Po nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. Lietuva paveldėjo sovietmečio abortų reguliavimą, kai nuo 1955 m. (pagal TSRS dekretą) abortai buvo legalūs iki 12-osios nėštumo savaitės moters pageidavimu, o vėliau – tik griežtais medicininiais pagrindais. Sovietmečiu abortai buvo plačiai paplitę – 1970–1980 m. Lietuvoje kasmet atliekama apie 45 tūkst. „procedūrų“, o 1990 m. jų skaičius siekė 28 tūkst.
REMK MŪSŲ KOVĄ SU KAIRIAISIAIS LUNATIKAIS!
Nepriklausomybės pradžioje diskusijos apie abortus buvo ribotos, daugiausia siejamos su demografiniais iššūkiais ir perėjimu prie vakarietiškų vertybių. 1994 m. sausio 28 d. Sveikatos apsaugos ministerija išleido įsakymą, patvirtinantį nacionalinę procedūrą: abortai iki 12-osios savaitės – moters pasirinkimu, vėliau – tik jei grėsmė gyvybei ar sveikatai. Šis reguliavimas galioja iki šiol, tačiau nuo 1991 m. prasidėjo nuolatinės diskusijos apie jo griežtinimą, įtraukiant bažnyčią, feministes ir politikus.
Abortai: už ar prieš?
Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje abortų skaičius sparčiai krito – nuo 40,7 tūkst. 1991 m. iki 9,9 tūkst. 2005 m. ir 6 tūkst. 2012 m., o 2021 m. – iki 2,7 tūkst. Šį nuosmukį lėmė didėjantis prieiga prie kontracepcijos ir visuomenės švietimas, nors 2005 m. 61% moterų 15–49 metų amžiaus nenaudojo jokių metodų dėl baimės šalutinių poveikių ar nežinojimo.
Žiniasklaidoje, ypač moterų žurnaluose 1991–1996 m., dominavo dvipolė narracija: sėkmės istorijos, kai atsisakius aborto vėliau džiaugiamasi vaiku, arba analizės apie moterų patirtis po procedūros. Diskusijos buvo labiau socialinės nei politinės, akcentuojant bevaikystę ir šeimos planavimą, o visuomenės nuomonė liberalėjo: 1994 m. tik 27% palaikė visišką draudimą, o 70% – prieš.
Intensyviausios politinės debatai prasidėjo 2005 m., kai Seime įregistruotas pirmasis projektas „Dėl gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo“ (autorius – Valdemaras Tomaševski iš AWPL). Projektas siūlė apsaugoti gyvybę nuo prasidėjimo momento, išskyrus grėsmes motinai, sunkius vaisiaus pažeidimus ar prievartą. Panašūs projektai buvo teikiami 2006, 2007 ir 2008 m., su pataisomis, pvz., pašalinant išimtis dėl vaisiaus defektų, argumentuojant, kad „sergantį vaiką reikia gimdyti ir gydyti“. Katalikų bažnyčia aktyviai rėmė šiuos siūlymus, remdamasi enciklikomis kaip Jono Pauliaus II „Evangelium vitae“ (1995 m.), matydama abortą kaip „nuodėmę prieš gyvybę“.
Lietuvos Katalikų Bažnyčia nuo pat 1991 m. nepriklausomybės atkūrimo užima tvirtą poziciją abortų klausimu, laikydama šį aktą sunkia moraline nuodėme prieš gyvybę, remdamasi ne tik Biblija, kuri draudžia žudymą, bet ir popiežiškomis enciklikomis, tokia kaip Jono Pauliaus II „Evangelium vitae“ (1995 m.), kuri pabrėžia gyvybės šventumą nuo prasidėjimo momento. Bažnyčia aktyviai lobavo už draudimo projektus Seime, ypač 2005–2008 m. ir 2013 m., kai Seimas preliminariai pritarė įstatymui, o vyskupai ragino politikus remtis krikščioniškomis vertybėmis, matydami abortų legalumą kaip visuomenės moralinį nuosmukį.
Ši pozicija neapsiriboja politine veikla – Bažnyčia įsteigė krizių centrus, tokius kaip Kauno arkivyskupijos pagalbos centras (nuo 1997 m.), siūlantis psichologinę pagalbą moterims po abortų ir prevencines programas, siekdama keisti visuomenės požiūrį per švietimą ir rekolekcijas. Tačiau kritikai, įskaitant feministes ir sekuliarus intelektualus, kaltina Bažnyčią primetant savo doktriną visai visuomenei, argumentuodami, kad Katalikų mokymas neatspindi visos Lietuvos moralės, o draudimas pažeistų moterų teises į privatų gyvenimą pagal Konstituciją ir Europos Žmogaus Teisių Konvenciją. Mano nuomone, priešingai, Lietuvos Bažnyčia skiria pernelyg mažai dėmesio abortų draudimo klausimui, taip pat vaisingumo ir daugiavaikių šeimų skatinimui.
