Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Ką Viešpats Jėzus darė “pragaruose”? Prof. Dariuszas Kowalczykas apie Didžiojo šeštadienio paslaptį

Kai Viešpats Jėzus nusileido į pragarą, mirusieji turėjo šaukti iš džiaugsmo: Jėzus Kristus yra Viešpats! Gyvenimo ir mirties Viešpats! Pagaliau atėjo Tas, kuris išplėšė juos iš mirties valdžios. Jis nori visus iš jos išlaisvinti – tai nereiškia, kad pragaras tuščias.

Tomaszas Kolanekas, PCh24.pl: Tikėjimo išpažinime sakome: “Valdant Poncijui Pilotui, jis dėl mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus, nukankintas ir palaidotas. Kaip Šventajame Rašte išpranašauta”. Kas nutiko Viešpačiui Jėzui per tas tris dienas – nuo mirties ant kryžiaus iki prisikėlimo?

Prof. t. Dariuszas Kowalczykas SJ: Kalbame apie tris dienas, tačiau atkreipkime dėmesį, kad Viešpats Jėzus mirė penktadienio popietę, o Juozapas iš Arimatėjos pradėjo organizuoti laidotuves “į vakarą” (žr. Mt 27, 57), o prisikėlimas įvyko sekmadienio rytą. Trys dienos išplaukia iš to, kad iš tiesų Jėzaus mirtis susijusi su penktadieniu, šeštadieniu ir sekmadieniu, tik jei reikėtų skaičiuoti tiksliau, iš viso būtų apie 35 valandos. Tai, kas vyksta po mirties, išslysta iš mūsų žemiškojo, laiko ir erdvės suvokimo.

Dėl to Kristaus mirtis mums tampa dar didesniu slėpiniu. Vis dėlto reikia pasakyti, kad Jėzus iš tiesų mirė ir Jo kūnas buvo palaidotas. Taigi Kristaus žmogiškasis kūnas lieka kape, o Jėzus “tuo metu” atlieka tai, ką mes vadiname “nužengimu į pragarą”. Šį slėpinį apmąstome Didįjį šeštadienį, kuris labiau nei Didysis penktadienis yra diena be liturgijos. Juk tai, ką mes šnekamojoje kalboje, bet klaidingai, vadiname Didžiojo šeštadienio liturgija, priklauso ne šeštadieniui, bet sekmadieniui. Paschos vigilija prasideda Prisikėlimo sekmadienis. Šeštadienį turėtume išgyventi kapo tylą ir nusileidimo į pragarą slėpinį.

Ar Viešpaties Jėzaus “nužengimas į pragarą” buvo iš anksto paskelbtas?

Jėzus paskelbė apie savo mirtį ir prisikėlimą. Į pranešimą apie Jo mirtį įtrauktas ir pranešimas apie Jo nužengimą į pragarą, arba mirusiųjų šalį, Biblijoje vadinamą Šeolu arba Hadu. 89 psalmėje skaitome: “Ar yra kas, kas norėtų gyventi ir neragauti mirties, kas išplėštų savo gyvybę iš Šeolo valdžios” (49 eilutė).

Jėzus, kuris buvo tikras žmogus, o ne vaidino kokį nors “dievišką” teatrą, taip pat patyrė mirtį ir “Šeolo galybę”, tačiau, kita vertus, Jis nugalėjo mirtį ir išplėšė ne tik save, bet ir kitus iš mirties žemės valdžios. Kai mokiniai išgirdo Jėzų skelbiant apie jo mirtį ant kryžiaus, jiems tai buvo sinonimas nužengimui į pragarą, arba Šeolą.

Ką reiškia, kad Viešpats Jėzus “nusileido į pragarą”? Ar tai reiškia pragarą kaip amžinojo pasmerkimo vietą, ar veikiau kažkokią “mirusiųjų šalį”, į kurią po mirties buvo siunčiami teisieji, gyvenę iki Gelbėtojo atėjimo į pasaulį?

Pragarai, apie kuriuos kalbama posakyje “nusileidimas į pragarą”, nėra pragaras, kaip mes suprantame šį žodį, t. y. amžino, neatšaukiamo pasmerkimo vieta. Jei taip būtų buvę, Jėzus nebūtų nieko iš ten išvedęs. Katalikų Bažnyčios katekizmas, remdamasis įvairiais Bažnyčios magisteriumo nutarimais, tai aiškina taip: “Jėzus nusileido į pragarą ne tam, kad išlaisvintų pasmerktuosius, ir ne tam, kad sunaikintų pasmerktųjų pragarą, bet tam, kad išlaisvintų prieš Jį buvusius teisiuosius” (KBK 633).

Pragaras kaip amžinas pasmerkimas reiškia būseną, kurioje pasmerktieji galutinai atmetė Dievo gailestingumą, o “pragarai”, į kuriuos nusileidžia Jėzus, yra būsena, kurioje mirusieji laukė Gelbėtojo. Romos katekizme (1, 6, 3) skaitome: “Jėzus Kristus, nužengdamas į pragarus, išlaisvino teisiųjų sielas, kurios laukė savo Išlaisvintojo Abraomo glėbyje” (žr. KBK 633).

Atkreipkime dėmesį į dar vieną paradoksą, būtent į tai, kad iš tikrųjų tik po Kristaus galima kalbėti apie pragarą amžinojo pasmerkimo prasme. Juk jame Dievas mums galutinai siūlo savo gailestingumą, todėl tik tie, kurie sąmoningai atmeta Kristų, pasirenka gyvenimą toli nuo Dievo, t. y. pragarą.

JŠ pagal www.pch24.pl

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

© Katalikiška Lietuva 2020