Kategorijos
Lithuania Catholica TV

Kodėl Dievo Motinos žinia Fatimoje 1917 m. – Vienintelė išeitis Lietuvai!

Ir pasauliui ir Lietuvai: VIENINTELĖ IŠEITIS iš dabartinės liberalizmo sukeltos moralinės, vertybinės ir kt. krizės, iš neomarksizmo siautėjimo: Popiežiui – paaukoti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai. Mums – garbinti Jos Širdį ir melstis Rožančių, skleisti Fatimos žinią. TAI DARYTI – VIENINTELIS LIETUVOS KELIAS Į TIKRĄ ATGIMIMĄ. TAIP įvyko PORTUGALIJOS MORALINIS-POLITINIS STEBUKLAS. Į Dievo Motinos raginimus atsiliepusi Portugalija, 1917-1928 užplūdusi piligrimų srautais Marijos apsireiškimo vietą, tiesiog „atakavusi“ dangų Rožančiaus malda – iš nuskurdusios masonų valdytos šalies tapo klestinčia, katalikiška valstybe. Be to atversti Rusiją – lietuvių tikroji misija. Vytauto Didžiojo mums duotas uždavinys.

Kategorijos
NUOMONĖS

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Lietuvoje vis dažniau iškyla diskusijos apie George`ą Sorošą ir jo kuriamą „atvirą visuomenę“, tačiau jose pritrūksta konkretumo, o pats Sorošas vaizduojamas kaip mistinis krikštatėvis pasaulio politikos užkulisiuose. Būtent todėl, kad šiame vaizdinyje daug tiesos, prasminga atskirti pelus nuo grūdų ir Sorošo įtaką Lietuvos ir pasaulio politikai pagrįsti faktais.

Atviros visuomenės fondas (AVF) yra George`o Sorošo nevyriausybinė organizacija, kurios veikla vykdoma virš 120 šalių, o deklaruojamas tikslas – demokratijos plėtra, žmogaus teisės, pilietinis švietimas. Pats fondo steigėjas G. Sorošas gimė Vengrijoje, Budapešte. AVF jis vien oficialiai jau paaukojo daugiau nei 32 milijardus dolerių.

Kokiai vizijai aukojami šie pinigai? 1998 metais Sorošas rašė: „valstybių suverenumas turi būti palenktas tarptautinei teisei ir tarptautinėms institucijoms. Reikalingi globalūs politinių sprendimų priėmėjai. Reikalinga globali visuomenė, kuri paremtų mūsų globalią ekonomiką“. Tautos turi būti permaišytos, o valstybės netekti galios, kad žmonija susilietų į vieną globalią „atvirą visuomenę“. Šiam tikslui Sorošas randa daug konkrečių priemonių.

Daug veiksnių galėjo suformuluoti jo pažiūras ir išsikeltą misiją „pastatyti naują pasaulį“. Jauno Sorošo gyvenimą turėjo stipriai paveikti išgyventas Antrasis pasaulinis karas. Jam buvo 13 m., kai vokiečiai okupavo Vengriją ir tai žinoma palietė ir pačio Sorošo šeimą. Jo tėvas, pajutęs artėjant sunkumus, nusprendė padalyti savo šeimą ir nupirko jiems suklastotus dokumentus, tikėdamasis, kad jie galės paslėpti tikrąją žydišką tapatybę ir nesant vienoje vietoje padidės išgyvenimo šansai. Taip G. Sorošas išgyveno Holokaustą apsimetęs krikščionimi.

1998 metais duotame interviu jo paklausus, ar jautė kaltę, kai turėjo padėti konfiskuoti žydų turtą savo tariamam krikštatėviui, George Sorošas atsakė „Visai ne. Gal būdamas vaikas nematai ryšio, bet tai visiškai nesudarė jokios problemos.“ Perklaustas, ar nesijautė bendradarbiaujantis su naciais, Sorošas atsakė tiesiog „ne“ ir pridūrė, kad „jei ne jis, kitas būtų jo vietoje“.

Antrasis pasaulinis karas Sorošui ir jo kartai galimai sukūrė iškreiptą nacionalizmo supratimą, nes jie matė išsigimusią nacionalizmo formą – šovinizmą, nacių atveju peraugusį į apskritai su nacionalizmu nesusijusius imperializmą, antisemitizmą ir rasizmą. Kaip pastebi V. Sinica, „nacionalizmas kaip doktrina skelbia – kiekviena to siekianti tauta turi turėti valstybę ir pati save valdyti“, kas visiškai prieštarauja tautų hierarchijai ir okupacijoms, pridurdamas, kad „sovietmečiu baisusis keiksmas buvo „buržuazinis nacionalistas“. Šis visiškai melagingas mąstymas, kad nacionalizmas yra kažkas blogo ir agresyvaus, skleidžiamas iki šiol. Nebesakoma „buržuazinis“, bet vis dar sakoma „nacionalistas“ su neva diskredituojančia potekste. To pilna visa žiniasklaida.“ Būtent šį iškreiptą požiūrį nuosekliai skleidžia G. Sorošo finansuojamos organizacijos. Nacionalizmo neigimas – atviros visuomenės vizijos esminė dalis.

Kas yra atviroji visuomenė?

Atviroji visuomenė yra miglota sąvoka. Ieškodami, kokia yra jos šalininkų pasaulio vizija, gauname abstrakčias kalbas apie demokratiją ir asmens laisvę. Nesileisime į naujai siūlomą filosofinį ginčą apie neva skirtingas atviros ir kiauros visuomenės sampratas. Svarbiau ne ką apie atvirą visuomenę mąstė Henri Bergsonas, o kaip ją supranta pats Sorošas ir jo valios vykdytojai.

Atviros Lietuvos fondas aiškina, kad „Atviros visuomenės samprata kinta. Ji – lanksti, nesuderinama su bet kokio pobūdžio fundamentalizmu. Atvirumo idėja grindžiama mintimi, kad kiekvienas paskiras veiksmas kyla iš nevisapusiško pažinimo ir kad niekas – joks žmogus ar organizacija – nesukuria ir nevaldo tiesos monopolio. Jei uždara visuomenė būtų suprantama kaip vienatinės tiesos bastionas – ar, tiksliau, lageris, – tai atvira visuomenė būtų įspūdinga konstrukcija ant įstatymų viršenybės, pagarbos mažumoms ir pažeidžiamoms grupėms, įtraukiančios ekonomikos ir dalyvavimo demokratijos pamatų. Bene svarbiausios sąlygos atviros visuomenės brandžiai raiškai – kritinis mąstymas, idėjų laisvė ir jų mainai, polilogo kultūra, laisva kūryba ir sąžininga konkurencija.“

Skaitant susidaro įspūdis, kad atvira visuomenė apibrėžiama tiesiog per kiekvienoje demokratinėje konstitucijoje ginamus principus, papildomai paminint, kad vienos tiesos nėra ir negali būti. Tačiau įsigilinus į fondo veiklą visame pasaulyje matyti, jog tikroji jo vizija gali tilpti į vieną sakinį: atvira visuomenė yra tokia, kuri atsisako tapatumo ir įsileidžia vidun bet ką, kad taptų kuo įvairesnė. Galima pridurti: net susinaikinimo kaina.

Tas, žinoma, atsispindi ir atvirosios visuomenės kūrėjų veiksmuose, kišantis į politinius procesus visame Vakarų pasaulyje. Supratus, kad Atviros visuomenės fondas ir jo padalinys Lietuvoje – ALF – siekia sukurti visuomenę be tapatumo, daugelis jos šokiruojančių veiklų tampa savaime suprantamos.

Pavyzdžiui, platinti skrajutes, kviečiančias pabėgėlius atvykti į Europą. Pats Sorošas teigė, jog „Europos tvirtovė yra nereali“, tuo sakydamas, kad Europa negali užsidaryti atvykėliams, o privalo atsiverti, lyg tai būtų fizinė ar istorinė neišvengiamybė. Vykdyti atsakingą ir sąžiningą migracijos politiką nėra prasmės. Po 2016 m. Didžiosios Britanijos referendumo iškilus ES egzistencinei krizei, ES gelbėjimo plano griebėsi Sorošas. Filantropas teigė, kad geriausia vieta pradėti gelbėti „Europą“ būtų spręsti pabėgėlių krizę ir pašalinti reglamentą, „kuris diktuoja pabėgėlių skaičių, kurį kiekviena šalis turėtų priimti“. Dar po metų jis pareiškė, kad ES šiandien savo buvimu ant žlugimo slenksčio primena Gorbačiovo valdomą Sovietų Sąjungą. Iš didėjančių skiriamų lėšų akivaizdu, kad projektas bus gelbstimas visomis išgalėmis.

Žiniasklaidoje pasirodęs nutekintas Atviros visuomenės fondo dokumentas sako, jog Europos pabėgėlių krizę reikia priimti kaip „naują normą“ ir kad pabėgėlių krizė reiškia „naujas galimybes“ Sorošo organizacijai paveikti migracijos politiką pasauliniu mastu, kas jau yra gan seniai daroma. Nigelas Farage`as apibūdino Sorošo įtaką Strasbūre ir Briuselyje kaip „tikrai nepaprastą“, minėdamas, jog „atviroji visuomenė gali pasigirti, kad praėjusiais metais surengė 42 susitikimus su Europos Komisija“. Be to, Sorošo organizacijos paskelbė 177 puslapių knygą, kurioje yra pateikta išsami informacija apie 226 patikimus „draugus“, kurie dirba Europos Parlamente. Pagal šią knygą, 226 parlamento nariai yra „patikimi“, o tai reiškia, jog mažiausiai trečdalį parlamento vietų užima G. Sorošo „patikimi sąjungininkai“. Tarp jų ir tokie įtakingi žmonės kaip federalistas Guy Verhofstadt, teigęs, jog „visi žinome, kad vienintelė išeitis iš [pabėgėlių] krizės yra naujas galių perdavimas Europos Sąjungai ir Europos institucijoms“ ir pasisakantis už jungtinę Europos kariuomenę.

Taigi Atviros visuomenės fondas iš esmės yra ideologinė interesų grupė, kuri užsiima lobizmu, iškreipia parlamento veiklą ir supratimą apie tai, kas yra Europa: daug nacionalinių valstybių su savo demokratijomis, kalbomis ir tradicijomis ar „naujųjų europiečių“ federacinė valstybė, atmetanti (kaip ES konstitucijoje) didžiausius tikrosios Europos civilizacijos pasiekimus?

Savo tekste Sorošas 2016 metais rašė, jog į Europą turi atvykti tarp 300 tūkstančių ir pusė milijono musulmonų per metus. Nors popiežius tyli, įvairūs katalikų vyskupai perspėja, kad masinė imigracija fundamentaliai kertasi su Vakarų kaip krikščioniškos civilizacijos idėja ir reiškia Europos islamizaciją. Migracija gali būti naudinga visuomenei, jei yra kontroliuojama ir atvyksta žmonės, kurie turi įgūdžių ir nori integruotis Vakaruose. Tačiau nekontroliuojama migracija yra iššūkis mūsų nacionaliniam saugumui ir tą įrodo ne vienas išpuolis, kurį surengė teroristai, papuolę į Europą apsimesdami pabėgėliais. Intensyvi migracija taip pat kelia didelių integracijos problemų, dėl migrantų gyvenimo didelėse nuo likusios visuomenės atsiskyrusiose grupėse, kurios nepriima vietinės kultūros. Visos šios problemos išsamiai ir aiškiai analizuojamos lietuviškai išleisto britų autoriaus Edo Westo knygoje „Įvairovės iliuzija“.

G. Sorošo įtaka ženkli ir JAV politikoje. 2016 m. rinkimuose kaip niekada anksčiau susikovė du radikaliai skirtingas pozicijas turintys kandidatai. Tai yra JAV politikos elito atstovė, 67-toji JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton ir amerikiečių verslininkas, milijardierius Donaldas Trumpas. Clinton kampanija per pirmus šešis mėnesius surinko 460 milijonų dolerių – visa Trumpo kampanija vertėsi su vos 15 proc. šios sumos. Vienas iš didžiausių Clinton rėmėjų buvo George`as Sorošas, paaukojęs virš 30 milijonų dolerių. Clinton ir Sorošo bendravimas yra senas ir nepaneigiamas. Pati Clinton sakė, jog Amerikai „reikia tokių žmonių kaip Geroge Sorošas“. Tuo tarpu Hillary Clinton vyras, Billas Clintonas viename įraše teigia, jog jis gerai pažįsta Sorošą ir su juo bendrauja jau 20 metų. Sorošo ir Clintonų bendradarbiavimas tapo dar akivaizdesnis, kai ,,WikiLeaks” išleido tūkstančius elektroninių laiškų iš Hillary Clinton kampanijos štabo vadovo ir Billo Clintono Baltųjų Rūmų personalo vadovo Johno Podesto pokalbių. Sorošo vardas šiuose laiškuose yra minimas beveik 60 kartų. Dar 1995 metais pats Sorošas sakė, kad „su Billu Clintonu dirbame kaip komanda“.

