Category: NUOMONĖS

Lietuvoje vis dažniau iškyla diskusijos apie George`ą Sorošą ir jo kuriamą „atvirą visuomenę“, tačiau jose pritrūksta konkretumo, o pats Sorošas vaizduojamas kaip mistinis krikštatėvis pasaulio politikos užkulisiuose. Būtent todėl, kad šiame vaizdinyje daug tiesos, prasminga atskirti pelus nuo grūdų ir Sorošo įtaką Lietuvos ir pasaulio politikai pagrįsti faktais.

Atviros visuomenės fondas (AVF) yra George`o Sorošo nevyriausybinė organizacija, kurios veikla vykdoma virš 120 šalių, o deklaruojamas tikslas – demokratijos plėtra, žmogaus teisės, pilietinis švietimas. Pats fondo steigėjas G. Sorošas gimė Vengrijoje, Budapešte. AVF jis vien oficialiai jau paaukojo daugiau nei 32 milijardus dolerių.

Kokiai vizijai aukojami šie pinigai? 1998 metais Sorošas rašė: „valstybių suverenumas turi būti palenktas tarptautinei teisei ir tarptautinėms institucijoms. Reikalingi globalūs politinių sprendimų priėmėjai. Reikalinga globali visuomenė, kuri paremtų mūsų globalią ekonomiką“. Tautos turi būti permaišytos, o valstybės netekti galios, kad žmonija susilietų į vieną globalią „atvirą visuomenę“. Šiam tikslui Sorošas randa daug konkrečių priemonių.

Daug veiksnių galėjo suformuluoti jo pažiūras ir išsikeltą misiją „pastatyti naują pasaulį“. Jauno Sorošo gyvenimą turėjo stipriai paveikti išgyventas Antrasis pasaulinis karas. Jam buvo 13 m., kai vokiečiai okupavo Vengriją ir tai žinoma palietė ir pačio Sorošo šeimą. Jo tėvas, pajutęs artėjant sunkumus, nusprendė padalyti savo šeimą ir nupirko jiems suklastotus dokumentus, tikėdamasis, kad jie galės paslėpti tikrąją žydišką tapatybę ir nesant vienoje vietoje padidės išgyvenimo šansai. Taip G. Sorošas išgyveno Holokaustą apsimetęs krikščionimi.

1998 metais duotame interviu jo paklausus, ar jautė kaltę, kai turėjo padėti konfiskuoti žydų turtą savo tariamam krikštatėviui, George Sorošas atsakė „Visai ne. Gal būdamas vaikas nematai ryšio, bet tai visiškai nesudarė jokios problemos.“ Perklaustas, ar nesijautė bendradarbiaujantis su naciais, Sorošas atsakė tiesiog „ne“ ir pridūrė, kad „jei ne jis, kitas būtų jo vietoje“.

Antrasis pasaulinis karas Sorošui ir jo kartai galimai sukūrė iškreiptą nacionalizmo supratimą, nes jie matė išsigimusią nacionalizmo formą – šovinizmą, nacių atveju peraugusį į apskritai su nacionalizmu nesusijusius imperializmą, antisemitizmą ir rasizmą. Kaip pastebi V. Sinica, „nacionalizmas kaip doktrina skelbia – kiekviena to siekianti tauta turi turėti valstybę ir pati save valdyti“, kas visiškai prieštarauja tautų hierarchijai ir okupacijoms, pridurdamas, kad „sovietmečiu baisusis keiksmas buvo „buržuazinis nacionalistas“. Šis visiškai melagingas mąstymas, kad nacionalizmas yra kažkas blogo ir agresyvaus, skleidžiamas iki šiol. Nebesakoma „buržuazinis“, bet vis dar sakoma „nacionalistas“ su neva diskredituojančia potekste. To pilna visa žiniasklaida.“ Būtent šį iškreiptą požiūrį nuosekliai skleidžia G. Sorošo finansuojamos organizacijos. Nacionalizmo neigimas – atviros visuomenės vizijos esminė dalis.

Kas yra atviroji visuomenė?

Atviroji visuomenė yra miglota sąvoka. Ieškodami, kokia yra jos šalininkų pasaulio vizija, gauname abstrakčias kalbas apie demokratiją ir asmens laisvę. Nesileisime į naujai siūlomą filosofinį ginčą apie neva skirtingas atviros ir kiauros visuomenės sampratas. Svarbiau ne ką apie atvirą visuomenę mąstė Henri Bergsonas, o kaip ją supranta pats Sorošas ir jo valios vykdytojai.

Atviros Lietuvos fondas aiškina, kad „Atviros visuomenės samprata kinta. Ji – lanksti, nesuderinama su bet kokio pobūdžio fundamentalizmu. Atvirumo idėja grindžiama mintimi, kad kiekvienas paskiras veiksmas kyla iš nevisapusiško pažinimo ir kad niekas – joks žmogus ar organizacija – nesukuria ir nevaldo tiesos monopolio. Jei uždara visuomenė būtų suprantama kaip vienatinės tiesos bastionas – ar, tiksliau, lageris, – tai atvira visuomenė būtų įspūdinga konstrukcija ant įstatymų viršenybės, pagarbos mažumoms ir pažeidžiamoms grupėms, įtraukiančios ekonomikos ir dalyvavimo demokratijos pamatų. Bene svarbiausios sąlygos atviros visuomenės brandžiai raiškai – kritinis mąstymas, idėjų laisvė ir jų mainai, polilogo kultūra, laisva kūryba ir sąžininga konkurencija.“

Skaitant susidaro įspūdis, kad atvira visuomenė apibrėžiama tiesiog per kiekvienoje demokratinėje konstitucijoje ginamus principus, papildomai paminint, kad vienos tiesos nėra ir negali būti. Tačiau įsigilinus į fondo veiklą visame pasaulyje matyti, jog tikroji jo vizija gali tilpti į vieną sakinį: atvira visuomenė yra tokia, kuri atsisako tapatumo ir įsileidžia vidun bet ką, kad taptų kuo įvairesnė. Galima pridurti: net susinaikinimo kaina.

