Francis Magister žurnale “Crisis” uždavė tokį klausimą: Kas traukia homoseksualus į Bažnyčią? Maždaug prieš mėnesį žurnalas Crisis paskelbė Kevino Wellso straipsnį, kuriame jis svarsto, ar viena iš vyskupo Stricklando atleidimo iš pareigų priežasčių buvo kitų vyskupų pyktis dėl to, kad jis viešai iškėlė homoseksualų kunigystės klausimą. Darant prielaidą, kad tarp kunigų yra nemažai homoseksualų ar homoseksualumui simpatizuojančių žmonių, kuo šiandien jau nebegalima rimtai abejoti, reikėtų kelti klausimą ne tiek, kodėl taip atsitiko, kiek kodėl taip yra iki šiol. Kitaip tariant, kodėl jaunas homoseksualas šiandien renkasi kunigo karjerą?
Magister atliko pusiau anoniminę gerai informuotų šaltinių apklausą. Įdomu tai, kad niekas nenorėjo nurodyti savo vardo ir pavardės, nes baiminosi pasekmių. Pasak Magisterio, tai visiškai sąžiningi ir dorybingi kunigai, tačiau panašu, kad būtent šiuo klausimu krenta galvos. Be to, Franciso Magisterio vardas taip pat yra pseudonimas, po kuriuo dėl tų pačių priežasčių slepiasi vienos Amerikos katalikiškos mokyklos mokytojas. Jis tikriausiai taip pat nenori ieškoti naujo darbo.
Taigi, kaip mes priėjome iki šios vietos? Panašią situaciją Bažnyčioje jau turėjome, kai šv. Vienareikšmis atsakymas – velnias. Juk koks geresnis būdas paralyžiuoti Bažnyčią? Su klaidomis ir erezijomis galima kovoti, tiesą galima įrodyti argumentais, samprotavimais, iš filosofijos ar išvesti iš dogmų, Tradicijos ir Bažnyčios tėvų, ir galiausiai ją galima pažinti. Tačiau čia reikia sunaikinti tikėjimą arba tiesiog pasitikėjimą pačiais žmonėmis. Kardinolas XYZ gali būti daug geresnis teologas ir filosofas, nei kada nors buvo Tomas Akvinietis, bet jei jis yra iškrypėlis, niekas jo neklausys. O seksualinė ištikimybė, ypač slapta, visada stipresnė už ideologinę ištikimybę. Profesorius Aidas savo knygoje pateikia daugybę to įrodymų.
Homoseksualumo, kaip tokio, priežastys tikriausiai yra įvairios ir daugialypės. Ir visai tikėtina, kad ir praeityje kunigystė nebuvo visiškai apsaugota nuo šios dėmės, tai aiškiai liudija šv. petro Damiani kova. Tačiau kodėl šiandien homoseksualumas yra didesnė problema nei ankstesniais laikais?
Po Pirmojo pasaulinio karo Europos vyrų populiacija buvo labai išretėjusi. Per Antrąjį pasaulinį karą tai pasikartojo, o prie to prisidėjo dideli Amerikos vyriškumo nuostoliai. Katalikiški vyrai, kurie išgyveno šiuos karus ir norėjo tuoktis, turėjo pasirinkimo galimybę, moterų buvo kur kas daugiau nei vyrų. Tiems katalikams vyrams, kurie “buvo ne visai santuokiniai tipai (t. y. homoseksualai)”, bet norėjo padorios karjeros, kunigystė buvo gera alternatyva. Tai tikrai nebuvo taisyklė, bet tereikėjo šen bei ten padaryti išimtį, kad kai kurie dalykai įsivažiuotų. Be to, kaip žinome, Šėtonas nesilaiko taisyklių. Tačiau yra pranešimų, kurie verti kritiško nagrinėjimo, būtent, kad jau Pijaus XI laikais į Vatikano įstaigas buvo bandoma prakišti vis daugiau homoseksualų.
