Kategorijos
NUOMONĖS

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Lietuvoje vis dažniau iškyla diskusijos apie George`ą Sorošą ir jo kuriamą „atvirą visuomenę“, tačiau jose pritrūksta konkretumo, o pats Sorošas vaizduojamas kaip mistinis krikštatėvis pasaulio politikos užkulisiuose. Būtent todėl, kad šiame vaizdinyje daug tiesos, prasminga atskirti pelus nuo grūdų ir Sorošo įtaką Lietuvos ir pasaulio politikai pagrįsti faktais.

Atviros visuomenės fondas (AVF) yra George`o Sorošo nevyriausybinė organizacija, kurios veikla vykdoma virš 120 šalių, o deklaruojamas tikslas – demokratijos plėtra, žmogaus teisės, pilietinis švietimas. Pats fondo steigėjas G. Sorošas gimė Vengrijoje, Budapešte. AVF jis vien oficialiai jau paaukojo daugiau nei 32 milijardus dolerių.

Kokiai vizijai aukojami šie pinigai? 1998 metais Sorošas rašė: „valstybių suverenumas turi būti palenktas tarptautinei teisei ir tarptautinėms institucijoms. Reikalingi globalūs politinių sprendimų priėmėjai. Reikalinga globali visuomenė, kuri paremtų mūsų globalią ekonomiką“. Tautos turi būti permaišytos, o valstybės netekti galios, kad žmonija susilietų į vieną globalią „atvirą visuomenę“. Šiam tikslui Sorošas randa daug konkrečių priemonių.

Daug veiksnių galėjo suformuluoti jo pažiūras ir išsikeltą misiją „pastatyti naują pasaulį“. Jauno Sorošo gyvenimą turėjo stipriai paveikti išgyventas Antrasis pasaulinis karas. Jam buvo 13 m., kai vokiečiai okupavo Vengriją ir tai žinoma palietė ir pačio Sorošo šeimą. Jo tėvas, pajutęs artėjant sunkumus, nusprendė padalyti savo šeimą ir nupirko jiems suklastotus dokumentus, tikėdamasis, kad jie galės paslėpti tikrąją žydišką tapatybę ir nesant vienoje vietoje padidės išgyvenimo šansai. Taip G. Sorošas išgyveno Holokaustą apsimetęs krikščionimi.

1998 metais duotame interviu jo paklausus, ar jautė kaltę, kai turėjo padėti konfiskuoti žydų turtą savo tariamam krikštatėviui, George Sorošas atsakė „Visai ne. Gal būdamas vaikas nematai ryšio, bet tai visiškai nesudarė jokios problemos.“ Perklaustas, ar nesijautė bendradarbiaujantis su naciais, Sorošas atsakė tiesiog „ne“ ir pridūrė, kad „jei ne jis, kitas būtų jo vietoje“.

Antrasis pasaulinis karas Sorošui ir jo kartai galimai sukūrė iškreiptą nacionalizmo supratimą, nes jie matė išsigimusią nacionalizmo formą – šovinizmą, nacių atveju peraugusį į apskritai su nacionalizmu nesusijusius imperializmą, antisemitizmą ir rasizmą. Kaip pastebi V. Sinica, „nacionalizmas kaip doktrina skelbia – kiekviena to siekianti tauta turi turėti valstybę ir pati save valdyti“, kas visiškai prieštarauja tautų hierarchijai ir okupacijoms, pridurdamas, kad „sovietmečiu baisusis keiksmas buvo „buržuazinis nacionalistas“. Šis visiškai melagingas mąstymas, kad nacionalizmas yra kažkas blogo ir agresyvaus, skleidžiamas iki šiol. Nebesakoma „buržuazinis“, bet vis dar sakoma „nacionalistas“ su neva diskredituojančia potekste. To pilna visa žiniasklaida.“ Būtent šį iškreiptą požiūrį nuosekliai skleidžia G. Sorošo finansuojamos organizacijos. Nacionalizmo neigimas – atviros visuomenės vizijos esminė dalis.

Kas yra atviroji visuomenė?

Atviroji visuomenė yra miglota sąvoka. Ieškodami, kokia yra jos šalininkų pasaulio vizija, gauname abstrakčias kalbas apie demokratiją ir asmens laisvę. Nesileisime į naujai siūlomą filosofinį ginčą apie neva skirtingas atviros ir kiauros visuomenės sampratas. Svarbiau ne ką apie atvirą visuomenę mąstė Henri Bergsonas, o kaip ją supranta pats Sorošas ir jo valios vykdytojai.

Atviros Lietuvos fondas aiškina, kad „Atviros visuomenės samprata kinta. Ji – lanksti, nesuderinama su bet kokio pobūdžio fundamentalizmu. Atvirumo idėja grindžiama mintimi, kad kiekvienas paskiras veiksmas kyla iš nevisapusiško pažinimo ir kad niekas – joks žmogus ar organizacija – nesukuria ir nevaldo tiesos monopolio. Jei uždara visuomenė būtų suprantama kaip vienatinės tiesos bastionas – ar, tiksliau, lageris, – tai atvira visuomenė būtų įspūdinga konstrukcija ant įstatymų viršenybės, pagarbos mažumoms ir pažeidžiamoms grupėms, įtraukiančios ekonomikos ir dalyvavimo demokratijos pamatų. Bene svarbiausios sąlygos atviros visuomenės brandžiai raiškai – kritinis mąstymas, idėjų laisvė ir jų mainai, polilogo kultūra, laisva kūryba ir sąžininga konkurencija.“

Skaitant susidaro įspūdis, kad atvira visuomenė apibrėžiama tiesiog per kiekvienoje demokratinėje konstitucijoje ginamus principus, papildomai paminint, kad vienos tiesos nėra ir negali būti. Tačiau įsigilinus į fondo veiklą visame pasaulyje matyti, jog tikroji jo vizija gali tilpti į vieną sakinį: atvira visuomenė yra tokia, kuri atsisako tapatumo ir įsileidžia vidun bet ką, kad taptų kuo įvairesnė. Galima pridurti: net susinaikinimo kaina.

Tas, žinoma, atsispindi ir atvirosios visuomenės kūrėjų veiksmuose, kišantis į politinius procesus visame Vakarų pasaulyje. Supratus, kad Atviros visuomenės fondas ir jo padalinys Lietuvoje – ALF – siekia sukurti visuomenę be tapatumo, daugelis jos šokiruojančių veiklų tampa savaime suprantamos.

Pavyzdžiui, platinti skrajutes, kviečiančias pabėgėlius atvykti į Europą. Pats Sorošas teigė, jog „Europos tvirtovė yra nereali“, tuo sakydamas, kad Europa negali užsidaryti atvykėliams, o privalo atsiverti, lyg tai būtų fizinė ar istorinė neišvengiamybė. Vykdyti atsakingą ir sąžiningą migracijos politiką nėra prasmės. Po 2016 m. Didžiosios Britanijos referendumo iškilus ES egzistencinei krizei, ES gelbėjimo plano griebėsi Sorošas. Filantropas teigė, kad geriausia vieta pradėti gelbėti „Europą“ būtų spręsti pabėgėlių krizę ir pašalinti reglamentą, „kuris diktuoja pabėgėlių skaičių, kurį kiekviena šalis turėtų priimti“. Dar po metų jis pareiškė, kad ES šiandien savo buvimu ant žlugimo slenksčio primena Gorbačiovo valdomą Sovietų Sąjungą. Iš didėjančių skiriamų lėšų akivaizdu, kad projektas bus gelbstimas visomis išgalėmis.

