Kategorijos
LIETUVOS ISTORIJA

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Temos pradžią žr.:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Liberalizmas

Visų liberalų (plačiąja žodžio prasme) – religinės, etinės, filosofinės bei visuomeninės „tolerancijos“ šalininkų – bendra klaida yra natūralizmas, Dievo apreikštos antgamtinės tiesos, bendros ir privalomos visai žmonijai, egzistavimo atmetimas. Popiežius Leonas XIII tai paaiškina enciklikoje Libertas:

„Liberalizmo šalininkai siekia moralės bei visuomeninio gyvenimo srityje to paties, ko filosofijoje siekia natūralistai bei racionalistai. Natūralistų iškeltus dėsnius liberalai stengiasi įvesti dorovės srityje ir gyvenimo praktikoje. Žmogiškojo proto viešpatavimas yra pagrindinis racionalizmo dėsnis. Tas protas atmeta amžinajam dieviškajam protui privalomą nuolankumą, pasiskelbia esąs visiškai nepriklausomas, padarydamas tuo būdu save patį vyriausiu tiesos principu, šaltiniu ir teisėju. Panašiai… liberalizmo šalininkai teigia, kad gyvenimo eigoje nesą jokios dieviškos valdžios, kurios reikėtų klausyti. Kiekvienas esąs pats sau įstatymas. Taip radosi vadinamoji nepriklausoma dorovės filosofija. Ji laisvės priedanga atitraukia valią nuo Dievo įsakymų laikymosi ir įtraukia žmogų į ribų nežinantį palaidumą“.

Dėl to liberalams būdingas sričių, kur tolerancija taikytina ir netaikytina, neskyrimas. Žmogus, išaugęs ,,laisvoje“ mokykloje, neišmokytas ten tiesos, kad jam reikia sunkiai kovoti už savo ir kitų išganymą, neturi jėgų ir net nenori stengtis atsispirti pasaulio, kūno ir velnio (pagal katekizmą – trijų pagrindinių sielos priešų) vilionėms.

Gal mums ir skaudu tai girdėti, bet dabartinės „laisvos“ nuo Dievo apreikštos tiesos visuomenės formavimąsi Lietuvoje pradėjo būtent XIX a. pab. tautinio atgimimo vadovai. Katalikai šviesuoliai jau tada perspėjo, kad jei „varpininkų“ ir kitų liberalų idėjos – išstumti religiją iš viešojo gyvenimo – bus įgyvendintos, tai Lietuvą užlies moralinio pakrikimo banga. Žinoma, negalima paneigti, kad nemaža tautinio sąjūdžio veikėjų, nors ir laisvamaniai, buvo taurios, šviesios asmenybės. „Jų didžiuma iš tikro dori“, – pripažino katalikų visuomenininkas J. Staugaitis, pridurdamas, kad „vis dėlto jų dorumas tik laikinas, nes jie dar netoli nužengę nuo religijos; jie yra tik pirmoji netikinčių karta Lietuvoje; jie dar atsiduoda Evangelijos kvapu; mūsų inteligentai dar yra gryni teoretikai. Bet… kokia bus antroji, trečioji kartos, išauklėtos be tikėjimo? Kas bus tuomet, kai „laisvamanių“ mokslas pradės lipti prie tamsiausiųjų Lietuvos sluoksnių, kuomet žmonių eilės pradės iš ateistinio mokslo išvedžioti taisykles praktiškajam gyvenimui?“[1]

Praėjus kelioms kartoms nuo tų laikų, galime matyti „atviros“ liberalioms klaidoms visuomenės vaisius. Tikėjimo Katalikų Bažnyčios mokymu smukimas, abejingumas religijai, greitas šeimų suirimas, gyvenimas kartu be sakramentinės santuokos, „sargio šventės“, „gėjų paradai“, tėvų, mokytojų bei kitų autoritetų neklausymas jaunimo tarpe, malonumų medžiojimo kultas, apskritai moralės atmetimas ir t. t. rodo, kad mūsų visuomenė per šimtą, o ypač per paskutiniuosius dešimt metų tapo gerokai mažiau dora ir katalikiška. Pamatus tam padėjo jau XIX a. pab. laisvamaniai, nors to šaknys siekė dar giliau – XIX a. pradžios masonų ložių Lietuvoje, filomatų ir filaretų laikus. Tautos žadintojai naiviai idealistiškai vylėsi, kad pavyks sukurti nuo Dievo nepriklausomą moralę, kuri galės išlaikyti žmones netikinčius, bet „gerus“.

Romantizmas

Lietuviai inteligentai perėmė garsiojo romantizmo „Vergilijaus“, Ž. Ž. Ruso, patiklią mintį, kad žmogus iš prigimties gimsta geras. Tačiau tam prieštarauja ne tik Katalikų Bažnyčios mokymas apie prigimtinį žmogaus palinkimą į blogį, bet ir gyvenimiškoji patirtis. Žinoma, savo žavesį turinčiame romantizme būta ir tokių prokatalikiškos krypties menininkų, kaip Novalis ir kiti, bet nemaža jų dalis skelbė ir pažiūras, prieštaraujančias Bažnyčios mokymui. Lietuvoje svarbiausiu romantizmo atstovu laikomas J. Basanavičius, bet jo idėjos persmelkė ir daugelio tautinio sąjūdžio atstovų pažiūras. Lietuvos praeities aukštinimas, išsilaisvinimo iš Rusijos vergovės siekimas buvo teigiami romantizmo elementai, bet buvo perimtos ir minėto pobūdžio utopinės idėjos.

Jau tais laikais teologai mėgino laisvamaniams įrodyti, kad negali būti dorovės be religijos, kad patys žmonės yra nepajėgūs susikurti sau dorovės principų. J. Staugaitis rašo: „Palikti žmogui sau pačiam sutverti doros įstatymus būtų vis tiek, ką palikti piktadariui, kad jis pats teisme save teistų.“

„Švietėjų“ materializmas

Didelę įtaką nacionalinio sąjūdžio laisvamanių pažiūroms, ypač etikai, padarė ir „Apšvietos“ laikotarpio materialistų ideologija, materialistinis žmogaus prigimties bei jo elgesio aiškinimas. Jis veikė P. Leoną, P. Višinskį, G. Petkevičaitę-Bitę ir kitus, kurie dorovės prigimtį bandė sieti su materialinėmis gyvenimo sąlygomis. Jie taip pat teigė, kad norint pakelti žmonių dorovę, reikia pagerinti jų gyvenimo sąlygas, plėtoti švietimą. Bet materialinės sąlygos ir švietimas gali įtakoti žmogaus dorovę, o ne ją visiškai nulemti – tai rodo gausybės vargingai gyvenusių, o kartais ir menkai apsišvietusių šventųjų pavyzdžiai. 

Kitos iš švietėjų perimtos idėjos – žmogaus vertingumas ir orumas, „tolerancijos ir pakantumo“ principai, taip pat kovingasis švietėjų ateizmas. Nieko nuostabaus, kad dauguma katalikų kunigų ir visuomenės veikėjų net ir visą tautinį sąjūdį iš pradžių laikė bedievišku ir katalikiškai tautai nepriimtinu[2]. Juk pradiniame periode jam vadovavo beveik vien laisvamaniai. Tiesa, vėliau paties tautinio sąjūdžio gretas papildė katalikų veikėjai, nuspalvinę jį šviesesnėmis spalvomis.

Pozityvizmas bei socializmas

Nemažą įtaką nereliginei etikai Lietuvoje padarė visoje Europoje XIX a. II pusėje paplitęs pozityvizmas, kurio lietuviai pirmiausia sėmėsi iš vad. Varšuvos pozityvizmo, apėmusio kone visą Lenkijos kultūrą. Jis propagavo L. Biuchnerio ir kitų vadinamąjį vulgarųjį materializmą, Č. Darvino, Ž. E. Renano ir kitų Vakarų Europos atstovų filosofines pažiūras. Beje, Biuchnerio veikalus jo tautietis filosofas Paulsenas sakėsi skaitęs deginamas gėdos dėl savo tautos bendrojo išsilavinimo.[3] Ypač „Varšuvos pozityvizmo“ buvo veikiamas V. Kudirka. Dar mokydamasis kunigų seminarijoje (!), jis susipažino su O. Konto, H. Spencerio darbais, žinomais savo antikrikščioniškumu. Kad pozityvizmo filosofija persiėmusi Europa grįžta į barbarizmą, gyvenimo gale pripažino net pats Spenceris[4].