Tas, žinoma, atsispindi ir atvirosios visuomenės kūrėjų veiksmuose, kišantis į politinius procesus visame Vakarų pasaulyje. Supratus, kad Atviros visuomenės fondas ir jo padalinys Lietuvoje – ALF – siekia sukurti visuomenę be tapatumo, daugelis jos šokiruojančių veiklų tampa savaime suprantamos.

Pavyzdžiui, platinti skrajutes, kviečiančias pabėgėlius atvykti į Europą. Pats Sorošas teigė, jog „Europos tvirtovė yra nereali“, tuo sakydamas, kad Europa negali užsidaryti atvykėliams, o privalo atsiverti, lyg tai būtų fizinė ar istorinė neišvengiamybė. Vykdyti atsakingą ir sąžiningą migracijos politiką nėra prasmės. Po 2016 m. Didžiosios Britanijos referendumo iškilus ES egzistencinei krizei, ES gelbėjimo plano griebėsi Sorošas. Filantropas teigė, kad geriausia vieta pradėti gelbėti „Europą“ būtų spręsti pabėgėlių krizę ir pašalinti reglamentą, „kuris diktuoja pabėgėlių skaičių, kurį kiekviena šalis turėtų priimti“. Dar po metų jis pareiškė, kad ES šiandien savo buvimu ant žlugimo slenksčio primena Gorbačiovo valdomą Sovietų Sąjungą. Iš didėjančių skiriamų lėšų akivaizdu, kad projektas bus gelbstimas visomis išgalėmis.

Žiniasklaidoje pasirodęs nutekintas Atviros visuomenės fondo dokumentas sako, jog Europos pabėgėlių krizę reikia priimti kaip „naują normą“ ir kad pabėgėlių krizė reiškia „naujas galimybes“ Sorošo organizacijai paveikti migracijos politiką pasauliniu mastu, kas jau yra gan seniai daroma. Nigelas Farage`as apibūdino Sorošo įtaką Strasbūre ir Briuselyje kaip „tikrai nepaprastą“, minėdamas, jog „atviroji visuomenė gali pasigirti, kad praėjusiais metais surengė 42 susitikimus su Europos Komisija“. Be to, Sorošo organizacijos paskelbė 177 puslapių knygą, kurioje yra pateikta išsami informacija apie 226 patikimus „draugus“, kurie dirba Europos Parlamente. Pagal šią knygą, 226 parlamento nariai yra „patikimi“, o tai reiškia, jog mažiausiai trečdalį parlamento vietų užima G. Sorošo „patikimi sąjungininkai“. Tarp jų ir tokie įtakingi žmonės kaip federalistas Guy Verhofstadt, teigęs, jog „visi žinome, kad vienintelė išeitis iš [pabėgėlių] krizės yra naujas galių perdavimas Europos Sąjungai ir Europos institucijoms“ ir pasisakantis už jungtinę Europos kariuomenę.

Taigi Atviros visuomenės fondas iš esmės yra ideologinė interesų grupė, kuri užsiima lobizmu, iškreipia parlamento veiklą ir supratimą apie tai, kas yra Europa: daug nacionalinių valstybių su savo demokratijomis, kalbomis ir tradicijomis ar „naujųjų europiečių“ federacinė valstybė, atmetanti (kaip ES konstitucijoje) didžiausius tikrosios Europos civilizacijos pasiekimus?

Savo tekste Sorošas 2016 metais rašė, jog į Europą turi atvykti tarp 300 tūkstančių ir pusė milijono musulmonų per metus. Nors popiežius tyli, įvairūs katalikų vyskupai perspėja, kad masinė imigracija fundamentaliai kertasi su Vakarų kaip krikščioniškos civilizacijos idėja ir reiškia Europos islamizaciją. Migracija gali būti naudinga visuomenei, jei yra kontroliuojama ir atvyksta žmonės, kurie turi įgūdžių ir nori integruotis Vakaruose. Tačiau nekontroliuojama migracija yra iššūkis mūsų nacionaliniam saugumui ir tą įrodo ne vienas išpuolis, kurį surengė teroristai, papuolę į Europą apsimesdami pabėgėliais. Intensyvi migracija taip pat kelia didelių integracijos problemų, dėl migrantų gyvenimo didelėse nuo likusios visuomenės atsiskyrusiose grupėse, kurios nepriima vietinės kultūros. Visos šios problemos išsamiai ir aiškiai analizuojamos lietuviškai išleisto britų autoriaus Edo Westo knygoje „Įvairovės iliuzija“.

G. Sorošo įtaka ženkli ir JAV politikoje. 2016 m. rinkimuose kaip niekada anksčiau susikovė du radikaliai skirtingas pozicijas turintys kandidatai. Tai yra JAV politikos elito atstovė, 67-toji JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton ir amerikiečių verslininkas, milijardierius Donaldas Trumpas. Clinton kampanija per pirmus šešis mėnesius surinko 460 milijonų dolerių – visa Trumpo kampanija vertėsi su vos 15 proc. šios sumos. Vienas iš didžiausių Clinton rėmėjų buvo George`as Sorošas, paaukojęs virš 30 milijonų dolerių. Clinton ir Sorošo bendravimas yra senas ir nepaneigiamas. Pati Clinton sakė, jog Amerikai „reikia tokių žmonių kaip Geroge Sorošas“. Tuo tarpu Hillary Clinton vyras, Billas Clintonas viename įraše teigia, jog jis gerai pažįsta Sorošą ir su juo bendrauja jau 20 metų. Sorošo ir Clintonų bendradarbiavimas tapo dar akivaizdesnis, kai ,,WikiLeaks” išleido tūkstančius elektroninių laiškų iš Hillary Clinton kampanijos štabo vadovo ir Billo Clintono Baltųjų Rūmų personalo vadovo Johno Podesto pokalbių. Sorošo vardas šiuose laiškuose yra minimas beveik 60 kartų. Dar 1995 metais pats Sorošas sakė, kad „su Billu Clintonu dirbame kaip komanda“.

Be paramos politikams, atvirosios visuomenės fondas remia tokius skandalingus radikalius kairiuosius judėjimus kaip „Black lives matter“ ar „Best for Britain“ – projektą, kuris visais įmanomais būdais siekė neigti Britanijos ES narystės referendumo demokratinius rezultatus.