Ši įtampa rodo, kad abortų klausimas negali būti išspręstas be aiškaus šio akto moralinės vertinimo – jei abortas laikomas moraliai neutraliu aktu, jis visada liks patrauklia perspektyva, nes akivaizdžiai sumažina moters ir šeimos naštą: vaiko auginimas iki pilnametystės Lietuvoje šiandien kainuoja nuo 54 tūkst. iki 90 tūkst. eurų (remiantis vidutiniu metiniu išlaikymu 3–5 tūkst. eurų), o tai reiškia ne tik finansinį spaudimą, bet ir ribojimus moters karjeros vystymuisi, ypač šiuolaikiniame darbo rinkoje, kur motinystė dažnai trukdo profesiniam augimui. Tik grąžinus moralinį matmuo – ar tai gyvybės atėmimas, ar pasirinkimo teisė – galima rasti pusiausvyrą tarp gyvybės apsaugos ir moterų autonomijos, kitaip diskusijos liks paviršutiniškos ir poliarizuojančios.
2013 m. debatai pasiekė piką: vykusioje LRT laidoje „Tautos aikštė“ (balandžio 25 d.) aptariami moterų stigmatizavimas kaip „žemesniųjų sluoksnių atstovių“. Feministės inicijavo protestus „Šalin rankas nuo mano vaginos!“ ir peticiją „Už moterų teisę kontroliuoti savo kūną“, surinkusią tūkstančius parašų ir remdamasi 2010 m. apklausos duomenimis (84% lietuvių palaiko moters teisę spręsti apie nepageidaujamą nėštumą). Visuomenės nuomonė toliau liberalėjo: 2009 m. draudimą palaikė 19%, o 2022 m. – tik 13% (iš jų 3% už visišką draudimą), ypač tarp vyrų ir jaunimo. Šiandien abortų skaičius toliau mažėja dėl kontracepcijos, o debatai atspindi platesnį konfliktą tarp tradicinių vertybių ir „reprodukcinių teisių“.
Liberalizacija Lietuvos visuomenės nuomonės apie abortus yra ne tik sovietinės propagandos palikimas, kuri skatino individualizmą ir šeimos mažinimą kaip „progreso“ ženklą, bet ir jos atitikimas su Vakarų ideologija, prasidėjusia nuo marksistinės ant moralinės revoliucijos 1968 m., kuri propagavo bevaikiškumą kaip laisvės išraišką ir kritikavo tradicines šeimos struktūras kaip priespaudą. Ši tendencija, įsišaknijusi per popkultūrą, feminizmą ir sekuliarizaciją, lėmė, kad nuo 1994 m. (kai 30% buvo už visišką draudimą) iki 2022 m. (kai tik 13% palaiko draudimą) nuomonė pasisuko link individualių pseudo-teisių prioritetų, ignoruodama moralines ir demografines pasekmes.
Abortas yra egoizmo, o ne nežinojimo pasekmė!
Nuo 1990 m., kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Lietuva prarado apie 520 000 žmonių – savo potencialių bendrapiliečių! Tai yra kraupus Lietuvos visuomenės degradacijos masto rodiklis. Ir šiandien lietuviai stovi ant bedugnės krašto: arba išliks kaip tauta, arba išnyks – ne dėl silpnėjančių nacionalinių jausmų ar patriotizmo stokos (migracija yra tik pasekmė!), o dėl fizinio išmirimo, kai gimstamumo rodiklis siekia vos 1,3 vaiko moteriai, o populiacija mažėja 1–2% per metus. Kontracepcijos klausimas čia ypač svarbus: nors ji radikaliai sumažino abortų skaičių (iš 40 tūkst. 1991 m. iki 2,7 tūkst. 2021 m.), ji tuo pačiu ženkliai sumažino ir gimstančių vaikų skaičių Lietuvoje, skatindama „planavimą“ kaip alternatyvą natūraliam šeimos augimui ir prisidėdama prie demografinės krizės, kur jaunų šeimų bijo finansinių ir karjeros iššūkių. Tik suvokiant šią dvigubą pasekmę galima ieškoti sprendimų, kurie skatintų ne tik mažesnį abortų skaičių, bet ir tautos išlikimą per šeimos palaikymą.
Šio demografinio ir moralinio iššūkio sprendimui būtini radikalūs, bet teigiami žingsniai. Pirmiausia – požiūrio pasikeitimas: Katalikų Bažnyčios vaidmuo yra itin svarbus, kad ji kalbėtų jaunoms kartoms apie vaisingumo svarbą šeimoje, primindama Dievo įsakymą pirmiesiems tėvams: „Būkite vaisingi ir dauginkitės!“ (Pr 1,28). Šis biblinis imperatyvas galėtų tapti pagrindu naujoms švietimo programoms bažnyčiose ir mokyklose, skatinant vertybes, kur šeima yra ne naštis, o šventybė, o motinystė – didžiausias pašaukimas.
REMK MŪSŲ KOVĄ SU KAIRIAISIAIS LUNATIKAIS!
Antra, reikia įvesti radikalius teigiamus draudimus: uždrausti moterų įdarbinti 18–35 metų amžiaus, laikant šį laikotarpį kaip privalomą šeimos kūrimo fazę, bet tuo pačiu pripažinti jį kaip darbą namuose, leidžiant kaupti stažą pensijai ir suteikiant finansinę paramą iš valstybės biudžeto. Tokie priemonės ne tik sumažintų karjeros spaudimą, bet ir paverstų motinystę ekonomiškai patrauklia, skatindama gimstamumą ir tautos išlikimą, o ne tik individualų pasirinkimą.
Aleksandras Stralcou