Kategorijos
NUOMONĖS

Lietuvos šeimų sąjūdis: paslapčia bandoma priimti Stambulo konvencijos nuostatas

Rugsėjo 21 d. Lietuvos šeimų sąjūdis (toliau – LŠS) išplatino viešą pareikimą dėl ES Komisijos ir Tarybos bandymo priimti privalomas visoms šalims Stambulo konvencijos nuostatas.

ET Stambulo Konvencija „Dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo“ Nr. 1K-1315, (toliau – Konvencija) prieštarauja LR Konstitucijoje įtvirtintoms prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms bei yra nesuderinama konstitucine šeimos samprata. Šios konvencijos ratifikavimui prieštarauja didžioji dauguma Lietuvos Respublikos piliečių, teigia LŠS.

Jis primena, kad Konvencijos neratifikavo Lietuva, Bulgarija, Vengrija, Čekija, Slovakija, Latvija, iš jos pasitraukė Turkija. Nepavykstant priversti visų valstybių ir visuomenių sutikti Konvencija, šiuo metu centralizuotai imamasi teisinės prievartos priemonių tą padaryti Europos Sąjungos mastu.

Sąjūdis rašo, kad kovo 9 d. parengtas Europos Parlemento ir Tarybos direktyvos „Dėl kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje“ projektas, dėl kurio greitai bus balsuojama. Šioje direktyvoje aiškiai ir atvirai nurodoma, kad ji skirta Konvencijos įgyvendinimui. Direktyvoje „siekiama Konvencijos tikslų ES kompetencijos ribose papildant galiojantį ES acquis ir valstybių narių nacionalinės teisės aktus Konvencijos taikymo srityse“. Nustatoma, kad „veiksmų reikia imtis ir Stambulo konvenciją ratifikavusiose valstybėse narėse, ir valstybėse narėse, kurios to nepadarė“.

Pasak LŠS, direktyvoje įvedamos pasirenkamos „socialinės lyties“ (gender) ir „smurto pagal lytį“ sąvokos ir teigiama, kad „didesnė rizika patirti smurtą dėl lyties visų pirma kyla lesbietėms, biseksualioms, translytėms, nebinarinio seksualumo, interseksualioms ir queer (LBTIQ) moterims“. Įvedama „priekabiavimo kibernetinėje erdvėje“ sąvoka, pagal kurią „įžeidžiančios medžiagos“, padariusios „psichologinę žalą“ publikavimas laikomas kriminaliniu nusikaltimu ir tai „baudžiama maksimalia ne trumpesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme“.

Lygių galimybių institucijoms numatoma suteikti teisę veikti fizinių asmenų vardu ir juos remti teismo procese, teikti prašymus atlyginti žalą ir pašalinti turinį internete. Kad šios įstaigos galėtų veiksmingai vykdyti užduotis, valstybės narės įpareigojamos skirti joms „pakankamai žmogiškųjų ir finansinių išteklių“. Nurodymai blokuoti ir trinti turinį internete būtų teikiami „gavus pakankamai motyvuotą ir pagrįstą aukos prašymą“ ir net nelaukiant tyrimo užbaigimo. „Įsižeidusiems“ turėtų būti suteikta galimybė gauti žalos atlyginimą dar net nesibaigus teismui, baudžiamojo proceso metu, o mokamas žalos atlyginimas „neturėtų būti ribojamas nustatant maksimalią ribą“.

Nustatoma, kad „ES prisijungimo prie Konvencijos proceso užbaigimas tebėra Komisijos prioritetas“ ir numatoma griežtai kontroliuoti, kaip šalys vykdys šią direktyvą. „Valstybės narės turės perkelti direktyvą į nacionalinę teisę praėjus dvejiems metams nuo jos įsigaliojimo. Jos turės pranešti Komisijai apie nacionalines įgyvendinimo priemones. Be to, praėjus 7 metams nuo direktyvos įsigaliojimo, valstybės narės turės pateikti Komisijai jos įgyvendinimo ataskaitas. Pasibaigus šiam laikotarpiui, ataskaitos turi būti teikiamos reguliariai, pateikiant valstybėms narėms klausimyną.“

Direktyvos 39 straipsnyje nustatytas reikalavimas valstybėms narėms paskirti arba įsteigti oficialią įstaigą, kuri koordinuotų ir prižiūrėtų šios srities politiką. Reikalaujama, kad pagrindinę veiklą pagal šią direktyvą vykdytų nevyriausybinės organizacijos, kurios Lietuvoje daugiausia finansuojamos ir jų veikla kontroliuojama iš užsienio valstybių.

Visi tikrojo smurto prieš moteris klausimai yra išspręsti nacionalinėje teisėje ir esant būtinybei ją galima papildyti reikalingomis nuostatomis. Iš tikrųjų, prisidengiant karo sąlygomis, siūlomoje ES direktyvoje bandoma įteisinti skirtingas nuo biologinės lytis Lietuvos ir kitų valstybių teisinėse sistemose, nustatyti seksualinių mažumų teisių diktatūrą ir visuomenės nuomonės cenzūrą, faktiškai kriminalizuojant tradicinių ir prigimtinių pažiūrų reiškimą lyties tapatumo klausimais.

Anot LŠS, mūsų šalies institucijos žinojo apie šią direktyvą ir aktyviai dalyvavo ją rengiant, tačiau visuomenės apie tai neinformavo ir nuslėpė nuo savo piliečių jų esmines teises pažeidžiantį dokumentą. Direktyva slaptai buvo apsvarstyta 2022 m. birželio 15 d. Žmogaus teisių komiteto uždarame posėdyje (pateikėjas T. V. Raskevičius).Tai vienareikšmiškai galima vertinti kaip klastą ir apgaulę savo valstybės žmonių atžvilgiu.

LŠS konstatuoja, kad šeimos santykiai, kuriuos siekiama pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančia Stambulo konvencija, pagal Stojimo į Europos Sąjungą sutartį yra šalies narės prerogatyva ir negali būti reguliuojami Europos Sąjungos institucijų, todėl ES direktyva, kuria siekiama įteisinti Stambulo konvenciją be pačių valstybių konstitucinių valdžios organų sprendimo yra neteisėta.

LŠS teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos, priimtos Tautos referendumu, pagrindinės nuostatos dėl šeimos ir žmogaus teisių gali būti keičiamos tik referendumu.

Sąjūdis reikalauja Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininkės ir Ministrės pirmininkės besąlygiškai užtikrinti, kad Lietuvos atstovai Europos Sąjungoje balsuotų prieš Europos parlamento ir Tarybos direktyvą „Dėl kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje“

LŠS ragina šalies piliečius, Seimo ir savivaldybių tarybų narius, šeimų ir žmogaus teisių organizacijas, politines partijas paremti šį pareiškimą ir kreiptis į valdžios institucijas, reikalaujant padaryti viską, kad minėta Direktyva nebūtų priimta.

JŠ pagal LIETUVOS ŠEIMŲ SĄJŪDIS

Kategorijos
NUOMONĖS

Kaip išliksim, jeigu tėvystę siesim tik su skurdu ir depresija?

Lietuvos demografinė situacija šiuo metu yra prasčiausia istorijoje. Dar niekada nuo pat tarpukario laikų nebuvo fiksuota tokio mažo gimstamumo. 2021 m. vienai moteriai teko 1,34 vaiko, kai tuo tarpu kartų kaitai užtikrinti reikalingas rodiklis – bent 2,1 vaiko. Tai – vienas žemiausių skaičių ir Europos Sąjungoje, esantis žemiau jos vidurkio.

Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, tai – bene pagrindiniai tautos gyvybingumą ir galimybę išlikti rodantys skaičiai. Akivaizdu, kad čia turi būti valstybės prioritetas ir visos politikos centras, apie kurį sukasi visi kiti sprendimai. Paprastai žiniasklaidos eterį užima mažareikšmiai vienadieniai skandalai arba politikų priimami trumpalaikiai sprendimai. Visa tai neturi didelės reikšmės, jeigu sparčiai senėjame ir nykstame. Palyginus su šia nykimo perspektyva, visa kita yra smulkmenos.

Valstybė vaikus auginančioms šeimoms skiria šiokią tokią finansinę paramą. Tai svarbu. Tačiau ne taip svarbu, kaip visuomenėje vyraujantis požiūris į šeimas ir vaikų auginimą. Kol požiūris į vaikų turėjimą ir auginimą bus išskirtinai neigiamas ir net smerkiantis, tol finansinės paskatos duos tik labai ribotą efektą.

Viešoje erdvėje pastoviai pateikiama tendencinga nuomonė, neva žmonės, nusprendžiantys neturėti vaikų, yra diskriminuojami ir ujami. Vienas tokių pavyzdžių – visai neseniai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, norėdama pabrėžti neva įsiviešėjusią diskriminaciją „dėl šeiminės padėties“, inicijavo įstatymo pakeitimą, pagal kurį šeimai skirtos mašinų statymo vietos prie prekybos centrų būtų laikomos įstatymo pažeidimu, nes esą diskriminuoja bevaikes šeimas. Nors akivaizdu, kad jau seniai yra atvirkščiai ir niekas bevaikių šeimų ar viengungių nebado pirštais ir neužgaulioja. Veikiau priešingai. Būtent vaikų turinčios šeimos, ypač auginančios keletą jų, pateikiamos kaip tokios, kurioms reikia užuojautos, mat vaikų auginimas siejamas su savirealizacijos, išsilavinimo, kompetencijų stoka.