Pirmoji lietuviškai parašyta pasaulietinės etikos knygelė, turinti neabejotinai pozityvistinių tendencijų, buvo J. Šliūpo „Vargdienio išganymas“. Panašiai įtakai pasidavė ir kiti inteligentai. Nors pozityvizmas iš esmės neigia romantizmą, bet Lietuvoje jie abu buvo pritaikyti kovai ne tik prieš nacionalinę priespaudą, bet ir prieš Katalikų Bažnyčią. Pozityvizmas, kaip rašo B. Gendzelis, „pripažindamas, kad nieko nėra tikro išskyrus faktus, atmetė religijos skelbiamas „tiesas“[5], žinoma, nesiteikdamas pastebėti katalikybės teisumą patvirtinančių faktų, tokių kaip Turino drobulė, šimtmečius iki šiol negendantys šventųjų kūnai ir t. t.

XIX a. pozityvizmo srovę, besistengiančią sukurti tik šiuo pasauliu besiremiančią aukštą civilizaciją, žinomas Miuncheno filosofas neotomistas prof. Bomkeris (†1924) vaizduoja šitaip: „Pozityvistinė pasaulėžiūra, atmetusi idealiąsias etikos ir religijos vertybes, apoteozuoja visuotinį pasaulio supramoninimą, bildančioje mašinų gausybėje su dirbančiais ir žemiškos būties malonumais bei individualia laisve besinaudojančiais šio pasaulio žmonėmis, kuriems nesuskamba joks religinį pakilimą žadinantis varpelio garsas, nežvilgteri jokia metafiziškojo pasaulio eterio mėlynė, joks ramus širdies namų židinio darželis neišdaigina gėlės, kuri nujaustų kitą gyvenimą ir amžinybę“[6].

Pozityvizmas imasi begalinio šio pasaulio faktų registravimo, pamiršdamas aukščiausią jų šaltinį – Dievą. Vietoje Jo iškeliamas stabas – mokslas. „Juo daugiau mes darbuosimės ir kovosime už mokslą, – juo mūsų gyvenimas bus gražesnis ir laimingesnis“, – rašo J. Biliūnas[7]. Mokslas, žinoma, gali apšviesti tautą, bet tik Kristaus mokslo šviesoje. Mokslas be Dievo triumfavo XX a. pasaulyje, bet ši mokslinga visuomenė nuolat serga depresija.

J. Biliūnas, nors nuostabiai įžvelgė žmogaus asmenybės gelmes, jo tragizmą netobuloje visuomenėje, bet kaip ir nemaža to meto inteligentų, nuoširdžiai tikėjo laisvamaniškos Europos „pasiekimų“ „išganančia galia“. Jie matė giliai tikinčią katalikišką liaudį, kuri buvo neapsišvietusi. Dėl to kalta buvo ne Katalikų Bažnyčia, o carinė Rusija. Jų klaidinga išvada – katalikybė neša tamsybę liaudžiai. Jie taip pat matė sulenkėjusią dvasininkiją, lenkų kalbos brukimą bažnyčiose. Taigi, norint išsaugoti lietuvišką kultūrą, esą reikia atsiriboti nuo katalikybės. Šiuos tautos „švietėjus“ galima suprasti, bet ne pateisinti. Jų krypties klaidingumą aiškiai parodė katalikai tautinio atgimimo veikėjai, plėtoję katalikišką švietimą ir lietuvišką kultūrą.

J. Šliūpo ir V. Dembskio („lietuvių Voltero“) pažiūras iš pradžių stipriai paveikė kun. Lamenė, „krikščioniškojo socializmo“ pradininko, mintys, pasmerktos popiežiaus Grigaliaus XVI.

Būsimieji Lietuvos nacionalinio sąjūdžio veikėjai, dar mokydamiesi Maskvos ir Peterburgo universitetuose, buvo paveikti materialistinių rusų revoliucinių demokratų ir narodninkų pažiūrų. Didelę įtaką jiems padarė ir XIX a. 9 dešimtmetyje plintantis marksizmas. Jo paveikti buvo P. Leonas, M. Lozoraitis, P. Mašiotas, dar labiau – J. Adomaitis, G. Petkevičaitė, J. Biliūnas.

Veikiant šioms įvairioms filosofinėms idėjoms, kaip rašo V. Žemaitis, „susiformavo iš esmės ateistinė Lietuvos nacionalinio sąjūdžio veikėjų pasaulėžiūra, kuria remdamiesi jie sprendė ir etines problemas. Jų etinės pažiūros, glaudžiai susijusios su bendromis visuomeninėmis pažiūromis, dažnai organiškai plaukė iš pastarųjų“[8].

2.5. Liberalioji revoliucija

Praktinėje visuomeninėje veikloje tokių pažiūrų upeliai sutekėdavo į vieną – liberalizmo upę. V. Lukoševičius „varpininkų“, demokratų, liaudininkų, socialdemokratų, net konservatyviųjų tautininkų ir (iš dalies) krikščionių demokratų idėjas teisingai priskiria įvairaus pobūdžio liberalizmui, suvoktam plačiąja prasme. Liberalizmas yra visa apimanti iš esmės tradicinei katalikybei priešiška pasaulėžiūra, kurios idėjas kurianti ir po pasaulį platinanti „laboratorija“ yra masonų organizacija[9] – amžinas Revoliucijos įsikūnijimas[10]. Vyskupas Gaume tiksliai įžvelgia iki mūsų dienų „taikingos evoliucijos“ ir nuolatinių „reformų“ keliu tebetrunkančios liberalizmo revoliucijos esmę, įdėdamas į suasmenintos Revoliucijos lūpas prisipažinimą:

„Aš esu neapykanta visokiai tvarkai, kurios žmogus neįsteigė ir kurioje jis nėra kartu karalius ir Dievas. Aš esu skelbimas žmogaus teisių, nesirūpinant Dievo teisėmis. Aš esu religinės ir socialinės būklės pagrindimas žmogaus valia vietoje Dievo valios. Aš esu nuo sosto nuverstas Dievas ir žmogus jo vietoje. Štai kodėl aš esu vadinama Revoliucija, tai yra apvertimas“[11].

Iš čia kyla Lietuvos ir viso pasaulio liberalų „laisvės“ reikalavimai. V. Lukoševičius aiškina: „Įvairiais požiūriais liberalizmas pirmiausia reiškia laisvę. Ekonominėje srityje – tai verslininkystės ir prekybos laisvė, privatinė nuosavybė; politinėje – žmonių lygiateisiškumas, žodžio, spaudos, susirinkimų laisvė, nevaržomas švietimas gimtąja kalba; kitose srityse – sąžinės laisvė, tikėjimas pažanga, proto galia, humanizmo idealais“[12].

Tarp gerų reikalavimų, po patraukliu „įpakavimu“ čia slepiasi klaidos, visiems laikams pasmerktos neklystamu popiežių mokymu – nekatalikiškų religijų viešo išpažinimo laisvė[13], spaudos laisvė publikuoti bet kokius, net antikatalikiškus teiginius[14], apskritai laisvė daryti bet ką, net tai, kas prieštarauja Dievo meilei, Jo valiai ir gresia sielų išganymui. Šia prasme liberalai yra ir socialdemokratai, apskritai – praktiškai visos prie dabartinės politikos prileidžiamos organizacijos.

Kad visa tai neatrodytų vien perdėtu „tamsybininkų niurzgėjimu“ verčiau paklausykime pačių liberaliai nusiteikusių Lietuvos inteligentų.

Šarūnas Pusčius

Skaityti šia tema toliau:

Ar „tautinio atgimimo švyturiai“ buvo geri katalikai?

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

[1] Meškus [Staugaitis J.], Katalikų tikėjimas ir jo priešai. Seinai, 1908, p. 30. Cituota iš: Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia). Vilnius, 1986, p. 34.

