Categories
NUOMONĖS

Mantas Adomėnas: nereikėtų ratifikuoti Stambulo konvencijos

Tolesniam Lietuvos gyvenimui šis įvykis, manau, bus didžiąja dalimi indiferentiškas. Bet kaip konservatyvus asmuo manau, kad nereikėtų jos ratifikuoti.

Manau, kad ir tie, kurie kategoriškai už konvenciją, ir tie, kuriems ji atrodo būsianti pasaulio pabaiga, neadekvačiai reaguoja į tarptautinius dokumentus. Tolesniam Lietuvos gyvenimui šis įvykis, manau, bus didžiąja dalimi indiferentiškas. Bet kaip konservatyvus asmuo manau, kad nereikėtų jos ratifikuoti. Šis dokumentas – labai seno sukirpimo (dabar nekalbu apie konkrečias kovos su smurtu nuostatas). Ten, kur kalbama apie visuomenės nuostatų formavimą, pasitelkiamas ideologinio diktato mechanizmas. Šis mechanizmas neveikia – jis neįgyvendinamas laisvos visuomenės sąlygomis. Tai yra pastebėjusi Nida Vasiliauskaitė. Ir būtent tas mechanizmas turėtų kelti didžiausią prieštaravimą.

Bet apskritai mane glumina ažiotažas dėl Stambulo konvencijos, nes jis labai išryškina visuomenės gebėjimą leistis į kraštutinumus. Bulgarijos atstovai siūlo išimti iš to dokumento kontroversišką nuorodą į socialinę lytį, palikti visas kitas nuostatas ir tada ratifikuoti Europos lygiu. Tai būtų idealus sprendimas, kuris leistų atsieti kovą su smurtu prieš moteris nuo abejotinų ideologinių nuostatų. Būtent ta sąsaja, manau, yra ydinga ir diskredituoja gerus tikslus.

JS pagal delfi.lt

Categories
NUOMONĖS

Išsigandęs visuomenės reakcijos, Seimas atidėjo Stambulo konvencijos svarstymą iki rudens sesijos. Visuomenės spaudimas daro poveikį!

Daug diskusijų ir nesutarimų keliantis Stambulo konvencijos klausimas Seime atidedamas mažiausiai iki rudens sesijos. Tai „Bernardinams“ patvirtino Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen patarėjas Paulius Žeimys.

„Seimo pirmininkė minėjo, kad geriausia būtų, jog pasibaigtų diskusija, kuri dabar vyksta visuomenėje – arba bent jau būtų padaryta kažkokių išvadų. Ji asmeniškai norėtų, kad praeitų šiek tiek daugiau laiko visiems apsiprasti, išsigryninti pagrindinius Konvencijos principus bei argumentus. Ir tada rudens sesijoje galbūt vėl šį klausimą teikti. Seimo pirmininkė visąlaik pabrėžia, kad Stambulo konvencijos klausimą Seimo plenarinių posėdžių salėje ji mato kaip pirmųjų metų darbą“, – sako P. Žeimys.

Konvenciją „Dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo“ Europos Taryba priėmė 2011 m. Stambule. Iš čia kilo neoficialus dokumento pavadinimas. Lietuva Stambulo konvenciją pasirašė 2013 m., tačiau dokumentas nėra įsigaliojęs – tam reikia Seimo balsavimo.

JŠ pagal bernardinai.lt

Categories
NUOMONĖS

Ramūnas Karbauskis: nepritarsime Stambulo konvencijos ratifikavimui

Pagal Stambulo konvenciją – „gender“ – „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“. Būtent taip šioje konvencijoje suprantama lytis. Ar tai įprasta praktika taip apibūdinti žmogaus lytį? Atsakymą geriausiai duoda palyginimas. 13 metų anksčiau nei Stambulo konvencija buvo pasirašoma kita sutartis – Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas. Jame – sąvoka „gender“ reiškia „abi visuomenės lytis, vyrus ir moteris. Sąvoka „lytis“ jokios kitos reikšmės, išskyrus minėtąją, neturi.“ – Ramūnas Karbauskis.

Konvencija į Lietuvos teisės sistemą neatneša jokių naujų moters nuo smurto apsaugos priemonių.

Stambulo konvencija yra teisėkūrinė konvencija. Tai yra, ji, nurodydama, kad „šalys narės imasi būtinų teisėkūros ir kitų priemonių“ skatina ją ratifikavusias valstybes priimti atitinkamus teisės aktus. Kokius?

Įvirtinančius moterų ir vyrų lygybę, panaikinančius diskriminaciją, užkertančius kelią fizinių ar juridinių asmenų smurtui, suteikiančius civilinių teisių gynybos priemones, panaikinančius priverstines santuokas, moterų lytinių organų žalojimą, draudžiančius seksualinę prievartą, priekabiavimą, priverstinį nėštumą ir sterilizaciją, nusikaltimų prieš moteris darymą, paremtą „garbe“.

Lietuvoje visa tai jau yra įvirtinta arba draudžiama. Kai kurie dalykai mūsuose net nėra girdėti. Jie būdingi rytuose nuo mūsų esantiems kraštams ar netgi Afrikai. Tai – priverstinės santuokos, moterų užmėtymas akmenimis „ginant šeimos garbę“ ar moterų apipjaustymas.

Konvencija neišspręs mūsų pagalbos smurtą patyrusioms moterims sistemos problemų

Taip, jų turime, niekas nesiginčija. Ir psichologinė pagalba tūrėtų būti prieinamesnė, ir krizių centrų, kur jos galėtų rasti prieglobstį, tūrėtų būti daugiau, ir telefoninė „pagalbos moterims linija“ galėtų būti labiau žinoma ir reklamuojama.

Konvencija nurodo, kad visa tai valstybės privalo diegti, tą esame jau padarę, bet jokia konvencija šios sistemos nepatobulins. Mes, kaip valstybė, skirdami lėšas to galime pasiekti. Valdantieji tą galėjo padaryti jau su šių metų biudžetu, jei jiems tikrai rūpėtų moterys.

Tačiau yra kitaip: skambios kalbos apie Stambulo konvenciją, o ne realios investicijos į moterų saugumą ir gerovę. Vienintelis dalykas, kuris naujas konvencijoje – tai abejonių kelianti sąvoka „socialinė lytis“ arba „lytis socialiniu aspektu“ (angl. k. gender).

Toliau vartosiu būtent anglišką sąvoką, nes pastaroji yra autentiškuose konvencijos tekstuose anglų ir prancūzų kalba. Dėl ko atkrenta tariamos vertimo problemos. Juolab, kad būtent šie sutarties tekstai ir būtų naudojami konvencijos aiškinimui, ypač tuomet, kai kiltų dėl to ginčas. 

„Gender“ sąvoka

Pagal Stambulo konvenciją – „gender“ – „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“. Būtent taip šioje konvencijoje suprantama lytis. Ar tai įprasta praktika taip apibūdinti žmogaus lytį?

Atsakymą geriausiai duoda palyginimas. 13 metų anksčiau nei Stambulo konvencija buvo pasirašoma kita sutartis – Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas. Jame – sąvoka „gender“ reiškia „abi visuomenės lytis, vyrus ir moteris. Sąvoka „lytis“ jokios kitos reikšmės, išskyrus minėtąją, neturi.“ Jaučiate skirtumą?

„Gender“ šuolis nuo biologinės realybės – genetiškai apspręstos vyro ir moters lyties, iki „vaidmenų, elgsenos, veiklos ir bruožų“. Teisėje iki Stambulo konvencijos lytis buvo biologinis faktas, ne jausena ar vaidmenys, kas yra subjektyvu ir gali tame pačiame asmenyje net dienos bėgyje kisti. Jei Stambulo konvencija tik norėtų apginti kitokios nei įprasta raiškos asmenų teises, problemos nekiltų.

Problema ta, kad pagal Konvencijoje pateiktą „gender“ apibrėžimą kitokia, nei įprasta, žmogaus raiška tampa jo lytį apsprendžiančiu požymiu. Kaip tai atrodys švietime? Juk Stambulo konvencija apeliuoja į valstybių pareigą užtikrinti švietimą, mokant „nestereotipinių „gender“ vaidmenų“, o taip pat reikalauja panaikinti tradicijas ar papročius, kurie susiję su stereotipiniais vyrų ar moterų vaidmenimis.

Tiesiog priminsiu, kad buvimas tėvu ir motina yra stereotipinis lyties vaidmuo. Ar mes ir kalbėjimą apie tėvystę ir motinystę turėsime panaikinti visuomenėje? Apie tai nekalbėti mokyklose? Neruošti tam savo vaikų? Tuo tarpu situacija, kai berniukas dėvi suknelę, tikriausiai, sutiksite, yra nestereotipinis berniuko vaidmuo. Ar tai reikės skatinti švietimo programomis, kaip siektiną berniuko elgesį?

Būtent sąvokos „gender“ atnešama sumaištis ir neaiškumas yra tai, ką atneša nauja Stambulo konvencija. Bet ar mums to reikia, jei siekiame puoselėti tradicinę šeimą ir didžioji dalis Lietuvos žmonių pasisako už tai, kad šeima yra tik vyro ir moters sąjunga, kurioje auga vaikai – mūsų ateitis?

Pagal delfi.lt

Categories
NUOMONĖS

Peticija: PRIEŠ LYČIAI NEUTRALIOS PARTNERYSTĖS ĮTEISINIMĄ

Todėl prašome Lietuvos Respublikos Prezidento ir Seimo narių:

– balsuoti prieš bet kokius partnerystės įteisinimo projektus, o priimtus vetuoti;

– tos pačios lyties porų ir kitų ne šeimoje kartu gyvenančių asmenų praktines problemas spręsti, priimant vadinamąjį Susitarimo dėl bendro gyvenimo projektą, kuris bendro gyvenimo santykius reguliuotų per jungtinės veiklos, o ne per šeimos institutą;

– Lietuvos žmonių valią atvirai ir sąžiningai pasitikrinti surengiant referendumą dėl šeimos sampratos apibrėžimo tiesiogiai Konstitucijoje.

Peticija

PRIEŠ LYČIAI NEUTRALIOS PARTNERYSTĖS ĮTEISINIMĄ

Už demokratiją, už vyro ir moters šeimą, už vaiko teisę augti su tėčiu ir mama

Mes, žemiau pasirašiusieji, nesutinkame, kad referendumu neatsiklausus Lietuvos visuomenės būtų įteisinta lyčiai neutrali partnerystė ir taip pakeista šeimos samprata.

Lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas nėra sprendimas dėl eilinio įstatymo. Konstitucijos 38 straipsnis skelbia, kad šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas. Lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas iš esmės keistų šį pagrindą, nes į teisinę šeimos sampratą įtrauktų tos pačios lyties poras.

Šeimai skirtame Konstitucijos 38 straipsnyje minima tik santuoka, tėvystė, motinystė ir vaikystė, o kitokių šeimos pagrindų nėra paminėta. Todėl lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas Seimo priimtu įstatymu reikštų Konstitucijoje įtvirtintos tautos valios paneigimą, sukuriant naujus teisinius šeimos atsiradimo pagrindus.

Nors šiandien daug kur skleidžiamas požiūris į šeimą kaip tik emociniais ryšiais grįstą bet kokios lyties žmonių sugyvenimą, Lietuvoje tokį požiūrį palaiko maža dalis visuomenės. Įteisindamas palaikymo visuomenėje neturintį ir Konstitucijoje nenumatytą šeimos kūrimo pagrindą – partnerystę tarp tos pačios lyties asmenų – Seimas grubiai viršytų savo galias ir tautos suteiktą mandatą.

Lietuvos Konstitucijos autoriai ir Konstituciją priėmusi tauta suprato, kad yra dvi lytys, jos papildo viena kitą, o vienintelis šeimos modelis yra vieno vyro ir vienos moters sąjunga bei jų vaikai (vieniši tėvai su vaikais patenka į šią šeimos sampratą). Iš vyro ir moters sąjungos, tėvystės ir motinystės kylanti šeima objektyviai skiriasi nuo kitų bendro gyvenimo formų todėl, kad ji užtikrina visuomenės atsinaujinimą ir tęstinumą. Taigi ji tenkina ne tik privatų, bet ir viešąjį interesą. Visos kitos bendro gyvenimo formos yra skirtos privačių asmenų interesų tenkinimui ir negali pretenduoti į vyro ir moters sąjungai lygiavertį šeimos statusą.

Vyro ir moters šeima sukuria natūralias prielaidas vaikams gimti ir augti jiems palankiausioje aplinkoje – kartu su savo tėvais. Lyčiai neutralios partnerystės įteisinimas ignoruotų prigimtinį vaiko interesą turėti tėtį ir mamą, nes deklaruotų, kad net šeimos kūrimo etape tai nėra siekiamybė. Toks teisinis reguliavimas valstybės prioritetą suteiktų ne vaikų, bet suaugusiųjų interesams.

Valstybė, atsisakydama įteisinti lyčiai neutralią partnerystę, nepažeistų jokių tarptautinių dokumentų ar žmogaus teisių, nes tokių universalių žmogaus teisių nėra. Kiekviena valstybė yra laisva apibrėžti šeimą pagal savo visuomenės nuostatas. Tai pripažino ir LR Konstitucinis Teismas 2019 m. sausio 11 d. nutarime: „Konvencijoje nenustatyta bendra pareiga valstybėms dalyvėms vidaus teisėje užtikrinti tos pačios lyties asmenims galimybę sudaryti santuoką ar leisti partnerystę; šioje srityje valstybės naudojasi savo vertinimo laisve“.

Teisingumo principas reikalauja vienodas situacijas traktuoti vienodai, o skirtingas – skirtingai. Todėl tos pačios lyties porų ir kitų ne šeimoje kartu gyvenančių asmenų praktines problemas galima spręsti įteisinant ne partnerystę, kuri kurtų šeimos santykius, bet susitarimą dėl bendro gyvenimo, kuris neimplikuotų šeimos teisinių santykių ir todėl nesudarytų pagalbinio apvaisinimo ar įsivaikinimo prielaidų tos pačios lyties poroms.

Sprendimui neįteisinti lyčiai neutralios partnerystės įpareigoja pagarba objektyviai žmogaus prigimčiai, visų Lietuvoje gyvenančių tautų tradicijoms, didžiosios dalies piliečių moralinėms nuostatoms, o per tai ir pamatiniam demokratijos principui – piliečių valios atstovavimui.

Todėl prašome Lietuvos Respublikos Prezidento ir Seimo narių:

– balsuoti prieš bet kokius partnerystės įteisinimo projektus, o priimtus vetuoti;

– tos pačios lyties porų ir kitų ne šeimoje kartu gyvenančių asmenų praktines problemas spręsti, priimant vadinamąjį Susitarimo dėl bendro gyvenimo projektą, kuris bendro gyvenimo santykius reguliuotų per jungtinės veiklos, o ne per šeimos institutą;

– Lietuvos žmonių valią atvirai ir sąžiningai pasitikrinti surengiant referendumą dėl šeimos sampratos apibrėžimo tiesiogiai Konstitucijoje.

Pasirašyti galite čia:

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Kodėl žmona turi paklusti vyrui?

Pagal šv. Jono Auksaburnio komentarus apaštalo Pauliaus laiškams 

Neseniai pakliuvo į rankas žurnalo „Moters savaitė“ numeris, kuriame buvo spausdinamas vienos moters laiškas. Tikiuosi, gerbiama žurnalo redakcija neprieštaraus, jei jį čia pacituosiu:„…Žinau, kad mano požiūris šiandien Lietuvoje nepopuliarus… Skaitau šiuolaikinius žurnalus, skirtus jaunoms moterims, ir beveik kiekviename puslapyje matau patarimus: kaip parodyti vyrui kumštį, kaip apginti savo nepriklausomybę, kaip pajungti sau vyrą…Tas karingos mergužėlės idealas, šiandien primetamas Lietuvos merginoms, mano nuomone, neatitinka nei mūsų protėvių moralinių sampratų, nei tiesos. Dėl to formuojamas vyro, kaip moters priešo, įvaizdis, o šeimos gyvenimas parodomas tarsi mūšio laukas. Bet juk tai netiesa!Neatmetu, kad iš tikrųjų esama atvejų, kai moteris turi apsiginti. Yra vyrų, kurie gali pajungti moterį, padaryti ją verge. Bet kalbu ne apie tokius atvejus. Pavyzdžiui, mano vyras – labai malonus vyriškis, bet su charakteriu. Pripratau prie to charakterio. Kai jis užsiplieskia, geriau patyliu. Jis greitai atsitokėja ir būna man dėkingas už tai, kad nutylėjau.Kartą mano draugė tai pamatė ir ėmė mane kritikuoti, kad leidžiu vyrui taip elgtis. „Aš jam būčiau akis išdraskiusi tokioje situacijoje“. O koks rezultatas? Ji gyvena jau su ketvirtu vyru, su juo irgi santykiai baisūs…Ar jaučiu pažeminimą? Aš irgi kartais protestuoju. Bet ne dėl smulkmenų. Kartais kalbuosi su vyru geruoju. Jis visada manęs išklauso ir, matau, keičiasi į gerąją pusę. Taip, man norisi jam patarnauti – paruošti skanų patiekalą, sutvarkyti butą… Bet man tai malonu! Kodėl turiu jaustis kvaila, kaip man mėgina įteigti žurnalai? Myliu tą žmogų ir esu laiminga su juo. Nesakyčiau, kad jis piktnaudžiauja mano paslaugumu. Jis plauna indus, savaitgaliais tvarko butą, pakeliui į namus užsuka į prekybos centrą… Klausimas toks: ar turi moteris stengtis įtikti vyrui, ar ji turi visą laiką skaičiuoti, kas paskutinis išnešė šiukšles? Pasiskaičius šiuolaikinių žurnalų, galima patikėti, kad save gerbti gali tik ta moteris, kuri viską skaičiuoja ir pateikia kasdienines sąskaitas. Bet juk tai ne moteris, o Megera – pikta, valdinga moteriškė. Laima K., Klaipėda

Į šį laišką „Moters savaitės“ puslapiuose atsakinėjęs psichologas nuoširdžiai bando išspręsti tą problemą, siūlydamas abipusį paslaugumą ir meilę. Bet to neužtenka. Apeinama esminė – paklusnumo šeimoje problema: kas, ko ir kodėl turėtų klausyti.Psichologas rašo: „Moterys buvo visiškai beteisės… Krikščionybė irgi mokė moterį klausyti vyro, vertinti jį kaip poną“. Ar iš tiesų tikroji krikščionybė laiko vyrą ponu ar valdovu, o jei taip – tai kokiu? Ar tikrai moteris katalikiškoje visuomenėje turi būti beteisė? Ar šeimos tobulumui būtina, kad žmona klausytų vyro ir t. t.? Paklauskime patarimo vieną didžiausių krikščionybės šviesulių – Bažnyčios mokytoją šv. Joną Auksaburnį.

Žmogaus „teisės“ vietoje jo pareigų 

Šv. Jono laikais niekas net neįsivaizdavo, kad moterys pakils į kovą prieš vyrus dėl savo „nepriklausomybės“, kad susikurs ypatinga vyrų ir moterų supriešinimo ideologija – feminizmas. Šios ideologijos šaknų reikia ieškoti 1789 m. Prancūzų revoliucijoje, kuri, pamiršusi bendrojo gėrio idėją, apvertė Dievo nustatytą tvarką (lot. revolutio – apvertimas) ir pradėjo iki šiol besitęsiantį „visų karą prieš visus“. Dievo teisės ir žmogaus pareigos Dievui buvo pakeistos žmogaus teisėmis, kurios daugeliu atvejų prieštarauja dieviškajam įstatymui. Dėl kilusios revoliucijų bangos Europoje kilmingieji ėmė neklausyti karalių, liaudis – kilmingųjų ir apskritai teisėtą valdžią turinčiųjų, šeimos tėvai – Dievo valios vadovaujant šeimai, žmonos – vyrų, vaikai – ne tik tėvų, bet ir savo vyrams nepaklusnių motinų bei mokytojų.Modernus vyras tapo moters priešu, nes pats tapo egoistu, besirūpinančiu ne šeimos bendruoju gėriu, o tik savimi. Įkandin jo pasekė ir žmona. Kiekvienas siekia kuo daugiau malonumų ir atsisako pareigų: vyras – pasiaukojančios meilės žmonai bei vaikams, o žmona – paklusnumo vyrui. Kaip reakcija į vyrų egoizmą atsirado feminizmo judėjimas. Feminizmas atskleidžia realias ir skaudžias problemas, kurių nevalia ignoruoti, tačiau kaip išeitį siūlo lyčių kovą dėl teisių, sukeliančią radikalų susipriešinimą ir paskutinių tvarkos bei harmonijos likučių sunaikinimą.Šeimos institucija Vakarų civilizacijoje neišliks, jei nebus grįžta prie katalikiško vyro ir žmonos santykių idealo. Reikia suvokti, kad katalikiška šeima yra mažutė Dievo armija, didžiosios armijos – kovojančios Bažnyčios – dalis. Kaip ir bet kurioje visuomenėje, šeimoje jos nariai turi kovoti ne tarpusavyje, bet kartu viena kryptimi: už savo šeimos bei visos visuomenės bendrąjį gėrį šioje žemėje, o ypač už neprarandamą gėrį amžinybėje – savo ir savo vaikų sielų išganymą. 

Šeimyninio paklusnumo vertė  

Šventasis Augustinas Dievo valią atitinkančią visuomeninę hierarchiją taikliai pavadino ordo amoris – meilės tvarka. Tikra meilė ne tik nėra priešinga tvarkai ir paklusnumui, bet jį visokeriopai remia ir juo laikosi. Tai ypač galioja mažiausiai tobulos visuomenės (Katalikų Bažnyčios) daliai – šeimai, kurioje žmona iš meilės Dievui noriai paklūsta savo vyrui – šeimos galvai.Tokio paklusnumo pavyzdį moterims davė pats moteriškumo idealas – Švenčiausioji Mergelė Marija. Ji buvo iš širdies atsidavusi, paklusni savo vyrui šv. Juozapui – ji tai darė iš meilės jam, bet pirmiausia – iš meilės Dievui. Tai nebuvo vergiškas, savarankiškai gyventi nemokančios ar nepilnavertės moters paklusnumas. Marija buvo nepalyginamai tobulesnė, šventesnė už šv. Juozapą, ir šis šventumas apėmė paklusnumo dorybę. Ji pripažino Dievo įsteigtą šeimos tvarką, kurioje vyras yra visiems laikams neatšaukiamai paskirtas būti šeimos galva.Būti galva – tai ne privilegija, o atsakomybė, visuma pareigų, už kurių vykdymą kiekvienas tėvas turės duoti apyskaitą amžinybėje, Karaliaus Kristaus teisme. Vyras turi pareigą mylėti ir gerbti moterį, savo vaikų motiną, taip pat iš meilės rūpintis daugybe šeimos reikalų, priderančių vyrui. Jei vyras kiek galėdamas stengiasi visa tai daryti, žmona ir vaikai neturi pagrindo jam nepaklusti.Viena moteris, aptarianti šiuolaikinius literatūros kūrinius apie moterį, aprašo, kad juose dominuoja moteris, išvarginta dabartinės savo būklės, pvz., priversta daug dirbti dėl karjeros, trokšta net tokių dalykų kaip galimybės pačiai namuose slaugyti sergančius vaikus, nepakęsdama minties, kad apie juos tupinėja auklės ir t. t.Net ir šiandien ne viena „išsilaisvinusi“ iš priklausomybės vyrui moteris slapčia ilgisi jai švelnumą rodančio vyro, į kurį galėtų atsiremti sunkią minutę, kuris protingai ir valingai palaikytų tvarką gyvenimo chaose. Širdies gilumoje ji suvokia, kad moteriai nereikėtų stengtis nurungti vyrą jo srityje, lygiai kaip ir vyrams nėra reikalo pralenkti moteris tobulumu kiekvienoje vaikų priežiūros smulkmenoje ir t. t. Moteris karininkė, boksininkė ar gaisrininkė praranda tai, ką turi gražiausio – švelnumą ir moteriškumą. Vyrai ir moterys turi didžiuotis savo vyriškumu ir moteriškumu, jį puoselėti ir ugdyti savo vaikuose. Jei Dievo duota vyro prigimtis linksta vykdyti šeimos galvos pareigas, moteris turi tai tik skatinti ir noriai paklusdama vykdyti savo kaip šeimos širdies užduotį. 

