Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Tremtinių keliais: kaip anuomet per sovietmetį, taip ir dabar esame gundomi prisitaikyti prie naujų ideologinių vėjų

Šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje, bet būti visiškai laisviems nelengva. Labai panašiai, kaip anuomet per sovietmetį, taip ir dabar esame gundomi prisitaikyti prie naujų ideologinių vėjų, kurie anaiptol nėra krikščioniški. Neatsitiktinai šiuo metu Lietuvoje verda kova dėl Stambulo konvencijos ir vienalyčių partnerystės įteisinimo. Ši nauja genderistinė ideologija yra pavojingesnė už marksistinę ideologiją, nes anuomet buvo lengviau susiorientuoti, kas yra kas, o dabar laisvės vardu mums tiesiog jėga yra brukamas normaliam, į Dievą tikinčiam žmogui visiškai nepriimtinas laisvės, tiesos ir moralės supratimas. Šiandien gresia pavojus tapti tremtiniais savo Tėvynėje.

Antrojoje Karalių knygoje pasakojama apie Izraelio tautą ištikusias dvi tremtis. Babilono karalius Nebukadnezaras sugriovė net Jeruzalės šventyklą ir per du kartus daug izraelitų išvarė į tremtį. Ši tremtis tęsėsi šešiasdešimt metų – iki to laiko, kai persų karalius Kyras užėmė Babiloną, leido izraelitams grįžti į tėvynę ir padėjo atstatyti Jeruzalės šventyklą.

Prieš aštuoniasdešimt metų panašus likimas ištiko ir mus, lietuvius. Raudonajai armijai užėmus Lietuvą 1941 m. birželio 14–19 d. vyko pirmoji tremtis. Per 17.000 tūkst. žmonių buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus; vyrai atskirti nuo šeimų – išvežti į lagerius, o moterys su vaikais nutremtos į Altajaus kraštą ir iš ten nuplukdytos į Lenos upės žiotis, kad mirtų nuo bado ir šalčio. Prasidėjęs karas tremtis sutrukdė, bet jam pasibaigus trėmimai buvo atnaujinti.

Masiškiausios pokarinės tremtys buvo trys – 1948, 1949 ir 1951 metais; iš viso jų buvo net dvidešimt; ištremta per 129.475 tūkst. lietuvių. Trėmimais okupantas siekė palaužti žmonių dvasią. Vieni buvo pavadinti liaudies priešais ir ištremti, o likusieji Lietuvoje apiplėšti – nusavinta žemė, ūkiniai pastatai, padargai, arkliai ir žmonės prievarta suvaryti į kolūkius. Tik po Stalino mirties likę gyvi tremtiniai – apie 80 tūkst. – sugrįžo į Lietuvą; paskutinieji sugrįžo tik 1963 m.

Mūsų tremtiniai patyrė be galo daug kančios, daugelis jų mirė nepakėlę nežmoniškų tremties sąlygų, bet vargo keliuose jie išsaugojo žmogiškąjį orumą, tikėjimą į Dievą ir meilę Tėvynei. Dauguma tremtinių buvo nuoširdžiai tikintys žmonės, todėl juos lydėjo viltis, kad Dievas parves į Tėvynę, o jei mirtų – priims į amžinąsias padangtes.

Paviršutiniškai žvelgiant atrodytų, kad neištremtieji buvo laimingesni; deja, ne visuomet taip buvo. Likusiems Tėvynėje buvo didelis gundymas kolaboruoti su pavergėju; moksleiviai ir studentai buvo gundomi stoti į komjaunimą, vėliau – į komunistų partiją; dar kiti net tapdavo tiesioginiais KGB kolaborantais – už gaunamas privilegijas turėjo daryti kompromisus su savo sąžine. Lietuvai atgavus laisvę kai kurie iš jų padarė atgailą, o kiti tarsi sunkų akmenį nešasi anuomet žengtus klaidos žingsnius. Belieka tik melstis, kad tos naštos nenusineštų į Dievo teismą.

Šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje, bet būti visiškai laisviems nelengva. Labai panašiai, kaip anuomet per sovietmetį, taip ir dabar esame gundomi prisitaikyti prie naujų ideologinių vėjų, kurie anaiptol nėra krikščioniški. Jau popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie reliatyvizmo ideologijos grėsmę. Juo toliau, juo labiau krikščioniškasis suvokimas apie žmogaus prigimtį, lytiškumą, vyro ir moters kuriamą šeimą yra stumiamas į užribį ir uždegama žalia šviesa genderizmo diktatūrai. Būsi laikomas pažangiu ir šiuolaikišku, jei prisiderinsi prie naujų vėjų, antraip būsi nurašytas kaip atsilikęs ir vakarykštės dienos žmogus.

Neatsitiktinai šiuo metu Lietuvoje verda kova dėl Stambulo konvencijos ir vienalyčių partnerystės įteisinimo. Ši nauja genderistinė ideologija yra pavojingesnė už marksistinę ideologiją, nes anuomet buvo lengviau susiorientuoti, kas yra kas, o dabar laisvės vardu mums tiesiog jėga yra brukamas normaliam, į Dievą tikinčiam žmogui visiškai nepriimtinas laisvės, tiesos ir moralės supratimas. Ką reiškia laisvė be tiesos, tiesa – be Dievo, moralė – be Dekalogo? Tai akligatvis, į kurį esame varyte varomi, ir reikėtų būti dvasiškai akliems, kad šito nematytume. Šiandien gresia pavojus tapti tremtiniais savo Tėvynėje.

Ačiū Dievui, yra vilties, kad atsilaikę prieš prievarta bruktą marksizmą atsilaikysime ir šiandien, bet kad taip įvyktų, reikia ruoštis. Pirmasis pasiruošimo žingsnis – ne viską priimti už gryną pinigą, kas yra skelbiama iš aukštų tribūnų, iš oficialių žiniasklaidos kanalų ir pristatoma kaip neginčijama tiesa.

Žmogų laisvą padaro ne demokratiškai kur nors Seime ar kitose valdžios viršūnėse paskelbta, bet dieviškoji – prigimtinė tiesa. Juk sovietiniais laikais marksizmas buvo taip pat pristatomas kaip absoliuti žmogų išlaisvinanti tiesa, nors iš tikrųjų buvo absoliutus melas.

Mūsų Viešpats Jėzus vos gimęs prisiėmė tremtinio dalią. Juozapas, gelbėdamas Kūdikio gyvybę, turėjo palikti savo šalį ir kurį laiką gyventi tremtyje, kol buvo gyvas tironas karalius Erodas. Teduoda Viešpats ir mums drąsos nebijoti, nesigėdyti būti tuo, kuo esame, nebijoti būti ištremtiems į visuomenės paribius. Visi tironai anksčiau ar vėliau miršta; melagingos, prievarta peršamos ideologijos taip pat yra pasmerktos žlugti.

Tik į mūsų prigimtį įspausta ir Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus apreikšta dieviškoji tiesa yra amžina. Ji vienintelė gali atsilaikyti prieš bet kokią tironiją, tame tarpe ir prieš mūsų dienomis šlovinamą genderizmą, bandantį perkurti žmogaus prigimtį bei prigimtinę šeimą.

Dėkokime Dievui už laisvę ir tėvynę Lietuvą!

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

Ariogala, 2021 08 07

JŠ pagal Sigitas Tamkevičius

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email
© Katalikiška Lietuva 2020