Šiandien mūsų senajame sostinės mieste vėl viešpatauja piktžodžiavimas. Apie 500 aktyvistų iš viso pasaulio, propaguojančių elgesį, kuris prieštarauja Dievo sumanymui, susirinkimas nėra pagrindas mūsų valstybės pasididžiavimui.
Vilniuje organizuojama konferencija įgauna ypatingą reikšmę, nes Lietuva pati stovi istorinėje kryžkelėje. 2025 metais Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kad teisinio partnerystės reguliavimo nebuvimas prieštarauja Konstitucijai, o Vilniaus apygardos teismas pirmą kartą pripažino tos pačios lyties poros partnerystes. Šie sprendimai paskatino Seimą imtis svarstyti įstatymų pataisas, kurios apimtų partnerystės teisinį reguliavimą visoms poroms Lietuvoje.
Būtent šia tema vyks vienas svarbiausių konferencijos viešųjų renginių – spaudos konferencija „Iš teismų salės – į Seimą: Partnerystės ateitis Lietuvoje“ (Spaudos konferencija vyks spalio 23 dieną 12.30 valandą), kurioje konferencijos dalyviai aptars, ką minėti teismų sprendimai reiškia teisinės valstybės principams ir kokį kelią dabar gali pasirinkti Lietuva.
Deja, pernelyg didelis Lietuvos Respublikos liberalų elitų svetingumas taip pat yra priežastis, kodėl šis renginys vyksta būtent čia.
Šiuo metu norėtume priminti, kad sodomijos nuodėmė yra viena iš nuodėmių, kurios šaukiasi Dangaus keršto. Ji, priešingai nei dauguma kitų nuodėmių, nėra suderinama su prigimtimi. Ji yra nukreipta prieš prigimtį ir todėl ypatingu būdu bjauri Viešpačiui Dievui.
Kad Dievo bausmė mūsų nepasiektų, kiekvienas katalikas turi padaryti ką nors atgailos už šią nuodėmę: pasimelsti rožinį ar bent jau trumpa malda, priimti pasninko įžadą, paaukoti išmaldą.
Daugelis žmonių klausia: kodėl malda? Mums reikia konkrečių veiksmų. Pirmiausia, malda taip pat yra veiksmas. Su blogiu reikia kovoti pirmiausia dvasiniu lygmeniu. Taip pat todėl, kad kova materialiu lygmeniu neveiks, jei velnias užvaldė daugumos širdis. Tada mes esame mažuma ir fizinėje, materialioje kovoje nelaimėsime.
Norėdami laimėti, turime pritraukti daugumą (šiuo atveju – elito daugumą) į savo pusę. To nepasieksime per rinkimus, nes rinkimai yra manipuliuojami. Todėl vienintelis likęs būdas yra malda, kuri turi galią paversti piktas širdis geromis.
Padarykime šią pastangą, kad Lietuva nebūtų nubausta.
Jeigu Teisingumo ministerija nepateiks partnerystę reglamentuojančio įstatymo projekto, jis galėtų būti pateiktas Seimui kitu būdu, sako premjerė Inga Ruginienė. Anot jos, atitinkamą įstatymo projektą galėtų registruoti ir parlamentarai.
„Aš jau ne vieną kartą sakiau, kad Konstitucinio Teismo sprendimas mus įpareigoja spręsti šitą klausimą ir tikrai labai norėčiau, kad be jokių didesnių batalijų tą klausimą mes spręstume“, – žurnalistams ketvirtadienį teigė I. Ruginienė.
„Jeigu (teisingumo – ELTA) ministrė neteiks, tai bus pateikta kitaip (…). Gali bet koks Seimo narys teikti iniciatyvą šiuo klausimu (…). Mes neversime tų, kas nenori šito projekto, jo teikti, bet surasime tuos, kurie projektą pateiks“, – pridūrė ji.
Teisingumo ministrė Rita Tamašunienė anksčiau teigė, kad vargu, ar tos pačios lyties partnerystės įstatymo projektas Seime sulauktų palaikymo. Ji akcentavo, kad Seime įvairiose stadijose yra ne vienas partnerystę reglamentuojantis projektas, kurio nepavyko priimti ir liberalesniam praėjusios kadencijos parlamentui.
ELTA primena, kad balandį Konstitucinis Teismas (KT) nusprendė, jog tai, kad Lietuvoje nėra įteisinta tos pačios lyties asmenų partnerystė, prieštarauja pagrindiniam valstybės įstatymui. KT taip pat prieštaraujančiu Konstitucijai paskelbė Civilinio kodekso straipsnį, pagal kurį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters.
Šiuo metu Civiliniame kodekse įtvirtintas bendro gyvenimo nesudarius santuokos – partnerystės – institutas, tačiau kartu numatyta, kad partnerystė turėtų būti reglamentuota atskiru įstatymu. Pastarasis Lietuvoje nėra priimtas daugiau nei 20 metų. Tokią situaciją KT įvertino kaip netoleruotiną ir diskriminacinę.
Apibendrinant, būtina priminti ministrui pirmininkui, kad kiekvienas įstatymas kyla iš Dievo įstatymo, kuris yra antgamtinis ir aukščiausias. Juk mes nedraudžiame žudyti ne todėl, kad taip susitarėme vadinamajame „socialiniame susitarime“, bet todėl, kad manome, jog tai yra blogai, remdamiesi įsakymu „Nežudyk“. Galbūt kai kurie manytų, kad verta nužudyti didelę dalį visuomenės, kaip tai darė XX a. režimai, ir teoriškai tai taip pat galėtų būti „sutarta socialinėje sutartyje“. Tačiau mes to nedarome, todėl to neturėtų būti daroma ir aprašyto įstatymo atveju.
Asociacija LGL (Lietuvos gėjų lyga) pristatė naują strateginį planą 2026–2030 metams, kuriuo siekiama stiprinti LGBT bendruomenės teises, socialinę įtrauktį ir kovą su diskriminacija Lietuvoje. Ką ketina daryti žmonės, kurie atmeta pagrindinę tiesą apie save – apie tai, kokie jie gimė – ir atsisako būti tiesiog moterimis ar vyrais?
LGL veiklos sėkmei ir strategijos įgyvendinimui įtaką daro keli vidiniai ir išoriniai veiksniai:
Vidiniai: būtinybė užtikrinti stabilų žmogiškųjų išteklių pagrindą, stiprinti kompetencijas, išlaikyti organizacijos darbuotojų, valdybos narių ir savanorių motyvaciją pokyčių sąlygomis.
Išoriniai: institucionalizuota homofobija ir transfobija, ribotas finansavimas, visuomenės nuostatos, žiniasklaidos angažuotumas, LGBT bendruomenės uždarumas ir atsargumas, teisiniai bei politiniai ribojimai.
Įdomu, kur jie rado „institucionalizuotą homofobiją ir transfobiją“? Aš nematau, kad Lietuvos viešojoje erdvėje, kokioje nors valstybės institucijoje ar įstaigoje būtų praktikuojamas bent jau santūrus požiūris į LGBTQ ideologiją. Visur vyrauja tik entuziazmas ir euforija dėl „įvairovės“. Galbūt jie supainiojo Lietuvą su JAV? Labai norėčiau, kad ši strategijoje išdėstyta pranašystė išsipildytų, sekant Trumpo politikos JAV pavyzdžiu!
Dar juokingesnės yra skundai dėl „finansavimo trūkumo“ ir „politinių apribojimų“. Norėčiau, kad organizacijos, siekiančios išsaugoti normalumą Lietuvoje, būtų finansuojamos taip pat, kaip ir sodomiją propaguojančios organizacijos, kurias remia pagarsėjęs Sorosas ir kitos masonų jėgos. Tokiu būdu bent jau turėtume lygias galimybes kovoje.
Politiniai apribojimai, dėl kurių jie skundžiasi, praktiškai neegzistuoja. Jie gali laisvai skleisti savo nuomonę, kur ir kaip nori, netgi
tiesiog todėl, kad dabartinė Lietuvos politinė elitas to nori.
Toliau skaitome:
VIZIJA
Visuomenė, išlaisvinta nuo diskriminacijos seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės pagrindais; visuomenė, kurioje žmogaus teisės yra gerbiamos, vyrauja laisvė, lygybė ir įvairovės pripažinimas.
MISIJA
LGL siekia panaikinti homofobiją, bifobiją, transfobiją ir visas diskriminacijos formas seksualinės orientacijos bei lytinės tapatybės pagrindais, ypatingą dėmesį skirdama susirinkimų ir saviraiškos laisvei bei „Pride“ renginiams kaip strateginiam sąmoningumo ir pokyčių įrankiui.
Vizija tikrai nuostabi! Jie nori paversti visą Lietuvos visuomenę amorfinę masę individų be tapatybės. Nežinau, kaip jie gali tai padaryti nenaudodami prievartos? Nes taikūs metodai jiems užtruks dar 100 metų. Nežinau, ar jie nori laukti tiek ilgai? Jei ne, tai vienintelis likęs variantas yra atvira prievarta.
Tie vadinamieji „diskriminacijos formas“, apie kuriuos jie kalba, yra ne kas kita, kaip sveikios Lietuvos visuomenės dalies gynybos mechanizmas. Tegul taip išlieka dar ilgai.
Ir, kaip visada, mes ruošiamės protestuoti per jų pseudo-PRIDE eitynes kitais metais. Jie tai laiko strategine priemone pokyčiams pasiekti. Iš tiesų, normali valstybė turėtų uždrausti tokias eitynes. Deja, mes gyvename laikais, kai viešpatauja absurdas, o šventvagystė yra įprasta. Todėl, kaip sveiko proto žmonės, turime priešintis šiems kairiesiems lunatikams.
Kas bus toliau? Tai jau aišku: pasirengimas represinėms priemonėms:
Neapykantos nusikaltimų prevencija – siekti stiprinti teisinę apsaugą nuo neapykantos nusikaltimų ir užtikrinti efektyvų jų tyrimą bei pagalbos priemonių prieinamumą LGBTIQ asmenims, nukentėjusiems nuo neapykantos nusikaltimų.
Teisinis lyties pripažinimas – užtikrinti aiškią, pagarbą žmogaus teisėms skatinančią lyties pripažinimo procedūrą ir teisinę apsaugą.
„Neapykantos kalbos“ kriminalizavimas dabar yra standartinis mechanizmas kovai su tiesa. Čia nėra nieko naujo – jie nori mus įbauginti, kad mes jiems tiesiai į akis nesakytume tiesos.
O vadinamoji „lyties pripažinimo procedūra“ yra teisinė priemonė, leidžianti įteisinti melą. Kad vėliau negalėtume pasakyti, jog moteris yra moteris, o vyras yra vyras. Deja, kol kas negalime tikėtis, kad Lietuvos valstybė, kaip, pavyzdžiui, Slovakija ar JAV, teisiškai patvirtins seną tiesą, kad yra tik dvi lytys – moteriška ir vyriška!
Dar vienas labai svarbus dalykas!
3. ŠALINTI DISKRIMINUOJANČIAS TEISINES NUOSTATAS IR (AR) PRAKTIKĄ
LGL aktyviai priešinsis teisės aktams ir politikoms, ribojančioms LGBTI+ asmenų teises:
• Sieks panaikinti ar pakeisti nuostatas, ribojančias viešą LGBTI+ temų pristatymą, ypač švietimo ir viešosios informacijos srityse.
• Stebės nacionalines teisėkūros iniciatyvas, laiku reaguos ir mobilizuos bendruomenę bei skatins visuomenės palaikymą.
• Vykdys nuolatinę žmogaus teisių stebėseną ir teiks rekomendacijas.
• Teiks ataskaitas dėl LGBTIQ teisių užtikrinimo tarptautiniams žmogaus teisių mechanizmams.
Tai yra esmė, kodėl turime viešai priešintis šioms grupėms. Kol jų elgesys lieka privatus, negalime jo viešinti ir smerkti, nes tai būtų šmeižtas. Kiekvienas iš mūsų taip pat turi teisę į privatumą.
Tačiau jie savo reikalavimus kelia į viešąją erdvę ir atvirai juos propaguoja. Be to, jie reikalauja teisės priešintis „politikams“ ir „teisės aktams“, o tai yra tiesioginis kišimasis į politiką.
Politinė sfera yra atvira sfera, kurioje mes visi dalyvaujame kaip piliečiai. Čia mes turime visišką teisę ir pareigą išreikšti savo nuomonę, kuri prieštarauja jų pozicijai, ir mes stengiamės tai daryti.
Tai baigia šio dokumento analizę, nes toliau jame pateikiami formalūs pareiškimai apie šių pasiūlymų įgyvendinimo metodus, kuriuos mes labai gerai žinome.
Kaip matote, genderizmo ideologijos propaguotojai nenori mūsų palikti ramybėje, todėl turime aktyviai jiems priešintis bent iki 2030 m. Nuoširdžiai raginame jus, mūsų skaitytojus ir rėmėjus, daryti tą patį!
Po nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. Lietuva paveldėjo sovietmečio abortų reguliavimą, kai nuo 1955 m. (pagal TSRS dekretą) abortai buvo legalūs iki 12-osios nėštumo savaitės moters pageidavimu, o vėliau – tik griežtais medicininiais pagrindais. Sovietmečiu abortai buvo plačiai paplitę – 1970–1980 m. Lietuvoje kasmet atliekama apie 45 tūkst. „procedūrų“, o 1990 m. jų skaičius siekė 28 tūkst.
Nepriklausomybės pradžioje diskusijos apie abortus buvo ribotos, daugiausia siejamos su demografiniais iššūkiais ir perėjimu prie vakarietiškų vertybių. 1994 m. sausio 28 d. Sveikatos apsaugos ministerija išleido įsakymą, patvirtinantį nacionalinę procedūrą: abortai iki 12-osios savaitės – moters pasirinkimu, vėliau – tik jei grėsmė gyvybei ar sveikatai. Šis reguliavimas galioja iki šiol, tačiau nuo 1991 m. prasidėjo nuolatinės diskusijos apie jo griežtinimą, įtraukiant bažnyčią, feministes ir politikus.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje abortų skaičius sparčiai krito – nuo 40,7 tūkst. 1991 m. iki 9,9 tūkst. 2005 m. ir 6 tūkst. 2012 m., o 2021 m. – iki 2,7 tūkst. Šį nuosmukį lėmė didėjantis prieiga prie kontracepcijos ir visuomenės švietimas, nors 2005 m. 61% moterų 15–49 metų amžiaus nenaudojo jokių metodų dėl baimės šalutinių poveikių ar nežinojimo.
