Category: NUOMONĖS

JAV žiniasklaidoje jau kelias dienas svarbiausia tema – nutekintas Aukščiausiojo Teismo sprendimas panaikinti 1973 metais to paties teismo įsteigtą „teisę į abortą“.

Paviešintame dokumente nedviprasmiškai sakoma, kad niekur Konstitucijoje nei tiesiogiai, nei tarp eilučių nėra prielaidų teisei į abortą, priešingai, visa JAV teisės istorija nuo bendrosios teisės iki sukuriant valstybę iki pat 1973 metų traktavo abortą kaip nusikaltimą ir numatė už jį bausmes. Paskelbti abortą žmogaus teise tad yra visiškas Konstitucijos iškraipymas, sako teismas. Tokiu sprendimu būtų visiškai perrašomas (overruled) ankstesnio teismo sprendimo precedentas, o tai daroma labai retai. Visgi panašu, kad teismas įsitikinęs.

Oficialaus sprendimo laukiama birželio pabaigoje, teoriškai jis dar gali keistis, jeigu kuris iš penkių jį palaikančių teisėjų atsimestų nuo dabartinės savo pozicijos, tačiau tai mažai tikėtina ir jau dabar šis klausimas tampa vienu svarbiausių rinkimų artėjančių lapkričio JAV Kongreso rinkimų klausimų.

Tampa, nes „teisės į abortą“ panaikinimas jokiu būdu nereiškia, kad Aukščiausiasis Teismas visoje JAV uždraudžia abortus. Jis išvis nieko neuždraudžia. Būtent abortų paskelbimas teise draudė valstybei ar atskiroms valstijoms spręsti, kaip reguliuoti abortų klausimą. Dabar šiuo sprendimu abortai grąžinami įstatymų leidėjams – skirtingos valstijos laisvos juos drausti, riboti ar leisti pagal pageidavimą. Jau dabar aišku, kad apie pusę valstijų abortus draus arba itin griežtai ribos, kita pusė – leis kaip leidusi. Devynios demokratų amžiais valdomos valstijos leidžia abortus iki pat kūdikio gimimo. Dėl numatomo Aukščiausiojo Teismo sprendimo tai niekaip nepasikeis.

Tačiau amerikiečiams, kuriems abortų klausimas svarbus, dabar tai tampa svarbu ir rinkimuose – nuo to, ką išrinksi, priklauso, ar valstijoje bus leidžiami abortai. Kad abortai būtų įteisinti visų JAV mastu, tam reikėtų 60-ties palaikančių balsų JAV Senate. Jokios rinkimų prognozės nežada, kad galėtų taip nutikti. Tad spręs valstijos ir spręs labai įvairiai.

Pati JAV visuomenė irgi yra šiuo klausimu pasidalinusi faktiškai per pusę: vos daugiau nei pusė gyventojų yra už abortus pagal pageidavimą, kaip yra dabar, likusiųjų didesnė dalis už griežtus ribojimus (abortai tik kraujomaišos, išprievartavimo, pavojaus sveikatai atveju) ir mažesnė dalis už visišką draudimą.

Vytautas Sinica

www.facebook.com/SinicaVytautas

Žmonės klausia ar „suveikė“ Popiežiaus ir pasaulio vyskupų atliktas Rusijos paaukojimas Nekaltajai Marijos širdžiai arba kada jis „suveiks“?

Tiesą sakant, kai atsakinėdamas suvedžiau į analizę tuos skaičius ir datas ir mane patį pritrenkė jų paralelės ir simbolizmas, iki tol apie tai nepagalvodavau – paskaitykite. Tik Dievas žino tiksliai, kiek paaukojimas „suveikė“, o mes ar mūsų vaikai nors ir apytiksliai, bet tikriausiai įspūdingai tai pamatysime, tačiau galbūt ir po kelių mėnesių ar metų. Tokią išvadą galime daryti iš buvusių Rusijos ar pasaulio „pusiau pašventimų“ pasekmių:

1) 1952 Rusijos „pusiau pašventimas“ (neįvykdant visų Dievo Motinos sąlygų – be visų vyskupų ir t.t.) Nekaltajai Marijos Širdžiai, [Pijaus XII apaštaliniame laiške „Sacro vergente anno“, skirtame Rusijos tautoms 1952 liepos 7 d.] ko gero „suveikė“ per beveik metus 1953 m. kovo 5 pačių komunistų nužudytas Stalinas, siekęs visą pasaulį paversti savo ateistine imperija ir arčiausiai priartėjęs prie šio tikslo;

2) 1982 gegužės 13 d. „pusiau pašventimas“ (neįvykdant visų Dievo Motinos sąlygų) – tais pat metais lapkričio 10 miršta Brežnevas – baigiasi paskutinis SSRS stabilumo laikotarpis ir prasideda etapas, kurį anglų Wikipedia vadina „1982–1991: Decline and collapse“ („Nuosmukis ir žlugimas“) ;

3) 1984 m. – 1982 m. PASAULIO paaukojimo ir pašventimo akto atnaujinimas 1984 kovo 25 d. aikštėje priešais Šv. Petro baziliką Romoje – abu pastarieji aktai vyko, net neminint Rusijos vardo ir neįvykdant daug sąlygų. Bet vis dėlto Paskutinis SSRS lyderis pats prisipažinęs esąs ateistu, greičiausiai masonų struktūrų narys, nenorom sugriovęs ateistinę imperiją M. Gorbačiovas tampa komunistų partijos generaliniu sekretoriumi beveik lygiai po metų 1985 m. KOVO 11 (!).

Lygiai po 5 metų (!) 1990 m. KOVO 11 pirmoji respublika, vienintelė katalikiška respublika Sovietų Sąjungoje ima griauti šią blogio imperiją pradėdama „nepriklausomybių paradą“. 

Taigi nors tai ir nebuvo tinkami Rusijos paaukojimai, Dievas atlygino net ir šias per silpnas pastangas. O kol jos „suveiks“ reikėjo laukti mėnesius, metus, o galutinio ateistinės imperijos sugriuvimo nuo 1984 m. paaukojimo reikėjo laukti beveik 7 metus (nors tokio masto lūžiui tai nedaug) – iki 1991 gruodžio 8 (!) d. susitarimų, pasirašytų ir ne bet kur, o Baltvyžių – Belovežo girioje, kur mėgo medžioti ir net rengti slaptus susitarimus prieš karo žygius Jogaila ir Vytautas Didysis,

Dar daugiau, gruodžio 8 – tai Švč. M. Marijos NEKALTOJO PRASIDĖJIMO ŠVENTĖ! Dievo Motina, kuri apsireiškusi Lurde pasakė „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“ – pati Nekaltybė, pats tyrumo ir nekaltumo principas, nugali šių laikų purvą ir blogį – liberalizmą ir jo atšakas įskaitant ir socializmą, sukėlusį pasaulinius karus istorijoje nebūtas dešimčių milijonų kūnų ir sielų skerdynes, blogį kuris kyla iš bedievystės.

Gruodžio 25 d. atsistatydino likęs prezidentu be valstybės Michailas Gorbačiovas – per Šv. Kalėdas, Dievo Sūnaus įsikūnijimo, kad išgelbėtų žmoniją, dieną.

Taigi dabar, kai Rusija paaukota, įvykdžius praktiškai visas Dievo Motinos sąlygas (išskyrus abejones ar įvykdyta sąlyga visoje Bažnyčioje įvesti privalomą atgailos pamaldumą Nekaltajai Marijos Širdžiai pirmaisiais mėnesių šeštadieniais), reikia tikėtis dar didesnio pasaulio istorijos lūžio nei Sovietų sąjungos žlugimas.

Jei Dievas laikys kad paskutinė sąlyga įvykdyta, tai turėtų būti galutinis Fatimos Dievo Motinos pranašysčių įvykdymas – Rusijos atsivertimas į katalikų tikėjimą ir jo skleidimas visame pasaulyje gydant liberalizmo klaidą ir jos žaizdas, o jei laikys dar neįvykdyta, tai ko gero vistiek vyks labai rimti poslinkiai ta linkme, kurie apsivainikuos galutine sėkme pašventus Rusiją paskutinį kartą ir tobulai.

Kaip ir buvusių (netobulų) pašventimų atveju tai gali būti gana ilgas procesas. Didingi procesai neretai vyksta ištisus mėnesius ir metus. Bet jau dabar vos po mėnesio po Rusijos pašventimo kovo 25 d. Jau ir dabar net visai nekrikščioniški analitikai kalba apie jau vykstantį ir ypač būsimą lūžį Rusijos ir viso pasaulio istorijoje. Dabar permąsto savo istoriją, praeitį dabartį ir ateitį ir daug iškilų Rusijos žmonių.

Šarūnas Pusčius

pagal publikaciją feisbuke.

Vilniaus miesto savivaldybė uždraudė Lietuvos šeimų sąjūdžiui gegužės 15-tąją surengti Vingio parke Didįjį šeimos gynimo maršą 2022 – tradicinių šeimų šventę, paminint Tarptautinę šeimos dieną. Tačiau tą pačią gegužės 15-tąją organizacijai „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ renginiui „Visos šeimos – svarbios“ Katedros aikštėje visi reikiami suderinimai duoti.

Patyčios iš tradicinių vertybių, prigimtinės šeimos ir konstitucinių piliečių teisių tęsiasi. Lietuvos teritoriją laikinai administruojantys asmenys imasi grubaus teisinio nihilizmo ir dvigubų standartų taikymo, šiurkščiai pažeisdami konstitucines piliečių teises ir laisves.

Dar po poros savaičių, birželį Vilniuje numatomas 5 dienas truksiantis LGBT Pride festivalis su paradais, koncertais, eitynėmis, vakarėliais ir šokiais, filmų peržiūromis, ambasadų ir užsienio delegacijų dalyvavimais, konferencijomis. Suderinimai tam renginiui taip pat gauti, o Vilniaus miesto meras R.Šimašius asmeniškai jau užsiima reklama ir kviečia svečius iš viso pasaulio.

Neabejojame, kad būtent tuo metu, reklaminei propagandinės žiniasklaidos isterijai pasiekus piką, yra planuojamas ir „partnerystės“ bei kitų antikonstitucinių įstatymų, iki kritinės ribos supriešinsiančių visuomenę, svarstymas ir priėmimas Seime.

Valdantieji galvoja, kad Lietuvos šeimų sąjūdis, nubaustas didžiulėmis baudomis už Didįjį šeimos gynimo maršą 2021, kurios dar nebaigtos mokėti, tiesiog nebeturės renginiui lėšų. Jie tikisi, kad Lietuvos žmonės susitaikė su viskuo, išsigando, tylės ir ištvers tolesnes patyčias iš savo šeimų, savo vaikų ir savo valstybės ateities.

Remtis galime tik savo pačių turimais ištekliais ir pajėgomis, tačiau mūsų yra absoliuti dauguma ir visi kartu esame stiprūs. Pakilusios Tautos niekas negali nugalėti ir niekada nenugalės.

Lietuvos šeimų sąjūdis:

1. Kreipiasi į Lietuvos Respublikos Prezidentą, Seimą, Vyriausybę ir pareiškia, kad tokie ciniški bandymai pasinaudoti karo situacija piliečių laisvėms ir teisėms suvaržyti ir išorinės grėsmės pretekstu prastumti visuomenės daugumai kategoriškai nepriimtinus įstatyminius aktus yra antikonstituciniai ir kelia grėsmę valstybei, visuomenės rimčiai ir pilietinei taikai.

2. Informuoja visuomenę, kad tuo atveju, jeigu teismas neatšauks Vilniaus miesto savivaldybės antikonstitucinio sprendimo, gegužės 15-tąją pilietinio pasipriešinimo akcija „Didysis šeimos gynimo maršas 2022“ bus surengta privačiose erdvėse. Tai bus tradicinių šeimų šventė, laisva nuo biurokratinių leidimų, nesibaigiančio valdžios diktato, vienos globalistinės „tiesos“ žiniasklaidos, politikierių prisitaikėliškumo ir veidmainystės.

Apie piliečių susirinkimo vietą ir laiką informuosime papildomai. Stiprybės, Tikėjimo ir Vienybės. Susitiksime gegužės 15-tąją.

JŠ pagal www.infa.lt

Bataliono vadas Bohdan Chodakovskyi dalijasi mintimis apie karą ir jo perspektyvas, ypač dvasiniu aspektu.

Kai vaikščiojau po nuniokotus kaimus, kuriuose išlikusieji atrodė panašūs į verkiančius šešėlius, nejaučiau didelės nevilties. Kažkurią antrąją karo savaitę mano smegenys paprasčiausiai įjungė apsauginę reakciją ir aš nustojau nerimauti. Bet kai ką permąsčiau, taika ir ramybė yra iliuzija ir apgaulė, visi mūsų planai dėl ramaus gyvenimo tėra tuštybė. Pasaulis, kaip ir prieš tūkstantį metų, yra blogio kalinys, o ašaros ir kančia – įprasta jo būsena.

Nuo kankintojo Bučos iki milijonų Holodomoro aukų yra arčiau, nei manėme. Lavonas toje vietoje, kur neseniai dar augo gėlės, nėra ypatingas atvejis. Gėlės ir lavonai čia kaitaliojasi jau šimtus metų.

Vienintelis, kuris gali sustabdyti šį ratą, yra Dievas.

Niekada neįveiksime velnio viešpatavimo remdamiesi mažesnėmis blogybėmis: keiksmažodžiais, neargumentuotu smurtu, raganavimo ritualais ir pan.

Geltonos ir mėlynos vėliavos nepakanka, kad būtų nugalėtas įsikūnijęs blogis, blogis turi tūkstančius vėliavų. Turime reikalų ne su buriatų ordomis, o su dvasine liga. Rusijos kariuomenė, pradedant eiliniais ir baigiant vyriausiuoju vadu, elgiasi kaip apsėsta. Jų kariuomenės beširdiškumas ir beveidiškumas rodo dvasinius trūkumus, kuriuos bent kiek atidesnė akis pastebi.

Deja, šis karas dar nesuteikė postūmio masiniam atsivertimui. Mūsų kasdieninė liturgija padalinio dislokacijos vietoje beveik tuščia. Kai kurie žmonės klaidingai mano, kad dienos tarnyba yra svarbesnė už Komuniją.

Mus remia patriotinis uolumas, bet kai suprasime, kad karą reikia ne tik sustabdyti, bet ir laimėti, suprasime, kad kova vyks ne tik mūšių laukuose ir miestuose. Tai dangaus ir pragaro kariuomenių karas.

Mums nepakanka vėliavų, mums reikia kryžiaus, mums nepakanka pulkininkų ir generolų, mums reikia angelų ir arkangelų. Jei žmonės ateina pas mus su velnio ryžtu, mes galime jiems pasipriešinti tik Dievo visagalybe.

Dievas, o ne NATO, turėtų būti pagrindinis Ukrainos sąjungininkas, tik tada ir tik tada turėtume šansą. Tai siaubingas pasirinkimas, bet vienintelis teisingas.

JŠ pagal kmc.media

Karas Ukrainoje rodo, kad istorija nesibaigė. Šis karas – tai išpuolis prieš Vakarų civilizaciją, kurios apsaugai visuomenėje vėl reikia atrasti Vakarų civilizacijos ramsčius – krikščioniškąją moralę, vertybes ir tikėjimą, rašo JAV organizacijos “Tradicija, šeima ir nuosavybė” (TFP) viceprezidentas Johnas Horvatas II.

1992 m. amerikiečių politologas Francis Fukuyama išleido savo garsiąją knygą “Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus”. Autorius teigė, kad “geležinės uždangos” griuvimas tapo nepaprastai svarbiu etapu Vakarams.

Pasak Fukuyamos, “Šaltojo karo” pabaiga reiškė ne tik pokario istorijos laikotarpio, bet ir pačios istorijos pabaigą. Tai reiškė, kad žmonija “pasiekė savo raidos pabaigą, o Vakarų liberalioji demokratija įgijo galutinę žmonių valdymo formą”.

Iš Hegelio ir Markso pasiskolinęs istorijos vystymosi teoriją (vadinamąją “istorinę dvasią”), politologas skelbė, kad nuo šiol demokratija yra galutinė visų tautų valdymo forma. Po to nebeįmanoma pereiti prie bet kurios kitos konkuruojančios sistemos.

Senas naratyvas, naudojamas iš inercijos

Tačiau vėlesni įvykiai paneigė istorijos pabaigos teoriją. Atrodo, kad terorizmas, karai su islamistais ir visuomenių poliarizacija nusprendė surengti sąmokslą prieš profesorių Fukujamą ir papildyti jo knygą apie istorijos pabaigą naujais skyriais.

Visą laikotarpį po Šaltojo karo liberalioji demokratinė sistema, daugelio nuomone, išliko idealia valdymo forma. Globalizuotas pasaulis standartizavo ekonomiką, naudodamasis liberaliosios demokratijos sukurta sistema ir protokolais. Fukuyamos pasakojimas išsilaikė, nes jam neprieštaravo jokios patikimos alternatyvos.

Bet kartu su Rusijos įsiveržimu į Ukrainą baigėsi ir istorijos pabaiga.

Liberalioji demokratija pasirodė esanti beprotiška, save naikinanti ir betikslė. Tuo pat metu stiprios alternatyvos matomos ne tik už horizonto – jos vis labiau artėja tankų ir karinių dalinių pavidalu.

Ukrainos krizė yra vienas iš istorijos lūžio taškų, kai susiduria dvi pasaulėžiūros: liberalios demokratijos ir autokratiniai režimai.

Abi pusės patiria krizę

Atėjo momentas, kai abi pusės yra krizėje.

Viena vertus, liberalioji demokratija yra chaose. Pagrindinės vertybės, tokios kaip prigimtinė šeima, bendruomenė ir tikėjimas, virto dulkėmis ir sunaikino socialinius ryšius. Kraštutinis liberalizmo sparnas, griaudamas reikšmingas socialines struktūras, pasuko savižudišku keliu. Teisinės valstybės principų mechanizmai, leidžiantys problemas spręsti taikiomis ir teisėtomis procedūromis, žlunga. Todėl liberaliosios demokratijos sistema laikosi tik teisinės prievartos dėka ir tampa nestabili.

Autoritariniai režimai, kurie priešinasi liberalioms demokratijoms, išgyvena panašią krizę. Joms gresia demografinis nuosmukis dėl amoralios ir griežtos gyventojų skaičiaus ribojimo politikos. Be to, jų socialinėse struktūrose plačiai paplitusi korupcija. Siekiant išoriškai valdyti nykstančią visuomenę, taikomi vis griežtesni valdymo metodai.

Dvi modernybės pagimdytos sistemos

Tačiau būtų klaidinga manyti, kad šios dvi sistemos yra diametraliai priešingos. Abi jos yra “modernybės” (istorinis laiko po Antrojo pasaulinio karo pavadinimas) produktai ir turi tas pačias filosofijas. Jų metodai gali būti kitokie, bet jų žmonijos ir istorijos vizija atitinka naujuosius laikus.

Abi sistemos degraduoja ir bando sunaikinti jas ribojančias galios struktūras. Liberalios demokratijos stengiasi sunaikinti socialines struktūras, kurios, kairiųjų ekstremistų teigimu, yra atsakingos už sisteminę priespaudą. Autokratiniai režimai nori sunaikinti tarptautines politines struktūras (tokias kaip NATO), kuriomis grindžiama pokarinė tvarka.

Taigi prieštaravimų priežastis yra ne skirtingos politinės pozicijos, o paradigmų kaita. Dėl to pasaulyje didėja priešiškumas Vakarams.

Tikslas – Vakarai

Karo Ukrainoje tikslas – sunaikinti Vakarus kaip požiūrių sistemą. Korporacinė žiniasklaida vieningai rodo, kaip griaunama po Šaltojo karo susiklosčiusi pasaulio tvarka. Jie supranta, kad Vakarų hegemonijai metamas iššūkis. Ir niekas dėl to nediskutuoja.

Deja, dauguma žurnalistų nesuvokia, kokios pavojingos gali būti alternatyvos Vakarams. Kinija, Rusija ir jų vasalinės šalys mato Vakarus kaip represijų pasaulį, kurį turi pakeisti dekonstruotas pasaulis, pagrįstas senomis iliuzijomis, grindžiamomis nacionalizmu, marksizmu, gnosticizmu ir net misticizmu. Nesvarbu, ar tai būtų Rusijos panslavistinis eurazijizmas (a la Aleksandras Duginas), ar Xi Jinpingo “naujoji Kinijos socializmo era”, tačiau bet kuriuo atveju šie požiūriai bus pabrėžtinai antivakarietiški ir marksistiniai.

Savo ruožtu liberalios demokratinės visuomenės abejoja savo vakarietiška orientacija. Kritinė rasių teorija (ir panašios teorijos) nurodo Vakarus su visomis jų institucijomis kaip viso blogio šaltinį.

Taigi Vakarai susiduria su vidiniais ir išoriniais priešais, kurie siekia sugriauti geopolitines struktūras ir karinius aljansus, palaikančius Vakarų hegemoniją. Šie išpuoliai vyksta tuo metu, kai Vakarai patiria didelį dekadansą, apgailėtiną lyderystę ir pandeminę disharmoniją.

Kodėl reikia ginti Vakarus?

Vakarų puolimo esmė yra kur kas gilesnė. Tai nėra konkurencija tarp daugiau ar mažiau lygiaverčių geografinių regionų. Autokratiniai režimai nereaguoja į iškreiptą Vakarų moralę, o būtent tokią moralę reikėtų smerkti. Autokratiniai režimai turi savo iškreiptą moralę, nors ji išreiškiama kiek kitaip.

Priešiškumas Vakarams nukreiptas prieš mažus krikščioniškojo pasaulio likučius, davusio pradžią Vakarams. Vakarų civilizacijos šaknys glūdi krikščioniškose institucijose, moralėje ir pagrinduose, kurie leidžia užtikrinti tikrąją tvarką ir pažangą (nepainioti su progresyvizmu ir tikėjimu pažanga). Taigi dabartinis konfliktas kėsinasi į minėtą moralinę sistemą. Be to, kėsinamasi į Bažnyčios sukurtas struktūras, tokias kaip teisinė valstybė, socialinė hierarchija, klasikinė logika ir sisteminis mąstymas, kurios užėmė pirmaujančią vietą Vakarų pasaulyje ir tebedaro jam įtaką. Kol ši platforma išlieka, net ir nedidelė, ją reikia ginti bet kokia kaina.

Vakarus reikia ginti, tačiau to negalima daryti stojant į vieną ar kitą pusę, kurios abi yra dekadentiškas modernybės vaisius. Karas tarp jų nieko neišspręs. Pagrindinis tikslas turi būti Vakarų krikščioniškojo paveldo gynimas, kuris gali tapti atspirties tašku grįžtant prie tvarkos. Vakarai privalo tiek viduje, tiek išorėje kovoti su tomis dekonstruotomis iliuzijomis, kuriomis puolamas minėtas paveldas, o pasaulis grimzta į chaosą.

O Vakarai turi būti apginti tik per moralinį atgimimą, kuris turi būti susijęs su Dievo Apvaizda, kaip numatyta Mergelės Marijos apsireiškimuose Fatimoje.

Istorijos pabaiga baigėsi. Istorija vėl pradeda judėti. Ar Vakarai sugebės vėl pasiekti tvarką?

JŠ pagal www.tfp.org

Jo Ekscelencija Kijevo-Žytomyro vyskupijos vyskupas Vitalii Kryvytskyi papasakojo apie rusų kareivių padarytą žalą Vorzelio kunigų seminarijai. Be kita ko, buvo pavogta daug daiktų, išdaužyti langai ir sugadinti įvažiavimo vartai. Tačiau mus domina svarbus dvasinis aspektas. Okupantai sudaužė Fatimos Dievo Motinos statulą, o tai neabejotinai liudija velnišką jų antžmogiškos energijos kilmę.

Caritas – Spes Zhytomyr savo feisbuko paskyroje rašė: “Rusai ant bombų užrašo “už Donbaso vaikus”, bet jas meta į vaikus. Vaikų, pensininkų, neįgaliųjų vežimėliuose.

Jie skelbia visam pasauliui apie savo tikėjimą ir atlieka veiksmus, kurie prilygsta barbarų veiksmams.

Tai Fatimos Dievo Motinos statula, kuri išklausė tūkstančius nuoširdžių maldų. Tiksliau, kaip jis atrodo po to, kai Vorzelyje apsilankė rusai.

Fatimos Dievo Motinos statula bus atstatyta, šalis bus atkurta, žuvusieji bus palaidoti ir pagerbti. O po pergalės dėkosime Dievui už neįkainojamą taikos dovaną”.

O mes turėtume kuo uoliausiai melstis, kad Rusija kuo greičiau atsiverstų!

JŠ

Ramūnas Aušrotas savo feisbuko paskyroje rašė: “Tai ir nesupratau, ar čia Lygių galimybių kontrolierės rekomendacijos ar politiniai reikalavimai (“įtraukti”, “ratifikuoti”, “nedelsiant”) tautai ir Seimui?

Tuo metu, kai visų dėmesys sutelktas į didvyriškai kovojančią Ukrainą, į privačius reikalus besikišantys vietos biurokratai galvoja, kaip pasipelnyti iš sunkiai dirbančių mokesčių mokėtojų.

Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Raskevičius Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos konferencijos metu pabrėžė, kad praėjusiais metais tarnyboje buvo sulaukta rekordinio skaičiaus kreipimųsi nuo tarnybos įsteigimo 1999 metais.

Pasak T. V. Raskevičiaus, siekiant efektyvios tarnybos veiklos, būtina užtikrinti pakankamą finansavimą – nors tarnybai vis pridedamos naujos funkcijos, skiriamas finansavimas nėra sistemiškai peržiūrimas ir didinimas, taip pat fiksuojamas žmogiškųjų išteklių trūkumas, teigė Seimo narys.

Lygių galimybių kontrolierė taip pat atkreipė dėmesį į tarnybos galimybes bei finansavimą – jos teigimu, tarnybos komanda balansuoja ant visiškos galimybių ribos – nuo 2017 metų vis pildant tarnybos funkcijas ir neskiriant finansavimo žmogiškiesiems ištekliams, tarnyba nebegalės efektyviai įgyvendinti visų veiklų, teigė B. Sabatauskaitė.

B. Sabatauskaitė politikams nesutariant dėl Stambulo konvencijos siūlo dėl šio tarptautinio dokumento kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT): „Jeigu yra abejojama ir manoma, kad jos nuostatos gali prieštarauti Konstitucijai, Seimo nariai turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl galimo prieštaravimo ir arba pašalinti tuos dvejojimus, arba patvirtinti“, – sakė lygių galimybių kontrolierė.