Lygi vyrui, bet paklusni jam

Nors vyrai ir moterys yra lygūs prieš Dievą, nes turi nemirtingą sielą, tačiau šeimoje vyras yra moters „galva“. Kaip suprasti šį katalikiškos visuomenės sampratos „prieštaravimą“? Ar tai iš tiesų yra prieštaravimas?„Aš neleidžiu, kad moteris mokytų, nei kad vadovautų vyrui – ji tesilaiko tyliai“, – gana griežtai sako apaštalas Paulius (1 Tim 2, 12). „Vis dėlto, ar tai ne diskriminacija?“, – galėtume paklausti. Popiežius Pijus XII teigia: „Kas gi daugiau yra ši šv. Pauliaus doktrina ir mokymas, jei ne paties Kristaus mokymas?“ Apaštalų bei jų mokinių – Bažnyčios tėvų – mokymas yra paties Dievo mokymas, o ne tam tikros istorinės visuomenės stereotipų laikymasis ar asmeninė nuomonė. Taip pat ir Bažnyčios mokytojas šv. Jonas Auksaburnis ne moralizuoja jo laikais įprastomis sąvokomis, o perduoda nekintamą moralinį mokymą, kuris privalomas ir šiandien.Savo homilijose (trumpuose pamoksluose) komentuodamas šv. Pauliaus laiškus, jis plačiai aptaria ir mums rūpimą klausimą: kodėl ir kaip žmona turėtų paklusti vyrui. Tačiau jis nepamiršta ir kitos „medalio pusės“: kaip turi elgtis vyras, kaip jis privalo vykdyti savo valdžią žmonai, jog būtų vertas, kad ji paklustų.„Kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva – vyras, o Kristaus galva – Dievas“, – sako šv. Paulius (1 Kor 11, 2). Komentuodamas šią eilutę savo 26 homilijoje apie 1 Laišką korintiečiams, šv. Jonas Auksaburnis iš pradžių paneigia argumentus tų, kurie jau jo laikais skleidė tikėjimo klaidas, sakydami, kad Kristus yra žemesnis už savo „galvą“ – Dievą Tėvą. Šv. Jonas įrodo, kad Jėzus Kristus yra lygus Tėvui, nes pats yra Dievas. Bet vis dėlto jis visame kame klausoTėvo ir yra tobulai paklusnus. Šv. Jonas aiškina:„Jei Paulius kalbėdamas turėtų omenyje valdymą ir pajungimą…, jis būtų pasitelkęs ne žmonos, bet šeimininko ir vergo pavyzdį. Nes kas gi būtų, jei žmona būtų vyro vergė? Tačiau ji yra žmona, tokia pat laisva, tokia pat lygi garbėje. Taip pat ir Sūnus, nors jis tapo paklusnus Tėvui“ (visur išskirta Š. P.).Vien šio gilaus teologinio principo užtektų paneigti visai feminizmo ideologijai. Viešpats Kristus yra lygus Tėvui savo laisve ir garbe, bet tuo pat metu visiškai jam paklusnus. Tokia turėtų būti ir tobula žmona. Kristus yra lygus Tėvui, tačiau rūpinasi ne ginti prieš Jį savo teises, bet kuo uoliau vykdyti savo pareigas Jam. Šeima yra Švenčiausiosios Trejybės atspindys: Dievo Tėvo ir Sūnaus meilė tokia stipri, jog ji pati amžinybėje tampa trečiuoju asmeniu – Šventąja Dvasia. Iš vyro ir žmonos meilės atsiranda trečiasis asmuo – vaikas. Švč. Trejybėje Dievas Sūnus klauso Tėvo, o Šv. Dvasia yra taip pat tobulai paklusni Tėvui ir Sūnui, todėl Ji nemoko Bažnyčios nieko prieštaraujančio Dievo Sūnaus mokymui. Šeimoje žmona turi klausyti vyro, o vaikai – tėvo ir motinos. Taigi šeimos santvarkos ir jos paklusnumo šaknys glūdi pačioje Švč. Trejybėje. 

Pradėkime kiekvienas nuo savęs  

Jei mes, vyras, žmona ir vaikai, prisimintume šį dieviškųjų Asmenų pavyzdį, bemat išsispręstų visos „žmogaus teisių“ problemos šeimoje. Jei kiekvienas tobulai atliktų savo pareigas dėl Dievo meilės, kitos pusės teisės ir garbė būtų savaime užtikrinta: vyras mylėtų žmoną, o žmona paklustų vyrui.Šv. Jonas Auksaburnis toje pačioje homilijoje (apie 1 Kor 11, 2) šį principą išdėsto taip:„Bet neklausinėkime apie dalykus, kurių reikalaujama iš kitų, kai esame kaltinami dėl savųjų: jei tu ir apkaltinsi savo gyvenimo draugą, tai tavęs neišlaisvins nuo kaltės. Žvelk tik į vieną dalyką: kaip tu gali pasiteisinti prieš tuos kaltinimus, kurie skirti tau pačiai. Juk ir Adomas kaltino moterį, o ji vėlgi – gyvatę, bet tai jokiu būdu jų neišgelbėjo. Todėl ir tu dabar taip nekalbėk, bet, gerai apsvarsčiusi, pasirūpink daryti savo vyrui tai, ką privalai. Kai kalbu su tavo vyru, patardamas jam mylėti ir branginti tave, aš taip pat nepakenčiu, jei jis pirmiausia kalba apie įstatymą, taikomą moteriai, bet iš jo reikalauju to, kas yra parašyta apie jį patį. Dėl to ir tu užsiimk tais dalykais, kurie priklauso tau ir parodyk, kad esi sukalbama ir paklusni savo sutuoktiniui. Ir jei iš tiesų esi paklusni savo vyrui dėl Dievo, nekalbėk man apie dalykus, kuriuos jis turi daryti, bet apie tuos, kurių laikytis tave įpareigojo įstatymų leidėjas [Dievas], ir juos atlik tiksliai“.Štai ir atsakymas į klausimą, ar reiktų „pateikinėti kasdienines sąskaitas“ savo sutuoktiniui, „skaičiuoti, kam eilė nešti šiukšles“ ir t. t. Dabartinė feminizmo ir apskritai visa „žmogaus teisių“ ideologija yra nuolatinis kitų kaltinimas už pažeistas savo teises, nepradedant nuo pradžių – nuo minties: „Ką daryti, kad geriau patarnaučiau kitam?“ „Patarnauti – vadinasi mylėti“, – pripažįsta ir minėtas moterų žurnalo psichologas.

Paklusnumas – santarvės bei tvarkos šeimoje šaltinis 

Bažnyčios mokymo apie žmonos paklusnumą vyrui priešininkai pamiršta, kad šis paklusnumas yra naudingas pirmiausia pačiai moteriai ir vaikams, taip pat visai visuomenei. To moko ir šv. Jonas Auksaburnis, aiškindamas šią apaštalo Pauliaus pastraipą: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, – jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų“ (Ef 5, 22–24).Šv. Jonas 20 homilijoje apie Laišką efeziečiams komentuoja:„Iš pat pradžių… Dievas ypatingai pasirūpino šia sąjunga ir, kalbėdamas apie porą kaip apie vienį, pasakė: „Vyru ir moterimi sutvėrė juos“, ir vėl: „Nebėra nei vyro, nei moters“ (Gal 3, 28). …Taigi jau pradžioje moteris kilo iš vyro, o po to iš moters kilo tiek vyras, tiek moteris“.Moteris iš pat pradžių buvo sukurta kaip draugė vyrui, taigi pavaldi jam, o Adomo palikuonys vyrai iš pat savo prigimties gelmių linkę moterį mylėti ir saugoti bei privalo būti jai dėkingi už savo pačių atsiradimą. Taigi nei viena lytis nėra žeminama.Šv. Jonas čia pamini dalį garsiojo šv. Pauliaus sakinio: „Nebėra nei žydo, nei graiko…, nei vergo, nei laisvojo…, nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28). Kaipgi tas pats apaštalas, pasakęs, kad nebėra nei vyro, nei moters, kituose laiškuose gali taip griežtai liepti jai laikytis tyliai, klausyti vyro? Bet juk šis apaštalas, pasakęs: „Nebėra nei vergo, nei laisvojo“, liepia, kad vergai klausytų savo šeimininko, „bijodami Viešpaties“ (Kol 3, 22). Čia aiškiai matome, kaip krikščionybė žvelgia į žmogų tiek kaip į asmenį, tiek kaip į visuomeninę būtybę. Viena vertus, visi žmonės, atskiri asmenys, yra lygūs kaip turintys dangui skirtą nemirtingą sielą, bet kita vertus, jie sudaro visuomenę, kuri negali būti veiksmingai organizuota kitaip, nei hierarchijos principu. Žmonės pavaldūs vieni kitiems, nes jiems iš prigimties reikia gyventi visuomenėje. To moko ir didysis teologijos autoritetas šv. Tomas Akvinietis: žmonių pavaldumas žmonėms būtų buvęs ir jei Adomas nebūtų nusidėjęs – tik vergiškas paklusnumas yra nuodėmės padarinys ir bausmė už ją („Teologijos suma“, I, q.96, a.4 corp.). Dėl to ir žmona gali būti pavaldi vyrui, neprarasdama orumo, nes tai įsakė ne pats vyras, o visos žmonių visuomenės Sutvėrėjas. Jei paneigsime šią Dievo nustatytą tvarką, tuomet, vadovaudamiesi tuo pačiu principu, turėsime atmesti ir bet kokią žmoniųįsteigtą valdžią bei paklusnumą: viršininkus įstaigose, laipsnius kariuomenėje ir t. t. O tai reikštų visuomenės iširimą.

Kuo naudinga hierarchija šeimoje?  

Tęsdamas Laiško efeziečiams (Ef 5, 22–24) komentarą, šv. Jonas rašo apie hierarchinės tvarkos šeimoje naudą:„Taigi Kristus pasakė: „Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį“… Nes nėra nieko, kas suvienytų mūsų gyvenimą labiau, nei vyro ir žmonos meilė. Dėl to daugelis padeda šalin savo ginklus, už tai jie atiduotų net savo gyvybę. Ir Paulius niekada be priežasties ir be tikslo nebūtų tiek kalbėjęs apie šį dalyką: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui“. Kodėl gi taip? Kadangi tada jie gyvena santarvėje, jų vaikai yra gerai auklėjami ir namiškiai laikosi geros tvarkos; kaimynai, draugai ir giminės džiaugiasi tuo. Bet jei bus priešingai, tuomet viskas apverčiama aukštyn kojomis ir prasmenga į sumaištį…“Iš šio šv. Jono komentaro ryškėja du dalykai.Pirma: jei šiuolaikinėje šeimoje būtų laikomasi paklusnumo principo, ji „gyventų santarvėje“ – iškiltų daug mažiau nesutarimų ir ginčų. Jeigu nuomonės kuriuo nors klausimu skiriasi, vis tiek reikia priimti kažkokį sprendimą. Tada negali būti geresnės išeities, kaip mylintis žmonos paklusimas vyro sprendimui. Šeimose, gyvenančiose šiuo šventu paklusnumu, iškils vis mažiau nuomonių skirtumų, nes jų narių širdys bei valios, kartu vykdydamos Dievo valią, vis labiau taps viena.Antra: laikantis paklusnumo principo, bus gerai auklėjami vaikai, nes jie matys vieningą tėvo ir motinos valią jų auklėjimo ir kitais klausimais, be to, sekdami motinos paklusnumo pavyzdžiu, patys išmoks paklusti ne tik tėvo, bet ir motinos bei bet kuriam kitam teisėtam autoritetui. Jie suvoks žodį „reikia“, be kurio neįmanoma tikra asmenybės branda. Vaikai ir paaugliai visais laikais krėsdavo eibes, bet sąžinėje visuomet išlaikydavo suvokimą, kad tėvų ir mokytojų reikia klausyti. Anksčiau autoritetų buvo kartaisneklausoma iš vaikiško padykimo, o dabar atmetamas pats autoriteto principas, teatsižvelgiant tik į išorinės bausmės už viešosios tvarkos pažeidimą grėsmę. Įsigali nuomonė, kad kol paauglys nesigriebia fizinio smurto, jis gali tyčiotis iš visų autoritetų ir moralinių normų. O dėl to dažnai kaltos ir motinos, nedavusios paklusnumo pavyzdžio.

Galva gelbsti kūno sveikatą 

Daug dalykų, kurie kadaise buvo akivaizdūs (kad ir žmonos paklusnumas vyrui) ir būdavo paaiškinami tiesiog fraze „taip reikia“, dabar, smunkant visuomenei, tampa neaiškūs ir tenka griebtis giliausio – teologinio – jų paaiškinimo. Taip yra, nes mūsų visuomenė vėl pagoniška, kaip šv. Jono Auksaburnio laikais, IV amžiuje, ji buvo dar gana pagoniška, nesilaikanti šeimos santvarkos, Dievo numatytos jau Adomui ir Ievai.Šv. Jonas tokiai visuomenei aiškina (toliau komentuodamas Ef 5, 22–24):„Taigi tuomet aptarkime kaip mūsų pagrindinį teiginį, kad vyras užima „galvos“ vietą, o žmona – „kūno“ vietą. 23, 24 eilutės: Toliau jis [šv. Paulius] tęsia, pateikdamas argumentus, ir sako, kad „vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, – jis, kūno gelbėtojas. Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų“. Po to, pasakęs: „Vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva“, jis prideda: „Jis yra kūno gelbėtojas“. 

Juk iš tiesų galva gelbsti kūno sveikatą.

Jis jau prieš tai išdėstė vyrui ir žmonai jų meilės pagrindą ir sąlygą, kiekvienam paskirdamas tinkamą vietą: vienam – valdžios ir apgalvojimo, kitai – paklusimo vietą. Taigi, kaip „Bažnyčia“, tai yra tiek vyrai, tiek žmonos, „klauso Kristaus, taip ir jūs, žmonos, pakluskite savo vyrams kaip Dievui““.Kaip matome, ir apaštalai, ir jų mokiniai patvirtina, jog vyro valdžia žmonai yra ne kažkoks žmonių susitarimas, kurį galima keisti, bet tikra valdžia, visuomenės institucija, įsteigta paties Kūrėjo, kuriai reikia paklusti „kaip Dievui“. Feminizmo maištas prieš ją kaip principą yra maištas prieš patį Kūrėją.Vyras kaip galva „gelbsti šeimos kūno sveikatą“ – geras vyras stato gerą šeimą. Kita vertus, „žuvis pūva nuo galvos“. Kadaise buvusi krikščioniška šeima pradėjo pūti nuo vyro sugedimo. Nukrypimų nuo idealo būta visais laikais, tačiau masiniu reiškiniu jie tapo tada, kai vyrai naujaisiais laikais, ypač XVIII–XX a., praradę religingumą, ėmė atsisakyti didžiulės atsakomybės bei pasiaukojimo pareigos ir panoro patogiai mėgautis vien tik galvos teisėmis: paniro į vien darbą ar savo pomėgius, nebesirūpino religiniu gyvenimu šeimoje, nustojo deramai gerbti moterį, ėmė šiurkščiai su ja elgtis, laužyti santuokinę ištikimybę ir t. t.Moterys, būdamos iš prigimties pareigingos, iš inercijos ilgai ir kantriai kentėjusios tokį netinkamą šeimos galvų elgesį, besistengdamos ištikimai nešti ne tik savo, bet ir vyro pareigas, galų gale nebeatlaikė ir puolė kovoti už savo „teises“. Tai suprantama, nors ir neteisinga reakcija. Žinoma, toks vaizdas supaprastintas. Šie procesai buvo sudėtingesni, veikė įvairūs veiksniai, jų tarpe ir pačių moterų moralės smukimas industrinėje didmiesčių visuomenėje.

Pasiaukojanti vyro meilė žmonai 

Paklusnumas vyrui dėl Dievo valios… „Ar tai ne vienpusiškas reikalavimas? Juk tiek daug reikalaujama iš moters, o vyrui viskas leidžiama“, – tokia abejonė gali kilti ir moteriai katalikei, ypač matančiai šiuolaikinių vyrų apsileidimą.Tačiau apaštalai ir Bažnyčios tėvai daug reikalauja ir iš vyro. Katalikiškos šeimos kūno sveikatą turi palaikyti šeimos galvos pasiaukojimas. Jau šv. Paulius rašo, tęsdamas aukščiau aptartą pastraipą apie žmonos paklusnumą: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią… Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu“ (Ef 5, 25–33).Tokia vyro meilė – vienintelis veiksmingas vaistas nuo feminizmo. Jis turi atiduoti save žmonai ir vaikams, kad juos pašventintų. Katalikiška šeima – tai savęs atidavimas vienas kitam, siekiant šventumo, taisant pirmiausiai savo, o po to – kito trūkumus ir ydas. Taigi ir žmona turi šventą teisę bei pareigą su meile ir nuolankumu pasakyti vyrui jo trūkumus ir padėti taisytis. Bet pirmiausia vyras turi su didžiausiu rūpesčiu mylėti, maitinti ir globoti žmoną kaip savo kūną, skatinti ją siekti tobulybės. Jei galva rūpinsis kūnu, tai šiam nebus reikalo sukilti prieš galvą.Šv. Pauliui antrina šv. Jonas Auksaburnis, komentuodamas minėtas apaštalo Laiško efeziečiams mintis:„Tu matei paklusnumo mastą, dabar taip pat išgirsk meilės mastą. Ar norėtumei, kad tavo žmona būtų paklusni tau, kaip Bažnyčia paklūsta Kristui? Tada pats apgaubk ją tokiu pačiu įžvalgiu rūpesčiu, kaip Kristus rūpinasi savo Bažnyčia. Taip, netgi jeigu tau reikėtų atiduoti savo gyvybę už ją ar netgi būti sukapotam į gabalus dešimt tūkstančių kartų, arba ištverti bei pereiti visokias kančias – neatsisakyk to. Net jei tu pereitum visa tai, vis tiek nepadarysi, ne, netgi tada nebūsi padaręs nieko, kas prilygtų Kristui. Juk tu tai darai tajai, su kuria jau esi surištas, bet Jis tai darė tajai, kuri buvo atsukusi Jam nugarą ir neapkentė Jo. Todėl taip pat, kaip Jis palenkė prie savo kojų tą, kuri atsuko Jam nugarą, kuri Jo neapkentė, atstūmė ir paniekino, palenkė ne grasinimais, ne prievarta, ne baime, nei kuo nors panašiu, bet nenuilstamu švelniu meilumu, taip ir tu elkis su savo žmona. Nors matytum ją žiūrinčią iš aukšto į tave, atstumiančią ir niekinančią tave, vis tiek savo didžiu rūpestingumu jai, meilumu ir gerumu gali ją palenkti prie savo kojų… Savo gyvenimo draugės, vaikų motinos, visokeriopo džiaugsmo šaltinio niekas neturėtų kaustyti baimės ir grasinimo grandinėmis, bet meile ir geru būdu. Nes kokia gi sąjunga yra ten, kur žmona dreba prieš savo vyrą? Ir kokį gi malonumą patirs pats vyras, jei gyvens su žmona kaip su verge, o ne kaip su laisva moterimi? Taip, nors tu daug kentėtum dėl jos, nepriekaištauk jai, nes ir Kristus taip nedarė“. Aišku, kad šv. Jonas Auksaburnis, sakydamas „palenkti prie savo kojų“ turi omenyje ne žmonos pažeminimą, o jos atsidavimo vyrui išugdymą jo paties pasiaukojimu, „meile ir geru būdu“. Tai išsklaido pradžioje minėto psichologo nuogąstavimus, kad krikščionybė mokė moterį vertinti vyrą kaip poną, valdovą. Taip, jis tam tikru mastu yra šeimos valdovas, tačiau jis turi būti pasiruošęs iškęsti bet kokias kančias dėl savo mylimos žmonos. Žinoma, ne kiekvienas vyras pasiekia tokį pasiaukojimą, kaip ir moteris – tobulą paklusnumą. Tačiau šv. Jonas Auksaburnis ragina tiek vyrą, tiek žmoną siekti šio aukšto krikščioniško idealo.

Šiurkštumo vengimas  

Nors ir ragindamas siekti šventumo aukštumų, Šv. Jonas Auksaburnis nepamiršta, kad net krikščionių sielose išlieka dalis prigimtinio palinkimo į blogį, kad net jie yra nusidėjėliai ir gali smukti žemiau, nei verta žmogaus vardo. Neskaitant kitų ydų, gimtosios nuodėmės pažeista moteriška prigimtis linksta į plepumą, smalsumą ar kaprizingumą, o vyriška – į nesaikingumą, šiurkštumą ir t. t. Dešimtoje homilijoje apie šv. Pauliaus Laišką kolosiečiams šv. Jonas aiškina šią laiško pastraipą:„Jūs, žmonos, būkite klusnios vyrams, kaip dera Viešpatyje. O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs. Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui. O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs… Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldą kaip atlyginimą. Tarnaukite Viešpačiui Kristui!“ (Kol 3, 18–24).Šventasis Bažnyčios tėvas moko:„18 eilutė: „Žmonos, būkite klusnios vyrams, kaip dera Viešpatyje“. Tai yra būkite klusnios dėl Dievo, sako jis, nes tai papuošia jus, o ne juos. Aš neturiu omenyje to paklusnumo, kuris pridera šeimininkui, nei to, kuris yra vien iš prigimties, bet to, kuris yra dėl Dievo“.Taigi žmona raginama pripažintivyro valdžią ir paklusti jam ne tiek dėl to, kad vyras jai patinka, yra geras ar dėl kitų žmogiškų motyvų, bet dėl Dievo autoriteto. Jei žmona atsisakytų paklusti teisėtiemsvyro nurodymams, ji apskritai atmestų paklusnumo ir hierarchinio autoriteto principą šeimoje, o kartu ir Dievo autoritetą bei šv. Pauliaus apibrėžtą tiesą: „Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo“ (Rom 13, 1). Tokiu atveju ir ji pati negalėtų vadovauti savo vaikams, nes vaikai galėtų skelbtis esantys „lygūs“ motinai bei tėvui – juk hierarchija atmetama.Šv. Jonas Auksaburnis tęsia:„19 eilutė: „O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs“. Žiūrėkite kaip jis vėl paragino abipusiam apsikeitimui. Kaip kitu atveju jis reikalauja baimės ir meilės, taip jis daro ir čia. Juk netgi tas, kuris myli, gali būti šiurkštus. Dėl to jis nori pasakyti štai ką: nekovokite, nes nieko nėra blogiau kaip ši kova tarp vyro ir žmonos… Todėl mylėti yra vyro dalis, o nusileisti pritinka kitai pusei. Jei kiekvienas įneša savąją dalį, viskas stovi tvirtai. Būdama mylima, žmona tampa mylinčia, o jai esant nuolankiai, vyras tampa nuolaidus… Pažvelkite, kaip ir prigimtis buvo taip sutvarkyta, kad vienas mylėtų, o kitas – paklustų. Nes kai valdantysis myli valdomąjį, viskas stovi tvirtai. Meilė iš valdomojo pusės nėra tiek būtina, kiek iš valdančiojo valdomajam, nes iš pastarojo reikalingas paklusnumas. Tai, kad moteris turi grožį, o vyras – geismą, parodo, jog taip yra sutvarkyta dėl meilės. Todėl nesielk kaip despotas dėl to, kad tavo žmona pavaldi tau, nei tu nesipūsk dėl to, kad tavo vyras tave myli. Tegul nei vyro meilė neleidžia riesti nosies žmonai, nei žmonos pavaldumas neleidžia vyrui pasipūsti. Būtent tam jis pajungė ją tau, kad ji būtų labiau mylima. Būtent tam jis padarė tave mylima, o žmona, kad tu galėtum lengviau pakelti savo priklausomybę. Nebijok būti pavaldine, nes pavaldumas tam, kuris myli tave, nėra sunkus. Nebijok mylėti, nes tu turi jos nuolaidumą“.Prie tokių žodžių sunku ką nors pridurti. Tereikia iš naujo atrasti šią meile bei nuolankumu persmelktos valdžios ir paklusnumo paslaptį, labiausiai matomą Švč. M. Marijos ir šv. Juozapo šeimoje.

