Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Karas Ukrainoje užbaigė Fukuyamos „istorijos pabaigą“

Karas Ukrainoje rodo, kad istorija nesibaigė. Šis karas – tai išpuolis prieš Vakarų civilizaciją, kurios apsaugai visuomenėje vėl reikia atrasti Vakarų civilizacijos ramsčius – krikščioniškąją moralę, vertybes ir tikėjimą, rašo JAV organizacijos „Tradicija, šeima ir nuosavybė“ (TFP) viceprezidentas Johnas Horvatas II.

1992 m. amerikiečių politologas Francis Fukuyama išleido savo garsiąją knygą „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“. Autorius teigė, kad „geležinės uždangos“ griuvimas tapo nepaprastai svarbiu etapu Vakarams.

Pasak Fukuyamos, „Šaltojo karo“ pabaiga reiškė ne tik pokario istorijos laikotarpio, bet ir pačios istorijos pabaigą. Tai reiškė, kad žmonija „pasiekė savo raidos pabaigą, o Vakarų liberalioji demokratija įgijo galutinę žmonių valdymo formą“.

Iš Hegelio ir Markso pasiskolinęs istorijos vystymosi teoriją (vadinamąją „istorinę dvasią“), politologas skelbė, kad nuo šiol demokratija yra galutinė visų tautų valdymo forma. Po to nebeįmanoma pereiti prie bet kurios kitos konkuruojančios sistemos.

Senas naratyvas, naudojamas iš inercijos

Tačiau vėlesni įvykiai paneigė istorijos pabaigos teoriją. Atrodo, kad terorizmas, karai su islamistais ir visuomenių poliarizacija nusprendė surengti sąmokslą prieš profesorių Fukujamą ir papildyti jo knygą apie istorijos pabaigą naujais skyriais.

Visą laikotarpį po Šaltojo karo liberalioji demokratinė sistema, daugelio nuomone, išliko idealia valdymo forma. Globalizuotas pasaulis standartizavo ekonomiką, naudodamasis liberaliosios demokratijos sukurta sistema ir protokolais. Fukuyamos pasakojimas išsilaikė, nes jam neprieštaravo jokios patikimos alternatyvos.

Bet kartu su Rusijos įsiveržimu į Ukrainą baigėsi ir istorijos pabaiga.

Liberalioji demokratija pasirodė esanti beprotiška, save naikinanti ir betikslė. Tuo pat metu stiprios alternatyvos matomos ne tik už horizonto – jos vis labiau artėja tankų ir karinių dalinių pavidalu.

Ukrainos krizė yra vienas iš istorijos lūžio taškų, kai susiduria dvi pasaulėžiūros: liberalios demokratijos ir autokratiniai režimai.

Abi pusės patiria krizę

Atėjo momentas, kai abi pusės yra krizėje.

Viena vertus, liberalioji demokratija yra chaose. Pagrindinės vertybės, tokios kaip prigimtinė šeima, bendruomenė ir tikėjimas, virto dulkėmis ir sunaikino socialinius ryšius. Kraštutinis liberalizmo sparnas, griaudamas reikšmingas socialines struktūras, pasuko savižudišku keliu. Teisinės valstybės principų mechanizmai, leidžiantys problemas spręsti taikiomis ir teisėtomis procedūromis, žlunga. Todėl liberaliosios demokratijos sistema laikosi tik teisinės prievartos dėka ir tampa nestabili.

Autoritariniai režimai, kurie priešinasi liberalioms demokratijoms, išgyvena panašią krizę. Joms gresia demografinis nuosmukis dėl amoralios ir griežtos gyventojų skaičiaus ribojimo politikos. Be to, jų socialinėse struktūrose plačiai paplitusi korupcija. Siekiant išoriškai valdyti nykstančią visuomenę, taikomi vis griežtesni valdymo metodai.

Dvi modernybės pagimdytos sistemos

Tačiau būtų klaidinga manyti, kad šios dvi sistemos yra diametraliai priešingos. Abi jos yra „modernybės“ (istorinis laiko po Antrojo pasaulinio karo pavadinimas) produktai ir turi tas pačias filosofijas. Jų metodai gali būti kitokie, bet jų žmonijos ir istorijos vizija atitinka naujuosius laikus.