Politiškai žvelgiant Sorošo fondai siekia plačių visuomenės grupių. Tačiau progresui ir (visuomenės) evoliucijai vien tik įvairovės neužtenka, būtina ir atranka. Tai galioja ne tik kalbant apie genetinius algoritmus, tačiau ir apie žmonių tarpvalstybinį judėjimą. Kaip ir ne paslaptis, kadaise laikyta kontraversiška Australijos migracijos politika tampa nauju modeliu tokioms nuo masinės migracijos nukentėjusioms šalims kaip Jungtinė Karalystė. Tuo tarpu masinė imigracija neleidžia tinkama integruoti atvykstančių žmonių, nes jie sukuria savas bendruomenes. Tokiu būdu auga socialinės įtampos tarp vietinių ir atvykusių žmonių. To dėka auga terorizmo grėsmė. Nors Europos šalims vadovaujantys politikai ir neturi drąsos to įvardyti.

Atvirosios visuomenės fondų veikla Lietuvoje

Atviros Lietuvos fondas (ALF) Lietuvoje su netrumpa pertrauka veikia nuo 1990 m. 2008-siais fondas buvo sustabdęs veiklą, tačiau ją atnaujino 2017 m. Iš viso „atvirai Lietuvai kurti“ (paties ALF formuluotė) 1990-2008 ALF išleido daugiau nei 70 mln. JAV dolerių, po 4 milijonus per metus.

Ankstyvojoje veiklos stadijoje Lietuvai šis fondas yra padaręs ir gerų darbų. S. Žukas pastebėjo, jog po nepriklausomybės atgavimo „Lietuvoje keitėsi bendra kultūros politika – atsirado valstybinė knygų rėmimo tradicija. Tada pradėjome leisti socialinio ir humanitarinio pobūdžio leidinius, kuriuos paremdavo tiek valstybė, tiek Sorošo įsteigtas ir finansuotas Atviros Lietuvos fondas (ALF) rėmęs seriją „Atviros Lietuvos knyga“. Išleista ne tik šimtai knygų, tačiau ir finansuotos mokslininkų ir menininkų stažuotės, įsteigta, kaip giriasi pats fondas, 19 nevyriausybinių organizacijų.

Tačiau kuomet užsienio kapitalas investuoja į mūsų valstybės piliečių ugdymą politikos ir filosofijos srityse, atsiveria plačios galimybės formuoti jaunosios kartos pasaulėžiūrą norima linkme. Gali būti, jog užsienio kapitalas plačiai investuojantis į mūsų šalies žiniasklaidą ir visuomenės švietimą turi kilnius tikslus. Tokiu atveju būtų apsiribojama neideologiniais projektais. Tačiau lygiai taip pat gali būti, kad yra siekiama mūsų visuomenės socialinės inžinerijos. O tam reikalingi daug įvairesni projektai, kurie Lietuvoje ir buvo pasitelkti. Ypatingą pėdsaką šiuo požiūriu paliko vadinamosios pilietinės visuomenės organizacijų kūrimas ir jauniesiems mokslininkams ugdyti skirta ALF akademija. Akademiją praėję jaunieji mokslininkai šiandien visi kaip vienas yra „atvirumo“ ir „įvairovės“ idėjų šalininkai. Tuo tarpu nevyriausybines organizacijas ištiko liūdnas, nors numatomas likimas.

Pasirodo, kuriant pilietinę visuomenę (reikia suprasti, kad aktyviai į viešuosius reikalus įsitraukiančią visuomenę) nei tvaru, nei efektyvu tą daryti „iš viršaus“ – nuolatos finansuojant visuomenininkų veiklą. Kaip parodė laikas, tokia veikla gyvuoja tol, kol yra apmokama, o dėl savo pobūdžio apskritai linksta į formalų darbą nesiekiant permainų visuomenėje. Su ALF pagalba įkurtas Pilietinės visuomenės institutas Lietuvoje kasmet matuoja pilietinės galios indeksus, tačiau kasmet atranda, kad pilietiškumo Lietuvoje nedaugėja ir jis visiškai atsietas nuo pilietiškumo (kas išskirtinai akivaizdu jaunimo rezultatuose). Dar 2008 metais šią situaciją įžvalgiai išanalizavo prof. Vytautas Radžvilas, Sorošo pinigais sukurtą NVO tinklą praminęs pilietine nomenklatūra.

Kaip jau minėta, Sorošas rimtai vertina ES projekto griūties galimybes ir Vidurio Europą laiko regionu, kuriame spręsis ES likimas. Sąjunga arba turės šio regiono šalių palaikymą, arba ne. Nors Višegrado šalys palaiko ES, tačiau itin kritiškai žiūri į jos brukamas vertybes ir raidos kryptį. Todėl neatsitiktinai Sorošas pastaraisiais metais perkėlė į itin perspektyviai atrodančią Lietuvą, kurios visuomenė apklausose ES vertina palankiausiai Europoje. Kurdamas savo forpostą Baltijos šalyse Sorošas 2017 metais paskelbė į atkuriamo Atviros Lietuvos fondo veiklą investuojantis 700 000 eurų.

Atsižvelgiant į ES krizę, naujieji ALF tikslai: atspari visuomenė, permąstoma Europa ir viešosios politikos analizė. Pastarajai sukurtas Simo Čelutkos vadovaujamas Vilniaus viešosios politikos institutas, po jo veikla galima pakišti iš esmės bet kokias temas. Įdomiau su pirmais dviem tikslais. Ką reiškia permąstyti Europą ir kam atspari turi būti visuomenė? Europos permąstymui 2017 m. surengtos 8 diskusijos, kurios rengėjams kainavo 54 tūkstančius eurų, kitąmet jau tik 4 diskusijos (51 tūkstantis eurų). Fondas teigia, kad siekia pozityviai įtakoti kintančią Europos idėją, europiečio sampratą ir ES būklę, tačiau tos „pozityvios įtakos“ turinio neatskleidžia. Diskusijų prelegentų pavardės ir pasisakymai jose leidžia suprasti, kad „pozityvi įtaka kintančiai Europos idėjai“ – pritarimas gilesnei integracijai ir ES Konstitucijos sutarties nuostatai, kad Europa prasideda Naujaisiais amžiais, o Roma, Atėnai ir Jeruzalė, žodžiu, Europos civilizacijos pagrindai nėra jos pagrindas. Tai nestebina – nauja Europa turi būti kuriama atvirumo Kitam ir įvairovės pagrindu.

