Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Šv. Andriejus Bobola – ar tik Lenkijos šventasis?

Šventasis Andžejus Bobola – vienas iš 23 jėzuitų kankinių, atidavusių gyvybę už tikėjimą. Per 1655 m. kilusį Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva Lietuvoje siautėję kazokai rodė ypatingą neapykantą tam, kas lenkiška/lietuviška ir katalikiška. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola kazokų buvo užkluptas ir nukankintas , nes atsisakė išsižadėti katalikų tikėjimo. Šv. Andžejus Babola šiuo metu labiau Lenkijoje žinomas šventasis, nors didesnį gyvenimo tarpsnį praleido būtent Vilniuje.

KELIAS Į ALTORIAUS GARBĘ

Kai 1702-ųjų balandžio 18-ąją Pinsko jėzuitų kolegijos rektorius Martynas Godebskis nusileido į bažnyčios kriptą ieškoti visiškai užmiršto tėvo Andriejaus Bobolos karsto, jis nė nenutuokė, kad pradeda ilgą ir kupiną netikėtumų šio jėzuito gerbimo istoriją. Nepraėjus nė dešimtmečiui, 1711-aisiais, Pinsko – Turovo unitų vyskupas Porfirijus Kulčyckis jau ėmėsi rinkti pirmąsias žinias apie Andriaus Bobolos kankinystę, o Lucko katalikų vyskupas Aleksandras Vychovskis 1712 m. pradėjo pirmą informacinį procesą savo vyskupijoje. Jo įpėdinis vysk. Joachimas Prebendovskis 1719 m. Pinske atliko antrąjį informacinį procesą, o įsitikinęs kankinystės tikrumu abiejų procesų aktus nusiuntė Romon.

Gausėjant stebuklams ir tirštėjant piligrimų srautui prie t. Andriaus kapo Pinske, 1720-aisiais į Romą pasipylė prašymai iš Lietuvos ir Lenkijos paskelbti t. Andriejų Bobolą palaimintuoju. 40 prašymų surašė valstybės senatoriai, net du prašymus Romon siuntė Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis, o Lenkijos bajorų vardu peticiją pasirašė LDK kancleris Mykolas Servacas Višnioveckis. 1726 ir 1727 metais prie šių prašymų prisidėjo karalius Augustas II, asmeniškai patyręs šio kankinio globą.

1727 m. Lucko vyskupo Stepono Rupnievskio nurodymu atliktas informacinis procesas Polesės Janove, Bobolos kankinystės vietoje. 104 liudininkų klausymas truko daugiau nei savaitę. Šią medžiagą nusiuntus Romon, Šventųjų Apeigų kongregacija paskyrė specialią komisiją Bobolos reikalui tirti, kuri patvirtino 1727-ųjų procesą ir nurodė atlikti Apaštalų Sosto tyrimą Pinske ir Vilniuje. Šiems procesams (1730-1732) vadovavo Lucko ir Vilniaus vyskupai. Pinske išklausyta 114 liudininkų parodymų, patikrinti dar 192 liudininkų parodymai, apžiūrėti kankinio palaikai. Vilniaus vyskupijos komisija tyrimą pradėjo Gardine, kur vyko seimas, idant čia būtų galima lengviau apklausti suvažiavusius bajorus. Vilniuje apklaustas 31 liudininkas; iš Lietuvos jėzuitų provincijos archyvo surinktos žinios apie Andriaus Bobolos gyvenimą. Nors popiežius Benediktas XIV jau 1755 m. vasario 9 d. patvirtino kankinystės dėl tikėjimo faktą, dėl įvairių priežasčių užsitęsusios beatifikacijos teko laukti ištisą šimtmetį. Tik 1853 m. spalio 30 d. Romoje,Šv. Petro bazilikoje, popiežius Pijus IX iškilmingai paskelbė Andriejų Bobolą palaimintuoju.

