Kai kurie iš jūsų galbūt prisimena šį įvykį. 2013 m. vasario 12 d. aštuonios pusnuogės feministės iš organizacijos Femen įsiveržė į Notre Dame katedrą Paryžiuje, norėdamos, jų pačių žodžiais tariant, atšvęsti Benedikto XVI abdikaciją, apie kurią buvo paskelbta dieną prieš tai. Kairiųjų pažiūrų aktyvistės su apnuogintomis krūtimis šventykloje atliko šventvagiškus veiksmus. Smūgiais lazdomis jie taip pat apgadino ten eksponuojamą auksinį varpą. Po dvejų metų Paryžiaus apeliacinis teismas išteisino „Femen“ aktyvistes, panaikindamas joms kaltinimus vandalizmu ir šventvagyste. Maža to, buvo priteista sumokėti kiekvienai iš feminisčių po 1 500 eurų žalos atlyginimo, nes apsaugos darbuotojai, jėga išvedę pusnuoges aktyvistes iš katedros, su jomis elgėsi pernelyg žiauriai.
Viena iš šių šventykloje protestavusių moterų buvo Marguerite Stern, kuriai tuo metu buvo 22 metai. Šiandien ji gailisi dėl savo poelgio. Jos pačios žodžiais tariant:
„Šūksniais įsiveržti į Paryžiaus Notre Dame buvo būdas sunaikinti dalį Prancūzijos, t. y. dalį savęs. Būdama 22-ejų metų to nesuvokiau“.
Kai 2019 m. Notre Dame katedra liepsnojo, Marguerite Stern verkė, jausdama, kad praranda kažką brangaus, kas buvo dalis jos pačios.
Netikėta metamorfozė
Iš kur atsirado toks jaunos prancūzės požiūrio pasikeitimas? 2012-2015 m. ji buvo viena iš „Femen“ spaudos sekretorių. Tuo metu ji sakė:
„Moterys yra fiziškai, protiškai ir morališkai engiamos religijų ir jų fundamentalistų, nes Prancūzijoje jų yra milijonai (…) Femen yra antireliginis judėjimas ir mano, kad ten, kur prasideda religija, baigiasi moterų laisvė“.
Jos pažiūrų evoliucija prasidėjo nuo to, kad ji pastebėjo lyčių ideologijos daromą žalą. Pirmiausia jaunoji Femen aktyvistė ėmė prieštarauti transseksualų dalyvavimui moterų sporto varžybose. Ji manė, kad tokia praktika yra labai nesąžininga ir neteisinga moterų atžvilgiu. Jai taip pat nepatiko tai, ką ji vadino „transseksualų operacijomis“ tarp nepilnamečių, t. y. nuolatiniu ir negrįžtamu vaikų žalojimu atliekant chirurgines operacijas, kuriomis siekiama pakeisti jų lytį.
Ilgainiui, pradėjusi nagrinėti šią problemą, ji suprato, kad lyčių ideologija kelia grėsmę ne tik moterims ir vaikams, bet ir mūsų civilizacijai. Neseniai žurnale „Famille Chretienne“ paskelbtame tekste ji rašė:
„Translytiškumas nekuria, jis griauna. Jis pasisako už kūnų naikinimą, nepagarbą gyviesiems, vyrų ir moterų skirtumų panaikinimą, mus vienijančios kultūros naikinimą. Savo pavadinimą jis gavo iš mirties ir neapykantos sau impulso“.
Šiandien Marguerite Stern prisipažįsta, kad priešinimasis transseksualumui pavertė ją prancūzų patriote ir konservatyvių pažiūrų žmogumi. Minėtame tekste ji viešai paprašė katalikų atleisti už tai, kaip ji elgėsi su jų religija. Ji prisipažino, kad puldama katalikybę pasinėrė į destrukcijos ir neapykantos sau logiką. Nors laiko save netikinčia, ji pripažįsta, kad tik krikščionybė gali išgelbėti mūsų civilizaciją nuo sunaikinimo ir griovimo. Todėl ji ragina Prancūziją išsaugoti katalikišką religiją, kultūrą, papročius ir moralę.
Ritualų poreikis
Neseniai Marguerite Stern buvo pakviesta į devyniolikmetės Philippine Le Noir, kurią žiauriai nužudė jaunas marokietis, jau suimtas už kitos moters išžaginimą ir turintis įsakymą išsiųsti iš šalies, tačiau, kaip bebūtų keista, neišsiųstas iš Prancūzijos ir esantis laisvėje, laidotuves. Buvusi „Femen“ aktyvistė prisiminė, kad per iškilmingą laidotuvių ceremoniją katedroje ji pasijuto esanti didelės bendruomenės, krikščioniškos civilizacijos dalis. Ji buvo sujaudinta, kai Mišias celebravęs kunigas pasakė, kad visi toje bažnyčioje esantys žmonės, net ir netikintys, buvo tobulai savo vietoje. Ji pasakė sau, kad mečetėje tokių žodžių niekada nebūtų išgirdusi.
Marguerite Stern mano, kad prancūzai turėtų išlaikyti savo katalikiškas apeigas. Jos žodžiais tariant:
Ritualai mus suvienija, nuramina, kartais užfiksuoja ir sureguliuoja mūsų emocijas, įtvirtina mus dabartyje, primindami tai, kas buvo prieš mus. „Gyvenimas kartu“ yra teorinė sąvoka, ritualai yra vienas iš jos taikymo būdų tikrovėje. Daug kas priklauso nuo Katalikų Bažnyčios ir net netikintieji turėtų kovoti už jų išsaugojimą.
Žmogus pakeičia Kūrėją
Marguerite Stern sako, kad labiausiai ją gąsdina transseksualizmas ir transhumanizmas – tai žmogaus noras tapti savo paties Kūrėju. Tai žmogaus uzurpavimas užimti paties Dievo vietą. Nors ji pati, kaip prisipažįsta, netiki Dievu, šiuo klausimu ji daro tokias pačias išvadas kaip ir katalikai.
Buvusiai Femen aktyvistei nebuvo suteikta tikėjimo malonė, tačiau ji žengia jos link. Ji yra pavyzdys žmogaus, kuris nelaiko savęs krikščionimi, bet yra krikščioniškosios civilizacijos vaikas; ji netiki Dievu, bet gerbia krikščionių tikėjimą. Tokių žmonių yra daug daugiau, ir jie yra Bažnyčios sąjungininkai. Nes, kaip sakė Kristus:
Kas ne prieš mus, tas su mumis.
Maugan Rambour
Pagal www.lejdd.fr