Septintajame dešimtmetyje buvo pilamas benzinas į ugnį. Seksualinė revoliucija buvo užvaldžiusi pasaulį, o Bažnyčia praktiškai buvo atvėrusi jai duris. Ji pusiau lengvabūdiškai bandė kontratakuoti Humanae vitae, bet buvo atstumta, o jos gretose taip pat atsirado išdavikų. Kai kurių svarbių katalikiškų šalių vyskupai viešai atmetė Humanae Vitae, kitose šalyse jie tyliai ją ignoravo, seminarijos aggiornamento priepuolio apimtos nei studijavo, nei mokė lytinio tyrumo.
XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje, reaguojant į “naują Bažnyčios pavasarį ir naują Šventosios Dvasios nužengimą”, Bažnyčią užgriuvo perbėgimų banga. Dešimtys tūkstančių kunigų paliko dvasininkiją, o pašaukimų ėmė smarkiai mažėti. Daug kunigų taip pat paliko Bažnyčią, kad galėtų vesti; taip padidėjo “ne visai tinkamų vedyboms” kunigų dalis bendrame dvasininkų skaičiuje. Septintajame dešimtmetyje pašaukimų desperatiškai ieškančios vyskupijos neklausinėjo apie pretendentų seksualinius polinkius ir priimdavo bet ką; be to, tie, kurių reikėjo klausti, dažnai pritarė specifinei “Vatikano II Susirinkimo dvasiai”, kuri taip pat turėjo gniuždantį poveikį. Faktas tas, kad šiuo laikotarpiu Vakaruose pretendentai, kurie laikėsi tradicinių pažiūrų ne tik teologijos, bet ir seksualinės moralės srityje, dažnai būdavo sąmoningai atmetami. Seksualinė ištikimybė yra stipri.
Taigi iki devintojo dešimtmečio vidurio gana didelis homoseksualių dvasininkų blokas sustiprėjo ir įsitvirtino tarp dvasininkų. Jonas Paulius II šio klausimo nesprendė, o jei ir sprendė, tai beviltiškai neveiksmingai ir be dantų. Reikia pripažinti, kad jis įkvėpė jaunų vyrų kartą ir uždegė juose aistrą tikėjimui. Vidurio ir Rytų Europoje tai matėme po dešimtmečio, žlugus komunistiniams režimams, seminarijose staiga atsirado janapiliečių entuziastų, vėliau įšventintų dešimtajame dešimtmetyje, ir dabar jie sudaro daugumą regiono dvasininkų. Tai iš dalies atkūrė antrojo tūkstantmečio pabaigoje buvusią dvasininkų skaičiaus pusiausvyrą, tačiau lemiamą reikšmę turi ne skaičius ir skaičiai, o įtaka ir galia.
Tačiau kokios yra pastarųjų 25 metų aplinkybės? Kodėl šiandien jaunas homoseksualus žmogus renkasi kunigystę ir karjerą? Kokios su kunigyste susijusios traukos gali patikti homoseksualiam vyrui? Homoseksualumas šiandien pasaulyje plačiai pripažįstamas. Šiandien pokrikščioniškame Vakarų pasaulyje beveik nėra atvejų, kai homoseksualumas jaunam žmogui trukdo kurti karjerą; kai kuriose srityse ir profesijose, priešingai, homoseksualumas labai padeda ir atveria duris į spindinčią sėkmę. Kunigystė, bent jau teoriškai, tebėra viena iš nedaugelio sričių, kur prisipažinimas apie tokį “gyvenimo būdą” vis dar kelia tam tikrą gėdos ir kaltinimų baimę. Tad kodėl jie ją renkasi?
Pranciškus Magistras įžvelgia tris galimus atsakymus. Pasak jo, kai kurie gali tikėti, kad Dievas juos kviečia nepaisant jų homoseksualumo. Jie tiki, kad Dievas suteiks jiems malonę išlikti tyriems, kol jie ganys Jo kaimenę. Jie netgi gali tikėti, kad siekdami šio pašaukimo bus “išgydyti” nuo savo homoseksualumo. Kiti gali tikėti, kad jie pašaukti į kunigystę būtent dėl savo homoseksualumo; kad jie bus “pionieriai”, kurie parodys pasauliui, jog atvirai homoseksualus vyras gali būti geras kunigas ir kad jis gali paskatinti Bažnyčią pripažinti homoseksualių santykių teisėtumą. Jei kalbama apie vieną iš šių dviejų galimybių, tie, kurie padeda jaunuoliui apsispręsti, turi pasakyti jam “ne”.
