolumbas ir 120 įgulos narių atlieka išpažintį pas tėvą J. Perezą, dalyvauja šv. Mišiose ir priima Komuniją. Rugpjūčio 3 d. prasideda kelionė, pakeisianti visos Europos ir krikščionijos likimą. Spalio 11 d. pats Kolumbas pastebėjo šviesą vakaruose, o spalio 12 d. jūreivis Rodrigo de Triana sušuko: „Žemė!“ Tai buvo dabartinė Watling‘s sala Bahamuose. Taikūs indėnai iš aravakų genties savo salą vadino Guanahani, o Kolumbas Išganytojo garbei ją pavadino San Salvador.

Kolumbas paskelbė salą Kastilijos ir Aragono karalių bei savo kaip vicekaraliaus valda ir įsmeigė į žemę medinį kryžių. Prasidėjo naujo kontinento užkariavimas Kristui. Kolumbas savo trijų kelionių metu atrado daugumą Karibų jūros salų, įsteigė pirmąją koloniją Santo Domingo (dab. Dominikos Respublikoje), tapo pirmuoju europiečiu, išsilaipinusiu Pietų Amerikos žemyne (dab. Venesueloje), nors iki pat savo mirties manė, kad pasiekė Indiją.

Jam buvo pavesta vadovauti naujajai kolonijai, bet jis akivaizdžiai neturėjo administratoriaus talento, todėl buvo karalienės atleistas. Kolumbas liko nusivylęs ir neįvertintas. Netgi naujojo žemyno pavadinimas buvo duotas ne pagal jo vardą – 1507 m. kontinentas geografų pavadintas Amerika florentiečio Amerigo Vespucci, 1499–1502 m. tyrinėjusio Brazilijos pakrantes, garbei.

Savo antrosios kelionės metu Kolumbas atsiveža pirmuosius misionierius – minimitą t. Buil y Pedro ir jo vadovaujamą kunigų grupę. Prasideda misijos Karibų jūros salose, tačiau jos praktiškai neduoda vaisių – ne vien dėl to, kad vietiniai indėnai karibai buvo nuožmūs žmogėdros, bet ir dėl pirmųjų kolonistų elgesio. Dar Kolumbo laikais ispanai peržengė būtinosios ginties ribas savo konfliktuose su indėnais, grobė jų žemes ir moteris, tūkstančiai indėnų buvo paversti vergais ir įdarbinti enkomiendose (konkistadorams skirtuose dvaruose) bei metalo kasyklose.

Kolumbas asmeniškai pritaria indėnų pavergimui, jis pargabena 500 indėnų vergų į Ispaniją pardavimui – būtent šis žingsnis labiausiai papiktina karalienę Izabelę ir paskatina atsiimti pažadus padaryti Kolumbą Vakarų Indijos vicekaraliumi. Nuo šiol Ispanijos karaliai ir Bažnyčia bus uoliausi indėnų teisių gynėjai.

Aistringas tikėjimas ir žmogiškos ydos, siekis tarnauti Bažnyčios plitimui ir nepateisinami žiaurumai kolonizacijos eigoje – šis Amerikos užkariavimo dvilypumas buvo ryškus jau Kolumbo asmenybėje, jis matomas ir vėlesniuose konkistadorų žygiuose. Ne viena istorikų karta bando atskirti pelus nuo grūdų, bet pirmiausia turime žiūrėti į įvykius tikėjimo akimis – niekas negali nuneigti, kad Kristaus tikėjimo atnešimas iš esmės buvo palaima naujajam žemynui.

Tai ypač matoma Meksikos atveju – užkariaujant actekų valstybę, gėrio ir blogio susidūrimas buvo ryškiausias. Tai buvo pirmasis žemyne užkariavimas, atvėręs kelią visos Lotynų Amerikos atvertimui į katalikybę bei labiausiai susijęs su Dievo Motinos tiesioginiu įsikišimu. Taigi šiame straipsnyje apsiribosime actekų imperijos užkariavimo istorija. 

Kraujo Gėriko ir gyvatės gundytojos šalis

Pažvelkime į actekų kraštą indėnų akimis.Tai buvo uždaras pasaulis pasaulyje… Iš visų pusių jį supo neperžengiamos užtvaros, sukurtos dievų. Šiaurėje plytėjo plyna dykuma, Miktlanas – „mirusiųjų žemė“, į rytus ir vakarus driekėsi begalinis vandenynas, pietuose telkšojo permirkusios, beveik neįžengiamos džiunglės – lietaus dievo Tlaloko viešpatija. Lyg taurėje, suspaustoje šių geležinių rankų driekėsi derlingos žemės, kuriose gyveno keli milijonai indėnų, valdomų mešika arba actekų genties. Actekų sostinė buvo didžiulis prabangus miestas Tenočtitlanas, „Kaktuso Uola“ (dar vadinamas Mešiku), plytintis ežero Teškoko saloje – konkistadorai vadins jį „Vakarų Venecija“.

Actekai buvo pasiekę pirmą civilizacijos pakopą – jie statė įspūdingus miestus ir turėjo raštą, kuris dar tebesivystė iš paveikslėlių į abstraktesnius simbolius. Keista, kad jie neišrado rato, be to, dar nežinojo geležies, tačiau kai kas mano, kad nebuvo kliūčių šiai civilizacijai augti, kaip išaugo Kinijos, Mesopotamijos, Graikijos ar Romos civilizacijos. Esą ispanai brutaliai nutraukė šį augimo procesą ir nepateisinamai sunaikino vertingą kultūros lobį. Tačiau kiekviena kultūra šalia techninės pažangos turi pradėti siekti išminties ir teisingumo, prigimtinės dorovės ir teisės normų viršenybės.

Deja, actekų dvasinė kultūra net nepradėjo vystytis – joje viešpatavo tiesiog akivaizdžiai satanistinė religija, kuriai buvo pajungtas visas viešasis gyvenimas. Tik įsigilinę į actekų religiją, galėsime suvokti tikrąją Amerikos užkariavimo esmę. Actekai ir majai skaičiavo dvidešimtukais. Jų mėnuo turėjo 20 dienų. Kiekvieną tokį mėnesį vienam iš savo dievų skirtose šventėse indėnai paaukodavo nuo kelių iki keliolikos tūkstančių žmonių – suaugusių, bet gana dažnai ir vaikų.

Kiekvienas didesnis miestas turėjo centrinę aikštę, kurioje stūksojo laiptuota piramidė – dievų šventykla. Iš kiekvienos piramidės pusės atsiverdavo vartai į tiesius kelius, vedančius į apylinkes. Nuo maždaug 1100 m. po Kr., kai į šalį atsikraustė actekai, į šventyklas tais keliais buvo varomos virtinės žmonių, kurie, įėję pro vartus, aukštais laiptais kopdavo į piramidžių viršūnes ant viršūnės platformoje buvusios „koplyčios“. Paguldyti ant išgaubtos akmeninės plokštės, jie su siaubu žvelgdavo į žynį, juodai nusidažiusį rankas ir galvą, niekada nekerpamais ir nešukuojamais juodais plaukais, sulipusiais nuo išdžiūvusio kraujo, su drabužiais, permirkusiais patamsėjusiu krauju. Aukojimo peiliu iš vulkaninio stiklo žynys išplėšdavo dar plakančią širdį, parodydavo ją agonijoje virpančiai aukai bei visiems aplinkui ir mesdavo suniokotą kūną žemyn nuo laiptų. Vėliau žmonių galūnės buvo išverdamos ir suvalgomos.

Daug primityvių tautų aukodavo žmones ir praktikavo kanibalizmą, tačiau nė viena nei iš tolo neprilygo actekams – net antikos laikų Kartagina, kur buvo aukojami kūdikiai dievui Baalui, Biblijoje vadintam velniu Beel-zebubu, „musių karaliumi“. Kasmet actekai paaukodavo mažiausiai 50 000 žmonių. Įstatymai reikalavo kasmet kiekviename mieste, turinčiame šventyklą, paaukoti po tūkstantį žmonių aukų karo dievui Huitzilopočtliui. Actekai valdė 371 miestą, nors ne visi iš jų turėjo reikiamo dydžio šventyklą. Buvo daug aukų ir kitiems dievams – taigi aukojama galėjo būti daug daugiau. Actekų sostinės centre stovėjo milžiniškas statinys, kuriame buvo sukrautos dešimčių tūkstančių žmonių kaukolės.