Štai „Kauno dienos“ portale paskelbtas LNK reportažas su labai iškalbinga antraše: „Šeimų psichologas: vaikai yra skurdas – kuo jų daugiau, tuo prasčiau žmonės gyvena“. Straipsnyje pateikiama keletas trumpų fragmentinių vaikus auginančių šeimų istorijų ir daroma skubota ir vienkryptė išvada: kaip siaubinga yra turėti vaikų, mat jų auginimas siejamas išskirtinai su skurdu ir depresija, jame nepateikiamas nei vienas pozityvus vaikų auginimo aspektas.

Čia žinoma influencerė F. M. Leščiauskaitė dalinasi nuoskaudomis, kaip jai sunku gyventi visuomenėje, kur giminės vis klausinėja, kada gi ji turės vaikų, nors ji sąmoningai pasirinko jų neturėti. Toliau pateikiama baisi statistika (nors duomenų rinkimo, tyrimo atlikimo metodika abejotina), kad kas ketvirta gimdžiusi moteris serga pogimdyvine depresija, o šeimų psichologas aiškina, jog vaikai neišvengiamai reiškia skurdą. Publikacijoje vaikų auginimas supriešinamas su „ekonomiškai tvirtu pagrindu“, „savęs realizavimu“ bei laime apskritai.

Taigi sukeliamas įspūdis, kad vaikus auginantys tėvai yra pastoviai depresuoti, įkalinti tarp keturių sienų, neturintys „normalaus“ gyvenimo. Juk „normalus“ gyvenimas – sėdėjimas biure, kur taip pat leidi laiką tarp keturių sienų, bet gi kiekvieną dieną „realizuoji save“, 8-9 valandas per dieną praleidi ne su įgrisusia šeima, o su pastoviai stebinančiais kolegomis. Aišku, realybė kitokia ir mes visi tai žinome.

Iškreipta realybė

Siūlau nuoširdžiai užduoti sau kelis klausimus. Ar išauginti vaiką doru žmogumi nereikia ypatingo talento, išradingumo, nuolatinio mokymosi ir tobulėjimo? Negi tikrai daugiau išmonės reikia tipiniame biure – pildant lenteles, stumdant tarp įstaigų raštus, priimant prekes, jas rūšiuojant, bendraujant su piktais klientais?

Ar tikrai vaikų auginimas yra nuolatinis stresas, savo pomėgių išsižadėjimas, savo gyvenimo atsisakymas? O gal darbe tik ir užsiimi savo pomėgiais, gerai atsipalaiduoji, neišgyveni jokios nuobodžios rutinos? Tikriausiai dauguma žmonių dirba tik mėgstamą darbą, kur gali realizuoti savo talentus, kur šaunūs kolegos, jaukus kabinetas, lanksčios darbo valandos ir didelis atlyginimas? Būkime atviri – gerokai dažniau viskas yra atvirkščiai: aštuonias valandas reikia sėdėti mažame kabinete ir kęsti kolegas, su kuriais šiaip gyvenime nesiveržtum bendrauti, dirbti darbą iš būtinybės, o ne dėl „savęs realizavimo“, kentėti nedėkingą ir susireikšminusį vadovą.

Gal vaikų neauginantys žmonės neserga depresija, visada yra patenkinti savo gyvenimu? Ar pogimdyvinė depresija yra vienintelė depresijos forma? Vaikai niekada nepasako ačiū, yra egoistai, tik siurbiantys tėvų syvus? O karjeroje juk viskas kitaip? Kad kažko pasiektum, nereikia sunkiai dirbti, vadovas visada maloningai dėkoja už įdėtas pastangas ir negaili paskatinimų? Pelno siekiantis darbdavys tikrai nėra egoistas, jam nuoširdžiai labiausiai rūpi ne pelno didinimas, o jūsų gerovė?!

Aišku, kad darbe nėra visada taip blogai, kaip rašau. O ar šeimoje yra visada taip blogai, kaip rašoma kryptingai negatyviose publikacijose? Jauni žmonės viešosios erdvės formuojami brukant iliuziją, kad pasirinkę šeimą bus prislėgti, o pasirinkę karjerą – laimingiausi žmonės pasaulyje. Galime rankioti ekstremalius nelaimingumo ir nedarnos šeimoje atvejus ir juos eksponuoti, bet gal geriau tiesiog pripažinti – kiekviena šeima turi savo džiaugsmų ir savo vargų, vaikų auginime yra daug sunkių akimirkų, bet yra ir tokių laimės momentų, kurių niekada neišgyvens vaikų neturintys.

Žmogus vertingas tol, kol yra darbo arklys?

Ši vienakryptė propaganda susijusi su platesniu požiūriu, kad žmogaus vertė yra proporcinga jo padarytai karjerai. Mūsų visuomenėje vyrauja madingas, bet nepaprastai kvailas įsitikinimas, jog tai, kas žmogui (ne tik moteriai) suteikia vertę ar pagarbą kitų žmonių, o taip pat ir valstybės akyse yra jo užimamos pareigos ir karjeros pasiekimai. Ši moteris yra ĮMONĖS DIREKTORĖ, o ne kokia nors ten penkių vaikų motina. Motinos, auginančios vaikus ir liekančios namuose, yra laikomos lyg kokiomis parazitėmis, siurbiančiomis mokesčių mokėtojų pinigus ir neįnešančiomis savo indėlio į bendrą valstybės katilą.

Negali būti nieko labiau apgailėtino ir neteisingesnio už tokį požiūrį. Pažvelkime į visa tai valstybės akimis. Gerai žinomi ir dažnai kartojami mūsų Konstitucijoje įrašyti žodžiai: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.“ Bet vis tiek raštus biure stumdančią moterį laikome dirbančia svarbesnį darbą nei vaikus namuose auginančią motiną. Arba daug pinigų uždirbantį ir su gera mašina važinėjantį vyrą laikome sėkmingu, o atsakomybę už savo šeimą prisiimantį, gal dėl to, kad daugiau laiko praleistų su šeima, verslo planų atsisakantį vyrą laikome silpnu.

Kas svarbiau valstybei – ar doro piliečio, kuris vėliau atsakingai atliks savo pareigas valstybei, užauginimas, ar kuo greitesnis motinos integravimasis į darbo rinką? Ar valstybė į savo piliečius žiūri kaip į žmones, kuriems išsiskleisti augant reikalingos tam tikros sąlygos, ar tik kaip į ekonominius vienetus? Juk žinome, kad vaikui tėvų nepakeis niekas. O bet koks darbuotojas – kad ir koks geras būtų – gali būti pakeistas įmonei nežlungant.

Taip, taip, tikrai mes visi dirbame ypatingai prasmingą darbą, be kurio pasaulis sugriūtų. O dėl nedarbo šeimoje, jos apleidimo tikrai gali sugriūti pasaulis bent jau keletui žmonių. Be to, aplaidžiai auginti vaikai užaugę dažniausiai griauna pasaulį toliau ir iš tiesų tampa našta valstybei. Taip valstybes, kurioms pagrindas yra darbo rinka ir jos sraigteliai, o ne šeima – kaip parašyta mūsų Konstitucijoje – ilgainiui ima sudaryti tokie piliečiai, kurie ir dirbti nebenori ar nebesugeba. Tai lyg užburtas ratas – jeigu investuojame (ne vien finansiškai) į šeimas, galiausiai tampame darbščia, atsakinga tauta. Jeigu investuojame į kuo ankstesnį vaikų pridavimą į darželius, negatyvų požiūrį į šeimą ir ciniškai ekonomistinį mąstymą, galiausiai nebetenkame ir tos normalios darbo rinkos, virstame senelių valstybe su didele socialine našta dar likusiems jauniesiems.

Auginti vaikus – prasmingiausias darbas

Tad ar ir toliau publikacijose bus kalbinamos influencerės, kurios net nebandė auginti vaikų, bet jau žino, kad tai vien našta, negatyvas ir gyvenimo žlugdymas, ar visgi bus suteiktas žodis ir, pavyzdžiui, kelis vaikus auginantiems tėvams, savo darbštumo dėka sugebantiems tiek pasirūpinti vaikais, tiek panaudoti savo talentus darbinėje veikloje?

Dabar įdiegtas požiūris yra toks: karjera – visiems, o vaikų auginimas – tik kai kuriems. O juk normalu yra atvirkščiai: visoms šeimoms auginti vaikus, nes toks yra pirminis šeimos tikslas, o darbui skirti tiek laiko, kiek yra būtina išlaikyti šeimai ir kiek nekenkia jos gerovei. Kai šeimą pastatysime į centrą, o visa kita orientuosime aplink ją, tuomet tikrai išlipsime iš demografinės duobės, į kurią įkritome.

Auginti vaikus – prasmingiausias darbas, kurį galime dirbti dėl savo valstybės, lyginant su kuriuo visos kitos užimamos pareigos yra nesvarbios.