Ramūno Aušroto komentaras: “Visiškai aišku, jog parnerystė yra tik visiškai mažas žingsnelis ir tarpinis žingsnelis link visiško tos pačios lyties porų lygiateisiškumo. Kitai tariant, to seks santuoka ir įvaikinimas. Dar naivių, apart liberalkatalikų, yra? Ir aišku, duoti pinigų”.

JŠ pagal Ramūnas Aušrotas ir www.lrt.lt

Kokia yra popiežiaus Pranciškaus 2022 m. kovo 25 dieną Šv. Petro bazilikoje atlikto Rusijos ir Ukrainos paaukojimo Nekaltajai Marijos Širdžiai svarba?

Apsireiškimo Fatimoje metu, 1917 m. liepos 13 d., Dievo Motina paskelbė trims piemenėliams: „…Aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais.“ 1929 m. birželio 13 d. Tuy vienuolyne, privataus apreiškimo vienai iš Fatimos regėtojų seseriai Liucijai metu, Dievo Motina paskelbė: „Atėjo akimirka, kurią Dievas skatina Šventąjį Tėvą vienybėje su visais pasaulio vyskupais atlikti Rusijos paaukojimą mano Nekaltajai širdžiai. Jis pažada šiuo būdu ją išgebėti.“

Nei Pijus XI, nei jo įpėdiniai neišpildė šio prašymo; kiekvienas vykdytas paaukojimas buvo tik dalinis. Pijus XII 1952 m. paaukojo Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai, bet šiame paaukojime nedalyvavo pasaulio vyskupai. Jonas Paulius II 1984 m. pavartojo neologizmą „pavedu“ vietoje termino „paaukoju“ ir konkrečiai nepaminėjo Rusijos. Tačiau Dievo Motinos išsakytos sąlygos išpildytos popiežiaus Pranciškaus atliktame akte, tokiais žodžiais:

„Todėl, Dievo Motina ir mūsų Motina, iškilmingai pavedame ir paaukojame save, Bažnyčią ir visą žmoniją, ypač Rusiją ir Ukrainą, tavo Nekalčiausiajai Širdžiai. Priimk šį mūsų pasiaukojimą, kurio žodžius tariame su pasitikėjimu ir meile; suteik, kad liautųsi karas ir pasaulyje įsiviešpatautų taika. Iš tavo Širdies išsiveržęs „Taip“ atvėrė istorijos duris Taikos Kunigaikščiui; tikime, kad per tavo Širdį vėl ateis taika. Tau mes paaukojame visos žmonių šeimos ateitį, tautų poreikius ir lūkesčius, pasaulio nerimą ir viltis.“

Ukrainos pridėjimas prie Rusijos yra visiškai tinkamas: viena vertus, Kijevas yra rusiškosios civilizacijos lopšys; antra vertus, 1917 m. Ukraina buvo Rusijos imperijos dalis. Termino „iškilmingai“ panaudojimas suteikia ypatingą svarbą Šventojo Tėvo aktui, atliktam Šv. Petro bazilikoje asketiškos atgailos ceremonijos metu. Bazilikos centre buvo ne popiežius, o Fatimos Dievo Motinos statula, su karūna ant galvos ir rožančiumi rankose, stovinti priešais ryškiai apšviestą altorių virš šv. Petro palaikų. Tie, kurie tikėjosi, jog į ceremoniją bus įterpta desakralizacijos ir nutolimo nuo Bažnyčios papročių bei tradicijų veiksmų, buvo nustebinti. Popiežius Pranciškus atliko šį aktą apsuptas kardinolų, vyskupų, diplomatinio pasaulio atstovų, kunigų, vyrų ir moterų vienuolių ir paprastų tikinčiųjų: tai buvo beveik katalikiškojo pasaulio mikrokosmosas. Tuo pačiu metu visur aplink pasaulį tūkstančiai vyskupų ir kunigų jungėsi kalbėdami paaukojimo žodžius. Šalia popiežiaus sosto nejudėdami stovintys šveicarų gvardiečiai gaivino ankstesnes istorines akimirkas – tolimas, bet niekada neištrintas iš istorijos.

Beveik visuotinai sutariama, kad paaukojimas atitiko Dievo Motinos sąlygas, išsakytas trims piemenėliams Fatimoje. Keli tam nepritariantys balsai daugiau kalba ne apie patį aktą, bet apie Pranciškaus asmenį, kuris laikomas netinkamu atlikti tokios antgamtinės svarbos veiksmą. Bet reikia pasakyti, kad kai kurių iš šių asmenų nuomone, popiežius Pranciškus nebėra popiežius. Jeigu Pranciškus nebėra teisėtas popiežius, akivaizdu, jog aktas yra nelegitimus ir negaliojantis. Ir atvirkščiai, jeigu nepaisant visų rezervacijų jo asmens atžvilgiu jis užima Šv. Petro Sostą teisėtai, jo atliktas aktas tikrai yra legitimus – aišku, priklausomai nuo jo turėtos intencijos, kurią žino tik Dievas.

Gali atrodyti paradoksalu, kad toks sekuliarizacijai atviras popiežius kaip Pranciškus atlieka aktą, kuris pačia savo esme neigia sekuliarizmo principus. Sekuliarizacija yra vis didesnio Dievo pašalinimo iš viešosios erdvės procesas. Tuo tarpu paaukojimas patvirtina Dievo valdžią tautoms ir visuomenei kaip tokiai. Tai yra priežastis, kodėl progresyvieji teologai ir „minimalistai“ mariologai visada priešinosi termino „paaukojimas“ naudojimui viešajame ir individualiame lygmenyje. Vatikano II susirinkimo metu kun. Yves Congaras (1904-1995) savo Dienoraštyje pažymėjo: „Vykdau sunkiausią įmanomą kampaniją prieš pasaulio paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai, nes matau, kad tai gali vesti į tam tikro judėjimo susiformavimą.“ (Diario del Concilio: 1966-1969, Edizioni San Paolo, 2005, p. 120)

Panašiai savo po mirties išleistame esė „Paaukojimas ar pavedimas“ rašė monfortietis kun. Stefano De Fiores (1933-2012): „sunku suprasti siūlančiuosius grįžti prie „paaukojimo Marijai ar nekaltajai Marijos širdžiai“ vien dėl to, kad Fatimoje Dievo Motina naudojo tokią kalbą.“ Jis prideda: „1917 m. buvo visiškai normalu kalbėti taip, kaip kalbėjo Dievo Motina. Neleidžiame sau kritikuoti kalbos, kurią ji pasitelkė tuo konkrečiu istorijos momentu. Tačiau šiandien Bažnyčia pasirinko biblinį-teologinį kelią, kuris reikalauja tikslesnio kalbos naudojimo, kuomet kalbama apie Kristų ar Mariją.“ (Viva Pastorale, Nr. 5, 2012, p. 30)

Praėjus dešimčiai metų po kun. De Fiores mirties, atrodo, kad Dievo Motina apvertė situaciją ir neatsižvelgė į jai dalinamas teologijos pamokas. Ir tam Ji pasirinko ne ką kitą, o popiežių, kuris atrodytų mažiausiai tinkamas nulemti „grįžimą prie paaukojimo Marijai“. Popiežius Pranciškus neatliko paaukojimo Nekaltajai Širdžiai, kuomet lankėsi Fatimoje 2017 m. gegužės 12-13 dienomis. Be to, 2019 m. gruodžio 12 d., Gvadelupės Dievo Motinai skirtų Mišių metu jis netgi paneigė Dievo Motinos kaip Bendraatpirkėjos titulą. Tačiau kovo 25 d. jis netikėtai išpildė Fatimos Dievo Motinos prašymus.

Ar popiežius Pranciškus supranta šio akto istorinę reikšmę? Ceremonijos metu ir po jos sekusiomis dienomis popiežius atrodė silpnos sveikatos ir beveik priblokštas įvykių. Faktas, kad paaukojimas išpildė Dievo Motinos išsakytas sąlygas, dar nereiškia, kad virš žmonijos pakibusi bausmė bus atitraukta. Kad tai įvyktų, paaukojimą turi sekti pirmųjų mėnesio šeštadienio atsilyginimo praktika ir – svarbiau už viską – stipri atgailos dvasia. Šių sąlygų išpildymo dar trūksta ir pasaulis vis dar grimzda į bedugnę, tačiau kovo 25 d. paaukojimas mums skelbia, jog Fatimos pranašystės išsipildymo laikas artėja. Tai reiškia didį apvalymą ir, labiau už viską, galutinį Nekaltosios Marijos Širdies triumfą.

Savo 1936 m. gegužės 18 dienos laiškė kun. Goncalvesui sesuo Liucija atsimena pokalbius su Dievo Motina Rusijos paaukojimo tema, vykusius 1929 m.:

„Artimai kalbėjau su Viešpačiu šia tema; ir visai neseniai klausiau Jo, kodėl Jis neatverčia Rusijos be Šventojo Tėvo atlikto paaukojimo. „Todėl, kad noriu, jog visa mano Bažnyčia pripažintų šį paaukojimą kaip Nekaltosios Marijos Širdies triumfą, taip išplečiant pamaldumą Jai ir greta pamaldumo mano Dieviškajai Širdžiai iškeliant pamaldumą šiai Nekaltajai Širdžiai.“ Bet, o Dieve, Šventasis Tėvas netikės manimi, jeigu Tu pats nesujudinsi jo ypatingu įkvėpimu. „Šventasis Tėvas! Labai daug melskis už Šventąjį Tėvą. Jis tai padarys, bet bus jau per vėlu! Nepaisant to, Nekaltoji Marijos Širdis išgelbės Rusiją. Ji buvo Jai patikėta.”

Fatima neskelbia pasaulio pabaigos ar antikristo atėjimo, bet Nekaltosios Marijos Širdies triumfą, o tai yra krikščioniškoji civilizacija – šventa, nes palenkta Dievui, ir taiki, nes nusilenkusi amžinajam Dievo Sūnui, tapusiam žmogumi, kurio vardas yra Taikos Kunigaikštis, kaip 1951 m. gruodžio 24 dieną Jį pavadino Pijus XII ir kaip kovo 25 dieną vėl tai padarė popiežius Pranciškus. Rusijos paaukojimas priartins Nekaltosios Širdies triumfo valandą, į pasaulį atnešdamas naujų atsivertimo malonių. To pakanka, kad pamaldieji Fatimos žinios sekėjai būtų pripildyti džiaugsmo šiuo tamsiu mūsų istorijos metu.

Roberto de Mattei

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Kovo 25-ąją, penktadienį, per atgailos pamaldas Šv. Petro bazilikoje popiežius Pranciškus paaukos Ukrainą ir Rusiją Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. Pamaldos Vatikano šv. Petro bazilikoje prasidės 17 val. Romos laiku (Lietuvos laiku – 18 val.). Tiesioginė transliacija iš Vatikano – per LRT Plius televiziją ir jutūbo Vatican Media Live kanale.

O Marija, Dievo Motina ir mūsų Motina, kreipiamės į tave šią sielvarto valandą. Tu esi mūsų Motina, tu mus myli ir pažįsti: niekas, kas mums svarbu, nėra nuo tavęs paslėpta. Gailestingumo Motina, daug kartų esame patyrę tavo švelnią globą, ramybę mums teikiantį tavo artumą. Tu visada vedi mus pas Jėzų, Taikos Kunigaikštį.

Tačiau mes nuklydome nuo taikos kelio. Pamiršome praėjusio šimtmečio tragedijų pamokas, milijonus žmonių, žuvusių pasauliniuose karuose. Nepaisome įsipareigojimų, kuriuos prisiėmėme kaip tautų bendrija, ir išduodame tautų taikos svajones bei jaunimo viltis. Susirgome godumu, užsisklendėme nacionalistiniuose interesuose, leidome, kad mus paralyžiuotų abejingumas ir savanaudiškumas. Ėmėme nepaisyti Dievo, gyventi su savo melu, kurstyti agresiją, naikinti gyvybes ir kaupti ginklus, pamiršdami, kad esame savo artimo ir mūsų bendrų namų sergėtojai. Karu išdarkėme žemės sodą, nuodėme sužeidėme Tėvo, kuris nori, kad būtume broliai ir seserys, širdį. Tapome abejingi visiems ir viskam, išskyrus save. Su gėda sakome: „Atleisk mums, Viešpatie!”

Nuodėmės skurde, mūsų nuovargyje ir silpnume, blogio ir karo neteisybės slėpinyje tu, šventoji Motina, mums primeni, kad Dievas mūsų neapleidžia, bet ir toliau žvelgia į mus su meile, trokšdamas mums atleisti ir mus prikelti. Tai jis davė mums tave ir tavo Nekalčiausiojoje Širdyje suteikė prieglobstį Bažnyčiai ir žmonijai. Dėl Dievo gerumo tu esi su mumis ir švelniai mus vedi net per tamsiausius istorijos vingius.

Tad bėgame pas tave, beldžiamės į tavo Širdies duris, mes, tavo mylimi vaikai, kurių niekada neapleidi ir kuriuos ragini atsiversti. Šią tamsią valandą ateik mums į pagalbą ir mus paguosk. Kartok kiekvienam iš mūsų: „Štai aš, tavo Motina“. Tu žinai, kaip atitirpinti mūsų širdis ir išnarplioti mūsų laikų mazgus. Į tave sudedame savo viltis. Žinome, kad ypač išmėginimų metu tu nepaniekini mūsų prašymų ir ateini mums į pagalbą.

Tu Galilėjos Kanoje paankstinai savo sūnaus veiklos pradžią ir pasaulis pamatė pirmąjį Jėzaus stebuklą. Kai šventė virto liūdesiu, tu jam pasakei: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). O Motina, sakyk tai dar kartą Dievui, nes šiandien baigėsi vilties vynas, džiaugsmas išblėso, išskydo brolybė. Mes iššvaistėme žmogiškumą, praradome taiką. Išmokome smurto ir naikinimo. Mums skubiai reikia tavo motiniškos pagalbos.

Tad priimk, Motina, šį mūsų maldavimą.
Tu, Jūros Žvaigžde, neleisk mums nuskęsti karo audroje.
Tu, Naujosios Sandoros Skrynia, įkvėpk susitaikymo projektus, rodyk į jį kelius.
Tu, Dangaus Žeme, sugrąžink į pasaulį dieviškąją darną.
Užgesink neapykantą, numalšink kerštą, išmokyk mus atleisti.
Išgelbėk mus nuo karo, apsaugok pasaulį nuo branduolinės grėsmės.
Rožinio Karaliene, pažadink mumyse troškimą melstis ir mylėti.
Žmonijos Karaliene, parodyk žmonėms brolybės kelią.
Taikos Karaliene, išmelsk pasauliui taiką.

Tavo ašaros, Motina, teišjudina mūsų užkietėjusias širdis. Tegul dėl tavo ašarų vėl pražysta šis slėnis, kurį mūsų neapykanta pavertė dykuma. Ginklų žvangesiui dar netylant, tegul tavo malda mus nuteikia taikai. Tegul tavo motiniškos rankos švelniai paliečia tuos, kurie kenčia ir bėga nuo bombų. Tegul tavo motiniškas apkabinimas paguodžia tuos, kurie buvo priversti palikti savo namus ir šalį. Tegul Tavo Sopulingoji Širdis mus paskatina atjausti, atverti duris ir rūpintis sužeistais bei atstumtais žmonėmis.

Šventoji Dievo Motina, kai tu stovėjai prie kryžiaus, Jėzus, matydamas šalia esantį mokinį, pasakė tau: „Štai tavo sūnus“ (Jn 19, 26): taip jis tau patikėjo kiekvieną iš mūsų. Paskui mokiniui ir kiekvienam iš mūsų jis tarė: „Štai tavo motina“ (27 eil.). Motina, mes norime priimti tave į savo gyvenimą ir istoriją. Šią valandą pavargusi ir nusiminusi žmonija kartu su tavimi stovi prie kryžiaus. Žmonija nori paaukoti save tau, o per tave – Kristui. Tave su meile gerbiančios ukrainiečių ir rusų tautos kreipiasi į tave, nes tavo Širdis plaka joms ir visoms karo, bado, neteisybės bei vargo draskomoms tautoms.

Todėl, Dievo Motina ir mūsų Motina, iškilmingai pavedame ir paaukojame save, Bažnyčią ir visą žmoniją, ypač Rusiją ir Ukrainą, tavo Nekalčiausiajai Širdžiai. Priimk šį mūsų pasiaukojimą, kurio žodžius tariame su pasitikėjimu ir meile; suteik, kad liautųsi karas ir pasaulyje įsiviešpatautų taika. Iš tavo Širdies išsiveržęs „Taip“ atvėrė istorijos duris Taikos Kunigaikščiui; tikime, kad per tavo Širdį vėl ateis taika. Tau mes paaukojame visos žmonių šeimos ateitį, tautų poreikius ir lūkesčius, pasaulio nerimą ir viltis.

Tegul per tave žemėje išsilieja Dievo gailestingumas ir mūsų dienos vėl tegul slenka pagal švelnų taikos ritmą. Moterie, ištarusi „Taip“, ant kurios nužengė Šventoji Dvasia, sugrąžink į mūsų tarpą Dievo darną. Tu, kuri esi „gyvasis vilties šaltinis“, sudrėkink išdžiūvusias mūsų širdis. Tu, kuri savo įsčiose nuaudei Jėzaus žmogystę, padaryk mus bendrystės kūrėjais. Tu, kuri vaikščiojai mūsų keliais, vesk mus taikos takais. Amen.

JŠ pagal www.vatican.va

Kovo 25 dieną Popiežius Pranciškus kartu su visais pasaulio vyskupais ruošiasi paaukoti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai. Kokios sąlygos turi būti įvykdytos, kad šis aktas būtų visiškai veiksmingas? Žinoma, kad popiežiai jau kelis kartus bandė paaukoti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai, tačiau visi šie bandymai buvo netikslūs.

Kad tiksliai suprastume, ko Dievo Motina prašo, palyginkime Jos prašymą Tuy, Ispanijoje su žodžiais, kuriuos Ji ištarė 1917 m. liepą. 1917 m. liepos 13 d. Dievo Motina paskelbė: “Ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais (mėnesių) šeštadieniais. Jei mano norai išsipildys, Rusija atsivers ir įsiviešpataus taika”.

Nekaltoji pasakė ne “Mano noras”, bet “Mano norai”, todėl reikia juos abu išpildyti…. Jei mano norai išsipildys, Rusija atsivers ir įsiviešpataus taika”. Nekaltoji pasakė ne “Mano noras”, bet “Mano norai”, todėl reikia išpildyti abu.

1929 m. birželio 13 d. Tuy mieste Dievo Motina pateikė keturias Rusijos konsekracijos sąlygas, prašydama, kad Šventasis Tėvas:

1. vienybėje su visais pasaulio vyskupais
2. paaukojo
3. Rusiją
4. Nekaltajai Marijos Širdžiai.

1930 m. gegužės 13 d. sesuo Liucija paaiškino dangaus valią ir nurodė dar dvi sąlygas:

5. iškilmingas atgailos aktas ir Rusijos paaukojimas Švenčiausioms Jėzaus ir Marijos Širdims
6. pažadas, kad pasibaigus persekiojimo laikotarpiui (kurį sukėlė Rusijos klaidos), Jis patvirtins ir rekomenduos praktikuoti atgailos pamaldumą

1942 m. sesuo Liucija atskleidė antrąją paslapties dalį bei prašymą paaukoti Rusiją. Nuo to laiko įvairūs popiežiai atliko konsekracijos aktus, kurie, nors iš dalies ir atitiko Dievo Motinos prašymą, tačiau ne visai išpildė Jos norus. Lentelėje parodyta, kiek Pijaus XII, Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II konsekracijos aktai susiję su šešiais pirmiau išvardytais reikalavimais.

Pastabos:

1. Paulius VI nedavė jokio įsakymo vyskupams. Jonas Paulius II tik paskelbė, kad konsekracijos aktas buvo atliktas “dvasinėje bendrystėje” su vyskupais.
2. šių veiksmų metu buvo vartojami žodžiai “pasitikėti”, o ne “paaukoti”.
3. Pijus XII naudojo formulę “[…] ypač tiems, kurie Tau rodo ypatingą pamaldumą ir kurių šalyse nėra namų, kuriuose nebūtų garbinami Tavo šventieji paveikslai”. Jonas Paulius II vartojo šiuos posakius:”Ypatingu būdu pavedame Tau ir pašvenčiame tuos žmones ir tas tautas, kurioms labiausiai reikia šio pavedimo ir pašventimo” ir “ypač tas tautas, kurių pašventimo ir pavedimo Tu iš mūsų tikiesi”.

“Visiems šiems bandymams pašventinti Rusiją bendra tai, kad nė vienas iš jų nebuvo susijęs su viešu atgailos aktu ir nė vienas popiežius nepatvirtino atgailos komunijos pirmaisiais mėnesio šeštadieniais. Iš aštuonių paminėtų aktų tik penkiuose buvo pavartotas tinkamas žodis “paaukojimas”. (consecratio), tik Pijaus XII paaukojimas buvo skirta Nekaltajai Marijos Širdžiai, o Jonas Paulius II buvo vienintelis popiežius, kuris stengėsi įtraukti vyskupus. Rusija buvo paminėta tik vieną kartą – 1952 m.; septynis kartus ši šalis buvo pamiršta arba paminėta bendrais bruožais.

Darytina išvada, kad nors minėti pasaulio pašventinimai davė tam tikrų vaisių, Rusijos pašventinimas Nekaltajai Marijos Širdžiai dar nebuvo įvykdytas taip, kaip prašė Dievo Motina. Šią išvadą patvirtina du faktai. Pirma, praėjus 25 metams po paskutinio pašventinimo, Fatimoje paskelbtas Rusijos atsivertimas vis dar neįvyko. Antra, sesuo Liucija, nepaisant daugelio priešingų nuomonių, iki pat 1989 m. tvirtino, kad iki tol atlikti konsekracijos aktai neatitiko Dievo Motinos norų.” – Karolis Stehlinas, “Paskutiniųjų laikų kelrodė žvaigždė”, III dalis

Ar popiežiaus Pranciškaus Rusijos paaukojimo aktas bus tobulas?

Kurdami šį straipsnį nežinojome popiežiaus Pranciškaus Rusijos ir Ukrainos paaukojimo akto turinio. Dabar jau žinome tekstą ir galime daryti ribotas išvadas. Atrodo, kad tai turėtų būti vienas tobuliausių tokio pobūdžio aktų.

Popiežius Pranciškus ištars žodį “Rusija” kartu su žodžiu “Ukraina”, paaukos Rusiją ir Ukrainą Nekaltajai Marijos Širdžiai ir tai padarys pakvietęs visus pasaulio vyskupus dalyvauti šiame paaukojimo akte.

Jonas Šaulys

Atrodo, kad svarbiausias daugelio šimtmečių įvykis pagaliau įvyks. Popiežius Pranciškus kartu su visais pasaulio vyskupais ruošiasi pašvęsti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai. Bent jau taip teigiama šiame oficialiame dokumente.

Jame visi vyskupai kviečiami prisijungti prie Popiežiaus skaitomo pašventimo akto tą pačią kovo 25 dieną, jei įmanoma – tą pačią 17 valandą Romos laiku.

Pagaliau – po tiek sunkių metų katalikų maldų, kovų, aukų šia intencija, tiek daug vilčių, kai žemiškai mąstant nebeliko jokios vilties.

Mes kviečiame visus Lietuvos žmones, dalyvauti Rožančiaus Kryžiaus žygyje už Rusijos paaukojimą Nekaltajai Marijos Širdžiai.

Melskimės, kad paskutinę akimirką pragaro jėgos to nesustabdytų!

Šarūnas Pusčius

“Ar alkoholis, narkotikai, medikamentiniai abortai, lyties pakeitimas, seksualinio pasitenkinimo nuvertinimas iki pramogos lygio stiprina pilietinės bendruomenės dvasinę ir fizinę sveikatą? Žinoma, ne.”, – sakė Aukščiausiosios Tarybos deputatės dr. Zita Šličytė savo kalboje Kovo 11-ąją Seime.

Aukščiausiosios Tarybos deputatės dr. Zitos Sličytės kalba Kovo 11-ąją Seime.

Garbingi Lietuvos piliečiai, malonūs svečiai,

Mes, Sąjūdžio seimo deputatai, Lietuvos nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo sakome: Tebūnie Lietuva tokia, kokios jos norės Lietuvos žmonės.  Mūsų tikslas – laisva Lietuva. Tokiais žodžiais iškilmingai prisiekėme 1989-aisiais metais Vasario 16-ą dieną, kai pirmą kartą sovietų sąjungos okupuotoje Lietuvoje nebebuvo draudžiama švęsti nepriklausomos valstybės atkūrimo 1918-aisiais metais.

Atgimusi Lietuva siekė nepriklausomybės. Lietuvos parlamentas, kurio daugumą sudarė Sąjūdžio iškelti deputatai, 1990 metų kovo 11-ą dieną priesaiką ištęsėjo ir ryžtingai apsisprendė drąsiam laisvės skrydžiui į ateitį.

Lietuva pirmoji išsiveržė iš tautų ir laisvų žmonių kalėjimo pasivadinusio Sovietų sąjunga ir jau 32 metus mes tuo labai didžiuojamės. Tačiau, ar vardan tos Lietuvos žydi vienybė, kaip troško mūsų valstybės himno autorius Vincas Kudirka? Vienybės pagrindas yra pasitikėjimas ir pagarba.

Kodėl vasario 3-8 d. apklausos patvirtina gėdingai žemus Seimo, Vyriausybės, politinių partijų, prokuratūros ir teismų reitingus? Kodėl iškilo tvoros, skiriančios mūsų politikus nuo tautos Sausio 13-osios bei Vasario 16-osios renginių metu?

Vasario 7-osios dienos rytą per Lietuvos radiją išgirdome pranešimą apie naują nuošliaužą Gedimino kalno šlaite. Gedimino kalnas yra mūsų valstybės simbolis. Todėl tas pranešimas nuskambėjo tarytum įspėjimas ir kvietimas susimąstyti. Dėl nuošliaužų ir įgriūvų dar 2017-aisiais metais paskelbta ekstremali situacija, tačiau jos pabaigos nematyti. Nes ginčas dėl leidimų tvarkyti kalno šlaitus įstrigo teisme.