Sudėtingiau suprasti „atsparumą“. Vos atkūręs veiklą 2017 metais fondas paskelbia rašinių konkursą tema „Kaip priešintis baimės politikai XXI amžiuje?“ Taigi atsparumas reikalingas baimės politikai, o baimės kurstytojai – kaip galima suprasti iš konkurso aprašymo – vis tie patys nuvalkioti baubai fundamentalizmas, radikalizmas ir ekstremizmas. Maža paslaptis, kad tiek Sorošas, tiek fondo tarybos nariai ar šalininkai šiais vardais nuosekliai įvardija bet kokias nacionalizmo apraiškas nuo Lenkijos ir Vengrijos valdančiųjų, iki antiglobalistinių nuotaikų iškilimo Vakarų Europoje ir D. Trumpo JAV. Atsivertę 2017 metų veiklos ataskaitą matome, kad jaunimui organizuota vasaros stovykla iškalbingu pavadinimu „Skaityti Kitą“. Pasireikšta keturiose iniciatyvose: po kartą pasirašyta prieš gyvybės apsaugą ir Šeimos stiprinimo įstatymą, du kartus – už Stambulo konvencijos ratifikavimą. Nėra ką ir sakyti, kad tų metų fondo rengtose diskusijose – nė vieno konservatyvaus pašnekovo, visi „savi“. Galima apibendrinti, jog atsikūrusio fondo pagrindinis tikslas – didinti visuomenės atsparumą nacionalizmo apraiškoms, „baimės politikai“, priešintis prigimtinę šeimą ginantiems įstatymams, propaguoti multikultūralizmą.

Medijos ir Atviros Lietuvos fondas

Dažnai Sorošo ir ALF įtaka šalies žiniasklaidai, ypač asmeniškai įtakingiausiems šalies žurnalistams. Kai kurios žiniasklaidos Lietuvoje turi tiesioginių ryšių su ALF ir tai atvirai deklaruoja. Vienas iš tokių medijų yra Laisvės TV, kuris savo reportažų pabaigoje pateikia ALF kaip savo rėmėją. Vienas įtakingiausių šalyje autorių Edwardas Lucasas irgi yra ALF narys. Naujienų puslapio alfa.lt ir „IQ“ žurnalo vyriausiasis redaktorius Ovidijus Lukošius tuo pačiu yra ir atviros visuomenės forumo vadovas.

Tačiau šios sąsajos niekis palyginus su faktu, jog būtent Atviros Lietuvos fondas buvo Lietuvos žurnalistikos centro steigėjas. 1995 metais įsteigtas centras, kuriame dėsto įtakingiausi šiandienos Lietuvos žurnalistai, rengia ir sertifikuoja naujus šalies žurnalistus (alternatyva universitetui). Atviros Lietuvos fondas ir dabar yra šio centro dalininkas. Viena iš trijų valdybos narių – LRT šališka žurnalistika garsėjanti Indrė Makaraitytė. Tarp buvusių vadovų – šiandien ALF gausiai remiamo Andriaus Tapino tėvas Laimonas Tapinas. Glaudūs „žiniasklaidos elito“ tarpusavio ryšiai yra seniai aptarinėjama tema. Įdomesnis faktas, jog žurnalistų rengimu Lietuvoje šiandien užsiima Sorošo įsteigta ir iki šiol jo fondo valdoma organizacija.

Sorošo pėdsakų Lietuvoje gerokai daugiau, tačiau akivaizdi įtaka akademinei bendruomenei ir žiniasklaidai yra dvi didžiausią nerimą keliančios sritys. Valstybės demokratinis valdymas reikalauja, kad piliečiai nebūtų veikiami sistemingos išorės įtakos, lobizmo grupių. Lietuvoje tarsi visi supranta, kad žalinga ir neleistina yra Rusijos bandoma daryti įtaka Lietuvos visuomenės nuostatoms. Tačiau Sorošas į visuomenių, įskaitant Lietuvos, perauklėjimą savo norima linkme investuoja ne mažiau. Tiesą sakant, jis investuoja kone daugiausiai pasaulyje.

Ar Lietuvai priimtina ši įtaka? Ar ji nėra tiesiogiai prieštaraujanti Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui? Kokiu mastu Lietuvos valstybę per tikslines mokslo ir žiniasklaidos grupes faktiškai valdo Sorošas? Save gerbianti valstybė iškeltų šiuos klausimus.

Justas Stankevičius

Gegužės 11-13 dienomis Šiauliuose prof. Stasio Šalkauskio garbei surengtoje Išminties šventėje vyko prof. Vytauto Radžvilo ir dr. Vytauto Ališausko debatai „Europos Sąjunga – krikščionybės išlikimui palankus ar žalingas projektas?“. Valandos trukmės renginyje pateikta gausybė įžvalgų ir argumentų, leidžiančių geriau suprasti Europoje vykstančius procesus ir jų santykį su krikščionybe. Kviečiame skaityti V. Radžvilo pasisakymą. Visą debatų vaizdo įrašą rasite čia.

Šio disputo tema man kaip tik labai patiko, nes ji suformuluota principo lygmeniu. Kitaip tariant, būna akimirkų, kai klausimą reikia kelti aiškiai, konkrečiai ir netgi kategoriškai tam, kad problema nebūtų paslėpta ar neištirptų aptakiuose svarstymuose. Manau, kad šis klausimas pribrendęs ir į jį atsakyti tam tikra prasme yra nepatogu, nes kartais jautiesi lyg besiveržiąs pro plačiai atidarytas duris. Juk dabartinėje Europoje iš esmės apstu to, ką galima pavadinti visiškai atviromis, netgi brutaliomis, krikščionybės stūmimo iš viešosios erdvės apraiškomis.