Nugalėti šiurkštumą… nuolankumu 

Tačiau šv. Jonas Auksaburnis eina dar toliau: jis ragina klausyti vyro „kaip Dievo“, nors šis turi ydų ir net jei elgiasi su žmona neleistinai šiurkščiai. Žinoma, toks paklusnumas baigiasi, kai duodami įsakymai ima prieštarauti katalikų tikėjimui ar moralei. Jei vyresnysis peržengia tą ribą, klausyti ne tik nereikia, bet ir negalima. Tačiau kol jis to nepadarė, reikia laikytis švento paklusnumo principo.Tai panašu į vienuolių paklusnumą kad ir įnoringam vyresniajam, kurio klausoma iš meilės Dievui, nepaisant jo žmogiškų netobulumų, kurie ne tik nekenksmingi klausančiojo sielai, bet ir užgrūdina, ištobulina ją – juk nemaloniai besielgiančio vyresniojo sunkiau klausyti, tam reikia save nugalėti. Žinoma, tai tik analogija: vienuoliai duoda tobulo paklusnumo vyresniesiems įžadą, kuris yra daug griežtesnis už paklusnumo vyrui pareigą.Aiškindamas šv. Pauliaus 1 Laišką korintiečiams (1 Kor 11, 2), šv. Jonas taip plėtoja šią mintį:„Ypatingas paklusnumas Dievui yra neperžengti Jo įstatymo, net kenčiant dalykus, priešingus tam įstatymui. Pagal tą pačią taisyklę, to, kuris myli vien būdamas mylimas, negalima laikyti darančiu didžius dalykus. Bet jei kuris maloniai sutinka žmogų, kuris jo nekenčia, tas yra labiausiai vertas gauti vainiką. Dėl to ir tu taip galvok, kad jei tavo vyras sukels tau pasipiktinimą, o tu tai ištversi, tu gausi šlovingą vainiką: bet jei jis bus malonus ir švelnus, už ką gi Dievas galės tave apdovanoti?“Taigi paklusnumas tampa neišsenkančiu nuopelnų šaltiniu. Žinoma, žmona turi ne tik teisę, bet ir pareigą kritikuoti vyrą už jo blogus įpročius, kurie žlugdo šeimos bendrąjį gėrį, pvz., už smurtavimą, išlaidumą, girtavimą. Dar daugiau, jeigu tokių įpročių vyras neatsisako ir dėl jų net nebegali valdyti šeimos, žmona turi teisę perimti šeimos vairą. Tačiau net jei taip dėl dabartinių vyrų nuosmukio faktiškai atsitiktų daugelyje šeimų, nereikštų, kad Dievas „apsigalvojo“ ir šeimos galvos pareigas skyrė moteriai. Moteris tik išimties tvarka perima dalį šeimos galvos pareigų, bet privaloma hie­rarchinė tvarka lieka ta pati.Tačiau šv. Jonas tuojau „apverčia“ klausimą kita puse. Dėl to paties dangiško vainiko kiekvienas privalome kovoti su savimi, kad neįžeistume kito:„Šiuos dalykus aš kalbu ne skatindamas vyrus būti šiurkščiais, bet įtikinėdamas žmonas būti kantriai nuolaidžias jų vyrų grubumui. Kadangi kai kiekvienas rūpinasi atlikti savo pareigas – žmona yra pasiruošusi ištverti net šiurkštų vyro elgesį, o vyras susilaiko nuo šiurkštaus elgesio su ja, kai yra blogos nuotaikos – tuomet įsivyrauja ramybė kaip prieplaukoje be bangų“.Toliau šv. Jonas skatina tikras tobulumo lenktynes:„Todėl tegul žmona nelaukia dorybės iš savo vyro, kad tik tuomet parodytų savąją, nes tame nėra nieko didaus; nei, kita vertus, vyras tenelaukia paklusnumo iš savo žmonos, tik tada suvaldydamas save…, bet kiekvienas, kaip sakiau, pirmasis tedaro savąją dalį. Jeigu pagonims, smogiantiems mums į dešinį skruostą, mes turime atsukti kitą, tai daug labiau žmona turėtų pakelti šiurkštų vyro elgesį. Aš tai sakau ne tam, kad žmona būtų mušama – toli gražu, nes tai yra didžiausias įžeidimas – sakau ne tai, kuri yra mušama, bet tam, kuris muša. Bet jei per nelaimę tau teko toks sutuoktinis, nepriimk to piktai, o moterie, atsimindama atlygį, kuris skirtas už tokius dalykus ir jų pagirtinumą jau šiame gyvenime. O jums, vyrai, aš taip pat sakau: laikykite taisykle tai, kad negali būti tokio įžeidimo, kuris verstų jus smogti žmonai“.Po to šv. Jonas Auksaburnis pačiais griežčiausiais žodžiais bara vyrus, mušančius savo žmonas. Toks žiaurumas buvo pagonybės liekana, dar gyvavusi šventojo laikais. Tik krikščionybės įsigalėjimas žmonių širdyse ištraukė moterį iš tos vergiškos būklės, kurioje ji iki tol buvo visame pasaulyje.

Namų karalienė 

Šv. Jonas Auksaburnis atremia jausmais paremtus vyro argumentus:„„Bet moteris yra įžūli“, – sako jis. Tačiau pasvarstyk, kad ji yra moteris, silpnesnis žmogus, o tu esi vyras. Tu dėl to buvai paskirtas valdytoju ir jos galva, kad galėtum susitaikyti su silpnumu tos, kuri paskirta tavo valdžiai. Tada padaryk savo valdymą šlovingu. O šlovingas jis bus tada, kai valdinys nesulauks jokios nepagarbos iš tavęs. Juk ir monarchas pasirodo labiau pagerbtas, jei suteikia daugiau garbės pareigūnui, esančiam žemiau jo. Bet jeigu jis atima garbę ir sumenkina to rango kilnumą, jis netiesiogiai nukerta ir nemažą savo paties šlovės dalį. Taigi, jei tu atimi garbę tai, kuri valdo šalia tavęs, tavo paties valdymo garbė bus sugriauta“.Šventasis čia lygina šeimą su monarchija: tėvas yra lyg karalius, motina užima karalienės arba kilmingųjų karaliaus patarėjų, o vaikai – liaudies vietą. Geras vyras, kaip ir geras karalius, turi tartis su žmona – karaliene, kuriai priklauso svarus patariamasis balsas, ir net su pilnamečiais vaikais. Šeimos tėvas panašus ne į XVIII a. absoliutų monarchą, užgrobusį žemesniesiems priklausiusį patariamąjį balsą, bet į viduramžių karalių, kurio valdžia buvo saikingai apribota.Kad tradicinėje katalikiškoje visuomenėje moteris nebuvo beteisė, rodo ir viduramžių pilies valdovės pavyzdys. Vyrui išvykus, ji sumaniai duodavo įsakymus pilies pareigūnams, net ir esant vyrui, ji dalyvaudavo dvaro valdyme. Taip pat ji priimdavo svečius, pasiuntinius ir t. t. (žr. Joseph Gies, Life in the Medieval castle, New York, 1979, p. 81). Tai, kad vaikus ir žmoną, jei ji netapdavo našle, teisiškai atstovavo vyras, rodo ne jos beteisiškumą, o organišką krikščioniškos visuomenės sampratą: visuomenė yra ne atomais virtusių individų sankaupa, bet organiškas kūnas, sudarytas iš ląstelių, natūraliai susiformavusių visuomenės struktūrų: valsčių, profesinių korporacijų ir t. t. Pagrindinė visuomenės ląstelė yra šeima. Šeimos galva atstovaudavo ją visose visuomeninėse sferose: teisinėje, politinėje ir kt. Šeima turėjo vieną balsą, kurį panaudodavo tėvas.

Šeimos tėvas – „nuolankusis karalius“ 

Vyras šeimoje yra lyg karalius, kurio valdžia yra daugiau pareiga ir atsakomybė, nei teisė valdyti. Krikščioniškais laikais geras valdovas turėdavo joti į mūšį savo riterių priešakyje, rizikuodamas savo galva. Tokių karalių būta nemažai, toks turi būti ir tėvas.Krikščionių karaliai nepamiršdavo nuolankumo dorybės: „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas“ (Mt 20, 26). Tai privaloma ir šeimos tėvui. Visi stovintieji ant aukštesnio hierarchijos laiptelio turi tam tikra prasme „klausyti“ žemiau stovinčių. Vyras šia prasme turi klausyti ir žmonos bei vaikų – klausti jų patarimo, noriai, nedelsdamas atsiliepti į jų poreikius ir lūkesčius, pasiaukodamas dirbti, kad juos išpildytų.Nuolankumas išoriniame elgesyje gerai išreiškiamas ir riteriškumu arba džentelmeniškumu. Kodėl moteris turi gerbti vyrą, jei jis neteikia moteriai tiek pagarbos ir paslaugumo, kiek ji verta? Džentelmeniškas elgesys yra ne tuščias formalizmas, o vyro pareiga, kylanti iš jo pašaukimo būti šeimos galva. Neužtenka vien „vidinės“ pagarbos žmonai, ji turi reikštis ir išoriniais galantiškumo, dėmesio ženklais, ir ne vien prieš santuoką ar medaus mėnesio metu, bet visą bendrą gyvenimą. Joks feministinis „moterų teisių“ judėjimas nepajėgs iškovoti moteriai to mylinčio dėmesio, kurį gali suteikti tikrai džentelmeniškas jos vyras. Jo trūkumas bei ilgesys ir yra viena iš slaptų to judėjimo priežasčių. Šeimos tėvas turi dalį paties Kristaus karališkume. Bet Kristus yra karalius pirmiausia kaip gerasis ganytojas, vedantis savo avis į amžinąsias ganyklas, atiduodantis už avis net gyvybę. Vyras yra pašauktas sudaryti sąlygas šeimos narių išganymui, jis labiausiai atsakingas už tai, kad šeima bendrai kalbėtų maldas, lankytų šv. Mišias, praktikuotų dorybes. Galbūt tai giliausia dvasinė lietuviško žodžio „vesti“ prasmė: vyras santuokos dieną veda savo žmoną prie altoriaus ir per visą gyvenimą link dangaus. Todėl vyras, tėvas ne tik gali, bet ir privalo būti religingas, pamaldus. Tik naujųjų laikų katalikų tarpe susiklostė keista padėtis, kad religija priskirta moterų sferai, o daugumas vyrų iš jos pasitraukė. Religija kaip viešas Dievo kultas, Dievo valios įgyvendinimas pasaulyje savo esme yra pirmiausia vyriška sritis. Taip visais laikais buvo Katalikų Bažnyčioje – vyrų, tėvų pasitraukimas iš aktyvaus praktikavimo yra viena giliausių dabartinės tikėjimo krizės priežasčių.Vyras kaip galva turi duoti šeimai religinius principus, savo pavyzdžiu skatindamas pagal juos gyventi, o žmonos užduotis – su meile įgyvendinti, plėtoti tuos principus net smulkiausiose šeimos gyvenimo detalėse, skatindama tam ir vaikus. Taigi vyras turi pareigą prieš Dievą pažinti katalikų tikėjimą, katekizmą, mokėti argumentuotai pagrįsti jo tiesas vaikams ir net žmonai, kai jiems iškyla klausimų. Tik tokio vyro vedama šeima taps „namų bažnyčia“, kurioje viešpatauja Kristus. ***Iš aptartų Šv. Jono minčių galime suprasti, jog daugybė problemų šeimose kyla dėl to, kad jos nepraktikuoja tikėjimo. Kitas problemų šaltinis – ekonominis. Dabartinėse liberalizmo principais grįstose valstybėse dažna moteris tiesiog priversta dirbti, nes vyras vienas negali išlaikyti net nedidelės šeimos. Katalikiška valstybė rūpindavosi, kad net daugiavaikės šeimos galėtų išgyventi dirbant vien vyrui ar iš smulkaus šeimos bendro namų verslo. Tada žmona-motina galėdavo geriau atsidėti namų židinio kūrimui.Būtent katalikiška šeimos samprata yra tas aukso vidurys, subtiliai suderinantis žmonos paklusnumą vyrui su jos privilegijuota, pagarba apsupta padėtimi. Atmetant tokį šeimos modelį, moteriai kyla pavojus papulti į besaikio karjeros siekimo, savo išdidumo bei kitų aistrų vergiją. Melskimės Šventajai Šeimai ir patys sekime jos pavyzdžiu, kad būtų visuotinai atkurtas tikras moteriškumas bei vyriškumas šeimose. 

Dvi šventosios Kotrynos 

Kad išmintis, mokytumas, įtaka Bažnyčios ir valstybės valdymui krikščioniškoje civilizacijoje priklauso ne vien vyrams, įrodo dvi žymios šventosios Kotrynos. Šv. Kotryna Aleksandrietė, aštuoniolikmetė krikščionė, gynė tikėjimą imperatoriaus Maksencijaus (305–312) akivaizdoje. Po to ji turėjo stoti į viešą disputą su 50 pagonių filosofų – tuo metu Aleksandrija buvo vienas svarbiausių filosofijos centrų. Nenugalimais argumentais ji nuginčijo filosofus, šie atsivertė į Kristaus mokslą ir už tai buvo sudeginti. Kotryną ištempė ant kankinimų rato, bet ji savo malda ratą sulaužė. Galiausiai jai buvo nukirsta galva. Angelai jos kūną nunešė ant Sinajaus kalno, į Dievo apsireiškimo Mozei vietą. Imperatorius Justinijonas I ant jos kapo pastatė žymųjį Sinajaus šv. Kotrynos vienuolyną. Mergelė ir kankinė Kotryna tapo krikščionių filosofijos globėja.Dominikonė tretininkė šv. Kotryna Sienietė (1347–1380) buvo Prancūzijos karaliaus Karolio V ir kitų Europos valdovų patarėja. Jos nepaprastai įtakai priskiriamas popiežiaus Grigaliaus XI grįžimas iš Avinjono į Romą 1376 metais. Dėl Kotrynos autoriteto Italija liko ištikima popiežiui Urbonui VI Didžiosios Vakarų schizmos metu – šv. Kotryna yra Romos miesto ir Italijos globėja. Kotrynai didžia dalimi priskiriamas ir dominikonų ordino reformavimas. Jos raštai tapo to meto italų literatūros klasika šalia Dantės ir Petrarkos. Nepaisant įtemptos diplomatinės veiklos, Kotryna buvo žymi mistikė ir dvasinė mokytoja, Viešpaties apdovanota stigmomis.

Šarūnas Pusčius

Categories
NUOMONĖS

LGBTIQ ir Anti-šeimos ideologijai tarnaujantis Europos Parlamentas

2021 m. kovo 11 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje smerkė Lenkijos valdžios veiksmus, bandant atsverti LGBT ideologiją.


Geriausia pacituoti dalis šios prieštaringos rezoliucijos be komentarų, nes mūsų skaitytojai yra pakankamai protingi:

…kadangi nuo 2019 m. kovo mėn. daugiau kaip 100 Lenkijos regionų, apskričių ir savivaldybių priėmė rezoliucijas, kuriomis pasiskelbė zonomis be vadinamosios LGBTI ideologijos, arba priėmė regionines šeimos teisių chartijas;

…kadangi rezoliucijose dėl zonų be LGBT asmenų reiškiamas pasipriešinimas „LGBT asmenų judėjimo ideologijai“, o vietos valdžios institucijos raginamos nesiimti jokių veiksmų, kuriais būtų skatinama LGBTIQ asmenų tolerancija, be kita ko, panaikinti organizacijoms, kurios siekia populiarinti nediskriminavimo ir lygybės principus, skiriamą finansinę paramą;

…kadangi regioninėse šeimos teisių chartijose vartojama labai siaura šeimos apibrėžtis, o savivaldybės raginamos įgyvendinant visą savo politiką, iniciatyvas ir finansavimo programas apsaugoti šeimos teises;

…kadangi šiose regioninėse chartijose, daugiausia dėmesio skiriant tik tokių rūšių šeimoms, netiesiogiai raginama diskriminuoti visų kitų rūšių šeimas, visų pirma nepilnas, tos pačios lyties asmenų ir vaivorykštės šeimas, ir neskirti finansinės paramos projektams ir iniciatyvoms, kuriais siekiama saugoti ir skatinti pagrindines teises, įgyvendinti kovos su diskriminacija srities švietimo programas ar kitaip palaikyti lygybę ir LGBTIQ asmenis;

…kadangi priimtos rezoliucijos dėl pasiskelbimo zonomis be vadinamosios LGBT ideologijos ar regioninės šeimos teisių chartijos yra dalis kitų platesnio masto reiškinių, tokių kaip padidėjusi LGBTIQ asmenų bendruomenės diskriminacija ir dažnesni išpuoliai prieš ją Lenkijoje, be kita ko, seksualumo, tapatybės ir išraiškos įvairovę apibūdinant kaip pavojingą ideologiją, dažnėjanti valdžios institucijų, išrinktų pareigūnų, įskaitant dabartinį prezidentą, ir vyriausybę palaikančios žiniasklaidos skleidžiama neapykantos retorika, taip pat LGBTIQ asmenų teisių aktyvistų sulaikymas, išpuoliai prieš LGBTI asmenų eitynes ir draudimai rengti tokias eitynes bei informuotumo didinimo programas ir veiksmus, be kita ko, mokyklose, ir diskriminacinės prieš LGBT asmenis nukreiptos demonstracijos;

1.  skelbia Europos Sąjungą LGBTIQ asmenų laisvės erdve;

2.  smerkia visų formų smurtą ar diskriminaciją prieš asmenis dėl jų lyties ar seksualinės orientacijos…

3.  paveda Pirmininkui perduoti šią rezoliuciją valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, Tarybai, Komisijai, Europos regionų komitetui ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui.

Jonas Šaulys pagal europarl.europa.eu

Categories
NUOMONĖS

Antikovido demonstracija Hagoje buvo išsklaidyta vandens patrankomis, arklių policija ir šunimis

Keli tūkstančiai žmonių susirinko centrinėje Hagos aikštėje, nors buvo leidžiama tik viena 200 žmonių demonstracija. Kadangi dalyviai nesilaikė Koronos taisyklių, renginį baigė policija. Taip pat buvo naudojamos vandens patrankos.

Protestuotojai užpuolė policiją sunkiais fejerverkais, o pareigūnas turėjo paleisti įspėjamąjį šūvį, pranešė policija. Buvo areštuota apie 20 žmonių.

Demonstracija vyko prieš pat šiandienos parlamento rinkimus, kurie, apklausų duomenimis, laimės dabartinio ministro pirmininko Marko Rutte’o partiją ir sumažins „sanitarinės diktatūros“ panaikinimo perspektyvas, kaip demonstrantai vadina vyriausybės politiką. Rutte, kuris palaiko griežčiausias priemones, kurių Nyderlandai neprisimena nuo II. Antrasis pasaulinis karas ir vokiečių okupacija sakė, kad paskelbti bet kokį paleidimą „nebūtų protinga“.

Šiuo metu nuo spalio Olandijoje barai, restoranai, muziejai, bibliotekos ir kino teatrai yra uždaryti, taikant naktines komendanto valandos ir kitus apribojimus. Anot Rutte, situacija gali pasikeisti vasarą, kai „padidėja paskiepytų žmonių skaičius“. 

Žiniasklaida Nyderlanduose laiko pirmuoju svarbiausiu vyriausybės išbandymu po „Covid-19“ ir nekantriai laukia, ar žmonių nuotaika atsispindės rezultate. 

Jonas Šaulys pagal DW ir Cristianitas.sk

Categories
Lithuania Catholica TV

Ideologinis frontas prieš šeimą

Stambulo konvencijos realybė ir “partnerystės” grėsmė, pasak politologo Vytauto Sinicos!

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Žmogaus samprata Šv. Tomo Akviniečio politinė koncepcijoje

Šv. Tomas pritaiko žmogui Aristotelio apibrėžimą „zoon politikon“, vadindamas jį „animal politicum et sociale“ arba „animal civile“ – t. y. politiniu, socialiniu, pilietiniu gyvūnu. Ši, kiek mechaniškai perkelta iš graikų filosofijos (dar aiškiai nežinojusios žmogaus nemirtingos sielos) sąvoka neturėtų būti suprasta supaprastintai. 

Šv. Tomas daugelyje vietų krikščioniškai aptaria žmogų kaip „compositum humanum“ – kūno ir sielos vieningą kompoziciją. Žmogus užima žemiausią vietą protingų būtybių hierarchijoje po Dievo ir angelų. Jis niekada tobulai nesužinotų viso, kas susiję su juo, jei jam nepadėtų aukštesnės būtybės. Žmogus tuo pačiu yra aukščiausia kūniška būtybė, valdanti ir naudojanti visas kitas būtybes kaip priemonę savo tikslams (ypač aukščiausiajam tikslui – amžinojo gyvenimo pasiekimui). Taigi visa visata sutvarkyta hierarchiniu principu, ir žmogus joje užima konkrečią vietą.

Šv. Tomas daug kartų pabrėžia politinę žmogaus prigimtį. Jis parodo, kad žmogus pavaldus trejopai tvarkai: 1) apreikštam dieviškajam įstatymui; 2) protui (ratio) ir 3) politinei valdžiai. Tam pagrįsti naudojama aristoteliška argumentacija. Jei žmogus būtų savo prigimtimi vienišas gyvūnas, jam pakaktų pirmų dviejų tvarkos rūšių. Bet kadangi jis yra politinė būtybė, pasiekti savo tikriesiems tikslams ir aukščiausioms gyvenimo ir dorybės formoms jam yra būtina dalyvauti politiniame gyvenime ir praktikuoti politines dorybes (čia turimas galvoje gyvenimas bendruomenėje). Valstybė negali būti vien žmogaus valios kūrinys, ji turi būti pagrįsta visuomenės patirtimi, ji yra istorinis produktas, aukščiausia žmonių bendrumo išraiškos forma.

Šv. Tomas, ne taip stipriai, kaip krikščioniškojo platonizmo atstovai, pabrėžia pirmosios nuodėmės padarytą žalą žmogiškoms institucijoms. Jis pasitelkia Aristotelio paaiškinimą, kad valstybė ir socialinės institucijos yra pagrįstos pačia žmogaus prigimtimi. Šv. Tomas neneigia krikščioniškos nuostatos, kad tos institucijos yra nuodėmės rezultatas ir dieviškas vaistas nuo jos. Bet nuodėmė nepažeidė pačių prigimties principų (ipsa principia naturae). Dėl to jos pasekmės susilpnina tiktai žmogaus pajėgumą pildyti prigimtinės teisės reikalavimus, bet neatima iš jo sugebėjimo pasiekti tos teisės pažinimo. Tos pasekmės nepaneigia grynai natūralių etinių vertybių egzistavimo. Būtent šių vertybių sferoje yra ir valstybės egzistavimo teisė, kylanti, anot šv. Tomo, iš žmogaus prigimties.

Aristotelis aukštino pačią valstybę kaip žmogaus prigimties realizavimą ir galutinį tikslą. Tai jokiu būdu nepriimtina krikščioniškai pasaulėžiūrai, kuri pabrėžia aukštesnių, amžinų ir galutinių vertybių (susijusių su sielos tikslu – amžinuoju gyvenimu) egzistavimą ir grynai žmogiškų priemonių nepakankamumą joms pasiekti. Prigimtinė tvarka ir teisė yra tik aukštesnės už politiką – tai Dievo amžinos tvarkos ir teisės įgyvendinimas bei pritaikymas žemiškajame gyvenime. Prigimtis turi būti patobulinta malonės. Valstybės, kaip prigimtinės tvarkos dalies, veiksmai turi būti suderinti su bendra pasaulio kryptimi į Dievą. Taip šv. Tomas suderino antikinę ir krikščionišką valstybės idėją.

Šventasis Tomas Akvinietis (1225–1274), atlikęs sintezę tarp Aristotelio filosofijos ir krikščioniškosios tradicijos, yra nusipelnęs ir politinės teorijos srityje. Jo politinė koncepcija turėjo įtakos visos katalikiškosios civilizacijos augimui.

Šarūnas Pusčius

Categories
NUOMONĖS

Nacionalinis susivienijimas įspėja neįvesti nepaprastosios padėties

Nacionalinis susivienijimas (NS) kreipėsi į šalies vadovus ir visuomenę, ragindamas Lietuvoje neįvedinėti nepaprastosios padėties prisidengiant pandemine situacija šalyje. Partijos teigimu, valdžia turi labai platų veiksmingų priemonių arsenalą, kurio akivaizdžiai pakanka Covid-19 pandemijai suvaldyti ir be antidemokratinių nepaprastosios padėties priemonių. 

Pareiškimu reaguojama į pastarojo meto valdančiųjų viešus komentarus, jog yra svarstomas nepaprastosios padėties paskelbimas. Sveikatos apsaugos ministro D. Dulkio teigimu, prie šio klausimo valdantieji žada grįžti po Trijų Karalių šventės.

„Iš Nepaprastosios padėties įstatymo turinio akivaizdu, kad už šių priemonių slypi pavojus po pandemijos priedanga įtvirtinti politinės valdančiosios daugumos diktatūrą, uždraudus bet kokį pilietinį pasipriešinimą (galimai bus draudžiama piliečių pažiūrų reiškimo, žodžio, susirinkimų laisvė ir kt.). Valdžios ketinimas įvedus nepaprastąją padėtį apriboti piliečių konstitucines teises ir laisves yra akivaizdžiai perteklinis, o toks sprendimas, jeigu jis būtų įgyvendintas, nuo pat pradžios būtų neteisėtas ir antikonstitucinis. Raginame šalies Vyriausybę nutraukti žmonių gąsdinimą ir, užuot skleidus paniką visuomenėje,  išnaudoti teismus bei kitas Konstitucijoje įtvirtintas teisines priemones karantino pažeidėjams sudrausminti. Kartu kviečiame Lietuvos piliečius būti budriems ir nepasiduoti galimoms provokacijoms, laikytis paskelbtų karantino apribojimų ne tik dėl pandemijos, bet ir tam, kad nebūtų preteksto šalyje įvesti nepaprastąją padėtį“, – teigiama pareiškime. 

Nacionalinis susivienijimas atkreipia dėmesį, jog nepaprastosios padėties įvedimas yra absoliučiai kraštutinė priemonė, kuriai pandemija nėra tinkamas pagrindas. Ją įvedus, visoje Lietuvos teritorijoje nustos veikti įprastas šalies valdymas: jį kontroliuos institucija, atsakinga už ekstremalios situacijos ar krizės valdymą, viešosios tvarkos apsaugos komendantūros ir savivaldybių administracijų direktoriai. Prireikus bus galima pasitelkti kariuomenės mobilizacinį rezervą (Įstatymo 7 ir 12 str.). Tarnybos įgytų teisę bet kuriuo paros laiku įeiti į asmens būstą be teismo sprendimo ir be asmens sutikimo (20 str.). Būtų tikrinamos transporto priemonės, asmenys ir jų bagažas. Esant nepaprastajai padėčiai nustatomas ypatingas maisto produktų bei kitų būtiniausių prekių paskirstymas (tiekimas). Nekontroliuojamai vykdoma asmens pašto siuntų ir jų dokumentų apžiūra ir paėmimas. Esant nepaprastajai padėčiai nebus paisoma susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo slaptumo (28 str.), taip pat bus suvaržytos kitos konstitucinės teisės ir laisvės.

„Plačiai komentuojama, jog nėra ko bijoti nepaprastosios padėties, nes esą ją įvedus nebūtina priimti visų nepaprastosios padėties sąlygomis numatytų apribojimų. Mus ramina, kad, tarkime, judėjimo laisvę suvaržysime, o susirašinėjimo laisvės ne. Tačiau tai jau nebe tautos rinktos valdžios rankose esantis klausimas. Kartą priėmus sprendimą dėl nepaprastosios padėties įvedimo, tikslius suvaržymus ir sąlygas nepaprastosios padėties metu Lietuvoje nustatytų jau nebe Seimas, o faktinę valdžią perimanti, už ekstremalios situaciją valdymą atsakinga ir specialiai tam suformuojama institucija. Seimas nei praktiškai, nei teoriškai negali atsakyti už būsimus jos sprendimus“, – pastebi NS pirmininkas VU profesorius Vytautas Radžvilas. 