[2] Žemaitis V., Tolerancijos idėja lietuvių nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo veikėjų pažiūrose // Iš tolerancijos istorijos. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 1992, p. 83.

Žemaitis V., // . Vilnius, 1992, p. 83. Žemaitis V., // . Vilnius, 1992, p. 83.

[3] Anot Paulseno, vokiečių filosofas Häckelis reiškia tokį pat neleistiną filosofijos, religijos ir Bažnyčios istorijos dalykų nežinojimą ir tokį pat geros valios trūkumą svarstyti tuos dalykus be prietarų ir teisingai, kaip ir Büchneris. Žr. kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? Kaunas, 1932 m., p. 86.

[4] Kun. Lomanas J. Quo vadis modernioji Europa? p. 165.

[5] Gendzelis B., Pozityvistinės idėjos Lietuvoje (XIX a.) // „Problemos“, 1973, Nr. 1 (11). Cit. iš: Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 21.

[6] Cit. prof. Dovydaitis, Idealizmo pasaulėžiūros laimėjimai šių dienų // „Židinys“ 1926, p. 31.

[7] Biliūnas J., Stebuklai mokslo // Raštai. Vilnius, 1980.

[8] Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 2122.

[9] Vicomte de Poncins L., Freemasonry and the Vatican. London, 1968, p. 84.

[10] Popiežius Leonas XIII, enciklika „25 Mūsų pontifikato metams“, 1902 m.

[11] Lefebvre M., They Have Uncrowned Him., Dickinson, Texas, 1988, p. 264.

[12] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje. Vilnius, 1995, p. 3.

[13] Popiežiaus palaimintojo Pijaus IX enciklika Quanta cura, §X, 7879.

[14] Ten pat, §X, 79.

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email
Kategorijos
LIETUVOS ISTORIJA

Ar ,,tautinio atgimimo švyturiai“ buvo geri katalikai?

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Ar ,,tautinio atgimimo švyturiai“ buvo geri katalikai?

Temos pradžią žr.:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Ar „Aušra“ nešė atgimimo aušrą?

Vienas pirmųjų katalikybę kritikavo „Aušrą“ Lietuvai davęs J. Basanavičius. Tiesa, jis iš dalies teisingai kritikavo neretai grobikiškus tikslus religija dangsčiusius kryžiuočius, kurie lietuvius „kardu ir ugnimi krikščionystėn vertė“[1]. Taip pat jo raštuose randame daug neretai teisingų priekaištų sulenkėjusiems ar amoraliems dvasininkams. Čia iš karto derėtų atskirti sveiką atskirų asmenų ir neleistiną katalikybės principų kritiką.

J. Basanavičius, užuot siūlęs Bažnyčios reformą, siūlė lietuviams grįžti prie pagonybės, ją idealizuodamas, teigdamas, kad katalikybė sužlugdžiusi senovės lietuvių aukštą dorovę ir dvasinę kultūrą. Užtenka prisiminti mūsų etnografų tyrinėjimus apie pagonių lietuvių šventes, kuriose buvo skatinami masiniai nevedusių jaunuolių intymūs santykiai, kad suprastume, kiek liaudies dorai davė Katalikų Bažnyčia. Taip pat iki jėzuitų atėjimo Lietuvoje praktiškai nebuvo visuotinio švietimo tinklo ir europinio lygio civilizacijos.

J. Basanavičius, kaip ir kiti laisvamaniai inteligentai, manė, kad Katalikų Bažnyčios skelbiamas tikėjimas ir moralė kito, prisitaikydami prie visuomenės kitimo. Žinoma, Bažnyčia lanksčiai reagavo į kiekvienos epochos problemas, tačiau pamatiniai Dievo apreikštos tiesos ir jo reikalaujamo elgesio principai išliko tie patys nuo Mozės, net nuo Adomo ir Ievos laikų: etikos pagrindas – vykdyti Dievo valią, o ne savo įgeidžius.

„Aušros“ žurnalas (1883–1886) – pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas žurnalas lietuvių kalba, kuriame be iš liaudies kilusių pasauliečių inteligentų bendradarbiavo ir kunigai bei dvarininkai. Idėjiškai vieni iš jų buvo artimi socialistams, kiti – liberalams (siauresne prasme), treti – ortodoksams katalikams. Tačiau vėliau „Aušros“ puslapiuose rodėsi vis daugiau straipsnių apie tikėjimo nereikalingumą, kunigų blogybes, Dievo „nebuvimą“ ir t. t. „Žinoma, kad iki tol žurnalą su džiaugsmu platinę kunigai ėmė iš sakyklų jį drausti ir persekioti, – rašo K. Pakalniškis. – Dėl to „Aušra“, pusketvirtų metų šviesavusi, arba, kitaip sakant, juodavusi, savo mokslu, visiškai nuspindėjo…, o mūsų kunigams paliko paveikslą: su ponais inteligentais nebesibroliauti“[2].

3.2. Kam skambino „Varpas“?

Ne geresnė padėtis buvo ir su vėlesne „laisvąja“ spauda. „Varpo“ idėjinio pirmtako „Lietuviško balso“ bendradarbis J. Andziulaitis-Kalnėnas rašė: „Žmogus tampa tik tada žmogumi, kada išsimokina elgtiesi pagal savo paties sylas kūniškas, dvasiškas ir doroviškas. Giminė taip nupuolusi kaip mes, taip ilgai apie valnybę negali drąsintiesi sapnuoti, pakol nenusikratys nuo prietarų, sėjamų jos tarpe rankomis kunigijos ir pakol neišdirbs savyje savistovios doriškos sylos, neprigulmingos nuo valdžių, ją spaudžiančių, ir Rymo“[3]. Tai sena, dar stoikus ir Pelagijaus ereziją siekianti klaida, kad žmogaus moralinė valios jėga tokia stipri, kad nereikalinga Dievo malonės. Ši mintis, protestantizmo išplatinta Europoje, sąmoningai suvokta ar nesąmoningai priimama, „raudonu siūlu“ eina per liberaliosios pakraipos Lietuvos atgimimo vadų raštus. Matome ir Liuterio skelbtą „popiežiaus nereikalingumą“.

V. Kudirka, vienas iš liberaliojo „Varpo“ organizatorių ir redaktorių, polemizavo su katalikų veikėjais, gynusiais teiginį, jog tikėjimas yra pamatinis dorovės šaltinis. Jis ne kartą pabrėžė, kad ir netikintis žmogus gali būti doras, o norint spręsti apie žmogaus dorumą, nebūtina klausti jo tikėjimo „paso“. Žmogaus vertingumo kriterijus jam – ne tikėjimas, o dorovė, dėl to esą negalima žmogui brukti religiją ir smerkti už jos atmetimą: „…Tikėjimas, tai dalykas ne prievartos, o sąžinės. Kad norite tikėti – tikėkite!.. Tiktai žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų geri! Kad nenorite netikėti – netikėkite! Žinokitės. Tiktai žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų geri!“, – šaukė lietuviams V. Kudirka.

Štai kodėl apgailėtinai atrodo V. Kudirkos laikų inteligentų siūlymas „vietoje tikėjimo žmonėms nešti mokslą“[4]. Tiesa, pats V. Kudirka abejojo tuo, klausdamas, ką duosime žmonėms vietoj tikėjimo? Panašiai manė ir kai kurie kiti pasaulietinės etikos propaguotojai. Ateistinio žurnalo „Laisvoji mintis“ redaktorius Z. Vitkauskas manė, kad „tikėjimas, tai neapšviestos minios pamatas, sulaikąs ją nuo desperacijos, niekingo kelio ir darbų“[5] Todėl jis siūlė laisvamanybę plėsti tik tarp išsilavinusių žmonių, o „tamsiuosius“ prieš tai „apšviesti“. Geriausias atsakymas tam – Nyčės, ateistinio „elito“ įkvėpėjo, „antžmogio“ garbintojo ir „Dievo mirties“ skelbėjo priešmirtinė dejonė, jog be Dievo vis dėlto be galo sunku gyventi[6].