Be paramos politikams, atvirosios visuomenės fondas remia tokius skandalingus radikalius kairiuosius judėjimus kaip „Black lives matter“ ar „Best for Britain“ – projektą, kuris visais įmanomais būdais siekė neigti Britanijos ES narystės referendumo demokratinius rezultatus.

Politiškai žvelgiant Sorošo fondai siekia plačių visuomenės grupių. Tačiau progresui ir (visuomenės) evoliucijai vien tik įvairovės neužtenka, būtina ir atranka. Tai galioja ne tik kalbant apie genetinius algoritmus, tačiau ir apie žmonių tarpvalstybinį judėjimą. Kaip ir ne paslaptis, kadaise laikyta kontraversiška Australijos migracijos politika tampa nauju modeliu tokioms nuo masinės migracijos nukentėjusioms šalims kaip Jungtinė Karalystė. Tuo tarpu masinė imigracija neleidžia tinkama integruoti atvykstančių žmonių, nes jie sukuria savas bendruomenes. Tokiu būdu auga socialinės įtampos tarp vietinių ir atvykusių žmonių. To dėka auga terorizmo grėsmė. Nors Europos šalims vadovaujantys politikai ir neturi drąsos to įvardyti.

Atvirosios visuomenės fondų veikla Lietuvoje

Atviros Lietuvos fondas (ALF) Lietuvoje su netrumpa pertrauka veikia nuo 1990 m. 2008-siais fondas buvo sustabdęs veiklą, tačiau ją atnaujino 2017 m. Iš viso „atvirai Lietuvai kurti“ (paties ALF formuluotė) 1990-2008 ALF išleido daugiau nei 70 mln. JAV dolerių, po 4 milijonus per metus.

Ankstyvojoje veiklos stadijoje Lietuvai šis fondas yra padaręs ir gerų darbų. S. Žukas pastebėjo, jog po nepriklausomybės atgavimo „Lietuvoje keitėsi bendra kultūros politika – atsirado valstybinė knygų rėmimo tradicija. Tada pradėjome leisti socialinio ir humanitarinio pobūdžio leidinius, kuriuos paremdavo tiek valstybė, tiek Sorošo įsteigtas ir finansuotas Atviros Lietuvos fondas (ALF) rėmęs seriją „Atviros Lietuvos knyga“. Išleista ne tik šimtai knygų, tačiau ir finansuotos mokslininkų ir menininkų stažuotės, įsteigta, kaip giriasi pats fondas, 19 nevyriausybinių organizacijų.

Tačiau kuomet užsienio kapitalas investuoja į mūsų valstybės piliečių ugdymą politikos ir filosofijos srityse, atsiveria plačios galimybės formuoti jaunosios kartos pasaulėžiūrą norima linkme. Gali būti, jog užsienio kapitalas plačiai investuojantis į mūsų šalies žiniasklaidą ir visuomenės švietimą turi kilnius tikslus. Tokiu atveju būtų apsiribojama neideologiniais projektais. Tačiau lygiai taip pat gali būti, kad yra siekiama mūsų visuomenės socialinės inžinerijos. O tam reikalingi daug įvairesni projektai, kurie Lietuvoje ir buvo pasitelkti. Ypatingą pėdsaką šiuo požiūriu paliko vadinamosios pilietinės visuomenės organizacijų kūrimas ir jauniesiems mokslininkams ugdyti skirta ALF akademija. Akademiją praėję jaunieji mokslininkai šiandien visi kaip vienas yra „atvirumo“ ir „įvairovės“ idėjų šalininkai. Tuo tarpu nevyriausybines organizacijas ištiko liūdnas, nors numatomas likimas.

Pasirodo, kuriant pilietinę visuomenę (reikia suprasti, kad aktyviai į viešuosius reikalus įsitraukiančią visuomenę) nei tvaru, nei efektyvu tą daryti „iš viršaus“ – nuolatos finansuojant visuomenininkų veiklą. Kaip parodė laikas, tokia veikla gyvuoja tol, kol yra apmokama, o dėl savo pobūdžio apskritai linksta į formalų darbą nesiekiant permainų visuomenėje. Su ALF pagalba įkurtas Pilietinės visuomenės institutas Lietuvoje kasmet matuoja pilietinės galios indeksus, tačiau kasmet atranda, kad pilietiškumo Lietuvoje nedaugėja ir jis visiškai atsietas nuo pilietiškumo (kas išskirtinai akivaizdu jaunimo rezultatuose). Dar 2008 metais šią situaciją įžvalgiai išanalizavo prof. Vytautas Radžvilas, Sorošo pinigais sukurtą NVO tinklą praminęs pilietine nomenklatūra.

Kaip jau minėta, Sorošas rimtai vertina ES projekto griūties galimybes ir Vidurio Europą laiko regionu, kuriame spręsis ES likimas. Sąjunga arba turės šio regiono šalių palaikymą, arba ne. Nors Višegrado šalys palaiko ES, tačiau itin kritiškai žiūri į jos brukamas vertybes ir raidos kryptį. Todėl neatsitiktinai Sorošas pastaraisiais metais perkėlė į itin perspektyviai atrodančią Lietuvą, kurios visuomenė apklausose ES vertina palankiausiai Europoje. Kurdamas savo forpostą Baltijos šalyse Sorošas 2017 metais paskelbė į atkuriamo Atviros Lietuvos fondo veiklą investuojantis 700 000 eurų.

Atsižvelgiant į ES krizę, naujieji ALF tikslai: atspari visuomenė, permąstoma Europa ir viešosios politikos analizė. Pastarajai sukurtas Simo Čelutkos vadovaujamas Vilniaus viešosios politikos institutas, po jo veikla galima pakišti iš esmės bet kokias temas. Įdomiau su pirmais dviem tikslais. Ką reiškia permąstyti Europą ir kam atspari turi būti visuomenė? Europos permąstymui 2017 m. surengtos 8 diskusijos, kurios rengėjams kainavo 54 tūkstančius eurų, kitąmet jau tik 4 diskusijos (51 tūkstantis eurų). Fondas teigia, kad siekia pozityviai įtakoti kintančią Europos idėją, europiečio sampratą ir ES būklę, tačiau tos „pozityvios įtakos“ turinio neatskleidžia. Diskusijų prelegentų pavardės ir pasisakymai jose leidžia suprasti, kad „pozityvi įtaka kintančiai Europos idėjai“ – pritarimas gilesnei integracijai ir ES Konstitucijos sutarties nuostatai, kad Europa prasideda Naujaisiais amžiais, o Roma, Atėnai ir Jeruzalė, žodžiu, Europos civilizacijos pagrindai nėra jos pagrindas. Tai nestebina – nauja Europa turi būti kuriama atvirumo Kitam ir įvairovės pagrindu.

Sudėtingiau suprasti „atsparumą“. Vos atkūręs veiklą 2017 metais fondas paskelbia rašinių konkursą tema „Kaip priešintis baimės politikai XXI amžiuje?“ Taigi atsparumas reikalingas baimės politikai, o baimės kurstytojai – kaip galima suprasti iš konkurso aprašymo – vis tie patys nuvalkioti baubai fundamentalizmas, radikalizmas ir ekstremizmas. Maža paslaptis, kad tiek Sorošas, tiek fondo tarybos nariai ar šalininkai šiais vardais nuosekliai įvardija bet kokias nacionalizmo apraiškas nuo Lenkijos ir Vengrijos valdančiųjų, iki antiglobalistinių nuotaikų iškilimo Vakarų Europoje ir D. Trumpo JAV. Atsivertę 2017 metų veiklos ataskaitą matome, kad jaunimui organizuota vasaros stovykla iškalbingu pavadinimu „Skaityti Kitą“. Pasireikšta keturiose iniciatyvose: po kartą pasirašyta prieš gyvybės apsaugą ir Šeimos stiprinimo įstatymą, du kartus – už Stambulo konvencijos ratifikavimą. Nėra ką ir sakyti, kad tų metų fondo rengtose diskusijose – nė vieno konservatyvaus pašnekovo, visi „savi“. Galima apibendrinti, jog atsikūrusio fondo pagrindinis tikslas – didinti visuomenės atsparumą nacionalizmo apraiškoms, „baimės politikai“, priešintis prigimtinę šeimą ginantiems įstatymams, propaguoti multikultūralizmą.

Medijos ir Atviros Lietuvos fondas

Dažnai Sorošo ir ALF įtaka šalies žiniasklaidai, ypač asmeniškai įtakingiausiems šalies žurnalistams. Kai kurios žiniasklaidos Lietuvoje turi tiesioginių ryšių su ALF ir tai atvirai deklaruoja. Vienas iš tokių medijų yra Laisvės TV, kuris savo reportažų pabaigoje pateikia ALF kaip savo rėmėją. Vienas įtakingiausių šalyje autorių Edwardas Lucasas irgi yra ALF narys. Naujienų puslapio alfa.lt ir „IQ“ žurnalo vyriausiasis redaktorius Ovidijus Lukošius tuo pačiu yra ir atviros visuomenės forumo vadovas.

Tačiau šios sąsajos niekis palyginus su faktu, jog būtent Atviros Lietuvos fondas buvo Lietuvos žurnalistikos centro steigėjas. 1995 metais įsteigtas centras, kuriame dėsto įtakingiausi šiandienos Lietuvos žurnalistai, rengia ir sertifikuoja naujus šalies žurnalistus (alternatyva universitetui). Atviros Lietuvos fondas ir dabar yra šio centro dalininkas. Viena iš trijų valdybos narių – LRT šališka žurnalistika garsėjanti Indrė Makaraitytė. Tarp buvusių vadovų – šiandien ALF gausiai remiamo Andriaus Tapino tėvas Laimonas Tapinas. Glaudūs „žiniasklaidos elito“ tarpusavio ryšiai yra seniai aptarinėjama tema. Įdomesnis faktas, jog žurnalistų rengimu Lietuvoje šiandien užsiima Sorošo įsteigta ir iki šiol jo fondo valdoma organizacija.

Sorošo pėdsakų Lietuvoje gerokai daugiau, tačiau akivaizdi įtaka akademinei bendruomenei ir žiniasklaidai yra dvi didžiausią nerimą keliančios sritys. Valstybės demokratinis valdymas reikalauja, kad piliečiai nebūtų veikiami sistemingos išorės įtakos, lobizmo grupių. Lietuvoje tarsi visi supranta, kad žalinga ir neleistina yra Rusijos bandoma daryti įtaka Lietuvos visuomenės nuostatoms. Tačiau Sorošas į visuomenių, įskaitant Lietuvos, perauklėjimą savo norima linkme investuoja ne mažiau. Tiesą sakant, jis investuoja kone daugiausiai pasaulyje.

Ar Lietuvai priimtina ši įtaka? Ar ji nėra tiesiogiai prieštaraujanti Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui? Kokiu mastu Lietuvos valstybę per tikslines mokslo ir žiniasklaidos grupes faktiškai valdo Sorošas? Save gerbianti valstybė iškeltų šiuos klausimus.

Justas Stankevičius

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email
Kategorijos
LIETUVOS ISTORIJA

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

Temos pradžią žr.:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Ar „tautinio atgimimo švyturiai“ buvo geri katalikai?

Masonų ložės ir Lietuvoje jungė, atrodytų, įvairiausių pakraipų politines jėgas. 1899 m. T. Vrublevskis ir jo bendraminčiai įsteigė Neošubravcų ložę, besirėmusią dar XIX a. pradžios Lietuvos šubravcų organizacijos masoniškomis tradicijomis. Vargu, ar atsitiktinumas buvo ši faktų virtinė jau sekančiais metais: 1900 m. Paryžiuje, vykstant pasaulinei parodai, posėdžiavo ne tik Tarptautinis socialistų kongresas, Pasaulinis taikos kongresas, bet ir Prancūzijos Didieji Rytai – masonų aukšto lygio struktūra – buvo sušaukę įvairių šalių masoniškų organizacijų pasitarimą, kuriame buvo siekiama užmegzti glaudesnius tarpusavio ryšius. Vienas iš darbotvarkės klausimų buvo apie konfesines mažumas. Jis buvo ypač aktualus Rusijos imperijos tautoms, taip pat ir Lietuvai[1]. Nors atrodytų, kad tai buvo geras tikslas – juk buvo ginama ir katalikų tikėjimo laisvė Rusijos imperijos teritorijoje, tačiau ją gindami masonai anaiptol nesiekė katalikų tikėjimo įtvirtinimo, o klaidingos visų religijų laisvės.

Anot A. Lednickio, Neošubravcų ložei galima priskirti vadovaujantį vaidmenį Vilniaus politiniame gyvenime[2]. Ne veltui Mykolas Riomeris, pats buvęs masonu, neošubravcus vadina „patentuota miesto tėvų filisterija“[3]. Tarp neošubravcų būta įvairių pakraipų veikėjų, nuo lenkų dešiniųjų nacionalistų (endekų), kurių partija garsiai skelbė savo katalikiškumą, iki vadinamųjų krajovcų – liberalių politikų, siekusių viena ar kita forma atkurti LDK – tokių kaip T. Vrublevskis, laikęs save istorinės Lietuvos sūnumi.