Marius Parčiauskas, politologas

JŠ pagal www.kauno.diena.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

Lichtenšteino gyventojai atmetė kovidų segregaciją

Lichtenšteino piliečiai referendume atmetė 2-G įstatymą. Naujai įkurta partija „Mensch im Mittelpunkt“ sėkmingai dalyvavo referendume.

Jei ateinančią žiemą dėl koronos situacijos prireiktų imtis drastiškų priemonių, Lichtenšteino vyriausybė nebegalės apriboti skiepytų ar sveikstančių asmenų patekimo į viešąsias erdves. Sekmadienį rinkėjai 2-G įstatymą atmetė nedideliu, bet ne netikėtu skirtumu.

Rinkėjų aktyvumas buvo nedidelis – 66,8 proc., 52,7 proc. balsavusiųjų nepritarė vyriausybės leidimui įvesti 2-G sertifikato reikalavimą nepaprastosios padėties atveju. Įstatymas, kuris turėjo nustoti galioti 2023 m. vasaros pradžioje, buvo skirtas tik tam, kad būtų galima taikyti 2-G apribojimus, jei to prireiktų dėl Covid-19 sukeltos epidemiologinės situacijos.

Referendumą dėl įstatymo, kurį vasaros pradžioje paskubomis priėmė vyriausybė ir parlamentas, reikėjo surengti dėl referendumo prieš nepaprastosios padėties apribojimus. Parašus prieš teisines nuostatas rinko naujai įkurta partija „Mensch im Mittelpunkt“ (MiM partija).

MiM šalininkai balsavimą „prieš“ motyvavo tuo, kad 2-G įstatymo atmetimas reikštų „svarbų žingsnį nuo diskriminacinių brutalios jėgos priemonių link tvaraus ir suderinamo požiūrio į Corona“.

Naujoji partija išaugo iš demonstracijų, kurias praėjusį rudenį ir žiemą pirmadieniais aikštėje priešais vyriausybės ir parlamento pastatą organizavo skiepų priešininkai ir „Corona“ apribojimų priešininkai.

Daugumą rinkėjų įtikino MiM partijos argumentai, kad drastiškų priemonių, tokių kaip 2-G taisyklė, reikia bet kokia kaina išvengti, nes jos „akivaizdžiai sukelia didelę šalutinę ekonominę ir socialinę žalą“.

Pasak jų, kolektyvinė priemonė, pagal kurią neskiepyti asmenys priskiriami rizikos grupei, turi būti atmesta. 2-G įstatymo priešininkai taip pat propagavo: Tuo tarpu yra daugiau diferencijuotų sprendimų, kaip išvengti infekcijos pavojaus.

Güntheris Meieris

JŠ pagal Neue Zürcher Zeitung

Kategorijos
NUOMONĖS

Europai reikia konservatyvios revoliucijos – Mateuszas Morawieckis

Europai reikia konservatyvios revoliucijos, pirmadienį Bratislavoje pareiškė Lenkijos Ministras Pirmininkas Mateuszas Morawieckis ir išreiškė įsitikinimą, kad Vidurio Europa yra „energingoji“ žemyno dalis, galinti suteikti vertybių likusiai Europai.

Apie revoliuciją dažnai kalbama kaip apie praeities nutraukimą. Manau, kad šiandien Europai reikia tikros konservatyvios revoliucijos, ir tai nėra oksimoronas“, – pirmadienį Bratislavoje vykusiame antrajame konservatorių aukščiausiojo lygio susitikime sakė M. Morawieckis. – Jis pridūrė, kad mums reikia grįžti prie tradicijų, normalumo, tradicinių normalių vertybių.

Tegul ši konservatyvi revoliucija Europoje įvyksta greičiau. Europa turi rasti drąsos pasukti iš klaidingų kelių ir grįžti prie savo šaknų, prie savęs pačios. Štai šiandien iš Bratislavos šiuos kelius galima pamatyti daug geriau nei iš daugelio kitų Europos šalių“, – vertino jis.

Ministras Pirmininkas išreiškė nuomonę, kad Vakaruose „laisvei iki šiol negrėsė pavojus, todėl jie negalėjo jos tinkamai įvertinti“. – Esu įsitikinęs, kad šiandien Europos sąžinė yra tik mieganti, o ne mirusi, ir kad kartu su geros valios žmonėmis iš Vakarų Europos galime ją atgaivinti, – sakė M. Morawieckis.

Pasak jo, „Lenkijai ir regiono šalims tenka didžiulė atsakomybės našta“, jos „didele dalimi yra graikų, romėnų ir krikščionių tradicijų saugotojos“, todėl „svarbu pripažinti šią didžiulę vertę, kurią Vidurio Europa gali suteikti kitiems“.

„Esame labai svarbi šiandieninės Europos dalis“, – pridūrė vyriausybės vadovas. – Šiandien mes stovime pirmojoje kovos už laisvę linijoje, kad Ukraina galėtų atsikratyti Rusijos, posovietinio, komunistinio jungo, – pareiškė M. Morawieckis.

JŠ pagal www.pch24.pl

Kategorijos
NUOMONĖS

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba – ideologinė kontora

„Žinių dienos“ ir mokslo metų pradžios proga Vytautas Sinica savo fejsbuke išreiškė nuomonę apie lygių galimybių tarnybą.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba – tokia ideologinė kontora su 20 darbuotojų, kurių 17 moterys (lygios galimybės) – paskelbė raginimą mokyklų uniformų neskirstyti pagal lytis, ne tik mergaitėms leisti dėvėti kelnes (kas ir taip leidžiama), bet ir berniukams – sijonus. Juk gal berniukai nori sijonų.

Atrodo, pasijuoktume iš tokių „problemų“, bet Vilniaus miesto savivaldybė reaguoja rimtai ir viešai sako, kad būtinai atsižvelgs ir sieks, kad miesto mokyklose uniformos būtų laisvai pasirenkamos. Kad berniukai gautų teisę į savo sijonus.

Tiesa, net Laisvės partijos valdoma savivaldybė pripažįsta, kad tokios „problemos“ iki šiol per 10 Šimašiaus valdžios metų nesprendė, nes nebuvo jokių ženklų, kad kam nors to reiktų – niekas nesiskundė.

Bet gal reikia paskatinimo, gal ir noras atsiras. Kelios ideologijų pagraužtos influencerės, mačiau, jau ir Lietuvoje augina belyčius vaikus, berniukus sijonėliais nuo mažumės rengdamos. Poreikis tad priaugs.

Du dalykus reikia pastebėti šioje situacijoje:

1) savivaldos lygiu taip pat yra ne vien ūkiniai klausimai, šildymas ir šiukšlės, bet reiškiasi ir ideologinės kovos, ypač ryškiai švietimo klausimais. To lengva nepastebėti, bet tai labai svarbu. Bent kol kas nesugebėjus pakeisti mokymo programų pagrindiniai aktyvistų keliai į mokyklas su visokiom seksualinės įvairovės programom vyksta per projektukus ir „svečių paskaitas“. Savivaldybių rankose tai užkardyti.

2) Mažiausiai nuo 2020 metų sakau ir Nacionalinis susivienijimas sako, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą kaip vienos ydingos ideologijos įtvirtinimo kontorą, veikiančią už visų piliečių lėšas, reikia tiesiog likviduoti, uždaryti.

Atsidarius jos Facebook, nesunku įsitikinti, kad tai išimtinai kelių mažumų klausimų eskalavimo tarnyba, nors tikroji diskriminacija Lietuvoje susijusi daugiausia su amžiumi, negalia, finansine padėtimi ir vis dažniau su pažiūromis.

Kiek ši kontora atlieka tikrai prasmingų neideologinių funkcijų, jas galėtų ir turėtų pasidalinti kitos tarnybos. Mokslas ir lyčių kaitumo ideologija niekaip nėra suderinami. Rugsėjo 1-oji gera diena prisiminti rinktis mokslo ir tikrovės pažinimo, o ne neigimo kelią.

Vytautas Sinica

Kategorijos
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA NUOMONĖS

Karai yra laiminami danguje. Kaip Ukraina gali laimėti karą?

Karai yra laiminami danguje. Ukrainos ir Rusijos konfliktas yra „Dovydo ir Galijoto“ konfliktas – tipiškas antikos laikų konfliktas. Kaip anksčiau, taip ir šiandien, „Dovydo“ pusė tokį konfliktą gali laimėti tik dėl antgamtinio įsikišimo. Žinoma, jis nebūtinai turi būti tiesiogiai matomas, tačiau po kurio laiko, atlikus analizę, paaiškės, kad įvyko stebuklas.

Popiežius Pranciškus pagaliau paaukojo Rusiją Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai taip, kaip to reikalavo Dievo Motina. Šis faktas taip pat yra stebuklas, žinant Popiežiaus požiūrį į dialogą su stačiatikiais. Šis paaukojimas greičiausiai nebūtų įvykęs, jei nebūtų buvę karo. Karas – tai kaina, kurią reikėjo sumokėti už Rusijos paaukojimą ir jos atsivertimą ateityje.