Todėl šiuo atveju itin svarbu tiksliai dėlioti istorinius ir teorinius akcentus. Pirmas dalykas tas, kad mes, kaip krikščionys, bent tie, kurie save tokiais laiko, suprantame, kad Bažnyčios gyvybingumą lemia visai kiti veiksniai ir jokiomis sąlygomis Bažnyčia nežlugs ir neišnyks. Bet tai nėra tas pats, kas ignoruoti problemą, kokiomis konkrečiomis politinėmis ir istorinėmis sąlygomis egzistuoja Bažnyčia. Vienas dalykas – buvo epocha, kai Romoje ji buvo negailestingai persekiojama. Visai kas kita, nors santykiai tarp Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios ir tuomet buvo savaip problemiški, yra viduramžiai. Dar kita situacija yra naujaisiais laikais. Todėl tai jokiu būdu nėra antraeilis dalykas. Priešingai, manau, kad čia turi būti klausimo ašis.

Kalbant apie Bažnyčios santykį su politika, reikalo esmė yra ta, kad jokia politika arba politinė santvarka negali būti vertybiškai neutrali. Jau nuo graikų politinės teorijos laikų – tą patį kartojo ir krikščioniška politinė teorija – aukščiausias politinės bendruomenės tikslas yra sukurti palankias sąlygas susiformuoti tam tikram moraliniam ir intelektualiniam žmogaus tipui. Vadinasi, valstybė gali siekti, kad jos remiamas, arba skatinamas, arba ugdomas, žmogaus tipas remtųsi vienomis ar kitomis vertybėmis. Todėl klausimas, kokios yra tos vertybės, yra esminis.

Krikščionybė, be jokios abejonės, niekada nebuvo galutinai susipynusi su valstybe. Mes puikiai žinome dar šv. Augustino suformuluotą dvasinės ir pasaulietinės valdžių atskyrimo doktriną, kuri vėliau vadinta dviejų kalavijų doktrina. Krikščionybė nuo islamo skiriasi tuo, kad iš jos tiesiogiai nėra kildinamas koks nors konkretus teisinis kodeksas, kaip sharia teisė ir krikščionybė nenurodinėja kokia konkreti politinė santvarka turi būti.

Bet tai nereiškia, kad krikščionybė politinių santvarkų nevertina savo etiniais masteliais. Tomas Akvinietis labai aiškiai skyrė teisingas ir iškreiptas santvarkas. Taip, įtampa tarp Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios tokiu atveju yra neišvengiama. Bet tai leidžia teigti, kad nepanaikinama sąsaja tarp jų lemia, jog galimos politinės santvarkos, kurios ne tik nepalankios krikščionybės egzistavimui, bet, kalbant griežtai, slopina krikščioniškąjį žmogaus tipą.

Jeigu kalbame apie Europos Sąjungą ar Europos plėtrą apskritai, reikia pasakyti, kad viduramžių žmonės save laikė Vakarų krikščionija. Išskyrus saujelę intelektualų, viduramžių prancūzai, anglai ar vokiečiai net neįtarė, kad jie yra kažkokie tai europiečiai. Europa išsirutuliojo iš Vakarų krikščionybės nuo renesanso laikų. Paskutinį kartą Europos valstybės save įsivardijo kaip krikščioniška valstybių bendrija 1713 m. Utrechto sutartyje.

Kitaip tariant, pati Europos idėja ir samprata yra iš esmės yra vis gilėjančio atsiribojimo nuo krikščioniškų – o tiksliau katalikiškų – principų rezultatas.

Tikra tiesa, kad katalikų mąstytojai ir popiežiai labai daug darė, kad būtų atkurta Europos vienybė. Ją simboliškai iki 1806 m. reprezentavo Šventoji Romos imperija, kurią panaikino Napoleonas. Tą vaidmenį iki 1814 m. bandė perimti Habsburgų imperija.

Bet juk reikalo esmė yra ta, kad, nors 1950 metais Europos bendriją formaliai įsteigė dideji krikščionys demokratai – R. Schumanas, A. De Gasperi ir K. Adenaueris – faktas yra tas, kad nuo maždaug 1955 metų Europos integracijos projektą į savo rankas perėmė tie, kurie šiandien vadinami kairiosiomis jėgomis.

Kairiųjų jėga, kurie iš tikrųjų yra atvirai antikrikščioniški, tame ir slypi. Juk šiuolaikinis Europai vadovaujantis elitas savo giliausiais įsitikinimais yra antikrikščioniškas. Simboliška: kai A. Merkel buvo Italijoje, buvo aplankytas ne A. De Gasperi kapas, bet A. Spinelli kapas – Italijos komunisto, kuris parašė Ventotene Manifestą.

Visiškai nesistebiu, kad šiuolaikinėje Europoje atkakliai ir metodiškai iš visų viešojo gyvenimo sričių išstūminėjama krikščionybė. Ką reiškia vien tai, kad Vokietijoje Žemės ūkio ministro potvarkis vėl kabinti kryžius klasėse šiandien jau tampa milžinišku iššūkiu?

Šiandien Europos Sąjungos integracija yra vienas iš trijų XX a. globalistinių projektų. Čia reikia griežtai skirti globalizaciją, kaip tam tikrą civilizacinį reiškinį, nuo globalizmo, kaip politinio projekto. Pirmasis globalistinis projektas buvo Sovietų Sąjungos pasaulinės komunistinės imperijos idėja. Antrasis globalistinis projektas – JAV globalios demokratijos idėja. Trečiasis projektas – Europos Sąjungos integracija, arba begalinė europeizacijos revoliucija. Su pirmaisias dvejais projektais trečiajį sieja tai, kad visų šių projektų tikslas yra sukurti naujo tipo žmogų. Sovietų komunistams tai turėjo būti naujasis komunistinis žmogus. Antrojo projekto žmogus, kaip pasakė Fukuyama, turėjo būti demokratas. Europos Sąjunga sako, kad tai bus naujasis europietis.

Kitaip sakant, vyksta antropologinis socialinės inžinerijos eksperimentas, kuris bando kurti naują žmogų. Tas žmogus tikrai turi būti antžmogis tuo atžvilgiu, kad jis išeina už mums dabar pažįstamų žmogaus ribų. Kitaip tariant, krikščioniška – o konkrečiau katalikiška – žmogaus samprata yra visiškai atvirai ir nuosekliai paneigiama.