Bet teisme įstrigusi dar reikšmingesnė Eligijaus Masiulio ir Liberalų sąjūdžio partijos baudžiamoji byla, kurioje atskleisti politikų ir verslo korupciniai ryšiai. Toje byloje kaltinimai pareikšti ir Darbo partijai. Lietuvą valdo teisiamųjų suole sėdinčios politinės partijos. Nuteiskite pagaliau. Arba išteisinkite. Išlaisvinkite tautą iš nepasitikėjimo savo atstovybę gniaužtų. Teisingumas yra Valstybės pagrindas.

Ir apmaudu, kad politikos madas dabar diktuoja palaidą gyvenimo būdą propaguojanti Laisvės partija. Ar alkoholis, narkotikai, medikamentiniai abortai, lyties pakeitimas, seksualinio pasitenkinimo nuvertinimas iki pramogos lygio stiprina pilietinės bendruomenės dvasinę ir fizinę sveikatą? Žinoma, ne. Todėl nestebina žemi politinių partijų reitingai.

Protingiems ir išsilavinusiems Lietuvos žmonėms nusibodo pasakos ne tiktai apie 100 tūkstančių grynų eurų pinigų kilmę, bet ir apie tai, kad Kremlius ir jo agentai ardo mūsų vienybę. Jau pirmą Putino karo prieš Ukrainą dieną žmonės taip susivienijo prieš Rusijos agresiją, kad suteikė viltį, jog vienybė dar gali plačiai išsiskleisti mūsų gyvenimo verpetuose.

Bet pradėkime nuo mūsų tautos atstovų vienybės. Būtent, vardan jos, kviečiu Lietuvos respublikos seimo narius pakeisti teisėkūros prioritetus. Pirmuoju numeriu į savo darbo tvarką įrašyti Konstitucinių įstatymų priėmimą.

Seimas 2012 m. kovo 15 d. patvirtino Konstitucinių įstatymų sąrašą. Tačiau per 10 metų iš 10-ies jame išvardintų sugebėjo priimti vienintelį Fiskalinės sutarties įgyvendinimo Konstitucinį įstatymą.

Ar normalu, kad Konstituciniam teismui pripažinus Referendumo įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, beveik 2 metus Seimas atidėlioja jo priėmimą. Lietuva neturi Referendumo įstatymo. O juk Konstitucijos 9-asis straipsnis skelbia, kad svarbiausi valstybės ir tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.

Kadangi Lietuvos valstybę kuria tauta, ir jai priklauso suverenitetas, nemažiau svarbu kuo greičiau priimti Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos bei Peticijų konstitucinius įstatymus.

Nors Valstybinės kalbos įstatymas Konstitucinių įstatymų sąraše įrašytas pirmuoju numeriu, jis vis dar nepriimtas. Dar blogiau, kad Seimas dar jo nepriėmęs, gana vieningai 2022 m. sausio 18 d. balsavo už Lietuvos respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą, kuriuo įteisino galimybę tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose asmens vardą ir pavardę įrašyti ne tiktai lietuviškais, bet ir lotyniškos abėcėlės rašmenimis.

Konstitucinis teismas net 5 kartus ryžtingai pasipriešino įvairiems išpuoliams prieš lietuvių valstybinės kalbos statusą. Tačiau Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska, agituodama balsuoti už sausio 18 d. priimto įstatymo projektą, nė žodžio apie tai neužsiminė.

O kaip nepagarbiai valstybinės institucijos adresu, kaip įžūliai nuskambėjo tokie jos žodžiai (cituoju pagal Seimo posėdžio scenogramą): „ Valstybinės kalbos komisijos nuomonė nėra nuosprendis, Seimas turi pareigą sužinoti komisijos nuomonę, tačiau nuspręsti kitaip.“

Drįstu priminti Evelinai Dobrovolskai ir visiems, kad Konstitucijos 14 straipsnis, skelbiantis, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba gali būti pakeistas tik referendumu.

Gerbiamieji, pernai Kauno miesto laisvės alėja žygiavo įvairiaspalvis homoseksualų paradas. Vilniuje Vingio parke mitingavo daugiatūkstantinis šeimų sąjūdis. [salėje nepatenkintųjų šurmulys, triukšmas!!!]

Ar dar žodžio laisvė demokratinėje Lietuvoje galioja? Kam nepatinka mano kalba, prašom, išeikite.

Tiek prakaito išliejo ne tiktai komerciniai kanalai, bet ir nacionalinis transliuotojas LRT, daugelis politikų bei visokio plauko samdomų ir gerai apmokamų leftistų, siekdami įtikinti visuomenę, kad homoseksualų paradas Kaune buktai yra grožio ir gėrio fiesta, o Šeimų sąjūdžio mitingas – kažkokių tamsuolių, atsilikėlių sambūris.

Tikrai nepadoru visus Šeimos sąjūdžio dalyvius nuolat prilyginti vienam žmogui, pravarde Celofanas.

Tokia ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija jau turi ir, be abejo, turės ateityje neigiamas pasekmes visuomenės vienybei bei sutarimui.

Nė vienai kultūrai iki mūsų nekilo mintis homoseksualų santykius sulyginti su vyro ir moters santuoka, kurios paskirtis yra gyvybės perdavimas, jos pratęsimo misija. Savaip interpretuodama prigimtines žmogaus teises, bendruomenės mažuma kėsinasi prievarta primesti savo gyvenimo būdą visiems. Tikslui pasiekti prasimanė taip vadinamąją neapykantos kalbą, už kurią siūlo įteisinti visų rūšių atsakomybę.

Tokie siekiai kelia laisvo žodžio, pažiūrų ir įsitikinimų suvaržymų grėsmę. Ar nekeista, kad medicininio termino pederastija vartojimas tapo nekorektišku?

Vyro ir moters santuokos reikšmės stūmimas į visuomenės gyvenimo paraštes yra nenormali demokratinės Lietuvos grimasa, agresyvus pasikėsinimas į Tautos referendumu priimtos Konstitucijos 38-ojo straipsnio nuostatas. Todėl nuoširdžiai kviečiu tautos atstovus išbraukti iš savo darbotvarkės ypatingai visuomenę skaldančios Stambulo konvencijos ratifikavimą ir lyčiai neutralios partnerystės įstatymo priėmimą.

Stambulo konvencija pavojinga tuo, kad ji orientuoja mūsų valstybę pakeisti biologinės lyties sampratą keistu prasimanymu – socialine lytimi. Tačiau žmogus sukurtas kaip vyras ir moteris ir jokia gender revoliucija yra nepajėgi panaikinti to fakto. Ne visi Lietuvos žmonės nori pasidaryti belytėmis būtybėmis ir nebūtina priimti lyčiai neutralios partnerystės įstatymą, nes kartu gyvenančių homoseksualių asmenų teises bei interesus galima efektyviai apsaugoti kitomis teisinėmis priemonėmis.

Kviečiu Seimo narius artimiausiu metu ne tik priimti konstitucinį Referendumo įstatymą, bet ir patekti tautai referendume balsuoti už arba prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą ir lyčiai neutralios partnerystės įstatymo priėmimą. Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės!

Argi šiandien ne 1988 vienybę Baltijos kelyje prisimename, kai su ašaromis akyse kartojame šlovė Ukrainai ir jos karo didvyriams?

Dieve, Dieve, saugok Lietuvą!

Ačiū už dėmesį.

Kalbos vaizdo įrašas: www.litkat.lt

JŠ pagal: www.alkas.lt

Vyksta karas Ukrainoje, o kai kam tai yra proga politinėmis priemonėmis vykdyti seksualinę revoliuciją. Ukraina, kuri kovoja už mūsų laisvę, tikrai kovoja ne todėl, kad joje būtų įdegtas seksualinis komunizmas. Bet dar prieš aktyvių karo veiksmų pradžią matėme TVR iššokimą viešojoje erdvėje, kad Lietuvai reikia apsispręsti dėl Partnerystės įstatymo ir įrodyti, kad Lietuva yra ne rytų, o vakarų dalis. 

Vėliau jam paantrino LP lyderė AA, pareiškusi, jog jei Lietuva palaikys vienalytės partnerystės įstatymą, ji LGBT teisių žemėlapyje pakeis spalvą (anot jos, šiuo metu ji nudažyta tokia pat spalva kaip Rusija ir Baltarusija). Kitaip tariant, davė suprasti, jog tokiu būdu Lietuva išeis iš Kremliaus įtakos zonos.

Kaip tada pastebėjo Vytautas Sinica, šita demagogija, jog LGBT reikalavimų išpildymas paverčia tave Vakarais, o atmetimas – Rytais, yra be galo ydinga tiek šalies viduje, tiek išorėje. Šalies viduje ji stumia žmones galvoti, kad jeigu esi prieš, tai tau pakeliui su Rytais. Taigi, ji yra ne kas kita, kaip dar vienas visuomenę skaldantis veiksnys.

Tikėjausi, kad prasidėjus karo veiksmams, siekiant visuomenės sutelkimo ir solidarumo su Ukraina, kuri kovoja ir už mūsų laisvę, ši retorika bus atidėta į šalį. Kur tau.

Šiandien per LRT radiją kalbėjusi Seimo pirmininkė buvo paklausta, ar pavasarinėje Seimo sesijoje bus svarstomi tokie visuomenę skaldantys klausimai kaip Partnerystės įstatymas ir Stambulo konvencija. Į tai Seimo pirmininkė atsakė, kad tai vieni svarbiausių žmogaus teisės srityje klausimai ir jie nebus atidėliojami. Ir kad bet koks visuomenės prašymas atidėti šių klausimų svarstymą yra proputiniškas, o Seimas yra nusiteikęs eiti su vakarais.

Panašiai išsireiškė ir LP frakcijos Seime seniūnas VM, kuris ELTAI pakomentavo, jog „atsisakius diskusijų kėlusių klausimų, tokių kaip Partnerystės įstatymas ar Stambulo konvencija, būtų priartėta prie Ukrainą užpuolusios Rusijos vertybių.“ Jis davė suprasti, kad to norintys žmonės iš esmės yra Lietuvos priešai, norintys, kad „Lietuva įstrigtų pilkoje zonoje tarp Europos ir tarp Rytų valstybių,kas, <…> būtų didžiulė klaida ir didžiulė tarnystė tam pačiam Putinui“.

Atsakant į tai, reikia pirmiausia įvardinti, kad visuomenės susiskaidymą lyties ir šeimos klausimais lėmė ne Kremliaus propaganda, o valdančiųjų teisinės iniciatyvos, skirtos pakeisti biologinės lyties ir prigimtinės šeimos sampratą.

Būtent šios iniciatyvos, o ne Kremliaus veikimas supriešimo visuomenę su valdžia, būtent jų nulemta visuomenės reakcija (kurią patys LGBT analitikai vadinda „retradicionalizacija“) pagimdė ir kai kurias chaotiškas pasipriešinimo iniciatyvas, kuriomis suskubo pasinaudoti prokremliškas elementas. O ne atvirkščiai.

Antra, reikia aiškiai įvardinti, kad tokiu būdu, pasinaudojant karu Ukrainoje, valdančiosios koalicijos partneriai – LP ir LLS, siekia primesti mūsų visuomenei liberalią gėrio sampratą. Sampratą, kuri liberalioje demokratijoje turi teisę egzistuoti, bet negali būti primesta kitiems visuomenės nariams. O juo labiau laikoma vienintele galima laisvoje visuomenėje egzistuoti: ką rodo bandymai ją redukuoti iki vatninkiškos pozicijos, kitaip tariant – delegitimuoti.

Be to, ši samprata neatitinka mūsų Konstitucijoje įtvirtinto visuomenės konsensuso lyties ir šeimos sampratos atžvilgiu. Kaip teisingai yra pastebėjęs prof. A. Jokūbaitis, mūsų Konstitucija įtvirtina ne katalikišką ar krikščionišką, bet prigimtinės šeimos sampratą:

„Šiandien išpopuliarėjęs „tradicinės šeimos“ terminas sukuria klaidingą įspūdį, kad Lietuvos Respublikos konstitucija įtvirtina katalikišką šeimos sampratą. Tai tik panašumas, o ne tapatumas. Kanonų teisės kodekse sakoma, kad „…krikščioniškoje santuokoje sutuoktiniai specialiu sakramentu sustiprinami ir tarsi pašventinami“.

Nieko panašaus nerasime Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Dabartinė Lietuvos valstybė yra neutrali ne tik Bažnyčios, bet ir krikščioniškos šeimos atžvilgiu. Jeigu katalikai reikalautų valstybę įtvirtinti jų šeimos sampratą – kiltų skandalas. Kai dabar tai daro liberalai, skamba žiniasklaidos pagyrimai ir aplodismentai.”

Trečia, tenka pastebėti, kad prigimtinė šeima, grindžiama monogamine skirtingų lyčių sąjunga, vyro ir moters lygiavertiškumu ir vienodu orumu, yra Vakarų, o ne Rytų kultūros produktas, krikščioniškos, o ne pagoniškos civilizacijos laimėjimas.

Galiausiai tenka pastebėti, kad ta pati Ukraina, su kuria šiandien identifikuojasi Europa, LGBT teisių žemėlapyje taip pat yra pažymėta ta pačia spalva, kaip ir šalys, su kuria ji kariauja.

Jos Konstitucijoje nuo 1996 m. yra įtvirtintas vienos lyties asmenų santuokų draudimas, joje nėra galima homoseksualių asmenų partnerystė, LGBT propaganda mokyklose.

2021 m. vasario mėn. Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė nagrinėti bylą Maimulakhin ir Markiv prieš Ukrainą – dėl to, kad Ukrainoje nėra jokios teisinės formos pripažinti tos pačios lyties asmenų šeimos santykius (panaši byla Europos Žmogaus Teisių Teisme šiuo metu yra nagrinėjama ir prieš Rusiją (Fedotova ir kiti prieš Rusiją).

Ukraina, kuri kovoja už mūsų laisvę, tikrai kovoja ne todėl, kad joje būtų įdegtas seksualinis komunizmas.

Laikantis tos pačios mąstymo logikos, mes ir Ukrainą turėtume vadinti proputiniška. Visiems, akivaizdu, kad toks argumentas Ukrainos atžvilgiu skamba absurdiškai. Lygiai taip pat jis yra absurdiškas ir Lietuvos atžvilgiu.

Tiesa, tarp Rusijos ir Ukrainos yra vienas skirtumas. Ir jį įvardina patys LGBT advokatai. Cituoju: „Kadangi politinė ir teisinė situacija dėl tos pačios lyties šeimos partnerių teisių pripažinimo Ukrainoje ir Rusijoje šiuo metu yra labai panaši, verta tikėtis panašaus EŽTT sprendimo byloje prieš Ukrainą. Jei toks sprendimas bus priimtas, jis iš esmės pakeis dabartinę politinę ir teisinę situaciją dėl tos pačios lyties asmenų civilinės partnerystės pripažinimo Ukrainoje. Rusija turi politinę valstybės vadovybės valią, išteklius ir įstatymus ignoruoti EŽTT sprendimus – viso to trūksta Ukrainoje.”

Būtent to ir tikisi LGBT ideologai: kad Ukrainos patekimas į Europos orbitą leis joje įvykdyti LGBT revoliuciją. Beje, šitie du dalykai, galima sakyti vyksta paraleliai. Dar prieš Maidano revoliuciją Ukrainoje (nuo 2004 m.) pradėjo veikti JAV federalinės valdžios finansuojama USAID programa, skirta vakarų demokratijos eksportui. Šios programos lėšomis yra finansuojamas Ukrainoje veikiantis LGBT centras „Nash svit“, užsiimantis strateginiu bylinėjimusi bei LGBT vertybių advokacija Ukrainos valdžios institucijose.

Žinome, kad vakar užvakar Ukraina padavė prašymą įstoti į Europos Sąjungą, o vakar Europos Parlamentas skubos tvarka patenkino Ukrainos prašymą ir suteikė jai narės kandidatės statusą. Bet tai niekaip nereiškia, kad Ukraina Europą supranta lygiai taip pat, kaip Europą supranta dabartiniai eurobiurokratai, kalbantys apie „LGBT vertybes“. Sutaptis vienu – laisvės ir demokratijos klausimu – nereiškia sutaptį visais klausimais.

Kad sutaptis vienu klausimu nerodo sutapties kitu, gerai iliustruoja Ukrainos Bažnyčių atvejis. Ukrainos bažnyčios yra susiskaldę užsienio politikos požiūriu (dalis Ukrainos stačiatikių Bažnyčios priklauso Maskvos patriarchatui, kita dalis – po įvykusios autokefalijos yra nepriklausoma nuo Maskvos), tačiau jos laikosi vieningos pozicijos LGBT ideologijos atžvilgiu.

Kaip pabrėžia patys LGBT advokatai „Pagrindine problema šioje srityje išlieka pirmaujančių Ukrainos bažnyčių lobistinė veikla, kurios priešinasi visiems žingsniams kovojant su homofobija ir jos pasekmėmis, tvirtindamos, kad tai pažeidžia sąžinės ir žodžio laisves“.

Nors kai kam Lietuvoje tokio uniformiškumo (užsienio politika = LGBT politika) labai norisi. Ir kai kas labai tikisi valdžios paramos šiuo klausimu (iliustracija pridedama)

Ukraina, kuri kovoja už mūsų laisvę, tikrai kovoja ne todėl, kad joje būtų įdegtas seksualinis komunizmas.

Jei netikite, paklauskite paprastų Ukrainos žmonių.

Ramūnas Aušrotas

JŠ pagal www.pozicija.org

Mūsų demokratiniai rinkimai yra daugiau tik ritualas, mūsų partijos yra tik rimtų žmonių sambūrių dekoracijos. Į valdžią ateina jai nepasiruošę žmonės. Rinkti žmonių atstovai greitai tampa nuo jų atitrūkusiais aristokratais, ne dvasios aristokratais, o formalios padėties aristokratais. Tarp valdžios ir žmonių nėra ryšio, nes valdantieji nebesileidžia valdomi, o piliečiai negerbia jų pareigybių. Gali negerbti žmogaus, bet turi gerbti pačią pareigybę.

Krikščionybė, kaip jūs turbūt žinote, yra įtvirtinusi asmens sąvoką – persona, asmuo. Modernioji demokratija asmens sąvoką pakeitė individo sąvoka. Kodėl tai buvo padaryta? Todėl, kad geriau atitinka mokslinį pasaulio supratimą, nes individai yra lyg magnetinio lauko dalelytės. Gyvūnų pasaulyje taip pat yra individai. Ir gyvūnai niekada nebuvo asmenybės. Ir štai tas, kuris krikščionybėje buvo vadinamas Dievo atvaizdu, per kelis amžius virto tik už išlikimą kovojančiu ekonomikos, politikos ir kitų sričių subjektu.

Demokratinėje visuomenėje mokslas užima Bažnyčios vietą, mokslas žiūri į žmones kaip į objektus, be dėmesio jų asmeniui ir ugdymui. Mokslininkai tyrinėja priežastinius ryšius tarp reiškinių, todėl neranda artimo meilės, atgailos, gailestingumo, gerumo ir nuodėmės. Mes žinome, kiek pinigų lietuviai išleidžia Kalėdų dovanoms, bet nežinome, kas yra kuklumas ar tuo labiau šventumas.

Dabar demokratija nežino, kas yra žmogus, nes jeigu, Liudvigo Vitgenšteino žodžiais, būtų atsakyta į visus mokslo klausimus, gyvenimo prasmės klausimas net nebūtų paliestas. Tai reiškia, kad mokslas, pagrindinis mūsų autoritetas, yra bejėgis moralės srityje. Mokslas yra vertybiškai neutralus ir nieko negali pasakyt apie moralę, dėl to paties vertybinio neutralumo.

Ar tai daro įtaką žmonių dvasinio gyvenimo ugdymui? Vienintelis dalykas, kurį šiandien mokslininkai gali pasakyti apie verčių hierarchijas, susiveda į teiginį, kad jos vienoje visuomenėje yra vienokios, o kitose visuomenėse kitokios, tai yra – tiesos nėra, pučia tik internetinių portalų žodžių ir minčių vėjai.

Dvasinis asmens ugdymasis ar ne yra paverstas asmeninio skonio reikalu. Dvasinio tobulėjimo gali siekti tie, kurie jį mėgsta, bet tai neturi varginti tų, kurie to nemėgsta. Nereikia jokio dvasinio ugdymosi, nes teisės įstatymo besilaikantis žmogus be kokių nors moralės įstatymų daro tai, ką daro, ir taip, kaip tai daro. Viskas turi susitvarkyti savaime. Demokratinės lygybės idėja paskutiniu metu įgauna net matematinės lygybės pavidalą, ir tai jau virsta ne tik dvasinių hierarchijų, bet ir bet kokių struktūrų skirtumų naikinimu.

Apaštalas Paulius Laiške galatams rašė: „Nebėra nei žydo, nei graiko, nebėra nei vergo, nei laisvojo, nebėra nei vyro, nei moters – visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28). Tačiau Paulius supranta, kad vyras ir moteris skiriasi ir jų lygybės prieš Dievą pripažinimas nereiškia, kad vyras lygu moteris, taip kaip matematikoje vienas lygu vienas. Tai galima pavadinti politikos pavertimu mathesis universalis – universalia matematika. Mes visi virstame vien tik statistiniais vienetais. Tai tendencija, mes dar pamatysime jos stiprėjimą.

Neturi būti skirtumo tarp vyro ir moters, tarp jauno ir seno, tarp graiko ir žydo, tėvo ir sūnaus, motinos ir dukters, krikščionio ir musulmono, vedusio ir nevedusio, heteroseksualo ir homoseksualo, tai yra, normalaus ir nenormalaus, protingo ir neprotingo, grožio ir bjaurasties, migranto ir vietinio, valstybės ir jos priešingybės. Kas yra ES teisės požiūriu? Nei tauta, nei valstybė, nei imperija, nei demokratija. Tai tiesiog valstybių narėms duoti teisiniai dokumentai ir tam tikras pinigų perskirstymas.

Demokratija negali ugdyti mūsų dvasios, nes mes sau meluojame apie tikrąją šios santvarkos prigimtį ir esmę. Demokratija negali sugriūti nuo mūsų kritiško požiūrio į ją. Mūsų dvasia kenčia nuo savęs apgaudinėjimo ir taip griauna demokratiją. Pradžiai tyliai pasakykime sau atvirai tai, ką mes savo dvasioje žinome apie demokratiją.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Pinerolo (Italija) vyskupas Derio Olivero (Derijus Oliveras), Italijos vyskupų konferencijos ekumenizmo ir dialogo komisijos pirmininkas, sakė, kad supranta ir nesmerkia eutanazijos šalininkų, pranešė dienraštis „La Stampa“.

Pasak hierarcho, „apie eutanaziją dažnai kalbama iš dalies dėl to, kad ji yra išlaisvinimas tiems, kurie yra arti ligonio“. „Tai sakau nieko nekaltindamas, vedinas didžiausio supratimo ir užuojautos“, – pabrėžė jis.

Žurnalisto paklaustas, ar jis neprieštarauja įstatymui dėl pagalbinės savižudybės, vyskupas atsakė: „Ne. Visi gyvename toje pačioje šalyje, kurioje sugyvena pasauliečiai, katalikai ir kitų tikėjimų atstovai, todėl esu įsitikinęs, kad turime diskutuoti, kaip priimti teisės aktus, prie kurių visi prisidėtų, nepaisydami ideologijų.“

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Žymiausi Europos konservatyvių partijų lyderiai savaitgalį rinkosi Ispanijos sostinėje Madride, siekdami toliau kurti vieningą dešiniųjų antiglobalistų aljansą, kuris, kaip trečia pagal dydį jėga Europos Parlamente, pakeltų dešiniųjų politinę įtaką.

VOX prezidento Santiago Abascal (Santjago Abaskalio) kvietimu aukšto rango partijų atstovai iš Europos parlamentinių grupių „Identitetas ir demokratija“ (ID) bei Europos konservatorių ir reformistų (ECR) susitiko Madride aptarti metodų, kaip apginti Europą nuo užsienio ir vidaus priešų, priešintis ES federalizacijai ir integracijai ir saugoti tradicinę Europos kultūrą, tapatybę bei krikščionybę.

Be kalbų apie tradicionalizmą, nacionalinį suverenitetą, apsisprendimą ir perdėtą Briuselio kišimasi į vidaus politiką, kitos pagrindinės dvi dienas trukusio viršūnių susitikimo temos buvo Europos demografinis nuosmukis, masinė migracija, prieglobsčio politika, didėjanti krizė prie Rusijos ir Ukrainos sienos ir žemyno energetinė priklausomybė.

„Madrido viršūnių susitikimas prasideda“, – šeštadienį tviteryje parašė Abascalis. „Patriotai iš visos Europos, ginantys mūsų bendras vertybes, sienas ir suverenitetą susirinko čia. Giname tikrąją Europą nuo Briuselio biurokratų“.

„Neleisime iškelti nei kūjo ir pjautuvo vėliavos, nei pusmėnulio vėliavos, nei tamsios globalistų elito vėliavos virš Europos“, – kalbėjo Abascalis, kreipdamasis į savo nacionalinius konservatorius.

Kandidatė į Prancūzijos prezidentus Marine Le Pen pakartojo Abascalio nuotaikas, sakydama: „Kartu sugrąžinsime tautoms jų suverenitetą ir laisves. Tegyvuoja laisvos tautos ir tegyvuoja tautų Europa!

„Darbas, kurio ėmėmės, siekdami sukurti didelę patriotų grupę Europos Parlamente, vyksta, nes turime daug bendro. Tikslas – prisidėti prie vis labiau degraduojančios Europos Sąjungos išganingo perkonstravimo“, – sakė Le Pen.

Baigdami dvi dienas trukusį viršūnių susitikimą, dešiniųjų lyderiai iš Vengrijos, Lenkijos, Prancūzijos, Ispanijos, Austrijos, Belgijos, Nyderlandų, Estijos, Lietuvos (Lietuvą atstovavo V. Tomaševski), Italijos, Bulgarijos ir Rumunijos susirinko į „VP Plaza España Design“ ir pasirašė bendrą deklaraciją.

Toje bendroje deklaracijoje pasirašiusios šalys, be kita ko, pasmerkė ES ne tik dėl jos vykdomų baudžiamųjų veiksmų prieš Vengriją ir Lenkiją, bet ir už siekį „Sąjungą paversti ideologizuota megavalstybe“. Signatarai taip pat piktinosi liberaliais politikais, skatinančiais destruktyvią imigracijos politiką, ir, be kita ko, gynė nacionalinių konstitucijų ir krikščioniškų Europos idealų viršenybę.

Deklaracijoje taip pat teigiama, kad Briuselyje bus įkurtas koordinavimo biuras, kuris palengvins politinių partijų ir politikų, dalyvavusių Madrido ir Varšuvos viršūnių susitikime, bendradarbiavimą.