Bet kuo čia dėti lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjai? Kažin, ar sutapimas buvo tai, kad T. Vrublevskis vadovavo ir kairiosios pakraipos įvairių tautybių veikėjų susirinkimams, kuriuose dalyvavo tiek neošubravcų atstovas J. Klotas, tiek ir nemažai masonų ložės „Litwa“ (nuo 1908 m.) narių. Šiai ložei priklausė daug lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjų: M. Biržiška, A. Janulaitis, S. Matulaitis, A. Bulota, Lukauskis, Valiukas, Bielskis, Venclauskis, M. Šleževičius, D. Malinauskas, V. Čepinskis ir kt.

Kaip tų veikėjų principai reiškėsi visuomenėje? V. Čepinskis su kitais socialdemokratais savo konferencijoje 1905 m. revoliucijos Rusijoje metu priėmė nutarimą, kuriame sakoma, kad „visuotina“ revoliucija, prasidėjusi Rusijoje ir kylanti Vakarų Europoje, turės „iš pamatų išgriauti senąją politikinę, ūkio ir visuomenės tvarką, pašalinti iš gyvenimo turtingųjų luomų viešpatavimą“. Vadovaujantį vaidmenį joje turėsiąs atlikti Vakarų Europos proletariatas. A. Janulaitis ir S. Matulaitis skleidė etinio reliatyvizmo idėjas – kad nėra amžinų ir visiems privalomų Dievo nustatytų moralės normų[4] ir t. t.

Šalia šių lietuvių veikėjų ložėje posėdžiavo kitą būsimos Lietuvos viziją turėję „lenkakalbės kultūros lietuviai“, pavyzdžiui, M. Riomeris, vėliau tapęs „lietuviakalbiu lietuviu“, tarpukaryje gyvenusiu „Kauno Lietuvoje“, nors jis niekada neišsižadėjo bajoriškumo, jausmingų simpatijų LDK atkūrimui ir lenkų kalbai.

Jis, pasaulinio lygio teisininkas, išmokslinęs ištisą virtinę teisininkų, išplatino Lietuvoje masonišką požiūrį į istoriją, valstybę ir teisę. Jo valstybės teisės vadovėlyje skaitome: „Didžioji prancūzų revoliucija… kaip tik ir buvo likimo pašaukta likviduoti pasenusių ir parazitiškais virtusių viduramžių visuomenės padarinių būklę“[5], ir panašius teiginius. Žinoma, kai kurios Prancūzijos institucijos XVIII a. buvo arba pernelyg sustabarėję arba iškrypę, bet daugiausiai dėl ateistų „apšviestojo“ absoliutizmo, iškraipiusio sveiką organišką viduramžių monarchiją, kurioje joks karalius dar nedrįso sakyti: „Valstybė – tai aš“ (kaip Liudvikas XIV „apšvietos“ amžiuje) ir jautėsi pavaldus Dievui bei turintis vadovautis Jo Bažnyčios skelbiamais politiniais principais.

Masonų ložėje „Litwa“ buvo ir garsusis socialistas M. Pilsudskis, nemėgstamas nacionalistinio lietuvių sparno, bet mylimas LDK atkūrimo šalininkų vos ne kaip „paskutinis LDK etmonas“, bandęs atkurti Kunigaikštystę kuria nors forma. Vis dėlto, nors instinktyviai išsaugojęs prisirišimą prie daugelio tradicinės visuomenės principų, kad ir turėjęs meilę Aušros Vartų Dievo Motinai, matytas prie Jos paveikslo klūpantis ir miręs su paskutiniais sakramentais[6], visuomeninėje srityje jis buvo toli gražu ne katalikiškos orientacijos politikas.

Tačiau „LDK krypties“ politikų pažiūrų analizė iš katalikiškos perspektyvos reikalauja atskiros studijos. Čia galima tiktai konstatuoti faktą, kad į masonų ložes buvo stengiamasi įtraukti tiek lietuviško, tiek lenkiško nacionalizmų, tiek LDK paveldo šalininkus, tiek „dešiniuosius“, tiek „kairiuosius“ ir net bandoma infiltruoti gana katalikiškas organizacijas (pavyzdžiui, endekus). Tai tipiška masonų taktika.

Masonai, infiltruodami įvairias jėgas, stengėsi daryti įtaką krašto politikai. 1905 m. vadinamajame Vilniaus autonomistų ratelyje, siekusiame suderinti bene visų minėtų pakraipų poziciją Lietuvos ateities klausimu ir jų pastangas siekiant didesnio Lietuvos savarankiškumo Rusijos imperijoje, lemiamą vaidmenį vaidino T. Vrublevskis ir jo vadovaujamų masonų ložių atstovai J. Klotas, L. Krzywickis ir kiti, visuomenėje žinomi kaip liberalieji „krajovcai“. Su jais prie politinių diskusijų stalo tada susėdo su Lietuvių socialdemokratų partija bei Tautinių lietuvių demokratų partija susiję veikėjai F. Bortkevičienė, J. Vileišis (beje, nuo 1898 m. dirbęs pas T. Vrublevskį padėjėju[7]), P. Višinskis, iš dalies, netiesiogiai, A. Smetona – tie, nuo kurių išties labai priklausė būsimos Lietuvos pavidalas[8]. Nors vėliau trumpam susiėję 1905 m., krajovcai ir lietuvių tautinė srovė, atrodytų, nuėjo savais keliais, gali būti, kad ateities politinis vyksmas buvo tam tikru laipsniu planuojamas labiau konfidencialiuose masonų vedamo „autonomistų ratelio“ susitikimuose, kurių eiga neskelbta plačiajai visuomenei.

Įdomu, kad minėti masonų ložių nariai vėliau užėmė esminius visuomenės ir valstybės postus. M. Šleževičius 3 kartus tapo ministru pirmininku, 4 kartus – seimo nariu ir t. t., M. Biržiška ir vėliau V. Čepinskis – Lietuvos Respublikos švietimo ministrais M. Šleževičiaus kabinetuose, D. Malinauskas – nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Čekoslovakijoje, vėliau – Estijoje, J. Vileišis – vidaus reikalų, vėliau – finansų ministru M. Šleževičiaus kabinetuose. Tai jam nesutrukdė „dešiniojo“ Smetonos režimo metais būti ilgamečiu Valstybės tarybos nariu. Šį sąrašą galima ir tęsti.

4.3. Kaip vertinti A. Smetoną?

Bene labiausiai vėliau, tarpukaryje, Lietuvos valstybės pobūdį lėmusi asmenybė buvo A. Smetona. Kol kas sunku vienareikšmiškai teigti, ar A. Smetona buvo masonas. Nors pats A. Smetona ir jo vadovaujami tautininkai rinkosi „vidurio kelią“ tarp „klerikalų“ ir liberalų, tačiau jis neišvengiamai krypo į „antiklerikalizmą“.

Įdomu, kad A. Smetona 1907 m. buvo pakviestas į katalikišku laikraščiu norėtą padaryti „Vilniaus žinių“ redakciją su konfidencialia instrukcija kontroliuoti redaktoriaus J. Tumo-Vaižganto veiklą ir „neprileisti klerikalizmo“[9]. Jo „neprileido“ ir pats J. Tumas – jis net neįrašė į laikraščio programinį straipsnį vyskupo reikalauto pasižadėjimo vesti laikraštį „sulig Leono XIII enciklikomis“[10]. Redakcijoje J. Tumas suartėjo su Smetona, bet nutolo nuo krikščionių demokratų, tapdamas vienu iš liberaliosios katalikybės, vis tolstančios nuo Bažnyčios mokymo, pradininkų Lietuvoje. Šiai krypčiai priklauso ir dabartinės krikdemų partijos, kurioms visai netrukdo protestantai jų gretose ir nekatalikiški liberalūs principai programose.

Nors Smetonos režimas tarpukario Lietuvoje, palyginus ją su liberalizmo, socializmo, fašizmo, nacizmo ir kitokių „izmų“ niokojama Europa, buvo neabejotinai labai švelni ir palyginti nuosaiki diktatūros forma, dalinai net palanki katalikybei, daug geresnė už liberaliosios „demokratijos“ diktatūrą, vis dėlto tautininkų stovykla neišvengė tautos ir valstybės suabsoliutinimo, jos iškėlimo virš, o kartais ir prieš Katalikų Bažnyčią. Tautininkai stengėsi bet kokiomis priemonėmis išstumti iš valdžios tada dar palyginti tradicinius katalikus – krikdemus, o iš visuomenės gyvenimo – katalikų organizacijas. 1933 m. tautininkų suvažiavime A. Smetonai pasakius programinę kalbą, vienas tautininkų veikėjas B. Raila tarė: „1933 m. gruodžio 15 diena suteikė naują formą ir būdą naujajai Lietuvos santvarkai… Tenka visu platumu realizuoti ir konkretizuoti mintį, kad viskas valstybei, nieko viršum valstybės, nieko šalia jos ir nieko prieš ją“[11]. Tai dar viduramžių fraticelli klaidų aidai. Fraticelli – broliukai, nuo pranciškonų atskilusi sekta, skelbė ereziją, suabsoliutinusią valstybės galią, iškėlusią ją virš Dievo ir Jo Bažnyčios įstatymų. Iš šios erezijos išaugo t. Hobeso doktrina apie viską ryjančią „valstybę-leviataną“, absoliutinė monarchija, vėliau – fašistinė ir liberalistinė diktatūra, primetanti visuomenei antikrikščioniškus įstatymus. Buvo paneigta Dievo duota Bažnyčiai teisė diktuoti valstybei pagrindinius principus, kurių pastaroji privalo laikytis.

Kad ir švelniau nei kitur, ši klaida reiškėsi ir tarpukario Lietuvoje. 1930 m. buvo uždaryta ateitininkų organizacija. Vatikanas protestavo. Problema buvo išspręsta… išsiunčiant Vatikano atstovą iš Lietuvos. Spaudos atstovų paklaustas, ar moksleivių ateitininkų organizacijų uždraudimas nesikerta su konkordatu ir ar dėl to nenumatoma kokių komplikacijų, užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius tiesmukai atsakė: „Apaštališkasis Sostas neturi kariuomenės, ir čia negalima kalbėti apie istorinę komplikaciją. Tai yra tik moralinė jėga, turinti reikšmės tik viduje“[12]. Tai būdinga naujųjų laikų nuostata – Bažnyčios mokymas esą saisto ne valstybes ir visuomenę, o tik atskirų individų sąžines, ir tai – tik tų, kurie to nori. Tai laicizmo klaida, pasmerkta tradicinio Bažnyčios mokymo. Tikėti ar netikėti – grynai asmeninio sentimento reikalas, nes tikėjimas esą kyla ne iš Dievo apreiškimo, o iš žmogaus „Dievo ieškojimo“ – tai jau kita, modernizmo klaida, viešpataujanti šių laikų protuose.

Šarūnas Pusčius

[1] Staliūnas D., Arkivyskupo Ropo veiklos pėdsakais (1903–1907) // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7. Vilnius, 1994, p. 162.

[2] Lednicki A., Tadeusz Wróblewski, cit. iš: ten pat p. 164.

[3] Römer M., Dziennik. Rok 1916, t. 19.

[4] Žemaitis V., Pasaulietinė etika…, p. 69–70.

[5] Römeris M., Valstybė. Vilnius, 1995, p. 31.

[6] Meysztowicz W., Pašnekesiai apie laikus ir žmones. Vilnius, 2004, p. 200.

[7] Staliūnas D., Arkivyskupo Ropo veiklos pėdsakais (1903–1907) // Lietuvių atgimimo istorijos studijos. T. 7. Vilnius, 1994, p 162.

[8] Aleksandravičius E., XIX amžiaus profiliai. Vilnius, 1993, p. 147.

[9] Tumas J., Kaip aš… // „Krivulė“, 1924, Nr. 4, p. 14. Cit iš: Laukaitytė R., Legalios katalikiškos spaudos pradžia Lietuvoje // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7, Vilnius, 1994, p. 162.

[10] Laukaitytė R. Legalios katalikiškos spaudos pradžia Lietuvoje // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7, Vilnius, 1994, p. 162.

[11] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje…, p. 350.

[12] Girnius J., Pranas Dovydaitis. Chicago, 1975, p. 413. Cit. iš: Eidintas A., Antanas Smetona. Vilnius 1990. p. 115-116.

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email
Kategorijos
NUOMONĖS

Vytautas Radžvilas: „Vyksta atviras Europos nukrikščioninimas“

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Vytautas Radžvilas: „Vyksta atviras Europos nukrikščioninimas“

Gegužės 11-13 dienomis Šiauliuose prof. Stasio Šalkauskio garbei surengtoje Išminties šventėje vyko prof. Vytauto Radžvilo ir dr. Vytauto Ališausko debatai „Europos Sąjunga – krikščionybės išlikimui palankus ar žalingas projektas?“. Valandos trukmės renginyje pateikta gausybė įžvalgų ir argumentų, leidžiančių geriau suprasti Europoje vykstančius procesus ir jų santykį su krikščionybe. Kviečiame skaityti V. Radžvilo pasisakymą. Visą debatų vaizdo įrašą rasite čia.