Ankstyvasis Meksikos istorikas Ikstilksočitlis apskaičiavo, kad kas penktas vaikas Meksikoje buvo paaukotas. Žinoma, kad aukojant buvo išnaikintos ištisos indėnų gentys. Du pagrindiniai actekų panteono dievai, kuriems buvo aukojama daugiausiai – karo dievas Huitzilopočtlis, „Kolibris Kerėtojas“, dar vadintas „Širdžių Mylėtoju“ bei „Kraujo Gėriku“, ir pagrindinė Meksikos dievybė Tezkatlipoka, „Tamsybių Valdovas“, „Rūkstantis Veidrodis“, tariamas pasaulio kūrėjas, „Tas, Kuris Yra Šalia Peties“ kaip gundytojas. Visuotinai priimtu simboliu Meksikos religijoje buvo gyvatė – tas pats gyvis, kuris velnio rankose tapo pirmųjų žmonių bei visos žmonijos pavergimo nuodėmei įrankiu.

Actekų aukojimus lydėdavo kraupus būgnų, aptrauktų gyvačių oda, dundėjimas. Niekada ir niekur kitur žmonijos istorijoje šėtonas nebuvo taip aiškiai išreiškęs, formalizavęs ir institucionalizavęs savo garbinimo, kaip Meksikoje, tvirtina katalikų istorikas Warren H. Carrol.

Prie šio religinio košmaro sukūrimo kaip įrankis prisidėjo ir žmogus – actekų vadas Tlakaellelis. Indėnų kronikininkas Čimalpahinas rašo: „Būta daug didžių karalių, kurie įkvėpė baimę toli ir plačiai, bet jis buvo narsiausias, žymiausias valstybėje, didysis vadas ir karys Tlakaellelis… Būtent jis įsteigė garbinimą velniui Huitzilopočtliui, meksikiečių dievui.

Matome, kad patys actekai puikiai suvokė, jog garbina velnią. Omnes dii gentium daemonia – „visi pagonių dievai yra demonai“ – ši 95 psalmės eilutė labiau nei bet kam tinka actekų religijai. Tlakaellelis sukūrė planą, kaip sucementuoti valdomas žemes, įvedant duoklę demonams žmonių aukomis, reikalaudamas kad visi kilmingieji dalyvautų tų skerdynių ceremonijoje ir kad visi kariai noriai grobtų belaisvius aukojimui. Tuo tikslu jis skatino dirbtinius „gėlių karus“ tarp sąjungininkų, kurių vienintelis tikslas buvo gauti aukų – jos Huitzilopočtliui bus „kaip karšta duona tiesiai nuo skardos, švelni ir skani“.

Kortesas actekų valstybę vadino „imperija“, tačiau tai nebuvo ramiai iš centro administruojamų provincijų sąjunga, o greičiau žmonių medžioklės teritorijų visuma. 

Žmonių aukojimą galima pateisinti?

Actekų teisę į tokias „savitas kultūros apraiškas“ ginantys šiuolaikiniai tyrinėtojai argumentuoja, kad tiek patys actekai, tiek mūšiuose į nelaisvę pasiduodavę sąjungininkai atsiduodavo mirčiai savo noru iš religinių įsitikinimų. Net jeigu kai kurie, apgauti žynių, taip subjektyviai manė, tai objektyviai tokia religija buvo nusikaltimas prieš prigimtinę teisę, kuri draudžia savižudybę, juo labiau skirtą garbinti šėtonui. Actekų kulto gynėjai pasitelkia net tokio lygio argumentus: „Kanibalizmas buvo būtinas actekams, kadangi jis duodavo jiems būtinų amino rūgščių bei proteino, kurių jie negalėjo gauti iš kitų maisto šaltinių“.

Tačiau įdomu, kaip be jų šimtus metų išsivertė katalikiškos ispanų Amerikos indėnai? Šią hipotezę panašiais „kulinariniais“ argumentais paneigė mokslininkas de Montellano. Tlakaellelio makabriško gyvenimo viršūnė buvo 1487 m., kai jis jau buvo 89 m. amžiaus senukas. Sostinėje Tenočtitlane dievui Huitzilopočtliui buvo šventinama didžiulė nauja piramidė su daugybe salių gyventi keliems tūkstančiams kruvinųjų žynių. 70-ties pastatų kompleksą juosė turtingai išpuošta Koatepantli – Gyvatės siena.

Kaip matome, actekų valdovui rūpėjo ne skaičiuoti maisto kalorijas, o garbinti „senąją gyvatę“, kaip Biblija vadina šėtoną. Jo garbei karalius nusprendė užmušti aštuoniasdešimt tūkstančių žmonių. Dar gerokai prieš aušrą, sudundėjus gyvačių būgnams, žyniai keturiais keliais lyg pjaunamus gyvulius ėmė varyti aukas. Žiūrintiems nuo stogų galėjo atrodyti, kad tiesios aukų eilės nusidriekia iki pat žemės krašto. Išsipuošę keturi sąjungininkų karaliai su Tlakaelleliu priešakyje pirmieji stojo prie keturių altorių. Patikimi duomenys rodo, kad žyniai per daugelį metų buvo išsitreniravę „sutvarkyti“ vieną auką maždaug per 15 sekundžių.

Kraujas ir kūnai ritosi nuo pakopų begaline srove. Širdys buvo kraunamos į krūvas, o kaukolės – į dėžes.Šios skerdynės truko keturias naktis ir keturias dienas.Tlakaellelis įsakė visiems Meksikos didžiūnams stebėti aukojimą nuo rožėmis išpuoštų pakylų. Galų gale papročių ir net baimės varžtai nebeatlaikė, ir dauguma žiūrovų išsilakstė. Nors pasislėpę savo namuose nuo reginio, jie niekur negalėjo pabėgti nuo baisaus pūvančios žmogienos dvoko, pripildžiusio miestą. Bet Tlakaellelis stovėjo iki galo…

Sunku lyginti istorijos žiaurumus, bet šis reginys buvo bene baisiausias po Dievo kančios Kalvarijoje. Šioje gamtos kietai įrėmintoje siaubo imperijoje indėnams turėjo atrodyti, kad nėra jokio išsigelbėjimo. Jie net nežinojo, ką reikėtų melsti pagalbos, turbūt nežinojo, kad apskritai gali būti kitokia visuomenė. Ši nebyli agonija šaukte šaukėsi Dievo keršto ir žmonių pagalbos.

Katalikų šviesuolis G. K. Čestertonas rašė, kad romėnų karvedžio Scipiono žodžius „Kartagina turi būti sugriauta!“ be kita ko turėjo paskatinti prigimtinei teisei priešingas paprotys aukoti kūdikius. Tuo labiau, vadovaujantis jau vien natūraliu žmogiškumo siekiu, buvo būtina sunaikinti šią baisingą actekų religiją – delenda est Carthago! Tačiau kas pajėgs nugalėti galingą imperiją? Rytuose, saulėtekio pusėje, ošė okeanas… 

Erelis stveria gyvatę

Ant kaktuso atsitūpęs erelis, laikantis snape gyvatę – tai Tenočtitlano miesto herbas. Šį simbolį pasirinko patys actekai. Dievo apvaizda lėmė, kad Meksikos gyvatę gundytoją sunaikino Ispanijos ir Šventosios Romos Imperijos erelis. Dar 1511 m. prie dabartinės Meksikos krantų, Jukatano pusiasalio, sudužo ispanų laivas – daugumą sudužėlių suvalgė pusiasalyje gyvenę indėnai majai, keliems pavyko išgyventi. 1517 m. iš Kubos į Jukataną atplaukė konkistadoro Francisco Hernández de Córdoba ekspedicija – dar iš laivų ispanai išvydo seną miestą su piramidėmis-šventyklomis. Tai buvo pirmasis europiečių susidūrimas su sena indėnų civilizacija – jau nuo IV a. po Kr. čia gyvavo majų karalystė, dabar priklausoma nuo actekų.

Karo su islamu dvasia tebegyvenantys ispanai majų miestą su Egiptą primenančiomis piramidėmis praminė El Gran Cairo – „Didžiuoju Kairu“, indėnų šventyklas – mezquitas, „mečetėmis“. Kai indėnų buvo paklausta, kaip vadinasi šis kraštas, jie atsakė: Yucatán, „nesuprantu” – taip pusiasalis ir pavadintas. Pirmieji draugiški pasisveikinimai greitai virto mūšiu, ir ispanams teko bėgti. Mūšio metu ekspedicijos kapelionas kun. González spėjo įsmukti į vieną „mečetę“ ir nugvelbti keletą auksinių stabų. Be to, buvo paimti keli belaisviai, kurie papasakojo apie turtingą actekų valstybę krašto gilumoje.

Tai buvo persilaužimo momentas Amerikos užkariavimo istorijoje – iki šiol ispanai nematė didelės naudos iš „Vakarų Indijos“, Karibų salose nebuvo nei daug aukso, nei prieskonių, todėl pradėjo augti nusivylimas. O dabar sužibo viltis, prasidėjo „aukso karštligė“. Šios ir vėlesnių Korteso ekspedicijų dalyvis, pamaldus katalikas Bernalis Diazas aprašo majų šventyklas: „Ten buvo moliniai stabai su demonų ir moterų veidais, taip pat kitos blogos figūros, liudijusios, kad indėnai atlikdavo sodomijos aktus vieni su kitais”. Vėlesni kontaktai su Meksikos ir Peru indėnais patvirtino faktą, kad homoseksualizmas buvo jų tarpe visuotinai paplitusi yda.

