Categories
NUOMONĖS

Lietuvos vyskupai: Bažnyčios mokymas apie šeimą nesikeičia!

Birželio 17 d. Lietuvos vyskupai kreipėsi į tikinčiuosius su ganytojišku laišku, kurį skelbiame visą.

Brangūs broliai ir seserys,

gera į jus taip kreiptis. Dvasinė brolystė ir seserystė primena mums ryšius, kurie atsiranda šeimoje, o šeimai Bažnyčia visad skyrė daug dėmesio. Šeima – pirmoji ir pagrindinė visuomenės ląstelė, prigimtinė žmogiškoji bendruomenė bei visos visuomenės gyvybinis poreikis. Vienas kitą papildydami vyras ir moteris kuria savo šeimą – „santuoka grįstą natūralią bendruomenę“ (Amoris laetitia, 52).

Šiais laikais ne tik šeimos patiria nemažai iššūkių. Pavojus kyla ir pačiai šeimos sampratai, kurios turinį kartais bandoma keisti siūlant įvairias įstatymų iniciatyvas. Dabar sulaukiame itin daug prašymų įvertinti Seime svarstomo Civilinės sąjungos įstatymo projektą. Klausiama: kaip šis įstatymas dera su Bažnyčios mokymu; ką mes, jūsų ganytojai, galime apie jį pasakyti?

Pirmiausiai užtikriname jus, kad Bažnyčios mokymas apie santuoką ir šeimą nėra pasikeitęs: šeima kyla iš vyro ir moters santuokos, tėvystės ir motinystės ryšių. Taip pat nėra pasikeitęs ir Didysis įsakymas, kuriame sakoma: mylėk kiekvieną artimą kaip save patį.

Nepasikeitė ir tai, kaip Bažnyčia vertina vadinamąsias faktines sąjungas, partnerystes ar tos pačios lyties asmenų sąjungas. Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie konkrečius iššūkius, su kuriais šiandien susiduriama, pabrėžia, kad „faktinių sąjungų ar sąjungų tarp tos pačios lyties asmenų nevalia tiesiog prilyginti santuokai. Nė viena netvirta ar naujai gyvybei uždara sąjunga nelaiduoja visuomenės ateities“ (Amoris laetitia, 52). Tai – Katalikų Bažnyčios, kuriai save priskiria didžioji dalis Lietuvos piliečių, pozicija.

Mes, kaip ganytojai, esame susirūpinę ir norime perspėti tikinčiuosius ir visus geros valios žmones apie pavojus, kurie kyla bandant keisti šeimos ir santuokos sampratą įstatymais, tarp jų – ir dabar svarstomu Civilinės sąjungos įstatymo projektu. Minėtame Civilinės sąjungos įstatymo projekte iš esmės siūloma tai, ko popiežius Pranciškus anksčiau cituotoje apaštališkojo paraginimo Amoris laetitia ištraukoje kviečia nedaryti, – faktines sąjungas ir sąjungas tarp tos pačios lyties asmenų prilyginti santuokai. Negalime pritarti šio įstatymo projektui, iškreipiančiam ir devalvuojančiam santuokos bei šeimos sampratas.

Kai kurie pasaulio kraštai jau yra praėję tokį sampratų kaitos kelią, kuris primena Trojos arklio istoriją. Pradžioje teigiama, kad formalizuojant santykius reikia suteikti kartu gyvenantiems asmenims daugiau teisių; tuomet tai prilyginama šeimos santykiams, jie imami imituoti. Ilgainiui toks reguliavimas pakeičiamas į civilinę santuoką.

Ši kaita ir augantis reguliavimas kelia vis didesnį spaudimą tėvams, trokštantiems auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Palaipsniui imama reguliuoti švietimo įstaigų mokymo turinį, naikinant supratimą, kad šeima, kaip santuoka grįsta natūrali bendruomenė, yra naudinga visuomenei. Šis kelias veda į neginčijamo vyro ir moters lyčių tarpusavio papildomumo principo atmetimą. 

Dar kartą prisiminkime Šventojo Tėvo Pranciškaus žodžius, kuriais jis trokšta atkreipti sampratų kaitos keliu ketinančių eiti valstybių visuomenių dėmesį: „Nė viena netvirta ar naujai gyvybei uždara sąjunga nelaiduoja visuomenės ateities.“ Ant kokių pamatų pastatytume Lietuvos visuomenės ateitį pritarę Civilinės sąjungos įstatymo projekto nuostatoms?

Atsižvelgiant į tai ir siekiant užtikrinti kartu gyvenančių bei santuokos ar tėvystės, motinystės, giminystės ryšiais save nesiejančių asmenų teises, protingas kompromisas būtų priimti tokį įstatymą, kuris šių sąjungų netapatintų su šeima. 

Asmenų, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nenorėtų ar negalėtų sudaryti vyro ir moters santuokos, padėtį galėtų išspręsti Teisės į artimą ryšį įstatymas, kurio projekte numatyta galimybė artimaisiais pripažinti ne tik šeimos ar giminystės ryšiu siejamus, bet ir kitus asmenis. Teisės į artimą ryšį pripažinimas neverčia atsisakyti prigimtinės šeimos sampratos; jis neprieštarauja nei Bažnyčios mokymui apie šeimą, nei šeimos sampratai, apibrėžtai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Skirtingai nei siūloma įteisinti civilinė sąjunga, teisė į artimą ryšį pripažįsta ir saugo ne tik privačiame gyvenime save šeima laikančių asmenų, bet ir tų žmonių, kurie nenori ar negali kurti šeimos, teisinius santykius.

Kaip ir anksčiau, nenuilsdami skatiname jaunuolius apsispręsti tvirtai, gyvybei atvirai santuokai ir šeimai, kad būtų kuo labiau linkstama į Dievo žmonėms siūlomas malones (plg. Amoris laetitia, 35). Be abejo, visuomenėje regime ne tik sutuoktinius, bet ir vienišas mamas ar tėčius, našlaičius, šeimas, kuriose seneliai ar kiti giminaičiai augina nepilnamečius vaikus. Visų šių šeimų narius sieja ne tik bendro gyvenimo ar emociniai, bet ir prigimtiniai kraujo bei giminystės ryšiai, kylantys iš vyro ir moters lyčių papildomumo.

Drauge atkreipiame dėmesį, kad ne visi viešojoje erdvėje ar Seime pasisakantys katalikai, aiškinantys Bažnyčios mokymą, tai daro kompetentingai.  Savo žodžiais bei veiksmais jie kartais klaidina žmones. Norėdami sužinoti, ką sako visuotinė Bažnyčia vienu ar kitu klausimu, nuoširdžiai raginame visus tikinčiuosius gilintis į Šventajame Rašte užrašytą Dievo žodį, įdėmiai skaityti katekizmą, Šventojo Sosto dokumentus.

Brangūs broliai ir seserys, tėvų ir motinų sūnūs ir dukterys! Dėkokime Viešpačiui už šeimas, kuriose užaugome, už visas šeimas, kuriose tėčio ir mamos mylimi augo, auga ar augs kiti vaikai – mūsų šalies ateitis, mūsų būsimieji dvasiniai broliai ir seserys. Melskimės už Lietuvos šeimas ir remkime tik tas įstatymų leidybos iniciatyvas, kurios, leisdamos šeimoms tvirtėti, laiduoja mūsų visuomenės ateitį.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Categories
NUOMONĖS

Lietuvos Šeimų Sąjūdis kviečia į protesto akciją prieš „Partnerystės – Civilinė Sąjūngos“ įstatymą

Lietuvos Šeimų Sąjūdis, birželio 21 dieną kviečia į protesto akciją prie Seimo, prieš „Partnerystės – Civilinė Sąjūngos“ įstatymą.

Dabartinė situacija Lietuvoje, kai pačių valdančiųjų yra griaunami valstybės pamatai – skurdinama visuomenė, keliamos net valstybinių įmonių paslaugų, maisto produktų, kuro kainos, krizės laikotarpiu planuojami įvesti nauji mokesčiai ir taip vos beišgyvenant žmonėms, Seime vykstant precedento neturintiems įstatymų stūmimo buldozerio principu procesams – visa tai verčia reaguoti visuomenę ir visuomenines organizacijas. Reaguoti, telktis ir priešintis viskam, kas griauna valstybę. Taip rašoma ir Konstitucijoje. Taip bus daroma ir tikrovėje.

Taip pat Seimo darbotvarkėje birželio 21 dieną numatytas „partnerystės-civilinės sąjungos“ svarstymo sekantis etapas, kuriam griežtą NE taria ne tik LŠS, bet ir daugelis kitų šeimos vertybes palaikančių organizacijų bei didžioji dauguma Lietuvos žmonių. „STOP valdančiųjų buldozeriui !“

Šiuo šūkiu remdamiesi rinksimės birželio 21 dieną, nuo 9 ryto iki 18 valandos prie Seimo automobilių aikštelės esančioje pievoje, tiesiai prieš Seimo posėdžių salės langus, pareikšti, kad mes, t. y. Lietuvos visuomenė, nesutinkame su tuo, ką daro valdančioji dauguma ir Vyriausybė. 

Nesutinkame, prieštaraujame ir priešinsimės tam, ką jie daro, buldozeriu stumdami savo nutarimus, rašoma LŠS pranešime. Nuo 12.00 valandos planuojamas pasisakymų nuo mini-scenos laikas. Yra pakviesti opozicinių Seimo frakcijų atstovai – ar jie dalyvaus, priklausys nuo frakcijų seniūnų pilietinės pozicijos. Jie galės pasisakyti apie tai, kaip mato visą šią situaciją, o žmonės galės užduoti jiems klausimus. Taip pat kalbės visuomeninių organizacijų atstovai, kurie iš anksto suderins tai su organizatoriais. Protesto akcija suderinta su Vilniaus savivaldybe. 

Apie akcijos taisykles: Atvykstantys iš kitų miestų žmonės prašomi statyti automobilius tam skirtose vietose, nes policija įspėjo, jog nesilaikant KET bus išrašomos baudos. Protesto renginys vyks prisilaikant nustatyto 75 m. atstumo nuo Seimo, todėl su plakatais, vėliavomis ir kita atributika prašome nesiartinti prie šio pastato – tai policijos bus laikoma, kaip 75 m. atstumo pažeidimas, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Akcijos metu griežtai draudžiama vartoti alkoholinius gėrimus ir pasirodyti neblaiviame stovyje. Kilus ekscesams– LŠS apsauga tiesiog pasikvies budinčią policiją. Atributika – lietuviška, Lietuvos valstybės. Ji neturi būti kiršinanti ar suprantama dviprasmiškai. Natūralios-prigimtinės Šeimos vertybės – akcijos sveikintina pozicija. Atsiradusias šiukšles susirenkame patys (kaip visada) – turime rodyti pavyzdį savo vaikams ir  tiems, kas be pavyzdžio to daryti nesugeba.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Categories
NUOMONĖS

Šeimų Sąjūdis užmezga ryšius Lenkijoje: pirmasis vizitas į Ordo Iuris

Birželio 13 – 14 dienomis Lietuvos šeimų sąjūdžio delegacija apsilankė Lenkijoje. Pirmąją vizito dieną susitikta su vienos iš įtakingiausių Europoje tradicinių, tautinių ir krikščioniškųjų vertybių gynimo organizacijos “Ordo Iuris” vadovybe.

Ordo Iuris veikia analitinio centro – vadinamojo “thinktank” principu. Lietuvoje taip veikia Sveikatos teisės institutas, atstovaujantis antiglobalistinę visuomenės kryptį ir Laisvosios rinkos institutas, atstovaujantis kairuolišką korporacijų liberalizmą. Ordo Iuris skiriasi tuo, kad užsiima ne viena tema, o visu šeimos, piliečių konstitucinių teisių, valstybingumo gynimo nuo Europos federalizmo klausimų spektru.

Ordo iuris turi konsultacinį statusą Jungtinių Tautų Ekonomikos ir socialinių reikalų taryboje. Ši organizacija yra akredituota Europos Parlamente ir aktyviai dalyvauja priimant įstatyminius sprendimus. Tikrųjų, o ne genderistinių pilietinių teisių ir laisvių klausimais Ordo iuris ne kartą teikė savo išvadas Europos žmogaus teisių teismui, Europos šalių konstituciniams teismams, Venecijos komisijai, Europos Tarybos generaliniam sekretoriui, Europos žmogaus teisių komisarui.

Susitikimo metu susitarta dėl bendros veiklos, numatytos tolesnių veiksmų gairės ir artimiausi tikslai.Kitą dieną susitinkta su 2021 metais Varšuvoje pradėjusio veikti universiteto Collegium Intermarium dekanu ir bendradarbiais. Šis Ordo iuris įsteigtas universitetas vykdo magistro bei tolesnio tobulinimosi studijas tikrųjų, ne genderistinių žmogaus teisių srityje ir sukurtas kaip alternatyva Džordžo Soroso fondų finansuojamiems globalistiniams projektams.

Universitete jau dėsto pasaulinio garso teisininkai iš Europos valstybių ir JAV. Siekiama sukurti Europos antiglobalistinį jaunimo elitą, galintį diskusijose sumalti į miltus bet kurį globalizmo ir genderizmo “autoritetą” bet kokiu akademiniu lygiu. Studijos mokamos, tačiau daliai gabių, iniciatyvių ir pasiryžusių dirbti pilietinį darbą studentų studijų kaina kompensuojama.

Susitikimo metu patvirtinta galimybė universitete studijuoti Lietuvos jaunimui, sutarta dėl šeimų teises ginančių Lietuvos mokslininkų pakvietimo dalyvauti universiteto organizuojamose ir tarptautinių fondų finansuojamose programose šeimos ir pilietinių teisių gynimo klausimais.

Aptarta Lietuvos šeimų sąjūdžio vieta kuriamoje skėtinėje Europos valstybių šeimų teises ginančių organizacijų struktūroje, ryšiai su kitų šalių organizacijomis. Artimiausiu metu tikrai bus nedidelių, bet daug malonių Lietuvos šeimoms ir nemalonių jos globalistinei valdžiai naujienų, apie kurias nuolat informuosime. Žingsnis po žingsnio įveikiami dideli atstumai.

JŠ pagal Lietuvos Šeimų Sąjūdis

Categories
NUOMONĖS

Lietuvos katalikai kreipiasi į vyskupus kviesdami pareikšti poziciją dėl Civilinės sąjungos įstatymo

Socialiniuose tinkluose plinta tikinčiųjų iniciatyvos, kurių adresatas – Lietuvos Vyskupų Konferencija. Tikintieji prašo ganytojų pareikšti savo poziciją dėl Seime svarstomo Civilinės sąjungos įstatymo projekto ir politikų katalikų atsakomybės.

Birželio 2 d. Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacija kreipėsi į Lietuvos Vyskupų Konferenciją dėl Lietuvos Katalikų Bažnyčios pozicijos dėl Civilinės sąjungos įstatymo projekto.

„Esame labai susirūpinę dėl Seime svarstomo Civilinės sąjungos įstatymo projekto, kuris lygiai taip pat kaip ir anksčiau teiktas Partnerystės įstatymo projektas, visais atvejais teisiškai pakeistų Lietuvos teisinėje sistemoje priimtą šeimos sampratą – LR Konstitucijoje įtvirtintą nuostatą, kad šeimos teisinius santykius gali sukurti tik vyras ir moteris, paverstų teisiškai nereikšminga.

Pirmas žingsnis jau žengtas – š. m. gegužės 26 d. LR Seimas pateikimo stadijoje pritarė Civilinės sąjungos įstatymo projektui ir kitas balsavimas Seimo salėje numatytas jau birželio 21 d.

Priimame homoseksualius asmenis ir suprantame valstybės pareigą spręsti jų praktines problemas ir tai padaryti galima įteisinus Susitarimą dėl bendro gyvenimo ir įtvirtinus artimųjų sąvoką Civiliniame kodekse, kuris nekeičia prigimtinės šeimos sampratos.

Civilinės sąjungos įstatymo projektas mums, tėvams, kelia pagrįstą grėsmę tikėjimo laisvei ir krikščioniškajam mokymui apie asmens lytiškumą. Įteisinus vienalyčių porų sąjungas, netektume būtinųjų gynybos priemonių, užtikrinančių tėvų teisę ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus.

Nuodėmė, įtvirtinta įstatymu, neabejotinai prisidėtų ir prie paties nuodėmingo reiškinio plitimo. Prigimtinių tiesų paneigimas, įtvirtintas valstybės teisėje, griauna pačią visuomenės sąrangą ir yra pražūtinga visai krikščioniškajai civilizacijai.

Matydami, kaip save praktikuojančiais katalikais prisistatantys Seimo nariai ir net kai kurie Bažnyčios atstovai manipuliuoja krikščioniškos meilės samprata, savanaudiškai interpretuoja Popiežiaus žodžius, iškreipdami katalikų Bažnyčios mokymą, savo ganytojų prašome išreikšti viešą Lietuvos Vyskupų Konferencijos poziciją, nubrėžiančią aiškią ribą tarp laisvės pasirinkti ir grėsmės viešosios dorovės audiniui,“ – sakoma asociacijos pirmininkės Violetos Vasiliauskienės pasirašytame dokumente.

Šiuo tekstu savo feisbuko paskyrose pasidalino kardinolas Sigitas Tamkevičius ir vyskupas Jonas Kauneckas.

Pabrėžiama katalikų politikų atsakomybė

Kitas platinamas raginimas vyskupams yra be organizacinės autorystės. Jame teigiama:

„Šiuo metu Katalikų Bažnyčioje vyksta sinodinis procesas, skatinantis visapusišką tikinčiųjų įsijungimą į Bažnyčios gyvenimą, sprendimų priėmimą. Todėl drįstame į Jus kreiptis, prašydami Jūsų ganytojiško dėmesio klausimu, kuris šiuo sunkiu Europai metu skaldo mūsų visuomenę ir didina nereikalingas įtampas.

Mums kelia nerimą, kad pastaruoju metu Seime vėl bandoma įgyvendinti vienalyčių sąjungų idėją. Mus nemaloniai nuteikia, kad šis gyvenimo būdas yra prilyginamas prigimtinės šeimos egzistavimui. Kūrėjo vizijoje šeima yra grindžiama vyro ir moters sąjunga bei papildomumu. Visos kitos žmonių bendrabūvio formos yra reliatyvios šiai pirminei Viešpaties vizijai.

Tenka konstatuoti, kad tarp Lietuvos katalikų mūsų minimu klausimu braunasi sumaištis. Viešojoje erdvėje vis pasirodo tiek gerai žinomų pasauliečių, tiek dvasininkų pasvarstymai, kad Civilinės sąjungos įstatymas yra pati tinkamiausia išeitis iš susidariusios situacijos. Dažnai remiamasi Šv. Tėvo autoritetu, jo pastoraciniais veiksmais ir pasisakymais, tuo kuriant regimybę, kad Bažnyčia keičia savo požiūrį į homoseksualumo reiškinį.

Negana to, tarp aktyvių šio įstatymo projekto palaikytojų yra politikų, pristatančių save praktikuojančiais katalikais. Jie tradicinio katalikiško požiūrio bendratikius priskiria Kremliaus vertybių platintojams, taip juos marginalizuodami ir žemindami. Vienalyčiai seksualiniai santykiai neturi nieko bendro su Vakarų vertybėmis. Tokie santykiai yra paprasčiausias narkotinis atsipalaidavimo būdas, tęsiantis senovės Romos ir komunistinės Rusijos seksualinių sutrikimų tradicijas.

Todėl, pasitikėdami per vyskupo šventimus Jums suteikta išmintimi, prašome išaiškinti:

1) Ar paskutiniais metais pasikeitė Katalikų Bažnyčios mokymas apie homoseksualius santykius?

2) Ar katalikams nebegalioja 2003 birželio 3 d. Tikėjimo mokymo kongregacijos paskelbtas dokumentas „Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“, kuriame, be kita ko, teigiama, kad „Sutuoktinių poras pilietinė teisė teisiškai pripažįsta, nes jos laiduoja kartų seką ir todėl yra didžiulio viešojo intereso objektas. Homoseksualiosioms sąjungoms, priešingai, ypatingo teisinės sistemos dėmesio nereikia, nes jos tokio vaidmens bendrojo gėrio labui nevaidina“?

3) Ar katalikai politikai, kaip minima tame pačiame dokumente, dar yra morališkai įpareigoti „aiškiai bei viešai pareikšti savo nepritarimą ir balsuoti prieš tokį įstatymo projektą“ ir, ar Seimo narių katalikų atsakomybė elgiantis priešingai yra didesnė, nes jie negali pasiteisinti nežinojimu?

4) Kaip katalikai turėtų elgtis, būdami įsitikinę, kad minėtas įstatymo projektas kėsinasi kenkti šeimos sampratai ir valstybingumo pagrindams?

Draudimas iki savo politinės pozicijos pakeitimo priimti šv. Komuniją šiuos Seimo narius „prablaškytų“. Kitų argumentų jie nesuprato ir nesupras. Pasikliaudami Jūsų dvasine įžvalga ir išmintimi, laukiame Jūsų žodžio,“ – teigiama tikinčiųjų kreipimesi.

Pasirašytą tekstą siūloma siųsti adresu: vyskupu.konferencija@yahoo.com

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Atsilyginimo Rožančius dėl viešo homoseksualizmo propagavimo

Gyvename išskirtiniais laikais. Katalikiškosios Lietuvos sostinėje – Vilniuje – šiais metais jau penktą kartą vyks Lietuvos Gėjų Lygos (LGL) organizuojamo festivalio „Baltic Pride“ eitynės „Už lygybę“. Pasyviai stebinčiai visuomenės daugumai jos diegia ir skatina nepriimtiną ideologiją, homoseksualizmą ir genderizmą. Birželio 4 dieną Vilniaus Gedimino prospekte organizuojamų eitynių „Už lygybę ir taiką“ dalyviai mums teigs, jog prigimčiai priešingos seksualinės elgsenos yra lygiavertės vyro ir moters ryšiui, taip tiesiogiai puldami įprastą šeimos supratimą.

Negana to, eitynių dalyviai teigs, kad žmogus pats renkasi savo lyties tapatumą nepriklausomai nuo biologinės lyties, taip mėgindami visiškai pakirsti įprastą žmogaus sampratą. Šie dalykai brukami pasitelkus melą apie kovą už „naujas“ ir „pažangias“ idėjas, nuslepiant, jog žmogaus prigimtyje niekas iš esmės pasikeisti negali, kaip ir iš jos kylančioje prigimtinėje šeimoje. Skleidžiamas klaidingas požiūris, kuomet vakarietiškumas tapatinamas su Baltic Pride organizatorių propaguojamomis idėjomis, nutylint, kad prigimtinė šeima buvo pamatas, ant kurio išaugo pati Vakarų civilizacija, o pirmoji įgyvendinta marksistinė revoliucija, ypatingai puolusi šeimos instituciją ir propagavusi palaidą seksualinį elgesį, įvykdyta Rusijoje.

Matome, kad daugybė katalikų su liūdesiu stebi šias eitynes, bet jaučiasi bejėgiai, tarsi neturėtų jokios įtakos tam, kas vyksta jų valstybėje, ir nėra tikri, kaip tam pasipriešinti. Daug kur paplitusi apatija ir mintis, kad pasipriešinti nebepavyks, kad tik laiko klausimas, kol šios negerovės įsitvirtins ir mūsų valstybėje. Todėl kviečiame šiuometinių eitynių metu susirinkti prie pagrindinės šalies bažnyčios, Arkikatedros Bazilikos, kurioje ilsisi Lietuvos globėjo Šventojo Kazimiero palaikai, ir taikiai, vedant Dievo ir artimo meilei, kartu melstis bei giedoti, siekiant atsilyginti Dievui už viešas nuodėmes, padaromas „Baltic Pride“ festivalio metu.

Išskirtiniai laikai reikalauja išskirtinių priemonių. Viena iš šių priemonių, šimtmečiais saugojusi katalikišką civilizaciją ir mūsų Tėvynę – Šventojo Rožančiaus malda ir pamaldumas Švenčiausiąjai Mergelei Marijai. Sesuo Liucija, Švenčiausiosios Mergelės Marijos 1917 m. apsireiškimo Fatimoje regėtoja, sakė, kad mūsų laikais ypatingai bus puolama pagrindinė visuomenės ląstelė – šeima, o svarbiausias būdas šiam puolimui pasipriešinti – pamaldumas Švenčiausiąjai Mergelei Marijai. Tokį pamaldumą turėjo ir mūsų globėjas Šventasis Kazimieras, kurio užtarimo taip reikia mūsų šaliai. Dar vienas mūsų įkvėpėjų – dėl meilės Dievui ir Tėvynei daug iškentėjęs monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kuris, kai dar nebuvo mūsų palikęs, šių eitynių metu Katedros aikštėje uoliai melsdavosi Šventąjį Rožančių.

Pagal tradicinį katalikišką apibrėžimą, atsilyginimo aktas yra malda, turinti intenciją atlyginti už nuodėmingus veiksmus. Kadangi nuodėmė propaguojama viešai ir su valstybės leidimu, mes taip pat melsimės viešai. Renkamės birželio 4 dieną, 14.00 valandą prie Vilniaus Katedros varpinės. Mes turime padėti savo Tėvynei grįžti prie Dievo. Tai galima pasiekti malda, kuri turi galią perkeisti žmonių širdis, šeimas, bendruomenes ir net valstybes.

Melsimės šiomis intencijomis:

– Norėdami atlyginti Dievui už nepriimtiną šeimai ir santuokai idėjų skleidimą „Baltic Pride“ festivalio metu, ypač vykdomą eitynėmis „Už lygybę ir taiką!“;
– Melsdami už Lietuvos žmones ir ypač už jaunimą – kad visuomet siektume skaistumo ir kitų dorybių;
– Melsdami už Lietuvą – kad ji visuomet išliktų katalikiška šalis.

Melsimės ir giedosime šias maldas:

– Švenčiausiosios Mergelės Marijos Rožančius;
– Švenčiausiosios Mergelės Marijos (Loreto) litanija;
– Švenčiausiosios Jėzaus Širdies litanija;
– Kelios giesmės Švenčiausiąjai Mergelei Marijai;
– Po šių maldų kartu eisime į Šventojo Kazimiero koplyčią ir sukalbėsime Lietuvos paaukojimo Nekaltąjai Marijos Širdžiai aktą, kurį Lietuvos vyskupai kalbėjo 2018 metais, paaukodami Lietuvą Švenčiausiąjai Mergelei Marijai, bei Šventojo Kazimiero litaniją.

Visos maldos bus atspausdintos knygelėse, kurias gaus dalyviai.

Birželio 4 dieną, 14.00 valandą susirinkime prie Vilniaus Arkikatedros varpinės ir melskimės atsilygindami Dievui už nepriimtiną šeimai ir santuokai idėjų skleidimą „Baltic Pride“ festivalio metu, ypač vykdomą eitynėmis „Už lygybę“. Parodykime, kad Lietuva – katalikiška šalis ir mums nepriimtinas palaidas elgesys!

Atsineškite rožančių ir ateikite su šeimomis, pakvieskite draugus! Visi kartu, taikiai, su Dievo ir artimo meile melskime Dievo pagalbos mūsų šaliai! Kviečiame dalyvauti VISUS geros valios žmones – tiek pasauliečius, tiek dvasininkus, tiek ir tuos, kurie niekada gyvenime nėra meldęsi Šventojo Rožančiaus.

DĖMESIO! Visų dalyvių prašome elgtis ramiai ir į maldą nesinešti jokių plakatų su šūkiais. Tai, visų pirma, vieša atsilyginimo malda, o ne politinis protestas. Taip pat kviečiame į bet kokias galimas provokacijas neatsakyti tuo pačiu. „Nugalėk blogį gerumu”, – tokiu šūkiu apsišarvavęs buvo palaimintasis Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis.

Nuolankiai

„Katalikų Tradicija“

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
NUOMONĖS

Karbauskis: kaip Lietuvoje, esant karui Ukrainoje, svarstomi tokie beprasmiai dalykai kaip partnerystė ir narkotikų dekriminalizavimas

Penktadienį posėdžiavusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Taryba nepritarė valdančiųjų rengtam susitarimo tarp parlamentinių partijų dėl užsienio politikos projektui. Priežastis – partnerystės įstatymas, kuris įtrauktas į Seimo darbotvarkę.

Tarybos posėdyje buvo išsakyta pozicija, kad svarbiausia problema, kurią mes turime šiandien Lietuvoje, – mūsų saugumas. Be abejonių, čia mes visi sutarėme ir pateiktas susitarimo dėl gynybos tekstas mums priimtinas, jame yra integruotos visos mūsų siūlytos pastabos ir mūsų taryba jam vienbalsiai pritarė. Taip pat pritarė tam, kad aš jį pasirašyčiau.

Tik tiek, kad pritarė ir mano siūlymui kelti klausimą, kodėl valdančioji dauguma, kviesdama mus pasirašyti susitarimą, kartu teikia įstatymų projektus, kurie priešina mūsų visuomenę, priešina partijas, susipriešina Seimo nariai, netgi tose pačiose partijose, turiu omeny, konservatorių partiją ir taip toliau? Tai buvo šnekėta tarybos posėdyje ir nė vienas mūsų tarybos narys prieš šitą mano siūlymą nėra balsavęs.

Šiandien Naisiuose mačiau penkis ukrainiečius aktorius ir ukrainietį režisierių. Jie Naisiuose stato spektaklį kaip Naisių vasaros teatro ukrainiečių trupė.

Ir aš jam negalėjau išaiškinti, kaip Lietuvoje, esant karui Ukrainoje, esant tokiai geopolitinei įtampai, yra svarstomi tokie beprasmiai, mažos svarbos dalykai kaip partnerystė, kaip narkotikų dekriminalizavimas ir taip toliau. Tai paprasčiausiai gėda.

Kaip paaiškinti, kad mūsų politikai, kurie, apsimeta esantys patriotai, iš tikrųjų svarsto įstatymus, kurie visus tik priešina, o ne jungia. Mes ir pasakėme – jeigu Seimas šituos įstatymus atmestų arba atidėtų svarstymą iki nepaprastosios padėties panaikinimo, iki karo pabaigos, tokiu atveju aš iš karto pasirašau tą pačią minutę.

Seimo pirmininkė dabar jums pasakytų garsiai, kad tie įstatymai nebus svarstomi, mano parašas iš karto yra. Tai čia yra esmė, ką mes pasakėme: nedarykite to, kas priešina žmones. Kai vaidinate patriotus ir sakote, jog jums svarbu, kad Ukraina laimėtų karą, kodėl šituo atveju padarote taip, kad mūsų visuomenė susipriešina, užuot buvę vieningi, siekę to paties tikslo, – kad laimėtų Ukraina ir kad mūsų valstybė būtų saugi.

Civilinei sąjungai, tokiai formai, kokia yra siūloma, nepritaria dauguma Lietuvos gyventojų, tai yra faktas. Mes kaip šešėlinė vyriausybė pasikvietėme užsienio ekspertus ir bandėme išsiaiškinti, kaip tai vyko kitose Europos Sąjungos šalyse.

Faktas yra tas, kad kitose Europos Sąjungos šalyse buvo einama tuo pačiu keliu. Bandoma įteisinti kuo artimesnę tradicinei šeimai civilinės sąjungos formuluotę ir po to kreipiamasi į Europos Žmogaus Teisių Teismą – aišku, aš pirmiausia šneku apie kitas valstybes, kur buvo taip padaryta – kad tai prieštarauja žmogaus teisėms ir yra diskriminuojami vienos lyties žmonės, kurie sukuria šeimas, ir visur teismas priimdavo sprendimą leisti įvaikinti vaikus ir taip toliau.

Mums ekspertai, ne mes patys sugalvojome, papasakojo, kad ir mes lygiai toje pačioje situacijoje atsidursime, jei tik duosime nors mažiausią progą kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, nes formuluotės yra panašios. Tą sako Saudargas, tą sako ne Karbauskis. Jeigu norite, klausykitės konservatorių, tų žmonių, kurie save vadina krikščionimis demokratais, jie tai sako ir tai yra tiesa. Tai yra tiesa ir mes šitoje vietoje stovime kaip mūras.

Mūsų visi Seimo nariai balsuoja prieš tokias formuluotes ir mes darysime viską, kad civilinės sąjungos formuluotė, artima šeimai, nebūtų įteisinta Lietuvoje.

JŠ pagal www.lrt.lt

Categories
NUOMONĖS

Klaidingi “Rusijos draugai”

LRT paskelbė vadinamąjį tyrimą pavadinimu “LRT tyrimas. Lietuvos „penktoji kolona“: Rusijos propagandą platina šeimos gynėjai, sektos ir knygų apie Staliną leidėjai”. Vienas iš šių skleidžiamų pusiau tiesų tikslų – apšmeižti tradicinės šeimos gynėjus, kurie niekada nepalaikė Rusijos imperinių siekių.

Straipsnyje nenaudojami jokie tikslūs duomenys, o grafinis dizainas klaidina skaitytoją, teigdamas, kad, pavyzdžiui, Lietuvos šeimų sąjūdžio narių ryšiai įrodo jų prorusiškumą.

Mįslingais pasiūlymais siekiama priversti skaitytoją manyti, kad geriau neturėti jokių reikalų su šeimos gynėjais, nes jie neva susiję su Rusija.

Lietuvos televizijoje, kurioje dirba “profesionalūs žurnalistai”, sunku rasti bent kiek objektyvumo. Jų užsakovų užduotis aiški: diskredituoti normalios šeimos šalininkus.

Neaišku, kaip šių “plunksnos virtuozų” galvoje galima suderinti buvimą Rusijos pusėje su tradicinės šeimos gynimu Lietuvoje? Būti Rusijos pusėje, kuri žudo ukrainiečių šeimas? Arba kaip galima nepalaikyti ukrainiečių, kovojančių už savo valstybę, o priešus vadinti nekorektišku žodžiu, reiškiančiu priklausymą tam tikrai seksualinei mažumai.

Tai, ką daro Lietuvos televizija, yra klaidingos alternatyvos kūrimas. Klaidinga alternatyva – tai situacija, kai skaitytojas verčiamas palaikyti vieną iš dviejų blogų variantų. Jei esate ne už LGBT, o už normalią šeimą, vadinasi, palaikote Rusiją ir visus jos karių padarytus nusikaltimus. Jei esate prieš Rusiją, vadinasi, palaikote LGBT, abortus ir visas Vakaruose vykstančias blogybes.

Tik tikri krikščionys ir patriotai neturėtų rinktis mažesnio blogio. Nepalaikome Rusijos agresijos prieš Ukrainą! Mes taip pat esame prieš genderizmo ideologiją! Esame už normalią suverenios ir nepriklausomos Lietuvos raidą!

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Šeima tik tarp vyro ir moters!

Pasirašyk peticiją prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą! Reikalaujame Seimo narių atmesti partnerystės įstatymą!

Jau ne vienerius metus Lietuvoje bandoma įstatymu įtvirtinti, kad šeima galima ne tik tarp vyro ir moters. Tam Seimas vis pakartotinai svarsto vienalytės partnerystės (Seime ir teismuose dar vadinamos civiline sąjunga, tačiau visais atvejais teisiškai reiškiančios „šeimos“) įteisinimo projektus. Iki šiol nė karto nepavyko jų priimti, o prie to prisidėjo ir visuomenės – jūsų visų – susitelkimas.

Rusijai užpuolus Ukrainą ir Lietuvoje net galiojant nepaprastajai padėčiai pagrįstai tikėtasi, kad bent tokiu metu bus siekiama santarvės ir atidedami tokie kiršinantys visuomenę, valstybės vertybinius pamatus keičiantys siūlymai.

Tačiau valdžia elgiasi priešingai. Projektas, įteisinantis homoseksualų partnerystę, numatytas svarstyti Seime jau šį pavasarį. Dar daugiau, valdančiosios Laisvės partijos atstovai patys skleidžia peticijas, kuriomis Seimo nariai būtų raginami išduoti savo pažiūras ir balsuoti už homoseksualių „šeimų“ įteisinimą. Radikali už seksualinių mažumų reikalavimus kovojanti organizacija, Lietuvos žmogaus teisių centras, paskelbė to reikalaujantį atvirą laišką Seimo nariams, kurį netruko pasirašyti 10 000 žmonių.

Homoseksualų partnerysčių šalininkai nesikuklina skelbti, neva vyro ir moters šeima yra sovietinė vertybė, o nepripažinti vienalyčių šeimų – ėjimas kartu su Putinu ir Kremliumi. Toks atviras melas turėtų priversti Lietuvos žmones gėdytis savo pažiūrų.

Žinia, niekas nenori būti „su Kremliumi“. Beveik visa Lietuvos visuomenė vieningai palaiko nuo agresoriaus didvyriškai besiginančią Ukrainą. Tačiau kartu beveik visa Lietuvos visuomenė vieningai pasisako už tai, kad šeima galima tik tarp vyro ir moters. Lietuvos visuomenė nepritaria homoseksualų partnerystėms. Nepritaria lygiai kaip tam nepritaria Ukrainos, Lenkijos ir daugybės kitų šeimą ir tradicijas branginančių kaimyninių šalių žmonės.

Šeima tik tarp vyro ir moters tūkstančius metų buvo būtent vakarietiškų Europos šalių, o taip pat ir Lietuvos gyvenimo pagrindas. Vyro ir moters šeima yra Europos šerdis. Melas, kad toks požiūris – tai Kremliaus požiūris, priešina Lietuvos visuomenę ir žemina daugumą Lietuvos žmonių.

Atėjo laikas Lietuvos piliečiams garsiai tai pasakyti. Demokratinėje Lietuvoje šis balsas privalo būti išgirstas.

Mes, žemiau pasirašiusieji, nepritariame partnerystės įteisinimui, nes šeima galima tik tarp vyro ir moters. Žmogus sukurtas kaip vyras ir moteris, lytys papildo viena kita, o jų bendrystė vienintelė leidžia atsirasti naujai gyvybei ir išlikti žmonijai. Politikai negali palaikyti šią tiesą neigiančių įstatymų. To moko ne tik Bažnyčia.

Daugybė tyrimų rodo, kad vaikams geriausia augti stabilioje šeimoje su tėvu ir motina. O stabiliausios yra vyro ir moters santuoka sukurtos šeimos. Valstybė turėtų padėti šeimoms ir skatinti santuoką bei tėvystę, o ne kurti kitokias, žmogaus prigimčiai prieštaraujančias šeimos formas. Vaikų geriausi interesai ir ateities kartos turėtų būti svarbiausias teisingos valstybės rūpestis.

Reikalaujame Seimo narius balsuoti prieš bet kokius vienalytės partnerystės įteisinimo projektus, o savo pastangas sutelkti į rūpestį sukurti kuo geresnes sąlygas vyro ir moters šeimos bei vienišiems tėvams pradėti ir auginti vaikus. Lietuvos ateitis jūsų rankose!

Jeigu pritariate šiam tikslui, pasirašę peticiją taip pat paremkite mūsų veiklą jums priimtino dydžio auka. Su jūsų pagalba ne tik galėsime plačiau paskleisti žinią apie šią peticiją ir realiai pakviesti ją pasirašyti daugiau žmonių, bet ir parengsime bei visiems Seimo nariams išplatinsime išsamius argumentus, kodėl negalima pritarti vienalytės partnerystės įteisinimui, o vietoje to būtina ginti vyro ir moters šeimą.

Tai ne pirmas Krikščioniškosios kultūros instituto veiksmas kovoje už prigimtinę vyro ir moters šeimą. 2019 metais surinkome 21 800 Lietuvos piliečių parašų prieš LGBT Pride eitynes Vilniuje. Konstitucija numato, kad viešieji renginiai gali būti ribojami, jeigu prieštarauja visuomenės dorovei, o „Vilmorus“ apklausos tais metais parodė, kad tokio prieštaravimo dorovei neįžvelgė vos 20 procentų piliečių.

Nors sulaukiame puolimo, nesitraukiame iš kovos už vyro ir moters šeimą ir dabar. Šioje kovoje bet kokio dydžio parama yra naudinga ir svarbi. Tik kartu galime sustabdyti šį vis stiprėjantį puolimą prieš šeimą, tikėjimą ir patį žmogų. Ačiū jums!

Pasirašykite peticiją prieš partnerysčių (civilinių sąjungų) įteisinimą: www.seimospeticija.lt

Categories
NUOMONĖS

Tik masinis pasipriešinimas leis atmesti vadinamosios civilinės partnerystės įstatymą!

Lietuvos Seimas vėl svarstys klausimą dėl tos pačios lyties asmenų partnerystės, naujame projekte vadinamos “civilinėmis sąjungomis”.

Nors iš projekto buvo išbraukti labiausiai prieštaringi teiginiai ar veiksmai, galintys įrodyti “lygiavertį tradicinės šeimos statusą”, “emocinį ryšį su vaikais”, ir pakeistas pats pavadinimas, tačiau ne paslaptis, kad visa tai daroma tam, kad ateityje būtų žengtas dar vienas žingsnis į priekį ir pasiekta lygybė su tikra santuoka. Lygiai pagal seną bolševikų, leniniečių, revoliucinį principą: vienas žingsnis atgal, du žingsniai pirmyn.

Liberalai manė, kad prieš metus piliečių pasipriešinimas partnerystės projektui neleis dabar be problemų pritarti tam pačiam projektui. Todėl jie nusprendė išbraukti visus aktualiausius simbolinius elementus, pasitelkdami pakeistą naratyvą, kad įstatymo projektu siekiama tik reguliuoti nuosavybės, socialinius ir kt. klausimus.

Ši manipuliacija pasireiškia tuo, kad teigiama, tarsi santuoka nėra pagrįsta materialiais pagrindais ir tarsi vadinamųjų civilinių sąjungų šioje srityje prilyginimas santuokai nėra jos prilyginimo visais aspektais pradžia.

Todėl vienintelis būdas atmesti šį amoralų įstatymą yra atviras masinis pasipriešinimas. Tiesa, šis pasipriešinimas bus veiksmingas tik tuo atveju, jei politikai matys, kad didelė visuomenės dalis (nebūtinai dauguma) prisijungė prie protesto ir atvirai reiškia savo neigiamą nuomonę šiuo klausimu.

Todėl kreipiamės į visus savo skaitytojus: vienykitės ir atvirai išreikškite savo nepritarimą. Lietuvai to reikia, negalime leisti įteisinti vadinamųjų “civilinių sąjungų”. Su Dievu pirmyn!

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

„Partnerystės“ įstatymas – prilygintas santuokai – partneriams draudžiama tuoktis su trečiu asmeniu

2021 metų gegužę pateiktas „Partnerystės“ įstatymas savo esme buvo prilygintas santuokai tarp neįvardintos lyties asmenų, jis apėmė ir skirtingų lyčių asmenų partnerystę ir tos pačios lyties asmenų partnerystę. Teigiama, kad šiandien šis projektas yra pataisytas, tačiau, kadangi pataisyto jo dar niekas nematė, pateikiame jums pirminį jo variantą XIVP-537. užregistruotą 2021-05-21 d.

Tačiau partnerystės ten buvo/yra – mažai. Daug daugiau santuokos elementų, kuo galima įsitikinti peržvelgus atskirus jo punktus. Iš esmės, šio įstatymo apimami įsipareigojimai vieno asmens kitam – draudžia bet kuriam iš „partnerių“ susituokti su trečiuoju asmeniu, kas preziumuoja, kad asmuo JAU yra susituokęs arba jo socialinis-teisinis statusas prilygsta santuokai. Taip pat leidžia pasikeisti pavardę pagal turimą partnerio ir ją išlaikyti „partnerystę“ nutraukus.

I skyriaus 4 straipsnio 3 punktas: 3. Įregistravęs partnerystę ir jos nenutraukęs asmuo negali sudaryti santuokos ar registruoti partnerystės su kitu asmeniu.

Neskaitę įstatymo pilnumoje, pasakytume, kad kalba eina apie santuoką.

Iš to galima daryti visai aiškią išvadą, kad šį įstatymo projektą pateikę asmenys tiesiog siekė apeiti Konstitucijos 38 straipsnį, kuriame aiškiai rašoma, kad „Santuoka sudaroma laisvu Vyro ir Moters“ susitarimu. Jokių kitų išimčių nėra.

Todėl santuoką pervadinę į „Partnerystę“, o sutuoktinius į „partnerius“, ir palikę santuokinius asmenų įsipareigojimus vienas kitam – siekia dubliuoti santuokos įstatymą.

Labiausiai stulbina tai, kad šį įstatymą siekia prastumti aukščiausia šalies valdžia – Seimo pirmininkė, premjerė, ministrai…

II skyriaus detalės: 6 straipsnis. Partnerių pareigos vienas kitam 1.Partneriai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai ir materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų galimybes, prisidėti prie bendro partnerių gyvenimo ar kito partnerio poreikių tenkinimo. 2. Jeigu vienas partneris dėl objektyvių priežasčių negali pakankamai prisidėti prie bendrų partnerių poreikių tenkinimo, tą pagal savo galimybes turi daryti kitas partneris.

Kaip matome, visi principai – tai šeimos gyvenimo principai – tai nėra partnerystė tikrąja to žodžio prasme. Ir kalbos apie tai, kad tokia partnerystė būtų kažkuo svarbi heteroseksualiems asmenims – neturi jokio pagrindo – santuoką jie gali sudaryti ir normaliu būdu, kam jiems ją vadinti partneryste ir gyventi tomis pačiomis sąlygomis kaip susituokus.

7 straipsnis. Partnerių pavardė 1.Abu partneriai turi teisę pasilikti iki partnerystės sudarymo turėtą savo pavardę, pasirinkti kito partnerio pavardę kaip bendrą pavardę arba pasirinkti dvigubą pavardę, kai prie savo pavardės prijungiama partnerio pavardė. 2. Nutraukus registruotą partnerystę, partneris turi teisę pasilikti iki partnerystės sudarymo turėtą pavardę ar partnerystės galiojimo metu turėtą pavardę.

Pasirodo, įregistravus partnerystę, staiga tampa įmanoma pasikeisti pavardę, kaip santuokoje, nors žodelis „kaip“ čia jau visiškai ne vietoje – tai yra tikrų tikriausia santuoka.

III skyrius: 9 straipsnis, 3 punktas „3) įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo patvirtinamas vieno iš partnerių vienašališkas prašymas nutraukti registruotą partnerystę;“

Kitaip tariant, norint nutraukti „Partnerystę“ vienašališkai – reikalingas teismo sprendimas, jei kita pusė nesutinka.

10 straipsnis, 3 punktas 3. Partneris, norėdamas nutraukti partnerystę vienašališkai pateikia savo gyvenamosios vietos teismui prašymą dėl partnerystės nutraukimo. Prašyme privalo būti nurodyta, kaip pareiškėjas įvykdys savo pareigas kitam partneriui ir bendriems nepilnamečiams vaikams, jeigu tokių yra.

Tačiau, net jei nėra jokių bendrų vaikų, skyrybų klausimą spręs teismas.

Kiekvienas gali perskaityti šio įstatymo projektą ir įsitikinti, kad jis yra paprasčiausios santuokos dublikatas, su nedideliais pataisymais, nuoroda yra čia.

JŠ pagal www.infa.lt

Categories
NUOMONĖS

JAV gali būti atnaujinta teisinė praktika, draudžianti abortus!

JAV žiniasklaidoje jau kelias dienas svarbiausia tema – nutekintas Aukščiausiojo Teismo sprendimas panaikinti 1973 metais to paties teismo įsteigtą „teisę į abortą“.

Paviešintame dokumente nedviprasmiškai sakoma, kad niekur Konstitucijoje nei tiesiogiai, nei tarp eilučių nėra prielaidų teisei į abortą, priešingai, visa JAV teisės istorija nuo bendrosios teisės iki sukuriant valstybę iki pat 1973 metų traktavo abortą kaip nusikaltimą ir numatė už jį bausmes. Paskelbti abortą žmogaus teise tad yra visiškas Konstitucijos iškraipymas, sako teismas. Tokiu sprendimu būtų visiškai perrašomas (overruled) ankstesnio teismo sprendimo precedentas, o tai daroma labai retai. Visgi panašu, kad teismas įsitikinęs.

Oficialaus sprendimo laukiama birželio pabaigoje, teoriškai jis dar gali keistis, jeigu kuris iš penkių jį palaikančių teisėjų atsimestų nuo dabartinės savo pozicijos, tačiau tai mažai tikėtina ir jau dabar šis klausimas tampa vienu svarbiausių rinkimų artėjančių lapkričio JAV Kongreso rinkimų klausimų.

Tampa, nes „teisės į abortą“ panaikinimas jokiu būdu nereiškia, kad Aukščiausiasis Teismas visoje JAV uždraudžia abortus. Jis išvis nieko neuždraudžia. Būtent abortų paskelbimas teise draudė valstybei ar atskiroms valstijoms spręsti, kaip reguliuoti abortų klausimą. Dabar šiuo sprendimu abortai grąžinami įstatymų leidėjams – skirtingos valstijos laisvos juos drausti, riboti ar leisti pagal pageidavimą. Jau dabar aišku, kad apie pusę valstijų abortus draus arba itin griežtai ribos, kita pusė – leis kaip leidusi. Devynios demokratų amžiais valdomos valstijos leidžia abortus iki pat kūdikio gimimo. Dėl numatomo Aukščiausiojo Teismo sprendimo tai niekaip nepasikeis.

Tačiau amerikiečiams, kuriems abortų klausimas svarbus, dabar tai tampa svarbu ir rinkimuose – nuo to, ką išrinksi, priklauso, ar valstijoje bus leidžiami abortai. Kad abortai būtų įteisinti visų JAV mastu, tam reikėtų 60-ties palaikančių balsų JAV Senate. Jokios rinkimų prognozės nežada, kad galėtų taip nutikti. Tad spręs valstijos ir spręs labai įvairiai.

Pati JAV visuomenė irgi yra šiuo klausimu pasidalinusi faktiškai per pusę: vos daugiau nei pusė gyventojų yra už abortus pagal pageidavimą, kaip yra dabar, likusiųjų didesnė dalis už griežtus ribojimus (abortai tik kraujomaišos, išprievartavimo, pavojaus sveikatai atveju) ir mažesnė dalis už visišką draudimą.

Vytautas Sinica

www.facebook.com/SinicaVytautas

Categories
Bez kategorii

Algimantas Rusteika: “Patyčios iš tradicinių vertybių, prigimtinės šeimos ir konstitucinių piliečių teisių tęsiasi.”

Dvigubų standartų, teisinio nihilizmo ir pripučiamos moralės fiesta vyksta toliau. Vilniaus miesto savivaldybė uždraudė Lietuvos šeimų sąjūdžiui gegužės 15-tąją surengti Vingio parke Didįjį šeimos gynimo maršą 2022 – tradicinių šeimų šventę, paminint Tarptautinę šeimos dieną.

Tačiau tą pačią gegužės 15-tąją visi suderinimai duoti organizacijai „Mamos už LGBTQ+ vaikus” renginiui „Visos šeimos – svarbios“ Katedros aikštėje. O birželį Vilniuje numatomas 5 dienas truksiantis LGBT Pride festivalis su paradais, koncertais, eitynėmis, vakarėliais ir šokiais, filmų peržiūromis, ambasadų dalyvavimais, konferencijomis.

Savaime aišku, leidimai seniai gauti, R.Šimašius jau užsiima renginio programa ir kviečia svečius iš viso pasaulio. Tuo metu, reklaminei žiniasklaidos isterijai pasiekus piką, neabejotinai planuojamas ir “partnerystės” bei kitų antikonstitucinių įstatymų, iki kritinės ribos supriešinsiančių visuomenę, svarstymas ir priėmimas Seime.

Tokie ciniški bandymai pasinaudoti karo situacija visuomenės laisvėms ir teisėms suvaržyti ir išorinės grėsmės pretekstu prastumti visuomenės daugumai kategoriškai nepriimtinus įstatyminius aktus kelia grėsmę valstybei, visuomenės rimčiai ir konstitucinėms piliečių teisėms.

Jie galvoja, kad Lietuvos šeimų sąjūdis, nubaustas didžiulėmis baudomis už Didįjį šeimos gynimo maršą 2021, kurios dar nebaigtos mokėti, tiesiog nebeturės renginiui lėšų. Jie tikisi, kad žmonės susitaikė su viskuo, išsigando, patylės ir ištvers tolesnes patyčias iš savo šeimų, vaikų ir valstybės ateities.

Remtis galime tik savo pačių turimais ištekliais ir pajėgomis, tačiau mūsų yra absoliuti dauguma ir visi kartu esame stiprūs. Mūsų niekas nenugalės, kol patys nepripažinsime savo pralaimėjimo. Nejaugi kas nors ruošiasi tą daryti? Nejaugi jie teisūs? Nejaugi pasiduosime?

Jei teismas neatšauks R.Šimašiaus antikonstitucinio sprendimo – gegužės 15-tąją surenkime savo Šeimų šventę privačiose erdvėse. Šventę, laisvą nuo biurokratinių leidimų, nesibaigiančio valdžios diktato, vienos globalistinės “tiesos” žiniasklaidos, politikierių prisitaikėliškumo ir veidmainystės.

Algimantas Rusteika

https://www.facebook.com/100008069227879/videos/768465057893441/

Categories
NUOMONĖS

Ar „suveikė“ atliktas Rusijos paaukojimas Nekaltajai Marijos širdžiai?

Žmonės klausia ar „suveikė“ Popiežiaus ir pasaulio vyskupų atliktas Rusijos paaukojimas Nekaltajai Marijos širdžiai arba kada jis „suveiks“?

Tiesą sakant, kai atsakinėdamas suvedžiau į analizę tuos skaičius ir datas ir mane patį pritrenkė jų paralelės ir simbolizmas, iki tol apie tai nepagalvodavau – paskaitykite. Tik Dievas žino tiksliai, kiek paaukojimas „suveikė“, o mes ar mūsų vaikai nors ir apytiksliai, bet tikriausiai įspūdingai tai pamatysime, tačiau galbūt ir po kelių mėnesių ar metų. Tokią išvadą galime daryti iš buvusių Rusijos ar pasaulio „pusiau pašventimų“ pasekmių:

1) 1952 Rusijos „pusiau pašventimas“ (neįvykdant visų Dievo Motinos sąlygų – be visų vyskupų ir t.t.) Nekaltajai Marijos Širdžiai, [Pijaus XII apaštaliniame laiške „Sacro vergente anno“, skirtame Rusijos tautoms 1952 liepos 7 d.] ko gero „suveikė“ per beveik metus 1953 m. kovo 5 pačių komunistų nužudytas Stalinas, siekęs visą pasaulį paversti savo ateistine imperija ir arčiausiai priartėjęs prie šio tikslo;

2) 1982 gegužės 13 d. „pusiau pašventimas“ (neįvykdant visų Dievo Motinos sąlygų) – tais pat metais lapkričio 10 miršta Brežnevas – baigiasi paskutinis SSRS stabilumo laikotarpis ir prasideda etapas, kurį anglų Wikipedia vadina „1982–1991: Decline and collapse“ („Nuosmukis ir žlugimas“) ;

3) 1984 m. – 1982 m. PASAULIO paaukojimo ir pašventimo akto atnaujinimas 1984 kovo 25 d. aikštėje priešais Šv. Petro baziliką Romoje – abu pastarieji aktai vyko, net neminint Rusijos vardo ir neįvykdant daug sąlygų. Bet vis dėlto Paskutinis SSRS lyderis pats prisipažinęs esąs ateistu, greičiausiai masonų struktūrų narys, nenorom sugriovęs ateistinę imperiją M. Gorbačiovas tampa komunistų partijos generaliniu sekretoriumi beveik lygiai po metų 1985 m. KOVO 11 (!).

Lygiai po 5 metų (!) 1990 m. KOVO 11 pirmoji respublika, vienintelė katalikiška respublika Sovietų Sąjungoje ima griauti šią blogio imperiją pradėdama „nepriklausomybių paradą“. 

Taigi nors tai ir nebuvo tinkami Rusijos paaukojimai, Dievas atlygino net ir šias per silpnas pastangas. O kol jos „suveiks“ reikėjo laukti mėnesius, metus, o galutinio ateistinės imperijos sugriuvimo nuo 1984 m. paaukojimo reikėjo laukti beveik 7 metus (nors tokio masto lūžiui tai nedaug) – iki 1991 gruodžio 8 (!) d. susitarimų, pasirašytų ir ne bet kur, o Baltvyžių – Belovežo girioje, kur mėgo medžioti ir net rengti slaptus susitarimus prieš karo žygius Jogaila ir Vytautas Didysis,

Dar daugiau, gruodžio 8 – tai Švč. M. Marijos NEKALTOJO PRASIDĖJIMO ŠVENTĖ! Dievo Motina, kuri apsireiškusi Lurde pasakė „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“ – pati Nekaltybė, pats tyrumo ir nekaltumo principas, nugali šių laikų purvą ir blogį – liberalizmą ir jo atšakas įskaitant ir socializmą, sukėlusį pasaulinius karus istorijoje nebūtas dešimčių milijonų kūnų ir sielų skerdynes, blogį kuris kyla iš bedievystės.


Gruodžio 25 d. atsistatydino likęs prezidentu be valstybės Michailas Gorbačiovas – per Šv. Kalėdas, Dievo Sūnaus įsikūnijimo, kad išgelbėtų žmoniją, dieną.

Taigi dabar, kai Rusija paaukota, įvykdžius praktiškai visas Dievo Motinos sąlygas (išskyrus abejones ar įvykdyta sąlyga visoje Bažnyčioje įvesti privalomą atgailos pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai pirmaisiais mėnesių šeštadieniais), reikia tikėtis dar didesnio pasaulio istorijos lūžio nei Sovietų sąjungos žlugimas.

Jei Dievas laikys kad paskutinė sąlyga įvykdyta, tai turėtų būti galutinis Fatimos Dievo Motinos pranašysčių įvykdymas – Rusijos atsivertimas į katalikų tikėjimą ir jo skleidimas visame pasaulyje gydant liberalizmo klaidą ir jos žaizdas, o jei laikys dar neįvykdyta, tai ko gero vistiek vyks labai rimti poslinkiai ta linkme, kurie apsivainikuos galutine sėkme pašventus Rusiją paskutinį kartą ir tobulai.

Kaip ir buvusių (netobulų) pašventimų atveju tai gali būti gana ilgas procesas. Didingi procesai neretai vyksta ištisus mėnesius ir metus. Bet jau dabar vos po mėnesio po Rusijos pašventimo kovo 25 d. Jau ir dabar net visai nekrikščioniški analitikai kalba apie jau vykstantį ir ypač būsimą lūžį Rusijos ir viso pasaulio istorijoje. Dabar permąsto savo istoriją, praeitį dabartį ir ateitį ir daug iškilų Rusijos žmonių.

Šarūnas Pusčius

pagal publikaciją feisbuke.

Categories
NUOMONĖS

“Susirinkimų laisvė”, matyt, ne visiems: Vilniaus savivaldybė uždraudė Didįjį šeimos gynimo maršą 2022

Vilniaus miesto savivaldybė uždraudė Lietuvos šeimų sąjūdžiui gegužės 15-tąją surengti Vingio parke Didįjį šeimos gynimo maršą 2022 – tradicinių šeimų šventę, paminint Tarptautinę šeimos dieną. Tačiau tą pačią gegužės 15-tąją organizacijai „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ renginiui „Visos šeimos – svarbios“ Katedros aikštėje visi reikiami suderinimai duoti.

Patyčios iš tradicinių vertybių, prigimtinės šeimos ir konstitucinių piliečių teisių tęsiasi. Lietuvos teritoriją laikinai administruojantys asmenys imasi grubaus teisinio nihilizmo ir dvigubų standartų taikymo, šiurkščiai pažeisdami konstitucines piliečių teises ir laisves.

Dar po poros savaičių, birželį Vilniuje numatomas 5 dienas truksiantis LGBT Pride festivalis su paradais, koncertais, eitynėmis, vakarėliais ir šokiais, filmų peržiūromis, ambasadų ir užsienio delegacijų dalyvavimais, konferencijomis. Suderinimai tam renginiui taip pat gauti, o Vilniaus miesto meras R.Šimašius asmeniškai jau užsiima reklama ir kviečia svečius iš viso pasaulio.

Neabejojame, kad būtent tuo metu, reklaminei propagandinės žiniasklaidos isterijai pasiekus piką, yra planuojamas ir „partnerystės“ bei kitų antikonstitucinių įstatymų, iki kritinės ribos supriešinsiančių visuomenę, svarstymas ir priėmimas Seime.

Valdantieji galvoja, kad Lietuvos šeimų sąjūdis, nubaustas didžiulėmis baudomis už Didįjį šeimos gynimo maršą 2021, kurios dar nebaigtos mokėti, tiesiog nebeturės renginiui lėšų. Jie tikisi, kad Lietuvos žmonės susitaikė su viskuo, išsigando, tylės ir ištvers tolesnes patyčias iš savo šeimų, savo vaikų ir savo valstybės ateities.

Remtis galime tik savo pačių turimais ištekliais ir pajėgomis, tačiau mūsų yra absoliuti dauguma ir visi kartu esame stiprūs. Pakilusios Tautos niekas negali nugalėti ir niekada nenugalės.

Lietuvos šeimų sąjūdis:

1. Kreipiasi į Lietuvos Respublikos Prezidentą, Seimą, Vyriausybę ir pareiškia, kad tokie ciniški bandymai pasinaudoti karo situacija piliečių laisvėms ir teisėms suvaržyti ir išorinės grėsmės pretekstu prastumti visuomenės daugumai kategoriškai nepriimtinus įstatyminius aktus yra antikonstituciniai ir kelia grėsmę valstybei, visuomenės rimčiai ir pilietinei taikai.

2. Informuoja visuomenę, kad tuo atveju, jeigu teismas neatšauks Vilniaus miesto savivaldybės antikonstitucinio sprendimo, gegužės 15-tąją pilietinio pasipriešinimo akcija „Didysis šeimos gynimo maršas 2022“ bus surengta privačiose erdvėse. Tai bus tradicinių šeimų šventė, laisva nuo biurokratinių leidimų, nesibaigiančio valdžios diktato, vienos globalistinės „tiesos“ žiniasklaidos, politikierių prisitaikėliškumo ir veidmainystės.

Apie piliečių susirinkimo vietą ir laiką informuosime papildomai. Stiprybės, Tikėjimo ir Vienybės. Susitiksime gegužės 15-tąją.

JŠ pagal www.infa.lt

Categories
Bez kategorii

Kaune vyks mokslinė konferencija apie žmogaus gyvybės apsaugą

Balandžio 29 d. Kaune vyks mokslinė konferencija apie aktualiausius žmogaus gyvybės klausimus.

Šiandien, žiauraus karo, kasdien nusinešančio šimtus karių ir civilių gyvybių, metu, ypač svarbu kalbėti apie neįkainojamą žmogaus gyvybės vertę. Balandžio paskutinį sekmadienį minima Pasaulinė gyvybės diena. Ta proga balandžio 29 d. 10-15 val. VDU Didžiojoje auloje (Gimnazijos g. 7, Kaunas) organizuojama Respublikinė mokslinė konferencija „Nekintanti žmogaus gyvybės vertė: nuo natūralaus prasidėjimo iki natūralios mirties“.

Konferencijoje medicinos, teologijos ir teisės sričių mokslininkai nagrinės aktualiausius žmogaus gyvybės klausimus. Joje pranešimus skaitys žinomi savo sričių profesionalai kaip doc. dr. Regina Mačiulevičienė, prof. dr. Andrius Macas, prof. dr. Andrius Narbekovas, Vytis Turonis, prof. dr. Birutė Obelenienė, Ramūnas Aušrotas.

Konferencijos dalyvius sveikins Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos pirmininkė Eglė Markūnienė ir kt. garbingi svečiai. Renginį vainikuos diskusijų forumas, kuriame pasisakyti (iki 5 min.) bus kviečiami visi dalyviai. Visą renginio programą galima rasti čia.

„Jeigu norime sukurti geresnę visuomenę, privalome su pagarba žvelgti į žmogų nuo pat jo prasidėjimo akimirkos iki natūralios mirties. Valstybės tvarumas ir klestėjimas priklauso nuo stiprių žmonių, kurie geba atlaikyti sunkius laikus, kurie suvokia (ne tik karo akivaizdoje) neįkainojamą žmogaus gyvybės vertę.

Šioje konferencijoje apie žmogaus gyvybės apsaugą ir su tuo susijusius iššūkius kalbės praktikai ir akademikai, įvairių sričių specialistai“, – teigia vienos iš renginį organizuojančių organizacijų Laisvos visuomenės instituto direktorė Diana Karvelienė.

„Šiandien per kalbą, vartojamą žiniasklaidos priemonėse, įtvirtinama vadinamoji „mirties kultūra“, juk norint pakeisti žmonių sąmonę, vertybes ir pasaulėžiūrą, tereikia pakeisti kalbą. Savo pranešime aptarsiu, kaip jau kelis dešimtmečius beveik visuotinai vartojama naujakalbė konstruoja ir naują realybę“, – sako viena iš renginio bendra organizatorių VDU Katalikų fakulteto Santuokos ir šeimos centro vyriausioji mokslo darbuotoja prof. dr. Birutė Obelenienė.

Konferencijos dalyviams bus išduodamas LSMU pažymėjimas (6 val.), skirtas visų specialybių gydytojams, akušeriams, slaugytojams, visuomenės sveikatos specialistams, socialiniams darbuotojams, dvasiniams asistentams, kapelionams ir  pedagogams.

Renginį organizuoja VDU Katalikų teologijos fakultetas, kartu su LSMU Anesteziologijos klinika bei Pasaulinės gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija, Laisvos visuomenės institutu ir Medicinos studentų Ateitininkų korporacija „Gaja“.

Registracija į konferenciją vyksta internetu (spauskite nuorodą) iki balandžio 22 d. Norinčius pasisakyti diskusijų forume prašoma tai pažymėti registracijos anketoje.

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
NUOMONĖS

Dievas, o ne NATO, turėtų būti pagrindinis Ukrainos sąjungininkas!

Bataliono vadas Bohdan Chodakovskyi dalijasi mintimis apie karą ir jo perspektyvas, ypač dvasiniu aspektu.

Kai vaikščiojau po nuniokotus kaimus, kuriuose išlikusieji atrodė panašūs į verkiančius šešėlius, nejaučiau didelės nevilties. Kažkurią antrąją karo savaitę mano smegenys paprasčiausiai įjungė apsauginę reakciją ir aš nustojau nerimauti. Bet kai ką permąsčiau, taika ir ramybė yra iliuzija ir apgaulė, visi mūsų planai dėl ramaus gyvenimo tėra tuštybė. Pasaulis, kaip ir prieš tūkstantį metų, yra blogio kalinys, o ašaros ir kančia – įprasta jo būsena.

Nuo kankintojo Bučos iki milijonų Holodomoro aukų yra arčiau, nei manėme. Lavonas toje vietoje, kur neseniai dar augo gėlės, nėra ypatingas atvejis. Gėlės ir lavonai čia kaitaliojasi jau šimtus metų.

Vienintelis, kuris gali sustabdyti šį ratą, yra Dievas.

Niekada neįveiksime velnio viešpatavimo remdamiesi mažesnėmis blogybėmis: keiksmažodžiais, neargumentuotu smurtu, raganavimo ritualais ir pan.