Kunigus V. Kudirka vadino tiesiog „fanatizmo junkeriais“[7]. Žinoma, galbūt ir būta atskirų siauro išsilavinimo kunigų, nekorektiškai puolusių oponentus, bet didysis varpininkas apskritai atmetė mintį, kad visuomenę gali tvarkyti katalikiški principai: „Pavedimas tėvynės reikalų ir jos likimo į katalikystės sargų rankas būtų tėvynei didei pavojingas… Kunigai gali būt nors ir labai naudingais tautiškais darbininkais, bet tik talkininkais, nes nežino nei valandos, nei dienos, kada katalikystė pasakys jiems veto“[8]. Bet juk kunigai nuo apaštalų laikų buvo Kristaus paskirti dvasiniai visuomenės vadovai, aukščiausias luomas, perduodavęs Dievo nustatytus katalikiškus principus visuomenei, kuri privalo pagal juos tvarkytis.

3.3. „Žibintuvas laisvės“ – revoliucinė Prancūzija

Kokias gi idėjas virš katalikybės stato V. Kudirka? Tai tautos, kuriančios savo būtį pagal „laisvės“ principus, idėjos: „Ne specialistai sugriovė feodališkąją Prancūziją ir padarė ją ant ilgo laiko žibintuvu laisvės, ne specialistai pakėlė tautas… Tai padarė pati tauta… Spėka ir gerovė tautos yra pačioje tautoje“[9]. Iš daugelio specialistų studijų galima matyti, kad jei Prancūzijos didžiąją revoliuciją ir įvykdė tauta, tai įvykdė organizuotai vadovaujama masonų.

V. Kudirkos laikais Prancūzijoje masonai vėl užgrobė tiesioginę valdžią vyriausybėje ir fanatiškai ėmėsi savo šalies nukrikščioninimo. Prancūzų masonų vadas prof. A. Aulardas atvirai pareiškė: „Nebeveidmainiaukime, nebesakykime, kad mes nenorime sunaikinti tikėjimo!“[10]. Mokykla buvo atskirta nuo Bažnyčios, o ši – nuo valstybės, kaip ir visoje dabartinėje Europoje. Karas prieš Bažnyčią vyko įvairiose institucijose. Prancūzijos katalikų tėvų vaikai buvo atiduoti valstybinėms laisvamanių mokytojų vadovaujamoms mokykloms, kuriose jau nebebus skelbiamos tikybos tiesos, nebus maldos ir visų tikybinių simbolių. Laisvamanis pedagogas J. Payotas, instruktuodamas mokytojus, kaip jie turį mokyti vaikus, pasakė: „Mokymo uždavinys yra padaryti negalimą tikėjimą į Dievą“[11]. Štai toks „žibintuvas laisvės“ švietė mūsų nacionaliniam sąjūdžiui iš Vakarų.

3.4. Dorovė bei religija „pasidaryk pats“

Dar radikaliau už V. Kudirką pasisakė J. Šliūpas, skelbęs negailestingą kovą su Bažnyčia – „obskurantizmo skleidėja“. Ši kova, jo manymu, buvo vienintelė priemonė visuomenės dorovinei pažangai. Jo manymu, dorovė sukurta ne Dievo, o tėra vien žmonių socialinio gyvenimo padarinys, todėl ji esą gali kisti kintant visuomenei: „Nėra įgimtos sąžinės, nei morališkų principų, nes viskas mainosi pagal laiką, vietą ir aplinkybes“[12]. J. Šliūpas abejojo dėl religinės dorovės principų teigiamo vaidmens visuomenės gyvenime. Religiniai dorovės principai, anot jo, skiepija žmogui tik neigiamas charakterio savybes.

J. Šliūpas pabrėžė, kad krikščioniška tauta neturi tos laisvės ir žmogiškumo, be kurio ji negali tapti didi, teisinga, pažangi. Tokių tezių absurdiškumą parodo jau vien tik, pavyzdžiui, ispanų tautos dorovės, tiesiog karžygiškų charakterio savybių ir pačios jų valstybės klestėjimas „auksiniame“ XVI amžiuje, kai Ispaniją labiausiai valdė katalikiški principai. Valstybiškai bei kultūriškai didi tame amžiuje buvo ir kontrreformacijos apimta Lietuva. Nekelia nuostabos, kad J. Šliūpo pozityvistinė knygelė „Iszganymas vargdienio“ sukėlė tikrą pasipiktinimo audrą dvasininkijoje. Tarp kritikavusių jį buvo ir garsusis kun. J. Mačiulis-Maironis, parašęs tam specialų libretą.

Atrodytų visiškai „vienišas“ originalus ir besiremiantis kitokia (indiškąja) filosofija nei dauguma nacionalinio sąjūdžio veikėjų, V. Storosta-Vydūnas iš esmės veikė ta pačia linkme. Laisvė pasirinkti bet kokią religiją buvo toji sfera, kurioje Vydūnas bene atkakliausiai stengėsi pritaikyti „tolerancijos“ principą. „Būtent tuo taikymu jis bene labiausiai ir pasireiškė kaip prieš krikščioniškąją ortodoksiją nusiteikęs reformatorius, kaip vienas iš jos valdomo dvasinio monopolio griovėjų“, – rašo Vydūno raštų tyrėjas V. Bagdonavičius[13]. Neverta net kalbėti, kad Vydūno filosofijos induistiniai principai neatitiko Kristaus atneštos tiesos, kurią jo įsakyti katalikų misionieriai nešė Indijai ir visam pasauliui, naikindami demonų šventyklas, aukodami net savo gyvybę.

Įdomu, kad mūsų tautinėje spaudoje pamatome, kokia „talpi“ mūsų katalikų sąmonė. Štai kad ir viename lietuvybės puoselėjimui skirtame laikraštyje šalia gražių rubrikų „Šeima – namų Bažnyčia“ ir „Švč. M. Marija – Rožančiaus Karalienė“ puikuojasi straipsnis, giriantis Vydūną ir jo filosofiją. Mes, lietuviai, geri poetiški romantikai, bet dažnai abejingi principams.

Nei Vydūnas, nei kiti liberalūs inteligentai nepajėgė suprasti, kad „dvasinį monopolį“ visuomenėje ilgus amžius turėjo ne „juodaskverniai“ dvasininkai, o Kristus Karalius, kuriam privalo paklusti visos visuomenės sferos, ir tik tada visuomenė galės pasiekti laikinąją bei amžinąją laimę[14].

Pagrindinis priešas – „klerikalizmas“

Dėl ribotos straipsnio apimties negalima aptarti platesnio liberalių visuomenės veikėjų pažiūrų spektro. Vis dėlto, nepaisant vis didėjančios išorinės politinių organizacijų įvairovės, geriau įsižiūrėjus, ryškėja tikroji visuomenės „fronto linija“.

Lietuvos demokratų partija tęsė „Varpo“, vienijusio įvairių pakraipų liberalus, tradicijas. Atskilęs LDP kairysis sparnas – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija 1918 m. net atkūrė „Varpą“. Lietuvos katalikų dvasininkija LDP leistą laikraštį „Lietuvos žinios“, kaip ir anksčiau „Varpą“, laikė laikraščiu, platinančiu bedievybę ir socializmą[15]. Ir štai atgaivintas „Varpas“ vėl suskambo antikatalikiškais dūžiais, kviesdamas visas liberalias jėgas burtis į bendrą frontą prieš Katalikų Bažnyčią.

A. Rimka, žymus LDP, vėliau LSDP veikėjas, savo straipsnyje „Varpo“ puslapiuose[16] priekaištauja socialistams, kad „mūsų socialistinė spauda, skelbdama kovą buržuazijai, visai ne į juos savo šūvius taiko, o į tuos, kurie turi nelaimę vien kitokių pažiūrų būti“, – į liberalus laisvamanius. Rimka mano, kad tai be reikalo skaldo jėgas kovoje su pagrindiniu priešu – klerikalizmu[17]. Pirmiausia jis pabrėžia, jog kovą su klerikalizmu jis laiko svarbia todėl, kad „kunigų viešpatavimas ir jų absoliutinė įtekmė galutinai užmigdo žmonių savistovumą bei iniciatyvą ir per tai trukdo visą žmonijos progresą… Patsai ortodoksinis katalikizmas, mūsų kunigų perdėm palaikomas, yra, kaip žinoma, toksai, kad dar šiandien žmonių protus gaivina viduramžių scholastikos nuotrupomis, o miniose skiepija ne demokratijos idėjas, bet autokratijos, kadangi pati R. Katalikų Bažnyčios tvarka paremta tik ant autokratijos…“[18].

