Ideologiškai motyvuota automobilių pramonės revoliucija pirmiausia paveiks ne visuotinio atšilimo padarinius, o mūsų pinigines, mobilumą kaip tokį ir mūsų prisirišimo prie privačios nuosavybės jausmą.
Padrąsinimas kuriant bjaurų įvaizdį
Esame verčiami atsisakyti savo automobilių klastingais ir gana niekingais būdais. Vienas iš jų – administraciniais sprendimais, pavyzdžiui, sąmoningai susiaurinant gatves miestų centruose arba panaikinant automobilių stovėjimo aikšteles, apsunkinti gyvenimą. Susidaro spūstys, ilgiau užtrunka važiuoti. Todėl žmonės pradeda ieškoti alternatyvų. Tokia yra “žaliojo mobilumo” entuziastų logika.
Kita vertus, jie kalba apie “fiskalinių mokesčių mechanizmų” poreikį, t. y. užslėptą terminą, kuriuo paprasčiausiai didinami mokesčiai, smogiantys degimo varikliams. Galima paminėti Norvegiją, kur nuo 2025 m. vyriausybė nori padaryti taip, kad nuo to laiko tradicinių automobilių naudojimas taptų tiesiog nepelningas. Na, galbūt gyventojai, uždirbantys vidutiniškai 35 000 kronų per mėnesį (3 400 eurų), gali sau tai leisti. O mes?
Kitas argumentas – išlaidos. Susiduriame su didžiausia per daugelį metų ekonomikos krize. Šiuo metu net 10 metų senumo automobilių kaina yra tam tikras absurdas, jau nekalbant apie visiškai naujus iš salono ar elektrinius automobilius. Ir jei ES iš tikrųjų uždraus nuo 2035 m. gaminti vidaus degimo varikliais varomus automobilius, keturračiai tikrai taps prabangos preke.
Apskritai su šia elektra yra tik problemų. Pavyzdžiui, elektros energijos tiekimo klausimas. Jei vairuotojas neturi privačios vietos garaže, jis turi naudotis greitojo įkrovimo stotimi. Be to, reikia žinoti, kad greitasis įkrovimas yra “daug brangesnis”.
Žinoma, pirmiausia turite pasiekti įkroviklį. Automobilį vis tiek galite įkrauti įmonėje (jei viršininkas sutinka) arba prekybos centre. Tačiau problema ta, kad naktį, kai tai būtų patogiausia, ir vienas, ir kitas paprastai lieka uždaryti.
Tačiau nenusimink, žaliojo automobilio vairuotojas! Kaip pranešama, miestuose bus įrengtos specialios automobilių stovėjimo aikštelės, kuriose “bus galima užsisakyti vietą su įkrovimo stotele”. Žinoma, už atitinkamą mokestį.
Nieko neturėsi ir būsi laimingas!
Pasirodo, visas minėtas problemas tarsi stebuklingai išsprendžia labai paprastas sprendimas: atsisakyti automobilio, net ir elektrinio.
Visiškai atsisakysime nuosavybės. Išsinuomosime automobilį iš gatvės, juo pasinaudosime ir pastatysime ten. Įkrovimu rūpinsis kas nors kitas.
Klientai pirmiausia naudoja ilgalaikę nuomą. Po trejų metų jie grąžins automobilį, kuris bus išnuomotas kaip naudotas automobilis už mažesnę kainą, o vėliau jis tikriausiai bus naudojamas trečią kartą. Tai vadinama “uždaro ciklo ekonomika”.
Net ir elektromobiliai nebus privačių asmenų nuosavybė. Jie bus nuomojami pagal prenumeratos principą, panašiai kaip šiandien srautinio transliavimo platformose nuomojami filmai ir serialai. Tai yra ateitis, tačiau ji bus greičiau evoliucija nei revoliucija. Šiuo metu tai yra per daug finansiškai sudėtinga, kad ši prenumeratos kainodara būtų pakankamai konkurencinga.
Ką apie tai mano žmonės?
Taigi, ar tai, kad žmonės prievarta išstumiami iš automobilių rinkos ir kartu pasmerkiami vadinamojo “kolektyv-komo” (kuris gali veikti jų poreikius atitinkančiu lygiu arba ne) malonei, nesukels neigiamos visuomenės reakcijos? Pasirodo, revoliucijos dainininkai rado atsakymą ir į šį klausimą.
Paklausti, ar nori turėti nuosavą automobilį, Z kartos atstovai atsako: Niekada gyvenime! Jie nenori turėti, jie nori naudotis. Jei jiems lengviau grįžti namo iš vakarėlio naktiniu autobusu, jie važiuos atgal autobusu arba užsisakys transportą per programėlę. Požiūrio į nuosavybę skirtumai tarp kartų yra didžiuliai!
Kaip matote, ilgametis mokymas ir socialinė inžinerija atsiperka. Tačiau visuotinis smegenų plovimas yra būtinas, jei norima įtikinti žmones sprendimais, kurie net neatitinka savo pagrindinio tikslo.
Šiandieniniai elektromobiliai yra ekologiški tik tuo atveju, jei atsižvelgiame tik į išmetamųjų teršalų kiekį. Tačiau vadinamasis anglies dioksido pėdsakas, kurį palieka jų gamyba, jau dabar gerokai viršija net ir seniausių benzininių automobilių rodiklius. Ekologiškiausios yra jūsų kojos arba dviračio ratai. Elektromobiliai nėra ekologiškas sprendimas – tai pripažįsta net “ekologiško mobilumo” šalininkai.
Už dolerį per dieną
Baterijų perdirbimas taip pat kelia problemų. Šiuo atveju sąnaudos dažnai viršija išgautos žaliavos vertę. Kalbant apie žaliavas: be aplinkosaugos problemų, į dangų verčia vergiškas ir nežmoniškas elementų, kurie yra ličio jonų akumuliatorių sudedamosios dalys, gavybos būdas. Pavyzdžiui, Kongo Demokratinėje Respublikoje, kur pagaminama beveik 70 proc. viso pasaulio kobalto, suaugusieji ir vaikai kenksmingas medžiagas išgauna plikomis rankomis.
Iš Afrikos žaliava keliauja į Kinijos gamyklas, kur ji perdirbama ir parduodama Vakarų gamintojams. Didžioji dauguma jų, paklausti apie savo baterijų prietaisų sudedamųjų dalių kilmę, negali įrodyti jų šaltinio.
Atrodo, kad Vakarai nemato problemos. Europos Sąjunga dar tik rengia “kilmės sertifikatą”, pagal kurį bus galima platinti ir perdirbti, jei bus laikomasi tam tikrų standartų. Kol kas tai tik popieriuje. Kaip bus praktiškai – nežinome.
Tačiau aplinkosaugininkai atleidžia gamintojus nuo “aplinkosauginių nuodėmių”. Jie sako: kol pasieksime technologiškai įmanomų galimybių ribą, didelę visuomenės dalį pavyks nukreipti į viešąjį transportą. Taigi galiausiai “iš šių automobilių ir akumuliatorių nebereikės išspausti paskutinių prakaito lašų”.
Ir problema išspręsta!
Piotr Relich, www.pch24.pl