Popiežiui Pranciškui, kaip greičiausiai ir mums visiems, Paskutiniame teisme nebus lengvai. Ne kartą pontifikas atvirai propagavo abejotiną mokymą apie santuokos faktinį išardomumą arba tos pačios lyties asmenų sąjungų faktinį pripažinimą. Dar labiau viso pasaulio tikinčiuosius nuliūdino Vatikane atiduota pagarba liaudies pseudodievaitei Pachamamai arba teiginys, kad krikščionys yra tikrieji komunistai. Tačiau visi esame nuodėmingi, ir nors negalime to pamiršti, tačiau čia verta paminėti ir gerus pastarojo pontifiko darbus.
Pirma, Rusijos paaukojimas Nekaltajai Marijos Širdžiai. Tai, ko neišdrįso padaryti nei Pijus XII, nei Paulius VI, nei Jonas Paulius I, nei Jonas Paulius II, nei Benediktas XVI, išdrįso padaryti „liaudiškas, lotynų-amerikietiškas” popiežius iš Argentinos.
Antra, nepaisant sumaišties, kurią sukėlė sielovadoje, popiežius Pranciškus abortus nuosekliai vadina „pasamdytu žudiku“.
Trečia, popiežius Pranciškus iki galo atkakliai ėjo savo nepaprastai sunkias pareigas. Kaip ištikimas Kristaus kareivis jis vykdė įsakymą. Nesuteikdamas jokios galimybės liberalams vėl sukti savo samprotavimus, kad jis turėtų atsistatydinti ir užleisti vietą „jaunesniam“, „veiksmingesniam“ ir pan.
Todėl melskimės už popiežiaus Pranciškaus sielą, kad Viešpats Dievas maloningai susidorotų su jo klaidomis teologinėje ir sielovadinėje srityse, tačiau atsižvelgtų į didelį gėrį, kuris neabejotinai bus pasiektas dėl Rusijos paaukojimo.
Dabar įvairios žiniasklaidos priemonės rašo apie tuos, kurie gali būti išrinkti kitu popiežiumi. Mes neteikiame ypatingos reikšmės šioms spėlionėms, nes tai tik žmogiški svarstymai. Šventoji Bažnyčia vadovaujasi Šventąja Dvasia.
Todėl karštai melskimės, kad būtų išrinktas toks popiežius, kuris drąsiai vestų Bažnyčią į ateitį pagal amžiną tradicinę doktriną.
Aleksandras Stralcou