Tai, kad Europos Sąjungoje nėra atvirų represijų kaip Sovietų Sąjungoje, dar nieko neįrodo. Jei būdamas valstybės tarnautoju ar apskritai viešoje erdvėje nebegali pasikabinti net kryželio, ką tai reiškia? Be abejonės, bandoma vykdyti tam tikrą dialogą tarp Europos Sąjungos viršūnių ir Bažnyčios. Bet manau, kad Bažnyčia, ypač jos vadovybė, artėja prie kritinio momento, kai turės apsispręsti, ar ji vis dėlto įvardins, kas iš tiesų vyksta Europos Sąjungoje – kad vyksta Europos nukrikščioninimas – ar bus vykdoma aptakaus šnekėjimo kompromisinė politika. Lietuvai, be abejo, tai ne mažiau aktualu.

Kas yra ANTIFA, kuriai JAV prezidentas neseniai dedikavo teisės aktą? Vieniems tai yra judėjimas, kuris protestuoja prieš rasinę neapykantą ir fašistus, kitiems – tai tie patys fašistai. ANTIFA pavadinimas išreiškia priešiškumą fašistams. Judėjimo nariai deklaruoja, jog jie kovoja prieš neonacius, neofašistus, baltųjų viršenybės šalininkus. Kitaip sakant, ši organizacija kovoja prieš tai, kas šiandien mainstream‘e įvardijama kaip radikalioji dešinė. Kaip tapę įprasta ir Lietuvoje, fašistais jie įvardija visus prieš globalizmą ir tautinių valstybių naikinimą nusistačiusius žmones.

Be to, kaip ir būdinga kairiesiems judėjimams, ANTIFA nariai dažnai smerkia kapitalizmą ir politologai ją laiko kraštutinės (radikalios) kairės organizacija. Nors ANTIFA nariai nepriskiriami vienai kategorijai, jie sako, kad daugelis jų gyvena visuomenės pakraščiuose: dokumentų neturintys imigrantai, transseksualai, žemą atlyginimą gaunantys darbuotojai. Socialinė atskirtis tampa puikia dirva atsirasti nusikalstamoms organizacijoms, kurios savo tiesas bruka ne diskusijų, o fizinės jėgos ir smurtinių riaušių keliu.

Vokietijoje iš valstybinių kultūrai skiriamų lėšų yra finansuojama ANTIFA, kuri terorizuoja opozicijos politikus.

Nuo 2016 m., kuomet JAV prezidentu tapo Donaldas Trumpas ir per Vakarus nusiritus Nigel’o Farage’o vadinamai ,,politinei revoliucijai”, ANTIFA narių gretos pradėjo augti tarsi ant mielių.

Ši organizacija stokoja aiškios organizacinės struktūros, dėl to sunku aiškiai nustatyti, kaip ji veikia. Tačiau jai artima „It’s Going Down“ skaitmeninė bendruomenė, įvardinanti save kaip „anarchistų, antifašistų, antikapitalistų judėjimų bendruomenės centru“ pateikė „instrukciją“ kaip įkurti ANTIFA grupę ir kokios būtų jos operacijos ir lūkesčiai.

ANTIFAI skirtoje „instrukcijoje“ teigiama, kad įsikūrus grupei, būtina ,,stebėti baltųjų nacionalistų, dešiniųjų ir fašistų veiklą. Tikimasi, kad šios grupės pagalba bus dokumentuojamas fašistų grupių organizavimas konkrečiame regione. Tai reiškia, kad reikia rinkti informaciją apie tai, kas ką veikia, ir žinoti įvairių aktyvių grupių specifiką ir pagrindinius žaidėjus. Patvirtinus informaciją, ANTIFA grupės periodiškai skelbia šią informaciją viešai prieinamu formatu”. Tačiau nelegalus asmens duomenų rinkimas yra tik gėlytės, palyginus su kitais šios organizacijos nusikaltimais.

ANTIFA ir nusikaltimai

ANTIFA veiklos metodai dažnai pasižymi smurtiniais veiksmais ir stebėtina kairiosios valdžios parama. Galima pateikti įvairius pavyzdžius šios organizacijos metodų iliustravimui.

Tarkime, Vokietijoje iš valstybinių kultūrai skiriamų lėšų yra finansuojama ANTIFA, kuri terorizuoja opozicijos politikus: gadina jų namų fasadus, puldinėja ir mirtinai sužaloja nepalankius ar prieštaraujančius jų ideologijai politikus, siuntinėja grąsinimus ir, žinoma, naikina ne tik politikų, bet ir visuomenės turtą.

2018 m. konservatyvus ,,FoxNews” žurnalistas Tuckeris Carlsonas teigė, kad jo namai buvo užpulti ANTIFA narių, kurie spardė į jo duris bei skandavo „antifašistines“ skanduotes. Tai labiau primena į politinį susidorojimą su žurnalistu nei tiesiog priešingos nuomonės pareiškimą. Be to T. Carlsono asmeniu iliustruoja, kas iš tiesų yra tie vadinamieji fašistai.

Ši organizacija visiškai nėra suderinama su žodžio laisve ir demokratija, o jos organizuota veikla atitinka teroristinės organizacijos apibrėžimą.

ANTIFA nusikaltimai liečia ir Lietuvą. 2011 m. ANTIFA nariai buvo pripažinti kaltais už tai, jog buvo primuštas VDU kultūros tyrimų centro doktorantas Tadas Kavolis. Organizacijos veikla Lietuvoje tęsiasi, internete ji toliau skleidžia susidorojimo su kitaminčiais nuotaikas. Ar mes galime toleruoti organizaciją, kuri fiziškai susidoroja su jai neįtinkančiais, kitokią nuomonę turinčiais asmenimis? ANTIFA taip pat veikia ir Lietuvos internetinėje erdvėje. Tą liudija ir jų organizacijai skirtas Facebook puslapis ANTIFA LIETUVA, kuriame galite atrasti daug panašių pažiūrų nuorodų, kryptingai akcentuojant radikalios kairės judėjimo aktualijas. Netgi rašant šį straipsnį, šis ANTIFA LIETUVA puslapis jau organizuoja iniciatyvą, atspindinčią šių dienų JAV riaušių įvykius ir provokacijas, privertusias JAV Prezidentą įvardinti ANTIFĄ organizaciją kaip teroristinę.