Pareiškimo autoriai taip pat atkreipia dėmesį, jog nei buvusi, nei esama valdžia galiausiai nesugebėjo užtikrinti efektyvios viruso suvaldymo strategijos, sisteminės partijos skyrė bereikalingą dėmesį viena kitų kaltinimui ir visuomenės gąsdinimui, o nukreipusį visą sveikatos apsaugos sistemos dėmesį kovai su Covid-19 užkratu, iš esmės likimo valiai paliko kitomis ligomis sunkiai sergančius ir mirštančius savo piliečius. 

Pagal: http://www.propatria.lt/2021/01/nacionalinis-susivienijimas-ispeja.html

Categories
NUOMONĖS

Dvigubi standartai šiuolaikinėje žiniasklaidoje – norma naujoje realybėje

Naujausi įvykiai Jungtinėse Amerikos Valstijose sukelia reakcijas visame pasaulyje – taip pat ir Lietuvoje. Rytų Europos Studijų Centro direktorius Linas Kojala – pagrindinis valdžią palaikantis ekspertas Europos Sąjungos, NATO ir Jungtinių Amerikos Valstijų klausimais, savo „LinkedIn“ paskyroje, neslepia abejonių:

Ar čia tiksli citata??…Nėra aiškios ribos??. Twitter jau anksčiau yra pašalinusi graikų radikalų Auksinės Aušros partijos, buvusio Trumpo patarėjo Bannono, Irano vyriausybės nario Zangeneho, Kubos komunistų lyderio Raulio Castro, tūkstančius su Kinijos valdžia siejamų paskyrų…Pirmoji pataisa?? nėra automatiškai taikoma privačioms įmonėms, socialinių tinklų statusas yra išplaukęs. Tvirtai laikomasi nuostatos, kad jie nėra žiniasklaida (t.y. už turinį atsakingi patys jį skelbiantys vartotojai, ne kompanija), tačiau tuo pat metu patys soc. tinklai dėl kišimosi į rinkimus skandalų turinį pastaraisiais metais vis labiau filtruoja. 

Justas Stankevičius savo straipsnyje Objektyvioji mainstreaminė medija: dvigubi standartai vertinant JAV protestus „Pro Patria“ portale rašo:

Black Lives Matter ir ANTIFA riaušių metų Sietle buvo užimtas miesto kvartalas, kuris tapo žinomas Chazo vardu. Nepaisant atviro smurto protrūkių tokios mainstreaminės žiniasklaidos priemonės kaip „Vox“  šias riaušes vertino kaip „taikius protestus“. 

Nesvarbu, jog protestai truko beveik mėnesį laiko, kurio rezultatas – autonominė zona suverenioje  valstybėje. Tuo tarpu JAV Kapitolijaus užėmimas medijos buvo sutiktas kaip teroristinis aktas, kurio organizatorius pasak masinės medijos – dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas…Tai parodo, jog čia kalba eina ne apie sąžiningumą, bet apie politines ideologijas.

Nerimas, jog politkorektiškumas persivers į tikrą cenzūrą išsipildė. Žodžio laisvę ginantis alternatyvus socialinis tinklas „Parler“ buvo pašalintas iš visų įmanomų programėlių platformų, įskaitant Google PlayApple App Store bei Amazon hostingo.

Šią mintį patvirtina liberalų ekspertai, kurių klausė delfi.lt:

Komunikacijos ekspertas Jaunius Špakauskas sako, kad D. Trumpo pašalinimas iš socialinių tinklų, be jokios abejonės, yra beprecedentis sprendimas…

O komunikacijos ekspertas Mykolas Katkus teigė kad socialiniuose tinkluose atsiras tam tikra cenzūros forma, yra labai normalu. „Labai norėtųsi, kad socialiniai tinklai nustotų apsimetinėti nepriklausomomis platformomis, ir aš manau, kad tai neišvengiamai įvyks – tą esu prognozavęs jau prieš penkerius metus. Atsiras tam tikra cenzūros forma, bet ji yra normali, nes puikiai žinome tiek ir iš reklamos srities, kad pasekmės už melagingos ar smurtą kurstančios informacijos skleidimą turi būti, ir jos turi galioti visiems. Ne tik mokamos informacijos skleidėjams, bet ir kitiems – kodėl dabar turi atsakyti koks nors naujienų portalas, jei, pavyzdžiui, jo komentaruose kas nors tarsis, kaip apsiginkluoti, bet ne socialinis tinklas? Natūralu, kad ta socialinė atsakomybė turi tęstis ir, man atrodo, kad mes judame į tai.

Sveiki atvykę į gimstančią Georgo Orvelo aprašytą totalitarinę valstybę!

žiniasklaidos pranešimus surinko Jonas Šaulys

Categories
Lithuania Catholica TV

Kodėl Dievo Motinos žinia Fatimoje 1917 m. – Vienintelė išeitis Lietuvai!

Ir pasauliui ir Lietuvai: VIENINTELĖ IŠEITIS iš dabartinės liberalizmo sukeltos moralinės, vertybinės ir kt. krizės, iš neomarksizmo siautėjimo: Popiežiui – paaukoti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai. Mums – garbinti Jos Širdį ir melstis Rožančių, skleisti Fatimos žinią. TAI DARYTI – VIENINTELIS LIETUVOS KELIAS Į TIKRĄ ATGIMIMĄ. TAIP įvyko PORTUGALIJOS MORALINIS-POLITINIS STEBUKLAS. Į Dievo Motinos raginimus atsiliepusi Portugalija, 1917-1928 užplūdusi piligrimų srautais Marijos apsireiškimo vietą, tiesiog “atakavusi” dangų Rožančiaus malda – iš nuskurdusios masonų valdytos šalies tapo klestinčia, katalikiška valstybe. Be to atversti Rusiją – lietuvių tikroji misija. Vytauto Didžiojo mums duotas uždavinys.

Categories
Lithuania Catholica TV

Fatima – Svarbiausia žinia pasaulyje!

KODĖL DIEVO MOTINOS ŽINIA FATIMOJE 1917 m. – VIENINTELĖ IŠEITIS IŠ DABARTINĖS KRIZĖS? Nes ši žinia valdo žmonijos istoriją XX-XXI a. Švč. M. Marija tiksliai pranašauja Rusijos revoliuciją, komunizmo, amoralumo, agresyvaus bedieviškumo išplitimą XX ir XXI amžiuje (prisiminkime ir marksistų riaušes šiemet), II pasaulinį karą ir t.t. Tai Dievo bausmės už liberalizmą ir kitas nuodėmes (bausmės duodamos iš meilės mums, kad pasitaisytume). Reiškia Ji tiksliai pranašavo ir kas BUS – jei Popiežius su visais pasaulio vyskupais laiku nepašvęs Rusijos Nekaltajai Marijos Širdžiai, nelaimės ištiks ir mus – XXI amžiaus žmones., jei jis suspės – gausime katalikiškos civilizacijos klestėjimo laikotarpį: „Jei mano reikalavimai bus įvykdyti, Rusija atsivers ir bus taika.“ Jeigu Jos reikalavimai nebus įvykdyti, „Rusija […] paskleis savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami, Šventasis Tėvas daug kentės, atskiros tautos bus sunaikintos.“

Categories
NUOMONĖS

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Lietuvoje vis dažniau iškyla diskusijos apie George`ą Sorošą ir jo kuriamą „atvirą visuomenę“, tačiau jose pritrūksta konkretumo, o pats Sorošas vaizduojamas kaip mistinis krikštatėvis pasaulio politikos užkulisiuose. Būtent todėl, kad šiame vaizdinyje daug tiesos, prasminga atskirti pelus nuo grūdų ir Sorošo įtaką Lietuvos ir pasaulio politikai pagrįsti faktais.

Atviros visuomenės fondas (AVF) yra George`o Sorošo nevyriausybinė organizacija, kurios veikla vykdoma virš 120 šalių, o deklaruojamas tikslas – demokratijos plėtra, žmogaus teisės, pilietinis švietimas. Pats fondo steigėjas G. Sorošas gimė Vengrijoje, Budapešte. AVF jis vien oficialiai jau paaukojo daugiau nei 32 milijardus dolerių.

Kokiai vizijai aukojami šie pinigai? 1998 metais Sorošas rašė: „valstybių suverenumas turi būti palenktas tarptautinei teisei ir tarptautinėms institucijoms. Reikalingi globalūs politinių sprendimų priėmėjai. Reikalinga globali visuomenė, kuri paremtų mūsų globalią ekonomiką“. Tautos turi būti permaišytos, o valstybės netekti galios, kad žmonija susilietų į vieną globalią „atvirą visuomenę“. Šiam tikslui Sorošas randa daug konkrečių priemonių.

Daug veiksnių galėjo suformuluoti jo pažiūras ir išsikeltą misiją „pastatyti naują pasaulį“. Jauno Sorošo gyvenimą turėjo stipriai paveikti išgyventas Antrasis pasaulinis karas. Jam buvo 13 m., kai vokiečiai okupavo Vengriją ir tai žinoma palietė ir pačio Sorošo šeimą. Jo tėvas, pajutęs artėjant sunkumus, nusprendė padalyti savo šeimą ir nupirko jiems suklastotus dokumentus, tikėdamasis, kad jie galės paslėpti tikrąją žydišką tapatybę ir nesant vienoje vietoje padidės išgyvenimo šansai. Taip G. Sorošas išgyveno Holokaustą apsimetęs krikščionimi.

1998 metais duotame interviu jo paklausus, ar jautė kaltę, kai turėjo padėti konfiskuoti žydų turtą savo tariamam krikštatėviui, George Sorošas atsakė „Visai ne. Gal būdamas vaikas nematai ryšio, bet tai visiškai nesudarė jokios problemos.“ Perklaustas, ar nesijautė bendradarbiaujantis su naciais, Sorošas atsakė tiesiog „ne“ ir pridūrė, kad „jei ne jis, kitas būtų jo vietoje“.

Antrasis pasaulinis karas Sorošui ir jo kartai galimai sukūrė iškreiptą nacionalizmo supratimą, nes jie matė išsigimusią nacionalizmo formą – šovinizmą, nacių atveju peraugusį į apskritai su nacionalizmu nesusijusius imperializmą, antisemitizmą ir rasizmą. Kaip pastebi V. Sinica, „nacionalizmas kaip doktrina skelbia – kiekviena to siekianti tauta turi turėti valstybę ir pati save valdyti“, kas visiškai prieštarauja tautų hierarchijai ir okupacijoms, pridurdamas, kad „sovietmečiu baisusis keiksmas buvo „buržuazinis nacionalistas“. Šis visiškai melagingas mąstymas, kad nacionalizmas yra kažkas blogo ir agresyvaus, skleidžiamas iki šiol. Nebesakoma „buržuazinis“, bet vis dar sakoma „nacionalistas“ su neva diskredituojančia potekste. To pilna visa žiniasklaida.“ Būtent šį iškreiptą požiūrį nuosekliai skleidžia G. Sorošo finansuojamos organizacijos. Nacionalizmo neigimas – atviros visuomenės vizijos esminė dalis.

Kas yra atviroji visuomenė?

Atviroji visuomenė yra miglota sąvoka. Ieškodami, kokia yra jos šalininkų pasaulio vizija, gauname abstrakčias kalbas apie demokratiją ir asmens laisvę. Nesileisime į naujai siūlomą filosofinį ginčą apie neva skirtingas atviros ir kiauros visuomenės sampratas. Svarbiau ne ką apie atvirą visuomenę mąstė Henri Bergsonas, o kaip ją supranta pats Sorošas ir jo valios vykdytojai.

Atviros Lietuvos fondas aiškina, kad „Atviros visuomenės samprata kinta. Ji – lanksti, nesuderinama su bet kokio pobūdžio fundamentalizmu. Atvirumo idėja grindžiama mintimi, kad kiekvienas paskiras veiksmas kyla iš nevisapusiško pažinimo ir kad niekas – joks žmogus ar organizacija – nesukuria ir nevaldo tiesos monopolio. Jei uždara visuomenė būtų suprantama kaip vienatinės tiesos bastionas – ar, tiksliau, lageris, – tai atvira visuomenė būtų įspūdinga konstrukcija ant įstatymų viršenybės, pagarbos mažumoms ir pažeidžiamoms grupėms, įtraukiančios ekonomikos ir dalyvavimo demokratijos pamatų. Bene svarbiausios sąlygos atviros visuomenės brandžiai raiškai – kritinis mąstymas, idėjų laisvė ir jų mainai, polilogo kultūra, laisva kūryba ir sąžininga konkurencija.“

Skaitant susidaro įspūdis, kad atvira visuomenė apibrėžiama tiesiog per kiekvienoje demokratinėje konstitucijoje ginamus principus, papildomai paminint, kad vienos tiesos nėra ir negali būti. Tačiau įsigilinus į fondo veiklą visame pasaulyje matyti, jog tikroji jo vizija gali tilpti į vieną sakinį: atvira visuomenė yra tokia, kuri atsisako tapatumo ir įsileidžia vidun bet ką, kad taptų kuo įvairesnė. Galima pridurti: net susinaikinimo kaina.

Tas, žinoma, atsispindi ir atvirosios visuomenės kūrėjų veiksmuose, kišantis į politinius procesus visame Vakarų pasaulyje. Supratus, kad Atviros visuomenės fondas ir jo padalinys Lietuvoje – ALF – siekia sukurti visuomenę be tapatumo, daugelis jos šokiruojančių veiklų tampa savaime suprantamos.

Pavyzdžiui, platinti skrajutes, kviečiančias pabėgėlius atvykti į Europą. Pats Sorošas teigė, jog „Europos tvirtovė yra nereali“, tuo sakydamas, kad Europa negali užsidaryti atvykėliams, o privalo atsiverti, lyg tai būtų fizinė ar istorinė neišvengiamybė. Vykdyti atsakingą ir sąžiningą migracijos politiką nėra prasmės. Po 2016 m. Didžiosios Britanijos referendumo iškilus ES egzistencinei krizei, ES gelbėjimo plano griebėsi Sorošas. Filantropas teigė, kad geriausia vieta pradėti gelbėti „Europą“ būtų spręsti pabėgėlių krizę ir pašalinti reglamentą, „kuris diktuoja pabėgėlių skaičių, kurį kiekviena šalis turėtų priimti“. Dar po metų jis pareiškė, kad ES šiandien savo buvimu ant žlugimo slenksčio primena Gorbačiovo valdomą Sovietų Sąjungą. Iš didėjančių skiriamų lėšų akivaizdu, kad projektas bus gelbstimas visomis išgalėmis.

Žiniasklaidoje pasirodęs nutekintas Atviros visuomenės fondo dokumentas sako, jog Europos pabėgėlių krizę reikia priimti kaip „naują normą“ ir kad pabėgėlių krizė reiškia „naujas galimybes“ Sorošo organizacijai paveikti migracijos politiką pasauliniu mastu, kas jau yra gan seniai daroma. Nigelas Farage`as apibūdino Sorošo įtaką Strasbūre ir Briuselyje kaip „tikrai nepaprastą“, minėdamas, jog „atviroji visuomenė gali pasigirti, kad praėjusiais metais surengė 42 susitikimus su Europos Komisija“. Be to, Sorošo organizacijos paskelbė 177 puslapių knygą, kurioje yra pateikta išsami informacija apie 226 patikimus „draugus“, kurie dirba Europos Parlamente. Pagal šią knygą, 226 parlamento nariai yra „patikimi“, o tai reiškia, jog mažiausiai trečdalį parlamento vietų užima G. Sorošo „patikimi sąjungininkai“. Tarp jų ir tokie įtakingi žmonės kaip federalistas Guy Verhofstadt, teigęs, jog „visi žinome, kad vienintelė išeitis iš [pabėgėlių] krizės yra naujas galių perdavimas Europos Sąjungai ir Europos institucijoms“ ir pasisakantis už jungtinę Europos kariuomenę.

Taigi Atviros visuomenės fondas iš esmės yra ideologinė interesų grupė, kuri užsiima lobizmu, iškreipia parlamento veiklą ir supratimą apie tai, kas yra Europa: daug nacionalinių valstybių su savo demokratijomis, kalbomis ir tradicijomis ar „naujųjų europiečių“ federacinė valstybė, atmetanti (kaip ES konstitucijoje) didžiausius tikrosios Europos civilizacijos pasiekimus?

Savo tekste Sorošas 2016 metais rašė, jog į Europą turi atvykti tarp 300 tūkstančių ir pusė milijono musulmonų per metus. Nors popiežius tyli, įvairūs katalikų vyskupai perspėja, kad masinė imigracija fundamentaliai kertasi su Vakarų kaip krikščioniškos civilizacijos idėja ir reiškia Europos islamizaciją. Migracija gali būti naudinga visuomenei, jei yra kontroliuojama ir atvyksta žmonės, kurie turi įgūdžių ir nori integruotis Vakaruose. Tačiau nekontroliuojama migracija yra iššūkis mūsų nacionaliniam saugumui ir tą įrodo ne vienas išpuolis, kurį surengė teroristai, papuolę į Europą apsimesdami pabėgėliais. Intensyvi migracija taip pat kelia didelių integracijos problemų, dėl migrantų gyvenimo didelėse nuo likusios visuomenės atsiskyrusiose grupėse, kurios nepriima vietinės kultūros. Visos šios problemos išsamiai ir aiškiai analizuojamos lietuviškai išleisto britų autoriaus Edo Westo knygoje „Įvairovės iliuzija“.

G. Sorošo įtaka ženkli ir JAV politikoje. 2016 m. rinkimuose kaip niekada anksčiau susikovė du radikaliai skirtingas pozicijas turintys kandidatai. Tai yra JAV politikos elito atstovė, 67-toji JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton ir amerikiečių verslininkas, milijardierius Donaldas Trumpas. Clinton kampanija per pirmus šešis mėnesius surinko 460 milijonų dolerių – visa Trumpo kampanija vertėsi su vos 15 proc. šios sumos. Vienas iš didžiausių Clinton rėmėjų buvo George`as Sorošas, paaukojęs virš 30 milijonų dolerių. Clinton ir Sorošo bendravimas yra senas ir nepaneigiamas. Pati Clinton sakė, jog Amerikai „reikia tokių žmonių kaip Geroge Sorošas“. Tuo tarpu Hillary Clinton vyras, Billas Clintonas viename įraše teigia, jog jis gerai pažįsta Sorošą ir su juo bendrauja jau 20 metų. Sorošo ir Clintonų bendradarbiavimas tapo dar akivaizdesnis, kai ,,WikiLeaks” išleido tūkstančius elektroninių laiškų iš Hillary Clinton kampanijos štabo vadovo ir Billo Clintono Baltųjų Rūmų personalo vadovo Johno Podesto pokalbių. Sorošo vardas šiuose laiškuose yra minimas beveik 60 kartų. Dar 1995 metais pats Sorošas sakė, kad „su Billu Clintonu dirbame kaip komanda“.

Be paramos politikams, atvirosios visuomenės fondas remia tokius skandalingus radikalius kairiuosius judėjimus kaip „Black lives matter“ ar „Best for Britain“ – projektą, kuris visais įmanomais būdais siekė neigti Britanijos ES narystės referendumo demokratinius rezultatus.

Politiškai žvelgiant Sorošo fondai siekia plačių visuomenės grupių. Tačiau progresui ir (visuomenės) evoliucijai vien tik įvairovės neužtenka, būtina ir atranka. Tai galioja ne tik kalbant apie genetinius algoritmus, tačiau ir apie žmonių tarpvalstybinį judėjimą. Kaip ir ne paslaptis, kadaise laikyta kontraversiška Australijos migracijos politika tampa nauju modeliu tokioms nuo masinės migracijos nukentėjusioms šalims kaip Jungtinė Karalystė. Tuo tarpu masinė imigracija neleidžia tinkama integruoti atvykstančių žmonių, nes jie sukuria savas bendruomenes. Tokiu būdu auga socialinės įtampos tarp vietinių ir atvykusių žmonių. To dėka auga terorizmo grėsmė. Nors Europos šalims vadovaujantys politikai ir neturi drąsos to įvardyti.

Atvirosios visuomenės fondų veikla Lietuvoje

Atviros Lietuvos fondas (ALF) Lietuvoje su netrumpa pertrauka veikia nuo 1990 m. 2008-siais fondas buvo sustabdęs veiklą, tačiau ją atnaujino 2017 m. Iš viso „atvirai Lietuvai kurti“ (paties ALF formuluotė) 1990-2008 ALF išleido daugiau nei 70 mln. JAV dolerių, po 4 milijonus per metus.

Ankstyvojoje veiklos stadijoje Lietuvai šis fondas yra padaręs ir gerų darbų. S. Žukas pastebėjo, jog po nepriklausomybės atgavimo „Lietuvoje keitėsi bendra kultūros politika – atsirado valstybinė knygų rėmimo tradicija. Tada pradėjome leisti socialinio ir humanitarinio pobūdžio leidinius, kuriuos paremdavo tiek valstybė, tiek Sorošo įsteigtas ir finansuotas Atviros Lietuvos fondas (ALF) rėmęs seriją „Atviros Lietuvos knyga“. Išleista ne tik šimtai knygų, tačiau ir finansuotos mokslininkų ir menininkų stažuotės, įsteigta, kaip giriasi pats fondas, 19 nevyriausybinių organizacijų.

Tačiau kuomet užsienio kapitalas investuoja į mūsų valstybės piliečių ugdymą politikos ir filosofijos srityse, atsiveria plačios galimybės formuoti jaunosios kartos pasaulėžiūrą norima linkme. Gali būti, jog užsienio kapitalas plačiai investuojantis į mūsų šalies žiniasklaidą ir visuomenės švietimą turi kilnius tikslus. Tokiu atveju būtų apsiribojama neideologiniais projektais. Tačiau lygiai taip pat gali būti, kad yra siekiama mūsų visuomenės socialinės inžinerijos. O tam reikalingi daug įvairesni projektai, kurie Lietuvoje ir buvo pasitelkti. Ypatingą pėdsaką šiuo požiūriu paliko vadinamosios pilietinės visuomenės organizacijų kūrimas ir jauniesiems mokslininkams ugdyti skirta ALF akademija. Akademiją praėję jaunieji mokslininkai šiandien visi kaip vienas yra „atvirumo“ ir „įvairovės“ idėjų šalininkai. Tuo tarpu nevyriausybines organizacijas ištiko liūdnas, nors numatomas likimas.

Pasirodo, kuriant pilietinę visuomenę (reikia suprasti, kad aktyviai į viešuosius reikalus įsitraukiančią visuomenę) nei tvaru, nei efektyvu tą daryti „iš viršaus“ – nuolatos finansuojant visuomenininkų veiklą. Kaip parodė laikas, tokia veikla gyvuoja tol, kol yra apmokama, o dėl savo pobūdžio apskritai linksta į formalų darbą nesiekiant permainų visuomenėje. Su ALF pagalba įkurtas Pilietinės visuomenės institutas Lietuvoje kasmet matuoja pilietinės galios indeksus, tačiau kasmet atranda, kad pilietiškumo Lietuvoje nedaugėja ir jis visiškai atsietas nuo pilietiškumo (kas išskirtinai akivaizdu jaunimo rezultatuose). Dar 2008 metais šią situaciją įžvalgiai išanalizavo prof. Vytautas Radžvilas, Sorošo pinigais sukurtą NVO tinklą praminęs pilietine nomenklatūra.

Kaip jau minėta, Sorošas rimtai vertina ES projekto griūties galimybes ir Vidurio Europą laiko regionu, kuriame spręsis ES likimas. Sąjunga arba turės šio regiono šalių palaikymą, arba ne. Nors Višegrado šalys palaiko ES, tačiau itin kritiškai žiūri į jos brukamas vertybes ir raidos kryptį. Todėl neatsitiktinai Sorošas pastaraisiais metais perkėlė į itin perspektyviai atrodančią Lietuvą, kurios visuomenė apklausose ES vertina palankiausiai Europoje. Kurdamas savo forpostą Baltijos šalyse Sorošas 2017 metais paskelbė į atkuriamo Atviros Lietuvos fondo veiklą investuojantis 700 000 eurų.

Atsižvelgiant į ES krizę, naujieji ALF tikslai: atspari visuomenė, permąstoma Europa ir viešosios politikos analizė. Pastarajai sukurtas Simo Čelutkos vadovaujamas Vilniaus viešosios politikos institutas, po jo veikla galima pakišti iš esmės bet kokias temas. Įdomiau su pirmais dviem tikslais. Ką reiškia permąstyti Europą ir kam atspari turi būti visuomenė? Europos permąstymui 2017 m. surengtos 8 diskusijos, kurios rengėjams kainavo 54 tūkstančius eurų, kitąmet jau tik 4 diskusijos (51 tūkstantis eurų). Fondas teigia, kad siekia pozityviai įtakoti kintančią Europos idėją, europiečio sampratą ir ES būklę, tačiau tos „pozityvios įtakos“ turinio neatskleidžia. Diskusijų prelegentų pavardės ir pasisakymai jose leidžia suprasti, kad „pozityvi įtaka kintančiai Europos idėjai“ – pritarimas gilesnei integracijai ir ES Konstitucijos sutarties nuostatai, kad Europa prasideda Naujaisiais amžiais, o Roma, Atėnai ir Jeruzalė, žodžiu, Europos civilizacijos pagrindai nėra jos pagrindas. Tai nestebina – nauja Europa turi būti kuriama atvirumo Kitam ir įvairovės pagrindu.