Šio disputo tema man kaip tik labai patiko, nes ji suformuluota principo lygmeniu. Kitaip tariant, būna akimirkų, kai klausimą reikia kelti aiškiai, konkrečiai ir netgi kategoriškai tam, kad problema nebūtų paslėpta ar neištirptų aptakiuose svarstymuose. Manau, kad šis klausimas pribrendęs ir į jį atsakyti tam tikra prasme yra nepatogu, nes kartais jautiesi lyg besiveržiąs pro plačiai atidarytas duris. Juk dabartinėje Europoje iš esmės apstu to, ką galima pavadinti visiškai atviromis, netgi brutaliomis, krikščionybės stūmimo iš viešosios erdvės apraiškomis.

Todėl šiuo atveju itin svarbu tiksliai dėlioti istorinius ir teorinius akcentus. Pirmas dalykas tas, kad mes, kaip krikščionys, bent tie, kurie save tokiais laiko, suprantame, kad Bažnyčios gyvybingumą lemia visai kiti veiksniai ir jokiomis sąlygomis Bažnyčia nežlugs ir neišnyks. Bet tai nėra tas pats, kas ignoruoti problemą, kokiomis konkrečiomis politinėmis ir istorinėmis sąlygomis egzistuoja Bažnyčia. Vienas dalykas – buvo epocha, kai Romoje ji buvo negailestingai persekiojama. Visai kas kita, nors santykiai tarp Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios ir tuomet buvo savaip problemiški, yra viduramžiai. Dar kita situacija yra naujaisiais laikais. Todėl tai jokiu būdu nėra antraeilis dalykas. Priešingai, manau, kad čia turi būti klausimo ašis.

Kalbant apie Bažnyčios santykį su politika, reikalo esmė yra ta, kad jokia politika arba politinė santvarka negali būti vertybiškai neutrali. Jau nuo graikų politinės teorijos laikų – tą patį kartojo ir krikščioniška politinė teorija – aukščiausias politinės bendruomenės tikslas yra sukurti palankias sąlygas susiformuoti tam tikram moraliniam ir intelektualiniam žmogaus tipui. Vadinasi, valstybė gali siekti, kad jos remiamas, arba skatinamas, arba ugdomas, žmogaus tipas remtųsi vienomis ar kitomis vertybėmis. Todėl klausimas, kokios yra tos vertybės, yra esminis.

Krikščionybė, be jokios abejonės, niekada nebuvo galutinai susipynusi su valstybe. Mes puikiai žinome dar šv. Augustino suformuluotą dvasinės ir pasaulietinės valdžių atskyrimo doktriną, kuri vėliau vadinta dviejų kalavijų doktrina. Krikščionybė nuo islamo skiriasi tuo, kad iš jos tiesiogiai nėra kildinamas koks nors konkretus teisinis kodeksas, kaip sharia teisė ir krikščionybė nenurodinėja kokia konkreti politinė santvarka turi būti.

Bet tai nereiškia, kad krikščionybė politinių santvarkų nevertina savo etiniais masteliais. Tomas Akvinietis labai aiškiai skyrė teisingas ir iškreiptas santvarkas. Taip, įtampa tarp Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios tokiu atveju yra neišvengiama. Bet tai leidžia teigti, kad nepanaikinama sąsaja tarp jų lemia, jog galimos politinės santvarkos, kurios ne tik nepalankios krikščionybės egzistavimui, bet, kalbant griežtai, slopina krikščioniškąjį žmogaus tipą.

Jeigu kalbame apie Europos Sąjungą ar Europos plėtrą apskritai, reikia pasakyti, kad viduramžių žmonės save laikė Vakarų krikščionija. Išskyrus saujelę intelektualų, viduramžių prancūzai, anglai ar vokiečiai net neįtarė, kad jie yra kažkokie tai europiečiai. Europa išsirutuliojo iš Vakarų krikščionybės nuo renesanso laikų. Paskutinį kartą Europos valstybės save įsivardijo kaip krikščioniška valstybių bendrija 1713 m. Utrechto sutartyje.

Kitaip tariant, pati Europos idėja ir samprata yra iš esmės yra vis gilėjančio atsiribojimo nuo krikščioniškų – o tiksliau katalikiškų – principų rezultatas.

Tikra tiesa, kad katalikų mąstytojai ir popiežiai labai daug darė, kad būtų atkurta Europos vienybė. Ją simboliškai iki 1806 m. reprezentavo Šventoji Romos imperija, kurią panaikino Napoleonas. Tą vaidmenį iki 1814 m. bandė perimti Habsburgų imperija.

Bet juk reikalo esmė yra ta, kad, nors 1950 metais Europos bendriją formaliai įsteigė dideji krikščionys demokratai – R. Schumanas, A. De Gasperi ir K. Adenaueris – faktas yra tas, kad nuo maždaug 1955 metų Europos integracijos projektą į savo rankas perėmė tie, kurie šiandien vadinami kairiosiomis jėgomis.

Kairiųjų jėga, kurie iš tikrųjų yra atvirai antikrikščioniški, tame ir slypi. Juk šiuolaikinis Europai vadovaujantis elitas savo giliausiais įsitikinimais yra antikrikščioniškas. Simboliška: kai A. Merkel buvo Italijoje, buvo aplankytas ne A. De Gasperi kapas, bet A. Spinelli kapas – Italijos komunisto, kuris parašė Ventotene Manifestą.

Visiškai nesistebiu, kad šiuolaikinėje Europoje atkakliai ir metodiškai iš visų viešojo gyvenimo sričių išstūminėjama krikščionybė. Ką reiškia vien tai, kad Vokietijoje Žemės ūkio ministro potvarkis vėl kabinti kryžius klasėse šiandien jau tampa milžinišku iššūkiu?

Šiandien Europos Sąjungos integracija yra vienas iš trijų XX a. globalistinių projektų. Čia reikia griežtai skirti globalizaciją, kaip tam tikrą civilizacinį reiškinį, nuo globalizmo, kaip politinio projekto. Pirmasis globalistinis projektas buvo Sovietų Sąjungos pasaulinės komunistinės imperijos idėja. Antrasis globalistinis projektas – JAV globalios demokratijos idėja. Trečiasis projektas – Europos Sąjungos integracija, arba begalinė europeizacijos revoliucija. Su pirmaisias dvejais projektais trečiajį sieja tai, kad visų šių projektų tikslas yra sukurti naujo tipo žmogų. Sovietų komunistams tai turėjo būti naujasis komunistinis žmogus. Antrojo projekto žmogus, kaip pasakė Fukuyama, turėjo būti demokratas. Europos Sąjunga sako, kad tai bus naujasis europietis.

Kitaip sakant, vyksta antropologinis socialinės inžinerijos eksperimentas, kuris bando kurti naują žmogų. Tas žmogus tikrai turi būti antžmogis tuo atžvilgiu, kad jis išeina už mums dabar pažįstamų žmogaus ribų. Kitaip tariant, krikščioniška – o konkrečiau katalikiška – žmogaus samprata yra visiškai atvirai ir nuosekliai paneigiama.

Tai, kad Europos Sąjungoje nėra atvirų represijų kaip Sovietų Sąjungoje, dar nieko neįrodo. Jei būdamas valstybės tarnautoju ar apskritai viešoje erdvėje nebegali pasikabinti net kryželio, ką tai reiškia? Be abejonės, bandoma vykdyti tam tikrą dialogą tarp Europos Sąjungos viršūnių ir Bažnyčios. Bet manau, kad Bažnyčia, ypač jos vadovybė, artėja prie kritinio momento, kai turės apsispręsti, ar ji vis dėlto įvardins, kas iš tiesų vyksta Europos Sąjungoje – kad vyksta Europos nukrikščioninimas – ar bus vykdoma aptakaus šnekėjimo kompromisinė politika. Lietuvai, be abejo, tai ne mažiau aktualu.

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email
Kategorijos
Lithuania Catholica TV

TFP už Lietuvos Nepriklausomybę (II)

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

TFP už Lietuvos Nepriklausomybę (II)

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email
Kategorijos
Lithuania Catholica TV

TFP už Lietuvos Nepriklausomybę (I)

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

TFP už Lietuvos Nepriklausomybę (I)

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email
Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Šv. Jono Bosko sapnas apie dvi kolonas jūroje

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Šv. Jono Bosko sapnas apie dvi kolonas jūroje

1862 gegužės 14 d. Don Boskas turėjo džiaugsmo priimti ką tik įsteigto Saleziečių ordino dvidešimt dviejų narių pirmuosius vienuolinius įžadus.1862 gegužės 14 d. Don Boskas turėjo džiaugsmo priimti ką tik įsteigto Saleziečių ordino dvidešimt dviejų narių pirmuosius vienuolinius įžadus.

1862 gegužės 14 d. Don Boskas turėjo džiaugsmo priimti ką tik įsteigto Saleziečių ordino dvidešimt dviejų narių pirmuosius vienuolinius įžadus.1862 gegužės 14 d. Don Boskas turėjo džiaugsmo priimti ką tik įsteigto Saleziečių ordino dvidešimt dviejų narių pirmuosius vienuolinius įžadus.Tada be kita ko jis pasakė naujai davusiems įžadus, kad jis turi tikrų įrodymų, jog Saleziečių ordinas Dievo valia klestės. Kalbėdamas jiems, jis atrodė labai patenkintas.Po kelių dienų, gegužės 30 d., jis papasakojo tokį sapną. Jis susijęs su Bažnyčios mūšiais prieš daugelį priešų, popiežiaus kentėjimais ir galutiniu triumfu per pamaldumą šventajai Eucharistijai bei Marijai, Krikščionių Pagalbai.

Aš noriu papasakoti jums sapną. Tiesa, kad sapnuodamas žmogus nemąsto. Kaip bebūtų, aš, kuris netgi papasakočiau jums savo nuodėmes, jeigu nebijočiau, kad jos privers jus visus išsilakstyti, o šį namą – sugriūti, pasakoju jums tai jūsų dvasinei naudai. Aš sapnavau šį sapną prieš kelias dienas.

Sapnas

Įsivaizduokite, kad kartu su manimi esate ant jūros kranto ar, tiksliau, ant vandens apsuptos uolos ir kad nematote jokio kito žemės lopinėlio, išskyrus tą, kuris yra po jūsų kojomis. Visame šitame beribiame vandens plote jūs matote nesuskaičiuojamą laivyną laivų, besikaunančių mūšyje. Laivų priešakiai yra aštrių į ietis panašių smaigalių formos ir jie perveria bei visiškai sugriauna visa, į ką atsitrenkia. Tie laivai yra ginkluoti patrankomis, daugybe šautuvų, padegamosiomis medžiagomis, kitais visų rūšių ginklais, o taip pat ir knygomis, ir jie puola laivą, daug didesnį bei aukštesnį nei jie patys, bando perdurti jį savo smaigaliais, padegti jį ar kokiu nors būdu padaryti jam kiek įmanoma daugiau žalos.

Bažnyčios laivas

Šio didingo viskuo aprūpinto laivo palydą sudaro daug mažesnių laivų, kurie gauna iš jo įsakymus gintis nuo puolančio laivyno.

Dvi kolonos

Vidury begalinių jūros platybių stūkso dvi didelio aukščio galingos kolonos netoli viena kitos. Vienos viršūnėje – Nekaltosios Mergelės statula. Po jos pėdomis kabo didelė lenta su šiuo įrašu: Auxilium Christianorum – „Krikščionių Pagalba“. Ant kitos, kuri yra daug aukštesnė ir didesnė, baltuoja ostija, didelio dydžio, proporcinga kolonai, o po ja – kitas užrašas su žodžiais: Salus Credentium – „Tikinčiųjų Išganymas“.

Šventasis Tėvas

Didžiojo laivo vyriausiasis vadas yra Aukščiausiasis Pontifikas. Jis, matydamas priešų pyktį ir blogybes, kurį patiria jo tikintieji, nutaria sušaukti aplink save mažesnių laivų kapitonus, kad surengtų pasitarimą ir nuspręstų, ką reikia daryti.

Konklavoje

Visi kapitonai sueina į didįjį laivą ir susirenka aplink popiežių. Vyksta jų pasitarimas, tačiau tuo tarpu vėjas ir bangos perauga į audrą, ir jie siunčiami atgal valdyti savųjų laivų.Stoja trumpa ramybės valandėlė. Antrą kartą popiežius suburia kapitonus aplink save, o tuo tarpu flagmanas – didysis laivas – toliau plaukia savo kursu. Bet baisingoji audra sugrįžta. Popiežius stovi prie laivo vairo ir visos jo jėgos sutelktos vairuoti laivą link tų dviejų kolonų, nuo kurių viršūnių iš visų pusių kabo gausūs inkarai ir dideli kabliai, pritvirtinti grandinėmis.

Mūšis

Visi priešo laivai juda jo atakuoti ir bando bet kuria kaina sustabdyti jį ir nuskandinti: kai kurie raštais ir knygomis arba degiomis medžiagomis, kurių jos pripildytos; kiti – šautuvais, kitais šaunamaisiais ginklais bei taranais. Mūšis įsiliepsnoja vis negailestingiau. Priešų laivų smaigaliai žiauriai smaigo, bet jų pastangos ir smūgiai nepasiekia tikslo. Jie veltui stengiasi ir iššvaisto visas savo jėgas ir amuniciją. Didysis laivas saugiai ir lygiai plaukia savo keliu. Kartais atsitinka, kad po smarkaus smūgio jo šonuose atsiveria didelės gilios angos, bet vos tik spėjama padaryti žalą, tuojau švelnus vėjelis papučia nuo dviejų kolonų, ir skylės užsiveria, o lūžiai iškart užlyginami.

Priešo sumušimas

Tuo tarpu užpuolikų patrankos susprogsta, šautuvai bei kiti ginklai ir laivų smaigaliai sulūžta; daugelis laivų išblaškomi ir nuskęsta jūroje. Tada įsiutę priešai veržiasi kovoti akis į akį, kumščiais, smūgiais, piktžodžiavimais ir keiksmais.Galop popiežius krenta sunkiai sužeistas. Bematant esantys su juo bėga jam padėti ir pakelia jį. Kai popiežius gauna antrą smūgį, jis vėl krenta ir miršta. Iš priešų eilių suskamba pergalės ir džiaugsmo šūksniai, neapsakomos patyčios kyla iš jų laivų.

Naujasis popiežius

Bet vos tik pontifikas numiršta, kitas popiežius stoja jo vieton. Laivų vadai, suėję draugėn, išsirinko popiežių taip greitai, kad naujienos apie popiežiaus mirtį susimaišo su naujienomis apie jo įpėdinio išrinkimą. Priešai ima prarasti drąsą.

Poilsio prieglobstis

Naujasis popiežius, sutriuškindamas priešus ir nugalėdamas visas kliūtis, veda laivą tiesiai link dviejų kolonų ir sustoja pailsėti tarp jų. Jis prisišvartuoja lengva grandine, kabančia nuo pirmagalio prie inkaro, esančio ant kolonos, ant kurios stovi ostija, o kita lengva grandine, kabančia ant laivagalio, jis pritvirtina jį kitame gale prie kito inkaro, nukabusio nuo kolonos, ant kurios stovi Nekaltoji Mergelė.

Priešo sutriuškinimas

Tada įvyksta didelis sukrėtimas. Visi laivai, kurie iki tol kovojo prieš popiežiaus laivą, yra išblaškomi. Jie bėga, susiduria vienas su kitu ir dūžta į gabalus. Kai kurie skęsta ir bando nuskandinti kitus. Keli maži laivai, kurie narsiai kovojo už popiežių, skuba, kad pirmi suspėtų nuplaukti ir prisišvartuoti prie tų dviejų kolonų.Daug kitų laivų, kurie pasitraukė išsigandę mūšio, atsargiai žiūri iš tolo. Sudužusių laivų nuolaužoms išsibarsčius jūros verpetuose, jie savo ruožtu džiaugsmingai plaukia link tų dviejų kolonų, pasiekę jas, prisitvirtina prie kablių, kabančių ant jų, ir ten saugiai apsistoja kartu su pagrindiniu laivu, kuriame yra popiežius. Jūroje tvyro didi ramybė.

Don Boskas paaiškina

Šioje vietoje Don Boskas paklausė Dono Rua: „Ką jūs manote apie šią istoriją?“Don Rua atsakė: „Man atrodo, kad popiežiaus laivas reiškia Bažnyčią, kurios galva jis yra: laivai – žmonės, jūra – šis pasaulis. Tie, kurie gina didįjį laivą, yra gerieji, meile susiję su Šventuoju Sostu. Kiti yra jos priešai, kurie bando įvairiausiais ginklais ją sunaikinti. Dvi išsigelbėjimo kolonos tikriausiai yra pamaldumas Švenčiausiajai Marijai ir švenčiausiajam Eucharistijos Sakramentui“.Don Rua nekalbėjo apie popiežių, kuris krito ir mirė. Don Boskas taip pat tylėjo apie jį. Jis tiesiog pridėjo: „Jūs teisus! Bet aš turėčiau pataisyti vieną frazę. Priešo laivai yra persekiojimai. Rimčiausi išmėginimai Bažnyčiai yra netoli. Tai, kas buvo iki šiol, yra beveik niekas, palyginus su tuo, kas turi nutikti. Jos priešus vaizduoja laivai, kurie bando nuskandinti pagrindinį laivą, jei tik galėtų. Beliko tik dvi priemonės, kurios gali ją išgelbėti tokioje sumaištyje: pamaldumas Švenčiausiajai Marijai ir DAŽNA KOMUNIJA, naudojimasis visomis priemonėmis ir stengimasis iš visų jėgų praktikuoti jas bei kad jas praktikuotų visur ir kiekvienas“.

(Don Boskas daugiau nepateikė jokių paaiškinimų.)

(Biografiniai atsiminimai, t. VII, sk. XVIII, p. 169. Versta iš: Fr. J. Bacchiarello, Forty Dreams of St. John Bosco, the Apostle of Youth, TAN Books, Rockford Ill., 1996, p. 205. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius).

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email
Kategorijos
LIETUVOS ISTORIJA

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Temos pradžią žr.:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Liberalizmas

Visų liberalų (plačiąja žodžio prasme) – religinės, etinės, filosofinės bei visuomeninės „tolerancijos“ šalininkų – bendra klaida yra natūralizmas, Dievo apreikštos antgamtinės tiesos, bendros ir privalomos visai žmonijai, egzistavimo atmetimas. Popiežius Leonas XIII tai paaiškina enciklikoje Libertas:

„Liberalizmo šalininkai siekia moralės bei visuomeninio gyvenimo srityje to paties, ko filosofijoje siekia natūralistai bei racionalistai. Natūralistų iškeltus dėsnius liberalai stengiasi įvesti dorovės srityje ir gyvenimo praktikoje. Žmogiškojo proto viešpatavimas yra pagrindinis racionalizmo dėsnis. Tas protas atmeta amžinajam dieviškajam protui privalomą nuolankumą, pasiskelbia esąs visiškai nepriklausomas, padarydamas tuo būdu save patį vyriausiu tiesos principu, šaltiniu ir teisėju. Panašiai… liberalizmo šalininkai teigia, kad gyvenimo eigoje nesą jokios dieviškos valdžios, kurios reikėtų klausyti. Kiekvienas esąs pats sau įstatymas. Taip radosi vadinamoji nepriklausoma dorovės filosofija. Ji laisvės priedanga atitraukia valią nuo Dievo įsakymų laikymosi ir įtraukia žmogų į ribų nežinantį palaidumą“.

Dėl to liberalams būdingas sričių, kur tolerancija taikytina ir netaikytina, neskyrimas. Žmogus, išaugęs ,,laisvoje“ mokykloje, neišmokytas ten tiesos, kad jam reikia sunkiai kovoti už savo ir kitų išganymą, neturi jėgų ir net nenori stengtis atsispirti pasaulio, kūno ir velnio (pagal katekizmą – trijų pagrindinių sielos priešų) vilionėms.

Gal mums ir skaudu tai girdėti, bet dabartinės „laisvos“ nuo Dievo apreikštos tiesos visuomenės formavimąsi Lietuvoje pradėjo būtent XIX a. pab. tautinio atgimimo vadovai. Katalikai šviesuoliai jau tada perspėjo, kad jei „varpininkų“ ir kitų liberalų idėjos – išstumti religiją iš viešojo gyvenimo – bus įgyvendintos, tai Lietuvą užlies moralinio pakrikimo banga. Žinoma, negalima paneigti, kad nemaža tautinio sąjūdžio veikėjų, nors ir laisvamaniai, buvo taurios, šviesios asmenybės. „Jų didžiuma iš tikro dori“, – pripažino katalikų visuomenininkas J. Staugaitis, pridurdamas, kad „vis dėlto jų dorumas tik laikinas, nes jie dar netoli nužengę nuo religijos; jie yra tik pirmoji netikinčių karta Lietuvoje; jie dar atsiduoda Evangelijos kvapu; mūsų inteligentai dar yra gryni teoretikai. Bet… kokia bus antroji, trečioji kartos, išauklėtos be tikėjimo? Kas bus tuomet, kai „laisvamanių“ mokslas pradės lipti prie tamsiausiųjų Lietuvos sluoksnių, kuomet žmonių eilės pradės iš ateistinio mokslo išvedžioti taisykles praktiškajam gyvenimui?“[1]

Praėjus kelioms kartoms nuo tų laikų, galime matyti „atviros“ liberalioms klaidoms visuomenės vaisius. Tikėjimo Katalikų Bažnyčios mokymu smukimas, abejingumas religijai, greitas šeimų suirimas, gyvenimas kartu be sakramentinės santuokos, „sargio šventės“, „gėjų paradai“, tėvų, mokytojų bei kitų autoritetų neklausymas jaunimo tarpe, malonumų medžiojimo kultas, apskritai moralės atmetimas ir t. t. rodo, kad mūsų visuomenė per šimtą, o ypač per paskutiniuosius dešimt metų tapo gerokai mažiau dora ir katalikiška. Pamatus tam padėjo jau XIX a. pab. laisvamaniai, nors to šaknys siekė dar giliau – XIX a. pradžios masonų ložių Lietuvoje, filomatų ir filaretų laikus. Tautos žadintojai naiviai idealistiškai vylėsi, kad pavyks sukurti nuo Dievo nepriklausomą moralę, kuri galės išlaikyti žmones netikinčius, bet „gerus“.

Romantizmas

Lietuviai inteligentai perėmė garsiojo romantizmo „Vergilijaus“, Ž. Ž. Ruso, patiklią mintį, kad žmogus iš prigimties gimsta geras. Tačiau tam prieštarauja ne tik Katalikų Bažnyčios mokymas apie prigimtinį žmogaus palinkimą į blogį, bet ir gyvenimiškoji patirtis. Žinoma, savo žavesį turinčiame romantizme būta ir tokių prokatalikiškos krypties menininkų, kaip Novalis ir kiti, bet nemaža jų dalis skelbė ir pažiūras, prieštaraujančias Bažnyčios mokymui. Lietuvoje svarbiausiu romantizmo atstovu laikomas J. Basanavičius, bet jo idėjos persmelkė ir daugelio tautinio sąjūdžio atstovų pažiūras. Lietuvos praeities aukštinimas, išsilaisvinimo iš Rusijos vergovės siekimas buvo teigiami romantizmo elementai, bet buvo perimtos ir minėto pobūdžio utopinės idėjos.

Jau tais laikais teologai mėgino laisvamaniams įrodyti, kad negali būti dorovės be religijos, kad patys žmonės yra nepajėgūs susikurti sau dorovės principų. J. Staugaitis rašo: „Palikti žmogui sau pačiam sutverti doros įstatymus būtų vis tiek, ką palikti piktadariui, kad jis pats teisme save teistų.“

„Švietėjų“ materializmas

Didelę įtaką nacionalinio sąjūdžio laisvamanių pažiūroms, ypač etikai, padarė ir „Apšvietos“ laikotarpio materialistų ideologija, materialistinis žmogaus prigimties bei jo elgesio aiškinimas. Jis veikė P. Leoną, P. Višinskį, G. Petkevičaitę-Bitę ir kitus, kurie dorovės prigimtį bandė sieti su materialinėmis gyvenimo sąlygomis. Jie taip pat teigė, kad norint pakelti žmonių dorovę, reikia pagerinti jų gyvenimo sąlygas, plėtoti švietimą. Bet materialinės sąlygos ir švietimas gali įtakoti žmogaus dorovę, o ne ją visiškai nulemti – tai rodo gausybės vargingai gyvenusių, o kartais ir menkai apsišvietusių šventųjų pavyzdžiai. 

Kitos iš švietėjų perimtos idėjos – žmogaus vertingumas ir orumas, „tolerancijos ir pakantumo“ principai, taip pat kovingasis švietėjų ateizmas. Nieko nuostabaus, kad dauguma katalikų kunigų ir visuomenės veikėjų net ir visą tautinį sąjūdį iš pradžių laikė bedievišku ir katalikiškai tautai nepriimtinu[2]. Juk pradiniame periode jam vadovavo beveik vien laisvamaniai. Tiesa, vėliau paties tautinio sąjūdžio gretas papildė katalikų veikėjai, nuspalvinę jį šviesesnėmis spalvomis.

Pozityvizmas bei socializmas

Nemažą įtaką nereliginei etikai Lietuvoje padarė visoje Europoje XIX a. II pusėje paplitęs pozityvizmas, kurio lietuviai pirmiausia sėmėsi iš vad. Varšuvos pozityvizmo, apėmusio kone visą Lenkijos kultūrą. Jis propagavo L. Biuchnerio ir kitų vadinamąjį vulgarųjį materializmą, Č. Darvino, Ž. E. Renano ir kitų Vakarų Europos atstovų filosofines pažiūras. Beje, Biuchnerio veikalus jo tautietis filosofas Paulsenas sakėsi skaitęs deginamas gėdos dėl savo tautos bendrojo išsilavinimo.[3] Ypač „Varšuvos pozityvizmo“ buvo veikiamas V. Kudirka. Dar mokydamasis kunigų seminarijoje (!), jis susipažino su O. Konto, H. Spencerio darbais, žinomais savo antikrikščioniškumu. Kad pozityvizmo filosofija persiėmusi Europa grįžta į barbarizmą, gyvenimo gale pripažino net pats Spenceris[4].