Čia matome stebėtiną panašumą su masonų ir jų veiklos bei jų „laisvės, lygybės ir brolybės“ principų įtakoto Vatikano II Susirinkimo idėjomis – atmetama Kristaus ir Jo tiesos karaliavimas visuomenėje, tomizmas – amžinoji filosofija bei paties Kristaus visiems laikams įsteigta Bažnyčios hierarchinė santvarka. Taip pat aukštinamas nuo tiesos nepriklausomas žmonijos ,,progresas“[19]. Beje, masonai patys save vadina „žmogiškojo progreso bažnyčia“[20].

Be to, A. Rimka ragino skleisti gamtos mokslų žinias ir taip silpninti Bažnyčios įtaką. Kad susilpninti Bažnyčią gali tik tendencingas mokslo faktų pateikimas, parodė, pavyzdžiui, sąžiningų gamtamokslininkų, istorikų psichologų ir kitų specialistų tarpe kilusi pasipiktinimo audra prieš nekompetentingus ateisto „mokslininko“ Häckelio raštus XX a. pradžioje. Rodo tai ir naujausi moksliniai tyrimai, pavyzdžiui., eucharistinių stebuklų analizė ir t. t.

A. Rimka apibendrina savo „ataką“: „Klerikalizmas yra didžiausias priešas ne tik socializmo ir demokratijos, bet paprasčiausio liberalizmo, kuris, kad ir kaip ten nebūtų, užtikrina teisę visiems ir kiekvienam laisvai ir savistoviai veikti bei manyti, kuomet klerikalizmas net ir žmogaus valią bei mintis ir sąžinę stengiasi savo replėmis suspausti“[21]. Bet juk kiekvienas, kuris nusideda, yra nuodėmės vergas, sakė Kristus, o tikroji laisvė yra apsisprendimas už gėrį – moko Jo vietininkas[22].

A. Rimkos raginimas primena prancūzo masono Gambetta’os kovos šūkį, uždegantį „brolius masonus“: Le clericalisme, voila l‘ennemi! – klerikalizmas, štai [mūsų] priešas!“[23]. A. Rimkos nuomone, geriausias būdas kovoti prieš klerikalizmo įsitvirtinimą visose gyvenimo srityse yra visų demokratinių ir liberalių jėgų suvienijimas, kad jos pačios vyrautų visuomenėje. Kaip rašo vokiečių rašytojas baronas von Stozingenas: „Dvasinis ryšys, kuris sieja masoneriją su liberalizmu ir socializmu, paaiškina iš pažiūros pritrenkiantį faktą, kad turtingas masonas ir liberalas randamas toje pačioje stovykloje, kaip ir darbininkų klasės socialistas – kariaujančioje su konservatyvia pasaulio koncepcija“[24].

„Kairiųjų“ ir ,,dešiniųjų“ pavadinimai ir jų tariamas priešiškumas pirmą kartą istorijoje atsirado laimėjus antikatalikiškai Prancūzijos revoliucijai, kai parlamente posėdžiavę deputatai, nors ir skelbėsi konservatoriais ar radikalais, iš esmės visi kovojo prieš katalikiškos santvarkos liekanas, metodiškai jas naikindami. Tikroji visuomenės „fronto linija“ yra ne iliuzinė „kairės“ – „dešinės“ priešprieša, o tradicinės katalikybės principų valdomą visuomenę ginančios jėgos prieš tokią visuomenę įvairiai griauti norinčias jėgas, realiai (dažniausiai slaptai) vadovaujamas masonų organizacijų.

 

Šarūnas Pusčius

Skaityti šia tema toliau:

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

[1] Basanavičius J., Apie senovės Lietuvos pilis // Rinktiniai raštai. Vilnius, 1970.

[2] Šermunėlis Jurgis [Pakalniškis K], Keletas žodžių apie išnaikinimą naminės meilės tarp pačių tėvynainių // „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, 1891, Nr. 13, p. 97.

[3] Andziulaitis-Kalnėnas J., Atsimetimas kunigo Bulando nuo rymiškos bažnyčios // Raštai. Vilnius, 1971, p. 96.

[4] Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 36.

[5] Vitkauskas Z., Pro domo sua // „Laisvoji mintis“, 1915, Nr. 57. Cit. iš: Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…. p. 36.

[6] Kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? , p. 135.

[7] Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 83.

[8] Vinco Kudirkos raštai. Tilžė, 1909, t. 2. p. 278.

[9] Ten pat, t 3. p. 229.

[10] Kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? p. 146.

[11] La Morale a l‘ecole, t. I, p. 206.

[12] Sutrauka pranešimų, laikytų Szenandaryje 1, 2, 3 kovo 1895 m. // „Naujoji gadynė“, 1895, Nr. 9. Cit. iš: Žemaitis V., Pasaulietinė…, p. 36.

[13] Bagdonavičius V., Tolerancija kaip Vydūno humanizmo principas // Iš tolerancijos istorijos. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 1992, p. 116.

[14] Plg. popiežiaus Pijaus XI encikliką Quas primas apie Kristaus karališkumą.

[15] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje…, p. 143

[16] Rimka A., Prie mūsų ideologijos ir taktikos // „Varpas“ 1918, Nr. 1, p. 29.

[17] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje…, p. 176.

[18] Rimka A., Prie mūsų ideologijos

[19] Palaimintasis Pijus IX enciklikoje Quanta cura pasmerkia liberaliai interpretuojamą „pažangą“ – vis didesnį nukrypimą nuo katalikiškos pasaulio tvarkos. Jis pasmerkia klaidingą teiginį: ,,Popiežius gali ir privalo susitaikyti su pažanga, su liberalizmu ir su dabartinio laiko dvasia bei prie jų prisiderinti“.

[20] Masono O. Wirth‘o pasisakymas: Vicomte de Poncins L., Freemasonry and the Vatican. London, 1968. p. 8788.

[21] Ten pat.

[22] Popiežiaus Leono XIII enciklika Libertas.

[23] Kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? p. 147.

[24] Vicomte de Poncins L., Freemasonry and the Vatican. London, 1968, p. 9194.

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email
Kategorijos
NUOMONĖS

ANTIFA veikia ir Lietuvoj

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

ANTIFA veikia ir Lietuvoj

Kas yra ANTIFA, kuriai JAV prezidentas neseniai dedikavo teisės aktą? Vieniems tai yra judėjimas, kuris protestuoja prieš rasinę neapykantą ir fašistus, kitiems – tai tie patys fašistai. ANTIFA pavadinimas išreiškia priešiškumą fašistams. Judėjimo nariai deklaruoja, jog jie kovoja prieš neonacius, neofašistus, baltųjų viršenybės šalininkus. Kitaip sakant, ši organizacija kovoja prieš tai, kas šiandien mainstream‘e įvardijama kaip radikalioji dešinė. Kaip tapę įprasta ir Lietuvoje, fašistais jie įvardija visus prieš globalizmą ir tautinių valstybių naikinimą nusistačiusius žmones.

Be to, kaip ir būdinga kairiesiems judėjimams, ANTIFA nariai dažnai smerkia kapitalizmą ir politologai ją laiko kraštutinės (radikalios) kairės organizacija. Nors ANTIFA nariai nepriskiriami vienai kategorijai, jie sako, kad daugelis jų gyvena visuomenės pakraščiuose: dokumentų neturintys imigrantai, transseksualai, žemą atlyginimą gaunantys darbuotojai. Socialinė atskirtis tampa puikia dirva atsirasti nusikalstamoms organizacijoms, kurios savo tiesas bruka ne diskusijų, o fizinės jėgos ir smurtinių riaušių keliu.

Vokietijoje iš valstybinių kultūrai skiriamų lėšų yra finansuojama ANTIFA, kuri terorizuoja opozicijos politikus.

Nuo 2016 m., kuomet JAV prezidentu tapo Donaldas Trumpas ir per Vakarus nusiritus Nigel’o Farage’o vadinamai ,,politinei revoliucijai”, ANTIFA narių gretos pradėjo augti tarsi ant mielių.