Abi sistemos degraduoja ir bando sunaikinti jas ribojančias galios struktūras. Liberalios demokratijos stengiasi sunaikinti socialines struktūras, kurios, kairiųjų ekstremistų teigimu, yra atsakingos už sisteminę priespaudą. Autokratiniai režimai nori sunaikinti tarptautines politines struktūras (tokias kaip NATO), kuriomis grindžiama pokarinė tvarka.

Taigi prieštaravimų priežastis yra ne skirtingos politinės pozicijos, o paradigmų kaita. Dėl to pasaulyje didėja priešiškumas Vakarams.

Tikslas – Vakarai

Karo Ukrainoje tikslas – sunaikinti Vakarus kaip požiūrių sistemą. Korporacinė žiniasklaida vieningai rodo, kaip griaunama po Šaltojo karo susiklosčiusi pasaulio tvarka. Jie supranta, kad Vakarų hegemonijai metamas iššūkis. Ir niekas dėl to nediskutuoja.

Deja, dauguma žurnalistų nesuvokia, kokios pavojingos gali būti alternatyvos Vakarams. Kinija, Rusija ir jų vasalinės šalys mato Vakarus kaip represijų pasaulį, kurį turi pakeisti dekonstruotas pasaulis, pagrįstas senomis iliuzijomis, grindžiamomis nacionalizmu, marksizmu, gnosticizmu ir net misticizmu. Nesvarbu, ar tai būtų Rusijos panslavistinis eurazijizmas (a la Aleksandras Duginas), ar Xi Jinpingo „naujoji Kinijos socializmo era“, tačiau bet kuriuo atveju šie požiūriai bus pabrėžtinai antivakarietiški ir marksistiniai.

Savo ruožtu liberalios demokratinės visuomenės abejoja savo vakarietiška orientacija. Kritinė rasių teorija (ir panašios teorijos) nurodo Vakarus su visomis jų institucijomis kaip viso blogio šaltinį.

Taigi Vakarai susiduria su vidiniais ir išoriniais priešais, kurie siekia sugriauti geopolitines struktūras ir karinius aljansus, palaikančius Vakarų hegemoniją. Šie išpuoliai vyksta tuo metu, kai Vakarai patiria didelį dekadansą, apgailėtiną lyderystę ir pandeminę disharmoniją.

Kodėl reikia ginti Vakarus?

Vakarų puolimo esmė yra kur kas gilesnė. Tai nėra konkurencija tarp daugiau ar mažiau lygiaverčių geografinių regionų. Autokratiniai režimai nereaguoja į iškreiptą Vakarų moralę, o būtent tokią moralę reikėtų smerkti. Autokratiniai režimai turi savo iškreiptą moralę, nors ji išreiškiama kiek kitaip.

Priešiškumas Vakarams nukreiptas prieš mažus krikščioniškojo pasaulio likučius, davusio pradžią Vakarams. Vakarų civilizacijos šaknys glūdi krikščioniškose institucijose, moralėje ir pagrinduose, kurie leidžia užtikrinti tikrąją tvarką ir pažangą (nepainioti su progresyvizmu ir tikėjimu pažanga). Taigi dabartinis konfliktas kėsinasi į minėtą moralinę sistemą. Be to, kėsinamasi į Bažnyčios sukurtas struktūras, tokias kaip teisinė valstybė, socialinė hierarchija, klasikinė logika ir sisteminis mąstymas, kurios užėmė pirmaujančią vietą Vakarų pasaulyje ir tebedaro jam įtaką. Kol ši platforma išlieka, net ir nedidelė, ją reikia ginti bet kokia kaina.

Vakarus reikia ginti, tačiau to negalima daryti stojant į vieną ar kitą pusę, kurios abi yra dekadentiškas modernybės vaisius. Karas tarp jų nieko neišspręs. Pagrindinis tikslas turi būti Vakarų krikščioniškojo paveldo gynimas, kuris gali tapti atspirties tašku grįžtant prie tvarkos. Vakarai privalo tiek viduje, tiek išorėje kovoti su tomis dekonstruotomis iliuzijomis, kuriomis puolamas minėtas paveldas, o pasaulis grimzta į chaosą.

O Vakarai turi būti apginti tik per moralinį atgimimą, kuris turi būti susijęs su Dievo Apvaizda, kaip numatyta Mergelės Marijos apsireiškimuose Fatimoje.

Istorijos pabaiga baigėsi. Istorija vėl pradeda judėti. Ar Vakarai sugebės vėl pasiekti tvarką?

JŠ pagal www.tfp.org

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email
© Katalikiška Lietuva 2020