Žiniasklaidoje pasirodęs nutekintas Atviros visuomenės fondo dokumentas sako, jog Europos pabėgėlių krizę reikia priimti kaip „naują normą“ ir kad pabėgėlių krizė reiškia „naujas galimybes“ Sorošo organizacijai paveikti migracijos politiką pasauliniu mastu, kas jau yra gan seniai daroma. Nigelas Farage`as apibūdino Sorošo įtaką Strasbūre ir Briuselyje kaip „tikrai nepaprastą“, minėdamas, jog „atviroji visuomenė gali pasigirti, kad praėjusiais metais surengė 42 susitikimus su Europos Komisija“. Be to, Sorošo organizacijos paskelbė 177 puslapių knygą, kurioje yra pateikta išsami informacija apie 226 patikimus „draugus“, kurie dirba Europos Parlamente. Pagal šią knygą, 226 parlamento nariai yra „patikimi“, o tai reiškia, jog mažiausiai trečdalį parlamento vietų užima G. Sorošo „patikimi sąjungininkai“. Tarp jų ir tokie įtakingi žmonės kaip federalistas Guy Verhofstadt, teigęs, jog „visi žinome, kad vienintelė išeitis iš [pabėgėlių] krizės yra naujas galių perdavimas Europos Sąjungai ir Europos institucijoms“ ir pasisakantis už jungtinę Europos kariuomenę.

Taigi Atviros visuomenės fondas iš esmės yra ideologinė interesų grupė, kuri užsiima lobizmu, iškreipia parlamento veiklą ir supratimą apie tai, kas yra Europa: daug nacionalinių valstybių su savo demokratijomis, kalbomis ir tradicijomis ar „naujųjų europiečių“ federacinė valstybė, atmetanti (kaip ES konstitucijoje) didžiausius tikrosios Europos civilizacijos pasiekimus?

Savo tekste Sorošas 2016 metais rašė, jog į Europą turi atvykti tarp 300 tūkstančių ir pusė milijono musulmonų per metus. Nors popiežius tyli, įvairūs katalikų vyskupai perspėja, kad masinė imigracija fundamentaliai kertasi su Vakarų kaip krikščioniškos civilizacijos idėja ir reiškia Europos islamizaciją. Migracija gali būti naudinga visuomenei, jei yra kontroliuojama ir atvyksta žmonės, kurie turi įgūdžių ir nori integruotis Vakaruose. Tačiau nekontroliuojama migracija yra iššūkis mūsų nacionaliniam saugumui ir tą įrodo ne vienas išpuolis, kurį surengė teroristai, papuolę į Europą apsimesdami pabėgėliais. Intensyvi migracija taip pat kelia didelių integracijos problemų, dėl migrantų gyvenimo didelėse nuo likusios visuomenės atsiskyrusiose grupėse, kurios nepriima vietinės kultūros. Visos šios problemos išsamiai ir aiškiai analizuojamos lietuviškai išleisto britų autoriaus Edo Westo knygoje „Įvairovės iliuzija“.

G. Sorošo įtaka ženkli ir JAV politikoje. 2016 m. rinkimuose kaip niekada anksčiau susikovė du radikaliai skirtingas pozicijas turintys kandidatai. Tai yra JAV politikos elito atstovė, 67-toji JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton ir amerikiečių verslininkas, milijardierius Donaldas Trumpas. Clinton kampanija per pirmus šešis mėnesius surinko 460 milijonų dolerių – visa Trumpo kampanija vertėsi su vos 15 proc. šios sumos. Vienas iš didžiausių Clinton rėmėjų buvo George`as Sorošas, paaukojęs virš 30 milijonų dolerių. Clinton ir Sorošo bendravimas yra senas ir nepaneigiamas. Pati Clinton sakė, jog Amerikai „reikia tokių žmonių kaip Geroge Sorošas“. Tuo tarpu Hillary Clinton vyras, Billas Clintonas viename įraše teigia, jog jis gerai pažįsta Sorošą ir su juo bendrauja jau 20 metų. Sorošo ir Clintonų bendradarbiavimas tapo dar akivaizdesnis, kai ,,WikiLeaks” išleido tūkstančius elektroninių laiškų iš Hillary Clinton kampanijos štabo vadovo ir Billo Clintono Baltųjų Rūmų personalo vadovo Johno Podesto pokalbių. Sorošo vardas šiuose laiškuose yra minimas beveik 60 kartų. Dar 1995 metais pats Sorošas sakė, kad „su Billu Clintonu dirbame kaip komanda“.

Be paramos politikams, atvirosios visuomenės fondas remia tokius skandalingus radikalius kairiuosius judėjimus kaip „Black lives matter“ ar „Best for Britain“ – projektą, kuris visais įmanomais būdais siekė neigti Britanijos ES narystės referendumo demokratinius rezultatus.

Politiškai žvelgiant Sorošo fondai siekia plačių visuomenės grupių. Tačiau progresui ir (visuomenės) evoliucijai vien tik įvairovės neužtenka, būtina ir atranka. Tai galioja ne tik kalbant apie genetinius algoritmus, tačiau ir apie žmonių tarpvalstybinį judėjimą. Kaip ir ne paslaptis, kadaise laikyta kontraversiška Australijos migracijos politika tampa nauju modeliu tokioms nuo masinės migracijos nukentėjusioms šalims kaip Jungtinė Karalystė. Tuo tarpu masinė imigracija neleidžia tinkama integruoti atvykstančių žmonių, nes jie sukuria savas bendruomenes. Tokiu būdu auga socialinės įtampos tarp vietinių ir atvykusių žmonių. To dėka auga terorizmo grėsmė. Nors Europos šalims vadovaujantys politikai ir neturi drąsos to įvardyti.

Atvirosios visuomenės fondų veikla Lietuvoje

Atviros Lietuvos fondas (ALF) Lietuvoje su netrumpa pertrauka veikia nuo 1990 m. 2008-siais fondas buvo sustabdęs veiklą, tačiau ją atnaujino 2017 m. Iš viso „atvirai Lietuvai kurti“ (paties ALF formuluotė) 1990-2008 ALF išleido daugiau nei 70 mln. JAV dolerių, po 4 milijonus per metus.

Ankstyvojoje veiklos stadijoje Lietuvai šis fondas yra padaręs ir gerų darbų. S. Žukas pastebėjo, jog po nepriklausomybės atgavimo „Lietuvoje keitėsi bendra kultūros politika – atsirado valstybinė knygų rėmimo tradicija. Tada pradėjome leisti socialinio ir humanitarinio pobūdžio leidinius, kuriuos paremdavo tiek valstybė, tiek Sorošo įsteigtas ir finansuotas Atviros Lietuvos fondas (ALF) rėmęs seriją „Atviros Lietuvos knyga“. Išleista ne tik šimtai knygų, tačiau ir finansuotos mokslininkų ir menininkų stažuotės, įsteigta, kaip giriasi pats fondas, 19 nevyriausybinių organizacijų.