Pirmoji lietuviškai parašyta pasaulietinės etikos knygelė, turinti neabejotinai pozityvistinių tendencijų, buvo J. Šliūpo „Vargdienio išganymas“. Panašiai įtakai pasidavė ir kiti inteligentai. Nors pozityvizmas iš esmės neigia romantizmą, bet Lietuvoje jie abu buvo pritaikyti kovai ne tik prieš nacionalinę priespaudą, bet ir prieš Katalikų Bažnyčią. Pozityvizmas, kaip rašo B. Gendzelis, „pripažindamas, kad nieko nėra tikro išskyrus faktus, atmetė religijos skelbiamas „tiesas“[5], žinoma, nesiteikdamas pastebėti katalikybės teisumą patvirtinančių faktų, tokių kaip Turino drobulė, šimtmečius iki šiol negendantys šventųjų kūnai ir t. t.

XIX a. pozityvizmo srovę, besistengiančią sukurti tik šiuo pasauliu besiremiančią aukštą civilizaciją, žinomas Miuncheno filosofas neotomistas prof. Bomkeris (†1924) vaizduoja šitaip: „Pozityvistinė pasaulėžiūra, atmetusi idealiąsias etikos ir religijos vertybes, apoteozuoja visuotinį pasaulio supramoninimą, bildančioje mašinų gausybėje su dirbančiais ir žemiškos būties malonumais bei individualia laisve besinaudojančiais šio pasaulio žmonėmis, kuriems nesuskamba joks religinį pakilimą žadinantis varpelio garsas, nežvilgteri jokia metafiziškojo pasaulio eterio mėlynė, joks ramus širdies namų židinio darželis neišdaigina gėlės, kuri nujaustų kitą gyvenimą ir amžinybę“[6].

Pozityvizmas imasi begalinio šio pasaulio faktų registravimo, pamiršdamas aukščiausią jų šaltinį – Dievą. Vietoje Jo iškeliamas stabas – mokslas. „Juo daugiau mes darbuosimės ir kovosime už mokslą, – juo mūsų gyvenimas bus gražesnis ir laimingesnis“, – rašo J. Biliūnas[7]. Mokslas, žinoma, gali apšviesti tautą, bet tik Kristaus mokslo šviesoje. Mokslas be Dievo triumfavo XX a. pasaulyje, bet ši mokslinga visuomenė nuolat serga depresija.

J. Biliūnas, nors nuostabiai įžvelgė žmogaus asmenybės gelmes, jo tragizmą netobuloje visuomenėje, bet kaip ir nemaža to meto inteligentų, nuoširdžiai tikėjo laisvamaniškos Europos „pasiekimų“ „išganančia galia“. Jie matė giliai tikinčią katalikišką liaudį, kuri buvo neapsišvietusi. Dėl to kalta buvo ne Katalikų Bažnyčia, o carinė Rusija. Jų klaidinga išvada – katalikybė neša tamsybę liaudžiai. Jie taip pat matė sulenkėjusią dvasininkiją, lenkų kalbos brukimą bažnyčiose. Taigi, norint išsaugoti lietuvišką kultūrą, esą reikia atsiriboti nuo katalikybės. Šiuos tautos „švietėjus“ galima suprasti, bet ne pateisinti. Jų krypties klaidingumą aiškiai parodė katalikai tautinio atgimimo veikėjai, plėtoję katalikišką švietimą ir lietuvišką kultūrą.

J. Šliūpo ir V. Dembskio („lietuvių Voltero“) pažiūras iš pradžių stipriai paveikė kun. Lamenė, „krikščioniškojo socializmo“ pradininko, mintys, pasmerktos popiežiaus Grigaliaus XVI.

Būsimieji Lietuvos nacionalinio sąjūdžio veikėjai, dar mokydamiesi Maskvos ir Peterburgo universitetuose, buvo paveikti materialistinių rusų revoliucinių demokratų ir narodninkų pažiūrų. Didelę įtaką jiems padarė ir XIX a. 9 dešimtmetyje plintantis marksizmas. Jo paveikti buvo P. Leonas, M. Lozoraitis, P. Mašiotas, dar labiau – J. Adomaitis, G. Petkevičaitė, J. Biliūnas.

Veikiant šioms įvairioms filosofinėms idėjoms, kaip rašo V. Žemaitis, „susiformavo iš esmės ateistinė Lietuvos nacionalinio sąjūdžio veikėjų pasaulėžiūra, kuria remdamiesi jie sprendė ir etines problemas. Jų etinės pažiūros, glaudžiai susijusios su bendromis visuomeninėmis pažiūromis, dažnai organiškai plaukė iš pastarųjų“[8].

2.5. Liberalioji revoliucija

Praktinėje visuomeninėje veikloje tokių pažiūrų upeliai sutekėdavo į vieną – liberalizmo upę. V. Lukoševičius „varpininkų“, demokratų, liaudininkų, socialdemokratų, net konservatyviųjų tautininkų ir (iš dalies) krikščionių demokratų idėjas teisingai priskiria įvairaus pobūdžio liberalizmui, suvoktam plačiąja prasme. Liberalizmas yra visa apimanti iš esmės tradicinei katalikybei priešiška pasaulėžiūra, kurios idėjas kurianti ir po pasaulį platinanti „laboratorija“ yra masonų organizacija[9] – amžinas Revoliucijos įsikūnijimas[10]. Vyskupas Gaume tiksliai įžvelgia iki mūsų dienų „taikingos evoliucijos“ ir nuolatinių „reformų“ keliu tebetrunkančios liberalizmo revoliucijos esmę, įdėdamas į suasmenintos Revoliucijos lūpas prisipažinimą:

„Aš esu neapykanta visokiai tvarkai, kurios žmogus neįsteigė ir kurioje jis nėra kartu karalius ir Dievas. Aš esu skelbimas žmogaus teisių, nesirūpinant Dievo teisėmis. Aš esu religinės ir socialinės būklės pagrindimas žmogaus valia vietoje Dievo valios. Aš esu nuo sosto nuverstas Dievas ir žmogus jo vietoje. Štai kodėl aš esu vadinama Revoliucija, tai yra apvertimas“[11].

Iš čia kyla Lietuvos ir viso pasaulio liberalų „laisvės“ reikalavimai. V. Lukoševičius aiškina: „Įvairiais požiūriais liberalizmas pirmiausia reiškia laisvę. Ekonominėje srityje – tai verslininkystės ir prekybos laisvė, privatinė nuosavybė; politinėje – žmonių lygiateisiškumas, žodžio, spaudos, susirinkimų laisvė, nevaržomas švietimas gimtąja kalba; kitose srityse – sąžinės laisvė, tikėjimas pažanga, proto galia, humanizmo idealais“[12].

Tarp gerų reikalavimų, po patraukliu „įpakavimu“ čia slepiasi klaidos, visiems laikams pasmerktos neklystamu popiežių mokymu – nekatalikiškų religijų viešo išpažinimo laisvė[13], spaudos laisvė publikuoti bet kokius, net antikatalikiškus teiginius[14], apskritai laisvė daryti bet ką, net tai, kas prieštarauja Dievo meilei, Jo valiai ir gresia sielų išganymui. Šia prasme liberalai yra ir socialdemokratai, apskritai – praktiškai visos prie dabartinės politikos prileidžiamos organizacijos.

Kad visa tai neatrodytų vien perdėtu „tamsybininkų niurzgėjimu“ verčiau paklausykime pačių liberaliai nusiteikusių Lietuvos inteligentų.

Šarūnas Pusčius

Skaityti šia tema toliau:

Ar „tautinio atgimimo švyturiai“ buvo geri katalikai?

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

[1] Meškus [Staugaitis J.], Katalikų tikėjimas ir jo priešai. Seinai, 1908, p. 30. Cituota iš: Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia). Vilnius, 1986, p. 34.

[2] Žemaitis V., Tolerancijos idėja lietuvių nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo veikėjų pažiūrose // Iš tolerancijos istorijos. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 1992, p. 83.

Žemaitis V., // . Vilnius, 1992, p. 83. Žemaitis V., // . Vilnius, 1992, p. 83.

[3] Anot Paulseno, vokiečių filosofas Häckelis reiškia tokį pat neleistiną filosofijos, religijos ir Bažnyčios istorijos dalykų nežinojimą ir tokį pat geros valios trūkumą svarstyti tuos dalykus be prietarų ir teisingai, kaip ir Büchneris. Žr. kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? Kaunas, 1932 m., p. 86.

[4] Kun. Lomanas J. Quo vadis modernioji Europa? p. 165.

[5] Gendzelis B., Pozityvistinės idėjos Lietuvoje (XIX a.) // „Problemos“, 1973, Nr. 1 (11). Cit. iš: Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 21.

[6] Cit. prof. Dovydaitis, Idealizmo pasaulėžiūros laimėjimai šių dienų // „Židinys“ 1926, p. 31.

[7] Biliūnas J., Stebuklai mokslo // Raštai. Vilnius, 1980.

[8] Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 2122.

[9] Vicomte de Poncins L., Freemasonry and the Vatican. London, 1968, p. 84.

[10] Popiežius Leonas XIII, enciklika „25 Mūsų pontifikato metams“, 1902 m.

[11] Lefebvre M., They Have Uncrowned Him., Dickinson, Texas, 1988, p. 264.

[12] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje. Vilnius, 1995, p. 3.

[13] Popiežiaus palaimintojo Pijaus IX enciklika Quanta cura, §X, 7879.

[14] Ten pat, §X, 79.

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email
Kategorijos
LIETUVOS ISTORIJA

Ar ,,tautinio atgimimo švyturiai“ buvo geri katalikai?

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Ar ,,tautinio atgimimo švyturiai“ buvo geri katalikai?

Temos pradžią žr.:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Ar „Aušra“ nešė atgimimo aušrą?

Vienas pirmųjų katalikybę kritikavo „Aušrą“ Lietuvai davęs J. Basanavičius. Tiesa, jis iš dalies teisingai kritikavo neretai grobikiškus tikslus religija dangsčiusius kryžiuočius, kurie lietuvius „kardu ir ugnimi krikščionystėn vertė“[1]. Taip pat jo raštuose randame daug neretai teisingų priekaištų sulenkėjusiems ar amoraliems dvasininkams. Čia iš karto derėtų atskirti sveiką atskirų asmenų ir neleistiną katalikybės principų kritiką.

J. Basanavičius, užuot siūlęs Bažnyčios reformą, siūlė lietuviams grįžti prie pagonybės, ją idealizuodamas, teigdamas, kad katalikybė sužlugdžiusi senovės lietuvių aukštą dorovę ir dvasinę kultūrą. Užtenka prisiminti mūsų etnografų tyrinėjimus apie pagonių lietuvių šventes, kuriose buvo skatinami masiniai nevedusių jaunuolių intymūs santykiai, kad suprastume, kiek liaudies dorai davė Katalikų Bažnyčia. Taip pat iki jėzuitų atėjimo Lietuvoje praktiškai nebuvo visuotinio švietimo tinklo ir europinio lygio civilizacijos.

J. Basanavičius, kaip ir kiti laisvamaniai inteligentai, manė, kad Katalikų Bažnyčios skelbiamas tikėjimas ir moralė kito, prisitaikydami prie visuomenės kitimo. Žinoma, Bažnyčia lanksčiai reagavo į kiekvienos epochos problemas, tačiau pamatiniai Dievo apreikštos tiesos ir jo reikalaujamo elgesio principai išliko tie patys nuo Mozės, net nuo Adomo ir Ievos laikų: etikos pagrindas – vykdyti Dievo valią, o ne savo įgeidžius.

„Aušros“ žurnalas (1883–1886) – pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas žurnalas lietuvių kalba, kuriame be iš liaudies kilusių pasauliečių inteligentų bendradarbiavo ir kunigai bei dvarininkai. Idėjiškai vieni iš jų buvo artimi socialistams, kiti – liberalams (siauresne prasme), treti – ortodoksams katalikams. Tačiau vėliau „Aušros“ puslapiuose rodėsi vis daugiau straipsnių apie tikėjimo nereikalingumą, kunigų blogybes, Dievo „nebuvimą“ ir t. t. „Žinoma, kad iki tol žurnalą su džiaugsmu platinę kunigai ėmė iš sakyklų jį drausti ir persekioti, – rašo K. Pakalniškis. – Dėl to „Aušra“, pusketvirtų metų šviesavusi, arba, kitaip sakant, juodavusi, savo mokslu, visiškai nuspindėjo…, o mūsų kunigams paliko paveikslą: su ponais inteligentais nebesibroliauti“[2].