Pal. Andriejaus gerbimą Lenkijoje ypač sustiprino įvykis, 1819-aisiais nutikęs Vilniuje. Vieną vakarą dominikonas Aloyzas Koženieckis netikėtai išvydo Andrių Bobolą savo celės viduryje. Andriejus paliepė atidaryti langą. Pravėręs jį dominikonas išvydo ne vienuolyno kluatrą, o plačiai ligi pat horizonto nusidriekiančią lygumą, kurioje daugybė rusų, turkų, prancūzų, anglų ir kt. tautų batalionų neregėtai atkakliai kovėsi tarpusavyje. „Tai Pinsko apylinkės, kuriose aš buvau nukankintas, – paaiškino reginį Andrius Bobola. – Kai žmonės sulauks tokio karo, stojus taikai bus atkurta Lenkija, o aš būsiu pripažintas jos pagrindiniu globėju.“

Ši pranašystė, papasakota privačiame laiške ir 1855-aisiais pirmąsyk paskelbta viename italų žurnale, išsipildė po Pirmojo pasaulinio karo. Todel jau 1920-aisiais Lenkijos episkopatas kreipėsi į popiežių Benediktą XV, prašydamas pal. Andriejų paskelbti šventuoju ir paskirti pagrindiniu atgimusios Lenkijos globėju. Tų pat metų rugpjūtį, kai bolševikų kariuomenė buvo atsidūrusi prie pat Varšuvos, aidint priešo pabūklams Varšuvos gatvėmis nužygiavo procesija su palaimintojo relikvijomis, o bažnyčiose atlikta novena jo garbei. Pavojus praėjo. Prašydami Palaimintąjį kanonizuoti į popiežių kreipėsi Polesės gyventojai, maršalas Pilsudskis, lenkų jėzuitai.

1922 m. Ida Kopecka nukentėjo nuo pernelyg intensyvaus apšvitinimo Rentgeno spinduliais – išdegė ir smarkiai pūliavo jos pilvo ertmė. Sesuo Aloyza Dobrzyńska, sirgusi kasos vėžiu, 1933 m. buvo ruošiama operacijai, kurios taip ir neprireikė. Abi ligonės staiga ir visiškai pagijo. Kai 1937-aisiais šių stebuklų tikrumas buvo oficialiai patvirtintas, kliūčių kanonizacijai nebeliko. 1938 m. balandžio 17 d., per pačias Velykas, pal. Andriejus Bobola buvo paskelbtas šventuoju.

AR TIK LENKIJOS ŠVENTASIS?

Paradoksas, tačiau šiandien Lenkijoje itin gerbiamas (jo vardu dedikuota daugiau kaip šimtas bažnyčių) šventasis Andriejus savo žemiškąjį gyvenimą buvo labiau susiejęs būtent su Lietuva. Kilęs iš Mažosios Lenkijos, studijas pradėjo Braunsbergo jėzuitų kolegijoje, priklausiusioje Lietuvos jėzuitų provincijai. 1611-aisiais, baigęs kolegiją ir nusprendęs tapti jėzuitu, pasibeldė į Lietuvos provincijos naujokyno Vilniuje prie Šv. Ignaco bažnyčios duris. Visą likusį gyvenimą dirbo įvairiuose Lietuvos jėzuitų provincijos (ji apėmė Prūsiją ir dalį Lenkijos – Mozūriją su Varšuva ir Varmiją) namuose – Vilniuje, Braunsberge, Pultuske, Nesvyžiuje, Bobruiske, Plocke, Varšuvoje, Lomžoje, Pinske ir Polocke. Po mirties pagarsėjo stebuklais LDK pietuose esančiame Pinske, į kurį iš įvairių Lietuvos vietų prie jo kapo traukdavo piligrimai (pvz., jėzuitai iš Vilniaus akademijos).

