Galiausiai nuolankia prašau: melskitės už mane, kad Viešpats priimtų mane į savo amžinąją buveinę, nepaisydamas mano visų nuodėmių ir trūkumų. Už visus man patikėtus asmenis mano nuoširdi malda skamba kiekvieną dieną.
Kai šią vėlyvą mano gyvenimo valandą žvelgiu į praeities dešimtmečius, per kuriuos ėjau, pirmiausia matau, kiek daug turiu priežasčių būti dėkingas. Labiausiai už viską, dėkoju Dievui, visų gerųjų dovanų davėjui, kuris man padovanojo gyvybę ir vedė mane per visokiausią sumaištį; kuris visuomet mane kėlė, kuomet pradėdavau smukti, kuris visuomet man teikė naują savo paramos šviesą. Retrospektyvoje matau ir suprantu, jog net šio kelio tamsūs ir sunkūs ruožai buvo skirti mano išganymui ir Jis mane gerai vedė per būtent tuos ruožus.
Dėkoju mano tėvams, kurie sunkiais laikais man davė gyvybę ir sukūrė man nuostabius namus su meile, nušviečiančia visas mano dienas šviesiais spinduliais ligi šios dienos.
Mano tėvo įžvalgus tikėjimas išmokė mane su broliais ir seserimis tikėti ir stovėjo tvirtai lyg vadovas mano visų mokslinių žinių viduryje; mano motinos nuoširdus pamaldumas ir didžiulis gerumas išlieka palikimu, už kuri nesugebu pakankamai jai padėkoti. Mano sesuo nesavanaudiškai manimi rūpinosi ilgus dešimtmečius, kupina palankaus rūpesčio; mano brolis visuomet grindė man kelią savo vertinimų aiškumo, tvirto ryžto ir širdies giedrumo dėka — be šio vis iš naujo ėjimo į priekį, nebūčiau sugebėjęs rasti reikiamo kelio.
Iš širdies gelmių dėkoju Viešpačiui už daugelį draugų, vyrų ir moterų, kuriuos Jis visuomet nukreipdavo į mano gyvenimo kelią; už bendradarbius visuose mano kelio ruožuose; už mokytojus ir studentus, kuriuos Jis man davė. Kupinas dėkingumo, juos visus patikiu Jo gerumui. Taip pat norėčiau padėkoti Dievui už mano nuostabius namus Bavarijos Alpių papėdėse, kuriuose turėjau galimybę asmeniškai įžvelgti vėl ir vėl spinduliuojantį Kūrėjo tobulumą.
Dėkoju mano tėviškės žmonėms už tai, jog leido man kaskart patirti tikėjimo grožį.
Meldžiuosi, kad mūsų kraštas išliktų tikėjimo kraštu ir kreipiuosi į jus, brangūs tautiečiai, kad neleistumėte išsklaidyti jūsų tikėjimo.
Galiausiai dėkoju Dievui už visą grožį, kurį galėjau patirti per įvairius mano kelionės etapus, bet ypatingai už tą Romoje ir Italijoje, kurios tapo mano antraisiais namais.
Nuoširdžiai prašau atleidimo visų tų, kurių atžvilgiu kaip nors nusižengiau.
Tą, ką anksčiau pasakiau savo tautiečiams, dabar sakau visiems, kurie buvo man patikėti mano tarnavimui Bažnyčioje: išlikite tvirti Tikėjime! Nepasimeskite!
Dažnai atrodo, jog mokslas — iš vienos pusės, gamtos mokslai; iš kitos, istoriniai tyrinėjimai (ypatingai Šventojo Rašto aiškinimas) — gali pasiūlyti nenuginčijamas įžvalgas, kurios prieštarauja katalikiškajam tikėjimui. Ilgai buvau gamtos mokslų kaitos liudininku ir mačiau, kaip išnykdavo tariamos aksiomos, priešingos tikėjimui, paaiškėjant esančios ne mokslu, o filosofinėmis interpretacijomis, kurios tik apgaulingai priklauso mokslui — o tikėjimas tęsia dialogą su mokslu dėl savo teiginių srities ribų, o tuo pačiu savo specifikos supratimo. Jau šešis dešimtmečius lydžiu teologijos, ypatingai biblistikos kelią, ir mačiau, kaip iš pirmo žvilgsnio nepajudinami teiginiai žlunga kartų kaitos eigoje, pasirodydami esą tik hipotezėmis. Tai patyrė liberalų karta (Harnack, Jülicher ir kt.), egzistencialistų karta (Bultmann ir tt.) ir marksistų karta. Mačiau ir matau, kaip iš hipotezių maišaties išnirdavo ir iš naujo išnyra tikėjimo racionalumas. Jėzus Kristus iš tikrųjų yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas — o Bažnyčia, su visais savo trūkumais, iš tikro yra Jo Kūnas.
Galiausiai nuolankia prašau: melskitės už mane, kad Viešpats priimtų mane į savo amžinąją buveinę, nepaisydamas mano visų nuodėmių ir trūkumų. Už visus man patikėtus asmenis mano nuoširdi malda skamba kiekvieną dieną.
Benediktas XVI
jš pagal www.kontrastas.lt