Kaip žmonės, mes nežinome Dievo ketinimų, tačiau iš Bažnyčios katekizmo žinome, kad Viešpats Dievas atlygina už gerus dalykus ir baudžia už blogus. Šią mintį galima įžvelgti ir Dievo Motinos Fatimoje paskelbtame pranešime. Ji kalbėjo apie sąlygas, kurios turi būti įvykdytos, kad Dievo bausmė būtų sustabdyta.

Deja, dabar žmonija, kaip ir tada, labai priešinasi Jo Motinos prašymams. Žinome, kad Viešpats Dievas negali norėti, kad būtų įgyvendinami blogi dalykai, todėl verta stengtis tokių dalykų nedaryti ir, atvirkščiai, stengtis įgyvendinti gėrį.

Šiame kontekste aptarkime Ukrainos ir Rusijos puses. Rusijos pusėje situacija iš esmės paprasta. Ji yra blogio jėgų pusėje ir jai reikia atsivertimo, kuris įvyks po šiais metais įvykusio pašventinimo. Rusijos pusė yra taip priklausoma nuo blogio, kad negali pati išeiti, todėl jai reikia ypatingo išorinio veiksmo, savotiško egzorcizmo, kurį atliko popiežius Pranciškus. Mes savo ruožtu turėtume karštai melstis už Rusijos atsivertimą.

Kita vertus, ką turime Ukrainos pusėje? Prieš karą Ukraina vystėsi gana laisvai. Bent jau taip atrodė išoriškai, jei nepaisysime sąmokslo teorijų. Ukrainos valdžia galėjo laisvai pasirinkti gėrį ar blogį savo šalies vystymuisi, o jei pasirinko blogį, tai savo noru. Nereikėjo, kaip Rusijos atveju, būtinai pašvęsti šalies Nekaltajai Marijos Širdžiai. Ukrainos žmonės turėjo dar daugiau laisvės (nei, pavyzdžiui, Rusijoje) rinktis tarp blogio ir gėrio.

Deja, Ukrainos pusės – tiek valdžios institucijų, tiek piliečių – pasirinkimai ne visada buvo geri. Gėjų paradai buvo rengiami ne tik sostinėje (tai galima laikyti centrinės valdžios politinio korektiškumo reikalavimu), bet ir, pavyzdžiui, Mariupolyje. Nežinau, kokia galinga tarptautinė agentūra galėjo pareikalauti ir patikrinti, ar Mariupolyje vyko vadinamasis „lygybės festivalis“? Vadovaujantis sveiku protu, atsakomybė už šį sprendimą turėtų tekti vietos valdžios institucijoms ar net vietos gyventojams.

Neseniai pasaulį apskriejo žinia, kad Ukrainos parlamentas ratifikavo Stambulo konvenciją. Suprantame, kad tai yra spaudimas būtent tų pasaulio agentūrų, kurie pagalbą Ukrainai sieja su tokių ir panašių įstatymų ratifikavimu. Kita vertus, kol Ukrainos valdžia nesupras, kad karas visada yra gėrio ir blogio kova ir kad laimi ta pusė, kuri atneša daugiau gėrio, išskyrus tuos atvejus, kai Viešpats Dievas nori nubausti šalį ar tautą.

Kol tęsis tokia padėtis, kol Ukrainos valdžia nenuspręs daryti daugiau gero po karo ir dar karo metu, tol pergalės nebus.

Galiausiai norėčiau pacituoti Ukrainos partijos „Tradicija ir tvarka“ nario, dabar kovotojo už Ukrainos laisvę Bohdano Chodakovskio žodžius:

Bohdan Chodakovskis

Geltonos ir mėlynos vėliavos nepakanka, kad būtų nugalėtas įsikūnijęs blogis, blogis turi tūkstančius vėliavų. Turime reikalų ne su buriatų ordomis, o su dvasine liga. Rusijos kariuomenė, pradedant eiliniais ir baigiant vyriausiuoju vadu, elgiasi kaip apsėsta. Jų kariuomenės beširdiškumas ir beveidiškumas rodo dvasinius trūkumus, kuriuos bent kiek atidesnė akis pastebi.

Deja, šis karas dar nesuteikė postūmio masiniam atsivertimui. Mūsų kasdieninė liturgija padalinio dislokacijos vietoje beveik tuščia. Kai kurie žmonės klaidingai mano, kad dienos tarnyba yra svarbesnė už Komuniją.

Mus remia patriotinis uolumas, bet kai suprasime, kad karą reikia ne tik sustabdyti, bet ir laimėti, suprasime, kad kova vyks ne tik mūšių laukuose ir miestuose. Tai dangaus ir pragaro kariuomenių karas.

Kategorijos
NUOMONĖS

Atsargiai – rožinis

Žurnale „The Atlantic“ išspausdintame straipsnyje teigiama, kad rožinis Jungtinėse Valstijose tapo smurtinio dešiniojo ekstremizmo simboliu.

Straipsnis sukėlė katalikų reakcijų virtinę – nuo juoko iki didelio susirūpinimo dėl to, ką kai kurie laiko antikatalikiškomis nuotaikomis.

Vėliau žurnalas pakeitė straipsnio antraštę iš „Kaip rožinis tapo ekstremistiniu simboliu“ į „Kaip ekstremistinė ginkluota kultūra bando kooptuoti rožinį“. Be kitų teksto pakeitimų, kulkų skylių, sudarančių rožinio formą, vaizdas buvo pakeistas rožinio paveikslėliu.

Vis dėlto šie redakciniai pakeitimai paliko nepakeistą straipsnio tezę, kad egzistuoja ryšys tarp rožinio ir ekstremizmo.

Autoriaus tezė iš dalies buvo pagrįsta jo pastebėjimais apie rožinio naudojimą socialinėje medijoje bei rožinius, parduodamus internetu.

„Rožinis radikaliai tradiciniams (arba „rad trad“) katalikams įgijo militaristinę prasmę“, – rašo Danielis Pannetonas (Danielis Penetonas) apie šimtmečius katalikų maldai naudotą sakramentaliją.

„Karinga kultūra, Vakarų civilizacijos fetišizmas ir maskulinistinis nerimas tapo JAV kraštutinių dešiniųjų atramos taškais, o „rad-trad“ katalikai dabar apsigyveno šioje kompanijoje“, – rašo D. Pannetonas, kurio straipsnyje pateikiamos trys nuorodos į internetinę parduotuvę „Roman Catholic Gear“, kurioje prekiaujama rožiniais.

Jis aprašo rožinio karolių, „pagamintų iš šovinių dėžučių ir esančių su ginklų metalo apdailos kryželiais“, nuotraukas, taip pat karių tematikos memus ir turinį, skirtą besidomintiems išgyvenimo itin sudėtingomis sąlygomis tema.

Katalikų reakcija

Paprašytas pakomentuoti straipsnį, JAV Prinstono universiteto politinės teorijos profesorius, buvęs Jungtinių Valstijų Tarptautinės religijos laisvės komisijos (USCIRF) pirmininkas Robertas P. George’as žurnalistams sakė: „Man atrodo, kad žmogus, kuris politizuoja rožinį ir laiko jį ginklu kultūriniame kare, yra… Danielis Pannetonas. Apie šį vaikiną nežinau nieko, išskyrus tai, ką jis rašo straipsnyje. Anksčiau apie jį nebuvau girdėjęs. Nors straipsnyje sunku nepastebėti klasikinių antikatalikiškų tropų, galbūt iš tikrųjų jis nėra fanatikas. Gal jis tiesiog pervargęs ir jam reikia išgerti aspirino tabletę ar dvi ir kurį laiką pagulėti“.

Amerikos katalikų universiteto teologijos profesorius Chadas Pecknoldas (Čadas Peknoldas) sakė, kad straipsnio publikavimas rodo „teopolitinį“ konfliktą kultūroje.

„Kairiosios liberaliosios žiniasklaidos politinio elito branduolys nekenčia Vakarų civilizacijos ir ketina nuversti kiekvieną jos natūralų ir antgamtinį ženklą. Štai kodėl jiems nepakanka tiesiog paskelbti straipsnį apie dešiniųjų ginklų kultūrą, bet jie privalo jį susieti su kažkuo, kas teologiškai svarbiausia civilizacijai, kuri, jų manymu, kelia didžiausią grėsmę jų progresyviajam zikuratui. Tai ženklas teopolitinio konflikto, kuris dabar mus apėmęs; net ir šiuo atveju jie smarkiai nuvertina Dievo Motinos galią viešpatauti nugalint blogį“, – sakė Ch. Pecknoldas.

Tėvas Pijus Pietrzykas OP, dominikonų kunigas iš Šventojo Juozapo provincijos, sakė: „Straipsnis yra ilgai besitęsiantis netikslumų, loginių klaidų ir iškraipymų srautas“.

Pasak jo, autorius nesupranta, kad „dvasinės kovos“ sąvoka Bažnyčioje gyvuoja nuo neatmenamų laikų. Prisiminkime, kad tradicinis požiūris į Sutvirtinimą yra tas, kad jis žmogų padaro „Kristaus kareiviu“.

„Problema ta, kad „The Atlantic“, regis, nesupranta, ką reiškia metafora. Rožinio kaip „kovos“ sąvoka jokiu būdu nereiškia fizinio smurto“, – pridūrė P. Pietrzykas.