Žiniasklaidoje, ypač moterų žurnaluose 1991–1996 m., dominavo dvipolė narracija: sėkmės istorijos, kai atsisakius aborto vėliau džiaugiamasi vaiku, arba analizės apie moterų patirtis po procedūros. Diskusijos buvo labiau socialinės nei politinės, akcentuojant bevaikystę ir šeimos planavimą, o visuomenės nuomonė liberalėjo: 1994 m. tik 27% palaikė visišką draudimą, o 70% – prieš.
Intensyviausios politinės debatai prasidėjo 2005 m., kai Seime įregistruotas pirmasis projektas „Dėl gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo“ (autorius – Valdemaras Tomaševski iš AWPL). Projektas siūlė apsaugoti gyvybę nuo prasidėjimo momento, išskyrus grėsmes motinai, sunkius vaisiaus pažeidimus ar prievartą. Panašūs projektai buvo teikiami 2006, 2007 ir 2008 m., su pataisomis, pvz., pašalinant išimtis dėl vaisiaus defektų, argumentuojant, kad „sergantį vaiką reikia gimdyti ir gydyti“. Katalikų bažnyčia aktyviai rėmė šiuos siūlymus, remdamasi enciklikomis kaip Jono Pauliaus II „Evangelium vitae“ (1995 m.), matydama abortą kaip „nuodėmę prieš gyvybę“.
Lietuvos Katalikų Bažnyčia nuo pat 1991 m. nepriklausomybės atkūrimo užima tvirtą poziciją abortų klausimu, laikydama šį aktą sunkia moraline nuodėme prieš gyvybę, remdamasi ne tik Biblija, kuri draudžia žudymą, bet ir popiežiškomis enciklikomis, tokia kaip Jono Pauliaus II „Evangelium vitae“ (1995 m.), kuri pabrėžia gyvybės šventumą nuo prasidėjimo momento. Bažnyčia aktyviai lobavo už draudimo projektus Seime, ypač 2005–2008 m. ir 2013 m., kai Seimas preliminariai pritarė įstatymui, o vyskupai ragino politikus remtis krikščioniškomis vertybėmis, matydami abortų legalumą kaip visuomenės moralinį nuosmukį.
Ši pozicija neapsiriboja politine veikla – Bažnyčia įsteigė krizių centrus, tokius kaip Kauno arkivyskupijos pagalbos centras (nuo 1997 m.), siūlantis psichologinę pagalbą moterims po abortų ir prevencines programas, siekdama keisti visuomenės požiūrį per švietimą ir rekolekcijas. Tačiau kritikai, įskaitant feministes ir sekuliarus intelektualus, kaltina Bažnyčią primetant savo doktriną visai visuomenei, argumentuodami, kad Katalikų mokymas neatspindi visos Lietuvos moralės, o draudimas pažeistų moterų teises į privatų gyvenimą pagal Konstituciją ir Europos Žmogaus Teisių Konvenciją. Mano nuomone, priešingai, Lietuvos Bažnyčia skiria pernelyg mažai dėmesio abortų draudimo klausimui, taip pat vaisingumo ir daugiavaikių šeimų skatinimui.
Ši įtampa rodo, kad abortų klausimas negali būti išspręstas be aiškaus šio akto moralinės vertinimo – jei abortas laikomas moraliai neutraliu aktu, jis visada liks patrauklia perspektyva, nes akivaizdžiai sumažina moters ir šeimos naštą: vaiko auginimas iki pilnametystės Lietuvoje šiandien kainuoja nuo 54 tūkst. iki 90 tūkst. eurų (remiantis vidutiniu metiniu išlaikymu 3–5 tūkst. eurų), o tai reiškia ne tik finansinį spaudimą, bet ir ribojimus moters karjeros vystymuisi, ypač šiuolaikiniame darbo rinkoje, kur motinystė dažnai trukdo profesiniam augimui. Tik grąžinus moralinį matmuo – ar tai gyvybės atėmimas, ar pasirinkimo teisė – galima rasti pusiausvyrą tarp gyvybės apsaugos ir moterų autonomijos, kitaip diskusijos liks paviršutiniškos ir poliarizuojančios.
2013 m. debatai pasiekė piką: vykusioje LRT laidoje „Tautos aikštė“ (balandžio 25 d.) aptariami moterų stigmatizavimas kaip „žemesniųjų sluoksnių atstovių“. Feministės inicijavo protestus „Šalin rankas nuo mano vaginos!“ ir peticiją „Už moterų teisę kontroliuoti savo kūną“, surinkusią tūkstančius parašų ir remdamasi 2010 m. apklausos duomenimis (84% lietuvių palaiko moters teisę spręsti apie nepageidaujamą nėštumą). Visuomenės nuomonė toliau liberalėjo: 2009 m. draudimą palaikė 19%, o 2022 m. – tik 13% (iš jų 3% už visišką draudimą), ypač tarp vyrų ir jaunimo. Šiandien abortų skaičius toliau mažėja dėl kontracepcijos, o debatai atspindi platesnį konfliktą tarp tradicinių vertybių ir „reprodukcinių teisių“.
Liberalizacija Lietuvos visuomenės nuomonės apie abortus yra ne tik sovietinės propagandos palikimas, kuri skatino individualizmą ir šeimos mažinimą kaip „progreso“ ženklą, bet ir jos atitikimas su Vakarų ideologija, prasidėjusia nuo marksistinės ant moralinės revoliucijos 1968 m., kuri propagavo bevaikiškumą kaip laisvės išraišką ir kritikavo tradicines šeimos struktūras kaip priespaudą. Ši tendencija, įsišaknijusi per popkultūrą, feminizmą ir sekuliarizaciją, lėmė, kad nuo 1994 m. (kai 30% buvo už visišką draudimą) iki 2022 m. (kai tik 13% palaiko draudimą) nuomonė pasisuko link individualių pseudo-teisių prioritetų, ignoruodama moralines ir demografines pasekmes.
Nuo 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Lietuva prarado apie 520 000 žmonių – savo potencialių bendrapiliečių! Tai yra kraupus Lietuvos visuomenės degradacijos masto rodiklis. Ir šiandien lietuviai stovi ant bedugnės krašto: arba išliks kaip tauta, arba išnyks– ne dėl silpnėjančių nacionalinių jausmų ar patriotizmo stokos (migracija yra tik pasekmė!), o dėl fizinio išmirimo, kai gimstamumo rodiklis siekia vos 1,3 vaiko moteriai, o populiacija mažėja 1–2% per metus. Kontracepcijos klausimas čia ypač svarbus: nors ji radikaliai sumažino abortų skaičių (iš 40 tūkst. 1991 m. iki 2,7 tūkst. 2021 m.), ji tuo pačiu ženkliai sumažino ir gimstančių vaikų skaičių Lietuvoje, skatindama „planavimą“ kaip alternatyvą natūraliam šeimos augimui ir prisidėdama prie demografinės krizės, kur jaunų šeimų bijo finansinių ir karjeros iššūkių. Tik suvokiant šią dvigubą pasekmę galima ieškoti sprendimų, kurie skatintų ne tik mažesnį abortų skaičių, bet ir tautos išlikimą per šeimos palaikymą.
Šio demografinio ir moralinio iššūkio sprendimui būtini radikalūs, bet teigiami žingsniai. Pirmiausia – požiūrio pasikeitimas: Katalikų Bažnyčios vaidmuo yra itin svarbus, kad ji kalbėtų jaunoms kartoms apie vaisingumo svarbą šeimoje, primindama Dievo įsakymą pirmiesiems tėvams: „Būkite vaisingi ir dauginkitės!“ (Pr 1,28). Šis biblinis imperatyvas galėtų tapti pagrindu naujoms švietimo programoms bažnyčiose ir mokyklose, skatinant vertybes, kur šeima yra ne naštis, o šventybė, o motinystė – didžiausias pašaukimas.
Antra, reikia įvesti radikalius teigiamus draudimus: uždrausti moterų įdarbinti 18–35 metų amžiaus, laikant šį laikotarpį kaip privalomą šeimos kūrimo fazę, bet tuo pačiu pripažinti jį kaip darbą namuose, leidžiant kaupti stažą pensijai ir suteikiant finansinę paramą iš valstybės biudžeto. Tokie priemonės ne tik sumažintų karjeros spaudimą, bet ir paverstų motinystę ekonomiškai patrauklia, skatindama gimstamumą ir tautos išlikimą, o ne tik individualų pasirinkimą.
Spalio 4 dieną Vilniaus centre įvyko Žygis už gyvybę, sukvietęs tūkstančius žmonių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos. Žygis, prasidėjęs prie Aušros Vartų, tęsėsi iki Katedros aikštės, kur vyko pagrindinė programa ir vieši pasisakymai.
Žygyje dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės – šeimos su vaikais, jaunimo grupės, senjorai, kunigai, vienuoliai ir įvairių parapijų bendruomenių nariai. Dauguma dalyvių nešė plakatus su užrašais „Gyvybė – dovana“, „Saugokime silpniausius“, o kai kurie tyliai meldėsi ar giedojo giesmes. Nors žygis turėjo aiškią vertybinę kryptį, jo atmosfera buvo rami, oraus bendravimo ir tarpusavio pagarbos kupina.
Instituto nariai taip pat platino dalyviams mažus plakatus su kūdikio įsčiose atvaizdu Lietuvos vėliavos fone ir užrašu „#gyvenimo banga“. Pasak organizatorių, šis simbolis išreiškia ne tik biologinės gyvybės vertę, bet ir dvasinę atsakomybę už žmogaus pašaukimą. Anot jų, kiekvienas abortas nusineša ne tik gyvybę, bet ir galimą ateitį – būsimus vyskupus, kunigus, kompozitorius, generolus, advokatus, net prezidentus ar popiežius, kurių gyvenimai galėjo praturtinti tautą ir pasaulį.
Užrašas „#gyvenimo banga“ taip pat reiškia mūsų, kaip šeimų ir tėvų, įsipareigojimą uždegti bangą – ne tik kaip biologinės gyvybės, bet ir gausių gimimų žmonių, kurie galėtų tapti būsimos Lietuvos tautos lyderiais. Kaip pabrėžė Instituto atstovai, šių gimimų šiandien trūksta – nuo 1991 metų Lietuva prarado apie 520 tūkstančių gyvybių dėl abortų, o tai reiškia ne tik fizinį nuostolį, bet ir tautos dvasinio potencialo netektį.
Žygyje taip pat dalyvavo katalikai, pasisakantys už katalikiškos valstybės atgaivinimą. Jie nešė transparantą su šūkiu „Atkurkime katalikišką valstybę!“, pabrėždami, kad moralinės krizės ir demografinių iššūkių akivaizdoje Lietuvai būtina sugrįžti prie krikščioniškų pagrindų. Žygio metu grupė dalyvių skandavo „Lietuva būk gyva!“, „Uždrausti abortus Lietuvoje!“ ir „Lietuva, nežudyk savęs!“, kviesdami politikus imtis konkrečių žingsnių gyvybės apsaugai ir moralinių vertybių stiprinimui. Jų teigimu, visuomenė negali išlikti tvari, jei teisė į gyvybę nėra besąlygiškai gerbiama.
Prieš ir po žygio vykusiuose pasisakymuose kalbėjo ir broliškų organizacijų atstovai iš Estijos ir Lenkijos. Iš Estijos atvyko Markus Järvi, Šeimos, tradicijos ir nuosavybės apsaugos asociacijos (est. Sihtasutus Perekonna ja Traditsiooni Kaitseks) vadovas, kuris pabrėžė, kad Baltijos tautas vienija ne tik istorinis paveldas, bet ir moralinė atsakomybė ginti gyvybę nuo pradėjimo momento. Jis sakė, kad „gyvybės apsauga yra visos civilizacijos išlikimo klausimas“.
Iš Lenkijos atvyko Agnieszka Gracz, atstovaujanti Ordo Iurisinstitutui ir Centrum Życia i Rodziny, kuri savo kalboje priminė, kad „kova už gyvybę – tai ne tik tikėjimo, bet ir žmogaus orumo gynimas“. Ji padėkojo Lietuvos katalikams už drąsą ir pabrėžė, kad Lietuva, Lenkija ir Estija turi bendrą misiją – saugoti krikščioniškąją civilizaciją nuo kultūrinio nuosmukio ir moralinio reliatyvizmo.
Katedros aikštėje vyko viešos kalbos ir liudijimai. Žodį tarė Bažnyčios atstovai, „Pro-Life Lietuva“ judėjimo nariai, jaunimo organizacijų atstovai ir svečiai iš Latvijos bei Estijos. Kalbėjusieji pabrėžė, kad žygio tikslas nėra politinis protestas, o kvietimas dialogui ir paramai moterims bei šeimoms. Pasak organizatorių, siekiama stiprinti visuomenės sąmoningumą apie gyvybės vertę ir skatinti pagalbos kultūrą.
Renginys tapo simboliniu įvykiu Baltijos šalims. Tai buvo pirmasis tokio masto gyvybės žygis, vienijęs tris valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją. Organizatoriai pabrėžė, kad gyvybės klausimas yra bendra regiono atsakomybė, ypač atsižvelgiant į demografinius iššūkius ir mažėjantį gimstamumą. Dalyvių teigimu, bendras balsas už gyvybę turi tapti Baltijos šalių vienybės ženklu.