Sorošo pinigai

Šiandien galime rasti nemažai informacijos šaltinių, kurie nurodo George`o Sorošo vaidmenį remiant įvairius fondus užsienyje ir Lietuvoje. Daugelyje šių šaltinių pažymima, kad George`as Sorošas taip pat finansuoja ANTIFA judėjimą. Tarp kitų jo remiamų nacionaliniam saugumui pavojingų judėjimų yra „Black lives matter“ riaušės ar „Best for Britain“ judėjimas, neigiantis 17.4 milijonų britų valią palikti Europos Sąjungą ir agituojantis už naują referendumą, kuris nubrauktų jau įvykusio demokratinio referendumo rezultatus. Akivaizdu, kad išskirtinai Sorošo remiami judėjimai visiškai nesuderinami su demokratijos idėjomis ar tuo labiau su visuomenės saugumu, nors pats George`as Sorošas visur bando maskuotis demokratijos gynėjo kauke.

Kodėl svarbus ANTIFA įvardinimas teroristine organizacija?

JAV prezidentas Donaldas Trumpas buvo teisus manydamas, jog ANTIFA prisidėjo prie dabartinių George Floydo mirties pretekstu rengiamų riaušių, kurios jau vyksta daugiau nei trisdešimtyje JAV miestų. JAV įstatymai teigia, kad vietinės teroristinės organizacijos yra tokios, kurie siekia „prievarta arba gąsdinant paveikti vyriausybės politiką“ bei „siekianti įbauginti gyventojus“. Sprendžiant iš tik kelių minėtų ANTIFA nusikaltimų matome, jog ši organizacija visiškai nėra suderinama su žodžio laisve ir demokratija, o jos organizuota veikla atitinka teroristinės organizacijos apibrėžimą. Šiandien visuomenėje yra savaip populiaru ir netgi taktiškai palanku naudotis „jautrios ir pažeidžiamos“ mažumos korta, siekiant sukurti visuomeninį spaudimą ir taip išbandyti centralizuotos valdžios ribas. Vadovaujantis tokia savo veiklos pateisinimo strategija, ANTIFA eilę metų dalyvauja organizuotose protestuose visame pasaulyje, kuriuose niokojamas piliečių ir valstybės turtas, smurtaujama prieš civilius asmenis, vykdoma brutali nusikalstama veikla ir švaistomi valstybės pinigai, siekiant suvaldyti riaušininkus.

ANTIFA veikia ir Lietuvoje.

Žinoma, kad normalioje demokratinėje valstybėje taikūs protestai yra pilietinė teisė ir piliečiai gali išreikšti nepasitenkinimą kokiu nors jiems rūpimu klausimu ar situacija. Tai yra kone esminis skirtumas tarp demokratijos ir totalitarinio režimo. Tačiau organizacija, kuri persekioja žmones už kritiką ar už politines pažiūras, kuri organizuotai planuoja savo destruktyvią veiklą, o svarbiausia – fiziškai susidoroja su savo priešininkais, neturi jokios vietos demokratiniame pasaulyje. Belieka tikėtis, jog JAV prezidento nutarimas taps įkvėpimu ir kitoms valstybėms „daiktus įvardinti jų tikraisiais vardais“, aiškiai nustatant teroristinės veiklos požymius, kas suteiktų galimybę apsaugoti visuomenę nuo organizuoto smurto protrūkių ateityje. Klausimas nėra teorinis. ANTIFA veikia ir Lietuvoje.

Justas Stankevičius

Matant augančią ir precedento neturinčią nacionalinio transliuotojo (LRT) ir socialinių medijų įtaką viešajai erdvei, visuomenės informavimui ir demokratijai šalyje, būtinai naikinti visų formų pasaulėžiūrinę cenzūrą šiose itin įtakingose ir galia piktnaudžiaujančiose žiniasklaidos platformose.

XXI amžiuje, nykstant partijų masiškumui ir partinei ištikimybei, bet augant įvaizdžių svarbai politikoje, demokratija tampa vis labiau priklausoma nuo medijų tarpininkavimo tarp piliečių ir valdžios. Atitinkamai auga žiniasklaidos įtaka ir galimybės lemti, o svarbiausia, iškreipti informaciją, siekiant formuoti žiniasklaidą valdančioms suinteresuotoms grupėms naudingas ir palankias piliečių nuostatas įvairiais gyvenimo klausimais. Stiprėjant šioms tendencijoms daugelyje šalių faktiškai susiformavo ir įsitvirtino privačių subjektų neoficialiai vykdoma ideologinė ir politinė cenzūra, neretai savo mastais ir efektyvumu pranokstanti nedemokratinėse šalyse veikiančią valstybinę cenzūrą.

Oficiali cenzūra yra visiems matoma ir jai priešinamasi, ji sutinkama sveiku skepsiu. Vidinė redakcijų cenzūra yra nematoma neįsigilinant ir todėl itin efektyvi. Ji leidžia patikėti žodžio laisve šalyje. Ypač didelės tampa nacionalinių transliuotojų ir socialinių medijų galimybės daryti įtaką šalių visuomeniniam ir politiniam gyvenimui. Nacionalinių transliuotojų patikimumas ir darbo kokybė įvairiose šalyse pastaraisiais metais tapo diskusijų objektu. Lietuva šiuo atžvilgiu nėra išimtis. Šalies žiniasklaidoje stiprėja ir darosi vis akivaizdesnės liberalios demokratijos pagrindus griaunančios privačių asmenų ir jų grupių LRT įtvirtintos cenzūros apraiškos.

Šią neteisėtą cenzūrą seniai pastebėjo visuomenė, ją atvirai kritikuoja minties ir žodžio laisvę ginančios pilietinės organizacijos, ji analizuota įvairiuose straipsniuose , dar 2018 metais įvyko Tautos forumo prie LRT būstinės surengti protestai, kurių metu reikalauta sugrąžinti nacionalinį transliuotoją piliečiams. LRT veikloje išryškėjo dvi tendencijos, keliančios pavojų demokratijai ir net nacionaliniam saugumui.

Pirma, šališka politinių naujienų ir laidų pašnekovų atranka bei pateikimas, siekiant įvairiais politiniais klausimais formuoti žiūrovų nuostatas, kurios atitiktų laidas vedančių žurnalistų ir jų paslaugų užsakovų interesus ir pažiūras. Antra, nacionalinio transliuotojo administracija savo rankose sutelkė milžinišką finansinę ir informacinę galią, leidžiančią ne tik ignoruoti visuomenės ir valstybės poreikius, bet ir primesti jiems savo požiūrį ir prioritetus, o politikais bei teismais manipuliuoti neformaliai prekiaujant eteriu, įvaizdžiu ir dėmesiu.

Siekiant išvengti pirmosios tendencijos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 straipsnyje aiškiai numatyta LRT pareiga atspindėti skirtingas visuomenės nuostatas ir temas, neleisti programose įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms. Tokia nuostata reguliuoja tik LRT veiklą, tuo tarpu komercines žiniasklaidos priemones saisto vien žurnalistų etikos kodeksas ir žiūrovų bei skaitytojų pasitikėjimas. Tačiau būtent LRT veikloje ši įstatymo nuostata yra nuosekliai ir sistemingai ignoruojama.

Saugantis antrosios tendencijos Seime pradėtas LRT finansų valdymo (ne programų turinio) tyrimas. Tačiau su dvasiomis bendraujančių Konstitucinio Teismo narių jis buvo absurdiškai pripažintas antikonstituciniu, nes tariamai pažeidžia žodžio laisvės principą. Ypač iš pastarojo sprendimo akivaizdu, kad LRT šiandien Lietuvoje yra tapęs savarankišku, nuo visuomenės ir valstybės nepriklausomu galios centru ir įtakingu viešosios erdvės žaidėju, gebančiu sėkmingai išsaugoti ir didinti savo įtaką, manipuliuojant kitomis institucijomis. Sprendžiant pasaulėžiūrinės cenzūros LRT eteryje problemą, būtina iš esmės keisti LRT tarybos sudarymo principus ir užtikrinti realią visuomeninę, ne politinę, LRT veiklos kontrolę.

Sprendžiant LRT kaip lobistinės įtakos grupės problemą, būtina reformuoti LRT finansavimą, renkantis tarp dviejų principinių alternatyvų: 1) šiuo metu LRT skiriamas biudžeto lėšas dalinti visoms šalyje veikiančioms televizijoms konkurso tvarka; 2) įvesti abonentinį mokestį, kurį mokėdami LRT išlaikytų jos veikla patenkinti ir norintys ją žiūrėti šalies piliečiai. Kitaip nei kariuomenė, priešgaisrinė apsauga ar į kitos valstybės teikiamos būtinos viešosios paslaugos, nacionalinio transliuotojo veikla – kokia yra dabar – ne tik nėra būtina, bet, tikėtina, apskritai žalinga valstybei ir visuomenei.

Socialinių tinklų cenzūros problema iš viešų diskusijų plotmės persikėlė į politinį lygmenį JAV – svarbiausios Lietuvos partnerės NATO ir pagrindinio mūsų šalies saugumo garanto – Senate. Čia pradėtas atvirai ir principingai svarstyti sistemingos dešiniųjų demokratinių pažiūrų cenzūros socialiniuose tinkluose klausimas. Jį pradėta spręsti ir praktiškai, prezidentui Donaldui Trumpui ėmusis teisinių priemonių prieš cenzūrą vykdančius socialinius tinklus, o respublikonų senatoriams rengiant ir atitinkamą įstatymo projektą. Daugybė tyrimų rodo, kad socialiniai tinklai vis didesnei visuomenių daliai tampa pagrindine informacijos sklaidos ir apsikeitimo nuomonėmis įvairiais, taip pat ir politiniais, klausimais vieta. Tikėtasi, kad ši funkcija leis susilpninti žiniasklaidos savininkų turimą informacijos monopolį, tačiau išryškėjo, jog, priešingai, socialinių tinklų savininkai ne mažiau agresyviai siekia cenzūruoti savo vartotojų pažiūras.

Jų nurodymu Facebook ir kitose platformose trinami nepatinkantys įrašai, blokuojamos jų autorių paskyros, siaurinama jų atsitiktinė sklaida, draudžiama tokių įrašų reklama, tokie įrašai žymimi „nepatikimumo“ etiketėmis. Visa tai yra gėdingos ir savavališkos privačios cenzūros ir iškreipto viešosios nuomonės formavimo apraiškos. Socialinių tinklų partneriais pasiskelbiančios žiniasklaidos priemonės skelbia ideologiškai ir politiškai šališkus vartotojų įrašų vertinimus. Tai daryti demokratijos sąlygomis jos turi teisę, tačiau tokie vertinimai neturi tapti dar vienu cenzūros įrankiu ir priemone formuoti politiškai korektišką „vienintelę teisingą“ nuomonę atspindintį socialinių tinklų rodomą turinį. Gerbiant privačiai naudojamų socialinių tinklų autonomiją, reikia pripažinti, kad didieji masinio vartotojų rato socialiniai tinklai savo visuomenine reikšme ir visuotina sklaida jau yra tapę integralia viešojo diskurso dalimi, todėl turėtų paisyti aukštesnio visuomeninio intereso ir nevykdyti mąstymo, sąžinės ir žodžio laisves varžančios cenzūros.

Būtina įstatymu įtvirtinti, kad didžiosios socialinės medijos tėra platformos, leidžiančios savo vartotojams skelbti pasirinktą turinį, nėra už jį atsakingos ir neturi teisės kištis į šio turinio atranką. Už šios nuostatos pažeidimus privalo būti numatyta teisinė atsakomybė. Nacionalinis susivienijimas reikalauja, kad įstatymų leidėjai priimtų šias nuostatas įtvirtinančias įstatymų pataisas, o jeigu politinės valios tam neatsiras, įsipareigoja pats inicijuoti visas minėtas priemones, kad cenzūra Lietuvos tradicinėje ir socialinėje žiniasklaidoje būtų panaikinta.

Vytautas Sinica