Katalikų Bažnyčia katekizme moko, kad tiek sodomija, tiek žmogžudystė (žmonių aukojimas) yra nuodėmės, besišaukiančios dangaus keršto – ispanams teko būti šio keršto įrankiais. 1518 metais pasiųsta antroji ekspedicija, vadovaujama Juan de Grijalva. Jis ištyrė visą rytinę Meksikos pakrantę ir pavadino kalnuotą kraštą „Naująja Ispanija“. Konkistadorai išlipo Jukatano pusiasalyje – šv. Mišių metu netoli vienos majų šventyklos juos užpuolė indėnai, vėl teko trauktis.

Pasisekė tik trečiajam konkistadorui – Hernán (Fernán) Cortés de Monroy (1484–1547) iš Ispanijos žemės Extremadura. Per savo motiną Kortesas buvo antros eilės pusbrolis inkų imperijos (Peru) užkariautojui Fernandui Pizaro. Tėvai pasiuntė jį mokytis teisės į Salamankos universitetą, tačiau Hernanas studijas metė. 1506 m. jis atvyko į Ameriką, dalyvavo Kubos užkariavime, už tai gavo enkomiendą – ūkį su pavaldžiais indėnais. Išgirdęs apie auksą, atvežtą iš Meksikos, Kortesas pardavė didžiąją dalį savo turto, įsigijo laivų ir, nors paskutiniu momentu Kubos gubernatorius Diego Velázquez de Cuéllar atšaukė jam leidimą tirti naujas žemes, 1519 m. su 11 laivų, 508 kariais ir 16 arklių išplaukė. Karių ginkluotę sudarė 32 arbaletai, 13 muškietų, 5 nedidelės patrankos ir būrys kovinių šunų.

 „Išganytojas“ iš Rytų

Pirmiausia ispanai sustojo Jukatane, kur Kortesas įsigijo majams į vergovę parduotą actekę, ispanų pavadintą La Malinche – ji tapo ekspedicijos vertėja, nuo jos didele dalimi priklausė Meksikos užkariavimo sėkmė. Po to Kortesas išsilaipino Meksikos pakrantėje, įsteigė koloniją Vera Cruz (Tikrasis Kryžius) ir paskelbė visą kraštą Ispanijos valda. Vos pradėjus statyti koloniją, iš actekų sostinės Tenočtitlano atvyko tuometinio imperatoriaus Montesumos II delegacija su dovanomis – pasirodo, dėl laimingo sutapimo 1519-ieji metai buvo kalendorinio ciklo pabaiga, kada actekai laukė legendinio dievo Kuetzalkoatlio ar jo pasiuntinio grįžimo.

X amžiuje gyveno toltekų genties kunigas, kuris, prieštaraudamas šėtoniškam actekų Tezkatlipokos ir Huitzilopočtlio kultui, ėmė skelbti šviesos dievo Kuetzalkoatlio garbinimą, kuriame nebuvo žmonių aukų. Actekų žyniai Kuetzalkoatlio kunigą išvijo į majų kraštą, čia kilo tikėjimas, kad pirmaisiais „nendrės metais“, kurie kartojasi kas 52 metus, Kuetzalkoatlis sugrįš ir pakeis religiją. Dar labiau tikėtina teorija, kad Kuetzalkoatlis galėjo būti vikingų atsivežtas airių vienuolis. Kaip žinia, vikingai tuo metu tikrai buvo pasiekę Amerikos pakrantę ir pastatė bažnyčią.

Nuo X a. actekų ir majų kultūrose aptinkamas kryžiaus garbinimas, praktikuotos apeigos, panašios į krikštą, išpažintį ir Komuniją – pastaroji apeiga vadinta „mūsų sielos maistas“. Majų šventiko Kaučo giesmė daug metų prieš ispanų atvykimą pranašavo, kad svečiai iš Rytų atveš kryžių, nušviečiantį visą pasaulį, nuvers senuosius dievus ir atsiims savo karalystę.

Taigi Montesumos II pasiuntiniai pasveikino nustebusį Kortesą kaip „šviesos dievo iš Rytų“ pasiuntinį. Jis išsilaipino į krantą balandžio 22 dieną – pagal actekų kalendorių tai buvo devintoji Vėjo diena – Kuetzalkoatlio vardadienis. Krikščionys tą dieną minėjo Didįjį penktadienį, todėl Kortesas buvo apsirengęs gedulingais juodais rūbais. Tai buvo dar vienas ženklas actekų pasiuntiniams –  Kuetzal­koatlio kunigai paprastai vilkėjo juodai. Anot actekų šaltinių, Montesuma pasiuntiniams prisakė: „Sakoma, kad mūsų viešpats sugrįžo į šią žemę… Gerai klausykite, ką jis jums pasakys, klausykite ir atsiminkite“. Nekantriai laukdamas jų grįžimo, karalius negalėjo nei miegoti, nei valgyti. Jis kalbėjo: „Kas mums atsitiks? Kas tai pergyvens? Ach, kitais laikais aš buvau patenkintas, bet dabar… mano širdis dega ir kenčia… Bet ar mūsų viešpats ateis čia?“.

Kortesas pakvietė pasiuntinius į iškilmingas Velykų Mišias, vėliau prisistatė atstovaujančiu didžiajam užjūrio valdovui – Karoliui V. Valdovas nori draugystės bei prekybinių ryšių su Montesuma. Atrodė, kad dvi civilizacijos susitiks draugiškai. Bet… actekai Korteso velykinius pietus, paruoštus iš jų atneštų prašmatnių dovanų, pašlakstė ispanų akyse paaukotų belaisvių kraujo padažu. Ispanai buvo šokiruoti, jie pasibjaurėję nusigręžė nuo suteršto maisto. Kortesas norėjo pasiuntinius nubausti, bet vis dėlto paleido.

Montesuma pasitiko grįžusius pasiuntinius „Gyvatės namuose“ – šventykloje, leisdamas jiems kalbėti tik po to, kai apšlakstė juos krauju iš ką tik išplėštų belaisvių širdžių. Žygūnai pavaizdavo jam ispanus vos ne kaip ateivius iš kosmoso – jojančius ant „elnių“ „aukštų kaip namo stogas“, „su dviem galvomis ir šešiomis kojomis“, visus apsikausčius geležimi, šaudančius su siaubingu triukšmu ir t. t. Be to, jie bjaurisi žmonių aukomis. Karalius persigando. Jis galutinai įsitikino, kad Kortesas yra Kuetzalkoatlis, nekenčiantis žmonių aukojimo, bet nežinojo, ko griebtis. 

Nukryžiuotasis Dievas prieš demonus

Po kelių dienų, nustatytą valandą, kurios kariai laikėsi net žygyje, ispanams kalbant „Viešpaties angelą“ priešais kryžių, tai stebėjęs Montesumos vietinis valdytojas paklausė, kaip ispanai gali „nusižeminti prieš paprastą medžio gabalą“. Kortesas tarė žygį lydėjusiam kunigui Olmedo: „Pats laikas, tėve, paaiškinti mūsų tikėjimą“. B. Diazas aprašo kunigo žodžius: „Jis kalbėjo…, kad mūsų kryžiaus ženklas kilo iš mūsų Viešpaties žemėje ir danguje Jėzaus Kristaus, kuris mirė, kad išgelbėtų žmoniją…, iš tikrojo Dievo… Jis paragino, kad jie atsižadėtų žmonių aukojimo, neskriaustų vieni kitų ir nebegarbintų savo velniškų stabų“.

Tuo tarpu Montesuma liepė visiems indėnams pasitraukti iš ispanų stovyklos apylinkių ir nutraukti iki tol reguliariai vykusį maisto tiekimą. B. Diazas sako, kad vėliau ispanai sužinojo priežastį: actekų imperatorius pasiklausė savo dievų, kurie jam kategoriškai uždraudė klausyti bet kokio pasakojimo apie Kristaus kryžių ar Dievo Motiną. Čia išryškėja tikrasis ispanų ir actekų konflikto pobūdis – dar prieš bet kokį armijų susidūrimą, prieš ispanams sužinant apie actekų turtų dydį, Montesuma atsisako draugiško bendradarbiavimo, nes ispanai reikalauja nutraukti žmonių aukojimą demonams ir siūlo pripažinti tikrąjį Dievą.