Po žygio sulaukta įvairių reakcijų iš visuomenės ir politikų. Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovai padėkojo visiems dalyviams, pabrėždami, kad pagarba gyvybei – moralinė ir žmogiškoji vertybė. Tuo tarpu keli liberalios krypties politikai žygį pavadino „grįžimu į praeitį“ ir paragino atskirti religinius įsitikinimus nuo valstybės politikos. Žiniasklaidoje pasirodė tiek palaikančių, tiek kritinių komentarų – vieni akcentavo pilietinės visuomenės brandą ir taikų renginio pobūdį, kiti įžvelgė bandymą daryti įtaką politiniams sprendimams dėl šeimos ir gyvybės klausimų. Nepaisant vertinimų skirtumų, dauguma sutiko, kad toks žygis atskleidė visuomenės norą kalbėtis apie moralinius pagrindus, kurie formuoja Lietuvos ateitį.
Prieš pirmąjį „Žygį už gyvybę“ Baltijos šalyse, numatytą spalio 4 d., norėtume pakomentuoti kai kurias išsakytas nuomones. „Žygio už gyvybę“ dalyviai dažnai savo dalyvavimą pateisina tuo, kad Lietuvoje nėra diskusijų dėl abortų uždraudimo. Mes norime tik parodyti teigiamus gyvenimo pasirinkimo, o ne mirties, aspektus.
Tai gražu, bet tikrai nepakankama. Agituoti už gyvenimą, o ne mirtį, yra absurdiška loginiu požiūriu. Kiekvienas normalus žmogus turėtų būti už gyvenimą. Kodėl mes to nedarome?
Atsakymas paprastas, bet dauguma žmonių bijo jį ištarti. Egoizmas! Moterys ir vyrai (jie taip pat, net jei nieko nesako) nusprendžia darytis abortą ne todėl, kad nežino, jog tai yra žmogžudystė.
Jie galbūt nenori vartoti tokių žodžių, bet jie tikrai žino, kad nauja gyvybė neatsiras šiame pasaulyje, kad naujas žmogus, mergaitė ar berniukas, neatsiras. Manau, kad visi supranta, jog abortas baigiasi tuo, kad nauja gyvybė neatsiranda, o tai reiškia to žmogaus mirtį.
Problema yra ne tai, kad nesuprantama, kas yra abortas. Problema yra tai, kad nesuprantama, kas yra gimtoji nuodėmė, kuri veikia kiekvieną žmogų. Dėl šios nuodėmės kiekvienas žmogus turi iškreiptą prigimtį. Jie yra labiau linkę į blogį nei į gėrį. Jei jie nebendradarbiauja su malone, t. y. jei jie nėra pakrikštyti, nepraktikuoja savo tikėjimo ir pan., šis polinkis į blogį didėja ir tampa vis stipresnis. Žmogus nėra geras iš prigimties. Reikia pasakyti, kad žmogus yra blogas iš prigimties.
O jei jie yra blogi iš prigimties, nenuostabu, kad jie yra savanaudžiai. Abortas kyla iš savanaudiškumo. Kodėl man (mums) reikia šio vaiko? Juk jis trukdo mūsų planams, riboja mūsų karjerą, atima mūsų pinigus, kelia grėsmę mano sveikatai (moterims) ir pan. Visi šie aspektai yra aborto priežastis, o ne kažkoks „nesuvokimas“, ar tai embrionas, ar žmogus. Čia viskas paprasta: kiekvienas žmogus, likdamas žmogumi, kažkada buvo embrionas. Sunaikindami embrioną, jūs nužudote žmogų!
Nuo 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Lietuva prarado apie 520 000 žmonių – savo potencialių bendrapiliečių! Tai yra kraupus Lietuvos visuomenės degradacijos masto rodiklis.
Panašus mechanizmas veikia ir eutanazijos atveju. Kodėl man reikia šio senolio? Aš neturiu kaip juo pasirūpinti. Jis reikalauja per daug, nei aš, nei kas kitas neturime jam laiko. Jam geriau mirti ir netrukdyti mums. Arba kuo greičiau jis mirs, tuo greičiau galėsime pasidalinti jo turtą. Tai yra karti tiesa apie eutanaziją.
Abiem atvejais taip mąstantys žmonės pamiršta, kad ir jie buvo arba bus panašioje situacijoje. Čia vėl susiduriame su kraštutiniu absurdiškumu, aklumu savo pačių galimo likimo atžvilgiu.
Norėdama to išvengti, Bažnyčia savo klestėjimo laikais visada reikalavo, kad valstybė nustatytų griežtus reikalavimus, ribojančius tokį elgesį ir padedančius žmonėms išvengti patekimo į blogio spąstus.
Iš dalies taip tai veikia ir šiandien. Juk mes nesistebime, kad valstybė baudžia už žmogžudystę. Kodėl ji neturėtų daryti to paties vadinamojo „aborto“ atveju, nes tai taip pat yra žmogaus nužudymas likus kelioms savaitėms iki gimimo? Kodėl ji neturėtų uždrausti eutanazijos, vietoj to, kad teisintųsi „sutikimu su savižudybe“?
Šių „įstatymų“ negalima pateisinti jokiu klasikiniu ar prigimtiniu įstatymu. Šios „įstatymas“ yra tiesiog savanaudiški plebėjų minios reikalavimai. Tai yra barbarų „įstatymas“.
Jei mes, kaip šalis su kelių šimtų metų krikščioniškos istorijos, dabar esame tokioje būsenoje, tai bėda mums! Tada nenuostabu, kad mums gresia karas. Mums turi grėsti bausmė, ir jei mes neatsiversime, tokia bausmė bus teisinga mums.
Popiežius Leonas XIV pirmadienį susitiko su vienu žymiausių „LGBTIQ katalikų“ integracijos į Bažnyčią šalininkų ir padrąsino jo tarnystę, artėjant planuojamai Šventųjų metų „LGBTIQ katalikų“ piligriminei kelionei į Vatikaną.
Deja, šį kartą iš Jo Šventenybės Leono XIV negirdėjome aiškaus mokymo apie Dangaus keršto besišaukiantį Sodomos nuodėmę. Jo Šventenybė, atrodo, šioje srityje laikosi savo pirmtako, šventos atminties popiežiaus Pranciškaus, mąstymo, sakydamas savo širdyje: „Kas aš toks, kad galėčiau teisti?“
Atsižvelgdami į tai, šiandien mes labiau primename akmenis, kartodami amžinąją Bažnyčios mokymo tiesą šioje srityje.
Katalikų Bažnyčios tradicinis mokymas apie sodomijos nuodėmę
Katalikų Bažnyčia nuo pat savo pradžios laikė sodomiją sunkia nuodėme, prieštaraujančia prigimtiniam įstatymui ir Dievo planui žmogui. Biblijos šaltiniai, tokie kaip pasakojimas apie Sodomą ir Gomorą (Pr 18–19) ar šv. Pauliaus žodžiai: „Vyrai, palikę prigimtinį santykiavimą su moterimi, įsiliepsnojo geiduliais vienas kitam; vyrai su vyrais darė nepadorius darbus“ (Rom 1,27), sudarė pagrindą vėlesnei teologinei tradicijai.
Šv. Augustinas homoseksualinius veiksmus laikė ypač bjauriais: „Šie veiksmai, jei juos apskritai galima vadinti veiksmais, yra ne tik nuodėmė, bet ir taip nenatūralus nusikaltimas, kad jie turi būti smerkiami ypatingu griežtumu“ (De civitate Dei, XIV, 23). Šv. Jonas Auksaburnis, komentuodamas Laišką romiečiams, rašė: „Nėra nieko blogesnio už šią yda; pati prigimtis su pasibjaurėjimu nusigręžia“.
Viduramžių scholastika šį mokymą suformulavo itin tiksliai. Šv. Tomas AkvinietisTeologijos sumoje sodomiją priskyrė prie nuodėmių contra naturam: „Yra tokių nuodėmių, kurios ypatingu būdu prieštarauja žmogaus prigimčiai, pavyzdžiui, vyro santykiavimas su vyru ar gyvuliu; jos sunkesnės už svetimavimą, nes prieštarauja pačiai prigimties tvarkai“ (II–II, q.154, a.12). Šv. Petras Damianis veikale Liber Gomorrhianus rašė popiežiui Leonui IX: „Ši bjaurastis yra nuodas, kuris užnuodija kraują, užgesina proto šviesą, atveria pragarą ir uždaro dangaus vartus“.
Popiežiai šią temą kėlė ne kartą. Ypač griežtai kalbėjo popiežius Šv. Pijus V konstitucijoje Horrendum illud scelus (1568): „Šis baisus ir bjaurus nusikaltimas, dėl kurio Dievo pyktis užgriūva neklusnumo sūnus, negali būti toleruojamas be bausmės. Todėl įsakome, kad kaltininkai būtų baudžiami pagal kanonų teisę, o jei jie yra dvasininkai – taip pat atiduodami pasaulietinei valdžiai“.
XIX a., augant socialiniams pokyčiams ir bandymams liberalizuoti papročius, popiežiai daug kartų pabrėžė santuokos neišardomumą ir lytinio akto pavaldumą prokreacijos tikslui. Leonas XIII enciklikoje Arcanum Divinae Sapientiae (1880) rašė: „Santuoka buvo įsteigta Dievo, kad žmonių giminė būtų išsaugota ir išplėsta, o jos neišardomumas ir šventumas saugotų visuomenę nuo žlugimo“. Šiame kontekste bet kokia praktika, prieštaraujanti santuokos tikslui, įskaitant sodomiją, buvo laikoma rimtu nusižengimu prigimtiniam įstatymui.
Popiežius Pijus IX, pasmerkęs moralinį reliatyvizmą Klaidų sąvade (1864), pabrėžė, kad Bažnyčia turi neliečiamą teisę spręsti moralės klausimus. Todėl sodomijos aktai negalėjo būti laikomi morališkai neutraliais, nes – kaip mokė popiežius – „negalima priimti, kad sąžinės laisvė yra kiekvieno žmogaus teisė“ (Syllabus, klaida Nr. 15).
Leonas XIII enciklikoje Libertas praestantissimum (1888) šią mintį plėtojo: „Laisvė, atsieta nuo tiesos, veda į pražūtį; tikroji laisvė reiškia galimybę daryti gera, pagal Dievo ir prigimties įstatymą“. Iš to išplaukė, kad su prigimtimi nesuderinami elgesio būdai nėra laisvės išraiška, bet jos iškraipymas.
Pijus XI enciklikoje Casti connubii (1930) suformulavo brandžiausią moderniųjų laikų Bažnyčios poziciją: „Kiekvienas santuokinis aktas turi likti atviras gyvybės perdavimui. Kas kitaip jį naudoja, prieštarauja tiek Dievo įstatymui, tiek žmogaus prigimčiai“. Ši taisyklė apėmė visas lytines praktikas, atskirtas nuo vaisingumo, įskaitant sodomiją.
Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimas, leidžiantis homoseksualioms poroms registruoti savo santykius ir įpareigojantis Seimą priimti vadinamąjį „partnerystės“ įstatymą, yra precedento neturintis žingsnis, kuris meta iššūkį ne tik mūsų valstybės teisinei sistemai, bet ir pačiai tautos valiai. Šis sprendimas, priimtas ignoruojant akivaizdžią visuomenės daugumos nuomonę, atveria pavojingą kelią teismų diktatui ir griauna demokratijos pamatus Lietuvoje.
Pagal naujausią apklausą, net 71 % Lietuvos gyventojų aiškiai nepritaria jokiam „partnerystės“ įstatymui.Tai reiškia, kad trys iš keturių piliečių nori išsaugoti tradicinę šeimos sampratą ir priešinasi bandymams keisti mūsų visuomenės pamatus pagal mažumos interesus. Seimas, kuris atstovauja tautai, iki šiol atsilaikė prieš šį spaudimą būtent todėl, kad žino – už kiekvieno parlamentaro stovi tūkstančiai rinkėjų, kurie nesutinka su partnerystės įteisinimu.
Tačiau Konstitucinis Teismas nusprendė kitaip. Vietoj to, kad gerbtų tautos valią, teismas pasirinko revoliucinį kelią – savo sprendimu ne tik įteisino „partnerystes“ teismų praktikoje, bet ir uždėjo politinį spaudimą Seimui, versdamas jį priimti „bet kokį“ įstatymą. Tai ne tik ignoruoja mūsų šalies principus: prisiimdamas ir teisėkūros, ir vykdomosios valdžios funkcijas – pastarosios tiek, kiek leidžia teismams registruoti tokias sąjungas, bet ir parodo, kaip toli kai kurie teisininkai yra pasirengę nueiti, kad įgyvendintų ideologinius tikslus.
Negalime likti abejingi. Jei šalyje, kurioje 71 % gyventojų nepritaria „partnerystei“, nesugebame susiorganizuoti ir surinkti bent milijono parašų prieš tokius įstatymus, vadinasi, leidžiame mažumai primesti savo valią daugumai. Tai skandalas ir mūsų pilietinės visuomenės išbandymas. Turime parodyti, kad Lietuvos žmonės nėra abejingi, kad mes galime susivienyti ir apginti savo vertybes.
Kviečiame visus – šeimas, senjorus, jaunimą, tikinčiuosius ir visus, kuriems rūpi Lietuvos ateitis – jungtis prie mūsų iniciatyvos. Tik masinis, aiškus ir nedviprasmiškas visuomenės balsas gali priversti Seimą atsisakyti Konstitucinio Teismo primetamo kelio. Tik stipri pilietinė pozicija gali sustabdyti žalingus įstatymus, kurie kėsinasi į mūsų tradicijas, šeimą ir krikščioniškąją kultūrą.
Neleiskime, kad mūsų šalis būtų valdomas teismų sprendimais, prieštaraujančiais žmonių valiai. Parodykime, kad Lietuva – ne eksperimentinis laukas ideologiniams projektams, o gyva bendruomenė, kuri gerbia savo istoriją, kultūrą ir tautos balsą. Surinkime milijoną parašų, parodykime savo vienybę ir apginkime Lietuvą nuo revoliucinių, žalingų permainų!
