Kančios ir Velykų laikotarpiu svarbu giliai apmąstyti mūsų brangios ir vargšės Tėvynės Lietuvos likimą. Žinoma, šį mūsų Tėvynės likimą sudaro milijonai mūsų tautiečių ir už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių likimų. Todėl šis apmąstymas yra ir mūsų pačių asmeninio likimo apmąstymas.
Jei Fatimoje prieš Dievo Motiną ėjo Portugalijos angelas, tai galime daryti prielaidą, kad kiekvienai šaliai yra paskirtas savas angelas. Tautas čia suprantame pilietine, o ne etnine prasme. Ši, siaurai etninė, yra „(Anti)Prancūzijos Revoliucijos“ rezultatas ir XIX a. vaikas.
Taigi galime melstis ir Lietuvos angelui, kuris tikriausiai egzistuoja. Tačiau prieš melsdamiesi turime apibrėžti intenciją. Ko Viešpats Dievas nori pasiekti su Lietuva ir ko iš jos reikalauja? Iš esmės šie reikalavimai yra skirti mums visiems.
Šie reikalavimai niekuo nesiskiria nuo Dekalogo, skirtumas tik tas, kad jie taikomi socialinei, o ne individualiai sferai. Nors kiekviena asmeninė nuodėmė turi poveikį socialinei sferai, jos sunkumas, jei ji daroma slapta, ne visada, bet dažnai būna mažesnis, nes ji neturi papildomų padarinių: kitų žmonių gundymo ir piktžodžiavimo įžeidžiant mūsų Viešpaties viešpatavimą čia, žemėje, kaip Kristaus Karaliaus, pavidalu.
Todėl socialiniuose reikaluose, kurie liečia visą Lietuvą, labai svarbus viešasis aspektas. Čia įžengiame ir į teisės sritį, nes visuomeninius santykius reguliuoja teisė. Būtent dėl to mūsų Šventasis Katalikų Tikėjimas yra aukštesnis už kitus tikėjimus, nes netoleruoja teisinio nuodėmės pripažinimo, kuri nuo šiol tampa viešąja nuodėme.
Šį aspektą labai dažnai klausimų forma kelia ateistai ir kitų tikėjimų žmonės: „Kodėl jums, katalikams, visada reikia daugiau? Kodėl negalite pripažinti, kad kiti žmonės ir grupės taip pat turi teisę viešai reikšti savo įsitikinimus, kaip ir jūs? Kodėl jus taip piktina viešos LGBTQ+ grupių eitynės? Kuo ji skiriasi nuo, pavyzdžiui, jūsų Kristaus Kūno procesijos?“
Visi šie klausimai yra pagrįsti, jei darytume prielaidą, kad šalyje galioja grynai sekuliarinė teisinė ir viešoji tvarka. Tačiau mes, katalikai, kaip tik negalime sutikti su tokia tvarka, nes tai prieštarauja Viešpaties Jėzaus reikalavimui socialiai viešpatauti kaip Kristui Karaliui. Štai kodėl esame „tolerantiški“ tik privačiai padarytoms nuodėmėms, kuriose mes ir valstybė, kaip mūsų įgaliota institucija, nedalyvauja.
Taip suprasdami valstybę, galime daryti išvadą, kad esama sričių, kuriose nuodėmė masiškai vykdoma su valdžios institucijų pritarimu. Lietuvoje aktualiausia nuodėmė, žinoma, yra abortai. Abortas – tai žmogaus nužudymas ir Dievo, sukūrusio šį žmogų – davusio jam sielą, įžeidimas.
Nuo 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Lietuva prarado apie 520 000 žmonių – savo potencialių bendrapiliečių! Tai yra kraupus Lietuvos visuomenės degradacijos masto rodiklis.
Antroji visuomenės nuodėmės sritis – leidimas neribotai viešai propaguoti sodomijos nuodėmę genderizmo ideologijos pavidalu. Mūsų oponentai sako, kad „tai ne ideologija – tai žmonės“. Taip, žmonės, kurie laikosi tam tikros ideologijos, neparemtos mokslu. Ši ideologija teigia, kad Dievo nustatytą santuokos instituciją prilygina vadinamajai partnerystei. Tai ne tik nevaisinga gamtiniu požiūriu, bet ir įžeidžia Dievo planą, kuris sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį žmonijos dauginimosi tikslais.
Trečioji viešosios nuodėmės sritis yra Dievo kaip įstatymo šaltinio atmetimas. Teisingą valstybę galima sukurti tik katalikišku pagrindu. Jėzus Kristus – Visatos Karalius – turi viešpatauti ir atskirose valstybėse. Deja, fanatiški „formalios demokratijos“ ar net mediakratijos šalininkai to nepripažįsta. Dėl to valstybę dažnai valdo nekompetentingi žmonės, o jei kompetentingi, tai labai trumpą laiko tarpą, nes dabartinės santvarkos principas yra kadencijos – neva tam, kad rinkėjai galėtų įvertinti išrinktų politikų rezultatus. Tik ką galima pasiekti per 4-5 metų laikotarpį? Ar galima sukurti stiprią kariuomenę? Ne. Ar galima reformuoti ekonomiką? Ne. Ar galima pagerinti švietimo ir ugdymo sistemą? Ne. Tiesą sakant, jokių rimtų dalykų neįmanoma padaryti. Negalima pastatyti net futbolo stadiono.
Atsižvelgiant į tai, ar nereikėtų atsisakyti šios neveiksmingos sistemos ir pereiti prie šimtmečiais pasiteisinusios monarchijos?
Grįžkime prie einamųjų reikalų. Įvardytos viešosios nuodėmės sritys neabejotinai gali užtraukti mūsų šaliai baisią, bet pelnytą Dievo bausmę. Kad taip neatsitiktų, turime nuolat atlikti atsilyginimo ir permaldavimo darbus, kol situacijos kaip katalikai negalime pakeisti. Ir, žinoma, melstis už mūsų brangios Tėvynės atsivertimą – už mūsų tautiečių atsivertimą ir už tai, kad bent šiame etape būtų atsisakyta gyventi valstybės sankcionuotomis viešomis nuodėmėmis.
Todėl tegul mūsų intencijos šiuo Velykų laikotarpiu būna tokios:
1. Už abortų draudimą Lietuvos valstybėje
2. Už genderizmo ideologijos propagavimo draudimą Lietuvos valstybėje
3. Kad Lietuvoje būtų pripažintas Kristaus Karaliaus viešpatavimas
Linksmų ir palaimintų Velykų visiems mūsų skaitytojams!
Aleksandras Stralcou