3.2. Kam skambino „Varpas“?

Ne geresnė padėtis buvo ir su vėlesne „laisvąja“ spauda. „Varpo“ idėjinio pirmtako „Lietuviško balso“ bendradarbis J. Andziulaitis-Kalnėnas rašė: „Žmogus tampa tik tada žmogumi, kada išsimokina elgtiesi pagal savo paties sylas kūniškas, dvasiškas ir doroviškas. Giminė taip nupuolusi kaip mes, taip ilgai apie valnybę negali drąsintiesi sapnuoti, pakol nenusikratys nuo prietarų, sėjamų jos tarpe rankomis kunigijos ir pakol neišdirbs savyje savistovios doriškos sylos, neprigulmingos nuo valdžių, ją spaudžiančių, ir Rymo“[3]. Tai sena, dar stoikus ir Pelagijaus ereziją siekianti klaida, kad žmogaus moralinė valios jėga tokia stipri, kad nereikalinga Dievo malonės. Ši mintis, protestantizmo išplatinta Europoje, sąmoningai suvokta ar nesąmoningai priimama, „raudonu siūlu“ eina per liberaliosios pakraipos Lietuvos atgimimo vadų raštus. Matome ir Liuterio skelbtą „popiežiaus nereikalingumą“.

V. Kudirka, vienas iš liberaliojo „Varpo“ organizatorių ir redaktorių, polemizavo su katalikų veikėjais, gynusiais teiginį, jog tikėjimas yra pamatinis dorovės šaltinis. Jis ne kartą pabrėžė, kad ir netikintis žmogus gali būti doras, o norint spręsti apie žmogaus dorumą, nebūtina klausti jo tikėjimo „paso“. Žmogaus vertingumo kriterijus jam – ne tikėjimas, o dorovė, dėl to esą negalima žmogui brukti religiją ir smerkti už jos atmetimą: „…Tikėjimas, tai dalykas ne prievartos, o sąžinės. Kad norite tikėti – tikėkite!.. Tiktai žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų geri! Kad nenorite netikėti – netikėkite! Žinokitės. Tiktai žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų geri!“, – šaukė lietuviams V. Kudirka.

Štai kodėl apgailėtinai atrodo V. Kudirkos laikų inteligentų siūlymas „vietoje tikėjimo žmonėms nešti mokslą“[4]. Tiesa, pats V. Kudirka abejojo tuo, klausdamas, ką duosime žmonėms vietoj tikėjimo? Panašiai manė ir kai kurie kiti pasaulietinės etikos propaguotojai. Ateistinio žurnalo „Laisvoji mintis“ redaktorius Z. Vitkauskas manė, kad „tikėjimas, tai neapšviestos minios pamatas, sulaikąs ją nuo desperacijos, niekingo kelio ir darbų“[5] Todėl jis siūlė laisvamanybę plėsti tik tarp išsilavinusių žmonių, o „tamsiuosius“ prieš tai „apšviesti“. Geriausias atsakymas tam – Nyčės, ateistinio „elito“ įkvėpėjo, „antžmogio“ garbintojo ir „Dievo mirties“ skelbėjo priešmirtinė dejonė, jog be Dievo vis dėlto be galo sunku gyventi[6].

Kunigus V. Kudirka vadino tiesiog „fanatizmo junkeriais“[7]. Žinoma, galbūt ir būta atskirų siauro išsilavinimo kunigų, nekorektiškai puolusių oponentus, bet didysis varpininkas apskritai atmetė mintį, kad visuomenę gali tvarkyti katalikiški principai: „Pavedimas tėvynės reikalų ir jos likimo į katalikystės sargų rankas būtų tėvynei didei pavojingas… Kunigai gali būt nors ir labai naudingais tautiškais darbininkais, bet tik talkininkais, nes nežino nei valandos, nei dienos, kada katalikystė pasakys jiems veto“[8]. Bet juk kunigai nuo apaštalų laikų buvo Kristaus paskirti dvasiniai visuomenės vadovai, aukščiausias luomas, perduodavęs Dievo nustatytus katalikiškus principus visuomenei, kuri privalo pagal juos tvarkytis.

3.3. „Žibintuvas laisvės“ – revoliucinė Prancūzija

Kokias gi idėjas virš katalikybės stato V. Kudirka? Tai tautos, kuriančios savo būtį pagal „laisvės“ principus, idėjos: „Ne specialistai sugriovė feodališkąją Prancūziją ir padarė ją ant ilgo laiko žibintuvu laisvės, ne specialistai pakėlė tautas… Tai padarė pati tauta… Spėka ir gerovė tautos yra pačioje tautoje“[9]. Iš daugelio specialistų studijų galima matyti, kad jei Prancūzijos didžiąją revoliuciją ir įvykdė tauta, tai įvykdė organizuotai vadovaujama masonų.

V. Kudirkos laikais Prancūzijoje masonai vėl užgrobė tiesioginę valdžią vyriausybėje ir fanatiškai ėmėsi savo šalies nukrikščioninimo. Prancūzų masonų vadas prof. A. Aulardas atvirai pareiškė: „Nebeveidmainiaukime, nebesakykime, kad mes nenorime sunaikinti tikėjimo!“[10]. Mokykla buvo atskirta nuo Bažnyčios, o ši – nuo valstybės, kaip ir visoje dabartinėje Europoje. Karas prieš Bažnyčią vyko įvairiose institucijose. Prancūzijos katalikų tėvų vaikai buvo atiduoti valstybinėms laisvamanių mokytojų vadovaujamoms mokykloms, kuriose jau nebebus skelbiamos tikybos tiesos, nebus maldos ir visų tikybinių simbolių. Laisvamanis pedagogas J. Payotas, instruktuodamas mokytojus, kaip jie turį mokyti vaikus, pasakė: „Mokymo uždavinys yra padaryti negalimą tikėjimą į Dievą“[11]. Štai toks „žibintuvas laisvės“ švietė mūsų nacionaliniam sąjūdžiui iš Vakarų.

3.4. Dorovė bei religija „pasidaryk pats“

Dar radikaliau už V. Kudirką pasisakė J. Šliūpas, skelbęs negailestingą kovą su Bažnyčia – „obskurantizmo skleidėja“. Ši kova, jo manymu, buvo vienintelė priemonė visuomenės dorovinei pažangai. Jo manymu, dorovė sukurta ne Dievo, o tėra vien žmonių socialinio gyvenimo padarinys, todėl ji esą gali kisti kintant visuomenei: „Nėra įgimtos sąžinės, nei morališkų principų, nes viskas mainosi pagal laiką, vietą ir aplinkybes“[12]. J. Šliūpas abejojo dėl religinės dorovės principų teigiamo vaidmens visuomenės gyvenime. Religiniai dorovės principai, anot jo, skiepija žmogui tik neigiamas charakterio savybes.

J. Šliūpas pabrėžė, kad krikščioniška tauta neturi tos laisvės ir žmogiškumo, be kurio ji negali tapti didi, teisinga, pažangi. Tokių tezių absurdiškumą parodo jau vien tik, pavyzdžiui, ispanų tautos dorovės, tiesiog karžygiškų charakterio savybių ir pačios jų valstybės klestėjimas „auksiniame“ XVI amžiuje, kai Ispaniją labiausiai valdė katalikiški principai. Valstybiškai bei kultūriškai didi tame amžiuje buvo ir kontrreformacijos apimta Lietuva. Nekelia nuostabos, kad J. Šliūpo pozityvistinė knygelė „Iszganymas vargdienio“ sukėlė tikrą pasipiktinimo audrą dvasininkijoje. Tarp kritikavusių jį buvo ir garsusis kun. J. Mačiulis-Maironis, parašęs tam specialų libretą.

Atrodytų visiškai „vienišas“ originalus ir besiremiantis kitokia (indiškąja) filosofija nei dauguma nacionalinio sąjūdžio veikėjų, V. Storosta-Vydūnas iš esmės veikė ta pačia linkme. Laisvė pasirinkti bet kokią religiją buvo toji sfera, kurioje Vydūnas bene atkakliausiai stengėsi pritaikyti „tolerancijos“ principą. „Būtent tuo taikymu jis bene labiausiai ir pasireiškė kaip prieš krikščioniškąją ortodoksiją nusiteikęs reformatorius, kaip vienas iš jos valdomo dvasinio monopolio griovėjų“, – rašo Vydūno raštų tyrėjas V. Bagdonavičius[13]. Neverta net kalbėti, kad Vydūno filosofijos induistiniai principai neatitiko Kristaus atneštos tiesos, kurią jo įsakyti katalikų misionieriai nešė Indijai ir visam pasauliui, naikindami demonų šventyklas, aukodami net savo gyvybę.

Įdomu, kad mūsų tautinėje spaudoje pamatome, kokia „talpi“ mūsų katalikų sąmonė. Štai kad ir viename lietuvybės puoselėjimui skirtame laikraštyje šalia gražių rubrikų „Šeima – namų Bažnyčia“ ir „Švč. M. Marija – Rožančiaus Karalienė“ puikuojasi straipsnis, giriantis Vydūną ir jo filosofiją. Mes, lietuviai, geri poetiški romantikai, bet dažnai abejingi principams.

Nei Vydūnas, nei kiti liberalūs inteligentai nepajėgė suprasti, kad „dvasinį monopolį“ visuomenėje ilgus amžius turėjo ne „juodaskverniai“ dvasininkai, o Kristus Karalius, kuriam privalo paklusti visos visuomenės sferos, ir tik tada visuomenė galės pasiekti laikinąją bei amžinąją laimę[14].

Pagrindinis priešas – „klerikalizmas“

Dėl ribotos straipsnio apimties negalima aptarti platesnio liberalių visuomenės veikėjų pažiūrų spektro. Vis dėlto, nepaisant vis didėjančios išorinės politinių organizacijų įvairovės, geriau įsižiūrėjus, ryškėja tikroji visuomenės „fronto linija“.

Lietuvos demokratų partija tęsė „Varpo“, vienijusio įvairių pakraipų liberalus, tradicijas. Atskilęs LDP kairysis sparnas – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija 1918 m. net atkūrė „Varpą“. Lietuvos katalikų dvasininkija LDP leistą laikraštį „Lietuvos žinios“, kaip ir anksčiau „Varpą“, laikė laikraščiu, platinančiu bedievybę ir socializmą[15]. Ir štai atgaivintas „Varpas“ vėl suskambo antikatalikiškais dūžiais, kviesdamas visas liberalias jėgas burtis į bendrą frontą prieš Katalikų Bažnyčią.

A. Rimka, žymus LDP, vėliau LSDP veikėjas, savo straipsnyje „Varpo“ puslapiuose[16] priekaištauja socialistams, kad „mūsų socialistinė spauda, skelbdama kovą buržuazijai, visai ne į juos savo šūvius taiko, o į tuos, kurie turi nelaimę vien kitokių pažiūrų būti“, – į liberalus laisvamanius. Rimka mano, kad tai be reikalo skaldo jėgas kovoje su pagrindiniu priešu – klerikalizmu[17]. Pirmiausia jis pabrėžia, jog kovą su klerikalizmu jis laiko svarbia todėl, kad „kunigų viešpatavimas ir jų absoliutinė įtekmė galutinai užmigdo žmonių savistovumą bei iniciatyvą ir per tai trukdo visą žmonijos progresą… Patsai ortodoksinis katalikizmas, mūsų kunigų perdėm palaikomas, yra, kaip žinoma, toksai, kad dar šiandien žmonių protus gaivina viduramžių scholastikos nuotrupomis, o miniose skiepija ne demokratijos idėjas, bet autokratijos, kadangi pati R. Katalikų Bažnyčios tvarka paremta tik ant autokratijos…“[18].

Čia matome stebėtiną panašumą su masonų ir jų veiklos bei jų „laisvės, lygybės ir brolybės“ principų įtakoto Vatikano II Susirinkimo idėjomis – atmetama Kristaus ir Jo tiesos karaliavimas visuomenėje, tomizmas – amžinoji filosofija bei paties Kristaus visiems laikams įsteigta Bažnyčios hierarchinė santvarka. Taip pat aukštinamas nuo tiesos nepriklausomas žmonijos ,,progresas“[19]. Beje, masonai patys save vadina „žmogiškojo progreso bažnyčia“[20].

Be to, A. Rimka ragino skleisti gamtos mokslų žinias ir taip silpninti Bažnyčios įtaką. Kad susilpninti Bažnyčią gali tik tendencingas mokslo faktų pateikimas, parodė, pavyzdžiui, sąžiningų gamtamokslininkų, istorikų psichologų ir kitų specialistų tarpe kilusi pasipiktinimo audra prieš nekompetentingus ateisto „mokslininko“ Häckelio raštus XX a. pradžioje. Rodo tai ir naujausi moksliniai tyrimai, pavyzdžiui., eucharistinių stebuklų analizė ir t. t.

A. Rimka apibendrina savo „ataką“: „Klerikalizmas yra didžiausias priešas ne tik socializmo ir demokratijos, bet paprasčiausio liberalizmo, kuris, kad ir kaip ten nebūtų, užtikrina teisę visiems ir kiekvienam laisvai ir savistoviai veikti bei manyti, kuomet klerikalizmas net ir žmogaus valią bei mintis ir sąžinę stengiasi savo replėmis suspausti“[21]. Bet juk kiekvienas, kuris nusideda, yra nuodėmės vergas, sakė Kristus, o tikroji laisvė yra apsisprendimas už gėrį – moko Jo vietininkas[22].