Du actekų aukščiausios aristokratijos atstovai nepakluso karaliaus įsakymui ir atėjo pas Kortesą, atnešdami knygą apie Kuetzalkoatlio sugrįžimą. Šią knygą Montesuma buvo įsakęs sudeginti, bet jie slapta išsaugojo ir pažadėjo perduoti Kortesui, jei jis imsis sugriauti Montesumos tironiją. Kortesas su džiaugsmu tai pažadėjo. Indėnų didikai buvo pakrikštyti. Kortesas nutarė nepraleisti progos ir leidosi žygin į krašto gilumą. Nors Korteso, kaip ir kitų konkistadorų, armiją sudarė ne reguliarūs karaliaus kariai, o vad. ventureros („nuotykių ieškotojai“), Kortesas veikė ne kaip plėšikų gaujos vadas, o kaip Vera Cruz savivaldos vadovas, generalinis kapitonas, tiesiogiai pavaldus Ispanijos karaliui.

Žinoma, iš pradžių jo teisėtumas buvo abejotinas – jis apėjo Kubos gubernatorių Velaskezą. Norėdamas nutraukti su juo ryšius, Kortesas įsakė paskandinti visus laivus, išskyrus vieną, kuriuo jis palaikys ryšį tiesiogiai su Ispanija. Tik vėliau karalius pripažins jo žygius ir jį patį paskirs generalgubernatoriumi. Kai vėliau Korteso klausė, kaip atrodo Meksika, jis suglamžė pergamento lapą ir tarė: „Štai taip“.

Pliekiami krušos, nešamos ledinio vėjo, ispanai turėjo keliauti stačiomis kalnų perėjomis. Pakeliui jie regėjo dievams paaukotų ir suvalgytų žmonių liekanas. Cempoalis, sąjungininkų totonakų genties centras, pasitiko ispanus su gėlėmis. Genties vadui Kortesas pareiškė, kad jis tarnauja didžiajam karaliui Karoliui, kuris pasiuntė juos „nubausti piktadarių, atitaisyti jų padarytas skriaudas ir nutraukti žmonių sielų aukojimą“. Panašiais žodžiais Korteso žygį ir jame pasitaikiusius žiaurumus teisino ir Vera Cruzo taryba laiške Karoliui V.

Po to ispanai atkeliavo į Zokotlano miestelį. Centrinėje aikštėje šalia šventyklos gulėjo didžiulės dėžės, pilnos žmonių kaukolių. Valdytojui Olintetliui, ką tik paaukojusiam apie 50 žmonių, Kortesas davė oficialų atsakymą karaliaus vardu: „…Mūsų valdovas ir karalius, imperatorius Don Carlos… siunčia įsakymą tavo didžiajam Montesumai, kad jis daugiau nebeaukotų ir nežudytų indėnų, neskriaustų savo vasalų, bet paklustų mūsų valdovui ir karaliui. O tau, Olintetli, ir visiems vadams, esantiems su tavimi, aš sakau tą patį. Atsižadėkite savo sodomijos ir visų jūsų blogų darbų, nes taip įsako mūsų Viešpats Dievas…“.

Cempoalio gyventojai patarė ispanams eiti per Tlaškalą – mažą gentinę valstybėlę, iš visų pusių apsuptą actekų imperijos, bet išlikusią nepriklausomą dėl savo ypatingo kovingumo. Dėl to buvo galima manyti, kad jie bus geri sąjungininkai prieš actekus. Tlaškaliečiai nepasitikėjo atėjūnais, laikydami juos Montesumos agentais, ir ėmė juos pulti. Pirmąją dieną ispanai kovėsi vienas vyras prieš du šimtus. Naktį du kunigai klausė vyrų išpažinčių, nes jei kitą dieną bus pralaimėta, visi patekę į nelaisvę bus paaukoti dievams ir suvalgyti. Kortesas kalbėjo savo kariams:„Kuo su didesniu karaliumi mes kaunamės, kuo platesnės žemės, kuo gausesnis priešas, tuo didesnė bus mūsų šlovė. Argi jūs negirdėjote sakant: „Kuo daugiau maurų, tuo daugiau trofėjų“? Be to, mes turime pareigą išaukštinti ir plėsti mūsų katalikų tikėjimą…, išraudami stabmeldystę, didžią šventvagystę prieš mūsų Dievą, panaikindami žmonių aukojimą ir jų kūnų valgymą, kuris toks priešingas prigimčiai ir toks paplitęs čia“.

Sekančią dieną įnirtingo mūšio metu ispanai sumušė bene šimtą kartų didesnę geriausių Meksikos karių armiją. Tai buvo karybos stebuklas. Pats Kortesas ir Bernalis Diazas pergalę priskyrė ypatingam Dievo įsikišimui. Tlaškaliečiai sudarė su ispanais taikos sutartį ir nutarė pasinaudoti proga nusimesti actekų priespaudą. Nors jie lėtai perprato tikėjimo tiesas ir ne iš karto atsisakė žmonių aukojimo, bet leido vienoje jų šventyklų įrengti bažnyčią, kur buvo laikomos šv. Mišios ir krikštijama. Tlaškala vėliau pagimdys pirmuosius Meksikos krikščionių kankinius – pal. Cristóbal, Antonio ir Juan, vadinamus Nińos Mártires de Tlaxcala (beatifikuoti 1990 m.). 

Indėnų skerdynės ar indėnų išprovokuotas karas?

Kortesas, lydimas kelių tūkstančių sąjungininkų iš Tlaškalos, patraukė ne tiesiai į sostinę, o pasuko į Čolulą, kur buvo svarbiausia Meksikoje Kuetzalkoatlio šventykla. Taip pasiūlė vėl pasirodę Montesumos pasiuntiniai – jei atvykėliai nėra Kuetzalkoatlio tarnai, juos geriausia bus nužudyti prie jo šventyklos, tylomis manė jie. Jos žyniai ilgai skelbė, kad bet kokia jų dievais netikinti armija bus paskandinta iš šventyklos tryškusiose vandens srovėse.

Vos atvykus į Čolulą, ištikima Korteso vertėja Malinche atskleidė, kad actekai ruošiasi išžudyti ispanus. Iš tiesų – apie 3000 ginkluotų actekų karių atėjo „palydėti“ ispanų į sostinę. Kortesas užrakino juos didžiuliame kieme ir kreipėsi į juos, priekaištaudamas, kad, priešingai tlaštaliečiams, jie nestojo į garbingą kovą, o iš pasalų užpuolė ispanus. Dievai, kuriems jie norėjo paaukoti ispanus, neturi galios krikščionims, – sakė Kortesas.

Prasidėjo 5 valandų trukmės ispanų kova su jų ginkluotais žudikais, o ne „Čolulos skerdynės“ kaip šį įvykį vadina daugelis istorikų. Net actekų šaltiniai pripažįsta, kad ispanai buvo išprovokuoti ir nelaiko jų kaltais. Kova persimetė į visą miestą ir į Kuetzalkoatlio šventyklą. Ispanai šventyklą padegė ir nuvertė stabą, kuriam buvo aukojami žmonės. Vietoje jo jie pastatė didelį kryžių.

Actekų imperiją sukaustė siaubas. Kuetzalkoatlis neapgynė savo šventovės, kaip buvo prognozuojama. Kortesas tik dabar paskelbė karą Montesumai, nes šis „nesilaikė savo žodžio“. Montesuma, išsigandęs karo veiksmų, užsidarė „rekolekcijoms“ Gyvatės namuose, kur vyko ištisas kruvinų aukų paradas, tikintis demonų pagalbos. Būrys raganių bandė burtais paveikti ispanus. Sostinės taryba be karaliaus žinios pakvietė ispanus į miestą. 

Tamsybių valdovo tvirtovėje

Pagaliau europiečiai nuo kalnų išvydo milžinišką Tenočtitlano miestą – actekų civilizacijos širdį. Skaisčiai balti namai kaip sidabras žvilgėjo saulėje virš ežerų vandens, į dangų kilo didžiulės šventyklos. Atradėjai pasijuto kaip riterių romane, pasiekę pasakų miestą. Įvairiais skaičiavimais, mieste gyveno 300-500 tūkstančių žmonių. Kortesas rašo, kad actekų namų statyba bei apdaila, meninių dirbinių kokybė atrodė tobuli. Nepaisant to, ispanai laikė juos barbarais – juk ši civilizacija tarna­vo baisingai religijai.

Ispanus pasitiko tūkstantis išsipuošusių didžiūnų su Montesuma priešakyje. Du pasauliai susitiko. Montesuma kreipėsi į Kortesą kaip į tikrą Kuetzalkoatlį: „Tu atėjai iš rūkų ir miglų vėl atsisėsti į savo sostą…, tu nužengei iš dangaus… Imk savo nuosavybėn savo karališkus rūmus“. Kortesas buvo tikrai apgyvendintas kaip dievas, karališkuose rūmuose jam paskirtas auksinis sostas, o jo svitai – daugybė tarnų.