Tačiau, pasak magistro, yra ir kita galimybė. Nors tai yra jo spėjimas ir jį reikia tinkamai ištirti, atrodo, kad jis turi tam tikrą realų pagrindą. Tai susiję su tuo, kaip po Vatikano II Susirinkimo ėmėme vertinti kunigystę ir kunigus ir kodėl šiandien Vakaruose kunigystė vadinama “gėjų profesija”. Gali būti, kad iki Vatikano II Susirinkimo į kunigus žiūrėjome su didele pagarba ir laikėme juos beveik pusdieviais. Kunigas buvo paslaptinga figūra sutana ir biretu, gyvenanti atskirai nuo kitų, Dievo tarnystei aukojanti savo gyvenimą, patogumus, net šeimą ir vaikus. Per Mišias svarbiausia buvo jo pareigos, o ne jo asmuo. Per pamaldas pagal tradicinį apeigyną buvo nesvarbu, ar tarnavo tėvas A, ar tėvas B. Jie įsijautę į apeigyną, jie švenčia Dievo link, jie nekalba savais žodžiais ir net nevartoja savo gimtosios kalbos, bet vartoja senosios kalbos žodžius, kurių jiems neleidžiama klastoti. Rubrikų nesilaikymas buvo mirtina nuodėmė. Už homilijos ribų susirinkusiesiems nerūpėjo, kas celebruoja, o celebrantui taip pat nerūpėjo, kas Mišių metu yra susirinkusiuose. Nesvarbu, ar buvo du, ar du šimtai tikinčiųjų, ar tai buvo mokyklos klasė, ar parlamentas, ar generalinis personalas. Psichologiškai celebrantas iš jų beveik nieko negaudavo, nes beveik visą laiką buvo atsisukęs ad orientem, į Dievą; jis nežiūrėjo į žmones, žmonės nematė jo veido, o dalį maldų kalbėjo žemu balsu.
Dėl to, kad Mišių žodžių negirdėjo ir jie akivaizdžiai buvo sakomi ne susirinkusiesiems, o Kažkam, esančiam “kitoje pusėje” priešais jį, jo paties asmenybė Mišių metu nedalyvavo veiksme. Atrodė, kad jis stengėsi kuo labiau atsidurti antrame plane, kad užleistų vietą Kristui, kuris celebranto rankomis ir lūpomis aukojo savo auką. Jei anuomet taip žvelgėme į kunigą, tai šiandien taip nebėra.
Nesvarbu, ar kai kam tai atrodo teisinga ir geriau, ar klaidinga ir blogiau, dabar dėl posusirinkiminių liturgijos ir požiūrio į kunigą pokyčių matome bendruomenės “prezidentą”, parapijos vadovą ir koncelebruotoją. Tai yra Novus ordo missae pasekmė, kurią dar labiau apsunkina visi nukrypimai, įterpti į “oficialią” Novus ordo missae versiją. Tyčia ar netyčia, sąmoningai ar nesąmoningai kunigo asmenybė tampa svarbiu elementu. Tarnyba nebeturi tokios didelės reikšmės. Pusvalandį kasdien ir valandą sekmadieniais, du ar tris kartus per savaitę per vestuves ir laidotuves kunigas tampa – kaip oficialiai įvardijama daugelyje parapijų ir kaip sakoma katalikiškoje žiniasklaidoje – mišių vedėju ir tarpininku. Jis yra oficiantas.