Geltonos ir mėlynos vėliavos nepakanka, kad būtų nugalėtas įsikūnijęs blogis, blogis turi tūkstančius vėliavų. Turime reikalų ne su buriatų ordomis, o su dvasine liga. Rusijos kariuomenė, pradedant eiliniais ir baigiant vyriausiuoju vadu, elgiasi kaip apsėsta. Jų kariuomenės beširdiškumas ir beveidiškumas rodo dvasinius trūkumus, kuriuos bent kiek atidesnė akis pastebi.

Deja, šis karas dar nesuteikė postūmio masiniam atsivertimui. Mūsų kasdieninė liturgija padalinio dislokacijos vietoje beveik tuščia. Kai kurie žmonės klaidingai mano, kad dienos tarnyba yra svarbesnė už Komuniją.

Mus remia patriotinis uolumas, bet kai suprasime, kad karą reikia ne tik sustabdyti, bet ir laimėti, suprasime, kad kova vyks ne tik mūšių laukuose ir miestuose. Tai dangaus ir pragaro kariuomenių karas.

Mums nepakanka vėliavų, mums reikia kryžiaus, mums nepakanka pulkininkų ir generolų, mums reikia angelų ir arkangelų. Jei žmonės ateina pas mus su velnio ryžtu, mes galime jiems pasipriešinti tik Dievo visagalybe.

Dievas, o ne NATO, turėtų būti pagrindinis Ukrainos sąjungininkas, tik tada ir tik tada turėtume šansą. Tai siaubingas pasirinkimas, bet vienintelis teisingas.

JŠ pagal kmc.media

Categories
NUOMONĖS

Karas Ukrainoje užbaigė Fukuyamos “istorijos pabaigą”

Karas Ukrainoje rodo, kad istorija nesibaigė. Šis karas – tai išpuolis prieš Vakarų civilizaciją, kurios apsaugai visuomenėje vėl reikia atrasti Vakarų civilizacijos ramsčius – krikščioniškąją moralę, vertybes ir tikėjimą, rašo JAV organizacijos “Tradicija, šeima ir nuosavybė” (TFP) viceprezidentas Johnas Horvatas II.

1992 m. amerikiečių politologas Francis Fukuyama išleido savo garsiąją knygą “Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus”. Autorius teigė, kad “geležinės uždangos” griuvimas tapo nepaprastai svarbiu etapu Vakarams.

Pasak Fukuyamos, “Šaltojo karo” pabaiga reiškė ne tik pokario istorijos laikotarpio, bet ir pačios istorijos pabaigą. Tai reiškė, kad žmonija “pasiekė savo raidos pabaigą, o Vakarų liberalioji demokratija įgijo galutinę žmonių valdymo formą”.

Iš Hegelio ir Markso pasiskolinęs istorijos vystymosi teoriją (vadinamąją “istorinę dvasią”), politologas skelbė, kad nuo šiol demokratija yra galutinė visų tautų valdymo forma. Po to nebeįmanoma pereiti prie bet kurios kitos konkuruojančios sistemos.

Senas naratyvas, naudojamas iš inercijos

Tačiau vėlesni įvykiai paneigė istorijos pabaigos teoriją. Atrodo, kad terorizmas, karai su islamistais ir visuomenių poliarizacija nusprendė surengti sąmokslą prieš profesorių Fukujamą ir papildyti jo knygą apie istorijos pabaigą naujais skyriais.

Visą laikotarpį po Šaltojo karo liberalioji demokratinė sistema, daugelio nuomone, išliko idealia valdymo forma. Globalizuotas pasaulis standartizavo ekonomiką, naudodamasis liberaliosios demokratijos sukurta sistema ir protokolais. Fukuyamos pasakojimas išsilaikė, nes jam neprieštaravo jokios patikimos alternatyvos.

Bet kartu su Rusijos įsiveržimu į Ukrainą baigėsi ir istorijos pabaiga.

Liberalioji demokratija pasirodė esanti beprotiška, save naikinanti ir betikslė. Tuo pat metu stiprios alternatyvos matomos ne tik už horizonto – jos vis labiau artėja tankų ir karinių dalinių pavidalu.

Ukrainos krizė yra vienas iš istorijos lūžio taškų, kai susiduria dvi pasaulėžiūros: liberalios demokratijos ir autokratiniai režimai.

Abi pusės patiria krizę

Atėjo momentas, kai abi pusės yra krizėje.

Viena vertus, liberalioji demokratija yra chaose. Pagrindinės vertybės, tokios kaip prigimtinė šeima, bendruomenė ir tikėjimas, virto dulkėmis ir sunaikino socialinius ryšius. Kraštutinis liberalizmo sparnas, griaudamas reikšmingas socialines struktūras, pasuko savižudišku keliu. Teisinės valstybės principų mechanizmai, leidžiantys problemas spręsti taikiomis ir teisėtomis procedūromis, žlunga. Todėl liberaliosios demokratijos sistema laikosi tik teisinės prievartos dėka ir tampa nestabili.

Autoritariniai režimai, kurie priešinasi liberalioms demokratijoms, išgyvena panašią krizę. Joms gresia demografinis nuosmukis dėl amoralios ir griežtos gyventojų skaičiaus ribojimo politikos. Be to, jų socialinėse struktūrose plačiai paplitusi korupcija. Siekiant išoriškai valdyti nykstančią visuomenę, taikomi vis griežtesni valdymo metodai.

Dvi modernybės pagimdytos sistemos

Tačiau būtų klaidinga manyti, kad šios dvi sistemos yra diametraliai priešingos. Abi jos yra “modernybės” (istorinis laiko po Antrojo pasaulinio karo pavadinimas) produktai ir turi tas pačias filosofijas. Jų metodai gali būti kitokie, bet jų žmonijos ir istorijos vizija atitinka naujuosius laikus.

Abi sistemos degraduoja ir bando sunaikinti jas ribojančias galios struktūras. Liberalios demokratijos stengiasi sunaikinti socialines struktūras, kurios, kairiųjų ekstremistų teigimu, yra atsakingos už sisteminę priespaudą. Autokratiniai režimai nori sunaikinti tarptautines politines struktūras (tokias kaip NATO), kuriomis grindžiama pokarinė tvarka.

Taigi prieštaravimų priežastis yra ne skirtingos politinės pozicijos, o paradigmų kaita. Dėl to pasaulyje didėja priešiškumas Vakarams.

Tikslas – Vakarai

Karo Ukrainoje tikslas – sunaikinti Vakarus kaip požiūrių sistemą. Korporacinė žiniasklaida vieningai rodo, kaip griaunama po Šaltojo karo susiklosčiusi pasaulio tvarka. Jie supranta, kad Vakarų hegemonijai metamas iššūkis. Ir niekas dėl to nediskutuoja.

Deja, dauguma žurnalistų nesuvokia, kokios pavojingos gali būti alternatyvos Vakarams. Kinija, Rusija ir jų vasalinės šalys mato Vakarus kaip represijų pasaulį, kurį turi pakeisti dekonstruotas pasaulis, pagrįstas senomis iliuzijomis, grindžiamomis nacionalizmu, marksizmu, gnosticizmu ir net misticizmu. Nesvarbu, ar tai būtų Rusijos panslavistinis eurazijizmas (a la Aleksandras Duginas), ar Xi Jinpingo “naujoji Kinijos socializmo era”, tačiau bet kuriuo atveju šie požiūriai bus pabrėžtinai antivakarietiški ir marksistiniai.

Savo ruožtu liberalios demokratinės visuomenės abejoja savo vakarietiška orientacija. Kritinė rasių teorija (ir panašios teorijos) nurodo Vakarus su visomis jų institucijomis kaip viso blogio šaltinį.

Taigi Vakarai susiduria su vidiniais ir išoriniais priešais, kurie siekia sugriauti geopolitines struktūras ir karinius aljansus, palaikančius Vakarų hegemoniją. Šie išpuoliai vyksta tuo metu, kai Vakarai patiria didelį dekadansą, apgailėtiną lyderystę ir pandeminę disharmoniją.

Kodėl reikia ginti Vakarus?

Vakarų puolimo esmė yra kur kas gilesnė. Tai nėra konkurencija tarp daugiau ar mažiau lygiaverčių geografinių regionų. Autokratiniai režimai nereaguoja į iškreiptą Vakarų moralę, o būtent tokią moralę reikėtų smerkti. Autokratiniai režimai turi savo iškreiptą moralę, nors ji išreiškiama kiek kitaip.

Priešiškumas Vakarams nukreiptas prieš mažus krikščioniškojo pasaulio likučius, davusio pradžią Vakarams. Vakarų civilizacijos šaknys glūdi krikščioniškose institucijose, moralėje ir pagrinduose, kurie leidžia užtikrinti tikrąją tvarką ir pažangą (nepainioti su progresyvizmu ir tikėjimu pažanga). Taigi dabartinis konfliktas kėsinasi į minėtą moralinę sistemą. Be to, kėsinamasi į Bažnyčios sukurtas struktūras, tokias kaip teisinė valstybė, socialinė hierarchija, klasikinė logika ir sisteminis mąstymas, kurios užėmė pirmaujančią vietą Vakarų pasaulyje ir tebedaro jam įtaką. Kol ši platforma išlieka, net ir nedidelė, ją reikia ginti bet kokia kaina.

Vakarus reikia ginti, tačiau to negalima daryti stojant į vieną ar kitą pusę, kurios abi yra dekadentiškas modernybės vaisius. Karas tarp jų nieko neišspręs. Pagrindinis tikslas turi būti Vakarų krikščioniškojo paveldo gynimas, kuris gali tapti atspirties tašku grįžtant prie tvarkos. Vakarai privalo tiek viduje, tiek išorėje kovoti su tomis dekonstruotomis iliuzijomis, kuriomis puolamas minėtas paveldas, o pasaulis grimzta į chaosą.

O Vakarai turi būti apginti tik per moralinį atgimimą, kuris turi būti susijęs su Dievo Apvaizda, kaip numatyta Mergelės Marijos apsireiškimuose Fatimoje.

Istorijos pabaiga baigėsi. Istorija vėl pradeda judėti. Ar Vakarai sugebės vėl pasiekti tvarką?

JŠ pagal www.tfp.org

Categories
Bez kategorii

Linksma diena mums nušvito!

Visiems mūsų brangiems svetainės skaitytojams linkime palaiminto Velykų laikotarpio! Tegul prisikėlęs Kristus suteikia jums visas reikalingas malones, o Dievo Motina tegul jus saugo!

Švenčiame svarbiausią liturginių metų šventę ir mūsų tikėjimo paslaptį – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusių, – šventąsias Velykas. Po liūdesio ir kančios laiko, Motina Bažnyčia nusivelka gedulo drabužius ir kaip spindinti Nuotaka pasipuošia džiaugsmingu „Aleliuja“.

Regėdami karo Ukrainoje baisumus bei blogio siautėjimą, esame gundomi pasiduoti nerimui, baimei, nevilčiai ir pesimizmui. Tačiau tai nėra krikščionio kelias. Mes privalome būti vilties ir džiaugsmo žmonėmis. Tais, kurie neša Kristaus Prisikėlimo žinią, net ir tada, kai, rodos, niekam ji nebeįdomi ir nebesuprantama.

Viešpats pasitikėjo mumis, tad ir mes turime pasitikėti Juo, kuris nepalieka ir neapleidžia. Nebijokime būti džiaugsmo žmonėmis, to džiaugsmo, kurio niekas iš mūsų neatims: kad Kristus yra su mumis ir mes su Juo, kad Jis yra mumyse ir mes Jame. Tik iš šios glaudžios vienybės ateina mūsų tvirtybės pamatas. Tik taip mes galime kartu su visa Bažnyčia giedoti: „šią dieną laimingą Viešpats padarė, džiūgaukim, kelkim linksmybes“.

Ps 75, 9–10. Sudrebėjo žemė ir nutilo, kai Dievas pakilo teisti, aleliuja.(Ofertoriumas)

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
Bez kategorii

Jėzaus prikalimas prie kryžiaus

Vinys, kurias pamačius Jėzų nukrėtė šiurpas, buvo tokios ilgos, kad sugniaužus jas į kumštį iš vienos ir iš kitos pusės lieka kyšoti maždaug po colį. Jų galvutė plokščia, maždaug kronentalerio  dydžio, uždengianti didelę dalį delno. Vinys buvo triašmenės, siaurėjančios per visą ilgį, viršuje nykščio storio, apačioje ‒ kaip mažasis pirštas, o pats smaigalys aštriai nuzulintas. Įkalus vinis į kryžių, jų galas šiek tiek išlindo kitoje skersinių pusėje.

Atitemptas prie kryžiaus, Jėzus, tikras kančios paveikslas, pats ant jo atsisėdo. Nieko nelaukę, budeliai parbloškė jį ant nugaros, čiupo jo dešinę ranką, pritraukė ją prie dešiniajame skersinyje išgręžtos skylės ir tvirtai pririšo. Tuomet vienas keliais prispaudė jo šventą krūtinę, kitas suėmė pirštus, kad šie nesilenktų, o trečias pridėjo ilgą, storą, aštriai nuzulintą vinį prie jo rankos delno, arčiau riešo, tos rankos, kuri taip gausiai teikdavo palaiminimus, ir iš visų jėgų ėmė ją kalti geležiniu kūju. Iš Viešpaties lūpų išsprūdo garsi, skausminga dejonė, o jo kraujas aptaškė budelių rankas. Delno raumenys įplyšo, ir triašmenė vinis įtraukė juos su savimi į siaurą skylę. Aš skaičiavau plaktuko smūgius, bet iš didelio sielvarto vėliau pamiršau, kiek jų buvo. Švč. Mergelė tyliai dejavo ir atrodė bealpstanti, o Magdalietė tiesiog ėjo iš proto.

Grąžtai buvo vientisos geležies, lotyniškos T raidės formos. Kūjai kartu su rankenomis taip pat buvo pagaminti iš vientisos geležies. Man jie buvo panašūs į medinius plaktukus, kokius pas mus naudoja staliai, dirbdami su kaltais.

Vinys, kurias pamačius Jėzų nukrėtė šiurpas, buvo tokios ilgos, kad sugniaužus jas į kumštį iš vienos ir iš kitos pusės lieka kyšoti maždaug po colį. Jų galvutė plokščia, maždaug kronentalerio  dydžio, uždengianti didelę dalį delno. Vinys buvo triašmenės, siaurėjančios per visą ilgį, viršuje nykščio storio, apačioje ‒ kaip mažasis pirštas, o pats smaigalys aštriai nuzulintas. Įkalus vinis į kryžių, jų galas šiek tiek išlindo kitoje skersinių pusėje.

Prikalę dešinę ranką, budeliai pamatė, kad kairioji beveik per du colius nesiekia išgręžtos skylės. Taigi jie pririšo virvę prie jo kairiojo riešo ir spirdamiesi kojomis į kryžiaus liemenį ėmė iš visų jėgų ją traukti, kol delnas pasiekė skylę. Nuo baisaus skausmo Jėzus gailiai sudejavo. Jo rankos išniro iš sąnarių, pečiai ištįso ir persikreipė, pažastys įdubo, krūtinė iškilo, o alkūnių vietose matėsi išnirusių kaulų galai. Budeliai vėl prispaudė jo krūtinę ir pečius, pririšo kairę ranką prie kryžiaus ir prikalė ją kita baisiąja vinimi. Vėl ištryško Jėzaus kraujas, ir vėl pasigirdo jo jausmingas, skardus dejavimas, pertraukiamas sunkaus plaktuko smūgių. Dabar Jėzaus rankos buvo ištemptos tiesia linija, ir jos nebeuždengė įstrižai kylančių kryžiaus skersinių. Tarp jų ir Viešpaties pažastų matėsi tarpas.

Švč. Mergelė jautė visą Jėzaus kančią. Ji išblyško kaip lavonas, tyli skausmo dejonė išsiveržė iš jos lūpų. Tai išgirdę, fariziejai ėmė iš jos tyčiotis ir plūstis, todėl Jėzaus bičiuliai nuvedė ją šiek tiek toliau nuo pylimo, prie kitų šventųjų moterų. Magdalietė atrodė kaip pamišusi. Jos akys ir skruostai buvo pasruvę krauju, nes iš skausmo ji nagais susidraskė sau veidą.

Tuo tarpu budeliai prie kryžiaus liemens, maždaug per trečdalį nuo jo apačios, didele vinimi pritvirtino medinę kaladėlę, prie kurios turėjo prikalti Jėzaus kojas, kad šitaip Išganytojas labiau stovėtų, nei kybotų, antraip jo rankos būtų neatlaikiusios kūno svorio, o ir kojų nebūtų įmanoma prikalti nesutrupinus kaulų. Toje kaladėlėje buvo išgręžta skylė viniai, o medyje išskaptuotos įdubos kulnims. Apskritai tokių įdubų kryžiaus liemenyje buvo padaryta keletas, kad nuteistasis kuo ilgiau kankintųsi ir kad jo kūnas, trūkus rankų raiščiams, nenukristų ant žemės.

Taip baisiai ištempus Jėzaus rankas dėl per toli išgręžtų skylių, jo kūnas pasikėlė į viršų, o kojos susilenkė per kelius. Budeliai pamėgino jas pririšti prie kryžiaus, bet jo šventos pėdos toli gražu nesiekė kaladėlės. Tai pamatę, budeliai prapliupo keiktis. Vieni manė, kad reikia išgręžti naujas skyles rankoms, nes patraukti kaladėlę aukščiau bus pernelyg sunku, kiti tyčiodamiesi sugalvojo kraupią išeitį: girdi, jei jis nenorįs išsitiesti, jie jam padėsią. Užnėrę virvę ant dešinės jo kojos, jie su siaubinga jėga patraukė ją link kaladėlės ir tvirtai pririšo prie kryžiaus. Jėzaus kūnas taip baisiai išsitempė, kad net jo krūtinė subraškėjo, o iš lūpų išsiveržė garsus šauksmas: „Dieve! O, Dieve!“ Atrodė, tarsi jo šonkauliai būtų atlūžę nuo krūtinkaulio. Tai buvo siaubinga kančia. Prieš tai budeliai buvo pririšę prie kryžiaus jo krūtinę ir pečius, kad rankos neištrūktų iš vinių.

Lygiai taip pat jie ištempė ir kairiąją koją, tvirtai pririšo ją virš dešinės, o kadangi buvo nepatogu kalti iš karto per abi kojas, jie plonesne vinimi tarsi kokia yla persmeigė kairiosios keltį, padarydami joje skylę. Tuomet budeliai paėmė nepaprastai ilgą, baisią vinį ir su didžia jėga įkalė ją pro kairiosios žaizdą ir per po ja prispaustos dešiniosios pėdą į kaladėlės skylę, o per ją ‒ dar toliau, į kryžiaus liemenį. Aš stovėjau prie kryžiaus ir iš šono mačiau, kaip vinis plėšydama raumenis ir laužydama kaulus pervėrė abi pėdas.

Kojų prikalimas buvo žiauresnė kankynė už visas kitas, ypač dėl to, kad Jėzaus kūnas buvo taip baisiai ištemptas. Iš viso aš suskaičiavau trisdešimt šešis kūjo smūgius, kurie skambėjo pakaitomis su gailia, skardžia, tyra vargšo Išganytojo dejone. Kita vertus, Jėzaus priešų keiksmai ir patyčios mano ausims skambėjo dusliai ir niūriai.

Švč. Mergelė vėl grįžo prie bausmės aikštelės, tačiau išvydusi, kaip budeliai tempia ir kala Jėzaus kojas prie kryžiaus, išgirdusi plaktuko smūgius, kaulų traškėjimą ir gailų savo sūnaus dejavimą, ji, persmelkta begalinės užuojautos, susmuko savo palydovių rankose. Prijoję fariziejai ėmė jas plūsti, todėl draugai vėl ją nunešė toliau. Kalant Jėzų prie kryžiaus, o ir vėliau, keliant kryžių, tai šen, tai ten, ypač tarp moterų pasigirsdavo užuojautos šūksniai: „O, kad šiuos niekšus žemė prarytų arba ugnis iš dangaus sunaikintų!“ Tačiau budeliai tik šaipėsi ir tyčiojosi.

Visos savo kančios metu iki pat mirties Jėzus nepaliaudamas meldėsi, kartodamas atskirus Psalmių posmus ir pranašų žodžius, kurie kaip tik dabar per jį pildėsi. Tik kartais jo maldą pertraukdavo skausminga dejonė. Aš viską girdėjau ir kartu su juo meldžiausi, o ir šiaip, kai kalbu Psalmes, tie posmai man visuomet iškyla atmintyje, tik dabar esu taip sukrėsta savo dangiškojo Sužadėtinio kančios, kad visų jų negalėsiu atkartoti. Šios siaubingos kankynės metu virš Jėzaus vis pasirodydavo verkiantys angelai.

Dar tik pradėjus kryžiuoti romėnų sargybos vadas liepė prie kryžiaus viršaus prikalti lentelę su Piloto užrašu. Pamatę žodžius „Žydų karalius“, Romos kariai ėmė garsiai juoktis, o fariziejai baisiai įniršo. Keletas jų nujojo į miestą dar kartą prašyti Piloto pakeisti užrašą.

Kiti budeliai tuo metu vargo platindami skylę Jėzaus kryžiui, nes ji buvo per maža, o uola ‒ labai kieta. Tie niekšai, kurie išgėrė Jėzui skirtą aromatizuotą Veronikos vyną, visai apgirto. Staiga jie pajuto baisų, deginantį skausmą viduriuose, varantį juos iš proto. Jie ėmė plūsti Jėzų, kad šis juos apkerėjęs, niršo dėl jo kantrybės ir vis bėgo į pakalnę maukti asilės pieno. Mat apačioje stovėjo kelios moterys iš atvykėlių stovyklos su melžiamomis asilėmis. Jos pardavinėjo pieną.

Sprendžiant pagal saulės padėtį danguje, Jėzų nukryžiavo apie penkiolika minučių po dvyliktos. Kai budeliai ėmė kelti kryžių, iš šventyklos pusės atskambėjo garsus trimitų aidas, kuris reiškė, kad pagaliau paskerstas Velykų avinėlis.

Pal. Ona Kotryna Emerich   Publikuota iš: Knyga „Karti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
NUOMONĖS

Rusai sudaužė Fatimos Dievo Motinos statulą Vorzelio kunigų seminarijoje

Jo Ekscelencija Kijevo-Žytomyro vyskupijos vyskupas Vitalii Kryvytskyi papasakojo apie rusų kareivių padarytą žalą Vorzelio kunigų seminarijai. Be kita ko, buvo pavogta daug daiktų, išdaužyti langai ir sugadinti įvažiavimo vartai. Tačiau mus domina svarbus dvasinis aspektas. Okupantai sudaužė Fatimos Dievo Motinos statulą, o tai neabejotinai liudija velnišką jų antžmogiškos energijos kilmę.

Caritas – Spes Zhytomyr savo feisbuko paskyroje rašė: “Rusai ant bombų užrašo “už Donbaso vaikus”, bet jas meta į vaikus. Vaikų, pensininkų, neįgaliųjų vežimėliuose.

Jie skelbia visam pasauliui apie savo tikėjimą ir atlieka veiksmus, kurie prilygsta barbarų veiksmams.

Tai Fatimos Dievo Motinos statula, kuri išklausė tūkstančius nuoširdžių maldų. Tiksliau, kaip jis atrodo po to, kai Vorzelyje apsilankė rusai.

Fatimos Dievo Motinos statula bus atstatyta, šalis bus atkurta, žuvusieji bus palaidoti ir pagerbti. O po pergalės dėkosime Dievui už neįkainojamą taikos dovaną”.

O mes turėtume kuo uoliausiai melstis, kad Rusija kuo greičiau atsiverstų!

Categories
NUOMONĖS

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos politiniai reikalavimai

Ramūnas Aušrotas savo feisbuko paskyroje rašė: “Tai ir nesupratau, ar čia Lygių galimybių kontrolierės rekomendacijos ar politiniai reikalavimai (“įtraukti”, “ratifikuoti”, “nedelsiant”) tautai ir Seimui?

Tuo metu, kai visų dėmesys sutelktas į didvyriškai kovojančią Ukrainą, į privačius reikalus besikišantys vietos biurokratai galvoja, kaip pasipelnyti iš sunkiai dirbančių mokesčių mokėtojų.

Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Raskevičius Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos konferencijos metu pabrėžė, kad praėjusiais metais tarnyboje buvo sulaukta rekordinio skaičiaus kreipimųsi nuo tarnybos įsteigimo 1999 metais.

Pasak T. V. Raskevičiaus, siekiant efektyvios tarnybos veiklos, būtina užtikrinti pakankamą finansavimą – nors tarnybai vis pridedamos naujos funkcijos, skiriamas finansavimas nėra sistemiškai peržiūrimas ir didinimas, taip pat fiksuojamas žmogiškųjų išteklių trūkumas, teigė Seimo narys.

Lygių galimybių kontrolierė taip pat atkreipė dėmesį į tarnybos galimybes bei finansavimą – jos teigimu, tarnybos komanda balansuoja ant visiškos galimybių ribos – nuo 2017 metų vis pildant tarnybos funkcijas ir neskiriant finansavimo žmogiškiesiems ištekliams, tarnyba nebegalės efektyviai įgyvendinti visų veiklų, teigė B. Sabatauskaitė.

B. Sabatauskaitė politikams nesutariant dėl Stambulo konvencijos siūlo dėl šio tarptautinio dokumento kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT): „Jeigu yra abejojama ir manoma, kad jos nuostatos gali prieštarauti Konstitucijai, Seimo nariai turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl galimo prieštaravimo ir arba pašalinti tuos dvejojimus, arba patvirtinti“, – sakė lygių galimybių kontrolierė.

Ramūno Aušroto komentaras: “Visiškai aišku, jog parnerystė yra tik visiškai mažas žingsnelis ir tarpinis žingsnelis link visiško tos pačios lyties porų lygiateisiškumo. Kitai tariant, to seks santuoka ir įvaikinimas. Dar naivių, apart liberalkatalikų, yra? Ir aišku, duoti pinigų”.

JŠ pagal Ramūnas Aušrotas ir www.lrt.lt

Categories
NUOMONĖS

Kovo 25 dienos Rusijos paaukojimo svarba ir pasekmės – Roberto de Mattei

Kokia yra popiežiaus Pranciškaus 2022 m. kovo 25 dieną Šv. Petro bazilikoje atlikto Rusijos ir Ukrainos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai svarba?

Apsireiškimo Fatimoje metu, 1917 m. liepos 13 d., Dievo Motina paskelbė trims piemenėliams: „…Aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais.“ 1929 m. birželio 13 d. Tuy vienuolyne, privataus apreiškimo vienai iš Fatimos regėtojų seseriai Liucijai metu, Dievo Motina paskelbė: „Atėjo akimirka, kurią Dievas skatina Šventąjį Tėvą vienybėje su visais pasaulio vyskupais atlikti Rusijos paaukojimą mano Nekaltajai širdžiai. Jis pažada šiuo būdu ją išgebėti.“

Nei Pijus XI, nei jo įpėdiniai neišpildė šio prašymo; kiekvienas vykdytas paaukojimas buvo tik dalinis. Pijus XII 1952 m. paaukojo Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai, bet šiame paaukojime nedalyvavo pasaulio vyskupai. Jonas Paulius II 1984 m. pavartojo neologizmą „pavedu“ vietoje termino „paaukoju“ ir konkrečiai nepaminėjo Rusijos. Tačiau Dievo Motinos išsakytos sąlygos išpildytos popiežiaus Pranciškaus atliktame akte, tokiais žodžiais:

„Todėl, Dievo Motina ir mūsų Motina, iškilmingai pavedame ir paaukojame save, Bažnyčią ir visą žmoniją, ypač Rusiją ir Ukrainą, tavo Nekalčiausiajai Širdžiai. Priimk šį mūsų pasiaukojimą, kurio žodžius tariame su pasitikėjimu ir meile; suteik, kad liautųsi karas ir pasaulyje įsiviešpatautų taika. Iš tavo Širdies išsiveržęs „Taip“ atvėrė istorijos duris Taikos Kunigaikščiui; tikime, kad per tavo Širdį vėl ateis taika. Tau mes paaukojame visos žmonių šeimos ateitį, tautų poreikius ir lūkesčius, pasaulio nerimą ir viltis.“

Ukrainos pridėjimas prie Rusijos yra visiškai tinkamas: viena vertus, Kijevas yra rusiškosios civilizacijos lopšys; antra vertus, 1917 m. Ukraina buvo Rusijos imperijos dalis. Termino „iškilmingai“ panaudojimas suteikia ypatingą svarbą Šventojo Tėvo aktui, atliktam Šv. Petro bazilikoje asketiškos atgailos ceremonijos metu. Bazilikos centre buvo ne popiežius, o Fatimos Dievo Motinos statula, su karūna ant galvos ir rožančiumi rankose, stovinti priešais ryškiai apšviestą altorių virš šv. Petro palaikų. Tie, kurie tikėjosi, jog į ceremoniją bus įterpta desakralizacijos ir nutolimo nuo Bažnyčios papročių bei tradicijų veiksmų, buvo nustebinti. Popiežius Pranciškus atliko šį aktą apsuptas kardinolų, vyskupų, diplomatinio pasaulio atstovų, kunigų, vyrų ir moterų vienuolių ir paprastų tikinčiųjų: tai buvo beveik katalikiškojo pasaulio mikrokosmosas. Tuo pačiu metu visur aplink pasaulį tūkstančiai vyskupų ir kunigų jungėsi kalbėdami paaukojimo žodžius. Šalia popiežiaus sosto nejudėdami stovintys šveicarų gvardiečiai gaivino ankstesnes istorines akimirkas – tolimas, bet niekada neištrintas iš istorijos.

Beveik visuotinai sutariama, kad paaukojimas atitiko Dievo Motinos sąlygas, išsakytas trims piemenėliams Fatimoje. Keli tam nepritariantys balsai daugiau kalba ne apie patį aktą, bet apie Pranciškaus asmenį, kuris laikomas netinkamu atlikti tokios antgamtinės svarbos veiksmą. Bet reikia pasakyti, kad kai kurių iš šių asmenų nuomone, popiežius Pranciškus nebėra popiežius. Jeigu Pranciškus nebėra teisėtas popiežius, akivaizdu, jog aktas yra nelegitimus ir negaliojantis. Ir atvirkščiai, jeigu nepaisant visų rezervacijų jo asmens atžvilgiu jis užima Šv. Petro Sostą teisėtai, jo atliktas aktas tikrai yra legitimus – aišku, priklausomai nuo jo turėtos intencijos, kurią žino tik Dievas.

Gali atrodyti paradoksalu, kad toks sekuliarizacijai atviras popiežius kaip Pranciškus atlieka aktą, kuris pačia savo esme neigia sekuliarizmo principus. Sekuliarizacija yra vis didesnio Dievo pašalinimo iš viešosios erdvės procesas. Tuo tarpu paaukojimas patvirtina Dievo valdžią tautoms ir visuomenei kaip tokiai. Tai yra priežastis, kodėl progresyvieji teologai ir „minimalistai“ mariologai visada priešinosi termino „paaukojimas“ naudojimui viešajame ir individualiame lygmenyje. Vatikano II susirinkimo metu kun. Yves Congaras (1904-1995) savo Dienoraštyje pažymėjo: „Vykdau sunkiausią įmanomą kampaniją prieš pasaulio paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai, nes matau, kad tai gali vesti į tam tikro judėjimo susiformavimą.“ (Diario del Concilio: 1966-1969, Edizioni San Paolo, 2005, p. 120)

Panašiai savo po mirties išleistame esė „Paaukojimas ar pavedimas“ rašė monfortietis kun. Stefano De Fiores (1933-2012): „sunku suprasti siūlančiuosius grįžti prie „paaukojimo Marijai ar nekaltajai Marijos širdžiai“ vien dėl to, kad Fatimoje Dievo Motina naudojo tokią kalbą.“ Jis prideda: „1917 m. buvo visiškai normalu kalbėti taip, kaip kalbėjo Dievo Motina. Neleidžiame sau kritikuoti kalbos, kurią ji pasitelkė tuo konkrečiu istorijos momentu. Tačiau šiandien Bažnyčia pasirinko biblinį-teologinį kelią, kuris reikalauja tikslesnio kalbos naudojimo, kuomet kalbama apie Kristų ar Mariją.“ (Viva Pastorale, Nr. 5, 2012, p. 30)

Praėjus dešimčiai metų po kun. De Fiores mirties, atrodo, kad Dievo Motina apvertė situaciją ir neatsižvelgė į jai dalinamas teologijos pamokas. Ir tam Ji pasirinko ne ką kitą, o popiežių, kuris atrodytų mažiausiai tinkamas nulemti „grįžimą prie paaukojimo Marijai“. Popiežius Pranciškus neatliko paaukojimo Nekaltajai Širdžiai, kuomet lankėsi Fatimoje 2017 m. gegužės 12-13 dienomis. Be to, 2019 m. gruodžio 12 d., Gvadelupės Dievo Motinai skirtų Mišių metu jis netgi paneigė Dievo Motinos kaip Bendraatpirkėjos titulą. Tačiau kovo 25 d. jis netikėtai išpildė Fatimos Dievo Motinos prašymus.

Ar popiežius Pranciškus supranta šio akto istorinę reikšmę? Ceremonijos metu ir po jos sekusiomis dienomis popiežius atrodė silpnos sveikatos ir beveik priblokštas įvykių. Faktas, kad paaukojimas išpildė Dievo Motinos išsakytas sąlygas, dar nereiškia, kad virš žmonijos pakibusi bausmė bus atitraukta. Kad tai įvyktų, paaukojimą turi sekti pirmųjų mėnesio šeštadienio atsilyginimo praktika ir – svarbiau už viską – stipri atgailos dvasia. Šių sąlygų išpildymo dar trūksta ir pasaulis vis dar grimzda į bedugnę, tačiau kovo 25 d. paaukojimas mums skelbia, jog Fatimos pranašystės išsipildymo laikas artėja. Tai reiškia didį apvalymą ir, labiau už viską, galutinį Nekaltosios Marijos Širdies triumfą.

Savo 1936 m. gegužės 18 dienos laiškė kun. Goncalvesui sesuo Liucija atsimena pokalbius su Dievo Motina Rusijos paaukojimo tema, vykusius 1929 m.:

„Artimai kalbėjau su Viešpačiu šia tema; ir visai neseniai klausiau Jo, kodėl Jis neatverčia Rusijos be Šventojo Tėvo atlikto paaukojimo. „Todėl, kad noriu, jog visa mano Bažnyčia pripažintų šį paaukojimą kaip Nekaltosios Marijos Širdies triumfą, taip išplečiant pamaldumą Jai ir greta pamaldumo mano Dieviškajai Širdžiai iškeliant pamaldumą šiai Nekaltajai Širdžiai.“ Bet, o Dieve, Šventasis Tėvas netikės manimi, jeigu Tu pats nesujudinsi jo ypatingu įkvėpimu. „Šventasis Tėvas! Labai daug melskis už Šventąjį Tėvą. Jis tai padarys, bet bus jau per vėlu! Nepaisant to, Nekaltoji Marijos Širdis išgelbės Rusiją. Ji buvo Jai patikėta.”

Fatima neskelbia pasaulio pabaigos ar antikristo atėjimo, bet Nekaltosios Marijos Širdies triumfą, o tai yra krikščioniškoji civilizacija – šventa, nes palenkta Dievui, ir taiki, nes nusilenkusi amžinajam Dievo Sūnui, tapusiam žmogumi, kurio vardas yra Taikos Kunigaikštis, kaip 1951 m. gruodžio 24 dieną Jį pavadino Pijus XII ir kaip kovo 25 dieną vėl tai padarė popiežius Pranciškus. Rusijos paaukojimas priartins Nekaltosios Širdies triumfo valandą, į pasaulį atnešdamas naujų atsivertimo malonių. To pakanka, kad pamaldieji Fatimos žinios sekėjai būtų pripildyti džiaugsmo šiuo tamsiu mūsų istorijos metu.

Roberto de Mattei

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
NUOMONĖS

RUSIJOS IR UKRAINOS PAAUKOJIMO NEKALTAJAI MARIJOS ŠIRDŽIAI AKTAS

Kovo 25-ąją, penktadienį, per atgailos pamaldas Šv. Petro bazilikoje popiežius Pranciškus paaukos Ukrainą ir Rusiją Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. Pamaldos Vatikano šv. Petro bazilikoje prasidės 17 val. Romos laiku (Lietuvos laiku – 18 val.). Tiesioginė transliacija iš Vatikano – per LRT Plius televiziją ir jutūbo Vatican Media Live kanale.

O Marija, Dievo Motina ir mūsų Motina, kreipiamės į tave šią sielvarto valandą. Tu esi mūsų Motina, tu mus myli ir pažįsti: niekas, kas mums svarbu, nėra nuo tavęs paslėpta. Gailestingumo Motina, daug kartų esame patyrę tavo švelnią globą, ramybę mums teikiantį tavo artumą. Tu visada vedi mus pas Jėzų, Taikos Kunigaikštį.

Tačiau mes nuklydome nuo taikos kelio. Pamiršome praėjusio šimtmečio tragedijų pamokas, milijonus žmonių, žuvusių pasauliniuose karuose. Nepaisome įsipareigojimų, kuriuos prisiėmėme kaip tautų bendrija, ir išduodame tautų taikos svajones bei jaunimo viltis. Susirgome godumu, užsisklendėme nacionalistiniuose interesuose, leidome, kad mus paralyžiuotų abejingumas ir savanaudiškumas. Ėmėme nepaisyti Dievo, gyventi su savo melu, kurstyti agresiją, naikinti gyvybes ir kaupti ginklus, pamiršdami, kad esame savo artimo ir mūsų bendrų namų sergėtojai. Karu išdarkėme žemės sodą, nuodėme sužeidėme Tėvo, kuris nori, kad būtume broliai ir seserys, širdį. Tapome abejingi visiems ir viskam, išskyrus save. Su gėda sakome: „Atleisk mums, Viešpatie!”

Nuodėmės skurde, mūsų nuovargyje ir silpnume, blogio ir karo neteisybės slėpinyje tu, šventoji Motina, mums primeni, kad Dievas mūsų neapleidžia, bet ir toliau žvelgia į mus su meile, trokšdamas mums atleisti ir mus prikelti. Tai jis davė mums tave ir tavo Nekalčiausiojoje Širdyje suteikė prieglobstį Bažnyčiai ir žmonijai. Dėl Dievo gerumo tu esi su mumis ir švelniai mus vedi net per tamsiausius istorijos vingius.

Tad bėgame pas tave, beldžiamės į tavo Širdies duris, mes, tavo mylimi vaikai, kurių niekada neapleidi ir kuriuos ragini atsiversti. Šią tamsią valandą ateik mums į pagalbą ir mus paguosk. Kartok kiekvienam iš mūsų: „Štai aš, tavo Motina“. Tu žinai, kaip atitirpinti mūsų širdis ir išnarplioti mūsų laikų mazgus. Į tave sudedame savo viltis. Žinome, kad ypač išmėginimų metu tu nepaniekini mūsų prašymų ir ateini mums į pagalbą.

Tu Galilėjos Kanoje paankstinai savo sūnaus veiklos pradžią ir pasaulis pamatė pirmąjį Jėzaus stebuklą. Kai šventė virto liūdesiu, tu jam pasakei: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). O Motina, sakyk tai dar kartą Dievui, nes šiandien baigėsi vilties vynas, džiaugsmas išblėso, išskydo brolybė. Mes iššvaistėme žmogiškumą, praradome taiką. Išmokome smurto ir naikinimo. Mums skubiai reikia tavo motiniškos pagalbos.

Tad priimk, Motina, šį mūsų maldavimą.
Tu, Jūros Žvaigžde, neleisk mums nuskęsti karo audroje.
Tu, Naujosios Sandoros Skrynia, įkvėpk susitaikymo projektus, rodyk į jį kelius.
Tu, Dangaus Žeme, sugrąžink į pasaulį dieviškąją darną.
Užgesink neapykantą, numalšink kerštą, išmokyk mus atleisti.
Išgelbėk mus nuo karo, apsaugok pasaulį nuo branduolinės grėsmės.
Rožinio Karaliene, pažadink mumyse troškimą melstis ir mylėti.
Žmonijos Karaliene, parodyk žmonėms brolybės kelią.
Taikos Karaliene, išmelsk pasauliui taiką.

Tavo ašaros, Motina, teišjudina mūsų užkietėjusias širdis. Tegul dėl tavo ašarų vėl pražysta šis slėnis, kurį mūsų neapykanta pavertė dykuma. Ginklų žvangesiui dar netylant, tegul tavo malda mus nuteikia taikai. Tegul tavo motiniškos rankos švelniai paliečia tuos, kurie kenčia ir bėga nuo bombų. Tegul tavo motiniškas apkabinimas paguodžia tuos, kurie buvo priversti palikti savo namus ir šalį. Tegul Tavo Sopulingoji Širdis mus paskatina atjausti, atverti duris ir rūpintis sužeistais bei atstumtais žmonėmis.

Šventoji Dievo Motina, kai tu stovėjai prie kryžiaus, Jėzus, matydamas šalia esantį mokinį, pasakė tau: „Štai tavo sūnus“ (Jn 19, 26): taip jis tau patikėjo kiekvieną iš mūsų. Paskui mokiniui ir kiekvienam iš mūsų jis tarė: „Štai tavo motina“ (27 eil.). Motina, mes norime priimti tave į savo gyvenimą ir istoriją. Šią valandą pavargusi ir nusiminusi žmonija kartu su tavimi stovi prie kryžiaus. Žmonija nori paaukoti save tau, o per tave – Kristui. Tave su meile gerbiančios ukrainiečių ir rusų tautos kreipiasi į tave, nes tavo Širdis plaka joms ir visoms karo, bado, neteisybės bei vargo draskomoms tautoms.

Todėl, Dievo Motina ir mūsų Motina, iškilmingai pavedame ir paaukojame save, Bažnyčią ir visą žmoniją, ypač Rusiją ir Ukrainą, tavo Nekalčiausiajai Širdžiai. Priimk šį mūsų pasiaukojimą, kurio žodžius tariame su pasitikėjimu ir meile; suteik, kad liautųsi karas ir pasaulyje įsiviešpatautų taika. Iš tavo Širdies išsiveržęs „Taip“ atvėrė istorijos duris Taikos Kunigaikščiui; tikime, kad per tavo Širdį vėl ateis taika. Tau mes paaukojame visos žmonių šeimos ateitį, tautų poreikius ir lūkesčius, pasaulio nerimą ir viltis.

Tegul per tave žemėje išsilieja Dievo gailestingumas ir mūsų dienos vėl tegul slenka pagal švelnų taikos ritmą. Moterie, ištarusi „Taip“, ant kurios nužengė Šventoji Dvasia, sugrąžink į mūsų tarpą Dievo darną. Tu, kuri esi „gyvasis vilties šaltinis“, sudrėkink išdžiūvusias mūsų širdis. Tu, kuri savo įsčiose nuaudei Jėzaus žmogystę, padaryk mus bendrystės kūrėjais. Tu, kuri vaikščiojai mūsų keliais, vesk mus taikos takais. Amen.

JŠ pagal www.vatican.va

Categories
NUOMONĖS

Sąlygos, kad Rusijos paaukojimas būtų visiškai veiksmingas!

Kovo 25 dieną Popiežius Pranciškus kartu su visais pasaulio vyskupais ruošiasi paaukoti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai. Kokios sąlygos turi būti įvykdytos, kad šis aktas būtų visiškai veiksmingas? Žinoma, kad popiežiai jau kelis kartus bandė paaukoti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai, tačiau visi šie bandymai buvo netikslūs.

Kad tiksliai suprastume, ko Dievo Motina prašo, palyginkime Jos prašymą Tuy, Ispanijoje su žodžiais, kuriuos Ji ištarė 1917 m. liepą. 1917 m. liepos 13 d. Dievo Motina paskelbė: “Ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais (mėnesių) šeštadieniais. Jei mano norai išsipildys, Rusija atsivers ir įsiviešpataus taika”.

Nekaltoji pasakė ne “Mano noras”, bet “Mano norai”, todėl reikia juos abu išpildyti…. Jei mano norai išsipildys, Rusija atsivers ir įsiviešpataus taika”. Nekaltoji pasakė ne “Mano noras”, bet “Mano norai”, todėl reikia išpildyti abu.

1929 m. birželio 13 d. Tuy mieste Dievo Motina pateikė keturias Rusijos konsekracijos sąlygas, prašydama, kad Šventasis Tėvas:

  1. vienybėje su visais pasaulio vyskupais
  2. paaukojo
  3. Rusiją
  4. Nekaltajai Marijos Širdžiai.

1930 m. gegužės 13 d. sesuo Liucija paaiškino dangaus valią ir nurodė dar dvi sąlygas:

  1. iškilmingas atgailos aktas ir Rusijos paaukojimas Švenčiausioms Jėzaus ir Marijos Širdims
  2. pažadas, kad pasibaigus persekiojimo laikotarpiui (kurį sukėlė Rusijos klaidos), Jis patvirtins ir rekomenduos praktikuoti atgailos pamaldumą

1942 m. sesuo Liucija atskleidė antrąją paslapties dalį bei prašymą paaukoti Rusiją. Nuo to laiko įvairūs popiežiai atliko konsekracijos aktus, kurie, nors iš dalies ir atitiko Dievo Motinos prašymą, tačiau ne visai išpildė Jos norus. Lentelėje parodyta, kiek Pijaus XII, Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II konsekracijos aktai susiję su šešiais pirmiau išvardytais reikalavimais.

Pastabos:

  1. Paulius VI nedavė jokio įsakymo vyskupams. Jonas Paulius II tik paskelbė, kad konsekracijos aktas buvo atliktas “dvasinėje bendrystėje” su vyskupais.
  2. šių veiksmų metu buvo vartojami žodžiai “pasitikėti”, o ne “paaukoti”.
  3. Pijus XII naudojo formulę “[…] ypač tiems, kurie Tau rodo ypatingą pamaldumą ir kurių šalyse nėra namų, kuriuose nebūtų garbinami Tavo šventieji paveikslai”. Jonas Paulius II vartojo šiuos posakius:”Ypatingu būdu pavedame Tau ir pašvenčiame tuos žmones ir tas tautas, kurioms labiausiai reikia šio pavedimo ir pašventimo” ir “ypač tas tautas, kurių pašventimo ir pavedimo Tu iš mūsų tikiesi”.

“Visiems šiems bandymams pašventinti Rusiją bendra tai, kad nė vienas iš jų nebuvo susijęs su viešu atgailos aktu ir nė vienas popiežius nepatvirtino atgailos komunijos pirmaisiais mėnesio šeštadieniais. Iš aštuonių paminėtų aktų tik penkiuose buvo pavartotas tinkamas žodis “paaukojimas”. (consecratio), tik Pijaus XII paaukojimas buvo skirta Nekaltajai Marijos Širdžiai, o Jonas Paulius II buvo vienintelis popiežius, kuris stengėsi įtraukti vyskupus. Rusija buvo paminėta tik vieną kartą – 1952 m.; septynis kartus ši šalis buvo pamiršta arba paminėta bendrais bruožais.

Darytina išvada, kad nors minėti pasaulio pašventinimai davė tam tikrų vaisių, Rusijos pašventinimas Nekaltajai Marijos Širdžiai dar nebuvo įvykdytas taip, kaip prašė Dievo Motina. Šią išvadą patvirtina du faktai. Pirma, praėjus 25 metams po paskutinio pašventinimo, Fatimoje paskelbtas Rusijos atsivertimas vis dar neįvyko. Antra, sesuo Liucija, nepaisant daugelio priešingų nuomonių, iki pat 1989 m. tvirtino, kad iki tol atlikti konsekracijos aktai neatitiko Dievo Motinos norų.” – Karolis Stehlinas, “Paskutiniųjų laikų kelrodė žvaigždė”, III dalis

Ar popiežiaus Pranciškaus Rusijos paaukojimo aktas bus tobulas?

Kurdami šį straipsnį nežinojome popiežiaus Pranciškaus Rusijos ir Ukrainos paaukojimo akto turinio. Dabar jau žinome tekstą ir galime daryti ribotas išvadas. Atrodo, kad tai turėtų būti vienas tobuliausių tokio pobūdžio aktų.

Popiežius Pranciškus ištars žodį “Rusija” kartu su žodžiu “Ukraina”, paaukos Rusiją ir Ukrainą Nekaltajai Marijos Širdžiai ir tai padarys pakvietęs visus pasaulio vyskupus dalyvauti šiame paaukojimo akte.

Jonas Šaulys

Categories
NUOMONĖS

Popiežius Pranciškus kartu su visais pasaulio vyskupais ruošiasi pašvęsti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai

Atrodo, kad svarbiausias daugelio šimtmečių įvykis pagaliau įvyks. Popiežius Pranciškus kartu su visais pasaulio vyskupais ruošiasi pašvęsti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai. Bent jau taip teigiama šiame oficialiame dokumente.

Jame visi vyskupai kviečiami prisijungti prie Popiežiaus skaitomo pašventimo akto tą pačią kovo 25 dieną, jei įmanoma – tą pačią 17 valandą Romos laiku.

Pagaliau – po tiek sunkių metų katalikų maldų, kovų, aukų šia intencija, tiek daug vilčių, kai žemiškai mąstant nebeliko jokios vilties.

Mes kviečiame visus Lietuvos žmones, dalyvauti Rožančiaus Kryžiaus žygyje už Rusijos paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai.

Melskimės, kad paskutinę akimirką pragaro jėgos to nesustabdytų!

Šarūnas Pusčius

Categories
NUOMONĖS

Dieve, Dieve, saugok Lietuvą! – Zita Šličytė

“Ar alkoholis, narkotikai, medikamentiniai abortai, lyties pakeitimas, seksualinio pasitenkinimo nuvertinimas iki pramogos lygio stiprina pilietinės bendruomenės dvasinę ir fizinę sveikatą? Žinoma, ne.”, – sakė Aukščiausiosios Tarybos deputatės dr. Zita Šličytė savo kalboje Kovo 11-ąją Seime.

Aukščiausiosios Tarybos deputatės dr. Zitos Sličytės kalba Kovo 11-ąją Seime.

Garbingi Lietuvos piliečiai, malonūs svečiai,

Mes, Sąjūdžio seimo deputatai, Lietuvos nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo sakome: Tebūnie Lietuva tokia, kokios jos norės Lietuvos žmonės.  Mūsų tikslas – laisva Lietuva. Tokiais žodžiais iškilmingai prisiekėme 1989-aisiais metais Vasario 16-ą dieną, kai pirmą kartą sovietų sąjungos okupuotoje Lietuvoje nebebuvo draudžiama švęsti nepriklausomos valstybės atkūrimo 1918-aisiais metais.

Atgimusi Lietuva siekė nepriklausomybės. Lietuvos parlamentas, kurio daugumą sudarė Sąjūdžio iškelti deputatai, 1990 metų kovo 11-ą dieną priesaiką ištęsėjo ir ryžtingai apsisprendė drąsiam laisvės skrydžiui į ateitį.

Lietuva pirmoji išsiveržė iš tautų ir laisvų žmonių kalėjimo pasivadinusio Sovietų sąjunga ir jau 32 metus mes tuo labai didžiuojamės. Tačiau, ar vardan tos Lietuvos žydi vienybė, kaip troško mūsų valstybės himno autorius Vincas Kudirka? Vienybės pagrindas yra pasitikėjimas ir pagarba.

Kodėl vasario 3-8 d. apklausos patvirtina gėdingai žemus Seimo, Vyriausybės, politinių partijų, prokuratūros ir teismų reitingus? Kodėl iškilo tvoros, skiriančios mūsų politikus nuo tautos Sausio 13-osios bei Vasario 16-osios renginių metu?

Vasario 7-osios dienos rytą per Lietuvos radiją išgirdome pranešimą apie naują nuošliaužą Gedimino kalno šlaite. Gedimino kalnas yra mūsų valstybės simbolis. Todėl tas pranešimas nuskambėjo tarytum įspėjimas ir kvietimas susimąstyti. Dėl nuošliaužų ir įgriūvų dar 2017-aisiais metais paskelbta ekstremali situacija, tačiau jos pabaigos nematyti. Nes ginčas dėl leidimų tvarkyti kalno šlaitus įstrigo teisme.

Bet teisme įstrigusi dar reikšmingesnė Eligijaus Masiulio ir Liberalų sąjūdžio partijos baudžiamoji byla, kurioje atskleisti politikų ir verslo korupciniai ryšiai. Toje byloje kaltinimai pareikšti ir Darbo partijai. Lietuvą valdo teisiamųjų suole sėdinčios politinės partijos. Nuteiskite pagaliau. Arba išteisinkite. Išlaisvinkite tautą iš nepasitikėjimo savo atstovybę gniaužtų. Teisingumas yra Valstybės pagrindas.

Ir apmaudu, kad politikos madas dabar diktuoja palaidą gyvenimo būdą propaguojanti Laisvės partija. Ar alkoholis, narkotikai, medikamentiniai abortai, lyties pakeitimas, seksualinio pasitenkinimo nuvertinimas iki pramogos lygio stiprina pilietinės bendruomenės dvasinę ir fizinę sveikatą? Žinoma, ne. Todėl nestebina žemi politinių partijų reitingai.

Protingiems ir išsilavinusiems Lietuvos žmonėms nusibodo pasakos ne tiktai apie 100 tūkstančių grynų eurų pinigų kilmę, bet ir apie tai, kad Kremlius ir jo agentai ardo mūsų vienybę. Jau pirmą Putino karo prieš Ukrainą dieną žmonės taip susivienijo prieš Rusijos agresiją, kad suteikė viltį, jog vienybė dar gali plačiai išsiskleisti mūsų gyvenimo verpetuose.

Bet pradėkime nuo mūsų tautos atstovų vienybės. Būtent, vardan jos, kviečiu Lietuvos respublikos seimo narius pakeisti teisėkūros prioritetus. Pirmuoju numeriu į savo darbo tvarką įrašyti Konstitucinių įstatymų priėmimą.

Seimas 2012 m. kovo 15 d. patvirtino Konstitucinių įstatymų sąrašą. Tačiau per 10 metų iš 10-ies jame išvardintų sugebėjo priimti vienintelį Fiskalinės sutarties įgyvendinimo Konstitucinį įstatymą.

Ar normalu, kad Konstituciniam teismui pripažinus Referendumo įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, beveik 2 metus Seimas atidėlioja jo priėmimą. Lietuva neturi Referendumo įstatymo. O juk Konstitucijos 9-asis straipsnis skelbia, kad svarbiausi valstybės ir tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.

Kadangi Lietuvos valstybę kuria tauta, ir jai priklauso suverenitetas, nemažiau svarbu kuo greičiau priimti Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos bei Peticijų konstitucinius įstatymus.

Nors Valstybinės kalbos įstatymas Konstitucinių įstatymų sąraše įrašytas pirmuoju numeriu, jis vis dar nepriimtas. Dar blogiau, kad Seimas dar jo nepriėmęs, gana vieningai 2022 m. sausio 18 d. balsavo už Lietuvos respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą, kuriuo įteisino galimybę tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose asmens vardą ir pavardę įrašyti ne tiktai lietuviškais, bet ir lotyniškos abėcėlės rašmenimis.

Konstitucinis teismas net 5 kartus ryžtingai pasipriešino įvairiems išpuoliams prieš lietuvių valstybinės kalbos statusą. Tačiau Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska, agituodama balsuoti už sausio 18 d. priimto įstatymo projektą, nė žodžio apie tai neužsiminė.

O kaip nepagarbiai valstybinės institucijos adresu, kaip įžūliai nuskambėjo tokie jos žodžiai (cituoju pagal Seimo posėdžio scenogramą): „ Valstybinės kalbos komisijos nuomonė nėra nuosprendis, Seimas turi pareigą sužinoti komisijos nuomonę, tačiau nuspręsti kitaip.“

Drįstu priminti Evelinai Dobrovolskai ir visiems, kad Konstitucijos 14 straipsnis, skelbiantis, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba gali būti pakeistas tik referendumu.

Gerbiamieji, pernai Kauno miesto laisvės alėja žygiavo įvairiaspalvis homoseksualų paradas. Vilniuje Vingio parke mitingavo daugiatūkstantinis šeimų sąjūdis. [salėje nepatenkintųjų šurmulys, triukšmas!!!]

Ar dar žodžio laisvė demokratinėje Lietuvoje galioja? Kam nepatinka mano kalba, prašom, išeikite.

Tiek prakaito išliejo ne tiktai komerciniai kanalai, bet ir nacionalinis transliuotojas LRT, daugelis politikų bei visokio plauko samdomų ir gerai apmokamų leftistų, siekdami įtikinti visuomenę, kad homoseksualų paradas Kaune buktai yra grožio ir gėrio fiesta, o Šeimų sąjūdžio mitingas – kažkokių tamsuolių, atsilikėlių sambūris.

Tikrai nepadoru visus Šeimos sąjūdžio dalyvius nuolat prilyginti vienam žmogui, pravarde Celofanas.

Tokia ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija jau turi ir, be abejo, turės ateityje neigiamas pasekmes visuomenės vienybei bei sutarimui.

Nė vienai kultūrai iki mūsų nekilo mintis homoseksualų santykius sulyginti su vyro ir moters santuoka, kurios paskirtis yra gyvybės perdavimas, jos pratęsimo misija. Savaip interpretuodama prigimtines žmogaus teises, bendruomenės mažuma kėsinasi prievarta primesti savo gyvenimo būdą visiems. Tikslui pasiekti prasimanė taip vadinamąją neapykantos kalbą, už kurią siūlo įteisinti visų rūšių atsakomybę.

Tokie siekiai kelia laisvo žodžio, pažiūrų ir įsitikinimų suvaržymų grėsmę. Ar nekeista, kad medicininio termino pederastija vartojimas tapo nekorektišku?

Vyro ir moters santuokos reikšmės stūmimas į visuomenės gyvenimo paraštes yra nenormali demokratinės Lietuvos grimasa, agresyvus pasikėsinimas į Tautos referendumu priimtos Konstitucijos 38-ojo straipsnio nuostatas. Todėl nuoširdžiai kviečiu tautos atstovus išbraukti iš savo darbotvarkės ypatingai visuomenę skaldančios Stambulo konvencijos ratifikavimą ir lyčiai neutralios partnerystės įstatymo priėmimą.

Stambulo konvencija pavojinga tuo, kad ji orientuoja mūsų valstybę pakeisti biologinės lyties sampratą keistu prasimanymu – socialine lytimi. Tačiau žmogus sukurtas kaip vyras ir moteris ir jokia gender revoliucija yra nepajėgi panaikinti to fakto. Ne visi Lietuvos žmonės nori pasidaryti belytėmis būtybėmis ir nebūtina priimti lyčiai neutralios partnerystės įstatymą, nes kartu gyvenančių homoseksualių asmenų teises bei interesus galima efektyviai apsaugoti kitomis teisinėmis priemonėmis.

Kviečiu Seimo narius artimiausiu metu ne tik priimti konstitucinį Referendumo įstatymą, bet ir patekti tautai referendume balsuoti už arba prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą ir lyčiai neutralios partnerystės įstatymo priėmimą. Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės!

Argi šiandien ne 1988 vienybę Baltijos kelyje prisimename, kai su ašaromis akyse kartojame šlovė Ukrainai ir jos karo didvyriams?

Dieve, Dieve, saugok Lietuvą!

Ačiū už dėmesį.

Kalbos vaizdo įrašas: www.litkat.lt

JŠ pagal: www.alkas.lt

Categories
Lithuania Catholica TV

Dieve, Dieve, saugok Lietuvą! – Zitos Šličytės kalba kovo 11-tąją Seime

Nė vienai kultūrai iki mūsų nekilo mintis homoseksualų santykius sulyginti su vyro ir moters santuoka, kurios paskirtis yra gyvybės perdavimas, jos pratęsimo misija. Savaip interpretuodama prigimtines žmogaus teises, bendruomenės mažuma kėsinasi prievarta primesti savo gyvenimo būdą visiems. Tikslui pasiekti prasimanė taip vadinamąją neapykantos kalbą, už kurią siūlo įteisinti visų rūšių atsakomybę.

JŠ pagal Lietuvos Šeimų Sąjūdis YT

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Kreipimasis į Lietuvos vyskupus dėl Rusijos paaukojimo Švč. Mergelės Marijos Nekaltajai Širdžiai

2022 m. kovo 2 dieną Ukrainos lotynų apeigų vyskupai kreipėsi į popiežių Pranciškų, prašydami konsekruoti Ukrainą ir Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai. Savo laiške jie rašo: „Nuolankiai prašome Jūsų Šventenybę viešai atlikti Ukrainos ir Rusijos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai aktą, kaip Fatimoje prašė Švenčiausioji Mergelė.“

Kaip žinote, 1917 m. liepos 13 d. Švenčiausioji Dievo Motina trims vaikams Fatimoje be kitų svarbių dalykų pasakė štai ką:

„…Aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers, ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos…“

1929 birželio 13 d. apreiškime vienai iš Fatimos regėtojų seseriai Liucijai Dievo Motina pridūrė:

„Atėjo akimirka, kurią Dievas skatina Šventąjį Tėvą vienybėje su visais pasaulio vyskupais atlikti Rusijos paaukojimą mano Nekaltajai širdžiai. Jis pažada šiuo būdu ją išgebėti.“

Šiandien aiškiau nei kada nors matome, kad pranašiški Švč. Mergelės žodžiai neabejotinai išsipildė.

Rusija tapo bolševikinė, ji išplatino komunizmo ir ateizmo klaidas visame pasaulyje, prisidėjo prie Antrojo pasaulinio karo sukėlimo ir 1968 m. kultūrinės revoliucijos, o dabar, pasidavusi klaidingam imperializmui ir revanšizmui, atnešė karą į Europą ir grasina žmonijai branduoline žiema. Iškilo pavojus ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui.

Jai sustabdyti nepakanka nei pacifistinių šūkių, nei ekonominių sankcijų. Tai galėtų padaryti karinė NATO jėga, bet niekas nežinome, ar tai negalėtų sukelti dar baisesnių pasekmių.

Žinome, kad Dievas baudžia nuo Jo vis labiau nusisukantį pasaulį įvairiais būdais, tarp kurių yra tiek karai, tiek materialiniai sunkumai. Tai turėtų būti paraginimas žmonėms vėl atsigręžti į mus mylintį Dievą ir paklusti Jo valiai.

Deja, Dievo Motinos prašymas, kad popiežius kartu su visais pasaulio vyskupais paaukotų Rusiją Jos Nekaltajai Širdžiai, dar nėra įvykdytas, todėl žadėtojo Rusijos atsivertimo bei Nekaltosios Širdies triumfo dar nematyti.

Todėl mes, Lietuvos katalikai, nuolankiai prašome Lietuvos ganytojų prisijungti prie Ukrainos vyskupų ir prašyti Šventąjį Tėvą kuo greičiau kartu su viso pasaulio vyskupais paaukoti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai.

Prašydami jūsų ganytojiško palaiminimo,

Lietuvos tikintieji

Peticiją galime pasirašyti čia: https://katalikupeticija.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Rožančiaus Kryžiaus Žygis už Rusijos paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai

Šiuo sunkiu karo metu Ukrainoje turime melsti už Rusijos paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai. Dievo Motina ir Jos šventasis Rožančius gali viską. Tarp daugelio istorinių Rožančiaus pergalių žymus pvz. Austrijos išlaisvinimas iš komunistų okupacijos po tūkstančių žmonių šv. Rožančiaus maldos akcijos. Todėl su tvirta viltimi ir tikėjimu kviečiame visus Lietuvos žmones, pradėti Rožančiaus Kryžiaus žygį už Rusijos paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai.

Kryžiaus žygyje melsimės:

Rusijos paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai ir Rusijos atsivertimą ir kad atsilygintume už liberaliosios santvarkos skatinamas (LGBT ideologija, partnerystės įstatymas ir tt.) ir kitas Lietuvos žmonių nuodėmes, kad nugalėtume šias nuodėmes bei jų vaisius.

Kodėl turime melsti už Rusijos paaukojimą?

Pati Švenčiausioji Mergelė Fatimoje parodė vaikams siaubingą pragaro viziją ir kalbėjo: 

„Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos. Kad jas išgelbėtų, Dievas nori pasaulyje įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai. Jei bus daroma, ką jums sakau, daug sielų bus išgelbėta, ir bus taika… Kad apsaugočiau nuo to, aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers, ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos. Bet galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers, ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis…

Kodėl Rusija ypač svarbi?

Pirmoji priežastis yra ta, kad nuo pat savo atsivertimo į krikščionybę Rusija puoselėjo ypatingą pamaldumą Dievo Motinai. Pats popiežius Pijus XII paminėjo šį faktą savo pasaulio paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai akte: „Nesuskaičiuojamos ikonos, vienuolynai ir šventovės visoje Rytų Europoje įrodo šios tautos religinį užsidegimą, už kurį ji turėtų būti dėkinga Švenčiausiajai Mergelei ir Dievo Motinai.“

Nors Rusija pasekė Rytų schizma, iš tiesų ne patys žmonės panoro būti atskirti nuo Katalikų Bažnyčios; jie buvo suklaidinti politinių ir religinių vadovų, todėl suprantama, kad Švenčiausioji Mergelė jaučia meilę šiems žmonėms ir trokšta, kad jie būtų sugrąžinti į vienybę su Romos Katalikų Bažnyčia.

Tačiau nuo 1917 m. Spalio revoliucijos Rusija tapo pagrindine antikrikščioniškų pajėgų priemone ir įrankiu, marksistinės ateistinės ideologijos tvirtove. Dievo Motinos apsireiškimai Fatimoje yra dangaus atsakas į Rusijos revoliuciją. Du įvykiai yra tokie artimi laiko atžvilgiu, jog rodosi, tarsi Švenčiausioji Mergelė telkia kovojančios Bažnyčios pajėgas prieš šią naują grėsmę: Fatima yra Jos kovos vėliava prieš komunistų revoliuciją Maskvoje.

Štai antroji priežastis, kodėl Rusija ypač svarbi: niekada anksčiau istorijoje visa tauta nėra tapusi tokiu įrankiu šėtono rankose. Dėl to Dievo Motina pasirinko Rusiją centriniu kovos lauku savo dvasinėje kovoje. Esminis Jos pajėgų smūgis yra nepaprasta kontrataka. Galbūt mes tikėtumėmės prašymo imtis specialių maldų, atgailų, aukų ir kitų įprastų atvertimo priemonių. Ji prašo ne šių dalykų, o kažko daug didesnio: Rusijos paaukojimo.

Todėl su tvirta viltimi ir tikėjimu kviečiame visus Lietuvos žmones, pradėti Rožančiaus Kryžiaus žygį už Rusijos paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai.

JŠ pagal www.fsspx.lt

P.S.

MALDA UŽ RUSIJOS PAAUKOJIMĄ NEKALTAJAI MARIJOS ŠIRDŽIAI

Suklaupę priešais Tavąjį malonės sostą, šventojo Rožančiaus Karaliene, mes norime, kiek tai nuo mūsų priklauso, išpildyti reikalavimus, kuriuos Tu perdavei, apsireiškusi Fatimoje.

Siaubingos pasaulio nuodėmės, Jėzaus Kristaus Bažnyčios persekiojimai, o dar labiau tautų ir krikščionių sielų atkritimas, daugybei žmonių užmiršus Tavo maloningąją motinystę, perpildė Tavo Sopulingąją ir Nekaltąją Širdį, kurią užuojauta taip artimai susiejo su Švenčiausiosios Tavo dieviškojo Sūnaus Širdies kančia.