Tačiau kuomet užsienio kapitalas investuoja į mūsų valstybės piliečių ugdymą politikos ir filosofijos srityse, atsiveria plačios galimybės formuoti jaunosios kartos pasaulėžiūrą norima linkme. Gali būti, jog užsienio kapitalas plačiai investuojantis į mūsų šalies žiniasklaidą ir visuomenės švietimą turi kilnius tikslus. Tokiu atveju būtų apsiribojama neideologiniais projektais. Tačiau lygiai taip pat gali būti, kad yra siekiama mūsų visuomenės socialinės inžinerijos. O tam reikalingi daug įvairesni projektai, kurie Lietuvoje ir buvo pasitelkti. Ypatingą pėdsaką šiuo požiūriu paliko vadinamosios pilietinės visuomenės organizacijų kūrimas ir jauniesiems mokslininkams ugdyti skirta ALF akademija. Akademiją praėję jaunieji mokslininkai šiandien visi kaip vienas yra „atvirumo“ ir „įvairovės“ idėjų šalininkai. Tuo tarpu nevyriausybines organizacijas ištiko liūdnas, nors numatomas likimas.

Pasirodo, kuriant pilietinę visuomenę (reikia suprasti, kad aktyviai į viešuosius reikalus įsitraukiančią visuomenę) nei tvaru, nei efektyvu tą daryti „iš viršaus“ – nuolatos finansuojant visuomenininkų veiklą. Kaip parodė laikas, tokia veikla gyvuoja tol, kol yra apmokama, o dėl savo pobūdžio apskritai linksta į formalų darbą nesiekiant permainų visuomenėje. Su ALF pagalba įkurtas Pilietinės visuomenės institutas Lietuvoje kasmet matuoja pilietinės galios indeksus, tačiau kasmet atranda, kad pilietiškumo Lietuvoje nedaugėja ir jis visiškai atsietas nuo pilietiškumo (kas išskirtinai akivaizdu jaunimo rezultatuose). Dar 2008 metais šią situaciją įžvalgiai išanalizavo prof. Vytautas Radžvilas, Sorošo pinigais sukurtą NVO tinklą praminęs pilietine nomenklatūra.

Kaip jau minėta, Sorošas rimtai vertina ES projekto griūties galimybes ir Vidurio Europą laiko regionu, kuriame spręsis ES likimas. Sąjunga arba turės šio regiono šalių palaikymą, arba ne. Nors Višegrado šalys palaiko ES, tačiau itin kritiškai žiūri į jos brukamas vertybes ir raidos kryptį. Todėl neatsitiktinai Sorošas pastaraisiais metais perkėlė į itin perspektyviai atrodančią Lietuvą, kurios visuomenė apklausose ES vertina palankiausiai Europoje. Kurdamas savo forpostą Baltijos šalyse Sorošas 2017 metais paskelbė į atkuriamo Atviros Lietuvos fondo veiklą investuojantis 700 000 eurų.

Atsižvelgiant į ES krizę, naujieji ALF tikslai: atspari visuomenė, permąstoma Europa ir viešosios politikos analizė. Pastarajai sukurtas Simo Čelutkos vadovaujamas Vilniaus viešosios politikos institutas, po jo veikla galima pakišti iš esmės bet kokias temas. Įdomiau su pirmais dviem tikslais. Ką reiškia permąstyti Europą ir kam atspari turi būti visuomenė? Europos permąstymui 2017 m. surengtos 8 diskusijos, kurios rengėjams kainavo 54 tūkstančius eurų, kitąmet jau tik 4 diskusijos (51 tūkstantis eurų). Fondas teigia, kad siekia pozityviai įtakoti kintančią Europos idėją, europiečio sampratą ir ES būklę, tačiau tos „pozityvios įtakos“ turinio neatskleidžia. Diskusijų prelegentų pavardės ir pasisakymai jose leidžia suprasti, kad „pozityvi įtaka kintančiai Europos idėjai“ – pritarimas gilesnei integracijai ir ES Konstitucijos sutarties nuostatai, kad Europa prasideda Naujaisiais amžiais, o Roma, Atėnai ir Jeruzalė, žodžiu, Europos civilizacijos pagrindai nėra jos pagrindas. Tai nestebina – nauja Europa turi būti kuriama atvirumo Kitam ir įvairovės pagrindu.

Sudėtingiau suprasti „atsparumą“. Vos atkūręs veiklą 2017 metais fondas paskelbia rašinių konkursą tema „Kaip priešintis baimės politikai XXI amžiuje?“ Taigi atsparumas reikalingas baimės politikai, o baimės kurstytojai – kaip galima suprasti iš konkurso aprašymo – vis tie patys nuvalkioti baubai fundamentalizmas, radikalizmas ir ekstremizmas. Maža paslaptis, kad tiek Sorošas, tiek fondo tarybos nariai ar šalininkai šiais vardais nuosekliai įvardija bet kokias nacionalizmo apraiškas nuo Lenkijos ir Vengrijos valdančiųjų, iki antiglobalistinių nuotaikų iškilimo Vakarų Europoje ir D. Trumpo JAV. Atsivertę 2017 metų veiklos ataskaitą matome, kad jaunimui organizuota vasaros stovykla iškalbingu pavadinimu „Skaityti Kitą“. Pasireikšta keturiose iniciatyvose: po kartą pasirašyta prieš gyvybės apsaugą ir Šeimos stiprinimo įstatymą, du kartus – už Stambulo konvencijos ratifikavimą. Nėra ką ir sakyti, kad tų metų fondo rengtose diskusijose – nė vieno konservatyvaus pašnekovo, visi „savi“. Galima apibendrinti, jog atsikūrusio fondo pagrindinis tikslas – didinti visuomenės atsparumą nacionalizmo apraiškoms, „baimės politikai“, priešintis prigimtinę šeimą ginantiems įstatymams, propaguoti multikultūralizmą.

Medijos ir Atviros Lietuvos fondas

Dažnai Sorošo ir ALF įtaka šalies žiniasklaidai, ypač asmeniškai įtakingiausiems šalies žurnalistams. Kai kurios žiniasklaidos Lietuvoje turi tiesioginių ryšių su ALF ir tai atvirai deklaruoja. Vienas iš tokių medijų yra Laisvės TV, kuris savo reportažų pabaigoje pateikia ALF kaip savo rėmėją. Vienas įtakingiausių šalyje autorių Edwardas Lucasas irgi yra ALF narys. Naujienų puslapio alfa.lt ir „IQ“ žurnalo vyriausiasis redaktorius Ovidijus Lukošius tuo pačiu yra ir atviros visuomenės forumo vadovas.