Anksčiau gražiai švenčiamos Mišios buvo tokios, kai kunigas tiksliai laikydavosi kiekvienos liturginių rubrikų detalės, viską atlikdavo ir ištardavo itin tiksliai, rūpestingai ir oriai, o dabar gražiai švenčiamos Mišios yra tokios, kuriose yra kuo daugiau išsiblaškymo ir pramogų. Graži ir šmaikšti homilija bei pasveikinimas pradžioje, jaudinanti ir įtikinama homilija, naujoviški tikinčiųjų prašymai, kuo veiksmingiau artikuliuojamos maldos, dramatiškai išgyvenamas Atsimainymas, matomas celebranto veide, linksmas taikos ženklo davimas, pabaigoje – padrąsinantis užtarimas, ir visa tai perpinta įvairia muzika – čia kunigas gieda kartu su vargonais ir žmonėmis, ten jis prisijungia prie mažų vaikų plojimų kartu su žavinga giesme apie angeliukus, ten pritaria pimpaluotiems paaugliams su gitaromis priedainyje, o gal net būgnu. Visa tai dengia kunigas kaip moderatorius ir tikrasis kokio nors susirinkimo pirmininkas. Be to, jis vyksta nebe ant altoriaus, o prie stalo, taip pabrėžiant ne dalyvavimo Kalvarijos aukoje, o tarnavimo kokiai nors džiaugsmingai šventei matmenį. Žmonės savo “šoumeną” ir “atlikėją” atitinkamais momentais apdovanoja plojimais.
Ar dėl to kalti kunigai, ar jie patys tapo aukomis? Sunku pasakyti, bet jei žmogus susiduria su kitu žmogumi ar žmonėmis, jis turi pradėti svarstyti, kaip jis žiūri, kaip artikuliuoja, kaip į juos kreipiasi, kaip elgiasi su savo klausytojais. Kunigui per Mišias neatsižvelgti į tų, su kuriais jis susiduria, reakcijas reiškia didžiulį nuolankumą ir susikaupimą. Patirtis moko, kad tie, kurie buvo (ir yra) gundomi homoseksualumo, dažnai turi gilų patvirtinimo ir dėmesio poreikį; jie trokšta būti priimti ir pripažinti. Štai kodėl jie žygiuoja su vaivorykštinėmis vėliavomis ir, nepaisant visuotinio pasaulietinės visuomenės pritarimo, vis dar reikalauja pripažinimo. Galbūt taip yra dėl žaizdos, kurios jie negali kontroliuoti. Štai kodėl juos traukia teatras ir kinas, kodėl jie mėgsta dėvėti pastebimus ar bent jau kruopščiai parinktus drabužius. Jie gali būti drovūs, bet tuo labiau trokšta komforto.
Magisteris teigia, kad daugelį homoseksualių vyrų į kunigystę traukia tai, kad Novus Ordo Mišios siūlo saugų, dažną ir betarpišką šio dėmesio ir patvirtinimo, susižavėjimo ir pripažinimo poreikio patenkinimą. Kažkas panašaus į gražų spektaklį teatre.
Be aktyvių homoseksualų, yra ir tokių, kuriuos tėvas Paulius Mankovskis (Paul Mankowski) vadino “tamsuoliais”. 1996 m. esė, skirtoje “The Latin Mass”, jis apibūdina “tamerius” kaip pasaulietiškus, bijančius izoliacijos, pernelyg draugiškus, bet nesugebančius užmegzti tikros draugystės. Jiems aiškiai nesvarbūs “pirmieji principai”, pavyzdžiui, metafizika ir dogmos, nes tokie dalykai sukelia susiskaldymą. Jų religiniai įsitikinimai paklūsta įtakingiausioms aplinkos, kurioje jie gyvena, jėgoms. Jie yra “visuomenės žmonės”, itin imlūs emociniam šantažui. Jie ambicingi ir karjeristai, reikalaujantys asmeninės ištikimybės tiek, kiek patys negali laikytis principų.
Taigi, nors jie patys ir nėra aktyvūs homoseksualai, jie stoja į homoseksualaus kunigijos elemento pusę, kad neatrodytų neatitinkantys laikmečio reikalavimų ir nerizikuotų atskleisti savo praeities nuodėmių. P. Mankovskis nurodo atvejus, kai kunigai nemėgsta nieko kito, kaip tik kuo dažniau atsidurti dėmesio centre.