Kad būtų atlyginta už tokią gausybę nusikaltimų, Tu nurodei įvesti atgailos Tavo Nekaltajai Širdžiai pamaldumą. Kad būtų sulaikytos Tavo pačios išpranašautos Dievo bausmės, Tu tapai Aukščiausiojo pasiuntine ir pareikalavai, kad Kristaus vietininkas, vienybėje su visais pasaulio vyskupais, paaukotų Rusiją Tavo Nekaltajai Širdžiai. Deja, Tavoji žinia dar nebuvo išgirsta.

Mes trokštame pagreitinti šios laimingos dienos atėjimą, kai Vyriausiasis ganytojas išpildys Tavo dieviškojo Sūnaus reikalavimus. Tačiau mes nenorime priskirti sau valdžios, kurios neturime. Todėl nuoširdžiai susirūpinę visos Bažnyčios likimu, nuolankiai melsdami Tavo Nekaltąją Širdį, vienybėje su visais ištikimais vyskupais, kunigais ir tikinčiais, mes norime bent iš savo pusės atsakyti į dangaus reikalavimus.

Priimk, Dievo Motina, pirmiausia iškilmingą atsilyginimą, kurį mes aukojame Tavo Nekaltajai Širdžiai už visus įžeidimus, kuriais nusidėjėliai ir bedieviai perpildė Tavo Širdį kartu su Jėzaus Širdimi.

Antra, mes dovanojame, perduodame ir pašvenčiame, kiek tai nuo mūsų priklauso, Rusiją Tavo Nekaltajai Širdžiai. Mes maldaujame Tave, su motinišku gailestingumu paimk šią tautą į savo galingą apsaugą ir paversk ją savo karalyste, kurioje Tu viešpatautum lyg Karalienė. Padaryk šią persekiojimų šalį Tavo išsirinktu ir palaimintu kraštu. Mes karštai Tave prašome, visiškai užvaldyk šią tautą, kad ji, atversta iš valstybinės bedievystės, taptų nauja mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalyste, nauju paveldu jo švelniajam skeptrui. Tegul jinai sugrįžta vienybėn iš savo senosios schizmos į amžinojo Ganytojo vienintelę avidę, kad paklusdama Tavo dieviškojo Sūnaus vietininkui, visose žemės tautose taptų uolia Jėzaus Kristaus apaštale, skelbiančia jo karališkumą.

Galiausiai meldžiame Tave, Gailestingumo Motina, kad tokiu visiems matomu savo užtariančios visagalybės stebuklu įrodytum pasauliui, jog esi visų malonių Tarpininkė. Taikos Karaliene, dovanok pasauliui taiką, kurios pasaulis negali duoti, ramybę ginklams ir ramybę sieloms, duok Kristaus taiką Kristaus karalystei ir Kristaus karalystę per Tavo Nekaltosios Širdies viešpatavimą, o Marija. Amen.

Categories
NUOMONĖS

Ramūnas Aušrotas: Karo akivazdoje ne laikas seksualinei revoliucijai

Vyksta karas Ukrainoje, o kai kam tai yra proga politinėmis priemonėmis vykdyti seksualinę revoliuciją. Ukraina, kuri kovoja už mūsų laisvę, tikrai kovoja ne todėl, kad joje būtų įdegtas seksualinis komunizmas. Bet dar prieš aktyvių karo veiksmų pradžią matėme TVR iššokimą viešojoje erdvėje, kad Lietuvai reikia apsispręsti dėl Partnerystės įstatymo ir įrodyti, kad Lietuva yra ne rytų, o vakarų dalis. 

Vėliau jam paantrino LP lyderė AA, pareiškusi, jog jei Lietuva palaikys vienalytės partnerystės įstatymą, ji LGBT teisių žemėlapyje pakeis spalvą (anot jos, šiuo metu ji nudažyta tokia pat spalva kaip Rusija ir Baltarusija). Kitaip tariant, davė suprasti, jog tokiu būdu Lietuva išeis iš Kremliaus įtakos zonos.

Kaip tada pastebėjo Vytautas Sinica, šita demagogija, jog LGBT reikalavimų išpildymas paverčia tave Vakarais, o atmetimas – Rytais, yra be galo ydinga tiek šalies viduje, tiek išorėje. Šalies viduje ji stumia žmones galvoti, kad jeigu esi prieš, tai tau pakeliui su Rytais. Taigi, ji yra ne kas kita, kaip dar vienas visuomenę skaldantis veiksnys.

Tikėjausi, kad prasidėjus karo veiksmams, siekiant visuomenės sutelkimo ir solidarumo su Ukraina, kuri kovoja ir už mūsų laisvę, ši retorika bus atidėta į šalį. Kur tau.

Šiandien per LRT radiją kalbėjusi Seimo pirmininkė buvo paklausta, ar pavasarinėje Seimo sesijoje bus svarstomi tokie visuomenę skaldantys klausimai kaip Partnerystės įstatymas ir Stambulo konvencija. Į tai Seimo pirmininkė atsakė, kad tai vieni svarbiausių žmogaus teisės srityje klausimai ir jie nebus atidėliojami. Ir kad bet koks visuomenės prašymas atidėti šių klausimų svarstymą yra proputiniškas, o Seimas yra nusiteikęs eiti su vakarais.

Panašiai išsireiškė ir LP frakcijos Seime seniūnas VM, kuris ELTAI pakomentavo, jog „atsisakius diskusijų kėlusių klausimų, tokių kaip Partnerystės įstatymas ar Stambulo konvencija, būtų priartėta prie Ukrainą užpuolusios Rusijos vertybių.“ Jis davė suprasti, kad to norintys žmonės iš esmės yra Lietuvos priešai, norintys, kad „Lietuva įstrigtų pilkoje zonoje tarp Europos ir tarp Rytų valstybių,kas, <…> būtų didžiulė klaida ir didžiulė tarnystė tam pačiam Putinui“.

Atsakant į tai, reikia pirmiausia įvardinti, kad visuomenės susiskaidymą lyties ir šeimos klausimais lėmė ne Kremliaus propaganda, o valdančiųjų teisinės iniciatyvos, skirtos pakeisti biologinės lyties ir prigimtinės šeimos sampratą.

Būtent šios iniciatyvos, o ne Kremliaus veikimas supriešimo visuomenę su valdžia, būtent jų nulemta visuomenės reakcija (kurią patys LGBT analitikai vadinda „retradicionalizacija“) pagimdė ir kai kurias chaotiškas pasipriešinimo iniciatyvas, kuriomis suskubo pasinaudoti prokremliškas elementas. O ne atvirkščiai.

Antra, reikia aiškiai įvardinti, kad tokiu būdu, pasinaudojant karu Ukrainoje, valdančiosios koalicijos partneriai – LP ir LLS, siekia primesti mūsų visuomenei liberalią gėrio sampratą. Sampratą, kuri liberalioje demokratijoje turi teisę egzistuoti, bet negali būti primesta kitiems visuomenės nariams. O juo labiau laikoma vienintele galima laisvoje visuomenėje egzistuoti: ką rodo bandymai ją redukuoti iki vatninkiškos pozicijos, kitaip tariant – delegitimuoti.

Be to, ši samprata neatitinka mūsų Konstitucijoje įtvirtinto visuomenės konsensuso lyties ir šeimos sampratos atžvilgiu. Kaip teisingai yra pastebėjęs prof. A. Jokūbaitis, mūsų Konstitucija įtvirtina ne katalikišką ar krikščionišką, bet prigimtinės šeimos sampratą:

„Šiandien išpopuliarėjęs „tradicinės šeimos“ terminas sukuria klaidingą įspūdį, kad Lietuvos Respublikos konstitucija įtvirtina katalikišką šeimos sampratą. Tai tik panašumas, o ne tapatumas. Kanonų teisės kodekse sakoma, kad „…krikščioniškoje santuokoje sutuoktiniai specialiu sakramentu sustiprinami ir tarsi pašventinami“.

Nieko panašaus nerasime Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Dabartinė Lietuvos valstybė yra neutrali ne tik Bažnyčios, bet ir krikščioniškos šeimos atžvilgiu. Jeigu katalikai reikalautų valstybę įtvirtinti jų šeimos sampratą – kiltų skandalas. Kai dabar tai daro liberalai, skamba žiniasklaidos pagyrimai ir aplodismentai.”

Trečia, tenka pastebėti, kad prigimtinė šeima, grindžiama monogamine skirtingų lyčių sąjunga, vyro ir moters lygiavertiškumu ir vienodu orumu, yra Vakarų, o ne Rytų kultūros produktas, krikščioniškos, o ne pagoniškos civilizacijos laimėjimas.

Galiausiai tenka pastebėti, kad ta pati Ukraina, su kuria šiandien identifikuojasi Europa, LGBT teisių žemėlapyje taip pat yra pažymėta ta pačia spalva, kaip ir šalys, su kuria ji kariauja.

Jos Konstitucijoje nuo 1996 m. yra įtvirtintas vienos lyties asmenų santuokų draudimas, joje nėra galima homoseksualių asmenų partnerystė, LGBT propaganda mokyklose.

2021 m. vasario mėn. Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė nagrinėti bylą Maimulakhin ir Markiv prieš Ukrainą – dėl to, kad Ukrainoje nėra jokios teisinės formos pripažinti tos pačios lyties asmenų šeimos santykius (panaši byla Europos Žmogaus Teisių Teisme šiuo metu yra nagrinėjama ir prieš Rusiją (Fedotova ir kiti prieš Rusiją).

Ukraina, kuri kovoja už mūsų laisvę, tikrai kovoja ne todėl, kad joje būtų įdegtas seksualinis komunizmas.

Laikantis tos pačios mąstymo logikos, mes ir Ukrainą turėtume vadinti proputiniška. Visiems, akivaizdu, kad toks argumentas Ukrainos atžvilgiu skamba absurdiškai. Lygiai taip pat jis yra absurdiškas ir Lietuvos atžvilgiu.

Tiesa, tarp Rusijos ir Ukrainos yra vienas skirtumas. Ir jį įvardina patys LGBT advokatai. Cituoju: „Kadangi politinė ir teisinė situacija dėl tos pačios lyties šeimos partnerių teisių pripažinimo Ukrainoje ir Rusijoje šiuo metu yra labai panaši, verta tikėtis panašaus EŽTT sprendimo byloje prieš Ukrainą. Jei toks sprendimas bus priimtas, jis iš esmės pakeis dabartinę politinę ir teisinę situaciją dėl tos pačios lyties asmenų civilinės partnerystės pripažinimo Ukrainoje. Rusija turi politinę valstybės vadovybės valią, išteklius ir įstatymus ignoruoti EŽTT sprendimus – viso to trūksta Ukrainoje.”

Būtent to ir tikisi LGBT ideologai: kad Ukrainos patekimas į Europos orbitą leis joje įvykdyti LGBT revoliuciją. Beje, šitie du dalykai, galima sakyti vyksta paraleliai. Dar prieš Maidano revoliuciją Ukrainoje (nuo 2004 m.) pradėjo veikti JAV federalinės valdžios finansuojama USAID programa, skirta vakarų demokratijos eksportui. Šios programos lėšomis yra finansuojamas Ukrainoje veikiantis LGBT centras „Nash svit“, užsiimantis strateginiu bylinėjimusi bei LGBT vertybių advokacija Ukrainos valdžios institucijose.

Žinome, kad vakar užvakar Ukraina padavė prašymą įstoti į Europos Sąjungą, o vakar Europos Parlamentas skubos tvarka patenkino Ukrainos prašymą ir suteikė jai narės kandidatės statusą. Bet tai niekaip nereiškia, kad Ukraina Europą supranta lygiai taip pat, kaip Europą supranta dabartiniai eurobiurokratai, kalbantys apie „LGBT vertybes“. Sutaptis vienu – laisvės ir demokratijos klausimu – nereiškia sutaptį visais klausimais.

Kad sutaptis vienu klausimu nerodo sutapties kitu, gerai iliustruoja Ukrainos Bažnyčių atvejis. Ukrainos bažnyčios yra susiskaldę užsienio politikos požiūriu (dalis Ukrainos stačiatikių Bažnyčios priklauso Maskvos patriarchatui, kita dalis – po įvykusios autokefalijos yra nepriklausoma nuo Maskvos), tačiau jos laikosi vieningos pozicijos LGBT ideologijos atžvilgiu.

Kaip pabrėžia patys LGBT advokatai „Pagrindine problema šioje srityje išlieka pirmaujančių Ukrainos bažnyčių lobistinė veikla, kurios priešinasi visiems žingsniams kovojant su homofobija ir jos pasekmėmis, tvirtindamos, kad tai pažeidžia sąžinės ir žodžio laisves“.

Nors kai kam Lietuvoje tokio uniformiškumo (užsienio politika = LGBT politika) labai norisi. Ir kai kas labai tikisi valdžios paramos šiuo klausimu (iliustracija pridedama)

Ukraina, kuri kovoja už mūsų laisvę, tikrai kovoja ne todėl, kad joje būtų įdegtas seksualinis komunizmas.

Jei netikite, paklauskite paprastų Ukrainos žmonių.

Ramūnas Aušrotas

JŠ pagal www.pozicija.org

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Paniekinta Fatima: Rusija iki šiol nepašvęsta!

Ar Rusija atsivers – tai yra labai svarbus dalykas ypač dabar – karo metu Ukrainoje, o Rusija iki šiol nepašvęsta. TOKS RUSIJOS PAŠVENTIMAS NEKALTAJAI MARIJOS ŠIRDŽIAI, KOKIO REIKALAVO DANGUS, NIEKADA NEBUVO ĮVYKDYTAS!

Oficialus Apaštalų Sosto laikraštis „L‘Osservatore Romano“ 1998 m. gegužės 30 dienos numeryje portugalų kalba publikavo Emilijos Paoli Pacelli, orientalistės, laikraščio „Omnis Terra“ redaktorės, išsamų straipsnį: „Fatimos šviesoje, pakeliui į trečiąjį tūkstantmetį: Pijus XII yra mūsų laikų Tėvas, Mokytojas ir Draugas“. Tame straipsnyje, apie kurį turime teisę manyti, jog jis išreiškia Apaštalų Sosto nuostatą, skelbiama, kad Pijus XII esą įvykdė

Bažnyčios ir žmonių giminės pašventimą Nekaltajai Marijos Širdžiai 1942 m.[1], o po dešimties metų – Rusijos pašventimą Nekaltajai Marijos ŠirdžiaiDar daugiau: „1984 m. popiežius Jonas Paulius II asmeniškai ir vienybėje su visais pasaulio vyskupais, prisimindamas Pijų XII, dar kartą pašventė žmonių giminę ir Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai, patvirtindamas pašventimo aktą, paskelbtą 1982 m.“.

Oficialiame Fatimos šventovės leidinyje „Voz de Fatima“ 1999 m. liepą kun. Leitas kartoja, kad pašventimas jau įvyko:

Rusijos pašventimas Nekaltajai Marijos Širdžiai, toks, kokio prašė Dievo Motina, t. y. atliktas Šventojo Tėvo vienybėje su visais pasaulio vyskupais, buvo galutinai įvykdytas 1984 m. kovo 25 d. priešais Dievo Motinos statulą, specialiai atvežtą iš Fatimos apsireiškimo koplyčios į Romą. Susivieniję su Šventuoju Tėvu ir paklusdami jo aiškiam prašymui, pasaulio vyskupai palaikė jį, atliekant tokį svarbų aktą. Sesuo Liucija daug kartų sakė, kad tas pašventimas visiškai atitinka Dievo Motinos troškimus. Laiške Walteriui Noelkeriui ji pareiškia: „Manęs paklausė, ar pašventimas buvo įvykdytas taip, kaip to prašė Dievo Motina. Atsakiau, kad taip““[2]. Kun. Leitas užbaigia savo straipsnį tokiais žodžiais: „Dabar, kai pašventimas yra įvykdytas, Rusijos atsivertimas prasidėjo“.

Taigi šie du autoriai teigia, kad Rusijos pašventimas Nekaltajai Marijos Širdžiai buvo įvykdytas gera ir reikiama forma, o Emilija Pacelli netgi rašo, jog jis įvykdytas tris kartus: 1952, 1982 ir 1984 m. Kaipgi yra iš tikrųjų? Kad tai suprastume, reikia ištirti tris klausimus:

1. Koks buvo tikslus prašymas pašvęsti Rusiją, Dievo Motinos apreikštas s. Liucijai?

2. Ar trys pašventimai 1952, 1982 ir 1984 metais atitinka, ar neatitinka dangaus prašymų?

3. Galų gale reikia nustatyti, ar bent vienas iš trijų pašventimų suteikė pasauliui dvi milžiniškas malones, kurias pažadėjo Dievo Motina, malones, kurios turi būti autentiško pašventimo pasekmės ir ženklai:

– Rusijos atsivertimo į tikrąjį Tikėjimą malonę,

– „taikos laikotarpio pasaulyje“ malonę.

Kokio pašventimo Švenčiausioji Mergelė Marija prašė sesers Liucijos?

Jau 1917 m. liepos 13 d., trečiojo apsireiškimo Fatimoje metu, Dievo Motina pirmą kartą užsiminė apie „Rusijos pašventimą“, pareikšdama, kad tas aktas yra vienintelis veiksmingas vaistas krikščionybės išgelbėjimui nuo labai pavojingų klaidų ir labai didelio blogio: 

Dievas nori pasaulyje įsteigti mano Nekaltosios Širdies garbinimą. Jei bus daroma tai, ką aš jums sakau, daug sielų bus išgelbėta ir bus taika. Karas (I pasaulinis – red. past.) artėja į pabaigą, tačiau jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI valdymo metu prasidės kitas, dar blogesnis karas. (…) Kad jus nuo to apsaugočiau, aš ateisiu ir prašysiu Rusijos pašventimo mano Nekaltajai Širdžiai bei atsilyginimo Komunijos pirmaisiais mėnesių šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers ir bus taika; jei ne, ji išplatins savo klaidas pasaulyje, kils karai ir Bažnyčios persekiojimai, teisuoliai bus žudomi ir šventasis Tėvas turės daug kentėti, kai kurios tautos bus sunaikintos. Bet galiausiai mano Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis“.

Šiuose žodžiuose Dievo Motina labai aiškiai (ir net du kartus) nurodo dvi stebuklingas malones, susijusias su Rusijos pašventimu jos Nekaltajai Širdžiai:

– Rusijos atsivertimo malonę,

– „taikos laikotarpio“ pasaulyje malonę.

Be to Dievo Motina sako, kad „ateis“ prašyti Rusijos pašventimo. Dievo Motina iš tiesų sugrįžta, apsireikšdama s. Liucijai Tuy (Ispanijoje) 1929 liepos 13 d. Šio naujojo apsireiškimo metu Marija perduoda regėtojai šį prašymą:

Atėjo akimirka, kurią Dievas skatina Šventąjį Tėvą kartu su viso pasaulio vyskupais pašvęsti Rusiją mano Nekaltajai Širdžiai. Dievas pažada šiuo būdu ją išgelbėti. Tiek daug sielų yra Dievo teisingumo pasmerkiamos dėl nuodėmių, kurios padaromos prieš mane. Dėl to ateinu prašyti atsiteisimo. Aukokis šia intencija ir melskis“.

Vykdydama šią pasiuntinybę, sesuo Liucija 1930 m. gegužę siunčia du laiškus savo nuodėmklausiui kun. Gonçalvesui. Ten ji nurodo dangaus prašymus, glaudžiai susiedama atsilyginimo Nekaltajai Marijos Širdžiai pamaldumą su Rusijos pašventimu:

Gerasis Dievas pažada nutraukti persekiojimus Rusijoje, jeigu Šventasis Tėvas panorės įsakyti katalikiško pasaulio vyskupams, kad kartu su juo įvykdytų IŠKILMINGĄ IR VIEŠĄ ATSiteisimo IR Rusijos pašventimO Švenčiausiosioms Jėzaus ir Marijos Širdims aktą ir jeigu Jo Šventenybė pažadės patvirtinti ir rekomenduoti atsilyginamojo pamaldumo praktiką pirmaisiais mėnesių šeštadieniais, tie persekiojimai liausis.

Minėti Dievo Motinos žodžiai ir sesers Liucijos laiškai pateikia tikslią dangaus reikalaujamo pašventimo formą:

1. Rusijos pašventimas aiškiai paminint jos vardą, o ne vien tik ją neaiškiai nurodant[3];

2. pašventimas turi būti įvykdytas Šventojo Tėvo vienybėje su visais pasaulio vyskupais, t. y., kad kiekvienas iš jų savo vyskupijoje turi organizuoti (tuo pat metu kaip ir popiežius bei vienybėje su juo) atsiteisimo ir pašventimo aktą (vyskupai gali tai padaryti savo diecezijose, jei popiežius negali surengti viso pasaulio episkopato susitikimo Romoje). Sesuo Liucija niekada neatmetė galimybės, kad pašventimas galėtų įvykti kokio nors visuotinio Susirinkimo metu, tačiau svarbiausia ir pakankama yra moralinė bei dvasinė vyskupų vienybė su popiežiumi;

3. galų gale, didžiausias iškilmingumas vykdant tą veiksmą, kuris turi vykti kaip „iškilmingas bei viešas atsiteisimo ir pašventimo aktas“, be abejonės tam, kad būtų atkreiptas žmonijos dėmesys ir kad kuo didesnis skaičius katalikų galėtų jame dalyvauti.

Trys pašventimai (1952, 1982 ir 1984 m.) – ar jie atitinka visas sąlygas, kurių reikalavo dangus?

1. Rusijos pašventimas Nekaltajai Marijos Širdžiai, įvykdytas Pijaus XII apaštaliniame laiške „Sacro vergente anno“, skirtame Rusijos tautoms 1952 liepos 7 d. 

Rusija pašventimas buvo atliktas gerai, bet tai padarė vien tik popiežius, nesusivienijęs su visais pasaulio vyskupais ir be išskirtinio iškilmingumo. Šis pašventimas neįvyko kaip „iškilmingas bei viešas atsiteisimo ir pašventimo aktas“, apie kurį kalba sesuo Liucija. Nedaug ką pakeitė apaštalinio laiško publikavimas – jis liko daugeliui nežinomas ir greitai užmirštas tų, kurie su juo susipažino.

Apie minėtą aktą sesuo Liucija 1952 m. vasarą parašė viename iš laiškų:

Taip pat dėkoju už iškarpą iš laikraščio, kuris praneša apie Rusijos pašventimą. Bijau, kad jis dar nebuvo padarytas taip, kaip to prašė Dievo Motina“.

2. Paaukojimo ir pašventimo aktas, įvykdytas Jono Pauliaus II Fatimoje 1982 gegužės 13 d. 

Per pamokslą rytinių Mišių 1982 gegužės 13 d. metu popiežius Jonas Paulius II asmeniškai pasakė, kaip jis supranta vykdomą aktą: „Išpildyti tai, ką mano pirmtakai jau padarė: patikėti pasaulį Motinos Širdžiai“ De facto 1982 m. paaukojimo ir pašventimo aktas neatitinka pašventimo, kokio prašė Dievo Motina, sąlygų dėl kelių priežasčių:

– tai buvo pasaulio, o ne Rusijos pašventimas – Rusija nebuvo paminėta nei vieno karto!

– šis aktas nebuvo aiškiai skirtas Nekaltajai Marijos Širdžiai;

– galų gale, nebuvo reikalaujama visų vyskupų vienybės su Roma.

1982 m. rugpjūčio 11 d. sesuo Liucija pranešė savo dukterėčiai Marijai de Fetal:

Esu sena, man jau 75 meta, ruošiuosi išvysti Dievą veidas į veidą. Visus savo užrašus atidaviau Šventajai Bažnyčiai. Mirsiu rami. Tačiau jeigu kas nors nori sužinoti mano nuomonę, tai štai ji: Rusijos pašventimas, toks, kokio prašė Dievo Motina, nebuvo padarytas“. 

Sesuo Liucija tą patį pakartojo po keturių dienų (t. y. rugpjūčio 15 d.) savo ilgametei draugei poniai Pestinai. Taip pat ir tekste, kurį ji suredagavo pokalbio su apaštaliniu nuncijumi Portugalijoje J. E. Portalupi proga, ji parašė:

1982 gegužės 13 d. paaukojimo akte Rusija nėra aiškiai matoma kaip pašventimo objektas, ne visi vyskupai organizavo savo diecezijose iškilmingą ir viešą atsiteisimo ir Rusijos pašventimo ceremoniją. Popiežius Jonas Paulius II tiktai atnaujino pasaulio pašventimą, įvykdytą Pijaus XII 1942 m. spalio 31 d. Po tokio pašventimo galima tikėtis tam tikrų gerų pasekmių, bet ne Rusijos atsivertimo

Taip pat turime pacituoti s. Liucijos tekstą, adresuotą apaštaliniam nuncijui, kuriame mums aiškiai pasirodo regėtojos paklusnumas ir jos nuolankus paprastumas:

Rusijos pašventimas nebuvo įvykdytas taip, kaip to prašė Dievo Motina. Negalėjau to sakyti, nes nebuvau gavusi Apaštalų Sosto leidimo“. Šis paskutinis sakinys reiškia, kad sesuo Liucija yra įpratusi žmonėse, užimančiuose aukštus postus Bažnyčioje, matyti Dievo atstovus žemėje. Taigi ji jaučiasi įpareigota juos nuolankiai gerbti ir būti jiems visiškai atsidavusi. Dėl to utopiška tikėtis, kad sesuo Liucija vieną dieną padarys didelę viešą deklaraciją, jog Rusijos pašventimas nebuvo įvykdytas. Tai visiškai prieštarautų jos vienuoliško paklusnumo suvokimui! Todėl sesuo Liucija yra įsitikinusi, jog visiškai įvykdė savo pareigą, pasinaudodama visomis jai pasitaikiusiomis progomis, kad primintų popiežiui (privačiai, bet ryžtingai ir ištvermingai), jog pašventimas nebuvo įvykdytas. S. Liucija tai priminė, pvz., po 1982 gegužės 13 d. akto, kai minėtą teiginį išsakė apaštaliniam nuncijui (1983 m. kovo 19 d.) ir po to pranešė, kad visa, ką jam kalbėjo, jau anksčiau buvo parašiusi popiežiui Jonui Pauliui II.

3. 1982 m. paaukojimo ir pašventimo akto atnaujinimas 1984 kovo 25 d. aikštėje priešais Šv. Petro baziliką Romoje 

1983 m. gruodžio 8 d. popiežius Jonas Paulius II laiške visiems vyskupams paskelbė 1982 m. akto atnaujinimą. Be kita ko popiežius ten rašo: „Būčiau jums dėkingas, jeigu tą dieną [1984 m. kovo 25] atnaujintumėte tą aktą tuo pačiu metu kaip ir aš, tokiu būdu, kokį patys nuspręsite esant tinkamiausiu“. Naujasis aktas buvo 1982 m. akto pakartojimas su labai nedideliais pakeitimais. Ir vėl trūko esminių teisingam pašventimui dalykų:

1. Tai buvo paprastas pasaulio pašventimo, įvykdyto Pijaus XII 1942 m., atnaujinimas. Tuo galima įsitikinti perskaičius visą tekstą (beje, kai kuriose vietose visiškai neaiškų). Štai keletas jo citatų:

(…) Tavąja motinos ir Viešpaties tarnaitės meile apimk mūsų žmogiškąjį pasaulį, kurį Tau aukojame ir pašvenčiame, kupini nerimo dėl žemiškojo ir amžinojo žmonių ir tautų likimo“; „Šiame pašventime norime susivienyti su mūsų Išganytoju pasaulio ir žmogaus vardan“; „Kaip giliai jaučiame poreikį pašventimo, vienybėje su pačiu Kristumi, už žmoniją ir už pasaulį, už mūsų šiuolaikinį pasaulį!“; „Tau patikime, o Motina, pasaulį, visus žmones ir visas tautas. Tau taip pat patikime patį pasaulio pašventimą ir atiduodame Tavo motiniškai širdžiai“ (sakinys visiškai neaiškus!).

2. Rusija visame tekste nebuvo paminėta nei karto!

3. Šis aktas nebuvo aiškiai skirtas Nekaltajai Marijos Širdžiai, bet „Motinai Marijai“.

Praėjus kiek laiko po 1984 m. pašventimo, pats popiežius paaiškino vyskupui Cordesui, sinodo pasauliečių reikalams vicepostulatoriui, kodėl atsisakė viešai paminėti Rusijos vardą: jis bijojo, „kad tie žodžiai nebūtų interpretuojami kaip provokacija prieš sovietų valdžią. Sesuo Liucija neklydo, atsakydama į ponios Pestinos klausimą: „O vis dėlto, Liucija, ar sekmadienį bus pašventimas?“ Regėtoja atsakė: „Tas pašventimas negali nieko nulemti“. Kai ji klausėsi kun. Condoro, skaitančio 1984 m. kovo 25 d. aktą, jos veido išraiška staiga visiškai pasikeitė. Tai buvo nufilmuota vaizdo kamera kartu su visa ceremonija ir įrašas išplatintas vicepostulantūros. S. Liucijos vidinis pasipriešinimas ten buvo labai aiškiai matomas.

Taigi, čia pateiktoji trijų pašventimo aktų – 1952, 1982 ir 1984 m. – analizė bei po jų buvę s. Liucijos pasisakymai ir reakcijos leidžia daryti išvadą: TOKS RUSIJOS PAŠVENTIMAS NEKALTAJAI MARIJOS ŠIRDŽIAI, KOKIO REIKALAVO DANGUS, NIEKADA NEBUVO ĮVYKDYTAS!

Dar vienas visiškai realus įrodymas patvirtina aukščiau pateiktą išvadą: pasaulyje visiškai nematome dviejų brangių malonių, kurias Dievo Motina pažadėjo kaip Rusijos pašventimo jos Nekaltajai Širdžiai pasekmę ir ženklą:

1. „Taikos laikotarpio“ malonė

Jungtinių Tautų Organizacijos generalinis sekretorius M. Javieras Peresas de Cuellaras Tarptautinių aukštųjų studijų institute Ženevoje vykusios konferencijos metu (1988 m. balandį) pranešė, kad ginkluoti konfliktai, kilę nuo 1945 iki 1986 m. nusinešė 17 milijonų aukų, iš kurių 80% buvo civiliai žmonės! Per keturis „taikingu sugyvenimu“ vadinamo laikotarpio dešimtmečius buvo užmušta tiek žmonių, kiek per I pasaulinį karą! Skirtumas tas, kad 1914–1918 m. 80% aukų buvo kareiviai (13,8 mln. iš 17 mln. aukų), o tarp 1945 ir 1986 m. 80% nužudytųjų – civiliai, daugiausia moterys, vaikai ir seneliai. M. Javieras Peresas de Cuellaras prideda, kad iki 1986 m. pabaigos vyko 36 ginkluoti konfliktai, į kuriuos buvo įsitraukę 5,5 mln. kareivių 41 valstybėje (tai yra kas ketvirtoje pasaulio šalyje):

– 4 iš tų konfliktų prasidėjo tarp 1945 ir 1949 m.

– 7 –septintajame dešimtmetyje;

– 17 – aštuntajame dešimtmetyje.

Nuo minėtos deklaracijos laikų situacija jokiu būdu nepagerėjo. Portugalijos dienraštis „24 Horas“ 1999 m. balandžio 18 d. publikavo pilietinių karų, kurie kilo pasaulyje paskutiniame XX a. dešimtmetyje, žemėlapį. Ten pateikta tokia suvestinė:

Sudanas: 1 900 000 aukų

Angola: 1 000 000 aukų

Ruanda: 1 000 000 aukų

Tibetas : 1 000 000 aukų

Somalis: 300 000 aukų

R. Timoras: 300 000 aukų

Bosnija: 200 000 aukų

Alžyras: 80 000 aukų

Šri Lanka: 56 000 aukų

Čečėnija: 40 000 aukų

Turkija: 37 000 aukų

Kongas: 10 000 aukų

Šiaurės Airija: 3 200 aukų

Siera Leonė: 3 000 aukų

Iš viso: 5 929 000 aukų

O juk ne visi pilietiniai karai įtraukti į šią suvestinę! Joje ypač trūksta skaičių iš komunistų sukeltų pilietinių karų Centrinėje bei Pietų Amerikoje, iš Pietų Salvadoro, Gvatemalos, Peru ir Kolumbijos, kur aukos skaičiuojamos vidutiniškai po 40 nužudytų žiauria mirtimi per dieną. Nepaminėti komunistų ir musulmonų kariaujami partizaniniai karai Filipinuose. Aukščiau pateikta suvestinė taip pat nėra pilnas karų tarp nepriklausomų valstybių balansas: ypač trūksta konfliktų tarp Etiopijos ir Eritrėjos, tarp Indijos ir Pakistano dėl Kašmyro teritorijos (30 000 aukų 1990 m.), jau nekalbant apie karą Jugoslavijoje.

Tai kaipgi galima kalbėti apie „taiką“ žemėje nuo 1945 m. iki šios dienos? Kaip galima, skaitant tuos šiurpinančius, bet deja labai realius skaičius, kalbėti apie „taikingą sugyvenimą“?

2. Rusijos atsivertimo į tikrąjį tikėjimą – į katalikų tikėjimą malonė

Priešingai tam, ką rašo kun. Leitas, toks atsivertimas niekada neįvyko: teisinės nuostatos dėl „religinės laisvės“, priimtos 1997 m. (neokomunistų ir Maskvos stačiatikių patriarchato kūrinys), yra teisėtvarka, iš tikrųjų persekiojanti Katalikų Bažnyčią: ji apsukriai daro skirtumą tarp „religinių organizacijų“ ir „religinių grupių“. „Religinės organizacijos“ turi juridinio asmens, besinaudojančio visomis teisėmis, leidžiančiomis visiškai legaliai egzistuoti Rusijoje, statusą. Tokiomis pripažintos keturios religijos: Rusijos stačiatikių bažnyčia, judaizmas, islamas ir budizmas. „Religinės grupės“ negali naudotis minėtu statusu ir jų buvimas šalyje yra labai nesaugus. Katalikų Bažnyčia buvo priskirta būtent šiai kategorijai, taigi turi tokį pat rangą kaip ir sektos. Iš to išplaukia, kad iš Katalikų Bažnyčios 15-ai metų atimta:

– teisė mokyti religijos viešosiose mokyklose;

– teisė steigti privačias mokyklas;

– teisė turėti kapelionus kalėjimuose, ligoninėse ir senelių namuose;

– teisė įvežti ir platinti religinę literatūrą;

– teisė turėti spaustuves ir žiniasklaidą.

Kitaip tariant, šios teisinės nuostatos yra TEISĖtvarka, visiškai UŽDRAUDŽIANTI katalikIŠKĄ apaštalAVIMĄ RusijoJE![4] Tuo pat metu dėl tam tikrų asmenų Vatikane įtakos Katalikų Bažnyčia pasiduoda sinkretiniam ekumenizmui su stačiatikybe. Su tuo yra susijusi „Rytų politika“, vedama rytų neokomunizmo atstovų atžvilgiu, kaip tai, deja, parodė popiežiaus Jono Pauliaus II kelionė į Rumuniją 1999 m. gegužę[5]. Visa tai – vardan „dialogo“, kuris tapo „neliečiama šventenybe“, bet tikrai ne vardan visuotinės mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalystės. Tai yra dramatiška BAŽNYČIOS ILIUZIJŲ IR SAVIGRIOVOS POLITIKA, grynai žmogiška akcija, tiesiogiai kylanti iš antgamtinio požiūrio į pasaulį atmetimo. Taip tęsiama politika, užsispyrusiai atmetanti vaistą, kuris yra ne tik veiksmingas, bet ir paprastai panaudojamas, kurio duoti iš dangaus pas tris piemenėlius atėjo pati Dievo Motina, visada kupina meilės savo vaikams. Tas vaistas – tai Rusijos pašventimas jos Nekaltajai Širdžiai, kurį įvykdyti privalo popiežius vienybėje su visais pasaulio vyskupais.

Kun. F. Delestre‘as (g. 1969 m.) priklauso Šv. Pijaus X brolijai ir vadovauja jos prioratui Toulono mieste (Prancūzija).

Pagal: www.katalikutradicija.lt

Iš: „Zawsze wierni“ Nr. 5 (36), 2000 rugsėjis-spalis, p. 8. Iš lenkų k. vertė Šarūnas Pusčius.


[1] Žmonijos pašventimas Nekaltajai Marijos Širdžiai, Pijaus XII įvykdytas 1942 spalio 31 d., yra ne sesers Liucijos, o kitos portugalų mistikės, Aleksandros da Costa, žinomos „Alexandrinos“ vardu, prašymų išpildymas. 1935 m. Viešpats Jėzus per ją pirmą kartą prašo, kad popiežius pašvęstų pasaulį Nekaltajai Marijos Širdžiai. Pašventimas, atliktas Pijaus XII, buvo susijęs taip pat ir su Fatima, tačiau betarpiškai jis buvo prašymų iš kitų apsireiškimų išpildymas. Dėl to Viešpats Jėzus parodė abiem mistikėms (Aleksandrai ir Liucijai), kad priima 1942 m. aktą, tačiau tai nereiškia, kad Rusijos pašventimas jau nebereikalingas. Sesuo Liucija taip rašo: „Gerasis Dievas man parodė savo pasitenkinimą tuo aktu, nors ir ne visiškai išpildančiu jo troškimą, aktu, kuris buvo įvykdytas Šventojo Tėvo ir daugelio pasaulio vyskupų. Mainais Dievas pažadėjo neilgai trukus nutraukti karą. RUSIJOS ATSIVERTIMUI NELEMTA ĮVYKTI DABAR“.

[2] Laiškas p. Walteriui Noelkeriui nėra autentiškas sesers Liucijos laiškasbet viena iš penkiųfalsifikacijųišplatintų, siekiant įtikinti viešąją nuomonę, kad 1984 m. pašventimas įvykdė visus Dievo Motinos reikalavimus. Laiške trūksta pamaldumo Nekaltajai Marijos Širdžiai, aptariamos temos yra svetimos seseriai Liucijai, galų gale jos yra išdėstytos dvasia, kuri visiškai priešinga regėtojos širdies ir sielos paprastumui. Dar aiškesnis ir akivaizdesnis falsifikavimas susijęs su žinomais Atsiminimais. Pirmuosiuose jų leidimuose esama tokio teksto: „Ar sąlygos pašvęsti Rusiją ir tuo ją atversti, ar tos sąlygos, kurių prašė Dievo Motina, yra pakankamai įvykdytos? S. Liucija išsakė neigiamą nuomonę. Taigi, ir toliau kenčiame nuo pasekmių ateistinio komunizmo, kuris Dievo rankoje yra bausmė pasauliui už jo nuodėmesTas tekstas dar išliko antrajame Atsiminimų leidime, publikuotame 1988 m. gegužės mėnesį – taigi po 4 metų nuo 1984 m. pašventimo! Vėliau tas tekstas buvo pakeistas. Nuo 1990 m. cituotas fragmentas dingo ir buvo pakeistas nauju: „Sesuo Liucija praneša, kad pašventimas, 1984 m. gegužės 25 d. atliktas Jono Pauliaus II vienybėje su pasaulio vyskupais, atitinka Dievo Motinos prašymus ir buvo dangaus priimtas.

[3] Sesuo Liucija visada kalbėjo, kad Dievo Motina Fatimoje prašė Rusijos, o ne pasaulio pašventimo. Tėvas Humberto Maria Pasquale SDB savo laiške klausia regėtojos: „Ar Dievo Motina nekalbėjo apie pasaulio pašventimą savo Nekaltajai Širdžiai?“ 1980 m. balandžio 13 d. laiške sesuo Liucija atsako: „Garbingasis Tėve Humberto, atsakydama į Jūsų klausimą, paaiškinu: Dievo Motina Fatimoje savo prašyme minėjo tik Rusijos pašventimą. Laiške, kurį parašiau Šventajam Tėvui Pijui XII, patariant mano nuodėmklausiui, paprašiau pašvęsti pasaulį, aiškiai paminint Rusiją“. Čia labai aiškiai matyti, kad pasaulio pašventimas, net ir paminint Rusiją, neatitinka Fatimos apsireiškimų turinio. Jei sesuo Liucija ir perdavė popiežiui Pijui XII būtent tokį prašymą (1940 m. gruodžio 22 d. laiškas), jis vis tiek išplaukė ne iš Dievo Motinos paliepimų Fatimoje, o iš vysk. Gurzo, jos nuodėmklausio pasiūlymo. Jis žinojo, kad taip tekste suformuluotas prašymas, pateiktas Romai, turės daugiau šansų būti išpildytas, negu prašymas pašvęsti vien tiktai Rusiją.

[4] Religinė teisėtvarka, kurios įvedimo reikalavo Maskvos patriarchas, buvo patvirtinta 440 (iš 450) deputatų balsų. Vėliau, protestuojant Jungtinių Amerikos Valstijų Senatui, kuris, gindamas protestantus, pagrasino nutraukti finansinę paramą Rusijai, Borisas Jelcinas bandė pakeisti minėtą teisėtvarką – bet nepasiekta jokių rezultatų. Jį parėmė tik aštuoni deputatai. Šie skaičiai aiškiai parodo, kad Rusija nelinksta atsiversti į katalikų tikėjimą – priešingai, ji remia stačiatikių hierarchiją.

[5] Atvykęs į Rumuniją, popiežius susitiko su stačiatikių patriarchu Teoktistu, buvusiu Nicolae Ceausescu komunistinio režimo bendradarbiu. Šventasis Tėvas išreiškė savo gilią pagarbą patriarchui. Jono Pauliaus II pontifikatas pilnas ekumenizmo, taip pat ir su stačiatikiais. Verta prisiminti, kad popiežius parėmė Balamando deklaraciją – dokumentą, kuriame stačiatikybė buvo prilyginta katalikybei, o Graikų Katalikų Bažnyčios atkūrimas įžeidžiamai pavadintas „klaidingu žingsniu“. Kaip galime dabartinėje situacijoje įžvelgti Rusijos atsivertimą?

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Jurga Lago: Prašoma vyskupų susiimti ir baigti politkorektišką tylėjimą: šiandien tikrai vyksta tamsos kova su Dievu

Ispanija priėjo visiškai naują kryžkelę. Kiekviena Europos šalis ją prieis – pasirinkti – ar likti prie krikščionybės (katalikybės), ar ieškoti naujo tikėjimo. Krikščionybė (kultūra, menas, architektūra, moralė, mokslas, teisė, etc.) užkėlė Vakarus ant aukščiausio kultūros laipto. Kur juos užkels eco-multikulti-trans-femino-gender religija?

Vakar klausiau laidos, kuri faktais ir argumentais rodė, kaip iš jėgos instaliuojama kita, tamsi programa – stengiamasi, kad mokyklų vadovai būtų ateistai, institucijoms vadovautų būtent netikintys žmonės. Kad mene suktųsi antikrikščioniškas naratyvas. Kad politikon, viešumon ir eterin nepraslystų tikintieji. Plika kova už “žmogaus teises” – dar toleruojama, bet stengiamasi kuo toliau stumti tikėjimą, šeimą, nacionalinę valstybę (namus).

Po žmogaus teisėmis paslėpta “moters teisė rinktis” ir “laisvas, neįpareigojantis” abortas, nejučia priėjo prie eutanazijos kryžkelės. Ir prie teisės gyventi – Ispanijoje eutanazinės mirtys registruojamos, kaip natūralios. Leidžiama gydytojams spręsti, ar jas atlikti.

Jau yra keletas skandalų, susijusių su turto paveldėjimu ir senelių išėjimu neaiškiom aplinkybėm. Norima paviešinti eutanaziją sutinkančių atlikti gydytojų sąrašą (tokių medikų nėra daug).

Galite juoktis ir nesureikšminti, bet šiandien tikrai vyksta kova tamsos su Dievu.  Nepasiduoti savinaikai ir bukai kalamam “modernumui”, kuris yra tiesiog kova su žmogaus dieviška prigimtim – va čia yra pati esmė. Leisianti, (arba ne) padaryti iš jo biorobotą.

Prašoma vyskupų susiimti ir baigti politkorektišką tylėjimą. Prašoma istorikų baigti Ispanijos istorijos juodinimą ir savinaiką. Prašoma susiimti visų ir laikyti krikščioniškus pamatus, nes realiai nuo to priklauso šalies gyvybė. Prašoma revizuoti (Stambulo konvencijos) aklą taikymą ir vaikų indoktrinaciją mokyklose. Akylai saugoti šeimą.

Už pagrindinės scenos tįsta Sorošo & co fondų, masonerijos ir naujųjų ES komunistų šešėliai.

JŠ pagal www.pozicija.org

Categories
Lithuania Catholica TV

Audrius Globys: krikščionys persekiojami Lietuvoje?

Krikščionys yra labiausiai persekiojama tikėjimo grupė pasaulyje. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad krikščionys dažniausiai patiria smurtą, spaudimą darbo vietoje, jie dažniausiai pasaulyje miršta dėl savo tikėjimo.

Visgi ne tik atokiuose pasaulio kampeliuose, tačiau ir Vakarų pasaulyje šiandien krikščionys vis dažniau susiduria su patyčiomis ir represijomis. Krikščionys vis labiau bijo reikšti savo pozicijas universitetuose, medicinoje, žiniasklaidoje, o išbujoję politkorektiškumo ir neapykantos kalbos standartai pasiekė tokį lygį, jog teisiami net Šventą Raštą cituojantys politikai.

Apie visus šiuos iššūkius ir kodėl reikėjo įkurti Lietuvos krikščionių profsąjungą kalbamės su šios organizacijos pirmininku Audriumi Globiu.

JŠ pagal YT Dovilas Petkus

Categories
NUOMONĖS

Prof. dr. Alvydas Jokubaitis: demokratija nedraudžia, bet ir neskatina dvasinio tobulėjimo

Mūsų demokratiniai rinkimai yra daugiau tik ritualas, mūsų partijos yra tik rimtų žmonių sambūrių dekoracijos. Į valdžią ateina jai nepasiruošę žmonės. Rinkti žmonių atstovai greitai tampa nuo jų atitrūkusiais aristokratais, ne dvasios aristokratais, o formalios padėties aristokratais. Tarp valdžios ir žmonių nėra ryšio, nes valdantieji nebesileidžia valdomi, o piliečiai negerbia jų pareigybių. Gali negerbti žmogaus, bet turi gerbti pačią pareigybę.

Krikščionybė, kaip jūs turbūt žinote, yra įtvirtinusi asmens sąvoką – persona, asmuo. Modernioji demokratija asmens sąvoką pakeitė individo sąvoka. Kodėl tai buvo padaryta? Todėl, kad geriau atitinka mokslinį pasaulio supratimą, nes individai yra lyg magnetinio lauko dalelytės. Gyvūnų pasaulyje taip pat yra individai. Ir gyvūnai niekada nebuvo asmenybės. Ir štai tas, kuris krikščionybėje buvo vadinamas Dievo atvaizdu, per kelis amžius virto tik už išlikimą kovojančiu ekonomikos, politikos ir kitų sričių subjektu.

Demokratinėje visuomenėje mokslas užima Bažnyčios vietą, mokslas žiūri į žmones kaip į objektus, be dėmesio jų asmeniui ir ugdymui. Mokslininkai tyrinėja priežastinius ryšius tarp reiškinių, todėl neranda artimo meilės, atgailos, gailestingumo, gerumo ir nuodėmės. Mes žinome, kiek pinigų lietuviai išleidžia Kalėdų dovanoms, bet nežinome, kas yra kuklumas ar tuo labiau šventumas.

Dabar demokratija nežino, kas yra žmogus, nes jeigu, Liudvigo Vitgenšteino žodžiais, būtų atsakyta į visus mokslo klausimus, gyvenimo prasmės klausimas net nebūtų paliestas. Tai reiškia, kad mokslas, pagrindinis mūsų autoritetas, yra bejėgis moralės srityje. Mokslas yra vertybiškai neutralus ir nieko negali pasakyt apie moralę, dėl to paties vertybinio neutralumo.

Ar tai daro įtaką žmonių dvasinio gyvenimo ugdymui? Vienintelis dalykas, kurį šiandien mokslininkai gali pasakyti apie verčių hierarchijas, susiveda į teiginį, kad jos vienoje visuomenėje yra vienokios, o kitose visuomenėse kitokios, tai yra – tiesos nėra, pučia tik internetinių portalų žodžių ir minčių vėjai.

Dvasinis asmens ugdymasis ar ne yra paverstas asmeninio skonio reikalu. Dvasinio tobulėjimo gali siekti tie, kurie jį mėgsta, bet tai neturi varginti tų, kurie to nemėgsta. Nereikia jokio dvasinio ugdymosi, nes teisės įstatymo besilaikantis žmogus be kokių nors moralės įstatymų daro tai, ką daro, ir taip, kaip tai daro. Viskas turi susitvarkyti savaime. Demokratinės lygybės idėja paskutiniu metu įgauna net matematinės lygybės pavidalą, ir tai jau virsta ne tik dvasinių hierarchijų, bet ir bet kokių struktūrų skirtumų naikinimu.

Apaštalas Paulius Laiške galatams rašė: „Nebėra nei žydo, nei graiko, nebėra nei vergo, nei laisvojo, nebėra nei vyro, nei moters – visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28). Tačiau Paulius supranta, kad vyras ir moteris skiriasi ir jų lygybės prieš Dievą pripažinimas nereiškia, kad vyras lygu moteris, taip kaip matematikoje vienas lygu vienas. Tai galima pavadinti politikos pavertimu mathesis universalis – universalia matematika. Mes visi virstame vien tik statistiniais vienetais. Tai tendencija, mes dar pamatysime jos stiprėjimą.

Neturi būti skirtumo tarp vyro ir moters, tarp jauno ir seno, tarp graiko ir žydo, tėvo ir sūnaus, motinos ir dukters, krikščionio ir musulmono, vedusio ir nevedusio, heteroseksualo ir homoseksualo, tai yra, normalaus ir nenormalaus, protingo ir neprotingo, grožio ir bjaurasties, migranto ir vietinio, valstybės ir jos priešingybės. Kas yra ES teisės požiūriu? Nei tauta, nei valstybė, nei imperija, nei demokratija. Tai tiesiog valstybių narėms duoti teisiniai dokumentai ir tam tikras pinigų perskirstymas.

Demokratija negali ugdyti mūsų dvasios, nes mes sau meluojame apie tikrąją šios santvarkos prigimtį ir esmę. Demokratija negali sugriūti nuo mūsų kritiško požiūrio į ją. Mūsų dvasia kenčia nuo savęs apgaudinėjimo ir taip griauna demokratiją. Pradžiai tyliai pasakykime sau atvirai tai, ką mes savo dvasioje žinome apie demokratiją.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Categories
NUOMONĖS

Italijos vyskupas pareiškė, kad neprieštarauja eutanazijai

Pinerolo (Italija) vyskupas Derio Olivero (Derijus Oliveras), Italijos vyskupų konferencijos ekumenizmo ir dialogo komisijos pirmininkas, sakė, kad supranta ir nesmerkia eutanazijos šalininkų, pranešė dienraštis „La Stampa“.

Pasak hierarcho, „apie eutanaziją dažnai kalbama iš dalies dėl to, kad ji yra išlaisvinimas tiems, kurie yra arti ligonio“. „Tai sakau nieko nekaltindamas, vedinas didžiausio supratimo ir užuojautos“, – pabrėžė jis.

Žurnalisto paklaustas, ar jis neprieštarauja įstatymui dėl pagalbinės savižudybės, vyskupas atsakė: „Ne. Visi gyvename toje pačioje šalyje, kurioje sugyvena pasauliečiai, katalikai ir kitų tikėjimų atstovai, todėl esu įsitikinęs, kad turime diskutuoti, kaip priimti teisės aktus, prie kurių visi prisidėtų, nepaisydami ideologijų.“

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Categories
NUOMONĖS

Madrido konferencijos dalyviai: pusė Europos atsisako mirti

Žymiausi Europos konservatyvių partijų lyderiai savaitgalį rinkosi Ispanijos sostinėje Madride, siekdami toliau kurti vieningą dešiniųjų antiglobalistų aljansą, kuris, kaip trečia pagal dydį jėga Europos Parlamente, pakeltų dešiniųjų politinę įtaką.

VOX prezidento Santiago Abascal (Santjago Abaskalio) kvietimu aukšto rango partijų atstovai iš Europos parlamentinių grupių „Identitetas ir demokratija“ (ID) bei Europos konservatorių ir reformistų (ECR) susitiko Madride aptarti metodų, kaip apginti Europą nuo užsienio ir vidaus priešų, priešintis ES federalizacijai ir integracijai ir saugoti tradicinę Europos kultūrą, tapatybę bei krikščionybę.

Be kalbų apie tradicionalizmą, nacionalinį suverenitetą, apsisprendimą ir perdėtą Briuselio kišimasi į vidaus politiką, kitos pagrindinės dvi dienas trukusio viršūnių susitikimo temos buvo Europos demografinis nuosmukis, masinė migracija, prieglobsčio politika, didėjanti krizė prie Rusijos ir Ukrainos sienos ir žemyno energetinė priklausomybė.

„Madrido viršūnių susitikimas prasideda“, – šeštadienį tviteryje parašė Abascalis. „Patriotai iš visos Europos, ginantys mūsų bendras vertybes, sienas ir suverenitetą susirinko čia. Giname tikrąją Europą nuo Briuselio biurokratų“.

„Neleisime iškelti nei kūjo ir pjautuvo vėliavos, nei pusmėnulio vėliavos, nei tamsios globalistų elito vėliavos virš Europos“, – kalbėjo Abascalis, kreipdamasis į savo nacionalinius konservatorius.

Kandidatė į Prancūzijos prezidentus Marine Le Pen pakartojo Abascalio nuotaikas, sakydama: „Kartu sugrąžinsime tautoms jų suverenitetą ir laisves. Tegyvuoja laisvos tautos ir tegyvuoja tautų Europa!

„Darbas, kurio ėmėmės, siekdami sukurti didelę patriotų grupę Europos Parlamente, vyksta, nes turime daug bendro. Tikslas – prisidėti prie vis labiau degraduojančios Europos Sąjungos išganingo perkonstravimo“, – sakė Le Pen.

Baigdami dvi dienas trukusį viršūnių susitikimą, dešiniųjų lyderiai iš Vengrijos, Lenkijos, Prancūzijos, Ispanijos, Austrijos, Belgijos, Nyderlandų, Estijos, Lietuvos (Lietuvą atstovavo V. Tomaševski), Italijos, Bulgarijos ir Rumunijos susirinko į „VP Plaza España Design“ ir pasirašė bendrą deklaraciją.

Toje bendroje deklaracijoje pasirašiusios šalys, be kita ko, pasmerkė ES ne tik dėl jos vykdomų baudžiamųjų veiksmų prieš Vengriją ir Lenkiją, bet ir už siekį „Sąjungą paversti ideologizuota megavalstybe“. Signatarai taip pat piktinosi liberaliais politikais, skatinančiais destruktyvią imigracijos politiką, ir, be kita ko, gynė nacionalinių konstitucijų ir krikščioniškų Europos idealų viršenybę.

Deklaracijoje taip pat teigiama, kad Briuselyje bus įkurtas koordinavimo biuras, kuris palengvins politinių partijų ir politikų, dalyvavusių Madrido ir Varšuvos viršūnių susitikime, bendradarbiavimą.

„Mes mylime Europą, nes mylime savo tautas. Ir mes ginsime Europą, nes giname savo tautas. Dėl šios priežasties nenustosime reikalauti tokios Sąjungos, kuri būtų skirta bendroms Europos vertybėms, žmonėms, jų šeimoms, savo sienų apsaugai ir laisvei gauti energiją bei kurti pramonę.

Turime susigrąžinti abipusės pagarbos tarp valstybių narių ir ES institucijų kultūrą, kur konstitucinė tapatybė yra saugoma, o ne kritikuojama. Mes smerkiame politiškai motyvuotus išpuolius iš Briuselio prieš Lenkiją ir Vengriją, kurie rodo visišką pagrindinių ES principų nepaisymą ir pažeidžia ES Sutarčių dvasią.“

„Kiekvienas iš Europos partijų lyderių, kurie susitiko Madrido viršūnių susitikime, turi savo asmenybę, interesus ir tikslus, kurie būdingi tik jų tautoms, istorijai, kontekstui ir vietai pasaulyje. Tačiau nepaisant tų skirtumų, juos vienija įsitikinimas, kad labai rimtos problemos kelia pavojų Vakarų civilizacijai. Be to, juos taip pat vienija absoliutus destruktyvaus poveikio tautų tapatybei atmetimas.

Pusė Europos atsisako mirti. Pusė Europos atsisako, kad jos tautos yra tik biurokratų, už kuriuos niekas nebalsavo, imperijos provincijos. Ta pusė Europos, kuri gina Vakarų vertybes, kuri nori apginti savo sienas, nes jai reikia išsaugoti savo tradicijas ir tapatybę, ir kuri niekada, kaip Davoso forumas nepardavinėtų savo žemyno kinams“, – apie sueigą rašė žurnalistas R. Semonsenas.

JŠ pagal www.pozicija.lt

Categories
NUOMONĖS

Prof. Ignas Vėgėlė apie sąmokslo teorijas

O kalbant apie sąmokslo teorijas, apskritai reikėtų klausti, kas yra sąmokslo teorija. Pavasarį sąmokslo teorijų skleidėjais buvo vadinami asmenys, kurie dalinosi mintimis apie tai, kad bus siekiama žmones skiepyti daugiau nei vienu ar dviem skiepais, kad bus siekiama padaryti privalomą skiepijimą. Sąmokslo teorija vadinti ir tie atvejai, kai asmenys sakė, kad netrukus reikės skiepų pasų ar kitokių dokumentų, kurie leistų žmonėms gyventi normalų socialinį gyvenimą. Visa tai pavasarį buvo vadinama sąmokslo teorijomis. Šiandien tai yra realybė.

Kiekvienas žmogus kalba ir vertina kitus, atsižvelgdamas į savo išsilavinimą, etiką, savo moralės principus ir vertybes. Tad palieku žiūrovui ar skaitytojui įvertinti tokio žurnalisto etiką. Mano supratimu, nėra etiška klijuoti etiketes, nors tai neretai yra viešųjų ryšių triukai, kai žmogui bandoma priklijuoti vieną ar kitą etiketę ir žiūrima, ar ji prilips. Jeigu prilips, vadinasi, valio, padarėme viešųjų ryšių triuką, kuris tiko, nes reikėjo žmogų pažeminti. Jei nelips etiketė, ieškosime kitos.

Tokių viešųjų ryšių veiksmų buvo matyti nuo praėjusių metų rugpjūčio, kai etiketės buvo lipdomos man. Dabar imtasi jas klijuoti Lietuvą garsinantiems žmonėms, tarkime, Žydrūnui Savickui, jau ilgą laiką bandoma klijuoti etiketes Sveikatos teisės institutui, tai yra savanoriškam teisininkų ir sveikatos specialistų sambūviui, kuris skelbia savo nuomonę, pagrįstą moksliniais tyrimais ir mokslo duomenimis. Deja, gyvename tokiais laikais, kai etikečių klijavimas yra vienas dažniausių būdų, bandant žmogų pažeminti, padaryti nepatikimą.

O kalbant apie sąmokslo teorijas, apskritai reikėtų klausti, kas yra sąmokslo teorija. Pavasarį sąmokslo teorijų skleidėjais buvo vadinami asmenys, kurie dalinosi mintimis apie tai, kad bus siekiama žmones skiepyti daugiau nei vienu ar dviem skiepais, kad bus siekiama padaryti privalomą skiepijimą. Sąmokslo teorija vadinti ir tie atvejai, kai asmenys sakė, kad netrukus reikės skiepų pasų ar kitokių dokumentų, kurie leistų žmonėms gyventi normalų socialinį gyvenimą. Visa tai pavasarį buvo vadinama sąmokslo teorijomis. Šiandien tai yra realybė.

Vadinasi, visų pirma reikia įsiklausyti į kiekvieną mintį, reikia ieškoti jos pagrįstumo, pabandyti suprasti, kas yra pagrįsta faktais ir duomenimis, o kas ne, kas yra tik nuomonė. Ir tokiu būdu atskirti – nuomonę palikti nuomonei, o faktais, duomenimis, tyrimais pagrįstas mintis, nuojautas reikia vertinti atidžiau. Ir nereikės jokių sąmokslo teorijų.

JŠ pagal www.respublika.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Švč. Mergelės Marijos Apsivalymas: Kristaus šviesa ir kryžiaus šešėlis

Ps 47, 10–11. Mes gavome tavo gailestingumą, Dieve, tavo šventyklos viduje. Kaip tavo, Dieve, vardas, taip ir tavo šlovė sklinda iki žemės pakraščių, tavo dešinė pilna teisybės.

Ps 47, 2. Viešpats didis ir be galo šlovintinas mūsų Dievo mieste, jo šventajame kalne.

Introitas

Keturiasdešimtą dieną po Viešpaties Gimimo Bažnyčia iškilmingai švenčia Jo Paaukojimo šventykloje šventę, taip užbaigdama kalėdinį laikotarpį. Tai viena iš seniausių krikščioniškų švenčių, atsiradusi IV a. pr. Jeruzalės Bažnyčioje.

Bizantijos Imperatorius Justinianas I 542 m. šią šventę įvedė visoje imperijoje kaip padėką už pasibaigusį Konstantinopolio marą. Ši šventė Rytų Bažnyčioje imta vadinti Hypapante tou Kyriou (Viešpaties Susitikimas su Simeonu). Armėnų krikščionys ją vadino Dievo Sūnaus Įžengimu į Šventyklą, o koptai – Kristaus Paaukojimu.

Romos Bažnyčia šventę perėmė VII a. pavadindama ją Purificatione Beatae Mariae Virginis (Mergelės Marijos Apsivalymas). Žvakių šventinimo apeiga paplito nuo XI a.

Ši šventė slepia savyje daug simbolikos ir prasmės. Net skirtingi jos pavadinimai nurodo, kad ši šventė savyje apima daugybę paslapčių.

Išpirkimas – Išėjimo knygoje Viešpats nurodo, kad visi pirmagimiai (tiek gyvulio, tiek žmogaus) priklauso Jam, todėl juos reikia išpirkti, taip prisimenant, kad kai mirė visi Egipto pirmagimiai, izraelitų vaikai ir gyvuliai buvo apsaugoti. Pirmagimių išpirkimo auka buvo penki šekeliai (apie 55 gramai sidabro), kuriuos tėvas turėdavo paaukoti levitų giminės kunigams vietoj pirmagimio, nes jis paaukodavo savo gyvenimą vien Dievui. Pagal pirminį Dievo troškimą visi pirmagimiai turėjo tapti kunigais, tačiau kuomet išrinktoji tauta suteršė save dykumoje garbindama Aukso veršį, ši privilegija atiteko vien levio giminės vyrams.

Šventasis Juozapas, kuris buvo laikomas Jėzaus tėvu žmonių akyse, ištikimai įvykdo Įstatyme jam numatytas priedermes. Aštuntą dieną jis apipjausto vaikelį ir suteikia jam Jėzaus Vardą, o šiandien atlieka išpirkimo apeigą. Jeruzalės šventykloje jau regimas kryžiaus šešėlis. Nuo Siono kalno Kristaus kelias ves iki Golgotos kalno, kur Jis, kaip Amžinasis ir Vyriausiasis Kunigas, pats save paaukos Tėvui kaip išpirką už daugelį ir taps Naująja Šventykla, kur Dievas garbinamas dvasia ir tiesa.

Apsivalymas – pagal Įstatymo nuostatus, moteris pagimdžiusi berniuką buvo laikoma 40 dienų rituališkai nešvari, o paskui už apsivalymą turėdavo paaukoti ėriuką arba du purplelius. Mergelei Motinai nereikėjo apsivalyti, nes Ji buvo nesutepta, tačiau kaip Ištikimoji Tėvo dukra Ji pakluso Įstatymui.

Simeono pranašystė Marijai atskleidžia, kad Jos Sūnaus misija bus nesuprasta ir Jis taps Prieštaravimo Ženklu. Simeono žadamas kalavijas, kuris perskros Marijos sielą, jau dabar sužeidžia Jos Nekaltąją Širdį. Kaip niekas kitas, Marija išgyvens Sūnaus atmetimą, kuris prasidėjo jau tada, kuomet jis nerado vietos kur gimti, o pasibaigė nukryžiavimu. Šiandien Marijos Širdis jau nujaučia Kryžiaus kančią, tačiau lieka ištikima Apreiškimo dieną ištartam Tebūnie.

Susitikimas – Nuo šventojo Benedikto laikų Bažnyčioje įsigalėjo paprotys Valandų liturgijos Naktinę maldą užbaigti teisiojo Simeono giesme (Nunc dimitis). Simeonas, kartu su pranaše Ona, įkūnija tą Izraelio likutį, – teisiuosius, kurie liko ištikimi Sandoros Dievui ir laukė Jo Aplankymo meto. Jų širdys yra tyros ir įstengia šiame kūdikėlyje atpažinti Mesiją.

Neapribokime šios kilnios šventės vien iki žvakių pašventinimo apeigos. Tegul Kristaus šviesa, kurią simbolizuoja Grabnyčių žvakė, nušviečia mūsų širdžių šventoves. Prašykime Mergelės Marijos, kad Ji padėtų mums susitikti su Kristumi. Šios Gerosios Motinos vedami gyvenimo keliu, būkime nušviesti tikėjimo Kristumi šviesos ir galiausiai išvyskime Jo švytintį Veidą amžinybėje.

Kun. Robertas Urbonavičius pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
NUOMONĖS

A. Anušauskas: moterų šaukimą į privalomąją karo tarnybą palaiko tik 14% apklaustųjų

Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad atliktos visuomenės apklausos parodė, jog moterų šaukimui į privalomąją karo tarnybą pritaria tik 14 procentų apklaustųjų.

„Galbūt dėl kai kurių aplinkybių, pavyzdžiui, dėl moterų tarnybos kariuomenėje privalomo šaukimo nėra visuomenės sutarimo, ir mūsų apklausa rodo, kad tam pritaria šiuo metu kol kas tik 14 procentų gyventojų, tačiau tyrime vis tiek mes turime vertinti visas aplinkybes”, – ketvirtadienį Krašto apsaugos ministerijoje kalbėjo A. Anušauskas.

Ministro teigimu, jei bus matoma būtinybė įvesti privalomą moterų šaukimą, toks sprendimas gali būti priimtas.

„Aš manau, jei politinės partijos, politikai, visuomenė aktyviai apie tai diskutuoja ir galiausiai prieinamas toks sprendimas, kaip ir dėl gynybos finansavimo, kad visi pritaria, kad to reikia, ir (…) absoliuti dauguma partijų pasirašė susitarimą, ir jis yra įgyvendinamas.

Tai jei diskusija šį kartą pasibaigtų, kad reikia, kaip Švedijoje šaukiami ir tie, ir tie, atrenkami reikalingi ir tinkantys žmonės. Mes, be abejo, darome atranką jaunuolių, kurie tinka tarnybai. Tai čia pabrėšiu, kad sutarimas, diskusija apie tai reikalinga, tačiau, ar pasieksime tą rezultatą, ar pasikeis visuomenės nuomonė ir palaikymas merginų šaukimui, aš tuo kol kas nesu įsitikinęs”, – teigė ministras bei pridūrė, kad kompromisinis variantas yra dabartinis šaukimo į kariuomenę modelis.

„Jei apskritai paimsime visą šaukimą, 50 procentų kaip procesą visuotinio šaukimo palaiko, tai yra daug. Savo artimo žmogaus šauktinių tarnyboje palaiko net 66 procentai, tačiau dėl merginų tarnybos to sutarimo visuomenėje nėra.”, – kalbėjo ministras.

JŠ pagal madeinvilnius.lt

Categories
NUOMONĖS

Savaitgalį į protestus prieš koronaviruso ribojimus visoje Europoje rinkosi tūkstančiai žmonių

Šį savaitgalį įvairiuose Europos šalių miestuose vyko tūkstantiniai protestai prieš koronaviruso plitimui pažaboti paskelbtus ribojimus, pranešė policija.

Remiantis Vienos policijos pranešimais, į Austrijos sostinės gatves šeštadienį išėjo 40 tūkst. žmonių – daugelis jų buvo nusiteikę prieš vasarį šalyje įsigaliosiančią vakcinacijos prievolę. Sulaikyti penki žmonės. Protestuotojai laikė plakatus su užrašais „Ne – privalomiems skiepams“ ir „Vaikus saugo Jėzus, o ne vakcinos“. Daugelis jų nedėvėjo kaukių.

Kontroliuokite sieną – ne savo žmones

Tuo metu Briuselio policija per sekmadienį vykusį protestą prieš koronaviruso ribojimus panaudojo vandens patranką ir ašarines dujas. Remiantis preliminariais pareigūnų skaičiavimais, akcijoje dalyvavo apie 8 tūkst. žmonių. Naujienų agentūros „Belga“ paskelbtoje medžiagoje matyti protestuotojus prižiūrintys, kovinę aprangą dėvintys policijos pareigūnai.

Taip pat gauta pranešimų apie Utrechte, Nyderlanduose, vykusį protestą su 5 tūkst. dalyvių. Tačiau čia, skirtingai nei per ankstesnes demonstracijas, smurto nebūta. Liuksemburge demonstrantai šturmavo žiemos mugę, ir, nepaisydami patekimo taisyklių, griovė pastatytas užtvaras, pranešė policija. Anot pareigūnų, būta „nedidelių konfliktų“ ir kalėdinė mugė buvo uždaryta. Kadangi protestuotojai turėjo ketinimų žygiuoti vyriausybės pastato link, policija blokavo jų kelią. Manoma, kad demonstracijose dalyvavo apie 2 tūkst. žmonių.

Apie keletą protesto akcijų taip pat pranešė Italijos policija – nuo kelių dešimčių žmonių Romoje iki tūkstančių Turine ir Bolonijoje. Apie smurtą nepranešta, tačiau gauta informacijos apie kaukių dėvėjimo taisyklių pažeidimus. Šeštadienį į protestus rinkosi ir kai kurių Vokietijos miestų, įskaitant Berlyną ir Hamburgą, gyventojai.

JŠ pagal www.delfi.lt 

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Nejaugi LDK gyventojų dauguma buvo katalikai? – LDK katalikiška santvarka

Šiandien, tautai ieškant kelio, kaip apginti amžinąsias vertybes nuo liberaliojo globalizmo, ypač svarbu pažinti tikrąsias mūsų tautos ir valstybės šaknis: katalikiškais principais grįstą protėvių valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) – santvarką. Katalikybė nėra vien asmeninis įsitikinimas ar „pasaulėžiūra“ – tai religija, apimanti teoriją ir praktiką, visas privataus ir viešojo gyvenimo sritis.

Nuo šių sričių perkeitimo Evangelijos dvasia vedant Katalikų Bažnyčiai priklauso sielų amžinasis išganymas. „Už katalikų Bažnyčios nėra išganymo“ – extra Ecclesiam nulla salus – 2000 metų Kristaus mokslą kartoja tradicinis Katalikų Bažnyčios mokymas. Būtent todėl tikrąja žmonijos religija turi būti pagrįsta ir valstybių santvarka.

Mokymą, kad kiekviena valstybė ne tik gali, bet ir privalo būti savo santvarka katalikiška, paskutinis iš daugelio popiežių aiškiai pabrėžė Pijus XI 1925 m. enciklikoje Quas primas apie Kristaus socialinį karališkumą.[1] Todėl kiekvienas katalikas turi siekti savo valstybės atitikimo katalikų religijai, o istorijos prisiminimas šiame darbe – geriausias įkvėpimo šaltinis[2].

Jau 250 metų liberalioji revoliucija veržiasi į Lietuvą

Katalikiškumą kaip valstybės ir visuomenės pamatą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradėjo naikinti 1773 m. įkurta Edukacinė komisija, kurios daugelis narių buvo masonai. Komisija pirmiausia sunaikino katalikišką švietimo sistemą ir išugdė pirmąją kartą, sukilusią prieš katalikišką tvarką. Tai įvyko Tado Kosciuškos liberaliojoje revoliucijoje – 1794 m. sukilime, kuriam Lietuvoje vadovavo jakobiniškų pažiūrų Jokūbas Jasinskis. Remdamasis F. K. Prušinskio (Pruszynski) atlikta kruopščia T. Kosciuškos raštų ir laiškų analize, A. Romanovskis (Romanowski) įrodo, kad Kosciuška buvo netikintis[3].

Nuo tada Lietuvoje prasidėjo liberalizmo „šliaužianti okupacija“. Katalikišką tvarką toliau bandė naikinti 1831 m. sukilimas, kuris buvo tikra liberali revoliucija. Daug jos vadų buvo pasaulinio masonų tinklo nariai, pvz., Joachimas Lelevelis, bendradarbiavęs su pačiu K. Marksu bei jo „mokytoju“ Ph. Buonarotti, su G. Mazinio masonišku „Jaunosios Europos“ tinklu[4]. Šį griaunamąjį darbą tęsė 1863–1864 m. revoliucija. Jos diktatorius Liudvikas Mieroslavskis – tos pačios masoniškos „Jaunosios Europos“ emisaras revoliucijoms kelti Lenkijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje. Jauniesiems mūsų revoliucionieriams jis rekomendavo pradėti teroro aktus – grobti Rusijos svarbius asmenis bei jų šeimas ir naudoti juos kaip gyvus skydus tolesnėse akcijose[5].

Masoniškasis liberalizmas – visų moderniųjų ideologijų nuo komunizmo iki nacionalsocializmo šaltinis. Prof. Albinas Plėšnys klasifikuoja liberalizmą į klasikinį liberalizmą, konservatizmą bei socializmą ir nurodo, kad visos trys srovės atmeta tiesą, jog tikroji laisvė yra apsisprendimas už gėrį, o ne vien išorinių suvaržymų nebuvimas[6].

400 metų katalikiško, o ne liberalaus valstybingumo

Katalikiškos valstybės santvarkos svarbiausi požymiai yra šie:

  1. Jos valdovas ar vadovas privalo būti katalikas. Paprastai karūnavimo rituale (jei tai monarchas) jis iškilmingai prisiekia ginti tikrąjį tikėjimą;
  2. Vadovaujančius postus gali užimti tik (įvairių apeigų) katalikai;
  3. Katalikų religija dominuoja visuomeniniame lygmenyje ar turi valstybinės religijos statusą;
  4. Katalikybės principais paremti įstatymai, katalikiški universitetų, cechų ir kt. korporacijų nuostatai, katalikų privilegijuota padėtis nekatalikų atžvilgiu;
  5. Katalikiška savo turiniu švietimo sistema;
  6. Katalikiškos viešos politinės bei visuomeninės ceremonijos;
  7. Katalikiška valstybės, jos armijos simbolika, katalikiška armijos idėjinė motyvacija.

Įrodant, kad LDK buvo katalikiškos santvarkos valstybė, būtina paneigti liberalius LDK istorijos iškraipymus ir atkurti katalikišką LDK istorijos koncepciją, pradėtą dar pirmojo lietuvio Tėvynės istorijos autoriaus – kauniečio jėzuitų kunigo A. Vijūko-Kojelavičiaus (1 pav.). Nepaisant jo raštuose aptinkamų to meto jaunai istoriografijai neišvengiamų klaidų – šaltiniais neparemtų išgalvotų faktų ir sukurtų istorijų (ypač apie pagoniškos Lietuvos laikus, apie kuriuos labai trūksta šaltinių), kun. Kojelavičiaus įžvalgos esminiais LDK istorijos klausimais yra tiesiog pamatiniai akmenys istorijos realistinei koncepcijai.

Įvairių pakraipų liberalai – priešingai: bando įrodinėti, kad LDK buvo vos ne liberali valstybė. Net solidžioje Lietuvos istorijos knygoje teigiama, kad „1550–1580 m. LDK buvo liberalizmo centras Europoje, o jos sostinė Vilnius – pažangiausios to meto minties centras“[7]. Knygos autoriai gana tiksliai nurodo rimčiausios grėsmės katalikiškai santvarkai metus: 1550–1580 m. Bet net ir per tuos 30 metų, Lietuvoje siautėjant liberalizmą ilgainiui pagimdžiusiam protestantizmui, valdant jaunystėje palaido lytinio gyvenimo[8] ir protestantiškoms sektoms bei magijai kartais simpatizavusiam[9] Žygimantui Augustui, taip pat per sumaištį po jo mirties – net ir tada Lietuva išlaikė valstybinę katalikų religiją, o po 1580 m. palaipsniui atkūrė susvyravusią katalikišką santvarką. Tas revoliucinės suirutės laikotarpis vertas atskiro straipsnio, o šioje straipsnių serijoje pabandysime trumpai įrodyti, kad visus 404 metus – nuo Lietuvos krikšto iki 1791 gegužės 3 d. Konstitucijos Lietuvoje klestėjo ne liberali, o katalikiška valstybės santvarka. Netgi pusiau liberali gegužės 3 d. Konstitucija išlaikė katalikų valstybinę religiją, nors jau kildino visą teisinę tvarką ne iš Dievo valios, bet iš tautos.

Pirmoje šio straipsnio dalyje parodysime, kad LDK buvo katalikiška kiekybiniu požiūriu, o kitose dalyse – kad LDK buvo katalikiškos santvarkos valstybė savo kokybe, t. y. katalikiškais įstatymais bei viešąja tvarka, taikoma ne tik visos valstybės, bet ir jos vaivadijų, miestų ir net mažų profesinių korporacijų – cechų, gildijų ir kt. – lygmenyje. Taip pat, kad katalikybė turėjo valstybinės religijos statusą bei privilegijuotą padėtį, o kitų, klaidingų, religijų teisės viešojoje erdvėje buvo varžomos.

LDK iš kitų pasaulio šalių išskiria tai, kad joje tokį privilegijuotą statusą turėjo net trijų apeigų katalikybė: Romos apeigų, graikų-slavų (rutenų) apeigų, kurios išpažinėjais ilgainiui tapo beveik pusė šalies gyventojų, o taip pat daugelio pamiršta armėnų apeigų katalikybė, įleidusi šaknis pačioje LDK širdyje – Vilniaus Rotušės aikštės apylinkėse.

LDK gyveno apie 80% katalikų

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pradėtos šimtmečių misijos sėkmė matoma 1790 m. įvykusio pirmojo visuotinio Lietuvos ir Lenkijos gyventojų surašymo rezultatuose[10]. Surašymas nurodo LDK gyventojų tikybą: 1 500 000 gyventojų (39%) – graikų apeigų katalikai (unitai), 1 470 000 (38,2%) – katalikai (t. y. Romos apeigų katalikai)[11]. Iš tiesų gaila, kad ir šiuos duomenis pateikusi Visuotinė lietuvių enciklopedija, ir kita literatūra tendencingai išskaido vieno tikėjimo vienijamą LDK katalikų gyventojų daugumą: rašoma „katalikai“ ir atskirai „unitai“. Bet juk unitai irgi yra katalikai, tik graikų apeigų! Todėl susidaro klaidingas įspūdis, kad 1790 m. katalikų LDK gyveno tik 38,2% – mažuma visų gyventojų, bet prie „lotynų“ pridėjus „graikus“, katalikų LDK staiga „atsiranda“ 77,8% – absoliuti dauguma.

Iš tiesų katalikų LDK buvo dar daugiau, nes 1790 m. surašyme neskaičiuoti 1772 m. atplėštų žemių gyventojai ir net nepaminėti LDK armėnai (o dauguma jų buvo armėnų apeigų katalikai). Beje, armėnai buvo bene pagrindiniai LDK prekybos tarpininkai su tolimosiomis Rytų šalimis, net Persija. Būtent armėnai pirmieji atvežė garsiąsias „persines“ juostas, kurios vėliau buvo audžiamos ir pačioje LDK – tai Lietuvos bajorų pamiltos Slucko juostos. Armėnų mažuma, nors ir negausi, yra svarbi konceptualiai atkuriant LDK – trijų apeigų katalikiškos valstybės – katalikišką istorijos modelį. Armėnija – pirmoji katalikiška tauta ir pirmoji katalikiškos santvarkos valstybė pasaulyje (nuo 301 m.). Armėnų buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių diplomatinėje tarnyboje – ryšiams su Rytais, jie tarnavo kariuomenėje, dalyvavo daugelyje LDK karo žygių, taip pat ir Žalgirio mūšyje. Lietuvos didieji kunigaikščiai, pradedant Vytautu Didžiuoju, tvirtindavo net ir nekatalikiškos Armėnų apaštalinės bažnyčios, veikusios LDK, vyskupus. Vėliau daugelis armėnų grįžo į katalikų tikėjimą, ypač po Abiejų Tautų Respublikos (ATR) armėnų unijos su Katalikų Bažnyčia 1630 m. XIX a. istoriniai šaltiniai mini armėnus katalikus, dar gyvenusius Vilniuje ir Lietuvoje[12]. Jie laikėsi armėnų apaštališkojo rito apeigų, bet buvo integrali katalikų tikėjimo vienijamos miesto ir šalies bendruomenės dalis. Lvove išliko senoji armėnų bažnyčia, Vilniuje – deja, ne.

Armėnus mūsų protėviai suvokė ne kaip „vieną iš daugelio pliuralistinės LDK konfesijų“, bet kaip dar vieną perlą vienintelės teisingos – Katalikų – Bažnyčios karūnoje. Buvome trijų apeigų katalikų gyvenama katalikiškos santvarkos valstybė, kaip ir Lenkija (valdžiusi Lvovą), Austrija, galbūt Vengrija su Chorvatija ir Italija.

LDK išsiskyrė katalikiškų Europos šalių tarpe tuo, kad 1790 m. graikų apeigų katalikų joje buvo 0,8% daugiau net už Romos apeigų katalikus. O anksčiau jų procentas buvo dar didesnis. Skaičiuojant su 1772 m. Lietuvos prarastomis žemėmis, bendras katalikų procentas gyventojų tarpe padidėja, o unitų procentas išauga labai ženkliai. 1772 m. prie Rusijos prijungtose Vitebsko ir Mogiliovo žemėse stačiatikių buvo likę mažai, nors čia ir buvo vienintelė LDK teritorijoje likusi stačiatikių Mogiliovo vyskupija (nuo XVII a. pab. – XVIII a. pr. visos kitos LDK priklausiusios Rusios vyskupijos buvo graikų apeigų katalikų). Carinės Rusijos epochą tyrinėjusių istorikų E. Aleksandravičiaus ir A. Kulakausko vertinimais[13], 1772 m. įvykusio pirmojo LDK padalinimo metu Rusijos okupuotose rytinėse LDK (Vitebsko ir Mogiliovo) žemėse apie 80% gyventojų buvo unitai ir tik 10% – lotynų apeigų katalikai. Tad visi kiti gyventojai – nekatalikai – sudarė tik 10%. Atimkime judaizmo išpažinėjus (visoje LDK gyveno 10% žydų), ir pamatysime, kad stačiatikių beveik nebuvo! Kad stačiatikių 1790 m. LDK „liktų“, mes tiesiog priversti daryti prielaidą, jog Vitebsko ir Mogiliovo kraštuose žydų 1790 m. gyveno mažiau nei 10%, nors Žydų enciklopedijos žemėlapis rodo, kad vėliau – apie 1901 m. – tuose kraštuose gyveno daugiau nei 10% žydų[14].

Bet kuriuo atveju, išvada aiški: net ir tose okupuotose teritorijose, kur liko didžiausia LDK stačiatikių sankaupa (vienintelė LDK jų Mogiliovo vyskupija), 1772 m. tebuvo keli procentai stačiatikių. Žinoma, juos „atskiedė“ unitiškas Vitebsko kraštas, bet skaičius vis tiek atrodo menkas. Tuomet neaišku, iš kur visoje LDK be 1772 m. atplėštų žemių (kuriose buvo Rusijai atitekusi Mogiliovo vyskupija) jų „prisirinko“ 6,5% – galbūt jie buvo tiesiog išsibarstę įvairiose vietovėse? Net jei darytume paplitusią prielaidą, kad Vytauto Rytų atvertimo misijos pradžioje stačiatikių LDK buvo 80% visų gyventojų, tai ši Lietuvos Bažnyčios vienybės ir sielų išganymo misija XVIII a. vainikuota tiesiog šlovinga sėkme – atskilusiųjų nuo Kristaus Bažnyčios vienybės liko labai mažai.

Apytikriai susumavus 1790 m. surašymo rezultatus su 1772 m. atplėštų žemių gyventojais, iki padalinimų buvusioje LDK teritorijoje (iš viso 4,77 milijonai gyventojų) gauname 2,3 mln. (apie 48%) graikų apeigų katalikų (unitų), 1,57 mln. (apie 33%) Romos apeigų katalikų, o visoje LDK – apie 81% tų dvejų apeigų katalikų (neskaitant armėnų). Tada graikų apeigų katalikų būtų 15% daugiau nei Romos apeigų – tai turbūt aukščiausias rodiklis tarp to meto Europos valstybių. Šiuos duomenis apibendriname lentelėje (1 pav.):

1 pav. Apie 81% LDK gyventojų 1772 m. – katalika

Katalikiška dauguma

Kalbėdamas apie Lietuvos ir Lenkijos uniją, garsusis istorikas N. Davies‘as pabrėžia, kad Romos katalikai, atrodo, niekada neviršijo pusės Abiejų Tautų Respublikos gyventojų skaičiaus. Bet juk unitai buvo ne kokia nors kita religija, o išpažino 100% tą patį katalikų tikėjimą, tik liturgiją šventė graikų apeigomis. Taigi, net ir šio liberalaus istoriko duomenimis (2 pav.), jau 1660 m. ATR abiejų apeigų katalikų skaičius artėjo prie 3 ketvirčių, o 1772 m. ATR jų buvo net 76%. ATR katalikų dalis 5% mažesnė nei LDK, ko gero, dėl to, kad katalikus „atskiedė“ Ukrainos stačiatikiai, kurių dėl Rusijos kurstomų kazokų sukilimų ir kitų priežasčių buvo daugiau nei LDK.

2 pav. N. Davies‘o sudaryta ATR gyventojų sudėties diagrama

Taigi, jau vien dėl kiekybinių rodiklių žlunga liberalus mitas apie „daugiakonfesinę LDK“, o juo labiau apie „LDK – liberalizmo centrą“. Deja vaikams mokykliniuose žemėlapiuose apie LDK religijas pateikiami Žygimanto Augusto laikų religinės „revoliucinės suirutės“ laikų žemėlapiai, kai buvo išplitę įvairios protestantizmo sektos, bet neparodomas šlovingos protėvių misijos rezultatus atspindintis 1750 m. žemėlapis, kur beveik visa valstybė „nudažyta“ Romos ir graikų apeigų spalvomis, kur stačiatikiai glaudžiasi tik Mogiliovo vyskupijoje (3 pav.), gi liuteronai aiškiau matomi tik LDK ir Lenkijos vasalėje – Kuršo kunigaikštystėje ir Vokiečių valstybių pasienyje.

3 pav. Katalikybės triumfas LDK ir Lenkijoje XVIII a. vid.

Tiesa, žemėlapyje vakarinės dab. Baltarusijos ir Ukrainos žemės ne visai teisingai nuspalvintos vien Romos katalikų spalva: iš tiesų tai mišri Romos ir graikų apeigų katalikybės ar pastarosios dominuojama zona. Net ir paskutinė LDK Mogiliovo stačiatikių vyskupija buvo ant išnykimo ribos – 1678 m. jos sostas liko tuščias ir ji buvo valdoma per Kijevo metropolito administratorių. Popiežiaus nuncijus ir karalius Jonas Sobieskis stengėsi, kad į Mogiliovą negrįžtų stačiatikių vyskupo valdžia. 1679 m. nuncijus rašė į Romą: „Vyskupystės karalius niekam neatidavė, nes trokšta ją palikti tokiam žmogui, kuris pamirštų savo [stačiatikių – Š.P.] tikėjimą ir palaipsniui paruoštų savo vyskupystę unijai.“[15]

Taigi, Jogailos ir Vytauto Didžiojo siekį, kad dauguma LDK gyventojų būtų katalikai, XVII–XVIII a. mūsų protėviai įgyvendino su stulbinančia sėkme. Bet gal tokia katalikų persvara LDK buvo vien po 1596 m. Lietuvos Brastos (Bresto) bažnytinės unijos – ne anksčiau? Kaip LDK pavyko stačiatikių skaičių sumažinti nuo 80 iki vos kelių procentų? Ogi išmintingai sudarant sąlygas Rusiai grįžti į Katalikų Bažnyčią, kurioje ji buvo nuo pat savo krikšto. Apie tai – kitose straipsnio dalyse.

Šarūnas Pusčius

pirmoji straipsnio publikacija: www.fsspx.lt

[1] Žr. https://fsspx.lt/popieziu-dokumentai/pijus-xi-enciklika-quas-primas-apie….

[2] Plg. „Naujas Sąjūdis nežlugs, tik jei sieks atkurti katalikišką santvarką“, Krikščioniškosios kultūros instituto Facebook puslapyje: https://www.facebook.com/LietuvosTFP/videos/396085448159452.

[3] Žr. „Lenkų hamletas, arba kas toks Tadas Kosciuška“, Istorijos, 2008 lapkritis, Nr. 11 (38), p. 60.

[4] „Polska emigracja do Francji po upadku powstania listopadowego“, in: Wielka Historia Polski, Kraków, 2000, https://historia.interia.pl/drogi-do-wolnosci/news-polska-emigracja-do-f….

[5] Istorikų Andrzejaus Szwarco, Marko Urbańskio ir Paweło Wieczorkiewicziaus pateikiami duomenys.

[6] A. Plėšnys, „Priešstata: liberalizmas ir krikščioniškoji socialinė doktrina“, Naujoji Romuva, 1993, Nr. 5, p. 52.

[7] Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, A. Kuncevičius, Lietuvos istorija iki 1795 m., Vilnius, 1995, p. 323.

[8] Zbignievas Kuchovičius, Barbora Radvilaitė, Vilnius, 1991, p. 90–91.

[9] Ten pat, p. 86–87.

[10] 1790 m. Abiejų Tautų Respublikos (Lenkijos karalystės ir LDK) gyventojų surašymas. Žr. Vikipedija, https://lt.wikipedia.org/wiki/1790_m._ATR_gyventoj%C5%B3_sura%C5%A1ymas.

[11] „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/Straipsnis/Lietuvos-Didziosios-Kunigaikstystes-gyvent….

[12] Lietuvos armėnai, http://www.tbn.lt/enews/id-2016_metu_naujienos-news-lietuvos_armenai.html.

[13] E. Aleksandravičius, A. Kulakauskas, Carų valdžioje, Kaišiadorys, 1996, p. 58.

[14] Litvakų ir Lenkijos žydų gyvenamos teritorijos carinėje Rusijoje: https://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_%C5%BEydai#/media/Vaizdas:Map_sho…. – Remiamasi: Map showing the percentage of Jews in the Pale of Settlement and Congress Poland, The Jewish Encyclopedia (1901), https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Map_showing_the_percentage_of_Je…(1905).jpg.

[15] A. Deruga, Piotr Wielki a unici i unja kościelna 1700–1711, Wilno, 1936, p. 46.

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

5 priežastys, kodėl Bažnyčia smerkia komunizmą kaip „blogą iš esmės“

Klasių kovos doktrina skatina mirtiną pavydo nuodėmę ir yra pagrįsta pražūtinga „mes prieš juos“ nuostata. Priešingai, visi žmonės, nepaisant jų padėties, turėtų būti skatinami bendradarbiauti meilėje.

„Žiūrėkite, Garbingieji Broliai, – įspėja pop. Pijus XI savo 1937 metų enciklikoje „Divini Redemptoris“, – kad tikintieji nebūtų suklaidinti! Komunizmas yra blogas iš esmės, ir nė vienas, saugantis krikščioniškąją civilizaciją, jokiu būdu neturėtų su juo [komunizmu] bendradarbiauti. Tie, kurie leidžiasi apgaunami ir padeda komunizmui įsigalėti savo šalyje, patys pirmieji taps savo klaidos aukomis.“

Pijus XI tiesiog pakartojo tai, ką Bažnyčia mokė apie komunizmą nuo pat XIX amžiaus: kad jis pilnas klaidų, priešingas socialiniai tvarkai ir nesuderinamas su krikščionių religija.

Štai 5 pagrindinės (bet ne vienintelės) priežastys, kodėl Bažnyčia prieštarauja komunizmui:

1) Privati nuosavybė yra natūrali žmogaus teisė;

Privati nuosavybė nėra socialinis konstruktas, kurio, panorėjus, galima būtų atsikratyti. Priešingai, tai yra natūralios socialinės tvarkos dalis; ji būtina, kad visuomenė būtų sveika ir teisinga.

Privati nuosavybė yra natūralus darbo vaisius ir apsaugo žmogaus orumą, nes ji „užtikrina asmens ir jo šeimos autonomijai labai būtiną sritį“. Taigi, ji yra „esminis autentiškos socialinės ir demokratinės ekonomikos politikos elementas, garantuojantis teisingą socialinę tvarką“.

Kaip savo 1891 metų enciklikoje „Rerum Novarum“ perspėjo popiežius Leonas XIII, programos, skirtos eliminuoti privačią nuosavybę, yra „akivaizdžiai neteisingos, nes jos apiplėšia teisėtą savininką, iškreipia valstybės funkciją ir sukuria bendruomenėje visišką sumaištį“.

2) Komunizmas pažeidžia subsidiarumą;

Komunizmas neatsiejamas nuo centralizuotos esminių visuomenės sričių kontrolės. Tai pažeidžia subsidiarumą, vieną svarbiausių katalikiško socialinio mokymo principų.

Kas yra subsidiarumas? Anot pop. Pijaus XI, tai yra „svariausias principas, nepajudinamai įsitvirtinęs socialinėje filosofijoje; jo negalima atsisakyti ar kuo nors pakeisti“. Jis apibrėžiamas taip: „Kaip be galo klaidinga atimti iš individo ir atiduoti bendruomenei tai, ką jis pasiekė savo pastangomis ir darbštumu, lygiai taip pat neteisinga, bloga ir priešinga natūraliai tvarkai priskirti didesnėms organizacijoms tai, ką gali atlikti mažesnės ir joms pavaldžios bendruomenės. Nes bet kokia visuomeninė veikla pagal savo prigimtį privalo padėti socialinio kūno nariams, o ne juos sunaikinti ar praryti.“ (Encikl. „Quadragesimo Anno“, 79.)

3) Bažnyčios persekiojimas;

Kadangi Bažnyčia atmeta komunizmą, žemiško rojaus utopijas, tiki Dievą ir reiškia nepriklausomą nuo valstybės galios centrą, komunistinės šalys visuomet puolė ir mėgino užgniaužti Katalikų Bažnyčią. Vien Sovietų Sąjunga, manoma, nužudė milijonus krikščionių.

Kadangi Bažnyčia yra dievišku būdu pasaulio išgelbėjimui įsteigta organizacija, jos persekiojimas, žinoma, yra mirtinas blogis.

4) Ateizmas

Komunistai paprastai atvirai neigia Dievo buvimą ir ieško būdų sukurti visuomenę šio neigimo pagrindu. Ateizmas, žinoma, yra klaidingas dalykas ir bet kuri juo grįsta pasaulėžiūra yra pasmerkta nesėkmei, neteisingumui ir žlugimui.

5) Klasių kova yra netiesa ir nėra neišvengiama

Klasių kovos doktrina skatina mirtiną pavydo nuodėmę ir yra pagrįsta pražūtinga „mes prieš juos“ nuostata. Priešingai, visi žmonės, nepaisant jų padėties, turėtų būti skatinami bendradarbiauti meilėje.

„Didžioji klaida… yra pažiūra, kad viena žmonių klasė yra natūraliai priešiška kitai žmonių klasei, – moko pop. Leonas XIII enciklikoje „Rerum Novarum“, – ir kad turtingieji natūraliai turėtų gyventi tarpusavio konflikte su paprastais dirbančiais žmonėmis.

Toks požiūris visiškai iracionalus ir klaidingas. Tiesa yra ta, kad vienas negali be kito: kapitalas negali egzistuoti be darbo, o darbas – be kapitalo. Bendras sutarimas veda prie geros tvarkos grožio, o amžinas konfliktas būtinai sukels sumaištį ir laukinį barbariškumą.“

Melskimės už komunistų atsivertimą!

JŠ pagal: www.fsspx.lt ir www.churchpop.com

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Ką mes praradome prarasdami mirtį?

Damienas Le Guay yra šiuolaikinis prancūzų katalikų mąstytojas ir autorius dviejų svarbių knygų, kurios, deja, dar nėra išverstos į anglų kalbą (taip pat ir į lietuvių kalbą, vert. past.). Knygoje Qu’avons-nous perdu en perdant la mort? (Ką mes praradome prarasdami mirtį?) kalbama apie tai, kaip šiandieniniai laidotuvių papročiai iš žmogaus sąmonės ištrynė mirtį.

Kitoje knygoje La mort en cendres: la crémation aujourd’hui, que faut-il en penser? (Mirtis pelenuose: šiuolaikinė kremacija – ką apie tai turėtume galvoti?) argumentuojama, jog masinis kremavimo kaip priimtino būdo elgtis su žmogaus kūnu priėmimas – net tarp krikščionių – parodo radikaliai pasikeitųsį mūsų požiūrį į įsikūnijimą, ir to svarbos mes vis dar neįsisąmoninome.

Kadangi lapkričio mėnesį katalikai daugiau galvoja apie krikščionišką mirtį, remdamasis Le Guay mintimis norėčiau mesti iššūkį naujoms mūsų taip lengvai prisiimtoms prielaidoms apie tinkamą elgesį su mirusio žmogaus kūnu.

Jau anksčiau kritikavau kremavimą dėl daugybės priežasčių, šiuos tekstus galite rasti ČIAČIAČIA ir ČIA. Šio mano straipsnio tikslas – nušviesti kremavimą kaip sąmoningą žmogaus kūno naikinimo aktą.

Pagrindinis skirtumas tarp įprasto palaidojimo ir kremavimo slypi tame, kaip žmonija tarpininkauja nykstant mirusio žmogaus kūnui. Mirusių nuodėmingų vyrų ir moterų kūnai suirs ir supus (išskyrus labai retus kūno negendamumo stebuklus). Bet šis procesas yra absoliučiai skirtingas, kai lyginame įprastą palaidojimą ir kremavimą. Po žeme palaidotas kūnas suirsta savaime pagal savo „natūralų“ tempą. Tuo tarpu kremavimas neišvengiamai į sąmoningą kūno naikinimo procesą įtraukia kitų žmonių tarpininkavimą, tam tikrą tiesioginio smurto kiekį, taip žmogaus palaikus eliminuojant ne natūraliu būdu ir net nebūtinai po šio akto išvis paliekant kažkokius kūno likučius. Kaip ir visur šiuolaikinėje mirties kultūroje, sukūrėme neologizmą, norėdami užmaskuoti tai, ką iš tiesų darome: po kremavimo likę pelenai angliškai vadinami „cremains“ (žodžių „kremuoti“ (cremated) ir „palaikai“ (remains) junginys, vert. past.), tarsi pamirštant, jog po sąmoningų naikinančių žmogaus veiksmų šių „palaikų“ lieka žymiai mažiau nei turėtų būti.

Žinoma, dažnai pelenai yra sudedami į urną, kuri pastatoma į amžinojo poilsio vietą kolumbariume: vyskupijų kapinės [Jungtinėse Amerikos Valstijose] išvystė ištisą naują (ir turbūt labai pelningą) verslo liniją. Greičiausiai tai yra viena iš priežasčių, kodėl Bažnyčia taip nenori kritikuoti kremavimo.

Tačiau pats faktas, kad kažkas nusprendė, jog nėra nepaneigiamos pareigos gerbti žmogaus kūno integralumą po mirties, reiškia, kad pats pelenų išsaugojimas ir palaidojimas virsta vienu iš galimų pasirinkimų, o ne pareiga. Šeimos nariai gali palaidoti velionį į amžinojo poilsio vietą, bet gali ir nepalaidoti.

Jie gali nuspręsti, kad mamos vieta ant židinio. Taip pat jie gali nuspręsti, kad kadangi palaidojimo kaina yra „per didelė“, dėdę Džo bus geriausia palikti spintos lentynoje. Prisižiūrėję per daug Holivudo filmų, jie gali nuspręsti, kad pusbrolį Mitčą geriausia išbarstyti jo mėgstamiausiame paplūdimyje, žvejybos ar kitoje panašioje vietoje. Arba, kadangi šeima nori visados turėti mamą „šalia“, jie galipaversti jos pelenus į juvelyrikos dirbinį, kas yra paskutinė „laidotuvių industrijos“ mados tendencija.

Noriu pasakyti, kad kremavimas ne tik nužemina vidinį fizinį kūno integralumą, bet ir įgalina kažką kitą taip daryti.

Nors daug žmonių tvirtins, kad tai yra būtent tai, ko dėdė Džo, pusbrolis Mitčas ar mama „būtų norėję“, tiesa ta, kad dažnai elgiamasi pagal dar gyvų žmonių norus, preferencijas, o taip pat pagal laidojimo kainą, turimą laiką, skubant, nes reikia kuo greičiau grįžti prie darbų. Vietoje to, kad mirusysis turėtų „teisę“ į palaidojimą (tai reiškia ir trumpam sutrikdyti kitų žmonių rutiną, kad būtų paminėta jo mirtis) ir į kapą, dabar mirusieji visiškai priklausomi nuo savo „gedėtojų“ nuomonių ir to, kaip greitai nyksta jų atmintis.

Kadangi pelenai stipriai sumažina tai, kas „lieka“ iš mirusio žmogaus, jie taip pat ištrina „amžinojo poilsio vietos“ idėją. Žinau, kur ilsisi mano tėvas, motina ir seneliai. Nežinau, kur ilsisi mano pusbrolis Veinas. Jo pelenus prieš daug laiko išnešiojo vėjas Konektikuto laukuose, kur jie buvo išbarstyti: kremavimas pavertė jį niekuo ir niekur nesančiu.

Kremavimas skatina dabar vyraujantį dualizmą, pagal kurį apie „asmenį“ mąstomą kaip apie idėją ar atsiminimą, nes tai viskas, kas „lieka“ ir „išties svarbu“ (net jeigu nelieka materijos).

Pabrėžiu, kremavimas yra grynai techninis „sprendimas“, kaip tvarkytis su pūvančio žmogaus kūno problema, nes tokiu būdu tvarkomasi su kažkuo. Tai ne kūnas, sukurtas Dievo, vystęsis pagal žmogiškos prigimties dėsnius, o greičiau žmogaus sukurtas to kūno produktas. Vis dėlto, nepaisant žmonių pastangų sumažinti palaikus, kažkas vis dar lieka.

O mes nemėgstame likučių.

Kremavimas atvėrė duris. Jeigu priimtina sąmoningai ir smurtiniu būdu – nes deginimas yra smurtinis būdas – sunaikinti žmogaus kūno integralumą (kad ir po mirties), tuomet tai, kad kremavimas vis dar kažką palieka, yra tik techninis klausimas, kurį reikia išspręsti.

Beveik 20 JAV valstijų dabar leidžiama šarminė hidrolizė kaip teisėtas būdas atsikratyti žmogaus palaikais. Šarminė hidrolizė yra kūno „ištirpinimas“ cheminiu būdu, naudojant aukštą temperatūrą ir iš kūno nepaliekant nieko daugiau, kaip tik skystį („nuotekas“), jeigu nepasirenkama jo sąmoningai kristalizuoti. Spalio 20 d. Dubjuko arkivyskupas Michaelas Jackelsas pareiškė savo pritarimą tokiam metodui, argumentuodamas, kad kol rodome „pagarbą“ tam, ką darome su kūnu, visai nesvarbu, ar „kūnas“ (koks „kūnas“, Jūsų Ekscelencija?) „palaidojamas“ žemėje, vandenyje, ugnyje, ore, kapinėse, ar visai nepalaidojamas.

Kol kas niekas nepasiūlė supilstyti į butelius skysčio, likusio iš tetos Liucijos taip, kaip dėdės Džo pelenai sudedami į urną. Dažniausiai šis skystis tiesiog sutvarkomas kaip nuotekos (nors viena šioje technikoje besispecializuojanti įmonė skelbia, kad tai galėtų būti gera trąša). Mes išsireikalavome teisę sutrinti žmogaus kūną į nieką. Bet kažkokiu būdu turėtume rodyti „pagarbą“ tam, ką darome.

Portalas Deseret News iškėlė amžinai pavėluotą amerikietišką klausimą: ar šarminė hidrolizė peržengia „etikos ribą“? Iš tikrųjų ši etikos riba buvo peržengta jau tada, kai priėmę kremavimą, kartu priėmėme idėją, kad tai, kas buvo „Šventosios Dvasios šventovė“, gali būti sąmoningai sunaikinta žmogaus rankomis. Galbūt Bažnyčioje, kuri uždarinėja ir išpardavinėja parapijas tiems, kas pasiūlo daugiausia pinigų, tai ir nebešokiruoja.

Šiuolaikiniai mūsų „pragmatiški“ ir „kaštus taupantys“ pasiūlymai dažniausiai turi toli siekiančių kultūrinių pasekmių. Žmogaus kūnas nužemintas – gyvenime ir net mirtyje – iki produkto, kurį gali keisti technologijomis tam, kad patenkintum žmonių troškimus, atspindimus didžiuliame kultūros pokytyje, dėl kurio dalinai atsakingi ir naivūs optimistai, atvėrę duris krikščioniškai kremacijai. Tarp Bažnyčios išskiriamų septynių gailestingumo darbų kūnui yra ir darbas „numirėlį palaidoti“, bet laidojimas nėra tik kultūriškai nulemtas paprotys. Tai, kaip elgiamės su žmogaus kūnu, pasako kažką ir apie mūsų žmoniškumą.

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Categories
NUOMONĖS

STI: Gyventojai prievartos dėl COVID-19 nenori. Pasakykime tai Seimui!

Šiandien į jus kreipiamės vienu klausimu – dėl darbuotojų testavimo jų pačių lėšomis įteisinimo. Tokį įstatymą Seimas jau buvo priėmęs, tačiau jį vetavo Prezidentas. Vis dėlto Seimo nariai nepritarė veto ir įstatymo projektas rytoj, lapkričio 11 d., turėtų dar kartą grįžti į Seimo salę. Priėmus įstatymą, nepasiskiepiję darbuotojai maždaug kas savaitę turėtų susimokėti keliasdešimt eurų tam, kad galėtų dirbti.

STI jau kreipėsi į Seimo narius, prašydamas nepritarti šio įstatymo priėmimui, paprašykite ir jūs! Kreipkimės į Seimo narius mandagiais laiškais ir paprašykime nepritarti Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 18 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIVP-912GR. Seimo narių viešus el. pašto adresus rasite čia, o daugiau argumentų, kodėl įstatymas neturėtų būti priimtas, šiame mūsų rašte Seimui.

Prezidentas išgirdo. Ar klausys Seimas?
Valdantieji pandemiją valdo geležine ranka. Griežtų, prieštaringų nurodymų daugybė, išimčių – taip pat, jos nuolat keičiasi. Veiksmo daug, o rezultato? Ar išeisime iš pandemijos šiuo keliu, kuriam nepritaria pati visuomenė? Ar prezidento veto vis didesnei prievartai prieš gyventojus bus atmestas?

Pradžioje visas pasaulis buvo nežinioje, ieškojo sprendimų, mėgino perprasti viruso plitimą ir poveikį. Dabar valstybės taiko skirtingas priemones: vienos (kaip ir siūlo Pasaulio sveikatos organizacija) susitaikė su tuo, kad virusą išnaikinti ar pasiekti populiacijos imunitetą vakcinacijos pagalba yra nerealistiška. Jos dėmesį skiria ne vienai ligai, o visuomenės sveikatai apskritai. Kitos vis dar koncentruojasi tik į vakcinaciją ir bando priversti visus skiepytis bet kokia kaina. Tarp jų – ir Lietuva.

Valdantieji kuria iliuziją, kad viską išspręs skiepai, visuomenei tereikia atiduoti „petį už laisvę“. Tačiau per beveik metus pamatėme, kad nors pasiskiepijo didesnė dalis visuomenės ir pagal šį rodiklį pirmaujame tarp Rytų Europos šalių, pagal ligos plitimą ir perteklines mirtis esame tarp blogiausiai atrodančių šalių pasaulyje.

Vyriausybė pasirinko visuomenę skaldantį kelią – galimybių pasą ir visuomenės segregaciją skiepo pagrindu, – tikindama, kad tai padės suvaldyti virusą, nors tam pagrįsti nėra jokių mokslo duomenų. Rezultatai rodo, kad sprendimas nepasiteisino. Virusas plinta daugiau nei tuo pačiu metu pernai, kai skiepo apskritai nebuvo. Tikėtina, kad prie to esmingai prisideda pats galimybių pasas, leidžiantis nevaržomus ligą pernešti galinčių pasiskiepijusiųjų kontaktus.

Nepaisant tragiškų rezultatų, vyriausybė toliau laikosi savo. Pasaulio sveikatos organizacija ir iškiliausių universitetų mokslininkai pripažįsta, kad kolektyvinio imuniteto nuo COVID-19 pasiekti neįmanoma: skiepai iš esmės apsaugo nuo sunkios ligos formos patį pasiskiepijusį, bet ne visuomenę. Nepaisant to, bandoma pasiekti, kad be skiepo negalėtume net dirbti.

Privalomas testavimas – kas turi sumokėti?

Tą liudija skandalingas Seimo sprendimas – privalomas darbuotojų testavimas jų pačių lėšomis. Politikai tai vadina „skatinimu“ skiepytis. O atvirai tariant – siekiu apsunkinti gyvenimą tiems, kurie pasinaudojo savo teise nesiskiepyti.

Prezidentas Gitanas Nausėda vetavo šį įstatymą, sakydamas, kad testavimo ir skiepijimo negalima priešpriešinti vienas kitam. „Tai – kartu veikiančios priemonės, todėl skiepijimas turi būti skatinamas, o testavimo prieinamumas – užtikrintas […] Neapsigaukime ieškodami lengvų, bet nepagrįstų sprendimų. Venkime visuomenę skaldančių, pasitikėjimą valstybe mažinančių praktikų“, – teigė G. Nausėda.

Seimas prezidento veto nepritarė ir mėgina įstatymą priimti iš naujo. Dėl įstatymo turėtų būti balsuojama ketvirtadienį, lapkričio 11 d. Priėmus įstatymą, nepasiskiepiję darbuotojai maždaug kas savaitę turėtų susimokėti keliasdešimt eurų tam, kad galėtų dirbti ir nebūti valstybės išlaikytiniais.

De facto privalomas intervencijas į žmogaus kūną (t. y. skiepus) įtvirtinantis įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijoje numatytai teisei į asmens neliečiamumą bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimams, tarptautinės Konvencijos dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje, Lietuvos Civilinio kodekso, Darbo kodekso, Sveikatos draudimo sistemos įstatymo, Žmonių užkrečiamųjų ligų ir profilaktikos kontrolės įstatymo bei Paciento teisių ir žalos atlyginimo įstatymo nuostatoms. Pastarosiose nurodoma, kad paciento sutikimas sveikatos priežiūros paslaugoms turi būti duodamas laisva valia.

Dar metų pradžioje Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė rezoliucija, kuria valstybės susitarė siekti užtikrinti, kad piliečiai būtų informuoti, jog skiepijimas nėra privalomas, ir kad niekas dėl politinio, socialinio ar kitokio spaudimo nebus verčiamas skiepytis, jeigu to nenori, bei užtikrinti, kad niekas nebus diskriminuojamas, jeigu nebus pasiskiepijęs dėl galimos rizikos savo sveikatai arba dėl to, kad nenori būti paskiepytas. Už šios rezoliucijos tekstą balsavo ir dabartinės Lietuvos valdžios deleguoti atstovai.

PREZIDENTAS GITANAS NAUSĖDA VETAVO ŠĮ ĮSTATYMĄ, SAKYDAMAS, KAD TESTAVIMO IR SKIEPIJIMO NEGALIMA PRIEŠPRIEŠINTI VIENAS KITAM.

Visuomenė nepritaria prievartinėms pandemijos valdymo priemonėms

Svarbiausia yra tai, kad prievartinėms pandemijos valdymo priemonėms nepritaria visuomenė.

„Vilmorus“ atlikta gyventojų apklausa parodė kritišką požiūrį į eilę šalyje taikomų ar planuotų taikyti pandemijos valdymo priemonių, kai kuriais klausimais nepritariančių dalis viršija 70 proc. Didesnė dalis apklaustųjų nepritaria:

  • galimybių paso įvedimui (nepritaria 54 proc., pritaria 42 proc.),
  • vaikų skiepijimui nuo COVID-19 (nepritaria 61 proc., pritaria 24 proc.),
  • galimam ligos išmokų nemokėjimui nepasiskiepijusiems asmenims (nepritaria 72 proc., pritaria 15 proc.), jiems taikytiniems ribojimams dirbti (nepritaria 74 proc., pritaria 21 proc.) ar studijuoti (nepritaria 68 proc., pritaria 23 proc.).

65 proc. respondentų teigia, kad su virusu reikėtų išmokti gyventi be perteklinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimų, o 21 proc. siūlo taikyti griežtus ribojimus.

Gydytoja prof. dr. Dalia Regina Railaitė atkreipė dėmesį į apklaustųjų pritarimą galimybių pasui. Trečdalis apklaustųjų mano, kad pasiskiepijusieji negali platinti COVID-19. „Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje atvejų skaičius toks didelis ir nuolat auga. Net jei paskiepytieji serga lengviau, virusą jie platina panašiai.

Įsitikinę, kad yra saugūs ir nepavojingi kitiems, paskiepyti sergantys asmenys laisvai perduoda virusą savo aplinkoje tiek vakcinuotiems, tiek nevakcinuotiems žmonėms. Ši klaidinga nuostata gali būti labai svarbi tolesniam COVID-19 plitimui visuomenėje ir ji yra tiesioginė neteisingo visuomenės informavimo pasekmė“, – pabrėžė D. R. Railaitė.

Prievartinės priemonės ne tik prieštarauja Lietuvos įstatymams ir tarptautinės teisės normoms. Joms nepritaria ir dauguma piliečių. Šį ketvirtadienį pamatysime, ar Seimo dauguma pervažiuos buldozeriu per prezidento veto ir visuomenės valią?

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Categories
NUOMONĖS

Arūnas Dulkys skelbia naujus (senus) apribojimus!

“Dideli žmonių susibūrimai”, “fizinio atstumo” ir kitų nefarmacinių priemonių neužtikrinimas didina epidemiologinę riziką, todėl:

  • *Renginių draudimas,
  • *Profesionalaus sporto renginiai be žiūrovų;
  • *Prekybos ploto ribojimo didinimas iki 50 kv. m. (svarstytina ar visiems, ar tik prekybos centrams);
  • *Viešojo maitinimo įstaigų, nebūtinųjų prekių parduotuvių, laisvalaikio ir pramogų paslaugų uždarymas (arba darbo laiko ribojimas);
  • *Nuotolinis darbas;
  • *Nuotolinis ugdymas ir aukštasis mokslas; Neformalaus ugdymo ribojimas;
  • *Susibūrimų ribojimas.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) parengė naujų pakeitimų sąrašą. Parengtame dokumente, kurį trečiadienį aptars ministrų kabinetas pasitarime, yra aiškiai nurodyta, kokių ribojimų prireiks, jei pacientų skaičių reanimacijose apie 240.

„Siūlomos naujos priemonės galėtų sulėtinti viruso plitimą visuomenėje. Vyriausybė siekia išvengti griežto karantino, tačiau tai priklauso nuo numatytų priemonių laikymosi ir viruso paplitimo“, – rašoma dokumente.

antradienį sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys užsiminė, jog tam tikras pasiektas rodiklis rodys, kad jau pasiekta svarbi riba ligoninėse.

„Jeigu mes pasiektume pacientų skaičių reanimacijose apie 240, tai jau būtų signalas, kad sistema negali teikti planinių ar kitokių paslaugų ir turėtų pereiti į būtinosios pagalbos režimą (…), kad jau reikia tikro karantino priemonių. Tai ne šiaip privalomos kaukės, bet būtų renginių, veiklų, judėjimo ribojimas“, – kalbėjo A. Dulkys.

JŠ pagal www.delfi.lt

Categories
NUOMONĖS

Edvardas Čiuldė: Vilniaus Universitetas – lyčių lygybės tyrimo centrais?

Be jokios abejonės, šis universitetas, likdamas ištikimas pasirinkto kelio gairėms, jau netrukus, nieko nelaukdamas, tiesiog privalės išvyti visus filosofijos dėstytojus iš universiteto, filosofijos katedras pakeisdamas lyčių lygybės tyrimo ar panašiais centrais.

Jeigu prisikeltų iš mirusių visos Vilniaus universitetą (VU) kada nors baigusios žmonių kartos, tie prisikėlėliai iš naujo išmirtų masiškai, dabar jau iš gėdos dėl to – kuo tapo jų buvusi alma mater.

Naujas skandalas VU dėl priimto čia lyčiai jautrios kalbos gairių dokumento neparodė nieko naujo, o tik paliudijo jau kiek anksčiau pasirinktos veiklos strategijos dominavimą, kai didesniu ar mažesniu laipsniu yra kvestionuojamas žmogaus lietuviškas nusiteikimas, minties ir diskusijų laisvės vėliavą pakeitė vaivorykštės vėliava, drauge įsisąmonintai pasirinkant užsiangažavimą sofistinei sąmonės trivializacijos užduočiai mainais už sokratinės dvasios išsižadėjimą.

Net sunku patikėti, kad tokie liūdnoki universiteto veiklos pokyčiai yra siejami su žmonių gražiomis lietuviškomis pavardėmis, o būtent Artūro Žukausko ir Rimvydo Petrausko, pastarojo dešimtmečio universiteto vairininkų, – su dviejų paskutinių VU rektorių vardais.

Todėl taip sunku atsikratyti įspūdžio, prikibusio nuo pat pradžių, kad minėtieji rektoriai su lietuviškomis pavardėmis yra neįtikėtinai keisti personažai, tokie, tarsi jie būtų skaudžiai nugenėti, apkapoti ar apipjaustyti lietuviai.

Kita vertus, jeigu pirmasis savo užsiangažavimus parodė, siekdamas apriboti lituanistikos veiklą, lietuvių kalbos tyrinėjimus, tai antrojo antilietuviškas nusiteikimas įgyja net dar labiau išreikštą panoraminį pobūdį, yra perkeliamas į istorinės refleksijos sferą – dar šviežiai mus tebedilgina įspūdis apie tai, su kokiu užsidegimu dabartinis VU rektorius V. Petrauskas dalyvavo Genocido tyrimų centro sunaikinimo intrigose.

O dabar minties eksperimento teisėmis pabandykime įsivaizduoti – ko dar trūksta šiam universitetui, pasukusiam Sokrato dvasios išsižadėjimo keliu, iki, kaip kartais sakoma, pilno tobulumo arba loginės pabaigos?

Be jokios abejonės, šis universitetas, likdamas ištikimas pasirinkto kelio gairėms, jau netrukus, nieko nelaukdamas, tiesiog privalės išvyti visus filosofijos dėstytojus iš universiteto, filosofijos katedras pakeisdamas lyčių lygybės tyrimo ar panašiais centrais.

Tai, siekiant vientisumo, yra neatidėliotinas uždavinys, kitu atveju – dar neaišku kuo viskas gali baigtis. Be jokių faktinių nuorodų ar nuogirdų, vedamas tik vaizduotės sparnų plazdėjimo, esu visiškai tikras, kad šio universiteto dėstytojai ir mokslininkai, ariantys filosofijos dirvonus, yra tylioji (?) opozicija pasirinktam dabartinės VU administracijos keliui, nes, kas ne kas, o jie žino, koks rizikingas yra sofistų pusės prioretizavimas, mainais už tobulą Sokrato užmarštį, kaip ir tai, kad galiausiai mirties subkultūros kelio pasirinkimas veda į kraupią aklavietę.

Būdamas šio universiteto Istorijos fakulteto absolventu, be visa ko kito, bėgant metams domėjausi ir dabar noriu paryškinti vieną kraštutinai įdomią lietuviško etnoso ypatybę, dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad lietuviškoje dirvoje paprastai neprigyja beždžioniavimo pavyzdžiai. Tai bent iš dalies žinojo net kai kurie odioziniai komunistai, kurių valstietiškas protas bandė pasufleruoti, kad nėra jokio reikalo visą mūsų kraštą apsėti kukurūzais, tokiu būdu išstumiant tradicines kultūras, kai yra galimybė išvengti didesnių nuostolių įdirbant laukus kaip įprasta ir tik apsimetant sėjančiu tuos kvailus kukurūzus.

Savo ruožtu, kaip atrodo bent man, dabartinio VU ideologai bando apsėklinti visus lietuviško peizažo horizontus kukurūzais, tai darydami su maniakiniu pasišventimu arba pabėgusio iš psichiatrinės ligoninės bepročio užsidegimu.

Pastaruoju metu, staigiai paūmėjusius situacijai, net ir aš, visados labai rezervuotai vertinęs idėją, kad Romos imperija pražuvo dėl išplitusių pederastinių papročių, tarsi iš naujo bandau permąstyti tokią nuvalkiotą ir kraštutinai išdėvėtą ištarmę. Kad ir kaip ten būtų, vis tik nedidelė garbė liktų, jeigu didžiųjų jėzuitų įsteigtas, Seniausias Rytų Europos universitetas galiausiai pataptų moderniu, bet vienpusišku, be jokių išlygų sutapusiu su lėkščiausiaisiais laikmečio pasirinkimais, nusususios dvasios užutekiu, gėjiško mentaliteto puoselėjimo šiltadaržiu.

Jeigu jūs tai vadinate progresu, tai aš jums nepavydžiu. Apskritai žengiant taip suprantamos pažangos magistraliniu keliu paspartinto žingsnio tempu, tikriausiai ne už kalnų mus pasitiktų laikas, kai net labiausiai tvari, demokratinė imperija privalėtų susivynioti savo meškeres.

Toks E. Swedenborgas mums sako, kad pasaulio pabaiga įvyko 1757m., o toliau bėgantis laikas esą yra skirtas tik galutiniam falšo išryškinimui. Tą datą įsidėmėjau, nes lygiai po 200 metų Vilniau gimdymo namuose baisiai klykdama užgimė mano būsimoji žmona Violeta (aš gimiau dar vėliau). Metodologiniais tikslais būtų galima pastebėti ir tai, kad apie dabartinio VU peripetijas čia kalbėjome falšo krešulių atpažinimo fenomenologijos kontekste.

Ar pastebėjote tai, koks pozityvus yra „politinio lavono“ pavadinimas, leidžiantis tikėtis, kad atgyvenę ir menkaverčiai politinio gyvenimo reiškiniai yra patraukiami į šoną.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, dabartinio Vilniaus universiteto modernizavimo ideologai yra užstrigę laike gyvieji lavonai, kurie užkemša pasaulį, pridengia istorijos perspektyvos vaizdinį ir neleidžia nieko gero tikėtis…

JŠ pagal www.pozicija.org

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Félix Sardà y Salvany: „Liberalizmas yra nuodėmė“

Kodėl mūsų dienomis net katalikai nevengia vadintis liberalais, nors liberalizmas taip stipriai ir atvirai prieštarauja katalikybei? To knygoje „Liberalizmas yra nuodėmė“ klausia ispanas kunigas Félixas Sardà y Salvany. Jo teigimu, tai tiesos ir išganymo klausimas. Nėra tokio dalyko kaip liberalus katalikas; priešingybės negali būti suderinamos.

1886 m. garsus ispanų rašytojas, žurnalistas ir kunigas Félixas Sardà y Salvany parašė veikalą „Liberalizmas yra nuodėmė“ (isp. El Liberalismo es Pecado), kuris sukėlė didelį Ispanijos liberalų pasipiktinimą ir iššaukė diskusijas katalikų tarpe, kaip jie turėtų vertinti liberalizmą. Liberalus vietos vyskupas net organizavo atsakomąją knygą, kurioje įrodinėta, kad kun. Salvany knygos mintys prieštarauja katalikų mokymui. Abi knygos išsiųstos į Romą, prašant Bažnyčios vyresnybės įtraukti kun. Salvany knygą į draudžiamų katalikams skaityti knygų sąrašą, tačiau gautas priešingas atsakymas. Knyga „Liberalizmas yra nuodėmė“ nurodyta pavyzdžiu visiems katalikams, kaip reikia vertinti liberalizmą ir paskatinta kuo plačiau ją skleisti.

Mūsų dienomis, sparčiai populiarėjant siekiams suderinti katalikybę ir liberalizmą, vis daugiau visuomenėje populiarių politikų ir dvasininkų save laikant „liberaliais katalikais“, knyga „Liberalizmas yra nuodėmė“ yra kaip niekada aktuali. Knygoje Katalikų Bažnyčios mokymo šviesoje analizuojamas „liberaliosios katalikybės“ reiškinys, sistemingai išaiškinama liberalizmo esmė, pagrindinės nuostatos ir jų santykis su katalikybe, atskleidžiamos mūsų dienų visuomenę kamuojančių moralinių problemų šaknys.

„Iš visų nenuoseklumų ir prieštaravimų […] pats prieštaringiausias ir bjauriausias yra siekis suderinti liberalizmą su katalikybe sukuriant tai, kas šiuolaikinių beprotysčių istorijoje vadinama katalikiškuoju liberalizmu arba liberaliąja katalikybe.“

Pirkti knygą galima čia: www.tradere.lt

JŠ pagal www.tradere.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Daktarė Ramunė Jurkuvienė: pastaraisiais dešimtmečiais demokratijose siaučia kairuoliškas liberalizmas!

Vakarų kultūra, jos moralinės ir teisinės nuostatos išaugo ant krikščioniško pagrindo. Tačiau įsivyraujančios utopinės ideologijos siekia dekonstruoti krikščioniškus Vakarų civilizacijos pamatus. Anksčiau tokią misiją vykdė socializmo ir komunizmo diktatūros, pastaraisiais dešimtmečiais demokratijose siaučia kairuoliškas liberalizmas.

Skirtingose valstybėse vėl įsigali formali ir neformali cenzūra, kuri įvairiais būdais siekia ištrinti vyraujančio naratyvo neatitinkančią krikščionišką nuomonę, žodį, moralinę laikyseną. Savo gyvenime tvirtai tikėjimo nuostatų besilaikantys krikščionys vis dažniau patiria diskriminaciją, mobingą ar psichologinį spaudimą neprieštarauti, bet susitaikyti su „teisinga linija“. Tai lemia savicenzūrą (baimę kalbėti), verčiančią tylėti arba elgtis prieš savo sąžinę ir tikėjimą. Nors demokratinėje visuomenėje gyvenančių žmonių pamatinė teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra fundamentali, „teisingos linijos“ propagandistų užsipuolimai kažkodėl nėra traktuojami kaip šios teisės pažeidimas ir akivaizdus kėsinimasis į sąžinės laisvę.

Visuomenė didžiąja dalimi pritardama krikščioniškoms nuostatoms nedrįsta savo palaikymo puolamiesiems išreikšti viešai, nes, kaip įvardino filosofė Nida Vasiliauskatė, viešojoje erdvėje taikoma „ištepliojimo strategija“: tu irgi toks kaip puolamasis. Atsimename, kokia buvo žiniasklaidos ir influencerių reakcija į tai, kad prezidentas Gitanas Nausėda užstojo kunigą Algirdą Toliatą, kuris buvo viešai puolamas už krikščioniškos laikysenos pademonstravimą socialiniame facebook tinkle pasidalintomis peticijomis prieš partnerystę ir Stambulo konvenciją. 

Tai vienas iš ryškių pavyzdžių, bet nuolatinės smulkesnio mobingo apraiškos viešojoje ir privačiose erdvėse augina baimę visuomenėje. Situaciją komplikuoja tai, kad sąžinės laisvės pažeidimai įgyja vis naujas formas, kurios maskuojamos menamai legaliais veiksmais.

Dėl tokios situacijos spaudimą patiriantys krikščionys susibūrė į profesinę sąjungą, kuri gins sąžinės ir religijos laisvę bei puoselės žodžio laisvės ir pagarbaus bendravimo kultūrą. Tačiau ši iniciatyva suprantama ne visiems – juk ne visi krikščionys jaučia grėsmę sąžinės laisvei, nes ne visi yra su ja tiesiogiai susidūrę. 

Todėl svarbu išklausyti autentiškų liudijimų, padedančių suprasti ir palyginti sovietmečiu taikytas ir dabartines įsitikinimų ir sąžinės laisvės ribojimo priemones. Nors pasikeitė išraiškos formos ir technologijos, tačiau metodai, kuriais siekiama priversti žmones atsisakyti savo įsitikinimų (analogija iš pirmųjų amžių – pasmilkyti stabams), ištrinti nepolitkorektišką krikščionišką nuomonę, savo esme liko tie patys.

Etinė laikysena neprieštarauja dalykinei kompetencijai

Socialinių mokslų daktarė, gydytoja Ramunė Jurkuvienė įvairiais gyvenimo etapais susidūrė su diskriminacija dėl savo pažiūrų ir krikščioniškų vertybių – jaunystėje jai buvo trukdoma baigti studijas medicinos institute, vėliau – įgyti profesorės laipsnį, o dabar, jai tapus Nacionalinės šeimos tarybos pirmininke, jos pažiūros vėl tampa svarstymų objektu Seimo komitetuose. 

Anot gydytojos, laisva, krikščioniškais principais besivadovaujančio žmogaus laikysena neparanki tiems, kurie bijo prarasti kontrolę: „Savo įsitikinimus, pažiūras turintis ir jų besilaikantis žmogus nėra lengvai valdomas iš išorės: jį sunku įgąsdinti, suvilioti pažadais ar nusipirkti, pasiūlant karjerą, patogų ir lengvą gyvenimą. Būtent todėl jie nėra palankūs sistemai“, – pasakojimą pradeda R. Jurkuvienė.

R. Jurkuvienė formavosi aplinkoje, kurioje buvo vadovaujamasi krikščioniškais gyvenimo principais. Jos seneliai, tėvai, tėvų ir jos draugai puoselėjo tokias vertybes kaip meilę artimui ir Tėvynei, pagalbą kitiems, sąžiningumą bei siekį išlikti žmogumi, nepaisant nužmoginančių aplinkybių. Jos artimųjų ratas taip pat itin gerbė kiekvieno žmogaus orumą ir neleido jo žeminti, siekė neišnaudoti kitų ir nesileisti būti išnaudojamiems bei stengėsi išlaikyti savo garbę ir orumą.

Tokioje aplinkoje augusi R. Jurkuvienė ir natūraliai, ir sąmoningai siekė perimti šias pažiūras. Ji tvirtina, kad svarbiausia jai buvo ne krikščionės etiketė, o krikščionybės puoselėjamos vertybės: tikėjimas jai padėjo pirmiausia rūpintis pacientu, jo sveikata, o tik po to formaliais reikalavimais, kurie ne visada buvo logiški ir padedantys žmonėms. Tai  labai svarbu gydytojo profesijoje.

Be krikščioniškų gyvenimo principų, R. Jurkuvienę šeima išmokė gerbti savo idealus ir nebijoti jų apginti. Visa tai suformavo jos etinę laikyseną ir pažiūras, kuriomis ji siekė vadovautis gyvenime nepaisant iškilusių kliūčių. Anot pašnekovės, laikytis savo įsitikinimų yra labai svarbu – tai yra tarsi vidinė žmogaus kryptis, padedanti jam išlikti savitu, laisvu individu, siekiančių savo tikslų nepaisant niveliuojančios aplinkos.

LAIKYTIS SAVO ĮSITIKINIMŲ YRA LABAI SVARBU – TAI YRA TARSI VIDINĖ ŽMOGAUS KRYPTIS.

Vis tik ne visada žmogaus vertybinė pozicija yra gerbiama ir priimama – kartais ji tampa mobingo ar diskriminacijos priežastimi. Su tokiais reiškiniais R. Jurkuvienė susidūrė praėjusiais metais Seime, kai vyko svarstymas dėl jos paskyrimo į Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkės postą. Keletas Seimo narių tuomet kalbėjo, kad moteris negali užimti pirmininkės pareigų, nes jos pažiūros yra netinkamos. Anot jos, labai keista tai, kad 2020 m. kai kurie Seimo nariai vis dar vadovavosi tomis pačiomis klišėmis kaip ir prieš 40 metų.

„Ta klišė – tai žmonių skirstymas pagal tinkamas ir netinkamas pažiūras. Tačiau jokie teisės aktai, chartijos ar konvencijos  niekada to neleido daryti: nei Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, nei LR Konstitucija neleidžia žmonių diskriminuoti dėl jų įsitikinimų, nes tai prieštarauja laisvo žmogaus prigimčiai. Paradoksalu, kad Seimo nariai, užsipuolantys mane dėl mano pažiūrų teigė, kad jie tokiu būdu gina žmogaus teises. Negana to, mane dėl mano įsitikinimų smerkiantys žmonės niekada nepasakė, kokios konkrečios pažiūros ir kodėl jos yra netinkamos“, – stebisi R. Jurkuvienė.

Mokslininkė abejoja, kad tai yra susiję su jos profesinėmis kompetencijomis – dėl jų jokių priekaištų išsakyta nebuvo. Daugiausia prieštaringų komentarų ji sulaukė dėl krikščioniškos šeimos sampratos palaikymo: „Įdomiausia, kad mano pažiūras kritikavę Seimo nariai savo motyvus vadino pažangiais, progresyviais ir inovatyviais. Nežinau, kuo jie rėmėsi, kaltindami mane pažangos stabdymu. Aš apsigyniau mokslų daktaro disertaciją iš socialinių inovacijų, įkūriau Lietuvoje apie 15 inovatyvių programų, bet Seimo nariai, kurie net inovacijos apibrėžimo negalėtų pasakyti, mane kaltina tokiais dalykais, nes neatitinku jų pažiūrų”, – sako R. Jurkuvienė.

Ji pati brėžia aiškią ribą tarp žmogaus pažiūrų, etinės laikysenos ir jo profesinių kompetencijų bei tvirtina, kad jos atveju šie dalykai tarpusavyje nesikerta – tai, ką ji sako, yra paremta ir profesine patirtimi bei žiniomis, ir krikščioniškomis vertybėmis.

Su diskriminacija susidūrė dar paauglystėje

Pastaraisiais metais įvykusi diskriminacijos dėl krikščioniškų vertybių apraiška – ne pirmoji. Konfliktų dėl aiškios vertybinės pozicijos ir etinės laikysenos R. Jurkuvienė patyrė jau mokyklos laikais: „Mokykloje man kilo klausimas, ar verta stoti į komjaunimą – organizaciją, kuri skleidė realybės neatitinkančias utopines idėjas, kurios Nepriklausomybės metais buvo dekonstruotos ir paneigtos. Žinojau, kad priklausymas komjaunimui garantuotų geresnes karjeros galimybes, tačiau taip prieštaraučiau savo idealams. Taip komjaunuole netapau. Negana to, klasėje viešai iškėliau klausimą, kodėl yra verčiama jungtis prie šios organizacijos: juk prievarta prieštarauja žmogaus gerovei (tuo laiku komunistų partija skelbė lozungą; viskas žmogui, viskas žmogaus gerovei)“, – prisimena ji.

PASTARAISIAIS METAIS ĮVYKUSI DISKRIMINACIJOS DĖL KRIKŠČIONIŠKŲ VERTYBIŲ APRAIŠKA – NE PIRMOJI.

Vis tik šis pareiškimas moteriai neužtrenkė Kauno medicinos instituto durų. Situacija paaštrėjo trečiais studijų metais, kai jos šeima buvo įtarta platinant Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Po namie atliktos kratos R. Jurkuvienės (tuo metu – Butkevičiūtės) situacija ėmė keistis – pavyzdingą studentę ideologizuotų politikos mokslų (ateizmo, istorinio materializmo) dėstytojai tyčia stengėsi sukirsti, kad tai būtų pagrindas ją išmesti iš instituto.

Penktame kurse ji per plauką nebuvo išmesta iš instituto – to KGB  įbaugintai instituto vadovybei nepavyko padaryti dėl sistemai ne itin pavaldaus dėstytojo ir prodekano dėka, kurie atsitiktinai apie įsakymą diskriminuoti studentę nebuvo informuoti… 

Vis tik šeštame kurse su  studente buvo susidorota: iš mokslinio komunizmo dalyko jai buvo parašytas neigiamas įvertinimas: „Dėl priedangos dar vieną studentą įvertino dvejetu. Visiems nusistebėjusiems egzamino rezultatais buvo atsakoma, kad tas studentas ir anksčiau turėjo pažangumo problemų. Kai mano grupės studentai bandė mane ginti ir klausė, kodėl taip vertinate gerai besimokančią Ramunę, mokslinio komunizmo dėstytojai rėžė tiesiai – netinka jos pažiūros. Mano žinios, tada mano dalykinė kompetencija nebebuvo svarbi, nes buvau nepalanki sistemai“, – prisimena R. Jurkuvienė.

Medicinos institutą ji baigė tik po dvejų metų, tačiau iki diplomo kelias buvo sunkus, ilgas ir vingiuotas – jai teko baigti papildomas studijas, kreiptis į aukščiausias to meto valstybines institucijas ir TSRS Sveikatos apsaugos ministeriją Maskvoje. 

Vis tik, pagaliau pavykus pabaigti studijas, ji gavo paskyrimą į mažą Aukštaitijos miestelį. „Prieš man atvykstant, KGB per jų struktūrose dirbančius žmones ėmė skleisti gandus, kad aš esu baisus žmogus – sektantė, vienuolė, aktyvi bažnytininkė. Nesvarbu, kad šios sąvokos iš principo prieštaravo viena kitai, bet tarp miestelio žmonių buvo sėjama baimė ir nepakantumas man. 

Prisimenu, kokiomis baimingomis ir smalsiomis akimis iš pradžių žmonės mane sutiko. Vis tik ilgainiui mano nuoširdžios pastangos ėmė keisti situaciją – žmonės pamažu atšilo, tapo vis draugiškesni ir patys papasakojo, kokie gandai buvo apie mane skleidžiami ne tik miestelyje, o visame rajone. 

Pamažu tapau pripažinta gydytoja ne tik savo miestelyje,- pas mane kreipdavosi žmonės net iš kitų rajonų. Tačiau pacientams pareikšti padėką man rajoniniuose laikraščiuose irgi buvo uždrausta. Vis dėl tų pačių pažiūrų…“, – pasakoja gydytoja.

Vis tik apginti savo vertybes ir pažiūras jai reikėjo dar ne kartą. Vienas dažniausių situacijų, kuri keldavo visuomenės nesupratimą, buvo gydytojos atsisakymas imti „kyšius“. Anot R. Jurkuvienės, pacientais ji visuomet nuoširdžiai rūpinosi dėl to, kad buvo jų gydytoja, o skirtumo tarp besikreipiančių pagalbos ji taip pat nematė: „Žmonės negalėjo suprasti, kodėl aš elgiuosi kitaip negu dauguma mano kolegų: kėlė klausimą, gal kažkas ne taip su jais ar su manimi… Tačiau pamažu su pacientais formavosi abipusio pasitikėjimo santykis, daug vertingesnis negu pinigai. Tai buvo mano pažiūrų išraiška.“

Situacija ėmė smarkiai keisti įsikūrus Sąjūdžiui, kuris R. Jurkuvienei buvo labai svarbus. „Supratau, kad kuriant naują Lietuvą ir pasikeitus sąlygoms man reiks naujų žinių, įgūdžių. Stojau mokytis į Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame tada daugiausia dėstė užsieniečiai. Mokytis socialinių mokslų. Po to prasidėjo mano kaip dėstytojos ir mokslininkės kelias. Tyrimai man visada buvo įdomu, bet iki Nepriklausomybės atgavimo – uždrausta ir nepasiekiama dėl „netinkamų“ pažiūrų ir įsitikinimų“, – prisiminimais dalijasi gydytoja.

Diskriminacija dėl pažiūrų trukdė karjerai

„Man visokiais būdais buvo trukdoma siekti įgyvendinti savo planus dirbti su studentais, kuriems tikrai daug turėjau, ką perduoti. Studentai klausdavo, kodėl nedėstau jiems daugiau dalykų. O tam trukdė laisva krikščioniškais principais besivadovaujančio žmogaus laikysena“, – pasakoja R. Jurkuvienė.

Vėliau jai buvo kliudoma atestuotis ir tapti profesore, nors ji turėjo visas reikiamas publikacijas ir atitiko kitus reikalavimus – pažeidžiant net universiteto oficialius reikalavimus ir  taisykles, nebuvo skelbiamas konkursas. Vis tik moteris tvirtina, kad visos negandos užgrūdina, padeda ieškoti kitų išeičių. 

Šie sunkumai R. Jurkuvienei padėjo išbandyti visai kitas pareigybes ir išmokti naujų dalykų: ji pradėjo supervizorių veiklą, po kiek laiko tapo ministro patarėja. Gydytoja teigia, kad tam padėjo per daug metų kaupti įgūdžiai nenuleisti rankų ir į diskriminaciją pažiūrėti konstruktyviai, surandant naujus netikėtus veikimo būdus, kurie dažnai būna efektyvesni.

Krikščionys kviečiami jungtis į profesinę sąjungą

Tai, ką pasakoja R. Jurkuvienė kai kam gali atrodyti kaip tolimi prisiminimai iš nebeegzistuojančios represinės sistemos. Tačiau ir ji pati, ir daugelis jos bendraminčių, aktyviai veikiančių politikoje, visuomeninėje veikloje ar moraliai jautriose profesijose ir šiandien patiria spaudimą nutilti, susitaikyti ir prisitaikyti prie krikščioniškai pasaulėžiūrai priešiškos sistemos. Nors  daug kalbama apie žmogaus teises, priešiškumas krikščioniškoms vertybėms ir tikėjimo laisvei nemažėja, bet įgauna vis didesnį pagreitį.

Todėl visi krikščionys, kurie brangina savo tikėjimą ir nori gyventi pagal jo mokymą profesinėje veikloje bei skleisti jį viešojoje erdvėje, yra kviečiami jungtis į Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinę sąjungą – telkiantį, stiprų ir siekiantį atstovauti, ginti, įgalinti krikščionis bei puoselėti jų tikėjimą susivienijimą.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Categories
NUOMONĖS

Vengrijos teisingumo ministrė: ES negali atimti iš valstybių narių įgaliojimų, kurių jos Bendrijai niekada neperdavė

Vengrijos teisingumo ministrė Judit Varga paragino Europos Komisiją nutraukti pažeidimo procedūras prieš Vengriją

Ministrė socialiniame tinkle „Facebook“ pareiškė, kad „Europos Sąjunga ir jos institucijos negali atimti iš valstybių narių įgaliojimų, kurių valstybės narės jai niekada neperdavė! Vadinasi, jie negali sukurti sau naujų įgaliojimų. ES teisė gali būti taikoma tik tose srityse, kuriose valstybės narės jai suteikė įgaliojimus.

Pavyzdžiui, vidaus rinka, aplinkos apsaugos politika ir konkurencijos teisė. Šio kompetencijos pasidalijimo sistema yra aiškiai nustatyta ES sutartyse. Vengrijos pozicija aiški: teisinės valstybės negalima ginti pažeidžiant jos teisę!“

„About Hungary“ rašoma, kad Europos Komisija taip pat turėtų nutraukti pažeidimo procedūrą, pradėtą dėl Vengrijos pedofilijos įstatymo, ir „nustoti šantažuoti“ šalį.

Ministrė primygtinai tvirtino, kad „Briuselis vis dar negali pripažinti, kad mes neleisime LGBTQ propagandos savo mokyklose ir vaikų darželiuose“. 

Kalbėdama apie būsimą už teisingumą atsakingo komisaro Didier Reynders (Didier Reynderso) vizitą į Vengriją, J. Varga sakė, kad komisaras „neva siekia vesti dialogą dėl teisinės valstybės rinkimų kampanijos metu ir toli gražu neketina kištis į rinkimus“.

Vengrija ir Lenkija Europos Sąjungos teisme siekia atimti iš Briuselio naujus įgaliojimus neskirti šioms dešiniojo sparno vyriausybėms milijardų eurų Bendrijos lėšų.

Tai naujausias susirėmimas daugelio frontų teisiniame kare tarp šių šalių ir bloko institucijų. Aukščiausią įtampos tašką šis karas pasiekė praėjusią savaitę, kai Lenkijos Konstitucinis Tribunolas paskelbė nutartį, ginčijančią ES teisės viršenybė.

Aukščiausios instancijos ES teisme Liuksemburge Vengrija ir Lenkija kovoja su svarbiu sprendimu, pernai priimtu reikalaujant šiaurinėms bloko narėms, visų pirma – Nyderlandams. Pagal šį sprendimą ES išmokos turi būti stabdomos, jei kyla pavojus Bendrijos normoms dėl kovos su korupcija ir teismų nepriklausomumo.

Šis naujas mechanizmas sukurtas turint galvoje Lenkijos ir Vengrijos ginčus su ES dėl teisinės valstybės principo ir abi šios šalys kovo mėnesį kreipėsi į ES aukščiausios instancijos teismą prašydamos jį anuliuoti.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Šlovingiausiai visų laikų Lietuvos pergalei – 400 metų!

Šlovingiausiai visų laikų Lietuvos pergalei – 400 metų. 1621 m. Spalio 9 baigėsi mėnesį trukęs sunkus Chotino mūšis, išgelbėjęs krikščioniją nuo islamo vergijos – ginant beveik 200 000 musulmonų apgultą tvirtovę. Vyrai gynė dar Vytauto nubrėžtas sienas iš paskutinių jėgų – valgė kovoje kritusius žirgus – bet atlaikė. Nesutepkime protėvių vėliavų šlovės – šiandien apginkime katalikišką civilizaciją ne tik nuo islamo, bet ir nuo liberal-marksizmo vergijos. Amžina šlovė didvyriams…

1620 Lenkijos kariuomenei Moldavijoje pralaimėjus Ţuţoros mūšį, Abiejų Tautų Respublikai ėmė grėsti Turkijos invazija. Nors vyko Abiejų Tautų Respublikos–Švedijos karas (1600–29), kovai su Turkija buvo surinkta apie 35 000 lenkų ir lietuvių karių (vadas Lietuvos didysis etmonas J. K. Chodkevičius). Juos rėmė Ukrainos kazokai (vadas P. Sahaidačnas).

1621 08 pabaigoje Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė persikėlė per Dniestrą ties Turkijos pasienio tvirtove Chotinu ir įrengė čia savo pozicijas. Netrukus atvyko ir gerokai didesnė Turkijos kariuomenė (vadas sultonas Osmanas II).

Mūšis prasidėjo 08 29 Krymo totorių ir kazokų kautynėmis. 09 02 pradėjo pulti Turkijos pagrindinės jėgos. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė gynėsi remdamasi lauko įtvirtinimais ir rengdama kavalerijos kontratakas. 09 15 turkai surengė generalinį puolimą, bet buvo atremti. 09 24 mirė J. K. Chodkevičius. Tuo naudodamiesi turkai puolė 09 25 ir 28, tačiau vėl nesėkmingai. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenei ėmė stigti parako ir maisto. 10 09 sudaryta taika, kuri įtvirtino buvusią padėtį. Abiejų Tautų Respublikos kariai apsaugojo šalį nuo priešo įsiveržimo.

JŠ pagal Šarūno Pusčiaus FB ir www.vle.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Lepanto mūšis už katalikybės kūną ir kraują

Spalio 7 d. minime 450-ąsias žymiosios jungtinio katalikų laivyno pergalės prieš turkų laivyną prie Lepanto metines. Lepanto mūšis krikščioniškai Europai tapo civilizacijos gynimo simboliu, įkvėpusiu daugybę krikščionių kartų. Šis mūšis įdomus bent dviem labai svarbiais aspektais: 1) kaip krikščioniškos ir islamiškos civilizacijų susidūrimas ir svarbi krikščionių pergalė stabdant musulmonų ekspansiją į Europą; 2) kaip pamoka, kad dvasinius dalykus reikia saugoti ir materialiomis kovomis, o materialios kovos tėra dvasinių kovų atspindys.

Galerų mūšis prie Lepanto

Nuo XIII a. pab., iškilus galingai ir gerai organizuotai turkų Osmanų imperijai, musulmonų invazijos į krikščionišką Europą grėsmė stipriai išaugo ir praktiškai pasiekė VIII a. lygį, kuomet musulmonams užkariavus krikščionišką šiaurės Afriką ir Pirėnų pusiasalį, islamo invazija buvo sustabdyta tik Prancūzijoje, žymiajame Puatjė mūšyje, vadovaujant būsimo Europos statytojo Karolio Didžiojo seneliui Karoliui Marteliui.

Osmanų imperijos galybė augo, ir galiausiai ji sugebėjo užimti net Bizantijos imperijos ir Rytų krikščionijos dvasinį ir politinį simbolį Konstantinopolį (1453 m.). Konstantinopolio griūtis lėmė, kad krikščionys prarado svarbių Viduržemio jūros prekybinių kelių į Rytus kontrolę. Būtent šie prekybos keliai sukūrė vieną didžiausių Europos kultūros ir meno centrų – Venecijos respubliką, kuri iš prekybos finansavo tai, ką dabar kasmet lanko milijonai turistų. Venecijos galybė po truputį pradėjo braškėti, ir situacija dar labiau pablogėjo, kai 1522 m. turkams pavyko užimti strateginę Rodo salą.

1560-aisiais Osmanai atnaujino Viduržemio jūros užkariavimo kampaniją ir greitai užkariavo didžiąją dalį šios jūros rytuose esančių salų. 1570 m. užkariauta ir Kipro sala, tuo metu valdyta Venecijos respublikos. Turkai neslėpė savo tolesnių tikslų pulti Veneciją ir jai priklausiančias žemes bei Popiežiaus valstybę ir Romą. Kritus Kipro salai, Venecija 1570 m. kreipėsi pagalbos į popiežių Pijų V. Šventasis popiežius Pijus V, gerai suprasdamas gresiantį pavojų visai krikščionijai, tais pačiais metais kreipėsi į katalikus Europos valdovus, kviesdamas po ilgos pertraukos (nuo Kryžiaus žygių epochos) ir vėl susivienyti prieš bendrą priešą. Deja, skirtingai nei Kryžiaus žygių atveju, kvietimas nepasiekė didelių rezultatų. Europa buvo suskaldyta ir draskoma protestantų revoliucijos, o žvelgiant į ilgesnę perspektyvą – nuvarginta maro epidemijų ir Šimtamečio karo bei užsiėmusi naujai atrastomis žemėmis. Susitelkimas ties vidinėmis problemomis lėmė, kad Europos lyderiai Osmanų užkariavimuose neįžvelgė sau didelės grėsmės. Ispanija labiausiai rūpinosi savo naujosiomis žemėmis Amerikoje ir konkurencija su Anglija, o Prancūziją tuo metu valdė silpnos sveikatos ir valios karalius Karolis IX, net sudaręs trapų aljansą su turkais.

Ispanijos karalius Pilypas II vis dėlto atsakė į popiežiaus kvietimą ir pasiuntė savo brolį Chuaną Austrą bei skyrė keliasdešimt laivų. Chuanui Austrui, prisidedant ir kitoms Viduržemio valstybėms, pavyko suburti 208 galeras (žmonių irkluojamus laivus) ir 6 venecijiečių sukonstruotus didesnius laivus – galeasus. Ši sąjunga pavadinta Šventąją lyga, o ją sudarė Ispanija, Venecijos respublika, Popiežiaus valstybė, Genuja, Maltos ordinas, Toskana ir kai kurios kitos Italijos valstybėlės.

1571 m. spalio 7 d., ankstyvą sekmadienio rytą, Šventosios lygos ir Osmanų imperijos laivynai atsidūrė vienas prieš kitą į pietus nuo Lepanto miesto (dabartinis Naupaktas, Graikija). Šventosios lygos laivyną sudarė apie 214 laivų, o turkų laivyną – beveik 300 laivų; karių skaičius buvo panašus ir siekė po 25-30 tūkst. abiejose pusėse (nors kai kuriuose šaltiniuose nurodomi žymiai didesni karių skaičiai ir didesnis turkų pranašumas). Mūšis truko beveik visą dieną ir buvo kruvinas – sakoma, kad jūra raudonavo dar daug kilometrų nuo mūšio vietos. Nors ryte vėjas buvo palankus turkams, dienos eigoje jis staiga pakeitė kryptį ir tapo palankus krikščionims. Šventoji lyga laimėjo ir neteko apie 8-9 tūkst. karių, bet prarado tik apie 12 laivų. Tuo tarpu pralaimėjęs turkų laivynas neteko panašaus skaičiaus karių, bet dar tūkstančiai jų pateko į nelaisvę; be to, nuskandinta apie 50 turkų laivų ir dar daugiau nei 100 laivų perimti krikščionių. Nors krikščionims mūšis pareikalavo daug aukų, mūšio metu apie 10 tūkst. krikščionių buvo išlaisvinti iš vergijos turkų galerose.

Popiežius Pijus V apie pergalę sužinojo daug anksčiau, nei žinios apie ją galėjo pasiekti Romą, ir apie tai paskelbė viešai. Spalio 7 dienos vakare, susitikęs su savo iždininku, šventasis popiežius staiga pakilo nuo kėdės, pažvelgė pro langą ir tarė: „Dabar ne metas piniginių reikalų aptarinėjimui; skubėkime padėkoti Dievui, nes mūsų laivynas šią akimirką laimėjo pergalę prieš turkus.“

1573 m. turkams vis tik buvo perleistas Kipras, Venecijai ir Osmanų imperijai pasirašius taikos sutartį ir taip užbaigus 1570-1573 m. trukusį Kipro karą. Tad Kipras, dėl kurio formaliai įsiplieskė Lepanto mūšis, galiausiai atiteko turkams. Vis dėlto Lepanto mūšis buvo pirmoji didelė krikščionių laivyno pergalė prieš turkų laivyną ir turėjo toli siekiančių padarinių. Pralaimėtas mūšis sudavė smūgį turkų dominavimui Viduržemio jūroje ir neleido jiems čia galutinai įsigalėti. Be to – ir tai daug svarbiau – Lepanto mūšis palaidojo bet kokias turkų viltis tęsti invaziją į Europą iš pietų. Kaip žinome, Osmanų imperija vėliau bandė tai daryti kitu keliu – iš rytų, bet šiuos ketinimus sustabdė 1683 m. laimėta dar viena didi pergalė prie Vienos. Daugybės istorikų manymu, jeigu pergalę prie Lepanto būtų išplėšę turkai, jie būtų puolę toliau ir nuniokoję Europą.

Ši didi pergalė paliko atgarsį literatūroje ir dailėje. Pavyzdžiui, garsusis Migelis de Servantesas, sužeistas besikaudamas Lepanto mūšyje, buvo taip įkvėptas šios pergalės, kad mūšio elementus inkorporavo į savo literatūrinį šedevrą „Don Kichotas“. Vienas garsiausių anglų katalikų rašytojų G. K. Čestertonas 1915 m. sukūrė baladę apie Lepanto mūšį, o dailėje mūšį įamžino daugybė garsių dailininkų, iš kurių žymiausi yra Venecijos mokyklai atstovaujantys Ticianas, Tintoretas ir Paolas Veronezė.

Grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet už kūną ir kraują

„Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti. […] O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį. Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais.“ (Ef 6, 12-18)

1571 m. birželio 11 d. Markas Antonijus Kolona, Popiežiaus valstybės laivyno vadas, prieš išvykdamas į mūšį, popiežiaus koplyčioje davė ypatingą priesaiką ir iš šventojo popiežiaus rankų gavo raudono šilko vėliavą. Ant šios vėliavos buvo išsiuvinėtas Kristus, nukryžiuotas tarp apaštalų kunigaikščių Petro ir Pauliaus, o vėliavos apačioje buvo Pijaus V herbas ir toks šūkis: „In hoc signo vinces“ (šie žodžiai „su šiuo ženklu užkariausi“ kartu su kryžiaus ženklu prieš vieną mūšį buvo apreikšti Romos imperatoriui Konstantinui Didžiajam ir lėmė jo vėlesnį atsivertimą).

Savo ruožtu Genujos admirolas Giovanni Andrea, prieš išplaukdamas į mūšį, ant savo laivo stiebo pakabino vėliavą su Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdu, kuri prieš tai buvo priliesta prie originalaus Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdo. Laivynui pajudėjus iš Mesinos uosto rugsėjo 16 d., visi kariai su savimi turėjo rožančius. Žinoma, ne tik turėjo, bet ir kartu meldėsi Rožančių – net ir paskutinę naktį prieš mūšį, o, pasak kai kurių liudijimų, ritmingą maldą kartojo ir prieš pat laivų susidūrimą, kas išgąsdino turkus. Tuo tarpu Romoje likęs popiežius, kartu su miesto tikinčiaisiais, žygiavo Rožančiaus procesijoje, prašydamas Švč. Mergelės Marijos vadovauti krikščionių laivynui ir pelnyti pergalę Kristui. Popiežius taip pat pakvietė Rožančių melstis visus tikinčiuosius; šie išgirdo kvietimą ir mūšio dieną rinkosi į Europos miestų bei kaimų bažnyčias bendrai Rožančiaus maldai.

Šv. Pijus V, gavęs stebuklingą apreiškimą apie laimėtą pergalę, netruko ją priskirti ne vien krikščionių karių narsai (nors ja tikrai neabejojo), o pirmiausia Švč. Mergelei Marijai. Tais pačiais metais popiežius, siekdamas pagerbti stebuklingą pergalę, į katalikų kalendorių spalio 7 d. įvedė Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos šventę, taip pat į Loreto Švč. Mergelės Marijos litaniją įterpė naują titulą – Krikščionių Pagalba. Praėjus dviems metams, popiežius Grigalius XIII šventę pervadino Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės (Lietuvoje liaudyje vadinamos Rožančine) vardu. Nuo 1716 m. Romos kalendoriuje ji buvo nukelta į pirmąjį spalio sekmadienį, tačiau popiežius šv. Pijus X, siekdamas išsaugoti Lepanto mūšio ir Švč. Mergelės Marijos laimėtos pergalės atminimą, sugrąžino šventę į jos pirminę datą: spalio 7 dieną. Įdomu, kad Lepanto mūšio ilgalaikės pasekmės buvo ne vien karinės ar politinės. Dažnai pamirštama, jog būtent po Lepanto mūšio galutinai išpopuliarėjo šv. Rožančiaus malda, įvesta Rožančinės šventė, o spalio mėnuo paskirtas Rožančiui. Lepanto mūšis Dievui tapo įrankiu įtvirtinti Rožančių kaip efektyviausią paprastų tikinčiųjų dvasinį ginklą.

Pergalę Švč. Mergelei Marijai priskirti netruko ir pasaulietinė valdžia: ant Venecijos respublikos Senato pastato užrašyti tokie žodžiai: „Ne narsa, ne kariuomenės, ne vadai, o Švč. Rožančiaus Karalienė atnešė mums pergalę.“ Žinoma, kariai ir jūreiviai turėjo remtis ir savo ištverme, jėga bei sumanumu, bet lemiamą reikšmę turėjo dvasiniai ginklai. Tai sugrąžina mus prie apaštalo Pauliaus žodžių: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ Tikroji kova vyksta dvasinėje plotmėje, o kova šioje žemėje yra tik tos kovos atspindys. Tai reiškia, kad norėdami pasiekti fizinių pergalių šiame pasaulyje, turime kovoti ir dvasinę kovą, naudoti ir dvasinius ginklus. Tai labai svarbu atsiminti krikščionims politikams, aktyvistams, menininkams ir visiems, kovojantiems už tradicinių principų išsaugojimą. „Kaip danguje, taip ir žemėje.“

Mūsų dienomis katalikai kviečiami į kitokio pobūdžio kovą nei XVI a., bet tai taip pat yra kova už katalikišką civilizaciją. Galbūt, skirtingai nei XVI a., dabar jau kovojame nebe už katalikiškos civilizacijos, o greičiau už jos likučių išsaugojimą. Be to, išgyvename situaciją, kai pats Šventasis Tėvas kviečia ne į kovą, o į susitaikymą su pralaimėjimu ir persiėmimą pasaulio dvasia. Ar verta kovoti už tuos katalikiškos civilizacijos likučius, iš pirmo žvilgsnio tik išorinius jos atributus, galbūt nesudarančius katalikybės esmės?

Vatikano I Susirinkimas kaip mūsų tikėjimo tiesą apibrėžė tokį teiginį: „Žmogaus protui įmanoma įsisąmoninti Dievo egzistavimą ir Juo įtikėti einant keliu, kuris veda nuo sukurtųjų dalykų prie Dievo, kaip teigia šv. Paulius: „Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių.“ (Rom 1, 20)

Žymus Bažnyčios istorikas ir teologas Roberto de Mattei išveda tokią analogiją: „Žmogaus siela turi galimybę pažinti ir pamilti Bažnyčią per jos darbus, per krikščionišką civilizaciją, kurios Motina ji yra. Katedros grožio kontempliavimas, grigališkojo choralo ar polifoninės muzikos klausymasis, tokio šedevro, kaip „Dieviškoji komedija“, skaitymas į mūsų sielas įlieja galimybę suprasti, kad visas istorijoje žmonių sukurtas grožis, gėris ir tiesa antgamtiškai kyla iš Bažnyčios, kurią popiežius Pijus XII apibrėžė kaip „svarbiausią žmogiškosios visuomenės pagrindą“.

Vienas žymiausių XX a. katalikų autorių ir aktyvistų Plinio Corrêa de Oliveira savo veikale „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“ teigia, jog mūsų civilizaciją griaunanti Revoliucija, prasidėjusi protestantizmo sukilimu, vėliau sukėlusi Prancūzų revoliuciją ir bolševikų siautėjimą, pirmiausia taikosi į ryšį, siejantį Bažnyčią su jos civilizacija. Pasak jo, Revoliucija yra procesas, siekiantis sunaikinti krikščionišką materialią tvarką, kad tokiu būdu suduotų mirtiną smūgį Bažnyčiai, kuri yra šios krikščioniškos tvarkos siela. Jo teigimu, Revoliucija stengiasi sutrukdyti Bažnyčiai vykdyti savo sielų išganymo misiją, kurią ji vykdo ne tik per savo tiesioginius dvasinius įrankius, bet ir netiesioginius materialius įrankius.

Didysis šventasis Pijus V ir Lepanto mūšio didvyriai suprato, kokią grėsmę pačiai Bažnyčiai kėlė musulmonų siekis sugriauti Bažnyčios kūną – krikščionišką civilizaciją. Lygiai taip mūsų dienomis kova už laikinuosius krikščionybės sukurtus gėrius reiškia kovą už pačią Bažnyčią ir sielų išganymą, nes kaip žmogų sudaro kūnas ir siela, taip Bažnyčia, būdama pirmiausia Mistinis Kristaus Kūnas, yra ir regima šio pasaulio institucija, besinaudojanti visais jai prieinamais laikinaisiais ginklais, kad nugalėtų savo priešus ir kuo daugiau žmonių atvestų prie Kristaus.

„Jeigu Revoliucija yra netvarka, tai Kontrrevoliucija yra tvarkos atstatymas. Sakydami „tvarka“, turime omenyje Kristaus taiką Kristaus Karalystėje, t. y. krikščionišką civilizaciją: asketišką ir hierarchišką, fundamentaliai šventą, antiegalitarinę ir antiliberalią“, – teigia Plinio Corrêa de Oliveira. Popiežius šv. Pijus X enciklikoje „Il fermo proposito“ prideda: „Viską atnaujinti Kristuje reiškia atnaujinti ne tik Bažnyčios dieviškąją misiją vesti sielas pas Dievą, bet ir tai, kas spontaniškai kyla iš šios dieviškosios misijos: krikščionišką civilizaciją su visais ją sudarančiais sudėtingais ar paprastais elementais.“

„Su visais ją sudarančiais elementais“ – reiškia, ginti reikia net katalikiškos civilizacijos likučius, o gal dėl to, kad tai yra likučiai, ginti ir išsaugoti juos reikia dar labiau. Pagalvokime, kodėl Katalikų Bažnyčiai mūsų dienomis taip sunkiai sekasi būti išgirstai, sudominti, atversti? Esu įsitikinęs, kad ne dėl to, jog Bažnyčia neranda modernių būdų komunikuoti ar per mažai prisitaiko prie šio pasaulio. Greičiau atvirkščiai – Bažnyčia nesaugo ir nenaudoja įrankių, kurie gali pakylėti sielas Dievop, o bando naudoti įrankius, kurie simbolizuoja ne katalikiškos civilizacijos Tvarką, o Revoliucijos Netvarką. Tokie ginklai negali pakylėti sielų, o tik jas apakinti. Šių laikų žmonės, savo kasdienybėje beveik nebematydami katalikiškos Tvarkos elementų, praranda tarpininką, visais amžiais vertusį susimąstyti apie dvasinius dalykus.

Keli pavyzdžiai. Architektūra: kokios bažnyčios statomos, ar jos statomos remiantis tūkstantmete Bažnyčios Tradicija ir Tvarka, ar perimant pačias blogiausias Revoliucijos primestas ideologines klišes? Ar moderniose bažnyčiose randame Grožį – vieną iš trijų (kartu su Gėriu ir Tiesa) dieviškų elementų? Dailė: ar ir koks menas remiamas Bažnyčios, koks randasi bažnyčiose, krikščionių namuose? Ar ne toks pats, koks eksponuojamas Šiuolaikinio meno centre? Politika: ar remiamasi prigimtine žmogaus ir jo teisių samprata bei palaikoma bendrojo gėrio idėja, ar verčiau perimami Revoliucijos primesti emocingi ir sentimentalūs argumentai bei individualistinis žvilgsnis į žmogų ir žmonių bendruomenę?

Pagrindinis mitas, įsivyravęs Europoje po Antrojo pasaulinio karo – tai nuolatinio progreso ir susitaikymo su juo mitas. Deja, ši klaidinga idėja modernizmo pavidalu atsidūrė ir Bažnyčioje. Atrodo, primiršti du fundamentalūs katalikų tikėjimo dalykai, kuriuos primena Lepanto mūšio metinės. Pirma, grumiamės ne su kūnu ir krauju, tad turime pasikliauti ne šio pasaulio įrankiais ir vyraujančiomis madomis, o dvasiniais ginklais ir jų organiškai išaugintais materialiais vaisiais. Akivaizdžiausias pavyzdys – turint nepajudinamą sielos tikėjimą realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje gimsta nuostabios katedros, nes kūnas valingai tarnauja kaip pamaldžios sielos įrankis. Į centrą čia pastatomas dvasinis sakramentas, tačiau pamaldžios sielos padaro viską, kad parodytų kuo didesnę pagarbą šiam sakramentui ir apvilktų jį jam deramu materialiu grožiu. Ir tai natūraliai veda prie antrojo dalyko, kurį mums primena Lepanto mūšis – turime grumtis dėl katalikybės kūno ir kraujo. Dvasiniai ginklai sukuria regimą katalikišką civilizaciją kaip savo ramstį, vedantį prie jų, todėl išlaikydami šį materialų ramstį taip pat dirbame sielų išganymo darbą. Bet, norėdami išlaikyti šį ramstį, turime naudotis dvasiniais ginklais. Kaip žmogus yra ir kūnas, ir siela, taip dvasiniai dalykai negali gyvuoti be regimos katalikiškos tvarkos visuomenėje, o katalikiška tvarka negali būti sukurta ar išsaugota pamirštant dvasinę kovą.

Marius Parčiauskas

JŠ pagal www.fsspx.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Chotino mūšio jubiliejui

Prieš 400 metų rugsėjo 24 d. beveik 200 000 musulmonų turkų armijos apgultoje Chotino tvirtovėje, kurią gynė, mirė didžiausias po Vytauto mūsų karvedys – Jonas Karolis Chodkevičius. Šiemet jį melagingai bandoma padaryti vos ne liberalios „LDK tolerancijos simboliu“ – „renesansine asmenybe“ ir t. t. Ne! Jis buvo ypač neliberalios – katalikiškos – mąstysenos karvedys, krikščionijos gynėjas nuo islamo ir protestantizmo, katalikiškos santvarkos puoselėtojas.

Garsiausias pasaulyje baroko laikų poetas, kūręs Lenkijoje ir LDK – M.K. Sarbievijus – rašo, kad Chotino mūšyje turkų „Viltis per dideles / Nubaudžia Dievas pražūtimi baisia, / Jis pagyras tuščias išjuokia Ir neišpildo besaikių norų“.

Literatūrologė Živilė Nedzinskaitė apie poemą: „…mūšio pabaigą lemia ne vien kovotojų narsa, pergalę skiria Dievas, kuris yra tikėjimo gynėjų pusėje“. J.K. Chodkevičiaus 1605 m. Salaspilio mūšį ir karą su švedais Livonijoje aprašęs norvegų jėzuitas – poetas L. Bojeris traktuoja kaip teisingo tikėjimo kovą su erezija (Švedijos valstybine religija 1593 m. buvo paskelbta liuteronybė).

Tokiu būdu J. K. Chodkevičiaus pergalė prieš švedus autoriaus poemoje yra Dievo pritarimo katalikybei įrodymas. Įdomi detalė – poemoje užrašytas lietuvių karo šūkis „Muški“ – tai buvo Lietuvos kariuomenė – viso apie 4000 vyrų. Iš jų apie 500 – Lenkijos pėstininkai, apie 300 – Kuršo raiteliai.

Chodkevičiaus rotmistras Teodoras Lackis, su 200 savo sparnuotųjų husarų prie Salaspilio smogęs lemiamą smūgį švedams ir taip užbaigęs 10 metų (1600-10) sunkų karą už Livonijos katalikiškumą, atsiminimų rašė: „Šlovė Kristui Dievui, kurio priešus nugalėjome“ – Laus Christo Deo, cuius vicimus hostem! [Lotyniškų T. Lackio atsiminimų fotografuotinė publikacija – priedas knygoje: D. Antanavičius, Lietuvio bajoro „Dešimtmetis Livonijos karas“ (1610 m.) ir jo autorius, Vilnius, 2006, p. 263].

Lietuviams atkovojus iš švedų tvirtovę Estijoje Lackis už tai dėkoja “Dievui nugalėtojui”. O visą karą lietuviai kovoja „už Dievo kultą“, sako Lackis. Juk protestantai savo užimtose teritorijose persekiojo Šv. Mišias. Protestantizmas atmetė Švč. Mergelės Marijos kultą, todėl „Karolomachijos“ autorius kiekviena tinkama proga stengiasi jį kuo labiau įtvirtinti skaitytojų sąmonėje. Marija laikoma rūpestinga globėja, teisiųjų gynėja ir gelbėtoja, poemoje pasakojama apie kelis Dievo Motinos įsikišimus, nulėmusius istorijos eigą; yra ir epizodas apie jos stebuklingą pasirodymą – būsimos pergalės ženklą. Kitame epizode J. K. Chodkevičius, stovėdamas prieš Marijos statulą, pažada: „Iš trofėjų manų sidabru padabinta stovėsi, / Jeigu padėsi tu man, iš aukso tave aš nuliesiu.“

Beje, protestantai ypač smarkiai kritikavo katalikų paprotį prabangiai puošti Marijos ir šventųjų atvaizdus. Tridento visuotinio Bažnyčios susirinkimo nutarimai ragino stiprinti vietinės kilmės šventųjų kultus. Tokios autoriaus pastangos poemoje aiškiai matyti. Herojus J. K. Chodkevičius kelis kartus mini šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero globą, trofėjines vėliavas žada pakabinti „šv. Stanislovo šventovėje“ – t. y. Vilniaus katedroje. Kūrinio pabaigoje aprašyta pergalės šventė Vilniuje; Galiausiai net patį karą su švedais L. Bojeris traktuoja kaip teisingo tikėjimo kovą su erezija (Švedijos valstybine religija 1593 m. buvo paskelbta liuteronybė).

Tokiu būdu J. K. Chodkevičiaus pergalė prieš švedus jėzuito autoriaus poemoje tampa Dievo pritarimo katalikybei įrodymu.„Karolomachijoje“ lietuvių karvedžio pamaldumas išryškintas kaip pagrindinis jo asmenybės bruožas: pasakojama, kad lemiamo mūšio išvakarėse jo vadovaujama kariuomenė meldėsi net keturiasdešimt valandų, jis pats – septynias valandas be pertraukos. …

Jėzuitas L. Bojeris buvo karštas katalikiškosios Reformos šalininkas. Poemos herojus J. K. Chodkevičius realiame gyvenime buvo uolus katalikas, tarp amžininkų garsėjo pamaldumu ir dosniomis aukomis Bažnyčiai. [Eglė Patiejūnienė / Laurencijus Bojeris, Karolomachija].

Nuotraukoje: 2021 rugsėjo 24 d. šventinamas paminklas Jonui Karoliui Chodkevičiui – Chodkevičių rūmų kieme Vilniuje

pagal Krikščioniškosios kultūros institutas FB

Categories
NUOMONĖS

Dėl privalomų skiepų lenkai išėjo į gatves: „Šalin letenas nuo mūsų vaikų”

Rugsėjo 15 dieną, į darbą einančius Lenkijos seimūnus pasitiko šūkiai: „STOP sanitarinei segregacijai”, „šalin letenas nuo mūsų vaikų”, „sveikatos apsaugos ministras – galvažudys”.

Nepaisant to, kad Lenkijoje šiuo metu yra žymiai laisvesnės COVID-19 valdymo priemonės nei Lietuvoje (nėra galimybių paso, daugelyje vietų kaukės tik rekomendacinio požiūrio, laisvai veikia pramogų sektorius ir t.t.), tūkstančiai kaimynų lenkų vis tiek išėjo į gatves. Nuo pačio ryto prie Seimo rūmų sugūžėjo ateities vyriausybės planais pasipiktinę mitinguotojai, Seimą saugojo gausios policijos pajėgos.

Protesto akciją organizavo konservatyvių dešiniųjų pažiūrų politinė platforma „Konfederacija” turinti 11 atstovų parlamente. Rugsėjo 15 mitingas surengtas neatsitiktinai – Seime vakar buvo svarstomas taip vadinamas „Segregacinis projektas”, kuriame numatyta galimybė laisvai taikyti 30 dienų karantiną, už kurio pažeidimus būtų taikomos iki 30 tūkst. zlotų baudos.

Mitingo dalyviai: Mes neleisime prieiti prie tokios situacijos, kurioje dabar yra Prancūzija ir Vokietija

Respublika.lt portalo kalbintas protestuotojas Kamelis teigė, kad nepaisant to, jog šiuometinė situacija Lenkijoje yra geresnė nei kaimynų, protestuoti reikia: „Mes esame kovotojų tauta ir savo nuomonę pareiškiame dar tada, kol valdžia nepadarė klaidų. Šiuo metu vyriausybė atvirai planuoja griežtinti COVID-19 karantinines priemones, neslepia planų apie privalomą vakcinaciją ir galbūt net vakcinacijos pasus. Todėl aš ir esu čia dabar, kad Vyriausybė puikiai suprastų lenkų nuomonę – mes neleisime, kad pas mus atsitiktų taip, kaip dabar yra Vokietijoje ir Prancūzijoje. Tačiau jei taip atsitiks, į gatves išeis nebe tūkstančiai, o milijonai. Mes esame kovotojų tauta”, – teigė protestuotojas, rankose laikantis Lenkijos vėliavą.

Kita portalo kalbinta pašnekovė Natalija neslėpė susijaudinimo dėl Vyriausybės planų vaikų atžvilgiu ir nusivylimo dabartine Vyriausybe. „Šiuo metu svarstoma priimti privalomą vakcinaciją kuri galiotų net gi vaikams – juk tai eksperimentas su gyvybėmis. Dėl šios vyriausybės politikos labai daug žmonių nusisuka nuo valdančiosios PIS partijos ir renkasi alternatyvą, kurių geriausia mano nuomone yra „Konfederacija” ir vienas jos lyderių Grzegorz Braun”.

Mitinge dalyvavo ir Lietuviai

16:00 vietos laiku netoli Parlamento rūmų prasidėjo oficialioji mitingo dalis. Ant pakylos kalbėjo gausus būrys „Konfederacijos” politikų, profesorių ir visuomenininkų, taip pat buvo pakviesti ir atstovai iš Lietuvos – „Konfederacijos” partnerės, katalikiškos organizacijos Lietuvoje atstovas Šarūnas Pusčius ir Respublikonas, portalo Respublika.lt redaktorius Dobilas Sinkevičius.

Lietuvos atstovai pasveikino pilietinę Lenkijos visuomenę ir supažindino su situacija Lietuvoje.

„Pirmiausiai noriu pasveikinti čia susirinkusią pilietinę visuomenę. Pilietinę visuomenę, kuri atėjo gintis, ginti savo visuomenę, ginti savo šeimą. Nes jeigu jūsų čia nebus ir jūs čia nestovėsit daug kartų, gali pas jus netyčia atsitikti taip, kaip atsitiko šią savaitę Lietuvoje. O atsitiko taip: šiandien nevakcinuotas žmogus, neturintis skiepų paso negali nueiti į kavinę, į kirpyklą, į didesnę parduotuvę, į automobilių parduotuvę ir panašiai. O įžūliais veidais Vyriausybė mums sako, kad vakcinacija neprivaloma. Ir visa tai dėl ligos, nuo kurios pasveiksta daugiau nei 99% piliečių, dėl ligos, nuo kurios lengvai pasveiksta 95% piliečių. Dėl to uždaromos mokyklos, dėl to mums privaloma vakcinacija, dėl to mums ant veidų uždeda antsnukius.” , – mitinge kalbėjo Respublikonas Dobilas Sinkevičius.

Protestas davė rezultatą – segregacijos įstatymas atšauktas. 18:30 politinė platforma „Konfederacija” savo socialinio tinklo paskyroje pareiškė, kad sukeltas spaudimas valdantiesiems pavyko ir sanitarinės segregacijos įstatymas buvo atšauktas.

Jau gerokai sutemus mitingas baigėsi, žmonės pradėjo skirstytis, kelios grupelės patraukė Seimo link priminti, ko čia jie buvo atvykę. Su Lietuvių delegacija oficialiai atsisveikino Seimo narys Grzegorz Braun, kuris ir buvo pakvietęs svečius į mitingą, bei pažadėjo Spalio pradžioje atvykti į Vilnių susitikimui su bendraminčiais iš Lietuvos.

JŠ pagal www.respublika.lt

Categories
NUOMONĖS

Prezidentas Gitanas Nausėda kategoriškas dėl „Kaunas pride“ iniciatorių reikalavimų įsivaikinti homoseksualams: aš esu prieš!

Prezidentas sako darysiąs viską, kad „Kaunas pride“ reikalavimai dėl įsivaikinimo tos pačios lyties asmenims nebūtų pasiekti.

„Aš esu prieš tokius reikalavimus ir, manau, kad Lietuvoje jie nebus įgyvendinti. Aš, kaip prezidentas, padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad tokie reikalavimai šiuo metu negali būti įgyvendinami “, – Alytaus regione lankydamasis teigė prezidentas.

Šalies vadovo teigimu, ši iniciatyva galėtų būti įtvirtinta tik keičiant Lietuvos Konstituciją.

„Mes turime Lietuvos Respublikos Konstituciją. Kai mes ją cituojame, mes turėtume cituoti ir jos 38 straipsnį, kuris, pavyzdžiui, labai akivaizdžiai pasako tai, kas yra santuoka. Yra vienas geras, garbingas būdas – jeigu norime pakeisti tam tikrus dalykus, principinius dalykus, įtvirtintus Konstitucijoje, reikia keisti Konstituciją, o ne apsimesti, kad ji neegzistuoja“, – tvirtino G. Nausėda.

JŠ pagai www.delfi.lt

Categories
Lithuania Catholica TV NUOMONĖS

Kauniečiai – Šaunuoliai blokavo vadinamąjį žygį “Kaunas Pride”! (Video)

Kaunas atsako iškrypimus propaguojančios šėtono įkvėptos marksistinės revoliucijos apgautiems jaunuoliams – “Jie nepraeis!” “Blogis nepraeis!”. Minia skanduoja “Lietuva!” Kaunas įrodė vertas laikinosios sostinės vardo. Gaila tik kad policija turėjo juos „ginti“ – sugedusi liberali teismų sistema blokavo savivaldybės sveikas pastangas sustabdyti nusikalstamą propagandą.

Categories
Lithuania Catholica TV NUOMONĖS

Eitynėms “Kaunas Pride” nepritariantys katalikai prieš eitynes surengė maldos akciją (Video)

Mūsų šūkis, skirtas vadinamojo „Kaunas pride“ dalyviams: „Meldžiamės už jūsų atsivertimą!“, taip pat jiems skirtas priminimas iš šv. apaštalo Pauliaus Laiško galatams (6, 7): „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas!“. „Kaunas pride“ renginys yra Dievo įsakymų išjuokimas, atviras maištas prieš prigimtinę ir dievišką teisę, papiktinimas visam Kauno miestui ir Kauno tikintiesiems.

Video: https://www.facebook.com/watch/?v=949757638939718

JŠ pagal www.kaunas.kasvyksta.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

„Kaunas pride“ renginys yra Dievo įsakymų išjuokimas, atviras maištas prieš prigimtinę ir dievišką teisę!

Kun. Edmundo Naujokaičio žodis susirinkusiems į Atgailos Rožančių 2021 rugsėjo 4 d. Kaune: „Esu kunigas Edmundas Naujokaitis, jungiuosi prie feisbuko grupės „Katalikų Tradicija“ šiandien organizuojamo Atgailos Rožančiaus. Mūsų šūkis, skirtas vadinamojo „Kaunas pride“ dalyviams: „Meldžiamės už jūsų atsivertimą!“, taip pat jiems skirtas priminimas iš šv. apaštalo Pauliaus Laiško galatams (6, 7): „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas!“. „Kaunas pride“ renginys yra Dievo įsakymų išjuokimas, atviras maištas prieš prigimtinę ir dievišką teisę, papiktinimas visam Kauno miestui ir Kauno tikintiesiems, todėl aš, kaip kaunietis ir kaip katalikų kunigas, negaliu neprisidėti prie šios akcijos.

Melsimės šiomis intencijomis::

– Norėdami atlyginti Dievui už nepriimtinų šeimai ir santuokai idėjų skleidimą „Kaunas Pride“ eitynių metu;

– Už Lietuvos žmones ir ypač už jaunimą – kad visuomet siektume skaistumo ir kitų dorybių;

– Už Lietuvą – kad ji visuomet išliktų katalikiška šalis.

2007 m. gegužę aktyviai dalyvavome Sąšaukos „Už dorą ir tautą“ veikloje, bendromis pastangomis pavyko užkirsti kelią planuotoms „Vaivorykštės dienoms“ Vilniuje. Deja, nepaisant Vilniaus savivaldybės kelių bandymų nesuteikti leidimų, LGBT eitynės Vilniuje įvyko 2010, 2013, 2016 ir 2019 metais. 2019 m. birželį prie Vilniaus arkikatedros surengėme pirmąjį Atsilyginimo Rožančių, prie kurio prisijungė apie 60 tikinčiųjų. Šįmet panašiai meldžiamės Kaune, kur pirmąkart organizuojamos tokios eitynės.

1968 m. prasidėjusi vad. „kultūrinė revoliucija“, kurios dalis yra LGBT judėjimas, siekia kultūros ir ją formuojančio žmonių mąstymo pakeitimo. Viena svarbiausių jos priemonių: viešųjų erdvių okupavimas (plg. Occupy Wall Street), viešas ir triukšmingas savo buvimo demonstravimas. „Kaunas pride“ – Kauno miesto kaip bendruomenės išprievartavimas, vykdant simbolinį smurtą viešoje erdvėje, centrinėje miesto alėjoje. „Kaunas pride“ organizatoriai ir dalyviai elgiasi kaip okupantai. Jų siekiamas tikslas yra miestiečių valios priešintis palaužimas, kad visi nuleistų rankas ir sakytų: ką čia bepadarysi, šiaip ar taip tokie maršai vyksta visame pasaulyje, vyko Vilniuje, neišvengiamai atėjo ir į Kauną. Nepritariame, tyliai piktinamės, bet prieš vėją nepapūsi, tokia tendencija visame pasaulyje. Praėjo tas maršas, nieko čia labai neatsitiko, kaip ir anksčiau Vilniuje, gal geriau ignoruoti ir patylėti.

Deja, vienintelė priemonė prieš viešųjų erdvių okupavimą yra pasipriešinimas tam viešose erdvėse, irgi viešai, matomai ir girdimai. Ignoravimo ir nutylėjimo strategija jau seniai nebeveikia ir yra klaidinga. Taip pat neužtenka privačių maldų ar maldos kokioje kitoje vietoje, toli nuo šių eitynių. Privalome būti ir melstis būtent čia, ir tai daryti viešai! Vieša nuodėmė reikalauja viešos reparacijos, viešos atgailos ir Dievo atsiprašymo.

Visuose katalikų katelizmuose, pvz., klasikiniame Bartkaus ir Aleksos katekizme „Dievas ir žmogus“, yra atskiras skyrius: Apie keturias Dangaus keršto besišaukiančias nuodėmes (p. 485). Tai šios nuodėmės:

1. sąmoningas nekalto žmogaus nužudymas (įskaitant abortą),

2. Kūniška nuodėmė prieš prigimtį (sodomijos nuodėmė) (plg. Pr 19: Sodomos ir Gomoros miestų nubaudimas ugnimi iš dangaus),

3. Beturčių, našlių ir našlaičių skriaudimas,

4. Atlyginimo nemokėjimas nekaltiems tarnams ir samdiniams.

Kas bendro tarp šių nuodėmių, kuo jos ypatingos? Tuo, kad, kaip liudija Šv. Raštas, būtent jos užsitraukia ypatingą Dievo rūstybę ir už jas Dievas paprastai baudžia jau šiame gyvenime tiek nusidedančius asmenis, tiek ištisas bendruomenes, kurios pritaria tokioms nuodėmėms ar bent jas toleruoja. Savo maldoje prašome Švč. Mergelės Marijos, šv. Mykolo Arkangelo, nuo kurio vardu pavadintos bažnyčios prasideda eitynės, šv. Gertrūdos, kurios bažnyčia stovi numatomoje eitynių pabaigoje, visų angelų ir šventųjų užtarimo, kad permaldautume Dievo pyktį dėl šio renginio.

Mūsų rožančiaus akcija yra religinė, mes niekaip nesusiję su senomis ar naujai besikuriančiomis politinėmis jėgomis. Pasisakome prieš bet kokį smurtą ar žodžiais reiškiamą neapykantą. Ši akcija šiandien yra vienintelis savivaldybėje registruotas teisėtas protesto susirinkimas. Planavome melstis prie Įgulos bažnyčios ar ant jos laiptų, bet negavome savivaldybės ir bažnyčios rektoriaus leidimo, taip pat nesuteiktas leidimas melstis ant Maironio ir Laisvės al. kampo, todėl susirinkome čia. Registravome susirinkimą 10-čiai asmenų.

Prisiminkime, kad mes visi turime teisingumo ir artimo meilės pareigų. Smurtas veiksmais, asmenis įžeidžiantys šūkiai būtų nusižengimas prieš teisingumą. Neapykanta, atmetimas, gero nedarymas būtų nusižengimai prieš artimo, o taip pat priešų meilę. Pykčio reiškimas rodo silpnumą, pasidavimą emocijoms – tai bematant išnaudoja priešininkas, norintis pasirodyti kaip puolama auka. Pykčio ir smurto provokavimas yra pagrindinė LGBT judėjimo strategija.

Šia savo akcija praktikuojame tikrą artimo meilę. Katekizme tarp 7 artimo meilės darbų sielai yra ir šie: 4. Pikta darantį sudrausti, 7. Melstis už gyvus ir mirusius. Garsiai sudraudžiame ir garsiai meldžiamės! Daugeliui tokių „pride“ akcijų dalyvių galima taikyti nukryžiuoto Jėzaus žodžius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Lk 23, 34). Tėvai jiems neperdavė tikėjimo, mokykla – pagrindinių etinių principų, žiniasklaida ir populiarioji kultūra įpiršo jiems klaidingas idėjas. Tad jie yra ideologijos aukos, suklaidintos sielos, o ne priešininkai; turime stengtis juos gražiuoju atversti ir už juos melstis. Atvirkščiai, tokių akcijų rengėjai ir įkvėpėjai yra sąmoningi Dievo ir prigimtinės tvarkos priešai, tad visi katalikai privalo stengtis jiems užkirsti kelią moraliomis ir teisėtomis priemonėmis.

Jokia viešoji valdžia neturi įgaliojimų pažeisti Dievo ir Kristaus Karaliaus teisių. Seimo, vyriausybės ar net 90% laimėjusio visos tautos referendumo nutarimai, prieštaraujantys prigimtinei ar dieviškajai teisei, yra nelegalūs ir jiems draudžiama paklusti. Net jei visa tauta vienbalsiai nuspręstų įteisinti partnerystę ar vienos lyties asmenų santuoką, kiekvienas katalikas asmeniškai ir visa Bažnyčia kaip institucija privalėtų aktyviai priešintis šiam nutarimui. Kai fariziejai prašė Jėzaus sudrausti savo mokinius, skelbiančius tiesą, Jėzus atsakė: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Lk 19, 40). Tad jei šiandien kai kurie sielų ganytojai vyskupai ir kunigai nepakelia balso prieš iškilusias grėsmes, šaukia akmenys – paprasti tikintieji. Kaip čia neprisiminsi Dievo žodžių pranašui Izaijui: „Mano sargai – akli, jie visi nieko nepastebi. Visi jie – kurti šunys, negalintys loti, – tik sapnuoja, tyso ir mėgsta snausti“ (Iz 56, 10). Kiekvienam ganytojui skirti apaštalo Pauliaus žodžiai Timotiejui: „Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas“ (2 Tim 4, 2).

Jei ruošiamės kovai, turime aiškiai nustatyti priešininką. Todėl būtina aiškiai skirti keturis dalykus. Viena yra homoseksualus potraukis kaip psichologinis elgesio sutrikimas, kita – homoseksualios netyrumo nuodėmės, o ypač sodomijos nuodėmė, trečia yra įsitraukimas į pastovius homoseksualius santykius ir homoseksualų subkultūrą, ketvirta – vadinamųjų gėjų ar LGBT politinis judėjimas su jo ideologija. Potraukis yra nelaimė, gydytinas sutrikimas, asmuo dėl jo dažnai nekaltas, jei jam priešinasi. Artimo meilės pareiga tokiems asmenims visokeriopai padėti. Sodomijos aktas, net jei jis vyksta slaptoje, jau yra nuodėmė, besišaukianti dangaus keršto, tad nėra vien paprastas suklupimas, priklausantis išpažinties sričiai, bet nusikaltimas, už kurį visose, ne tik krikščioniškose visuomenėse visais laikais būdavo skiriamos griežčiausios bausmės. Trečia, homoseksualumo praktikavimas socialinėje sferoje yra kitų asmenų įtraukimas į tuos nusikaltimus ir pavojus visuomenei, ypač jauniems žmonėms. Ketvirta, LGBT politinis judėjimas yra sukilimas prieš pačius visuomeninio gyvenimo tvarkos pamatus.

Reikia pabrėžti, kad didelė dalis LGBT judėjimo aktyvistų net nėra homoseksualūs asmenys – tai politiniai liberalai ar leftistai, pasinaudojantys homoseksualiais asmenimis ir jų emocijomis savo revoliucinėje kovoje prieš šeimą ir prigimtinę visuomenės tvarką bei bet kokią religiją. Žymus homoseksualas dainininkas Eltonas Johnas yra pasakęs: visos organizuotos religijos turėtų būti uždraustos, nes skatina neapykantą prieš gėjus (BBC, 2006 lapkričio 12 d.). Panašiai neomarksistinis Black Lives Matter judėjimas JAV tik ciniškai pasinaudojo juodųjų amerikiečių socialinėmis problemomis politinei kovai prieš buvusį JAV prezidentą, bet nė kiek neprisidėjo prie jų realių problemų sprendimo. Pirmas dalykas, kurį turime sakyti mūsų besiklausantiems homoseksualams: atsargiai, jumis naudojasi politiniai aktyvistai, iš to jums nebus jokios naudos!Kūniška nuodėmė prieš prigimtį (sodomijos nuodėmė) nėra būtinai susijusi su homoseksualumu, ją vykdo ir heteroseksualūs žmonės, ypač kriminalinėje aplinkoje ar karo metu, o šiandien ji plinta ir normalių porų santykiuose, net teisėtoje santuokoje. Be to, šiandien nuodėmės prieš VI Dievo įsakymą „Nepaleistuvauk“ tapo vos ne norma, tradicinė santuoka ir gyvenimas joje be skyrybų tampa išimtimi iš taisyklės net katalikiškos tradicijos kraštuose. Tad LGBT aktyvistai visai teisėtai gali apkaltinti jiems besipriešinančią visuomenę veidmainyste. Jei skelbiame, kad „meldžiamės už jūsų atsivertimą“, tai kartu pripažįstame, jog ir mums patiems reikia atsiversti – tiek pasauliečiams, tiek besilaikantiems celibato. Mūsų atgailos maldoje prašome Dievo pasigailėjimo ir dėl mūsų pačių nuodėmių, dėl kurių taip dažnai nesame verti skelbtis tradicinės šeimos ir dorovės gynėjais. Oponavimas naujai ideologijai privalo būti susietas su tradicinės santuokos ir šeimos realiu stiprinimu.

Netiesa, kad LGBT priešininkai katalikai politikuoja, nepagrįstai kišasi į politinę sferą. Katalikai taip pat yra valstybės kaip politinės bendrijos piliečiai, jiems rūpi tautos bendrasis gėris, viešoji dorovė ir įvairios ideologijos tiesiogiai įtakoja religinę ir bažnytinę sferą. Bažnyčios kompetencijoje yra ne vien tikėjimo, bet ir dorovės klausimai: fides et mores.

Netiesa, kad LGBT grupės tiesiog kovoja už tam tikros mažumos, homoseksualių asmenų elementarias žmogaus teises. Homoseksualumo praktikavimas ir juo labiau homoseksualių santykių institucinis pripažinimas nėra jokia žmogaus teisė, tik LGBT politinis šūkis, postulatas, priešingas prigimtinei teisei ir tautų papročiams, iš kurių kyla ir kuriuos turi atitikti pozityvioji valstybių ir tarptautinė teisė. Bet koks vienos lyties asmenų partnerystės įteisinimas yra neteisėtas ir negaliojantis pats savaime. Jis pažeidžia Dievo ir Kristaus Karaliaus teises, beveik visų pasaulio religijų principus, atspindinčius prigimtinį įstatymą, visų valstybių teisinę tradiciją, net pačių homoseksualių asmenų teisę į lytinio elgesio normalizavimą ir normalią santuoką, taip pat visuomenės teisę į apsaugą nuo klaidingos ir šeimai pavojingos ideologijos propagandos.

Netiesa, kad pačios Katalikų Bažnyčios mokymas ir pozicija homoseksualumo atžvilgiu evoliucionuoja, keičiasi. Aiškus prieštaravimas partnerystei išsakytas kovo 9 d. Lietuvos tradicinių krikščioniškųjų bendrijų kreipimesi, kurį pasirašė ir katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas. Ši pozicija atspindi ir oficialią Šv. Sosto doktriną, kurią žiniasklaida nepagrįstai supriešina su kai kuriomis Šv. Tėvo Pranciškaus privačiai išsakytomis mintimis. Tai, kad daugybė kunigų, teologų ir net vyskupų Vakarų šalyse, ypač Vokietijoje, atvirai remia LGBT ideologiją, nerodo, kad kaip nors keistųsi ar evoliucionuotų Bažnyčios doktrina. Tiesiog į viešumą išeina jau daug metų Bažnyčios hierarchijoje slapta veikusi vadinamoji homolobby, įžūliau nei ligi šiol skelbiama tai, ką katalikų publicistai jau praminė „homoerezija“. Tai diversija, bažnytinių institucijų infiltravimas priešiškais elementais, iš vidaus griaunančiais Bažnyčią ir teršiančiais jos gerą vardą. Tokių įsiskverbusių priešo agentų yra ir vyskupų bei kardinolų tarpe; tikinčiųjų pareiga juos demaskuoti, pasmerkti ir pareikalauti jų pašalinimo iš pareigų bei kunigystės. Tai, kad priešai taip stengiasi infiltruoti ir korumpuoti Katalikų Bažnyčią, tik įrodo, jog ji tiems priešams pavojingesnė už daugelį kitų religinių bendruomenių.

Brangūs susirinkusieji! Melskimės ne tik šiandien, melskimės už šeimas, Bažnyčią ir Tėvynę kasdien, ypač šiais kritiniais laikais. Kiek turime laiko ir jėgų, žodžiu ir raštu aiškinkime katalikiškus dorovės ir visuomeninio gyvenimo principus kitiems. Nepasiduokime abejingumui ar nusivylimui, mes vis dar esame dauguma, nors ir, deja, dažnai tylioji ar nutildyta dauguma, mūsų balsas dar daug reiškia. O svarbiausia: branginkime savo šeimas ir santuokinius įžadus, kad santuokos institucija nevirstų istorine atgyvena, kad ir ateinančių kartų vaikai turėtų susituokusius ir darniai sugyvenančius tėvus. Tai, be abejo, veiksmingiausia priemonė prieš LGBT ir gender ideologijų plitimą ir būtina sąlyga pačiam Bažnyčios išlikimui.

JŠ pagal Katalikų Tradicija

Categories
NUOMONĖS

Atsilyginimo Rožančius dėl homoseksualizmo propagavimo! Ateik ir dalyvauk! Dėmesio! Keičiasi vieta: Laisvės al., 12

Gyvename išskirtiniais laikais. Lietuvos sostinėje Vilniuje jau keturis kartus buvo leista rengti Lietuvos Gėjų Lygos (LGL) organizuojamo festivalio „Baltic Pride“ eitynes, diegiančias pasyviai stebinčiai visuomenės daugumai nepriimtiną ideologiją, homoseksualizmą ir genderizmą. Dabar ketinama pirmą kartą šias eitynes, kurioms suteiktas „Kaunas Pride“ vardas, pakartoti Kaune – savo katalikiškumu pagrįstai besididžiuojančioje Laikinojoje sostinėje. 

Rugsėjo 4 dieną Kauno Laisvės alėjoje organizuojamų eitynių dalyvių reikalavimai viešai deklaruojami: tai lytinis švietimas Lietuvos mokyklose, nevaržomo lyties keitimo įteisinimas, „transseksualų teisės“, homoseksualizmo kaip žalingos informacijos išbraukimas iš Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo korekcija. Galiausiai, reikalaujama ir teisės į vienalytes santuokas ir įvaikinimą. Teigdami, kad žmogus pats renkasi savo lyties tapatumą nepriklausomai nuo biologinės lyties, eitynių dalyviai mėgina visiškai pakirsti klasikinę žmogaus sampratą ir prigimtį. Šie dalykai brukami pasitelkus melą apie kovą už „naujas“ ir „pažangias“ idėjas, nuslepiant, jog žmogaus prigimtyje niekas iš esmės pasikeisti negali, kaip ir iš jos kylančioje prigimtinėje šeimoje.

Matome, kad daugybė katalikų su liūdesiu jau eilę metų stebi tokias eitynes, bet jaučiasi bejėgiai, tarsi neturėtų jokios įtakos tam, kas vyksta jų valstybėje, ir nėra tikri, kaip tam pasipriešinti. Daug kur paplitusi apatija ir mintis, kad pasipriešinti nebepavyks, kad tik laiko klausimas, kol šios negerovės įsitvirtins ir mūsų valtybėje. Todėl kviečiame šiuometinių pirmą kartą Kaune vykstančių eitynių metu susirinkti prie Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios ir kartu melstis bei giedoti, siekiant atsilyginti Dievui už viešą nuodėmės demonstravimą „Kaunas Pride“ eitynių metu.

Išskirtiniai laikai reikalauja išskirtinių priemonių. Viena iš šių priemonių, šimtmečiais saugojusi katalikišką civilizaciją ir mūsų Tėvynę – Šventojo Rožančiaus malda ir pamaldumas Švenčiausiąjai Mergelei Marijai. Sesuo Liucija, Švenčiausiosios Mergelės Marijos 1917 m. apsireiškimo Fatimoje regėtoja, sakė, kad mūsų laikais ypatingai bus puolama pagrindinė visuomenės ląstelė – šeima, o svarbiausias būdas šiam puolimui pasipriešinti – pamaldumas Švenčiausiąjai Mergelei Marijai. 

Pagal tradicinį katalikišką apibrėžimą, atsilyginimo aktas yra malda, turinti intenciją atlyginti už nuodėmingus veiksmus. Kadangi nuodėmė propaguojama viešai ir su valstybės leidimu, mes taip pat melsimės viešai. Renkamės rugsėjo 4 dieną, 11 valandą prie Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios. Mes turime padėti savo Tėvynei grįžti prie Dievo. Tai galima pasiekti malda, kuri turi galią perkeisti žmonių širdis, šeimas, bendruomenes ir net valstybes.

Melsimės šiomis intencijomis:

– Norėdami atlyginti Dievui už nepriimtiną šeimai ir santuokai idėjų skleidimą „Kaunas Pride“ eitynių metu;

– Melsdami už Lietuvos žmones ir ypač už jaunimą – kad visuomet siektume skaistumo ir kitų dorybių;

– Melsdami už Lietuvą – kad ji visuomet išliktų katalikiška šalis.

Rugsėjo 4 dieną, 11 valandą susirinkime prie Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios ir melskimės atsilygindami Dievui už nepriimtiną šeimai ir santuokai idėjų skleidimą „Kaunas Pride“ eitynių metu. Parodykime, kad Lietuva – katalikiška šalis ir mums nepriimtinas palaidas elgesys! Atsineškite rožančių ir ateikite su šeimomis, pakvieskite draugus! Visi kartu, taikiai, su Dievo ir artimo meile melskime Dievo pagalbos mūsų šaliai! Kviečiame dalyvauti VISUS geros valios žmones – tiek pasauliečius, tiek dvasininkus, tiek ir tuos, kurie niekada gyvenime nėra meldęsi Šventojo Rožančiaus.

DĖMESIO! Visų dalyvių prašome elgtis ramiai ir į maldą nesinešti jokių plakatų su šūkiais. Tai visų pirma vieša atsilyginimo malda, o ne politinis protestas.

JŠ pagal Atsilyginimo Rožančius dėl homoseksualizmo propagavimo

Categories
NUOMONĖS

Novakas Džokovičius: Vakcina turėtų būti asmeninis pasirinkimas ir tikiuosi, kad taip ir liks

Novakas Džokovičius nenori būti spaudžiamas skiepytis: “Manau, kad tai turėtų būti asmeninis sprendimas, ar norite skiepytis, ar ne. Tikiuosi, kad taip ir liks”, – sakė Džokovičius.

Jau 2020 m. balandžio mėnesį tiesioginiame „Facebook“ pokalbyje N.Džokovičius sakė: „Aš asmeniškai esu nusiteikęs prieš vakcinaciją ir nenorėčiau, kad kas nors mane priverstų pasiskiepyti tam, kad galėčiau keliauti ir žaisti“.

Dabar Džokovičius dar kartą išreiškė savo nuomonę laikraštyje Tennis World USA: “Vakcina turėtų būti asmeninis pasirinkimas ir tikiuosi, kad taip ir liks”.

JŠ pagal www.15min.lt ir Tennis World USA

Categories
Bez kategorii

Kauno savivaldybė apskundė teismo sprendimą dėl LGBTQ+ eitynių Laisvės alėjoje

Kauno savivaldybė apskundė teismo įpareigojimą suderinti maršrutą LGBT eitynėms, ketvirtadienį pranešė Regionų apygardos administracinis teismas.

Ketvirtadienį savivaldybės administracija Regionų apygardos administraciniam teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad teismo sprendimas yra naikintinas ir pareiškėjos Gegužės 1-osios profesinės sąjungos skundas atmestinas visa apimtimi.

Prašymą surengti eitynes „Kaunas Pride“ pateikė būtent ši profesinė sąjunga. Ji iš viso pateikė tris galimus eitynių maršrutus, tačiau savivaldybės vadovybė visus juos atmetė.  Būtinybe surengti tokias eitynes viešai suabejojo ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliaciniame skunde akcentuojama, kad teismas negali įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administracijos suderinti pareiškėjos organizuojamų eitynių pagal 3-iąjį pareiškėjos nurodomą maršrutą, kadangi tokia viešojo administravimo funkcija yra priskirta ne teismui, o būtent išimtinei savivaldybės kompetencijai ir tai patvirtina suformuota teismų praktika.

JŠ pagal www.lrytas.lt

Categories
Lithuania Catholica TV NUOMONĖS

Nors Sovietų Sąjunga jau nebeegzistuoja, “Rusijos klaidos” yra išlikę iki dabar!

„Yra svarbu atkreipti dėmesį į faktą, kad iš tikrųjų komunizmas nors ir baigėsi, Sovietų Sąjunga jau nebeegzistuoja, vis vien visos tos klaidos kurios buvo komunizmo arba socializmo mokyme yra išlikę iki dabar, ir pavyzdžiui Švenčiausioji Mergelė Marija, kuri pasirodė 1917 m. Fatimoje sakė, kad tos klaidos, kurios buvo išplėtotos komunizmo arba socializmo, jos persekioja mūsų visuomenę. Tai pavyzdžiui, abortas kuris yra labai dažnas dalykas šiomis dienomis arba nuosavybės teisei žalingi įstatymai tai yra palikimas būtent socialistinės arba komunistinės sistemos“, – sako Renato Murta de Vasconcelos, Brazilijos organizacijos „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (TFP) narys, Marijos Radijas pokalbyje.

Categories
Lithuania Catholica TV NUOMONĖS

Ignas Vėgėlė: Nebeieškome nei mokslinių duomenų, pagrįsti konkretų ribojimą, pamirštamas pasverti konkretaus ribojimo teisinis proporcingumas. Pamiršome net kertinius valstybės teisės aktus!

Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas profesorius, daktaras Ignas Vėgėlė pasirinko nestandartinę sveikinimo kalbą šiandienos Advokatų visuotiniame susirinkime nestandartinėje visam pasauliui ir Lietuvai situacijoje.

“Jei anksčiau valstybės valdyme būtinai pasitelkdavome teisininkus, tai šioje pandemijoje, simptomiška, pasitelkėme ekonomistus ir medikus. Šioje ekonomistų suveltoje naudos ir kaštų analizėje nebeliko teisinio visuomenės reguliavimo modelio, pagal kurį žmogaus teisių ir laisvių ribojimo mastas vertinamas ribojimų pagrįstumo ir proporcingumo principų kontekste.

Nebeieškome nei mokslinių duomenų, pagrįsti konkretų ribojimą, pamirštamas pasverti konkretaus ribojimo teisinis proporcingumas. Pamiršome net kertinius valstybės teisės aktus …”

“Net ir vienas ypatingas teisinis statusas (ekstremali padėtis) suteikia teisę riboti visą eilę žmogaus teisių ir laisvių. Nebelieka esminių teisinės valstybės principų, pametame ir pačią teisę: nacionalinius ir visą eilę tarptautinių ir ES teisės aktų. Individo teisės užgožiamos valstybės galios. Dėl labai paprastos ir formalios priežasties – “ekstremali padėtis”.”

Categories
NUOMONĖS

Keletas argumentų diskusijai apie skiepus

Prof. Rasa Čepaitienė: “Tai nėra situacija arba/arba, kai tiesiog nebūtų kitokio pasirinkimo tarp nepatvirtinto eksperimentinio preparato ir neišvengiamos staigios mirties, kaip kad bando vaizduoti prievartinių skiepų šalininkai. Todėl vis dar liekame laisvos valios erdvėje. O laisva valia, kartu su protu, yra aukščiausios žmogaus savybės.”.

1. Biologinis. Tiek „vakseriai“, tiek „antivakseriai“, ar bent dalis jų, suvokia, kad bet kuris iš turimų pasirinkimų neša riziką. Eksperimentinis preparatas, kurio efektyvumas mažesnis, nei tikėtasi, ką jau parodė Izraelio pavyzdys, o ilgalaikės pasekmės sveikatai nežinomos versus rizika apsikrėsti ir susirgti su letaliniu rezultatu.

Niekas nežino, kuris sprendimas geresnis, ypač ilgojoje perspektyvoje. Tačiau, jei pažvelgtume į tam tikrą žmonių grupę, kaip tauta ar šalies gyventojai, kaip į biologinį organizmą, tai jo svarbiausias tikslas visuomet yra išlikti. Vadinasi, didesnė pasirinkimų įvairovė ir laisvė šioje situacijoje užtikrintų didesnę išlikimo galimybę ateityje. Dirbtinis politinis spaudimas rinktis vieną pusę smarkiai susiaurina įvairovę, o tuo pačiu ir išlikimo galimybes.

2. Teologinis. Tai nėra situacija arba/arba, kai tiesiog nebūtų kitokio pasirinkimo tarp nepatvirtinto eksperimentinio preparato ir neišvengiamos staigios mirties, kaip kad bando vaizduoti prievartinių skiepų šalininkai. Todėl vis dar liekame laisvos valios erdvėje. O laisva valia, kartu su protu, yra aukščiausios žmogaus savybės.

Dievas leidžia mums svarstyti, priimti sprendimus ir net klysti (ko prievartaudama nebeleidžia vyriausybė). Neklysta tik Dievas.

Ar vyriausybė prisiima sau Dievo vaidmenį, tiek teigdama, kad ŽINO kaip geriau, tiek ir versdama kitus priimti tą žinojimą? Tačiau iš kur mes žinome, kad ji žino?

Galbūt jos žinojimas ir nuoširdus, o ne motyvuotas BigFarma „patepimų“ ar aukštesnių viršininkų daromo spaudimo, tačiau, naudodama prievartą, ji peržengia savo kompetencijų ir suverenumo galias, įsiverždama į sritį, kurioje visuomet yra pamatinė asmens ir Dievo laisvė.

3. Politinis filosofinis. Esama žmonių, iškeliančių individo laisvę aukščiau kolektyvo interesų, ir atvirkščiai. Vieni, galbūt intuityviai yra liberalai (bent šiuo klausimu), kiti labiau socialistai ar net komunistai.

Vyriausybė išreiškė rūpestį visuomenės sveikata, užimdama paternalistinę poziciją, tačiau tas jos geranoriškumas kelia tam tikrų abejonių ir nepasitikėjimo, nes jam praeityje beveik nėra precendentų. Priešingai, iki šiol valdžia skatino individualizmą ir griovė kolektyvizmą, tad iš kur toks rūpestis piliečiais ir jų primygtinė globa dabar?

4. Istorinis kultūrologinis. Pototalitarinėje visuomenėje vieni valdžios prievartą priima kaip normalų ir natūralų dalyką ir paklūsta bei prisitaiko, tačiau kitiems čia automatiškai įsijungia pasipriešinimo mechanizmas, skatinantis ginti asmens autonomiją, nepaisant sankcijų ir represijų.

Jūsų teisė rinktis. Vis dar.

profesorė Rasa Čepaitienė

pagal www.pozicija.org

Categories
NUOMONĖS

Dar karta apie „naudą Rusijai“- rezistento pastaba. Kunigas Robertas Grigas

Bet kokia kritika negerovėms, bet kokia diskusija dėl kontraversiškų reiškinių šiandien Lietuvoje tuoj pat siejama su „tarnavimu“ Rusijos, Maskvos, Putino interesams. Nors tai daro visai normalūs, patriotiški piliečiai, kuriems ne vis vien, kas vyksta valstybėje.

Esu iš tų žmonių, kurie nemėgsta Rusijos – ir dėl asmeninių neigiamų patirčių, ir dėl Lietuvos istorinės patirties. Ne konkrečių rusų tautybės žmonių nemėgstu, krikščionis neturėtų to sau leisti. Bet tos valstybės visumos su vyraujančiais agresijos, šovinizmo bruožais – nemėgstu.

Aršesni kritikai pavadina mane „rusofobu“, nors savęs tokiu nelaikau. Manau, kad iš objektyvios tikrovės darau pagrįstas išvadas.

Tačiau, ką matau dabarties mūsų politikų ir masinės žiniasklaidos veikloje – bijau, kad gali duoti naudos ne Lietuvai, o informacinio karo „troliams“. Bet kokia kritika negerovėms, bet kokia diskusija dėl kontraversiškų reiškinių šiandien Lietuvoje tuoj pat siejama su „tarnavimu“ Rusijos, Maskvos, Putino interesams. Nors tai daro visai normalūs, patriotiški piliečiai, kuriems ne vis vien, kas vyksta valstybėje.

Kritikuoja kas nors karantino valdymo priemones – Rusijos ranka; pasisako krikščionys prieš visuomenės daugumai svetimą Stambulo konvenciją, agresyvų „gėjų programos“ brukimą į įstatymus – Rusijos ranka; dabar daug kam iš patriotų neramu dėl ministrės Evelinos Dobrovolskos siūlomos Vilniaus krašto polonizacijos, primenančios 1991 metų „autonomininkų“ veiklą – žiūriu Seimo narys prof. Kęstutis Masiulis atkerta susirūpinusiems, kad jų išreikštas protestas „naudingas Rusijai“, nes, esą kiršina lenkus ir lietuvius.

Atrodo, kad viso mūsų, lietuvių, viešojo gyvenimo atskaitos taškas – Rusija, jos galimas poveikis, jos galima įtaka. Ne Lietuva centre, ne jos pačios gerovė ar jai naudingiausi sprendimai, o tai, „ar nepasinaudos Rusija“.

Žinoma, kad ji nedraugiška mums valstybė, žinoma, kad, kur tik galės, sieks dalykus pakreipti savo naudai. Bet ar dėl to ji turi tapti tarsi ta „saule“, apie kurią nenoromis vis dar sukasi buvusių kolonijų egzistencija? Tai, nelyginant, lyg tikintysis savo mąstymui ir elgesiui atskaitos tašku imtų ne Dievo meilę, o Velnią, jo pavojų ir blogį…

Suprantu, informaciniame kare kažkaip reikia atreminėti Rytų kaimyno išpuolius. Bet kai visur – kaip matome, netgi vidaus politikoje, Lietuvos partijų konkurencinėse kovose, rinkimuose – nuolat mušamasi „tarnavimo Rusijai“ vėzdu, jaučiu, kad ir geriems žmonėms tai ima kelti alergiją. Darosi neįtikinama.

Ir Rusijos grėsmės įspėjimai gali nesuveikti, kai tikrai to reikės, kai bus realios grėsmės. Pagal tą pasaką apie piemenuką, kuris gąsdino kaimą šaukdamas „vilkas, vilkas“, o kai vilkas iš tiesų užpuolė, niekas šaukiančiu pagalbos nebetikėjo…

Žodžiu, gal reiktų ir Lietuvos Respublikos kovai su Rusijos propaganda tam tikro solidumo ar subtilumo.

Kunigas Robertas Grigas

pagal www.pozicija.org

Categories
NUOMONĖS

Simonas Kaunelis: Lenkijos kova su leftizmo primetamomis socialinėmis normomis

Meistriškai inkorporavusi liberalizmo ideologiją bei ja prisidengdama, užgimė nauja, neomarksistinė, tikrąsias liberalizmo idėjas iškraipiusi ideologija – genderizmas. Šios ideologijos sekėjai propaguoja jau tiek kartų savo neveiksmingumą įrodžiusias marksizmo idėjas, skatina įtampas tarp lyčių ir rasių, smerkia bet kokias patriotizmo apraiškas bei propaguoja ateizmą kaip vienintelę „logišką“ tiesą.

Genderzimas

Šie jų veiklos apibūdinimai toli gražu nėra išsamūs; apie kiekvieną jų būtų galima parašyti dešimtis knygų ir net tokiu atveju vis tiek liktų neištirtų šio ideologinio „auglio“ aspektų. Lietuvai ir mus apimančiam centrinės-rytų Europos regionui būtent ši ideologija ir ją įgalinanti radikalaus socialinio konstruktyvizmo teorija bei iš jos kylantys socialiniai veiksniai suponuoja itin aktualią problematikos sritį. Taip yra dėl šiame regione vyraujančio rasinio ir kultūrinio homogeniškumo bei vis dar gyvų „socialistinio rojaus“ prisiminimų, apibrėžiančių parankiausias visuomenės skaldymo vektorių kryptis.

Gendreristų propaguojamas socialinis konstruktyvizmas (jau įsitvirtinęs ir Lietuvos universitetuose) yra neatsiejamas nuo ateizmo, mat ši idėja neigia objektyvią tvarką (taip prieštaraudama bet kokiai religijai). Neigdami objektyvios tvarkos egzistavimą, socialinio konstruktyvizmo teoretikai teigia, jog iš esmės viskas mūsų visuomenėje, pradedant lyčių vaidmenimis ar tautos, valstybės samprata ir baigiant pačios lyties samprata, tėra socialinis konstruktas, t.y nuostata, kuri egzistuoja tik dėl visuomenės tikėjimo jos vertingumu. Ši teorija „pagimdė“ neribotą lyčių skaičių teigiančią „gender“ ideologiją. Nesunku numanyti, kokiu būdu šios idėjos paskatino neregėto masto sąmyšį visuomenėje.

Savaime suprantama, tai liečia ne vien lyties, bet ir orientacijos klausimą, mat ši ideologija neigia ir tradicinės šeimos vertę. Tampa aišku, kad šios destruktyvios idėjos įgalino LGBT ideologiją, kurios demonstruojama kova prieš homofobiją (LGBT ideologijos inkorporuotą terminą, iš esmės reiškiantį ankstesniais šimtmečiais egzistavusią bei dabar tam tikruose sluoksniuose teberusenančią kitoniškumo baimę, tačiau nūnai iš esmės skirtą diskredituoti bet kokiam pasipriešinimui LGBT sklaidai bei legitimizuoti jo atstovaujamų žmonių proletariškąjį statusą) iš siekio būti socialiai integruotiems peraugo į siekį save propaguoti, plėsti ir įsitvirtinti tolygiu atitikmeniu heteroseksualumui.

Ši ideologija itin sėkmingai veikia įvairiose vakarų šalyse, iš ten plisdama į rytus; visgi kai kurios rytų valstybės, konkrečiai – Lenkija ir kitos jai idėjiškai artimos šalys, – ryžosi pasipriešinti šiam destruktyviam procesui.

Lenkija

Konservatyvi Lenkijos visuomenė išsirinko išties motyvuotą valdžią, nebijančią atsispirti ekspansyviai leftistinei ideologijai. Jų valdžios atstovai nesivaržydami teigia, jog LGBT ideologija yra destruktyvi jėga, prisidengianti žmogaus teisėmis. Dalis Lenkijos miestų netgi pasiskelbė esantys „laisvomis nuo LGBT zonomis“.

Visgi būtent pastarasis žingsnis yra itin pastebėtinas, mat yra taktinės klaidos ir gebėjimo ją spręsti pavyzdys. „Laisvę nuo LGBT“ deklaruojantys teiginiai sukuria tvirtą pagrindą „homofobų“ etiketės suteikimui.

Konkrečioje situacijoje trūksta aiškios diferenciacijos tarp buvimo laisvu nuo LGBT ir buvimo laisvu nuo homoseksualų ir transseksualų; pirmuoju atveju kovojama prieš ideologiją, antruoju – prieš asmenis.

Savaime suprantama, Lenkijos valdžia kovoja prieš agresyvų homoseksualumo ir transseksualumo propagavimą visuomenėje ir tikrai nesiekia kaip nors engti konkrečių asmenų, kurie tiesiog trokšta ramiai gyventi esamu statusu.

Visgi mažiau į politiką įsigilinusiems ar indoktrinuotiems visuomenės nariams gali atrodyti visai priešingai; tuo pasinaudodama „mainsteaminė“ LGBT ideologiją jau integravusių šalių žiniasklaida užsipuolė Lenkiją.

Būtent šioje situacijoje lenkai parodė suprantantys tarptautinio žaidimo taisykles ir gebantys mokytis iš klaidų. Daugelyje miestų atšauktas „laisvų nuo LGBT“ zonų statusas, patikinant, jog visų piliečių konstitucinės teisės bus užtikrintos, tačiau agresyvaus homoseksualumo propagavimo draudimai išliko. Kitaip tariant, liko geras turinys, tačiau atsisakyta kontraversiško viršelio.

Žinoma, negalima teigti, kad homofobijos blogąja prasme, kaip į represyvumą linkusios neapykantos kitoniškumui, Lenkijoje nėra, nes visose šalyse esama asmenų ar visuomenės grupių, kurios sutapatina, jų pažiūromis, blogą veiksmą (krikščioniškuoju požiūriu – nuodėmę) su ją atliekančiu asmeniu. Tai elementari išprusimo ir išminties stoka, plačiai paplitusi visose politinio spektro pusėse, taip pat ir civiliniame gyvenime.

Lenkijos politikai nepajėgs pasipriešinti genderizmo plėtrai vieni – tai aišku tiek pašaliniam stebėtojui, tiek pačiai Lenkijos valdžiai. Siekdami įgyti realių šansų šioje kovoje, jie siekia kurti ir stiprinti ryšius su panašias idėjas išpažįstančiomis kitų šalių bei tarptautinėmis institucijomis.

Alternatyva Stambulo konvencijai

Šio tikslo jie siekia kurdami alternatyvą pagrįstai „Trojos Arkliu“ laikomai Stambulo konvencijai. Naujoji alternatyva, žinoma kaip „Šeimos teisių sutartis“, siekia ne tik užkirsti kelią destruktyviems Stambulo konvencijos elementams (tokiems kaip socialinės lyties sampratos įvedimas), bet ir užtikrinti tinkamų jos elementų pritaikymą.

Užbaigus įžangą, kurioje įtvirtinamas šeimos vaidmuo, alternatyvioji konvencija daugybę formuluočių nurašė nuo Stambulo konvencijos, ypač tas, kurios susijusios su kova prieš smurtą namuose. „Tai rodo, jog nesame radikalai, bet iš tiesų norime padėti smurto aukoms, tad matydami pasiūlymą, kuris veikia, mes jį panaudojame savo dokumente“ – sako Karolina Pavlovska, tarptautinio teisės centro „Ordo Iuris“, kūrusio minimą konvenciją, direktorė.

Alternatyvios konvencijos autoriai teigia, jog tikrosios smurto priežastys nėra susijusios su struktūrine (socialinės) lyties nelygybe; jų priežastys greičiau yra įvairios „patologijos“ – alkoholizmas, socialinis skaldymas, pornografija, nutrūkę šeimų ryšiai bei agresyvus moterų seksualizavimas viešojoje erdvėje.

Lenkijos Ministras Pirmininkas Moravieckis šias mintis pakartojo praėjusių metų liepos pabaigoje vykusioje spaudos konferencijoje. Visgi aptariama konvencija neapsiriboja vien Stambulo konvencijoje nagrinėjamų temų spektru, į „Ordo Iuris“ pasiūlymą įtraukti straipsniai apie tos pačios lyties partnerystę ir abortus, mat šios temos yra itin svarbios pasiūlymo autoriams, tačiau jų nėra Stambulo konvencijoje.

Pavyzdžiui, 9-ame straipsnyje pabrėžiama, jog pasirašiusios šalys „nepripažįsta teisinių tos pačios lyties santykių įgaliojimų, kurie sudaromi bet kokiu būdu viduje ar užsienyje“ ir iš „jų (šalių) negalima reikalauti imtis jokių priemonių, palengvinančių tos pačios lyties santykius užsienyje.“ 37 straipsnis siūlo reglamentuoti tarptautinį bendradarbiavimą užtikrinant baudžiamąją atsakomybę vykdantiems nelegalius abortus; 14 straipsniu kreipiamasi į valdžios įstaigas su prašymu „jokiu būdu nepaveikti vaisingumo sumažėjimo ir nesukelti sunkumų šeimoms turėti vaikų“.

Kova su cenzūra

Itin pažymėtini Lenkijos žingsniai, kuriais siekiama užkirsti kelią vakarų visuomenėje (ne tik vakarų, bet čia kalbama apie konkrečią vakarams būdingą formą) išplitusiam „brain drain“ efektui. Šis efektas pasireiškia leftistinės ideologijos persmelktų universitetų vykdoma indoktrinacija bei žiniasklaidos ir socialinių tinklų vykdoma politika, marginalizuojančia visas pažiūras, kurios oponuoja „mainstreaminėms“ idėjoms.

Siekdami užkirsti tam kelią, lenkai sukūrė naują įstatymą, kriminalizuojantį cenzūrą turinio, neprieštaraujančio Lenkijos įstatymų reglamentuotai tvarkai. Remiantis šiuo įstatymu, bet kuris Lenkijos pilietis turės teisę parašyti skundą dėl jį diskriminuojančios socialinės platformos veiklos, jei turinys, kurį pašalino socialinių tinklų administratoriai ar algoritmai, neprieštarauja Lenkijos įstatymams.

Taipogi įtakingas katalikiškų pažiūrų Lenkijos teisinis institutas „Ordo Iuris“ Gegužės 28 Varšuvoje atidarė universitetą, kurio tikslas – ugdyti naujos kartos konservatyvių pažiūrų teisininkus Centrinėje Europoje. Jo steigėjų teigimu, šia ugdymo įstaiga siekiama įtakoti Europos kultūrą ir sukurti alternatyvą leftistinės ideologijos uzurpuotai aukštojo švietimo sistemai.

Lenkijos valdančiųjų veiksmai teikia vilties, jog kultūrinio marksizmo ir jo elemento – genderistinės ideologijos plėtrą įmanoma pristabdyti. Niekas nėra ir negali būti tobulas, tad savaime suprantama, kad ir Lenkijos politiniai sprendimai tokie nebus, tačiau aptariamos priemonės parodo, kad įmanomi minėtą plėtrą kontroliuojantys ir sulaikantys politiniai veiksmai.

Tai, kas sėkminga Lenkijoje, gali būti pritaikyta ir pas mus. Turime tam tikrą pranašumą eidami Lenkijos išbandytu keliu, tačiau bet koks organizuotas pasipriešinimas genderizmui įmanomas tik visuomenėje vyraujant suvokimui apie destruktyvią jo prigimtį.

Šia proga noriu paraginti visus skaitančius išsamiau bei visapusiškiau pasidomėti genderizmu ir susimąstyti, ar jo idėjos neprasilenkia su sveiku protu, psichoanalitine bei medicinine tikrove ir krikščioniškosios moralės normomis.

Simonas Kaunelis

autorius yra komunikacijos specialistas, Nacionalinio susivienijimo narys

Pagal www.pozicija.org

Categories
NUOMONĖS

Seimo narė Beata Petkevič: Ačiū Jums už pilietiškumą ir už tai, kad šiandien buvote prie Seimo!

Seimo narė dėkoja į mitingą prie Seimo susirinkusiems Lietuvos piliečiams: Brangūs Lietuvos žmonės! Ačiū Jums už pilietiškumą ir už tai, kad šiandien buvote prie Seimo. Jie šiandien sako, kad čia susirinkę žmonės – ne visa tauta. Jie šiandien sako, kad mes esame tik grupė nepatenkintų žmonių, kuri pakentės iki kitų rinkimų.Bet kas, jei ne mes, kūrėme, kuriame ir kursime šitą valstybę?

Savo paskyroje feisbuke Beata Petkevič rašė: “Valstybę, kurią šiandien nori iš mūsų atimti laikinai prie valstybės vairo atsidūrusi „šaika“, laikanti valstybę ir mus savo nuosavybe.

Per ilgai tylėjome, todėl šiandien iš mūsų norima atimti pagrindines žmogaus ir piliečio vertybes – laisvą valią, orumą, teisę patiems priimti sprendimą dėl savo kūno, dėl savo ir dėl mūsų vaikų ateities. Ar leisime sutrypti mūsų vertybes?

Jei pasiduosime melui, žmonių segregacijai ir priespaudai šiandien, rytoj atsibūsime nebe mūsų Lietuvoje… Atsibusime šalyje, kur valdžia šeimininkauja kaip bolševikai 1920 m. arba fašistai 1933 –aisiais… Atsibusime šalyje, kurioje nebebusime piliečiais, o tik vergais, QR kodais ir numeriais.

Smerkiame tokią valdžią, kuriai savo piliečiai yra tik fonas geopolitiniams žaidimams!

Smerkiame tokią valdžią, kuriai nerūpi šeima, kuriai nerūpi piliečių nuomonė ir jų teisėti interesai!

Smerkiame tokią valdžią, kuri kiekvieną dieną įrodo, kad yra nepajėgi valdyti ištikusias valstybę ir jos piliečius bėdas!

Smerkiame tokią valdžią, kuri prieš savo piliečius naudoja smurtą, manipuliacijas ir provokacijas!

Smerkiame valdžią, kuri naudoja jėgos argumentą, o ne argumentų ir dialogo galią!

Mes, Lietuvos piliečiai: lietuviai, lenkai, rusai, baltarusiai ir kitų tautybių atstovai – norime tikros demokratijos, ne fasadinės!

Norime kurti ateitį ir gerovę visai tautai – ne šaikiniam elitui!

Norime pagaliau jaustis savo gimtinėje ne priedu prie valdžios, o šeimininkais – tuo, kuo iš tikrųjų esame šioje Marijos žemėje!

Taigi kelkis Lietuva ir tepadeda mums Dievas!”.

Beata Petkevič

Categories
NUOMONĖS

Teisininkas Alvydas Mozeris: prie Seimo susirinkę žmonės buvo taikūs

Prie Seimo susirinkę žmonės buvo taikūs, nerodė jokios agresijos apraiškų, nesmurtavo ir neniokojo turto bei neketino to daryti – nurodytoje vietoje susirinkę žmonės prašė, kad su jais susitikti išeitų ir į žmonėms rūpimus klausimus atsakytų tuo metu Seimo pastate buvę Tautos atstovai.

Alvydas Mozeris gerai apibūdino įvykius rugpjūčio 10, prie Seimo teisiniu požiūriu: “Kaip girdėjote, Policijos generalinis komisaras R. Požėla pareiškė, jog yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vakar prie Seimo kilusių riaušių organizavimo. Taigi šio ikiteisminio tyrimo metu bus siekiama nustatyti, kokie asmenys (su)organizavo vakar prie Seimo kilusias riaušes.

Pirmiausia norėčiau, kad susipažintume su Baudžiamojo kodekso 283 str.: “Tas, kas organizavo ar išprovokavo žmonių sambūrį viešai smurtauti, niokoti turtą ar kitaip šiurkščiai pažeisti viešąją tvarką, taip pat tas, kas riaušių metu smurtavo, niokojo turtą ar kitaip šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką, yra baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.”.

Na, o kalbant populiariai, riaušės yra viena iš pilietinio nepaklusnumo formų, pasireiškianti spontanišku smurto, vandalizmo ar nusikaltimų protrūkiu. Įsidėmėkime visa tai.Bet kas gi iš tiesų, mano nuomone, vakar įvyko prie Seimo? Toliau kalbėsiu apie įvykius, prasidėjusius vakar vakare apie 19 val. 30 min. Šie įvykiai pakankamai tiksliai ir aiškiai yra užfiksuoti šiame video įraše, kurio pirmas 35-ias minutes toliau ir aptarsiu (video čia: https://www.facebook.com/adelina.sabaliauskaite/videos/791750608185624/. ).

Taigi iš video įrašo matyti, kad nurodytu laiku prie vieno iš įvažiavimų/išvažiavimų į Seimo teritoriją yra susirinkę žmonės. Jokios galimos agresijos, vandalizmo ar nusikaltimo apraiškų yra nematyti – susirinkę žmonės tiesiog kažko lūkuriuoja ir tarpusavyje šnekučiuojasi. Iš toliau video įraše girdimų komentarų galima suprasti, kad susirinkę žmonės pageidauja, jog Seime esantys Tautos atstovai išeitų ir atsakytų į klausimus, į kuriuos žmonės nori išgristi atsakymus.

Sutiktina, kad kartas nuo karto (iš pačių susirinkusiųjų – past.) pasigrista prašymas žmonėms atsitraukti nuo įvažiavimo tam, kad galėtų būti atidaryti vartai, pro kuriuos būtų leista išvažiuoti Seimo nariams. Kita vertus, nors žmonės šiek atsitraukia (manau, kad pakankamai, jog vartai galėtų būti atidaryti), vartai taip ir neatsidaro. Neatsidaro, o ir kam jiems atsidaryti – prie vartų paprasčiausiai nėra matyti automobilio, kuris ketintų išvažiuoti.

Toliau įvykiai klostosi taip: prie Seimo atvyksta papildomi policijos automobiliai, o iš jų (kaip girdime iš komentarų), išlipa specialiųjų policijos pajėgų pareigūnai. Visi žmonės sutartinai pasisuka į atvykusiųjų pusę. Kita vertus (tai, manau, labai svarbu) video įraše negirdime policijos pareigūnų teisėto nurodymo išsiskirstyti ir įspėjimo, kad, jei tai nebus padaryta, žmonių atžvilgiu bus panaudota fizinė prievarta ir/ar specialiosios priemonės. (atskiro aptarimo verta detalė: tuo pačiu metu, kaip ir specialiosios pajėgos, prie Seimo pasirodo ir sisteminės žiniasklaidos atstovai…).

Seimo narys V. Bakas kreipiasi į prie vartų esančius žmones klausdamas jų panašiai taip: “Žmonės, tai ko jūs norite? Kas atsitiko?”. Į tai yra atsakoma: “Mes norime, kad Seimo nariai (išvardinama – past.) išeitų ir atsakytų į klausimus. Mes nesiruošiame jų mušti, barti ar panašiai.”.

Praktiškai tuo pat metu, iš kitos, nei yra nukreiptos visų žmonių akys, pusės prie žmonių (jiems iš nugaros) priartėja specialiosios policijos pajėgos ir akimirksniu įsižiebia konfliktas – kitaip tariant, būtent tuo metu kyla riaušės…

Kokias išvadas pats sau darau visa tai pamatęs?

1. Prie Seimo susirinkę žmonės buvo taikūs, nerodė jokios agresijos apraiškų, nesmurtavo ir neniokojo turto bei neketino to daryti – nurodytoje vietoje susirinkę žmonės prašė, kad su jais susitikti išeitų ir į žmonėms rūpimus klausimus atsakytų tuo metu Seimo pastate buvę Tautos atstovai.

2. Taip, aš sutinku – žmonių susirinkimas nurodytu metu nurodytoje vietoje pažeidė Susirinkimų įstatymo reikalavimus, todėl toks pažeidimas jį padariusiems asmenims užtraukia administracinę atsakomybę pagal Administracinių nusižengimų kodekso 494 straipsnio 1 dalį – baudą nuo vieno šimto keturiasdešimt iki šešių šimtų eurų. Kita vertus, video įraše nematau nė vieno policijos pareigūno, kuris apklaustų susirinkusiuosius tikslu nustatyti jų asmenybę tam, kad už šį administracinį nusižengimą būtų surašytas administracinių nusižengimų protokolas. Turiu mažai abejonių ir dėl to, kad tokie protokolai po 17 val. (oficialus mitingo pabaigos laikas) apskritai kam nors buvo surašyti. Manau, kad tai yra svarbu ir štai kodėl. Pirma, visa tai gali reikšti, jog policijos pareigūnai de facto neturėjo tikslo bausti ir tokiu būdu įspėti žmones, jog šie daro pažeidimą. Tačiau nepriimkime to, kaip pozityvaus dalyko – policijos pareigūnai, nesiimdami pirmiau nurodytų aktyvių veiksmų (kuriuos, mano vertinimu, jie privalėjo atlikti), šiuo neveikimu žmonėms leido suprasti, kad jų buvimas prie Seimo nepažeidžia jokių taisyklių, už kurių sulaužymą jiems bus taikoma atsakomybė. Taigi darau išvadą – savo savo pasyviu elgesiu, kuris tęsėsi ne vieną valandą, o net kelias (mitingo pabaigos oficialus laikas – 17 val.) policijos pareigūnai tam tikra prasme legalizavo susirinkusiųjų veiką. Įvertinkime ir tai, kad visą dieną prie Seimo praleidę žmonės buvo pavargę tiek fiziškai, tiek emociškai.

3. Maža to, kad policijos pareigūnai ne(su)drausmino susirinkusiųjų administracinių nusižengimų protokolais (už Susirinkimų įstatymo pažeidimą), video įraše aš nė karto neišgirdau teisėto policijos pareigūnų reikalavimo išsiskirstyti, kaip ir neišgirdau (tai labai svarbu) žmonėms skirto įspėjimo, kad tuo atveju, jei šis reikalavimas nebus įvykdytas, žmonių atžvilgiu bus panaudota fizinė jėga ir specialiosios priemonės. Sutinku, kad toks įspėjimas gal ir būtų perteklinis, jei žmonės jau būtų pradėję smurtauti, niokoti turtą, kėsintis į kitų žmonių sveikatą ir/ar gyvybę. Tačiau taip juk nebuvo – žmonės (pasikartosiu) buvo ramūs, pakankamai santūrūs, o tie kilę pasistumdymai su žurnalistais (kurie, beje, ir yra už tai atsakingi) buvo operatyviai suvaldyti be specialiųjų pajėgų įsikišimo.

4. O dabar prisiminkime Baudžiamojo kodekso 283 str., kuriame numatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako ne tik tas, kuris organizavo, bet ir tas, kuris IŠPPROVOKAVO žmonių sambūrį viešai smurtauti, niokoti turtą ar kitaip šiurkščiai pažeisti viešąją tvarką.

Prisiminkime tai, o kartu ir užduokime sau šiuos klausimus:

Pirma, ar Tautos atstovai, neišeidami ir neatsakydami susirinkusiems žmonėms į klausimus, neprisidėjo prie to, kad žmonės po 17 val. neišsiskirstė, o toliau kantriai laukė prie įvažiavimo į Seimo rūmų teritoriją?

Antra, ar policijos pareigūnai, nesiimdami prevencinių priemonių, t. y. nebausdami susirinkusiųjų už Susirinkimų įstatymo pažeidimą, neleido žmonėms suprasti, kad jų buvimas (būriavimasis) prie Seimo rūmų yra teisėtas?

Ar taip susirinkusieji nebuvo specialiai provokuojami toliau likti prie Seimo, idant būtų kaitinama situacija tam, kad vėliau būtų galima pateisinti specialiųjų pajėgų parodomąją akciją su karinės technikos panaudojimu?

Trečia, jei policijos pareigūnai iš tiesų neturėjo ketinimų panaudoti specialiąsias priemones prieš žmones, kodėl policijos pareigūnai, kurie panaudojo fizinę jėgą ir specialiąsias priemones prieš susirinkusiuosius, prieš tai jų neįspėjo apie galimą jų panaudojimą?

O jei iš anksto neįspėjo apie šių priemonių panaudojimą (jei žmonės nevykdys reikalavimo, kuris taip ir nebuvo pagarsintas), ar atmestina tai, kad policijos pareigūnai turėjo tikslą šias priemones panaudoti ir tai buvo daroma turint tikslą pademonstruoti savo galią ne tik susirinkusiems, bet ir visiems kitiems, kurie šį valdžios galios demonstravimą vėliau stebės?

Bičiuliai, tai tik subjektyvi mano nuomonė. Subjektyvi nuomonė apie objektyvia forma pasireiškusį režimo galios demonstravimą.

Alvydas Mozeris

Categories
NUOMONĖS

Šiandien esame situacijoje, kai valstybė atima mūsų prigimtines teises, kurių ji nesuteikia ir neturi teisės atimti, – Šeimų Maršo mitingo dalyviai

Rugpjūčio 10 d. į mitingą prie Seimo susirinko daugiatūkstantinė minia. Aktyvūs piliečiai piktinosi neseniai Vyriausybės paskelbtais planais Galimybių paso neturintiems asmenims apriboti kontaktines paslaugas. Žmonės įsitikinę – jie turi teisę dėl savo sveikatos apsispręsti patys, o jeigu Seimas ir Vyriausybė šią teisę ketina atimti, piliečiai reikalaus valdžios trauktis.

Nuo ankstyvo ryto prie Seimo plūdo minios žmonių ne tik iš Vilniaus, bet ir iš įvairių Lietuvos miestų. Iki pietų prie Seimo esanti Nepriklausomybės aikštė prisipildė mitinguotojų, Gedimino prospekte buvo sustabdytas eismas, čia taip pat būriavosi daugybė žmonių, nešinų Trispalvėmis, Lietuvos istorinėmis arba savo krašto vėliavomis.

Žodžius „Seimą lauk”, „Vyriausybę lauk” bei „Gėda” mitinge susirinkusi minia skandavo daugybę kartų. Taip pat leido dūmus, norėdami Seimą simboliškai išrūkyti, ir skleidė didžiulį triukšmą, siekdami pasakyti, kad Tautos nuomonė – ne foninis triukšmas.

Ant scenos kalbėjusi visuomenininkė Nida Vasiliauskaitė pabrėžė, kad mitingas taikus ir čia susirinkusieji nėra nusiteikę nei prieš pasiskiepijusius, nei prieš nepasiskiepijusius asmenis.

„Mes nesame antivakseriai, nesame prieš pasiskiepijusius, nesame mokslo neigėjai. Esame čia todėl, kad atstovaujame visos Lietuvos interesui, taip pat ir tiems, kurie džiugiai ima Galimybių pasą ir dabar iš mūsų kikena. Nes visi, kurie mano, kad tai jų neliečia, sutinka, kad Lietuvoje prigimtinės žmogaus teisės nebeegzistuoja, jų nebėra. Šiandien esame situacijoje, kai valstybė atima mūsų prigimtines teises, kurių ji nesuteikia ir neturi teisės atimti. Šiandien niekas nesibaigia, o tik prasideda. Jeigu nesugebėsime pasipriešinti, mūsų prigimtinių teisių nebeliks”, – sakė N.Vasiliauskaitė.

Baigusi kalbėti N.Vasiliauskaitė sužinojo, kad yra užblokuota socialiniame tinkle „Facebook” dėl savo įrašo, kuriame kvietė gyventojus dalyvauti mitinge. Pasirodo, toks visuomenininkės įrašas neatitinka „Facebook” bendruomenės standartų. Ji taip pat pastebėjo, kad mitingo metu aikštėje buvo itin blogas interneto ryšys. „Jis arba blokuojamas, arba yra labai lėtas. Kokioje šalyje mes gyvename?” – stebėjosi visuomenininkė.

Teisininkas Alvydas Mozeris atkreipė dėmesį į Vyriausybės planuojamų griežtinimų nepasiskiepijusiems žmonėms teisėtumą. Pasak jo, po tokių draudimų gyventojai gali „užkimšti” teismus skundais dėl pažeidžiamų teisių: „Matydamas tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, pasakysiu tiesiai – tai yra absoliutus teisinis nihilizmas.

Mes ne pamažu, o septynmyliais žingsniais tampame valstybe, kurioje vienintele žmogaus teise liks teisė turėti pareigas. Ar mes to norime? Todėl čia esame tam, kad šiai „šaikai”, kuri laikinai administruoja Lietuvą, pasakytume, jog mes, Lietuvos žmonės, turime konstitucinę teisę priešintis tam, kas kėsinasi į mūsų valstybės konstitucinę santvarką. Mums ruošiami sprendimai yra antikonstituciniai. Jeigu jie bus patvirtinti, mes „užkimšime” teismus grupiniais ieškiniais.”

Mitinge buvo pasirašyta ir rezoliucija. Joje Vyriausybė raginama atsisakyti žmonių gąsdinimo strategijos ir, užuot naudojusi skaldančią bei į dvi Lietuvas (pasiskiepijusią ir nepasiskiepijusią) visuomenę dalinančią retoriką, nedelsiant vykdyti adekvačią, mokslu ir pozityvia motyvacija grįstą vakcinacijos viešinimo kampaniją; nutraukti nevakcinuotų žmonių diskriminaciją bei atsisakyti planų drausti nevakcinuotiems žmonėms naudotis tomis priemonėmis, kurios yra būtinos įprastiniam asmens funkcionavimui visuomenėje, kaip kad draudimas patekti į prekybos centrus ar viešąjį transportą; nesieti ligos ar kitų išmokų, apmokėjimo už asmens gydymą su žmogaus vakcinacijos faktu.

Rezoliuciją planuojama įteikti Lietuvos Respublikos prezidentui Gitanui Nausėdai.

pagal Justiną Gafurovą www.respublika.lt

Categories
NUOMONĖS

Vyriausybės sprendimui nepritariantys verslininkai buriasi: paslaugas teiks ir neskiepytiems

Savo drąsiais pasisakymais ir iniciatyvomis jau spėjusi išgarsėti Šiauliuose veikianti „Gustuko picerija“, kuriai po pirmojo pasisakymo apie klientų aptarnavimą terasoje Šiaulių miesto meras Artūras Visockas įteikė miesto vėliavą, kitiems tapo inspiracija.

Vyriausybei paskelbus, kad nuo šių metų rugsėjo 13 dienos verslai savo klientus galės priimti tik su galimybių pasu, socialiniuose tinkluose pradėjo plisti įvairių verslininkų įrašai, nesutinkantys su tokiu valdžios sprendimu.

Savo drąsiais pasisakymais ir iniciatyvomis jau spėjusi išgarsėti Šiauliuose veikianti „Gustuko picerija“, kuriai po pirmojo pasisakymo apie klientų aptarnavimą terasoje Šiaulių miesto meras Artūras Visockas įteikė miesto vėliavą, kitiems tapo inspiracija.

“Humanizmas gali reikštis įvairiais pavidalais. „Gustuko picerija“ yra gyvas to įrodymas. Ačiū ir sėkmės! Jūs patys tikriausi miesto ambasadoriai”, – socialiniuose tinkluose rašė miesto meras A. Visockas.

Po vakar dar vieno oficialaus „Gustuko picerijos“ pareiškimo, kad aptarnaus tik neskiepytus žmones, šiuo pavyzdžiu pasekė ir kiti.

„Gustuko picerija“ savo socialinių tinklų paskyroje rašo: „Oficialiai pranešame – nuo rugsėjo 14 dienos mūsų picerijoje galės lankytis tik Nepasiskiepiję žmonės. Taip prisidėsime prie visų mūsų saugumo, ir išlaikysime galimybę visiems turėti pasirinkimo teisę. Priimsime ir Pasiskiepijusius, bet tik su asmenine atsakomybe, kad neturėsime vieni kitiems pretenzijų. Mes, paprastų tėvų paprasti vaikai, pasiliekame galimybę išlikti Žmonėmis Visiems!”.

Apie tokią pačią poziciją pasiskelbė ir Klaipėdoje esantis „Šeimos baras Neringa“. Cituodami „Gustuko picerijos įrašą jie socialinių tinklų grupėje rašė: „Mes palaikome #gustukopicerija bei taip pat pritariame!”.

Moterų drabužių parduotuvės Klaipėdoje „Apranga Tau“ savininkė Neringa taip pat informavo savo klientus pranešdama: “Kaip daugelis draugų žinote turiu savo verslą, drabužių ir avalynės parduotuvę fizinę ir internetinę. Taigi darau viešą pranešimą, jeigu tęsis toliau žmonių skirstymas nuo rugsėjo 13d, parduotuvė Naujakiemio 26 Klaipėda, nedirbs. Bendrausime “live” susitikimuose ir puslapyje AprangaTau. Kiekvienas klientas rūpi vienodai”.

Panašu, kad fizinės parduotuvės uždarymas šiuo atveju saugesnis sprendimas, nes nesilaikant vyriausybės nurodymo, verslininkams atsirastų nuobaudos rizika už galimybių paso kontrolės stoką paslaugų teikimo vietoje.

Vienaip ar kitaip, šiomis iniciatyvomis jau pradėta diskusija viešoje erdvėje. Tiesa, kiti apie juokauja.

Klaipėdietė verslininkė Irma Kerpė, turinti itališkų baldų parduotuves Vilniuje ir Klaipėdoje reaguodama į tokius pasisakymus pasidalino klientų aptarnavimo rotacijos idėja, kai pasiskiepiję klientai priimami vienomis savaitės dienomis, o nepasiskiepiję klientai kitomis.

Socialiniuose tinkluose po tokiais drastiškais pareiškimais verslininkai susilaukia nemažai grasinimų iš klientų, todėl norisi viltis, kad šie verslai išlaikys savo klientūrą.

Šiandieninėje situacijoje daugumai jau teko uždaryti savo parduotuvių duris dėl nepakeliamos pajamų stokos.

JŠ pagal www.klaipedaassutavim.lt

Categories
NUOMONĖS

Tremtinių keliais: kaip anuomet per sovietmetį, taip ir dabar esame gundomi prisitaikyti prie naujų ideologinių vėjų

Šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje, bet būti visiškai laisviems nelengva. Labai panašiai, kaip anuomet per sovietmetį, taip ir dabar esame gundomi prisitaikyti prie naujų ideologinių vėjų, kurie anaiptol nėra krikščioniški. Neatsitiktinai šiuo metu Lietuvoje verda kova dėl Stambulo konvencijos ir vienalyčių partnerystės įteisinimo. Ši nauja genderistinė ideologija yra pavojingesnė už marksistinę ideologiją, nes anuomet buvo lengviau susiorientuoti, kas yra kas, o dabar laisvės vardu mums tiesiog jėga yra brukamas normaliam, į Dievą tikinčiam žmogui visiškai nepriimtinas laisvės, tiesos ir moralės supratimas. Šiandien gresia pavojus tapti tremtiniais savo Tėvynėje.

Antrojoje Karalių knygoje pasakojama apie Izraelio tautą ištikusias dvi tremtis. Babilono karalius Nebukadnezaras sugriovė net Jeruzalės šventyklą ir per du kartus daug izraelitų išvarė į tremtį. Ši tremtis tęsėsi šešiasdešimt metų – iki to laiko, kai persų karalius Kyras užėmė Babiloną, leido izraelitams grįžti į tėvynę ir padėjo atstatyti Jeruzalės šventyklą.

Prieš aštuoniasdešimt metų panašus likimas ištiko ir mus, lietuvius. Raudonajai armijai užėmus Lietuvą 1941 m. birželio 14–19 d. vyko pirmoji tremtis. Per 17.000 tūkst. žmonių buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus; vyrai atskirti nuo šeimų – išvežti į lagerius, o moterys su vaikais nutremtos į Altajaus kraštą ir iš ten nuplukdytos į Lenos upės žiotis, kad mirtų nuo bado ir šalčio. Prasidėjęs karas tremtis sutrukdė, bet jam pasibaigus trėmimai buvo atnaujinti.

Masiškiausios pokarinės tremtys buvo trys – 1948, 1949 ir 1951 metais; iš viso jų buvo net dvidešimt; ištremta per 129.475 tūkst. lietuvių. Trėmimais okupantas siekė palaužti žmonių dvasią. Vieni buvo pavadinti liaudies priešais ir ištremti, o likusieji Lietuvoje apiplėšti – nusavinta žemė, ūkiniai pastatai, padargai, arkliai ir žmonės prievarta suvaryti į kolūkius. Tik po Stalino mirties likę gyvi tremtiniai – apie 80 tūkst. – sugrįžo į Lietuvą; paskutinieji sugrįžo tik 1963 m.

Mūsų tremtiniai patyrė be galo daug kančios, daugelis jų mirė nepakėlę nežmoniškų tremties sąlygų, bet vargo keliuose jie išsaugojo žmogiškąjį orumą, tikėjimą į Dievą ir meilę Tėvynei. Dauguma tremtinių buvo nuoširdžiai tikintys žmonės, todėl juos lydėjo viltis, kad Dievas parves į Tėvynę, o jei mirtų – priims į amžinąsias padangtes.

Paviršutiniškai žvelgiant atrodytų, kad neištremtieji buvo laimingesni; deja, ne visuomet taip buvo. Likusiems Tėvynėje buvo didelis gundymas kolaboruoti su pavergėju; moksleiviai ir studentai buvo gundomi stoti į komjaunimą, vėliau – į komunistų partiją; dar kiti net tapdavo tiesioginiais KGB kolaborantais – už gaunamas privilegijas turėjo daryti kompromisus su savo sąžine. Lietuvai atgavus laisvę kai kurie iš jų padarė atgailą, o kiti tarsi sunkų akmenį nešasi anuomet žengtus klaidos žingsnius. Belieka tik melstis, kad tos naštos nenusineštų į Dievo teismą.

Šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje, bet būti visiškai laisviems nelengva. Labai panašiai, kaip anuomet per sovietmetį, taip ir dabar esame gundomi prisitaikyti prie naujų ideologinių vėjų, kurie anaiptol nėra krikščioniški. Jau popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie reliatyvizmo ideologijos grėsmę. Juo toliau, juo labiau krikščioniškasis suvokimas apie žmogaus prigimtį, lytiškumą, vyro ir moters kuriamą šeimą yra stumiamas į užribį ir uždegama žalia šviesa genderizmo diktatūrai. Būsi laikomas pažangiu ir šiuolaikišku, jei prisiderinsi prie naujų vėjų, antraip būsi nurašytas kaip atsilikęs ir vakarykštės dienos žmogus.

Neatsitiktinai šiuo metu Lietuvoje verda kova dėl Stambulo konvencijos ir vienalyčių partnerystės įteisinimo. Ši nauja genderistinė ideologija yra pavojingesnė už marksistinę ideologiją, nes anuomet buvo lengviau susiorientuoti, kas yra kas, o dabar laisvės vardu mums tiesiog jėga yra brukamas normaliam, į Dievą tikinčiam žmogui visiškai nepriimtinas laisvės, tiesos ir moralės supratimas. Ką reiškia laisvė be tiesos, tiesa – be Dievo, moralė – be Dekalogo? Tai akligatvis, į kurį esame varyte varomi, ir reikėtų būti dvasiškai akliems, kad šito nematytume. Šiandien gresia pavojus tapti tremtiniais savo Tėvynėje.

Ačiū Dievui, yra vilties, kad atsilaikę prieš prievarta bruktą marksizmą atsilaikysime ir šiandien, bet kad taip įvyktų, reikia ruoštis. Pirmasis pasiruošimo žingsnis – ne viską priimti už gryną pinigą, kas yra skelbiama iš aukštų tribūnų, iš oficialių žiniasklaidos kanalų ir pristatoma kaip neginčijama tiesa.

Žmogų laisvą padaro ne demokratiškai kur nors Seime ar kitose valdžios viršūnėse paskelbta, bet dieviškoji – prigimtinė tiesa. Juk sovietiniais laikais marksizmas buvo taip pat pristatomas kaip absoliuti žmogų išlaisvinanti tiesa, nors iš tikrųjų buvo absoliutus melas.

Mūsų Viešpats Jėzus vos gimęs prisiėmė tremtinio dalią. Juozapas, gelbėdamas Kūdikio gyvybę, turėjo palikti savo šalį ir kurį laiką gyventi tremtyje, kol buvo gyvas tironas karalius Erodas. Teduoda Viešpats ir mums drąsos nebijoti, nesigėdyti būti tuo, kuo esame, nebijoti būti ištremtiems į visuomenės paribius. Visi tironai anksčiau ar vėliau miršta; melagingos, prievarta peršamos ideologijos taip pat yra pasmerktos žlugti.

Tik į mūsų prigimtį įspausta ir Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus apreikšta dieviškoji tiesa yra amžina. Ji vienintelė gali atsilaikyti prieš bet kokią tironiją, tame tarpe ir prieš mūsų dienomis šlovinamą genderizmą, bandantį perkurti žmogaus prigimtį bei prigimtinę šeimą.

Dėkokime Dievui už laisvę ir tėvynę Lietuvą!

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

Ariogala, 2021 08 07

JŠ pagal Sigitas Tamkevičius

Categories
NUOMONĖS

Vengrija: neleisim LGBT aktyvistų į darželius ir mokyklas

„Užkabinom jautrią stygą“, – naujajį vaikų apsaugos nuo LGBT įstatymą radijo stotyje Kossuth Rádió komentavo Vengrijos teisingumo ministrė Judit Varga.

Anot ministrės, Europos Komisija ir Europos Parlamentas nori, jog LGBT organizacijų aktyvistams vaikai būtų pasiekiami darželiuose ir mokyklose ir daro viską, jog Vengrija pakeistų dabartinį įstatymą, draudžiantį bet kam, išskyrus tėvus, lytiškai ugdyti savo vaikus.

Ministrė teigė, jog spaudimas Vengrijai tapo ypač akivaizdus, kuomet kitų šalių įstatymams, nesutinkantiems su ES normomis, buvo duodama mažiausiai du mėnesiai apsvarstyti jų suderinamumą su Europos Sąjungos teise, tačiau Vengrijai šiuo atveju buvo duota vos savaitė. Ministrė ginasi, kad jokių pažeidimų su ES normomis nėra ir negali būti, nes Europos Sąjungos žmogaus teisių chartija teigia, jog tėvai turi išskirtinę teisę auklėti savo vaikus.

Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas vizito Belgrade metu pastebėjo, jog šeimos politika yra išskirtinai nacionalinės šalių kompetencijos dalykai ir jokie Briuselio biurokratai neturėtų kištis ne į savo reikalus. „Kad ir ką jie darys, mes LGBT aktyvistų į mokyklas ir darželius neleisim“, – teigė premjeras.

„KAD IR KĄ JIE DARYS, MES LGBT AKTYVISTŲ Į MOKYKLAS IR DARŽELIUS NELEISIM“.

Teisingumo ministrė pabrėžė, jog Vengrija neleis, kad jai diktuotų Europos Teisingumo teismas ar kitos ES organizacijos ir toliau saugos tėvų teisę lytiškai ugdyti savo vaikus. Pastaruosiuose susitikimuose Briuselyje Vengrijai buvo grasinama, kad nepakeitus minėto įstatymo gali būti atimtos lėšos, kurias Europos Sąjunga skiria ekonominiam atsigavimui po Covid -19 pandemijos. Reaguodama į tai J. Varga teigė, jog Vakarų Europos lyderiai su Vengrija ir kitomis Vidurio Europos šalimis elgiasi kaip „kolonistai“.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Categories
NUOMONĖS

Nacionalinis susivienijimas, LLRA-KŠS skelbia gavę Vengrijos premjero padėką už palaikymą

Nacionalinio susivienijimo ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovai pranešė, kad partijų vadovai gavo laišką iš Vengrijos premjero Viktoro Orbano, kuriame dėkojama už palaikymą.

Nacionalinis susivienijimas birželį viešu laišku kreipėsi į Vengrijos ministrą pirmininką, reikšdamas paramą Vengrijos parlamento įstatymų pataisoms, ribojančioms informaciją apie LGBT.

Ketvirtadienį šios partijos pirmininko pavaduotojas Vytautas Sinica pasidalijo V. Orbano laišku, kuriame šis reiškia dėkingumą dėl paramos.

„Jūsų išsakyta nuomonė sustiprina mūsų tikėjimą, jog einame teisingu keliu gindami principą, kad tik tėvai turėtų spręsti, kaip auginti savo vaikus, ir kad jokie išoriniai veikėjai negali nurodinėti, kaip žmonės turėtų gyventi savo gyvenimus savo pačių šalyje, kur ne tik dauguma, bet ir kiekviena mažuma gali sugyventi taikoje, kurią užtikrina pagrindinis Vengrijos įstatymas, sauganti visų teises, laisves bei žmogiškąjį orumą“, – rašoma šiame V. Orbano pasirašytame laiške.

LLRA-KŠS pirmininkui Valdemarui Tomaševskiui V. Orbanas padėkojo už Vengrijai išreikštą paramą Europos Parlamente surengtų debatų metu.

Kaip nurodo partija, V. Tomaševskiui atsiųstame laiške V. Orbanas teigia, jog „Europos Parlamentas noriai vadovauja tarptautiniu mastu vykdomam Vengrijos puolimui“.

„Žiauri tarptautinė kampanija, vykdoma priėmus naują įstatymą, kalba pati už save. Dėkoju už Jūsų vadovaujamos partijos paramą, išreikštą debatų metu“, – LLRA-KŠS cituoja minėtą laišką.

JŠ pagal www.lrt.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA LIETUVOS ISTORIJA

Lietuvos Karaliaus ir Krikštytojo Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės diena! Ar Mindaugas išliko katalikas?

Krikščionybės įvedimas Lietuvoje sutapo ir su Lietuvos valstybės organizavimo pradžia. Dėl to Mindaugo rūpesčiai buvo dvejopi: stiprinti kirkščionybę ir pačiam išsilaikyti savo pozicijoje. Tada, be abejo, nestigo konkurentų, nenorinčių jam paklusti. Prie politinių jo priešų jungėsi ir užsikirtę senojo tikėjimo šalininkai. Be to, ir kalavijuočiai su kryžiuočiais nenustojo puldinėti Lietuvos.

Mindaugas turėjo grumtis su šiais savo priešais. Kai kurie istorikai mano, kad jis, leisdamasis į kovą su krikščioniškuoju ordinu, atkritęs ir nuo Katalikų Bažnyčios. Bet paskutiniųjų istorijos šaltinių tyrinėjimas tai paneigia.

Mindaugas kovojo ir toliau su kryžiuočiais tik kaip su politiniais Lietuvos priešais. Ir nužudytas jis buvo ne tik kaip Lietuvos vienytojas — kas ne visiems patiko — bet ir kaip jos krikštytojas, valdovas katalikas.

Po Mindaugo mirties popiežius Klemensas VI vienoje savo bulėje, rašytoje čekų karaliui Otokarui II, prisimena Mindaugą, kaip garbingos atminties Lietuvos karalių ir nurodo, kad jis buvo nužudytas nedorų žmonių. Popiežius ragina Otokarą rūpintis, kad Lietuvoje vėl būtų atstatyta tokia pat padėtis, kokia buvo prie Mindaugo ir kad į sostą, vėl būtų įkeltas karalius katalikas.

Nėra jokio abejojimo, kad popiežius taip nebūtų rašęs, jei Mindaugas būtų atkritęs nuo Katalikų Bažnyčios. Taip pat ir tvirtas Mindaugo pasiryžimas įkurti nepriklausomą krikščionišką valstybę ir nuo pačios Romos priklausomą bažnytinę provinciją nerodo, kad savo nusistatymą jis būtų taip lengvai kaitaliojęs.

Jis norėjo taip sutvarkyti sosto paveldėjimo reikalus, kad ir po jo valstybės priešakyje būtų valdovas katalikas. Tam tikslui jis buvo gavęs 1255 metais popiežiaus bulę, užtikrinančią, kad po jo mirties vienas jo apsikrikštijusių sūnų bus vainikuotas Lievos karalium. Mindaugo apostazijai būtų priešinga ir tai, kad jo žmona karalienė Morta išliko katalikė iki savo mirties.

JŠ pagal www.laiskailietuviams.pl

Categories
NUOMONĖS

Kartu reformuokime Europos ateitį!

Partijų, vertinančių laisvę ir tradicijas Europoje, lyderiai: Kaczyński, Orban, Salvini, Le Pen, Abascal, Meloni pasirašė bendradarbiavimo deklaraciją.

Konservatyvų dešiniųjų partijos iš 15 ES šalių, pasirašė 2021 m. liepos 2 d. bendrą bendradarbiavimo deklaraciją „Europos ateitis“.

Dešiniųjų partijų lyderiai pabrėžia, kad šis dokumentas yra atsakas į diskusijos apie Europos ateitį pradžią. Konferencijoje dėl Europos ateities bus sukurta nauja erdvė debatams su piliečiais, siekiant įveikti Europai kylančius iššūkius ir įgyvendinti jos prioritetus.

Deklaraciją pasirašė Jarosław Kaczyński – Teisė ir Teisingumas, Viktor Orban – Fidesz, Valdemar Tomaševski – LLRA-KŠS, Matteo Salvini – Lega, Marine Le Pen – Nacionalinis Sambūris, Santiago Abascal – Vox, Giorgia Meloni – Fratelli d’Italia ir keletas kitų partijų iš Bulgarijos (VMRO), Austrijos (FPÖ), Belgijos (Vlaams Belang), Danijos (Dansk Folkeparti), Estijos (EKRE), Suomijos (Perussuomalaiset), Graikijos (Ellinikí Lýsi), Nyderlandai (Ja21) ir Rumunija (Partidul Național Țărănesc Creștin Democrat).

„Esame įsitikinę, kad Europos tautų bendradarbiavimas turėtų būti grindžiamas tradicijomis, pagarba Europos valstybių kultūrai ir istorijai, pagarba Europos krikščionių paveldui ir bendroms vertybėms, vienijančioms mūsų tautas, o ne jų naikinimui.“, – pabrėžia signatarai.

Partijų lyderiai akcentuoja, kad „ES vis labiau tampa įrankiu radikalių jėgų, norinčių atlikti kultūrinę ir religinę pertvarką ir galų gale sukurti betautę Europą, siekiančių sukurti Europos supervalstybę, sunaikinti arba anuliuoti Europos tradicijas, transformuoti pagrindines socialines institucijas ir morales principus, rankose.“.

JŠ pagal www.awpl.lt ir www.euractiv.com

Categories
NUOMONĖS

Ramūnas Karbauskis sako visiškai pritariantis G.Nausėdos sprendimui dėl Vengrijos Anti-LGBTQ įstatymo

„Valstiečių“ vadovas Ramūnas Karbauskis sako visiškai pritariantis G.Nausėdos sprendimui. Pasak partijos pirmininko, prezidentas atstovavo didžiajai tautos daliai, o esant skirtingoms pozicijoms atstovauti visoms nuomonėms neįmanoma.

„Aš domėjausi prezidento argumentacija ir aš jam visiškai pritariu, kadangi pas mus ir Vengrijoj propaganda vienos lyties asmenų santykių, įvardinant kaip homoseksualumo propaganda, yra draudžiama, ir šitoj vietoj jis pasakė, kas yra Lietuvoj. Dėl kitų pareiškimų, dėl LGBT bendruomenės diskriminavimo, aš vertinčiau, kad Lietuvoj mes turime atvirą, aiškią propagandą, kuri nukreipta į tos mažos bendruomenės ne interesų gynimą, ne teisių gynimą, o tiesiog propagandą, į tam tikrų dalykų primetimą didžiajai visuomenės daliai, kas, mano nuomone, visiškai nepriimtina“, – BNS sakė R.Karbauskis.

„Prezidentas atstovauja tautai ir neįmanoma šitoj vietoj atstovauti visų nuomonių, kai mes turime skirtingas nuomones, jis atstovauja tai nuomonei, kurią reprezentuoja apklausose 75 proc. gyventojų“, – teigė „valstiečių“ vadovas.

JŠ pagal www.15min.lt

Categories
NUOMONĖS

Gitanas Nausėda stojo į V. Orbano pusę: užstojo Vengriją dėl Anti-LGBTQ įstatymo!

Prieš Europos Vadovų Tarybą 17 ES šalių lyderių pasirašė laišką, kuriuo smerkiamos grėsmės „pagrindinėms teisėms“, ypač „nediskriminavimo lytinės orientacijos pagrindu principui“. Gitanas Nausėda atsisakė pasirašyti šį laišką, nes pareiškė esąs įsitikinęs, jog „ne laiškais sprendžiamos problemos“.

Jį pasirašė Briuselyje Bendrųjų reikalų taryboje tuo metu dalyvavęs užsienio reikalų viceministras Arnoldas Pranckevičius. G.Landsbergis teigė, kad tai padaryta jo iniciatyva.

Naujasis Vengrijos įstatymas tapo ginčų tema ir ketvirtadienį vykusioje Europos Vadovų Taryboje, kur šalies premjeras Viktoras Orbanas sulaukė aršios Vakarų Europos šalių vadovų kritikos.

G.Nausėda po posėdžio užstojo Vengriją ir pareiškė, kad dalis ES kolegų įstatymą komentavo su juo nesusipažinę ir todėl neturėtų imtis teisėjų vaidmens.

JŠ pagal www.15min.lt

Categories
NUOMONĖS

Landsbergizmas — jau Genderizmas

Šį kartą, Sąjūdžio 33-ioms metinėms skirtoje kalbelėje, nuskambėjo šviežia gaida — Jūs tapote genderistu. Taip, taip, net nuostabu. Pagavote madingą temą, pamatėte jos perspektyvą ir, taip sakant, Jus nusinešė pažangos vėjas. Jūs parodėte, kaip reikia prisitaikyti prie naujų finansinių ir politinių orientacijų. Jūs sutelkėte dėmesį į šiuo metu Lietuvą užgriuvusią negandą, Lytinę Utopiją, ir aistringai stojote utopistų pusėn. Taigi, ką Jūs pasakėte?

Profesoriau, minint 33-jį Sąjūdžio gimtadienį, Jūs pasisakėte apie įvairius reikalus. Jau seniai Jūsų kalbos ir kalbelės liudija asmeninius dvasinius ieškojimus, pamokymus sau, savo partijai. Jūs mėgstate nurodyti baisius priešus.

Nesakyti viešų kalbų Jūs negalite, viešas kalbėjimas — Jūsų aistra ir visa Jūsų karjera. Itin mėgstate kalbėti Sąjūdžio vardu, tikite, kad jeigu jau pasakote, vadinasi, taip ir buvo, taip ir liks.

Su tikrove didžioji Jūsų kalbų ir kalbelių dalis neturi nieko bendro. Itin smagiai Jūs pliekiate melo gyvenimą prie komunizmo, iš kurio mes ištrūkome prieš tris dešimtmečius.

Pliekdamas tuos dešimtmečius, Jūs nuoširdžiai pamirštate, kad buvote labai gerai prisitaikęs prie to komunistinio melo. Prie komunistų tapote profesoriumi, iš komunistų gavote didžiausią tų laikų turtą — išskirtinį butą. Bet tiek to, tai — smulkmenos.

Šį kartą, Sąjūdžio 33-ioms metinėms skirtoje kalbelėje, nuskambėjo šviežia gaida — Jūs tapote genderistu. Taip, taip, net nuostabu. Pagavote madingą temą, pamatėte jos perspektyvą ir, taip sakant, Jus nusinešė pažangos vėjas. Jūs parodėte, kaip reikia prisitaikyti prie naujų finansinių ir politinių orientacijų. Jūs sutelkėte dėmesį į šiuo metu Lietuvą užgriuvusią negandą, Lytinę Utopiją, ir aistringai stojote utopistų pusėn. Taigi, ką Jūs pasakėte?

Ogi štai ką: „Lietuva vis dar turi neišspręstų kultūrinių – psichologinių problemų. Yra tam tikro blaškymosi, yra lengvai išmušama kažkokiais gandais, tikima baubais, gąsdinimais. Visuomenė yra gana naivi, lengvai pastumdoma ir pakiršinama.“

Puikiai pasakyta. Šie žodžiai — tiesa, nuoga kaip uoga tiesa. Tik ji skirta sau pačiam, ne žmonėms. Nes ką jau ką, bet kas yra „naivi, lengvai pastumdoma ir pakiršinama“ tauta geriausiai žinote tik Jūs ir Jūsų parankiniai.

O kaipgi! Niekas ilgiau už Jus ant tautos kiršinimo arkliuko nėra sėdėjęs, tas arkliukas — mylimiausia Jūsų mitinė būtybė. Daugiau nei tris dešimtmečius. Tas arkliukas pasitarnavo Jūsų kovose už asmeninę valdžią, už savo šeimos įtaką ir politinio – ūkinio klano sukūrimą.

Dabar — nauja tema, tai yra gerovė, tai yra genderizmas. Jūs pastebėjote Didįjį Šeimų gynimo maršą? Ir labai nustebote, kad jis, Maršas, išreiškė ne Jūsų, o lemiamą Lietuvos žmonių balsą, tariantį „ne“ genderizmo brukamam „Partnerystės gyvenimui“?

Ak, Jums nepatiko? Nepatiko, kad Maršas neatsiklausė Jūsų ir Jūsų anūko leidimo? Kaip nemalonu, kad tuo metu Jūsų klanas kaip tik įstūmė į Seimą liūdnąjį Partnerystės įstatymą. Jūs susijaudinote, tiek susijaudinote, kad ištarėte keistą nesąmonę: „Jie kalba abstrakčiomis formulėmis, kad neva kažkas užpuolė šeimą, kažkas nori sugriauti Lietuvoje šeimą. Bet šeimos institutas priklauso nuo žmonių pasitikėjimo ir noro bei pasiryžimo turėti šeimą, saugoti savo šeimą, branginti ją, kai iškyla problemų ar pagundų“.

Taip, būtent taip, profesoriau! Žmonės pasiryžę turėti sveikas šeimas ir todėl išėjo į Šeimų maršą. Žmonės pasiryžę saugoti ir branginti savo šeimas, ir todėl jie sako „ne“ įstatymui ir nereikalingai normaliam gyvenimui Stambulo konvencijai. Konkrečiai pasako, o ne abstrakčiomis formulėmis, kaip kad kalbate Jūs, profesoriau.

Ir Jūs pykstate? Ak… kažkas nesutapo? Bėda. Jūs, matyt, susipykote su savo paties protu, tai yra – žodžiais? Taip, žinoma, amžius… o ir amžinas skubančiojo kalbėti pasiklydimas – mokyti, mokyti, mokyti.

Bėda, kai visą gyvenima mokai kitus, pats kažkaip kitaip mokydamasis. Tačiau čia dar ne viskas. Suprantama, anūkas ir klanas sparčiai kišo Partnerystės įstatymo tešlą į Seimo krosnį, pykti reikėjo, tačiau… Šuo pakastas giliau.

Profesoriau, jau komunizmo laikais Jūs mokėjote apeiti ir nepalankius sau valdžios rifus. Pavyzdžiui, kai siekėte profesoriaus vardo, o ministras H. Zabulis pasakė, kad gausite jį tik per jo, ministro, lavoną, Jūs apėjote šią kliūtį iš flango. Mokate.

O dabar? Ką dabar apeinate? Tautą ir Valstybę. Kurios Konstitucijos 38 straipsnis aiškiai sako, kad nėra „netradicinių šeimų“. Jums jos — yra, nes jos, Jūs manote, yra ateitis. Būtent — naujos Lytinės Utopijos „šeima“ esą bus mūsų šviesus rytojus. Jūs taip aklai palaikote šią naują Lytinę Utopiją, nes čia šuo ir pakastas – Jums ji naudinga.

Būtent Jums, asmeniškai naudinga. Ir Jūs jau nesvarstote, kodėl kiekviena nauja šių laikų Europos utopija, net komunizmo utopija, paremta tankais, gyvuoja tik apie 50 metų. Jums nebėra laiko svarstyti, nes reikia šokti į naujo traukinio pirmos klasės vagoną.

Instinktai ir patirtis Jums sako, kad reikia skubėti. Nes kaip kitaip būsite matomas, ir kaip kitaip Jus girs Briuselis, visokio plauko pasauliniai genderistai? Partnerystės įstatymas — tai Lytinės Utopijos aisbergo viršukalnė, juo pradedama visur, kur tik genderistai pradeda puolimą.

Taip buvo ir pernelyg laisvoje Prancūzijoje, kai jos Parlamentas 1999 metais, ministrams ir žiniasklaidai meluojant, priėmė tą nelemtą partnerystę. Genderistai užspringdami tikino visą Prancūziją, kad reikia būti gailestingiems toms nelaimingoms mažumoms, ir kad niekada vienalyčiai partneriai negaus „šeimos“ statuso.

Ir, sugraudinę bestuburius demokratus, įstūmė tarytum nekaltą įstatymą į pasidavusiųjų galvas ir širdis. Ir išsyk prasidėjo generalinis puolimas, Trojos arklys atliko savo darbą. Apgavo, apmelavo čia pat ir visus, o tuos, kas atsikvošėjo, apšaukė „populistu“ ir „fašistu“.

Ir jau tada visi normalūs žmonės toje purvo politikoje virto „homofobais“. Ir prasidėjo siaubingas, valstybės aparato pagalba vykdomas normalių šeimų prievartavimas. Vadinasi, visa tai dabar turi būti įgyvendinta Lietuvoje? Juk taip galvojate, profesoriau? Juk negalvoti negalite.

O čia — jau aiškus prancūziškas pažangos pavyzdys, „trendas“, taip sakant. Nejaugi nežinote, kad jau 2017 metais Lietuvoje paruošti visi pagrindiniai lyčių keitimo, „daugia-lyčio švietimo“ mokyklose, vaikų paėmimo į vienalytes poras įstatymai, ir t.t.

Daug visokio jovalo Lietuvai jau paruošta. Taip, 22 metus Europa prievartaujama genderistų antpuolio. Lytinei Utopijai, iki žmonės atsitokės, liko dar kokie 30 metų. Mums tuos dešimtmečius reikia ištverti, atsilaikyti.

Nes mes — ne Prancūzija, mums tokie eksperimentai pakirs paskutines gyvybines jėgas, pražudys dviejų jaunimo kartų tapatybę. O be jų mes daugiau nieko neturime, jie – paskutinis mūsų lietuviškas rezervas.

Gimstamumas ryštingai krenta žemiau mirtingumo lygio, jau skęstame, kaip reikalas skęstame. Bet Jūs, profesoriau, kaip elgiatės? Jūs skubate į tariamos pažangos glėbį, nes jame Jūsų laukia. Jūs manote, kad Europa vis vien mus privers, vis vien mums teks nusileisti.

Jūs pagalvojote, kur „jėga“, kurios per akis užteks Jūsų amžiui, ir nutarėte paleisti naują plokštelę; mėgstamu pasakų žanru prabilote apie tai, kad Vakaruose diegiama ne Lytinė Utopija, o Naujas Šviesus Rytojus.

Žinoma, Rytojus, o kaipgi. Tą naują kone komunistinį Rytojų įgyvendinta Europos Parlamento genderistinė – lgbtistinė frakcija. Jie stumia įstatymus, ir reikalauja valstybes paklusti. Jūs jau susitaikėte.

Lytinė Utopija pakerta gyvybę šeimoje, gimdymą šeimoje, pasitikėjimą šeimoje? — Jums nebesvarbu, nes esate apakęs nuo savo svarbumo. Jūs sakote Lietuvos žmonėms, kad jie gyventų šeimose kaip XIX amžiuje, kai mūsų dar neardė globalizmas ir lytinis pseudošvietimas, varantis jaunimėlį iš proto. Jums jau nebesvarbu, kad nušokama nuo proto ir sąžinės, visai nebesvarbu. Jūs manote, kad mūsų protai ir sąžinės, kaip ir Jūsų, greitai bus užsmaugti finansinėmis investicijų sankcijomis, ir mes pasiduosime. Juk taip, ar ne?

Jūsų nemylimoje komunistinio melo epochoje Jūs mokėjote prisitaikyti prie „trendo“, kaip sakoma dabar. Dabar Jūs ir vėl prie naujo „trendo“. Jums juk reikia būti naujo rėžimo srovėje. Už tai giria Briuselis, pašlovins genderistinis jaunimėlis.

Ir nacionalinė LRT, prikaišyta jūsų klano gerbėjų ir lgbtistų, kiekvieną Jūsų kalbelę rodys, daugins ir visaip liaupsins. Savas politologų klanas kalbės apie profesoriaus toliariagystes. Visko dar bus. Vadins Jus ir „profesoriumi-pažangiečiu“. Jūsų savimeilei tai būtinos kalbos.

Skubate su jais, profesoriau, skubate. Gausių „žmogaus teisių“ fondų, Europos biudžeto palaikomi Vilniaus simuliakrai-gendersitai Jums jau lankstosi, net ranką bučiuoja. Jums to labai reikia. Tiesa, pomirtinė šlovė… Ar ji laukia?

Jūs ją nusimatęs. Kauno Karo muziejus sodelio panteone, kur seniai turėjo stovėti paminklas Vaižgantui, palikta vieta Jūsų personai, laukia. Jums reikia ir daugiau paminklų? — bus. O kas bus su Lietuva?

Kai neliks nei Jūsų, nei Jūsų partijos, nei Jūsų gerbėjų klanų? Jums juk svarbu, Jūs net ašarą nubraukiate apie visa tai pagalvodamas. Stovės šalia Jūsų paminklų kažkas kitas ir katučių plos? O jeigu neplos? Nes paprasčiausiai nebebus lietuvių.

Kiti plos? Galbūt, galbūt ta mintis Jus irgi paguodžia — vis geriau, negu nieko. Sakote, nebebus nei lietuvių, nei žemaičių? — vadinasi, jie to ir nusipelnė? Bet užtat Europos analuose liks Jūsų paminklai, ir keli kiti paminklai, tik be Lietuvos gyvybės. Bet argi tai blogai?

Jūsų vardas — liks, Lietuva — kapų tyloje su gražiu užrašu liks. Neblogas balansas. Bet tai detalės, nebesvarbu. Svarbiausia kitkas: būkite tikras, profesoriau, Lietuva nesiruošia pasiduoti.

Arvydas Juozaitis, tekstas pagal www.facebook.com

Categories
NUOMONĖS

Vengrija stabdo Europos nuosmukį

Vengrijos parlamentas priėmė įstatymą, draudžiantį genderistų – LGBTQ propagandą mokyklose. Įstatymas priimtas „Fidesz“ ir dešinės partijos „Jobbik“ balsais (157 balsai „už“, vienas „prieš“). „Fidesz“ partija jau trečią kartą iš eilės Vengrijos piliečių išrinkta parlamento dauguma.

Europos ir Lietuvos genderistai nedelsdami paskelbė, kad panašus draudimas galioja Rusijoje. Belieka paskelbti, kad Vengrija = Putinas = Rusija.

Taip ir daroma. Mintis beprotiška, ji reikalauja ir gamtos dėsnius skelbti „rusiškais“, nes sveikas protas juos pripažįsta ir ten. Šiaip ar taip, lytinei utopijai gyva ir demokratiškiausia Vakarų Europos valstybė pasakė ryžtingą NE –

NE VAKARŲ NUOSMUKIUI!

Net JAV pasigirsta sveiko proto balsai; žr. : JAV mokslininkės Abigail Shrier knyga „Nepataisoma žala: kaip translytiškumo beprotybė suvilioja mūsų dukteris“.

Arvydas Juozaitis

pagal www.facebook.com

Categories
NUOMONĖS

Vengrija priėmė informacijos apie LGBTQ skleidimą nepilnamečiams draudžiantį įstatymą

Vengrijos parlamentas antradienį priėmė įstatymą, draudžiantį informacijos apie LGBTQ žmones ar homoseksualumą skleidimą nepilnamečiams.

Įstatymas premjero Viktoro Orbano dešiniojo sparno partijos „Fidesz“ kontroliuojamame parlamente priimtas 157 balsais prieš vieną.

Opozicija šį balsavimą boikotavo, išskyrus įstatymų leidėjus iš dešiniojo sparno partijos „Jobbik“, kurie palaikė minimą teisės aktą.

Protestuotojai ir „žmogaus teisių“ pareigūnai ragino nepriimti įstatymų pataisų, kuriomis siekiama, kad jaunesniems nei 18 metų asmenims nebūtų prieinamas joks turinys, vaizduojantis homoseksualumą ar lyties keitimą arba tai skatinantis.

Įstatymas draudžia (!!!) LGBTQ grupių švietimo programas ir viešinimą.

„Siekiant užtikrinti… vaikų teisių apsaugą, pornografija ir seksualumą vaizduojantis arba nukrypimą nuo lytinio identiteto, lyties keitimą arba homoseksualumą skatinantis turinys negali būti prieinamas asmenims iki 18 metų“, – sakoma dokumente.

Lytinio švietimo pamokos „neturėtų būti skirtos lyčių segregacijos, lyties keitimo ar homoseksualumo skatinimui“, nurodoma jame.

Kol kas neaišku, kokių bausmių gali sulaukti asmenys, pripažinti pažeidusiais naująjį įstatymą.

Pastaraisiais metais V. Orbanas, valdantis Vengriją nuo 2010 metų, įgyvendina socialiai konservatyvią politikos darbotvarkę, formuodamas Europos Sąjungos narėje tai, ką jis pats vadina

bastionu prieš liberalias ideologijas.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Categories
NUOMONĖS

Astra Genovaitė Astrauskaitė: „Tėvai buriasi, kad išvengtų vaikų testavimų, skiepų, genderizmo pamokų“

Nuo rugsėjo Lietuvos miestuose, regionuose kuriamas alternatyvus švietimas. Kodėl ir kaip? Todėl, kad karantinų režimas, uždarymas tėvų ir vaikų namuose esant tokiai pasaulinei, globalistinei sveikatos „politikai“, nesibaigs, manome, dar ilgai.

O jei mokyklos ir veiks, tai matome, kaip elgiamasi su vaikais, kurių tėvai sutiko juos leisti kontaktiniam ugdymui: jie testuojami mokyklose kas savaitę! Neaišku, ar nereikalaus ir privalomo skiepo nuo šio koroninio „gripo“.. Mokytojai, nesutinkantys „skiepytis“ ir testuotis, bei tėveliai, saugantys savo vaikus, vaikų sveikatą, vienijasi mokymui namuose.

Tėveliai per vasarą turite susitvarkyti dokumentus dėl vaikų mokymosi namuose pagal Švietimo įstatymą (atsiskaitant už atskirus dalykus jūsų pasirinktose bendrojo lavinimo mokyklose). Mokymui namuose alternatyviame ugdyme galimi įvairūs būdai: kontaktinis ugdymas su mokytoju ir mišrus (kontaktinis ugdymas derinamas su nuotolinėmis pamokomis).

Kiekviename Lietuvos mieste, regione ieškomos patalpos būsimam vaikų mokymui. Jeigu bus taip, kad iškils problemų su atskiromis patalpomis, gal vaikus saugantys tėveliai pasiūlys savo namuose atskiras patalpas „klasei“?

Kaip spaudos draudimo metais: vaikai rinkdavosi kai kurių tėvų namuose ir pas juos atvykdavo mokytojai. Labai puikų vaikų mokymą namuose turime savo Tėvynės istorijoje, todėl dabar, esant tokioms sunkioms sąlygoms (ir dar genderizmo plėtros grėsmė mokyklose, iškreiptas Tėvynės istorijos mokymas), esame dėkingi Protėviams!

Žinoma, mokymas namuose, samdant mokytojus, išėjusius iš sistemos, tėvams kainuos, tačiau tris – penkis kartus mažiau, nei privačiose mokyklose. Net kai kurios (Karalienės Mortos) privačios mokyklos pačios pirmos ėmėsi genderizmo mokymo…

Kviečiu atsiliepti (dalis yra pareiškę pageidavimus) jau apsisprendusius Vilniaus miesto pradinių ir 5-12 klasių mokinių tėvelius ir mokytojus, pageidaujančius tokio mokymo šios pasaulinės plandemijos metu, o gal ir po jos?

Pagarbiai,

lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Astra Genovaitė Astrauskaitė

JŠ pagal Astra Genovaitė Astrauskaitė ir lrt.lt

Categories
Lithuania Catholica TV

Kodėl reikia paaukoti Rusiją Marijos Nekaltajai Širdžiai?

Netikėkime, kad Lietuvą nuo vakarietiško liberal-komunizmo išgelbės dabartinė Rusija, įtakojama komunizmo ir KGB tinklų liekanų. Tradicinio kalendoriaus švč. M. Marijos-Karalienės šventė (gegužės 31 d.) ir Jos žodžiai Fatimoje primena, kad Kristus Karalius per Ją valdo ir gelbėja pasaulį. Tai pažadėjo Dievo Motina Fatimoje: „Galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers, ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis“, – sako Šarūnas Pusčius.

JŠ pagal politiškai neteisingas kanalas

Categories
NUOMONĖS

Vidiniai prieštaravimai ministro A. Dulkio COVID įsakyme

Pats ministras savo įsakymu pripažįsta tokius dalykus, pats ministras pripažįsta, kad klaidingai teigiami rezultatai gali nepagrįstai varžyti asmenų teises ir nepagrįstai riboti jų veiklą, tačiau, nepaisant to, pats ministras nesibodi žmonių konstitucines teises ir laisves varžyti tyrimų rezultatais, kurie, kaip jis pats teigia, gali būti klaidingai teigiami, – rašo savo tinklaraštyje Mozeris Alvis.

Atkreipkime dėmesį į sveikatos apsaugos ministro A. Dulkio įsakymą Nr. V-2797 “Dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) tyrimų atlikimo tvarkos aprašo patvirtinimo”.

Tvarkos aprašo 16 punktas “Tyrimo rezultatų aiškinimas ir apribojimai”:

Citata 1: “Neigiamas tyrimo rezultatas nebūtinai reiškia, kad žmogus nėra užsikrėtęs SARS-CoV-2 virusu ir turėtų būti aiškinamas įvertinant užsikrėtimo galimybę prieš tyrimą (t. y. SARS-CoV-2 infekcijos židinį, turėtus kontaktus ir simptomus) ir tyrimo jautrumą. Apskaičiuota, kad klaidingai neigiamų rezultatų atsiradimo tikimybė yra didesnė esant dideliam paplitimui arba dėl netinkamo ėminių paėmimo laiko, netinkamos ėminio paėmimo technikos, mažos viruso koncentracijos, netinkamo ėminių transportavimo, PGR inhibitoriaus buvimo, preanalitinių ar analitinių problemų arba viruso mutacijų ir kitų techninių ir (ar) biologinių priežasčių.”.

Citata 2: “Teigiamas tyrimo rezultatas nebūtinai reiškia, kad virusas yra aktyviai replikuojantis ir gali būti pernešamas kitiems. Svarbu pažymėti, kad kryžminis užteršimas dėl tiriamų ėminių / mėginių gausos ir ištyrimo per trumpą laiką gali lemti klaidingai teigiamus rezultatus. Klaidingai teigiamas rezultatas gali sukelti nepatogumų pacientui, įskaitant: privalomą (savi)izoliaciją, ribojamą kontaktą su šeimos nariais, galimybės grįžti į darbą atidėjimą, nereikalingą gydymą, pakartotinį tyrimą ir kt..”.

Taigi tas asmuo, kuris, kaip nurodoma pono ministro Dulkio priimtame įsakyme, nebūtinai nėra viruso nešiotoju, gali naudotis platesnėmis galimybėmis nei tas asmuo, kuris, kaip nurodoma pono ministro Dulkio priimtame įsakyme, nebūtinai yra viruso nešiotoju.

Atkreipkite dėmesį ir į tai, kas gali lemti klaidingai teigiamą rezultatą:

“kryžminis užteršimas dėl tiriamų ėminių / mėginių gausos ir ištyrimo per trumpą laiką”.

Pats ponas ministras savo įsakymu pripažįsta tokius dalykus, pats ponas ministras pripažįsta, kad klaidingai teigiami rezultatai gali nepagrįstai varžyti asmenų teises ir nepagrįstai riboti jų veiklą, tačiau, nepaisant to, pats ponas ministras nesibodi žmonių konstitucines teises ir laisves varžyti tyrimų rezultatais, kurie, kaip jis pats teigia, gali būti klaidingai teigiami.

Priminsiu: kalbame apie tyrimą, kuris laikomas “auksiniu standartu”.

JŠ pagal Mozeris Alvis

Categories
NUOMONĖS

Kova su LGBT simbolikos propagavimu! Patriotai parodė, kad priešinsis Lietuvoje įsigalinčiam genderizmui!

Pirmadienio pavakarę Vilniuje 4 asmenys juodais dažais uždažė vaivorykštės spalvomis nudažytą perėją.

JŠ pagal delfi.lt ir lrt.lt

Categories
NUOMONĖS

Oponento liudijimas: Partnerystės projekto nepalaikė dėl visuomenėje kilusių aistrų! – teigia Viktoras Pranckietis. Visuomenės spaudimas daro poveikį!

Liberalų sąjūdžio frakcijai priklausantis parlamentaras Viktoras Pranckietis teigia, kad antradienį svarstyto lyčiai neutralios Partnerystės projekto, kuriam pritrūko dviejų balsų, jis nepalaikė dėl visuomenėje ir tarp įstatymų leidėjų kilusių emocijų.

„Kadangi įstatymas kelia daug aistrų, vadinasi, jis yra neparuoštas taip, kaip turėtų būti pateiktas Seimui, kad nebūtų tokių kovų“, – savo sprendimo argumentus Eltai dėstė V. Pranckietis.

Buvęs Seimo vadovas pažymėjo, kad parlamentui antradienį nusprendus Partnerystės įstatymo projektą atmesti, jis visgi pasisakė už tai, kad aistras keliantis projektas būtų grąžintas rengėjams tobulinti.

„Susilaikymą lėmė tai, kad neparengtas taip, kad jis būtų priimtinas, ir taip jis pasidarė nepriimtinas, o tobulintinas. Antras mano balsavimas buvo tobulinti“, – tikino liberalas.

Buvęs Seimo vadovas pažymėjo, kad parlamentui antradienį nusprendus Partnerystės įstatymo projektą atmesti, jis visgi pasisakė už tai, kad aistras keliantis projektas būtų grąžintas rengėjams tobulinti.

„Susilaikymą lėmė tai, kad neparengtas taip, kad jis būtų priimtinas, ir taip jis pasidarė nepriimtinas, o tobulintinas. Antras mano balsavimas buvo tobulinti“, – tikino liberalas.

Visgi valdančiosios koalicijos, kurios dalis yra ir pats V. Pranckietis, rengtam projektui pasiūlymų parlamentaras neturėjo. Jis tvirtina, kad nepaisant to, jog pats balsavo už projekto grąžinimą tobulinti, taisytinas vietas turi atrasti patys Partnerystės įstatymo rengėjai.

JŠ pagal delfi.lt ir lrt.lt

Categories
NUOMONĖS

Partnerystei neužteko palaikymo Seime – po pateikimo įstatymui nepritarta, jis grąžintas tobulinti. Visuomenės spaudimas daro poveikį!

Seimas pateikimo procedūros metu nepritarė Partnerystės įstatymo pataisoms, kuriomis siekta įteisinti tiek vyro ir moters, tiek tos pačios lyties asmenų partnerystę. „Už“ tokias pataisas balsavo 63 tautos atstovai, „prieš“ – 58, 7 susilaikė. Pataisos grąžintos jų autoriams tobulinti.

Vieningą palaikymą Partnerystės įstatymo pataisoms valdančiųjų gretose išreiškė tik Laisvės frakcijos atstovai. Liberalų sąjūdžio frakcijoje Juozas Baublys ir Jonas Varkalys balsavo „prieš“, Viktoras Pranckietis susilaikė. Seimo konservatorių frakcijoje „už“ balsavusių buvo dauguma, „prieš“ pasisakė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Audronius Ažubalis, Edmundas Pupinis, Valdas Rakutis, Algis Strelčiūnas, Antanas Matulas, Paulius Saudargas, Arvydas Pocius, Justinas Urbanavičius, Antanas Čepononis, Kazys Starkevičius ir Laurynas Kasčiūnas, balsuodami susilaikė Vytautas Juozapaitis ir Dainius Kreivys.

Vieningai „prieš“ dėl pataisų balsavo opozicinė Lietuvos regionų frakcija, o frakcijos atstovė Rita Tamašunienė teigė, kad teikiamos Partnerystės įstatymo pataisos yra perteklinės.

„Visa tai, kas aktualu žmonėms, pasirinkusiems kitokią gyvenimo ir sugyvenimo formą, galima įtvirtinti Civiliniame Kodekse, gauti informaciją, turtinius santykius ar dalinės nuosavybės dalykus įteisinti. Jūsų įstatymas yra Civilinio Kodekso ir visų lydinčiųjų kratinys“, – aiškino politikė.

Nepritarimą taip pat išreiškė „darbiečiai“ balsuodami „prieš“ arba susilaikydami. Opozicijoje veikiančių „valstiečių“ balsai pasidalijo: dauguma balsavo „prieš“, vienas susilaikė, bet trys – Lukas Savickas, Rūta Miliūtė ir Tomas Tomilinas – balsavo „už“.

Opozicinėje socialdemokratų frakcijoje balsai dėl Partnerystės įstatymo taip pat pasidalijo – šeši parlamentarai balsavo „už“, penki – „prieš“.

JŠ pagal 15min.lt

Categories
NUOMONĖS

PRANCŪZIJOS GENDERIZMAS — LIETUVOS AVANGARDAS?

Valstybę genderistai naudoja kaip buldozerį, kuris turi būti naudojamas “ypatingų žmonių” kūrimui ir dauginimui. Tai “kryptinga demokratija” — didžiausias iššūkis XXI amžiui, kuriame avangardu pasiskelbusi žiniasklaida ir sektantiškos grupės-partijos pasiryžusios visai sunaikinti krikščionybę, o žmonijos tradiciją laiko “kliūtimi” kelyje į… šviesų (kone komunistinį) rytojų. Tai eilinė ir labai pavojinga utopija.

Lietuvoje auganti šeimos gynimo akcija turi būti suprasta Europos tendencijų vėjuose. Tie vėjai stipriausiai pučia Prancūzijoje. Jau du dešimtmečius Prancūzijoje plečiasi “tradicinės šeimos” ardymo politika. Pirmas žingsnis — civilinės homoseksualų partnerystės įstatymas (PACS), kurį 1999 m. Parlamente “prastūmė” socialistų vyriausybės teisingumo ministrė E. Gigu (Guigot). Ji iškilmingai pareiškė: “Negali būti klausimo, nei šiandien, nei rytoj, kad tos pačios lyties piliečių santuoką būtų bandoma įteisinti Prancūzijoje”.

Pareiškė, o 2004 m. tos pačios socialistų partijos narys, Beglio miestelio (šalia Bordo) meras įregistravo pirmąją “santuoką” tarp dviejų homoseksualų. Ją Apeliacinis Prancūzijos teismas tuo metu vis dėlto paskelbė neteisėta. Nauja tos krypties akcija atlikta 2006 m., kai prancūzų “homoseksualų santuoka” įregistruota Belgijoje ir transkribuota (perrašyta) į tų piliečių dokumentus Prancūzijoje. Tuo metu valdė dešinioji prezidento Ž. Širako (J. Chirac) partija, kuri per 1999 m. balsavimą Parlamente vienbalsiai stojo prieš socialistų “civilinę partnerystę”.

Dešinieji palūžo. LGBT toliau skverbėsi į žiniasklaidą (viešą erdvę) ir jau 2012 m. prezidentu tapęs socialistas F. Olanas (Hollande) pareiškė, kad bus įvesta “santuoka visiems”. Tų metų rudenį prasidėjo gyventojų pasipriešinimas elito tendencijoms ir judėjimas “manifestacija visiems” ėmė telkti jaunas šeimas. 2013 m. pavasarį mitinguojančių skaičius pasiekė 1 mln žmonių. Gegužės 26 d. įvyko milžiniškas mitingas Paryžiuje, užtvindęs Senos krantines nuo vakarinių miesto vartų iki centrinės Invalidų bažnyčios (bažnyčia — tautos panteonas). Tokių gausių mitingų Prancūzija nebuvo mačiusi nuo 1984 metų.

Tačiau F. Olanas „nenusileido miniai“ ir socialistų daugumos valdomas Parlamentas įteisino “homoseksualinę santuoką”. Įteisintas ir “įsivaikinimas”, įgyvendinant “šeimų lygybės kriterijus“. Visuomenė, neturėdama įtakos spaudai, protestavo, tačiau Valstybės Taryba (Conseil d’Etat) atmetė 700 000 parašų protesto peticiją.

Prancūzų dešinieji nuolat kalba, kad laimėję rinkimus grąžins “tradicinei šeimai” normalų teisinį statusą. Tačiau Konstitucinio teismo ekspertai nepailsdami kartoja, kad “teisiškai nėra būdo“ panaikinti legaliai “įsigytą santuoką”. 2017 m. prezidento rinkimų metu dešiniųjų lyderiui F. Fijonui (Fillon) pripaišytas finansinis skandalas ir autsaideris E. Makronas (Macron) išrenkamas prezidentu.

Jis viešu laišku pasižadėjo genderistams ir LGBT, ir jau 2018 m. pradėjo vykdyti dirbtinio dauginimosi (terminas “prokreacija lesbietėms”) iteisinimo politiką. Demagogiškai kalama tezė apie “biomedicininės etikos įstatymą”, tačiau projekte nėra nei etikos, nei medicinos, o praktika panaši į nacių vykdytą eugeniką (embrionų atranka) ir vaiko sudaiktinimą. Tokį dauginimąsi privalės apmokėti valstybė. 2019 m. projekto “prastūmimas” Nacionaliniame Susirinkime stabtelėjo.

Sustojo ir dėl pandemijos, ir Senato dėka, kuris, turėdamas dešiniųjų persvarą, nuolat balsuoja prieš kertinius projekto straipsnius. Tačiau žiniasklaidos spaudimas milžiniškas, daugumos didžiųjų laikraščių redaktoriai ir žurnalistai yra pro-makroniško nusiteikimo ir fanatiškai įsitikinę, kad jie yra “visuomenės avangardas”.

2019 m. sausį Nacionalinė asamblėja svarsto istorinio-moralinio lūžio įstatymą — “tėvą” ir “motiną” Prancūzijos teisinėje sistemoje ir viešoje erdvėje turi pakeisti „gimdytojas nr. 1“ ir „gimdytojas nr. 2“.Kokia bus tolesnė genderistų ir LGBT ekspansijos politika? Siekiama visuotiškai, anot prancūzų, įteisinti “gimdų nuomą”, tai yra masiškai steigti “vaikų gaminimo klinikas”. Jos kolei kas numatomos tik lesbietėms.

Tačiau nėra abejonių, kad bus pasitelkta Konstitucijos nuostata dėl visų piliečių lygybės ir į “vaikų gaminimo klinikas” bus įleisti neapibrėžtos lyties atstovai. Naujovę remia ir Europos Žmogaus teisių teismas, kuris nuo 2014 reikalauja civilinius dokumentus išduoti visiems, t.y. ir užsienio gimdyvių-donorių “sukurtiems vaikams”.

Po Bizantijos žlugimo ir “krikščioniško žmogaus” sanklodos, sukūrusios Vakarų civilizaciją, Europa pirmą kartą atsidūrė labai akivaizdžiame moralės vakuume, net aklavietėje. “Ypatingų žmonių” teisės diegiamos skelbiant visuotinę žmonių lygybę, paminant bendražmogišką krikščionybę ir jos moralės normas. Prancūzija (iš dalies Vokietija ir Anglija) yra šių naujienų avangardas.

Libertarai-genderistai yra naujo tipo marksistai-leniniečiai, kuriems gyvenimas — tai žmogaus prigimties keitimas. Ši banga labai pavojinga Vakarų žmogiškumui, nes neigia moralų “homo sapiens” ryšį su žmonijos tradicija.

Valstybę genderistai naudoja kaip buldozerį, kuris turi būti naudojamas “ypatingų žmonių” kūrimui ir dauginimui. Tai “kryptinga demokratija” — didžiausias iššūkis XXI amžiui, kuriame avangardu pasiskelbusi žiniasklaida ir sektantiškos grupės-partijos pasiryžusios visai sunaikinti krikščionybę, o žmonijos tradiciją laiko “kliūtimi” kelyje į… šviesų (kone komunistinį) rytojų. Tai eilinė ir labai pavojinga utopija.Straipsnį rengiant panaudoti Paryžiuje gyvenančio lietuvio Giedriaus Gapšio tyrimais.

Arvydas Juozaitis

JŠ pagal Lietuva yra čia

Categories
Lithuania Catholica TV NUOMONĖS

Prof. R.Čepaitienė: kalba pasakyta Didžiajame Šeimų Gynimo Marše

Žodžiai ir dalykai, kurie daugelį amžių buvo visiems savaime suprantami ir aiškūs, tokie kaip motina ir tėvas, šeima, tauta ir Tėvynė, pasirodo, šiandien jau nebetinka, gali kai ką įžeisti ar net diskriminuoti, arba ima reikšti kažką visai kito. O jei vartoji juos senąja, tradicine, prasme – tampi baisiu atsilikėliu, gal net nusikaltėliu, kurį būtina užjuokti, perauklėti ar nuteisti. Randasi ir uždraustieji žodžiai, už kurių naudojimą gresia baudos. Italijoje, sako, už tai jau net galima gauti kalėjimo.

Categories
Lithuania Catholica TV

Kun. R.Grigas: kalba pasakyta Didžiajame Šeimų Gynimo Marše

…Ratas apsisuko ir deja dabar tenka stovėti čia ir ginti jau ne teisę į savo valstybę į tautos laisvę bet į viso to svarbiausią pagrindą: prigimtinė šeima, vyro ir moters tapatybė, į mūsų teisę pratęsti tautos ir valstybės gyvenimą…Antras mitas, kuris yra neteisingas: jūs čia prieš vakarietiškas vertybes pasisakote! Kažkodėl kai ėjome su Sąjūdžiu į laisvą valstybę, tos vertybės buvo visai kitokios, kodėl staiga vakarietiškos vertybės – ne Antika, ne Romenų teisė, ne krikščioniškos tradicijos, architektūra, dailė, ne klasikinė filosofija?

Categories
Lithuania Catholica TV

Didysis Šeimos Gynimo Maršas 2021: Video – dalis I (nuo pat pradžių)

Čia matysite protesto „Didysis Šeimos Gynimo Maršas 2021″ – dalis I (nuo pat pradžių). Maršas vyko be jokių incidentų. Maršo metu ant scenos kalbėjo įvairūs aktyvistai, kurie ragino ginti tradicinę šeimą, priešintis Stambulo konvencijos ratifikavimui, saugoti vyro ir moters kuriamą šeimą.

Categories
Lithuania Catholica TV

Didysis Šeimos Gynimo Maršas 2021: Video – dalis II

Čia matysite protesto „Didysis Šeimos Gynimo Maršas 2021″ – dalis II. Į Vilniuje Vingio parke susirinko tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos. Maršas vyko be jokių incidentų. Maršo metu ant scenos kalbėjo įvairūs aktyvistai, kurie ragino ginti tradicinę šeimą, priešintis Stambulo konvencijos ratifikavimui, saugoti vyro ir moters kuriamą šeimą.

Categories
NUOMONĖS

Lietuvos gyventojai palaiko tradicinės šeimos modelį, o pritartų tik vienalyčių porų ūkinių santykių sureguliavimui įstatymu, – Ramūnas Karbauskis

Manau, kad visi matėte, kaip per praėjusius ketverius metus dėjome pastangas, kad šeimoms būtų kuo palankesnės sąlygos gyventi ir kurti savo ateitį Lietuvoje. Todėl tęsdami šią savo kryptį, kurią laikome mūsų politikos ašimi, mes nepritarsime liberalios valdžios stumiamam Partnerystės įstatymui.

Tam yra ir kelios svarbios priežastys, apie kurias šio įstatymo kūrėjai nutyli ir nesivelia į diskusijas. Nes jie puikiai žino neseniai darytas ir skelbtas visuomenės apklausas, kurios aiškiai parodo, jog Lietuvos gyventojai palaiko tradicinės šeimos modelį, o pritartų tik vienalyčių porų ūkinių santykių sureguliavimui įstatymu.

Informuodami savo rinkėjus apie mūsų vertybes, pasisakėme prieš lyčiai neutralios (homoseksualių asmenų) partnerystės, kaip šeimos teisinio santykio, įteisinimą. Mūsų prioritetas – tradicinė šeima, pagrįsta vyro ir moters santuoka bei giminystės (tėvystės ir motinystės) ryšiais. 

Partnerystės įstatymo rengėjai bando gudriai visus apmulkinti, kad projekte jie partnerystės nelaiko šeima. Taip, jie nemini žodžio „šeima“, nenorėdami erzinti įsiaudrinusios visuomenės, kuri nepritaria homoseksualių asmenų šeimų įteisinimui. Tačiau, norėdami paslėpti homoseksualių asmenų šeimų įteisinimą, kuriam nepritaria didžioji visuomenės dalis apklausose, jie ėmėsi gudrios teisinės inžinerijos.

Jau dabar LGBT bendruomenės atstovai sako, kad jie „norės daugiau“. Neabejoju, kad žmogaus teisių komiteto pirmininkas supranta, kokią situaciją jis programuoja ir kad dėl tokių nelygių dviejų rūšių šeimų sąlygų pasipils bylinėjimas.

Projektu kuriamas pseudosantuokos institutas: visais kitais, išskyrus vaikus, atvejais partnerystės įstatyme numatytos homoseksualių partnerių teisės ir pareigos iš esmės yra tokios pačios kaip sutuoktinių teisės ir pareigos (!). Koks 98 procentų sutapimas! Pačių projekto autorių pabrėžiamas skirtumas, esą santuokai sudaryti skiriamos trys kalendorinės dienos nemokamų atostogų, o partnerystei – ne, yra veikiau juokingas ir tikrai ne esminis santuokos ir partnerystės skirtumas. Svarbu yra tai, kad su pseudosantuokos sukūrimu apeinama Konstitucijos norma, kad sutuoktinių teises ir pareigas įgyti gali tik vyras ir moteris.

JŠ pagal delfi.lt

Categories
NUOMONĖS

„Didysis šeimos gynimo maršas 2021″ – Gegužės 15 d. – Visoje Lietuvoje vienu metu!

Dėl ideologinio karo metodais vykdomos agresyvios genderistinės propagandos ir valdančiosios daugumos rengiamų įstatymų, prieštaraujančių Tautos referendumu priimtai Lietuvos Respublikos Konstitucijai, MES PRIVALOME VIENYTIS!

Mūsų šūkis: STIPRI ŠEIMA – STIPRI VALSTYBĖ!

Vieningai paliudysime didžiosios daugumos Lietuvos piliečių ryžtą apginti Lietuvos šeimų teises bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytą teisinę ir visuomeninę tvarką.

Apginsime savo šeimas, vaikus, jaunimą, vaikų darželius ir mokyklas nuo prievarta brukamos išsigalvotų socialinių lyčių propagandos. Vieningai pasisakysime prieš rengiamą Stambulo konvencijos ratifikavimą Seime, kuris uždraustų žodžio ir įsitikinimų laisvę, įteisintų totalią visuomenės minčių kontrolę ir bausmes už Konstitucijoje įtvirtintą teisę reikšti savo nuomonę ir tėvams auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.

Lietuva niekada neleis kraštutinėms mažumoms primesti visai visuomenei nepriimtino gyvenimo būdo, paniekinti Tautos tradicijų ir vertybių ir atsisakyti pagarba žmogaus orumui pagrįstos krikščioniškos civilizacijos moralės.

Tai dabar ne tik šeimų, bet ir Lietuvos valstybės ateities ir išlikimo klausimas. Tik visi kartu apginsime tai, kas mums brangu!

JŠ pagal seimusajudis.lt

Categories
NUOMONĖS

Milžiniška apgaulė: nuo COVID-19 mirė 5,2 proc. visų mirusiųjų 2020 m. Lietuvoje!

Higienos instituto Sveikatos informacijos centro Mirties atvejų ir jų priežasčių stebėsenos skyriaus specialistų parengtame leidinyje „Mirties priežastys 2020 (išankstiniai duomenys)“ pateikiama apibendrinta išankstinė informacija apie 2020 m. mirusių nuolatinių Lietuvos gyventojų mirties priežastis. Nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau kaip pusė, t. y. 52,7 proc. visų mirusiųjų (9,8 proc. daugiau negu 2019 metais). Nuo piktybinių navikų mirė 18,9 proc., dėl išorinių mirties priežasčių – 5,8 proc., o nuo COVID-19 ligos – 5,2 proc. visų mirusiųjų.

Higienos instituto Sveikatos informacijos centro vadovas Romualdas Gurevičius pabrėžė, kad būtent jų įstaigos valdomas Mirčių ir jų priežasčių valstybės registras yra oficialus mirčių statistikos šaltinis Lietuvoje ir apgailestavo, kad rengiant priemones, kaip rinkti mirčių nuo COVID-19 statistiką, su jų įstaiga nebuvo konsultuojamasi.

Pasak jo, informacinė sistema, skirta stebėti COVID-19, savo turiniu yra skirta ne stebėsenai, o ligos valdymui, taigi, visiškai kitai funkcijai, nes renka operatyvinę, o ne statistinę informaciją. Jis taip pat stebėjosi, kad buvo kuriama alternatyvi mirčių registravimo sistema, įvedant naujus apskaitos dokumentus. „Blogiausia tai, kad 100 procentų buvo aišku, kad duomenys nesutaps su valstybine mirčių statistika ir be jokios abejonės nukentės alternatyvios sistemos veikla, jos pilnumas“, – sakė R. Gurevičius.

JŠ pagal Higienos instituto Sveikatos informacijos centras ir delfi.lt

Categories
NUOMONĖS

Virš 70% prieš partnerystės: vyrauja normalumas, bet nepraraskime budrumo!

Prezidentūros užsakyta visuomenės apklausa rodo, kad dauguma Lietuvos gyventojų nepritaria Stambulo konvencijos ratifikavimui ir partnerystės įstatymo priėmimui.

Delfi.lt portalo duomenimis, konvencijos ratifikavimui pritaria ir greičiau pritaria 22,1% apklaustųjų, 48,8% respondentų teigia tam nepritariantys arba greičiau nepritariantys, o 29,2% neturi nuomonės šiuo klausimu. Balandžio 8-17 dienomis telefoninio interviu metodu 31 mieste ir 35 kaimuose apklaustas 1.001 šalies gyventojas. Respondentų buvo klausiama „Ar pritariate, kad Lietuva turi ratifikuoti Stambulo konvenciją?“.

Lrytas.lt portalo duomenimis, to paties interviu metu buvo atsakyta į dar tris klausimus: dėl pritarimo partnerystės įstatymui ir dėl tiesioginio merų bei prezidento rinkimo. 54,8% apklaustųjų kategoriškai nepritaria, kad Seimas priimtų tos pačios lyties civilines teises išplečiantį Partnerystės įstatymą. Dar 15,5% žmonių atsakė „greičiau tam nepritariantys“. Šiam įstatymui pritaria arba „greičiau pritaria“ 19,5% apklausos dalyvių, o 10,2% neturi nuomonės. 

Net 89,5% apklaustųjų teigia: merai turi būti renkami tiesiogiai. Vos 4,7% mano priešingai. Dar daugiau (95,4%) apklaustųjų teigia, kad tiesiogiai, kaip ir iki šiol, turėtų būti renkamas ir prezidentas. Siūlymą šalies vadovą rinkti Seime palaiko tik 1,7% apklaustųjų. 2,9% apklausos dalyvių neturėjo nuomonės dėl to, kaip turėtų būti renkamas prezidentas.

JŠ pagal propatria.lt

Categories
NUOMONĖS

Progresyvusis socializmas nuo Laisvės frakcijos: Galimybių pasas. Sveiki atvykę į sanitarinę diktatūrą!

Aušrinė Armonaitė, Seimo Laisvės frakcijos narė, sako, kad galimybių pasas atvertų daugiau veiklų kelioms gyventojų grupėms. Nacionalinis galimybių pasas būtų dokumentas, identifikuojantis, kad asmuo yra arba pasiskiepijęs, arba persirgęs ir turintis imunitetą, arba turintis neigiamą COVID-19 testo atsakymą.

Lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė lrytas.lt teigė, jog Galimybių paso idėja kelia nemažai klausimų, nes nėra iki galo apibrėžtos visos įgyvendinimo sąlygos ir jo galiojimo trukmė. Kontrolierė pabrėžia, kad vertinimas kol kas yra hipotetinis, kadangi su pačiu projekto dokumentu dar nebuvo galimybės susipažinti.

Be to, pagal Lygių galimybių įstatymą, lygių galimybių kontrolierius neturi teisinio pagrindo pradėti tyrimų dėl diskriminacijos, jei apribojimai yra įtvirtinti Vyriausybės nutarimu ar įstatymu. Tokiu atveju, dėl ribojimų atitikimo Konstitucijai, kurioje yra įtvirtintas ir draudimas diskriminuoti asmenis, turėtų pasisakyti Konstitucinis Teismas.

„Žvelgiant bendrai, nesudarius vienodų galimybių gauti vakciną ir įvedus vadinamąjį Galimybių pasą pasiskiepijusiems ar jau persirgusiems, nemaža dalis visuomenės grupių galėtų susidurti su diskriminacija. Pavyzdžiui, žmonės, kurie dėl savo amžiaus, profesijos bei sveikatos negali pasinaudoti galimybe skiepytis.

Jeigu būtų priimtas sprendimas, jog už koronaviruso testą turėtų susimokėti pats gyventojas, ir tik tokiu atveju sulauktų Galimybių paso privilegijų, B.Sabatauskaitė pabrėžė, kad Lietuvos gyventojų pajamos skiriasi, bet dėl to neturėtų būti apribojamos jų galimybės dalyvauti viešajame gyvenime.

JŠ pagal lrytas.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Kodėl valstybė neturėtų leisti tos pačios lyties „santuokas”?

Atkreipdamas dėmesį į žiniasklaidos diskusiją dėl tos pačios lyties partnerystės, kyla klausimas: ar valstybė apskritai turėtų pasilikti teisę į tokius santykius. Organizacijos „Tradicija, Šeima ir Nuosavybė“ ekspertų grupės prieš metus atlikta analizė rodo, kad valstybė neturi šios teisės, ir ne tik dėl ​​religinių priežasčių.

2003 metų lapkričio 18 d. aukščiausias Masačūsetso teismas byloje Goodridge prieš Sveikatos depar­ tamentą nusprendė, kad du vyrai arba dvi moterys turi teisę į santuo­ ką pagal Bay valstijos konstituciją.

Kaip ir Lawrence, Masačūsetso Goodridge bylos sprendimas nuaidė­ jo per visą šalį. Jis padidino problemas, iškeltas prieš penkis mėnesius Aukščiausiojo teismo sprendimu ir prikaustė visų dėmesį prie deba­ tų homoseksualumo tema.

Abu sprendimai buvo gyvybiškai svarbūs homoseksualų judėji­ mui. Iš tiesų judėjimas turi paveikti viešąją nuomonę, kad homosek­ sualumas yra normalu, nors ir skirtinga. Vis dėlto, homoseksualumas niekada nebus priimtas kaip normalus tol, kol homoseksualūs partne­ riai negali „susituokti”. Taigi judėjimas stengiasi palaipsniui įveikti šį psichologinį etapą. Kadangi jis negali pasiekti tos pačios lyties „san­ tuokos” tuojau pat, judėjimas siekia civilinių sąjungų, namų partne­ rystės ar partnerystės išmokų, visu tuo sudarydamas nuolaidžiavimo įvaizdį, tačiau iš tiesų klodamas brastos akmenis per viešosios opo­ zicijos upę.

Pirmą kartą istorijoje Vakarų krikščionių, o gal ir visos žmonijos, visuomenė susiduria ne su tiesiog padrikomis įtakingų ho­ moseksualų grupėmis, bet su aiškiu organizuotu judėjimu viešai pri­ pažintų homoseksualų, kurie ne tik didžiuojasi savo įpročiais, bet vie­ nijasi mėgindami primesti visuomenei savo ideologiją.

Tai homoseksualų judėjimas – platus organizacijų, spaudimo grupių, radikalių intelektualų ir aktyvistų tinklas. Jų siekis yra pakeisti įsta­ tymus, papročius, dorovę ir mentalitetą, kad homoseksualumas ne tik taptų toleruojamas, bet ir priimamas kaip geras ir normalus dalykas. Judėjimo aktyvistai spaudžia visuomenę, kad būtų legalizuota homo­ seksualumo praktika ir viešos manifestacijos, tokios kaip homoseksu­ ali „santuoka”, tuo pačiu metu negailestingai atakuodami tuos, kurie gina tradicinę moralę.

Daugelis tiki, kad kultūrinė kova dėl homoseksualumo yra griež­ tai pilietinių teisių klausimas. Homoseksualų judėjimas neatmeta tak­ tinio privalumo, kurį toks pažiūris užtikrina. Tačiau jis siekia daug daugiau: visiškos visuomenės moralės inversijos. Rašydamas į Chica­go Free Press homoseksualų aktyvistas Paul Varneli tvirtina:

…Net jei gėjai pasiektų antidiskriminacinių įstatymų, įstatymų prieš nusikaltimus, kylančius iš neapykantos, ir namų partnerystės pa­ šalpas, tai nedaug tepadės pasipriešinti esančiam moraliniam smerkimui, kuris ir toliau liks pūliuojanti žaizda anapus įstaty­ mo, ir toliau kels priešiškumą, kurstys neapykantos nusikaltimus, palaikys konversines terapijas, skatins jaunų gėjų savižudybes ir varžys visišką socialinį priėmimą, kurio mes siekiame…Taigi gėjų judėjimas, pripažįstame mes tai ar ne, nėra pilietinių teisių judėjimas, net ne seksualinio išlaisvinimo judėjimas, bet moralinė revoliucija

Atrodo, kad priešingai tam, kas įprastai girdima apie homosek­ sualų judėjimo pagrindinius tikslus siekiant tos pačios lyties „santuo­ kos” įteisinimo, su juo iš tiesų siejasi visai ne santuokinės finansinės

ar sveikatos lengvatos. Tai net ne homoseksualinių santykių stabilu­ mo ar uždarumo paieška. Pagrindinis tikslas, siekiant tos pačios lyties „santuokos”, yra galingo psichologinio ginklo įsigijimas, su kuriuo, gal kiek per prievartą, bet šiuo metu visuomenėje atmetamas homo­ seksualumas galės būti laipsniškai priimtas.

Jei viešoji nuomonė nepritars pačios „santuokos” legalizavimui, homoseksualų judėjimas pasitenkins „civilinės sąjungos”, „namų par­ tnerystės” ar bet kokiu kitu eufemizmu.

Nelaimei, daugelis žmonių traktuoja tokių etikečių priėmimą kaip nuolaidžiavimą judėjimui. Jie nemato to fakto, kad teisinis ir sociali­ nis šių eufemistinių etikečių priėmimas yra teisinis ir socialinis ho­ moseksualų sąjungų priėmimas per se. Tai ne nuolaida, o priemonė, leidžianti judėjimui pasiekti taip geidžiamo tikslo – tos pačios lyties „santuokos”, tik vėliau.

Dėl tos pačios lyties „santuokos”, Lambda Legal į savo internetosvetainę įdėjo tokią „Santuokos rezoliuciją”:

Kadangi santuoka yra bazinė žmogaus teisė ir TVIRTAS asme­ ninis apsisprendimas, valstybė neturėtų trukdyti tos pačios lyties poroms, apsisprendusioms susituokti ir visiškai lygiai dalytis at­ sakomybe bei įsipareigojimu pagal civilinės santuokos teisę.

Būdama „bazine žmogaus teise”, teisė į santuoką kyla iš žmo­ gaus prigimties ir todėl jos egzistavimas yra pirmesnis negu Bažny­ čios ar valstybės. Be to, ta pati žmogaus prigimtis, būdama šios „bazi­ nės žmogaus teisės” pagrindas, taip pat reikalauja, kad santuoka būtų sąjunga tarp vyro ir moters, kadangi pagrindinė santuokos paskirtis, kuri yra vaikų prokreacija ir auginimas. Civilinė dviejų tos pačios ly­ ties individų „santuoka” nesiremia žmogaus prigimtimi. Taigi ji ne­ gali būti santuoka, taigi nėra jokios „bazinės žmogaus teisės” į tos pa­ čios lyties „santuoką”.

Tas faktas, kad santuoka yra „asmeninis apsisprendimas” nereiš­ kia, kad bet koks sąjungos tarp dviejų individų tipas gali būti pavadin­ tas santuoka, ar kad tokios santuokos gali „visiškai lygiai dalytis atsa­ komybe bei įsipareigojimu pagal civilinės santuokos teisę”. Santuoka yra daugiau nei vien dalykinė partnerystė, kur kontrakto trukmė ir prigimtis priklauso vien nuo susitariančių šalių valios.

Galiausiai teiginys, kad „valstybė neturėtų trukdyti šiam apsis­ prendimui” taip pat yra klaidingas. Kuomet valstybė draudžia sąjungą tarp dviejų tos pačios lyties individų, ji nepažeidžia nei bazinės žmogaus teisės į santuoką, nei asmens teisės laisvai pasirinkti sutuok­ tinį, nes ši sąjunga nėra santuoka. Negana to, priimdama įstatymus, leidžiančius homoseksualams sudaryti tos pačios lyties „santuoką”, valstybė pažeistų savo pačios paskirtį užtikrinti bendrą visuomenės gėrį ir apsaugoti jos moralumą.

Daugiau skaitykite: Prodeoetpatria.lt

Categories
NUOMONĖS

Psichologai, tarnaujantys Gender-ideologijai: atviras laiškas Lietuvos valdžia dėl tos pačios lyties partnerystės įteisinimo

Lietuvos psichologai ir psichoterapeutai ragina įteisinti tos pačios lyties partnerystes. Per šimtą visuomenėje žinomų specialistų atviru laišku kreipėsi į valstybės vadovus ir Seimo narius, teigdami, kad toks žingsnis pagerintų LGBT bendruomenės psichikos sveikatą bei visos visuomenės saugumą.

„Tiek vienalytės, tiek skirtingų lyčių poros patiria tuos pačius jausmus ir poreikius – meilę, prieraišumą, norą rūpintis, įsipareigoti vienas kitam, todėl ir visoms poroms suteikiamos teisės turėtų būti lygios. O kuo daugiau žmonių jausis saugūs ir laimingi, galėdami kurti ir įteisinti savo santykius, tuo tvirtesnė ir saugesnė bus ir mūsų visuomenė“, – sako psichologė-psichoterapeutė dr. Ieva Bieliauskienė.

Anot laiško autorių, neigiamos nuostatos, diskriminacija ir priekabiavimas LGBT asmenų atžvilgiu didina psichikos sveikatos problemų paplitimą šioje bendruomenėje. Tyrimai rodo, kad šalyse, leidžiančiose tuoktis ar sudaryti partnerystę tos pačios lyties poroms, situacija ženkliai pagerėja. „Tiek psichoterapinėje praktikoje, tiek artimoje aplinkoje susitinku su puikiais, kūrybiškais, talentingais žmonėmis, kuriems neigiamos nuostatos LGBT atžvilgiu ženkliai apsunkina galimybes save realizuoti, kurti artimus santykius, jaustis pilnaverčiais visuomenės nariais.

Tos pačios lyties partnerysčių įteisinimas prisidėtų prie LGBT asmenų psichikos sveikatos stiprinimo, o taip pat būtų žingsnis į priekį siekiant kurti įvairovę priimančią ir sutelktą visuomenę, kurioje visi jos nariai jaučiasi laimingesni“, – sako psichologė Irma Skruibienė.

Psichologų ir psichoterapeutų iniciatyvinė grupė reiškia susirūpinimą LGBT asmenų psichikos sveikata Lietuvoje ir ragina panaikinti egzistuojančią institucinę diskriminaciją, įteisinant tos pačios lyties asmenų partnerystes.

JŠ pagal www.lrytas.lt

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Konkista – tamsybių Amerikos užkariavimas

„Dvasinė konkista“ – dominikonų, pranciškonų, jėzuitų vykdoma misija indėnų tarpe, – būtų neįmanoma be karinės konkistadorų paramos, bet, kita vertus, jų žiaurumai buvo viena iš pagrindinių kliūčių indėnų atvertimui. Tačiau iki šiol objektyviam konkistos įvertinimui labiausiai trukdė iš anksto prieš katalikybę ir Ispaniją nukreipta „juodoji legenda“, piešusi konkistadorus vien juodžiausiomis spalvomis, – rašo Šarūnas Pusčius.

Kristupas Kolumbas – didvyris ar niekšas?Kristupas Kolumbas (italų k. Cristoforo Colombo, kastiliečių k. Cristóbal Colón), Genujoje 1451 m. gimęs italas jūreivis, didžiavosi tuo vardu – jis irgi turėjo garbę pernešti Kristų per vandenyną. Visi biografai pažymi nuoširdų Kolumbo pamaldumą ir giliai religinį savo misijos suvokimą. Jo sūnus Ferdinandas rašė: „Jis buvo toks griežtas religijos klausimais, kad dėl jo pasninkų ir maldų jį buvo galima laikyti vienuolių ordino nariu“.

Iš tiesų, esama liudijimų, kad Kolumbas buvo pranciškonų tretininkas ir kartais dėvėdavo rudą abitą. „Jo kelionių žurnaluose ir laiškuose mes nuolat matome jį meldžiantis, šaukiantis Kristaus, Marijos ir šventųjų vardų ir iškilmingai garbinant Dievą“, – rašo istorikas Delno C. West. Ilgai plaukiojęs jūromis, 1477 m. Kolumbas apsigyvena Portugalijoje. Čia jis pasineria į keliautojų raštus ir žemėlapius, ir jam kyla mintis, jog pasakišką aukso ir prieskonių šalį Indiją galima būtų pasiekti plaukiant į vakarus – taip būtų išvengta Afrikos ir Azijos pakrantėse siaučiančių arabų piratų.

Jis pasiūlo savo planą karaliui Jonui II, bet šis, pasitaręs su geografais, planą atmeta. Aišku, kodėl: dar II amžiuje prieš Kristų graikų mokslininkas Eratostenas įrodė, jog Žemės rutulio apimtis yra apie 40000 km. Taigi plaukiant į Vakarus, nuo Kanarų salų iki Japonijos (kurią mini XIII a. keliautojas Marco Polo) reikėtų įveikti 19 600 km! O gal pakeliui nėra žemės su gėlu vandeniu, gal gresia jūros pabaisos ar neregėti gamtos reiškiniai? Tačiau Kolumbas užsispyręs tvirtino, kad jo skaičiavimais Žemės apimtis tėra 30 600 km, o iki Japonijos tik 4400 km… Geografai tik kraipė galvą – bet jeigu ne šis Kolumbo apsiskaičiavimas, Amerika būtų atrasta daug vėliau.

1485 m. Kolumbas išvyksta į Ispaniją, kuri tampa jo antrąja tėvyne. Čia ima gyventi su pasiturinčia dama ir 1488 susilaukia sūnaus Fernando, bet jos neveda, nenorėdamas prarasti iš pirmos santuokos kylančių pajamų. Šis nesantuokinis ryšys bus pagrindinis argumentas, kodėl Vatikanas nė nesvarstė 1892 m., švenčiant Amerikos atradimo 400 m. jubiliejų, įteiktos peticijos pradėti Kolumbo kanonizacijos bylą.

Atkaklus jūreivis savo avantiūristišką planą pasiūlo Katalikiškiesiems Ispanijos valdovams Ferdinandui ir Izabelei. Iš pradžių jie, vėlgi pasitarę su geografais, planą atmeta. 1491 m. Kolumbas pabando dar kartą – nukeliauja į katalikų stovyklą prie apsuptos maurų tvirtovės Granados ir vėl kreipiasi į karalių. Deja, valstybei ne tas galvoje. Kolumbas regi, kaip 1492 m. sausio 2 d. Granada užimama – Ispanija galutinai išsivaduoja iš islamo jungo. Bet jo tai neguodžia – nusivylęs, neturėdamas nė grašio kišenėje, jis pėsčias keliauja į Kordobą.

Pakeliui pasibeldžia į La Ribida dominikonų vienuolyną – Dievo apvaizda, jo vyresnysis Juanas Perezas yra karalienės Izabelės nuodėmklausys. Perezas kažkodėl užsidega keisto keliautojo entuziazmu ir nuskuba į Granadą. Gal džiaugdamasi pergale prieš maurus, karalienė netikėtai priima planą ir skiria jo įgyvendinimui savo asmeninių lėšų.

Kolumbo planas giliai religinis – jis kalba karalienei apie aktyvių misijų Indijoje galimybes, taip pat apie ten rastą auksą, kuris galėtų finansuoti totalinį kryžiaus žygį prieš arabus, išvaduojant iš jų jungo Šiaurės Afriką ir Šventąją žemę. Nors dažnai rašoma apie Kolumbo godumą auksui, po savo antrosios kelionės jis buvo pasirengęs kryžiaus žygiui skirti visas savo asmenines santaupas ir siūlė gigantišką planą – prieš arabus ir turkus panaudoti tūkstantinę indėnų armiją.

Menkame Palos uoste paruošiamos trys nedidelės karavelės: Santa MariaPinta ir Nińa. Kolumbas ir 120 įgulos narių atlieka išpažintį pas tėvą J. Perezą, dalyvauja šv. Mišiose ir priima Komuniją. Rugpjūčio 3 d. prasideda kelionė, pakeisianti visos Europos ir krikščionijos likimą. Spalio 11 d. pats Kolumbas pastebėjo šviesą vakaruose, o spalio 12 d. jūreivis Rodrigo de Triana sušuko: „Žemė!“ Tai buvo dabartinė Watling‘s sala Bahamuose. Taikūs indėnai iš aravakų genties savo salą vadino Guanahani, o Kolumbas Išganytojo garbei ją pavadino San Salvador.

Kolumbas paskelbė salą Kastilijos ir Aragono karalių bei savo kaip vicekaraliaus valda ir įsmeigė į žemę medinį kryžių. Prasidėjo naujo kontinento užkariavimas Kristui. Kolumbas savo trijų kelionių metu atrado daugumą Karibų jūros salų, įsteigė pirmąją koloniją Santo Domingo (dab. Dominikos Respublikoje), tapo pirmuoju europiečiu, išsilaipinusiu Pietų Amerikos žemyne (dab. Venesueloje), nors iki pat savo mirties manė, kad pasiekė Indiją.

Jam buvo pavesta vadovauti naujajai kolonijai, bet jis akivaizdžiai neturėjo administratoriaus talento, todėl buvo karalienės atleistas. Kolumbas liko nusivylęs ir neįvertintas. Netgi naujojo žemyno pavadinimas buvo duotas ne pagal jo vardą – 1507 m. kontinentas geografų pavadintas Amerika florentiečio Amerigo Vespucci, 1499–1502 m. tyrinėjusio Brazilijos pakrantes, garbei.

Savo antrosios kelionės metu Kolumbas atsiveža pirmuosius misionierius – minimitą t. Buil y Pedro ir jo vadovaujamą kunigų grupę. Prasideda misijos Karibų jūros salose, tačiau jos praktiškai neduoda vaisių – ne vien dėl to, kad vietiniai indėnai karibai buvo nuožmūs žmogėdros, bet ir dėl pirmųjų kolonistų elgesio. Dar Kolumbo laikais ispanai peržengė būtinosios ginties ribas savo konfliktuose su indėnais, grobė jų žemes ir moteris, tūkstančiai indėnų buvo paversti vergais ir įdarbinti enkomiendose (konkistadorams skirtuose dvaruose) bei metalo kasyklose.

Kolumbas asmeniškai pritaria indėnų pavergimui, jis pargabena 500 indėnų vergų į Ispaniją pardavimui – būtent šis žingsnis labiausiai papiktina karalienę Izabelę ir paskatina atsiimti pažadus padaryti Kolumbą Vakarų Indijos vicekaraliumi. Nuo šiol Ispanijos karaliai ir Bažnyčia bus uoliausi indėnų teisių gynėjai.

Aistringas tikėjimas ir žmogiškos ydos, siekis tarnauti Bažnyčios plitimui ir nepateisinami žiaurumai kolonizacijos eigoje – šis Amerikos užkariavimo dvilypumas buvo ryškus jau Kolumbo asmenybėje, jis matomas ir vėlesniuose konkistadorų žygiuose. Ne viena istorikų karta bando atskirti pelus nuo grūdų, bet pirmiausia turime žiūrėti į įvykius tikėjimo akimis – niekas negali nuneigti, kad Kristaus tikėjimo atnešimas iš esmės buvo palaima naujajam žemynui.

Tai ypač matoma Meksikos atveju – užkariaujant actekų valstybę, gėrio ir blogio susidūrimas buvo ryškiausias. Tai buvo pirmasis žemyne užkariavimas, atvėręs kelią visos Lotynų Amerikos atvertimui į katalikybę bei labiausiai susijęs su Dievo Motinos tiesioginiu įsikišimu. Taigi šiame straipsnyje apsiribosime actekų imperijos užkariavimo istorija. 

Kraujo Gėriko ir gyvatės gundytojos šalis

Pažvelkime į actekų kraštą indėnų akimis.Tai buvo uždaras pasaulis pasaulyje… Iš visų pusių jį supo neperžengiamos užtvaros, sukurtos dievų. Šiaurėje plytėjo plyna dykuma, Miktlanas – „mirusiųjų žemė“, į rytus ir vakarus driekėsi begalinis vandenynas, pietuose telkšojo permirkusios, beveik neįžengiamos džiunglės – lietaus dievo Tlaloko viešpatija. Lyg taurėje, suspaustoje šių geležinių rankų driekėsi derlingos žemės, kuriose gyveno keli milijonai indėnų, valdomų mešika arba actekų genties. Actekų sostinė buvo didžiulis prabangus miestas Tenočtitlanas, „Kaktuso Uola“ (dar vadinamas Mešiku), plytintis ežero Teškoko saloje – konkistadorai vadins jį „Vakarų Venecija“.