„Ar pritariate, kad Lietuvoje nebūtų leidžiamos tos pačios lyties partnerystės, o šeimos sąvoka apimtų tik vyro ir moters santuoką?“
Kodėl kreipiamės būtent į Seimo narius? Pagal galiojančius Lietuvos įstatymus, norint inicijuoti referendumą piliečių iniciatyva, reikia surinkti net 300 tūkstančių fizinių asmenų parašų. Turint omenyje mūsų visuomenės dydį, technines ir logistikos galimybes, tai beveik neįmanoma užduotis net ir labai aktyviai pilietinei bendruomenei. Todėl vienintelis realus kelias – įtikinti Seimo narius, kad būtent jie, kaip tautos atstovai, inicijuotų šį referendumą ir suteiktų galimybę visai Lietuvai aiškiai pasisakyti dėl šeimos ir partnerystės klausimų.
Aleksandras Stralcou
VšĮ Krikščioniškosios Kultūros Instituto direktorius
Kviečiame kiekvieną Lietuvos pilietį aktyviai įsitraukti į šią akciją:
Pasirašykite peticiją Seimo nariams!
Raginkite pasirašyti savo artimuosius, draugus, bendradarbius, parapijos narius!
Skleiskite žinią apie šią akciją visais įmanomais kanalais!
Remkite mūsų veiklą finansiškai!
Rašykite laiškus ir skambinkite savo išrinktiems Seimo nariams!
Tvirtai prieš Konstitucinio Teismo sprendimą – pasirašyk peticiją Seimo nariams!
Birželio 7 d., prieš Šventosios Dvasios nužengimo šventę, Vilniuje vyko vadinamasis „Baltic Pride“. Mūsų nuomone, tai nėra joks pagyrimo vertas dalykas, o eitynėms labiau tiktų pavadinimas „Baltic Shame“ (Baltijos gėda). Vėlgi liberalūs žiniasklaidos priemonės apsėstos asmenybės išėjo parodyti savo normaliam žmogui pasibjaurėtiną gyvenimo būdą. Deja, tai buvo daugiausia jauni žmonės.
Todėl buvo labai svarbu parodyti, kad egzistuoja alternatyvūs gyvenimo būdai, pagrįsti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mokymu.
Deja, nebuvo daug žmonių, kurie melstųsi už šių jaunų žmonių sielas ir tuo pačiu protestuotų prieš viešą nuodėmės propagavimą.
Trys grupės – tradicinių katalikų, daugiausia iš Šv. Pijaus X brolijos, tautininkų ir Krikščioniškosios kultūros instituto atstovų – iš viso apie 100 žmonių, o tai yra per mažai, kad būtų galima patvirtinti bent kokią nors požiūrių pusiausvyrą.
Deja, nepaisant to, kad dauguma Lietuvos piliečių nepritaria LGBTQ+ grupių siūlomam gyvenimo būdui, tai nepakankamai atsispindi radikaliai skirtingų nuomonių buvime žiniasklaidoje ir politinėje arenoje.
Lietuvos Respublikos Seimo narius, aktyviai prieštaraujančius genderizmo ideologijos skatinimui, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o tai rodo, kad balsuodami mūsų bendrapiliečiai šiam klausimui nesuteikia deramos svarbos.
Manau, kad tam tikra prasme veikia „moralinio bauginimo“ mechanizmas per pagrindines valstybines ir privačias žiniasklaidos priemones, kurios prieštaravimą genderizmo ideologijai vertina labai neigiamai. Tai sukelia baimę, kurios dauguma negali įveikti ir išreikšti savo nuomonės viešose diskusijose.
Gana dažnai susiduriame su nuomone, kad neverta kreipti dėmesio į LGBTQ+ grupes, nes tuomet mes darome joms reklamą. Kad tokios eitynės turėtų būti ignoruojamos. Su tuo nesutinku. Šios grupės ir taip turi reklamą visose liberaliose žiniasklaidos priemonėse. Mūsų veiksmai šios reklamos visiškai nestiprins, o visuomenė mato, kad bent jau jos dalis viešai priešinasi, ir tai turi įkvėpti drąsos.
Antra, mes nelaikome visų šių gailėtinų eitynių dalyvių vienodais. Yra žmonių, kurie sąmoningai pardavė savo sielą velniui, bet mes tikime, kad dauguma jaunų žmonių tiesiog klysta ir tai, kad jie mato pasipriešinimą, gali juos priversti rimtai susimąstyti.
Aleksandras Stralcou
Toliau pateikiame, kaip protestai atrodė liberaliuose žiniasklaidos kanaluose.
Tradicinių katalikų grupės malda pagal DELFI
Tradicinių katalikų grupės malda pagal TV3
Dabar pateikiame vaizdo įrašą iš Krikščioniškosios kultūros instituto maldos ir protesto akcijos bei interviu su Sarūnu Pusčiu – instituto savanoriu
Trumpas TV3 pokalbis su Krikščioniškosios kultūros instituto direktoriumi Aleksandru Stralcou
„Baltic pride“ eitynėse yra ir protestuojančių – pagal 15min.lt
Čia galite pamatyti, kaip atrodė tautininkų protestas
Reprezentatyvų Lietuvos gyventojų nuo 18 m. (N-1022) tyrimą 2025 m. gegužės 23 – birželio 5 d. atliko bendra Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“. Tyrimas atliktas 108 atrankos taškuose taikant asmeninį akivaizdinį interviu respondentų namuose. Respondentai atrinkti išlaikant šalies gyventojų populiacijos proporcijas pagal lytį, amžių, gyvenamąją vietą. Tyrimo paklaida 3,1 proc. (pasikliautinis intervalas 95 proc.).
Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ apklausoje 2025 m. gegužės 23 – birželio 5 d. teirautasi Lietuvos gyventojų pozicijos LR Konstitucinio teismo išaiškinimo dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) instituto klausimu, tiriant pritariama ar nepritariama išaiškinimui, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla pareiga homoseksualias poras laikyti šeima. Tyrime pateiktas klausimas leido:
1) identifikuoti visuomenės pritarimą ar nepritarimą minėtam išaiškinimui,
2) nustatyti jos požiūrį šiuo klausimu keliais aspektais – tiriant poziciją šeimos sampratos plėtimo ir Seimui pavesto įpareigojimo atžvilgiu,
Tvirtas visuomenės NE KT išaiškinimui, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla pareiga homoseksualias poras laikyti šeima
„Baltijos tyrimų“ apklausos rezultatai rodo aiškų visuomenės nepritarimą LR Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla pareiga homoseksualias poras laikyti šeima. Tokios pozicijos laikosi 71 proc. šalies gyventojų (iš jų 45 proc. tam visiškai nepritaria, 26 proc. greičiau nepritaria), tuo tarpu paramą išreiškia mažuma, vos 18 proc. (iš jų 4 proc. tam visiškai pritaria, 14 proc. greičiau pritaria), kas dešimtas (11 proc.) nuomonės neturi arba jos neišsakė (žr. 1 pav.).
Ar jūs pritariate, ar nepritariate Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla pareiga homoseksualias poras laikyti šeima?
1 pav. Pritarimas ar nepritarimas Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla pareiga homoseksualias poras laikyti šeima, proc.
Nepriklausomai nuo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo Konstituciniu Teismu aiškiai nepritariama jo išaiškinimui dėl partnerystės instituto teisinio reglamentavimo plečiant šeimos sampratą: ši pozicija ryški tiek tarp pasitikinčių (68 proc.), tiek tarp nepasitikinčių juo (77 proc.), pastaruoju atveju ir viršijant šalies nepritarimo vidurkį reikšme, peržengiančia statistinės paklaidos ribas. Tuo tarpu palaikymą išsako vos penktadalis pasitikinčiųjų KT (21 proc.) ir kiek daugiau nei dešimtadalis juo nepasitikinčių (16 proc., žr. 2 pav.).
2 pav. Pritarimas ar nepritarimas Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla pareiga homoseksualias poras laikyti šeima pagal pasitikėjimą ar nepasitikėjimą Konstituciniu Teismu, proc.
Nepritarimas KT išaiškinimui dėl partnerystės instituto fiksuojamas pagal visus socio-demografinius kriterijus – lytį, amžių, šeimos pajamas, gyvenamąją vietą. Tai griauna viešojoje erdvėje plėtojamą naratyvą, kad jaunimas, gyvenantieji didmiesčiuose, aukštesnį socialinį statusą užimantys asmenys palankiai vertina lyčiai neutralią partnerystę ir jos teisinį reglamentavimą tos pačios lyties asmenų poras laikant šeima. Nors ir esama ryškiausio nepritarimo atotrūkio (30 proc.) tarp jauniausių (49 proc. 18-29 m. jaunimo) ir vyriausių respondentų (79 proc., vyresni nei 65 m.), tačiau tarp jaunimo fiksuojama ir daugiausiai neturinčių nuomonės ar jos neišsakiusių (14 proc.), kas rodo šios respondentų grupės netvirtumą, neapsiprendimą išreiškiamoje pozicijoje. Kitose amžiaus grupėse nepritarimas atspindi šalies gyventojų pozicijos vidurkį (71 proc., 30-49 m.) ar net jį viršija peržengiant statistinės paklaidos (nuo 77 proc. iki 79 proc.). Pagal kitus socio-demografinius kriterijus (lytį, šeimos pajamas, gyvenamąją vietą) nepritarimas KT išaiškinimui yra arba artimas bendrai šalies gyventojų pozicijai arba ženkliai ją viršija (svyruoja nuo 66 proc. iki 77 proc., žr. 3 pav.).
3 pav. Pritarimas ar nepritarimas Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla pareiga homoseksualias poras laikyti šeima pagal socio-demografinius kriterijus, proc.
Analogiška tendencija stebima pagal socialinę padėtį: nepritarimas KT išaiškinimu plečiamai šeimos sampratai svyruoja nuo 52 proc. tarp didžiąja dalimi jauniausios kartos atstovų moksleivių ir studentų (52 proc.), vadovų ir turinčių savo verslą (57 proc.) iki 80 proc. tarp pensininkų. Kitose grupėse pagal socialinę padėtį aiškiai dominuoja nepritarimas, artimas šalies vidurkiui arba jį viršijantis (nuo 65 proc. bedarbiai, namų šeimininkės, 70 proc. specialistai, tarnautojai iki 80 proc. pensininkai, žr. 4 pav.). Pritarimą visose grupėse išsako mažoji dalis – nuo 8 proc. (pensininkai) iki 31 proc. (moksleiviai, studentai, tarp kurių ir daugiau neturinčių nuomonės – 17 proc.).
4 pav. Pritarimas ar nepritarimas Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla pareiga homoseksualias poras laikyti šeima pagal socialinę padėtį, proc.
Palaikymo KT sprendimui neišreiškiama ir pagal politines preferencijas: jam nepritariama nuo 53 proc. (Liberalų sąjūdžio rėmėjai) iki 90 proc. (Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos rėmėjai). Palankiai tokį išaiškinimą vertina išskirtinai tik Laisvės partijos šalininkai: 74 proc. remia, 23 proc. nepalaiko, kai kitų partijų rėmėjų gretose palaikymas svyruoja nuo 3 proc. (LLRA-KŠC) iki 30 proc. (TS-LKD rėmėjai). Valdančiųjų – Seimo valdančiojoje daugumoje esančių partijų rėmėjai aiškiai išreiškia savo nepritarimą minėtam KT išaiškinimui plečiant šeimos sampratą: nuo 8 proc. („Nemuno aušra“) iki 16 proc. (LSDP, žr. 5 pav.), kas rodo, kad nei valdančiojoje daugumoje, nei opozicijoje esančių partijų rėmėjų gretose pritarimo KT išaiškinimui ir iš to plaukiantiems įpareigojimams Seimui nėra. Paramą, nors ir neabsoliučią, jam išreiškia tik Seime nesančios Laisvė partijos rėmėjai.
5 pav. Pritarimas ar nepritarimas Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla pareiga homoseksualias poras laikyti šeima pagal politines preferencijas, proc.
2. Visuomenės NE KT išaiškinimui dėl partnerystės instituto ir įpareigojimo Seimui dėl jo reglamentavimo būdo
Tyrimo metu gauti duomenys patvirtino ankstesniuose tyrimuose fiksuojamą nepritarimo plečiamai šeimos sampratai tendenciją: visuomenė neremia Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla pareiga homoseksualias poras laikyti šeima. „Baltijos tyrimų“ reprezentatyvios apklausos duomenys patvirtina 2025 m. gegužės 2-12 d. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ reprezentatyvios visuomenės nuomonės tyrimo rezultatus. Tuomet fokusuotasi į visuomenės poziciją dėl minėto KT išaiškinimo įpareigojant Seimą sureglamentuoti partnerystės tarp skirtingos ir tos pačios lyties asmenų klausimą. Pateiktas klausimas: „Konstitucinis Teismas konstatavo, kad partnerystė Lietuvoje turi būti registruojama ir tarp skirtingos, ir tarp tos pačios lyties porų, ir įpareigojo Seimą šį sprendimą detaliai sureglamentuoti. Kaip vertinate tokį Konstitucinio Teismo sprendimą?” Tyrimo rezultatai atskleidė, kad daugiau ar mažiau palankiai tokį KT sprendimą vertino vos ketvirtadalis (26,6 proc., iš jų 10,5 proc. jį vertino palankiai, 16,1 proc. labiau palankiai), dvigubai dažniau jis vertintas nepalankiai: daugiau nei pusė (54 proc., iš jų 38,5 proc. nepalankiai, 15,5 proc. labiau nepalankiai) šalies gyventojų jam nepritarė, likęs penktadalis (19,3 proc., žr. 6 pav.) nuomonės neturėjo arba jos neišsakė.
Lyginant „Baltijos tyrimų“ (gegužės pabaiga – birželio pradžia) ir „Vilmorus“ (gegužės pirma pusė) tyrimų rezultatus, leidusius skirtingais aspektais identifikuoti visuomenės požiūrį į KT išaiškinimą dėl partnerystės instituto, ryškėja, kad visuomenė turėjo daugiau nei mėnesį laiko apmąstyti minėtą KT sprendimą ir prisiimti aiškesnę poziciją aptariamo nutarimo klausimu: kuo labiau įsisąmoninamas faktas, tuo ryškiau išreiškiama pozicija – mažėja neturinčių nuomonės dalis (nuo 19,3 proc. iki 11 proc.), auga nepritariančiųjų (nuo 54 proc. iki 71 proc.) ir mažėja pritariančiųjų (nuo 26,7 proc. iki 18 proc., žr. 7 pav.). Panašu, kad nepritariančiųjų augimas vyksta neutralią ir teigiamą poziciją pakeitusiųjų sąskaita.