„Mes mylime Europą, nes mylime savo tautas. Ir mes ginsime Europą, nes giname savo tautas. Dėl šios priežasties nenustosime reikalauti tokios Sąjungos, kuri būtų skirta bendroms Europos vertybėms, žmonėms, jų šeimoms, savo sienų apsaugai ir laisvei gauti energiją bei kurti pramonę.

Turime susigrąžinti abipusės pagarbos tarp valstybių narių ir ES institucijų kultūrą, kur konstitucinė tapatybė yra saugoma, o ne kritikuojama. Mes smerkiame politiškai motyvuotus išpuolius iš Briuselio prieš Lenkiją ir Vengriją, kurie rodo visišką pagrindinių ES principų nepaisymą ir pažeidžia ES Sutarčių dvasią.“

„Kiekvienas iš Europos partijų lyderių, kurie susitiko Madrido viršūnių susitikime, turi savo asmenybę, interesus ir tikslus, kurie būdingi tik jų tautoms, istorijai, kontekstui ir vietai pasaulyje. Tačiau nepaisant tų skirtumų, juos vienija įsitikinimas, kad labai rimtos problemos kelia pavojų Vakarų civilizacijai. Be to, juos taip pat vienija absoliutus destruktyvaus poveikio tautų tapatybei atmetimas.

Pusė Europos atsisako mirti. Pusė Europos atsisako, kad jos tautos yra tik biurokratų, už kuriuos niekas nebalsavo, imperijos provincijos. Ta pusė Europos, kuri gina Vakarų vertybes, kuri nori apginti savo sienas, nes jai reikia išsaugoti savo tradicijas ir tapatybę, ir kuri niekada, kaip Davoso forumas nepardavinėtų savo žemyno kinams“, – apie sueigą rašė žurnalistas R. Semonsenas.

JŠ pagal www.pozicija.lt

O kalbant apie sąmokslo teorijas, apskritai reikėtų klausti, kas yra sąmokslo teorija. Pavasarį sąmokslo teorijų skleidėjais buvo vadinami asmenys, kurie dalinosi mintimis apie tai, kad bus siekiama žmones skiepyti daugiau nei vienu ar dviem skiepais, kad bus siekiama padaryti privalomą skiepijimą. Sąmokslo teorija vadinti ir tie atvejai, kai asmenys sakė, kad netrukus reikės skiepų pasų ar kitokių dokumentų, kurie leistų žmonėms gyventi normalų socialinį gyvenimą. Visa tai pavasarį buvo vadinama sąmokslo teorijomis. Šiandien tai yra realybė.

Kiekvienas žmogus kalba ir vertina kitus, atsižvelgdamas į savo išsilavinimą, etiką, savo moralės principus ir vertybes. Tad palieku žiūrovui ar skaitytojui įvertinti tokio žurnalisto etiką. Mano supratimu, nėra etiška klijuoti etiketes, nors tai neretai yra viešųjų ryšių triukai, kai žmogui bandoma priklijuoti vieną ar kitą etiketę ir žiūrima, ar ji prilips. Jeigu prilips, vadinasi, valio, padarėme viešųjų ryšių triuką, kuris tiko, nes reikėjo žmogų pažeminti. Jei nelips etiketė, ieškosime kitos.

Tokių viešųjų ryšių veiksmų buvo matyti nuo praėjusių metų rugpjūčio, kai etiketės buvo lipdomos man. Dabar imtasi jas klijuoti Lietuvą garsinantiems žmonėms, tarkime, Žydrūnui Savickui, jau ilgą laiką bandoma klijuoti etiketes Sveikatos teisės institutui, tai yra savanoriškam teisininkų ir sveikatos specialistų sambūviui, kuris skelbia savo nuomonę, pagrįstą moksliniais tyrimais ir mokslo duomenimis. Deja, gyvename tokiais laikais, kai etikečių klijavimas yra vienas dažniausių būdų, bandant žmogų pažeminti, padaryti nepatikimą.

O kalbant apie sąmokslo teorijas, apskritai reikėtų klausti, kas yra sąmokslo teorija. Pavasarį sąmokslo teorijų skleidėjais buvo vadinami asmenys, kurie dalinosi mintimis apie tai, kad bus siekiama žmones skiepyti daugiau nei vienu ar dviem skiepais, kad bus siekiama padaryti privalomą skiepijimą. Sąmokslo teorija vadinti ir tie atvejai, kai asmenys sakė, kad netrukus reikės skiepų pasų ar kitokių dokumentų, kurie leistų žmonėms gyventi normalų socialinį gyvenimą. Visa tai pavasarį buvo vadinama sąmokslo teorijomis. Šiandien tai yra realybė.

Vadinasi, visų pirma reikia įsiklausyti į kiekvieną mintį, reikia ieškoti jos pagrįstumo, pabandyti suprasti, kas yra pagrįsta faktais ir duomenimis, o kas ne, kas yra tik nuomonė. Ir tokiu būdu atskirti – nuomonę palikti nuomonei, o faktais, duomenimis, tyrimais pagrįstas mintis, nuojautas reikia vertinti atidžiau. Ir nereikės jokių sąmokslo teorijų.

JŠ pagal www.respublika.lt

Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad atliktos visuomenės apklausos parodė, jog moterų šaukimui į privalomąją karo tarnybą pritaria tik 14 procentų apklaustųjų.

„Galbūt dėl kai kurių aplinkybių, pavyzdžiui, dėl moterų tarnybos kariuomenėje privalomo šaukimo nėra visuomenės sutarimo, ir mūsų apklausa rodo, kad tam pritaria šiuo metu kol kas tik 14 procentų gyventojų, tačiau tyrime vis tiek mes turime vertinti visas aplinkybes”, – ketvirtadienį Krašto apsaugos ministerijoje kalbėjo A. Anušauskas.

Ministro teigimu, jei bus matoma būtinybė įvesti privalomą moterų šaukimą, toks sprendimas gali būti priimtas.

„Aš manau, jei politinės partijos, politikai, visuomenė aktyviai apie tai diskutuoja ir galiausiai prieinamas toks sprendimas, kaip ir dėl gynybos finansavimo, kad visi pritaria, kad to reikia, ir (…) absoliuti dauguma partijų pasirašė susitarimą, ir jis yra įgyvendinamas.

Tai jei diskusija šį kartą pasibaigtų, kad reikia, kaip Švedijoje šaukiami ir tie, ir tie, atrenkami reikalingi ir tinkantys žmonės. Mes, be abejo, darome atranką jaunuolių, kurie tinka tarnybai. Tai čia pabrėšiu, kad sutarimas, diskusija apie tai reikalinga, tačiau, ar pasieksime tą rezultatą, ar pasikeis visuomenės nuomonė ir palaikymas merginų šaukimui, aš tuo kol kas nesu įsitikinęs”, – teigė ministras bei pridūrė, kad kompromisinis variantas yra dabartinis šaukimo į kariuomenę modelis.

„Jei apskritai paimsime visą šaukimą, 50 procentų kaip procesą visuotinio šaukimo palaiko, tai yra daug. Savo artimo žmogaus šauktinių tarnyboje palaiko net 66 procentai, tačiau dėl merginų tarnybos to sutarimo visuomenėje nėra.”, – kalbėjo ministras.

JŠ pagal madeinvilnius.lt

Šį savaitgalį įvairiuose Europos šalių miestuose vyko tūkstantiniai protestai prieš koronaviruso plitimui pažaboti paskelbtus ribojimus, pranešė policija.

Remiantis Vienos policijos pranešimais, į Austrijos sostinės gatves šeštadienį išėjo 40 tūkst. žmonių – daugelis jų buvo nusiteikę prieš vasarį šalyje įsigaliosiančią vakcinacijos prievolę. Sulaikyti penki žmonės. Protestuotojai laikė plakatus su užrašais „Ne – privalomiems skiepams“ ir „Vaikus saugo Jėzus, o ne vakcinos“. Daugelis jų nedėvėjo kaukių.

Tuo metu Briuselio policija per sekmadienį vykusį protestą prieš koronaviruso ribojimus panaudojo vandens patranką ir ašarines dujas. Remiantis preliminariais pareigūnų skaičiavimais, akcijoje dalyvavo apie 8 tūkst. žmonių. Naujienų agentūros „Belga“ paskelbtoje medžiagoje matyti protestuotojus prižiūrintys, kovinę aprangą dėvintys policijos pareigūnai.

Taip pat gauta pranešimų apie Utrechte, Nyderlanduose, vykusį protestą su 5 tūkst. dalyvių. Tačiau čia, skirtingai nei per ankstesnes demonstracijas, smurto nebūta. Liuksemburge demonstrantai šturmavo žiemos mugę, ir, nepaisydami patekimo taisyklių, griovė pastatytas užtvaras, pranešė policija. Anot pareigūnų, būta „nedidelių konfliktų“ ir kalėdinė mugė buvo uždaryta. Kadangi protestuotojai turėjo ketinimų žygiuoti vyriausybės pastato link, policija blokavo jų kelią. Manoma, kad demonstracijose dalyvavo apie 2 tūkst. žmonių.

Apie keletą protesto akcijų taip pat pranešė Italijos policija – nuo kelių dešimčių žmonių Romoje iki tūkstančių Turine ir Bolonijoje. Apie smurtą nepranešta, tačiau gauta informacijos apie kaukių dėvėjimo taisyklių pažeidimus. Šeštadienį į protestus rinkosi ir kai kurių Vokietijos miestų, įskaitant Berlyną ir Hamburgą, gyventojai.

JŠ pagal www.delfi.lt 

Šiandien į jus kreipiamės vienu klausimu – dėl darbuotojų testavimo jų pačių lėšomis įteisinimo. Tokį įstatymą Seimas jau buvo priėmęs, tačiau jį vetavo Prezidentas. Vis dėlto Seimo nariai nepritarė veto ir įstatymo projektas rytoj, lapkričio 11 d., turėtų dar kartą grįžti į Seimo salę. Priėmus įstatymą, nepasiskiepiję darbuotojai maždaug kas savaitę turėtų susimokėti keliasdešimt eurų tam, kad galėtų dirbti.

STI jau kreipėsi į Seimo narius, prašydamas nepritarti šio įstatymo priėmimui, paprašykite ir jūs! Kreipkimės į Seimo narius mandagiais laiškais ir paprašykime nepritarti Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 18 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIVP-912GR. Seimo narių viešus el. pašto adresus rasite čia, o daugiau argumentų, kodėl įstatymas neturėtų būti priimtas, šiame mūsų rašte Seimui.

Prezidentas išgirdo. Ar klausys Seimas?
Valdantieji pandemiją valdo geležine ranka. Griežtų, prieštaringų nurodymų daugybė, išimčių – taip pat, jos nuolat keičiasi. Veiksmo daug, o rezultato? Ar išeisime iš pandemijos šiuo keliu, kuriam nepritaria pati visuomenė? Ar prezidento veto vis didesnei prievartai prieš gyventojus bus atmestas?

Pradžioje visas pasaulis buvo nežinioje, ieškojo sprendimų, mėgino perprasti viruso plitimą ir poveikį. Dabar valstybės taiko skirtingas priemones: vienos (kaip ir siūlo Pasaulio sveikatos organizacija) susitaikė su tuo, kad virusą išnaikinti ar pasiekti populiacijos imunitetą vakcinacijos pagalba yra nerealistiška. Jos dėmesį skiria ne vienai ligai, o visuomenės sveikatai apskritai. Kitos vis dar koncentruojasi tik į vakcinaciją ir bando priversti visus skiepytis bet kokia kaina. Tarp jų – ir Lietuva.

Valdantieji kuria iliuziją, kad viską išspręs skiepai, visuomenei tereikia atiduoti „petį už laisvę“. Tačiau per beveik metus pamatėme, kad nors pasiskiepijo didesnė dalis visuomenės ir pagal šį rodiklį pirmaujame tarp Rytų Europos šalių, pagal ligos plitimą ir perteklines mirtis esame tarp blogiausiai atrodančių šalių pasaulyje.

Vyriausybė pasirinko visuomenę skaldantį kelią – galimybių pasą ir visuomenės segregaciją skiepo pagrindu, – tikindama, kad tai padės suvaldyti virusą, nors tam pagrįsti nėra jokių mokslo duomenų. Rezultatai rodo, kad sprendimas nepasiteisino. Virusas plinta daugiau nei tuo pačiu metu pernai, kai skiepo apskritai nebuvo. Tikėtina, kad prie to esmingai prisideda pats galimybių pasas, leidžiantis nevaržomus ligą pernešti galinčių pasiskiepijusiųjų kontaktus.

Nepaisant tragiškų rezultatų, vyriausybė toliau laikosi savo. Pasaulio sveikatos organizacija ir iškiliausių universitetų mokslininkai pripažįsta, kad kolektyvinio imuniteto nuo COVID-19 pasiekti neįmanoma: skiepai iš esmės apsaugo nuo sunkios ligos formos patį pasiskiepijusį, bet ne visuomenę. Nepaisant to, bandoma pasiekti, kad be skiepo negalėtume net dirbti.

Privalomas testavimas – kas turi sumokėti?

Tą liudija skandalingas Seimo sprendimas – privalomas darbuotojų testavimas jų pačių lėšomis. Politikai tai vadina „skatinimu“ skiepytis. O atvirai tariant – siekiu apsunkinti gyvenimą tiems, kurie pasinaudojo savo teise nesiskiepyti.

Prezidentas Gitanas Nausėda vetavo šį įstatymą, sakydamas, kad testavimo ir skiepijimo negalima priešpriešinti vienas kitam. „Tai – kartu veikiančios priemonės, todėl skiepijimas turi būti skatinamas, o testavimo prieinamumas – užtikrintas […] Neapsigaukime ieškodami lengvų, bet nepagrįstų sprendimų. Venkime visuomenę skaldančių, pasitikėjimą valstybe mažinančių praktikų“, – teigė G. Nausėda.

Seimas prezidento veto nepritarė ir mėgina įstatymą priimti iš naujo. Dėl įstatymo turėtų būti balsuojama ketvirtadienį, lapkričio 11 d. Priėmus įstatymą, nepasiskiepiję darbuotojai maždaug kas savaitę turėtų susimokėti keliasdešimt eurų tam, kad galėtų dirbti ir nebūti valstybės išlaikytiniais.

De facto privalomas intervencijas į žmogaus kūną (t. y. skiepus) įtvirtinantis įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijoje numatytai teisei į asmens neliečiamumą bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimams, tarptautinės Konvencijos dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje, Lietuvos Civilinio kodekso, Darbo kodekso, Sveikatos draudimo sistemos įstatymo, Žmonių užkrečiamųjų ligų ir profilaktikos kontrolės įstatymo bei Paciento teisių ir žalos atlyginimo įstatymo nuostatoms. Pastarosiose nurodoma, kad paciento sutikimas sveikatos priežiūros paslaugoms turi būti duodamas laisva valia.

Dar metų pradžioje Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė rezoliucija, kuria valstybės susitarė siekti užtikrinti, kad piliečiai būtų informuoti, jog skiepijimas nėra privalomas, ir kad niekas dėl politinio, socialinio ar kitokio spaudimo nebus verčiamas skiepytis, jeigu to nenori, bei užtikrinti, kad niekas nebus diskriminuojamas, jeigu nebus pasiskiepijęs dėl galimos rizikos savo sveikatai arba dėl to, kad nenori būti paskiepytas. Už šios rezoliucijos tekstą balsavo ir dabartinės Lietuvos valdžios deleguoti atstovai.

PREZIDENTAS GITANAS NAUSĖDA VETAVO ŠĮ ĮSTATYMĄ, SAKYDAMAS, KAD TESTAVIMO IR SKIEPIJIMO NEGALIMA PRIEŠPRIEŠINTI VIENAS KITAM.

Visuomenė nepritaria prievartinėms pandemijos valdymo priemonėms

Svarbiausia yra tai, kad prievartinėms pandemijos valdymo priemonėms nepritaria visuomenė.

„Vilmorus“ atlikta gyventojų apklausa parodė kritišką požiūrį į eilę šalyje taikomų ar planuotų taikyti pandemijos valdymo priemonių, kai kuriais klausimais nepritariančių dalis viršija 70 proc. Didesnė dalis apklaustųjų nepritaria:

• galimybių paso įvedimui (nepritaria 54 proc., pritaria 42 proc.),
• vaikų skiepijimui nuo COVID-19 (nepritaria 61 proc., pritaria 24 proc.),
• galimam ligos išmokų nemokėjimui nepasiskiepijusiems asmenims (nepritaria 72 proc., pritaria 15 proc.), jiems taikytiniems ribojimams dirbti (nepritaria 74 proc., pritaria 21 proc.) ar studijuoti (nepritaria 68 proc., pritaria 23 proc.).

65 proc. respondentų teigia, kad su virusu reikėtų išmokti gyventi be perteklinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimų, o 21 proc. siūlo taikyti griežtus ribojimus.

Gydytoja prof. dr. Dalia Regina Railaitė atkreipė dėmesį į apklaustųjų pritarimą galimybių pasui. Trečdalis apklaustųjų mano, kad pasiskiepijusieji negali platinti COVID-19. „Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje atvejų skaičius toks didelis ir nuolat auga. Net jei paskiepytieji serga lengviau, virusą jie platina panašiai.

Įsitikinę, kad yra saugūs ir nepavojingi kitiems, paskiepyti sergantys asmenys laisvai perduoda virusą savo aplinkoje tiek vakcinuotiems, tiek nevakcinuotiems žmonėms. Ši klaidinga nuostata gali būti labai svarbi tolesniam COVID-19 plitimui visuomenėje ir ji yra tiesioginė neteisingo visuomenės informavimo pasekmė“, – pabrėžė D. R. Railaitė.

Prievartinės priemonės ne tik prieštarauja Lietuvos įstatymams ir tarptautinės teisės normoms. Joms nepritaria ir dauguma piliečių. Šį ketvirtadienį pamatysime, ar Seimo dauguma pervažiuos buldozeriu per prezidento veto ir visuomenės valią?

JŠ pagal www.laikmetis.lt

“Dideli žmonių susibūrimai”, “fizinio atstumo” ir kitų nefarmacinių priemonių neužtikrinimas didina epidemiologinę riziką, todėl:

• *Renginių draudimas,
• *Profesionalaus sporto renginiai be žiūrovų;
• *Prekybos ploto ribojimo didinimas iki 50 kv. m. (svarstytina ar visiems, ar tik prekybos centrams);
• *Viešojo maitinimo įstaigų, nebūtinųjų prekių parduotuvių, laisvalaikio ir pramogų paslaugų uždarymas (arba darbo laiko ribojimas);
• *Nuotolinis darbas;
• *Nuotolinis ugdymas ir aukštasis mokslas; Neformalaus ugdymo ribojimas;
• *Susibūrimų ribojimas.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) parengė naujų pakeitimų sąrašą. Parengtame dokumente, kurį trečiadienį aptars ministrų kabinetas pasitarime, yra aiškiai nurodyta, kokių ribojimų prireiks, jei pacientų skaičių reanimacijose apie 240.

„Siūlomos naujos priemonės galėtų sulėtinti viruso plitimą visuomenėje. Vyriausybė siekia išvengti griežto karantino, tačiau tai priklauso nuo numatytų priemonių laikymosi ir viruso paplitimo“, – rašoma dokumente.

antradienį sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys užsiminė, jog tam tikras pasiektas rodiklis rodys, kad jau pasiekta svarbi riba ligoninėse.

„Jeigu mes pasiektume pacientų skaičių reanimacijose apie 240, tai jau būtų signalas, kad sistema negali teikti planinių ar kitokių paslaugų ir turėtų pereiti į būtinosios pagalbos režimą (…), kad jau reikia tikro karantino priemonių. Tai ne šiaip privalomos kaukės, bet būtų renginių, veiklų, judėjimo ribojimas“, – kalbėjo A. Dulkys.

JŠ pagal www.delfi.lt

Be jokios abejonės, šis universitetas, likdamas ištikimas pasirinkto kelio gairėms, jau netrukus, nieko nelaukdamas, tiesiog privalės išvyti visus filosofijos dėstytojus iš universiteto, filosofijos katedras pakeisdamas lyčių lygybės tyrimo ar panašiais centrais.

Jeigu prisikeltų iš mirusių visos Vilniaus universitetą (VU) kada nors baigusios žmonių kartos, tie prisikėlėliai iš naujo išmirtų masiškai, dabar jau iš gėdos dėl to – kuo tapo jų buvusi alma mater.

Naujas skandalas VU dėl priimto čia lyčiai jautrios kalbos gairių dokumento neparodė nieko naujo, o tik paliudijo jau kiek anksčiau pasirinktos veiklos strategijos dominavimą, kai didesniu ar mažesniu laipsniu yra kvestionuojamas žmogaus lietuviškas nusiteikimas, minties ir diskusijų laisvės vėliavą pakeitė vaivorykštės vėliava, drauge įsisąmonintai pasirinkant užsiangažavimą sofistinei sąmonės trivializacijos užduočiai mainais už sokratinės dvasios išsižadėjimą.

Net sunku patikėti, kad tokie liūdnoki universiteto veiklos pokyčiai yra siejami su žmonių gražiomis lietuviškomis pavardėmis, o būtent Artūro Žukausko ir Rimvydo Petrausko, pastarojo dešimtmečio universiteto vairininkų, – su dviejų paskutinių VU rektorių vardais.

Todėl taip sunku atsikratyti įspūdžio, prikibusio nuo pat pradžių, kad minėtieji rektoriai su lietuviškomis pavardėmis yra neįtikėtinai keisti personažai, tokie, tarsi jie būtų skaudžiai nugenėti, apkapoti ar apipjaustyti lietuviai.

Kita vertus, jeigu pirmasis savo užsiangažavimus parodė, siekdamas apriboti lituanistikos veiklą, lietuvių kalbos tyrinėjimus, tai antrojo antilietuviškas nusiteikimas įgyja net dar labiau išreikštą panoraminį pobūdį, yra perkeliamas į istorinės refleksijos sferą – dar šviežiai mus tebedilgina įspūdis apie tai, su kokiu užsidegimu dabartinis VU rektorius V. Petrauskas dalyvavo Genocido tyrimų centro sunaikinimo intrigose.

O dabar minties eksperimento teisėmis pabandykime įsivaizduoti – ko dar trūksta šiam universitetui, pasukusiam Sokrato dvasios išsižadėjimo keliu, iki, kaip kartais sakoma, pilno tobulumo arba loginės pabaigos?

Be jokios abejonės, šis universitetas, likdamas ištikimas pasirinkto kelio gairėms, jau netrukus, nieko nelaukdamas, tiesiog privalės išvyti visus filosofijos dėstytojus iš universiteto, filosofijos katedras pakeisdamas lyčių lygybės tyrimo ar panašiais centrais.

Tai, siekiant vientisumo, yra neatidėliotinas uždavinys, kitu atveju – dar neaišku kuo viskas gali baigtis. Be jokių faktinių nuorodų ar nuogirdų, vedamas tik vaizduotės sparnų plazdėjimo, esu visiškai tikras, kad šio universiteto dėstytojai ir mokslininkai, ariantys filosofijos dirvonus, yra tylioji (?) opozicija pasirinktam dabartinės VU administracijos keliui, nes, kas ne kas, o jie žino, koks rizikingas yra sofistų pusės prioretizavimas, mainais už tobulą Sokrato užmarštį, kaip ir tai, kad galiausiai mirties subkultūros kelio pasirinkimas veda į kraupią aklavietę.

Būdamas šio universiteto Istorijos fakulteto absolventu, be visa ko kito, bėgant metams domėjausi ir dabar noriu paryškinti vieną kraštutinai įdomią lietuviško etnoso ypatybę, dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad lietuviškoje dirvoje paprastai neprigyja beždžioniavimo pavyzdžiai. Tai bent iš dalies žinojo net kai kurie odioziniai komunistai, kurių valstietiškas protas bandė pasufleruoti, kad nėra jokio reikalo visą mūsų kraštą apsėti kukurūzais, tokiu būdu išstumiant tradicines kultūras, kai yra galimybė išvengti didesnių nuostolių įdirbant laukus kaip įprasta ir tik apsimetant sėjančiu tuos kvailus kukurūzus.

Savo ruožtu, kaip atrodo bent man, dabartinio VU ideologai bando apsėklinti visus lietuviško peizažo horizontus kukurūzais, tai darydami su maniakiniu pasišventimu arba pabėgusio iš psichiatrinės ligoninės bepročio užsidegimu.

Pastaruoju metu, staigiai paūmėjusius situacijai, net ir aš, visados labai rezervuotai vertinęs idėją, kad Romos imperija pražuvo dėl išplitusių pederastinių papročių, tarsi iš naujo bandau permąstyti tokią nuvalkiotą ir kraštutinai išdėvėtą ištarmę. Kad ir kaip ten būtų, vis tik nedidelė garbė liktų, jeigu didžiųjų jėzuitų įsteigtas, Seniausias Rytų Europos universitetas galiausiai pataptų moderniu, bet vienpusišku, be jokių išlygų sutapusiu su lėkščiausiaisiais laikmečio pasirinkimais, nusususios dvasios užutekiu, gėjiško mentaliteto puoselėjimo šiltadaržiu.

Jeigu jūs tai vadinate progresu, tai aš jums nepavydžiu. Apskritai žengiant taip suprantamos pažangos magistraliniu keliu paspartinto žingsnio tempu, tikriausiai ne už kalnų mus pasitiktų laikas, kai net labiausiai tvari, demokratinė imperija privalėtų susivynioti savo meškeres.

Toks E. Swedenborgas mums sako, kad pasaulio pabaiga įvyko 1757m., o toliau bėgantis laikas esą yra skirtas tik galutiniam falšo išryškinimui. Tą datą įsidėmėjau, nes lygiai po 200 metų Vilniau gimdymo namuose baisiai klykdama užgimė mano būsimoji žmona Violeta (aš gimiau dar vėliau). Metodologiniais tikslais būtų galima pastebėti ir tai, kad apie dabartinio VU peripetijas čia kalbėjome falšo krešulių atpažinimo fenomenologijos kontekste.