Sudėtingiau suprasti „atsparumą“. Vos atkūręs veiklą 2017 metais fondas paskelbia rašinių konkursą tema „Kaip priešintis baimės politikai XXI amžiuje?“ Taigi atsparumas reikalingas baimės politikai, o baimės kurstytojai – kaip galima suprasti iš konkurso aprašymo – vis tie patys nuvalkioti baubai fundamentalizmas, radikalizmas ir ekstremizmas. Maža paslaptis, kad tiek Sorošas, tiek fondo tarybos nariai ar šalininkai šiais vardais nuosekliai įvardija bet kokias nacionalizmo apraiškas nuo Lenkijos ir Vengrijos valdančiųjų, iki antiglobalistinių nuotaikų iškilimo Vakarų Europoje ir D. Trumpo JAV. Atsivertę 2017 metų veiklos ataskaitą matome, kad jaunimui organizuota vasaros stovykla iškalbingu pavadinimu „Skaityti Kitą“. Pasireikšta keturiose iniciatyvose: po kartą pasirašyta prieš gyvybės apsaugą ir Šeimos stiprinimo įstatymą, du kartus – už Stambulo konvencijos ratifikavimą. Nėra ką ir sakyti, kad tų metų fondo rengtose diskusijose – nė vieno konservatyvaus pašnekovo, visi „savi“. Galima apibendrinti, jog atsikūrusio fondo pagrindinis tikslas – didinti visuomenės atsparumą nacionalizmo apraiškoms, „baimės politikai“, priešintis prigimtinę šeimą ginantiems įstatymams, propaguoti multikultūralizmą.

Medijos ir Atviros Lietuvos fondas

Dažnai Sorošo ir ALF įtaka šalies žiniasklaidai, ypač asmeniškai įtakingiausiems šalies žurnalistams. Kai kurios žiniasklaidos Lietuvoje turi tiesioginių ryšių su ALF ir tai atvirai deklaruoja. Vienas iš tokių medijų yra Laisvės TV, kuris savo reportažų pabaigoje pateikia ALF kaip savo rėmėją. Vienas įtakingiausių šalyje autorių Edwardas Lucasas irgi yra ALF narys. Naujienų puslapio alfa.lt ir „IQ“ žurnalo vyriausiasis redaktorius Ovidijus Lukošius tuo pačiu yra ir atviros visuomenės forumo vadovas.

Tačiau šios sąsajos niekis palyginus su faktu, jog būtent Atviros Lietuvos fondas buvo Lietuvos žurnalistikos centro steigėjas. 1995 metais įsteigtas centras, kuriame dėsto įtakingiausi šiandienos Lietuvos žurnalistai, rengia ir sertifikuoja naujus šalies žurnalistus (alternatyva universitetui). Atviros Lietuvos fondas ir dabar yra šio centro dalininkas. Viena iš trijų valdybos narių – LRT šališka žurnalistika garsėjanti Indrė Makaraitytė. Tarp buvusių vadovų – šiandien ALF gausiai remiamo Andriaus Tapino tėvas Laimonas Tapinas. Glaudūs „žiniasklaidos elito“ tarpusavio ryšiai yra seniai aptarinėjama tema. Įdomesnis faktas, jog žurnalistų rengimu Lietuvoje šiandien užsiima Sorošo įsteigta ir iki šiol jo fondo valdoma organizacija.

Sorošo pėdsakų Lietuvoje gerokai daugiau, tačiau akivaizdi įtaka akademinei bendruomenei ir žiniasklaidai yra dvi didžiausią nerimą keliančios sritys. Valstybės demokratinis valdymas reikalauja, kad piliečiai nebūtų veikiami sistemingos išorės įtakos, lobizmo grupių. Lietuvoje tarsi visi supranta, kad žalinga ir neleistina yra Rusijos bandoma daryti įtaka Lietuvos visuomenės nuostatoms. Tačiau Sorošas į visuomenių, įskaitant Lietuvos, perauklėjimą savo norima linkme investuoja ne mažiau. Tiesą sakant, jis investuoja kone daugiausiai pasaulyje.

Ar Lietuvai priimtina ši įtaka? Ar ji nėra tiesiogiai prieštaraujanti Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymui? Kokiu mastu Lietuvos valstybę per tikslines mokslo ir žiniasklaidos grupes faktiškai valdo Sorošas? Save gerbianti valstybė iškeltų šiuos klausimus.

Justas Stankevičius

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Categories
LIETUVOS ISTORIJA

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

Temos pradžią žr.:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Ar “tautinio atgimimo švyturiai” buvo geri katalikai?

Masonų ložės ir Lietuvoje jungė, atrodytų, įvairiausių pakraipų politines jėgas. 1899 m. T. Vrublevskis ir jo bendraminčiai įsteigė Neošubravcų ložę, besirėmusią dar XIX a. pradžios Lietuvos šubravcų organizacijos masoniškomis tradicijomis. Vargu, ar atsitiktinumas buvo ši faktų virtinė jau sekančiais metais: 1900 m. Paryžiuje, vykstant pasaulinei parodai, posėdžiavo ne tik Tarptautinis socialistų kongresas, Pasaulinis taikos kongresas, bet ir Prancūzijos Didieji Rytai – masonų aukšto lygio struktūra – buvo sušaukę įvairių šalių masoniškų organizacijų pasitarimą, kuriame buvo siekiama užmegzti glaudesnius tarpusavio ryšius. Vienas iš darbotvarkės klausimų buvo apie konfesines mažumas. Jis buvo ypač aktualus Rusijos imperijos tautoms, taip pat ir Lietuvai[1]. Nors atrodytų, kad tai buvo geras tikslas – juk buvo ginama ir katalikų tikėjimo laisvė Rusijos imperijos teritorijoje, tačiau ją gindami masonai anaiptol nesiekė katalikų tikėjimo įtvirtinimo, o klaidingos visų religijų laisvės.

Anot A. Lednickio, Neošubravcų ložei galima priskirti vadovaujantį vaidmenį Vilniaus politiniame gyvenime[2]. Ne veltui Mykolas Riomeris, pats buvęs masonu, neošubravcus vadina „patentuota miesto tėvų filisterija“[3]. Tarp neošubravcų būta įvairių pakraipų veikėjų, nuo lenkų dešiniųjų nacionalistų (endekų), kurių partija garsiai skelbė savo katalikiškumą, iki vadinamųjų krajovcų – liberalių politikų, siekusių viena ar kita forma atkurti LDK – tokių kaip T. Vrublevskis, laikęs save istorinės Lietuvos sūnumi.

Bet kuo čia dėti lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjai? Kažin, ar sutapimas buvo tai, kad T. Vrublevskis vadovavo ir kairiosios pakraipos įvairių tautybių veikėjų susirinkimams, kuriuose dalyvavo tiek neošubravcų atstovas J. Klotas, tiek ir nemažai masonų ložės „Litwa“ (nuo 1908 m.) narių. Šiai ložei priklausė daug lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjų: M. Biržiška, A. Janulaitis, S. Matulaitis, A. Bulota, Lukauskis, Valiukas, Bielskis, Venclauskis, M. Šleževičius, D. Malinauskas, V. Čepinskis ir kt.

Kaip tų veikėjų principai reiškėsi visuomenėje? V. Čepinskis su kitais socialdemokratais savo konferencijoje 1905 m. revoliucijos Rusijoje metu priėmė nutarimą, kuriame sakoma, kad „visuotina“ revoliucija, prasidėjusi Rusijoje ir kylanti Vakarų Europoje, turės „iš pamatų išgriauti senąją politikinę, ūkio ir visuomenės tvarką, pašalinti iš gyvenimo turtingųjų luomų viešpatavimą“. Vadovaujantį vaidmenį joje turėsiąs atlikti Vakarų Europos proletariatas. A. Janulaitis ir S. Matulaitis skleidė etinio reliatyvizmo idėjas – kad nėra amžinų ir visiems privalomų Dievo nustatytų moralės normų[4] ir t. t.

Šalia šių lietuvių veikėjų ložėje posėdžiavo kitą būsimos Lietuvos viziją turėję „lenkakalbės kultūros lietuviai“, pavyzdžiui, M. Riomeris, vėliau tapęs „lietuviakalbiu lietuviu“, tarpukaryje gyvenusiu „Kauno Lietuvoje“, nors jis niekada neišsižadėjo bajoriškumo, jausmingų simpatijų LDK atkūrimui ir lenkų kalbai.

Jis, pasaulinio lygio teisininkas, išmokslinęs ištisą virtinę teisininkų, išplatino Lietuvoje masonišką požiūrį į istoriją, valstybę ir teisę. Jo valstybės teisės vadovėlyje skaitome: „Didžioji prancūzų revoliucija… kaip tik ir buvo likimo pašaukta likviduoti pasenusių ir parazitiškais virtusių viduramžių visuomenės padarinių būklę“[5], ir panašius teiginius. Žinoma, kai kurios Prancūzijos institucijos XVIII a. buvo arba pernelyg sustabarėję arba iškrypę, bet daugiausiai dėl ateistų „apšviestojo“ absoliutizmo, iškraipiusio sveiką organišką viduramžių monarchiją, kurioje joks karalius dar nedrįso sakyti: „Valstybė – tai aš“ (kaip Liudvikas XIV „apšvietos“ amžiuje) ir jautėsi pavaldus Dievui bei turintis vadovautis Jo Bažnyčios skelbiamais politiniais principais.

Masonų ložėje „Litwa“ buvo ir garsusis socialistas M. Pilsudskis, nemėgstamas nacionalistinio lietuvių sparno, bet mylimas LDK atkūrimo šalininkų vos ne kaip „paskutinis LDK etmonas“, bandęs atkurti Kunigaikštystę kuria nors forma. Vis dėlto, nors instinktyviai išsaugojęs prisirišimą prie daugelio tradicinės visuomenės principų, kad ir turėjęs meilę Aušros Vartų Dievo Motinai, matytas prie Jos paveikslo klūpantis ir miręs su paskutiniais sakramentais[6], visuomeninėje srityje jis buvo toli gražu ne katalikiškos orientacijos politikas.

Tačiau „LDK krypties“ politikų pažiūrų analizė iš katalikiškos perspektyvos reikalauja atskiros studijos. Čia galima tiktai konstatuoti faktą, kad į masonų ložes buvo stengiamasi įtraukti tiek lietuviško, tiek lenkiško nacionalizmų, tiek LDK paveldo šalininkus, tiek „dešiniuosius“, tiek „kairiuosius“ ir net bandoma infiltruoti gana katalikiškas organizacijas (pavyzdžiui, endekus). Tai tipiška masonų taktika.

Masonai, infiltruodami įvairias jėgas, stengėsi daryti įtaką krašto politikai. 1905 m. vadinamajame Vilniaus autonomistų ratelyje, siekusiame suderinti bene visų minėtų pakraipų poziciją Lietuvos ateities klausimu ir jų pastangas siekiant didesnio Lietuvos savarankiškumo Rusijos imperijoje, lemiamą vaidmenį vaidino T. Vrublevskis ir jo vadovaujamų masonų ložių atstovai J. Klotas, L. Krzywickis ir kiti, visuomenėje žinomi kaip liberalieji „krajovcai“. Su jais prie politinių diskusijų stalo tada susėdo su Lietuvių socialdemokratų partija bei Tautinių lietuvių demokratų partija susiję veikėjai F. Bortkevičienė, J. Vileišis (beje, nuo 1898 m. dirbęs pas T. Vrublevskį padėjėju[7]), P. Višinskis, iš dalies, netiesiogiai, A. Smetona – tie, nuo kurių išties labai priklausė būsimos Lietuvos pavidalas[8]. Nors vėliau trumpam susiėję 1905 m., krajovcai ir lietuvių tautinė srovė, atrodytų, nuėjo savais keliais, gali būti, kad ateities politinis vyksmas buvo tam tikru laipsniu planuojamas labiau konfidencialiuose masonų vedamo „autonomistų ratelio“ susitikimuose, kurių eiga neskelbta plačiajai visuomenei.

Įdomu, kad minėti masonų ložių nariai vėliau užėmė esminius visuomenės ir valstybės postus. M. Šleževičius 3 kartus tapo ministru pirmininku, 4 kartus – seimo nariu ir t. t., M. Biržiška ir vėliau V. Čepinskis – Lietuvos Respublikos švietimo ministrais M. Šleževičiaus kabinetuose, D. Malinauskas – nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Čekoslovakijoje, vėliau – Estijoje, J. Vileišis – vidaus reikalų, vėliau – finansų ministru M. Šleževičiaus kabinetuose. Tai jam nesutrukdė „dešiniojo“ Smetonos režimo metais būti ilgamečiu Valstybės tarybos nariu. Šį sąrašą galima ir tęsti.

4.3. Kaip vertinti A. Smetoną?

Bene labiausiai vėliau, tarpukaryje, Lietuvos valstybės pobūdį lėmusi asmenybė buvo A. Smetona. Kol kas sunku vienareikšmiškai teigti, ar A. Smetona buvo masonas. Nors pats A. Smetona ir jo vadovaujami tautininkai rinkosi „vidurio kelią“ tarp „klerikalų“ ir liberalų, tačiau jis neišvengiamai krypo į „antiklerikalizmą“.

Įdomu, kad A. Smetona 1907 m. buvo pakviestas į katalikišku laikraščiu norėtą padaryti „Vilniaus žinių“ redakciją su konfidencialia instrukcija kontroliuoti redaktoriaus J. Tumo-Vaižganto veiklą ir „neprileisti klerikalizmo“[9]. Jo „neprileido“ ir pats J. Tumas – jis net neįrašė į laikraščio programinį straipsnį vyskupo reikalauto pasižadėjimo vesti laikraštį „sulig Leono XIII enciklikomis“[10]. Redakcijoje J. Tumas suartėjo su Smetona, bet nutolo nuo krikščionių demokratų, tapdamas vienu iš liberaliosios katalikybės, vis tolstančios nuo Bažnyčios mokymo, pradininkų Lietuvoje. Šiai krypčiai priklauso ir dabartinės krikdemų partijos, kurioms visai netrukdo protestantai jų gretose ir nekatalikiški liberalūs principai programose.

Nors Smetonos režimas tarpukario Lietuvoje, palyginus ją su liberalizmo, socializmo, fašizmo, nacizmo ir kitokių „izmų“ niokojama Europa, buvo neabejotinai labai švelni ir palyginti nuosaiki diktatūros forma, dalinai net palanki katalikybei, daug geresnė už liberaliosios „demokratijos“ diktatūrą, vis dėlto tautininkų stovykla neišvengė tautos ir valstybės suabsoliutinimo, jos iškėlimo virš, o kartais ir prieš Katalikų Bažnyčią. Tautininkai stengėsi bet kokiomis priemonėmis išstumti iš valdžios tada dar palyginti tradicinius katalikus – krikdemus, o iš visuomenės gyvenimo – katalikų organizacijas. 1933 m. tautininkų suvažiavime A. Smetonai pasakius programinę kalbą, vienas tautininkų veikėjas B. Raila tarė: „1933 m. gruodžio 15 diena suteikė naują formą ir būdą naujajai Lietuvos santvarkai… Tenka visu platumu realizuoti ir konkretizuoti mintį, kad viskas valstybei, nieko viršum valstybės, nieko šalia jos ir nieko prieš ją“[11]. Tai dar viduramžių fraticelli klaidų aidai. Fraticelli – broliukai, nuo pranciškonų atskilusi sekta, skelbė ereziją, suabsoliutinusią valstybės galią, iškėlusią ją virš Dievo ir Jo Bažnyčios įstatymų. Iš šios erezijos išaugo t. Hobeso doktrina apie viską ryjančią „valstybę-leviataną“, absoliutinė monarchija, vėliau – fašistinė ir liberalistinė diktatūra, primetanti visuomenei antikrikščioniškus įstatymus. Buvo paneigta Dievo duota Bažnyčiai teisė diktuoti valstybei pagrindinius principus, kurių pastaroji privalo laikytis.

Kad ir švelniau nei kitur, ši klaida reiškėsi ir tarpukario Lietuvoje. 1930 m. buvo uždaryta ateitininkų organizacija. Vatikanas protestavo. Problema buvo išspręsta… išsiunčiant Vatikano atstovą iš Lietuvos. Spaudos atstovų paklaustas, ar moksleivių ateitininkų organizacijų uždraudimas nesikerta su konkordatu ir ar dėl to nenumatoma kokių komplikacijų, užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius tiesmukai atsakė: „Apaštališkasis Sostas neturi kariuomenės, ir čia negalima kalbėti apie istorinę komplikaciją. Tai yra tik moralinė jėga, turinti reikšmės tik viduje“[12]. Tai būdinga naujųjų laikų nuostata – Bažnyčios mokymas esą saisto ne valstybes ir visuomenę, o tik atskirų individų sąžines, ir tai – tik tų, kurie to nori. Tai laicizmo klaida, pasmerkta tradicinio Bažnyčios mokymo. Tikėti ar netikėti – grynai asmeninio sentimento reikalas, nes tikėjimas esą kyla ne iš Dievo apreiškimo, o iš žmogaus „Dievo ieškojimo“ – tai jau kita, modernizmo klaida, viešpataujanti šių laikų protuose.

Šarūnas Pusčius

[1] Staliūnas D., Arkivyskupo Ropo veiklos pėdsakais (1903–1907) // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7. Vilnius, 1994, p. 162.

[2] Lednicki A., Tadeusz Wróblewski, cit. iš: ten pat p. 164.

[3] Römer M., Dziennik. Rok 1916, t. 19.

[4] Žemaitis V., Pasaulietinė etika…, p. 69–70.

[5] Römeris M., Valstybė. Vilnius, 1995, p. 31.

[6] Meysztowicz W., Pašnekesiai apie laikus ir žmones. Vilnius, 2004, p. 200.

[7] Staliūnas D., Arkivyskupo Ropo veiklos pėdsakais (1903–1907) // Lietuvių atgimimo istorijos studijos. T. 7. Vilnius, 1994, p 162.

[8] Aleksandravičius E., XIX amžiaus profiliai. Vilnius, 1993, p. 147.

[9] Tumas J., Kaip aš… // „Krivulė“, 1924, Nr. 4, p. 14. Cit iš: Laukaitytė R., Legalios katalikiškos spaudos pradžia Lietuvoje // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7, Vilnius, 1994, p. 162.

[10] Laukaitytė R. Legalios katalikiškos spaudos pradžia Lietuvoje // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7, Vilnius, 1994, p. 162.

[11] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje…, p. 350.

[12] Girnius J., Pranas Dovydaitis. Chicago, 1975, p. 413. Cit. iš: Eidintas A., Antanas Smetona. Vilnius 1990. p. 115-116.

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Categories
NUOMONĖS

Vytautas Radžvilas: „Vyksta atviras Europos nukrikščioninimas“

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Vytautas Radžvilas: „Vyksta atviras Europos nukrikščioninimas“

Gegužės 11-13 dienomis Šiauliuose prof. Stasio Šalkauskio garbei surengtoje Išminties šventėje vyko prof. Vytauto Radžvilo ir dr. Vytauto Ališausko debatai „Europos Sąjunga – krikščionybės išlikimui palankus ar žalingas projektas?“. Valandos trukmės renginyje pateikta gausybė įžvalgų ir argumentų, leidžiančių geriau suprasti Europoje vykstančius procesus ir jų santykį su krikščionybe. Kviečiame skaityti V. Radžvilo pasisakymą. Visą debatų vaizdo įrašą rasite čia.

Šio disputo tema man kaip tik labai patiko, nes ji suformuluota principo lygmeniu. Kitaip tariant, būna akimirkų, kai klausimą reikia kelti aiškiai, konkrečiai ir netgi kategoriškai tam, kad problema nebūtų paslėpta ar neištirptų aptakiuose svarstymuose. Manau, kad šis klausimas pribrendęs ir į jį atsakyti tam tikra prasme yra nepatogu, nes kartais jautiesi lyg besiveržiąs pro plačiai atidarytas duris. Juk dabartinėje Europoje iš esmės apstu to, ką galima pavadinti visiškai atviromis, netgi brutaliomis, krikščionybės stūmimo iš viešosios erdvės apraiškomis.

Todėl šiuo atveju itin svarbu tiksliai dėlioti istorinius ir teorinius akcentus. Pirmas dalykas tas, kad mes, kaip krikščionys, bent tie, kurie save tokiais laiko, suprantame, kad Bažnyčios gyvybingumą lemia visai kiti veiksniai ir jokiomis sąlygomis Bažnyčia nežlugs ir neišnyks. Bet tai nėra tas pats, kas ignoruoti problemą, kokiomis konkrečiomis politinėmis ir istorinėmis sąlygomis egzistuoja Bažnyčia. Vienas dalykas – buvo epocha, kai Romoje ji buvo negailestingai persekiojama. Visai kas kita, nors santykiai tarp Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios ir tuomet buvo savaip problemiški, yra viduramžiai. Dar kita situacija yra naujaisiais laikais. Todėl tai jokiu būdu nėra antraeilis dalykas. Priešingai, manau, kad čia turi būti klausimo ašis.

Kalbant apie Bažnyčios santykį su politika, reikalo esmė yra ta, kad jokia politika arba politinė santvarka negali būti vertybiškai neutrali. Jau nuo graikų politinės teorijos laikų – tą patį kartojo ir krikščioniška politinė teorija – aukščiausias politinės bendruomenės tikslas yra sukurti palankias sąlygas susiformuoti tam tikram moraliniam ir intelektualiniam žmogaus tipui. Vadinasi, valstybė gali siekti, kad jos remiamas, arba skatinamas, arba ugdomas, žmogaus tipas remtųsi vienomis ar kitomis vertybėmis. Todėl klausimas, kokios yra tos vertybės, yra esminis.

Krikščionybė, be jokios abejonės, niekada nebuvo galutinai susipynusi su valstybe. Mes puikiai žinome dar šv. Augustino suformuluotą dvasinės ir pasaulietinės valdžių atskyrimo doktriną, kuri vėliau vadinta dviejų kalavijų doktrina. Krikščionybė nuo islamo skiriasi tuo, kad iš jos tiesiogiai nėra kildinamas koks nors konkretus teisinis kodeksas, kaip sharia teisė ir krikščionybė nenurodinėja kokia konkreti politinė santvarka turi būti.

Bet tai nereiškia, kad krikščionybė politinių santvarkų nevertina savo etiniais masteliais. Tomas Akvinietis labai aiškiai skyrė teisingas ir iškreiptas santvarkas. Taip, įtampa tarp Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios tokiu atveju yra neišvengiama. Bet tai leidžia teigti, kad nepanaikinama sąsaja tarp jų lemia, jog galimos politinės santvarkos, kurios ne tik nepalankios krikščionybės egzistavimui, bet, kalbant griežtai, slopina krikščioniškąjį žmogaus tipą.

Jeigu kalbame apie Europos Sąjungą ar Europos plėtrą apskritai, reikia pasakyti, kad viduramžių žmonės save laikė Vakarų krikščionija. Išskyrus saujelę intelektualų, viduramžių prancūzai, anglai ar vokiečiai net neįtarė, kad jie yra kažkokie tai europiečiai. Europa išsirutuliojo iš Vakarų krikščionybės nuo renesanso laikų. Paskutinį kartą Europos valstybės save įsivardijo kaip krikščioniška valstybių bendrija 1713 m. Utrechto sutartyje.

Kitaip tariant, pati Europos idėja ir samprata yra iš esmės yra vis gilėjančio atsiribojimo nuo krikščioniškų – o tiksliau katalikiškų – principų rezultatas.

Tikra tiesa, kad katalikų mąstytojai ir popiežiai labai daug darė, kad būtų atkurta Europos vienybė. Ją simboliškai iki 1806 m. reprezentavo Šventoji Romos imperija, kurią panaikino Napoleonas. Tą vaidmenį iki 1814 m. bandė perimti Habsburgų imperija.

Bet juk reikalo esmė yra ta, kad, nors 1950 metais Europos bendriją formaliai įsteigė dideji krikščionys demokratai – R. Schumanas, A. De Gasperi ir K. Adenaueris – faktas yra tas, kad nuo maždaug 1955 metų Europos integracijos projektą į savo rankas perėmė tie, kurie šiandien vadinami kairiosiomis jėgomis.

Kairiųjų jėga, kurie iš tikrųjų yra atvirai antikrikščioniški, tame ir slypi. Juk šiuolaikinis Europai vadovaujantis elitas savo giliausiais įsitikinimais yra antikrikščioniškas. Simboliška: kai A. Merkel buvo Italijoje, buvo aplankytas ne A. De Gasperi kapas, bet A. Spinelli kapas – Italijos komunisto, kuris parašė Ventotene Manifestą.

Visiškai nesistebiu, kad šiuolaikinėje Europoje atkakliai ir metodiškai iš visų viešojo gyvenimo sričių išstūminėjama krikščionybė. Ką reiškia vien tai, kad Vokietijoje Žemės ūkio ministro potvarkis vėl kabinti kryžius klasėse šiandien jau tampa milžinišku iššūkiu?

Šiandien Europos Sąjungos integracija yra vienas iš trijų XX a. globalistinių projektų. Čia reikia griežtai skirti globalizaciją, kaip tam tikrą civilizacinį reiškinį, nuo globalizmo, kaip politinio projekto. Pirmasis globalistinis projektas buvo Sovietų Sąjungos pasaulinės komunistinės imperijos idėja. Antrasis globalistinis projektas – JAV globalios demokratijos idėja. Trečiasis projektas – Europos Sąjungos integracija, arba begalinė europeizacijos revoliucija. Su pirmaisias dvejais projektais trečiajį sieja tai, kad visų šių projektų tikslas yra sukurti naujo tipo žmogų. Sovietų komunistams tai turėjo būti naujasis komunistinis žmogus. Antrojo projekto žmogus, kaip pasakė Fukuyama, turėjo būti demokratas. Europos Sąjunga sako, kad tai bus naujasis europietis.

Kitaip sakant, vyksta antropologinis socialinės inžinerijos eksperimentas, kuris bando kurti naują žmogų. Tas žmogus tikrai turi būti antžmogis tuo atžvilgiu, kad jis išeina už mums dabar pažįstamų žmogaus ribų. Kitaip tariant, krikščioniška – o konkrečiau katalikiška – žmogaus samprata yra visiškai atvirai ir nuosekliai paneigiama.

Tai, kad Europos Sąjungoje nėra atvirų represijų kaip Sovietų Sąjungoje, dar nieko neįrodo. Jei būdamas valstybės tarnautoju ar apskritai viešoje erdvėje nebegali pasikabinti net kryželio, ką tai reiškia? Be abejonės, bandoma vykdyti tam tikrą dialogą tarp Europos Sąjungos viršūnių ir Bažnyčios. Bet manau, kad Bažnyčia, ypač jos vadovybė, artėja prie kritinio momento, kai turės apsispręsti, ar ji vis dėlto įvardins, kas iš tiesų vyksta Europos Sąjungoje – kad vyksta Europos nukrikščioninimas – ar bus vykdoma aptakaus šnekėjimo kompromisinė politika. Lietuvai, be abejo, tai ne mažiau aktualu.

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Categories
Lithuania Catholica TV

TFP už Lietuvos Nepriklausomybę (II)

Categories
Lithuania Catholica TV

TFP už Lietuvos Nepriklausomybę (I)

Categories
KATALIKIŠKA CIVILIZACIJA

Šv. Jono Bosko sapnas apie dvi kolonas jūroje

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Šv. Jono Bosko sapnas apie dvi kolonas jūroje

1862 gegužės 14 d. Don Boskas turėjo džiaugsmo priimti ką tik įsteigto Saleziečių ordino dvidešimt dviejų narių pirmuosius vienuolinius įžadus.1862 gegužės 14 d. Don Boskas turėjo džiaugsmo priimti ką tik įsteigto Saleziečių ordino dvidešimt dviejų narių pirmuosius vienuolinius įžadus.

1862 gegužės 14 d. Don Boskas turėjo džiaugsmo priimti ką tik įsteigto Saleziečių ordino dvidešimt dviejų narių pirmuosius vienuolinius įžadus.1862 gegužės 14 d. Don Boskas turėjo džiaugsmo priimti ką tik įsteigto Saleziečių ordino dvidešimt dviejų narių pirmuosius vienuolinius įžadus.Tada be kita ko jis pasakė naujai davusiems įžadus, kad jis turi tikrų įrodymų, jog Saleziečių ordinas Dievo valia klestės. Kalbėdamas jiems, jis atrodė labai patenkintas.Po kelių dienų, gegužės 30 d., jis papasakojo tokį sapną. Jis susijęs su Bažnyčios mūšiais prieš daugelį priešų, popiežiaus kentėjimais ir galutiniu triumfu per pamaldumą šventajai Eucharistijai bei Marijai, Krikščionių Pagalbai.

Aš noriu papasakoti jums sapną. Tiesa, kad sapnuodamas žmogus nemąsto. Kaip bebūtų, aš, kuris netgi papasakočiau jums savo nuodėmes, jeigu nebijočiau, kad jos privers jus visus išsilakstyti, o šį namą – sugriūti, pasakoju jums tai jūsų dvasinei naudai. Aš sapnavau šį sapną prieš kelias dienas.

Sapnas

Įsivaizduokite, kad kartu su manimi esate ant jūros kranto ar, tiksliau, ant vandens apsuptos uolos ir kad nematote jokio kito žemės lopinėlio, išskyrus tą, kuris yra po jūsų kojomis. Visame šitame beribiame vandens plote jūs matote nesuskaičiuojamą laivyną laivų, besikaunančių mūšyje. Laivų priešakiai yra aštrių į ietis panašių smaigalių formos ir jie perveria bei visiškai sugriauna visa, į ką atsitrenkia. Tie laivai yra ginkluoti patrankomis, daugybe šautuvų, padegamosiomis medžiagomis, kitais visų rūšių ginklais, o taip pat ir knygomis, ir jie puola laivą, daug didesnį bei aukštesnį nei jie patys, bando perdurti jį savo smaigaliais, padegti jį ar kokiu nors būdu padaryti jam kiek įmanoma daugiau žalos.

Bažnyčios laivas

Šio didingo viskuo aprūpinto laivo palydą sudaro daug mažesnių laivų, kurie gauna iš jo įsakymus gintis nuo puolančio laivyno.

Dvi kolonos

Vidury begalinių jūros platybių stūkso dvi didelio aukščio galingos kolonos netoli viena kitos. Vienos viršūnėje – Nekaltosios Mergelės statula. Po jos pėdomis kabo didelė lenta su šiuo įrašu: Auxilium Christianorum – „Krikščionių Pagalba“. Ant kitos, kuri yra daug aukštesnė ir didesnė, baltuoja ostija, didelio dydžio, proporcinga kolonai, o po ja – kitas užrašas su žodžiais: Salus Credentium – „Tikinčiųjų Išganymas“.

Šventasis Tėvas

Didžiojo laivo vyriausiasis vadas yra Aukščiausiasis Pontifikas. Jis, matydamas priešų pyktį ir blogybes, kurį patiria jo tikintieji, nutaria sušaukti aplink save mažesnių laivų kapitonus, kad surengtų pasitarimą ir nuspręstų, ką reikia daryti.

Konklavoje

Visi kapitonai sueina į didįjį laivą ir susirenka aplink popiežių. Vyksta jų pasitarimas, tačiau tuo tarpu vėjas ir bangos perauga į audrą, ir jie siunčiami atgal valdyti savųjų laivų.Stoja trumpa ramybės valandėlė. Antrą kartą popiežius suburia kapitonus aplink save, o tuo tarpu flagmanas – didysis laivas – toliau plaukia savo kursu. Bet baisingoji audra sugrįžta. Popiežius stovi prie laivo vairo ir visos jo jėgos sutelktos vairuoti laivą link tų dviejų kolonų, nuo kurių viršūnių iš visų pusių kabo gausūs inkarai ir dideli kabliai, pritvirtinti grandinėmis.

Mūšis

Visi priešo laivai juda jo atakuoti ir bando bet kuria kaina sustabdyti jį ir nuskandinti: kai kurie raštais ir knygomis arba degiomis medžiagomis, kurių jos pripildytos; kiti – šautuvais, kitais šaunamaisiais ginklais bei taranais. Mūšis įsiliepsnoja vis negailestingiau. Priešų laivų smaigaliai žiauriai smaigo, bet jų pastangos ir smūgiai nepasiekia tikslo. Jie veltui stengiasi ir iššvaisto visas savo jėgas ir amuniciją. Didysis laivas saugiai ir lygiai plaukia savo keliu. Kartais atsitinka, kad po smarkaus smūgio jo šonuose atsiveria didelės gilios angos, bet vos tik spėjama padaryti žalą, tuojau švelnus vėjelis papučia nuo dviejų kolonų, ir skylės užsiveria, o lūžiai iškart užlyginami.

Priešo sumušimas

Tuo tarpu užpuolikų patrankos susprogsta, šautuvai bei kiti ginklai ir laivų smaigaliai sulūžta; daugelis laivų išblaškomi ir nuskęsta jūroje. Tada įsiutę priešai veržiasi kovoti akis į akį, kumščiais, smūgiais, piktžodžiavimais ir keiksmais.Galop popiežius krenta sunkiai sužeistas. Bematant esantys su juo bėga jam padėti ir pakelia jį. Kai popiežius gauna antrą smūgį, jis vėl krenta ir miršta. Iš priešų eilių suskamba pergalės ir džiaugsmo šūksniai, neapsakomos patyčios kyla iš jų laivų.

Naujasis popiežius

Bet vos tik pontifikas numiršta, kitas popiežius stoja jo vieton. Laivų vadai, suėję draugėn, išsirinko popiežių taip greitai, kad naujienos apie popiežiaus mirtį susimaišo su naujienomis apie jo įpėdinio išrinkimą. Priešai ima prarasti drąsą.

Poilsio prieglobstis

Naujasis popiežius, sutriuškindamas priešus ir nugalėdamas visas kliūtis, veda laivą tiesiai link dviejų kolonų ir sustoja pailsėti tarp jų. Jis prisišvartuoja lengva grandine, kabančia nuo pirmagalio prie inkaro, esančio ant kolonos, ant kurios stovi ostija, o kita lengva grandine, kabančia ant laivagalio, jis pritvirtina jį kitame gale prie kito inkaro, nukabusio nuo kolonos, ant kurios stovi Nekaltoji Mergelė.

Priešo sutriuškinimas

Tada įvyksta didelis sukrėtimas. Visi laivai, kurie iki tol kovojo prieš popiežiaus laivą, yra išblaškomi. Jie bėga, susiduria vienas su kitu ir dūžta į gabalus. Kai kurie skęsta ir bando nuskandinti kitus. Keli maži laivai, kurie narsiai kovojo už popiežių, skuba, kad pirmi suspėtų nuplaukti ir prisišvartuoti prie tų dviejų kolonų.Daug kitų laivų, kurie pasitraukė išsigandę mūšio, atsargiai žiūri iš tolo. Sudužusių laivų nuolaužoms išsibarsčius jūros verpetuose, jie savo ruožtu džiaugsmingai plaukia link tų dviejų kolonų, pasiekę jas, prisitvirtina prie kablių, kabančių ant jų, ir ten saugiai apsistoja kartu su pagrindiniu laivu, kuriame yra popiežius. Jūroje tvyro didi ramybė.

Don Boskas paaiškina

Šioje vietoje Don Boskas paklausė Dono Rua: „Ką jūs manote apie šią istoriją?“Don Rua atsakė: „Man atrodo, kad popiežiaus laivas reiškia Bažnyčią, kurios galva jis yra: laivai – žmonės, jūra – šis pasaulis. Tie, kurie gina didįjį laivą, yra gerieji, meile susiję su Šventuoju Sostu. Kiti yra jos priešai, kurie bando įvairiausiais ginklais ją sunaikinti. Dvi išsigelbėjimo kolonos tikriausiai yra pamaldumas Švenčiausiajai Marijai ir švenčiausiajam Eucharistijos Sakramentui“.Don Rua nekalbėjo apie popiežių, kuris krito ir mirė. Don Boskas taip pat tylėjo apie jį. Jis tiesiog pridėjo: „Jūs teisus! Bet aš turėčiau pataisyti vieną frazę. Priešo laivai yra persekiojimai. Rimčiausi išmėginimai Bažnyčiai yra netoli. Tai, kas buvo iki šiol, yra beveik niekas, palyginus su tuo, kas turi nutikti. Jos priešus vaizduoja laivai, kurie bando nuskandinti pagrindinį laivą, jei tik galėtų. Beliko tik dvi priemonės, kurios gali ją išgelbėti tokioje sumaištyje: pamaldumas Švenčiausiajai Marijai ir DAŽNA KOMUNIJA, naudojimasis visomis priemonėmis ir stengimasis iš visų jėgų praktikuoti jas bei kad jas praktikuotų visur ir kiekvienas“.

(Don Boskas daugiau nepateikė jokių paaiškinimų.)

(Biografiniai atsiminimai, t. VII, sk. XVIII, p. 169. Versta iš: Fr. J. Bacchiarello, Forty Dreams of St. John Bosco, the Apostle of Youth, TAN Books, Rockford Ill., 1996, p. 205. Iš anglų k. vertė Šarūnas Pusčius).

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Categories
LIETUVOS ISTORIJA

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Temos pradžią žr.:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Liberalizmas

Visų liberalų (plačiąja žodžio prasme) – religinės, etinės, filosofinės bei visuomeninės „tolerancijos“ šalininkų – bendra klaida yra natūralizmas, Dievo apreikštos antgamtinės tiesos, bendros ir privalomos visai žmonijai, egzistavimo atmetimas. Popiežius Leonas XIII tai paaiškina enciklikoje Libertas:

„Liberalizmo šalininkai siekia moralės bei visuomeninio gyvenimo srityje to paties, ko filosofijoje siekia natūralistai bei racionalistai. Natūralistų iškeltus dėsnius liberalai stengiasi įvesti dorovės srityje ir gyvenimo praktikoje. Žmogiškojo proto viešpatavimas yra pagrindinis racionalizmo dėsnis. Tas protas atmeta amžinajam dieviškajam protui privalomą nuolankumą, pasiskelbia esąs visiškai nepriklausomas, padarydamas tuo būdu save patį vyriausiu tiesos principu, šaltiniu ir teisėju. Panašiai… liberalizmo šalininkai teigia, kad gyvenimo eigoje nesą jokios dieviškos valdžios, kurios reikėtų klausyti. Kiekvienas esąs pats sau įstatymas. Taip radosi vadinamoji nepriklausoma dorovės filosofija. Ji laisvės priedanga atitraukia valią nuo Dievo įsakymų laikymosi ir įtraukia žmogų į ribų nežinantį palaidumą“.

Dėl to liberalams būdingas sričių, kur tolerancija taikytina ir netaikytina, neskyrimas. Žmogus, išaugęs ,,laisvoje“ mokykloje, neišmokytas ten tiesos, kad jam reikia sunkiai kovoti už savo ir kitų išganymą, neturi jėgų ir net nenori stengtis atsispirti pasaulio, kūno ir velnio (pagal katekizmą – trijų pagrindinių sielos priešų) vilionėms.

Gal mums ir skaudu tai girdėti, bet dabartinės „laisvos“ nuo Dievo apreikštos tiesos visuomenės formavimąsi Lietuvoje pradėjo būtent XIX a. pab. tautinio atgimimo vadovai. Katalikai šviesuoliai jau tada perspėjo, kad jei „varpininkų“ ir kitų liberalų idėjos – išstumti religiją iš viešojo gyvenimo – bus įgyvendintos, tai Lietuvą užlies moralinio pakrikimo banga. Žinoma, negalima paneigti, kad nemaža tautinio sąjūdžio veikėjų, nors ir laisvamaniai, buvo taurios, šviesios asmenybės. „Jų didžiuma iš tikro dori“, – pripažino katalikų visuomenininkas J. Staugaitis, pridurdamas, kad „vis dėlto jų dorumas tik laikinas, nes jie dar netoli nužengę nuo religijos; jie yra tik pirmoji netikinčių karta Lietuvoje; jie dar atsiduoda Evangelijos kvapu; mūsų inteligentai dar yra gryni teoretikai. Bet… kokia bus antroji, trečioji kartos, išauklėtos be tikėjimo? Kas bus tuomet, kai „laisvamanių“ mokslas pradės lipti prie tamsiausiųjų Lietuvos sluoksnių, kuomet žmonių eilės pradės iš ateistinio mokslo išvedžioti taisykles praktiškajam gyvenimui?“[1]

Praėjus kelioms kartoms nuo tų laikų, galime matyti „atviros“ liberalioms klaidoms visuomenės vaisius. Tikėjimo Katalikų Bažnyčios mokymu smukimas, abejingumas religijai, greitas šeimų suirimas, gyvenimas kartu be sakramentinės santuokos, „sargio šventės“, „gėjų paradai“, tėvų, mokytojų bei kitų autoritetų neklausymas jaunimo tarpe, malonumų medžiojimo kultas, apskritai moralės atmetimas ir t. t. rodo, kad mūsų visuomenė per šimtą, o ypač per paskutiniuosius dešimt metų tapo gerokai mažiau dora ir katalikiška. Pamatus tam padėjo jau XIX a. pab. laisvamaniai, nors to šaknys siekė dar giliau – XIX a. pradžios masonų ložių Lietuvoje, filomatų ir filaretų laikus. Tautos žadintojai naiviai idealistiškai vylėsi, kad pavyks sukurti nuo Dievo nepriklausomą moralę, kuri galės išlaikyti žmones netikinčius, bet „gerus“.

Romantizmas

Lietuviai inteligentai perėmė garsiojo romantizmo „Vergilijaus“, Ž. Ž. Ruso, patiklią mintį, kad žmogus iš prigimties gimsta geras. Tačiau tam prieštarauja ne tik Katalikų Bažnyčios mokymas apie prigimtinį žmogaus palinkimą į blogį, bet ir gyvenimiškoji patirtis. Žinoma, savo žavesį turinčiame romantizme būta ir tokių prokatalikiškos krypties menininkų, kaip Novalis ir kiti, bet nemaža jų dalis skelbė ir pažiūras, prieštaraujančias Bažnyčios mokymui. Lietuvoje svarbiausiu romantizmo atstovu laikomas J. Basanavičius, bet jo idėjos persmelkė ir daugelio tautinio sąjūdžio atstovų pažiūras. Lietuvos praeities aukštinimas, išsilaisvinimo iš Rusijos vergovės siekimas buvo teigiami romantizmo elementai, bet buvo perimtos ir minėto pobūdžio utopinės idėjos.

Jau tais laikais teologai mėgino laisvamaniams įrodyti, kad negali būti dorovės be religijos, kad patys žmonės yra nepajėgūs susikurti sau dorovės principų. J. Staugaitis rašo: „Palikti žmogui sau pačiam sutverti doros įstatymus būtų vis tiek, ką palikti piktadariui, kad jis pats teisme save teistų.“

„Švietėjų“ materializmas

Didelę įtaką nacionalinio sąjūdžio laisvamanių pažiūroms, ypač etikai, padarė ir „Apšvietos“ laikotarpio materialistų ideologija, materialistinis žmogaus prigimties bei jo elgesio aiškinimas. Jis veikė P. Leoną, P. Višinskį, G. Petkevičaitę-Bitę ir kitus, kurie dorovės prigimtį bandė sieti su materialinėmis gyvenimo sąlygomis. Jie taip pat teigė, kad norint pakelti žmonių dorovę, reikia pagerinti jų gyvenimo sąlygas, plėtoti švietimą. Bet materialinės sąlygos ir švietimas gali įtakoti žmogaus dorovę, o ne ją visiškai nulemti – tai rodo gausybės vargingai gyvenusių, o kartais ir menkai apsišvietusių šventųjų pavyzdžiai. 

Kitos iš švietėjų perimtos idėjos – žmogaus vertingumas ir orumas, „tolerancijos ir pakantumo“ principai, taip pat kovingasis švietėjų ateizmas. Nieko nuostabaus, kad dauguma katalikų kunigų ir visuomenės veikėjų net ir visą tautinį sąjūdį iš pradžių laikė bedievišku ir katalikiškai tautai nepriimtinu[2]. Juk pradiniame periode jam vadovavo beveik vien laisvamaniai. Tiesa, vėliau paties tautinio sąjūdžio gretas papildė katalikų veikėjai, nuspalvinę jį šviesesnėmis spalvomis.

Pozityvizmas bei socializmas

Nemažą įtaką nereliginei etikai Lietuvoje padarė visoje Europoje XIX a. II pusėje paplitęs pozityvizmas, kurio lietuviai pirmiausia sėmėsi iš vad. Varšuvos pozityvizmo, apėmusio kone visą Lenkijos kultūrą. Jis propagavo L. Biuchnerio ir kitų vadinamąjį vulgarųjį materializmą, Č. Darvino, Ž. E. Renano ir kitų Vakarų Europos atstovų filosofines pažiūras. Beje, Biuchnerio veikalus jo tautietis filosofas Paulsenas sakėsi skaitęs deginamas gėdos dėl savo tautos bendrojo išsilavinimo.[3] Ypač „Varšuvos pozityvizmo“ buvo veikiamas V. Kudirka. Dar mokydamasis kunigų seminarijoje (!), jis susipažino su O. Konto, H. Spencerio darbais, žinomais savo antikrikščioniškumu. Kad pozityvizmo filosofija persiėmusi Europa grįžta į barbarizmą, gyvenimo gale pripažino net pats Spenceris[4].

Pirmoji lietuviškai parašyta pasaulietinės etikos knygelė, turinti neabejotinai pozityvistinių tendencijų, buvo J. Šliūpo „Vargdienio išganymas“. Panašiai įtakai pasidavė ir kiti inteligentai. Nors pozityvizmas iš esmės neigia romantizmą, bet Lietuvoje jie abu buvo pritaikyti kovai ne tik prieš nacionalinę priespaudą, bet ir prieš Katalikų Bažnyčią. Pozityvizmas, kaip rašo B. Gendzelis, „pripažindamas, kad nieko nėra tikro išskyrus faktus, atmetė religijos skelbiamas „tiesas“[5], žinoma, nesiteikdamas pastebėti katalikybės teisumą patvirtinančių faktų, tokių kaip Turino drobulė, šimtmečius iki šiol negendantys šventųjų kūnai ir t. t.

XIX a. pozityvizmo srovę, besistengiančią sukurti tik šiuo pasauliu besiremiančią aukštą civilizaciją, žinomas Miuncheno filosofas neotomistas prof. Bomkeris (†1924) vaizduoja šitaip: „Pozityvistinė pasaulėžiūra, atmetusi idealiąsias etikos ir religijos vertybes, apoteozuoja visuotinį pasaulio supramoninimą, bildančioje mašinų gausybėje su dirbančiais ir žemiškos būties malonumais bei individualia laisve besinaudojančiais šio pasaulio žmonėmis, kuriems nesuskamba joks religinį pakilimą žadinantis varpelio garsas, nežvilgteri jokia metafiziškojo pasaulio eterio mėlynė, joks ramus širdies namų židinio darželis neišdaigina gėlės, kuri nujaustų kitą gyvenimą ir amžinybę“[6].

Pozityvizmas imasi begalinio šio pasaulio faktų registravimo, pamiršdamas aukščiausią jų šaltinį – Dievą. Vietoje Jo iškeliamas stabas – mokslas. „Juo daugiau mes darbuosimės ir kovosime už mokslą, – juo mūsų gyvenimas bus gražesnis ir laimingesnis“, – rašo J. Biliūnas[7]. Mokslas, žinoma, gali apšviesti tautą, bet tik Kristaus mokslo šviesoje. Mokslas be Dievo triumfavo XX a. pasaulyje, bet ši mokslinga visuomenė nuolat serga depresija.

J. Biliūnas, nors nuostabiai įžvelgė žmogaus asmenybės gelmes, jo tragizmą netobuloje visuomenėje, bet kaip ir nemaža to meto inteligentų, nuoširdžiai tikėjo laisvamaniškos Europos „pasiekimų“ „išganančia galia“. Jie matė giliai tikinčią katalikišką liaudį, kuri buvo neapsišvietusi. Dėl to kalta buvo ne Katalikų Bažnyčia, o carinė Rusija. Jų klaidinga išvada – katalikybė neša tamsybę liaudžiai. Jie taip pat matė sulenkėjusią dvasininkiją, lenkų kalbos brukimą bažnyčiose. Taigi, norint išsaugoti lietuvišką kultūrą, esą reikia atsiriboti nuo katalikybės. Šiuos tautos „švietėjus“ galima suprasti, bet ne pateisinti. Jų krypties klaidingumą aiškiai parodė katalikai tautinio atgimimo veikėjai, plėtoję katalikišką švietimą ir lietuvišką kultūrą.

J. Šliūpo ir V. Dembskio („lietuvių Voltero“) pažiūras iš pradžių stipriai paveikė kun. Lamenė, „krikščioniškojo socializmo“ pradininko, mintys, pasmerktos popiežiaus Grigaliaus XVI.

Būsimieji Lietuvos nacionalinio sąjūdžio veikėjai, dar mokydamiesi Maskvos ir Peterburgo universitetuose, buvo paveikti materialistinių rusų revoliucinių demokratų ir narodninkų pažiūrų. Didelę įtaką jiems padarė ir XIX a. 9 dešimtmetyje plintantis marksizmas. Jo paveikti buvo P. Leonas, M. Lozoraitis, P. Mašiotas, dar labiau – J. Adomaitis, G. Petkevičaitė, J. Biliūnas.

Veikiant šioms įvairioms filosofinėms idėjoms, kaip rašo V. Žemaitis, „susiformavo iš esmės ateistinė Lietuvos nacionalinio sąjūdžio veikėjų pasaulėžiūra, kuria remdamiesi jie sprendė ir etines problemas. Jų etinės pažiūros, glaudžiai susijusios su bendromis visuomeninėmis pažiūromis, dažnai organiškai plaukė iš pastarųjų“[8].

2.5. Liberalioji revoliucija

Praktinėje visuomeninėje veikloje tokių pažiūrų upeliai sutekėdavo į vieną – liberalizmo upę. V. Lukoševičius „varpininkų“, demokratų, liaudininkų, socialdemokratų, net konservatyviųjų tautininkų ir (iš dalies) krikščionių demokratų idėjas teisingai priskiria įvairaus pobūdžio liberalizmui, suvoktam plačiąja prasme. Liberalizmas yra visa apimanti iš esmės tradicinei katalikybei priešiška pasaulėžiūra, kurios idėjas kurianti ir po pasaulį platinanti „laboratorija“ yra masonų organizacija[9] – amžinas Revoliucijos įsikūnijimas[10]. Vyskupas Gaume tiksliai įžvelgia iki mūsų dienų „taikingos evoliucijos“ ir nuolatinių „reformų“ keliu tebetrunkančios liberalizmo revoliucijos esmę, įdėdamas į suasmenintos Revoliucijos lūpas prisipažinimą:

„Aš esu neapykanta visokiai tvarkai, kurios žmogus neįsteigė ir kurioje jis nėra kartu karalius ir Dievas. Aš esu skelbimas žmogaus teisių, nesirūpinant Dievo teisėmis. Aš esu religinės ir socialinės būklės pagrindimas žmogaus valia vietoje Dievo valios. Aš esu nuo sosto nuverstas Dievas ir žmogus jo vietoje. Štai kodėl aš esu vadinama Revoliucija, tai yra apvertimas“[11].

Iš čia kyla Lietuvos ir viso pasaulio liberalų „laisvės“ reikalavimai. V. Lukoševičius aiškina: „Įvairiais požiūriais liberalizmas pirmiausia reiškia laisvę. Ekonominėje srityje – tai verslininkystės ir prekybos laisvė, privatinė nuosavybė; politinėje – žmonių lygiateisiškumas, žodžio, spaudos, susirinkimų laisvė, nevaržomas švietimas gimtąja kalba; kitose srityse – sąžinės laisvė, tikėjimas pažanga, proto galia, humanizmo idealais“[12].

Tarp gerų reikalavimų, po patraukliu „įpakavimu“ čia slepiasi klaidos, visiems laikams pasmerktos neklystamu popiežių mokymu – nekatalikiškų religijų viešo išpažinimo laisvė[13], spaudos laisvė publikuoti bet kokius, net antikatalikiškus teiginius[14], apskritai laisvė daryti bet ką, net tai, kas prieštarauja Dievo meilei, Jo valiai ir gresia sielų išganymui. Šia prasme liberalai yra ir socialdemokratai, apskritai – praktiškai visos prie dabartinės politikos prileidžiamos organizacijos.

Kad visa tai neatrodytų vien perdėtu „tamsybininkų niurzgėjimu“ verčiau paklausykime pačių liberaliai nusiteikusių Lietuvos inteligentų.

Šarūnas Pusčius

Skaityti šia tema toliau:

Ar “tautinio atgimimo švyturiai” buvo geri katalikai?

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

[1] Meškus [Staugaitis J.], Katalikų tikėjimas ir jo priešai. Seinai, 1908, p. 30. Cituota iš: Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia). Vilnius, 1986, p. 34.

[2] Žemaitis V., Tolerancijos idėja lietuvių nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo veikėjų pažiūrose // Iš tolerancijos istorijos. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 1992, p. 83.

Žemaitis V., // . Vilnius, 1992, p. 83. Žemaitis V., // . Vilnius, 1992, p. 83.

[3] Anot Paulseno, vokiečių filosofas Häckelis reiškia tokį pat neleistiną filosofijos, religijos ir Bažnyčios istorijos dalykų nežinojimą ir tokį pat geros valios trūkumą svarstyti tuos dalykus be prietarų ir teisingai, kaip ir Büchneris. Žr. kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? Kaunas, 1932 m., p. 86.

[4] Kun. Lomanas J. Quo vadis modernioji Europa? p. 165.

[5] Gendzelis B., Pozityvistinės idėjos Lietuvoje (XIX a.) // „Problemos“, 1973, Nr. 1 (11). Cit. iš: Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 21.

[6] Cit. prof. Dovydaitis, Idealizmo pasaulėžiūros laimėjimai šių dienų // „Židinys“ 1926, p. 31.

[7] Biliūnas J., Stebuklai mokslo // Raštai. Vilnius, 1980.

[8] Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 2122.

[9] Vicomte de Poncins L., Freemasonry and the Vatican. London, 1968, p. 84.

[10] Popiežius Leonas XIII, enciklika „25 Mūsų pontifikato metams“, 1902 m.

[11] Lefebvre M., They Have Uncrowned Him., Dickinson, Texas, 1988, p. 264.

[12] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje. Vilnius, 1995, p. 3.

[13] Popiežiaus palaimintojo Pijaus IX enciklika Quanta cura, §X, 7879.

[14] Ten pat, §X, 79.

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Categories
LIETUVOS ISTORIJA

Ar ,,tautinio atgimimo švyturiai“ buvo geri katalikai?

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Ar ,,tautinio atgimimo švyturiai“ buvo geri katalikai?

Temos pradžią žr.:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Ar „Aušra“ nešė atgimimo aušrą?

Vienas pirmųjų katalikybę kritikavo „Aušrą“ Lietuvai davęs J. Basanavičius. Tiesa, jis iš dalies teisingai kritikavo neretai grobikiškus tikslus religija dangsčiusius kryžiuočius, kurie lietuvius „kardu ir ugnimi krikščionystėn vertė“[1]. Taip pat jo raštuose randame daug neretai teisingų priekaištų sulenkėjusiems ar amoraliems dvasininkams. Čia iš karto derėtų atskirti sveiką atskirų asmenų ir neleistiną katalikybės principų kritiką.

J. Basanavičius, užuot siūlęs Bažnyčios reformą, siūlė lietuviams grįžti prie pagonybės, ją idealizuodamas, teigdamas, kad katalikybė sužlugdžiusi senovės lietuvių aukštą dorovę ir dvasinę kultūrą. Užtenka prisiminti mūsų etnografų tyrinėjimus apie pagonių lietuvių šventes, kuriose buvo skatinami masiniai nevedusių jaunuolių intymūs santykiai, kad suprastume, kiek liaudies dorai davė Katalikų Bažnyčia. Taip pat iki jėzuitų atėjimo Lietuvoje praktiškai nebuvo visuotinio švietimo tinklo ir europinio lygio civilizacijos.

J. Basanavičius, kaip ir kiti laisvamaniai inteligentai, manė, kad Katalikų Bažnyčios skelbiamas tikėjimas ir moralė kito, prisitaikydami prie visuomenės kitimo. Žinoma, Bažnyčia lanksčiai reagavo į kiekvienos epochos problemas, tačiau pamatiniai Dievo apreikštos tiesos ir jo reikalaujamo elgesio principai išliko tie patys nuo Mozės, net nuo Adomo ir Ievos laikų: etikos pagrindas – vykdyti Dievo valią, o ne savo įgeidžius.

„Aušros“ žurnalas (1883–1886) – pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas žurnalas lietuvių kalba, kuriame be iš liaudies kilusių pasauliečių inteligentų bendradarbiavo ir kunigai bei dvarininkai. Idėjiškai vieni iš jų buvo artimi socialistams, kiti – liberalams (siauresne prasme), treti – ortodoksams katalikams. Tačiau vėliau „Aušros“ puslapiuose rodėsi vis daugiau straipsnių apie tikėjimo nereikalingumą, kunigų blogybes, Dievo „nebuvimą“ ir t. t. „Žinoma, kad iki tol žurnalą su džiaugsmu platinę kunigai ėmė iš sakyklų jį drausti ir persekioti, – rašo K. Pakalniškis. – Dėl to „Aušra“, pusketvirtų metų šviesavusi, arba, kitaip sakant, juodavusi, savo mokslu, visiškai nuspindėjo…, o mūsų kunigams paliko paveikslą: su ponais inteligentais nebesibroliauti“[2].

3.2. Kam skambino „Varpas“?

Ne geresnė padėtis buvo ir su vėlesne „laisvąja“ spauda. „Varpo“ idėjinio pirmtako „Lietuviško balso“ bendradarbis J. Andziulaitis-Kalnėnas rašė: „Žmogus tampa tik tada žmogumi, kada išsimokina elgtiesi pagal savo paties sylas kūniškas, dvasiškas ir doroviškas. Giminė taip nupuolusi kaip mes, taip ilgai apie valnybę negali drąsintiesi sapnuoti, pakol nenusikratys nuo prietarų, sėjamų jos tarpe rankomis kunigijos ir pakol neišdirbs savyje savistovios doriškos sylos, neprigulmingos nuo valdžių, ją spaudžiančių, ir Rymo“[3]. Tai sena, dar stoikus ir Pelagijaus ereziją siekianti klaida, kad žmogaus moralinė valios jėga tokia stipri, kad nereikalinga Dievo malonės. Ši mintis, protestantizmo išplatinta Europoje, sąmoningai suvokta ar nesąmoningai priimama, „raudonu siūlu“ eina per liberaliosios pakraipos Lietuvos atgimimo vadų raštus. Matome ir Liuterio skelbtą „popiežiaus nereikalingumą“.

V. Kudirka, vienas iš liberaliojo „Varpo“ organizatorių ir redaktorių, polemizavo su katalikų veikėjais, gynusiais teiginį, jog tikėjimas yra pamatinis dorovės šaltinis. Jis ne kartą pabrėžė, kad ir netikintis žmogus gali būti doras, o norint spręsti apie žmogaus dorumą, nebūtina klausti jo tikėjimo „paso“. Žmogaus vertingumo kriterijus jam – ne tikėjimas, o dorovė, dėl to esą negalima žmogui brukti religiją ir smerkti už jos atmetimą: „…Tikėjimas, tai dalykas ne prievartos, o sąžinės. Kad norite tikėti – tikėkite!.. Tiktai žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų geri! Kad nenorite netikėti – netikėkite! Žinokitės. Tiktai žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų geri!“, – šaukė lietuviams V. Kudirka.

Štai kodėl apgailėtinai atrodo V. Kudirkos laikų inteligentų siūlymas „vietoje tikėjimo žmonėms nešti mokslą“[4]. Tiesa, pats V. Kudirka abejojo tuo, klausdamas, ką duosime žmonėms vietoj tikėjimo? Panašiai manė ir kai kurie kiti pasaulietinės etikos propaguotojai. Ateistinio žurnalo „Laisvoji mintis“ redaktorius Z. Vitkauskas manė, kad „tikėjimas, tai neapšviestos minios pamatas, sulaikąs ją nuo desperacijos, niekingo kelio ir darbų“[5] Todėl jis siūlė laisvamanybę plėsti tik tarp išsilavinusių žmonių, o „tamsiuosius“ prieš tai „apšviesti“. Geriausias atsakymas tam – Nyčės, ateistinio „elito“ įkvėpėjo, „antžmogio“ garbintojo ir „Dievo mirties“ skelbėjo priešmirtinė dejonė, jog be Dievo vis dėlto be galo sunku gyventi[6].

Kunigus V. Kudirka vadino tiesiog „fanatizmo junkeriais“[7]. Žinoma, galbūt ir būta atskirų siauro išsilavinimo kunigų, nekorektiškai puolusių oponentus, bet didysis varpininkas apskritai atmetė mintį, kad visuomenę gali tvarkyti katalikiški principai: „Pavedimas tėvynės reikalų ir jos likimo į katalikystės sargų rankas būtų tėvynei didei pavojingas… Kunigai gali būt nors ir labai naudingais tautiškais darbininkais, bet tik talkininkais, nes nežino nei valandos, nei dienos, kada katalikystė pasakys jiems veto“[8]. Bet juk kunigai nuo apaštalų laikų buvo Kristaus paskirti dvasiniai visuomenės vadovai, aukščiausias luomas, perduodavęs Dievo nustatytus katalikiškus principus visuomenei, kuri privalo pagal juos tvarkytis.

3.3. „Žibintuvas laisvės“ – revoliucinė Prancūzija

Kokias gi idėjas virš katalikybės stato V. Kudirka? Tai tautos, kuriančios savo būtį pagal „laisvės“ principus, idėjos: „Ne specialistai sugriovė feodališkąją Prancūziją ir padarė ją ant ilgo laiko žibintuvu laisvės, ne specialistai pakėlė tautas… Tai padarė pati tauta… Spėka ir gerovė tautos yra pačioje tautoje“[9]. Iš daugelio specialistų studijų galima matyti, kad jei Prancūzijos didžiąją revoliuciją ir įvykdė tauta, tai įvykdė organizuotai vadovaujama masonų.

V. Kudirkos laikais Prancūzijoje masonai vėl užgrobė tiesioginę valdžią vyriausybėje ir fanatiškai ėmėsi savo šalies nukrikščioninimo. Prancūzų masonų vadas prof. A. Aulardas atvirai pareiškė: „Nebeveidmainiaukime, nebesakykime, kad mes nenorime sunaikinti tikėjimo!“[10]. Mokykla buvo atskirta nuo Bažnyčios, o ši – nuo valstybės, kaip ir visoje dabartinėje Europoje. Karas prieš Bažnyčią vyko įvairiose institucijose. Prancūzijos katalikų tėvų vaikai buvo atiduoti valstybinėms laisvamanių mokytojų vadovaujamoms mokykloms, kuriose jau nebebus skelbiamos tikybos tiesos, nebus maldos ir visų tikybinių simbolių. Laisvamanis pedagogas J. Payotas, instruktuodamas mokytojus, kaip jie turį mokyti vaikus, pasakė: „Mokymo uždavinys yra padaryti negalimą tikėjimą į Dievą“[11]. Štai toks „žibintuvas laisvės“ švietė mūsų nacionaliniam sąjūdžiui iš Vakarų.

3.4. Dorovė bei religija „pasidaryk pats“

Dar radikaliau už V. Kudirką pasisakė J. Šliūpas, skelbęs negailestingą kovą su Bažnyčia – „obskurantizmo skleidėja“. Ši kova, jo manymu, buvo vienintelė priemonė visuomenės dorovinei pažangai. Jo manymu, dorovė sukurta ne Dievo, o tėra vien žmonių socialinio gyvenimo padarinys, todėl ji esą gali kisti kintant visuomenei: „Nėra įgimtos sąžinės, nei morališkų principų, nes viskas mainosi pagal laiką, vietą ir aplinkybes“[12]. J. Šliūpas abejojo dėl religinės dorovės principų teigiamo vaidmens visuomenės gyvenime. Religiniai dorovės principai, anot jo, skiepija žmogui tik neigiamas charakterio savybes.

J. Šliūpas pabrėžė, kad krikščioniška tauta neturi tos laisvės ir žmogiškumo, be kurio ji negali tapti didi, teisinga, pažangi. Tokių tezių absurdiškumą parodo jau vien tik, pavyzdžiui, ispanų tautos dorovės, tiesiog karžygiškų charakterio savybių ir pačios jų valstybės klestėjimas „auksiniame“ XVI amžiuje, kai Ispaniją labiausiai valdė katalikiški principai. Valstybiškai bei kultūriškai didi tame amžiuje buvo ir kontrreformacijos apimta Lietuva. Nekelia nuostabos, kad J. Šliūpo pozityvistinė knygelė „Iszganymas vargdienio“ sukėlė tikrą pasipiktinimo audrą dvasininkijoje. Tarp kritikavusių jį buvo ir garsusis kun. J. Mačiulis-Maironis, parašęs tam specialų libretą.

Atrodytų visiškai „vienišas“ originalus ir besiremiantis kitokia (indiškąja) filosofija nei dauguma nacionalinio sąjūdžio veikėjų, V. Storosta-Vydūnas iš esmės veikė ta pačia linkme. Laisvė pasirinkti bet kokią religiją buvo toji sfera, kurioje Vydūnas bene atkakliausiai stengėsi pritaikyti „tolerancijos“ principą. „Būtent tuo taikymu jis bene labiausiai ir pasireiškė kaip prieš krikščioniškąją ortodoksiją nusiteikęs reformatorius, kaip vienas iš jos valdomo dvasinio monopolio griovėjų“, – rašo Vydūno raštų tyrėjas V. Bagdonavičius[13]. Neverta net kalbėti, kad Vydūno filosofijos induistiniai principai neatitiko Kristaus atneštos tiesos, kurią jo įsakyti katalikų misionieriai nešė Indijai ir visam pasauliui, naikindami demonų šventyklas, aukodami net savo gyvybę.

Įdomu, kad mūsų tautinėje spaudoje pamatome, kokia „talpi“ mūsų katalikų sąmonė. Štai kad ir viename lietuvybės puoselėjimui skirtame laikraštyje šalia gražių rubrikų „Šeima – namų Bažnyčia“ ir „Švč. M. Marija – Rožančiaus Karalienė“ puikuojasi straipsnis, giriantis Vydūną ir jo filosofiją. Mes, lietuviai, geri poetiški romantikai, bet dažnai abejingi principams.

Nei Vydūnas, nei kiti liberalūs inteligentai nepajėgė suprasti, kad „dvasinį monopolį“ visuomenėje ilgus amžius turėjo ne „juodaskverniai“ dvasininkai, o Kristus Karalius, kuriam privalo paklusti visos visuomenės sferos, ir tik tada visuomenė galės pasiekti laikinąją bei amžinąją laimę[14].

Pagrindinis priešas – „klerikalizmas“

Dėl ribotos straipsnio apimties negalima aptarti platesnio liberalių visuomenės veikėjų pažiūrų spektro. Vis dėlto, nepaisant vis didėjančios išorinės politinių organizacijų įvairovės, geriau įsižiūrėjus, ryškėja tikroji visuomenės „fronto linija“.

Lietuvos demokratų partija tęsė „Varpo“, vienijusio įvairių pakraipų liberalus, tradicijas. Atskilęs LDP kairysis sparnas – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija 1918 m. net atkūrė „Varpą“. Lietuvos katalikų dvasininkija LDP leistą laikraštį „Lietuvos žinios“, kaip ir anksčiau „Varpą“, laikė laikraščiu, platinančiu bedievybę ir socializmą[15]. Ir štai atgaivintas „Varpas“ vėl suskambo antikatalikiškais dūžiais, kviesdamas visas liberalias jėgas burtis į bendrą frontą prieš Katalikų Bažnyčią.

A. Rimka, žymus LDP, vėliau LSDP veikėjas, savo straipsnyje „Varpo“ puslapiuose[16] priekaištauja socialistams, kad „mūsų socialistinė spauda, skelbdama kovą buržuazijai, visai ne į juos savo šūvius taiko, o į tuos, kurie turi nelaimę vien kitokių pažiūrų būti“, – į liberalus laisvamanius. Rimka mano, kad tai be reikalo skaldo jėgas kovoje su pagrindiniu priešu – klerikalizmu[17]. Pirmiausia jis pabrėžia, jog kovą su klerikalizmu jis laiko svarbia todėl, kad „kunigų viešpatavimas ir jų absoliutinė įtekmė galutinai užmigdo žmonių savistovumą bei iniciatyvą ir per tai trukdo visą žmonijos progresą… Patsai ortodoksinis katalikizmas, mūsų kunigų perdėm palaikomas, yra, kaip žinoma, toksai, kad dar šiandien žmonių protus gaivina viduramžių scholastikos nuotrupomis, o miniose skiepija ne demokratijos idėjas, bet autokratijos, kadangi pati R. Katalikų Bažnyčios tvarka paremta tik ant autokratijos…“[18].

Čia matome stebėtiną panašumą su masonų ir jų veiklos bei jų „laisvės, lygybės ir brolybės“ principų įtakoto Vatikano II Susirinkimo idėjomis – atmetama Kristaus ir Jo tiesos karaliavimas visuomenėje, tomizmas – amžinoji filosofija bei paties Kristaus visiems laikams įsteigta Bažnyčios hierarchinė santvarka. Taip pat aukštinamas nuo tiesos nepriklausomas žmonijos ,,progresas“[19]. Beje, masonai patys save vadina „žmogiškojo progreso bažnyčia“[20].

Be to, A. Rimka ragino skleisti gamtos mokslų žinias ir taip silpninti Bažnyčios įtaką. Kad susilpninti Bažnyčią gali tik tendencingas mokslo faktų pateikimas, parodė, pavyzdžiui, sąžiningų gamtamokslininkų, istorikų psichologų ir kitų specialistų tarpe kilusi pasipiktinimo audra prieš nekompetentingus ateisto „mokslininko“ Häckelio raštus XX a. pradžioje. Rodo tai ir naujausi moksliniai tyrimai, pavyzdžiui., eucharistinių stebuklų analizė ir t. t.

A. Rimka apibendrina savo „ataką“: „Klerikalizmas yra didžiausias priešas ne tik socializmo ir demokratijos, bet paprasčiausio liberalizmo, kuris, kad ir kaip ten nebūtų, užtikrina teisę visiems ir kiekvienam laisvai ir savistoviai veikti bei manyti, kuomet klerikalizmas net ir žmogaus valią bei mintis ir sąžinę stengiasi savo replėmis suspausti“[21]. Bet juk kiekvienas, kuris nusideda, yra nuodėmės vergas, sakė Kristus, o tikroji laisvė yra apsisprendimas už gėrį – moko Jo vietininkas[22].

A. Rimkos raginimas primena prancūzo masono Gambetta’os kovos šūkį, uždegantį „brolius masonus“: Le clericalisme, voila l‘ennemi! – klerikalizmas, štai [mūsų] priešas!“[23]. A. Rimkos nuomone, geriausias būdas kovoti prieš klerikalizmo įsitvirtinimą visose gyvenimo srityse yra visų demokratinių ir liberalių jėgų suvienijimas, kad jos pačios vyrautų visuomenėje. Kaip rašo vokiečių rašytojas baronas von Stozingenas: „Dvasinis ryšys, kuris sieja masoneriją su liberalizmu ir socializmu, paaiškina iš pažiūros pritrenkiantį faktą, kad turtingas masonas ir liberalas randamas toje pačioje stovykloje, kaip ir darbininkų klasės socialistas – kariaujančioje su konservatyvia pasaulio koncepcija“[24].

„Kairiųjų“ ir ,,dešiniųjų“ pavadinimai ir jų tariamas priešiškumas pirmą kartą istorijoje atsirado laimėjus antikatalikiškai Prancūzijos revoliucijai, kai parlamente posėdžiavę deputatai, nors ir skelbėsi konservatoriais ar radikalais, iš esmės visi kovojo prieš katalikiškos santvarkos liekanas, metodiškai jas naikindami. Tikroji visuomenės „fronto linija“ yra ne iliuzinė „kairės“ – „dešinės“ priešprieša, o tradicinės katalikybės principų valdomą visuomenę ginančios jėgos prieš tokią visuomenę įvairiai griauti norinčias jėgas, realiai (dažniausiai slaptai) vadovaujamas masonų organizacijų.

 

Šarūnas Pusčius

Skaityti šia tema toliau:

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

[1] Basanavičius J., Apie senovės Lietuvos pilis // Rinktiniai raštai. Vilnius, 1970.

[2] Šermunėlis Jurgis [Pakalniškis K], Keletas žodžių apie išnaikinimą naminės meilės tarp pačių tėvynainių // „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, 1891, Nr. 13, p. 97.

[3] Andziulaitis-Kalnėnas J., Atsimetimas kunigo Bulando nuo rymiškos bažnyčios // Raštai. Vilnius, 1971, p. 96.

[4] Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 36.

[5] Vitkauskas Z., Pro domo sua // „Laisvoji mintis“, 1915, Nr. 57. Cit. iš: Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…. p. 36.

[6] Kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? , p. 135.

[7] Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje…, p. 83.

[8] Vinco Kudirkos raštai. Tilžė, 1909, t. 2. p. 278.

[9] Ten pat, t 3. p. 229.

[10] Kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? p. 146.

[11] La Morale a l‘ecole, t. I, p. 206.

[12] Sutrauka pranešimų, laikytų Szenandaryje 1, 2, 3 kovo 1895 m. // „Naujoji gadynė“, 1895, Nr. 9. Cit. iš: Žemaitis V., Pasaulietinė…, p. 36.

[13] Bagdonavičius V., Tolerancija kaip Vydūno humanizmo principas // Iš tolerancijos istorijos. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 1992, p. 116.

[14] Plg. popiežiaus Pijaus XI encikliką Quas primas apie Kristaus karališkumą.

[15] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje…, p. 143

[16] Rimka A., Prie mūsų ideologijos ir taktikos // „Varpas“ 1918, Nr. 1, p. 29.

[17] Lukoševičius V., Liberalizmo raida Lietuvoje…, p. 176.

[18] Rimka A., Prie mūsų ideologijos

[19] Palaimintasis Pijus IX enciklikoje Quanta cura pasmerkia liberaliai interpretuojamą „pažangą“ – vis didesnį nukrypimą nuo katalikiškos pasaulio tvarkos. Jis pasmerkia klaidingą teiginį: ,,Popiežius gali ir privalo susitaikyti su pažanga, su liberalizmu ir su dabartinio laiko dvasia bei prie jų prisiderinti“.

[20] Masono O. Wirth‘o pasisakymas: Vicomte de Poncins L., Freemasonry and the Vatican. London, 1968. p. 8788.

[21] Ten pat.

[22] Popiežiaus Leono XIII enciklika Libertas.

[23] Kun. Lomanas J., Quo vadis modernioji Europa? p. 147.

[24] Vicomte de Poncins L., Freemasonry and the Vatican. London, 1968, p. 9194.

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Categories
NUOMONĖS

ANTIFA veikia ir Lietuvoj

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

ANTIFA veikia ir Lietuvoj

Kas yra ANTIFA, kuriai JAV prezidentas neseniai dedikavo teisės aktą? Vieniems tai yra judėjimas, kuris protestuoja prieš rasinę neapykantą ir fašistus, kitiems – tai tie patys fašistai. ANTIFA pavadinimas išreiškia priešiškumą fašistams. Judėjimo nariai deklaruoja, jog jie kovoja prieš neonacius, neofašistus, baltųjų viršenybės šalininkus. Kitaip sakant, ši organizacija kovoja prieš tai, kas šiandien mainstream‘e įvardijama kaip radikalioji dešinė. Kaip tapę įprasta ir Lietuvoje, fašistais jie įvardija visus prieš globalizmą ir tautinių valstybių naikinimą nusistačiusius žmones.

Be to, kaip ir būdinga kairiesiems judėjimams, ANTIFA nariai dažnai smerkia kapitalizmą ir politologai ją laiko kraštutinės (radikalios) kairės organizacija. Nors ANTIFA nariai nepriskiriami vienai kategorijai, jie sako, kad daugelis jų gyvena visuomenės pakraščiuose: dokumentų neturintys imigrantai, transseksualai, žemą atlyginimą gaunantys darbuotojai. Socialinė atskirtis tampa puikia dirva atsirasti nusikalstamoms organizacijoms, kurios savo tiesas bruka ne diskusijų, o fizinės jėgos ir smurtinių riaušių keliu.

Vokietijoje iš valstybinių kultūrai skiriamų lėšų yra finansuojama ANTIFA, kuri terorizuoja opozicijos politikus.

Nuo 2016 m., kuomet JAV prezidentu tapo Donaldas Trumpas ir per Vakarus nusiritus Nigel’o Farage’o vadinamai ,,politinei revoliucijai”, ANTIFA narių gretos pradėjo augti tarsi ant mielių.

Ši organizacija stokoja aiškios organizacinės struktūros, dėl to sunku aiškiai nustatyti, kaip ji veikia. Tačiau jai artima „It’s Going Down“ skaitmeninė bendruomenė, įvardinanti save kaip „anarchistų, antifašistų, antikapitalistų judėjimų bendruomenės centru“ pateikė „instrukciją“ kaip įkurti ANTIFA grupę ir kokios būtų jos operacijos ir lūkesčiai.

ANTIFAI skirtoje „instrukcijoje“ teigiama, kad įsikūrus grupei, būtina ,,stebėti baltųjų nacionalistų, dešiniųjų ir fašistų veiklą. Tikimasi, kad šios grupės pagalba bus dokumentuojamas fašistų grupių organizavimas konkrečiame regione. Tai reiškia, kad reikia rinkti informaciją apie tai, kas ką veikia, ir žinoti įvairių aktyvių grupių specifiką ir pagrindinius žaidėjus. Patvirtinus informaciją, ANTIFA grupės periodiškai skelbia šią informaciją viešai prieinamu formatu”. Tačiau nelegalus asmens duomenų rinkimas yra tik gėlytės, palyginus su kitais šios organizacijos nusikaltimais.

ANTIFA ir nusikaltimai

ANTIFA veiklos metodai dažnai pasižymi smurtiniais veiksmais ir stebėtina kairiosios valdžios parama. Galima pateikti įvairius pavyzdžius šios organizacijos metodų iliustravimui.

Tarkime, Vokietijoje iš valstybinių kultūrai skiriamų lėšų yra finansuojama ANTIFA, kuri terorizuoja opozicijos politikus: gadina jų namų fasadus, puldinėja ir mirtinai sužaloja nepalankius ar prieštaraujančius jų ideologijai politikus, siuntinėja grąsinimus ir, žinoma, naikina ne tik politikų, bet ir visuomenės turtą.

2018 m. konservatyvus ,,FoxNews” žurnalistas Tuckeris Carlsonas teigė, kad jo namai buvo užpulti ANTIFA narių, kurie spardė į jo duris bei skandavo „antifašistines“ skanduotes. Tai labiau primena į politinį susidorojimą su žurnalistu nei tiesiog priešingos nuomonės pareiškimą. Be to T. Carlsono asmeniu iliustruoja, kas iš tiesų yra tie vadinamieji fašistai.

Ši organizacija visiškai nėra suderinama su žodžio laisve ir demokratija, o jos organizuota veikla atitinka teroristinės organizacijos apibrėžimą.

ANTIFA nusikaltimai liečia ir Lietuvą. 2011 m. ANTIFA nariai buvo pripažinti kaltais už tai, jog buvo primuštas VDU kultūros tyrimų centro doktorantas Tadas Kavolis. Organizacijos veikla Lietuvoje tęsiasi, internete ji toliau skleidžia susidorojimo su kitaminčiais nuotaikas. Ar mes galime toleruoti organizaciją, kuri fiziškai susidoroja su jai neįtinkančiais, kitokią nuomonę turinčiais asmenimis? ANTIFA taip pat veikia ir Lietuvos internetinėje erdvėje. Tą liudija ir jų organizacijai skirtas Facebook puslapis ANTIFA LIETUVA, kuriame galite atrasti daug panašių pažiūrų nuorodų, kryptingai akcentuojant radikalios kairės judėjimo aktualijas. Netgi rašant šį straipsnį, šis ANTIFA LIETUVA puslapis jau organizuoja iniciatyvą, atspindinčią šių dienų JAV riaušių įvykius ir provokacijas, privertusias JAV Prezidentą įvardinti ANTIFĄ organizaciją kaip teroristinę.

Sorošo pinigai

Šiandien galime rasti nemažai informacijos šaltinių, kurie nurodo George`o Sorošo vaidmenį remiant įvairius fondus užsienyje ir Lietuvoje. Daugelyje šių šaltinių pažymima, kad George`as Sorošas taip pat finansuoja ANTIFA judėjimą. Tarp kitų jo remiamų nacionaliniam saugumui pavojingų judėjimų yra „Black lives matter“ riaušės ar „Best for Britain“ judėjimas, neigiantis 17.4 milijonų britų valią palikti Europos Sąjungą ir agituojantis už naują referendumą, kuris nubrauktų jau įvykusio demokratinio referendumo rezultatus. Akivaizdu, kad išskirtinai Sorošo remiami judėjimai visiškai nesuderinami su demokratijos idėjomis ar tuo labiau su visuomenės saugumu, nors pats George`as Sorošas visur bando maskuotis demokratijos gynėjo kauke.

Kodėl svarbus ANTIFA įvardinimas teroristine organizacija?

JAV prezidentas Donaldas Trumpas buvo teisus manydamas, jog ANTIFA prisidėjo prie dabartinių George Floydo mirties pretekstu rengiamų riaušių, kurios jau vyksta daugiau nei trisdešimtyje JAV miestų. JAV įstatymai teigia, kad vietinės teroristinės organizacijos yra tokios, kurie siekia „prievarta arba gąsdinant paveikti vyriausybės politiką“ bei „siekianti įbauginti gyventojus“. Sprendžiant iš tik kelių minėtų ANTIFA nusikaltimų matome, jog ši organizacija visiškai nėra suderinama su žodžio laisve ir demokratija, o jos organizuota veikla atitinka teroristinės organizacijos apibrėžimą. Šiandien visuomenėje yra savaip populiaru ir netgi taktiškai palanku naudotis „jautrios ir pažeidžiamos“ mažumos korta, siekiant sukurti visuomeninį spaudimą ir taip išbandyti centralizuotos valdžios ribas. Vadovaujantis tokia savo veiklos pateisinimo strategija, ANTIFA eilę metų dalyvauja organizuotose protestuose visame pasaulyje, kuriuose niokojamas piliečių ir valstybės turtas, smurtaujama prieš civilius asmenis, vykdoma brutali nusikalstama veikla ir švaistomi valstybės pinigai, siekiant suvaldyti riaušininkus.

ANTIFA veikia ir Lietuvoje.

Žinoma, kad normalioje demokratinėje valstybėje taikūs protestai yra pilietinė teisė ir piliečiai gali išreikšti nepasitenkinimą kokiu nors jiems rūpimu klausimu ar situacija. Tai yra kone esminis skirtumas tarp demokratijos ir totalitarinio režimo. Tačiau organizacija, kuri persekioja žmones už kritiką ar už politines pažiūras, kuri organizuotai planuoja savo destruktyvią veiklą, o svarbiausia – fiziškai susidoroja su savo priešininkais, neturi jokios vietos demokratiniame pasaulyje. Belieka tikėtis, jog JAV prezidento nutarimas taps įkvėpimu ir kitoms valstybėms „daiktus įvardinti jų tikraisiais vardais“, aiškiai nustatant teroristinės veiklos požymius, kas suteiktų galimybę apsaugoti visuomenę nuo organizuoto smurto protrūkių ateityje. Klausimas nėra teorinis. ANTIFA veikia ir Lietuvoje.

Justas Stankevičius

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Categories
Lithuania Catholica TV

TFP už Lietuvos Nepriklausomybę (IV)

Categories
LIETUVOS ISTORIJA

5 milijonai pamirštų parašų už Lietuvos laisvę

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

5 milijonai pamirštų parašų už Lietuvos laisvę

Lietuvoje tikriausiai vis dar labai mažai žmonių žino tarptautinę organizaciją „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (Tradition, Family, Property – TFP). Jai, pasak a.a. signataro Algirdo Patacko, Lietuva iki šiol nešioja nedovanotiną moralinę skolą. Už ką?

Katalikiškas judėjimas, įkurtas Plinio Correa de Oliveiros (1908-1995) 1960 metais Brazilijoje, Lietuvoje yra įleidęs labai silpnas šaknis ir tarsi neturėtų būti žinomas, jei ne viena neeilinė detalė. Lygiai prieš ketvirtį amžiaus, 1990 metais, TFP visame pasaulyje (penkiuose žemynuose) vos per keturis mėnesius surinko 5,2 milijono parašų už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.

Protu sunkiai suvokiamas skaičius tapo Gineso pasaulio rekordu. Po Michailui Gorbačiovui adresuota peticija surinkta daugiau nei 6 milijonai parašų, tačiau „tik“ 5 212 580 buvo pripažinta galiojančiais. Niekada panašioje parašų rinkimo akcijoje nedalyvavusiam žmogui tai gali būti nieko nesakantis skaičius. Nors kartą tą dariusiam – kone begalybė.

Istorinė akcija už Lietuvos laisvę

TFP nuo pat savo veiklos pradžios itin akcentavo ne tik tradicinę katalikišką pasaulėžiūrą, bet ir antikomunistinį jos aspektą. Marksistinės išlaisvinimo teologijos sužeistoje Lotynų Amerikoje tai buvo ypač svarbus pažiūrų aspektas. Dar svarbesnis jis buvo posttotalitarinėje Sovietų imperijoje gyvenančioms, pavergtoms ir prievarta sovietizuojamoms ir sekuliarizuojamoms tautoms. Istoriją mokantiems lietuviams, ko gero, nekeista, jog Lietuva buvo pirmoji išsilaisvinusi iš SSRS kalėjimo.

Tačiau parašų už Lietuvos nepriklausomybę rinkimo akcijos idėja Australijos lietuvių spaudoje Lietuvos laisvės lygos tautinės tarybos atstovo A.Statkevičiaus buvo iškelta 1989-ųjų sausį, kai Sąjūdžio veiklos baigtis dar toli gražu nebuvo aiški. Kaip 1990 m. lapkritį „Drauge“ rašė Juozas Kojelis, parašų rinkimo idėja gan greitai pasklido po pasaulį per išsibarsčiusius lietuvius išeivius, o galiausiai per Kolumbijos lietuvį J.Kaseliūną pasiekė ir TFP atstovus Bogotoje. 1989 m. gegužės 19 dieną su A.Statkevičiumi susitiko TFP Čikagos biuro vadovas Filipas Moranas. Paradoksalu, o gal kaip tik lietuviška, kad pasaulio lietuvių organizacijos šios iniciatyvos ir TFP įsitraukimo nepalaikė. Tai nesutrukdė: kitataučiai TFP atstovai parašus surinko ir be pasaulio lietuvių paramos.

Akcijos pamokos

Peticijos nėra vertingos savaime. TFP akcija turėjo aiškius tikslus. Viešai deklaruotą – parodyti SSRS vadovui pasaulio paramą Lietuvos laisvės kovai. Nutylėtą, bet akivaizdų – parodyti Vakarų šalių vyriausybėms, kad jų piliečiai taip pat nėra abejingi Lietuvai, kad apskritai ją žino. Kai pasaulio valstybių vadovai delsė pripažinti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nepriklausomybę ar net buvo pasirengė ją paaukoti mainais į iliuzinius M.Gorbačiovo imperijos reformų pažadus, TFP akcija parodė, kad toks jų pragmatizmas neturi visuomenių paramos. Kiekvienam, suvokiančiam banalią tiesą, kad peticijos nėra apklausos ir negali būti vertinamos procentais nuo visų gyventojų, ši rekordinė TFP surinkta parama buvo aiškus argumentas Lietuvos pusėje.

TFP akcija pateikia pamokų ir mūsų dienų Lietuvai. Visų pirma, tai vadovėlinis autentiško, neiškreipto, jokiais fondais ir ideologijomis nepašerto pilietiškumo pavyzdys. Vien pasaulėžiūros ir atsidavimo vedina nevyriausybinė ir nepartinė organizacija sugebėjo rasti ne tik motyvacijos, bet ir žmogiškųjų resursų tokio masto akcijai. Laikais, kai apie pilietiškumą nuolatos kalbama, bet labai mažai daroma dėl realaus ir pasiaukojančio pilietiškumo ugdymo, šis be reikalo pamirštas pavyzdys Lietuvos visuomenei ir jaunimo ugdymui įgyja neeilinę vertę.

Pagaliau TFP parašų už Lietuvos laisvę akcija – tai įkvėpiantis katalikiško pilietinio veikimo pavyzdys, kuris primena katalikų galią ir pareigą dalyvauti viešajame gyvenime, ginant aukštesnius moralės standartus ir objektyvią moralės tvarką atitinkančią politiką. Tenka pripažinti, kad su tolima Lietuva, jos neretai net nežinančius TFP narius siejo visų pirma katalikiškas tikėjimas, iš jo kylantis pasaulio suvokimas ir priešiškumas iki gyvulio nužmoginančiai sovietinei ideologijai.

Sunku sugalvoti labiau nesuinteresuotą tikslą nei visiškai svetimos šalies teisėtos nepriklausomybės kovos palaikymas. Šiandien katalikiškos nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje dažnai nesugeba susitelkti ir išspręsti gerokai mažesnių problemų. Tikėtina, jog tai nėra atsitiktinumas. Viena rimtesnių to priežasčių – gana įtakinga katalikų pasauliečių ir dvasininkų mąstymo srovė, kurios atstovai neigia pačią katalikų pareigą kovoti už teisingesnius, aukštesnius moralės standartus ir objektyvią moralės tiesą atitinkančius valstybių įstatymus. TFP narių auka už jiems svetimą ir nepažįstamą Lietuvą ir jos laisvės idealą, nedviprasmiškai liudija apie šią kiekvieno kataliko kaip piliečio pareigą.

Ketvirtį amžiaus pavėlavęs įvertinimas

TFP pastangos ir šiandien randa atgarsį mūsų visuomenėje ir turėtų užimti reikšmingą vietą Lietuvos laisvės kovų istorijoje. Pradžioje atrodė, kad ji ir bus įvertinta. Jau minėtas J.Kojelis cituoja, jog 1990 metų vasarą AT-AS užsienio reikalų komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris ir LR užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas TFP indėlį į Lietuvos laisvės kovą pavadino „viena iš pačių svarbiausių paramų kovojant už mūsų šalies nepriklausomybę“. Visgi kartu su pirmųjų nepriklausomybės metų euforija greitai ir ilgam išblėso ir lietuvių dėkingumas. Daugiau nei 20 metų Lietuvoje apie TFP akciją nebuvo nei viešai kalbama, nei kaip nors valstybės vardu atsidėkota jos iniciatoriams.

Šią klaidą 2015 kovą ištaisė jau arti mirties patalo buvęs (mirė balandį) kitas laisvės kovotojas, rezistentas Algirdas Patackas. Savo straipsnyje Lietuvos žiniasklaidoje jis ne tik priminė TFP nuopelnus ir jų akcijos svarbą, bet ir iškėlė valstybės padėkos idėją. Ją perėmė kitas sovietmečio rezistentas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, po peticija internete parašęs, jog „labai tiktų šiai organizacijai skirti Laisvės premiją“.

Laisvės premijos idėja neliko nepastebėta. Šiemet TFP šiam apdovanojimui nominavo Kelmės rajono meras, Brazilijos lietuvių bendruomenė, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, jaunimo sambūris „Pro Patria“ ir, žinoma, seni laisvės kovos bendražygiai – Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius ir Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Šiemet sukanka 25 metai nuo istorinės TFP suorganizuotos akcijos už Lietuvos nepriklausomybę. Kada, jei ne dabar, yra tinkamiausias laikas Lietuvai pagaliau atsidėkoti savo ambasadoriams ir užtarėjams iš Naujojo Pasaulio?

Vytautas Sinica

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU

Categories
NUOMONĖS

Išnaikinkime cenzūrą: nuo LRT iki feisbuko

Lituania Catholica

Katalikiška Lietuva

Išnaikinkime cenzūrą: nuo LRT iki feisbuko

Matant augančią ir precedento neturinčią nacionalinio transliuotojo (LRT) ir socialinių medijų įtaką viešajai erdvei, visuomenės informavimui ir demokratijai šalyje, būtinai naikinti visų formų pasaulėžiūrinę cenzūrą šiose itin įtakingose ir galia piktnaudžiaujančiose žiniasklaidos platformose.

XXI amžiuje, nykstant partijų masiškumui ir partinei ištikimybei, bet augant įvaizdžių svarbai politikoje, demokratija tampa vis labiau priklausoma nuo medijų tarpininkavimo tarp piliečių ir valdžios. Atitinkamai auga žiniasklaidos įtaka ir galimybės lemti, o svarbiausia, iškreipti informaciją, siekiant formuoti žiniasklaidą valdančioms suinteresuotoms grupėms naudingas ir palankias piliečių nuostatas įvairiais gyvenimo klausimais. Stiprėjant šioms tendencijoms daugelyje šalių faktiškai susiformavo ir įsitvirtino privačių subjektų neoficialiai vykdoma ideologinė ir politinė cenzūra, neretai savo mastais ir efektyvumu pranokstanti nedemokratinėse šalyse veikiančią valstybinę cenzūrą.

Oficiali cenzūra yra visiems matoma ir jai priešinamasi, ji sutinkama sveiku skepsiu. Vidinė redakcijų cenzūra yra nematoma neįsigilinant ir todėl itin efektyvi. Ji leidžia patikėti žodžio laisve šalyje. Ypač didelės tampa nacionalinių transliuotojų ir socialinių medijų galimybės daryti įtaką šalių visuomeniniam ir politiniam gyvenimui. Nacionalinių transliuotojų patikimumas ir darbo kokybė įvairiose šalyse pastaraisiais metais tapo diskusijų objektu. Lietuva šiuo atžvilgiu nėra išimtis. Šalies žiniasklaidoje stiprėja ir darosi vis akivaizdesnės liberalios demokratijos pagrindus griaunančios privačių asmenų ir jų grupių LRT įtvirtintos cenzūros apraiškos.

Šią neteisėtą cenzūrą seniai pastebėjo visuomenė, ją atvirai kritikuoja minties ir žodžio laisvę ginančios pilietinės organizacijos, ji analizuota įvairiuose straipsniuose , dar 2018 metais įvyko Tautos forumo prie LRT būstinės surengti protestai, kurių metu reikalauta sugrąžinti nacionalinį transliuotoją piliečiams. LRT veikloje išryškėjo dvi tendencijos, keliančios pavojų demokratijai ir net nacionaliniam saugumui.

Pirma, šališka politinių naujienų ir laidų pašnekovų atranka bei pateikimas, siekiant įvairiais politiniais klausimais formuoti žiūrovų nuostatas, kurios atitiktų laidas vedančių žurnalistų ir jų paslaugų užsakovų interesus ir pažiūras. Antra, nacionalinio transliuotojo administracija savo rankose sutelkė milžinišką finansinę ir informacinę galią, leidžiančią ne tik ignoruoti visuomenės ir valstybės poreikius, bet ir primesti jiems savo požiūrį ir prioritetus, o politikais bei teismais manipuliuoti neformaliai prekiaujant eteriu, įvaizdžiu ir dėmesiu.

Siekiant išvengti pirmosios tendencijos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 4 straipsnyje aiškiai numatyta LRT pareiga atspindėti skirtingas visuomenės nuostatas ir temas, neleisti programose įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms. Tokia nuostata reguliuoja tik LRT veiklą, tuo tarpu komercines žiniasklaidos priemones saisto vien žurnalistų etikos kodeksas ir žiūrovų bei skaitytojų pasitikėjimas. Tačiau būtent LRT veikloje ši įstatymo nuostata yra nuosekliai ir sistemingai ignoruojama.

Saugantis antrosios tendencijos Seime pradėtas LRT finansų valdymo (ne programų turinio) tyrimas. Tačiau su dvasiomis bendraujančių Konstitucinio Teismo narių jis buvo absurdiškai pripažintas antikonstituciniu, nes tariamai pažeidžia žodžio laisvės principą. Ypač iš pastarojo sprendimo akivaizdu, kad LRT šiandien Lietuvoje yra tapęs savarankišku, nuo visuomenės ir valstybės nepriklausomu galios centru ir įtakingu viešosios erdvės žaidėju, gebančiu sėkmingai išsaugoti ir didinti savo įtaką, manipuliuojant kitomis institucijomis. Sprendžiant pasaulėžiūrinės cenzūros LRT eteryje problemą, būtina iš esmės keisti LRT tarybos sudarymo principus ir užtikrinti realią visuomeninę, ne politinę, LRT veiklos kontrolę.

Sprendžiant LRT kaip lobistinės įtakos grupės problemą, būtina reformuoti LRT finansavimą, renkantis tarp dviejų principinių alternatyvų: 1) šiuo metu LRT skiriamas biudžeto lėšas dalinti visoms šalyje veikiančioms televizijoms konkurso tvarka; 2) įvesti abonentinį mokestį, kurį mokėdami LRT išlaikytų jos veikla patenkinti ir norintys ją žiūrėti šalies piliečiai. Kitaip nei kariuomenė, priešgaisrinė apsauga ar į kitos valstybės teikiamos būtinos viešosios paslaugos, nacionalinio transliuotojo veikla – kokia yra dabar – ne tik nėra būtina, bet, tikėtina, apskritai žalinga valstybei ir visuomenei.

Socialinių tinklų cenzūros problema iš viešų diskusijų plotmės persikėlė į politinį lygmenį JAV – svarbiausios Lietuvos partnerės NATO ir pagrindinio mūsų šalies saugumo garanto – Senate. Čia pradėtas atvirai ir principingai svarstyti sistemingos dešiniųjų demokratinių pažiūrų cenzūros socialiniuose tinkluose klausimas. Jį pradėta spręsti ir praktiškai, prezidentui Donaldui Trumpui ėmusis teisinių priemonių prieš cenzūrą vykdančius socialinius tinklus, o respublikonų senatoriams rengiant ir atitinkamą įstatymo projektą. Daugybė tyrimų rodo, kad socialiniai tinklai vis didesnei visuomenių daliai tampa pagrindine informacijos sklaidos ir apsikeitimo nuomonėmis įvairiais, taip pat ir politiniais, klausimais vieta. Tikėtasi, kad ši funkcija leis susilpninti žiniasklaidos savininkų turimą informacijos monopolį, tačiau išryškėjo, jog, priešingai, socialinių tinklų savininkai ne mažiau agresyviai siekia cenzūruoti savo vartotojų pažiūras.

Jų nurodymu Facebook ir kitose platformose trinami nepatinkantys įrašai, blokuojamos jų autorių paskyros, siaurinama jų atsitiktinė sklaida, draudžiama tokių įrašų reklama, tokie įrašai žymimi „nepatikimumo“ etiketėmis. Visa tai yra gėdingos ir savavališkos privačios cenzūros ir iškreipto viešosios nuomonės formavimo apraiškos. Socialinių tinklų partneriais pasiskelbiančios žiniasklaidos priemonės skelbia ideologiškai ir politiškai šališkus vartotojų įrašų vertinimus. Tai daryti demokratijos sąlygomis jos turi teisę, tačiau tokie vertinimai neturi tapti dar vienu cenzūros įrankiu ir priemone formuoti politiškai korektišką „vienintelę teisingą“ nuomonę atspindintį socialinių tinklų rodomą turinį. Gerbiant privačiai naudojamų socialinių tinklų autonomiją, reikia pripažinti, kad didieji masinio vartotojų rato socialiniai tinklai savo visuomenine reikšme ir visuotina sklaida jau yra tapę integralia viešojo diskurso dalimi, todėl turėtų paisyti aukštesnio visuomeninio intereso ir nevykdyti mąstymo, sąžinės ir žodžio laisves varžančios cenzūros.

Būtina įstatymu įtvirtinti, kad didžiosios socialinės medijos tėra platformos, leidžiančios savo vartotojams skelbti pasirinktą turinį, nėra už jį atsakingos ir neturi teisės kištis į šio turinio atranką. Už šios nuostatos pažeidimus privalo būti numatyta teisinė atsakomybė. Nacionalinis susivienijimas reikalauja, kad įstatymų leidėjai priimtų šias nuostatas įtvirtinančias įstatymų pataisas, o jeigu politinės valios tam neatsiras, įsipareigoja pats inicijuoti visas minėtas priemones, kad cenzūra Lietuvos tradicinėje ir socialinėje žiniasklaidoje būtų panaikinta.

Vytautas Sinica

DALINTIS ŠIU ĮRAŠU