6 pav. Pritarimas ar nepritarimas Konstitucinio Teismo išaiškinimui, kad partnerystė Lietuvoje turi būti registruojama ir tarp skirtingos, ir tarp tos pačios lyties porų, įpareigojant Seimą šį sprendimą detaliai sureglamentuoti. Kaip vertinate tokį Konstitucinio Teismo, proc.
7 pav. „Vilmorus“ ir „Baltijos tyrimų“ rezultatai skirtingais aspektais vertinant KT išaiškinimą dėl partnerystės instituto
Apibendrinant:
Visuomenė aiškiai nepritaria LR Konstitucinio Teismo išaiškinimui dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) instituto. Šis nepritarimas atsiskleidė keliais aspektais:
„Baltijos tyrimų“ apklausa rodo, kad visuomenė nepritaria KT išaiškinimui, iš kurio plaukia šeimos sampratos plėtimo nuostatos apibrėžiant ją kaip lyčiai neutralios poros santykius, t.y., formuojant teisinę nuostatą, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla pareiga homoseksualias poras laikyti šeima.
„Vilmorus“ tyrimas rodo, kad visuomenė nepritaria KT išaiškinimui, įpareigojant Seimą KT numatytu būdu sureglamentuoti skirtingos ir tos pačios lyties porų partnerystės klausimą.
KT išaiškinimui, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla pareiga homoseksualias poras laikyti šeima nepritaria septyni iš dešimties (71 proc.), jį palaiko du iš dešimties (18 proc.), vienas iš dešimties (11 proc.) neturi nuomonės ar neatsakė į klausimą. Pritarimas tokiam KT išaiškinimui pagal socio-demografinius kriterijus (amžių, lytį, gyvenamąją vietą, šeimos pajamas) neviršija ketvirtadalio (24 proc. didmiesčiai), išskyrus jaunimą iki 29 m. (37 proc.), tuo tarpu nepritarimą išreiškia daugiau nei du trečdaliai (nuo 66 proc. iki 79 proc.), išskyrus jauniausius respondentus, kurių pusė šį KT sprendimą taip pat vertina neigiamai (49 proc.).
Šalies gyventojai, nepriklausomai nuo pasitikėjimo (68 proc.) ar nepasitikėjimo (77 proc.) Konstituciniu Teismu vieningai nepritaria jo išaiškinimui, kad iš LR Konstitucijos kyla pareiga homoseksualias poras laikyti šeima. Tai rodo, kad visuomenė iš esmės nepritaria tos pačios lyties asmenų santykių tapatinimui su šeima kaip institucija. „Baltijos tyrimų“ apklausos rezultatai paneigia ir kai kurias politines interpretacijas aptariant „Vilmorus“ tyrimo metu gautus duomenis, teigusias, kad esama palaikančių partnerystės institutą, tačiau kritiškai vertinančių KT sprendimus ir jų vaidmenį. Priešingai, tyrimas parodė, kad visuomenė neigiamai vertina KT išaiškinime deformuojamą Konstitucinę šeimos sampratą siekiant lyčiai neutralią partnerystę (vyro ir moters bei tos pačios lyties asmenų) prilyginti šeimai. Šiam požiūriui neturi įtakos nei pasitikėjimo ar nepasitikėjimo Konstituciniu Teismu veiksnys, nei socio-demografiniai kriterijai (lytis, amžius, gyvenamoji vieta), nei socialinė padėtis, nei politinės gyventojų preferencijos: jos rodo, kad KT išaiškinimą neigiamai vertina tiek valdančiosios daugumos, tiek opozicijos politinių partijų rėmėjai (nuo 53 proc. iki 90 proc.), pritarimą (74 proc.) išsako vien tik neparlamentinės Laisvės partijos elektoratas, kurių ketvirtadalis (23 proc.) taip pat pasisakė prieš tokį KT sprendimą.
Labiau nepritariama šeimos sampratos keitimui, šeima pripažįstant tos pačios lyties asmenų poras, nei šioms poroms kylančių kasdienio gyvenimo klausimų teisiniam reguliavimui. Tai rodo, kad visuomenė neneigia šioms poroms kylančių klausimų sprendimo poreikio, tačiau yra aiškiai prieš jų santykių teisinio statuso keitimą ir Konstitucinės šeimos sampratos plėtimą.
Kai socialinėje žiniasklaidoje skelbėme savo maldos, atsilyginimo ir protesto akcijų aprašymus, komentaruose dažnai susidurdavome su nuomone, kad neverta taip reikšti savo požiūrio. Buvo nurodomi įvairūs argumentai, kad, pirma, darome reklamą savo priešininkams, antra, kad provokuojame, trečia, kad panašus protesto stilius netinka „lietuvio sielai“, kuri yra rimta, padori ir nereaguoja smurtu.
Norėčiau atsakyti, kodėl mes, kaip VšI „Krikščioniškosios kultūros institutas“, nenorėjome keisti šio protesto formos. Na, pirma, liberalioji žiniasklaida be jokių apribojimų daro didžiulę reklamą įvairioms LGBTQ+ grupėms. Mūsų informacija apie akciją yra tiesiog lašas informacijos apie „Baltic Pride – 2025“ paradą vandenyne. Antra, iš mūsų pusės tikrai nebuvo jokios provokacijos. Atvirkščiai, tai priešinga pusė bandė mus išprovokuoti, nors ir ne taip įkyriai kaip prieš metus, kai byla atsidūrė teisme, o kaltininkas sulaukė pelnytos bausmės. Trečia, manome, kad „lietuvio siela“ buvo kitokia viduramžiais, kitokia Renesanso laikais ir yra kitokia šiandien.
Mes visi labai mylime mūsų Didįjį Kunigaikštį Vytautą. Jei jam būtų duota žemėje pamatyti šį paradą, jis tikriausiai įsakytų nedelsiant nutraukti šią šventvagystę, o kaltuosius nubausti galva. Ne daugiau ir ne mažiau. Sakytų: tokie buvo laikai. Taip, laikai buvo kitokie, bet šventvagystė nenustoja būti šventvagyste nei tada, nei dabar. Manome, kad Lietuvos visuomenė turėtų garsiau išreikšti nepritarimą tokiam amoraliam elgesiui, kad Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai skirtą mėnesį nebūtų propaguojamas nepadorus elgesys.
Taip pat manome, kad „garsi“ mūsų akcijos forma aiškiau parodo akivaizdų mūsų organizacijos nepritarimą tokiems renginiams kaip gėjų paradas. Garsia forma taip pat atkreiptas visų tiesioginis dėmesys – tiek parado dalyvių, tiek pašalinių stebėtojų. Galima retoriškai paklausti: o kiek iš šių dalyvių, išgirdę mūsų žinią, atsivertė? Iškart – galbūt nedaug arba nė vieno. Tačiau dažnai atsivertimo procesas būna ilgas. Be to, negalime nesistengti savo priešininkus nukreipti nuo kelio į pragarą. Jei to nedarytume, bėda mums, nes tai yra aplaidumo nuodėmė. Nenorėčiau, kad per Paskutinįjį Teismą būčiau tuo apkaltintas. Be to, mūsų priešininkai, jei neatsivers, neturės pasiteisinimo, kad niekas jų neįspėjo. O jei jie atsivers, prisimins šį mūsų akciją kaip pačią geriausią pasaulyje.
Kodėl buvo tiek mažai dalyvių iš mūsų pusės? Atsakymas paprastas – baimė. Baimė minios, skanduojančios įžeidžiančius šūkius, kurios dalyviai gali mus užpulti ir fiziškai. Mes žmonių nesmerkiame, kiekvienas turi absoliučią teisę pasirinkti, ar dalyvauti tokioje akcijoje. Tačiau ateityje raginame dalyvauti. Tai būtina Dievui, Lietuvai ir mums.
Jei norite paremti mūsų veiklą, galite tai padaryti perėję žemiau esančią nuorodą. Mes negauname jokių dotacijų iš jokių vyriausybių ar agentūrų, nes netelpame į jų politiškai korektišką kiemą. Mūsų viltis yra Viešpatyje ir jumyse – mūsų dosniuose ir brangiuose aukotojuose. Visa mūsų veikla gali vykti tik su jūsų parama.
LGBTQ+ naujienų portalo jarmo.net redaktorius Jonas Valaitis kreipėsi į mus dėl trumpo interviu apie Krikščioniškosios kultūros instituto birželio 7 d. organizuojamą maldos, atgailos ir protesto akciją. Štai keturi klausimai, į kuriuos mes pateikiame atsakymus, apibūdinančius mūsų poziciją.
1. Instituto puslapyje minite, kad šis kontrprotestas vyks šalia LGBTQ+ eitynių „Už lygybę”, ir raginate žmones aktyviai dalyvauti. Ar nemanote, kad tokio pobūdžio kontrprotestai kaip jūsų didina konfliktų ir smurtinių incidentų riziką, kaip tai nutiko pernais?
Aleksandras Stralcou (AS): Kaip ir visi piliečiai, turime teisę taikiai reikšti savo nuomonę. Konfrontacijos rizika neturėtų būti tylos įrankis. Tam ir yra tvarkos apsaugos pajėgos, kad palaikytų tvarką, už kurias akcijos metu taip pat meldžiamės, kad jos tinkamai atliktų savo pareigas.
2. Kreipdamiesi į visuomenę, vadinate LGBTQ+ asmenis „vargšais, vedamais klaidinga kryptimi”. Ar nemanote, kad savo kalba skatinate susipriešinimą, neapykantą?
AS: Šiuos žmones vadiname „vargšais“ ta prasme, kad jie dar nesugeba pripažinti tiesos apie save kaip Dievo kūrinius. Meldžiamės, kad tokiems žmonėms būtų suteikta malonė pažinti save tiesoje. Tikime, kad tai neįžeidžia šių asmenų, bet radikaliai iškelia prieš juos pasirinkimo perspektyvą. Tikrai mylėti žmogų reiškia pasakyti jam, kad jis elgiasi blogai ir eina nuodėmės keliu. Mūsų tikslas – ne pažeminti žmones, bet pasakyti, kad idėja, kuria jie vadovaujasi, yra bloga.
3. Raginate dalyvauti savo organizuojamame kontrproteste ir tuo pačiu atsargiai žvelgti į galimus „provokatorius” bei „liberaliąją žiniasklaidą” – ar nemanote, kad taip tiesiog išreiškiate pyktį ant tų, kurie išreiškia kitokią nei jūsų nuomonę?
AS: Problema ta, kad tokių provokacijų 2024 m. iš tiesų yra buvę (AS pastaba: https://kontrastas.lt/2024/12/29/lgbtiq-eityniu-dalyvis-laurynas-laurinavicius-nuteistas/). Ir tai nebuvo mūsų kaltė, kaip nustatė teismas. Todėl mūsų pareiga įspėti apie tokios situacijos tikimybę. Žiniasklaidą vadiname liberalia, nes tokia yra tiesa, nes tokių yra absoliuti dauguma tarp tų, kurie turi didelę įtaką, Lietuvoje.
4. Ką paaiškintumėte žmogui, priklausančiam LGBTQ+ bendruomenei, kuris dėl jūsų kontrprotesto pasijaustų nepageidaujamas savo valstybėje? Ar nemanote, kad savo homofobiniais pareiškimais ir demonstracijomis pažeidžiate LGBTQ+ bendruomenės teisę gyventi saugiai ir be baimės būti diskriminuojamai?
AS: Panašiai galėtume kreiptis ir į LGBTQ+ grupių atstovus, kad jų viešos veiklos akivaizdoje, mes, krikščionys, jaučiamės diskriminuojami dėl viešo, mūsų manymu, pavojingo turinio propagavimo ir dėl to jaučiamės nesaugūs. Šiuo istoriniu momentu gyvename „pliuralistinėje visuomenėje“, todėl radikaliai priešingų nuomonių buvimas neturėtų stebinti.
Gegužės 13 dieną Žmonių grupės meldėsi prie Konstitucinio Teismo (KT) dėl jo priimamų sprendimų.
„Susirinkome vienuolio kunigo Pauliaus Vaineikio kvietimu (…) melstis, kad antikonstitucinis teismas taptų Konstituciniu Teismu, (…) kad Dievas jiems apšviestų protą, nes jie priima sprendimus spiritizmo seanso metu pasikvietę piktąsias dvasias, išeina kreivi sprendimai“, – „Youtube“ kanalui „OpTV“ sakė europarlamentaras Petras Gražulis.
Prie KT buvo ir P. Gražulio bendražygis, buvęs parlamentaras Naglis Puteikis, kitas buvęs Seimo narys Rimantas Jonas Dagys, buvęs kariuomenės vadas, neseniai įkurtos asociacijos „Alternatyva Lietuvai“ vadovas Valdas Tutkus.
„2017 metais gegužės 13 dieną Mergelė Marija apsireiškė Portugalijoje trims piemenėliams. (…) Taip pat perspėjo, kad ateis tokie laikai, kada blogis per valstybines institucijas įstatymiškai bandys sugriauti Bažnyčią, tautas, visuomenes, griaudami šeimą, iškreipdami šeimos sampratą. Mes esame tos pranašystės išsipildymo apogėjuje“, – sakė P. Vaineikis.
Jis sakė, kad KT teisėjai pažeidė Konstituciją ją interpretuodami ir bandydami iškreipti šeimos sampratą.
„Mes esame čia tam, kad Dievas palaimintų mūsų KT teisėjus“, – kalbėjo vienuolis.
Po KT, ta pačia intencija maldos-laiminimo akcijos dalyviai apėjo ir aplink Seimą.
KT uždegė žalią šviesą registruoti lyčiai neutralią partnerystę, kai paskelbė, jog Seimas pažeidė Konstituciją, 24 metus neįvykdęs Civiliniame kodekse įrašyto įsipareigojimo patvirtinti atskirą įstatymą su detalesniu partnerystės reguliavimu, kad įsigaliotų kodekso normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos.