Išaušus rytui, ispanai išvydo, kaip nuo Huitzilopočtlio šventyklos pakopų teka šviežias žmonių kraujas. Šalia įrengtame žvėryne mėsėdžiai kaip ir kasdien pusryčiams gavo paaukotų žmonių mėsos. Patenkinti plėšrūnai riaumojo, šnypštė gyvatės – „tai atrodė kaip pragaras“, – rašo B. Diazas.

Kortesas jautė atsakomybę už daugybės žudomų aukų likimą. Su keliais kovos draugais nuėjęs į prabangius Montesumos rūmus, jis pasakojo indėnų valdovui, kad svarbiausia jo atvykimo priežastis buvo atnešti jo tautai žinią apie vienintelį tikrąjį Dievą, visatos Kūrėją, kurio Sūnus mirė, kad išgelbėtų visų tautų žmones. Vienas iš jo svarbiausių tikslų yra sustabdyti žmonių aukojimą. Apie savo armiją jis sakė, kad jie tesą grubūs kariai, tik Kristaus šaukliai, o ateityje „mūsų valdovas ir karalius atsiųs vyrus, kurie gyvena šventai, geriau negu mes, kurie paaiškins viską, nes mes atėjome tik apie tai pranešti“. „Čia mes visada garbinome savus dievus, ir laikome juos gerais“, – šaltai atsakė Montesuma. „Dabar daugiau nebekalbėkime apie tai“.

Kitą dieną Kortesas pareiškė norą aplankyti didžiąją šventyklą. Moktezuma jau laukė jo, ką tik paaukojęs kelis berniukus. Ispanai išvydo įspūdingą šventyklą, šalia kurios styrojo du bokštai, pastatyti iš skiediniu sutvirtintų žmonių kaukolių bei stulpai, apsmaigstyti kaukolėmis. Korteso kariai suskaičiavo apie 136 000 kaukolių. Nuo piramidės atsivėrė didžiulio miesto vaizdas. Kortesas pasakė draugams: „Iš tiesų, širdis sako man, kad iš čia bus užkariauta daug karalysčių ir viešpatysčių, nes čia yra sostinė, kur velnias sėdi savo pagrindiniame soste“.

Jo „sosto salė“ buvo koplyčia, skirta dviems didiesiems dievams – Huitzilopočtliui ir Tezkatlipokai. Ispanams buvo leista išvysti jų atvaizdus – tam turėjo teisę tik žyniai ir aukščiausi didžiūnai. B. Diazas aprašo šią jo atmintyje įsirėžusią sceną. Brangakmeniais nusagstytas karo dievas Huitzilopočtlis su siaubingomis išpūstomis akimis dėvėjo kelis indėnų veidus ir kelias jų širdis. Ten buvo daug žarijų indų su smilkalais ir rūkstančiomis tądien paaukotų žmonių širdimis. Koplyčios sienos buvo pajuodavusios nuo kraujo krešulių, nuo kurių bjauriai dvokė „ne mažiau kaip Kastilijos skerdyklose“.

Apačioje jiems buvo parodytas kambarys, kur aukų kūnai, išplėšus jiems širdis, būdavo nuridenami, surenkami, supjaustomi, o galūnės, skirtos žynių valgiui, išverdamos.Kortesas tarė Montesumai: „Aš negaliu suprasti, kaip toks didis valdovas ir išmintingas žmogus kaip tu iki šiol nepagalvojai, kad šie stabai yra ne dievai, o labai blogos būtybės, žinomos kaip velniai… Suteik man malonę, kad mes galėtume ant šio bokšto… pastatyti kryžių. Mes skirsime šių koplyčių dalį… Dievo Motinos paveikslui, ir tu pamatysi, kokią baimę šie stabai tada pajus“. Montesuma paskelbė, kad Kortesas įžeidė jo dievus, bet leido rūmuose įrengti koplyčią Mišių aukojimui.

Montesuma palaipsniui iš svečius priimančio šeimininko tapo ateivių belaisviu. Jo rūmuose ėmę šeimininkauti ispanai aptiko kambarį, kuriame buvo Montesumos tėvo lobis – tikri kalnai aukso. Korteso įsakymu kambarys buvo užantspauduotas, bet kai kurie kareiviai vėliau prisigrobė –  bėgant iš miesto, jie pirmieji nuskendo dėl aukso svorio. Tačiau konflikto šerdis buvo ne auksas, o religija. Kortesas iš pradžių leido šventę lietaus dievo Tlaloko garbei, bet bandė uždrausti žmonių aukojimą. Tačiau aukos vyko toliau.

Kortesas kalbėjo Montesumai: „Aš dažnai prašiau tavęs nebeaukoti daugiau sielų savo dievams, kurie jus apgaudinėja, bet tu nenorėjai to padaryti. Mes atėjome ir maldaujame, kad tu leistum mums pašalinti juos ir patalpinti ten Dievo Motiną Santa Maria ir kryžių. Jei tu neduosi leidimo, jie [ispanų kariai] vis tiek tai padarys, bet aš nenorėčiau, kad jie užmuštų nors vieną žynį“.

Montesuma atsakė pasirūpinsiąs tuo, bet dievų pašalinimas sukels visuotinį karą. Šventykloje buvo skirta bei išplauta patalpa altoriui ir Dievo Motinos paveikslui, bet žyniai paskelbė ultimatumą: arba bus pašalinta Dievo Motina, arba kils karas. Kortesas atsakė, kad krikščionių riteriai mielai kovos už Dievą ir Jo Motiną. Vyrai, išsitraukę kardus, užlipo mirties laiptais į piramidės viršūnę ir nuplėšė uždangą, slėpusią stabus. „O Dieve, kodėl tu leidi velniui būti taip didžiai garbinamam šioje žemėje?“ – sušuko Kortesas. Jis stojo veidu į Kraujo Gėriką ir, pasišokėjęs numušė jam auksinę kaukę. „Mes turime kažkuo rizikuoti dėl Dievo“, – tarė jis.

Po kelių dienų žyniai mirtinoje tyloje pašalino stabus iš didžiosios šventyklos. Ji buvo išvalyta. Ginkluotų vyrų procesija su kryžiumi ir paveikslais užkopė kadaise kruvinais laiptais ir sugiedojo Te Deum laudamus. Prasidėjo Mišios. Ant altoriaus nusileido žmonijos Išganytojas, pasiruošęs išgelbėti ir naująjį žemyną. 

Liūdnoji naktis

Konfliktas brendo, Montesuma ėmė raginti ispanus išsinešdinti. Esant tokiai sunkiai situacijai, prisidėjo dar viena bėda. Kubos valdytojas Velaskezas išgirdo gandus apie „pasakiškus actekų lobius“. Nepaisydamas Santo Dominge esančios Audiencia – aukščiausios ispanų valdžios Naujajame pasaulyje – įsakymo, kad taika tarp ispanų vadų dabar yra svarbiausias prioritetas, nenustygdamas iš pavydo ir godumo, jis pasiuntė 1000 karių dalinį suimti Korteso.

Kortesas ryžosi nutrūktgalviškam žygiui – „Mūsų Viešpats Dievas, kuris mumis rūpinasi, duos mums žmonių ir padės išgelbėti šią gerąją šalį“. Palikęs mieste tik 80 vyrų įgulą, vadovaujamą leitenanto Pedro de Alvarado, jis nuvyko į Vera Cruz ir sumušė Kubos dalinį, vadovaujamą Pánfilo de Narváez. Kai jis dalinio kareiviams papasakojo apie miestą, pilną aukso, jie prisijungė prie Korteso pajėgų. Armija patraukė atgal – reikėjo trečiąkart kirsti stačius Meksikos kalnus. Grįžus paaiškėjo, kad actekai buvo sukilę, Alvarado išžudė daugumą jų didikų, o likusieji išsirinko naują karalių Kuitlahuaką. Pasirodo, iš Alvarado buvo pareikalauta pakeisti Dievo Motinos paveikslą šventykloje į Huitzilopočtlio atvaizdą. Alvarado atsisakė tai padaryti ir, norėdamas užbėgti įvykiams už akių, griebėsi Čoluloje išbandyto metodo – pulti pirmam. Deja, ispanų pajėgos buvo per silpnos. Kortesas liepė Montesumai bandyti perkalbėti sukilėlius, bet šis buvo apmėtytas akmenimis ir greit mirė.

1520 m. liepos 1 d. naktį (ji vėliau pavadinta La Noche Triste, Liūdnąja naktimi), ispanai ėmė veržtis iš apgulties – žuvo 400 ispanų ir 2000 indėnų sąjungininkų. Išsigelbėjo Kortesas, Alvarado, La Malinche, dvi Montesumos dukterys. Indėnai iš Tlaškalos rūpestingai slaugė ispanus, nors galėjo juos lengvai pribaigti, jei būtų laikę okupantais, o ne išvaduotojais. 