JŠ pagal www.katalikutradicija.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

Novakas Djokovičius laikosi tvirtų įsitikinimų dėl COVID-19 skiepų – praleis turnyrą JAV

Buvusi pirmoji pasaulio vyrų teniso raketė Novakas Djokovičius (Novakas Džokovičius) pareiškė, kad nežais pirmadienį prasidedančiame turnyre „US Open“, nes dėl reikalavimo būti pasiskiepijus nuo COVID-19 negali nuvykti į Jungtines Valstijas.

Tai jau antrasis „Didžiojo kirčio“ (Grand Slam) serijos turnyras, kurį 35 metų serbas praleis, nes nėra pasiskiepijęs nuo koronaviruso. Šių metų pradžioje jis buvo deportuotas iš Australijos prieš turnyrą „Australian Open“.

„Deja, šį kartą negalėsiu vykti į „US Open“ Niujorke“, – socialiniame tinkle „Twitter“ parašė triskart „US Open“ laimėjęs N. Djokovičius.

Apie tokį sprendimą, kurį nuspėjo daugelis apžvalgininkų, tenisininkas pranešė likus kelioms valandoms iki paskutinio sezono turnyro burtų traukimo.

Teniso legenda Johnas McEnroe (Džonas Makenro) pasmerkė draudimą atvykti N. Djokovičiui, pavadinęs jį „nesąmone“.

„Dabar, kai pandemija tęsiasi jau pustrečių metų, manau, kad žmonės visuose pasaulio kampeliuose daugiau apie ją žino, todėl faktas, kad jis negali atvykti čia žaisti, mano galva, yra nesąmonė“, – sakė J. McEnroe.

Ironiška, bet per patį pandemijos įkarštį 2020 ir 2021 metais N. Djokovičiui buvo leista varžytis Niujorke, kur jis tapo nugalėtoju 2011, 2015 ir 2018 metais.

Serbas nežaidžia nuo praėjusio mėnesio, kai iškovojo septintąjį čempiono titulą Vimbldone. Ta pergalė leido N. Djokovičiui pasiekti 21-ą pergalę „Didžiojo kirčio“ turnyruose ir šiuo metu jis vienu laimėjimu atsilieka nuo Rafaelio Nadalio rekordo – 22 pergalių.

Dar praėjusį mėnesį N. Djokovičius teigė, kad „ruošiasi žaisti“ „US Open“. Šio turnyro finalą jis pernai skaudžiai pralaimėjo Danilui Medvedevui, o tas rezultatas sužlugdė serbo viltis laimėti visus keturis „Didžiojo kirčio“ turnyrus.

N. Djokovičius savo „Twitter“ žinutėje išreiškė viltį artimiausiu metu sugrįžti į teniso kortą.

„Sėkmės mano kolegoms žaidėjams! Palaikysiu gerą formą ir teigiamą nuotaiką, laukdamas galimybės vėl varžytis, – parašė teniso žvaigždė. – Iki greito pasimatymo teniso pasaulyje!“

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

ORDO IURIS: Vienu žingsniu jie įveda lyčių lygybę ir cenzūrą

Lenkijos teisinės kultūros institutas įspėja apie ES rengiamą prievartinį Stambulo konvencijos įdiegimą į valstybių teisines sistemas. ORDO IURIS atsiųstame mums laiške įspėjama dėl patyliukais rengiamos ES privalomos direktyvos, kuria bus faktiškai uždrausta žodžio laisvė. Laiške rašoma:

Galingas smūgis valstybių suverenitetui ir piliečių laisvei

Brangūs draugai,

šiuolaikiniai ideologai negali susitaikyti su tuo, kad kai kurios Europos tautos nenori sprendimų, prieštaraujančių nacionalinei kultūrai, tradicijoms ir normalumui. Todėl jie siekia apriboti valstybių suverenitetą ir sustiprinti ES institucijas, kad, nepaisant piliečių ir vyriausybių pasipriešinimo, būtų galima įvesti dar daugiau absurdiškų dalykų.

Gegužės mėn. konferencijoje dėl Europos ateities Europos Parlamentas pritarė “radikaliam Europos Sąjungos pertvarkymui“, ragindamas panaikinti veto teisę, sukurti ES kariuomenę ir viršvalstybinius Europos Parlamento rinkimų sąrašus. Birželio mėn. Europos Komisija patvirtino, kad ES lėšos bus skiriamos tik tuo atveju, jei bus pasiekti svarbiausi tikslai, tarp kurių – lyčių politikos įgyvendinimas kultūros, meno, televizijos ar teatro srityse. Anksčiau Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino įtraukti abortus į Pagrindinių teisių chartiją.

Dabar ES pareigūnai nusprendė palaužti daugelio šalių pasipriešinimą Stambulo konvencijai. Europos Komisija priėmė teisiškai privalomos direktyvos projektą, kuriuo siekiama “pro užpakalines duris“ įvesti Konvencijoje numatytus lyčių lygybės sprendimus.

Direktyvoje ne tik pakartojamas Stambulo konvencijos turinys. Tai priemonė, priimta virš mūsų galvų, pažeidžiant tautų apsisprendimo ir valstybių suverenumo principus, kuri leis Europos Komisijai taikyti finansines sankcijas už visų Konvencijos nuostatų neįgyvendinimą.

Be to, direktyvos projekte visos ES valstybės narės įpareigojamos bausti savo piliečius už lyčių doktrinos kritiką.

Todėl “Ordo Iuris“ parengė direktyvos projekto analizę, skirtą Europos Parlamento nariams, kurie balsuos dėl šio dokumento, ir Europos Sąjungos Tarybos nariams.

Be to, direktyvos projekte visos ES valstybės narės įpareigojamos bausti savo piliečius už lyčių doktrinos kritiką.

Mūsų pasipriešinimas ideologinei konvencijai nėra pavienis. Iki šiol jos nepasirašė, pavyzdžiui, Vengrija, Čekija, Slovakija, Lietuva ir Latvija. Bulgarijoje Konstitucinis Teismas pripažino Konvenciją nesuderinama su Pagrindiniu įstatymu dėl to, kad lytis suprantama kaip kintanti konstrukcija, priklausanti nuo subjektyvių jausmų.

– “Lyties“ kaip socialinio konstrukto (gender) įrėminimas lemia biologinės lyties reliatyvizavimą. Jei visuomenė praranda gebėjimą atskirti moterį nuo vyro, kova su smurtu prieš moteris tampa neįgyvendinama pareiga, sakoma Bulgarijos KT sprendime.

Tais atvejais, kai Konvencija buvo ratifikuota, prieš jos priėmimą dažnai kildavo didelis visuomenės pasipriešinimas. Keturis milijonus gyventojų turinčioje Kroatijoje į protestą prieš Konvenciją susirinko daugiau kaip 100 000 žmonių.

Todėl Europos Komisija nusprendė Konvencijos principus įtraukti į privalomą ES teisę. Jau įžangoje galima perskaityti, kad Stambulo konvencija yra “svarbus atskaitos taškas“ direktyvos projektui, kuriuo “siekiama Konvencijos tikslų“, ir kad “reikia imtis veiksmų tiek Stambulo konvenciją ratifikavusiose, tiek jos neratifikavusiose valstybėse narėse“. Tokiu būdu visos ES valstybės bus priverstos pritaikyti savo įstatymus prie lyčių požiūriu pagrįstos kovos su smurtu vizijos. 

Kaip ši vizija atrodo? Dokumente gausu teiginių, iš kurių išplaukia absurdiška “smurto prieš moteris“ kaip dešiniųjų ekstremistų, persekiojančių “LGBT asmenis“, smurto vizija. Vienintelis būdas sustabdyti šią “smurto bangą“ esą yra “panaikinti stereotipinius vyrų ir moterų vaidmenis“, pirmiausia motinos ir tėvo vaidmenį, ir pageidautina jau vaikų darželyje…..

Kiekvienai ideologijai reikia cenzūros, o tiesa ir sąžininga kritika jai kelia mirtiną grėsmę. Autoriai teigia, kad “viešai kurstoma smurtauti ir neapykantą internete dėl metrinės ar socialinės ir kultūrinės lyties“. Jie siūlo cenzūros priemones, gerai žinomas iš istorijos, ir nori, kad už tokį kurstymą būtų baudžiama kaip už nusikaltimą.

Iš patirties žinome, kad “neapykantos kalba“ arba “neapykantos kurstymas“ yra teisinė gudrybė siekiant cenzūruoti bet kokią kritiką. Ši sąvoka nėra tiksliai apibrėžta jokiame privalomame tarptautinės teisės akte, o Europos Komisija, rašydama savo dokumentuose apie “neapykantos kalbos“ reiškinio mastą, rėmėsi… “Facebook“ statistika, kurio “Bendrijos standartuose“ neapykantos kalba laikomi “išsireiškimai, kuriuose kalbama apie tai, kad esi mažiau nei tinkamas“, “išsireiškimai, kuriuose kalbama apie nukrypimą nuo normos“, “netolerancijos pripažinimas dėl saugomų savybių, įskaitant, bet neapsiribojant: “homofobija, islamofobija“ arba, galiausiai, “turinys, kuriuo išreiškiamas nepritarimas, įskaitant, bet neapsiribojant: nepripažįstu, nepatinka, nerūpi“.