Nors Civiliniame kodekse buvo numatyta tik vyro ir moters partnerystė, KT konstatavo, jog tokia nuostata prieštarauja Konstitucijai, nes diskriminuoja poras dėl seksualinės orientacijos.
Įpareigojęs Seimą teisiškai sureguliuoti partnerystės klausimą, KT nurodė, kad kol jis nėra priimtas, nesusituokusios poros turi teisę registruoti bendrą gyvenimą krepiantis į teismą.
Praėjusią kadenciją Seime pradėti svarstyti du įstatymų projektai, susiję su skirtingų ir vienos lyties porų santykių reguliavimu – Civilinės sąjungos įstatymas ir Civilinio kodekso pataisos, įvedančios „artimojo ryšio“ sąvoką.
Pagal pirmąjį projektą civilinę sąjungą sudarę partneriai kurtų bendrą dalinę nuosavybę, tačiau turėtų galimybę atskiru susitarimu nustatyti ir kitokį turto teisinį režimą, paveldėtų pagal įstatymą ir nemokėtų paveldėjimo mokesčių, turėtų galimybę veikti vienas kito vardu ir interesais, atstovautų vienas kitam sveikatos priežiūros srityje, galėtų gauti su sveikata susijusią informaciją.
Šiame projekte numatyta, kad „partneriai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai ir materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų galimybes, prisidėti prie bendro jų gyvenimo ar kito partnerio poreikių tenkinimo“.
Tuo metu praėjusios Seimo kadencijos konservatoriaus Pauliaus Saudargo siūlymas numato įteisinti „artimojo ryšio“ sąvoką ir per ją reguliuoti ūkinius žmonių santykius. Šis projektas laikomas konservatyvesniu, nes jame artimą ryšį turintys žmonės nėra susiejami su santykiais poroje.
Birželio 7 d. jie vėl išeis į Vilniaus gatves įžeisti Dievo, prieštaraudami Jo nustatytiems aukščiausiems įstatymams.
Pastaruoju metu šie genderizmo išpuoliai ypač suaktyvėjo. Konstitucinio Teismo sprendimas atvėrė Pandoros skrynią. Apie šiuos ir kitus įvykius galite paskaityti specialiame mūsų puslapyje: STOP LGBT.
Kad nemanytume, jog visi su tuo sutinkame, birželio 7 d. ir mes išeisime į Vilniaus gatves melstis, permaldauti Dievo teisingumo ir taikiai protestuoti prieš tokį elgesį.
Birželio 7 d. Odminių aikštėje surengsime maldos, atgailos ir protesto akciją prieš vadinamąją eiseną „Už lygybę“. Kviečiame visus dalyvauti šioje akcijoje. Kiekvienam ten bus ką veikti. Labai svarbu, kiek mūsų bus – kuo daugiau, tuo didesnis mūsų pažiūrų teisėtumas visuomenėje. Todėl labai kviečiame atvykti į akciją birželio 7 d. nuo 13.00 iki 18.00 val.
Nežinome, ar kontrrevoliucijos banga iš JAV šiuo metu pasieks Lietuvą. Bet kuriuo atveju mes patys turime būti šios bangos dalimi. Todėl jau dabar kviečiu jus prisijungti prie mūsų birželio 7 d. maldos-protesto akcijos Vilniuje.
Kad akcija būtų gerai įvykdyta, pasiruošimą reikia pradėti jau dabar. Turime pasirūpinti gera akcijos garso sistema, kad mūsų akcija būtų pakankamai girdima tūkstančių vargšų, vedamų klaidinga kryptimi, fone.
Prisimename, kad praėjusiais metais neapsieita be incidentų, todėl nuoširdžiai kviečiame visus aktyviai dalyvauti. Kuo daugiau mūsų bus, tuo sunkiau bus provokatoriams ir vadinamajai liberaliajai žiniasklaidai sugadinti vaizdą:
Prašome paremti mus finansiškai, nes tokio renginio organizavimas reikalauja daug darbo ir papildomų išlaidų. Mes egzistuojame tik jūsų aukų dėka. Žinoma, mūsų neremia USAID, o jūs galite pamatyti, kiek milijonų dolerių jie nukreipė genderizmo ideologijai propaguoti.
Pagal paramos pobūdį galima suprasti, kad „Baltic Pride“ nėra renginys, kurį remia didelė grupė individualių rėmėjų. Tarp rėmėjų pagrindinį vaidmenį atlieka stambios valstybinės agentūros (daugiausia užsienio), bankai ir įmonės. Deja, Baltic Pride taip pat remia Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Baltic Pride yra verslo elito, norinčio susikurti sau visuomenę taip, kaip jie nori, projektas. Šia prasme visa genderizmo sąvoka yra dirbtinis, iš viršaus į visuomenes įdiegtas produktas. Jokia visuomenė negalėjo pati išrasti tokio produkto, kol jis nebuvo primestas.
Žinoma, visada buvo žmonių su psichikos nukrypimais, kurie turėjo savęs apibrėžimo problemų seksualumo srityje. Tačiau jie niekada nebuvo susivieniję į vieną grupę ir niekada nereikalavo sau jokių visuomeninių ar politinių teisių. Niekada anksčiau šeimos samprata nebuvo kvestionuojama dėl kokių nors nukrypimų nuo normos.
Šia prasme „Baltic Pride“ yra dar viena marksizmo versija. Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas svajojo formaliai sunaikinti šeimą, tačiau tuo metu jiems net į galvą neatėjo, kad galima sunaikinti šeimą kaip vyro ir moters sąjungą natūraliu lygmeniu. Jie iš esmės pasisakė už „laisvą vyro ir moters meilę“.
Šiam tikslui įgyvendinti prireikė maždaug 150 metų. Sovietų Sąjunga suvaidino svarbų vaidmenį šiame procese mūsų regione, taip pat ir Lietuvoje, įvesdama skyrybas ir naikindama santuokos neišardomumą. Norėčiau priminti, kad tarpukario Lietuvoje galiojo poimperinės Rusijos įstatymai, pagal kuriuos santuoka buvo registruojama Bažnyčioje, o skyrybų sąvokos kaip tokios nebuvo.
Dabar Revoliucija (revoliucija su didžiąja „R“ – t. y. revoliucija, suprantama kaip šimtmečių senumo procesas, Vakaruose prasidėjęs nuo Renesanso) turi kitą užduotį: sugriauti Viešpaties Dievo sukurtą prigimtinį ir fizinį pamatą vyro ir moters santykių pagrindus.
Kam to reikia didžiosioms tarptautinėms korporacijoms ir masoniškoms liberalioms vyriausybėms? Na, joms šeima yra kliūtis, trukdanti reklamuoti vis naujesnius ir naujesnius produktus. Šių produktų reklamos ypatybė ta, kad manipuliuoti atsiskyrusiu asmeniu yra daug lengviau nei šeima, kurioje kiekvienas turi savo pareigas, privalo išlaikyti nepilnamečius vaikus ir negali sau leisti taip laisvai valdyti biudžeto, kaip žmogus, gyvenantis tik „sau“.
Taigi genderizmo ideologijai turime priešintis ne tik dėl religinių priežasčių, nors jos yra svarbiausios, bet ir dėl prigimtinės teisės, taip pat sukurtos Dievo.
Aleksandras Stralcou
P.S. Taip pat atkreipdamas dėmesį į tai, kad, kaip matote, genderizmo propagavimą didžiuliu mastu organizuoja korporacijos ir vyriausybės, finansuojančios tokius renginius, norėčiau paraginti jus paremti mūsų maldos, atgailos ir protesto akciją.
Priešingai nei genderizmo adeptai, už mūsų stovi ne korporacijos ir vyriausybės, o tik jūs – mūsų brangūs aukotojai. Tradicinės lotynų apeigų Mišios jūsų intencijomis aukojamos kiekvieno mėnesio 13 d. Todėl kovoti su genderizmu galime tik tiek, kiek jūs mums padedate.
Civiliniame kodekse numatytas partnerystės institutas prieštarauja Konstitucijai, nes jame įrašyta tik sąjunga tarp vyro ir moters, o tos pačios lyties asmenų santykiai nėra įtvirtinti, ketvirtadienį paskelbė Konstitucinis Teismas.
„Civilinio kodekso 3.229 straipsnis tiek, kiek pagal jį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, prieštarauja (Konstitucijai – BNS), (…) konstituciniam teisinės valstybės principui“, – paskelbė KT pirmininkas Gintaras Goda.
Prieštaraujančiu pagrindiniam įstatymui pripažinta ir Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo nuostata, jog normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo atskiro įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento.
Skirtingos lyties porų partnerystę Seimas Civiliniame kodekse numatė dar prieš 24 metus, tačiau ją detaliau apibrėžiančio įstatymo nepriėmė iki šiol. Pasak KT, tai yra netoleruotina situacija.
Todėl KT pažymėjo, jog paskelbtus jo nutarimą pradės galioti partnerystės santykius reglamentuojančios Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus nuostatos, reglamentuojančios bendrą asmenų gyvenimą neįregistravus santuokos.
Anot nutarimo, kol įstatymų leidėjas nėra nustatęs partnerystės įregistravimo tvarkos, asmenys dėl tokių santykių įteisinimo turės kreiptis į teismą.
„Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog teismų galimybė užpildyti teisės spragas nereiškia, jog įstatymų leidėjas neturi pareigos per protingą laiką, paisydamas Konstitucijos, įstatymu nustatyti deramą atitinkamų santykių teisinį reguliavimą“, – pabrėžė KT.
Ministras pirmininkas Gintautas Paluckas žurnalistams patvirtino, kad Teisingumo ministerija rengia pasiūlymus dėl partnerystės. Tiesa, jis užsimena, jog jų turinys turėtų būti toks, kad sulauktų mažiausio įmanomo pasipriešinimo Seime.
„Aišku, matau tai kaip problemą, nes tai yra mūsų Lietuvos piliečiai, tai yra mūsų tam tikra visuomenės grupė, kuri šiandien dėl savo teisių nerealizavimo yra pastumta tam tikra prasme į užribį. Tai tuos dalykus ir Konstitucinis Teismas mus įpareigoja spręsti, ir tam tikrus pasiūlymus Teisingumo ministerija tikrai paruoš“, – ketvirtadienį žurnalistams sakė G. Paluckas, skelbia ELTA.
Jis patikslino, kad nėra tikras ar Seime bus pakankamai balsų priimti bet kokius pakeitimus. „Na, o ar bus Seime ta politinė valia išspręsti šios asmenų grupės teisių klausimus – na, mes matysime. Bet Teisingumo ministerija ir Vyriausybė savo darbą padarys“, – pridūrė premjeras.
Socialdemokrato nuomone, reikia sukurti tokius pasiūlymus, kurie būtų priimtini kuo platesniam Seimo narių ratui. O tai gali reikšti, kad jie bus minimalūs bei toliau pastatantys LGBTQ+ poras į nelygiavertę poziciją heteroseksualių porų atžvilgiu.
„Čia nereikia improvizuoti. Tiesą pasakius, reikia pasistengti surasti kuo platesnį politinį konsensusą, nes ir prezidentas yra minėjęs – reikia surasti tokį teisių realizavimo variantą, kad būtų mažiausiai pykčio ar mėginimo stabdyti procesą, nuversti arba vėl jį kažkam skųsti.
Tiesiog reikia surasti tokius instrumentus, kurie realizuotų tas teises mažiausio politinio pasipriešinimo būdu“, – aiškino politikas nubrėždamas gaires kaip partnerystė turėtų būti įtvirtinta.
Lietuva po genderizmo ideologijos smūgiais. Iš „savų“…Teisingumo ministras Rimantas Mockus teigia, kad šiuo metu vyksta konsultacijos su įvairiomis Seimo politinėmis frakcijomis ir renkama informacija kokį partnerystės įstatymą jos galėtų palaikyti. Jo teigimu, iki vasaros klausimo nebus spėta išspręsti.
„Premjero pavedimu turime išnagrinėti pozicijas, kurios yra Seime, tuo pačiu konstruojame, kaip tai turėtų atrodyti (…) Kiek man žinoma, didesnę iniciatyvą rodys pats Seimas ir spręs šį klausimą“, – BNS sakė teisingumo ministras.
Anot R. Mockaus, įstatymą turėtų priimti pats Seimas. Projektas neturėtų būti svarstomas Vyriausybėje, nes parlamentas jau yra svarstęs kelis pasiūlymus ir dabar turi apsispręsti. „Seimas jau turi du pateiktus projektus. Jeigu grįžtų prie jų, reikėtų tik apsispręsti“, – BNS tvirtino ministras.
GayLine.LT primena, kad praėjęs Seimas atmetė LGBTQ+ bendruomenę žeminantį Artimo ryšio projektą, kuris šeimos santykius prilygintų įmonių sudaromoms sutartims. Tuo metu liko tik civilinės sąjungos įstatymas dėl kurio dar liko vieną kartą balsuoti. Atsižvelgiant į ministro pasisakymą, Artimo ryšio projektas vėl „reabilituojamas“.
Rimantas Mockus mano, kad Vyriausybės neįtraukimas į priėmimo projektą galėtų paspartinti procesą. „Rudens sesija būtų idealus laikas“, – sakė jis.
Paluckas paaiškino kas laukia partnerystės. Pasisakė dėl LGBTQ+ porų įsivaikinimo!
Premjeras Gintautas Paluckas teigia, kad Teisingumo ministerija šiuo metu analizuoja įvairius variantus kaip reikėtų elgtis dėl partnerystės įteisinimo. Duodamas interviu BNS jis pasakė ką mano dėl leidimo tos pačios lyties poroms įsivaikinti vaikus.
„Teisingumo ministerija išanalizuos visas galimas alternatyvas. Tai yra, ar turi būti Civilinio kodekso pataisymai, kurioje knygoje, ar tai yra atskiro įstatymo perspektyvos, ar tai yra dabar registruotų ir tam tikrą eigą įgijusių projektų tolesnis įgyvendinimas. Ir atitinkamai mes šituos dalykus privalėsime svarstyti, įvertinti ir galų gale koalicijos formatu apie tai šnekėsimės, nes tai yra Konstitucinio Teismo nutarimas.
