Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Masonai ir Katalikų Bažnyčia – straipsnis iš beveik prieš 75 metus JAV lietuviams skirto žurnalo!

Ar Bažnyčia gerai daro, uždrausdama katalikams tapti masonais? Juk Masonija yra viena stipriausių pasaulio organizacijų, turinti apie 5-6 milijonus narių. Jai bus priklausę, bene, visi Amerikos prezidentai. Harry Truman yra 33-jo laipsnio masonas. Daugelis didelių ir įtakingų asmenybių prisipažįsta esą uolūs ir ištikimi masonai. Kiekvienoje šalyje aukštųjų pareigūnų ir idealiausių krašto piliečių eilėse rasi masonų. Įvairios masonų organizacijos kasmet vien tik Amerikoje skiria virš 9 milijonų dolerių labdarybės tikslams. Kodėl gi katalikas negalėtų tapti masonu? Argi Bažnyčia būtų tokia siaura? Negi ji pavydėtų masonams darbo, galios ir įtakos? Laikas nuo laiko mes girdim balsų, kad K. Bažnyčia smerkia ir ekskomunikuoja masonus. Tai ne tiesa, nes ši Bažnyčios bausmė skiriama ne masonams, bet katalikams, tampantiems masonais. 1738 metais popiežius Klemensas XII išleido dekretą, kuriame jis pasisako prieš Masonijos Konstituciją ir nurodo priežastis, dėl kurių katalikas negali būti masonu. Štai dekreto santrauka.

Pačių krikščionybės pagrindų griovimas

Masonijos religinė sistema siūlo abejingumą religinei tiesai ir neigia viršgamtinį pasaulį. Mat, Masonija yra ne tik brolija ar socialinė organizacija, kurioje buriasi geri ir malonūs žmonės. Ne tik labdarybės sąjunga, kuri rūpinasi senomis našlėmis, našlaičiais ir bendruoju visuomenės gėriu. Ji turi aukštesnių tikslų, kurie aiškiai apibrėžti dviejuose labai svarbiuose Masonijos veikaluose. Pirmasis: “Škotų Rito Masonijos Moralė ir Dogma” — Morais and Dogma of the Ancient and Accepted Scottish Rite of Freemasonry — paraše Albert Pike. Antrasis: “Masonijos Enciklopdija” — Encyclopedia of Freemasonry — parašė Albert Mackey. Enciklopedijos antroji laida — (vol. 2’792) — sako: “Masonija yra religinė institucija”. Jei ji yra religinė institucija, tai turi turėti savo religinę sistemą. Kas gi yra ta Masonijos religinė sistema? Į šį klausimą atsakyti nėra lengva, nes atsakymas priklauso prie vienos giliausių Masonijos paslapčių. Vienas didžiausių masonų autoritetų taip rašo: “Didelė masonų masė yra tyčia klaidinama neteisingais sistemos aiškinimais… Mėlynieji Masonų Laipsniai — The Blue Degrees — yra tik Šventyklos frontažas. Kandidatams į masonus patiekiama mūsų simbolių dalis, bet tai nėra mūsų noras, kad jie suprastų juos. Tikroji mūsų simbolių ir sąvokų prasmė yra suprantama tik Masonijos Princams.”

Visa masonų literatūra yra persunkta mintimis apie dievybę, religijos paslaptis apie sielos nemirtingumą, šventuosius simbolius, dorovę, apie vyriausius kunigus ir net duonos ir vyno konsekraciją. Bet visa šita suprantama ir aiškinama ne krikščioniška prasme. Masonija skelbia ir tvirtina kad ji turi savo rankose senąją religinę mitologiją, kuri kilo iš pirmojo dieviško apreiškimo, įvykusio Egipte. “Iš Egipto šis apreiškimas pasklido po visas kitas tautas, buvo priimtas ir nudažytas krašto mąstysena ir papročių spalvomis. Graikijoje randame Ceres kultą, Romoje — Bona Dea. Žydai pasisavino šitą apreiškimą, išreikšdami jį savo ritualu ir papročiais, sukurdami savitą religiją, kuri visą valdžią ir mokslą atidavė į kunigų ir levitų rankas. Masonija, kai ji tikrai ir teisingai suprantama ir aiškinama, yra gryniausioji pasaulio filosofija, saugiausias iždas, kuriame laikomos pirmojo apreiškimo didžiosios tiesos, atseit, visų religijų tikrasis pagrindas.” (Morais and Dogma, p. 624).

O kur Kristus?

Vadinasi, šitoje sistemoje nebelieka vietos nei Kristui nei Krikščionybei. Kristus tampa vienas iš pranašų ir reformatorių, lygus Sokratui, Platonui, Senekai ir Mahometui. Krikščionybė — tai tik viena iš daugelio religijų, turinti šiek tiek tiesos ir nemaža klaidų. “Masonija iš visų religijų renka, ką tik randa gero. Katalikybė buvo didžiulė tiesa pirmuose amžiuose, bet vėliau susmuko ir išsigimė. Kilo Protestantizmas, pražydo ir nuvyto. Zoroaster mokė persus. Kiniečiai turėjo Konfucijų. Mahometas nukreipė nuo pagonybės mahometonus. Kiekvienas turėjo tiesą saviems laikams, savo evangeliją ano meto žmonėms. Jei kiti žmonės ir šiandien pasitenkina tik pilnosios tiesos dalimi, kai kiti (vadinasi, masonai) priėjo prie pilnosios tiesos visumos, nepasmerkime pirmųjų. Tai jų nelaimė: ne klaida. Jų negalima persekioti: mums gaila jų. (Ibid. p. 525). Masonija yra dievybės garbinimas, kuriame gali dalyvauti kiekvienas: krikščionis, žydas, indas ir mahometonas”. “Toks galvojimo būdas — sako Leonas XIII — griauna bet kokios religijos pagrindus”. Masonija yra religinė sistema, kuri visas religijas sumala į savo idėjų šiupinį. Ji paneigia viršgamtinį pasaulį ir skelbia tik natūralųjį, medžiaginį.

Grįžkime į žilą senovę

“Virš plataus ir gilaus žmonių klaidų chaoso — rašo masonų autoritetas — šviečia graži, rami ir skaisti žmogiškosios religijos šviesa, apreiškianti mums Dievą, begalinį mūsų visų Gimdytoją. Jis yra visagalis, tobulai išmintingas, teisingas, mylintis ir tobulai šventas. Virš šito chaoso guli išsitiesęs gražusis pasaulis, didžioji Dievo Biblija. Medžiaginė prigimtis (gamta) yra Biblijos Senasis Testamentas. Tie milijonai metų, prikrauti amžinų tiesų, ilsisi po mūsų kojomis ir spinduliuoja amžina garbe virš mūsų galvų. Žmogaus prigimtis yra Naujasis Testamentas iš begalinio Dievo, kuris mums kiekvieną dieną atskleidžia naują puslapį… begalinį mylinčio Dievo gerumą, kuris viską į save suima ir viską laimina… kas buvo, yra ir bus”. Graži, šventa poezija, pasakytume, jei ne viena mintis, kuri atveria tikrąją prasmę: “Pradžioje visas pasaulis buvo viena Siela. Ji buvo viskas — viena su Laiku ir Erdve — begalinė taip, kaip ir jie.” (Ibid. p. 583).

Dažnai kalbama apie senąjį saulės, mėnulio ir žemės elementų garbinimą. Primityvioji mitologija keliama į padanges ir tvirtinama, kad mūsų pirmieji tėvai dievybę garbino kaip tik šituo būdu. Kitais žodžiais, Masonija grįžta prie primityviosios mitologijos ir “po aštuoniolikos amžių bando atgaivinti pagonių kultą ir papročius.” (Leonas XIII, “Humanum Genus”).

Kodėl katalikas negali būti masonu? Dėl to, kad jis negali būti mahometonu, protestantu, pagonimi. Mat, masonija yra religija.

Tegul man gerklę perpiaus

Masonija reikalauja priesaikos paslapčių išlaikymui. Bažnyčia nesmerkia Masoni-jos dėl jos turimų paslapčių. Eilė organizacijų turi paslapčių. Bet Popiežius pasmerkia iškilmingąją masonų priesaiką, šaukiančią Dievą liudininku be šventos ir svarbios priežasties. Tokia priesaikos forma — pagal Katalikų Bažnyčią — yra sunkus antrojo Dievo įsakymo pažeidimas. Štai viena iš masoniškųjų priesaikų: “Aš… Didžiojo Pasaulio Architekto akivaizdoje iškilmingiausiai ir nuoširdžiausiai prisiekiu visada laikyti paslaptį, ją ištikimai saugoti ir neišduoti nė vienos dalelės, kas man buvo, yra ar bus pasakyta. Už paslapties ar paslapčių išdavimą mano bausmė bus nemažesnė už gerklės perpiovimą arba liežuvio išrovimą su šaknimis. Tegul man Dievas taip padeda.”

Visi masonai, priimdami Masonijos laipsnius, daro priesaikas. Aukštesniųjų laipsnių masonai įsipareigoja skelbti Masonijos mokslą, klausyti jos įstatymų ir viršininkų. Katalikų Bažnyčia nesmerkia priesaikos, kada ji daroma Dievo garbei ar krašto gerovei teisėtų autoritetų akivaizdoje. Prisiekti be priežasties, šaukiant Dievą liudininku, yra Dievo švento vardo piktnaudojimas. Be to, prisiekiantysis turi žinoti priesaikos turinį ir galimybes jai įvykdyti. Kaip jis gali pildyti priesaiką, jei jis nežino, ką prisiekia? Pagaliau, dėl “gerklės perpiovimo etc.” prisiekiantysis neturi jokios teisės į savo gyvybę ir negali jos atiduoti į kitų žmonių rankas. Dievas yra gyvybės viešpats.

Bomba po religijos ir visuomenės pamatais

Klemensas XII savo dekrete sako, kad Masonija ir kitos panašios organizacijos yra didelis pavojus kiekvienos valstybės saugumui ir piliečių gerovei. Leonas XIII paaiškina: “Masonijos apsisprendimas sugriauti religinę ir politinę santvarką, užaugusią Krikščionybės prieglobstyje ir ją pakeisti nauja santvarka pagal masonų mintį ir principus yra pagrindinis Masonijos tikslas”. Nenuostabu, kad ir protestantų valdžios Olandijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje 1738 metais uždraudė Masoniją. Neatsiliko nė Austrija. Sovietų Rusijoje masonų neliko nė žymės. Ispanija suspendavo jų veikimą. Ir Hitleris buvo masonams neatlaidus: uždarė organizacijų centrus, susibūrimų vietas ir konfiskavo turtą.

Istorija liudija, kad šitie smarkūs veiksmai prieš Masoniją turėjo tam tikro pagrindo. Didžiojo politinio sąmyšio dalis XIX-jo amžiaus Europoje, XX-jo amžiaus revoliucijos tiek Rusijoje tiek Meksikoje tenka priskirti masonams, kaip liudija prof. John Robinson, masonas, savo knygoje, vardu: “Sąmokslo prieš visas Europos religijas ir valdžias įrodymai” — Proofs of a Conspiracy against all the Relegions and Governments of Europe. “Kiekvienoje Europos šalyje, kur įsisteigė Masonija, jos Ložės buvo politinės suirutės verdantys katilai.”

The New York Times — 1913 metų vasario 23 — rašo: “Didžiojo Oriento (Vyriausioji Masonų Ložė Prancūzijoje) tikslas yra sunaikinti kiekvieną religiją, o pirmiausia sutriuškinti Katalikų Bažnyčią Prancūzijoje; nuversti nuo sosto nepalankius karalius ir įsteigti pasaulinę respubliką, kurioje masonų vyriausieji kunigai būtų diktatoriais”. Kad šitas masonų nusistatymas nebuvo tik sentimentali svajonė, aiškiai parodė 1903-ji metai, kai naujieji Prancūzijos įstatymai išvijo iš visų mokyklų vienuolius ir pradėjo smaugti religijos įtaką auklėjime, moterystės klausimuose ir valdžios sluogsniuose. Amerikos masonams toks jų brolių pasišovimas Prancūzijoje buvo labai piktinantis. Pasigirdo balsų, reikalaujančių išskirti Didįjį Orientą iš pasaulinės masonų brolijos. Bet po kiek laiko jau anksčiau minėtasis Albert Pike, atsakydamas į Leono XIII-jo encikliką “Humanum Genus”, rašė: “Protestas (prieš Prancūzijos masonus) man atrodo beprasmiškas. Mes esame masonai ir pripažįstame prancūziškąją masonų brolybę Masonijos solidarumo vardan. Juk mūsų brolija yra tarptautinė.”

O kaip su Amerikos masonais?

Atrodytų, kad jie, vadovaujami tokių žmonių, kaip Harry Truman, McArthur, 33-jo laipsnio masonai, nepritartų Didžiojo Oriento fariziejiškam nusistatymui prieš katalikus. Bet Amerikoje, kaip ir Prancūzijoje, yra daug įrodymų, kad masonų tikslas visur pasilieka karo žygis prieš Katalikų Bažnyčią visišku Bažnyčios atskyrimu nuo Valstybės. 1921 metais “Naujasis Amžius” — The New Age — Amerikos masonų organas rašė: “Tegul būna visiškai aišku, kad mes kovojame prieš Katalikų Bažnyčią ir jos hierarchiją be jokių rezervų. Mes dėsime visas pastangas sustabdyti jos darbą ir apriboti jo įtaką šitame krašte, tikėdamiesi šitame žygyje visų tikrųjų Amerikos piliečių pagalbos”. 1949 metais tas pats žurnalas rašė: “Du Amerikos priešai — Maskva ir Roma”. Bet neužmiršo pridėti: “Kas galėtų pasmerkti Rusus, net Staliną, norinčius išpiauti Rasputiniškąjį Vėžį? Argi ne krikščioniškiau ir protingiau palikti kelias žmonių kartas Dievo gailestingumui, pasiunčiant jas per ateizmo ugnį, negu pamaldžiai pateisinti nežmoniškas gyvenimo sąlygas tik dėl Krikščionybės”. Ir dar viena citata: “Lygiai kaip Maskva, taip ir Vatikanas yra griežtai autokratinė ir civilinė valdžia po geležiniu Popiežiaus kumščiu”.

Vis dėlto, Katalikų Bažnyčia, aiškiai matydama Masonijos tikslus, neišeina j kovą prieš visus masonus. Ji tik įspėja katalikus, kad jie, tapdami masonais, laisva valia atsiskiria nuo Kristaus Mistinio Kūno. Pagaliau, pati ekskomunika yra tik šito fakto oficialus patvirtinimas ir iš Bažnyčios pusės. Įsidėmėtini Leono XIII-jo žodžiai: “Ką mes sakome, turi būti gerai suprasta, nes mes kalbame apie Masoniją, o ne apie atskirus jos narius. Masonija turi daug narių, kurie nedalyvauja jos inkriminuojančioje veikloje ir nežino jos paslaptingų tikslų. Yra visa eilė tokių, kurie nesutinka su Masonijos siūlomomis išvadomis. Todėl Masoniją reikia vertinti ne tiek pagal jos atliktus darbus, kiek pagal jos principus ir tikslus.”

Katalikas, tapdamas masonu — tuo pačiu faktu — užsitraukia ekskomunikos bausmę, kurią tik pats Popiežius gali nuimti.

Bruno Markaitis, S. J.

Laiškai Lietuviams N6/1951 m.

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

© Katalikiška Lietuva 2020