Actekai buvo pasiekę pirmą civilizacijos pakopą – jie statė įspūdingus miestus ir turėjo raštą, kuris dar tebesivystė iš paveikslėlių į abstraktesnius simbolius. Keista, kad jie neišrado rato, be to, dar nežinojo geležies, tačiau kai kas mano, kad nebuvo kliūčių šiai civilizacijai augti, kaip išaugo Kinijos, Mesopotamijos, Graikijos ar Romos civilizacijos. Esą ispanai brutaliai nutraukė šį augimo procesą ir nepateisinamai sunaikino vertingą kultūros lobį. Tačiau kiekviena kultūra šalia techninės pažangos turi pradėti siekti išminties ir teisingumo, prigimtinės dorovės ir teisės normų viršenybės.

Deja, actekų dvasinė kultūra net nepradėjo vystytis – joje viešpatavo tiesiog akivaizdžiai satanistinė religija, kuriai buvo pajungtas visas viešasis gyvenimas. Tik įsigilinę į actekų religiją, galėsime suvokti tikrąją Amerikos užkariavimo esmę. Actekai ir majai skaičiavo dvidešimtukais. Jų mėnuo turėjo 20 dienų. Kiekvieną tokį mėnesį vienam iš savo dievų skirtose šventėse indėnai paaukodavo nuo kelių iki keliolikos tūkstančių žmonių – suaugusių, bet gana dažnai ir vaikų.

Kiekvienas didesnis miestas turėjo centrinę aikštę, kurioje stūksojo laiptuota piramidė – dievų šventykla. Iš kiekvienos piramidės pusės atsiverdavo vartai į tiesius kelius, vedančius į apylinkes. Nuo maždaug 1100 m. po Kr., kai į šalį atsikraustė actekai, į šventyklas tais keliais buvo varomos virtinės žmonių, kurie, įėję pro vartus, aukštais laiptais kopdavo į piramidžių viršūnes ant viršūnės platformoje buvusios „koplyčios“. Paguldyti ant išgaubtos akmeninės plokštės, jie su siaubu žvelgdavo į žynį, juodai nusidažiusį rankas ir galvą, niekada nekerpamais ir nešukuojamais juodais plaukais, sulipusiais nuo išdžiūvusio kraujo, su drabužiais, permirkusiais patamsėjusiu krauju. Aukojimo peiliu iš vulkaninio stiklo žynys išplėšdavo dar plakančią širdį, parodydavo ją agonijoje virpančiai aukai bei visiems aplinkui ir mesdavo suniokotą kūną žemyn nuo laiptų. Vėliau žmonių galūnės buvo išverdamos ir suvalgomos.

Daug primityvių tautų aukodavo žmones ir praktikavo kanibalizmą, tačiau nė viena nei iš tolo neprilygo actekams – net antikos laikų Kartagina, kur buvo aukojami kūdikiai dievui Baalui, Biblijoje vadintam velniu Beel-zebubu, „musių karaliumi“. Kasmet actekai paaukodavo mažiausiai 50 000 žmonių. Įstatymai reikalavo kasmet kiekviename mieste, turinčiame šventyklą, paaukoti po tūkstantį žmonių aukų karo dievui Huitzilopočtliui. Actekai valdė 371 miestą, nors ne visi iš jų turėjo reikiamo dydžio šventyklą. Buvo daug aukų ir kitiems dievams – taigi aukojama galėjo būti daug daugiau. Actekų sostinės centre stovėjo milžiniškas statinys, kuriame buvo sukrautos dešimčių tūkstančių žmonių kaukolės.

Ankstyvasis Meksikos istorikas Ikstilksočitlis apskaičiavo, kad kas penktas vaikas Meksikoje buvo paaukotas. Žinoma, kad aukojant buvo išnaikintos ištisos indėnų gentys. Du pagrindiniai actekų panteono dievai, kuriems buvo aukojama daugiausiai – karo dievas Huitzilopočtlis, „Kolibris Kerėtojas“, dar vadintas „Širdžių Mylėtoju“ bei „Kraujo Gėriku“, ir pagrindinė Meksikos dievybė Tezkatlipoka, „Tamsybių Valdovas“, „Rūkstantis Veidrodis“, tariamas pasaulio kūrėjas, „Tas, Kuris Yra Šalia Peties“ kaip gundytojas. Visuotinai priimtu simboliu Meksikos religijoje buvo gyvatė – tas pats gyvis, kuris velnio rankose tapo pirmųjų žmonių bei visos žmonijos pavergimo nuodėmei įrankiu.

Actekų aukojimus lydėdavo kraupus būgnų, aptrauktų gyvačių oda, dundėjimas. Niekada ir niekur kitur žmonijos istorijoje šėtonas nebuvo taip aiškiai išreiškęs, formalizavęs ir institucionalizavęs savo garbinimo, kaip Meksikoje, tvirtina katalikų istorikas Warren H. Carrol.

Prie šio religinio košmaro sukūrimo kaip įrankis prisidėjo ir žmogus – actekų vadas Tlakaellelis. Indėnų kronikininkas Čimalpahinas rašo: „Būta daug didžių karalių, kurie įkvėpė baimę toli ir plačiai, bet jis buvo narsiausias, žymiausias valstybėje, didysis vadas ir karys Tlakaellelis… Būtent jis įsteigė garbinimą velniui Huitzilopočtliui, meksikiečių dievui.

Matome, kad patys actekai puikiai suvokė, jog garbina velnią. Omnes dii gentium daemonia – „visi pagonių dievai yra demonai“ – ši 95 psalmės eilutė labiau nei bet kam tinka actekų religijai. Tlakaellelis sukūrė planą, kaip sucementuoti valdomas žemes, įvedant duoklę demonams žmonių aukomis, reikalaudamas kad visi kilmingieji dalyvautų tų skerdynių ceremonijoje ir kad visi kariai noriai grobtų belaisvius aukojimui. Tuo tikslu jis skatino dirbtinius „gėlių karus“ tarp sąjungininkų, kurių vienintelis tikslas buvo gauti aukų – jos Huitzilopočtliui bus „kaip karšta duona tiesiai nuo skardos, švelni ir skani“.

Kortesas actekų valstybę vadino „imperija“, tačiau tai nebuvo ramiai iš centro administruojamų provincijų sąjunga, o greičiau žmonių medžioklės teritorijų visuma. 

Žmonių aukojimą galima pateisinti?

Actekų teisę į tokias „savitas kultūros apraiškas“ ginantys šiuolaikiniai tyrinėtojai argumentuoja, kad tiek patys actekai, tiek mūšiuose į nelaisvę pasiduodavę sąjungininkai atsiduodavo mirčiai savo noru iš religinių įsitikinimų. Net jeigu kai kurie, apgauti žynių, taip subjektyviai manė, tai objektyviai tokia religija buvo nusikaltimas prieš prigimtinę teisę, kuri draudžia savižudybę, juo labiau skirtą garbinti šėtonui. Actekų kulto gynėjai pasitelkia net tokio lygio argumentus: „Kanibalizmas buvo būtinas actekams, kadangi jis duodavo jiems būtinų amino rūgščių bei proteino, kurių jie negalėjo gauti iš kitų maisto šaltinių“.

Tačiau įdomu, kaip be jų šimtus metų išsivertė katalikiškos ispanų Amerikos indėnai? Šią hipotezę panašiais „kulinariniais“ argumentais paneigė mokslininkas de Montellano. Tlakaellelio makabriško gyvenimo viršūnė buvo 1487 m., kai jis jau buvo 89 m. amžiaus senukas. Sostinėje Tenočtitlane dievui Huitzilopočtliui buvo šventinama didžiulė nauja piramidė su daugybe salių gyventi keliems tūkstančiams kruvinųjų žynių. 70-ties pastatų kompleksą juosė turtingai išpuošta Koatepantli – Gyvatės siena.

Kaip matome, actekų valdovui rūpėjo ne skaičiuoti maisto kalorijas, o garbinti „senąją gyvatę“, kaip Biblija vadina šėtoną. Jo garbei karalius nusprendė užmušti aštuoniasdešimt tūkstančių žmonių. Dar gerokai prieš aušrą, sudundėjus gyvačių būgnams, žyniai keturiais keliais lyg pjaunamus gyvulius ėmė varyti aukas. Žiūrintiems nuo stogų galėjo atrodyti, kad tiesios aukų eilės nusidriekia iki pat žemės krašto. Išsipuošę keturi sąjungininkų karaliai su Tlakaelleliu priešakyje pirmieji stojo prie keturių altorių. Patikimi duomenys rodo, kad žyniai per daugelį metų buvo išsitreniravę „sutvarkyti“ vieną auką maždaug per 15 sekundžių.

Kraujas ir kūnai ritosi nuo pakopų begaline srove. Širdys buvo kraunamos į krūvas, o kaukolės – į dėžes.Šios skerdynės truko keturias naktis ir keturias dienas.Tlakaellelis įsakė visiems Meksikos didžiūnams stebėti aukojimą nuo rožėmis išpuoštų pakylų. Galų gale papročių ir net baimės varžtai nebeatlaikė, ir dauguma žiūrovų išsilakstė. Nors pasislėpę savo namuose nuo reginio, jie niekur negalėjo pabėgti nuo baisaus pūvančios žmogienos dvoko, pripildžiusio miestą. Bet Tlakaellelis stovėjo iki galo…

Sunku lyginti istorijos žiaurumus, bet šis reginys buvo bene baisiausias po Dievo kančios Kalvarijoje. Šioje gamtos kietai įrėmintoje siaubo imperijoje indėnams turėjo atrodyti, kad nėra jokio išsigelbėjimo. Jie net nežinojo, ką reikėtų melsti pagalbos, turbūt nežinojo, kad apskritai gali būti kitokia visuomenė. Ši nebyli agonija šaukte šaukėsi Dievo keršto ir žmonių pagalbos.

Katalikų šviesuolis G. K. Čestertonas rašė, kad romėnų karvedžio Scipiono žodžius „Kartagina turi būti sugriauta!“ be kita ko turėjo paskatinti prigimtinei teisei priešingas paprotys aukoti kūdikius. Tuo labiau, vadovaujantis jau vien natūraliu žmogiškumo siekiu, buvo būtina sunaikinti šią baisingą actekų religiją – delenda est Carthago! Tačiau kas pajėgs nugalėti galingą imperiją? Rytuose, saulėtekio pusėje, ošė okeanas… 

Erelis stveria gyvatę

Ant kaktuso atsitūpęs erelis, laikantis snape gyvatę – tai Tenočtitlano miesto herbas. Šį simbolį pasirinko patys actekai. Dievo apvaizda lėmė, kad Meksikos gyvatę gundytoją sunaikino Ispanijos ir Šventosios Romos Imperijos erelis. Dar 1511 m. prie dabartinės Meksikos krantų, Jukatano pusiasalio, sudužo ispanų laivas – daugumą sudužėlių suvalgė pusiasalyje gyvenę indėnai majai, keliems pavyko išgyventi. 1517 m. iš Kubos į Jukataną atplaukė konkistadoro Francisco Hernández de Córdoba ekspedicija – dar iš laivų ispanai išvydo seną miestą su piramidėmis-šventyklomis. Tai buvo pirmasis europiečių susidūrimas su sena indėnų civilizacija – jau nuo IV a. po Kr. čia gyvavo majų karalystė, dabar priklausoma nuo actekų.

Karo su islamu dvasia tebegyvenantys ispanai majų miestą su Egiptą primenančiomis piramidėmis praminė El Gran Cairo – „Didžiuoju Kairu“, indėnų šventyklas – mezquitas, „mečetėmis“. Kai indėnų buvo paklausta, kaip vadinasi šis kraštas, jie atsakė: Yucatán, „nesuprantu” – taip pusiasalis ir pavadintas. Pirmieji draugiški pasisveikinimai greitai virto mūšiu, ir ispanams teko bėgti. Mūšio metu ekspedicijos kapelionas kun. González spėjo įsmukti į vieną „mečetę“ ir nugvelbti keletą auksinių stabų. Be to, buvo paimti keli belaisviai, kurie papasakojo apie turtingą actekų valstybę krašto gilumoje.

Tai buvo persilaužimo momentas Amerikos užkariavimo istorijoje – iki šiol ispanai nematė didelės naudos iš „Vakarų Indijos“, Karibų salose nebuvo nei daug aukso, nei prieskonių, todėl pradėjo augti nusivylimas. O dabar sužibo viltis, prasidėjo „aukso karštligė“. Šios ir vėlesnių Korteso ekspedicijų dalyvis, pamaldus katalikas Bernalis Diazas aprašo majų šventyklas: „Ten buvo moliniai stabai su demonų ir moterų veidais, taip pat kitos blogos figūros, liudijusios, kad indėnai atlikdavo sodomijos aktus vieni su kitais”. Vėlesni kontaktai su Meksikos ir Peru indėnais patvirtino faktą, kad homoseksualizmas buvo jų tarpe visuotinai paplitusi yda.

Katalikų Bažnyčia katekizme moko, kad tiek sodomija, tiek žmogžudystė (žmonių aukojimas) yra nuodėmės, besišaukiančios dangaus keršto – ispanams teko būti šio keršto įrankiais. 1518 metais pasiųsta antroji ekspedicija, vadovaujama Juan de Grijalva. Jis ištyrė visą rytinę Meksikos pakrantę ir pavadino kalnuotą kraštą „Naująja Ispanija“. Konkistadorai išlipo Jukatano pusiasalyje – šv. Mišių metu netoli vienos majų šventyklos juos užpuolė indėnai, vėl teko trauktis.

Pasisekė tik trečiajam konkistadorui – Hernán (Fernán) Cortés de Monroy (1484–1547) iš Ispanijos žemės Extremadura. Per savo motiną Kortesas buvo antros eilės pusbrolis inkų imperijos (Peru) užkariautojui Fernandui Pizaro. Tėvai pasiuntė jį mokytis teisės į Salamankos universitetą, tačiau Hernanas studijas metė. 1506 m. jis atvyko į Ameriką, dalyvavo Kubos užkariavime, už tai gavo enkomiendą – ūkį su pavaldžiais indėnais. Išgirdęs apie auksą, atvežtą iš Meksikos, Kortesas pardavė didžiąją dalį savo turto, įsigijo laivų ir, nors paskutiniu momentu Kubos gubernatorius Diego Velázquez de Cuéllar atšaukė jam leidimą tirti naujas žemes, 1519 m. su 11 laivų, 508 kariais ir 16 arklių išplaukė. Karių ginkluotę sudarė 32 arbaletai, 13 muškietų, 5 nedidelės patrankos ir būrys kovinių šunų.

 „Išganytojas“ iš Rytų

Pirmiausia ispanai sustojo Jukatane, kur Kortesas įsigijo majams į vergovę parduotą actekę, ispanų pavadintą La Malinche – ji tapo ekspedicijos vertėja, nuo jos didele dalimi priklausė Meksikos užkariavimo sėkmė. Po to Kortesas išsilaipino Meksikos pakrantėje, įsteigė koloniją Vera Cruz (Tikrasis Kryžius) ir paskelbė visą kraštą Ispanijos valda. Vos pradėjus statyti koloniją, iš actekų sostinės Tenočtitlano atvyko tuometinio imperatoriaus Montesumos II delegacija su dovanomis – pasirodo, dėl laimingo sutapimo 1519-ieji metai buvo kalendorinio ciklo pabaiga, kada actekai laukė legendinio dievo Kuetzalkoatlio ar jo pasiuntinio grįžimo.

X amžiuje gyveno toltekų genties kunigas, kuris, prieštaraudamas šėtoniškam actekų Tezkatlipokos ir Huitzilopočtlio kultui, ėmė skelbti šviesos dievo Kuetzalkoatlio garbinimą, kuriame nebuvo žmonių aukų. Actekų žyniai Kuetzalkoatlio kunigą išvijo į majų kraštą, čia kilo tikėjimas, kad pirmaisiais „nendrės metais“, kurie kartojasi kas 52 metus, Kuetzalkoatlis sugrįš ir pakeis religiją. Dar labiau tikėtina teorija, kad Kuetzalkoatlis galėjo būti vikingų atsivežtas airių vienuolis. Kaip žinia, vikingai tuo metu tikrai buvo pasiekę Amerikos pakrantę ir pastatė bažnyčią.

Nuo X a. actekų ir majų kultūrose aptinkamas kryžiaus garbinimas, praktikuotos apeigos, panašios į krikštą, išpažintį ir Komuniją – pastaroji apeiga vadinta „mūsų sielos maistas“. Majų šventiko Kaučo giesmė daug metų prieš ispanų atvykimą pranašavo, kad svečiai iš Rytų atveš kryžių, nušviečiantį visą pasaulį, nuvers senuosius dievus ir atsiims savo karalystę.

Taigi Montesumos II pasiuntiniai pasveikino nustebusį Kortesą kaip „šviesos dievo iš Rytų“ pasiuntinį. Jis išsilaipino į krantą balandžio 22 dieną – pagal actekų kalendorių tai buvo devintoji Vėjo diena – Kuetzalkoatlio vardadienis. Krikščionys tą dieną minėjo Didįjį penktadienį, todėl Kortesas buvo apsirengęs gedulingais juodais rūbais. Tai buvo dar vienas ženklas actekų pasiuntiniams –  Kuetzal­koatlio kunigai paprastai vilkėjo juodai. Anot actekų šaltinių, Montesuma pasiuntiniams prisakė: „Sakoma, kad mūsų viešpats sugrįžo į šią žemę… Gerai klausykite, ką jis jums pasakys, klausykite ir atsiminkite“. Nekantriai laukdamas jų grįžimo, karalius negalėjo nei miegoti, nei valgyti. Jis kalbėjo: „Kas mums atsitiks? Kas tai pergyvens? Ach, kitais laikais aš buvau patenkintas, bet dabar… mano širdis dega ir kenčia… Bet ar mūsų viešpats ateis čia?“.

Kortesas pakvietė pasiuntinius į iškilmingas Velykų Mišias, vėliau prisistatė atstovaujančiu didžiajam užjūrio valdovui – Karoliui V. Valdovas nori draugystės bei prekybinių ryšių su Montesuma. Atrodė, kad dvi civilizacijos susitiks draugiškai. Bet… actekai Korteso velykinius pietus, paruoštus iš jų atneštų prašmatnių dovanų, pašlakstė ispanų akyse paaukotų belaisvių kraujo padažu. Ispanai buvo šokiruoti, jie pasibjaurėję nusigręžė nuo suteršto maisto. Kortesas norėjo pasiuntinius nubausti, bet vis dėlto paleido.

Montesuma pasitiko grįžusius pasiuntinius „Gyvatės namuose“ – šventykloje, leisdamas jiems kalbėti tik po to, kai apšlakstė juos krauju iš ką tik išplėštų belaisvių širdžių. Žygūnai pavaizdavo jam ispanus vos ne kaip ateivius iš kosmoso – jojančius ant „elnių“ „aukštų kaip namo stogas“, „su dviem galvomis ir šešiomis kojomis“, visus apsikausčius geležimi, šaudančius su siaubingu triukšmu ir t. t. Be to, jie bjaurisi žmonių aukomis. Karalius persigando. Jis galutinai įsitikino, kad Kortesas yra Kuetzalkoatlis, nekenčiantis žmonių aukojimo, bet nežinojo, ko griebtis. 

Nukryžiuotasis Dievas prieš demonus

Po kelių dienų, nustatytą valandą, kurios kariai laikėsi net žygyje, ispanams kalbant „Viešpaties angelą“ priešais kryžių, tai stebėjęs Montesumos vietinis valdytojas paklausė, kaip ispanai gali „nusižeminti prieš paprastą medžio gabalą“. Kortesas tarė žygį lydėjusiam kunigui Olmedo: „Pats laikas, tėve, paaiškinti mūsų tikėjimą“. B. Diazas aprašo kunigo žodžius: „Jis kalbėjo…, kad mūsų kryžiaus ženklas kilo iš mūsų Viešpaties žemėje ir danguje Jėzaus Kristaus, kuris mirė, kad išgelbėtų žmoniją…, iš tikrojo Dievo… Jis paragino, kad jie atsižadėtų žmonių aukojimo, neskriaustų vieni kitų ir nebegarbintų savo velniškų stabų“.

Tuo tarpu Montesuma liepė visiems indėnams pasitraukti iš ispanų stovyklos apylinkių ir nutraukti iki tol reguliariai vykusį maisto tiekimą. B. Diazas sako, kad vėliau ispanai sužinojo priežastį: actekų imperatorius pasiklausė savo dievų, kurie jam kategoriškai uždraudė klausyti bet kokio pasakojimo apie Kristaus kryžių ar Dievo Motiną. Čia išryškėja tikrasis ispanų ir actekų konflikto pobūdis – dar prieš bet kokį armijų susidūrimą, prieš ispanams sužinant apie actekų turtų dydį, Montesuma atsisako draugiško bendradarbiavimo, nes ispanai reikalauja nutraukti žmonių aukojimą demonams ir siūlo pripažinti tikrąjį Dievą.

Du actekų aukščiausios aristokratijos atstovai nepakluso karaliaus įsakymui ir atėjo pas Kortesą, atnešdami knygą apie Kuetzalkoatlio sugrįžimą. Šią knygą Montesuma buvo įsakęs sudeginti, bet jie slapta išsaugojo ir pažadėjo perduoti Kortesui, jei jis imsis sugriauti Montesumos tironiją. Kortesas su džiaugsmu tai pažadėjo. Indėnų didikai buvo pakrikštyti. Kortesas nutarė nepraleisti progos ir leidosi žygin į krašto gilumą. Nors Korteso, kaip ir kitų konkistadorų, armiją sudarė ne reguliarūs karaliaus kariai, o vad. ventureros („nuotykių ieškotojai“), Kortesas veikė ne kaip plėšikų gaujos vadas, o kaip Vera Cruz savivaldos vadovas, generalinis kapitonas, tiesiogiai pavaldus Ispanijos karaliui.

Žinoma, iš pradžių jo teisėtumas buvo abejotinas – jis apėjo Kubos gubernatorių Velaskezą. Norėdamas nutraukti su juo ryšius, Kortesas įsakė paskandinti visus laivus, išskyrus vieną, kuriuo jis palaikys ryšį tiesiogiai su Ispanija. Tik vėliau karalius pripažins jo žygius ir jį patį paskirs generalgubernatoriumi. Kai vėliau Korteso klausė, kaip atrodo Meksika, jis suglamžė pergamento lapą ir tarė: „Štai taip“.

Pliekiami krušos, nešamos ledinio vėjo, ispanai turėjo keliauti stačiomis kalnų perėjomis. Pakeliui jie regėjo dievams paaukotų ir suvalgytų žmonių liekanas. Cempoalis, sąjungininkų totonakų genties centras, pasitiko ispanus su gėlėmis. Genties vadui Kortesas pareiškė, kad jis tarnauja didžiajam karaliui Karoliui, kuris pasiuntė juos „nubausti piktadarių, atitaisyti jų padarytas skriaudas ir nutraukti žmonių sielų aukojimą“. Panašiais žodžiais Korteso žygį ir jame pasitaikiusius žiaurumus teisino ir Vera Cruzo taryba laiške Karoliui V.

Po to ispanai atkeliavo į Zokotlano miestelį. Centrinėje aikštėje šalia šventyklos gulėjo didžiulės dėžės, pilnos žmonių kaukolių. Valdytojui Olintetliui, ką tik paaukojusiam apie 50 žmonių, Kortesas davė oficialų atsakymą karaliaus vardu: „…Mūsų valdovas ir karalius, imperatorius Don Carlos… siunčia įsakymą tavo didžiajam Montesumai, kad jis daugiau nebeaukotų ir nežudytų indėnų, neskriaustų savo vasalų, bet paklustų mūsų valdovui ir karaliui. O tau, Olintetli, ir visiems vadams, esantiems su tavimi, aš sakau tą patį. Atsižadėkite savo sodomijos ir visų jūsų blogų darbų, nes taip įsako mūsų Viešpats Dievas…“.

Cempoalio gyventojai patarė ispanams eiti per Tlaškalą – mažą gentinę valstybėlę, iš visų pusių apsuptą actekų imperijos, bet išlikusią nepriklausomą dėl savo ypatingo kovingumo. Dėl to buvo galima manyti, kad jie bus geri sąjungininkai prieš actekus. Tlaškaliečiai nepasitikėjo atėjūnais, laikydami juos Montesumos agentais, ir ėmė juos pulti. Pirmąją dieną ispanai kovėsi vienas vyras prieš du šimtus. Naktį du kunigai klausė vyrų išpažinčių, nes jei kitą dieną bus pralaimėta, visi patekę į nelaisvę bus paaukoti dievams ir suvalgyti. Kortesas kalbėjo savo kariams:„Kuo su didesniu karaliumi mes kaunamės, kuo platesnės žemės, kuo gausesnis priešas, tuo didesnė bus mūsų šlovė. Argi jūs negirdėjote sakant: „Kuo daugiau maurų, tuo daugiau trofėjų“? Be to, mes turime pareigą išaukštinti ir plėsti mūsų katalikų tikėjimą…, išraudami stabmeldystę, didžią šventvagystę prieš mūsų Dievą, panaikindami žmonių aukojimą ir jų kūnų valgymą, kuris toks priešingas prigimčiai ir toks paplitęs čia“.

Sekančią dieną įnirtingo mūšio metu ispanai sumušė bene šimtą kartų didesnę geriausių Meksikos karių armiją. Tai buvo karybos stebuklas. Pats Kortesas ir Bernalis Diazas pergalę priskyrė ypatingam Dievo įsikišimui. Tlaškaliečiai sudarė su ispanais taikos sutartį ir nutarė pasinaudoti proga nusimesti actekų priespaudą. Nors jie lėtai perprato tikėjimo tiesas ir ne iš karto atsisakė žmonių aukojimo, bet leido vienoje jų šventyklų įrengti bažnyčią, kur buvo laikomos šv. Mišios ir krikštijama. Tlaškala vėliau pagimdys pirmuosius Meksikos krikščionių kankinius – pal. Cristóbal, Antonio ir Juan, vadinamus Nińos Mártires de Tlaxcala (beatifikuoti 1990 m.). 

Indėnų skerdynės ar indėnų išprovokuotas karas?

Kortesas, lydimas kelių tūkstančių sąjungininkų iš Tlaškalos, patraukė ne tiesiai į sostinę, o pasuko į Čolulą, kur buvo svarbiausia Meksikoje Kuetzalkoatlio šventykla. Taip pasiūlė vėl pasirodę Montesumos pasiuntiniai – jei atvykėliai nėra Kuetzalkoatlio tarnai, juos geriausia bus nužudyti prie jo šventyklos, tylomis manė jie. Jos žyniai ilgai skelbė, kad bet kokia jų dievais netikinti armija bus paskandinta iš šventyklos tryškusiose vandens srovėse.

Vos atvykus į Čolulą, ištikima Korteso vertėja Malinche atskleidė, kad actekai ruošiasi išžudyti ispanus. Iš tiesų – apie 3000 ginkluotų actekų karių atėjo „palydėti“ ispanų į sostinę. Kortesas užrakino juos didžiuliame kieme ir kreipėsi į juos, priekaištaudamas, kad, priešingai tlaštaliečiams, jie nestojo į garbingą kovą, o iš pasalų užpuolė ispanus. Dievai, kuriems jie norėjo paaukoti ispanus, neturi galios krikščionims, – sakė Kortesas.

Prasidėjo 5 valandų trukmės ispanų kova su jų ginkluotais žudikais, o ne „Čolulos skerdynės“ kaip šį įvykį vadina daugelis istorikų. Net actekų šaltiniai pripažįsta, kad ispanai buvo išprovokuoti ir nelaiko jų kaltais. Kova persimetė į visą miestą ir į Kuetzalkoatlio šventyklą. Ispanai šventyklą padegė ir nuvertė stabą, kuriam buvo aukojami žmonės. Vietoje jo jie pastatė didelį kryžių.

Actekų imperiją sukaustė siaubas. Kuetzalkoatlis neapgynė savo šventovės, kaip buvo prognozuojama. Kortesas tik dabar paskelbė karą Montesumai, nes šis „nesilaikė savo žodžio“. Montesuma, išsigandęs karo veiksmų, užsidarė „rekolekcijoms“ Gyvatės namuose, kur vyko ištisas kruvinų aukų paradas, tikintis demonų pagalbos. Būrys raganių bandė burtais paveikti ispanus. Sostinės taryba be karaliaus žinios pakvietė ispanus į miestą. 

Tamsybių valdovo tvirtovėje

Pagaliau europiečiai nuo kalnų išvydo milžinišką Tenočtitlano miestą – actekų civilizacijos širdį. Skaisčiai balti namai kaip sidabras žvilgėjo saulėje virš ežerų vandens, į dangų kilo didžiulės šventyklos. Atradėjai pasijuto kaip riterių romane, pasiekę pasakų miestą. Įvairiais skaičiavimais, mieste gyveno 300-500 tūkstančių žmonių. Kortesas rašo, kad actekų namų statyba bei apdaila, meninių dirbinių kokybė atrodė tobuli. Nepaisant to, ispanai laikė juos barbarais – juk ši civilizacija tarna­vo baisingai religijai.

Ispanus pasitiko tūkstantis išsipuošusių didžiūnų su Montesuma priešakyje. Du pasauliai susitiko. Montesuma kreipėsi į Kortesą kaip į tikrą Kuetzalkoatlį: „Tu atėjai iš rūkų ir miglų vėl atsisėsti į savo sostą…, tu nužengei iš dangaus… Imk savo nuosavybėn savo karališkus rūmus“. Kortesas buvo tikrai apgyvendintas kaip dievas, karališkuose rūmuose jam paskirtas auksinis sostas, o jo svitai – daugybė tarnų.

Išaušus rytui, ispanai išvydo, kaip nuo Huitzilopočtlio šventyklos pakopų teka šviežias žmonių kraujas. Šalia įrengtame žvėryne mėsėdžiai kaip ir kasdien pusryčiams gavo paaukotų žmonių mėsos. Patenkinti plėšrūnai riaumojo, šnypštė gyvatės – „tai atrodė kaip pragaras“, – rašo B. Diazas.

Kortesas jautė atsakomybę už daugybės žudomų aukų likimą. Su keliais kovos draugais nuėjęs į prabangius Montesumos rūmus, jis pasakojo indėnų valdovui, kad svarbiausia jo atvykimo priežastis buvo atnešti jo tautai žinią apie vienintelį tikrąjį Dievą, visatos Kūrėją, kurio Sūnus mirė, kad išgelbėtų visų tautų žmones. Vienas iš jo svarbiausių tikslų yra sustabdyti žmonių aukojimą. Apie savo armiją jis sakė, kad jie tesą grubūs kariai, tik Kristaus šaukliai, o ateityje „mūsų valdovas ir karalius atsiųs vyrus, kurie gyvena šventai, geriau negu mes, kurie paaiškins viską, nes mes atėjome tik apie tai pranešti“. „Čia mes visada garbinome savus dievus, ir laikome juos gerais“, – šaltai atsakė Montesuma. „Dabar daugiau nebekalbėkime apie tai“.

Kitą dieną Kortesas pareiškė norą aplankyti didžiąją šventyklą. Moktezuma jau laukė jo, ką tik paaukojęs kelis berniukus. Ispanai išvydo įspūdingą šventyklą, šalia kurios styrojo du bokštai, pastatyti iš skiediniu sutvirtintų žmonių kaukolių bei stulpai, apsmaigstyti kaukolėmis. Korteso kariai suskaičiavo apie 136 000 kaukolių. Nuo piramidės atsivėrė didžiulio miesto vaizdas. Kortesas pasakė draugams: „Iš tiesų, širdis sako man, kad iš čia bus užkariauta daug karalysčių ir viešpatysčių, nes čia yra sostinė, kur velnias sėdi savo pagrindiniame soste“.

Jo „sosto salė“ buvo koplyčia, skirta dviems didiesiems dievams – Huitzilopočtliui ir Tezkatlipokai. Ispanams buvo leista išvysti jų atvaizdus – tam turėjo teisę tik žyniai ir aukščiausi didžiūnai. B. Diazas aprašo šią jo atmintyje įsirėžusią sceną. Brangakmeniais nusagstytas karo dievas Huitzilopočtlis su siaubingomis išpūstomis akimis dėvėjo kelis indėnų veidus ir kelias jų širdis. Ten buvo daug žarijų indų su smilkalais ir rūkstančiomis tądien paaukotų žmonių širdimis. Koplyčios sienos buvo pajuodavusios nuo kraujo krešulių, nuo kurių bjauriai dvokė „ne mažiau kaip Kastilijos skerdyklose“.

Apačioje jiems buvo parodytas kambarys, kur aukų kūnai, išplėšus jiems širdis, būdavo nuridenami, surenkami, supjaustomi, o galūnės, skirtos žynių valgiui, išverdamos.Kortesas tarė Montesumai: „Aš negaliu suprasti, kaip toks didis valdovas ir išmintingas žmogus kaip tu iki šiol nepagalvojai, kad šie stabai yra ne dievai, o labai blogos būtybės, žinomos kaip velniai… Suteik man malonę, kad mes galėtume ant šio bokšto… pastatyti kryžių. Mes skirsime šių koplyčių dalį… Dievo Motinos paveikslui, ir tu pamatysi, kokią baimę šie stabai tada pajus“. Montesuma paskelbė, kad Kortesas įžeidė jo dievus, bet leido rūmuose įrengti koplyčią Mišių aukojimui.

Montesuma palaipsniui iš svečius priimančio šeimininko tapo ateivių belaisviu. Jo rūmuose ėmę šeimininkauti ispanai aptiko kambarį, kuriame buvo Montesumos tėvo lobis – tikri kalnai aukso. Korteso įsakymu kambarys buvo užantspauduotas, bet kai kurie kareiviai vėliau prisigrobė –  bėgant iš miesto, jie pirmieji nuskendo dėl aukso svorio. Tačiau konflikto šerdis buvo ne auksas, o religija. Kortesas iš pradžių leido šventę lietaus dievo Tlaloko garbei, bet bandė uždrausti žmonių aukojimą. Tačiau aukos vyko toliau.

Kortesas kalbėjo Montesumai: „Aš dažnai prašiau tavęs nebeaukoti daugiau sielų savo dievams, kurie jus apgaudinėja, bet tu nenorėjai to padaryti. Mes atėjome ir maldaujame, kad tu leistum mums pašalinti juos ir patalpinti ten Dievo Motiną Santa Maria ir kryžių. Jei tu neduosi leidimo, jie [ispanų kariai] vis tiek tai padarys, bet aš nenorėčiau, kad jie užmuštų nors vieną žynį“.

Montesuma atsakė pasirūpinsiąs tuo, bet dievų pašalinimas sukels visuotinį karą. Šventykloje buvo skirta bei išplauta patalpa altoriui ir Dievo Motinos paveikslui, bet žyniai paskelbė ultimatumą: arba bus pašalinta Dievo Motina, arba kils karas. Kortesas atsakė, kad krikščionių riteriai mielai kovos už Dievą ir Jo Motiną. Vyrai, išsitraukę kardus, užlipo mirties laiptais į piramidės viršūnę ir nuplėšė uždangą, slėpusią stabus. „O Dieve, kodėl tu leidi velniui būti taip didžiai garbinamam šioje žemėje?“ – sušuko Kortesas. Jis stojo veidu į Kraujo Gėriką ir, pasišokėjęs numušė jam auksinę kaukę. „Mes turime kažkuo rizikuoti dėl Dievo“, – tarė jis.

Po kelių dienų žyniai mirtinoje tyloje pašalino stabus iš didžiosios šventyklos. Ji buvo išvalyta. Ginkluotų vyrų procesija su kryžiumi ir paveikslais užkopė kadaise kruvinais laiptais ir sugiedojo Te Deum laudamus. Prasidėjo Mišios. Ant altoriaus nusileido žmonijos Išganytojas, pasiruošęs išgelbėti ir naująjį žemyną. 

Liūdnoji naktis

Konfliktas brendo, Montesuma ėmė raginti ispanus išsinešdinti. Esant tokiai sunkiai situacijai, prisidėjo dar viena bėda. Kubos valdytojas Velaskezas išgirdo gandus apie „pasakiškus actekų lobius“. Nepaisydamas Santo Dominge esančios Audiencia – aukščiausios ispanų valdžios Naujajame pasaulyje – įsakymo, kad taika tarp ispanų vadų dabar yra svarbiausias prioritetas, nenustygdamas iš pavydo ir godumo, jis pasiuntė 1000 karių dalinį suimti Korteso.

Kortesas ryžosi nutrūktgalviškam žygiui – „Mūsų Viešpats Dievas, kuris mumis rūpinasi, duos mums žmonių ir padės išgelbėti šią gerąją šalį“. Palikęs mieste tik 80 vyrų įgulą, vadovaujamą leitenanto Pedro de Alvarado, jis nuvyko į Vera Cruz ir sumušė Kubos dalinį, vadovaujamą Pánfilo de Narváez. Kai jis dalinio kareiviams papasakojo apie miestą, pilną aukso, jie prisijungė prie Korteso pajėgų. Armija patraukė atgal – reikėjo trečiąkart kirsti stačius Meksikos kalnus. Grįžus paaiškėjo, kad actekai buvo sukilę, Alvarado išžudė daugumą jų didikų, o likusieji išsirinko naują karalių Kuitlahuaką. Pasirodo, iš Alvarado buvo pareikalauta pakeisti Dievo Motinos paveikslą šventykloje į Huitzilopočtlio atvaizdą. Alvarado atsisakė tai padaryti ir, norėdamas užbėgti įvykiams už akių, griebėsi Čoluloje išbandyto metodo – pulti pirmam. Deja, ispanų pajėgos buvo per silpnos. Kortesas liepė Montesumai bandyti perkalbėti sukilėlius, bet šis buvo apmėtytas akmenimis ir greit mirė.

1520 m. liepos 1 d. naktį (ji vėliau pavadinta La Noche Triste, Liūdnąja naktimi), ispanai ėmė veržtis iš apgulties – žuvo 400 ispanų ir 2000 indėnų sąjungininkų. Išsigelbėjo Kortesas, Alvarado, La Malinche, dvi Montesumos dukterys. Indėnai iš Tlaškalos rūpestingai slaugė ispanus, nors galėjo juos lengvai pribaigti, jei būtų laikę okupantais, o ne išvaduotojais. 

Tamsybių valdovas netenka sosto

Bet kuris kitas vadas būtų įsakęs plaukti atgal į Kubą. Bet Kortesas ryžosi pulti šimtus kartų gausesnius persekiotojus. Jis aprašo neįtikėtiną savo pergalę: „Mūsų Viešpats malonėjo parodyti savo gailestingumą ir, nepaisant mūsų silpnumo, mes palaužėme jų aroganciją bei išdidumą“. Indėnų nešikai pargabeno iš Vera Cruz patrankas ir kitą laivų įrangą, todėl Kortesas galėjo planuoti naują sostinės puolimą. Pastatę ežerui tinkamus laivus, ispanai ir tlaškaliečiai 1521 m. vasarį apgulė Tenočtitlaną. Galutiniam šturmui susirinko apie 1000 ispanų ir 75 000 indėnų sąjungininkų. Vis dėlto prieš juos stojo šimtai tūkstančių actekų karių. Kilo raupų epidemija, ji guldė ne vien actekus, bet ir Korteso sąjungininkus.

Pranciškonas iš Sevilijos atplukdė popiežiaus bules dėl nuodėmių atleidimo einantiems į šį kryžiaus žygį. Kortesas parašė Kuautemokui – naujam actekų imperatoriui, kad atleis praeities kaltes ir pasigailės miesto, jei tas priims juos taikingai. Kuautemokas atsakė, kad kiekvienas ispanų belaisvis bus paaukotas dievams. Dėl actekų persvaros ir fanatizmo miesto paimti atrodė neįmanoma. Ispanų laivynas puolė tik dieną, nes naktį galėjo užplaukti ant daugybės actekų prikaišiotų smaigų. Dienos pasiekimai vėl buvo per naktį sugriaunami.

Miestas buvo padalintas vandens gyslomis, kurias reikėjo šturmuoti, o užnugaryje atkirtus kelią, puolėjai skendo ir buvo žudomi actekų. Paėmus juos į nelaisvę, lyg iš pragaro gelmių dundėjo gyvatės odos būgnai, ispanai buvo verčiami nuogi šokti prieš Kraujo Gėriko šventyklą, o vėliau būdavo paaukojami išplėšiant širdis ir sudraskant kūnus. Niekuo negalėdami padėti, iš tolo tai stebėjo jų draugai, kuriuos vėliau mūšyje kaustė baimė, kad jų lauks tas pats likimas. Nusivylę nesėkmėmis, atsitraukė dalis indėnų sąjungininkų. Bet ispanai, kaip sakė Kortesas, „tik prašė Dievo, kad nugyventų iki triumfo prieš šio miesto gynėjus, net jei… daugiau nieko nelaimėtų šioje šalyje“.

Patarus vienam jau pakrikštytam indėnų vadui, Kortesas tęsė apgultį, atkirsdamas vandens tiekimą miestui. Jis kasdien siūlė actekams taiką, bet šie atsisakė, šaukdami: „Mūsų stabai pažadėjo mums pergalę… Mes nepaliksime nei vieno iš jūsų gyvo!“.

Kortesas įsakė armijai pradėti galutinį puolimą, užmušant kiekvieną nepasiduodantį nelaisvėn. Tačiau greitai jis su siaubu pamatė, kad jo sąjungininkai net neėmė belaisvių, negailėjo net moterų ir vaikų, nors buvo išaugę actekų kultūros, kariavusios tik dėl belaisvių, įtakoje. Turbūt išsiveržė jų kerštas už ilgą priespaudą. Ispanai, kur galėjo, gelbėjo moteris ir vaikus.

Kortesas nuo Tlatelolko šventyklos viršūnės matė, kaip jo kariai laiptas po laipto šturmuoja žynių įnirtingai ginamą karo demono Huitzilopočtlio šventyklą. Į dangų iš jos veržėsi ugnies stulpas. „Norėčiau būti ten“, – tarė savo draugams Kortesas. Jis žinojo, kas yra jo tikrieji priešai Tenočtitlane.

Kraujo gėrikas ir Tamsybių Valdovas buvo amžiams nuversti nuo sosto. Šioje piramidėje actekai girdė savo demonus krauju, nes manė, kad kitaip nebeužtekės saulė. Dabar virš Meksikos užtekėjo tikroji, Nenugalimoji Teisingumo Saulė – Kristus, pats išliejęs savo kraują, kad išgelbėtų žmones iš blogio valdžios.Kortesas rašė imperatoriui Karoliui V: „Jie mus iš tiesų privertė visiškai sugriauti miestą. Apie šį dalyką mąsčiau su liūdesiu, nes jis sunkiai slėgė mano sielą“.

Istorikas B. C. Brundage aprašo Tenočtitlano apgultį kaip vieną iš siaubingiausių įvykių istorijoje, parodžiusį beviltišką actekų herojiškumą. Žinoma, kiekvienas karas yra siaubingas. Tai buvo mūšis, sunaikinęs puikų miestą, ko taip nenorėjo Kortesas. Tačiau net actekus gynęs istorikas Sh. Lenchek sako, kad ispanai kare buvo gana gailestingi, palyginus su kitomis XVI ir net vėlesnių amžių armijomis.

Įdomu, kad patys actekai savo raštuose niekur nevaizduoja ispanų kaip monstrų, jie visiškai jų neteisia. Priešingai – jie teigiamai įvertina ispanų bandymus taikingai derėtis su indėnų gentimis, sutiktomis pakeliui. Be to Brundage nepasako, kad Kortesas nuolatos siūlė Kuautemokui taiką, ir yra pagrindo manyti, kad šis ne kartą norėjo ją priimti.

Tačiau Kraujo Gėrikas Huitzilopočtlis to neleido – jo žyniai besąlygiškai uždraudė taiką su krikščionimis… Actekų kodeksai atskleidžia, kad actekai ne mažiau už ispanus troško plėsti savo dievų, ypač kraugerio Huitzilopočtlio karalystę.

Svarbiausia actekų imperijos sugriovimo priežastis yra dviejų religijų susidūrimas, – daro išvadą Sh. Lenchek. Jų skirtumas tas, kad vietoje kraujo ir baimės religijos ispanai, nepaisant daugelio pradinių žiaurumų, nešė indėnams švelnų tikrojo Dievo ir jo Motinos viešpatavimą. 1521 m. rugpjūčio 13 d. pasidavė paskutinis actekų karalius Kuautemokas.

Kortesas tapo pirmuoju Naujosios Ispanijos generalgubernatoriumi, atstatė sugriautą Tenočtitlaną, pavadindamas jį Mešiku. Jei Kortesas – karys gali būti apkaltintas daugeliu žiaurumų, tai Kortesas – administratorius savo darbais nusipelnė istorikų pagyrimo. Jis nuoširdžiai rūpinosi indėnais, daugelį actekų kilmingųjų padarė naujosios kolonijos aristokratais. Norėdamas išlaisvinti indėnus nuo sunkiųjų darbų, jis atvežė juodųjų vergų iš Afrikos.

Kortesas buvo pirmasis, kuris išbandė cukranendrių auginimą ir cukraus gamybą Naujajame pasaulyje, taip pat išmokė indėnus auginti šilkverpius – jo laikais Meksika ėmė eksportuoti šilką į Ispaniją. Už savo nuopelnus gavo Marqués del Valle de Oaxaca titulą, jo palikuonys priklausė senatorių luomui iki pat 1811 m. Vėliau ispanų valdininkai daugelį Korteso pasiekimų sugriovė.

Štai kaip 33 metų Hernaną Kortesą apibūdina jo bendražygis Bernalis Diazas:„…Jis buvo geras raitelis ir patyręs kovotojas visokiais ginklais pėsčiomis ir raitas, bet svarbiausia – turėjo tokią širdį ir drąsą, kokios reikėjo… [Jis nešiodavo] paprastą ploną auksinę grandinėlę ir pakabuką su Dievo Motinos, Švenčiausiosios Mergelės Marijos, laikančios ant rankų savo brangiausiąjį Sūnų, atvaizdu… Jis kiekvieną rytą melsdavosi su Valandų [knyga] ir pamaldžiai klausėsi Mišių… Jis mėgo dalinti išmaldą. Prisiekdamas jis sakydavo: „[Prisiekiu] savo sąžine“, o kai jo pyktį sukeldavo kas nors iš jo kareivių, vienas iš mūsų, jo draugų, jis sakydavo: „Kad tu nugyventum, kol tai apgailėsi!“

Kartais, labai supykęs, jis mesdavo dejonę į dangų, bet niekada nepasakydavo bjauraus ar įžeidžiančio žodžio kapitonui ar kareiviui, ir ilgiausiai kentėdavo… Aš visada matydavau jį mūšyje žengiantį šalia mūsų… Jis buvo geras kabaljeras ir labai pamaldus Švenčiausiajai Mergelei, šv. Pauliui bei kitiems šventiesiems. Dieve atleisk jo ir mano nuodėmes!“

Dvasinės konkistos pradžia

Istorikas S. G. Payne rašo: „Yra tuščias dalykas klausti, kaip tai dažnai daroma, ar Portugalijos pionierius bei Kastilijos konkistadorus labiau motyvavo godumas, ar religinis uolumas. Ispaniškoje kryžiaus žygių ekspansionistinėje ideologijoje šie abu dalykai ėjo kartu“. Šiais laikais „demokratijos šaukliai“ be skrupulų įsiveržia į svetimą šalį ir žudo jos žmones, bent jau kariškius, pvz., dėl to, kad joje yra daug naftos. Tuo tarpu Ispanijos valdovus labiau už turtus įkvėpė troškimas gelbėti sielas, priimant jas į Katalikų Bažnyčią. Kai Kolumbas pranešė Ispanijos karalienei Izabelei, kad tai, ką jis matė Naujajame pasaulyje, nežada daug turtų, karalienė atsakė: „Jei ten ir nieko nebūtų, tik akmenys, aš tęsčiau darbą, kol ten gali būti sielų, kurias reikia gelbėti“.

Iš pradžių nelabai pasitikėję naujais valdovais, indėnai neskubėjo masiškai priimti katalikybę. Tačiau keli metai po Meksikos užkariavimo pradžios B. Diazas rašo, kaip pamaldžiai vietiniai indėnai dalyvauja šv. Mišiose, kaip karštai jie kalba maldas savo kalba, kaip pagarbiai priklaupia prieš altorių ar eina procesijose su fleitomis ir trimitais. Šio staigaus atsivertimo sėkmę misionieriai priskyrė Gvadelupės Dievo Motinai, visoje Lotynų Amerikoje vadinamai La Conquistadora – Užkariautoja.

Pirmieji, leidęsi į Meksikos misiją, buvo dvylika pranciškonų vienuolių, lyg dvylika apaštalų su savo vadovu Martynu iš Valensijos, išsilaipinusių Verakruze 1524 m. po Velykų. Kortesas pasirūpino, kad jie būtų priimti su didžiausia pagarba, bet šv. Pranciškaus sūnūs pasirinko neturtą – basomis vaikščioję vienuoliai savo gyvenimu rodė, kad ne visi krikščionys godūs pinigų. Greitai išmokę nahuatl – actekų kalbą, vienuoliai 1525 m. ėmė mokyti juos tikėjimo tiesų. Štai vienas iš pirmųjų pamokslų vadams ir net žyniams:„Tikrasis ir visuotinis Dievas…, būties ir gyvybės Kūrėjas bei Palaikytojas… buvo kitoks nei jūsų dievai. Jis neapgaudinėja; Jis nemiršta, niekam neturi neapykantos… Jame nėra jokio blogio. Jis žvelgia į bet kokią nedorybę su didžiausiu siaubu, draudžia… ją, nes yra tobulai geras… Jis mirė už mus ir išliejo savo Brangiausiąjį Kraują, kad atpirktų mus ir išlaisvintų iš piktųjų dvasių valdžios…“.

Karolis V paskyrė baską pranciškoną Juaną de Zumárragą, pagarsėjusį pinigų dalijimu vargšams, pirmuoju Meksikos vyskupu ir Meksikos indėnų protektoriumi [saugotoju]. Savo rašte jis leido jam skelbti visus įstatymus indėnų atžvilgiu ir bausti blogai su jais besielgiančius. Tačiau imperatorius padarė klaidą, paskirdamas laikinu Meksikos Audiencia vadovu Nuńo de Guzmaną, dar nežinodamas jį esant vergų prekeiviu. Šis žmogus norėjo atimti bet kokią realią galią iš indėnų protektoriaus, į kurį net naktį kreipdavosi indėnai, spaudžiami naujojo valdytojo.

Zumaraga žadėjo, kad imperatoriaus teisingumas pašalins jų vargus. Taip ir įvyko, tačiau tik po ketvirčio amžiaus. Vyskupui ne kartą teko pasmerkti ir ekskomunikuoti Audiencia bei paskelbti Meksiko miestui interdiktą – draudimą teikti sakramentus.Audiencia bandė stabdyti dvasininkų laiškus į Ispaniją, tačiau žinios apie jos nusikaltimus slapta pasiekė karališkąją porą. Naujosios audiencijos vadovu buvo paskirtas išmintingas vyskupas S. R. De Fluenleal. 1530 m. imperatorius paskelbė dekretą, kuriuo „joks asmuo nedrįstų padaryti nors vieno indėno vergu“. 

Indėnų Motina

1524 metais pranciškonas misionierius Pedro da Gand pakrikštijo 55 metų amžiaus čičmekų genties indėną, vardu Cuauhtlatoatzin – „Kalbantis erelis“, taip pat jo žmoną. Jo naujasis vardas buvo Juan Diego.Neseniai buvo atrastas rankraštis El Nican Mopohua, parašytas 1556 m. mokslininko Antonio Valeriano indėnų nahuatl kalba. Tai seniausias tekstas, kuriame aprašoma garsiojo Gvadelupės Dievo Motinos apsireiškimo istorija. 1531 m. gruodžio 9 d., Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo šventėje (tais laikais ji buvo švenčiama vieną dieną vėliau), šeštadienio rytą Chuanas Diego ėjo į šventąsias Mišias.

Pasiekęs Tepejako kalvą, ant kurios anksčiau stovėjo šventykla deivei Tonantzin, jis išgirdo nuostabios muzikos skambesį. Staiga jis išvydo baltą debesį, apsuptą visų vaivorykštės spalvų šviesa. Diego išgirdo jį šaukiantį moters balsą: „Chuanito! Chuan Dieguito!“ Chuanas užlipo ant pačios kalvos viršūnės ir išvydo nepaprasto grožio Ponią.Chuano pokalbį pateikiame iš El Nican Mopohua. Ponia paklausė jį nahuatl kalba:„Klausyk, mano mažasis sūnau, Chuanito! Kur eini?“„Mano Ponia, Karaliene, Mergele, einu ten, į tavo mieluosius namus Mešike, Tlatilolko, kad dalyvaučiau Dievo dalykuose, kuriuos mums duoda ir jų moko tie, kurie yra mūsų Viešpaties atvaizdai“.

Ponia tarė: „Žinok, gerai suprask, mano mažasis sūnau, aš esu tobuloji (Perfecta), šventoji Mergelė Marija, vienintelio tikrojo (verdaderísimo) Dievo Motina, per kurį yra gyvybė, žmonių Kūrėjo, Viešpaties, kuris yra artimas ir betarpiškas (Dueño de la cercanía y de la inmediación), dangaus Viešpaties, žemės Viešpaties. Aš labai noriu, kad man čia būtų pastatyta mano šventovė (nahuatl kalba teocalli – Dievo namas), kur aš parodysiu visą savo meilę, savo užuojautą ir pasigailėjimą, savo pagalbą ir apsaugą, kur aš visiems žmonėms rodysiu savo asmenišką meilę savo gailestingu žvilgsniu, savo pagalba ir gelbėjimu.

Nes aš iš tiesų esu gailestingoji Motina, tavo ir visų žmonių, suvienytų šioje žemėje, Motina, ir kitų žmonių genčių, kurios mane myli, tų, kurie manęs šaukiasi, manęs ieško, manimi pasitiki. Aš noriu čia išklausyti jų verksmo, jų rūpesčių, kad pagydyčiau jų kančias, jų vargus ir skausmus. Kad galėčiau įgyvendinti tai, ką ketina mano užuojautos pilnas, gailestingas žvilgsnis, eik į vyskupo rūmus Mešike – turi jam pasakyti, kad aš siunčiu tave, ir turi jam pranešti, kad aš labai noriu, kad jis man čia pastatytų namą, kad jis man tyruose (llano) pastatytų bažnyčią. Turi jam viską papasakoti, ką matei, kuo stebėjaisi ir ką girdėjai. Ir būk tikras, kad būsiu tau labai dėkinga ir už tai tau atsilyginsiu, kad už tai padarysiu tave turtingu ir išaukštinsiu. Už tai tu turėsi didelių nuopelnų, aš atlyginsiu už tavo vargus ir tavo tarnavimą, jei rūpestingai atliksi šį pavedimą, dėl kurio tave siunčiu. Dabar girdėjai mano įkvėpimą, mano žodį, mano mažasis sūnau – tad eik ir padaryk, ką gali!“

Chuanas parpuolė ant kelių ir užtikrino Mariją: „Mano Ponia, Mergele, aš jau einu, kad vykdyčiau tavo kilnųjį įkvėpimą, tavo kilnųjį žodį. Dabar išsiskiriu su tavimi, aš, tavo vargšas mažasis indėnas!“Chuanas tuoj nuskubėjo pas vyskupą Zumaragą, buvo jo priimtas ir papasakojo istoriją. Šis tepasakęs, kad apie tai pagalvos. Liūdnas Chuanas grįžo ant Tepejako kalvos ir vėl sutiko Ponią ir jai viską papasakojo. Chuanas prašė: „Aš labai tavęs prašau, mano Ponia, Karaliene, Mergele, kad įpareigotum ką nors kilmingą, gerbiamą, ką nors, kas yra žinomas ir laikomas pagarboje, kad jis įvykdytų tavo gerąjį įkvėpimą, tavo gerąjį žodį, kad jį perduotų, ir jie juo patikėtų! Juk iš tiesų, aš esu žmogus iš kaimo…“

Marija atsakė: „Klausyk, mano mažasis sūnau, būk tikras, kad turiu ne vieną savo tarną, savo pasiuntinį, kuriam galėčiau pavesti perduoti savo įkvėpimą, savo žodį, kad būtų vykdoma mano valia. Tačiau yra būtina, kad eitum tu ir prašytum, kad per tavo tarpininkavimą būtų įvykdytas mano noras ir mano valia. Ir labai tavęs prašau, mano mažasis sūnau, griežtai tau įsakau rytoj dar kartą eiti pas vyskupą. Mano vardu leisk jam sužinoti ir išgirsti mano norą ir mano valią, kad jis ją įvykdytų, kad jis pastatytų man šventovę, kurios iš jo pageidauju. Todėl dar kartą jam pasakyk, kad aš pati, visados (Siempre) Mergelė Marija, aš, Dievo Motina, siunčiu tave“.

Chuanas pažadėjo viską padaryti. Kitą rytą jis dalyvavo sekmadienio šv. Mišiose Tlatilolko šv. Jokūbo bažnyčioje ir vėl nuėjo pas vyskupą. Šis nuodugniai jį išklausinėjo ir nerado prieštaravimų jo pasakojime. Tada liepė paprašyti pasirodžiusios Ponios kokio nors ženklo. Chuanas vėl nuėjęs ant kalvos viską papasakojo Marijai, ši liepė ateiti rytojaus dieną. Deja, Chuaną sutrukdė netikėta jo dėdės liga ir jis atėjo tik antradienį, gruodžio 12 d. Marija vėl pasirodė, išklausė jo skundo dėl sergančio dėdės ir tarė: „Klausyk, įsidėk tai į širdį, mano mažasis sūnau: niekas neturi tavęs gąsdinti ar tau kelti nerimą, niekas neturi liūdinti tavo veido ar širdies. Nebijok šios ligos nei kokios kitos ligos, rūpesčio ar vargo. Argi aš nesu čia, tavo Motina? Argi tu nesi mano šešėlyje ir mano apsaugoje? Argi aš nesu tavo džiaugsmo šaltinis? Argi tu nesi mano apsiausto klostėse, mano rankų glėbyje? Ar tau reikia ko nors daugiau? Niekas neturi tavęs liūdinti ar kelti rūpesčių, tavo dėdės liga neturi tavęs slėgti, nes jis dabar nuo jos nemirs. Būk tikras, kad jam jau einasi geriau“.Iš tiesų, tą valandą Chuano dėdė staiga pasveiko.

Tuomet Marija liepė Chuanui priskinti gėlių ir atnešti jai. Nors buvo žiema ir aplink nebuvo jokios žalumos, Chuanas rado ir priskynė nuostabiai kvepiančių gėlių. Jis skynė jas ir dėjo į savo apsiaustą – tilma. Marija liepė gėles nunešti vyskupui kaip įrodymą. Chuanas išskleidė apsiaustą priešais vyskupą – ant apsiausto matėsi Marijos atvaizdas. Vyskupas Zumaraga susijaudinęs suklupo prieš Dievo Motiną.Geriausias apreiškimo tikrumo įrodymas yra pats stebuklingasis paveikslas. Nupieštas ant kaktuso pluošto tilmos, kuri greitai sutrūnija, jis 450 metų išliko nesudūlėjęs.

Dr. Ph. Callahan, Floridos universiteto biofizikas ir dailininkas, 1970 m. atliko paveikslo tyrimą, fotografuodamas jį infraraudonaisiais spinduliais. Jis nustatė, kad saulės spinduliai buvo nupiešti žmonių, tačiau apie pačią Dievo Motinos figūrą jo išvados priešingos:„Mantija yra tamsaus turkio mėlynumo… Tai yra nepaaiškinamas reiškinys, nes visi tokie pigmentai… laikui bėgant stipriai nublunka, ypač karštame klimate… Mėlynoji mantija yra pakankamai ryški, lyg būtų nutapyta praeitą savaitę… Vienas iš tikrai keistų šio paveikslo aspektų yra tai…, kad nėra absoliučiai jokios apsauginės lako dangos. Nepaisant to… suknelė ir mantija yra tokios ryškios, lyg dažai būtų naujai užtepti… Aš manau, kad yra neįmanoma, jog žmogus tapytojas parinktų tilmą su audimo netobulumais, išdėstytais taip, kad pabrėžtų šešėlius… Sutapimo galimybė yra visiškai neįtikėtina…“.

Be to, stipriai išdidinus Dievo Motinos dešinės akies fotografijas, atsiskleidė, kad akies lėliukėje atsispindi 3 žmonių figūros – vyskupo Zumaragos, Chuano Diego bei jo vertėjo Chuano Gonsaleso, jos panašios į jų išlikusius portretus. 

Devyni milijonai krikštų

Pranciškonai ant Tepejako kalvos jau 1532 m. įrengė laikiną šventovę Dievo Motinai ir joje pakabino stebuklingąjį Dievo Motinos atvaizdą. Pats regėtojas Chuanas Diego likusį gyvenimą su vyskupo leidimu praleido kaip atsiskyrėlis trobelėje prie apsireiškimo vietos, rūpinosi pirmąja bažnyčia ir pirmaisiais piligrimais. Jis mirė 1548 m., popiežius Jonas Paulius II 1990 05 06 jį beatifikavo, o 2002 07 31 paskelbė šventuoju.

Pranciškonų įtakoje Meksikoje apsireiškusioji Marija imta garbinti Nuestra Señora de Guadelupevardu – Gvadelupėje (miestas Ispanijos Extremadura regione, iš kurio kilęs Kortesas) jau nuo VIII a. garbinta stebuklinga Dievo Motinos su Kūdikiu statulėlė, jos kultą dar prieš šį apsireiškimą pranciškonai platino visoje Amerikoje. Tačiau netrukus naujasis paveikslas savo garsumu ir stebuklais nustelbė Gvadelupės statulą. Žinia apie stebuklą greitai plito po kraštą.

Per 13 metų nuo europiečių išsilaipinimo iki 1532 m. pab. indėnų buvo pakrikštyta tiktai 200 000. Po Dievo Motinos apsireiškimo Tepejake 1531 m. per 4 metus krikštų buvo ne mažiau kaip 5 mln., kaip rašo Naujosios Ispanijos religinėje istorijoje brolis Toribio, Tlaškalos indėnų pramintas Motolinea – „vargšu“. Misionieriai nieko nevertė prievarta – priešingai, jie patys buvo verčiami indėnų, plūstančių tokiais srautais, kad net teko išimties tvarka sutrumpinti krikšto apeigas, kurias popiežius Paulius III visgi patvirtino galiojančiomis. Tačiau visi indėnai gavo, nors trumpą, tikėjimo paaiškinimą.

Ypatingai religinis gyvenimas suklestėjo Kortesui draugiškoje Tlaškaloje – per šventes pro daugybę gėlėtų arkų indėnai nešdavo plunksnomis papuoštus paveikslus, vyko gyvi religiniai vaidinimai ir t. t. Daugybė indėnų vaikų, išsimokslinę vienuolių mokyklose, ėjo skleisdami tikėjimą savo gentainiams.1548 m. jau buvo pakrikštyta 9 mln. indėnų. Buvo sukurtas parapijų tinklas su bažnyčiomis, papuoštomis savitu indėnų menu, vaizduojančiu visatą, laisvą nuo pagoniškų stabų. Parapijų tinklo plitimui trukdė misionierių trūkumas, daug kur sielovadai vadovavo pasauliečiai indėnai.Korteso įvykdytas vyriškas blogio imperijos užkariavimas ir jį sekęs moteriškas švelnios Marijos motinystės indėnams parodymas buvo neatskiriami.

Dievas veikia fortiter et suaviter, ir su vyriška jėga bei teisingumu, ir su švelniu gailestingumu, kurį dažnai rodo per savo Motiną. Marijoje indėnai pažino tikrojo Dievo Motiną, galingesnę už jų žynių garbintus demonus. Ne veltui Gvadelupės Marija laiko po kojomis pamynusi mėnulį, žynių garbintą kaip vieną iš dievų.

Nuestra Señora de Guadelupe, melski už Ameriką ir visą pasaulį!

Categories
NUOMONĖS

Pseudo-konservatorius Gabrielius Landsbergis “Anūkas” parodė savo tikrąjį veidą: “Stambulo konvencija – svarbus dokumentas”.

Kaip pranešė portalas Pro Patria, G. Landsbergis mano, kad “Stambulo konvencija – svarbus žmogaus teises ginantis dokumentas”.

Balandžio 8 dieną užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis susitikime su Vilniuje reziduojančiais Estijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos ambasadoriais ir Ispanijos laikinąja reikalų patikėtine pabrėžė Lietuvos užsienio politikos prioritetą plėsti demokratijos, teisės viršenybės ir žmogaus teisių erdvę tiek Europos Sąjungoje, tiek ir už jos ribų.

Susitikime ypatingas dėmesys buvo skiriamas Europos Tarybos (Stambulo) konvencijai dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo. Taip pat pasidalinta nuomonėmis apie įvairių šalių pozicijas šios konvencijos ratifikavimo ir įgyvendinimo klausimais.

Ministras pažymėjo, kad smurtas prieš moteris ir smurtas artimoje aplinkoje negali būti toleruojamas, o Stambulo konvencija su joje išreikštomis nuostatomis yra svarbus žmogaus teises ginantis tarptautinis dokumentas.

Ši konvencija pirmiausiai yra apie smurto panaikinimą – toks jos tikslas turi būti svarbiausias visuose svarstymuose. Be to, ji ne tik nustato atitinkamas normas, kurias turi įgyvendinti konvenciją priėmusios šalys, tačiau ir sukuria pareigą valstybėms bendradarbiauti kovoje prieš smurtą artimoje aplinkoje. Net ir tais atvejais, kai nacionalinės normos gali būti traktuojamos panašiai kaip ir konvencija,  tarptautinis bendradarbiavimas sukuria papildomas galimybes plėsti bendrą kovos prieš smurtą erdvę.

Susitikimo metu ministras ambasadoriams taip pat priminė apie Lietuvos kandidatavimą į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybą 2022 – 2024 metais.

Susitikimas vyko Vilniuje reziduojančių ambasadorių prašymu.

JŠ pagal Pro Patria

Categories
Bez kategorii

Vyrų Rožinis Aušros Vartuose

Šv. Juozapo vyrų judėjimas kviečia visus vyrus šį šeštadienį, balandžio 3 d., 8.15 val. rinktis Aušros Vartuose (Aušros Vartų gatvėje priešais Gailestingosios Dievo Motinos paveikslą) kartu melstis vyrų intencijomis: Už Kristų, už šeimas, už Lietuvą!

Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus (Ef. 5, 14). Broliai, pamąstykim vardan ko mes gyvename?

Kristus už mūsų nuodėmės atidavė savo gyvybę ir mus išgelbėjo. Nebėra ko bijoti. Nėra kito kelio. Stokime po Kristaus vėliava!

Prasminga kova laukia mūsų. Šėtonas čia ir jo tarnai valdžioje. Melskimės už juos prašydami atsivertimo malonės.

Tiesioginė Vyrų rožinio transliacija 8.15 val. grupėje Vyrų rožinis Vilnius. Vienykimės maldos bendrystėje. Prašome išplatinti šį mūsų kvietimą. Te atlygina jums Dievas.

JŠ pagal Vyrų rožinis Vilnius