Na, ir tas projektas arba tas siūlymas, kuris gebės sukaupti, sutelkti politinę valią sprendimų priėmimui, gali būti paleistas į Seimo salę. Kitu atveju aš tikrai nematau prasmės dar ir dar, ir dar kartą erzinti Lietuvos ir tam tikros atskiros visuomenės grupės bei kelti nereikalingų lūkesčių, jeigu negalime to įgyvendinti, nes Seimas nepasirengęs už tai balsuoti“, – BNS aiškindamas kokius žingsnius ketinama atlikti po Konstitucinio Teismo nutarimo sakė ministras pirmininkas .
Gintauto Palucko teigimu, ministerijai parengus kelias alternatyvas bus bandoma įsitikinti ar Seime yra pakankamai balsų vienai ar kitai iniciatyvai. Jis sakė, kad dabartinis prioritetas yra užtikrinti socialines teises, o kitus klausimus norima palikti ateičiai.
„Šiandien, mano asmeniniu įsitikinimu, tai prieštarautų pačių vaikų teisėms ir poreikiams, nes mes turime visuomenę, kuri nėra pribrendusi tokiems sprendimams“, – apie planus įteisinti tos pačios lyties poros įsivaikinimą kalbėjo premjeras.
Jis patikslino, kad tokios pozicijos laikosi dėl galimo visuomenės priešiškumo tos pačios lyties asmenų tėvams, kuris paveiktų ir vaikus.
SKIRK 1,2 PROC. SAVO GPM KATALIKIŠKAI LIETUVAI! DAUGIAU APIE MŪSŲ VEIKLĄ VAIZDO ĮRAŠE!
Pasirinkite patogiausią būdą prisijungimui. Prisijungę prie deklaravimo sistemos puslapio apačioje paspauskite Forma elektroniniam pildymui (t. y. paspauskite ant mėlynos gaublio ikonėlės).
Pildydami formą įveskite pavadinimą: VšĮ Krikščioniškosios Kultūros Institutas – arba Paramos gavėjo kodą: 126324423
Skiltyje Mokesčio dalies dydis (procentais) įrašykite 1,2.
Kančios ir Velykų laikotarpiu svarbu giliai apmąstyti mūsų brangios ir vargšės Tėvynės Lietuvos likimą. Žinoma, šį mūsų Tėvynės likimą sudaro milijonai mūsų tautiečių ir už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių likimų. Todėl šis apmąstymas yra ir mūsų pačių asmeninio likimo apmąstymas.
Jei Fatimoje prieš Dievo Motiną ėjo Portugalijos angelas, tai galime daryti prielaidą, kad kiekvienai šaliai yra paskirtas savas angelas. Tautas čia suprantame pilietine, o ne etnine prasme. Ši, siaurai etninė, yra „(Anti)Prancūzijos Revoliucijos“ rezultatas ir XIX a. vaikas.
Taigi galime melstis ir Lietuvos angelui, kuris tikriausiai egzistuoja. Tačiau prieš melsdamiesi turime apibrėžti intenciją. Ko Viešpats Dievas nori pasiekti su Lietuva ir ko iš jos reikalauja? Iš esmės šie reikalavimai yra skirti mums visiems.
Šie reikalavimai niekuo nesiskiria nuo Dekalogo, skirtumas tik tas, kad jie taikomi socialinei, o ne individualiai sferai. Nors kiekviena asmeninė nuodėmė turi poveikį socialinei sferai, jos sunkumas, jei ji daroma slapta, ne visada, bet dažnai būna mažesnis, nes ji neturi papildomų padarinių: kitų žmonių gundymo ir piktžodžiavimo įžeidžiant mūsų Viešpaties viešpatavimą čia, žemėje, kaip Kristaus Karaliaus, pavidalu.
Todėl socialiniuose reikaluose, kurie liečia visą Lietuvą, labai svarbus viešasis aspektas. Čia įžengiame ir į teisės sritį, nes visuomeninius santykius reguliuoja teisė. Būtent dėl to mūsų Šventasis Katalikų Tikėjimas yra aukštesnis už kitus tikėjimus, nes netoleruoja teisinio nuodėmės pripažinimo, kuri nuo šiol tampa viešąja nuodėme.
Šį aspektą labai dažnai klausimų forma kelia ateistai ir kitų tikėjimų žmonės: „Kodėl jums, katalikams, visada reikia daugiau? Kodėl negalite pripažinti, kad kiti žmonės ir grupės taip pat turi teisę viešai reikšti savo įsitikinimus, kaip ir jūs? Kodėl jus taip piktina viešos LGBTQ+ grupių eitynės? Kuo ji skiriasi nuo, pavyzdžiui, jūsų Kristaus Kūno procesijos?“
Visi šie klausimai yra pagrįsti, jei darytume prielaidą, kad šalyje galioja grynai sekuliarinė teisinė ir viešoji tvarka. Tačiau mes, katalikai, kaip tik negalime sutikti su tokia tvarka, nes tai prieštarauja Viešpaties Jėzaus reikalavimui socialiai viešpatauti kaip Kristui Karaliui. Štai kodėl esame „tolerantiški“ tik privačiai padarytoms nuodėmėms, kuriose mes ir valstybė, kaip mūsų įgaliota institucija, nedalyvauja.
Taip suprasdami valstybę, galime daryti išvadą, kad esama sričių, kuriose nuodėmė masiškai vykdoma su valdžios institucijų pritarimu. Lietuvoje aktualiausia nuodėmė, žinoma, yra abortai. Abortas – tai žmogaus nužudymas ir Dievo, sukūrusio šį žmogų – davusio jam sielą, įžeidimas.
Nuo 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Lietuva prarado apie 520 000 žmonių – savo potencialių bendrapiliečių! Tai yra kraupus Lietuvos visuomenės degradacijos masto rodiklis.
Antroji visuomenės nuodėmės sritis – leidimas neribotai viešai propaguoti sodomijos nuodėmę genderizmo ideologijos pavidalu. Mūsų oponentai sako, kad „tai ne ideologija – tai žmonės“. Taip, žmonės, kurie laikosi tam tikros ideologijos, neparemtos mokslu. Ši ideologija teigia, kad Dievo nustatytą santuokos instituciją prilygina vadinamajai partnerystei. Tai ne tik nevaisinga gamtiniu požiūriu, bet ir įžeidžia Dievo planą, kuris sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį žmonijos dauginimosi tikslais.
Trečioji viešosios nuodėmės sritis yra Dievo kaip įstatymo šaltinio atmetimas. Teisingą valstybę galima sukurti tik katalikišku pagrindu. Jėzus Kristus – Visatos Karalius – turi viešpatauti ir atskirose valstybėse. Deja, fanatiški „formalios demokratijos“ ar net mediakratijos šalininkai to nepripažįsta. Dėl to valstybę dažnai valdo nekompetentingi žmonės, o jei kompetentingi, tai labai trumpą laiko tarpą, nes dabartinės santvarkos principas yra kadencijos – neva tam, kad rinkėjai galėtų įvertinti išrinktų politikų rezultatus. Tik ką galima pasiekti per 4-5 metų laikotarpį? Ar galima sukurti stiprią kariuomenę? Ne. Ar galima reformuoti ekonomiką? Ne. Ar galima pagerinti švietimo ir ugdymo sistemą? Ne. Tiesą sakant, jokių rimtų dalykų neįmanoma padaryti. Negalima pastatyti net futbolo stadiono.
Atsižvelgiant į tai, ar nereikėtų atsisakyti šios neveiksmingos sistemos ir pereiti prie šimtmečiais pasiteisinusios monarchijos?
Grįžkime prie einamųjų reikalų. Įvardytos viešosios nuodėmės sritys neabejotinai gali užtraukti mūsų šaliai baisią, bet pelnytą Dievo bausmę. Kad taip neatsitiktų, turime nuolat atlikti atsilyginimo ir permaldavimo darbus, kol situacijos kaip katalikai negalime pakeisti. Ir, žinoma, melstis už mūsų brangios Tėvynės atsivertimą – už mūsų tautiečių atsivertimą ir už tai, kad bent šiame etape būtų atsisakyta gyventi valstybės sankcionuotomis viešomis nuodėmėmis.
Todėl tegul mūsų intencijos šiuo Velykų laikotarpiu būna tokios:
1. Už abortų draudimą Lietuvos valstybėje 2. Už genderizmo ideologijos propagavimo draudimą Lietuvos valstybėje 3. Kad Lietuvoje būtų pripažintas Kristaus Karaliaus viešpatavimas
Linksmų ir palaimintų Velykų visiems mūsų skaitytojams!
Nuostabi medžiaga apie tai, kodėl abortas yra blogas sprendimas ir kokias pasekmes jis sukelia. Ačiū Vadimui Zizui! Jo samprotavimų linija nėra susijusi su religiniais argumentais, ji skirta daugumai žmonių, neturinčių jokio ryšio su religija. Nes argumentus už abortus galima paneigti ir pasitelkus prigimtinę teisę bei sveiką protą.
Nenorėjome jūsų varginti naujienomis apie dabar jau žinomo LGBTQ+ aktyvisto, užpuolusio Šeimų Sąjūdžio atstovus ir VšĮ Krikščioniškosios Kultūros Instituto piketą prieš jo kolegų iškrypimą propaguojantį žygį birželio mėnesį, niekinius veiksmus. Todėl, nors apie teismo sprendimą žinojome iš anksto, nenorėjome jo skelbti per Kalėdas.
Gruodžio 23-ąją Vilniaus miesto apylinkės teismas kaltu dėl smurtavimo prieš Lietuvos šeimų sąjūdžio organizuoto susirinkimo dalyvius pripažino vasarą vykusių LGBTIQ eitynių dalyvį Lauryną Laurinavičių.
Jo veiksmus Katedros aikštėje ir Odminių skvere per šių metų vasarą vykusias LGBTIQ eitynes teismas įvertino kaip viešosios tvarkos pažeidimą ir skyrė laisvės apribojimo bausmę vieniems metams be intensyvios priežiūros.
L. Laurinavičius turės dalyvauti elgesio pataisos programoje, taip pat 40 valandų neatlygintinai dirbti socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijoje, kurios rūpinasi senyvo amžiaus žmonėmis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos stokojančiais asmenimis. Nuteistasis visą bausmės atlikimo laikotarpį taip pat įpareigotas dirbti ar registruotis Užimtumo tarnyboje, neišvykti iš gyvenamosios vietos.
Trims nukentėjusiems jis turės iš viso atlyginti daugiau nei 1,3 tūkst. eurų neturtinę ir turtinę žalą.
„Teismas nustatė, kad liudytojų – tarp jų buvo VšĮ Krikščioniškosios Kultūros Instituto atstovai Šarūnas Pusčius ir Aleksandras Stralcou, taip pat Šeimų Sąjūdžio atstovas Algimantas Rusteika – ir nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, jie atitinka vaizdo įrašuose užfiksuotą informaciją ir iš esmės iš dalies kaltinamojo duotus parodymus. Nors kaltinamasis nepripažino, kad savo elgesiu pažeidė viešąją tvarką, tai vertino kaip gynybinius veiksmus, kaip provokuojančius nukentėjusiųjų veiksmus, vis dėl to byloje nustatyta, kad kaltinamojo elgesys pasirodė nepriimtinas, įžūlus, nukentėjusieji išsigando, pasijuto šokiruoti.
Kaltinamojo veiksmai pasirodė ir plačiai buvo komentuojami visuomenės informavimo priemonėse, visi veiksmai buvo atlikti kitų žmonių akivaizdoje: vieni stovėjo ir žiūrėjo, kiti filmavo ir fotografavo, treti jautėsi šokiruoti. Kaltinamojo veiksmai buvo nulemti pačio nepasitenkinimo dėl deklaruojamų išsakymų, kitokių vertybių“, – sakė teisėja Kristina-Gelgotė.
Šį nuosprendį teismo salėje susirinkę nukentėjusieji pasitiko plojimais, viena nukentėjusioji atėjo apsigaubusi vėliava. Byloje nukentėjusiais pripažinti penki asmenys. Ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti trys civiliniai ieškiniai.
Nuosprendis dar nėra galutinis ir gali būti skundžiamas.
Bylos duomenimis, 29 metų L. Laurinavičius birželio 8 dieną, apie 16 val., viešoje vietoje, sostinės Katedros aikštėje priėjo prie Lietuvos šeimų sąjūdžio organizuoto susirinkimo dalyvių ir įžūliu elgesiu, pašalinių žmonių akivaizdoje, įtariama, tyčia vėliavos kotu smogė į išskleistą vienos moters rankose laikytą skėtį ir jį sugadino, tokiu būdu padarydamas jai turtinę žalą. Paskui, žodinio konflikto su kitu asmeniu metu, rankos kumščiu pastarajam sudavė smūgį į veidą, po ko žmogus nukrito ant žemės, taip sukeldamas jam fizinį skausmą.
Tęsdamas savo veiksmus, L. Laurinavičius viešoje vietoje, Vilniaus Odminių skvere, priėjo prie viešosios įstaigos ,,Krikščioniškosios kultūros institutas“ organizuoto susirinkimo dalyvių ir, matant kitiems asmenims, įžūliu, nepriimtinu, iššaukiančiu elgesiu, užgauliodamas susirinkimo dalyvius, juos provokavo:
Paskui, pribėgęs prie į Odminių skverą dviračiu atvažiavusio vyro, paėmė pastarąjį už kairės rankos ir, tempdamas į save, parvertė jį su dviračiu ant žemės. Vyrui atsikėlus, dar kartą pastarąjį pastūmė, pargriovė ant žemės bei dešinės rankos kumščiu smūgiavo jam į galvos sritį, tokiu būdu sukeldamas dviračiu atvažiavusiam vyrui fizinį skausmą.
Nukentėjusieji teisme nagrinėjant šią bylą pasakojo, kad L. Laurinavičius šaukė, kad visi kunigai yra pedofilai, šoko „labai nepadorų šokį“, šaukė „pederastai“, viešoje vietoje imitavo lytiną aktą ir masturbaciją.