Ar pastebėjote tai, koks pozityvus yra „politinio lavono“ pavadinimas, leidžiantis tikėtis, kad atgyvenę ir menkaverčiai politinio gyvenimo reiškiniai yra patraukiami į šoną.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, dabartinio Vilniaus universiteto modernizavimo ideologai yra užstrigę laike gyvieji lavonai, kurie užkemša pasaulį, pridengia istorijos perspektyvos vaizdinį ir neleidžia nieko gero tikėtis…

JŠ pagal www.pozicija.org

Vengrijos teisingumo ministrė Judit Varga paragino Europos Komisiją nutraukti pažeidimo procedūras prieš Vengriją

Ministrė socialiniame tinkle „Facebook“ pareiškė, kad „Europos Sąjunga ir jos institucijos negali atimti iš valstybių narių įgaliojimų, kurių valstybės narės jai niekada neperdavė! Vadinasi, jie negali sukurti sau naujų įgaliojimų. ES teisė gali būti taikoma tik tose srityse, kuriose valstybės narės jai suteikė įgaliojimus.

Pavyzdžiui, vidaus rinka, aplinkos apsaugos politika ir konkurencijos teisė. Šio kompetencijos pasidalijimo sistema yra aiškiai nustatyta ES sutartyse. Vengrijos pozicija aiški: teisinės valstybės negalima ginti pažeidžiant jos teisę!“

„About Hungary“ rašoma, kad Europos Komisija taip pat turėtų nutraukti pažeidimo procedūrą, pradėtą dėl Vengrijos pedofilijos įstatymo, ir „nustoti šantažuoti“ šalį.

Ministrė primygtinai tvirtino, kad „Briuselis vis dar negali pripažinti, kad mes neleisime LGBTQ propagandos savo mokyklose ir vaikų darželiuose“. 

Kalbėdama apie būsimą už teisingumą atsakingo komisaro Didier Reynders (Didier Reynderso) vizitą į Vengriją, J. Varga sakė, kad komisaras „neva siekia vesti dialogą dėl teisinės valstybės rinkimų kampanijos metu ir toli gražu neketina kištis į rinkimus“.

Vengrija ir Lenkija Europos Sąjungos teisme siekia atimti iš Briuselio naujus įgaliojimus neskirti šioms dešiniojo sparno vyriausybėms milijardų eurų Bendrijos lėšų.

Tai naujausias susirėmimas daugelio frontų teisiniame kare tarp šių šalių ir bloko institucijų. Aukščiausią įtampos tašką šis karas pasiekė praėjusią savaitę, kai Lenkijos Konstitucinis Tribunolas paskelbė nutartį, ginčijančią ES teisės viršenybė.

Aukščiausios instancijos ES teisme Liuksemburge Vengrija ir Lenkija kovoja su svarbiu sprendimu, pernai priimtu reikalaujant šiaurinėms bloko narėms, visų pirma – Nyderlandams. Pagal šį sprendimą ES išmokos turi būti stabdomos, jei kyla pavojus Bendrijos normoms dėl kovos su korupcija ir teismų nepriklausomumo.

Šis naujas mechanizmas sukurtas turint galvoje Lenkijos ir Vengrijos ginčus su ES dėl teisinės valstybės principo ir abi šios šalys kovo mėnesį kreipėsi į ES aukščiausios instancijos teismą prašydamos jį anuliuoti.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Rugsėjo 15 dieną, į darbą einančius Lenkijos seimūnus pasitiko šūkiai: „STOP sanitarinei segregacijai”, „šalin letenas nuo mūsų vaikų”, „sveikatos apsaugos ministras – galvažudys”.

Nepaisant to, kad Lenkijoje šiuo metu yra žymiai laisvesnės COVID-19 valdymo priemonės nei Lietuvoje (nėra galimybių paso, daugelyje vietų kaukės tik rekomendacinio požiūrio, laisvai veikia pramogų sektorius ir t.t.), tūkstančiai kaimynų lenkų vis tiek išėjo į gatves. Nuo pačio ryto prie Seimo rūmų sugūžėjo ateities vyriausybės planais pasipiktinę mitinguotojai, Seimą saugojo gausios policijos pajėgos.

Protesto akciją organizavo konservatyvių dešiniųjų pažiūrų politinė platforma „Konfederacija” turinti 11 atstovų parlamente. Rugsėjo 15 mitingas surengtas neatsitiktinai – Seime vakar buvo svarstomas taip vadinamas „Segregacinis projektas”, kuriame numatyta galimybė laisvai taikyti 30 dienų karantiną, už kurio pažeidimus būtų taikomos iki 30 tūkst. zlotų baudos.

Mitingo dalyviai: Mes neleisime prieiti prie tokios situacijos, kurioje dabar yra Prancūzija ir Vokietija

Respublika.lt portalo kalbintas protestuotojas Kamelis teigė, kad nepaisant to, jog šiuometinė situacija Lenkijoje yra geresnė nei kaimynų, protestuoti reikia: „Mes esame kovotojų tauta ir savo nuomonę pareiškiame dar tada, kol valdžia nepadarė klaidų. Šiuo metu vyriausybė atvirai planuoja griežtinti COVID-19 karantinines priemones, neslepia planų apie privalomą vakcinaciją ir galbūt net vakcinacijos pasus. Todėl aš ir esu čia dabar, kad Vyriausybė puikiai suprastų lenkų nuomonę – mes neleisime, kad pas mus atsitiktų taip, kaip dabar yra Vokietijoje ir Prancūzijoje. Tačiau jei taip atsitiks, į gatves išeis nebe tūkstančiai, o milijonai. Mes esame kovotojų tauta”, – teigė protestuotojas, rankose laikantis Lenkijos vėliavą.

Kita portalo kalbinta pašnekovė Natalija neslėpė susijaudinimo dėl Vyriausybės planų vaikų atžvilgiu ir nusivylimo dabartine Vyriausybe. „Šiuo metu svarstoma priimti privalomą vakcinaciją kuri galiotų net gi vaikams – juk tai eksperimentas su gyvybėmis. Dėl šios vyriausybės politikos labai daug žmonių nusisuka nuo valdančiosios PIS partijos ir renkasi alternatyvą, kurių geriausia mano nuomone yra „Konfederacija” ir vienas jos lyderių Grzegorz Braun”.

Mitinge dalyvavo ir Lietuviai

16:00 vietos laiku netoli Parlamento rūmų prasidėjo oficialioji mitingo dalis. Ant pakylos kalbėjo gausus būrys „Konfederacijos” politikų, profesorių ir visuomenininkų, taip pat buvo pakviesti ir atstovai iš Lietuvos – „Konfederacijos” partnerės, katalikiškos organizacijos Lietuvoje atstovas Šarūnas Pusčius ir Respublikonas, portalo Respublika.lt redaktorius Dobilas Sinkevičius.

Lietuvos atstovai pasveikino pilietinę Lenkijos visuomenę ir supažindino su situacija Lietuvoje.

„Pirmiausiai noriu pasveikinti čia susirinkusią pilietinę visuomenę. Pilietinę visuomenę, kuri atėjo gintis, ginti savo visuomenę, ginti savo šeimą. Nes jeigu jūsų čia nebus ir jūs čia nestovėsit daug kartų, gali pas jus netyčia atsitikti taip, kaip atsitiko šią savaitę Lietuvoje. O atsitiko taip: šiandien nevakcinuotas žmogus, neturintis skiepų paso negali nueiti į kavinę, į kirpyklą, į didesnę parduotuvę, į automobilių parduotuvę ir panašiai. O įžūliais veidais Vyriausybė mums sako, kad vakcinacija neprivaloma. Ir visa tai dėl ligos, nuo kurios pasveiksta daugiau nei 99% piliečių, dėl ligos, nuo kurios lengvai pasveiksta 95% piliečių. Dėl to uždaromos mokyklos, dėl to mums privaloma vakcinacija, dėl to mums ant veidų uždeda antsnukius.” , – mitinge kalbėjo Respublikonas Dobilas Sinkevičius.

Protestas davė rezultatą – segregacijos įstatymas atšauktas. 18:30 politinė platforma „Konfederacija” savo socialinio tinklo paskyroje pareiškė, kad sukeltas spaudimas valdantiesiems pavyko ir sanitarinės segregacijos įstatymas buvo atšauktas.

Jau gerokai sutemus mitingas baigėsi, žmonės pradėjo skirstytis, kelios grupelės patraukė Seimo link priminti, ko čia jie buvo atvykę. Su Lietuvių delegacija oficialiai atsisveikino Seimo narys Grzegorz Braun, kuris ir buvo pakvietęs svečius į mitingą, bei pažadėjo Spalio pradžioje atvykti į Vilnių susitikimui su bendraminčiais iš Lietuvos.

JŠ pagal www.respublika.lt

Prezidentas sako darysiąs viską, kad „Kaunas pride“ reikalavimai dėl įsivaikinimo tos pačios lyties asmenims nebūtų pasiekti.

„Aš esu prieš tokius reikalavimus ir, manau, kad Lietuvoje jie nebus įgyvendinti. Aš, kaip prezidentas, padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad tokie reikalavimai šiuo metu negali būti įgyvendinami “, – Alytaus regione lankydamasis teigė prezidentas.

Šalies vadovo teigimu, ši iniciatyva galėtų būti įtvirtinta tik keičiant Lietuvos Konstituciją.

„Mes turime Lietuvos Respublikos Konstituciją. Kai mes ją cituojame, mes turėtume cituoti ir jos 38 straipsnį, kuris, pavyzdžiui, labai akivaizdžiai pasako tai, kas yra santuoka. Yra vienas geras, garbingas būdas – jeigu norime pakeisti tam tikrus dalykus, principinius dalykus, įtvirtintus Konstitucijoje, reikia keisti Konstituciją, o ne apsimesti, kad ji neegzistuoja“, – tvirtino G. Nausėda.

JŠ pagai www.delfi.lt

Gyvename išskirtiniais laikais. Lietuvos sostinėje Vilniuje jau keturis kartus buvo leista rengti Lietuvos Gėjų Lygos (LGL) organizuojamo festivalio „Baltic Pride“ eitynes, diegiančias pasyviai stebinčiai visuomenės daugumai nepriimtiną ideologiją, homoseksualizmą ir genderizmą. Dabar ketinama pirmą kartą šias eitynes, kurioms suteiktas „Kaunas Pride“ vardas, pakartoti Kaune – savo katalikiškumu pagrįstai besididžiuojančioje Laikinojoje sostinėje. 

Rugsėjo 4 dieną Kauno Laisvės alėjoje organizuojamų eitynių dalyvių reikalavimai viešai deklaruojami: tai lytinis švietimas Lietuvos mokyklose, nevaržomo lyties keitimo įteisinimas, „transseksualų teisės“, homoseksualizmo kaip žalingos informacijos išbraukimas iš Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo korekcija. Galiausiai, reikalaujama ir teisės į vienalytes santuokas ir įvaikinimą. Teigdami, kad žmogus pats renkasi savo lyties tapatumą nepriklausomai nuo biologinės lyties, eitynių dalyviai mėgina visiškai pakirsti klasikinę žmogaus sampratą ir prigimtį. Šie dalykai brukami pasitelkus melą apie kovą už „naujas“ ir „pažangias“ idėjas, nuslepiant, jog žmogaus prigimtyje niekas iš esmės pasikeisti negali, kaip ir iš jos kylančioje prigimtinėje šeimoje.

Matome, kad daugybė katalikų su liūdesiu jau eilę metų stebi tokias eitynes, bet jaučiasi bejėgiai, tarsi neturėtų jokios įtakos tam, kas vyksta jų valstybėje, ir nėra tikri, kaip tam pasipriešinti. Daug kur paplitusi apatija ir mintis, kad pasipriešinti nebepavyks, kad tik laiko klausimas, kol šios negerovės įsitvirtins ir mūsų valtybėje. Todėl kviečiame šiuometinių pirmą kartą Kaune vykstančių eitynių metu susirinkti prie Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios ir kartu melstis bei giedoti, siekiant atsilyginti Dievui už viešą nuodėmės demonstravimą „Kaunas Pride“ eitynių metu.

Išskirtiniai laikai reikalauja išskirtinių priemonių. Viena iš šių priemonių, šimtmečiais saugojusi katalikišką civilizaciją ir mūsų Tėvynę – Šventojo Rožančiaus malda ir pamaldumas Švenčiausiąjai Mergelei Marijai. Sesuo Liucija, Švenčiausiosios Mergelės Marijos 1917 m. apsireiškimo Fatimoje regėtoja, sakė, kad mūsų laikais ypatingai bus puolama pagrindinė visuomenės ląstelė – šeima, o svarbiausias būdas šiam puolimui pasipriešinti – pamaldumas Švenčiausiąjai Mergelei Marijai. 

Pagal tradicinį katalikišką apibrėžimą, atsilyginimo aktas yra malda, turinti intenciją atlyginti už nuodėmingus veiksmus. Kadangi nuodėmė propaguojama viešai ir su valstybės leidimu, mes taip pat melsimės viešai. Renkamės rugsėjo 4 dieną, 11 valandą prie Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios. Mes turime padėti savo Tėvynei grįžti prie Dievo. Tai galima pasiekti malda, kuri turi galią perkeisti žmonių širdis, šeimas, bendruomenes ir net valstybes.

Melsimės šiomis intencijomis:

– Norėdami atlyginti Dievui už nepriimtiną šeimai ir santuokai idėjų skleidimą „Kaunas Pride“ eitynių metu;

– Melsdami už Lietuvos žmones ir ypač už jaunimą – kad visuomet siektume skaistumo ir kitų dorybių;

– Melsdami už Lietuvą – kad ji visuomet išliktų katalikiška šalis.

Rugsėjo 4 dieną, 11 valandą susirinkime prie Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios ir melskimės atsilygindami Dievui už nepriimtiną šeimai ir santuokai idėjų skleidimą „Kaunas Pride“ eitynių metu. Parodykime, kad Lietuva – katalikiška šalis ir mums nepriimtinas palaidas elgesys! Atsineškite rožančių ir ateikite su šeimomis, pakvieskite draugus! Visi kartu, taikiai, su Dievo ir artimo meile melskime Dievo pagalbos mūsų šaliai! Kviečiame dalyvauti VISUS geros valios žmones – tiek pasauliečius, tiek dvasininkus, tiek ir tuos, kurie niekada gyvenime nėra meldęsi Šventojo Rožančiaus.

DĖMESIO! Visų dalyvių prašome elgtis ramiai ir į maldą nesinešti jokių plakatų su šūkiais. Tai visų pirma vieša atsilyginimo malda, o ne politinis protestas.

JŠ pagal Atsilyginimo Rožančius dėl homoseksualizmo propagavimo

Novakas Džokovičius nenori būti spaudžiamas skiepytis: “Manau, kad tai turėtų būti asmeninis sprendimas, ar norite skiepytis, ar ne. Tikiuosi, kad taip ir liks”, – sakė Džokovičius.

Jau 2020 m. balandžio mėnesį tiesioginiame „Facebook“ pokalbyje N.Džokovičius sakė: „Aš asmeniškai esu nusiteikęs prieš vakcinaciją ir nenorėčiau, kad kas nors mane priverstų pasiskiepyti tam, kad galėčiau keliauti ir žaisti“.

Dabar Džokovičius dar kartą išreiškė savo nuomonę laikraštyje Tennis World USA: “Vakcina turėtų būti asmeninis pasirinkimas ir tikiuosi, kad taip ir liks”.

JŠ pagal www.15min.lt ir Tennis World USA

Prof. Rasa Čepaitienė: “Tai nėra situacija arba/arba, kai tiesiog nebūtų kitokio pasirinkimo tarp nepatvirtinto eksperimentinio preparato ir neišvengiamos staigios mirties, kaip kad bando vaizduoti prievartinių skiepų šalininkai. Todėl vis dar liekame laisvos valios erdvėje. O laisva valia, kartu su protu, yra aukščiausios žmogaus savybės.”.

1. Biologinis. Tiek „vakseriai“, tiek „antivakseriai“, ar bent dalis jų, suvokia, kad bet kuris iš turimų pasirinkimų neša riziką. Eksperimentinis preparatas, kurio efektyvumas mažesnis, nei tikėtasi, ką jau parodė Izraelio pavyzdys, o ilgalaikės pasekmės sveikatai nežinomos versus rizika apsikrėsti ir susirgti su letaliniu rezultatu.

Niekas nežino, kuris sprendimas geresnis, ypač ilgojoje perspektyvoje. Tačiau, jei pažvelgtume į tam tikrą žmonių grupę, kaip tauta ar šalies gyventojai, kaip į biologinį organizmą, tai jo svarbiausias tikslas visuomet yra išlikti. Vadinasi, didesnė pasirinkimų įvairovė ir laisvė šioje situacijoje užtikrintų didesnę išlikimo galimybę ateityje. Dirbtinis politinis spaudimas rinktis vieną pusę smarkiai susiaurina įvairovę, o tuo pačiu ir išlikimo galimybes.

2. Teologinis. Tai nėra situacija arba/arba, kai tiesiog nebūtų kitokio pasirinkimo tarp nepatvirtinto eksperimentinio preparato ir neišvengiamos staigios mirties, kaip kad bando vaizduoti prievartinių skiepų šalininkai. Todėl vis dar liekame laisvos valios erdvėje. O laisva valia, kartu su protu, yra aukščiausios žmogaus savybės.

Dievas leidžia mums svarstyti, priimti sprendimus ir net klysti (ko prievartaudama nebeleidžia vyriausybė). Neklysta tik Dievas.

Ar vyriausybė prisiima sau Dievo vaidmenį, tiek teigdama, kad ŽINO kaip geriau, tiek ir versdama kitus priimti tą žinojimą? Tačiau iš kur mes žinome, kad ji žino?

Galbūt jos žinojimas ir nuoširdus, o ne motyvuotas BigFarma „patepimų“ ar aukštesnių viršininkų daromo spaudimo, tačiau, naudodama prievartą, ji peržengia savo kompetencijų ir suverenumo galias, įsiverždama į sritį, kurioje visuomet yra pamatinė asmens ir Dievo laisvė.

3. Politinis filosofinis. Esama žmonių, iškeliančių individo laisvę aukščiau kolektyvo interesų, ir atvirkščiai. Vieni, galbūt intuityviai yra liberalai (bent šiuo klausimu), kiti labiau socialistai ar net komunistai.

Vyriausybė išreiškė rūpestį visuomenės sveikata, užimdama paternalistinę poziciją, tačiau tas jos geranoriškumas kelia tam tikrų abejonių ir nepasitikėjimo, nes jam praeityje beveik nėra precendentų. Priešingai, iki šiol valdžia skatino individualizmą ir griovė kolektyvizmą, tad iš kur toks rūpestis piliečiais ir jų primygtinė globa dabar?

4. Istorinis kultūrologinis. Pototalitarinėje visuomenėje vieni valdžios prievartą priima kaip normalų ir natūralų dalyką ir paklūsta bei prisitaiko, tačiau kitiems čia automatiškai įsijungia pasipriešinimo mechanizmas, skatinantis ginti asmens autonomiją, nepaisant sankcijų ir represijų.

Jūsų teisė rinktis. Vis dar.

profesorė Rasa Čepaitienė

pagal www.pozicija.org

Bet kokia kritika negerovėms, bet kokia diskusija dėl kontraversiškų reiškinių šiandien Lietuvoje tuoj pat siejama su „tarnavimu“ Rusijos, Maskvos, Putino interesams. Nors tai daro visai normalūs, patriotiški piliečiai, kuriems ne vis vien, kas vyksta valstybėje.

Esu iš tų žmonių, kurie nemėgsta Rusijos – ir dėl asmeninių neigiamų patirčių, ir dėl Lietuvos istorinės patirties. Ne konkrečių rusų tautybės žmonių nemėgstu, krikščionis neturėtų to sau leisti. Bet tos valstybės visumos su vyraujančiais agresijos, šovinizmo bruožais – nemėgstu.

Aršesni kritikai pavadina mane „rusofobu“, nors savęs tokiu nelaikau. Manau, kad iš objektyvios tikrovės darau pagrįstas išvadas.

Tačiau, ką matau dabarties mūsų politikų ir masinės žiniasklaidos veikloje – bijau, kad gali duoti naudos ne Lietuvai, o informacinio karo „troliams“. Bet kokia kritika negerovėms, bet kokia diskusija dėl kontraversiškų reiškinių šiandien Lietuvoje tuoj pat siejama su „tarnavimu“ Rusijos, Maskvos, Putino interesams. Nors tai daro visai normalūs, patriotiški piliečiai, kuriems ne vis vien, kas vyksta valstybėje.

Kritikuoja kas nors karantino valdymo priemones – Rusijos ranka; pasisako krikščionys prieš visuomenės daugumai svetimą Stambulo konvenciją, agresyvų „gėjų programos“ brukimą į įstatymus – Rusijos ranka; dabar daug kam iš patriotų neramu dėl ministrės Evelinos Dobrovolskos siūlomos Vilniaus krašto polonizacijos, primenančios 1991 metų „autonomininkų“ veiklą – žiūriu Seimo narys prof. Kęstutis Masiulis atkerta susirūpinusiems, kad jų išreikštas protestas „naudingas Rusijai“, nes, esą kiršina lenkus ir lietuvius.

Atrodo, kad viso mūsų, lietuvių, viešojo gyvenimo atskaitos taškas – Rusija, jos galimas poveikis, jos galima įtaka. Ne Lietuva centre, ne jos pačios gerovė ar jai naudingiausi sprendimai, o tai, „ar nepasinaudos Rusija“.

Žinoma, kad ji nedraugiška mums valstybė, žinoma, kad, kur tik galės, sieks dalykus pakreipti savo naudai. Bet ar dėl to ji turi tapti tarsi ta „saule“, apie kurią nenoromis vis dar sukasi buvusių kolonijų egzistencija? Tai, nelyginant, lyg tikintysis savo mąstymui ir elgesiui atskaitos tašku imtų ne Dievo meilę, o Velnią, jo pavojų ir blogį…

Suprantu, informaciniame kare kažkaip reikia atreminėti Rytų kaimyno išpuolius. Bet kai visur – kaip matome, netgi vidaus politikoje, Lietuvos partijų konkurencinėse kovose, rinkimuose – nuolat mušamasi „tarnavimo Rusijai“ vėzdu, jaučiu, kad ir geriems žmonėms tai ima kelti alergiją. Darosi neįtikinama.

Ir Rusijos grėsmės įspėjimai gali nesuveikti, kai tikrai to reikės, kai bus realios grėsmės. Pagal tą pasaką apie piemenuką, kuris gąsdino kaimą šaukdamas „vilkas, vilkas“, o kai vilkas iš tiesų užpuolė, niekas šaukiančiu pagalbos nebetikėjo…

Žodžiu, gal reiktų ir Lietuvos Respublikos kovai su Rusijos propaganda tam tikro solidumo ar subtilumo.

Kunigas Robertas Grigas

pagal www.pozicija.org

Meistriškai inkorporavusi liberalizmo ideologiją bei ja prisidengdama, užgimė nauja, neomarksistinė, tikrąsias liberalizmo idėjas iškraipiusi ideologija – genderizmas. Šios ideologijos sekėjai propaguoja jau tiek kartų savo neveiksmingumą įrodžiusias marksizmo idėjas, skatina įtampas tarp lyčių ir rasių, smerkia bet kokias patriotizmo apraiškas bei propaguoja ateizmą kaip vienintelę „logišką“ tiesą.

Genderzimas

Šie jų veiklos apibūdinimai toli gražu nėra išsamūs; apie kiekvieną jų būtų galima parašyti dešimtis knygų ir net tokiu atveju vis tiek liktų neištirtų šio ideologinio „auglio“ aspektų. Lietuvai ir mus apimančiam centrinės-rytų Europos regionui būtent ši ideologija ir ją įgalinanti radikalaus socialinio konstruktyvizmo teorija bei iš jos kylantys socialiniai veiksniai suponuoja itin aktualią problematikos sritį. Taip yra dėl šiame regione vyraujančio rasinio ir kultūrinio homogeniškumo bei vis dar gyvų „socialistinio rojaus“ prisiminimų, apibrėžiančių parankiausias visuomenės skaldymo vektorių kryptis.

Gendreristų propaguojamas socialinis konstruktyvizmas (jau įsitvirtinęs ir Lietuvos universitetuose) yra neatsiejamas nuo ateizmo, mat ši idėja neigia objektyvią tvarką (taip prieštaraudama bet kokiai religijai). Neigdami objektyvios tvarkos egzistavimą, socialinio konstruktyvizmo teoretikai teigia, jog iš esmės viskas mūsų visuomenėje, pradedant lyčių vaidmenimis ar tautos, valstybės samprata ir baigiant pačios lyties samprata, tėra socialinis konstruktas, t.y nuostata, kuri egzistuoja tik dėl visuomenės tikėjimo jos vertingumu. Ši teorija „pagimdė“ neribotą lyčių skaičių teigiančią „gender“ ideologiją. Nesunku numanyti, kokiu būdu šios idėjos paskatino neregėto masto sąmyšį visuomenėje.

Savaime suprantama, tai liečia ne vien lyties, bet ir orientacijos klausimą, mat ši ideologija neigia ir tradicinės šeimos vertę. Tampa aišku, kad šios destruktyvios idėjos įgalino LGBT ideologiją, kurios demonstruojama kova prieš homofobiją (LGBT ideologijos inkorporuotą terminą, iš esmės reiškiantį ankstesniais šimtmečiais egzistavusią bei dabar tam tikruose sluoksniuose teberusenančią kitoniškumo baimę, tačiau nūnai iš esmės skirtą diskredituoti bet kokiam pasipriešinimui LGBT sklaidai bei legitimizuoti jo atstovaujamų žmonių proletariškąjį statusą) iš siekio būti socialiai integruotiems peraugo į siekį save propaguoti, plėsti ir įsitvirtinti tolygiu atitikmeniu heteroseksualumui.

Ši ideologija itin sėkmingai veikia įvairiose vakarų šalyse, iš ten plisdama į rytus; visgi kai kurios rytų valstybės, konkrečiai – Lenkija ir kitos jai idėjiškai artimos šalys, – ryžosi pasipriešinti šiam destruktyviam procesui.

Lenkija

Konservatyvi Lenkijos visuomenė išsirinko išties motyvuotą valdžią, nebijančią atsispirti ekspansyviai leftistinei ideologijai. Jų valdžios atstovai nesivaržydami teigia, jog LGBT ideologija yra destruktyvi jėga, prisidengianti žmogaus teisėmis. Dalis Lenkijos miestų netgi pasiskelbė esantys „laisvomis nuo LGBT zonomis“.

Visgi būtent pastarasis žingsnis yra itin pastebėtinas, mat yra taktinės klaidos ir gebėjimo ją spręsti pavyzdys. „Laisvę nuo LGBT“ deklaruojantys teiginiai sukuria tvirtą pagrindą „homofobų“ etiketės suteikimui.

Konkrečioje situacijoje trūksta aiškios diferenciacijos tarp buvimo laisvu nuo LGBT ir buvimo laisvu nuo homoseksualų ir transseksualų; pirmuoju atveju kovojama prieš ideologiją, antruoju – prieš asmenis.