Ši organizacija stokoja aiškios organizacinės struktūros, dėl to sunku aiškiai nustatyti, kaip ji veikia. Tačiau jai artima „It’s Going Down“ skaitmeninė bendruomenė, įvardinanti save kaip „anarchistų, antifašistų, antikapitalistų judėjimų bendruomenės centru“ pateikė „instrukciją“ kaip įkurti ANTIFA grupę ir kokios būtų jos operacijos ir lūkesčiai.

ANTIFAI skirtoje „instrukcijoje“ teigiama, kad įsikūrus grupei, būtina ,,stebėti baltųjų nacionalistų, dešiniųjų ir fašistų veiklą. Tikimasi, kad šios grupės pagalba bus dokumentuojamas fašistų grupių organizavimas konkrečiame regione. Tai reiškia, kad reikia rinkti informaciją apie tai, kas ką veikia, ir žinoti įvairių aktyvių grupių specifiką ir pagrindinius žaidėjus. Patvirtinus informaciją, ANTIFA grupės periodiškai skelbia šią informaciją viešai prieinamu formatu”. Tačiau nelegalus asmens duomenų rinkimas yra tik gėlytės, palyginus su kitais šios organizacijos nusikaltimais.

ANTIFA ir nusikaltimai

ANTIFA veiklos metodai dažnai pasižymi smurtiniais veiksmais ir stebėtina kairiosios valdžios parama. Galima pateikti įvairius pavyzdžius šios organizacijos metodų iliustravimui.

Tarkime, Vokietijoje iš valstybinių kultūrai skiriamų lėšų yra finansuojama ANTIFA, kuri terorizuoja opozicijos politikus: gadina jų namų fasadus, puldinėja ir mirtinai sužaloja nepalankius ar prieštaraujančius jų ideologijai politikus, siuntinėja grąsinimus ir, žinoma, naikina ne tik politikų, bet ir visuomenės turtą.

2018 m. konservatyvus ,,FoxNews” žurnalistas Tuckeris Carlsonas teigė, kad jo namai buvo užpulti ANTIFA narių, kurie spardė į jo duris bei skandavo „antifašistines“ skanduotes. Tai labiau primena į politinį susidorojimą su žurnalistu nei tiesiog priešingos nuomonės pareiškimą. Be to T. Carlsono asmeniu iliustruoja, kas iš tiesų yra tie vadinamieji fašistai.

Ši organizacija visiškai nėra suderinama su žodžio laisve ir demokratija, o jos organizuota veikla atitinka teroristinės organizacijos apibrėžimą.

ANTIFA nusikaltimai liečia ir Lietuvą. 2011 m. ANTIFA nariai buvo pripažinti kaltais už tai, jog buvo primuštas VDU kultūros tyrimų centro doktorantas Tadas Kavolis. Organizacijos veikla Lietuvoje tęsiasi, internete ji toliau skleidžia susidorojimo su kitaminčiais nuotaikas. Ar mes galime toleruoti organizaciją, kuri fiziškai susidoroja su jai neįtinkančiais, kitokią nuomonę turinčiais asmenimis? ANTIFA taip pat veikia ir Lietuvos internetinėje erdvėje. Tą liudija ir jų organizacijai skirtas Facebook puslapis ANTIFA LIETUVA, kuriame galite atrasti daug panašių pažiūrų nuorodų, kryptingai akcentuojant radikalios kairės judėjimo aktualijas. Netgi rašant šį straipsnį, šis ANTIFA LIETUVA puslapis jau organizuoja iniciatyvą, atspindinčią šių dienų JAV riaušių įvykius ir provokacijas, privertusias JAV Prezidentą įvardinti ANTIFĄ organizaciją kaip teroristinę.

Sorošo pinigai

Šiandien galime rasti nemažai informacijos šaltinių, kurie nurodo George`o Sorošo vaidmenį remiant įvairius fondus užsienyje ir Lietuvoje. Daugelyje šių šaltinių pažymima, kad George`as Sorošas taip pat finansuoja ANTIFA judėjimą. Tarp kitų jo remiamų nacionaliniam saugumui pavojingų judėjimų yra „Black lives matter“ riaušės ar „Best for Britain“ judėjimas, neigiantis 17.4 milijonų britų valią palikti Europos Sąjungą ir agituojantis už naują referendumą, kuris nubrauktų jau įvykusio demokratinio referendumo rezultatus. Akivaizdu, kad išskirtinai Sorošo remiami judėjimai visiškai nesuderinami su demokratijos idėjomis ar tuo labiau su visuomenės saugumu, nors pats George`as Sorošas visur bando maskuotis demokratijos gynėjo kauke.

Kodėl svarbus ANTIFA įvardinimas teroristine organizacija?

JAV prezidentas Donaldas Trumpas buvo teisus manydamas, jog ANTIFA prisidėjo prie dabartinių George Floydo mirties pretekstu rengiamų riaušių, kurios jau vyksta daugiau nei trisdešimtyje JAV miestų. JAV įstatymai teigia, kad vietinės teroristinės organizacijos yra tokios, kurie siekia „prievarta arba gąsdinant paveikti vyriausybės politiką“ bei „siekianti įbauginti gyventojus“. Sprendžiant iš tik kelių minėtų ANTIFA nusikaltimų matome, jog ši organizacija visiškai nėra suderinama su žodžio laisve ir demokratija, o jos organizuota veikla atitinka teroristinės organizacijos apibrėžimą. Šiandien visuomenėje yra savaip populiaru ir netgi taktiškai palanku naudotis „jautrios ir pažeidžiamos“ mažumos korta, siekiant sukurti visuomeninį spaudimą ir taip išbandyti centralizuotos valdžios ribas. Vadovaujantis tokia savo veiklos pateisinimo strategija, ANTIFA eilę metų dalyvauja organizuotose protestuose visame pasaulyje, kuriuose niokojamas piliečių ir valstybės turtas, smurtaujama prieš civilius asmenis, vykdoma brutali nusikalstama veikla ir švaistomi valstybės pinigai, siekiant suvaldyti riaušininkus.

ANTIFA veikia ir Lietuvoje.

Žinoma, kad normalioje demokratinėje valstybėje taikūs protestai yra pilietinė teisė ir piliečiai gali išreikšti nepasitenkinimą kokiu nors jiems rūpimu klausimu ar situacija. Tai yra kone esminis skirtumas tarp demokratijos ir totalitarinio režimo. Tačiau organizacija, kuri persekioja žmones už kritiką ar už politines pažiūras, kuri organizuotai planuoja savo destruktyvią veiklą, o svarbiausia – fiziškai susidoroja su savo priešininkais, neturi jokios vietos demokratiniame pasaulyje. Belieka tikėtis, jog JAV prezidento nutarimas taps įkvėpimu ir kitoms valstybėms „daiktus įvardinti jų tikraisiais vardais“, aiškiai nustatant teroristinės veiklos požymius, kas suteiktų galimybę apsaugoti visuomenę nuo organizuoto smurto protrūkių ateityje. Klausimas nėra teorinis. ANTIFA veikia ir Lietuvoje.

Justas Stankevičius

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email
Kategorijos
Lithuania Catholica TV

TFP už Lietuvos Nepriklausomybę (IV)

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

TFP už Lietuvos Nepriklausomybę (IV)

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email
Kategorijos
LIETUVOS ISTORIJA

5 milijonai pamirštų parašų už Lietuvos laisvę

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

5 milijonai pamirštų parašų už Lietuvos laisvę

Lietuvoje tikriausiai vis dar labai mažai žmonių žino tarptautinę organizaciją „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (Tradition, Family, Property – TFP). Jai, pasak a.a. signataro Algirdo Patacko, Lietuva iki šiol nešioja nedovanotiną moralinę skolą. Už ką?

Katalikiškas judėjimas, įkurtas Plinio Correa de Oliveiros (1908-1995) 1960 metais Brazilijoje, Lietuvoje yra įleidęs labai silpnas šaknis ir tarsi neturėtų būti žinomas, jei ne viena neeilinė detalė. Lygiai prieš ketvirtį amžiaus, 1990 metais, TFP visame pasaulyje (penkiuose žemynuose) vos per keturis mėnesius surinko 5,2 milijono parašų už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.