Magistras patikslina, kad jis jokiu būdu neteigia, jog visi Novus Ordo missae palaikantys kunigai yra homoseksualūs. Jis taip pat neteigia, kad Novus ordo missae buvo parengtas atsižvelgiant į homoseksualus. Novus ordo missae kilmė yra labai problemiška net ir be šios papildomos naštos, o problemų dėl homoseksualumo būta net tarp dvasininkų, kurie švenčia lotyniškąsias Mišias. Nors statistiškai tai pasitaiko kur kas rečiau, gali būti, kad taip yra tiesiog todėl, jog lotyniškąsias Mišias švenčiantys kunigai yra kilę iš tradiciškai orientuotų šeimų ir seminarijų, kuriose į skaistumo ir tyrumo idėją žiūrima rimčiau nei šiuolaikinėse seminarijose ir šeimose. Magisteris taip pat niekur neskelbia, kad visuomeniški ar populiarūs kunigai automatiškai yra homoseksualūs. Veikiau jis vadovaujasi samprotavimu, kad jaunuolį, nenormaliai trokštantį dėmesio ir pripažinimo, traukia karjera, kuri gali – bet nebūtinai – suteikti pasitenkinimą, kaip ir kitos profesijos, – kasdien sulaukti pripažinimo ir dėmesio bei daug daugiau. Magistras mano, kad Novus Ordo Missae leidžia patenkinti šiuos troškimus daug, daug labiau nei lotyniškosios Mišios vien todėl, kad įveda frontalų bendravimą su žmonėmis ir jų kalba.
Visi esame patyrę siaubą dėl kunigų, kurie nepaiso rubrikų; kurie savavališkai trumpina maldas; kurie homilijos metu klaidžioja tarp susirinkusiųjų kaip pokalbių laidų vedėjai; kurie užduoda klausimus ir priima atsakymus į mikrofoną; kurie, atrodo, nesugeba švęsti Mišių be humoro intarpų arba kokiu nors būdu neatkreipia į save dėmesio. Novus Ordo Missae variantai – vaikų liturgijos, paauglių liturgijos, jaunimo liturgijos, liaudies mišios, roko mišios, hiphopo mišios, mišios su klounais, mišios su kaukėmis, Helovino mišios su vaiduokliais – suteikia daug erdvės ekshibicionizmui. Galbūt Novus Ordo Missae architektai to ir nenorėjo, Dievas tebūnie teisėjas, tačiau Novus Ordo Missae tai tikrai įmanoma, esama ir nebaudžiama, o tradicinėse Mišiose tai buvo draudžiama.
Ar iš to seka būtina išvada, kad panaikinus Novus ordo missae ir visur sugrįžus Tradicinėms Mišioms, levandų mafijos problema bus išspręsta? Žinoma, ne. Problema yra daug platesnė ir kaip vėžys persmelkusi daugelį Bažnyčios kampelių. Tačiau Tradicinės lotyniškosios Mišios siūlo – ir, galima sakyti, reikalauja – savęs išsižadančios ir save naikinančios kunigystės idėją. Kiekvienam siekiančiajam ji sako: “Tu esi įrankis Dievo rankose ir nieko daugiau. Tavo asmuo nevaidina jokio vaidmens. Jei trokšti dėmesio, pripažinimo ir pagyrimų, ieškok kito darbo”.
Magistro teorija nusipelnytų išsamesnio nagrinėjimo, tačiau jau dabar atrodo akivaizdu tai, kad jei negrįšime prie kunigystės vizijos, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas maksimaliai pirmenybei Dievui vykdant savo tarnystę, net ir visiško savojo “aš” nuslopinimo kaina, turėsime problemų su tais, kurie dėl kokių nors priežasčių nori išaukštinti, pristatyti ar patvirtinti savo egoistinius ar net net netvarkingus polinkius ir tendencijas.
JŠ pagal www.christianitas.sk