Vien Vilniuje šventasis Andriejus praleido beveik trečdalį (virš dvidešimties) savo gyvenimo metų: dvejus metus (1611–1613) naujokyno namuose prie Šv. Ignaco bažnyčios, septynerius filosofijos ir teologijos studijų metus Vilniaus akademijoje (1613–1616, 1618–1622), galiausiai net dvylika metų (1624–1630, 1646–1652) Profesų namuose prie Šv. Kazimiero bažnyčios (čia dar sykį apsigyveno 1655-aisiais, tačiau neilgam – bėgti į Pinską privertė prie sostinės artėjanti Maskvos kariuomenė). Profesų namuose tėvas Bobola dirbo pamokslininku, nuodėmklausiu, bažnyčios rektoriumi, namų vyresniojo patarėju, aiškino Šv. Raštą ir tikėjimo tiesas, vadovavo miestiečių Marijos sodalicijai. Būtent Vilniuje 1622 m. kovo 12 d. (tą dieną pirmaisiais jėzuitų šventaisiais Romoje paskelbti Ignacas Lojola ir Pranciškus Ksaveras) vyskupo Eustachijaus Valavičiaus buvo įšventintas kunigu. Šv. Kazimiero bažnyčioje 1630-ųjų birželio 2 d. davė keturis iškilmingus profeso įžadus. Vilniuje profesas tėvas Andriejus trumpam apsilankydavo kas treji metai, dalyvaudamas Lietuvos jėzuitų provincijos kongregacijoje.

Nežinome, kodėl, būdamas lenkas, Andrius Bobola įstojo į Lietuvos jėzuitų provinciją. Galbūt paprasčiausias atsitiktinumas, kurių tais laikais pasitaikydavo itin dažnai. Sunkiau atsakyti, kodėl scholastiko Andriaus giminėms, panūdusiems susigrąžinti jį į Lenkijos jėzuitų provinciją, to padaryti nepavyko. 1621-aisiais, kai Andriejus dar tebestudijavo teologiją Vilniaus akademijoje, jėzuitų generolas Mucijus Vitelleschis giminėms prašant nurodė Lietuvos jėzuitų provincijolui nedelsiant išsiųsti Bobolą į Lenkijos provinciją, „jeigu tam nekliudys kokia nors rimta priežastis“ Matyt, tokios priežasties būta, kadangi Andriejus liko Lietuvos provincijoje visam gyvenimui. Kokia ji, galime tik spėlioti. Galbūt paties Andriejaus Bobolos nenoras?

Nors tėvo Andriejaus Bobolos biografiją dar 1868 m. lietuviškai paskelbė vyskupas Valančius savo „Šventųjų gyvenimuose“, šis šventasis Lietuvoje beveik nežinomas ir šiandien. Jo pėdsakus Vilniuje liudija atminimo lenta bei altoriaus paveikslas jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčioje. Čia per liturginį Šventojo minėjimą (gegužės 16 d.) ir artimiausią sekmadienį pagerbimui išstatoma šv. Andriejaus Bobolos relikvija.

KODĖL ŠVENTASIS?

Šv. Andriejus Bobola – vienas iš 23 jėzuitų kankinių, atidavusių gyvybę už tikėjimą. Per 1655 m. kilusį Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva Lietuvoje siautėję kazokai rodė ypatingą neapykantą tam, kas lenkiška/lietuviška ir katalikiška. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola kazokų buvo užkluptas Polesės Janovo apylinkėse, besiruošiantis vežimu trauktis nuo artėjančio priešų būrio. Atsisakęs atsižadėti katalikų tikėjimo, tėvas Bobola, pririštas tarp dviejų arklių, 4 kilometrus varytas į Polesės Janovą, kur egzekucija tęsėsi mėsininko skerdykloje. Paguldžius kankinį ant skerdiko stalo, ant galvos užspaustas jaunų ąžuolo šakelių vainikas. Kūnas svilintas ugnimi, po nagais suvarytos skiedros, nuo delnų peiliu nudirta oda. Tyčiojantis iš kunigo nuo viršugalvio nuluptas tonzūros pavidalo odos gabalas, nuo krūtinės ir nugaros – arnoto formos odos plotas. Nupjauta nosis ir lūpos, išdurta dešinė akis, per gilią skylę sprande ištrauktas liežuvis. Pakabinę kankinį už kojų žemyn galva, žiūrėdami į konvulsijų tampomą kūną, kankintojai juokėsi: „Žiūrėkite, kaip šoka!“ Kankynes užbaigė du mirtini kirčiai į kaklą trečią valandą dienos. Buvo 1657-ųjų gegužės 16-oji, Viešpaties Dangun žengimo šventės išvakarės.