Protu sunkiai suvokiamas skaičius tapo Gineso pasaulio rekordu. Po Michailui Gorbačiovui adresuota peticija surinkta daugiau nei 6 milijonai parašų, tačiau „tik“ 5 212 580 buvo pripažinta galiojančiais. Niekada panašioje parašų rinkimo akcijoje nedalyvavusiam žmogui tai gali būti nieko nesakantis skaičius. Nors kartą tą dariusiam – kone begalybė.

Istorinė akcija už Lietuvos laisvę

TFP nuo pat savo veiklos pradžios itin akcentavo ne tik tradicinę katalikišką pasaulėžiūrą, bet ir antikomunistinį jos aspektą. Marksistinės išlaisvinimo teologijos sužeistoje Lotynų Amerikoje tai buvo ypač svarbus pažiūrų aspektas. Dar svarbesnis jis buvo posttotalitarinėje Sovietų imperijoje gyvenančioms, pavergtoms ir prievarta sovietizuojamoms ir sekuliarizuojamoms tautoms. Istoriją mokantiems lietuviams, ko gero, nekeista, jog Lietuva buvo pirmoji išsilaisvinusi iš SSRS kalėjimo.

Tačiau parašų už Lietuvos nepriklausomybę rinkimo akcijos idėja Australijos lietuvių spaudoje Lietuvos laisvės lygos tautinės tarybos atstovo A.Statkevičiaus buvo iškelta 1989-ųjų sausį, kai Sąjūdžio veiklos baigtis dar toli gražu nebuvo aiški. Kaip 1990 m. lapkritį „Drauge“ rašė Juozas Kojelis, parašų rinkimo idėja gan greitai pasklido po pasaulį per išsibarsčiusius lietuvius išeivius, o galiausiai per Kolumbijos lietuvį J.Kaseliūną pasiekė ir TFP atstovus Bogotoje. 1989 m. gegužės 19 dieną su A.Statkevičiumi susitiko TFP Čikagos biuro vadovas Filipas Moranas. Paradoksalu, o gal kaip tik lietuviška, kad pasaulio lietuvių organizacijos šios iniciatyvos ir TFP įsitraukimo nepalaikė. Tai nesutrukdė: kitataučiai TFP atstovai parašus surinko ir be pasaulio lietuvių paramos.

Akcijos pamokos

Peticijos nėra vertingos savaime. TFP akcija turėjo aiškius tikslus. Viešai deklaruotą – parodyti SSRS vadovui pasaulio paramą Lietuvos laisvės kovai. Nutylėtą, bet akivaizdų – parodyti Vakarų šalių vyriausybėms, kad jų piliečiai taip pat nėra abejingi Lietuvai, kad apskritai ją žino. Kai pasaulio valstybių vadovai delsė pripažinti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nepriklausomybę ar net buvo pasirengė ją paaukoti mainais į iliuzinius M.Gorbačiovo imperijos reformų pažadus, TFP akcija parodė, kad toks jų pragmatizmas neturi visuomenių paramos. Kiekvienam, suvokiančiam banalią tiesą, kad peticijos nėra apklausos ir negali būti vertinamos procentais nuo visų gyventojų, ši rekordinė TFP surinkta parama buvo aiškus argumentas Lietuvos pusėje.

TFP akcija pateikia pamokų ir mūsų dienų Lietuvai. Visų pirma, tai vadovėlinis autentiško, neiškreipto, jokiais fondais ir ideologijomis nepašerto pilietiškumo pavyzdys. Vien pasaulėžiūros ir atsidavimo vedina nevyriausybinė ir nepartinė organizacija sugebėjo rasti ne tik motyvacijos, bet ir žmogiškųjų resursų tokio masto akcijai. Laikais, kai apie pilietiškumą nuolatos kalbama, bet labai mažai daroma dėl realaus ir pasiaukojančio pilietiškumo ugdymo, šis be reikalo pamirštas pavyzdys Lietuvos visuomenei ir jaunimo ugdymui įgyja neeilinę vertę.

Pagaliau TFP parašų už Lietuvos laisvę akcija – tai įkvėpiantis katalikiško pilietinio veikimo pavyzdys, kuris primena katalikų galią ir pareigą dalyvauti viešajame gyvenime, ginant aukštesnius moralės standartus ir objektyvią moralės tvarką atitinkančią politiką. Tenka pripažinti, kad su tolima Lietuva, jos neretai net nežinančius TFP narius siejo visų pirma katalikiškas tikėjimas, iš jo kylantis pasaulio suvokimas ir priešiškumas iki gyvulio nužmoginančiai sovietinei ideologijai.

Sunku sugalvoti labiau nesuinteresuotą tikslą nei visiškai svetimos šalies teisėtos nepriklausomybės kovos palaikymas. Šiandien katalikiškos nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje dažnai nesugeba susitelkti ir išspręsti gerokai mažesnių problemų. Tikėtina, jog tai nėra atsitiktinumas. Viena rimtesnių to priežasčių – gana įtakinga katalikų pasauliečių ir dvasininkų mąstymo srovė, kurios atstovai neigia pačią katalikų pareigą kovoti už teisingesnius, aukštesnius moralės standartus ir objektyvią moralės tiesą atitinkančius valstybių įstatymus. TFP narių auka už jiems svetimą ir nepažįstamą Lietuvą ir jos laisvės idealą, nedviprasmiškai liudija apie šią kiekvieno kataliko kaip piliečio pareigą.

Ketvirtį amžiaus pavėlavęs įvertinimas

TFP pastangos ir šiandien randa atgarsį mūsų visuomenėje ir turėtų užimti reikšmingą vietą Lietuvos laisvės kovų istorijoje. Pradžioje atrodė, kad ji ir bus įvertinta. Jau minėtas J.Kojelis cituoja, jog 1990 metų vasarą AT-AS užsienio reikalų komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris ir LR užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas TFP indėlį į Lietuvos laisvės kovą pavadino „viena iš pačių svarbiausių paramų kovojant už mūsų šalies nepriklausomybę“. Visgi kartu su pirmųjų nepriklausomybės metų euforija greitai ir ilgam išblėso ir lietuvių dėkingumas. Daugiau nei 20 metų Lietuvoje apie TFP akciją nebuvo nei viešai kalbama, nei kaip nors valstybės vardu atsidėkota jos iniciatoriams.

Šią klaidą 2015 kovą ištaisė jau arti mirties patalo buvęs (mirė balandį) kitas laisvės kovotojas, rezistentas Algirdas Patackas. Savo straipsnyje Lietuvos žiniasklaidoje jis ne tik priminė TFP nuopelnus ir jų akcijos svarbą, bet ir iškėlė valstybės padėkos idėją. Ją perėmė kitas sovietmečio rezistentas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, po peticija internete parašęs, jog „labai tiktų šiai organizacijai skirti Laisvės premiją“.

Laisvės premijos idėja neliko nepastebėta. Šiemet TFP šiam apdovanojimui nominavo Kelmės rajono meras, Brazilijos lietuvių bendruomenė, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, jaunimo sambūris „Pro Patria“ ir, žinoma, seni laisvės kovos bendražygiai – Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius ir Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Šiemet sukanka 25 metai nuo istorinės TFP suorganizuotos akcijos už Lietuvos nepriklausomybę. Kada, jei ne dabar, yra tinkamiausias laikas Lietuvai pagaliau atsidėkoti savo ambasadoriams ir užtarėjams iš Naujojo Pasaulio?

Vytautas Sinica

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email
Kategorijos
NUOMONĖS

Išnaikinkime cenzūrą: nuo LRT iki feisbuko

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Išnaikinkime cenzūrą: nuo LRT iki feisbuko

Matant augančią ir precedento neturinčią nacionalinio transliuotojo (LRT) ir socialinių medijų įtaką viešajai erdvei, visuomenės informavimui ir demokratijai šalyje, būtinai naikinti visų formų pasaulėžiūrinę cenzūrą šiose itin įtakingose ir galia piktnaudžiaujančiose žiniasklaidos platformose.