Tačiau šios sąsajos niekis palyginus su faktu, jog būtent Atviros Lietuvos fondas buvo Lietuvos žurnalistikos centro steigėjas. 1995 metais įsteigtas centras, kuriame dėsto įtakingiausi šiandienos Lietuvos žurnalistai, rengia ir sertifikuoja naujus šalies žurnalistus (alternatyva universitetui). Atviros Lietuvos fondas ir dabar yra šio centro dalininkas. Viena iš trijų valdybos narių – LRT šališka žurnalistika garsėjanti Indrė Makaraitytė. Tarp buvusių vadovų – šiandien ALF gausiai remiamo Andriaus Tapino tėvas Laimonas Tapinas. Glaudūs „žiniasklaidos elito“ tarpusavio ryšiai yra seniai aptarinėjama tema. Įdomesnis faktas, jog žurnalistų rengimu Lietuvoje šiandien užsiima Sorošo įsteigta ir iki šiol jo fondo valdoma organizacija.

Sorošo pėdsakų Lietuvoje gerokai daugiau, tačiau akivaizdi įtaka akademinei bendruomenei ir žiniasklaidai yra dvi didžiausią nerimą keliančios sritys. Valstybės demokratinis valdymas reikalauja, kad piliečiai nebūtų veikiami sistemingos išorės įtakos, lobizmo grupių. Lietuvoje tarsi visi supranta, kad žalinga ir neleistina yra Rusijos bandoma daryti įtaka Lietuvos visuomenės nuostatoms. Tačiau Sorošas į visuomenių, įskaitant Lietuvos, perauklėjimą savo norima linkme investuoja ne mažiau. Tiesą sakant, jis investuoja kone daugiausiai pasaulyje.

Ar Lietuvai priimtina ši įtaka? Ar ji nėra tiesiogiai prieštaraujanti Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui? Kokiu mastu Lietuvos valstybę per tikslines mokslo ir žiniasklaidos grupes faktiškai valdo Sorošas? Save gerbianti valstybė iškeltų šiuos klausimus.

Justas Stankevičius

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Kategorijos
LIETUVOS ISTORIJA

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

Temos pradžią žr.:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Ar „tautinio atgimimo švyturiai“ buvo geri katalikai?

Masonų ložės ir Lietuvoje jungė, atrodytų, įvairiausių pakraipų politines jėgas. 1899 m. T. Vrublevskis ir jo bendraminčiai įsteigė Neošubravcų ložę, besirėmusią dar XIX a. pradžios Lietuvos šubravcų organizacijos masoniškomis tradicijomis. Vargu, ar atsitiktinumas buvo ši faktų virtinė jau sekančiais metais: 1900 m. Paryžiuje, vykstant pasaulinei parodai, posėdžiavo ne tik Tarptautinis socialistų kongresas, Pasaulinis taikos kongresas, bet ir Prancūzijos Didieji Rytai – masonų aukšto lygio struktūra – buvo sušaukę įvairių šalių masoniškų organizacijų pasitarimą, kuriame buvo siekiama užmegzti glaudesnius tarpusavio ryšius. Vienas iš darbotvarkės klausimų buvo apie konfesines mažumas. Jis buvo ypač aktualus Rusijos imperijos tautoms, taip pat ir Lietuvai[1]. Nors atrodytų, kad tai buvo geras tikslas – juk buvo ginama ir katalikų tikėjimo laisvė Rusijos imperijos teritorijoje, tačiau ją gindami masonai anaiptol nesiekė katalikų tikėjimo įtvirtinimo, o klaidingos visų religijų laisvės.

Anot A. Lednickio, Neošubravcų ložei galima priskirti vadovaujantį vaidmenį Vilniaus politiniame gyvenime[2]. Ne veltui Mykolas Riomeris, pats buvęs masonu, neošubravcus vadina „patentuota miesto tėvų filisterija“[3]. Tarp neošubravcų būta įvairių pakraipų veikėjų, nuo lenkų dešiniųjų nacionalistų (endekų), kurių partija garsiai skelbė savo katalikiškumą, iki vadinamųjų krajovcų – liberalių politikų, siekusių viena ar kita forma atkurti LDK – tokių kaip T. Vrublevskis, laikęs save istorinės Lietuvos sūnumi.

Bet kuo čia dėti lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjai? Kažin, ar sutapimas buvo tai, kad T. Vrublevskis vadovavo ir kairiosios pakraipos įvairių tautybių veikėjų susirinkimams, kuriuose dalyvavo tiek neošubravcų atstovas J. Klotas, tiek ir nemažai masonų ložės „Litwa“ (nuo 1908 m.) narių. Šiai ložei priklausė daug lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjų: M. Biržiška, A. Janulaitis, S. Matulaitis, A. Bulota, Lukauskis, Valiukas, Bielskis, Venclauskis, M. Šleževičius, D. Malinauskas, V. Čepinskis ir kt.

Kaip tų veikėjų principai reiškėsi visuomenėje? V. Čepinskis su kitais socialdemokratais savo konferencijoje 1905 m. revoliucijos Rusijoje metu priėmė nutarimą, kuriame sakoma, kad „visuotina“ revoliucija, prasidėjusi Rusijoje ir kylanti Vakarų Europoje, turės „iš pamatų išgriauti senąją politikinę, ūkio ir visuomenės tvarką, pašalinti iš gyvenimo turtingųjų luomų viešpatavimą“. Vadovaujantį vaidmenį joje turėsiąs atlikti Vakarų Europos proletariatas. A. Janulaitis ir S. Matulaitis skleidė etinio reliatyvizmo idėjas – kad nėra amžinų ir visiems privalomų Dievo nustatytų moralės normų[4] ir t. t.

Šalia šių lietuvių veikėjų ložėje posėdžiavo kitą būsimos Lietuvos viziją turėję „lenkakalbės kultūros lietuviai“, pavyzdžiui, M. Riomeris, vėliau tapęs „lietuviakalbiu lietuviu“, tarpukaryje gyvenusiu „Kauno Lietuvoje“, nors jis niekada neišsižadėjo bajoriškumo, jausmingų simpatijų LDK atkūrimui ir lenkų kalbai.

Jis, pasaulinio lygio teisininkas, išmokslinęs ištisą virtinę teisininkų, išplatino Lietuvoje masonišką požiūrį į istoriją, valstybę ir teisę. Jo valstybės teisės vadovėlyje skaitome: „Didžioji prancūzų revoliucija… kaip tik ir buvo likimo pašaukta likviduoti pasenusių ir parazitiškais virtusių viduramžių visuomenės padarinių būklę“[5], ir panašius teiginius. Žinoma, kai kurios Prancūzijos institucijos XVIII a. buvo arba pernelyg sustabarėję arba iškrypę, bet daugiausiai dėl ateistų „apšviestojo“ absoliutizmo, iškraipiusio sveiką organišką viduramžių monarchiją, kurioje joks karalius dar nedrįso sakyti: „Valstybė – tai aš“ (kaip Liudvikas XIV „apšvietos“ amžiuje) ir jautėsi pavaldus Dievui bei turintis vadovautis Jo Bažnyčios skelbiamais politiniais principais.

Masonų ložėje „Litwa“ buvo ir garsusis socialistas M. Pilsudskis, nemėgstamas nacionalistinio lietuvių sparno, bet mylimas LDK atkūrimo šalininkų vos ne kaip „paskutinis LDK etmonas“, bandęs atkurti Kunigaikštystę kuria nors forma. Vis dėlto, nors instinktyviai išsaugojęs prisirišimą prie daugelio tradicinės visuomenės principų, kad ir turėjęs meilę Aušros Vartų Dievo Motinai, matytas prie Jos paveikslo klūpantis ir miręs su paskutiniais sakramentais[6], visuomeninėje srityje jis buvo toli gražu ne katalikiškos orientacijos politikas.

Tačiau „LDK krypties“ politikų pažiūrų analizė iš katalikiškos perspektyvos reikalauja atskiros studijos. Čia galima tiktai konstatuoti faktą, kad į masonų ložes buvo stengiamasi įtraukti tiek lietuviško, tiek lenkiško nacionalizmų, tiek LDK paveldo šalininkus, tiek „dešiniuosius“, tiek „kairiuosius“ ir net bandoma infiltruoti gana katalikiškas organizacijas (pavyzdžiui, endekus). Tai tipiška masonų taktika.

Masonai, infiltruodami įvairias jėgas, stengėsi daryti įtaką krašto politikai. 1905 m. vadinamajame Vilniaus autonomistų ratelyje, siekusiame suderinti bene visų minėtų pakraipų poziciją Lietuvos ateities klausimu ir jų pastangas siekiant didesnio Lietuvos savarankiškumo Rusijos imperijoje, lemiamą vaidmenį vaidino T. Vrublevskis ir jo vadovaujamų masonų ložių atstovai J. Klotas, L. Krzywickis ir kiti, visuomenėje žinomi kaip liberalieji „krajovcai“. Su jais prie politinių diskusijų stalo tada susėdo su Lietuvių socialdemokratų partija bei Tautinių lietuvių demokratų partija susiję veikėjai F. Bortkevičienė, J. Vileišis (beje, nuo 1898 m. dirbęs pas T. Vrublevskį padėjėju[7]), P. Višinskis, iš dalies, netiesiogiai, A. Smetona – tie, nuo kurių išties labai priklausė būsimos Lietuvos pavidalas[8]. Nors vėliau trumpam susiėję 1905 m., krajovcai ir lietuvių tautinė srovė, atrodytų, nuėjo savais keliais, gali būti, kad ateities politinis vyksmas buvo tam tikru laipsniu planuojamas labiau konfidencialiuose masonų vedamo „autonomistų ratelio“ susitikimuose, kurių eiga neskelbta plačiajai visuomenei.

Įdomu, kad minėti masonų ložių nariai vėliau užėmė esminius visuomenės ir valstybės postus. M. Šleževičius 3 kartus tapo ministru pirmininku, 4 kartus – seimo nariu ir t. t., M. Biržiška ir vėliau V. Čepinskis – Lietuvos Respublikos švietimo ministrais M. Šleževičiaus kabinetuose, D. Malinauskas – nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Čekoslovakijoje, vėliau – Estijoje, J. Vileišis – vidaus reikalų, vėliau – finansų ministru M. Šleževičiaus kabinetuose. Tai jam nesutrukdė „dešiniojo“ Smetonos režimo metais būti ilgamečiu Valstybės tarybos nariu. Šį sąrašą galima ir tęsti.

4.3. Kaip vertinti A. Smetoną?

Bene labiausiai vėliau, tarpukaryje, Lietuvos valstybės pobūdį lėmusi asmenybė buvo A. Smetona. Kol kas sunku vienareikšmiškai teigti, ar A. Smetona buvo masonas. Nors pats A. Smetona ir jo vadovaujami tautininkai rinkosi „vidurio kelią“ tarp „klerikalų“ ir liberalų, tačiau jis neišvengiamai krypo į „antiklerikalizmą“.

Įdomu, kad A. Smetona 1907 m. buvo pakviestas į katalikišku laikraščiu norėtą padaryti „Vilniaus žinių“ redakciją su konfidencialia instrukcija kontroliuoti redaktoriaus J. Tumo-Vaižganto veiklą ir „neprileisti klerikalizmo“[9]. Jo „neprileido“ ir pats J. Tumas – jis net neįrašė į laikraščio programinį straipsnį vyskupo reikalauto pasižadėjimo vesti laikraštį „sulig Leono XIII enciklikomis“[10]. Redakcijoje J. Tumas suartėjo su Smetona, bet nutolo nuo krikščionių demokratų, tapdamas vienu iš liberaliosios katalikybės, vis tolstančios nuo Bažnyčios mokymo, pradininkų Lietuvoje. Šiai krypčiai priklauso ir dabartinės krikdemų partijos, kurioms visai netrukdo protestantai jų gretose ir nekatalikiški liberalūs principai programose.

Nors Smetonos režimas tarpukario Lietuvoje, palyginus ją su liberalizmo, socializmo, fašizmo, nacizmo ir kitokių „izmų“ niokojama Europa, buvo neabejotinai labai švelni ir palyginti nuosaiki diktatūros forma, dalinai net palanki katalikybei, daug geresnė už liberaliosios „demokratijos“ diktatūrą, vis dėlto tautininkų stovykla neišvengė tautos ir valstybės suabsoliutinimo, jos iškėlimo virš, o kartais ir prieš Katalikų Bažnyčią. Tautininkai stengėsi bet kokiomis priemonėmis išstumti iš valdžios tada dar palyginti tradicinius katalikus – krikdemus, o iš visuomenės gyvenimo – katalikų organizacijas. 1933 m. tautininkų suvažiavime A. Smetonai pasakius programinę kalbą, vienas tautininkų veikėjas B. Raila tarė: „1933 m. gruodžio 15 diena suteikė naują formą ir būdą naujajai Lietuvos santvarkai… Tenka visu platumu realizuoti ir konkretizuoti mintį, kad viskas valstybei, nieko viršum valstybės, nieko šalia jos ir nieko prieš ją“[11]. Tai dar viduramžių fraticelli klaidų aidai. Fraticelli – broliukai, nuo pranciškonų atskilusi sekta, skelbė ereziją, suabsoliutinusią valstybės galią, iškėlusią ją virš Dievo ir Jo Bažnyčios įstatymų. Iš šios erezijos išaugo t. Hobeso doktrina apie viską ryjančią „valstybę-leviataną“, absoliutinė monarchija, vėliau – fašistinė ir liberalistinė diktatūra, primetanti visuomenei antikrikščioniškus įstatymus. Buvo paneigta Dievo duota Bažnyčiai teisė diktuoti valstybei pagrindinius principus, kurių pastaroji privalo laikytis.

Kad ir švelniau nei kitur, ši klaida reiškėsi ir tarpukario Lietuvoje. 1930 m. buvo uždaryta ateitininkų organizacija. Vatikanas protestavo. Problema buvo išspręsta… išsiunčiant Vatikano atstovą iš Lietuvos. Spaudos atstovų paklaustas, ar moksleivių ateitininkų organizacijų uždraudimas nesikerta su konkordatu ir ar dėl to nenumatoma kokių komplikacijų, užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius tiesmukai atsakė: „Apaštališkasis Sostas neturi kariuomenės, ir čia negalima kalbėti apie istorinę komplikaciją. Tai yra tik moralinė jėga, turinti reikšmės tik viduje“[12]. Tai būdinga naujųjų laikų nuostata – Bažnyčios mokymas esą saisto ne valstybes ir visuomenę, o tik atskirų individų sąžines, ir tai – tik tų, kurie to nori. Tai laicizmo klaida, pasmerkta tradicinio Bažnyčios mokymo. Tikėti ar netikėti – grynai asmeninio sentimento reikalas, nes tikėjimas esą kyla ne iš Dievo apreiškimo, o iš žmogaus „Dievo ieškojimo“ – tai jau kita, modernizmo klaida, viešpataujanti šių laikų protuose.

Šarūnas Pusčius

[1] Staliūnas D., Arkivyskupo Ropo veiklos pėdsakais (1903–1907) // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7. Vilnius, 1994, p. 162.

[2] Lednicki A., Tadeusz Wróblewski, cit. iš: ten pat p. 164.

[3] Römer M., Dziennik. Rok 1916, t. 19.

[4] Žemaitis V., Pasaulietinė etika…, p. 69–70.

[5] Römeris M., Valstybė. Vilnius, 1995, p. 31.

[6] Meysztowicz W., Pašnekesiai apie laikus ir žmones. Vilnius, 2004, p. 200.

[7] Staliūnas D., Arkivyskupo Ropo veiklos pėdsakais (1903–1907) // Lietuvių atgimimo istorijos studijos. T. 7. Vilnius, 1994, p 162.

[8] Aleksandravičius E., XIX amžiaus profiliai. Vilnius, 1993, p. 147.

[9] Tumas J., Kaip aš… // „Krivulė“, 1924, Nr. 4, p. 14. Cit iš: Laukaitytė R., Legalios katalikiškos spaudos pradžia Lietuvoje // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7, Vilnius, 1994, p. 162.

[10] Laukaitytė R. Legalios katalikiškos spaudos pradžia Lietuvoje // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7, Vilnius, 1994, p. 162.

[11] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje…, p. 350.

[12] Girnius J., Pranas Dovydaitis. Chicago, 1975, p. 413. Cit. iš: Eidintas A., Antanas Smetona. Vilnius 1990. p. 115-116.

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Kategorijos
NUOMONĖS

Vytautas Radžvilas: „Vyksta atviras Europos nukrikščioninimas“

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Vytautas Radžvilas: „Vyksta atviras Europos nukrikščioninimas“

Gegužės 11-13 dienomis Šiauliuose prof. Stasio Šalkauskio garbei surengtoje Išminties šventėje vyko prof. Vytauto Radžvilo ir dr. Vytauto Ališausko debatai „Europos Sąjunga – krikščionybės išlikimui palankus ar žalingas projektas?“. Valandos trukmės renginyje pateikta gausybė įžvalgų ir argumentų, leidžiančių geriau suprasti Europoje vykstančius procesus ir jų santykį su krikščionybe. Kviečiame skaityti V. Radžvilo pasisakymą. Visą debatų vaizdo įrašą rasite čia.

Šio disputo tema man kaip tik labai patiko, nes ji suformuluota principo lygmeniu. Kitaip tariant, būna akimirkų, kai klausimą reikia kelti aiškiai, konkrečiai ir netgi kategoriškai tam, kad problema nebūtų paslėpta ar neištirptų aptakiuose svarstymuose. Manau, kad šis klausimas pribrendęs ir į jį atsakyti tam tikra prasme yra nepatogu, nes kartais jautiesi lyg besiveržiąs pro plačiai atidarytas duris. Juk dabartinėje Europoje iš esmės apstu to, ką galima pavadinti visiškai atviromis, netgi brutaliomis, krikščionybės stūmimo iš viešosios erdvės apraiškomis.

Todėl šiuo atveju itin svarbu tiksliai dėlioti istorinius ir teorinius akcentus. Pirmas dalykas tas, kad mes, kaip krikščionys, bent tie, kurie save tokiais laiko, suprantame, kad Bažnyčios gyvybingumą lemia visai kiti veiksniai ir jokiomis sąlygomis Bažnyčia nežlugs ir neišnyks. Bet tai nėra tas pats, kas ignoruoti problemą, kokiomis konkrečiomis politinėmis ir istorinėmis sąlygomis egzistuoja Bažnyčia. Vienas dalykas – buvo epocha, kai Romoje ji buvo negailestingai persekiojama. Visai kas kita, nors santykiai tarp Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios ir tuomet buvo savaip problemiški, yra viduramžiai. Dar kita situacija yra naujaisiais laikais. Todėl tai jokiu būdu nėra antraeilis dalykas. Priešingai, manau, kad čia turi būti klausimo ašis.

Kalbant apie Bažnyčios santykį su politika, reikalo esmė yra ta, kad jokia politika arba politinė santvarka negali būti vertybiškai neutrali. Jau nuo graikų politinės teorijos laikų – tą patį kartojo ir krikščioniška politinė teorija – aukščiausias politinės bendruomenės tikslas yra sukurti palankias sąlygas susiformuoti tam tikram moraliniam ir intelektualiniam žmogaus tipui. Vadinasi, valstybė gali siekti, kad jos remiamas, arba skatinamas, arba ugdomas, žmogaus tipas remtųsi vienomis ar kitomis vertybėmis. Todėl klausimas, kokios yra tos vertybės, yra esminis.

Krikščionybė, be jokios abejonės, niekada nebuvo galutinai susipynusi su valstybe. Mes puikiai žinome dar šv. Augustino suformuluotą dvasinės ir pasaulietinės valdžių atskyrimo doktriną, kuri vėliau vadinta dviejų kalavijų doktrina. Krikščionybė nuo islamo skiriasi tuo, kad iš jos tiesiogiai nėra kildinamas koks nors konkretus teisinis kodeksas, kaip sharia teisė ir krikščionybė nenurodinėja kokia konkreti politinė santvarka turi būti.

Bet tai nereiškia, kad krikščionybė politinių santvarkų nevertina savo etiniais masteliais. Tomas Akvinietis labai aiškiai skyrė teisingas ir iškreiptas santvarkas. Taip, įtampa tarp Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios tokiu atveju yra neišvengiama. Bet tai leidžia teigti, kad nepanaikinama sąsaja tarp jų lemia, jog galimos politinės santvarkos, kurios ne tik nepalankios krikščionybės egzistavimui, bet, kalbant griežtai, slopina krikščioniškąjį žmogaus tipą.

Jeigu kalbame apie Europos Sąjungą ar Europos plėtrą apskritai, reikia pasakyti, kad viduramžių žmonės save laikė Vakarų krikščionija. Išskyrus saujelę intelektualų, viduramžių prancūzai, anglai ar vokiečiai net neįtarė, kad jie yra kažkokie tai europiečiai. Europa išsirutuliojo iš Vakarų krikščionybės nuo renesanso laikų. Paskutinį kartą Europos valstybės save įsivardijo kaip krikščioniška valstybių bendrija 1713 m. Utrechto sutartyje.

Kitaip tariant, pati Europos idėja ir samprata yra iš esmės yra vis gilėjančio atsiribojimo nuo krikščioniškų – o tiksliau katalikiškų – principų rezultatas.

Tikra tiesa, kad katalikų mąstytojai ir popiežiai labai daug darė, kad būtų atkurta Europos vienybė. Ją simboliškai iki 1806 m. reprezentavo Šventoji Romos imperija, kurią panaikino Napoleonas. Tą vaidmenį iki 1814 m. bandė perimti Habsburgų imperija.

Bet juk reikalo esmė yra ta, kad, nors 1950 metais Europos bendriją formaliai įsteigė dideji krikščionys demokratai – R. Schumanas, A. De Gasperi ir K. Adenaueris – faktas yra tas, kad nuo maždaug 1955 metų Europos integracijos projektą į savo rankas perėmė tie, kurie šiandien vadinami kairiosiomis jėgomis.

Kairiųjų jėga, kurie iš tikrųjų yra atvirai antikrikščioniški, tame ir slypi. Juk šiuolaikinis Europai vadovaujantis elitas savo giliausiais įsitikinimais yra antikrikščioniškas. Simboliška: kai A. Merkel buvo Italijoje, buvo aplankytas ne A. De Gasperi kapas, bet A. Spinelli kapas – Italijos komunisto, kuris parašė Ventotene Manifestą.

Visiškai nesistebiu, kad šiuolaikinėje Europoje atkakliai ir metodiškai iš visų viešojo gyvenimo sričių išstūminėjama krikščionybė. Ką reiškia vien tai, kad Vokietijoje Žemės ūkio ministro potvarkis vėl kabinti kryžius klasėse šiandien jau tampa milžinišku iššūkiu?

Šiandien Europos Sąjungos integracija yra vienas iš trijų XX a. globalistinių projektų. Čia reikia griežtai skirti globalizaciją, kaip tam tikrą civilizacinį reiškinį, nuo globalizmo, kaip politinio projekto. Pirmasis globalistinis projektas buvo Sovietų Sąjungos pasaulinės komunistinės imperijos idėja. Antrasis globalistinis projektas – JAV globalios demokratijos idėja. Trečiasis projektas – Europos Sąjungos integracija, arba begalinė europeizacijos revoliucija. Su pirmaisias dvejais projektais trečiajį sieja tai, kad visų šių projektų tikslas yra sukurti naujo tipo žmogų. Sovietų komunistams tai turėjo būti naujasis komunistinis žmogus. Antrojo projekto žmogus, kaip pasakė Fukuyama, turėjo būti demokratas. Europos Sąjunga sako, kad tai bus naujasis europietis.

Kitaip sakant, vyksta antropologinis socialinės inžinerijos eksperimentas, kuris bando kurti naują žmogų. Tas žmogus tikrai turi būti antžmogis tuo atžvilgiu, kad jis išeina už mums dabar pažįstamų žmogaus ribų. Kitaip tariant, krikščioniška – o konkrečiau katalikiška – žmogaus samprata yra visiškai atvirai ir nuosekliai paneigiama.

Tai, kad Europos Sąjungoje nėra atvirų represijų kaip Sovietų Sąjungoje, dar nieko neįrodo. Jei būdamas valstybės tarnautoju ar apskritai viešoje erdvėje nebegali pasikabinti net kryželio, ką tai reiškia? Be abejonės, bandoma vykdyti tam tikrą dialogą tarp Europos Sąjungos viršūnių ir Bažnyčios. Bet manau, kad Bažnyčia, ypač jos vadovybė, artėja prie kritinio momento, kai turės apsispręsti, ar ji vis dėlto įvardins, kas iš tiesų vyksta Europos Sąjungoje – kad vyksta Europos nukrikščioninimas – ar bus vykdoma aptakaus šnekėjimo kompromisinė politika. Lietuvai, be abejo, tai ne mažiau aktualu.

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Kategorijos
Lithuania Catholica TV

TFP už Lietuvos Nepriklausomybę (II)

Kategorijos
Lithuania Catholica TV

TFP už Lietuvos Nepriklausomybę (I)

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Šv. Jono Bosko sapnas apie dvi kolonas jūroje

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Šv. Jono Bosko sapnas apie dvi kolonas jūroje

1862 gegužės 14 d. Don Boskas turėjo džiaugsmo priimti ką tik įsteigto Saleziečių ordino dvidešimt dviejų narių pirmuosius vienuolinius įžadus.1862 gegužės 14 d. Don Boskas turėjo džiaugsmo priimti ką tik įsteigto Saleziečių ordino dvidešimt dviejų narių pirmuosius vienuolinius įžadus.

1862 gegužės 14 d. Don Boskas turėjo džiaugsmo priimti ką tik įsteigto Saleziečių ordino dvidešimt dviejų narių pirmuosius vienuolinius įžadus.1862 gegužės 14 d. Don Boskas turėjo džiaugsmo priimti ką tik įsteigto Saleziečių ordino dvidešimt dviejų narių pirmuosius vienuolinius įžadus.Tada be kita ko jis pasakė naujai davusiems įžadus, kad jis turi tikrų įrodymų, jog Saleziečių ordinas Dievo valia klestės. Kalbėdamas jiems, jis atrodė labai patenkintas.Po kelių dienų, gegužės 30 d., jis papasakojo tokį sapną. Jis susijęs su Bažnyčios mūšiais prieš daugelį priešų, popiežiaus kentėjimais ir galutiniu triumfu per pamaldumą šventajai Eucharistijai bei Marijai, Krikščionių Pagalbai.

Aš noriu papasakoti jums sapną. Tiesa, kad sapnuodamas žmogus nemąsto. Kaip bebūtų, aš, kuris netgi papasakočiau jums savo nuodėmes, jeigu nebijočiau, kad jos privers jus visus išsilakstyti, o šį namą – sugriūti, pasakoju jums tai jūsų dvasinei naudai. Aš sapnavau šį sapną prieš kelias dienas.

Sapnas

Įsivaizduokite, kad kartu su manimi esate ant jūros kranto ar, tiksliau, ant vandens apsuptos uolos ir kad nematote jokio kito žemės lopinėlio, išskyrus tą, kuris yra po jūsų kojomis. Visame šitame beribiame vandens plote jūs matote nesuskaičiuojamą laivyną laivų, besikaunančių mūšyje. Laivų priešakiai yra aštrių į ietis panašių smaigalių formos ir jie perveria bei visiškai sugriauna visa, į ką atsitrenkia. Tie laivai yra ginkluoti patrankomis, daugybe šautuvų, padegamosiomis medžiagomis, kitais visų rūšių ginklais, o taip pat ir knygomis, ir jie puola laivą, daug didesnį bei aukštesnį nei jie patys, bando perdurti jį savo smaigaliais, padegti jį ar kokiu nors būdu padaryti jam kiek įmanoma daugiau žalos.

Bažnyčios laivas

Šio didingo viskuo aprūpinto laivo palydą sudaro daug mažesnių laivų, kurie gauna iš jo įsakymus gintis nuo puolančio laivyno.

Dvi kolonos

Vidury begalinių jūros platybių stūkso dvi didelio aukščio galingos kolonos netoli viena kitos. Vienos viršūnėje – Nekaltosios Mergelės statula. Po jos pėdomis kabo didelė lenta su šiuo įrašu: Auxilium Christianorum – „Krikščionių Pagalba“. Ant kitos, kuri yra daug aukštesnė ir didesnė, baltuoja ostija, didelio dydžio, proporcinga kolonai, o po ja – kitas užrašas su žodžiais: Salus Credentium – „Tikinčiųjų Išganymas“.

Šventasis Tėvas

Didžiojo laivo vyriausiasis vadas yra Aukščiausiasis Pontifikas. Jis, matydamas priešų pyktį ir blogybes, kurį patiria jo tikintieji, nutaria sušaukti aplink save mažesnių laivų kapitonus, kad surengtų pasitarimą ir nuspręstų, ką reikia daryti.

Konklavoje

Visi kapitonai sueina į didįjį laivą ir susirenka aplink popiežių. Vyksta jų pasitarimas, tačiau tuo tarpu vėjas ir bangos perauga į audrą, ir jie siunčiami atgal valdyti savųjų laivų.Stoja trumpa ramybės valandėlė. Antrą kartą popiežius suburia kapitonus aplink save, o tuo tarpu flagmanas – didysis laivas – toliau plaukia savo kursu. Bet baisingoji audra sugrįžta. Popiežius stovi prie laivo vairo ir visos jo jėgos sutelktos vairuoti laivą link tų dviejų kolonų, nuo kurių viršūnių iš visų pusių kabo gausūs inkarai ir dideli kabliai, pritvirtinti grandinėmis.

Mūšis

Visi priešo laivai juda jo atakuoti ir bando bet kuria kaina sustabdyti jį ir nuskandinti: kai kurie raštais ir knygomis arba degiomis medžiagomis, kurių jos pripildytos; kiti – šautuvais, kitais šaunamaisiais ginklais bei taranais. Mūšis įsiliepsnoja vis negailestingiau. Priešų laivų smaigaliai žiauriai smaigo, bet jų pastangos ir smūgiai nepasiekia tikslo. Jie veltui stengiasi ir iššvaisto visas savo jėgas ir amuniciją. Didysis laivas saugiai ir lygiai plaukia savo keliu. Kartais atsitinka, kad po smarkaus smūgio jo šonuose atsiveria didelės gilios angos, bet vos tik spėjama padaryti žalą, tuojau švelnus vėjelis papučia nuo dviejų kolonų, ir skylės užsiveria, o lūžiai iškart užlyginami.

Priešo sumušimas

Tuo tarpu užpuolikų patrankos susprogsta, šautuvai bei kiti ginklai ir laivų smaigaliai sulūžta; daugelis laivų išblaškomi ir nuskęsta jūroje. Tada įsiutę priešai veržiasi kovoti akis į akį, kumščiais, smūgiais, piktžodžiavimais ir keiksmais.Galop popiežius krenta sunkiai sužeistas. Bematant esantys su juo bėga jam padėti ir pakelia jį. Kai popiežius gauna antrą smūgį, jis vėl krenta ir miršta. Iš priešų eilių suskamba pergalės ir džiaugsmo šūksniai, neapsakomos patyčios kyla iš jų laivų.

Naujasis popiežius

Bet vos tik pontifikas numiršta, kitas popiežius stoja jo vieton. Laivų vadai, suėję draugėn, išsirinko popiežių taip greitai, kad naujienos apie popiežiaus mirtį susimaišo su naujienomis apie jo įpėdinio išrinkimą. Priešai ima prarasti drąsą.

Poilsio prieglobstis

Naujasis popiežius, sutriuškindamas priešus ir nugalėdamas visas kliūtis, veda laivą tiesiai link dviejų kolonų ir sustoja pailsėti tarp jų. Jis prisišvartuoja lengva grandine, kabančia nuo pirmagalio prie inkaro, esančio ant kolonos, ant kurios stovi ostija, o kita lengva grandine, kabančia ant laivagalio, jis pritvirtina jį kitame gale prie kito inkaro, nukabusio nuo kolonos, ant kurios stovi Nekaltoji Mergelė.

Priešo sutriuškinimas

Tada įvyksta didelis sukrėtimas. Visi laivai, kurie iki tol kovojo prieš popiežiaus laivą, yra išblaškomi. Jie bėga, susiduria vienas su kitu ir dūžta į gabalus. Kai kurie skęsta ir bando nuskandinti kitus. Keli maži laivai, kurie narsiai kovojo už popiežių, skuba, kad pirmi suspėtų nuplaukti ir prisišvartuoti prie tų dviejų kolonų.Daug kitų laivų, kurie pasitraukė išsigandę mūšio, atsargiai žiūri iš tolo. Sudužusių laivų nuolaužoms išsibarsčius jūros verpetuose, jie savo ruožtu džiaugsmingai plaukia link tų dviejų kolonų, pasiekę jas, prisitvirtina prie kablių, kabančių ant jų, ir ten saugiai apsistoja kartu su pagrindiniu laivu, kuriame yra popiežius. Jūroje tvyro didi ramybė.

Don Boskas paaiškina

Šioje vietoje Don Boskas paklausė Dono Rua: „Ką jūs manote apie šią istoriją?“Don Rua atsakė: „Man atrodo, kad popiežiaus laivas reiškia Bažnyčią, kurios galva jis yra: laivai – žmonės, jūra – šis pasaulis. Tie, kurie gina didįjį laivą, yra gerieji, meile susiję su Šventuoju Sostu. Kiti yra jos priešai, kurie bando įvairiausiais ginklais ją sunaikinti. Dvi išsigelbėjimo kolonos tikriausiai yra pamaldumas Švenčiausiajai Marijai ir švenčiausiajam Eucharistijos Sakramentui“.Don Rua nekalbėjo apie popiežių, kuris krito ir mirė. Don Boskas taip pat tylėjo apie jį. Jis tiesiog pridėjo: „Jūs teisus! Bet aš turėčiau pataisyti vieną frazę. Priešo laivai yra persekiojimai. Rimčiausi išmėginimai Bažnyčiai yra netoli. Tai, kas buvo iki šiol, yra beveik niekas, palyginus su tuo, kas turi nutikti. Jos priešus vaizduoja laivai, kurie bando nuskandinti pagrindinį laivą, jei tik galėtų. Beliko tik dvi priemonės, kurios gali ją išgelbėti tokioje sumaištyje: pamaldumas Švenčiausiajai Marijai ir DAŽNA KOMUNIJA, naudojimasis visomis priemonėmis ir stengimasis iš visų jėgų praktikuoti jas bei kad jas praktikuotų visur ir kiekvienas“.

(Don Boskas daugiau nepateikė jokių paaiškinimų.)

(Biografiniai atsiminimai, t. VII, sk. XVIII, p. 169. Versta iš: Fr. J. Bacchiarello, Forty Dreams of St. John Bosco, the Apostle of Youth, TAN Books, Rockford Ill., 1996, p. 205. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius).

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU