Amžinojo Žodžio Įsikūnijime Marija negalėjo labiau nusižeminti, negu nusižemino, o Dievas negalėjo jos labiau išaukštinti, negu išaukštino.
„Kas save aukštins, bus pažemintas, o kas save pažemins, bus išaukštintas“ – tai mūsų Viešpaties žodžiai, ir jie negali klaidinti: Kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas (Mt 23, 12). Todėl Dievas, nusprendęs tapti žmogumi, kad galėtų atpirkti paklydusį žmogų ir taip parodyti pasauliui savo begalinį gerumą, turėdamas išsirinkti Motiną žemėje, ieškojo tarp moterų švenčiausios ir nuolankiausios. Bet tarp visų jis susižavėjo viena – Mergele Marija: kuo prakilnesnės buvo jos dorybės, tuo panašesnis į balandę buvo jos paprastumas ir nusižeminimas savo pačios akyse. Merginų be skaičiaus (kalbėjo Viešpats), bet tik ji viena yra mano balandė, mano tobuloji (Gg 6, 8–9), „todėl ji, – sako Dievas, – yra mano pasirinktoji Motina.“ Dabar pažiūrėkime, koks didis buvo Marijos nusižeminimas, dėl kurio Dievas taip ją išaukštino. Marija jau nebegalėjo labiau nusižeminti Žodžio Įsikūnijime – tai bus pirmas punktas. Kad Dievas nebegalėjo Marijos labiau išaukštinti – bus antras.
I punktas. Mūsų Viešpats, kalbėdamas apie nuolankiausios Mergelės nusižeminimą, šventose Giesmėse sako: Kol karalius ilsisi savo kambary, mano nardas pripildo orą kvepėjimo (Gg 1, 12). Šv. Antoninas, aiškindamas šiuos žodžius, sako, kad nardas, ta maža ir žema žolė, buvo Marijos provaizdis, jos saldus nuolankumo kvapas, kildamas į dangų, pažadino Dieviškąjį Žodį, besiilsintį Amžinojo Tėvo glėbyje, ir patraukė jį į jos nekaltas įsčias: Nardas yra maža žolelė, simbolizuojanti Švč. Mergelę, skleidžiančią nuolankumo kvapą. Tas kvapas pakilo iki pat dangaus, lyg pažadino Besiilsintįjį danguje ir pakvietė jį ilsėtis jos įsčiose (p. 4. tit. 15. c. 21. §. 2).[1] Taip mūsų Viešpats, panorėjęs tapti žmogumi, kad atpirktų pasaulį, tarsi patrauktas šios nuolankios Mergaitės malonaus kvapo, išsirinko ją savo Motina. Bet jis, savo Motinos didesnei garbei ir nuopelnui, nenorėjo tapti jos Sūnumi iš anksto negavęs jos sutikimo: Nenorėjo priimti iš jos kūno, jai pačiai jo nedavus, sako abatas Viljamas (in Cant. 3).[2] Tad kai ši nuolanki Mergaitė savo skurdžiame namelyje dūsavo ir dar uoliau bei su dar didesniu užsidegimu meldė Dievą atsiųsti Atpirkėją, kaip buvo apreikšta šv. Elzbietai Vengrei, šv. Benedikto vienuolei,[3] štai atvyko arkangelas Gabrielius, didžiosios naujienos nešėjas. Jis įėjo ir pasveikino ją: Sveika, malonės pilnoji! Viešpats su tavimi! Tu pagirta tarp moterų [Lk 1, 28 Vulg.]. „Sveika, Mergele, malonės pilnoji, nes visada buvai turtinga malonės, labiau nei visi kiti šventieji. Viešpats yra su Tavimi, nes esi tokia nuolanki. Tu esi palaiminta tarp moterų, nes visos kitos pateko į nuodėmės prakeiksmą, bet Tu, kadangi esi Palaimintojo Motina, visada būsi palaiminta ir laisva nuo kiekvienos dėmės.“
Bet ką atsako nuolankioji Marija į tokį pilną gyriaus pasveikinimą? Nieko, ji tyli, bet mąstydama apie tai sunerimsta: Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas [v. 29]. Kodėl ji sumišo? Ar ji baiminosi iliuzijos, o gal jos kuklumas vertė ją sutrikti matant vyrą, kaip mano kai kurie, tikėdami, kad angelas apsireiškė vyro išvaizdos? Ne, tekstas aiškus: Ji sumišo dėl jo žodžių (pabrėžia Euzebijus Emesietis)[4] – ne dėl jo išvaizdos, bet dėl jo žodžių. Vadinasi, jos susirūpinimas kilo iš jos nusižeminimo, kuris buvo sudrumstas išgirdus liaupses, taip labai viršijančias jos menką savęs vertinimą. Tad kuo labiau angelas ją aukštino, tuo labiau ji žeminosi ir mąstė apie savo niekingumą. Čia šv. Bernardinas pastebi, kad jei angelas būtų pasakęs, kad ji esanti didžiausia nusidėjėlė pasaulyje, Marijos nustebimas nebūtų buvęs toks didelis, bet išgirdus tokias dideles liaupses, ją apėmė baimė: Jei būtų taręs: „O Marija, tu esi didžiausia niekšė pasaulyje“, ji nebūtų taip nustebusi, bet sumišo dėl tokių jo liaupsių (Serm. 35. de Am. Inc. p. 3).[5] Ji sumišo, nes būdama tokia nusižeminusi bjaurėjosi kiekvienu pagyrimu ir jos vienintelis troškimas buvo, kad būtų giriamas ir laiminamas jos Sutvėrėjas, kiekvieno gėrio Davėjas. Tai pati Marija atskleidė šv. Brigitai, kalbėdama apie tą laiką, kai tapo Dievo Motina: Aš troškau pagyrimų ne sau, o tik Davėjui ir Kūrėjui (L. 1. Rev. c. 23).[6]
Švč. Mergelė, sakau, gerai žinojo iš Šventojo Rašto, kad jau Mesijo atėjimo laikas, apie kurį kalbėjo pranašai; kad Danieliaus savaitės baigėsi [Dan 9, 24]; kad pagal Jokūbo pranašystę [Pr 49, 10] Judo skeptras jau perėjo į Erodo, svetimo karaliaus, rankas; ji jau žinojo, kad Mesijo Motina turės būti Mergelė [Iz 7, 14]. Tada ji išgirdo angelo liaupses, kurios akivaizdžiai negalėjo būti skirtos niekam kitam, tik Dievo Motinai. Ar tada jai į galvą negalėjo ateiti mintis ar nors tolimas nujautimas, kad gal ji yra ši išrinktoji Dievo Motina? Ne, jos gilus nusižeminimas net neįsileido tokios minties. Šios liaupsės tik sukėlė didelę baimę, tokią didelę, kaip tvirtina šv. Petras Auksažodis,[7] kad kaip Kristui buvo maloni angelo paguoda [Lk 22, 43], taip reikėjo, kad angelas padrąsintų Mergelę. Kaip Išganytojas norėjo, kad jį paguostų angelas, taip reikėjo, kad šv. Gabrielius, pamatęs Mariją taip apstulbusią dėl to pasisveikinimo, ją padrąsintų sakydamas: Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! [Lk 1, 30] „Nebijok, Marija, ir tegu nestebina Tavęs didingi titulai, kuriais į Tave kreipiausi pasveikindamas. Tu savo pačios akyse esi tokia maža ir žema, todėl Dievas, kuris išaukština mažuosius [v. 52], padarė Tave vertą atgauti žmonių prarastą malonę; todėl jis apsaugojo Tave nuo visų Ievos vaikų sutepties; todėl nuo Tavo prasidėjimo akimirkos jis pagerbė Tave didesne malone negu visus šventuosius; todėl dabar jis pagaliau iškelia Tave į savo Motinos garbę: Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi [v. 31].“
Tai ko delsi? Angelas laukia Tavo atsakymo (sako šv. Bernardas), ir mes, o Valdove, laukiam pasigailėjimo žodžio, nes mus apgailėtinai slegia pasmerkiantis nuosprendis (Hom. 4. sup. Miss.)[8] „Valdove, angelas laukia Tavo atsakymo, laukiam ir mes, pasmerktieji mirčiai.“ Štai Tau siūloma mūsų išganymo kaina, mes tuoj būsime išvaduoti, jei Tu sutiksi, tęsia šv. Bernardas: „Štai, mūsų Motina, Tau jau pasiūlyta mūsų išganymo kaina; ta kaina bus Dieviškasis Žodis, tapęs žmogumi Tavyje. Kai tik Tu priimsi jį savo Sūnumi, mes būsime išvaduoti iš mirties.“ Nes pats Viešpats tiek geidžia Tavo grožio [Ps 44, 12], tiek trokšta teigiamo atsakymo, kad dėl jo nutarė išganyti pasaulį (S. Bern. loc. cit.).[9] „Pats Viešpats, įsimylėjęs Tavo grožį, trokšta Tavo sutikimo, nes dėl jo nutarė išganyti pasaulį.“ Jau atsakyk, šventoji Mergele (prašo šv. Augustinas), kodėl išsisukinėji ir neduodi gyvybės pasauliui? (Serm. 21. de Temp.)[10] „Atsakyk greitai, o Ponia, nebeatidėliok pasaulio išganymo, kuris dabar priklauso nuo Tavo sutikimo!“
Žiūrėkite, Marija jau atsako: Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie man pagal tavo žodį [Lk 1, 38]. O, kokį gražesnį, nuolankesnį ir protingesnį atsakymą galėtų sugalvoti visa žmonių ir angelų išmintis drauge, jei jie būtų galvoję nors ir milijoną metų? Galingas atsakymas, pradžiuginęs dangų ir atnešęs didžiulę malonių ir gėrybių jūrą į pasaulį! Tas atsakymas, vos išėjęs iš Marijos nuolankios Širdies, atitraukė vienatinį Sūnų iš jo Amžinojo Tėvo glėbio, kad jis taptų žmogumi jos tyriausiose įsčiose! Taip, tikrai, nes vos tik ji ištarė žodžius: Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie (fiat) man pagal tavo žodį, tą pačią akimirką Žodis tapo kūnu [Jn 1, 14], Dievo Sūnus tapo ir Marijos Sūnumi. O galingasis fiat (sušunka šv. Tomas Vilanovietis), veiksmingasis fiat! Tebūna šis fiat garbinamas labiau už visus kitus fiat! (Conc. 3. de Ann.).[11] Ištaręs „fiat“, Dievas sukūrė šviesą [Pr 1, 3], dangų, žemę, o per Marijos „fiat“ (sako šventasis) Dievas tapo žmogumi kaip mes.
Tačiau nenuklyskime nuo mūsų punkto, bet apmąstykime didelį Mergelės nuolankumą, pasireiškusį šiame atsakyme. Ji buvo apšviesta ir suprato, koks didis yra Dievo Motinos kilnumas. Angelas jau buvo ją įtikinęs, kad ji yra ši laimingoji Viešpaties pasirinkta Motina. Nepaisant to, ji jokiu būdu nepradeda savęs aukščiau vertinti, ji nestabteli pasidžiaugti savo išaukštinimu, bet matydama savo menkumą ir, kita vertus, begalinę didybę Dievo, pasirinkusio ją savo Motina, pripažįsta, kokia neverta ji yra tokios didžios garbės, bet nė kiek nesipriešina jo valiai. Taigi, ką ji daro, kai prašoma jos sutikimo? Ką ji atsako? Visiškai užmiršusi save, bet liepsnodama karštu troškimu dar artimiau susijungti su Dievu ir visiškai pasiduodama dieviškajai valiai, ji atsako: Štai aš Viešpaties tarnaitė. Štai Viešpaties vergė, kuri privalo daryti tai, ką jos Viešpats įsako. Tarsi ji norėtų pasakyti: „Dievas išsirenka savo Motina mane, kuri pati nieko neturiu, ir viskas, ką turiu, yra jo dovana, tad kas galėtų pagalvoti, kad jis taip pasielgė dėl mano nuopelnų? Štai aš Viešpaties tarnaitė! Kokį nuopelną galėtų turėti vergė, kad taptų savo Viešpaties Motina? Štai aš Viešpaties tarnaitė! Tebūna pašlovintas vien Viešpaties gerumas, o ne jo vergė, nes tik dėl savo gerumo jis žvelgia į tokį menką tvarinį kaip aš, norėdamas padaryti mane tokia didžia.“
O, nuolankumas (čia sušunka abatas Gerikas),[12] ankštas sau, platus Dievybei! Nepakankamas sau, pakankamas Tam, kurio negali aprėpti pasaulis! O, didis Marijos nuolankumas, paverčiantis ją menka savo, bet didžia Dievo akyse! Neverta savo pačios akyse, bet verta akyse to begalinio Viešpaties, kurio negali aprėpti visas pasaulis. Bet dar gražesnis šv. Bernardo sušukimas šia tema jo ketvirtajame pamoksle apie Marijos Paėmimą [į dangų],[13] kuriame, žavėdamasis Marijos nusižeminimu, jis sako: „Valdove, kaip galėjai savo Širdyje sujungti tokią kuklią nuomonę apie save su tokiu dideliu tyrumu, su tokiu nekaltumu ir su tokia didele malonės pilnybe, kurią tikrai turėjai?“ Tokia nuolankumo galybė, ir su tokiu tyrumu, tokiu nekaltumu ir tokia malonės pilnatve? „Kaip, o palaimintoji Mergele (tęsia šventasis), šis nuolankumas, ir dar koks nuolankumas taip įsišaknijo Tavyje, matant save taip Dievo pagerbtą ir išaukštintą?“ Iš kur Tavo nuolankumas, ir dar koks nuolankumas, o Palaimintoji? Liuciferis, matydamas esąs apdovanotas tokiu didžiu grožiu, troško iškelti savo sostą virš žvaigždžių ir pasidaryti kaip Dievas: Viršum Dievo žvaigždžių (sako jis) iškelsiu savo sostą… prilygsiu Aukščiausiajam! (Iz 14, 13–14). O ką būtų pasakęs tas išpuikėlis, jei būtų buvęs išpuoštas Marijos dovanomis? Nuolankioji Marija taip nesielgė; kuo labiau ji matė save aukštinamą, tuo labiau žeminosi. „Ak, Valdove, šiuo žaviu nusižeminimu (užbaigia šv. Bernardas) Tu tikrai pasidarei verta, kad Dievas Tave mylėtų ypatinga meile, verta savo grožiu pavergti Karalių, verta meiliu savo nuolankumo kvapu patraukti Amžinąjį Sūnų, besiilsintį Dievo glėbyje, į savo tyriausias įsčias“: Tikrai verta, kad Viešpats pažvelgtų į Tave, kurios grožio geidžia Karalius, kad Tavo meilus kvapas jį patrauktų iš poilsio Tėvo glėbyje (loc. cit.).[14] Čia Bernardinas de Bustis sako, kad Marija daugiau nusipelnė nuolankiai ištardama: Štai aš Viešpaties tarnaitė!, negu visi kūriniai kartu galėjo nusipelnyti visais savo gerais darbais: Palaimintoji Mergelė, nuolankiai pasakiusi: „Štai aš Viešpaties tarnaitė!“, daugiau nusipelnė, nei galėtų pelnyti visi paprasti kūriniai kartu (Mar. 12. p. 5. p. 2).[15]
Taip, sako šv. Bernardas, ši nekalta Mergelė, nors buvo brangi Dievui savo mergyste, tačiau tik savo nusižeminimu ji tapo verta, kiek tik kūrinys pajėgia, tapti Kūrėjo Motina: Nors patiko jam mergyste, bet ji pradėjo dėl nuolankumo (Hom. 1. sup. Miss.).[16] Šv. Jeronimas[17] tai patvirtina sakydamas, kad Dievas išsirinko ją būti savo Motina labiau dėl nusižeminimo nei dėl kitų prakilnių jos dorybių: Dievui labiau patiko įsikūnyti Mergelėje dėl jos nuolankumo nei dėl kurios nors kitos dorybės. Pati Marija patikino šv. Brigitą sakydama: „Kodėl aš pelniau tokią didžią malonę tapti savo Viešpaties Motina, jei ne todėl, kad pažinau savo niekingumą ir nusižeminau?“ Kuo nusipelniau tokios malonės, jei ne tuo, kad mąsčiau ir žinojau, jog iš savęs esu niekas ir nieko neturiu? (L. 2. Rev. c. 35).[18] Tai ji paskelbė savo nuolankioje giesmėje, sakydama: Nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę… didžių dalykų padarė man Galingasis (Lk 1, 48–49). Šv. Laurynas Justinijanis[19] atkreipia dėmesį, jog Švč. Mergelė nesakė, kad jis pažvelgė į mergystę ar nekaltumą, bet tik į nuolankumą. Būdama nuolanki, pastebi šv. Pranciškus Salezas,[20] Marija norėjo ne pasigirti savo nuolankumo dorybe, o tik pareikšti, kad Dievas pažvelgė į jos niekingumą (nuolankumą, tai yra niekingumą) ir kad vien dėl savo gerumo jam patiko taip ją išaukštinti.
Galiausiai šv. Augustinas sako, kad Marijos nusižeminimas buvo laiptai, kuriais Viešpats teikėsi nusileisti iš dangaus į žemę, kad taptų žmogumi jos įsčiose: Marijos nuolankumas tapo dangaus laiptais, kuriais Dievas nusileido į žemę (Sup. Magn.).[21] Tai patvirtina šv. Antoninas, sakydamas, kad Marijos nuolankumas buvo jos tobuliausia dorybė – ta, kuri bematant parengė ją tapti Dievo Motina: Ši paskutinė tobulumo malonė paruošė ją Dievo Sūnaus pradėjimui, o tas paruošimas – tai gilus nuolankumas (p. 5. titi. 15. c. 6. et 8).[22] Pranašas Izaijas pranašavo tą patį: Iš Jesės kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys žiedas (Iz 11, 1). Pal. Albertas Didysis,[23] kalbėdamas apie šiuos žodžius, pastebi, kad dieviškasis žiedas, tai yra Dievo Viengimis, kaip sako Izaijas, gims ne iš viršūnės, ne iš Jesės medžio kamieno, bet iš šaknies, pabrėžiant Motinos nuolankumą: „Iš jo šaknies“, o tai reiškia širdies nuolankumą. Abatas iš Celių[24] tai geriau paaiškina: Atkreipkite dėmesį, kad žiedas išauga ne iš viršūnės, bet iš šaknies. Dėl to Viešpats tarė savo mylimai dukteriai: Nugręžk savo akis nuo manęs, nes jos verčia mane bėgti (Gg 6, 5 Vulg.). Šv. Augustinas[25] klausia: Iš kur bėgti, jei ne iš Tėvo glėbio į Motinos įsčias? Apie tą pačią mintį mokytasis aiškintojas Fernandesas sako, kad nuolankiausios Marijos akys, kurias ji visada laikė įsmeigtas į dieviškąją Didybę, niekada neišleisdama iš akių savo niekingumo, privertė patį Dievą ir patraukė jį į jos įsčias: Jos nuolankiausios akys taip sulaikė Dievą, kad Mergelė tam tikra švelnia prievarta patį Dievo Tėvo Žodį patraukė į savo įsčias (In c. 14. Gen. sect. 1).[26] Tad suprantama, sako abatas Frankas, kodėl Šventoji Dvasia taip labai gyrė savo Sužadėtinės grožį dėl jos panašių į balandės akių: A, kokia tu graži, mano meile, kokia tu graži! Tavo akys kaip balandžių (Gg 4, 1). Marija, žiūrėdama į Dievą paprastos ir nuolankios balandės akimis, savo grožiu taip sužadino jo meilę, jog surišo meilės raiščiais ir padarė jį kaliniu savo mergeliškose įsčiose, sako abatas Frankas: Kur žemėje buvo galima rasti tokią gražią mergelę, kuri būtų galėjusi užburti dangaus Karalių akimis ir surakintą meilės grandinėmis šventa prievarta nuvesti jį į nelaisvę? (De Grat. Nov. Test. tr. 6).[27] Taigi (pažymėsime baigdami šį punktą), Amžinojo Žodžio Įsikūnijime, kaip jau matėme pradžioje, Marija nebegalėjo labiau nusižeminti. Dabar pažiūrėkime, kaip įvyko, kad Dievas, padaręs ją savo Motina, nebegalėjo jos labiau išaukštinti.
II punktas. Norint suprasti didybę, į kurią Marija buvo iškelta, reikėtų suvokti aukščiausią Dievo prakilnumą ir didingumą. Pakanka tiesiog pasakyti, kad Dievas padarė Mergelę savo Motina, idant suprastume, jog Dievas nebegalėjo jos išaukštinti labiau, negu išaukštino. Tad teisingai tvirtina šv. Arnoldas Šartrietis, kad Dievas, tapdamas Mergelės Sūnumi, suteikė jai daug aukštesnį rangą negu visiems angelams ir šventiesiems: Marija buvo pastatyta virš visų kūrinių (Tract. de L. V.).[28] Taigi, po Dievo, ji buvo iškelta nepalyginamai aukščiau už visas dangiškąsias dvasias, kaip sako šv. Efremas: Ji nepalyginamai šlovingesnė už visus aukštumų gyventojus (Or. de Laud. Deip.).[29] Tai patvirtina šv. Andriejus Kretietis: Neskaitant Dievo, ji yra už visus aukštesnė (Or. de Dorm. Deip.)[30] ir šv. Anzelmas: „Valdove, nėra Tau lygių, nes visi yra arba aukščiau, arba žemiau už Tave. Vien tik Dievas yra aukštesnis už Tave, o visi kiti yra žemesni“: Niekas nėra, Valdove, Tau lygus, nes visa, kas egzistuoja, yra arba virš Tavęs, arba žemiau Tavęs. Virš Tavęs – vienintelis Dievas, žemiau Tavęs – visa, kas nėra Dievas (ap. Pelb. Stellar. 1. p. 3. a. 2).[31] Šios Mergelės iškilumas (sako šv. Bernardinas) toks didis, kad tik Dievas gali jį suprasti: Mergelės tobulumas yra toks, kad tik vienam Dievui duota jį suvokti (To. 2. Serm. 51. a. 3. c. 2).[32]
Tai panaikina kai kurių nuostabą (sako šv. Tomas Vilanovietis), kodėl šventieji evangelistai, taip plačiai aprašę Krikštytojo ir Magdalenos šlovę, taip menkai apibūdino Marijos nuopelnus? Apie ją užteko pasakyti (atsako šventasis): „Iš kurios gimė Jėzus“ [Mt 1, 16]. Ką daugiau evangelistai galėjo pasakyti (tęsia jis) apie šios Mergelės didybę? Ar negana jų pareiškimų, kad ji buvo Dievo Motina? Šiais keliais žodžiais jie užrašė jos brangiausių dovanų didybės visumą, o kadangi čia tilpo visuma, nebuvo būtina leistis į detales: Ko dar klausinėji? Tepakanka tau to, kad ji yra Dievo Motina. Kur yra visuma, nėra reikalo aprašinėti dalį (Conc. 2. de Nat. Virg.).[33] O kodėl ne? Šv. Anzelmas atsako, kad kai pasakome vien tai, jog Marija yra Dievo Motina, tai viršija kiekvieną didybę, kurią galima pasakyti ar įsivaizduoti po Dievo didybės: Skelbti apie Švč. Mergelę vien tai, kad ji yra Dievo Motina, viršija bet kokias aukštybes, kokias galima būtų pasakyti ar pamąstyti po Dievo (De Exc. Virg. c. 4).[34] Petras iš Celių ta pačia tema priduria: „Kreipkitės į ją kaip į dangaus Karalienę, aukščiausią angelų Valdovę ar kitu jums patinkančiu garbės titulu, bet niekada negalėsite jos pagerbti taip, kaip pavadindami ją Dievo Motina“: Jei pavadinsi ją dangaus Karaliene, angelų Valdove ar kaip kitaip, nepakilsi iki tos garbės, kurią reiškia žodžiai „Dievo Gimdytoja“ (Lib. de Pan. c. 31).[35]
To priežastis akivaizdi, nes, kaip moko Angeliškasis mokytojas, kuo labiau padarinys priartėja prie savo priežasties, tuo didesnį tobulumą iš jos gauna, todėl Marija, būdama iš visų kūrinių arčiausiai Dievo, labiau nei visi kiti turėjo dalį jo malonėse, tobulumuose ir didybėje: Kai kas nors labiau dalyvauja jo padarinyje, ir t. t. Palaimintoji Mergelė Marija buvo artimiausia Kristui, nes iš jos jis gavo žmogiškąją prigimtį, todėl ji turėjo iš Kristaus gauti didesnę už kitus malonės pilnatvę (3. p. q. 27. a. 5).[36] Čia t. Suaresas atseka priežastį, dėl kurios Dievo Motinos prakilnumas yra aukštesnis už kiekvieną kitą sukurtą prakilnumą: tai tam tikru būdu priklauso sąjungos su dieviškuoju Asmeniu tvarkai, nes ji su šia tvarka neišvengiamai susijusi: Motinos kilnumas yra aukštesnės tvarkos, nes tam tikru būdu priklauso asmeninės sąjungos (unionis hypostaticae) tvarkai – tas kilnumas jau savyje jos siekia ir yra būtinai su ja susijęs (Tom. 2. in 3. p. D. 2. S. 2).[37] Tad šv. Dionizas Kartūzas teigia, kad po asmeninės sąjungos nėra nieko jam artimesnio už Dievo Motiną: Po asmeninės sąjungos nėra kito tokio glaudaus ryšio, kaip tarp Dievo Motinos ir jos Sūnaus (l. 2. de Laud. V.).[38] Tai (kaip moko šv. Tomas) yra aukščiausias vienybės laipsnis, kokį paprastas kūrinys gali turėti su Dievu: Tai aukščiausia galima sąjunga su begaliniu Asmeniu (1. p. q. 25. a. 6).[39] Pal. Albertas Didysis taip pat teigia, kad būti Dievo Motina yra aukščiausias kilnumas po buvimo Dievu prakilnumo: Iškart po buvimo Dievu yra buvimas Dievo Motina (Super Miss. c. 180).[40] Jis priduria, kad Marija negalėjo būti glaudžiau susijungusi su Dievu, negu buvo susijungusi pati nebūdama Dievu: Labiau susijungti su Dievu, pačiai netampant Dievu, ji negalėjo.
Šv. Bernardinas sako: kad Švč. Mergelė taptų Dievo Motina, ji turėjo būti pakelta į tam tikrą lygybę su dieviškaisiais Asmenimis beveik begaline malone: Kad moteris pradėtų ir pagimdytų Dievą, ją reikėjo pakylėti į tam tikrą lygybę su Dievybe, o tam reikėjo vos ne begalinių malonių (Tom. 1. Serm. 61. c. 16).[41] Kaip vaikai yra, morališkai kalbant, laikomi viena su savo tėvais, o jų nuosavybė ir kilmingumas yra bendri, taip, pasak šv. Petro Damijanio, Dievas, įvairiais būdais gyvenantis kūriniuose, apsigyveno Marijoje ypatingu būdu ir buvo ypatingai su ja susitapatinęs, tapdamas viena su Marija: Ketvirtu būdu Dievas yra kūrinyje, tai yra Mergelėje Marijoje, per susitapatinimą, nes jis tapo viena su ja (Serm. 1. de Nat. Virg.).[42] Čia jis sušunka šiais žinomais žodžiais: Čia tenutyla ir tesudreba kiekvienas kūrinys, tenedrįsta nė pažvelgti į tokį begalinį kilnumą: Dievas apsigyveno Mergelėje, su kuria įgijo vienos prigimties tapatybę! (Loc. cit.).
Todėl šv. Tomas tvirtina,[43] kad Marijai tapus Dievo Motina, dėl tokios artimos vienybės su begaliniu gėriu, ji gavo kilnumą, kurį t. Suaresas vadina „savo rūšyje begalinio pobūdžio“: Dievo Motinos kilnumas yra savo rūšyje begalinis (Tom. 3. in 3. p. D. 18. s. 4).[44] Dievo Motinos prakilnumas yra didžiausias, koks tik gali būti suteiktas paprastam kūriniui. Mat, nors Angeliškasis mokytojas teigia, kad net Jėzaus Kristaus žmogystė galėjo gauti didesnę habitualią malonę iš Dievo – kadangi habituali malonė (ir tai yra priežastis, kodėl ji teikiama) yra sukurta dovana, reikia pripažinti, kad ji turi baigtinę esmę. Ją riboja kiekvieno kūrinio imlumo saikas, bet tai nevaržo Dievo galybės, nes jis gali sutverti imlesnį kūrinį (Opusc. 2. Comp. Theol. c. 215)[45] – vis dėlto, kadangi ji buvo skirta sąjungai su dieviškuoju Asmeniu, ji negalėjo gauti didesnės vertės: Dievo galybė galėjo sukurti kažką didesnio ir geresnio už Kristaus habitualią malonę, bet negalėjo sutverti ko nors nukreipto į tikslą, didesnį už asmeninę sąjungą su Tėvo viengimiu Sūnumi (3. p. q. 7. a. 12. ad 2).[46] Taip ir Švč. Mergelės nebuvo galima iškelti į didesnį negu Dievo Motinos kilnumą: Švč. Mergelė, būdama Dievo Motina, turi tam tikrą begalinį kilnumą dėl begalinio gėrio, t. y. Dievo, ir ta prasme negali būti nieko geresnio (1. p. q. 25. a. 6. ad 4).[47] Šv. Tomas Vilanovietis rašo tą patį: Būti Begalinio Motina yra kažkas begalinio (Conc. 3. de Nat. Mar.).[48] Šv. Bernardinas taip pat sako, kad padėtis, į kurią Dievas iškėlė Mariją, padarydamas ją savo Motina, buvo aukščiausia, tad jis nebegalėjo jos labiau išaukštinti: Dievo Motinos statusas yra aukščiausias, kokį įmanoma suteikti paprastam kūriniui (Tom. 3. serm. 6. a. 3. c. 1).[49] Šiai nuomonei pritaria pal. Albertas Didysis: Viešpats Švč. Mergelei dovanojo aukščiausią dalyką, kokį pajėgus priimti paprastas kūrinys – Dievo motinystę (Lib. 1. de Laud. Virg. c. 178).[50]
Iš čia kilo garsusis šv. Bonaventūros posakis, kad Dievas galėjo sukurti didesnį pasaulį, didingesnį dangų, bet jis negali labiau išaukštinti savo kūrinio, nei padarydamas jį savo Motina: Būti Dievo Motina yra didžiausia malonė, įmanoma suteikti paprastam kūriniui. Ji yra ta, už kurią didesnės Dievas negalėjo sutverti. Dievas galėjo sukurti didesnį pasaulį, didesnį dangų, bet negalėjo padaryti nieko didingesnio už Dievo Motiną (Spec. B. V. Lect. 10).[51] Tačiau niekas taip gerai neišreiškė didybės, į kurią Dievas iškėlė Dievo Motiną, kaip ji pati: Didžių dalykų padarė man Galingasis [Lk 1, 49]. Kodėl Švč. Mergelė nepasakė, kokie buvo tie dideli dalykai, kuriuos Dievas jai padarė? Šv. Tomas Vilanovietis atsako, kad Marija jų nepaaiškino, nes jų nebuvo galima išreikšti: Ji nepaaiškino, kas buvo tie dideli dalykai, nes jie neišaiškinami (Conc. 3. de Nat. Virg.).[52]
Vadinasi, šv. Bernardas pagrįstai sako, kad Mergelei, kuri turėjo būti jo Motina, Dievas sukūrė visą pasaulį: Dėl jos buvo sutvertas visas pasaulis (Serm. 7. in Salve Reg.).[53] O šv. Bonaventūra tvirtina, kad pasaulis išlieka būtyje Marijos potvarkiu: Tavo potvarkiu, Švenčiausioji Mergele, išlieka pasaulis, nes Tu jį su Dievu nuo pradžios pagrindei [plg. Pat 8, 22 Vulg.] (Ap. il P. Pepe Lez. 371).[54] Šventasis čia laikosi Patarlių knygos žodžių, kuriuos Bažnyčia taiko Marijai: Aš buvau drauge su juo, visa tvarkydama [v. 30]. Šv. Bernardinas priduria, kad iš meilės Marijai Dievas nesunaikino žmogaus po Adomo nuodėmės: Dėl ypatingos meilės šiai Mergelei jį išsaugojo (Tom. 1. Ser. 61. c. 8).[55] Todėl šv. Bažnyčia ne be priežasties apie Mariją gieda: Ji išsirinko geriausiąją dalį [Lk 10, 42] (In Off. Ass. B. V.),[56] nes ši Mergelė Motina pasirinko ne tik geriausius dalykus, bet geriausių dalykų geriausią dalį, Viešpačiui jai davus aukščiausiu laipsniu (kaip sako pal. Albertas Didysis) visas malones ir dovanas, bendras ir atskiras, suteiktas kitiems kūriniams, ir tai dėl jai duoto Dievo Motinos kilnumo: Palaimintoji Mergelė buvo malonės pilnoji, nes aukščiausiu laipsniu turėjo visų kūrinių visas malones, bendras ir ypatingas (Bibl. Ma. in Luc. 13).[57] Marija buvo kūdikis, tačiau tik vaikišku nekaltumu, o ne galių trūkumu, nes nuo pirmosios savo gyvenimo akimirkos galėjo naudotis protu. Ji buvo Mergelė be nevaisingumo gėdos. Ji buvo Motina, bet kartu turėjo brangų turtą – mergystę. Ji buvo graži, netgi labai graži, kaip tvirtina Ričardas Sentviktorietis[58] su šv. Jurgiu iš Nikomedijos[59] ir šv. Dionizu Aeropagiečiu,[60] šis (kaip daugelis pripažįsta) patyrė laimę kartą išvysti jos grožį ir pareiškė, kad jei tikėjimas nebūtų jo išmokęs, kad ji yra tik tvarinys, jis būtų ją pagarbinęs kaip Dievą. Pats mūsų Viešpats šv. Brigitai apreiškė, kad jo Motina grožiu pralenkia visus žmones ir angelus. Jis leido šventajai išgirsti savo žodžius Marijai: Tavo grožis pralenkia visų angelų ir visų sutvertų dalykų grožį (Lib. 1. Rev. c. 51).[61] Ji buvo pati gražiausia, sakau, bet nepakenkdama tiems, kurie į ją žiūrėjo, nes jos grožis išsklaidydavo nešvarius polinkius ir kėlė tik tyras mintis, kaip liudija šv. Ambraziejus: Jos malonė buvo tokia, kad ji ne tik išsaugojo mergystę, bet ir suteikdavo nepaliestumo dovaną tiems, į kuriuos pažvelgdavo (De Inst. Virg. c. 7).[62] Tai patvirtina šv. Tomas: Pašvenčiamoji malonė ne tik nuslopino neleistinus polinkius Mergelėje, bet paveikdavo ir kitus, tad nors jos kūnas buvo gražus, ji niekam nežadindavo geidulių (in 3. Dist. disp. 2. q. 2. a. 2).[63] Todėl ji buvo vadinama „mira, apsaugančia nuo sugedimo“: Lyg rinktinė mira skleidžiau savo malonų kvapą [Sir 24, 20] – tuos žodžius šv. Bažnyčia taiko jai.[64] Veiklaus gyvenimo darbai, kai ji jais užsiimdavo, nenutraukė jos vienybės su Dievu. Kontempliatyviame gyvenime ji buvo susitelkusi į Dievą, bet ne taip, kad dėl to nepaisytų laikinų dalykų ir deramos artimo meilės. Ji turėjo mirti, bet be suspaudimo ir be kūno sugedimo.
Apibendrinant galima pasakyti, kad ši dieviškoji Motina yra neišmatuojamai žemesnė už Dievą, bet be galo aukštesnė už visus kūrinius. Kaip neįmanoma rasti sūnaus, kilnesnio už Jėzų, taip negalima rasti motinos, kilnesnės už Mariją. Ši mintis turėtų paskatinti tokios didžios Karalienės garbintojus ne tik džiaugtis jos didybe, bet ir labiau pasitikėti jos galingu užtarimu. Kadangi ji, pasak t. Suareso, yra Dievo Motina, ji turi tam tikrą ypatingą teisę į jo dovanas ir gali dalyti jas tiems, už kuriuos meldžiasi: Todėl ji turi ypatingą teisę į savo Sūnaus dovanas (To. 2. in 3. p. D. 1. 5. 2).[65] Šv. Germanas sako, kad Dievas negali pasielgti kitaip, kaip tik patenkinti savo Motinos prašymus, nes jis turi pripažinti ją savo tikra ir nesutepta Motina. Štai žodžiai, kuriais šventasis kreipėsi į Mergelę: Tu, kuri turi Dievui motinišką autoritetą, išprašai susitaikymo malonę net tiems, kurie baisiai nusideda. Tu negali neišklausyti, nes Dievas vykdo visus Tavo, kaip tikros ir nepaliestos savo Motinos, norus (de Zona Virg.).[66] Tau, o Dievo ir visų mūsų Motina, netrūksta galios mums padėti, netrūksta ir valios: Nei galios, nei noro jai negali pritrūkti (S. Bern. ser. de Ass.).[67] Juk Tu gerai žinai, sakau Abato iš Celių žodžiais, kad Dievas nesukūrė Tavęs vien tik sau; jis davė Tave angelams kaip jų atstatytoją, žmonėms – kaip jų pataisytoją, demonams – kaip jų nugalėtoją. Tau padedant mes atgauname dieviškąją malonę, Tavo galia priešą nugali ir sutriuškina: Ne tik sau Tave sutvėrė, bet ir angelams, suteikdamas Tave jiems kaip atstatytoją, žmonėms – kaip pataisytoją, demonams – kaip priešą. Tavo dėka Dievas sutaikomas su žmonėmis, velnias nugalimas ir sutriuškinamas (V. in Prot. Cont. Virg.).[68]
Jei mes tikrai trokštame patikti Dievo Motinai, dažnai sveikinkime ją Sveika, Marija malda. Kartą ji pasirodė šv. Matildai[69] ir patikino, kad niekas jos taip nepagerbia, kaip šis pasveikinimas. Per jį mes tikrai gausime ypatingų malonių iš šios gailestingumo Motinos, kaip matysime šiame pavyzdyje.
Pavyzdys
Žinomas įvykis, kurį užrašė t. Paulius Senjeri savo veikale „Pamokymai krikščioniui“ (P. 3. Rag. 34).[70] Vienas jaunuolis, prislėgtas nepadorių nuodėmių ir ydingų įpročių, Romoje nuėjo išpažinties pas t. Nikolą Cuki. Nuodėmklausys su meile jį priėmė ir užjausdamas dėl nelaimingos būklės patikino, kad pamaldumas Madonai gali jį išvaduoti iš tos prakeiktos ydos. Kaip atgailą paskyrė jam iki kitos išpažinties kalbėti Mergelei Sveika, Marija kiekvieną rytą atsikėlus ir kiekvieną vakarą prieš einant miegoti, o kartu pavesti jai savo akis, rankas ir visą kūną, meldžiant ją išsaugoti juos kaip priklausančius jai, ir pabučiuoti žemę tris kartus. Jaunuolis atliko atgailą, bet iš pradžių jam pagerėjo tik truputį. Tačiau tėvas vis iš naujo skiepijo jam šią praktiką, trokšdamas, kad jis niekada jos neapleistų, ir drauge drąsino jį pasitikėti Marijos globa. Tuo laiku penitentas kartu su savo draugais išvyko ir keletą metų keliavo po pasaulį. Grįžęs į Romą, jis vėl susirado savo nuodėmklausį, šis, savo didžiam džiaugsmui ir susižavėjimui, pamatė jį visiškai pasikeitusį ir laisvą nuo ankstesnių blogų įpročių. „Mano sūnau, – paklausė jis, – kaip tu gavai iš Dievo tokį nuostabų pasikeitimą?“ Jaunuolis atsakė: „Tėve, Madona išprašė man šios malonės, nes praktikavau tą nedidelį pamaldumą, kurio mane išmokėte.“ Tačiau čia stebuklai nesibaigia. Tas pats nuodėmklausys papasakojo tą įvykį iš sakyklos. Apie jį išgirdo kapitonas, daugelį metų turintis netinkamų ryšių su moterimi, ir jis pasiryžo praktikuoti tą patį pamaldumą, kad būtų išvaduotas iš baisių grandinių, kurios jį supančiojo ir padarė demono vergu (nes nusidėjėliai privalo turėti tokį norą, kad Mergelė galėtų jiems padėti). Jis taip pat atsisakė savo nedorybės ir pakeitė gyvenimą.
O kaip toliau? Po šešių mėnesių jis kvailai ir pasikliaudamas vien savo jėgomis nuėjo aplankyti tos moters ir pažiūrėti, ar ji taip pat atsivertė. Bet eidamas prie namo durų, kur jam vėl iškilo akivaizdus pavojus atkristi į nuodėmę, jis buvo nematomos jėgos nublokštas atgal ir atsidūrė kitame gatvės gale prie savo namų durų. Tada jam buvo duota aiškiai suprasti, kad taip Marija apsaugojo jį nuo pražūties. Iš to sužinome, kokia rūpestinga yra mūsų geroji Motina, kai reikia mus ištraukti iš nuodėmės, jei pasivedame jai tuo tikslu, ar kai reikia mus gelbėti nuo pavojaus į ją atkristi.
Malda
O nekaltai pradėtoji ir šventoji Mergele, nuolankiausias ir labiausiai išaukštintas kūriny Dievo akivaizdoje! Tu buvai tokia menka savo pačios, bet tokia didi Viešpaties akyse, tad jis taip išaukštino Tave, jog išsirinko būti savo Motina ir padarė Tave dangaus ir žemės Karaliene. Todėl dėkoju Dievui, kuris Tave taip išaukštino, ir džiaugiuosi matydamas Tave taip artimai su juo susivienijus, kaip nebuvo duota jokiam paprastam kūriniui. Tau, kuri esi tokia nuolanki, nors apdovanota tokiomis brangiomis dovanomis, man, tokiam išpuikusiam tarp daugybės savo nuodėmių, gėda pasirodyti. Bet kad ir koks vargšas esu, aš taip pat Tave sveikinsiu malda Sveika, Marija, malonės pilnoji. – Tu jau esi pilna malonės: perduok man jos dalį! Viešpats su Tavimi. – Tas Viešpats, kuris visada buvo su Tavimi nuo pirmosios Tavo sukūrimo akimirkos, dabar dar artimiau su Tavimi susijungė, tapdamas Tavo Sūnumi. Tu palaiminta tarp moterų. – O Ponia, palaiminta tarp visų moterų, išmelsk ir mums dieviško palaiminimo! Ir palaimintas Tavo įsčių vaisius. – O palaimintas augale, kuris davei pasauliui tokį kilnų ir šventą vaisių! Šventoji Marija, Dievo Motina. – O Marija, pripažįstu, kad Tu esi Dievo Motina, ir gindamas šią tiesą esu pasiruošęs atiduoti savo gyvybę tūkstantį kartų. Melsk už mus, nusidėjėlius. – Bet jei esi Dievo Motina, Tu taip pat esi mūsų išganymo Motina ir mūsų, vargšų nusidėjėlių, Motina, nes Dievas tapo žmogumi, kad išgelbėtų nusidėjėlius, ir padarė Tave savo Motina, kad Tavo maldos turėtų galios išgelbėti bet kurį nusidėjėlį. Tad paskubėk, Marija, ir melskis už mus dabar ir mūsų mirties valandą. – Melskis visada: dabar, kai mes gyvename apsupti tokios daugybės pagundų ir pavojų prarasti Dievą; bet dar labiau melski už mus mūsų mirties valandą, kai mes paliksime šį pasaulį ir ruošimės stoti prieš Dievo teismą, kad mes, išgelbėti Jėzaus Kristaus nuopelnais ir Tavo užtarimu, galėtume vieną dieną ateiti pas Tave be tolesnio pavojaus pražūti, sveikintume ir šlovintume Tave su Tavo Sūnumi danguje visą amžinybę. Amen.
Šv. Alfonsas Liguoris Publikuota iš: Fsspx.lt
Ištrauka iš knygos „Marijos šlovė“