Tėvas Bobola tapo 49-uoju iš eilės jėzuitų kankiniu vadinamojo „tvano“ (1655–61 m. karo su Maskva) metais; tuomet nužudyta daugybė kitų vienuolių, kunigų, pasauliečių. Kodėl iš jų visų tik Andrius Bobola šiandien gerbiamas kaip šventasis? Galbūt atsakymo ieškoti reikia jo žemiškajame gyvenime?
Panašu, kad šiam kankiniui dar esant gyvam niekas nebūtų ryžęsis pranašauti būsimos jo šventumo garbės – tėvas Andriejus visiškai niekuo neišsiskyrė. Niekada nėjo aukštų pareigų. Nepasižymėjo mokslo pasiekimais (neišlaikė baigiamojo teologijos egzamino).

„Vidutiniškumą“ liudija ir dvasinė tėvo Bobolos charakteristika, pateikta jam atlikus tercijatą 1622–23 m. Nesvyžiuje. Rekolekcijas tėvas Andriejus atliko naudingai, nors ir su didelėmis valios pastangomis. Patarnaudamas virtuvėje rodė didelį nuolankumą. Noriai atliko maldingą kelionę elgetaudamas. Katekizmo mokė su vidutinišku užsidegimu, užtat uoliai darbavosi misijose. Pamaldumas, maldos dvasia, nuolankumas, paklusnumas, kuklumas ir taisyklių laikymasis – vidutiniški; čia galima dar daug nuveikti. Neišgyvendintos ydos: lengvi suirzimo protrūkiai, vos vidutiniškai valdomas emocionalumas, per didelis aistringumas, silpnai valdomas liežuvis, per menkas abejingumas vyresniųjų nurodymams. Choleriško-sangviniško temperamento, menkai susivaldąs, bet sykiu labai nuoširdus ir pilnas užsidegimo.
Į klausimą, kodėl Andrius Bobola tapo šventuoju, vienas jo biografas atsako paprastai: nežinau. „Gal to žmogaus širdyje buvo kas nors labai giliai paslėpta ir neregima žmonėms, taip pat nepažeidžiama ydos – koks nors paslapčia švytintis kristalas. O gal nieko tokio ir nebuvo. Gal paprasčiausiai Viešpačiui Dievui patiko išsirinkti vieną iš daugelio, idant Dievo galybė pasirodytų netobulame, neišsiskiriančiame iš daugelio. Manau, kad nedera akiplėšiškai skverbtis į išrinkimo paslaptis. Telieka tai paslėpta ir nežinoma, nes koks gi būtų pasaulis be paslapties?“

REGIMOS PASLAPTYS

Paslaptingas Andriejaus Bobolos atradimas 1702-aisiais akivaizdžiai liudija, kad šventuosius parenka ne žmonės – juos parodo Dievas. Po kuklių laidotuvių (kūnas buvo įdėtas į juodai dažytą karstą su užrašu Pater Andreas Bobola Societatis Jesu („Jėzaus Draugijos tėvas Andrius Bobola“) ir nuleistas į kriptą po didžiuoju altoriumi), tėvas Andrius Bobola nugrimzdo į užmarštį. Kai Pinsko kolegijos rektorius Martynas Godebskis laužė galvą, kaip Šiaurės karo metu nuo priešų armijų apsaugoti kolegiją, į ką kreiptis pagalbos ir užtarimo, jam pasirodė nežinomas jėzuitas, iš kurio mielo ir patrauklaus veido sklido nežemiška šviesa. Nežinomasis papriekaištavo rektoriui, kam jis ieškąs gynėjų ne ten, kur būtų galima juos rasti, ir pažadėjo, kad jis pats, Andrius Bobola, apsaugos kolegiją, jei rektorius atras jo kūną, palaidotą bendroje kriptoje, ir padės atskirai. Po trijų dienų paieškų (nei rektorius, nei kas kitas jau nežinojo, kur palaidotas ir kas buvo Andrius Bobola) suradus karstą aptiktas tarsi vakar palaidotas kūnas. Nepaisant nuolatinės drėgmės ir šalia yrančių kūnų, kankinio palaikai nebuvo suirę, neskleidė jokio kvapo, buvo matyti aiškios kankinimų žymės, nuo sukrešėjusio kraujo raudonavo žaizdos, visos kūno dalys buvo minkštos, lanksčios ir elastingos. Pasklidus žiniai Pinsko ir apylinkių gyventojai ėmė rinktis ir melstis prie langelio kriptos, kurioje tėvo Bobolos palaikai ilsėjosi naujame karste ant pakylos. Kankinys pažadą ištesėjo – plėšikaujančios armijos aplenkė Pinsko kolegiją, o didysis 1709-10 m. maras aplenkė visą Pinsko kraštą. Tėvo Andriaus gerbimas sparčiai išaugo. 1739 m. sudėtas oficijumo tekstas ir litanija tėvo Andriaus Bobolos garbei.