XXI amžiuje, nykstant partijų masiškumui ir partinei ištikimybei, bet augant įvaizdžių svarbai politikoje, demokratija tampa vis labiau priklausoma nuo medijų tarpininkavimo tarp piliečių ir valdžios. Atitinkamai auga žiniasklaidos įtaka ir galimybės lemti, o svarbiausia, iškreipti informaciją, siekiant formuoti žiniasklaidą valdančioms suinteresuotoms grupėms naudingas ir palankias piliečių nuostatas įvairiais gyvenimo klausimais. Stiprėjant šioms tendencijoms daugelyje šalių faktiškai susiformavo ir įsitvirtino privačių subjektų neoficialiai vykdoma ideologinė ir politinė cenzūra, neretai savo mastais ir efektyvumu pranokstanti nedemokratinėse šalyse veikiančią valstybinę cenzūrą.

Oficiali cenzūra yra visiems matoma ir jai priešinamasi, ji sutinkama sveiku skepsiu. Vidinė redakcijų cenzūra yra nematoma neįsigilinant ir todėl itin efektyvi. Ji leidžia patikėti žodžio laisve šalyje. Ypač didelės tampa nacionalinių transliuotojų ir socialinių medijų galimybės daryti įtaką šalių visuomeniniam ir politiniam gyvenimui. Nacionalinių transliuotojų patikimumas ir darbo kokybė įvairiose šalyse pastaraisiais metais tapo diskusijų objektu. Lietuva šiuo atžvilgiu nėra išimtis. Šalies žiniasklaidoje stiprėja ir darosi vis akivaizdesnės liberalios demokratijos pagrindus griaunančios privačių asmenų ir jų grupių LRT įtvirtintos cenzūros apraiškos.

Šią neteisėtą cenzūrą seniai pastebėjo visuomenė, ją atvirai kritikuoja minties ir žodžio laisvę ginančios pilietinės organizacijos, ji analizuota įvairiuose straipsniuose , dar 2018 metais įvyko Tautos forumo prie LRT būstinės surengti protestai, kurių metu reikalauta sugrąžinti nacionalinį transliuotoją piliečiams. LRT veikloje išryškėjo dvi tendencijos, keliančios pavojų demokratijai ir net nacionaliniam saugumui.

Pirma, šališka politinių naujienų ir laidų pašnekovų atranka bei pateikimas, siekiant įvairiais politiniais klausimais formuoti žiūrovų nuostatas, kurios atitiktų laidas vedančių žurnalistų ir jų paslaugų užsakovų interesus ir pažiūras. Antra, nacionalinio transliuotojo administracija savo rankose sutelkė milžinišką finansinę ir informacinę galią, leidžiančią ne tik ignoruoti visuomenės ir valstybės poreikius, bet ir primesti jiems savo požiūrį ir prioritetus, o politikais bei teismais manipuliuoti neformaliai prekiaujant eteriu, įvaizdžiu ir dėmesiu.

Siekiant išvengti pirmosios tendencijos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 straipsnyje aiškiai numatyta LRT pareiga atspindėti skirtingas visuomenės nuostatas ir temas, neleisti programose įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms. Tokia nuostata reguliuoja tik LRT veiklą, tuo tarpu komercines žiniasklaidos priemones saisto vien žurnalistų etikos kodeksas ir žiūrovų bei skaitytojų pasitikėjimas. Tačiau būtent LRT veikloje ši įstatymo nuostata yra nuosekliai ir sistemingai ignoruojama.

Saugantis antrosios tendencijos Seime pradėtas LRT finansų valdymo (ne programų turinio) tyrimas. Tačiau su dvasiomis bendraujančių Konstitucinio Teismo narių jis buvo absurdiškai pripažintas antikonstituciniu, nes tariamai pažeidžia žodžio laisvės principą. Ypač iš pastarojo sprendimo akivaizdu, kad LRT šiandien Lietuvoje yra tapęs savarankišku, nuo visuomenės ir valstybės nepriklausomu galios centru ir įtakingu viešosios erdvės žaidėju, gebančiu sėkmingai išsaugoti ir didinti savo įtaką, manipuliuojant kitomis institucijomis. Sprendžiant pasaulėžiūrinės cenzūros LRT eteryje problemą, būtina iš esmės keisti LRT tarybos sudarymo principus ir užtikrinti realią visuomeninę, ne politinę, LRT veiklos kontrolę.

Sprendžiant LRT kaip lobistinės įtakos grupės problemą, būtina reformuoti LRT finansavimą, renkantis tarp dviejų principinių alternatyvų: 1) šiuo metu LRT skiriamas biudžeto lėšas dalinti visoms šalyje veikiančioms televizijoms konkurso tvarka; 2) įvesti abonentinį mokestį, kurį mokėdami LRT išlaikytų jos veikla patenkinti ir norintys ją žiūrėti šalies piliečiai. Kitaip nei kariuomenė, priešgaisrinė apsauga ar į kitos valstybės teikiamos būtinos viešosios paslaugos, nacionalinio transliuotojo veikla – kokia yra dabar – ne tik nėra būtina, bet, tikėtina, apskritai žalinga valstybei ir visuomenei.

Socialinių tinklų cenzūros problema iš viešų diskusijų plotmės persikėlė į politinį lygmenį JAV – svarbiausios Lietuvos partnerės NATO ir pagrindinio mūsų šalies saugumo garanto – Senate. Čia pradėtas atvirai ir principingai svarstyti sistemingos dešiniųjų demokratinių pažiūrų cenzūros socialiniuose tinkluose klausimas. Jį pradėta spręsti ir praktiškai, prezidentui Donaldui Trumpui ėmusis teisinių priemonių prieš cenzūrą vykdančius socialinius tinklus, o respublikonų senatoriams rengiant ir atitinkamą įstatymo projektą. Daugybė tyrimų rodo, kad socialiniai tinklai vis didesnei visuomenių daliai tampa pagrindine informacijos sklaidos ir apsikeitimo nuomonėmis įvairiais, taip pat ir politiniais, klausimais vieta. Tikėtasi, kad ši funkcija leis susilpninti žiniasklaidos savininkų turimą informacijos monopolį, tačiau išryškėjo, jog, priešingai, socialinių tinklų savininkai ne mažiau agresyviai siekia cenzūruoti savo vartotojų pažiūras.

Jų nurodymu Facebook ir kitose platformose trinami nepatinkantys įrašai, blokuojamos jų autorių paskyros, siaurinama jų atsitiktinė sklaida, draudžiama tokių įrašų reklama, tokie įrašai žymimi „nepatikimumo“ etiketėmis. Visa tai yra gėdingos ir savavališkos privačios cenzūros ir iškreipto viešosios nuomonės formavimo apraiškos. Socialinių tinklų partneriais pasiskelbiančios žiniasklaidos priemonės skelbia ideologiškai ir politiškai šališkus vartotojų įrašų vertinimus. Tai daryti demokratijos sąlygomis jos turi teisę, tačiau tokie vertinimai neturi tapti dar vienu cenzūros įrankiu ir priemone formuoti politiškai korektišką „vienintelę teisingą“ nuomonę atspindintį socialinių tinklų rodomą turinį. Gerbiant privačiai naudojamų socialinių tinklų autonomiją, reikia pripažinti, kad didieji masinio vartotojų rato socialiniai tinklai savo visuomenine reikšme ir visuotina sklaida jau yra tapę integralia viešojo diskurso dalimi, todėl turėtų paisyti aukštesnio visuomeninio intereso ir nevykdyti mąstymo, sąžinės ir žodžio laisves varžančios cenzūros.

Būtina įstatymu įtvirtinti, kad didžiosios socialinės medijos tėra platformos, leidžiančios savo vartotojams skelbti pasirinktą turinį, nėra už jį atsakingos ir neturi teisės kištis į šio turinio atranką. Už šios nuostatos pažeidimus privalo būti numatyta teisinė atsakomybė. Nacionalinis susivienijimas reikalauja, kad įstatymų leidėjai priimtų šias nuostatas įtvirtinančias įstatymų pataisas, o jeigu politinės valios tam neatsiras, įsipareigoja pats inicijuoti visas minėtas priemones, kad cenzūra Lietuvos tradicinėje ir socialinėje žiniasklaidoje būtų panaikinta.

Vytautas Sinica

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Share on facebook
Share on google
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on print
Share on email