Prokuratūra teigė, kad tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad savo akivaizdžiai agresyviu, įžūliu ir moralės požiūriu nepriimtinu elgesiu L. Laurinavičius demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Ikiteisminį tyrimą organizavo ir jam vadovavo Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorė, tyrimą atliko Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato pareigūnai.
Šis teismo sprendimas, nors ir nėra galutinis, yra labai svarbus įvykis, nes tai pirmas kartas Lietuvoje, kai Lietuvos valstybės teismas nuteisė iššaukiančius ir niekingus viešus LGBTQ+ aktyvisto veiksmus.
Pamaldumas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai yra vienas geriausių būdų kovoti su sodomijos ideologija. Birželis yra mėnuo, kurį Šventoji Motina Bažnyčia skiria Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Tačiau pasaulis šį šventą ir gražų mėnesį taip pat išnaudoja didėjančiai sodomistinės ideologijos įtakai propaguoti, tiesiogiai prieštaraudamas tyriausiai meilei, kylančiai iš Švenčiausiosios Širdies.
Pamaldumas Švenčiausiajai Širdžiai
Pamaldumo į Švenčiausiąją Širdį įrodymų galima rasti Bažnyčios tėvų raštuose, pavyzdžiui, šventojo Ireniejaus “Adversus Haereses”, šventojo Justino Kankinio ir šventojo Jono Auksaburnio raštuose. Pamaldumas į Švenčiausiąją Širdį taip pat išaugo iš pamaldumo į Penkias Jėzaus žaizdas. Vieša pasauliečių ir dvasininkų praktika buvo tokia paplitusi, kad 1353 m. popiežius Inocentas VI įsteigė Mišias, skirtas gražiam Švenčiausiosios Širdies slėpiniui pagerbti.
Tačiau šventoji Margarita Marija Alacoque yra šventoji, kuri mums labiausiai asocijuojasi su pamaldumu į Švenčiausiąją Širdį. Nuo 1673 m. gruodžio mėn. ji patyrė keletą Jėzaus Kristaus regėjimų, kuris jai atskleidė šio pamaldumo prigimtį ir troškimą įsteigti šventę Jo Švenčiausiosios Širdies garbei. Po jos mirties 1690 m. šis pamaldumas vis labiau populiarėjo, kol 1765 m. Prancūzijoje jis buvo įteisintas kaip šventė. Galiausiai 1873 m. pamaldumą visame pasaulyje patvirtino popiežius Pijus IX, o 1899 m. popiežius Leonas XIII paragino Bažnyčios vyskupus švęsti šią šventę savo vyskupijose.
Popiežius Pijus XII, komentuodamas šio pamaldumo priežastis, mini, kad Kristaus Širdis yra didingiausia žmogaus prigimties dalis, hipostatiškai sujungta su Žodžio Asmeniu. Todėl Jo Širdžiai privalome atiduoti deramą pagarbą, kokią atiduotume pačiam Dievo Sūnui. Popiežius taip pat pamini, kad “Jo Širdis, labiau nei visi kiti Jo kūno nariai, yra natūralus Jo neišmatuojamos meilės žmonijai ženklas ir simbolis”.
Kaip ir kiekvieno žmogaus širdis laikoma meilės kitam žmogui simboliu; popiežius moko, kad tas pats pasakytina ir apie Kristų. Todėl pagrindinis Kristaus meilės Tėvui ir žmonijai ženklas yra Jo Švenčiausioji Širdis.
Šia plakančia širdimi, giliausios ir tobuliausios meilės simboliu, Kristus myli savo Tėvą ir paklydusį žmogų. Šios neišmatuojamos meilės neįmanoma nei suvaldyti, nei paslėpti. Todėl Jo Švenčiausioji Širdis yra šios meilės simbolis, kaip moko popiežius Pijus XII. Garbindami šią Širdį, mes garbiname Kristų ir tampame labiau su Juo susivieniję.
Iš tiesų šis pamaldumas grindžiamas nuolankumu. Garbindami Švenčiausiąją Širdį pagerbiame tyriausią ir tobuliausią tikrosios meilės aktą – Kristaus mirtį ant kryžiaus, kuri buvo pagrįsta ne savanaudiškumu ar jausmingumu, bet nesavanaudišku pasiaukojimu. Mylėdami Švenčiausiąją Širdį, mylime “atperkamojo kraujo, kuris panaikino pasaulio nuodėmes, šaltinį”, – rašo t. Ewaldas Bierbaumas savo “Šešiuose pamoksluose apie pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai”.
Todėl Bažnyčia rekomenduoja pamaldumą tai plakančiai Širdžiai, kuri buvo perdurta ant kryžiaus ir kasdien lieja ant mūsų savo palaiminimus. Mylėti Švenčiausiąją Širdį yra tinkamiausias Bažnyčios atsakas į nukryžiavimą – meilė Tam, kuris mus mylėjo taip, kad už mus atidavė savo gyvybę.
Tiesiogiai tam prieštaraudami liberalūs sluoksniai siūlo birželį skirti amoralių iškrypimų skatinimui, kaip tai propaguoja LGBT judėjimas. Iš tiesų neatsitiktinai šio judėjimo aktyvistai birželio mėnesį ėmė švęsti savo praktiką. Kaip ir visuose tokiuose šėtoniškuose siekiuose, skatinamas priešingas nusižengimas, veltui bandant nugalėti Bažnyčios siūlomas dorybes.
Todėl LGBTQ judėjimas taikliai apibūdina save ir savo priimtą mėnesį kaip “pasididžiavimą”, prieštaraujantį Bažnyčios apmąstomam nuolankumui ir pasiaukojančiai Švenčiausiosios Širdies meilei. Puikybė, pirminė žmogaus nuopuolio Edeno sode priežastis, tebėra yda, kuria postmodernus žmogus nuolat skatina nuodėmę ir mirtį.
Sodomijos nuodėmėje, vienoje iš keturių nuodėmių, kurios šaukiasi dangaus keršto, daugiausia dėmesio skiriama savanaudiškumui, geismui, jusliniam potraukiui ir laikinam “malonumui”. Ji nežada gyvenimo, bet jį atima; “puikybės” mėnuo neskatina dorybės, bet reikalauja nenatūralaus nusižengimo. Pasididžiavimo mėnuo nesuteikia “laisvės”, kaip tvirtina jo šalininkai, o tik atneša nuodėmės vergiją.
Pasididžiavimo ideologija grindžiama priešiškumu dvasiniam gyvenimui, prigimtinio proto ir tikrovės neigimu, nuodėmės ir mirties vergija. Pasididžiavimo mėnuo yra tikras šėtoniškas atsakas į Bažnyčios pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai. Pasididžiavimo ideologija priešinasi nesavanaudiškumui, tyrumui, uolumui dėl sielų ir atitikimui Švenčiausiosios Trejybės dieviškajai valiai.
Švedijos pirmininkavimo Europos Vadovų Tarybai proga Europos Parlamente surengto renginio reklaminiame plakate apaštalai vaizduojami kaip sadomazochistinių seksualinių praktikų dalyviai.
Apie tai socialinėje žiniasklaidoje pranešė Europos Parlamento narė Izabela Kloc. Kvietimą į renginį visiems EP nariams pasirašė kairiųjų pažiūrų Švedijos europarlamentarė Malin Björk.
Europarlamentarė rašė, kad “Švedijos pirmininkavimo Europos Vadovų Tarybai proga pakvietė fotografijos menininkę Elisabeth Ohlson, kad ji pristatytų keletą savo darbų”. Ji pridūrė, kad “visi jos šiai parodai atrinkti darbai yra susiję su LGBTQI ar kita įtraukiančia, žmogaus teisių tema”.
Ohlson pseudomeno karjera prasidėjo 1998 m., kai ji pirmą kartą eksponavo darbų seriją “Ecce Homo”, kurioje buvo pavaizduota Paskutinės vakarienės scena su numanomos LGBTQ+ orientacijos Kristumi ir apaštalais.
Kaunas atsako iškrypimus propaguojančios šėtono įkvėptos marksistinės revoliucijos apgautiems jaunuoliams – “Jie nepraeis!” “Blogis nepraeis!”. Minia skanduoja “Lietuva!” Kaunas įrodė vertas laikinosios sostinės vardo. Gaila tik kad policija turėjo juos „ginti“ – sugedusi liberali teismų sistema blokavo savivaldybės sveikas pastangas sustabdyti nusikalstamą propagandą.
Mūsų šūkis, skirtas vadinamojo „Kaunas pride“ dalyviams: „Meldžiamės už jūsų atsivertimą!“, taip pat jiems skirtas priminimas iš šv. apaštalo Pauliaus Laiško galatams (6, 7): „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas!“. „Kaunas pride“ renginys yra Dievo įsakymų išjuokimas, atviras maištas prieš prigimtinę ir dievišką teisę, papiktinimas visam Kauno miestui ir Kauno tikintiesiems.
Kauno savivaldybė apskundė teismo įpareigojimą suderinti maršrutą LGBT eitynėms, ketvirtadienį pranešė Regionų apygardos administracinis teismas.
Ketvirtadienį savivaldybės administracija Regionų apygardos administraciniam teismui pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad teismo sprendimas yra naikintinas ir pareiškėjos Gegužės 1-osios profesinės sąjungos skundas atmestinas visa apimtimi.
Prašymą surengti eitynes „Kaunas Pride“ pateikė būtent ši profesinė sąjunga. Ji iš viso pateikė tris galimus eitynių maršrutus, tačiau savivaldybės vadovybė visus juos atmetė. Būtinybe surengti tokias eitynes viešai suabejojo ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.
Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliaciniame skunde akcentuojama, kad teismas negali įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administracijos suderinti pareiškėjos organizuojamų eitynių pagal 3-iąjį pareiškėjos nurodomą maršrutą, kadangi tokia viešojo administravimo funkcija yra priskirta ne teismui, o būtent išimtinei savivaldybės kompetencijai ir tai patvirtina suformuota teismų praktika.
„Valstiečių“ vadovas Ramūnas Karbauskis sako visiškai pritariantis G.Nausėdos sprendimui. Pasak partijos pirmininko, prezidentas atstovavo didžiajai tautos daliai, o esant skirtingoms pozicijoms atstovauti visoms nuomonėms neįmanoma.
„Aš domėjausi prezidento argumentacija ir aš jam visiškai pritariu, kadangi pas mus ir Vengrijoj propaganda vienos lyties asmenų santykių, įvardinant kaip homoseksualumo propaganda, yra draudžiama, ir šitoj vietoj jis pasakė, kas yra Lietuvoj. Dėl kitų pareiškimų, dėl LGBT bendruomenės diskriminavimo, aš vertinčiau, kad Lietuvoj mes turime atvirą, aiškią propagandą, kuri nukreipta į tos mažos bendruomenės ne interesų gynimą, ne teisių gynimą, o tiesiog propagandą, į tam tikrų dalykų primetimą didžiajai visuomenės daliai, kas, mano nuomone, visiškai nepriimtina“, – BNS sakė R.Karbauskis.
„Prezidentas atstovauja tautai ir neįmanoma šitoj vietoj atstovauti visų nuomonių, kai mes turime skirtingas nuomones, jis atstovauja tai nuomonei, kurią reprezentuoja apklausose 75 proc. gyventojų“, – teigė „valstiečių“ vadovas.
Prieš Europos Vadovų Tarybą 17 ES šalių lyderių pasirašė laišką, kuriuo smerkiamos grėsmės „pagrindinėms teisėms“, ypač „nediskriminavimo lytinės orientacijos pagrindu principui“. Gitanas Nausėda atsisakė pasirašyti šį laišką, nes pareiškė esąs įsitikinęs, jog „ne laiškais sprendžiamos problemos“.
Jį pasirašė Briuselyje Bendrųjų reikalų taryboje tuo metu dalyvavęs užsienio reikalų viceministras Arnoldas Pranckevičius. G.Landsbergis teigė, kad tai padaryta jo iniciatyva.
Naujasis Vengrijos įstatymas tapo ginčų tema ir ketvirtadienį vykusioje Europos Vadovų Taryboje, kur šalies premjeras Viktoras Orbanas sulaukė aršios Vakarų Europos šalių vadovų kritikos.
G.Nausėda po posėdžio užstojo Vengriją ir pareiškė, kad dalis ES kolegų įstatymą komentavo su juo nesusipažinę ir todėl neturėtų imtis teisėjų vaidmens.
Vengrijos parlamentas antradienį priėmė įstatymą, draudžiantį informacijos apie LGBTQ žmones ar homoseksualumą skleidimą nepilnamečiams.
Įstatymas premjero Viktoro Orbano dešiniojo sparno partijos „Fidesz“ kontroliuojamame parlamente priimtas 157 balsais prieš vieną.
Opozicija šį balsavimą boikotavo, išskyrus įstatymų leidėjus iš dešiniojo sparno partijos „Jobbik“, kurie palaikė minimą teisės aktą.
Protestuotojai ir „žmogaus teisių“ pareigūnai ragino nepriimti įstatymų pataisų, kuriomis siekiama, kad jaunesniems nei 18 metų asmenims nebūtų prieinamas joks turinys, vaizduojantis homoseksualumą ar lyties keitimą arba tai skatinantis.
Įstatymas draudžia (!!!) LGBTQ grupių švietimo programas ir viešinimą.
„Siekiant užtikrinti… vaikų teisių apsaugą, pornografija ir seksualumą vaizduojantis arba nukrypimą nuo lytinio identiteto, lyties keitimą arba homoseksualumą skatinantis turinys negali būti prieinamas asmenims iki 18 metų“, – sakoma dokumente.
Lytinio švietimo pamokos „neturėtų būti skirtos lyčių segregacijos, lyties keitimo ar homoseksualumo skatinimui“, nurodoma jame.
Kol kas neaišku, kokių bausmių gali sulaukti asmenys, pripažinti pažeidusiais naująjį įstatymą.
Pastaraisiais metais V. Orbanas, valdantis Vengriją nuo 2010 metų, įgyvendina socialiai konservatyvią politikos darbotvarkę, formuodamas Europos Sąjungos narėje tai, ką jis pats vadina