Jei teiginys “man nerūpi“ bus laikomas neapykantos kalba, tuomet šios sąvokos aiškinimo laukas ir cenzūros galimybės bus neribotos. Į projektą taip pat įtrauktas šis sakinys:

“Tokio pobūdžio neapykantos kalbose vartojami žodžiai ne visada tiesiogiai susiję su asmenų, prieš kuriuos nukreipta neapykanta, metrika ar socialine ir kultūrine lytimi, tačiau apie šališkus motyvus galima spręsti iš bendro kalbos turinio ar konteksto.“

“Tokio pobūdžio neapykantos kalbose vartojami žodžiai ne visada tiesiogiai susiję su asmenų, prieš kuriuos nukreipta neapykanta, metrika ar socialine ir kultūrine lytimi, tačiau apie šališkus motyvus galima spręsti iš bendro kalbos turinio ar konteksto.“

Tai ne pokštas. ES nori apriboti žodžio laisvę, nes “spėja“ mūsų “šališkus motyvus“. Tai akivaizdi antiutopijos, aprašytos garsiojoje Orwello knygoje “1984“, kuri netrukus gali tapti įstatymu, pranašystė.

Visoje direktyvoje ne tik gausu absurdiško ir pavojingo turinio, bet ja taip pat bandoma apeiti ES sutartis, kuriose numatyta, kad valstybių narių baudžiamieji įstatymai turi būti suvienodinti vienbalsiai. Tuo tarpu direktyva priimta pagal įprastą teisėkūros procedūrą, o tai reiškia, kad valstybės narės neturi veto teisės.

Todėl siunčiame “Ordo Iuris“ memorandumą visiems Europos Parlamento nariams, kuriame atkreipiamas dėmesys į direktyvos keliamus pavojus ir ES institucijų piktnaudžiavimą įgaliojimais.

__________________________

Kviečiame pasirašyti Europos Sąjungos piliečių peticiją, reikalaujančią atmesti šį direktyvos projektą. Pasirašyti galima ČIA:

stophatespeechdirective.org/en

JŠ pagal www.kaunoforumas.com

Kategorijos
NUOMONĖS

Marekas Jurekas: metas sudaryti tarptautinę konvenciją dėl šeimos teisių, kaip alternatyvą Stambulo konvencijai

Savo interviu buvęs lenkų europarlamentaras ir buvęs Seimo pirmininkas Marekas Jurekas aiškina, kodėl Lenkija turėjo paremti Ukrainą bei pasipriešinti ciniškam ES karo laikų spaudimui ratifikuoti Europos Tarybos „Stambulo konvenciją“, skatinančią lyčių ideologiją ir siekiančią sugriauti tradicinės šeimos modelį.

Birželio mėnesį Stambulo konvenciją, kuria skatinama lyčių ideologija, nepaisant visų Ukrainoje veikiančių Bažnyčių kritikos, ratifikavo Ukrainos parlamentas. Neseniai Lenkijos savaitraštyje „Do Rzeczy“ paskelbtame straipsnyje iš dalies dėl to kaltinate Lenkiją. Kodėl?

-Nekaltinu Lenkijos, kaltinu Europos Sąjungą, nors, žinoma, apgailestauju, kad neparėmėme Ukrainos pasipriešinti Europos spaudimui.

Ukraina 10 metų labai drąsiai priešinosi Stambulo konvencijai. Ukrainos vyriausybė iš tiesų pasirašė konvenciją prorusiško V. Janukovyčiaus prezidentavimo pradžioje, tačiau prezidentas P. Porošenka jos neratifikavo, kaip ir prezidentas V. Zelenskis iki pat karo pradžios.

Prieš Stambulo konvenciją griežtai ir su dideliu viešu rezonansu pasisakė krikščionių autoritetai, ypač atstovaujantys patriotiškiausioms Bažnyčioms, visų pirma Graikų katalikų Bažnyčiai ir autokefalinei Ortodoksų Bažnyčiai, kurios vadovas yra metropolitas Epifanijus.

EUROPOS SĄJUNGA ITIN CINIŠKAI PASINAUDOJO UŽPULTOS IR IŠ DALIES OKUPUOTOS ŠALIES, NUNIOKOTOS KARO IR REIKALAUJANČIOS PAGALBOS, DRAMA.

Politinė valdžia pritarė Ukrainos krikščionių nuomonės suformuluotiems argumentams, kol Europos Sąjunga itin ciniškai pasinaudojo užpultos ir iš dalies okupuotos šalies, nuniokotos karo ir reikalaujančios pagalbos, drama. Šį pagalbos poreikį Europos Sąjunga panaudojo spausdama Ukrainos valdžios institucijas atsisakyti savo ilgalaikės politikos.

Tačiau kokį vaidmenį čia galėjo suvaidinti Lenkija?

-Stambulo konvencijos neratifikavo beveik ketvirtadalis Europos Sąjungos šalių, įskaitant pusę Vidurio Europos šalių (Lietuvą, Latviją, Slovakiją, Vengriją, Čekiją ir Bulgariją).

Bulgarijos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad konvencija nesuderinama su konstitucinėmis šeimos teisėmis. Slovakijos parlamentas pareikalavo oficialaus Slovakijos prezidento pareiškimo, kad Slovakija galutinai atsisako ratifikuoti šį dokumentą. Ir Zuzana Čaputova, norėdama ar nenorėdama, turėjo tam paklusti.

Taigi yra nemaža grupė šalių, atsisakančių ratifikuoti šią konvenciją. Lenkija turėjo prisijungti prie tos grupės, ir tikiuosi, kad kada nors tai padarysime.

Mūsų šalyje konvenciją ratifikavo liberali Ewos Kopacz (Evos Kopač) vyriausybė prieš pat Teisės ir teisingumo partijai ateinant į valdžią 2015 m. Tai, kad ji kelia esminių konstitucinių prieštaravimų, rodo prieš dvejus metus ministro pirmininko Mateuszo Morawieckio (Mateušo Moravieckio) Konstituciniam Teismui pateikta byla.

Vien dėl šios priežasties mūsų valdžios institucijos turėjo paremti Ukrainą, prieštaraujančią konvencijai, aiškiai nurodydamos, kad Ukraina, kaip kandidatė į ES, turi teisę laikytis tokios pat pozicijos, kaip Bulgarija ar Slovakija arba turėti tokių pat abejonių kaip Lenkija. Lenkija iki šiol konvencijos nepasmerkė, kas būtų sustiprinę argumentą gerbti šalių, kurios formaliai laikosi kitokios nei mes, poziciją.

Nežinau, ar dėl mūsų paramos Ukraina būtų atsispyrusi ES spaudimui, tačiau aš, kaip lenkas, pirmiausia esu suinteresuotas, kad Lenkija darytų viską, ką gali, siekdama sukurti sveiką ir saugią geopolitinę aplinką mūsų šaliai, ir prisidėtų prie Europos, gerbiančios savo civilizacijos pamatus, skatinimo.

Kaip manote, ką, be Stambulo konvencijos pasmerkimo, Lenkija turėtų daryti dabar, kai ją ratifikavo ir Ukraina, kad ši šalis, jeigu įstos į ES, vis dėlto galėtų sustiprinti konservatyvią stovyklą?

-Pirmiausia reikia aiškiai deklaruoti, kad pasisakome už krikščioniškąją civilizaciją.

Prisiminkime, kad pokario laikotarpiu buvo laikai, kai, pavyzdžiui, Éamono de Valeros vadovaujama Airija oficialiai teigė, kad pagrindinis jos tarptautinės politikos principas – remti tautų teises ir krikščioniškąją civilizaciją, būtent tai Lenkija turėtų aiškiai pasakyti ir šiandien.

Tam tikra prasme mes iš tikrųjų tai darome. Tačiau taip pat reikia tai paaiškinti ir ieškoti praktinių krikščioniškosios civilizacijos principų įgyvendinimo formų, kad būtų sukurti tarptautiniai faktai ir tarptautinė nuomonė tam.

Geriausias būdas vykdyti tokią politiką šiandien būtų tarptautiniu mastu pristatyti ir sudaryti tarptautinę konvenciją dėl šeimos teisių kaip alternatyvą Stambulo konvencijai.

Tokio dokumento projektą parengė Respublikos dešiniųjų partija (Prawica Rzeczypospolitej) ir Ordo Iuris institutas, ir aš jį pristačiau konferencijoje Prancūzijos nacionalinėje asamblėjoje, Zagrebe, Europos Parlamente ir kt. Ministras Pirmininkas Morawiecki prieš dvejus metus paskelbė, kad Lenkija parengs ir pateiks konvencijos projektą ta pačia dvasia.

ŠEIMOS TEISĖS ŽIAURIAI PUOLAMOS TARPTAUTINIU MASTU, O VALSTYBĖMS, KURIOS JAS KONKREČIAI GINA SAVO ĮSTATYMAIS, REIKIA TEISINIO PAGRINDO IR ORGANIZACINĖS SISTEMOS, KAD JOS GALĖTŲ VIENINGAI VEIKTI TARPTAUTINĖSE ORGANIZACIJOSE.