Savaime suprantama, Lenkijos valdžia kovoja prieš agresyvų homoseksualumo ir transseksualumo propagavimą visuomenėje ir tikrai nesiekia kaip nors engti konkrečių asmenų, kurie tiesiog trokšta ramiai gyventi esamu statusu.

Visgi mažiau į politiką įsigilinusiems ar indoktrinuotiems visuomenės nariams gali atrodyti visai priešingai; tuo pasinaudodama „mainsteaminė“ LGBT ideologiją jau integravusių šalių žiniasklaida užsipuolė Lenkiją.

Būtent šioje situacijoje lenkai parodė suprantantys tarptautinio žaidimo taisykles ir gebantys mokytis iš klaidų. Daugelyje miestų atšauktas „laisvų nuo LGBT“ zonų statusas, patikinant, jog visų piliečių konstitucinės teisės bus užtikrintos, tačiau agresyvaus homoseksualumo propagavimo draudimai išliko. Kitaip tariant, liko geras turinys, tačiau atsisakyta kontraversiško viršelio.

Žinoma, negalima teigti, kad homofobijos blogąja prasme, kaip į represyvumą linkusios neapykantos kitoniškumui, Lenkijoje nėra, nes visose šalyse esama asmenų ar visuomenės grupių, kurios sutapatina, jų pažiūromis, blogą veiksmą (krikščioniškuoju požiūriu – nuodėmę) su ją atliekančiu asmeniu. Tai elementari išprusimo ir išminties stoka, plačiai paplitusi visose politinio spektro pusėse, taip pat ir civiliniame gyvenime.

Lenkijos politikai nepajėgs pasipriešinti genderizmo plėtrai vieni – tai aišku tiek pašaliniam stebėtojui, tiek pačiai Lenkijos valdžiai. Siekdami įgyti realių šansų šioje kovoje, jie siekia kurti ir stiprinti ryšius su panašias idėjas išpažįstančiomis kitų šalių bei tarptautinėmis institucijomis.

Alternatyva Stambulo konvencijai

Šio tikslo jie siekia kurdami alternatyvą pagrįstai „Trojos Arkliu“ laikomai Stambulo konvencijai. Naujoji alternatyva, žinoma kaip „Šeimos teisių sutartis“, siekia ne tik užkirsti kelią destruktyviems Stambulo konvencijos elementams (tokiems kaip socialinės lyties sampratos įvedimas), bet ir užtikrinti tinkamų jos elementų pritaikymą.

Užbaigus įžangą, kurioje įtvirtinamas šeimos vaidmuo, alternatyvioji konvencija daugybę formuluočių nurašė nuo Stambulo konvencijos, ypač tas, kurios susijusios su kova prieš smurtą namuose. „Tai rodo, jog nesame radikalai, bet iš tiesų norime padėti smurto aukoms, tad matydami pasiūlymą, kuris veikia, mes jį panaudojame savo dokumente“ – sako Karolina Pavlovska, tarptautinio teisės centro „Ordo Iuris“, kūrusio minimą konvenciją, direktorė.

Alternatyvios konvencijos autoriai teigia, jog tikrosios smurto priežastys nėra susijusios su struktūrine (socialinės) lyties nelygybe; jų priežastys greičiau yra įvairios „patologijos“ – alkoholizmas, socialinis skaldymas, pornografija, nutrūkę šeimų ryšiai bei agresyvus moterų seksualizavimas viešojoje erdvėje.

Lenkijos Ministras Pirmininkas Moravieckis šias mintis pakartojo praėjusių metų liepos pabaigoje vykusioje spaudos konferencijoje. Visgi aptariama konvencija neapsiriboja vien Stambulo konvencijoje nagrinėjamų temų spektru, į „Ordo Iuris“ pasiūlymą įtraukti straipsniai apie tos pačios lyties partnerystę ir abortus, mat šios temos yra itin svarbios pasiūlymo autoriams, tačiau jų nėra Stambulo konvencijoje.

Pavyzdžiui, 9-ame straipsnyje pabrėžiama, jog pasirašiusios šalys „nepripažįsta teisinių tos pačios lyties santykių įgaliojimų, kurie sudaromi bet kokiu būdu viduje ar užsienyje“ ir iš „jų (šalių) negalima reikalauti imtis jokių priemonių, palengvinančių tos pačios lyties santykius užsienyje.“ 37 straipsnis siūlo reglamentuoti tarptautinį bendradarbiavimą užtikrinant baudžiamąją atsakomybę vykdantiems nelegalius abortus; 14 straipsniu kreipiamasi į valdžios įstaigas su prašymu „jokiu būdu nepaveikti vaisingumo sumažėjimo ir nesukelti sunkumų šeimoms turėti vaikų“.

Kova su cenzūra

Itin pažymėtini Lenkijos žingsniai, kuriais siekiama užkirsti kelią vakarų visuomenėje (ne tik vakarų, bet čia kalbama apie konkrečią vakarams būdingą formą) išplitusiam „brain drain“ efektui. Šis efektas pasireiškia leftistinės ideologijos persmelktų universitetų vykdoma indoktrinacija bei žiniasklaidos ir socialinių tinklų vykdoma politika, marginalizuojančia visas pažiūras, kurios oponuoja „mainstreaminėms“ idėjoms.

Siekdami užkirsti tam kelią, lenkai sukūrė naują įstatymą, kriminalizuojantį cenzūrą turinio, neprieštaraujančio Lenkijos įstatymų reglamentuotai tvarkai. Remiantis šiuo įstatymu, bet kuris Lenkijos pilietis turės teisę parašyti skundą dėl jį diskriminuojančios socialinės platformos veiklos, jei turinys, kurį pašalino socialinių tinklų administratoriai ar algoritmai, neprieštarauja Lenkijos įstatymams.

Taipogi įtakingas katalikiškų pažiūrų Lenkijos teisinis institutas „Ordo Iuris“ Gegužės 28 Varšuvoje atidarė universitetą, kurio tikslas – ugdyti naujos kartos konservatyvių pažiūrų teisininkus Centrinėje Europoje. Jo steigėjų teigimu, šia ugdymo įstaiga siekiama įtakoti Europos kultūrą ir sukurti alternatyvą leftistinės ideologijos uzurpuotai aukštojo švietimo sistemai.

Lenkijos valdančiųjų veiksmai teikia vilties, jog kultūrinio marksizmo ir jo elemento – genderistinės ideologijos plėtrą įmanoma pristabdyti. Niekas nėra ir negali būti tobulas, tad savaime suprantama, kad ir Lenkijos politiniai sprendimai tokie nebus, tačiau aptariamos priemonės parodo, kad įmanomi minėtą plėtrą kontroliuojantys ir sulaikantys politiniai veiksmai.

Tai, kas sėkminga Lenkijoje, gali būti pritaikyta ir pas mus. Turime tam tikrą pranašumą eidami Lenkijos išbandytu keliu, tačiau bet koks organizuotas pasipriešinimas genderizmui įmanomas tik visuomenėje vyraujant suvokimui apie destruktyvią jo prigimtį.

Šia proga noriu paraginti visus skaitančius išsamiau bei visapusiškiau pasidomėti genderizmu ir susimąstyti, ar jo idėjos neprasilenkia su sveiku protu, psichoanalitine bei medicinine tikrove ir krikščioniškosios moralės normomis.

Simonas Kaunelis

autorius yra komunikacijos specialistas, Nacionalinio susivienijimo narys

Pagal www.pozicija.org

Seimo narė dėkoja į mitingą prie Seimo susirinkusiems Lietuvos piliečiams: Brangūs Lietuvos žmonės! Ačiū Jums už pilietiškumą ir už tai, kad šiandien buvote prie Seimo. Jie šiandien sako, kad čia susirinkę žmonės – ne visa tauta. Jie šiandien sako, kad mes esame tik grupė nepatenkintų žmonių, kuri pakentės iki kitų rinkimų.Bet kas, jei ne mes, kūrėme, kuriame ir kursime šitą valstybę?

Savo paskyroje feisbuke Beata Petkevič rašė: “Valstybę, kurią šiandien nori iš mūsų atimti laikinai prie valstybės vairo atsidūrusi „šaika“, laikanti valstybę ir mus savo nuosavybe.

Per ilgai tylėjome, todėl šiandien iš mūsų norima atimti pagrindines žmogaus ir piliečio vertybes – laisvą valią, orumą, teisę patiems priimti sprendimą dėl savo kūno, dėl savo ir dėl mūsų vaikų ateities. Ar leisime sutrypti mūsų vertybes?

Jei pasiduosime melui, žmonių segregacijai ir priespaudai šiandien, rytoj atsibūsime nebe mūsų Lietuvoje… Atsibusime šalyje, kur valdžia šeimininkauja kaip bolševikai 1920 m. arba fašistai 1933 –aisiais… Atsibusime šalyje, kurioje nebebusime piliečiais, o tik vergais, QR kodais ir numeriais.

Smerkiame tokią valdžią, kuriai savo piliečiai yra tik fonas geopolitiniams žaidimams!

Smerkiame tokią valdžią, kuriai nerūpi šeima, kuriai nerūpi piliečių nuomonė ir jų teisėti interesai!

Smerkiame tokią valdžią, kuri kiekvieną dieną įrodo, kad yra nepajėgi valdyti ištikusias valstybę ir jos piliečius bėdas!

Smerkiame tokią valdžią, kuri prieš savo piliečius naudoja smurtą, manipuliacijas ir provokacijas!

Smerkiame valdžią, kuri naudoja jėgos argumentą, o ne argumentų ir dialogo galią!

Mes, Lietuvos piliečiai: lietuviai, lenkai, rusai, baltarusiai ir kitų tautybių atstovai – norime tikros demokratijos, ne fasadinės!

Norime kurti ateitį ir gerovę visai tautai – ne šaikiniam elitui!

Norime pagaliau jaustis savo gimtinėje ne priedu prie valdžios, o šeimininkais – tuo, kuo iš tikrųjų esame šioje Marijos žemėje!

Taigi kelkis Lietuva ir tepadeda mums Dievas!”.

Beata Petkevič

Prie Seimo susirinkę žmonės buvo taikūs, nerodė jokios agresijos apraiškų, nesmurtavo ir neniokojo turto bei neketino to daryti – nurodytoje vietoje susirinkę žmonės prašė, kad su jais susitikti išeitų ir į žmonėms rūpimus klausimus atsakytų tuo metu Seimo pastate buvę Tautos atstovai.

Alvydas Mozeris gerai apibūdino įvykius rugpjūčio 10, prie Seimo teisiniu požiūriu: “Kaip girdėjote, Policijos generalinis komisaras R. Požėla pareiškė, jog yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vakar prie Seimo kilusių riaušių organizavimo. Taigi šio ikiteisminio tyrimo metu bus siekiama nustatyti, kokie asmenys (su)organizavo vakar prie Seimo kilusias riaušes.

Pirmiausia norėčiau, kad susipažintume su Baudžiamojo kodekso 283 str.: “Tas, kas organizavo ar išprovokavo žmonių sambūrį viešai smurtauti, niokoti turtą ar kitaip šiurkščiai pažeisti viešąją tvarką, taip pat tas, kas riaušių metu smurtavo, niokojo turtą ar kitaip šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką, yra baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.”.

Na, o kalbant populiariai, riaušės yra viena iš pilietinio nepaklusnumo formų, pasireiškianti spontanišku smurto, vandalizmo ar nusikaltimų protrūkiu. Įsidėmėkime visa tai.Bet kas gi iš tiesų, mano nuomone, vakar įvyko prie Seimo? Toliau kalbėsiu apie įvykius, prasidėjusius vakar vakare apie 19 val. 30 min. Šie įvykiai pakankamai tiksliai ir aiškiai yra užfiksuoti šiame video įraše, kurio pirmas 35-ias minutes toliau ir aptarsiu (video čia: https://www.facebook.com/adelina.sabaliauskaite/videos/791750608185624/. ).

Taigi iš video įrašo matyti, kad nurodytu laiku prie vieno iš įvažiavimų/išvažiavimų į Seimo teritoriją yra susirinkę žmonės. Jokios galimos agresijos, vandalizmo ar nusikaltimo apraiškų yra nematyti – susirinkę žmonės tiesiog kažko lūkuriuoja ir tarpusavyje šnekučiuojasi. Iš toliau video įraše girdimų komentarų galima suprasti, kad susirinkę žmonės pageidauja, jog Seime esantys Tautos atstovai išeitų ir atsakytų į klausimus, į kuriuos žmonės nori išgristi atsakymus.

Sutiktina, kad kartas nuo karto (iš pačių susirinkusiųjų – past.) pasigrista prašymas žmonėms atsitraukti nuo įvažiavimo tam, kad galėtų būti atidaryti vartai, pro kuriuos būtų leista išvažiuoti Seimo nariams. Kita vertus, nors žmonės šiek atsitraukia (manau, kad pakankamai, jog vartai galėtų būti atidaryti), vartai taip ir neatsidaro. Neatsidaro, o ir kam jiems atsidaryti – prie vartų paprasčiausiai nėra matyti automobilio, kuris ketintų išvažiuoti.

Toliau įvykiai klostosi taip: prie Seimo atvyksta papildomi policijos automobiliai, o iš jų (kaip girdime iš komentarų), išlipa specialiųjų policijos pajėgų pareigūnai. Visi žmonės sutartinai pasisuka į atvykusiųjų pusę. Kita vertus (tai, manau, labai svarbu) video įraše negirdime policijos pareigūnų teisėto nurodymo išsiskirstyti ir įspėjimo, kad, jei tai nebus padaryta, žmonių atžvilgiu bus panaudota fizinė prievarta ir/ar specialiosios priemonės. (atskiro aptarimo verta detalė: tuo pačiu metu, kaip ir specialiosios pajėgos, prie Seimo pasirodo ir sisteminės žiniasklaidos atstovai…).

Seimo narys V. Bakas kreipiasi į prie vartų esančius žmones klausdamas jų panašiai taip: “Žmonės, tai ko jūs norite? Kas atsitiko?”. Į tai yra atsakoma: “Mes norime, kad Seimo nariai (išvardinama – past.) išeitų ir atsakytų į klausimus. Mes nesiruošiame jų mušti, barti ar panašiai.”.

Praktiškai tuo pat metu, iš kitos, nei yra nukreiptos visų žmonių akys, pusės prie žmonių (jiems iš nugaros) priartėja specialiosios policijos pajėgos ir akimirksniu įsižiebia konfliktas – kitaip tariant, būtent tuo metu kyla riaušės…

Kokias išvadas pats sau darau visa tai pamatęs?

1. Prie Seimo susirinkę žmonės buvo taikūs, nerodė jokios agresijos apraiškų, nesmurtavo ir neniokojo turto bei neketino to daryti – nurodytoje vietoje susirinkę žmonės prašė, kad su jais susitikti išeitų ir į žmonėms rūpimus klausimus atsakytų tuo metu Seimo pastate buvę Tautos atstovai.

2. Taip, aš sutinku – žmonių susirinkimas nurodytu metu nurodytoje vietoje pažeidė Susirinkimų įstatymo reikalavimus, todėl toks pažeidimas jį padariusiems asmenims užtraukia administracinę atsakomybę pagal Administracinių nusižengimų kodekso 494 straipsnio 1 dalį – baudą nuo vieno šimto keturiasdešimt iki šešių šimtų eurų. Kita vertus, video įraše nematau nė vieno policijos pareigūno, kuris apklaustų susirinkusiuosius tikslu nustatyti jų asmenybę tam, kad už šį administracinį nusižengimą būtų surašytas administracinių nusižengimų protokolas. Turiu mažai abejonių ir dėl to, kad tokie protokolai po 17 val. (oficialus mitingo pabaigos laikas) apskritai kam nors buvo surašyti. Manau, kad tai yra svarbu ir štai kodėl. Pirma, visa tai gali reikšti, jog policijos pareigūnai de facto neturėjo tikslo bausti ir tokiu būdu įspėti žmones, jog šie daro pažeidimą. Tačiau nepriimkime to, kaip pozityvaus dalyko – policijos pareigūnai, nesiimdami pirmiau nurodytų aktyvių veiksmų (kuriuos, mano vertinimu, jie privalėjo atlikti), šiuo neveikimu žmonėms leido suprasti, kad jų buvimas prie Seimo nepažeidžia jokių taisyklių, už kurių sulaužymą jiems bus taikoma atsakomybė. Taigi darau išvadą – savo savo pasyviu elgesiu, kuris tęsėsi ne vieną valandą, o net kelias (mitingo pabaigos oficialus laikas – 17 val.) policijos pareigūnai tam tikra prasme legalizavo susirinkusiųjų veiką. Įvertinkime ir tai, kad visą dieną prie Seimo praleidę žmonės buvo pavargę tiek fiziškai, tiek emociškai.

3. Maža to, kad policijos pareigūnai ne(su)drausmino susirinkusiųjų administracinių nusižengimų protokolais (už Susirinkimų įstatymo pažeidimą), video įraše aš nė karto neišgirdau teisėto policijos pareigūnų reikalavimo išsiskirstyti, kaip ir neišgirdau (tai labai svarbu) žmonėms skirto įspėjimo, kad tuo atveju, jei šis reikalavimas nebus įvykdytas, žmonių atžvilgiu bus panaudota fizinė jėga ir specialiosios priemonės. Sutinku, kad toks įspėjimas gal ir būtų perteklinis, jei žmonės jau būtų pradėję smurtauti, niokoti turtą, kėsintis į kitų žmonių sveikatą ir/ar gyvybę. Tačiau taip juk nebuvo – žmonės (pasikartosiu) buvo ramūs, pakankamai santūrūs, o tie kilę pasistumdymai su žurnalistais (kurie, beje, ir yra už tai atsakingi) buvo operatyviai suvaldyti be specialiųjų pajėgų įsikišimo.

4. O dabar prisiminkime Baudžiamojo kodekso 283 str., kuriame numatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako ne tik tas, kuris organizavo, bet ir tas, kuris IŠPPROVOKAVO žmonių sambūrį viešai smurtauti, niokoti turtą ar kitaip šiurkščiai pažeisti viešąją tvarką.

Prisiminkime tai, o kartu ir užduokime sau šiuos klausimus:

Pirma, ar Tautos atstovai, neišeidami ir neatsakydami susirinkusiems žmonėms į klausimus, neprisidėjo prie to, kad žmonės po 17 val. neišsiskirstė, o toliau kantriai laukė prie įvažiavimo į Seimo rūmų teritoriją?

Antra, ar policijos pareigūnai, nesiimdami prevencinių priemonių, t. y. nebausdami susirinkusiųjų už Susirinkimų įstatymo pažeidimą, neleido žmonėms suprasti, kad jų buvimas (būriavimasis) prie Seimo rūmų yra teisėtas?

Ar taip susirinkusieji nebuvo specialiai provokuojami toliau likti prie Seimo, idant būtų kaitinama situacija tam, kad vėliau būtų galima pateisinti specialiųjų pajėgų parodomąją akciją su karinės technikos panaudojimu?

Trečia, jei policijos pareigūnai iš tiesų neturėjo ketinimų panaudoti specialiąsias priemones prieš žmones, kodėl policijos pareigūnai, kurie panaudojo fizinę jėgą ir specialiąsias priemones prieš susirinkusiuosius, prieš tai jų neįspėjo apie galimą jų panaudojimą?

O jei iš anksto neįspėjo apie šių priemonių panaudojimą (jei žmonės nevykdys reikalavimo, kuris taip ir nebuvo pagarsintas), ar atmestina tai, kad policijos pareigūnai turėjo tikslą šias priemones panaudoti ir tai buvo daroma turint tikslą pademonstruoti savo galią ne tik susirinkusiems, bet ir visiems kitiems, kurie šį valdžios galios demonstravimą vėliau stebės?

Bičiuliai, tai tik subjektyvi mano nuomonė. Subjektyvi nuomonė apie objektyvia forma pasireiškusį režimo galios demonstravimą.

Alvydas Mozeris

Rugpjūčio 10 d. į mitingą prie Seimo susirinko daugiatūkstantinė minia. Aktyvūs piliečiai piktinosi neseniai Vyriausybės paskelbtais planais Galimybių paso neturintiems asmenims apriboti kontaktines paslaugas. Žmonės įsitikinę – jie turi teisę dėl savo sveikatos apsispręsti patys, o jeigu Seimas ir Vyriausybė šią teisę ketina atimti, piliečiai reikalaus valdžios trauktis.

Nuo ankstyvo ryto prie Seimo plūdo minios žmonių ne tik iš Vilniaus, bet ir iš įvairių Lietuvos miestų. Iki pietų prie Seimo esanti Nepriklausomybės aikštė prisipildė mitinguotojų, Gedimino prospekte buvo sustabdytas eismas, čia taip pat būriavosi daugybė žmonių, nešinų Trispalvėmis, Lietuvos istorinėmis arba savo krašto vėliavomis.

Žodžius „Seimą lauk”, „Vyriausybę lauk” bei „Gėda” mitinge susirinkusi minia skandavo daugybę kartų. Taip pat leido dūmus, norėdami Seimą simboliškai išrūkyti, ir skleidė didžiulį triukšmą, siekdami pasakyti, kad Tautos nuomonė – ne foninis triukšmas.

Ant scenos kalbėjusi visuomenininkė Nida Vasiliauskaitė pabrėžė, kad mitingas taikus ir čia susirinkusieji nėra nusiteikę nei prieš pasiskiepijusius, nei prieš nepasiskiepijusius asmenis.

„Mes nesame antivakseriai, nesame prieš pasiskiepijusius, nesame mokslo neigėjai. Esame čia todėl, kad atstovaujame visos Lietuvos interesui, taip pat ir tiems, kurie džiugiai ima Galimybių pasą ir dabar iš mūsų kikena. Nes visi, kurie mano, kad tai jų neliečia, sutinka, kad Lietuvoje prigimtinės žmogaus teisės nebeegzistuoja, jų nebėra. Šiandien esame situacijoje, kai valstybė atima mūsų prigimtines teises, kurių ji nesuteikia ir neturi teisės atimti. Šiandien niekas nesibaigia, o tik prasideda. Jeigu nesugebėsime pasipriešinti, mūsų prigimtinių teisių nebeliks”, – sakė N.Vasiliauskaitė.

Baigusi kalbėti N.Vasiliauskaitė sužinojo, kad yra užblokuota socialiniame tinkle „Facebook” dėl savo įrašo, kuriame kvietė gyventojus dalyvauti mitinge. Pasirodo, toks visuomenininkės įrašas neatitinka „Facebook” bendruomenės standartų. Ji taip pat pastebėjo, kad mitingo metu aikštėje buvo itin blogas interneto ryšys. „Jis arba blokuojamas, arba yra labai lėtas. Kokioje šalyje mes gyvename?” – stebėjosi visuomenininkė.

Teisininkas Alvydas Mozeris atkreipė dėmesį į Vyriausybės planuojamų griežtinimų nepasiskiepijusiems žmonėms teisėtumą. Pasak jo, po tokių draudimų gyventojai gali „užkimšti” teismus skundais dėl pažeidžiamų teisių: „Matydamas tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, pasakysiu tiesiai – tai yra absoliutus teisinis nihilizmas.

Mes ne pamažu, o septynmyliais žingsniais tampame valstybe, kurioje vienintele žmogaus teise liks teisė turėti pareigas. Ar mes to norime? Todėl čia esame tam, kad šiai „šaikai”, kuri laikinai administruoja Lietuvą, pasakytume, jog mes, Lietuvos žmonės, turime konstitucinę teisę priešintis tam, kas kėsinasi į mūsų valstybės konstitucinę santvarką. Mums ruošiami sprendimai yra antikonstituciniai. Jeigu jie bus patvirtinti, mes „užkimšime” teismus grupiniais ieškiniais.”

Mitinge buvo pasirašyta ir rezoliucija. Joje Vyriausybė raginama atsisakyti žmonių gąsdinimo strategijos ir, užuot naudojusi skaldančią bei į dvi Lietuvas (pasiskiepijusią ir nepasiskiepijusią) visuomenę dalinančią retoriką, nedelsiant vykdyti adekvačią, mokslu ir pozityvia motyvacija grįstą vakcinacijos viešinimo kampaniją; nutraukti nevakcinuotų žmonių diskriminaciją bei atsisakyti planų drausti nevakcinuotiems žmonėms naudotis tomis priemonėmis, kurios yra būtinos įprastiniam asmens funkcionavimui visuomenėje, kaip kad draudimas patekti į prekybos centrus ar viešąjį transportą; nesieti ligos ar kitų išmokų, apmokėjimo už asmens gydymą su žmogaus vakcinacijos faktu.

Rezoliuciją planuojama įteikti Lietuvos Respublikos prezidentui Gitanui Nausėdai.

pagal Justiną Gafurovą www.respublika.lt

Savo drąsiais pasisakymais ir iniciatyvomis jau spėjusi išgarsėti Šiauliuose veikianti „Gustuko picerija“, kuriai po pirmojo pasisakymo apie klientų aptarnavimą terasoje Šiaulių miesto meras Artūras Visockas įteikė miesto vėliavą, kitiems tapo inspiracija.

Vyriausybei paskelbus, kad nuo šių metų rugsėjo 13 dienos verslai savo klientus galės priimti tik su galimybių pasu, socialiniuose tinkluose pradėjo plisti įvairių verslininkų įrašai, nesutinkantys su tokiu valdžios sprendimu.

Savo drąsiais pasisakymais ir iniciatyvomis jau spėjusi išgarsėti Šiauliuose veikianti „Gustuko picerija“, kuriai po pirmojo pasisakymo apie klientų aptarnavimą terasoje Šiaulių miesto meras Artūras Visockas įteikė miesto vėliavą, kitiems tapo inspiracija.

“Humanizmas gali reikštis įvairiais pavidalais. „Gustuko picerija“ yra gyvas to įrodymas. Ačiū ir sėkmės! Jūs patys tikriausi miesto ambasadoriai”, – socialiniuose tinkluose rašė miesto meras A. Visockas.

Po vakar dar vieno oficialaus „Gustuko picerijos“ pareiškimo, kad aptarnaus tik neskiepytus žmones, šiuo pavyzdžiu pasekė ir kiti.

„Gustuko picerija“ savo socialinių tinklų paskyroje rašo: „Oficialiai pranešame – nuo rugsėjo 14 dienos mūsų picerijoje galės lankytis tik Nepasiskiepiję žmonės. Taip prisidėsime prie visų mūsų saugumo, ir išlaikysime galimybę visiems turėti pasirinkimo teisę. Priimsime ir Pasiskiepijusius, bet tik su asmenine atsakomybe, kad neturėsime vieni kitiems pretenzijų. Mes, paprastų tėvų paprasti vaikai, pasiliekame galimybę išlikti Žmonėmis Visiems!”.