A. Rimkos raginimas primena prancūzo masono Gambetta’os kovos šūkį, uždegantį „brolius masonus“: Le clericalisme, voila l‘ennemi! – klerikalizmas, štai [mūsų] priešas!“[23]. A. Rimkos nuomone, geriausias būdas kovoti prieš klerikalizmo įsitvirtinimą visose gyvenimo srityse yra visų demokratinių ir liberalių jėgų suvienijimas, kad jos pačios vyrautų visuomenėje. Kaip rašo vokiečių rašytojas baronas von Stozingenas: „Dvasinis ryšys, kuris sieja masoneriją su liberalizmu ir socializmu, paaiškina iš pažiūros pritrenkiantį faktą, kad turtingas masonas ir liberalas randamas toje pačioje stovykloje, kaip ir darbininkų klasės socialistas – kariaujančioje su konservatyvia pasaulio koncepcija“[24].

„Kairiųjų“ ir ,,dešiniųjų“ pavadinimai ir jų tariamas priešiškumas pirmą kartą istorijoje atsirado laimėjus antikatalikiškai Prancūzijos revoliucijai, kai parlamente posėdžiavę deputatai, nors ir skelbėsi konservatoriais ar radikalais, iš esmės visi kovojo prieš katalikiškos santvarkos liekanas, metodiškai jas naikindami. Tikroji visuomenės „fronto linija“ yra ne iliuzinė „kairės“ – „dešinės“ priešprieša, o tradicinės katalikybės principų valdomą visuomenę ginančios jėgos prieš tokią visuomenę įvairiai griauti norinčias jėgas, realiai (dažniausiai slaptai) vadovaujamas masonų organizacijų.

 

Šarūnas Pusčius

Skaityti šia tema toliau:

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

[1] Basanavičius J., Apie senovės Lietuvos pilis // Rinktiniai raštai. Vilnius, 1970.

[2] Šermunėlis Jurgis [Pakalniškis K], Keletas žodžių apie išnaikinimą naminės meilės tarp pačių tėvynainių // „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, 1891, Nr. 13, p. 97.

[3] Andziulaitis-Kalnėnas J., Atsimetimas kunigo Bulando nuo rymiškos bažnyčios // Raštai. Vilnius, 1971, p. 96.

[4] Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 36.

[5] Vitkauskas Z., Pro domo sua // „Laisvoji mintis“, 1915, Nr. 57. Cit. iš: Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…. p. 36.

[6] Kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? , p. 135.

[7] Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 83.

[8] Vinco Kudirkos raštai. Tilžė, 1909, t. 2. p. 278.

[9] Ten pat, t 3. p. 229.

[10] Kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? p. 146.

[11] La Morale a l‘ecole, t. I, p. 206.

[12] Sutrauka pranešimų, laikytų Szenandaryje 1, 2, 3 kovo 1895 m. // „Naujoji gadynė“, 1895, Nr. 9. Cit. iš: Žemaitis V., Pasaulietinė…, p. 36.

[13] Bagdonavičius V., Tolerancija kaip Vydūno humanizmo principas // Iš tolerancijos istorijos. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 1992, p. 116.

[14] Plg. popiežiaus Pijaus XI encikliką Quas primas apie Kristaus karališkumą.

[15] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje…, p. 143

[16] Rimka A., Prie mūsų ideologijos ir taktikos // „Varpas“ 1918, Nr. 1, p. 29.

[17] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje…, p. 176.

[18] Rimka A., Prie mūsų ideologijos

[19] Palaimintasis Pijus IX enciklikoje Quanta cura pasmerkia liberaliai interpretuojamą „pažangą“ – vis didesnį nukrypimą nuo katalikiškos pasaulio tvarkos. Jis pasmerkia klaidingą teiginį: ,,Popiežius gali ir privalo susitaikyti su pažanga, su liberalizmu ir su dabartinio laiko dvasia bei prie jų prisiderinti“.

[20] Masono O. Wirth‘o pasisakymas: Vicomte de Poncins L., Freemasonry and the Vatican. London, 1968. p. 8788.

[21] Ten pat.

[22] Popiežiaus Leono XIII enciklika Libertas.

[23] Kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? p. 147.

[24] Vicomte de Poncins L., Freemasonry and the Vatican. London, 1968, p. 9194.

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email
Kategorijos
NUOMONĖS

ANTIFA veikia ir Lietuvoj

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

ANTIFA veikia ir Lietuvoj

Kas yra ANTIFA, kuriai JAV prezidentas neseniai dedikavo teisės aktą? Vieniems tai yra judėjimas, kuris protestuoja prieš rasinę neapykantą ir fašistus, kitiems – tai tie patys fašistai. ANTIFA pavadinimas išreiškia priešiškumą fašistams. Judėjimo nariai deklaruoja, jog jie kovoja prieš neonacius, neofašistus, baltųjų viršenybės šalininkus. Kitaip sakant, ši organizacija kovoja prieš tai, kas šiandien mainstream‘e įvardijama kaip radikalioji dešinė. Kaip tapę įprasta ir Lietuvoje, fašistais jie įvardija visus prieš globalizmą ir tautinių valstybių naikinimą nusistačiusius žmones.

Be to, kaip ir būdinga kairiesiems judėjimams, ANTIFA nariai dažnai smerkia kapitalizmą ir politologai ją laiko kraštutinės (radikalios) kairės organizacija. Nors ANTIFA nariai nepriskiriami vienai kategorijai, jie sako, kad daugelis jų gyvena visuomenės pakraščiuose: dokumentų neturintys imigrantai, transseksualai, žemą atlyginimą gaunantys darbuotojai. Socialinė atskirtis tampa puikia dirva atsirasti nusikalstamoms organizacijoms, kurios savo tiesas bruka ne diskusijų, o fizinės jėgos ir smurtinių riaušių keliu.

Vokietijoje iš valstybinių kultūrai skiriamų lėšų yra finansuojama ANTIFA, kuri terorizuoja opozicijos politikus.

Nuo 2016 m., kuomet JAV prezidentu tapo Donaldas Trumpas ir per Vakarus nusiritus Nigel’o Farage’o vadinamai ,,politinei revoliucijai”, ANTIFA narių gretos pradėjo augti tarsi ant mielių.

Ši organizacija stokoja aiškios organizacinės struktūros, dėl to sunku aiškiai nustatyti, kaip ji veikia. Tačiau jai artima „It’s Going Down“ skaitmeninė bendruomenė, įvardinanti save kaip „anarchistų, antifašistų, antikapitalistų judėjimų bendruomenės centru“ pateikė „instrukciją“ kaip įkurti ANTIFA grupę ir kokios būtų jos operacijos ir lūkesčiai.

ANTIFAI skirtoje „instrukcijoje“ teigiama, kad įsikūrus grupei, būtina ,,stebėti baltųjų nacionalistų, dešiniųjų ir fašistų veiklą. Tikimasi, kad šios grupės pagalba bus dokumentuojamas fašistų grupių organizavimas konkrečiame regione. Tai reiškia, kad reikia rinkti informaciją apie tai, kas ką veikia, ir žinoti įvairių aktyvių grupių specifiką ir pagrindinius žaidėjus. Patvirtinus informaciją, ANTIFA grupės periodiškai skelbia šią informaciją viešai prieinamu formatu”. Tačiau nelegalus asmens duomenų rinkimas yra tik gėlytės, palyginus su kitais šios organizacijos nusikaltimais.

ANTIFA ir nusikaltimai

ANTIFA veiklos metodai dažnai pasižymi smurtiniais veiksmais ir stebėtina kairiosios valdžios parama. Galima pateikti įvairius pavyzdžius šios organizacijos metodų iliustravimui.

Tarkime, Vokietijoje iš valstybinių kultūrai skiriamų lėšų yra finansuojama ANTIFA, kuri terorizuoja opozicijos politikus: gadina jų namų fasadus, puldinėja ir mirtinai sužaloja nepalankius ar prieštaraujančius jų ideologijai politikus, siuntinėja grąsinimus ir, žinoma, naikina ne tik politikų, bet ir visuomenės turtą.

2018 m. konservatyvus ,,FoxNews” žurnalistas Tuckeris Carlsonas teigė, kad jo namai buvo užpulti ANTIFA narių, kurie spardė į jo duris bei skandavo „antifašistines“ skanduotes. Tai labiau primena į politinį susidorojimą su žurnalistu nei tiesiog priešingos nuomonės pareiškimą. Be to T. Carlsono asmeniu iliustruoja, kas iš tiesų yra tie vadinamieji fašistai.

Ši organizacija visiškai nėra suderinama su žodžio laisve ir demokratija, o jos organizuota veikla atitinka teroristinės organizacijos apibrėžimą.

ANTIFA nusikaltimai liečia ir Lietuvą. 2011 m. ANTIFA nariai buvo pripažinti kaltais už tai, jog buvo primuštas VDU kultūros tyrimų centro doktorantas Tadas Kavolis. Organizacijos veikla Lietuvoje tęsiasi, internete ji toliau skleidžia susidorojimo su kitaminčiais nuotaikas. Ar mes galime toleruoti organizaciją, kuri fiziškai susidoroja su jai neįtinkančiais, kitokią nuomonę turinčiais asmenimis? ANTIFA taip pat veikia ir Lietuvos internetinėje erdvėje. Tą liudija ir jų organizacijai skirtas Facebook puslapis ANTIFA LIETUVA, kuriame galite atrasti daug panašių pažiūrų nuorodų, kryptingai akcentuojant radikalios kairės judėjimo aktualijas. Netgi rašant šį straipsnį, šis ANTIFA LIETUVA puslapis jau organizuoja iniciatyvą, atspindinčią šių dienų JAV riaušių įvykius ir provokacijas, privertusias JAV Prezidentą įvardinti ANTIFĄ organizaciją kaip teroristinę.

Sorošo pinigai

Šiandien galime rasti nemažai informacijos šaltinių, kurie nurodo George`o Sorošo vaidmenį remiant įvairius fondus užsienyje ir Lietuvoje. Daugelyje šių šaltinių pažymima, kad George`as Sorošas taip pat finansuoja ANTIFA judėjimą. Tarp kitų jo remiamų nacionaliniam saugumui pavojingų judėjimų yra „Black lives matter“ riaušės ar „Best for Britain“ judėjimas, neigiantis 17.4 milijonų britų valią palikti Europos Sąjungą ir agituojantis už naują referendumą, kuris nubrauktų jau įvykusio demokratinio referendumo rezultatus. Akivaizdu, kad išskirtinai Sorošo remiami judėjimai visiškai nesuderinami su demokratijos idėjomis ar tuo labiau su visuomenės saugumu, nors pats George`as Sorošas visur bando maskuotis demokratijos gynėjo kauke.

Kodėl svarbus ANTIFA įvardinimas teroristine organizacija?

JAV prezidentas Donaldas Trumpas buvo teisus manydamas, jog ANTIFA prisidėjo prie dabartinių George Floydo mirties pretekstu rengiamų riaušių, kurios jau vyksta daugiau nei trisdešimtyje JAV miestų. JAV įstatymai teigia, kad vietinės teroristinės organizacijos yra tokios, kurie siekia „prievarta arba gąsdinant paveikti vyriausybės politiką“ bei „siekianti įbauginti gyventojus“. Sprendžiant iš tik kelių minėtų ANTIFA nusikaltimų matome, jog ši organizacija visiškai nėra suderinama su žodžio laisve ir demokratija, o jos organizuota veikla atitinka teroristinės organizacijos apibrėžimą. Šiandien visuomenėje yra savaip populiaru ir netgi taktiškai palanku naudotis „jautrios ir pažeidžiamos“ mažumos korta, siekiant sukurti visuomeninį spaudimą ir taip išbandyti centralizuotos valdžios ribas. Vadovaujantis tokia savo veiklos pateisinimo strategija, ANTIFA eilę metų dalyvauja organizuotose protestuose visame pasaulyje, kuriuose niokojamas piliečių ir valstybės turtas, smurtaujama prieš civilius asmenis, vykdoma brutali nusikalstama veikla ir švaistomi valstybės pinigai, siekiant suvaldyti riaušininkus.

ANTIFA veikia ir Lietuvoje.

Žinoma, kad normalioje demokratinėje valstybėje taikūs protestai yra pilietinė teisė ir piliečiai gali išreikšti nepasitenkinimą kokiu nors jiems rūpimu klausimu ar situacija. Tai yra kone esminis skirtumas tarp demokratijos ir totalitarinio režimo. Tačiau organizacija, kuri persekioja žmones už kritiką ar už politines pažiūras, kuri organizuotai planuoja savo destruktyvią veiklą, o svarbiausia – fiziškai susidoroja su savo priešininkais, neturi jokios vietos demokratiniame pasaulyje. Belieka tikėtis, jog JAV prezidento nutarimas taps įkvėpimu ir kitoms valstybėms „daiktus įvardinti jų tikraisiais vardais“, aiškiai nustatant teroristinės veiklos požymius, kas suteiktų galimybę apsaugoti visuomenę nuo organizuoto smurto protrūkių ateityje. Klausimas nėra teorinis. ANTIFA veikia ir Lietuvoje.

Justas Stankevičius

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email