Panaikinus Jėzaus draugiją 1773 m., Pinsko kolegijos bažnyčia 1784 m. perduota unitams kaip vyskupijos katedra, tačiau 1793 m. Rusijos imperatorė Kotryna II panaikino Pinsko unitų vyskupiją ir katedrą atidavė stačiatikių vienuolynui. Vienuoliai gerbė kankinio relikvijas, prie kurių melsdavosi ir vietiniai stačiatikiai, tačiau vėliau sumanyta užkasti stebuklingąjį kūną į žemę Apie tai sužinoję jėzuitai 1808 m. perkėlė kūną į savo bažnyčią Polocke. Ją perdavus stačiatikiams, 1830 m. palaikai darsyk perkelti – šiuokart į Polocko dominikonų bažnyčią.

Po Spalio perversmo į Palaimintojo relikvijas ėmė kėsintis bolševikų valdžia. 1919 m. darbo liaudžiai reikalaujant nesėkmingai norėta atlikti „relikvijų tyrimą“. 1922-ųjų birželį pasirodžius žiniai, kad atidarius Polocke esantį stačiatikių šventosios Eufrozinos relikvijorių buvo rasti tik sudūlėję kaulai, nutarta demaskuoti ir katalikų „prietarus“. Birželio 23 d. atvykusi valdžios komisija nuėmė karsto antspaudus, nuvilko arnotą, albą ir biretą ir nuogą kūną kone vertikalioje padėtyje smarkiai trenkė žemėn. Visų nuostabai palaikai nesubyrėjo; komisija, palikusi kūną atvirame karste, išsinešdino. Vis dėlto, nepaisydama katalikų protestų, valdžia nutarė kūną išgabenti. Liepos 20 d. ginkluoti asmenys įsiveržė į bažnyčią ir pagrobė relikvijas. Palaimintojo kūnas išvežtas į Maskvą ir padėtas Liaudies sveikatos komisariato Higienos muziejuje.

Dėl žemės reformos kilus badui, bolševikų valdžiai humanitarinę pagalbą javais suteikė Apaštalų Sostas. Tuo pat metu popiežius Pijus XI griežtai pareikalavo grąžinti Palaimintojo relikvijas. Valdžia sutiko su sąlyga, kad bus laikomasi didžiausio slaptumo ir kad relikvijos nebus gabenamos per Lenkiją. 1923 m. spalį relikvijorius, rastas muziejaus užkaboriuose, krovininiu geležinkelio vagonu pervežtas į Odesą, o iš ten – laivu į Italiją. Patvirtinus relikvijų autentiškumą, Palaimintojo kūnas padėtas jėzuitų Il Gesu bažnyčioje. 1938 m. Andrių Bobolą paskelbus šventuoju, jo palaikai iškilmingai pervežti į Varšuvą. Relikvijos, pakeliui pagerbtos Liublijanoje, Budapešte, Bratislavoje, birželio 20 d. pasiekė galutinį tikslą – jėzuitų namus Rakowiecka gatvėje nr. 61. Išskyrus trumpą evakuaciją karo metais (1939–1945), ten jos gerbiamos iki šiandien.

JŠ pagal www.sventumogarsas.lt

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

© Katalikiška Lietuva 2020