Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Karai yra laiminami danguje. Kaip Ukraina gali laimėti karą?

Karai yra laiminami danguje. Ukrainos ir Rusijos konfliktas yra „Dovydo ir Galijoto“ konfliktas – tipiškas antikos laikų konfliktas. Kaip anksčiau, taip ir šiandien, „Dovydo“ pusė tokį konfliktą gali laimėti tik dėl antgamtinio įsikišimo. Žinoma, jis nebūtinai turi būti tiesiogiai matomas, tačiau po kurio laiko, atlikus analizę, paaiškės, kad įvyko stebuklas.

Popiežius Pranciškus pagaliau paaukojo Rusiją Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai taip, kaip to reikalavo Dievo Motina. Šis faktas taip pat yra stebuklas, žinant Popiežiaus požiūrį į dialogą su stačiatikiais. Šis paaukojimas greičiausiai nebūtų įvykęs, jei nebūtų buvę karo. Karas – tai kaina, kurią reikėjo sumokėti už Rusijos paaukojimą ir jos atsivertimą ateityje.

Kaip žmonės, mes nežinome Dievo ketinimų, tačiau iš Bažnyčios katekizmo žinome, kad Viešpats Dievas atlygina už gerus dalykus ir baudžia už blogus. Šią mintį galima įžvelgti ir Dievo Motinos Fatimoje paskelbtame pranešime. Ji kalbėjo apie sąlygas, kurios turi būti įvykdytos, kad Dievo bausmė būtų sustabdyta.

Deja, dabar žmonija, kaip ir tada, labai priešinasi Jo Motinos prašymams. Žinome, kad Viešpats Dievas negali norėti, kad būtų įgyvendinami blogi dalykai, todėl verta stengtis tokių dalykų nedaryti ir, atvirkščiai, stengtis įgyvendinti gėrį.

Šiame kontekste aptarkime Ukrainos ir Rusijos puses. Rusijos pusėje situacija iš esmės paprasta. Ji yra blogio jėgų pusėje ir jai reikia atsivertimo, kuris įvyks po šiais metais įvykusio pašventinimo. Rusijos pusė yra taip priklausoma nuo blogio, kad negali pati išeiti, todėl jai reikia ypatingo išorinio veiksmo, savotiško egzorcizmo, kurį atliko popiežius Pranciškus. Mes savo ruožtu turėtume karštai melstis už Rusijos atsivertimą.

Kita vertus, ką turime Ukrainos pusėje? Prieš karą Ukraina vystėsi gana laisvai. Bent jau taip atrodė išoriškai, jei nepaisysime sąmokslo teorijų. Ukrainos valdžia galėjo laisvai pasirinkti gėrį ar blogį savo šalies vystymuisi, o jei pasirinko blogį, tai savo noru. Nereikėjo, kaip Rusijos atveju, būtinai pašvęsti šalies Nekaltajai Marijos Širdžiai. Ukrainos žmonės turėjo dar daugiau laisvės (nei, pavyzdžiui, Rusijoje) rinktis tarp blogio ir gėrio.

Deja, Ukrainos pusės – tiek valdžios institucijų, tiek piliečių – pasirinkimai ne visada buvo geri. Gėjų paradai buvo rengiami ne tik sostinėje (tai galima laikyti centrinės valdžios politinio korektiškumo reikalavimu), bet ir, pavyzdžiui, Mariupolyje. Nežinau, kokia galinga tarptautinė agentūra galėjo pareikalauti ir patikrinti, ar Mariupolyje vyko vadinamasis „lygybės festivalis“? Vadovaujantis sveiku protu, atsakomybė už šį sprendimą turėtų tekti vietos valdžios institucijoms ar net vietos gyventojams.

Neseniai pasaulį apskriejo žinia, kad Ukrainos parlamentas ratifikavo Stambulo konvenciją. Suprantame, kad tai yra spaudimas būtent tų pasaulio agentūrų, kurie pagalbą Ukrainai sieja su tokių ir panašių įstatymų ratifikavimu. Kita vertus, kol Ukrainos valdžia nesupras, kad karas visada yra gėrio ir blogio kova ir kad laimi ta pusė, kuri atneša daugiau gėrio, išskyrus tuos atvejus, kai Viešpats Dievas nori nubausti šalį ar tautą.

Kol tęsis tokia padėtis, kol Ukrainos valdžia nenuspręs daryti daugiau gero po karo ir dar karo metu, tol pergalės nebus.

Galiausiai norėčiau pacituoti Ukrainos partijos „Tradicija ir tvarka“ nario, dabar kovotojo už Ukrainos laisvę Bohdano Chodakovskio žodžius:

Bohdan Chodakovskis

Geltonos ir mėlynos vėliavos nepakanka, kad būtų nugalėtas įsikūnijęs blogis, blogis turi tūkstančius vėliavų. Turime reikalų ne su buriatų ordomis, o su dvasine liga. Rusijos kariuomenė, pradedant eiliniais ir baigiant vyriausiuoju vadu, elgiasi kaip apsėsta. Jų kariuomenės beširdiškumas ir beveidiškumas rodo dvasinius trūkumus, kuriuos bent kiek atidesnė akis pastebi.

Deja, šis karas dar nesuteikė postūmio masiniam atsivertimui. Mūsų kasdieninė liturgija padalinio dislokacijos vietoje beveik tuščia. Kai kurie žmonės klaidingai mano, kad dienos tarnyba yra svarbesnė už Komuniją.

Mus remia patriotinis uolumas, bet kai suprasime, kad karą reikia ne tik sustabdyti, bet ir laimėti, suprasime, kad kova vyks ne tik mūšių laukuose ir miestuose. Tai dangaus ir pragaro kariuomenių karas.

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

© Katalikiška Lietuva 2020