Tamsybių valdovas netenka sosto

Bet kuris kitas vadas būtų įsakęs plaukti atgal į Kubą. Bet Kortesas ryžosi pulti šimtus kartų gausesnius persekiotojus. Jis aprašo neįtikėtiną savo pergalę: „Mūsų Viešpats malonėjo parodyti savo gailestingumą ir, nepaisant mūsų silpnumo, mes palaužėme jų aroganciją bei išdidumą“. Indėnų nešikai pargabeno iš Vera Cruz patrankas ir kitą laivų įrangą, todėl Kortesas galėjo planuoti naują sostinės puolimą. Pastatę ežerui tinkamus laivus, ispanai ir tlaškaliečiai 1521 m. vasarį apgulė Tenočtitlaną. Galutiniam šturmui susirinko apie 1000 ispanų ir 75 000 indėnų sąjungininkų. Vis dėlto prieš juos stojo šimtai tūkstančių actekų karių. Kilo raupų epidemija, ji guldė ne vien actekus, bet ir Korteso sąjungininkus.

Pranciškonas iš Sevilijos atplukdė popiežiaus bules dėl nuodėmių atleidimo einantiems į šį kryžiaus žygį. Kortesas parašė Kuautemokui – naujam actekų imperatoriui, kad atleis praeities kaltes ir pasigailės miesto, jei tas priims juos taikingai. Kuautemokas atsakė, kad kiekvienas ispanų belaisvis bus paaukotas dievams. Dėl actekų persvaros ir fanatizmo miesto paimti atrodė neįmanoma. Ispanų laivynas puolė tik dieną, nes naktį galėjo užplaukti ant daugybės actekų prikaišiotų smaigų. Dienos pasiekimai vėl buvo per naktį sugriaunami.

Miestas buvo padalintas vandens gyslomis, kurias reikėjo šturmuoti, o užnugaryje atkirtus kelią, puolėjai skendo ir buvo žudomi actekų. Paėmus juos į nelaisvę, lyg iš pragaro gelmių dundėjo gyvatės odos būgnai, ispanai buvo verčiami nuogi šokti prieš Kraujo Gėriko šventyklą, o vėliau būdavo paaukojami išplėšiant širdis ir sudraskant kūnus. Niekuo negalėdami padėti, iš tolo tai stebėjo jų draugai, kuriuos vėliau mūšyje kaustė baimė, kad jų lauks tas pats likimas. Nusivylę nesėkmėmis, atsitraukė dalis indėnų sąjungininkų. Bet ispanai, kaip sakė Kortesas, „tik prašė Dievo, kad nugyventų iki triumfo prieš šio miesto gynėjus, net jei… daugiau nieko nelaimėtų šioje šalyje“.

Patarus vienam jau pakrikštytam indėnų vadui, Kortesas tęsė apgultį, atkirsdamas vandens tiekimą miestui. Jis kasdien siūlė actekams taiką, bet šie atsisakė, šaukdami: „Mūsų stabai pažadėjo mums pergalę… Mes nepaliksime nei vieno iš jūsų gyvo!“.

Kortesas įsakė armijai pradėti galutinį puolimą, užmušant kiekvieną nepasiduodantį nelaisvėn. Tačiau greitai jis su siaubu pamatė, kad jo sąjungininkai net neėmė belaisvių, negailėjo net moterų ir vaikų, nors buvo išaugę actekų kultūros, kariavusios tik dėl belaisvių, įtakoje. Turbūt išsiveržė jų kerštas už ilgą priespaudą. Ispanai, kur galėjo, gelbėjo moteris ir vaikus.

Kortesas nuo Tlatelolko šventyklos viršūnės matė, kaip jo kariai laiptas po laipto šturmuoja žynių įnirtingai ginamą karo demono Huitzilopočtlio šventyklą. Į dangų iš jos veržėsi ugnies stulpas. „Norėčiau būti ten“, – tarė savo draugams Kortesas. Jis žinojo, kas yra jo tikrieji priešai Tenočtitlane.

Kraujo gėrikas ir Tamsybių Valdovas buvo amžiams nuversti nuo sosto. Šioje piramidėje actekai girdė savo demonus krauju, nes manė, kad kitaip nebeužtekės saulė. Dabar virš Meksikos užtekėjo tikroji, Nenugalimoji Teisingumo Saulė – Kristus, pats išliejęs savo kraują, kad išgelbėtų žmones iš blogio valdžios.Kortesas rašė imperatoriui Karoliui V: „Jie mus iš tiesų privertė visiškai sugriauti miestą. Apie šį dalyką mąsčiau su liūdesiu, nes jis sunkiai slėgė mano sielą“.

Istorikas B. C. Brundage aprašo Tenočtitlano apgultį kaip vieną iš siaubingiausių įvykių istorijoje, parodžiusį beviltišką actekų herojiškumą. Žinoma, kiekvienas karas yra siaubingas. Tai buvo mūšis, sunaikinęs puikų miestą, ko taip nenorėjo Kortesas. Tačiau net actekus gynęs istorikas Sh. Lenchek sako, kad ispanai kare buvo gana gailestingi, palyginus su kitomis XVI ir net vėlesnių amžių armijomis.

Įdomu, kad patys actekai savo raštuose niekur nevaizduoja ispanų kaip monstrų, jie visiškai jų neteisia. Priešingai – jie teigiamai įvertina ispanų bandymus taikingai derėtis su indėnų gentimis, sutiktomis pakeliui. Be to Brundage nepasako, kad Kortesas nuolatos siūlė Kuautemokui taiką, ir yra pagrindo manyti, kad šis ne kartą norėjo ją priimti.

Tačiau Kraujo Gėrikas Huitzilopočtlis to neleido – jo žyniai besąlygiškai uždraudė taiką su krikščionimis… Actekų kodeksai atskleidžia, kad actekai ne mažiau už ispanus troško plėsti savo dievų, ypač kraugerio Huitzilopočtlio karalystę.

Svarbiausia actekų imperijos sugriovimo priežastis yra dviejų religijų susidūrimas, – daro išvadą Sh. Lenchek. Jų skirtumas tas, kad vietoje kraujo ir baimės religijos ispanai, nepaisant daugelio pradinių žiaurumų, nešė indėnams švelnų tikrojo Dievo ir jo Motinos viešpatavimą. 1521 m. rugpjūčio 13 d. pasidavė paskutinis actekų karalius Kuautemokas.

Kortesas tapo pirmuoju Naujosios Ispanijos generalgubernatoriumi, atstatė sugriautą Tenočtitlaną, pavadindamas jį Mešiku. Jei Kortesas – karys gali būti apkaltintas daugeliu žiaurumų, tai Kortesas – administratorius savo darbais nusipelnė istorikų pagyrimo. Jis nuoširdžiai rūpinosi indėnais, daugelį actekų kilmingųjų padarė naujosios kolonijos aristokratais. Norėdamas išlaisvinti indėnus nuo sunkiųjų darbų, jis atvežė juodųjų vergų iš Afrikos.

Kortesas buvo pirmasis, kuris išbandė cukranendrių auginimą ir cukraus gamybą Naujajame pasaulyje, taip pat išmokė indėnus auginti šilkverpius – jo laikais Meksika ėmė eksportuoti šilką į Ispaniją. Už savo nuopelnus gavo Marqués del Valle de Oaxaca titulą, jo palikuonys priklausė senatorių luomui iki pat 1811 m. Vėliau ispanų valdininkai daugelį Korteso pasiekimų sugriovė.

Štai kaip 33 metų Hernaną Kortesą apibūdina jo bendražygis Bernalis Diazas:„…Jis buvo geras raitelis ir patyręs kovotojas visokiais ginklais pėsčiomis ir raitas, bet svarbiausia – turėjo tokią širdį ir drąsą, kokios reikėjo… [Jis nešiodavo] paprastą ploną auksinę grandinėlę ir pakabuką su Dievo Motinos, Švenčiausiosios Mergelės Marijos, laikančios ant rankų savo brangiausiąjį Sūnų, atvaizdu… Jis kiekvieną rytą melsdavosi su Valandų [knyga] ir pamaldžiai klausėsi Mišių… Jis mėgo dalinti išmaldą. Prisiekdamas jis sakydavo: „[Prisiekiu] savo sąžine“, o kai jo pyktį sukeldavo kas nors iš jo kareivių, vienas iš mūsų, jo draugų, jis sakydavo: „Kad tu nugyventum, kol tai apgailėsi!“

Kartais, labai supykęs, jis mesdavo dejonę į dangų, bet niekada nepasakydavo bjauraus ar įžeidžiančio žodžio kapitonui ar kareiviui, ir ilgiausiai kentėdavo… Aš visada matydavau jį mūšyje žengiantį šalia mūsų… Jis buvo geras kabaljeras ir labai pamaldus Švenčiausiajai Mergelei, šv. Pauliui bei kitiems šventiesiems. Dieve atleisk jo ir mano nuodėmes!“

Dvasinės konkistos pradžia

Istorikas S. G. Payne rašo: „Yra tuščias dalykas klausti, kaip tai dažnai daroma, ar Portugalijos pionierius bei Kastilijos konkistadorus labiau motyvavo godumas, ar religinis uolumas. Ispaniškoje kryžiaus žygių ekspansionistinėje ideologijoje šie abu dalykai ėjo kartu“. Šiais laikais „demokratijos šaukliai“ be skrupulų įsiveržia į svetimą šalį ir žudo jos žmones, bent jau kariškius, pvz., dėl to, kad joje yra daug naftos. Tuo tarpu Ispanijos valdovus labiau už turtus įkvėpė troškimas gelbėti sielas, priimant jas į Katalikų Bažnyčią. Kai Kolumbas pranešė Ispanijos karalienei Izabelei, kad tai, ką jis matė Naujajame pasaulyje, nežada daug turtų, karalienė atsakė: „Jei ten ir nieko nebūtų, tik akmenys, aš tęsčiau darbą, kol ten gali būti sielų, kurias reikia gelbėti“.