To nereikėtų atidėlioti jau vien dėl to, kad, visų pirma, šeimos teisės žiauriai puolamos tarptautiniu mastu, o valstybėms, kurios jas konkrečiai gina savo įstatymais, reikia teisinio pagrindo ir organizacinės sistemos, kad jos galėtų vieningai veikti tarptautinėse organizacijose, kuriose esame ir kuriose šeimos teisės yra puolamos.

Todėl būtina veikti aktyviai, o ne tik reaguoti.

Man tik įdomu, ar Lenkija dar turi erdvės manevruoti ideologinėje srityje po to, kai Lenkijos vyriausybė sutiko su vadinamuoju teisinės valstybės mechanizmu ir, be to, dabar įsipareigojo įvykdyti 116 vadinamųjų orientyrų, kad gautų ES lėšas. Juk visi žinome, kad Europos Komisijos šantažas yra ideologiškai motyvuotas.

-Pirmiausia pagrindinių teisių sritis neturėtų būti traktuojama kaip ideologinis klausimas, nes tai nėra ideologijos sritis. Šeima nėra postulatas, ji yra tikrasis visuomenės pagrindas. Teisė į gyvybę yra visų kitų teisių įgyvendinimo sąlyga.

Ministras Pirmininkas Mateuszas Morawieckis 2020 m. labai teisingai pasakė, kad pasirinkimo laisvė yra svarbus principas, tačiau negimęs žmogus neturi pasirinkimo.

Tai reikėtų pabrėžti ir dėl to, kad mūsų oponentai, kvestionuojantys visuomenės pagrindus, nesako, kad jų pozicija yra ideologija, bet pateikia ją kaip akivaizdžią „žmogaus teisių“ išraišką. Jei taip, šioje srityje reikėtų pradėti esminę diskusiją ir idėjų konfrontaciją.

Antras dalykas – ekonominis šantažas, deja, tapo nuolatiniu Europos Sąjungos politikos principu.

Tai, žinoma, yra visiškas teisinės valstybės principo, apie kurį kalba ES, paneigimas. Lenkijos negalima kaltinti demokratinių principų ir Europos Sąjungos „vertybių“ pažeidimu, kai šių kaltinimų, nepaisant Europos Komisijos prašymo Lenkijai, nepatvirtino Europos Vadovų Taryba.

Europos Vadovų Taryba niekada nepradėjo preliminarios procedūros, kad nustatytų, ar iš viso kilo grėsmė šiems principams. Ji nenustatė, kad tokia grėsmė buvo iškilusi nei pirmininkaujant Donaldui Tuskui, nei šiuo metu pirmininkaujančiam Charlesui Micheliui.

Tai, kas vyksta, prieštarauja teisinės valstybės principams ir rodo, kad Europos Sąjungos politika vis labiau kenkia mūsų regiono šalių nepriklausomybei ir jų gebėjimui vykdyti savarankišką politiką.

Tai dar viena priežastis Vidurio Europos šalims imtis tiesioginio bendradarbiavimo. Vadinamasis tvirtesnis bendradarbiavimas yra viena iš Europos sutartyse numatytų institucijų, todėl šeimos teisių srityje ar kitose srityse, įskaitant infrastruktūrą ar užsienio politikos iniciatyvas, mūsų regiono šalys turėtų pasinaudoti šia sutartimis pagrįsta priemone.

Tai būtina sąlyga siekiant atkurti pusiausvyrą Europos Sąjungoje, užtikrinti normalų jos veikimą ir sustabdyti šiandien matomą destruktyvią beprotybę.

Vyksta karas, kai kurių ES šalių, ypač Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos, sienoms gali kilti grėsmė, tačiau Europos Sąjunga vykdo išpuolius prieš savo pačios valstybes nares.

Tai dar gėdingiau, turint omenyje, kad Prezidentas E. Macronas vykstant karui Ukrainoje ragino nesiekti „pažeminti“ Rusijos, nes ji yra didi tauta. O kaip dėl mūsų tautos, Lenkijos? Ar ji turėtų būti pažeminta?

Prezidentui E. Macronui ir Europos vadovams laikas pasakyti, kad bet kokie Lenkijos ir Europos Sąjungos valdžios institucijų nesutarimai negali baigtis mūsų šalies pažeminimu, nes Europos bendradarbiavimas negali būti susijęs su bet kurios tautos pažeminimu.

Kaip šiame kontekste vertinate neseniai Varšuvoje apsilankiusį Europos Parlamento Biudžeto kontrolės komitetą, kurio misija – pirmoji tokio pobūdžio per visą istoriją – buvo ištirti ES lėšų panaudojimą Lenkijoje?

-Visi šie veiksmai yra dalis spaudimo mūsų šaliai, todėl jau daugelį metų raginu mūsų valdžios institucijas tvirtai laikytis Sutartyje numatytų teisių ir nesutikti su jokiais neoficialiais ES veiksmais. Tyliai įteisindami tokią ekonominę prievartą, mes sutinkame, kad ji taptų ES veiklos principu. Turėtume nedelsdami pasitraukti iš šio kelio.

Jūsų nuomone, ar Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis teikia pakankamai reikšmės konservatyvioms ir krikščioniškoms vertybėms, kad iš tikrųjų sugriežtintų savo poziciją ir rizikuotų prarasti ES lėšas šioms vertybėms ginti?

-Tai pokytis, kurio katalikiška viešoji nuomonė ir jai atstovaujančios institucijos reikalauja jau daugelį metų.

Iki šiol pagrindinių teisių, susijusių su krikščioniškuoju identitetu, moraline tvarka, šeimos teisėmis ir teise į gyvybę, sritis buvo laikoma kultūriniais klausimais, neturinčiais realių politinių pasekmių. Tuo tarpu šios teisės paneigiamos, nes nėra realaus politinio atsako. Tai turi pasikeisti, ir šis pokytis dar laukia mūsų.

Mūsų valdžios institucijos mato ir supranta šią tikrovę, tačiau jos nepadarė reikiamų išvadų, ir atėjo laikas jas padaryti.

Geras akstinas tam yra pastarojo meto įvykiai Jungtinėse Valstijose, kai Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą byloje Roe vs Wade, kuriuo valstijoms sugrąžinta teisė saugoti gyvybę nuo pradėjimo.

Tai ilgalaikės ir nuoseklios politikos rezultatas. Žinoma, tai didelė pergalė ir Donaldo Trumpo prezidentavimo vainikavimas, nes jis paskyrė daugumą teisėjų, balsavusių už gyvybę, tačiau tai nebūtų buvę įmanoma, jei ne ankstesnių prezidentų ir Respublikonų partijos konservatorių politika.

Sprendimą parašė teisėjas Samuelis Alito, kurį paskyrė George’as W. Bushas, už sprendimą balsavo ir  teisėjas Clarence Thomas, kurį paskyrė dar George’as Bushas vyresnysis. Vertinant prezidento D. Trumpo nuopelnus ir pagrindinį vaidmenį, verta pažymėti, kad jis pasiekė savo tikslų, nes sugebėjo sustiprinti ir tęsti daugelį metų konservatorių vykdytą politiką.

TAI YRA PRIEŠINGA SITUACIJA, NEI MATOME EUROPOJE. DEŠINIEJI (ARBA TAI, KAS BUVO DEŠINIEJI) NUOLAT TRAUKIASI, O ES VALDŽIOS INSTITUCIJOS TAMPA VIS RADIKALESNĖS

Tai yra priešinga situacija, nei matome Europoje. Dešinieji (arba tai, kas buvo dešinieji) nuolat traukiasi, o ES valdžios institucijos tampa vis radikalesnės. Liepos 7 d. rezoliucijoje Europos Parlamentas ne tik nurodo Lenkijai ar Vengrijai, ką daryti, bet ir ragina pusę JAV valstijų įstatymų leidėjų atšaukti gyvybę saugančius teisės aktus.

Ir tai nėra tik parlamento retorika, nes šią rezoliuciją parėmė Europos Komisija. Komisijos narė Helena Dalli Europos Komisijos vardu aiškiai pasakė, kad, pirma, abortai, kaip ji sakė, yra Europos Sąjungos vertybių pagrindas, ir, antra, kad Europos Sąjunga vykdys įvairiapusę pasaulinę abortų politiką.

Žodis „daugialypė“ čia reiškia, kad ES abortų politika apjungia finansinę paramą abortų revoliucijai atskirose šalyse ir, žinoma, paramą panašiems tarptautinių institucijų veiksmams.

Taigi tai nėra teorinis ginčas, vykstantis laikraščiuose, mokslinėse konferencijose ar socialiniuose kongresuose. Tai realus ir politinis civilizacinio pasirinkimo klausimas, reikalaujantis politinio atsako, taigi ir konkrečių iniciatyvų bei veiksmų.

Štai kodėl taip svarbu įgyvendinti ministro pirmininko Morawieckio paskelbtą Lenkijos iniciatyvą sudaryti Tarptautinę šeimos teisių konvenciją.