Apie tokią pačią poziciją pasiskelbė ir Klaipėdoje esantis „Šeimos baras Neringa“. Cituodami „Gustuko picerijos įrašą jie socialinių tinklų grupėje rašė: „Mes palaikome #gustukopicerija bei taip pat pritariame!”.

Moterų drabužių parduotuvės Klaipėdoje „Apranga Tau“ savininkė Neringa taip pat informavo savo klientus pranešdama: “Kaip daugelis draugų žinote turiu savo verslą, drabužių ir avalynės parduotuvę fizinę ir internetinę. Taigi darau viešą pranešimą, jeigu tęsis toliau žmonių skirstymas nuo rugsėjo 13d, parduotuvė Naujakiemio 26 Klaipėda, nedirbs. Bendrausime “live” susitikimuose ir puslapyje AprangaTau. Kiekvienas klientas rūpi vienodai”.

Panašu, kad fizinės parduotuvės uždarymas šiuo atveju saugesnis sprendimas, nes nesilaikant vyriausybės nurodymo, verslininkams atsirastų nuobaudos rizika už galimybių paso kontrolės stoką paslaugų teikimo vietoje.

Vienaip ar kitaip, šiomis iniciatyvomis jau pradėta diskusija viešoje erdvėje. Tiesa, kiti apie juokauja.

Klaipėdietė verslininkė Irma Kerpė, turinti itališkų baldų parduotuves Vilniuje ir Klaipėdoje reaguodama į tokius pasisakymus pasidalino klientų aptarnavimo rotacijos idėja, kai pasiskiepiję klientai priimami vienomis savaitės dienomis, o nepasiskiepiję klientai kitomis.

Socialiniuose tinkluose po tokiais drastiškais pareiškimais verslininkai susilaukia nemažai grasinimų iš klientų, todėl norisi viltis, kad šie verslai išlaikys savo klientūrą.

Šiandieninėje situacijoje daugumai jau teko uždaryti savo parduotuvių duris dėl nepakeliamos pajamų stokos.

JŠ pagal www.klaipedaassutavim.lt

Šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje, bet būti visiškai laisviems nelengva. Labai panašiai, kaip anuomet per sovietmetį, taip ir dabar esame gundomi prisitaikyti prie naujų ideologinių vėjų, kurie anaiptol nėra krikščioniški. Neatsitiktinai šiuo metu Lietuvoje verda kova dėl Stambulo konvencijos ir vienalyčių partnerystės įteisinimo. Ši nauja genderistinė ideologija yra pavojingesnė už marksistinę ideologiją, nes anuomet buvo lengviau susiorientuoti, kas yra kas, o dabar laisvės vardu mums tiesiog jėga yra brukamas normaliam, į Dievą tikinčiam žmogui visiškai nepriimtinas laisvės, tiesos ir moralės supratimas. Šiandien gresia pavojus tapti tremtiniais savo Tėvynėje.

Antrojoje Karalių knygoje pasakojama apie Izraelio tautą ištikusias dvi tremtis. Babilono karalius Nebukadnezaras sugriovė net Jeruzalės šventyklą ir per du kartus daug izraelitų išvarė į tremtį. Ši tremtis tęsėsi šešiasdešimt metų – iki to laiko, kai persų karalius Kyras užėmė Babiloną, leido izraelitams grįžti į tėvynę ir padėjo atstatyti Jeruzalės šventyklą.

Prieš aštuoniasdešimt metų panašus likimas ištiko ir mus, lietuvius. Raudonajai armijai užėmus Lietuvą 1941 m. birželio 14–19 d. vyko pirmoji tremtis. Per 17.000 tūkst. žmonių buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus; vyrai atskirti nuo šeimų – išvežti į lagerius, o moterys su vaikais nutremtos į Altajaus kraštą ir iš ten nuplukdytos į Lenos upės žiotis, kad mirtų nuo bado ir šalčio. Prasidėjęs karas tremtis sutrukdė, bet jam pasibaigus trėmimai buvo atnaujinti.

Masiškiausios pokarinės tremtys buvo trys – 1948, 1949 ir 1951 metais; iš viso jų buvo net dvidešimt; ištremta per 129.475 tūkst. lietuvių. Trėmimais okupantas siekė palaužti žmonių dvasią. Vieni buvo pavadinti liaudies priešais ir ištremti, o likusieji Lietuvoje apiplėšti – nusavinta žemė, ūkiniai pastatai, padargai, arkliai ir žmonės prievarta suvaryti į kolūkius. Tik po Stalino mirties likę gyvi tremtiniai – apie 80 tūkst. – sugrįžo į Lietuvą; paskutinieji sugrįžo tik 1963 m.

Mūsų tremtiniai patyrė be galo daug kančios, daugelis jų mirė nepakėlę nežmoniškų tremties sąlygų, bet vargo keliuose jie išsaugojo žmogiškąjį orumą, tikėjimą į Dievą ir meilę Tėvynei. Dauguma tremtinių buvo nuoširdžiai tikintys žmonės, todėl juos lydėjo viltis, kad Dievas parves į Tėvynę, o jei mirtų – priims į amžinąsias padangtes.

Paviršutiniškai žvelgiant atrodytų, kad neištremtieji buvo laimingesni; deja, ne visuomet taip buvo. Likusiems Tėvynėje buvo didelis gundymas kolaboruoti su pavergėju; moksleiviai ir studentai buvo gundomi stoti į komjaunimą, vėliau – į komunistų partiją; dar kiti net tapdavo tiesioginiais KGB kolaborantais – už gaunamas privilegijas turėjo daryti kompromisus su savo sąžine. Lietuvai atgavus laisvę kai kurie iš jų padarė atgailą, o kiti tarsi sunkų akmenį nešasi anuomet žengtus klaidos žingsnius. Belieka tik melstis, kad tos naštos nenusineštų į Dievo teismą.

Šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje, bet būti visiškai laisviems nelengva. Labai panašiai, kaip anuomet per sovietmetį, taip ir dabar esame gundomi prisitaikyti prie naujų ideologinių vėjų, kurie anaiptol nėra krikščioniški. Jau popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie reliatyvizmo ideologijos grėsmę. Juo toliau, juo labiau krikščioniškasis suvokimas apie žmogaus prigimtį, lytiškumą, vyro ir moters kuriamą šeimą yra stumiamas į užribį ir uždegama žalia šviesa genderizmo diktatūrai. Būsi laikomas pažangiu ir šiuolaikišku, jei prisiderinsi prie naujų vėjų, antraip būsi nurašytas kaip atsilikęs ir vakarykštės dienos žmogus.

Neatsitiktinai šiuo metu Lietuvoje verda kova dėl Stambulo konvencijos ir vienalyčių partnerystės įteisinimo. Ši nauja genderistinė ideologija yra pavojingesnė už marksistinę ideologiją, nes anuomet buvo lengviau susiorientuoti, kas yra kas, o dabar laisvės vardu mums tiesiog jėga yra brukamas normaliam, į Dievą tikinčiam žmogui visiškai nepriimtinas laisvės, tiesos ir moralės supratimas. Ką reiškia laisvė be tiesos, tiesa – be Dievo, moralė – be Dekalogo? Tai akligatvis, į kurį esame varyte varomi, ir reikėtų būti dvasiškai akliems, kad šito nematytume. Šiandien gresia pavojus tapti tremtiniais savo Tėvynėje.

Ačiū Dievui, yra vilties, kad atsilaikę prieš prievarta bruktą marksizmą atsilaikysime ir šiandien, bet kad taip įvyktų, reikia ruoštis. Pirmasis pasiruošimo žingsnis – ne viską priimti už gryną pinigą, kas yra skelbiama iš aukštų tribūnų, iš oficialių žiniasklaidos kanalų ir pristatoma kaip neginčijama tiesa.

Žmogų laisvą padaro ne demokratiškai kur nors Seime ar kitose valdžios viršūnėse paskelbta, bet dieviškoji – prigimtinė tiesa. Juk sovietiniais laikais marksizmas buvo taip pat pristatomas kaip absoliuti žmogų išlaisvinanti tiesa, nors iš tikrųjų buvo absoliutus melas.

Mūsų Viešpats Jėzus vos gimęs prisiėmė tremtinio dalią. Juozapas, gelbėdamas Kūdikio gyvybę, turėjo palikti savo šalį ir kurį laiką gyventi tremtyje, kol buvo gyvas tironas karalius Erodas. Teduoda Viešpats ir mums drąsos nebijoti, nesigėdyti būti tuo, kuo esame, nebijoti būti ištremtiems į visuomenės paribius. Visi tironai anksčiau ar vėliau miršta; melagingos, prievarta peršamos ideologijos taip pat yra pasmerktos žlugti.

Tik į mūsų prigimtį įspausta ir Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus apreikšta dieviškoji tiesa yra amžina. Ji vienintelė gali atsilaikyti prieš bet kokią tironiją, tame tarpe ir prieš mūsų dienomis šlovinamą genderizmą, bandantį perkurti žmogaus prigimtį bei prigimtinę šeimą.

Dėkokime Dievui už laisvę ir tėvynę Lietuvą!

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

Ariogala, 2021 08 07

JŠ pagal Sigitas Tamkevičius

„Užkabinom jautrią stygą“, – naujajį vaikų apsaugos nuo LGBT įstatymą radijo stotyje Kossuth Rádió komentavo Vengrijos teisingumo ministrė Judit Varga.

Anot ministrės, Europos Komisija ir Europos Parlamentas nori, jog LGBT organizacijų aktyvistams vaikai būtų pasiekiami darželiuose ir mokyklose ir daro viską, jog Vengrija pakeistų dabartinį įstatymą, draudžiantį bet kam, išskyrus tėvus, lytiškai ugdyti savo vaikus.

Ministrė teigė, jog spaudimas Vengrijai tapo ypač akivaizdus, kuomet kitų šalių įstatymams, nesutinkantiems su ES normomis, buvo duodama mažiausiai du mėnesiai apsvarstyti jų suderinamumą su Europos Sąjungos teise, tačiau Vengrijai šiuo atveju buvo duota vos savaitė. Ministrė ginasi, kad jokių pažeidimų su ES normomis nėra ir negali būti, nes Europos Sąjungos žmogaus teisių chartija teigia, jog tėvai turi išskirtinę teisę auklėti savo vaikus.

Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas vizito Belgrade metu pastebėjo, jog šeimos politika yra išskirtinai nacionalinės šalių kompetencijos dalykai ir jokie Briuselio biurokratai neturėtų kištis ne į savo reikalus. „Kad ir ką jie darys, mes LGBT aktyvistų į mokyklas ir darželius neleisim“, – teigė premjeras.

„KAD IR KĄ JIE DARYS, MES LGBT AKTYVISTŲ Į MOKYKLAS IR DARŽELIUS NELEISIM“.

Teisingumo ministrė pabrėžė, jog Vengrija neleis, kad jai diktuotų Europos Teisingumo teismas ar kitos ES organizacijos ir toliau saugos tėvų teisę lytiškai ugdyti savo vaikus. Pastaruosiuose susitikimuose Briuselyje Vengrijai buvo grasinama, kad nepakeitus minėto įstatymo gali būti atimtos lėšos, kurias Europos Sąjunga skiria ekonominiam atsigavimui po Covid -19 pandemijos. Reaguodama į tai J. Varga teigė, jog Vakarų Europos lyderiai su Vengrija ir kitomis Vidurio Europos šalimis elgiasi kaip „kolonistai“.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Nacionalinio susivienijimo ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovai pranešė, kad partijų vadovai gavo laišką iš Vengrijos premjero Viktoro Orbano, kuriame dėkojama už palaikymą.

Nacionalinis susivienijimas birželį viešu laišku kreipėsi į Vengrijos ministrą pirmininką, reikšdamas paramą Vengrijos parlamento įstatymų pataisoms, ribojančioms informaciją apie LGBT.

Ketvirtadienį šios partijos pirmininko pavaduotojas Vytautas Sinica pasidalijo V. Orbano laišku, kuriame šis reiškia dėkingumą dėl paramos.

„Jūsų išsakyta nuomonė sustiprina mūsų tikėjimą, jog einame teisingu keliu gindami principą, kad tik tėvai turėtų spręsti, kaip auginti savo vaikus, ir kad jokie išoriniai veikėjai negali nurodinėti, kaip žmonės turėtų gyventi savo gyvenimus savo pačių šalyje, kur ne tik dauguma, bet ir kiekviena mažuma gali sugyventi taikoje, kurią užtikrina pagrindinis Vengrijos įstatymas, sauganti visų teises, laisves bei žmogiškąjį orumą“, – rašoma šiame V. Orbano pasirašytame laiške.

LLRA-KŠS pirmininkui Valdemarui Tomaševskiui V. Orbanas padėkojo už Vengrijai išreikštą paramą Europos Parlamente surengtų debatų metu.

Kaip nurodo partija, V. Tomaševskiui atsiųstame laiške V. Orbanas teigia, jog „Europos Parlamentas noriai vadovauja tarptautiniu mastu vykdomam Vengrijos puolimui“.

„Žiauri tarptautinė kampanija, vykdoma priėmus naują įstatymą, kalba pati už save. Dėkoju už Jūsų vadovaujamos partijos paramą, išreikštą debatų metu“, – LLRA-KŠS cituoja minėtą laišką.

JŠ pagal www.lrt.lt

Partijų, vertinančių laisvę ir tradicijas Europoje, lyderiai: Kaczyński, Orban, Salvini, Le Pen, Abascal, Meloni pasirašė bendradarbiavimo deklaraciją.

Konservatyvų dešiniųjų partijos iš 15 ES šalių, pasirašė 2021 m. liepos 2 d. bendrą bendradarbiavimo deklaraciją „Europos ateitis“.

Dešiniųjų partijų lyderiai pabrėžia, kad šis dokumentas yra atsakas į diskusijos apie Europos ateitį pradžią. Konferencijoje dėl Europos ateities bus sukurta nauja erdvė debatams su piliečiais, siekiant įveikti Europai kylančius iššūkius ir įgyvendinti jos prioritetus.

Deklaraciją pasirašė Jarosław Kaczyński – Teisė ir Teisingumas, Viktor Orban – Fidesz, Valdemar Tomaševski – LLRA-KŠS, Matteo Salvini – Lega, Marine Le Pen – Nacionalinis Sambūris, Santiago Abascal – Vox, Giorgia Meloni – Fratelli d’Italia ir keletas kitų partijų iš Bulgarijos (VMRO), Austrijos (FPÖ), Belgijos (Vlaams Belang), Danijos (Dansk Folkeparti), Estijos (EKRE), Suomijos (Perussuomalaiset), Graikijos (Ellinikí Lýsi), Nyderlandai (Ja21) ir Rumunija (Partidul Național Țărănesc Creștin Democrat).

„Esame įsitikinę, kad Europos tautų bendradarbiavimas turėtų būti grindžiamas tradicijomis, pagarba Europos valstybių kultūrai ir istorijai, pagarba Europos krikščionių paveldui ir bendroms vertybėms, vienijančioms mūsų tautas, o ne jų naikinimui.“, – pabrėžia signatarai.

Partijų lyderiai akcentuoja, kad „ES vis labiau tampa įrankiu radikalių jėgų, norinčių atlikti kultūrinę ir religinę pertvarką ir galų gale sukurti betautę Europą, siekiančių sukurti Europos supervalstybę, sunaikinti arba anuliuoti Europos tradicijas, transformuoti pagrindines socialines institucijas ir morales principus, rankose.“.

JŠ pagal www.awpl.lt ir www.euractiv.com

„Valstiečių“ vadovas Ramūnas Karbauskis sako visiškai pritariantis G.Nausėdos sprendimui. Pasak partijos pirmininko, prezidentas atstovavo didžiajai tautos daliai, o esant skirtingoms pozicijoms atstovauti visoms nuomonėms neįmanoma.

„Aš domėjausi prezidento argumentacija ir aš jam visiškai pritariu, kadangi pas mus ir Vengrijoj propaganda vienos lyties asmenų santykių, įvardinant kaip homoseksualumo propaganda, yra draudžiama, ir šitoj vietoj jis pasakė, kas yra Lietuvoj. Dėl kitų pareiškimų, dėl LGBT bendruomenės diskriminavimo, aš vertinčiau, kad Lietuvoj mes turime atvirą, aiškią propagandą, kuri nukreipta į tos mažos bendruomenės ne interesų gynimą, ne teisių gynimą, o tiesiog propagandą, į tam tikrų dalykų primetimą didžiajai visuomenės daliai, kas, mano nuomone, visiškai nepriimtina“, – BNS sakė R.Karbauskis.

„Prezidentas atstovauja tautai ir neįmanoma šitoj vietoj atstovauti visų nuomonių, kai mes turime skirtingas nuomones, jis atstovauja tai nuomonei, kurią reprezentuoja apklausose 75 proc. gyventojų“, – teigė „valstiečių“ vadovas.

JŠ pagal www.15min.lt

Prieš Europos Vadovų Tarybą 17 ES šalių lyderių pasirašė laišką, kuriuo smerkiamos grėsmės „pagrindinėms teisėms“, ypač „nediskriminavimo lytinės orientacijos pagrindu principui“. Gitanas Nausėda atsisakė pasirašyti šį laišką, nes pareiškė esąs įsitikinęs, jog „ne laiškais sprendžiamos problemos“.

Jį pasirašė Briuselyje Bendrųjų reikalų taryboje tuo metu dalyvavęs užsienio reikalų viceministras Arnoldas Pranckevičius. G.Landsbergis teigė, kad tai padaryta jo iniciatyva.

Naujasis Vengrijos įstatymas tapo ginčų tema ir ketvirtadienį vykusioje Europos Vadovų Taryboje, kur šalies premjeras Viktoras Orbanas sulaukė aršios Vakarų Europos šalių vadovų kritikos.

G.Nausėda po posėdžio užstojo Vengriją ir pareiškė, kad dalis ES kolegų įstatymą komentavo su juo nesusipažinę ir todėl neturėtų imtis teisėjų vaidmens.

JŠ pagal www.15min.lt

Šį kartą, Sąjūdžio 33-ioms metinėms skirtoje kalbelėje, nuskambėjo šviežia gaida — Jūs tapote genderistu. Taip, taip, net nuostabu. Pagavote madingą temą, pamatėte jos perspektyvą ir, taip sakant, Jus nusinešė pažangos vėjas. Jūs parodėte, kaip reikia prisitaikyti prie naujų finansinių ir politinių orientacijų. Jūs sutelkėte dėmesį į šiuo metu Lietuvą užgriuvusią negandą, Lytinę Utopiją, ir aistringai stojote utopistų pusėn. Taigi, ką Jūs pasakėte?

Profesoriau, minint 33-jį Sąjūdžio gimtadienį, Jūs pasisakėte apie įvairius reikalus. Jau seniai Jūsų kalbos ir kalbelės liudija asmeninius dvasinius ieškojimus, pamokymus sau, savo partijai. Jūs mėgstate nurodyti baisius priešus.

Nesakyti viešų kalbų Jūs negalite, viešas kalbėjimas — Jūsų aistra ir visa Jūsų karjera. Itin mėgstate kalbėti Sąjūdžio vardu, tikite, kad jeigu jau pasakote, vadinasi, taip ir buvo, taip ir liks.

Su tikrove didžioji Jūsų kalbų ir kalbelių dalis neturi nieko bendro. Itin smagiai Jūs pliekiate melo gyvenimą prie komunizmo, iš kurio mes ištrūkome prieš tris dešimtmečius.

Pliekdamas tuos dešimtmečius, Jūs nuoširdžiai pamirštate, kad buvote labai gerai prisitaikęs prie to komunistinio melo. Prie komunistų tapote profesoriumi, iš komunistų gavote didžiausią tų laikų turtą — išskirtinį butą. Bet tiek to, tai — smulkmenos.

Šį kartą, Sąjūdžio 33-ioms metinėms skirtoje kalbelėje, nuskambėjo šviežia gaida — Jūs tapote genderistu. Taip, taip, net nuostabu. Pagavote madingą temą, pamatėte jos perspektyvą ir, taip sakant, Jus nusinešė pažangos vėjas. Jūs parodėte, kaip reikia prisitaikyti prie naujų finansinių ir politinių orientacijų. Jūs sutelkėte dėmesį į šiuo metu Lietuvą užgriuvusią negandą, Lytinę Utopiją, ir aistringai stojote utopistų pusėn. Taigi, ką Jūs pasakėte?

Ogi štai ką: „Lietuva vis dar turi neišspręstų kultūrinių – psichologinių problemų. Yra tam tikro blaškymosi, yra lengvai išmušama kažkokiais gandais, tikima baubais, gąsdinimais. Visuomenė yra gana naivi, lengvai pastumdoma ir pakiršinama.“

Puikiai pasakyta. Šie žodžiai — tiesa, nuoga kaip uoga tiesa. Tik ji skirta sau pačiam, ne žmonėms. Nes ką jau ką, bet kas yra „naivi, lengvai pastumdoma ir pakiršinama“ tauta geriausiai žinote tik Jūs ir Jūsų parankiniai.

O kaipgi! Niekas ilgiau už Jus ant tautos kiršinimo arkliuko nėra sėdėjęs, tas arkliukas — mylimiausia Jūsų mitinė būtybė. Daugiau nei tris dešimtmečius. Tas arkliukas pasitarnavo Jūsų kovose už asmeninę valdžią, už savo šeimos įtaką ir politinio – ūkinio klano sukūrimą.

Dabar — nauja tema, tai yra gerovė, tai yra genderizmas. Jūs pastebėjote Didįjį Šeimų gynimo maršą? Ir labai nustebote, kad jis, Maršas, išreiškė ne Jūsų, o lemiamą Lietuvos žmonių balsą, tariantį „ne“ genderizmo brukamam „Partnerystės gyvenimui“?

Ak, Jums nepatiko? Nepatiko, kad Maršas neatsiklausė Jūsų ir Jūsų anūko leidimo? Kaip nemalonu, kad tuo metu Jūsų klanas kaip tik įstūmė į Seimą liūdnąjį Partnerystės įstatymą. Jūs susijaudinote, tiek susijaudinote, kad ištarėte keistą nesąmonę: „Jie kalba abstrakčiomis formulėmis, kad neva kažkas užpuolė šeimą, kažkas nori sugriauti Lietuvoje šeimą. Bet šeimos institutas priklauso nuo žmonių pasitikėjimo ir noro bei pasiryžimo turėti šeimą, saugoti savo šeimą, branginti ją, kai iškyla problemų ar pagundų“.

Taip, būtent taip, profesoriau! Žmonės pasiryžę turėti sveikas šeimas ir todėl išėjo į Šeimų maršą. Žmonės pasiryžę saugoti ir branginti savo šeimas, ir todėl jie sako „ne“ įstatymui ir nereikalingai normaliam gyvenimui Stambulo konvencijai. Konkrečiai pasako, o ne abstrakčiomis formulėmis, kaip kad kalbate Jūs, profesoriau.

Ir Jūs pykstate? Ak… kažkas nesutapo? Bėda. Jūs, matyt, susipykote su savo paties protu, tai yra – žodžiais? Taip, žinoma, amžius… o ir amžinas skubančiojo kalbėti pasiklydimas – mokyti, mokyti, mokyti.

Bėda, kai visą gyvenima mokai kitus, pats kažkaip kitaip mokydamasis. Tačiau čia dar ne viskas. Suprantama, anūkas ir klanas sparčiai kišo Partnerystės įstatymo tešlą į Seimo krosnį, pykti reikėjo, tačiau… Šuo pakastas giliau.

Profesoriau, jau komunizmo laikais Jūs mokėjote apeiti ir nepalankius sau valdžios rifus. Pavyzdžiui, kai siekėte profesoriaus vardo, o ministras H. Zabulis pasakė, kad gausite jį tik per jo, ministro, lavoną, Jūs apėjote šią kliūtį iš flango. Mokate.

O dabar? Ką dabar apeinate? Tautą ir Valstybę. Kurios Konstitucijos 38 straipsnis aiškiai sako, kad nėra „netradicinių šeimų“. Jums jos — yra, nes jos, Jūs manote, yra ateitis. Būtent — naujos Lytinės Utopijos „šeima“ esą bus mūsų šviesus rytojus. Jūs taip aklai palaikote šią naują Lytinę Utopiją, nes čia šuo ir pakastas – Jums ji naudinga.

Būtent Jums, asmeniškai naudinga. Ir Jūs jau nesvarstote, kodėl kiekviena nauja šių laikų Europos utopija, net komunizmo utopija, paremta tankais, gyvuoja tik apie 50 metų. Jums nebėra laiko svarstyti, nes reikia šokti į naujo traukinio pirmos klasės vagoną.

Instinktai ir patirtis Jums sako, kad reikia skubėti. Nes kaip kitaip būsite matomas, ir kaip kitaip Jus girs Briuselis, visokio plauko pasauliniai genderistai? Partnerystės įstatymas — tai Lytinės Utopijos aisbergo viršukalnė, juo pradedama visur, kur tik genderistai pradeda puolimą.

Taip buvo ir pernelyg laisvoje Prancūzijoje, kai jos Parlamentas 1999 metais, ministrams ir žiniasklaidai meluojant, priėmė tą nelemtą partnerystę. Genderistai užspringdami tikino visą Prancūziją, kad reikia būti gailestingiems toms nelaimingoms mažumoms, ir kad niekada vienalyčiai partneriai negaus „šeimos“ statuso.

Ir, sugraudinę bestuburius demokratus, įstūmė tarytum nekaltą įstatymą į pasidavusiųjų galvas ir širdis. Ir išsyk prasidėjo generalinis puolimas, Trojos arklys atliko savo darbą. Apgavo, apmelavo čia pat ir visus, o tuos, kas atsikvošėjo, apšaukė „populistu“ ir „fašistu“.

Ir jau tada visi normalūs žmonės toje purvo politikoje virto „homofobais“. Ir prasidėjo siaubingas, valstybės aparato pagalba vykdomas normalių šeimų prievartavimas. Vadinasi, visa tai dabar turi būti įgyvendinta Lietuvoje? Juk taip galvojate, profesoriau? Juk negalvoti negalite.

O čia — jau aiškus prancūziškas pažangos pavyzdys, „trendas“, taip sakant. Nejaugi nežinote, kad jau 2017 metais Lietuvoje paruošti visi pagrindiniai lyčių keitimo, „daugia-lyčio švietimo“ mokyklose, vaikų paėmimo į vienalytes poras įstatymai, ir t.t.

