Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Žmogaus samprata Šv. Tomo Akviniečio politinė koncepcijoje

Šv. Tomas pritaiko žmogui Aristotelio apibrėžimą „zoon politikon“, vadindamas jį „animal politicum et sociale“ arba „animal civile“ – t. y. politiniu, socialiniu, pilietiniu gyvūnu. Ši, kiek mechaniškai perkelta iš graikų filosofijos (dar aiškiai nežinojusios žmogaus nemirtingos sielos) sąvoka neturėtų būti suprasta supaprastintai. 

Šv. Tomas daugelyje vietų krikščioniškai aptaria žmogų kaip „compositum humanum“ – kūno ir sielos vieningą kompoziciją. Žmogus užima žemiausią vietą protingų būtybių hierarchijoje po Dievo ir angelų. Jis niekada tobulai nesužinotų viso, kas susiję su juo, jei jam nepadėtų aukštesnės būtybės. Žmogus tuo pačiu yra aukščiausia kūniška būtybė, valdanti ir naudojanti visas kitas būtybes kaip priemonę savo tikslams (ypač aukščiausiajam tikslui – amžinojo gyvenimo pasiekimui). Taigi visa visata sutvarkyta hierarchiniu principu, ir žmogus joje užima konkrečią vietą.

Šv. Tomas daug kartų pabrėžia politinę žmogaus prigimtį. Jis parodo, kad žmogus pavaldus trejopai tvarkai: 1) apreikštam dieviškajam įstatymui; 2) protui (ratio) ir 3) politinei valdžiai. Tam pagrįsti naudojama aristoteliška argumentacija. Jei žmogus būtų savo prigimtimi vienišas gyvūnas, jam pakaktų pirmų dviejų tvarkos rūšių. Bet kadangi jis yra politinė būtybė, pasiekti savo tikriesiems tikslams ir aukščiausioms gyvenimo ir dorybės formoms jam yra būtina dalyvauti politiniame gyvenime ir praktikuoti politines dorybes (čia turimas galvoje gyvenimas bendruomenėje). Valstybė negali būti vien žmogaus valios kūrinys, ji turi būti pagrįsta visuomenės patirtimi, ji yra istorinis produktas, aukščiausia žmonių bendrumo išraiškos forma.

Šv. Tomas, ne taip stipriai, kaip krikščioniškojo platonizmo atstovai, pabrėžia pirmosios nuodėmės padarytą žalą žmogiškoms institucijoms. Jis pasitelkia Aristotelio paaiškinimą, kad valstybė ir socialinės institucijos yra pagrįstos pačia žmogaus prigimtimi. Šv. Tomas neneigia krikščioniškos nuostatos, kad tos institucijos yra nuodėmės rezultatas ir dieviškas vaistas nuo jos. Bet nuodėmė nepažeidė pačių prigimties principų (ipsa principia naturae). Dėl to jos pasekmės susilpnina tiktai žmogaus pajėgumą pildyti prigimtinės teisės reikalavimus, bet neatima iš jo sugebėjimo pasiekti tos teisės pažinimo. Tos pasekmės nepaneigia grynai natūralių etinių vertybių egzistavimo. Būtent šių vertybių sferoje yra ir valstybės egzistavimo teisė, kylanti, anot šv. Tomo, iš žmogaus prigimties.

Aristotelis aukštino pačią valstybę kaip žmogaus prigimties realizavimą ir galutinį tikslą. Tai jokiu būdu nepriimtina krikščioniškai pasaulėžiūrai, kuri pabrėžia aukštesnių, amžinų ir galutinių vertybių (susijusių su sielos tikslu – amžinuoju gyvenimu) egzistavimą ir grynai žmogiškų priemonių nepakankamumą joms pasiekti. Prigimtinė tvarka ir teisė yra tik aukštesnės už politiką – tai Dievo amžinos tvarkos ir teisės įgyvendinimas bei pritaikymas žemiškajame gyvenime. Prigimtis turi būti patobulinta malonės. Valstybės, kaip prigimtinės tvarkos dalies, veiksmai turi būti suderinti su bendra pasaulio kryptimi į Dievą. Taip šv. Tomas suderino antikinę ir krikščionišką valstybės idėją.

Šventasis Tomas Akvinietis (1225–1274), atlikęs sintezę tarp Aristotelio filosofijos ir krikščioniškosios tradicijos, yra nusipelnęs ir politinės teorijos srityje. Jo politinė koncepcija turėjo įtakos visos katalikiškosios civilizacijos augimui.

Šarūnas Pusčius

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email
© Katalikiška Lietuva 2020