Iš pradžių nelabai pasitikėję naujais valdovais, indėnai neskubėjo masiškai priimti katalikybę. Tačiau keli metai po Meksikos užkariavimo pradžios B. Diazas rašo, kaip pamaldžiai vietiniai indėnai dalyvauja šv. Mišiose, kaip karštai jie kalba maldas savo kalba, kaip pagarbiai priklaupia prieš altorių ar eina procesijose su fleitomis ir trimitais. Šio staigaus atsivertimo sėkmę misionieriai priskyrė Gvadelupės Dievo Motinai, visoje Lotynų Amerikoje vadinamai La Conquistadora – Užkariautoja.

Pirmieji, leidęsi į Meksikos misiją, buvo dvylika pranciškonų vienuolių, lyg dvylika apaštalų su savo vadovu Martynu iš Valensijos, išsilaipinusių Verakruze 1524 m. po Velykų. Kortesas pasirūpino, kad jie būtų priimti su didžiausia pagarba, bet šv. Pranciškaus sūnūs pasirinko neturtą – basomis vaikščioję vienuoliai savo gyvenimu rodė, kad ne visi krikščionys godūs pinigų. Greitai išmokę nahuatl – actekų kalbą, vienuoliai 1525 m. ėmė mokyti juos tikėjimo tiesų. Štai vienas iš pirmųjų pamokslų vadams ir net žyniams:„Tikrasis ir visuotinis Dievas…, būties ir gyvybės Kūrėjas bei Palaikytojas… buvo kitoks nei jūsų dievai. Jis neapgaudinėja; Jis nemiršta, niekam neturi neapykantos… Jame nėra jokio blogio. Jis žvelgia į bet kokią nedorybę su didžiausiu siaubu, draudžia… ją, nes yra tobulai geras… Jis mirė už mus ir išliejo savo Brangiausiąjį Kraują, kad atpirktų mus ir išlaisvintų iš piktųjų dvasių valdžios…“.

Karolis V paskyrė baską pranciškoną Juaną de Zumárragą, pagarsėjusį pinigų dalijimu vargšams, pirmuoju Meksikos vyskupu ir Meksikos indėnų protektoriumi [saugotoju]. Savo rašte jis leido jam skelbti visus įstatymus indėnų atžvilgiu ir bausti blogai su jais besielgiančius. Tačiau imperatorius padarė klaidą, paskirdamas laikinu Meksikos Audiencia vadovu Nuńo de Guzmaną, dar nežinodamas jį esant vergų prekeiviu. Šis žmogus norėjo atimti bet kokią realią galią iš indėnų protektoriaus, į kurį net naktį kreipdavosi indėnai, spaudžiami naujojo valdytojo.

Zumaraga žadėjo, kad imperatoriaus teisingumas pašalins jų vargus. Taip ir įvyko, tačiau tik po ketvirčio amžiaus. Vyskupui ne kartą teko pasmerkti ir ekskomunikuoti Audiencia bei paskelbti Meksiko miestui interdiktą – draudimą teikti sakramentus.Audiencia bandė stabdyti dvasininkų laiškus į Ispaniją, tačiau žinios apie jos nusikaltimus slapta pasiekė karališkąją porą. Naujosios audiencijos vadovu buvo paskirtas išmintingas vyskupas S. R. De Fluenleal. 1530 m. imperatorius paskelbė dekretą, kuriuo „joks asmuo nedrįstų padaryti nors vieno indėno vergu“. 

Indėnų Motina

1524 metais pranciškonas misionierius Pedro da Gand pakrikštijo 55 metų amžiaus čičmekų genties indėną, vardu Cuauhtlatoatzin – „Kalbantis erelis“, taip pat jo žmoną. Jo naujasis vardas buvo Juan Diego.Neseniai buvo atrastas rankraštis El Nican Mopohua, parašytas 1556 m. mokslininko Antonio Valeriano indėnų nahuatl kalba. Tai seniausias tekstas, kuriame aprašoma garsiojo Gvadelupės Dievo Motinos apsireiškimo istorija. 1531 m. gruodžio 9 d., Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo šventėje (tais laikais ji buvo švenčiama vieną dieną vėliau), šeštadienio rytą Chuanas Diego ėjo į šventąsias Mišias.

Pasiekęs Tepejako kalvą, ant kurios anksčiau stovėjo šventykla deivei Tonantzin, jis išgirdo nuostabios muzikos skambesį. Staiga jis išvydo baltą debesį, apsuptą visų vaivorykštės spalvų šviesa. Diego išgirdo jį šaukiantį moters balsą: „Chuanito! Chuan Dieguito!“ Chuanas užlipo ant pačios kalvos viršūnės ir išvydo nepaprasto grožio Ponią.Chuano pokalbį pateikiame iš El Nican Mopohua. Ponia paklausė jį nahuatl kalba:„Klausyk, mano mažasis sūnau, Chuanito! Kur eini?“„Mano Ponia, Karaliene, Mergele, einu ten, į tavo mieluosius namus Mešike, Tlatilolko, kad dalyvaučiau Dievo dalykuose, kuriuos mums duoda ir jų moko tie, kurie yra mūsų Viešpaties atvaizdai“.

Ponia tarė: „Žinok, gerai suprask, mano mažasis sūnau, aš esu tobuloji (Perfecta), šventoji Mergelė Marija, vienintelio tikrojo (verdaderísimo) Dievo Motina, per kurį yra gyvybė, žmonių Kūrėjo, Viešpaties, kuris yra artimas ir betarpiškas (Dueño de la cercanía y de la inmediación), dangaus Viešpaties, žemės Viešpaties. Aš labai noriu, kad man čia būtų pastatyta mano šventovė (nahuatl kalba teocalli – Dievo namas), kur aš parodysiu visą savo meilę, savo užuojautą ir pasigailėjimą, savo pagalbą ir apsaugą, kur aš visiems žmonėms rodysiu savo asmenišką meilę savo gailestingu žvilgsniu, savo pagalba ir gelbėjimu.

Nes aš iš tiesų esu gailestingoji Motina, tavo ir visų žmonių, suvienytų šioje žemėje, Motina, ir kitų žmonių genčių, kurios mane myli, tų, kurie manęs šaukiasi, manęs ieško, manimi pasitiki. Aš noriu čia išklausyti jų verksmo, jų rūpesčių, kad pagydyčiau jų kančias, jų vargus ir skausmus. Kad galėčiau įgyvendinti tai, ką ketina mano užuojautos pilnas, gailestingas žvilgsnis, eik į vyskupo rūmus Mešike – turi jam pasakyti, kad aš siunčiu tave, ir turi jam pranešti, kad aš labai noriu, kad jis man čia pastatytų namą, kad jis man tyruose (llano) pastatytų bažnyčią. Turi jam viską papasakoti, ką matei, kuo stebėjaisi ir ką girdėjai. Ir būk tikras, kad būsiu tau labai dėkinga ir už tai tau atsilyginsiu, kad už tai padarysiu tave turtingu ir išaukštinsiu. Už tai tu turėsi didelių nuopelnų, aš atlyginsiu už tavo vargus ir tavo tarnavimą, jei rūpestingai atliksi šį pavedimą, dėl kurio tave siunčiu. Dabar girdėjai mano įkvėpimą, mano žodį, mano mažasis sūnau – tad eik ir padaryk, ką gali!“