Daug visokio jovalo Lietuvai jau paruošta. Taip, 22 metus Europa prievartaujama genderistų antpuolio. Lytinei Utopijai, iki žmonės atsitokės, liko dar kokie 30 metų. Mums tuos dešimtmečius reikia ištverti, atsilaikyti.

Nes mes — ne Prancūzija, mums tokie eksperimentai pakirs paskutines gyvybines jėgas, pražudys dviejų jaunimo kartų tapatybę. O be jų mes daugiau nieko neturime, jie – paskutinis mūsų lietuviškas rezervas.

Gimstamumas ryštingai krenta žemiau mirtingumo lygio, jau skęstame, kaip reikalas skęstame. Bet Jūs, profesoriau, kaip elgiatės? Jūs skubate į tariamos pažangos glėbį, nes jame Jūsų laukia. Jūs manote, kad Europa vis vien mus privers, vis vien mums teks nusileisti.

Jūs pagalvojote, kur „jėga“, kurios per akis užteks Jūsų amžiui, ir nutarėte paleisti naują plokštelę; mėgstamu pasakų žanru prabilote apie tai, kad Vakaruose diegiama ne Lytinė Utopija, o Naujas Šviesus Rytojus.

Žinoma, Rytojus, o kaipgi. Tą naują kone komunistinį Rytojų įgyvendinta Europos Parlamento genderistinė – lgbtistinė frakcija. Jie stumia įstatymus, ir reikalauja valstybes paklusti. Jūs jau susitaikėte.

Lytinė Utopija pakerta gyvybę šeimoje, gimdymą šeimoje, pasitikėjimą šeimoje? — Jums nebesvarbu, nes esate apakęs nuo savo svarbumo. Jūs sakote Lietuvos žmonėms, kad jie gyventų šeimose kaip XIX amžiuje, kai mūsų dar neardė globalizmas ir lytinis pseudošvietimas, varantis jaunimėlį iš proto. Jums jau nebesvarbu, kad nušokama nuo proto ir sąžinės, visai nebesvarbu. Jūs manote, kad mūsų protai ir sąžinės, kaip ir Jūsų, greitai bus užsmaugti finansinėmis investicijų sankcijomis, ir mes pasiduosime. Juk taip, ar ne?

Jūsų nemylimoje komunistinio melo epochoje Jūs mokėjote prisitaikyti prie „trendo“, kaip sakoma dabar. Dabar Jūs ir vėl prie naujo „trendo“. Jums juk reikia būti naujo rėžimo srovėje. Už tai giria Briuselis, pašlovins genderistinis jaunimėlis.

Ir nacionalinė LRT, prikaišyta jūsų klano gerbėjų ir lgbtistų, kiekvieną Jūsų kalbelę rodys, daugins ir visaip liaupsins. Savas politologų klanas kalbės apie profesoriaus toliariagystes. Visko dar bus. Vadins Jus ir „profesoriumi-pažangiečiu“. Jūsų savimeilei tai būtinos kalbos.

Skubate su jais, profesoriau, skubate. Gausių „žmogaus teisių“ fondų, Europos biudžeto palaikomi Vilniaus simuliakrai-gendersitai Jums jau lankstosi, net ranką bučiuoja. Jums to labai reikia. Tiesa, pomirtinė šlovė… Ar ji laukia?

Jūs ją nusimatęs. Kauno Karo muziejus sodelio panteone, kur seniai turėjo stovėti paminklas Vaižgantui, palikta vieta Jūsų personai, laukia. Jums reikia ir daugiau paminklų? — bus. O kas bus su Lietuva?

Kai neliks nei Jūsų, nei Jūsų partijos, nei Jūsų gerbėjų klanų? Jums juk svarbu, Jūs net ašarą nubraukiate apie visa tai pagalvodamas. Stovės šalia Jūsų paminklų kažkas kitas ir katučių plos? O jeigu neplos? Nes paprasčiausiai nebebus lietuvių.

Kiti plos? Galbūt, galbūt ta mintis Jus irgi paguodžia — vis geriau, negu nieko. Sakote, nebebus nei lietuvių, nei žemaičių? — vadinasi, jie to ir nusipelnė? Bet užtat Europos analuose liks Jūsų paminklai, ir keli kiti paminklai, tik be Lietuvos gyvybės. Bet argi tai blogai?

Jūsų vardas — liks, Lietuva — kapų tyloje su gražiu užrašu liks. Neblogas balansas. Bet tai detalės, nebesvarbu. Svarbiausia kitkas: būkite tikras, profesoriau, Lietuva nesiruošia pasiduoti.

Arvydas Juozaitis, tekstas pagal www.facebook.com

Vengrijos parlamentas priėmė įstatymą, draudžiantį genderistų – LGBTQ propagandą mokyklose. Įstatymas priimtas „Fidesz“ ir dešinės partijos „Jobbik“ balsais (157 balsai „už“, vienas „prieš“). „Fidesz“ partija jau trečią kartą iš eilės Vengrijos piliečių išrinkta parlamento dauguma.

Europos ir Lietuvos genderistai nedelsdami paskelbė, kad panašus draudimas galioja Rusijoje. Belieka paskelbti, kad Vengrija = Putinas = Rusija.

Taip ir daroma. Mintis beprotiška, ji reikalauja ir gamtos dėsnius skelbti „rusiškais“, nes sveikas protas juos pripažįsta ir ten. Šiaip ar taip, lytinei utopijai gyva ir demokratiškiausia Vakarų Europos valstybė pasakė ryžtingą NE –

NE VAKARŲ NUOSMUKIUI!

Net JAV pasigirsta sveiko proto balsai; žr. : JAV mokslininkės Abigail Shrier knyga „Nepataisoma žala: kaip translytiškumo beprotybė suvilioja mūsų dukteris“.

Arvydas Juozaitis

pagal www.facebook.com

Vengrijos parlamentas antradienį priėmė įstatymą, draudžiantį informacijos apie LGBTQ žmones ar homoseksualumą skleidimą nepilnamečiams.

Įstatymas premjero Viktoro Orbano dešiniojo sparno partijos „Fidesz“ kontroliuojamame parlamente priimtas 157 balsais prieš vieną.

Opozicija šį balsavimą boikotavo, išskyrus įstatymų leidėjus iš dešiniojo sparno partijos „Jobbik“, kurie palaikė minimą teisės aktą.

Protestuotojai ir „žmogaus teisių“ pareigūnai ragino nepriimti įstatymų pataisų, kuriomis siekiama, kad jaunesniems nei 18 metų asmenims nebūtų prieinamas joks turinys, vaizduojantis homoseksualumą ar lyties keitimą arba tai skatinantis.

Įstatymas draudžia (!!!) LGBTQ grupių švietimo programas ir viešinimą.

„Siekiant užtikrinti… vaikų teisių apsaugą, pornografija ir seksualumą vaizduojantis arba nukrypimą nuo lytinio identiteto, lyties keitimą arba homoseksualumą skatinantis turinys negali būti prieinamas asmenims iki 18 metų“, – sakoma dokumente.

Lytinio švietimo pamokos „neturėtų būti skirtos lyčių segregacijos, lyties keitimo ar homoseksualumo skatinimui“, nurodoma jame.

Kol kas neaišku, kokių bausmių gali sulaukti asmenys, pripažinti pažeidusiais naująjį įstatymą.

Pastaraisiais metais V. Orbanas, valdantis Vengriją nuo 2010 metų, įgyvendina socialiai konservatyvią politikos darbotvarkę, formuodamas Europos Sąjungos narėje tai, ką jis pats vadina

bastionu prieš liberalias ideologijas.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Pirmadienio pavakarę Vilniuje 4 asmenys juodais dažais uždažė vaivorykštės spalvomis nudažytą perėją.

JŠ pagal delfi.lt ir lrt.lt

Liberalų sąjūdžio frakcijai priklausantis parlamentaras Viktoras Pranckietis teigia, kad antradienį svarstyto lyčiai neutralios Partnerystės projekto, kuriam pritrūko dviejų balsų, jis nepalaikė dėl visuomenėje ir tarp įstatymų leidėjų kilusių emocijų.

„Kadangi įstatymas kelia daug aistrų, vadinasi, jis yra neparuoštas taip, kaip turėtų būti pateiktas Seimui, kad nebūtų tokių kovų“, – savo sprendimo argumentus Eltai dėstė V. Pranckietis.

Buvęs Seimo vadovas pažymėjo, kad parlamentui antradienį nusprendus Partnerystės įstatymo projektą atmesti, jis visgi pasisakė už tai, kad aistras keliantis projektas būtų grąžintas rengėjams tobulinti.

„Susilaikymą lėmė tai, kad neparengtas taip, kad jis būtų priimtinas, ir taip jis pasidarė nepriimtinas, o tobulintinas. Antras mano balsavimas buvo tobulinti“, – tikino liberalas.

Buvęs Seimo vadovas pažymėjo, kad parlamentui antradienį nusprendus Partnerystės įstatymo projektą atmesti, jis visgi pasisakė už tai, kad aistras keliantis projektas būtų grąžintas rengėjams tobulinti.

„Susilaikymą lėmė tai, kad neparengtas taip, kad jis būtų priimtinas, ir taip jis pasidarė nepriimtinas, o tobulintinas. Antras mano balsavimas buvo tobulinti“, – tikino liberalas.

Visgi valdančiosios koalicijos, kurios dalis yra ir pats V. Pranckietis, rengtam projektui pasiūlymų parlamentaras neturėjo. Jis tvirtina, kad nepaisant to, jog pats balsavo už projekto grąžinimą tobulinti, taisytinas vietas turi atrasti patys Partnerystės įstatymo rengėjai.

JŠ pagal delfi.lt ir lrt.lt

Seimas pateikimo procedūros metu nepritarė Partnerystės įstatymo pataisoms, kuriomis siekta įteisinti tiek vyro ir moters, tiek tos pačios lyties asmenų partnerystę. „Už“ tokias pataisas balsavo 63 tautos atstovai, „prieš“ – 58, 7 susilaikė. Pataisos grąžintos jų autoriams tobulinti.

Vieningą palaikymą Partnerystės įstatymo pataisoms valdančiųjų gretose išreiškė tik Laisvės frakcijos atstovai. Liberalų sąjūdžio frakcijoje Juozas Baublys ir Jonas Varkalys balsavo „prieš“, Viktoras Pranckietis susilaikė. Seimo konservatorių frakcijoje „už“ balsavusių buvo dauguma, „prieš“ pasisakė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Audronius Ažubalis, Edmundas Pupinis, Valdas Rakutis, Algis Strelčiūnas, Antanas Matulas, Paulius Saudargas, Arvydas Pocius, Justinas Urbanavičius, Antanas Čepononis, Kazys Starkevičius ir Laurynas Kasčiūnas, balsuodami susilaikė Vytautas Juozapaitis ir Dainius Kreivys.

Vieningai „prieš“ dėl pataisų balsavo opozicinė Lietuvos regionų frakcija, o frakcijos atstovė Rita Tamašunienė teigė, kad teikiamos Partnerystės įstatymo pataisos yra perteklinės.

„Visa tai, kas aktualu žmonėms, pasirinkusiems kitokią gyvenimo ir sugyvenimo formą, galima įtvirtinti Civiliniame Kodekse, gauti informaciją, turtinius santykius ar dalinės nuosavybės dalykus įteisinti. Jūsų įstatymas yra Civilinio Kodekso ir visų lydinčiųjų kratinys“, – aiškino politikė.

Nepritarimą taip pat išreiškė „darbiečiai“ balsuodami „prieš“ arba susilaikydami. Opozicijoje veikiančių „valstiečių“ balsai pasidalijo: dauguma balsavo „prieš“, vienas susilaikė, bet trys – Lukas Savickas, Rūta Miliūtė ir Tomas Tomilinas – balsavo „už“.

Opozicinėje socialdemokratų frakcijoje balsai dėl Partnerystės įstatymo taip pat pasidalijo – šeši parlamentarai balsavo „už“, penki – „prieš“.

JŠ pagal 15min.lt

Valstybę genderistai naudoja kaip buldozerį, kuris turi būti naudojamas “ypatingų žmonių” kūrimui ir dauginimui. Tai “kryptinga demokratija” — didžiausias iššūkis XXI amžiui, kuriame avangardu pasiskelbusi žiniasklaida ir sektantiškos grupės-partijos pasiryžusios visai sunaikinti krikščionybę, o žmonijos tradiciją laiko “kliūtimi” kelyje į… šviesų (kone komunistinį) rytojų. Tai eilinė ir labai pavojinga utopija.

Lietuvoje auganti šeimos gynimo akcija turi būti suprasta Europos tendencijų vėjuose. Tie vėjai stipriausiai pučia Prancūzijoje. Jau du dešimtmečius Prancūzijoje plečiasi “tradicinės šeimos” ardymo politika. Pirmas žingsnis — civilinės homoseksualų partnerystės įstatymas (PACS), kurį 1999 m. Parlamente “prastūmė” socialistų vyriausybės teisingumo ministrė E. Gigu (Guigot). Ji iškilmingai pareiškė: “Negali būti klausimo, nei šiandien, nei rytoj, kad tos pačios lyties piliečių santuoką būtų bandoma įteisinti Prancūzijoje”.

Pareiškė, o 2004 m. tos pačios socialistų partijos narys, Beglio miestelio (šalia Bordo) meras įregistravo pirmąją “santuoką” tarp dviejų homoseksualų. Ją Apeliacinis Prancūzijos teismas tuo metu vis dėlto paskelbė neteisėta. Nauja tos krypties akcija atlikta 2006 m., kai prancūzų “homoseksualų santuoka” įregistruota Belgijoje ir transkribuota (perrašyta) į tų piliečių dokumentus Prancūzijoje. Tuo metu valdė dešinioji prezidento Ž. Širako (J. Chirac) partija, kuri per 1999 m. balsavimą Parlamente vienbalsiai stojo prieš socialistų “civilinę partnerystę”.

Dešinieji palūžo. LGBT toliau skverbėsi į žiniasklaidą (viešą erdvę) ir jau 2012 m. prezidentu tapęs socialistas F. Olanas (Hollande) pareiškė, kad bus įvesta “santuoka visiems”. Tų metų rudenį prasidėjo gyventojų pasipriešinimas elito tendencijoms ir judėjimas “manifestacija visiems” ėmė telkti jaunas šeimas. 2013 m. pavasarį mitinguojančių skaičius pasiekė 1 mln žmonių. Gegužės 26 d. įvyko milžiniškas mitingas Paryžiuje, užtvindęs Senos krantines nuo vakarinių miesto vartų iki centrinės Invalidų bažnyčios (bažnyčia — tautos panteonas). Tokių gausių mitingų Prancūzija nebuvo mačiusi nuo 1984 metų.

Tačiau F. Olanas „nenusileido miniai“ ir socialistų daugumos valdomas Parlamentas įteisino “homoseksualinę santuoką”. Įteisintas ir “įsivaikinimas”, įgyvendinant “šeimų lygybės kriterijus“. Visuomenė, neturėdama įtakos spaudai, protestavo, tačiau Valstybės Taryba (Conseil d’Etat) atmetė 700 000 parašų protesto peticiją.

Prancūzų dešinieji nuolat kalba, kad laimėję rinkimus grąžins “tradicinei šeimai” normalų teisinį statusą. Tačiau Konstitucinio teismo ekspertai nepailsdami kartoja, kad “teisiškai nėra būdo“ panaikinti legaliai “įsigytą santuoką”. 2017 m. prezidento rinkimų metu dešiniųjų lyderiui F. Fijonui (Fillon) pripaišytas finansinis skandalas ir autsaideris E. Makronas (Macron) išrenkamas prezidentu.

Jis viešu laišku pasižadėjo genderistams ir LGBT, ir jau 2018 m. pradėjo vykdyti dirbtinio dauginimosi (terminas “prokreacija lesbietėms”) iteisinimo politiką. Demagogiškai kalama tezė apie “biomedicininės etikos įstatymą”, tačiau projekte nėra nei etikos, nei medicinos, o praktika panaši į nacių vykdytą eugeniką (embrionų atranka) ir vaiko sudaiktinimą. Tokį dauginimąsi privalės apmokėti valstybė. 2019 m. projekto “prastūmimas” Nacionaliniame Susirinkime stabtelėjo.

Sustojo ir dėl pandemijos, ir Senato dėka, kuris, turėdamas dešiniųjų persvarą, nuolat balsuoja prieš kertinius projekto straipsnius. Tačiau žiniasklaidos spaudimas milžiniškas, daugumos didžiųjų laikraščių redaktoriai ir žurnalistai yra pro-makroniško nusiteikimo ir fanatiškai įsitikinę, kad jie yra “visuomenės avangardas”.

2019 m. sausį Nacionalinė asamblėja svarsto istorinio-moralinio lūžio įstatymą — “tėvą” ir “motiną” Prancūzijos teisinėje sistemoje ir viešoje erdvėje turi pakeisti „gimdytojas nr. 1“ ir „gimdytojas nr. 2“.Kokia bus tolesnė genderistų ir LGBT ekspansijos politika? Siekiama visuotiškai, anot prancūzų, įteisinti “gimdų nuomą”, tai yra masiškai steigti “vaikų gaminimo klinikas”. Jos kolei kas numatomos tik lesbietėms.

Tačiau nėra abejonių, kad bus pasitelkta Konstitucijos nuostata dėl visų piliečių lygybės ir į “vaikų gaminimo klinikas” bus įleisti neapibrėžtos lyties atstovai. Naujovę remia ir Europos Žmogaus teisių teismas, kuris nuo 2014 reikalauja civilinius dokumentus išduoti visiems, t.y. ir užsienio gimdyvių-donorių “sukurtiems vaikams”.

Po Bizantijos žlugimo ir “krikščioniško žmogaus” sanklodos, sukūrusios Vakarų civilizaciją, Europa pirmą kartą atsidūrė labai akivaizdžiame moralės vakuume, net aklavietėje. “Ypatingų žmonių” teisės diegiamos skelbiant visuotinę žmonių lygybę, paminant bendražmogišką krikščionybę ir jos moralės normas. Prancūzija (iš dalies Vokietija ir Anglija) yra šių naujienų avangardas.

Libertarai-genderistai yra naujo tipo marksistai-leniniečiai, kuriems gyvenimas — tai žmogaus prigimties keitimas. Ši banga labai pavojinga Vakarų žmogiškumui, nes neigia moralų “homo sapiens” ryšį su žmonijos tradicija.

Valstybę genderistai naudoja kaip buldozerį, kuris turi būti naudojamas “ypatingų žmonių” kūrimui ir dauginimui. Tai “kryptinga demokratija” — didžiausias iššūkis XXI amžiui, kuriame avangardu pasiskelbusi žiniasklaida ir sektantiškos grupės-partijos pasiryžusios visai sunaikinti krikščionybę, o žmonijos tradiciją laiko “kliūtimi” kelyje į… šviesų (kone komunistinį) rytojų. Tai eilinė ir labai pavojinga utopija.Straipsnį rengiant panaudoti Paryžiuje gyvenančio lietuvio Giedriaus Gapšio tyrimais.

Arvydas Juozaitis

JŠ pagal Lietuva yra čia

Higienos instituto Sveikatos informacijos centro Mirties atvejų ir jų priežasčių stebėsenos skyriaus specialistų parengtame leidinyje „Mirties priežastys 2020 (išankstiniai duomenys)“ pateikiama apibendrinta išankstinė informacija apie 2020 m. mirusių nuolatinių Lietuvos gyventojų mirties priežastis. Nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau kaip pusė, t. y. 52,7 proc. visų mirusiųjų (9,8 proc. daugiau negu 2019 metais). Nuo piktybinių navikų mirė 18,9 proc., dėl išorinių mirties priežasčių – 5,8 proc., o nuo COVID-19 ligos – 5,2 proc. visų mirusiųjų.

Higienos instituto Sveikatos informacijos centro vadovas Romualdas Gurevičius pabrėžė, kad būtent jų įstaigos valdomas Mirčių ir jų priežasčių valstybės registras yra oficialus mirčių statistikos šaltinis Lietuvoje ir apgailestavo, kad rengiant priemones, kaip rinkti mirčių nuo COVID-19 statistiką, su jų įstaiga nebuvo konsultuojamasi.

Pasak jo, informacinė sistema, skirta stebėti COVID-19, savo turiniu yra skirta ne stebėsenai, o ligos valdymui, taigi, visiškai kitai funkcijai, nes renka operatyvinę, o ne statistinę informaciją. Jis taip pat stebėjosi, kad buvo kuriama alternatyvi mirčių registravimo sistema, įvedant naujus apskaitos dokumentus. „Blogiausia tai, kad 100 procentų buvo aišku, kad duomenys nesutaps su valstybine mirčių statistika ir be jokios abejonės nukentės alternatyvios sistemos veikla, jos pilnumas“, – sakė R. Gurevičius.

JŠ pagal Higienos instituto Sveikatos informacijos centras ir delfi.lt

Todėl prašome Lietuvos Respublikos Prezidento ir Seimo narių:

– balsuoti prieš bet kokius partnerystės įteisinimo projektus, o priimtus vetuoti;

– tos pačios lyties porų ir kitų ne šeimoje kartu gyvenančių asmenų praktines problemas spręsti, priimant vadinamąjį Susitarimo dėl bendro gyvenimo projektą, kuris bendro gyvenimo santykius reguliuotų per jungtinės veiklos, o ne per šeimos institutą;

– Lietuvos žmonių valią atvirai ir sąžiningai pasitikrinti surengiant referendumą dėl šeimos sampratos apibrėžimo tiesiogiai Konstitucijoje.

Peticija

PRIEŠ LYČIAI NEUTRALIOS PARTNERYSTĖS ĮTEISINIMĄ

Už demokratiją, už vyro ir moters šeimą, už vaiko teisę augti su tėčiu ir mama

Mes, žemiau pasirašiusieji, nesutinkame, kad referendumu neatsiklausus Lietuvos visuomenės būtų įteisinta lyčiai neutrali partnerystė ir taip pakeista šeimos samprata.

Lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas nėra sprendimas dėl eilinio įstatymo. Konstitucijos 38 straipsnis skelbia, kad šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas. Lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas iš esmės keistų šį pagrindą, nes į teisinę šeimos sampratą įtrauktų tos pačios lyties poras.

Šeimai skirtame Konstitucijos 38 straipsnyje minima tik santuoka, tėvystė, motinystė ir vaikystė, o kitokių šeimos pagrindų nėra paminėta. Todėl lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas Seimo priimtu įstatymu reikštų Konstitucijoje įtvirtintos tautos valios paneigimą, sukuriant naujus teisinius šeimos atsiradimo pagrindus.

Nors šiandien daug kur skleidžiamas požiūris į šeimą kaip tik emociniais ryšiais grįstą bet kokios lyties žmonių sugyvenimą, Lietuvoje tokį požiūrį palaiko maža dalis visuomenės. Įteisindamas palaikymo visuomenėje neturintį ir Konstitucijoje nenumatytą šeimos kūrimo pagrindą – partnerystę tarp tos pačios lyties asmenų – Seimas grubiai viršytų savo galias ir tautos suteiktą mandatą.

Lietuvos Konstitucijos autoriai ir Konstituciją priėmusi tauta suprato, kad yra dvi lytys, jos papildo viena kitą, o vienintelis šeimos modelis yra vieno vyro ir vienos moters sąjunga bei jų vaikai (vieniši tėvai su vaikais patenka į šią šeimos sampratą). Iš vyro ir moters sąjungos, tėvystės ir motinystės kylanti šeima objektyviai skiriasi nuo kitų bendro gyvenimo formų todėl, kad ji užtikrina visuomenės atsinaujinimą ir tęstinumą. Taigi ji tenkina ne tik privatų, bet ir viešąjį interesą. Visos kitos bendro gyvenimo formos yra skirtos privačių asmenų interesų tenkinimui ir negali pretenduoti į vyro ir moters sąjungai lygiavertį šeimos statusą.

Vyro ir moters šeima sukuria natūralias prielaidas vaikams gimti ir augti jiems palankiausioje aplinkoje – kartu su savo tėvais. Lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas ignoruotų prigimtinį vaiko interesą turėti tėtį ir mamą, nes deklaruotų, kad net šeimos kūrimo etape tai nėra siekiamybė. Toks teisinis reguliavimas valstybės prioritetą suteiktų ne vaikų, bet suaugusiųjų interesams.

Valstybė, atsisakydama įteisinti lyčiai neutralią partnerystę, nepažeistų jokių tarptautinių dokumentų ar žmogaus teisių, nes tokių universalių žmogaus teisių nėra. Kiekviena valstybė yra laisva apibrėžti šeimą pagal savo visuomenės nuostatas. Tai pripažino ir LR Konstitucinis Teismas 2019 m. sausio 11 d. nutarime: „Konvencijoje nenustatyta bendra pareiga valstybėms dalyvėms vidaus teisėje užtikrinti tos pačios lyties asmenims galimybę sudaryti santuoką ar leisti partnerystę; šioje srityje valstybės naudojasi savo vertinimo laisve“.

Teisingumo principas reikalauja vienodas situacijas traktuoti vienodai, o skirtingas – skirtingai. Todėl tos pačios lyties porų ir kitų ne šeimoje kartu gyvenančių asmenų praktines problemas galima spręsti įteisinant ne partnerystę, kuri kurtų šeimos santykius, bet susitarimą dėl bendro gyvenimo, kuris neimplikuotų šeimos teisinių santykių ir todėl nesudarytų pagalbinio apvaisinimo ar įsivaikinimo prielaidų tos pačios lyties poroms.

Sprendimui neįteisinti lyčiai neutralios partnerystės įpareigoja pagarba objektyviai žmogaus prigimčiai, visų Lietuvoje gyvenančių tautų tradicijoms, didžiosios dalies piliečių moralinėms nuostatoms, o per tai ir pamatiniam demokratijos principui – piliečių valios atstovavimui.

Todėl prašome Lietuvos Respublikos Prezidento ir Seimo narių:

– balsuoti prieš bet kokius partnerystės įteisinimo projektus, o priimtus vetuoti;

– tos pačios lyties porų ir kitų ne šeimoje kartu gyvenančių asmenų praktines problemas spręsti, priimant vadinamąjį Susitarimo dėl bendro gyvenimo projektą, kuris bendro gyvenimo santykius reguliuotų per jungtinės veiklos, o ne per šeimos institutą;

– Lietuvos žmonių valią atvirai ir sąžiningai pasitikrinti surengiant referendumą dėl šeimos sampratos apibrėžimo tiesiogiai Konstitucijoje.

Pasirašyti galite čia: