Lietuvai minint Valstybės atkūrimo dieną, nedaugelis tebeprisimena, kad Lietuvos Taryba 1918 metu liepos 11 d. Vokietijos didiką Vilhelmą Urachą paskelbė Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Į Lietuvą jis niekada neatvyko ir karūnuotas nebuvo, tačiau jo karūnavimui buvo gautas popiežiaus palaiminimas, o paskelbtasis karalius jau buvo pradėjęs mokytis lietuvių kalbos.
Jo išrinkimą karaliumi lėmė keli pagrindiniai veiksniai: jis išpažino katalikybę (dominuojančią religiją Lietuvoje), nepriklausė Hohencolernų dinastijai (šeimai, iš kurios kilęs vokiečių imperatorius Wilhelmas II, norėjęs Lietuvą paversti monarchija, gyvuojančia sąjungoje su Prūsija), buvo daug pasiekęs karininkas ir, jeigu Vokietija būtų laimėjusi karą, jo valdoma Lietuva būtų galėjusi tikėtis, kad turės patikimą apsaugą nuo Rusijos imperijos kėslų.
Kvietime buvo nustatytas Laikinasis konstitucinis pagrindas, pagal kurį karalius turėjo būti vykdomosios valdžios vadovas, o dviejų rūmų parlamentas, sudarytas iš Seimo ir Tarybos, – įstatymų leidžiamoji valdžia. Apie teisminę valdžią nieko neužsiminta, paliekant šį aspektą vėlesniam laikotarpiui.
Nors laikinuosiuose konstituciniuose pagrinduose buvo punktas VI. apie tai, kad „Karalius prižada valdydamas laikytis tikybinės tolerancijos“, šį punktą reikėtų suprasti atsižvelgiant į tuometinį žodžio „tolerancija“ supratimą, kuris iš tikrųjų numatė tik kitų religijų toleravimą, bet ne leidimą teikti viešąsias pamaldas ne katalikų religijoms.
Karaliaus veiksmus turėjo riboti konstitucija ir tam tikrais atvejais – parlamento pritarimas. Šia prasme tai būtų buvusi konstitucinė monarchija, tačiau, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, tai vis tiek nebūtų buvęs visiškai neveiksnus monarchas, kaip absoliuti dauguma dabartinių monarchų, išskyrus Lichtenšteino kunigaikštį, kuris kol kas naudojasi visiška valdžia su galimybe nutraukti parlamento įgaliojimus.
Lietuvos karalystė turėjo apimti daug didesnę teritoriją nei dabartinė Lietuvos Respublika – siekti Molodečno, Baranovičių, Balstogės ir beveik iki Lietuvos Bresto. Tai turėjo būti valstybė su 6 milijonais pavaldinių!
Pažymėtina, kad Lietuvos Tarybos sprendimas atkurti Lietuvą kaip konstitucinę monarchiją, nors daugumai jos narių tikriausiai buvo konjunktūrinis ir nepriimtinas kai kuriems iš Tarybos pasitraukusiems nariams, vis dėlto parodė, kad daugumai Lietuvos žmonių monarchija atrodo natūrali santvarka, kurioje jie jaučiasi gerai.
Deja, bet pralaimėjus Vidurio valstybėms, pralaimėjo ir monarchistinis variantas. Pirmąjį pasaulinį karą ryžtingai nugalėjusios Jungtinės Amerikos Valstijos skatino respublikų kūrimąsi Vidurio Europoje, o tai akivaizdžiai darė įtaką tolesniems Lietuvos Tarybos sprendimams, kurie anaiptol nebuvo monarchistiniai – vyravo liberalios ir respublikoniškos, iš dalies net socialistinės tendencijos.
Tačiau tolesni XX a. ketvirtojo dešimtmečio įvykiai parodė, kad Vidurio Europos visuomenėms artimesnė stipriai suasmenintos valdžios samprata, ir visose šiose valstybėse įsitvirtino daugiau ar mažiau autoritariniai režimai. Tačiau monarchija paprastai skiriasi nuo save apsiskelbusių diktatorių režimo.
Už monarchijos stovi aukštesnė sankcija – katalikiškose šalyse – karūnavimas popiežiaus vardu, jo legato. Vadinasi, karalius savo veiksmuose yra moraliai saistomas katalikų doktrinos, kuri iš esmės sušvelnina vienvaldystės režimą.
Deja, to meto Lietuvai nepavyko išlaikyti monarchinės santvarkos, o tai ir šiandien rodo Lietuvos valstybės silpnumą, kai valdo veikiau grupuotės ir klanai, pasinaudodami atstovaujamosios-parlamentinės sistemos silpnumu ir sisteminės žiniasklaidos visagalybe, manipuliuodami viešąja nuomone.
Aleksandras Stralcou