Chuanas parpuolė ant kelių ir užtikrino Mariją: „Mano Ponia, Mergele, aš jau einu, kad vykdyčiau tavo kilnųjį įkvėpimą, tavo kilnųjį žodį. Dabar išsiskiriu su tavimi, aš, tavo vargšas mažasis indėnas!“Chuanas tuoj nuskubėjo pas vyskupą Zumaragą, buvo jo priimtas ir papasakojo istoriją. Šis tepasakęs, kad apie tai pagalvos. Liūdnas Chuanas grįžo ant Tepejako kalvos ir vėl sutiko Ponią ir jai viską papasakojo. Chuanas prašė: „Aš labai tavęs prašau, mano Ponia, Karaliene, Mergele, kad įpareigotum ką nors kilmingą, gerbiamą, ką nors, kas yra žinomas ir laikomas pagarboje, kad jis įvykdytų tavo gerąjį įkvėpimą, tavo gerąjį žodį, kad jį perduotų, ir jie juo patikėtų! Juk iš tiesų, aš esu žmogus iš kaimo…“

Marija atsakė: „Klausyk, mano mažasis sūnau, būk tikras, kad turiu ne vieną savo tarną, savo pasiuntinį, kuriam galėčiau pavesti perduoti savo įkvėpimą, savo žodį, kad būtų vykdoma mano valia. Tačiau yra būtina, kad eitum tu ir prašytum, kad per tavo tarpininkavimą būtų įvykdytas mano noras ir mano valia. Ir labai tavęs prašau, mano mažasis sūnau, griežtai tau įsakau rytoj dar kartą eiti pas vyskupą. Mano vardu leisk jam sužinoti ir išgirsti mano norą ir mano valią, kad jis ją įvykdytų, kad jis pastatytų man šventovę, kurios iš jo pageidauju. Todėl dar kartą jam pasakyk, kad aš pati, visados (Siempre) Mergelė Marija, aš, Dievo Motina, siunčiu tave“.

Chuanas pažadėjo viską padaryti. Kitą rytą jis dalyvavo sekmadienio šv. Mišiose Tlatilolko šv. Jokūbo bažnyčioje ir vėl nuėjo pas vyskupą. Šis nuodugniai jį išklausinėjo ir nerado prieštaravimų jo pasakojime. Tada liepė paprašyti pasirodžiusios Ponios kokio nors ženklo. Chuanas vėl nuėjęs ant kalvos viską papasakojo Marijai, ši liepė ateiti rytojaus dieną. Deja, Chuaną sutrukdė netikėta jo dėdės liga ir jis atėjo tik antradienį, gruodžio 12 d. Marija vėl pasirodė, išklausė jo skundo dėl sergančio dėdės ir tarė: „Klausyk, įsidėk tai į širdį, mano mažasis sūnau: niekas neturi tavęs gąsdinti ar tau kelti nerimą, niekas neturi liūdinti tavo veido ar širdies. Nebijok šios ligos nei kokios kitos ligos, rūpesčio ar vargo. Argi aš nesu čia, tavo Motina? Argi tu nesi mano šešėlyje ir mano apsaugoje? Argi aš nesu tavo džiaugsmo šaltinis? Argi tu nesi mano apsiausto klostėse, mano rankų glėbyje? Ar tau reikia ko nors daugiau? Niekas neturi tavęs liūdinti ar kelti rūpesčių, tavo dėdės liga neturi tavęs slėgti, nes jis dabar nuo jos nemirs. Būk tikras, kad jam jau einasi geriau“.Iš tiesų, tą valandą Chuano dėdė staiga pasveiko.

Tuomet Marija liepė Chuanui priskinti gėlių ir atnešti jai. Nors buvo žiema ir aplink nebuvo jokios žalumos, Chuanas rado ir priskynė nuostabiai kvepiančių gėlių. Jis skynė jas ir dėjo į savo apsiaustą – tilma. Marija liepė gėles nunešti vyskupui kaip įrodymą. Chuanas išskleidė apsiaustą priešais vyskupą – ant apsiausto matėsi Marijos atvaizdas. Vyskupas Zumaraga susijaudinęs suklupo prieš Dievo Motiną.Geriausias apreiškimo tikrumo įrodymas yra pats stebuklingasis paveikslas. Nupieštas ant kaktuso pluošto tilmos, kuri greitai sutrūnija, jis 450 metų išliko nesudūlėjęs.

Dr. Ph. Callahan, Floridos universiteto biofizikas ir dailininkas, 1970 m. atliko paveikslo tyrimą, fotografuodamas jį infraraudonaisiais spinduliais. Jis nustatė, kad saulės spinduliai buvo nupiešti žmonių, tačiau apie pačią Dievo Motinos figūrą jo išvados priešingos:„Mantija yra tamsaus turkio mėlynumo… Tai yra nepaaiškinamas reiškinys, nes visi tokie pigmentai… laikui bėgant stipriai nublunka, ypač karštame klimate… Mėlynoji mantija yra pakankamai ryški, lyg būtų nutapyta praeitą savaitę… Vienas iš tikrai keistų šio paveikslo aspektų yra tai…, kad nėra absoliučiai jokios apsauginės lako dangos. Nepaisant to… suknelė ir mantija yra tokios ryškios, lyg dažai būtų naujai užtepti… Aš manau, kad yra neįmanoma, jog žmogus tapytojas parinktų tilmą su audimo netobulumais, išdėstytais taip, kad pabrėžtų šešėlius… Sutapimo galimybė yra visiškai neįtikėtina…“.

Be to, stipriai išdidinus Dievo Motinos dešinės akies fotografijas, atsiskleidė, kad akies lėliukėje atsispindi 3 žmonių figūros – vyskupo Zumaragos, Chuano Diego bei jo vertėjo Chuano Gonsaleso, jos panašios į jų išlikusius portretus. 

Devyni milijonai krikštų

Pranciškonai ant Tepejako kalvos jau 1532 m. įrengė laikiną šventovę Dievo Motinai ir joje pakabino stebuklingąjį Dievo Motinos atvaizdą. Pats regėtojas Chuanas Diego likusį gyvenimą su vyskupo leidimu praleido kaip atsiskyrėlis trobelėje prie apsireiškimo vietos, rūpinosi pirmąja bažnyčia ir pirmaisiais piligrimais. Jis mirė 1548 m., popiežius Jonas Paulius II 1990 05 06 jį beatifikavo, o 2002 07 31 paskelbė šventuoju.

Pranciškonų įtakoje Meksikoje apsireiškusioji Marija imta garbinti Nuestra Señora de Guadelupevardu – Gvadelupėje (miestas Ispanijos Extremadura regione, iš kurio kilęs Kortesas) jau nuo VIII a. garbinta stebuklinga Dievo Motinos su Kūdikiu statulėlė, jos kultą dar prieš šį apsireiškimą pranciškonai platino visoje Amerikoje. Tačiau netrukus naujasis paveikslas savo garsumu ir stebuklais nustelbė Gvadelupės statulą. Žinia apie stebuklą greitai plito po kraštą.

Per 13 metų nuo europiečių išsilaipinimo iki 1532 m. pab. indėnų buvo pakrikštyta tiktai 200 000. Po Dievo Motinos apsireiškimo Tepejake 1531 m. per 4 metus krikštų buvo ne mažiau kaip 5 mln., kaip rašo Naujosios Ispanijos religinėje istorijoje brolis Toribio, Tlaškalos indėnų pramintas Motolinea – „vargšu“. Misionieriai nieko nevertė prievarta – priešingai, jie patys buvo verčiami indėnų, plūstančių tokiais srautais, kad net teko išimties tvarka sutrumpinti krikšto apeigas, kurias popiežius Paulius III visgi patvirtino galiojančiomis. Tačiau visi indėnai gavo, nors trumpą, tikėjimo paaiškinimą.

Ypatingai religinis gyvenimas suklestėjo Kortesui draugiškoje Tlaškaloje – per šventes pro daugybę gėlėtų arkų indėnai nešdavo plunksnomis papuoštus paveikslus, vyko gyvi religiniai vaidinimai ir t. t. Daugybė indėnų vaikų, išsimokslinę vienuolių mokyklose, ėjo skleisdami tikėjimą savo gentainiams.1548 m. jau buvo pakrikštyta 9 mln. indėnų. Buvo sukurtas parapijų tinklas su bažnyčiomis, papuoštomis savitu indėnų menu, vaizduojančiu visatą, laisvą nuo pagoniškų stabų. Parapijų tinklo plitimui trukdė misionierių trūkumas, daug kur sielovadai vadovavo pasauliečiai indėnai.Korteso įvykdytas vyriškas blogio imperijos užkariavimas ir jį sekęs moteriškas švelnios Marijos motinystės indėnams parodymas buvo neatskiriami.

Dievas veikia fortiter et suaviter, ir su vyriška jėga bei teisingumu, ir su švelniu gailestingumu, kurį dažnai rodo per savo Motiną. Marijoje indėnai pažino tikrojo Dievo Motiną, galingesnę už jų žynių garbintus demonus. Ne veltui Gvadelupės Marija laiko po kojomis pamynusi mėnulį, žynių garbintą kaip vieną iš dievų.

Nuestra Señora de Guadelupe, melski už Ameriką ir visą pasaulį!

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email
© Katalikiška Lietuva 2020