Beje, kai dalyvavau susitikime Prancūzijos Nacionalinėje asamblėjoje, Louis Alliot, kuris šiuo metu kandidatuoja į Le Pen partijos (RN) vadovus, taigi yra vienas iš Prancūzijos opozicijos lyderių, paskelbė, kad jei vieną dieną jo partija ateis į valdžią, Prancūzija priims Tarptautinę šeimos teisių konvenciją. Kiekvienas toks pareiškimas yra mažas žingsnis atkuriant konservatyviąją nuomonę Europoje, tačiau pirmiausia iš mūsų, iš Vidurio Europos, turėtų kilti iniciatyvos, dėl kurių Europos konservatyvioji nuomonė galėtų susivienyti.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

Danijoje – diskusija dėl abortų

Dvi Danijos politinės partijos siekia išplėsti abortų apribojimus.

Pasak Raudonųjų ir žaliųjų partijos atstovės lygybės klausimais Pernille Skipper (Pernil Skiper), diskusijos yra būtinos, nes Danijoje ir kitose šalyse veikia „priešiškai nusiteikęs ir ultrakonservatyvus judėjimas, kuris prieštarauja LGBT teisėms, moterų teisėms į savo kūną ir abortus“. Todėl, pasak P. Skipper, politikams būtina aptarti, kur Danijos teisės aktuose turėtų būti nubrėžtos ribos, susijusios su abortų ribojimu.

Šiuo metu šalyje abortai leidžiami iki dvyliktos nėštumo savaitės.

Raudonųjų ir žaliųjų partija Enhedslisten ir liberalioji partija Venstre kartu per 2019 m. visuotinius rinkimus surinko 30,3 proc. balsų.

Danijos politikai seka Norvegijos pokyčius diskusijose dėl abortų. Ten vyriausybė neseniai paskyrė abortų komitetą, kuriam pavesta ištirti abortų apribojimų išplėtimo privalumus ir trūkumus.

Liberalų atstovė lygybės klausimais Maja Torp (Maja Torp) laikraščiui „Jyllands-Posten“ sakė, kad jai įdomūs komiteto argumentai ir kad partija stebės jo išvadas. Ji tikisi, kad komiteto išvada bus geras dabartinių laikų rodiklis.

Reakcija į pasaulinę diskusiją apie abortus

Dėl 12 savaičių apribojimo Danija turi vieną griežčiausių abortų įstatymų Vakarų Europoje, rašo „Jyllands-Posten“. Kai kuriose kitose šalyse, pavyzdžiui, Nyderlanduose, abortas leidžiamas iki 24 nėštumo savaitės. 2007 m. Danijos etikos taryba svarstė galimybę pratęsti šią ribą, tačiau buvo nuspręsta jos nekeisti. Nuo to laiko šis klausimas nebuvo keliamas.

Diskusiją Danijoje galima laikyti reakcija į pasaulines diskusijas dėl abortų po JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo. Pasak norvegų ekspertės Skandinavijos klausimais Hilde Sandvik (Hidės Sandvik), teologinė įtaka debatams dėl abortų Danijoje buvo gana didelė. Todėl, jos teigimu, ši šalis yra atsilikusi nuo kitų šalių abortų teisės aktų. „Danijos etikos taryba priėmė kritiką, kad abortų klausimu ji nebuvo priekyje. Jie 15 metų nesvarstė abortų klausimo“, – laikraštyje „Vart Land“ teigia Sandvik.

Skaldantis klausimas

Praėjusiais metais dėl abortų kilo vidinis Krikščionių demokratų partijos ginčas, kaip anksčiau pranešė „CNE.news“. Partijos lyderė Isabella Arendt (Izabela Arent) atsistatydino, nes nesutiko su partijos pozicija dėl teisės į abortą. Ji norėjo griežtesnio požiūrio, tuo tarpu kiti partijos nariai pasisakė labiau už pasirinkimo galimybę. Nors A. Arendt pasisakė už laisvą abortų prieinamumą, ji teigė, kad visuomenė turėtų labiau stengtis užkirsti kelią nepageidaujamam nėštumui. „Tobulame pasaulyje nėštumas visada yra aktyvus pasirinkimas. Tinkamai mokydami, naudodami kontracepciją ir pokalbius, galime nueiti labai toli“, – tada sakė ji.

JŠ pagal www.laikmetis.lt

Kategorijos
NUOMONĖS

„Krikščionė, motina, valstybė“ – „Brolių“ partijos lyderė Giorgia Meloni

Italijos kraštutinių dešiniųjų „Brolių“ partijos lyderė Giorgia Meloni, deklaruojanti vertybinį požiūrį, ir turinti didelį visuomenės palaikymą užtikrintai veda dešiniuosius jį valdžią. Apie tai rašo Euractiv.

Jos partija pirmauja nuomonių apklausose, o pačios G. Meloni reitingai yra aukščiausi tarp visų partijų vadovų, todėl ji iškėlė savo kandidatūrą į ministres pirmininkes, jei rugsėjo 25 d. rinkimuose „Italijos broliai“ užims pirmąją vietą.

Nedidelio ūgio, tiesių šviesių plaukų, gilaus balso ir ryžtingos kalbėjimo manieros 45 metų Meloni patraukė italus savo šūkiu „Dievas, valstybė ir šeima“.

2018 m. rinkimuose jos partija gavo vos kiek daugiau nei 4 proc. balsų, tačiau dabar ji renka apie 23 proc. balsų ir pirmauja savo dešiniajame aljanse, kurį sudaro Matteo Salvini „Lyga“ ir Silvio Berlusconi „Forza Italia“.

Ji patraukė daug rinkėjų, nepatenkintų esama padėtimi, Europos Sąjungos „diktatu“, didelėmis pragyvenimo išlaidomis ir ribotomis Italijos jaunimo vystymosi galimybėmis.

Meloni pažadėjo mažinti mokesčius ir biurokratiją, didinti išlaidas gynybai, uždaryti Italijos sienas, kad šalis būtų apsaugota nuo „islamizacijos“, iš naujo derėtis dėl Europos sutarčių, kad Romai būtų grąžinta daugiau galių, ir kovoti su „LGBT lobistais“.

Ji taip pat nori sustabdyti Italijos gyventojų skaičiaus mažėjimą skatindama gimstamumą, bet neleisdama natūralizuotis imigrantams, – dar 2016 m. ji įspėjo apie Italijoje vykstantį „etninį pakeitimą“.

„Apskritai, Meloni yra protesto, nepasitenkinimo atskaitos taškas“, – pareiškė Bolonijos universiteto politikos mokslų profesorė Sofija Ventura.

O kadangi kitos pagrindinės Italijos antisisteminės partijos – Penkių žvaigždučių judėjimas ir Lyga – praėjusiais metais prisijungė prie ministro pirmininko Mario Draghi vyriausybės, ji vienintelė į rinkimus eina pradėdama nuo švaraus lapo.

Kaltinimus fašizmu ji atremia taip: „Italijos dešinieji jau ne vieną dešimtmetį yra palikę fašizmą istorijai“, – sakė ji šią savaitę savo tarptautiniams kritikams skirtame vaizdo pranešime.

Krikščionė, motina, Italija

2006 m. ji buvo išrinkta į žemesniuosius parlamento rūmus, Deputatų rūmus, ir tapo pirmininko pavaduotoja. Po dvejų metų S. Meloni buvo paskirta S. Berlusconi vyriausybės jaunimo reikalų ministre, o būdama 31 metų tapo jauniausia ministre pokario Italijoje.

2012 m. ji įkūrė organizaciją „Italijos broliai“, o jos jaunystė ir pasitikėjimas savimi, taip pat tai, kad ji buvo moteris ir motina leido jai išsiskirti iš kitų.

„Aš esu Giorgia, aš esu moteris, aš esu motina, aš esu italė, aš esu krikščionė“, – pareiškė ji per 2019 m. mitingą Romoje, kuris visuotinai paplito paplitęs po to, kai buvo remiksuotas į šokių muzikos kūrinį.

Jos partija vienintelė iš pagrindinių partijų atsisakė prisijungti prie 2021 m. vasarį Mario Draghi sudarytos nacionalinės vienybės vyriausybės, ir ši opozicinė pozicija padėjo jos apklausų reitingams šoktelėti į viršų.

Meloni priešinosi griežtoms Draghi koronaviruso suvaldymo priemonėms, ypač vadinamajam „Žaliajam pasui“, kuriuo buvo reikalaujama, kad darbuotojai būtų suskiepyti.

Priešingai nei M. Salvini ir S. Berlusconi, kurie jau seniai palaiko ryšius su Maskva, ji palaikė tvirtą M. Draghi paramą Ukrainai po Rusijos invazijos.

Tačiau ji aštriai kritikuoja Europos Sąjungą ir yra Europos konservatorių ir reformistų partijos (ECR), kuriai priklauso Ispanijos „Vox“ ir Lenkijos „Teisės ir teisingumo“ partijos, pirmininkė.

Ir panašu, kad kraštutinių dešiniųjų atėjimas į valdžią nebus vien Italijos išimtis – pastaraisiais metais kairiųjų vykdyta politika ir jos apverktini rezultatai visoje Europoje ir kitur pasaulyje, privertė rinkėjus kitaip pažvelgti į jų deklaruojamas „demokratines Vakarų vertybes“, kurios nieko daugiau kaip nusivylimo neatnešė niekur.

JŠ pagal www.infa.lt